Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2017/2053(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A8-0041/2018

Pateikti tekstai :

A8-0041/2018

Debatai :

PV 13/03/2018 - 13
CRE 13/03/2018 - 13

Balsavimas :

PV 14/03/2018 - 8.10
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P8_TA(2018)0076

Priimti tekstai
PDF 634kWORD 54k
Trečiadienis, 2018 m. kovo 14 d. - Strasbūras Galutinė teksto versija
Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos reforma
P8_TA(2018)0076A8-0041/2018

2018 m. kovo 14 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos reformos (2017/2053(INI))

Europos Parlamentas,

—  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 311 straipsnį ir 332 straipsnio 2 dalį,

—  atsižvelgdamas į Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 106a ir 171 straipsnius,

—  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 26 d. Tarybos sprendimą 2014/335/ES, Euratomas, dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos(1),

—  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 26 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 608/2014, kuriuo nustatomos Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos įgyvendinimo priemonės(2),

—  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 26 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 dėl tradicinių, PVM ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių teikimo metodų ir tvarkos ir dėl priemonių, skirtų grynųjų pinigų poreikiui patenkinti(3),

—  atsižvelgdamas į 2017 m. rugsėjo 21 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Sąžininga ir veiksminga apmokestinimo sistema Europos Sąjungos bendrajai skaitmeninei rinkai“ (COM(2017)0547),

—  atsižvelgdamas į savo 2007 m. kovo 29 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateities(4),

—  atsižvelgdamas į savo 2011 m. birželio 8 d. rezoliuciją „Investicijos į ateitį. Naujoji daugiametė finansinė programa (DFP), skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai“(5),

—  atsižvelgdamas į savo 2014 m. balandžio 15 d. rezoliuciją „Derybos dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (DFP): įgyta patirtis ir tolesni veiksmai“(6),

—  atsižvelgdamas į savo 2014 m. balandžio 16 d. poziciją dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos projekto(7),

—  atsižvelgdamas į savo 2014 m. gruodžio 17 d. poziciją dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos(8),

—  atsižvelgdamas į savo 2016 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl pasirengimo porinkiminiam 2014–2020 m. DFP tikslinimui(9),

—  atsižvelgdamas į 2016 m. gruodžio mėn. ataskaitą „ES finansavimas ateityje – Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais galutinė ataskaita ir rekomendacijos“,

—  atsižvelgdamas į 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmininkų sueigos sprendimo dėl leidimo rengti pranešimus savo iniciatyva suteikimo tvarkos 1 straipsnį,

—  atsižvelgdamas į Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—  atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą ir Tarptautinės prekybos komiteto, Biudžeto kontrolės komiteto, Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto ir Konstitucinių reikalų komiteto nuomones (A8-0041/2018),

A.  kadangi pagal 1957 m. kovo 25 d. Romos sutartį Europos ekonominė bendrija turėjo būti finansuojama nacionaliniais įnašais tik pereinamuoju laikotarpiu, o po jo – taikant nuosavų išteklių sistemą;

B.  kadangi per 1970 m. balandžio mėn. Liuksemburge vykusį susitikimą Europos Vadovų Taryba priėmė sprendimą dėl nuosavų išteklių sistemos, atsisakant nacionalinių įnašų ir pradedant teikti du tikrus nuosavus išteklius, būtent žemės ūkio mokesčius ir muitus, kurie buvo papildyti trečiaisiais ištekliais, pagrįstais pridėtinės vertės mokesčiu (PVM);

C.  kadangi 1988 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba numatė valstybių narių BNP pagrįstus nuosavus išteklius, atsižvelgdama į tai, kad įplaukų, gaunamų iš turimų nuosavų išteklių, nepakanka siekiant padengti visas ES biudžeto išlaidas;

D.  kadangi BNP pagrįstų išteklių dalis labai padidėjo nuo 11 proc. 1988 m. iki 69 proc. 2014 m. ir šiandien šie de facto papildantys ir subalansuojantys ištekliai yra didžiausias ES biudžeto įplaukų šaltinis; kadangi šiuo metu PVM pagrįsti ištekliai sudaro maždaug 12 proc. ES biudžeto, tradiciniai nuosavi ištekliai (muitai, žemės ūkio mokesčiai ir cukraus ir izogliukozės mokesčiai) – apie 13 proc., o likusi procentinė dalis – tai kitos įplaukos, įskaitant ES darbuotojų mokamus mokesčius arba įmonių, pažeidusių konkurencijos teisę, sumokėtos baudos;

E.  kadangi nuo 1984 m. Fontenblo vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo, kuriame buvo nustatyta Jungtinei Karalystei taikoma korekcija, pagal kurią sugrąžinama 66 proc. JK grynojo įnašo, laipsniškai buvo pritaikytos įvairios kitos korekcijos ir korekcijos mechanizmai siekiant šalinti kai kurių valstybių narių vadinamųjų veiklos biudžetų balansų trūkumus; kadangi šiuo metu tokios korekcijos iš esmės yra susijusios su JK taikomos korekcijos finansavimo mažinimu arba bendru BNP arba PVM pagrįsto įnašo mažinimu;

F.  kadangi Parlamentas per pastarąjį dešimtmetį keliose rezoliucijose atkreipė dėmesį į ES nuosavų išteklių sistemos problemas ir sudėtingumą ir nuolat ragino atlikti išsamią reformą siekiant, kad sistema būtų paprastesnė, skaidresnė ir demokratiškesnė, be kita ko, nustatyti naujus ir tikrus nuosavus išteklius, kurie turėtų palaipsniui ir tiek, kiek įmanoma, pakeisti BNP pagrįstus įnašus;

