Procedūra : 2017/2118(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A8-0186/2018

Pateikti tekstai :

A8-0186/2018

Debatai :

PV 11/06/2018 - 19
CRE 11/06/2018 - 19

Balsavimas :

PV 12/06/2018 - 5.6
CRE 12/06/2018 - 5.6
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P8_TA(2018)0248

PRANEŠIMAS     
PDF 665kWORD 80k
24.5.2018
PE 612.127v02-00 A8-0186/2018

Siekiant sukurti darnų ir konkurencingą Europos akvakultūros sektorių: dabartinė būklė ir ateities uždaviniai

(2017/2118(INI))

Žuvininkystės komitetas

Pranešėjas: Carlos Iturgaiz

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
 AIŠKINAMOJI DALIS
 MAŽUMOS NUOMONĖ
 MAŽUMOS NUOMONĖ
 Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto NUOMONĖ
 INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ ATSAKINGAME KOMITETE
 GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS ATSAKINGAME KOMITETE

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

Siekiant sukurti darnų ir konkurencingą Europos akvakultūros sektorių: dabartinė būklė ir ateities uždaviniai

(2017/2118(INI))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Tvarios ES akvakultūros plėtros strateginės gairės“ (COM(2013)0229),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 304/2011, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 708/2007 dėl svetimų ir nevietinių rūšių panaudojimo akvakultūroje(1),

–  atsižvelgdamas į Direktyvą 98/58/EB dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos(2),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 710/2009, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 889/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 įgyvendinimo taisyklės, dėl išsamių ekologinės akvakultūros gyvūnų ir jūros dumblių gamybos taisyklių nustatymo(3),

–  atsižvelgdamas į 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1/2005 dėl gyvūnų apsaugos juos vežant ir atliekant susijusias operacijas ir iš dalies keičiantį Direktyvas 64/432/EEB ir 93/119/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1255/97,

–  atsižvelgdamas į Komisijos reglamentą (EB) Nr. 889/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo įgyvendinimo taisyklės dėl ekologinės gamybos, ženklinimo ir kontrolės(4),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinantį Reglamentą (EEB) Nr. 2092/91(5),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimas 2004/585/EB(6),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1379/2013 dėl bendro žvejybos ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1184/2006 ir (EB) Nr. 1224/2009 ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 104/2000(7),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 508/2014 dėl Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo ir kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2328/2003, (EB) Nr. 861/2006, (EB) Nr. 1198/2006 bei (EB) Nr. 791/2007 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1255/2011(8),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2017/1004 dėl Sąjungos sistemos, skirtos duomenų rinkimui, tvarkymui ir naudojimui žuvininkystės sektoriuje bei paramai mokslinėms rekomendacijoms dėl bendros žuvininkystės politikos, sukūrimo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 199/2008(9),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. gruodžio 4 d. rezoliuciją dėl Europos kormoranų populiacijos valdymo plano, skirto didėjančiai kormoranų daromai žalai žuvų ištekliams, žuvininkystei ir akvakultūrai mažinti, parengimo(10),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio mėn. 17 d. rezoliuciją dėl naujo postūmio įgyvendinti Europos akvakultūros darnios plėtros strategiją(11),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. liepos 8 d. rezoliuciją dėl žuvininkystės ir akvakultūros produktų importavimo į ES tvarkos, atsižvelgiant į būsimą bendros žuvininkystės politikos (BŽP) reformą(12),

–  atsižvelgdamas į savo poziciją, priimtą 2010 m. lapkričio 23 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. .../2011, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 708/2007 dėl svetimų ir nevietinių rūšių panaudojimo akvakultūroje(13),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. rugsėjo 8 d. rezoliuciją dėl mokslinių tyrimų ir inovacijų mėlynojoje ekonomikoje potencialo išnaudojimo siekiant ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo(14),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. gegužės 12 rezoliuciją dėl žuvininkystės ir akvakultūros produktų atsekamumo restoranuose ir mažmeninėje prekyboje(15),

–  atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Vandens pagrindų direktyvos ir Jūrų strategijos pagrindų direktyvos taikymas akvakultūros sektoriuje“ (SWD(2016)0178),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. Komisijos dokumentą „Apžvalginė ataskaita: pelekinių žuvų akvakultūros taisyklių įgyvendinimas“ (DG SANTE 2015-7406-MR),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 29 d. Komisijos komunikatą „Bendros sveikatos koncepcija grindžiamas Europos kovos su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms veiksmų planas“ (COM(2017)0339),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komiteto ekonominę ataskaitą dėl ES akvakultūros sektoriaus,

–  atsižvelgdamas į Eurobarometro ataskaitą „Vartotojų įpročiai, susiję su žvejybos ir akvakultūros produktais“ (2017 m.) ir Europos žvejybos ir akvakultūros produktų rinkos observatorijos (EUMOFA) atliktą papildomą analizę,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio mėn. aukšto lygio mokslinių patarėjų grupės parengtą mokslinę nuomonę „Vandenynų teikiamas maistas“,

–  atsižvelgdamas į FAO atsakingos žuvininkystės kodeksą,

–  atsižvelgdamas į Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) vandens gyvūnų sveikatos kodeksą,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 42 straipsnį ir 43 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. liepos 6 d. rezoliuciją „Europos Sąjungos atokiausių regionų sanglaudos ir plėtros skatinimas. SESV 349 straipsnio taikymas“(16),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A8-0186/2018),

A.  kadangi akvakultūros sektorius, įskaitant jūros ir gėlo vandens žuvų ūkius, moliuskų, vėžiagyvių, jūros dumblių ir dygiaodžių ūkius, yra novatoriškas ekonomikos sektorius, sparčiausiai auganti maisto gamybos veikla ir potencialus aukštųjų technologijų sektorius, kuriam reikalingos didelės struktūrinės ir mokslinių tyrimų investicijos, taip pat ilgalaikis veiklos ir finansų planavimas;

B.  kadangi žuvų ir jūrinių bestuburių ūkių sektorius atlieka svarbų ir vertingą vaidmenį ekonomikos, užimtumo, socialinėje ir aplinkos srityse, nes gerina gyvenimo kokybę Sąjungos pakrančių ir žemyninės dalies teritorijose ir atokiausiuose regionuose ir padeda užtikrinti europiečių apsirūpinimo maistinėmis medžiagomis ir maistu saugumą; kadangi esama tam tikrų veiksnių, kurie daro neigiamą poveikį akvakultūros produkcijai, įskaitant aplinkos ir klimato veiksnius, tačiau visų pirma plėšriuosius gyvūnus; kadangi įvairiais tyrimais įrodyta, kad šie plėšriųjų gyvūnų veiksniai daro didelį poveikį produkcijai;

C.  kadangi Komisijos komunikate „Tvarios ES akvakultūros plėtros strateginės gairės“ pabrėžiamos keturios prioritetinės sritys, kurioms reikia skirti daugiausia dėmesio siekiant panaudoti ES akvakultūros potencialą: administracinės procedūros, koordinuotas teritorijų planavimas, konkurencingumas, visų pirma sektorių susiejant su mokslu, ir vienodos veiklos sąlygos;

D.  kadangi tame komunikate rekomenduojama, kad valstybės narės parengtų daugiamečius nacionalinius strateginius akvakultūros planus, kuriuose būtų išnagrinėti esminiai trūkumai ir spręstinos problemos, nustatyti bendrieji tikslai ir, jei įmanoma, šių tikslų įgyvendinimo pažangos vertinimo rodikliai;

E.  kadangi vietos ekosistemų ir išteklių išsaugojimas turi būti pagrindinis prioritetinis tikslas, siekiant užkirsti kelią vietos žvejybos ir akvakultūros veiklos perkėlimui į kitą vietą ir sunaikinimui;

F.  kadangi nepaisant gerų ketinimų ir pastangų ES akvakultūra nesivysto, priešingai nei vis sparčiau auganti akvakultūra kituose pasaulio regionuose;

G.  kadangi apskaičiuota, kad ES akvakultūros sektorius patenkina tik 10 proc. žuvies vidaus paklausos, ir kadangi daugiau kaip pusė žuvininkystės produktų paklausos patenkinama importuojant produktus iš trečiųjų valstybių;

H.  kadangi akvakultūra turėtų būti laikoma žemės ūkio veiklos forma, ypač tvenkinių ūkių atveju;

I.  kadangi atokiausi regionai ypač atsilieka akvakultūros plėtros srityje;

J.  kadangi neseniai parengtoje aukšto lygio mokslinių patarėjų grupės nuomonėje į Komisijos nario K. Vellos klausimą tai grupei „Kaip galima gauti daugiau maisto ir biomasės iš vandenynų nedarant žalos ateities kartų paveldui?“ atsakyta tokiomis rekomendacijomis: „integruoti atsakingos vandenynų teikiamo maisto kultūros paradigmą [...] į plataus masto ES ir pasaulines sisteminio lygmens politikos darbotvarkes“ ir „kelti marikultūros Europoje plėtros klausimus aukštesniu ir labiau strateginiu lygmeniu vykdant visapusišką, suderintą politikos programą – tai apima marikultūros reikalavimų įtraukimo į 2014 m. ES jūrų teritorijų planavimo direktyvos įgyvendinimo priemones gairių nustatymą ir technologinio bendradarbiavimo plėtrą marikultūros srityje pagal tausios žvejybos partnerystės susitarimus, sudaromus tarp ES ir pietinėmis šalimis partnerėmis“;

K.  kadangi norint įsteigti ar plėsti akvakultūros ūkį ES reikia gauti įvairių leidimų ir kadangi tų oficialių dokumentų gavimo procedūra nėra suderinta ES lygmeniu ir paprastai ilgai trunka, yra sudėtinga ir jai trūksta teisinio tikrumo ir ekonominio nuspėjamumo; kadangi tokia padėtis gali trukdyti sektoriui vystytis, atgrasyti nuo verslo investicijų ir dėl jos sektorius gali patirti pernelyg dideles išlaidas, neskaitant to, kad netiesiogiai skatinamas importas iš trečiųjų valstybių;

L.  kadangi pačios sudėtingiausios su akvakultūros veikla susijusios procedūros yra tos, kurios yra susijusios su aplinkosaugos reikalavimais (poveikio aplinkai vertinimais, strateginiais aplinkos apsaugos vertinimais ir kontrolės procedūromis), ir paradoksalu, bet šios ilgai trunkančios ir sudėtingos administracinės procedūros ne visada užtikrina aplinkos apsaugą, priešingai, kartais dėl jų pasidaro sunku įsteigti socioekonominiu ir aplinkosaugos požiūriu darnios ir kokybiškos akvakultūros ūkius; kadangi gėlavandenė ir jūrinė akvakultūra skiriasi; kadangi, atsižvelgiant į akvakultūros subsektorių skirtumus, jiems reikia skirtingų išteklių valdymo, šėrimo ir reprodukcijos metodų; kadangi būtina atsižvelgti į šiuos skirtumus rengiant reglamentus dėl ES akvakultūros ir visų pirma darnios aplinkos standartus;

M.  kadangi biurokratinių procedūrų, ypač susijusių su licencijavimu ir planavimu, sudėtingumas ir vilkinimas yra prilygintinas neveikimui, kuris neišvengiamai kainuoja galimiems investuotojams ir turi poveikį socialiniams ir darbo santykiams teritorijose, kuriose įsisteigę akvakultūros ūkiai, o ypač moterų ir jaunimo nedarbui;

N.  kadangi, norint užtikrinti tinkamą teritorijų planavimą, būtina atsižvelgti į skirtingus įvairių naudotojų poreikius ir sykiu būtinybę apsaugoti gamtą ir dėti pastangas tuos poreikius suderinti; kadangi vietų, kur būtų galima įsteigti ūkį, stygius, tinkamo teritorijų planavimo stoka ir konkuravimas su kita ekonomine veikla turi didelį poveikį ES akvakultūros plėtrai kai kuriuose regionuose, nes akvakultūros sektorius yra ne toks svarbus, palyginti kitais, „stipresniais“ sektoriais;

O.  kadangi teritorijų planavimas yra viena iš būtinų išankstinių ilgalaikės akvakultūros plėtros sąlygų ir būtinų priemonių, siekiant užtikrinti tinkamą akvakultūrai skirtų vietų planavimą, atsižvelgiant į kitas veiklas atitinkamose teritorijose;

P.  kadangi pagrindiniai ES aplinkosaugos teisės aktai yra direktyvos (Jūrų strategijos direktyva, Paukščių direktyva ir Buveinių direktyva) ir todėl valstybėms narėms ir vietos bei regioninės valdžios institucijoms paliekama tam tikra laisvė jas perkelti į nacionalinę teisę ir taikyti savo nuožiūra; kadangi dėl to nuostatos nėra vienodai įgyvendinamos ES, atsiranda teisinis netikrumas įmonėms ir ūkiams, trūksta nuspėjamumo investuotojams ir sudaromos nevienodos sąlygos;

Q.  kadangi mokslinėje nuomonėje „Vandenynų teikiamas maistas“ nurodoma, kad vienintelis būdas per trumpą laiką smarkiai padidinti iš vandenyno gaunamą maisto ir biomasės kiekį – rinkti žemiausiuose maisto grandinės lygiuose esančius organizmus, pvz., didžiuosius dumblius ir dvigeldžius moliuskus;

