Pasiūlymas dėl rezoliucijos - B8-1115/2016Pasiūlymas dėl rezoliucijos
B8-1115/2016
Europos Parlamentas

PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl riebalų rūgščių transizomerų (RRT)

17.10.2016 - (2016/2637(RSP))

pateiktas uždavus klausimus, į kuriuos atsakoma žodžiu, B8-1801/2016 ir B8-1802/2016
pagal Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį

Renate Sommer, Daciana Octavia Sârbu, Nikolay Barekov, Anneli Jäätteenmäki, Lynn Boylan, Martin Häusling, Piernicola Pedicini, Mireille D’Ornano Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu


Procedūra : 2016/2637(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
B8-1115/2016
Pateikti tekstai :
B8-1115/2016
Debatai :
Balsavimas :
Priimti tekstai :

B8-1115/2016

Europos Parlamento rezoliucija dėl riebalų rūgščių transizomerų (RRT)

(2016/2637(RSP))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, ypač į jo 30 straipsnio 7 dalį[1],

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 3 d. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl riebalų rūgščių transizomerų maisto produktuose ir Europos Sąjungos gyventojų mityboje (COM(2015) 0619),

–  atsižvelgdamas į Jungtinio tyrimų centro pranešimą pavadinimu „Riebalų rūgščių transizomerai Europoje – kokia mūsų padėtis? Įrodymų apibendrinimas 2003–2020 m.“ (angl. „Trans fatty acids in Europe: where do we stand? A synthesis of the evidence: 2003-2013“),

–  atsižvelgdamas į Europos maisto saugos tarnybos 2009 m. mokslinėje nuomonėje nurodytas rekomendacijas dėl su maistu suvartojamo RRT kiekio,

–  atsižvelgdamas į Pasaulio sveikatos organizacijos publikacijas „Riebalų rūgščių transizomerų suvartojimo maiste politikos veiksmingumas: sisteminga faktinių duomenų apžvalga“[2], „Riebalų rūgščių transizomerų pašalinimas Europoje. Politikos informacinis dokumentas“[3]ir „Riebalų rūgščių transizomerų vartojimo poveikis kraujo lipidams ir lipoproteinams: sisteminė peržiūra ir regresinė metaanalizė“[4],

–  atsižvelgdamas į klausimus Tarybai ir Komisijai dėl riebalų rūgščių transizomerų (O-000105/2016 – B8-1801/2016 ir O-000106/2016 – B8-1802/2016),

–  atsižvelgdamas į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pasiūlymą dėl rezoliucijos,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi riebalų rūgščių transizomerai (RRT) yra ypatinga nesočiųjų riebalų rūšis;

B.  kadangi RRT natūraliai aptinkami iš atrajotojų gaunamuose maisto produktuose, pavyzdžiui, pieno ir mėsos produktuose, taip pat kai kuriuose augaluose ir augalinės kilmės produktuose (poruose, žirniuose, sėjamosiose salotose ir rapsų aliejuje), tačiau dažniausiai aptinkami pramoniniu būdu pagamintuose iš dalies hidrintuose augaliniuose aliejuose (augalų aliejuose, kurie pakeičiami papildant vandenilio atomais ir vartojami skrudinant aliejuje ir kepant orkaitėje bei pagamintuose maisto produktuose siekiant pratęsti galiojimo laiką);

C.  kadangi dėl to suvartojamų RRT kiekis glaudžiai susijęs su pramoniniu būdu pagamintais iš dalies hidrintais aliejais, kurie plačiu mastu naudojami maisto produktų ir gėrimų gamyboje (tiek fasuotų, tiek nefasuotų produktų, pvz., parduodant maistą pagal svorį viešojo maitinimo vietose ir teikiant aprūpinimo maistu paslaugas);

D.  kadangi EFSA 2010 m. padarė išvadą, kad RRT iš atrajotojų poveikis panašus į pramoniniu būdu pagamintų produktų poveikį;