G.  kadangi 2011 m. Komisija pasiūlė plataus užmojo tiesės aktų rinkinį dėl nuosavų išteklių (COM(2011)0510) ir pateikė jį kartu su pasiūlymais dėl 2014–2020 m. DFP, siekdama supaprastinti valstybių narių įnašus, numatyti naujus nuosavus išteklius – reformuotą PVM ir finansinių sandorių mokestį (FSM) – ir reformuoti korekcijos mechanizmus; kadangi Taryba į šiuos pasiūlymus neatsižvelgė;

H.  kadangi pasibaigus deryboms dėl 2014–2020 m. DFP buvo įsteigta Aukšto lygio grupė nuosavų išteklių klausimais, kurią sudarė visų trijų pagrindinių ES institucijų atstovai ir kuriai pirmininkavo Mario Monti; kadangi 2016 m. gruodžio mėn. Aukšto lygio grupė nuosavų išteklių klausimais pateikė savo galutinę ataskaitą ir rekomendacijas, kurios sudaro išsamiai išdėstytos Parlamento pozicijos, pateiktos šioje rezoliucijoje, pagrindą; pabrėžia, kad minėtą ataskaitą vieningai priėmė visi grupės nariai, įskaitant Tarybos paskirtus narius;

1.  pažymi, kad Komisija pateiks savo pasiūlymus dėl DFP po 2020 m. ne vėliau kaip 2018 m. gegužės mėn.; tikisi, kad Komisijos pasiūlyta būsima DFP apims plataus užmojo pasiūlymus persvarstyti sprendimą dėl nuosavų išteklių ir visus susijusius teisėkūros procedūra priimtus aktus, taip pat numatyti naujus nuosavus išteklius; pabrėžia, kad per būsimas Tarybos ir Parlamento derybas kitos DFP išlaidų ir įplaukų klausimai bus traktuojami kaip vienas bendras paketas; pareiškia, kad nebus pasiektas joks susitarimas dėl DFP, jei nebus padaryta atitinkama pažanga nuosavų išteklių klausimu;

2.  pateikia šią rezoliuciją, kad pareikštų savo poziciją dėl pagrindinių ES nuosavų išteklių sistemos reformos elementų, be kita ko, naujų nuosavų išteklių krepšelio sudėties, taip pat dabartinės sistemos elementų, kurie turėtų likti galioti; ragina Komisiją tinkamai atsižvelgti į Parlamento poziciją rengiant pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl ES nuosavų išteklių, kurie turėtų būti plataus užmojo ir pateikiami kartu su pasiūlymais dėl DFP po 2020 m.; yra įsitikinęs, kad, siekiant palengvinti susitarimo dėl kitos DFP sudarymą, būtina padaryti didelę pažangą ES biudžeto įplaukų srityje;

I.Teisinė sistema ir sprendimų priėmimo procesas

3.  primena, kad SESV 311 straipsnyje nurodoma, kad „Sąjunga pasirūpina savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis. Neatmetant kitų įplaukų, visas biudžetas finansuojamas nuosavais ištekliais“; todėl pabrėžia, kad teisinis reikalavimas suteikti ES biudžetui tikrų nuosavų išteklių tiesiogiai išplaukia iš Sutarties;

4.  primena, jog SESV 310 straipsnyje nurodoma, kad „biudžete nurodytos pajamos ir išlaidos turi būti subalansuotos“; atitinkamai pažymi, kad įplaukos turėtų padengti visas išlaidas, kurias kasmet patvirtina biudžeto valdymo institucija; pabrėžia, kad ES biudžete negali susidaryti metinis deficitas, taip pat kad biudžetas negali būti finansuojamas skolinantis pinigus finansų rinkose;

5.  pažymi, kad pagrindinis teisėkūros procedūra priimamas aktas, kuriame nustatomos su nuosavų išteklių sistema susijusios nuostatos, – vadinamasis sprendimas dėl nuosavų išteklių, pasikonsultavus su Parlamentu, vieningai priimamas Taryboje ir kad šį sprendimą turi ratifikuoti visos valstybės narės; pabrėžia, kad tai – viena iš sudėtingiausių teisėkūros procedūrų, numatytų Sutartyje;

6.  pažymi, kad šiame teisėkūros procedūra priimamame akte Taryba nustato, be kita ko, nuosavų išteklių viršutinę ribą, ir gali nustatyti naujas nuosavų išteklių kategorijas arba panaikinti esamą kategoriją; pabrėžia, kad, nors sprendimo dėl nuosavų išteklių galiojimo pabaigos data nenumatyta, jis yra tiesiogiai susijęs su atitinkama DFP, kurioje nustatytas didžiausiais išlaidų lygis laikotarpiu, kuriam ji skirta;

7.  primena, kad Lisabonos sutartyje numatytos naujos nuostatos dėl įgyvendinimo teisės aktų dėl nuosavų išteklių ir suteikiama galimybė Tarybai, gavus Parlamento pritarimą, kvalifikuota balsų dauguma priimti reglamentą; tačiau apgailestauja dėl to, kad kelios įgyvendinimo nuostatos, ypač susijusios su BNP pagrįstų išteklių apskaičiavimu, vis dar įtrauktos į sprendimą dėl nuosavų išteklių; todėl ragina užtikrinti sklandesnę sprendimo dėl nuosavų išteklių priėmimo procedūrą; ragina Tarybą ir Komisiją, atsižvelgiant į būsimą Sutarties persvarstymą, pritarti Parlamento prašymui iš dalies pakeisti SESV 311 straipsnį siekiant sustiprinti Parlamento vaidmenį nuosavų išteklių tvirtinimo procedūroje;

8.  primena, kad valstybės narės yra atsakingos už savo fiskalinę politiką, ir pabrėžia, kad apmokestinimo kompetencija yra esminė valstybių narių suverenumo dalis; pabrėžia, kad ES nuosavų išteklių reforma nėra nacionalinio suvereniteto perdavimas šioje srityje, bet verčiau ja dabartinė sistema suderinama su ES Sutarčių dvasia ir raide;

