Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2016/2149(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A8-0127/2018

Pateikti tekstai :

A8-0127/2018

Debatai :

PV 18/04/2018 - 23
CRE 18/04/2018 - 23

Balsavimas :

PV 19/04/2018 - 10.15
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P8_TA(2018)0186

Priimti tekstai
PDF 507kWORD 47k
Ketvirtadienis, 2018 m. balandžio 19 d. - Strasbūras Galutinė teksto versija
Sutarties nuostatų dėl nacionalinių parlamentų įgyvendinimas
P8_TA(2018)0186A8-0127/2018

2018 m. balandžio 19 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Sutarties nuostatų dėl nacionalinių parlamentų įgyvendinimo (2016/2149(INI))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį (ES sutartis), ypač į jos 5 straipsnį dėl kompetencijos suteikimo ir subsidiarumo, 10 straipsnio 1 dalį dėl atstovaujamosios demokratijos, 10 straipsnio 2 dalį dėl ES piliečių atstovavimo, 10 straipsnio 3 dalį dėl ES piliečių teisės dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime, 11 straipsnį dėl dalyvaujamosios demokratijos, 12 straipsnį dėl nacionalinių parlamentų vaidmens, 48 straipsnio 3 dalį dėl įprastos peržiūros procedūros ir 48 straipsnio 7 dalį (nuostata dėl pereigos),

–  atsižvelgdamas į Protokolą Nr. 1 dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje ir į Protokolą Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 15 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 ir 42 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į savo 1997 m. birželio 12 d. rezoliuciją dėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų santykių(1), 2002 m. vasario 7 d. rezoliuciją dėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų ryšių vykdant Europos integraciją(2), 2009 m. gegužės 7 d. rezoliuciją dėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų santykių plėtojimo pagal Lisabonos sutartį(3) ir 2014 m. balandžio 16 d. rezoliuciją dėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų santykių(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. vasario 16 d. rezoliucijas dėl Europos Sąjungos veikimo gerinimo remiantis Lisabonos sutarties teikiamomis galimybėmis(5), dėl euro zonos biudžeto pajėgumo(6) ir dėl galimų dabartinės Europos Sąjungos institucinės sąrangos pakeitimų ir korekcijų(7),

–  atsižvelgdamas į Komisijos metines ataskaitas dėl Europos Komisijos ir nacionalinių parlamentų santykių, visų pirma į 2015 m. liepos 2 d. 2014 m. ataskaitą (COM(2015)0316) ir 2016 m. liepos 15 d. 2015 m. ataskaitą (COM(2016)0471), taip pat į Komisijos metines ataskaitas dėl subsidiarumo ir proporcingumo, visų pirma į 2016 m. liepos 15 d. 2015 m. ataskaitą (COM(2016)0469) ir 2017 m. birželio 30 d. 2016 m. ataskaitą (COM(2017)0600),

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento Ryšių su nacionaliniais parlamentais direktorato metines ataskaitas, visų pirma į 2016 m. laikotarpio vidurio ataskaitą dėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų santykių,

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. spalio 26 d. rezoliuciją dėl 2015 m. ES teisės taikymo stebėjimo (2015 m.)(8),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. kovo 1 d. Komisijos Baltąją knygą dėl Europos ateities ir į 2017 m. rugsėjo 13 d. Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio pranešimą apie Sąjungos padėtį, per kurį buvo pristatytos veiksmų gairės,

–  atsižvelgdamas į Italijos Respublikos Deputatų Rūmų, Prancūzijos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos, Vokietijos Federacinės Respublikos Bundestago ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės Deputatų Rūmų pirmininkų 2015 m. rugsėjo 14 d. pasirašytą deklaraciją „Gilesnė Europos integracija: tolesni veiksmai“ (angl. Greater European Integration: The Way Forward), kuriai šiuo metu pritaria 15 nacionalinių parlamentų rūmų ES,

