Rodyklė 
Priimti tekstai
Trečiadienis, 2018 m. kovo 14 d. - StrasbūrasGalutinė teksto versija
Gairės dėl būsimų ES ir Jungtinės Karalystės santykių pagrindo
 Geležinkelių transporto statistika ***I
 Europos Centrinio Banko pirmininko pavaduotojo skyrimas
 Niukaslio ligos kontrolės priemonės ***I
 Tolesnė makrofinansinė parama Gruzijai ***I
 Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų mobilizavimas pagal Vokietijos paraišką „EGF/2017/008 DE/Goodyear“
 Būsima DFP: Parlamento pozicijos dėl DFP po 2020 m. rengimas
 Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos reforma
 Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: 2018 m. metinė augimo apžvalga
 Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: užimtumo ir socialiniai aspektai 2018 m. metinėje augimo apžvalgoje

Gairės dėl būsimų ES ir Jungtinės Karalystės santykių pagrindo
PDF 455kWORD 52k
2018 m. kovo 14 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl pagrindinių būsimų ES ir Jungtinės Karalystės santykių principų (2018/2573(RSP))
P8_TA(2018)0069B8-0135/2018

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį (ES sutartis) ir į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV),

–  atsižvelgdamas į 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – Chartija), paskelbtą Strasbūre 2007 m. gruodžio 12 d. ir kartu su Lisabonos sutartimi įsigaliojusią 2009 m. gruodžio mėn.,

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. balandžio 5 d. rezoliuciją dėl derybų su Jungtine Karalyste gavus jos pranešimą dėl ketinimo išstoti iš Europos Sąjungos(1) ir į 2017 m. spalio 3 d.(2) ir 2017 m. gruodžio 13 d.(3) rezoliucijas dėl derybų su Jungtine Karalyste padėties,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 29 d. Europos Vadovų Tarybos (50 str.) gaires, parengtas po Jungtinės Karalystės pranešimo pagal ES sutarties 50 straipsnį, ir į 2017 m. gegužės 22 d. Tarybos sprendimo priedą, kuriame pateikti susitarimo su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste, kuriame nustatoma jos išstojimo iš Europos Sąjungos tvarka, derybiniai nurodymai,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gruodžio 8 d. Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės derybininkų bendrą ataskaitą dėl pažangos, padarytos derybų pagal ES sutarties 50 straipsnį dėl tvarkingo Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos pirmuoju etapu, ir į 2018 m. vasario 28 d. Europos Komisijos susitarimo dėl išstojimo projektą;

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gruodžio 15 d. Europos Vadovų Tarybos (50 str.) gaires ir į 2018 m. sausio 29 d. Tarybos sprendimo priedą, papildantį 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą, kuriuo suteikiami įgaliojimai pradėti derybas su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste dėl susitarimo, kuriame nustatoma jos išstojimo iš Europos Sąjungos tvarka,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi Europos Sąjungos (ES) ir Jungtinės Karalystės derybomis pagal Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 50 straipsnį siekiama sudaryti galimybes Jungtinei Karalystei tvarkingai išstoti iš ES;

B.  kadangi ES sutarties 50 straipsnyje nurodoma, kad nustatant Jungtinės Karalystės išstojimo tvarką reikėtų atsižvelgti į pagrindinius būsimų jos santykių su Sąjunga principus;

C.  kadangi 2017 m. gruodžio mėn. derybose dėl atsiskyrimo klausimų pasiekta pakankama pažanga, tikslinga, kad dabar derybomis būtų sprendžiami pagrindinių būsimų ES ir Jungtinės Karalystės santykių principų klausimai, jeigu derybose dėl Komisijos susitarimo dėl išstojimo projekto bus padaryta atitinkama pažanga;

D.  kadangi derybos gali prasidėti tik ES institucijoms suteikus įgaliojimus ES vyriausiajam derybininkui jas pradėti;

E.  kadangi bet koks susitarimas dėl pagrindinių būsimų santykių principų bus laikomas neatskiriama bendro susitarimo dėl išstojimo dalimi ir jis sudarys pagrindą Europos Parlamento svarstymams vykstant jo pritarimo procedūrai;

F.  kadangi visos šalys yra suinteresuotos, kad pagrindiniai būsimų santykių principai būtų kuo išsamesni;

G.  kadangi, nepaisant to, koks bus priimtas susitarimas dėl pagrindinių būsimų jos santykių su ES principų, po išstojimo Jungtinė Karalystė taps trečiąja šalimi;

H.  kadangi, be į 2017 m. kovo 29 d. Jungtinės Karalystės pranešimą dėl ketinimo išstoti iš Europos Sąjungos įtrauktų elementų, Jungtinės Karalystės Ministrė Pirmininkė pasakė ne vieną kalbą – 2017 m. sausio 17 d. Lankasterio rūmuose, 2017 m. rugsėjo 22 d. Florencijoje, 2018 m. vasario 17 d. Miunchene, ir naujausią kalbą 2018 m. kovo 2 d. „Mansion House“ rūmuose; kadangi ji dar nėra nustačiusi nuoseklaus požiūrio dėl būsimų ES ir Jungtinės Karalystės santykių;

I.  kadangi Jungtinė Karalystė ir ES išliks artimos kaimynės ir toliau turės daug bendrų interesų; kadangi tokių glaudžių santykių įtvirtinimas ES ir Jungtinės Karalystės asociacijos susitarimu galėtų būti laikomas tinkama būsimų santykių sistema, kuria galima apsaugoti ir skatinti šiuos bendrus interesus, įskaitant naujus prekybos santykius;

J.  kadangi asociacijos susitarimo privalumas būsimiems santykiams tas, kad juo sudaroma galimybė kurti lanksčią sistemą, kuri leistų įvairiu mastu bendradarbiauti labai įvairiose politikos srityse; kadangi, siekdamos vykdyti tokį bendradarbiavimą, abi šalys turės ir toliau laikytis aukštų standartų ir savo tarptautinių įsipareigojimų daugelyje politikos sričių;

K.  kadangi labai svarbu išsaugoti ES susitarimus su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis, įskaitant Europos ekonominės erdvės susitarimą (toliau – EEA susitarimas);

L.  kadangi ES ir Jungtinė Karalystė, kaip išstojanti valstybė narė, yra privalomai įsipareigojusios užtikrinti, kad būtų laikomasi visapusiško ir abipusio požiūrio į Jungtinėje Karalystėje gyvenančių ES piliečių ir ES 27 gyvenančių Jungtinės Karalystės piliečių teisių apsaugą;

M.  kadangi, siekiant, kad ir toliau būtų visapusiškai laikomasi 1998 m. Didžiojo penktadienio susitarimo ir užtikrinamos Šiaurės Airijos gyventojų teisės, Jungtinė Karalystė privalo laikytis savo įsipareigojimų užtikrinti, kad Airijos saloje neiškils fizinė siena, o šį įsipareigojimą ji gali įgyvendinti vykstant deryboms pateikdama išsamius pasiūlymus dėl pagrindinių būsimų ES ir Jungtinės Karalystės santykių principų, siūlydama konkrečius sprendimus dėl Šiaurės Airijos arba ir toliau derindama reglamentavimą su ES acquis;

N.  kadangi, siekiant išvengti skardžio efekto scenarijaus Jungtinei Karalystei išstojus iš ES ir tam, kad ES ir Jungtinės Karalystės derybininkams būtų sudaryta galimybė derėtis dėl susitarimo dėl būsimų santykių, reikės priimti pereinamojo laikotarpio nuostatas, susijusias su visapusiško ES acquis pratęsimu;

O.  kadangi tikslinga užtikrinti, kad ES institucijos ir valstybės narės drauge su viešosiomis ir privačiosiomis institucijomis pradėtų pasiruošimo visiems įmanomiems derybų padariniams darbus;

P.  kadangi itin svarbu, kad ES institucijos ir valstybės narės veiktų išvien, siekdamos ginti Sąjungos ir jos piliečių interesus vėlesniais derybų etapais, visų pirma klausimais, susijusiais su būsimų santykių principais, kartu užtikrinant, kad tos derybos būtų baigtos sėkmingai ir laiku;

1.  primena, kad ES sutarties 50 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad susitarimuose dėl valstybės narės išstojimo tvarkos reikėtų atsižvelgti į pagrindinius būsimų jos santykių su Sąjunga principus;

2.  pažymi, kad tokie pagrindiniai būsimų santykių principai turėtų tapti politine deklaracija, susijusia su susitarimu dėl išstojimo; pabrėžia, kad deklaracijos turinį įvertins Europos Parlamentas, kai bus paprašyta, kad jis duotų pritarimą susitarimui dėl išstojimo;

3.  primena, kad dėl tarptautinio susitarimo dėl naujų santykių tarp ES ir Jungtinės Karalystės galima derėtis tik Jungtinei Karalystei išstojus iš ES ir tapus trečiąja šalimi; primena, kad šį susitarimą galima sudaryti tik visapusiškai įsitraukus Europos Parlamentui ir jam davus galutinį sutikimą;

4.  primena, kad Europos Parlamentas pritars pagrindiniams būsimiems ES ir Jungtinės Karalystės santykių principams tik jeigu tie principai griežtai atitiks šias nuostatas:

   trečioji šalis negali naudotis tomis pačiomis teisėmis ir privalumais, kokiais naudojasi Europos Sąjungos valstybė narė arba Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) arba EEE narė;
   apsaugoma vidaus rinka, muitų sąjunga ir keturių laisvių vientisumas ir tinkamas veikimas netaikant skirtingo požiūrio atskiriems sektoriams;
   išsaugomas ES sprendimų priėmimo autonomiškumas;
   užtikrinama ES teisinė tvarka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo vaidmuo šiuo aspektu;
   toliau laikomasi demokratinių principų, gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, kaip apibrėžta, visų pirma, JT Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir jos protokoluose, Europos socialinėje chartijoje, Tarptautiniame baudžiamojo teismo Romos statute bei kitose Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos tarptautinėse žmogaus teisių sutartyse, taip pat laikomasi teisinės valstybės principo;
   užtikrinamos vienodos veiklos sąlygos, ypač kalbant apie tai, kad Jungtinė Karalystė toliau laikytųsi tarptautiniais įsipareigojimais ir Sąjungos teisės aktais bei politikos priemonėmis nustatytų standartų sąžiningos ir taisyklėmis grindžiamos konkurencijos, įskaitant valstybės pagalbą, socialines ir darbuotojų teises ir ypač – to paties lygio socialinę apsaugą ir apsaugą nuo socialinio dempingo, aplinkos, klimato kaitos, vartotojų apsaugos, visuomenės sveikatos, sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių, gyvūnų sveikatos ir gerovės, apmokestinimo, įskaitant kovą su mokesčių slėpimu bei mokesčių vengimu, pinigų plovimo ir duomenų apsaugos bei privatumo srityse, kartu taikydama aiškų vykdymo užtikrinimo mechanizmą siekdama užtikrinti atitiktį;
   išsaugomi ES susitarimai su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis, įskaitant EEE susitarimą, ir išlaikoma bendra tokių susitarimų pusiausvyra;
   išsaugomas ES finansinis stabilumas ir užtikrinama, kad būtų laikomasi reguliavimo ir kontrolės tvarkos ir standartų ir tai, kad jie būtų taikomi;
   užtikrinama tinkama teisių ir pareigų, taip pat, atitinkamais atvejais, proporcingų finansinių indėlių pusiausvyra;

5.  primena, kad asociacijos susitarime, dėl kurio ES ir Jungtinė Karalystė, šiai išstojus, derėtųsi ir kurį priimtų pagal ES sutarties 8 straipsnį ir SESV 217 straipsnį, būtų galima numatyti galimybę sukurti tinkamus pagrindinių būsimų santykių principus ir užtikrinti nuoseklią valdymo sistemą, į kurią reikėtų įtraukti tvirtą ginčų sprendimo mechanizmą, taip išvengiant dvišalių susitarimų gausos ir trūkumų, kurie būdingi ES santykiams su Šveicarija;

6.  siūlo tokius būsimus santykius grįsti šiais ramsčiais:

   prekyba ir ekonominiais santykiais,
   užsienio politika, bendradarbiavimu saugumo srityje ir vystomuoju bendradarbiavimu,
   vidaus saugumu,
   teminiu bendradarbiavimu;

Pagrindiniai būsimų santykių principai

7.  pažymi, kad, atsižvelgiant į bendras ES ir Jungtinės Karalystės vertybes, jų artimus ryšius ir šiuo metu beveik visose srityse suderintą reglamentavimą, jų artimą geografinę padėtį ir bendrą istoriją, įskaitant daugiau nei 40 metų trukusią Jungtinės Karalystės narystę ES, taip pat į Jungtinės Karalystės, kaip nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės ir NATO valstybės narės vaidmenį, Jungtinė Karalystė ir toliau bus svarbi ES partnerė visų keturių minėtų ramsčių srityje, taip pat abi šalys suinteresuotos sukurti partnerystę, kuria būtų užtikrinamas nuolatinis bendradarbiavimas;

8.  vis dėlto pažymi, kad tokį bendradarbiavimą su Jungtine Karalyste, kaip trečiąja šalimi, galima vykdyti tik laikantis šios rezoliucijos 4 dalyje nurodytų principų; primena, kad ES turi privalomas bendras taisykles, bendras institucijas ir bendrus priežiūros, vykdymo užtikrinimo ir arbitražo mechanizmus ir tai, kad trečiosios šalys, net ir šalys, kurių teisės aktai identiški arba kurios yra visapusiškai suderinusios reglamentavimą, negali naudotis tais pačiais privalumais arba patekti į rinką kaip ES valstybės narės, pvz., kalbant apie keturias laisves ir finansines išmokas iš ES biudžeto;

9.  mano, kad į susitarimą dėl būsimų santykių reikėtų įtraukti konkrečias nuostatas dėl piliečių judėjimo iš ES į Jungtinę Karalystę ir iš Jungtinės Karalystės į ES pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, kurios turėtų bent jau atitikti bendradarbiavimo toliau nurodytų keturių ramsčių srityje mastą;

10.  primena, kad bet kokį būsimą ES ir Jungtinės Karalystės susitarimą turės patvirtinti Europos Parlamentas; pabrėžia, kad pagal SESV 207, 217 ir 218 straipsnius ir laikantis atitinkamos teismų praktikos visais procedūros etapais būtina jam nedelsiant pateikti visapusišką informaciją;

   i) Prekybos ir ekonominiai santykiai

11.  primena, kad Jungtinės Karalystės narystė vidaus rinkoje ir muitų sąjungoje būtų ir Jungtinei Karalystei, ir ES 27 tinkamiausias sprendimas, ir tai, kad tik taip galima užtikrinti, kad būtų nuolat ir netrukdomai vykdoma prekyba ir visapusiškai išsaugoti mūsų ekonominių santykių privalumai; primena, kad siekiant dalyvauti vidaus rinkoje būtina visapusiškai užtikrinti keturias laisves ir įtraukti atitinkamas ES taisykles, sudaryti vienodas sąlygas, be kita ko, konkurencijos ir valstybės pagalbos tvarkos klausimais, pripažinti privalomą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir mokėti įnašus į ES biudžetą; pažymi, kad muitų sąjunga pašalinamos tarifų kliūtys ir dalis muitinio tikrinimo veiksmų, bet joje dalyvaujant būtina laikytis ES prekybos politikos ir pripažinti bendrą išorės sieną; atkreipia dėmesį į tai, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė ir toliau atmeta galimybę dalyvauti vidaus rinkoje ir muitų sąjungoje;

12.  pažymi, kad išsamioje ir visapusiškoje laisvosios prekybos erdvėje yra reikalingas privalomas konvergencijos su ES acquis mechanizmas, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismas privalomai turi atlikti Europos Sąjungos teisės aiškinimo funkciją ir joje nesudaroma galimybė nepakankam vidaus rinkos sektorių reglamentavimui;

13.  mano, kad dabartinė Jungtinės Karalystės pozicija yra suderinama tik su prekybos susitarimu pagal SESV 207 straipsnį, kuris galėtų būti asociacijos susitarimo prekybos ir ekonomikos ramstis; yra pasirengęs bendradarbiauti su Jungtine Karalyste remdamasis kitais minėtais modeliais, jeigu Jungtinė Karalystė iš naujo peržiūrės savo principines ribas;

14.  primena, kad visi pastaruoju metu sudaryti laisvosios prekybos susitarimai (LPS) grindžiami trimis pagrindinėmis dalimis: patekimu į rinką, bendradarbiavimu reguliavimo srityje ir taisyklėmis; pabrėžia, kad be 4 dalyje nurodytų principų:

   patekimo į ES rinką lygis turi atitikti nuolatinės konvergencijos su ES techniniais standartais ir taisyklėmis ir derinimo su šiais standartais ir taisyklėmis lygį, nenumatant galimybės taikyti skirtingą požiūrį atskiriems sektoriams ir išsaugant vidaus rinkos vientisumą;
   būtina užtikrinti ES autonomiškumą nustatant ES teisę ir standartus, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, kaip vienintelės institucijos, galinčios aiškinti ES teisę, vaidmenį;
   užtikrinamos vienodos sąlygos ir ES standartai siekiant išvengti lenktynių dėl žemesnių standartų ir užkirsti kelią rinkos dalyvių vykdomam reglamentavimo arbitražui;
   prekių kilmės taisyklės grįstinos ES standartinėmis preferencinėmis taisyklėmis ir ES gamintojų interesais;
   derėtis dėl abipusio patekimo į rinką privaloma visapusiškai laikantis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklių, įskaitant taisykles, taikomas prekėms, paslaugoms, viešiesiems pirkimams ir, atitinkamais atvejais, tiesioginėms užsienio investicijoms ir visų paslaugų teikimo režimų, įskaitant įsipareigojimus dėl fizinių asmenų judėjimo per sienas (4 režimas), ir jos turėtų būti reglamentuojamos visapusiškai laikantis ES taisyklių, susijusių su vienodo požiūrio principais, ypač – taikomais darbuotojams;
   reikėtų derėtis dėl bendradarbiavimo reguliavimo srityje taisyklių, ypatingą dėmesį skiriant MVĮ, turint omenyje bendradarbiavimo reguliavimo srityje savanorišką pobūdį ir teisę vykdyti reguliavimą viešuoju interesu, kartu nepamirštant, kad prekybos susitarime esančiomis nuostatomis dėl bendradarbiavimo reguliavimo srityje neįmanoma visapusiškai pasiekti tokios netrukdomos prekybos, kurią galima vykdyti priklausant vidaus rinkai;

15.  pabrėžia, kad šiuo ES ir Jungtinės Karalystės susitarimu reikėtų užtikrinti pagrindinius esamų ES ir trečiųjų šalių komercinių santykių principus ir vengti bet kokio piktnaudžiavimo užtikrinant nuoseklumą toliau trečiosioms šalims taikant suderintą tarifų ir kvotų sistemą ir prekių kilmės taisykles;

16.  pabrėžia, kad pagal LPS paslaugų patekimas į rinką yra ribotas ir jam visada taikomos išimtys ir išlygos;

17.  pabrėžia, kad Jungtinei Karalystei pasitraukus iš vidaus rinkos, ji netektų paso mechanizmo finansinėms paslaugoms teisių ir galimybės ES atidaryti padalinius, pavaldžius Jungtinei Karalystei; primena, kad ES teisės aktais numatoma galimybė kai kuriose srityse trečiųjų šalių taisykles laikyti lygiavertėmis taikant proporcingą ir rizika grindžiamą metodą, ir pažymi, kad dabar šioje srityje atliekamas teisėkūros darbas ir ateityje Komisija pateiks pasiūlymų; pabrėžia, kad sprendimai dėl lygiavertiškumo visada yra vienašalio pobūdžio; taip pat pabrėžia, kad siekiant užtikrinti finansinį stabilumą ir tai, kad būtų visapusiškai laikomasi ES reguliavimo tvarkos ir standartų ir kad jie būtų taikomi, finansinių paslaugų tarpvalstybinių nuostatų prudencinės turinio išimtys ir apribojimai yra įprastas LPS bruožas;

18.  pabrėžia, kad į ES ir Jungtinės Karalystės susitarimą reikėtų įtraukti tvirtą ginčų sprendimo mechanizmą, taip pat valdymo struktūras; pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu svarbi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetencija aiškinant su ES teise susijusius klausimus;

19.  primena, kad dėl dabartinės Jungtinės Karalystės pozicijos ir principinių ribų gali būti pradėtos vykdyti muitinės patikros ir atliekamas patvirtinimas, o tai turėtų poveikį pasaulinėms tiekimo grandinėms ir gamybos procesams, netgi jei būtų galima išvengti tarifų kliūčių; pabrėžia, kad svarbu užtikrinti aukštą suderinimo lygį tarp bendros ES PVM erdvės ir Jungtinės Karalystės; mano, kad apmokestinimo klausimus reikėtų įtraukti į kurį nors vėlesnį Jungtinės Karalystės ir ES susitarimą, siekiant užtikrinti didžiausią ES ir Jungtinės Karalystės bei jai priklausančių teritorijų bendradarbiavimo lygį pelno apmokestinimo srityje;

20.  primena, kad maisto ir žemės ūkio produktų klausimu patekimas į ES rinką grindžiamas tuo, ar griežtai laikomasi ES teisės aktų ir standartų, ypač maisto saugos, GMO, pesticidų, geografinių nuorodų, gyvūnų gerovės, ženklinimo ir atsekamumo, sanitarijos ir fitosanitarijos standartų bei žmogaus, gyvūnų ir augalų sveikatos srityse;

   ii) Užsienio politika, bendradarbiavimas saugumo srityje ir vystomasis bendradarbiavimas

21.  bendros ir užsienio politikos klausimu pažymi, kad Jungtinė Karalystė, kaip trečioji šalis, negalės dalyvauti ES sprendimų priėmimo procese, ir tai, kad ES bendras pozicijas ir veiksmus gali priimti tik ES valstybės narės; vis dėlto nurodo, kad dėl to nenustojama taikyti konsultacinių mechanizmų, kurie leistų Jungtinei Karalystei derintis prie ES užsienio politikos pozicijų, bendrų veiksmų, visų pirma žmogaus teisių srityje, arba vykdyti daugiašalį bendradarbiavimą, ypač pagal JT, ESBO ir Europos Tarybos sistemas; palaiko veiksmų derinimą sankcijų politikos ir įgyvendinimo, įskaitant ginklų embargus ir bendrą poziciją dėl ginklų eksporto, klausimais;

22.  pabrėžia, kad tokią partnerystę būtų galima sukurti pagal susitarimą dėl dalyvavimo bendrųjų sąlygų, kuriuo būtų nustatytas trečiųjų šalių vaidmuo, taip Jungtinei Karalystei sudarant galimybę dalyvauti civilinėse ir karinėse ES misijose (jose Jungtinė Karalystė neatliktų vadovaujamo vaidmens) ir operacijose, programose ir projektuose, keičiantis žvalgybos informacija, vykdant karinio personalo mokymus ir juo keičiantis bei bendradarbiaujant ginkluotės politikos klausimais, įskaitant projektus, sukurtus vykdant nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą (PESCO); pabrėžia, kad toks dalyvavimas neturėtų pažeisti atitinkamų ES pozicijų, sprendimų ir teisės aktų, įskaitant pozicijas, sprendimus ir teisės aktus dėl viešųjų pirkimų ir siuntimų gynybos srityje, ir turėtų juos atitikti; patvirtina, kad toks bendradarbiavimas įmanomas visapusiškai laikantis tarptautinės žmogaus teisių teisės ir tarptautinės humanitarinės teisės ir ES pagrindinių teisių;

23.  pažymi, kad bet koks bendradarbiavimas šiose srityse, susijęs su keitimusi ES įslaptinta informacija, įskaitant informaciją apie žvalgybą, yra sąlyga saugumo informacijos susitarimui dėl ES įslaptintos apsaugos pasiekti;

24.  pažymi, kad, remiantis panašiais susitarimais su trečiosiomis šalimis, Jungtinė Karalystė galėtų dalyvauti Sąjungos programose, kuriomis remiama gynyba ir išorės saugumas (kaip antai Europos gynybos fondas, „Galileo“ ir kibernetinio saugumo programos); neatmeta galimybės, kad Jungtinė Karalystė galėtų ir toliau prisidėti prie ES išorės finansavimo priemonių siekiant bendrų tikslų, ypač bendros kaimynystės srityje;

25.  pažymi, kad Jungtinė Karalystė yra svarbi dalyvė vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos srityse ir tai, kad ES ir Jungtinės Karalystės bendradarbiavimas šiose srityse po „Brexit’o“ būtų naudingas abiem šalims;

   iii) Vidaus saugumas

26.  pabrėžia, kad ir ES, ir Jungtinė Karalystė yra suinteresuotos sukurti partnerystę, kuri užtikrintų, kad ir toliau būtų tęsiamas bendradarbiavimas siekiant kovoti su bendromis grėsmėmis, ypač su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu, ir kurią plėtojant būtų vengiama trukdyti perduoti šios srities informacijos srautus; pažymi, kad šioje srityje trečiosios šalys (t. y. šalys, nepriklausančios Šengeno erdvei) neturi naudos iš lengvatinių galimybių naudotis ES priemonėmis, įskaitant duomenų bazes, taip pat jos negali dalyvauti nustatant prioritetus ir daugiamečius strateginius tikslus arba vadovauti operatyviniams veiksmų planams ES politikos ciklo aplinkybėmis;

27.  taip pat pažymi, kad ne tik reikia apsaugoti vykdomas su Jungtine Karalyste susijusias procedūras ir investicijas, pasitelkiant pereinamojo laikotarpio nuostatas, bet ir su Jungtine Karalyste, kaip su trečiąja šalimi, parengti atskiras nuostatas dėl bendradarbiavimo baudžiamųjų bylų srityje, įskaitant ekstradiciją ir savitarpio teisinę pagalbą, kuriomis bus pakeisti esami susitarimai, tokie kaip Europos arešto orderis;

28.  mano, kad būsimą bendradarbiavimą galima kurti remiantis susitarimais su Šengeno erdvei nepriklausančiomis trečiosiomis šalimis, kuriais sudaroma galimybė keistis su saugumu susijusiais duomenimis ir vykdyti operatyvinį bendradarbiavimą su ES institucijomis bei mechanizmais (pvz., Europolu ir Eurojustu);

29.  pabrėžia, kad toks bendradarbiavimas turėtų suteikti teisinio aiškumo, jis turi būti grindžiamas užtikrinant Europos žmogaus teisių konvencijoje nustatytas pagrindines teises, taip pat jį plėtojant turi būti užtikrintas apsaugos lygis, kuris būtų lygiavertis Chartijos apsaugos lygiui; be to, pabrėžia, kad vykdant tokį bendradarbiavimą reikėtų visapusiškai laikytis ES duomenų apsaugos standartų ir remtis veiksmingu vykdymo užtikrinimu ir ginčų sprendimu; mano, kad reikia rasti sprendimą siekiant reglamentuoti tai, kaip ES ir Jungtinė Karalystė ateityje keisis duomenimis teisėsaugos, žvalgybos ir kovos su terorizmu operacijų srityse; pabrėžia, kad Komisijos sprendimas dėl tinkamumo būtų priimtiniausias ir saugiausias variantas; primena, kad bet kuriuo atveju Jungtinės Karalystės duomenų apsauga turi būti ne mažiau tvirta nei Sąjungos duomenų apsaugos taisyklės;

   iv) Teminis bendradarbiavimas

30.  pabrėžia, kad 4 dalyje nustatytus principus taip pat reikėtų visapusiškai ir besąlygiškai taikyti būsimam bendradarbiavimui su Jungtine Karalyste daugelyje sričių, kuriose turima bendrų interesų; pabrėžia, kad tokiais susitarimais reikėtų užtikrinti teisių ir pareigų pusiausvyrą, atitinkančią panašiais susitarimais su kitomis trečiosiomis šalimis sudarytais susitarimais užtikrintą pusiausvyrą, tačiau atsižvelgiant į ES ir Jungtinės Karalystės artimą geografinę padėtį ir jų glaudžius ryšius;

31.  mano, kad, atsižvelgiant į šiuos principus ir sąlygas ir į keleivių, oro vežėjų, gamintojų ir profesinių sąjungų interesus, reikia užtikrinti susisiekimą sudarant susitarimą dėl oro transporto ir susitarimą dėl aviacijos saugos; be to, pabrėžia, kad patekimo į rinką mastas priklauso nuo reguliavimo konvergencijos ir suderinimo su ES acquis lygio ir nuo to, ar sukurtas tvirtas ir ginčų sprendimo ir arbitražo mechanizmas; be to, neatmeta, kad ateityje su Jungtine Karalyste bus bendradarbiaujama siekiant teikti paramą bendro intereso projektams transporto sektoriaus srityje;

32.  žvejybos klausimais mano, kad derantis dėl naujos dvišalės partnerystės su trečiąja šalimi susitarimo reikia siekti išlaikyti aukštą bendradarbiavimo, nuoseklumo ir konvergencijos lygį, užtikrinant stabilias ir nenutrūkstamas galimybes patekti į vandenis ir naudotis ištekliais laikantis bendros žuvininkystės politikos principų ir valdymo nuostatų ir tvaraus bendrų išteklių valdymo siekiant atkurti ir išlaikyti tokių išteklių populiacijos dydį, viršijantį dydį, kuriuo galima užtikrinti didžiausią galimą tausios žvejybos laimikį; pabrėžia, kad siekiant bendrai valdyti bendrus išteklius, būtina, kad Jungtinė Karalystė toliau prisidėtų atliekant tokių išteklių mokslinį vertinimą; vis dėlto pabrėžia, kad dėl abipusio žuvininkystės produktų patekimo į rinką reikia derėtis kaip dėl būsimo susitarimo dalies, ir tai, kad patekimas į ES vietos rinką turi atitikti ES laivų galimybes patekti į Jungtinę Karalystę žvejybos plotus ir juose esančius išteklius, taip pat bendradarbiavimo bendrų išteklių valdymo srityje lygį;

33.  pabrėžia bendradarbiavimo kultūros ir švietimo srityse, įskaitant mokymąsi ir jaunimo judumą, vertę, taip pat tai, kad kultūros ir kūrybos sektoriai svarbūs ES siekiant lengviau stiprinti ryšius su kaimyninėmis šalimis, ir palankiai vertintų tai, kad ES ir Jungtinė Karalystė toliau bendradarbiautų šiose srityse, be kita ko, pasitelkdamos susijusias programas, tokias kaip „Erasmus“ arba „Kūrybiška Europa“;

34.  kalbant apie bendradarbiavimą mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje, manytų, kad Jungtinė Karalystė galėtų dalyvauti ES bendroje mokslinių tyrimų ir inovacijų programoje ir ES kosmoso programose kaip trečioji šalis, nevykdant jokių grynųjų pervedimų iš ES biudžeto į Jungtinę Karalystę, taip pat nesuteikiant Jungtinei Karalystei jokio vaidmens priimant sprendimus;

35.  mano, kad, kalbant apie aplinką, kovą su klimato kaita, visuomenės sveikatą ir maisto saugą, geriausia būtų, kad Jungtinė Karalystė savo teisės aktus ir toliau visapusiškai derintų su esamais ir būsimais ES teisės aktais, įskaitant įsipareigojimus ir tikslus iki 2030 m., dėl kurių jau susitarta pagal ES švaraus oro dokumentų rinkinį ir švarios energijos dokumentų rinkinį; vis dėlto, jeigu taip nenutiktų, ragina sudaryti ES ir Jungtinės Karalystės susitarimus, siekiant užtikrinti glaudų bendradarbiavimą ir aukštus standartus šiais klausimais ir spręsti tarpvalstybines aplinkosaugos problemas; pabrėžia, kad bet koks bendradarbiavimas su ES agentūromis šiose srityse turi būti grindžiamas dvišaliais susitarimais;

36.  manytų, kad galima sudaryti panašius susitarimus su trečiąja šalimi energetikos, elektroninių ryšių, kibernetinio saugumo ir IRT srityse; laikosi nuomonės, kad, kalbant apie energetiką, bet kuriuo tokiu susitarimu reikėtų laikytis vidaus energijos rinkos vientisumo, prisidėti prie energetinio saugumo, tvarumo ir konkurencingumo ir atsižvelgti į jungiamuosius vamzdynus tarp ES ir Jungtinės Karalystės; tikisi, kad Jungtinė Karalystė laikysis aukščiausių branduolinės saugos, saugumo ir radiacinės saugos standartų, be kita ko, ir atliekų vežimo bei eksploatacijos nutraukimo srityse;

37.  mano, kad reikėtų toliau vykdyti ES PEACE programą, kuria siekiama sustiprinti taikią ir stabilią visuomenę skatinant susitaikymą Šiaurės Airijoje ir Airijos pasienio regione, šioje programoje toliau dalyvaujant Jungtinei Karalystei;

   v) Būsimo susitarimo valdymas

38.  nurodo, kad į bet kokį būsimą ES ir Jungtinės Karalystės susitarimą su Jungtine Karalyste, kaip su trečiąja šalimi, taip pat reikėtų įtraukti nuoseklią ir tvirtą valdymo sistemą, kuri būtų keturis ramsčius apimanti sistema ir kuri būtų taikoma bendrai nuolatinei susitarimo priežiūrai ir (arba) valdymui, ginčų sprendimui ir vykdymo užtikrinimo mechanizmams, atsižvelgiant į tai, kaip aiškinamos ir taikomos susitarimo nuostatos;

39.  primygtinai nurodo, kad absoliučiai būtina šia sistema visapusiškai išsaugoti ES sprendimų priėmimo autonomiškumą ir teisės autonomiją, įskaitant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, kaip vienintelės institucijos, galinčios aiškinti ES teisę, vaidmenį;

40.  pabrėžia, kad valdymo priemonės turėtų būti proporcingos būsimų santykių pobūdžiui, taikymo sričiai ir glaudumui ir atsižvelgiant į sąveiką, bendradarbiavimą ir artumą;

41.  pritaria minčiai įsteigti bendrą komitetą, kuris būtų atsakingas už susitarimo įgyvendinimo priežiūrą, aiškinimo skirtumų sprendimą ir sąžiningą sutartų taisomųjų veiksmų įgyvendinimą, visapusiškai užtikrinant ES nepriklausomą reglamentavimą, įskaitant Europos Parlamento ir Tarybos teisėkūros prerogatyvas; pabrėžia, kad ES atstovams šiame komitete turėtų būti taikomi atitinkami atskaitomybės mechanizmai, kuriuose dalyvautų ir Europos Parlamentas;

42.  mano, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turėtų pateikti nuomonę dėl valdymo priemonių nuostatų, grindžiamų ES teisės sąvokomis; primena, kad, taikant ir aiškinant su Sąjungos teise nesusijusias nuostatas, alternatyvaus ginčų sprendimo mechanizmas gali būti numatytas, tik jei juo Europos Sąjungos Teisingumo Teismui užtikrinamos lygiavertės nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos;

   vi) Vienodos veiklos sąlygos

43.  primena, kad Jungtinė Karalystė ir jai priklausančios teritorijos turėtų ir toliau laikytis standartų, kuriuos ji prisiėmusi savo tarptautiniais įsipareigojimais ir pagal Sąjungos teisės aktus bei politikos priemones, ir šiuos standartus, ypač nurodytus 4 dalyje, įgyvendinti taip, kad jie atitiktų būsimų santykių apimtį; pažymi, kad naudinga ir toliau derinti reglamentavimą remiantis Sąjungos teisės aktais;

44.  pažymi, kad susitarimo dėl vienodų veiklos sąlygų išsamumas bus esminis veiksnys nustatant bendrą būsimų ES ir Jungtinės Karalystės santykių mastą; primena, kad šiuo klausimu iš esmės svarbu bus tai, ar Jungtinė Karalystė ir toliau laikysis Europos socialinio modelio;

45.  tvirtai įsitikinęs, kad Jungtinė Karalystė turėtų laikytis kuriamų apmokestinimo ir kovos su pinigų plovimu teisės aktų standartų pagal Sąjungos acquis, įskaitant mokesčių skaidrumą, keitimąsi informacija mokesčių klausimais ir kovos su mokesčių vengimu priemones, ir turėtų atsižvelgti į savo priklausomų teritorijų padėtį ir į tai, kad jos nesilaiko ES gero valdymo kriterijų ir skaidrumo reikalavimų; primygtinai nurodo, kad galimybė dalyvauti muitų sąjungoje turi griežtai atitikti tai, kaip Jungtinė Karalystė laikysis šių standartų;

46.  primena, kad reikia sukurti apsaugos priemones siekiant užtikrinti, kad toliau būtų laikomasi aukštų standartų ir vienodų sąlygų aplinkos apsaugos, kovos su klimato kaita veiksmų, maisto saugos ir visuomenės sveikatos srityse; pabrėžia, kad piliečiams ir NVO būtina užtikrinti galimybę kreiptis į teismą ir naudotis tinkama skundų nagrinėjimo tvarka darbo ir aplinkos standartų vykdymo užtikrinimo klausimais;

47.  pažymi, kad, kaip ir kitų susitarimo nuostatų atveju, siekiant įgyvendinti nuostatas dėl vienodų veiklos sąlygų, į tvirtas valdymo struktūras reikės įtraukti tinkamą valdymą, ginčų sprendimą ir vykdymo užtikrinimo mechanizmus, atitinkamais atvejais – kartu su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, ir reikalauti, kad abi šalys įkurtų arba, atitinkamais atvejais, išlaikytų nepriklausomas institucijas, galinčias veiksmingai vykdyti priežiūrą ir užtikrinti įgyvendinimą;

   vii) Galimas dalyvavimas ES programose

48.  pabrėžia, kad ES dalyvavimo ES veiksmuose ir programose būdai bus grindžiami trečiosioms šalims, nepriklausančioms EEE, taikomomis taisyklėmis; pabrėžia, kad Jungtinės Karalystės dalyvavimui turi bendrai pritarti visos ES valstybės narės, laikydamosi visų susijusių taisyklių ir mechanizmų bei dalyvavimo sąlygų, įskaitant sąlygas, susijusias su finansavimu, įgyvendinimu, kontrole ir biudžeto įvykdymo patvirtinimu, ir nevykdant grynųjų pervedimų iš ES biudžeto į Jungtinę Karalystę;

49.  primena, kad pagal bendrą taisyklę Jungtinė Karalystė, kaip trečioji šalis, negali dalyvauti ES agentūrų veikloje ar turėti galimybių naudotis jų paslaugomis; vis dėlto pažymi, kad taip neatmetamas griežtai reguliuojamas bendradarbiavimas konkrečiais atvejais, reikalaujant laikytis visų atitinkamų taisyklių ir mokėti finansinius įnašus; nurodo, kad į kitą daugiametę finansinę programą reikės įtraukti būsimų ES ir Jungtinės Karalystės santykių pasekmes;

Susitarimas dėl išstojimo

50.  palankiai vertina 2018 m. vasario 28 d. Komisijos susitarimo dėl išstojimo projektą, kuris daugeliu atžvilgių atitinka Parlamento požiūrį; pažymi, kad susitarimo dėl išstojimo projektas parengtas remiantis 2017 m. gruodžio 8 d. bendra ataskaita, kuriai pritarė abi šalys, ir ES pozicija dėl kitų atsiskyrimo klausimų;