II.Dabartinės nuosavų išteklių sistemos reformos priežastys

i.Poreikis šalinti esamos sistemos trūkumus

9.  pabrėžia, kad dabartinė nuosavų išteklių sistema yra labai sudėtinga, nesąžininga, neskaidri ir visiškai nesuprantama ES piliečiams; ypač atkreipia dėmesį į apskaičiavimų, susijusių su nacionalinėmis korekcijomis ir korekcijos mechanizmais, kurie taikomi nuosavų išteklių sistemai arba statistiniu PVM pagrįstiems ištekliams, neskaidrumą; be to, pabrėžia, kad šiai sistemai netaikoma jokia veiksminga parlamentinė kontrolė ES lygmeniu ir iš esmės ji stokoja demokratinio teisėtumo ir atskaitomybės;

10.  pabrėžia, kad dėl to, kaip nuosavų išteklių sistema vystėsi, laipsniškai pakeičiant tikrus nuosavus išteklius vadinamaisiais nacionaliniais įnašais, neproporcingai didelis dėmesys skiriamas gryniesiems valstybių narių balansams, taigi iš esmės ignoruojamas ES biudžeto indėlis siekiant bendrų Europos tikslų visų ES piliečių naudai; todėl apgailestauja, kad visa nacionalinių įnašų į ES biudžetą dalis, apskaičiuota remiantis BNP arba kaip statistiniu PVM pagrįstų išteklių procentinė dalis, sudaro apie 83 proc. visų ES įplaukų;

11.  yra įsitikinęs, jog dėl to, kad BNP pagrįsti ištekliai sudaro didžiausią dalį, ES biudžeto požiūriu, tiek įplaukų, tiek išlaidų srityse, įsitvirtino tinkamos grąžos (pranc. juste retour) logika, kuri visiškai užvaldė Tarybos diskusijas; atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį į, viena vertus, Jungtinei Karalystei taikomos korekcijos ir daugelio kitų susijusių korekcijų bei kitų korekcijos mechanizmų nustatymą įplaukų srityje ir, kita vertus, negebėjimą susitarti dėl pakankamo ES biudžeto asignavimų lygio per metinę biudžeto procedūrą; laikosi nuomonės, kad ES privalo atsisakyti grynojo veiklos balanso sąvokos, nes faktiškai visos valstybės narės gauna naudos iš ES biudžeto;

12.  ypač mano, kad sprendimui dėl metinio ES biudžeto dydžio poveikį daro politinės ir finansinės aplinkybės nacionaliniu lygmeniu, dėl kurių nustatomi apribojimai per biudžeto derybas, kurios dažnai Taryboje baigiasi grynųjų įnašų mokėtojų ir grynųjų paramos gavėjų nulinės sumos žaidimu, neatsižvelgiant į Sąjungos įsipareigojimus, be kita ko, Tarybos prisiimtus įsipareigojimus; mano, kad dėl to daug ES politikos priemonių, kuriomis sukuriama didžiausia Europos pridėtinė vertė, dažnai yra tos priemonės, kurių išlaidas siūloma mažinti, ir todėl pakenkiama pačiam ES projektui;

13.  pažymi, kad nacionaliniai įnašai į ES biudžetą yra aiškiai apibrėžti nacionalinių biudžetų išlaidų dalyje ir dažnai laikomi finansine našta, kuri nusveria dėl ES išlaidų sričių sukuriamą naudą, kuri dažnai yra mažiau matoma; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad reikia spręsti per mažo visuomenės informuotumo apie ES biudžeto naudą problemą;

14.  todėl yra įsitikinęs, kad taikant dabartinę nuosavų išteklių sistemą iš esmės pažeidžiama Sutarties raidė ir dvasia; pakartoja savo ilgalaikę poziciją, kad, siekiant suderinti ES biudžeto finansavimą su Sutarties reikalavimais ir visos Sąjungos poreikiais, būtina atlikti išsamią ES išteklių reformą;

ii. Poreikis užtikrinti Sąjungos galimybes finansuoti savo politikos priemones ir spręsti naujus uždavinius

15.  pabrėžia, kad DFP po 2020 m. reikia užtikrinti tinkamą ES politikos priemonių ir programų, kuriomis sukuriama aiški Europos pridėtinė vertė, finansavimą, tačiau taip pat suteikti papildomas priemones uždaviniams, kurie jau nustatyti tokiose srityse, kaip augimas ir darbo vietos, klimato kaita, aplinkos apsauga, konkurencingumas, sanglauda, inovacijos, migracija, ES išorės sienų kontrolė, saugumas ir gynyba, spręsti;

16.  be to, pabrėžia, kad reikia vengti dabartinės DFP trūkumų ir nuo pat pradžių numatyti tokį išteklių lygį, kuriuo būtų sudarytos sąlygos Sąjungai įgyvendinti savo politikos darbotvarkę turint pakankamą finansavimą ir veiksmingai reaguoti į nenumatytus įvykius ar krizes, kurie gali įvykti kitos finansinės programos laikotarpiu; pabrėžia, kad reikia spręsti pasikartojančią nepakankamų mokėjimų asignavimų metinės biudžeto procedūros metu problemą; primena, kad labai daug lėšų mobilizuota pagal DFP lankstumo nuostatas, nes tai buvo būtina jau vien siekiant atremti migracijos ir pabėgėlių krizę;