–  atsižvelgdamas į ES parlamentų pirmininkų konferencijos (ES pirmininkų konferencija) išvadas, priimtas per posėdžius, surengtus įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, visų pirma per 2016 m. Liuksemburge ir 2017 m. Bratislavoje vykusius posėdžius,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos parlamentų Europos reikalų komitetų konferencijos (pranc. COSAC) posėdžių, surengtų įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, indėlį ir šių posėdžių, visų pirma 2017 m. Valetoje ir Taline vykusių posėdžių, išvadas, taip pat COSAC du kartus per metus skelbiamas ataskaitas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje (SSKV) 13 straipsnį, kuriame numatyta rengti tarpparlamentines konferencijas siekiant aptarti biudžeto politikos ir kitus klausimus, kuriems taikoma sutartis,

–  atsižvelgdamas į Čekijos Respublikos Senato 2016 m. lapkričio 30 d. rezoliuciją (11-osios kadencijos 26 rezoliucija), Italijos Respublikos Senato 2016 m. spalio 19 d. rezoliuciją (dokumentas XVIII Nr. 164) ir į Europos Sąjungos politikos komiteto 2017 m. gegužės 2 d. pastabas, Prancūzijos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos 2017 m. gegužės 31 d. pastabas (dokumento numeris 2017/058) ir į Nyderlandų Karalystės Antrųjų Rūmų (atstovų rūmai) Nuolatinio komiteto Europos klausimais 2017 m. gruodžio 22 d. laišką (laiškas A(2018)1067),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį ir 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmininkų sueigos sprendimo dėl leidimo rengti pranešimus savo iniciatyva suteikimo tvarkos 1 straipsnio 1 dalies e punktą ir 3 priedą,

–  atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą (A8-0127/2018),

A.  kadangi nacionaliniai parlamentai aktyviai prisideda užtikrinant Europos Sąjungos konstitucinį veikimą (ES sutarties 12 straipsnis), taip atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant ir kuo plačiau įgyvendinant jos demokratinį teisėtumą;

B.  kadangi nacionalinių vyriausybių parlamentinė atskaitomybė Europos reikalų srityje priklauso nuo konkrečios nacionalinės praktikos ir yra nacionalinių parlamentų vaidmens pagrindas pagal galiojančių Europos sutarčių sistemą;

C.  kadangi siekiant pagerinti atsakomybę nacionaliniai parlamentai turėtų kontroliuoti nacionalines vyriausybes, taip kaip Europos Parlamentas kontroliuoja Europos Sąjungos vykdomąją valdžią. kadangi, nepaisant to, nacionalinių parlamentų poveikio nacionalinėms vyriausybėms lygmuo skirtingose valstybėse narėse labai skiriasi;

D.  kadangi nacionaliniai parlamentai dažnai apgailestauja dėl ribotų galimybių dalyvauti sprendžiant Sąjungos reikalus ir norėtų būti labiau įtraukti į Europos integracijos procesą;

E.  kadangi dėl ES teisėkūros ir sprendimų priėmimo procesų skaidrumo stokos kyla rizika, kad sumažės pagal Sutartis ir atitinkamus protokolus nustatytos nacionalinių parlamentų prerogatyvos, visų pirma, savo vyriausybių priežiūros prerogatyva;

F.  kadangi nacionaliniams parlamentams būdingas pliuralizmas labai naudingas Sąjungai, nes skirtingų politinių pozicijų visose valstybėse narėse suderinimas gali sutvirtinti ir išplėtoti įvairų sektorių diskusijas Europos lygmeniu;

G.  kadangi sprendžiant Europos reikalus nepakankamai atstovaujamų parlamentinių mažumų problemą reikėtų kompensuoti visapusiškai atsižvelgiant į kiekvieno nacionalinio parlamento daugumą ir laikantis proporcingo atstovavimo principo;

H.  kadangi nacionaliniai parlamentai visais atvejais dalyvauja persvarstant Europos sutartis ir neseniai buvo pakviesti aktyviai dalyvauti keliuose ES demokratiniuose forumuose;