51.  palankiai vertina susitarime dėl išstojimo išdėstytas institucines nuostatas ir ginčų sprendimo mechanizmus, įskaitant laikiną išmokų sustabdymą pereinamuoju laikotarpiu, kaip nustatyta susitarimo dėl išstojimo projekto 165 straipsnyje, jeigu nebus įgyvendinami su susitarimu dėl išstojimo susiję įsipareigojimai ir nuostatos;

   i) Piliečių teisės

52.  palankiai vertina bendrą požiūrį į piliečių teises, kurio laikomasi Komisijos susitarimo dėl išstojimo projekto antroje dalyje, bet primena, kad viena pagrindinių sąlygų tam, kad Parlamentas duotų pritarimą, bus visų neišspręstų klausimų, susijusių su piliečių teisėmis, sprendimas ir užtikrinimas, kad „Brexit’as“ neturės poveikio Jungtinėje Karalystėje teisėtai gyvenančių ES piliečių ir ES 27 teisėtai gyvenančių Jungtinės Karalystės piliečių teisėms; pritaria tam, kad įtraukta nuoroda dėl būsimų sutuoktinių; atkreipia dėmesį į administracinių procedūrų nuolatinio gyventojo statusui įgyti nuostatas ir primygtinai nurodo, kad šeimoms reikia sudaryti galimybę pradėti procedūrą užpildžius vieną aiškinamojo pobūdžio formą, pagal kurią prievolė įrodyti tektų Jungtinės Karalystės valdžios institucijoms; pabrėžia, kad Europos Parlamentas tikrins, ar šios procedūros įgyvendinamos sėkmingai ir yra paprastos, aiškios ir nemokamos; primygtinai nurodo užtikrinti Jungtinės Karalystės piliečių, šiuo metu gyvenančių ES 27, teises laisvai judėti visoje ES, taip pat užtikrinti visų piliečių, kuriems bus taikomas susitarimas dėl išstojimo, balsavimo vietos rinkimuose teises; taip pat ragina ES piliečiams, kuriems bus taikomas susitarimas dėl išstojimo, visam gyvenimui suteikti teisę grįžti į Jungtinę Karalystę, apsaugoti nuo išsiuntimo neįgalius piliečius ir jų slaugytojus, taip pat apsaugoti procesines teises, susijusias su išsiuntimu, kaip nurodoma Direktyvoje 2004/38/EB, ir trečiųjų šalių piliečių teises, kaip nustatyta ES teisės aktuose;

53.  primygtinai nurodo, kad ES piliečiai, pereinamuoju laikotarpiu atvykstantys į Jungtinę Karalystę, privalo turėti tokias pačias teises kaip ES piliečiai, atvykę prieš prasidedant pereinamajam laikotarpiui; šiomis aplinkybėmis atmeta neseniai Jungtinės Karalystės vyriausybės paskelbtame politikos dokumente pateiktą pasiūlymą, pagal kurį toliau diskriminuojami ES piliečiai, atvykę prieš prasidedant pereinamajam laikotarpiui ir atvykę jam pasibaigus;

54.  primena, kad daug Jungtinės Karalystės piliečių kategoriškai nepritaria teisių, kuriomis jie šiuo metu naudojasi pagal SESV 20 straipsnį, praradimui; siūlo ES 27 išnagrinėti, kaip būtų galima sušvelninti šią padėtį atsižvelgiant į ES pirminėje teisėje nustatytus apribojimus ir kartu visapusiškai laikantis abipusiškumo, lygybės, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų; pažymi, kad pastaruoju metu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo paprašyta pateikti nuomonę dėl Nyderlandų teismui pateiktos bylos dėl ES pilietybės teisių išsaugojimo Jungtinės Karalystės piliečiams po „Brexit’o“;

   ii) Airija ir Šiaurės Airija

55.  palankiai vertina Komisijos susitarimo dėl išstojimo projekto protokolą dėl Airijos ir Šiaurės Airijos, kuriuo sudaromos galimybės įgyvendinti apsaugos alternatyvą, nurodytą 2017 m. gruodžio 8 d. bendroje ataskaitoje; pabrėžia, kad šia alternatyva numatomas konkretus sprendimas siekiant išsaugoti Šiaurės ir Pietų bendradarbiavimą ir užtikrinti, kad tarp Šiaurės Airijos ir Airijos neiškiltų fizinė siena, o šios alternatyvos prireiks, jeigu bendrais ES ir Jungtinės Karalystės santykiais arba jeigu konkrečiais Jungtinės Karalystės pasiūlymais nebus prieita prie kitos alternatyvos, kaip nurodyta bendros ataskaitos 49 dalyje;

56.  primena, kad svarbūs Jungtinės Karalystės įsipareigojimai užtikrinti, jog nesumažėtų teisių, įskaitant socialines ir demokratines teises, garantijas ir lygias galimybes, kaip nurodoma Didžiojo penktadienio susitarime, laikantis bendros ataskaitos įsipareigojimų; primygtinai nurodo, kad reikia į nacionalinę teisę perkelti visus bendrosios kelionių erdvės ir laisvo ES piliečių judėjimo elementus, kaip įtvirtinta ES teisės aktuose ir Didžiojo penktadienio susitarime;

   iii) Pereinamasis laikotarpis

57.  primena savo 2017 m. gruodžio 13 d. rezoliucijoje išdėstytus principus, kad po išstojimo dienos Jungtinė Karalystė nebebus ES institucijų ir organų dalis ir nebegalės prisidėti priimant sprendimus, ir tai, kad pereinamuoju laikotarpiu gali būti tik pratęstas ES acquis, o Jungtinėje Karalystėje toliau taikomos ES reguliavimo, biudžeto, priežiūros, teisminės ir vykdymo užtikrinimo priemonės ir struktūros; visapusiškai palaiko derybų įgaliojimus, nustatytus Europos Vadovų Tarybos derybų gairėse, Komisijos derybų direktyvose ir neseniai šiuo klausimu paskelbtame Komisijos pozicijos dokumente;

58.  palankiai vertina ir palaiko susitarimo dėl išstojimo projekto ketvirtąją dalį dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų; primena, kad pereinamuoju laikotarpiu reikėtų toliau taikyti visas Sąjungos teisės aktais piliečiams suteiktas teises; pabrėžia, kad ši nuostata taip pat taikoma pereinamuoju laikotarpiu į Jungtinę Karalystę atvykstantiems ES piliečiams, kurie turėtų naudotis identiškomis teisėmis, ypač išmokų vaikui, šeimos susijungimo ir teisminio teisių gynimo Europos Sąjungos Teisingumo Teisme srityse;

59.  primena, kad bet kokios pereinamojo laikotarpio nuostatos turi visapusiškai atitikti PPO įsipareigojimus siekiant nesutrikdyti prekybos su trečiosiomis šalimis;

60.  primygtinai nurodo, kad bet kokie prekybos susitarimai, dėl kurių Jungtinė Karalystė po išstojimo derėsis su trečiosiomis šalimis, gali įsigalioti tik pasibaigus laikotarpiui, kuriuo taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos;

61.  primena, kad nuo tos dienos, kai Jungtinė Karalystė išstos iš ES, Jungtinė Karalystė negalės naudotis iš ES arba jos vardu veikiančios valstybės narės arba ES ir valstybėms narėms bendrai veikiant sudarytais tarptautiniais susitarimais; atkreipia dėmesį į tai, kad pereinamuoju laikotarpiu Jungtinei Karalystei ir toliau galios šiais susitarimais nustatyti įsipareigojimai; pabrėžia, kad Jungtinė Karalystė negalės dalyvauti tais susitarimais numatytose valdymo struktūrose ir sprendimų priėmimo procedūrose;

62.  nurodo, kad pereinamojo laikotarpio nuostatas, kaip susitarimo dėl išstojimo dalį, galima įgyvendinti tik įsigaliojus šiam susitarimui;

   iv) Kiti atsiskyrimo klausimai

63.  ragina neatidėliojant susitarti dėl visų susitarimo dėl išstojimo trečioje dalyje nurodytų atsiskyrimo nuostatų ir primygtinai ragina Jungtinę Karalystę pateikti aiškią poziciją dėl visų neišspręstų klausimų, susijusių su jos tvarkingu išstojimu, tais atvejais, kai tokios pozicijos ji dar nėra pateikusi;

Parengtis

64.  pabrėžia, kad Komisija ir valstybės narės įvairiais lygmenimis atlieka svarbų informuotumo didinimo ir parengties darbą; pabrėžia, kad, atsižvelgiant į dėl „Brexit’o“ kilusį netikrumą, reikia perspėti ir tinkamai informuoti ne tik ES institucijas, bet ir nacionalines valdžios institucijas, ekonominės veiklos vykdytojus, o ypač – piliečius, kad jie galėtų pasirengti visiems galimiems scenarijams, įskaitant scenarijų, kad nebus pasiektas susitarimas; ypač ragina pradėti vykdyti veiksmus, kuriais galima pasiekti daugiausia sektorių ir suinteresuotų žmonių, be kita ko ir šiose srityse:

   nuolatinės ir saugios prieigos prie veterinariniais ir žmonių gydymo tikslais naudojamų vaistų ir medicinos priemonių pacientams, įskaitant saugų ir nuoseklų radioaktyviųjų izotopų tiekimą, srityje;
   finansinių paslaugų ekonominės veiklos vykdytojams srityje;
   MVĮ ir smulkiųjų ekonominės veiklos vykdytojų, tokių kaip žemės ūkio maisto produktų ir žvejybos produktų, kuriems pirmą kartą istorijoje galėtų būti pradėtos taikyti eksporto procedūros ir tam tikro pobūdžio reikalavimai, įskaitant sanitarinius ir fitosanitarinius reikalavimus, gamintojų, prekiaujančių su Jungtine Karalyste, parengties srityje;
   apribojimų ir suvaržymų, kurie gali kilti dėl naujos teisinės sistemos, taikomos keleivių ir prekių transportui, ir poveikio, kurį šie apribojimai ir suvaržymai galėtų sukelti maisto tiekimo, gamybos ir platinimo „pačiu laiku“ komponentams, srityse;
   pajėgumų, susijusių su teisingu ženklinimu, atsekamumu ir tikrąja žemės ūkio ir žvejybos produktų kilmės šalimi, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi maisto saugos ir gyvūnų gerovės standartų ir vartotojams pateikiama tiksli informacija apie maisto produktus, srityje;
   duomenų apsaugos teisinės sistemos srityje;
   Komisijos vykdomo visapusiško nustatymo, kuriuos ES teisės aktus reikės pakeisti dėl „Brexit’o“, srityje;

o
o   o

65.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybai, Europos Sąjungos Tarybai, Europos Komisijai, nacionaliniams parlamentams ir Jungtinės Karalystės vyriausybei.

(1) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0102.
(2) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0361.
(3) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0490.


Geležinkelių transporto statistika ***I
PDF 322kWORD 43k
Rezoliucija
Tekstas
2018 m. kovo 14 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl geležinkelių transporto statistikos (nauja redakcija) (COM(2017)0353 – C8-0223/2017 – 2017/0146(COD))
P8_TA(2018)0070A8-0038/2018

(Įprasta teisėkūros procedūra: nauja redakcija)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2017)0353),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 2 dalį ir į 338 straipsnio 1 dalį, pagal kurias Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C8-0223/2017),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gruodžio 6 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

–  į 2018 m. vasario 23 d. laišku Tarybos atstovo prisiimtą įsipareigojimą pritarti Parlamento pozicijai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 4 dalį,

–  atsižvelgdamas į 2001 m. lapkričio 28 d. Tarpinstitucinį susitarimą dėl sistemingesnio teisės aktų pakeitimo metodo naudojimo(2),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. spalio 13 d. Teisės reikalų komiteto laišką Transporto ir turizmo komitetui vadovaujantis Darbo tvarkos taisyklių 104 straipsnio 3 dalimi,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 104 ir 59 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Transporto ir turizmo komiteto pranešimą (A8-0038/2018),

A.  kadangi, Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės nuomone, Komisijos pasiūlyme, be nurodytų pakeitimų, kitų esminių pakeitimų nėra ir kadangi, kalbant apie nepakeistų ankstesnių aktų nuostatų ir minėtų pakeitimų kodifikavimą, pasiūlymu siekiama tik kodifikuoti esamus tekstus nekeičiant jų esmės;

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją, atsižvelgdamas į Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės rekomendacijas;

2.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji savo pasiūlymą pakeičia nauju tekstu, jį keičia iš esmės arba ketina jį keisti iš esmės;

3.  paveda Pirmininkui Parlamento poziciją perduoti Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2018 m. kovo 14 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/... dėl geležinkelių transporto statistikos (nauja redakcija)

(Kadangi Parlamentas ir Taryba pasiekė susitarimą, Parlamento pozicija atitinka galutinį teisės aktą, Reglamentą (ES) 2018/643.)

(1) Dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje.
(2) OL C 77, 2002 3 28, p. 1.


Europos Centrinio Banko pirmininko pavaduotojo skyrimas
PDF 236kWORD 42k
2018 m. kovo 14 d. Europos Parlamento sprendimas dėl Tarybos rekomendacijos dėl Europos Centrinio Banko pirmininko pavaduotojo skyrimo (N8-0053/2018 – C8-0040/2018 – 2018/0804(NLE))
P8_TA(2018)0071A8-0056/2018

(Konsultavimasis)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2018 m. vasario 20 d. Tarybos rekomendaciją (N8-0053/2018)(1),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 283 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, pagal kurią Europos Vadovų Taryba kreipėsi į Parlamentą dėl konsultacijos (C8-0040/2018),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 122 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A8-0056/2018),

A.  kadangi 2018 m. vasario 22 d. raštu Europos Vadovų Taryba konsultavosi su Europos Parlamentu dėl Luiso de Guindoso skyrimo Europos Centrinio Banko pirmininko pavaduotoju aštuonerių metų kadencijai nuo 2018 m. birželio 1 d.;

B.  kadangi Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas įvertino siūlomo kandidato kvalifikaciją, visų pirma atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 283 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir į visiško ECB nepriklausomumo prievolę pagal šios sutarties 130 straipsnį; kadangi atlikdamas šį vertinimą komitetas gavo kandidato gyvenimo aprašymą ir atsakymus į jam raštu pateiktus klausimus;

C.  kadangi 2018 m. vasario 26 d. šis komitetas surengė pusantros valandos trukusį kandidato klausymą, per kurį jis pasakė įžanginę kalbą ir atsakė į komiteto narių klausimus;

D.  kadangi Parlamentas išreiškia susirūpinimą dėl lyčių pusiausvyros, atrankos procedūros, paskyrimo laiko ir politinio nepriklausomumo bei prašo, kad Taryba palaikytų dialogą su Parlamentu dėl to, kaip pagerinti būsimų paskyrimų procesą;

1.  teikia teigiamą nuomonę dėl Tarybos rekomendacijos skirti Luisą de Guindosą Europos Centrinio Banko pirmininko pavaduotoju;

2.  paveda Pirmininkui perduoti šį sprendimą Europos Vadovų Tarybai, Tarybai ir valstybių narių vyriausybėms.

(1) OL C 67, 2018 2 22, p. 1.


Niukaslio ligos kontrolės priemonės ***I
PDF 320kWORD 39k
Rezoliucija
Tekstas
2018 m. kovo 14 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Tarybos direktyva 92/66/EEB, nustatanti Bendrijos Niukaslio ligos kontrolės priemones (COM(2017)0742 – C8-0431/2017 – 2017/0329(COD))
P8_TA(2018)0072A8-0026/2018

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2017)0742),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 2 dalį ir 43 straipsnio 2 dalį, pagal kurias Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C8-0431/2017),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į 2018 m. vasario 14 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 59 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pranešimą (A8-0026/2018),

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją;

2.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji savo pasiūlymą pakeičia nauju tekstu, jį keičia iš esmės arba ketina jį keisti iš esmės;

3.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2018 m. kovo 14 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2018/..., kuria iš dalies keičiama Tarybos direktyva 92/66/EEB, nustatanti Bendrijos Niukaslio ligos kontrolės priemones

(Kadangi Parlamentas ir Taryba pasiekė susitarimą, Parlamento pozicija atitinka galutinį teisės aktą, Direktyvą (ES) 2018/597.)

(1) Dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje.


Tolesnė makrofinansinė parama Gruzijai ***I
PDF 323kWORD 43k
Rezoliucija
Tekstas
2018 m. kovo 14 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo toliau teikti makrofinansinę paramą Gruzijai (COM(2017)0559 – C8-0335/2017 – 2017/0242(COD))
P8_TA(2018)0073A8-0028/2018

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2017)0559),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 2 dalį ir 212 straipsnio 2 dalį, pagal kurias Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C8-0335/2017),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos bendrą pareiškimą, priimą kartu su 2013 m. rugpjūčio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 778/2013/ES, kuriuo Gruzijai suteikiama papildoma makrofinansinė pagalba(1),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. vasario 21 d. laišku Tarybos atstovo prisiimtą įsipareigojimą pritarti Parlamento pozicijai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 4 dalį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 59 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės prekybos komiteto pranešimą ir į Užsienio reikalų komiteto nuomonę (A8-0028/2018),

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją;

2.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji savo pasiūlymą pakeičia nauju tekstu, jį keičia iš esmės arba ketina keisti iš esmės;

3.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2018 m. kovo 14 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą (ES) 2018/... dėl tolesnio makrofinansinės paramos teikimo Gruzijai

(Kadangi Parlamentas ir Taryba pasiekė susitarimą, Parlamento pozicija atitinka galutinį teisės aktą, Sprendimą (ES) 2018/598.)

(1) OL L 218, 2013 8 14, p. 15.


Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų mobilizavimas pagal Vokietijos paraišką „EGF/2017/008 DE/Goodyear“
PDF 344kWORD 42k
Rezoliucija
Priedas
2018 m. kovo 14 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų mobilizavimo (Vokietijos paraiška „EGF/2017/008 DE/Goodyear“) (COM(2018)0061 – C8-0031/2018 – 2018/2025(BUD))
P8_TA(2018)0074A8-0061/2018

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2018)0061 – C8-0031/2018),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1309/2013 dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (2014–2020 m.), kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1927/2006(1) (toliau – EGF reglamentas),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa(2), ypač į jo 12 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo(3) (toliau – 2013 m. gruodžio 2 d. tarpinstitucinis susitarimas), ypač į jo 13 punktą,

–  atsižvelgdamas į trišalio nagrinėjimo procedūrą, numatytą pagal 2013 m. gruodžio 2 d. tarpinstitucinio susitarimo 13 punktą,

–  atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto laišką,

–  atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto laišką,

–  atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą (A8-0061/2018),

A.  kadangi Sąjunga, siekdama teikti papildomą paramą darbuotojams, patiriantiems žalą dėl esminių struktūrinių pasaulio prekybos sistemos pokyčių ar pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, ir padėti jiems vėl integruotis į darbo rinką, nustatė teisėkūros ir biudžetines priemones;

B.  kadangi Sąjungos finansinė parama atleistiems darbuotojams turėtų būti dinamiška ir pasiekiama kiek galima greičiau ir veiksmingiau;

C.  kadangi Vokietija pateikė paraišką „EGF/2017/008 BE/Goodyear“ dėl finansinės paramos iš EGF po to, kai ekonomikos sektoriuje, kuris priskiriamas NACE 2 red. 22 skyriui (Guminių ir plastikinių gaminių gamyba) Vokietijos Karlsrūhės apygardos (vok. Regierungsbezirk) (DE12) NUTS 2 lygmens regione, buvo atleisti 646 darbuotojai;

D.  kadangi paraiška pateikta pagal EGF reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytus intervencijos kriterijus, pagal kuriuos per ataskaitinį keturių mėnesių laikotarpį iš valstybės narės įmonės turėtų būti atleista ne mažiau kaip 500 darbuotojų, įskaitant darbuotojus, atleistus iš jos tiekimo ir tolesnės gamybos grandies įmonių, ir (arba) savarankiškai dirbančius asmenis, kurių veikla nutrūko;

1.  pritaria Komisijai, kad tenkinamos EGF reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos ir kad pagal šį reglamentą Vokietija turi teisę gauti finansinę 2 165 231 EUR paramą, kuri sudaro 60 proc. bendrų išlaidų, siekiančių 3 608 719 EUR;

2.  pažymi, kad Vokietijos valdžios institucijos paraišką pateikė 2017 m. spalio 6 d. ir kad, Vokietijai pateikus papildomą informaciją, Komisija 2018 m. vasario 9 d. baigė savo vertinimą ir tą pačią dieną informavo Parlamentą;

3.  pažymi, kad Azijos gamintojų iš Kinijos, Taivano ir Singapūro pasaulinės padangų rinkos dalis išaugo nuo 4 proc. 2001 m. iki 20 proc. 2013 m.;

4.  pažymi, kad 2018 m. sausio 1 d. Vokietija pradėjo teikti prie individualių poreikių pritaikytas paslaugas tiksliniams paramos gavėjams. Todėl tų veiksmų išlaidos bus laikomos tinkamomis finansuoti EGF lėšomis;

5.  pažymi, jog Vokietija teigia, kad šie atleidimai yra susiję su esminiais pasaulio prekybos sistemos struktūriniais pokyčiais dėl globalizacijos ir jų neigiamu poveikiu B segmento automobilių padangų gamybai Sąjungoje;

6.  primena, jog, tikimasi, kad darbuotojų atleidimas iš įmonės „Goodyear“ turės didelį neigiamą poveikį vietos ekonomikai ir kad dėl šių atleidimai gali būti sunku rasti darbo kitoje vietoje, nes darbo vietų trūksta, atleistų darbuotojų išsilavinimas žemas, jų konkretūs profesiniai įgūdžiai tinkami tik šiuo metu nuosmukį patiriančiame sektoriuje, o darbo ieškančių asmenų yra daug;

7.  žino, kad dėl globalizacijos sumažėjo Sąjungos automobilių gamybos apimtis ir rinkos dalis; pripažįsta, kad dėl šios priežasties įmonės „Goodyear“ B padangų segmente susidarė dideli pertekliniai pajėgumai, todėl bendrovei teko uždaryti vieną iš savo Europos įmonių, kuri tame regione buvo didžiausias darbdavys; pažymi, kad EGF taip pat galėtų sudaryti galimybes tarpvalstybiniam darbuotojų iš kai kurių valstybių narių mažėjančių sektorių persikėlimui į besiplečiančius sektorius kitose valstybėse narėse;

8.  atkreipia dėmesį į tai, kad paraiška susijusi su 646 iš bendrovės „Goodyear“ atleistais darbuotojais, kurių dauguma yra 30–54 metų amžiaus; be to, atkreipia dėmesį į tai, kad didelės dalies atleistų 55–64 metų amžiaus darbuotojų įgūdžiai susiję būtent su šiuo gamybos sektoriumi; taip pat pažymi, kad apie 300 atleistų darbuotojų yra nekvalifikuoti ir migrantų kilmės, neturi formalios kvalifikacijos, kaip antai profesinio pasirengimo, todėl regioninėje darbo rinkoje jie atsiduria nepalankioje padėtyje; pabrėžia, kad Vaghauzelio regionas, kuriame įsikūrusi Filipsburgo įmonė, susiduria su struktūriniais pokyčiais; atsižvelgdamas į tai, pripažįsta, kad svarbu taikyti aktyvias darbo rinkos priemones, bendrai finansuojamas iš EGF, siekiant pagerinti šių grupių galimybes grįžti į darbo rinką;

9.  pažymi, kad atleistiems darbuotojams, kurie įtraukti į šią paraišką, Vokietija planuoja taikyti šešių rūšių priemones: kvalifikacijos kėlimo priemonės, ii) panašios kvalifikacijos darbuotojų grupės / praktiniai seminarai, iii) konsultacijos verslo steigimo klausimais, iv) darbo paieška, v) tolesnis kuravimas / užimtumo užtikrinimas, vi) mokymo išmoka;

10.  pažymi, kad pajamų paramos priemonės sudarys ne daugiau kaip 35 proc. visos prie individualių poreikių pritaikytų priemonių paketo sumos, nustatytos EGF reglamente, ir kad tų priemonių taikymo sąlyga – aktyvus tikslinių paramos gavėjų dalyvavimas darbo paieškos ar mokymosi veikloje;

11.  palankiai vertina konsultacijas su suinteresuotaisiais subjektais, be kita ko, su atleistų darbuotojų atstovais, socialiniais partneriais ir regioninėmis valdžios institucijomis, taip pat su įmonės taryba, profesine sąjunga ir administracija, kurios vyko rengiant suderintą prie individualių poreikių pritaikytų paslaugų paketą;

12.  palankiai vertina valstybinės užimtumo tarnybos sprendimą rengiant kvalifikacijų ir įgūdžių strategiją atsižvelgti į būsimus darbo rinkos poreikius ir atitinkamų darbuotojų kvalifikaciją;

13.  primena, kad, kaip nustatyta EGF reglamento 7 straipsnyje, rengiant suderintą prie individualių poreikių pritaikytų paslaugų paketą reikėtų iš anksto numatyti būsimas darbo rinkos perspektyvas ir reikiamus gebėjimus ir šį paketą pritaikyti pereinant prie efektyvaus išteklių naudojimo ir tvarios ekonomikos; palankiai vertina tai, kad rengiamos priemonės atitinka Vokietijos tvarumo strategiją ir kad įstaiga, kuri steigia dvi perkėlimo bendroves, turi tvarumo sertifikatą;

14.  pažymi, kad Vokietijos valdžios institucijos garantavo, kad siūlomi veiksmai nebus finansiškai remiami iš kitų Sąjungos fondų ar pagal kitas finansines priemones, bus išvengta bet kokio dvigubo finansavimo ir kad siūlomi veiksmai papildys struktūrinių fondų lėšomis finansuojamus veiksmus;

15.  palankiai vertina tai, kad Vokietija patvirtino, kad finansinė EGF parama nepakeis veiksmų, kurių susijusi įmonė privalo imtis pagal nacionalinės teisės aktus arba kolektyvines sutartis, ar bendrovių ar sektorių restruktūrizavimo priemonių;

16.  ragina Komisiją paraginti nacionalines valdžios institucijas būsimuose pasiūlymuose pateikti išsamesnės informacijos apie sektorius, kuriuose esama augimo perspektyvų, taigi ir galimybių samdyti žmones, taip pat kaupti pagrįstus duomenis apie EGF finansavimo poveikį, įskaitant informaciją apie naudojantis EGF parama užtikrintų naujų darbo vietų kokybę, trukmę ir tvarumą, savarankiškai dirbančių asmenų ir naujai įsteigtų įmonių skaičių bei procentinę dalį, taip pat pasiektos reintegracijos rodiklius;

17.  primena savo prašymą Komisijai užtikrinti galimybę visuomenei susipažinti su visais dokumentais, susijusiais su EGF bylomis;

18.  pritaria prie šios rezoliucijos pridedamam sprendimui;

19.  paveda Pirmininkui su Tarybos pirmininku pasirašyti šį sprendimą ir užtikrinti, kad jis būtų paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje;

20.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir jos priedą Tarybai ir Komisijai.

PRIEDAS

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS SPRENDIMAS

dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų mobilizavimo pagal Vokietijos paraišką „EGF/2017/008 DE/Goodyear“

(Šio priedo tekstas čia nepateikiamas, nes jis atitinka galutinį aktą – Sprendimą (ES) 2018/513.)

(1) OL L 347, 2013 12 20, p. 855.
(2) OL L 347, 2013 12 20, p. 884.
(3) OL C 373, 2013 12 20, p. 1.


Būsima DFP: Parlamento pozicijos dėl DFP po 2020 m. rengimas
PDF 552kWORD 75k
2018 m. kovo 14 d. Europos Parlamento rezoliucija „Kita DFP: Parlamento pozicijos dėl DFP po 2020 m. rengimas“ (2017/2052(INI))
P8_TA(2018)0075A8-0048/2018

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 311, 312 ir 323 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa(1), ir į dalinius pakeitimus, padarytus 2017 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) 2017/1123(2),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo(3),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento rezoliuciją „Pasirengimas porinkiminiam 2014–2020 m. DFP tikslinimui: Parlamento indėlis prieš Komisijai pateikiant pasiūlymą“(4),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 28 d. Komisijos diskusijoms skirtą dokumentą dėl ES finansų ateities (COM(2017)0358),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. spalio 24 d. rezoliuciją dėl diskusijoms skirto dokumento dėl ES finansų ateities(5),

–  atsižvelgdamas į JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 70/1 „Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“,

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. sausio 19 d. rezoliuciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio(6),

–  atsižvelgdamas į tai, kad 2016 m. spalio 4 d. Europos Parlamentas(7) ir 2016 m. spalio 5 d. Taryba(8) ratifikavo Paryžiaus susitarimą,

–  atsižvelgdamas į ES pagrindinių teisių agentūros ataskaitą „Žmogaus teisių srityje ES veikiančių pilietinės visuomenės organizacijų patiriamos problemos“,

–  atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę savo iniciatyva dėl ES teikiamo pilietinės visuomenės organizacijų finansavimo,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto, Vystymosi komiteto, Biudžeto kontrolės komiteto pranešimą, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto poziciją pakeitimų forma, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto, Transporto ir turizmo komiteto, Regioninės plėtros komiteto, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto, Žuvininkystės komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto, Konstitucinių reikalų komiteto ir Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A8-0048/2018),

A.  kadangi dėl dabartinės daugiametės finansinės programos (DFP) buvo susitarta 2013 m. ir pagal ją pirmą kartą nustatytas tiek įsipareigojimų, tiek mokėjimų asignavimų realios vertės sumažinimas palyginti su ankstesniu finansinio programavimo laikotarpiu, nepaisant to, kad daugėjo ES kompetencijos sričių ir didėjo jos užmojai, kaip nustatyta atitinkamai Lisabonos sutartyje ir strategijoje „Europa 2020“; be to, kadangi dėl joje numatyto didelio įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų lygio atotrūkio per pirmuosius dvejus DFP vykdymo metus susikaupė daug neapmokėtų sąskaitų; kadangi vėlai patvirtinus DFP ir susijusį teisinį pagrindą atsirado įgyvendinimo vėlavimų, tokio vėlavimo pasekmės juntamos iki šiol ir dėl to dabartinės DFP pabaigoje gali susikaupti mokėjimo prašymų, kurie turės būti perkeliami į kitą laikotarpį; kadangi Parlamentui primygtinai reikalaujant į DFP buvo įtraukta naujų nuostatų, siekiant kiek įmanoma daugiau išnaudoti jos viršutines ribas ir nustatyti lankstumo mechanizmus;

B.  kadangi greitai paaiškėjo, jog 2014–2020 m. DFP neatitinka realių poreikių ir politinių užmojų, nes nuo pat laikotarpio pradžios ji naudota siekiant įveikti daug krizių ir spręsti naujai iškylančius uždavinius investicijų, socialinės atskirties, migracijos ir pabėgėlių, jaunimo užimtumo, saugumo, žemės ūkio, aplinkos ir klimato kaitos srityse, nors tvirtinant programą jie nebuvo numatyti; kadangi dėl to dabartinė DFP jau po dvejų jos vykdymo metų pasiekė savo galimybių ribas, turimos maržos buvo išnaudotos, lankstumo nuostatos ir specialiosios priemonės plačiu mastu mobilizuotos, esamos politikos kryptys ir programos susidūrė su sunkumais ar net buvo sumažinta jų apimtis, taip pat, siekiant kompensuoti nepakankamo lygio ir nepakankamai lankstų ES biudžetą, sukurti tam tikri nebiudžetiniai mechanizmai;

C.  kadangi šie trūkumai tapo akivaizdūs jau 2016 m. pabaigoje, kai buvo pradėta DFP laikotarpio vidurio peržiūra ir tikslinimas, taigi reikėjo imtis skubių veiksmų, kaip tvirtino Parlamentas savo 2016 m. liepos 6 d. rezoliucijoje; kadangi atliekant laikotarpio vidurio tikslinimą pavyko susitarti tam tikru mastu išplėsti šiuo metu taikomų lankstumo nuostatų galimybes, tačiau nepavyko peržiūrėti DFP viršutinių ribų;

D.  kadangi Komisija 2018 m. gegužės mėn. pateiks savo pasiūlymus dėl DFP po 2020 m., be kita ko, dėl būsimų nuosavų išteklių, nors Tarybos reglamente (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013 nustatyta, kad jie turėjo būti parengti iki 2018 m. sausio 1 d.; kadangi po to gana greitai tikimasi sulaukti pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl finansinių programų ir priemonių projektų;

1.  priima šią rezoliuciją, siekdamas pateikti Parlamento poziciją dėl DFP po 2020 m., ypatingą dėmesį skirdamas tikėtiniems jos prioritetams, dydžiui, struktūrai, trukmei, lankstumui ir kitiems horizontaliesiems principams, ir siekdamas nurodyti konkrečias atitinkamų ES politikos sričių, kurioms bus taikoma kita finansinė programa, biudžeto kryptis; tikisi, kad Komisija pateiks pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl kitos DFP kartu su naujuoju tarpinstituciniu susitarimu, kuriame bus atsižvelgiama į Parlamento pozicijas ir pasiūlymus; pabrėžia, kad šioje rezoliucijoje taip pat numatytas Parlamento dalyvavimo kitos DFP priėmimo procedūroje pagrindas;

2.  tuo pat metu priima atskirą rezoliuciją(9), kurioje išdėsto savo poziciją dėl ES nuosavų išteklių sistemos, laikydamasis Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais rekomendacijų; ragina Komisiją tinkamai atsižvelgti į Parlamento poziciją rengiant pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl ES nuosavų išteklių, kurie turėtų būti plataus užmojo ir pateikiami kartu su pasiūlymais dėl DFP; pabrėžia, kad būsimose derybose kitos DFP išlaidų ir pajamų sritys bus traktuojamos kaip vienas bendras paketas ir kad susitarimas dėl DFP nebus pasiektas, jei nuosavų išteklių srityje nebus padaryta atitinkamos pažangos;

I.Kitos DFP prioritetai ir su ja susiję sunkumai

3.  palankiai vertina diskusijas dėl kitos DFP kaip galimybę parengti pagrindą stipresnei ir tvaresniai Europai, naudojant vieną iš apčiuopiamiausių priemonių – Sąjungos biudžetą; mano, kad kita DFP turėtų atitikti platesnę strategiją ir Europos ateities metmenis; mano, kad DFP numatytos biudžeto lėšos turi atspindėti ES politinį projektą ir jos politikos prioritetus;

4.  yra įsitikinęs, kad kita DFP turėtų būti parengta atsižvelgiant į nusistovėjusias Sąjungos politikos kryptis ir prioritetus, kuriais siekiama skatinti taiką, demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir lyčių lygybę, didinti gerovę, skatinti ilgalaikį ir tvarų ekonomikos augimą, mokslinius tyrimus ir inovacijas, numatyti kokybišką užimtumą ir kurti deramas darbo vietas, kovoti su klimato kaita ir skatinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių ir piliečių solidarumą; mano, kad šie principai yra būtini siekiant užtikrinti tinkamą bendrosios rinkos bei ekonominės ir pinigų sąjungos veikimą ir stiprinti Europos pozicijas pasaulyje; mano, kad jie kaip niekada svarbūs turint mintyje būsimus Europos siekius;

5.  mano, kad kita DFP turėtų sudaryti sąlygas Sąjungai rasti sprendimus ir sutvirtėjusiai išbristi iš dešimtmetį trukusių krizių: ekonomikos ir finansų nuosmukio, jaunimo nedarbo, nuolatinio skurdo ir socialinės atskirties, migracijos ir pabėgėlių reiškinio, klimato kaitos ir gaivalinių nelaimių, aplinkos blogėjimo ir biologinės įvairovės nykimo, terorizmo ir nestabilumo – tai tik keletas pavyzdžių; pabrėžia, kad šios visuotinės tarpvalstybinės problemos, turinčios pasekmių šalių viduje, atskleidžia mūsų ekonomikų ir visuomenių tarpusavio saitus ir atkreipia dėmesį į tai, jog būtina imtis bendrų veiksmų;

6.  nurodo, kad ES turi vykdyti savo įsipareigojimą būti lydere įgyvendinant JT darnaus vystymosi tikslus (DVT), kurie yra pasaulinis veiksmų planas siekiant sukurti tvaresnes, teisingesnes ir klestinčias visuomenes planetos lygmeniu; pabrėžia, kad kita DFP turi būti suderinta su darnaus vystymosi tikslais; palankiai vertina Komisijos įsipareigojimą darnaus vystymosi tikslus įtraukti į ES politiką ir iniciatyvas; tikisi, kad ES įvykdys savo įsipareigojimus siekiant šių tikslų; be to, pabrėžia, kad paskelbus Europos socialinių teisių ramstį ir ES bei valstybėms narėms įsipareigojus užtikrinti socialiai atsakingesnę Europą reikėtų tam numatyti atitinkamų finansinių išteklių; mano, kad patvirtinus Paryžiaus susitarimą reikėtų gerokai, palyginti su dabartine DFP, padidinti su klimatu susijusias išlaidas ir kuo greičiau ir ne vėliau kaip iki 2027 m. pasiekti 30 proc. tikslą;

7.  pabrėžia, kad kita DFP suteikia galimybę Sąjungai parodyti, jog ji solidari ir gali reaguoti į politinius pokyčius, pvz., „Brexit’ą“, populistinių ir nacionalistinių judėjimų stiprėjimą ir pirmavimo pasaulyje pokyčius; pabrėžia, kad nesutarimai ir tik savo interesų paisymas nėra tinkama reakcija į visuotines problemas ir piliečiams rūpimus klausimus; mano, kad „Brexit’o“ derybos ypač gerai parodo, kad nauda būti Sąjungos nariu yra daug didesnė nei išlaidos, susijusios su įnašais į jos biudžetą; atsižvelgdamas į tai, ragina visapusiškai laikytis anksčiau prisiimtų įsipareigojimų, pvz., Didžiojo penktadienio susitarimo dėl teisinės valstybės principo ir demokratijos užtikrinimo;

8.  taigi ragina teikti nuolatinę paramą jau vykdomai politikai, ypač Sutartyse įtvirtintai ilgalaikei ES politikai, tai yra, bendrai žemės ūkio ir žuvininkystės politikai ir sanglaudos politikai, taip pat sanglaudos politikai, nes jos neša apčiuopiamą Europos projektų naudą ES piliečiams; atmeta bet kokį mėginimą iš naujo nacionalizuoti šias politikos sritis, nes taip nebus nei sumažinta mokesčių mokėtojams ir vartotojams tenkanti finansinė našta, nei pasiekta geresnių rezultatų, tačiau, vietoje to, bus trukdoma ekonomikai augti, solidarumui vykdyti ir bendrajai rinkai veikti, o kartu dar labiau didinama nelygybė ir teritorijų bei ekonomikos sektorių skirtumai; ketina kitu programavimo laikotarpiu 27 valstybių narių Europos Sąjungoje užtikrinti tokio pat lygio finansavimą šiose politikos srityse, kartu toliau gerinant jų veiksmingumą ir supaprastinant su jomis susijusias procedūras;