17.  tikisi, kad, neatsižvelgiant į finansinį susitarimą, JK išstojimo iš ES pasekmės bus svarbus klausimas taip pat ir kitoje DFP ir priimant visus susijusius sprendimus dėl biudžeto; yra įsitikinęs, kad, prieš priimant sprendimą dėl DFP po 2020 m., turėtų būti panaikintas dėl „Brexit‘o“ susidaręs trūkumas ir tuo pačiu metu turėtų būti užtikrinta, kad ES ištekliai nebūtų sumažinti ir ES programoms nebūtų padarytas neigiamas poveikis;

18.  teigiamai vertina Komisijos pirmininko Jeano-Claude‘o Junckerio pasiūlymą ES biudžete sukurti atskirą eilutę, skirtą euro zonai, kuris buvo įtrauktas į jo Europos Parlamente skaitytą pranešimą apie Sąjungos padėtį ir vėliau išplėtotas 2017 m. gruodžio 6 d. Komisijos komunikate dėl naujų biudžeto priemonių Sąjungos sistemoje euro zonos stabilumui užtikrinti (COM(2017)0822); šiuo tikslu ragina numatyti ES biudžeto pajėgumą viršijant esamas viršutines ribas;

III.Siekiant priimtinos ir subalansuotos nuosavų išteklių sistemos

i. Naujos nuosavų išteklių sistemos sukūrimą reglamentuojantys principai ir prielaidos

19.  siekdamas užtikrinti stabilius finansus ES lygmeniu pritaria tam, kad būtų sukurta skaidri, paprastesnė ir sąžiningesnė nauja nuosavų išteklių sistema, remiantis dabartinės sistemos elementais tais atvejais, kai parodoma, kad jie buvo veiksmingi; mano, kad nuosavų išteklių sistemos reforma turėtų būti pagrįsta tam tikrais pagrindiniais principais;

20.  pabrėžia poreikį susieti įplaukas su politikos tikslais, visų pirma su bendrosios rinkos, energetikos sąjungos, taip pat aplinkos, klimato ir transporto politikos priemonėmis; atsižvelgdamas į tai yra įsitikinęs, kad ES biudžete dėmesys turėtų būti sutelktas į politikos priemones, kuriomis sukuriama Europos pridėtinė vertė, kaip apibrėžta savo 2017 m. spalio 24 d. rezoliucijoje dėl diskusijoms skirto dokumento dėl ES finansų ateities(10);

21.  pabrėžia, kad operaciniu požiūriu nauji nuosavi ištekliai negali būti visi suteikti vienu metu, ir atkreipia dėmesį į poreikį juos palaipsniui įgyvendinti; todėl mano, kad nuosavų išteklių sistemos reforma galėtų būti įgyvendinta taikant dviejų etapų metodą: visų pirma, suteikiant techniniu požiūriu mažiau sudėtingus nuosavus išteklius, kurių surinkimas būtų lengvai valdomas pagrįsta kaina, ir antra, palaipsniui suteikiant kiekvienus papildomus naujus nuosavus išteklius, remiantis nustatytu tvarkaraščiu, kol visi ištekliai bus teikiami visu pajėgumu;

22.  mano, kad naujų nuosavų išteklių suteikimas turėtų turėti dvejopą tikslą, t.y., visų pirma, jais turėtų būti iš esmės sumažinta (siekiama 40 proc.) BNP pagrįstų įnašų dalis ir taip užtikrintos sutaupytos valstybių narių biudžetų lėšos, ir antra, jais turėtų būti sudarytos galimybės finansuoti didesnes ES išlaidas pagal DFP po 2020 m., taip pat padengiant dėl JK išstojimo iš ES susidarantį trūkumą; šiame kontekste primena, kad naujais nuosavais ištekliais nesiekiama padidinti bendros fiskalinės ES mokesčių mokėtojų naštos, nes naujų nuosavų išteklių suteikimas neturėtų daryti jiems poveikio;

23.  ragina panaikinti visas korekcijas ir korekcijos mechanizmus ir užtikrinti vienodas sąlygas valstybėms narėms; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad „Brexit’as“ reikš, jog JK taikoma korekcija ir susijusios „korekcijos korekcijos“ taps nebeaktualios ir bus nebetaikomos, o statistiniu PVM pagrįstų nuosavų išteklių reforma taps neišvengiama;

24.  mano, kad tradiciniai nuosavi ištekliai, t. y. muitai, žemės ūkio mokesčiai ir cukraus ir izogliukozės mokesčiai, yra patikimas ir tikras ES įplaukų šaltinis, nes jie tiesiogiai susiję su tuo, kad ES yra muitų sąjunga, ir su ja susieta teisine kompetencija bei bendra prekybos politika; todėl laikosi nuomonės, kad tradiciniai nuosavi ištekliai turėtų ir toliau būti ES biudžeto įplaukų šaltinis; mano, kad jei surinkimo išlaidų dalis, kurią pasilieka valstybės narės, būtų sumažinta, didesnė šių įplaukų dalis galėtų būti skirta ES biudžetui;

25.  pripažįsta, kad BNP pagrįstas įnašas suteikia patikimą, stabilų ir sąžiningą ES biudžeto įplaukų šaltinį ir kad šiam įnašui labai pritaria dauguma valstybių narių; todėl laikosi nuomonės, kad jis turėtų būti išsaugotas, tačiau tik kaip subalansuojantys ir papildantys ES biudžeto ištekliai ir taip biudžeto požiūriu būtų nustota vadovautis tinkamos grąžos logika; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad BNP pagrįstas įnašas būtų klasifikuojamas taip pat visuose nacionaliniuose biudžetuose, būtent, kaip ES įplaukos, o ne nacionalinių valdžios institucijų išlaidos;

ii. Kriterijai, kuriuos taikant nustatomi nauji nuosavi ištekliai

26.  pritaria Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais ataskaitoje pateiktai nuomonei, kad, siekiant nustatyti galimus naujus nuosavus išteklius, turi būti atsižvelgta į šiuos kriterijus: teisingumas / sąžiningumas, efektyvumas, pakankamumas ir stabilumas, skaidrumas ir paprastumas, demokratinė atskaitomybė ir biudžetinė drausmė, dėmesys Europos pridėtinei vertei, subsidiarumo principas ir valstybių narių fiskalinis suverenumas ir apribotos politinių sandorių išlaidos;

