Rodyklė 
Priimti tekstai
Antradienis, 2016 m. lapkričio 22 d. - StrasbūrasGalutinė teksto versija
Ukrainos ir Europolo operatyvinio ir strateginio bendradarbiavimo susitarimas *
 Prašymas atšaukti Jeano-François Jalkho imunitetą
 Prašymas atšaukti Jeano-François Jalkho imunitetą
 Menkių išteklių ir šių išteklių žvejybos daugiametis planas ***II
 Mokesčių institucijų prieiga prie kovos su pinigų plovimu informacijos *
 Europos Centrinio Banko 2015 m. metinė ataskaita
 Žalioji knyga dėl mažmeninių finansinių paslaugų
 Europos gynybos sąjunga
 Keleivinio vandens transporto galimybių naudojimas
 Vystomojo bendradarbiavimo veiksmingumo didinimas

Ukrainos ir Europolo operatyvinio ir strateginio bendradarbiavimo susitarimas *
PDF 242kWORD 42k
2016 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl Tarybos įgyvendinimo sprendimo, kuriuo pritariama tam, kad Europos policijos biuras (Europolas) sudarytų Ukrainos ir Europolo operatyvinio ir strateginio bendradarbiavimo susitarimą, projekto (10345/2016 – C8-0267/2016 – 2016/0811(CNS))
P8_TA(2016)0428A8-0342/2016

(Konsultavimasis)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Tarybos projektą (10345/2016),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, iš dalies pakeistos Amsterdamo sutartimi, 39 straipsnio 1 dalį ir į Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 9 straipsnį, pagal kurį Taryba kreipėsi į Parlamentą dėl konsultacijos (C8-0267/2016),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 6 d. Tarybos sprendimą 2009/371/TVR dėl Europos policijos biuro (Europolo) įsteigimo(1), ypač į jo 23 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimą 2009/934/TVR dėl įgyvendinimo taisyklių, reglamentuojančių Europolo santykius su partneriais, įskaitant keitimąsi asmens duomenimis ir įslaptinta informacija, priėmimo(2), visų pirma į jo 5 ir 6 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimą 2009/935/TVR, kuriuo nustatomas trečiųjų valstybių ir organizacijų, su kuriomis Europolas sudaro susitarimus, sąrašas(3),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 59 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pranešimą (A8-0342/2016),

1.  pritaria Tarybos projektui;

2.  ragina Tarybą pranešti Parlamentui, jei ji ketina nukrypti nuo teksto, kuriam pritarė Parlamentas;

3.  ragina Tarybą dar kartą konsultuotis su Parlamentu, jei ji ketina iš esmės keisti Parlamento patvirtintą tekstą;

4.  ragina Komisiją, pradėjus taikyti naująjį reglamentą dėl Europolo(4), įvertinti bendradarbiavimo susitarimo nuostatas; ragina Komisiją pranešti Parlamentui ir Tarybai to vertinimo rezultatus ir prireikus pateikti rekomendaciją dėl leidimo vėl pradėti tarptautines naujas derybas dėl šio susitarimo;

5.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir Europolui.

(1) OL L 121, 2009 5 15, p. 37.
(2) OL L 325, 2009 12 11, p. 6.
(3) OL L 325, 2009 12 11, p. 12.
(4) 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/794 dėl Europos Sąjungos teisėsaugos bendradarbiavimo agentūros (Europolo), kuriuo pakeičiami ir panaikinami Tarybos sprendimai 2009/371/TVR, 2009/934/TVR, 2009/935/TVR, 2009/936/TVR ir 2009/968/TVR (OL L 135, 2016 5 24, p. 53).


Prašymas atšaukti Jeano-François Jalkho imunitetą
PDF 249kWORD 44k
2016 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento sprendimas dėl prašymo atšaukti Jeano-François Jalkho (Jean-François Jalkh) imunitetą (2016/2115(IMM))
P8_TA(2016)0429A8-0318/2016

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Prancūzijos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 14 d. prašymą atšaukti Jeano-François Jalkho imunitetą, kuris susijęs su ikiteisminiu tyrimu (Nr. 14142000183), pradėtu prieš Jeaną-François Jalkhą Nantero apygardos teisme gavus asociacijos „Maisons des Potes – Maison de l’Égalité“ skundą su civilinio ieškinio pareiškimu dėl viešo rasinės ar religinės diskriminacijos kurstymo, ir kuris buvo paskelbtas 2016 m. birželio 8 d. plenariniame posėdyje;

–  išklausęs Jeano-François Jalkho paaiškinimų, kaip nurodyta Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 5 dalyje,

–  atsižvelgdamas į Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 8 ir 9 straipsnius bei 1976 m. rugsėjo 20 d. Akto dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 6 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1964 m. gegužės 12 d., 1986 m. liepos 10 d., 2008 m. spalio 15 ir 21 d., 2010 m. kovo 19 d., 2011 m. rugsėjo 6 d. ir 2013 m. sausio 17 d. sprendimus(1),

–  atsižvelgdamas į Prancūzijos Respublikos Konstitucijos su pakeitimais, padarytais 1995 m. rugpjūčio 4 d. Konstituciniu įstatymu Nr. 95-880, 26 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 5 straipsnio 2 dalį, 6 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą (A8-0318/2016),

A.  kadangi Versalio apeliacinio teismo generalinis prokuroras pateikė prašymą atšaukti Europos Parlamento nario Jeano-François Jalkho imunitetą, susijusį su teisiniais veiksmais dėl įtarimų padarius atitinkamą veiką;

B.  kadangi Jeano-François Jalkho imuniteto atšaukimas susijęs su įtarimais viešai prieš neįvardytą asmenį kursčius nacionalinę, rasinę ar religinę diskriminaciją žodžiu, raštu, naudojant vaizdus arba elektronines visuomenės informavimo priemones, t. y. įvykdžius veiką, kuri numatyta Prancūzijos Respublikos teisės aktuose – 1881 m. liepos 29 d. Įstatymo 24 straipsnio 28 pastraipoje, 23 straipsnio 1 pastraipoje ir 42 straipsnyje ir 1982 m. liepos 29 d. Įstatymo Nr. 82–652 93-3 straipsnyje, ir už kurią bausmės nustatytos 1881 m. liepos 29 d. įstatymo 24 straipsnio 8, 10, 11 ir 12 pastraipose ir Baudžiamojo kodekso 132-26 straipsnio 2 ir 3 dalyse;

C.  kadangi Jeanui-François Jalkhui kaltinimus pateikė asociacija „Maisons des Potes – Maison de l’Égalité“, 2014 m. gegužės 22 d. Nantero apygardos teismui pateikusi skundą su civilinio ieškinio pareiškimu;

D.  kadangi skunde nurodomi 2013 m. rugsėjo 19 d. išleistoje brošiūroje „Į savivaldybės tarybą išrinkto Nacionalinio fronto nario atmintinė“, kuri 2013 m. lapkričio 30 d. pasirodė Nacionalinio fronto federacijos oficialioje interneto svetainėje, įrašyti žodžiai, kuriais skatinami būsimi miesto tarybos nariai iš Nacionalinio fronto, kurie turėjo būti išrinkti 2014 m. kovo 23 d. ir 30 d. vykusiuose rinkimuose, nuo pat pirmo naujų miesto tarybos narių posėdžio rekomenduoti ginti „nacionalinį prioritetą“ socialinio būsto skyrimo klausimu; kadangi Jean-François JALKH ėjo Nacionalinio fronto leidinių direktoriaus ir visų federacijos interneto svetainių leidinių direktoriaus pareigas;

E.  kadangi Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 9 straipsnyje nustatyta, kad Europos Parlamento nariai savo valstybės teritorijoje naudojasi imunitetais, kurie suteikiami tos valstybės parlamento nariams;

F.  kadangi Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje nustatyta, kad nė vienas Prancūzijos Respublikos parlamento narys negali būti traukiamas atsakomybėn, apklausiamas, suimamas, sulaikomas ar teisiamas už einant oficialias pareigas pareikštą nuomonę ar balsavimą;

G.  kadangi Prancūzijos Respublikos parlamento nariams suteikiamo imuniteto taikymo sritis faktiškai atitinka imuniteto, suteikiamo Europos Parlamento nariams pagal Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 8 straipsnį, taikymo sritį; kadangi Teisingumo Teismas nustatė, jog tam, kad Europos Parlamento nariui būtų taikomas imunitetas, nuomonę jis turi būti pareiškęs, eidamas savo pareigas, o tai reiškia, kad turi būti ryšys tarp pareikštos nuomonės ir Parlamento nario pareigų; kadangi toks ryšys turi būti tiesioginis ir akivaizdus;

H.  kadangi Jean-François Jalkh nebuvo Europos Parlamento narys, kai buvo įvykdyta veika, t. y. 2013 m. rugsėjo 19 d. ir lapkričio 30 d., tačiau medžiaga, kuria grindžiami skunde nurodyti įtarimai, visuomet buvo prieinama viešai 2014 m. birželio 23 d. ir spalio 2 d.;

I.  kadangi kaltinimai yra akivaizdžiai nesusiję su Jeano-François Jalkho, kaip Europos Parlamento nario, pareigomis, o yra iš tikrųjų susiję tik su nacionalinio ar regioninio pobūdžio veikla, nes žodžiai buvo skirti kandidatams į miesto tarybos narius, kurie ketino dalyvauti 2014 m. kovo 23 ir 30 d. vietos rinkimuose, ir yra susiję su jo, kaip Nacionalinio fronto leidybos direktoriaus, atsakingo už visų federacijos interneto svetainių leidybinę kontrolę, pareigomis;

J.  kadangi veiksmai, dėl kurių keliami įtarimai, nėra Europos Parlamento nariui einant pareigas pareikšta nuomonė ar balsavimas, kaip numatyta Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 8 straipsnyje;

K.  kadangi nesama jokių įtarimų, kad buvo mėginta trukdyti Jeano-François Jalkho parlamentiniam darbui (fumus persecutionis) pasinaudojant ikiteisminiu tyrimu, pradėtu gavus asociacijos „Maisons des Potes – Maison de l’Égalité“ skundą, kuris buvo pateiktas, kai Jean-François Jalkh dar nevykdė įgaliojimų Europos Parlamente;

1.  nusprendžia atšaukti Jeano-François Jalkho imunitetą;

2.  paveda Pirmininkui nedelsiant perduoti šį sprendimą ir atsakingo komiteto pranešimą Prancūzijos Respublikos teisingumo ministrui ir Jeanui-François Jalkhui.

(1) 1964 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Wagner / Fohrmann ir Krier, 101/63, ECLI:EU:C:1964:28; 1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Wybot / Faure ir kt., 149/85, ECLI:EU:C:1986:310; 2008 m. spalio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimas Mote / Parlamentas, T-345/05, ECLI:EU:T:2008:440; 2008 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Marra / De Gregorio ir Clemente, C-200/07 ir C-201/07, ECLI:EU:C:2008:579; 2010 m. kovo 19 d. Bendrojo Teismo sprendimas Gollnisch / Parlamentas, T-42/06, ECLI:EU:T:2010:102; 2011 m. rugsėjo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Patriciello, C-163/10, ECLI: EU:C:2011:543; 2013 m. sausio 17 d. Bendrojo Teismo sprendimas Gollnisch / Parlamentas, T-346/11 ir T-347/11, ECLI:EU:T:2013:23.


Prašymas atšaukti Jeano-François Jalkho imunitetą
PDF 249kWORD 44k
2016 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento sprendimas dėl prašymo atšaukti Jeano-François Jalkho (Jean-François Jalkh) imunitetą (2016/2107(IMM))
P8_TA(2016)0430A8-0319/2016

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Prancūzijos Respublikos teisingumo 2016 m. balandžio 14 d. prašymą atšaukti Jeano-François Jalkho imunitetą, kuris susijęs su ikiteisminiu tyrimu (Nr. 1422400530), pradėtu prieš Jeaną-François Jalkhą Paryžiaus apygardos teisme gavus Nacionalinio budrumo biuro, kovojančio su antisemitizmu, (BNVCA) skundą su civilinio ieškinio pareiškimu dėl viešo diskriminacijos kurstymo, neapykantos ar smurto skatinimo, ir kuris buvo paskelbtas 2016 m. birželio 8 d. plenariniame posėdyje;

–  išklausęs Jeano-François Jalkho paaiškinimų, kaip nurodyta Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 5 dalyje,

–  atsižvelgdamas į Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 8 ir 9 straipsnius ir į 1976 m. rugsėjo 20 d. Akto dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 6 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1964 m. gegužės 12 d., 1986 m. liepos 10 d., 2008 m. spalio 15 ir 21 d., 2010 m. kovo 19 d., 2011 m. rugsėjo 6 d. ir 2013 m. sausio 17 d. sprendimus(1),

–  atsižvelgdamas į Prancūzijos Respublikos Konstitucijos su pakeitimais, padarytais 1995 m. rugpjūčio 4 d. Konstituciniu įstatymu Nr. 95-880, 26 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 5 straipsnio 2 dalį, 6 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą (A8-0319/2016),

A.  kadangi Paryžiaus apeliacinio teismo generalinis prokuroras pateikė prašymą atšaukti Europos Parlamento nario Jeano-François Jalkho imunitetą, susijusį su teisiniais veiksmais dėl įtarimų padarius atitinkamą veiką;

B.  kadangi Jeano-François Jalkho imuniteto atšaukimas susijęs su įtarimais prieš asmenį ar asmenų grupę kursčius diskriminaciją, skatinus neapykantą ar smurtą dėl asmens ar asmenų grupės kilmės, priklausymo ar nepriklausymo tam tikrai etninei grupei, tautybės, rasės ar religijos, t. y. įvykdžius veiką, kuri numatyta Prancūzijos Respublikos teisės aktuose – 1881 m. liepos 29 d. Įstatymo 24 straipsnio 8 pastraipoje ir 23 straipsnio 1 pastraipoje;

C.  kadangi Jeaną-François Jalkhą apkaltino Nacionalinis budrumo biuras, kovojantis su antisemitizmu, (BNVCA), pateikęs 2014 m. rugpjūčio 12 d. skundą Paryžiaus vyresniajam ikiteisminio tyrimo teisėjui;

D.  kadangi skunde nurodoma, kad 2014 m. birželio 6 d. interviu, kuris buvo paskelbtas interneto svetainėje www.frontnational.com, o vėliau tinklaraštyje www.jeanmarielepen.com, metu Jean-Marie Le Pen, reaguodamas į tai, kad viena dalyvė paminėjo dainininko Patricko Bruelio vardą ir jo žodžius, kad jis nebedainuos miestuose, kuriuose meru bus išrinktas Nacionalinio fronto atstovas, pasakė tokius žodžius: „Tai manęs nestebina. Klausykit, pečių užkursim kitą kartą“; kadangi Jean-François Jalkh ėjo oficialios Nacionalinio fronto interneto svetainės leidybos direktoriaus pareigas;

E.  kadangi Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 9 straipsnyje nustatyta, kad Europos Parlamento nariai savo valstybės teritorijoje naudojasi imunitetais, kurie suteikiami tos valstybės parlamento nariams;

F.  kadangi Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje nustatyta, kad nė vienas parlamento narys negali būti traukiamas atsakomybėn, apklausiamas, suimamas, sulaikomas ar teisiamas už einant oficialias pareigas pareikštą nuomonę ar balsavimą;

G.  kadangi Prancūzijos Respublikos parlamento nariams suteikiamo imuniteto taikymo sritis faktiškai atitinka imuniteto, suteikiamo Europos Parlamento nariams pagal Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 8 straipsnį, taikymo sritį; kadangi Teisingumo Teismas nustatė, jog tam, kad Europos Parlamento nariui būtų taikomas imunitetas, nuomonę jis turi būti pareiškęs, eidamas savo pareigas, o tai reiškia, kad turi būti ryšys tarp pareikštos nuomonės ir Parlamento nario pareigų; kadangi toks ryšys turi būti tiesioginis ir akivaizdus;

H.  kadangi Jean-François Jalkh nebuvo Europos Parlamento narys, kai buvo įvykdyta veika, t. y. 2014 m. birželio 6 d., ir kadangi jis pradėjo eiti šias pareigas tik nuo 2014 m. liepos 1 d.;

I.  kadangi kaltinimai yra akivaizdžiai nesusiję su Jeano-François Jalkho, kaip Europos Parlamento nario, pareigomis, o yra iš tikrųjų susiję tik su nacionalinio ar regioninio pobūdžio veikla, nes žodžiai yra susiję su 2014 m. kovo 23 ir 30 d. vietos rinkimais Prancūzijoje ir su jo, kaip Nacionalinio fronto leidybos direktoriaus, atsakingo už visų federacijos interneto svetainių leidybinę kontrolę, pareigomis;

J.  kadangi veiksmai, dėl kurių keliami įtarimai, nėra Europos Parlamento nariui einant pareigas pareikšta nuomonė ar balsavimas, kaip numatyta Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 8 straipsnyje;

K.  kadangi nesama jokių įtarimų, kad buvo mėginta trukdyti Jeano-François Jalkho parlamentiniam darbui (fumus persecutionis) pasinaudojant ikiteisminiu tyrimu, pradėtu gavus Nacionalinio budrumo biuro, kovojančio su antisemitizmu, (BNVCA), skundą;

1.  nusprendžia atšaukti Jeano-François Jalkho imunitetą;

2.  paveda Pirmininkui nedelsiant perduoti šį sprendimą ir atsakingo komiteto pranešimą Prancūzijos Respublikos teisingumo ministrui ir Jeanui-François Jalkhui.

(1) 1964 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Wagner / Fohrmann ir Krier, 101/63, ECLI:EU:C:1964:28; 1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Wybot / Faure ir kt., 149/85, ECLI:EU:C:1986:310; 2008 m. spalio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimas Mote / Parlamentas, T-345/05, ECLI:EU:T:2008:440; 2008 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Marra / De Gregorio ir Clemente, C-200/07 ir C-201/07, ECLI:EU:C:2008:579; 2010 m. kovo 19 d. Bendrojo Teismo sprendimas Gollnisch / Parlamentas, T-42/06, ECLI:EU:T:2010:102; 2011 m. rugsėjo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Patriciello, C-163/10, ECLI: EU:C:2011:543; 2013 m. sausio 17 d. Bendrojo Teismo sprendimas Gollnisch / Parlamentas, T-346/11 ir T-347/11, ECLI:EU:T:2013:23.


Menkių išteklių ir šių išteklių žvejybos daugiametis planas ***II
PDF 310kWORD 41k
2016 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl per pirmąjį svarstymą priimtos Tarybos pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1342/2008, nustatantis menkių išteklių ir šių išteklių žvejybos būdų daugiametį planą (11309/1/2016 – C8-0403/2016 – 2012/0236(COD))
P8_TA(2016)0431A8-0325/2016

(Įprasta teisėkūros procedūra: antrasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į per pirmąjį svarstymą priimtą Tarybos poziciją (11309/1/2016 – C8-0403/2016),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 13 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

–  atsižvelgdamas į savo poziciją(2) dėl Komisijos pasiūlymo Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2012)0498) per pirmąjį svarstymą,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 7 dalį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 76 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto rekomendaciją antrajam svarstymui (A8-0325/2016),

1.  pritaria per pirmąjį svarstymą priimtai Tarybos pozicijai;

2.  pažymi, kad aktas priimtas remiantis Tarybos pozicija;

3.  paveda Pirmininkui pasirašyti aktą su Tarybos pirmininku pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 297 straipsnio 1 dalį;

4.  paveda generaliniam sekretoriui pasirašyti aktą, patikrinus, ar tinkamai įvykdytos visos procedūros ir, susitarus su Tarybos generaliniu sekretoriumi, pasirūpinti, kad šis aktas būtų paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje;

5.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

(1) OL C 44, 2013 2 15, p. 125.
(2) OL C 65, 2016 2 19, p. 193.


Mokesčių institucijų prieiga prie kovos su pinigų plovimu informacijos *
PDF 456kWORD 45k
2016 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos, kuria dėl prieigos prie kovos su pinigų plovimu informacijos iš dalies keičiama Direktyva 2011/16/ES (COM(2016)0452 – C8-0333/2016 – 2016/0209(CNS))
P8_TA(2016)0432A8-0326/2016

(Speciali teisėkūros procedūra: konsultavimasis)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Tarybai (COM(2016)0452),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 113 ir 115 straipsnius, pagal kuriuos Taryba kreipėsi į Parlamentą dėl konsultacijos (C8-0333/2016),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 59 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A8–0326/2016),

1.  pritaria Komisijos pasiūlymui su pakeitimais;

2.  ragina Komisiją pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 293 straipsnio 2 dalį atitinkamai pakeisti savo pasiūlymą;

3.  ragina Tarybą pranešti Parlamentui, jei ji ketina nukrypti nuo teksto, kuriam pritarė Parlamentas;

4.  ragina Tarybą dar kartą konsultuotis su Parlamentu, jei ji ketina iš esmės keisti Komisijos pasiūlymą;