9.  mano, kad Europa turėtų suteikti perspektyvą jaunajai kartai, taip pat į ateitį orientuotoms įmonėms, kurios prisideda prie ES sėkmės pasaulinėje arenoje; yra pasiryžęs iš esmės stiprinti dvi pavyzdines ES programas, t. y. bendrąją mokslinių tyrimų programą ir programą „Erasmus +“, kurios, naudodamos šiuo metu joms skirtas lėšas, negali patenkinti labai didelių poreikių, be kita ko, joms pateikiamų aukščiausios kokybės paraiškų; tvirtai pritaria nemažam išteklių padidinimui siekiant kovoti su jaunimo nedarbu ir remti mažąsias ir vidutines įmones vykdant programas, kurios pakeis Jaunimo užimtumo iniciatyvą ir Įmonių konkurencingumo ir mažųjų bei vidutinių įmonių programą (COSME); taip pat pritaria tam, kad būtų padidintos Europos infrastruktūros tinklų priemonei (EITP) skiriamoms lėšos;

10.  ragina Sąjungą atlikti savo vaidmenį trijose naujose dabartinės DFP laikotarpiu atsiradusiose politikos srityse, susijusiose su vidaus ir išorės aspektais:

   parengiant visapusišką prieglobsčio, migracijos ir integracijos politiką ir šalinant pagrindines migracijos ir priverstinio gyventojų perkėlimo į trečiąsias šalis priežastis,
   stiprinant išorės sienų apsaugą ir skatinant stabilumą, visų pirma saugant žmogaus teises užsienyje, vykdant konfliktų prevenciją ir išorės vystymosi politiką,
   užtikrinant bendrą vidinį Europos piliečių saugumą ir sutelkiant gynybos srities mokslinius tyrimus ir pajėgumus, sykiu pabrėžiant, kad šių sričių veiksmai neturėtų būtų vykdomi ES vystymosi politikos sąskaita;

11.  pabrėžia, kad būsima sistema turėtų apimti dviejų naujų rūšių finansinę paramą, aiškiai nurodomą Sąjungos ekonominėje darbotvarkėje, tai yra, toliau naudoti paramos investicijoms sistemas, pvz., Europos strateginių investicijų fondą, ir plėtoti euro zonos valstybėms narėms skirtą stabilizavimo funkciją, galbūt naudojant siūlomą steigti Europos valiutos fondą, kartu su specialia konvergencijos priemone, skirta valstybėms narėms, norinčioms įsivesti eurą;

12.  pabrėžia, kad, visų pirma, į Sąjungos biudžeto dalį turėtų sudaryti specifiniai euro zonos biudžeto pajėgumai, apskaičiuojami viršijant daugiametėje finansinėje programoje numatytas viršutines ribas, nedarant poveikio kitoms DFP, jie turėtų būti finansuojami euro zonos ir kitų dalyvaujančių narių iš pajamų šaltinio, dėl kurio turi susitarti dalyvaujančios valstybės narės, ir laikomi asignuotosiomis pajamomis ir garantijomis; mano, kad esant stabiliai padėčiai, fiskalinis pajėgumas galėtų būti finansuojamas iš tikrų nuosavų išteklių, vadovaujantis M. Monti ataskaitos dėl būsimo ES finansavimo rekomendacijomis;

13.  dar kartą patvirtina principą, kad papildomi politiniai prioritetai turėtų būti siejami su papildomomis finansinėmis priemonėmis, nesvarbu, ar jos atsiranda tuo metu, kai priimama nauja DFP, ar kai ji vykdoma, ir pabrėžia, kad siekiant finansuoti naujus poreikius neturėtų būti kenkiama esamoms politikos kryptims ir programoms; be to, tikisi, kad bus numatytos pakankamos lankstumo nuostatos siekiant prisitaikyti prie nenumatytų aplinkybių, kurios gali susidaryti daugiametės finansinės programos laikotarpiu;

14.  mano, kad stipresnę ir ambicingesnę Europą galima sukurti tik tuo atveju, jei jai bus skirta daugiau finansinių išteklių; atsižvelgdamas į anksčiau minėtus iššūkius ir prioritetus ir į Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš Sąjungos, ragina gerokai padidinti Sąjungos biudžetą; numato, kad reikiama DFP viršutinė išlaidų riba bus 1,3 % ES–27 BNP, nepaisant įvairių kitų priemonių, kurioms finansavimas bus skaičiuojamas viršijant viršutines ribas;

15.  yra įsitikinęs, kad, jei Taryba nesusitars gerokai padidinti savo nacionalinių įnašų į ES biudžetą, vienintelė galimybė tinkamai finansuoti kitą DFP yra nustatyti naujus tikrus ES nuosavus išteklius;

II.Horizontalieji klausimai

ES biudžeto principai ir biudžeto tikroviškumas

16.  primena ES biudžeto valdymo principus – vieningumą, biudžeto tikslumą, metinį periodiškumą, pusiausvyrą, universalumą, konkretumą, papildomumą, subsidiarumą, patikimą finansų valdymą ir skaidrumą, kurių reikia laikytis rengiant ir vykdant Sąjungos biudžetą;

17.  dar kartą primena savo ilgalaikę poziciją, kad Sąjungos politinis užmojis turi būti derinamas su atitinkamais finansiniais ištekliais, ir primena, kad SESV 311 straipsnyje tvirtinama, jog Sąjunga turi pasirūpinti priemonėmis, kurių reikia jos tikslams pasiekti ir politikai vykdyti;

18.  atsižvelgdamas į tai, nurodo, kad visapusiškas Tarybos priimtų politinių sprendimų ir iniciatyvų įgyvendinimas galimas tik tuo atveju, jei kartu užtikrinamas būtinas finansavimas, ir pabrėžia, kad bet koks kitas požiūris Sąjungos biudžetą padaro netikrovišką ir mažina piliečių pasitikėjimą;

19.  mano, kad DFP, kurioje ES politiniai prioritetai išreiškiami konkrečiomis investicijomis, yra puiki ilgalaikių ES išlaidų ir tam tikro stabilaus viešųjų investicijų lygio valstybėse narėse užtikrinimo priemonė; vis dėlto apgailestauja, kad trūksta ilgalaikės strategijos, dėl kurios būtų tarpusavyje susitarta prieš priimant kitą DFP; be to, primena, kad ES biudžetas – visų pirma investicijų biudžetas, kuris gali būti naudojamas kaip papildomas ir papildantis šaltinis veiksmams, kurių imamasi nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, finansuoti;

Taikymo trukmė

20.  laikosi nuomonės, kad sprendimas dėl DFP trukmės turėtų užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp dviejų prieštaringų reikalavimų, visų pirma, reikalavimo, kad kelios ES politikos kryptys (ypač tos, kurioms taikomas pasidalijamasis valdymas, pvz., žemės ūkio ir sanglaudos politika) būtų grindžiamos stabilumu ir nuspėjamumu, užtikrinamu įsipareigojant bent septyneriems metams, ir, antra, poreikio užtikrinti demokratinį teisėtumą ir atskaitomybę, suderinant kiekvieną finansinę programą su penkerių metų politiniu Europos Parlamento ir Europos Komisijos darbo ciklu;

21.  pabrėžia, kad politiniu požiūriu būtina, kad kiekvienas naujai išrinktas Parlamentas galėtų daryti esminę įtaką DFP savo kadencijos metu, tiek skiriamų sumų, tiek politinių prioritetų atžvilgiu; pabrėžia, kad Europos Parlamento rinkimai suteikia ES piliečiams galimybę tiesiogiai pareikšti savo poziciją dėl Sąjungos biudžeto prioritetų, į kurią turėtų būti atsižvelgta po rinkimų patikslinant finansinę programą; todėl mano, kad per kiekvieną politinį ciklą Komisija privalo pasiūlyti, o Parlamentas ir Taryba privalo spręsti arba dėl būsimos DFP sudarymo, arba dėl privalomo tuo metu vykdomos DFP laikotarpio vidurio tikslinimo;

22.  pabrėžia, jog reikia, kad DFP trukmė palaipsniui būtų prilyginta 5+5 metų laikotarpiui, atliekant privalomą laikotarpio vidurio tikslinimą; ragina Komisiją parengti aiškų pasiūlymą, kuriuo būtų nustatomas praktinio 5+5 metų trukmės finansinės programos vykdymo metodas; yra įsitikinęs, kad vienas penkerių metų laikotarpis negali būti laikomas DFP trukme, nes dėl to susidarytų didelių kliūčių laikytis kai kurių ES politikos sričių programavimo ir įgyvendinimo reikalavimų;

23.  vis dėlto pripažįsta, kad, turint mintyje tai, jog kiti Europos Parlamento rinkimai vyks 2019 m. pavasarį, o dabartinė DFP bus vykdoma iki 2020 m. gruodžio mėn., negalima 5+5 metų sprendimo įgyvendinti nedelsiant, nes nebūtų rastas sprendimas, kaip tinkamai suderinti skirtingus ciklus; taigi mano, kad kita DFP turėtų būti nustatyta septynerių metų laikotarpiui (2021–2027), kartu nustatant privalomą laikotarpio vidurio tikslinimą, ir tai būtų paskutinį kartą taikomas pereinamasis sprendimas;

Laikotarpio vidurio tikslinimas

24.  yra įsitikinęs, kad būtina išsaugoti teisiškai privalomą DFP laikotarpio vidurio peržiūrą ir tikslinimą, įtvirtintą naujame DFP reglamente; primena, kad 2016 m. laikotarpio vidurio tikslinimas buvo pirmas kartas istorijoje, kai buvo vykdomas faktinis DFP reglamento tikslinimas, ir tai teigiamai įvertino Taryba ir Parlamentas, visų pirma turėdami mintyje DFP lankstumo nuostatų stiprinimą;

25.  mano, kad atlikti 2021–2027 m. DFP laikotarpio vidurio peržiūrą turėtų būti siūloma ir sprendžiama tinkamu laiku, siekiant sudaryti galimybes kitos kadencijos Parlamentui ir Komisijai atitinkamai patikslinti finansinę programą; pabrėžia, kad persvarstant bet kurią DFP turėtų būti užtikrinamas Parlamento dalyvavimas ir išsaugotos jo, kaip lygiavertės biudžeto valdymo institucijos, prerogatyvos; be to, pabrėžia, kad atliekant bet kokį faktinį tikslinimą taip pat tikslinamos DFP viršutinės ribos, jei būtų nustatyta, kad jos nepakankamos likusiam laikotarpiui;

Lankstumas

26.  pabrėžia, kad dabartinės DFP vykdymo laikotarpiu, siekdama užtikrinti papildomus asignavimus, kurių reikėjo reaguojant į krizes arba finansuojant naujus prioritetus, biudžeto valdymo institucija patvirtino esminį DFP reglamente numatytų lankstumo mechanizmų ir specialiųjų priemonių mobilizavimą;

27.  taigi mano, kad lankstumo nuostatos pagal dabartinę DFP veikė gerai ir sudarė galimybes priimti sprendimus dėl nemažų finansinių lėšų, kurių ypač reikėjo siekiant įveikti migracijos ir pabėgėlių srautų sukeltus sunkumus ir panaikinti investicijų spragas; primena, kad Parlamentas buvo kelių tokių nuostatų iniciatorius ir jis jas tvirtai gynė per derybas dėl ankstesnės DFP;

28.  mano, kad reikia ir toliau stiprinti šias nuostatas, kad būtų geriau reaguojama į naujas problemas, nenumatytus įvykius ir kintančius politinius prioritetus, atsirandančius vykdant ilgalaikį planą, tokį kaip DFP; ragina užtikrinti, kad kita DFP būtų dar lankstesnė, nes tai turėtų sudaryti galimybę kiek įmanoma daugiau panaudoti bendras DFP įsipareigojimų ir mokėjimų viršutines ribas;

DFP lankstumo mechanizmai

29.  mano, kad kitoje DFP turėtų būti nustatytos tokio lygmens viršutinės ribos, kad būtų galima ne tik finansuoti ES politiką, bet ir numatyti pakankamą kiekvienos išlaidų kategorijos įsipareigojimų maržą;

30.  yra įsitikinęs, kad visos nepaskirstytos maržos turėtų būti be jokių apribojimų perkeliamos į ateinančius finansinius metus ir biudžeto vykdymo institucijai leidžiama jas mobilizuoti vykdant metinę biudžeto sudarymo procedūrą bet kokiu tikslu, kuris laikomas būtinu; taigi ragina išlaikyti bendrąją įsipareigojimų maržą, netaikant jokių taikymo srities ir laiko apribojimų;

31.  primena, kad naudojant bendrąją įsipareigojimų maržą galima mobilizuoti nepaskirstytas maržas tik iki N-1 metų, kai tik jos patvirtinamos po techninio patikslinimo, kuris atliekamas prieš pateikiant biudžeto projektą; vis dėlto mano, kad labai svarbu išnagrinėti būdus taip pat mobilizuoti N metų nepaskirstytas maržas, kad būtų galima finansuoti ir papildomus poreikius, kurių gali kilti per tuos metus;

32.  yra tvirtai įsitikinęs, kad įsipareigojimai, kuriuos patvirtino biudžeto valdymo institucija, turėtų būti naudojami jų pirminiam tikslui ir kad turėtų būti dedamos visos pastangos siekiant užtikrinti, kad tai galiotų visose politikos srityse; ypač ragina Komisiją toliau aktyviai dirbti šia linkme; vis dėlto yra įsitikinęs, kad jei įsipareigojimai vis dėlto panaikinami, nes veiksmai, kuriems jie buvo skirti, buvo visiškai arba iš dalies neįgyvendinti, jie turi sugrįžti į ES biudžetą ir biudžeto vykdymo institucija turėtų juos panaudoti per metinę biudžeto procedūrą; mano, kad panaikinti įsipareigojimai turėtų būti tiesiogiai įtraukti į bendrąją įsipareigojimų maržą, o ne į kokią nors konkrečią specialią priemonę ar rezervą;

33.  primena, kad panaikinti įsipareigojimai atsiranda iš įsipareigojimų, kurie jau buvo biudžeto valdymo institucijos patvirtinti, ir normaliomis aplinkybėmis jie turėjo būti panaudoti atitinkamiems mokėjimams, jei veikla, kuriai finansuoti jie buvo skirti, būtų buvusi vykdoma taip, kaip numatyta; todėl pabrėžia, kad panaikintų įsipareigojimų grąžinimas į ES biudžetą yra visiškai pagrįstas, tačiau tai neturėtų tapti būdu apeiti atitinkamas panaikinimo taisykles, kurios įtvirtintos sektoriniuose reglamentuose;

34.  nurodo, kad visoje DFP reikia užtikrinti visų mokėjimų maržų perkėlimą į kitus finansinius metus taikant nuostatas dėl bendrosios mokėjimų maržos; nepritaria bet kokiems apribojimams ar viršutinėms riboms, taikomiems nustatant galimų perkelti maržų lygį, kaip nustatyta šiuo metu galiojančioje DFP, ir primena, kad šios maržos gali būti mobilizuotos tik tuo atveju ir tik tokiu mastu, kokiu biudžeto valdymo institucija nusprendžia tai daryti; pabrėžia, kad bendroji mokėjimų marža galėtų būti svarbi priemonė reaguojant į bet kokią galinčią susidaryti naują mokėjimų krizę;

35.  pabrėžia, kad DFP reglamente turėtų būti išlaikyta galimybė nenumatytomis aplinkybėmis – jei finansavimo poreikiai viršytų esamas maržas ir specialias priemones – persvarstyti viršutines ribas; ragina DFP reglamente numatyti supaprastintą tikslinio persvarstymo procedūrą, neviršijant patvirtintos viršutinės ribos;

36.  siūlo finansuojant visas ES programas išlaikyti galimybę asignavimus telkti laikotarpio pradžioje arba laikotarpio pabaigoje, siekiant sudaryti sąlygas imtis anticiklinių veiksmų, atitinkančių faktinio įgyvendinimo tempą, ir tinkamai reaguoti į dideles krizes; be to, ragina šiuo metu Tarpinstitucinio susitarimo 17 punkte įtvirtintą teisėkūros lankstumą, kuris sudaro galimybes pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimtų programų bendrą finansinį paketą pakoreguoti +/- 10 proc. padidinti iki +/- 15 proc.;

37.  nurodo, kad lankstumo galima užtikrinti perkeliant lėšas toje pačioje DFP išlaidų kategorijoje, siekiant nukreipti finansinius išteklius tiksliai ten, kur jų reikia, ir taip užtikrinant geresnį ES biudžeto vykdymą; mano, kad mažesnis išlaidų kategorijų skaičius padeda didinti DFP lankstumą; vis dėlto prašo, kad Komisija, tvirtindama didelius savarankiškus perkėlimus, aktyviai informuotų biudžeto valdymo instituciją ir su ja konsultuotųsi;

Specialios DFP priemonės

38.  pritaria bendrai DFP specialiųjų priemonių struktūrai, visų pirma patvirtina lankstumo priemonę, neatidėliotinos pagalbos rezervą, Europos Sąjungos solidarumo fondą, Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą (EGF), ir atkreipia dėmesį į tai, kad jų lėšos buvo plačiai mobilizuotos pagal dabartinę DFP; ragina gerinti jų finansinius paketus ir veiklos nuostatas;

39.  ypač ragina gerokai padidinti lankstumo priemonės finansinį paketą bent jau iki metinio 2 mlrd. EUR asignavimo; primena, kad lankstumo priemonė nėra susieta su jokia konkrečia politikos sritimi, todėl gali būti panaudota bet kokiam tikslui, kuriam jos reikia; taigi mano, kad ši priemonė gali būti naudojama visiems naujiems finansiniams poreikiams, iškylantiems per DFP laikotarpį, patenkinti;

40.  pažymi neatidėliotinos pagalbos rezervo vaidmenį greitai reaguojant į konkrečius reikalavimus teikti pagalbą trečiosioms šalims, įvykus nenumatytiems įvykiams, ir pabrėžia ypatingą šio rezervo svarbą dabartinėmis aplinkybėmis; ragina gerokai padidinti jo finansinį paketą iki metinio 1 mlrd. EUR asignavimo;

41.  ypač atkreipia dėmesį į tai, kad mobilizuota nemažai ES solidarumo fondo lėšų siekiant suteikti pagalbą ištikus tam tikroms didelėms stichinėms nelaimėms, turėjusioms didelį poveikį biudžetui; taip pat pabrėžia, kad ši priemonė daro teigiamą poveikį visuomenės nuomonei; ragina padidinti jos finansinį paketą iki metinio 1 mlrd. EUR asignavimo;

42.  mano, kad, naudodama EGF, Europos Sąjunga rodo solidarumą ir teikia paramą darbuotojams, netekusiems darbo dėl globalizacijos ar dėl pasaulio ekonomikos ir finansų krizės vykstančių esminių pasaulio prekybos sistemos struktūrinių pokyčių, tačiau visos EGF teikiamos galimybės dar nėra visapusiškai išnaudotos, jo naudojimas gali būti toliau gerinamas integruojant jį į ilgalaikę strategiją, kad būtų veiksmingai padedama atleistiems darbuotojams sugrąžinant juos į darbo rinką visose valstybėse narėse; mano, kad ateityje persvarstant EGF reikėtų apsvarstyti jo taikymo sritį ir pagerinti koordinavimą su kitomis priemonėmis; mano, kad pagal naują DFP persvarsčius EGF jam turėtų būti skiriami bent tokio pat dydžio metiniai asignavimai;

43.  siūlo sukurti specialų DFP specialiosioms priemonėms skirtą rezervą, į kurį būtų skiriami kiekvienos priemonės nepanaudoti asignavimai; mano, kad šis rezervas turėtų veikti be jokių laiko apribojimų; reikalauja, kad šis rezervas būtų naudojamas bet kuriai DFP specialiajai priemonei finansuoti, kai tos priemonės išteklių prireikia už jos finansinį pajėgumą didesnėms reikmėms finansuoti, po to, kai biudžeto valdymo institucija priima sprendimą;

44.  pažymi, šiuo metu kiekvienai DFP specialiajai priemonei taikomos skirtingos taisyklės dėl laikotarpio, kuriam leidžiama perkelti neišleistus asignavimus; mano, kad šios taisyklės turėtų būti suderintos siekiant, kad visoms šioms priemonėms būtų galima taikyti tą pačią N+1 taisyklę;

45.  mano, kad nenumatytų atvejų rezervo lėšų naudojimas turėtų likti kraštutine priemone; pabrėžia, kad tai yra vienintelė specialioji priemonė, kurią galima panaudoti tik mokėjimų asignavimams, ir kad jos naudojimas padėjo reaguoti į 2014 m. mokėjimų krizę; todėl ragina padidinti jo didžiausią metinę sumą iki 0,05 proc. ES BNP;

46.  pabrėžia, kad DFP specialiųjų priemonių įsipareigojimai ir mokėjimai turėtų būti apskaičiuojami viršijant DFP viršutines ribas; mano, kad šių priemonių mokėjimų asignavimų įtraukimo į biudžetą klausimas buvo nedviprasmiškai išspręstas per 2014–2020 m. DFP laikotarpio vidurio tikslinimą, taip užbaigiant ilgalaikį ginčą su Taryba dėl šio klausimo interpretavimo; pritaria tam, kad į DFP reglamentą būtų įtraukta aiški nuostata, tvirtinanti, kad mokėjimai, atliekami mobilizuojant DFP specialiųjų priemonių įsipareigojimus, turėtų būti skaičiuojami virš metinių DFP viršutinių ribų;

47.  pažymi, kad pagal dabar galiojantį TIS, norint mobilizuoti tris specialiąsias DFP priemones, reikia specialios Parlamento balsų daugumos pritarimo; mano, kad ši nuostata yra pasenusi, nes pagal ją reikalaujama specialiosios balsų daugumos pritarimo, kurio reikėjo priimant ES biudžetą prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai; ragina laikytis vienodo požiūrio turint mintyje balsavimo dėl šių priemonių mobilizavimo reikalavimus, kurie turėtų būti tokie patys kaip ir priimant ES biudžetą;

Pajamos – specialus rezervas

48.  dar kartą patvirtina savo ilgalaikę poziciją, kad visos pajamos, gaunamos iš baudų, kurias sumoka bendrovės už ES konkurencijos teisės pažeidimus, ar baudų, susijusių su vėlavimu sumokėti nacionalinius įnašus į ES biudžetą, turėtų sudaryti papildomą ES biudžeto pajamų punktą, atitinkamai nesumažinant BNP įnašų;

49.  taigi ragina ES biudžeto įplaukų srityje įsteigti specialų rezervą, kuris bus palaipsniui papildomas kitomis nenumatytomis įvairiausių rūšių įplaukomis ir tinkamai perkeliamas į kitus metus tam, kad, prireikus, suteiktų papildomų išlaidų finansavimo galimybių; mano, kad šis rezervas turėtų būti skirtas DFP specialiosioms priemonėms ir, biudžeto valdymo institucijai priėmus sprendimą, turėtų užtikrinti papildomų lėšų – tiek įsipareigojimų, tiek mokėjimų asignavimų;

Veiksmingas ir efektyvus ES išteklių naudojimas

50.  pritaria tam, kad Europos pridėtinės vertės užtikrinimas turėtų būti vienas pagrindinių principų, kuriais turėtų vadovautis ES institucijos, priimdamos sprendimą dėl išlaidų rūšių kitoje DFP; vis dėlto nurodo, kad ši sąvoka aiškinama labai įvairiai, ir ragina parengti vieną, aiškią ir lengvai suprantamą atitinkamų kriterijų apibrėžtį, pagal kurią būtų atsižvelgiama į teritorinius ypatumus ir kuri, jei įmanoma, apimtų pamatuojamus veiklos rodiklius; perspėja dėl bet kokių mėginimų naudoti tokią apibrėžtį siekiant sukelti abejonių dėl ES politikos krypčių ir programų svarbos vadovaujantis tik kiekybiniais arba trumpalaikiais ekonominiais motyvais;

51.  atkreipia dėmesį į Europos pridėtinės vertės sąvokos nuorodą, pateiktą keliuose Komisijos dokumentuose; dar kartą atkreipia dėmesį į kriterijų, kuriuos nustatė Parlamentas savo šiuo klausimu parengtoje prieš tai minėtoje 2017 m. spalio 24 d. rezoliucijoje, sąrašą; primena, kad ES ištekliai turėtų būti naudojami siekiant finansuoti Europos viešąsias gėrybes, taip pat veikti kaip katalizatorius teikiant paskatas valstybėms narėms visais administraciniais lygmenimis imtis veiksmų siekiant įgyvendinti Sutarties tikslus ir pasiekti bendrus ES tikslus, kurių kitaip nebūtų galima pasiekti; pritaria tam, kad ES biudžetas turėtų būti naudojamas finansuoti veiksmams, kurie gali būti naudingi visai ES, kurių nė viena valstybė narė atskirai negali veiksmingai įvykdyti ir kurie sudaro galimybes geresniam sąnaudų ir naudos santykiui, palyginti su veiksmais, kurių imamasi tik nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmeniu; be to, mano, kad ES biudžeto lėšomis turėtų būti prisidedama prie taikos ir stabilumo ES kaimynystėje ir už jos ribų kūrimo ir rėmimo; mano, kad Europos pridėtinė vertė sukuriama vykdant programas tiek pagal pasidalijamąjį, tiek pagal tiesioginį valdymą ir kad abu šie metodai papildo vienas kitą siekiant ES tikslų; turėdamas mintyje visas šias aplinkybes, tikisi, kad valstybės narės derybose dėl kitos DFP nesilaikys „tinkamos grąžos“ logikos, pagal kurią atsižvelgiama tik į nacionalinius interesus grynojo balanso požiūriu;

52.  mano, kad geresnės išlaidos, t. y. veiksmingesnis ir nediskriminuojantis kiekvieno ES biudžeto euro panaudojimas, gali būti užtikrintas ne tik nukreipiant ES lėšas į veiksmus, kuriančius didžiausią Europos pridėtinę vertę ir užtikrinančius didžiausią ES politikos priemonių ir programų veiksmingumą, nustatomus remiantis išsamiu dabartinių išlaidų vertinimu, bet ir užtikrinant didesnę ES biudžeto ir nacionalinių biudžetų sąveiką bei atliekant apčiuopiamą išlaidų struktūros gerinimą; pritaria Audito Rūmų 2016 m. metinės ataskaitos rekomendacijoms dėl veiksmingos vertinimo rodiklių sistemos, paprastesnio ir subalansuoto atsiskaitymo už veiklos rezultatus ir dėl lengvesnės prieigos prie vertinimo rezultatų;

53.  ragina kitoje DFP iš esmės supaprastinti ES biudžeto sistemą, siekiant palengvinti lėšų įsisavinimą; ypač pabrėžia, kad būtina sumažinti nereikalingą priemonių, kurios naudojamos panašios rūšies veiksmams – pavyzdžiui, inovacijų, MVĮ ar transporto sričių veiksmams – finansuoti, dubliavimąsi, nekeliant pavojaus prarasti svarbius įvairių programų elementus, ir kad reikia panaikinti esamą įvairių finansavimo formų ir šaltinių konkurenciją, siekiant užtikrinti didžiausią galimą papildomumą ir nustatyti darnią finansinę programą; mano, kad tai sudarytų geresnes sąlygas aiškiau informuoti piliečius apie ES prioritetus;

54.  pabrėžia, kad atliekant ES išlaidų būklės patikrą neturėtų būti mažinamas ES užmojų lygis ar pradėta ES politikos priemones ir programas skirstyti pagal sektorius, taip pat dotacijos neturėtų būti keičiamos kitomis finansinėmis priemonėmis siekiant sutaupyti šiek tiek lėšų, nes didžioji dalis ES biudžeto remiamų veiksmų pagal šias priemones nėra tinkami finansuoti; mano, kad atliekant ES išlaidų būklės patikrą visų pirma turėtų būti siekiama nustatyti būdus, kaip pagerinti ES išlaidų programų vykdymą;

55.  ragina išsamiai suderinti taisykles, siekiant sukurti visoms ES biudžeto priemonėms skirtą bendrą taisyklių sąvadą, kartu atsižvelgiant į specifines konkrečių fondų ir sektorių ypatybes; ragina Komisiją spręsti klausimą dėl įvairių finansavimo šaltinių derinimo, nustatant aiškias gaires šiuo klausimu, ir užtikrinant vienodas galimybes gauti visų rūšių finansavimą visose valstybėse narėse;

56.  taip pat ragina iš esmės supaprastinti paramos gavėjams skirtas įgyvendinimo atskiruose sektoriuose taisykles ir sumažinti administracinę naštą toliau standartizuojant ir supaprastinant procedūras ir programavimo dokumentus; vis dėlto nurodo, kad reikia daugiau stiprinti gebėjimus ir teikti daugiau techninės pagalbos paramos gavėjams; ragina pereiti prie rizika grindžiamo vertinimo;

Biudžeto vieningumas, tikslumas ir skaidrumas

57.  primena, kad vieningumo principas, pagal kurį visi Sąjungos pajamų ir išlaidų straipsniai turi būti nurodomi biudžete, yra Sutarties reikalavimas ir pagrindinė būtina demokratinė sąlyga, jei norima, kad biudžetas būtų skaidrus, teisėtas ir atskaitingas; apgailestauja, kad šio principo vis dažniau nepaisoma, nors finansinis sudėtingumas didėja – pradedant istoriniu Europos plėtros fondo (EPF) palikimu, tai pratęsiant Europos stabilumo mechanizmo (ESM) įsteigimu ir baigiant pastaruoju metu gausėjančiais ad hoc nebiudžetiniais mechanizmais, taikant naujoviškas finansines priemones ir kuriant išorinius patikos fondus ar priemones, kurie neįrašomi į Sąjungos balansą;

58.  abejoja už Sąjungos biudžeto ribų steigiamų priemonių pagrįstumu ir pridėtine verte; mano, kad sprendimai nustatyti arba toliau taikyti tokias priemones iš tiesų yra skatinami bandymų nuslėpti tikruosius finansinius poreikius ir apeiti DFP ir nuosavų išteklių viršutinių ribų apribojimus; apgailestauja dėl to, kad steigiant šias priemones dažnai ignoruojama triguba Parlamento, kaip teisėkūros, biudžeto ir kontrolės institucijos, atsakomybė ir nepaisoma tikslo didinti skaidrumą plačiosios visuomenės ir naudos gavėjų atžvilgiu;

59.  todėl primena savo ilgalaikę poziciją, kad Europos plėtros fondas kartu su kitomis į DFP neįtrauktomis priemonėmis turėtų būti integruotas į Sąjungos biudžetą siekiant padidinti jo teisėtumą ir Sąjungos vystymosi politikos veiksmingumą ir efektyvumą; vis dėlto pabrėžia, kad atitinkami finansiniai paketai turėtų būti pridėti viršijant sutartas DFP viršutines ribas, kad šių priemonių įtraukimas į biudžetą neturėtų daryti žalingo poveikio nei pačių priemonių finansavimui, nei kitoms ES politikos sritims ir programoms; iš esmės palankiai vertina pasiūlymą įtraukti Europos stabilumo mechanizmą į Sąjungos finansų sritį kaip Europos valiutos fondą, nedarant poveikio jos būsimam modeliui;

60.  mano, kad ES patikos fondai gali duoti pridėtinės vertės, tam tikromis aplinkybėmis sutelkiant jų lėšas iš įvairių pagalbos teikėjų, tačiau, juos naudojant, suplanuotas ES finansavimas neturėtų būti paprasčiausiai pervadinamas kitais vardais ir pradiniai ES finansavimo priemonių tikslai neturėtų būti keičiami; pabrėžia, kad būtina sustiprinti jų kūrimo ir vykdymo parlamentinį tikrinimą; primygtinai tvirtina, kad ES patikos fondai turėtų remti tik už Sąjungos ribų vykdomus veiksmus;

61.  be to, mano, kad tada, kai manoma, jog būtina atlikti tam tikrą dalį nebiudžetinių operacijų, kad būtų pasiekti tam tikri konkretūs tikslai, pavyzdžiui, panaudojant finansines priemones arba patikos fondus, tokių operacijų skaičius ir trukmė turėtų likti riboti, jos turėtų būti visiškai skaidrios, pagrįstos įrodant jų papildomumą ir pridėtinę vertę ir vykdomos griežtai laikantis sprendimų priėmimo procedūrų ir atskaitomybės nuostatų;

62.  mano, kad pagal kitą DFP Sąjungos biudžete turėtų būti siekiama tiksliau nurodyti asignuotųjų pajamų apimtį ir jų poveikį faktinėms išlaidoms, visų pirma atsirandančioms iš trečiųjų šalių įnašų; pabrėžia, kad tai dar svarbiau atsižvelgiant į JK pageidavimą ne valstybės narės statusu dalyvauti tam tikrose Sąjungos biudžeto programose pagal naują DFP po 2020 m., kaip pareikšta per derybas dėl jos išstojimo iš Sąjungos;

Mokėjimų lygis

63.  primena, kad mokėjimų asignavimai logiškai ir teisiškai atsiranda iš įsipareigojimų asignavimų, ir ragina nustatyti tinkamo lygio būsimas mokėjimų viršutines ribas, paliekant tik ribotą ir realistišką įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų skirtumą; tikisi, kad nustatant būsimus mokėjimų asignavimus bus atsižvelgiama į būtinybę vykdyti dabartinio finansinio laikotarpio įsipareigojimus, kurie pavirs mokėjimais tik po 2020 m., ir į būtinybę vykdyti po 2020 m. pradedamų vykdyti programų ir priemonių įsipareigojimus;

64.  primena, kad ankstesnės DFP laikotarpio pabaigoje susikaupė daug neapmokėtų sąskaitų, kurios buvo perkeltos į dabartinį laikotarpį, ir perspėja apie pavojų, kad pereinant į kitą DFP tokia mokėjimų krizė gali vėl pasikartoti ir tai gali turėti neigiamų pasekmių naudos gavėjams, pvz., studentams, universitetams, MVĮ ir mokslininkams; atkreipia dėmesį į dabartinę nepakankamo mokėjimų vykdymo tendenciją, nes vėluojama įgyvendinti 2014–2020 m. programas, todėl pagal kitos DFP viršutines ribas turės būti įvykdyta vis daugiau neįvykdytų įsipareigojimų; prašo Komisijos ir valstybių narių, be kita ko, finansų ministrų lygmeniu, išanalizuoti pagrindines tokių vėlavimų priežastis ir pasiūlyti konkrečių priemonių, kaip palengvinti biudžeto vykdymą ateityje;

65.  atkreipia dėmesį į preliminarius derybų dėl finansinio susitarimo Jungtinei Karalystei išstojant iš Sąjungos rezultatus, pagal kuriuos sudaromos galimybės JK visapusiškai dalyvauti finansuojant ir įgyvendinant 2014–2020 m. programas su visomis su tuo susijusiomis finansinėmis pasekmėmis;

Finansinės priemonės

66.  pabrėžia, kad ES biudžete yra daug įvairių priemonių ES lygmeniu remiamai veiklai finansuoti ir kad jas galima suskirstyti į dvi kategorijas – dotacijas ir kitas finansines priemones garantijų, paskolų, rizikos pasidalijimo ar nuosavo kapitalo forma; taip pat atkreipia dėmesį į Europos strateginių investicijų fondą, kurio tikslas – sutelkti privatų ir viešąjį kapitalą visoje ES, siekiant remti projektus ES ekonomikai svarbiose srityse ir papildyti ribotą finansavimą;

67.  pripažįsta šių finansinių priemonių teikiamas galimybes didinti ekonominį ir politinį Sąjungos biudžeto poveikį; vis dėlto pabrėžia, kad jos gali būti taikomos tik projektams, kuriuos įgyvendinant gaunama pajamų, neoptimalios investavimo padėties arba rinkos nepakankamumo atvejais, todėl tai yra tik papildoma, o ne alternatyvi finansavimo forma, palyginti su dotacijomis; pabrėžia, kad finansinėmis priemonėmis neturėtų būti siekiama pakeisti jau taikomų viešojo ar privačiojo finansavimo schemų ir jas naudojant turėtų būti laikomasi nacionalinių ir tarptautinių įsipareigojimų;

68.  primena savo raginimą Komisijai nustatyti, kuriose ES politikos srityse būtų naudingiausia teikti dotacijas, kuriose geriau naudoti finansines priemones ir kuriose dotacijos galėtų būti derinamos su finansinėmis priemonėmis, ir apsvarstyti tinkamą šio derinio pusiausvyrą; yra įsitikinęs, kad pagal kitą DFP subsidijos ir toliau turėtų būti pagrindinis ES projektų finansavimo būdas; pabrėžia, kad paskolos, garantijos, rizikos pasidalijimo ir nuosavo kapitalo finansavimas turėtų būti naudojami atsargiai, remiantis tinkamais ex-ante įvertinimais ir tik tada, kai galima įrodyti, kad jų naudojimas turės aiškią pridėtinę vertę ir darys sverto poveikį; pažymi, kad būtų galima padidinti finansinių priemonių panaudojimą ir sinergiją su dotacijomis; ragina dėti daugiau pastangų siekiant sudaryti naudos gavėjams palankesnes sąlygas naudotis finansinėmis priemonėmis ir užtikrinti daugiau lankstumo įvairiuose sektoriuose naudojant skirtingas finansines priemones, kad būtų panaikinta daugybė ribojamųjų taisyklių, kurios paramos gavėjams trukdo pasinaudoti keliomis programomis, kai jie įgyvendina projektus, kurių tikslai sutampa;

69.  ragina Komisiją kitoje DFP supaprastinti ir suderinti finansinių priemonių naudojimo taisykles siekiant sukurti atskirų priemonių sinergiją ir kuo labiau padidinti jų taikymo veiksmingumą; atkreipia dėmesį į galimą pasiūlymą – jį reikėtų išsamiai aptarti – įsteigti vieną fondą, kuris apimtų centralizuotai valdomas ES lygmens finansines priemones; mano, kad reikėtų nustatyti aiškią struktūrą, pagal kurią būtų pasirenkamos skirtingų rūšių finansinės priemonės, skirtos įvairioms politikos sritims ir įvairių rūšių veiksmams finansuoti, ir kad atitinkamos finansinės priemonės turėtų būti ir toliau įrašomos į biudžetą atskirose biudžeto eilutėse, kad būtų suteikta daugiau aiškumo dėl investicijų; tačiau pabrėžia, kad toks taisyklių suderinimas negali daryti įtakos finansinėms priemonėms, kurias valstybės narės valdo pagal sanglaudos politiką arba išorės veiksmų srityje;

70.  primena ne kartą kartotus Parlamento prašymus užtikrinti didesnį iš Sąjungos biudžeto remiamų finansinių priemonių įgyvendinimo skaidrumą ir demokratinę kontrolę;

Struktūra

71.  mano, kad DFP struktūra turėtų padėti ES piliečiams geriau suprasti ES politinius ir biudžeto prioritetus, ir ragina aiškiau nurodyti visas ES išlaidų sritis; yra įsitikinęs, kad turėtų būti atitinkamai atsižvelgta į rengiant šią rezoliuciją nurodytus būsimų ES išlaidų pagrindinius ramsčius;

