Rodyklė 
Priimti tekstai
Trečiadienis, 2018 m. lapkričio 14 d. - StrasbūrasNegalutinė teksto versija
Preliminarus pranešimas „2021-2027 m. daugiametė finansinė programa. Parlamento pozicija siekiant susitarimo“
 Valstybės pagalbos taisyklės: naujosios valstybės pagalbos rūšys *
 Ginklų eksportas: bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP įgyvendinimas
 Konkurencijos institucijų įgalinimas ir tinkamo vidaus rinkos veikimo užtikrinimas ***I
 Europos elektroninių ryšių kodeksas ***I
 Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucija ***I
 Naujų sunkiųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekio standartai ***I
 Poreikis sukurti visapusišką demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių mechanizmą
 ES asociacijos susitarimo su Gruzija įgyvendinimas
 ES asociacijos susitarimo su Moldova įgyvendinimas

Preliminarus pranešimas „2021-2027 m. daugiametė finansinė programa. Parlamento pozicija siekiant susitarimo“
PDF 1022kWORD 124k
Rezoliucija
Priedas
Priedas
Priedas
Priedas
2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl 2021–2027 m. daugiametės finansinės programos. Parlamento pozicija siekiant susitarimo (COM(2018)0322 – C8-0000/2018 – 2018/0166R(APP))
P8_TA-PROV(2018)0449A8-0358/2018

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 311, 312 ir 323 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2018 m. gegužės 2 d. Komisijos komunikatą „Šiuolaikiškas biudžetas Sąjungai, kuri apsaugo, suteikia galių ir gina. 2021–2027 m. daugiametė finansinė programa“ (COM(2018)0321),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. gegužės 2 d. Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma 2021–2027 m. daugiametė finansinė programa (COM(2018)0324), ir 2018 m. gegužės 2 d. Komisijos pasiūlymus dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos (COM(2018)0325, COM(2018)0326, COM(2018)0327 ir COM(2018)0328),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. gegužės 2 d. Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo (COM(2018)0323),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. gegužės 2 d. Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Sąjungos biudžeto apsaugos esant visuotinių teisinės valstybės principo taikymo valstybėse narėse trūkumų (COM(2018)0324),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. kovo 14 d. rezoliucijas „Kita DFP: Parlamento pozicijos dėl DFP po 2020 m. rengimas“ ir dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos reformos(1),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. gegužės 30 d. rezoliuciją dėl 2021–2027 m. daugiametės finansinės programos ir nuosavų išteklių(2),

–  atsižvelgdamas į tai, kad 2016 m. spalio 4 d. Europos Parlamentas(3) ir 2016 m. spalio 5 d. Taryba(4) ratifikavo Paryžiaus susitarimą,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusią JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 70/1 „Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“,

–  atsižvelgdamas į ES bendrą įsipareigojimą darbotvarkės po 2015 m. laikotarpiu 0,7 % bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) skirti oficialiai paramai vystymuisi (OPV),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. sausio 19 d. rezoliuciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio(5),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 99 straipsnio 5 dalį,

–  atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto preliminarų pranešimą, Užsienio reikalų komiteto, Vystymosi komiteto, Tarptautinės prekybos komiteto, Biudžeto kontrolės komiteto nuomones, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto poziciją pakeitimų forma, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto, Transporto ir turizmo komiteto, Regioninės plėtros komiteto, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto, Konstitucinių reikalų komiteto nuomones ir Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto poziciją pakeitimų forma (A8-0358/2018),

A.  kadangi pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 311 straipsnį Sąjunga turi pati pasirūpinti savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis,

B.  kadangi dabartinėje 2014–2020 m. daugiametėje finansinėje programoje (DFP) numatyti mažesni (ir taip yra pirmą kartą) ir įsipareigojimų, ir mokėjimų asignavimai nei ankstesnėje DFP; kadangi dėl vėlyvo DFP ir sektorinių teisėkūros procedūra priimamų teisės aktų priėmimo labai nukentėjo naujų programų įgyvendinimas;

C.  kadangi greitai paaiškėjo, jog DFP yra nepakankama tam, kad būtų galima reaguoti į keletą krizių, naujus tarptautinius įsipareigojimus ir naujus politinius iššūkius, kurie nebuvo integruoti ir (arba) numatyti jos priėmimo metu; kadangi, siekiant užtikrinti reikiamą finansavimą, DFP buvo išnaudota maksimaliai ir, be kita ko, beprecedenčiu būdu pasinaudota lankstumo nuostatomis ir specialiomis priemonėmis po to, kai buvo išnaudotos turimos maržos; kadangi prioritetinių ES programų mokslinių tyrimų ir infrastruktūros srityje lėšos buvo net sumažintos praėjus vos dvejiems metams nuo šių programų priėmimo;

D.  kadangi paaiškėjo, kad 2016 m. pabaigoje pradėtas DFP laikotarpio vidurio tikslinimas buvo būtinas siekiant išplėsti esamų lankstumo nuostatų galimybes, tačiau DFP viršutinės ribos nebuvo patikslintos; kadangi šį tikslinimą teigiamai įvertino ir Parlamentas, ir Taryba;

E.  kadangi naujos DFP nustatymas bus labai svarbus momentas 27 valstybių narių Sąjungai, nes bus sudarytos galimybės patvirtinti bendrą ilgalaikę viziją ir priimti sprendimus dėl būsimų politinių prioritetų bei užtikrinti Sąjungos pajėgumą juos įgyvendinti; kadangi 2021–2027 m. daugiametė finansinė programa turėtų suteikti Sąjungai reikiamų išteklių, kad būtų skatinamas ekonomikos augimas, moksliniai tyrimai ir inovacijos, jaunimas įgytų daugiau galių, būtų veiksmingai sprendžiamos migracijos problemos, vyktų kova su nedarbu, nuolatiniu skurdu ir socialine atskirtimi, toliau stiprėtų ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda, būtų sprendžiamos tvarumo, biologinės įvairovės nykimo ir klimato kaitos problemos, stiprėtų ES saugumas ir gynyba, būtų apsaugoma išorės siena ir remiamos kaimyninės valstybės;

F.  kadangi, turint omenyje pasaulinius iššūkius, kurių valstybės narės negali išspręsti pavieniui, turėtų būti įmanoma pripažinti Europos bendrąjį gėrį ir įvertinti sritis, kuriose Europos išlaidos būtų veiksmingesnės už nacionalines išlaidas, tam, kad atitinkami finansiniai ištekliai būtų perkelti į Sąjungos lygmenį ir taip sustiprėtų Sąjungos strateginė reikšmė, nebūtinai padidinant bendras viešąsias išlaidas;

G.  kadangi 2018 m. gegužės 2 d. Komisija pateikė pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl 2021–2027 m. DFP ir ES nuosavų išteklių rinkinį, o vėliau pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl naujų ES programų ir priemonių sukūrimo;

1.  pabrėžia, kad 2021–2027 m. DFP turi padėti pamatą Sąjungos atsakomybei ir pajėgumui reaguoti į naujus poreikius, papildomus iššūkius ir naujus tarptautinius įsipareigojimus ir pasiekti politinius prioritetus bei tikslus; atkreipia dėmesį į rimtas problemas, susijusias su nepakankamu 2014–2020 m. DFP finansavimu, ir pakartoja, kad būtina išvengti ankstesnių klaidų pasikartojimo nuo pat pradžių piliečių labui užtikrinant tvirtą ir patikimą ES biudžetą, skirtą ateinančiam septynerių metų laikotarpiui;

2.  mano, kad būsimas derybas galima pradėti remiantis Komisijos pasiūlymais dėl 2021–2027 m. DFP ir Sąjungos nuosavų išteklių sistemos; išreiškia savo poziciją dėl tų pasiūlymų ir laukia, kol bus patvirtinti Tarybos derybų įgaliojimai, nes tai dar nepadaryta;

3.  pabrėžia, kad Komisijos pasiūlyme numatomas bendras DFP lygis yra 1,08 % 27 ES valstybių narių BNPj (įtraukus Europos plėtros fondą – 1,11 %) ir, vertinant pagal BNPj procentinę dalį, realiai yra mažesnis, palyginti su dabartine DFP; mano, kad siūlomas DFP lygis Sąjungai nesudarys sąlygų vykdyti savo politinius įsipareigojimus ir reaguoti į svarbius ateities iššūkius; todėl ketina derėtis dėl būtinybės jį padidinti;

4.  taip pat prieštarauja bet kokiam ilgalaikėms Sutartyse nurodytoms ES politikos priemonėms, tokioms kaip sanglaudos politika ir bendra žemės ūkio ir žuvininkystės politika, skiriamų lėšų dydžio mažinimui; ypač prieštarauja bet kokiam radikaliam finansavimo mažinimui, nes tai neigiamai paveiktų tų sričių politikos pobūdį ir tikslus, pvz., siūlymams sumažinti lėšas, skiriamas Sanglaudos fondui ar Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai; šiomis aplinkybėmis prieštarauja pasiūlymui sumažinti – nepaisant to, kad buvo išplėsta jo taikymo sritis ir į jį integruotos keturios egzistuojančios programos, be kita ko, Jaunimo užimtumo iniciatyva – „Europos socialinio fondo +“ („ESF+“) lėšas;

5.  taip pat pabrėžia horizontaliųjų principų, kuriais turėtų būti grindžiama DFP ir visų susijusių sričių ES politika, svarbą; todėl dar kartą patvirtina savo poziciją, kad ES turi įvykdyti savo įsipareigojimą rodyti pavyzdį įgyvendinant JT darnaus vystymosi tikslus, ir apgailestauja dėl to, kad pasiūlymuose dėl DFP trūksta aiškaus ir matomo įsipareigojimo šioje srityje; todėl prašo darnaus vystymosi tikslus integruoti į visas būsimos DFP Sąjungos politikos kryptis ir iniciatyvas; taip pat pabrėžia, jog visos pagal kitą DFP įgyvendinamos programos turėtų atitikti Pagrindinių teisių chartiją; pabrėžia, kad svarbu įgyvendinti Europos socialinių teisių ramstį, panaikinti diskriminaciją, be kita ko, tą, kuri nukreipta prieš LGBTI asmenis, ir sukurti mažumų, įskaitant romus, portfelį – visa tai labai svarbu siekiant įvykdyti ES įsipareigojimus dėl įtraukios Europos; pabrėžia, kad siekdama įvykdyti su Paryžiaus susitarimu susijusius įsipareigojimus klimato politikos tikslams įgyvendinti ES turėtų skirti bent 25 % 2021–2027 m. DFP laikotarpio išlaidų ir kuo greičiau, bet ne vėliau kaip iki 2027 m., pasiekti 30 % rodiklį;

6.  šiomis aplinkybėmis apgailestauja, kad, nepaisant bendros deklaracijos dėl lyčių aspekto integravimo, pridėtos prie 2014–2020 m. DFP reglamento, šioje srityje nebuvo padaryta didelė pažanga ir kad per DFP laikotarpio vidurio peržiūrą Komisija visai nekreipė dėmesio į jos įgyvendinimą; labai apgailestauja, kad DFP pasiūlyme lyčių aspekto integravimas tėra antraeilis aspektas, ir apgailestauja, kad pasiūlymuose dėl konkrečių ES politikos sričių trūksta aiškių lyčių lygybės tikslų, reikalavimų ir rodiklių; ragina, kad metinėse biudžeto procedūrose būtų visapusiškai įvertinama ir integruojama ES lyčių lygybės politika, t. y., kad biudžetas būtų sudaromas atsižvelgiant į lyčių aspektą; tikisi, kad Parlamentas, Taryba ir Komisija vėl įsipareigos integruoti lyčių aspektą į būsimą DFP ir jos veiksmingą stebėseną, be kita ko, per DFP laikotarpio vidurio peržiūrą;

7.  pabrėžia, kad būsimoje DFP reikia vadovautis atskaitomybės, supaprastinimo, matomumo ir veiklos rezultatais grindžiamo biudžeto sudarymo principais; primena, kad šiomis aplinkybėmis planuojant būsimas išlaidas reikia daugiau dėmesio skirti veiklos pasiekimams ir rezultatams, išsikeliant didelio užmojo aktualius veiklos rezultatų tikslus ir remiantis bendra Europos pridėtinės vertės apibrėžtimi; prašo Komisijos supaprastinti, atsižvelgiant į minėtuosius universalius principus, ataskaitų apie veiklos rezultatus teikimo tvarką, papildyti ją kokybiniu požiūriu, apimančiu aplinkos ir socialinius rodiklius, ir informaciją apie tebespręstinus pagrindinius ES uždavinius pateikti aiškiai;

8.  supranta rimtas problemas, su kuriomis susiduria Sąjunga, ir prisiima visą atsakomybę laiku užtikrinti biudžetą, atitinkantį ES piliečių poreikius, lūkesčius ir interesus; yra pasirengęs nedelsiant pradėti derybas su Taryba, kad būtų galima pagerinti Komisijos pasiūlymus ir parengti realistišką DFP;

9.  primena, kad Parlamento pozicija jau aiškiai išdėstyta 2018 m. kovo 14 d. ir 2018 m. gegužės 30 d. rezoliucijose, kurios yra jo politinė pozicija dėl 2021–2027 m. DFP ir nuosavų išteklių; primena, kad šios rezoliucijos buvo priimtos labai didele balsų dauguma, o tai rodo Parlamento vienybę ir pasirengimą būsimoms deryboms;

10.  todėl tikisi, kad DFP bus įtraukta į Tarybos politinę darbotvarkę kaip prioritetas, ir apgailestauja, kad iki šiol nepadaryta reikšminga pažanga; mano, kad viena po kitos Tarybai pirmininkaujančių valstybių narių atstovų ir Europos Parlamento derybų grupės reguliarūs susitikimai turėtų būti intensyvesni ir padėti pasirengti oficialioms deryboms; tikisi, kad iki 2019 m. Europos Parlamento rinkimų bus pasiektas tinkamas susitarimas, kad pradedant vykdyti naujas programas būtų išvengta didelių vėlavimų dėl vėlyvo finansinės programos patvirtinimo, kaip atsitiko anksčiau; pabrėžia, kad šis tvarkaraštis suteiks galimybę naujai išrinktam Europos Parlamentui pakoreguoti 2021–2027 m. DFP per privalomą vidurio laikotarpio peržiūrą;

11.  primena, kad per būsimas derybas išlaidų ir įplaukų klausimai turėtų būti svarstomi kaip vienas bendras paketas; taip pat pabrėžia, kad nebus pasiektas joks susitarimas dėl DFP, jei nebus padaryta atitinkama pažanga Sąjungos naujų nuosavų išteklių klausimu;

12.  pabrėžia, kad visi DFP ir nuosavų išteklių dokumentų rinkinio aspektai, įskaitant DFP sumas, turėtų išlikti derybų objektas tol, kol bus pasiektas galutinis susitarimas; ryšium su tuo primena kritišką Parlamento poziciją dėl procedūros, pagal kurią priimtas dabartinis DFP reglamentas, ir dėl šiame procese Europos Vadovų Tarybos dominuojančio vaidmens, prisiimto neatšaukiamai nusprendžiant dėl kai kurių elementų, įskaitant DFP viršutines ribas ir kelias su sektorių politika susijusias nuostatas, ir tuo pažeidžiant Sutarčių dvasią ir raidę; yra ypač susirūpinęs, kad pirmieji Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės parengtų derybų dėl DFP schemų elementai pagrįsti tais pačiais principais ir juose yra aspektų, dėl kurių turi kartu spręsti Taryba ir Parlamentas priimdami teisės aktus, kuriais steigiamos naujos ES programos; todėl ketina atitinkamai pakoreguoti savo strategiją;

13.  mano, kad DFP reglamento priėmimui ir peržiūrai taikomas vienbalsiškumo reikalavimas labai apsunkina procesą; ragina Europos Vadovų Tarybą aktyvuoti SESV 312 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl pereigos, kad Taryba galėtų DFP reglamentą priimti kvalifikuota balsų dauguma;

14.  priima šią rezoliuciją, siekdamas išdėstyti savo derybinius įgaliojimus dėl kiekvieno Komisijos pasiūlymų aspekto, be kita ko, pateikdamas konkrečius siūlomų DFP reglamento ir Tarpinstitucinio susitarimo pakeitimus; taip pat pateikia lentelę, kurioje nurodytos kiekvienos ES politikai ir programai skirtos sumos, kurios atspindi Parlamento poziciją, jau patvirtintą ankstesnėmis rezoliucijomis dėl DFP; pabrėžia, kad šie skaičiai taip pat bus įtraukti į Parlamento įgaliojimus, susijusius su būsimomis teisėkūros derybomis dėl 2021–2027 m. laikotarpio ES programų priėmimo;

A.SU DFP SUSIJĘ PRAŠYMAI

15.  taigi prašo Tarybą tinkamai atsižvelgti į šią Parlamento poziciją siekiant teigiamų 2021–2027 m. DFP derybų rezultatų ir Parlamento pritarimo pagal SESV 312 straipsnį;

Sumos

16.  dar kartą patvirtina savo oficialią poziciją, kad 2021–2027 m. DFP lygis turėtų būti 1 324,1 mlrd. EUR 2018 m. kainomis, t. y. 1,3 % 27 ES valstybių narių BNPj, siekiant užtikrinti reikalingą pagrindinių ES politikos sričių finansavimo lygį, kad būtų galima įvykdyti su šiomis sritimis susijusius uždavinius ir tikslus;

17.  šiame kontekste ragina ES programoms ir politikai užtikrinti tokio lygio finansavimą, koks nurodytas išsamioje lentelėje (šios rezoliucijos III ir IV priedai) laikantis Komisijos pasiūlytą DFP struktūrą atitinkančios tvarkos; ragina atitinkamai pakoreguoti atitinkamas įsipareigojimų ir mokėjimų viršutines ribas, kaip nustatyta šios rezoliucijos I ir II prieduose:

   i. padidinti programos „Europos horizontas“ biudžetą iki 120 mlrd. EUR 2018 m. kainomis;
   ii. padidinti „InvestEU“ fondo asignavimus, kad jie geriau atitiktų į naują programą integruotų finansinių priemonių 2014–2020 m. laikotarpio lygį;
   iii. padidinti transporto infrastruktūros finansavimo pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonės programą („EITP– Transportas“) lygį;
   iv. padvigubinti, palyginti su COSME, specialų MVĮ finansavimą bendrosios rinkos programoje siekiant pagerinti MVĮ galimybes patekti į rinkas bei verslo sąlygas ir įmonių konkurencingumą ir skatinti verslumą;
   v. padidinti bendrosios rinkos programą, kad būtų lėšų naujam rinkos priežiūros uždaviniui;
   vi. dvigubai padidinti pasiūlytą ES kovos su sukčiavimu programos finansavimo lygį ir padidinti programos FISCALIS finansavimo lygį;
   vii. numatyti specialius tvariam turizmui skirtus asignavimus;
   viii. toliau stiprinti Europos kosmoso programą, konkrečiai, sustiprinti SSA/GOVSATCOM ir „Copernicus“;
   ix. 27 ES valstybių narių sanglaudos politikos finansavimą realiąja verte išlaikyti tokio lygio, koks buvo numatytas 2014–2020 m. biudžete;
   x. padvigubinti, palyginti su dabartine Jaunimo užimtumo iniciatyva, kovai su jaunimo nedarbu skiriamus „ESF+“ išteklius, kartu užtikrinant programos veiksmingumą ir pridėtinę vertę;
   xi. numatyti specialius asignavimus vaiko garantijų iniciatyvai (5,9 mlrd. EUR) siekiant kovoti su vaikų skurdu ES šalyse ir vykdant išorės veiksmus;
   xii. trigubai padidinti dabartinį programos „Erasmus +“ biudžetą;
   xiii. užtikrinti pakankamą finansavimo lygį programai „DiscoverEU“ („Interrail“);
   xiv. padidinti dabartinį programos „Kūrybiška Europa“ finansavimą;
   xv. padidinti dabartinį Teisių ir vertybių programos finansavimą ir numatyti specialius asignavimus naujai Sąjungos vertybių paprogramei (bent 50 mln. EUR), kad paramos sulauktų pilietinės visuomenės organizacijos, kurios Europos Sąjungoje puoselėja pagrindines vertybes ir demokratiją vietos ir nacionaliniu lygmenimis;
   xvi. 27 ES valstybių narių bendros žemės ūkio politikos finansavimą realiąja verte išlaikyti tokio lygio, koks buvo 2014–2020 m. biudžete, kartu į biudžetą įtraukiant pradinę žemės ūkio rezervo sumą;
   xvii. 10 % padidinti Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo lėšų lygį atsižvelgiant į naujus su mėlynąją ekonomika susijusius uždavinius;
   xviii. padvigubinti dabartinį finansavimą programai „Life+“, be kita ko, numatant specialius finansinius paketus biologinei įvairovei ir tinklo „Natura 2000“ valdymui;
   xix. numatyti specialius asignavimus (4,8 mlrd. EUR) naujam Teisingos energetikos pertvarkos fondui siekiant švelninti visuomeninį, socioekonominį ir su aplinką susijusį poveikį darbuotojams ir bendruomenėms, nukentėjusiems atsisakant anglies ir priklausomybės nuo energetikos, susijusio su anglies dioksido išmetimu;
   xx. 3,5 mlrd. EUR padidinti kaimynystės ir vystymosi politikos rėmimo priemonės (-ių) lėšas siekiant labiau prisidėti prie investicijų plano Afrikai finansavimo;
   xxi. visoms agentūroms atkurti bent 2020 m. lygio finansavimą pritariant aukštesniems lygiams, kuriuos Komisija siūlo agentūroms, gavusioms naujų įgaliojimų ir pareigų, ir raginant laikytis kompleksiško požiūrio į mokestinį finansavimą;
   xxii. išlaikyti tokio lygio finansavimą, koks buvo 2014–2020 m., kelioms ES programoms (pvz., branduolinių įrenginių eksploatavimo nutraukimo ir bendradarbiavimo su užjūrio šalimis ir teritorijomis), įskaitant tas programas, kurias siūloma prijungti prie didesnių programų (pvz. pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims, sveikatos, vartotojų teisių) ir kurioms Komisijos pasiūlymas reiškia realų sumažinimą;
   xxiii. atsižvelgiant į minėtus pakeitimus, visų kitų programų, įskaitant programą „EITP – Energetika“, „EITP – Skaitmeninė infrastruktūra“, Skaitmeninės Europos programa, Europos gynybos fondas ir humanitarinė pagalba, finansinius paketus nustatyti tokio lygio, kokį siūlo Komisija;

18.  ketina užtikrinti pakankamą finansavimą, remdamasis Komisijos pasiūlymu dėl migracijos ir sienų valdymo (4 išlaidų kategorija) ir saugumo ir gynybos, įskaitant reagavimą į krizę (5 išlaidų kategorija); dar kartą patvirtina savo ilgalaikę poziciją, kad papildomi politiniai prioritetai turėtų būti susieti su papildomomis finansinėmis priemonėmis, siekiant nepakenkti esamoms politikos priemonėms ir programoms bei jų finansavimui pagal naująją DFP;

19.  ketina ginti Komisijos pasiūlymą užtikrinti pakankamą finansavimą tvirtai, veiksmingai ir aukštos kokybės Europos viešajai administracijai, dirbančiai visų europiečių labui; primena, kad dabartinės DFP laikotarpiu ES institucijos ir decentralizuotos agentūros darbuotojų skaičių sumažino 5 %, ir mano, kad darbuotojų skaičius neturėtų būti toliau mažinamas, nes dėl to atsirastų tiesioginių kliūčių įgyvendinti Sąjungos politiką; dar kartą reiškia didžiulį pasipriešinimą siekiui pakartotinai pasitelkti vadinamąjį agentūrų darbo vietų perskirstymo fondą;

20.  yra pasiryžęs užkirsti kelią kitai mokėjimų krizei pirmaisiais 2021–2027 m. DFP įgyvendinimo metais, kaip nutiko dabartiniu laikotarpiu; mano, kad bendra viršutinė mokėjimo riba turi būti nustatyta atsižvelgiant į precedento neturinčių neįvykdytų įsipareigojimų mastą 2020 m. pabaigoje, kurių prognozuojamas dydis nuolat auga dėl smarkaus vėlavimo įgyvendinant programą, o juos reikės padengti įgyvendinant būsimą DFP; todėl reikalauja, kad bendras mokėjimų lygis ir metinės viršutinės mokėjimų ribos, ypač laikotarpio pradžioje, būtų nustatytos atitinkamo lygio, deramai atsižvelgiant į šią situaciją; ketina patvirtinti tik ribotą ir gerai pagrįstą būsimos DFP įsipareigojimų ir mokėjimų neatitikimą;

21.  remdamasis tuo, kas išdėstyta, šios rezoliucijos II priede pateikia lentelę su tiksliomis kiekvienai ES politikos sričiai ir programai siūlomomis sumomis; nurodo, kad palyginimo tikslais ketina išlaikyti Komisijos pasiūlytą atskirų ES programų struktūrą, neužkirsdamas kelio galimiems pakeitimams, kurių gali būti pareikalauta vykstant teisėkūros procedūrai, kurios tikslas – šių programų priėmimas;

Laikotarpio vidurio peržiūra

22.  pabrėžia, kad reikia toliau vykdyti DFP laikotarpio vidurio peržiūrą, pasinaudojant pozityviu dabartinės programos precedentu, ir ragina, kad:

   i. po DFP veikimo peržiūros ir atsižvelgiant į pažangą, padarytą siekiant klimato rodiklių, integruojant darnaus vystymosi tikslus ir lyčių lygybės aspektą, ir į paprastinimo priemonių poveikį paramos gavėjams būtų atliktas privalomas ir teisiškai saistantis laikotarpio vidurio tikslinimas;
   ii. atitinkamas Komisijos pasiūlymas būtų laiku pateiktas naujam Parlamentui ir Komisija ne vėliau kaip iki 2023 m. liepos 1 d. atliktų prasmingą 2021–2027 m. programos patikslinimą;
   iii. atliekant šią peržiūrą nebūtų sumažinti iš anksto paskirstyti nacionaliniai finansiniai paketai;

Lankstumas

23.  palankiai vertina Komisijos pasiūlymus dėl lankstumo, nes jie yra geras derybų pagrindas; pritaria bendrai 2021–2027 m. DFP lankstumo mechanizmų struktūrai; pabrėžia, kad specialioms priemonėms priskirti skirtingi uždaviniai, ir jos atitinka skirtingus poreikius, todėl nepritaria jokiems mėginimams jas sujungti; tvirtai pritaria aiškiai nuostatai, kad tiek įsipareigojimų, tiek mokėjimų asignavimai, skiriami taikant specialias priemones, turėtų būti įtraukti į biudžetą viršijant atitinkamas DFP viršutines ribas ir kad būtų panaikintos bet kokios patikslinimų, susijusių su bendrąja mokėjimų marža, viršutinės ribos; ragina atlikti keletą papildomų patobulinimų, be kita ko:

   i. Sąjungos rezervą papildyti suma, kuri būtų lygiavertė pajamoms, gautoms iš baudų ir delspinigių;
   ii. neatidėliotinai vėl panaudoti asignavimus, su kuriais susiję įsipareigojimai panaikinti n-2 metais, įskaitant asignavimus, dėl kurių įsipareigojimai buvo prisiimti pagal dabartinę DFP;
   iii. sudaryti galimybę nepanaudotomis specialiųjų priemonių lėšomis pasinaudoti taikant bet kokias specialiąsias priemones, o ne tik lankstumo priemonę;
   iv. skirti didesnius asignavimus lankstumo priemonei, neatidėliotinos pagalbos rezervui, ES solidarumo fondui ir nenumatytų atvejų rezervui, pastaruoju atveju nenumatant privalomo kompensavimo;

Trukmė

24.  pabrėžia, jog reikia, kad DFP trukmė palaipsniui būtų pailgina iki 5+5 metų laikotarpio, numatant privalomą laikotarpio vidurio peržiūrą; pritaria tam, kad kita DFP turėtų būti nustatyta septynerių metų laikotarpiui, ir tai būtų paskutinį kartą taikomas pereinamasis sprendimas; tikisi, kad išsami 5+5 metų programos įgyvendinimo tvarka bus patvirtinta atliekant 2021–2027 m. DFP laikotarpio vidurio peržiūrą;

Struktūra

25.  pritaria Komisijos pasiūlytai bendrai septynių DFP išlaidų kategorijų struktūrai, kuri didžia dalimi atitinka Parlamento pasiūlymą; mano, kad tokia struktūra užtikrina didesnį skaidrumą, didina ES išlaidų matomumą ir kartu garantuoja reikiamo laipsnio lankstumą; be to, pritaria tam, kad būtų sukurtos vadinamosios programų grupės, nes tai padės iš esmės supaprastinti ir racionalizuoti ES biudžeto struktūrą ir ją aiškiai suderinti su DFP išlaidų kategorijomis;

26.  atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija siūlo ES programų skaičių sumažinti daugiau kaip trečdaliu; pabrėžia, kad Parlamento pozicija dėl 37 naujų programų struktūros ir sudėties bus suformuota svarstant atitinkamus sektorinius teisėkūros procedūra priimamus aktus; bet kuriuo atveju tikisi, kad siūlomoje biudžeto nomenklatūroje bus atsižvelgta į visus skirtingus kiekvienos programos komponentus taip, kad būtų užtikrintas skaidrumas ir biudžeto valdymo institucijai būtų suteikta informacijos, kurios reikia norint sudaryti metinį biudžetą ir prižiūrėti jo įgyvendinimą;

Biudžeto vieningumas

27.  palankiai vertina pasiūlymą Europos plėtros fondą įtraukti į Sąjungos biudžetą, nes tai atitinka Parlamento seniai pareikštą reikalavimą dėl visų į biudžetą neįtrauktų priemonių; primena, kad vieningumo principas, pagal kurį visi Sąjungos pajamų ir išlaidų straipsniai nurodomi biudžete, yra Sutarties reikalavimas ir pamatinė demokratijos prielaida;

28.  todėl kvestionuoja į biudžetą neįtraukiamų priemonių kūrimo logiką ir pagrįstumą, nes tai trukdo vykdyti parlamentinę viešųjų finansų priežiūrą ir užtikrinti sprendimų priėmimo skaidrumą; mano, kad priimant sprendimus kurti tokias priemones ignoruojama trejopa Parlamento – teisėkūros, biudžeto ir kontrolės institucijos – atsakomybė; mano, kad, kai siekiant specifinių tikslų laikoma, kad būtinos išimtys, pavyzdžiui, naudoti finansines priemones arba patikos fondus, jos turėtų būti visiškai skaidrios, tinkamai pagrįstos įrodant jų papildomumą ir pridėtinę vertę ir vykdomos griežtai laikantis sprendimų priėmimo procedūrų ir atskaitomybės nuostatų;

29.  vis dėlto pabrėžia, kad šių priemonių integravimas į ES biudžetą neturėtų lemti sumažinto finansavimo kitoms ES politikos sritims ir programoms; todėl pabrėžia, kad reikia nuspręsti dėl bendro būsimos DFP lygio, neskaičiuojant Europos plėtros fondą atitinkančių 0,03 % ES BNP asignavimų, kurie turėtų būti pridėti viršijant sutartas viršutines ribas;

30.  pabrėžia, kad DFP viršutinės ribos neturėtų kliudyti finansuoti Sąjungos politikos tikslų naudojantis Sąjungos biudžetu; todėl tikisi, kad bus užtikrinta DFP viršutinių ribų padidinimo galimybė, kai to reikės naujiems politikos tikslams finansuoti, nenaudojant tarpvyriausybinio finansavimo metodų;

B.TEISĖKŪROS KLAUSIMAI

Teisinė valstybė

31.  pabrėžia, koks svarbus naujas mechanizmas, kurį taikant užtikrinama pagarba Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 2 straipsnyje įtvirtintoms vertybėms – kai jų nepaisančios valstybės narės gali pajusti finansines pasekmes; tačiau įspėja, kad galutiniai Sąjungos biudžeto lėšų gavėjai jokiu būdu neturi nukentėti dėl to, kad jų vyriausybės nepaiso pagrindinių teisių ir teisinės valstybės principo; todėl pabrėžia, kad priemonės nedaro jokio poveikio valdžios subjektų ar valstybių narių pareigai atlikti mokėjimus galutiniams gavėjams arba naudos gavėjams;

Įprasta teisėkūros procedūra ir deleguotieji aktai

32.  pabrėžia, kad programų tikslai ir išlaidų prioritetai, finansiniai asignavimai, tinkamumo finansuoti, atrankos ir skyrimo kriterijai, apibrėžtys ir apskaičiavimo metodai turėtų būti nustatyti atitinkamuose teisės aktuose, priimtuose atsižvelgiant į Parlamento, kaip vienos iš teisėkūros institucijų, prerogatyvas; pabrėžia, kad, kai tokios priemonės, kurios gali būti susijusios su svarbiais politiniais sprendimais, nėra įtrauktos į pagrindinį teisės aktą, jos turėtų būti nustatytos deleguotaisiais aktais; todėl mano, kad daugiametės ir (arba) metinės darbo programos apskritai turėtų būti priimamos deleguotaisiais aktais;

33.  pareiškia, kad Parlamentas ketina, kai būtina, sugriežtinti nuostatas dėl valdymo, atskaitomybės, skaidrumo ir parlamentinės priežiūros, dėl galių suteikimo vietos ir regionų valdžios institucijoms ir jų partneriams ir dėl nevyriausybinių organizacijų ir pilietinės visuomenės dalyvavimo naujos kartos programose; taip pat ketina pagerinti įvairių fondų ir politikos sričių tarpusavio ir vidaus suderinamumą ir sinergiją ir prireikus tai išaiškinti; pripažįsta, kad reikia daugiau lankstumo skirstant išteklius tam tikrų programų viduje, tačiau pabrėžia, kad tai neturėtų būti daroma jų pirminių ir ilgalaikių politikos tikslų, nuspėjamumo ir Parlamento teisių sąskaita;

Peržiūros nuostatos

34.  pabrėžia, kad į atskiras DFP programas ir priemones turėtų būti įtrauktos išsamios ir veiksmingos peržiūros nuostatos siekiant užtikrinti, kad būtų atliktas prasmingas jų vertinimas ir kad po to Parlamentui būtų suteikta galimybė dalyvauti priimant visus sprendimus dėl reikiamų pakeitimų;

Pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų

35.  ragina Komisiją pateikti, greta jau pateiktų pasiūlymų, atitinkamus pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, visų pirma pasiūlymus dėl reglamento, kuriuo įsteigiamas Teisingos energetikos pertvarkos fondas, ir dėl specialios tvaraus turizmo programos; taip pat pritaria tam, kad į „ESF+“ būtų įtraukta Europos vaikų garantijų iniciatyva, o į Teisių ir vertybių programą – speciali Sąjungos vertybių paprogramė ir kad būtų peržiūrėtas reglamentas, kuriuo įsteigiamas Europos Sąjungos solidarumo fondas; apgailestauja, kad atitinkamuose Komisijos pasiūlymuose nėra priemonių, kurios atitiktų SESV 174 straipsnio reikalavimus, susijusius su labai retai apgyvendintais toliausiai šiaurėje esančiais regionais, salomis, pasienio ir kalnuotais regionais; mano, kad, vedant derybas dėl DFP, jei reikia, taip pat turėtų būti pasiūlyta peržiūrėti Finansinį reglamentą;

C.NUOSAVI IŠTEKLIAI

36.  pabrėžia, kad dabartinė nuosavų išteklių sistema yra labai sudėtinga, nesąžininga, neskaidri ir visiškai nesuprantama ES piliečiams; dar kartą ragina numatyti paprastesnę sistemą, kuri būtų suprantamesnė ES piliečiams;

37.  todėl palankiai vertina 2018 m. gegužės 2 d. Komisijos priimtą pasiūlymų dėl naujos nuosavų išteklių sistemos rinkinį kaip svarbų žingsnį siekiant vykdyti platesnio užmojo reformą; ragina Komisiją atsižvelgti į Europos Audito Rūmų nuomonę Nr. 5/2018 dėl Komisijos pasiūlymo dėl naujos Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos, kurioje pabrėžiama, kad reikalingas geresnis skaičiavimas ir tolesnis sistemos supaprastinimas;

38.  primena savo poziciją, kad kuriant naujus nuosavus išteklius reikėtų turėti dvejopą tikslą: pirma, dėl jų turėtų būti iš esmės sumažintas BNPj pagrįstų įnašų nuošimtis ir, antra, jie turėtų užtikrinti galimybę finansuoti adekvačias ES išlaidas pagal po 2020 m. galiosiančią DFP;

39.  pritaria siūlomam esamų nuosavų išteklių modernizavimui, kuris reiškia, kad:

   muitai ir toliau yra ES tradiciniai nuosavi ištekliai, bet sumažinama procentinė dalis, kurią valstybės narės pasilieka kaip surinkimo išlaidas, ir vėl nustatoma pirminė 10 % dalis;
   supaprastinami pridėtinės vertės mokesčiu pagrįsti nuosavi ištekliai, t. y. nustatomas vienodas pareikalavimo tarifas be išimčių;
   išsaugomi BNPj pagrįsti nuosavi ištekliai užsibrėžiant pasiekti, kad finansuojant ES biudžetą jų nuošimtis palaipsniui artėtų link 40 %, ir kartu išlaikant jų subalansavimo funkciją;

40.  pagal Komisijos pasiūlymą prašo programiškai įvesti naujų nuosavų išteklių krepšelį, kuris, nedidinant fiskalinės naštos piliečiams, atitiktų du strateginius ES strateginius tikslus, kurių pridėtinė vertė yra akivaizdi ir nepakeičiama:

   tinkamą bendrosios rinkos veikimą, konsolidavimą ir stiprinimą, visų pirma, įgyvendinant bendrą konsoliduotąją pelno mokesčio bazę (BKPMB) kaip pagrindą naujiems nuosaviems ištekliams – taikant vienodą įplaukų iš BKPMB mokesčio tarifą ir apmokestinant dideles skaitmeninio sektoriaus bendroves, kurios naudojasi bendrąja rinka;
   kovą su klimato kaita ir spartesnę energetikos pertvarką, numatant tokias priemones, kaip pajamų iš apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos dalis;
   kovą už aplinkos apsaugą numatant įnašą, grindžiamą neperdirbtų plastiko pakuočių kiekiu;

41.  prašo išplėsti galimų naujų nuosavų išteklių sąrašą, pvz., į jį būtų galima įtraukti:

   finansinių sandorių mokesčiu pagrįstus nuosavus išteklius, kartu raginant visas valstybes pasiekti susitarimą dėl veiksmingos sistemos;
   anglies dioksido pasienio koregavimo mechanizmo, kaip naujo ES biudžeto nuosavo ištekliaus, įvedimą, kuris turėtų užtikrinti vienodas sąlygas tarptautinėje prekyboje ir sumažinti gamybos perkėlimą į kitas šalis, kartu įtraukiant klimato kaitos išlaidas į importuojamų prekių kainą;

42.  tvirtai pritaria visų nuolaidų ir kitų koregavimo mechanizmų panaikinimui, numatant, jei reikia, ribotą laipsniško panaikinimo laikotarpį;

43.  tvirtina, kad reikia nustatyti kitas įplaukas, kuriomis papildant ES biudžeto įplaukas nebūtų atitinkamai mažinami BNPj įnašai:

   įmonių mokamas baudas už Sąjungos taisyklių pažeidimą arba baudas už pavėluotą įnašų mokėjimą;
   pajamas iš baudų, mokamų vykdant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus, įskaitant vienkartines sumas arba pinigines baudas, kurias turi mokėti valstybės narės dėl pažeidimo nagrinėjimo bylų;

44.  be to, pabrėžtinai nurodo numatyti kitų formų įplaukas, laikantis Komisijos pasiūlymų:

   mokesčius, renkamus taikant tiesiogiai su ES susijusius mechanizmus, tokius kaip Europos kelionių informacijos ir leidimų sistema (ETIAS);
   senjoražą asignuotųjų pajamų forma, siekiant finansuoti naują investicijų stabilizavimo priemonę;

45.  atkreipia dėmesį į tai, kad būtina išlaikyti ES biudžeto patikimumą finansų rinkose, o tai reiškia, kad nuosavų išteklių viršutines ribas reikia padidinti;

46.  ragina Komisiją pateikti pasiūlymą, kaip spręsti paradoksalią padėtį, kurioje prie iki 2021 m. neįvykdytų įsipareigojimų priskirti Jungtinės Karalystės įnašai bus įtraukti į biudžetą kaip bendrosios įplaukos, taigi į juos atsižvelgiama skaičiuojant nuosavų išteklių viršutinę ribą, nors ši viršutinė riba bus apskaičiuojama remiantis 27 ES valstybių narių BNP, taigi be Jungtinės Karalystės, kai šalis išstos iš ES; mano, kad JK įnašai, priešingai, turėtų būti skaičiuojami kaip nuosavų išteklių viršutinę ribą viršijanti sumą;

47.  atkreipia dėmesį į tai, kad muitų sąjunga yra svarbus Europos Sąjungos finansinio pajėgumo šaltinis; šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad būtina suderinti muitinės kontrolę ir valdymą visoje ES, siekiant užkirsti kelias sukčiavimui ir pažeidimams, kurie kelia didelį pavojų ES finansiniams interesams, ir su jais kovoti;

48.  ragina stoti į tikrą kovą su mokesčių vengimu ir slėpimu nustatant atgrasomąsias sankcijas lengvatinio apmokestinimo teritorijoms bei tiems, kurie sudaro sąlygas tokiai veiklai vykdyti ar ją remia, o pirmiausia ir kaip pirmąjį žingsnį – tiems, kurie veikia Europos žemyne; mano, kad valstybės narės turėtų bendradarbiauti sukurdamos koordinuotą kapitalo judėjimo stebėsenos sistemą, siekiant kovoti su mokesčių vengimu, mokesčių slėpimu ir pinigų plovimu;

49.  mano, kad veiksmingos kovos su korupcija ir tarptautinių įmonių bei turtingiausių asmenų mokesčių vengimu priemonės galėtų padėti valstybių narių biudžetams vėl pasiekti dydį, kuris pagal Komisijos skaičiavimus sudaro vieną trilijoną eurų per metus, ir kad šioje srityje Europos Sąjunga iš tikrųjų nesiima pakankamų veiksmų;

50.  tvirtai remia Komisijos Tarybai pateiktą iš dalies pakeistą pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, kuriuo nustatomos Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos įgyvendinimo priemonės; primena, kad reikia gauti Parlamento pritarimą šiam reglamentui; primena, kad šis reglamentas yra neatskiriama Europos Komisijos pateikto nuosavų išteklių paketo dalis, ir tikisi, kad Taryba keturis susijusius dokumentus dėl nuosavų išteklių nagrinės kartu su DFP kaip vieną paketą;

D.REGLAMENTO, KURIUO NUSTATOMA 2021–2027 M. DFP, PATAISOS

51.  mano, kad pasiūlymas dėl Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma 2021–2027 m. daugiametė finansinė programa, turėtų būti iš dalies pakeistas taip:

Komisijos siūlomas tekstas   Pataisa
Pataisa 1
Pasiūlymas dėl reglamento
1 konstatuojamoji dalis
(1)  atsižvelgiant į poreikį užtikrinti tinkamas prognozavimo galimybes rengiant ir įgyvendinant vidutinės trukmės laikotarpio investicijas, turėtų būti nustatyta septynerių metų trukmės daugiametė finansinė programa (toliau – DFP), kuri būtų taikoma nuo 2021 m. sausio 1 d.;
(1)  atsižvelgiant į poreikį užtikrinti tinkamas prognozavimo galimybes rengiant ir įgyvendinant vidutinės trukmės laikotarpio investicijas, taip pat į demokratinio teisėtumo ir atskaitomybės poreikį, turėtų būti nustatyta, kad šios daugiametės finansinės programos (toliau – DFP) laikotarpis yra septyneri metai ir kad ji taikoma nuo 2021 m. sausio 1 d. turint tikslą vėliau pereiti 5+5 metų laikotarpio, nes jis būtų suderintas su Europos Parlamento ir Komisijos politiniu ciklu;
Pataisa 2
Pasiūlymas dėl reglamento
2 konstatuojamoji dalis
(2)  DFP nustatytos įsipareigojimų asignavimų pagal išlaidų kategoriją metinės viršutinės ribos ir mokėjimų asignavimų metinės viršutinės ribos turi atitikti taikomas įsipareigojimų ir nuosavų išteklių viršutines ribas, nustatytas pagal Tarybos sprendimą dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos, priimtą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 311 straipsnio trečią pastraipą;
(2)  DFP turėtų būti nustatytos įsipareigojimų asignavimų pagal išlaidų kategoriją metinės viršutinės ribos ir mokėjimų asignavimų metinės viršutinės ribos siekiant užtikrinti, kad Sąjungos išlaidos būtų plėtojamos tvarkingai ir neviršijant nuosavų išteklių ir kad Sąjunga galėtų pasirūpinti savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 311 straipsnio 1 dalį ir vykdyti savo įsipareigojimus trečiosioms šalims pagal SESV 323 straipsnį;
Pataisa 3
Pasiūlymas dėl reglamento
2 a konstatuojamoji dalis (nauja)
(2a)  viršutinių ribų lygis turėtų būti nustatomas remiantis sumomis, kurių reikia Sąjungos programoms ir politikos sritims finansuoti ir įgyvendinti, taip pat turi būti paliktos reikiamos maržos, kad būtų galima atlikti koregavimus atsižvelgiant į būsimus poreikius. Be to, nustatant viršutines mokėjimų ribas turėtų būti atsižvelgiama į 2020 m. pabaigoje numatomą didelę neįvykdytų įsipareigojimų sumą. Šiame reglamente ir 2021–2027 m. programoms skirtuose pagrindiniuose aktuose nustatytos sumos turėtų būti nustatytos 2018 m. kainomis ir, siekiant supaprastinimo ir nuspėjamumo, koreguojamos remiantis fiksuotu 2 proc. metiniu defliatoriumi;
Pataisa 4
Pasiūlymas dėl reglamento
3 konstatuojamoji dalis
(3)   jeigu būtina mobilizuoti pagal bendrąjį Sąjungos biudžetą suteiktas garantijas finansinei paramai valstybėms narėms, kuri leidžiama pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) [xxx/201x] (toliau – Finansinis reglamentas) 208 straipsnio 1 dalį], būtina suma turėtų būti mobilizuota viršijant DFP numatytas įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų viršutines ribas, bet laikantis nuosavų išteklių viršutinės ribos;
(3)   jeigu būtina mobilizuoti pagal bendrąjį Sąjungos biudžetą suteiktas garantijas finansinei paramai valstybėms narėms, kuri leidžiama pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) [xxx/201x] (toliau – Finansinis reglamentas) 208 straipsnio 1 dalį], būtina suma turėtų būti mobilizuota viršijant DFP numatytas įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų viršutines ribas ir todėl į ją turėtų būti atsižvelgta nustatant nuosavų išteklių viršutines ribas;
Pataisa 5
Pasiūlymas dėl reglamento
4 konstatuojamoji dalis
(4)  DFP nereikėtų atsižvelgti į biudžeto punktus, kurie finansuojami asignuotosiomis pajamomis, kaip apibrėžta Finansiniame reglamente;
(4)  asignuotosios pajamos, kuriomis finansuojami biudžeto punktai, kaip apibrėžta Finansiniame reglamente, neturėtų būti įskaičiuojamos į DFP viršutines ribas, o visa turima informacija turėtų būti visiškai skaidriai pateikiama priimant ir įgyvendinant metinį biudžetą;
Pataisa 6
Pasiūlymas dėl reglamento
6 konstatuojamoji dalis
(6)   siekiant, kad Sąjunga galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus pagal SESV 323 straipsnį, turėtų būti įgyvendinamas specialus ir didžiausias galimas lankstumas;
(6)   DFP turėtų būti užtikrintas didžiausias galimas lankstumas, visų pirma tam, kad Sąjunga galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus pagal SESV 311 ir 323 straipsnius;
Pataisa 7
Pasiūlymas dėl reglamento
7 konstatuojamoji dalis
(7)   toliau išvardytos specialios priemonės yra būtinos siekiant užtikrinti, kad Sąjunga galėtų reaguoti į konkrečiai apibrėžtas nenumatytas aplinkybes arba kad būtų sudarytos sąlygos finansuoti aiškiai nurodytas išlaidas, kurių nebūtų galima finansuoti laikantis vienai ar kelioms DFP nustatytoms išlaidų kategorijoms numatytų viršutinių ribų, taip sudarant sklandžios biudžeto procedūros eigos sąlygas: Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas, Europos Sąjungos solidarumo fondas, neatidėliotinos pagalbos rezervas, bendroji įsipareigojimų marža (Sąjungos rezervas), lankstumo priemonė ir nenumatytų atvejų rezervas. Neatidėliotinos pagalbos rezervas nėra skirtas su rinka susijusių krizių, darančių poveikį žemės ūkio gamybai arba paskirstymui, padariniams šalinti. Todėl turėtų būti nustatyta konkreti nuostata siekiant numatyti galimybę tais atvejais, kai reikia panaudoti specialias priemones, įtraukti į biudžetą įsipareigojimų ir atitinkamų mokėjimų asignavimus, viršijančius DFP nustatytas viršutines ribas;
(7)  toliau išvardytos specialios priemonės yra būtinos siekiant užtikrinti, kad Sąjunga galėtų reaguoti į konkrečiai apibrėžtas nenumatytas aplinkybes arba kad būtų sudarytos sąlygos finansuoti aiškiai nurodytas išlaidas, kurių nebūtų galima finansuoti laikantis vienai ar kelioms DFP nustatytoms išlaidų kategorijoms numatytų viršutinių ribų, taip sudarant sklandžios metinės biudžeto procedūros eigos sąlygas: Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas, Europos Sąjungos solidarumo fondas, neatidėliotinos pagalbos rezervas, bendroji įsipareigojimų marža (Sąjungos įsipareigojimų rezervas), lankstumo priemonė ir nenumatytų atvejų rezervas. Todėl turėtų būti nustatyta konkreti nuostata siekiant numatyti galimybę tais atvejais, kai reikia panaudoti specialias priemones, įtraukti į biudžetą įsipareigojimų ir atitinkamų mokėjimų asignavimus, viršijančius DFP nustatytas viršutines ribas;
Pataisa 8
Pasiūlymas dėl reglamento
7 a konstatuojamoji dalis (nauja)
(7a)  visų pirma, Sąjunga ir jos valstybės narės turėtų dėti visas pastangas, siekdamos užtikrinti, kad biudžeto valdymo institucijos patvirtinti įsipareigojimai būtų veiksmingai įgyvendinti jų pirminiam tikslui pasiekti, tačiau turėtų būti įmanoma mobilizuoti įsipareigojimų asignavimus, kurie nebuvo panaudoti arba kurie buvo panaikinti, pasinaudojant Sąjungos įsipareigojimų rezervu, jei tai nėra būdas naudos gavėjams apeiti atitinkamų įsipareigojimų panaikinimo taisyklių;
Pataisa 9
Pasiūlymas dėl reglamento
9 konstatuojamoji dalis
(9)   reikėtų nustatyti taisykles, taikytinas kitais atvejais, dėl kurių gali prireikti koreguoti DFP. Tokie koregavimai gali būti susiję su naujų taisyklių arba programų, kurioms taikomas pasidalijamasis valdymas, uždelstu priėmimu arba su priemonėmis, susijusiomis su patikimu ekonomikos valdymu arba Sąjungos biudžeto apsauga esant visuotinių teisinės valstybės principo taikymo valstybėse narėse trūkumų ir priimtomis pagal atitinkamus pagrindinius aktus;
(9)   reikėtų nustatyti taisykles, taikytinas kitais atvejais, dėl kurių gali prireikti koreguoti DFP. Tokie koregavimai gali būti susiję su naujų taisyklių arba programų, kurioms taikomas pasidalijamasis valdymas, uždelstu priėmimu arba biudžetinių įsipareigojimų vykdymo sustabdymu pagal atitinkamus pagrindinius aktus;
Pataisa 10
Pasiūlymas dėl reglamento
10 konstatuojamoji dalis
(10)   DFP įgyvendinimo laikotarpio viduryje būtina atlikti jos veikimo peržiūrą. Į šios peržiūros rezultatus turėtų būti atsižvelgta keičiant šį reglamentą likusiais DFP galiojimo metais;
(10)   siekiant atsižvelgti į naujas politikos priemones ir prioritetus turėtų būti atliktas DFP laikotarpio vidurio tikslinimas, pagrįstas DFP veikimo ir įgyvendinimo peržiūros rezultatais, o vykdant peržiūrą taip pat turėtų būti pateikta ataskaita, kurioje būtų nurodyti metodai, kaip praktiškai užtikrinti 5+5 metų finansinės programos įgyvendinimą;
Pataisa 11
Pasiūlymas dėl reglamento
10 a konstatuojamoji dalis (nauja)
(10a)  siekiant įvykdyti Sąjungos įsipareigojimą tapti lydere įgyvendinant JT darnaus vystymosi tikslus, įskaitant lyčių lygybę, DFP tikslinimui rengiamasi atsižvelgiant į jų įgyvendinimo pažangą, padarytą vykdant visų sričių ES politiką ir iniciatyvas 2021–2027 m. DFP laikotarpiu, įvertintą remiantis Komisijos parengtais veiklos rodikliais, taip pat lyčių aspekto integravimo į visas ES veiklos sritis pažangą; DFP tikslinimas taip pat vykdomas atsižvelgiant į pažangą, padarytą siekiant bendro tikslo, kad 2021–2027 m. DFP laikotarpiu klimato politikos tikslams įgyvendinti būtų skirta 25 proc. ES išlaidų, ir tikslo, kad su klimatu susijusių išlaidų dalis vėliausiai 2027 m. sudarytų 30 proc., vertinant pagal veiklos rodiklius, kurie yra skirtingi klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos atvejais; atliekant tikslinimą taip pat reikėtų įvertinti, pasikonsultavus su nacionaliniais ir vietos suinteresuotaisiais subjektais, ar priimtos paprastinimo priemonės iš tikrųjų padėjo sumažinti administracinę naštą paramos gavėjams įgyvendinant programas;
Pataisa 12
Pasiūlymas dėl reglamento
12 a konstatuojamoji dalis (nauja)
(12a)  visos Sąjungos lygmeniu Sąjungos politikai įgyvendinti pagal Sutartis patiriamos išlaidos yra Sąjungos išlaidos pagal SESV 310 straipsnio 1 dalį, todėl jos turėtų būti įtrauktos į Sąjungos biudžetą laikantis SESV 314 straipsnyje nustatytos biudžeto procedūros ir taip užtikrinant pagrindinių principų, t. y. demokratinio piliečių atstovavimo priimant sprendimus, parlamentinės viešųjų finansų priežiūros ir sprendimų priėmimo proceso skaidrumo principų laikymąsi. DFP viršutinės ribos negali būti kliūtis Sąjungos politikos tikslams finansuoti lėšomis iš Sąjungos biudžeto. Todėl būtina numatyti DFP viršutinių ribų padidinimo galimybę atvejais, kai to reikia, kad būtų galima palengvinti Sąjungos politikos ir visų pirma naujų politikos tikslų finansavimą, nenaudojant tarpvyriausybinių finansinių metodų;
Pataisa 13
Pasiūlymas dėl reglamento
13 konstatuojamoji dalis
(13)  be to, būtina nustatyti specialias taisykles, skirtas didelio masto infrastruktūros projektams, kurie vykdomi daug ilgiau nei DFP nustatytas laikotarpis. Būtina nustatyti didžiausias bendrojo Sąjungos biudžeto įnašų į tuos projektus sumas, taip užtikrinant, kad jie nedarytų jokio poveikio kitiems iš to biudžeto finansuojamiems projektams;
(13)  be to, būtina nustatyti specialias taisykles, skirtas didelio masto infrastruktūros projektams, kurie vykdomi daug ilgiau nei DFP nustatytas laikotarpis. Šių didelio masto projektų, kurie Sąjungai yra strategiškai svarbūs, finansavimas turi būti užtikrintas bendrajame Sąjungos biudžete, tačiau būtina nustatyti didžiausias bendrojo Sąjungos biudžeto įnašų į tuos projektus sumas, taip užtikrinant, kad galimas išlaidų viršijimas nedarytų jokio poveikio kitiems iš to biudžeto finansuojamiems projektams;
Pataisa 14
Pasiūlymas dėl reglamento
14 konstatuojamoji dalis
(14)   būtina numatyti bendras tarpinstitucinio bendradarbiavimo biudžeto procedūros metu taisykles;
(14)  būtina numatyti bendras skaidrumo užtikrinimo ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo biudžeto procedūros metu taisykles, atsižvelgiant į Sutartyse nustatytus institucijų įgaliojimus biudžeto srityje, siekiant užtikrinti, kad sprendimai dėl biudžeto būtų priimami kuo atviriau ir kiek įmanoma labiau juos priartinant prie piliečių, kaip reikalaujama ES sutarties 10 straipsnio 3 dalyje, ir kad biudžeto procedūra vyktų sklandžiai, kaip numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 312 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje;
Pataisa 15
Pasiūlymas dėl reglamento
15 konstatuojamoji dalis
(15)  Komisija turėtų pateikti pasiūlymą dėl naujos daugiametės finansinės programos anksčiau nei 2025 m. liepos 1 d., kad institucijos galėtų ją priimti pakankamai iš anksto iki kitos daugiametės finansinės programos vykdymo pradžios. Pagal SESV 312 straipsnio 4 dalį šiame reglamente paskutiniams metams nustatytos viršutinės ribos turėtų būti toliau taikomos, jeigu nauja finansinė programa nebus priimta iki šiame reglamente nustatyto DFP laikotarpio pabaigos,
(15)  Komisija turėtų pateikti pasiūlymą dėl naujos daugiametės finansinės programos anksčiau nei 2025 m. liepos 1 d. Nustačius šį terminą, naujai paskirta Komisija turės laiko, kurio jai reikės savo pasiūlymams parengti, o per 2024 m. rinkimus išrinktas Europos Parlamentas galės pateikti savo poziciją dėl DFP po 2027 m. Institucijos taip pat galės ją priimti pakankamai iš anksto iki kitos daugiametės finansinės programos vykdymo pradžios. Pagal SESV 312 straipsnio 4 dalį šiame reglamente paskutiniams metams nustatytos viršutinės ribos turėtų būti toliau taikomos, jeigu nauja finansinė programa nebus priimta iki šiame reglamente nustatyto DFP laikotarpio pabaigos.
Pataisa 16
Pasiūlymas dėl reglamento
1 skyriaus 3 straipsnio pavadinimas
Nuosavų išteklių viršutinės ribos laikymasis
Santykis su nuosavais ištekliais
Pataisa 17
Pasiūlymas dėl reglamento
1 skyriaus 3 straipsnio 4 dalis
4.  Kiekvienais DFP metais dėl visų reikalingų asignavimų mokėjimams, atlikus metinį koregavimą ir atsižvelgiant į visus kitus koregavimus ir pakeitimus, taip pat į 2 straipsnio 2 ir 3 dalių taikymą, negali susidaryti toks nuosavų išteklių poreikis, kuris viršytų nuosavų išteklių viršutinę ribą, nustatytą pagal galiojantį Tarybos sprendimą dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos, kuris priimtas pagal SESV 311 straipsnio trečią pastraipą (toliau – sprendimas dėl nuosavų išteklių).
4.  Kiekvienais DFP metais dėl visų reikalingų asignavimų mokėjimams, atlikus metinį koregavimą ir atsižvelgiant į visus kitus koregavimus ir pakeitimus, taip pat į 2 straipsnio 2 ir 3 dalių taikymą, negali susidaryti toks nuosavų išteklių poreikis, kuris viršytų nuosavų Sąjungos nuosavų išteklių ribas, nedarant poveikio Sąjungos pareigai pasirūpinti savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis pagal SESV 311 straipsnio pirmą pastraipą, taip pat institucijų pareigai užtikrinti, kad būtų prieinamos finansinės priemonės, kurių reikia, kad Sąjunga galėtų vykdyti savo teisinius įsipareigojimus trečiosioms šalims, remdamasi SESV 323 straipsniu.
Pataisa 18
Pasiūlymas dėl reglamento
1 skyriaus 3 straipsnio 5 dalis
5.  Prireikus DFP nustatytos viršutinės ribos sumažinamos, kad būtų užtikrinta, jog laikomasi pagal galiojantį sprendimą dėl nuosavų išteklių nustatytos viršutinės nuosavų išteklių ribos.
Išbraukta.
Pataisa 19
Pasiūlymas dėl reglamento
2 skyriaus 5 straipsnio 4 dalis
4.  Nedarant poveikio 6, 7 ir 8 straipsniams, neatliekami jokie atitinkamų metų tolesni techniniai koregavimai nei tais pačiais metais, nei kaip ex post pataisos vėlesniais metais.
Išbraukta.
Pataisa 20
Pasiūlymas dėl reglamento
2 skyriaus 7 straipsnio pavadinimas
Koregavimai, susiję su priemonėmis, susijusiomis su patikimu ekonomikos valdymu arba Sąjungos biudžeto apsauga esant visuotinių teisinės valstybės principo taikymo valstybėse narėse trūkumų
Koregavimai, susiję su biudžetinių įsipareigojimų vykdymo sustabdymu
Pataisa 21
Pasiūlymas dėl reglamento
2 skyriaus 7 straipsnis
Jeigu pagal atitinkamus pagrindinius aktus panaikinamas biudžetinių įsipareigojimų, susijusių su Sąjungos fondais, sustabdymas dėl priemonių, susijusių su patikimu ekonomikos valdymu arba Sąjungos biudžeto apsauga esant visuotinių teisinės valstybės principo taikymo valstybėse narėse trūkumų, sustabdytus įsipareigojimus atitinkančios sumos perkeliamos į kitus metus ir atitinkamai pakoreguojamos atitinkamos DFP nustatytos viršutinės ribos. Sustabdyti n metų įsipareigojimai negali būti pakartotinai įtraukti į biudžetą vėlesniais nei n+2 metais.
Jeigu pagal atitinkamus pagrindinius aktus panaikinamas biudžetinių įsipareigojimų sustabdymas, tai atitinkamos sumos perkeliamos į kitus metus ir atitinkamai pakoreguojamos atitinkamos DFP nustatytos viršutinės ribos. Sustabdyti n metų įsipareigojimai negali būti pakartotinai įtraukti į biudžetą vėlesniais nei n+2 metais. Nuo n + 3 metų į 12 straipsnyje nurodytą Sąjungos įsipareigojimų rezervą įrašoma suma, atitinkanti nepanaudotus įsipareigojimus.
Pataisa 22
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 10 straipsnio 1 dalis
1.  Europos Sąjungos solidarumo fondo, kurio tikslai ir taikymo sritis nustatyti Tarybos reglamente (EB) Nr. 2012/2002, didžiausia metinė suma neviršija 600 mln. EUR (2018 m. kainomis). Kiekvienų metų spalio 1 d. fonde lieka ne mažiau kaip ketvirtadalis tos metinės sumos, kad būtų galima patenkinti iki tų metų pabaigos atsirasiančius poreikius. N metais nepanaudota metinės sumos dalis gali būti išnaudota iki n+1 metų. Pirmiausia naudojama iš praėjusių metų perkelta metinės sumos dalis. N metų metinės sumos dalis, nepanaudota n+1 metais, panaikinama.
1.  Europos Sąjungos solidarumo fondo paskirtis – užtikrinti finansinę paramą kurios nors valstybės narės arba šalies kandidatės teritorijoje įvykus didelėms nelaimėms, kaip apibrėžta atitinkamame pagrindiniame teisės akte, o jo didžiausia metinė suma neviršija 1 000 mln. EUR (2018 m. kainomis). Kiekvienų metų spalio 1 d. fonde lieka ne mažiau kaip ketvirtadalis tos metinės sumos, kad būtų galima patenkinti iki tų metų pabaigos atsirasiančius poreikius. N metais nepanaudota metinės sumos dalis gali būti išnaudota iki n+1 metų. Pirmiausia naudojama iš praėjusių metų perkelta metinės sumos dalis. N metų metinės sumos dalis, nepanaudota n+1 metais, panaikinama.
Pataisa 23
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 10 straipsnio 1 a dalis (nauja)
1a.  Europos Sąjungos solidarumo fondo asignavimai įtraukiami į Sąjungos bendrąjį biudžetą kaip atidėjinys.
Pataisa 24
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 11 straipsnio 2 dalis
2.  Šiam rezervui skirta metinė suma yra 600 mln. EUR (2018 m. kainomis) ir ji gali būti išnaudota iki n+1 metų vadovaujantis Finansiniu reglamentu. Šis rezervas įtraukiamas į Sąjungos bendrąjį biudžetą kaip atidėjinys. Pirmiausia naudojama iš praėjusių metų perkelta metinės sumos dalis. N metų metinės sumos dalis, nepanaudota n+1 metais, panaikinama. Kiekvienų metų spalio 1 d. fonde lieka ne mažiau kaip ketvirtadalis n metų metinės sumos, kad būtų galima patenkinti iki tų metų pabaigos atsirasiančius poreikius. Atitinkamai vidinėms arba išorinėms operacijoms galima mobilizuoti ne daugiau kaip pusę sumos, turimos iki kiekvienų metų rugsėjo 30 d. Nuo spalio 1 d. likusi turimos sumos dalis gali būti mobilizuota arba vidinėms, arba išorinėms operacijoms, kad būtų galima patenkinti iki tų metų pabaigos atsirasiančius poreikius.
2.  Neatidėliotinos pagalbos rezervui skirta metinė suma yra 1 000 mln. EUR (2018 m. kainomis) ir ji gali būti išnaudota iki n+1 metų vadovaujantis Finansiniu reglamentu. Šis rezervas įtraukiamas į Sąjungos bendrąjį biudžetą kaip atidėjinys. Pirmiausia naudojama iš praėjusių metų perkelta metinės sumos dalis. N metų metinės sumos dalis, nepanaudota n+1 metais, panaikinama. Kiekvienų metų spalio 1 d. fonde lieka ne mažiau kaip 150 mln. EUR (2018 m. kainomis) iš n metų metinės sumos, kad būtų galima patenkinti iki tų metų pabaigos atsirasiančius poreikius. Atitinkamai vidinėms arba išorinėms operacijoms galima mobilizuoti ne daugiau kaip pusę sumos, turimos iki kiekvienų metų rugsėjo 30 d. Nuo spalio 1 d. likusi turimos sumos dalis gali būti mobilizuota arba vidinėms, arba išorinėms operacijoms, kad būtų galima patenkinti iki tų metų pabaigos atsirasiančius poreikius.
Pataisa 25
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 12 straipsnio pavadinimas
Bendroji įsipareigojimų marža (Sąjungos rezervas)
Bendroji įsipareigojimų marža (Sąjungos įsipareigojimų rezervas)
Pataisa 26
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 12 straipsnio 1 dalis
1.  Bendrąją įsipareigojimų maržą (Sąjungos rezervą), kurią galima panaudoti viršijant DFP nustatytas 2022–2027 m. viršutines ribas, sudaro:
a)  turimos likusios DFP n−1 metų įsipareigojimų viršutinių ribų nesiekiančios maržos;
b)  nuo 2023 m., be a punkte nurodytų maržų, suma, lygiavertė asignavimams, panaikintiems n−2 metais, nedarant poveikio Finansinio reglamento 15] straipsniui.
1.  Bendrąją įsipareigojimų maržą (Sąjungos įsipareigojimų rezervą), kurią galima panaudoti viršijant DFP nustatytas 2021–2027 m. viršutines ribas, sudaro:
a)  turimos likusios DFP ankstesnių metų įsipareigojimų viršutinių ribų nesiekiančios maržos;
aa)  n-1 metų nepanaudoti įsipareigojimų asignavimai;
b)   suma, lygiavertė asignavimams, panaikintiems n−2 metais, nedarant poveikio Finansinio reglamento 15] straipsniui;
ba)  suma, lygiavertė n-3 metų sustabdytų įsipareigojimų asignavimų, kurie nebegali būti įtraukti į biudžetą pagal 7 straipsnį, sumai;
bb)  suma, lygiavertė pajamų, gautų iš baudų ir delspinigių, sumai.
Pataisa 27
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 12 straipsnio 2 dalis
2.  Bendrosios įsipareigojimų maržos (Sąjungos rezervo) lėšas arba jų dalį gali mobilizuoti Europos Parlamentas ir Taryba, vykdydami biudžeto procedūrą, numatytą SESV 314 straipsnyje.
2.  Bendrosios įsipareigojimų maržos (Sąjungos įsipareigojimų rezervo) lėšas arba jų dalį gali mobilizuoti Europos Parlamentas ir Taryba, vykdydami biudžeto procedūrą, numatytą SESV 314 straipsnyje. N metų maržos gali būti mobilizuotos n ir n+1 metais, pasinaudojant Sąjungos įsipareigojimų rezervu, jei tai neprieštarauja rengiamiems taisomiesiems biudžetams ar taisomiesiems biudžetams, kuriuos numatyta parengti.
Pataisa 28
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 12 straipsnio 3 a dalis (nauja)
3a.  2027 m. pabaigoje likusios sumos, kurias galima panaudoti pagal Sąjungos įsipareigojimų rezervą, perkeliamos į kitą DFP iki 2030 m.
Pataisa 29
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 13 straipsnio 1 dalis
Lankstumo priemonė gali būti naudojama siekiant užtikrinti galimybę atitinkamais finansiniais metais finansuoti aiškiai nurodytas išlaidas, kurių nebūtų galima finansuoti laikantis vienai arba kelioms kitoms išlaidų kategorijoms nustatytų viršutinių ribų. Laikantis antros pastraipos, lankstumo priemonei skirtos metinės sumos viršutinė riba yra 1 000 mln. EUR (2018 m. kainomis).
Lankstumo priemonė gali būti naudojama siekiant užtikrinti galimybę atitinkamais finansiniais metais finansuoti aiškiai nurodytas išlaidas, kurių nebūtų galima finansuoti laikantis vienai arba kelioms kitoms išlaidų kategorijoms nustatytų viršutinių ribų arba pasinaudojant Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondu, Europos Sąjungos solidarumo fondu ir neatidėliotinos pagalbos rezervu. Laikantis antros pastraipos, lankstumo priemonei skirtos metinės sumos viršutinė riba yra 2 000 mln. EUR (2018 m. kainomis).
Pataisa 30
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 14 straipsnio 1 dalis
1.  Už DFP viršutinių ribų sudaromas nenumatytų atvejų rezervas, kuris neviršija 0,03 % Sąjungos bendrųjų nacionalinių pajamų, kad juo būtų galima naudotis kaip kraštutine priemone reaguojant į nenumatytas aplinkybes. Jo lėšų mobilizavimas galimas tik teikiant taisomąjį arba metinį biudžetą.
1.  Už DFP viršutinių ribų sudaromas nenumatytų atvejų rezervas, kuris neviršija 0,05 % Sąjungos bendrųjų nacionalinių pajamų, kad juo būtų galima naudotis kaip kraštutine priemone reaguojant į nenumatytas aplinkybes. Jo lėšų mobilizavimas galimas tik teikiant taisomąjį arba metinį biudžetą. Jis gali būti mobilizuojamas ir įsipareigojimų, ir mokėjimų asignavimams arba tik mokėjimų asignavimams skirti.
Pataisa 31
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 14 straipsnio 2 dalis
2.  Bet kuriais konkrečiais metais iš nenumatytų atvejų rezervo naudojamos lėšos neviršija didžiausios sumos, nustatytos metiniame techniniame DFP koregavime, ir atitinka nuosavų išteklių viršutinę ribą.
2.  Bet kuriais konkrečiais metais iš nenumatytų atvejų rezervo naudojamos lėšos neviršija didžiausios sumos, nustatytos metiniame techniniame DFP koregavime.
Pataisa 32
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 14 straipsnio 3 dalis
3.  Panaudotos nenumatytų atvejų rezervo lėšos visiškai kompensuojamos iš maržų, numatytų einamųjų ar ateinančių finansinių metų vienoje ar keliose DFP išlaidų kategorijose.
Išbraukta.
Pataisa 33
Pasiūlymas dėl reglamento
3 skyriaus 14 straipsnio 4 dalis
4.  Pagal 3 dalį kompensuotos sumos pagal DFP toliau nenaudojamos. Dėl nenumatytų atvejų rezervo naudojimo neviršijamos bendros DFP nustatytos einamųjų ir ateinančių finansinių metų įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų viršutinės ribos.
Išbraukta.
Pataisa 34
Pasiūlymas dėl reglamento
4 skyriaus pavadinimas
DFP peržiūra ir keitimas
Keitimas
Pataisa 35
Pasiūlymas dėl reglamento
4 skyriaus 15 straipsnio 1 dalis
1.  Nedarant poveikio 3 straipsnio 2 daliai, 16–20 straipsniams ir 24 straipsniui, iškilus nenumatytoms aplinkybėms, DFP gali būti keičiama laikantis pagal galiojantį sprendimą dėl nuosavų išteklių nustatytos nuosavų išteklių viršutinės ribos.
1.  Nedarant poveikio 3 straipsnio 2 daliai, 16–20 straipsniams ir 24 straipsniui, atitinkamos DFP viršutinės ribos didinamos tuo atveju, jei tai būtina siekiant palengvinti Sąjungos politikos ir, visų pirma, naujų politikos tikslų finansavimą esant aplinkybėms, kai kitu atveju reikėtų numatyti papildomus tarpvyriausybinius arba iš dalies tarpvyriausybinius finansavimo metodus, kuriais būtų apeinama SESV 314 straipsnyje nustatyta biudžeto procedūra.
Pataisa 36
Pasiūlymas dėl reglamento
4 skyriaus 15 straipsnio 3 dalis
3.  Pagal 1 dalį pateiktame pasiūlyme dėl DFP keitimo nagrinėjama galimybė išlaidas perskirstyti tarp toje pačioje keičiamoje išlaidų kategorijoje esančių programų, visų pirma atsižvelgiant į visus galimus nevisiško asignavimų panaudojimo atvejus.
Išbraukta.
Pataisa 37
Pasiūlymas dėl reglamento
4 skyriaus 16 straipsnio pavadinimas
DFP laikotarpio vidurio peržiūra
DFP laikotarpio vidurio tikslinimas
Pataisa 38
Pasiūlymas dėl reglamento
4 skyriaus 16 straipsnis
Iki 2024 m. sausio 1 d. Komisija pateikia DFP veikimo peržiūrą. Prireikus su šia peržiūra pateikiami atitinkami pasiūlymai.
Iki 2023 m. liepos 1 d. Komisija pateikia pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl šio reglamento persvarstymo pagal SESV nustatytas procedūras remdamasi DFP veikimo peržiūra. Nedarant poveikio šio reglamento 6 straipsniui, atliekant tokį tikslinimą nėra sumažinami iš anksto paskirstyti nacionaliniai paketai.
Pasiūlymas parengiamas atsižvelgiant į:
–   pažangos, padarytos siekiant bendro tikslo, kad 2021–2027 m. DFP laikotarpiu klimato politikos tikslams įgyvendinti būtų skirta 25 proc. ES išlaidų, ir kad kuo greičiau jos artėtų prie 30 proc., vertinimą;
–   JT darnaus vystymosi tikslų integravimą;
–   lyčių aspekto integravimą į Sąjungos biudžetą (biudžeto sudarymas atsižvelgiant į lyčių aspektą);
–  paprastinimo priemonių poveikis administracinės naštos mažinimui paramos gavėjams įgyvendinant finansines programas; vertinimas turi būti atliekamas konsultuojantis su suinteresuotaisiais subjektais;
Pataisa 39
Pasiūlymas dėl reglamento
4 skyriaus 17 straipsnis
Komisija, pranešdama Europos Parlamentui ir Tarybai apie DFP techninių koregavimų rezultatus, prireikus pateikia pasiūlymus dėl visų asignavimų mokėjimams keitimo, kuriuos ji, įvertinusi vykdymą, laiko būtinais, kad būtų užtikrintas patikimas kasmetinių mokėjimų viršutinių ribų valdymas ir visų pirma jų tinkamas vykdymas asignavimų įsipareigojimams atžvilgiu.
Komisija, pranešdama Europos Parlamentui ir Tarybai apie DFP techninių koregavimų rezultatus, arba tuomet, kai dėl mokėjimų viršutinių ribų Sąjunga gali nepajėgti įvykdyti savo teisinių įsipareigojimų, pateikia pasiūlymus dėl visų asignavimų mokėjimams keitimo, kuriuos ji, įvertinusi vykdymą, laiko būtinais, kad būtų užtikrintas patikimas kasmetinių mokėjimų viršutinių ribų valdymas ir visų pirma jų tinkamas vykdymas asignavimų įsipareigojimams atžvilgiu.
Pataisa 40
Pasiūlymas dėl reglamento
5 skyriaus 21 straipsnio 1 dalis
1.  Didžiausia 14 196 mln. EUR suma (2018 m. kainomis) iš bendrojo Sąjungos biudžeto 2021–2027 m. laikotarpiui skiriama didelio masto projektams pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą XXXX/XX, Kosmoso programą].
1.  Didžiausia suma iš bendrojo Sąjungos biudžeto 2021–2027 m. laikotarpiui bendrai skiriama Europos palydovinėms navigacijos programoms (EGNOS ir GALILEO) ir programai „Copernicus“ (Sąjungos Žemės stebėjimo ir stebėsenos programai). Nustatoma didžiausia suma, 15 proc. viršijanti orientacines sumas, abiem didelio masto projektams numatytas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą XXXX/XX, Kosmoso programą]. Bet koks šios didžiausios sumos padidinimas finansuojamas iš maržų arba specialiųjų priemonių ir dėl jo nesumažinamas finansavimas kitoms programoms ir projektams.
Pataisa 41
Pasiūlymas dėl reglamento
5 skyriaus 21 straipsnio 2 a dalis (nauja)
2a.  Jei atsirastų pirmiau minėtų didelio masto projektų papildomų finansavimo iš Sąjungos biudžeto poreikių, Komisija pasiūlo atitinkamai patikslinti DFP viršutines ribas.
Pataisa 42
Pasiūlymas dėl reglamento
6 skyriaus pavadinimas
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas biudžeto procedūros metu
Skaidrumas ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas biudžeto procedūros metu
Pataisa 43
Pasiūlymas dėl reglamento
6 skyriaus 22 straipsnis
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas biudžeto procedūros metu
Skaidrumas ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas biudžeto procedūros metu
Pataisa 44
Pasiūlymas dėl reglamento
6 skyriaus 22 straipsnio 4 a pastraipa (nauja)
Kai vyksta politinio lygmens posėdžiai, ir Europos Parlamentui, ir Tarybai atstovauja atitinkamų institucijų nariai.
Pataisa 45
Pasiūlymas dėl reglamento
6 skyriaus 22 straipsnio 4 b pastraipa (nauja)
Europos Parlamentas ir Taryba posėdžiauja viešai, kai tvirtina savo atitinkamas pozicijas dėl biudžeto projekto.
Pataisa 46
Pasiūlymas dėl reglamento
6 skyriaus 23 straipsnis
Visos Sąjungos ir Euratomo išlaidos ir pajamos įtraukiamos į bendrąjį Sąjungos biudžetą pagal Finansinio reglamento 7] straipsnį, įskaitant išlaidas, susijusias su atitinkamais sprendimais, kuriuos, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, vieningai priima Taryba pagal SESV 332 straipsnį.
Visos Sąjungos ir Euratomo išlaidos ir pajamos įtraukiamos į bendrąjį Sąjungos biudžetą pagal SESV 310 straipsnio 1 dalį, įskaitant išlaidas, susijusias su atitinkamais sprendimais, kuriuos, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, vieningai priima Taryba pagal SESV 332 straipsnį.
Pataisa 47
Pasiūlymas dėl reglamento
7 skyriaus 24 straipsnis
Anksčiau nei 2025 m. liepos 1 d. Komisija pateikia pasiūlymą dėl naujos daugiametės finansinės programos.
Iki 2023 m. liepos 1 d. Komisija kartu su pasiūlymais dėl laikotarpio vidurio tikslinimo pateikia ataskaitą, kurioje nurodomi metodai, kaip praktiškai užtikrinti 5+5 metų finansinės programos įgyvendinimą.
Anksčiau nei 2025 m. liepos 1 d. Komisija pateikia pasiūlymą dėl naujos daugiametės finansinės programos.
Jeigu iki 2027 m. gruodžio 31 d. nepriimamas Tarybos reglamentas, kuriuo nustatoma nauja daugiametė finansinė programa, DFP nurodytos paskutinių metų viršutinės ribos ir kitos nuostatos taikomos toliau, kol priimamas reglamentas, kuriuo nustatoma nauja finansinė programa. Jeigu nauja valstybė narė į Sąjungą įstoja po 2020 m., prireikus išplėsta finansinė programa tikslinama, kad būtų atsižvelgta į įstojimą.