27.  atsižvelgiant į tai, ragina Komisiją išnagrinėti toliau nurodyto naujų nuosavų išteklių krepšelio nustatymą;

iii. Galimų naujų nuosavų išteklių krepšelis

a. Tikslas – sustiprinti bendrąją rinką, padidinti jos skaidrumą ir užtikrinti vienodesnes sąlygas

– Pridėtinės vertės mokestis

28.  primena, kad nuo PVM taikymo pradžios prieš beveik 50 metų šis mokestis buvo naudojamas kaip pagrindas ES biudžeto nuosaviems ištekliams apskaičiuoti ir kad šie ištekliai šiuo metu sudaro apie 12 proc. ES įplaukų;

29.  tačiau pažymi, kad dabartinė sistema turi didelių trūkumų, nes ištekliai skaičiuojami remiantis statistiniu pagrindu; jie bereikalingai sudėtingi ir tiesiogiai nesusiję su piliečiais; jie yra tik valstybių narių gautų įplaukų dalies pervedimas, taigi jais, palyginti su BNP pagrįstais ištekliais, nesuteikiama jokios pridėtinės vertės, taip pat, įnašo apskaičiavimo pagrindas yra neskaidrus ir nėra lygybės tarp mokesčių mokėtojų;

30.  apgailestauja dėl to, kad OLAF nuolat nustato sunkaus sukčiavimo muitų srityje atvejų valstybėse narėse ir dėl to prarandama daug Sąjungos biudžeto pajamų; atkreipia dėmesį į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 19/2017 „Importo procedūros: teisinės sistemos trūkumai ir neveiksmingas įgyvendinimas daro poveikį ES finansiniams interesams“ ir reiškia susirūpinimą dėl to, kad sukčiautojai, patekdami į muitų sąjungą, galėtų ir toliau rasti silpniausią grandį tarp valstybių narių ir Sąjungos biudžetas galėtų ir toliau patirti nuostolių net ir kitos DFP laikotarpiu; ragina Komisiją ir valstybes nares imtis priemonių, kurių reikia siekiant sustabdyti šią Sąjungos biudžetui kenkiančią veiklą;

31.  primena 2011 m. pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl naujų PVM pagrįstų išteklių, kuriuo būtų buvęs nustatytas fiksuotasis visoje ES taikomas tarifas, grindžiamas prekių tiekimo ir paslaugų teikimo grynąja verte arba prekių importu, kuriems būtų taikomas standartinis ir bendras PVM tarifas; pažymi, kad, nors šis pasiūlymas nebuvo priimtas, 2013 m. vasario mėn. susitikime Europos Vadovų Taryba paragino Tarybą tęsti su šiuo dokumentu susijusį darbą; mano, kad dabartinėmis aplinkybėmis atsiranda galimybė, kad galbūt įvyks proveržis šiuo klausimu;

32.  palankiai vertina aukšto lygio darbo grupės pasiūlymą dėl jos vizijos, kad PVM pagrįsti nuosavi ištekliai turėtų būti paprastesni ir turėtų būti sumažintos jų administracinės išlaidos ir sustiprintas ES PVM politikos ir faktinių pajamų iš PVM ryšys;

33.  atkreipia dėmesį į 2016 m. balandžio 7 d. paskelbtą Komisijos PVM veiksmų planą („Bendros ES PVM erdvės kūrimas. Laikas spręsti“) (COM(2016)0148) ir į vėlesnį 2017 m. spalio 4 d. pasiūlymą dėl ES PVM erdvės esminių principų ir pagrindinių reformų; pritaria išsamiai PVM sistemos reformai Europos Sąjungoje, kuria turėtų būti siekiama išplėsti mokesčio bazę, sumažinti galimybes sukčiauti ir reikalavimų laikymosi išlaidas ir užtikrinti naujas įplaukas; mano, kad maža tokių naujų įplaukų dalis turėtų būti skiriama ES biudžetui;

34.  mano, kad supaprastinti PVM pagrįsti ištekliai turėtų būti grindžiami visos ES PVM sistemų bendru vardikliu, ir pažymi, kad dėl to jais nebūtų panaikinti visi nacionaliniai ypatumai, kurie yra pateisinami dėl įvairių priežasčių;

35.  pritaria tam, kad būtų nustatytas vienodas mokesčio tarifas (1–2 proc.) įplaukoms, gaunamoms iš reformuoto PVM, kurį visą kaip Sąjungos nuosavus išteklius surinktų valstybių narių administracijos; mano, kad tokia sistema galėtų užtikrinti ES dideles ir stabilias pajamas patiriant nedideles administracines išlaidas;

36.  pabrėžia, kad Komisija jau pateikė pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl didelės ES PVM taisyklių reformos ir kad 2018 m. laukiama papildomų iniciatyvų; primygtinai tvirtina, kad reikia kuo greičiau ir ne vėliau kaip prieš kitos DFP taikymo pradžią baigti PVM reformą;

37.  ragina Komisiją, laukiant, kol bus priimti atitinkami PVM teisės aktai, pateikti pasiūlymą dėl reformuotų PVM pagrįstų nuosavų išteklių, kuris būtų jos būsimo teisės aktų rinkinio dėl ES nuosavų išteklių dalis; mano, kad tokiame pasiūlyme turėtų būti atsižvelgta į pagrindinius PVM reformos, dėl kurios šiuo metu diskutuojama, rezultatus;