72.  todėl mano, kad dabartinį išlaidų kategorijų išdėstymą reikia šiek tiek pagerinti, tačiau jokiems nepagrįstiems radikaliems pokyčiams nepritaria; todėl siūlo toliau nurodytą DFP po 2020 m. struktūrą;

1 išlaidų kategorija. Stipresnė ir tvari ekonomika

Apima programas ir priemones, pagal kurias teikiama parama šiose srityse:

pagal tiesioginio valdymo principą:

–  mokslinių tyrimų ir inovacijų

–  pramonės, verslininkystės ir mažųjų ir vidutinių įmonių

–  ekonomikos ir visuomenės skaitmeninės transformacijos

–  didelių infrastruktūros projektų

–  transporto, energetikos, kosmoso

–  aplinkosaugos, klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos

2 išlaidų kategorija. Tvirtesnė sanglauda ir solidarumas Europoje

Apima programas ir priemones, pagal kurias teikiama parama šiose srityse:

–  ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos (pagal pasidalijamąjį valdymą):

 investicijos į inovacijas, mokslinius tyrimus, skaitmeninimą, pramonės pertvarką, MVĮ, transportą, prisitaikymą prie klimato kaitos ir jos švelninimą, aplinką ir energetiką

 užimtumas, socialiniai reikalai ir socialinė įtrauktis, lyčių lygybė, skurdo mažinimas ir demografiniai iššūkiai

–  švietimo, jaunimo ir mokymosi visą gyvenimą

–  kultūros, pilietiškumo, žiniasklaidos ir komunikacijos

–  demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių

–  sveikatos ir maisto saugos

–  prieglobsčio, migracijos ir integracijos, teisingumo ir vartotojų

–  paramos nacionalinėmis administracijomis ir darbo koordinavimo

3 išlaidų kategorija. Tvirtesnis ir tvarus žemės ūkis ir žuvininkystė

Apima programas ir priemones, pagal kurias teikiama parama šiose srityse:

–  žemės ūkio ir kaimo plėtros

–  jūrų reikalų ir žuvininkystės

4 išlaidų kategorija. Didesnė atsakomybė pasaulyje

Apima programas ir priemones, pagal kurias teikiama parama šiose srityse:

–  tarptautinio bendradarbiavimo ir vystymosi

–  kaimynystės

–  plėtros

–  humanitarinės pagalbos

–  demokratijos, teisinės valstybės, pagrindinių teisių ir lyčių lygybės

–  prekybos

5 išlaidų kategorija. Saugumas, taika ir stabilumas visiems

Apima programas ir priemones, pagal kurias teikiama parama šiose srityse:

–  saugumas, įskaitant kibernetinį saugumą

–  reagavimo į krizes ir stabilumo, įskaitant civilinę saugą

–  bendros užsienio ir saugumo politikos

–  gynybos, įskaitant mokslinius tyrimus ir inovacijas

6 išlaidų kategorija. Europos gyventojams tarnaujantis veiksmingas administravimas

–  ES tarnautojų finansavimas

–  ES institucijų pastatų ir įrangos finansavimas

73.  primygtinai ragina Komisiją ES biudžeto priede nurodyti visas su ES susijusias išlaidas, kurios padengiamos ne iš ES biudžeto ir atsiranda kaip tarpvyriausybinių susitarimų ir procedūrų rezultatas; mano, kad kasmet teikiant tokią informaciją būtų aiškiau matomos visos investicijos, dėl kurių valstybės narės prisiima įsipareigojimus ES lygmeniu;

III.Politikos sritys

Stipresnė ir tvari ekonomika

74.  pabrėžia, kad svarbu sukurti Europos mokslinių tyrimų erdvę, energetikos sąjungą, bendrą Europos transporto erdvę ir bendrąją skaitmeninę rinką kaip pagrindinius Europos bendrosios rinkos elementus;

75.  mano, kad būsimoje DFP turėtų būti numatyta didesnė biudžeto išteklių koncentracija tose srityse, kurios teikia akivaizdžią Europos lygmens pridėtinę vertę ir skatina ekonomikos augimą, konkurencingumą, tvarumą ir užimtumą visuose ES regionuose; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia mokslinių tyrimų ir inovacijų svarbą kuriant tvarią, pasaulyje pirmaujančią žinių ekonomiką ir apgailestauja, kad pagal dabartinę DFP dėl nepakankamo finansavimo tik maža dalis labai aukštos kokybės šios srities projektų gavo ES finansavimą;

76.  todėl ragina pagal kitą DFP gerokai padidinti bendrą 9-ajai bendrajai programai skirtą biudžetą ir numatyti, kad jis turėtų siekti bent 120 mlrd. EUR; mano, kad toks lygis būtų tinkamas siekiant užtikrinti Europos konkurencingumą pasaulyje, pirmavimą mokslo, technologijų ir pramonės srityse, galimybę reaguoti į visuomenei aktualius uždavinius ir padėti pasiekti ES tikslus klimato kaitos srityje ir darnaus vystymosi tikslus; ypač ragina stengtis, kad būtų skatinamos pažangiausios ir rinkas kuriančios inovacijos, visų pirma, skirtos MVĮ;

77.  taip pat ragina daugiau dėmesio skirti mokslinių tyrimų rezultatų ir inovacijų diegimui pasitelkiant bendrąsias įmones ir kitas priemones ir remti investicijas į svarbiausias technologijas siekiant sumažinti investicijų trūkumą inovacijų srityje; pabrėžia, kad šis lėšų didinimas turi būti derinamas su finansavimo procedūrų supaprastinimu; palankiai vertina Komisijos pastangas šioje srityje ir primygtinai ragina jas tęsti kitu programavimo laikotarpiu, kad būtų galima užtikrinti geresnes galimybes pasinaudoti finansavimu ir vienodas sąlygas pareiškėjams taikant naują paraiškų vertinimo sistemą; pabrėžia, kad reikia numatyti priemones siekiant skatinti proporcingą pareiškėjų iš visų ES valstybių narių dalyvavimą;

78.  palankiai vertina neseniai pateiktą Komisijos pasiūlymą užtikrinti Anglių ir plieno mokslinių tyrimų fondo finansavimą ateinančiais metais; pabrėžia šio fondo svarbą finansuojant mokslinius tyrimus šiame pramonės sektoriuje; todėl mano, kad būtina rasti ilgalaikį sprendimą, kuriuo remiantis būtų užtikrintas finansavimas laikotarpiui po 2020 m. ir fondas būtų įtrauktas į Sąjungos biudžetą, kad Parlamentas galėtų vykdyti savo funkciją, t. y. biudžeto kontrolės institucijos vaidmenį;

79.  pabrėžia, kad MVĮ ir labai mažos įmonės yra pagrindinis ekonomikos augimo, inovacijų ir užimtumo skatinimo veiksnys, nes jose sukuriama 85 proc. visų naujų darbo vietų; pripažįsta svarbų jų vaidmenį užtikrinant ekonomikos atsigavimą ir skatinant tvarią ES ekonomiką; primena, kad ES esama daugiau kaip 20 mln. MVĮ ir kad jos sudaro 99 proc. visų įmonių; mano, kad kitoje DFP svarbus politikos tikslas ir toliau turėtų būti MVĮ galimybių gauti finansavimą gerinimas visose valstybėse narėse siekiant dar labiau padidinti jų konkurencingumą ir tvarumą; todėl pabrėžia, kad reikia skatinti verslumą ir gerinti MVĮ verslo aplinką, siekiant sudaryti sąlygas joms realizuoti visas savo galimybes šių dienų pasaulinėje ekonomikoje;

80.  džiaugiasi specialios Įmonių konkurencingumo ir MVĮ programos (COSME), numatytos pagal dabartinę DFP, sėkme; atkreipia dėmesį į aukštus šios programos įgyvendinimo rodiklius ir pajėgumą ją vykdant panaudoti dar daugiau lėšų; todėl ragina Komisiją dvigubai padidinti programai COSME skirtą finansinį paketą, kad jis atitiktų realius ES ekonomikos poreikius ir didelį dalyvavimo programoje poreikį;

81.  dar kartą primena savo tvirtą įsipareigojimą remti Europos strateginių investicijų fondą (ESIF), kurio tikslas – pagal dabartinę DFP sutelkti 500 mlrd. EUR naujų investicijų į realiąją ekonomiką; mano, kad ESIF jau veiksmingai ir kryptingai paskatino ekonomikos sektorius, kurie padeda užtikrinti tvarų ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą; atkreipia dėmesį į teigiamą ESIF teikiamo finansavimo MVĮ visoje Sąjungoje poveikį; todėl teigiamai vertina Komisijos ketinimą pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl šios investicijų sistemos tolesnio taikymo ir gerinimo numatant tam skirtą biudžetą, kuris nebūtų finansuojamas esamų politikos priemonių ir programų sąskaitą pagal naują DFP; pabrėžia, kad bet koks pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto turėtų būti grindžiamas Komisijos ataskaitos išvadomis ir nepriklausomu vertinimu; tikisi, kad naujame pasiūlyme bus nurodyta, kaip veiksmingai reaguoti į bet kokias ESIF taikymo problemas, ir numatyta, be kita ko, padidinti fondo geografinę aprėptį, kad jo nauda būtų juntama visoje Sąjungoje;

82.  primygtinai pabrėžia, kad DFP yra svarbi nuo ilgalaikių investicijų priklausantiems sektoriams, pvz., tvaraus transporto sektoriui; pabrėžia, kad transporto infrastruktūra yra bendrosios rinkos pagrindas, taip pat tvaraus augimo ir darbo vietų kūrimo pagrindas; pažymi, kad norint sukurti bendrą Europos transporto erdvę, sujungtą su kaimyninėmis šalimis, reikia didelės transporto infrastruktūros ir tai turi būti laikoma pagrindiniu ES prioritetu užtikrinant konkurencingumą ir ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, be kita ko, ir periferinėse ir salų vietovėse; todėl mano, kad pagal būsimą DFP turėtų būti numatytas pakankamas finansavimas projektams, kuriais, visų pirma, prisidedama prie to, kad būtų sukurtas transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) pagrindinis tinklas ir jo koridoriai, kurie turėtų būti plečiami toliau; primena 21-ojoje Klimato kaitos konferencijoje nustatytus su transportu susijusius tikslus atsižvelgiant į siekį kovoti su klimato kaita ir skatina valstybes nares investuoti į pažangų, tvarų ir integruotą viešąjį transportą;

83.  mano, kad atnaujinta ir veiksmingesnė EITP programa turėtų apimtų visas transporto rūšis, įskaitant kelių ir geležinkelių infrastruktūrą ir vidaus vandenų kelius; mano, kad pagal ją prioritetas turėtų būtų skiriamas geresnėms visa apimančių susisiekimo tinklų ir transporto, kuriuo naudojantis padedama mažinti išmetamą CO2 kiekį, rūšių jungtims ir didžiausias dėmesys turėtų būti telkiamas į jungtis ir tinklo sukūrimą periferinėse vietovėse; pakartoja, kad svarbu stiprinti sąveikumą pasinaudojant Europos geležinkelių eismo valdymo sistema ir sudaryti galimybes visapusiškai pasinaudoti Bendro Europos dangaus iniciatyva; ragina baigti kurti skaitmeninę Europos skrydžių valdymo sistemą;

84.  ragina kitoje DFP numatyti atskirą turizmui skirtą biudžeto eilutę siekiant sukurti tikrą Europos turizmo politiką, galinčią daug prisidėti prie ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo;

85.  ragina Komisiją skatinti investicijas į naujos kartos technologijų kūrimą ir jų diegimą; pabrėžia, kad svarbu garantuoti finansavimą siekiant, kad būtų sukurta bendroji skaitmeninė rinka visapusiškai panaudojant dažnių spektrą, užtikrinti fiksuotojo ryšio tinklų atnaujinimą, judriojo ryšio tinklų tankinimą, skatinti 5G diegimą ir gigabitinį junglumą ir daryti tolesnę pažangą ES telekomunikacijų taisyklių derinimo srityje bei taip siekti sukurti tinkamą reguliavimo sistemą, kuri padėtų gerinti interneto ryšį visoje Sąjungoje; pabrėžia, kad pasinaudojant EITP telekomunikacijų sektoriumi ir toliau turėtų būti remiama skaitmeninių paslaugų infrastruktūra ir sparčiojo plačiajuosčio ryšio tinklai ir užtikrinamas jų prieinamumas, be kita ko, atokiuose regionuose ir kaimo vietovėse, taip pat didinamas skaitmeninis raštingumas, tinklų sujungiamumas ir sąveikumas; pabrėžia, kad reikia remti skaitmeninę Europos ekonomikos ir visuomenės transformaciją ir investuoti į būtinas technologijas, pvz., didelius duomenų kiekius, dirbtinį intelektą arba itin našias kompiuterines sistemas, infrastruktūrą ir skaitmeninius įgūdžius, siekiant stiprinti ES konkurencingumą ir gerinti Europos gyventojų gyvenimo kokybę;

86.  mano, kad būtina užtikrinti tvarų įperkamos energijos tiekimą Europoje; todėl ragina nuolat remti investicijas, kuriomis užtikrinamas energijos šaltinių ir tiekimo maršrutų įvairinimas, didinamas energetinis saugumas, energetinė nepriklausomybė, energijos vartojimo efektyvumas ir atsinaujinančiosios energijos vartojimas, be kita ko, pasinaudojant EITP energetikos sektoriumi; ypač pabrėžia visapusės paramos teikimo svarbą, visų pirma, remiant daug anglies dioksido išmetančius regionus, energetikos pertvarką, perėjimą prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos, elektros energijos gamybos modernizavimą, tarpvalstybinių jungiamųjų linijų gerinimą, pažangiųjų tinklų, anglies dvideginio surinkimo, saugojimo ir panaudojimo technologijų taikymą ir centralizuoto šilumos tiekimo modernizavimą; mano, kad, atsižvelgiant į kovos su klimato kaita tikslus, reikėtų atitinkamai paremti energetikos sektoriaus pertvarką, visų pirma, nuo anglies priklausančiuose regionuose ir šalyse, kad būtų galimai veiksmingai prisidėti prie strateginio perėjimo prie mažataršės ekonomikos; ragina sukurti pakankami išteklių turintį fondą siekiant remti tinkamą perėjimą, visų pirma, plėtojant ir naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius, efektyvaus energijos vartojimo sprendimus, energijos kaupimo, elektromobilumo sprendimus ir infrastruktūros objektus, modernizuojant elektros energijos gamybą ir tinklus, diegiant pažangiąsias elektros energijos gamybos technologijas, įskaitant anglies dioksido surinkimo ir saugojimo (CCS), anglies dioksido surinkimo ir panaudojimo (CCU) ir anglies dujofikavimo technologijas, modernizuojant centralizuotą šilumos tiekimą, įskaitant didelio naudingumo kogeneraciją, anksti prisitaikant prie būsimų su aplinka susijusių standartų, restruktūrizuojant daug energijos suvartojančius sektorius ir atsižvelgiant į poveikį visuomenei, socialinei sričiai, ekonomikai ir aplinkai;

87.  pabrėžia strateginę didelio masto infrastruktūros projektų, pavyzdžiui, tarptautinio termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus (ITER), Europos geostacionarinės navigacinės tinklo sistemos (EGNOS), pasaulinės palydovinės navigacijos sistemos (GALILEO), Europos Žemės stebėjimo ir stebėsenos programos („Copernicus“) ir vyriausybinio palydovinio ryšio (GOVSATCOM) svarbą būsimam ES konkurencingumui, saugumui ir politinei įtakai; mano, kad ES biudžete turėtų būti užtikrintas šių didelės apimties projektų finansavimas, tačiau tuo pat metu turėtų būti nustatyta ir tikslinio šių lėšų panaudojimo sąlyga, kad dėl galimo išlaidų viršijimo nekiltų grėsmė kitų sričių Sąjungos politikos finansavimui ir sėkmingam įgyvendinimui, kaip buvo ankstesnės DFP laikotarpiu tam tikrais atskirais atvejais; primena, kad šiuo tikslu didžiausia suma šiems projektams šiuo metu nustatyta DFP reglamente, ir ragina numatyti panašias nuostatas naujame reglamente;

88.  pabrėžia vadovaujančio ES vaidmens svarbą išsaugant, užtikrinant ir gerinant aplinkos kokybę ir kovojant su klimato kaita, ekosistemų būklės prastėjimu ir biologinės įvairovės nykimu; pabrėžia, kad stabilus ir tinkamas finansavimas yra itin svarbus siekiant įgyvendinti tarptautinius ES įsipareigojimus, pvz., susijusius su Paryžiaus susitarimu; primena, kad kita DFP turėtų padėti Sąjungai pasiekti šiuos tikslus ir pereiti iki 2050 m. prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos; pabrėžia, kad ES neturėtų finansuoti projektų ir investicijų, trukdančių siekti šių tikslų; prašo planuojant būsimas ES išlaidas nuolat atsižvelgti į klimato kaitos klausimus; atsižvelgdamas į tai, ragina, kad atitinkamos programos, pvz., „LIFE +“, būtų tinkamai finansuojamos ir kad joms numatyti finansiniai ištekliai būtų padvigubinti, taip pat ragina numatyti specialius finansinius paketus, skirtus biologinei įvairovei ir tinklo „Natura 2000“ valdymui;

Tvirtesnė sanglauda ir solidarumas Europoje

89.  pabrėžia, kad sanglaudos politika po 2020 m. turėtų ir toliau būti svarbiausia Europos Sąjungos investicijų politika, apimanti visus ES regionus ir padedanti spręsti kompleksines socialines ir ekonomines problemas, didžiąją dalį išteklių visgi skiriant labiausiai pažeidžiamiems regionams; mano, kad be Sutartyje įtvirtinto tikslo sumažinti išsivystymo lygio skirtumus ir didinti konvergenciją, vykdant sanglaudos politiką, daug dėmesio taip pat turėtų būti skiriama bendrų ES politinių tikslų siekiui, todėl siūlo, kad pagal kitą DFP, naudojant tris sanglaudos politikos fondus, t. y. Europos regioninės plėtros fondą (ERPF), Europos socialinį fondą (ESF) ir Sanglaudos fondą, pagrindinis dėmesys būtų skiriamas augimo ir konkurencijos, mokslinių tyrimų ir inovacijų, skaitmeninimo, pramonės pertvarkos, MVĮ, transporto, klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos, aplinkosauginio tvarumo, tinkamos energetikos pertvarkos, užimtumo, socialinės įtraukties, lyčių lygybės, skurdo mažinimo ir atsako į demografinius iššūkius rėmimui; pabrėžia, kad šie trys fondai yra ES sanglaudos politikos dalis ir gali kartu veikti tik taikant vieną bendrą šios politikos sistemą; taip pat ragina stiprinti teritorinį bendradarbiavimą, įskaitant tarpvalstybinį komponentą, ir numatyti su miestais susijusį šios politikos aspektą, taip pat specialias nuostatas dėl kaimo, kalnų, salų ir atokių vietovių;

90.  mano, jog itin svarbu, kad 27 valstybių narių Europos Sąjungoje būtų išlaikytas bent 2014–2020 m. biudžeto lygio (palyginamosiomis kainomis) sanglaudos politikos po 2020 m. finansavimas; pabrėžia, kad BVP turėtų likti vienas iš rodiklių skiriant sanglaudos politikos lėšas, tačiau mano, kad turėtų būti taip pat numatyti papildomi socialiniai, aplinkos ir demografiniai rodikliai siekiant geriau atsižvelgti į regionų visose ES valstybėse narėse naujo pobūdžio skirtumus; be to, pritaria tam, kad nauju programavimo laikotarpiu būtų toliau taikomi elementai, dėl kurių dabartinės DFP vykdymo laikotarpiu sanglaudos politika tapo modernesnė ir labiau orientuota į rezultatus, t. y. paramos telkimas pagal temas, ex ante sąlygos, veiklos rezultatų planas ir sąsaja su ekonomikos valdymu;

91.  yra tvirtai pasiryžęs vykdyti pagal SESV 9 straipsnį numatytus įsipareigojimus ir taip siekti socialinės Europos ir Europos socialinių teisių ramsčio įgyvendinimo, pagrįsto didelio konkurencingumo socialinės rinkos ekonomikos tvariu augimu, kai siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, skatinama moterų ir vyrų lygybė, kartų solidarumas ir vaiko teisių apsauga, kaip numatyta Sutartyje; pažymi, kad norint tai įgyvendinti būtina tinkamai finansuoti socialinės politikos priemones, ir atkreipia dėmesį į tai, kad reikia sustiprinti esamas priemones, kurios padeda siekti šių tikslų, kaip antai ESF, Jaunimo užimtumo iniciatyva, Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondas, EGF ir EaSI; primygtinai ragina, kad jos būtų išlaikytos ir pagal kitą daugiametę finansinę programą ir būtų toliau taikomos daugiausia jas finansuojant dotacijomis;

92.  primena savo raginimą Komisijai ir visoms valstybėms narėms sukurti specialų vaikų garantijoms skirtą fondą, kuriuo naudojantis ir taikant kovos su skurdu politikos priemones vaikams būtų skiriamas pagrindinis dėmesys ir kuris padėtų užtikrinti tinkamus išteklius būtinoms politikos priemonės įgyvendinti, įskaitant pagalbą tėvams įveikti socialinę atskirtį ir rasti darbą pasinaudojant tikslinėmis priemonėmis;

93.  pabrėžia, kad ESF, visų pirma, turėtų labiau remti socialinio dialogo plėtojimą, t. y. turėtų būti padedama stiprinti socialinių partnerių gebėjimus, be kita ko, atskirų Europos sektorių ir tarpsektoriniu lygmeniu, ir kad šis įpareigojimas turėtų būti privalomas valstybėms narėms visuose ES regionuose;

94.  ypač pabrėžia, kad reikia toliau kovoti su jaunimo nedarbu ir atskirtimi, visų pirma, kalbant apie nesimokantį ir nedirbantį jaunimą (NEET), laikantis visapusiško su jaunimo politika ES lygmeniu susijusio požiūrio; todėl ragina Jaunimo užimtumo iniciatyvai skirtas lėšas padvigubinti, visapusiškai įgyvendinti ES jaunimo garantijų iniciatyvą ir tuo pat metu užtikrinti greito ir supaprastinto lėšų panaudojimo galimybę ir nuolatinį bei stabilų finansavimą kitu programavimo laikotarpiu; pabrėžia, kad reikalingas geresnis reguliavimas siekiant užtikrinti nediskriminacines dalyvavimo programoje galimybes jauniems žmonėms, kilusiems iš nepalankios socialinės ir ekonominės aplinkos; mano, kad investicijos, kuriomis siekiama skatinti švietimą bei mokymą ir, visų pirma, skaitmeninių įgūdžių ugdymą, ir toliau lieka vienu iš svarbiausių ES prioritetų; pabrėžia, kad vykdant šią programą neturi būti pakeičiamos išlaidos, anksčiau finansuotos iš nacionalinių biudžetų;

95.  nurodo, jog remia kultūros, švietimo, žiniasklaidos, jaunimo, sporto, demokratijos, pilietiškumo ir pilietinės visuomenės sričių programas, kurių Europos lygmens pridėtinė vertė aiškiai matoma ir kurios yra pelniusioms ilgalaikį naudos gavėjų populiarumą; todėl pritaria tolesnėms investicijoms į 2020 m. švietimo ir mokymo programą remiant programas „Erasmus+“, „Kūrybiška Europa“ ir „Europa piliečiams“, kad būtų toliau teikiama pagalba visų amžiaus grupių asmenims ir, visų pirma, jaunuoliams; pakartoja, kad pritaria programų „Erasmus+“ ir „Kūrybiška Europa“ išorės aspekto stiprinimui; be to, rekomenduoja, kad būtų tęsiama Europos solidarumo korpuso veikla ir numatyti atitinkami ištekliai, bet tai padaryta ne kitų ES programų sąskaita; taip pat pabrėžia svarbų kultūros ir kūrybos sektorių indėlį į augimą ir darbo vietų kūrimą Europos Sąjungoje;

96.  rekomenduoja sukurti vidaus Europos demokratijos fondą, kurį valdytų Komisija, siekiant labiau paremti pilietinę visuomenę ir NVO, dirbančias demokratijos ir žmogaus teisių srityse;

97.  ypač ragina, kad pagal kitą DFP programai „Erasmus+“ skirtos lėšos būtų bent jau trigubai didesnės siekiant padėti kuo daugiau jaunuolių, jaunimo organizacijų, vidurinių mokyklų mokinių ir gamybinę praktiką atliekančių asmenų ir suteikti jiems sąlygas įgyti vertingų gebėjimų ir gyvenimui svarbių įgūdžių sudarant mokymosi visą gyvenimą, į mokinį orientuoto, neformaliojo ir savaiminio mokymosi, taip pat savanoriškos veiklos ir darbo su jaunimu galimybes; ragina ypatingą dėmesį skirti žmonėms, kilusiems iš nepalankios socialinės ir ekonominės aplinkos, kad jie galėtų dalyvauti programoje, taip pat neįgaliesiems;

98.  ragina Komisiją imtis tolesnių veiksmų įgyvendinant projektą „Europos tinklo „Interrail“ bilietas 18-ojo gimtadienio proga“ ir parengti specialią programą kitos DFP laikotarpiu numatant pakankamus metinius asignavimus, kad būtų galima patenkinti visų jaunų europiečių, kuriems atitinkamais metais sukanka 18 metų, prašymus dėl nemokamo geležinkelio bilieto; pabrėžia, kad toks projektas taptų pagrindiniu veiksniu didinant Europos savimonę ir identitetą, visų pirma, tuomet, kai susiduriama su tokiomis grėsmėmis, kaip antai, populizmas ir klaidingos informacijos platinimas; pakartoja, jog tam, kad būtų galima įgyvendinti tokios programos tikslą, iš Komisijos tikimasi, kad ji pateiks pasiūlymą dėl tinkamo teisinio pagrindo;

99.  tikisi, kad po 2020 m. Europos Sąjungoje prieglobsčio ir migracijos srityje bus pereinama nuo krizės valdymo režimo prie nuolatinės bendros Europos politikos vykdymo; pabrėžia, kad veiksmai šioje srityje turėtų būti vykdomi pasinaudojant specialia priemone, t. y. Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondu (PMIF); pabrėžia, kad visu kitos DFP laikotarpiu būsimam fondui ir atitinkamoms teisingumo ir vidaus reikalų srities agentūroms turi būti numatytas tinkamo lygio finansavimas, kad būtų galima spręsti kompleksines šios srities problemas; taip pat mano, kad Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondą turėtų papildyti kiti komponentai, visų pirma, Europos struktūriniai ir investicijų fondai ir išorės veiksmų finansavimo priemonės, kad šis klausimas būtų sprendžiamas ir kitose politikos srityse, nes nė viena atskira priemonė negalėtų patenkinti tokių didelių ir sudėtingų šioje srityje iškylančių poreikių; be to, pripažįsta, kad integruojant pabėgėlius ir migrantus į Europos visuomenę svarbų vaidmenį atlieka kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto programos; prašo Komisijos įvertinti, ar galima sustiprinti Europos miestų vaidmenį Europos prieglobsčio politikos srityje nustatant paskatų sistemą, pagal kurią miestams, priimantiems pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus, būtų tiesiogiai teikiama finansinė parama pabėgėlių apgyvendinimui ir ekonominiam vystymuisi;

100.  pripažįsta bendradarbiavimo šalinant bendras grėsmes visuomenės sveikatai pridėtinę Europos lygmens vertę; pažymi, kad nė viena valstybė narė negali viena išspręsti tarpvalstybinių sveikatos problemų, ir ragina kitoje DFP numatyti ES atsakomybę įgyvendinti darnaus vystymosi tikslus, susijusius su visuomenės sveikata, sveikatos sistemomis ir su aplinka susijusiomis sveikatos problemomis, ir remti valstybių narių pastangas šalinti sveikatos priežiūros skirtumus; mano, kad remiantis teigiamais veiksmų, šiuo metu vykdomų šioje srityje, rezultatais į kitą DFP reikėtų įtraukti išsamią kitos kartos sveikatos programą, kurią įgyvendinant tarpvalstybiniu mastu būtų sprendžiami minėti klausimai, pvz., kuriamos inovatyvios sveikatos priežiūros priemonės, be kita ko, skaitmeninės sveikatos apsaugos priemonės, pavyzdžiui, Europos referencijos centrų tinklai, ir valstybėms narėms būtų suteikiama parama, t. y. ekspertinės žinios ir keitimosi duomenimis, įrodymais bei gerąja praktika galimybė; primena, kad gera sveikata yra būtina sąlyga siekiant kitų ES nustatytų tikslų ir kad tokiose srityse, kaip antai, žemės ūkis, aplinka, užimtumas, socialiniai klausimai ar įtrauktis, vykdoma politika taip pat turi įtakos europiečių sveikatai; taigi ragina kitos DFP laikotarpiu gerinti poveikio sveikatai vertinimus ir tarpsektorinį bendradarbiavimą šioje srityje;

Tvirtesnis ir tvarus žemės ūkis ir žuvininkystė

101.  patvirtina, kad modernizuota bendra žemės ūkio politika yra labai svarbi, kad būtų užtikrinamas apsirūpinimo maistu saugumas ir savarankiškumas, išsaugotos kaimo bendruomenės ir garantuotas užimtumas, darnus vystymasis, tvarus žemės ūkis ir miškininkystė ir kad Europos gyventojams būtų tiekiami aukštos kokybės maisto produktai prieinamomis kainomis; nurodo, kad maisto produktams taikomi ir su sveikata susiję reikalavimai išaugo, taip pat padidėjo būtinybė remti ūkininkus, kad jie pradėtų taikyti aplinką tausojančio ūkininkavimo praktiką, ir būtinybė švelninti klimato kaitą; pabrėžia, kad reikia remti ūkininkų pajamų užtikrinimą ir stiprinti BŽŪP ir viešųjų gėrybių tiekimo ryšį; pabrėžia, kad BŽŪP yra viena iš labiausiai integruotų politikos sričių, ji daugiausia finansuojama ES lygiu, taigi ji pakeičia nacionalines išlaidas;

102.  pabrėžia, kad pagal kitą DFP 27 ES valstybių narių BŽŪP biudžetas turėtų būti išlaikytas bent tokio pat lygio, koks jis yra šiuo metu (palyginamosiomis kainomis); pabrėžia, kad siekiant atremti naujus iššūkius, su kuriais susidurs naujoji BŽŪP, būtinas patikimas finansų paskirstymas, pagrįstas dabartinės politikos ir būsimų poreikių analize; pabrėžia, kad tiesioginės išmokos užtikrina aiškią Europos lygmens pridėtinę vertę ir sustiprina bendrąją rinką, nes išvengiama valstybių narių konkurencijos iškraipymo; prieštarauja bet kokio pobūdžio grįžimui prie nacionalinių išmokų ir bet kokiam bendram tiesioginių išmokų nacionaliniam finansavimui šioje srityje; pabrėžia, kad reikia toliau vykdyti priemones, kurios padeda išlaikyti gamybą sektoriuose, kurie yra nepaprastai svarbūs pažeidžiamuose regionuose, reformuoti žemės ūkio krizių rezervą, didinti finansavimą atsižvelgiant į įvairias cikliškai vykstančias krizes jautriuose sektoriuose, sukurti naujas priemones, kuriomis būtų galima sumažinti kainų svyravimą, ir padidinti finansavimą, skiriamą Atokiausiems regionams ir saloms skirtoms programoms (POSEI); primygtinai ragina Komisiją tęsti tiesioginių išmokų konvergencijos procesą ir užtikrinti maisto tiekimo grandinei reikalingą finansinę ir teisinę sistemą siekiant kovoti su nesąžininga prekybos praktika; pažymi, kad ES kaimo vietovės susiduria su didelėmis problemomis ir todėl reikalinga speciali parama;

103.  atkreipia dėmesį į žuvininkystės sektoriaus, jūrų aplinkos ir vadinamosios mėlynosios ekonomikos socialinę, ekonominę ir ekologinę svarbą ir į jų įnašą į ES apsirūpinimo maistu savarankiškumą, t. y. užtikrinant Europos akvakultūros ir žuvininkystės tvarumą ir švelninant poveikį aplinkai; nurodo, kad bendra žuvininkystės politika priskiriama ES išimtinei kompetencijai; ryšium su tuo pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti šią politiką būtina išlaikyti specialų, tvirtą, nepriklausomą ir prieinamą žuvininkystės fondą; ragina atkurti Atokiausiems regionams ir saloms skirtą programą (POSEI) žuvininkystės srityje, kadangi atokiausiems ES regionams tai labai svarbi programa; ragina bent jau išlaikyti tokį žuvininkystės sektoriui skiriamų finansinių asignavimų lygį, koks yra numatytas pagal dabartinę DFP, ir, jei kiltų naujų poreikių, padidinti jūrų reikalams skiriamus finansinius asignavimus; perspėja apie galimas neigiamas griežtojo „Brexit’o“ pasekmes šiam sektoriui; pažymi, kad papildomų finansavimo galimybių gali suteikti kitos finansinės priemonės, papildančios negrąžintiną paramą;

Didesnė atsakomybė pasaulyje

104.  pabrėžia, kad visame pasaulyje kyla daugybė iššūkių, įskaitant konfliktus, kibernetinius išpuolius, terorizmą ir radikalizaciją, dezinformaciją, gaivalines nelaimes, klimato kaitą ir aplinkos būklės blogėjimą, žmogaus teisių pažeidimus ir lyčių nelygybę; mano, kad Sąjungai tenka ypač didelė politinė ir finansinė atsakomybė, kurios pagrindas yra iš tiesų europinė taisyklėmis ir vertybėmis grindžiama užsienio politika ir parama stabilumui, saugumui, demokratiniam valdymui ir darniam vystymuisi šalyse, kurios yra mūsų partnerės, taip pat skurdo mažinimas ir atsakas į krizes;

105.  pabrėžia, kad reikia gerokai padidinti išorės veiksmams skirtus asignavimus, kad Sąjunga galėtų atlikti savo vaidmenį įgyvendindama savo bendrą strategiją ir plėtros, kaimynystės, vystymosi politiką ir reaguoti į ekstremaliąsias situacijas; tikisi, kad kitoje DFP bus atsižvelgta į precedento neturinčius pietinių ir rytinių kaimyninių šalių, susiduriančių su konfliktais ir patiriančių migracijos ir pabėgėlių sukeltų problemų padarinius, poreikius; ragina skirti daugiau asignavimų siekiant patenkinti didėjantį humanitarinės pagalbos poreikį dėl gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, kad būtų išvengta bet kokio įsipareigojimų ir mokėjimų neatitikimo; mano, kad Sąjunga turi padidinti finansavimą Jungtinių Tautų pagalbos ir darbų agentūrai Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (UNRWA); be to, pabrėžia, kad papildomų išteklių reikia Afrikai skirtam investicijų planui finansuoti siekiant skatinti integracinį augimą ir darnų vystymąsi ir šiuo būdu panaikinti kai kurias pagrindines neteisėtos migracijos priežastis;

106.  primena, kad ES vystymosi politika pagrįsta įsipareigojimų rinkiniais, t. y. darnaus vystymosi tikslais, Adis Abebos vystymosi finansavimo veiksmų darbotvarke, Paryžiaus susitarimu dėl klimato kaitos ir Europos konsensusu dėl vystymosi, taip pat politikos suderinamumo vystymosi labui ir pagalbos veiksmingumo principais; atkreipia dėmesį į ES ir jos valstybių narių prisiimtą įsipareigojimą iki 2030 m. padidinti savo oficialią paramą vystymuisi (OPV) iki 0,7 proc. BNP ir, be kita ko, skirti 20 proc. ES oficialios paramos vystymuisi socialinei įtraukčiai ir žmogaus socialinei raidai, o mažiausiai išsivysčiusioms šalims teikti 0,20 proc. BNP oficialios paramos vystymuisi forma;

107.  atkreipia dėmesį į tai, kad parama vystymuisi gali atlikti svarbų vaidmenį šalinant pagrindines migracijos priežastis ir prisidėti prie stabilumo, tačiau mano, kad OPV neturėtų būti naudojama siekiant padengti paramos teikėjų vidaus išlaidas, susijusias su pabėgėliais; atkreipia dėmesį į tai, kad OPV gali padėti sutelkti lėšas iš kitų šaltinių, ir pabrėžia, kad reikia didinti bendradarbiavimą su privačiojo sektoriaus atstovais, jei įmanoma, toliau tęsiant Išorės investicijų plano vykdymą, remiantis jos vertinimu;

108.  pritaria tam, kad finansavimas būtų tiesiogiai skiriamas pilietinės visuomenės organizacijoms ir žmogaus teisių gynėjams, visų pirma, trečiosiose šalyse, kur demokratijai ir teisinei valstybei kyla pavojus; ryšium su tuo pabrėžia, kad taikant išorės finansavimo priemones reikia greitai reaguoti į politinius įvykius ir kad būtina aktyviau taikyti paramos pagal pažangą principą;

109.  yra pasirengęs apsvarstyti galimybę taikyti supaprastintą ir racionalizuotą išorės finansavimo priemonių struktūrą, jeigu ją taikant didinamas skaidrumas, atskaitomybė, veiksmingumas, nuoseklumas ir lankstumas ir atsižvelgiama į pagrindinius politikos tikslus; ragina išsaugoti atskiras specialias Pasirengimo narystei pagalbos, kaimynystės, vystymosi ir humanitarinės pagalbos priemones dėl jų konkrečių politinių ir finansinių aspektų; pažymi, kad tokia struktūra turėtų apimti į biudžetą, viršijant sutartą viršutinę ribą, įtrauktą EPF (be Afrikos taikos priemonės) ir skaidriau įtraukiamus atitinkamus patikos fondus ir priemones;

110.  primena, kad svarbu užtikrinti didesnį lankstumą ir taip sudaryti galimybę sutelkti papildomų išteklių ir greitai panaudoti lėšas; galėtų apsvarstyti galimybę, apskritai didinant išorės finansavimo priemones, padidinti ir nepaskirstytąjį rezervą, siekiant didesnio vidinio lankstumo; tačiau pabrėžia, kad toks lankstumas neturėtų būti užtikrintas ilgalaikių politinių uždavinių ir geografinių ir teminių prioritetų sąskaita ir mažinant ilgalaikio finansavimo nuspėjamumą, parlamentinio tikrinimo ir konsultavimosi su šalimis partnerėmis ir pilietine visuomene galimybes;

Saugumas, taika ir stabilumas visiems

111.  mano, kad nauja išlaidų kategorija „Saugumas, taika ir stabilumas visiems“ būtų įrodymas, kad šiai naujai politinei atsakomybei Sąjunga teikia pirmenybę, pripažįsta jos specifiškumą ir užtikrina jos vidaus ir išorės aspektų nuoseklumą;