E.PASIŪLYMO DĖL TARPINSTITUCINIO SUSITARIMO PATAISOS

52.pabrėžia, kad po derybų dėl naujo DFP reglamento ir jį priėmus pasiūlymas dėl Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo turėtų būti iš dalies pakeistas taip:

Pataisa 48
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
1 dalis
A skyriaus 6 a punktas (naujas)
6a.  Informacija apie operacijas, neįtrauktas į bendrąjį Sąjungos biudžetą, ir numatomus įvairių Sąjungos nuosavų išteklių kategorijų pokyčius yra nurodoma atskirose lentelėse, darant atitinkamas nuorodas. Ši informacija atnaujinama kiekvienais metais kartu su dokumentais, pateikiamais su biudžeto projektu.
Pataisa 49
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
I dalis
A skyriaus 7 punktas
7.  Siekdamos patikimo finansų valdymo, institucijos biudžeto procedūros ir biudžeto priėmimo metu kuo labiau užtikrina, kad liktų pakankamos maržos iki įvairioms DFP išlaidų kategorijoms nustatytų viršutinių ribų.
7.  Siekdamos patikimo finansų valdymo, institucijos biudžeto procedūros ir biudžeto priėmimo metu, kiek įmanoma, užtikrina, kad liktų pakankamos maržų sumos neviršijant įvairioms DFP išlaidų kategorijoms nustatytų viršutinių ribų ar pakankamos sumos, kuriomis būtų galima pasinaudoti pagal esamas specialias priemones.
Pataisa 50
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
I dalis
A skyriaus 8 punktas
Mokėjimų asignavimų prognozių po 2027 m. atnaujinimas
8.  2024 m. Komisija atnaujins mokėjimų asignavimų prognozes po 2027 m.
Tose atnaujintose prognozėse atsižvelgiama į visą susijusią informaciją, įskaitant biudžeto asignavimų įsipareigojimams ir biudžeto asignavimų mokėjimams realų vykdymą, taip pat į vykdymo prognozes. Jose taip pat atsižvelgiama į taisykles, kurios skirtos užtikrinti, kad mokėjimų asignavimai būtų tvarkingai nustatomi atsižvelgiant į įsipareigojimų asignavimus ir Sąjungos bendrųjų nacionalinių pajamų augimo prognozes.
Mokėjimų asignavimų prognozių atnaujinimas
8.  Kiekvienais metais Komisija atnaujina mokėjimų asignavimų prognozes iki ir po 2027 m.
Tose atnaujintose prognozėse atsižvelgiama į visą susijusią informaciją, įskaitant biudžeto asignavimų įsipareigojimams ir biudžeto asignavimų mokėjimams realų vykdymą, taip pat į vykdymo prognozes. Jose taip pat atsižvelgiama į taisykles, kurios skirtos užtikrinti, kad mokėjimų asignavimai būtų tvarkingai nustatomi atsižvelgiant į įsipareigojimų asignavimus ir Sąjungos bendrųjų nacionalinių pajamų augimo prognozes.
Pataisa 51
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
I dalis
B skyriaus 9 punktas
9.  Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai pasiūlymą pervesti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšas į atitinkamas biudžeto eilutes, kai įvykdomos atitinkamame pagrindiniame teisės akte nustatytos to fondo lėšų mobilizavimo sąlygos.
Su Prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondu susiję perkėlimai atliekami pagal Finansinį reglamentą.
9.  Komisija pateikia pasiūlymą mobilizuoti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšas, kai įvykdomos atitinkamame pagrindiniame teisės akte nustatytos to fondo mobilizavimo sąlygos. Sprendimą mobilizuoti Prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšas Europos Parlamentas ir Taryba priima kartu.
Pateikdama pasiūlymą dėl sprendimo mobilizuoti Prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšas, tuo pačiu metu Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia pasiūlymą dėl perkėlimo į atitinkamas biudžeto eilutes.
Jei nepavyksta susitarti, klausimas nagrinėjamas kitame trišaliame dialoge biudžeto klausimais.
Su Prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondu susiję perkėlimai atliekami pagal Finansinį reglamentą.
Pataisa 52
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
I dalis
B skyriaus 10 punktas
10.  Komisija pateikia pasiūlymą dėl tinkamos biudžeto priemonės pagal Finansinį reglamentą, kai įvykdomos atitinkamame pagrindiniame teisės akte nustatytos Europos Sąjungos solidarumo fondo lėšų mobilizavimo sąlygos.
10.  Komisija pateikia pasiūlymą mobilizuoti Europos Sąjungos solidarumo fondo lėšas, kai įvykdomos atitinkamame pagrindiniame teisės akte nustatytos to fondo mobilizavimo sąlygos. Sprendimą mobilizuoti Solidarumo fondo lėšas kartu priima Europos Parlamentas ir Taryba.
Pateikdama pasiūlymą dėl sprendimo mobilizuoti Solidarumo fondo lėšas, tuo pačiu metu Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia pasiūlymą dėl perkėlimo į atitinkamas biudžeto eilutes.
Jei nepavyksta susitarti, klausimas nagrinėjamas kitame trišaliame dialoge biudžeto klausimais.
Su Solidarumo fondu susiję perkėlimai atliekami pagal Finansinį reglamentą.
Pataisa 53
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
I dalis
B skyriaus 11 punktas
11.  Kai Komisija mano, kad reikia panaudoti neatidėliotinos pagalbos rezervą, Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia pasiūlymą perkelti lėšas iš šio rezervo į atitinkamas biudžeto eilutes pagal Finansinį reglamentą.
11.  Kai Komisija mano, kad reikia panaudoti neatidėliotinos pagalbos rezervą, Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia pasiūlymą perkelti lėšas iš šio rezervo į atitinkamas biudžeto eilutes pagal Finansinį reglamentą.
Jei nepavyksta susitarti, klausimas nagrinėjamas kitame trišaliame dialoge biudžeto klausimais.
Pataisa 54
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
I dalis
B skyriaus 12 punktas
Lankstumo priemonė
12.  Pasiūlymą mobilizuoti lankstumo priemonės lėšas Komisija pateikia išnagrinėjusi visas galimybes perskirstyti asignavimus išlaidų kategorijoje, kurioje yra lėšų papildomoms išlaidoms poreikis.
Pasiūlyme nurodomi finansuotini poreikiai ir suma. Toks pasiūlymas gali būti pateiktas dėl biudžeto projekto arba taisomojo biudžeto projekto.
Lankstumo priemonės lėšas gali mobilizuoti Europos Parlamentas ir Taryba, vykdydami biudžeto procedūrą pagal SESV 314 straipsnį.
Lankstumo priemonė
12.  Pasiūlymą mobilizuoti lankstumo priemonės lėšas Komisija pateikia tuomet, kai išnaudojamos atitinkamose išlaidų kategorijose numatytos maržos.
Pasiūlyme nurodomi finansuotini poreikiai ir suma.
Lankstumo priemonės lėšas gali mobilizuoti Europos Parlamentas ir Taryba, vykdydami biudžeto procedūrą pagal SESV 314 straipsnį.
Pataisa 55
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
I dalis
B skyriaus 13 punktas
13.  Nuodugniai išanalizavusi visas kitas finansines galimybes, Komisija siūlo mobilizuoti nenumatytų atvejų rezervo lėšas arba jų dalį. Toks pasiūlymas gali būti pateiktas dėl biudžeto projekto arba taisomojo biudžeto projekto.
Nenumatytų atvejų rezervo lėšas gali mobilizuoti Europos Parlamentas ir Taryba, vykdydami biudžeto procedūrą pagal SESV 314 straipsnį.
13.  Nuodugniai išanalizavusi visas kitas finansines galimybes, Komisija siūlo mobilizuoti nenumatytų atvejų rezervo lėšas arba jų dalį.
Nenumatytų atvejų rezervo lėšas gali mobilizuoti Europos Parlamentas ir Taryba, vykdydami biudžeto procedūrą pagal SESV 314 straipsnį.
Pataisa 56
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
II dalis
A skyriaus 14 a punktas (naujas)
14a.  Siekiant palengvinti naujos DFP priėmimą ar tikslinimą ir įgyvendinti SESV 312 straipsnio 5 dalies nuostatas, institucijos rengia reguliarius susitikimus, t. y.:
–  Pirmininkų susitikimus, kaip nustatyta Sutarties 324 straipsnyje;
–  Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės informacinius pranešimus ir dalijimąsi informacija su Europos Parlamento delegacija prieš ir po atitinkamų Tarybos posėdžių;
–  neoficialius trišalius susitikimus vykstant posėdžiams Taryboje siekiant atsižvelgti į Parlamento nuomonę bet kokiame Tarybai pirmininkaujančios valstybės parengtame dokumente;
–  trišalius dialogus, Parlamentui ir Tarybai patvirtinus atitinkamus derybų įgaliojimus;
–  bendrus Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės atstovų apsilankymus atitinkamame Parlamento komitete ir Parlamento derybinės grupės atstovų apsilankymus atitinkamos sudėties Taryboje.
Parlamentas ir Taryba iš karto perduoda viena kitai visus jų atitinkamuose parengiamuosiuose organuose oficialiai priimtus arba oficialiai jų vardu pateiktus dokumentus.
Pataisa 57
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
II dalis
B skyriaus 15 punkto 2 įtrauka
–  Europos plėtros fondo (EPF), Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF), Europos stabilumo mechanizmo (ESM) ir kitų galimų būsimų mechanizmų pajamomis, išlaidomis, turtu ir įsipareigojimais,
–  Europos plėtros fondo (EPF), Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF), Europos stabilumo mechanizmo (ESM) ir kitų galimų būsimų mechanizmų pajamomis, išlaidomis, turtu ir įsipareigojimais, kurie nėra finansuojami iš Sąjungos biudžeto, bet kuriais naudojamasi siekiant padėti įvykdyti Sąjungos politikus tikslus remiantis Sutartimis,
Pataisa 58
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
II dalis
B skyriaus 15 a punktas (naujas)
15a.  Komisija, kai tvirtina savarankiškus perkėlimus pagal Finansinio reglamento 30 straipsnio 1 dalį, nedelsdama išsamiai informuoja biudžeto valdymo instituciją apie tokių perkėlimų pagrindą. Kai Parlamentas arba Taryba pareiškia išlygą dėl savarankiško perkėlimo, Komisija į tai atsižvelgia ir, be kita ko, atitinkamais atvejais sustabdo tokį perkėlimą.
Pataisa 59
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
III dalis
A skyriaus 24 a punktas (naujas)
24a.  Kai biudžeto procedūros metu biudžeto valdymo institucija nusprendžia dėl konkretaus lėšų padidinimo, Komisija šių sumų nekompensuoja vėlesniais finansinio programavimo laikotarpio metais, išskyrus atvejus, kai biudžeto valdymo institucija konkrečiai nurodo tai padaryti.
Pataisa 60
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
Priedas
A dalies 1 a punktas (naujas)
1a.  Kiekviena institucija įsipareigoja kitoms institucijoms nepateikti svarstyti jokių neskubių biudžeto pozicijų, perkėlimų ar kitokių pranešimų, su kuriais susiję terminai būtų per institucijos nedarbo laikotarpį, kad būtų galima užtikrinti kiekvienos institucijos galimybę tinkamai naudotis savo procedūrinėmis prerogatyvomis.
Institucijų tarnybos laiku informuoja viena kitą apie savo atitinkamų institucijų nedarbo laikotarpį.
Pataisa 61
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
Priedas
B dalies 2 punktas
2.  Likus pakankamai laiko iki Komisijos parengto biudžeto projekto priėmimo, pradedamas trišalis dialogas galimiems ateinančių finansinių metų biudžeto prioritetams aptarti.
2.  Likus pakankamai laiko iki Komisijos parengto biudžeto projekto priėmimo, pradedamas trišalis dialogas galimiems ateinančių finansinių metų biudžeto prioritetams ir visiems klausimams, susijusiems su einamųjų finansinių metų biudžeto vykdymu, aptarti.
Pataisa 62
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
Priedas
C dalies 8 punktas
8.  Siekdami lojalaus ir patikimo institucijų bendradarbiavimo, Europos Parlamentas ir Taryba įsipareigoja visos biudžeto procedūros metu ir visų pirma taikinimo laikotarpiu visais lygiais per savo atitinkamus derybininkus reguliariai ir aktyviai palaikyti ryšius. Europos Parlamentas ir Taryba įsipareigoja užtikrinti, kad oficialiu ir neoficialiu lygiais būtų laiku ir nuolat abipusiai keičiamasi susijusia informacija ir dokumentais, taip pat prireikus taikinimo laikotarpiu bendradarbiaujant su Komisija rengti techninius arba neoficialius posėdžius. Komisija užtikrina, kad Europos Parlamentas ir Taryba turėtų vienodas galimybes laiku susipažinti su informacija ir dokumentais.
8.  Siekdami lojalaus ir patikimo institucijų bendradarbiavimo, Europos Parlamentas ir Taryba įsipareigoja visos biudžeto procedūros metu ir visų pirma taikinimo laikotarpiu visais lygiais per savo atitinkamus derybininkus reguliariai ir aktyviai palaikyti ryšius. Europos Parlamentas ir Taryba įsipareigoja užtikrinti, kad oficialiu ir neoficialiu lygiais būtų laiku ir nuolat abipusiai keičiamasi susijusia informacija ir dokumentais, visų pirma institucijoms viena kitai iš karto siunčiant visus procedūrinius dokumentus, kai tik jie priimti jų atitinkamuose parengiamuosiuose organuose. Be to, jie įsipareigoja prireikus taikinimo laikotarpiu bendradarbiaujant su Komisija rengti techninius arba neoficialius posėdžius. Komisija užtikrina, kad Europos Parlamentas ir Taryba turėtų vienodas galimybes laiku susipažinti su informacija ir dokumentais.
Pataisa 63
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
Priedas
D dalies 12 a punktas (naujas)
12a.   Europos Parlamentas ir Taryba posėdžiauja viešai, kai tvirtina savo atitinkamas pozicijas dėl biudžeto projekto.
Pataisa 64
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
Priedas
E dalies 15 punktas
15.  Taikinimo komitete Europos Parlamentui ir Tarybai atstovaujama atitinkamu lygiu, kad kiekviena delegacija galėtų patvirtinti savo atitinkamos institucijos politinius įsipareigojimus ir kad galėtų būti padaryta faktinė pažanga siekiant galutinio susitarimo.
15.  Taikinimo komitete tiek Europos Parlamentui, tiek Tarybai atstovauja atitinkamų institucijų nariai, kad kiekviena delegacija galėtų patvirtinti savo atitinkamos institucijos politinius įsipareigojimus ir kad galėtų būti padaryta faktinė pažanga siekiant galutinio susitarimo.
Pataisa 65
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
Priedas
E dalies 19 punktas
19.  Taikinimo komiteto ir trišalio dialogo posėdžių datos iš anksto nustatomos visų trijų institucijų sutarimu.
19.  Taikinimo komiteto ir trišalio dialogo posėdžių datos iš anksto nustatomos visų trijų institucijų sutarimu. Per taikinimo laikotarpį gali būti rengiami, jei reikia, papildomi posėdžiai, įskaitant posėdžius techniniu lygmeniu.
Pataisa 66
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
Priedas
E dalies 21 a punktas (naujas)
21a.   Kad būtų išnaudojamas visas Sutartyje nustatytas 21 dienos taikinimo laikotarpis ir institucijoms būtų suteikta galimybė atnaujinti savo atitinkamas derybines pozicijas, Europos Parlamentas ir Taryba įsipareigoja per visą pirmiau minėtą laikotarpį per kiekvieną jų atitinkamų parengiamųjų organų posėdį vertinti esamą padėtį vykdant taikinimo procedūrą, o ne palikti šios užduoties paskutiniams procedūros etapams.
Pataisa 67
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
Priedas
G dalies pavadinimas
G dalis. Neįvykdyti įsipareigojimai
G dalis. Biudžeto vykdymas, mokėjimai ir neįvykdyti įsipareigojimai
Pataisa 68
Pasiūlymas dėl Tarpinstitucinio susitarimo
Priedas
G dalies 36 punktas
36.  Atsižvelgiant į poreikį užtikrinti, kad visi mokėjimų asignavimai būtų tinkamai vykdomi pagal įsipareigojimų asignavimus ir būtų išvengta bet kokių neįprastų neįvykdytų įsipareigojimų perkėlimo iš metų į metus, Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija susitaria atidžiai stebėti neįvykdytų įsipareigojimų lygį, siekdami sumažinti riziką, kad DFP pabaigoje dėl mokėjimų asignavimų stokos bus apsunkintas Sąjungos programų įgyvendinimas.
Siekiant užtikrinti visose išlaidų kategorijose numatytų mokėjimų valdomą lygį ir profilį, visose išlaidų kategorijose griežtai taikomos įsipareigojimų panaikinimo taisyklės, visų pirma, automatinio įsipareigojimų panaikinimo taisyklės.
Biudžeto procedūros metu institucijos reguliariai rengia bendrus posėdžius, kad kartu įvertintų esamą padėtį ir biudžeto įgyvendinimo perspektyvas einamaisiais ir būsimais metais. Tai yra specialūs atitinkamo lygio tarpinstituciniai posėdžiai, prieš kuriuos Komisija pateikia išsamią pagal fondą ir valstybę narę suskirstytą informaciją apie esamą padėtį, susijusią su mokėjimų vykdymu, gautomis mokėjimų paraiškomis ir patikslintomis prognozėmis. Visų pirma, siekdami užtikrinti, kad 2021–2027 m. laikotarpiu pagal SESV 323 straipsnį Sąjunga galėtų įvykdyti visus savo finansinius įsipareigojimus, atsirandančius dėl esamų ir būsimų įsipareigojimų, Europos Parlamentas ir Taryba išanalizuoja ir aptaria Komisijos sąmatas, kad nustatytų, ar jose nurodytas reikiamas mokėjimų asignavimų lygis.
36.  Atsižvelgiant į poreikį užtikrinti, kad visi mokėjimų asignavimai būtų tinkamai vykdomi pagal įsipareigojimų asignavimus ir būtų išvengta bet kokių neįprastų neįvykdytų įsipareigojimų perkėlimo iš metų į metus, Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija susitaria atidžiai stebėti mokėjimų prognozes ir neįvykdytų įsipareigojimų lygį, siekdami sumažinti riziką, kad DFP pabaigoje dėl mokėjimų asignavimų stokos bus apsunkintas Sąjungos programų įgyvendinimas.
Biudžeto procedūros metu institucijos reguliariai rengia bendrus posėdžius, kad kartu įvertintų esamą padėtį ir biudžeto įgyvendinimo perspektyvas einamaisiais ir būsimais metais. Tai yra specialūs atitinkamo lygio tarpinstituciniai posėdžiai, prieš kuriuos Komisija pateikia išsamią pagal fondą ir valstybę narę suskirstytą informaciją apie esamą padėtį, susijusią su mokėjimų vykdymu, gautomis mokėjimų paraiškomis ir patikslintomis trumpalaikėmis bei ilgalaikėmis prognozėmis. Visų pirma, siekdami užtikrinti, kad 2021–2027 m. laikotarpiu pagal SESV 323 straipsnį Sąjunga galėtų įvykdyti visus savo finansinius įsipareigojimus, atsirandančius dėl esamų ir būsimų įsipareigojimų, Europos Parlamentas ir Taryba išanalizuoja ir aptaria Komisijos sąmatas, kad nustatytų, ar jose nurodytas reikiamas mokėjimų asignavimų lygis.

53.paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

I priedas. 2021–2027 m. DFP. Viršutinės ribos ir priemonės, neįtrauktos apskaičiuojant viršutines ribas (2018 m. kainomis)

(mln. EUR, 2018 m. kainomis)

 

Komisijos pasiūlymas

Parlamento pozicija

Įsipareigojimų asignavimai

Iš viso

2021-2027 m.

2021

2022

2023

2024

2025

2026

2027

Iš viso

2021-2027 m.

I.  Bendroji rinka, inovacijos ir skaitmeninė ekonomika

166 303

31 035

31 006

31 297

30 725

30 615

30 757

30 574

216 010

II.  Sanglauda ir vertybės

391 974

60 026

62 887

64 979

65 785

66 686

69 204

67 974

457 540

iš jų: ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda

330 642

52 143

52 707

53 346

53 988

54 632

55 286

55 994

378 097

III.  Gamtos ištekliai ir aplinka

336 623

57 780

57 781

57 789

57 806

57 826

57 854

57 881

404 718

IV.  Migracija ir sienų valdymas

30 829

3 227

4 389

4 605

4 844

4 926

5 066

5 138

32 194

V.  Saugumas ir gynyba

24 323

3 202

3 275

3 223

3 324

3 561

3 789

4 265

24 639

VI.  Kaimyninės šalys ir pasaulis

108 929

15 368

15 436

15 616

15 915

16 356

16 966

17 729

113 386

VII.  Europos viešasis administravimas

75 602

10 388

10 518

10 705

10 864

10 910

11 052

11 165

75 602

iš jų: institucijų administracinės išlaidos

58 547

8 128

8 201

8 330

8 432

8 412

8 493

8 551

58 547

IŠ VISO ĮSIPAREIGOJIMŲ ASIGNAVIMŲ,

1 134 583

181 025

185 293

188 215

189 262

190 880

194 688

194 727

1 324 089

kaip BNP procentinės dalies

1,11 %

1,29 %

1,31 %

1,31 %

1,30 %

1,30 %

1,31 %

1,29 %

1,30 %

IŠ VISO MOKĖJIMŲ ASIGNAVIMŲ,

1 104 805

174 088

176 309

186 391

187 490

188 675

189 961

191 398

1 294 311

kaip BNP procentinės dalies

1,08 %

1,24 %

1,24 %

1,30 %

1,29 %

1,28 %

1,28 %

1,27 %

1,27 %

NEĮTRAUKTA APSKAIČIUOJANT VIRŠUTINES RIBAS

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Neatidėliotinos pagalbos rezervas

4 200

1 000

1 000

1 000

1 000

1 000

1 000

1 000

7 000

Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (EGF)

1 400

200

200

200

200

200

200

200

1 400

Europos Sąjungos solidarumo fondas (ESSF)

4 200

1 000

1 000

1 000

1 000

1 000

1 000

1 000

7 000

Lankstumo priemonė

7 000

2 000

2 000

2 000

2 000

2 000

2 000

2 000

14 000

Europos investicijų stabilizavimo priemonė

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

Europos taikos priemonė

9 223

753

970

1 177

1 376

1 567

1 707

1 673

9 223

BENDRA NEĮTRAUKTA APSKAIČIUOJANT VIRŠUTINES RIBAS SUMA

26 023

4 953

5 170

5 377

5 576

5 767

5 907

5 873

38 623

BENDRA SUMA: DFP + NEĮTRAUKTA APSKAIČIUOJANT VIRŠUTINES RIBAS SUMA,

1 160 606

185 978

190 463

193 592

194 838

196 647

200 595

200 600

1 362 712

kaip BNP procentinės dalies

1,14 %

1,32 %

1,34 %

1,35 %

1,34 %

1,34 %

1,35 %

1,33 %

1,34 %

II priedas. 2021–2027 m. DFP. Viršutinės ribos ir priemonės, neįtrauktos apskaičiuojant viršutines ribas (dabartinėmis kainomis)

(mln. EUR, dabartinėmis kainomis)

 

Komisijos pasiūlymas

Parlamento pozicija

Įsipareigojimų asignavimai

Iš viso

2021-2027 m.

2021

2022

2023

2024

2025

2026

2027

Iš viso

2021-2027 m.

I.  Bendroji rinka, inovacijos ir skaitmeninė ekonomika

187 370

32 935

33 562

34 555

34 601

35 167

36 037

36 539

243 395

II.  Sanglauda ir vertybės

442 412

63 700

68 071

71 742

74 084

76 601

81 084

81 235

516 517

iš jų: ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda

373 000

55 335

57 052

58 899

60 799

62 756

64 776

66 918

426 534

III.  Gamtos ištekliai ir aplinka

378 920

61 316

62 544

63 804

65 099

66 424

67 785

69 174

456 146

IV.  Migracija ir sienų valdymas

34 902

3 425

4 751

5 084

5 455

5 658

5 936

6 140

36 448

V.  Saugumas ir gynyba

27 515

3 397

3 545

3 559

3 743

4 091

4 439

5 098

27 872

VI.  Kaimyninės šalys ir pasaulis

123 002

16 308

16 709

17 242

17 923

18 788

19 878

21 188

128 036

VII.  Europos viešasis administravimas

85 287

11 024

11 385

11 819

12 235

12 532

12 949

13 343

85 287

iš jų: institucijų administracinės išlaidos

66 028

8 625

8 877

9 197

9 496

9 663

9 951

10 219

66 028

IŠ VISO ĮSIPAREIGOJIMŲ ASIGNAVIMŲ,

1 279 408

192 105

200 567

207 804

213 140

219 261

228 107

232 717

1 493 701

kaip BNP procentinės dalies

1,11 %

1,29 %

1,31 %

1,31 %

1,30 %

1,30 %

1,31 %

1,29 %

1,30 %

IŠ VISO MOKĖJIMŲ ASIGNAVIMŲ,

1 246 263

184 743

190 843

205 790

211 144

216 728

222 569

228 739

1 460 556

kaip BNP procentinės dalies

1,08 %

1,24 %

1,24 %

1,30 %

1,29 %

1,28 %

1,28 %

1,27 %

1,27 %

NEĮTRAUKTA APSKAIČIUOJANT VIRŠUTINES RIBAS

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Neatidėliotinos pagalbos rezervas

4 734

1 061

1 082

1 104

1 126

1 149

1 172

1 195

7 889

Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (EGF)

1 578

212

216

221

225

230

234

239

1 578

Europos Sąjungos solidarumo fondas (ESSF)

4 734

1 061

1 082

1 104

1 126

1 149

1 172

1 195

7 889

Lankstumo priemonė

7 889

2 122

2 165

2 208

2 252

2 297

2 343

2 390

15 779

Europos investicijų stabilizavimo priemonė

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

p.  m.

Europos taikos priemonė

10 500

800

1 050

1 300

1 550

1 800

2 000

2 000

10 500

BENDRA NEĮTRAUKTA APSKAIČIUOJANT VIRŠUTINES RIBAS SUMA

29 434

5 256

5 596

5 937

6 279

6 624

6 921

7 019

43 633

BENDRA SUMA: DFP + NEĮTRAUKTA APSKAIČIUOJANT VIRŠUTINES RIBAS SUMA,

1 308 843

197 361

206 163

213 741

219 419

225 885

235 028

239 736

1 537 334

kaip BNP procentinės dalies

1,14 %

1,32 %

1,34 %

1,35 %

1,34 %

1,34 %

1,35 %

1,33 %

1,34 %

III priedas. 2021–2027 m. DFP. Suskirstymas pagal programas (2018 m. kainos)

N.B.: Palyginimo tikslais lentelėje išsaugoma Komisijos pasiūlyta atskirų ES programų struktūra, nedarant poveikio galimiems pakeitimams, jei jų prireiktų vykstant teisėkūros procedūrai, kurios tikslas – šių programų priėmimas.

(mln. EUR, 2018 m. kainomis)

 

2014–2020 M. DFP (ES-27 + EDF)

Komisijos pasiūlymas (2021–2027)

Parlamento pozicija

2021-2027 m.

I.  Bendroji rinka, inovacijos ir skaitmeninė ekonomika

116 361

166 303

216 010

1.  Moksliniai tyrimai ir inovacijos

69 787

91 028

127 537

„Europos horizontas“

64 674

83 491

120 000

Euratomo mokslinių tyrimų ir mokymo programa

2 119

2 129

2 129

Tarptautinis termobranduolinis eksperimentinis reaktorius (ITER)

2 992

5 406

5 406

Kita

2

2

2

2.  Europos strateginės investicijos

31 886

44 375

51 798

„InvestEU“ fondas

3 968

13 065

14 065

Europos infrastruktūros tinklų priemonė (bendras 1 išlaidų kategorijos įnašas)

įskaitant:

17 579

21 721

28 083

Europos infrastruktūros tinklų priemonę (transportas)

12 393

11 384

17 746

Europos infrastruktūros tinklų priemonę (energetika)

4 185

7 675

7 675

Europos infrastruktūros tinklų priemonę (skaitmeninis sektorius)

1 001

2 662

2 662

Skaitmeninės Europos programa

172

8 192

8 192

Kita

9 097

177

177

Decentralizuotos agentūros

1 069

1 220

1 281

3.  Bendroji rinka

5 100

5 672

8 423

Bendrosios rinkos programa (įsk. programą COSME)

3 547

3 630

5 823

ES kovos su sukčiavimu programa

156

161

322

Bendradarbiavimas mokesčių klausimais (FISCALIS)

226

239

300

Bendradarbiavimas muitinių klausimais (MUITINĖ)

536

843

843

Tvarus turizmas

 

 

300

Kita

61

87

87

Decentralizuotos agentūros

575

714

748

4.  Kosmosas

11 502

14 404

15 225

Europos kosmoso programa

11 308

14 196

15 017

Decentralizuotos agentūros

194

208

208

Marža

-1 913

10 824

13 026

II.  Sanglauda ir vertybės

387 250

391 974

457 540

5.  Regioninė plėtra ir sanglauda

272 647

242 209

272 647

ERPF + Sanglaudos fondas, įskaitant:

272 411

241 996

272 411

Europos regioninės plėtros fondą

196 564

200 622

 

Sanglaudos fondą

75 848

41 374

 

Iš jų: įnašas į Europos infrastruktūros tinklų priemonę (transportas)

11 487

10 000

 

Parama Kipro turkų bendruomenei

236

213

236

6.  Ekonominė ir pinigų sąjunga

273

22 281

22 281

Reformų rėmimo programa

185

22 181

22 181

Apsauga nuo euro padirbinėjimo

7

7

7

Kita

81

93

93

7.  Investavimas į žmones, socialinę sanglaudą ir vertybes

115 729

123 466

157 612

Europos socialinis fondas + (įskaitant Vaikų garantijų iniciatyvai skirtų 5,9 mlrd. eurų)

96 216

89 688

106 781

Iš jų: sveikatai, užimtumui ir socialinėms inovacijoms

1 075

1 042

1 095

Programa „Erasmus+“

13 699

26 368

41 097

Europos solidarumo korpusas

373

1 113

1 113

„Kūrybiška Europa“

1 403

1 642

2 806

Teisingumas

316

271

316

Teisės ir vertybės, įskaitant ne mažiau kaip 500 mln. EUR 2018 m. kainomis Sąjungos vertybių paprogramei

594

570

1 627

Kita

1 158

1 185

1 185

Decentralizuotos agentūros

1 971

2 629

2 687

Marža

-1 399

4 018

4 999

III.  Gamtos ištekliai ir aplinka

399 608

336 623

404 718

8.  Žemės ūkis ir jūrų politika

390 155

330 724

391 198

EŽŪGF + EŽŪFKP, įskaitant:

382 855

324 284

383 255

Europos žemės ūkio garantijų fondą (EŽŪGF)

286 143

254 247

 

Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai (EŽŪFKP)

96 712

70 037

 

Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas

6 243

5 448

6 867

Kita

962

878

962

Decentralizuotos agentūros

95

113

113

9.  Aplinka ir klimato politika

3 492

5 085

11 520

Aplinkos ir klimato politikos programa (LIFE)

3 221

4 828

6 442

Teisingos energetikos pertvarkos fondas

 

 

4 800

Decentralizuotos agentūros

272

257

278

Marža

5 960

814

1 999

IV.  Migracija ir sienų valdymas

10 051

30 829

32 194

10.  Migracija

7 180

9 972

10 314

Prieglobsčio ir migracijos fondas

6 745

9 205

9 205

Decentralizuotos agentūros*

435

768

1 109

11.  Sienų valdymas

5 492

18 824

19 848

Integruoto sienų valdymo fondas

2 773

8 237

8 237

Decentralizuotos agentūros*

2 720

10 587

11 611

Marža

-2 621

2 033

2 033

V.  Saugumas ir gynyba

1 964

24 323

24 639

12.  Saugumas

3 455

4 255

4 571

Vidaus saugumo fondas

1 200

2 210

2 210

Branduolinių įrenginių eksploatavimo nutraukimas,

įskaitant:

1 359

1 045

1 359

atominės elektrinės eksploatacijos nutraukimą (Lietuvoje)

459

490

692

Branduolinę saugą ir atominių elektrinių eksploatacijos nutraukimą (įsk. Bulgariją ir Slovakiją)

900

555

667

Decentralizuotos agentūros

896

1 001

1 002

13.  Gynyba

575

17 220

17 220

Europos gynybos fondas

575

11 453

11 453

Karinis mobilumas

0

5 767

5 767

14.  Reagavimas į krizes

1 222

1 242

1 242

Sąjungos civilinės saugos mechanizmas (rescEU)

560

1 242

1 242

Kita

662

p.  m.

p.  m.

Marža

-3 289

1 606

1 606

VI.  Kaimyninės šalys ir pasaulis

96 295

108 929

113 386

15.  Išorės veiksmai

85 313

93 150

96 809

Kaimynystės ir vystymosi politikos rėmimo priemonė (-ės), įskaitant EPF pakeisiančią priemonę ir investicijų planą Afrikai

71 767

79 216

82 716

Humanitarinė pagalba

8 729

9 760

9 760

Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP)

2 101

2 649

2 649

Užjūrio šalys ir teritorijos (įskaitant Grenlandiją)

594

444

594

Kita

801

949

949

Decentralizuotos agentūros

144

132

141

16.  Pasirengimo narystei pagalba

13 010

12 865

13 010

Pasirengimo narystei pagalba

13 010

12 865

13 010

Marža

-2 027

2 913

3 567

VII.  Europos viešasis administravimas

70 791

75 602

75 602

Europos mokyklos ir pensijos

14 047

17 055

17 055

institucijų administracinės išlaidos

56 744

58 547

58 547

IŠ VISO

1 082 320

1 134 583

1 324 089

BNPj (procentais) (ES-27)

1,16 %

1,11 %

1,30 %

* EP suma decentralizuotoms agentūroms 10 ir 11 grupėse apima 2018 m. rugsėjo 12 d. Komisijos pasiūlymų dėl Europos prieglobsčio paramos biuro ir Europos sienų ir pakrančių apsaugos pajėgų finansinį poveikį.

IV priedas. 2021–2027 m. DFP. Suskirstymas pagal programas (dabartinėmis kainomis)

(mln.  EUR, dabartinėmis kainomis)

 

2014–2020 M. DFP (ES-27 + EDF)

Komisijos pasiūlymas (2021–2027)

Parlamento pozicija

2021-2027 m.

I.  Bendroji rinka, inovacijos ir skaitmeninė ekonomika

114 538

187 370

243 395

1.  Moksliniai tyrimai ir inovacijos

68 675

102 573

143 721

„Europos horizontas“

63 679

94 100

135 248

Euratomo mokslinių tyrimų ir mokymo programa

2 085

2 400

2 400

Tarptautinis termobranduolinis eksperimentinis reaktorius (ITER)

2 910

6 070

6 070

Kita

1

3

3

2.  Europos strateginės investicijos

31 439

49 973

58 340

„InvestEU“ fondas

3 909

14 725

15 852

Europos infrastruktūros tinklų priemonė (bendras 1 išlaidų kategorijos įnašas)

įskaitant:

17 435

24 480

31 651

Europos infrastruktūros tinklų priemonę (transportas)

12 281

12 830

20 001

Europos infrastruktūros tinklų priemonę (energetika)

4 163

8 650

8 650

Europos infrastruktūros tinklų priemonę (skaitmeninis sektorius)

991

3 000

3 000

Skaitmeninės Europos programa

169

9 194

9 194

Kita

8 872

200

200

Decentralizuotos agentūros

1 053

1 374

1 444

3.  Bendroji rinka

5 017

6 391

9 494

Bendrosios rinkos programa (įsk. programą COSME)

3 485

4 089

6 563

ES kovos su sukčiavimu programa

153

181

363

Bendradarbiavimas mokesčių klausimais (FISCALIS)

222

270

339

Bendradarbiavimas muitinių klausimais (MUITINĖ)

526

950

950

Tvarus turizmas

 

 

338

Kita

59

98

98

Decentralizuotos agentūros

572

804

843

4.  Kosmosas

11 274

16 235

17 160

Europos kosmoso programa

11 084

16 000

16 925

Decentralizuotos agentūros

190

235

235

Marža

-1 866

12 198

14 680

II.  Sanglauda ir vertybės

380 738

442 412

516 517

5.  Regioninė plėtra ir sanglauda

268 218

273 240

307 578

ERPF + Sanglaudos fondas, įskaitant:

267 987

273 000

307 312

Europos regioninės plėtros fondą

193 398

226 308

 

Sanglaudos fondą

74 589

46 692

 

Iš jų: įnašas į Europos infrastruktūros tinklų priemonę (transportas)

11 306

11 285

 

Parama Kipro turkų bendruomenei

231

240

266

6.  Ekonominė ir pinigų sąjunga

275

25 113

25 113

Reformų rėmimo programa

188

25 000

25 000

Apsauga nuo euro padirbinėjimo

7

8

8

Kita

79

105

105

7.  Investavimas į žmones, socialinę sanglaudą ir vertybes

113 636

139 530

178 192

Europos socialinis fondas + (įskaitant Vaikų garantijų iniciatyvai skirtus 5,9 mlrd. eurų 2018 m. kainomis)

94 382

101 174

120 457

Iš jų: sveikatai, užimtumui ir socialinėms inovacijoms

1 055

1 174

1 234

Programa „Erasmus+“

13 536

30 000

46 758

Europos solidarumo korpusas

378

1 260

1 260

„Kūrybiška Europa“

1 381

1 850

3 162

Teisingumas

 

305

356

Teisės ir vertybės, įskaitant ne mažiau kaip 500 mln. EUR 2018 m. kainomis Sąjungos vertybių paprogramei

 

642

1 834

Kita

1 131

1 334

1 334

Decentralizuotos agentūros

1 936

2 965

3 030

Marža

-1 391

4 528

5 634

III.  Gamtos ištekliai ir aplinka

391 849

378 920

456 146

8.  Žemės ūkis ir jūrų politika

382 608

372 264

440 898

EŽŪGF + EŽŪFKP, įskaitant:

375 429

365 006

431 946

Europos žemės ūkio garantijų fondą (EŽŪGF)

280 351

286 195

 

Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai (EŽŪFKP)

95 078

78 811

 

Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas

6 139

6 140

7 739

Kita

946

990

1 085

Decentralizuotos agentūros

94

128

128

9.  Aplinka ir klimato politika

3 437

5 739

12 995

Aplinkos ir klimato politikos programa (LIFE)

3 170

5 450

7 272

Teisingos energetikos pertvarkos fondas

 

 

5 410

Decentralizuotos agentūros

267

289

313

Marža

5 804

918

2 254

IV.  Migracija ir sienų valdymas

9 929

34 902

36 448

10.  Migracija

7 085

11 280

11 665

Prieglobsčio ir migracijos fondas

6 650

10 415

10 415

Decentralizuotos agentūros*

435

865

1 250

11.  Sienų valdymas

5 439

21 331

22 493

Integruoto sienų valdymo fondas

2 734

9 318

9 318

Decentralizuotos agentūros*

2 704

12 013

13 175

Marža

-2 595

2 291

2 291

V.  Saugumas ir gynyba

1 941

27 515

27 872

12.  Saugumas

3 394

4 806

5 162

Vidaus saugumo fondas

1 179

2 500

2 500

Branduolinių įrenginių eksploatavimo nutraukimas,

įskaitant:

1 334

1 178

1 533

atominės elektrinės eksploatacijos nutraukimą (Lietuvoje)

451

552

780

Branduolinę saugą ir atominių elektrinių eksploatacijos nutraukimą (įsk. Bulgariją ir Slovakiją)

883

626

753

Decentralizuotos agentūros

882

1 128

1 129

13.  Gynyba

590

19 500

19 500

Europos gynybos fondas

590

13 000

13 000

Karinis mobilumas

0

6 500

6 500

14.  Reagavimas į krizes

1 209

1 400

1 400

Sąjungos civilinės saugos mechanizmas (rescEU)

561

1 400

1 400

Kita

648

p.  m.

p.  m.

Marža

-3 253

1 809

1 809

VI.  Kaimyninės šalys ir pasaulis

93 381

123 002

128 036

15.  Išorės veiksmai

82 569

105 219

109 352

Kaimynystės ir vystymosi politikos rėmimo priemonė (-ės), įskaitant EPF pakeisiančią priemonę ir investicijų planą Afrikai

70 428

89 500

93 454

Humanitarinė pagalba

8 561

11 000

11 000

Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP)

2 066

3 000

3 000

Užjūrio šalys ir teritorijos (įskaitant Grenlandiją)

582

500

669

Kita

790

1 070

1 070

Decentralizuotos agentūros

141

149

159

16.  Pasirengimo narystei pagalba

12 799

14 500

14 663

Pasirengimo narystei pagalba

12 799

14 500

14 663

Marža

-1 987

3 283

4 020

VII.  Europos viešasis administravimas

69 584

85 287

85 287

Europos mokyklos ir pensijos

13 823

19 259

19 259

institucijų administracinės išlaidos

55 761

66 028

66 028

IŠ VISO

1 061 960

1 279 408

1 493 701

BNPj (procentais) (ES-27)

1,16 %

1,11 %

1,30 %

* EP suma decentralizuotoms agentūroms 10 ir 11 grupėse apima 2018 m. rugsėjo 12 d. Komisijos pasiūlymų dėl Europos prieglobsčio paramos biuro ir Europos sienų ir pakrančių apsaugos pajėgų finansinį poveikį.

(1) Priimti tekstai, P8_TA(2018)0075 ir P8_TA(2018)0076.
(2) Priimti tekstai, P8_TA(2018)0226.
(3) OL C 215, 2018 6 19, p. 249.
(4) OL L 282, 2016 10 19, p. 1.
(5) OL C 242, 2018 7 10, p. 24.


Valstybės pagalbos taisyklės: naujosios valstybės pagalbos rūšys *
PDF 302kWORD 42k
2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamentas (ES) 2015/1588 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo kai kurioms horizontalios valstybės pagalbos rūšims (COM(2018)0398 – C8-0316/2018 – 2018/0222(NLE))
P8_TA-PROV(2018)0450A8-0315/2018

(Konsultavimosi procedūra)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Tarybai (COM(2018)0398),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 109 straipsnį, pagal kurį Taryba kreipėsi į Parlamentą dėl konsultacijos (C8-0316/2018),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 78c straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A8-0315/2018),

1.  pritaria Komisijos pasiūlymui;

2.  ragina Tarybą pranešti Parlamentui, jei ji ketina nukrypti nuo teksto, kuriam pritarė Parlamentas;

3.  ragina Tarybą dar kartą konsultuotis su Parlamentu, jei ji ketina iš esmės keisti Parlamento patvirtintą tekstą;

4.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Taryba ir Komisijai.


Ginklų eksportas: bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP įgyvendinimas
PDF 450kWORD 53k
2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento rezoliucija „Ginklų eksportas. Bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP įgyvendinimas“ (2018/2157(INI))
P8_TA-PROV(2018)0451A8-0335/2018

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į principus, įtvirtintus Europos Sąjungos (ES) sutarties 21 straipsnyje, visų pirma demokratijos ir teisinės valstybės propagavimo, taikos saugojimo, konfliktų prevencijos ir tarptautinio saugumo stiprinimo principus,

–  atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrąją poziciją 2008/944/BUSP, nustatančią bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę(1) (toliau – Bendroji pozicija),

–  atsižvelgdamas į 19-ąją metinę ataskaitą(2), parengtą vadovaujantis Bendrosios pozicijos 8 straipsnio 2 dalimi,

–  atsižvelgdamas į 2018 m. sausio 22 d. Tarybos sprendimą 2018/101/BUSP dėl veiksmingos ginklų eksporto kontrolės skatinimo(3) ir 2017 m. gegužės 29 d. Tarybos sprendimą 2017/915/BUSP dėl Sąjungos informavimo veiklos remiant Sutarties dėl prekybos ginklais (SPG) įgyvendinimą(4),

–  atsižvelgdamas į atnaujintą Europos Sąjungos bendrąjį karinės įrangos sąrašą, kurį 2018 m. vasario 26 d. patvirtino Taryba(5),

–  atsižvelgdamas į Bendrosios pozicijos, nustatančios bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę, naudojimo vadovą,

–  atsižvelgdamas į 1996 m. gegužės 12 d. Vasenaro susitarimą dėl įprastinės ginkluotės ir dvejopo naudojimo prekių ir technologijų eksporto kontrolės ir į 2017 m. gruodžio mėn. atnaujintus šių prekių, technologijų ir šaudmenų sąrašus(6),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 25 d. ES strateginę programą ir veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje, ypač į šio veiksmų plano 11 rezultato e papunktį, taip pat į 2015 m. liepos 20 d. priimtą 2015–2019 m. ES veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje, ypač į jo 21 tikslo d papunktį,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. balandžio 2 d. JT Generalinės Asamblėjos priimtą Sutartį dėl prekybos ginklais (SPG)(7), kuri įsigaliojo 2014 m. gruodžio 24 d.,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/43/EB dėl su gynyba susijusių produktų siuntimo Bendrijoje sąlygų supaprastinimo(8),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 5 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 428/2008, nustatantį Bendrijos dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, susijusių tarpininkavimo paslaugų ir tranzito kontrolės režimą(9), iš dalies pakeistą 2014 m. balandžio 16 d. Reglamentu (ES) Nr. 599/2014, ir atsižvelgdamas į dvejopo naudojimo prekių sąrašą, nustatytą jo I priede (toliau – Dvejopo naudojimo prekių reglamentas),

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus, visų pirma 16-tą tikslą skatinti teisingas, taikias ir įtraukias visuomenes siekiant darnaus vystymosi,

–  atsižvelgdamas į JT nusiginklavimo darbotvarkę „Mūsų bendros ateities užtikrinimas“,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/2134, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1236/2005 dėl prekybos tam tikromis prekėmis, kurios galėtų būti naudojamos mirties bausmei vykdyti, kankinimui ar kitokiam žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui ir baudimui(10),

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro ataskaitą Žmogaus teisių tarybai dėl ginklų perdavimo poveikio žmogaus teisėms(11),

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas šiuo klausimu, ypač į 2017 m. rugsėjo 13 d.(12) ir 2015 m. gruodžio 17 d.(13) rezoliucijas dėl Bendrosios pozicijos įgyvendinimo,

–  atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo sukuriama Europos gynybos pramonės plėtros programa ES gynybos pramonės konkurencingumui ir inovaciniam pajėgumui remti (COM(2017)0294), ir pasiūlymą dėl reglamento, kuriuo įsteigiamas Europos gynybos fondas (COM(2018)0476),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. vasario 25 d.(14), 2017 m. birželio 15 d.(15) ir 2017 m. lapkričio 30 d.(16) rezoliucijas dėl humanitarinės padėties Jemene,

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 27 d. rezoliuciją dėl ginkluotų nepilotuojamų orlaivių naudojimo(17),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. rugpjūčio 17 d. Žmogaus teisių tarybos ataskaitą žmogaus teisių padėties Jemene klausimais, įskaitant nuo 2014 m. rugsėjo mėn. fiksuojamus pažeidimus ir smurto atvejus (A/HRC/39/43),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį ir 132 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A8-0335/2018),

A.  kadangi Jungtinių Tautų chartijos 51 straipsnyje nustatyta prigimtinė teisė į individualią ar kolektyvinę savigyną;

B.  kadangi ginklų eksportas ir jų perdavimas daro neabejotiną poveikį žmogaus teisėms ir žmonių saugumui, socialiniam ir ekonominiam vystymuisi bei demokratijai; kadangi ginklų eksportas taip pat prisideda prie aplinkybių, kurios verčia žmones bėgti iš savo šalies; kadangi tai yra rimtos priežastys sukurti griežtą, skaidrią, veiksmingą ir bendrai pripažintą bei apibrėžtą ginklų kontrolės sistemą;

C.  kadangi Tarybos bendroji pozicija 2008/944/BUSP yra teisiškai privalomas pagrindas, kuriuo nustatomi aštuoni kriterijai; kadangi tais atvejais, kai šie kriterijai nėra tenkinami, turėtų būti atsisakoma išduoti eksporto licenciją (1–4 kriterijai) arba bent jau svarstoma galimybė jos neišduoti (5–8 kriterijai); kadangi sprendimas perduoti bet kokias karines technologijas ar įrangą arba atsisakyti ją perduoti ir toliau priimamas kiekvienos valstybės narės nacionaline nuožiūra pagal Bendrosios pozicijos 4 straipsnio 2 dalį;

D.  kadangi iš naujausių duomenų(18) matyti, kad ginklų eksportas iš 28 ES valstybių narių 2013–2017 m. sudarė daugiau kaip 27 proc. viso pasaulinio eksporto ir dėl to ES būtų antras pagal dydį ginklų tiekėjas pasaulyje po JAV (34 proc.) ir prieš Rusiją (22 proc.); kadangi nuo tada, kai buvo pradėti rinkti ES duomenys, matyti, kad 2015 m. ir 2016 m. išduota istoriškai didžiausias skaičius licencijų ginklų eksportui, kurio bendra vertė 2015 m. siekė 195,95 mlrd. EUR, o 2016 m., remiantis naujausia Įprastinės ginkluotės eksporto darbo grupės (COARM) ataskaita, – 191,45 mlrd. EUR(19); kadangi, deja, 2015 m. ir 2016 m. skaičiai yra klaidinantys ir netikslūs, nes licencijų apimtis iš dalies labiau išreiškia ketinimą, o ne tikslią artimiausioje ateityje laukiamo faktinio eksporto skaitinę išraišką;

E.  kadangi COARM metinės ataskaitos kol kas yra vienintelė priemonė, kuria siekiama apžvelgti Bendrosios pozicijos įgyvendinimą; kadangi šios ataskaitos prisidėjo prie didesnio valstybių narių ginklų eksporto skaidrumo, o Naudojimo vadove labai padaugėjo gairių ir paaiškinimų; kadangi dėl Bendrosios pozicijos turima daugiau informacijos apie ginklų eksporto licencijų suteikimą;

F.  kadangi tiek pasaulinė, tiek regioninė saugumo padėtis, visų pirma padėtis Sąjungos pietinėje ir rytinėje kaimynystėje, radikaliai pasikeitė ir tai aiškiai rodo, kad reikia nedelsiant tobulinti informacijos, kuri naudojama vertinant riziką eksporto licencijų teikimo atvejais, rengimo metodus ir užtikrinti jų saugumą;

G.  kadangi pagal Bendrosios pozicijos 3 straipsnį aštuoniais kriterijais nustatomi tik būtinieji standartai, nedarant poveikio valstybių narių teisei imtis bet kokių labiau ribojančių ginklų kontrolės priemonių; kadangi sprendimo suteikti ginklų eksporto licenciją ar jos nesuteikti priėmimo procesas priklauso tik valstybių narių kompetencijai;

H.  kadangi Tarybos Įprastinės ginkluotės eksporto darbo grupei (COARM) išsamius duomenis pateikia ne visos valstybės narės; kadangi dėl atskirose valstybėse narėse taikomų skirtingų duomenų rinkimo ir pateikimo procedūrų ir skirtingo aštuonių kriterijų aiškinimo gaunami neišsamūs ir nevienodi duomenų rinkiniai, o ginklų eksporto praktika labai skiriasi; pabrėžia, kad keičiantis informacija būtina laikytis kiekvienos šalies nacionalinių įstatymų ir administracinių procedūrų;

I.  kadangi šiuo metu nėra mechanizmo, pagal kurį būtų galima atlikti standartizuotą ir nepriklausomą atitikties aštuoniems Bendrosios pozicijos kriterijams tikrinimą ir teikti šios atitikties ataskaitas;

J.  kadangi per pastaruosius kelerius metus buvo imtasi priemonių dėl neteisėtos prekybos šaulių ir lengvaisiais ginklais ir buvo atnaujintas Vasenaro susitarimo dvejopo naudojimo prekių ir technologijų sąrašas; kadangi tokie klausimai kaip tarpininkavimo ginklų prekyboje kontrolė, licencijuota gamyba ne Europos Sąjungoje ir galutinių naudotojų kontrolė buvo įtraukti į darbotvarkę ir iš dalies į pačią Bendrąją poziciją, tačiau daug produktų, visų pirma iš dvejopo naudojimo prekių, kibernetinių technologijų ir stebėjimo srities, vis dar neįtraukti į jokią ginklų eksporto kontrolės sistemą;

K.  kadangi 19-ojoje metinėje ataskaitoje nurodyta, kad 40,5 proc. licencijų buvo išduota ginklų eksportui į Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos (MENA) regiono šalis už 77,5 mlrd. EUR, o eksportas į Saudo Arabiją, Egiptą ir Jungtinius Arabų Emyratus (JAE) sudarė didžiausią šio eksporto dalį ir siekė 57,9 mlrd. EUR;

L.  kadangi, kai kuriais atvejais, į tam tikras šalis, pavyzdžiui, Saudo Arabiją, JAE ir Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos nares, eksportuoti ginklai naudoti konfliktuose, pavyzdžiui, Jemene; kadangi toks eksportas aiškiai pažeidžia Bendrąją poziciją;

M.  kadangi 2016 m. vasario 25 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl humanitarinės padėties Jemene EP paragino Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotoją pradėti iniciatyvą, kuria siekiama Saudo Arabijai nustatyti ES ginklų embargą;

N.  kadangi ginklai, dėl kurių perdavimo valstybėms narėms suteiktos licencijos ir kurie vėliau panaudoti vykstant dabartiniam konfliktui Jemene, turėjo katastrofišką poveikį tvariam vystymuisi Jemene;

O.  kadangi gynybos sektorius tapo vienu iš svarbiausių ES politikos sektorių, nes Visuotinėje Europos strategijoje teigiama, kad „Europos darni, novatoriška ir konkurencinga Europos gynybos pramonė yra labai svarbi Europos strateginiam savarankiškumui ir patikimai BSGP“(20); kadangi ginklų eksportas yra itin svarbus siekiant skatinti Europos gynybos pramoninę ir technologinę bazę ir kadangi gynybos pramonės prioritetas yra užtikrinti ES valstybių narių saugumą ir gynybą ir prisidėti prie BUSP įgyvendinimo; kadangi pagrindinė Europos gynybos fondo ir jam pagrindą suteikiančios Europos gynybos pramonės plėtros programos, kuri buvo neseniai pradėta įgyvendinti, užduotis yra „remti Europos gynybos pramonės konkurencingumą“(21);

P.  kadangi skaidrumo priemonės, kaip antai ginklų eksporto stebėsena, padeda didinti valstybių narių pasitikėjimą;

Q.  kadangi Bendrosios pozicijos 10 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad aštuonių kriterijų laikymasis yra svarbesnis už visus valstybių narių ekonominius, socialinius, prekybinius ar pramoninius interesus;

Bendrosios pozicijos stiprinimas ir geresnis jos įgyvendinimas

1.  pabrėžia, kad valstybės turi teisėtą teisę įsigyti karinių technologijų savigynos tikslais; pažymi, kad gynybos pramonės išlaikymas yra valstybių narių savigynos dalis;

2.  pažymi, kad Europos gynybos rinka yra priemonė, kuria užtikrinamas valstybių narių ir Sąjungos piliečių saugumas ir gynyba ir prisidedama prie bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP), visų pirma bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP), įgyvendinimo; ragina valstybes nares įveikti dėl dubliavimosi, susiskaidymo, nepakankamo sąveikumo šiuo metu esamą nepakankamą gynybos išlaidų veiksmingumą valstybėse narėse ir siekti, kad ES taptų saugumo užtikrintoja, be kita ko, suteikiant galimybę geriau kontroliuoti ginklų eksportą;

3.  pripažįsta, kad ES yra vienintelė valstybių sąjunga, kuri turi teisiškai privalomą sistemą, kurią taikant gerinama ginklų eksporto kontrolė, įskaitant kontrolę krizių regionuose ir šalyse, kuriose kyla abejonių dėl žmogaus teisių laikymosi; todėl palankiai vertina Europos ir ne Europos trečiųjų šalių prisijungimą prie ginklų eksporto kontrolės sistemos pagal Bendrąją poziciją; ragina taip pat likusias šalis kandidates, šalis, siekiančias kandidatės statuso, arba šalis, pageidaujančias pradėti stojimo į ES procesą, taikyti Bendrosios pozicijos nuostatas;

4.  pabrėžia, kad reikia skubiai sustiprinti ES delegacijų vaidmenį, padedant valstybėms narėms ir Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) atlikti eksporto licencijų rizikos vertinimus ir vykdant galutinių naudotojų kontrolę, kontrolę po išsiuntimo ir patikrinimus vietoje;

5.  pažymi, kad valstybės narės nevienodai taiko ir aiškina minėtus aštuonis kriterijus; ragina, kad šie aštuoni kriterijai būtų taikomi vienodai, nuosekliai, suderintai ir griežtai ir kad būtų visapusiškai įgyvendinti Bendroji pozicija ir visi su ja priimti įsipareigojimai;

6.  mano, kad rizikos vertinimo išduodant eksporto licencijas metodika turėtų apimti atsargumo principą ir kad valstybės narės turėtų ne tik įvertinti, ar konkrečios karinės technologijos galėtų būti panaudotos vidaus represijoms arba kitais nepageidautinais tikslais, bet taip pat vertinti pavojus, atsižvelgiant į bendrą padėtį paskirties valstybėje, kaip antai jos demokratijos, teisinės valstybės principo ir socialinio bei ekonominio vystymosi padėtis;

7.  ragina valstybes nares ir EIVT, atsižvelgiant į 2017 m. rugsėjo 13 d. EP rekomendacijas, pasinaudoti dabartiniu peržiūros procesu siekiant sustiprinti keitimosi informacija mechanizmus, pateikiant kokybiniu ir kiekybiniu požiūriais geresnę informaciją, kuria naudojamasi vertinant riziką eksporto licencijų teikimo atvejais, o būtent:

   a) laikantis nacionalinių įstatymų teikti išsamesnę ir sistemingai bei laiku perduodamą informaciją apie eksporto licencijas ir faktinį eksportą, be kita ko, apie susirūpinimą keliančius galutinius naudotojus, nukreipimo atvejus, suklastotus ar dėl kitų priežasčių susirūpinimą keliančius galutinio naudotojo liudijimus, įtartinus tarpininkus ar transporto bendroves,
   b) tvarkyti sąrašą, į kurį įtraukiami subjektai ir asmenys, nuteisti už ginklų eksporto teisės aktų pažeidimus ir nustatytus nukreipimo atvejus, ir asmenys, kurie, kaip žinoma arba įtariama, dalyvavo vykdant neteisėtą prekybą ginklais ar veiklą, kuri kelia grėsmę tarptautiniam ir nacionaliniam saugumui,
   c) dalytis geriausia patvirtinta aštuonių kriterijų taikymo praktika,
   d) dabartinį Naudojimo vadovą perdaryti į interaktyvų šaltinį internete,
   e) iki 2019 m. pabaigos ES metinę ataskaitą perdaryti į atvirą ir viešą internetinę duomenų bazę, 2017 m. duomenims taikant naują formatą,
   f) skatinti aiškias ir nusistovėjusias policijos ir pasienio institucijų bendradarbiavimo procedūras, pagrįstas keitimusi informacija, siekiant stiprinti bendradarbiavimą saugumo srityje ir panaikinti neteisėtos prekybos ginklais reiškinį, kuris kelia pavojų ES ir jos piliečių saugumui;

8.  ragina valstybes nares ir EIVT padidinti su eksportu susijusių klausimų srityje dirbančių darbuotojų skaičių ir nacionaliniu, ir ES lygmenimis; ragina naudoti ES lėšas stiprinant licencijų išdavimo ir vykdymo pareigūnų gebėjimus valstybėse narėse;

9.  primena, kad viena iš Bendrosios pozicijos priėmimo priežasčių buvo Europos ginkluotės naudojimo prieš valstybių narių ginkluotąsias pajėgas prevencija ir žmogaus teisių pažeidimų ir ginkluotų konfliktų tąsos prevencija; pakartoja, kad pagal Bendrąją poziciją nustatomi būtinieji reikalavimai, kuriuos valstybės narės turi taikyti ginklų eksporto kontrolės srityje, ir kad ši pozicija apima pareigą įvertinti prašymus dėl eksporto licencijų taikant visus aštuonis joje išvardytus kriterijus;

10.  kritiškai vertina tai, kad valstybės narės sistemingai netaiko aštuonių kriterijų, ir tai, kad karinės technologijos kartais pasiekia paskirties vietas ir galutinius vartotojus, kurie neatitinka Bendrojoje pozicijoje nustatytų kriterijų; pakartoja savo raginimą atlikti nepriklausomą vertinimą, ar valstybės narės laikosi aštuonių Bendrosios pozicijos kriterijų; mano, kad reikėtų skatinti labiau suvienodintą aštuonių kriterijų taikymą; apgailestauja, kad trūksta nuostatų dėl sankcijų, taikytinų valstybėms narėms, kurios, prieš suteikdamos licencijas, nepatikrina atitikties aštuoniems kriterijams; primygtinai ragina valstybes nares gerinti Bendrosios pozicijos įgyvendinimo nuoseklumą ir pataria joms numatyti nuostatas dėl tvarkos, pagal kurią būtų vykdomi nepriklausomi tikrinimai;

11.  mano, kad eksportas į Saudo Arabiją, JAE ir kitas Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos Jemene nares neatitinka bent 2 kriterijaus, nes šios šalys dalyvauja vykdant sunkius humanitarinės teisės pažeidimus, kaip nustatė kompetentingos JT institucijos; pakartoja savo raginimą, paskelbtą 2017 m. rugsėjo 13 d., kad skubiai būtina Saudo Arabijai nustatyti ginklų embargą, ir ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę, taip pat Tarybą išplėsti tokio embargo taikymo sritį ir į ją įtraukti visas kitas Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos Jemene nares;

12.  mano, kad būtina pradėti procesą siekiant sukurti mechanizmą, pagal kurį Bendrosios pozicijos nesilaikančioms valstybėms narėms būtų taikomos sankcijos;

13.  pažymi, kad kai kurios valstybės narės nustojo tiekti ginklus Saudo Arabijai ir kitoms Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos Jemene narėms dėl šių šalių veiksmų, o kitos toliau tiekė karines technologijas; sveikina tokias valstybes nares kaip Vokietija ir Nyderlandai, kurios pakeitė savo praktiką, susijusią su Jemeno konfliktu; tačiau labai apgailestauja dėl to, kad kitos valstybės narės, atrodo, neatsižvelgė į paskirties šalies elgesį ir į eksportuotų ginklų bei šaudmenų galutinį panaudojimą; pabrėžia, jog dėl šių praktikos skirtumų kyla pavojus, kad bus pažeista visa Europos ginklų kontrolės tvarka;

14.  išreiškia nerimą dėl to, kad beveik visi prašymai išduoti licencijas dėl eksporto į konkrečias šalis, pavyzdžiui, Saudo Arabiją, buvo patenkinti, nors eksportas į šias šalis pažeidžia bent jau Bendrosios pozicijos 1–6 kriterijus, taip pat turint mintyje tai, kad dėl 1–4 kriterijų nesilaikymo būtina atsisakyti išduoti licenciją; apgailestauja, kad buvo patenkinti beveik visi prašymai dėl licencijų (95 proc.) į Saudo Arabiją eksportuoti ML9 kategorijos ginklus(22) (karo laivus, kurie naudojami siekiant vykdyti Jemeno jūrinę blokadą,) ir ML10 (orlaivius) bei ML4 kategorijos (bombas ir t. t.) ginklus, kurie buvo labai svarbūs vykdant oro kampaniją, taip prisidedant prie humanitarinės padėties bloginimo, darnaus vystymosi trukdymo visoje šalyje ir nesibaigiančių Jemeno gyventojų kančių;

15.  yra šokiruotas dėl ES pagamintų ginklų ir šaudmenų, kurie buvo rasti „Da’esh“ Sirijos ir Irako kovotojų rankose, kiekio; pažymi, kad Bulgarija ir Rumunija nesugebėjo veiksmingai taikyti Bendrosios pozicijos, kiek tai susiję su perdavimais, kurie prieštarauja galutinio naudotojo sertifikatams; ragina visas valstybes nares atsisakyti panašių perdavimų ateityje, visų pirma į JAV ir Saudo Arabiją, ir ragina EIVT ir valstybes nares, visų pirma Bulgariją ir Rumuniją, Įprastinės ginkluotės eksporto darbo grupėje (COARM), bet taip pat ir Parlamento Visuomenės saugumo ir gynybos pakomitetyje (SEDE) paaiškinti, kokių veiksmų šiuo klausimu imtasi; ragina EIVT nagrinėti įvairius atvejus, kurie buvo atskleisti neseniai paskelbtoje „Conflict Armament Research“ ataskaitoje, ir Įprastinės ginkluotės eksporto darbo grupėje (COARM) ir kituose susijusiuose forumuose nagrinėti veiksmingesnius nukreipimo netinkamam galutiniam naudotojui rizikos vertinimo metodus, be kita ko, vykdant peržiūros procesą, nustatyti valstybėms narėms įpareigojimą atsisakyti suteikti eksporto licenciją, jei esama aiškios rizikos, kad karinė technologija arba įranga, kurias numatoma eksportuoti, gali būti nukreipta netinkamam galutiniam naudotojui; nusprendžia pradėti šio klausimo tyrimą;

16.  yra susirūpinęs, kad ginklų sistemų tiekimas karo metu ir didelės politinės įtampos situacijose gali neproporcingai paveikti civilius gyventojus; pabrėžia, kad konfliktai pirmiausia turėtų būti sprendžiami diplomatinėmis priemonėmis; todėl ragina valstybes nares imtis veiksmų siekiant tikros bendros užsienio ir saugumo politikos;

17.  pripažįsta, kad geriau taikant aštuntąjį kriterijų iš esmės būtų prisidėta prie ES politikos suderinamumo vystymosi labui tikslų ir Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų (DVT), visų pirma darnaus vystymosi tikslo Nr. 16.4, siekio; ragina valstybes nares ir EIVT šiuo atžvilgiu pasinaudoti šiuo metu vykdomu Bendrosios pozicijos peržiūros procesu; rekomenduoja šiuo požiūriu atnaujinti Naudojimo vadovą ir sutelkti dėmesį ne tik į ginklų pirkimo poveikį šalies gavėjos vystymuisi, bet ir į galimą žalą vystymuisi, kurią lėmė ginklų naudojimas, be kita ko, kitose šalyse nei šalis gavėja;

18.  siūlo apsvarstyti būdus, kuriais ES galėtų padėti valstybėms narėms laikytis aštuonių Bendrosios pozicijos kriterijų, visų pirma teikiant informaciją rizikos vertinimo etapu, atliekant galutinių naudotojų patikrinimus, siuntų ex ante patikrinimus ir teikiant reguliariai atnaujinamą trečiųjų valstybių, kurios atitinka Bendrosios pozicijos kriterijus, sąrašą;

19.  pažymi, kad Tarybą vykdo Bendrosios pozicijos įgyvendinimo ir jos tikslų pasiekimo 2018 m. pakartotinį vertinimą; ragina persvarstyti Bendrąją poziciją siekiant nustatyti, kaip ji yra įgyvendinama nacionaliniu lygmeniu, taip pat įvertinti skirtingus Bendrosios pozicijos įgyvendinimo būdus valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose, taikomus metodus prašymams dėl licencijų įvertinti ir tuose procesuose dalyvaujančias vyriausybines institucijas ir ministerijas; pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu projektams, finansuojamiems pagal naujai sukurtą Europos gynybos pramonės plėtros programą ir iš būsimo Gynybos fondo, turi būti taikomi nacionaliniai ir ES kontrolės ir ataskaitų teikimo mechanizmai ir (arba) režimai bei atliekamas visiškas parlamentinis tikrinimas; mano, kad parlamentinė kontrolė turi būti taikoma ir siūlomai Europos taikos priemonei;

20.  ragina valstybes nares įveikti dėl dubliavimosi, susiskaidymo, nepakankamo sąveikumo šiuo metu esamą nepakankamą gynybos išlaidų veiksmingumą valstybėse narėse ir siekti, kad ES taptų saugumo užtikrintoja, be kita ko, suteikiant galimybę geriau kontroliuoti ginklų eksportą;

21.  mano, kad su šaulių ir lengvųjų ginklų produktais susijusiems veiksmams, kai jie kuriami daugiausia eksporto tikslais, neturėtų būti skiriamas Sąjungos finansavimas pagal būsimą reglamentą, kuriuo įsteigiamas Europos gynybos fondas (EGF) (COM(2018)0476);

22.  mano, kad, atsižvelgiant į „Brexit“, būtų svarbu, kad Jungtinė Karalystė įsipareigotų ir toliau laikytis Bendrosios pozicijos nuostatų ir kad ji taikytų minėtos pozicijos operatyvines nuostatas, kaip tai daro kitos Europos trečiosios šalys;

23.  pabrėžia, kad siekis padidinti Europos gynybos sektoriaus konkurencingumą neturi trukdyti Bendrosios pozicijos aštuonių kriterijų taikymui, nes jie yra svarbesni už visus valstybių narių ekonominius, prekybinius, socialinius ar pramoninius interesus;

24.  mano, kad Direktyvos 2009/43/EB dėl su gynyba susijusių produktų siuntimo Bendrijoje sąlygų supaprastinimo įgyvendinimas turėtų derėti su Bendrąja pozicija, taip pat ir kalbant apie atsargines ir sudedamąsias dalis; pažymi, kad Bendrojoje pozicijoje nenumatyta taikymo srities apribojimų, taigi aštuoni kriterijai taikomi ir ginklų perdavimui Europos Sąjungos viduje;

25.  pakartoja, kad ES įmonių vykdomas nepakankamai kontroliuojamas kibernetinės erdvės stebėjimo technologijų eksportas gali turėti žalingą poveikį ES skaitmeninės infrastruktūros saugumui ir žmogaus teisių paisymui; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad svarbu skubiai, veiksmingai ir visapusiškai atnaujinti ES reglamentą dėl dvejopo naudojimo prekių, primena Parlamento poziciją dėl Komisijos pasiūlymo, kuri didele balsų persvara buvo patvirtinta 2018 m. sausio mėn., ir siūlo, kad Taryba sprendžiant šį klausimą laikytųsi ryžtingos pozicijos, kad teisės aktų leidėjai galėtų susitarti iki šios kadencijos pabaigos; ragina valstybes nares, kalbant apie eksporto kontrolę ir aštuonių kriterijų taikymą, daugiau dėmesio skirti toms prekėms, kurios gali būti naudojamos ir civiliniais, ir kariniais tikslais, pavyzdžiui, stebėjimo technikai, taip pat komponentams, kurie gali būti tinkami kibernetiniam karui arba naudojami žmogaus gyvybei nepavojingiems žmogaus teisių pažeidimams vykdyti; primygtinai ragina valstybes nares ir Komisiją investuoti pakankamai lėšų į technologijas ir žmogiškuosius išteklius, siekiant išmokyti asmenis naudotis konkrečiomis kibernetinio saugumo programomis; ragina valstybes nares tarptautiniu lygmeniu skatinti atitinkamų prekių įtraukimą į kontrolės sąrašus (visų pirma Vasenaro);

26.  ragina valstybes nares išsamiau tikrinti licencijuotą trečiųjų šalių produkciją ir užtikrinti griežtesnes apsaugos nuo nepageidaujamo naudojimo priemones; reikalauja griežtai laikytis Bendrosios pozicijos licencijuotos trečiųjų šalių produkcijos atžvilgiu; ragina apriboti licencijuotus gamybos susitarimus su šalimis, kurios yra SPG šalys arba pasirašiusios šį susitarimą, ir įpareigoti tas trečiąsias šalis eksportuoti tik įrangą, pagamintą pagal licenciją ir su akivaizdžiu pirminės eksportuojančios valstybės narės leidimu;