I.  kadangi Europos viešoji erdvė galėtų būti skatinama pasitelkus forumus dėl Europos ateities, kuriuos organizuotų nacionaliniai parlamentai ir Europos Parlamentas, kaip suprantama, atstovaujantys Europos visuomenei; kadangi tokie forumai turėtų būti remiami surengus bendrą Europos savaitę, per kurią nacionaliniai parlamento rūmai tuo pačiu metu diskutuotų Europos klausimais su Komisijos nariais ir Europos Parlamento nariais;

J.  kadangi, kaip matyti atsižvelgiant į nesenų rinkimų tendencijas, dėl ekonomikos, finansų ir socialinės krizės padidėjo ES piliečių nepasitikėjimas ir nusivylimas dabartiniu atstovaujamosios demokratijos modeliu ir Europos, ir nacionaliniu lygmenimis;

K.  kadangi įgyvendinus nacionalinių parlamentų teisę tikrinti, ar laikomasi subsidiarumo principo, remiantis vadinamąja ankstyvojo perspėjimo sistema, pagerėjo ES institucijų ir nacionalinių parlamentų santykiai;

L.  kadangi kartais nacionaliniai parlamentai kritiškai vertina ankstyvojo perspėjimo sistemą ir teigia, kad jos nuostatas nelengva įgyvendinti praktiškai ir jos taikymo sritis turėtų būti platesnė;

M.  kadangi įgyvendinant ankstyvojo perspėjimo sistemą padaryta pažanga, kaip matyti atsižvelgiant į naujausius duomenis apie bendrą nacionalinių parlamentų nuomonių, pateiktų pagal politinio dialogo sistemą, skaičių; kadangi atsižvelgiant į ribotą geltonosios kortelės ir oranžinės kortelės procedūrų naudojimą matyti, kad dar yra ką tobulinti ir kad galima geriau koordinuoti nacionalinius parlamentus šiuo klausimu;

N.  kadangi paaiškėjo, jog Protokolo Nr. 1 4 straipsnyje nustatyto aštuonių savaičių laikotarpio nepakanka norint laiku stebėti, ar laikomasi subsidiarumo principo;

O.  kadangi ankstyvojo perspėjimo sistema gali būti papildyta sistema, pagal kurią šiuo metu nacionaliniai parlamentai gali pateikti konstruktyvius pasiūlymus Komisijai apsvarstyti, tinkamai atsižvelgiant į jos iniciatyvos teisę;

P.  kadangi keli nacionaliniai parlamentai išreiškė susidomėjimą priemone pagerinti politinį dialogą, kuris suteiktų jiems galimybę teikti konstruktyvius pasiūlymus Komisijai apsvarstyti, tinkamai atsižvelgiant į Komisijos iniciatyvos teisę;

Q.  kadangi vykstant politiniam dialogui nacionaliniai parlamentai gali bet kuriuo metu paskelbti nuomones, įgalioti savo vyriausybes reikalauti formuluoti pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų Taryboje arba pagal SESV 225 straipsnį paprasčiausiai raginti Parlamentą pateikti pasiūlymus Komisijai;

R.  kadangi šiame Europos integracijos proceso etape neįmanoma įgyvendinti raudonosios kortelės procedūros;

S.  kadangi išsami teisių į informaciją sritis, kaip numatyta Lisabonos sutartyje, galėtų būti išplėtota, jeigu nacionaliniams parlamentams būtų suteikta daugiau išteklių ir laiko apdoroti dokumentams, kuriuos jiems persiunčia Europos institucijos;

T.  kadangi IPEX – platforma, per kurią nacionaliniai parlamentai nuolat keičiasi informacija tarpusavyje ir su Europos institucijomis, – turėtų būti toliau tobulinama pagal skaitmeninę strategiją, kurioje Europos Parlamentas atlieka svarbų pagalbinį vaidmenį;