E.  kadangi atrajotojų riebaluose yra 3–6 proc. RRT;

F.  kadangi žmonės paprastai suvartoja mažai natūraliai aptinkamų RRT, gaunamų iš atrajotojų, ir kadangi PSO nurodo, kad dabartinėje realiojo pasaulio mityboje šie natūraliai aptinkami RRT greičiausiai nekelia rizikos sveikatai dėl to, kad jų vartojimo kiekis palyginti nedidelis;

G.  kadangi ši rezoliucija taikoma tik pramoniniu būdu pagamintoms riebalų rūgštims;

H.  kadangi daugelis restoranų ir greitojo maitinimo įstaigų naudoja RRT maisto produktams gruzdinti, nes RRT yra nebrangūs ir gali būti daug kartų pakartotinai panaudojami komercinėse gruzdintuvėse;

I.  kadangi dar daugiau RRT pridedama arba susidaro gaminant kai kuriuos maisto produktus (pvz., sausainius, pyragus, sūrius užkandžius ir gruzdintą maistą);

J.  kadangi nustatyta, jog dažnai vartojant pramoniniu būdu pagamintus iš dalies hidrintus augalinius aliejus didėja širdies ir kraujagyslių ligų (labiau nei dėl bet kurio kito ilgalaikio veiksnio), nevaisingumo, endometriozės, tulžies pūslės akmenligės, Alzheimerio ligos, diabeto ir kai kurių rūšių vėžio rizika;

K.  kadangi ES valdžios institucijos turėtų imtis visų būtinų priemonių, kad sumažėtų priežasčių, nulemiančių nutukimą;

L.  kadangi didelis RRT suvartojimas didina riziką (daugiau nei bet kokia kita maistinė medžiaga, skaičiuojant vienai kalorijai) susirgti koronarine širdies liga, kuri, atsargiausiais apskaičiavimais, sukelia apie 660 tūkst. mirties atvejų ES per metus (apie 14 proc. viso mirtingumo);

M.  kadangi EFSA rekomenduoja, kad „deramos mitybinės vertės mitybos atveju RRT turėtų būti suvartojama kuo mažiau“[5];

N.  kadangi Pasaulio sveikatos organizacija konkrečiau rekomenduoja, kad suvartojamų RRT dalis sudarytų mažiau kaip 1 proc. per parą suvartojamos energijos[6];

O.  kadangi JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) 2015 m. birželio mėn. padarė išvadą, kad iš dalies hidrinti aliejai negali būti apskritai „pripažinti saugiais“ naudojant juos žmonėms skirtuose maisto produktuose;

P.  kadangi, nepaisant riboto ES masto duomenų kiekio, neseniai atliktame tyrime, kuriame surinkti duomenys iš devynių ES šalių, pranešama, kad gyventojai vidutiniškai per parą iš RRT gauna mažiau nei 1 proc. per parą suvartojamos energijos, bet konkrečios kai kurių iš tų valstybių narių gyventojų grupės suvartoja daugiau[7];

Q.  kadangi išanalizavus naujausius viešai prieinamus duomenis patvirtinta, kad, nors pranešama apie sumažėjusį RRT kiekį tam tikruose maisto produktuose, kai kuriose ES maisto produktų rinkose dar esama maisto produktų, pasižyminčių dideliu RRT kiekiu, t. y. daugiau kaip 2 g RRT/ 100 g riebalų, pavyzdžiui, sausainiuose ir kukurūzų spragėsiuose (maždaug 40–50 g RRT/ 100 g riebalų) bei nefasuotuose maisto produktuose, pvz., kepiniuose ir grūdiniuose gaminiuose;

R.  kadangi tarptautiniai tyrimai rodo, kad politikos priemonės, kuriomis siekiama apriboti RRT kiekį maiste, RRT kiekis mažinamas nedidinant bendro riebalų kiekio; kadangi tokios politikos priemonės prasmingos, jas įmanom, įgyvendinti ir gali turėti teigiamą poveikį visuomenės sveikatai;