27.  pabrėžia, kad siekiant išlaikyti vienodas veiklos sąlygas ir ES patikimumą užsienyje reikia parengti požiūrį, kurį taikant būtų reaguojama į tokias situacijas, kai valstybės narės nevienodai aiškina Bendrosios pozicijos aštuonis kriterijus dėl iš esmės vienodų produktų eksporto į panašias paskirties vietas ir panašiems galutiniams naudotojams;

28.  ragina valstybes nares ir EIVT parengti konkrečią strategiją siekiant užtikrinti, kad būtų oficialiai saugomi asmenys, pranešę apie ginklų pramonės organizacijų ir bendrovių taikomą praktiką, pažeidžiančią Bendrosios pozicijos kriterijus ir principus;

29.  taip pat ragina išplėsti aštuonių kriterijų taikymą apimant karo, saugumo ir policijos personalo perkėlimą, su ginklų eksportu susijusias paslaugas, praktinę patirtį bei mokymą, saugumo technologijas, taip pat privačias karines ir saugumo paslaugas;

30.  primygtinai ragina valstybes nares ir EIVT glaudžiai bendradarbiauti, kad būtų išvengta rizikos, kylančios dėl ginklų nukreipimo į kitas šalis ir dėl ginklų kaupimo, kaip antai neteisėtos prekybos ginklais ir jų kontrabandos rizikos; pabrėžia, jog gali kilti pavojus, kad į trečiąsias šalis eksportuoti ginklai vėl pateks į ES vykdant kontrabandą ir neteisėtai prekiaujant ginklais;

31.  ragina valstybes nares ir EIVT į Bendrąją poziciją įtraukti naują kriterijų, siekiant užtikrinti, kad išduodant licencijas būtų tinkamai atsižvelgiama į korupcijos, susijusios su atitinkamu eksportu, pavojų;

Įprastinės ginkluotės eksporto darbo grupės (COARM) metinė ataskaita

32.  teigiamai vertina Įprastinės ginkluotės eksporto darbo grupės (angl. COARM) pastangas bendradarbiauti Bendrosios pozicijos klausimu, ją koordinuoti, siekti konvergencijos (ypatingą dėmesį skiriant Bendrosios pozicijos naudojimo vadovui), stiprinti ir įgyvendinti, visų pirma kalbant apie informuotumo didinimo kampanijas, suvienodinimo ar derinimo procesus Europos Sąjungoje ir su trečiosiomis šalimis;

33.  apgailestauja dėl to, kad buvo labai vėluojama paskelbti 18-ąją metinę ataskaitą dėl 2015 m. (2017 m. kovo mėn.) ir 19-ąją metinę ataskaitą dėl 2016 m. (2018 m. vasario mėn.); pabrėžia, kad reikia užtikrinti labiau standartizuotų ir laiku teikiamų ataskaitų ir pranešimų procedūrą ir nustatyti griežtą terminą nurodant, kad duomenys turi būti pateikti ne vėliau kaip sausio mėn. po tų metų, kuriais buvo vykdomas eksportas, ir nustatyti fiksuotą paskelbimo datą – ne vėliau kaip kovo mėn. po tų metų, kuriais buvo vykdomas eksportas;

34.  primena, kad pagal Bendrosios pozicijos 8 straipsnio 2 dalį visos valstybės narės privalo pranešti apie savo vykdomą ginklų eksportą, ir ragina visas valstybes nares visapusiškai vykdyti savo įsipareigojimus, nustatytus Bendrojoje pozicijoje; pabrėžia, kad aukštos kokybės, suskirstyti duomenys apie faktinį tiekimą yra labai svarbūs, siekiant suprasti, kaip taikomi aštuoni kriterijai;

35.  kritikuoja tai, kad kai kurios valstybės narės nepateikė visapusiškos informacijos rengiant 19-ąją metinę ataskaitą, kuri paremta išsamiais duomenimis, pateiktais pagal konkrečias šalis; yra susirūpinęs, kad dėl to COARM metinėje ataskaitoje trūksta svarbios informacijos, todėl joje nepateikiami naujausi duomenys ir ji neleidžia išsamiai sužinoti apie valstybių narių eksporto veiklos padėtį; mano, kad turėtų būti sukurta standartizuota tikrinimo ir ataskaitų teikimo sistema, siekiant teikti išsamesnę ir detalesnę informaciją; dar kartą prašo, kad kitoje metinėje ataskaitoje visos valstybės narės, kurios nepateikė išsamios informacijos, pateiktų papildomą informaciją apie praeityje jų vykdytą eksportą;

36.  pažymi, kad, remiantis 19-ąją metine ataskaita, kriterijai, pagal kuriuos buvo atmesti licencijų prašymai, buvo taikomi nevienodai: 1 kriterijus buvo pritaikytas 82 kartus, 2 kriterijus – 119 kartų, 3 kriterijus – 103 kartus, 4 kriterijus – 85 kartus, 5 kriterijus – 8 kartus, 6 kriterijus – 12 kartų, 7 kriterijus – 139 kartus ir 8 kriterijus – vieną kartą; susirūpinęs pažymi, kad sumažėjo ir bendras atmestų licencijų skaičius, ir jų santykinis skaičius (tik 0,76 proc. prašymų dėl licencijų buvo atmesta 2016 m., palyginti su beveik 1 proc. 2015 m.); su nusivylimu atkreipia dėmesį į tai, kad į ataskaitą neįtraukiami duomenys apie konsultacijų dėl pranešimų apie atsisakymą išduoti licenciją rezultatus, ir ragina valstybes nares tokius duomenis įtraukti į būsimas metines ataskaitas;

37.  siūlo iš valstybių narių surinkti papildomos informacijos ir ją paskelbti tiek nacionaliniu lygmeniu, tiek Įprastinės ginkluotės eksporto darbo grupės metinėje ataskaitoje; taip pat siūlo Įprastinės ginkluotės eksporto darbo grupės (COARM) metinę ataskaitą papildyti santrauka, kurioje, be kita ko, būtų pateikiamos pastarųjų kelerių metų lyginamosios tendencijos ir nurodomi suvestiniai duomenys;

Parlamentas ir pilietinė visuomenė

38.  pažymi, kad ne visi ES nacionaliniai parlamentai tikrina vyriausybės sprendimus dėl licencijų; atkreipia dėmesį į Europos Parlamento darbo tvarkos taisykles, kuriose numatoma galimybė reguliariai reaguoti į ES metines ginklų eksporto ataskaitas, ir šiuo klausimu ragina pagerinti esamą padėtį ir užtikrinti, kad Parlamentas reaguos į metinę COARM ataskaitą pateikdamas savo metinę ataskaitą, kuri turėtų būti parengta neįskaitant jos į kvotą; ragina nacionalinius parlamentus keistis visais geriausios praktikos pavyzdžiais, susijusiais su ginklų eksporto ataskaitų teikimu ir šio eksporto priežiūra;

39.  pabrėžia svarbų nacionalinių parlamentų, Europos Parlamento, pilietinės visuomenės, ginklų eksporto kontrolės įstaigų ir pramonės asociacijų vaidmenį nacionaliniu ir ES lygmenimis remiant ir propaguojant standartus, dėl kurių susitarta Bendrojoje pozicijoje, taip pat sukuriant skaidrią ir atskaitingą kontrolės sistemą; todėl ragina sukurti skaidrų ir patikimą kontrolės mechanizmą, kuriuo būtų sustiprintas parlamentų ir pilietinės visuomenės vaidmuo; ragina nacionalinius parlamentus, pilietinę visuomenę ir akademinę bendruomenę vykdyti nepriklausomą prekybos ginklais tikrinimą ir ragina valstybes nares ir Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) remti tokią veiklą, be kita ko, finansinėmis priemonėmis;

40.  pabrėžia duomenų, susijusių su ginklų eksporto kontrole, ir tos kontrolės vykdymo parlamentinės priežiūros svarbą bei teisėtumą; todėl ragina nustatyti priemones, teikti paramą ir informaciją, kurios būtinos siekiant užtikrinti visapusišką viešosios priežiūros funkcijų vykdymą;

41.  siūlo, kad Europos gynybos pramonės plėtros programos (EGPPP) ir (arba) Europos gynybos fondo (EGF) lėšomis finansuotų produktų eksportas būtų įvardytas atskirame sąraše, įtraukiant jį į duomenis, pateikiamus Įprastinės ginkluotės eksporto darbo grupei (COARM), kad būtų galima užtikrinti atidžią tų produktų, kurie buvo finansuoti iš Europos biudžeto, stebėseną; ragina Tarybą ir Parlamentą susitarti dėl išsamios aiškinimo ir įgyvendinimo tvarkos, įskaitant priežiūros organą, sankcijas skiriantį organą ir etikos komitetą, siekiant užtikrinti, kad Bendrosios pozicijos kriterijai būtų taikomi bent jau Europos gynybos pramonės plėtros programos (EGPPP) ir (arba) Europos gynybos fondo (EGF) lėšomis finansuojamiems produktams ir kad susijusioms šalims būtų užtikrintos vienodos eksporto sistemos; mano, kad vienodas aiškinimas ir įgyvendinimas atitinkamai turėtų būti taikomi visų valstybių narių vykdomam ginklų eksportui;

Tarptautinė ginklų kontrolė ir nusiginklavimas

42.  atkreipia dėmesį į ES siekį tapti pasaulinio masto veikėja siekiant taikos; mano, kad ES turėtų prisiimti didesnę atsakomybę už taiką bei saugumą Europoje ir pasaulyje, taikydama tolesnius geresnės eksporto kontrolės mechanizmus ir imdamasi nusiginklavimo iniciatyvų, taip pat, kaip atsakinga pasaulinio masto veikėja, ji turėtų vadovauti, t. y. ES turėtų imtis aktyvaus vaidmens, o valstybės narės turėtų dėti visas pastangas, kad pasiektų bendros pozicijos ginklų neplatinimo, pasaulinio nusiginklavimo ir ginklų perdavimo kontrolės srityse, taip pat technologijų ir procesų, kuriais karinės gamybos linijos pertvarkomos į civilines, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros stiprinimo srityje, be to, taikant tokias priemones kaip atitinkamų prekių eksportui teikiamos lengvatos;

43.  primena, kad visos valstybės narės yra pasirašiusios Sutartį dėl prekybos ginklais (SPG); ragina siekti, kad SPG būtų taikoma visuotinai, ir didesnį dėmesį skirti jos nepasirašiusioms šalims; taip pat teigiamai vertina tolesnes pastangas propaguoti SPG ir remia veiksmingą jos įgyvendinimą;

44.  ragina valstybes nares padėti trečiosioms valstybėms kuriant, tobulinant ir taikant ginklų tikrinimo sistemas, pagal kurias paisoma Bendrosios pozicijos;

45.  pakartoja savo poziciją dėl mirtinų autonominių ginklų sistemų (angl. LAWS); ragina uždrausti produktų, kurie naudojami kuriant ir gaminant tokias ginklų sistemas, eksportą;

46.  pabrėžia, kad veiksmingas tarptautinis ginklų eksporto kontrolės susitarimas turėtų apimti visus perdavimus, įskaitant perdavimą tarp valstybių, perdavimą tarp valstybių ir nevalstybinių galutinių naudotojų, išperkamąją nuomą bei paskolas, dovanojimus arba perdavimus, vykdomus pagalbos ar kitų paslaugų pavidalu;

o
o   o

47.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams, NATO generaliniam sekretoriui ir Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

(1) OL L 335, 2008 12 13, p. 99.
(2) OL C 56, 2018 2 14, p. 1.
(3) OL L 17, 2018 1 23, p. 40.
(4) OL L 139, 2017 5 30, p. 38.
(5) OL C 98, 2018 3 15, p. 1.
(6) http://www.wassenaar.org/control-lists/, „Dvejopo naudojimo prekių ir technologijų sąrašas ir šaudmenų sąrašas“ pagal Vasenaro susitarimą dėl įprastinės ginkluotės ir dvejopo naudojimo prekių ir technologijų eksporto kontrolės.
(7) Sutartis dėl prekybos ginklais, JT, 13-27217.
(8) OL L 146, 2009 6 10, p. 1.
(9) OL L 134, 2009 5 29, p. 1.
(10) OL L 338, 2016 12 13, p. 1.
(11) Dok. A/HRC/35/8.
(12) OL C 337, 2018 9 20, p. 63.
(13) OL C 399, 2017 11 24, p. 178.
(14) OL C 35, 2018 1 31, p. 142.
(15) OL C 331, 2018 9 18, p. 146.
(16) OL C 356, 2018 10 04, p. 104.
(17) OL C 285, 2017 8 29, p. 110.
(18) Tarptautinio ginklų perdavimo tendencijos, 2017 m. (Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto faktų suvestinė, 2018 m. kovo mėn.).
(19) http://enaat.org/eu-export-browser/licence.en.html
(20) „Bendra vizija, bendri veiksmai: stipresnė Europa. Visuotinė Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos strategija“, Briuselis, 2016 m. birželio mėn.
(21) „Pradeda veikti Europos gynybos fondas“, COM(2017)0295, 2017 m. birželio 7 d.
(22) https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:52016XG0406(01)&from=LT


Konkurencijos institucijų įgalinimas ir tinkamo vidaus rinkos veikimo užtikrinimas ***I
PDF 767kWORD 101k
Rezoliucija
Jungtinis tekstas
2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria siekiama valstybių narių konkurencijos institucijoms suteikti įgaliojimus, kad jos būtų veiksmingesnės vykdymo užtikrinimo institucijos ir užtikrintų tinkamą vidaus rinkos veikimą (COM(2017)0142 – C8-0119/2017 – 2017/0063(COD))
P8_TA-PROV(2018)0452A8-0057/2018

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2017)0142),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 2 dalį ir į 103 ir 114 straipsnius, pagal kuriuos Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C8-0119/2017),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į preliminarų susitarimą, kurį atsakingas komitetas patvirtino pagal Darbo tvarkos taisyklių 69f straipsnio 4 dalį, ir į 2018 m. birželio 20 d. laišku Tarybos atstovo prisiimtą įsipareigojimą pritarti Parlamento pozicijai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 4 dalį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 59 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonę (A8-0057/2018),

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją;

2.  atsižvelgia į Komisijos pareiškimą, pridėtą prie šios rezoliucijos;

3.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji savo pasiūlymą pakeičia nauju tekstu, jį keičia iš esmės arba ketina jį keisti iš esmės;

4.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2018 m. lapkričio 14 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2018/..., kuria siekiama įgalinti valstybių narių konkurencijos institucijas, kad jos būtų veiksmingesnės vykdymo užtikrintojos, ir kuria užtikrinamas tinkamas vidaus rinkos veikimas

P8_TC1-COD(2017)0063


(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 103 ir 114 straipsnius,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros(2),

kadangi:

(1)  Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 101 ir 102 straipsniai yra viešosios politikos dalykas ir turėtų būti veiksmingai taikomi visoje Sąjungoje, siekiant užtikrinti, kad vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma konkurencija. Veiksmingas SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimas yra būtina sąlyga siekiant Sąjungoje užtikrinti sąžiningesnes ir atviresnes konkurencingas rinkas, kuriose įmonės daugiau konkuruotų savo pranašumais ir nekurtų kliūčių patekti į rinką, tokiu būdu sudarant joms galimybę kurti gerovę ir darbo vietas. Taip vartotojai ir vidaus rinkoje veikiančios įmonės apsaugomi nuo verslo praktikų, kuriomis dirbtinai išlaikomos aukštos prekių ir paslaugų kainos, ir taip jiems padidinamas naujoviškų prekių ir paslaugų pasirinkimas;

(2)  SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo viešasis užtikrinimas pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1/2003(3) atliekamas valstybių narių nacionalinių konkurencijos institucijų (toliau – NKI) lygiagrečiai su Komisija. NKI ir Komisija kartu sudaro viešųjų institucijų, kurios glaudžiai bendradarbiauja taikydamos Sąjungos konkurencijos taisykles, tinklą (toliau – Europos konkurencijos tinklas);

(3)  Reglamento (EB) Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalimi NKI ir nacionaliniai teismai įpareigojami taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams, suderintiems veiksmams ar piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi, kurie gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Praktikoje dauguma NKI nacionalinę konkurencijos teisę taiko ▌lygiagrečiai su SESV 101 ir 102 straipsniais. Todėl ši direktyva, kurios tikslas – užtikrinti, kad NKI turėtų nepriklausomumo garantijas, išteklius, taip pat vykdymo užtikrinimo ir baudų skyrimo įgaliojimus, būtinus veiksmingai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, neišvengiamai darys įtaką nacionalinei konkurencijos teisei, kai NKI ją taiko lygiagrečiai. Be to, NKI taikant nacionalinę konkurencijos teisę susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams, kurie gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, rezultatas neturėtų būti kitoks, negu NKI pasiektas pagal Sąjungos teisę laikantis Reglamento (EB) Nr. 1/2003 3 straipsnio 2 dalies. Todėl tokiais nacionalinės konkurencijos teisės ir Sąjungos teisės lygiagretaus taikymo atvejais yra itin svarbu, kad NKI turėtų tokias pačias nepriklausomumo garantijas, išteklius ir vykdymo užtikrinimo bei baudų skyrimo įgaliojimus, būtinus užtikrinti, kad nebūtų pasiektas kitoks rezultatas;

(4)  be to, NKI suteikus įgaliojimus gauti visą su įmone, dėl kurios atliekamas tyrimas, susijusią informaciją, įskaitant skaitmenine forma, nepriklausomai nuo laikmenos, kurioje ji yra laikoma, taip pat paveiktų NKI įgaliojimų aprėptį, kai ankstyvame bylų nagrinėjimo etape jos imasi atitinkamos tyrimo priemonės remdamosi ▌ nacionaline konkurencijos teise ▌, taikoma lygiagrečiai su SESV 101 ir 102 straipsniais. Kitokios aprėpties tyrimo įgaliojimų suteikimas NKI, priklausomai nuo to, ar jos galiausiai taikys tik nacionalinę konkurencijos teisę ▌, ar taip pat lygiagrečiai taikys SESV 101 ir 102 straipsnius, pakenktų konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo veiksmingumui vidaus rinkoje. Atsižvelgiant į tai, direktyvos taikymo sritis turėtų apimti tiek atskirą SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą, tiek lygiagretų nacionalinės konkurencijos teisės taikymą tos pačios bylos atžvilgiu. Kiek tai susiję su pareiškimais pagal baudų sušvelninimo programą ir susitarimo pareiškimų apsauga, ši direktyva taip pat turėtų apimti atskirą nacionalinės konkurencijos teisės taikymą;

(5)  nacionalinė teisė daugeliui NKI neužtikrina būtinų nepriklausomumo garantijų, išteklių bei vykdymo užtikrinimo ir baudų skyrimo įgaliojimų, reikalingų tam, kad jos galėtų veiksmingai užtikrinti Sąjungos konkurencijos taisyklių vykdymą. Tai kenkia jų gebėjimui veiksmingai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius ir taikyti nacionalinę konkurencijos teisę ▌lygiagrečiai su SESV 101 ir 102 straipsniais. Pavyzdžiui, pagal nacionalinę teisę daugelis NKI neturi veiksmingų priemonių, kurios leistų joms rasti SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimų įrodymų ar skirti baudas įstatymus pažeidusioms įmonėms, arba jos neturi pakankamų žmogiškųjų ir finansinių išteklių ir veiklos nepriklausomumo, kad galėtų veiksmingai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius. Tai gali NKI užkirsti kelią apskritai imtis veiksmų arba apriboti jų vykdymo užtikrinimo veiksmus. Tai, kad daugelis NKI neturi nepriklausomumo garantijų, išteklių ir vykdymo užtikrinimo bei baudų skyrimo įgaliojimų, kad galėtų veiksmingai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, reiškia, kad įmonių, užsiimančių antikonkurenciniais veiksmais, atžvilgiu vykdomo bylos nagrinėjimo rezultatai galėtų būti labai skirtingi, priklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje įmonės vykdo veiklą. Jų atžvilgiu iš viso galėtų būti netaikomos jokios vykdymo užtikrinimo priemonės pagal SESV 101 ar 102 straipsnį arba jų atžvilgiu galėtų būti taikomos tik neveiksmingos vykdymo užtikrinimo priemonės. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse narėse įmonės gali išvengti atsakomybės sumokėti baudas tiesiog įvykdžiusios restruktūrizaciją;

(6)  dėl nevienodo SESV 101 ir 102 straipsnių, juos taikant atskirai arba lygiagrečiai su nacionaline konkurencijos teise ▌, vykdymo užtikrinimo prarandamos galimybės pašalinti kliūtis patekti į rinką ir visoje ▌ Sąjungoje kurti sąžiningesnes konkurencingas rinkas, kuriose įmonės konkuruotų savo pranašumais. Įmonės ir vartotojai ypač nukenčia tose valstybėse narėse, kurių NKI turi mažiau galimybių būti veiksmingomis vykdymo užtikrintojomis. Įmonės negali konkuruoti savo pranašumais, jeigu už antikonkurencinius veiksmus galima išvengti atsakomybės, todėl kad, pavyzdžiui, neįmanoma surinkti antikonkurencinių veiksmų įrodymų arba įmonės gali išvengti atsakomybės sumokėti baudas. Todėl įmonės neturi paskatų eiti į tokias rinkas, pasinaudoti įsisteigimo teisėmis bei jose tiekti prekes ir teikti paslaugas. Valstybėse narėse, kuriose vykdymo užtikrinimas yra mažiau griežtas, vartotojai negali pasinaudoti veiksmingo konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo teikiama nauda. Taigi nevienodas SESV 101 ir 102 straipsnių, juos taikant atskirai arba lygiagrečiai su nacionaline konkurencijos teise ▌, vykdymo užtikrinimas visoje Sąjungoje iškraipo konkurenciją vidaus rinkoje ir trukdo jai tinkamai veikti;

(7)  NKI turimų priemonių ir garantijų spragos ir apribojimai kenkia lygiagrečių įgaliojimų sistemai užtikrinti SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymą, kuri sukurta taip, kad veiktų kaip darni visuma, grindžiama glaudžiu bendradarbiavimu Europos konkurencijos tinkle. Ši sistema priklauso nuo to, ar institucijos gali pasikliauti viena kita, kad galėtų vykdyti aplinkybių tyrimo priemones viena kitos vardu, taip siekiant skatinti valstybių narių bendradarbiavimą ir savitarpio pagalbą. Tačiau ji veikia netinkamai, jeigu vis dar yra NKI, kurios neturi tinkamų aplinkybių tyrimo įrankių. Kalbant apie kitus svarbius aspektus, NKI nepajėgia teikti viena kitai savitarpio pagalbos. Pavyzdžiui, daugumoje valstybių narių įmonės, veikiančios tarpvalstybiniu mastu, gali išvengti baudų mokėjimo paprasčiausiai todėl, kad tam tikrose valstybių narių, kuriose jos vykdo veiklą, teritorijose jos yra teisiškai neįsisteigusios. Taip sumažinamos paskatos laikytis SESV 101 ir 102 straipsnių. Tai lemia neveiksmingą vykdymo užtikrinimą, dėl kurio iškraipoma konkurencija įmonių, kurios laikosi įstatymų, atžvilgiu ir mažinamas vartotojų pasitikėjimas vidaus rinka, visų pirma skaitmenine aplinka;

(8)  siekiant Sąjungoje užtikrinti iš tiesų bendrą konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo erdvę, kurioje vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms būtų sudarytos vienodesnės sąlygos ir sumažintos nevienodos sąlygos vartotojams, reikia nustatyti pagrindines nepriklausomumo, tinkamų žmogiškųjų, techninių ir technologinių išteklių garantijas ir būtiniausius vykdymo užtikrinimo bei baudų skyrimo įgaliojimus taikant SESV 101 ir 102 straipsnius bei taikant nacionalinę konkurencijos teisę lygiagrečiai su tais straipsniais ▌tam, kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos galėtų būti visapusiškai veiksmingos;

(9)  šią direktyvą tikslinga grįsti dvigubu teisiniu pagrindu, t. y. SESV 103 ir 114 straipsniais. Taip yra todėl, kad ši direktyva apima ne tik SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą ir lygiagretų nacionalinės konkurencijos teisės taikymą su tais straipsniais ▌, bet taip pat apima NKI priemonių ir garantijų, reikalingų SESV 101 ir 102 straipsniams taikyti, spragas ir apribojimus, nes tokios spragos ir apribojimai neigiamai veikia tiek konkurenciją, tiek tinkamą vidaus rinkos veikimą;

(10)  pagrindinių garantijų nustatymas siekiant užtikrinti, kad NKI vienodai ir veiksmingai taikytų SESV 101 ir 102 straipsnius, neturėtų daryti poveikio valstybių narių galimybei palikti ar nustatyti platesnės apimties nepriklausomumo ir išteklių garantijas nacionalinėms administracinėms konkurencijos institucijoms ir išsamesnes taisykles dėl NKI suteikiamų vykdymo užtikrinimo ir baudų skyrimo įgaliojimų. Visų pirma valstybės narės NKI turėtų galėti suteikti papildomus įgaliojimus, neapsiribodamos šioje direktyvoje nustatytais pagrindiniais įgaliojimais, kad dar padidintų tų institucijų veiksmingumą, pavyzdžiui, įgaliojimus skirti baudas fiziniams asmenims arba išimties tvarka teisę atlikti patikrinimus su subjektų, kurių atžvilgiu vykdomas patikrinimas, sutikimu;

(11)  kita vertus, būtina nustatyti išsamias taisykles, pagal kurias nustatomos baudų sušvelninimo sąlygos slaptų kartelių atveju. Įmonės atskleis slaptus kartelius, kuriuose jos dalyvavo, tik jeigu joms bus užtikrintas pakankamas teisinis tikrumas, kad jos galės būti atleistos nuo baudų. Dėl pastebimų skirtumų tarp valstybių narių baudų sušvelninimo programų potencialiems prašymų sušvelninti baudas pateikėjams atsiranda teisinis netikrumas. Tai gali susilpninti paskatas jiems prašyti sušvelninti baudas. Jeigu valstybės narės galėtų įgyvendinti arba taikyti aiškesnes ir suderintas baudų sušvelninimo taisykles srityje, kuriai taikoma ši direktyva, tai ne tik padėtų siekti tikslo išlaikyti paskatas prašymų pateikėjams atskleisti slaptus kartelius, siekiant, kad konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimas Sąjungoje būtų kuo veiksmingesnis, bet ir garantuotų, kad vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms būtų užtikrintos vienodos sąlygos. Tai neturėtų užkirsti kelio valstybėms narėms taikyti baudų sušvelninimo programas, kurios apima ne tik slaptus kartelius, bet ir kitus SESV 101 ▌ straipsnio ir lygiaverčių nacionalinės konkurencijos teisės nuostatų pažeidimus, arba priimti fizinių asmenų savo vardu pateiktus prašymus sušvelninti baudas. Šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis baudų sušvelninimo programoms, pagal kurias išimtinai numatomas atleidimas nuo sankcijų baudžiamajame teismo procese, susijusiame su SESV 101 straipsnio vykdymo užtikrinimu;

(12)  ši direktyva neturėtų būti taikoma nacionaliniams įstatymams tiek, kiek jais numatomas baudžiamųjų sankcijų skyrimas fiziniams asmenims, išskyrus taisykles, reglamentuojančias baudų sušvelninimo programų ir sankcijų fiziniams asmenims skyrimo sąveiką. Ji taip pat neturėtų būti taikoma nacionaliniams įstatymams, kuriais numatomas administracinių sankcijų skyrimas fiziniams asmenims, kurie nevykdo veiklos kaip nepriklausomi ekonominės veiklos vykdytojai rinkoje;

(13)  pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį valstybės narės gali pavesti SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimo užduotį tik administracinei institucijai (taip yra daugumos jurisdikcijų atveju) arba jos gali pavesti šią užduotį tiek teisminėms, tiek administracinėms institucijoms. Pastaraisiais atvejais administracinė institucija yra bent jau pirmiausia atsakinga už tyrimo atlikimą, o tuo tarpu teisminei institucijai paprastai suteikiami įgaliojimai priimti sprendimus, kuriais skiriamos baudos, ir ji gali turėti įgaliojimus priimti kitus sprendimus, pavyzdžiui, nustatyti SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimą;

(14)  NKI šia direktyva suteiktų įgaliojimų, įskaitant tyrimo įgaliojimus, vykdymui turėtų būti taikomos tinkamos apsaugos priemonės, kurios bent jau atitiktų bendruosius Sąjungos teisės principus ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ypač procedūrų, kurių pagrindu gali būti skiriamos sankcijos, kontekste. Šios apsaugos priemonės apima teisę į gerą administravimą ir įmonių teisių į gynybą paisymą, kurių esminis elementas – teisė būti išklausytam. Visų pirma šalims, dėl kurių vykdomas tyrimas, NKI, prieš priimdamos sprendimą, kuriuo nustatomas pažeidimas, turėtų pranešti apie joms pareikštus preliminarius prieštaravimus pagal SESV 101 ar 102 straipsnį prieštaravimo pareiškimo ar panašios priemonės forma, o tos šalys turėtų turėti galimybę veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl tų prieštaravimų, prieš priimant tokį sprendimą. Šalys, kurioms pranešta apie preliminarius prieštaravimus dėl įtariamo SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimo, turėtų turėti teisę susipažinti su NKI atitinkamais bylos dokumentais, kad jos galėtų veiksmingai naudotis savo teisėmis į gynybą.

Teisė susipažinti su byla turėtų būti suteikiama atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis ir neturėtų apimti konfidencialios informacijos, taip pat NKI ir Komisijos vidaus dokumentų ir korespondencijos. Be to, NKI sprendimų, visų pirma tų sprendimų, kuriais nustatomas SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimas, ir tų, kuriais skiriamos taisomosios priemonės ar baudos, adresatai, laikantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, turėtų turėti teisę į veiksmingą teisinę gynybą teisme. Tokie ▌sprendimai turėtų būti pagrįsti, kad tokių sprendimų adresatai turėtų galimybę išsiaiškinti sprendimo motyvus ir pasinaudoti savo teise į veiksmingą teisinę gynybą. Be to, vadovaudamosi teise į gerą administravimą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad taikydamos SESV 101 ir 102 straipsnius NKI išnagrinėtų bylą per protingą laikotarpį, atsižvelgdamos į kiekvienos bylos ypatumus. Tos apsaugos priemonės turėtų būti tokios, kad jomis būtų užtikrinta įmonių pagrindinių teisių paisymo ir pareigos užtikrinti veiksmingą SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymą pusiausvyra;

(15)  NKI turėtų keistis informacija ir tokią informaciją kaip įrodymą naudoti SESV 101 ar 102 straipsnio taikymo tikslu pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 12 straipsnį;

(16)  nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų įgalinimas taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius nešališkai ir siekiant bendro intereso – veiksmingai užtikrinti Sąjungos konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimą – yra esminė veiksmingo ir vienodo tų taisyklių taikymo dalis;

(17)  turėtų būti sustiprintas nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų veiklos nepriklausomumas siekiant užtikrinti veiksmingą ir vienodą SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą. Šiam tikslui pasiekti nacionalinėje teisėje turėtų būti įrašyta aiški nuostata, kuria būtų užtikrinta, kad taikydamos SESV 101 ir 102 straipsnius nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos būtų apsaugotos nuo kišimosi iš išorės ar politinio spaudimo, kuris galėtų kelti grėsmę jų nagrinėjamų klausimų vertinimo nepriklausomumui. Tuo tikslu nacionalinėje teisėje turėtų būti iš anksto nustatytas tų asmenų, kurie priima sprendimus, naudodamiesi šios direktyvos 10, 11, 12, 13 ir 16 straipsniuose nurodytais įgaliojimais, atleidimo iš nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos pagrindas, kad būtų pašalintos bet kokios pagrįstos abejonės dėl nešališkumo ir ▌nepasidavimo išorės veiksniams. Taip pat nacionalinėje teisėje turėtų būti iš anksto nustatytos aiškios ir skaidrios tų asmenų atrankos, įdarbinimo ar paskyrimo taisyklės ir procedūros. Be to, siekiant užtikrinti nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų nešališkumą, jų skiriamos baudos už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimus neturėtų būti naudojamos šioms institucijoms tiesiogiai finansuoti;

(18)  siekiant užtikrinti nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų veiklos nepriklausomumą, jų vadovai, darbuotojai ir tie, kurie priima sprendimus, turėtų veikti sąžiningai ir susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie būtų nesuderinami su jų pareigų atlikimu. Siekiant užkirsti kelią grėsmei, kad vadovų, darbuotojų ir tų, kurie priima sprendimus, nepriklausomas vertinimas gali būti neigiamai paveiktas, jie turėtų susilaikyti nuo bet kokių su jų pareigomis nesuderinamų veiksmų – apmokamų ar neapmokamų – tiek savo įdarbinimo ar kadencijos, tiek vėlesnio protingo laikotarpio metu ▌;

(19)  tai reiškia, kad savo įdarbinimo ar kadencijos metu darbuotojai ir tie, kurie priima sprendimus, neturėtų galėti prisidėti prie procedūrų dėl SESV 101 ar 102 straipsnio taikymo, kuriose jie dalyvavo ar kurios tiesiogiai susiję su įmonėmis ar įmonių asociacijomis, kurios juos buvo įdarbinusios arba kitu būdu įtraukusios į savo profesinę veiklą, jei tai gali pakenkti jų nešališkumui konkrečioje byloje. Taip pat darbuotojai ir tie, kurie priima sprendimus, taip pat jų artimi giminaičiai neturėtų turėti interesų įmonėse ar organizacijose, kurių atžvilgiu vykdomos procedūros dėl SESV 101 ar 102 straipsnio taikymo, kuriose jie dalyvauja, jei tai gali pakenkti jų ▌nešališkumui konkrečioje byloje. Vertinant, ar jų nešališkumui konkrečioje byloje gali būti pakenkta, turėtų būti atsižvelgta į atitinkamo asmens interesų pobūdį bei mastą ir dalyvavimo ar įsitraukimo lygį. Kai būtina užtikrinti tyrimo ir sprendimų priėmimo proceso nešališkumą, atitinkamo asmens turėtų būti reikalaujama nusišalinti nuo konkrečios bylos;

(20)  be to, tai reiškia, kad jei po to, kai paliko tarnybą nacionalinėje administracinėje konkurencijos institucijoje, buvę darbuotojai ar tie, kurie priėmė sprendimus, užsiima profesine veikla, kuri yra susijusi su procedūromis dėl SESV 101 ar 102 straipsnio taikymo, prie kurių jie buvo prisidėję savo įdarbinimo ar kadencijos metu, protingą laikotarpį jie neturėtų būti įtraukiami į tą pačią bylą savo naujoje profesinėje veikloje.

To laikotarpio trukmė galėtų būti nustatoma atsižvelgiant į atitinkamų asmenų naujos profesinės veiklos pobūdį, taip pat į jų įsitraukimo ir atsakomybės tose pačiose procedūrose lygį jų įdarbinimo ar kadencijos nacionalinėje administracinėje konkurencijos institucijoje metu;

(21)  kiekviena nacionalinė administracinė konkurencijos institucija turėtų paskelbti elgesio kodeksą, kuris, nedarant poveikio griežtesnių nacionalinių taisyklių taikymui, apimtų taisykles dėl interesų konfliktų;

(22)  nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų veiklos nepriklausomumas neturėtų užkirsti kelio nei teisminei peržiūrai, nei parlamentinei priežiūrai laikantis nacionalinės teisės. Atskaitomybės reikalavimais taip pat turėtų būti padedama užtikrinti nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų veiksmų patikimumą ir teisėtumą. Proporcingi atskaitomybės reikalavimai apima nacionalinėms administracinėms konkurencijos institucijoms keliamą reikalavimą reguliariai skelbti savo veiklos ataskaitas vyriausybinėms ar parlamentinėms įstaigoms. Taip pat galėtų būti vykdoma nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų finansinių išlaidų kontrolė ar stebėsena, jeigu tai nedaro poveikio jų nepriklausomumui;

(23)  nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turėtų galėti nustatyti savo procedūrų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimu, prioritetus, kad galėtų veiksmingai naudotis savo ištekliais ir daugiausia dėmesio skirti antikonkurencinio elgesio, kuriuo iškraipoma konkurencija vidaus rinkoje, prevencijai ir nutraukimui. Šiuo tikslu jos turėtų galėti atmesti skundus remdamosi tuo, kad jie nėra prioritetas, išskyrus skundus, kuriuos pateikia viešosios institucijos, kurios SESV 101 ir 102 straipsnių ir nacionalinės konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo srityje dalijasi kompetencija su nacionaline administracine konkurencijos institucija, kai taikytina. Tai neturėtų daryti poveikio nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų teisei atmesti skundus kitais pagrindais, pavyzdžiui, dėl kompetencijos trūkumo, arba nuspręsti, kad nėra pagrindo imtis veiksmų iš jų pusės. Oficialiai pateiktų skundų atvejais tokiems atmetimams turėtų būti taikomos veiksmingos teisių gynimo priemonės pagal nacionalinę teisę. Nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų įgaliojimai nustatyti savo vykdymo užtikrinimo procedūrų prioritetus nedaro poveikio valstybės narės vyriausybės teisei nacionalinėms administracinėms konkurencijos institucijoms pateikti bendras politikos taisykles ar prioritetines gaires, kurios nėra susijusios su sektorių tyrimais ar konkrečiomis procedūromis, susijusiomis su SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimu;

(24)  NKI turėtų turėti pakankamai išteklių, tai yra kvalifikuotų darbuotojų, gebančių kompetentingai atlikti teisinius ir ekonominius vertinimus, finansinių lėšų, techninių ir technologinių ekspertinių žinių bei įrangos, įskaitant deramas informacinių technologijų priemones, siekiant užtikrinti, kad jos galėtų veiksmingai atlikti savo užduotis, taikant SESV 101 ir 102 straipsnius. Jeigu NKI pareigos ir įgaliojimai pagal nacionalinę teisę yra išplečiami, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad NKI turėtų pakankamai išteklių toms užduotims veiksmingai atlikti;

(25)  NKI nepriklausomumas turėtų būti sustiprintas suteikiant joms galimybę savarankiškai nuspręsti dėl iš biudžeto skirtų lėšų panaudojimo jų pareigų atlikimo tikslu, nedarant poveikio nacionalinėms biudžeto taisyklėms ir procedūroms;

(26)  siekiant užtikrinti, kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turėtų būtinų išteklių savo užduotims atlikti, galėtų būti svarstomos įvairios finansavimo priemonės, pavyzdžiui, finansavimas iš alternatyvių šaltinių, o ne iš valstybės biudžeto;

(27)  siekiant užtikrinti veiksmingą šios direktyvos įgyvendinimo stebėseną, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos vyriausybinėms ar parlamentinėms įstaigoms teiktų reguliarias savo veiklos ir išteklių ataskaitas. Tose ataskaitose turėtų būti pateikiama informacija apie sprendimus priimančio organo narių skyrimą ir atleidimą iš pareigų, atitinkamais metais paskirtų lėšų sumą ir bet kokius tos sumos pakeitimus, palyginti su ankstesniais metais. Tokios ataskaitos turėtų būti skelbiamos viešai;

(28)  NKI reikia būtiniausių bendrų tyrimo ir sprendimų priėmimo įgaliojimų rinkinio, kad jos galėtų veiksmingai užtikrinti SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymą;

(29)  nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turėtų turėti veiksmingus tyrimo įgaliojimus, kad bet kuriame jų nagrinėjamos bylos etape jos galėtų nustatyti SESV 101 straipsniu draudžiamą susitarimą, sprendimą ar suderintus veiksmus arba bet kokį SESV 102 straipsniu draudžiamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejį. Nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turėtų galėti naudotis tais įgaliojimais įmonių ir įmonių asociacijų, dėl kurių vykdomos procedūros, susijusios su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymu, taip pat kitų rinkos dalyvių, kurie gali turėti tokioms procedūroms svarbios informacijos, atžvilgiu. Tokių veiksmingų tyrimo įgaliojimų suteikimas visoms nacionalinėms administracinėms konkurencijos institucijoms turėtų užtikrinti, kad jos, esant prašymui, galėtų veiksmingai padėti viena kitai atlikti patikrinimą ar taikyti bet kokią kitą aplinkybių tyrimo priemonę jų pačių teritorijoje kitos NKI vardu ir sąskaita pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 22 straipsnį;

(30)  nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų tyrimo įgaliojimai turėtų būti tinkami, kad būtų reaguojama į skaitmeninės aplinkos keliamus iššūkius vykdymo užtikrinimo srityje, ir turėtų užtikrinti galimybę NKI visą su įmone ar įmonių asociacija, dėl kurios vykdoma tyrimo priemonė, susijusią informaciją, įskaitant atlikus ekspertizę gautus duomenis, gauti skaitmenine forma, nepriklausomai nuo laikmenos, kurioje informacija yra laikoma, pavyzdžiui, knyginiuose kompiuteriuose, mobiliuosiuose telefonuose, kituose mobiliuosiuose prietaisuose ar debesijos duomenų saugykloje;

(31)  nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turėtų galėti atlikti visus reikiamus įmonių ir įmonių asociacijų patalpų patikrinimus, kai, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, jos gali įrodyti, kad esama pagrįstų priežasčių įtarti SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą. Ši direktyva neturėtų trukdyti valstybėms narėms reikalauti išankstinio nacionalinių teisminių institucijų leidimo tokiems patikrinimams atlikti;

(32)  kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos galėtų veiksmingai naudotis teise vykdyti patikrinimus, jos turėtų galėti susipažinti su informacija, kuri yra prieinama tikrinamai įmonei ar įmonių asociacijai arba asmeniui ir kuri yra susijusi su įmone ar įmonių asociacija, dėl kurios atliekamas tyrimas. Tai būtinai turėtų apimti įgaliojimus atlikti kratą ieškant dokumentų, bylų ar duomenų įtaisuose, kurie nėra konkrečiai iš anksto nurodyti. Neturint tokių įgaliojimų, būtų neįmanoma gauti tyrimui būtinos informacijos, kai įmonės ar įmonių asociacijos kliudo tyrimui ar atsisako bendradarbiauti. Įgaliojimai tikrinti su verslu susijusias knygas arba įrašus turėtų apimti visų formų susirašinėjimą, pavyzdžiui, elektroninius pranešimus, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra neperskaityti ar buvo ištrinti;

(33)  kad būtų kuo mažiau bereikalingo patikrinimų pratęsimo, nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turėtų turėti įgaliojimus tęsti kratas ir atrinkti su tikrinamos įmonės ar įmonių asociacijos verslu susijusių knygų ir įrašų kopijas ar išrašus institucijos patalpose arba kitose atitinkamose patalpose. Tokių kratų metu turėtų būti nuolat deramai paisoma įmonių teisės į gynybą;

(34)  patirtis rodo, kad verslo dokumentai gali būti laikomi įmonių ar įmonių asociacijų direktorių, vadovų ir kitų darbuotojų namuose, visų pirma todėl, kad vis dažniau taikomos lankstesnės darbo sąlygos. Siekiant užtikrinti, kad patikrinimai būtų veiksmingi, nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turėtų turėti įgaliojimus patekti į patalpas, įskaitant privačius namus, jeigu jos gali įrodyti, jog esama pagrįsto įtarimo, kad tose patalpose yra laikomi verslo dokumentai ▌, kurie gali būti svarbūs siekiant įrodyti SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą. Naudojimuisi tuo įgaliojimu nacionalinė administracinė konkurencijos institucija turėtų būti gavusi išankstinį nacionalinės teisminės institucijos, kuri tam tikrose nacionalinėse teisinėse sistemose gali apimti prokuratūrą, leidimą. Tai neturėtų užkirsti kelio valstybėms narėms ypač skubiais atvejais nacionalinės teisminės institucijos užduotis pavesti nacionalinei administracinei konkurencijos institucijai, veikiančiai kaip teisminė institucija, arba išimties tvarka leisti atlikti tokius patikrinimus gavus tikrinamų subjektų sutikimą. Tokių patikrinimų vykdymą nacionalinė administracinė konkurencijos institucija galėtų pavesti policijai ar lygiavertei vykdymo užtikrinimo institucijai, jei patikrinimas vykdomas dalyvaujant nacionalinei administracinei konkurencijos institucijai. Tai neturėtų daryti poveikio nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos teisei pačiai atlikti patikrinimą ir gauti reikiamą policijos ar lygiavertės vykdymo užtikrinimo institucijos pagalbą, įskaitant pagalbą kaip atsargumo priemonę, siekiant įveikti galimą tikrinamų subjektų pasipriešinimą;

(35)  NKI turėtų turėti veiksmingus įgaliojimus prašyti, kad įmonės ar įmonių asociacijos pateiktų informaciją, reikalingą SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimams nustatyti. Tuo tikslu NKI turėtų galėti reikalauti atskleisti informaciją, kuri gali suteikti joms galimybę tirti spėjamus pažeidimus. Tai turėtų apimti teisę reikalauti informacijos bet kokia skaitmenine forma, įskaitant el. laiškus ir tikralaikių pokalbių sistemos žinutes, neatsižvelgiant į tai, kur ji yra laikoma, įskaitant debesijos duomenų saugyklas ir serverius, jei ji pasiekiama įmonei arba įmonių asociacijai, kuri yra prašymo pateikti informaciją adresatas. Dėl tos teisės įmonei ar įmonių asociacijai neturėtų būti užkraunamas tyrimo reikmių atžvilgiu neproporcingai didelis įpareigojimas. Pavyzdžiui, ta įmonė ar įmonių asociacija neturėtų patirti pernelyg didelių išlaidų ar iš jos neturėtų būti pareikalauta pernelyg didelių pastangų. Nors teisė reikalauti pateikti informaciją yra itin svarbi nustatant pažeidimus, tokie prašymai turėtų būti tinkamos apimties. Tokiais prašymais įmonė ar įmonių asociacija neturėtų būti verčiama pripažinti, kad ji padarė pažeidimą, nes pareiga tai įrodyti tenka NKI. Tai neturėtų daryti poveikio įmonių ar įmonių asociacijų pareigoms atsakyti į faktinius klausimus ir pateikti dokumentus. Taip pat NKI turėtų turėti veiksmingas priemones reikalauti, kad fizinis ar juridinis asmuo pateiktų informaciją, kuri gali būti svarbi SESV 101 ir 102 straipsnių taikymui. Valstybės narės turėtų galėti nevaržomai numatyti procedūrines taisykles dėl tokių informacijos prašymų, pavyzdžiui, jų teisinę formą, su sąlyga, kad tos taisyklės leidžia veiksmingai naudotis šia priemone. Patirtis taip pat rodo, kad, atsakant į neprivalomus prašymus pateikti informaciją, savanorišku pagrindu pateikta informacija gali būti vertingas informacijos šaltinis informacija grindžiamam ir griežtam vykdymo užtikrinimui. Be to, trečiosioms šalims, pavyzdžiui, konkurentams, klientams ir vartotojams rinkoje teikiant informaciją savo iniciatyva, gali būti prisidėta prie veiksmingo vykdymo užtikrinimo ir nacionalinės konkurencijos institucijos turėtų tai skatinti;

(36)  patirtis rodo, kad įgaliojimai surengti apklausą yra naudinga priemonė įrodymams rinkti ir padeda konkurencijos institucijoms įvertinti jau surinktų įrodymų vertę. NKI turėtų turėti veiksmingas priemones iškviesti į apklausą bet kurį įmonės ar įmonių asociacijos atstovą, kitų juridinių asmenų atstovą ir bet kurį fizinį asmenį, kuris gali turėti informacijos, kuri yra svarbi SESV 101 ir 102 straipsnių taikymui. Valstybės narės turėtų galėti nevaržomai numatyti taisykles dėl tokių apklausų organizavimo, su sąlyga, kad tokios taisyklės leidžia veiksmingai naudotis šia priemone;

(37)  būtina, kad NKI galėtų reikalauti, kad įmonės ir įmonių asociacijos nutrauktų SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimus, be kita ko, kai pažeidimas tęsiasi NKI oficialiai pradėjus procedūras. Be to, NKI turėtų turėti veiksmingas priemones konkurencijai rinkoje atkurti nustatydamos struktūrines ar elgesio taisomąsias priemones, kurios būtų proporcingos padarytam pažeidimui ir kurios būtų būtinos tam pažeidimui nutraukti. Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad NKI, rinkdamosi iš dviejų vienodai veiksmingų taisomųjų priemonių, turėtų pasirinkti mažiausią naštą įmonei užkraunančią taisomąją priemonę. Struktūrinės taisomosios priemonės, pavyzdžiui, pareiga atsikratyti konkuruojančios įmonės akcijų arba parduoti verslo padalinį, daro poveikį įmonės turtui ir gali būti laikomos užkraunančiomis didesnę naštą įmonei nei elgesio taisomosios priemonės. Tačiau tai neturėtų trukdyti nacionalinėms konkurencijos institucijoms nustatyti, kad konkretaus pažeidimo aplinkybės pateisina struktūrinės taisomosios priemonės nustatymą, nes ji, kalbant apie pažeidimo nutraukimą, būtų veiksmingesnė negu elgesio taisomoji priemonė;

(38)  laikinosios priemonės gali būti svarbus įrankis siekiant užtikrinti, kad kol vykdomas tyrimas, tiriamas pažeidimas nepadarys didelės ir nepataisomos žalos konkurencijai. Ši priemonė yra svarbi siekiant išvengti rinkos pokyčių, kuriuos pakeisti NKI nagrinėjamos bylos pabaigoje priimtu sprendimu galėtų būti labai sunku. Todėl NKI turėtų turėti įgaliojimus sprendimu nustatyti laikinąsias priemones. Šiais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi bent jau tais atvejais, kai NKI prima facie nustato SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą ir kai esama rizikos, kad bus padaryta didelė ir nepataisoma žala konkurencijai. Valstybės narės gali nevaržomai suteikti NKI platesnius įgaliojimus nustatyti laikinąsias priemones. Sprendimas nustatyti laikinąsias priemones turėtų galioti tik konkrečiai nustatytą laikotarpį – tol, kol NKI užbaigs procedūras, arba apibrėžtą laikotarpį, kurį, jei būtina ir tikslinga, galima pratęsti. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokių priemonių teisėtumą, įskaitant proporcingumą, būtų galima peržiūrėti taikant pagreitintas apeliacines procedūras arba kitas procedūras, kuriomis taip pat numatoma pagreitinta teisminė kontrolė. Be to, valstybės narės turėtų sudaryti sąlygas, būtinas užtikrinti, kad NKI galėtų praktiškai pasinaudoti laikinosiomis priemonėmis. Ypač reikia užtikrinti galimybę visoms konkurencijos institucijoms susidoroti su pokyčiais sparčiai kintančiose rinkose, todėl Europos konkurencijos tinkle būtina apsvarstyti laikinųjų priemonių naudojimą ir atsižvelgti į šią patirtį nustatant atitinkamas neprivalomas priemones ar atliekant šios direktyvos peržiūrą ateityje;

(39)  jeigu vykstant procedūroms, kurių rezultatas galėtų būti susitarimo ar veiksmų uždraudimas, įmonės ar įmonių asociacijos NKI pasiūlo įsipareigojimus, kuriais išsprendžiami joms susirūpinimą keliantys klausimai, šios NKI turėtų galėti priimti sprendimus, kuriais nustatoma, kad šie įsipareigojimai atitinkamoms įmonėms ar įmonių asociacijoms yra privalomi ir jų vykdytini. Iš esmės tokie sprendimai dėl įsipareigojimų nėra tikslingi slaptų kartelių atveju, dėl kurių NKI turėtų skirti baudas. Sprendimais dėl įsipareigojimų turėtų būti nustatyta, kad NKI nebėra pagrindo imtis veiksmų, nedarant išvados, ar SESV 101 ar 102 straipsnis buvo pažeistas, ar ne. NKI turėtų savo nuožiūra nuspręsti, ar priimti įsipareigojimus. Sprendimai dėl įsipareigojimų nedaro poveikio konkurencijos institucijų ir nacionalinių teismų įgaliojimams nustatyti pažeidimą ir priimti sprendimą byloje. Be to, įrodyta, kad veiksminga įsipareigojimų turinčių įmonių ar įmonių asociacijų įsipareigojimų laikymosi stebėsena ir veiksmingas sankcijų skyrimas įsipareigojimų nesilaikymo atvejais konkurencijos institucijoms yra veiksmingos priemonės. Tais atvejais, kai iš esmės pasikeitė faktai, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas dėl įsipareigojimų, jei įmonė ar įmonių asociacija veikė pažeisdama savo įsipareigojimus arba jei sprendimas dėl įsipareigojimų buvo pagrįstas neišsamia, neteisinga arba klaidinančia šalių pateikta informacija, NKI turėtų turėti veiksmingas priemones pradėti nagrinėti bylą iš naujo;

(40)  siekiant užtikrinti veiksmingą ir vienodą SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimą, nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turėtų turėti įgaliojimus įmonėms ir įmonių asociacijoms skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas baudas už SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimus tiesiogiai pačios nagrinėdamos bylą, visų pirma administraciniame procese, jei tokie procesai užtikrina galimybę tiesiogiai skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas baudas, arba siekdamos, kad baudos būtų skirtos nebaudžiamajame teismo procese. Tai nedaro poveikio nacionaliniams įstatymams, kuriuose numatyta, kad sankcijas įmonėms ir įmonių asociacijoms už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimą teismai skirtų baudžiamajame procese, jei pažeidimas pagal nacionalinę teisę yra baudžiamoji veika ir jei tai nedaro poveikio veiksmingam ir vienodam SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimui;

(41)  siekiant užtikrinti, kad įmonės ir įmonių asociacijos būtų skatinamos paisyti NKI tyrimo priemonių ir sprendimų, nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turėtų galėti skirti veiksmingas baudas už 6, 8, 9, 10, 11 ir 12 straipsniuose nurodytų priemonių ir sprendimų nesilaikymą tiesiogiai pačios vykdydamos procedūras arba siekti, kad baudos būtų skirtos nebaudžiamajame teismo procese. Tai nedaro poveikio nacionaliniams įstatymams, kuriuose numatyta, kad tokias baudas įmonėms ir įmonių asociacijoms teismai skiria baudžiamajame teismo procese; ▌

(42)  pagal Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartiją nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų vykdomose procedūrose arba, tam tikrais atvejais, nebaudžiamajame teismo procese baudos turėtų būti skiriamos, kai pažeidimas padarytas tyčia arba dėl neatsargumo. Tyčios ir neatsargumo sąvokos turėtų būti aiškinamos remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo, o ne remiantis tyčios ir neatsargumo sąvokų aiškinimu baudžiamojo persekiojimo institucijų vykdomame procese baudžiamųjų bylų atžvilgiu. Tai nedaro poveikio nacionaliniams įstatymams, pagal kuriuos pažeidimo nustatymas grindžiamas objektyvios atsakomybės kriterijumi, jei tai atitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Ši direktyva nedaro poveikio nacionalinėms taisyklėms dėl įrodinėjimo standarto arba nacionalinių konkurencijos institucijų pareigoms nustatyti atitinkamos bylos faktus, su sąlyga, kad tos taisyklės ir pareigos atitinka bendruosius Sąjungos teisės principus; ▌

(43)  baudos turėtų būti nustatomos proporcingai atitinkamų įmonių ir įmonių asociacijų bendrai pasaulinei apyvartai;

(44)  periodinės baudos yra itin svarbi priemonė siekiant užtikrinti, kad NKI turėtų veiksmingų priemonių reaguoti į atvejus, kai įmonės ir įmonių asociacijos toliau nesilaiko ar ateityje nesilaikytų 6, 8, 9, 10, 11 ir 12 straipsniuose nurodytų institucijų priemonių ir sprendimų. Jos neturėtų būti taikomos pažeidimų, kurie padaryti praeityje, nustatymo atveju. Įgaliojimais skirti periodines baudas nedaromas poveikis NKI įgaliojimams bausti už priemonių nesilaikymą, kaip nurodyta 13 straipsnio 2 dalyje. Tokios periodinės baudos turėtų būti nustatomos proporcingai atitinkamos įmonės ir įmonių asociacijos vidutinei dienos bendrai pasaulinei apyvartai;

(45)   baudų ir periodinių baudų skyrimo tikslu sprendimo sąvoka turėtų apimti visas priemones, kurios sukelia privalomas teisines pasekmes ir kurios gali daryti poveikį adresato interesams, aiškiai pakeisdamos jo teisinę padėtį;

(46)  siekiant užtikrinti veiksmingą ir vienodą SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą, sąvoka „įmonė“, kaip vartojama SESV 101 ir 102 straipsniuose, kuri turėtų būti taikoma laikantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos, apima ekonominį vienetą, net jeigu jį sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys. Atitinkamai NKI turėtų galėti taikyti įmonės sąvoką, kad nustatytų, kad patronuojančioji įmonė yra atsakinga už vienos iš jos patronuojamųjų įmonių elgesį, kai patronuojančioji įmonė ir jos patronuojamoji įmonė sudaro vieną ekonominį vienetą, ir skirti jai baudas. Siekiant užkirsti kelią įmonėms išvengti atsakomybės už baudų už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimus mokėjimą pakeičiant teisinę ar organizacinę struktūrą, NKI turėtų galėti nustatyti, kad už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimus yra atsakingi teisinių ar ekonominių teisių perėmėjai ir skirti jiems baudas, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika;

(47)  siekiant užtikrinti, kad už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimus skirtos baudos atspindėtų ekonominę pažeidimo svarbą, NKI turėtų atsižvelgti į pažeidimo sunkumą. NKI taip pat turėtų galėti nustatyti pažeidimo trukmei proporcingas baudas. Šie veiksniai turėtų būti įvertinti pagal atitinkamą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką ir tokiu būdu, kuriuo užtikrinamas atgrasymas. Sunkumo vertinimas turėtų būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju visų rūšių pažeidimų atžvilgiu, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ▌. Veiksniai, į kuriuos galėtų būti atsižvelgta, apima pažeidimo pobūdį, visų susijusių įmonių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinę aprėptį, tai, ar pažeidimas buvo įgyvendintas, įmonės tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių ir paslaugų pardavimo vertę ir atitinkamos įmonės dydį ir įtaką rinkoje. To paties pažeidėjo padaryti pakartotiniai pažeidimai rodo jo polinkį daryti tokius pažeidimus, todėl jie yra labai svarbus ▌ženklas, kad būtina sugriežtinti sankciją siekiant veiksmingo atgrasančio poveikio. Atitinkamai NKI turėtų turėti galimybę padidinti baudą, skirtiną įmonei ar įmonių asociacijai, kai Komisija ar NKI priėmė sprendimą, kuriuo nustatoma, kad ta įmonė ar įmonių asociacija pažeidė SESV 101 ar 102 straipsnį ir kad ta įmonė ar įmonių asociacija toliau vykdo tą patį pažeidimą arba padaro panašų pažeidimą. Pagal Direktyvą 2011/104/ES NKI turėtų galėti atsižvelgti į bet kokią kompensaciją, sumokėtą tarpusavio sutarimu. Be to, išimtinėmis aplinkybėmis NKI turėtų galėti atsižvelgti į atitinkamos įmonės ekonominį gyvybingumą;

(48)  patirtis rodo, kad darant konkurencijos taisyklių pažeidimus tam tikrą vaidmenį nuolat atlieka įmonių asociacijos, ir todėl NKI turėtų galėti veiksmingai skirti baudas tokioms asociacijoms. Kai procedūrose, vykdomose prieš įmonių asociacijas dėl su jų narių veikla susijusių pažeidimų, yra vertinamas pažeidimo sunkumas siekiant nustatyti baudos dydį, turėtų būti galima svarstyti į asociacijos narėmis esančių įmonių tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių ir paslaugų pardavimo apimties sumą. Kai bauda skiriama ne tik asociacijai, bet ir jos nariams, į narių, kuriems skirta bauda, apyvartą neturėtų būti atsižvelgiama apskaičiuojant baudą asociacijai. Siekiant užtikrinti veiksmingą baudų, skirtų įmonių asociacijoms už jų padarytus pažeidimus, išieškojimą, būtina nustatyti sąlygas, kuriomis NKI savo nuožiūra galėtų reikalauti, kad baudą sumokėtų asociacijos nariai, jei ta asociacija yra nemoki. Tai darydamos NKI turėtų atsižvelgti į santykinį įmonių, kurios priklauso asociacijai, dydį ir visų pirma į mažųjų ir vidutinių įmonių padėtį. Tai, kad baudą sumoka vienas ar keli asociacijos nariai, nedaro poveikio nacionalinėje teisėje nustatytoms taisyklėms, numatančioms sumokėtos sumos išieškojimą iš kitų asociacijos narių;

(49)  baudų atgrasomasis poveikis Sąjungoje yra labai skirtingas ir kai kuriose valstybėse narėse didžiausias baudos, kuri gali būti skirta, dydis yra labai mažas. Siekiant užtikrinti, kad NKI galėtų skirti atgrasomas baudas, didžiausias baudos, kurią galima skirti už kiekvieną SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą, dydis turėtų būti ne mažesnis nei 10 % atitinkamos įmonės bendros pasaulinės apyvartos. Tai neturėtų užkirsti kelio valstybėms narėms palikti ar nustatyti didesnį didžiausią baudos, kuri gali būti skirta, dydį;

(50)  baudų sušvelninimo programos yra pagrindinė slaptų kartelių nustatymo priemonė ir todėl jos padeda vykdyti veiksmingą persekiojimą ir skirti sankcijas už sunkiausius konkurencijos teisės pažeidimus. Tačiau šiuo metu esama pastebimų valstybėse narėse taikomų baudų sušvelninimo programų skirtumų. Tie skirtumai lemia teisinį netikrumą pažeidimus padariusioms įmonėms dėl sąlygų, kuriomis jos gali prašyti sušvelninti baudas, taip pat netikrumą dėl jų galimybių būti atleistoms nuo baudų pagal atitinkamą baudų sušvelninimo programą. Toks netikrumas galėtų sumažinti paskatas potencialiems prašymų sušvelninti baudas pateikėjams prašyti sušvelninti baudas. Tai savo ruožtu galėtų lemti mažiau veiksmingą konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimą Sąjungoje, nes atskleidžiama mažiau slaptų kartelių;

(51)  dėl valstybių narių lygmeniu taikomų baudų sušvelninimo programų skirtumų taip pat kyla grėsmė, kad vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms nebus užtikrintos vienodos sąlygos. Todėl yra tikslinga didinti teisinį tikrumą įmonėms vidaus rinkoje ir didinti baudų sušvelninimo programų patrauklumą visoje Sąjungoje sumažinant šiuos skirtumus – suteikiant galimybę visoms NKI atleisti nuo baudų ir sumažinti baudas, o supaprastintus prašymus priimti tokiomis pačiomis sąlygomis. Ateityje gali reikėti daugiau Europos konkurencijos tinklo pastangų baudų sušvelninimo programoms derinti;

(52)  NKI turėtų galėti įmonėms skirti atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą, jeigu įvykdomos tam tikros sąlygos. Įmonių asociacijos, kurios vykdo ekonominę veiklą savo vardu, turėtų atitikti atleidimo nuo baudų arba baudų sumažinimo reikalavimus tais atvejais, kai jos dalyvauja įtariamame kartelyje savo vardu, o ne savo narių vardu;

(53)  tam, kad kartelis būtų laikomas slaptu karteliu, nebūtina, kad visi veikimo aspektai būtų slapti. Visų pirma, kartelis gali būti laikomas slaptu karteliu, kai kartelio elementai, dėl kurių yra sunkiau nustatyti visą veikimo mastą, nėra žinomi visuomenei arba klientams ar prekių tiekėjams arba paslaugų teikėjams;

(54)  kad atitiktų baudų sušvelninimo reikalavimus, prašymo pateikėjas turėtų nutraukti savo dalyvavimą įtariamame slaptame kartelyje, išskyrus tuos atvejus, kai, NKI nuomone, jo tolesnis dalyvavimas būtų pagrįstai būtinas siekiant išsaugoti tyrimo vientisumą, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti, kad kiti įtariami dalyviai kartelyje prieš NKI imantis tyrimo priemonių, pavyzdžiui, patikrinimų, apie kuriuos iš anksto nepranešama, neišsiaiškintų, kad ji sužinojo apie įtariamą kartelį;

(55)  kad atitiktų baudų sušvelninimo reikalavimus, prašymo pateikėjas turėtų tikrai, visapusiškai, nepertraukiamai ir operatyviai bendradarbiauti su NKI. Tai reiškia, inter alia, kad svarstydamas galimybę pateikti prašymą NKI, prašymo pateikėjas turėtų nesunaikinti, neklastoti ir neslėpti įtariamo slapto kartelio įrodymų. Kai įmonė svarsto galimybę pateikti prašymą, esama pavojaus, kad jos direktoriai, vadovai ir kiti darbuotojai galėtų sunaikinti įrodymus, siekdami nuslėpti savo dalyvavimą kartelyje, tačiau įrodymų sunaikinimas galėtų vykti taip pat ir dėl kitų priežasčių. Todėl NKI turėtų atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, kuriomis įrodymai buvo sunaikinti, ir į tokio sunaikinimo reikšmę svarstydamos, ar įrodymų sunaikinimas kelia abejonių dėl tikro pareiškėjo bendradarbiavimo;

(56)  kad įvykdytų tikro, visapusiško, nepertraukiamo ir operatyvaus bendradarbiavimo sąlygą, prašymo pateikėjas, svarstydamas galimybę pateikti prašymą NKI, turėtų būti neatskleidęs ketinimų pateikti prašymą arba jokio savo svarstomo prašymo turinio, išskyrus kitoms NKI, Komisijai ar trečiųjų valstybių konkurencijos institucijoms. Tai neužkerta kelio prašymo pateikėjui pranešti apie savo elgesį kitoms viešosioms institucijoms, kaip reikalaujama pagal atitinkamus įstatymus, tačiau tik užkerta jam kelią atskleisti tai, kad jis svarsto pateikti prašymą sušvelninti baudą, ir perduoti pareiškimus pagal baudų sušvelninimo programą toms institucijoms. Tačiau prašymo pateikėjas, vykdydamas savo įsipareigojimus pagal tuos atitinkamus įstatymus, taip pat turėtų atsižvelgti į tai, kad svarbu nepadaryti neigiamo poveikio galimam NKI tyrimui;

(57)  prašymų pateikėjai turėtų turėti galimybę pareiškimus pagal baudų sušvelninimo programą, susijusius su išsamiais ar supaprastintais prašymais, pateikti raštu, o NKI taip pat turėtų taikyti sistemą, kuri jas įgalintų tokius pareiškimus priimti arba žodžiu, arba kitomis priemonėmis, prašymų pateikėjams užtikrinančiomis galimybę tokių pateiktų pareiškimų neturėti savo žinioje, saugoti ar kontroliuoti. NKI turėtų turėti galimybę pasirinkti, kokiomis priemonėmis jos priima pareiškimus pagal baudų sušvelninimo programą;

(58)  įmonės, kurios pageidauja pateikti prašymą atleisti nuo baudų, iš pradžių turėtų turėti galimybę prašyti NKI suteikti žymeklį, užtikrinantį vietą eilėje dėl baudų sušvelninimo tol, kol jos oficialiai pateiks prašymą atleisti nuo baudų, kad prašymo pateikėjui būtų suteikta laiko surinkti reikiamą informaciją ir įrodymus atitinkamai įrodymų ribinei vertei pasiekti. Tai nedaro poveikio valstybių narių galimybei leisti įmonėms pateikti paraišką dėl žymeklio baudų sumažinimo prašymo atveju;

(59)  be to, siekiant sumažinti administracinę ir kitokią didelę naštą laiko atžvilgiu, prašymų pateikėjai turėtų galėti pateikti pareiškimus pagal baudų sušvelninimo programą, susijusius su išsamiais ar supaprastintais prašymais, taip pat su prašymais dėl žymeklio arba atitinkamos NKI valstybės narės oficialiąja kalba, arba, NKI ir prašymo pateikėjui abipusiškai sutarus, kita Sąjungos oficialiąja kalba. Būtų laikoma, kad esama tokio susitarimo, kai NKI apskritai priima tokius pateikiamus dokumentus ta kalba;

(60)  atsižvelgiant į Komisijos ir NKI pasidalijamąją kompetenciją užtikrinant SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymą, labai svarbu, kad būtų sukurta sklandžiai veikianti supaprastintų prašymų teikimo sistema. Prašymų pateikėjai, dėl įtariamo slapto kartelio Komisijai pateikę prašymus sušvelninti baudas, turėtų galėti NKI pateikti supaprastintus prašymus dėl to paties kartelio, jeigu Komisijai teikiamas prašymas apima daugiau nei tris valstybes nares, kaip teritorijas, kurioms daromas poveikis. Tai nedaro poveikio Komisijos galimybei nagrinėti bylas, jeigu jos yra glaudžiai susijusios su kitomis Sąjungos nuostatomis, kurios gali būti išimtinai ar veiksmingiau taikomos Komisijos, kai siekiant apsaugoti Sąjungos interesus reikia priimti Komisijos sprendimą, kad būtų plėtojama Sąjungos konkurencijos politika, kai iškyla nauja konkurencijos problema, arba kad būtų užtikrintas veiksmingas vykdymo užtikrinimas;

(61)  pagal supaprastintų prašymų teikimo sistemą įmonės turėtų galėti NKI teikti prašymus sušvelninti baudas, kuriuose pateikiamas ribotas informacijos rinkinys, kai Komisijai pateiktas išsamus prašymas, susijęs su tokiu įtariamu karteliu. Todėl NKI turėtų priimti supaprastintus prašymus, kuriuose pateikiamas ribotas būtiniausios informacijos, susijusios su įtariamu karteliu, rinkinys dėl kiekvieno 22 straipsnio 2 dalyje išdėstyto aspekto. Tai nedaro poveikio prašymo pateikėjo galimybei vėliau pateikti išsamesnės informacijos. Prašymo sušvelninti baudas pateikėjo prašymu NKI jam turėtų pateikti patvirtinimą, nurodydama gavimo datą ir laiką. Jeigu NKI dar nėra gavusi tokio išankstinio prašymo sušvelninti baudas iš kito prašymo sušvelninti baudas pateikėjo dėl to paties įtariamo slapto kartelio ir mano, kad supaprastintas prašymas atitinka 22 straipsnio 2 dalies reikalavimus, NKI atitinkamai informuoja prašymo pateikėją;

(62)  supaprastintų prašymų teikimo sistemos tikslas – sumažinti administracinę naštą, tenkančią prašymų pateikėjams, kurie Komisijai teikia prašymus sušvelninti baudas, kurie yra susiję su įtariamu slaptu karteliu, apimančiu daugiau nei tris valstybes nares, kaip teritorijas, kurioms daromas poveikis. Atsižvelgiant į tai, kad tokiais atvejais Komisija gauna išsamų prašymą, ji turėtų būti pagrindinė ryšių su prašymo sušvelninti baudas pateikėju palaikytoja tol, kol paaiškės, ar Komisija imsis šios bylos visapusiškai ar iš dalies, visų pirma teikdama nurodymus prašymo pateikėjui dėl bet kurio tolesnio vidaus tyrimo eigos. Komisija turėtų dėti pastangas priimti sprendimą šiuo klausimu per protingą laikotarpį ir atitinkamai informuoti NKI, nedarydama poveikio Reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 daliai. Išimtinėmis aplinkybėmis, kai griežtai būtina bylai apibrėžti ar bylai priskirti, NKI turėtų galėti paprašyti, kad prašymo pateikėjas išsamų prašymą pateiktų anksčiau, nei paaiškėja tokios aplinkybės. Šia galimybe turėtų būti naudojamasi labai retai. Kitais atvejais prašymo pateikėjo turėtų būti paprašyta išsamų prašymą NKI, kuri gavo supaprastintą prašymą, pateikti tik tuomet, kai paaiškėja, kad Komisija neketina imtis šios bylos visapusiškai ar iš dalies;

(63)  prašymų pateikėjams turėtų būti suteikiama galimybė pateikti išsamius prašymus sušvelninti baudas NKI, kurioms jie pateikė supaprastintus prašymus. Jeigu prašymų pateikėjai pateikia tokius išsamius prašymus per NKI nustatytą laikotarpį, turėtų būti laikoma, kad tuose prašymuose nurodyta informacija pateikta tuo metu, kai buvo pateiktas supaprastintas prašymas, su sąlyga, kad supaprastintas prašymas apima tuos pačius gaminius ir tas pačias teritorijas, kuriems daromas poveikis, bei tą pačią įtariamo kartelio veikimo trukmę kaip Komisijai pateiktas prašymas sušvelninti baudas, kuris galėjo būti atnaujintas. Prašymų pateikėjai NKI, kurioms pateikė supaprastintus prašymus, privalėtų pranešti, jeigu pasikeitė jų Komisijai pateikto prašymo sušvelninti baudas aprėptis, ir atitinkamai atnaujinti savo supaprastintus prašymus. NKI, bendradarbiaudamos su Europos konkurencijos tinklu, turėtų galėti patikrinti, ar supaprastinto prašymo aprėptis atitinka Komisijai pateikto prašymo sušvelninti baudas aprėptį;

(64)  teisinis netikrumas dėl to, ar prašymų atleisti nuo baudų pateikėjų esamiems ir buvusiems direktoriams, vadovams ir kitiems darbuotojams netaikomos individualios sankcijos, pavyzdžiui, baudos, diskvalifikacija ar įkalinimas, galėtų užkirsti kelią potencialiems prašymų pateikėjams prašyti sušvelninti baudas. Todėl, atsižvelgiant į jų indėlį nustatant ir tiriant slaptus kartelius, tiems asmenims, kiek tai susiję su jų dalyvavimu slaptame kartelyje, dėl kurio pateiktas prašymas, ▌ iš principo turėtų būti netaikomos sankcijos, kurias skiria viešosios institucijos baudžiamuosiuose, administraciniuose ir nebaudžiamuosiuose teismo procesuose pagal nacionalinius įstatymus, kuriais iš esmės siekiama tų pačių tikslų, kurių siekiama pagal SESV 101 straipsnį, pavyzdžiui, nacionalinius įstatymus dėl antikonkurencinio veiksmų derinimo konkursuose, kai tenkinamos šioje direktyvoje nustatytos sąlygos. Viena iš šių sąlygų yra tai, kad prašymas atleisti nuo baudų turėtų būti pateiktas prieš tai, kai tiems asmenims kompetentingos nacionalinės institucijos pranešė apie procedūras, dėl kurių gali būti skirtos sankcijos. Tokios procedūros apima momentą, kai tiems asmenims pateikiami įtarimai pažeidus tokius nacionalinius įstatymus.