U.  kadangi tarpinstitucinis bendradarbiavimas pagerėjo po to, kai įsigaliojo Lisabonos sutartis, ir vadinamąja J. M. Barroso iniciatyva 2006 m. rugsėjo mėn. Komisija pradėjo politinį dialogą, kuris suteikia nacionaliniams parlamentams galimybę teikti pastabas, konstruktyvią grįžtamąją informaciją ar kritikuoti Komisijos pasiūlymus;

V.  kadangi nacionaliniai parlamentai kartais skundžiasi dėl savo santykių su Europos Sąjunga ir teigia, kad jie yra pernelyg sudėtingi;

W.  kadangi nacionaliniai parlamentai turi reikiamą kompetenciją laisvės, saugumo ir teisingumo srityse pagal SESV 70, 85 ir 88 straipsnius, todėl turėtų atlikti svarbų vaidmenį rengiant būsimą Sąjungos saugumo ir gynybos politiką;

X.  kadangi nacionaliniu ir Europos lygmeniu turėtų būti daugiau parlamentinės kontrolės fiskalinės ir ekonominės politikos, sprendimų priėmimo ir valdymo srityse ES lygmeniu;

Y.  kadangi Teisingumo Teismui 2017 m. gegužės 16 d. priėmus sprendimą dėl Europos Sąjungos ir Singapūro mišraus pobūdžio prekybos susitarimo pasikeitė nacionalinių parlamentų dalyvavimo rengiant prekybos susitarimus ateityje būdas;

Z.  kadangi pagerinus sąveiką ir keitimąsi informacija tarp EP narių ir nacionalinių parlamentų narių, taip pat nacionalinių parlamentų valstybės tarnautojų, kurie padėtų pagerinti Europos diskusijas nacionaliniu lygmeniu ir tokiu būdu skatintų tikrą ES parlamentinę ir politinę kultūrą;

Vyriausybių veiklos Europos klausimais kontrolė

1.  mano, kad nacionalinių parlamentų teisių ir pareigų, nustatytų Lisabonos sutartyje, įgyvendinimas sustiprino jų vaidmenį Europos konstitucinėje sistemoje, taigi sudaromos geresnės sąlygos pliuralizmui, demokratiniam teisėtumui ir geram Sąjungos veikimui;

2.  pripažįsta, kad nacionalinės vyriausybės yra demokratiškai atskaitingos nacionaliniams parlamentams pagal jų nacionalinę tvarką, kaip pripažįstama ES sutarties 10 straipsnio 2 dalyje; laikosi nuomonės, kad toks atskaitingumas yra nacionalinių parlamento rūmų vaidmens Europos Sąjungoje pagrindas; ragina nacionalinius parlamentus visapusiškai naudotis savo funkcijomis Europos srityje siekiant daryti tiesioginį poveikį Europos politikos turiniui ir jį kontroliuoti, visų pirma stebėti savo nacionalines vyriausybes, kurios yra Europos Vadovų Tarybos ir Tarybos narės;

3.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad nacionaliniams parlamentams būtų skiriama pakankamai laiko, suteikti įgaliojimai ir užtikrintos galimybės, gauti būtiną informaciją, kad jie galėtų vykdyti savo konstitucinį vaidmenį ir tikrinti nacionalinių vyriausybių veiksmus Europos lygmeniu tiek Taryboje, tiek Europos Vadovų Taryboje; pripažįsta, kad ši Europos funkcija turėtų būti vykdoma visiškai laikantis atitinkamų valstybių narių konstitucinių tradicijų; mano, kad siekiant išsaugoti ir sustiprinti šį vaidmenį, turėtų būti stiprinami ir skatinami nacionalinių parlamentų gerosios patirties mainai ir ryšiai;