S.  kadangi tai, jog, deja, tik trečdalis ES vartotojų žino apie RRT, rodo, kad kad ženklinimo priemonės neveiksmingos ir kad reikia imtis informavimo veiksmų pasitelkiant švietimo sistemą ir žiniasklaidos kampanijas;

T.  kadangi ES teisės aktais nereglamentuojamas RRT kiekis maisto produktuose ir nereikalaujama jį ženklinti;

U.  kadangi Austrija, Danija, Latvija ir Vengrija priėmė teisės aktus, kuriais ribojamas RRT kiekis maisto produktuose, nors dauguma kitų valstybių narių pasirinko savanoriškas priemones, pavyzdžiui, savireguliaciją, mitybos rekomendacijas arba sudėties kriterijus, taikomus specifiniams tradiciniams produktams;

V.  kadangi esama įrodymų, kad Danijos nustatyti teisiniai pramoninių RRT kiekio apribojimai (2003 m. nustatyta nacionalinė ribinė vertė – 2 proc. RRT aliejuose ir riebaluose) buvo sėkmingi, nes ženkliai sumažino mirčių dėl širdies ir kraujagyslių ligų skaičių[8];

W.  kadangi vartotojai maisto produktus, kuriuose gali būti RRT, tegali nustatyti vieninteliu būdu – tikrindami, ar fasuotų maisto produktų sudedamųjų dalių sąraše yra iš dalies hidrintų aliejų; kadangi pagal dabartines ES taisykles vartotojai gali būti klaidinami dėl skirtumo tarp iš dalies hidrintų aliejų (kuriuose, be kitų riebalų rūgščių, esama RRT) ir visiškai hidrintų aliejų (kuriuose yra tik sočiųjų riebalų rūgščių, bet ne RRT), nes Reglamente (ES) Nr. 1169/2011 reikalaujama, kad ši informacija būtų pateikiama fasuotų maisto produktų sudedamųjų dalių sąraše;

X.  kadangi neseniai atlikti tyrimai parodė, kad aukštesnės socialinės ir ekonominės padėties asmenų mityba sveikesnė nei žemesnės socialinės ir ekonominės padėties ir kad šis skirtumas didėja atitinkamai socialinės nelygybės didėjimui;

Y.  kadangi RRT paprastai naudojami pigesniuose maisto produktuose ir, atsižvelgiant į tai, kad nepasiturintys asmenys labiau linkę vartoti pigesnius maisto produktus, kuriuose yra daugiau RRT, auga nelygybės sveikatos srityje didėjimo potencialas;

Z.  kadangi ES lygmeniu turėtų būti priimti atitinkami sprendimai, skirti pramoninių RRT suvartojimui sumažinti;

AA.  kadangi sveikatos organizacijos, vartotojų grupės, sveikatos priežiūros srities darbuotojų asociacijos ir maisto pramonės bendrovės paragino[9] Komisiją pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo pramoniniu būdu pagamintų RRT kiekis maisto produktuose būtų apribojamas panašiai, kaip tai padarė Danijos valdžios institucijos (t. y. 2 g RRT 100 g riebalų);

1.  primena, jog RRT klausimas yra Parlamento prioritetas, ir pakartoja, kad yra susirūpinęs dėl RRT keliamos rizikos žmonių sveikatai;

2.  pabrėžia, kad JAV jau pranešė apie tai, jog, atsižvelgiant į 2015 m. išvadą, kad riebalų rūgščių transizomerai paprastai nepripažįstami saugiais, nuo 2018 m. vidurio maisto gamintojai turės pašalinti iš šalies rinkoje parduodamų produktų iš dalies hidrintus aliejus;