Valstybės narės nacionalinėje teisėje gali nustatyti tvarką, kokia tie asmenys turėtų bendradarbiauti su atitinkamomis institucijomis, siekiant užtikrinti, kad ši apsauga veiktų veiksmingai. Apsauga nuo baudžiamųjų sankcijų apima atvejus, kuomet kompetentingos nacionalinės institucijos susilaiko nuo baudžiamojo persekiojimo, remdamosi tam tikromis sąlygomis ar vadovaudamosi nurodymais dėl asmens būsimo elgesio;

(65)  taikant nukrypti leidžiančią nuostatą, siekdamos užtikrinti, kad apsauga nuo asmenims skirtinų sankcijų baudžiamajame procese atitiktų galiojančius jų teisinės sistemos pagrindinius principus, valstybės narės galėtų numatyti, kad kompetentingos institucijos gali pasirinkti netaikyti sankcijų asmeniui arba tik sušvelninti tas sankcijas, atsižvelgiant į intereso vykdyti jo baudžiamąjį persekiojimą ir (arba) skirti asmeniui sankciją ir asmens indėlio nustatant ir tiriant kartelį vertinimo rezultatus. Vertinant interesą vykdyti tokių asmenų baudžiamąjį persekiojimą ir (arba) skirti jiems sankcijas gali būti atsižvelgta, be kitų veiksnių, į jų asmeninę atsakomybę ar indėlį darant pažeidimą;

(66)  valstybėms narėms nedraudžiama numatyti, kad apsauga nuo sankcijų ar tokios sankcijos būtų sušvelninamos taip pat ir prašymų sumažinti baudas pateikėjų esamiems ar buvusiems direktoriams, vadovams ir kitiems darbuotojams;

(67)  kad apsauga galiotų atvejais, susijusiais su daugiau nei viena jurisdikcija, valstybės narės turėtų nustatyti, kad tais atvejais, kai kompetentinga sankcijas skirianti ar baudžiamojo persekiojimo institucija yra ne toje pačioje jurisdikcijoje nei konkurencijos institucija, kuri imasi šios bylos, būtinus ryšius tarp tų institucijų turėtų užtikrinti kompetentingos sankcijas skiriančios ar baudžiamojo persekiojimo institucijos jurisdikcijos NKI;

(68)  naudojantis lygiagrečių įgaliojimų taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius sistema, reikia, kad NKI glaudžiai bendradarbiautų tarpusavyje ir su Komisija. Visų pirma, kai NKI pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 22 straipsnio 1 dalį kitos NKI vardu atlieka patikrinimą ar vykdo apklausą pagal nacionalinę teisę, prašančiosios institucijos pareigūnams turėtų būti sudarytos galimybės dalyvauti ir padėti jį atlikti, kad suteikus papildomų išteklių, žinių ir techninės kompetencijos būtų padidintas tokių patikrinimų ir apklausų veiksmingumas. NKI taip pat turėtų būti įgalintos kitų NKI prašyti padėti siekiant nustatyti, ar nėra taip, kad įmonės ar įmonių asociacijos nesugebėjo vykdyti prašančiosios nacionalinės konkurencijos institucijos tyrimo priemonių ir sprendimų;

(69)  turėtų būti nustatyta tvarka, kurią taikydamos NKI galėtų prašyti savitarpio pagalbos pranešant apie dokumentus, susijusius su SESV 101 ar 102 straipsnio taikymu tarpvalstybinį elementą turinčiais atvejais, proceso šalims ar kitoms įmonėms, įmonių asociacijoms arba fiziniams asmenims, kurie gali būti tokių pranešimų adresatais. Panašiai NKI turėtų galėti prašyti institucijų kitose valstybėse narėse sprendimų, kuriais skiriamos baudos ar periodinės baudos, vykdymo užtikrinimo, kai prašančioji institucija ėmėsi pagrįstų priemonių siekdama įsitikinti, kad įmonė, kurios atžvilgiu turi būti užtikrintas baudos ar periodinės baudos vykdymo užtikrinimas, neturi pakankamai turto prašančiosios institucijos valstybėje narėje. Valstybės narės taip pat visų pirma turėtų numatyti, kad tuo atveju, kai įmonė, kurios atžvilgiu turi būti užtikrintas baudos ar periodinės baudos vykdymo užtikrinimas, nėra įsisteigusi prašančiosios institucijos valstybėje narėje, prašančiosios institucijos prašymu prašomoji institucija gali užtikrinti prašančiosios institucijos priimtų sprendimų vykdymą. Tai užtikrintų veiksmingą SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimą ir prisidėtų prie tinkamo vidaus rinkos veikimo. Siekiant užtikrinti, kad NKI skirtų pakankamai išteklių prašymams dėl savitarpio pagalbos, ir siekiant skatinti tokią pagalbą, prašomosios institucijos turėtų galėti susigrąžinti savo išlaidas, kurias jos patyrė teikdamos tą pagalbą. Tokia savitarpio pagalba nedaromas poveikis Tarybos pamatinio sprendimo 2005/214/TVR(4) taikymui;

(70)  siekiant užtikrinti veiksmingą NKI SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimą, reikia numatyti praktiškai įgyvendinamas senaties terminų ▌taisykles. Visų pirma, naudojantis lygiagrečių įgaliojimų sistema, nacionaliniai senaties terminai turėtų būti sustabdomi ar nutraukiami tol, kol kitos valstybės narės NKI ar Komisija vykdo procedūras. Toks sustabdymas ar nutraukimas neturėtų užkirsti kelio valstybėms narėms palikti galioti ar nustatyti absoliučiuosius senaties terminus su sąlyga, kad dėl tokių absoliučiųjų senaties terminų veiksmingas SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimas netaps praktiškai neįmanomu ar pernelyg sudėtingu;

(71)  siekiant užtikrinti, kad bylos Europos konkurencijos tinkle būtų nagrinėjamos efektyviai ir veiksmingai, tose valstybėse narėse, kurių tiek nacionalinė administracinė konkurencijos institucija, tiek nacionalinė teisminė konkurencijos institucija yra paskirtos NKI siekiant užtikrinti SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymą, kaip nurodyta šios direktyvos 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13 ir 16 straipsniuose, nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turėtų galėti pareikšti ieškinį nacionalinei teisminei konkurencijos institucijai tiesiogiai. Be to, tiek, kiek nacionaliniai teismai įtraukiami į procesus dėl NKI priimtų sprendimų taikant SESV 101 ar 102 straipsnį ▌, nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turėtų turėti visapusiškas teises savarankiškai dalyvauti kaip kaltintojos ar atsakovės tame procese ir turėtų naudotis tomis pačiomis tokios viešosios proceso šalies teisėmis;

(72)  dėl rizikos, kad informacija, kurioje pateikiami įrodymai prieš save ir kuri yra pateikta tyrimo tikslais, bus atskleista kitais nei tyrimo tikslais, galėtų sumažėti paskatos potencialiems prašymų sušvelninti baudas pateikėjams bendradarbiauti su konkurencijos institucijomis. Todėl nesvarbu, kokia forma buvo pateikti pareiškimai pagal baudų sušvelninimo programą, pareiškimuose pagal baudų sušvelninimo programą esanti informacija, gauta pasinaudojus galimybe susipažinti su byla, turėtų būti naudojama, tik kai tai yra būtina siekiant pasinaudoti teisėmis į gynybą nacionalinių teismų nagrinėjamose bylose, tam tikrais labai ribotais atvejais, kurie yra tiesiogiai susiję su byla, su kuria buvo suteikta galimybė susipažinti. Tai neturėtų užkirsti kelio konkurencijos institucijoms paskelbti savo sprendimus, laikantis taikytinos Sąjungos ar nacionalinės teisės;

(73)  įrodymai yra svarbus SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimo elementas. NKI turėtų galėti nagrinėti atitinkamus įrodymus, nesvarbu, ar jie yra rašytinės, žodinės, elektroninės ar įrašo formos. Tai turėtų apimti gebėjimą nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų, kurie nėra viešosios institucijos, padarytus slaptus įrašus su sąlyga, kad tie įrašai nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Tai neturėtų daryti poveikio teisei būti išklausytam ir neturėtų daryti poveikio bet kokio viešųjų institucijų padaryto ar gauto įrašo priimtinumui. Panašiai NKI turėtų galėti elektroninius pranešimus laikyti atitinkamais įrodymais, neatsižvelgiant į tai, ar tie pranešimai atrodo neperskaityti ar buvo ištrinti;

(74)  užtikrinant, kad NKI turėtų įgaliojimus, kurių joms reikia, kad būtų veiksmingesnės vykdymo užtikrintojos, sustiprinamas glaudaus bendradarbiavimo ir veiksmingos daugiašalės ir dvišalės komunikacijos Europos konkurencijos tinkle poreikis. Tai turėtų apimti neprivalomų priemonių, kuriomis siekiama sudaryti palankesnes sąlygas šios direktyvos įgyvendinimui ir jį paremti, plėtojimą;

(75)  kad paremtų glaudų bendradarbiavimą Europos konkurencijos tinkle, Komisija turėtų užtikrinti centrinės informacinės sistemos (Europos konkurencijos tinklo sistemos) priežiūrą, plėtojimą, prieglobą, ją eksploatuoti ir palaikyti, laikydamasi atitinkamų konfidencialumo, duomenų apsaugos ir duomenų saugumo standartų. Tam, kad jis veiktų efektyviai ir veiksmingai, Europos konkurencijos tinklas yra grindžiamas sąveikumu. Europos konkurencijos tinklo sistemos priežiūros, plėtojimo, prieglobos, paramos naudotojams ir eksploatavimo sąnaudos, taip pat kitos administracinės sąnaudos, patiriamos dėl Europos konkurencijos tinklo veikimo, visų pirma su posėdžių organizavimu susijusios sąnaudos, turėtų būti dengiamos iš Sąjungos bendrojo biudžeto. Numatyta, kad iki 2020 m. Europos konkurencijos tinklo sistemos sąnaudos bus dengiamos Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu (ES) 2015/2240(5) įsteigtos Europos viešojo administravimo institucijų, įmonių ir piliečių sąveikumo sprendimų ir bendrų struktūrų programos (programa ISA2) lėšomis, atsižvelgiant į programos turimus išteklius, tinkamumo ir prioritetų nustatymo kriterijus;

(76)  kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. užtikrinti, kad NKI turėtų būtinas nepriklausomumo garantijas, išteklius ir vykdymo užtikrinimo bei baudų skyrimo įgaliojimus tam, kad galėtų veiksmingai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius ir nacionalinę konkurencijos teisę, taikomą lygiagrečiai su SESV 101 ir 102 straipsniais, taip pat užtikrinti veiksmingą vidaus rinkos ir Europos konkurencijos tinklo veikimą, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmingumo ir vienodumo taikant SESV 101 ir 102 straipsnius, tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(77)  pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų(6) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju tokių dokumentų perdavimas laikomas pagrįstu,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I SKYRIUS

DALYKAS, TAIKYMO SRITIS IR TERMINŲ APIBRĖŽTYS

1 straipsnis

Dalykas ir taikymo sritis

1.  Šioje direktyvoje nustatomos tam tikros taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad nacionalinės konkurencijos institucijos turėtų būtinas nepriklausomumo garantijas, išteklius ir vykdymo užtikrinimo bei baudų skyrimo įgaliojimus tam, kad galėtų veiksmingai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, siekiant, kad vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma konkurencija ir kad vartotojai ir įmonės neatsidurtų nepalankioje padėtyje dėl nacionalinių įstatymų ir priemonių, užkertančių kelią nacionalinėms konkurencijos institucijoms būti veiksmingomis vykdymo užtikrintojomis.

2.  Ši direktyva apima SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą ir lygiagretų nacionalinės konkurencijos teisės nuostatų taikymą tai pačiai bylai. Kalbant apie šios direktyvos 31 straipsnio 3 ir 4 dalis, ši direktyva taip pat apima nacionalinės konkurencijos teisės taikymą atskirai.

3.  Šioje direktyvoje nustatomos tam tikros su savitarpio pagalba susijusios taisyklės siekiant apsaugoti sklandų vidaus rinkos veikimą ir sklandų glaudaus bendradarbiavimo Europos konkurencijos tinkle sistemos veikimą.

2 straipsnis

Terminų apibrėžtys

1.  Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

1)  nacionalinė konkurencijos institucija – valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija, atsakinga už SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą; valstybės narės gali paskirti vieną ar daugiau administracinių konkurencijos institucijų (nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos), taip pat teisminių institucijų (nacionalinės teisminės konkurencijos institucijos);

2)  nacionalinė administracinė konkurencijos institucija – valstybės narės paskirta administracinė institucija visoms ar kai kurioms nacionalinės konkurencijos institucijos funkcijoms vykdyti;

3)  nacionalinė teisminė konkurencijos institucija – valstybės narės paskirta institucija tam tikroms nacionalinės konkurencijos institucijos funkcijoms vykdyti;

4)  konkurencijos institucija – nacionalinė konkurencijos institucija ▌, Komisija arba abi institucijos, atsižvelgiant į kontekstą;

5)  Europos konkurencijos tinklas – viešųjų valdžios institucijų tinklas, kurį sudaro nacionalinės konkurencijos institucijos ir Komisija ir kuris suteikia galimybę diskutuoti ir bendradarbiauti SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo ir vykdymo užtikrinimo atžvilgiu;

6)  nacionalinė konkurencijos teisė ▌ – nacionalinės teisės aktų nuostatos, kurių tikslas iš esmės sutampa su SESV 101 ir 102 straipsnių tikslu ir kurios yra taikomos tuo pačiu atveju ir lygiagrečiai su Sąjungos konkurencijos teise pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalį, taip pat nacionalinės teisės nuostatos, kurių tikslas iš esmės sutampa su SESV 101 ir 102 straipsnių tikslu ir kurios yra taikomos atskirai, kiek tai yra susiję su šios direktyvos 31 straipsnio 3 ir 4 dalimis, išskyrus nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis nustatomos baudžiamosios sankcijos fiziniams asmenims;

7)  nacionalinis teismas – valstybės narės teismas, kaip apibrėžta SESV 267 straipsnyje;

8)  apeliacinės instancijos teismas – nacionalinis teismas, kuris yra įgaliotas įprasta apeliacine tvarka peržiūrėti nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimus ar peržiūrėti teismo sprendimus dėl nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimų, neatsižvelgiant į tai, ar tas teismas pats turi įgaliojimus nustatyti konkurencijos teisės pažeidimą;

9)  vykdymo užtikrinimo procedūros – konkurencijos institucijos vykdomos procedūros dėl SESV 101 ar 102 straipsnio taikymo, kol ta konkurencijos institucija baigia tokias procedūras priimdama sprendimą, nurodytą šios direktyvos 10, 12 ar 13 straipsnyje nacionalinės konkurencijos institucijos atveju arba priimdama sprendimą, nurodytą Reglamento (EB) Nr. 1/2003 7, 9 ar 10 straipsnyje Komisijos atveju, arba tol, kol konkurencijos institucija nusprendžia, kad jai nėra pagrindo imtis tolesnių veiksmų;

10)  įmonė, kaip nurodyta SESV 101 ir 102 straipsniuose – bet koks ekonominę veiklą vykdantis subjektas, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ir finansavimo būdą ▌;

11)  ▌kartelis – dviejų arba daugiau konkurentų sudarytas susitarimas ▌ar suderinti veiksmai, kuriais siekiama koordinuoti jų konkurencinį elgesį rinkoje ▌arba daryti įtaką svarbiems konkurencijos veiksniams taikant tokią praktiką, kaip pirkimo ar pardavimo kainų arba kitų prekybos sąlygų nustatymas ar koordinavimas, įskaitant susijusius su intelektinės nuosavybės teisėmis, gamybos ar pardavimo kvotų paskirstymas, rinkų ir klientų pasidalijimas, įskaitant antikonkurencinį veiksmų derinimą konkursuose, importo ar eksporto apribojimus ▌arba antikonkurencinius veiksmus kitų konkurentų atžvilgiu, ar kitokią praktiką;

12)  slaptas kartelis – kartelis, apie kurio egzistavimą iš dalies arba visiškai slepiama;

13)  atleidimas nuo baudų – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos slaptame kartelyje dalyvavusiai įmonei, netaikymas siekiant jai atlyginti už bendradarbiavimą su konkurencijos institucija pagal baudų sušvelninimo programą;

14)  baudų sumažinimas – baudos, kuri įprastai būtų skiriama slaptame kartelyje dalyvavusiai įmonei, dydžio sumažinimas siekiant jai atlyginti už jos bendradarbiavimą su konkurencijos institucija pagal baudų sušvelninimo programą;

15)  baudų sušvelninimas – atleidimas nuo baudų ir baudų sumažinimas;

16)  baudų sušvelninimo programa – programa, susijusi su SESV 101 straipsnio ar atitinkamos nuostatos pagal nacionalinę konkurencijos teisę taikymu, pagal kurią vienas slapto kartelio dalyvis nepriklausomai nuo kitų su karteliu susijusių įmonių bendradarbiauja su konkurencijos institucija šiai atliekant tyrimą ir savanoriškai teikia turimą informaciją apie kartelį ir savo vaidmenį jame; už tai tas dalyvis priimtu sprendimu ar nutraukus procedūras atleidžiamas nuo baudų, kurios turėtų būti skirtos už jo dalyvavimą kartelyje, arba baudos yra sumažinamos;

17)  pareiškimas pagal baudų sušvelninimo programą – savanoriškas įmonės arba fizinio asmens arba jų vardu konkurencijos institucijai žodžiu arba raštu teikiamas pareiškimas ar jo įrašas, kuriame pateikiama įmonės ar fizinio asmens turima informacija apie ▌kartelį ir apibūdinamas jų vaidmuo jame ir kuris parengtas specialiai pateikti konkurencijos institucijai, kad pagal baudų sušvelninimo programą būtų atleista(s) nuo baudų arba jos būtų sumažinamos; tai netaikoma ▌įrodymams, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo vykdymo užtikrinimo procedūrų, neatsižvelgiant į tai, ar tokia informacija yra konkurencijos institucijos byloje, t. y. jau egzistuojančiai informacijai;

18)  susitarimo pareiškimas – savanoriškas įmonės arba jos vardu konkurencijos institucijai teikiamas pareiškimas, kuriame įmonė prisipažįsta dalyvavusi pažeidžiant SESV 101 ar 102 straipsnį ar nacionalinę konkurencijos teisę, arba atsisako tai ginčyti ir už tą pažeidimą prisiima atsakomybę ir kuris parengtas specialiai siekiant sudaryti galimybę konkurencijos institucijai taikyti supaprastintą ar pagreitintą procedūrą;

19)  prašymo pateikėjas – įmonė, teikianti prašymą atleisti nuo baudų arba jas sumažinti pagal baudų sušvelninimo programą;

20)  prašančioji institucija – nacionalinė konkurencijos institucija, kuri pateikia savitarpio pagalbos prašymą, kaip nurodyta 24, 25, 26, 27 arba 28 straipsnyje;

21)  prašomoji institucija – nacionalinė konkurencijos institucija, gavusi savitarpio pagalbos prašymą, o 25, 26, 27 arba 28 straipsnyje nurodyto pagalbos prašymo atveju –kompetentinga viešoji įstaiga, kuri yra daugiausia atsakinga už tokių sprendimų vykdymo užtikrinimą pagal nacionalinius įstatymus, kitus teisės aktus ir administracinę praktiką;

22)  galutinis sprendimas – sprendimas, kuris negali ar nebegali būti peržiūrėtas įprasta apeliacine tvarka.

2.  Visos nuorodos į ▌SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą ar pažeidimus šioje direktyvoje suprantamos kaip apimančios lygiagretų ▌nacionalinės konkurencijos teisės ▌taikymą toje pačioje byloje.

II SKYRIUS

PAGRINDINĖS TEISĖS

3 straipsnis

Apsaugos priemonės

1.  Dėl SESV 101 ar 102 straipsnių pažeidimų vykdomose procedūrose, įskaitant nacionalinių konkurencijos institucijų šioje direktyvoje nurodytų įgaliojimų vykdymą, laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad vykdant 1 dalyje nurodytus įgaliojimus būtų taikomos tinkamos apsaugos priemonės, susijusios su įmonių teisėmis į gynybą, įskaitant teisę būti išklausytam ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą teisme ▌.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinių konkurencijos institucijų vykdomos vykdymo užtikrinimo procedūros būtų atliktos per protingą laikotarpį. Valstybės narės užtikrina, kad prieš priimdamos sprendimą pagal šios direktyvos 10 straipsnį nacionalinės konkurencijos institucijos priimtų prieštaravimų pareiškimą.

III SKYRIUS

NEPRIKLAUSOMUMAS IR IŠTEKLIAI

4 straipsnis

Nepriklausomumas

1.  Siekdamos garantuoti nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų nepriklausomumą taikant SESV 101 ir 102 straipsnius, valstybės narės užtikrina, kad tokios institucijos savo pareigas atliktų ir savo įgaliojimus vykdytų nešališkai, siekdamos veiksmingo ir vienodo nuostatų taikymo, laikydamosi proporcingų atskaitomybės reikalavimų ir nedarydamos poveikio glaudžiam konkurencijos institucijų bendradarbiavimui Europos konkurencijos tinkle.

2.  Visų pirma valstybės narės bent užtikrina, kad darbuotojai ir asmenys nacionalinėse administracinėse konkurencijos institucijose, kurie priima sprendimus vykdydami šios direktyvos 10–13 ir 16 straipsniuose nustatytus įgaliojimus:

a)  galėtų atlikti pareigas ir vykdyti įgaliojimus, susijusius su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymu, nepatirdami politinės ir kitos išorinės įtakos;

b)  atlikdami pareigas ir vykdydami įgaliojimus, susijusius su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymu, nesiektų ir nepriimtų jokių nurodymų iš ▌valdžios ar bet kurio kito viešojo ar privačiojo subjekto, nedarant poveikio valstybės narės vyriausybės teisei, kai taikytina, pateikti bendrąsias politikos taisykles, kurios nėra susijusios su sektorių tyrimais ar konkrečiomis vykdymo užtikrinimo procedūromis, ir

c)  susilaikytų nuo bet kokių veiksmų, kurie yra nesuderinami su jų pareigų atlikimu ir (arba) įgaliojimų vykdymu, kai jie susiję su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymu, ir jiems būtų taikomos procedūros, kuriomis užtikrinama, kad palikę savo tarnybą jie protingą laikotarpį neprisidėtų prie vykdymo užtikrinimo procedūrų, kurios galėtų sukelti interesų konfliktus.

3.  Asmenys nacionalinėse administracinėse konkurencijos institucijose, kurie priima sprendimus vykdydami šios direktyvos 10–13 ir 16 straipsniuose nustatytus įgaliojimus, neatleidžiami iš tokių institucijų dėl priežasčių, susijusių su tinkamu jų pareigų atlikimu ar tinkamu įgaliojimų dėl SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo vykdymu, kaip nurodyta šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje. Jie gali būti atleisti iš pareigų, tik jeigu nebeatitinka jų pareigoms atlikti keliamų sąlygų arba jeigu jie yra pripažinti padarę sunkų nusižengimą pagal nacionalinę teisę. Nacionalinėje teisėje iš anksto nustatomos jų pareigoms atlikti keliamos sąlygos ir tai, kas laikoma sunkiu nusižengimu, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti veiksmingą vykdymo užtikrinimą.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų sprendimus priimančių organų nariai būtų atrenkami, įdarbinami ar skiriami pagal nacionalinėje teisėje iš anksto nustatytas aiškias ir skaidrias procedūras.

5.   Nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos turi įgaliojimus nustatyti savo su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymu susijusių užduočių, nurodytų šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, vykdymo prioritetus. Tiek, kiek nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos privalo nagrinėti oficialius skundus, tos institucijos turi įgaliojimus atmesti tokius skundus remdamosi tuo, kad jos tokio skundo nelaiko prioritetu. Tai nedaro poveikio nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų įgaliojimams atmesti skundus remiantis kitais nacionalinėje teisėje apibrėžtais pagrindais.

5 straipsnis

Ištekliai

1.  Valstybės narės bent užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos turėtų pakankamą skaičių kvalifikuotų darbuotojų ir pakankamai finansinių ▌, techninių ir technologinių išteklių, kurie yra būtini, kad jos galėtų veiksmingai atlikti savo pareigas ir veiksmingai vykdyti savo įgaliojimus, susijusius su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymu, kaip nustatyta šio straipsnio 2 dalyje.

2.  1 dalies tikslais nacionalinės konkurencijos institucijos turi bent turėti galimybę atlikti tyrimus, siekdamos taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, priimti sprendimus, kuriais taikomos tos nuostatos remiantis Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsniu, ir glaudžiai bendradarbiauti Europos konkurencijos tinkle, kad būtų užtikrintas veiksmingas ir vienodas SESV 101 ir 102 straipsnių taikymas. Tiek, kiek numatyta nacionalinėje teisėje, nacionalinės konkurencijos institucijos taip pat turi galėti teikti patarimus viešosioms institucijoms ir įstaigoms, kai tikslinga, teisėkūros, reglamentavimo ir administracinių priemonių, kurios gali turėti įtakos konkurencijai vidaus rinkoje, klausimais, taip pat skatinti visuomenės informuotumą SESV 101 ir 102 straipsnių srityje.

3.  Nedarydamos poveikio nacionalinėms biudžeto taisyklėms ir procedūroms, valstybės narės užtikrina, kad nacionalinėms konkurencijos institucijoms būtų suteiktas nepriklausomumas spręsti dėl skirtų biudžeto asignavimų panaudojimo atliekant savo pareigas, kaip nustatyta 2 dalyje.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos reguliariai teiktų savo veiklos ir savo išteklių ataskaitas vyriausybinei ar parlamentinei įstaigai. Valstybės narės užtikrina, kad tokiose ataskaitose būtų nurodyta informacija apie sprendimus priimančio organo narių skyrimą ir atleidimą iš pareigų, atitinkamais metais paskirtų išteklių sumą ir bet kokius tos sumos pakeitimus, palyginti su ankstesniais metais. Tokios ataskaitos skelbiamos viešai.

IV SKYRIUS

ĮGALIOJIMAI

6 straipsnis

Įgaliojimas tikrinti verslo patalpas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos galėtų atlikti visus būtinus įmonių ir įmonių asociacijų patikrinimus, apie kuriuos iš anksto nepranešama, siekdamos taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius. Valstybės narės užtikrina, kad pareigūnai ir kiti lydintys asmenys, kuriuos nacionalinės konkurencijos institucijos įgaliojo ar paskyrė atlikti tokius patikrinimus, būtų įgalinti bent:

a)  patekti į visas įmonių ir įmonių asociacijų patalpas, teritoriją ir transporto priemones;

b)  tikrinti su verslu susijusias knygas ir kitus įrašus, nesvarbu, kokioje laikmenoje jie yra saugomi, ir turėti teisę susipažinti su tikrinamam subjektui prieinama bet kokia informacija;

c)  paimti ar gauti bet kokio pavidalo tokių knygų ar įrašų kopijas ar išrašus ir, kai jos mano tai esant tikslinga, tęsti tokias kratas ieškant informacijos ir kopijų ar išrašų atranką nacionalinių konkurencijos institucijų patalpose ar bet kuriose kitose atitinkamose patalpose;

d)  užplombuoti bet kurias verslo patalpas ir knygas ar įrašus tokiam laikotarpiui ir tokiu mastu, koks yra būtinas patikrinimui atlikti;

e)  prašyti bet kurio įmonės arba įmonių asociacijos atstovo arba darbuotojo paaiškinti faktus arba dokumentus, susijusius su patikrinimo objektu ir tikslu, ir užfiksuoti atsakymus.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad įmonėms ir įmonių asociacijoms būtų nustatytas reikalavimas leisti atlikti 1 dalyje nurodytus patikrinimus. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad, kai įmonė ar įmonių asociacija prieštarauja patikrinimui, kurį atlikti nurodė nacionalinė administracinė konkurencijos institucija ir (arba) įgaliojo nacionalinė teisminė institucija, nacionalinės konkurencijos institucijos gali gauti būtiną policijos ar lygiavertės vykdymo užtikrinimo institucijos pagalbą, kad galėtų atlikti patikrinimą. Tokia pagalba taip pat gali būti gaunama kaip atsargumo priemonė.

3.  Šiuo straipsniu nedaromas poveikis pagal nacionalinę teisę taikomiems reikalavimams dėl išankstinio nacionalinės teisminės institucijos leidimo tokiems patikrinimams atlikti.

7 straipsnis

Įgaliojimas tikrinti kitas patalpas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad, kilus pagrįstam įtarimui, kad su verslu ir su atliekamo patikrinimo objektu susijusios knygos ar kiti įrašai, kurie gali būti svarbūs SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimo įrodymui, yra laikomi ne šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytose, bet kitose patalpose, teritorijoje ar transporto priemonėse, įskaitant įmonių ar įmonių asociacijų direktorių, vadovų ir kitų darbuotojų namus, nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos gali atlikti tokių patalpų, teritorijos ir transporto priemonių patikrinimus, apie kuriuos iš anksto nepranešama.

2.  Tokie patikrinimai negali būti atliekami iš anksto negavus nacionalinės teisminės institucijos leidimo.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad pareigūnams ir kitiems lydintiems asmenims, kuriuos nacionalinės konkurencijos institucijos įgaliojo arba paskyrė atlikti patikrinimą pagal šio straipsnio 1 dalį, būtų suteikti bent 6 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose ir 6 straipsnio 2 dalyje nustatyti įgaliojimai.

8 straipsnis

Prašymai pateikti informaciją

Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos galėtų ▌ reikalauti, kad įmonės ir įmonių asociacijos per nustatytą ir protingą laikotarpį pateiktų visą informaciją, kuri yra būtina SESV 101 ir 102 straipsnių taikymui. Tokie prašymai pateikti informaciją turi būti proporcingi, o prašymo gavėjai neturi būti verčiami pripažinti SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimą. Pareiga pateikti visą reikalingą informaciją apima informaciją, kuri yra prieinama tokioms įmonėms ar įmonių asociacijoms. Nacionalinės konkurencijos institucijos taip pat turi įgaliojimus prašyti bet kurių kitų fizinių ar juridinių asmenų per nustatytą ir protingą laikotarpį pateikti informaciją, kuri gali būti svarbi SESV 101 ir 102 straipsnių taikymui.

9 straipsnis

Apklausos

Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos bent būtų įgalintos pakviesti į apklausą bet kurį įmonės ar įmonių asociacijos atstovą, bet kurį kitų juridinių asmenų atstovą ir bet kurį fizinį asmenį, kai toks atstovas ar asmuo gali turėti informacijos, kuri yra svarbi SESV 101 ir 102 straipsnių taikymui.

10 straipsnis

Pažeidimo nustatymas ir jo nutraukimas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad, kai nacionalinės konkurencijos institucijos ▌nustato SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą, jos galėtų sprendimu reikalauti, kad atitinkamos įmonės ir įmonių asociacijos nutrauktų pažeidimą. Tuo tikslu jos gali skirti bet kokią elgesio ar struktūrinę taisomąją priemonę, proporcingą padarytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti. Nacionalinės konkurencijos institucijos, rinkdamosi iš dviejų vienodai veiksmingų taisomųjų priemonių, atsižvelgdamos į proporcingumo principą, renkasi taisomąją priemonę, kuria užkraunama mažiausia našta įmonei.

Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos būtų įgaliotos nustatyti, kad SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimas padarytas praeityje.

2.  Kai, pranešusios Komisijai pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 straipsnio 3 dalį, nacionalinės konkurencijos institucijos nusprendžia, kad nėra pagrindo tęsti vykdymo užtikrinimo procedūras ir dėl to nutraukia tas vykdymo užtikrinimo procedūras, valstybės narės užtikrina, kad tos nacionalinės konkurencijos institucijos atitinkamai praneštų apie tai Komisijai.

11 straipsnis

Laikinosios priemonės

1.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės ▌konkurencijos institucijos būtų įgaliotos veikti savo iniciatyva, siekiant sprendimu nurodyti skirti laikinąsias priemones įmonėms ir įmonių asociacijoms bent jau tais atvejais, kai, remiantis prima facie nustatytu SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimu, kyla didelės ir neatitaisomos žalos konkurencijai rizika. Toks sprendimas turi būti proporcingas ir taikomas arba apibrėžtą laikotarpį, kuris gali būti atnaujintas, jeigu tai yra būtina ir tinkama, arba tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas. Nacionalinės konkurencijos institucijos informuoja Europos konkurencijos tinklą apie tų laikinųjų priemonių skyrimą.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodytų laikinųjų priemonių teisėtumas, įskaitant proporcingumą, galėtų būti peržiūrėtas, taikant pagreitintas apeliacines procedūras.

12 straipsnis

Įsipareigojimai

1.  Valstybės narės užtikrina, kad vykdydamos vykdymo užtikrinimo procedūras, inicijuotas siekiant priimti sprendimą reikalauti nutraukti SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą, nacionalinė konkurencijos institucijos, oficialiai ar neoficialiai išsiaiškinusios rinkos dalyvių nuomones, galėtų priimti sprendimą ▌nustatyti, kad įmonių ar įmonių asociacijų pasiūlyti įsipareigojimai yra privalomi, kai tais įsipareigojimais išsprendžiamos nacionalinių konkurencijos institucijų iškeltos problemos. Toks sprendimas gali būti priimtas nustatytam laikotarpiui ir jame daroma išvada, kad atitinkamai nacionalinei konkurencijos institucijai nebėra pagrindo imtis veiksmų.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos turėtų veiksmingus įgaliojimus stebėti 1 dalyje nurodytų įsipareigojimų vykdymą.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos galėtų atnaujinti vykdymo užtikrinimo procedūras, kai iš esmės pasikeitė kuris nors faktas, kuriuo remiantis buvo priimtas 1 dalyje nurodytas sprendimas, kai įmonė ar įmonių asociacijos nesilaiko savo įsipareigojimų arba kai 1 dalyje nurodytas sprendimas buvo pagrįstas šalių pateikta neišsamia, neteisinga ar klaidinančia informacija.

V SKYRIUS

BAUDOS IR PERIODINĖS BAUDOS

13 straipsnis

Baudos įmonėms ir įmonių asociacijoms

1.  ▌Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos galėtų arba jų pačių vykdomose vykdymo užtikrinimo procedūrose sprendimu skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas baudas, arba prašyti jas skirti įmonėms ir įmonių asociacijoms vykstant nebaudžiamajam teismo procesui, kai jos tyčia ar dėl neatsargumo pažeidė SESV 101 ar 102 straipsnį.

2.  ▌Valstybės narės bent užtikrina, kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos galėtų arba jų pačių vykdomose vykdymo užtikrinimo procedūrose įmonėms ir įmonių asociacijoms sprendimu skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas baudas arba vykstant nebaudžiamajam teismo procesui prašyti jas joms skirti. Tokios baudos nustatomos proporcingai jų bendrai pasaulinei apyvartai, jeigu tyčia ar dėl neatsargumo:

a)  jos neleidžia atlikti patikrinimo, kaip nurodyta 6 straipsnio 2 dalyje;

b)  yra pažeistos pareigūnų ar kitų lydinčių asmenų, kuriuos įgaliojo ar paskyrė nacionalinės konkurencijos institucijos, uždėtos plombos, kaip nurodyta 6 straipsnio 1 dalies d punkte;

c)  atsakydamos į 6 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytą klausimą, jos pateikia neteisingą, klaidinantį atsakymą, nepateikia išsamaus atsakymo ar atsisako pateikti išsamų atsakymą ▌;

d)  atsakydamos į 8 straipsnyje ▌nurodytą prašymą, jos pateikia neteisingą, neišsamią ar klaidinančią informaciją arba nepateikia informacijos per nustatytą laikotarpį;

e)  jos neatvyksta į 9 straipsnyje nurodytą apklausą;

f)  jos nesilaiko 10, 11 ir 12 straipsniuose nurodyto sprendimo.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad 1 ir 2 dalyse nurodytos procedūros sudarytų galimybę skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas baudas.

4.  Šiuo straipsniu nedaromas poveikis nacionaliniams įstatymams, pagal kuriuos leidžiama skirti sankcijas baudžiamojo teismo proceso metu, su sąlyga, kad tokių įstatymų taikymas nedaro poveikio veiksmingam ir vienodam SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimui.

5.  Valstybės narės užtikrina, kad skiriant baudas patronuojančiosioms įmonėms ir įmonių teisių bei ekonominės veiklos perėmėjams būtų taikoma įmonės sąvoka.

14 straipsnis

Baudų dydžio skaičiavimas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad nustatydamos už SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą skirtinos baudos dydį nacionalinės konkurencijos institucijos atsižvelgtų tiek į pažeidimo sunkumą, tiek į jo trukmę.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad nustatydamos už SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą skirtinos baudos dydį nacionalinės konkurencijos institucijos, vadovaudamosi Direktyvos 2014/104/ES 18 straipsnio 3 dalimi, galėtų atsižvelgti į kompensaciją, sumokėtą susitarus tarpusavio sutarimu.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad, kai bauda už SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą yra skiriama įmonių asociacijai atsižvelgiant į jos narių apyvartą ir asociacija yra nemoki, asociacija privalo pareikalauti iš savo narių įnašų baudos dydžiui padengti.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad, kai per nacionalinių konkurencijos institucijų apibrėžtą laikotarpį įmonių asociacijai nesumokami visi 3 dalyje nurodyti įnašai, nacionalinės konkurencijos institucijos galėtų reikalauti, kad baudą sumokėtų tiesiogiai bet kuri iš įmonių, kurios atstovai buvo tos asociacijos sprendimus priimančių organų nariai. Kai būtina užtikrinti visos baudos sumos sumokėjimą, nacionalinės konkurencijos institucijos, pareikalavusios, kad tokios įmonės sumokėtų, taip pat gali reikalauti, kad nesumokėtą baudos sumą sumokėtų bet kuris iš asociacijos narių, vykdžiusių veiklą rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas. Tačiau pagal šią dalį sumokėti nereikalaujama iš įmonių, kurios įrodo, kad jos nevykdė reikalavimus pažeidžiančio asociacijos sprendimo ir arba apie jį nežinojo, arba aktyviai nuo jo atsiribojo, prieš pradedant vykdyti tyrimą.

15 straipsnis

Didžiausias baudos dydis

1.  Valstybės narės užtikrina, kad didžiausias baudos, kurią nacionalinės konkurencijos institucijos gali skirti kiekvienai įmonei ar įmonių asociacijai už dalyvavimą darant SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą, dydis būtų ne mažesnis nei 10 % įmonės ar įmonių asociacijos bendros pasaulinės apyvartos per finansinius metus, ėjusius prieš 13 straipsnio 1 dalyje nurodyto sprendimo priėmimą.

2.  Kai įmonių asociacijos padarytas pažeidimas yra susijęs su jos narių veikla, didžiausias baudos dydis turi būti ne mažesnis nei 10 % nuo kiekvieno nario, vykdančio veiklą rinkoje, kuriai asociacijos padarytas pažeidimas daro poveikį, bendros pasaulinės apyvartos sumos. Tačiau kiekvienos įmonės finansinė atsakomybė, susijusi su baudos mokėjimu, neviršija didžiausio pagal 1 dalį nustatyto dydžio.

16 straipsnis

Periodinės baudos

1.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos galėtų priimti sprendimą, kuriuo įmonėms ir įmonių asociacijoms būtų skirtos veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos periodinės baudos. Tokios periodinės baudos nustatomos proporcingai tokių įmonių ar įmonių asociacijų praėjusių finansinių metų bendrai vidutinei dienos pasaulinei apyvartai ir skaičiuojamos nuo tame sprendime nurodytos datos, kad tos įmonės ar įmonių asociacijos būtų priverstos bent:

a)  pateikti išsamią ir teisingą informaciją atsakydamos į prašymą, nurodytą 8 straipsnyje,

b)  atvykti į 9 straipsnyje nurodytą apklausą.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos galėtų priimti sprendimą, kuriuo įmonėms ir įmonių asociacijoms būtų skirtos veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos periodinės dienos baudos. Tokios periodinės baudos nustatomos proporcingai tokių įmonių ar įmonių asociacijų praėjusių finansinių metų bendrai vidutinei dienos pasaulinei apyvartai ir skaičiuojamos nuo tame sprendime nurodytos datos, kad jos būtų priverstos bent:

a)  leisti atlikti nurodytą patikrinimą, kaip nurodyta 6 straipsnio 2 dalyje;

b)  laikytis 10, 11 ir 12 straipsniuose nurodyto sprendimo.

VI SKYRIUS

BAUDŲ SUŠVELNINIMO PROGRAMOS SLAPTŲ KARTELIŲ ATVEJU

17 straipsnis

Atleidimas nuo baudų

1.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos taikytų baudų sušvelninimo programas, pagal kurias jos galėtų atleisti nuo baudų apie savo dalyvavimą slaptuose karteliuose atskleidusias įmones. Tai neužkerta kelio nacionalinėms konkurencijos institucijoms taikyti baudų sušvelninimo programas kitų nei slapti karteliai pažeidimų atveju arba taikyti baudų sušvelninimo programas, kurių pagrindu jos galėtų taikyti atleidimą nuo baudų fiziniams asmenims.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad atleidimas nuo baudų taikomas, tik jeigu prašymo pateikėjas:

a)  tenkina 19 straipsnyje išdėstytas sąlygas;

b)  atskleidžia savo dalyvavimą slaptame kartelyje ir

c)  yra tas, kuris pirmasis pateikė įrodymus, kurie:

i)  tuo metu, kai nacionalinė konkurencijos institucija gauna prašymą, leidžia nacionalinei konkurencijos institucijai atlikti tikslinį patikrinimą dėl slapto kartelio su sąlyga, kad ta nacionalinė konkurencijos institucija dar neturėjo pakankamų įrodymų, kad galėtų atlikti tokį patikrinimą, arba dar neatliko tokio patikrinimo ar

ii)  nacionalinės konkurencijos institucijos nuomone, yra pakankami, kad ji galėtų nustatyti pažeidimą, kuriam taikoma baudų sušvelninimo programa, su sąlyga, kad ta ▌institucija dar neturėjo pakankamų įrodymų, kad galėtų nustatyti tokį pažeidimą, ir kad jokia kita įmonė anksčiau dar neatitiko atleidimo nuo baudų pagal i papunktį dėl to slapto kartelio reikalavimų.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad atleisti nuo baudų būtų galima visas įmones, išskyrus įmones, kurios ėmėsi priemonių, kad priverstų kitas įmones prisijungti prie slapto kartelio arba likti jame.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos informuotų prašymo pateikėją apie tai, ar jam buvo suteiktas sąlyginis atleidimas nuo baudų. Prašymo pateikėjas gali prašyti, kad nacionalinė konkurencijos institucija apie prašymo rezultatus jį informuotų raštu. Tais atvejais, kai nacionalinė konkurencijos institucija atmeta prašymą atleisti nuo baudų, atitinkamas prašymo pateikėjas gali prašyti tos nacionalinės konkurencijos institucijos išnagrinėti jo prašymą kaip prašymą sumažinti baudas.

18 straipsnis

Baudų sumažinimas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos taikytų baudų sušvelninimo programas, pagal kurias įmonėms, kurios neatitinka atleidimo nuo baudų reikalavimų, galėtų sumažinti baudas. Tai neužkerta kelio nacionalinėms konkurencijos institucijoms taikyti baudų sušvelninimo programas kitų nei slapti karteliai pažeidimų atveju arba taikyti baudų sušvelninimo programas, kurių pagrindu jos galėtų taikyti baudų sumažinimą fiziniams asmenims.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad baudos sumažinamos tik tuo atveju, jei prašymo pateikėjas:

a)  atitinka 19 straipsnyje išdėstytas sąlygas;

b)  atskleidžia savo dalyvavimą slaptame kartelyje ir

c)  pateikia įtariamo slapto kartelio įrodymus, kurie, palyginti su įrodymais, kuriuos nacionalinė konkurencijos institucija jau turi prašymo pateikimo metu, duoda didelės pridėtinės vertės siekiant įrodyti pažeidimą, kuriam taikoma baudų sušvelninimo programa.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad tuo atveju, jei prašymo pateikėjas pateikia įtikinamus įrodymus, kuriuos nacionalinė konkurencijos institucija naudoja ▌, kad įrodytų papildomus faktus, dėl kurių baudos, palyginti su baudomis, kurios įprastai būtų buvusios skirtos slapto kartelio dalyviams, padidėja, nacionalinė konkurencijos institucija, nustatydama baudas, skirtinas tuos įrodymus pateikusiam prašymo sumažinti baudas pateikėjui, į tokius papildomus faktus neatsižvelgia.

19 straipsnis

Bendrosios baudų sušvelninimo sąlygos

Valstybės narės užtikrina, kad tam, kad prašymo pateikėjas atitiktų baudų už dalyvavimą slaptuose karteliuose sušvelninimo reikalavimus, jis privalo tenkinti šias sąlygas:

a)  jis nutraukė savo dalyvavimą įtariamame slaptame kartelyje ne vėliau kaip iš karto po to, kai pateikė prašymą sušvelninti baudas, išskyrus atvejus, kai, kompetentingos nacionalinės konkurencijos institucijos nuomone, dalyvauti būtų pagrįstai būtina siekiant išsaugoti jos atliekamo tyrimo vientisumą;

b)  jis tikrai, visapusiškai, nepertraukiamai ir operatyviai bendradarbiauja su nacionaline konkurencijos institucija nuo prašymo pateikimo iki tol, kol institucija priimdama sprendimą baigia ar kitaip nutraukia vykdymo užtikrinimo procedūras prieš visas šalis, dėl kurių vykdomas tyrimas; toks bendradarbiavimas apima:

i)  visos su įtariamu slaptu karteliu susijusios informacijos ir įrodymų, kuriuos prašymo pateikėjas įgyja ar kurie yra jam prieinami, skubų pateikimą nacionalinei konkurencijos institucijai, visų pirma:

–  prašymo pateikėjo pavadinimą ir adresą;

–  visų kitų įmonių, kurios dalyvauja ar dalyvavo įtariamame slaptame kartelyje, pavadinimus;

–  išsamų įtariamo slapto kartelio aprašymą, įskaitant gaminius, kuriems daromas poveikis, teritorijas, kurioms daromas poveikis, įtariamo slapto kartelio veikimo trukmę ir pobūdį;

–  informaciją apie visus su įtariamu slaptu karteliu susijusius bet kurioms kitoms konkurencijos institucijoms ar trečiųjų valstybių konkurencijos institucijoms praeityje pateiktus ar galimus ateityje teiktinus prašymus sušvelninti baudas;

ii)  įsipareigojimą nacionalinei konkurencijos institucijai atsakyti į visus klausimus, kurie gali padėti nustatyti atitinkamus faktus;

iii)  galimybės suteikimą nacionalinei konkurencijos institucijai apklausti direktorius, vadovus ir kitus darbuotojus ir pagrįstas pastangas užtikrinti galimybę nacionalinei konkurencijos institucijai apklausti buvusius ▌direktorius, vadovus ir kitus darbuotojus;

iv)  susijusios informacijos ar įrodymų nenaikinimą, neklastojimą arba nenuslėpimą ir

v)  savo prašymo sušvelninti baudas pateikimo fakto arba jokio šio prašymo sušvelninti baudas turinio neatskleidimą, kol nacionalinė konkurencijos institucija nepateikė prieštaravimų savo vykdomose vykdymo užtikrinimo procedūrose, nebent susitarta kitaip, ir

c)  svarstymo, ar pateikti prašymą sušvelninti baudas nacionalinei konkurencijos institucijai, metu jis privalo būti:

i)  nesunaikinęs, nesuklastojęs ir nenuslėpęs įtariamo slapto kartelio įrodymų arba

ii)  neatskleidęs ketinimų pateikti prašymą ar jokio prašymo turinio, išskyrus kitoms konkurencijos institucijoms ar trečiųjų valstybių konkurencijos institucijoms.

20 straipsnis

Pareiškimų pagal baudų sušvelninimo programą forma

1.  Valstybės narės užtikrina, kad prašymų pateikėjai pareiškimus pagal baudų sušvelninimo programą, susijusius su išsamiais ar supaprastintais prašymais, galėtų pateikti raštu, ir užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos taip pat taikytų sistemas, kurios joms suteiktų galimybę priimti tokius pareiškimus žodžiu ar kitomis priemonėmis, užtikrinančiomis galimybę prašymų pateikėjams tokių pateiktų pareiškimų neturėti savo žinioje, nesaugoti ir nekontroliuoti.

2.  Prašymo pateikėjui paprašius, nacionalinė konkurencijos institucija raštu patvirtina išsamaus ar supaprastinto prašymo gavimo faktą, nurodydamos gavimo datą ir laiką.

3.  Prašymų pateikėjai gali pateikti pareiškimus pagal baudų sušvelninimo programą, susijusius su išsamiais ar supaprastintais prašymais, atitinkamos nacionalinės konkurencijos institucijos valstybės narės oficialiąja kalba ar viena iš jos oficialiųjų kalbų arba kita Sąjungos oficialiąja kalba, dėl kurios abipusiškai susitaria nacionalinė konkurencijos institucija ir prašymo pateikėjas.

21 straipsnis

Prašymų atleisti nuo baudų žymekliai

1.  Valstybės narės užtikrina, kad įmonėms, pageidaujančioms pateikti prašymą dėl atleidimo nuo baudų, jų prašymu iš pradžių būtų suteikta vieta eilėje dėl baudų sušvelninimo laikotarpiui, kurį kiekvienu konkrečiu atveju nustato kompetentinga konkurencijos institucija, kad prašymo pateikėjas galėtų surinkti reikiamą informaciją ir įrodymus atitinkamai įrodymų ribinei vertei dėl atleidimo nuo baudų pasiekti.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos galėtų savo nuožiūra spręsti, ar patenkinti prašymą pagal 1 dalį.

Tokį prašymą pateikianti įmonė nacionalinei konkurencijos institucijai pateikia atitinkamą informaciją, jei turi, pavyzdžiui:

a)  prašymo pateikėjo pavadinimą ir adresą;

b)  susirūpinimą keliančio atvejo pagrindą, kuriuo remiantis pateikiamas prašymas;

c)  visų kitų įmonių, kurios dalyvauja ar dalyvavo įtariamame slaptame kartelyje, pavadinimus;

d)  gaminius ir teritorijas, kuriems daromas poveikis;

e)  įtariamo slapto kartelio veikimo trukmę ir pobūdį;

f)  informaciją apie visus su įtariamu slaptu karteliu susijusius bet kurioms kitoms konkurencijos institucijoms ar trečiųjų valstybių konkurencijos institucijoms pateiktus ar galimus ateityje teiktinus prašymus sušvelninti baudas.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad būtų laikoma, jog per pagal 1 dalį nustatytą laikotarpį prašymo pateikėjo pateikta bet kokia informacija ir įrodymai buvo pateikti pirminio prašymo pateikimo metu.

4.  Prašymo pateikėjas prašymą pagal 1 dalį gali pateikti atitinkamos nacionalinės konkurencijos institucijos valstybės narės oficialiąja kalba ar viena iš jos oficialiųjų kalbų arba kita Sąjungos oficialiąja kalba, dėl kurios abipusiškai susitaria nacionalinė konkurencijos institucija ir prašymo pateikėjas.

5.  Valstybės narės taip pat gali numatyti galimybę įmonėms, pageidaujančioms pateikti prašymą dėl baudų sumažinimo, iš pradžių prašyti vietos eilėje dėl baudų sušvelninimo.

22 straipsnis

Supaprastinti prašymai

1.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos iš prašymų pateikėjų, pateikusių Komisijai prašymus sušvelninti baudas (arba prašydami žymeklio, arba pateikdami išsamų prašymą ▌dėl to paties įtariamo slapto kartelio) priimtų supaprastintus prašymus, jei tie prašymai apima daugiau nei tris valstybes nares, kaip teritorijas, kurioms daromas poveikis.

2.  Supaprastintuose prašymuose pateikiamas trumpas kiekvieno iš šių aspektų aprašymas ▌:

a)  prašymo pateikėjo pavadinimas ir adresas;

b)  kitų dalyvių, dalyvaujančių ar dalyvavusių įtariamame slaptame kartelyje, pavadinimai;

c)  gaminiai ir teritorijos, kuriems daromas poveikis;

d)  trukmė ir įtariamo slapto kartelio veikimo pobūdis;

e)  valstybė (-ės) narė (-ės), kuriose, tikėtina, galima rasti įtariamo slapto kartelio įrodymų, ir

f)  informacija apie su įtariamu slaptu karteliu susijusius praeityje kitoms nacionalinėms konkurencijos institucijoms ar trečiųjų valstybių konkurencijos institucijoms pateiktus ar galimus ateityje teiktinus prašymus sušvelninti baudas.

3.   Kai Komisija gauna išsamų prašymą, o nacionalinės konkurencijos institucijos gauna supaprastintus prašymus dėl to paties įtariamo kartelio, Komisija yra pagrindinė ryšių su prašymo pateikėju palaikytoja kol paaiškės, ar Komisija imsis šios bylos visapusiškai ar iš dalies, visų pirma pateikdama nurodymus prašymo pateikėjui dėl bet kurių tolesnių vidaus tyrimų eigos. Šiuo laikotarpiu Komisija atitinkamų nacionalinių konkurencijos institucijų prašymu jas informuoja apie padėtį.

Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos, prieš pareikalaudamos pateikti išsamų prašymą pagal 5 dalį, galėtų prašyti prašymo pateikėją pateikti konkrečius patikslinimus tik dėl 2 dalyje išdėstytų aspektų.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos, kurios gauna supaprastintą prašymą, patikrintų, ar tokių prašymų gavimo metu kitas prašymo pateikėjas jau yra joms pateikęs ▌supaprastintą ar išsamų prašymą dėl to paties įtariamo slapto kartelio. Jei nacionalinė konkurencijos institucija nėra gavusi tokio prašymo iš kito prašymo pateikėjo ir mano, kad supaprastintas prašymas atitinka 2 dalies reikalavimus, ji apie tai atitinkamai informuoja prašymo pateikėją.

5.  Valstybės narės užtikrina, kad Komisijai informavus atitinkamas nacionalines konkurencijos institucijas apie tai, kad ji neketina imtis šios bylos nei visapusiškai, nei iš dalies, prašymų pateikėjams suteikiama galimybė pateikti ▌atitinkamoms nacionalinėms konkurencijos institucijoms išsamius prašymus. Tik išimtiniais atvejais, kai griežtai būtina bylai apibrėžti ar bylai priskirti, nacionalinė konkurencijos institucija gali prašyti prašymo pateikėjo pateikti išsamų prašymą, kol Komisija dar nėra informavusi atitinkamų nacionalinių konkurencijos institucijų apie tai, kad ji neketina imtis bylos nei visapusiškai, nei iš dalies. Nacionalinės konkurencijos institucijos turi teisę nustatyti protingą laikotarpį, per kurį prašymo pateikėjas privalo pateikti išsamų prašymą kartu su atitinkamais įrodymais ir informacija. Tai nedaro poveikio prašymo pateikėjo teisei savanoriškai pateikti išsamų prašymą ankstyvesniame etape.

6.  Valstybės narės užtikrina, kad tuo atveju, jeigu prašymo pateikėjas pateikia išsamų prašymą pagal 5 dalį per nacionalinės konkurencijos institucijos nustatytą laikotarpį, laikoma, kad išsamus prašymas yra pateiktas supaprastinto prašymo pateikimo laiku, su sąlyga, kad supaprastintas prašymas apima tą (-uos) patį (-čius) gaminį (-ius) ir tą (-as) pačią (-ias) teritoriją (-as), kuriems daromas poveikis, taip pat tą pačią įtariamo slapto kartelio veikimo trukmę, kaip ir Komisijai pateiktas prašymas sušvelninti baudas, kuris galėjo būti atnaujintas.

23 straipsnis

Prašymų dėl atleidimo nuo baudų ir fiziniams asmenims taikomų sankcijų sąveika

1.  Valstybės narės užtikrina, kad prašymus konkurencijos institucijoms atleisti nuo baudų pateikėjų esamiems ir buvusiems ▌ direktoriams, vadovams ir kitiems darbuotojams nebūtų taikomos jokios administraciniame ir nebaudžiamajame teismo procese skirtos sankcijos, kiek tai susiję su jų dalyvavimu slaptame kartelyje, dėl kurio pateiktas prašymas dėl atleidimo nuo baudų, už nacionalinių įstatymų, kuriais iš esmės siekiama tų pačių tikslų, kurių siekiama pagal SESV 101 straipsnį, pažeidimus, jeigu:

a)  konkurencijos institucijai, kuri imasi tos bylos, įmonės pateiktas prašymas dėl atleidimo nuo baudų tenkina 17 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose nurodytus reikalavimus;

b)  tie esami ir buvę direktoriai, vadovai ir kiti darbuotojai aktyviai bendradarbiauja šiuo atžvilgiu su konkurencijos institucija, kuri imasi tos bylos, ir

c)  prašymas dėl atleidimo nuo baudų įmonės pateiktas anksčiau nei valstybės narės kompetentingos institucijos informavo esamus ir buvusius direktorius, vadovus ir kitus darbuotojus apie procesą, kuriame buvo skirtos sankcijos, nurodytos šioje dalyje.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad prašymų dėl atleidimo nuo baudų konkurencijos institucijoms pateikėjų esamiems ir buvusiems direktoriams, vadovams ir kitiems darbuotojams nebūtų taikomos baudžiamajame procese skirtos sankcijos, kiek tai susiję su jų dalyvavimu slaptame kartelyje, dėl kurio pateiktas prašymas dėl atleidimo nuo baudų, už nacionalinių įstatymų, kuriais iš esmės siekiama tų pačių tikslų, kurių siekiama pagal SESV 101 straipsnį, pažeidimus, jeigu jie tenkina 1 dalyje nustatytas sąlygas ir aktyviai bendradarbiauja su kompetentinga baudžiamojo persekiojimo institucija. Jei bendradarbiavimo su kompetentinga baudžiamojo persekiojimo institucija sąlyga netenkinama, ta kompetentinga baudžiamojo persekiojimo institucija gali pradėti tyrimą.

3.  Siekdamos užtikrinti atitiktį galiojantiems pagrindiniams savo teisinės sistemos principams, valstybės narės, nukrypdamos nuo 2 dalies, gali numatyti, kad kompetentingos institucijos baudžiamajame procese galėtų netaikyti sankcijų arba tik sušvelninti skirtiną sankciją, jeigu 2 dalyje nurodytų asmenų indėlis nustatant ar tiriant slaptą kartelį atsveria tų asmenų baudžiamojo persekiojimo ir (arba) sankcijų tiems asmenims skyrimo naudą.

4.  Kad sankcijų netaikymas, kaip numatyta 1, 2 ir 3 dalyse, galiotų atvejais, susijusiais su daugiau nei viena jurisdikcija, valstybės narės numato, kad tais atvejais, kai kompetentinga sankcijas skirianti ar baudžiamojo persekiojimo institucija yra kitoje jurisdikcijoje nei tos konkurencijos institucijos, kuri imasi tos bylos, jurisdikcija, kompetentingos sankcijas skiriančios ar baudžiamojo persekiojimo institucijos jurisdikcijos nacionalinė konkurencijos institucija turi užtikrinti jų būtinus ryšius.

5.  Šis straipsnis nedaro poveikio žalą dėl konkurencijos teisės pažeidimo patyrusių nukentėjusiųjų teisei reikalauti visos kompensacijos už tą žalą pagal Direktyvą 2014/104/ES.

VII SKYRIUS

SAVITARPIO PAGALBA

24 straipsnis

Nacionalinių konkurencijos institucijų bendradarbiavimas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos atlieka patikrinimą ar vykdo apklausą kitų nacionalinių konkurencijos institucijų vardu ir sąskaita pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 22 straipsnį, prašančiosios nacionalinės konkurencijos institucijos įgaliotiems ar paskirtiems pareigūnams ir kitiems lydintiems asmenims būtų leidžiama, prižiūrint prašomosios nacionalinės konkurencijos institucijos pareigūnams, dalyvauti prašomosios nacionalinės konkurencijos institucijos atliekamame tyrime ar vykdomoje apklausoje ir aktyviai jai padėti, pastarajai naudojantis šios direktyvos 6, 7 ir 9 straipsniuose nurodytais įgaliojimais.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos būtų įgalintos savo pačių teritorijoje naudotis šios direktyvos 6–9 straipsniuose nurodytais įgaliojimais pagal savo nacionalinę teisę kitų nacionalinių konkurencijos institucijų vardu ir jų sąskaita, siekdamos nustatyti, ar nėra taip, kad įmonės ar įmonių asociacijos nevykdė prašančiosios nacionalinės konkurencijos institucijos tyrimo priemonių ir sprendimų, kaip nurodyta šios direktyvos 6 ir 8–12 straipsniuose. Prašančioji nacionalinė konkurencijos institucija ir prašomoji nacionalinė konkurencijos institucija turi įgaliojimus šiuo tikslu keistis informacija ir ją naudoti kaip įrodymą, taikant Reglamento (EB) Nr. 1/2003 12 straipsnyje nustatytas apsaugos priemones.

25 straipsnis

Prašymai pranešti apie preliminarius prieštaravimus ir kitus dokumentus

Nedarant poveikio visų kitų formų pranešimams, prašančiosios institucijos pateikiamiems pagal jos valstybės narės galiojančias taisykles, valstybės narės užtikrina, kad prašančiosios institucijos prašymu prašomoji institucija prašančiosios institucijos vardu praneštų adresatui apie:

a)  visus preliminarius prieštaravimus dėl įtariamo SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimo ir visus sprendimus, kuriais tie straipsniai taikomi ▌;

b)  visus kitus procedūrinius aktus, priimtus vykdymo užtikrinimo procedūrose, apie kurias turėtų būti pranešta pagal nacionalinę teisę, ir

c)  visus kitus atitinkamus dokumentus, susijusius su SESV 101 ar 102 straipsnio taikymu, įskaitant dokumentus, susijusius su sprendimų, kuriais skiriamos baudos ar periodinės baudos, vykdymo užtikrinimu.

26 straipsnis

Prašymai užtikrinti sprendimų, kuriais skiriamos baudos arba periodinės baudos, vykdymą

1.  Valstybės narės užtikrina, kad prašančiosios institucijos prašymu prašomoji institucija užtikrintų prašančiosios institucijos pagal 13 ir 16 straipsnius priimtų sprendimų, kuriais skiriamos baudos arba periodinės baudos, vykdymą. Ši nuostata taikoma tik tuo atveju, jei po to, kai ėmėsi pagrįstų priemonių savo teritorijoje, prašančioji institucija įsitikino, kad įmonė ar įmonių asociacija, kurios atžvilgiu turi būti užtikrintas baudos ar periodinės baudos priverstinis išieškojimas, ▌neturi pakankamai turto prašančiosios institucijos valstybėje narėje, kad tokią baudą ar periodinę baudą būtų galima išieškoti.

2.  Tais atvejais, kuriems šio straipsnio 1 dalis netaikoma, ypač tais atvejais, kai įmonė ar įmonių asociacija, kurios atžvilgiu turi būti užtikrintas baudos ar periodinės baudos priverstinis išieškojimas, nėra įsisteigusi prašančiosios institucijos valstybėje narėje, valstybės narės nustato, kad prašančiosios institucijos prašymu prašomoji institucija gali užtikrinti prašančiosios institucijos pagal 13 ir 16 straipsnius priimtų sprendimų, kuriais skiriamos baudos ar periodinės baudos, vykdymą.

Šios dalies tikslais 27 straipsnio 3 dalies d punktas netaikomas.

3.  Prašančioji institucija gali teikti prašymą tik dėl galutinio sprendimo vykdymo užtikrinimo.

4.  Klausimus dėl senaties terminų baudų ar periodinių baudų priverstinio išieškojimo atveju reglamentuoja prašančiosios institucijos valstybės narės nacionalinė teisė.

27 straipsnis

Bendrieji bendradarbiavimo principai

1.  Valstybės narės užtikrina, kad 25 ir 26 straipsniuose nurodytus prašymus prašomoji institucija vykdytų pagal prašomosios institucijos valstybės narės nacionalinę teisę.

2.  25 ir 26 straipsniuose nurodyti prašymai vykdomi nepagrįstai nedelsiant, naudojantis suvienodintu dokumentu, prie kurio pridedama akto, apie kurį turi būti pranešta ar kurio vykdymas turi būti užtikrintas, kopija. Tokiame suvienodintame dokumente nurodoma:

a)  adresato pavadinimas, žinomas adresas ir visa kita susijusi informacija adresatui identifikuoti;

b)  susijusių faktų ir aplinkybių santrauka;

c)  pridedamo akto, apie kurį turi būti pranešta ar kurio vykdymas turi būti užtikrintas, kopijos santrauka;

d)  prašomosios institucijos pavadinimas, adresas ir kiti kontaktiniai duomenys ir

e)  laikotarpis, per kurį apie aktą turėtų būti pranešta arba turėtų būti užtikrintas to akto įvykdymas, pavyzdžiui, teisės aktais nustatyti terminai ar senaties terminai.

3.  Be šio straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, 26 straipsnyje nurodytų prašymų atveju suvienodintame dokumente turi būti nurodyta:

a)  informacija apie sprendimą, kuriuo leidžiamas vykdymo užtikrinimas prašančiosios institucijos valstybėje narėje;

b)  data, kurią sprendimas tapo galutinis;

c)  baudos ar periodinės baudos dydis ir

d)  informacija, kuri įrodo pagrįstas prašančiosios institucijos pastangas užtikrinti sprendimo vykdymą savo pačios teritorijoje.

4.  Suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama prašomajai institucijai užtikrinti sprendimo vykdymą, yra vienintelis vykdymo užtikrinimo priemonių, kurių imasi prašomoji institucija, pagrindas su sąlyga, kad yra tenkinami 2 dalies reikalavimai. Toje prašomosios institucijos valstybėje narėje jis neturi būti kokiu nors aktu pripažintas, papildytas ar pakeistas. Prašomoji institucija imasi visų būtinų priemonių šiam prašymui vykdyti, nebent prašomoji institucija pasinaudotų 6 dalimi.

5.  Prašančioji institucija užtikrina, kad suvienodintas dokumentas būtų nusiųstas prašomajai institucijai valstybės narės prašomosios institucijos oficialiąja kalba ar viena iš jos oficialiųjų kalbų, nebent prašomoji institucija ir prašančioji institucija kiekvienu konkrečiu atveju abipusiškai susitaria, kad suvienodintas dokumentas gali būti atsiųstas kita kalba. Jei reikalaujama pagal valstybės narės prašomosios institucijos nacionalinę teisę, prašančioji institucija pateikia dokumento, apie kurį turi būti pranešta, arba sprendimo, kuriuo leidžiamas baudos ar periodinės baudos priverstinis išieškojimas, vertimą į valstybės narės prašomosios institucijos oficialiąją kalbą ar vieną iš jos oficialiųjų kalbų. Tai nedaro poveikio prašomosios institucijos ir prašančiosios institucijos teisei abipusiškai susitarti kiekvienu konkrečiu atveju, kad toks vertimas gali būti pateiktas kita kalba.

6.  Prašomoji institucija neprivalo vykdyti 25 ar 26 straipsnyje nurodyto prašymo, jeigu:

a)  prašymas neatitinka šio straipsnio reikalavimų arba

b)  prašomoji institucija gali nurodyti pagrįstas priežastis, kurios įrodo, kad prašymo vykdymas akivaizdžiai prieštarautų valstybės narės, kurioje siekiama vykdymo užtikrinimo, viešajai tvarkai.

Jei prašomoji institucija ketina atmesti pagalbos prašymą arba pareikalauja papildomos informacijos, nurodytos 25 ar 26 straipsnyje, ji susisiekia su prašančiąja institucija.

7.  Valstybės narės užtikrina, kad prašomosios institucijos prašymu prašančioji institucija visiškai padengtų visas pagrįstas papildomas išlaidas, įskaitant vertimo išlaidas, darbo sąnaudas ir administracines išlaidas, susijusias su veiksmais, kurių imtasi pagal 24 ar 25 straipsnį.

8.  Prašomoji institucija gali susigrąžinti visas išlaidas, kurių turėjo dėl veiksmų, kurių ėmėsi pagal 26 straipsnį, iš prašančiosios institucijos vardu surinktų baudų ar periodinių baudų, įskaitant vertimo išlaidas, darbo sąnaudas ir administracines išlaidas. Jei prašomajai institucijai nepavyksta surinkti baudų ar periodinių baudų, ji gali prašyti, kad išlaidas padengtų prašančioji institucija.

Valstybėms narėms leidžiama nustatyti, kad prašomoji institucija taip pat gali susigrąžinti iš įmonės, kurios atžvilgiu turi būti užtikrintas baudos ar periodinės baudos priverstinis išieškojimas, išlaidas, susijusias su tokių sprendimų vykdymo užtikrinimu.

Prašomoji institucija susigrąžina mokėtinas sumas savo valstybės narės valiuta, vadovaudamasi tos valstybės narės įstatymais, kitais teisės aktais ir administracinėmis procedūromis ar praktika.

Prireikus prašomoji institucija, vadovaudamasi savo nacionaline teise ir praktika, konvertuoja baudų ar periodinių baudų sumas į prašomosios institucijos valstybės narės valiutą tokiu kursu, kuris galiojo baudų ar periodinių baudų paskyrimo dieną.

28 straipsnis

Ginčai, susiję su prašymais pranešti ir su prašymais užtikrinti sprendimų, kuriais skiriamos baudos ar periodinės baudos, vykdymą

1.  Ginčai yra priskiriami prašančiosios institucijos valstybės narės kompetentingų įstaigų kompetencijai ir yra reglamentuojami tos valstybės narės nacionalinės teisės, jeigu jie susiję su:

a)  akto, apie kurį turi būti pranešta pagal 25 straipsnį, ar sprendimo, kurio vykdymas turi būti užtikrintas pagal 26 straipsnį, teisėtumu ir

b)  suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama užtikrinti sprendimo vykdymą prašomosios institucijos valstybėje narėje, teisėtumu.

2.  Ginčai dėl vykdymo užtikrinimo priemonių, kurių imamasi prašomosios institucijos valstybėje narėje, ar dėl prašomosios institucijos pateikto pranešimo galiojimo yra priskiriami prašomosios institucijos valstybės narės kompetentingų įstaigų kompetencijai ir yra reglamentuojami tos valstybės narės teisės.

VIII SKYRIUS

SENATIES TERMINAI

29 straipsnis

Taisyklės dėl baudų ir periodinių baudų skyrimo senaties terminų

1.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinių konkurencijos institucijų pagal 13 ir 16 straipsnius skiriamų baudų ar periodinių baudų skyrimo senaties terminai sustabdomi ar nutraukiami tol, kol kitų valstybių narių nacionalinės konkurencijos institucijos ar Komisija vykdo vykdymo užtikrinimo procedūras dėl pažeidimo, susijusio su tuo pačiu susitarimu, asociacijos sprendimu, suderintais veiksmais ar kitu elgesiu, draudžiamu pagal SESV 101 ar 102 straipsnį.

Senaties termino sustabdymo ar senaties termino nutraukimo laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo bent vienai įmonei, dėl kurios vykdomos vykdymo užtikrinimo procedūros, apie pirmąją oficialią tyrimo priemonę dienos. Tai taikoma visoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms ar įmonių asociacijoms.

Sustabdymo ar nutraukimo laikotarpis baigiasi tą dieną, kurią atitinkama konkurencijos institucija baigia vykdymo užtikrinimo procedūras priėmusi šios direktyvos 10, 12 ar 13 straipsnyje nurodytą sprendimą ar sprendimą pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 7, 9 ar 10 straipsnį arba jei ji padarė išvadą, kad jai nebėra pagrindo imtis tolesnių veiksmų. Tokio sustabdymo ar nutraukimo laikotarpio trukmė nedaro poveikio nacionalinėje teisėje numatytiems absoliutiesiems senaties terminams.

2.  Nacionalinės konkurencijos institucijos skiriamų baudų ar periodinių baudų skyrimo senaties terminas sustabdomas ar nutraukiamas tol, kol tos nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimas nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme.

3.  Komisija užtikrina, kad su pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 straipsnio 3 dalį gautu nacionalinės konkurencijos institucijos pranešimu apie pirmąją oficialią tyrimo priemonę kitos nacionalinės konkurencijos institucijos galėtų susipažinti Europos konkurencijos tinkle.

IX SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

30 straipsnis

Nacionalinių administracinių konkurencijos institucijų vaidmuo nacionaliniuose teismuose

1.  Valstybės narės, kurios paskiria tiek nacionalinę administracinę konkurencijos instituciją ▌, tiek nacionalinę teisminę konkurencijos instituciją, atsakingas už SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą, užtikrina, kad ieškinius nacionalinėje teisminėje konkurencijos institucijoje galėtų tiesiogiai pareikšti nacionalinė administracinė konkurencijos institucija.

2.  Tiek, kiek nacionaliniai teismai įtraukiami į procesą, vykdomą dėl ▌sprendimų, kuriuos nacionalinės konkurencijos institucijos yra priėmusios naudodamosi IV skyriuje ir šios direktyvos 13 ir 16 straipsniuose nurodytais įgaliojimais SESV 101 ar 102 straipsnio taikymo tikslais, įskaitant tame kontekste skirtų baudų ir periodinių baudų vykdymo užtikrinimą, valstybės narės užtikrina, kad nacionalinė administracinė konkurencijos institucija tame procese pati turėtų visapusiškas teises dalyvauti atitinkamai kaip kaltintoja, atsakovė arba ieškovė ir naudotis tomis pačiomis teisėmis, kurias turi tokios viešosios šio proceso šalys.

3.  Nacionalinė administracinė konkurencijos institucija tomis pačiomis teisėmis, kaip nustatyta 2 dalyje, turi teisę apeliacine tvarka skųsti:

a)  nacionalinių teismų sprendimus, priimtus dėl nacionalinių konkurencijos institucijų sprendimų, kaip nurodyta IV skyriuje ir šios direktyvos 13 ir 16 straipsniuose, kuriuose pareiškiama nuomonė dėl SESV 101 ar 102 straipsnio taikymo, įskaitant tame kontekste skirtų baudų ir periodinių baudų vykdymo užtikrinimą, ir

b)  nacionalinės teisminės institucijos atsisakymą suteikti išankstinį leidimą šios direktyvos 6 ir 7 straipsniuose nurodytam patikrinimui atlikti tiek, kiek to leidimo reikalaujama.

31 straipsnis

Šalių galimybė susipažinti su byla ir informacijos naudojimo apribojimai

1.  Valstybės narės gali numatyti, kad tuo atveju, jei nacionalinė konkurencijos institucija, remdamasi 6 straipsnio 1 dalies e punkte, 8 straipsnyje ar 9 straipsnyje nurodytomis priemonėmis, reikalauja, kad fizinis asmuo pateiktų informaciją, ta informacija negali būti naudojama kaip įrodymai skiriant sankcijas tam fiziniam asmeniui ar jo artimiesiems giminaičiams.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos, jų pareigūnai, darbuotojai ir kiti toms institucijoms prižiūrint dirbantys asmenys neatskleistų informacijos, kuri buvo gauta vadovaujantis šia direktyva suteiktais įgaliojimais ir kurios atžvilgiu galioja pareiga išlaikyti profesinę paslaptį, išskyrus atvejus, kai tokią informaciją atskleisti leidžiama pagal nacionalinę teisę.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad ▌galimybė susipažinti su pareiškimais pagal baudų sušvelninimo programą ar su susitarimo pareiškimais būtų suteikiama tik šalims, dėl kurių vyksta atitinkamas procesas, ir tik tam, kad jos galėtų pasinaudoti savo teisėmis į gynybą.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad šalis, kuriai leista susipažinti su nacionalinių konkurencijos institucijų vykdymo užtikrinimo procedūrų byla, iš ▌pareiškimų pagal baudų sušvelninimo programą ir susitarimo pareiškimų gautą informaciją galėtų naudoti tik tuo atveju, jeigu tai yra būtina, kad šalis galėtų pasinaudoti savo teisėmis į gynybą nacionaliniuose teismuose vykstančiuose procesuose tais atvejais, kurie yra tiesiogiai susiję su byla, dėl kurios leista susipažinti, ir kurie yra susiję su:

a)  baudos, kurią nacionalinė konkurencijos institucija yra solidariai skyrusi kartelio dalyviams, paskirstymu tarp kartelio dalyvių arba

b)  sprendimo, kuriuo nacionalinė konkurencijos institucija yra nustačiusi SESV 101 ar 102 straipsnio ar nacionalinės konkurencijos teisės nuostatų pažeidimą, peržiūra.

5.  Valstybės narės užtikrina, kad toliau nurodytų kategorijų informacijos, kurią šalis gavo nacionalinės konkurencijos institucijos vykdymo užtikrinimo procedūrų metu, ta šalis nenaudotų nacionaliniuose teismuose vykstančiuose procesuose tol, kol nacionalinė konkurencijos institucija, priimdama sprendimą, nurodytą 10 straipsnyje ar 12 straipsnyje, arba kitu būdu baigia savo vykdymo užtikrinimo procedūras prieš visas šalis, dėl kurių vykdomas tyrimas:

a)  informacija, kurią parengė kiti fiziniai ar juridiniai asmenys specialiai nacionalinės konkurencijos institucijos vykdymo užtikrinimo procedūroms; ▌

b)  informacija, kurią nacionalinė konkurencijos institucija parengė ir išsiuntė šalims vykdymo užtikrinimo procedūrų metu, ir

c)  susitarimo pareiškimai, kurie buvo atsiimti.

6.  Valstybės narės užtikrina, kad pareiškimais pagal baudų sušvelninimo programą nacionalinės konkurencijos institucijos pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 12 straipsnį keistųsi:

a)  turėdamos prašymo pateikėjo sutikimą arba

b)  kai prašymą sušvelninti baudas gaunančioji nacionalinė konkurencijos institucija iš to paties prašymo pateikėjo gavo su tuo pačiu pažeidimu susijusį prašymą sušvelninti baudas kaip ir prašymą sušvelninti baudas perduodančioji nacionalinė konkurencijos institucija, su sąlyga, kad prašymo sušvelninti baudas perdavimo metu prašymo pateikėjas negali atšaukti informacijos, kurią jis pateikė prašymą sušvelninti baudas gaunančiajai nacionalinei konkurencijos institucijai.