– Įmonių pelno mokestis

38.  primena, kad savo 2016 m. liepos 6 d. rezoliucijoje dėl sprendimų dėl mokesčių ir kitų panašaus pobūdžio ar poveikio priemonių(11) Parlamentas primygtinai ragino Komisiją pateikti pasiūlymą dėl bendros konsoliduotosios pelno mokesčio bazės (BKPMB) ir „kartu pasiūlyti tinkamą ir teisingą paskirstymo būdą, kad būtų galima visapusiškai spręsti žalingos mokesčių praktikos Sąjungoje problemą, užtikrinti įmonėms aiškumą ir paprastumą bei paskatinti tarpvalstybinę ekonominę veiklą Sąjungoje“;

39.  atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymus dėl BKPMB ir primena savo prašymą, kad ši konsoliduotoji bazė būtų išplėsta ir po pereinamojo laikotarpio aprėptų visas įmones; pabrėžia, kad dabartiniai pasiūlymai dėl BKPMB taip pat turėtų apimti skaitmeninę ekonomiką; atsižvelgdamas į šiuos pasiūlymus siūlo, kad įmonės skaitmeninė veikla turėtų būti traktuojama taip pat, kaip ir tos įmonės fizinė buveinė, apibrėžiant ir nustatant nuolatinę skaitmeninę buveinę;

40.  pritaria Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais vertinimui, kad BKPMB galėtų būti naujų nuosavų išteklių pagrindas, atitinkantis visus grupės nustatytus kriterijus; pabrėžia, kad BKPMB taip pat yra pagrindinis elementas plėtojant bendrąją rinką – Europos viešąją gėrybę, nes dėl jos išvengiama netinkamos valstybių narių konkurencijos mokesčių srityje ir mokesčių optimizavimo, kuris daro žalą vienodoms sąlygoms;

41.  primena, kad dėl visų formų mokesčių slėpimo ES, Komisijos skaičiavimu, per metus praranda apie 1 trilijoną EUR; pabrėžia, kad, taikant koordinuotą kovos su sukčiavimu ir mokesčių slėpimu politiką ir skaidrumu, bendradarbiavimu ir koordinavimu pagrįstą sistemą, reikia susigrąžinti įplaukas iš nesurinktų mokesčių;

42.  prašo Komisijos, remiantis BKPMB direktyvos peržiūros išvadomis, pasiūlyti sukurti naujus Sąjungos biudžeto nuosavus išteklius, kurie būtų apskaičiuojami remiantis valstybių narių gautomis įplaukomis iš BKPMB; pritaria tam, kad būtų nustatytas vienodas mokesčio tarifas įplaukoms, gaunamoms iš BKPMB, kuris būtų renkamas kaip nuosavi ištekliai; mano, kad tokia sistema galėtų užtikrinti ES dideles ir stabilias pajamas patiriant nedideles administracines išlaidas;

– Senjoražas

43.  laikosi nuomonės, kad Europos Centrinio Banko pelno pajamos (ECB pajamos, gaunamos leidžiant pinigus), taigi tiesiogiai susijusios su ES pinigų sąjunga, turėtų būti ne išmokamos nacionaliniams iždams, bet sudaryti naujų nuosavų išteklių pagrindą; mano, kad tokie ištekliai turėtų būti tiesiogiai susieti su konkrečia ES biudžeto eilute, skirta euro zonai;

b. Tikslas – sumažinti finansines spekuliacijas ir padidinti mokesčių sistemos teisingumą sektoriuose, kuriuose taikomos agresyvaus mokesčių planavimo priemonės arba agresyvus mokesčių optimizavimas

– Finansinių sandorių mokestis (FSM) Europos lygmeniu

44.  pritaria tam, kad po to, kai 2011 m. Komisija pateikė pasiūlymą, 11 valstybių narių grupė ėmėsi veiksmų pagal tvirtesnį bendradarbiavimą siekdama nustatyti finansinių sandorių mokestį; primygtinai ragina visas kitas valstybes nares prisijungti prie minėtos grupės, kad nebūtų sutrikdytos finansų rinkos ir būtų užtikrintas sklandus bendrosios rinkos veikimas;

45.  pritaria Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais vertinimui, kad finansinių sandorių mokestis galėtų būti naujų Sąjungos biudžeto nuosavų išteklių pagrindas, ir tuo pačiu metu mano, kad reikėtų išnagrinėti kitus finansinės veiklos apmokestinimo būdus;

46.  todėl ragina sukurti naujus Sąjungos biudžeto nuosavus išteklius, kurie būtų apskaičiuojami remiantis pasirinktu finansinės veiklos apmokestinimo metodu;

– Įmonių apmokestinimas skaitmeniniame sektoriuje

47.  teigiamai vertina 2017 m. rugsėjo 16 d. neformalaus Finansų ministrų tarybos posėdžio išvadas, kuriose raginama sukurti naujas skaitmeninio sektoriaus apmokestinimo taisykles, reaguojant į keturių finansų ministrų laišką, kuriame prašoma, kad Komisija išnagrinėtų veiksmingus sprendimus, grindžiamus koncepcija, kad turėtų būti nustatytas vadinamasis išlyginamasis mokestis, taikomas ES skaitmeninio sektoriaus įmonių sukuriamai apyvartai; pabrėžia, kad savo 2017 m. rugsėjo 21 d. komunikate „Sąžininga ir veiksminga apmokestinimo sistema Europos Sąjungos bendrajai skaitmeninei rinkai“ Komisija dar kartą patvirtina, kad BKPMB – tai sistema, kuri sudaro sąlygas persvarstyti taisykles siekiant numatyti šiuolaikišką ir stabilią skaitmeninių įmonių apmokestinimo tvarką ir spręsti mokesčių klausimus, kylančius skaitmeninėje ekonomikoje; ragina numatyti ES lygmens koordinuotą požiūrį, net ir trumpalaikiams sprendimams priimti, siekiant užkirsti kelią bendrosios rinkos iškraipymams, kurie atsiranda dėl vienašališkų veiksmų, ir išvengti skaitmeninio sektoriaus įmonių mokesčių rojų sukūrimo;