112.  pabrėžia, kad finansavimo lygis ir mechanizmai vidaus saugumo srityje turėtų būti stiprinami nuo pat pradžių ir per visą būsimos DFP laikotarpį siekiant išvengti, kad nebūtų nuolat kiekvienais metais naudojamasi DFP lankstumo nuostatomis; ragina skirti pakankamai išteklių teisėsaugos institucijoms (Europolui, Eurojustui ir CEPOL), o Europos didelės apimties IT sistemų operacijų valdymo agentūrai („eu-LISA“) suteikti lėšų jos naujoms pareigoms vykdyti ir administruoti; pabrėžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros vaidmenį padedant suprasti radikalėjimo, marginalizacijos, neapykantą kurstančių kalbų ir neapykantos nusikaltimų reiškinius ir į juos reaguoti;

113.  mano, kad kitoje DFP turi būti remiamas Europos gynybos sąjungos steigimas; tikisi, kad, atsižvelgiant į Komisijos pranešimus šioje srityje, bus pateikti atitinkami pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, taip pat apimančių specialią ES gynybos mokslinių tyrimų programą ir pramonės plėtros programą, kurias papildytų valstybių narių investicijos į bendradarbiavimo įrangą; ryšium su tuo dar kartą patvirtina, jog yra tvirtai įsitikinęs, kad papildomi politiniai prioritetai turėtų būti siejami su papildomais finansiniais ištekliais, primena, kad didesnis bendradarbiavimas gynybos srityje, mokslinių tyrimų ir įrangos telkimas ir dubliavimosi panaikinimas paskatins Europos gynybos pramonės strateginę autonomiją ir konkurencingumą ir padės užtikrinti didžiulę naudą efektyvumo požiūriu, kuri, kaip dažnai įvertinama, gali siekti apie 26 mlrd. EUR per metus;

114.  atsižvelgdamas į tai, kad skiriama daugiau dėmesio Sąjungos saugumui ir gynybai, prašo iš naujo įvertinti visas išorės saugumo išlaidas; ypač laukia, kol, įtraukus į biudžetą EPF, bus reformuotas mechanizmas Athena ir Afrikos taikos priemonė; palankiai vertina neseniai valstybių narių prisiimtus įsipareigojimams pagal nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą ir prašo Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pateikti paaiškinimą dėl jo finansavimo ateityje; ragina, kad priemonę, kuria prisidedama prie stabilumo ir taikos, pakeisiančioje programoje dėmesys būtų sutelkiamas į reagavimą į krizes ir pajėgumų stiprinimą remiant saugumą ir vystymąsi ir kad tuo pat metu būtų rastas teisiškai pagrįstas sprendimas dėl karinių gebėjimų stiprinimo;

115.  atkreipia dėmesį į didžiulę ES civilinės saugos mechanizmo, kuriuo naudojantis buvo galima koordinuoti ES pagalbą gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių Sąjungoje ir už jos ribų atvejais, svarbą; atkreipia dėmesį į abejonių nekeliančią civilinės saugos operacijų pridėtinę vertę, nes jas vykdant veiksmingai kovojama su nelaimėmis, kurių vis dažnėja ir kurių pobūdis sudėtingėja, ir tuo pat metu ištikus nelaimei skatinamas su Europa susijęs ES piliečių solidarumo jausmas; palankiai vertina neseniai Komisijos pateiktus pasiūlymus stiprinti ES civilinės saugos pajėgumus stiprinant pasirengimo nelaimėms ir jų prevencijos priemones ir, be kita ko, įsteigti specialų Sąjungos lygmens operacinių pajėgumų rezervą; ragina pagal kitą daugiametę finansinę programą aktyvesniems veiksmams šioje srityje numatyti atitinkamą finansavimą;

Europos gyventojams tarnaujantis veiksmingas administravimas

116.  mano, kad stiprus, veiksmingas ir aukštos kokybės viešasis administravimas yra būtinas norint vykdyti Sąjungos politiką ir atkurti pasitikėjimą bei stiprinti dialogą su pilietinės visuomenės organizacijomis ir piliečiais visais lygmenimis; šiuo požiūriu pabrėžia institucijų, kurias sudaro demokratiškai išrinkti nariai, vaidmenį; primena, kad, pasak Audito Rūmų, ES institucijos, įstaigos ir agentūros įgyvendino tikslą darbuotojų skaičių sumažinti 5 proc., kaip nustatyta jų etatų planuose; mano, kad joms nebeturėtų būti taikomas tokio pobūdžio tolesnio horizontalaus mažinimo principas; reiškia didžiulį pasipriešinimą siekiui pakartotinai pasitelkti vadinamąjį agentūrų darbo vietų perskirstymo fondą;

117.  palankiai vertina institucijų, įstaigų ir agentūrų iniciatyvas toliau didinti veiksmingumą, vykdant glaudesnį administracinį bendradarbiavimą ir sujungiant tam tikras funkcijas, ir taip sutaupyti Sąjungos biudžeto lėšų; pabrėžia, kad kai kurių agentūrų atveju būtų galima dar labiau padidinti veiksmingumą, ypač didinant panašias užduotis atliekančių agentūrų bendradarbiavimą, pavyzdžiui, finansų rinkos priežiūros srityje, ir kelias darbo vietas turinčių agentūrų atveju; iš esmės ragina atlikti išsamų galimybių sugrupuoti agentūras pagal strateginį jų užduočių ir rezultatų pobūdį vertinimą siekiant kurti agentūrų, pvz., žvelgiant į Europos bankininkystės instituciją ir Europos vertybinių popierių ir rinkų instituciją Paryžiuje, sąveiką;

118.  mano, kad ES institucijos ir įstaigos turėtų laikytis geografinės pusiausvyros ir lyčių pusiausvyros;

119.  ragina Komisiją pasiūlyti mechanizmą, kurį taikant Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių nepaisančios valstybės narės gali turėti finansinių pasekmių; vis dėlto įspėja, kad galutiniams Sąjungos biudžeto naudos gavėjams jokiu būdu negali turėti įtakos taisyklių pažeidimai, padaryti ne dėl jų kaltės; todėl yra įsitikinęs, kad Sąjungos biudžetas nėra tinkama priemonė spręsti ES sutarties 2 straipsnio nesilaikymo klausimą, ir kad bet kokias galimas finansines pasekmes nepriklausomai nuo biudžeto vykdymo turėtų prisiimti valstybė narė;

120.  pabrėžia, kad būtina panaikinti diskriminaciją, taip pat lyčių nelygybę ir smurtą dėl lyties siekiant vykdyti ES įsipareigojimus įtraukios Europos požiūriu; todėl remia tai, kad pagal kitą DFP į visas ES politikos sritis būtų integruotas lyčių aspektas ir jose būtų įtvirtinti lyčių lygybės įsipareigojimai, taip pat sustiprintas biudžeto aspektas kovojant su visais diskriminacijos atvejais, ypatingą dėmesį skiriant lyčių aspektui migracijos ir prieglobsčio politikos bei ES išorės politikos srityse;

121.  pabrėžia, jog būtina užtikrinti, kad moterys turėtų galimybę naudotis lytinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugomis ir kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas konkrečioms pažeidžiamų asmenų, įskaitant nepilnamečius ir kitas grupes, pavyzdžiui, LGBTI bendruomenę, reikmėms;

122.  pritaria tam, kad speciali parama būtų skiriama nepalankioje padėtyje esančioms tikslinėms grupėms, ypač neįgaliesiems ir romams, remti, aiškiai neįtraukiant segregacijos praktikos, ir visų pirma tam, kad nuoroda į romus liktų ESF ir ERPF naudos gavėjų sąraše;

123.  atkreipia dėmesį į tai, kad dėl izoliacijos nuo žemyninės Europos atokiausi regionai ir užjūrio šalys ir teritorijos susiduria su specifiniais gamtiniais, ekonominiais ir socialiniais iššūkiais; mano, kad turėtų būti nustatytos jiems pritaikytos priemonės ir tinkamai pagrįstos nukrypti leidžiančios nuostatos; ragina pagal kitą DFP toliau teikti ES finansinę paramą atokiausiems regionams ir užjūrio šalims ir teritorijoms, ypač pagal sanglaudos politiką atokiausiems regionams ir pagal specialią užjūrio šalims ir teritorijoms skirtą priemonę, kad jie turėtų prieigą prie mokslinių tyrimų programų ir galėtų įveikti konkrečius jų patiriamus klimato kaitos iššūkius;

124.  primygtinai ragina Komisiją, siekiant Europos Sąjungos biudžeto patikimo finansų valdymo ir skaidrumo, apsvarstyti galimybę sukurti tinkamas sąlygas, kad būtų išvengta korupcijos ir su ES lėšomis susijusio finansinio sukčiavimo; reiškia ypatingą susirūpinimą sukčiavimu muitų srityje, dėl kurio netenkama daug Sąjungos biudžeto pajamų; ragina valstybes nares, prieštaravusias Sąjungos muitų teisės pažeidimų ir sankcijų teisinei sistemai, iš naujo apsvarstyti savo poziciją siekiant greitai išspręsti šią problemą;

IV.Procedūra ir sprendimų priėmimo tvarka

125.  primena, kad DFP reglamentui priimti reikia Parlamento pritarimo; be to, pabrėžia, kad Parlamentas ir Taryba priimant metinį ES biudžetą yra dvi lygios biudžeto valdymo institucijos, o dėl sektorių teisės aktų, kuriuose nustatoma didžioji ES programų dalis ir jų finansiniai paketai, sprendžiama pagal įprastą teisėkūros procedūrą; todėl tikisi, kad vykdant sprendimų priėmimo procedūrą dėl kitos DFP bus išsaugotas Parlamento vaidmuo ir Sutartyse išdėstytos prerogatyvos; atkakliai tvirtina, kad DFP reglamentas nėra tinkama priemonė keisti ES finansinį reglamentą; primygtinai ragina Komisiją, kai tik reikės keisti ES finansinį reglamentą, pateikti atskirą pasiūlymą dėl šio reglamento persvarstymo;

126.  yra pasirengęs nedelsiant pradėti struktūrinį dialogą su Komisija ir Taryba dėl DFP po 2020 m., kuriuo būtų siekiama sudaryti palankesnes sąlygas paskui vyksiančioms deryboms ir sudaryti galimybes pasiekti susitarimą iki šios Parlamento kadencijos pabaigos; yra pasirengęs su Taryba aptarti šioje rezoliucijoje nustatytas pozicijas, kad būtų galima geriau suprasti Parlamento lūkesčius dėl kitos DFP;

127.  pabrėžia, kad Komisijai pateikus pasiūlymus, kurie turi būti paskelbti 2018 m. gegužės mėn., oficialus sprendimas dėl kitos DFP turėtų būti priimtas per vienus metus; mano, kad, nepaisant pirminio delsimo pateikti Komisijos pasiūlymus, reikėtų laiku pasiekti susitarimą dėl programos laikotarpiu po 2020 m., kad būtų paskleista svarbi politinė žinia, susijusi su Sąjungos galimybėmis toliau siekti konsensuso dėl ES ateities ir atitinkamų finansinių išteklių; pabrėžia, kad šis tvarkaraštis, be kita ko, sudarys sąlygas greitai priimti visus sektorinius reglamentus ir tokiu būdu nedelsiant 2021 m. sausio 1 d. pradėti vykdyti naujas programas; primena, kad ankstesnių finansinių programų atveju naujos programos iš esmės būdavo pradedamos įgyvendinti praėjus tam tikram skaičiui metų nuo laikotarpio pradžios;

128.  mano, kad naujai išrinktas Parlamentas gali absoliučia savo narių balsų dauguma per 6 mėnesių po rinkimų į Europos Parlamentą prašyti, kad Komisija pasiūlytų persvarstyti sektorinius teisės aktus, kuriais nustatomos kitai DFP skirtos tolimesnės programos, priimtos praėjusią kadenciją;

129.  todėl pabrėžia, kad reikia nedelsiant pradėti esmines visų trijų institucijų diskusijas; pabrėžia, kad visi DFP reglamento elementai, įskaitant DFP viršutines ribas, bus įtraukti į derybas dėl DFP ir turėtų būti svarstomi tol, kol bus pasiektas galutinis susitarimas; šiuo požiūriu primena kritišką Parlamento poziciją dėl procedūros, pagal kurią priimtas dabartinis DFP reglamentas, ir dėl šiame procese Europos Vadovų Tarybos prisiimto dominuojančio vaidmens neatšaukiamai nusprendžiant dėl kai kurių elementų, įskaitant DFP viršutines ribas ir kelias su sektorių politika susijusias nuostatas;

130.  laikosi nuomonės, kad dėl procedūrų, susijusių su būsimomis derybomis dėl DFP, ir ypač Parlamento dalyvavimo skirtinguose šio proceso etapuose, turėtų būti kuo greičiau susitarta per Bulgarijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpį ir prieš pateikiant pasiūlymus dėl DFP; atsižvelgdamas į tai, tikisi, kad Komisija Parlamentui laiku teiks tiek pat informacijos, kiek Tarybai; mano, kad šie metodai, kaip ir metinė biudžeto procedūra, ilgainiui turėtų būti įtvirtinti Tarpinstituciniame susitarime;

131.  mano, kad DFP reglamento priėmimui taikomas vienbalsiškumo reikalavimas yra tikra kliūtis šiame procese; šiuo požiūriu ragina Europos Vadovų Tarybą aktyvuoti SESV 312 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl pereigos, kad būtų leidžiama DFP reglamentą priimti kvalifikuota balsų dauguma; be to, primena, kad taip pat galima pasinaudoti bendra ES sutarties 48 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta nuostata dėl pereigos siekiant taikyti įprastą teisėkūros procedūrą; pabrėžia, kad užtikrinus, jog DFP reglamentas būtų priimamas kvalifikuota balsų dauguma, būtų laikomasi ne tik sprendimų priėmimo proceso, taikomo priimant iš esmės visas ES daugiametes programas, bet ir metinės ES biudžeto tvirtinimo procedūros;

o
o   o

132.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, kitoms susijusioms institucijoms ir įstaigoms, taip pat valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

(1) OL L 347, 2013 12 20, p. 884.
(2) OL L 163, 2017 6 24, p. 1.
(3) OL C 373, 2013 12 20, p. 1.
(4) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0309.
(5) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0401.
(6) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0010.
(7) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0363.
(8) OL L 282, 2016 10 19, p. 1.
(9) Priimti tekstai, P8_TA(2018)0076.


Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos reforma
PDF 634kWORD 54k
2018 m. kovo 14 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos reformos (2017/2053(INI))
P8_TA(2018)0076A8-0041/2018

Europos Parlamentas,

—  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 311 straipsnį ir 332 straipsnio 2 dalį,

—  atsižvelgdamas į Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 106a ir 171 straipsnius,

—  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 26 d. Tarybos sprendimą 2014/335/ES, Euratomas, dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos(1),

—  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 26 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 608/2014, kuriuo nustatomos Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos įgyvendinimo priemonės(2),

—  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 26 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 dėl tradicinių, PVM ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių teikimo metodų ir tvarkos ir dėl priemonių, skirtų grynųjų pinigų poreikiui patenkinti(3),

—  atsižvelgdamas į 2017 m. rugsėjo 21 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Sąžininga ir veiksminga apmokestinimo sistema Europos Sąjungos bendrajai skaitmeninei rinkai“ (COM(2017)0547),

—  atsižvelgdamas į savo 2007 m. kovo 29 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateities(4),

—  atsižvelgdamas į savo 2011 m. birželio 8 d. rezoliuciją „Investicijos į ateitį. Naujoji daugiametė finansinė programa (DFP), skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai“(5),

—  atsižvelgdamas į savo 2014 m. balandžio 15 d. rezoliuciją „Derybos dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (DFP): įgyta patirtis ir tolesni veiksmai“(6),

—  atsižvelgdamas į savo 2014 m. balandžio 16 d. poziciją dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos projekto(7),

—  atsižvelgdamas į savo 2014 m. gruodžio 17 d. poziciją dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos(8),

—  atsižvelgdamas į savo 2016 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl pasirengimo porinkiminiam 2014–2020 m. DFP tikslinimui(9),

—  atsižvelgdamas į 2016 m. gruodžio mėn. ataskaitą „ES finansavimas ateityje – Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais galutinė ataskaita ir rekomendacijos“,

—  atsižvelgdamas į 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmininkų sueigos sprendimo dėl leidimo rengti pranešimus savo iniciatyva suteikimo tvarkos 1 straipsnį,

—  atsižvelgdamas į Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—  atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą ir Tarptautinės prekybos komiteto, Biudžeto kontrolės komiteto, Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto ir Konstitucinių reikalų komiteto nuomones (A8-0041/2018),

A.  kadangi pagal 1957 m. kovo 25 d. Romos sutartį Europos ekonominė bendrija turėjo būti finansuojama nacionaliniais įnašais tik pereinamuoju laikotarpiu, o po jo – taikant nuosavų išteklių sistemą;

B.  kadangi per 1970 m. balandžio mėn. Liuksemburge vykusį susitikimą Europos Vadovų Taryba priėmė sprendimą dėl nuosavų išteklių sistemos, atsisakant nacionalinių įnašų ir pradedant teikti du tikrus nuosavus išteklius, būtent žemės ūkio mokesčius ir muitus, kurie buvo papildyti trečiaisiais ištekliais, pagrįstais pridėtinės vertės mokesčiu (PVM);

C.  kadangi 1988 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba numatė valstybių narių BNP pagrįstus nuosavus išteklius, atsižvelgdama į tai, kad įplaukų, gaunamų iš turimų nuosavų išteklių, nepakanka siekiant padengti visas ES biudžeto išlaidas;

D.  kadangi BNP pagrįstų išteklių dalis labai padidėjo nuo 11 proc. 1988 m. iki 69 proc. 2014 m. ir šiandien šie de facto papildantys ir subalansuojantys ištekliai yra didžiausias ES biudžeto įplaukų šaltinis; kadangi šiuo metu PVM pagrįsti ištekliai sudaro maždaug 12 proc. ES biudžeto, tradiciniai nuosavi ištekliai (muitai, žemės ūkio mokesčiai ir cukraus ir izogliukozės mokesčiai) – apie 13 proc., o likusi procentinė dalis – tai kitos įplaukos, įskaitant ES darbuotojų mokamus mokesčius arba įmonių, pažeidusių konkurencijos teisę, sumokėtos baudos;

E.  kadangi nuo 1984 m. Fontenblo vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo, kuriame buvo nustatyta Jungtinei Karalystei taikoma korekcija, pagal kurią sugrąžinama 66 proc. JK grynojo įnašo, laipsniškai buvo pritaikytos įvairios kitos korekcijos ir korekcijos mechanizmai siekiant šalinti kai kurių valstybių narių vadinamųjų veiklos biudžetų balansų trūkumus; kadangi šiuo metu tokios korekcijos iš esmės yra susijusios su JK taikomos korekcijos finansavimo mažinimu arba bendru BNP arba PVM pagrįsto įnašo mažinimu;

F.  kadangi Parlamentas per pastarąjį dešimtmetį keliose rezoliucijose atkreipė dėmesį į ES nuosavų išteklių sistemos problemas ir sudėtingumą ir nuolat ragino atlikti išsamią reformą siekiant, kad sistema būtų paprastesnė, skaidresnė ir demokratiškesnė, be kita ko, nustatyti naujus ir tikrus nuosavus išteklius, kurie turėtų palaipsniui ir tiek, kiek įmanoma, pakeisti BNP pagrįstus įnašus;

G.  kadangi 2011 m. Komisija pasiūlė plataus užmojo tiesės aktų rinkinį dėl nuosavų išteklių (COM(2011)0510) ir pateikė jį kartu su pasiūlymais dėl 2014–2020 m. DFP, siekdama supaprastinti valstybių narių įnašus, numatyti naujus nuosavus išteklius – reformuotą PVM ir finansinių sandorių mokestį (FSM) – ir reformuoti korekcijos mechanizmus; kadangi Taryba į šiuos pasiūlymus neatsižvelgė;

H.  kadangi pasibaigus deryboms dėl 2014–2020 m. DFP buvo įsteigta Aukšto lygio grupė nuosavų išteklių klausimais, kurią sudarė visų trijų pagrindinių ES institucijų atstovai ir kuriai pirmininkavo Mario Monti; kadangi 2016 m. gruodžio mėn. Aukšto lygio grupė nuosavų išteklių klausimais pateikė savo galutinę ataskaitą ir rekomendacijas, kurios sudaro išsamiai išdėstytos Parlamento pozicijos, pateiktos šioje rezoliucijoje, pagrindą; pabrėžia, kad minėtą ataskaitą vieningai priėmė visi grupės nariai, įskaitant Tarybos paskirtus narius;

1.  pažymi, kad Komisija pateiks savo pasiūlymus dėl DFP po 2020 m. ne vėliau kaip 2018 m. gegužės mėn.; tikisi, kad Komisijos pasiūlyta būsima DFP apims plataus užmojo pasiūlymus persvarstyti sprendimą dėl nuosavų išteklių ir visus susijusius teisėkūros procedūra priimtus aktus, taip pat numatyti naujus nuosavus išteklius; pabrėžia, kad per būsimas Tarybos ir Parlamento derybas kitos DFP išlaidų ir įplaukų klausimai bus traktuojami kaip vienas bendras paketas; pareiškia, kad nebus pasiektas joks susitarimas dėl DFP, jei nebus padaryta atitinkama pažanga nuosavų išteklių klausimu;

2.  pateikia šią rezoliuciją, kad pareikštų savo poziciją dėl pagrindinių ES nuosavų išteklių sistemos reformos elementų, be kita ko, naujų nuosavų išteklių krepšelio sudėties, taip pat dabartinės sistemos elementų, kurie turėtų likti galioti; ragina Komisiją tinkamai atsižvelgti į Parlamento poziciją rengiant pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl ES nuosavų išteklių, kurie turėtų būti plataus užmojo ir pateikiami kartu su pasiūlymais dėl DFP po 2020 m.; yra įsitikinęs, kad, siekiant palengvinti susitarimo dėl kitos DFP sudarymą, būtina padaryti didelę pažangą ES biudžeto įplaukų srityje;

I.Teisinė sistema ir sprendimų priėmimo procesas

3.  primena, kad SESV 311 straipsnyje nurodoma, kad „Sąjunga pasirūpina savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis. Neatmetant kitų įplaukų, visas biudžetas finansuojamas nuosavais ištekliais“; todėl pabrėžia, kad teisinis reikalavimas suteikti ES biudžetui tikrų nuosavų išteklių tiesiogiai išplaukia iš Sutarties;

4.  primena, jog SESV 310 straipsnyje nurodoma, kad „biudžete nurodytos pajamos ir išlaidos turi būti subalansuotos“; atitinkamai pažymi, kad įplaukos turėtų padengti visas išlaidas, kurias kasmet patvirtina biudžeto valdymo institucija; pabrėžia, kad ES biudžete negali susidaryti metinis deficitas, taip pat kad biudžetas negali būti finansuojamas skolinantis pinigus finansų rinkose;

5.  pažymi, kad pagrindinis teisėkūros procedūra priimamas aktas, kuriame nustatomos su nuosavų išteklių sistema susijusios nuostatos, – vadinamasis sprendimas dėl nuosavų išteklių, pasikonsultavus su Parlamentu, vieningai priimamas Taryboje ir kad šį sprendimą turi ratifikuoti visos valstybės narės; pabrėžia, kad tai – viena iš sudėtingiausių teisėkūros procedūrų, numatytų Sutartyje;

6.  pažymi, kad šiame teisėkūros procedūra priimamame akte Taryba nustato, be kita ko, nuosavų išteklių viršutinę ribą, ir gali nustatyti naujas nuosavų išteklių kategorijas arba panaikinti esamą kategoriją; pabrėžia, kad, nors sprendimo dėl nuosavų išteklių galiojimo pabaigos data nenumatyta, jis yra tiesiogiai susijęs su atitinkama DFP, kurioje nustatytas didžiausiais išlaidų lygis laikotarpiu, kuriam ji skirta;

7.  primena, kad Lisabonos sutartyje numatytos naujos nuostatos dėl įgyvendinimo teisės aktų dėl nuosavų išteklių ir suteikiama galimybė Tarybai, gavus Parlamento pritarimą, kvalifikuota balsų dauguma priimti reglamentą; tačiau apgailestauja dėl to, kad kelios įgyvendinimo nuostatos, ypač susijusios su BNP pagrįstų išteklių apskaičiavimu, vis dar įtrauktos į sprendimą dėl nuosavų išteklių; todėl ragina užtikrinti sklandesnę sprendimo dėl nuosavų išteklių priėmimo procedūrą; ragina Tarybą ir Komisiją, atsižvelgiant į būsimą Sutarties persvarstymą, pritarti Parlamento prašymui iš dalies pakeisti SESV 311 straipsnį siekiant sustiprinti Parlamento vaidmenį nuosavų išteklių tvirtinimo procedūroje;

8.  primena, kad valstybės narės yra atsakingos už savo fiskalinę politiką, ir pabrėžia, kad apmokestinimo kompetencija yra esminė valstybių narių suverenumo dalis; pabrėžia, kad ES nuosavų išteklių reforma nėra nacionalinio suvereniteto perdavimas šioje srityje, bet verčiau ja dabartinė sistema suderinama su ES Sutarčių dvasia ir raide;

II.Dabartinės nuosavų išteklių sistemos reformos priežastys

i.Poreikis šalinti esamos sistemos trūkumus

9.  pabrėžia, kad dabartinė nuosavų išteklių sistema yra labai sudėtinga, nesąžininga, neskaidri ir visiškai nesuprantama ES piliečiams; ypač atkreipia dėmesį į apskaičiavimų, susijusių su nacionalinėmis korekcijomis ir korekcijos mechanizmais, kurie taikomi nuosavų išteklių sistemai arba statistiniu PVM pagrįstiems ištekliams, neskaidrumą; be to, pabrėžia, kad šiai sistemai netaikoma jokia veiksminga parlamentinė kontrolė ES lygmeniu ir iš esmės ji stokoja demokratinio teisėtumo ir atskaitomybės;

10.  pabrėžia, kad dėl to, kaip nuosavų išteklių sistema vystėsi, laipsniškai pakeičiant tikrus nuosavus išteklius vadinamaisiais nacionaliniais įnašais, neproporcingai didelis dėmesys skiriamas gryniesiems valstybių narių balansams, taigi iš esmės ignoruojamas ES biudžeto indėlis siekiant bendrų Europos tikslų visų ES piliečių naudai; todėl apgailestauja, kad visa nacionalinių įnašų į ES biudžetą dalis, apskaičiuota remiantis BNP arba kaip statistiniu PVM pagrįstų išteklių procentinė dalis, sudaro apie 83 proc. visų ES įplaukų;

11.  yra įsitikinęs, jog dėl to, kad BNP pagrįsti ištekliai sudaro didžiausią dalį, ES biudžeto požiūriu, tiek įplaukų, tiek išlaidų srityse, įsitvirtino tinkamos grąžos (pranc. juste retour) logika, kuri visiškai užvaldė Tarybos diskusijas; atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį į, viena vertus, Jungtinei Karalystei taikomos korekcijos ir daugelio kitų susijusių korekcijų bei kitų korekcijos mechanizmų nustatymą įplaukų srityje ir, kita vertus, negebėjimą susitarti dėl pakankamo ES biudžeto asignavimų lygio per metinę biudžeto procedūrą; laikosi nuomonės, kad ES privalo atsisakyti grynojo veiklos balanso sąvokos, nes faktiškai visos valstybės narės gauna naudos iš ES biudžeto;

12.  ypač mano, kad sprendimui dėl metinio ES biudžeto dydžio poveikį daro politinės ir finansinės aplinkybės nacionaliniu lygmeniu, dėl kurių nustatomi apribojimai per biudžeto derybas, kurios dažnai Taryboje baigiasi grynųjų įnašų mokėtojų ir grynųjų paramos gavėjų nulinės sumos žaidimu, neatsižvelgiant į Sąjungos įsipareigojimus, be kita ko, Tarybos prisiimtus įsipareigojimus; mano, kad dėl to daug ES politikos priemonių, kuriomis sukuriama didžiausia Europos pridėtinė vertė, dažnai yra tos priemonės, kurių išlaidas siūloma mažinti, ir todėl pakenkiama pačiam ES projektui;

13.  pažymi, kad nacionaliniai įnašai į ES biudžetą yra aiškiai apibrėžti nacionalinių biudžetų išlaidų dalyje ir dažnai laikomi finansine našta, kuri nusveria dėl ES išlaidų sričių sukuriamą naudą, kuri dažnai yra mažiau matoma; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad reikia spręsti per mažo visuomenės informuotumo apie ES biudžeto naudą problemą;

14.  todėl yra įsitikinęs, kad taikant dabartinę nuosavų išteklių sistemą iš esmės pažeidžiama Sutarties raidė ir dvasia; pakartoja savo ilgalaikę poziciją, kad, siekiant suderinti ES biudžeto finansavimą su Sutarties reikalavimais ir visos Sąjungos poreikiais, būtina atlikti išsamią ES išteklių reformą;

ii. Poreikis užtikrinti Sąjungos galimybes finansuoti savo politikos priemones ir spręsti naujus uždavinius

15.  pabrėžia, kad DFP po 2020 m. reikia užtikrinti tinkamą ES politikos priemonių ir programų, kuriomis sukuriama aiški Europos pridėtinė vertė, finansavimą, tačiau taip pat suteikti papildomas priemones uždaviniams, kurie jau nustatyti tokiose srityse, kaip augimas ir darbo vietos, klimato kaita, aplinkos apsauga, konkurencingumas, sanglauda, inovacijos, migracija, ES išorės sienų kontrolė, saugumas ir gynyba, spręsti;

16.  be to, pabrėžia, kad reikia vengti dabartinės DFP trūkumų ir nuo pat pradžių numatyti tokį išteklių lygį, kuriuo būtų sudarytos sąlygos Sąjungai įgyvendinti savo politikos darbotvarkę turint pakankamą finansavimą ir veiksmingai reaguoti į nenumatytus įvykius ar krizes, kurie gali įvykti kitos finansinės programos laikotarpiu; pabrėžia, kad reikia spręsti pasikartojančią nepakankamų mokėjimų asignavimų metinės biudžeto procedūros metu problemą; primena, kad labai daug lėšų mobilizuota pagal DFP lankstumo nuostatas, nes tai buvo būtina jau vien siekiant atremti migracijos ir pabėgėlių krizę;

17.  tikisi, kad, neatsižvelgiant į finansinį susitarimą, JK išstojimo iš ES pasekmės bus svarbus klausimas taip pat ir kitoje DFP ir priimant visus susijusius sprendimus dėl biudžeto; yra įsitikinęs, kad, prieš priimant sprendimą dėl DFP po 2020 m., turėtų būti panaikintas dėl „Brexit‘o“ susidaręs trūkumas ir tuo pačiu metu turėtų būti užtikrinta, kad ES ištekliai nebūtų sumažinti ir ES programoms nebūtų padarytas neigiamas poveikis;

18.  teigiamai vertina Komisijos pirmininko Jeano-Claude‘o Junckerio pasiūlymą ES biudžete sukurti atskirą eilutę, skirtą euro zonai, kuris buvo įtrauktas į jo Europos Parlamente skaitytą pranešimą apie Sąjungos padėtį ir vėliau išplėtotas 2017 m. gruodžio 6 d. Komisijos komunikate dėl naujų biudžeto priemonių Sąjungos sistemoje euro zonos stabilumui užtikrinti (COM(2017)0822); šiuo tikslu ragina numatyti ES biudžeto pajėgumą viršijant esamas viršutines ribas;

III.Siekiant priimtinos ir subalansuotos nuosavų išteklių sistemos

i. Naujos nuosavų išteklių sistemos sukūrimą reglamentuojantys principai ir prielaidos

19.  siekdamas užtikrinti stabilius finansus ES lygmeniu pritaria tam, kad būtų sukurta skaidri, paprastesnė ir sąžiningesnė nauja nuosavų išteklių sistema, remiantis dabartinės sistemos elementais tais atvejais, kai parodoma, kad jie buvo veiksmingi; mano, kad nuosavų išteklių sistemos reforma turėtų būti pagrįsta tam tikrais pagrindiniais principais;

20.  pabrėžia poreikį susieti įplaukas su politikos tikslais, visų pirma su bendrosios rinkos, energetikos sąjungos, taip pat aplinkos, klimato ir transporto politikos priemonėmis; atsižvelgdamas į tai yra įsitikinęs, kad ES biudžete dėmesys turėtų būti sutelktas į politikos priemones, kuriomis sukuriama Europos pridėtinė vertė, kaip apibrėžta savo 2017 m. spalio 24 d. rezoliucijoje dėl diskusijoms skirto dokumento dėl ES finansų ateities(10);

21.  pabrėžia, kad operaciniu požiūriu nauji nuosavi ištekliai negali būti visi suteikti vienu metu, ir atkreipia dėmesį į poreikį juos palaipsniui įgyvendinti; todėl mano, kad nuosavų išteklių sistemos reforma galėtų būti įgyvendinta taikant dviejų etapų metodą: visų pirma, suteikiant techniniu požiūriu mažiau sudėtingus nuosavus išteklius, kurių surinkimas būtų lengvai valdomas pagrįsta kaina, ir antra, palaipsniui suteikiant kiekvienus papildomus naujus nuosavus išteklius, remiantis nustatytu tvarkaraščiu, kol visi ištekliai bus teikiami visu pajėgumu;

22.  mano, kad naujų nuosavų išteklių suteikimas turėtų turėti dvejopą tikslą, t.y., visų pirma, jais turėtų būti iš esmės sumažinta (siekiama 40 proc.) BNP pagrįstų įnašų dalis ir taip užtikrintos sutaupytos valstybių narių biudžetų lėšos, ir antra, jais turėtų būti sudarytos galimybės finansuoti didesnes ES išlaidas pagal DFP po 2020 m., taip pat padengiant dėl JK išstojimo iš ES susidarantį trūkumą; šiame kontekste primena, kad naujais nuosavais ištekliais nesiekiama padidinti bendros fiskalinės ES mokesčių mokėtojų naštos, nes naujų nuosavų išteklių suteikimas neturėtų daryti jiems poveikio;

23.  ragina panaikinti visas korekcijas ir korekcijos mechanizmus ir užtikrinti vienodas sąlygas valstybėms narėms; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad „Brexit’as“ reikš, jog JK taikoma korekcija ir susijusios „korekcijos korekcijos“ taps nebeaktualios ir bus nebetaikomos, o statistiniu PVM pagrįstų nuosavų išteklių reforma taps neišvengiama;

24.  mano, kad tradiciniai nuosavi ištekliai, t. y. muitai, žemės ūkio mokesčiai ir cukraus ir izogliukozės mokesčiai, yra patikimas ir tikras ES įplaukų šaltinis, nes jie tiesiogiai susiję su tuo, kad ES yra muitų sąjunga, ir su ja susieta teisine kompetencija bei bendra prekybos politika; todėl laikosi nuomonės, kad tradiciniai nuosavi ištekliai turėtų ir toliau būti ES biudžeto įplaukų šaltinis; mano, kad jei surinkimo išlaidų dalis, kurią pasilieka valstybės narės, būtų sumažinta, didesnė šių įplaukų dalis galėtų būti skirta ES biudžetui;

25.  pripažįsta, kad BNP pagrįstas įnašas suteikia patikimą, stabilų ir sąžiningą ES biudžeto įplaukų šaltinį ir kad šiam įnašui labai pritaria dauguma valstybių narių; todėl laikosi nuomonės, kad jis turėtų būti išsaugotas, tačiau tik kaip subalansuojantys ir papildantys ES biudžeto ištekliai ir taip biudžeto požiūriu būtų nustota vadovautis tinkamos grąžos logika; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad BNP pagrįstas įnašas būtų klasifikuojamas taip pat visuose nacionaliniuose biudžetuose, būtent, kaip ES įplaukos, o ne nacionalinių valdžios institucijų išlaidos;

ii. Kriterijai, kuriuos taikant nustatomi nauji nuosavi ištekliai

26.  pritaria Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais ataskaitoje pateiktai nuomonei, kad, siekiant nustatyti galimus naujus nuosavus išteklius, turi būti atsižvelgta į šiuos kriterijus: teisingumas / sąžiningumas, efektyvumas, pakankamumas ir stabilumas, skaidrumas ir paprastumas, demokratinė atskaitomybė ir biudžetinė drausmė, dėmesys Europos pridėtinei vertei, subsidiarumo principas ir valstybių narių fiskalinis suverenumas ir apribotos politinių sandorių išlaidos;

27.  atsižvelgiant į tai, ragina Komisiją išnagrinėti toliau nurodyto naujų nuosavų išteklių krepšelio nustatymą;

iii. Galimų naujų nuosavų išteklių krepšelis

a. Tikslas – sustiprinti bendrąją rinką, padidinti jos skaidrumą ir užtikrinti vienodesnes sąlygas

– Pridėtinės vertės mokestis

28.  primena, kad nuo PVM taikymo pradžios prieš beveik 50 metų šis mokestis buvo naudojamas kaip pagrindas ES biudžeto nuosaviems ištekliams apskaičiuoti ir kad šie ištekliai šiuo metu sudaro apie 12 proc. ES įplaukų;

29.  tačiau pažymi, kad dabartinė sistema turi didelių trūkumų, nes ištekliai skaičiuojami remiantis statistiniu pagrindu; jie bereikalingai sudėtingi ir tiesiogiai nesusiję su piliečiais; jie yra tik valstybių narių gautų įplaukų dalies pervedimas, taigi jais, palyginti su BNP pagrįstais ištekliais, nesuteikiama jokios pridėtinės vertės, taip pat, įnašo apskaičiavimo pagrindas yra neskaidrus ir nėra lygybės tarp mokesčių mokėtojų;

30.  apgailestauja dėl to, kad OLAF nuolat nustato sunkaus sukčiavimo muitų srityje atvejų valstybėse narėse ir dėl to prarandama daug Sąjungos biudžeto pajamų; atkreipia dėmesį į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 19/2017 „Importo procedūros: teisinės sistemos trūkumai ir neveiksmingas įgyvendinimas daro poveikį ES finansiniams interesams“ ir reiškia susirūpinimą dėl to, kad sukčiautojai, patekdami į muitų sąjungą, galėtų ir toliau rasti silpniausią grandį tarp valstybių narių ir Sąjungos biudžetas galėtų ir toliau patirti nuostolių net ir kitos DFP laikotarpiu; ragina Komisiją ir valstybes nares imtis priemonių, kurių reikia siekiant sustabdyti šią Sąjungos biudžetui kenkiančią veiklą;

31.  primena 2011 m. pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl naujų PVM pagrįstų išteklių, kuriuo būtų buvęs nustatytas fiksuotasis visoje ES taikomas tarifas, grindžiamas prekių tiekimo ir paslaugų teikimo grynąja verte arba prekių importu, kuriems būtų taikomas standartinis ir bendras PVM tarifas; pažymi, kad, nors šis pasiūlymas nebuvo priimtas, 2013 m. vasario mėn. susitikime Europos Vadovų Taryba paragino Tarybą tęsti su šiuo dokumentu susijusį darbą; mano, kad dabartinėmis aplinkybėmis atsiranda galimybė, kad galbūt įvyks proveržis šiuo klausimu;