5.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Komisijos siūlomas tekstas   Pakeitimas
Pakeitimas 1
Pasiūlymas dėl direktyvos
-1 konstatuojamoji dalis (nauja)
(-1)   paaiškėjo, kad vykdant aibę operacijų, kuriomis pridengiamas mokesčių slėpimas, kapitalo perkėlimas ir pinigų plovimo praktikos lengvatinių mokesčių centruose ir nebendradarbiaujančiose jurisdikcijose užregistruotos sąskaitos ir įmonės atliko bendro vardiklio vaidmenį, kuris dažniausiai būdavo nustatytas a posteriori. Pats šis faktas reikalauja politinės valios ir diplomatinių veiksmų siekiant panaikinti lengvatinių mokesčių centrus pasauliniu lygmeniu;
Pakeitimas 2
Pasiūlymas dėl direktyvos
1 konstatuojamoji dalis
(1)  nuo 2016 m. sausio 1 d. 27 valstybėms narėms, o Austrijai nuo 2017 m. sausio 1 d. taikoma Direktyva 2011/16/ES11 su pakeitimais, padarytais Direktyva 2014/107/ES12. Ta direktyva Sąjungoje įgyvendinamas visuotinis automatinių finansinių sąskaitų informacijos mokesčių klausimais mainų standartas (visuotinis standartas). Taigi juo užtikrinama, kad informacija apie finansinės sąskaitos turėtoją būtų pateikta tai valstybei narei, kurioje jis yra rezidentas;
(1)  nuo 2016 m. sausio 1 d. 27 valstybėms narėms, o Austrijai nuo 2017 m. sausio 1 d. taikoma Tarybos direktyva 2011/16/ES11 su pakeitimais, padarytais Direktyva 2014/107/ES12. Ta direktyva Sąjungoje įgyvendinamas visuotinis automatinių finansinių sąskaitų informacijos mokesčių klausimais mainų standartas (visuotinis standartas). Taigi juo užtikrinama, kad informacija apie finansinės sąskaitos turėtoją būtų pateikta tai valstybei narei, kurioje jis yra rezidentas, siekiant kovoti su mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir agresyviu mokesčių planavimu;
__________________
__________________
11 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyva 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinanti Direktyvą 77/799/EEB (OL L 64, 2011 3 11, p. 1).
11 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyva 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinanti Direktyvą 77/799/EEB (OL L 64, 2011 3 11, p. 1).
12 2014 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyva 2014/107/ES, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2011/16/ES nuostatos, susijusios su privalomais automatiniais apmokestinimo srities informacijos mainais (OL L 359, 2014 12 16, p. 1).
12 2014 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyva 2014/107/ES, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2011/16/ES nuostatos, susijusios su privalomais automatiniais apmokestinimo srities informacijos mainais (OL L 359, 2014 12 16, p. 1).
Pakeitimas 3
Pasiūlymas dėl direktyvos
1 a konstatuojamoji dalis (nauja)
(1a)   kova su mokesčių slėpimu ir mokesčių vengimu, taip pat kiek tai susiję su pinigų plovimu, – tai neginčijamas Sąjungos veiklos prioritetas;
Pakeitimas 4
Pasiūlymas dėl direktyvos
3 konstatuojamoji dalis
(3)  tam, kad mokesčių institucijos galėtų veiksmingai kontroliuoti, kaip finansų įstaigos taiko Direktyvoje 2011/16/ES nustatytas išsamaus patikrinimo procedūras, joms reikalinga prieiga prie kovos su pinigų plovimu informacijos. Neturėdamos tokios prieigos tos institucijos negalėtų kontroliuoti, audituoti ir patvirtinti, kad finansų įstaigos deramai taiko Direktyvą 2011/16/ES, tinkamai nustatydamos tarpinių struktūrų tikruosius savininkus ir apie juos pranešdamos;
(3)  tam, kad mokesčių institucijos galėtų veiksmingai kontroliuoti, kaip finansų įstaigos taiko Direktyvoje 2011/16/ES nustatytas išsamaus patikrinimo procedūras, joms reikalinga greita ir neribota prieiga prie kovos su pinigų plovimu informacijos, taip pat joms reikia turėti pakankamai tinkamų įgūdžių turinčių darbuotojų, kurie galėtų atlikti tą užduotį, ir galimybę keistis tokia informacija. Ta prieiga turėtų atsirasti kaip privalomo keitimosi informacija rezultatas. Neturėdamos tokios prieigos ir atitinkamo personalo tos institucijos negalėtų kontroliuoti, audituoti ir patvirtinti, kad finansų įstaigos deramai taiko Direktyvą 2011/16/ES, tinkamai nustatydamos tarpinių struktūrų tikruosius savininkus ir apie juos pranešdamos;
Pakeitimas 5
Pasiūlymas dėl direktyvos
3 a konstatuojamoji dalis (nauja)
(3a)   pastebimas ryšys tarp mokesčių slėpimo, mokesčių vengimo ir pinigų plovimo reikalauja kuo platesniu mastu išnaudoti vidaus, Sąjungos ir tarptautinio bendradarbiavimo sąveiką tarp skirtingų institucijų, kovojančių su šiais nusikaltimais ir pažeidimais. Klausimai, pvz., tikrojo savininko tapatybė arba mastas, kuriuo veiklos vykdytojams, pvz., teisinės profesijos atstovams, taikoma kovos su pinigų plovimu sistema trečiosiose šalyse, yra labai svarbūs norint sustiprinti Sąjungos institucijų galias spręsti mokestinio sukčiavimo ir pinigų plovimo problemas;
Pakeitimas 6
Pasiūlymas dėl direktyvos
3 b konstatuojamoji dalis (nauja)
(3b)   skandalai „Swissleaks“, „LuxLeaks“, Panamos dokumentai ir Bahamų „Leaks“, kurie atskleidė atskirus pasaulinio reiškinio pavyzdžius, patvirtino milžinišką poreikį suteikti mokesčiams daugiau skaidrumo, taip pat žymiai glaudesnio veiksmų derinimo ir bendradarbiavimo tarp jurisdikcijų poreikį;
Pakeitimas 7
Pasiūlymas dėl direktyvos
3 c konstatuojamoji dalis (nauja)
(3c)   privalomas automatinis keitimasis informacija mokesčių klausimais yra tarptautiniu mastu, G 20, EBPO ir Sąjungos pripažintas kaip veiksmingiausia priemonė norint pasiekti tokio tarptautinio fiskalinio skaidrumo. Komisija savo 2016 m. liepos 5 d. komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai dėl papildomų priemonių siekiant didesnio skaidrumo ir ryžtingesnės kovos su mokesčių slėpimu ir vengimu1a, teigė, kad „būtina dar labiau išplėsti mokesčių administratorių administracinį bendradarbiavimą ir keistis informacija apie tikrąją nuosavybę“ ir kad „[automatiniai] informacijos apie tikrąją nuosavybę [mainai] galėtų būti įtraukti į Europos Sąjungoje jau veikiančią privalomą mokesčių skaidrumo sistemą“. Be to, visos valstybės narės jau dalyvauja bandomajame projekte, kurio tikslas – keistis informacija apie galutinius tikruosius bendrovių ir patikos fondų savininkus;
_____________
1a COM(2016)0451.
Pakeitimas 8
Pasiūlymas dėl direktyvos
4 konstatuojamoji dalis
(4)  todėl būtina užtikrinti, kad mokesčių institucijoms būtų suteikta prieiga prie kovos su pinigų plovimu informacijos, procedūrų, dokumentų ir priemonių, kad jos galėtų atlikti savo pareigas – kontroliuoti, ar Direktyva 2011/16/ES įgyvendinama tinkamai;
(4)  Sąjungos taisyklės dėl pinigų plovimo prevencijos ir kovos su juo laikui bėgant apėmė tarptautinių standartų pakeitimus siekiant sustiprinti valstybių narių koordinavimą ir įveikti pasaulinio lygmens iššūkius, visų pirma dėl ryšių tarp pinigų plovimo, terorizmo finansavimo, organizuoto nusikalstamumo ir mokesčių slėpimo bei mokesčių vengimo. Todėl būtina užtikrinti, kad mokesčių institucijoms būtų suteikta tiesioginė ir palengvinta prieiga prie kovos su pinigų plovimu informacijos, procedūrų, dokumentų ir priemonių, kad jos galėtų atlikti savo pareigas – kontroliuoti, ar Direktyva 2011/16/ES įgyvendinama tinkamai, ir kad veiktų visos direktyvoje numatyto administracinio bendradarbiavimo formos, o tinkamais atvejais įtraukti šią informaciją į automatinius informacijos mainus tarp valstybių narių bei suteikti Komisijai prieigą konfidencialumo pagrindu;
Pakeitimas 10
Pasiūlymas dėl direktyvos
4 b konstatuojamoji dalis (nauja)
(4b)   be to, svarbu, kad mokesčių institucijos turėtų tinkamas ir veikiančias informacinės ir ryšių technologijos (IRT) sistemas, kuriomis būtų galima atsekti pinigų plovimo veiklą ankstyvoje stadijoje. Tomis aplinkybėmis mokesčių institucijos turėtų turėti tinkamas IRT ir žmogiškuosius išteklius, kad galėtų apdoroti didelį kiekį informacijos apie kovą su pinigų plovimu, kuria turi keistis valstybės narės;
Pakeitimas 11
Pasiūlymas dėl direktyvos
4 c konstatuojamoji dalis (nauja)
(4c)   be to, atsižvelgiant į tai, kad dėl sustiprintų informacijos mainų ir informacijos nutekėjimo suintensyvėjo spontaniški informacijos mainai ir prieinamos informacijos apimtys, labai svarbu, kad valstybės narės tirtų ir imtųsi veiksmų dėl visų galimų pažeidimų;
Pakeitimas 12
Pasiūlymas dėl direktyvos
4 d konstatuojamoji dalis (nauja)
(4d)   kadangi daugeliu atvejų informacija apie kovą su pinigų plovimu yra tarpvalstybinio pobūdžio, ji turėtų būti tinkamais atvejais įtraukta į automatinį keitimąsi informacija tarp valstybių narių ir paprašius turėtų būti pateikiama Komisijai, atsižvelgiant į Komisijos įgaliojimus valstybės pagalbos taisyklių vykdymo užtikrinimo srityje. Be to, atsižvelgiant į šios informacijos sudėtingumą ir poreikį patikrinti jos patikimumą, pvz., duomenų apie tikruosius savininkus atveju, mokesčių institucijos turėtų bendradarbiauti vykdant tarpvalstybines užklausas;
Pakeitimas 13
Pasiūlymas dėl direktyvos
4 e konstatuojamoji dalis (nauja)
(4e)   privalomas automatinis ir nepertraukiamas keitimasis informacija mokesčių klausimais tarp įvairių kompetentingų institucijų būtinas siekiant užtikrinti kuo didesnį skaidrumą ir turėti bazinę visų rūšių nesąžiningos veiklos prevencijos ir kovos su ja priemonę;
Pakeitimas 14
Pasiūlymas dėl direktyvos
4 f konstatuojamoji dalis (nauja)
(4f)   atsižvelgiant į tai, kad pinigų plovimo veikla vyksta visame pasaulyje, tarptautinis bendradarbiavimas nepaprastai svarbus norint veiksmingai ir efektyviai kovoti su tokia veikla;
Pakeitimas 15
Pasiūlymas dėl direktyvos
6 konstatuojamoji dalis
(6)  kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. užtikrinti veiksmingą administracinį valstybių narių bendradarbiavimą ir jo veiksmingą kontrolę su tinkamu vidaus rinkos veikimu suderinamomis sąlygomis, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl reikalingo vienodumo ir veiksmingumo to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;
(6)  kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. užtikrinti veiksmingą administracinį valstybių narių bendradarbiavimą ir jo veiksmingą kontrolę su tinkamu vidaus rinkos veikimu suderinamomis sąlygomis siekiant kovoti su mokestiniu sukčiavimu, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl reikalingo vienodumo ir veiksmingumo to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;
Pakeitimas 16
Pasiūlymas dėl direktyvos
7 konstatuojamoji dalis
(7)  finansų įstaigos jau pradėjo klientų išsamų patikrinimą pagal Direktyvą 2011/16/ES, o pirmieji mainai turėtų baigtis iki 2017 m. rugsėjo mėn. Todėl, siekiant užtikrinti, kad veiksminga taikymo kontrolė nebūtų atidėta, ši iš dalies keičianti direktyva turėtų įsigalioti ir būti perkelta iki 2017 m. sausio 1 d.;
(7)  finansų įstaigos jau pradėjo klientų išsamų patikrinimą pagal Direktyvą 2011/16/ES, o pirmieji mainai turėtų baigtis iki 2017 m. rugsėjo mėn. Todėl, siekiant užtikrinti, kad veiksminga taikymo kontrolė nebūtų atidėta, ši iš dalies keičianti direktyva turėtų įsigalioti ir būti perkelta iki 2018 m. sausio 1 d.;
Pakeitimas 17
Pasiūlymas dėl direktyvos
1 straipsnio 1 dalies -1 punktas (naujas)
Direktyva 2011/16/ES
2 straipsnio 1 dalis
-1)   2 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:
1.  Ši direktyva taikoma visiems bet kokios rūšies mokesčiams, kuriuos taiko valstybė narė arba valstybės narės teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi jų vardu.
1.  Ši direktyva taikoma visiems bet kokios rūšies mokesčiams, kuriuos taiko valstybė narė arba valstybės narės teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi jų vardu, taip pat virtualios valiutos konvertavimo paslaugoms ir depozicinės piniginės paslaugų teikėjams.
Pakeitimas 18
Pasiūlymas dėl direktyvos
1 straipsnio 1 dalies -1 a punktas (naujas)
Direktyva 2011/16/ES
8 a straipsnis (naujas)
-1a)   Įterpiamas šis straipsnis:
„8a straipsnis
Valstybės narės mokesčių institucijos ne vėliau kaip per tris mėnesius po šios direktyvos 22 straipsnyje nurodytų dokumentų ir informacijos gavimo pradeda jais automatiškai keistis su bet kokia kita valstybe nare, jei atitinkamas tikrasis įmonės savininkas arba, patikos struktūros atveju, patikėtojas, vienas iš patikėtinių, saugotojas (jei tokių esama), naudos gavėjas, bet kuris kitas asmuo, faktiškai kontroliuojantis patikos struktūrą, arba, galiausiai, Direktyvos (ES) 2015/849 32a straipsnyje nurodytos sąskaitos turėtojas, yra tos valstybės narės mokesčių mokėtojas. Komisijai konfidencialumo pagrindu turėtų būti suteikta prieiga, kad ji galėtų atlikti savo pareigas.“
Pakeitimas 19
Pasiūlymas dėl direktyvos
1 straipsnio 1 dalis
Direktyva 2011/16/ES
22 straipsnio 1 a dalis
1a.  Siekdamos įgyvendinti nacionalinės teisės aktus, kuriais įgyvendinama ši direktyva, ir užtikrinti jų vykdymą ir siekdamos užtikrinti direktyvoje numatyto administracinio bendradarbiavimo veiksmingumą, valstybės narės teisės aktu suteikia mokesčių institucijoms prieigą prie Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2015/849/ES* 13, 30, 31, 32a ir 40 straipsniuose nurodytų priemonių, procedūrų, dokumentų ir informacijos.
1a.  Siekdamos įgyvendinti nacionalinės teisės aktus, kuriais įgyvendinama ši direktyva, ir užtikrinti jų vykdymą ir siekdamos užtikrinti direktyvoje numatyto administracinio bendradarbiavimo veiksmingumą, valstybės narės teisės aktu suteikia mokesčių institucijoms prieigą prie Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849* 7, 13, 18, 18a, 19, 27, 30, 31, 32a, 40, 44 ir 48 straipsniuose nurodytų centrinių registrų, priemonių, procedūrų, dokumentų ir informacijos. Tokia prieiga – privalomo automatinio keitimosi informacija rezultatas. Valstybės narės toliau užtikrina prieigą prie tos informacijos, įtraukdamos ją į centralizuotą viešąjį įmonių, patikos fondų ir kitų struktūrų, kurių pobūdis arba tikslai panašūs arba lygiaverčiai, registrą.
___________________
____________________
* 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015 6 5, p. 73).
* 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015 6 5, p. 73).“
Pakeitimas 20
Pasiūlymas dėl direktyvos
1 straipsnio 1 dalies 1 a punktas (naujas)
Direktyva 2011/16/ES
22 straipsnio 1 b dalis (nauja)
1a)   22 straipsnyje įterpiama ši dalis:
„1b. Siekiant veiksmingai panaudoti duomenis, kuriais keičiamasi, valstybės narės užtikrina, kad visa mainais suteikta ir gauta informacija būtų laiku apdorojama, nepriklausomai nuo to, ar institucijos gavo informaciją pateikus prašymą, ar spontaniškai keičiantis informacija su kita valstybe nare, ar įvyko informacijos nutekėjimas į viešumą. Jei valstybė narė per nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą laikotarpį negalėjo apdoroti tos informacijos, ji turi viešai pateikti Komisijai priežastis, dėl kurių to padaryti nepavyko.“
Pakeitimas 21
Pasiūlymas dėl direktyvos
2 straipsnio 1 dalies 1 pastraipa
1.  Valstybės narės ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 31 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.
1.  Valstybės narės ne vėliau kaip 2017 m. gruodžio 31 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.
Pakeitimas 22
Pasiūlymas dėl direktyvos
2 straipsnio 1 dalies 2 pastraipa
Tas nuostatas jos taiko nuo 2017 m. sausio 1 d.
Tas nuostatas jos taiko nuo 2018 m. sausio 1 d.

Europos Centrinio Banko 2015 m. metinė ataskaita
PDF 274kWORD 47k
2016 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos Centrinio Banko 2015 m. metinės ataskaitos (2016/2063(INI))
P8_TA(2016)0433A8-0302/2016

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Centrinio Banko 2015 m. metinę ataskaitą,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 284 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į SESV 123 straipsnio 1 dalį,

–  atsižvelgdamas į Europos centrinių bankų sistemos bei Europos Centrinio Banko statuto 15 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 132 straipsnio 1 dalį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A8-0302/2016),

A.  kadangi galimo Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos klausimu ECB Pirmininkas M. Draghi teisingai nurodė, kad „tai, kokiu mastu tai turės įtakos ekonomikos perspektyvoms, priklauso nuo būsimų derybų laiko, raidos ir galutinių rezultatų. Iki šiol euro zonos ekonomika buvo atspari, tačiau dėl šio netikrumo mūsų pagrindinis scenarijus vis dar gali pablogėti“, be to, „kad ir kokie būtų būsimi santykiai tarp Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės, nepaprastai svarbu, kad būtų laikomasi bendrosios rinkos vientisumo principo. Bet kokio rezultato atveju derėtų užtikrinti, kad visiems rinkos dalyviams būtų taikomos tos pačios taisyklės“;

B.  kadangi, remiantis naujausiomis (pavasario) Komisijos prognozėmis, numatoma, jog realusis euro zonos ekonomikos augimas bus nedidelis ir geografiškai netolygus: 2016 m. – 1,6 %, o 2017 m. – 1,8 %, nors 2015 m. jis buvo 1,7 % ;

C.  kadangi, remiantis ta pačia prognoze, numatoma, kad nedarbas euro zonoje sumažės – nuo 10,9 % 2015 m. pabaigoje iki 9,9 % 2017 m. pabaigoje; kadangi 2015 m. nedarbo lygio skirtumai tarp valstybių narių toliau didėjo skaičiams svyruojant nuo 4,6 % Vokietijoje iki 24,9 % Graikijoje;

D.  kadangi, remiantis ta pačia prognoze, numatomas valdžios sektoriaus deficitas euro zonoje laipsniškai mažės nuo 2,1 % 2015 m. iki 1,9 % 2016 m. ir iki 1,6 % 2017 m., be to, prognozuojama, kad skolos ir BVP santykis pirmą kartą nuo krizės pradžios sumažės, nors vis dar esama keturių euro zonos šalių, kurių atžvilgiu Komisija yra pradėjusi perviršinio deficito procedūrą (Prancūzijai, Ispanijai, Graikijai ir Portugalijai); kadangi Kipras, Airija ir Slovėnija įgyvendino makroekonomines programas, kurios padėjo joms sumažinti savo deficitus žemiau 3 % BVP ribos;

E.  kadangi, remiantis ta pačia prognoze, 2016 ir 2017 m. visoje euro zonoje numatomas išorės proficitas (maždaug 3 % BVP); kadangi griežtas „Brexit“ gali turėti neigiamą poveikį tiek ES, tiek Jungtinės Karalystės prekybos balansui, nes Jungtinė Karalystė yra viena iš pagrindinių euro zonos prekybos partnerių;

F.  kadangi pagal SESV 127 straipsnio 5 dalį Europos centrinių bankų sistema privalo padėti išsaugoti finansų stabilumą;

G.  kadangi pagal SESV 127 straipsnio 2 dalį Europos centrinių bankų sistema privalo „skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą“;

H.  kadangi, remiantis ECB 2016 m. rugsėjo mėn. prognoze, vidutinis infliacijos lygis euro zonoje( nulinis 2015 m.), išliks beveik toks pats 2016 m. (0,2 %) ir 2017 m. pasieks 1,2 %, o 2018 m. – 1,6 %; kadangi pastaraisiais metais žemo infliacijos lygio pagrindinėmis priežastimis, be kita ko, gali būti laikomos mažos energijos kainos;

I.  kadangi infliacijos tikslą tampa sunkiau pasiekti dėl demografinių tendencijų konsolidacijos, vis dar žemų energijos kainų ir stipraus prekybos ir finansų globalizacijos poveikio Europos visuomenei, susiduriančiai su dideliu nedarbu; kadangi šie defliaciniai veiksniai prisideda prie investavimo trūkumo ir bendros paklausos silpnumo;

J.  kadangi 2015 m. kovo mėn. ECB pradėjo išplėstą (1,1 trln. EUR apimties) turto pirkimo programą (angl. APP), kurią pradžioje planuota vykdyti iki 2016 m. rugsėjo mėn.;

K.  kadangi nuo to laiko ši programa buvo sustiprinta, planuojant turto pirkimą vykdyti iki 2017 m. kovo mėn. ir tam iš viso skirti beveik 1,7 trln. EUR sumą, be to, išplečiant pirkti tinkamo turto sąrašą nefinansinių įmonių obligacijomis ir regionų ir vietos valdžios institucijų obligacijomis; kadangi kyla susirūpinimas dėl didėjančio ECB balanso rizikingumo;

L.  kadangi nuo savo pirkimo programos vykdymo pradžios ECB nusipirko19 094 mln. EUR turtu užtikrintų vertybinių popierių (angl. ABS);

M.  kadangi ECB dar labiau sušvelnino savo pinigų politikos poziciją, sumažindamas pagrindines orientacines normas iki precedento neturinčio lygio: 2016 m. kovo mėn. pagrindinių refinansavimo operacijų (angl. MRO) ir indėlių galimybės palūkanų normos sumažėjo atitinkamai iki 0 % ir 0,40 %; kadangi ECB suteikia bankams paskatas skolinti ir, atsižvelgiant į šį tikslą, atlieka dar vieną seriją tikslinių ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų (angl. TLTRO-II);

N.  kadangi, ECB nuomone, Bendro priežiūros mechanizmo sukūrimu siekta visoje euro zonoje nuosekliai taikyti mikroprudencinę priežiūrą ir vykdymo užtikrinimą, siekiant užtikrinti vienodas bankų operacijų vykdymo sąlygas ir priversti vadovautis bendra vertinimo metodika (angl. SREP);

O.  kadangi ECB pirmininkas ir toliau pabrėžia, kad euro zonoje itin reikia skubiai vykdyti struktūrines reformas;

P.  kadangi ECB remia paprasto, skaidraus ir standartizuoto pakeitimo vertybiniais popieriais tvarką ir dėl jos taikymo atsiradusią galimybę mažinti kapitalo reikalavimus, nes tai atgaivins tiek pakeitimo vertybiniais popieriais rinkas, tiek realiojo sektoriaus ekonomikos finansavimą;

Q.  kadangi SESV 123 straipsnyje ir Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos bei Europos Centrinio Banko statuto 21 straipsnyje draudžiamas vyriausybių finansavimas pinigų politikos priemonėmis;

1.  pabrėžia, kad euro zonai vis dar būdingas aukštas nedarbo lygis, pernelyg maža infliacija ir dideli makroekonominiai disbalansai, įskaitant einamosios sąskaitos disbalansus, be to, euro zona susiduria su labai menku našumo augimu, kurį nulėmė investavimo trūkumas (10 procentinių punktų mažesnės investicijos, palyginti su padėtimi prieš krizę), nesugebėjimas įvykdyti struktūrinių reformų ir silpna vidaus paklausa; atkreipia dėmesį į tai, kad aukštas valdžios sektoriaus skolos lygis, ypač didelis neveiksnių paskolų skaičius ir vis dar nepakankamai kapitalo turintis bankų sektorius kai kuriose valstybėse narėse vis dar skaldo euro zonos finansų rinką, tokiu būdu sumažinant galimybes padėti pažeidžiamiausios ekonomikos šalims; pabrėžia, kad patikima fiskalinė politika ir socialiniu požiūriu subalansuotos ir į našumo didinimą orientuotos struktūrinės reformos yra vienintelė išeitis siekiant tvaraus ekonomikos atsigavimo tose valstybėse narėse;

2.  atkreipia dėmesį į federalinį ECB pobūdį, nes nenumatoma valstybių narių galimybė vetuoti sprendimus, o tai leidžia ECB imtis ryžtingų veiksmų siekiant įveikti krizę;

3.  pripažįsta, kad, esant šioms labai sudėtingoms sąlygoms ir ilgo mažos infliacijos laikotarpio rizikai, ECB taikytos nepaprastosios priemonės vėl padidinti infliaciją iki 2 % vidutinės trukmės tikslinės vertės atitiko ECB įgaliojimus, išdėstytus SESV 127 straipsnyje, todėl nėra neteisėtos(1); pažymi, kad, 2015 m. kovo mėn. pradėjus įgyvendinti turto pirkimo programą ir vykdant tikslinių ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų programas, skirtas realiajai ekonomikai, finansinės sąlygos šiek tiek pagerėjo, o tai skatino skolinimo euro zonos įmonėms ir namų ūkiams atgaivinimą; pažymi, kad šios priemonės taip pat padėjo sumažinti kai kurių euro zonos vyriausybių obligacijų pajamingumo skirtumus; pabrėžia, kad padėtis nepagerėjo vienodai visose valstybėse narėse ir kad kredito paklausa kai kuriose valstybėse narėse tebėra silpna;

4.  pabrėžia, kad 2016 m. birželio mėn. ECB pradėjo naują keturių tikslinių ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų seriją (angl. TLTRO II); atkreipia dėmesį į tai, kad programos paskatų struktūra pakito, palyginti su pradinėmis tikslinėmis ilgesnės trukmės refinansavimo operacijomis, nes kai kurie bankai galės skolintis už neigiamas palūkanas, net jei jie nedidins savo grynojo skolinimo realiajai ekonomikai;

5.  yra susirūpinęs dėl to, kad siūlydamas likvidumą už neigiamas palūkanas, tačiau panaikindamas reikalavimus bankams grąžinti lėšas, jei jos nepasiekia savo skolinimo tikslinio rodiklio, ECB silpnina sąsają tarp centrinio banko vykdomo likvidumo didinimo ir skolinimo realiajai ekonomikai (o tai buvo pagrindinė tikslinių ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų koncepcijos idėja);

6.  palankiai vertina ECB 2012 m. liepos mėn. ryžtingą įsipareigojimą padaryti viską siekiant apsaugoti eurą, kuris padėjo užtikrinti euro zonos finansinį stabilumą;

7.  mano, kad turto pirkimo programa padarytų didesnį poveikį Europos ekonomikai, jei kartu būtų vykdomos veiksmingos ir socialiniu atžvilgiu subalansuotos struktūrinės reformos, kuriomis siekiama padidinti Europos ekonomikos konkurencingumą, taip pat jei pagal programą būtų perkama daugiau EIB obligacijų, ypač susijusių, be kita ko, su TEN-T ir TEN-E projektais (socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu turinčiais akivaizdžią pridėtinę europinę vertę) ir vertybiniais popieriais pakeistomis paskolomis MVĮ; ragina ECB parengti tyrimą, skirtą išanalizuoti, kokį poveikį turėtų turto pirkimo programa, jeigu pagal ją būtų galima antrinėse rinkose pirkti valstybių narių valdžios sektoriaus skolos priemones, tiesiogiai susijusias su investicijų ir mokslinių tyrimų išlaidomis; yra susirūpinęs, kad pagal bendrovių sektoriaus pirkimo programą (angl. CSPP) vykdomi vienakrypčiai obligacijų, kurias išleido ne finansų įmonės, pirkimai, nors ir galėtų būti pateisinami atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, gali turėti iškraipomąjį poveikį;

8.  sutinka su ECB pirmininku Mario Draghi, kad vien tik bendra pinigų politika negali skatinti bendros paklausos ir kad ją valstybių narių lygmeniu būtina papildyti patikima fiskaline politika ir plataus užmojo socialiniu atžvilgiu subalansuotomis struktūrinių reformų programomis; primena, kad pagal ECB įgaliojimus, pirminėje teisėje įtvirtintus ES sutartyse, pagrindinis ECB tikslas yra užtikrinti kainų stabilumą, siekdamos garantuoti stabilią aplinką, kuri būtų palanki investicijoms; mano, kad vien pinigų politika nėra tinkama priemonė spręsti struktūrines Europos ekonomikos problemas; pabrėžia, kad laukiamas ekonomikos atsigavimas nėra esminių struktūrinių reformų pakaitalas; atkreipia dėmesį į neseniai atliktus tyrimus ir diskusijas dėl galimo neutralių palūkanų normų nuosmukio, per pastarąjį dešimtmetį pastebimo visame pasaulyje; atkreipia dėmesį į tai, kad tokiomis aplinkybėmis pinigų politika būtų labiau suvaržyta ir mažiau veiksminga, nes dažniau kiltų nulinės apatinės palūkanų normų ribos pavojus;

9.  pritaria tam, kad gerai veikianti, diversifikuota ir integruota kapitalo rinka galėtų palaikyti bendros pinigų politikos perdavimo priemones; atsižvelgdamas į tai, ragina palaipsniui sukurti ir visapusiškai įgyvendinti bankų sąjungą ir užtikrinti, kad valstybės narės visapusiškai laikytųsi susijusių bankų sąjungos teisės aktų, taip pat sukurti kapitalo rinkų sąjungą, nes tai būtų lemiamas žingsnis siekiant pagerinti bendros pinigų politikos veiksmingumą ir sušvelninti riziką, kylančią dėl finansų sektoriaus sukrėtimų; mano, kad ypač svarbu spręsti neveiksnių paskolų problemą labiausiai nukentėjusiuose nacionaliniuose bankininkystės sektoriuose, siekiant atkurti sklandų pinigų politikos perdavimą visoje euro zonoje;

10.  pabrėžia, kad vykdant socialiniu atžvilgiu subalansuotas struktūrines ekonomikos ir darbo rinkos reformas taip pat reikėtų visapusiškai atsižvelgti į demografinį deficitą Europoje, siekiant kovoti su defliacinėmis tendencijomis ir skatinti labiau subalansuotą demografinę struktūrą, kad būtų lengviau išlaikyti infliacijos tikslinį rodiklį (apie 2 %); atkreipia dėmesį į tai, kad neigiamų demografinių tendencijų atveju esama neigiamų investicijų lūkesčių rizikos;

11.  tačiau pažymi, kad nepaisant to, kad netradicinių priemonių rizika ir šalutinis poveikis buvo dideli (ypač periferijos bankų finansavimo sąlygoms), nenumatoma, kad infliacija apie 2017 m. priartėtų prie vidutinio laikotarpio tikslinio rodiklio (2 %); pažymi, kad dabartinis bankų ir rinkos skolinimo atsigavimas nepasiskirstė tolygiai geografiškai tarp valstybių narių ir kad jis nesukėlė viso laukto poveikio dabartiniam investicijų deficitui euro zonoje; pabrėžia, kad investicijos stygių sukėlė ne tik nepakankamos galimybės gauti finansavimą, bet ir nedidelė paskolų paklausa, todėl būtina skatinti struktūrines reformas, kurios tiesiogiai palengvins investicijas ir darbo vietų kūrimą; atkreipia dėmesį į tai, kad sumažėjo kokybiško turto, kuris būtų tarptautiniu mastu priimtinas instituciniams investuotojams;

12.  pažymi, kad poveikis realiajai ekonomikai buvo itin ribotas, tačiau bankai turėjo galimybę beveik nemokamai arba labai menka kaina gauti finansavimą, kuriuo buvo tiesiogiai subsidijuojami jų balansai; apgailestauja dėl to, kad šių subsidijų dydis, nors jos ir yra akivaizdus pinigų politikos fiskalinis šalutinis poveikis, nėra stebimas ir skelbiamas ir kad jam netaikomos griežtos sąlygos, pagal kurias privaloma jas investuoti arba investuoti tam tikru būdu; tvirtina, kad tokio pobūdžio ypatingas priemones turėtų papildyti priemonės, kuriomis siekiama mažinti rinkos ir ekonomikos iškraipymus;

13.  apgailestauja, kad, nors skirtumai tarp MVĮ ir didesnėms įmonėms suteikiamo finansavimo normų, tarp mažoms ir didelėms paskoloms taikomų skolinimo normų bei tarp skirtingose euro zonos šalyse esančioms MVĮ taikomų kredito sąlygų palaipsniui mažėja, jų vis dar yra, tačiau pripažįsta, kad galima pinigų politikos įtaka šios srities pasiekimams yra ribota; pabrėžia, kad nuolatinis poreikis koreguoti bankų balansus turi poveikio, be kita ko, MVĮ galimybėms gauti kreditą kai kuriose valstybėse narėse; atkreipia dėmesį į riziką, kad dėl ECB įmonių obligacijų pirkimo kapitalo rinkoje kils kitų galimų konkurencijos iškraipymų, ir teigia, kad pagrindiniai tinkamumo kriterijai neturėtų papildomai iškreipti rinką, ypač rizikos taisyklių atžvilgiu, ir kad jie turėtų apimti ir MVĮ;