R.  kadangi dėl skirtingų akvakultūrą reglamentuojančių teisinių sistemų įmonėms gali būti taikomi skirtingi reikalavimai net tame pačiame jūros baseine ir tokiu būdu gali būti iškraipoma konkurencija;

S.  kadangi reikėtų teigiamai vertinti gero bendradarbiavimo remiantis gamtosaugininkų ir sektoriaus sudarytais savanoriškais ir kitais susitarimais pavyzdžius; kadangi pavyzdžiai, kaip akvakultūros sektorius prisideda prie geros vandens kokybės ir vandens ekosistemos paslaugų išlaikymo, teigiamai vertintini, bet svarbu taip pat pripažinti, kad akvakultūra gali daryti neigiamą poveikį vietos aplinkai ir vandens kokybei, ir siekti jį sumažinti; todėl ragina toliau plėtoti inovacijas ir iniciatyvas siekiant ilgalaikio darnaus ir pelningo sektoriaus;

T.  kadangi, norint auginti dvigeldžius moliuskus ir didžiuosius dumblius, reikia, kad aplinkoje būtų proporcingi maistinių druskų kiekiai;

U.  kadangi, atsižvelgiant į tai, toks gėlųjų vandenų žuvų ūkis taip pat turėtų būti laikomas aplinkos apsaugos paslauga, užtikrinančia vandens kokybę ir kiekį, ir nusipelno didesnio ES sprendimus priimančių subjektų pripažinimo ir paramos, nei sulaukdavo iki šiol;

V.  kadangi ES produktai turi atitikti daug griežtų aplinkosaugos, gyvūnų sveikatos, gyvūnų gerovės ir vartotojų apsaugos taisyklių ir standartų, apimančių gamybos operacijas, pašarus, gerovę, transportą, perdirbimą ir socialines darbo vietų sąlygas – visa tai turi tiesioginį poveikį gamybos sąnaudoms; kadangi dėl to gaunami puikios kokybės ir darniai pagaminti produktai, kurie gali būti brangesni, todėl mažiau konkurencingi, palyginti su importuojamais produktais, kurie dažnai patenka į ES rinką mažesnėmis kainomis, nes jų auginimas yra nedarnus aplinkosaugos, socialiniu ir darbo požiūriu ir juos auginant taikomi žemi gyvūnų gerovės ir sveikatos standartai;

W.  kadangi dalis akvakultūros įmonių yra labai priklausomos nuo energijos išteklių, o tai didina akvakultūros produkcijos sąnaudas;

X.  kadangi reikėtų didinti suvartojamą žuvies kiekį, nes ji yra maisto produktas, kurio sudėtyje yra žmogaus sveikatai naudingų baltymų, riebalų rūgščių, vitaminų, mineralų ir pagrindinių mikroelementų, ir kadangi puiki ES jūros gėrybių kokybė turėtų būti pagrindinis konkurencinis ES akvakultūros pranašumas;

Y.  kadangi didėjant pasaulio gyventojų skaičiui kartu nuolat didėja pasaulyje suvartojamas žuvies kiekis;

Z.  be to, kadangi ES prekybos, socialinė ir aplinkosaugos politika ne visuomet dera: pvz., ES suteikia bendrosios lengvatų sistemos (BLS arba BLS+) statusą pažeidžiamoms besivystančioms šalims, kad joms reikėtų mokėti mažesnius eksporto į ES muitus arba jų nereikėtų mokėti ir taip suteikia joms labai svarbią prieigą prie ES rinkų ir prisideda prie jų ekonomikos augimo; kadangi tuo pačiu metu kai kurios šių šalių, pvz., kai kurios Azijos šalys, gamina akvakultūros produktus, neatitinkančius aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, sveikatos, socialinių ir darbo standartų, kurių turi laikytis ES veiklos vykdytojai, ir kai kuriais atvejais pažeidžia žmogaus teises;

AA.  kadangi akvakultūros pašarų srityje ES taip pat yra labai priklausoma nuo žuvininkystės produktų importo iš trečiųjų valstybių ir kadangi darniau pagaminti, alternatyvūs pašarai kol kas nepakankamai ištirti ir remiami;

AB.  kadangi ES išorės prekybos akvakultūros produktais balansas yra deficitinis ir vyksta nesąžininga importuojamų trečiųjų valstybių akvakultūros produktų ir ES produkcijos konkurencija, daranti neigiamą poveikį maisto kokybei ir vartotojų sveikatai;

AC.  kadangi akvakultūra trečiosiose valstybėse teikia ES galimybių investuoti;

AD.  kadangi Europos akvakultūros produktai skiriasi, palyginti su trečiųjų valstybių produktais, kokybės, aplinkosauginio pėdsako, socialinės elgsenos ir gyvūnų gerovės standartų požiūriais, tačiau to skirtumo Europos vartotojai negali pamatyti, kai informacija, kurią jie gauna apie produktus, yra nepakankama arba netiksli (ypač informacija apie kilmės šalį, atšildymą arba gyvūnų rūšį);

AE.  kadangi ES teisės aktai dėl vartotojams teikiamos informacijos apie vandens organizmų produktus yra aiškūs ir kadangi kontroliuoti, kaip jų laikomasi, yra valstybių narių institucijų pareiga; kadangi, nepaisant to, plačiai žinomas neigiamas reiškinys – tokia esminė informacija vartotojui faktiškai nepateikiama nei žuvų prekyvietėse, nei restoranuose; kadangi tokia padėtis, kai nuostatos nepakankamai gerai įgyvendinamos, kenkia ES akvakultūros konkurencingumui;

AF.  kadangi darnios akvakultūros pamatinis principas – sveikų gyvūnų auginimas, o tam būtina turėti specialių ir novatoriškų veterinarijos priemonių, visų pirma vakcinų ir antibiotikų, kurie turėtų būti atsakingai ir ribotai naudojami, siekiant užtikrinti gyvūnų ir vartotojų sveikatą ir gerovę, taip pat saugius ir maistingus akvakultūros produktus, nedarant žalos aplinkai ir laukinėms rūšims; kadangi priimant ES gyvūnų gerovės teisės aktus, kalbant apie infekcijų ir ligų gydymą ir jų poveikį produkto kokybei, taip pat turi būti atsižvelgiama į akvakultūros ypatumus ir žuvų rūšių ypatumus;

AG.  kadangi Bendros sveikatos koncepcija grindžiamame Europos kovos su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms veiksmų plane konstatuojama, kad imunizacija skiepais yra ekonomiškai efektyvi visuomenės sveikatos priežiūros srities intervencinė priemonė kovojant su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms(17), o tai taikoma ir akvakultūrai;

AH.  kadangi tai, kaip Europos visuomenė ir vartotojai įsivaizduoja akvakultūrą, skiriasi priklausomai nuo valstybės narės, tačiau apskritai akivaizdu, kad yra galimybių tobulėti;

AI.  kadangi visada esama galimybių tobulėti taikant geresnę praktiką, tačiau blogą nuomonę apie akvakultūros veiklą ne visada lemia realios problemos (aplinkosaugos, kokybės ar saugos aspektai), o išankstinės vartotojų nuostatos apie akvakultūrą; kadangi tokia padėtis susidarė daugiausia dėl to, jog tikima, kad toks realus akvakultūros poveikis, koks būdingas kai kurioms trečiosioms valstybėms (besivystančioms šalims), daromas ir ES, o tai yra netiesa;

AJ.  kadangi dėl labai skirtingos akvakultūrai taikomos praktikos atsiranda, be kita ko, dideli produktų kokybės, poveikio aplinkai ir sanitarijos sąlygų skirtumai, kurie dažnai lemia vartotojų abejones dėl gauto produkto; 

AK.  kadangi prasta akvakultūros reputacija turi poveikio viešojo sektoriaus valdžios institucijų valdymui (licencijavimui, planavimui ir pan.), taip pat rinkodaros sąlygoms;

AL.  kadangi gėlųjų vandenų akvakultūra, taip pat vidaus vandenų akvakultūra uždaruose vandenyse ir integruota multitrofinė akvakultūra ir recirkuliacinės sistemos arba akvaponika miesto zonose, gali padėti didinti apsirūpinimo maistu saugumą ir gerinti kaimo vietovių vystymąsi;

AM.  kadangi vėžiagyviai, moliuskai ir vandens augalai, pvz., dumbliai, taip pat yra svarbūs akvakultūros ištekliai;

AN.  kadangi moksliniams tyrimams ir inovacijoms tenka esminis vaidmuo siekiant panaudoti darnios akvakultūros potencialą; kadangi produkciją galima darniai didinti užtikrinant novatorišką plėtrą, vandens regeneravimą ir valymą, atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą ir energijos bei išteklių naudojimo efektyvumą, sykiu sumažinant poveikį aplinkai ir teikiant aplinkos paslaugas;

AO.  kadangi labai svarbūs ES lygmens mokslinių duomenų standartiniai protokolai, nes turint duomenų atsiranda galimybė prižiūrėti ir gerinti valdymo ir gamybos praktiką, taip pat poveikį aplinkai ir sveikatai;

AP.  kadangi, siekiant sumažinti poveikį aplinkai ir padaryti akvakultūrą darnesnę, pirmenybė turi būti teikiama vietos ar endeminių rūšių gyvūnų auginimui;

AQ.  kadangi sunkumai gauti kreditą ir ilgas laikotarpis tarp investicijų ir pirmojo pardavimo (dažnai treji metai ar daugiau) gali atgrasyti investuotojus;

AR.  kadangi bankų ir finansų įstaigų siūlomos išankstinio finansavimo sąlygos darosi vis griežtesnės;

AS.  kadangi procedūros, kurios daugeliu atvejų naudotojams nėra pakankamai aiškios, ir daugybė dokumentų, kuriuos reikia pateikti norint gauti finansavimą iš Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo, atgraso paraiškų teikėjus; kadangi dabartiniam 2014–2020 m. programavimo laikotarpiui skirtų apytikriai 1 280 mln. EUR Europos akvakultūros sektoriui plėtoti nepakanka; kadangi, neskaitant nepakankamų lėšų, ir tų esamų lėšų įsisavinimo lygis valstybėse narėse yra nepaprastai žemas;

AT.  kadangi plėtojant darnią akvakultūrą būtina atsižvelgti į galimą poveikį laukiniams žuvų ištekliams ir vandens kokybei, o atitinkamai akvakultūrai taip pat reikalingi sveikų žuvų ištekliai ir puiki vandens kokybė;

AU.  kadangi turimi duomenys rodo, kad didėja atotrūkis (apskaičiuota, kad jis sudaro 8 mln. tonų) tarp ES suvartojamų jūros gėrybių kiekio ir sužvejojamo kiekio; kadangi darni akvakultūra ir darni žvejyba padeda užtikrinti ilgalaikį apsirūpinimo maistu ir mitybos saugumą, įskaitant maisto tiekimą, taip pat ekonomikos augimą ir darbo vietas Sąjungos piliečiams, ir prisideda prie augančios pasaulinės maisto iš vandens gyvūnų paklausos tenkinimo, jeigu akvakultūros veiklai naudojami darniai pagaminti pašarai ir išvengiama aplinkos būklės blogėjimo; kadangi akvakultūra taip gali prisidėti prie bendro tikslo panaikinti atotrūkį tarp suvartojamo ir pagaminamo jūros gėrybių kiekio ES;

AV.  kadangi akvakultūroje kilogramą mažos vertės žuvų galima paversti kilogramu didelės vertės žuvų (pvz., stintenėmis šeriant otus, vertė padidėja nuo 0,10 iki 7,00 EUR už kilogramą);

AW.  kadangi jaunimas yra mažiau suinteresuotas dirbti akvakultūros sektoriuje arba investuoti į jį ir jį plėtoti, nes dėl prastos komunikacijos ir finansinių perspektyvų ir stabilumo stokos šis sektorius jaunesnėms kartoms yra nepatrauklus;

AX.  kadangi darni bendruomenei priklausanti ir jos valdoma akvakultūra gali duoti socialinės ir ekonominės naudos periferiniams pakrantės regionams ir atlikti teigiamą vaidmenį mėlynojoje ekonomikoje;

AY.  kadangi gėlųjų vandenų akvakultūra sudaro 20 proc. visos Europos sektoriaus veiklos ir kadangi ES parama turėtų atitikti šią dalį; kadangi skirtingas gėlųjų vandenų akvakultūros pobūdis reiškia, kad šiam sektoriui reikia specialių taisyklių ir atskiro skyriaus teisės aktuose dėl Sąjungos bendros žuvininkystės politikos;

AZ.  kadangi moksliniai tyrimai ir inovacijos atlieka itin svarbų vaidmenį siekiant didesnio akvakultūros sektoriaus darnumo ir konkurencingumo ES rinkoje;

AAB.  kadangi gėlųjų vandenų akvakultūros projektai gali būti taip pat vykdomi naudojant ex post finansavimą ir kadangi tam dažnai prireikia neproporcingai didelių investuotojų pastangų ir dėl to daugeliu atvejų žuvis auginantys ūkininkai nedrįsta imtis šių projektų; kadangi daugeliu atvejų paramos intensyvumas yra nepakankamas;