7.  20 straipsnyje nurodyta pareiškimų pagal baudų sušvelninimo programą teikimo forma nedaro poveikio šio straipsnio 3–6 dalių taikymui.

32 straipsnis

Įrodymų priimtinumas nacionalinėse konkurencijos institucijose

Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos priimtinais įrodymais laikytų šių rūšių įrodymus: dokumentus, žodinius pareiškimus, elektroninius pranešimus, įrašus ir visus kitus objektus, kuriuose užfiksuota informacija, neatsižvelgiant į informacijos pateikimo formą ir jos saugojimo laikmeną.

33 straipsnis

Europos konkurencijos tinklo veikimas

1.  Komisijos patirtos išlaidos, susijusios su Europos konkurencijos tinklo centrinės informacinės sistemos (Europos konkurencijos tinklo sistema) priežiūra bei plėtojimu ir susijusios su bendradarbiavimu Europos konkurencijos tinkle, padengiamos iš Sąjungos bendrojo biudžeto neviršijant turimų asignavimų ribų.

2.  Europos konkurencijos tinklas turi būti pajėgus plėtoti ir, kai tikslinga, skelbti geriausią praktiką ir rekomendacijas tokiais klausimais kaip nepriklausomumas, ištekliai, įgaliojimai, baudos ir savitarpio pagalba.

X SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

34 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

1.  Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi, ne vėliau kaip nuo … [dveji metai po šios direktyvos įsigaliojimo dienos] ▌. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia ▌nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.  Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

35 straipsnis

Peržiūra

Ne vėliau kaip … [šešeri metai po šios direktyvos priėmimo dienos] Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę ir įgyvendinimo ataskaitą. Kai tikslinga, Komisija gali peržiūrėti šią direktyvą ir prireikus pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.

36 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

37 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta ...

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkas Pirmininkas

TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PRIEDAS

Komisijos pareiškimas

Komisija atkreipia dėmesį į 11 straipsnio dėl tarpinių priemonių, dėl kurio susitarė Europos Parlamentas ir Taryba, tekstą.

Tarpinės priemonės gali būti viena svarbiausių priemonių, kuriomis konkurencijos institucijos galėtų užtikrinti, kad tyrimo metu nebūtų daroma žala konkurencijai.

Siekdama sudaryti sąlygas konkurencijos institucijoms veiksmingiau reaguoti į greitai kintančių rinkų pokyčius, Komisija įsipareigoja per dvejus metus nuo šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę dienos Europos konkurencijos tinkle ištirti, ar esama būdų supaprastinti tarpinių priemonių nustatymą. Tyrimo rezultatai bus pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai.

(1)OL C 345, 2017 10 13, p. 70.
(2)2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento pozicija.
(3)2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003 1 4, p. 1).
(4)2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms (OL L 76, 2005 3 22, p. 16).
(5)2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas (ES) 2015/2240, kuriuo nustatoma Europos viešojo administravimo institucijų, įmonių ir piliečių sąveikumo sprendimų ir bendrų struktūrų programa (programa ISA2), kaip viešojo sektoriaus modernizavimo priemonė (OL L 318, 2015 12 4, p. 1).
(6)OL C 369, 2011 12 17, p. 14.


Europos elektroninių ryšių kodeksas ***I
PDF 2130kWORD 358k
Rezoliucija
Jungtinis tekstas
2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas (EERK) (nauja redakcija) (COM(2016)0590 – C8-0379/2016 – 2016/0288(COD))
P8_TA-PROV(2018)0453A8-0318/2017

(Įprasta teisėkūros procedūra: nauja redakcija)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Parlamentui ir Tarybai (COM(2016)0590),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 2 dalį ir į 114 straipsnį, pagal kuriuos Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C8-0379/2016),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į Protokolą Nr. 1 dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje,

–  atsižvelgdamas į Švedijos Riksdago pagal Protokolą Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo pateiktą pagrįstą nuomonę, kurioje tvirtinama, kad teisėkūros procedūra priimamo akto projektas neatitinka subsidiarumo principo,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. sausio 26 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. vasario 8 d. Regionų komiteto nuomonę(2),

–  atsižvelgdamas į 2001 m. lapkričio 28 d. Tarpinstitucinį susitarimą dėl sistemingesnio teisės aktų pakeitimo metodo naudojimo(3),

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto 2016 m. spalio 17 d. laišką, pagal Darbo tvarkos taisyklių 104 straipsnio 3 dalį pateiktą Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetui,

–  atsižvelgdamas į preliminarų susitarimą, kurį atsakingas komitetas patvirtino pagal Darbo tvarkos taisyklių 69f straipsnio 4 dalį, ir į 2018 m. birželio 29 d. laišku Tarybos atstovo prisiimtą įsipareigojimą pritarti Parlamento pozicijai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 4 dalį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 104 ir 59 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomones (A8-0318/2017),

A.  kadangi, Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės nuomone, Komisijos pasiūlyme, be nurodytų pakeitimų, kitų esminių pakeitimų nėra ir kadangi, kalbant apie nepakeistų ankstesnių aktų nuostatų ir minėtų pakeitimų kodifikavimą, pasiūlymu siekiama tik kodifikuoti esamus tekstus nekeičiant jų esmės;

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją, atsižvelgęs į Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės rekomendacijas;

2.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji savo pasiūlymą pakeičia nauju tekstu, jį keičia iš esmės arba ketina jį keisti iš esmės;

3.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2018 m. lapkričio 14 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2018/..., kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas (nauja redakcija)

P8_TC1-COD(2016)0288


(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 114 straipsnį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(4),

atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę (5),

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros(6),

kadangi:

(1)  Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB(7), 2002/20/EB(8), 2002/21/EB(9) ir 2002/22/EB(10) buvo iš esmės keičiamos. Kadangi tas direktyvas reikia keisti dar kartą, dėl aiškumo tos direktyvos turėtų būti išdėstytos nauja redakcija;

(2)  Komisija periodiškai peržiūri penkių direktyvų, t. y. direktyvų 2002/19/EB, 2002/20/EB, 2002/21/EB, 2002/22/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB(11), kurios sudaro galiojančią elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistemą, veikimą, siekdama visų pirma nustatyti, ar reikia jas iš dalies pakeisti atsižvelgiant į technologijų ir rinkos pokyčius;

(3)  2015 m. gegužės 6 d. komunikate, nustatančiame Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją, Komisija nurodė, kad peržiūrint telekomunikacijų reguliavimo sistemą dėmesys bus visų pirma skiriamas priemonėms, kuriomis siekiama skatinti investicijas į sparčiojo plačiajuosčio ryšio tinklus, užtikrinti nuoseklesnį vidaus rinka grindžiamas požiūris į radijo spektro politiką ir valdymą, sudaryti sąlygas tikrai vidaus rinkai sprendžiant reguliavimo susiskaidymo problemą, užtikrinti veiksmingą vartotojų apsaugą, vienodas sąlygas visiems rinkos dalyviams ir nuoseklų taisyklių taikymą, taip pat sukurti veiksmingesnę reguliavimo institucijų sistemą;

(4)  ši direktyva parengta įgyvendinant reglamentavimo kokybės iniciatyvą (toliau – REFIT), kuri apima keturias direktyvas, t. y. direktyvas 2002/19/EB, 2002/20/EB, 2002/21/EB ir 2002/22/EB, ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1211/2009(12). Kiekviena iš tų direktyvų apima priemones, taikomas elektroninių ryšių tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjams – tai atitinka sektoriaus reguliavimo istoriją, kai įmonės buvo integruotos vertikaliai, t. y. užsiėmė ir tinklų, ir paslaugų teikimu. Peržiūra suteikia galimybę parengti naują keturių direktyvų redakciją ir taip supaprastinti dabartinę struktūrą, kad ši struktūra taptų nuoseklesnė ir prieinamesnė REFIT tikslo atžvilgiu. Be to, peržiūra suteikia galimybę pritaikyti struktūrą prie naujų realijų rinkoje, kurioje ryšio paslaugų teikimas nebėra būtinai susiejamas su tinklų teikimu. 2001 m. lapkričio 28 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl sistemingesnio teisės aktų pakeitimo metodo naudojimo(13) numatyta, kad naujos redakcijos rengimo esmė – priimti naują teisės aktą, į kurio bendrą tekstą būtų įtraukti ir ankstesnio teisės akto esminiai pakeitimai, ir nepakeistos to akto nuostatos. Pasiūlyme dėl naujos redakcijos nurodomi esminiai atliekami ankstesnio teisės akto pakeitimai ir, antriniu lygmeniu, pateikiamas nepakeistų ankstesnio teisės akto nuostatų kodifikavimas kartu su tais esminiais pakeitimais;

(5)  šia direktyva sukuriama teisinė sistema, skirta užtikrinti laisvę teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas laikantis tik šioje direktyvoje nustatytų sąlygų ir laikantis apribojimų, išplaukiančių iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 52 straipsnio 1 dalimi, ypač priemonių dėl viešosios politikos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos, ir ji atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 52 straipsnio 1 dalį;

(6)  šia direktyva nedaromas poveikis kiekvienos valstybės narės galimybei imtis būtinų priemonių siekiant užtikrinti savo esminių saugumo interesų apsaugą, apsaugoti viešąją tvarką ▌ir visuomenės saugumą bei leisti vykdyti nusikalstamų veikų tyrimą, atskleidimą ir baudžiamąjį persekiojimą už jas, atsižvelgiant į tai, kad bet koks naudojimosi Chartijoje – visų pirma jos 7, 8 ir 11 straipsniuose – nustatytomis teisėmis ir laisvėmis apribojimas, pavyzdžiui, su duomenų tvarkymu susiję apribojimai, turi būti numatyti teisėje, turi nepažeisti tų teisių ir laisvių esmės ir jų atžvilgiu turi būti taikomas proporcingumo principas pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį;

(7)  telekomunikacijų, žiniasklaidos ir informacijos technologijos sektorių konvergencija reiškia, kad visiems elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms turėtų būti, kiek įmanoma, taikomas vienas Europos elektroninių ryšių kodeksas, nustatytas viena direktyva, išskyrus klausimus, kuriuos geriau spręsti pagal tiesiogiai taikomas reglamentais nustatytas taisykles. Būtina atskirti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimą nuo turinio reguliavimo. Todėl ši direktyva netaikoma paslaugų, teikiamų elektroninių ryšių tinklais naudojantis elektroninių ryšių paslaugomis, turiniui, pavyzdžiui, transliacijų turiniui, finansinėms paslaugoms ir tam tikroms informacinės visuomenės paslaugoms, ir juo nedaromas poveikis tokių paslaugų atžvilgiu Sąjungos ar nacionaliniu lygmeniu taikomoms priemonėms, kuriomis, laikantis Sąjungos teisės, siekiama skatinti kultūrų ir kalbų įvairovę bei užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmo apsaugą. Televizijos programų turiniui taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES(14). Audiovizualinės politikos ir turinio reguliavimu siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žodžio laisvė, žiniasklaidos pliuralizmas, nešališkumas, kultūrų ir kalbų įvairovė, socialinė įtrauktis, vartotojų apsauga ir nepilnamečių apsauga. Elektroninių ryšių reguliavimo ir turinio reguliavimo atskyrimas nedaro įtakos atsižvelgimui į egzistuojančias tarp jų sąsajas, ypač siekiant užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmą, kultūrų įvairovę ir vartotojų apsaugą. Kompetentingos institucijos, neperžengdamos savo kompetencijos ribų, turėtų padėti užtikrinti politikos, kuria siekiama remti tuos tikslus, įgyvendinimą;

(8)  šia direktyva nedaromas poveikis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/53/ES(15) taikymui radijo įrangai, tačiau ji taikoma automobilių radijo ir vartotojų radijo imtuvams bei vartotojų skaitmeninės televizijos įrangai;

(9)  kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos pasiektų šioje direktyvoje nustatytus tikslus, visų pirma susijusius su tiesioginiu sąveikumu, šios direktyvos taikymo sritis turėtų apimti tam tikrus radijo įrenginių, kaip apibrėžta Direktyvoje 2014/53/ES, ir vartotojų įrangos, naudojamos skaitmeninei televizijai, aspektus, siekiant palengvinti prieigą neįgaliems galutiniams naudotojams. Svarbu, kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos skatintų tinklų operatorius ir įrangos gamintojus bendradarbiauti, kad neįgaliems galutiniams naudotojams prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų būtų lengvesnė. Radijo spektro naudojimui neišimtinėmis teisėmis radijo ryšio galinių įrenginių asmeninio naudojimo tikslais, nors jis ir nėra susijęs su ekonomine veikla, taip pat turėtų būti taikoma ši direktyva, siekiant užtikrinti suderintą požiūrį į jiems skirtų leidimų išdavimo tvarką;

(10)  tam tikros elektroninių ryšių paslaugos, kurioms taikoma ši direktyva, taip pat galėtų patekti ir į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535(16) 1 straipsnyje nustatytą „informacinės visuomenės paslaugos“ apibrėžtį. Tos direktyvos nuostatos, kuriomis reguliuojamos informacinės visuomenės paslaugos, toms elektroninių ryšių paslaugoms taikomos tiek, kiek šioje direktyvoje arba kituose Sąjungos teisės aktuose nėra konkretesnių nuostatų, taikomų elektroninių ryšių paslaugoms. Tačiau ši direktyva taikoma tokioms elektroninių ryšių paslaugoms kaip balso telefonija, pranešimų mainų ir elektroninio pašto paslaugos. Ta pati įmonė, pavyzdžiui, interneto paslaugų teikėja, gali teikti ir elektroninių ryšių paslaugą, kaip antai prieiga prie interneto, ir paslaugas, kurioms ši direktyva netaikoma, kaip antai su ryšiais nesusijęs turinio teikimas internetu;

(11)  ta pati įmonė, pavyzdžiui, kabelinės televizijos operatorius, gali siūlyti ir elektroninių ryšių paslaugą, pavyzdžiui, televizijos signalų perdavimą, ir paslaugas, kurioms ši direktyva netaikoma, kaip antai komercinė garso ar televizijos transliacijų turinio paslaugų pasiūla, ir todėl tokiai įmonei galima taikyti papildomus įpareigojimus, susijusius su jo, kaip turinio teikėjo ar platintojo veikla, pagal kitas, o ne šios direktyvos nuostatas, nedarant poveikio šios direktyvos priede pateiktoms sąlygoms;

(12)  reguliavimo sistema turėtų būti taikoma radijo spektro naudojimui visuose elektroninių ryšių tinkluose, įskaitant naujus radijo spektro naudojimo asmeniniais tikslais būdus, kai radijo spektras naudojamas naujų rūšių tinkluose, sudarytuose vien iš autonominių judriojo radijo ryšio įrenginių, sujungtų belaidžiais saitais, be centrinio valdymo arba centralizuoto tinklo operatoriaus, ir nebūtinai vykdant kokią nors konkrečią ūkinę veiklą. Tikėtina, kad kuriant 5G belaidžio ryšio aplinką tokie tinklai bus visų pirma diegiami pastatų išorėje ir pakelėse transportui, energetikai, moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, e. sveikatai, visuomenės saugai ir pagalbai nelaimės atveju, daiktų internetui, mašinų sąveikai ir susietiesiems automobiliams. Todėl valstybės narės, pagal Direktyvos 2014/53/ES 7 straipsnį taikydamos papildomus nacionalinius reikalavimus dėl tokių radijo įrenginių eksploatacijos pradžios arba naudojimo, arba ir vienus, ir kitus reikalavimus, siejamus su veiksmingu ir ekonomišku radijo spektro naudojimu ir žalingųjų trukdžių išvengimu, turėtų atsižvelgti į vidaus rinkos principus;

(13)  nuolat didėja elektroninių ryšių tinklų pajėgumams taikomi reikalavimai. Anksčiau daugiausia dėmesio buvo skiriama juostos pločio, prieinamo bendrai ir kiekvienam naudotojui, didinimui, tačiau dabar vis didėja kitų parametrų, kaip antai delsos, prieinamumo ir patikimumo, svarba. Reaguojant į tą poreikį, sudaroma vis daugiau galimybių naudotojams naudotis ryšiu per optines skaidulas, o būsimiems itin didelio pralaidumo tinklams reikalingos veikimo charakteristikos, prilygstančios charakteristikoms, kurias gali užtikrinti tinklas, grindžiamas optinių skaidulų elementais bent iki aptarnaujamosios vietos skirstomojo taško. Fiksuotojo ryšio linijos jungties atveju tai prilygtų tokioms veikimo charakteristikoms, kokios užtikrinamos optines skaidulas įdiegus iki aptarnaujamąja vieta laikomo daugiabučio namo, o belaidžio ryšio jungties atveju tai prilygtų tinklo veikimo charakteristikoms, panašioms į tokias, kokios užtikrinamos optines skaidulas įdiegus iki aptarnaujamąja vieta laikomos bazinės stoties. Sprendžiant, ar galima laikyti, kad belaidžio ryšio tinkle užtikrinamos panašios tinklo veikimo charakteristikos, neturėtų būti atsižvelgiama į įvairią galutinių naudotojų patirtį, priklausomą nuo terpės, kuria tinklas galiausiai sujungiamas su tinklo galiniu tašku, skirtingų charakteristikų. Laikantis technologinio neutralumo principo, neturėtų būti draudžiama naudoti kitas technologijas ir perdavimo terpes, jei jos savo pajėgumais prilygsta tam atskaitos scenarijui. Tikėtina, kad diegiant tokius itin didelio pralaidumo tinklus, toliau didės tinklų pajėgumai ir atsiras galimybių plėtoti būsimus naujų kartų, grindžiamų tobulesnėmis radijo ryšio sąsajomis ir tankesnio tinklo architektūra, belaidžio ryšio tinklus;

(14)  reikia patikslinti terminų apibrėžtis, siekiant užtikrinti, kad jos atitiktų technologinio neutralumo principą ir atspindėtų technologinę plėtrą, įskaitant naujas tinklo valdymo formas, kaip antai, pagrįstas programine įranga imituojamais ir programine įranga sudaromais tinklais. Technologijų ir rinkos raida paskatino tinkluose naudoti interneto protokolo (IP) technologiją, o galutiniams naudotojams atsirado galimybė rinktis iš įvairių konkuruojančių balso ryšio paslaugos teikėjų. Todėl terminą „viešai prieinama telefono ryšio paslauga“, kuris vartojamas vien tik Direktyvoje 2002/22/EB ir, daugelio manymu, reiškia tradicines analoginio telefono ryšio paslaugas, reikėtų pakeisti naujesniu ir technologijų atžvilgiu neutraliu terminu „kalbinio ryšio paslauga“. Paslaugos teikimo sąlygos turėtų būti atskirtos nuo elementų, kuriais faktiškai apibrėžiama kalbinio ryšio paslauga, t. y. viešai prieinama elektroninių ryšių paslauga, skirta tiesiogiai arba netiesiogiai inicijuoti ir priimti nacionalinius arba nacionalinius ir tarptautinius skambučius, naudojant numerį arba numerius, nurodytus nacionaliniame arba tarptautiniame numeracijos plane, nesvarbu, ar tokia paslauga teikiama naudojant linijų komutavimo ar paketų komutavimo technologiją. Būtent dėl dvikrypčio tokios paslaugos pobūdžio abi šalys gali palaikyti ryšį. Paslauga, neatitinkanti visų tų sąlygų, kaip antai vartotojų aptarnavimo svetainėje veikianti „paspaudimų“ (angl. click-through) programa, nėra tokia paslauga. Kalbinio ryšio paslaugos taip pat apima ryšio priemones, specialiai skirtas neįgaliems galutiniams naudotojams, besinaudojantiems teksto perdavimo ar įvairiapusio ryšio realiuoju laiku paslaugomis;

(15)  ryšiui naudojamos paslaugos ir techninės jų teikimo priemonės labai pakito. Vietoje tradicinių balso telefonijos, trumpųjų žinučių (SMS) ir elektroninio pašto perdavimo paslaugų galutiniai naudotojai vis dažniau naudojasi funkcijų atžvilgiu lygiavertėmis internetinėmis paslaugomis, pavyzdžiui, IP telefonija, pranešimų mainų paslaugomis ir saityno e. pašto paslaugomis. Siekiant užtikrinti, kad funkcijų atžvilgiu lygiavertes paslaugas naudojantys galutiniai naudotojai ir jų teisės būtų veiksmingai ir vienodai saugomi, perspektyvi elektroninių ryšių paslaugos apibrėžtis turėtų būti grindžiama veikiau funkciniais principais, o ne vien techniniais parametrais. Būtino reguliavimo mastas turėtų būti tinkamas tam, kad būtų pasiekti jo viešojo intereso tikslai. Signalų perdavimas ir toliau yra vienas iš svarbių parametrų, kuriais remiantis sprendžiama, ar paslaugai taikoma ši direktyva, tačiau apibrėžtis turėtų apimti ir kitas paslaugas, suteikiančias galimybę užmegzti ryšį. Galutiniam naudotojui neaktualu, ar paslaugos teikėjas signalus perduoda pats, ar ryšys užtikrinamas naudojant prieigos prie interneto paslaugą. Todėl elektroninių ryšių paslaugos apibrėžtis turėtų apimti trijų rūšių paslaugas, kurios gali iš dalies sutapti, t. y. prieigos prie interneto paslaugas, apibrėžtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/2120(17) 2 straipsnio 2 dalyje, šioje direktyvoje apibrėžtas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas ir vien tik arba daugiausia iš signalų perdavimo sudarytas paslaugas. Iš elektroninių ryšių paslaugos apibrėžties turėtų būti pašalintos dviprasmybės, pastebėtos įgyvendinant iki šios direktyvos priėmimo egzistavusią apibrėžtį, ir pagal ją turėtų būti įmanoma įvairių rūšių paslaugoms taikyti konkrečias reguliavimo sistemoje nustatytas teises ir įpareigojimus, atsižvelgiant į kiekvieną atskirą nuostatą. Teikiant elektroninių ryšių paslaugas vykdomas asmens duomenų tvarkymas, prilygstantis atlygiui arba kitoks, turėtų atitikti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679(18);

(16)  kad paslauga patektų į elektroninių ryšių paslaugos apibrėžties taikymo sritį, ji turi būti paprastai teikiama už atlygį. Skaitmeninėje ekonomikoje rinkos dalyviai vis dažniau pripažįsta, kad informacija apie naudotojus turi piniginę vertę. Elektroninių ryšių paslaugos galutiniam naudotojui dažnai teikiamos ne vien už piniginį atlygį, o vis dažniau ir visų pirma už asmens duomenų arba kitų duomenų teikimą. Todėl atlygio samprata turėtų aprėpti ir tas situacijas, kuriose paslaugos teikėjas prašo, o galutinis naudotojas sąmoningai tiesiogiai arba netiesiogiai pateikti jam savo asmens duomenis, kaip apibrėžta Reglamente (ES) 2016/679, arba kitus duomenis. Ši samprata turėtų taip pat aprėpti situacijas, kuriose galutinis naudotojas leidžia gauti prieigą prie informacijos be ▌aktyvios savo pagalbos, pavyzdžiui, asmens duomenis, įskaitant IP adresą, arba kitą automatiškai generuojamą informaciją, pavyzdžiui, naudojant slapuko renkamą ir perduodamą informaciją ▌. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika dėl SESV 57 straipsnio(19), atlygis pagal SESV taip pat egzistuoja ir tuomet, kai paslaugų teikėjui sumoka ne paslaugos gavėjas, o trečioji šalis. Todėl atlygio samprata taip pat turėtų aprėpti situacijas, kuriose reklamos rodymas galutiniam naudotojui yra sąlyga gauti prieigą prie paslaugos, arba situacijas, kuriose paslaugos teikėjas iš surinktų asmens duomenų gauna finansinę naudą pagal Reglamentą (ES) 2016/679;

(17)  asmenų tarpusavio ryšio paslaugos – tai paslaugos, kurias teikiant įmanomas interaktyvus keitimasis informacija tarp asmenų, o prie tokių paslaugų priskiriami ir tradiciniai dviejų asmenų tarpusavio balso skambučiai, ir visų rūšių e. paštas, pranešimų mainų paslaugos arba grupių pokalbiai. Asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms priskiriamas tik ryšys tarp baigtinio (t. y. ne galimai begalinio) fizinių asmenų skaičiaus, kurį nulemia pranešimo siuntėjas. Ryšys tarp juridinių asmenų turėtų patekti į apibrėžties taikymo sritį, kai tų juridinių asmenų vardu veikia fiziniai asmenys arba fiziniai asmenys yra bent viena pusių, tarp kurių užmegztas ryšys. Interaktyvusis ryšys reiškia, kad naudodamasis paslauga informacijos gavėjas gali pateikti atsakymą. Todėl asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis neturėtų būti laikomos tokių kriterijų neatitinkančios paslaugos, pavyzdžiui, programų transliavimas, užsakomosios vaizdo programos, interneto svetainės, socialiniai tinklai, tinklaraščiai arba informacijos mainai tarp mašinų. Išimtinėmis aplinkybėmis paslauga neturėtų būti laikoma asmenų tarpusavio ryšio paslauga, jei asmenų tarpusavio ryšio arba interaktyviojo ryšio priemonė yra neesminė ir vien tik pagalbinė kitos paslaugos funkcija ir dėl objektyvių techninių priežasčių ja neįmanoma naudotis be tos pagrindinės paslaugos, o funkcija nėra integruota vien tam, kad būtų išvengta taisyklių, kuriomis reguliuojamos elektroninių ryšių paslaugos, taikymo. Sąvokos „neesminė“ ir „vien tik pagalbinė“, kaip apibrėžties išimties elementai, turėtų būti suprantamos siaurai ir iš objektyvios galutinio naudotojo pozicijos. Asmenų tarpusavio ryšio funkcija galėtų būti laikoma neesmine, kai jos objektyvus naudingumas galutiniam naudotojui yra labai ribotas ir kai galutiniai naudotojai faktiškai ja naudojasi labai nedaug. Funkcijos, kuri gali būti laikoma nepatenkančia į tarpasmeninių ryšių paslaugų apibrėžties taikymo sritį, pavyzdžiu iš esmės galėtų būti internetinio žaidimo ryšio kanalas, priklausomai nuo paslaugos ryšio priemonės funkcijų;

(18)  asmenų tarpusavio ryšio paslaugos, kurioms naudojami numeriai iš nacionalinio ir tarptautinio ▌numeracijos plano, turi jungtį su viešaisiais priskirtosios numeracijos ištekliais. Tos su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos apima tiek paslaugas, kurias teikiant galutiniams naudotojams suteikiami numeriai siekiant užtikrinti tiesioginį sujungimą, tiek paslaugas, kuriomis naudodamiesi galutiniai naudotojai gali susisiekti su asmenimis, kuriems tokie numeriai suteikti. Vien numerio kaip identifikatoriaus naudojimas neturėtų būti prilyginamas numerio naudojimui siekiant prisijungti prie viešųjų priskirtųjų numerių ir todėl savaime neturėtų būti laikomas pakankamu pagrindu, kuriuo remiantis paslaugą būtų galima laikyti su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga. Su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms įpareigojimai turėtų būti nustatomi tik tuo atveju, jei vadovaujantis viešojo intereso tikslais reikalaujama taikyti konkrečius reguliuojamuosius įpareigojimus asmenų tarpusavio ryšio visų rūšių paslaugoms, nesvarbu, ar paslaugoms teikti naudojami numeriai. Su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas pagrįsta vertinti kitaip, nes jomis naudojamasi sąveikioje ekosistemoje, kurios veikimas užtikrinamas viešuoju lygmeniu, ir todėl ta sistema joms yra naudinga;

(19)  reguliavimo tikslais tinklo galinis taškas – tai riba tarp elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistemos ir telekomunikacijų galinių įrenginių reguliavimo sistemos. Už tinklo galinio taško vietos nustatymą atsako nacionalinė reguliavimo institucija. Atsižvelgdama į nacionalinių reguliavimo institucijų praktiką ir į fiksuotojo ir belaidžio ryšio tinklų topologijos įvairovę, Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucija (toliau – BEREC) turėtų, glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija, priimti bendrų metodų gaires dėl tinklo galinio taško identifikavimo pagal šią direktyvą įvairiomis konkrečiomis aplinkybėmis gaires;

(20)  techniniai pokyčiai suteikia galimybę galutiniams naudotojams gauti prieigą prie skubios pagalbos tarnybų ne vien kalbiniu ryšiu, bet ir kitomis asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis. Todėl skubios pagalbos ryšio samprata turėtų aprėpti visas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, kuriomis naudojantis įmanoma tokia prieiga prie skubios pagalbos tarnybų. Ši samprata grindžiama Sąjungos teisėje jau įtvirtintais skubios pagalbos sistemos elementais, t. y. bendrojo pagalbos centro (BPC) ir tinkamiausio BPC sąvokomis, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2015/758(20), ir skubios pagalbos tarnybos sąvoka, kaip apibrėžta Komisijos deleguotajame reglamente (ES) Nr. 305/2013(21);

(21)  nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos turėtų turėti suderintus tikslus ir principus, kuriais galėtų remtis dirbdamos, ir, vykdydamos savo užduotis pagal šią reguliavimo sistemą, prireikus turėtų koordinuoti savo veiksmus su kitų valstybių narių institucijomis ir su BEREC;

(22)  pagal šią direktyvą kompetentingoms institucijoms paskirtais uždaviniais prisidedama prie platesnės politikos kultūros, užimtumo, aplinkos, socialinės sanglaudos ir miestų ir kaimų planavimo srityse įgyvendinimo;

(23)  be esamų trijų pagrindinių – konkurencijos, vidaus rinkos ir galutinių naudotojų interesų skatinimo tikslų, reguliavimo sistema turėtų būti siekiama dar vieno papildomo – sujungiamumo – tikslo, apibūdinamo šiais rezultatais: visiems Sąjungos piliečiams ir Sąjungos verslininkams plačiai prieinama ir diegiama prieiga prie itin didelio pralaidumo tinklų, grindžiama pagrįsta kaina ir pasirinkimu, veiksminga ir sąžininga konkurencija, atviromis inovacijomis, efektyviu radijo spektro naudojimu, bendromis taisyklėmis bei nuspėjamais reguliavimo metodais vidaus rinkoje ir reikiamomis konkretiems sektoriams skirtomis taisyklėmis, kuriomis siekiama apsaugoti Sąjungos piliečių interesus. Sujungiamumo tikslas valstybėms narėms, nacionalinėms reguliavimo ir kitoms kompetentingoms institucijoms bei suinteresuotiesiems subjektams reiškia, kad, pirma, būtina siekti kuo didesnio pralaidumo tinklų ir paslaugų, kurie būtų ekonomiškai tvarūs tam tikroje vietovėje, ir, antra, teritorinės sanglaudos, t. y. įvairiose vietovėse turimų pajėgumų konvergencijos;

(24)  pažanga siekiant bendrųjų šios direktyvos tikslų turėtų būti remiama tvirta Komisijos nuolatinio vertinimo ir lyginamosios analizės sistema, kurią naudojant vertinamas valstybių narių itin didelio pralaidumo tinklų prieinamumas visuose socialinei ir ekonominei pažangai svarbiausiuose subjektuose, pavyzdžiui, mokyklose, transporto mazguose ir pagrindiniuose viešųjų paslaugų teikėjuose, bei skaitmenines paslaugas intensyviai naudojančiuose verslininkuose, nepertraukiamos 5G aprėpties miesto teritorijose ir didžiosiose sausumos transporto magistralėse prieinamumą, taip pat elektroninių ryšių tinklų, galinčių užtikrinti bent 100 Mbps duomenų perdavimo spartą, ir kuriuos galima greitai patobulinti iki 1 Gbps ir daugiau, prieinamumas visiems namų ūkiams kiekvienoje valstybėje narėje. Tuo tikslu Komisija turėtų toliau stebėti valstybės narės rezultatus, įskaitant, pavyzdžiui, indeksus, kuriais apibendrinami atitinkami Sąjungos pažangos skaitmeninėje srityje rodikliai ir stebima valstybių narių pažanga skaitmeninio konkurencingumo srityje, pavyzdžiui, pagal skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksą, taip pat prireikus Komisija turėtų nustatyti naujus metodus ir naujus objektyvius, konkrečius ir kiekybinius kriterijus, kuriais remiantis būtų galima palyginti valstybių narių veiksmingumą;

(25)  principas, kad valstybės narės Sąjungos teisę turėtų taikyti neutraliai technologijų atžvilgiu, tai yra, kad nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga neturėtų primesti tam tikros rūšies technologijų naudojimo ir neturėtų priimti tokiam naudojimui palankių diskriminuojamųjų priemonių, netrukdo taikyti proporcingų priemonių tam tikroms konkrečioms paslaugoms skatinti, kai tai yra pateisinama siekiant reguliavimo sistemos tikslų, pavyzdžiui, skatinant skaitmeninę televiziją kaip priemonę radijo spektro efektyvumui didinti. Be to, tas principas netrukdo atsižvelgti į tai, kad tam tikros perdavimo terpės turi fizinių ir architektūros savybių, kurios gali būti pranašesnės paslaugos kokybės, pralaidumo, techninės priežiūros sąnaudų, energijos vartojimo efektyvumo, valdymo lankstumo, patikimumo, atsparumo ir dydžio pritaikymo, o galiausiai ir veikimo rodiklių, atžvilgiais, todėl į šiuos veiksnius galima atsižvelgti imantis veiksmų, kuriais siekiama įvairių reguliavimo tikslų;

(26)  siekiant didinti ekonomikos augimą, inovacijas ir vartotojų turimą pasirinkimą, reikėtų kartu skatinti ir veiksmingas investicijas, ir konkurenciją;

(27)  ekonominiu požiūriu veiksmingos investicijos į naują ir esamą infrastruktūrą ir prireikus reguliavimas, kurio tikslas yra veiksminga mažmeninių paslaugų sektoriaus konkurencija, – geriausias būdas skatinti konkurenciją. Veiksmingas infrastruktūra grindžiamos konkurencijos lygis – tai infrastruktūrų daugėjimo mastas, užtikrinantis, kad būtų galima pagrįstai tikėtis, jog investuotojai gaus tinkamą investicijų grąžą, kuri bus grindžiama pagrįstais rinkos pasidalijimo raidos lūkesčiais;

(28)  būtina tinkamai skatinti investicijas į naujus itin didelio pralaidumo tinklus, kuriais remiamos inovacijos didinant turinio įvairovę interneto paslaugų srityje ir stiprinamas tarptautinis Sąjungos konkurencingumas. Tokie tinklai atveria milžiniškas galimybes suteikti naudos vartotojams ir verslininkams visoje Sąjungoje. Todėl yra gyvybiškai svarbu skatinti tvarias investicijas į tų naujų tinklų plėtojimą, tuo pat metu užtikrinant konkurenciją, nes infrastruktūros lygmeniu išlieka patekimo į rinką trukdžių ir kliūčių, ir reguliavimo nuspėjamumu ir nuoseklumu didinant vartotojų pasirinkimo galimybes;

(29)  plėtojantis konkurencijai rinkose šia direktyva siekiama palaipsniui mažinti konkretiems sektoriams taikomas ex ante taisykles, o galiausiai siekiama užtikrinti, kad elektroninius ryšius reglamentuotų tik konkurencijos teisė. Atsižvelgiant į tai, kad elektroninių ryšių rinkose pastaraisiais metais labai išaugo konkurencija, labai svarbu, kad ex ante reguliuojamieji įpareigojimai būtų nustatyti tik tais atvejais, kai nėra veiksmingos ir tvarios konkurencijos atitinkamose ▌rinkose. Intervencinių ex ante reguliavimo priemonių tikslas – duoti naudos galutiniams naudotojams užtikrinant, kad mažmeninės rinkos būtų tvariai realiai konkurencinės. Įpareigojimai didmeniniu lygmeniu turėtų būti nustatomi, jeigu be tokių įpareigojimų vienoje ar daugiau mažmeninių rinkų greičiausiai neatsirastų veiksmingos konkurencijos. Tikėtina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, analizuodamos rinkas, palaipsniui galės nustatyti, kad mažmeninės rinkos yra konkurencinės net be didmeninių rinkų reguliavimo, ypač atsižvelgiant į tikėtiną inovacijų ir konkurencijos stiprėjimą. Tokiu atveju nacionalinė reguliavimo institucija turėtų padaryti išvadą, kad reguliavimas didmeniniu lygmeniu nebereikalingas, ir įvertinti atitinkamą susijusią didmeninę rinką siekiant panaikinti ex ante reguliavimą. Tai darydama nacionalinė reguliavimo institucija turėtų atsižvelgti į sverto poveikį tarp didmeninių ir susijusių mažmeninių rinkų, nes dėl jo ilgalaikei konkurencijai mažmeniniu lygmeniu užtikrinti gali reikėti pašalinti patekimo į rinką kliūtis infrastruktūros lygmeniu;

(30)  sektorių, kuriuose būtinai reikia elektroninių ryšių, skaičius nuolat didėja. Daiktų internetas – pavyzdys, kaip radijo signalų perdavimas, kuriuo grindžiami elektroniniai ryšiai, nuolat keičia ir formuoja visuomenės ir verslo tikrovę. Kad tų pokyčių nauda būtų kuo didesnė, valdant radijo spektrą būtina įtraukti naujas belaidžio ryšio technologijas ir taikomąsias programas ir į juos atsižvelgti. Kadangi didėja ir kitų nuo radijo spektro priklausomų technologijų ir taikomųjų programų paklausa, o tos technologijos ir taikomosios programos gali būti sustiprintos jas integravus į elektroninius ryšius arba jas derinant su elektroniniais ryšiais, radijo spektrui valdyti, kai tinkama, turėtų būti naudojami tarpsektoriniai principai, kad būtų pagerintas veiksmingas radijo spektro naudojimas;

(31)  strateginis planavimas, koordinavimas ir, kai tinkama, derinimas Sąjungos lygmeniu gali padėti užtikrinti, kad radijo spektro naudotojai pasinaudotų visa vidaus rinkos teikiama nauda ir kad Sąjungos interesus būtų galima veiksmingai ginti pasaulio mastu. Siekiant tų tikslų, turėtų būti įmanoma, kai tinkama, priimti daugiametes radijo spektro politikos programas. Pirmoji tokia programa priimta Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 243/2012/ES(22), joje nustatytos naudojimosi radijo spektru Sąjungoje strateginio planavimo ir derinimo politikos kryptys ir tikslai. Turėtų būti įmanoma tas politikos kryptis ir tikslus susieti su radijo spektro prieinamumo ir veiksmingo naudojimo sąlygomis, kurios reikalingos vidaus rinkai sukurti ir veikti pagal šią direktyvą;

(32)  nustatant, ar radijo spektras naudojamas optimaliai, valstybių sienų svarba vis mažėja. Dėl pernelyg didelio nacionalinių politikų susiskaidymo didėja sąnaudos ir radijo spektro naudotojai praranda rinkos galimybes ir sulėtina inovacijas, pakenkiant tinkamam vidaus rinkos veikimui, bei daro neigiamą poveikį vartotojams ir visai ekonomikai;

(33)  šios direktyvos nuostatos dėl radijo spektro valdymo turėtų būti suderinamos su radijo spektro valdymo srityje veikiančių tarptautinių ir regioninių organizacijų, pavyzdžiui, Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (ITU) ir Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencijos (CEPT), veikla, siekiant užtikrinti veiksmingą radijo spektro valdymą ir jo naudojimo suderinimą visoje Sąjungoje ir tarp valstybių narių bei kitų ITU narių;

(34)  pagal reguliavimo ir veiklos funkcijų atskyrimo principą valstybės narės turėtų garantuoti nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų nepriklausomumą, kad užtikrintų jų sprendimų nešališkumą. Šiuo nepriklausomumo reikalavimu nedaromas poveikis institucijų autonomijai ir valstybių narių konstituciniams įsipareigojimams ar neutralumo principui, taikomam valstybių narių taisyklėms, reglamentuojančioms SESV 345 straipsnyje nustatytą turto nuosavybės sistemą. Savo užduotims atlikti nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos turėtų turėti visus būtinus išteklius – darbuotojus, kvalifikaciją ir finansines lėšas;

(35)  tam tikros užduotys pagal šią direktyvą, pavyzdžiui, ex ante rinkos reguliavimas, įskaitant įpareigojimų dėl prieigos ir sujungimo nustatymą, taip pat įmonių ginčų sprendimas yra užduotys, kurias turėtų vykdyti tik nacionalinės reguliavimo institucijos, t. y. institucijos, kurios yra nepriklausomos ir nuo sektoriaus, ir nuo bet kokio išorinio poveikio ar politinio spaudimo. Jeigu nenumatyta kitaip, valstybės narės turėtų galėti kitas reguliavimo užduotis, numatytas šioje direktyvoje, pavesti arba nacionalinėms reguliavimo institucijoms, arba kitoms kompetentingoms institucijoms. Vykdydamos perkėlimą į nacionalinę teisę valstybės narės turėtų propaguoti nacionalinių reguliavimo institucijų įgaliojimų stabilumą, kiek tai susiję su užduočių pavedimu, atsiradusiu į nacionalinę teisę perkėlus Sąjungos elektroninių ryšių reguliavimo sistemą, iš dalies pakeistą 2009 m., visų pirma užduočių, susijusių su konkurencija rinkoje ar patekimu į rinką. Kai užduotys pavedamos kitoms kompetentingoms institucijoms, prieš priimdamos sprendimą tos kompetentingos institucijos turėtų siekti konsultuotis su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis. Remiantis gero bendradarbiavimo principu, nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos vykdydamos savo užduotis turėtų keistis informacija;

(36)  ši direktyva neapima esminių nuostatų dėl atviros interneto prieigos ar tarptinklinio ryšio ir ja nedaromas poveikis kompetencijos paskirstymui nacionalinėms reguliavimo institucijoms pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 531/2012(23) ir Reglamentą (ES) 2015/2120. Tačiau ši direktyva taip pat numato, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turi būti kompetentingos vertinti ir įdėmiai stebėti su patekimu į rinką ir konkurencija susijusias problemas, kurios potencialiai daro poveikį galutinių naudotojų teisėms į atvirą interneto prieigą;

(37)  nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomumas buvo sustiprintas atliekant elektroninių ryšių reguliavimo sistemos peržiūrą, kuri buvo užbaigta 2009, ir kuria buvo siekiama užtikrinti veiksmingesnį reguliavimo sistemos taikymą, nacionalinių reguliavimo institucijų įgaliojimus ir pagerinti jų sprendimų nuspėjamumą. Tuo tikslu nacionalinėje teisėje turėjo būti įtraukta speciali nuostata, siekiant užtikrinti, kad nacionalinei reguliavimo institucijai atliekant užduotis ji būtų apsaugota nuo išorės poveikio ar politinio spaudimo, dėl kurio būtų pakenkta institucijos sprendimų nepriklausomumui. Dėl tokio išorės poveikio nacionalinis įstatymų leidžiamasis organas nėra tinkamas pagal šią reguliavimo sistemą veikti kaip reguliavimo institucija. Todėl turėjo būti iš anksto nustatytos nacionalinės reguliavimo institucijos vadovo atleidimo taisyklės, kad nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to organo neutralumo ar dėl išorės veiksnių poveikio tam organui. Siekiant išvengti nepagrįsto atleidimo, atleistasis narys turėtų turėti teisę prašyti, kad kompetentingas teismas patikrintų, ar atleidimas pagrįstas kuria nors iš šioje direktyvoje numatytų priežasčių. Tokie atleidimai turėtų būti susiję tik su vadovo arba nario asmens savybėmis arba profesine kvalifikacija. Svarbu, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų nuosavą biudžetą, kuris joms visų pirma leistų naudoti įdarbinant pakankamą kvalifikuotų darbuotojų skaičių. Skaidrumui užtikrinti tas biudžetas turėtų būti skelbiamas kasmet. Savo žmogiškuosius ir finansinius išteklius nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų valdyti savarankiškai neviršydamos savo biudžeto ribų. Siekdamos užtikrinti nešališkumą, valstybės narės, kurioms priklauso įmonės, mokančios į nacionalinių reguliavimo arba kitų kompetentingų institucijų biudžetą lėšas, surinktas taikant administracinius mokesčius, arba kurios tokias įmones kontroliuoja, turėtų užtikrinti, kad su nuosavybe arba kontrole siejama veikla būtų veiksmingai struktūriškai atskirta nuo biudžeto kontrolės;

(38)  kad vadovas ir nariai nebūtų spaudžiami iš išorės, nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomumą reikia dar labiau padidinti nustačius būtiniausią paskyrimo į pareigas kvalifikaciją ir minimalią vadovo ir narių įgaliojimų trukmę. Be to, siekdamos spręsti reguliavimo įstaigos įsigalėjimo rizikos klausimą, užtikrinti tęstinumą ir padidinti nepriklausomumą, valstybės narės turėtų apsvarstyti, ar nereikėtų apriboti valdybos vadovo arba narių įgaliojimų atnaujinimo galimybių ir nustatyti tinkamą valdybai bei aukščiausiajai vadovybei taikomos rotacijos tvarką. Tai būtų galima pasiekti, pavyzdžiui, paskiriant pirmuosius kolegialaus organo narius skirtingiems laikotarpiams, kad jų ir jų pareigas perimsiančių narių įgaliojimai nepasibaigtų tuo pačiu metu;

(39)  nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų būti atskaitingos už tai, kaip vykdo savo pareigas, ir teikti apie tai ataskaitas. Tas įpareigojimas paprastai turėtų būti formuluojamas kaip metinių ataskaitų teikimo įpareigojimas, o ne įpareigojimas teikti ataskaitas pagal ad hoc prašymus, nes dėl neproporcingų prašymų galėtų būti ribojamas tų institucijų nepriklausomumas arba galėtų būti trukdoma joms vykdyti savo užduotis. Iš tiesų, remiantis Teisingumo Teismo praktika(24) dideli arba besąlygiški ataskaitų teikimo įpareigojimai gali netiesiogiai paveikti institucijos nepriklausomumą;

(40)  valstybės narės turėtų Komisijai pranešti nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitų kompetentingų institucijų pavadinimus. Jei institucijos yra atsakingos už priėjimo teisės suteikimą, pranešimo reikalavimą turėtų būti galima įvykdyti nurodžius bendrą informacinį punktą, įsteigtą pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/61/ES(25);

(41)  siekiant skatinti naujų ryšių paslaugų ir visos Europos ryšių tinklų ir paslaugų plėtotę bei paslaugų teikėjams ir vartotojams suteikti galimybę turėti naudos iš vidaus rinkos ekonomijos masto, elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimui turėtų būti taikoma kuo mažiau sunkumų sudaranti leidimų sistema;

(42)  vidaus rinkos naudą paslaugų teikėjams ir galutiniams naudotojams geriausiai galima pasiekti bendruoju elektroninių ryšių tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų, kurios nėra su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos, leidimu, nereikalaujant jokio aiškaus nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimo ar administracinio akto ir taikant tik vieną procedūrinį reikalavimą – reikalavimą pateikti deklaruojamąjį pranešimą. Kai valstybės narės reikalauja, kad elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjai praneštų, kai pradeda savo veiklą, paslaugų teikėjams neturėtų atsirasti jokių administracinių išlaidų, susijusių su tokiu pranešimu, ir galėtų būti sudaryta galimybė pranešimus pateikti per specialų langelį kompetentingų institucijų interneto svetainėje. Siekdama remti veiksmingą tarpvalstybinį koordinavimą, visų pirma visoje Europoje veikiančių operatorių atžvilgiu, BEREC turėtų sukurti ir administruoti tokių pranešimų duomenų bazę. Kompetentingos institucijos turėtų BEREC perduoti tik išsamius pranešimus. Valstybės narės neturėtų jokiu būdu kliudyti teikti tinklus ar paslaugas, be kita, remdamosi tuo, kad pateiktas neišsamus pranešimas;

(43)  pranešimai turėtų būti laikomi tik teikėjo pareiškimu, kad jis ketina pradėti teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas. Turėtų būti reikalaujama, kad teikėjas tą pareiškimą papildytų tik šioje direktyvoje nustatyta informacija. Valstybės narės neturėtų nustatyti papildomų arba atskirų pranešimo reikalavimų;

(44)  priešingai nei kitų šioje direktyvoje apibrėžtų elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų kategorijų atveju, su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms nėra naudingas viešosios numeracijos išteklių naudojimas ir jomis nėra naudojamasi sąveikioje ekosistemoje, kurios veikimas užtikrinamas viešuoju lygmeniu. Todėl tų rūšių paslaugoms netinkama taikyti bendrojo leidimo tvarkos;

(45)  suteikdamos teises naudoti radijo spektrą, numeracijos išteklius arba teises įrengti įrenginius, kompetentingos institucijos turėtų įmones, kurioms suteikiamos tokios teisės, informuoti apie atitinkamas sąlygas. Valstybės narės tokias radijo spektro naudojimo sąlygas turėtų galėti nustatyti individualiose naudojimo teisėse arba bendrajame leidime;

(46)  bendruosiuose leidimuose turėtų būti tik sąlygos, kurios yra konkrečiai skirtos elektroninių ryšių sektoriui. Jiems neturėtų būti taikomos sąlygos, kurios taikomos pagal kitus galiojančius nacionalinės teisės aktus, visų pirma, dėl vartotojų apsaugos, ir kurie nėra konkrečiai skirti ryšių sektoriui. Pavyzdžiui, kompetentingos institucijos turėtų galėti pranešti įmonėms apie taikytinus aplinkos apsaugos bei miestų ir kaimų planavimo reikalavimus. Pagal bendrąjį leidimą nustatytos sąlygos nedaro poveikio taikomos teisės nustatymui pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) 593/2008(26);

(47)  į galimas su bendraisiais leidimais siejamas sąlygas turėtų būti įtrauktos konkrečios sąlygos, kuriose numatytas prieinamumas neįgaliems galutiniams naudotojams ir poreikis valdžios institucijoms ir skubios pagalbos tarnyboms susisiekti vienoms su kitomis ir su plačiąja visuomene prieš dideles nelaimes, jų metu arba po jų;

(48)  bendruosiuose leidimuose būtina aiškiai nurodyti įmonių teises ir pareigas pagal tokius leidimus, kad visoje Sąjungoje būtų užtikrintos vienodos sąlygos ir būtų lengviau vesti derybas dėl viešųjų elektroninių ryšių tinklų sujungimo per valstybių sienas;

(49)  bendrasis leidimas suteikia įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas visuomenei, teisę derėtis dėl sujungimo laikantis šios direktyvos sąlygų. Visuomenei elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų neteikiančios įmonės gali derėtis dėl sujungimo komercinėmis sąlygomis;

(50)  kompetentingos institucijos, numatydamos su bendraisiais leidimais siejamas sąlygas ir taikydamos administracinius mokesčius, turėtų deramai atsižvelgti į situacijas, kuriomis elektroninius ryšių tinklus ar paslaugas ne pelno tikslais teikia fiziniai asmenys. Tais atvejais, kai elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos nėra teikiami visuomenei, tikslinga taikyti mažiau ir lengvesnes sąlygas, jei jų yra, nei tos, kurias pateisinama taikyti tais atvejais, kai elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos yra teikiami visuomenei;

(51)  konkretūs įpareigojimai, nustatyti įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus ir elektroninių ryšių paslaugas pagal Sąjungos teisę dėl to, kad jos pripažintos turinčiomis didelę įtaką rinkoje, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, turėtų būti nustatyti atskirai nuo bendrųjų teisių ir pareigų, nustatytų pagal bendrąjį leidimą;

(52)  įmanoma, kad įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, reikalingas jų teisių patvirtinimas pagal bendrąjį leidimą dėl sujungimo ir priėjimo teisių, ypač kad jiems būtų lengviau vesti derybas su kito lygmens valdžia, regioninio ar vietos lygmeniu, ar paslaugų teikėjais kitose valstybėse narėse. Tuo tikslu kompetentingos institucijos turėtų įmonių prašymu ar, alternatyviai, automatiškai reaguodamos į pranešimą pagal bendrąjį leidimą pateikti joms deklaracijas. Tokios deklaracijos neturėtų būti laikomos teisių suteikimo dokumentu, ir nuo tokios deklaracijos neturėtų priklausyti jokios teisės pagal bendrąjį leidimą ar naudojimo teisės, ar tokių teisių įgyvendinimas;

(53)  įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių paslaugas, turėtų būti galima nustatyti administracinius mokesčius, siekiant finansuoti nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos veiklą, kurią ji vykdo valdydama leidimų sistemą ir suteikdama naudojimo teises. Tokių mokesčių dydis neturėtų viršyti tos sumos, kurios reikia faktinėms tokios veiklos administracinėms sąnaudoms padengti. Tuo tikslu turėtų būti užtikrintas nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų pajamų ir išlaidų skaidrumas pateikiant metines ataskaitas apie visą surinktų mokesčių sumą ir patirtas administracines sąnaudas, kad įmonės galėtų patikrinti, ar mokesčiai atitinka administracines sąnaudas;

(54)  administracinių mokesčių sistemos neturėtų iškreipti konkurencijos ar sukurti kliūčių patekti į rinką. Bendrojo leidimo sistema nebeleidžia administracines sąnaudas ir atitinkamus mokesčius priskirti atskiroms įmonėms, išskyrus už teisių naudoti numeracijos išteklius, radijo spektrą ir teisių įrengti įrenginius suteikimą. Bet kokie taikomi administraciniai mokesčiai turėtų atitikti bendrojo leidimo sistemos principus. Sąžiningos, paprastos ir skaidrios alternatyvos pavyzdžiu tiems mokesčių skyrimo kriterijams galėtų būti su apyvarta susijęs platinimas. Kai administraciniai mokesčiai labai nedideli, tinkamas sprendimas galėtų būti ir vienodo tarifo mokesčiai arba mokesčiai, nustatomi derinant vienodą tarifą su elementu, susijusiu su apyvarta. Atsižvelgdamos į tai, kiek bendrojo leidimo tvarka taikoma įmonėms, turinčioms labai mažą rinkos dalį, pavyzdžiui, vietiniams tinklo teikėjams, arba kiek ji taikoma paslaugų teikėjams, kurių verslo modelis duoda labai ribotas pajamas, nors rinkos skverbtis pagal apimtis yra didelė, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę nustatyti deramą de minimis ribą, nuo kurios būtų taikomi administraciniai mokesčiai;

(55)  valstybėms narėms gali reikėti pakeisti teises, sąlygas, procedūras, mokesčius ir rinkliavas, susijusias su bendraisiais leidimais ir naudojimosi teisėmis, kai tai yra objektyviai pateisinama. Apie tokius siūlomus pakeitimus turėtų būti laiku pranešta visoms suinteresuotosioms šalims, kad jos turėtų pakankamą galimybę išreikšti savo nuomonę apie tuos pakeitimus. ▌Turėtų būti vengiama nebūtinų procedūrų tuo atveju, kai suteiktų teisių įrengti įrangą arba radijo spektro ar numeracijos išteklių naudojimo teisių pakeitimai yra nedideli ir jie nedaro įtakos trečiųjų šalių interesams. ▌Nedideli teisių ir įpareigojimų pakeitimai – tai iš esmės administraciniai pakeitimai, dėl kurių bendrojo leidimo ir individualių naudojimo teisių pobūdis iš esmės nekinta ir todėl dėl jų kitų įmonių atžvilgiu neįgyjamas konkurencinis pranašumas;

(56)  atsižvelgiant į tai, kaip svarbu užtikrinti teisinį tikrumą ir siekiant propaguoti reguliavimo nuspėjamumą siekiant užtikrinti saugią investicijų aplinką, visų pirma naujo belaidžio plačiajuosčio elektroninio ryšio srityje, bet kokiam esamų radijo spektro ar numeracijos išteklių naudojimo teisių arba teisių įrengti įrenginius apribojimui arba panaikinimui turėtų būti taikomi nuspėjami ir skaidrūs pagrindimas ir procedūros. Todėl galėtų būti nustatyti griežtesni reikalavimai arba sukurta pranešimo schema, visų pirma jei naudojimo teisės buvo suteiktos pagal konkurencines ar lyginamąsias procedūras, taip pat suderintų radijo spektro juostų, skirtų naudoti belaidžio plačiajuosčio elektroninio ryšio paslaugoms (toliau – belaidės plačiajuostės paslaugos), atveju. Pagrindimas, susijęs su efektyviu ir veiksmingu radijo spektro naudojimu ir technologijų raida, dažnai galėtų būti grindžiamas techninio įgyvendinimo priemonėmis, priimtomis pagal Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 676/2002/EB(27). Be to, išskyrus atvejus, kai siūlomi pakeitimai yra nedideli, jeigu reikia apriboti, panaikinti arba iš dalies pakeisti bendruosius leidimus ir individualias radijo spektro naudojimo teises be teisių turėtojo sutikimo, tai gali būti daroma pasikonsultavus su suinteresuotosiomis šalimis. Kadangi bendrųjų leidimų arba teisių apribojimai ar panaikinimas gali turėti didelių pasekmių jų turėtojams, kompetentingos institucijos, prieš priimdamos tokias priemones, turėtų skirti tam ypatingą dėmesį ir iš anksto įvertinti galimą žalą, kurią tokios priemonės gali sukelti;

(57)  nacionalinėms reguliavimo institucijoms, kitoms kompetentingoms institucijoms ir BEREC reikia rinkti informaciją iš rinkos dalyvių, kad jos galėtų veiksmingai atlikti savo užduotis, be kita ko, atlikti vertinimą, kaip laikomasi bendrųjų šios direktyvos sąlygų, tačiau vertinimo metu tų sąlygų taikymas nesustabdomas. Išimties tvarka taip pat gali būti būtina surinkti informaciją iš kitų įmonių, veikiančių glaudžiai su elektroninių ryšių paslaugų sektoriumi susijusiuose sektoriuose, pavyzdžiui, turinio teikėjų, kurie turi informacijos, kuri galėtų būti joms reikalinga, kad jos galėtų atlikti savo užduotis pagal Sąjungos teisę. Be to, tokią informaciją rinkti Komisijos vardu gali būti būtina, kad ji galėtų įvykdyti savo atitinkamas pareigas pagal Sąjungos teisę. Prašymai suteikti informaciją turėtų būti proporcingi ir neužkrauti įmonėms nereikalingos naštos. Nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų surinkta informacija turėtų būti viešai prieinama, išskyrus tą jos dalį, kuri pagal nacionalines taisykles dėl galimybės visuomenei susipažinti su informacijos yra konfidenciali, ir laikantis Sąjungos bei nacionalinių taisyklių dėl komercinio konfidencialumo;

(58)  siekiant veiksmingai atlikti nacionalinių reguliavimo institucijų reguliavimo užduotis, į jų renkamus duomenis turėtų būti įtraukti apskaitos duomenys dėl mažmeninių rinkų, susijusių su didmeninėmis rinkomis, kuriose įmonė pripažinta turinčia didelę įtaką rinkoje, dėl kurios nacionalinė reguliavimo institucija jam taiko reguliavimą. Taip pat turėtų būti įtraukiami duomenys, kuriuos naudodama nacionalinė reguliavimo institucija galėtų įvertinti sąlygų, siejamų su naudojimosi teise, laikymąsi, galimą planuojamų tinklo topologijos atnaujinimų arba pakeitimų poveikį konkurencijos raidai arba didmeniniams produktams, kuriais gali naudotis kiti subjektai. Informacija apie tai, kaip laikomasi su radijo spektro naudojimo teisėmis siejamų aprėpties įpareigojimų, yra būtina siekiant užtikrinti tinklų diegimo geografinių tyrimų išsamumą ▌. Tuo klausimus kompetentinga institucija turėtų galėti reikalauti, kad būtų pateikta tokia išskaidyto vietos lygmens informacija, kurios detalizavimo užtektų tinklų geografiniam tyrimui;

(59)  siekiant palengvinti ataskaitų ir informacijos teikimo reikalavimų naštą tinklų ir paslaugų teikėjams ir atitinkamoms kompetentingoms institucijoms, tokie įpareigojimai turėtų būti proporcingi, objektyviai pateisinami ir apsiriboti tik tuo, kas tikrai būtina. Visų pirma kompetentinga institucija ir BEREC turėtų vengti teikti vienodus informacijos prašymus ir reikalauti sistemingai ir reguliariai įrodinėti, kad laikomasi visų bendrojo leidimo arba naudojimo teisių sąlygų. Įmonės turėtų žinoti, kam bus naudojama informacija, kurią prašoma pateikti. Informacijos pateikimas neturėtų būti sąlyga patekti į rinką. Statistikos tikslais galima reikalauti, kad elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjai praneštų, kai jie nutraukia savo veiklą;

(60)  neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių įsipareigojimams teikti informaciją siekiant apginti Sąjungos interesus pagal tarptautinius susitarimus, taip pat įsipareigojimams teikti ataskaitas pagal teisės aktus, kurie nėra konkrečiai skirti elektroninio ryšio sektoriui, pavyzdžiui, pagal konkurencijos teisės aktus;

(61)  turėtų būti galima su Komisija, BEREC ir kitomis nacionalinėmis reguliavimo institucijomis keistis informacija, kurią kompetentinga institucija pagal Sąjungos ir nacionalines taisykles dėl komercinio konfidencialumo ir dėl asmens duomenų apsaugos laiko konfidencialia, kai toks apsikeitimas yra būtinas šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių teisės aktų taikymui. Apsikeičiama tik tokia informacija, kuri atitinka apsikeitimo tikslą ir yra jam svarbi;

(62)  elektroninių ryšių plačiajuosčių tinklų įvairovė technologijų, topologijos, naudojamos terpės ir nuosavybės atžvilgiais vis didėja. Todėl siekiant reguliavimo priemonių veiksmingumo ir tikslingo taikymo tose srityse, kur jų reikia, tokios priemonės turi būti grindžiamos išsamia informacija apie tinklo diegimą. Ta informacija labai svarbi siekiant skatinti investicijas, didinti sujungiamumą Sąjungoje ir teikti informaciją visoms susijusioms institucijoms ir piliečiams. Jai turėtų būti priskiriami ir itin didelio pralaidumo tinklų diegimo, ir esamų varinių laidų arba kitokių tinklų esminio atnaujinimo arba išplėtimo, nors pastarųjų tinklų veikimo charakteristikos nebūtinai visais atžvilgiais prilygtų itin didelio pralaidumo tinklų veikimo charakteristikoms (pavyzdžiui, šviesolaidžio nutiesimo iki skirstomųjų spintų, derinant su aktyviosiomis technologijomis, tokiomis kaip vektorizavimas), tyrimai. Atitinkamos prognozės turėtų apimti ne ilgesnius kaip trejų metų laikotarpius. Informacijos, kurią turėtų rinkti kompetentingos institucijos, išsamumo lygis ir teritorinis detalizavimas turėtų priklausyti nuo konkretaus reguliavimo tikslo ir ji turėtų būti tinkama tais reguliavimo tikslais, kuriems ji naudojama. Todėl teritorinio vieneto dydis valstybėse narėse skirsis, priklausomai nuo reguliavimo poreikių tam tikromis nacionalinėmis aplinkybėmis ir nuo vietinių duomenų buvimo. Teritorinių statistinių vienetų klasifikacijos (NUTS) 3 lygio teritoriniai vienetai dauguma atvejų bus nepakankamai maži. Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos turėtų vadovautis BEREC gairėmis dėl geriausios praktikos atliekant tokią užduotį, o tokios gairės galės būti grindžiamos patirtimi, kurią nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos įgijo atlikdamos tinklų diegimo geografinius tyrimus. Nedarant poveikio komercinio konfidencialumo reikalavimams, kompetentingos institucijos turėtų, kai informacija dar nėra prieinama rinkoje, laikydamosi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/98/EB(28), duomenis padaryti tiesiogiai prieinamus atviruoju duomenų formatu ir be kartotinio naudojimo apribojimų pateikti tokiuose tyrimuose surinktą informaciją, taip pat turėtų galutiniams naudotojams suteikti paslaugos kokybės priemones, kad prisidėtų prie geresnio jų informavimo apie esamas prisijungimo prie tinklo paslaugas. Renkant tą informaciją visos atitinkamos institucijos turėtų laikytis konfidencialumo principo ir turėtų vengti sukelti nepalankias konkurencines sąlygas bet kokiai įmonei;

(63)  labai svarbu mažinti skaitmeninę atskirtį Sąjungoje, kad visi Sąjungos piliečiai turėtų galimybę naudotis interneto ir skaitmeninėmis paslaugomis. Tuo tikslu, konkrečių ir tiksliai apibrėžtų zonų atveju, atitinkamos institucijos turėtų turėti galimybę paprašyti įmonių ir valdžios institucijų pareikšti ketinimą šiose zonose įdiegti itin didelio pralaidumo tinklus, suteikiant jiems pakankamai laiko pateikti nuodugniai apsvarstytą atsakymą. Kad būtų galima nustatyti prisijungimo prie tinklų įvairiose vietovėse galimybes, į prognozes įtraukta informacija turėtų atspindėti duomenų rinkimo laikotarpio ekonomines elektroninių ryšių tinklų sektoriaus perspektyvas ir įmonių ketinimus investuoti. Jeigu įmonė ar valdžios institucija paskelbia ketinimą diegti tinklus tam tikroje zonoje, nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija turėtų galėti reikalauti, kad kitos įmonės ir valdžios institucijos pareikštų, ar jos ketina toje zonoje diegti itin didelio pralaidumo tinklus arba iš esmės atnaujinti ar išplėsti savo tinklą tiek, kad jo duomenų atsisiuntimo sparta būtų bent 100 Mbps. Ta procedūra užtikrins skaidrumą įmonėms ir valdžios institucijoms, kurios yra pareiškusios susidomėjimą diegti tinklus šioje zonoje, kad rengdamos savo verslo planus jos galėtų įvertinti tikėtiną kitų tinklų konkurenciją, su kuria teks susidurti. Teigiamas tokio skaidrumo efektas priklauso nuo rinkos dalyvių sąžiningumo ir geros valios teikiant atsakymus;

(64)  nors rinkos dalyviai gali pakeisti savo tinklų diegimo planus dėl nenumatytų, objektyvių ir pateisinamų priežasčių, kompetentingos institucijos turėtų įsikišti, įskaitant tuos atvejus, kai daromas poveikis viešajam finansavimui, ir, jei tinkama, nustatyti sankciją, jeigu įmonė arba valdžios institucija sąmoningai arba dėl didelio aplaidumo joms pateikė klaidinančią, klaidingą ar neišsamią informaciją. Kalbant apie atitinkamas su sankcijomis susijusias nuostatas, didelis aplaidumas turėtų reikšti situaciją, kai įmonė ar valdžios institucija klaidinančią, klaidingą ar neišsamią informaciją pateikia dėl tokio savo elgesio ar vidaus darbo organizavimo, kuriais rimtai nukrypstama nuo deramo elgesio teikiant informaciją. Didelio aplaidumo atveju neturėtų būti reikalaujama, kad įmonė ar valdžios institucija žinotų, kad teikiama informacija yra klaidinanti, klaidinga ar neišsami, bet veikiau tai, kad ji privalėjo tai žinoti, jeigu būtų veikusi arba savo darbą organizavusi laikydamasi tinkamo patikrinimo principo. Svarbu, kad sankcijos būtų pakankamai atgrasomos atsižvelgiant į neigiamą poveikį konkurencijai ir viešai finansuojamiems projektams. Nuostatos dėl sankcijų neturėtų daryti poveikio teisėms reikalauti žalos atlyginimo pagal nacionalinę teisę;

(65)  investavimo sąlygų nuspėjamumo tikslais kompetentingos institucijos turėtų galėti su įmonėmis ir valdžios institucijomis, pareiškusioms suinteresuotumą diegti itin didelio pajėgumo tinklus, dalytis informacija, ar atitinkamoje zonoje yra atliekamas arba numatytas kitoks tinklų, įskaitant mažiau kaip 100 Mbps atsisiuntimo spartos tinklus, atnaujinimas;

(66)  svarbu, kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos konsultuotųsi su visomis suinteresuotosiomis šalimis dėl siūlomų sprendimų, suteiktų joms pakankamai laiko pastaboms pateikti, atsižvelgiant į klausimo sudėtingumą, ir atsižvelgtų į jų nuomonę prieš priimdamos galutinį sprendimą. Siekdamos užtikrinti, kad nacionaliniu mastu priimti sprendimai nedarytų neigiamo poveikio vidaus rinkos veikimui ar kitiems SESV tikslams, nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų pranešti kai kuriuos sprendimų projektus Komisijai ir kitoms nacionalinėms reguliavimo institucijoms, kad jos turėtų galimybę pateikti pastabas. Tikslinga, kad kompetentingos institucijos konsultuotųsi su suinteresuotosiomis šalimis šioje direktyvoje apibrėžtais atvejais dėl visų priemonių projektų, darančių poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai;

(67)  konkurencinės aplinkos sąlygomis reikėtų atsižvelgti į suinteresuotųjų šalių, įskaitant naudotojus ir vartotojus, nuomones. Siekdamos tinkamai atsižvelgti į piliečių interesus, valstybės narės turėtų įdiegti tinkamą konsultavimosi mechanizmą. Toks mechanizmas galėtų būti įstaiga, kuri nepriklausomai nuo nacionalinės reguliavimo institucijos ir paslaugų teikėjų atliktų tyrimus su vartotojais susijusiais klausimais, pavyzdžiui, vartotojų įpročių ir paslaugų teikėjų keitimo mechanizmų klausimais, ir kuri veiktų skaidriai bei prisidėtų prie esamų konsultavimosi su suinteresuotaisiais subjektais mechanizmų. Be to, galėtų būti nustatytas mechanizmas siekiant prisidėti prie atitinkamo bendradarbiavimo klausimais, susijusiais su teisėto turinio propagavimu. Tačiau pagal jokias pagal šį mechanizmą sutartas bendradarbiavimo procedūras neturėtų būti leidžiamas sistemingas naudojimosi internetu tiriamasis stebėjimas;

(68)  neteisminio ginčų sprendimo procedūros gali būti greita ir ekonomiška priemonė galutiniams naudotojams, visų pirma vartotojams ir ypač mažoms bei mažosioms įmonėms, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijos 2003/361/EB priede(29), ginti savo teises. Valstybės narės turėtų sudaryti galimybes nacionalinei reguliavimo institucijai arba kitai kompetentingai institucijai, atsakingai už galutinių naudotojų teises, arba bent vienai nepriklausomai įstaigai, turinčiai patvirtintų ekspertinių žinių šioje srityje, veikti kaip alternatyvaus ginčų sprendimo subjektas. Tokių ginčų sprendimo srityje toms institucijoms neturėtų būti teikiami jokie nurodymai. Kadangi daug valstybių narių yra parengusios ginčių sprendimo procedūras galutiniams naudotojams, kurie nėra vartotojai, kuriems netaikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/11/ES(30), pagrįsta neatsisakyti specialių sektoriaus ginčų sprendimo procedūrų, skirtų ir vartotojams, ir kitiems galutiniams naudotojams, visų pirma labai mažoms ir mažosioms įmonėms, jei valstybės narės yra išplėtusios tokios procedūros taikymą. Dėl neteisminio ginčų sprendimo valstybės narės turėtų galėti palikti galioti arba nustatyti griežtesnes taisykles, nei nustatytosios Direktyvoje 2013/11/ES, kad užtikrintų aukštesnį vartotojų apsaugos lygį;

(69)  jei iškyla ginčas tarp tos pačios valstybės narės įmonių šios direktyvos taikymo srityje, pavyzdžiui, susijęs su prieigos įpareigojimais ir sujungimu ar su galutinių naudotojų sąrašų perdavimo būdu, sąžiningai vedusi derybas nukentėjusioji šalis, kuriai vis dėlto nepavyko pasiekti susitarimo, turėtų galėti kreiptis į nacionalinę reguliavimo instituciją, kad ši išspręstų ginčą. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti įpareigoti šalis laikytis sprendimo. Spręsdamos ginčą, kilusį tarp elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų arba susijusių priemonių teikėjų kurioje nors valstybėje narėje, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų siekti užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kylančių pagal šią direktyvą;

(70)  be atgręžtinio reikalavimo teisių, suteikiamų pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę, dar reikia paprastos procedūros, kuri bet kurios ginčo šalies prašymu būtų pradėta siekiant išspręsti tarpvalstybinius ginčus, kilusius tarp įmonių, teikiančių arba turinčių leidimą teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas skirtingose valstybėse narėse;

(71)  viena iš svarbių BEREC skirtų užduočių – prireikus rengti nuomones, susijusias su tarpvalstybiniais ginčais. Todėl tokiais atvejais nacionalinės reguliavimo institucijos, imdamosi priemonių, kuriomis jos nustato įpareigojimą įmonei arba kitaip išsprendžia ginčą, turėtų visiškai atsižvelgti į visas nuomones, kurias pateikė BEREC;

(72)  dėl valstybių narių koordinavimo joms savo teritorijose organizuojant radijo spektro naudojimą nebuvimo, jei tai nebūtų išspręsta dvišalėse valstybių narių derybose, gali kilti didelio masto trukdžių problemų, kurios ypač paveiktų bendrosios skaitmeninės rinkos plėtrą. Valstybės narės turėtų imtis visų būtinų priemonių, kad išvengtų tarpvalstybinių ir žalingųjų trukdžių tarpusavyje. Radijo spektro politikos grupei, įsteigtai Komisijos sprendimu 2002/622/EB(31), turėtų būti pavesta remti būtiną tarpvalstybinį koordinavimą ir ji turėtų būti paskirta veikti kaip forumas, kad spręstų valstybių narių ginčus dėl tarpvalstybinių klausimų. Atsižvelgiant į Radijo spektro politikos grupės pasiūlytą sprendimą, tam tikromis aplinkybėmis reikia įgyvendinimo priemonės, kad tarpvalstybiniai trukdžiai būtų galutinai pašalinti arba kad pagal Sąjungos teisę būtų užtikrintas dviejų arba kelių valstybių narių dvišalėse derybose sutarto koordinuoto sprendimo vykdymas. Nederinant valstybių narių ir Sąjungos kaimyninių šalių veiksmų, taip pat gali kilti didelio masto trukdžių problemų. Valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad išvengtų tarpvalstybinių ir žalingųjų trukdžių su Sąjungos kaimyninėmis šalimis, ir tais klausimais bendradarbiauti tarpusavyje. Valstybių narių, patiriančių tarpvalstybinių trukdžių iš trečiųjų valstybių poveikį, prašymu, Sąjunga turėtų toms valstybėms narėms suteikti visapusišką paramą;

(73)  Radijo spektro politikos grupė – Komisijos aukšto lygio patariamoji grupė, kuri sukurta Sprendimu 2002/622/EB tam, kad prisidėtų prie vidaus rinkos plėtros ir padėtų rengti Sąjungos lygmens radijo spektro politiką atsižvelgiant į ekonominius, politinius, kultūrinius, strateginius, sveikatos ir visuomeninius aspektus, taip pat į techninius parametrus. Ji turėtų būti sudaryta iš įstaigų, bendrai politiškai atsakingų už strateginę radijo spektro politiką, vadovų. Ji turėtų padėti ir patarti Komisijai radijo spektro politikos klausimais. Tai turėtų dar labiau padidinti radijo spektro politikos matomumą įvairiose Sąjungos politikos srityse ir padėti užtikrinti nuoseklumą sektoriuose Sąjungos ir nacionaliniu lygmeniu. Ji taip pat turėtų teikti konsultacijas Europos Parlamentui ir Tarybai jų prašymu. Be to, Radijo spektro politikos grupėje turėtų būti koordinuojamas šioje direktyvoje nustatytų su radijo spektru susijusių valstybių narių įpareigojimų vykdymas, o pati grupė turėtų atlikti esminį vaidmenį vidaus rinkai itin svarbiose srityse – pavyzdžiui, tarpvalstybinio koordinavimo ar standartizavimo srityse. Taip pat galėtų būti kuriamos techninės arba ekspertų darbo grupės, siekiant padėti rengti plenarinius posėdžius, kuriuose valstybių narių ir Komisijos aukšto lygio atstovai rengtų strateginę politiką. Komisija nurodė ketinanti per šešis mėnesius nuo šios direktyvos įsigaliojimo iš dalies pakeisti Sprendimą 2002/622/EB, kad būtų įtrauktos naujos šia direktyva Radijo spektro politikos grupei pavestos užduotys;