14.  pabrėžia, kad ilgą laiką išliekanti plokščia palūkanų normų struktūra galėtų sumažinti bankų pelningumą, ypač jei jie nekoreguos savo verslo modelių, o tai galėtų kelti pavojų, ypač privačioms santaupoms bei pensijų ir draudimo fondams; įspėja, kad dėl bankų pelningumo nuosmukio sumažės jų noras vystyti skolinimo veiklą; ypač atkreipia dėmesį į neigiamą tokios palūkanų normų politikos poveikį vietos ir regionų bankams ir taupomiesiems bankams, gaunantiems mažai finansavimo iš finansų rinkų, taip pat į riziką draudimo ir pensijų sektoriuje; todėl ragina nuolat konkrečiai stebėti neigiamų palūkanų normų priemonę, jos įgyvendinimą ir poveikį; pabrėžia, kad reikia tinkamai, apdairiai ir laiku valdyti laipsnišką šią itin žemų (neigiamų) palūkanų normų politiką;

15.  supranta, kodėl buvo nustatytos neigiamos normos, tačiau pabrėžia savo susirūpinimą dėl galimų neigiamų palūkanų normų politikos pasekmių santaupas turintiems asmenims ir pensijų sistemų finansinei pusiausvyrai, taip pat dėl turto kainų burbulų atsiradimo; yra susirūpinęs dėl to, kad kai kuriose valstybėse narėse ilgalaikių santaupų palūkanų normos yra mažesnės už infliacijos lygį; laikosi nuomonės, kad dėl demografinių tendencijų ir kultūrinių prioritetų taupymui šis neigiamas poveikis pajamoms gali padidinti namų ūkių taupymo rodiklį, kuris galėtų pakenkti euro zonos vidaus paklausai; įspėja, kad, atsižvelgiant į indėlių palūkanų normų mažinimo suvaržymus, indėlių ECB palūkanų normų mažinimo (dar žemiau nulio) nauda gali būti ribota;

16.  toliau nerimauja dėl vis dar didelio antrinės rinkos neturinčio turto ir turtu užtikrintų vertybinių popierių, kurie kaip užstatas pasiūlyti Eurosistemai vykdant refinansavimo operacijas, kiekio; pakartoja prašymą ECB pateikti informaciją, kuria remdamiesi centriniai bankai priėmė tokius vertybinius popierius, ir atskleisti tokio turto vertinimo metodus; pabrėžia, kad toks atskleidimas būtų naudingas ECB suteiktų priežiūros funkcijų parlamentinei kontrolei atlikti;

17.  prašo ECB išnagrinėti, kaip skiriasi pinigų politikos įgyvendinimas tose valstybėse narėse, kuriose bankų sektorius yra centralizuotas ir koncentruotas, ir tose valstybėse narėse, kur yra įvairesnis vietos ir regioninių bankų tinklas, be to, kaip skiriasi pinigų politikos įgyvendinimas šalyse, kuriose ekonomika finansuojama atitinkamai daugiau bankų ar kapitalo rinkų;

18.  ragina ECB atidžiai įvertinti būsimų naujų turto ir būsto kainų burbulų riziką, kylančią dėl ECB itin žemų (neigiamų) palūkanų normų politikos, ypač atsižvelgiant į tai, kad labai padidėjo skolinimo apimtys ir neproporcingai išaugo kainos nekilnojamojo turto sektoriuje, ypač kai kuriuose didžiuosiuose miestuose, taip pat mano, kad ECB kartu su Europos sisteminės rizikos valdyba turėtų pateikti pasiūlymų parengti konkrečias makroprudencines rekomendacijas šiuo klausimu;

19.  pritaria ECB nuomonei, kad dabartiniame Kapitalo reikalavimų reglamento ir ketvirtosios Kapitalo reikalavimų direktyvos rinkinyje trūksta tam tikrų priemonių, kurias taikant taip pat būtų galima veiksmingai spręsti konkrečių rūšių sisteminės rizikos problemas, pavyzdžiui: i) įvairias su turtu susijusias priemones, be kita ko, ribines paskolos ir vertės santykio, paskolos ir pajamų santykio bei skolos tvarkymo sąnaudų ir pajamų santykio vertes, ii) įvairių pozicijų ribinių verčių taikymą viršijant dabartinę didelių pozicijų apibrėžtį; primygtinai ragina Komisiją ištirti, ar reikia pateikti teisėkūros pasiūlymų šiuo klausimu; pažymi, kad kai kurios iš šių priemonių jau galėtų būti integruotos į šiuo metu vykstantį teisėkūros darbą, susijusį su pasiūlymu dėl Europos indėlių garantijų sistemos;

20.  atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš ECB vaidmens, susijusio su 2015 m. birželio mėn. likvidumo užtikrinimu Graikijai ir paviešinta diskusija ECB valdytojų taryboje dėl Kipro bankų mokumo, „nemokumo“ sąvoka, kuria grindžiamas centrinio banko likvidumo užtikrinimas euro zonos įstaigoms, nepakanka aiškumo ir teisinio tikrumo, nes ECB pastaraisiais metais vadovavosi tai statiška mokumo koncepcija (remiantis tuo, ar bankas konkrečiu momentu atitinka minimalius kapitalo reikalavimus), tai dinamiška mokumo koncepcija (remiantis testavimo nepalankiausiomis sąlygomis ateities scenarijais), pateisindamas skubios paramos likvidumui padidinti (angl. ELA) pratęsimą arba apribojimą; pabrėžia, jog šis aiškumo trūkumas turi būti pašalintas, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir skatinamas finansinis stabilumas;

21.  atkreipia dėmesį į ECB pirmininko pripažinimą, kad esama ECB politikos pasekmių turto paskirstymui, kurios daro poveikį nelygybei, taip pat atkreipia dėmesį į ECB nuomonę, kad sumažintos paskolų kainos piliečiams ir MVĮ, kartu skatinant užimtumą euro zonoje, gali iš dalies kompensuoti šį poveikį turto paskirstymui;

22.  atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje valstybių narių ECB turto pirkimo programa sumažino obligacijų pajamingumą iki precedento neturinčio lygio; įspėja apie pernelyg aukšto vertės nustatymo obligacijų rinkose riziką, su kuria būtų sunku kovoti, jei palūkanų normos vėl pradėtų kilti nepakankamai tvirtai atsigavus ekonomikai, ypač šalyse, kurioms taikoma perviršinio deficito procedūra arba kuriose didelis įsiskolinimo lygis; atkreipia dėmesį į tai, kad visoje palūkanų normų struktūroje staigiai pasikeitus šiuo metu mažoms palūkanų normoms gali kilti didelė rinkos rizika finansų įstaigoms, kuriose didelė dalis finansinių priemonių įvertinta pagal rinkos vertę;

23.  atkreipia dėmesį į Teisingumo Teismo apibrėžtas būtinas sąlygas, kurias turi atitikti be koks Europos centrinių bankų sistemos vykdomas euro zonos valstybių narių vyriausybių obligacijų pirkimas antrinėje rinkoje:

   apie pirkimą nepranešama,
   pirkimo apimtis iš anksto apribojama,
   iš anksto nustatomas minimalus laikotarpis tarp vyriausybės obligacijų emisijos ir Europos centrinių bankų sistemos vykdomo jų pirkimo (tai neleidžia iškraipyti emisijos sąlygų),
   Europos centrinių bankų sistema perka vyriausybių obligacijas tik iš valstybių narių , kurios turi prieigą prie obligacijų rinkos ir todėl gali finansuoti tokias obligacijas,
   įsigytos obligacijos tik išimtiniais atvejais laikomos iki jų termino, o dingus poreikiui tęsti intervenciją pirkimai apribojami arba nutraukiami ir įsigytos obligacijas perparduodamos;

24.  atsižvelgia į tai, kad kai kurios valstybės narės gali naudotis itin mažų (neigiamų) palūkanų normų politika siekdamos atidėti būtinas struktūrines reformas ir savo pirminio valdžios sektoriaus deficito konsolidavimą, ypač centrinės valdžios lygmeniu, todėl šiuo klausimu atkreipia dėmesį į įsipareigojimus pagal Stabilumo ir augimo paktą; pripažįsta, kad viena iš biudžeto pertekliaus kai kuriose valstybėse narėse priežasčių buvo neigiamos jų valdžios sektoriaus skolos palūkanų normos; pabrėžia, kad reikėtų koordinuoti nacionalinę ekonominę politiką, ypač euro zonoje; pabrėžia, kad neišvengiamas netradicinės pinigų politikos užbaigimo procesas bus labai sudėtingas ir kad šį žingsnį reikės kruopščiai suplanuoti, siekiant išvengti neigiamo poveikio kapitalo rinkoms;

25.  teigiamai vertina Tarybos posėdžio protokolų paskelbimą ir sprendimą atskleisti susitarimus dėl grynojo finansinio turto (angl. ANFA) tarp ECB ir nacionalinių centrinių bankų; ragina ECB toliau dėti pastangas didinti savo skaidrumą; primena ECB, kad darbuotojų įdarbinimo politika turi atitikti geriausią praktiką;

26.  primena, kad SESV 130 straipsnyje įtvirtintas ECB nepriklausomumas vykdant pinigų politiką yra esminis siekiant tikslo užtikrinti kainų stabilumą; ragina visas vyriausybes vengti pareiškimų, kuriuose abejojama ECB pagal jo įgaliojimus atliekamu vaidmeniu;

27.  ragina ECB vykdant jam pavestas bankininkystės priežiūros užduotis skirti ypatingą dėmesį proporcingumo principui;

28.  atkreipia dėmesį į atsakomybės paskirstymą tarp ECB ir Europos bankininkystės institucijos; pabrėžia, kad ECB neturėtų faktiškai tapti standartų nustatymo institucija bankams, kuriems netaikomas Bendras priežiūros mechanizmas;

29.  pažymi, kad 2016 m. gegužės 18 d. ECB Valdančioji taryba priėmė reglamentą dėl skaidžiųjų kredito ir kredito rizikos duomenų rinkimo („AnaCredit“); ragina ECB ir nacionalinius centrinius bankus suteikti kuo daugiau veikimo laisvės įgyvendinant „AnaCredit“;

30.  ragina ECB nepradėti svarstyti tolesnių su „AnaCredit“ susijusių etapų tol, kol nebus atliktos viešosios konsultacijos, visapusiškai dalyvaujant Europos Parlamentui ir ypač atsižvelgiant į proporcingumo principą;

31.  susirūpinęs atkreipia dėmesį į tai, kad euro zonoje, nepaisant prekybos disbalanso mažėjimo, vėl didėja TARGET 2 disbalansas, kas rodo tebesitęsiantį kapitalo nutekėjimą iš euro zonos periferijos;

32.  primena, kad dialogas pinigų politikos klausimais yra svarbus siekiant užtikrinti pinigų politikos skaidrumą Parlamento ir plačiosios visuomenės atžvilgiu;

33.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Europos Centriniam Bankui.

(1) Tai neseniai pabrėžė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ir Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas (2016 m. birželio 21 d. sprendime).


Žalioji knyga dėl mažmeninių finansinių paslaugų
PDF 298kWORD 55k
2016 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Žaliosios knygos dėl mažmeninių finansinių paslaugų (2016/2056(INI))
P8_TA(2016)0434A8-0294/2016

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 1999 m. gegužės 11 d. Komisijos komunikatą „Finansų rinkų sistemos įgyvendinimas. Veiksmų planas“ (toliau – Finansinių paslaugų veiksmų planas) (COM(1999)0232),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. sausio 31 d. Komisijos komunikatą „Sektoriaus tyrimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 dėl mažmeninės bankininkystės 17 straipsnį (galutinė ataskaita)“ (COM(2007)0033),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. balandžio 30 d. Komisijos žaliąją knygą „Mažmeninės finansinės paslaugos bendrojoje rinkoje“ (COM(2007)0226),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB(1),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 924/2009 dėl tarptautinių mokėjimų Bendrijoje, panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 2560/2001(2),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. sausio 11 d. Komisijos komunikatą „Žalioji knyga. Integruotos Europos mokėjimų kortele, internetu ir mobiliuoju telefonu rinkos kūrimas“ (COM(2011)0941),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos ataskaitą „Lyginamųjų interneto svetainių geroji praktika“,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio mėn. ES institucijoms pateiktą Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos nuomonę dėl įstaigoms, atsakingoms už profesinių pensijų skyrimą, taikytinos bendrosios rizikos vertinimo ir skaidrumo tvarkos,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010(3),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES(4),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje, kuriuo panaikinama Direktyva 1999/93/EB(5),

–  atsižvelgdamas į Direktyvą 2009/65/EB, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/91/ES, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2009/65/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIPVPS), derinimo nuostatos, kiek tai susiję su depozitoriumo funkcijomis, atlyginimų politika ir sankcijomis(6),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/92/ES dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis(7),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1286/2014 dėl mažmeninių investicinių produktų paketų ir draudimo principu pagrįstų investicinių produktų (MIPP ir DIP) pagrindinės informacijos dokumentų(8),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. rugpjūčio 8 d. Komisijos ataskaitą dėl Europos priežiūros institucijų (EPI) ir Europos finansų priežiūros institucijų sistemos (EFPIS) veikimo (COM(2014)0509),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas(9),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB(10),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. sausio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/97 dėl draudimo produktų platinimo (nauja redakcija)(11),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. gegužės 26 d. rezoliuciją dėl virtualiųjų valiutų(12),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 10 d. Komisijos Žaliąją knygą dėl mažmeninių finansinių paslaugų „Geresni produktai, didesnis pasirinkimas, daugiau galimybių vartotojams ir įmonėms“ (COM(2015)0630),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. kovo 21 d. Europos bankininkystės institucijos atsakymą dėl Komisijos Žalioji knyga dėl mažmeninių finansinių paslaugų,

–  atsižvelgdamas į savo Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonę (A8-0294/2016),

A.  kadangi ES mažmeninių finansinių paslaugų rinka vis dar nepakankamai išvystyta ir labai susiskaidžiusi, pavyzdžiui, tarpvalstybinių sandorių skaičius yra mažas, todėl reikalingi efektyvūs veiksmai siekiant išnaudoti visą bendrosios rinkos potencialą ir skatinti galutiniams naudotojams naudingas inovacijas;

B.  kadangi dėl mažmeninių finansinių paslaugų rinkose, kurioms būdingas pakankamai didelės koncentracijos ir nepakankamos konkurencijos derinys, dinamika gali paskatinti ribotą pasirinkimą ir nepalankų kainos ir kokybės santykį, taip pat didelius skirtumus tarp valstybių narių; kadangi daugiašalės įmonės, turinčios filialus kelete valstybių narių, gali lengviau apeiti šias kliūtis nei mažos įmonės;

C.  kadangi Europos mažmeninių finansinių paslaugų rinka būtų gyvybinga tik tada, jeigu ji suteiktų vartotojams realią pridėtinę vertę, užtikrinant veiksmingą konkurenciją, prieigą ir vartotojų apsaugą, visų pirma dalyvavimui ekonominiame gyvenime tikrai būtinų produktų atžvilgiu;

D.  kadangi tolesnis mažmeninių finansinių paslaugų rinkos vystymas ES lygmeniu, taikant tinkamą teisės aktų sistemą, pagal kurią reikalaujama užtikrinti reikiamą vartotojų apsaugą ne tik sudarytų palankesnes sąlygas plačiai ir vaisingai tarpvalstybinei veiklai, bet ir galbūt suteiktų daugiau galimybių didesnei konkurencijai nacionaliniu lygmeniu; kadangi tikra Europos mažmeninių finansinių paslaugų vidaus rinka turi didelį potencialą užtikrinant vartotojams geresnes finansines paslaugas ir produktus, didesnes pasirinkimo galimybes, daugiau galimybių gauti finansines paslaugas ir produktus bei mažesnes kainas; kadangi konkurencijos poveikis kainoms skirsis priklausomai nuo sektoriaus ir produkto;

E.  kadangi žaliojoje knygoje daugiausia dėmesio skiriama finansinėms paslaugos, skirtoms tarpvalstybinių paslaugų ieškantiems piliečiams; kadangi svarbu, jog pateikiami nauji pasiūlymai būtų taip pat naudingi visiems ES vartotojams, siekiant užtikrinti, kad mažmeninių finansinių paslaugų rinka veiktų visiems;

F.  kadangi turėtume toliau laikytis plataus užmojo šalindami kliūtis ir kovodami su esamomis protekcionistinėmis tendencijomis, kurios stabdo inovacijas mažmeninių finansinių paslaugų srityje; kadangi tikra bendroji rinka suteiks ES patrauklumo, kad ji taptų novatoriškų finansinių paslaugų centru;

G.  kadangi skaitmeninimo ir finansinių technologijų srities inovacijų sukelti spartūs pokyčiai, protingai juos valdant, ne tik teikia galimybes sukurti naujų ir dažnai geresnių vartotojams skirtų finansinių produktų bei padidinti finansinę įtrauktį, be kita ko, sumažinant sandorių sąnaudas ir palengvinant galimybes gauti finansavimą, bet taip pat kelia esminių iššūkių saugumo, duomenų apsaugos, vartotojų apsaugos, apmokestinimo, sąžiningos konkurencijos ir finansinio stabilumo srityse, todėl jie turi būti atidžiai stebimi, siekiant kuo didesnės jų naudos piliečiams;

H.  kadangi daug paslaugų perkeliama į internetą, tačiau svarbu užtikrinti, kad niekas nebūtų paliktas nuošalyje ir kad būtų suteikta ir neskaitmeninė prieiga, jei ji būtina siekiant išvengti finansinės atskirties;

I.  kadangi bet kokios pastangos sustiprinti ES mažmeninių finansinių paslaugų rinką turėtų būti derinamos su bendrosios skaitmeninės rinkos, kapitalo rinkų sąjungos bei bendrosios rinkos strategijos darbotvarkėmis ir šių pastangų bendras tikslas turėtų būti darbo vietų kūrimo, tvaraus ekonomikos augimo, finansinio stabilumo ir vartotojų vaidmens Europos ekonomikoje stiprinimas;

J.  pabrėžia, kad Europos mažmeninių finansinių paslaugų rinka tiek pasiūlos, tiek paklausos atžvilgiu turi būti naudinga MVĮ: pasiūlos srityje – užtikrinant didesnes MVĮ galimybes gauti finansavimą, paklausos srityje – užtikrinant didesnes MVĮ galimybes patekti į tarpvalstybines rinkas;

K.  kadangi ES vidaus rinkos sukūrimas yra svarbus vartotojams ir turi esminės reikšmės siekiant Europos finansinių technologijų įmonėms suteikti galimybę pasinaudoti ES vidaus rinkos privalumais, kad jos galėtų konkuruoti su įprastiniais subjektais siūlydamos novatoriškus ir vartotojams patogius sprendimus ir kurti darbo vietas visoje ES;

L.  kadangi mikroįmonės, MVĮ ir vidutinės kapitalizacijos įmonės yra Europos ekonomikos pagrindas ir skatina užimtumą ir ekonomikos augimą; kadangi visi Europos teisės aktai ir iniciatyvos turi būti pritaikyti prie tokių įmonių ypatybių;

M.  kadangi Europos vidaus rinkos sukūrimas yra itin svarbus vartotojams ir įmonėms ir kadangi nauji novatoriški subjektai pradeda siūlyti alternatyvas esamoms paslaugoms;

1.  teigiamai vertina Komisijos žaliąją knygą dėl mažmeninių finansinių paslaugų (kurių apibrėžtis apima ir draudimą) ir šios žaliosios knygos iki šiol paskatintas gyvas ir produktyvias diskusijas; taip pat palankiai vertina viešas konsultacijas dėl žaliosios knygos, kurios suteikė jose dalyvaujantiems galimybę išsakyti savo nuomones, atsižvelgiant į konkrečias jų aplinkybes ir (arba) sektorius; pabrėžia, kad viena bendra mažmeninių finansinių paslaugų strategija duotų priešingų nei norima rezultatų, atsižvelgiant į atitinkamų subjektų ir produktų įvairovę;

2.  laikosi nuomonės, kad skaitmeninimas toliau teiks naujų konkurencijos, tarpvalstybinės veiklos ir inovacijų galimybių vartotojams, investuotojams, MVĮ ir kitoms įmonėms; pabrėžia, kad skaitmeninimo nepakanka tam, kad būtų sukurta gyvybinga Europos mažmeninių finansinių paslaugų rinka; pažymi, kad daugelio kliūčių (pavyzdžiui, mokesčių, socialinės, teisinės, sutarčių, sveikatos ir vartotojų apsaugos tvarkos įvairovės, taip pat kalbų ir kultūrų skirtumų) negalima pašalinti vien skaitmeninimu;

3.  mano, kad žaliosios knygos iniciatyva buvo savalaikė, ypač atsižvelgiant į būtinybę iniciatyviai dirbti visais politikos formavimo etapais, kad būtų galima efektyviai ir tinkamai reaguoti į pokyčius tokioje novatoriškoje ir sparčiai besikeičiančioje rinkoje;

4.  mano, kad teisės aktų supaprastinimas, kuris palengvinamas skatinant nesiūlyti pernelyg sudėtingų produktų ir paslaugų, labai svarbus siekiant, kad produktai būtų lengviau palyginami pagal valstybių narių rinkas, ypač draudimo sektoriuje;

5.  nurodo, kad jau priimta įvairių ES teisės aktų, susijusių su mažmeninių finansinių paslaugų bendrąja rinka (pavyzdžiui, antroji Mokėjimo paslaugų direktyva, Daugiašalių tarpbankinių mokesčių reglamentas, Mokėjimo sąskaitų direktyva, Kovos su pinigų plovimu direktyva, Hipotekos kredito direktyva ir Draudimo produktų platinimo direktyva); ragina Komisiją atidžiai stebėti šių teisės aktų perkėlimą į nacionalinę teisę ir įgyvendinimą, vengiant dubliavimosi;

6.  pabrėžia, kad svarbu skatinti teigiamus pokyčius mažmeninių finansinių paslaugų rinkose kuriant konkurencingą aplinką ir išsaugant vienodas veiklos sąlygas visiems suinteresuotiesiems subjektams, įskaitant dabartinius operatorius ir naujus rinkos subjektus, kuo labiau užtikrinant taisyklių neutralumą technologijų ir verslo modelių atžvilgiu; nurodo, kad toks požiūris būtinas, be kita ko, siekiant remti startuolių bei naujų ir novatoriškų MVĮ augimą;

7.  prašo Komisijos užtikrinti, kad bet kokiai konkrečiai paslaugai būtų taikomos vienodos taisyklės, siekiant išvengti konkurencijos iškraipymų, ypač susijusių su naujų mažmeninių finansinių paslaugų teikėjų atsiradimu; pabrėžia, kad šios taisyklės neturi būti kliūtis inovacijoms; atkreipia dėmesį į tai, kad rinkos integraciją galima būtų paskatinti kuriant kontaktinius centrus, sudarančius galimybę suinteresuotiesiems subjektams pranešti apie neteisėtą vadinamojo ES paso nuostatų taikymą;

8.  pažymi, kad per pirmąjį 2016 m. ketvirtį finansinių technologijų finansavimas Europoje sudarė tik 348 mln. USD, palyginti su 1,8 mlrd. USD Šiaurės Amerikoje ir 2,6 mlrd. USD Kinijoje, o tai rodo, kad skubiai reikia greičiau keisti mąstyseną ir tinkamu reguliavimu reaguoti į technologijų pokyčius, kad Europa taptų didžiausia inovacijų rinka; pabrėžia, kad tikra bendroji mažmeninių finansinių paslaugų rinka, kurioje naujiems rinkos dalyviams užtikrinamos vienodos veiklos sąlygas, padės užtikrinti ES, kaip novatoriškų finansinių paslaugų centro, patrauklumą ir suteiks vartotojams daugiau ir geresnių pasirinkimo galimybių mažesnėmis kainomis; pabrėžia, kad nors įprastą tvarką trikdančios technologijos yra reguliavimo problema, jos taip pat suteikia daug galimybių inovacijoms, kurios naudingos vartotojams ir skatina ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą;

9.  pabrėžia, kad, ypač didinant vartotojų pasitikėjimą ir pasitenkinimą, žaliosios knygos iniciatyva gali būti sėkminga tik tokiu atveju, jeigu ja bus aiškiai siekiama sukurti tokią ES rinką, kurioje gerai apsaugoti vartotojai turėtų vienodas galimybes ir vienodai galėtų gauti skaidrių, paprastų ir pagal kainą naudingų produktų; pripažįsta, jog naudinga, kad vartotojai gautų paprastus, saugius ir standartizuotus produktus; ragina Europos priežiūros institucijas reguliariai atlikti vertinimus, kaip susaistymo praktika veikia kainas ir konkurenciją mažmeninių finansinių paslaugų sektoriuje; ragina Komisiją nustatyti sistemą, užtikrinančią finansinių produktų paprastumą, perkeliamumą ir saugumą; be to, ragina Komisiją apsvarstyti galimybę sukurti suderintą teisinę sistemą, kuria nustatomos dažniausiai naudojamų ES finansinių produktų standartizuotos parinktys, panašios į būtiniausias savybes turinčios banko sąskaitos ir europinio pensų produkto modelį;

10.  pabrėžia, kad pagal žaliąją knygą pateikti pasiūlymai turi atitikti proporcingumo principą;

11.  primena, kad visos vadovaujantis žaliąja knyga pasiūlytos iniciatyvos turėtų atitikti didesnes tarptautines pastangas kovojant su mokestiniu sukčiavimu, mokesčių vengimu, mokesčių slėpimu ir pinigų plovimu, įskaitant didesnes pastangas parengti bendrą mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį;

12.  atkreipia dėmesį į didėjantį mažmeninių finansinių produktų sudėtingumą; tvirtina, jog reikia parengti iniciatyvų ir priemonių, kurios padidintų konkurenciją ir leistų vartotojams jiems siūlomų produktų asortimente atpažinti ir palyginti saugius, tvarius ir paprastus produktus; pritaria tokioms iniciatyvoms kaip kolektyvinio investavimo į perleidžiamuosius vertybinius popierius subjektų pagrindinės informacijos investuotojams dokumentas ir mažmeninių ir draudimo principu pagrįstų investicinių produktų paketo pagrindinės informacijos dokumentas; pabrėžia, kad šiuos informavimo mechanizmus reikia pritaikyti prie skaitmeninės tikrovės; mano, kad prospekto santrauka turėtų būti suderinta su mažmeninių ir draudimo principu pagrįstų investicinių produktų paketų pagrindinės informacijos dokumentu, siekiant užtikrinti, kad mažmeniniai investuotojai galėtų tinkamai įvertinti riziką, susijusią su vertybiniais popieriais, kurie siūlomi visuomenei arba įtraukiami į prekybos sąrašą;