ES akvakultūros potencialo panaudojimas

1.  pripažįsta, kad darni akvakultūra, įskaitant jūrinės ir gėlųjų vandenų akvakultūros sektorius, gali turėti teigiamo poveikio užimtumui ir Sąjungos ekonomikai – apskritai pagerinti produktyvumą ir gyvenimo kokybę Sąjungos pakrančių ir žemyninės dalies teritorijose; pabrėžia, kad reikia skatinti jos plėtrą, įvairinimą ir inovacijas, skatinant daugiau gaminti žuvų, vėžiagyvių, moliuskų, dumblių ir dygiaodžių akvakultūros produktų ir gerinant jų konkurencingumą (siekiant pagerinti ES akvakultūros produkciją tiek, kad per penkerius metus ji pasiektų bent jau dabartinį pasaulinės akvakultūros augimo tempą, ir skatinti investuoti į efektyviau energiją naudojančią ir ekonomiškesnę įrangą), taip pat didinant suvartojamą jų kiekį ir indėlį į ES gyventojų aprūpinimo maistu ir maistinėmis medžiagomis saugumą; pabrėžia, kad tai turi būti daroma sykiu užtikrinant tinkamą jūrų ekosistemų veikimą, kad būtų galima tęsti pelningos akvakultūros veiklą, verslinę žvejybą ir kitokį tausų jūrų aplinkos naudojimą;

2.  mano, kad ES reikėtų didinti akvakultūros sektoriaus produkciją, visų pirma siekiant sumažinti natūralių gamtos išteklių žvejybos intensyvumą; mano, kad iš žuvų gaminami pašarai turėtų būti gaminami darniai ir neturėtų kelti grėsmės bendros žuvininkystės politikos didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio tikslams ir kad derėtų kontroliuoti į vandenį patenkančių maistingųjų medžiagų kiekius; pabrėžia mokslinių tyrėjų, akvakultūros sektoriaus, pašarų gamintojų, aplinkosaugos organizacijų ir institucijų bendradarbiavimo svarbą; pabrėžia, kad plėtojant ES akvakultūrą turėtų būti atsižvelgiama į kokybės, darnumo, maisto saugos, aplinkosaugos, gyvūnų ir žmonių sveikatos aspektus ir kad akvakultūra šiuo atžvilgiu turėtų būti pavyzdinė; teigiamai vertina naujas sausumos akvakultūros iniciatyvas, ypač jautrių jūrų ir ES uždarųjų vandenų regionuose, ir mano, kad reikia griežtesnių priemonių, siekiant akvakultūrą paversti veiksmingesniu, ekonomiškai perspektyvesniu, socialiai atsakingu ir aplinkai nekenkiančiu sektoriumi, tenkinančiu didelę žuvies paklausos dalį Europoje ir mažinančiu Europos priklausomybę nuo importo;

3.  palankiai vertina Komisijos komunikatą „Tvarios ES akvakultūros plėtros strateginės gairės“ ir tai, kad jame apibrėžiamos sritys, kuriose reikia dėti daugiau pastangų siekiant panaudoti ES akvakultūros potencialą taip, kad ja, kartu su tausia žvejyba, būtų prisidedama prie tikslo panaikinti suvartojamo ir gaminamo jūrų gėrybių kiekio atotrūkį tokiu būdu, kuris būtų darnus aplinkos apsaugos, socialiniu ir ekonominiu požiūriais;

4.  pabrėžia, kad gėlųjų vandenų akvakultūra tebėra nepakankamai išnaudota galimybė gerinti apsirūpinimo maistu saugumą ir vystyti kaimo vietoves;

5.  pabrėžia, kad darnus augimas turi būti pagrįstas: verslo investicijų nuspėjamumu ir teisiniu tikrumu, kuriuos galima užtikrinti taikant veiksmingesnę administracinę sistemą, didesniu valdymo skaidrumu, nustatant aiškius ir vienodus licencijų visoje ES išdavimo kriterijus, bendromis ligų kontrolės procedūromis ir prieiga prie tinkamo gyvūnų bei žmonių sveikatai nekenksmingo veterinarinio gydymo, veiksmingu teritorijų planavimu, gairių dokumentais, gerosios patirties mainais, Akvakultūros patariamosios tarybos parama ir tinkama finansine parama; pažymi, kad visi šie veiksniai gali prisidėti prie darnaus augimo;

6.  palankiai vertina 2017 m. lapkričio mėn. pateiktos mokslinės nuomonės „Maistas iš vandenynų“, kurioje nagrinėjama jūrų, žvejybos ir akvakultūros sričių politikos plėtra ir įgyvendinimas artimiausiais metais, išvadas ir rekomendacijas, parengtas siekiant padėti padidinti iš vandenynų darniai gaunamo maisto kiekį;

7.  ragina Komisiją remti sektoriaus pastangas sumažinti savo priklausomybę nuo laukinių žuvų išteklių žuvų pašarų gamybos srityje, be kita ko, gamybai panaudojant daugiau jūrų ir kitokių dumblių;

8.  ragina Komisiją skatinti tolesnę besiformuojančio jūrų dumblių akvakultūros sektoriaus plėtrą;

9.  pripažįsta, kad akvakultūra gali padėti užtikrinti apsirūpinimo maistu ir maistinėmis medžiagomis saugumą ES gyventojams ir kad reikalinga darni ir sveika mityba, klimato požiūriu pažangios, gyvūnų gerovei nekenkiančios ir aplinkos apsaugos požiūriu darnios maisto sistemos, žiedinės ir efektyvų išteklių naudojimą užtikrinančios maisto sistemos, skatinančios inovacijas ir bendruomenių įgalėjimą;

10.  pakartoja, kad Europos akvakultūros plėtra turi būti susieta su esminiu ir gyvybiškai svarbiu savarankiškos, saugios, maistines medžiagas užtikrinančios ir darnios maisto gamybos poreikiu ir kad jai turi būti skiriama daugiau dėmesio bendroje ES darbotvarkėje;

11.  ragina Komisiją ir valstybes nares investuoti į mokslinius tyrimus, studijas ir bandomuosius projektus, skirtus novatoriškiems, perspektyviems, aplinkos požiūriu atsakingiems akvakultūros būdams, įskaitant integruotas multitrofines akvakultūros sistemas, akvaponiką ir recirkuliacines akvakultūros sistemas, kurios mažina akvakultūros ūkių poveikį buveinėms, laukinių gyvūnų populiacijoms ir vandens kokybei ir tokiu būdu prisideda prie ekosisteminio metodo;

12.  ragina Komisiją atlikti nuodugnią visų aukšto lygio mokslinių patarėjų grupės pateiktų rekomendacijų analizę ir užtikrinti, kad jos būtų tinkamai įgyvendintos;

13.  pabrėžia, kad rengiant darnios Europos akvakultūros politiką būtina atsižvelgti į skirtingų akvakultūros tipų ypatybes, nevienodus poreikius ir iššūkius ir parengti konkretiems poreikiams pritaikytas priemones, pagal kurias būtų taip pat atsižvelgiama į geografinius skirtumus ir galimus klimato kaitos padarinius; todėl ragina Komisiją rengiant bendrą žuvininkystės politiką po 2020 m. nustatyti atskiras taisykles pagal kiekvieno subsektoriaus ypatybes;

14.  atkreipia dėmesį į gėlųjų vandenų akvakultūros, taip pat vidaus vandenų akvakultūros uždaruose vandenyse, integruotos multitrofinės akvakultūros ir recirkuliacinių sistemų bei akvaponikos galimybes miesto teritorijose; pabrėžia, kad gėlųjų vandenų akvakultūros teikiamos galimybės užtikrinti apsirūpinimo maistu saugumą ir kaimo vietovių plėtrą vis dar nepakankamai išnagrinėtos, tačiau jai tenka svarbus socialinis vaidmuo, nes ji užtikrina kaimo užimtumą skurdžiausiose teritorijose, taip pat jai tenka aplinkos apsaugos vaidmuo išsaugant vertingas šlapynes ir teikiant įvairiausias ekosistemų paslaugas, kurios duoda gerokai daugiau nei tik ekonominę naudą;

15.  pabrėžia, kad svarbu pradėti naudoti koordinavimo priemones, kurti tyrimų grupes ir imtis ES lygmens veiksmų siekiant nustatyti atvejus, kai moliuskų auginimui didelį pavojų kelia plėšri auksaspalvė dorada (Sparus aurata), ir ieškoti darnių ir aplinkai nekenksmingų sprendimų;

16.  pripažįsta akvakultūros ir papildomo žuvų produktų perdirbimo ir eksporto pramonės, kaip vietinio sektoriaus, galimybes užtikrinti užimtumą ir ekonominę naudą, ypač pakrančių ir salų kaimo bendruomenėms;

17.  pažymi, jog svarbu, kad Vandens pagrindų direktyva ir Jūrų strategijos pagrindų direktyva užtikrintų teritorijų, kuriose auginami moliuskai, apsaugą, nustatytą dabar jau panaikintoje vadinamojoje Moliuskų direktyvoje;

18.  pabrėžia, kad didžiųjų dumblių ir dvigeldžių moliuskų auginimui skirtoje aplinkoje mažinant maistinių medžiagų kiekį, siekiant geros aplinkos būklės, turi būti atsižvelgta į auginamų organizmų gebėjimą natūraliai prisitaikyti;

Administracinių procedūrų supaprastinimas

19.  pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų atliekamą labai svarbų vaidmenį Europos akvakultūros plėtros srityje, be kita ko, įgyvendinant valstybių narių parengtus daugiamečius strateginius planus;

20.  pabrėžia, kad darni akvakultūros plėtra turi būti paremta verslo investicijų nuspėjamumu ir teisiniu saugumu, kuriems užtikrinti reikalingas:

  a)  administracinių procedūrų supaprastinimas ir paspartinimas – mažiau biurokratijos ES, nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu, kuo labiau išnaudojant informacines ir ryšių technologijas, sykiu užtikrinant, kad jūros aplinka toliau neblogėtų,

  b)  geresnis skaidrumas ir tinkamas planavimas,

c)  geresnis veiklos koordinavimas, atsižvelgiant į pasidalijamąją ES, valstybių narių ir atitinkamais atvejai) regioninių ir vietos valdžios institucijų kompetenciją,

d)  sparčios, aiškios ir skaidrios licencijų išdavimo procedūros ir riboti pritarimo terminai, kad nebūtų atbaidomi investuotojai,

  e)  nuodugnus Komisijos vykdomas valstybių narių daugiamečių nacionalinių strateginių planų įgyvendinimo stebėjimas,

f)  Komisijos parengtos nacionalinių strateginių planų gairės, siekiant vienodo ES teisės aktų (daugiausia aplinkos apsaugos teisės aktų ir sveikatos apsaugos teisės aktų, kuriais užtikrinama, kad nebūtų daroma žala ekosistemoms ir žvejybos veiklai) taikymo,

g)  suderinta įvairių regionų ir valstybių narių, besinaudojančių tais pačiais vandenimis, teisinė sistema, siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir veiksmingą aplinkosaugos politiką,

h)  glaudus Komisijos ir kompetentingų institucijų (nacionalinių, bet taip pat ir vietos bei regioninių) bendradarbiavimas įgyvendinant ES teisės aktus (daugiausia sanitarijos ir aplinkosaugos), taip pat prireikus pagalba derinant nacionalinės ar regioninės teisės aktus,

  i)  valstybių narių keitimosi informacija ir geriausios patirties pavyzdžiais mechanizmai, taikant nacionalinių priemonių, susijusių su verslo saugumu, prieiga prie Sąjungos vandenų ir teritorijų, atvirąjį koordinavimo metodą, ir licencijų išdavimo procedūrų supaprastinimas,

  j)  tinkama ES ir nacionalinio lygmens viešoji finansinė parama darniai ir atsakingai akvakultūros produktų gamybai, inovacijoms ir plėtrai,

  k)  geresnis akvakultūros ir žvejybos klausimų integravimas į Sąjungos prekybos susitarimus;

21.  siūlo kuo greičiau sukurti pagal vieno langelio principą veikiančią administracinę sistemą, kurią taikant būtų prisiimami ir vykdomi visi įgaliojimai ir visus dokumentus būtų galima pateikti vienai administracinei įstaigai; mano, kad tai pagerintų galutinio naudotojo ir įvairių lygmenų viešosios administracijos santykius;

22.  rekomenduoja licencijas išduoti pagal supaprastintą sistemą arba skubos tvarka, pagal kurią kompetentinga institucija išduotų laikiną sertifikatą, leidžiantį pradėti veiklą tiems ūkio subjektams, kurie tenkina tam tikrus iš anksto nustatytus kriterijus; pažymi, kad tie kriterijai galėtų būti paremti pareiškėjo ankstesne veikla arba tuo, kad teikiamas iš tikrųjų naujoviškas akvakultūros projektas inovacijų ir (arba) darnumo požiūriu arba kad yra nustatytos akvakultūros servituto zonos, kurių atveju veikla, nesuderinama su akvakultūra, iš anksto apibrėžta;

Lygiateisiškumas kitų sektorių atžvilgiu

23.  pabrėžia, kad vykdant tinkamą teritorijų planavimą turėtų būti atsižvelgiama į visus sektorius (holistinis požiūris), darnumo aspektus ir apsirūpinimo maistu saugumą, neteikiant pirmenybės stipriems ekonomikos sektoriams akvakultūros sąskaita; pabrėžia, kad vykdant teritorijų planavimą nebūtinai turi būti atskiriamos veiklos tam tikruose regionuose – geriau jas proporcingai suderinti, nes tai galėtų būti naudinga visiems;