4.  mano, kad darbo metodų ir sprendimų priėmimo procesų ES institucijose skaidrumas yra būtina išankstinė sąlyga norint, kad nacionaliniai parlamentai galėtų veiksmingai atlikti savo institucinį vaidmenį pagal Sutartis; be to, ragina nacionalinius parlamentus visapusiškai naudotis savo kompetencija siekiant kontroliuoti vyriausybių veiksmus Europos lygmeniu, tuo tikslu, be kita ko, suderinant savo vidaus struktūras, darbotvarkes ir darbo tvarkos taisykles; taip pat siūlo nacionalinių parlamentų rūmams keistis geriausia patirtimi, atitinkamiems ministrams ir nacionalinių parlamentų specializuotiems komitetams prieš Tarybos posėdžius ir Europos Vadovų Tarybos susitikimus ir po jų nuolat rengti diskusijas, taip pat rengti reguliarius susitikimus su nacionalinių parlamentų nariais, Komisijos nariais ir Europos Parlamento nariais;

5.  mano, kad reikia pasirūpinti siekiant išvengti bet kokio valstybių narių vykdomo ES teisės aktų perteklinio įgyvendinimo ir šiuo klausimu nacionaliniai parlamentai turi atlikti svarbiausią vaidmenį; vis dėl primena, kad tai nedaro jokio poveikio valstybių narių teisei nacionaliniu lygmeniu netaikyti teisės aktų atgaline tvarka arba nustatyti, pavyzdžiui, aukštesnius socialinius ir ekologinius standartus;

6.  primena, kad tuo pat metu skatinant stiprinti politinį dialogą su nacionaliniais parlamentais, ir pripažįstant, kad neabejotinai reikia sutvirtinti parlamentų dalyvavimą, sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į konstitucinius įgaliojimus ir į tai, kad nėra aiškios ribos tarp atitinkamų sprendimų priėmimo kompetencijos nacionaliniu arba Europos institucijų lygmeniu;

7.  pabrėžia, kad Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai turėtų aktyviau dalyvauti vykdant Europos semestrą ir rekomenduoja viso proceso metu nacionaliniu ir Europos lygmenimis geriau koordinuoti biudžeto kalendorius, siekiant skatinti veiksmingiau pasinaudoti šia priemone; be to, primena, kad, Europos semestrą suderinus su nacionalinių parlamentų darbotvarkėmis būtų galima labiau prisidėti koordinuojant ekonominę politiką ir pabrėžia, kad toks suderinimas neturėtų pažeisti savivaldos įgaliojimų ir kiekvienų parlamento rūmų darbo tvarkos taisyklių;

8.  siūlo įgyvendinti biudžetinio dialogo nacionalinį laikotarpį, per kurį nacionaliniai parlamentai galėtų svarstyti Europos semestrą ir prisidėti prie jo rengimo, įgaliodami savo vyriausybes, kurios palaiko ryšius su Komisija ir Taryba;

9.  pabrėžia, kad per paskutinį Europos reikalų komitetų konferencijos (COSAC) plenarinį posėdį, vykusį Taline, buvo pripažinta, jog dauguma nacionalinių parlamentų aktyviai dalyvauja plenarinių posėdžių diskusijose ES klausimais reguliariai arba ad hoc pagrindu, ir mano, kad rengiant daugiau plenarinių posėdžių diskusijų ES klausimais būtų padidintas Sąjungos matomumas ir suteikta galimybė piliečiams daugiau sužinoti apie ES darbotvarkę ir politinių partijų pozicijas šiais klausimais;

Europos viešosios erdvės kūrimas

10.  pažymi, kad skirtingų politinių pozicijų visose valstybėse narėse derinimas galėtų sustiprinti ir išplėtoti įvairų sektorių diskusijas Europos lygmeniu; todėl rekomenduoja nacionalines parlamentines delegacijas, siunčiamas į Europos institucijas, sudaryti iš narių, atstovaujančių parlamentų politinei įvairovei; pabrėžia proporcingo atstovavimo nariams iš skirtingų politinių partijų principo svarbą šiuo požiūriu;