(74)  kompetentingos institucijos turėtų stebėti, kaip laikomasi bendrojo leidimo ir naudojimo teisių sąlygų, ir užtikrinti tokį laikymąsi, visų pirma užtikrinti veiksmingą ir ekonomišką radijo spektro naudojimą ir aprėpties bei paslaugos kokybės įpareigojimų laikymąsi administracinėmis sankcijomis, įskaitant finansines sankcijas ir uždraudimą bei naudojimo teisių panaikinimą tais atvejais, kai tos sąlygos pažeidžiamos. Įmonės turėtų kompetentingoms institucijoms teikti kuo tikslesnę ir išsamesnę informaciją, kad pastarosios galėtų atlikti savo stebėjimo užduotis;

(75)  sąlygos, siejamos su bendraisiais leidimais ir individualiomis naudojimo teisėmis, turėtų griežtai apsiriboti tik tomis sąlygomis, kurios būtinos, kad būtų laikomasi nacionalinėje ir Sąjungos teisėje nustatytų įpareigojimų;

(76)  bet kuri šalis, dėl kurios kompetentinga institucija priėmė sprendimą, turėtų turėti teisę pateikti apeliacinį skundą institucijai, kuri yra nepriklausoma nuo dalyvaujančių šalių ir kuriai nedaromas išorinis poveikis arba politinis spaudimas, galintys pakenkti nepriklausomam tai institucijai pateiktų klausimų svarstymui. Ta institucija gali būti teismas. Be to, bet kuri įmonė, kuri mano, jog jos prašymas suteikti teisę įrengti įrenginius nebuvo nagrinėjamas pagal šioje direktyvoje nustatytus principus, turėtų turėti teisę pateikti apeliacinius skundus dėl tokių sprendimų. Ta apeliacijų tvarka neturėtų būti daromas poveikis kompetencijos pasidalijimo principui nacionalinėse teismų sistemose ir juridinių ar fizinių asmenų teisėms pagal nacionalinę teisę. Valstybės narės bet kuriuo atveju turėtų suteikti veiksmingos tokių sprendimų teisminės peržiūros galimybę;

(77)  kad rinkos dalyviams būtų užtikrintas teisinis tikrumas, apeliacinės institucijos turėtų veiksmingai vykdyti savo funkcijas. Visų pirma apeliacinės procedūros neturėtų būti nepagrįstai ilgos. Laikinosios priemonės, kuriomis sustabdomas kompetentingos institucijos sprendimo galiojimas, turėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu reikia skubiai užkirsti kelią didžiulei ir nepataisomai žalai, kurią gali patirti taikyti šią priemones prašanti šalis, ir jeigu jų reikia interesams suderinti;

(78)  apeliacinės institucijos labai skirtingai taikydavo laikinąsias priemones sustabdyti nacionalinių reguliavimo arba kitų kompetentingų institucijų sprendimų galiojimą. Siekiant didesnio nuoseklumo turėtų būti taikomi bendri standartai, laikantis Teisingumo Teismo praktikos. Apeliacinės institucijos taip pat turėtų galėti prašyti BEREC paskelbtos informacijos. Atsižvelgiant į apeliacijų svarbą bendram reguliavimo sistemos veikimui, visose valstybėse narėse turėtų būti nustatytas mechanizmas, kuriuo remiantis būtų renkama informacija apie apeliacinius skundus ir sprendimus sustabdyti visų valstybių narių kompetentingų institucijų priimtus sprendimus ir kuriuo remiantis ta informacija būtų pateikiama Komisijai ir BEREC. Tuo mechanizmu turėtų būti užtikrinama galimybė Komisijai arba BEREC gauti iš valstybių narių sprendimų ir teismo sprendimų tekstus, kad būtų sukurta duomenų bazė;

(79)  turėtų būti padidintas Sąjungos mechanizmo, skirto elektroninių ryšių vidaus rinkos stiprinimui, taikymo skaidrumas, siekiant naudos piliečiams ir suinteresuotiesiems subjektams ir siekiant sudaryti galimybę suinteresuotosioms šalims pareikšti savo nuomonę, be kita ko, reikalaujant, kad nacionalinės reguliavimo institucijos paskelbtų visų priemonių projektus tuo pačiu metu, kai jie perduodami Komisijai, BEREC ir nacionalinėms reguliavimo institucijoms kitose valstybėse narėse. Visi tokie priemonių projektai turėtų būti pagrįsti ir juose turėtų būti pateikta išsami analizė;

(80)  Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į BEREC nuomonę, turėtų galėti reikalauti, kad nacionalinė reguliavimo institucija atsiimtų priemonės projektą, susijusį su atitinkamų rinkų apibrėžtimi arba įmonių pripažinimu turinčiomis didelę įtaką rinkoje, jei tokie sprendimai sukurtų kliūtis vidaus rinkai arba būtų nesuderinami su Sąjungos teise, ypač politikos tikslais, kurių nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų laikytis. Šia procedūra nedaromas poveikis pranešimų procedūrai, numatytai Direktyvoje (ES) 2015/1535, ir Komisijos prerogatyvoms pagal SESV dėl Sąjungos teisės pažeidimų;

(81)  prieš konsultacijas Sąjungos lygmeniu turėtų būti surengtos nacionalinės konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis, siekiant sutvirtinti elektroninių ryšių vidaus rinką ir laikantis nuoseklaus teisių gynimo priemonių taikymo procedūros, kad konsultacijų Sąjungos lygmeniu metu būtų atspindėta suinteresuotųjų šalių nuomonė. Be to, taip nereikėtų rengti dar vienų konsultacijų Sąjungos lygmeniu, jeigu dėl nacionalinių konsultacijų rezultatų planuojamoje priemonėje būtų atlikta pakeitimų;

(82)  svarbu, kad reguliavimo sistema būtų įgyvendinama laiku. Kai Komisija priima sprendimą, kuriame reikalaujama, kad nacionalinė reguliavimo institucija atsiimtų planuojamą priemonę, pastaroji turėtų atsiimti priemonės projektą arba pateikti Komisijai patikslintą priemonę. Turėtų būti nustatytas pranešimo Komisijai apie patikslintą priemonę terminas, kad rinkos dalyviai būtų informuoti apie rinkos peržiūros trukmę, ir kad būtų geriau užtikrintas teisinis tikrumas;

(83)  Sąjungos mechanizmas, kuriuo pasinaudodama Komisija gali reikalauti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos atsiimtų planuojamas priemones, susijusias su rinkos apibrėžtimi ir didelę įtaką rinkoje turinčių įmonių nustatymu, sėkmingai prisidėjo prie nuoseklaus aplinkybių, kuriomis būtų galima taikyti ex ante reguliavimą, ir aplinkybių, kuriomis toks reguliavimas įmonėms taikomas, nustatymo metodo. Iš Direktyvos 2002/21/EB 7 ir 7a straipsniuose nurodytų procedūrų taikymo patirties matyti, kad nacionalinėms reguliavimo institucijoms panašiomis rinkos sąlygomis nenuosekliai taikant priemones padėčiai ištaisyti apsunkinamas elektroninių ryšių vidaus rinkos veikimas. Todėl Komisija ir BEREC turėtų dalyvauti užtikrinant, kad pagal savo atitinkamas atsakomybės sritis būtų nuosekliau taikomos taisomosios priemonės, susijusios su nacionalinių reguliavimo institucijų pasiūlytais priemonių projektais. Be to, priemonių projektų, susijusių su įpareigojimų pratęsimu už pirmojo koncentracijos ar paskirstymo taško, kai tai yra būtina siekiant pašalinti dideles ir ilgalaikes ekonomines ar fizines kliūtis tokios pačios infrastruktūros kūrimui, įmonėms, neatsižvelgiant į tai, ar jos pripažintos turinčiomis didelę įtaką rinkoje, arba susijusių su naujų didelės apimties tinklo elementų reguliavimo požiūriu į bendrą investavimą atveju, jeigu BEREC pritaria Komisijos nuogąstavimams, Komisija turėtų galėti reikalauti, kad nacionalinė reguliavimo institucija priemonės projektą atsiimtų. Norėdama pasinaudoti nacionalinių reguliavimo institucijų patirtimi rinkos tyrimo srityje, Komisija, prieš priimdama sprendimus arba rekomendacijas, turėtų pasikonsultuoti su BEREC;

(84)  atsižvelgiant į trumpus terminus, taikomus konsultacijų Sąjungos lygmeniu mechanizmui, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti rekomendacijas arba gaires, pagal kurias būtų supaprastinta Komisijos ir nacionalinių reguliavimo institucijų keitimosi informacija tvarka, pavyzdžiui, tais atvejais, kai rinkos yra stabilios arba kai priemonės, apie kurias buvo pranešta anksčiau, keičiamos nedaug. Komisijai taip pat turėtų būti suteikti įgaliojimai, kad galėtų numatyti atleidimą nuo pranešimo apie priemonę tam, kad tam tikrais atvejais tvarka būtų supaprastinta;

(85)  siekiant, kad ši direktyva būtų nuosekliai taikoma visose valstybėse narėse, turėtų būti reikalaujama, kad nacionalinės reguliavimo institucijos skaidriai bendradarbiautų viena su kita, su BEREC ir su Komisija;

(86)  siekiant veiksmingai prisidėti prie vidaus rinkos raidos ir užbaigimo reikia, kad nacionalinių reguliavimo institucijų veiksmų laisvė būtų suderinta su nuoseklios reguliavimo tvarkos plėtojimu ir su nuosekliu reguliavimo sistemos taikymu. Todėl nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų remti Komisijos ir BEREC vykdomą veiklą vidaus rinkos srityje;

(87)  priemonės, galinčios daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, – tai priemonės, kurios gali turėti tokios tiesioginės ar netiesioginės, faktinės ar potencialios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai tokiu būdu, kuris gali sukurti kliūtį vidaus rinkai. Jos apima priemones, darančias didelį poveikį įmonėms ar naudotojams kitose valstybėse narėse, kurios apima: priemones, turinčias įtakos naudotojams nustatytoms kainoms kitose valstybėse narėse; priemonės, turinčios įtakos kitoje valstybėje narėje įsisteigusios įmonės galimybei teikti elektroninių ryšių paslaugą, ypač priemonės, turinčios įtakos galimybei siūlyti paslaugas transnacionaliniu mastu; ir priemonės, kurios daro poveikį rinkos struktūrai ar jos prieigai ir sukelia padarinius įmonėse, esančiose kitose valstybėse narėse;

(88)  darnesnis atrankos procedūrų elementų ir sąlygų, siejamų su radijo spektro naudojimo teisėmis, kurios turi didelės įtakos rinkos sąlygoms ir konkurencijos padėčiai, įskaitant patekimo į rinką ir plėtros sąlygas, naudojimas ir apibrėžimas būtų stiprinamas koordinavimo mechanizmu, pagal kurį Radijo spektro politikos grupė, nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos prašymu arba išimtinai savo iniciatyva, siekiant keistis geriausia praktika sušaukia Tarpusavio vertinimo forumą, kad būtų išnagrinėti priemonių projektai pirmiau, nei tam tikra valstybė narė suteikia naudojimo teises. Tarpusavio vertinimo forumas yra tarpusavio mokymosi priemonė. Juo turėtų būti prisidedama prie valstybių narių keitimosi geriausia praktika tobulinimo ir didinamas konkurencinių ar palyginamųjų atrankos procedūrų skaidrumas. Tarpusavio vertinimo procesas neturėtų būti laikomas nacionalinių leidimų išdavimo procedūrų oficiali sąlyga. Keitimasis nuomonėmis turėtų būti grindžiamas nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos, prašančių sušaukti Tarpusavio vertinimo forumą, pateikta informacija ir turėtų būti dalis platesnio pobūdžio nacionalinės priemonės, kurią apskritai galėtų sudaryti naudojimo teisių suteikimas, prekyba jomis ir jų nuoma, galiojimo trukmė, atnaujinimas arba dalinis keitimas. Todėl nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija taip pat turėtų galėti pateikti informaciją apie kitų su atitinkama atrankos procedūra susijusių nacionalinių priemonių projektus arba jų aspektus, kuriais ribojamos radijo spektro naudojimo teisės ir kuriems netaikoma tarpusavio peržiūros mechanizmas. Siekiant sumažinti administracinę naštą, nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija turėtų galėti tokią informaciją pateikti bendroje ataskaitų teikimo formoje, jei tokia yra, skirta informacijai perduoti Radijo spektro politikos grupės nariams;

(89)  kai Sąjungos lygmeniu yra susitarta dėl radijo spektro suderinto skyrimo tam tikroms įmonėms, valstybės narės, suteikdamos radijo spektro naudojimo teises pagal nacionalinio dažnių paskirstymo planą, turėtų griežtai laikytis tokių susitarimų;

(90)  valstybės narės turėtų galėti svarstyti galimybę radijo spektro naudojimo teises suteikti taikant bendrus leidimo išdavimo procesus, jei tikėtinas naudojimas apima tarpvalstybines situacijas;

(91)  bet koks Komisijos sprendimas, užtikrinantis suderintą šios direktyvos taikymą, turėtų būti susijęs tik su reguliavimo principais, taikymo būdais ir metodologija. Siekiant išvengti abejonių toks sprendimas neturėtų nustatyti išsamių nuostatų, kurių paprastai reikalaujama, kad būtų atspindėtos nacionalinės ypatybės, ir juo neturi būti draudžiama taikyti alternatyvių būdų, kurių, kaip galima pagrįstai tikėtis, poveikis būtų panašus. Toks sprendimas turėtų būti proporcingas, be to, priėmus šį sprendimą turėtų būti daromas poveikis nacionalinių reguliavimo ar kitų kompetentingų institucijų priimtiems sprendimams, dėl kurių neatsiranda vidaus rinkos kliūčių;

(92)  Sąjunga ir valstybės narės yra prisiėmusios įsipareigojimus dėl telekomunikacijų tinklų ir paslaugų standartų ir reguliavimo sistemos Pasaulio prekybos organizacijoje;

(93)  standartizavimo procesą ir toliau turėtų skatinti rinka. Tačiau gali būti situacijų, kai yra tikslinga reikalauti laikytis konkrečių standartų Sąjungos lygiu, kad vidaus rinkoje būtų padidintas sąveikumas bei pasirinkimo laisvė naudotojams bei skatinama tarpusavio prisijungimo galimybė. Nacionaliniu lygiu valstybėms narėms taikoma Direktyva (ES) 2015/1535. Standartizavimo procedūros pagal šią direktyvą nedaro poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoms 2014/30/ES(32) ir 2014/35/ES(33) bei Direktyvai 2014/53/ES;

(94)  turėtų būti reikalaujama, kad viešųjų elektroninių ryšių tinklų arba viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai (arba ir vieni, ir kiti teikėjai) imtųsi priemonių užtikrinti savo atitinkamai tinklų ir paslaugų saugumą ir užkirsti kelią saugumo incidentams arba kuo labiau sumažinti jų poveikį. Atsižvelgiant į naujausius technikos laimėjimus, tomis priemonėmis turėtų būti užtikrinamas tinklų ir paslaugų saugumui kilusią riziką atitinkantis saugumo lygis. Saugumo priemonėse turėtų būti atsižvelgta bent į visus šių elementų aktualius aspektus: tinklų ir įrangos atžvilgiu: fizinį ir aplinkos saugumą, tiekimo saugumą, prieigos prie tinklų kontrolę ir tinklų vientisumą; saugumo incidentų valdymo atžvilgiu: valdymo procedūras, saugumo incidentų nustatymo pajėgumą, pranešimą apie saugumo incidentus ir ryšių palaikymą; veiklos tęstinumo valdymo atžvilgiu: paslaugų tęstinumo strategiją ir nenumatytų atvejų planus, veiklos atkūrimo po ekstremaliųjų įvykių pajėgumą; stebėjimo, audito ir bandymo atžvilgiais: stebėjimo ir registravimo politiką, nenumatytų atvejų planų įgyvendinimą, tinklų ir informacinių sistemų bandymą ir reikalavimų laikymosi stebėjimą; ir atitiktį tarptautiniams standartams;

(95)  atsižvelgiant į vis didesnę su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų svarbą būtina užtikrinti, kad ir joms būtų taikomi derami saugumo reikalavimai, atitinkantys tokių paslaugų ypatingą pobūdį ir ekonominę reikšmę. Todėl tokių paslaugų teikėjai taip pat turėtų užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų kilusią riziką. Atsižvelgiant į tai, kad su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai paprastai neturi tikrų galimybių valdyti tinklais siunčiamus perdavimo signalus, galima laikyti, kad tam tikrais atžvilgiais tokioms paslaugoms kyla mažesnio laipsnio rizika nei tradicinėms elektroninių ryšių paslaugoms. Todėl, jei tai pagrįsta remiantis konkrečiu susijusios saugumo rizikos vertinimu, priemonės, kurių imasi teikėjai teikdami su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, turėtų būti ne tokios griežtos. Toks pats požiūris mutatis mutandis turėtų būti taikomas asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms, kurioms teikti naudojami numeriai, tačiau kurių jų teikėjai neturi tikrų galimybių valdyti siunčiamų signalų perdavimo;

(96)  viešųjų elektroninių ryšių tinklų arba viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai turėtų informuoti naudotojus apie konkrečias ir dideles saugumo grėsmes ir apie priemones, kurių jie gali imtis savo ryšių saugumui užtikrinti, pavyzdžiui, naudodami konkrečių rūšių programinę įrangą ar šifravimo technologijas. Reikalavimas informuoti naudotojus apie tokias grėsmes neturėtų atleisti paslaugų teikėjo nuo pareigos savo sąskaita imtis atitinkamų skubių priemonių bet kokiai saugumo grėsmei pašalinti ir normaliam paslaugos saugumo lygiu atstatyti. Tokia informacija apie saugumo grėsmes naudotojui turėtų būti teikiama nemokamai;

(97)  siekiant užtikrinti tinklų ir paslaugų saugumą ir nedarant poveikio valstybių narių įgaliojimams užtikrinti savo esminių saugumo interesų apsaugą ir visuomenės saugumą, ir leisti atlikti nusikalstamų veikų tyrimus, jas atskleisti ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už jas, turėtų būti skatinamas šifravimo, pavyzdžiui, ištisinio šifravimo, naudojimas ir prireikus šifravimas turėtų būti privalomas pagal integruotojo ir standartizuotojo saugumo ir integruotosios ir standartizuotosios privatumo apsaugos principus;

(98)  kompetentingos institucijos turėtų užtikrinti, kad būtų išlaikytas viešųjų elektroninių ryšių tinklų vientisumas ir prieinamumas. Europos Sąjungos tinklų ir informacijos apsaugos agentūra (ENISA) turėtų dalyvauti stiprinant elektroninių ryšių saugumo lygį, inter alia, dalykų, teikdama ekspertines žinias ir patarimus bei skatindama keistis geriausia praktika. Kompetentingos institucijos turėtų turėti reikiamų priemonių savo pareigoms vykdyti, įskaitant įgaliojimus prašyti informacijos, būtinos siekiant įvertinti tinklų arba paslaugų saugumo lygį. Jos taip pat turėtų būti įgaliotos prašyti išsamių ir patikimų duomenų apie faktinius su saugumu susijusius incidentus, kurie padarė didelę įtaką tinklų arba paslaugų veikimui. Prireikus joms turėtų padėti Reagavimo į kompiuterinius saugumo incidentus tarnybos, įsteigtos pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2016/1148/ES(34). Visų pirma gali būti reikalaujamam kad Reagavimo į kompiuterinius saugumo incidentus tarnybos pateiktų kompetentingoms institucijoms informaciją apie riziką ir saugumo incidentus, darančius poveikį viešiesiems elektroninių ryšių tinklams ir viešai prieinamoms elektroninių ryšių paslaugoms, ir rekomenduoti, kokių priemonių imtis dėl tos rizikos ir incidentų;

(99)  jei elektroninių ryšių paslaugų teikimas priklauso nuo viešųjų išteklių, kurių naudojimui reikia specialaus leidimo, valstybės narės, siekdamos optimalaus tų išteklių naudojimo ir laikydamosi šioje direktyvoje numatytų procedūrų, turėtų galėti už tokio leidimo suteikimą atsakingą instituciją įgalioti imti mokesčius. Pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės negali už tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų teikimą rinkti jokių kitokių mokesčių nei numatytieji šioje direktyvoje. Tuo klausimu valstybės narės, nustatydamos tokius mokesčius turėtų taikyti nuoseklų požiūrį, kad elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams nesukurtų nereikalingos finansinės naštos, susijusios su bendrojo leidimo procedūra arba su naudojimo teisėmis;

(100)  kad būtų užtikrintas optimalus išteklių naudojimas, mokesčiai turėtų atspindėti ekonominę ir techninę padėtį atitinkamoje rinkoje ir kitus reikšmingus veiksnius, nuo kurių priklauso mokesčių dydis. Tuo pačiu metu mokesčiai turėtų būti nustatomi taip, kad būtų užtikrintas efektyvus radijo spektro skyrimas ir naudojimas. Šia direktyva nedaromas poveikis mokesčių už naudojimo teises ir už įrangos įrengimo teises naudojimo tikslui. Turėtų būti įmanoma, pavyzdžiui, tokius mokesčius panaudoti nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų veiklai, kurios sąnaudų negalima padengti iš administracinių mokesčių, finansuoti. Tais atvejais, kai taikomos konkurencinės ar lyginamosios atrankos procedūros, o visi mokesčiai už radijo spektro naudojimo teises ar jų dalis mokami vienkartine suma, mokėjimo tvarka turėtų užtikrinti, kad tokie mokesčiai praktiškai nesąlygotų atrankos, pagrįstos kriterijais, nesusijusiais su tikslu užtikrinti optimalų radijo spektro naudojimą. Komisija turėtų galėti reguliariai skelbti palyginamuosius tyrimus, ir prireikus, kitas gaires dėl geriausios praktikos skiriant radijo spektrą, numeracijos išteklius arba suteikiant priėjimo teises;

(101)  nuo mokesčių, nustatytų įmonėms už radijo spektro naudojimo teises, gali priklausyti sprendimai, ar prašyti tokių teisių ir naudoti radijo spektro išteklius. Todėl, siekiant užtikrinti optimalų radijo spektro naudojimą, valstybės narės turėtų nustatyti tokias rezervuojamąsias kainas, kad būtų garantuotas veiksmingas tų teisių skyrimas, nepriklausomai nuo naudojamos atrankos procedūros rūšies. Be to, valstybės narės galėtų atsižvelgti į galimas sąnaudas, kurios susidarytų vykdant leidimo sąlygas, nustatytas siekiant prisidėti prie politikos tikslų įgyvendinimo. Tai darant, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į konkurencijos padėtį atitinkamoje rinkoje, įskaitant galimą alternatyvų išteklių naudojimą;

(102)  optimalus radijo spektro išteklių naudojimas priklauso nuo tinkamų tinklų ir susijusių priemonių buvimo. Tuo klausimus valstybės narės turėtų siekti užtikrinti, kad tais atvejais, kai nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos taiko radijo spektro naudojimo teisių ir įrangos įrengimo teisių mokesčius, jos atsižvelgtų į poreikį sudaryti palankias sąlygas nuolatinei infrastruktūros plėtrai, kad būtų pasiektas efektyviausias išteklių naudojimas. Valstybės narės turėtų siekti užtikrinti, kad, kiek įmanoma, būtų taikoma radijo spektro naudojimo teisių mokesčių mokėjimo tvarka, siejama su faktiniu išteklių buvimu, tokiu būdu, kad būtų remiamos investicijos, būtinos siekiant skatinti tokios infrastruktūros plėtrą ir susijusių paslaugų teikimą. Mokesčių mokėjimo tvarka turėtų būti objektyviai, skaidriai, proporcingai ir be diskriminavimo apibrėžta prieš pradedant radijo spektro naudojimo teisių suteikimo procedūrą;

(103)  siekiant garantuoti sąžiningos ir veiksmingos konkurencijos sąlygas, reikėtų užtikrinti, kad egzistuotų savalaikės, nediskriminacinės ir skaidrios teisių įrengti įrenginius suteikimo procedūros. Šia direktyva nedaromas poveikis nacionalinėms nuostatoms, reglamentuojančioms turto eksproprijavimą ar naudojimą, įprastą naudojimąsi turto teisėmis, įprastą naudojimą to, kas priklauso viešajai sričiai, ar valstybėse narėse galiojančių turto nuosavybės taisyklių neutralumo principo;

(104)  elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams išduoti leidimai, kuriais remdamiesi jie įgauna prieigą prie viešojo ar privataus turto, yra esminiai elektroninių ryšių tinklų arba naujų tinklų elementų sukūrimo veiksniai. Todėl nereikalingas priėjimo teisių suteikimo procedūrų sudėtingumas ir vilkinimas gali būti svarbios konkurencijos raidos kliūtys. Todėl atitinkamas teises turinčių įmonių priėjimo teisių įsigijimas turėtų būti supaprastintas. Kompetentingos institucijos turėtų koordinuoti priėjimo teisių įsigijimą, savo interneto svetainėse skelbdamos reikalingą informaciją;

(105)  būtina didinti valstybių narių įgaliojimus priėjimo teisių turėtojų atžvilgiu, kad būtų užtikrinta, kad nauji tinklai būtų diegiami ir plėtojami sąžiningai, veiksmingai bei nekenkiant aplinkai ir nepriklausomai nuo didelę įtaką rinkoje turinčia pripažintos įmonės įsipareigojimų užtikrinti prieigą prie jo elektroninių ryšių tinklo. Pagerinus dalijimąsi įrenginiais galima sumažinti su aplinkos apsauga susijusias elektroninių ryšių infrastruktūros diegimo sąnaudas, be to, pagerintas bendras naudojimas būtų naudingas visuomenės sveikatos, visuomenės saugumo, taip pat miestų ir kaimų planavimo tikslais. Kompetentingoms institucijoms turėtų būti suteikti įgaliojimai reikalauti, kad teisių įrengti įrenginius valstybinėje ar privačioje nuosavybėje, virš jos ar po ja turėtojai dalytųsi tokiais įrenginiais ar nuosavybe įskaitant fizinę bendrą vietą tam tikrose srityse, kuriose dalytis būtina atsižvelgiant į bendrąjį interesą, po tinkamo viešų konsultacijų laikotarpio, per kurį visoms suinteresuotosioms šalims būtų suteikiama galimybė pareikšti nuomonę. Toks reikalavimas gali būti nustatomas, jei, pavyzdžiui, požeminės komunikacijos yra itin perkrautos arba jei reikia įveikti gamtines kliūtis. Kompetentingos institucijos visų pirma turėtų galėti nustatyti reikalavimą dalytis tinklo elementais ir susijusiais įrenginiais, pavyzdžiui, vamzdžiais, vamzdynais, stiebais, šuliniais, skirstymo spintomis, antenomis, bokštais ir kitomis atraminėmis konstrukcijomis, pastatais arba įvadais į pastatus, ir geriau koordinuoti inžinerinius darbus, remdamosi aplinkos apsaugos arba kitais viešosios politikos pagrindais. Priešingai, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų nustatyti taisykles, pagal kurias būtų padalijamos dalijimosi įrenginiu arba turtu sąnaudos siekiant užtikrinti, kad atitinkamai įmonei būtų deramai atlyginama rizika. Atsižvelgiant į Direktyva 2014/61/ES nustatytus įpareigojimus, kompetentingos institucijos, ypač vietos institucijos, bendradarbiaudamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, taip pat turėtų nustatyti tinkamą koordinavimo tvarką, susijusią su viešaisiais darbais ir su kitais atitinkamais viešaisiais įrenginiais ar nuosavybe, kuri turėtų galėti apimti tvarką, užtikrinančią, kad suinteresuotosios šalys gautų informaciją apie atitinkamus viešuosius įrenginius ar nuosavybę ir vykdomus arba planuojamus viešuosius darbus, kad joms būtų laiku pranešta apie tokius darbus ir kad dalijimuisi būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos;

(106)  kai reikalaujama, kad judriojo ryšio operatoriai aplinkosaugos sumetimais dalytųsi bokštais ar stiebais, toks privalomas dalijimais gali sąlygoti maksimalaus kiekvienam operatoriui leistino, atsižvelgiant į žmonių sveikatą, perduodamo galingumo sumažėjimą, dėl to operatoriams gali reikėti įrengti daugiau perdavimo vietų, kad jie galėtų užtikrinti nacionalinę aprėptį. Kompetentingos institucijos turėtų ieškoti galimybių suderinti atitinkamus aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos apsaugos veiksnius, deramai atsižvelgdamos į Tarybos rekomendacijoje 1999/519/EB(35) nustatytus atsargumo principus;

(107)  radijo spektras yra ribotas viešasis išteklius, turintis didelę reikšmę visuomenei ir vertę rinkoje. Jis yra esminis dalykas radiju paremtiems elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms, ir, kiek jis yra susijęs su tokiais tinklais ir paslaugomis, jis turėtų būti efektyviai skirstomas ir nacionalinių reguliavimo arba kitų kompetentingų institucijų skiriamas pagal suderintus jų veiklos tikslus ir principus, taip pat remiantis objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais, atsižvelgiant į demokratinius, socialinius, kalbinius ir kultūrinius interesus, susijusius su radijo spektro naudojimu. Sprendimu Nr. 676/2002/EB nustatoma radijo spektro derinimo sistema;

(108)  su radijo spektro politika susijusi Sąjungos veikla neturėtų daryti poveikio priemonėms, kurių imamasi Sąjungos ar nacionaliniu lygmeniu laikantis Sąjungos teisės, kad būtų pasiekti bendrojo intereso tikslai, visų pirma susiję su viešaisiais valdžios sektoriaus ir gynybos tinklais, turinio reguliavimu ir garso bei vaizdo ir žiniasklaidos politika, taip pat valstybių narių teisei organizuoti savo radijo spektrą ir juo naudotis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir gynybos tikslais;

(109)  užtikrinti plataus masto prisijungimo galimybę kiekvienoje valstybėje narėje būtina ekonomikos ir visuomenės plėtrai, dalyvavimui visuomenės gyvenime ir socialinei bei teritorinei sanglaudai. Prisijungimo galimybė ir elektroninių ryšių naudojimas tampa neatsiejamu Europos visuomenės ir gerovės elementu, todėl valstybės narės turėtų siekti užtikrinti Sąjungos masto belaidį plačiajuostį ryšį. Toks ryšys turėtų būti užtikrinamas remiantis valstybių narių nustatytais tinkamais aprėpties reikalavimais, kurie turėtų būti pritaikyti pagal kiekvieną aptarnaujamą vietovę ir kurių našta būtų proporcinga, kad paslaugų teikėjams netrukdytų užtikrinti aprėpties. Atsižvelgiant į tai, kad tokioms sistemoms, kaip antai vietiniai radijo ryšio tinklai (RLAN), tenka itin svarbus vaidmuo užtikrinant didelės spartos belaidį plačiajuostį ryšį patalpose, priemonėmis turėtų būti siekiama užtikrinti pakankamą radijo spektro skyrimą juostose, kurios yra ypač vertingos ekonomiškai efektyviam visuotinės aprėpties belaidžių tinklų diegimui, ypač patalpose. Be to, nuosekliomis ir suderintomis priemonėmis, skirtomis aukštos kokybės antžeminio belaidžio ryšio aprėpčiai visoje Sąjungoje užtikrinti, remiantis geriausia nacionaline operatorių licencinių įsipareigojimų vykdymo praktika, turėtų būti siekiama radijo spektro politikos programos tikslo – ne vėliau kaip 2020 m. užtikrinti, kad visi Sąjungos piliečiai tiek patalpose, tiek lauke galėtų naudotis sparčiausiu plačiajuosčiu ne mažesnės kaip 30 Mbps spartos ryšiu, ir turėtų būti siekiama įgyvendinti plataus užmojo gigabitinės visuomenės Sąjungoje viziją. Tokiomis priemonėmis bus skatinamos naujoviškos skaitmeninės paslaugos ir užtikrinama ilgalaikė socialinė ir ekonominė nauda. Vientisa teritorijos aprėptis ir prisijungimo prie tinklo galimybės valstybėse narėse turėtų būti kuo didesnės ir patikimesnės, kad būtų skatinamos nacionalinio ir tarpvalstybinio lygmens paslaugos ir taikomosios programos, pavyzdžiui, susietieji automobiliai ir e. sveikata;

(110)  būtina užtikrinti, kad piliečiai nepatirtų tokio lygio elektromagnetinių laukų poveikio, kuris būtų žalingas visuomenės sveikatai. Valstybės narės turėtų visoje Sąjungoje siekti nuoseklumo sprendžiant šį klausimą, visų pirma atsižvelgdamos į atsargumo principą, kurio laikomasi Rekomendacijoje 1999/519/EB, kad būtų dirbama siekiant užtikrinti nuoseklesnes diegimo sąlygas. Valstybės narės turėtų, prireikus, taikyti Direktyvoje (ES) 2015/1535 nustatytą procedūrą, taip pat siekdamos užtikrinti skaidrumą suinteresuotiesiems subjektams ir sudaryti sąlygas kitoms valstybėms narėms ir Komisijai reaguoti;

(111)  radijo spektro naudojimo derinimas ir koordinavimas, taip pat įrangos reguliavimas standartizavimo priemonėmis vienas kitą papildo ir, kad būtų veiksmingai pasiekti bendri jų tikslai, juos reikia glaudžiai koordinuoti dalyvaujant Radijo spektro politikos grupei. Koordinuojant įgaliojimų, CEPT suteikiamų pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB, turinį ir laiką bei standartizavimo prašymus, skirtus standartizavimo įstaigoms, pavyzdžiui, Europos telekomunikacijų standartų institutui, be kita ko, radijo imtuvų parametrų atžvilgiu, būtų lengviau diegti būsimas sistemas, būtų didinamos dalijimosi radijo spektru galimybės ir užtikrinamas efektyvus radijo spektro valdymas;

(112)  suderinto radijo spektro paklausa įvairiose Sąjungos dalyse nėra vienoda. Kai regioniniu ar nacionaliniu lygmeniu stinga tam tikros visos suderintos dažnių juostos arba jos dalies paklausos, valstybės narės galėtų išimties tvarka leisti dažnių juostą naudoti alternatyviais tikslais, pavyzdžiui, siekiant pašalinti dažnių tam tikram naudojimui pasiūlos rinkoje trūkumą, kol stinga tokios paklausos, jei tas alternatyvus naudojimas nedaro neigiamos įtakos suderintam dažnių juostos naudojimui kitose valstybėse narėse ir kad jis nutraukiamas, kai atsiranda suderinto naudojimo paklausa;

(113)  radijo spektro valdymo ir radijo spektro suteikimo lankstumas užtikrintas naudojant technologijų ir paslaugų atžvilgiu neutralius teisių suteikimo kriterijus, kad radijo spektro naudotojai galėtų pasirinkti geriausias technologijas ir paslaugas, kurias taikytų radijo spektro juostose, skirtose, kaip paskelbta, elektroninių ryšių paslaugoms pagal atitinkamus nacionalinius dažnių paskirstymo planus laikantis Sąjungos teisės aktų nuostatų (toliau – technologijų neutralumo principas ir paslaugų neutralumo principas). Administraciniai sprendimai dėl technologijų ir paslaugų turėtų būti taikomi tik tuo atveju, kai yra bendrojo intereso tikslų, ir jie turėtų būti aiškiai pateisinami bei reguliariai peržiūrimi;

(114)  technologinio neutralumo principo apribojimai turėtų būti tinkami ir pateisinami atsižvelgiant į poreikį išvengti žalingųjų trukdžių, pavyzdžiui, reikalaujant laikytis spinduliuotės gaubtinės ir galios lygių, kad būtų užtikrinta visuomenės sveikatos apsauga ribojant elektromagnetinių laukų poveikį visuomenei, kad būtų užtikrintas tinkamas paslaugų veikimas pasitelkiant tinkamą paslaugų techninės kokybės lygį ir nebūtinai ribojant galimybę naudotis daugiau nei viena paslauga toje pačioje radijo spektro juostoje, kad būtų užtikrintas tinkamas radijo spektro pasidalijimas, visų pirma kai jo naudojimui taikomas tik bendrasis leidimas, kad būtų užtikrintas radijo spektro naudojimo efektyvumas arba kad laikantis Sąjungos teisės būtų pasiektas bendrojo intereso tikslas;

(115)  radijo spektro naudotojai taip pat turėtų turėti galimybę laisvai pasirinkti paslaugas, kurias jie nori teikti naudodami radijo spektrą. Prireikus turėtų būti leidžiamos priemonės, kuriomis reikalaujama teikti konkrečią paslaugą siekiant įgyvendinti aiškiai apibrėžtus bendrojo intereso tikslus, pavyzdžiui, užtikrinti gyvybės apsaugą, skatinti socialinę, regioninę ir teritorinę sanglaudą, arba kad būtų išvengta neveiksmingo radijo spektro panaudojimo, jei tos priemonės yra būtinos ir proporcingos. Į tuos tikslus turėtų būti įtrauktas kultūrinės bei kalbų įvairovės skatinimas ir žiniasklaidos pliuralizmas, kaip valstybių narių apibrėžta pagal Sąjungos teisę. Išskyrus tuos atvejus, kai būtina užtikrinti gyvybės apsaugą arba išimties tvarka įvykdyti kitus valstybių narių pagal Sąjungos teisę nustatytus bendrojo intereso tikslus, išimtys neturėtų būti išskirtinai naudojamos tam tikroms paslaugoms teikti, o veikiau jomis turėtų būti nustatomas prioritetas, kad būtų palikta kuo daugiau galimybių toje pačioje radijo spektro juostoje teikti kitas paslaugas ar naudoti kitas technologijas. Valstybės narės yra kompetentingos apibrėžti visų kultūrinės bei kalbų įvairovės ir žiniasklaidos pliuralizmo skatinimo išimčių taikymo sritį ir pobūdį;

(116)  kadangi radijo spektro paskirstymas specifinėms technologijoms arba paslaugoms yra technologijų ir paslaugų neutralumo principų išimtis ir sumažina teikiamų paslaugų arba naudojamų technologijų pasirinkimo laisvę, bet kuris pasiūlymas dėl tokio spektro paskirstymo turėtų būti skaidrus ir aptariamas surengus viešas konsultacijas;

(117)  kai valstybės narės išimties tvarka nusprendžia apriboti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimo laisvę remdamosi viešosios politikos, visuomenės saugumo arba visuomenės sveikatos pagrindais, valstybės narės turėtų paaiškinti tokio ribojimo priežastis;

(118)  radijo spektras turėtų būti valdomas taip, kad būtų išvengta žalingųjų trukdžių. Todėl turėtų būti pateikta derama šios bazinės žalingųjų trukdžių sąvokos apibrėžtis siekiant užtikrinti, kad reguliavimo priemonės būtų ribojamos ta apimtimi, kiek tai būtina siekiant išvengti tokių trukdžių, taip pat atsižvelgiant į poreikį išnagrinėti galimybę naudoti pažangius apsaugos nuo žalingųjų trukdžių metodus, siekiant taikyti tas technologijas ir radijo spektro valdymo metodus, kad, kiek įmanoma, būtų išvengta netrukdymo ir neapsaugojimo principo taikymo. Transportas turi aiškų tarpvalstybinį aspektą, todėl jį skaitmeninant tenka spręsti sudėtingus uždavinius. Transporto priemonės (kaip antai metro, autobusai, automobiliai, sunkvežimiai, traukiniai) tampa vis labiau autonominės ir labiau priklausomos nuo ryšio. Vidaus rinkoje transporto priemonės gali lengviau išvažiuoti už valstybės sienų. Todėl, kad transporto priemones ir jose įdiegtas ryšio sistemas būtų galima naudoti saugiai ir jos gerai veiktų, ypač svarbu, kad ryšys veiktų patikimai ir nebūtų žalingųjų trukdžių;

(119)  radijo spektro paklausa didėja, o įvairioms naujoms taikomosioms programoms ir technologijoms reikia lankstesnės prieigos prie radijo spektro ir jo naudojimo galimybių, todėl valstybės narės turėtų skatinti pasidalijamąjį radijo spektro naudojimą, kiekvienam scenarijui nustatydamos tinkamiausią leidimų išdavimo tvarką, ir nustatydamos tinkamas ir skaidrias leidimų išdavimo taisykles ir sąlygas. Pasidalijamai naudojant radijo spektrą vis didėja jo naudojimo veiksmingumas ir efektyvumas, nes keliems nepriklausomiems naudotojams arba prietaisams prieiga prie tos pačios radijo spektro juostos suteikiama pagal skirtingą teisinę tvarką, kad atsirastų papildomų radijo spektro išteklių, būtų užtikrintas efektyvesnis naudojimas ir lengviau suteikiama prieiga prie radijo spektro naujiems naudotojams. Pasidalijamasis naudojimas gali būti grindžiamas bendraisiais leidimais arba reikalavimo turėti licenciją išimtimi, kai konkrečiomis dalijimosi sąlygomis keliems naudotojams leidžiama turėti prieigą prie to paties radijo spektro ir juo naudotis skirtingose geografinėse zonose arba skirtingu laiku. Jis taip pat gali būti grindžiamas individualiomis naudojimo teisėmis, suteiktomis pagal susitarimus, pavyzdžiui, pagal licencijuotosios pasidalijamosios prieigos tvarką, pagal kurią visi naudotojai (esami ir nauji), prižiūrint kompetentingoms institucijoms, susitaria dėl pasidalijamosios prieigos sąlygų taip, kad užtikrintų minimaliai garantuojamą radijo ryšio kokybę. Jei pasidalijamąjį naudojimą valstybės narės leidžia taikydamos nevienodą leidimų išdavimo tvarką, valstybės narės neturėtų nustatyti labai skirtingos tokio naudojimo taikant skirtingą tvarką trukmės;

(120)  bendrieji radijo spektro naudojimo leidimai gali padėti veiksmingiausiai išnaudoti radijo spektrą ir kai kuriais atvejais skatinti inovacijas bei jie stiprina konkurenciją, o individualios radijo spektro naudojimo teisės kitais atvejais gali būti tinkamiausia leidimų išdavimo tvarka, esant tam tikroms konkrečioms aplinkybėms. Individualios naudojimo teisės turėtų būti svarstomos, pavyzdžiui, kai palankios radijo spektro sklidimo savybės arba numatomas perdavimo galingumo lygis reiškia, kad bendraisiais leidimais neužtikrinamas trukdžių problemų sprendimas, atsižvelgiant į reikalaujamą paslaugos kokybę. Techninės priemonės, pavyzdžiui, imtuvo atsparumui pagerinti skirti sprendimai, galėtų sudaryti sąlygas naudoti bendruosius leidimus arba nustatyti dalijimąsi radijo spektru ir galbūt išvengti sistemingo netrukdymo ir neapsaugojimo principo taikymo;

(121)  kad užtikrintų nuspėjamumą ir išlaikytų teisinį tikrumą bei stabilų investavimą, valstybės narės turėtų iš anksto nustatyti tinkamus kriterijus, pagal kuriuos vertintų, ar teisių turėtojai, laikydamiesi su individualiomis radijo spektro naudojimo teisėmis ir bendraisiais leidimais siejamų sąlygų, laikosi efektyvaus radijo spektro naudojimo tikslo. Suinteresuotosios šalys turėtų dalyvauti nustatant tokias sąlygas ir turėtų būti skaidriai informuojamos apie tai, kaip bus vertinamas jų įpareigojimų vykdymas.

(122)  kad nebūtų kuriamos kliūtys patekti į rinką, t. y. radijo spektro ištekliai nebūtų kaupiami antikonkurenciniais tikslais, reikalavimų vykdymo užtikrinimo sąlygos, kurias valstybės narės susieja su radijo spektro naudojimo teisėmis, turėtų būti veiksmingos ir prireikus turėtų dalyvauti visos kompetentingos institucijos. Į reikalavimų vykdymo užtikrinimo sąlygas turėtų būti įtraukta sąlyga „naudok arba neteksi“. Siekiant užtikrinti teisinį aiškumą dėl galimų sankcijų už tai, kad nenaudojamas radijo spektras, turėtų būti iš anksto nustatytos naudojimo ribos, įskaitant laiko, kiekio arba radijo spektro tapatumo atžvilgiu. Prekyba radijo spektru arba jo išnuomojimas turėtų užtikrinti, kad pirminis teisių turėtojas jį veiksmingai naudotų;

(123)  tais atvejais, kai suderintos radijo spektro juostos sąlygos yra nustatytos pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB, kompetentingos institucijos turi nuspręsti, kokią leidimų išdavimo tvarką būtų tinkamiausia taikyti toje juostoje arba jos dalyse. Jei tikėtina, kad visos valstybės narės susidurs su panašiomis problemomis, kurias sprendžiant skirtingais būdais galėtų susiskaidyti vidaus rinka įrangos srityje ir dėl to vėluoti 5G sistemų plėtojimas, Komisijai, kiek galima labiau atsižvelgiant į RSPG nuomonę, gali būti būtina rekomenduoti bendrus sprendimus, pripažįstant galiojančias techninio suderinimo priemones. Taip valstybėms narėms gali būti suteiktas bendras priemonių rinkinys, į kurį jos galėtų atsižvelgti nustatydamos tinkamą nuoseklią leidimų išdavimo tvarką, taikytiną dažnių juostai arba dažnių juostos daliai, atsižvelgiant į veiksnius, pavyzdžiui, gyventojų tankį, dažnių juostų signalų sklidimo savybes, skirtumus tarp radijo dažnių naudojimo miestų ir kaimo vietovėse, galimą poreikį apsaugoti esamas paslaugas ir dėl to susidarantį poveikį gamybos masto ekonomijai;

(124)  dalijantis tinklo infrastruktūra, o kai kuriais atvejais – radijo spektru, gali būti įmanoma radijo spektru naudotis efektyviau bei veiksmingiau ir užtikrinti spartų tinklų diegimą, ypač rečiau gyvenamose vietovėse. Nustatydamos sąlygas, kurios turi būti siejamos su radijo spektro naudojimo teisėmis, kompetentingos institucijos turėtų taip pat apsvarstyti galimybę laikantis konkurencijos teisės principų patvirtinti formas, kuriomis įmonės tarpusavyje dalytųsi radijo spektru arba koordinuotų jo naudojimą, siekiant užtikrinti veiksmingą ir ekonomišką radijo spektro naudojimą arba aprėpties įpareigojimų vykdymą;

(125)  elektroninių ryšių paslaugų teikimo visuomenei laisvė ir priemonės yra grindžiamos reikalavimu gerbti technologijų ir paslaugų neutralumo principus, taikomus suteikiant radijo spektro naudojimo teises, ir galimybe įmonėms viena kitai perduoti radijo spektro naudojimo teises, tokiu būdu taip pat sudarant palankesnes sąlygas siekti bendrojo intereso tikslų. Šia direktyva nedaromas poveikis tam, ar radijo spektras skiriamas tiesiogiai elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams, ar asmenims, kurie tais tinklais ir paslaugomis naudojasi. Tokie asmenys gali būti radijo ir televizijos laidų transliacijų turinio teikėjai. Atsakomybė už reikalavimų, siejamų su radijo spektro naudojimo teise, ir atitinkamų sąlygų, siejamų su bendruoju leidimu, vykdymą bet kuriuo atveju turėtų būti priskiriama įmonei, kuriai suteikta radijo spektro naudojimo teisė. Dėl tam tikrų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimo įpareigojimų, nustatytų transliuotojams, gali reikėti taikyti specialius radijo spektro naudojimo teisių suteikimo kriterijus ir procedūras, kad būtų pasiektas konkretus valstybės narės pagal Sąjungos teisę nustatytas bendrojo intereso tikslas. Vis dėlto tokios teisės suteikimo procedūra bet kuriuo atveju turėtų būti objektyvi, skaidri, nediskriminacinė ir proporcinga;

(126)  pagal Teisingumo Teismo praktiką reikalaujama, kad bet kokie nacionaliniai SESV 56 straipsniu garantuojamų teisių apribojimai būtų objektyviai pateisinami ir proporcingi bei neviršytų to, kas būtina tiems tikslams pasiekti. Be to, radijo spektras, suteiktas ne atviros procedūros tvarka, turėtų būti naudojamas tik bendrojo intereso tikslu, kuriuo jis buvo suteiktas. Tokiu atveju suinteresuotosioms šalims turėtų būti sudaryta galimybė per pagrįstą laikotarpį pateikti pastabas. Paraiškos suteikti teises procedūros metu valstybės narės turėtų tikrinti, ar pareiškėjas galės laikytis sąlygų, kurios turi būti susietos su tokiomis teisėmis. Tas sąlygas turėtų atspindėti iki konkursinės atrankos procedūros pradžios nustatyti objektyvūs, skaidrūs, proporcingi ir nediskriminaciniai atrankos kriterijai. Tokių kriterijų taikymo tikslais galima reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų būtiną informaciją, įrodančią jo galimybes laikytis tų sąlygų. Jei tokia informacija nesuteikiama, paraiška suteikti radijo spektro naudojimo teisę gali būti atmesta;

(127)  prieš suteikdamos teisę, valstybės narės turėtų nustatyti tik pareigą tikrinti tuos elementus, kuriuos praktiškai galėtų įrodyti įprastas rūpestingumo priemones taikantys pareiškėjai, tinkamai atsižvelgiant į didelę radijo spektro, kaip riboto viešojo ištekliaus, reikšmę visuomenei ir vertę rinkoje. Tai nedaro poveikio galimybei vėliau tikrinti, ar laikomasi atrankos kriterijų, pavyzdžiui, nustačius etapus, jei kriterijų atitikties pasiekti iš pradžių pagrįstai neįmanoma. Kad būtų išsaugotas veiksmingas ir ekonomiškas radijo spektro naudojimas, valstybės narės neturėtų suteikti teisių, jeigu jų atliktas nagrinėjimas parodo, kad pareiškėjas negali laikytis sąlygų, nedarant poveikio galimybei sudaryti sąlygas laikinam eksperimentiniam radijo spektro naudojimui. Pakankamai ilgos trukmės leidimai naudoti radijo spektrą turėtų padidinti investavimo sąlygų nuspėjamumą, siekiant prisidėti prie spartesnės tinklų plėtros ir geresnių paslaugų, taip pat užtikrinti stabilias sąlygas prekybai radijo spektru ir jo nuomai. Išskyrus atvejus, kai radijo spektro naudojimo leidimas yra neribotos galiojimo trukmės, tokia trukmė turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama, ir kartu turėtų būti pakankama tam, kad būtų lengviau susigrąžinti investuotas lėšas. Ilgesnė trukmė gali užtikrinti investavimo sąlygų nuspėjamumą, tačiau reikia ir radijo spektro veiksmingo ir ekonomiško naudojimo užtikrinimo priemonių, pavyzdžiui, suteikiant įgaliojimus kompetentingoms institucijoms iš dalies keisti arba panaikinti suteiktas teises tuo atveju, jei nesilaikoma su tomis teisėmis siejamų įpareigojimų, arba sudarant palankesnes sąlygas prekiauti radijo spektru ar jį nuomoti, kuriomis būtų užkirstas kelias nederamam radijo spektro kaupimui ir būtų kuriamos galimybės radijo spektro išteklius skirstyti lanksčiau. Plačiau taikomi metams apskaičiuojami mokesčiai – dar viena priemonė užtikrinti nuolatinį vertinimą, kaip teisių turėtojas naudoja radijo spektrą;

(128)  atsižvelgiant į techninių inovacijų svarbą, valstybės narės turėtų galėti numatyti radijo spektro eksperimentinio naudojimo teises, siejamas su specialiais apribojimais ir sąlygomis, kurios pateisinamos vien tik eksperimentiniu tokių teisių pobūdžiu;

(129)  spręsdamos, ar atnaujinti jau suteiktas suderinto radijo spektro naudojimo teises, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į tai, kiek teisių atnaujinimas padėtų siekti reguliavimo sistemos tikslų, taip pat kitų Sąjungos ir nacionalinėje teisėje nustatytų tikslų. Visi tokie sprendimai turėtų būti priimami pagal atvirą, nediskriminacinę ir skaidrią procedūrą ir turėtų būti grindžiami peržiūra, kaip buvo laikytasi su atitinkamomis teisėmis siejamų sąlygų. Vertindamos poreikį atnaujinti naudojimo teises, valstybės narės turėtų apsvarstyti suteiktų teisių atnaujinimo poveikį konkurencijai, palyginti su efektyvesnio naudojimo arba naujoviškų naudojimo būdų skatinimu tuo atveju, jei juosta taptų prieinama naujiems naudotojams. Spręsdamos tokio pobūdžio klausimus, kompetentingos institucijos turėtų galėti leisti tik ribotą atnaujinimo trukmę, kad nebūtų pernelyg trukdoma nusistovėjusiam radijo spektro naudojimui. Sprendimai, ar atnaujinti iki šios direktyvos taikymo suteiktas teises, turėtų atitikti jau taikomas taisykles, o valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad tos taisyklės netrukdytų siekti šios direktyvos tikslų;

(130)  atnaujindamos esamas suderinto radijo spektro naudojimo teises, valstybės narės, be poreikio atnaujinti teises vertinimo, turėtų peržiūrėti ir su tomis teisėmis siejamus mokesčius, siekdamos užtikrinti, kad tais mokesčiais toliau būtų skatinamas optimalus radijo spektro naudojimas atsižvelgiant, inter alia, į rinkos ir technologijų raidą. Dėl teisinio tikrumo tikslinga bet kokį esamų mokesčių koregavimą grįsti tais pačiais principais, kurie taikomi suteikiant naujas naudojimo teises;

(131)  veiksmingą radijo spektro valdymą galima užtikrinti sudarius palankesnes sąlygas toliau efektyviai naudoti jau paskirtą radijo spektrą. Kad teisių turėtojams būtų užtikrintas teisinis tikrumas, turėtų būti apsvarstyta galimybė naudojimo teises atnaujinti per deramą laikotarpį iki susijusių teisių galiojimo pabaigos, pavyzdžiui, kai jos buvo suteiktos 15 ar daugiau metų, likus bent dvejiems metams iki tų teisių galiojimo pabaigos, nebent teisių suteikimo metu atnaujinimo galimybė buvo aiškiai nenumatyta. Kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę nuolatinio išteklių valdymo tikslais tokį svarstymą pradėti savo iniciatyva, taip pat reaguodamos į naudojimo teisę gavusios šalies prašymą. Naudojimo teisės galiojimas neturėtų būti atnaujintas, jei tam prieštarauja naudojimo teisę gavusi šalis;

(132)  radijo spektro naudojimo teisių perdavimas gali būti veiksminga priemonė efektyvesniam radijo spektro naudojimui užtikrinti. Dėl lankstumo ir efektyvumo, taip pat siekiant, kad radijo spektro vertę nustatytų rinka, valstybės narės turėtų automatiškai leisti radijo spektro dažnių naudotojams, prižiūrint atsakingoms nacionalinių reguliavimo institucijoms, perduoti arba išnuomoti savo radijo spektro naudojimo teises trečiosioms šalims pagal paprastą procedūrą, laikantis sąlygų, siejamų su tokiomis teisėmis, ir konkurencijos taisyklių. Kad sudarytų palankesnes tokio perdavimo arba nuomos sąlygas, valstybės narės turėtų taip pat apsvarstyti prašymus radijo spektro naudojimo teises padalyti arba skaidyti, taip pat prašymus peržiūrėti naudojimo sąlygas, su sąlyga, kad laikomasi pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB priimtų techninių įgyvendinimo priemonių;

(133)  dėl priemonių, kurių suteikiant arba atnaujinant radijo spektro naudojimo teises imamasi specialiai dėl konkurencijos skatinimo, turėtų spręsti nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos, turinčios tam būtinų ekonomikos, technikos ir rinkos žinių. Nuo radijo spektro skyrimo sąlygų gali priklausyti konkurencinė padėtis elektroninių ryšių rinkose ir patekimo į jas sąlygos. Ribota prieiga prie radijo spektro, ypač jei radijo spektro stinga, gali būti kliūtis pateikti į rinką arba trukdyti investuoti, diegti tinklus, teikti naujas paslaugas arba taikomąsias programas bei inovacijas ir konkuruoti. Esamą konkurenciją gali paveikti naujos naudojimo teisės, įskaitant įgytąsias perdavimo arba nuomos būdu, taip pat nustatyti nauji lankstūs radijo spektro naudojimo kriterijai. Nepagrįstai taikomos kai kurios konkurencijos skatinimo sąlygos gali turėti kitokio poveikio, pavyzdžiui, radijo spektro kiekio ribos ir rezervavimas gali sukurti dirbtiną stygių, didmeninės prieigos įpareigojimas gali nepagrįstai suvaržyti verslo modelius, jei nėra įtakos rinkoje, o naudojimo teisių perdavimo ribojimas gali trukdyti antrinių rinkų plėtrai. Todėl nustatant tokias sąlygas būtinas nuoseklus ir objektyvus konkurencijos bandymas, ir jis turėtų būti sistemingai taikomas. Todėl tokių priemonių naudojimas turėtų būti pagrįstas nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų atliekamu visapusišku ir objektyviu rinkos ir konkurencijos sąlygų joje vertinimu. Tačiau nacionalinės kompetentingos institucijos turėtų visada užtikrinti veiksmingą ir ekonomišką radijo spektro naudojimą ir vengti konkurencijos iškraipymo, kai ištekliai kaupiami antikonkurenciniais tikslais;

(134)  remiantis Radijo spektro politikos grupės nuomonėmis, nustatyti bendrus terminus, iki kurių turi būti leista naudoti pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB suderintą radijo spektro juostą, gali būti būtina siekiant išvengti tarpvalstybinių trukdžių ir naudinga siekiant užtikrinti, kad būtų sudarytos visos sąlygos gauti techninių derinimo priemonių naudą įrangos rinkoms ir labai didelio pralaidumo tinklų ir paslaugų diegimui. Leidimas naudoti radijo spektro juostą apima radijo spektro paskyrimą taikant bendrųjų leidimų išdavimo tvarką arba individualias naudojimo teises, siekiant, kad radijo spektru būtų galima naudotis iškart, kai užbaigiamas skyrimo procesas. Siekiant paskirti radijo spektro juostas, gali prireikti skirti kitų naudotojų turimą juostą ir jiems už tai atlyginti. Vis dėlto bendro termino, iki kurio turi būti leista naudoti suderintas juostas elektroninių ryšių paslaugoms, įskaitant 5G, laikymuisi konkrečioje valstybėje narėje gali būti padarytas poveikis dėl problemų, susijusių su neišspręstais valstybių narių tarpusavio veiksmų arba veiksmų su trečiosiomis valstybėmis tarpvalstybinio koordinavimo klausimais, juostos esamų naudotojų techninės migracijos užtikrinimo sudėtingumu, juostos naudojimo apribojimu, kuris grindžiamas bendrojo intereso tikslu, nacionalinio saugumo užtikrinimu ir gynyba arba force majeure. Bet kuriuo atveju valstybės narės turėtų imtis visų priemonių, kad kuo labiau sumažintų bet kokį vėlavimą geografinės aprėpties, terminų laikymosi ir radijo spektro intervalo atžvilgiu. Be to, valstybės narės, kai tai tikslinga, atsižvelgiant į jų atliktą atitinkamų aplinkybių vertinimą, turėtų galėti prašyti, kad Sąjunga suteiktų teisinę, politinę ir techninę paramą, kad radijo spektro derinimo klausimai su Sąjungos kaimyninėmis šalimis, įskaitant šalis kandidates ir stojančiąsias šalis, būtų sprendžiami tokiu būdu, kad atitinkamos valstybės narės galėtų laikytis savo įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę;

(135)  siekiant ne vėliau kaip 2020 m. užtikrinti geresnį koordinuojamą radijo spektro prieinamumą, kad būtų sukurti ypač didelės spartos fiksuotojo ir belaidžio ryšio tinklai 5G kontekste, Radijo spektro politikos grupė kaip prioritetines dažnių juostas nustatė 3,4–3,8 GHz ir 24,25–27,5 GHz juostas, tinkančias 5G veiksmų plano tikslams pasiekti ne vėliau kaip 2020 m.. Taip pat nurodyta, kad turi būti atliekami tolesni 40,5–43,5 GHz ir 66–71 GHz juostų tyrimai. Todėl būtina užtikrinti, kad ne vėliau kaip 2020 m. gruodžio 31 d. 3,4–3,8 GHz ir 24,25–27,5 GHz juostos arba jų dalys būtų prieinamos antžeminėms sistemoms, tinkamoms belaidėms plačiajuostėms paslaugoms teikti laikantis suderintų sąlygų, nustatytų įgyvendinimo priemonėmis, priimtomis laikantis Sprendimo Nr. 676/2002/EB, kuriuo papildomas Europos Parlamento ir Tarybos spendimas (ES) 2017/899(36), 4 straipsnio, nes tos juostos pasižymi konkrečiomis charakteristikomis aprėpties ir duomenų perdavimo pajėgumo atžvilgiu, o tai leidžia jas tinkamai derinti, kad būtų įvykdyti 5G reikalavimai. Vis dėlto valstybes nares galėtų veikti trukdžiai, kurių gali atsirasti trečiosiose valstybėse, kurios pagal ITU radijo ryšio reglamentus tas juostas yra skyrusios kitoms paslaugoms nei tarptautiniai judrieji ryšiai teikti. Tai gali turėti poveikio įsipareigojimui laikytis bendros įgyvendinimo dienos. Tikėtina, kad ateityje 26 GHz dažnių juostos naudojimas 5G antžeminėms belaidėms paslaugoms teikti, inter alia, bus skirtas miestų vietovėms ir priemiesčių viešosioms belaidžio interneto zonoms, o kai kuriais atvejais galima numatyti jos įdiegimą palei pagrindinius kelius ir geležinkelio bėgius kaimo vietovėse. Tai suteikia galimybę 26 GHz juostą naudoti kitoms paslaugoms nei 5G belaidis ryšys už tų geografinių vietovių ribų, pavyzdžiui konkrečiai verslininkams skirtiems ryšiams arba naudojimui patalpose, todėl leidžia valstybėms narėms paskirti ir suteikti tą juostą neišskirtiniu pagrindu;

(136)  kai radijo spektro juostos paklausa viršija pasiūlą, o valstybė narė dėl to nusprendžia, kad radijo spektro naudojimo teisės turi būti ribojamos, skiriant tokias teises turėtų būti taikomos tinkamos ir skaidrios procedūros, siekiant išvengti bet kokios diskriminacijos ir optimaliai naudoti ribotą išteklių. Toks apribojimas turėtų būti pateisinamas, proporcingas ir grindžiamas nuodugniu rinkos sąlygų įvertinimu, atliktu pakankamai atsižvelgiant į bendrą naudą naudotojams ir nacionalinės bei vidaus rinkos tikslams. Tikslai, kuriais vadovaujamasi vykdant apribojimo procedūrą, turėtų būti aiškiai nustatyti iš anksto. Svarstydamos, kuri atrankos procedūra tinkamiausia, ir laikydamosi Sąjungos lygmeniu priimtų koordinavimo priemonių, valstybės narės turėtų procedūros pagrindimo, tikslų ir sąlygų klausimais laiku ir skaidriai konsultuotis su visomis suinteresuotosiomis šalimis. Skirdamos radijo spektrą arba ypatingos ekonominės vertės numeracijos išteklius, valstybės narės turėtų galėti, inter alia, naudoti konkurencines ar lyginamąsias atrankos procedūras. Administruodamos tokias schemas, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į šios direktyvos tikslus. Jeigu valstybė narė nustato, kad gali būti suteikta daugiau dažnių juostos naudojimo teisių, ji turėtų pradėti tam skirtą procesą;

(137)  radijo spektro paklausa sparčiai didėja, o galutiniams naudotojams reikia vis didesnio pralaidumo belaidžio plačiajuosčio ryšio, todėl reikia rasti galimybių diegti alternatyvius, papildomus, spektro požiūriu efektyvius prieigos sprendimus, įskaitant mažos galios ir mažos veikimo srities belaidės prieigos sistemas, pavyzdžiui, RLAN, ir mažos galios mažų korinio ryšio prieigos taškų tinklus. Naudojantis tokiomis papildomomis belaidės prieigos sistemomis, visų pirma viešai prieinamais RLAN prieigos taškais, užtikrinama geresnė prieiga prie interneto galutiniams naudotojams, o judriojo ryšio operatoriams sumažinama judriojo ryšio srautų apkrova. RLAN naudojamas suderintas radijo spektras, nereikalaujant individualaus leidimo arba radijo spektro naudojimo teisės Iki šiol daugumą prieigos prie RLAN taškų privatūs naudotojai naudoja kaip vietinę belaidę priemonę savo fiksuotojo ryšio jungčiai išplėsti. Neturėtų būti draudžiama, kad galutiniai naudotojai, laikydamiesi jiems nustatytų interneto paslaugos teikimo sąlygų, prieiga prie savo RLAN dalytųsi su kitais, kad tokiu būdu padaugėtų veikiančių prieigos taškų, ypač tankiai gyvenamose vietovėse, maksimaliai padidėtų belaidžio duomenų perdavimo ryšio pralaidumas radijo spektro dažnius naudojant pakartotinai ir būtų kuriama ekonomiškai efektyvi papildoma belaidė plačiajuosčio ryšio infrastruktūra, prieinama kitiems galutiniams naudotojams. Todėl taip pat turėtų būti panaikinti nebūtini apribojimai diegti ir tarpusavyje sujungti RLAN prieigos taškus;

(138)  valdžios institucijos arba viešųjų paslaugų teikėjai, kurie savo patalpose naudoja RLAN, skirtus savo darbuotojams, lankytojams ar klientams, pavyzdžiui, sukuriant palankias sąlygas prieigai prie e. valdžios paslaugų arba prie informacijos apie viešąjį transportą ar kelių eismo valdymą palengvinti, galėtų prieigą prie tokių prieigos taškų taip pat teikti kaip tose patalpose visuomenei teikiamų paslaugų pagalbinę paslaugą visiems piliečiams, kiek tai įmanoma pagal konkurencijos ir viešųjų pirkimų taisykles. Be to, jei vietinė prieiga prie elektroninių ryšių tinklų teikiama privačioje teritorijoje ar aplink ją arba riboto patekimo bendro naudojimo vietoje nekomercinėmis sąlygomis, arba kaip kitos veiklos, nepriklausomos nuo tokios prieigos, pagalbinė paslauga pavyzdžiui, jei galimybė naudotis RLAN viešosiomis belaidžio interneto zonomis suteikiama kitos komercinės veiklos klientams arba visiems asmenims toje vietoje, tokie prieigos teikėjai gali privalėti laikytis radijo spektro naudojimo teisių bendrojo leidimo tvarkos, tačiau jiems neturėtų būti taikomos su bendraisiais leidimais siejamos sąlygos arba reikalavimai, kurie taikomi viešųjų elektroninių ryšių tinklų arba paslaugų teikėjams, arba reikalavimai, siejami su galutiniais naudotojais arba sujungimu. Tačiau tokiam prieigos teikėjui turėtų būti toliau taikomos atsakomybės taisyklės, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/31/EB(37). Randasi naujų technologijų, pavyzdžiui LiFi ir jos papildys dabartinių RLAN ir belaidės prieigos taškų radijo spektro naudojimo funkcijas, todėl atsiras regimosios šviesos principais veikiančių optinio ryšio prieigos taškų ir bus įmanoma kurti hibridinius vietinius optinio belaidžio ryšio tinklus;

(139)  tokie mažos galios ir mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškai kaip antai femtoceliai, pikoceliai, metroceliai arba mikroceliai gali būti labai nedideli ir naudoti į buitinius RLAN maršruto parinktuvus panašią mažai pastebimą įrangą, kuriai nereikia jokių leidimų, išskyrus tai, kas būtina radijo spektro naudojimui, ir atsižvelgiant į tokių prieigos taškų teigiamą poveikį radijo spektro naudojimui ir belaidžio ryšio plėtrai, jų diegimo apribojimų turėtų būti kuo mažiau. Todėl siekiant palengvinti mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškų diegimą, nedarant poveikio taikytiniems reikalavimams, susijusiems su radijo spektro valdymu, valstybės narės tokių prietaisų įrengimui ant pastatų, kurie nėra oficialiai saugomi kaip tam tikros aplinkos dalis arba dėl jų specialios architektūrinės arba istorinės vertės, neturėtų taikyti individualaus leidimo reikalavimų, išskyrus dėl viešojo saugumo priežasčių. Tuo tikslu jų charakteristikos, pavyzdžiui, maksimalus dydis, svoris ir skleidžiamos spinduliuotės charakteristikos, turėtų būti proporcingai vietinio diegimo atžvilgiu nustatomos Sąjungos lygmeniu, ir užtikrinti aukštą visuomenės sveikatos apsaugos lygį, kaip nustatyta Rekomendacijoje 1999/519/EB. Mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškų veikimui turėtų būti taikomas Direktyvos 2014/53/ES 7 straipsnis. Tai nedaro poveikio privačios nuosavybės teisėms, nustatytoms Sąjungos arba nacionalinėje teisėje. Paraiškų dėl leidimų svarstymo procedūra turėtų būti supaprastinta ir, nedarant poveikio komerciniams susitarimams ir susijusiems administraciniams mokesčiams, ji turėtų būti apribota administracinėmis sąnaudomis, susijusiomis su paraiškų tvarkymu. Paraiškų dėl leidimų vertinimo procesas turėtų trukti kuo trumpiau, iš esmės ne ilgiau nei keturis mėnesius;

(140)  viešuosius pastatus ir kitą viešąją infrastruktūrą kasdien lanko ir naudoja daug galutinių naudotojų, kuriems reikalingas prisijungimas prie tinklo, kad jie galėtų naudotis e. vyriausybės, e. transporto ir kitomis paslaugomis. Kita viešoji infrastruktūra pavyzdžiui gatvių lempos, šviesoforai, yra labai tinkamos vietos diegti mažus ryšio prieigos taškus dėl jų tankumo. Nedarant poveikio kompetentingų institucijų galimybei mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškų diegimui nustatyti individualaus išankstinio leidimo reikalavimą, operatoriai turėtų turėti prieigos prie tų viešųjų vietų teisę, kad tinkamai patenkintų paklausą. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokie viešieji pastatai ir kita viešoji infrastruktūra būtų prieinami pagrįstomis sąlygomis mažų prieigos taškų diegimui, siekiant papildyti Direktyvą 2014/61/ES ir nedarant poveikio šioje direktyvoje išdėstytiems principams. Direktyvoje 2014/61/ES vadovaujamasi funkciniu požiūriu ir nustatomi įpareigojimai dėl prieigos prie fizinės infrastruktūros tik tuo atveju, kad ji yra tinklo dalis ir tik tada, kai ji nuosavybės teise priklauso tinklo operatoriui arba yra jo naudojama – tokiu būdu daug pastatų, kurie nuosavybės teise priklauso valdžios institucijoms arba yra jų naudojami, nepatenka į direktyvos taikymo sritį. Priešingai, specifinis įsipareigojimas nėra reikalingas fizinei infrastruktūrai, pavyzdžiui, kabelių kanalams ar stulpams, kuriuos naudoja intelektinės transporto sistemos, kuri nuosavybės teise priklauso tinklų operatoriams (transporto paslaugų teikėjams arba viešųjų elektroninių ryšių tinklų teikėjams) ir teikia tinklo dalių prieglobos paslaugas, taigi patenka į Direktyvos 2014/61/ES taikymo sritį;

(141)  šios direktyvos nuostatos, susijusios su prieiga ir sujungimu, taikomos viešųjų elektroninių ryšių tinklams. Neviešųjų elektroninių ryšių tinklų teikėjams netaikomi prieigos arba sujungimo įpareigojimai pagal šią direktyvą, išskyrus atvejus, kai jie naudojasi prieiga prie viešųjų tinklų, ir jiems gali būti taikomos tam tikros valstybių narių nustatytos sąlygos;

(142)  terminas „prieiga“ turi plačią reikšmę, todėl būtina tiksliai apibrėžti, kaip tas terminas vartojamas šioje direktyvoje, nedarant poveikio jo vartojimui kituose Sąjungos teisės aktuose. Pagrindinis tinklas ar priemonės gali priklausyti operatoriui nuosavybės teise arba jis juos visus ar kai kuriuos iš jų gali nuomotis;

(143)  atviroje ir konkurencinėje rinkoje neturi būti apribojimų, kurie trukdytų įmonėms tarpusavyje derėtis dėl prieigos ir sujungimo susitarimų, ypač dėl tarptautinių susitarimų laikantis SESV nustatytų konkurencijos taisyklių. Tokiomis aplinkybėmis, kai siekiama sukurti našesnę ir tikrai visos Europos rinką su veiksminga konkurencija, didesniu pasirinkimu ir konkurencingomis paslaugomis galutiniams naudotojams, įmonės, kurios gauna prašymus dėl prieigos ar sujungimo iš kitų įmonių, kurioms turi būti taikomi bendrųjų leidimų reikalavimai, kad galėtų visuomenei teikti elektroninių ryšių rinklus ar paslaugas, turėtų iš principo sudaryti tokius susitarimus komerciniu pagrindu ir derėtis dėl jų sąžiningai;

(144)  rinkose, kur išlieka dideli įmonių derybinės galios skirtumai ir kur kai kurių įmonių paslaugų teikimas priklauso nuo kitų teikiamos infrastruktūros, tikslinga nustatyti reguliavimo sistemą, siekiant užtikrinti veiksmingą rinkos funkcionavimą. Komercinėms deryboms nepavykus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų turėti įgaliojimus užtikrinti galutiniams naudotojams pakankamą prieigą ir sujungimą bei paslaugų sąveiką. Visų pirma, jos gali užtikrinti tiesioginį sujungimą nustatydamos proporcingus įpareigojimus įmonėms, kurioms taikoma bendrojo leidimo tvarka ir kurios kontroliuoja prieigą prie galutinių naudotojų. Prieigos priemonių kontrolė gali remtis fizinio ryšio (fiksuoto arba judriojo) su galutiniu naudotoju nuosavybe ar valdymu arba galimybe pakeisti ar atimti nacionalinį numerį ar numerius, kurie reikalingi norint pasiekti galutinio naudotojo tinklo galinį tašką. Taip būtų, pavyzdžiui, jei tinklo operatoriai nepagrįstai apribotų galutinių naudotojų prieigos prie interneto portalų ir paslaugų pasirinkimo galimybes;

(145)  atsižvelgiant į nediskriminavimo principą, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti, kad visos įmonės, nepriklausomai nuo jų dydžio ir verslo modelio, tiek vertikaliai integruotos, tiek atskirtos, galėtų pagrįstomis sąlygomis sujungti tinklus, kad galėtų užtikrinti tiesioginį sujungimą ir prieigą prie interneto;

(146)  nacionalinės teisinės ar administracinės priemonės, kurios prieigos ar sujungimo sąlygas ir reikalavimus sieja su šalies, siekiančios sujungimo, veikla ir konkrečiai su jos investicijomis į tinklo infrastruktūrą, o ne su teikiama sujungimo ar prieigos paslauga, gali iškreipti rinką, ir todėl tai gali būti nesuderinama su konkurencijos taisyklėmis;

(147)  tinklo operatoriai, kurie kontroliuoja prieigą prie savo pačių klientų, tai daro remdamiesi unikaliais numeriais ar adresais iš paskelbto numeracijos ar adresų intervalo. Kiti tinklo operatoriai turi galėti tiems vartotojams perduoti srautą, todėl jie privalo galėti tarpusavyje tiesiogiai ar netiesiogiai susijungti. Todėl tikslinga nustatyti teises ir pareigas derėtis dėl sujungimo;

(148)  sąveika yra naudinga galutiniams naudotojams ir yra svarbus tos reguliavimo sistemos tikslas. Skatinti sąveiką – viena iš nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų užduočių, nustatytų toje sistemoje. Toje sistemoje taip pat numatyta, kad Komisija privalo skelbti standartų arba specifikacijų, taikomų paslaugų teikimui, techninėms sąsajoms arba tinklų funkcijoms, kurių pagrindu skatinamas elektroninių ryšių derinimas, sąrašą. Valstybės narės turėtų skatinti paskelbtų standartų arba specifikacijų naudojimą tiek, kiek yra būtina paslaugų sąveikai užtikrinti ir naudotojų pasirinkimo laisvei didinti;

(149)  šiuo metu tiek tiesioginis sujungimas, tiek prieiga prie skubios pagalbos tarnybų priklauso nuo to, ar galutiniai naudotojai naudojasi su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis. Dėl būsimos technologinės plėtros arba didesnio naudojimosi su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis ryšio paslaugos gali būti nepakankamai tarpusavyje sąveikios. Todėl gali atsirasti didelių kliūčių patekti į rinką ir toliau diegti inovacijas, o tai gerokai trukdytų veiksmingam galutinių naudotojų tiesioginiam sujungimui;