13.  primena naujausius pokyčius bankininkystės sektoriaus teisės aktų sistemoje, visų pirma Bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyvą ir Indėlių garantijų sistemų direktyvą; primena, kad dėl naujos pertvarkymo tvarkos padidėjo kai kurių mažmeniniams investuotojams siūlomų priemonių keliama nuostolių rizika; tvirtina, kad vartotojams reikia suteikti visą informaciją apie naujų taisyklių poveikį, ypač jei jų indėliai arba investicijos gali būti panaudojami gelbėjimui privačiomis lėšomis; prašo Komisijos patikrinti, ar valstybės narės teisingai taiko Indėlių garantijų sistemų direktyvą; atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikrų gelbėjimui privačiomis lėšomis tinkamų priemonių pardavimas mažmeniniams investuotojams yra labai problemiškas tinkamos vartotojų apsaugos ir gelbėjimo privačiomis lėšomis praktinio įmanomumo užtikrinimo atžvilgiais, ir ragina Komisiją išnagrinėti galimybes apriboti tokią praktiką;

14.  pažymi, kad Europos mažmeninių finansinių paslaugų rinka bus įmanoma tik užtikrinus visoje ES vienodą teisinę vartotojų apsaugą; pabrėžia, kad reikia atnaujinti ir propaguoti finansinių ginčų sprendimo tinklo „FIN-NET“ veiklą;

15.  atkreipia dėmesį į tai, kad draudimo garantijų sistemos trūkumas kai kuriose valstybėse narėse gali pakenkti vartotojų pasitikėjimui, ir ragina Komisiją apsvarstyti galimybę priimti teisės aktus, įpareigojančius užtikrinti draudimo garantijų sistemos aprėptį;

16.  pabrėžia, kad derėtų visada turėti mintyje finansinės įtraukties aspektą ir imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad visi vartotojai turėtų vienodą prieigą bent jau prie elementariausių finansinių paslaugų ir neskaitmeninėmis priemonėmis, kad būtų išvengta finansinės atskirties;

17.  mano, kad finansų sektoriuje vykstantys struktūriniai pokyčiai (nuo finansinių technologijų įmonių (angl. fintechs) formavimosi iki susijungimų ir perėmimų), kurie gali sukelti darbuotojų skaičių mažinimą ir filialų uždarymą, turi būti vykdomi nemažinant paslaugų kokybės labiausiai pažeidžiamiems asmenims, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ir kaimo ar retai apgyvendintų vietovių gyventojams;

18.  pabrėžia finansinio švietimo svarbą siekiant apsaugoti ir įgalinti vartotojus; ragina suteikti platesnes ir didesnes galimybes gauti nepriklausomą finansinį išsilavinimą bei pabrėžia, kad reikia geriau informuoti vartotojus apie investavimo galimybes;

19.  atkreipia dėmesį į tai, kad skaitmeninimas gali būti naudingas mažmeniniams investuotojams, pavyzdžiui, lengviau palyginti produktus, užtikrinti palankesnes ir geresnes sąlygas tarpvalstybinėms investicijoms ir sąžiningesnę paslaugų teikėjų tarpusavio konkurenciją, taip pat greičiau ir lengviau vykdyti registravimo ir mokėjimo procesus ir todėl mažėja sandorių sąnaudos, nors taip pat gali kelti problemų, į kurias negalima nekreipti dėmesio, pavyzdžiui, užtikrinant atitiktį klientų pažinimo (angl. „know-your-customer“), kovos su pinigų plovimu ir duomenų apsaugos reikalavimams, taip pat kyla įvairi rizika, pavyzdžiui, kad centralizuotos sistemos bus pažeidžiamos kibernetinėmis atakomis; ragina nustatyti ir stebėti besiformuojančias ir dabartines tendencijas finansų rinkose, kaip atskaitos tašką naudojant jų tikėtiną poveikį mažmeniniams investuotojams;

20.  pažymi, kad iš skirtingų šaltinių surinktus vartotojų finansinius ir ne finansinius duomenis vis dažniau dėl įvairių priežasčių naudoja finansinių paslaugų teikėjai, ypač kredito ir draudimo sektoriuose; pabrėžia, kad finansinių paslaugų teikėjai, naudodami asmens duomenis ir vadinamuosius didžiuosius duomenis, turėtų laikytis ES duomenų apsaugos teisės aktų reikalavimų, be to, tie duomenys turėtų būti naudojami griežtai tik tiek, kiek tai būtina norint teikti paslaugą ir suteikti naudos vartotojams; atsižvelgiant į tai, turėtų būti atidžiai stebimas didžiųjų duomenų naudojimo paskatintas rizikos padalijimas draudimo sektoriuje;

21.  pabrėžia, kad galimybė gauti grynuosius pinigus iš bankomatų yra esminė viešoji paslauga, kuri turi būti teikiama netaikant jokios diskriminacinės ar nesąžiningos praktikos, taigi jai negali būti taikoma pernelyg didelė kaina;

22.  pabrėžia, kad reikalingas didesnis vartotojų pasitikėjimas finansinėmis paslaugomis, nes jis tebėra menkas (ypač paslaugomis, susijusiomis su finansiniais produktais, turinčiais didelę užsienio valiutos keitimo riziką), ir ragina Komisiją užtikrinti, kad esamos finansinio raštingumo gerinimo ir informuotumo didinimo priemonės būtų visapusiškai įgyvendintos ir būtų pradėtos taikyti tolesnės priemonės, jei to reikia, kad vartotojai būtų pajėgūs priimti informacija pagrįstus sprendimus, taip pat didinti minėtų produktų skaidrumą bei pašalinti kliūtis, trukdančias vartotojams pakeisti savo paslaugų teikėją, ir bet kokias nepagrįstas sąnaudas, susijusias su paslaugų teikėjo keitimu arba produkto atsisakymu; pabrėžia, kad Europos standartinis informacijos lapas ir Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą formos turėtų būti sistemingai pateikiami vartotojams prieš sudarant susitarimą ir turėtų sudaryti kredito, paskolos ar hipotekos sąmatos dalį;

23.  pažymi, kad su klientais tiesiogiai dirbantiems finansų įstaigų darbuotojams ir finansinių paslaugų teikėjams tenka nepaprastai svarbus vaidmuo atveriant galimybes naudotis mažmeninės paslaugomis visiems visuomenės sluoksniams ir vartotojams visoje ES; pažymi, kad tokius darbuotojus apskritai reikėtų apmokyti ir duoti jiems laiko tinkamai aptarnauti savo klientus, nenumatant jiems pardavimo tikslinių rodiklių arba paskatų, kurios galėtų paveikti arba iškreipti jų patarimus klientui, be to, vadovaujantis antrosios Finansų priemonių rinkų direktyvos nuostatomis, jie visada turi veikti kliento interesais;

24.  pabrėžia, kad prieiga prie įperkamų ir nepriklausomų konsultavimo paslaugų užtikrinamas investavimo sprendimų racionalumas; pabrėžia, kad konsultacijoms gerinti reikia visų pirma platesnės standartizuotų mažmeninių investicinių produktų pasiūlos ir tiek sudėtingų, tiek paprastų produktų atveju veiksmingų informacijos investuotojams dokumentų;

25.  pažymi, kad šiuo metu stinga įperkamų tikslinių finansinių konsultacijų, kurios būtų siauresnės aprėpties nei Finansų priemonių rinkų direktyva reglamentuojamos tinkamos konsultacijos investicijų klausimais, pasiūlos, nors paklausa yra; atkreipia dėmesį, kad kai kuriose valstybėse narėse esama svarstymų ir iniciatyvų dėl tokios tarpinės paslaugos sukūrimo; ragina Komisiją, valstybes nares ir rinkos subjektus nustatyti, išanalizuoti ir perimti gerą praktiką ir iniciatyvas šioje srityje;

26.  atkreipia dėmesį į trūkumus, susijusius su nacionaliniu antrosios Finansų priemonių rinkų direktyvos įgyvendinimu, dėl kurių daugeliu atveju tarpininkams pradėti taikyti darbui imlaus ataskaitų teikimo reikalavimai, kurie nėra veiksmingi stiprinant vartotojų apsaugą ir viršija antrosios Finansų priemonių rinkų direktyvos reikalavimus; ragina pasimokyti iš šios patirties;

27.  pabrėžia, kad mažmeninė bankininkystė atlieka lemiamą vaidmenį tinkamai perduodant pinigų politikos sąlygas rinkai, ypač vartotojams; pabrėžia, kad svarbu užtikrinti tinkamą pinigų politikos aplinką siekiant skatinti ilgalaikes vartotojų santaupas;

28.  pabrėžia, kad siekiant mažmeninių finansinių paslaugų bendrosios rinkos efektyvumo ir dinamiškumo, neturėtų būti nereikalingų ir neteisingų skirtumų tarp euro zonos ir ne euro zonos valstybių narių;

29.  mano, kad bendros valiutos įvedimas visose valstybėse narėse padidintų mažmeninių finansinių paslaugų bendrosios rinkos efektyvumą ir darną;

30.  pastebi, kad ES lygmens pajėgumą rinkti duomenis ir atlikti analizę šioje srityje tikriausiai reikės sustiprinti; pažymi, kad kai kurioms daugiausiai žadančioms žaliosios knygos idėjoms reikės suteikti platų ir tinkamą empirinį pagrindą ir tik tuomet bus galima pereiti prie teisėkūros procesų; pabrėžia, kad tokio empirinio darbo metodikos ir prielaidos turėtų būti tinkamai atskleistos ir kad jas nustatant derėtų visapusiškai pasinaudoti Europos bankininkystės institucijos reglamentu Europos priežiūros institucijoms pavesto atlikti stebėsenos darbo rezultatais, siekiant nustatyti įvairių inovacijų naudą ir riziką, taip pat teisėkūros veiksmų poreikį, kad ta nauda ir rizika būtų tinkamai subalansuota;

31.  ragina Komisiją spręsti klausimą dėl netinkamo finansinių produktų ir paslaugų pardavimo; visų pirma ragina Komisiją atidžiai stebėti, kaip įgyvendinamos naujos taisyklės pagal antrąją Finansų priemonių rinkų direktyvą, kuria draudžiamas komisinis atlygis priklausomiems finansiniams konsultantams ir ribojamas jo taikymas priklausomiems konsultantams, taip pat remiantis šia stebėsena apsvarstyti, ar šie apribojimai turėtų būti sugriežtinti;

Trumpalaikiai prioritetai

32.  pabrėžia, kad reikia stiprinti ES ir nacionalinių finansų ir vartotojų teisės aktų vykdymo užtikrinimą ir kad mažmeninių finansinių paslaugų bendrajai rinkai reikia daug vartotojų apsaugos teisės aktų bei nuoseklaus ir ryžtingo jų vykdymo užtikrinimo visose valstybėse narėse; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pastaraisiais metais padaugėjo mažmeninių finansinių paslaugų teisės aktų, skirtų pagerinti prudencinį stabilumą, stiprinti vartotojų apsaugą ir atkurti pasitikėjimą šiuo sektoriumi; pabrėžia, kad Europos priežiūros institucijos turėtų suaktyvinti savo veiklą vartotojų ir neprofesionalių investuotojų apsaugos srityje, o įvairiose valstybių narių veikiančios atsakingos tarnybos turėtų pradėti aktyviau ir kompetentingiau dirbti šioje srityje; ragina valstybių narių priežiūros institucijas keistis geros praktikos pavyzdžiais siekiant užtikrinti, kad mažmeninių finansinių paslaugų teisės aktai būtų taikomi taip, kad būtų užtikrinta sąžininga konkurencija ir vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymas;

33.  ragina Komisiją vykdant procedūrą, susijusią su planuojama baltąja knyga dėl Europos priežiūros institucijų finansavimo ir valdymo, ypač daug dėmesio skirti tam, kad valdžios institucijoms būtų užtikrinti finansavimo modeliai ir įgaliojimai, kurių reikia siekiant imtis aktyvesnio ir labiau į vartotojus orientuoto vaidmens mažmeninių finansinių paslaugų rinkoje, kartu užtikrinant finansinį stabilumą;

34.  palankiai vertina Komisijos įsipareigojimą padėti skatinti tvarių ir ekologiškų investicijų finansavimą ir primygtinai ragina Komisiją, remiantis įvykusiomis konsultacijomis ir glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Parlamentu, imtis aktyvesnio vaidmens naudojant kapitalo rinkų sąjungą, įgyvendinant Paryžiaus susitarimą, remti augančią tvaraus ir atsakingo investavimo rinką skatinant tvarias investicijas, teikiant veiksmingą ir standartizuotą informaciją aplinkosaugos, socialiniais ir valdymo klausimais, naudojant biržinėms įmonėms ir finansiniams tarpininkams taikomus kriterijus ir į tuos kriterijus tinkamai atsižvelgiant nustatant investicijų valdymo sistemas ir informacijos atskleidimo standartus, remiantis neseniai peržiūrint Įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, direktyvą Parlamento sėkmingai siūlytomis panašiomis nuostatomis; be to, primygtinai ragina Komisiją skatinti „aplinkosaugos, socialinių ir valdymo reitingų“ paslaugas ir ekologinių obligacijų rinkos tvarkos nuoseklumą, remiantis Komisijos tyrimu ir darbu, nuveiktų G 20 tyrimo grupės žaliojo finansavimo klausimai;

35.  ragina Komisiją suintensyvinti savo kovą su diskriminacija dėl gyvenamosios vietos Europos mažmeninių finansinių paslaugų rinkoje ir, jeigu būtina, papildyti planuojamus bendrus pasiūlymus, kad kitomis teisėkūros iniciatyvomis, skirtomis konkrečiai finansų sektoriui, būtų panaikintas nepagrįstas geografinis blokavimas, atsižvelgiant į tai, kad kai kurių produktų ir paslaugos kainos yra susijusios su įvairiais veiksniais (reguliavimo arba geografiniais), kurie įvairiose valstybėse narėse yra skirtingi;

36.  ragina Komisiją, be kita ko, remiantis Mokėjimo sąskaitų direktyvos struktūra ir Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos atlikta draudimo sektoriaus analize, sukurti gerai organizuotą ir paprastą naudoti ES palyginamąjį portalą, kuris apimtų visas mažmeninių finansinių paslaugų rinkos dalis arba jų daugumą; pabrėžia, kad palyginimo priemonės turi būti tikslios ir aktualios vartotojams ir turi būti nukreiptos ne tik į produktų kainas, bet ir į jų kokybę, atsižvelgiant į tai, kad palyginami tik panašūs produktai;

37.  ragina Komisiją, be kita ko, atsižvelgus į Mokėjimo sąskaitų direktyvą, apžvelgti taisykles, praktiką ir nepageidautiną praktiką, taikomas paslaugų teikėjų keitimui valstybių narių viduje ir tarpvalstybiniu lygmeniu atitinkamuose Europos mažmeninių finansinių paslaugų rinkos segmentuose, ir pasiūlyti nuoseklią ir išsamią strategiją, kuri palengvintų vartotojui tarpvalstybinį teikėjų keitimą visos ES mastu;

38.  ragina Komisiją ir valstybes nares stiprinti alternatyvaus ginčų sprendimo struktūras, susijusias su mažmeninių finansinių paslaugų rinka, užtikrinant, kad alternatyvaus ginčų sprendimo institucijos būtų iš tikrųjų nepriklausomos ir aprėptų visus rinkos dalyvius, ir imantis priemonių užtikrinti, kad FIN-NET būtų efektyvesnis ir žinomas vartotojams; taip pat primygtinai ragina Komisiją, atlikus suplanuotą įvertinimą, kaip įgyvendinama rekomendacija dėl kolektyvinio teisių gynimo, išnagrinėti galimybę sukurti Europos kolektyvinio žalos atlyginimo sistemą;

39.  prašo Komisiją papildomai išnagrinėti painią ir kartais klaidinančią praktiką, su kuria vartotojai susiduria atlikdami mokėjimus kortele arba iš bankomatų išimdami grynuosius pinigus, kai reikia pakeisti valiutą, ir pasiūlyti nuoseklų sprendimą, kuris padėtų (ir praktiškai) vartotojui visiškai suprasti situaciją ir ją kontroliuoti, be kita ko, kai mokėjimai susiję su skaitmenine rinka;

40.  primena Komisijai, kad finansų įstaigos ir toliau atšaukia mokėjimo korteles tais atvejais, jei jų turėtojas persikelia į kitą valstybę narę, ir ragina imtis veiksmų šioje srityje, be kita ko, perspėjant nacionalines valdžios institucijas;

41.  ragina Komisiją skatinti skaitmeninės atpažinties metodų abipusį pripažinimą ir sąveikumą, nemažinant esamų sistemų saugumo ir jų gebėjimo vykdyti ES kovos su pinigų plovimu tvarkos reikalavimus; todėl primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares, rūpestingai stengiantis įgyvendinti Reglamentą dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje ir naujuosius kovos su pinigų plovimu teisės aktus, be kita ko, sukurti (tai turėtų būti visiškai įmanoma) bendrą aplinką, kurioje griežti saugumo reikalavimai derinami su teisingomis ir paprastomis vartotojų tapatybės nustatymo procedūromis, laikantis asmens duomenų apsaugos principų; taip pat prašo Komisijos ir valstybių narių nustatyti ir pašalinti reguliavimo kliūtis, trukdančias taikyti elektroninio parašo sistemas užsakant finansines paslaugas ir visoje ES sudaryti palankesnes sąlygas tarpvalstybiniam skaitmeniniam prisijungimui;

42.  atkreipia dėmesį į tai, kad didelius pokyčius galinčiai sukelti išsklaidytosios operacijų knygos technologijai būtina sukurti reguliavimo pajėgumus, kad ankstyvame etape nustatyti galimą sisteminę riziką ir iššūkius vartotojų apsaugai; todėl ragina Komisiją sukurti horizontaliąją darbo grupę, kurios paskirtis – atidžiai stebėti riziką ir padėti laiku ją pašalinti;

43.  ragina Komisiją, glaudžiai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, parengti planą, kaip sukurti vieno langelio principu veikiančių kontaktinių centrų principus atitinkantį koordinuojamą nacionalinių vieno langelio centrų tinklą, kuris padėtų to pageidaujančioms mažmeninių finansinių paslaugų įmonėms geriau pasinaudoti tarpvalstybinėmis verslo galimybėmis;

44.  pabrėžia, kad reikia skatinti mažmeninių finansinių paslaugų teikėjus finansuoti projektus, susijusius su inovacijomis ir aplinkos apsauga; pažymi, kad būtų galima svarstyti galimybę taikyti metodą, panašų į MVĮ rėmimo koeficientą;

45.  ragina Komisiją reaguoti į Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos pasiūlymą dėl įstaigoms, atsakingoms už profesinių pensijų skyrimą, taikytinos bendrosios rizikos vertinimo ir skaidrumo tvarkos, siekiant skatinti patikimą antro ramsčio sistemą visoje Sąjungoje ir sistemų palyginamumą, taip pat padėti reguliavimo institucijoms, priežiūros institucijoms ir vartotojams geriau suprasti naudą ir riziką vartotojams;

46.  ragina Komisiją išnagrinėti naujus metodus, kurie galėtų suteikti įmonėms daugiau su reguliavimu susijusio lankstumo eksperimentuoti ir diegti naujoves, kartu išsaugant aukšto lygio vartotojų apsaugą ir saugą;

47.  ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl vadinamosios ES taupymo sąskaitos sukūrimo siekiant pasinaudoti ilgalaikio finansavimo galimybėmis ir remti Europoje perėjimą prie ekologiškos ekonomikos;

48.  primygtinai ragina Komisiją paaiškinti bendrojo labo nuostatų naudojimą, nes šiuo metu valstybėse narėse gali būti taikomos siekiant netiesiogiai sukliudyti naujiems produktams patekti į jų rinkas, taip pat suteikti Europos priežiūros institucijoms galimybes aktyviai tarpininkauti tarp valstybių narių, kai esama prieštaringų aiškinimų, kaip naudoti minėtas nuostatas;

Ilgalaikiai aspektai

49.  prašo Komisijos toliau nagrinėti esamų kliūčių tarpvalstybiniam finansinių paslaugų teikimui pašalinimo galimybes, aktualumą, naudą ir sąnaudas, tokiu būdu užtikrinant vidaus ir tarpvalstybinį perkeliamumą įvairiuose mažmeninių finansinių paslaugų rinkos segmentuose, pavyzdžiui, asmeninių pensijų ir draudimo produktų srityje;

50.  pabrėžia, kad Hipotekos kredito direktyva šiuo metu perkeliama į nacionalinę teisę arba įgyvendinama valstybėse narėse; ragina Komisiją atidžiai stebėti perkėlimą į nacionalinę teisę ir įgyvendinimą ir analizuoti šio teisės akto poveikį mažmeninių finansinių paslaugų rinkai; pažymi, kad vis dar esama didelių kliūčių sukurti stipresnę hipotekos ir vartojimo paskolų bendrąją rinką; todėl ragina Komisiją, užtikrinant finansinį stabilumą, imtis naujų veiksmų, derinant privatumo ir duomenų apsaugos poreikį su geresne tarpvalstybine prieiga prie geriau koordinuojamų paskolų duomenų bazių ir garantuojant, kad nepasikartos su paskolomis susiję incidentai, kai vartotojai nepagrįstai patyrė valiutų keitimo riziką;

51.  prašo Komisijos kartu su valstybėmis narėmis atlikti bendrą ES teisės aktų įgyvendinimo ir poveikio mažmeninėms finansinėms paslaugoms analizę; ragina Komisiją ir valstybes nares išsamiai išnagrinėti teisines ir kitas išlikusias kliūtis tarpvalstybinei veiklai ir ES mažmeninių finansinių paslaugų rinkos sukūrimui; pabrėžia, kad tokioje analizėje reikia atsižvelgti į MVĮ ypatumus;

52.  ragina Komisiją išanalizuoti, kokie duomenys yra būtini, kad skolintojai galėtų įvertinti klientų kreditingumą ir, remiantis šia analize, pateikti pasiūlymų reguliuoti šį vertinimo procesą; ragina Komisiją toliau tirti dabartinę kredito informacijos agentūrų praktiką, susijusią su duomenų apie vartotojus rinkimu, tvarkymu ir pardavimu, siekiant užtikrinti, kad ši praktika būtų tinkama ir nepakenktų vartotojų teisėms; ragina Komisiją apsvarstyti galimybę esant reikalui imtis veiksmų šioje srityje;

53.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad su mažmeninėmis finansinėmis paslaugomis susijęs skaitmeninis ryšys ir pardavimas būtų teikiami neįgaliesiems prieinamu būdu, be kita ko, interneto svetainėse ir atsisiųsdinamo formato rinkmenomis; pritaria tam, kad visos mažmeninės finansinės paslaugos visapusiškai patektų į Produktų ir paslaugų prieinamumo reikalavimų direktyvos („Europos prieinamumo akto“) taikymo sritį;

54.  palankiai vertina pastangas užtikrinti didesnį skaidrumą nustatant automobilių nuomos paslaugų kainas, įskaitant papildomo draudimo pardavimą ir kitus mokesčius; pabrėžia, kad visi su transporto priemonės nuoma susiję privalomi ir neprivalomi mokesčiai ar rinkliavos turėtų būti aiškiu ir atkreipiančiu dėmesį būdu nurodyti vartotojui nuomos įmonės arba palyginimo interneto svetainėje; primena Komisijai, kad reikia užtikrinti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos vykdymą, ir palankiai vertina neseniai priimtas naujas įgyvendinimo gaires, pateiktas atsižvelgiant į technologijų pokyčius;

55.  primena atliktą darbą, susijusį su Kredito reitingų agentūrų reglamentu; ragina Komisiją įvertinti tokių teisės aktų poveikį, susijusį su mažmeniniams vartotojams parduodamais produktais;

o
o   o

56.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 133, 2008 5 22, p. 66.
(2) OL L 266, 2009 10 9, p. 11.
(3) OL L 60, 2014 2 28, p. 34.
(4) OL L 173, 2014 6 12, p. 349.
(5) OL L 257, 2014 8 28, p. 73.
(6) OL L 257, 2014 8 28, p. 186.
(7) OL L 257, 2014 8 28, p. 214.
(8) OL L 352, 2014 12 9, p. 1.
(9) OL L 123, 2015 5 19, p. 1.
(10) OL L 337, 2015 12 23, p. 35.
(11) OL L 26, 2016 2 2, p. 19.
(12) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0228.