32.  palankiai vertina aukšto lygio darbo grupės pasiūlymą dėl jos vizijos, kad PVM pagrįsti nuosavi ištekliai turėtų būti paprastesni ir turėtų būti sumažintos jų administracinės išlaidos ir sustiprintas ES PVM politikos ir faktinių pajamų iš PVM ryšys;

33.  atkreipia dėmesį į 2016 m. balandžio 7 d. paskelbtą Komisijos PVM veiksmų planą („Bendros ES PVM erdvės kūrimas. Laikas spręsti“) (COM(2016)0148) ir į vėlesnį 2017 m. spalio 4 d. pasiūlymą dėl ES PVM erdvės esminių principų ir pagrindinių reformų; pritaria išsamiai PVM sistemos reformai Europos Sąjungoje, kuria turėtų būti siekiama išplėsti mokesčio bazę, sumažinti galimybes sukčiauti ir reikalavimų laikymosi išlaidas ir užtikrinti naujas įplaukas; mano, kad maža tokių naujų įplaukų dalis turėtų būti skiriama ES biudžetui;

34.  mano, kad supaprastinti PVM pagrįsti ištekliai turėtų būti grindžiami visos ES PVM sistemų bendru vardikliu, ir pažymi, kad dėl to jais nebūtų panaikinti visi nacionaliniai ypatumai, kurie yra pateisinami dėl įvairių priežasčių;

35.  pritaria tam, kad būtų nustatytas vienodas mokesčio tarifas (1–2 proc.) įplaukoms, gaunamoms iš reformuoto PVM, kurį visą kaip Sąjungos nuosavus išteklius surinktų valstybių narių administracijos; mano, kad tokia sistema galėtų užtikrinti ES dideles ir stabilias pajamas patiriant nedideles administracines išlaidas;

36.  pabrėžia, kad Komisija jau pateikė pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl didelės ES PVM taisyklių reformos ir kad 2018 m. laukiama papildomų iniciatyvų; primygtinai tvirtina, kad reikia kuo greičiau ir ne vėliau kaip prieš kitos DFP taikymo pradžią baigti PVM reformą;

37.  ragina Komisiją, laukiant, kol bus priimti atitinkami PVM teisės aktai, pateikti pasiūlymą dėl reformuotų PVM pagrįstų nuosavų išteklių, kuris būtų jos būsimo teisės aktų rinkinio dėl ES nuosavų išteklių dalis; mano, kad tokiame pasiūlyme turėtų būti atsižvelgta į pagrindinius PVM reformos, dėl kurios šiuo metu diskutuojama, rezultatus;

– Įmonių pelno mokestis

38.  primena, kad savo 2016 m. liepos 6 d. rezoliucijoje dėl sprendimų dėl mokesčių ir kitų panašaus pobūdžio ar poveikio priemonių(11) Parlamentas primygtinai ragino Komisiją pateikti pasiūlymą dėl bendros konsoliduotosios pelno mokesčio bazės (BKPMB) ir „kartu pasiūlyti tinkamą ir teisingą paskirstymo būdą, kad būtų galima visapusiškai spręsti žalingos mokesčių praktikos Sąjungoje problemą, užtikrinti įmonėms aiškumą ir paprastumą bei paskatinti tarpvalstybinę ekonominę veiklą Sąjungoje“;

39.  atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymus dėl BKPMB ir primena savo prašymą, kad ši konsoliduotoji bazė būtų išplėsta ir po pereinamojo laikotarpio aprėptų visas įmones; pabrėžia, kad dabartiniai pasiūlymai dėl BKPMB taip pat turėtų apimti skaitmeninę ekonomiką; atsižvelgdamas į šiuos pasiūlymus siūlo, kad įmonės skaitmeninė veikla turėtų būti traktuojama taip pat, kaip ir tos įmonės fizinė buveinė, apibrėžiant ir nustatant nuolatinę skaitmeninę buveinę;

40.  pritaria Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais vertinimui, kad BKPMB galėtų būti naujų nuosavų išteklių pagrindas, atitinkantis visus grupės nustatytus kriterijus; pabrėžia, kad BKPMB taip pat yra pagrindinis elementas plėtojant bendrąją rinką – Europos viešąją gėrybę, nes dėl jos išvengiama netinkamos valstybių narių konkurencijos mokesčių srityje ir mokesčių optimizavimo, kuris daro žalą vienodoms sąlygoms;

41.  primena, kad dėl visų formų mokesčių slėpimo ES, Komisijos skaičiavimu, per metus praranda apie 1 trilijoną EUR; pabrėžia, kad, taikant koordinuotą kovos su sukčiavimu ir mokesčių slėpimu politiką ir skaidrumu, bendradarbiavimu ir koordinavimu pagrįstą sistemą, reikia susigrąžinti įplaukas iš nesurinktų mokesčių;

42.  prašo Komisijos, remiantis BKPMB direktyvos peržiūros išvadomis, pasiūlyti sukurti naujus Sąjungos biudžeto nuosavus išteklius, kurie būtų apskaičiuojami remiantis valstybių narių gautomis įplaukomis iš BKPMB; pritaria tam, kad būtų nustatytas vienodas mokesčio tarifas įplaukoms, gaunamoms iš BKPMB, kuris būtų renkamas kaip nuosavi ištekliai; mano, kad tokia sistema galėtų užtikrinti ES dideles ir stabilias pajamas patiriant nedideles administracines išlaidas;

– Senjoražas

43.  laikosi nuomonės, kad Europos Centrinio Banko pelno pajamos (ECB pajamos, gaunamos leidžiant pinigus), taigi tiesiogiai susijusios su ES pinigų sąjunga, turėtų būti ne išmokamos nacionaliniams iždams, bet sudaryti naujų nuosavų išteklių pagrindą; mano, kad tokie ištekliai turėtų būti tiesiogiai susieti su konkrečia ES biudžeto eilute, skirta euro zonai;

b. Tikslas – sumažinti finansines spekuliacijas ir padidinti mokesčių sistemos teisingumą sektoriuose, kuriuose taikomos agresyvaus mokesčių planavimo priemonės arba agresyvus mokesčių optimizavimas

– Finansinių sandorių mokestis (FSM) Europos lygmeniu

44.  pritaria tam, kad po to, kai 2011 m. Komisija pateikė pasiūlymą, 11 valstybių narių grupė ėmėsi veiksmų pagal tvirtesnį bendradarbiavimą siekdama nustatyti finansinių sandorių mokestį; primygtinai ragina visas kitas valstybes nares prisijungti prie minėtos grupės, kad nebūtų sutrikdytos finansų rinkos ir būtų užtikrintas sklandus bendrosios rinkos veikimas;

45.  pritaria Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais vertinimui, kad finansinių sandorių mokestis galėtų būti naujų Sąjungos biudžeto nuosavų išteklių pagrindas, ir tuo pačiu metu mano, kad reikėtų išnagrinėti kitus finansinės veiklos apmokestinimo būdus;

46.  todėl ragina sukurti naujus Sąjungos biudžeto nuosavus išteklius, kurie būtų apskaičiuojami remiantis pasirinktu finansinės veiklos apmokestinimo metodu;

– Įmonių apmokestinimas skaitmeniniame sektoriuje

47.  teigiamai vertina 2017 m. rugsėjo 16 d. neformalaus Finansų ministrų tarybos posėdžio išvadas, kuriose raginama sukurti naujas skaitmeninio sektoriaus apmokestinimo taisykles, reaguojant į keturių finansų ministrų laišką, kuriame prašoma, kad Komisija išnagrinėtų veiksmingus sprendimus, grindžiamus koncepcija, kad turėtų būti nustatytas vadinamasis išlyginamasis mokestis, taikomas ES skaitmeninio sektoriaus įmonių sukuriamai apyvartai; pabrėžia, kad savo 2017 m. rugsėjo 21 d. komunikate „Sąžininga ir veiksminga apmokestinimo sistema Europos Sąjungos bendrajai skaitmeninei rinkai“ Komisija dar kartą patvirtina, kad BKPMB – tai sistema, kuri sudaro sąlygas persvarstyti taisykles siekiant numatyti šiuolaikišką ir stabilią skaitmeninių įmonių apmokestinimo tvarką ir spręsti mokesčių klausimus, kylančius skaitmeninėje ekonomikoje; ragina numatyti ES lygmens koordinuotą požiūrį, net ir trumpalaikiams sprendimams priimti, siekiant užkirsti kelią bendrosios rinkos iškraipymams, kurie atsiranda dėl vienašališkų veiksmų, ir išvengti skaitmeninio sektoriaus įmonių mokesčių rojų sukūrimo;

48.  pritaria, kad skaitmeninei ekonomikai turėtų būti taikoma moderni ir stabili fiskalinė sistema, kad būtų skatinamos inovacijos, sprendžiamos rinkos susiskaidymo ir nesąžiningos konkurencijos problemos ir visiems subjektams sudaromos sąlygos pasinaudoti naujomis teisingomis ir subalansuotomis sąlygomis, tuo pačiu metu užtikrinant, kad skaitmeninės platformos ir įmonės sumokėtų jiems priklausančią mokesčių dalį ten, kur sukuriamas jų pelnas; be to, pabrėžia, kad būtina užtikrinti verslo investicijų mokestinį tikrumą, siekiant šalinti esamus trūkumus, ir užkirsti kelią naujų apmokestinimo spragų atsiradimui bendrojoje rinkoje;

49.  mano, jog nepaprastai svarbu, kad skaitmeninėje rinkoje būtų pradėtos taikyti mokesčių priemonės siekiant apriboti mokesčių slėpimą ir iškraipymą, agresyvaus mokesčių planavimo arba mokesčių optimizavimo schemas, taip pat netinkamą Europos mechanizmų naudojimą siekiant išvengti mokesčių; mano, kad dėl tokios praktikos iškraipoma konkurencija bendrojoje rinkoje, o valstybės narės praranda joms priklausančias mokestines pajamas;

50.  iš esmės ragina sukurti naujus Sąjungos biudžeto nuosavus išteklius, kurie būtų gaunami apmokestinant skaitmeninės ekonomikos sandorius; tačiau mano, kad, atsižvelgiant į svarbias vykstančias derybas ES ir EBPO lygmenimis, dar anksti priimti sprendimą dėl tikslios tokių išteklių nustatymo tvarkos;

51.  vis dėlto laikosi nuomonės, kad bet kokia ES institucijų nustatyta tvarka, pvz., registracijos arba stebėsenos sistemų ar reguliavimo mechanizmų srityje, turėtų nedelsiant būti sudarytos sąlygos rinkti muitus ir mokesčius Sąjungos biudžeto naudai, remiantis jų Europos pridėtine verte; mano, kad tai yra ES viešosios gėrybės, kurios, kaip nurodo Aukšto lygio grupė nuosavų išteklių klausimais, suteikia pagrindą nustatyti mokestį, kuris būtų „kitos įplaukos“ iš Sąjungos politikos priemonių;

c. Tikslas – skatinti energetikos pertvarką ir kovą su visuotiniu atšilimu

– Aplinkosaugos mokesčiai

52.  patvirtina, kad kova su klimato kaita, taip pat pertvarka siekiant tvarios, žiedinės ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos ir energetikos sąjungos tikslai, dėl kurių bendrai susitarta, yra pagrindiniai ES politikos tikslai;

53.  pakartoja, jog yra įsitikinęs, kad tik taikant bendrus energijos ar aplinkosaugos mokesčius ES lygmeniu gali būti užtikrinta sąžininga įmonių konkurencija ir tinkamas bendrosios rinkos veikimas, taigi jie būtų varomoji jėga siekiant pažangesnio ir tvaresnio vystymosi modelio;

54.  pabrėžia ekologinių mokesčių svarbą, nes jie – ypač tinkamas mechanizmas siekiant prisidėti suteikiant Europos nuosavų išteklių; ragina Komisiją toliau teikti pasiūlymus dėl papildomų ekologinių nuosavų išteklių, kaip apibrėžta Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais ataskaitoje ir kaip nurodė už ES biudžetą atsakingas Komisijos narys, kurie būtų suderinami su tam tikromis Sąjungos politikos priemonėmis, pvz., susijusiomis su energija (energijos mokestis), aplinka ir klimatu (anglies dioksido pasienio koregavimo mechanizmas, plastiko mokestis ir apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ATLPS)) ir transportu (automobilinių degalų ir lėktuvo bilietų mokesčiai), kad būtų skatinami būsimi papildomi Sąjungos nuosavi ištekliai;

55.  ragina, kad nemaža iš ATLPS aukcionų gautų pajamų dalis nuo 4-ojo etapo pradžios (2021 m.) ir vėliau būtų laikoma naujais ES nuosavais ištekliais; primena, kad šią galimybę svarstė Aukšto lygio grupė nuosavų išteklių klausimais ir aiškiai siūlė Komisija savo 2018 m. vasario 14 d. komunikate „Europos Sąjungai, veiksmingai siekiančiai savo prioritetų po 2020 m., skirta nauja, moderni daugiametė finansinė programa“ (COM(2018)0098); be to, ragina pradėti taikyti anglies dioksido pasienio koregavimo mechanizmą kaip būdą suteikti naujų ES biudžeto nuosavų išteklių, kurio poveikis taip pat turėtų būti vienodų sąlygų užtikrinimas tarptautinėje prekyboje ir gamybos perkėlimo į kitas šalis mažinimas, tuo pačiu metu įtraukiant klimato kaitos išlaidas į importuojamų prekių kainą;

56.  ragina Komisiją apsvarstyti galimybę ES lygmeniu pradėti taikyti plastiko ir vienkartinio naudojimo prekių mokestį, kad būtų skatinama naudoti tvaresnes alternatyvas;

57.  mano, kad nuosavi ištekliai, pagrįsti elektros energijos mokesčiu, sutaptų su ATLPS taikymo sritimi ir keltų abejonių, susijusių su investavimo sąlygų stabilumu ir namų ūkių finansine našta;

58.  mano, kad tuo atveju, kai pernelyg didelė našta dėl vienų ar kitų nuosavų išteklių tenka tam tikrai valstybei narei, tokia našta galėtų būti palengvinta suteikiant papildomą paramą pagal ES programas, kuri būtų ribotos trukmės ir dydžio, laikantis Sąjungos uždavinių ir tikslų; pabrėžia, kad tokia parama negali būti suteikta nustatant bet kokias naujas korekcijas ar korekcijos mechanizmus ES biudžeto įplaukų srityje;

59.  pabrėžia, kad su aplinkosauga susijusių mokesčių taikymas neturėtų daryti poveikio valstybių narių teisei nustatyti energijos išteklių naudojimo sąlygas, jų skirtingų energijos šaltinių pasirinkimui ir bendrai jų energijos tiekimo struktūrai;

iv. Kiti įplaukų šaltiniai

60.  primena, kad, nors nuosavi ištekliai turėtų būti pagrindinė ES biudžeto įplaukų sudedamoji dalis, jie papildomi „kitomis įplaukomis“, kaip nurodoma SESV 311 straipsnyje, kurias sudaro: ES darbuotojų mokamas jų darbo užmokesčiui taikomas mokestis; institucijų administracinės veiklos įplaukos, pvz., pajamos dėl parduotų prekių, nuomos, paslaugų teikimo ir banko palūkanų; ES nepriklausančių šalių įnašai į tam tikras ES programas; delspinigiai už pavėluotus mokėjimus; įmonių mokamos baudos, dažniausiai tais atvejais, kai jos pažeidė ES konkurencijos teisę ir įplaukos iš ES skolinimosi ir skolinimo veiklos;

61.  pažymi, kad kiekvienų finansinių metų likutis pertekliaus atveju įrašomas į kitų metų biudžetą kaip įplaukos ir kad kitos įplaukos, likučiai ir techniniai patikslinimai, įskaitant ankstesnių metų perteklių, sudaro apie 6 proc. visų įplaukų; pabrėžia, kad pastaraisiais metais „kitas įplaukas“ daugiausia sudarė baudos – vien jos siekia 2,5 proc. visų įplaukų (išskyrus asignuotąsias įplaukas);

62.  apgailestauja dėl to, kad iki šiol diskusijose dėl ES finansavimo į tokių kitų įplaukų galimybes buvo neatsižvelgiama; mano, kad, net jei tokios įplaukos negali būti kiti nuosavi ištekliai dėl jų lygio, nepastovumo ir nenuspėjamumo, jos vis dėlto suteikia galimybę patenkinti išaugusius finansinius poreikius pagal kitą DFP;

63.  primena, kad teisinės procedūros, kuriomis reglamentuojamos tokios įplaukos ir galimi pakeitimai, yra lankstesnės nei tos, kuriomis reglamentuojami nuosavi ištekliai, nes jos nustatytos ne sprendime dėl nuosavų išteklių, bet antrinės teisės aktuose ir todėl joms netaikomas vieningumo reikalavimas;

64.  dar kartą patvirtina savo ilgalaikę poziciją, kad visos įplaukos, gaunamos iš baudų, kurias sumoka įmonės už ES konkurencijos teisės pažeidimus, ar baudų, susijusių su vėlavimu sumokėti nacionalinius įnašus į ES biudžetą, turėtų sudaryti papildomas ES biudžeto įplaukas ir dėl to neturėtų būti atitinkamai sumažintas BNP įnašas;

65.  taigi ragina ES biudžete įsteigti specialų rezervą, kuris bus palaipsniui papildomas kitomis nenumatytomis įvairiausių rūšių įplaukomis ir tinkamai perkeliamas į kitus metus siekiant prireikus suteikti papildomų išlaidų finansavimo galimybių; mano, kad šis rezervas turėtų būti skirtas DFP specialioms priemonėms ir, biudžeto valdymo institucijai priėmus sprendimą, turėtų užtikrinti papildomų lėšų – tiek įsipareigojimų, tiek mokėjimų asignavimų ;

66.  atkreipia dėmesį į ES biudžetui sukuriamas galimybes dėl mokesčių, mokėtinų už ES politikos priemonių ir ypač Europos sistemų, pvz., būsimos Europos kelionių informacijos ir leidimų sistemos (ETIAS), skirtos trečiųjų šalių piliečiams, įgyvendinimą; mano, kad tam tikrais atvejais tokios įplaukos galėtų būti skiriamos tai pačiai politikos sričiai arba tikslui; mano, kad, turint mintyje ES programas ir politikos priemones po 2020 m., turėtų būti sistemingiau atsižvelgiama į tokios rūšies numatomas pajamas, siekiant suteikti ES biudžetui papildomą įplaukų šaltinį;

67.  pabrėžia, kad 2016 m., ES decentralizuotoms agentūroms priskirtos įplaukos, pvz., iš įmonių gaunami mokesčiai ir rinkliavos, taip pat įnašai iš nacionalinių biudžetų, sudarė maždaug 1 mlrd. EUR; ragina Komisiją kitoje DFP pasiūlyti nuoseklų agentūrų finansavimo mokesčiais metodą;

o
o   o

68.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 168, 2014 6 7, p. 105.
(2) OL L 168, 2014 6 7, p. 29.
(3) OL L 168, 2014 6 7, p. 39.
(4) OL C 27 E, 2008 1 31, p. 214.
(5) OL C 380 E, 2012 12 11, p. 89.
(6) OL C 443, 2017 12 22, p. 11.
(7) OL C 443, 2017 12 22, p. 994.
(8) OL C 294, 2016 8 12, p. 82.
(9) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0309.
(10) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0401.
(11) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0310.


Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: 2018 m. metinė augimo apžvalga
PDF 425kWORD 46k
2018 m. kovo 14 d. Europos Parlamento rezoliucija „Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: 2018 m. metinė augimo apžvalga“ (2017/2226(INI))
P8_TA(2018)0077A8-0047/2018

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į jos 121 straipsnio 2 dalį, 136 ir 148 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1175/2011, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1466/97 dėl biudžeto būklės priežiūros stiprinimo ir ekonominės politikos priežiūros bei koordinavimo(1),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 8 d. Tarybos direktyvą 2011/85/ES dėl reikalavimų valstybių narių biudžeto sistemoms(2),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1174/2011 dėl vykdymo užtikrinimo priemonių, skirtų perviršiniams makroekonominiams disbalansams naikinti euro zonoje(3),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 8 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1177/2011, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1467/97 dėl perviršinio deficito procedūros įgyvendinimo paspartinimo ir paaiškinimo(4),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1176/2011 dėl makroekonominių disbalansų prevencijos ir naikinimo(5),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1173/2011 dėl veiksmingo biudžeto priežiūros vykdymo užtikrinimo euro zonoje(6),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 473/2013 dėl euro zonos valstybių narių biudžeto planų projektų stebėsenos bei vertinimo ir perviršinio deficito padėties ištaisymo užtikrinimo bendrųjų nuostatų(7),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 472/2013 dėl euro zonos valstybių narių, kurios turi didelių finansinio stabilumo sunkumų arba kurioms tokie sunkumai gresia, ekonominės ir biudžeto priežiūros griežtinimo(8),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 20 d. Europos fiskalinės valdybos ataskaitą dėl galimų euro zonai tinkamų fiskalinės politikos krypčių,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 25–26 d. ir 2010 m. birželio 17 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas ir į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. liepos 14 d. Tarybos rekomendaciją (ES) 2015/1184 dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos ekonominės politikos bendrų gairių(9),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2015/1017 dėl Europos strateginių investicijų fondo, Europos investavimo konsultacijų centro ir Europos investicinių projektų portalo, kuriuo iš dalies keičiamos reglamentų (ES) Nr. 1291/2013 ir (ES) Nr. 1316/2013 nuostatos dėl Europos strateginių investicijų fondo(10),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. sausio 13 d. Komisijos komunikatą „Geriausias pasinaudojimas lankstumu, kurį suteikia galiojančios stabilumo ir augimo pakto taisyklės“ (COM(2015)0012),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. birželio 24 d. rezoliuciją „Ekonomikos valdymo sistemos peržiūra: įvertinimas ir uždaviniai“(11),

–  atsižvelgdamas į pranešimą dėl Europos ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo (toliau – penkių pirmininkų pranešimas),

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. spalio 21 d. Komisijos komunikatą „Tolesni ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo žingsniai“ (COM(2015)0600),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gruodžio 6 d. Komisijos komunikatą „Baigiama kurti ekonominė ir pinigų sąjunga“ (COM(2017)0821),

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2017 m. rudens Europos ekonominę prognozę,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komitetui parengtas euro zonos ekonominės politikos koordinavimo pagal Europos semestrą tyrimus ir išsamias analizes (2015 m. lapkričio mėn.),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. lapkričio 26 d. Komisijos komunikatą dėl 2016 m. metinės augimo apžvalgos (COM(2015)0690), 2016 m. Įspėjimo mechanizmo ataskaitą (COM(2015)0691) ir Bendros užimtumo ataskaitos projektą (COM(2015)0700),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 17 d. Geteborge pasirašytą ir paskelbtą tarpinstitucinę deklaraciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2017/825 dėl 2017–2020 m. struktūrinių reformų rėmimo programos sudarymo, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1303/2013 ir (ES) Nr. 1305/2013,

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. gruodžio 17 d. rezoliuciją dėl Europos ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo(12),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. gruodžio 13 d. rekomendaciją Tarybai ir Komisijai dėl pinigų plovimo, mokesčių vengimo ir slėpimo tyrimo(13),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 22 d. Komisijos rekomendaciją dėl Tarybos rekomendacijos dėl euro zonos ekonominės politikos (COM(2017)0770),

–  atsižvelgdamas į diskusijas su nacionalinių parlamentų atstovais dėl 2018 m. Europos semestro prioritetų,

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamente vykusią diskusiją su Komisija dėl Europos semestro dokumentų rinkinio ir 2018 m. metinės augimo apžvalgos,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Regioninės plėtros komiteto nuomones bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto poziciją pakeitimų forma (A8-0047/2018),

A.  kadangi, remiantis Komisijos prognozėmis, Europos ekonomikos augimas turėtų tęstis, tačiau darbo vietų kūrimo ir namų ūkių perkamosios galios augimo tempas rodo, jog per ateinančius dvejus metus esamas pagreitis šiek tiek sumažės – ES ekonomikos augimo tempas 2017 m. turėtų pasiekti 2,4 %, o po to šiek tiek sumažėti 2018 m. (iki 2,2 %) ir 2019 m. (iki 2,0 % ); kadangi vis dėlto reikės imtis kitų politikos veiksmų siekiant pašalinti neįveiktus pasaulinės ekonomikos krizės padarinius;

B.  kadangi dėl dabartinės ES ekonomikos būklės reikia plataus užmojo ir socialiai subalansuotų struktūrinių reformų ir investicijų valstybėse narėse, siekiant skatinti tvarų ekonomikos augimą, užimtumą bei konkurencingumą ir pasiekti konvergenciją link aukštesnių standartų;

C.  kadangi privataus vartojimo augimas šiais metais turėtų šiek tiek sumažėti, po to vėl padidėti 2019 m. dėl didesnės infliacijos, palyginti su 2017 m., nors ji mažesnė už ECB tikslinį rodiklį (mažesnis kaip 2 %, bet 2 % artimas infliacijos lygis);

D.  kadangi Europos investicijų bankas, Europos strateginių investicijų fondas (ESIF) bei Europos struktūriniai ir investicijų fondai teikė svarbią paramą investicijoms į ES; kadangi vis dėlto privačių investicijų lygis tebėra žemesnis nei 2008 m., o tai turi neigiamą poveikį potencialiam ekonomikos augimui, darbo vietų kūrimui ir produktyvumui;

E.  kadangi numatoma, jog užimtumo lygis ES toliau augs ir 2017 m. antrame ketvirtyje darbą turėjo 235,4 mln. gyventojų (tai rekordinis rodiklis); nors kai kurie darbo rinkos rodikliai rodo išliekančius sunkumus, pavyzdžiui, didėjančią darbo rinkos segmentaciją, nelygybės didėjimą, ypač kalbant apie jaunimą ir asmenis, turinčius žemą išsilavinimo lygį; kadangi nedarbo lygis siekia 7,5 % ES ir 8,9 % euro zonoje, o tai žemiausias lygis per paskutinius atitinkamai devynis ir aštuonis metus, tačiau jis vis dar pernelyg aukštas, ypač jaunimo atžvilgiu; kadangi vis dar išlieka labai didelių skirtumų tarp daugelio valstybių narių ir užimtumo lygis dar turi augti, kad atsigautų po krizės ir, be kita ko, pasiektų strategijos „Europa 2020“ nacionalinius tikslus; kadangi paslėpto nedarbo lygis (rodantis norinčius dirbti, tačiau darbo aktyviai neieškančius bedarbius) 2016 m. sudarė 20 %;

F.  kadangi dėl tam tikroms didelėms bendrovėms ir asmenims naudingo mokesčių vengimo, mokesčių slėpimo ir mokestinio sukčiavimo kelios valstybės narės prarado milijardines įplaukas, kurios reikalingos siekiant sutvarkyti viešuosius finansus, o MVĮ ir kiti mokesčių mokėtojai patyrė žalą;

G.  kadangi pagerėjusi ekonominė padėtis, sudaro sąlygas įgyvendinti plataus užmojo ir socialiniu požiūriu subalansuotas struktūrines reformas, ypač priemones investicijoms skatinti, atsižvelgiant į tai, kad investicijų dalis BVP šiandien vis dar mažesnė nei laikotarpiu prieš pat finansų krizę, taip pat gerinti viešųjų finansų padėtį, atsižvelgiant į sunkų demografinių pokyčių poveikį valstybės skolos tvarumui;

1.  atkreipia dėmesį į paskelbtą 2018 m. metinės augimo apžvalgos dokumentų rinkinį ir siūlomą politikos priemonių derinį, apimantį investicijas, plataus užmojo ir socialiai subalansuotas struktūrines reformas bei fiskalinį konsolidavimą, kuris buvo pateiktas kaip priemonė, skirta toliau skatinti spartesnį ekonomikos augimą, stiprinti Europos atsigavimą ir konvergenciją link aukštesnių standartų bei konkurencingumą; sutinka, jog, siekiant užtikrinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą bei kovoti su ekonomikos augimui kliudančia nelygybe, reikalinga tolesnė pažanga įgyvendinant struktūrines reformas;

1 skyrius. Investicijos ir ekonomikos augimas

2.  atkreipia dėmesį į išliekančią struktūrinę nepakankamo potencialios gamybos apimties, produktyvumo ir konkurencingumo augimo problemą, susijusią su per mažomis viešosiomis ir privačiosiomis investicijomis bei plataus užmojo ir socialiai subalansuotų struktūrinių reformų stoka kai kuriose valstybėse narėse;

3.  primena, kad kai kuriose valstybėse narėse vis dar didelis einamosios sąskaitos perteklius, kurį būtų galima panaudoti viešojo ir privačiojo sektoriaus investicijoms remti ir ekonomikos augimui skatinti;

4.  primena, jog siekiant padidinti ir išnaudoti ekonomikos augimą svarbu derinti viešąsias ir privačiąsias investicijas ir struktūrines reformas;

5.  pabrėžia, kad svarbu didinti viešąsias investicijas į ES, kad būtų pašalinta dabartinė viešųjų investicijų sumažėjimo problema; be to, primygtinai ragina sukurti kapitalo rinkų sąjungą, siekiant skatinti privačiąsias investicijas visoje bendrojoje rinkoje; mano, kad privačiųjų investicijų reglamentavimo sistema turėtų būti toliau tobulinama;

6.  pabrėžia, kad reikia daugiau investicijų į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas, taip pat į technologijų modernizavimą, siekiant padidinti produktyvumą; primena, kad investicijas į infrastruktūrą, vaikų priežiūrą, socialinį būstą, švietimą, mokymą, sveikatą, mokslinius tyrimus, skaitmenines inovacijas ir žiedinę ekonomiką gali padidinti našumą ir (arba) užimtumą; ragina Komisiją atsižvelgti į konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas efektyvaus energijos vartojimo ir išteklių naudojimo srityse ir užtikrinti, kad konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos būtų visapusiškai suderintos su Paryžiaus klimato kaitos susitarimu;

7.  prašo Komisijos įvertinti dabartines kliūtis svarbios ekonomikos augimą skatinančios infrastruktūros projektams, kylančias per visą tokių investicijų laikotarpį, ir aptarti su Parlamentu ir Taryba, kaip būtų galima pašalinti tokias kliūtis pagal galiojančią teisinę sistemą;

2 skyrius. Atsakingumas viešųjų finansų srityje

8.  konstatuoja, kad euro zonai skirtose rekomendacijose siūloma neutrali bendra fiskalinės politikos kryptis, nors ir numatoma, jog kelete valstybių narių 2018 m. fiskalinės politikos kryptis bus šiek skatinamoji; primena, kad nuoseklus Sąjungos fiskalinių taisyklių įgyvendinimas ir laikymasis (įskaitant visapusišką atitiktį galiojančioms lankstumo nuostatoms), yra itin svarbus norint užtikrinti tinkamą ekonominės ir pinigų sąjungos veikimą;

9.  pabrėžia, kad nustatant nacionalines ir euro zonos lygmens fiskalinės politikos kryptis reikia užtikrinti ilgalaikio viešųjų finansų ir investicijų tvarumo (visapusiškai laikantis Stabilumo ir augimo pakto) ir trumpalaikio makroekonominio stabilizavimo pusiausvyrą;

10.  palankiai vertina pažangą viešųjų finansų srityje (tai itin svarbu siekiant tvirtesnio, tvaresnio ir efektyvesnio ekonomikos augimo), ypač ES ir euro zonoje palaipsniui mažėjantį skolos santykį su BVP ir mažėjantį nominalųjį biudžeto deficitą, tuo pat metu pabrėždamas, kad visos euro zonos skolos santykis su BVP vis dar siekia apie 90 %, o keliose valstybėse narėse gerokai didesnis už tą lygį; pabrėžia, kad valstybės narės turėtų skubiai mažinti savo skolos santykį su BVP, nes tai gerokai paprasčiau atlikti ekonomikos atsigavimo laikotarpiu; primena, kad dėl visuomenės senėjimo ir kitų demografinių pokyčių atsiranda didelė našta viešųjų finansų tvarumui; atsižvelgdamas į tai, ragina valstybes nares prisiimti atsakomybę už ateities kartas;

11.  pabrėžia, kad reikia daugiau dėmesio skirti nacionalinių biudžetų sandarai ir valdymui; todėl palankiai vertina tai, kad vis dažniau atliekama išlaidų peržiūra, taip pat ragina valstybes nares įvertinti savo biudžetų kokybę;

3 skyrius. Struktūrinės reformos

12.  primena, kad kai kurioms valstybėms narėms reikia toliau įgyvendinti socialiai ir ekologiškai tvarias ir ekonomikos augimui palankias struktūrines reformas, ypač atsižvelgiant į geresnę ekonominę padėtį visoje ES (BVP auga beveik visose valstybėse narėse), kad būtų skatinamas konkurencingumas, darbo vietų kūrimas, ekonomikos augimas ir konvergencija link aukštesnių standartų;

13.  primygtinai ragina išlaidas moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai priartinti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų; ragina valstybes nares nustatyti tinkamą politiką ir vykdyti investicijas, siekiant užtikrinti arba išlaikyti vienodą prieigą prie švietimo ir mokymosi visą gyvenimą, atsižvelgiant į darbo rinkos pokyčius, įskaitant naujų profesijų atsiradimą;

14.  pabrėžia, kad skaitmeninimas, globalizacija ir technologiniai pokyčiai iš esmės keičia mūsų darbo rinkas, pavyzdžiui, stipriai pakeisdami užimtumo formas ir statusus, o dėl to reikia tam pritaikyto pereinamojo laikotarpio; todėl pabrėžia, kaip svarbu kurti dinamiškas darbo rinkas su prieinamomis ir kokybiškomis socialinės apsaugos sistemomis, galinčiomis reaguoti į šias naujas darbo rinkos realijas;

15.  mano, kad reformos, kuriomis būtų šalinamos kliūtys investicijoms, suteiktų galimybes nedelsiant teikti paramą ekonominei veiklai ir tuo pačiu sudarytų sąlygas ilgalaikiam ekonomikos augimui;

16.  ragina atlikti apmokestinimo peržiūras, kuriomis siekiama teisingai subalansuoti kapitalo, darbo ir vartojimo apmokestinimą;

4 skyrius. Konvergencija ir įtrauktis

17.  pabrėžia, kad Europos semestras ir konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos turėtų padėti pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslų, įskaitant pagal Europos socialinių teisių ramstį, ir turėtų užtikrinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą; todėl palankiai vertina socialinių rodiklių suvestinę, kuri yra priemonė, skirta stebėti, kaip įgyvendinamas socialinis ramstis;

18.  pabrėžia, kad pastaruoju laikotarpiu realusis darbo užmokesčio augimas buvo mažesnis nei našumo augimas, o padėtis darbo rinkoje pagerėjo; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad tam tikruose sektoriuose ir srityse galėtų būti galimybių laikantis našumo tikslų didinti darbo užmokestį, siekiant užtikrinti aukštą gyvenimo lygį, atsižvelgiant į konkurencingumą ir poreikį kovoti su nelygybe;

19.  atkreipia dėmesį į tai, kad vykdant fiskalinės politikos priemones reikia atsižvelgti į pinigų politiką ir ECB nepriklausomumą;

20.  primygtinai ragina Komisiją parengti išsamią strategiją, kurios paskirtis – remti aplinkos tvarumą didinančias investicijas ir užtikrinti tinkamą ryšį tarp Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų ir Europos semestro;

21.  palankiai vertina tai, kad 2018 m. metinėje augimo apžvalgoje pripažįstama, jog reikia sukurti efektyvias ir teisingas mokesčių sistemas, sudarančias tinkamas paskatas ekonominei veiklai; remia Komisijos iniciatyvas, kuriomis siekiama didinti skaidrumą ir pertvarkyti PVM sistemą, taip pat atkreipia dėmesį į darbą, nuveiktą siekiant nustatyti bendrą konsoliduotąją pelno mokesčio bazę; palankiai vertina tarptautines pastangas kovoti su mokestiniu sukčiavimu, mokesčių slėpimu ir mokesčių vengimu; pažymi, kad didesnis nacionalinių mokesčių sistemų efektyvumas gali gerokai padidinti valstybės įplaukas;

22.  ragina valstybes nares imtis tinkamų priemonių, skirtų padėti nesimokančiam ir nedirbančiam jaunimui (angl. NEET) ir pabėgėliams ir juos integruoti, iš anksto numatant reikalavimus, kuriuos reikia patenkinti norint užtikrinti sklandų jų patekimą į darbo rinką, siekiant užkirsti kelią jų patekimui į šešėlinę ekonomiką, taip pat užtikrinti, kad būtų skirta pakankamai išteklių viešosioms paslaugoms; pabrėžia, kad socialiniai partneriai turėtų atlikti svarbų vaidmenį sudarant palankesnes sąlygas integruoti nesimokantį ir nedirbantį jaunimą ir pabėgėlius, taip pat užtikrinant, kad jie nebūtų diskriminuojami darbo rinkoje;

23.  yra susirūpinęs dėl to, kad kai kurių valstybių narių darbo rinkose esama spragų ir diskriminacijos, kuri skatina skirtumus tarp vyrų ir moterų atlyginimų, pensijų ir dalyvavimo priimant sprendimus srityse;

5 skyrius. Europos semestro sistema: atsakomybė ir įgyvendinimas

24.  palankiai vertina tai, kad daugiau dėmesio skiriama euro zonos bendrai fiskalinei krypčiai, kartu atkreipdamas dėmesį į atskirų valstybių narių prievoles vykdyti Stabilumo ir augimo paktą, be kita ko, visapusiškai laikantis jo esamų lankstumo nuostatų; pabrėžia, kad bendros fiskalinės krypties koncepcija nereiškia, kad įvairių valstybių narių proficitas ir deficitas vienas kitą kompensuoja;

25.  yra susirūpinęs dėl to, kad menkai laikomasi konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų, įskaitant tas, kuriomis siekiama skatinti konvergenciją, didinti konkurencingumą bei mažinti makroekonominius disbalansus; mano, kad vykdant viešas diskusijas nacionaliniu lygmeniu užtikrinama didesnė nacionalinė atsakomybė padėtų geriau įgyvendinti konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas; mano, jog svarbu užtikrinti, kad nacionaliniai parlamentai aptartų šalių ataskaitas ir konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas; mano, kad regionų ir vietos valdžios institucijos turėtų aktyviau dalyvauti Europos semestro procese; ragina Komisiją pasinaudoti visomis turimomis priemonėmis siekiant užtikrinti, kad būtų įgyvendinamos konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos, kuriomis siekiama spręsti šias problemas, kurios kelia grėsmę pinigų sąjungos tvarumui;

26.  pabrėžia, kad bet kokie tolesni veiksmai link ekonominės ir pinigų sąjungos stiprinimo turi būti vykdomi kartu stiprinant demokratinę kontrolę; primygtinai reikalauja šiuo tikslu stiprinti Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų vaidmenį, vadovaujantis atsakomybės principu; prašo derybų proceso metu tiek nacionaliniu, tiek Europos lygmenimis konsultuotis su socialiniais partneriais;

27.  palankiai vertina tai, kad Komisija pripažino, jog korupcija vis dar tebėra kliūtis investicijoms kai kuriose valstybėse narėse, ir kad teisinės valstybės principų laikymasis, teismų nepriklausomumas ir teisėsaugos institucijos yra būtini siekiant užtikrinti tinkamą ekonominį vystymąsi; vis dėlto apgailestauja dėl to, kad Komisija nusprendė neberengti kasmetinės kovos su korupcija ataskaitos, ir ragina Komisiją atnaujinti šią metinę korupcijos valstybėse narėse analizę ir pateikti kovos su ja mechanizmus;

Sektorių indėlis rengiant 2018 m. metinę augimo apžvalgą

Biudžetas

28.  mano, kad ES biudžetas turi skatinti tvarų augimą, konvergenciją, investicijas ir reformas pasitelkiant su nacionaliniais biudžetais susijusius sprendimus ir sinergiją; todėl mano, kad metinė augimo apžvalga yra gairės valstybėms narėms ir rengiant nacionalinius ir ES biudžetus, visų pirma rengiant laikotarpio po 2020 m. daugiametę finansinę programą;

29.  šiuo klausimu dar kartą pabrėžia, kad reikėtų daugiau sinergijos tarp nacionalinių ir ES biudžetų; atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija, atsižvelgiant į jos dalyvavimą Europos semestre ir rengiant bei vykdant ES biudžetą, turi atlikti esminį vaidmenį šioje srityje;

30.  palankiai vertina pasiūlymą padidinti ES biudžeto sinergiją ir vientisumą, pateiktą Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais 2016 m. gruodžio mėn. galutinės ataskaitos „ES finansavimas ateityje“ rekomendacijose;

Aplinka, visuomenė sveikata ir maisto sauga

31.  palankiai vertina Komisijos iniciatyvą sukurti sveikatos priežiūros skatinimui ir ligų prevencijai skirtą interneto portalą, kuriame pateikiama naujausia informacija klausimais, susijusiais su sveikatos ir gerovės skatinimu, ir kuris veikia kaip svarbus aiškios ir patikimos informacijos piliečiams šaltinis; pabrėžia, kad šis portalas turėtų būti visiškai prieinamas visiems ES piliečiams, įskaitant tuos, kurie kenčia nuo disleksijos ar turi kitų panašių sunkumų;

32.  ragina užtikrinti didesnę darną su kitomis ES nelaimių prevencijos ir pasirengimo joms sričių politikos priemonėmis, pvz., ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija, Europos struktūriniais ir investicijų fondais, Solidarumo fondu, aplinkos teisės aktais, mokslinių tyrimų ir inovacijų politika;

o
o   o

33.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir nacionaliniams parlamentams bei Europos Centriniam Bankui.