24.  siūlo remti aktyvesnį ir svarbesnį akvakultūros organizacijų ir žvejybos vietos veiklos grupių vaidmenį ir dalyvavimą sprendimų priėmimo procese pasinaudojant regionalizavimu, siekiant užtikrinti, kad kiekvienam atskiriam regionui būtų parinktas geriausias metodas;

25.  pažymi, kad itin svarbu tinkamai atsižvelgti į akvakultūros sektoriaus interesus ir jį traktuoti sąžiningai kitų sektorių atžvilgiu, pvz., kai vykdomas teritorinis planavimas;

26.  primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares parengti teritorinio planavimo žemėlapius, siekiant nustatyti galimas teritorijas, kuriose akvakultūra ir kita veikla gali būti vykdomos kartu;

27.  pažymi, kad teritorijų planavimas ir licencijų išdavimo sąlygos yra bene svarbiausios priežastys, dėl kurių kiti svarbūs ar stiprūs sektoriai nelinkę dalytis erdve;

28.  pabrėžia, kad, siekiant užtikrinti vienodas prieigos prie jūrų išteklių sąlygas, akvakultūros sektoriuje atliekami būtini socialinio ir ekonominio poveikio ir poveikio aplinkai tyrimai taip pat turėtų apimti visus sektorius, su kuriais akvakultūra konkuruoja, pvz., turizmo arba žaliavų gavybos;

29.  primygtinai ragina valstybes nares ir nacionalines institucijas laikytis ES teisės aktų dėl vandenų ir užterštų teritorijų atkūrimo ir valymo;

30.  pabrėžia, kad teisės aktus reikėtų priimti lygiateisiškai pasikonsultavus su visais suinteresuotaisiais subjektais;

Teisės aktų pritaikymas akvakultūros poreikiams

31.  pabrėžia, kad drauge su socialiniu ir ekonominiu tvarumu turi būti užtikrinamas aplinkosauginis tvarumas (tvarumas apima tris ramsčius) ir kad turi būti tinkamai atsižvelgiama į esamą ir galimą akvakultūros indėlį į Sąjungos apsirūpinimo maistu saugumą;

32.  palankiai vertina sektoriuje taikomą geriausią praktiką ir gero bendradarbiavimo pavyzdžius, pagrįstus savanoriškais susitarimais ir kitomis sutartimis tarp gamtosaugininkų ir sektoriaus, įskaitant veiklą „Natura 2000“ teritorijose; džiaugiasi dėl daugybės pavyzdžių, kai akvakultūra prisideda prie geros vandens kokybės užtikrinimo; pripažįsta sektoriaus teikiamas vandens ekosistemos paslaugas ir ragina teikti paskatas joms sustiprinti; pabrėžia, kad, žvelgiant iš tvarumo, socialinio ir ekonomikos vystymosi perspektyvos, nepageidautina priimti teisinių nuostatų, kuriomis būtų dar labiau apsunkinama akvakultūros veikla;

33.  pabrėžia, kad ES teisės aktai turėtų būti geriau priderinti prie akvakultūros realijų, ypatumų ir poreikių, vykdant bendrą žuvininkystės politiką ir laikantis, be kita ko, ES aplinkos apsaugos teisės aktų, vadovaujantis tikslu iki 2020 m. užtikrinti gerą visų jūrų vandenų aplinkos būklę ir atsižvelgiant į moterų ir jaunimo užimtumo šiame sektoriuje svarbą;

34.  pabrėžia, kad tais atvejais, kai įgyvendinant ES teisės aktus kyla problemų arba jie įgyvendinami nenuosekliai, reikėtų parengti jų aiškinimo ir geriausios praktikos gaires;

35.  primena, kad šio sektoriaus atstovai turėtų būti labiau įtraukti į sprendimų priėmimo procesą;

36.  primygtinai ragina Komisiją padidinti nedidelį akvakultūros produktų gamybos indėlį, kuris, remiantis skaičiavimais, sudaro 10 proc., tenkinant vidaus žuvies paklausą, ir užtikrinti, kad daugiau kaip pusė Sąjungos žuvies paklausos nebebūtų tenkinama importuojant produktus;

ES akvakultūros konkurencingumo didinimas ES ir už jos ribų

37.  ragina, kad būtų reikalaujama, kad importuojami akvakultūros produktai atitiktų tokius pačius aplinkosaugos, maisto saugos ir socialinius bei darbo standartus, juos gaminant būtų paisoma žmogaus teisių, kurių privalo laikytis ES veiklos vykdytojai, ir apgailestauja dėl to, kad vis dar nėra vienodų sąlygų šioje srityje ir kad pavojingi konkurencijos iškraipymai kelia didelių problemų ES ūkio subjektams;

38.  atkreipia dėmesį į dabartinę Europos žuvų tvenkiniuose augintojų padėtį: jie patiria didelius savo išteklių nuostolius dėl tokių plėšrūnų kaip ūdros, garniai ir kormoranai; pabrėžia, kad šie plėšrūnai taip pat naikina sterkų ir karpių ikrus ir tokiu būdu gerokai apriboja gėlųjų vandenų žuvų veisimą ir reprodukciją; todėl ragina valstybes nares garnių ir kormoranų atžvilgiu taikyti esamas nukrypti leidžiančias nuostatas ir ragina Komisiją persvarstyti ūdrų populiacijos išsaugojimo būklę ir leisti prireikus šalinti ir kontroliuoti šiuos plėšrūnus;

39.  ragina atlikti dažnesnes ir nuodugnesnes importuojamų produktų kilmės ir pasienio patikras, o ES viduje taikyti priemones, siekiant kovoti su neteisėta arba slepiama akvakultūros veikla, nuo kurios nukenčia sektoriaus vidaus plėtra;

40.  pažymi, kad ES turėtų eksportuoti darnumo standartus ir praktines žinias; mano, kad tai ypač svarbu tais atvejais, kai gretimuose regionuose auginami tokių pačių rūšių gyvūnai kaip ES, ir visų pirma trečiosiose valstybėse, besinaudojančiose tais pačiais vandenimis, kaip ir ES;

41.  ragina Komisiją užtikrinti, kad prekybos susitarimuose su trečiosiomis šalimis partnerėmis būtų numatyta sudaryti lengvatines sąlygas patekti į rinką su sąlyga, kad bus taikomi darnumo ir gyvūnų gerovės standartai, lygiaverčiai taikomiems ES;

42.  ragina Komisiją, įgyvendinant ES bendradarbiavimo su besivystančiomis šalimis politiką, skirti lėšų paramos ir mokymo priemonėms, kurių padėtų skatinti darnią akvakultūrą ir ugdyti tų šalių akvakultūros subjektų sąmoningumą kokybės ir aukštesnių gamybos standartų, ypač aplinkos, higienos ir socialinių standartų, politikos klausimais;

43.  primygtinai ragina skatinti ES investuoti į akvakultūros projektus, įgyvendinamus trečiosiose valstybėse;

44.  ragina Komisiją ir toliau užtikrinti, kad eksportuojančiose trečiosiose valstybėse būtų laikomasi ES importo taisyklių, įskaitant ūkių veiklą, kuri turi atitikti aplinkos apsaugos, higienos ir socialinius standartus, kad vienodos veiklos sąlygos būtų taikomos tarptautiniu mastu; taip pat mano, kad akvakultūros procesų trečiosiose valstybėse stebėjimo rezultatai turėtų būti lemiamas kriterijus priimant sprendimus dėl produktų eksporto į ES leidimų atnaujinimo;

45.  prašo Komisijos įvertinti „Brexit“ poveikį akvakultūros sričiai;

Geresnis vartotojų informavimas

46.  primygtinai ragina visa apimtimi ir visapusiškai taikyti ES ženklinimo ir vartotojų informavimo teisės aktus tiek žuvų prekybos vietose, tiek viešbučių, restoranų ir viešojo maitinimo sektoriuose; mano, kad tai svarbu visų žuvininkystės produktų (ne tik akvakultūros produktų) – tiek importuojamų, tiek gaminamų ES – atvejais; mano, kad šiuo tikslu turėtų būti pakoreguotas ir sugriežtintas Kontrolės reglamentas;

Gyvūnų gerovės užtikrinimas

47.  prašo sukurti specialų ženklą, pagal kurį būtų galima atpažinti darnios ES akvakultūros produktus, ir pabrėžia, kad vartotojams reikalingas skaidrumas kalbant ir apie akvakultūros produktus, importuojamus iš trečiųjų valstybių, sustiprinant atsekamumą;

48.  mano, kad į strategiją, susijusią su skerdimo klausimais, turėtų būti įtraukiami pasiūlymai, kaip užtikrinti procesus, per kuriuos būtų rengiami veiksmingi humaniškų žuvų skerdimo metodų pagal OIE ir Europos maisto saugos tarnybos parametrai, ir tai, kad žuvims skersti naudojama įranga veiktų pagal tuos parametrus ir kad efektyvaus humaniško ūkyje auginamų žuvų skerdimo metodai būtų įdiegti, įvertinti ir sertifikuoti visoje ES;

Galimybė gauti veterinarinių priemonių

49.  pažymi, kad ES veterinarijos srities teisės aktai turi būti geriau pritaikyti akvakultūros realijoms ir poreikiams, t. y. turi būti atsižvelgiama į skirtingas gyvūnų rūšis ir veiklos skirtumus;

50.  pabrėžia, kad reikia sukurti bendrą ES vakcinų ir kitų veterinarinių priemonių, saugančių gyvūnų ir žmonių sveikatą, rinką, visų pirma retesnėms rūšims;

51.  pažymi, kad, palyginti su plačiai vartojamų antibiotikų sąnaudomis, diagnostikos, alternatyvių antimikrobinių medžiagų ir vakcinacijos sąnaudos yra didesnės ir tai, deja, tampa kliūtimi didinti vakcinacijos mastą ir lygį, kaip numatyta veiksmų plane(18); teigiamai vertina tai, kad Komisija veiksmų plane numato iniciatyvas, kuriomis siekiama didinti diagnostikos, alternatyvių antimikrobinių medžiagų ir vakcinų naudojimo mastą(19);

52.  primygtinai ragina Komisiją nustatyti įpareigojimą teikti informaciją apie vakcinų ir antibiotikų naudojimą akvakultūroje, atsižvelgiant į galimą jų naudojimo pavojų žmonių sveikatai ir ekosistemai;

53.  mano, kad Komisija ir valstybės narės turėtų parengti konkrečias paskatas ir priemones, įskaitant geresnį Direktyvos 2006/88/EB įgyvendinimą ar, jei reikia, dalinį keitimą, kad būtų skatinamas integruotos grandinės požiūris į AAM ir didėtų alternatyvių antimikrobinių medžiagų, diagnostikos priemonių ir vakcinų naudojimo mastas ir taip būtų skatinama ekonomiška vandens gyvūnų ligų ir atsparumo antibiotikams prevencija, kontrolė ir išnaikinimas ir kuo didesnis vandens gyvūnų išgyvenamumas, augimas ir gamybos efektyvumas;

54.  pabrėžia, kad vykdant Europos masto ir nacionalines programas reikia skatinti jūrinių bestuburių ir žuvų sveikatos mokslinius tyrimus ir vandens gyvūnams skirtų naujų veterinarinių priemonių plėtrą;

55.  pažymi, kad atsparumas antibiotikams yra labai didelė medicinos ir veterinarijos problema, ir ragina Komisiją nustatyti apribojimus, kad antibiotikus būtų galima naudoti tik tais atvejais, kai akvakultūros įmonėje kyla didelė epizootinių ligų rizika, o ne paprasčiausiai kaip prevencinę priemonę, ir įvertinti jų poveikį rizikai, kad atsparumas bus perduotas vartotojams;

Geresnės reklaminės kampanijos ir informavimas

56.  pažymi, kad reikia vykdyti geresnes reklamines kampanijas ir geriau informuoti apie akvakultūros ir žuvies vartojimo naudą ES lygiu;

57.  ragina Komisiją skatinti rengti aktyvias ir ilgalaikes ES bendrosios reklamos kampanijas, per kurias būtų aiškinami ES akvakultūros produktų darnumo privalumai, atkreipiamas dėmesys į jų puikią kokybę, gyvūnų gerovę ir aplinkosaugos standartus, palyginti su iš trečiųjų valstybių importuojamais produktais, kaip ir „Užauginta ES“ kampanijos atveju;

58.  Pabrėžia, kad reikia skatinti ir finansuoti regioninių kokybės sistemų, taikomų pagal Reglamentą (ES) Nr. 1151/2012, tokių kaip saugomos geografinės nuorodos, reklamines kampanijas; ragina Komisiją, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, pradėti ES masto vartotojams ir įmonėms skirtą informavimo kampaniją apie akvakultūrą apskritai ir, konkrečiai, apie skirtumus tarp aukštų ir visapusiškų Europos rinkos standartų ir importuojamiems trečiųjų valstybių produktams taikomų žemesnių standartų, ypač daug dėmesio skiriant problemoms, kurių kyla maisto saugos ir visuomenės sveikatos srityse dėl į Sąjungą patenkančių ypač atsparių mikroorganizmų ir atsparumo antimikrobinėms medžiagoms (AAM); pabrėžia ES teisės aktų dėl auginamų, vežamų ir skerdžiamų žuvų gerovės svarbą tenkinant vartotojų lūkesčius ir reklamuojant ES standartais užtikrinamą produktų kokybę, palyginti su iš trečiųjų valstybių importuojamų produktų kokybe;