11.  pabrėžia, kad privaloma parlamentinių daugumų valia galėtų būti išreikšta nacionalinių parlamentų skelbiamose nuomonėse naudojant ankstyvojo perspėjimo sistemą arba jos nenaudojant; vis dėlto pritaria tam, kad nacionalinių parlamentų politinės mažumos galėtų pareikšti atskirąsias nuomones, kurios vėliau galėtų būti įtrauktos į tokių nuomonių priedus; mano, kad šios nuomonės turėtų būti skelbiamos griežtai laikantis proporcingumo principo ir vadovaujantis kiekvienų nacionalinio parlamento rūmų darbo tvarkos taisyklėmis;

12.  atkreipia dėmesį į tai, kad pastaruoju metu buvo raginama šaukti įvairius demokratinius konventus visoje Europoje; atsižvelgdamas į tai mano, kad kasmet rengiant Europos savaitę Europos Parlamento ir Komisijos nariai, visų pirma, pirmininkų pavaduotojai, atsakingi už grupes, kartu su EP nariais ir pilietinės visuomenės atstovais, galėtų susitikti su nacionalinėmis parlamentinėmis asamblėjomis, aptarti ir paaiškinti Europos darbotvarkę; siūlo persvarstyti savo darbo tvarkos taisykles, kad būtų galima paremti iniciatyvą, ir ragina nacionalinius parlamentus padaryti tą patį; taip pat mano, kad nacionalinių ir Europos politinių frakcijų susitikimai vykdant tarpparlamentinį bendradarbiavimą gali turėti pridėtinę vertę, susijusią su tikromis Europos politinėmis diskusijomis;

Ankstyvojo perspėjimo sistemos pagalbinė reforma

13.   pabrėžia, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ankstyvojo perspėjimo sistema buvo naudojama retai, ir mano, kad ji galėtų būti pertvarkyta pagal dabartinę konstitucinę sistemą;

14.  pažymi, kad atsižvelgiant į pradėtas taikyti geltonosios kortelės procedūras, pavyzdžiui, dėl Komisijos 2016 m. pasiūlymo persvarstyti Darbuotojų komandiravimo direktyvą, matyti, kad ankstyvojo perspėjimo sistema veikia; pabrėžia, kad nedažnai taikoma geltonosios kortelės procedūra, galėtų reikšti, jog ES pakankamai laikomasi subsidiarumo principo; todėl mano, kad ankstyvojo perspėjimo sistemos procedūriniai trūkumai neturėtų būti laikomi neginčijamais įrodymais, jog nesilaikoma subsidiarumo principo; be to primena, kad nacionaliniai parlamentai, prieš Komisijai pateikiant pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto kaip žaliąją ar baltąją knygą arba prieš kasmetinį Komisijos darbo programos pateikimą, taip pat gali imtis veiksmų ir išnagrinėti subsidiarumo principo laikymosi klausimą;

15.  primena, kad Komisija, rengdama bet kokį naują pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo aktą, turi išnagrinėti, ar ES turi teisę imtis veiksmų ir ar šie veiksmai pagrįsti; be to pabrėžia, jog atsižvelgiant į ankstesnę patirtį matyti, kad kartais sunku ir sudėtinga nustatyti ribą tarp subsidiarumo principo politinio aspekto ir proporcingumo principo teisinio aspekto; todėl ragina Komisiją savo atsakymuose į pagrįstas nuomones, pateiktas naudojant ankstyvojo perspėjimo sistemą arba jos nenaudojant, ne tik paaiškinti subsidiarumo principą, bet ir atsižvelgti į proporcingumo principą ir, jeigu reikia, į visus kitus klausimus dėl siūlomų politikos krypčių;