Europos gynybos sąjunga
PDF 373kWORD 58k
2016 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos gynybos sąjungos (2016/2052(INI))
P8_TA(2016)0435A8-0316/2016

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Lisabonos sutartį,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties V antraštinę dalį,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 6 dalį dėl nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 7 dalį dėl gynybos aljanso,

–  atsižvelgdamas į Protokolą Nr. 1 dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje,

–  atsižvelgdamas į Protokolą Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. birželio 25–26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 25 d. ir 2014 m. lapkričio 18 d. Tarybos išvadas dėl bendros saugumo ir gynybos politikos,

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. balandžio 13 d. rezoliuciją „ES kintančioje pasaulinėje aplinkoje. Labiau tarpusavyje sujungtas, prieštaringesnis ir sudėtingesnis pasaulis“(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją „ES tarpusavio gynybos ir solidarumo sąlygos: politinis ir operatyvinis aspektai“(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2009 m. sausio 14 d. rezoliuciją dėl pagrindinių teisių padėties Europos Sąjungoje 2004–2008 m.(3), kurios 89 dalyje nurodyta, kad „pagrindinių teisių galiojimas nesibaigia ties kareivinių vartais“ ir kad „jos taip pat visapusiškai taikomos uniformuotiems piliečiams, ir rekomenduoja valstybėms narėms užtikrinti, kad pagrindinių teisių būtų paisoma ir tarnaujant ginkluotosiose pajėgose“,

–  atsižvelgdamas į tarpparlamentinių konferencijų bendros užsienio ir saugumo politikos ir bendros saugumo ir gynybos politikos klausimais, vykusių 2016 m. balandžio 8 d. Hagoje, 2015 m. rugsėjo 6 d. Liuksemburge, 2015 m. kovo 6 d. Rygoje, 2014 m. lapkričio 7 d. Romoje, 2014 m. balandžio 4 d. Atėnuose, 2013 m. rugsėjo 6 d. Vilniuje, 2013 m. kovo 25 d. Dubline ir 2012 m. rugsėjo 10 d. Pafose, galutines išvadas,

–  atsižvelgdamas į naujausią Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimą ES užsienio reikalų ministrų susitikime, vykusiame 2016 m. rugsėjo 2 d. Gymniche, kuriame ji dar kartą pabrėžė, kad valstybės narės turi galimybę pasiekti konkrečią pažangą gynybos srityje,

–  atsižvelgdamas į Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos pirmininko pavaduotojos Federicos Mogherini 2016 m. birželio 28 d. pristatytą dokumentą „Bendra vizija, bendri veiksmai: stipresnė Europa. ES visuotinė užsienio ir saugumo politikos strategija“,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 7 d. Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės bei Europos gynybos agentūros vadovės pažangos ataskaitą dėl 2013 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadų įgyvendinimo,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. liepos 24 d. Komisijos komunikatą „Konkurencingesnio ir veiksmingesnio gynybos ir saugumo sektoriaus kūrimas“ (COM(2013)0542),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 24 d. Komisijos pranešimą tema „Naujas susitarimas dėl Europos gynybos“,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 8 d. Komisijos ataskaitą dėl Komisijos komunikato dėl gynybos įgyvendinimo,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/81/EB dėl tam tikrų darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių, kurias sudaro perkančiosios organizacijos ar subjektai gynybos ir saugumo srityse, sudarymo tvarkos derinimo ir Direktyvos 2009/43/EB dėl su gynyba susijusių produktų siuntimo Europos Sąjungoje vertinimus,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 8 d. Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkų bei NATO generalinio sekretoriaus bendrą pareiškimą,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Komisijos pirmininko pavaduotojos ir vyriausiosios įgaliotinės bei Komisijos bendrą komunikatą „ES visapusiškas požiūris į išorės konfliktus ir krizes“ (JOIN(2013)0030) ir susijusias 2014 m. gegužės 12 d. Tarybos išvadas,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. rugpjūčio 10 d. Italijos gynybos ir užsienio reikalų ministrų pareiškimą, kuriuo raginama sukurti „gynybos Šengeną“,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 28 d. Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrų bendrą pareiškimą dėl „stiprios Europos nepastoviame pasaulyje“,

–  atsižvelgdamas į galimą Jungtinės Karalystės atsiskyrimą nuo ES,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio mėn. „Eurobarometro“ apklausos 85.1 rezultatus,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto, Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto bei Konstitucinių reikalų komiteto nuomones (A8–0316/2016),

A.  kadangi pastaraisiais metais saugumo padėtis Europoje ir kaimyninėse šalyse ženkliai pablogėjo ir sukėlė sudėtingų beprecedenčių problemų kurių nė viena šalis ar organizacija nepajėgtų išspręsti viena; kadangi Europa labiau nei bet kada iki šiol savo teritorijoje patiria terorizmo grėsmę, o Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus kamuojantis terorizmas ir nuolatinis smurtas ir toliau plinta; kadangi siekiant solidarumo ir atsparumo reikia, kad ES būtų vieninga, nuosekliai imtųsi bendrų veiksmų ir tai darytų išvien su savo sąjungininkais, partneriais ir trečiosiomis šalimis; kadangi prevencija, keitimasis neskelbtina saugumo informacija, ginkluotų konfliktų užbaigimas, plačiai paplitusių žmogaus teisių pažeidimų šalinimas, demokratijos ir teisinės valstybės principų skleidimas ir kova su terorizmu yra ES ir jos piliečių prioritetai, kuriems turėtų būti skiriamas dėmesys ES viduje, taip pat už jos ribų, be kita ko, pasitelkiant karo inžinierių dalinius, kurie buvo sukurti kai kurioms labai praktinėms problemoms, susijusioms su klimato kaita ir gaivalinėmis nelaimėmis trečiosiose šalyse, spręsti; kadangi realios grėsmės sąlygomis Europa turėtų būti stipresnė ir greičiau reaguoti;

B.  kadangi terorizmas, hibridinės grėsmės, ekonominis nestabilumas, kibernetinis ir energetinis nesaugumas, organizuotas nusikalstamumas ir klimato kaita yra pagrindinės kasdien vis sudėtingesnio ir tarpusavyje susijusio pasaulio grėsmės ir kadangi ES turėtų padaryti visa, kas įmanoma, ir ieškoti priemonių saugumui pasaulyje užtikrinti ir gerovei bei demokratijai pasiekti; kadangi dabartinėmis finansinėmis ir saugumo aplinkybėmis būtina, kad Europos ginkluotosios pajėgos glaudžiau bendradarbiautų, o karinis personalas daugiau ir geriau kartu mokytųsi ir dirbtų; kadangi, remiantis 2016 m. birželio mėn. „Eurobarometro“ apklausos 85.1, duomenimis, maždaug du trečdaliai ES piliečių norėtų, kad ES aktyviau dalyvautų sprendžiant saugumo ir gynybos politikos klausimus; kadangi vis labiau neaiškesnė tampa vidaus ir išorės saugumo riba; kadangi ypatingą dėmesį reikėtų skirti konfliktų prevencijai, naikinant gilumines nestabilumo priežastis ir užtikrinant žmonių saugumą; kadangi klimato kaita – didžiulė grėsmė pasaulio saugumui, taikai ir stabilumui, kuri padidina pavojų įprastiniam saugumui, be kita ko, dėl vis mažėjančios prieigos prie gėlo vandens ir maisto produktų gyventojams nestabiliose ir besivystančiose šalyse ir dėl to kylančių ekonominių ir socialinių įtampų, kurios priverčia žmones migruoti arba sukuria politinę įtampą ir pavojų saugumui;

C.  kadangi vyriausioji įgaliotinė ir Komisijos pirmininko pavaduotoja ES visuotinėje užsienio ir saugumo politikos strategijoje Sąjungos saugumą nurodė kaip vieną iš pagrindinių penkių prioritetų;

D.  kadangi Lisabonos sutartyje reikalaujama, kad valstybės narės skirtų reikiamų pajėgumų civilinėms ir karinėms bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) misijoms ir operacijoms; kadangi Sutartyse įtvirtinti saugumo ir gynybos stiprinimo pajėgumai anaiptol nėra optimalūs; kadangi Europos institucijos taip pat gali atlikti labai svarbų vaidmenį imantis politinių iniciatyvų; kadangi valstybės narės, baimindamosi, kad Europos saugumo ir gynybos sąjunga galėtų sukelti grėsmę jų nacionaliniam suverenumui, iki šiol neparodė pakankamos valios jai kurti;

E.  kadangi sąnaudos dėl ES masto veiksmų nebuvimo gynybos ir saugumo srityje, t. y. išlaidos dėl veiksmų dubliavimosi, perteklinių pajėgumų ir kliūčių gynybos viešųjų pirkimų srityje, apytikriai vertinamos 26,4 mlrd. EUR kasmet(4);

F.  kadangi pagal Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnį reikalaujama laipsniškai formuoti bendrą Sąjungos gynybos politiką, kaip dalį bendros saugumo ir gynybos politikos, kuri lems bendrą ES gynybą, kai Europos Vadovų Taryba vienbalsiai priims atitinkamą sprendimą; kadangi ES sutarties 42 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms taip pat rekomenduojama tokį sprendimą priimti laikantis jų atitinkamų konstitucinių reikalavimų;

G.  kadangi pagal ES sutarties 42 straipsnį numatyta sukurti gynybos institucijas, taip pat nustatyti Europos pajėgumų ir ginkluotės politiką; kadangi pagal tą straipsnį taip pat reikalaujama, kad ES pastangos būtų suderintos su NATO pastangomis, jas papildytų ir abipusiškai stiprintų; kadangi Europos gynybos politika turėtų sustiprinti Europos gebėjimą skatinti saugumą savo teritorijoje ir už jos ribų, taip pat turėtų sustiprinti partnerystę su NATO ir transatlantinius santykius, taigi sudarytų galimybę stiprėti NATO, todėl būtų toliau skatinamas veiksmingesnis teritorinis, regioninis ir pasaulinis saugumas ir gynyba; kadangi naujausioje NATO 2016 m. Varšuvoje vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo bendroje deklaracijoje dėl NATO ir ES strateginės partnerystės pripažįstamas NATO vaidmuo ir parama, kurią ES gali teikti siekiant bendrų tikslų; kadangi Europos gynybos sąjunga turėtų užtikrinti taikos palaikymą, konfliktų prevenciją ir tarptautinio saugumo stiprinimą, vadovaujantis Jungtinių Tautų chartijos principais;

H.  kadangi ES kovinės grupės, kurios 2007 m. pasiekė visišką operacinį pajėgumą ir kurios skirtos naudoti humanitarinio, taikos palaikymo ir taikos kūrimo pobūdžio karinėms užduotims, dėl procedūrinių, finansinių ir politinių kliūčių iki šiol dar nebuvo panaudotos; pabrėžia, kad tai yra praleista galimybė ES, kaip svarbios pasaulinės veikėjos stabilumo ir taikos užtikrinimo srityje, vaidmeniui stiprinti;

I.  kadangi, išskyrus Europos gynybos agentūros (EGA) sukūrimą, iki šiol nesumanytas joks kitas bendros ES saugumo ir gynybos politikos trūkstamas elementas, dėl jo nepriimtas sprendimas ir jis neįgyvendintas; kadangi EGA vis dar turi nuodugniai patikrinti savo organizaciją tam, kad galėtų padidinti savo potencialą ir įrodyti, kad ji sukuria pridėtinę vertę, didina BSGP veiksmingumą ir gali suformuoti suderintus nacionalinės gynybos planavimo procesus tose srityse, kurios yra aktualios BSGP karinėms operacijoms, kaip numatyta ES sutarties 43 straipsnyje aprašytuose Petersbergo uždaviniuose; ragina visas valstybes nares dalyvauti ir įsipareigoti stiprinti EGA tam, kad šis tikslas būtų pasiektas;

J.  kadangi pagal ES visuotinę užsienio ir saugumo politikos strategiją reikia, kad ES sistemingai skatintų bendradarbiavimą gynybos srityje, susijusį su visais įmanomais gynybos pajėgumais, tam, kad būtų galima reaguoti į išorės krizes, padėti stiprinti mūsų partnerių pajėgumus, užtikrinti Europos saugumą ir sukurti tvirtą Europos gynybos pramonę, kuri itin svarbi siekiant užtikrinti strateginį Sąjungos sprendimų ir veiksmų savarankiškumą; kadangi dėl visų priemonių turi susitarti visos Tarybos narės ir tik tada jos gali būti įgyvendinamos;

K.  kadangi 2015 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba, kuri iš dalies sutelkė dėmesį gynybai, paragino skatinti geresnį ir sistemingesnį Europos bendradarbiavimą gynybos srityje, siekiant užtikrinti svarbiausius pajėgumus, jei reikia, panaudojant ES lėšas, ir pažymėjo, kad kariniai pajėgumai ir toliau priklauso valstybėms narėms, kurios juos valdo;

L.  kadangi 2015 m. lapkričio 17 d. Prancūzija pasinaudojo ES sutarties 42 straipsnio 7 dalies nuostatomis ir pagal jį paprašė kitų valstybių narių paramos ir pagalbos vien tik dvišaliu pagrindu ir valdė šią paramą bei pagalbą;

M.  kadangi ES lygmens baltoji knyga dėl saugumo ir gynybos turėtų padėti toliau stiprinti BSGP ir ES gebėjimą užtikrinti saugumą, kaip numatyta Lisabonos sutartyje, ir ji galėtų suteikti naudingą galimybę apmąstyti būsimą ir efektyvesnę BSGP; kadangi BSGP misijos ir operacijos dažniausiai vykdomos regionuose, kaip antai Somalio pusiasalyje ir Sahelyje, kuriuose neigiami klimato kaitos padariniai yra labai dideli, pvz., sausros ir dirvožemio blogėjimas;

N.  kadangi Tarybai pirmininkaujantys Nyderlandai propagavo ES baltosios knygos idėją; kadangi Višegrado šalys palankiai įvertino stipresnės Europos gynybos integracijos idėją ir kadangi 2016 m. Baltojoje knygoje dėl Vokietijos saugumo politikos ir federacinės kariuomenės (vok. Bundeswehr) ateities Vokietija paragino kurti Europos saugumo ir gynybos sąjungą;

O.  kadangi laipsniška gynybos integracija yra geriausia mūsų galimybė daugiau nuveikti mažesnėmis lėšomis, o baltoji knyga galėtų suteikti unikalią galimybę pasiūlyti papildomų veiksmų;

Europos gynybos sąjunga

1.  primena, kad, siekdama užsitikrinti ilgalaikį saugumą, Europa turi parodyti politinę valią ir ryžtą, juos pagrįsdama įvairiomis aktualiomis politikos priemonėmis, apimančiomis stiprius ir modernius karinius pajėgumus; ragina Europos Vadovų Tarybą vadovauti laipsniškam Sąjungos bendros gynybos politikos formavimui ir suteikti papildomų finansinių išteklių jos įgyvendinimui užtikrinti siekiant, kad ji būtų sukurta įgyvendinant kitą daugiametę politinę ir finansinę ES programą (DFP); primena, kad bendros Sąjungos gynybos politikos sukūrimas yra kūrimas ir įgyvendinimas bendros saugumo ir gynybos politikos, numatytos pagal Lisabonos sutartį, kuri yra privaloma pagal tarptautinę teisę, ir iš tiesų būtinos tam, kad ES galėtų visame pasaulyje skatinti teisinės valstybės principus, taiką ir saugumą; šiomis aplinkybėmis palankiai vertina visų valstybių narių vykdomą veiklą, kuria siekiama toliau integruoti mūsų bendras pastangas gynybos srityje, atsižvelgiant taip pat į labai svarbų indėlį, kuriuo galėtų prisidėti baltoji knyga dėl saugumo ir gynybos;

2.  primygtinai ragina ES valstybes nares pasinaudoti visomis Lisabonos sutarties teikiamomis BSGP galimybėmis, ypač susijusiomis su nuolatiniu struktūrizuotu bendradarbiavimu pagal ES sutarties 42 straipsnio 6 dalį arba su pradiniu fondu pagal 41 straipsnio 3 dalį; primena, kad ES sutarties 43 straipsnyje išvardytus Petersbergo uždavinius sudaro ilgas sąrašas plataus užmojo karinių uždavinių, t. y. bendros nusiginklavimo operacijos, humanitariniai ir gelbėjimo uždaviniai, karinių konsultacijų ir pagalbos uždaviniai, konfliktų prevencijos ir taikos palaikymo uždaviniai, kovinių pajėgų vykdomo krizių valdymo uždaviniai, apimantys taikdarystę ir stabilizavimą po konfliktų; primena, jog tame pačiame straipsnyje taip pat teigiama, kad vykdant visus šiuos uždavinius galima padėti kovoti su terorizmu, pvz., be kita ko, remiant trečiųjų šalių pastangas kovoti su terorizmu savo teritorijose; pabrėžia, kad dabartinė BSGP padėtis neleidžia ES vykdyti visų išvardytų uždavinių; mano, jog reikėtų sistemingai stengtis, kad ES galėtų įgyvendinti Lisabonos sutarties tikslus;

3.  mano, kad iš tiesų stipri Europos gynybos sąjunga turi teikti valstybėms narėms garantijų ir pajėgumų, pranokstančių jų pačių garantijas ir pajėgumus;

4.  mano, kad Europos gynybos sąjunga turi būti pradėta kurti nuo visapusiškai persvarstytos BSGP, pagrįstos tvirtos gynybos principu, efektyviu finansavimu ir veiklos koordinavimu su NATO; mano, kad vis labiau tarpusavyje integruojant vidaus ir išorės saugumą būtinas žingsnis Europos gynybos sąjungos link, kuri privalo pranokti išorės krizių valdymą tam, kad galėtų realiai užtikrinti saugumą ir gynybą, o Sąjungai suteiktų galimybę dalyvauti visais krizių ir konfliktų etapais, naudojantis visomis turimomis priemonėmis;

5.  pabrėžia, jog reikia sukurti Gynybos ministrų tarybos formatą tam, kad būtų užtikrinta tvari politinė lyderystė ir koordinuojamas Europos gynybos sąjungos formavimas; ragina Europos Sąjungos Tarybą sukurti nuolatinį valstybių narių, įsipareigojusių tvirčiau bendradarbiauti gynybos srityje, gynybos ministrų nuolatinį konsultacijų ir sprendimų priėmimo forumą, ir tai būtų pirmasis žingsnis;

6.  ragina Komisijos pirmininką sukurti nuolatinę darbo grupę gynybos klausimais, kurią sudarytų Komisijos nariai, o jai pirmininkautų Komisijos pirmininko pavaduotoja ir vyriausioji įgaliotinė; prašo, kad nuolatiniai Parlamento atstovai galėtų dalyvauti šios grupės veikloje; pritaria, kad Komisija intensyviau dalyvautų gynybos srityje, vykdydama plataus masto ir tinkamai orientuotus mokslinius tyrimus, rengdama planus ir juos įgyvendindama; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę klimato kaitos klausimus įtraukti į visus ES išorės veiksmus ir ypač į BSGP;

7.  mano, kad dėl vis blogesnio suvokimo, kokios grėsmės ir rizika kyla Europoje, ypač turint mintyje vis labiau blogėjančią saugumo aplinką Europos Sąjungos pasienyje, ypač kaimyninėse rytinėse ir pietinėse šalyse, Europos gynybos sąjungą reikia sukurti kuo skubiau; pažymi, kad tai taip pat atsispindi valstybių narių saugumo strategijose; pažymi, kad ši padėtis pastebimai ir laipsniškai pablogėjo 2014 m., susikūrus ir išsiplėtus grupuotei „Da’esh“, kuri jos narių vadinama „Islamo valstybe“, ir vėliau Rusijai panaudojus jėgą;

8.  mano, kad Europos gynybos sąjunga turi būti pagrįsta periodiniu valstybių narių bendrai atliekamu grėsmės saugumui įvertinimu, tačiau taip pat ji turi būti gana lanksti, kad atitiktų individualius valstybių narių saugumo iššūkius ir poreikius;

9.  mano, kad Sąjunga turėtų skirti savo priemonių didesniam ir sistemingesniam valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimui Europos gynybos srityje puoselėti, įskaitant nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą (angl. PESCO); yra įsitikinęs, kad naudojant ES lėšas būtų aiškiai išreikšta sanglauda ir solidarumas ir kad tai sudarytų galimybę visoms valstybėms narėms bendresnėmis pastangomis padidinti savo karinius pajėgumus;

10.  mano, kad aktyvesnis Europos bendradarbiavimas gynybos srityje lemtų didesnį veiksmingumą, vienybę, efektyvumą, taip pat pagausintų ES gynybos srities turto bei pajėgumų ir galėtų daryti teigiamą poveikį gynybos srities mokslinių tyrimų ir pramonės aspektais; pabrėžia, kad tik vykdydamos tokį tvirtesnį bendradarbiavimą, kuris laipsniškai turėtų išsivystyti į tikrą Europos gynybos sąjungą, ES ir jos valstybės narės galės įgyti technologinių ir pramoninių pajėgumų, reikalingų norint greičiau, autonomiškai ir veiksmingai reaguoti ir tikslingai ir efektyviai įveikti šiandienos grėsmes;

11.  ragina visas valstybes nares prisiimti daugiau privalomų įsipareigojimų viena kitai, plėtojant nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą pagal Sąjungos sistemą; skatina valstybes nares sukurti daugiašales pajėgas vadovaujantis nuolatiniu struktūrizuotu bendradarbiavimu (angl. PESCO) ir leisti naudoti šias pajėgas įgyvendinant bendrą saugumo ir gynybos politiką; pabrėžia, koks svarbus ir reikalingas visų valstybių narių įsitraukimas į nuolatinį ir efektyvų struktūrizuotą bendradarbiavimą; mano, kad paprastai Taryba taikos palaikymo, kelio užkirtimo konfliktams ir tarptautinio saugumo stiprinimo užduotis turėtų patikėti vykdyti minėtoms daugiašalėms pajėgoms; teigia, kad politinius sprendimų priėmimo procesus ES lygmeniu ir nacionalines procedūras reikia planuoti taip, kad būtų galima greitai reaguoti į krizę; yra įsitikinęs, kad šiuo tikslu reikia pakeisti ES kovinių grupių sistemos pavadinimą ir, atsižvelgiant į minėtą tikslą, ją toliau plėtoti politiniu aspektu, naudojant modulinę struktūrą ir skiriant veiksmingą finansavimą; ragina įsteigti ES operatyvinį štabą, nes tai būtina veiksmingo bendrų operacijų planavimo, vadovavimo joms ir jų kontrolės sąlyga; pabrėžia, kad nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas yra atviras visoms valstybėms narėms;

12.  ragina valstybes nares itin pripažinti karinio personalo teisę sudaryti profesines asociacijas ar profesines sąjungas ir į jas jungtis, taip pat įtraukti jas į nuolatinį socialinį dialogą su valdžios institucijomis; ragina Europos Vadovų Tarybą imtis konkrečių veiksmų siekiant suderinti ir standartizuoti Europos ginkluotąsias pajėgas tam, kad būtų galima palengvinti ginkluotųjų pajėgų personalo bendradarbiavimą naujosios Europos gynybos sąjungos sistemoje;

13.  pažymi, kad visoms valstybėms narėms sunku išlaikyti labai platų gynybos pajėgumų spektrą, visų pirma dėl finansinių suvaržymų; todėl ragina labiau koordinuoti veiksmus ir aiškiau pasirinkti, kokius pajėgumus išlaikyti, kad valstybės narės galėtų specializuotis tam tikrų pajėgumų srityje;

14.  ragina valstybes nares išnagrinėti pajėgų ir medžiagų bendro pirkimo, priežiūros ir išlaikymo galimybes; siūlo, kad gali būti naudinga pirmiausia apsvarstyti galimybę sutelkti ne kovines priemones, pvz., sausumos ir oro transporto priemones, jų užpildymą kuru ir kitas pagalbines priemones;

15.  mano, jog siekiant, kad valstybių narių pajėgos būtų tarpusavyje labiau suderinamos ir integruotos, itin svarbu užtikrinti sąveikumą; todėl pabrėžia, kad valstybės narės turi išsiaiškinti galimybę vykdyti bendrus gynybos išteklių viešuosius pirkimus; pažymi, kad tai apsunkina protekcionistinis ir uždaras ES gynybos rinkų pobūdis;

16.  pabrėžia, jog siekiant užtikrinti, kad ES misijas būtų galima finansuoti kolektyvinėmis lėšomis, o ne palikti didžiąją dalį lėšų padengti individualioms dalyvaujančioms valstybėms narėms, reikia persvarstyti ir išplėsti mechanizmą Athena, taip panaikinant galimą kliūtį valstybėms narėms įsipareigoti skirti pajėgas;

17.  ragina Europos Parlamentą įsteigti visateisį Saugumo ir gynybos komitetą, kuris stebėtų, kaip įgyvendinamas nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas;

18.  mano, kad būtinas stiprus ir vis didesnis EGA vaidmuo tam, kad Europos gynybos sąjunga galėtų veiksmingai koordinuoti pajėgumais grindžiamas programas ir projektus ir, siekiant didesnio veiksmingumo, dubliavimosi panaikinimo ir išlaidų sumažinimo, parengti bendrą Europos pajėgumų ir ginkluotės politiką, pagrįstą labai tikslių pajėgumų reikalavimų BSGP operacijoms ir suderintų nacionalinių gynybos planavimo ir viešųjų pirkimų procesų, susijusių su tais konkrečiais pajėgumais, sąrašu; mano, kad šiuo atveju reikėtų vadovautis valstybių narių gynybos pajėgų derinio peržiūra ir Europos gynybos agentūros ankstesnės veiklos ir procedūrų peržiūra; ragina EGA įrodyti, kokias pajėgumų spragas, kurios buvo nurodytos pagrindinių tikslų ir pajėgumų plėtojimo plane, agentūra užpildė; yra įsitikinęs, kad iniciatyvų ir projektų sutelkimas ir bendras vykdymas – puikūs pirmieji žingsniai siekiant tvirtesnio Europos bendradarbiavimo;

19.  ragina Komisiją dirbti kartu su EGA siekiant stiprinti gynybos sektoriaus pramoninę ir technologinę bazę, kuri yra gyvybiškai būtina siekiant strateginio ES savarankiškumo; mano, kad vienas iš svarbiausių pramonės išlaikymo veiksmų – valstybės narės turi didinti išlaidas gynybai ir užtikrinti, kad pramonė liktų konkurencinga pasaulio mastu; pažymi, kad dabartinis rinkos susiskaidymas yra trūkumas, trukdantis Europos gynybos pramonės konkurencingumui; mano, kad bendradarbiavimas vykdant mokslinius tyrimus gali padėti sumažinti tokį susiskaidymą ir pagerinti konkurencingumą;

20.  yra tvirtai įsitikinęs, kad tik vadovaujantis bendru požiūriu į pajėgumų plėtojimą, be kita ko, konsoliduojant funkcinius klasterius, pvz., Europos oro transporto vadovavimo centrą, galima sukurti masto ekonomiją, kuri reikalinga Europos gynybos sąjungai paremti; be to, mano, kad bendrais viešaisiais pirkimais ir kitomis funkcijų sutelkimo ir dalijimosi formomis sustiprinus ES pajėgumus būtų galima suteikti labai reikalingą postūmį Europos gynybos pramonei, įskaitant MVĮ; remia tikslines priemones tokiems projektams skatinti, kad būtų pasiektas Europos gynybos agentūros kriterijus – 35 proc. bendrų išlaidų bendradarbiaujant vykdomiems viešiesiems pirkimams, kaip raginama ES visuotinėje strategijoje; mano, kad pradėjus vykdyti Europos gynybos semestrą, suteikiantį galimybę valstybėms narėms konsultuotis tarpusavyje apie viena kitos planavimo ciklus ir viešųjų pirkimų planus, būtų galima pagerinti dabartinę susiskaidžiusios gynybos rinkos padėtį;

21.  pabrėžia, kad kibernetinis saugumas vien dėl savo pobūdžio yra politikos sritis, kurioje itin svarbus ne tik ES valstybių narių, svarbiausių partnerių ir NATO, bet ir įvairių visuomenės veikėjų bendradarbiavimas ir integracija, nes tai yra ne vien tik kariuomenės atsakomybės sritis; ragina parengti aiškias gaires, kaip ir kokiomis aplinkybėmis turi būti naudojami ES gynybos ir puolimo pajėgumai; primena, kad Parlamentas ne kartą ragino išsamiai persvarstyti ES dvejopo naudojimo prekių eksporto reglamentavimą siekiant užtikrinti, kad į netinkamas rankas nepatektų programinė įranga ir kitos sistemos, kurias galima panaudoti prieš ES skaitmeninę infrastruktūrą ar kuriomis galima pažeisti žmogaus teises;

22.  primena neseniai vyriausiosios įgaliotinės paskelbtą bendrąją strategiją, kurioje pateikta darni veiklos prioritetų užsienio politikos srityje sistema, pagal kurią turi būti nustatyta tolesnė Europos gynybos politikos raida;

23.  primena 2007 m. lapkričio mėn. EGA ministrų valdymo taryboje patvirtintus keturis kolektyvinių investicijų kriterijus ir yra susirūpinęs dėl mažo bendradarbiavimo lygio, kaip paaiškėjo iš 2013 m. paskelbtos Gynybos duomenų ataskaitos;

24.  ragina vyriausiąją įgaliotinę imtis iniciatyvos, kaip didžiąsias Europos gynybos pramonės bendroves ir suinteresuotuosius subjektus sujungti bendram tikslui – Europos bepiločių orlaivių pramonei plėtoti;

25.  ragina vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją imtis iniciatyvos didžiųjų Europos gynybos pramonės bendrovių ir suinteresuotųjų subjektų pastangoms sujungti siekiant parengti bendro gynybos įrangos kūrimo strategijas ir platformą;

26.  ragina vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją stiprinti nacionalinių kibernetinio saugumo strategijų, pajėgumų ir valdymo centrų bei EGA bendradarbiavimą, kuris įeitų į nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą siekiant padėti apsisaugoti nuo kibernetinių išpuolių ir juos atremti;

27.  ragina toliau kurti ES kibernetinės gynybos politikos sistemą tam, kad būtų galima paskatinti valstybių narių kibernetinės gynybos pajėgumus, operatyvinį bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija;