59.  ragina Komisiją iš ES reklamos biudžeto skirti tinkamą sumą žuvies ir kitų žvejybos ir akvakultūros produktų reklamos reikmėms; mano, kad, siekiant padidinti informuotumą apie ES akvakultūros produktus ir palankumą jiems, turėtų būti pradėta plataus masto rinkodaros kampanija, grindžiama bendrais principais ir apimanti visas valstybes nares, vykdoma kaip kolektyvinė 80–100 proc. paramos intensyvumo priemonė;

60.  remia Europos tinklo FARNET vietos akvakultūros veiklos grupių vykdomą savo veiklos reklamą vietos, nacionaliniu ir Europos lygmenimis;

Mokslinių tyrimų ir inovacijų rėmimas

61.  pažymi, kad Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas, kuris paskyrė 1,2 mlrd. eurų darniai ES akvakultūros plėtrai, taip pat kiti finansavimo šaltiniai, pavyzdžiui, „Horizontas 2020“, suteikia galimybių inovacijoms;

62.  pabrėžia žvejybos vietos veiklos grupių, kurios prisideda prie žvejybos ir akvakultūros plėtros atitinkamose teritorijose didindamos vietos žuvininkystės išteklius ir skatindamos žvejybos ir akvakultūros inovacijas ir įvairinimą, svarbą;

63.  prašo Komisijos remti austrių herpeso viruso mokslinius tyrimus ir kovą su juo;

64.  reiškia susirūpinimą dėl kai kurių invazinių svetimų rūšių poveikio Europos akvakultūrai; pabrėžia, kad labai svarbu moksliškai pagrįstai, veiksmingai ir proporcingai įgyvendinti Reglamentą (ES) Nr. 1143/2014 dėl invazinių svetimų rūšių introdukcijos ir plitimo prevencijos ir valdymo, kad būtų apsaugota tiek Europos akvakultūra, tiek vietinės rūšys ir ekosistemos; prašo Komisijos ir valstybių narių remti tyrimus ir inovacijas siekiant kovoti su daugiausia problemų keliančiomis invazinėmis svetimomis rūšimis;

65.  primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares remti kovą su japoniniu gręžtuku (sraigėmis kenkėjomis);

66.  pabrėžia, kad pagal programą „Horizontas 2020“ ir devintąją bendrąją programą (BP 9) turėtų ir toliau būti remiama akvakultūros srities mokslinių tyrimų veikla, kuria gerinamas sektoriaus konkurencingumas ir sprendžiamos 2016 m. Komisijos surengtoje konferencijoje „FOOD2030“ ir aukšto lygio mokslinių patarėjų grupės nuomonėje „Maistas iš vandenynų“ iškeltos problemos;

67.  mano, kad Komisija turėtų konsultuotis su Europos akvakultūros technologijų ir inovacijų platformos organizacija (EATiP) ir Akvakultūros patariamąja taryba dėl prioritetinių klausimų, kuriuos reikėtų įtraukti į nacionalinius strateginius planus;

68.  primygtinai ragina investuoti į ekosistema grindžiamos akvakultūros būdų mokslinius tyrimus, studijas ir bandomuosius projektus, visų pirma atokiausiuose ir demografinių sunkumų patiriančiuose regionuose;

69.  pažymi, kad turėtų būti sustiprintas mokslo bendruomenės ir akvakultūros gamintojų bei kitų pirmesnių ir tolesnių grandžių suinteresuotųjų subjektų bei gamintojų bendradarbiavimas;

70.  prašo, kad, remiantis patikimiausiomis mokslinėmis rekomendacijomis, ES lygmeniu būtų nustatyti standartiniai tiek jūrinių, tiek gėlųjų vandenų žuvų ūkių duomenų rinkimo protokolai, siekiant stebėti ir gerinti akvakultūros valdymo ir gamybos praktiką ir tos praktikos socialinį poveikį, poveikį sveikatai, ekonominį poveikį ir poveikį aplinkai;

71.  ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti akvakultūros sektoriuje taikyti novatoriškas ir ekologiškas, pvz., akvaponikos, technologijas, siekiant maistą gaminti darniai ir efektyviai naudojant išteklius ir išvengti neigiamo poveikio aplinkai;

72.  ragina Komisiją skatinti nagrinėti galimybes toliau plėtoti jūrų dumblių akvakultūrą – ekologiniu ir ekonominiu požiūriu vertingą sektorių, tinkamai atsižvelgiant į socialinius ir aplinkosaugos darnumo aspektus;

Mokymo ir užimtumo skatinimas

73.  ragina valstybes nares, jei naudinga – padedant Komisijai, užtikrinti tinkamą akvakultūros srities profesinį mokymą ir atkreipia dėmesį į galimybę perkvalifikuoti profesionaliosios žvejybos pramonės darbuotojus, kad jie išmoktų alternatyvių vandens aplinkos naudojimo būdų, ir tokiu būdu padėti kurti darbo vietas moterims ir jaunimui kaimo ir pakrančių vietovėse, atokiausiuose regionuose, salose ir apskritai regionuose, kurie itin priklausomi nuo žvejybos ir akvakultūros veiklos;

ES akvakultūros sektoriaus darnumo didinimas

74.  pabrėžia svarbų akvakultūros sektoriuje moterų atliekamą vaidmenį ir būtinybę pritaikyti teisės aktus, kad jie atitiktų šią realiją, taip pat tinkamai atsižvelgti į kitas su akvakultūra susijusias veiklas, tokias kaip veiklos, kurias plėtoja, be kita ko, žvejybos tinklų mezgėjai arba pakuotojai;

75.  pažymi, kad Europos rinkoje nepakanka novatoriškų sistemų, skirtų žuvims auginti kuo artimesnėje ekosistemai aplinkoje naudojant natūralius pašarus; mano, kad turi būti pagerintos tokių sistemų plėtojimo bendrosios sąlygos;

76.  mano, kad reikalingos investicijos siekiant išnaudoti akvakultūros sektoriaus potencialą ir užtikrinti jo darnumą, aplinkos apsaugą ir viešųjų gėrybių teikimą, todėl ragina didinti mokslinių tyrimų, inovacijų ir į kokybę orientuotų darnios gamybos projektų finansavimą; ragina Komisiją ir valstybes nares dar labiau supaprastinti ir sumažinti akvakultūros sektoriui, įskaitant žuvų tvenkiniuose augintojus, tenkančią biurokratinę naštą;

77.  pabrėžia, kad skatinant akvakultūros sektoriaus mokslinių tyrimų ir inovacijų programų ir specialių universitetų programų įstaigų bendradarbiavimą bus iškeliama naujų idėjų ir skatinamas domėjimasis šiuo ekonomikos sektoriumi;

Tinkamo finansavimo iš Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo ir kitų struktūrinių fondų užtikrinimas

78.  palankiai vertina tai, kad darnios ir konkurencingos akvakultūros skatinimas yra vienas iš Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo prioritetų; tačiau reiškia susirūpinimą dėl to, kad, remiantis 2014 m. Europos Audito Rūmų paskelbto tyrimo išvadomis, šio fondo pirmtakas (Europos žuvininkystės fondas, EŽF) neteikė efektyvios paramos darniai akvakultūros plėtrai; pažymi, kad Europos lygmeniu paramos priemonės buvo įvertintos kaip prastai parengtos ir prižiūrimos ir kad jomis nepavyko užtikrinti pakankamai aiškios akvakultūros plėtros programos; taip pat pažymi, kad nacionaliniu lygmeniu paramos priemonės nebuvo tinkamai parengtos ar taikomos, nacionaliniai strateginiai planai ir jų veiklos programos nesuteikė pakankamai aiškių paskatų akvakultūrai, o Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas padėties iš tiesų nepagerino;

79.  pažymi, kad švietimu ir gera komunikacija į šį sektorių bus pritraukiamas jaunimas ir užtikrinama sektoriaus ateitis bei konkurencingumas, taip pat bus vystant šį sektorių bus diegiamos naujos technologijos ir inovacijos;

80.  ragina Komisiją, Parlamentą ir Tarybą vykdant žuvininkystės politiką po 2020 m. didinti gėlųjų vandenų akvakultūrai skiriamos paramos investicijoms intensyvumą iki 75 proc., siekiant paskatinti norą investuoti ir suteikti labai reikalingą pagalbą žuvis auginantiems ūkininkams; taip pat ragina Komisiją kartu su Europos investicijų banku parengti ES lygmens palūkanų normų paramos schemą, taikomą investicijoms į akvakultūrą ir likvidaus turto finansavimui;

81.  taip pat siūlo ateityje padidinti ES paramą su akvakultūra susijusiems moksliniams tyrimams, plėtrai ir inovacijoms, ypatingą dėmesį skiriant sritims, turinčioms poveikį ekonominiam tvarumui ir tarptautiniam konkurencingumui, pvz., energijos ir išteklių naudojimo efektyvumui, biologinių medžiagų kūrimo finansavimui, naštos aplinkai mažinimui, aukštesnio lygio aplinkos paslaugų teikimui ir pan.;

82.  pažymi, jog dėl to, kad vėluota priimti Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo reglamentą ir patvirtinti valstybių narių veiksmų programas, valstybių narių ūkio subjektai Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo lėšomis negalėjo naudotis iki 2016 m. pabaigos, o tai reiškia, kad vėluota beveik trejus metus;

83.  ragina supaprastinti procedūras ir dokumentus, kuriuos reikia pateikti norint gauti finansavimą iš Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo;

84.  mano, kad visos schemos, pagal kurias neleidžiama skatinti akvakultūros, be kita ko, naudojant ir kitas ES finansavimo priemones (pvz., Europos regioninės plėtros fondą (ERPF)), turėtų būti persvarstytos siekiant užtikrinti galimybę teikti tokią paramą;

85.  ragina Komisiją dėti tolesnes pastangas ir teikti reikiamą papildomą pagalbą, kad EJRŽF naudotojai turėtų galimybių gauti finansavimą;

86.  pabrėžia, kad gamintojų ir tarpšakinėms organizacijoms reikia teikti tvirtesnę paramą, kad jos galėtų tapti bendro žemės ūkio rinkų organizavimo ramsčiu;

Darni simbiozė su žvejybos sektoriumi

87.  pažymi, kad neturi būti priešiškumo tarp žvejybos ir akvakultūros sektorių ir kad abu sektoriai gali puikiai vienas su kitu derėti ir vienas kitą papildyti, ypač pakrančių regionuose ar salose, kurie yra labai priklausomi nuo šios veiklos ir kuriuose užsiimama smulkiąja žvejyba; todėl ragina toliau plėtoti akvakultūros ūkius atviroje jūroje;

88.  pabrėžia, kad jūrų akvakultūra yra suderinama su priekrantės žvejyba atokiausiuose regionuose ir ją papildo, ir ragina Komisiją remti auginimo ir rūšių selekcijos metodų šiltuose tropikų ir subtropikų vandenyse plėtrą; ragina Komisiją atkreipti dėmesį į moterų vaidmenį nepramoninėje priekrantės žvejyboje ir visose su ja susijusiose veiklose;

89.  ragina Komisiją skirti didesnį finansavimą aplinkosaugos požiūriu atsakingos akvakultūros produktų gamybos metodams, pvz., uždaroms akvakultūros sistemoms jūroje ir sausumos recirkuliacinėms sistemoms, siekiant sumažinti neigiamą akvakultūros poveikį buveinėms, laukinių žuvų populiacijoms ir vandens kokybei;

90.  pakartoja savo nuomonę, išreikštą rezoliucijoje dėl Europos kormoranų populiacijos valdymo plano priėmimo, ir pabrėžia, kad kormoranų ir kitų plėšriųjų paukščių akvakultūros įmonėms daromos žalos mažinimas yra svarbus šių įmonių gamybos sąnaudų, taigi, jų išsilaikymo ir konkurencingumo, veiksnys; ragina valstybes nares garnių ir kormoranų atveju taikyti dabartines išimtis, o Komisiją – peržiūrėti ūdrų populiacijos išsaugojimo būklę;

91.  ragina Komisiją drauge su valstybėmis narėmis imtis veiksmų, kad kormoranų populiacija visomis priemonėmis būtų labai sumažinta iki tokio lygio, kuriam esant, viena vertus, būtų užtikrintas kormoranų populiacijos išlikimas, antra vertus, būtų nekeliama grėsmė kitoms rūšims ir nedaroma žala atitinkamai akvakultūrai;

92.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1)

OL L 88, 2011 4 4 , p. 1.

(2)

OL L 221, 1998 8 8, p. 23.

(3)

OL L 204, 2009 8 6, p. 15.

(4)

OL L 250, 2008 9 18, p. 1.

(5)

OL L 189, 2007 7 20, p. 1.

(6)

OL L 354, 2013 12 28, p. 22.

(7)

OL L 354, 2013 12 28, p. 1.

(8)

OL L 149, 2014 5 20, p. 1.