(1) OL L 306, 2011 11 23, p. 12.
(2) OL L 306, 2011 11 23, p. 41.
(3) OL L 306, 2011 11 23, p. 8.
(4) OL L 306, 2011 11 23, p. 33.
(5) OL L 306, 2011 11 23, p. 25.
(6) OL L 306, 2011 11 23, p. 1.
(7) OL L 140, 2013 5 27, p. 11.
(8) OL L 140, 2013 5 27, p. 1.
(9) OL L 192, 2015 7 18, p. 27.
(10) OL L 169, 2015 7 1, p. 1.
(11) OL C 407, 2016 11 4, p. 86.
(12) OL C 399, 2017 11 24, p. 149.
(13) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0491.


Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: užimtumo ir socialiniai aspektai 2018 m. metinėje augimo apžvalgoje
PDF 429kWORD 62k
2018 m. kovo 14 d. Europos Parlamento rezoliucija „Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: užimtumo ir socialiniai aspektai 2018 m. metinėje augimo apžvalgoje“ (2017/2260(INI))
P8_TA(2018)0078A8-0052/2018

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 3 ir 5 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 9, 145, 148, 152, 153, 174 ir 349 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros(1),

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos IV antraštinę dalį (Solidarumas),

–  atsižvelgdamas į pataisytą Europos socialinę chartiją,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus, ypač1, 3, 4, 5, 8 ir 10 tikslus,

–  atsižvelgdamas į tarpinstitucinę deklaraciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio, priimtą 2017 m. lapkričio 17 d. Geteborge,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 22 d. Komisijos komunikatą „2018 m. metinė augimo apžvalga“ (COM(2017)0690),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 22 d. Komisijos ir Tarybos parengtą bendros užimtumo ataskaitos projektą, pridedamą prie Komisijos komunikato „2018 m. metinė augimo apžvalga“ (COM(2017)0674),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 22 d. Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (COM(2017)0677),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 22 d. Komisijos rekomendaciją dėl Tarybos rekomendacijos dėl euro zonos ekonominės politikos (COM(2017)0770),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 22 d. Komisijos ataskaitą „2018 m. įspėjimo mechanizmo ataskaita“ (COM(2017)0771),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 22 d. Komisijos komunikatą „Bendras 2018 m. biudžeto planų projektų vertinimas“ (COM(2017)0800),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 26 d. Komisijos komunikatą dėl Europos socialinių teisių ramsčio sukūrimo (COM(2017)0250),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 26 d. Komisijos komunikatą „Dirbančių tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros palaikymo iniciatyva“ (COM(2017)0252),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 26 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „2013 m. rekomendacijos „Investicijos į vaikus. Padėkime išsivaduoti iš nepalankios socialinės padėties“ įgyvendinimo rezultatų apžvalga“ (SWD(2017)0258),

–  atsižvelgdamas į tai, kad Komisija paskelbė septintą metinės ataskaitos leidimą „Užimtumas ir socialinė raida Europoje“, 2017 m. metinė apžvalga, kurioje daugiausia dėmesio skiriama kartų tarpusavio sąžiningumui ir solidarumui Europoje,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. spalio 4 d. Komisijos komunikatą „Jaunimo garantijų iniciatyva ir Jaunimo užimtumo iniciatyva – padėtis po trejų metų“ (COM(2016)0646),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. rugsėjo 14 d. Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa (COM(2016)0604),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. rugsėjo 14 d. Komisijos komunikatą „Europos investicijų, skirtų darbo vietoms kurti ir ekonomikos augimui užtikrinti, didinimas. Antrasis Europos strateginių investicijų fondo etapas ir naujasis Europos išorės investicijų planas“ (COM(2016)0581),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 10 d. Komisijos komunikatą „Nauja Europos įgūdžių darbotvarkė. Drauge dirbant didinti žmogiškąjį kapitalą, įsidarbinimo galimybes ir konkurencingumą“ (COM(2016)0381),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 2 d. Komisijos komunikatą „Europos bendro vartojimo ekonomikos darbotvarkė“ (COM(2016)0356),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 1 d. Komisijos komunikatą „Europa vėl investuoja. Investicijų plano Europai rezultatų apžvalga ir tolesni veiksmai“ (COM(2016)0359),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. kovo 8 d. Komisijos komunikatą „Pradedamos konsultacijos dėl Europos socialinių teisių ramsčio“ (COM(2016)0127) ir jo priedus,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. vasario 15 d. Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (COM(2016)0071) ir į 2016 m. rugsėjo 15 d. Parlamento poziciją dėl šio pasiūlymo(2),

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2013 m. vasario 20 d. socialinių investicijų srities dokumentų rinkinį, įskaitant Rekomendaciją 2013/112/ES „Investicijos į vaikus. Padėkime išsivaduoti iš nepalankios socialinės padėties“(3),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020) ir į 2010 m. birželio 16 d. Parlamento rezoliuciją dėl strategijos „Europa 2020“(4),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 22 d. penkių pirmininkų ataskaitą „Europos ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimas“,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 7 d. Tarybos išvadas dėl socialinės ekonomikos, kaip vieno iš pagrindinių ekonominio ir socialinio vystymosi veiksnių Europoje, skatinimo,

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. lapkričio 16 d. rezoliuciją dėl kovos su nelygybe kaip darbo vietų kūrimo ir augimo skatinimo veiksnio(5),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. spalio 26 d. rezoliuciją dėl euro zonos ekonominės politikos(6),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. spalio 24 d. rezoliuciją dėl politikos, kuria užtikrinamos minimalios pajamos kaip kovos su skurdu priemonė(7),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. rugsėjo 14 d. rezoliuciją dėl naujos Europos įgūdžių darbotvarkės(8),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. birželio 14 d. rezoliuciją dėl poreikio parengti ES strategiją siekiant pašalinti vyrų ir moterų pensijų skirtumą ir jo išvengti(9),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl moterų ir vyrų lygybės Europos Sąjungoje 2014–2015 m.(10),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. vasario 15 d. rezoliuciją „Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: užimtumo ir socialiniai aspektai 2017 m. metinėje augimo apžvalgoje“(11),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. sausio 19 d. rezoliuciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio(12),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją dėl profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai palankių darbo rinkos sąlygų kūrimo(13),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. vasario 2 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl Europos platformos, skirtos bendradarbiavimui nedeklaruojamo darbo prevencijos ir atgrasymo nuo jo srityje gerinti, sukūrimo(14),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. lapkričio 24 d. rezoliuciją dėl nelygybės mažinimo ypatingą dėmesį skiriant vaikų skurdui(15),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. liepos 8 d. rezoliuciją „Žaliojo užimtumo iniciatyva. Išnaudoti žaliosios ekonomikos darbo vietų kūrimo potencialą“(16),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. liepos 4 d. rezoliuciją „Krizės poveikis pažeidžiamų grupių galimybėms gauti priežiūros paslaugas“(17),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 11 d. rezoliuciją dėl socialinio būsto Europos Sąjungoje(18),

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto baigiamąsias pastabas dėl pradinės Europos Sąjungos ataskaitos (2015 m. rugsėjo mėn.),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. kovo mėn. Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 5/2017 „Jaunimo nedarbas – ar kas pasikeitė įgyvendinus ES politikas? Jaunimo garantijų iniciatyvos ir Jaunimo užimtumo iniciatyvos vertinimas“,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. rugsėjo 25 d. Eurofound ataskaitą „Profesinio gyvenimo raida Europoje. Metinė 2016 m. EurWORK apžvalga“ (angl. Developments in working life in Europe: EurWORK annual review 2016), visų pirma į jos skyrių „Nelygybė darbo užmokesčio srityje. Įrodymai, diskusija ir veiklos kryptys“ (angl. Pay inequalities – Evidence, debate and policies),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. liepos 18 d. Eurofound atnaujintą informaciją tema „Komandiruojamų darbuotojų darbo užmokesčio skirtumai. Siekiant vienodo požiūrio principo taikymo“ (angl. Pay inequalities experienced by posted workers: Challenges to the “equal treatment” principle), kurioje išsamiai apžvelgiama vyriausybių ir socialinių partnerių pozicija visoje Europoje dėl vienodo darbo užmokesčio už vienodą darbą principo,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 26 d. Eurofound ataskaitą „Su darbu susiję pokyčiai ir darbo užmokesčio nelygybė. 2017 m. Europos darbo vietų stebėsenos ataskaita“ (angl. Occupational change and wage inequality: European Jobs Monitor 2017),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 19 d. Eurofound ataskaitą „Socialinis judumas ES“ (angl. Social mobility in the EU),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. kovo 13 d. Eurofound ataskaitą „Pajamų skirtumai ir užimtumo modeliai Europoje prieš didįjį nuosmukį ir po jo“ (angl. Income inequalities and employment - patterns in Europe before and after the Great Recession),

–  atsižvelgdamas į Eurofound ataskaitas: 2017 m. vasario 24 d. ataskaitą „Socialinių partnerių dalyvavimas Europos semestre. 2016 m. atnaujinta informacija“ ir 2016 m. vasario 16 d. ataskaitą „Socialinių partnerių vaidmuo Europos semestre 2011–2014 m.“, kurioje nagrinėjamas 2011–2014 m. laikotarpis,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. lapkričio 17 d. Eurofound apžvalginę ataskaitą „Šeštasis Europos darbo sąlygų tyrimas“ (angl. Sixth European Working Conditions Survey),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. kovo 12 d. Eurofound ataskaitą „Naujos darbo formos“ (angl. New forms of employment),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. spalio 29 d. Eurofound ataskaitą „Moterys, vyrai ir darbo sąlygos Europoje“ (angl. Women, men and working conditions in Europe),

–  atsižvelgdamas į diskusijas su nacionalinių parlamentų atstovais dėl 2018 m. Europos semestro prioritetų,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą bei Kultūros ir švietimo komiteto nuomonę (A8–0052/2018),

A.  kadangi užimtumo lygis ES didėja ir 2017 m. antrame ketvirtyje darbą turėjo 235,4 mln. gyventojų, t. y. užimtumas pasiekė 72,3 proc. lygį, o tai yra pažanga siekiant strategijoje „Europa 2000“ užsibrėžto tikslo, kad užimtumo lygis būtų 75 proc.; kadangi užimtumo lygis daugelyje valstybių narių ir toliau smarkiai skiriasi: nuo gerokai žemesnio nei ES 65 proc. vidurkis Graikijoje, Kroatijoje, Italijoje ir Ispanijoje iki daugiau kaip 75 proc. Nyderlanduose, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Švedijoje, ir jis dar turi augti, kad būtų atsigauta po krizės ir visų pirma pasiekti strategijos „Europa 2020“ nacionaliniai tikslai; kadangi labiau augo vyresnių darbuotojų, aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir vyrų, o ne jaunimo, žemos kvalifikacijos darbuotojų ir moterų užimtumas; kadangi užimtumas, matuojamas pagal vieno darbuotojo dirbtų valandų skaičių, dėl padidėjusio darbo ne visą darbo laiką ir visą darbo laiką dirbančių darbuotojų darbo laiko trumpinimo ES vis dar yra 3 proc. mažesnis už užimtumo lygį prieš krizę, o euro zonoje – 4 proc.; kadangi ES šiuo metu darbo neturi 18,9 mln. žmonių, investicijos dar vis pernelyg mažos, atlyginimai auga per lėtai ir didėja dirbančiųjų skurdas; primena, kad ES sutarties 3 straipsnyje nustatyta, kad Sąjunga siekia visiško užimtumo;

B.  kadangi nepaisant to, kad nedarbo rodiklis nukrito iki žemiausio per devynerius metus lygio: ES – iki 7,5 proc., o euro zonoje – iki 8,9 proc., 18,9 mln. žmonių vis dar neturi darbo; be to, kadangi šis atsigavimas skirtingose valstybėse narėse tebėra nevienodas: nedarbo lygis skiriasi nuo 4 proc. Vokietijoje iki beveik 20 proc. Ispanijoje ir 23,6 proc. Graikijoje; paslėptas nedarbo lygis, t. y. kai žmonės nori dirbti, bet aktyviai neieško darbo, 2016 m. buvo 20 proc., tuo tarpu ilgalaikiam nedarbui ES tenkanti dalis buvo nepriimtinai didelė – 46,4 proc. (atitinkamas rodiklis euro zonoje – 49,7 proc.); kadangi kai kuriose valstybėse narėse nedarbo lygis išlieka aukštas dėl per mažo augimo ir struktūrinių trūkumų; kadangi viena iš didelio nedarbo priežasčių – netinkamos darbo rinkos reformos; kadangi remti ilgalaikius bedarbius yra labai svarbu, kitaip tokia padėtis pradės daryti neigiamą poveikį jų pasitikėjimui savimi, gerovei ir būsimam vystymuisi, keldama jiems skurdo ar socialinės atskirties riziką, taip pat grėsmę socialinės apsaugos sistemų ir Europos socialinės dimensijos tvarumui;

C.  kadangi nuo 2008 m. darbas ne visą darbo laiką padidėjo 11 proc., tuo pat laikotarpiu darbas visą darbo laiką sumažėjo 2 proc., o nesavanoriškas darbas ne visą darbo laiką sumažėjo nuo 29,3 proc. 2013 m. iki 27,7 proc. 2016 m., bet vis dar sudaro ketvirtadalį šio tipo sutarčių;

D.  kadangi darbo rinkos susiskaidymas pagal nuolatines ir netipines darbo vietas vis dar kelia susirūpinimą ir kai kuriose valstybėse narėse laikinosios sutartys sudaro nuo 10 proc. iki 20 proc. visų sutarčių, perėjimo prie nuolatinių sutarčių rodikliai yra ypač maži ir laikinas darbas yra labiau aklagatvis nei laiptelis siekiant nuolatinės darbo vietos; kadangi šis reiškinys daugeliui darbuotojų neleidžia gauti saugaus ir palyginti gerai apmokamo darbo ir turėti gerų perspektyvų ir dėl jo atsiranda nuolatinių ir laikinųjų darbuotojų darbo užmokesčio skirtumas;

E.  kadangi, nors jaunimo nedarbo rodiklis šiek tiek pagerėjo, jis išlieka nerimą keliančio aukšto lygio, kuris siekia 16,6 proc. (18,7 % euro zonoje); kadangi bendros užimtumo ataskaitos projekte teigiama, kad jaunimas dažniau įdarbinamas nestandartinių ir netipinių formų darbo vietose, įskaitant laikiną darbą, nesavanorišką darbą ne visą darbo laiką ir mažiau apmokamą darbą; kadangi 2016 m. dar buvo 6,3 mln. nesimokančių ir nedirbančių 15–24 metų amžiaus jaunuolių (NEET jaunimas); kadangi valstybės narės gali įveikti jaunimo nedarbą sukūrusios ir įgyvendinusios darbo rinkos reguliavimo sistemas, šveitimo ir mokymo sistemas ir aktyvią darbo rinkos politiką, remdamosi diskriminacijos dėl amžiaus draudimo principu, nustatytu SESV 19 straipsnyje ir Direktyvoje 2000/78/EB dėl vienodo požiūrio užimtumo srityje;

F.  kadangi, nors nedarbo lygio skirtumai tarp valstybių narių sumažėjo, jie tebėra didesni nei prieš krizę; kadangi kai kuriose valstybėse narėse ilgalaikis nedarbas vis dar sudaro daugiau nei 50 proc. viso nedarbo, ES – 46,6 proc, o euro zonoje – 49,7 proc.; kadangi nedarbo lygio rodiklis rodo tik žmones, kurie neturi darbo ir aktyviai ieškojo darbo keturias paskutines savaites, o ilgalaikio nedarbo lygio rodiklis rodo tik dalį 15–74 metų amžiaus ekonomiškai aktyvių gyventojų, kurie neturėjo darbo 12 ar daugiau mėnesių;

G.  kadangi vis dar esama vyrų ir moterų užimtumo lygio skirtumo, kuris šiuo metu ES siekia 11,6 proc. (vyrų užimtumo lygis yra 76,9 proc., o moterų – 65,3 proc.), o ne ES gimusių ir romų tautybės moterų užimtumo lygio skirtumas yra dar didesnis; kadangi vyrų ir moterų, dirbančių ne visą darbo laiką, užimtumo skirtumas yra dar didesnis ir 2016 m. siekė 23 procentinius punktus (keturiose valstybėse narėse jis viršijo 30 procentinių punktų), o darbą ne visą darbo laiką ne savo noru dirbančių moterų užimtumo lygis siekė 23,5 proc.; kadangi moterų, turinčių bent vieną jaunesnį nei 6 metų vaiką, užimtumo lygis yra 9 proc. punktais mažesnis nei vaikų neturinčių moterų, o 2016 m. 19 proc. galimos ES moterų darbo jėgos dalis buvo nedirbo dėl vaikų arba nedarbingų suaugusiųjų priežiūros; kadangi dėl mažesnio visą darbo laiką dirbančių moterų užimtumo lygio moterų darbo užmokesčio skirtumas yra didelis ir 2015 m. ES vidutiniškai siekė 16,3 proc. – nuo 26,9 proc. Estijoje iki 5,5 proc. Italijoje ir Liuksemburge;

H.  kadangi kai kurios valstybės narės susiduria su struktūrinėmis darbo rinkos problemomis, pvz., mažu dalyvavimu ir įgūdžių ir kvalifikacijos pasiūlos ir paklausos neatitiktimi; kadangi didėja poreikis imtis konkrečių priemonių siekiant integruoti arba reintegruoti neaktyvią darbo jėgą, kad būtų patenkinti darbo rinkos poreikiai;

I.  kadangi Europos Sąjungos visuomenė senėja (beveik 20 proc. Europos gyventojų yra vyresni nei 65 metų amžiaus ir apskaičiuota, kad jų dalis 2050 m. pasieks 25 proc.), o senėjimo indeksas auga ir tai kelia valstybėms narėms naujų iššūkių ir dėl to joms gali tekti atlikti tam tikras korekcijas siekiant užtikrinti gerai finansuojamas ir atsparias socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros sistemas ir patenkinti institucinės ir neinstitucinės ilgalaikės priežiūros paslaugų poreikį; kadangi neformalūs slaugytojai yra gyvybiškai svarbus visuomenės turtas; kadangi 2015 m. tikėtina gyvenimo trukmė 28 ES valstybėse narėse truputį sumažėjo ir siekė 80,6 metų (0,3 metų mažesnė nei 2014 m.) – moterų gyvenimo trukmė buvo 83,3 metai (0,3 metų mažesnė nei 2014 m.), o vyrų – 77,9 metai (0,2 metų mažesnė nei 2014 m.); kadangi tai buvo pirmas kartas nuo 2002 m., kuriais tapo prieinami gyvenimo trukmės duomenys iš visų ES valstybių narių, kai 28 ES valstybėse narėse sumažėjo gyvenimo trukmė ir šis sumažėjimas pastebimas daugelyje valstybių narių; kadangi remiantis Eurostato duomenimis dar neįmanoma pasakyti, ar 2014 ir 2015 m. užfiksuotas gyvenimo trukmės sumažėjimas yra tik laikinas, ar šis mažėjimas tęsis ir tolesniais metais;

J.  kadangi demografinės problemos apima tokius veiksnius kaip gyventojų skaičiaus mažėjimas ir gyventojų dispersija, stabdančius paveiktų regionų augimą ir keliančius pavojų ES ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai;

K.  kadangi keliose valstybėse narėse, įskaitant Maltą, Ispaniją ir Rumuniją, mokyklos nebaigia 20 proc. mokinių, o Portugalijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Graikijoje jos nebaigusių mokinių yra daugiau nei ES tikslas – 10 proc.; kadangi mokyklos nebaigimas yra sudėtingas iššūkis asmeniniu, nacionaliniu ir Europos lygmenimis; kadangi mokiniai iš nepalankios socialinės ir ekonominės aplinkos, migrantų kilmės mokiniai ir specialiųjų poreikių turintys mokiniai yra svarbiausi veiksniai, siejami su prastais mokymosi rezultatais ir mokyklos nebaigimu, atsižvelgiant į tai, kad prastai gamtos mokslus mokančių moksleivių, priklausančių žemiausiam socialiniam ir ekonominiam kvartiliui, ES vidurkis, remiantis 2015 m. PISA tyrimo populiacija, buvo maždaug 34 proc., t. y. 26 procentiniais punktais daugiau nei aukščiausiam socialiniam ir ekonominiam kvartiliui priklausančių moksleivių grupėje;

L.  kadangi socialinės ekonomikos sektorių sudaro 2 mln. įmonių (apie 10 proc. visų ES įmonių), kuriose dirba daugiau kaip 14 mln. žmonių (apie 6,5 proc. ES darbuotojų); kadangi šiam sektoriui tenka svarbus vaidmuo siekiant įveikti nesuskaičiuojamus iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos visuomenės, ypač dėl jų gyventojų senėjimo;

M.  kadangi 80 mln. Europos gyventojų turi negalią; kadangi tebėra vėluojama įgyvendinti jiems skirtas prieinamumo priemones;

N.  kadangi, nors tam tikro masto pažanga mažinant skurdą ir socialinę atskirtį padaryta, visuomenėje tebėra palankių sąlygų neturinčių asmenų grupių, ES yra nepriimtinas 119 milijonų žmonių, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis ir iš kurių 25 milijonai yra vaikai (1 iš 4 vaikų), skaičius, taip pat tebėra regioninių skirtumų valstybėse narėse ir visoje Sąjungoje, todėl ES yra labai toli nuo strategijos „Europa 2020“ tikslo; kadangi pajamų nelygybė toliau didėja dviejuose trečdaliuose visų ES šalių; kadangi visoje ES 20 proc. turtingiausių namų ūkių gautų pajamų dalis yra 5,1 karto didesnė už 20 proc. skurdžiausių namų ūkių pajamų dalį, o kai kuriose Rytų ir Pietų Europos šalyse šis santykis siekia 6,5 – jis beveik du kartus didesnis už pajamų santykį kai kuriose geriausių rezultatų pasiekusiose Centrinės ir Šiaurės Europos šalyse; kadangi didelė nelygybė tebėra kliūtis lygioms prieigos prie švietimo, mokymo ir socialinės apsaugos galimybėms ir todėl ji daro žalą socialiniam teisingumui, socialinei sanglaudai ir tvariam ekonominiam vystymuisi;

O.  kadangi Komisijos leidinyje „Užimtumas ir socialinė raida Europoje 2017 m.“ nurodoma, kad 2015 m. buvo 118,8 mln. žmonių, kuriems grėsė skurdo ar socialinės atskirties rizika, o tai buvo 1,7 mln. žmonių daugiau nei 2008 m. ir toli nuo strategijos „Europa 2020“ tikslo sumažinti 20 mln. žmonių skurdo ar socialinės atskirties riziką, o padėtis skirtingose valstybėse narėse labai skiriasi – nuo 5 proc. ar mažiau Čekijoje ar Vokietijoje iki maždaug 20 proc. Graikijoje ir Ispanijoje; kadangi 2016 m. vaikų (0–17 m. amžiaus) skurdo ar socialinės atskirties rizikos lygis siekė 26,4 proc. ir buvo didesnis nei suaugusių gyventojų (16–64 m. amžiaus, 24,2 proc.) ir beveik 10 procentinių punktų didesnis nei 18,3 proc. siekęs pagyvenusių žmonių (daugiau kaip 65 m. amžiaus) skurdo ar socialinės atskirties rizikos lygis; kadangi kelia rūpestį didelis Europoje skurdą patiriančių vaikų skaičius – šiuo metu jų yra daugiau kaip 25 mln. ir kadangi vaikams skurdą gali tekti patirti visą gyvenimą ir ši nepalanki padėtis gali būti perduodama iš kartos į kartą; kadangi socialinė politika yra svarbi siekiant sanglaudos ir priartinant ES prie jos piliečių;

P.  kadangi visoje Europoje vis dar didėja dirbančiųjų skurdas, o didžiausias jo lygis fiksuojamas Ispanijoje (13,1 proc.), Graikijoje (14 proc.) ir Rumunijoje (18,6 proc.), o tai rodo, kad vien užimtumo ne visada pakanka žmonėms išvaduoti iš skurdo, ir atspindi skirtingus darbo rinkos modelius, įskaitant darbą ne visą darbo laiką ir (arba) laikiną darbą, darbo užmokesčio dydį, darbo intensyvumą namų ūkiuose ir blogas darbo sąlygas; kadangi darbo užmokesčio augimas ES vis dar yra menkas ir per paskutinius dvejus metus padidėjo mažiau nei 1 proc., o darbuotojų užmokesčio skirtumai ES yra gana dideli ir svyruoja nuo 4,6 eurų už valandą Bulgarijoje iki 43,3 eurų už valandą Liuksemburge; kadangi 18 iš 28 valstybių narių realiojo darbo užmokesčio augimas yra mažesnis nei vidutinis našumo augimas ir netgi mažesnis nei nedarbo lygio mažėjimas; kadangi darbo užmokesčio nustatymas priklauso nacionalinei kompetencijai;

Q.  kadangi švietimas yra itin svarbus jaunų žmonių integracijos į darbo rinką veiksnys ir už jį visų pirma atsakingos valstybės narės, nors ir remiamos Komisijos; kadangi, atsižvelgiant į tai, kad aukštąjį išsilavinimą turinčių jaunų žmonių (20–34 m. amžiaus) užimtumo lygis ES yra 82,8 proc. – daugiau nei 10 procentinių punktų didesnis nei aukštesnįjį vidurinį išsilavinimą turinčių jaunų žmonių, kokybiškas švietimas ir mokymas turi būti prieinamas visiems; kadangi profesinis mokymas tampa vis patikimesnis ir Europos jaunų žmonių, ir verslo, kuris pripažįsta jų gebėjimus, akyse; kadangi neformalusis mokymas taip pat teikia europiečiams labai svarbių priemonių darbo rinkai;

R.  kadangi, nors skaitmeninės transformacijos sąlygomis darbuotojams reikia turėti bent pagrindinius skaitmeninius įgūdžius, nustatyta, kad 44 proc. ES gyventojų jų neturi(19);

S.  kadangi, pagal SESV 168 straipsnį, nustatant ir įgyvendinant susijusių krypčių Sąjungos politiką ir veiklą turėtų būti užtikrinama aukšto lygio žmonių sveikatos apsauga; kadangi tai padėtų užtikrinti socialinę įtrauktį, socialinį teisingumą ir lygybę; kadangi technologijų ir mokslo pažanga, kuri palankiai vertinama 2018 m. metinėje augimo apžvalgoje (MAA), leidžia gauti geresnių, efektyvesnių ir įperkamesnių gydymo būdų ir vaistų; kadangi ši pažanga žmonėms, kenčiantiems nuo tam tikrų chroniškų ligų, padeda pasiekti tinkamą būklę, kad jie galėtų patekti į darbo rinką ar ilgiau dirbti toliau; kadangi šiam tikslui įgyvendinti šiuo metu trukdo didelės kai kurių vaistų kainos;

T.  kadangi valstybių narių fiskalinė politika yra svarbi stabilizuojant makroekonominę aplinką ir tuo pat metu turi kitų tikslų, pvz., užtikrinti fiskalinį tvarumą ir perskirstymą;

U.  kadangi socialinės apsaugos sistemų paslaugų teikimas ir valdymas yra valstybių narių kompetencija, kurią Sąjunga koordinuoja, bet jos nederina;

V.  kadangi bendrosios disponuojamosios namų ūkių pajamos vienam gyventojui įvairiose valstybėse narėse vis dar nesugrįžo į prieš krizę buvusį lygį – jų lygis yra 20–30 procentinių punktų mažesnis nei 2008 m.;

W.  kadangi ES ekonomikos galimybės užtikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą yra mažesnės negu mūsų pagrindinių konkurentų; kadangi Komisija apskaičiavo, kad ES potencialus augimas siekia apie 1,4 proc., palyginti su 2 proc. JAV;

X.  kadangi nedeklaruotas darbas neleidžia darbuotojams pasinaudoti savo teisėmis ir skatina socialinį dempingą, sukelia didelių biudžeto problemų ir daro neigiamą poveikį užimtumui, našumui, darbo kokybei, įgūdžių ugdymui ir pensijų teisių sistemos veiksmingumui ir efektyvumui kadangi reikia toliau dėti pastangas siekiant nedeklaruojamą darbą paversti deklaruojamu;

Y.  kadangi atokiausi regionai dėl savo ypatumų susiduria su didžiuliais sunkumais, ribojančiais jų ekonomikos augimo galimybes; kadangi šiuose regionuose nedarbo lygis svyruoja nuo 11,2 proc. iki 27,1 proc., o ilgalaikio nedarbo lygis – nuo 54,5 proc. iki 80,9 proc.; kadangi šiuose regionuose jaunimo nedarbo lygis yra didesnis nei 40 proc.;

Z.  kadangi, remiantis Eurofound tyrimais, daugelyje valstybių narių palaipsniui didėja socialinių partnerių dalyvavimas rengiant nacionalines reformų programas, tačiau vis dar labai skiriasi nacionalinių socialinių partnerių dalyvavimo Europos semestro procese kokybė ir efektyvumas ir jo rezultatai;

AA.  kadangi būsimas Eurofound tyrimas dėl socialinių partnerių dalyvavimo Europos semestre turi parodyti, kaip, įgyvendinant užimtumo 7 gairę dėl darbo rinkų veikimo stiprinimo, vyksta konsolidavimo procesas ir didėja informuotumas; vis dėlto kadangi socialiniai partneriai pabrėžia, kad tinkamą dalyvavimą reikia užtikrinti palengvinant prasmingas ir laiku rengiamas konsultacijas, keitimąsi informacija ir grįžtamosios informacijos teikimą ir plačiau informuojant apie jų požiūrį;

1.  teigiamai vertina 2018 m. metinę augimo apžvalgą kartu su integruotu Europos socialinių teisių ramsčiu, kuris yra svarbi bendros kokybiško užimtumo, tvaraus augimo ir investicijų politikos dalis ir kurio tikslas – didinti produktyvumą ir darbo užmokestį, kurti darbo vietas, mažinti nelygybę ir skurdą ir gerinti socialinę apsaugą bei prieigą prie viešųjų paslaugų ir jų kokybę; pripažįsta, kad metinė augimo apžvalga pagrįsta investavimo strategija, struktūrinėmis reformomis ir atsakingu viešųjų lėšų valdymu, kurie turėtų būti vykdomi kartu įgyvendinant politiką ir priemones, kuriomis įgyvendinami Europos socialinių teisių ramsčio principai ir tikslai; pabrėžia, kad Komisija, įgyvendindama Europos semestrą, turėtų pagerinti politikos koordinavimo procesą siekiant geriau stebėti neigiamas tendencijas, kurios gali didinti nelygybę ir susilpninti socialinę pažangą arba neigiamai veikti socialinį teisingumą, užkirsti joms kelią ir jas koreguoti – tokiomis priemonėmis ekonomikos koordinavimas bus susietas su rezultatais užimtumo ir socialinėje srityje; ragina valstybes nares vadovautis apžvalgoje nustatytais ir prie Bendros užimtumo ataskaitos pridėtais prioritetais, atsižvelgiant į savo nacionalines augimo, tvaraus ekonomikos vystymosi, kokybiško užimtumo, socialinės sanglaudos ir socialinė apsaugos bei įtraukties skatinimo politikos kryptis ir strategijas; atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu apsaugoti darbuotojų teises ir stiprinti darbuotojų derybines galias;

2.  pabrėžia, kad reikia įgyvendinti socialiniu ir ekonominiu požiūriu subalansuotas struktūrines reformas, siekiant pasiekti socialinį AAA reitingą pagerinant įtraukios darbo rinkos ir socialinę politiką, kurią įgyvendinant siekiama patenkinti darbuotojų ir pažeidžiamų grupių poreikius, kad būtų skatinamos investicijos ir kuriamos kokybiškos darbo vietos, darbuotojams būtų padedama įgyti jiems reikiamų įgūdžių ir kad būtų skatinamos vienodos galimybės darbo rinkoje, tinkamos darbo sąlygos, padidintas darbo našumas, remiamas darbo užmokesčio augimas ir tvarios bei tinkamos socialinės apsaugos sistemos ir gerinami visų piliečių gyvenimo standartai; pabrėžia, kad reikia įtvirtinti ir verslui, ir darbuotojams palankią aplinką siekiant sukurti daugiau stabilių darbo vietų, kartu derinant socialinius ir ekonominius aspektus ir bendrai priimant sprendimus, kurie papildytų vieni kitus; ragina valstybes nares darbo jėgai tenkančią mokesčių naštą palaipsniui perkelti kitiems šaltiniams nekeliant grėsmės socialinei apsaugai; ragina valstybes nares imtis priemonių siekiant pagerinti socialinius standartus ir sumažinti nelygybę;

3.  pabrėžia, kad socialinis dialogas ir kolektyvinės derybos yra pagrindinės priemonės darbdaviams ir profesinėms sąjungoms siekiant nustatyti teisingą darbo užmokestį ir darbo sąlygas, taip pat mano, kad tvirta kolektyvinių derybų sistema padidina valstybių narių atsparumą ekonomikos krizės metu; primena, kad teisė rengti kolektyvines derybas – klausimas, susijęs su visais Europos darbuotojais, turintis lemiamą reikšmę demokratijai ir teisinės valstybės principams, įskaitant pagarbą pagrindinėms socialinėms teisėms, ir, kad teisė į kolektyvines derybas Europoje yra pagrindinė teisė, kurią Europos institucijos yra įsipareigojusios gerbti pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnį; atsižvelgdamas į tai ragina remti ir sutvirtinti kolektyvines derybas ir darbuotojų poziciją darbo užmokesčio nustatymo sistemose, kurios itin svarbios siekiant užtikrinti aukštų standartų darbo sąlygas; mano, kad tai turėtų būti daroma siekiant remti bendrą paklausą ir ekonomikos atsigavimą, mažinti darbo užmokesčio skirtumus ir kovoti su dirbančiųjų skurdu;

4.  ragina tvirčiau įsipareigoti kovoti su skurdu ir didėjančia nelygybe ir skatinti socialines investicijas atsižvelgiant į jų ekonominę grąžą ir socialinę naudą; primena, kad ekonomika, kurioje yra daugiau socialinių investicijų, yra atsparesnė sukrėtimams; ragina valstybes nares ir Komisiją vadovaujantis esamomis Stabilumo ir augimo pakto taisyklėmis sudaryti sąlygas viešosioms socialinėms investicijoms ir, jei reikia, daugiau investuoti į socialinę infrastruktūrą ir teikti paramą labiausiai paveiktiems žmonėms, siekiant nelygybę įveikti tinkamai, visų pirma panaudojant socialinės apsaugos sistemas, teikiančias tinkamą ir gerai nukreiptą pajamų paramą; ragina Komisiją atlikti, jei reikia, išsamesnį vertinimą, kurias išlaidų rūšis galima neabejotinai laikyti socialinėmis investicijomis;

5.  mano, kad svarbu skatinti kultūrų dialogą siekiant palengvinti migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų patekimą į darbo rinką ir padėti integruotis į visuomenę; išreiškia susirūpinimą dėl vis dar mažo etninių mažumų dalyvavimo darbo rinkoje; todėl ragina valstybes nares tinkamai įgyvendinti Direktyvą 2000/78/EB ir Direktyvą 2000/43/EB; primena, kad naujai atvykę asmenys atsiveža naujų įgūdžių ir žinių, todėl ragina toliau kurti ir skatinti priemones, kuriomis būtų įvairiomis kalbomis teikiama informacija apie esamas formaliojo ir savaiminio mokymosi, profesinio mokymo, mokomosios praktikos ir savanoriškos veiklos galimybes;

6.  primygtinai ragina Komisiją dėti daugiau pastangų siekiant padėti patekti į darbo rinką ar joje pasilikti žmonėms, kenčiantiems nuo tam tikrų ligų, pvz., chroniško skausmo; mano, kad darbo rinka turėtų būti pritaikyta prie tokių situacijų ir padaryta lankstesne ir nediskriminuojančia, kad būtų užtikrinta, kad atitinkami žmonės taip pat galėtų prisidėti prie ES ekonomikos plėtojimo, taip mažinant spaudimą socialinės apsaugos sistemoms;

7.  palankiai vertina Komisijos paramą investicijoms, kuriomis gerinamas aplinkos tvarumas, it tai, kad ji pripažįsta šių investicijų teikiamas galimybes visai ekonomikai; sutinka, kad parama perėjimui prie žiedinės ir žaliosios ekonomikos turi didelį naujų darbo vietų kūrimo potencialą;