28.  atkreipia dėmesį į darbą nustatant parengiamuosius veiksmus dėl būsimos ES gynybos mokslinių tyrimų programos ir ragina ją kuo greičiau pradėti, kaip reikalavo Europos Vadovų Taryba 2013 ir 2015 m. ir vadovaujantis EP inicijuotu bandomuoju projektu; pabrėžia, kad parengiamiesiems veiksmams reikėtų skirti pakankamą biudžetą, bent jau 90 mln. EUR per ateinančius trejus metus (2017–2020 m.); mano, kad po parengiamųjų veiksmų turėtų būti vykdoma didelė speciali ES finansuojama mokslinių tyrimų programa, kuri būtų kitos daugiametės finansinės programos, prasidėsiančios 2021 m., dalis; pažymi, kad Europos gynybos mokslinių tyrimų programai daugiametės finansinės programos laikotarpiu reikės bent 500 mln. EUR per metus tam, kad ši programa būtų patikima ir lemtų esminius pokyčius; ragina valstybes nares parengti būsimas bendradarbiavimo programas, kurioms ES finansuojami gynybos srities moksliniai tyrimai gali būti pradžios taškas, ir ragina įsteigti parengiamųjų veiksmų, kuriuos atlikus būtų vykdomos karinės operacijos, pradinį fondą, kaip numatyta Lisabonos sutartyje; pažymi su gynyba susijusias Komisijos iniciatyvas, pvz., gynybos veiksmų planą, gynybos pramonės politiką ir Europos gynybos technologinę ir pramoninę bazę;

29.  pabrėžia, kad pradėjus BSGP misijas, pvz., Europos Sąjungos karinę operaciją Viduržemio jūros regiono pietų centrinėje dalyje, prisidedama kuriant Europos gynybos sąjungą; ragina Sąjungą dar intensyviau vykdyti tokio tipo operacijas;

30.  mano, kad svarbu naudotis Europos semestro procedūra, siekiant nustatyti tvirtesnio bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje formas;

31.  pabrėžia, kad svarbu įdiegti būtinas priemones siekiant skatinti veikiančią, prieinamą, skaidrią ir vientisą Europos gynybos srities rinką, kuri yra atvira kitiems, skatina būsimas technologijų inovacijas, remia MVĮ ir skatina augimą ir darbo vietų kūrimą, tam, kad valstybės narės galėtų kur kas efektyviau ir geriau panaudoti atitinkamą savo gynybai ir saugumui skirtą biudžetą; pažymi, kad tvirtai Europos gynybos, technologinei ir pramoninei bazei reikalinga sąžininga, veikianti ir skaidri vidaus rinka, tiekimo saugumas ir struktūrizuotas dialogas su gynybai svarbių pramonės šakų atstovais; yra susirūpinęs, kad iki šiol pažanga siekiant didesnio konkurencingumo, priemonių prieš korupciją ir didesnio skaidrumo gynybos sektoriuje buvo lėta ir kad vis dar stinga patikimos Europos gynybos pramonės politikos ir nesilaikoma vidaus rinkos taisyklių; mano, kad integruota ir konkurencinga Europos gynybos rinka turi teikti paskatų ir atpildą visoms valstybėms narėms ir suteikti visiems pirkėjams tinkamų, finansiškai prieinamų priemonių reaguoti į savo individualius saugumo poreikius; pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad gynybos srities viešųjų pirkimų direktyva ir Direktyva dėl su gynyba susijusių produktų siuntimo Bendrijoje būtų tinkamai taikomos visoje ES; primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti visišką abiejų su gynyba susijusių vadinamojo gynybos dokumentų rinkinio direktyvų įgyvendinimą;

32.  ragina Komisiją atlikti savo vaidmenį įgyvendinant gynybos veiksmų planą, remti tvirtą pramoninę bazę, kuri galėtų patenkinti Europos strateginių pajėgumų poreikius, ir nustatyti, kur ES galėtų sukurti pridėtinės vertės;

33.  yra įsitikinęs, kad laipsniškai formuojant bendrą Sąjungos gynybos politiką ES, susitarusi su susijusiomis valstybėmis narėmis, turėtų numatyti nuostatas dėl dalyvavimo jų vykdomose pajėgumų programose, įskaitant dalyvavimą struktūrose, sukurtose šioms programoms vykdyti Sąjungos mastu;

34.  ragina Komisiją bendromis pastangomis su Europos gynybos agentūra padėti bendradarbiauti gynybos srityje ir sudaryti tam sąlygas – sutelkti ES lėšas ir priemones, kuriomis būtų remiamas valstybių narių gynybos pajėgumų programų rengimas; primena, kad Europos gynybos veiksmų planas turėtų būti strateginė priemonė gynybos srities bendradarbiavimui Europos lygmeniu skatinti, ypač naudojantis ES finansuojama gynybos mokslinių tyrimų programa ir imantis priemonių pramonės bendradarbiavimui visoje vertės grandinėje stiprinti;

35.  itin palankiai vertina strateginio savarankiškumo sampratą, kurią ES visuotinėje strategijoje išplėtė Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotoja; mano, kad ši samprata turėtų būti vartojama tiek nustatant mūsų strateginius prioritetus, tiek stiprinant mūsų pramonės pajėgumus;

36.  palankiai vertina 2016 m. liepos 8 d. Europos Vadovų Tarybos ir Komisijos pirmininkų bei NATO generalinio sekretoriaus bendrą pareiškimą, kuriame pabrėžiama, kad reikia, jog ES ir NATO bendradarbiautų saugumo ir gynybos srityje; yra įsitikinęs, kad ES ir NATO bendradarbiavimas turėtų apimti bendradarbiavimą rytuose ir pietuose, hibridinių ir kibernetinių grėsmių įveikimą, saugumo jūroje gerinimą, taip pat gynybos pajėgumų kūrimo koordinavimą; mano, kad bendradarbiavimas technologinių, pramoninių ir karinių pajėgumų srityje suteikia galimybę padidinti abiejų sistemų suderinamumą ir sąveikumą, taip užtikrinant efektyvesnį išteklių naudojimą; primena, kad minėtą pareiškimą būtina greitai įgyvendinti, ir šiuo klausimu ragina Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) kartu su atitinkamais kolegomis iki 2016 m. gruodžio mėn. parengti konkrečius įgyvendinimo variantus; mano, kad valstybės narės turėtų plėtoti pajėgumus, kuriuos būtų galima panaudoti pagal BSGP siekiant sudaryti galimybę imtis autonominių veiksmų tais atvejais, kai NATO nenorėtų imtis veiksmų arba kai ES veiksmai būtų tinkamesni; yra įsitikinęs, kad tai taip pat sustiprintų NATO vaidmenį saugumo ir gynybos politikoje bei bendros gynybos srityje; pabrėžia, kad ES ir NATO bendradarbiavimas sudarant sąlygas geresnei ir efektyvesnei gynybos pramonei ir gynybos moksliniams tyrimams yra vienas iš strateginių prioritetų ir itin svarbu jį greitai įgyvendinti; yra įsitikinęs, kad bendras darbas prevencijos, analizės ir ankstyvo aptikimo srityse efektyviai keičiantis informacija ir dalijantis žvalgybiniais duomenimis padidins ES gebėjimas įveikti grėsmes, įskaitant hibridines; tebėra įsitikinęs, kad NATO yra pagrindinė saugumo ir gynybos užtikrintoja Europoje; pabrėžia, kad būtina vengti dubliavimosi taikant NATO ir ES priemones; mano, kad ES turi galimybių taip pat civiliniu aspektu nuveikti esminių darbų nestabiliuose regionuose; vis dėlto primygtinai teigia, kad, nors NATO vaidmuo yra apsaugoti daugiausia Europoje esančias savo nares nuo išorės išpuolių, ES turėtų siekti realiai sugebėti apsiginti pati ir prireikus veikti autonomiškai, prisiimdama šioje srityje daugiau atsakomybės – tobulindama įrangą, mokymą ir organizavimą;

37.  pažymi, kad, nors NATO ir turi likti Europos kolektyvinės gynybos pagrindas, politiniai NATO ir ES prioritetai ne visada gali būti identiški, tuo labiau JAV interesų centrui krypstant į Aziją; be to, pažymi, kad ES turi savitų su saugumu susijusių priemonių rinkinį, kurio neturi NATO, ir atvirkščiai; mano, kad ES turėtų prisiimti daugiau atsakomybės už saugumo krizes artimiausiose kaimyninėse šalyse ir taip prisidėti prie NATO uždavinių, ypač vykstant hibridiniam karui ir užtikrinant saugumą jūroje; mano, kad ilguoju laikotarpiu gali prireikti reformuoti „Berlin Plus“ susitarimus, be kita ko, siekiant sudaryti NATO sąlygas naudotis ES pajėgumais ir priemonėmis; pabrėžia, kad ES strateginės autonomijos siekį reikia įgyvendinti ir Europos gynybos sąjungą reikia kurti palaikant visapusišką sąveiką su NATO ir šis siekis turi lemti veiksmingesnį bendradarbiavimą, teisingą NATO ir ES prievolių ir produktyvaus darbo dalijimąsi tarpusavyje;

38.  yra įsitikinęs, kad ES ir NATO bendradarbiavimas turėtų apimti bendrą atsparumo kūrimą rytuose ir pietuose, taip pat investicijas į gynybą; mano, kad bendradarbiavimas pajėgumų srityje suteikia galimybę padidinti abiejų sistemų suderinamumą ir sąveikumą; yra įsitikinęs, kad tai taip pat sustiprintų NATO vaidmenį saugumo ir gynybos politikoje bei bendros gynybos srityje;

39.  yra labai susirūpinęs dėl pranešimų, kad administracinės procedūros be reikalo lėtina BSGP misijoms skirtų pajėgų sudarymą ir greito reagavimo pajėgų tarpvalstybinį judėjimą ES viduje; ragina valstybes nares nustatyti ES masto sistemą gynybos pajėgų personalo, įrangos ir reikmenų greitam judėjimui koordinuoti BSGP tikslais tais atvejais, kai remiamasi solidarumo sąlyga ir kai vykdoma pareiga teikti visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą vadovaujantis JT Chartijos 51 straipsniu;

40.  ragina parengti praktinę tvarką ir gaires, kaip ateityje aktyvuoti ES sutarties 42 straipsnio 7 dalį; ragina valstybes nares imtis būtinų priemonių siekiant įgyvendinti tą straipsnį tam, kad pavienės valstybės narės galėtų veiksmingai valdyti kitų valstybių narių teikiamą pagalbą ir paramą, arba kad ši pagalba ir parama būtų veiksmingai valdoma Sąjungos lygmeniu; ragina valstybes nares siekti, kad gynybai būtų išleidžiama numatyti 2 proc. BVP, ir 20 proc. savo gynybos biudžeto lėšų išleisti įrangai, kuri EGA nurodyta kaip būtina, įskaitant susijusius mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, taip užpildant spragą pagal keturis EGA kolektyvinių investicijų kriterijus;

41.  mano, kad kartu su nacionaliniams biudžetams keliamais finansinių suvaržymų iššūkiais dėl akivaizdžiai reikalingo tvirtesnio valstybių narių bendradarbiavimo gynybos klausimais tuo pat metu atsiranda pažangos galimybių; palankiai vertina kai kurių valstybių narių sprendimą sustabdyti ar priešinga linkme apsukti išlaidų gynybai mažinimo tendenciją;

42.  mano, kad Europos Parlamentas turėtų atlikti svarbų vaidmenį kuriant būsimą Europos gynybos sąjungą, todėl Saugumo ir gynybos pakomitetis turėtų tapti visateisiu Parlamento komitetu;

43.  ragina vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją pasiūlyti pradėti rengti ES saugumo ir gynybos baltąją knygą, kuri būtų pagrįsta Europos Vadovų Tarybos patvirtinta ES visuotine strategija; prašo Tarybos paskirti užduotį nedelsiant parengti šį dokumentą; apgailestauja dėl to, kad Komisijos pirmininko pavaduotoja ir vyriausioji įgaliotinė pasiūlė ES gynybos ministrams parengti tik saugumo ir gynybos įgyvendinimo planą, o ne vykdyti išsamų baltosios knygos procesą; mano, kad toks įgyvendinimo planas turėtų būti įprasto baltosios knygos dėl saugumo ir gynybos proceso pirmtakas, kuris turėtų užtikrinti naudingą pagrindą kiekybiškai nustatant Sąjungos konkrečius ir realius įnašus saugumo ir gynybos politikos srityje kiekvienai kadencijai;

44.  yra įsitikinęs, kad ES baltoji knyga dėl saugumo ir gynybos turėtų būti nuoseklaus tarpvyriausybinio ir tarpparlamentinio proceso rezultatas, turėtų būti parengta prisidedant įvairioms ES institucijoms, paremta tarptautiniu derinimu su mūsų partneriais ir sąjungininkais, įskaitant NATO, ir visapuse tarpinstitucine parama; ragina vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją persvarstyti savo pradinį tvarkaraštį tam, kad būtų galima pradėti tikslines konsultacijas su valstybėmis narėmis ir parlamentais;

45.  mano, kad ES visuotine strategija grindžiama baltoji knyga turėtų apimti ES saugumo ir gynybos strategiją, šiai strategijai įgyvendinti būtinus pajėgumus ir valstybių narių bei ES lygmens priemones bei programas šiems pajėgumams realizuoti, kurie turėtų būti pagrįsti bendradarbiavimu paremta Europos pajėgumų ir ginkluotės politika, tuo pat metu turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad gynyba ir saugumas išlieka nacionaline kompetencija;

46.  mano, kad minėtoji baltoji knyga turėtų būti parengta privalomojo pobūdžio tarpinstitucinio susitarimo, kuriame būtų išdėstytos visos Sąjungos iniciatyvos, investicijos, priemonės ir programos per atitinkamos ES daugiametės politinės ir finansinės programos laikotarpį, forma; yra įsitikinęs, kad valstybės narės, partneriai ir sąjungininkai, planuodami savo saugumą ir gynybą, turėtų atsižvelgti į šį tarpinstitucinį susitarimą siekiant užtikrinti tarpusavio nuoseklumą ir papildomumą;

Pradinės iniciatyvos

47.  mano, kad reikėtų nedelsiant pradėti įgyvendinti šias naujas iniciatyvas:

   parengiamuosius veiksmus dėl bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) srities mokslinių tyrimų, jie būtų pradėti 2017 m. ir tęsiami iki 2019 m.;
   tolesnę didesnių užmojų ir strategiškesnę mokslinių tyrimų gynybos srityje programą, kuri panaikintų atotrūkį iki kitos DFP, jei valstybės narės suteiktų reikiamus papildomus finansinius išteklius arba jei valstybės narės teiktų bendrą finansavimą pagal SESV 185 straipsnį;
   Europos gynybos semestrą, skirtą su fiskalinėmis pastangomis susijusiai valstybių narių pažangai gynybos srityje įvertinti;
   strategiją, kurioje būtų išdėstyti veiksmai, kaip sukurti ir įgyvendinti Europos gynybos sąjungą;
   svarstymą įsteigti nuolatinę Gynybos ministrų tarybą;
   paramą NATO iniciatyvai, pagal kurią tarptautiniai batalionai bus siunčiami į valstybes nares, kai tai bus reikalinga ir kur tai bus reikalinga, ypač siekiant sukurti reikiamą infrastruktūrą (įskaitant būstus);
   nuolatinio baltosios knygos proceso tobulinimą tam, kad pirmą kartą ja būtų galima naudotis planuojant kitą DFP;
   suinteresuotųjų subjektų konferenciją Europos ginkluotės ir pajėgumų politikos raidos ir atitinkamų nacionalinių politikų derinimo, pagrįsto ES gynybos peržiūra, klausimais;
   teisinių problemų, dėl kurių kyla sunkumų įgyvendinant bendrą komunikatą dėl pajėgumų stiprinimo siekiant skatinti trečiųjų šalių saugumą ir vystymąsi, sprendimą;
   ES kovinių grupių sampratos reformą, kuria būtų siekiama įsteigti nuolatinius būrius, nepriklausomus nuo jokios vadovaujančios valstybės ir dalyvaujančius sisteminguose bendruose mokymuose;
   ES sutarties 41 straipsnio 3 dalyje numatyto pradinio karinio fondo, kuris padėtų kur kas greičiau pradėti karines BSGP operacijas, sukūrimą;
   veiksmų planą, skirtą mechanizmui Athena stiprinti ir plėsti tam, kad ES misijoms būtų galima skirti daugiau Bendrijos lėšų;
   mechanizmo Athena reformą, kuria būtų siekiama išplėsti mechanizmo galimybes dalytis išlaidomis ir naudotis bendru finansavimu, ypač susijusiu su ES kovinių grupių ar kitų greitojo reagavimo pajėgų panaudojimu arba su šalyse partnerėse veikiančių karinių subjektų pajėgumų kūrimu (mokymu, mentoryste, konsultavimu, įrangos teikimu, infrastruktūros gerinimu ir kitomis paslaugomis);
   svarstymų dėl tiesioginių užsienio investicijų į itin svarbias gynybos ir saugumo srities pramonės šakas ir paslaugų teikėjus, siekiant parengti ES lygmens teisės aktus, procesą;
   svarstymų dėl dvejopo naudojimo prekių standartizavimo, siekiant parengti ES lygmens teisės aktus, procesą;
   svarstymą nuolatinio BSGP karinių operacijų valdymo ir kontrolės štabo įsteigimo klausimu;
   ES masto sistemą, skirtą gynybos pajėgų personalo, įrangos ir reikmenų greitam judėjimui koordinuoti;
   Europos gynybos veiksmų plano pradinius elementus, pagrįstus ES baltąja knyga dėl saugumo ir gynybos;
   pradinius ES ir NATO projektus dėl kovos su hibridinėmis grėsmėmis ir jų prevencija ir dėl atsparumo didinimo, dėl bendradarbiavimo strateginių ryšių ir reagavimo klausimais, dėl operatyvinio bendradarbiavimo, įskaitant bendradarbiavimą jūroje ir migracijos srityje, dėl kibernetinio saugumo ir gynybos koordinavimo, dėl gynybos pajėgumų, dėl gynybos technologinės, mokslinių tyrimų ir pramoninės bazės stiprinimo, dėl pratybų, taip pat dėl mūsų partnerių rytuose ir pietuose gynybos ir saugumo pajėgumų stiprinimo;
   priemones, skirtas kibernetinio saugumo ir gynybos srities subjektų bendradarbiavimui ir tarpusavio pasitikėjimui stiprinti;

48.  siūlo skubiai, taikant diferencijuotos integracijos sistemą, pradėti įgyvendinti Europos gynybos sąjungą dviem etapais:

   a) pradedant nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą, kurį jau patvirtino šios kadencijos Parlamentas ir kuris jau įtrauktas į Komisijos pirmininko programą „Nauja pradžia“;
   b) pradedant vykdyti vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos pirmininko pavaduotojos visuotinės užsienio ir saugumo politikos strategijos veiksmų planą;

o
o   o

49.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos generaliniam sekretoriui, ES kosmoso, saugumo ir gynybos sričių agentūroms ir nacionaliniams parlamentams.

(1) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0120.
(2) OL C 419, 2015 12 16, p. 138.
(3) OL C 46 E, 2010 2 24, p. 48.
(4) „Sąnaudos dėl ES masto veiksmų nebuvimo gynybos ir saugumo politikoje“, Europos Parlamento tyrimų tarnyba (2013 m.), p. 78.


Keleivinio vandens transporto galimybių naudojimas
PDF 346kWORD 52k
2016 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl keleivinio vandens transporto potencialo išnaudojimo (2015/2350(INI))
P8_TA(2016)0436A8-0306/2016

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 1974 m. Tarptautinę konvenciją dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS) su pakeitimais,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės jūrų organizacijos 1978 m. Protokolą dėl 1973 m. Tarptautinės konvencijos dėl teršimo iš laivų prevencijos,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. lapkričio 30 d. – gruodžio 11 d. Paryžiuje vykusias 21-ąją JTBKKK šalių konferenciją (COP 21) ir vienuoliktąją šalių konferenciją, kuri traktuojama kaip Kioto protokolo šalių susitikimas (CMP 11),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 28 d. Komisijos baltąją knygą „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“ (COM(2011)0144),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. sausio 21 d. Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos jūrų transporto politikos strateginiai tikslai ir rekomendacijos iki 2018 m.“ (COM(2009)0008),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1315/2013 dėl Sąjungos transeuropinio transporto tinklo plėtros gairių, kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 661/2010/ES(1),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1316/2013, kuriuo sukuriama Europos infrastruktūros tinklų priemonė ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 913/2010 bei panaikinami reglamentai (EB) Nr. 680/2007 ir (EB) Nr. 67/2010(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 5 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos jūrų transporto politikos strateginių tikslų ir rekomendacijų iki 2018 m.(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. rugsėjo 9 d. rezoliuciją „2011 m. Baltosios knygos dėl transporto politikos įgyvendinimas. Rezultatų apžvalga ir tolesni veiksmai tvaraus judumo link“(4),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1177/2010 dėl jūrų ir vidaus vandenų keliais vykstančių keleivių teisių, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004(5),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. gegužės 24 d. Komisijos ataskaitą „Ataskaita dėl Reglamento (ES) Nr. 1177/2010 dėl jūrų ir vidaus vandenų keliais vykstančių keleivių teisių, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004, taikymo“ (COM(2016)0274),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. rugsėjo 10 d. Komisijos komunikatą „Kokybiško vidaus vandenų kelių transporto kūrimas – NAIADES II“ (COM(2013)0623),

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/87/EB, nustatančią techninius reikalavimus vidaus vandenų laivams(6),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/45/EB dėl keleivinių laivų saugos taisyklių ir standartų(7),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1090/2010, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2009/42/EB dėl krovinių ir keleivių vežimo jūra statistinių ataskaitų(8),

–  atsižvelgdamas į 1998 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 98/41/EB dėl įplaukiančiuose į ir išplaukiančiuose iš Bendrijos valstybių narių uostų keleiviniuose laivuose esančių asmenų registracijos(9),

–  atsižvelgdamas į 1995 m. gruodžio 8 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 3051/95 dėl ro-ro tipo keleivinių keltų (ro-ro keltų) saugaus valdymo(10),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2012/33/ES, kuria dėl sieros kiekio jūriniame kure iš dalies keičiama Tarybos direktyva 1999/32/EB(11),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. spalio 16 d. Komisijos komunikatą „REFIT. Reikia tikslinti kursą. ES keleivinių laivų saugos teisės aktų tinkamumo patikra“ (COM(2015)0508),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. kovo 31 d. Komisijos ataskaitą „Direktyvos 2000/59/EB dėl uosto priėmimo įrenginių, skirtų laivuose susidarančioms atliekoms ir krovinių likučiams, REFIT vertinimas“ (COM(2016)0168),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Transporto ir turizmo komiteto pranešimą (A8-0306/2016),

A.  kadangi dėl Europos geografinių ypatumų – ilgų pakrančių ir daugelio salų bei upių – atsiveria nepaprastos galimybės darniam keleiviniam vandens transportui;

B.  kadangi keleivinis vandens transportas pakrantės (trumpųjų nuotolių) laivybos, vidaus ir jūrų keltų, judumo mieste ir periferijoje, kruizų ir turizmo srityse turi didelį turimų perteklinių pajėgumų – tiek infrastruktūros, tiek laivų – naudojimo potencialą ir jam tenka labai svarbus vaidmuo sujungiant skirtingus Europos Sąjungos regionus, todėl jis yra svarbus sanglaudą didinantis veiksnys; kadangi kruizų ir keltų veikla, be kita ko, skatina pakrančių turizmą ir yra viena iš svarbiausių jūrinių veiklų Europoje;

C.  kadangi pastaruosius keletą metų pastebima spartaus laivų, skirtų įvairioms laivybos sritims, pvz., upių ir jūros laivų, kurie atitinka jūrų laivams taikomus reikalavimus, bet taip pat yra pritaikyti ir sekliems upių vandenims, vystymo tendencija;

D.  kadangi dėl technikos vystymosi vandens transportas vėl tapo alternatyvia transporto šaka, skirta pasiekti miestų centrus, aplenkiant apkrautus prieigos prie centrų kelius;

E.  kadangi keleivinis vandens transportas ir krovininis vandens transportas susiduria su skirtingais iššūkiais ir turi skirtingų poreikių, susijusių su infrastruktūra, aplinkosaugos uždaviniais, veiklos klausimais, saugumu ir uosto ir miesto ryšiais, tuo tarpu abu šie rinkos segmentai valdomi vienos uostą valdančios įstaigos;

F.  kadangi integravus keleivinio vandens transporto centrus į Europos infrastruktūros sujungimo politiką, jau įgyvendinamą pagal reglamentus (ES) Nr. 1315/2013 ir (ES) Nr. 1316/2013 atitinkamai dėl Sąjungos transeuropinio transporto tinklo ir dėl Europos infrastruktūros tinklų priemonės (EITP), būtų sukurta dar didesnė Europos pridėtinė vertė;

G.  kadangi Europos strateginių investicijų fondas (ESIF), kaip įprastas dotacijas papildanti priemonė, taip pat gali teikti paskolas ir garantijas vandens transporto projektams;

H.  kadangi vidaus vandenų laivyba buvo pripažinta aplinką tausojančia transporto šaka, kuria būtina ypač rūpintis ir ją remti ir kadangi baltojoje knygoje siūloma skatinti jūrų ir vidaus vandenų transportą, didinti pakrantės ir vidaus vandenų laivybos dalį ir taip pat gerinti pervežimų saugumą;

I.  kadangi JT neįgaliųjų teisių konvencija ir pasiūlymas dėl Europos akto dėl prieinamumo yra ne tik Reglamento (ES) Nr. 1177/2010 įgyvendinimo ir, jei reikės, jo peržiūros, bet ir teisės aktų dėl keleivių teisių atsižvelgiant į įvairiarūšį vežimą (tokie teisės aktai turėtų apimti prieinamumą be kliūčių neįgaliems ir riboto judumo keleiviams) priėmimo patikimos gairės;

J.  kadangi, nors keleivinis vandens transportas laikomas saugia transporto rūšimi, praeityje keleivinio vandens transporto sektoriuje įvyko keletas tragiškų avarijų, įskaitant laivų „Estonia“, „Herald of Free Enterprise“, „Costa Concordia“, „Norman Atlantic“ ir „UND Adryatik“ avarijas;

K.  kadangi savo jūrų transporto politikos strategijoje iki 2018 m. ES nustatė tikslą tapti jūros srities mokslinių tyrimų ir naujovių, taip pat laivų statybos lydere pasaulyje, kad būtų padidintas energijos suvartojimo jos protingo vartojimo laivuose efektyvumas, sumažintas jų poveikis aplinkai, kuo labiau sumažinta avarijų rizika ir užtikrinta geresnė gyvenimo jūroje kokybė;

L.  kadangi daugelyje Europos upių atkarpų ir šalia jų esančių miestų mazgų auga kruizinių upių laivų ir keleivinio vandens transporto upėse, kanaluose ir kituose vidaus vandenyse mastai;

M.  kadangi ES patvirtino nemažai makrostrategijų, grindžiamų vandens kelių naudojimu, įskaitant Dunojaus, Adrijos ir Jonijos jūrų ir Baltijos jūros strategijas;

1.  mano, kad keleivinis vandens transportas (KVT) ES ir jos valstybių narių transporto politikos darbotvarkėje turėtų užimti svarbesnę vietą; todėl mano, kad jos turėtų veikti siekdamos sukurti bendrą keleivinio vandens transporto erdvę, pvz., supaprastindami administracinę naštą, atsirandančią dėl tarpvalstybinio keleivių vežimo laivais;