(9)

OL L 157, 2017 6 20, p. 1.

(10)

OL C 21 E, 2010 1 28, p. 11.

(11)

OL C 236 E, 2011 8 12, p. 132.

(12)

OL C 351 E, 2011 12 2, p. 119.

(13)

OL C 99 E, 2012 4 3, p. 177.

(14)

OL C 316, 2017 9 22, p. 64.

(15)

OL C 76, 2018 2 28, p. 40.

(16)

Priimti tekstai, P8_TA(2017)0316.

(17)

Europos Komisija (2017 m. birželio 29 d.). „Bendros sveikatos koncepcija grindžiamas Europos kovos su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms (AAM) veiksmų planas“, p. 10.

(18)

Bendros sveikatos koncepcija grindžiamas Europos kovos su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms (AAM) veiksmų planas, p. 15.

(19)

Ten pat, p. 12.


AIŠKINAMOJI DALIS

BENDRO POBŪDŽIO INFORMACIJA

Europoje akvakultūros sektoriuje pagaminama apie 20 proc. žuvų produktų, o jame tiesiogiai įdarbinta apie 85 000 žmonių. Šis sektorius daugiausiai susideda iš MVĮ arba labai mažų įmonių, įsikūrusių pakrančių ir kaimo vietovėse. Europos akvakultūros sektorius tiekia aukštos kokybės gaminius, laikydamasis aukštų darnios gamybos ir vartotojų apsaugos standartų. Bendras ES produkcijos kiekis nuo 2000 m. išliko daugiau ar mažiau pastovus, tuo tarpu pasaulinė gamyba per šį laikotarpį kasmet paaugdavo beveik po 7 proc. Nuo 2009 iki 2013 m. produkcijos kiekis sumažėjo apie 100 000 tonų. Dėl ekonominės krizės ir stiprėjančios konkurencijos su trečiosiomis valstybėmis per pastaruosius 10 metų akvakultūros sektoriaus produkcijos kiekis Europos Sąjungoje gerokai sumažėjo. Dėl to sektoriuje įvyko ir struktūrinių pakitimų – dažniausiai tai buvo mažų įmonių konsolidavimas ir susijungimai, o dėl to žuvų marikultūros sektoriuje pradėjo dominuoti stambios bendrovės ir yra mažai naujų investuotojų. Tačiau, remiantis skaičiais, ES akvakultūros sektorius daugiausiai susideda iš labai mažų įmonių.

Vis dėlto, „Mėlynasis augimas“, ilgalaikė strategija, pagal kurią siekiama remti darnią jūrų ir jūrininkystės sektorių plėtrą, priskiria akvakultūrą prie sektorių, turinčių didelį potencialą kurti darnias darbo vietas ir užtikrinti augimą, kartu su pakrančių turizmo, jūrų biotechnologijų, vandenynų energijos ir jūros dugno naudingųjų iškasenų gavybos sektoriais. Ir bene svarbiausia tai, kad akvakultūros sektoriui mūsų visuomenėje tenka esminis vaidmuo: „akvakultūra turėtų padėti išsaugoti tvarios maisto gamybos potencialą visoje Sąjungoje, kad būtų užtikrintas ilgalaikis Sąjungos piliečių apsirūpinimo maistu saugumas, įskaitant maisto tiekimą, taip pat ekonomikos augimas ir užimtumas, ir prisidedama prie didėjančio vandens gyvūnų kilmės maisto produktų poreikio pasaulyje tenkinimo“ (pagrindinio bendros žuvininkystės politikos reglamento 53 konstatuojamoji dalis).

Tačiau, nepaisant gerų ketinimų ES lygmeniu, kurie konkrečiai atsispindi pagrindiniame BŽP reglamente ir atitinkamuose 2009 m. Europos Komisijos komunikatuose, kuriais siekiama naujo postūmio ir darnios akvakultūros ateities kūrimo, bei 2013 m. pasiūlytose strateginėse gairėse ir veiksmuose nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, šie ketinimai nepateisino sektoriaus lūkesčių ir pradinis entuziazmas greitai virto nusivylimu ir pesimizmu.

Sudėtingas administravimas ir skaidrumo trūkumas, vietos institucijų atsisakymas išduoti licencijas, dažnai remiantis neatitikimo aplinkosaugos reikalavimams pretekstu, sunkumai gauti prieigą prie teritorijos ir vandens, dažnai dar padidėjantys dėl visuomenės keliamų iššūkių (tinkamos informacijos vartotojui apie akvakultūros gaminius ir veiklą stygius, prastas akvakultūros įvaizdis, neproporcingi reikalavimai patobulinimų aplinkos apsaugos arba gyvūnų gerovės srityse), prie viso to prisidedantys neigiami išorės veiksniai (klimato kaita, ligos) pavertė niekais sveikintinas ES institucijų pastangas.

ES akvakultūra neįstengė panaudoti daugelio galimybių, kurių atsirado šiame sektoriuje dėl pasaulinės plėtros, pasinaudoti didėjančią žuvies produktų paklausa, dideliu ES produktų gamybos darnumu ir aukšta jų kokybe, praktinėmis žiniomis ir nuolatine inovacijų ES akvakultūros įmonėms paieška.

Tarptautinio bendradarbiavimo ir plėtros veiksmai, kuriais siekiama plėtoti akvakultūrą už ES ribų, yra prioritetas daugelyje trečiųjų valstybių, kuriose Europos, ypač ES universitetų ir mokslinių tyrimų įstaigų, pašarų ir įrangos gamintojų ir konsultacinių bendrovių turima patirtis ypač pageidaujama. Dauguma ES akvakultūros sektoriaus gamintojų bando išgyventi, o ne kažkur investuoti į didesnį pajėgumą, ir dažnai nepasitiki tokiomis politikos priemonėmis.

Be to, ES finansinė parama, skirta akvakultūros sektoriui 2007–2013 m. laikotarpiu, susilaukė Europos Audito Rūmų kritikos: „iki 2013 m. taikytos akvakultūros rėmimo priemonės ES ir valstybių narių lygmeniu nebuvo tinkamai parengtos ir įgyvendintos, [...] pagrindinės bendros žuvininkystės politikos (BŽP) priemonės, Europos žuvininkystės fondo (EŽF), lėšos nebuvo racionaliai panaudotos ir jomis nebuvo veiksmingai paremta tvari akvakultūros plėtra.“

Naująja BŽP be kitų tikslų siekiama suteikti ES akvakultūros sektoriui naują postūmį. Komisijos prognozėje dėl ES ūkiuose auginamų žuvų ir jūrinių bestuburių produkcijos 2020 m., pasiremiant nacionalinių akvakultūros sektoriaus strateginių planų visuma, numatoma, kad kiekis iki 2020 m. padidės apie 25 proc., t. y. iki 1,5 mln. tonų per metus. Numatyta, kad skatinant darnios akvakultūros veiklą iki finansavimo laikotarpio pabaigos bus galima pasinaudoti apie 1,2 mlrd. eurų parama iš Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo. Tačiau programavimo procesas ir faktinio paramos iš šio fondo panaudojimo pradžia labai vėlavo. Be to, užtruko daugiau nei dvejus metus įsteigti Akvakultūros patariamąją tarybą, kol ji pradėjo veikti, o rengti rekomendacijas ji pradėjo visiškai neseniai. Naujų Komisijos gairių dėl aplinkosauginių direktyvų įgyvendinimo akvakultūros sektoriuje priėmimas taip pat užtruko dvejus metus ilgiau nei buvo numatyta 2013 m. komunikate.

2018 m. pradžioje pradėtas atviro ES akvakultūros reguliavimo koordinavimo metodo laikotarpio vidurio vertinimas, konkrečiai siekiant tobulinti licencijavimo procedūras ir teritorijos paskirstymą akvakultūros veiklai. Valstybės narės paragintos (savanoriškai) teikti ataskaitas apie vykdant nacionalinius strateginius akvakultūros planus pasiektą pažangą. Į šias ataskaitas ir analizę bei konkrečių tyrimų duomenis bus atsižvelgta, siekiant įvertinti dabartinio metodo efektyvumą mažinant kliūtis ir skatinant sektoriaus augimą. Vertinimas bus baigtas iki 2019 metų vidurio.

PRANEŠĖJO POZICIJA

Pranešėjas mano, kad, norint sukurti augantį, gyvybingą, darnų ir novatorišką ES akvakultūros sektorių, būtina pašalinti paminėtas kliūtis, o pagrindinis rūpestis yra sukurti vienodas sąlygas Europos Sąjungos subjektams ir konkurentams iš ne ES valstybių.

ES turėtų pasinaudoti savo turimomis praktinėmis žiniomis, kompetencija ir vertybėmis – reikia jas išlaikyti ir eksportuoti į trečiąsias valstybes, norinčias turėti prieigą prie ES jūros produktų rinkos.

2009 m. Europos Komisijos patvirtinta Europos akvakultūros darnios plėtros strategija ir 2013 m. pasiūlytos strateginės gairės tebėra aktualios ir reikia jas įgyvendinti: supaprastinti administracines procedūras, užtikrinti darnią akvakultūros sektoriaus plėtrą ir augimą vykdant koordinuojamą teritorijų planavimą, didinti ES akvakultūros sektoriaus konkurencingumą, sudaryti vienodas sąlygas ES ūkio subjektams, pasinaudojant jų konkurenciniais pranašumais.

Todėl pranešėjas mano, kad apibrėžtumo verslui ir darnios ES akvakultūros sektoriaus plėtros nebus galima užtikrinti nesumažinus biurokratijos, nepadidinus skaidrumo ir nevykdant veiksmingo planavimo, nevykdant geresnio koordinavimo ES ir nacionaliniu lygmenimis, neturint nacionalinių strateginių planų, kuriuose būtų nustatyti bendri ES lygmens tikslai ir kuriais būtų tenkinami BŽP pagrindinio reglamento reikalavimai, be visaapimančio požiūrio į teritorijų planavimą ir tinkamo dėmesio akvakultūrai kartu su kitais įsitvirtinusiais ir stipriais sektoriais, tinkamai neįtraukus suinteresuotųjų subjektų sustiprinant Akvakultūros patariamąją tarybą, neturint griežtesnių ES teisės aktų dėl akvakultūros produktų importo ir nevykdant griežtesnės kontrolės pasienyje, be geresnės komunikacijos su vartotojais ir tinkamo ženklinimo visoje grandinėje nuo gamybos iki lėkštės, neturint bendros vakcinų rinkos.

Neseniai parengtoje aukšto lygio mokslinių konsultacijų mechanizmo mokslinių patarėjų grupės ataskaitoje „Maistas iš vandenynų. Kaip galima gauti daugiau maisto ir biomasės iš vandenynų nedarant žalos ateities kartoms?“ patvirtinta, kad didžiausias ir lengviausiai realizuojama plėtros potencialas pasauliniu mastu glūdi marikultūroje.

Joje, be kitų rekomendacijų, pateiktos šios rekomendacijos: „integruoti atsakingos vandenynų teikiamo maisto kultūros paradigmą [...] į plataus masto ir pasaulines sisteminio lygmens politikos darbotvarkes“, „kelti marikultūros Europoje plėtros klausimus aukštesniu ir labiau strateginiu lygmeniu vykdant visapusišką, suderintą politikos programą – tai apima marikultūros reikalavimų įtraukimo į 2014 m. ES jūrų teritorijų planavimo direktyvos įgyvendinimo priemones gairių nustatymą ir technologinio bendradarbiavimo plėtrą marikultūros srityje pagal tausios žvejybos partnerystės susitarimus, sudaromus tarp ES ir pietinėmis šalimis partnerėmis“.

Pranešėjas visiškai su jomis sutinka. Problemos nustatytos, tinkamai įvardytos ir pasiūlyti sprendimai yra labai aktualūs. Reikalingas politinis postūmis. Vadovaujantis ES institucijų ir valstybių narių vietos ir regiono administracinių įstaigų tarpusavio pagarba kiekvienos pusės vaidmeniui principu, būtiną subsidiarumo principo taikymą ES akvakultūros valdymo srityje reikia suderinti su aktyvesniais veiksmais ES lygmeniu, nustatant ES masto tikslus, sykiu numatant regionalizuotus uždavinius, pritaikytus prie kiekvienos akvakultūros šakos specifikos vietos ar regiono lygmeniu. Subsidiarumo principu siekiama užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami kuo labiau juos priartinant prie piliečių, tačiau neatsisakant veiksmų ES lygmeniu, kai tai yra pateisinama atsižvelgiant į nacionaliniu, regionų arba vietos lygmeniu turimas galimybes.