16.  atkreipia dėmesį į nacionalinių parlamentų pateiktą prašymą pratęsti aštuonių savaičių terminą, per kurį jie pagal Protokolo Nr. 1 3 straipsnį gali pateikti pagrįstą nuomonę; vis dėlto pabrėžia, kad pagal dabartinės Sutarties sistemą nenumatyta tokio pratęsimo; todėl mano, kad Komisija pagal ankstyvojo perspėjimo sistemą turėtų taikyti techninį pranešimo laikotarpį, kad galėtų skirti papildomai laiko nuo dienos, kai nacionalinių parlamentų rūmai techniškai gauna teisėkūros procedūra priimamų aktų projektus, ir dienos, kai pradedamas skaičiuoti aštuonių savaičių terminas; atsižvelgdamas į tai, primena, kad kitą subsidiarumo kontrolės mechanizmo veikimo praktinę tvarką Komisija pradėjo praktiškai taikyti 2009 m.;

17.  atkreipia dėmesį į keleto nacionalinių parlamentų pateiktą prašymą pratęsti aštuonių savaičių laikotarpį, per kurį jie pagal Protokolo Nr. 2 6 straipsnį gali pateikti pagrįstą nuomonę;

18.  siūlo, atsižvelgiant į politinį dialogą, kurį Komisija pradėjo 2016 m., visapusiškai išnaudoti sistemą, pagal kurią nacionaliniai parlamentai galėtų pateikti konstruktyvius pasiūlymus Komisijai siekdami daryti teigiamą įtaką diskusijose dėl Europos ir Komisijos iniciatyvos teisei; atsižvelgdamas į tai, mano, kad Komisija galėtų naudotis savo nuožiūra arba priimti tokius pasiūlymus, arba pateikti oficialų atsakymą, pabrėždama tokio sprendimo priežastis; pažymi, kad tokios procedūros negali apimti teisės inicijuoti teisės aktus arba teisės panaikinti ar iš dalies keisti teisės aktus, nes taip būtų pažeistas Sąjungos metodas ir kompetencijos padalijimas tarp Europos ir nacionalinio lygmens, taigi pažeistos Sutartys; rekomenduoja, kad ateityje peržiūrint Sutartis, teisėkūros iniciatyvos teisė turėtų būti suteikta Europos Parlamentui, kaip tiesioginiam ES piliečių atstovui;

Teisės į informaciją įgyvendinimas

19.  dar kartą patvirtina, kad pagal ES sutarties 12 straipsnį ir Protokolą Nr. 1 nacionaliniams parlamentams suteikta teisė gauti informaciją tiesiogiai iš Europos institucijų;

20.  pabrėžia, kad nacionaliniai parlamentai galėtų geriau susidoroti su informacija, jiems siunčiama naudojantis ankstyvojo perspėjimo sistema arba įgyvendinant jų teisę į informaciją, jeigu IPEX platformai būtų suteikta Agora arba forumo svarba, kad nacionaliniai parlamentai galėtų palaikyti nuolatinį dialogą tarpusavyje ir su Europos institucijomis; todėl yra pasiryžęs skatinti naudoti platformą, siekiant sustiprinti politinį dialogą; rekomenduoja nacionaliniams parlamentams naudotis IPEX platforma laiku užtikrinant, kad kuo greičiau būtų pradėtas nacionalinis tikrinimo mechanizmas; rekomenduoja naudotis IPEX kaip sistemingo dalijimosi informacija ir ankstyvo perspėjimo apie subsidiarumo problemas sistema; mano, kad yra galimybių plėtoti IPEX kaip pagrindinę komunikacijos ir ES institucijų atitinkamų dokumentų perdavimo nacionaliniams parlamentams ir atgal priemonę, ir, atsižvelgdamas į tai, įsipareigoja nacionalinių parlamentų administracijoms teikti paramą aiškinant, kaip dirbti su platforma; taip pat ragina organizuoti daugiau Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų institucijų administracijų ir politinių frakcijų pareigūnų mainų;