3.  primena įrodymus, jog RRT kiekio apribojimai gali greitai ir ženkliai pagerinti sveikatą; Šiomis aplinkybėmis atkreipia dėmesį į sėkmingą patirtį Danijoje, kurioje 2003 m. nustatyta nacionalinė ribinė vertė – 2 proc. RRT aliejuose ir riebaluose;

4.  pabrėžia, kad daugeliui ES gyventojų, ypač labiausiai pažeidžiamų, stinga informacijos apie RRT ir jų poveikį sveikatai, o tai gali trukdyti vartotojams informuotai pasirinkti produktus;

5.  yra susirūpinęs dėl to, jog pažeidžiamos grupės, įskaitant žemesnio išsilavinimo bei žemesnės socialinės ir ekonominės padėties piliečius ir vaikus, labiau linkusios valgyti maistą, kuriame daug RRT;

6.  pripažįsta, jog visos šiuo metu taikomos RRT kiekio mažinimo strategijos, regis, gerokai sumažino RRT kiekį maisto produktuose, ir apgailestauja, kad ES lygmeniu nėra suderinto požiūrio į RRT;

7.  todėl mano, kad siekiant žymiai sumažinti vidutiniškai suvartojamą RRT kiekį veiksmai neturėtų būti vykdomi vien tik nacionaliniu lygmeniu ir kad būtinos ES priemonės;

8.  pabrėžia, kad, PSO duomenimis[10], daugiausia lėšų turbūt prireiks riebalų rūgščių transizomerų ženklinimui įgyvendinti, o šalyse, kurios įgyvendino riebalų rūgščių transizomerų draudimą, finansinis draudimo poveikis buvo minimalus, turint mintyje mažas įgyvendinimo ir stebėjimo sąnaudas;

9.  mano, jog, atsižvelgiant į vartotojų informuotumo apie neigiamą RRT poveikį sveikatai trūkumą, privalomas RRT ženklinimas yra svarbi, tačiau mažiau veiksminga priemonė nei privalomos ribinės vertės siekiant sumažinti ES piliečių suvartojamą RRT kiekį;

10.  šiuo atžvilgiu taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad riebalų rūgščių transizomerų ženklinimo strategija taikoma tik tam tikriems maisto produktams ir neapima nefasuoto ar restoranų maisto;

11.  ragina Komisiją ES teisės aktais kuo greičiau nustatyti privalomas pramoninių RRT ribines vertes visuose maisto produktuose (kalbant apie RRT kaip sudedamąsias dalis ir kaip galutinį produktą), kad visos gyventojų grupės jų suvartotų mažiau;

12.  prašo per porą metų parengti ir pateikti tokį pasiūlymą;

13.  prašo prie tokio pasiūlymo pridėti poveikio vertinimą, kuriame būti įvertintos dėl privalomos ribinės vertės patiriamos pramonės pertvarkymo sąnaudos ir šių sąnaudų perkėlimo vartotojams galimybė;

14.  šiame kontekste pažymi Komisijos paskelbtą ketinimą atlikti kruopštų poveikio vertinimą siekiant įvertinti įvairių ribinių verčių išlaidas ir naudą ir prašo Komisijos konkrečiai atsižvelgti į poveikį MVĮ;

15.  ragina maisto produktų gamybos pramonę pirmenybę teikti alternatyviems sprendimams, kurie atitinka sveikatos standartus, pvz., naudoti patobulintus aliejus, naujus riebalų modifikavimo būdus arba RRT pakeičiančių sudedamųjų dalių derinius (skaidulas, ląstelieną, krakmolus, baltymų mišinius ir kt.);

16.  be to, prašo Komisijos bendradarbiauti su valstybėmis narėmis siekiant padidinti gyventojų informuotumą mitybos klausimais ir sudaryti vartotojams sveikesnio pasirinkimo sąlygas, taip pat bendradarbiauti su pramonės atstovais, siekiant skatinti jų produktų sudėties pakeitimo sveikesne;

17.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

Teisinė informacija - Privatumo politika