48.  pritaria, kad skaitmeninei ekonomikai turėtų būti taikoma moderni ir stabili fiskalinė sistema, kad būtų skatinamos inovacijos, sprendžiamos rinkos susiskaidymo ir nesąžiningos konkurencijos problemos ir visiems subjektams sudaromos sąlygos pasinaudoti naujomis teisingomis ir subalansuotomis sąlygomis, tuo pačiu metu užtikrinant, kad skaitmeninės platformos ir įmonės sumokėtų jiems priklausančią mokesčių dalį ten, kur sukuriamas jų pelnas; be to, pabrėžia, kad būtina užtikrinti verslo investicijų mokestinį tikrumą, siekiant šalinti esamus trūkumus, ir užkirsti kelią naujų apmokestinimo spragų atsiradimui bendrojoje rinkoje;

49.  mano, jog nepaprastai svarbu, kad skaitmeninėje rinkoje būtų pradėtos taikyti mokesčių priemonės siekiant apriboti mokesčių slėpimą ir iškraipymą, agresyvaus mokesčių planavimo arba mokesčių optimizavimo schemas, taip pat netinkamą Europos mechanizmų naudojimą siekiant išvengti mokesčių; mano, kad dėl tokios praktikos iškraipoma konkurencija bendrojoje rinkoje, o valstybės narės praranda joms priklausančias mokestines pajamas;

50.  iš esmės ragina sukurti naujus Sąjungos biudžeto nuosavus išteklius, kurie būtų gaunami apmokestinant skaitmeninės ekonomikos sandorius; tačiau mano, kad, atsižvelgiant į svarbias vykstančias derybas ES ir EBPO lygmenimis, dar anksti priimti sprendimą dėl tikslios tokių išteklių nustatymo tvarkos;

51.  vis dėlto laikosi nuomonės, kad bet kokia ES institucijų nustatyta tvarka, pvz., registracijos arba stebėsenos sistemų ar reguliavimo mechanizmų srityje, turėtų nedelsiant būti sudarytos sąlygos rinkti muitus ir mokesčius Sąjungos biudžeto naudai, remiantis jų Europos pridėtine verte; mano, kad tai yra ES viešosios gėrybės, kurios, kaip nurodo Aukšto lygio grupė nuosavų išteklių klausimais, suteikia pagrindą nustatyti mokestį, kuris būtų „kitos įplaukos“ iš Sąjungos politikos priemonių;

c. Tikslas – skatinti energetikos pertvarką ir kovą su visuotiniu atšilimu

– Aplinkosaugos mokesčiai

52.  patvirtina, kad kova su klimato kaita, taip pat pertvarka siekiant tvarios, žiedinės ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos ir energetikos sąjungos tikslai, dėl kurių bendrai susitarta, yra pagrindiniai ES politikos tikslai;

53.  pakartoja, jog yra įsitikinęs, kad tik taikant bendrus energijos ar aplinkosaugos mokesčius ES lygmeniu gali būti užtikrinta sąžininga įmonių konkurencija ir tinkamas bendrosios rinkos veikimas, taigi jie būtų varomoji jėga siekiant pažangesnio ir tvaresnio vystymosi modelio;

54.  pabrėžia ekologinių mokesčių svarbą, nes jie – ypač tinkamas mechanizmas siekiant prisidėti suteikiant Europos nuosavų išteklių; ragina Komisiją toliau teikti pasiūlymus dėl papildomų ekologinių nuosavų išteklių, kaip apibrėžta Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais ataskaitoje ir kaip nurodė už ES biudžetą atsakingas Komisijos narys, kurie būtų suderinami su tam tikromis Sąjungos politikos priemonėmis, pvz., susijusiomis su energija (energijos mokestis), aplinka ir klimatu (anglies dioksido pasienio koregavimo mechanizmas, plastiko mokestis ir apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ATLPS)) ir transportu (automobilinių degalų ir lėktuvo bilietų mokesčiai), kad būtų skatinami būsimi papildomi Sąjungos nuosavi ištekliai;

55.  ragina, kad nemaža iš ATLPS aukcionų gautų pajamų dalis nuo 4-ojo etapo pradžios (2021 m.) ir vėliau būtų laikoma naujais ES nuosavais ištekliais; primena, kad šią galimybę svarstė Aukšto lygio grupė nuosavų išteklių klausimais ir aiškiai siūlė Komisija savo 2018 m. vasario 14 d. komunikate „Europos Sąjungai, veiksmingai siekiančiai savo prioritetų po 2020 m., skirta nauja, moderni daugiametė finansinė programa“ (COM(2018)0098); be to, ragina pradėti taikyti anglies dioksido pasienio koregavimo mechanizmą kaip būdą suteikti naujų ES biudžeto nuosavų išteklių, kurio poveikis taip pat turėtų būti vienodų sąlygų užtikrinimas tarptautinėje prekyboje ir gamybos perkėlimo į kitas šalis mažinimas, tuo pačiu metu įtraukiant klimato kaitos išlaidas į importuojamų prekių kainą;

56.  ragina Komisiją apsvarstyti galimybę ES lygmeniu pradėti taikyti plastiko ir vienkartinio naudojimo prekių mokestį, kad būtų skatinama naudoti tvaresnes alternatyvas;

57.  mano, kad nuosavi ištekliai, pagrįsti elektros energijos mokesčiu, sutaptų su ATLPS taikymo sritimi ir keltų abejonių, susijusių su investavimo sąlygų stabilumu ir namų ūkių finansine našta;