Geresnio tarpinstitucinio bendradarbiavimo numatymas

21.  atkreipia dėmesį į dabartinį Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimą Europos Sąjungos parlamentų Europos reikalų komitetų konferencijoje (COSAC), Tarpparlamentinėje bendros užsienio ir saugumo politikos konferencijoje (CFSP-IPC) ir pagal Sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje 13 straipsnį; pabrėžia, kad toks bendradarbiavimas turėtų būti plėtojamas remiantis susitarimo, dalijimosi informacija ir konsultavimosi principais, siekiant kontroliuoti atitinkamas jų vyriausybes ir administracijas;

22.  pakartoja, kad pagal dabartinę sistemą Sąjungos ir nacionalinių parlamentų ryšiai galėtų būti supaprastinti ir suderinti siekiant jų efektyvumo ir veiksmingumo; atsižvelgdamas į tai, ragina peržiūrėti Sąjungos ir nacionalinių parlamentų įsipareigojimus visose veikiančiose platformose ir forumuose siekiant šiuos santykius stiprinti ir priderinti prie dabartinių poreikių; vis dėlto primygtinai prašo aiškiai apibrėžti nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento sprendimų priėmimo kompetencijos sritis, nustatant, kad nacionaliniai parlamentai savo Europos lygmens vaidmenį vykdytų remdamiesi nacionalinėmis konstitucijomis, visų pirma tikrindami savo nacionalinių vyriausybių narius, kurie yra Europos Vadovų Tarybos ir Tarybos nariai, šiuo lygmeniu jie turi geriausias galimybes stebėti Europos Sąjungos teisėkūros procesą; todėl dėl skaidrumo, atskaitomybės ir veiklos kompetencijos nesutinka, kad būtų sukurti bendri parlamentiniai sprendimų priėmimo organai;

23.  pažymi, kad politinio ir techninio dialogo tarp parlamentinių komitetų stiprinimas tiek nacionaliniu, tiek Europos lygmeniu būtų labai produktyvus žingsnis siekiant visapusiško tarpparlamentinio bendradarbiavimo; svarsto galimybę siekiant šio tikslo skirti papildomų išteklių ir, jei įmanoma, naudoti vaizdo konferencijas;

24.  pripažįsta Protokolo Nr. 1 9 ir 10 straipsnius rengiamų tarpparlamentinių komitetų posėdžių pagal svarbą; mano, kad būtų galima užtikrinti geresnį tarpinstitucinį bendradarbiavimą, jei Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų nariai tarpparlamentinių komitetų posėdžiams suteiktų daugiau svarbos ir būtų pasirengę glaudžiau bendradarbiauti;

25.  rekomenduoja nacionaliniams parlamentams aktyviai dalyvauti ateityje rengiant bendrą saugumo ir gynybos politiką; mano, kad toks dalyvavimas turėtų būti skatinamas glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Parlamentu ir visiškai laikantis nacionalinių konstitucinių nuostatų saugumo ir gynybos politikos srityje, taip pat vykdant bendrus nacionalinių parlamentų atstovų ir Europos Parlamento narių tarpparlamentinius posėdžius ir palaikant politinį dialogą tarp visapusiškai įgalioto Europos Parlamento Saugumo ir gynybos komiteto ir atitinkamų nacionalinių parlamentų komitetų; atkreipia dėmesį į tai, kad taip neutralios ES valstybės narės turi galimybių vykdyti konstruktyvią priežiūrą šioje srityje;

26.  mano, kad geresnis politinis ir teisėkūros dialogas tarp nacionalinių parlamentų ir su jais būtų naudingas siekiant įgyvendinti tikslus, kaip nustatyta tarpinstituciniame susitarime dėl geresnio reglamentavimo;

o
o   o

27.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

(1) OL C 200, 1997 6 30, p. 153.
(2) OL C 284 E, 2002 11 21, p. 322.
(3) OL C 212 E, 2010 8 5, p. 94.
(4) OL C 443, 2017 12 22, p. 40.
(5) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0049.
(6) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0050.
(7) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0048.
(8) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0421.

Atnaujinta: 2018 m. gruodžio 4 d.Teisinis pranešimas