8.  teigiamai vertina paskelbtą Tarpinstitucinę deklaraciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio ir mano, kad įgyvendinant Europos semestrą turėtų būti remiamas jo 20 pagrindinių ramsčio principų, susijusių su vienodomis galimybėmis ir galimybe įsidarbinti, tinkamomis darbo sąlygomis ir socialine apsauga bei įtrauktimi, kaip atskaitos taško ir rekomendacijos įgyvendinant Europos semestro politikos koordinavimo ciklą, kūrimas siekiant pasiekti Europoje „socialinį AAA reitingą“ ir sukurti ekonomikos augimą ir nuspėjamą, tvarią finansinę padėtį, atitinkančią ekonomikos ir užimtumo politikos tikslus, taip siekiant pagrindinių prioritetinių strategijos „Europa 2020“ tikslų; pažymi, kad Europos semestro koordinavimo procesas yra esminė Europos socialinės dimensijos, kuria yra paremtas socialinis ramstis, konsolidavimo priemonė; pažymi, kad Europos socialinių teisių ramstis yra pirmasis žingsnis kuriant bendrą požiūrį į apsaugos socialinių teisių apsaugą ir plėtojimą visoje ES, kuris turėtų atsispindėti valstybių narių taikomose priemonėse; todėl ragina Komisiją pateikti konkrečių pasiūlymų dėl socialinių teisių stiprinimo taikant konkrečias specialiai pritaikytas priemones (teisės aktus, politikos formavimo mechanizmus ir finansines priemones) ir siekiant konkrečių rezultatų; pabrėžia pagrindinių teisių viršenybę;

9.  pripažįsta pastangas stiprinti Europos semestro socialinį aspektą; ragina imtis tolesnių veiksmų siekiant suderinti socialinius ir ekonominius prioritetus ir pagerinti socialinės srities stebėsenos ir rekomendacijų kokybę;

10.  palankiai vertina naująją suvestinę, apimančią 14 pagrindinių rodiklių, pagal kuriuos tikrinami valstybių narių rezultatai užimtumo ir socialinėje srityje trimis plačiais aspektais, nustatytais socialinių teisių ramsčio dokumente;

11.  pabrėžia, kad per paskutinius metus, kurių duomenys turimi, vertinant ES vidurkį, rezultatai pagal 11 rodiklių iš 14 pagerėjo, o tai patvirtina, kad ekonomikai atsigaunant padėtis darbo rinkoje ir socialinėje srityje nuolat gerėja; tačiau pažymi, kad reikia imtis veiksmų, kad, kaip nurodė Komisija, būtų užtikrinta teigiama socialinė konvergencija pagal socialiniame ramstyje nustatytus aspektus, ir kad pagrindinių rodiklių analizė rodo, kad 17-oje iš 28 valstybių narių esama bent vienos rūšies „kritinės padėties“;

12.  pripažįsta, kad, nepaisant to, kad bendra ES ekonomikos ir užimtumo padėtis pagerėjo, gautas pelnas ne visada buvo paskirstytas teisingai, o skurstančių ir socialiai atskirtų žmonių skaičius vis dar yra per didelis; yra susirūpinęs dėl didėjančios nelygybės ES ir jos valstybėse narėse ir dėl didėjančios ne tik ne visą darbo laiką, bet ir visą darbo laiką dirbančių darbuotojų, kuriems kyla skurdo rizika, dalies; ragina Komisiją ir valstybes nares toliau dėti pastangas siekiant pagerinti šių žmonių sąlygas ir labiau vertinti NVO, su skurdu kovojančių organizacijų ir pačių skurstančių žmonių darbą ir ekspertines žinias, skatinant juos dalyvauti keičiantis gerąja patirtimi; pabrėžia, kad didelė nelygybė mažina ekonomikos gamybos apimtį ir tvaraus augimo potencialą; pabrėžia tai, kad ilgalaikių bedarbių integracija, pasitelkiant individualiai pritaikytas priemones, yra pagrindinis veiksnys kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi ir prisidedant prie nacionalinių socialinės apsaugos sistemų tvarumo; ragina steigti ir plėtoti visų susijusių veikėjų partnerystes, siekiant pateikti priemones, kurių reikia tam, kad būtų efektyviau reaguojama į darbo rinkos poreikius, randami veiksmingi sprendimai ir užkertamas kelias ilgalaikiam nedarbui; pabrėžia, kad reikia įgyvendinti veiksmingą darbo rinkos politiką siekiant sumažinti ilgalaikį nedarbą; mano, kad valstybės narės turėtų labiau padėti darbo neturintiems asmenims, jiems suteikdamos įperkamas, prieinamas ir kokybiškas paslaugas ieškant darbo bei atliekant mokymus ir persikvalifikavimą, tuo pat metu apsaugant asmenis, kurie negali dalyvauti darbo rinkoje;

13.  ragina Komisiją teikiant Europos semestro politikos rekomendacijas atsižvelgti į socialinio vystymosi tikslus;

14.  dar kartą reiškia susirūpinimą dėl skirtingose valstybėse narėse užfiksuoto užimtumo ir nedarbo lygio skirtumų ir ypač perspėja dėl nerimą keliančio nepakankamo užimtumo ir paslėpto nedarbo lygio; ypač reiškia susirūpinimą dėl aukšto jaunimo nedarbo lygi o, kuris ES tebėra aukštas – 11 proc., išskyrus kelias valstybes nares – Austriją, Čekiją, Nyderlandus, Vengriją, Maltą ir Vokietiją; mano, kad itin didelį nerimą kelia tai, kad keliose šalyse nesimokančio, nedirbančio ir mokymuose nedalyvaujančio jaunimo bei mokyklos nebaigusių asmenų lygis vis dar išlieka aukštas ir tai kelia nerimą; šiuo atžvilgiu teigiamai vertina tai, kad Jaunimo užimtumo iniciatyvos įgyvendinimui 2017–2020 m. laikotarpiu skirtas finansavimas padidintas 2,4 mlrd. EUR; pabrėžia, kad, jei tai būtina, reikėtų apsvarstyti galimybę šiai iniciatyvai skirti papildomų ES lėšų, o valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visos grupės, įskaitant pažeidžiamus asmenis, turėtų galimybę visapusiškai dalyvauti Jaunimo garantijų iniciatyvoje; primena apie Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 5 „Jaunimo nedarbas – ar kas pasikeitė įgyvendinus ES politikas?“;

15.  pritaria Komisijos nuomonei, kad „socialinės apsaugos sistemos turėtų užtikrinti teisę į mažiausių pajamų išmokas“; ragina valstybes nares nustatyti pakankamų minimalių pajamų dydį, virš skurdo ribos, vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais ir praktika bei įtraukiant socialinius partnerius, taip pat užtikrinti, kad tokios minimalios pajamos bus prieinamos visiems asmenims ir bus skirtos tiems, kuriems labiausiai jų reikia; mano, kad, siekiant veiksmingai kovoti su skurdu, minimalių pajamų sistemos turėtų būti derinamos su prieiga prie kokybiškų ir įperkamų viešųjų gėrybių bei paslaugų ir priemonių, skatinančių lygias galimybes bei padedančių patekti arba sugrįžti į darbo rinką asmenims, esantiems pažeidžiamoje padėtyje, jei tie asmenys gali dirbti;

16.  ragina Komisiją sukurti Europos socialinės apsaugos numerį, kuris palengvintų keitimąsi informacija ir žmonėms suteiktų įrašus apie jų dabartines ir praeities teises į išmokas ir kuri padėtų neleisti pažeisti darbuotojų teisių;

17.  primena Komisijai, kad galimybė naudotis socialinės apsaugos paslaugomis yra labai svarbi kuriant sąžiningas darbo sąlygas ir kad po konsultacijų su socialiniais partneriais būtina parengti konkrečius pasiūlymus, siekiant užtikrinti, kad žmonės, dirbantys visų formų darbą kauptų teises į socialinės apsaugos išmokas, įskaitant tinkamas pensijas;

18.  ragina Komisiją per Europos socialinį fondą (ESF), Europos strateginių investicijų fondą (ESIF) ir Europos semestrą stiprinti savo pastangas remti visapusišką valstybių narių viešąją politiką, pagrindinį dėmesį skiriant tam, kad būtų sklandžiau pereinama nuo studijų ir (ilgalaikio) nedarbo prie darbo, ir ypač ragina užtikrinti, kad būtų visapusiškai įgyvendintos nacionalinio masto priemonės, nurodytos Tarybos rekomendacijoje dėl ilgalaikių bedarbių integracijos į darbo rinką;(20); ragina valstybes nares ir Komisiją skatinti mokymąsi visą gyvenimą, visų pirma pagyvenusių darbuotojų, siekiant padėti pritaikyti jų gebėjimus ir padidinti jų galimybes įsidarbinti;

19.  yra susirūpinęs dėl vis dar aukšto skurdo lygio Europoje praėjus beveik dešimtmečiui nuo krizės pradžios ir dėl jos sukelto kartų atotrūkio, įskaitant tas valstybes nares, kuriose žmonių, kuriems kyla skurdo ar socialinės atskirties rizika, yra mažiau; yra itin susirūpinęs dėl didėjančio vaikų skurdo ir dirbančiųjų skurdo lygio, užfiksuoto keliose valstybėse narėse nepaisant pastaraisiais metais pastebimo makroekonominio atsigavimo; pastebi, kad padėtis, susijusi su vaikų, dalyvaujančių vaiko priežiūros ir ankstyvojo ugdymo sistemoje yra kritinė daugiau nei trečdalyje valstybių narių; ragina Komisiją remti valstybes nares joms rengiant bei įgyvendinant struktūrines reformas ir įvertinti jų socialinį ir paskirstomąjį poveikį;

20.  prašo Komisijos priimti visas priemones, kurių reikia Europoje skurdui, visų pirma vaikų skurdui, drastiškai sumažinti ir, visų pirma, pateikti konkrečius pasiūlymus, kuriais vaikams tektų didžiausias egzistuojančios skurdo mažinimo politikos dėmesys, vadovaujantis jos rekomendacija „Investicijos į vaikus“ ir 2017 m. bei 2018 m. ES biudžetuose nustatytais parengiamaisiais veiksmais ir atitinkamomis EP rezoliucijomis, užtikrinant, kad vaikams, kuriems kyla skurdo rizika, bus suteiktos galimybės gauti nemokamą sveikatos priežiūrą, švietimą, vaiko priežiūrą, deramą būstą ir tinkamą maitinimą; pabrėžia, kad valstybės narės turi priimti nacionalinius vaikų skurdo mažinimo planus, kuriais visų pirma būtų sprendžiamos socialinių pervedimų riboto poveikio skurdo rizikos mažinimui problema;

21.  palankiai vertina tai, kad 2018 m. metinėje augimo apžvalgoje kaip pagrindinėms paslaugoms skiriamas dėmesys tinkamam socialiniam būstui ir kitai aprūpinimo būstu paramai, įskaitant žmonių apsaugą nuo nepateisinamo priverstinio iškeldinimo ir nuosavybės teisės netekimo esant pažeidžiamomis aplinkybėmis; ragina semestre ir privalomose pateikti rekomendacijose pagerinti benamystės ir su būstu susijusios atskirties stebėseną;

22.  palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl Direktyvos dėl skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų Europos Sąjungoje, pakeičiančios dabartinę Direktyvą dėl rašytinės pažymos;

23.  pabrėžia, kad jaunimo ir žemos kvalifikacijos darbuotojų nedarbas yra didesnis nei suaugusiųjų kvalifikuotų darbuotojų; ragina Komisiją ir valstybes nares sparčiau įgyvendinti Naują Europos įgūdžių darbotvarkę, kuria yra skirta kelti specifinių įgūdžių problemų turinčių žmonių kvalifikaciją, kad jie galėtų sugrįžti į darbo rinką;

24.  ragina Komisiją ir valstybes nares labiau stengtis investuoti į įperkamą, prieinamą ir aukštos kokybės švietimą bei mokymą, į inovacijas, kuriomis skatinamas darbo našumo augimas, į aktyvias darbo rinkos politikos priemones, į socialinę įtrauktį ir integraciją į darbo rinką bei į veiksmingesnes ir konkretiems poreikiams pritaikytas viešąsias ir privačias užimtumo tarnybas atsižvelgiant į geografinius ir demografinius pajamų skirtumus atskiruose regionuose ir šalyse, siekiant užtikrinti, kad gauti įgūdžiai atitiks darbo rinkos poreikius, įgalinti žmones ir integruoti juos į darbo rinką bei sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių; šiuo klausimu atkreipia dėmesį į didėjantį skaitmeninių ir kitų bendrųjų įgūdžių poreikį bei primygtinai tvirtina, kad jų vystymas yra neatidėliotinas bei ypač reikalingas ir turėtų įtraukti visas visuomenės grupes, ypatingą dėmesį skiriant žemos kvalifikacijos darbuotojams ir jaunimui; primena iniciatyvų, kuriomis siekiama paremti ilgalaikį švietimo ir profesinio mokymo įstaigose besimokančių asmenų ir jaunų absolventų mobilumą, kuris suteikia galimybę ugdyti kvalifikuotą ir mobilią darbo jėgą augančiuose sektoriuose, svarbą;

25.  mano, kad abipusis kvalifikacijų pripažinimas bus naudingas mažinant atotrūkį tarp įgūdžių trūkumo Europos darbo rinkoje ir tarp darbo ieškančių asmenų, ypač jaunimo; pažymi, kad neformaliuoju ir savišvietos mokymusi įgyta kvalifikacija ir gebėjimai yra svarbūs, kadangi jie gali padidinti jaunimo ir dėl slaugos veiklos darbo rinkoje nedalyvavusių žmonių galimybes įsidarbinti; todėl pabrėžia, kad labai svarbu sukurti neformaliojo mokymosi ir savišvietos būdu, ypač savanoriška veikla, įgytų žinių patvirtinimo sistemą; palankiai vertina tai, kad Komisija šioje metinėje augimo apžvalgoje atsižvelgė tai, kad svarbu pripažinti tuos įgūdžius Europos naujų įgūdžių darbotvarkės tikslais; ragina Komisiją ir valstybes nares pagerinti profesinį mokymą ir sustiprinti mokymąsi darbo vietoje, įskaitant kokybišką pameistrystę;

26.  ragina valstybes nares remti pameistrystės programas ir visapusiškai naudotis stažuotojams skirtomis programos „ERASMUS +“ lėšomis, kad būtų užtikrinta tokio pobūdžio mokymo kokybė, o jis padarytas patraukliu; atkreipia Komisijos dėmesį į tai, kad reikia paskatinti jaunimą atokiausiuose regionuose labiau naudotis šia programa, kaip nurodyta Komisijos komunikate „Sustiprinta ir atnaujinta strateginė partnerystė su atokiausiais ES regionais“;

27.  ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų įgyvendinant konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas dėl švietimo ir jaunimo ir skatinti keitimąsi gerąja patirtimi;

28.  ragina Komisiją ir valstybes nares tęsti iniciatyvas, kuriomis siekiama didinti galimybes gauti geresnį išsilavinimą, įgūdžius ir darbą, ir užtikrinti, kad daugiau dėmesio būtų skiriama žaliajai ir žiedinei ekonomikai įgyvendinant visas su įgūdžiais susijusias priemones;

29.  mano, kad į ateitį nukreipta įgūdžių darbotvarkė turėtų apimti tvarumo pamokas ir būti įtraukta į platesnę profesinio raštingumo vis didėjančio Europos visuomenės skaitmeninimo ir robotizavimo sąlygomis, sampratą, susitelkiant ne tik ties ekonomikos augimu bet ir ties besimokančiųjų asmeniniu tobulėjimu ir sveikatos bei gerovės stiprinimu;

30.  pritaria 2017 m. lapkričio 14 d. Komisijos komunikatui „Europinės tapatybės stiprinimas per švietimą ir kultūrą“ (COM(2017)0673), kuris apima plataus užmojo tikslus švietimo srityje, ypač dėl Europos švietimo erdvės sukūrimo ir kalbų mokymo Europoje tobulinimo;

31.  primena, kad kūrybinės industrijos yra vienos iš versliausių sektorių, o kūrybinis lavinimas ugdo universaliuosius įgūdžius, pavyzdžiui, kūrybinį mąstymą, gebėjimą spręsti problemas, dirbti komandoje ir išradingumą; ragina įtraukti mokymą menų ir kūrybiškumo srityje į gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos mokymo darbotvarkę, nes kūrybiškumas ir novatoriškumas yra glaudžiai tarpusavyje susiję; be to, pabrėžia kultūros ir kūrybinio sektoriaus potencialą išsaugant ir skatinant Europos kultūrinę bei kalbų įvairovę, o taip pat potencialą ekonomikos augimui ir inovacijoms bei užimtumui, ypač jaunimo tarpe; pabrėžia, kad toliau remiant kultūros ir kūrybos sektorių ir į jį investuojant galima iš esmės prisidėti prie investicijų, augimo, inovacijų ir užimtumo gerinimo; todėl ragina Komisiją atsižvelgti į ypatingas viso kultūros ir kūrybos sektoriaus, įskaitant NVO ir smulkiąsias asociacijas, siūlomas galimybes (pvz. Jaunimo užimtumo iniciatyva);

32.  primena apie poreikį skatinti mergaites ir jaunas moteris siekti studijų IRT srityje ir ragina valstybes nares skatinti mergaites ir jaunas moteris studijuoti gamtos mokslų, technologijos, inžinerijos ir matematikos dalykus, apimant ir menus bei humanitarinius mokslus, o taip pat padidinti moterų skaičių gamtos mokslų, technologijos, inžinerijos ir matematikos srityse;

33.  ragina Komisiją ir valstybes nares imtis reikiamų priemonių, laikantis subsidiarumo principo, siekiant patobulinti tinkamai profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai ir lyčių lygybei svarbias paslaugas ir teisės aktus; ragina plėtoti prieinamas, kokybiškas ir įperkamas vaiko priežiūros ir ankstyvojo ugdymo paslaugas ir slaugos paslaugas priklausantiems nuo slaugos, ir sukurti palankias sąlygas tėvams ir artimuosius slaugantiems asmenims, suteikiant jiems galimybę išeiti apmokamų šeimos nario priežiūros atostogų ir dirbti pagal lanksčią darbo laiko tvarką naudojantis naujų technologijų teikiamomis galimybėmis, užtikrinti socialinę apsaugą ir, kai reikalinga, suteikti tinkamą apmokymą; tačiau pabrėžia, kad reikia palengvinti šeimos nariams tenkančią privalomos slaugos naštą ir ragina sukurti reglamentuojamą namų ūkio darbuotojų ir slaugytojų sritį, kuri padės palengvinti profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimą, tuo pat metu prisidedant prie darbo vietų kūrimo; todėl pabrėžia viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės potencialą ir svarbų vaidmenį, kurį atlieka socialinių paslaugų teikėjai ir socialinės ekonomikos įmonės; ypač pabrėžia, kad būtina stebėti pažangą socialinėje ir lyčių politikos srityje, įtraukti lyčių aspektą bei apsvarstyti reformų poveikį bėgant laikui;

34.  ragina Komisiją ir valstybes nares nustatyti pagyvenusių žmonių, neįgaliųjų ir kitų priklausomų asmenų slaugos tikslus, panašius į Barselonos tikslus, ir stebėsenos priemones, kuriomis būtų užtikrinama, kad jie būtų pasiekti; ragina Komisiją ir valstybes nares siekti visų priežiūros paslaugų kokybinius standartų, įskaitant standartus dėl galimybių gauti paslaugas, jų prieinamumo ir įperkamumo; ragina valstybes nares ir Komisiją įgyvendinti Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų (EPSCO) tarybos išvadas dėl savarankiškam gyvenimui skirtos bendruomeninės paramos ir globos plėtojimo ir parengti aiškią strategiją ir užtikrinti dideles investicijas, kad būtų plėtojamos aukštos kokybės bendruomeninės paslaugos ir didinama parama slaugytojams, visų pirma šeimos slaugytojams;

35.  ragina Komisiją ir valstybes nares pagerinti darbo kokybę tiek darbo sąlygų, sveikatos ir saugos, tiek darbo užmokesčio, suteikiančio deramas gyvenimo sąlygas ir šeimos planavimą, aspektais; pabrėžia, kad svarbu efektyviai kovoti su nedeklaruojamu darbu, įtraukiant socialinius partnerius ir nustatant tinkamas baudas; primygtinai ragina valstybes nares padvigubinti savo pastangas nedeklaruojamą darbą paversti deklaruojamu darbu, stiprinant darbo inspekcijų mechanizmus ir nustatant priemones, kuriomis darbuotojams būtų suteikiamos galimybės nuo neoficialios ekonomikos pereiti prie oficialios ekonomikos; primena valstybėms narėms, kad esama nedeklaruojamo darbo platformos, kurioje jos turėtų aktyviai dalyvauti ir keistis geriausia patirtimi, siekiant kovoti su nedeklaruojamu darbu, vadinamosiomis pašto dėžučių įmonėmis ir fiktyviu savarankišku darbu, nes šios darbo formos pakerta darbo kokybę ir darbuotojų galimybes naudotis socialinės apsaugos sistemomis bei nacionaliniais viešaisiais finansais, o tai sukuria nesąžiningą Europos įmonių tarpusavio konkurenciją; palankiai vertina naujas Komisijos siūlomas iniciatyvas, pvz., pradėti viešąsias konsultacijas dėl Europos darbo institucijos ir Europos socialinio draudimo numerio; ragina valstybes nares aprūpinti darbo inspekcijas ir kitas atitinkamas valstybines organizacijas pakankamais ištekliais, reikalingais nedeklaruojamo darbo problemoms spręsti, sukurti priemones, kuriomis pasinaudojant darbuotojai galėtų nuo šešėlines ekonomikos pereiti oficialios, o taip pat pagerinti tarpvalstybinį inspekcijų tarnybų bendradarbiavimą ir elektroninį keitimąsi informacija ir duomenimis, siekiant padidinti kontrolės priemonių, skirtų kovoti su socialiniu sukčiavimu ir nedeklaruojamu darbu bei užkirsti jiems kelią, veiksmingumą, ir sumažinti administracinę naštą;

36.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad aktyvi darbo rinkos politika būtų veiksminga ir efektyvi ir būtų parengta taip, kad remtų mobilumą tarp sektorių ir darbuotojų perkvalifikavimą, nes tai yra klausimai, kurie taps vis svarbesni, kadangi mūsų darbo rinkos prisitaiko prie skaitmeninių permainų mūsų ekonomikoje;

37.  atkreipia dėmesį į MVĮ ir socialinių paslaugų ir socialinių įmonių darbo vietų kūrimo potencialą ir visai ekonomikai teikiamas galimybes; kad gyvybiškai svarbu įvertinti didelį pradedančiųjų įmonių bankrotų lygį tam, kad padaryti išvadas dėl to, kaip geriau remti verslumą ateityje, įskaitant socialinės ir žiedinės ekonomikos modelių vystymą ir rėmimą; be to, mano, kad yra gyvybiškai svarbu gerinti aplinką verslui šalinant administracines kliūtis ir koreguojant reikalavimus, gerinant galimybes gauti finansavimą ir remiant MVĮ, verslininkams, savarankiškai dirbantiems asmenims, ypač mažoms įmonėms, pradedančiosioms įmonėms ir socialinės ekonomikos įmonėms palankių apmokestinimo modelių ir supaprastintos mokestinių prievolių vykdymo tvarkos vystymą bei vengti mokesčių slėpimo ir įrašų apie patikimą informaciją, pagal kurią galima nustatyti mokesčio bazes ir jų tikrus savininkus, trūkumo; ragina valstybes nares parengti politikos priemones, kuriomis nuo ankstyvo amžiaus būtų didinamas jaunimo verslumas jiems suteikiant mokomosios praktikos ir lankymosi bendrovėse galimybių bei tinkamų žinių, reikalingų apsisaugoti nuo nesėkmių; todėl primygtinai ragina Komisiją tęsti „Erasmus“ jauniesiems verslininkams programas; ragina valstybes nares remti asociacijas ir iniciatyvas, kurios padeda jauniems verslininkams plėtoti novatoriškus projektus;

38.  pabrėžia, kad socialinis verslumas yra auganti sritis, galinti paskatinti ekonomiką ir kartu mažinti nepriteklių, socialinę atskirtį ir kitas socialines problemas; tačiau mano, kad siekiant sukurti labiau į socialinius klausimus orientuotą, integracinę ir tvarią ekonomiką, verslumo ugdymas turėtų apimti socialinį aspektą, įskaitant mokymą apie sąžiningą prekybą, socialines įmones ir alternatyvius verslo modelius, įtraukiant ir kooperatyvus;

39.  pažymi, kad socialinės ekonomikos įmonės atliko itin svarbų vaidmenį mažinant krizės poveikį; todėl pabrėžia, kad toms įmonėms reikia teikti didesnę paramą, visų pirma susijusią su įvairių formų finansavimu, įskaitant Europos fondus, ir mažinti joms tenkančią administracinę naštą; pabrėžia, kad joms reikia sukurti teisinę sistemą, pagal kurią ES būtų pripažįstama jų veikla ir būtų išvengiama nesąžiningos konkurencijos; apgailestauja dėl to, kad metinėje augimo apžvalgoje jų veiklos vertinimas neatspindimas, nors to prašė Parlamentas;

40.  pripažįsta, kad moterys tebėra nepakankamai atstovaujamos darbo rinkoje; šiuo atžvilgiu mano, kad lanksčios darbo sutartys, įskaitant sutartis dėl savanoriško laikino darbo ar darbo ne visą darbo laiką, gali atlikti svarbų vaidmenį didinant grupių, įskaitant moteris, kurios kitu atveju būtų pašalintos iš darbo rinkos, aktyvumo darbo rinkoje lygį;

41.  ragina Komisiją ir valstybes nares vykdant teisingą perėjimą investuoti į mokslinius tyrimus ir skatinti naujų gamybos technologijų ir paslaugų vystymą; atkreipia dėmesį į jų teikiamas galimybes didinti produktyvumą ir tvarumą, kurti naują kokybišką užimtumą ir skatinti ilgalaikį ekonomikos vystymąsi;

42.  ragina Komisiją ir valstybes nares pagal strategiją „Europa 2020“ skatinti investicijas į mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros sektorių; teigia, kad investicijos į šį sektorių padeda didinti konkurencingumą ir ekonomikos našumą ir taip skatina stabilių darbo vietų kūrimą ir didesnį darbo užmokestį;

43.  pabrėžia, kad svarbu užtikrinti prieigą prie plačiajuosčio ryšio visuose regionuose, įskaitant kaimo vietoves ir regionus, turinčius didelių ir nuolatinių gamtinių ar demografinių problemų, siekiant skatinti darnų vystymąsi visoje ES;

44.  mano, kad viena iš didžiausių kliūčių, varžančių ES ekonomikos vystymąsi, yra demografinis nuosmukis, skirtingu mastu veikiantis ES regionus, o tai reikalauja skirtingų metodų ir įsipareigojimų; ragina Komisiją ir valstybes nares priimti naujas priemones šiai problemai spręsti; pabrėžia, kad demografinio nuosmukio problema turi būti sprendžiama vadovaujantis kompleksiniu požiūriu, kuris turėtų apimti reikiamos infrastruktūros pritaikymą, kokybišką užimtumą, užtikrinančias deramą darbo užmokestį, viešųjų paslaugų skaičiaus didinimą ir savanorišką lanksčią darbo laiko tvarką, kas nekenktų tinkamos darbo vietos garantijoms ir prieinamai socialinei apsaugai;

45.  palankiai vertina tai, kad Komisija į savo Europos statistikos programą įtraukė poreikį teikti statistiką apie demografines problemas, pvz., gyventojų skaičiaus mažėjimą ir gyventojų dispersiją; mano, kad šie duomenys padės susidaryti tikslų vaizdą apie problemas, su kuriomis susiduria šie regionai ir leis rasti geresnių sprendimų; ragina Komisiją atsižvelgti į šią statistiką būsimojoje daugiametėje finansinėje programoje (DFP);

46.  primena, kad reikia pritaikyti pensijų sistemas prie didėjančios tikėtinos gyvenimo trukmės, siekiant užtikrinti šių sistemų tvarumą ir gerą gyvenimo kokybę vyresnio amžiaus asmenims; pabrėžia, kad to galima pasiekti sumažinant ekonominės priklausomybės lygį, įskaitant siūlomas tinkamas darbo sąlygas, kuriomis norintiems dirbti ilgiau būtų sudaroma tokia galimybė ir valstybės narės lygmeniu bei kartu su socialiniais partneriais įvertinant poreikį teisės aktais nustatytą teisinį amžių ir faktinį pensinį amžių priderinti prie ilgėjančios gyvenimo trukmės bei draudimo įmokų laikotarpiu, taip pat apsaugant nuo ankstyvo išėjimo iš darbo rinkos bei į darbo rinką priimant jaunimą ir pabėgėlius bei migrantus; ragina Komisiją remti valstybes nares joms stiprinant valstybines ir profesines pensijų sistemas ir kuriant priežiūros kreditus, skirtus kompensuoti moterims ir vyrams dėl vaikų ir ilgalaikės priežiūros atsakomybių praleistas įmokas, kas būtų priemonė sumažinti moterų ir vyrų pensijų skirtumus ir užtikrinti pakankamas pajamas iš pensijos aukščiau skurdo ribos ir oriai bei nepriklausomai gyventi;

47.  ragina Komisiją ir valstybes nares įgyvendinti aktyvaus senėjimo, vyresnio amžiaus asmenų socialinės įtraukties ir kartų solidarumo politiką; primena, kad ekonomiškai efektyvesnės sveikatos priežiūros sistemos ir ilgalaikė priežiūra, kuria užtikrinama laiku suteikiama prieiga prie prieinamos kokybiškų sveikatos priežiūros prevencinių ir gydymo paslaugų, taip pat yra labai svarbios našumui;

48.  laikosi nuomonės, kad sanglaudos politika, kaip pagrindinė Europos Sąjungos viešojo investavimo politikos sritis, parodė savo veiksmingumą mažinant nelygybę, didinant įtrauktį ir mažinant skurdą, todėl būsimoje daugiametėje finansinėje programoje ji turėtų gauti daugiau lėšų; mano, kad Europos socialinis fondas turėtų būti išlaikytas kaip pagrindinė ES darbuotojų integracijos ir reintegracijos į darbo rinką ir socialinės įtraukties ir kovos su skurdu ir nelygybe rėmimo priemonė, o juo turėtų būti remiamas Europos socialinių teisių ramsčio įgyvendinimas; ragina Komisiją padidinti ESF finansavimą, siekiant kitos DFP metu paremti Europos socialinių teisių ramsčio įgyvendinimą;

49.  pabrėžia, kad Europos strateginių investicijų fondas (ESIF) privalo remti plėtrą ir užimtumą aukštos rizikos investiciniuose projektuose bei spręsti jaunimo nedarbo ir ilgalaikio nedarbo problemas; tačiau yra susirūpinęs dėl didžiulio skirtumo panaudojant fondą ES-15 ir ES-13 valstybėse narėse; be to, pabrėžia Europos Sąjungos užimtumo ir socialinių inovacijų programos (EaSI) vaidmenį skatinant aukštą užimtumo kokybės ir tvarumo lygį, užtikrinant tinkamą ir deramą socialinę apsaugą ir kovojant su socialine atskirtimi ir skurdu;

50.  primygtinai ragina valstybes nares įvertinti, ar jos galėtų sumažinti mokesčius būtiniausioms prekėms, visų pirma maistus, nes šis žingsnis taptų viena iš būtiniausių socialinio teisingumo priemonių;

51.  ragina Komisiją ir valstybes nares sustiprinti pastangas siekti tolesnės neįgaliųjų įtraukties į darbo rinką pašalinant su teisėkūra susijusias kliūtis, kovojant su diskriminacija, pritaikant darbo vietas ir sukuriant paskatų jų įdarbinimui; primena, kad esminės priemonės yra neįgaliesiems pritaikyta darbo aplinka, jų integracija visuose švietimo ir lavinimo lygmenyse bei tikslinė finansinė parama, kurios padėtų jiems visapusiškai dalyvauti darbo rinkoje ir apskritai visuomenės gyvenime; ragina Komisiją į socialinių rodiklių suvestinę įtraukti neįgaliųjų darbo ir socialinės įtraukties rodiklius;

52.  palankiai vertina tai, kad į naujas gaires dėl valstybių narių užimtumo politikos, pridedamas prie 2018 m. metinės augimo apžvalgos, įtrauktos neįgaliųjų teisės; vis dėlto ragina į šias nuostatas įtraukti konkrečias priemones, kuriomis būtų siekiama nustatytų tikslų, laikantis ES ir valstybių narių įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją;

53.  ragina valstybes nares įgyvendinti priemones, kurių reikia siekiant užtikrinti pabėgėlių ir etninėms mažumoms priklausančių ar migrantų kilmės asmenų socialinę įtrauktį;

54.  pabrėžia, kad darbo jėgos paklausos ir pasiūlos neatitiktis yra problema, su kuria darbdaviai susiduria visuose ES regionuose, įskaitant ir labiausiai išsivysčiusius, ir negali būti išspręsta nesaugiomis arba nestabiliomis darbo vietomis; ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti priemones, kuriomis būtų lengvinamas darbuotojų judumas darbo vietų, sektorių ir vietovių lygmeniu, siekiant patenkinti darbo jėgos poreikius tiek mažiau, tiek ir daugiau išsivysčiusiuose regionuose, tuo pat metu užtikrinant stabilumą ir padorias darbo sąlygas bei leidžiant jauniems specialistams tobulėti ir siekti karjeros; pripažįsta, kad darbo jėgos judumas ES viduje tarp valstybių narių padeda patenkinti pasiūlą ir paklausą; taip pat ragina Komisiją ir valstybes nares ypatingą dėmesį skirti konkrečioms periferinių ir atokiausių regionų darbuotojų sąlygoms;

55.  apgailestauja dėl to, kad, nepaisant daugybės Europos Parlamento prašymų, į metinę augimo apžvalgą vis dar nėra įtraukti atokiausi regionai; primygtinai ragina Komisiją, siekiant užtikrinti jau išsamiai aptartą regionų lygybę ir padidinti konvergenciją, pagerinti SESV 349 straipsnio taikymą ir dėti pastangas siekiant į ES integruoti atokiausius regionus; pabrėžia, kad atokiausiems regionams ir toliau reikia skirti ypatingą dėmesį– ne tik skirti lėšų, bet ir atkreipti dėmesį į poveikį, kurį ES politikos priemonės gali turėti šių regionų socialinei padėčiai ir užimtumo lygiui;

56.  pabrėžia, kad, nepaisant pagerėjusios padėties darbo rinkoje, 2014–2016 m. laikotarpiu realusis darbo užmokesčio augimas buvo mažesnis nei našumo augimas; primena, kad realiojo darbo užmokesčio augimas, kuris yra didesnio našumo rezultatas, yra itin svarbus kovojant su nelygybe;

57.  pabrėžia socialinių partnerių, kaip pagrindinių suinteresuotųjų subjektų nacionalinėje socialinio dialogo praktikoje, pilietinėje visuomenėje ir reformų įgyvendinimo procese, vaidmens svarbą ir jų dalyvavimo rengiant reformas, nustatant jų įgyvendinimo eiliškumą ir jas įgyvendinant pridėtinę vertę; pabrėžia, kad, jei socialiniai partneriai bus efektyviai įtraukti š politikos formavimą, jie jausis labiau dalyvavę priimant nacionalines reformas reaguojant į Europos semestro konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas ir galiausiai jie jausis labiau atsakingi už reformų rezultatus; todėl ragina Komisiją pasiūlyti tinkamo visų susijusių suinteresuotųjų subjektų dalyvavimo gaires; pritaria nuomonei, kad naujų formų darbui globalizuotoje rinkoje reikia naujų formų socialinio ir pilietinio dialogo bei ragina Komisiją ir valstybes nares remti šių naujų socialinio dialogo formų kūrimą ir tokių naujų darbo formų apsaugą; pabrėžia, kad darbuotojai turi būti informuojami apie jų teises ir apsaugoti, jeigu informavimas yra susijęs su piktnaudžiavimo praktikomis; mano, kad, siekiant padidinti konvergenciją, socialinis dialogas turėtų būti vykdomas kiekvienu Europos semestro proceso etapu; pripažįsta, kad valstybės narės turi padėti gyventojams įgyti darbo rinkoje reikiamų įgūdžių;

58.  pabrėžia tai, kad, pasak Europos profesinio mokymo plėtros centro (CEDEFOP) ir strategijos „Europa 2020“ rodiklių suvestinės, 2016 m. darbo jėgos įgūdžių pasiskirstymai daugiausia atitiko darbo rinkos kvalifikacijos reikalavimus, ir kad darbo vietų pasiūla viršijo visų kvalifikacijos rūšių paklausą ir buvo ypač didelė mažo ir vidutinio lygio kvalifikacijų atveju; pabrėžia, kad CEDEFOP prognozės rodo, kad iki 2025 m. tuo pat metu augs tiek įgūdžių paklausa, tiek pasiūla ir kad darbo jėgos įgūdžių lygis turėtų keistis greičiau nei rinkoje reikalaujamas įgūdžių lygis; ragina Komisiją ir valstybes nares atidžiai iš naujo įvertinti sunkumus patekti į darbo rinką; yra susirūpinęs dėl padidėjusio per didelės kvalifikacijos lygio (25 proc. 2014 m.);

59.  atkreipia dėmesį į tai, jog diskriminacija dėl lyties, pvz., vyrų ir moterų darbo užmokesčio bei užimtumo lygio skirtumas, išlieka didelis, o vidutinis valandinis vyrų darbo užmokestis neatskaičius mokesčių yra maždaug 16 proc. didesnis negu dirbančių moterų; pabrėžia, jog šį atotrūkį lemia tai, kad nepakankamai moterų dirba gerai apmokamuose sektoriuose, kad jos diskriminuojamos darbo rinkoje ir kad didelis skaičius moterų dirba ne visą darbo dieną; primygtinai ragina toliau siekti pažangos, kad būtų mažinamas šis atotrūkis; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją į strategiją „Europa 2020“ įtraukti lyčių lygybės ramstį ir visa apimantį lyčių lygybės tikslą;

60.  ragina valstybes nares nustatant kokybinius tikslus ir sukuriant priemones, kuriomis kovojama su išlikusia lyčių nelygybe, į savo nacionalines reformų programas, taip pat stabilumo ir konvergencijos programas įtraukti lyčių aspektą ir vyrų ir moterų lygybės principą;

61.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 123, 2016 5 12, p. 1.
(2) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0355.
(3) OL L 59, 2013 3 2, p. 5.
(4) OL C 236 E, 2011 8 12, p. 57.
(5) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0451.
(6) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0418.
(7) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0403.
(8) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0360.
(9) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0260.
(10) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0073.
(11) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0039.
(12) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0010.
(13) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0338.
(14) OL C 35, 2018 1 31, p. 157.
(15) OL C 366, 2017 10 27, p. 19.
(16) OL C 265, 2017 8 11, p. 48.
(17) OL C 75, 2016 2 26, p. 130.
(18) OL C 65, 2016 2 19, p. 40.
(19) Europos Komisijos paskelbtas skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksas.
(20) OL C 67, 2016 2 20, p. 1.

Teisinis pranešimas