(150)  jei atsirastų tokių sąveikos problemų, Komisija turėtų galėti paprašyti BEREC ataskaitos, kurioje būtų pateiktas rinkos padėties faktų vertinimas Sąjungos ir valstybės narės lygmeniu. Kuo labiau atsižvelgdama į BEREC ataskaitą ir kitus turimus įrodymus, taip pat atsižvelgdama į poveikį vidaus rinkai, Komisija turėtų nuspręsti, ar reikia, kad nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos imtųsi reguliavimo priemonių. Jei Komisija mano, kad nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos turėtų apsvarstyti tokių reguliavimo priemonių taikymo galimybę, ji turėtų galėti priimti įgyvendinimo priemones, kuriose būtų nurodytas nacionalinių reguliavimo arba kitų kompetentingų institucijų taikytinų galimų reguliavimo priemonių pobūdis ir mastas, įskaitant visų pirma institucijų ir kitų pasaugų teikėjų pareigą skelbti atitinkamą informaciją ir leisti ją naudoti, keisti ir pakartotinai paskirstyti, ir priemones, kuriomis visiems arba konkretiems paslaugų teikėjams būtų nustatytas privalomas standartų arba specifikacijų taikymas;

(151)  atsižvelgdamos į konkrečias nacionalines aplinkybes, nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar priemonės yra būtinos ir pateisinamos siekiant užtikrinti tiesioginį sujungimą ▌, ir, jei taip, turėtų pagal Komisijos įgyvendinimo priemones tiems didelės aprėpties ir daug naudotojų pritraukiančių su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjams nustatyti proporcingus įpareigojimus. Terminas „didelis“ turėtų būti aiškinamas taip, kad geografinė aprėptis ir atitinkamo paslaugų teikėjo galutinių naudotojų skaičius sudaro kritinę masę siekiant įgyvendinti tikslą užtikrinti galutinių naudotojų tiesioginį sujungimą. Ribotą skaičių galutinių naudotojų arba ribotą geografinę aprėptį turintiems paslaugų teikėjams, kurie tik nežymiai prisidėtų prie to tikslo įgyvendinimo, paprastai neturėtų būti taikomi tokie sąveikumo įpareigojimai;

(152)  tais atvejais, kai įmonėms nesuteikiama perspektyvių alternatyvų gauti prieigą prie neatkartojamų laidų, kabelių ir susijusios įrangos pastatuose arba prie pirmojo koncentracijos ar skirstymo taško, ir siekiant skatinti galutiniams naudotojams naudingus su konkurencija susietus veiklos rezultatus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų būti įgaliotos nustatyti prieigos įpareigojimus visoms įmonėms, nepriklausomai nuo jų pripažinimo turinčiomis didelę ▌įtaką rinkoje. Tuo atžvilgiu nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų atsižvelgti į visas technines ir ekonomines kliūtis, trukdysiančias kurti tokius pačius tinklus. Tačiau tokie įpareigojimai tam tikrais atvejais gali būti intervenciniai, gali sumažinti paskatas investuoti ir gali sustiprinti dominuojančių rinkos dalyvių padėtį, todėl juos reikėtų nustatyti tik tada, kai jie yra pagrįsti ir proporcingi tikslui užtikrinti tvarią konkurenciją atitinkamose rinkose. Vien tik iš fakto, kad jau yra daugiau nei viena tokia infrastruktūra, neturėtų būtinai būti daroma išvada, kad tos infrastruktūros turtas gali būti atkartojamas. Prireikus kartu su tokiais prieigos įpareigojimais įmonės taip pat turėtų galėti remtis įpareigojimais suteikti prieigą prie fizinės infrastruktūros remiantis Direktyva 2014/61/ES. Visi nacionalinės reguliavimo institucijos pagal šią direktyvą nustatyti įpareigojimai ir kitų kompetentingų institucijų priimti sprendimai pagal Direktyvą 2014/61/ES siekiant užtikrinti prieigą prie pastatuose esančios fizinės infrastruktūros arba prie fizinės infrastruktūros iki prieigos taško turi būti nuoseklūs;

(153)  kiek tai būtina, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nustatyti įpareigojimus įmonėms suteikti prieigą prie šios direktyvos priede nurodytos įrangos, konkrečiai – taikomųjų programų sąsajų (API) ir elektroninių programų vadovų (EPG), kad galutiniams naudotojams būtų užtikrintas ne tik prieinamumas prie skaitmeninių radijo ir televizijos transliavimo paslaugų, bet ir prie susijusių papildomų paslaugų. Tokios papildomos paslaugos turėtų galėti apimti su programomis susijusias paslaugas, kurios yra specialiai skirtos pagerinti prieinamumą neįgaliems galutiniams naudotojams, ir su išmaniosios televizijos programomis susijusias paslaugas;

(154)  svarbu, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, vertindamos koncentracijos arba skirstymo tašką, iki kurio jos ketina reikalauti suteikti prieigą, tašką pasirinktų pagal BEREC gaires. Arčiau galutinių naudotojų esančio taško pasirinkimas bus naudingesnis infrastruktūros konkurencijai ir itin didelio pralaidumo tinklų diegimui. Tokiu būdu nacionalinė reguliavimo institucija turėtų pirma apsvarstyti galimybę pasirinkti tašką pastate arba prie pat pastato. Galėtų būti pateisinama prieigos įpareigojimus taikyti ir toliau už pirmąjį koncentracijos arba skirstymo tašką esantiems laidams bei kabeliams ▌, tokius įpareigojimus taikant tik kuo arčiau galutinių naudotojų esantiems taškams, kurie gali teikti prieglobos paslaugas pakankamam galutinių naudotojų skaičiui, kai įrodoma, jog tokios pačios infrastruktūros kūrimui kyla didelių ilgalaikių fizinių arba ekonominių kliūčių, dėl kurių atsiranda didelių konkurencijos problemų arba rinkos nepakankamumas mažmeniniu lygmeniu, o tai yra nenaudinga galutiniams naudotojams. Tinklo elementų atkartojamumo įvertinimui reikalinga rinkos peržiūra, kuri skiriasi nuo analizės, kurios metu įvertinama didelė įtaka rinkoje, ir todėl nacionalinė reguliavimo institucija neturi nustatyti, ar įtaka rinkoje yra didelė, kad galėtų nustatyti šiuos įpareigojimus. Kita vertus, tokiai peržiūrai reikalingas pakankamas ekonominis rinkos sąlygų įvertinimas siekiant nustatyti, ar tenkinami kriterijai, būtini siekiant nustatyti platesnius įpareigojimus, taikomus toliau už pirmojo koncentracijos ar skirstymo taško. Tikėtina, kad tokių išplėstos prieigos įpareigojimų gali labiau reikėti geografinėse vietovėse, kuriose ekonominiai modeliai, kuriais grindžiamas alternatyvios infrastruktūros plėtojimas, yra rizikingesni, pavyzdžiui, dėl mažo gyventojų tankio ar dėl riboto daugiabučių pastatų skaičiaus. Priešingai, didelė namų ūkių koncentracija gali reikšti, kad nustatyti tokių įpareigojimų nebūtina. Nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų apsvarstyti, ar tokie įpareigojimai gali sustiprinti turinčiomis didelę įtaką rinkoje pripažintų įmonių poziciją. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti reikalauti, kad būtų suteikta prieiga prie aktyvių ar virtualių tinklo elementų, naudojamų tokios infrastruktūros paslaugoms teikti, jei prieiga prie pasyvių elementų būtų ekonominiu požiūriu neveiksminga arba fiziškai nepraktiška, ir jei nacionalinė reguliavimo institucija mano, kad nesiėmus tokių priemonių būtų apeitas prieigos įpareigojimo tikslas. Siekdama sustiprinti nuoseklią reguliavimo praktiką visoje Sąjungoje, Komisija turėtų galėti reikalauti, kad nacionalinė reguliavimo institucija atsiimtų savo priemonių projektus, kuriais prieigos įpareigojimai taikomi ne tik pirmajam koncentracijos arba skirstymo taškui, kai BEREC pritaria rimtoms Komisijos abejonėms dėl priemonės projekto suderinamumo su Sąjungos teise, ypač su šios direktyvos reguliavimo tikslais;

(155)  kad būtų laikomasi proporcingumo principo, tokiais atvejais gali būti tikslinga, kad nacionalinės reguliavimo institucijos įpareigojimų, taikomų ne tik pirmajam koncentracijos arba skirstymo taškui, nenustatytų tam tikrų kategorijų savininkams arba įmonėms (arba ir savininkams, ir įmonėms) – tai turėtų nustatyti nacionalinės reguliavimo institucijos, remdamosi tuo, kad įmonės pripažinimu turinčia didelę įtaką rinkoje nepagrįstas prieigos įpareigojimas galėtų suardyti jų ekonominį modelį, kuriuo grindžiami neseniai įdiegti tinklo elementai, ypač mažuose vietiniuose projektuose. Tokie prieigos įpareigojimai neturėtų būti taikomi tik didmeninę veiklą vykdančioms įmonėms, jeigu jos komercinėmis, sąžiningomis, nediskriminacinėmis ir pagrįstomis sąlygoms, be kita ko, kainų atžvilgiu, siūlo veiksmingą alternatyvią prieigą prie itin didelio pralaidumo tinklo. Tą išimtį tokiomis pačiomis sąlygomis turėtų būti galima taikyti ir kitiems paslaugų teikėjams. Išimtis gali būti netinkama paslaugų teikėjų, kurie gauna viešąjį finansavimą, atveju;

(156)  kad būtų sudaryta kuo daugiau galimybių visoje Sąjungoje prisijungti prie itin didelio pralaidumo tinklų, ypač mažo gyventojų tankio vietovėse, kur kurti tokią pačią infrastruktūrą yra neįmanoma ir galutiniams naudotojams kyla rizika likti be tokios prisijungimo galimybės, gali būti ypač naudinga, laikantis konkurencijos teisės principų, dalytis pasyviąja ▌infrastruktūra, naudojama teikiant belaidžių elektroninių ryšių paslaugas ▌. Nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos išimties tvarka turėtų būti galėti reikalauti tokio dalijimosi ▌arba lokalizuotos tarptinklinio ryšio prieigos pagal Sąjungos teisę, jeigu ta galimybė buvo aiškiai nustatyta pradinėse naudojimosi teisės suteikimo sąlygose ir jos įrodo tokio dalijimosi naudą siekiant panaikinti neįveikiamas ekonomines arba fizines kliūtis, dėl kurių prieiga prie tinklų arba paslaugų yra itin nepakankama arba jos nėra, taip pat atsižvelgiant į keletą veiksnių, visų pirma įskaitant poreikį užtikrinti aprėptį palei pagrindinius transporto kelius, galutinių naudotojų paslaugų pasirinkimą ir geresnę paslaugų kokybę, taip pat į poreikį išlaikyti infrastruktūros plėtojimo paskatas. Tokiomis aplinkybėmis, kai nėra jokios galutinių naudotojų prieigos ir nepakanka vien dalytis pasyviąja infrastruktūra šiai problemai spręsti, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nustatyti įpareigojimus dalytis aktyviąja infrastruktūra. Tai darydamos, nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos išlaiko lankstumą pasirinkti tinkamiausią dalijimosi ar prieigos įpareigojimą, kuris turėtų būti proporcingas ir pagrįstas remiantis nustatytos problemos pobūdžiu;

(157)  nors tikslinga, kad kai kuriomis aplinkybėmis nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija nustatytų įpareigojimus įmonėms, nepriklausomai nuo pripažinimo turinčiomis didelę įtaką rinkoje, kad būtų pasiekti tam tikri tikslai, pavyzdžiui, tiesioginis sujungimas arba paslaugų sąveikumas, būtina užtikrinti, kad tokie įpareigojimai būtų nustatomi pagal reguliavimo sistemą ir visų pirma laikantis joje numatytų pranešimo procedūrų. Tokie įpareigojimai turėtų būti nustatomi tik kai tai pateisinama šios direktyvos tikslų įgyvendinimu, ir kai jie yra objektyviai pagrįsti, skaidrūs, proporcingi ir nediskriminaciniai, kai jais siekiama skatinti efektyvumą, tvarią konkurenciją, veiksmingas investicijas ir inovacijas ir suteikti didžiausią naudą galutiniams naudotojams; tokie įpareigojimai nustatomi laikantis atitinkamų pranešimo procedūrų;

(158)  siekiant pašalinti neįveikiamas ekonomines arba fizines kliūtis, trukdančias teikti galutiniams naudotojams paslaugas arba tinklus, grindžiamus radijo spektro naudojimu, ir kai vis dar esama judriojo ryšio aprėpties spragų, joms pašalinti gali reikėti prieigos prie pasyviosios infrastruktūros ir dalijimosi ja, o kai to nepakanka – dalijimosi aktyviąja infrastruktūra, arba lokalizuotos tarptinklinio ryšio prieigos susitarimų. Nedarant poveikio dalijimosi įpareigojimams, siejamais su naudojimosi teisėmis remiantis kitomis šios direktyvos nuostatomis, visų pirma priemonėmis skatinti konkurencijai, kai nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos ketina imtis priemonių, kad nustatytų reikalavimą dalytis pasyviąja infrastruktūra, o kai prieigos prie pasyviosios infrastruktūros ir dalijimosi ja nepakanka – aktyviąja infrastruktūra, arba jos ketina reikalauti lokalizuotos tarptinklinio ryšio prieigos susitarimų, jų vis dėlto taip pat gali būti paprašyta apsvarstyti galimą riziką rinkos dalyviams nepakankamai aptarnaujamose vietovėse;

(159)  vien konkurencijos taisyklių ne visada pakanka kultūrų įvairovei ir žiniasklaidos pliuralizmui skaitmeninės televizijos srityje užtikrinti. Dėl technologijų ir rinkos plėtros reikia, kad valstybės narės sąlyginės prieigos teikimo sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis įpareigojimus reguliariai ▌peržiūrėtų savo nacionalinėje rinkoje ▌, ypač siekiant nustatyti, ar pateisinama išplėsti įpareigojimų taikymą EPG ir API, kad galutiniams naudotojams būtų prieinamos konkrečios skaitmeninės transliavimo paslaugos. Valstybės narės turėtų galėti nurodyti skaitmenines transliavimo paslaugas, kurių prieigą galutiniams naudotojams turi užtikrinti, jų manymu, būtini įstatymai ar kiti teisės aktai;

(160)  valstybės narės savo nacionalinėms reguliavimo institucijoms taip pat turėtų galėti leisti peržiūrėti įpareigojimus, susijusius su sąlygine prieiga prie skaitmeninių transliavimo paslaugų, kad, atlikusios rinkos tyrimą, jos galėtų nustatyti, ar įmonėms, neturinčioms didelės įtakos atitinkamoje rinkoje, panaikinti, ar iš dalies pakeisti taikomus įpareigojimus. Toks panaikinimas ar pakeitimas neturėtų neigiamai paveikti galutinių naudotojų prieigos prie tokių paslaugų ar veiksmingos konkurencijos perspektyvų;

(161)  tam tikromis aplinkybėmis reikalingi ex ante įpareigojimai, kad būtų galima užtikrinti konkurencinės rinkos plėtrą, kurios sąlygos būtų palankios diegti ir įsisavinti itin didelio pralaidumo tinklus ir paslaugas ir kuo labiau didinti naudą galutiniams naudotojams. Šioje direktyvoje vartojama apibrėžtis „didelė įtaka rinkoje“ atitinka dominavimo sąvoką, apibrėžtą Teisingumo Teismo praktikoje;

(162)  gali būti nustatyta, kad dvi ar daugiau įmonės užima bendrą dominuojančią padėtį ne tik dėl jų struktūrinių ar kitokių ryšių, bet ir tais atvejais, kai atitinkamos rinkos struktūra padeda koordinuotiems veiksmams, tai yra skatina lygiagretų ar asocijuotą antikonkurencinį elgesį rinkoje;

(163)  labai svarbu, kad ex ante reguliuojamieji įpareigojimai būtų nustatomo tik didmeninei rinkai, kurioje yra viena ar daugiau įmonių, turinčių didelę įtaką rinkoje, siekiant užtikrinti tvarią konkurenciją ▌, ir kurioje Sąjungos ir nacionalinės konkurencijos teisės priemonių nepakanka problemai išspręsti. Remdamasi konkurencijos teisės principais, Komisija Sąjungos lygiu parengė gaires, kuriomis nacionalinės reguliavimo institucijos vadovautųsi vertindamos, ar tam tikroje rinkoje konkurencija yra veiksminga, ir vertindamos didelę įtaką rinkoje. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų analizuoti, ar konkretaus produkto ar paslaugos rinka yra veiksmingai konkurencinė konkrečioje geografinėje srityje, kuri gali būti apibrėžta kaip visa atitinkamos valstybės narės teritorija ar tik jos dalis arba kaip valstybių narių teritorijų kaimyninių dalių bendra teritorija. Veiksmingos konkurencijos analizėje turėtų būti tiriama, ar rinka turi perspektyvų ateityje tapti konkurencine, taigi ar veiksmingos konkurencijos nebuvimas yra ilgalaikis. Tose gairėse taip pat turėtų būti kreipiamas dėmesys į naujai atsirandančias rinkas, kur de facto rinkos lyderis tikriausiai turės žymią rinkos dalį, tačiau jam neturėtų būti taikomi netikslingi įpareigojimai. Komisija turėtų reguliariai peržiūrėti gaires, ypač peržiūrėdama galiojančius teisės aktus, atsižvelgdama į Teisingumo Teismo praktiką, ekonomikos supratimą ir faktinę rinkos patirtį, bei siekdama užtikrinti, kad greitai besiplėtojančioje rinkoje jos išliktų tikslingos. Tais atvejais, kai bus nustatyta, kad atitinkama rinka yra transnacionalinė, nacionalinės reguliavimo institucijos privalės tarpusavyje bendradarbiauti;

(164)  nustatydamos, ar įmonė turi didelę įtaką konkrečioje rinkoje, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų veikti pagal Sąjungos teisę, kuo labiau atsižvelgdamos į Komisijos rinkos tyrimo ir didelės įtakos rinkoje vertinimo gaires;

(165)  nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų apibrėžti atitinkamas geografines rinkas savo teritorijose, kuo labiau atsižvelgdamos į Komisijos rekomendaciją dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų (toliau – Rekomendacija), priimtą pagal šią direktyvą, ir atsižvelgdamos į nacionalines ir vietines aplinkybes. Todėl nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų išanalizuoti bent tas rinkas, kurios įtrauktos į rekomendaciją, įskaitant rinkas, kurios į sąrašus įrašytos, tačiau nebereguliuojamos atsižvelgus į konkrečias nacionalines arba vietines aplinkybes. Nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų išnagrinėti rinkas, kurios neįtrauktos į tą rekomendaciją, tačiau tų institucijų jurisdikcijos teritorijoje yra reguliuojamos remiantis ankstesniais rinkos tyrimais, arba kitas rinkas, jei tos institucijos turi pakankamų priežasčių laikyti, kad tos rinkos atitinka tris šioje direktyvoje numatytus kriterijus;

(166)  transnacionalines rinkas galima apibrėžti, jei tai motyvuojama geografinės rinkos apibrėžtimi, atsižvelgiant į visus pasiūlos ir paklausos pusių veiksnius ir laikantis konkurencijos teisės principų. Tinkamiausiai tokią analizę galinti atlikti įstaiga yra BEREC, nes būtent ji gali pasinaudoti didele bendra nacionalinių reguliavimo institucijų patirtimi, įgyta nustatant rinkas nacionaliniu lygmeniu. Atliekant potencialių transnacionalinių rinkų analizę turėtų būti atsižvelgiama į nacionalines aplinkybes. Jei transnacionalinės rinkos yra apibrėžtos ir joms reikia taikyti reguliavimo priemones, susijusios nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų bendradarbiauti, be kita ko, informuodamos Komisiją, kad nustatytų tinkamas taikyti reguliavimo priemones. Tokiu pat būdu jos gali bendradarbiauti, jei transnacionalinės rinkos nenustatytos, tačiau rinkos sąlygos jų teritorijose yra pakankamai vienodos, pavyzdžiui, jei sąnaudos, rinkos struktūros arba operatoriai panašūs arba jei galutinių naudotojų paklausa yra transnacionalinė arba panaši, todėl būtų naudinga taikyti koordinuotus reguliavimo metodus;

(167)  tam tikromis aplinkybėmis, kuriomis geografinės rinkos yra apibrėžiamos kaip nacionalinės arba subnacionalinės, pavyzdžiui, jei nacionalinis arba vietinis tinklo plėtros pobūdis lemia galimos įmonių įtakos rinkoje, susijusios su didmenine pasiūla, ribas, tačiau vis tiek esama didelės transnacionalinės paklausos, kurią sukuria vienos arba daugiau kategorijų galutiniai naudotojai. Toks atvejis visų pirma gali būti susijęs su paklausa, kurią sukuria verslo srities galutiniai naudotojai, kurių padaliniai veikia skirtingose valstybėse narėse. Jei paslaugų teikėjai nepakankamai tenkina tokią transnacionalinę paklausą, pavyzdžiui, jeigu jie yra susiskaidę pagal nacionalines sienas arba vietos lygmeniu, vidaus rinkoje gali atsirasti kliūčių. Todėl BEREC turėtų būti įgaliota nacionalinėms reguliavimo institucijoms nustatyti bendrų reguliavimo metodų gaires siekiant užtikrinti, kad transnacionalinė paklausa būtų pakankamai tenkinama, sudarant pagrindą didmeninės prieigos produktų sąveikumui visoje Sąjungoje, ir kad būtų galimybių veiklą vykdyti efektyviai bei gauti masto ekonomiją, nepaisant suskaidytos pasiūlos. BEREC gairės turėtų formuoti tai, kokiomis priemonėmis nacionalinės reguliavimo institucijos, siekdamos vidaus rinkos tikslo, kai pripažintoms didelę įtaką rinkoje turinčiomis įmonėms nacionaliniu lygmeniu nustato reguliuojamuosius įpareigojimus; jose taip pat turėtų būti pateiktos rekomendacijos dėl didmeninės prieigos produktų, kuriais galima patenkinti tokią nustatytą transnacionalinę paklausą, techninių specifikacijų suderinimo siekiant vidaus rinkos interesų;

(168)  visų ex ante reguliavimo priemonių taikymo galutinis tikslas – užtikrinus tvarų faktinį mažmeninių rinkų konkurencingumą, kurti galutiniams naudotojams naudą, išreiškiamą kaina, kokybe ir pasirinkimu. Tikėtina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos palaipsniui galės nustatyti, kad daug mažmeninių rinkų yra konkurencinės net be didmeninio lygmens reguliavimo, ypač atsižvelgiant į tikėtiną inovacijų ir konkurencijos gerėjimą;

(169)  siekdamos nustatyti didmenines rinkas, kurioms galėtų būti taikomos ex ante reguliavimo priemonės, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų pirmiausia išnagrinėti atitinkamas mažmenines rinkas. Faktinės konkurencijos mažmeniniame ir didmeniniame lygmenyse analizė atliekama remiantis ateities perspektyvomis ir vadovaujantis konkurencijos teise, įskaitant, kai tinkama, aktualią Teisingumo Teismo praktiką. Jei padaroma išvada, kad mažmeninė rinka būtų faktiškai konkurencinė ir be didmeninio ex ante reguliavimo priemonių atitinkamoje rinkoje, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų padaryti išvadą, kad atitinkamo didmeninio lygmens reguliavimo priemonių nebereikia;

(170)  palaipsniui pereinant prie nereguliuojamųjų rinkų, komerciniai operatorių tarpusavio susitarimai, įskaitant dėl bendro investavimo ir prieigos, taps įprastesni, ir, jeigu jie stabilūs ir teigiamai veikia konkurencijos dinamiką, jais galima remtis kaip vienu iš argumentų pagrindžiant išvadą, kad ex ante reguliavimo priemonių tam tikrai didmeninei rinkai nereikia. Panaši logika galiotų ir atvirkštine tvarka, t. y. jei komerciniai susitarimai nereguliuojamoje rinkoje būtų netikėtai nutraukiami. Analizuojant tokius susitarimus turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad reguliavimo priemonių taikymo galimybė galėtų tinklų savininkus paskatinti pradėti komercines derybas. Kad būtų deramai apsvarstytas reguliavimo priemonių poveikis susijusioms rinkoms, kai sprendžiama, ar tam tikrai rinkai reikia ex ante reguliavimo priemonių, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti, kad rinkos būtų nagrinėjamos nuosekliai ir, jei įmanoma, tuo pačiu arba kuo artimesniu metu;

(171)  svarstydamos, ar mažmeninio lygmens problemas spręsti didmeninio reguliavimo priemonėmis, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų atsižvelgti į tai, kad tam tikra mažmeninė rinka gali gauti produktus iš kelių pradinės grandies rinkų, ir atvirkščiai –bendra didmeninė rinka gali teikti didmeninius pradinės grandies produktus kelioms mažmeninėms rinkoms. Be to, konkurencijos dinamiką tam tikroje rinkoje gali veikti gretutinės, tačiau vertikaliai nesusietos, rinkos, pavyzdžiui, toks poveikis gali reikštis tarp kai kurių fiksuotojo ir judriojo ryšio rinkų. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų taip įvertinti kiekvieną didmeninę rinką, kurią svarstoma reguliuoti (pradedant nuo taisomųjų priemonių, susijusių su prieiga prie civilinės infrastruktūros, nes tokios taisomosios priemonės paprastai padeda labiau subalansuotai konkurencijai, įskaitant konkurenciją infrastruktūros srityje), o paskui, išrikiavusios tas didmenines rinkas pagal jų tikėtiną tinkamumą spręsti nustatytas mažmeninio lygmens problemas, išnagrinėti kiekvieną didmeninę rinką, kuriai, kaip manoma, gali reikėti ex ante reguliavimo priemonių. Spręsdamos dėl konkrečios taisomosios priemonės, kurią rengiasi taikyti, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų įvertinti techninio tos priemonės įgyvendinimo galimybę ir atlikti sąnaudų ir naudos analizę, atsižvelgdamos į tos priemonės tinkamumą spręsti nustatytas mažmeninio lygmens konkurencijos problemas, ir sudaryti galimybes konkurencijai remiantis diferencijavimo ir technologijos neutralumo principais. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų apsvarstyti, kokių pasekmių tikėtis nustačius konkrečią taisomąją priemonę, kuri, jeigu ją įmanoma pritaikyti tik tam tikros topologijos tinkluose, veikiausiai stabdytų itin didelio pralaidumo tinklų diegimą galutiniams naudotojams;

(172)  nedarant poveikio technologijos neutralumo principui, nacionalinės reguliavimo institucijos, nustatydamos taisomąsias priemones ir, jei įmanoma, prieš įdiegiant infrastruktūrą, turėtų sudaryti paskatas plėtoti lanksčią ir atvirą tinklo struktūrą – tai ilgainiui sumažintų nustatytų taisomųjų priemonių naštą ir sudėtingumą vėlesniame etape. Prieš nuspręsdama, ar turinčia didelę įtaką rinkoje pripažintai įmonei turėtų būti nustatyta papildomų labiau apsunkinančių taisomųjų priemonių, nacionalinė reguliavimo institucija kiekviename vertinimo etape turėtų siekti išsiaiškinti, ar atitinkama mažmeninė rinka taptų faktiškai konkurencinė, taip pat atsižvelgiant į atitinkamus komercinius planus arba kitas didmeninės rinkos aplinkybes, įskaitant kitų rūšių galiojančias reguliavimo priemones, pavyzdžiui, bendruosius prieigos prie neatkartojamo turto įpareigojimus arba pagal Direktyvą 2014/61/ES nustatytus įpareigojimus, ir reguliavimo priemones, kurias nacionalinė reguliavimo institucija jau laiko tinkamomis turinčia didelę įtaką rinkoje pripažintai įmonei. Toks vertinimas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų nustatytos tik tinkamiausios taisomosios priemonės, būtinos siekiant veiksmingai spręsti rinkos tyrimo metu nustatytas problemas, neužkerta kelio nacionalinei reguliavimo institucijai padaryti išvadą, kad tokių, nors ir nevienodo intensyvumo, taisomųjų priemonių derinys, laikantis proporcingumo principo, yra mažiausiai įsikišimo reikalaujantis problemos sprendimo būdas. Net jei remiantis tokiais skirtumais atskira geografinė rinka neapibrėžiama, tais skirtumais vis tiek turėtų būti galima motyvuoti atitinkamų taisomųjų priemonių, nustatytų atsižvelgiant į skirtingą konkurencijos suvaržymo laipsnį, diferencijavimą;

(173)  laikoma, kad nustatytų didmeninio lygmens ex ante reguliavimo priemonių, kurios iš esmės yra mažiau intervencinės už mažmeninės rinkos reguliavimą, užtenka tikėtinoms konkurencijos problemoms spręsti susijusioje (-iose) galutinės grandies mažmeninėje (-ėse) rinkoje (-ose). Konkurencijos pažangą po elektroninių ryšių reguliavimo pagrindų nustatymo įrodo vis plačiau visoje Sąjungoje panaikinamas mažmeninių rinkų reguliavimas. Be to, taisyklės, pagal kurias ex ante taisomosios priemonės nustatomos didelę įtaką rinkoje turinčioms paskirtoms įmonėms, turėtų būti, jei įmanoma, toliau paprastinamos ir būti labiau nuspėjamos. Todėl turėtų būti teikiama pirmenybė ex ante reguliuojamosios kontrolės ▌ nustatymui remiantis įmonės pripažinimu turinčia didelę įtaką didmeninėse rinkose;

(174)  jei nacionalinė reguliavimo institucija panaikina didmenines reguliavimo priemones, ji turėtų nustatyti tinkamą įspėjimo laikotarpį, kad prie nereguliuojamosios rinkos būtų pereinama darniai. Nustatydama tokį įspėjimo laikotarpį, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų atsižvelgti į galiojančius susitarimus, kuriuos pagal nustatytus reguliuojamuosius įpareigojimus sudarė prieigos paslaugų teikėjai ir prieigos paslaugų naudotojai. Tokiuose susitarimuose gali būti sutartinės teisinės apsaugos nuostatų, kuriomis prieigos paslaugų naudotojai apsaugomi nustatytą laikotarpį. Nacionalinė reguliavimo institucija turėtų taip pat atsižvelgti į faktines galimybes, kuriomis naudodamiesi rinkos dalyviai įsisavintų komercinę didmeninę prieigą arba priimtų bendro investavimo pasiūlymus, kurių gali būti rinkoje, ir į poreikį išvengti ilgų laikotarpių, kuriais būtų įmanoma reguliavimo skirtumais naudotis savanaudiškai. Nacionalinė reguliavimo institucija parengtoje pereinamojo laikotarpio tvarkoje turėtų numatyti reguliuojamosios anksčiau sudarytų susitarimų priežiūros mastą ir laiką po įspėjimo laikotarpio pradžios;

(175)  siekiant užtikrinti, kad rinkos dalyviai neabejotų reguliavimo sąlygomis, reikia nustatyti rinkos tyrimų terminą. Svarbu reguliariai atlikti rinkos tyrimus per pagrįstą ir tinkamą laikotarpį. Jeigu nacionalinė reguliavimo institucija per nustatytą terminą neatlieka rinkos tyrimo, yra rizika, kad kils pavojus vidaus rinkai, o įprastinė įpareigojimų nevykdymo procedūra laiku neduos norimų rezultatų. Alternatyviai, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų turėti galimybę prašyti BEREC pagalbos rinkos tyrimui užbaigti. Pavyzdžiui, tokia pagalba galėtų būti teikiama iš kitų nacionalinių reguliavimo institucijų atstovų sudarius specialią darbo grupę;

(176)  elektroninių ryšių sektoriuje technologinės inovacijos yra labai aukšto lygio, o rinkos labai dinamiškos, todėl svarbu greitai, koordinuotai ir suderintai pritaikyti reguliavimą Sąjungos lygiu, nes, kaip rodo patirtis, nacionalinėms reguliavimo institucijoms skirtingai taikant reguliavimo sistemą gali kilti kliūčių vidaus rinkai;

(177)  tačiau, siekiant didesnio reguliavimo priemonių stabilumo ir nuspėjamumo, maksimalus leistinas laikotarpis tarp rinkos tyrimų turėtų būti padidintas nuo trejų iki penkerių metų, jei per tą laikotarpį neįvyksta tokių rinkos pokyčių, dėl kurių reikėtų atlikti naują tyrimą. Sprendžiant, ar nacionalinė reguliavimo institucija laikėsi įpareigojimo bent kas penkerius metus tirti rinkas ir pranešti apie atitinkamos priemonės projektą, naujo penkerių metų rinkos ciklo pradžia bus laikomas tik pranešimas, kuriame pateikiamas naujas rinkos apibrėžties ir didelės įtakos rinkoje vertinimas. Nebus laikoma, kad šis įpareigojimas įvykdytas pateikus paprastą pranešimą apie naujas arba iš dalies pakeistas reguliavimo taisomąsias priemones, nustatytas remiantis ankstesniais arba neperžiūrėtais rinkos tyrimais. Tai, kad nacionalinė reguliavimo institucija nevykdo šioje direktyvoje nustatyto įpareigojimo reguliariai atlikti rinkos tyrimą, neturėtų būti savaime laikoma pagrindu esamus tos nacionalinės reguliavimo institucijos atitinkamoje rinkoje nustatytus įpareigojimus laikyti negaliojančiais ar netaikytinais;

(178)  turinčia didelę įtaką rinkoje pripažintai įmonei nustatant konkrečius įpareigojimus, papildomo rinkos tyrimo atlikti nereikia, tačiau būtina pagrįsti, kad būtent aptariamas įpareigojimas yra tikslingas ir proporcingas atsižvelgiant į problemos, nustatytos nagrinėjamoje rinkoje ir susijusioje mažmeninėje rinkoje, pobūdį;

(179)  vertindamos planuojamų nustatyti privalomų įpareigojimų ir sąlygų proporcingumą, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų atsižvelgti į įvairiuose jų valstybių narių regionuose esančias skirtingas konkurencines sąlygas ir ypač į geografinio tyrimo, atlikto pagal šią direktyvą, rezultatus;

(180)  kai nacionalinės reguliavimo institucijos sprendžia, ar taikyti taisomąsias kainų kontrolės priemones, o jei taikyti, kokia forma, jos turėtų stengtis sudaryti investuotojui sąlygas gauti tinkamą investicijų į tam tikrą naują projektą grąžą. Visų pirma rizika yra susijusi su investicijų į naujus prieigos tinklus, kuriais galima teikti paslaugas, kurių paklausa investavimo metu dar nežinoma, projektais;

(181)  įpareigojimų, kurie per rinkos tyrimo laikotarpį nustatyti turinčiomis didelę įtaką rinkoje pripažintoms įmonėms, peržiūra turėtų suteikti galimybę nacionalinėms reguliavimo institucijoms atsižvelgti į naujų pokyčių, pavyzdžiui, savanoriškai įmonių sudarytų naujų tarpusavio susitarimų, kaip antai prieigos arba bendro investavimo susitarimų įtaką konkurencijos sąlygoms, taip suteikiant lankstumo, kuris ypač reikalingas, kai reguliavimo ciklai ilgi. Panaši logika turėtų būti taikoma ir tuo atveju, jei komercinis susitarimas būtų netikėtai pažeistas ar nutrauktas arba jeigu tokio susitarimo poveikis skirtųsi nuo rinkos tyrimo. Jei galiojantis susitarimas nutraukiamas nereguliuojamojoje rinkoje, gali būti, kad reikės atlikti naują rinkos tyrimą. Jei rinkoje neįvyksta jokių svarbių pokyčių, tačiau rinkos yra dinamiškos, gali reikėti atlikti rinkos tyrimą dažniau nei kas penkerius metus, pavyzdžiui, ne dažniau nei kas trejus metus, kaip buvo daroma iki šios direktyvos taikymo datos. Rinkos turėtų būti laikomos dinamiškomis, jeigu tikėtina, kad technologijų raida ir galutinių naudotojų paklausos modeliai plėtosis taip, kad tyrimo išvados per vidutinės trukmės laikotarpį pasikeistų daugelio geografinių vietovių ar galutinių naudotojų nacionalinės reguliavimo institucijos apibrėžtoje geografinėje ir produkto rinkoje atžvilgiu;

(182)  prieigos ir sujungimo sąlygų bei reikalavimų, įskaitant kainas, skaidrumas padeda paspartinti derybas, išvengti ginčų ir rinkos dalyviams suteikia pasitikėjimo, kad paslauga nėra teikiama diskriminacinėmis sąlygomis. Techninių sąsajų atvirumas ir skaidrumas gali būti ypač svarbus sąveikai užtikrinti. Tais atvejais, kai nacionalinė reguliavimo institucija įpareigoja informaciją teikti viešai, ji taip pat turėtų galėti nurodyti, kokiu būdu toji informacija turi būti skelbiama, ir tai, ar ji teikiama nemokamai, atsižvelgdama į informacijos pobūdį ir tikslą;

(183)  atsižvelgiant į tinklų topologijos įvairovę, prieigos produktus ir po 2002 m. susiklosčiusias rinkos aplinkybes, Direktyvos 2002/19/EB II priede numatytų tikslų, susijusių su atsieta prieiga prie vietinės linijos ir su prieigos produktais skaitmeninės televizijos ir radijo paslaugų teikėjams, geriau siekti lankstesnėmis priemonėmis, nustačius minimalių standartinio pasiūlymo kriterijų gaires, kurias parengtų ir periodiškai atnaujintų BEREC. Todėl tas priedas turėtų būti išbrauktas;

(184)  nediskriminavimo principas užtikrina, kad įmonės, turinčios didelę įtaką rinkoje, neiškraipys konkurencijos, ypač jei tai vertikaliai integruotos įmonės, teikiančios paslaugas įmonėms, su kuriomis jos konkuruoja galutinės grandies rinkose;

(185)  siekiant spręsti su kainomis nesusijusios diskriminacijos problemas ir jai užkirsti kelią, indėlio lygiavertiškumo principo taikymas yra iš esmės tikriausias būdas sukurti veiksmingą apsaugą nuo diskriminavimo. Kita vertus, tikėtina, kad reguliuojamus didmeninius produktus teikiant pagal indėlio lygiavertiškumo principą, reikalavimų laikymosi išlaidos būtų didesnės, nei taikant kitokias nediskriminavimo įpareigojimų formas. Tos didesnės reikalavimų laikymosi išlaidos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į naudą, kurią duotų aktyvesnė konkurencija galutinės grandies rinkose, ir į nediskriminavimo garantijų aktualumą aplinkybėmis, kai turinčia didelę įtaką rinkoje pripažintai įmonei netaikoma tiesioginė kainos kontrolė. Nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų atsižvelgti visų pirma į tai, kad didmeninius produktus pagal indėlio lygiavertiškumo principą teikiant naujomis sistemomis labiau tikėtina gauti pakankamai grynosios naudos, tokiu būdu užtikrinant proporcingumo principo laikymąsi, atsižvelgiant į santykinai mažesnes papildomas reikalavimų laikymosi išlaidas, kurių reikia siekiant užtikrinti, kad naujai kuriamos sistemos atitiktų indėlio lygiavertiškumo principą. Kita vertus, nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų apsvarstyti, ar įpareigojimai yra proporcingi įmonių, kurioms jie nustatomi, atžvilgiu, pavyzdžiui, atsižvelgdamos į įgyvendinimo išlaidas, ir įvertinti galimas paskatas nediegti naujų sistemų, palyginti su labiau laipsniškais atnaujinimais, jei toms sistemoms būtų taikomi griežtesni reguliuojamieji įpareigojimai. Valstybėse narėse, kuriose veiklą vykdo daug nedidelių įmonių, pripažintų turinčiomis didelę įtaką rinkoje, taikyti indėlio lygiavertiškumo principą kiekvienai iš tų įmonių gali būti neproporcinga;

(186)  apskaitos atskyrimas leidžia aiškiai pamatyti vidines sandorių kainas, o nacionalinėms reguliavimo institucijoms - tikrinti, kaip laikomasi, kai taikoma, nediskriminavimo įpareigojimų. Šioje srityje Komisija paskelbė Rekomendaciją 2005/698/EB(38);

(187)  inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriuose gali būti įrengiami elektroninių ryšių tinklai, yra ypač svarbūs sėkmingai naujų ▌ tinklų plėtrai, nes statyti kelis tokius pačius objektus brangu, todėl galima daug sutaupyti, jeigu jie naudojami pakartotinai. Todėl, be Direktyvoje 2014/61/ES nustatytų fizinės infrastruktūros taisyklių, būtina speciali taisomoji priemonė, kuri būtų taikoma tomis aplinkybėmis, jei inžinerinės infrastruktūros objektai priklausytų turinčia didelę įtaką rinkoje pripažintai įmonei. Jei inžinerinės infrastruktūros objektai egzistuoja ir gali būti naudojami pakartotinai, teigiamas veiksmingos prieigos prie tų objektų poveikis konkuruojančios infrastruktūros diegimui yra labai didelis, todėl būtina užtikrinti, kad prieiga prie tokių objektų būtų galima pasinaudoti kaip savarankiška taisomąja priemone siekiant geresnės konkurencinės ir diegimo dinamikos bet kurioje galutinės grandies rinkoje, kuri turėtų būti svarstoma anksčiau nei svarstant poreikį paskirti kitą galimą taisomąją priemonę, o ne tik kaip pagalbinė kitų didmeninių produktų arba paslaugų priemonė arba kaip priemonė, skirtą vien tik įmonėms, kurios pačios naudojasi tokiais kitais didmeniniais produktais arba paslaugomis. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų pakartotinai naudojamus senuosius inžinerinės infrastruktūros objektus įvertinti pagal reguliuojamąją balansinę vertę, iš kurios atimtas skaičiavimo momentu susikaupęs nusidėvėjimas ir kuriai pritaikytas atitinkamas kainų indeksas, pavyzdžiui, mažmeninės prekybos kainų indeksas, neįtraukdamos tų objektų, kurie per ne mažiau kaip 40 metų laikotarpį yra visiškai nusidėvėję, bet tebenaudojami;

(188)  nustatydamos prieigos prie naujos ir patobulintos infrastruktūros įpareigojimus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti, kad prieigos sąlygos atspindėtų aplinkybes, kuriomis priimamas sprendimas investuoti, atsižvelgdamos, inter alia, į plėtros sąnaudas, į tai, kokia vartotojų dalis, tikėtina, naudosis naujais produktais ir paslaugomis, taip pat į tai, kokių mažmeninių kainų galima tikėtis. Be to, siekdamos užtikrinti investuotojų planavimui reikiamą aiškumą, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nustatyti, jei taikytina, atitinkamais peržiūros etapais tarp savęs derančias prieigos sąlygas. Jei būtų nuspręsta, kad dera kontroliuoti kainas, tokios sąlygos gali apimti kainodaros susitarimus, atsižvelgiant į jų apimtis arba sutarties galiojimo laikotarpį, jeigu šie susitarimai atitinka Sąjungos teisę ir neturi diskriminuojamo poveikio. Nustatant bet kokias prieigos sąlygas turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad reikia išsaugoti veiksmingą konkurenciją, kai teikiamos paslaugos vartotojams ir verslininkams;

(189)  prieigos prie tinklo infrastruktūros reikalavimą galima pateisinti kaip konkurencijos didinimo priemonę, bet nacionalinės reguliavimo institucijos privalo išlaikyti pusiausvyrą tarp infrastruktūros savininko teisių naudoti tą infrastruktūrą savo naudai ir kitų paslaugų teikėjų teisių gauti prieigą prie priemonių, absoliučiai būtinų konkurencinėms paslaugoms teikti;

(190)  rinkose, kuriose remiantis ateities perspektyvomis galima tikėtis didesnio prieigos tinklų skaičiaus, labiau tikėtina, kad galutiniams naudotojams dėl infrastruktūra grindžiamos konkurencijos atsiras naudingų galimybių naudotis geresnės kokybės tinklu, palyginti su rinkomis, kuriose ir toliau veikia tik vienas tinklas. Tikėtina, kad konkurencijos, grindžiamos kitais parametrais, pavyzdžiui, kaina ir pasirinkimu, pakankamumas priklausys nuo nacionalinių ir vietos konkurencijos aplinkybių. Vertindamos tokiais parametrais grindžiamos konkurencijos pakankamumą ir reguliavimo priemonių poreikį, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų taip pat atsižvelgti į tai, ar bet kuriai suinteresuotajai įmonei pagrįstomis komercinėmis sąlygomis yra prieinama didmeninė prieiga, suteikianti galimybę užtikrinti subalansuotos konkurencijos rezultatus galutiniams naudotojams mažmeninėje rinkoje. Rinkose, kurioms būdinga tvari ir veiksminga konkurencija, grindžiama infrastruktūra, turėtų užtekti taikyti bendrąsias konkurencijos taisykles ▌;

(191)  kai įmonėms yra nustatomi įpareigojimai tenkinti pagrįstus prašymus suteikti prieigą prie jų tinklų elementų ir susijusių priemonių bei leisti jais naudotis, tokie prašymai turėtų būti atmetami tik remiantis objektyviais kriterijais, kaip antai techninės galimybės ar būtinybė išlaikyti tinklo vientisumą. Jei prieiga nesuteikiama, nukentėjusioji šalis turi galėti tokį atvejį perduoti spręsti pagal ginčų sprendimo procedūrą pagal šią direktyvą. Negalima reikalauti, kad įmonė, kuriai yra taikomi privalomos prieigos įpareigojimai, teiktų tokių rūšių prieigą, kurios ji neturi galimybių teikti. Nacionalinės reguliavimo institucijos nustatyti privalomos prieigos įpareigojimai, kurie padidina konkurenciją per trumpą laiką, neturėtų mažinti konkurentų iniciatyvos investuoti į alternatyvias priemones, kurios užtikrins didesnę subalansuotą konkurenciją arba geresnį veikimą bei didesnę naudą galutiniams naudotojams per ilgesnį laikotarpį. Rinkdamosi mažiausiai įsikišimo reikalaujantį reguliavimo būdą ir laikydamosi proporcingumo principo, nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų, pavyzdžiui, nuspręsti peržiūrėti turinčiomis didelę įtaką rinkoje pripažintoms įmonėms nustatytus įpareigojimus ir iš dalies pakeisti bet kurį ankstesnį sprendimą, be kita ko, panaikindamos įpareigojimus, nustatydamos arba nenustatydamos naujus prieigos įpareigojimus, jeigu tai yra naudinga naudotojams ir subalansuotai konkurencijai paslaugų srityje. Nacionalinės reguliavimo institucijos pagal Sąjungos teisę turėtų galėti nustatyti privalomos prieigos teikėjui arba gavėjui technines ir veiklos sąlygas. Nustatant techninius standartus visų pirma turėtų būti laikomasi Direktyvos (ES) 2015/1535;

(192)  jei tam tikros rinkos tyrimas rodo, kad konkurencija joje yra neveiksminga, gali reikėti taikyti kainų kontrolę. Visų pirma, įmonės, pripažintos turinčiomis didelę įtaką rinkoje, vengtų kainų spaudimo, kai jų mažmeninių kainų ir sujungimo arba prieigos kainų, kurias jos turėtų nustato konkurentams, teikiantiems panašias mažmenines paslaugas, skirtumas yra nepakankamas subalansuotai konkurencijai užtikrinti. Kai nacionalinė reguliavimo institucija apskaičiuoja sąnaudas, kylančias teikiant pagal šią direktyvą privaloma tapusią paslaugą, tikslinga numatyti protingumo kriterijų atitinkančią kapitalo, įskaitant atitinkamas darbo bei statybos sąnaudas, naudojamo pajamoms uždirbti, grąžą. Tais atvejais, kai būtina, kapitalo vertė patikslinama, atsižvelgiant į einamąją turto vertę ir veiklos efektyvumą. Sąnaudų padengimo metodas turi atitikti aplinkybes, kuriomis atsižvelgiama į poreikį skatinti veiklos efektyvumą, subalansuotą konkurenciją ir itin didelio pralaidumo tinklo diegimą bei tokiu būdu kuo labiau didinti naudą galutiniams naudotojams; be to, tas metodas pagal Komisijos rekomendaciją 2013/466/ES(39) turėtų atspindėti poreikį užtikrinti nuspėjamas ir stabilias didmenines kainas, kurios būtų naudingos visiems operatoriams, siekiantiems diegti naujus ir tobulesnius tinklus;

(193)  kokiais tempais reikšis naujos kartos plačiajuosčio ryšio paslaugų teikimo paklausa, neaišku, todėl svarbu, kad operatoriams, investuojantiems į naujus arba atnaujinamus tinklus, būtų palikta tam tikra laisvė lanksčiai nustatyti kainas, kad būtų skatinamas efektyvus investavimas ir inovacijos. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nuspręsti palikti galioti ar nenustatyti reguliuojamų didmeninės prieigos kainų naujos kartos tinklams, jeigu taikomos pakankamos konkurencijos apsaugos priemonės. Kalbant konkrečiau, kad rinkose, kuriose yra didelę įtaką rinkoje turinčiomis pripažintų įmonių, nustatytos kainos nebūtų pernelyg didelės, lankstus kainų nustatymas turėtų būti siejamas su papildomomis konkurencijos ir galutinių naudotojų interesų apsaugos priemonėmis, pavyzdžiui, su griežtu nediskriminavimo įpareigojimu, priemonėmis užtikrinti techninį ir ekonominį galutinės grandies produktų atkartojamumą ir įrodymu, kad mažmenines kainas riboja infrastruktūros konkurenciją arba kad kainos priklausomos nuo kitų reguliuojamųjų prieigos produktų, arba nuo jų abiejų. Tokios konkurencijos apsaugos priemonės netrukdo nacionalinėms reguliavimo institucijoms nustatyti kitų aplinkybių, kuriomis derėtų reguliuojamųjų prieigos kainų nenustatyti tam tikriems didmeniniams produktams, pavyzdžiui, jei dėl didelio galutinių naudotojų paklausos elastingumo kainų atžvilgiu didelę įtaką rinkoje turinčiomis pripažintoms įmonėms nepelninga nustatyti už konkurencingas kainas gerokai didesnių kainų arba jei dėl mažesnio gyventojų tankio yra mažiau paskatų plėtoti itin didelio pralaidumo tinklus, o nacionalinė reguliavimo institucija nustato, kad veiksminga ir nediskriminacinė prieiga užtikrinama taikant pagal šią direktyvą nustatytus įpareigojimus;

(194)  kai nacionalinė reguliavimo institucija nustato įpareigojimą įdiegti sąnaudų apskaitos sistemą kainų kontrolei remti, norėdama užtikrinti, jog tos sąnaudų apskaitos sistemos laikomasi, ji turėtų galėti imtis atlikti metinį auditą, jei turi būtinos kvalifikacijos darbuotojų, arba reikalauti, kad tokį auditą atliktų kita kvalifikuota nuo atitinkamos įmonės nepriklausoma organizacija;

(195)  Sąjungoje veikianti didmeninių balso skambučių užbaigimo paslaugų apmokestinimo sistema grindžiama principu „moka skambinančio asmens tinklas“. Paklausos ir pasiūlos pakeičiamumo analizė rodo, kad didmeninio lygmens pakaitalų, kurie tam tikrame tinkle galėtų varžyti skambučių užbaigimo paslaugos mokesčių nustatymą, šiuo metu nėra ir artimiausioje ateityje nebus. Atsižvelgiant į dvišalę skambučių užbaigimo rinkų prieigą, kitos galimos konkurencijos problemos yra susijusios su operatorių kryžminėmis subsidijomis. Tos galimos konkurencijos problemos būdingos ir balso skambučių užbaigimo fiksuotojo ryšio tinkle rinkai, ir balso skambučių užbaigimo judriojo ryšio tinkle rinkai. Todėl, atsižvelgiant į skambučius užbaigiančių operatorių galimybes ir paskatas padidinti kainas gerokai daugiau nei patiriama sąnaudų, laikoma, kad nurodymas kainas pagrįsti sąnaudomis yra tinkamiausia intervencinė priemonė šiai problemai spręsti vidutiniu laikotarpiu. Būsimi rinkos pokyčiai gali tų rinkų dinamiką pakeisti taip, kad reguliavimas būtų nebereikalingas;

(196)  kad būtų sumažinta reguliavimo našta, susidaranti visoje Sąjungoje nuosekliai sprendžiant konkurencijos problemas, susijusias su didmeninėmis balso skambučių užbaigimo paslaugomis, Komisija deleguotuoju aktu turėtų nustatyti bendrą didžiausią balso skambučių užbaigimo judriojo ryšio tinkle paslaugų tarifą ir bendrą didžiausią balso skambučių užbaigimo fiksuotojo ryšio tinkle paslaugų tarifą, kurie būtų taikomi visoje Sąjungoje;

(197)  šioje direktyvoje turėtų būti nustatyti išsamūs kriterijai ir parametrai, kuriais remiantis būtų apskaičiuojamos balso skambučių užbaigimo paslaugų tarifų vertės. Ryšio užbaigimo tarifai visoje Sąjungoje nuosekliai mažėjo ir turėtų mažėti toliau. Komisija pirmame pagal šią direktyvą priimame deleguotajame akte nustatydama didžiausius ryšio užbaigimo tarifus turėtų nepaisyti nepagrįstų išskirtinių nacionalinių nukrypimų nuo tos tendencijos;

(198)  šiuo metu dar neaišku, kaip reikšis itin didelio pralaidumo plačiajuosčio ryšio paslaugų paklausa ir kokia bus masto ir tankumo ekonomija, todėl sąnaudų ir rizikos sutelkimo atžvilgiu ypač naudingi gali būti bendro investavimo susitarimai, kad mažesniosios įmonės galėtų investuoti ekonomiškai racionaliomis sąlygomis ir taip būtų skatinama stabili ilgalaikė konkurencija, be kita ko, vietovėse, kuriose infrastruktūra grindžiama konkurencija galėtų būti neefektyvi. Toks bendras investavimas gali būti įvairių formų, įskaitant bendrą tinklo objektų nuosavybę arba ilgalaikį dalijimąsi rizika per bendrą finansavimą arba pirkimo susitarimus. Tame kontekste pirkimo susitarimai, kurie laikomi bendru investavimu, apima konkrečių teisių į struktūrinio pobūdžio pajėgumus įsigijimą, numatant tam tikro laipsnio bendrą sprendimų priėmimą ir sudarant galimybę investavimo dalininkams ilguoju laikotarpiu veiksmingai ir subalansuotai konkuruoti galutinės grandies rinkose, kuriose veikia įmonė, pripažinta turinčia didelę įtaką rinkoje. Priešingai, komerciniais prieigos susitarimais, kuriuose apsiribojama pajėgumų nuoma, tokios teisės nesuteikiamos, todėl jie neturėtų būti laikomi bendru investavimu;

(199)  jei didelę įtaką rinkoje turinčia pripažinta įmonė pateikia pasiūlymą sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis bendrai investuoti į ▌itin didelio pralaidumo tinklus, kuriuos sudaro optinių skaidulų elementai iki galutinių naudotojų patalpų arba bazinės stoties, suteikdamas galimybę įvairaus dydžio ir finansinio pajėgumo įmonėms tapti investavimo į infrastruktūrą dalininkėmis, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų galėti naujam itin didelio pralaidumo tinklui nenustatyti įpareigojimų pagal šią direktyvą, jei bent vienas potencialus investavimo dalininkas sudaro bendro investavimo susitarimą su ta įmone. Jei nacionalinė reguliavimo institucija nusprendžia bendro investavimo pasiūlymą, pagal kurį dar nesudarytas susitarimas, padaryti privalomu ir nusprendžia nenustatyti papildomų reguliuojamųjų įpareigojimų, ji gali tai daryti su sąlyga, kad toks susitarimas turi būti sudarytas iki tol, kol įsigalios reguliavimo panaikinimo priemonė. Kai įrengti optinių skaidulų elementus iki galutinių naudotojų patalpų techniškai nepraktiška, itin didelio pralaidumo tinklai sudaryti iš optinių skaidulų elementų iki artimiausios toms patalpoms (t. y. visiškai šalia jų esančios) vietos, taip pat turėtų galėti pasinaudoti tuo pačiu reguliavimo režimu;

(200)  nuspręsdama nenustatyti įpareigojimų, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų imtis tokių veiksmų įsitikinusi, kad bendro investavimo pasiūlymai atitinka būtinus kriterijus ir yra parengti sąžiningai. Diferencijuotas naujų itin didelio pralaidumo tinklų reguliavimas turėtų būti peržiūrimas vėlesniuose rinkos tyrimuose, nes, ypač praėjus šiek tiek laiko, gali reikėti atlikti reguliavimo pakeitimų. Tinkamai pagrįstomis aplinkybėmis nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nustatyti įpareigojimus tokių naujų tinklų elementų atžvilgiu, jei jos nustato, kad tam tikrose rinkose nesiėmus reguliavimo priemonių būtų susidurta su didelėmis konkurencijos problemomis. Visų pirma, kai yra kelios galutinės grandies rinkos, kuriose dar nepasiekta tokio paties lygio konkurencija, nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų reikalauti konkrečių asimetrinių taisomųjų priemonių veiksmingai konkurencijai skatinti, pavyzdžiui, siauro segmento mažmeninėse rinkose, kaip antai verslo srities galutiniams naudotojams skirtų elektroninių ryšių produktų rinkose, tačiau ne tik jose. Kad būtų išlaikytas rinkų konkurencingumas, nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų apsaugoti prieigos paslaugų naudotojų, nedalyvaujančių konkrečiame bendro investavimo procese, teises. Tai turėtų būti pasiekta toliau teikiant esamus prieigos produktus arba, jei senieji tinklo elementai ilgainiui išmontuojami, reikalaujant teikti prieigos produktus, kurie savo funkcijomis ir kokybe bent prilygtų senosios infrastruktūros produktams, abiem atvejais taikant nacionalinės reguliavimo institucijos patvirtintą tinkamą pritaikomą mechanizmą, kuriuo nesumažinamos investavimo dalininkų paskatos;

(201)  kad būtų sustiprinta nuosekli reguliavimo praktika visoje Sąjungoje, nacionalinėms reguliavimo institucijoms padarius išvadą, kad tenkinamos bendro investavimo pasiūlymo sąlygos, Komisija turėtų galėti reikalauti, kad nacionalinė reguliavimo institucija atsiimtų savo priemonių projektus arba nenustatydama įpareigojimų, arba nustatydama reguliuojamuosius įpareigojimus, siekiant išspręsti svarbias konkurencijos problemas, kai BEREC pritaria rimtoms Komisijos abejonėms dėl priemonės projekto suderinamumo su Sąjungos teise, ypač su šios direktyvos reguliavimo tikslais. Siekiant efektyvumo, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų galėti pateikti Komisijai vieną pranešimą apie priemonės projektą, susijusį su bendro investavimo schema, tenkinančia atitinkamas sąlygas. Jeigu Komisija nepasinaudoja savo teise reikalauti atsiimti priemonės projektą, būtų neproporcinga vėliau teikiamiems supaprastintiems pranešimams apie individualius ta pačia schema grindžiamus nacionalinės reglamentavimo institucijos sprendimų projektus, taip pat įskaitant įrodymus apie faktinį susitarimo bent su vienu investavimo dalininku sudarymą, taikyti sprendimą, kuriuo reikalaujama atsiimti priemonės projektą nepasikeitus aplinkybėms. Be to, pagal šią direktyvą arba pagal Direktyvą 2014/61/ES įmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jos pripažintos turinčiomis didelę įtaką rinkoje, nustatyti įpareigojimai yra taikomi toliau. Įpareigojimai, susiję su bendro investavimo susitarimais, nedaro poveikio Sąjungos teisės taikymui;

(202)  funkcinio atskyrimo, pagal kurį reikalaujama, kad vertikaliai integruota įmonė steigtų verslo subjektus, kurių veikla yra atskirta, tikslas – užtikrinti, kad visiems galutinės grandies operatoriams, įskaitant paties operatoriaus vertikaliai integruotus galutinės grandies padalinius, būtų sudarytos visiškai lygiavertės galimybės pasinaudoti prieigos produktais. Funkcinis atskyrimas gali pagerinti konkurenciją keliose susijusiose rinkose, nes smarkiai sumažėja diskriminavimo paskatos, lengviau patikrinti, kaip vykdomi nediskriminavimo įpareigojimai, taip pat lengviau priversti šiuos įpareigojimus vykdyti. Išimtiniais atvejais funkcinį atskyrimą turėtų būti galima pateisinti kaip priemonę padėčiai ištaisyti, kai vis nepavyksta išvengti diskriminavimo keliose atitinkamose rinkose ir kai mažai tikimasi arba visai nesitikima, kad per pagrįstą laikotarpį atsiras infrastruktūros konkurencija po to, kai buvo imtasi vienos ar daugiau priemonių padėčiai ištaisyti, kurios, kaip manoma, buvo tinkamos. Tačiau labai svarbu užtikrinti, kad atitinkama įmonė, kuriai taikomas funkcinis atskyrimas, neprarastų paskatų investuoti į savo tinklą ir kad tai neturėtų galimo neigiamo poveikio vartotojų gerovei. Taikant funkcinį atskyrimą reikalaujama, kad būtų atliekamas koordinuotas skirtingų atitinkamų rinkų, susijusių su prieigos tinklu, tyrimas pagal rinkos tyrimo procedūrą. Atlikdamos rinkos tyrimą ir išsamiai planuodamos priemonę padėčiai ištaisyti, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų ypač daug dėmesio skirti produktams, kuriuos valdys atskiri verslo subjektai, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tinklo plėtojimo mastą ir technologinės pažangos laipsnį, nes tie veiksniai gali turėti įtakos fiksuotojo ryšio ir bevielių paslaugų pakeičiamumui. Tam, kad būtų išvengta konkurencijos iškraipymo vidaus rinkoje, funkcinio atskyrimo pasiūlymus turėtų iš anksto patvirtinti Komisija;

(203)  funkcinio atskyrimo įgyvendinimas neturėtų trukdyti veikti atitinkamiems skirtingų verslo subjektų koordinavimo mechanizmams siekiant užtikrinti, kad būtų ginamos patronuojančiosios bendrovės ekonominės ir valdymo priežiūros teisės;

(204)  jei vertikaliai integruota įmonė nutaria perduoti visą savo vietinio prieigos tinklo nuosavybę arba didelę jos dalį atskiram juridiniam asmeniui, priklausančiam kitam savininkui, arba įsteigdama atskirą verslo subjektą, kuris užsiims prieigos produktais, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų įvertinti numatomo sandorio poveikį, įskaitant visus įmonės prisiimamus prieigos įsipareigojimus, visiems galiojantiems reguliuojamiesiems įpareigojimams, kurie buvo nustatyti vertikaliai integruotai įmonei, siekiant užtikrinti, kad nauja tvarka atitiktų šią direktyvą. Atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija turėtų atlikti naują rinkų, kuriose veikia atskirtas subjektas, tyrimą ir atitinkamai nustatyti, palikti tuos pačius, pakeisti arba panaikinti įpareigojimus. Tuo tikslu nacionalinė reguliavimo institucija turėtų galėti prašyti įmonės pateikti informaciją;

(205)  kai kuriose rinkose šiuo metu jau įmanoma, kad atliekant rinkos tyrimą turinčiomis didelę įtaką rinkoje pripažintos įmonės gali pasiūlyti prisiimti įsipareigojimus, kuriais būtų siekiama spręsti nacionalinės reguliavimo institucijos nustatytas konkurencijos problemas ir į kuriuos nacionalinė reguliavimo institucija tuomet atsižvelgia priimdama sprendimą dėl atitinkamų reguliuojamųjų įpareigojimų. Sprendžiant dėl tinkamiausių taisomųjų priemonių turėtų būti atsižvelgiama į visus naujus pokyčius rinkoje. Vis dėlto, nedarant poveikio reguliavimo nuostatoms dėl bendro investavimo, pačių pasiūlytų prisiimti įsipareigojimų pobūdis neapriboja nacionalinei reguliavimo institucijai suteiktos diskrecijos taikyti teisių gynimo priemones įmonėms, pripažintoms turinčioms didelę įtaką rinkoje. Siekiant padidinti skaidrumą ir užtikrinti teisinį tikrumą visoje Sąjungoje, šioje direktyvoje turėtų būti nustatyta procedūra, pagal kurią įmonės siūlytų prisiimti įsipareigojimus, o nacionalinės reguliavimo institucijos juos vertintų, rinkos testavimo metu atsižvelgdamos į rinkos dalyvių nuomones, ir, jei tinkama, nustatytų, kad šie įsipareigojimai būtų privalomi įsipareigojančiai įmonei, o nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų užtikrinti jų vykdymą. Išskyrus atvejus, kai nacionalinė reguliavimo institucija bendro investavimo įpareigojimus padaro privalomus ir nusprendžia netaikyti įpareigojimų, ta procedūra nedaro poveikio rinkos tyrimo procedūros taikymui ir įpareigojimui nustatyti tinkamas ir proporcingas taisomąsias priemones, kad būtų sprendžiama nustatyto rinkos nepakankamumo problema;

(206)  nacionalinės reguliavimo institucijos, atlikusios rinkos bandymą viešai konsultuodamosi su suinteresuotosiomis šalimis, turėtų galėti nustatyti, kad įsipareigojimai visiškai arba iš dalies būtų privalomi konkrečiu laikotarpiu, kuris turėtų neviršyti laikotarpio, kuriuo juos siūloma prisiimti. Jei nustatoma, kad įsipareigojimai yra privalomi, nacionalinė reguliavimo institucija atlikdama rinkos tyrimą turėtų išnagrinėti šio sprendimo pasekmes ir atsižvelgti į jas rinkdamasi tinkamiausias reguliavimo priemones. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų nustatomus įpareigojimus apsvarstyti iš ateities stabilumo perspektyvos, ypač tada, kai renkasi laikotarpį, kurį tie įpareigojimai bus privalomi, ir turėtų atsižvelgti į reikšmę, kurią viešose konsultacijose suinteresuotieji subjektai teikia stabilioms ir nuspėjamoms rinkos sąlygoms. Vertikaliai integruotos įmonės, kuri pripažinta turinti didelę įtaką vienoje arba daugiau rinkų, privalomi įsipareigojimai, susiję su savanorišku atskyrimu, gali prisidėti prie proceso nuspėjamumo ir skaidrumo, jei būtų nustatytas planuojamo atskyrimo įgyvendinimo procesas, pavyzdžiui, nustatomos įgyvendinimo aiškiais etapais gairės ir iš anksto žinomos pasekmės, jei nebūtų laikomasi tam tikrų įgyvendinimo etapų;

(207)  įpareigojimai gali apimti stebėjimo patikėtinio, kurio asmenį ir įgaliojimus turėtų patvirtinti nacionalinė reguliavimo institucija, paskyrimą ir įmonės įpareigojimą patikėtiniui reguliariai teikti įgyvendinimo ataskaitas;

(208)  tinklo savininkai, ▌kurių verslo modeliai ▌sudaryti tik iš didmeninių paslaugų teikimo kitiems, gali būti naudingi siekiant sukurti klestinčią didmeninę rinką, kuri teigiamai paveiktų konkurenciją galutinės grandies mažmeninėse rinkose. Be to, jų verslo modelis gali sudominti potencialius investuotojus, kurie ieško galimybės investuoti į patikimesnius infrastruktūros objektus ir orientuojasi į ilgesnio laikotarpio itin didelio pralaidumo tinklo diegimo perspektyvas. Vis dėlto, vien tik didmenines paslaugas teikiančios įmonės buvimas nebūtinai lemia veiksmingą konkurenciją mažmeninėse rinkose, o tam tikrų produktų ir geografinėse rinkose jos gali būti pripažintos turinčiomis didelę įtaką. Tam tikri pavojai konkurencijai, kylantys dėl įmonių, kurios laikosi vien tik didmeninių paslaugų teikimo modelio, elgesio, gali būti mažesni nei vertikaliosios integracijos įmonių atveju, jei vien tik didmeninių paslaugų teikimo modelis yra tikras ir nėra paskatų diskriminuoti galutinės grandies paslaugų teikėjus. Todėl reguliavimas turėtų būti atitinkamai mažiau intervencinis, tačiau jį taikant visų pirma turėtų būti išlaikyta galimybė nustatyti įpareigojimus, susijusius su sąžininga ir pagrįsta kainodara. Kita vertus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti imtis priemonių dėl atsiradusių konkurencijos problemų, neigiamai veikiančių galutinius naudotojus. Didmeninėje rinkoje veikianti įmonė, teikianti mažmenines paslaugas tik verslo naudotojams, didesniems nei mažosios ir vidutinės įmonės, turėtų būti laikoma tik didmenines paslaugas teikiančia įmone;

(209)  kad būtų lengviau pereiti nuo senųjų varinių laidų tinklų prie naujos kartos tinklų (to reikia galutinių naudotojų interesais), nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti stebėti pačių tinklo operatorių iniciatyvas ir, jei reikia, nustatyti deramo migravimo proceso sąlygas, pavyzdžiui, nustatyti išankstinio pranešimo, skaidrumo ir alternatyvių bent panašios kokybės prieigos produktų prieinamumo reikalavimus, kai tinklo operatorius įrodo ketinimą ir pasirengimą ▌pereiti prie atnaujintų tinklų. Kad migravimas nebūtų nepagrįstai atidėliojamas, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų būti įgaliotos panaikinti prieigos įpareigojimus, susijusius su varinių laidų tinklais, kai yra parengtas deramas migravimo procesas ir užtikrintas perėjimo nuo senosios infrastruktūros sąlygų ir proceso laikymasis. Tačiau tinklo savininkai turėtų galėti nutraukti senųjų tinklų eksploatavimą. Prieigos paslaugų naudotojams, pereinantiems nuo senosios infrastruktūros prieigos produktų prie pažangesnių technologijų arba pažangesnės terpės prieigos produktų, turėtų būti suteikta galimybė naujovinti savo prieigą pereinant prie bet kurio reglamentuojamo didesnio pralaidumo produkto, tačiau turėtų būti nereikalaujama, kad jie tai darytų. Tokio naujovinimo atveju prieigos paslaugų naudotojai turėtų laikytis reguliavimo sąlygų, taikomų prieigai prie didesnio pralaidumo prieigos produkto, kurias nacionalinė reguliavimo institucija nustatė savo rinkos analizėje;

(210)  telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimas ir didėjanti ryšių paslaugų konkurencija bei pasirinkimas eina koja į koją su pastangomis sukurti suderintą reguliavimo sistemą, kuri užtikrintų universaliųjų paslaugų teikimą. Universaliųjų paslaugų sąvoka turėtų būti plėtojama, kad atspindėtų technologijos, rinkos ir naudotojų paklausos pokyčius;

(211)  pagal SESV 169 straipsnį Sąjunga turi prisidėti prie vartotojų apsaugos;

(212)  universalioji paslauga – viena iš priemonių užtikrinti galimybę visiems galutiniams naudotojams naudotis bent minimalaus rinkinio paslaugomis, kurios yra įperkamos vartotojams, kai kyla socialinės atskirties rizika, kad be prieigos prie tokių paslaugų piliečiai negalės visapusiškai dalyvauti socialiniame ir ekonominiame visuomenės gyvenime;

(213)  bazinė prieiga prie plačiajuosčio interneto veikia beveik visur Sąjungoje ir ji daug naudojama įvairių rūšių veiklai. Tačiau bendri įsisavinimo rodikliai yra mažesni už tokios prieigos prieinamumo rodiklius, nes vis dar yra žmonių, kurie prieiga nesinaudoja dėl su informuotumu, kaina ir įgūdžiais susijusių priežasčių ir dėl savo pasirinkimo. Įperkama pakankama plačiajuostė interneto prieiga tapo ypač svarbi visuomenei ir ekonomikai apskritai. Ja prieinamos esminės elektroninės interneto paslaugos yra dalyvavimo skaitmeninėje ekonomikoje ir visuomenėje pagrindas;

(214)  vienas iš pagrindinių universaliųjų paslaugų reikalavimų – užtikrinti, kad visi vartotojai turėtų įperkamą pakankamą prieigą prie plačiajuosčio interneto ir kalbinio ryšio paslaugų ▌ fiksuotoje vietoje. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę ▌ nesėsliems piliečiams užtikrinti pakankamos prieigos prie plačiajuosčio interneto ir kalbinio ryšio paslaugų įperkamumą nefiksuotoje vietoje, jei jos mano, kad tai būtina siekiant užtikrinti visapusišką vartotojų socialinį ir ekonominį dalyvavimą visuomenėje. Toje srityje ypač daug dėmesio reikėtų skirti tam, kad būtų užtikrinta lygiavertė prieiga neįgaliems galutiniams naudotojams. Neturėtų būti jokių apribojimų dėl techninių priemonių, kuriomis teikiamas sujungimas, leidžiant naudoti ir laidines, ir nelaidines technologijas, ir jokių apribojimų dėl paslaugų teikėjų, vykdančių kai kuriuos ar visus įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, kategorijų;

(215)  greitis, kuriuo konkretus naudotojas gali prisijungti prie interneto, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant interneto ryšio teikėją ir tam tikrą taikomąją programą, kuriai naudojamas ryšys. Apibrėžti pakankamą plačiajuostę interneto prieigą turi pačios valstybės narės, atsižvelgdamos į BEREC ataskaitą dėl geriausios praktikos, atsižvelgiant į nacionalines sąlygas ir mažiausią juostos plotį, kuriuo gali naudotis dauguma vartotojų valstybės narės teritorijoje, kad jų teritorijoje būtų sudarytos sąlygos tinkamo lygmens socialinei įtraukčiai ir dalyvavimui skaitmeninėje ekonomikoje ir visuomenėje. Įperkamos pakankamos plačiajuostės interneto prieigos paslaugai skirtos juostos pločio turėtų užtekti, kad būtų įmanoma prieiti bent prie minimalaus rinkinio bazinių paslaugų, atitinkančių paslaugas, kuriomis naudojasi dauguma galutinių naudotojų, ir jomis naudotis. Tuo tikslu Komisija turėtų stebėti interneto naudojimo pokyčius, kad nustatytų tas internetines paslaugas, kuriomis naudojasi dauguma galutinių naudotojų visoje Sąjungoje ir kurios yra būtinos socialiniam ir ekonominiam dalyvavimui visuomenėje, ir atitinkamai atnaujintų sąrašą. Visoms pakankamos plačiajuostės interneto prieigos paslaugoms turėtų būti taikoma Sąjungos teisės aktų dėl atviros interneto prieigos, visų pirma Reglamento (ES) 2015/2120, reikalavimai;

(216)  vartotojai neturėtų būti įpareigoti naudotis paslaugomis, kurių jie nenori, todėl turėtų būti įmanoma reikalavimus atitinkantiems vartotojams jų prašymu įperkamas universaliąsias paslaugas apriboti kalbinio ryšio paslaugomis;

(217)  valstybės narės turėtų galėti priemones, susijusias su įperkamumu ir išlaidų kontrole, taikyti labai mažoms, mažosioms ir vidutinėms įmonėms bei ne pelno organizacijoms, jeigu jos atitinka susijusias sąlygas;

(218)  nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis, turėtų galėti stebėti į įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas taikymo sritį patenkančių paslaugų mažmeninių tarifų pokyčius ir dydį. Tokia stebėsena turėtų būti vykdoma tokiu būdu, kad ji nesudarytų pernelyg didelės administracinės naštos nei nacionalinėms reguliavimo ir kitoms kompetentingoms institucijoms, nei tokių paslaugų teikėjams;

(219)  įperkamumas reiškia kainą, kurią nustato valstybės narės nacionaliniu lygiu atsižvelgdamos į konkrečias nacionalines sąlygas. Jeigu valstybės narės nustato, kad pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugų mažmeninės kainos nėra įperkamos mažas pajamas gaunantiems arba specialių socialinių poreikių turintiems vartotojams, įskaitant vyresnio amžiaus asmenis, neįgalius galutinius naudotojus ir vartotojus, gyvenančius kaimo arba geografiškai izoliuotose vietovėse, jos turėtų imtis tinkamų priemonių. Tuo tikslu valstybės narės gali teikti tiems vartotojams tiesioginę paramą ryšių tikslais, kuri gali būti socialinių išmokų dalis, arba, tiems vartotojams skirti kuponai ar tiesioginiai mokėjimai. Tai gali būti tinkama alternatyva, atsižvelgiant į poreikį kuo mažiau iškreipti rinką. Alternatyviai arba papildant tas priemones valstybės narės gali nustatyti reikalavimą, kad tokių paslaugų teikėjai pasiūlytų tiems vartotojams bazinius tarifų planus arba paketus;