58.  mano, kad tuo atveju, kai pernelyg didelė našta dėl vienų ar kitų nuosavų išteklių tenka tam tikrai valstybei narei, tokia našta galėtų būti palengvinta suteikiant papildomą paramą pagal ES programas, kuri būtų ribotos trukmės ir dydžio, laikantis Sąjungos uždavinių ir tikslų; pabrėžia, kad tokia parama negali būti suteikta nustatant bet kokias naujas korekcijas ar korekcijos mechanizmus ES biudžeto įplaukų srityje;

59.  pabrėžia, kad su aplinkosauga susijusių mokesčių taikymas neturėtų daryti poveikio valstybių narių teisei nustatyti energijos išteklių naudojimo sąlygas, jų skirtingų energijos šaltinių pasirinkimui ir bendrai jų energijos tiekimo struktūrai;

iv. Kiti įplaukų šaltiniai

60.  primena, kad, nors nuosavi ištekliai turėtų būti pagrindinė ES biudžeto įplaukų sudedamoji dalis, jie papildomi „kitomis įplaukomis“, kaip nurodoma SESV 311 straipsnyje, kurias sudaro: ES darbuotojų mokamas jų darbo užmokesčiui taikomas mokestis; institucijų administracinės veiklos įplaukos, pvz., pajamos dėl parduotų prekių, nuomos, paslaugų teikimo ir banko palūkanų; ES nepriklausančių šalių įnašai į tam tikras ES programas; delspinigiai už pavėluotus mokėjimus; įmonių mokamos baudos, dažniausiai tais atvejais, kai jos pažeidė ES konkurencijos teisę ir įplaukos iš ES skolinimosi ir skolinimo veiklos;

61.  pažymi, kad kiekvienų finansinių metų likutis pertekliaus atveju įrašomas į kitų metų biudžetą kaip įplaukos ir kad kitos įplaukos, likučiai ir techniniai patikslinimai, įskaitant ankstesnių metų perteklių, sudaro apie 6 proc. visų įplaukų; pabrėžia, kad pastaraisiais metais „kitas įplaukas“ daugiausia sudarė baudos – vien jos siekia 2,5 proc. visų įplaukų (išskyrus asignuotąsias įplaukas);

62.  apgailestauja dėl to, kad iki šiol diskusijose dėl ES finansavimo į tokių kitų įplaukų galimybes buvo neatsižvelgiama; mano, kad, net jei tokios įplaukos negali būti kiti nuosavi ištekliai dėl jų lygio, nepastovumo ir nenuspėjamumo, jos vis dėlto suteikia galimybę patenkinti išaugusius finansinius poreikius pagal kitą DFP;

63.  primena, kad teisinės procedūros, kuriomis reglamentuojamos tokios įplaukos ir galimi pakeitimai, yra lankstesnės nei tos, kuriomis reglamentuojami nuosavi ištekliai, nes jos nustatytos ne sprendime dėl nuosavų išteklių, bet antrinės teisės aktuose ir todėl joms netaikomas vieningumo reikalavimas;

64.  dar kartą patvirtina savo ilgalaikę poziciją, kad visos įplaukos, gaunamos iš baudų, kurias sumoka įmonės už ES konkurencijos teisės pažeidimus, ar baudų, susijusių su vėlavimu sumokėti nacionalinius įnašus į ES biudžetą, turėtų sudaryti papildomas ES biudžeto įplaukas ir dėl to neturėtų būti atitinkamai sumažintas BNP įnašas;

65.  taigi ragina ES biudžete įsteigti specialų rezervą, kuris bus palaipsniui papildomas kitomis nenumatytomis įvairiausių rūšių įplaukomis ir tinkamai perkeliamas į kitus metus siekiant prireikus suteikti papildomų išlaidų finansavimo galimybių; mano, kad šis rezervas turėtų būti skirtas DFP specialioms priemonėms ir, biudžeto valdymo institucijai priėmus sprendimą, turėtų užtikrinti papildomų lėšų – tiek įsipareigojimų, tiek mokėjimų asignavimų ;

66.  atkreipia dėmesį į ES biudžetui sukuriamas galimybes dėl mokesčių, mokėtinų už ES politikos priemonių ir ypač Europos sistemų, pvz., būsimos Europos kelionių informacijos ir leidimų sistemos (ETIAS), skirtos trečiųjų šalių piliečiams, įgyvendinimą; mano, kad tam tikrais atvejais tokios įplaukos galėtų būti skiriamos tai pačiai politikos sričiai arba tikslui; mano, kad, turint mintyje ES programas ir politikos priemones po 2020 m., turėtų būti sistemingiau atsižvelgiama į tokios rūšies numatomas pajamas, siekiant suteikti ES biudžetui papildomą įplaukų šaltinį;

67.  pabrėžia, kad 2016 m., ES decentralizuotoms agentūroms priskirtos įplaukos, pvz., iš įmonių gaunami mokesčiai ir rinkliavos, taip pat įnašai iš nacionalinių biudžetų, sudarė maždaug 1 mlrd. EUR; ragina Komisiją kitoje DFP pasiūlyti nuoseklų agentūrų finansavimo mokesčiais metodą;

o
o   o

68.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 168, 2014 6 7, p. 105.
(2) OL L 168, 2014 6 7, p. 29.
(3) OL L 168, 2014 6 7, p. 39.
(4) OL C 27 E, 2008 1 31, p. 214.
(5) OL C 380 E, 2012 12 11, p. 89.
(6) OL C 443, 2017 12 22, p. 11.
(7) OL C 443, 2017 12 22, p. 994.
(8) OL C 294, 2016 8 12, p. 82.
(9) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0309.
(10) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0401.
(11) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0310.

Atnaujinta: 2018 m. lapkričio 6 d.Teisinis pranešimas