Konkurencingumas

2.  ragina valstybes nares, regionų ir vietos valdžios institucijas ir Komisiją skirti dėmesį KVT ir, visų pirma, pagerinti atitinkamą infrastruktūrą jo pagrindiniuose ir visa apimančiuose susisiekimo tinkluose, TEN-T tinkle ir pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonę (EITP) stiprinant jo jungtis su, inter alia, geležinkelių sausumos infrastruktūra, be kita ko, užtikrinant infrastruktūrą ir teikiant informaciją, kad būtų patenkinti visų keliautojų judumo poreikiai;

3.  ragina plėtoti, be kita ko, ir trečiosiose šalyse jūrų greitkelius, kurie skatina veiksmingą daugiarūšį vežimą, sudaro palankias sąlygas šios transporto rūšies integracijai į kitus transporto tinklus ir rūšis, padeda šalinti kliūtis pagrindinėje tinklo infrastruktūroje ir užtikrina teritorinį tęstinumą ir integraciją;

4.  pabrėžia, kad būtina panaikinti Vakarų Europos išvystytos vidaus vandenų sistemos jungties su esamais Rytų Europos vidaus vandenų keliais, kurie yra apleisti, o kai kur visai sunykę, silpnąsias vietas;

5.  ragina Komisiją skelbti metinę KVT projektų, kuriuos iš sanglaudos, struktūrinių, regioninių, iniciatyvų INTERREG, „Horizontas 2020“, EITP ir TEN-T fondų ir bendrai finansavo ES, apžvalgą;

6.  ragina Komisiją skelbti suvestinę ES strategijų KVT srityje įgyvendinimo ataskaitą;

7.  pabrėžia itin didelę Europos statistinių duomenų svarbą rengiant keleivinio vandens transporto planus ir politiką, ypač susijusius su tarpvalstybinio jūrų ir vidaus vandenų kelių paslaugų, kurias teikia keltai ir kruiziniai laivai, skaičiumi, kadangi esama vietų, kur vykdyti vežimo paslaugas tarp dviejų vietovių galima tik vandeniu; prašo Eurostatą į savo jūrų kruizinių laivų keleivių statistinius duomenis įtraukti keleivių apsilankymus įplaukimo uostuose, t. y. kiekviename tranzitiniame uoste į laivus įlipančių ir iš jų išlipančių keleivių skaičius, o ne tik kruizinių laivų keleivių, kasmet per atostogas įlipančių į laivus skaičių (apyvartą); įtraukus šiuos skaičius, būtų sudaromas tikresnis kruizinių kelionių sektoriaus ir apskritai KVT sukuriamos pridėtinės vertės vaizdas;

8.  ragina Komisiją sukurti suderinto vidaus vandenų laivų, įskaitant tarpvalstybinį eismą, avarijų ir incidentų statistinių duomenų rinkimo sistemą;

9.  mano, kad integravus KVT į miesto ir regioninio viešojo transporto tinklus būtų galima gerokai padidinti judumo veiksmingumą, aplinkosauginį veiksmingumą, gyvenimo kokybę ir įperkamumą, labiau sumažinti spūstis sausumos transporto tinkluose ir užtikrinti didesnį patogumą miestuose; ragina Komisiją visapusiškai remti investicijas į kokybišką sausumos infrastruktūrą, kuri gali padėti sumažinti vietos eismo spūstis ir užtikrinti, kad vietos žmonės nepatirtų neigiamų padarinių; ragina Komisiją parengti geriausios praktikos šioje srityje pavyzdžių sąrašus;

10.  ragina valstybes nares skatinti ir remti vietos iniciatyvas, kuriomis siekiama suaktyvinti vidaus vandenų laivybą, aptarnaujant aglomeracijas, įskaitant skirstymo centrų, esančių upių uostuose, vystymą, keleivinio transporto, ypač kaip vietovių turizmo patrauklumo didinimo priemonės, plėtrą;

11.  pabrėžia, kad siekiant pagerinti viešųjų paslaugų kokybę ir toliau plėtoti turizmo sektorių KVT turėtų būti geriau integruotas į informacijos, bilietų rezervavimo ir pardavimo sistemas, ypač atokiose ir izoliuotose vietovėse; pabrėžia, kad būtina atsižvelgti į KVT veiklos vykdytojus, kuriant Europos integruotą bilietų sistemą;

12.  ragina Komisiją finansuoti geriau organizuotus ir veiksmingesnius integruotų transporto paslaugų projektus sudarant galimybę: laipsniškai sumažinti energijos vartojimą; pertvarkyti įvairių viešųjų ir privačių vežimo oru, jūra ir sausuma paslaugų teikėjų tvarkaraščius siekiant užtikrinti įvairiarūšį ir veiksmingą keleivinio transporto valdymą; sujungti viešųjų ir privačių veiklos vykdytojų išduotus bilietus į bendrą pasą naudojant skaitmeninę programėlę;

13.  atkreipia dėmesį į tai, kad tokia praktika, kai krovininiai laivai teikia keleivių vežimo paslaugas, o keleiviniai laivai veža krovinius, pvz., keltų atveju, jei įmanoma, turėtų būti skatinama, nes ji sudaro galimybes laivams pasiekti geresnius užimtumo rodiklius ir didesnį finansinį efektyvumą, taip pat sumažinti spūstis keliuose;

14.  palankiai vertina KVT sektoriaus pastangas pereiti prie mažiau taršių ir energiją taupančių laivų, išmetančių mažiau teršalų, naudojimo, šios pastangos yra Europos programos, kuria siekiama, kad vandens transportas taptų žalesnis, dalis; mano, kad dėl to bus rasta pigesnių sprendimų, kurie yra tvarūs, patrauklesni, taigi ir konkurencingesni ekonominiu požiūriu, dėl kurių sektorius apskritai taps pigesnis, švaresnis, žalesnis;

15.  pažymi, kad svarbioms ES pakrančių zonoms susiduriant su skirtingais iššūkiais būtina imtis įvairių veiksmų (užtikrinti daugiau keltų paslaugų Šiaurės jūroje, modernizuoti ir techniškai patobulinti keltus Viduržemio jūroje ir pan.);

16.  yra įsitikinęs, kad ES keleivinių laivų statybos pramonė turi išlikti pagrindinė konkurencinga veikėja, kuri turėtų būti aktyviau skatinama, ir drauge sumažinti savo aplinkosauginį pėdsaką, didinant mokslinių tyrimų veiklą ir inovacijas šiame pramonės sektoriuje;

Aplinkos tvarumas

17.  ragina Komisiją įtraukti KVT į savo strategiją ir imtis veiksmų siekiant sumažinti išmetamą CO2 kiekį laikantis COP 21 susitarimų ir tokiu būdu sumažinti išorės sąnaudas;

18.  ragina Komisiją ir valstybes nares pagerinti aplinkos kokybės standartus siekiant sumažinti oro taršą laikantis Baltijos jūros standartų, taikomų išmetamų sieros teršalų ribinėms vertėms, kuro kokybei ir kurą efektyviau naudojantiems varikliams;

19.  pabrėžia, kad siekiant sumažinti transporto priklausomybę nuo iškastinio kuro reikia didelių pastangų ir pažangos mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje; remia Komisijos siekį propaguoti SGD, alternatyvų ne iškastinį kurą, elektrines ir hibridines sistemas, grindžiamas atsinaujinančiaisiais ištekliais, saulės ir vėjo energijos naudojimą jūrų laivams ir ragina ją atitinkamai pritaikyti mokslinius tyrimus ir inovacijas ypatingą dėmesį skiriant galimybei praktiškai panaudoti juos KVT sektoriuje;

20.  primena, kad, atsižvelgiant į Direktyvą 2014/94/ES dėl alternatyviųjų degalų infrastruktūros diegimo, TEN-T pagrindinio tinklo jūrų uostai iki 2025 m. turi užtikrinti laivams ir jūriniams laivams SGD bunkeriavimo galimybes, o vidaus vandenų uostai turi tai padaryti iki 2030 m.;

21.  ragina Komisiją skatinti energetinės nepriklausomybės politiką, kuria ant uostų terminalų stogų siekiama naudoti fotovoltines plokštes, ir per dieną sukauptą energiją panaudoti nakties metu;

22.  pabrėžia, kad keltų sektorius yra svarbi trumpųjų nuotolių laivybos rinkos dalis ir todėl itin svarbus užtikrinant jos dinamiškumą ir konkurencingumą, tuo pat metu didinant jos aplinkosauginį veiksmingumą ir energijos vartojimo efektyvumą;

23.  palankiai vertina Komisijos REFIT iniciatyvą, skirtą uosto priėmimo įrenginiams, nes tai galimybė pritaikyti dabartinę direktyvą prie tarptautinių pokyčių, ir remia bei ragina vykdyti jos planus dėl naujų teisės aktų pagal įprastą teisėkūros procedūrą; atkreipia dėmesį į tai, kad tai neturėtų trukdyti valstybėms narėms imtis tvaresnių iniciatyvų, įskaitant gerą informacijos apie atliekų laivuose ir uostuose tvarkymą skirtingose valstybėse narėse ir jo stebėsenos sistemą;

Sauga ir saugumas

24.  pabrėžia, kad taršos ir avarijų prevencija yra nepaprastai svarbi Europos jūrų saugumo agentūros užduotis siekiant gerinti tarpvalstybinių jūrų keltų ir kruizinių laivų saugą ir užtikrinti vartotojų apsaugą;

25.  primena, kad keltų ir kruizinių laivų įgulos turi būti apmokytos veiksmingai teikti pagalbą keleiviams ekstremaliosios situacijos atveju;

26.  teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą dėl vidaus vandenų laivybos srities profesinių kvalifikacijų pripažinimo, kuriame nustatomi suderinti įgulos narių ir laivavedžių kvalifikacijos standartai siekiant pagerinti darbo jėgos judumą vidaus vandenų laivybos srityje;

27.  pabrėžia, kad toliau plėtojant informacines sistemas, tokias kaip įprasti radarai, SafeSeaNet, GALILEO ir upių informacijos paslaugos (angl. RIS), dėmesys turėtų būti skiriamas saugos, saugumo ir sąveikumo gerinimui, ir ragina valstybes nares užtikrinti, kad upių informacijos paslaugos būtų privalomos;

28.  ragina kompetentingas institucijas pateikti aiškią sistemą, pagal kurią būtų priskiriamos kompetencijos sritys ir sąnaudos, siekiant padidinti saugumą, ir imtis personalo mokymo, rengimo ir orientavimo klausimo, ypač išspręsti mokymo naudojant patvirtintus treniruoklius, kuris sudaro mokymo programų, vykdomų vadovaujantis Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) ir Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) taisyklėmis, dalį, pripažinimo klausimą; mano, kad paslaugų kokybę ir saugą galima labiausiai pagerinti pasitelkus kvalifikuotus darbuotojus;

29.  teigiamai vertina Komisijos naujus pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų siekiant supaprastinti ir patobulinti bendras laivų, gabenančių keleivius ES vandenyse, saugos taisykles, kad būtų padidinta sauga ir konkurencija užtikrinus, jog taisyklės būtų aiškesnės ir paprastesnės ir atitiktų teisinius ir technologinius pokyčius;

30.  pripažįsta, kad, saugumui tampant vis aktualesniu klausimu, gali tekti imtis papildomų priemonių atsižvelgiant į specifines keltų eismo ir veiklos uostuose ypatybes ir siekiant užtikrinti sklandų kasdienį susisiekimą keltais;

31.  pabrėžia, kad daug upių yra sienos, ir ragina atsakingas valdžios institucijas užtikrinti bendradarbiavimą ir gerai integruotas bei veiksmingas saugos, saugumo ir avarines sistemas, kurios veiktų abiejose sienos pusėse;

32.  atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis uždarų jūrų, pvz., Baltijos ir Adrijos jūros, ribojasi su keliomis valstybėmis narėmis ir taip pat šalimis, kurios nepriklauso ES, todėl ragina atsakingas valdžios institucijas užtikrinti veiksmingą saugos, saugumo ir, visų pirma, avarinę sistemą;

33.  pabrėžia, kad kai tarptautiniai jūrų keltai veikia ES teritoriniuose vandenyse, turi būti taikomi ES ir valstybių narių teisės aktai;

Paslaugų kokybė ir prieinamumas

34.  ragina Komisiją įtraukti į savo pasiūlymą dėl įvairiarūšio vežimo keleivių teisių Reglamento (ES) Nr. 1177/2010 principus, įskaitant prieinamumo be kliūčių neįgaliems ar riboto judumo asmenų aspektus, taip pat atsižvelgti į specialiuosius pagyvenusių asmenų ir šeimų, keliaujančių su vaikais, poreikius; ragina Komisiją pateikti metinius neįgalių ir riboto judumo keleivių skaičių pokyčių statistinius duomenis;

35.  pabrėžia KVT sektoriaus svarbą plėtojant darnų turizmą ir įveikiant sezoniškumo problemą, ypač atokiuose ir periferiniuose Sąjungos regionuose, tokiuose kaip pakrančių, salų, ežerų ir kaimo regionai; be to, mano, kad MVĮ turėtų tekti didžiausias vaidmuo skatinant turizmo paslaugas; ragina Komisiją, valstybes nares ir vietos ir regionų valdžios institucijas kiek galima visapusiškiau naudotis MVĮ teikiamomis ES finansavimo galimybėmis, įskaitant subsidijas vietos bendruomenėms minėtuose atokiuose regionuose;

36.  atkreipia dėmesį į galimybes sukurti vidaus vandenų maršrutų ir Europos dviračių takų patogias jungtis, siekiant padidinti daugelio ES regionų turistinį patrauklumą; primena, kad būtina atsižvelgti į keleivių, vykstančių su dviračiais keleiviniu vandens transportu, poreikius;

37.  mano, kad dėl tarpusavio ryšių trūkumo turizmas pakrančių regionuose ir salose nėra pakankamai išplėtotas; mano, kad Komisija turėtų atsižvelgti į tai, jog šiose vietovėse kokybiškų transporto paslaugų paklausa yra didesnė;

38.  laikosi nuomonės, kad KVT sektorius yra svarbus net ir teritorijose, kurios šiuo metu nėra ekonomiškai perspektyvios, kaip antai menkiau apgyvendintos atokios salos;

39.  primena, kad kai kurios keltų linijos yra gyvybės linijos, jungiančios atokiausius regionus (jos tikrąją žodžio prasme gyvybiškai svarbios užtikrinant teritorinę, socialinę ir ekonominę sanglaudą) su žemynine dalimi ir ekonominio ir pramoninio augimo vietovėmis ir tokiu būdu prisidedančios prie Europos sanglaudos ir integracijos;

40.  pabrėžia, kad reikėtų plėtoti ryšių su salomis, salų regionais ir atokiomis vietovėmis sistemą ir taikyti priemones, kuriomis sudaromos sąlygos kurti geresnės kokybės keltus ir tinkamus terminalus;

41.  atkreipia dėmesį į KVT integracijos į įvairiarūšio judumo sistemą potencialą, atsižvelgiant į viešąjį transportą didelėse aglomeracijose, nes to pageidauja tiek asmenys, važinėjantys į darbą, tiek turistai; atsižvelgdamas į tai, mano, kad reikia tolesnių patobulinimų siekiant plėtoti judumą kaip paslaugą, sudarant galimybes kurti integruotas bilietų pardavimo sistemas, padidinti patikimumą, komfortą, punktualumą ir dažnumą, sumažinti logistikos grandinėms tenkančią apkrovą ir pasiekti, kad įsodinimo laikas sutrumpėtų, kad būtų galima pritraukti keleivių;

42.  pabrėžia, kad, siekiant išlaikyti aukštą kokybiškų paslaugų lygį bei užtikrinti saugią laivybą, itin svarbu plėtoti žinias ir gebėjimus ES jūrų sektoriuje;

o
o   o

43.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 348, 2013 12 20, p. 1.
(2) OL L 348, 2013 12 20, p. 129.
(3) OL C 81 E, 2011 3 15, p. 10.
(4) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0310.
(5) OL L 334, 2010 12 17, p. 1.
(6) OL L 389, 2006 12 30, p. 1.
(7) OL L 163, 2009 6 25, p. 1.
(8) OL L 325, 2010 12 9, p. 1.
(9) OL L 188, 1998 7 2, p. 35.
(10) OL L 320, 1995 12 30, p. 14.
(11) OL L 327, 2012 11 27, p. 1.


Vystomojo bendradarbiavimo veiksmingumo didinimas
PDF 304kWORD 51k
2016 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl vystomojo bendradarbiavimo veiksmingumo didinimo (2016/2139(INI))
P8_TA(2016)0437A8-0322/2016

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų aukščiausiojo lygio susitikimą darnaus vystymosi klausimais ir į 2015 m. rugsėjo 25 d. JT Generalinės Asamblėjos patvirtintą išvadų dokumentą „Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“ ir ypač į jame nustatytų darnaus vystymosi tikslų (DVT) tikslą Nr. 17, kuriuo JT valstybės narės įpareigojamos sustiprinti darbotvarkės įgyvendinimo priemones ir atgaivinti pasaulinę partnerystę siekiant darnaus vystymosi(1),

–  atsižvelgdamas į Adis Abebos veiksmų darbotvarkę – trečiosios tarptautinės konferencijos vystymosi finansavimo klausimais priimtą išvadų dokumentą (Adis Abeba, Etiopija, 2015 m. liepos 13–16 d.), kurį 2015 m. liepos 27 d. savo rezoliucijoje Nr. 69/313 patvirtino JT Generalinė Asamblėja(2),

–  atsižvelgdamas į JT Generalinio Sekretoriaus pranešimą „Tarptautinio vystomojo bendradarbiavimo tendencijos ir pažanga“, kurį jis pateikė per 2016 m. sesiją vykusį Vystomojo bendradarbiavimo forumą (E/2016/65)(3),

–  atsižvelgdamas į Paryžiaus deklaraciją dėl pagalbos veiksmingumo, priimtą 2005 m. per antrąjį aukšto lygio forumą pagalbos veiksmingumo klausimais, Akros veiksmų darbotvarkę, priimtą per trečiąjį aukšto lygio forumą pagalbos veiksmingumo klausimais, surengtą 2008 m. Akroje (Gana)(4), ir ketvirtojo aukšto lygio forumo pagalbos veiksmingumo klausimais, surengto 2011 m. gruodžio mėn. Pusane (Korėjos Respublika), rezultatą, kai buvo pradėta pasaulinė veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystė (PVVBP)(5),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 10 d. Dilio deklaraciją, susijusią su taikos stiprinimu ir valstybės kūrimu, ir į 2011 m. lapkričio 30 d. ketvirtajame aukšto lygio forume pagalbos veiksmingumo klausimais sudarytą naują susitarimą dėl bendradarbiavimo su nestabiliomis valstybėmis,

–  atsižvelgdamas į pirmojo PVVBP aukšto lygio susitikimo, įvykusio 2014 m. balandžio mėn. Meksike, pranešimą(6),

–  atsižvelgdamas į būsimą antrąjį pasaulinės veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystės aukšto lygio susitikimą, kuris vyks Nairobyje nuo 2016 m. lapkričio 28 iki gruodžio 1 d.(7),

–  atsižvelgdamas į EBPO / JT vystymo programos 2014 m. pažangos ataskaitą „Siekiant veiksmingesnio vystomojo bendradarbiavimo“(8),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. Siem Reapo pilietinės visuomenės organizacijų (PVO) bendrą susitarimą dėl tarptautinės PVO vystymosi veiksmingumo sistemos,

–  atsižvelgdamas į SESV 208 straipsnį, kuriame apibrėžiama, kad ES vystymosi politikos pagrindinis tikslas yra sumažinti ir panaikinti skurdą, ir reikalaujama, kad Sąjunga ir jos valstybės narės laikytųsi įsipareigojimų, kuriems jos pritarė Jungtinėse Tautose ir kitose kompetentingose organizacijose, ir atsižvelgtų į vystomojo bendradarbiavimo tikslus savo įgyvendinamos politikos srityse, kurios gali turėti įtakos besivystančioms šalims,

–  atsižvelgdamas į 2005 m. Europos konsensusą dėl vystymosi(9) ir į planus susitarti dėl naujo konsensuso 2017 m.,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos elgesio kodeksą dėl papildomumo ir darbo pasidalijimo įgyvendinant vystymosi politiką(10),

–  atsižvelgdamas į paramos veiksmingumo veiklos programos konsoliduotą redakciją(11), kuri grindžiama 2009 m. lapkričio 17 d. Tarybos išvadomis dėl paramos veiksmingumo veiklos programos, 2010 m. birželio 14 d. Tarybos išvadomis dėl tarpvalstybinio darbo pasidalijimo ir 2010 m. gruodžio 9 d. Tarybos išvadomis dėl skaidrumo ir tarpusavio atskaitomybės,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. kovo 26 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „ES tarptautinio bendradarbiavimo ir vystymosi rezultatų sistemos įgyvendinimo pradžia“(SWD(2015)0080) ir 2015 m. gegužės 26 d. Tarybos išvadas dėl rezultatų sistemos(12),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 17 d. Tarybos išvadas dėl ES bendrosios pozicijos, skirtos veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo visuotinės partnerystės pirmajam aukšto lygio susitikimui(13),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 26 d. Tarybos išvadas dėl naujos visuotinės skurdo panaikinimo ir darnaus vystymosi po 2015 m. partnerystės(14),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. gegužės 12 d. Tarybos išvadas dėl bendro programavimo intensyvinimo(15),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. gegužės 12 d. Tarybos išvadas dėl 2016 m. metinės ataskaitos Europos Vadovų Tarybai dėl ES paramos vystymuisi tikslų(16),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 23 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „2015 m. ES atskaitomybės už vystymosi finansavimą ataskaita. ES ir jos valstybių narių pažangos apžvalga“(SWD(2015)0128),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio mėn. Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pristatytą dokumentą „Visuotinė Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos strategija. Bendra vizija, bendri veiksmai: stipresnė Europa“(17),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl tolesnių 2005 m. Paryžiaus deklaracijos dėl pagalbos vystymuisi veiksmingumo įgyvendinimo priemonių(18),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl būsimos ES paramos besivystančių šalių biudžetams(19),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl ketvirtojo aukšto lygio forumo paramos veiksmingumo klausimais(20),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl ES paramos vystymuisi teikėjų koordinavimo(21),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. gegužės 19 d. rezoliuciją dėl vystymosi finansavimo(22),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. balandžio 14 d. rezoliuciją dėl privačiojo sektoriaus ir vystymosi(23),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. gegužės 12 d. rezoliuciją dėl tolesnių veiksmų dėl Darbotvarkės iki 2030 m. ir jos peržiūros(24),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. birželio 7 d. rezoliuciją dėl ES 2015 m. politikos suderinamumo vystymosi labui ataskaitos(25),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą ir Biudžeto kontrolės komiteto nuomonę (A8-0322/2016),

A.  kadangi Paryžiaus deklaracijoje ir Akros veiksmų darbotvarkėje nustatyti principai ir toliau lieka visapusiškai galiojantys ir buvo parodyta jų vertė didinant paramos vystymuisi kokybę ir visuomenės paramą jai valstybėse donorėse;

B.  kadangi Monterėjaus konsensuso (2002), Romos deklaracijos (2003), Paryžiaus deklaracijos (2005), Akros veiksmų darbotvarkės (2008) ir 4-ojo forumo pagalbos veiksmingumo klausimais Pusane (2011) aukšto lygio politiniais įsipareigojimais siekiama to paties tikslo – oficialios vystymosi pagalbos įgyvendinimo, valdymo ir naudojimo kokybės gerinimo, kad būtų kuo labiau padidintas jos poveikis;

C.  kadangi taikant pagalbos veiksmingumo principus daugelyje šalių buvo aiškiai prisidėta prie pažangos siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų, tačiau pažanga ir toliau yra nevienoda ir ne visuomet visose šalyse ir visi vystymosi subjektai visapusiškai įgyvendino visus principus;

D.  kadangi visuotinė partnerystė gali atlikti labai svarbų vaidmenį įgyvendinant Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. ir siekiant darnaus vystymosi tikslų, pagrindinį dėmesį perkeliant nuo sąvokos „pagalbos veiksmingumas“, reiškiančios tradicinę viešąją pagalbą vystymuisi, į „vystomojo bendradarbiavimo veiksmingumą“;

E.  kadangi oficiali parama vystymuisi (OPV) gali atlikti itin svarbų vaidmenį įgyvendinant darbotvarkę iki 2030 m., visų pirma mažas pajamas gaunančiose šalyse ir kovojant su ypač dideliu skurdu ir nelygybe, jei ji bus tikslingesnė ir jei ją teikiant bus laikomasi veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo principų, būtent demokratinės šalies atsakomybės, suderinimo, vietos gebėjimų stiprinimo, skaidrumo ir demokratinės atskaitomybės, didesnio dėmesio rezultatams ir įtraukties principų; pabrėžia, kad pagalbos sąlygos turi nepažeisti demokratinių nuosavybės principų;

F.  kadangi siekiant veiksmingai panaikinti skurdą ir skatinti DVT reikia ne tik vystymosi pagalbos ir bendradarbiavimo, bet ir kitų vystymosi politikos priemonių;

G.  kadangi parama biudžetui turi daug privalumų, kaip antai valstybės atsakomybė, tikslesnė rezultatų analizė, didesnis politikos krypčių suderinamumas, veiksmingesnis pagalbos numatymas ir optimalus pasinaudojimas priemonėmis, kurios tiesiogiai naudingos žmonėms;

H.  kadangi privatusis sektorius tampa, kartu su kitomis vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, tikruoju mūsų vystymosi strategijų partneriu, siekiant įtraukaus ir tvaraus vystymosi;

I.  kadangi siekiant pagalbos veiksmingumo labai svarbu, kad šalys paramos gavėjos tuo pačiu metu vykdytų augimą skatinančią ekonominę politiką, pradėdamos taikyti rinkos ekonomikos mechanizmus, sutelktų privatų kapitalą ir vykdytų žemės reformas, taip pat palaipsniui atvertų savo rinkas pasaulinei konkurencijai;

J.  kadangi, remiantis Komisijos atliktu tyrimu, pagalbos veiklos suskaidymas ES papildomai kainuos nuo 2 iki 3 milijardų eurų per metus;

K.  kadangi pasaulinė veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystė (PVVBP) – tai įtraukus forumas, vienodomis sąlygomis apimantis visų šalių vyriausybes, dvišales ir daugiašales organizacijas, pilietinę visuomenę, parlamentus, profesines sąjungas ir privatų sektorių iš visų panašių šalių;

L.  kadangi pagal PVVBP daug dėmesio skiriama vystymosi subjektų elgesiui ir jų tarpusavio santykiams, veiksmingam vystymosi politikos ir programų įgyvendinimui ir pažangos stebėsenai laikantis svarbiausių principų, apibrėžtų per pastarąjį dešimtmetį, siekiant padidinti visų subjektų vystymosi pastangų veiksmingumą; kadangi turėtų būti paaiškinta šios partnerystės sąsaja su pasauline vystymosi struktūra, pagal kurią prižiūrimas Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimas;