Mokslinių konsultacijų mechanizmo ataskaitoje pateikti panašūs teiginiai: „Siekiant politikos privalumų, būtina laikytis subsidiarumo principo (...). Nepaisant to, tam tikrais klausimais gali būti taikomos ir vertingos didesnės ir proporcingos pastangos ES lygmeniu, siekiant užtikrinti vienodas sąlygas ir skirti daugiau dėmesio marikultūrai, drauge su kitais Maisto iš vandenynų aspektais, panašiai kaip tai daroma žemės ūkio politikoje arba platesnio masto maisto politikoje. „Politikos koncepcija [..] turėtų pasinaudoti jau įdėtomis didelėmis pastangomis (pvz., tuo, kaip įgyvendinamos 2013 m. ES akvakultūros strateginės gairės), suteikiant joms didesnį strateginės pirmenybės lygmenį.“

Ateityje bus galimybių ir progų, kurių neturėtume ignoruoti, norint ES akvakultūrai suteikti vaidmenį, kurio šis sektorius nusipelno. Remdamasi valstybių narių ataskaitomis apie vykdant nacionalinius strateginius akvakultūros planus pasiektą pažangą, iki 2018 m. pabaigos Europos Komisija pateiks padėties vertinimą, kalbant apie licencijavimo reikalavimus ir teritorijų skyrimą akvakultūrai. Iki 2021 m. valstybės narės privalės patvirtinti nacionalinius jūrų teritorijų planus, kaip tai numatyta ES direktyvoje, kuria nustatoma jūrinių teritorijų planavimo sistema. Be to, būsimoje BŽP reikėtų numatyti priemones ir finansinius išteklius, kurių reikia siekiant prisidėti prie darnios klestinčio ES akvakultūros sektoriaus plėtros.


MAŽUMOS NUOMONĖ

Siekiant sukurti darnų ir konkurencingą Europos akvakultūros sektorių: dabartinė būklė ir ateities uždaviniai (2017/2118(INI))

Žuvininkystės komitetas, pranešėjas Carlos Iturgaiz

Mažumos nuomonė, kurią pateikė Gabriel Mato

Planetoje suvartojamos žuvies kiekis ką tik viršijo vidutinę 20 kg vienam gyventojui per metus ribą – o tai yra dvigubai daugiau nei vidutinis suvartotas kiekis XX a. septintajame dešimtmetyje. Pasaulinė akvakultūra ateityje turi augti, jeigu norime pamaitinti 2,5 mlrd. žmonių (jų tiek bus šio amžiaus pabaigoje), ypač tuo atveju, jeigu žmonės valgys žuvies du kartus daugiau nei praeityje. Gamtinė vandenynų ir gėlųjų vandenų produkcija yra ribota, o akvakultūra turi visas galimybes tai padaryti. Todėl jai tenka esminis vaidmuo mūsų visuomenėje: ji maitina gyventojus vertingu ir maistingu maistu ir yra būtina, siekiant papildyti žuvies, kurią teikia žvejybos sektorius, kiekius.

Akvakultūra vandens pasaulyje yra tas pats, kas žemės ūkis sausumoje: tai ūkininkavimo būdas. Visgi, dažnai linkstama žvelgti į apsirūpinimo maistu ir mitybos klausimus per žemės ūkio prizmę, o akvakultūra neretai paliekama nuošalyje.

Šis ES sektorius teikia vartotojui kokybiškus, darniai pagamintus produktus ir galime didžiuotis savo Europos gamintojais. Jo socialiniai, aplinkosauginiai ir gyvūnų gerovės standartai yra vieni aukščiausių pasaulyje. Tačiau žemomis sąnaudomis pagaminti produktai iš trečiųjų valstybių plūsta į mūsų ES rinką ir dėl to atsiranda nesąžininga konkurencija su ES gamintojais, kurie parduoda savo produktus toje pačioje rinkoje.

Be to, moliuskų ir apskritai jūros gėrybių auginimas teikia vertingų aplinkos paslaugų, nes jie valo vandenį ir jūrą.

Dėl šių priežasčių turime skatinti šios darnios veiklos plėtrą.


MAŽUMOS NUOMONĖ

Siekiant sukurti darnų ir konkurencingą Europos akvakultūros sektorių: dabartinė būklė ir ateities uždaviniai (2017/2118(INI))

Žuvininkystės komitetas, pranešėjas Carlos Iturgaiz

Mažumos nuomonė, kurią pateikė Lidia Senra Rodríguez

Akvakultūra nėra peržvejojimo problemos sprendimas ir nebūtina pradėti auginti pramoninių rūšių žuvis jūroje, kad būtų apsirūpinta tinkamai mitybai reikalingais baltymais.

Pagrindinis mūsų žuvininkystės veiksmų tikslas turėtų būti palaikyti jūrų ekosistemas ir vietos populiacijas, vengiant smulkiosios ir mažos apimties žvejybos perkėlimo į kitas vietas ir sunaikinimo, taip pat žemės ūkio paskirties žemės, kuri naudojama jūros aplinkoje, kurioje yra akvakultūros ūkis, niokojimo.

Intensyvaus žuvų auginimo ūkiai išmeta labai didelius išmatų, pašarų likučių ir vaistų (antibiotikų, be kita ko) kiekius, kurie užteršia vandenis ir daro didelį neigiamą poveikį upių, jūrų ir sveikatos ekosistemoms. Be to, šių ūkių aplinkoje gyvenančios vietinės rūšys kenčia nuo ligų, plintančių iš šių ūkių.

Remiantis atsargumo principu ir atsižvelgiant į neigiamą poveikį, kurį padarys pramoninių rūšių žuvys (darbo vietų sunaikinimą pakrančių regionuose ir nesuderinamumą su sveiku, saugiu ir darniai gaminamu maistu), pabrėžiame, kad Sąjungoje derėtų neskatinti steigti ar leisti steigti žuvų ūkių, nes jų pasekmės ir padariniai ekosistemoms bus visiškai nevaldomi.


Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto NUOMONĖ (21.3.2018)

pateikta Žuvininkystės komitetui

Siekiant sukurti darnų ir konkurencingą Europos akvakultūros sektorių: dabartinė būklė ir ateities uždaviniai

(2017/2118(INI))

Nuomonės referentas: Francesc Gambús

TRUMPAS PAGRINDIMAS

2013 m. balandžio mėn. Komisija paskelbė Tvarios ES akvakultūros plėtros strategines gaires(1), į kurias įtrauktas daugiamečių nacionalinių planų metmenų projektas. 2016 m. gegužės mėn. Komisija paskelbė 27 daugiamečių nacionalinių akvakultūros planų santrauką, kurioje nagrinėjami pagrindiniai 27 valstybių narių planuose nustatyti tikslai ir uždaviniai atsižvelgiant į bendrą reformuotos bendros žuvininkystės politikos (BŽP) kontekstą.

ES tenka mažiau kaip 2 proc. pasaulyje ūkiuose auginamų žuvų kiekio, tačiau ji pirmauja kokybės ir darnumo srityse. Nuomonės referentas mano, kad ES gali ir turėtų ir toliau pirmauti šiose srityse, tačiau produkciją reikia didinti, kad būtų patenkinama daugiau žuvies paklausos ES. Šiuo metu žuvies paklausa ES tenkinama tik iš dalies ES akvakultūra (10 proc.), dalį tenkina ES žvejyba (30 proc.), o 60 proc. importuojama iš trečiųjų valstybių. Referentas mano, kad galima plėsti ES akvakultūrą nemažinant standartų ir išlaikant kokybę bei darnumą. Siekiant išnaudoti milžinišką akvakultūros sektoriaus potencialą, reikėtų mažinti administravimo, pvz., licencijų, leidimų ir aplinkos analizės (pvz., poveikio ar stebėjimo tyrimų), sudėtingumą ir tą sudėtingumą padaryti priklausomą nuo paraiškos, kad būtų užtikrintos investicijos į šį sektorių ir ES rinkai būtų suteikta galimybė būti konkurencingesnei. Investicijos, tiek į mokslinius tyrimus, darbo jėgą, naujus ūkius, tiek į kitas akvakultūros sektoriaus sritis, ES padėtų išlaikyti įtaką produkcijos standartams, užuot užleidus rinką trečiosioms valstybėms, kurios taiko žemesnius standartus. Be to, kadangi sektorių sudaro beveik vien labai mažos įmonės, tai apsaugotų, užtikrintų darbo vietas ir padidintų jų skaičių.

Todėl referentas mano, kad ES reikia dabar pasinaudoti proga plėtoti savo potencialą šioje srityje rodant pavyzdį ne tik kokybės ir darnumo, bet ir aplinkos ir maisto saugos srityje.

PASIŪLYMAI

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas ragina atsakingą Žuvininkystės komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  atkreipia dėmesį į ES teisinius įsipareigojimus užtikrinti gamtos apsaugą, be kita ko, įgyvendinant Paukščių direktyvą, Buveinių direktyvą ir Europos jūrų strategijos pagrindų direktyvą;

2.  mano, kad ES reikėtų didinti ES akvakultūros sektoriaus produkciją, taip pat išsaugoti ir plėtoti esamas darbo vietas ir struktūras, sykiu atsižvelgiant į kokybės, darnumo, maisto saugos, gyvūnų ir žmonių sveikatos ir aplinkos aspektus ir į neigiamą poveikį natūraliems žvejybos plotams; be to, mano, kad ES pasaulyje turėtų būti pavyzdžiu šioje srityje; pažymi, kad Europoje akvakultūra (pelekinių žuvų, jūrinių bestuburių ir vandens augalų auginimas) apima beveik 20 proc. žuvų produktų ir šiame sektoriuje tiesiogiai dirba apie 85 000 žmonių;

3.  mano, kad reikia griežtesnių priemonių siekiant akvakultūrą paversti veiksmingesniu, ekonomiškai perspektyvesniu, socialiai atsakingu ir aplinkai nekenkiančiu sektoriumi, tenkinančiu didelę žuvies paklausos dalį Europoje ir mažinančiu Europos priklausomybę nuo importuojamos produkcijos;

4.  pabrėžia, kad plėtojant Europos akvakultūrą neturi būti sudaromos sąlygos dar didesniam peržvejojimui ir kad reikia nustatyti tinkamas apsaugos priemones siekiant užtikrinti, kad augimas akvakultūros sektoriuje nekeltų grėsmės bendros žuvininkystės politikos didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio tikslams;

5.  pripažįsta socialinę ir ekonominę akvakultūros reikšmę pakrančių bendruomenėms ir saloms;

6.  pažymi, kad per pastaruosius 20 metų žuvies suvartojimas visame pasaulyje padidėjo trečdaliu, o dėl gyventojų skaičiaus augimo vis labiau didėja spaudimas žuvų ištekliams;

7.  pažymi, kad akvakultūros sektorius gali patenkinti padidėjusią žuvies paklausą, tik jei iš vandenynų nebus išgaunama daugiau žuvies nei jos prisiveisia;

8.  ragina Komisiją imti taikyti apsaugos priemones siekiant užtikrinti, kad pašarai iš žuvies ir ne iš žuvies būtų išgaunami tvariai;

9.  pabrėžia vietos pasirinkimo gairių svarbą renkantis naujas vietas akvakultūrai; pabrėžia jūrinių teritorijų planavimo svarbą, jį vykdant reikia atsižvelgti į poreikius, būdingus skirtingo pobūdžio naudojimui, kaip antai energetika, jūrų transportas, žuvininkystė ir akvakultūra, turizmas, naudojimas pramoginiais tikslais ir aplinkos ir gamtos išsaugojimas, apsauga bei gerinimas, ir reikia stengtis juos suderinti;

10.  primena, kad išankstinė sąlyga akvakultūrai yra sumažinti išmetamų maistinių medžiagų kiekį; pabrėžia tyrėjų, akvakultūros pramonės, pašarų gamintojų, aplinkos valdytojų ir aplinkos apsaugos organizacijų bendradarbiavimo svarbą;

11.  yra įsitikinęs, kad pasinaudojimas įvairia tarptautine pažangių ir į vietos ekonomiką integruotų akvakultūros ūkių patirtimi ir Europos geriausios aplinkosaugos praktikos, visų pirma darnaus atliekų tvarkymo, vietos biologinės įvairovės saugojimo ir kuo geresnio panaudojimo, taip pat tausių mitybos būdų pasirinkimo, skatinimas sustiprintų akvakultūrą ir padėtų visoms valstybėms narėms didinti darnios akvakultūros produkciją; atkreipia dėmesį į tai, kad geriausios praktikos pavyzdžiai kituose regionuose buvo sukurti kitokiomis politinėmis ir geografinėmis aplinkybėmis, kurios nebūtinai sulyginamos su įvairiomis aplinkybėmis valstybėse narėse;

12.  pabrėžia, kad gėlųjų vandenų akvakultūra tebėra nepakankamai išnaudota maisto saugos didinimo ir kaimo vietovių vystymo galimybė;

13.  pabrėžia, kad gėlųjų vandenų akvakultūrai tenka svarbus socialinis vaidmuo, nes ji užtikrina kaimo užimtumą skurdžiausiose teritorijose, taip pat jai tenka aplinkos apsaugos vaidmuo išsaugant vertingas šlapynes ir teikiant įvairiausias ekosistemų paslaugas, kurių vertė yra gerokai didesnė nei tik ekonominė;

14.  mano, jog norint pasiekti, kad Europos akvakultūros sektorius būtų darnus ir konkurencingas, reikia atlikti nepriklausomą mokslinį vertinimą siekiant nustatyti aplinkos talpą, visų pirma kalbant apie ūkius jūroje, nes tai pagrindinė išankstinė sąlyga siekiant paskirstyti teritoriją ir išduoti licencijas ar leidimus ir užtikrinti derėjimą su aplinkos apsaugos teisės aktais;

15.  teigiamai vertina gero bendradarbiavimo remiantis gamtosaugininkų ir sektoriaus sudarytais savanoriškais ir kitais susitarimais pavyzdžius; teigiamai vertina pavyzdžius, kaip akvakultūros sektorius prisideda siekiant išlaikyti gerą vandens kokybę ir vandens ekosistemos paslaugas, tačiau drauge pripažįsta, kad akvakultūra gali daryti neigiamą poveikį vietos aplinkai ir vandens kokybei, ir siekia jį sumažinti; todėl ragina toliau plėtoti inovacijas ir iniciatyvas siekiant ilgalaikio darnaus ir pelningo sektoriaus;

16.  mano, kad reikia kovoti su laukinių rūšių ir ūkiuose auginamų žuvų užsikrėtimo reiškiniu, nes jis lemia pavojingą jūrų gyvūnų genetinio fondo nykimą ir kelia didelę grėsmę ekosistemai;

17.  ragina valstybes nares, prieš nustatant akvakultūros rajonus, parengti ir akvakultūrai taikyti saugomų rūšių ir buveinių žemėlapius, kad planuojant teritorijas būtų taikomas ekosisteminis metodas;

18.  ragina valstybes nares nustatyti standartizuotus duomenų apie išmatuojamą akvakultūros poveikį aplinkai, sanitarijos ir veterinarijos sąlygas ir maisto saugą rinkimo protokolus, siekiant užtikrinti, kad stebint ir valdant gamybos praktiką būtų naudojami patikimi ir nepriklausomi moksliniai įrodymai; ragina Komisiją nustatyti, kad ilgalaikis mokslinis stebėjimas būtų vykdomas ir pasibaigus konkretiems projektams; pabrėžia, kad svarbu imtis su projektais ir tyrimais susijusių tolesnių veiksmų ir plėtoti glaudų mokslininkų bendradarbiavimą su akvakultūros sektoriumi, įskaitant žuvų tvenkiniuose augintojus;

19.  mano, kad akvakultūroje netinkamai naudojant chemines medžiagas ir antibiotikus keliama grėsmė akvakultūros įrenginius supančioms ekosistemoms ir žmonių sveikatai; atkreipia dėmesį į 2017 m. birželio 29 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Bendros sveikatos koncepcija grindžiamas Europos kovos su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms (AAM) veiksmų planas“(2);

20.  pabrėžia, kad Bendros sveikatos koncepcija grindžiamame Europos kovos su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms (AAM) veiksmų plane konstatuojama, kad imunizacija skiepais yra ekonomiškai efektyvi visuomenės sveikatos priežiūros srities intervencinė priemonė kovojant su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms(3), o tai taikoma ir akvakultūrai;

21.  pažymi, kad, palyginti su plačiai vartojamų antibiotikų sąnaudomis, diagnostikos, antimikrobinių medžiagų pakaitalų ir vakcinacijos sąnaudos yra didesnės ir tai, deja, tampa kliūtimi siekiant didinti vakcinacijos mastą ir lygį, kaip numatyta Veiksmų plane(4); teigiamai vertina tai, kad Komisija Veiksmų plane numato iniciatyvas, kuriomis siekiama didinti diagnostikos vykdymo ir antimikrobinių medžiagų pakaitalų bei vakcinų naudojimo mastą(5);

22.  pabrėžia, kad, siekiant apsaugoti akvakultūros sektorių ir vietines rūšis bei ekosistemas, svarbu įgyvendinti Reglamentą (ES) Nr. 1143/2014 dėl invazinių svetimų rūšių introdukcijos ir plitimo prevencijos ir valdymo;

23.  ragina Komisiją, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, pradėti ES masto vartotojams ir įmonėms skirtą informavimo kampaniją apie akvakultūrą apskritai ir, konkrečiai, apie skirtumus tarp aukštų ir visapusiškų Europos rinkos standartų ir importuojamoms prekėms taikomų standartų trečiosiose valstybėse, ypač daug dėmesio skiriant problemoms, kurių kyla maisto saugos ir visuomenės sveikatos srityse dėl į Sąjungą patenkančių ypač atsparių mikroorganizmų ir atsparumo antimikrobinėms medžiagoms (AAM);

24.  primygtinai ragina Komisiją, kad ji, vertindama naujus upių baseinų valdymo planus, atsižvelgtų į specifinius su vandens srautais ir maistinėmis medžiagomis susijusius prie upių esančių akvakultūros įrenginių ir ypač – dėl jų pažeidžiamumo – prie tarpinių vandenų esančių akvakultūros įrenginių poreikius;

25.  pabrėžia iš Europos žuvininkystės fondo skiriamos paramos, kuria siekiama užtikrinti tausų žuvininkystės išteklių naudojimą, skatinti aplinkos apsaugą ir vandens išteklių išsaugojimą, svarbą;

26.  mano, kad reikalingos investicijos siekiant išnaudoti akvakultūros sektoriaus potencialą ir užtikrinti jo tvarumą, aplinkos apsaugą ir viešųjų gėrybių teikimą, todėl ragina didinti mokslinių tyrimų, inovacijų ir į kokybę orientuotų darnios produkcijos projektų finansavimą; ragina Komisiją ir valstybes nares dar labiau supaprastinti ir sumažinti akvakultūros sektoriui, įskaitant žuvų tvenkiniuose augintojus, tenkančią biurokratinę naštą;

27.  mano, kad Komisija ir valstybės narės turėtų parengti praktines iniciatyvas ir priemones, be kita ko, užtikrinti geresnį Direktyvos 2006/88/EB įgyvendinimą arba, prireikus, iš dalies ją pakeisti, siekiant didinti vakcinų naudojimą akvakultūros srityje ir taip užkirsti kelią, kontroliuoti ir naikinti vandens gyvūnų ligas bei atsparumą antibiotikams ekonomiškai efektyviu būdu ir kuo labiau padidinti vandens gyvūnų išgyvenimo, augimo ir auginimo veiksmingumo galimybes;

28.  ragina Komisiją ir valstybes nares investuoti į mokslinius tyrimus, studijas ir bandomuosius projektus, skirtus novatoriškiems, perspektyviems, aplinkos atžvilgiu atsakingiems akvakultūros būdams, įskaitant integruotas multitrofines akvakultūros sistemas, akvaponiką ir recirkuliacines žuvų auginimo sistemas, kurios mažina akvakultūros ūkių poveikį buveinėms, laukinių gyvūnų populiacijoms ir vandens kokybei ir tokiu būdu prisideda prie ekosisteminio metodo;

29.  ragina Komisiją vykdant konkursus dėl dotacijų ir projektų atskirti pramoninę akvakultūrą nuo nedidelio masto šeimų įmonių, atsižvelgiant į tai, kad jų startinės pozicijos, plėtros galimybės ir tikslai yra nevienodi;

30.  apgailestauja dėl to, kad pusė visų ES suvartojamų akvakultūros produktų yra importuojama; pripažįsta galimą teigiamą akvakultūros poveikį vietos ekonomikai ES, nes ją vykdant labiau remiama vietinio maisto gamyba ir vartojimas;

31.  teigiamai vertina naujas iniciatyvas, susijusias su sausumoje plėtojama akvakultūra, ypač ES teritorijose, turinčiose uždarus vandens telkinius;

32.  pripažįsta, kad akvakultūros įrenginiai gali daryti reikšmingą neigiamą poveikį buveinėms, įskaitant jūrų paukščių buveines; ragina užtikrinti, kad privalomai būtų sudaromi jautrių teritorijų žemėlapiai ir atliekamas visų regioninių ir nacionalinių akvakultūros planų strateginis poveikio aplinkai vertinimas siekiant nustatyti potencialius akvakultūros rajonus, kurie neprieštarautų ES aplinkos teisės aktams;

33.  pripažįsta akvakultūros galimybes miestų teritorijose, ypač akvaponikos srityje;

34.  pažymi, kad, Duomenų rinkimo reglamentą išdėsčius nauja redakcija, visi jūrų žuvų ūkiai yra įpareigoti rinkti duomenis, o gėlųjų vandenų ūkiai tai gali daryti savanoriškai; ragina šiuo klausimu standartizuoti protokolus.

INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE

Priėmimo data

20.3.2018

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

61

1

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Marco Affronte, Margrete Auken, Pilar Ayuso, Ivo Belet, Biljana Borzan, Paul Brannen, Soledad Cabezón Ruiz, Nessa Childers, Birgit Collin-Langen, Miriam Dalli, Seb Dance, Angélique Delahaye, Mark Demesmaeker, Stefan Eck, Bas Eickhout, Karl-Heinz Florenz, Francesc Gambús, Elisabetta Gardini, Gerben-Jan Gerbrandy, Arne Gericke, Jens Gieseke, Julie Girling, Sylvie Goddyn, Françoise Grossetête, Andrzej Grzyb, Jytte Guteland, Anneli Jäätteenmäki, Karin Kadenbach, Kateřina Konečná, Urszula Krupa, Giovanni La Via, Jo Leinen, Peter Liese, Lukas Mandl, Valentinas Mazuronis, Susanne Melior, Rory Palmer, Massimo Paolucci, Piernicola Pedicini, Bolesław G. Piecha, Pavel Poc, Julia Reid, Frédérique Ries, Michèle Rivasi, Daciana Octavia Sârbu, Annie Schreijer-Pierik, Davor Škrlec, Renate Sommer, Claudiu Ciprian Tănăsescu, Ivica Tolić, Adina-Ioana Vălean, Jadwiga Wiśniewska, Damiano Zoffoli

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Christofer Fjellner, Elena Gentile, Merja Kyllönen, Norbert Lins, Gesine Meissner, Ulrike Müller, Mihai Ţurcanu

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

Fernando Ruas, Ruža Tomašić

GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE

61

+

ALDE

Gerben-Jan Gerbrandy, Anneli Jäätteenmäki, Valentinas Mazuronis, Gesine Meissner, Ulrike Müller, Frédérique Ries

ECR

Mark Demesmaeker, Arne Gericke, Urszula Krupa, Bolesław G. Piecha, Ruža Tomašić, Jadwiga Wiśniewska

EFDD

Piernicola Pedicini

ENF

Sylvie Goddyn

GUE/NGL

Stefan Eck, Kateřina Konečná, Merja Kyllönen

PPE

Pilar Ayuso, Ivo Belet, Birgit Collin-Langen, Angélique Delahaye, Christofer Fjellner, Karl-Heinz Florenz, Francesc Gambús, Elisabetta Gardini, Jens Gieseke, Julie Girling, Françoise Grossetête, Andrzej Grzyb, Giovanni La Via, Peter Liese, Norbert Lins, Lukas Mandl, Fernando Ruas, Annie Schreijer-Pierik, Renate Sommer, Ivica Tolić, Mihai Ţurcanu, Adina-Ioana Vălean

S&D

Biljana Borzan, Paul Brannen, Soledad Cabezón Ruiz, Nessa Childers, Miriam Dalli, Seb Dance, Elena Gentile, Jytte Guteland, Karin Kadenbach, Jo Leinen, Susanne Melior, Rory Palmer, Massimo Paolucci, Pavel Poc, Daciana Octavia Sârbu, Claudiu Ciprian Tănăsescu, Damiano Zoffoli

VERTS/ALE

Marco Affronte, Margrete Auken, Bas Eickhout, Michèle Rivasi, Davor Škrlec

1

-

EFDD

Julia Reid

0

0

 

 

Naudojami sutartiniai ženklai:

+  :  už

-  :  prieš

0  :  susilaikė

(1)

COM(2013)0229.

(2)

Europos Komisija, „Bendros sveikatos koncepcija grindžiamas Europos kovos su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms (AAM) veiksmų planas“, 2017 m. birželio 29 d., COM(2017)0339.

(3)

Ten pat, p. 10.

(4)

Ten pat, p. 15.

(5)

Ten pat, p. 12.


INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ ATSAKINGAME KOMITETE

Priėmimo data

15.5.2018

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

21

2

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Clara Eugenia Aguilera García, Renata Briano, Alain Cadec, David Coburn, Linnéa Engström, João Ferreira, Sylvie Goddyn, Carlos Iturgaiz, António Marinho e Pinto, Gabriel Mato, Norica Nicolai, Liadh Ní Riada, Annie Schreijer-Pierik, Ricardo Serrão Santos, Ruža Tomašić, Peter van Dalen, Jarosław Wałęsa

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Norbert Erdős, Yannick Jadot, Verónica Lope Fontagné, Maria Lidia Senra Rodríguez

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

Tim Aker, Nessa Childers


GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS ATSAKINGAME KOMITETE

21

+

ALDE

António Marinho e Pinto, Norica Nicolai

ECR

Peter van Dalen, Ruža Tomašić

ENF

Sylvie Goddyn

GUE/NGL

João Ferreira, Liadh Ní Riada

PPE

Alain Cadec, Norbert Erdős, Carlos Iturgaiz, Verónica Lope Fontagné, Gabriel Mato, Annie Schreijer-Pierik, Jarosław Wałęsa

S&D

Clara Eugenia Aguilera García, Renata Briano, Nessa Childers, Ulrike Rodust, Ricardo Serrão Santos

VERTS/ALE

Marco Affronte, Linnéa Engström

2

-

EFDD

Tim Aker, David Coburn

0

0

 

 

Naudojami sutartiniai ženklai:

+  :  už

-  :  prieš

0  :  susilaikė

Atnaujinta: 2018 m. birželio 1 d.Teisinis pranešimas