M.  kadangi tokios šalys, kaip Kinija, Brazilija, Turkija, Rusija ir Indija, atlieka vis svarbesnį vaidmenį kaip naujos paramos teikėjos, kurios taip pat perduoda savo dalykines vystymosi žinias ir technologiją, visų pirma dėl jų pačių pastarojo meto ir dabartinės vystymosi patirties; kadangi jų bendradarbiavimas su labiau tradiciniais paramos teikėjais skatinant visuotines viešąsias gėrybes ir dalyvavimas įtraukiame vystomajame bendradarbiavime pasaulinėje veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystėje gali būti išplėsti;

N.  kadangi Komisija atlieka aktyvų vaidmenį PVVBP iniciatyvinio komiteto veikloje, o vienas iš šio komiteto pirmininkų atstovauja ES valstybei narei – Nyderlandams; kadangi Vokietija perima bendro pirmininkavimo vaidmenį;

O.  kadangi norint užtikrinti šalies atsakomybę vykdant vystomąjį bendradarbiavimą reikia, kad paramos teikėjai prisiderintų prie nacionalinių vystymosi planų ir DVT bei uždavinių, dėl kurių sutarta tarptautiniu lygmeniu, taip pat reikia užtikrinti šalies dalyvavimą planuojant vystymosi planų ir programų įgyvendinimą ir prisiimant atsakomybę už jį;

P.  kadangi iš pagalbos gaunama dvejopa nauda, jei ja remiami ne vystymosi projektai, bet taip pat išleidžiama šalies teritorijoje, vietoje pagamintoms prekėms ir paslaugoms; kadangi dėl šios priežasties šalių sistemų ir nacionalinių viešųjų pirkimų sistemų stiprinimas yra esminis pagalbos veiksmingumo, laikantis Paryžiaus deklaracijos dėl pagalbos veiksmingumo, ir geros valdysenos bei demokratinės atskaitomybės stiprinimo šalyse partnerėse elementas;

Q.  kadangi teikėjų rengiamos vystomojo bendradarbiavimo darbotvarkės ir sąlygotoji pagalba, įskaitant viešųjų pirkimų srityje, gali būti įvairių politinių interesų išraiška, o tai kartais kertasi su vystymosi politika ir gali pakenkti atsakomybei už paramą vystymuisi ir jos tvarumui, taip pat anksčiau padarytai pažangai suderinimo srityje, ir todėl pasireikšti neefektyvumu ir stiprėjančia priklausomybe; kadangi vietos subjektų atsakomybė vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant veiksmingą vystymąsi piliečiams;

R.  kadangi vis labiau taikomos rezultatų sistemos siekiant išmatuoti vystomojo bendradarbiavimo programų pasiekimus, tačiau besivystančioms šalims vis dar yra sudėtinga visapusiškai prisiimti atsakomybę už šias sistemas ir jomis naudotis;

S.  kadangi 2016 m. PVVBP stebėsenos etapas rodo, kad šalių sistemų naudojimo lygis tebėra žemas ir kad pagalbos atsiejimas toli nepažengė ir jo aukščiausia pasiekta riba tebėra 80 % 2010 m.;

T.  kadangi šalių partnerių parlamentų nariai, vietos valdžios institucijos ir pilietinė visuomenė ir toliau reiškia nepasitenkinimą dėl to, kokiu mastu jie įtraukiami į vystomojo bendradarbiavimo programavimą ir įgyvendinimą ir informuojami apie juos;

U.  kadangi vystymosi veiksmingumas, suprantamas kaip veiksmingas visų į vystymąsi, taip pat skurdo pašalinimą, orientuotų priemonių ir išteklių panaudojimas, priklauso tiek nuo paramą teikiančių ir paramą gaunančių šalių, tiek ir nuo to, ar sukurtos veiksmingos ir reaguoti gebančios institucijos, tvirtos politikos priemonės, ar įtraukti vietos suinteresuotieji subjektai ir pilietinė visuomenė, ar veikia teisinė valstybė, įtraukus demokratinis valdymas, ar yra veiksmingi ir skaidrūs stebėjimo mechanizmai ir apsaugos priemonės nuo korupcijos besivystančiose šalyse ir nuo neteisėto kapitalo judėjimo tarptautiniu lygmeniu; kadangi PVVBP turėtų atlikti didesnį vaidmenį sudarant palankesnes sąlygas pažangai minėtų vystymąsi lemiančių veiksnių srityje ir ją skatinant;

V.  kadangi pagalbos suskaidymas išlieka nuolatine problema, kuri kyla dėl pagalbos teikėjų ir agentūrų gausos bei jų veiklos ir projektų koordinavimo stokos;

W.  kadangi pietų šalių tarpusavio bendradarbiavimas ir toliau augo, nepaisant sulėtėjusio besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių augimo ir mažėjančių žaliavų kainų;

X.  kadangi vystymosi sritis tampa vis įvairesnė, nes daugiau neturtingų žmonių gyvena vidutines pajamas gaunančiose šalyse negu mažas pajamas gaunančiose šalyse; kadangi tuo pat metu pasikeitė vystymosi problemų prigimtis, iškilo naujos pasaulinės problemos, kaip antai migracija, maisto saugumas, taika ir stabilumas, klimato kaita;

1.  ragina visus vystymosi subjektus remtis įsipareigojimais, prisiimtais laikotarpiu nuo Paryžiaus iki Pusano, ir atnaujinti bei sustiprinti savo pastangas tam, kad vystomasis bendradarbiavimas būtų kuo veiksmingesnis, siekiant Darbotvarkėje iki 2030 m. nustatytų plataus užmojo tikslų ir uždavinių ir kuo geriau pasinaudoti viešaisiais ir privačiaisiais vystymuisi skirtais ištekliais;

2.  ragina naudoti visas plėtros politikos priemones siekiant panaikinti skurdą ir skatinti DVT; laikosi nuomonės, kad vystymosi finansavimo veiksmingumas turėtų būti vertinamas remiantis konkrečiais rezultatais ir pagal jo indėlį į vystymosi politiką kaip visumą;

3.  pabrėžia esminį oficialios paramos vystymuisi (OPV) vaidmenį įgyvendinant vystymosi veiksmingumo darbotvarkę, panaikinant skurdą, mažinant nelygybę, teikiant svarbiausias viešąsias paslaugas ir remiant gerą valdymą; pabrėžia, kad OPV yra lankstesnė, nuspėjama ir atskaitinga nei kiti srautai, kurie potencialiai prisideda prie vystymosi;

4.  primena, kad pakankamas finansavimas yra būtina sąlyga veiksmingam vystomajam bendradarbiavimui; pažymi, kad dauguma ODA teikėjų neįgyvendino savo įsipareigojimo iki 2015 m. teikti 0,7 % savo BNP paramai vystymuisi, todėl daugiau kaip 2 trilijonai JAV dolerių nebuvo prieinami besivystančioms šalims Tūkstantmečio vystymosi tikslams įgyvendinti;

5.  ragina ES ir jos valstybes nares įgyvendinti ilgalaikius įsipareigojimus skirti 0,7 % BNP pagalbai ir paspartinti savo paramą vystymuisi, įskaitant per ES biudžetą ir Europos plėtros fondą (EPF), ir priimti efektyvų planą, kad įsipareigojimų tikslai būtų įgyvendinti skaidriai, nuspėjamai ir atskaitingai; įspėja, kad bandoma sumažinti OPV kriterijus siekiant padengti kitas, su tvariu vystymusi besivystančiose šalyse tiesiogiai nesusijusias, išlaidas;

6.  susirūpinęs pažymi, kad nuo 2015 m. vidurio tik penkios ES valstybės narės paskelbė Pusane sudarytos partnerystės įgyvendinimo planus; primygtinai ragina valstybes nares paskelbti įgyvendinimo planus ir pranešti apie savo veiksmus prieš antrąjį PVVBP aukšto lygio susitikimą, kuris vyks Nairobyje nuo 2016 m. lapkričio 28 iki gruodžio 1 d.;

7.  ragina, kad antrojo aukšto lygio susitikimo išvadų dokumente būtų aiškiai ir diferencijuotai nurodomas ir priskiriamas vystymosi subjektų ir institucijų vaidmuo ir atsakomybė darbotvarkės įgyvendinimui ir principų taikymui, kad būtų didinama pažanga ir palengvinamas bendradarbiavimas ateityje;

8.  atkreipia dėmesį į Meksikos pasiūlymą įtraukti penktą vystymosi veiksmingumo principą, t. y. „nė vieno nepalikti nuošalyje“; pripažįsta, jog svarbu daug dėmesio skirti neturtingoms, pažeidžiamoms ir marginalizuotoms grupėms, tinkamai atsižvelgiant į lyčių lygybę ir nestabilios padėties ir konfliktų atvejus vystymosi veiksmingumo darbotvarkės kontekste; laikosi nuomonės, kad, nors šis principas ir atitinka bendrąją darbotvarkės iki 2030 m. idėją ir bendrą įsipareigojimą, prieš jį įtraukiant reikėtų surengti rimtas diskusijas ir apmąstymus jo įgyvendinimo klausimais, ypač integravimo ir rodiklių srityse;

9.  pabrėžia būtinybę tvirtai įtraukti PVVBP į 2030 m. darbotvarkės ir Adis Abebos veiksmų darbotvarkės įgyvendinimo kontekstą; mano, kad PVVBP gali suteikti pridėtinės vertės, jeigu jos veikla bus strategiškai suplanuota ir pritaikyta atsižvelgiant į JT Ekonominės ir Socialinės Tarybos (ECOSOC) Vystomojo bendradarbiavimo forumo, Vystymosi finansavimo forumo ir Aukšto lygio politinio forumo darbą ir kalendorių;

10.  pabrėžia, kad PVVBP turėtų atlikti svarbų vaidmenį užtikrinant įrodymais pagrįstą veiksmingumo principų siekiant DVT stebėseną ir atskaitomybę už juos ir remiant tai, kad juos visapusiškiau įgyvendintų visi nacionalinio lygmens subjektai; pabrėžia, jog reikia, kad PVVBP suteiktų aiškiai apibrėžtus konkrečių vystymosi subjektų, kurie nėra EBPO paramos teikėjai, be kita ko, naujų paramos teikėjų, vietos ir regioninių vyriausybių, pilietinės visuomenės organizacijų, privačių filantropų, finansinių institucijų, privačiojo sektoriaus įmonių ir profesinių sąjungų, bendradarbiavimo kanalus; laikosi nuomonės, kad pirmininkavimo PVVBP tvarka turėtų atspindėti suinteresuotųjų subjektų įvairovę;

11.  primena, kad 1 % augimas Afrikoje yra daugiau nei dvigubai didesnis už oficialios paramos vystymuisi sumą;

12.  mano, kad PVVBP turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį užtikrinant pažangą įgyvendinant DVT Nr. 17, būtent stebėsenos ir atskaitomybės, padidinto pagalbos veiksmingumo, vystymosi finansavimo kokybės ir pajėgumų aspektų, mokesčių ir skolos tvarumo, privačiojo sektoriaus mobilizavimo ir jo atsakomybės už darnų vystymąsi, skaidrumą, politikos suderinamumo, daugiašalių suinteresuotųjų subjektų partnerysčių, pietų šalių tarpusavio ir trišalio bendradarbiavimo srityse;

13.  pabrėžia, kad PVVBP turi atlikti svarbų vaidmenį, susijusį su DVT rodikliu 17.16.1, visų pirma siekiant veiksmingesnės ir įtraukesnės įvairių suinteresuotųjų subjektų partnerystės, kad būtų remiamas ir palaikomos 2030 m. darbotvarkės įgyvendinimas, įvertinant jų paramos vystymuisi pastangų kokybę; palankiai vertina 2016 m. stebėsenos etapą, atkreipdamas dėmesį į tai, kad vystymosi partnerių, įsitraukusių į šią veiklą, skaičius išaugo, ir laukia, kol bus paskelbta pažangos ataskaita;

14.  ragina PVVBP šalis apsvarstyti galimybę sukurti labiau nepriklausomą nuolatinį PVVBP sekretoriatą, kuriam būtų skirta pakankamai išteklių, remiantis jungtinio paramos biuro darbu, ir primygtinai ragina ES valstybes nares ir šalis partneres įsteigti nacionalinius ryšių centrus;

15.  pabrėžia, kad Europos Parlamentui turėtų būti sudarytos sąlygos visapusiškai atlikti savo gyvybiškai svarbų demokratinės kontrolės vaidmenį visose ES politikos srityse, įskaitant plėtros politiką, ir reikalauja jį reguliariai ir laiku informuoti apie pozicijas, kurių laikosi Komisija PVVBP iniciatyviniame komitete;

16.  teigiamai vertina padarytą pažangą ir rekomenduoja, kad Komisija toliau dėtų pastangas siekdama užtikrinti, kad visi susiję veikėjai turėtų prieigą prie informacijos apie vystomojo bendradarbiavimo programavimo, finansavimo mechanizmų, projektų ir pagalbos srautų skaidrumą, ypač atsižvelgiant į Tarptautinę paramos skaidrumo iniciatyvą ir interneto svetainės „EU Aid Explorer“ sukūrimą; vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo klausimu vis dar reikia imtis rimtų priemonių ir reikalauja, kad visi paramos teikėjai toliau skubiai dėtų reikšmingas pastangas siekdami sudaryti geresnes galimybes pasinaudoti informacija ir duomenimis, kurie būtų palyginami ir pateikiami laiku; ragina prie Tarptautinės paramos skaidrumo iniciatyvos dar neprisidedančias valstybes nares prie jos prisidėti; ragina Komisiją ir valstybes nares pasinaudoti turimais duomenimis ir taip pat paremti šalis partneres, skatinant keitimąsi informacija ir gerąja patirtimi šioje srityje;

17.  mano, kad stebėsena, apžvalgos ir žinių apie pažangą dalijimasis vystymosi srityje yra itin svarbūs siekiant stiprinti atskaitomybę ir bendradarbiavimo poveikį, ypač šalies lygmeniu; todėl primygtinai ragina Komisiją ne rečiau kaip kas 24 mėnesius teikti ataskaitas apie ES ir valstybių narių pastangas ir veiksmų planus siekiant visapusiškai įgyvendinti Pusano partnerystės principus; ragina ES toliau remti šalis partneres stiprinant jų administracinius ir logistinius gebėjimus, visų pirma jų statistikos sistemose;

18.  palankiai vertina EBPO iniciatyvas, kurios gali padėti mažinti neteisėtus finansinius srautus, ir ragina tarptautinę bendruomenę gerinti bendradarbiavimą siekiant padidinti mokesčių sistemų ir finansinių srautų apskritai skaidrumą; pabrėžia, kad svarbus vaidmuo ir atsakomybė šiuo klausimu tenka daugianacionalinėms bendrovėms ir finansų institucijoms;

19.  ragina Komisiją, ES delegacijas ir valstybių narių agentūras informuoti nacionalinius parlamentus ir, kiek įmanoma, vietos ir regionines valdžios institucijas, taip pat privačiuosius suinteresuotuosius subjektus ir pilietinę visuomenę apie programavimą ir finansinius įsipareigojimus, susijusius su parama vystymuisi, ir paskelbti konkrečių šalių vystomojo bendradarbiavimo vertinimus, kuriuose turėtų būti pateikta strateginių dokumentų, paramos teikėjų koordinavimo, metinių veiksmų planų ir įgyvendinamų bei planuojamų programų, taip pat kvietimų teikti projektų pasiūlymus ir viešųjų pirkimų ar kitų naudotų finansavimo mechanizmų apžvalga;

20.  ragina šalių gavėjų parlamentus patvirtinti nacionalines paramos vystymuisi politikos priemones, kad būtų pagerinta paramos teikėjų ir paramos gavėjų vyriausybių, įskaitant vietos valdžios institucijas, atskaitomybė, išplėstas viešųjų finansų valdymas ir lėšų panaudojimo pajėgumas, panaikinta korupcija ir visų formų pagalbos švaistymas, padaryta, kad mokesčių sistemos būtų veiksmingos, patobulintos sąlygos siekiant gauti paramą biudžetui ir, ilguoju laikotarpiu, sumažinta priklausomybė nuo pagalbos;

21.  mano, kad svarbu skatinti visų valstybių narių dalyvavimą Adis Abebos mokesčių iniciatyvoje, siekiant iki 2020 m. dvigubai padidinti techninę pagalbą ir sustiprinti šalių partnerių pajėgumus mokesčių rinkimo srityje;

22.  ragina Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti su šalių partnerių nacionaliniais parlamentais, siekiant konstruktyviai remti tokių politikos priemonių kūrimą, papildant jas tarpusavio atskaitomybės susitarimais; teigiamai vertina Komisijos pastangas didinti šalių atskaitomybę paramos biudžetui požiūriu, stiprinant nacionalinių parlamentų ir aukščiausiųjų audito institucijų institucinius pajėgumus;

23.  pabrėžia piliečių, vietos bendruomenių, išrinktų atstovų, religinių organizacijų, pilietinės visuomenės organizacijų (PVO), akademinės bendruomenės, profesinių sąjungų ir privačiojo sektoriaus vaidmenį siekiant vystymosi ir pabrėžia, kad visi šie subjektai turi dalyvauti įvairiais lygmenimis skatinant ir įgyvendinant veiksmingumo darbotvarkę; laikosi nuomonės, jog siekiant jų veiksmingo indėlio reikia užtikrinti jų dalyvavimą planuojant, įgyvendinant ir garantuojant tarpusavio atskaitomybę bei skaidrumą, stebėseną ir vertinimą, taip pat kad paramos teikėjai turėtų padidinti nuspėjamumą ir spartumą, kai jie bendradarbiauja su šiais subjektais kaip įgyvendinimo partneriais ir pagrindinių paslaugų tiekimo partneriais, kad būtų galima realiai pasiekti labiausiai pažeidžiamus gyventojų sluoksnius;

24.  pabrėžia, kad pagalba gali būti palaikoma tik tada, kai gavėjai yra tvirtai įsipareigoję ir prisiima atsakomybę; primygtinai pabrėžia bendros atsakomybės už vystymosi rezultatus, taip pat už Stambulo principų įgyvendinimą svarbą ir primena, kad demokratinė atsakomybė reikalauja stiprių institucijų, kurios gali užtikrinti visapusišką vietos veikėjų dalyvavimą įgyvendinant, stebint ir vertinant plėtros programas;

25.  pabrėžia, kad svarbu PVO sudaryti galimybes pasinaudoti savo kaip nepriklausomų vystymosi veikėjų vaidmeniu, ypač daug dėmesio skiriant palankios aplinkos, atitinkančios teises, dėl kurių sutarta tarptautiniu mastu, ir didinančios PVO indėlį į vystymąsi, sudarymui; reiškia susirūpinimą dėl to, kad daugelyje šalių partnerių mažėja erdvės PVO; ragina Komisiją gerinti PVO galimybes gauti finansavimą;

26.  teigiamai vertina ES pažangą ir įsipareigojimą bendro programavimo srityje; pažymi, kad bendras programavimas turėtų sumažinti pagalbos suskaidymą ir sandorių sąnaudas, padidinti papildomumą dėl geresnio darbo paskirstymo ir sustiprinti vietos ir tarpusavio atskaitomybę, taip pat vystomojo bendradarbiavimo nuspėjamumą, taip tiek ES, tiek šalims partnerėms suteikdamas akivaizdžios naudos; atkreipia dėmesį į tai, kad bendras programavimas buvo išmėgintas 59 iš 110 šalių partnerių, gaunančių ES paramą vystymuisi; ragina valstybes nares ir šalis partneres sustiprinti bendro programavimo taikymą siekiant visapusiškai išnaudoti jo pranašumus ir taikyti jį visose šalyse, kuriose tik įmanoma;

27.  primena savo prašymą(26) kodifikuoti ir sustiprinti mechanizmus ir praktiką siekiant užtikrinti didesnį papildomumą ir veiksmingą paramos vystymuisi koordinavimą tarp ES valstybių narių ir institucijų, numatant aiškiais ir įgyvendinamas taisykles, kuriomis būtų užtikrinta demokratinė šalių atsakomybė, derinimas, suderinimas su šalių strategijomis ir sistemomis, lėšų nuspėjamumas, skaidrumas ir tarpusavio atskaitomybė; prašo Komisijos pateikti informaciją apie tai, kodėl nesiimta tolesnių veiksmų dėl šio prašymo, ir nurodyti, kokių kitų priemonių ji ėmėsi ar ketina imtis šiuo tikslu;

28.  primena, kad ES ir jos valstybės narės yra įsipareigojusios atsieti savo pagalbą ir pripažįsta šioje srityje padarytą pažangą; ragina visus vystymosi pagalbos teikėjus dėti daugiau pastangų siekiant pagreitinti pagalbos atsiejimą pasauliniu lygiu, įskaitant besiformuojančios rinkos ekonomikos šalis; ragina pagalbos teikėjus naudoti šalių partnerių viešųjų pirkimų sistemas kaip pirmąjį pasirinkimą;

29.  ragina Komisiją ir valstybes nares parengti naujas iniciatyvas siekiant stiprinti pietų šalių tarpusavio ir trišalio bendradarbiavimo pavyzdinius projektus, kurie apima naujus paramos teikėjus ir kitas vidutines pajamas gaunančias šalis ir kuriais siekiama spręsti abiem pusėms aktualias pasaulines problemas, nenutolstant nuo skurdo panaikinimo tikslo; pabrėžia, kad būtina išnaudoti visą decentralizuoto bendradarbiavimo potencialą, siekiant toliau plėtoti vystymosi veiksmingumo darbotvarkę, išlaikant visas apsaugos priemones, susijusias su skaidrumu, veiksmingumu ir darna ir vengiant tolesnio tarptautinės pagalbos struktūros fragmentavimo;

30.  pabrėžia, kad parama vystymuisi gali atlikti svarbų vaidmenį kovojant su skurdu, kovojant su nelygybe ir skatinant vystymąsi, ypač mažiausiai išsivysčiusiose šalyse, taip pat stiprinant grupių, kurioms reikia daugiausia pagalbos ir kurios yra pažeidžiamiausios, galimybes pasinaudoti kokybiškomis viešosiomis paslaugomis, ir paskatinant kitus svarbiausius sisteminius vystymąsi lemiančius veiksnius, pvz., lyčių lygybės skatinimą (kaip nurodyta Pusano partnerystėje), švietimą, sveikatos apsaugos sistemų stiprinimą, įskaitant kovą su skurdu susijusiomis ligomis, jei ji teikiama teisėtomis, įtraukaus valdymo, grindžiamo teisinės valstybės principu ir pagarba žmogaus teisėms, sąlygomis;

31.  pabrėžia DVT Nr. 16 svarbą siekiant bendro vystymosi veiksmingumo ir įspėja, kad teikiant paramą vystymuisi negali būti veiksmingai pasiekti jos tikslai, jei nėra taikos, pagarbos žmogaus teisėms ir teisinės valstybės principui, nėra nešališkos, veiksmingos ir nepriklausomos teismų sistemos, tarptautiniu mastu pripažintų socialinių, aplinkos ir darbo standartų ir viešųjų institucijų ir valstybės pareigūnų sąžiningumo apsaugos priemonių, įtraukaus, dalyvaujamojo ir atstovaujamojo sprendimų priėmimo visais lygmenimis, taip pat skaidrumo ir atskaitomybės;

32.  primena, kad korupcija paramą gaunančiose šalyse, nepaisant to, ar ji tiesiogiai susijusi su parama vystymuisi, ar ne, pažeidžia paramos vystymuisi demokratinį teisėtumą ir menkina visuomenės paramą jai valstybėse donorėse; todėl teigiamai vertina visas priemones, kurių imamasi siekiant skatinti patikimą finansų valdymą ir pašalinti korupciją kartą ir visiems laikams, tačiau pažymi, kad padėtis daugelyje šalių partnerių jau savaime reiškia tam tikrą rizikos laipsnį;

33.  primygtinai ragina valstybes nares ir kitus paramos teikėjus proporcingai didinti pastangas ir žmogiškuosius išteklius siekiant geriau konceptualizuoti veiksmingumą ir išsamiai išanalizuoti pažeidžiamumo, padėties po konflikto ir konflikto prevencijos sąlygas, kuriomis siekiami rezultatai ne visuomet gali būti atspindėti duomenų forma arba rezultatų sistemose;

34.  yra tvirtai įsitikinęs, kad privatusis sektorius yra svarbus partneris įgyvendinant DVT ir sutelkiant papildomus išteklius vystymuisi; pabrėžia, kad, atsižvelgiant į vis svarbesnį jų vaidmenį vystomojo bendradarbiavimo srityje, privačiojo sektoriaus veikėjai turi suderinti savo veiklą su vystymosi veiksmingumo principais ir laikytis įmonių atskaitomybės principų visu projektų įgyvendinimo laikotarpiu; pripažįsta kai kurių privačiojo sektoriaus veikėjų pastangas atsižvelgti į žmogaus teisių įsipareigojimus, socialinę įtrauktį ir tvarumą kaip į jų verslo modelių esmę ir ragina šį požiūrį taikyti kuo plačiau; pažymi, kad privatusis sektorius turi gerbti tarptautinės teisės principus ir socialinius bei aplinkosaugos standartus, taip pat JT pasaulinį susitarimą dėl žmogaus teisių, JT pagrindinius verslo ir žmogaus teisių principus, pagrindinius TDO darbo standartus ir JT konvenciją prieš korupciją; ragina Komisiją užtikrinti, kad įmonės, veikiančios iš mokesčių rojų, nedalyvautų OPV finansuojamuose projektuose; lygiagrečiai pabrėžia poreikį šalims partnerėms stiprinti palankią aplinką verslui, įskaitant skaidrias teisines ir reguliavimo sistemas;

35.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, EIVT, Kenijos, kurioje vyks antrasis PVVBP aukšto lygio susitikimas, parlamentui ir vyriausybei, PVVBP pirmininkams, Jungtinių Tautų vystymo programai, EBPO ir Tarpparlamentinei sąjungai.

(1) http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=A/RES/70/1&Lang=E
(2) http://www.un.org/esa/ffd/wp-content/uploads/2015/08/AAAA_Outcome.pdf
(3) https://documents-dds-ny.un.org/doc/UNDOC/GEN/N16/132/05/PDF/N1613205.pdf?OpenElement
(4) http://www.oecd.org/dac/effectiveness/34428351.pdf
(5) http://www.oecd.org/dac/effectiveness/49650173.pdf
(6) http://effectivecooperation.org/2014/03/draft-communique-for-the-first-high-level-meeting-of-the-global-partnership/
(7) http://effectivecooperation.org/events/2016-high-level-meeting/
(8) http://effectivecooperation.org/wp-content/uploads/2016/05/4314021e.pdf
(9) OL C 46, 2006 2 24, p. 1.
(10) 2007 m. gegužės 15 d. Tarybos išvados 9558/07.
(11) Tarybos dokumentas 18239/10
(12) http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-9145-2015-INIT/lt/pdf
(13) http://www.consilium.europa.eu/en/workarea/downloadasset.aspx?id=15603
(14) http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-9241-2015-INIT/lt/pdf
(15) http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-8831-2016-INIT/lt/pdf
(16) http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-8822-2016-INIT/lt/pdf
(17) Tarybos dokumentas 10715/16
(18) OL C 279E, 2009 11 19, p. 100.
(19) OL C 33 E, 2013 2 5, p. 38.
(20) OL C 131 E, 2013 5 8, p. 80.
(21) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0558.
(22) OL C 353, 2016 9 27, p. 2.
(23) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0137.
(24) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0224.
(25) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0246.
(26) 2013 m. gruodžio 11 d. priimti tekstai, P7_TA(2013)0558.

Teisinis pranešimas