(220)  įperkamumui užtikrinti gali būti nustatomi specialūs tarifų planai arba paketai mažas pajamas gaunantiems naudotojams arba specialių socialinių poreikių turintiems naudotojams ▌. Tokiuose pasiūlymuose turėtų būti numatytos bazinės funkcijos, kad nebūtų iškreiptas rinkos veikimas. Įperkamumas individualiems vartotojams turėtų būti siejamas su jų teise sudaryti sutartis su paslaugų teikėju, galimybe gauti numerį, nuolatine paslaugos jungtimi ir jų galėjimu stebėti ir valdyti savo išlaidas;

(221)  jei valstybė narė reikalauja, kad paslaugų teikėjai mažas pajamas gaunantiems arba specialių socialinių poreikių turintiems vartotojams siūlytų tarifų planus arba paketus, kurie skiriasi nuo siūlomų įprastomis komercinėmis sąlygomis, tuos tarifų planus ar paketus turėtų siūlyti visi interneto prieigos arba kalbinio ryšio paslaugų teikėjai. Laikantis proporcingumo principo, dėl reikalavimo, kad visi interneto prieigos arba kalbinio ryšio paslaugų teikėjai siūlytų tarifų planus arba paketus, tie paslaugų teikėjai ar valstybės narės neturėtų patirti pernelyg didelės administracinės ar finansinės naštos. Jei valstybė narė, remdamasi objektyviu įvertinimu, įrodo tokią pernelyg didelę administracinę ar finansinę naštą, ji gali išimtiniu atveju nuspręsti įpareigojimą siūlyti konkrečius tarifų planus ar paketus nustatyti tik paskirtiesiems teikėjams. Atliekant objektyvų įvertinimą turėtų būti atsižvelgta ir į naudą, kurią mažas pajamas gaunantys arba specialų socialinių poreikių turintys vartotojai gauna galėdami pasirinkti paslaugų teikėją, ir visų paslaugų teikėjų gaunamą naudą dėl galimybės teikti universaliąsias paslaugas. Jei valstybė narė išimtiniu atveju nusprendžia nustatyti įpareigojimą siūlyti konkrečius tarifų planus ar paketus tik paskirtiesiems paslaugų teikėjams, ji turėtų užtikrinti, kad mažas pajamas gaunantys arba specialių socialinių poreikių turintys vartotojai galėtų pasirinkti socialinius tarifus siūlantį paslaugų teikėją. Vis dėlto, tam tikrose situacijose valstybės narės gali negalėti užtikrinti galimybės pasirinkti paslaugų teikėją, pavyzdžiui, kai naudos gavėjo gyvenamojoje vietoje paslaugas teikia tik viena įmonė arba jeigu galimybės pasirinkti suteikimas sudarytų pernelyg didelę organizacinę ir finansinę naštą valstybei narei;

(222)  įperkamumas nebeturėtų būti kliūtis vartotojų prieigai bent prie minimalaus rinkinio ryšio paslaugų. Teisė sudaryti sutartį su paslaugų teikėju turėtų reikšti, kad vartotojai, kuriems galėtų būti atsakyta sudaryti sutartį, ypač jeigu jų pajamos mažos arba jie turi specialių socialinių poreikių, turėtų galimybę sudaryti įperkamos pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugų teikimo bent fiksuotoje vietoje sutartis su bet kuriuo paslaugas toje vietovėje teikiančiu teikėju arba paskirtuoju teikėju, jei valstybė narė yra išimtiniu atveju nusprendusi paskirti vieną ar daugiau paslaugų teikėjų, kurie siūlytų tuos tarifų planus ar paketus. Kad būtų kuo labiau sumažinta finansinė rizika, pavyzdžiui, dėl nesumokamų sąskaitų, paslaugų teikėjams turėtų būti leidžiama sutartis sudaryti išankstinio mokėjimo sąlygomis, grindžiamomis įperkamais pavieniais iš anksto apmokėtais paslaugos vienetais;

(223)  kad su piliečiais būtų įmanoma susisiekti naudojantis kalbinio ryšio paslaugomis, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad numeris liktų prieinamas pagrįstai ilgą laikotarpį, net laikotarpiais, kai nesinaudojama kalbinio ryšio paslaugomis. Paslaugų teikėjai turėtų turėti galimybę nustatyti mechanizmus, skirtus patikrinti, ar vartotojui vis dar rūpi, kad numeris veiktų;

(224)  kompensuojant tokių paslaugų teikėjams tokiomis aplinkybėmis neturi būti iškraipoma konkurencija, jei tokiems paslaugų teikėjams kompensuojamos specifinės grynosios sąnaudos ir jei grynosios sąnaudos susigrąžinamos konkurencijos atžvilgiu neutraliu būdu;

(225)  kad įvertintų, ar reikia įperkamumo užtikrinimo priemonių, nacionalinės reguliavimo institucijos, koordinuodamos veiksmus su kitomis kompetentingomis institucijomis, turėtų galėti stebėti, kaip keičiasi mažas pajamas gaunantiems arba specialių socialinių poreikių turintiems vartotojams skirtos tarifų pasirinkimo galimybės arba paketai ir koks jų turinys;

(226)  valstybės narės turėtų nustatyti priemones, skirtas įperkamų produktų ir paslaugų, įskaitant įrangą su pagalbinėmis technologijomis, apimančių priemones neįgaliems vartotojams, rinkos kūrimui. Tai gali būti pasiekta, inter alia, remiantis Europos standartais arba remiant pagal Sąjungos teisę, kuria suderinami produktų ir paslaugų prieinamumo reikalavimai, nustatytų reikalavimų įgyvendinimą. Atsižvelgdamos į nacionalines aplinkybes, valstybės narės turėtų nustatyti deramas priemones, kuriomis jos galėtų lanksčiai imtis konkrečių veiksmų, jei įprastomis ekonomikos sąlygomis rinkoje neįmanoma gauti įperkamų produktų ir paslaugų su pagalbinėmis neįgaliems vartotojams skirtomis funkcijomis. Tos priemonės galėtų apimti tiesioginę finansinę paramą galutiniams naudotojams. Perdavimo paslaugų neįgaliems vartotojams kaina turėtų būti lygiavertė kalbinio ryšio paslaugų vidutinei kainai;

(227)  perdavimo paslaugos yra paslaugos, kurios sudaro sąlygas dvipusiam ryšiui tarp toli vienas nuo kito esančių galutinių naudotojų, naudojančių skirtingus komunikacijos būdus (pavyzdžiui tekstą, gestus, kalbą), paprastai operatoriui (žmogui) konvertuojant tuos komunikacijos būdus tarpusavyje. Realiuoju laiku perduodamas tekstas apibrėžiamas pagal Sąjungos teisę, kuria suderinami produktų ir paslaugų prieinamumo reikalavimai, ir reiškia tekstinį dviejų asmenų arba kelių asmenų pokalbį, kai įvedamo teksto simboliai siunčiami tokiu būdu, jog naudotojas pokalbį suvokia kaip nenutrūkstamą;

(228)  fiksuotojo ryšio linijų jungtys, kuriose duomenų siuntimo spartos pakanka pakankamai plačiajuostei interneto prieigai, veikia beveik visur ir jomis naudojasi dauguma Sąjungos piliečių. 2015 m. duomenimis, standartinis plačiajuostis ryšys aprėpė ir veikė 97 proc. namų, vidutinis naudojimosi rodiklis buvo 72 proc., o belaidžio ryšio technologijomis grindžiamos paslaugos išplitusios dar plačiau. Vis dėlto galimybės naudotis fiksuotuoju plačiajuosčiu ryšiu ir jo įperkamumas valstybių narių kaimo ir miesto vietovėse skiriasi;

(229)  rinka yra svarbiausias veiksnys siekiant užtikrinti galimybę naudotis prieiga prie interneto plačiajuosčiu ryšiu, kurio pralaidumas būtų nuolat didinamas. Ten, kur pageidaujamo rezultato neduotų rinkos jėgos, veikiausiai kitos viešosios politikos priemonės, kuriomis užtikrinamas pakankamos plačiajuostės interneto prieigos jungčių buvimas, būtų rentabilesnės ir mažiau iškreipiančios rinką už įpareigojimą teikti universaliąsias paslaugas, pavyzdžiui, Europos strateginių investicijų fondo ir Europos infrastruktūros tinklų priemonės finansinių priemonių naudojimas, viešojo finansavimo iš Europos struktūrinių ir investicijų fondų naudojimas, aprėpties įpareigojimų siejimas su radijo spektro naudojimo teisių sąlygomis siekiant prisidėti prie plačiajuosčio ryšio tinklų diegimo rečiau gyvenamose vietovėse ir Sąjungos valstybės pagalbos taisykles atitinkančios valstybės investicijos;

(230)  jei, atlikus reikiamą vertinimą ir atsižvelgiant į kompetentingos institucijos atlikto tinklų diegimo geografinio tyrimo rezultatus arba naujausią informaciją, kurią valstybės narės turi prieš gaudamos pirmojo geografinio tyrimo rezultatus, patvirtinama, kad tam tikroje vietovėje valstybių narių apibrėžtos pakankamos plačiajuostės interneto prieigos paslaugos ir kalbinio ryšio paslaugų, galutiniams naudotojams teikiamų fiksuotoje vietoje, neužtikrins nei rinkos jėgos, nei valstybės intervencijos priemonės, valstybės narės turėtų galėti išimtiniu atveju paskirti skirtingus paslaugų teikėjus arba paslaugų teikėjų grupes teikti tas paslaugas atitinkamose įvairiose nacionalinės teritorijos dalyse. Siekdamos nustatyti, kokia apimtimi fiksuotoje vietoje yra prieinama pakankama plačiajuostė interneto prieiga ir kalbinio ryšio paslaugos, valstybės narės, be geografinio tyrimo, turėtų galėti prireikus naudotis bet kokiais papildomais įrodymais. Tie papildomi įrodymai galėtų apimti duomenis, kuriuos nacionalinės reguliavimo institucijos gavo vykdydamos rinkos tyrimo procedūrą, ir iš naudotojų surinktus duomenis. Valstybės narės turėtų galėti apriboti įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, kurių reikia siekiant užtikrinti pakankamos plačiajuostės interneto prieigos paslaugos buvimą, galutinio naudotojo nuolatine gyvenamąja vieta arba gyvenamąja vieta. Neturėtų būti jokių suvaržymų dėl techninių priemonių, kuriomis fiksuotoje vietoje teikiamos tinkamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugos, leidžiant naudoti ir laidines, ir belaides technologijas, ir jokių suvaržymų dėl priemonių, kuriomis įmonės vykdo kai kuriuos ar visus įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas;

(231)  laikantis subsidiarumo principo, valstybės narės turi spręsti, remdamosi objektyviais kriterijais, kurios įmonės turi būti skiriamos universaliųjų paslaugų teikėjomis, tam tikrais atvejais atsižvelgdamos į įmonių galimybes ir pageidavimą prisiimti įpareigojimus teikti visas universaliąsias paslaugas ar tik jų dalį. Tai netrukdo valstybėms narėms paskyrimo procese numatyti specialias sąlygas, pagrįstas efektyvumo kriterijais, įskaitant geografinių teritorijų ar komponentų skirstymą į grupes ar minimalių paskyrimo laikotarpių nustatymą;

(232)  turėtų būti apsvarstyta, kiek pagal įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas kainuos užtikrinti prisijungimo galimybę, kurios užtektų fiksuotoje vietoje teikiamai įperkamai pagal šią direktyvą apibrėžtai pakankamai plačiajuostės interneto prieigos paslaugai ir kalbinio ryšio paslaugai; tam visų pirma turėtų būti vertinama tikėtina finansinė našta elektroninių ryšių sektoriuje paslaugų teikėjams ir naudotojams;

(233)  pagal paskyrimo procedūrą nustatyti reikalavimai užtikrinti visos valstybės teritorijos aprėptį veikiausiai a priori neleis kai kurioms įmonėms arba jų neskatins teikti prašymų paskirti juos universaliųjų paslaugų teikėjais. Jei paslaugų teikėjai paskiriami universaliųjų paslaugų teikėjais ilgam arba neterminuotai, gali būti, kad kai kurie paslaugų teikėjai a priori liks neįtraukti. Jei valstybė narė išimties tvarka nusprendžia įperkamumo tikslais paskirti vieną ar daugiau paslaugų teikėjų, turėtų būti įmanoma, kad tie paslaugų teikėjai būtų kiti nei dėl universaliųjų paslaugų prieinamumo paskirti teikėjai;

(234)  kai paslaugų teikėjas, kuris išimtiniu atveju yra paskirtas siūlyti tarifų planus ar paketus, kurie skiriasi nuo siūlomų įprastomis komercinėmis sąlygomis, kaip nustatyta vadovaujantis šia direktyva, arba užtikrinti pakankamos plačiajuostės interneto prieigos paslaugos arba kalbinio ryšio paslaugų teikimą fiksuotoje vietoje, kaip nustatyta remiantis šia direktyva, nutaria perduoti didelę savo nacionalinėje teritorijoje esančio prieigos tinklo dalį, atsižvelgiant į nustatytus įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, ar jį visą atskiram juridiniam asmeniui, priklausančiam kitam galutiniam savininkui, kompetentinga institucija turėtų įvertinti sandorio poveikį, kad būtų užtikrintas tolimesnis universaliųjų paslaugų teikimas visoje nacionalinėje teritorijoje ar jos dalyse. Tuo tikslu paslaugų teikėjas apie perdavimą turėtų iš anksto pranešti įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas nustačiusiai kompetentingai institucijai. Kompetentingos institucijos vertinimas neturėtų daryti poveikio sandorio vykdymui;

(235)  siekdamos sudaryti stabilias ir palankias sąlygas laipsniškiems pokyčiams, valstybės narės turėtų galėti savo teritorijoje toliau užtikrinti kitas nei fiksuotoje vietoje teikiamos pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugos universaliąsias paslaugas, kurias pagal Direktyvą 2002/22/EB jos buvo įtraukusios į įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas šios direktyvos įsigaliojimo dieną, jei tokios paslaugos arba jai prilygstančios paslaugos neteikiamos įprastomis komercinėmis sąlygomis. Jei valstybės narės leistų pagal universaliųjų paslaugų tvarką toliau teikti visuomenei taksofonų paslaugas (naudojant monetas, kreditines ar debeto korteles arba išankstinio mokėjimo korteles, įskaitant su skambinimo kodais naudoti skirtas korteles) ir abonentų knygų bei informacijos apie abonentus teikimo paslaugas tol, kol yra tokių paslaugų poreikis, jos galėtų lanksčiai atsižvelgti į skirtingas nacionalines aplinkybes. Tai galėtų apimti mokamų taksofonų įrengimą svarbiose atvykimo į šalį vietose, pavyzdžiui, oro uostuose ar traukinių ir autobusų stotyse, taip pat ekstremaliųjų situacijų atveju žmonių naudojamose vietose, pavyzdžiui, ligoninėse, policijos nuovadose ir avarinėse greitkelių vietose, kad būtų patenkinti pagrįsti galutinių paslaugos gavėjų, visų pirma įskaitant neįgalius galutinius paslaugos gavėjus, poreikiai;

(236)  valstybės narės turėtų stebėti vartotojų padėtį, kaip jie naudojasi pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugomis, ypač kreipti dėmesį į tai, ar jos yra įperkamos. Pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugos įperkamumas yra susijęs su naudotojų gaunama informacija apie naudojimo išlaidas ir naudojimo kainą, palyginti su kitomis paslaugomis, taip pat susijęs ir su jų galimybe kontroliuoti savo išlaidas. Todėl įperkamumas reiškia tam tikros galios suteikimą vartotojams, nustatant tam tikrus įpareigojimus paslaugų teikėjams. Tie įpareigojimai – iki tam tikro lygio detalizuotos sąskaitos, galimybė vartotojams blokuoti tam tikrus skambučius (pavyzdžiui, brangius skambučius į papildomai apmokamas paslaugų tarnybas), kontroliuoti savo išlaidas taikant išankstinį apmokėjimą ir iš anksto žinoti sujungimo mokestį. Tokias priemones, atsižvelgiant į rinkos pokyčius, gali reikėti persvarstyti ir keisti. Detalizuotose interneto prieigos naudojimo sąskaitose turėtų būti nurodytas tik naudojimosi ryšiu sesijos laikas, trukmė ir jos metu suvartotas mokamos paslaugos kiekis, tačiau nenurodytos interneto svetainės ar interneto galutiniai taškai, prie kurių prisijungta tokios naudojimo sesijos metu;

(237)  išskyrus atvejus, kai nuolatos vėluojama apmokėti sąskaitas ar jos visai neapmokamos, vartotojai, turintys teisę naudotis įperkamais tarifais, turėtų, kol bus išspręstas ginčas, būti apsaugoti, kad jie nebūtų iškart atjungiami nuo tinklo už tai, kad neapmokėjo sąskaitos, ypač tais atvejais, kai kyla ginčai dėl didelių sąskaitų už brangias paslaugas, vartotojams turėtų būti ir toliau prieinamos pagrindinės kalbinio ryšio paslaugos ir valstybės narės nustatyta mažiausia interneto prieigos paslauga. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, kad tokia prieiga turi būti ir toliau teikiama, jei abonentas mokės linijos nuomos arba bazinės interneto prieigos mokestį;

(238)  kai dėl pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugų teikimo arba kitų ▌paslaugų teikimo pagal šią direktyvą, atsiranda nepagrįstai didelė našta paslaugų teikėjui, tinkamai atsižvelgus į sąnaudas ir pajamas, taip pat į nematerialią naudą, kurią duoda teikiamos tokios paslaugos, ta nepagrįstai didelė našta gali būti įskaičiuota į įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas;

(239)  tais atvejais, kai įrodoma, kad nuostolinga vykdyti įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas arba kad grynosios sąnaudos viršija įprastas komercines normas, valstybės narės prireikus turėtų nustatyti tokių įpareigojimų grynųjų sąnaudų finansavimo mechanizmus. Svarbu užtikrinti, kad įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos būtų tinkamai apskaičiuojamos ir kad jų finansavimas kuo mažiau iškraipytų rinką bei įmonėms taikomas sąlygas ir neprieštarautų SESV 107 ir 108 straipsniams;

(240)  apskaičiuojant įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas, reikėtų tinkamai atsižvelgti į sąnaudas ir pajamas bei nematerialią naudą, kuri gaunama teikiant universaliąsias paslaugas, bet tai neturėtų trukdyti siekti bendro tikslo – užtikrinti, kad kainų nustatymo struktūros atitiktų sąnaudas. Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos turėtų būti apskaičiuojamos skaidriai;

(241)  atsižvelgti į nematerialią naudą reiškia, kad, siekiant nustatyti bendras sąnaudų pareigas, reikėtų iš tiesioginių grynųjų sąnaudų teikiant universaliąsias paslaugas atimti pinigais įvertintą netiesioginę naudą, kurią įmonė gauna būdama universaliųjų paslaugų teikėja;

(242)  kai paslaugų teikėjui įpareigojimas teikti universaliąsias paslaugas yra nepagrįstai didelė našta, tikslinga valstybėms narėms leisti nustatyti veiksmingus grynųjų sąnaudų susigrąžinimo mechanizmus. Vienas iš įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynųjų sąnaudų susigrąžinimo būdų yra susigrąžinimas iš viešųjų lėšų. Kitas būdas yra įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas sąnaudų paskirstymas tarp elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjų. Valstybės narės turėtų galėti įvairių universaliųjų paslaugų elementų grynąsias sąnaudas finansuoti taikydamos įvairius mechanizmus arba finansuoti kai kurių ar visų elementų grynąsias sąnaudas taikydamos kurį nors iš šių mechanizmų arba juos abu. Pakankama plačiajuostė interneto prieiga naudinga ne tik elektroninių ryšių sektoriui, bet ir platesnei skaitmeninei ekonomikai ir visai visuomenei. Jei galimybę prisijungti prie plačiajuosčio ryšio turėtų daugiau galutinių naudotojų, jie galėtų, naudodamiesi elektroninėmis paslaugomis, aktyviai dalyvauti skaitmeninėje visuomenėje. Tokios galimybės užtikrinimas remiantis įpareigojimu teikti universaliąsias paslaugas vienodai svarbus ir visuomenės, ir elektroninio ryšio paslaugų teikėjų interesais. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į tuos faktus, pasirinkdamos ir rengdamos grynųjų sąnaudų susigrąžinimo mechanizmus;

(243)  tuo atveju, kai sąnaudos susigrąžinamos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams paskirsčius įpareigojimo teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad sąnaudų paskirstymo tarp paslaugų teikėjų metodas būtų pagrįstas objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais ir atitiktų proporcingumo principą. Šis principas neužkerta kelio valstybėms narėms neįtraukti į paskirstymą naujų dalyvių, kurių turima rinkos dalis yra nedidelė. Taikant bet kurį finansavimo mechanizmą turėtų būti užtikrinta, kad rinkos dalyviai prisidėtų tik prie įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas finansavimo, bet ne kitos veiklos, tiesiogiai nesusijusios su įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas vykdymu, finansavimo. Susigrąžinimo mechanizmai turėtų atitikti Sąjungos teisės principus, o sąnaudų paskirstymo mechanizmų atveju – visų pirma nediskriminavimo ir proporcingumo principus. Taikant bet kurį finansavimo mechanizmą turėtų būti užtikrinta, kad naudotojai vienoje valstybėje narėje neprisidėtų prie universaliųjų paslaugų teikimo sąnaudų kitoje valstybėje narėje. Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosiomis sąnaudomis turėtų būti galima dalytis tarp visų arba tam tikrų nurodytų kategorijų paslaugų teikėjų. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad sąnaudų paskirstymo mechanizmas atitiktų skaidrumo, kuo mažesnio rinkos iškraipymo, nediskriminavimo ir proporcingumo principus. Kuo mažesnis rinkos iškraipymas reiškia, jog įnašai turėtų būti susigrąžinami tokiu būdu, kad būtų kuo labiau sumažintas finansinės naštos poveikis galutiniams naudotojams, pavyzdžiui, įnašus paskirstant kuo plačiau;

(244)  paslaugų teikėjai, turintys naudos iš universaliųjų paslaugų finansavimo, turėtų nacionalinėms reguliavimo institucijoms pateikti pakankamai išsamią informaciją apie konkrečius elementus, kuriems tokio finansavimo reikia, tam, kad būtų pagrįsti jų prašymai. Valstybių narių taikomos įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas sąnaudų apskaičiavimo ir finansavimo schemos turėtų būti pateikiamos Komisijai patikrinti, ar jos neprieštarauja SESV. Valstybės narės turėtų užtikrinti įpareigojimams teikti universaliąsias paslaugas priskirtų sumų skaidrumą ir kontrolę. Universaliosios paslaugos teikimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimas turėtų būti grindžiamas objektyvia ir skaidria metodika siekiant užtikrinti ekonomiškai efektyviausią universaliosios paslaugos teikimą ir sudaryti vienodas sąlygas rinkos dalyviams. Skaidrumas padidėtų, jei atskirų universaliosios paslaugos elementų sąnaudų apskaičiavimo metodika būtų paskelbta iš anksto prieš atliekant skaičiavimą;

(245)  valstybėms narėms neleidžiama rinkos dalyviams nustatyti privalomų finansinių įnašų, susijusių su priemonėmis, kurios nėra įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas dalis. Atskiroms valstybėms narėms toliau leidžiama nustatyti specialias priemones (nepatenkančias į įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas taikymo sritį) ir jas finansuoti laikantis Sąjungos teisės, tačiau tai daryti ne iš rinkos dalyvių įnašų;

(246)  siekiant veiksmingai skatinti laisvą prekių, paslaugų ir asmenų judėjimą Sąjungoje, turėtų būti įmanoma tam tikrus nacionalinius numeracijos išteklius, visų pirma, tam tikrus negeografinius numerius, naudoti už teritorijos ribų, t. y. ne vien valstybės narės, paskyrusios numerį, teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kad asmenų tarpusavio ryšio paslaugų naudojimas susijęs su didele sukčiavimo rizika, naudoti numerį už teritorijos ribų turėtų būti leidžiama tik teikiant elektroninių ryšių paslaugas, kurios nėra asmenų tarpusavio ryšio paslaugos. Valstybės narės turėtų užtikrinti atitinkamų nacionalinių įstatymų, visų pirma vartotojų apsaugos taisyklių ir kitų su numeracijos ištekliais susijusių taisyklių, taikymą nepriklausomai nuo to, ▌ kur naudojimo teisės ▌buvo suteiktos ir kur Sąjungoje numeracijos ištekliai yra naudojami. Valstybės narės lieka kompetentingos taikyti savo nacionalinius įstatymus jų teritorijoje naudojamiems numeracijos ištekliams, įskaitant tuos atvejus, kai teisės buvo suteiktos kitoje valstybėje narėje;

(247)  valstybių narių, kuriose naudojami kitos valstybės narės numeracijos ištekliai, nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos tų numeracijos išteklių negali kontroliuoti. Todėl būtina, kad valstybės narės, suteikiančios teisę naudoti numeracijos išteklius už teritorijos ribų, nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija taip pat užtikrintų veiksmingą galutinių naudotojų apsaugą valstybėse narėse, kuriose tie numeriai naudojami. Siekiant užtikrinti veiksmingą apsaugą, naudojimo už teritorijos ribų teises suteikiančios nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos šias teises turėtų susieti su sąlygomis pagal šią direktyvą dėl paslaugų teikėjo pareigos laikytis vartotojų apsaugos taisyklių ir kitų taisyklių, susijusių su numeracijos išteklių naudojimu tose valstybėse narėse, kuriose tie ištekliai bus naudojami;

(248)  tų valstybių narių, kuriose naudojami numeracijos ištekliai, nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos turėtų galėti prašyti nacionalinių reguliavimo arba kitų kompetentingų institucijų, suteikusių teises naudotis numeracijos ištekliais, padėti užtikrinti jos taisyklių laikymąsi. Vykdymo užtikrinimo priemonės, kurias naudoja nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos, suteikusios teises naudotis ištekliais, turėtų apimti atgrasomas sankcijas, visų pirma šiurkštaus pažeidimo atveju – teisės už teritorijos ribų naudoti numeracijos išteklius, paskirtus atitinkamai įmonei, panaikinimą. Naudojimo už teritorijos ribų reikalavimai turėtų būti taikomi nedarant poveikio valstybių narių įgaliojimams individualia tvarka blokuoti prieigą prie numerių arba paslaugų, jei tai pateisinama dėl sukčiavimo arba netinkamo naudojimo. Numeracijos išteklių naudojimas už teritorijos ribų neturėtų daryti poveikio Sąjungos taisyklėms, susijusioms su tarptinklinio ryšio paslaugų teikimu, įskaitant taisykles, kuriomis užkertamas kelias neįprastam naudojimuisi tarptinklinio ryšio paslaugomis, kurių mažmeninės kainos reguliuojamos ir kurioms naudingi reguliuojamieji didmeniniai tarptinklinio ryšio tarifai, arba piktnaudžiavimui tokiomis paslaugomis. Valstybės narės ir toliau turėtų turėti galimybę sudaryti specialius susitarimus su trečiosiomis valstybėmis dėl numeracijos išteklių naudojimo už teritorijos ribų;

(249)  valstybės narės turėtų skatinti numeracijos išteklių teikimą radijo bangomis, kad būtų lengviau pakeisti elektroninių ryšių paslaugų teikėjus. Numeracijos išteklius teikiant radijo bangomis, įmanoma ryšių įrangos identifikatorius perprogramuoti be fizinės prieigos prie susijusių įrenginių. Ši galimybė ypač svarbi mašinų sąveikos paslaugoms, t. y. paslaugoms, kurias teikiant duomenys ir informacija automatiškai (beveik arba visai be žmogaus dalyvavimo) perduodami iš vienų įrenginių į kitus arba iš vienos programinės įrangos į kitą. Tokių mašinų sąveikos paslaugų teikėjai gali neturėti galimybių fiziškai prieiti prie savo įrenginių, nes jie naudojami tolimose vietovėse arba tokių įrenginių įdiegta labai daug, arba prieigai trukdo įrenginių naudojimo būdai. Atsižvelgiant į besiformuojančią įrenginių tarpusavio ryšio rinką ir naujas technologijas, valstybės narės turėtų stengtis, skatindamos konfigūravimą radijo bangomis, užtikrinti technologijos neutralumą;

(250)  kad įmonės galėtų konkuruoti elektroninių ryšių sektoriuje, esminis dalykas – prieiga prie numeracijos išteklių remiantis skaidriais, objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais. Atsižvelgiant į didėjančią numerių naudojimo įvairioms daiktų interneto paslaugoms svarbą, valstybės narės turėtų turėti galimybę numeracijos išteklių naudojimo teises suteikti įmonėms, kurios nėra elektroninių ryšių tinklų arba paslaugų teikėjos. Visus nacionalinių numeracijos planų elementus turėtų valdyti nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos, įskaitant taškinius kodus, naudojamus tinklo adresams. Jei reikia Sąjungoje suderinti numeracijos išteklius, kad būtų galima toliau plėtoti paslaugas visoje Europoje arba tarpvalstybines paslaugas, ypač naująsias įrenginių tarpusavio ryšiu grindžiamas paslaugas, pavyzdžiui, susietųjų automobilių paslaugas, ir jei paklausos neįmanoma patenkinti turimais numeracijos ištekliais, Komisija, kuriai padeda BEREC, gali imtis įgyvendinimo priemonių;

(251)  reikalavimą skelbti sprendimus dėl teisių naudoti numeracijos išteklius turėtų būti galima įvykdyti paskelbiant tuos sprendimus interneto svetainėje;

(252)  atsižvelgiant į specifinius aspektus, susijusius su pranešimu apie dingusius vaikus, valstybės narės turėtų toliau laikytis įsipareigojimo užtikrinti, kad jų teritorijose numeriu „116000“ būtų teikiama gerai veikianti paslauga, skirta pranešti apie dingusius vaikus. Valstybės narės turėtų imtis atitinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų pasiektas pakankamas paslaugos kokybės lygis skambinant numeriu „116000“;

(253)  be pranešimų apie dingusius vaikus telefono numerio „116000“, daugelis valstybių narių taip pat užtikrina, kad vaikai numeriu „116111“ turėtų galimybę kreiptis į vaiko interesus ginančią tarnybą, kuri padeda vaikams, kuriems reikia priežiūros ir apsaugos. Tokios valstybės narės ir Komisija turėtų užtikrinti, kad piliečiai, visų pirma vaikai ir nacionalinės vaikų apsaugos sistemos, būtų geriau informuojami apie tai, kad yra pagalbos linija numeriu „116111“;

(254)  vidaus rinka reiškia, kad galutiniai naudotojai gali naudotis visais numeriais, įtrauktais į kitų valstybių narių nacionalinius numeracijos planus, ir gauti paslaugas, naudodamiesi negeografiniais, įskaitant nemokamo telefono ryšio ir padidinto tarifo, numeriais Sąjungoje, išskyrus atvejus, kai galutinis naudotojas, kuriam skambinama, nutarė dėl komercinių priežasčių apriboti prieigą iš tam tikrų geografinių vietovių. Galutiniai naudotojai taip pat turėtų turėti galimybę naudotis nemokamo tarptautinio telefono ryšio numeriais (UIFN). Neturėtų būti užkertamas kelias galimybei naudotis numeracijos ištekliais ir susijusiomis paslaugomis tarpvalstybiniu mastu, išskyrus objektyviai pagrįstais atvejais, pavyzdžiui, kai tai būtina kovojant su sukčiavimu ar neteisėtu naudojimu (pavyzdžiui, tam tikrų padidinto tarifo paslaugų atveju), kai apibrėžiama, kad ryšio numeris yra tik nacionalinis (pavyzdžiui, nacionalinis trumpasis numeris) arba kai tai ▌ekonominiu požiūriu yra neįmanoma. Tarifai, taikomi skambinant iš vietovės už atitinkamos valstybės narės ribų, nebūtinai turi būti tokie patys kaip skambinant iš valstybės narės teritorijos. Naudotojai turėtų būti išsamiai ir aiškiai iš anksto informuojami apie visus nemokamo telefono ryšio numeriams taikomus mokesčius, pavyzdžiui, apie mokestį už skambučius tarptautiniais numeriais, kurie inicijuojami surenkant standartinius tarptautinius kodus. Jei dėl sukčiavimo arba netinkamo naudojimo elektroninių ryšių paslaugų teikėjai negauna tinklų sujungimo ar kitų paslaugų pajamų, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pasiliktos pajamos už paslaugas būtų grąžinamos galutiniams naudotojams, nukentėjusiems nuo atitinkamo sukčiavimo arba netinkamo naudojimo, kai tai įmanoma;

(255)  laikantis proporcingumo principo, dalis šios direktyvos nuostatų dėl galutinių naudotojų teisių neturėtų būti taikoma labai mažoms įmonėms, kurios teikia tik su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas. Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžtį, kuri apima labai mažas įmones, reikia aiškinti griežtai. Siekiant nuostatas taikyti tik toms įmonėms, kurios iš tiesų yra nepriklausomos labai mažos įmonės, reikia išnagrinėti labai mažų įmonių, sudarančių ekonominę grupę, kurios įtaka viršija labai mažos įmonės įtaką, struktūrą ir užtikrinti, kad nebūtų apeinami reikalavimai tik formaliai atitinkant labai mažos įmonės apibrėžtį;

(256)  siekiant užbaigti kurti bendrąją elektroninių ryšių rinką būtina pašalinti kliūtis galutiniams naudotojams gauti tarptautinę prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų visoje Sąjungoje. Elektroninių ryšių visuomenei teikėjai neturėtų nesuteikti prieigos galutiniams naudotojams ar ją riboti arba juos diskriminuoti dėl jų pilietybės arba dėl gyvenamosios vietos ar įsisteigimo valstybės narės. Vis dėlto turėtų būti įmanomas objektyviai pagrindžiamais sąnaudų ir rizikos skirtumais motyvuojamas diferencijavimas, kuris neapsiribotų vien Reglamente (ES) Nr. 531/2012 nustatytomis priemonėmis, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis arba neįprastam naudojimuisi jomis;

(257)  dėl nevienodo galutinių naudotojų apsaugos taisyklių įgyvendinimo vidaus rinkoje atsirado didelių kliūčių, darančių poveikį ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, ir galutiniams naudotojams. Tų kliūčių turėtų sumažėti taikant tas pačias taisykles, užtikrinančias aukštą bendrą apsaugos lygį visoje Sąjungoje. Tiksliai visiškai suderinus galutinių naudotojų teises pagal šią direktyvą turėtų padidėti teisinis tikrumas ir galutiniams naudotojams, ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, taip pat turėtų likti kur kas mažiau kliūčių patekti į rinką ir sumažėti atitikties užtikrinimo našta, atsirandanti dėl nevienodų taisyklių. Visiškas suderinimas padeda įveikti vidaus rinkos veikimui trukdančias kliūtis, kurios atsirado dėl tokių nacionalinių nuostatų dėl galutinių naudotojų teisių, kuriomis nacionaliniai paslaugų teikėjai saugomi tuo pačiu metu nuo konkurencijos iš kitų valstybių narių. Kad būtų pasiektas aukštas bendras apsaugos lygis, kelios nuostatos, susijusios su galutinių naudotojų teisėmis, turėtų būti šioje direktyvoje pagrįstai sugriežtintos atsižvelgiant į geriausią valstybėse narėse taikomą praktiką. Visiškai suderinus galutinių naudotojų teises, jie labiau pasitikėtų vidaus rinka, nes vienodai aukšto lygio apsauga, suteikiama naudojantis elektroninių ryšių paslaugomis, būtų galima naudotis ne vien jų valstybėje narėje, bet ir gyvenant, dirbant arba keliaujant kitose valstybėse narėse. Visiškas suderinimas turėtų būti taikomas tik toms sritims, kurioms taikomos nuostatos dėl galutinių naudotojų teisių šioje direktyvoje. Todėl jis neturėtų daryti poveikio nacionalinės teisės aktams dėl tų galutinių naudotojų apsaugos aspektų, įskaitant kai kuriuos skaidrumo užtikrinimo priemonių aspektus, kuriems tos nuostatos netaikomos. Pavyzdžiui, su skaidrumo įpareigojimais susijusios priemonės, kurioms netaikoma ši direktyva, turėtų būti laikomos atitinkančiomis visiško suderinimo principą, o papildomi reikalavimai, susiję su skaidrumo klausimais, kuriems taikoma ši direktyva, pavyzdžiui, informacijos paskelbimas, turėtų būti laikomi nesuderinamais. Be to, valstybės narės turėtų galėti palikti galioti arba nustatyti nacionalines nuostatas dėl šioje direktyvoje konkrečiai nesprendžiamų klausimų, visų pirma siekiant spręsti naujai kylančius klausimus;

(258)  sutartys – galutiniams naudotojams svarbi priemonė, užtikrinanti informacijos skaidrumą ir teisinį tikrumą. Konkurencinėje aplinkoje dauguma paslaugų teikėjų sudaro su savo klientais sutartis todėl, kad taip pageidautina dėl komercinių priežasčių. Be šios direktyvos, vartotojų sandoriams dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų taikomi galiojantys Sąjungos vartotojų apsaugos teisės aktai, susiję su sutartimis, visų pirma Tarybos direktyva 93/13/EEB(40) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES(41). Įtraukus informacijos reikalavimus į šią direktyvą – to taip pat galėtų būti reikalaujama pagal Direktyvą 2011/83/ES – ikisutartiniuose ir sutartiniuose dokumentuose neturėtų būti dubliuojama informacija. Pagal šią direktyvą pateikta susijusi informacija, įskaitant bet kokius griežtesnius ir išsamesnius informacijos teikimo reikalavimus, turėtų būti laikoma atitinkančia visus atitinkamus reikalavimus pagal Direktyvą 2011/83/ES;

(259)  kai kurios iš tų galutinių naudotojų apsaugos nuostatų, kurios a priori taikomos tik vartotojams, t. y. nuostatos dėl sutarties informacijos, ilgiausios sutarties galiojimo trukmės ir paslaugų paketų, turėtų būti naudingos ne tik vartotojams, bet ir labai mažoms bei mažosioms įmonėms taip pat ne pelno organizacijoms, kaip apibrėžta nacionalinėje teisėje. Tų kategorijų įmonių ir organizacijų derybinė padėtis prilygsta vartotojų derybinei padėčiai ir todėl joms turėtų būti taikoma tokio paties lygio apsauga, nebent jos aiškiai atsisakytų tų teisių. Šioje direktyvoje numatyti įpareigojimai dėl sutarties informacijos, įskaitant šioje direktyvoje nurodytus Direktyvoje 2011/83/ES nustatytus įpareigojimus, turėtų būti taikomi neatsižvelgiant į tai, ar mokėjimas yra atliktas, ir į kliento mokėtinos sumos dydį. Įpareigojimai dėl sutarties informacijos, įskaitant įpareigojimus, numatytus Direktyvoje 2011/83/ES, labai mažoms įmonėms, mažoms įmonėms ir ne pelno organizacijoms turėtų būti taikomi automatiškai, nebent jos pačios nutartų verčiau derėtis su elektroninių ryšių paslaugų teikėjais dėl individualių sutarties sąlygų. Kitaip nei labai mažos, mažosios įmonės ir ne pelno siekiančios organizacijos, didelės įmonės paprastai turi daugiau derybinės galios, todėl nėra priklausomos nuo tokių pačių sutarties informacijos reikalavimų kaip vartotojai. Kitos didelėms įmonėms svarbios nuostatos, pavyzdžiui, dėl numerio perkeliamumo, turėtų ir toliau būti taikomos visiems galutiniams naudotojams. Ne pelno organizacijos yra teisiniai subjektai, kurie neuždirba pelno savo savininkams arba nariams. Paprastai ne pelno organizacijos būna labdaros organizacijos ar kitų rūšių viešojo intereso organizacijos. Todėl, atsižvelgiant į panašią padėtį, yra tinkama pagal šią direktyvą tokioms organizacijoms taikyti tokias pat sąlygas dėl galutinių naudotojų teisių kaip labai mažoms ar mažosioms įmonėms;

(260)  dėl elektroninių ryšių sektoriaus specifikos, be horizontaliųjų sutarties taisyklių, būtinos kelios papildomos galutinių naudotojų apsaugos nuostatos. Galutiniai naudotojai turėtų būti informuojami, inter alia, apie siūlomus paslaugos kokybės lygius, reklaminių akcijų sąlygas, sutarčių nutraukimo sąlygas, taikomų tarifų planus ir paslaugų, kurių kainos nustatomos pagal specialias sąlygas, tarifus. Ta informacija yra taikoma viešųjų elektroninių ryšių paslaugų, išskyrus perdavimo paslaugas, naudojamas mašinų sąveikos paslaugoms teikti, teikėjams. Nedarant poveikio taikomoms asmens duomenų apsaugos taisyklėms, viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjui neturėtų būti taikomos pareigos dėl sutartims taikomų informacijos reikalavimų, kai tas teikėjas ir su juo susijusios bendrovės arba asmenys negauna jokios rūšies atlygio, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusio su elektroninių ryšių paslaugų teikimu, kaip antai, kai universitetas lankytojams savo teritorijoje suteikia laisvą prieigą prie savo belaidžio tinklo, negaudamas jokio atlygio, nesvarbu ar naudotojų mokesčių, ar pajamų iš reklamos pavidalu;

(261)  kad galutiniai naudotojai galėtų rinktis būdami gerai informuoti, ypač svarbu, kad aktuali būtina informacija būtų aiškiai ir suprantama kalba pateikiama iki sutarties sudarymo ir pateikiama patvariojoje laikmenoje arba, kai tai neįmanoma ir nedarant poveikio Direktyvoje 2011/83/ES nustatytai patvariosios laikmenos apibrėžčiai, dokumente, kurį pateikia teikėjas ir apie kurį pranešama naudotojui, kurį lengva atsisiųsti, atidaryti ir peržiūrėti įrenginiuose, kuriuos paprastai naudoja vartotojai. Siekiant palengvinti pasirinkimą teikėjai taip pat turėtų pateikti esminių sutarties sąlygų santrauką. Kad būtų lengviau palyginti duomenis ir sumažėtų reikalavimų laikymosi sąnaudos, pasikonsultavusi su BEREC, Komisija turėtų priimti tokios sutarties santraukos šabloną. Iki sutarties sudarymo pateikta informacija, taip pat santraukos šablonas turėtų sudaryti neatskiriamą galutinės sutarties dalį. Sutarties santrauka turėtų būti glausta ir lengvai suprantama, geriausia, jei ji būtų ne ilgesnė nei vieno A4 formato lapo ekvivalentas arba, kai keletas skirtingų paslaugų yra susiejamos į vieną sutarti – ne daugiau kaip trijų A4 formato lapų ekvivalentas;

(262)  priėmus Reglamentą (ES) 2015/2120, šios direktyvos nuostatos, susijusios su informavimu apie sąlygas, kuriomis ribojama prieiga prie paslaugų ir taikomųjų programų arba naudojimasis jomis, taip pat informavimu apie srautų formavimo sąlygas, tapo neaktualiomis ir turėtų būti panaikintos;

(263)  sutartyje su vartotoju turėtų būti nurodytos visos teikėjo nustatytos sąlygos naudotis galiniais įrenginiais, pavyzdžiui, mobiliųjų įrenginių SIM kortelės užrakinimas, jei tokios sąlygos nedraudžiamos pagal nacionalinę teisę, ir visi mokesčiai, mokėtini dėl sutarties nutraukimo iki jos galiojimo pabaigos dienos ar nustatytą galiojimo pabaigos dieną, įskaitant visas nustatytas sąnaudas įrenginiams išlaikyti. Kai galutinis naudotojas nusprendžia pasilikti galinius įrenginius, kurie buvo įtraukti į paketą sudarant sutartį, mokėtina kompensacija neturėtų būti didesnė nei jų pro rata temporis vertė, apskaičiuota remiantis sutarties sudarymo metu sutarta verte, arba iki sutarties pabaigos likusi paslaugų mokesčio dalis, priklausomai nuo to, kuri suma yra mažesnė. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti taikyti kitokius kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodus, jei tas dydis yra lygus tos apskaičiuotos kompensacijos dydžiui arba už jį mažesnis. Bet kokį apribojimą naudoti galinį įrenginį kituose tinkluose teikėjas nemokamai turėtų panaikinti ne vėliau kaip sumokėjus tokią kompensaciją;

(264)  nedarant įtakos esminiam pagal šią direktyvą nustatytam su saugumu susijusiam teikėjo įpareigojimui, sutartyje turėtų būti nurodyta, kokių veiksmų gali imtis teikėjas dėl su saugumu susijusių įvykių arba grėsmių ir pažeidžiamumo atvejais. Be to, sutartyje taip pat turėtų būti nurodyta kompensavimo ir grąžinimo tvarka, taikoma tuo atveju, jei paslaugų teikėjas netinkamai reaguoja į saugumo incidentą, be kita ko, tuo atveju, jei saugumo incidentas, apie kurį buvo pranešta paslaugų teikėjui, įvyksta dėl žinomų programinės ar techninės įrangos trūkumų, kuriems gamintojas arba kūrėjas išleido pataisas, tačiau paslaugų teikėjas jų nepritaikė ir nesiėmė kitų tinkamų taisomųjų priemonių;

(265)  galimybė gauti skaidrią, naujausią ir palyginamą informaciją apie pasiūlymus ir paslaugas – labai svarbus veiksnys vartotojams konkurencinėse rinkose, kuriose paslaugas siūlo keli paslaugų teikėjai. Galutiniai naudotojai turėtų galėti lengvai palyginti įvairių rinkoje siūlomų paslaugų kainas remdamiesi lengvai prieinama forma skelbiama informacija. Kad jie galėtų lengvai palyginti kainas ir paslaugas, kompetentingos institucijos, kai aktualu, savo veiklą koordinuodamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, turėtų galėti reikalauti, kad interneto prieigos paslaugų arba viešai prieinamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai užtikrintų didesnį informacijos skaidrumą, įskaitant tarifus, paslaugos kokybę, suteiktai galinei įrangai taikomas sąlygas ir kitus susijusius statistinius duomenis. Tokiais reikalavimais turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į tų tinklų ir paslaugų charakteristikas. Jais taip pat turėtų būti užtikrinta, kad trečiosios šalys turėtų teisę nemokamai naudoti viešai prieinamą informaciją, kurią skelbia tokios įmonės, siekiant suteikti palyginimo priemones;

(266)  galutiniai naudotojai dažnai nežino, kiek turės sumokėti už paslaugas priklausomai nuo naudojimosi jomis įpročių, arba jiems sunku apskaičiuoti, kiek laiko naudojosi elektroninių ryšių paslaugomis arba kiek duomenų perdavė. Siekiant užtikrinti daugiau skaidrumo ir daugiau galimybių galutiniams naudotojams valdyti savo išlaidas ryšių paslaugoms, svarbu jiems suteikti priemones, kuriomis naudodamiesi jie galėtų laiku stebėti savo naudojimąsi paslaugomis. Be to, valstybės narės turėtų galėti palikti galioti arba priimti vartojimo apribojimus reglamentuojančias nuostatas, kuriomis galutiniai naudotojai apsaugomi nuo „sukrėtimų gavus sąskaitą“, įskaitant nuostatas dėl padidinto tarifo paslaugų ir kitų paslaugų, kurioms taikomos ypatingos kainodaros sąlygos. Tai sudaro galimybę kompetentingoms institucijoms reikalauti, kad prieš teikiant paslaugą būtų pateikiama informacija apie tokias kainas, ir tai nedaro poveikio valstybių narių galimybei palikti galioti arba nustatyti bendrus įpareigojimus, susijusius su padidinto tarifo paslaugomis, kad būtų užtikrinta veiksminga galutinių naudotojų apsauga;

(267)  naudodamiesi nepriklausomo palyginimo priemonėmis, pavyzdžiui, interneto svetainėmis, galutiniai naudotojai gali veiksmingai įvertinti įvairių interneto prieigos paslaugų ir tarpusavio ryšio paslaugų, teikiamų už periodinius arba nuo vartojimo priklausančius mokesčius, teikėjų privalumus ir gauti nešališką informaciją, visų pirma viena priemone palygindami kainas, tarifus ir kokybės parametrus. Tokios priemonės turėtų veikti nepriklausomai nuo paslaugų teikėjų ir nė vienam paslaugų teikėjui neturėtų būti sudaromos palankios sąlygos paieškos rezultatuose. Tokiomis priemonėmis turėtų būti siekiama teikti aiškią ir glaustą bei visą ir išsamią informaciją. Jomis taip pat turėtų būti siekiama įtraukti kuo daugiau pasiūlymų, kad būtų galima pateikti reprezentatyvią apžvalgą ir aprėpti didelę rinkos dalį. Tokiomis priemonėmis pateikiama informacija turėtų būti patikima, nešališka ir skaidri. Galutiniai naudotojai turėtų būti informuojami apie tokių priemonių buvimą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų atitinkamose teritorijose galutiniai naudotojai turėtų nemokamą prieigą bent prie vienos tokios priemonės. Jei valstybėje narėje veikia tik viena palyginimo priemonė ir jei ta priemonė nustoja veikusi arba nebeatitinka kokybės kriterijų, valstybė narė turėtų pasirūpinti, kad galutiniams naudotojams per pagrįstą laikotarpį būtų nacionaliniu lygmeniu užtikrinta prieiga prie kitos palyginimo priemonės;

(268)  nepriklausomas palyginimo priemones ▌gali teikti privačiosios įmonės, kompetentingos institucijos, arba jos gali būti teikiamos kompetentingų institucijų vardu, tačiau priemonės turėtų būti teikiamos pagal nustatytus kokybės kriterijus, įskaitant reikalavimą teikti duomenis apie jų savininkus, teikti tikslią ir naujausią informaciją, rodyti paskutinio informacijos atnaujinimo laiką, nustatyti aiškius ir objektyvius kriterijus, kuriais bus grindžiamas palyginimas, ir įtraukti kuo daugiau pasiūlymų ▌, kurie aprėptų didelę rinkos dalį. Valstybės narės turėtų galėti nustatyti, kaip dažnai palyginimo priemonėse būtina peržiūrėti ir atnaujinti informaciją, kuri tomis priemonėmis teikiama galutiniams naudotojams, atsižvelgiant į tai, kaip dažnai interneto prieigos paslaugų ir viešai prieinamų ▌asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai paprastai atnaujina savo tarifų ir kokybės informaciją; ▌

(269)  siekdamos spręsti viešųjų interesų klausimus, susijusius su naudojimusi interneto prieigos paslaugomis ir viešai prieinamų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis, ir skatinti kitų subjektų teisių ir laisvių apsaugą, valstybės narės, pasitelkdamos tokių paslaugų teikėjus, turėtų turėti galimybę rengti ir platinti arba nurodyti rengti ir platinti viešojo intereso informaciją, susijusią su naudojimusi šiomis paslaugomis. Turėtų būti galima, kad tokia informacija apimtų visuomenei svarbią informaciją apie dažniausius pažeidimus ir teisines jų pasekmes, pavyzdžiui, apie autorių teisių pažeidimus, kitus neteisėto naudojimosi paslaugomis būdus ir žalingo turinio platinimą, taip pat konsultacijas apie apsaugą nuo pavojų asmens saugumui, kurie, pavyzdžiui, gali kilti tam tikromis aplinkybėmis atskleidus asmens informaciją, taip pat nuo pavojų privatumui ir asmens duomenų saugumui, ir nurodomos apsaugos priemonės, ir informuojama apie esamą lengvai naudojamą ir konfigūruojamą programinę įrangą ar jos parinktis, kurias naudojant galima apsaugoti vaikus ar pažeidžiamus asmenis. Informacijos teikimas galėtų būti koordinuojamas taikant bendradarbiavimo procedūrą, nustatytą šioje direktyvoje. Tokia viešojo intereso informacija prireikus turėtų būti atnaujinama ir pateikiama kiekvienos valstybės narės nustatyta lengvai suprantama forma bei nacionalinių institucijų svetainėse. Valstybės narės turėtų turėti galimybę įpareigoti interneto prieigos paslaugų ir viešai prieinamų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjus platinti šią standartizuotą informaciją visiems savo klientams, ▌ nacionalinių valdžios institucijų nuomone tinkamu būdu. Vis dėlto šios informacijos skleidimas paslaugų teikėjams neturėtų būti pernelyg didelė našta. Jei jos nustato tokį įpareigojimą, valstybės narės turėtų reikalauti, kad toks informacijos skleidimas būtų atliekamas priemonėmis, kurias paslaugų teikėjai naudoja, kai bendrauja su galutiniais naudotojais vykdydami įprastinę verslo veiklą;

(270)  jei nenustatytos atitinkamos taisyklės Sąjungos teisėje, turinys, programos ir paslaugos laikomos teisėtomis arba žalingomis remiantis nacionaline materialine ir procesine teise. Valstybės narės, o ne elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjai turi nuspręsti pagal tam tikrą procedūrą, ar turinys, programos arba paslaugos yra teisėti arba žalingi. Šia direktyva ▌ir Direktyva 2002/58/EB nedaromas poveikis Direktyvai 2000/31/EB, kurioje, inter alia, nustatyta „paprasto perdavimo kanalo“ taisyklė dėl tarpinių paslaugų teikėjų, kurie joje apibrėžti;

(271)  nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis arba, prireikus, kitos kompetentingos institucijos, savo veiklą koordinuodamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, turėtų turėti įgaliojimus stebėti paslaugų kokybę ir sistemingai rinkti informaciją apie interneto prieigos paslaugų ir viešai prieinamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjų siūlomų paslaugų kokybę tiek, kiek reikia, kad jie galėtų siūlyti būtiniausios kokybės paslaugų lygį, arba kontroliuojant bent kai kuriuos tinklo elementus tiesiogiai, arba tuo tikslu sudarius susitarimą dėl paslaugų lygio, įskaitant kokybę, susijusią su paslaugų teikimu neįgaliems galutiniams naudotojams. Tą informaciją jos turėtų rinkti remdamosi kriterijais, leidžiančiais lyginti paslaugos teikėjus ir valstybes nares. Tikėtina, kad tokių elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, veikiantys konkurencinėje aplinkoje, dėl komercinių priežasčių teiks pakankamą ir naujausią informaciją apie viešai prieinamas savo paslaugas. Vis dėlto nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis, arba, prireikus, kitos kompetentingos institucijos, savo veiklą koordinuodamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, turėtų turėti galimybę reikalauti, kad tokia informacija būtų skelbiama, jei aišku, kad tokia informacija nėra lengvai prieinama visuomenei. Kai viešai prieinamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų kokybė priklauso nuo bet kokių išorinių veiksnių, kaip antai signalo perdavimo kontrolės ar tinklo sujungiamumo, nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis, turėtų turėti galimybę reikalauti, kad tokių paslaugų teikėjai atitinkamai informuotų savo vartotojus;

(272)  nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis, turėtų taip pat nustatyti matavimo metodus, kuriuos taikytų paslaugų teikėjas, kad padidintų teikiamų duomenų palyginamumą. Kad būtų lengviau palyginti duomenis ir sumažėtų reikalavimų laikymosi sąnaudos, BEREC turėtų priimti gaires dėl atitinkamų paslaugos kokybės parametrų, į kurias nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis, turėtų kuo labiau atsižvelgti;

(273)  siekdami visapusiškai pasinaudoti konkurencinės aplinkos teikiamais privalumais, vartotojai, remdamiesi turima informacija ir kai jiems tai naudinga, turėtų turėti galimybę rinktis ir keisti paslaugų teikėjus. Itin svarbu užtikrinti, kad jie galėtų tai daryti netrukdomi teisinių, techninių arba praktinių kliūčių, įskaitant sutartines sąlygas, procedūras ir mokesčius. Paslaugų teikėjams tai netrukdo nustatyti pagrįstą minimalų daugiausiai 24 mėnesių sutarties laikotarpį sutartyse su vartotojais. Tačiau valstybės narės turėtų turėti galimybę, atsižvelgusios į nacionalines sąlygas, pavyzdžiui, į konkurencijos lygį ir investavimo į tinklą stabilumą, palikti galioti arba nustatyti trumpesnę ilgiausią trukmę ir leisti vartotojams keisti tarifų planus arba sutarties laikotarpiu nutraukti sutartį nepatiriant papildomų išlaidų. Nepriklausomai nuo elektroninių ryšių paslaugos sutarties, vartotojai galėtų pirmenybę teikti jiems naudingesniam ilgesniam kompensavimo už fizines jungtis laikotarpiui. Tokie vartotojų įsipareigojimai gali būti reikšmingas veiksnys siekiant sudaryti geresnes sąlygas, įskaitant paklausos sutelkimo sistemas, kuriomis naudodamiesi investuotojai į tinklą gali sumažinti pradinio naudojimosi etapo riziką, įdiegti itin didelio pralaidumo tinklus iki arba kuo arčiau galutinių naudotojų patalpų. Tačiau tokiais kompensavimo laikotarpiais, nustatytais fizinių jungčių sutartyse, neturėtų būti varžomos šioje direktyvoje nustatytos vartotojų teisės rinktis kitus elektroninių ryšių paslaugų teikėjus, ir tokios sutartys neturėtų būti taikomos galiniams ar interneto prieigos įrenginiams, pavyzdžiui, nešiojamiesiems aparatams, maršruto parinktuvams ar modemams. Valstybės narės turėtų užtikrinti vienodas sąlygas subjektams, įskaitant operatorius, finansuojančius itin didelio pralaidumo fizinės jungties su galutinio vartotojo patalpomis diegimą, taip pat tais atvejais, kai toks finansavimas atliekamas pasirašant įrengimo sutartį;

(274)  elektroninių ryšių paslaugų sutartis taip pat galima pratęsti automatiškai. Tais atvejais galutiniai naudotojai turėtų turėti galimybę be jokių išlaidų nutraukti savo sutartis pasibaigus sutarties galiojimo terminui ▌;

(275)  visi galutiniam naudotojui nenaudingi sutarties sąlygų pakeitimai, kuriuos pasiūlo viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų, išskyrus su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, teikėjai, pavyzdžiui, pakeitimai, susiję su mokesčiais, tarifais, duomenų kiekio apribojimu, duomenų perdavimo sparta, aprėptimi arba asmens duomenų tvarkymu, turėtų suteikti galutiniams naudotojams teisę nutraukti sutartį be jokių išlaidų, net jei tie pakeitimai pasiūlomi kartu su tam tikrais naudingais pakeitimais. Todėl bet koks paslaugų teikėjo atliktas sutarties sąlygų keitimas turėtų suteikti galutiniam naudotojui teisę nutraukti sutartį, nebent kiekvienas tas pakeitimas savaime yra naudingas galutiniam naudotojui arba pakeitimai yra išimtinai administracinio pobūdžio, kaip antai teikėjo adreso pakeitimas, ir nedaro neigiamo poveikio galutiniam naudotojui, arba pakeitimai yra griežtai susiję su įstatymų arba kitų teisės aktų pakeitimais, tokiais kaip Sąjungos arba nacionalinėje teisėje nustatyti nauji sutarties informacijos reikalavimai. Tai, ar pakeitimas yra išskirtinai naudingas galutiniam naudotojui, turėtų būti vertinama remiantis objektyviais kriterijais. Galutiniam naudotojui teisė nutraukti sutartį gali būti nenumatoma tik tuo atveju, jei teikėjas gali įrodyti, kad visi sutarties pakeitimai yra išskirtinai naudingi galutiniam naudotojui arba yra visiškai administracinio pobūdžio, be jokio neigiamo poveikio galutiniam naudotojui;

(276)  galutiniams naudotojams apie visus sutarties sąlygų pakeitimus turėtų būti pranešta naudojant patvariąją laikmeną. Galutiniams naudotojams, išskyrus vartotojus, labai mažas ar mažąsias įmones arba ne pelno organizacijas, sutarties nutraukimo teisės sutarties pakeitimų atveju neturėtų būti taikomos, jei tai susiję su perdavimo paslaugomis, naudojamomis mašinų sąveikos paslaugoms teikti. Valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti konkrečias su sutarčių nutraukimu susijusias galutinių naudotojų apsaugos priemones, kai galutiniai paslaugų naudotojai pakeičia gyvenamąją vietą. Nuostatos dėl sutarties nutraukimo neturėtų daryti poveikio kitoms Sąjungos arba nacionalinės teisės nuostatoms, susijusioms su pagrindu, kuriuo galima nutraukti sutartis arba kuriuo paslaugų teikėjas ar galutinis naudotojas gali keisti sutarties sąlygas;

(277)  galimybė keisti paslaugų teikėjus konkurencinėje aplinkoje yra esminė veiksmingai konkurencijai. Gaudami skaidrią, tikslią ir naujausią informaciją apie rinkimosi galimybes, galutiniai naudotojai turėtų labiau pasitikėti galimybe keisti paslaugų teikėjus ir turėtų būti labiau linkę aktyviai dalyvauti konkurencijos procese. Paslaugų teikėjai turėtų užtikrinti paslaugos tęstinumą, kad rinkdamiesi kitus paslaugų teikėjus galutiniai naudotojai nerizikuotų netekti paslaugos ir, kai tai techniškai įmanoma, pakeisti paslaugų teikėją tą dieną, kurios prašo galutiniai naudotojai;

(278)  numerio perkeliamumas yra labai svarbi priemonė, padedanti užtikrinti vartotojo pasirinkimo galimybes ir veiksmingą konkurenciją konkurencinėse elektroninių ryšių rinkose. Galutiniai naudotojai, kurie to prašo, turėtų galėti išlaikyti savo numerį, nepriklausomai nuo paslaugų teikėjo, ir ribotą laiko tarpą tarp paslaugų teikėjų keitimo. Ši direktyva netaikoma tokiai priemonei, kuri taikoma tarp prijungimų prie viešųjų telefono ryšio tinklų fiksuotose ar nefiksuotose vietose. Tačiau valstybės narės turėtų galėti taikyti nuostatas dėl numerių perkėlimo tarp tinklų, teikiančių paslaugas fiksuotoje vietoje, ir judriojo ryšio tinklų;

(279)  numerių perkeliamumo poveikis yra žymiai didesnis, kai yra skaidri informacija apie tarifus, kurią gauna ir galutiniai naudotojai, perkeliantys savo numerius, ir galutiniai naudotojai, skambinantys tiems, kurie yra perkėlę savo numerius. Įgyvendinant numerių perkeliamumą, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų skatinti, kur įmanoma, tarifų skaidrumą;

(280)  užtikrindamos, kad kaina už sujungimą, susijusį su numerių perkeliamumu, būtų pagrįsta sąnaudomis, nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų galėti atsižvelgti į kainas panašiose rinkose;

(281)  numerio perkeliamumas – labai svarbi priemonė, padedanti užtikrinti vartotojo pasirinkimo galimybes ir veiksmingą konkurenciją konkurencinėse elektroninių ryšių rinkose, ir turėtų būti įgyvendinamas kuo greičiau, kad šis numeris būtų aktyvuojamas per vieną darbo dieną, o galutinis naudotojas liktų be paslaugos ne ilgiau kaip vieną darbo dieną nuo sutartos datos. Teisė perkelti numerį turėtų būti priskirta galutiniam naudotojui, kuris su paslaugos teikėju yra sudaręs atitinkamą (išankstinio apmokėjimo arba abonentinės paslaugos) sutartį. Siekiant sudaryti kuo geresnes sąlygas „vieno langelio“ sistemai, kuria naudodamiesi galutiniai naudotojai galėtų sklandžiai pasirinkti kitą paslaugų teikėją, šiam procesui turėtų vadovauti numerį priimantis viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas. Nacionalinės reguliavimo institucijos arba, kai aktualu, kitos kompetentingos institucijos turėtų galėti nustatyti bendrą paslaugų teikėjo keitimo ir numerių perkėlimo procesą, atsižvelgdamos į nacionalines nuostatas dėl sutarčių ir technologijų raidą. Kai galima, tai turėtų apimti reikalavimą perkėlimą atlikti belaidžiu būdu, nebent galutinis naudotojas pageidautų kitaip. Kai kurių valstybių narių patirtis rodo, kad iškyla pavojus, jog galutinių naudotojų perkėlimas kitam paslaugų teikėjui gali būti atliktas neturint jų sutikimo. Nors šį klausimą turi spręsti visų pirma teisėtvarkos institucijos, valstybės narės turėtų turėti galimybę įvesti tokias minimalias proporcingas priemones, susijusias su perkėlimo procesu, nes būtina kiek galima sumažinti tokius pavojus ir užtikrinti galutinių naudotojų apsaugą perkėlimo metu, taip pat ir taikant tinkamas sankcijas, nesumažinant proceso patrauklumo vartotojams. Pagal sutarties sąlygas teisė perkelti numerius neturėtų būti ribojama;

(282)  siekiant užtikrinti, kad paslaugų teikėjo keitimas ir numerių perkėlimas vyktų laikantis šioje direktyvoje nustatytų terminų, valstybės narės turėtų numatyti, kad galutiniai naudotojai paprastai ir laiku gautų kompensaciją iš paslaugų teikėjų tais atvejais, kai nesilaikoma susitarimo, sudaryto tarp paslaugų teikėjo ir galutinio naudotojo. Tokios priemonės turėtų būti proporcingos vėlavimo laikytis susitarimo nuostatų trukmei. Galutiniams naudotojams turėtų būti kompensuojama bent už vėlavimą, viršijantį vieną darbo dieną, kai vėluojama įjungti paslaugą, perkelti numerį arba kai paslauga neteikiama; taip pat paslaugų teikėjams neatvykus atlikti sutartų techninės priežiūros arba įdiegimo darbų. Papildoma kompensacija taip pat galėtų būti mokama automatiškai mažinant atlyginimą tais atvejais, kai paslaugos teikimą perduodantis teikėjas turi toliau teikti paslaugas, kol bus aktyvuotos numerį priimančio paslaugų teikėjo paslaugos;

(283)  paketai, kuriuos sudaro arba bent interneto prieigos paslauga, arba viešai prieinama su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga, taip pat kitos paslaugos, pavyzdžiui, viešai prieinamos su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos, ▌linijinis transliavimas ir mašinų sąveikos paslaugos arba galiniai įrenginiai yra sparčiai paplitę ir yra svarbus konkurencijos elementas. Šioje direktyvoje paketas turėtų būti laikomas sudarytu tais atvejais, kai tas pats paslaugų teikėjas teikia arba parduoda paketo sudedamąsias dalis pagal tą pačią arba glaudžiai susijusią, arba susietą sutartį. Vartotojams paketai yra dažniausiai naudingi, tačiau dėl jų gali būti sunkiau arba brangiau pasirinkti kitą paslaugų teikėją ir kyla rizika, kad galutiniai naudotojai bus visiškai susaistyti sutarties nuostatomis. Jei skirtingoms paslaugoms arba galiniams įrenginiams, įeinantiems į paketą taikomos nevienodos sąlygos dėl sutarties nutraukimo ir kito paslaugų teikėjo pasirinkimo ar dėl galinių įrenginių įsigijimo, vartotojams faktiškai trukdoma naudotis teisėmis pagal šią direktyvą pasirinkti kitus viso paketo arba jo dalių konkurencinius pasiūlymus. Todėl tam tikros esminės šios direktyvos nuostatos dėl sutarties santraukos, skaidrumo, sutarties galiojimo trukmės ir nutraukimo bei kito paslaugų teikėjo pasirinkimo turėtų būti taikomos visiems paslaugų paketo elementams, įskaitant galinius įrenginius, kitas paslaugas, kaip antai skaitmeninį turinį arba skaitmenines paslaugas, ir tas elektroninių ryšių paslaugas, kurioms tos nuostatos nėra taikomos tiesiogiai. Visi pagal šią direktyvą tam tikrai elektroninių ryšių paslaugai taikomi galutinių naudotojų įpareigojimai, kai ta paslauga teikiama arba parduodama kaip atskira paslauga, taip pat turėtų būti taikomi, kai ji yra paketo, kurį sudaro bent interneto prieigos paslauga arba viešai prieinama su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga, dalis. Kiti sutarčių klausimai, pavyzdžiui, netesybos už sutarties sąlygų nesilaikymą, turėtų būti reguliuojami atitinkamam paketo elementui taikomomis taisyklėmis, pavyzdžiui, prekių pardavimo arba skaitmeninio turinio teikimo sutarčių taisyklėmis. Tačiau teisė nutraukti bet kurį paketo, kurį sudaro bent interneto prieigos paslauga arba viešai prieinama su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga, elementą prieš pasibaigiant sutartam sutarties terminui dėl neatitikties arba nevykdomo teikimo, turėtų suteikti vartotojui teisę nutraukti visus paketo elementus. Taip pat, kad vartotojai galėtų lengvai pakeisti paslaugų teikėją, jie taip pat neturėtų būti susaistomi su paslaugų teikėjais sutarčių sąlygomis, kuriomis de facto pratęsiamas pradinės sutarties galiojimo laikotarpis;

(284)  su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai yra įpareigoti skubios pagalbos ryšiais suteikti prieigą prie skubios pagalbos tarnybų. Išimtinėmis aplinkybėmis, t. y. kai neįmanoma techniškai, jie gali neturėti galimybės suteikti prieigos prie pagalbos tarnybų arba informuoti apie skambinančio asmens buvimo vietą, arba prie jų abiejų. Tokiais atvejais jie turėtų savo klientus tinkamai apie tai informuoti sutartyje. Tokie paslaugų teikėjai savo klientams turėtų teikti aiškią ir skaidrią informaciją pradinėje paslaugų teikimo sutartyje ir vėliau, pavyzdžiui, pateikiamose sąskaitose, ją atnaujinti, jei keičiamas prieigos prie pagalbos tarnybų teikimas. Toje informacijoje turėtų būti nurodyti visi su teritorine aprėptimi susiję apribojimai remiantis numatomais techniniais ryšių paslaugos teikimo parametrais ir esama infrastruktūra. Jei paslauga teikiama ne jungtimi, kuri valdoma siekiant užtikrinti nustatytą paslaugos kokybę, informacijoje taip pat turėtų būti nurodytas prieigos ir skambinančiojo vietos nustatymo duomenų patikimumo lygis, palyginti su paslauga, kuri teikiama tokia jungtimi, atsižvelgiant į galiojančius technologijų ir kokybės standartus, taip pat visus paslaugų kokybės parametrus, nurodytus šioje direktyvoje;

(285)  galutiniai naudotojai prieigą prie skubios pagalbos tarnybų per skubios pagalbos ryšius turėtų turėti iš bet kurio prietaiso, kuriuo įmanoma gauti su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, nemokamai ir nereikalaujant naudoti jokių mokėjimo priemonių, įskaitant atvejus, kai galutiniai naudotojai naudojasi tarptinkliniu ryšiu valstybėje narėje. Skubios pagalbos ryšiai – ryšio priemonės, prie kurių priskiriamos ne tik kalbinio ryšio paslaugos, bet ir SMS, pranešimų mainai, vaizdo ir kitos ryšių rūšys, pavyzdžiui, tekstas realiuoju laiku, įvairiapusis ryšys realiuoju laiku ir perdavimo paslaugos. Valstybės narės, atsižvelgdamos į BPC pajėgumus ir techninę įrangą, turėtų turėti galimybę nuspręsti, kurios su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos yra tinkamos pagalbos tarnyboms, įskaitant galimybę apriboti tas galimybes kalbinio ryšio paslaugomis ir jo atitikmeniu neįgaliems galutiniams naudotojams, arba suteikti papildomų galimybių pagal susitarimą su nacionaliniais BPC. Skubios pagalbos ryšį už asmenį gali suaktyvinti transporto priemonėje sumontuota įranga atliekama pagalbos iškvieta arba sistema „eCall“, kaip apibrėžta Reglamente (ES) 2015/758;

(286)  valstybės narės turėtų užtikrinti, kad su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai, laikydamiesi nacionalinių specifikacijų ir kriterijų bei atsižvelgdami į nacionalinių BPC pajėgumus, patikimai ir tiksliai teiktų prieigą prie pagalbos tarnybų. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į BPC gebėjimą skubios pagalbos ryšiuose naudoti daugiau nei vieną kalbą. Jei su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga teikiama ne tokiu ryšiu, kuris valdomas nustatytai paslaugos kokybei užtikrinti, paslaugos teikėjas gali nepajėgti užtikrinti, kad naudojantis jo teikiama paslauga pagalbos skambučiai būtų taip pat patikimai nukreipiami į tinkamiausią BPC. Tokie su tinklu nesiejami paslaugų teikėjai, t. y. paslaugų teikėjai, kurie nėra integruoti su viešųjų elektroninių ryšių tinklų teikėju, ne visada gali būti techniškai pajėgūs informuoti apie skambinančio asmens buvimo vietą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad standartai, kuriais garantuojamas tikslus ir patikimas skambučių nukreipimas pagalbos tarnyboms ir ryšys su jomis, būtų įgyvendinti kuo greičiau, kad su tinklu nesiejami paslaugų teikėjai, teikiantys su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, įvykdytų įpareigojimus, susijusius su prieiga prie pagalbos tarnybų ir informavimu apie skambinančio asmens buvimo vietą, tokiu lygiu, kuris prilygtų iš kitų tokių ryšio paslaugų teikėjų reikalaujamam lygiui. Jeigu tokie standartai ir susijusios BPC sistemos neįgyvendinti, iš nuo tinklo nepriklausomų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjų neturėtų būti reikalaujama suteikti prieigą prie pagalbos tarnybų, išskyrus tokiu būdu, kuris yra techniškai įmanomas ar ekonomiškai perspektyvus. Pavyzdžiui, tai gali apimti galimybę valstybei narei paskirti vieną bendrą BPC, skirtą priimti skubios pagalbos ryšius. Vis dėlto tokie paslaugų teikėjai turėtų informuoti galutinius naudotojus, jei prieiga prie bendro Europos skubios pagalbos numerio „112“ ar informacijos apie skambinančio asmens buvimo vietą nepalaikoma;

(287)  siekiant pagerinti valstybių narių ataskaitų teikimą ir veiklos rezultatų įvertinimą vertinant atsiliepimą į skubios pagalbos skambučius ir jų valdymą, Komisija kas dvejus metus turėtų pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl bendro Europos skubios pagalbos numerio „112“ įgyvendinimo veiksmingumo;

(288)  valstybės narės turėtų imtis specifinių priemonių, kad užtikrintų, jog neįgalūs galutiniai naudotojai, ypač kurti naudotojai, naudotojai su klausos arba kalbos negalia ir kurti bei akli galutiniai naudotojai turėtų prieigą prie skubios pagalbos tarnybų, taip pat ir bendro Europos skubios pagalbos numerio „112“ laikantis Sąjungos teisės, kuria suderinami produktų ir paslaugų prieinamumo reikalavimai. Tai galėtų apimti specialius neįgaliems galutiniams naudotojams skirtus galinius įrenginius, kai kitos ryšio priemonės jiems nėra tinkamos;

(289)  siekiant pagerinti Sąjungoje keliaujančių piliečių apsaugą ir saugumą, svarbu gerinti informuotumą apie telefono ryšio bendrą Europos skubios pagalbos numerį „112“. Tuo tikslu piliečiai, keliaujantys bet kurioje valstybėje narėje, turėtų būti visapusiškai informuojami, visų pirma pateikiant informaciją tarptautinėse autobusų stotyse, traukinių stotyse, uostuose arba oro uostuose ir abonentų sąrašuose, galutiniams naudotojams skirtoje informacijoje ir pateikiant abonentui informaciją su sąskaita, kad bendras Europos skubios pagalbos numeris „112“ gali būti naudojamas kaip bendrasis skubios pagalbos iškvietimo numeris visoje Sąjungoje. Tai visų pirma yra valstybių narių atsakomybė, tačiau Komisija turėtų toliau remti ir papildyti valstybių narių iniciatyvas, skirtas didinti informuotumą apie bendrą Europos skubios pagalbos telefono numerį „112“ ir periodiškai įvertinti visuomenės informuotumą apie šį numerį;

(290)  informacija apie skambinančio asmens buvimo vietą, nurodoma visais skubios pagalbos ryšių atvejais, didina galutinių naudotojų apsaugą bei saugumą ir padeda skubios pagalbos tarnyboms vykdyti savo užduotis, jei skubios pagalbos pranešimo ir susijusios informacijos perdavimą atitinkamoms skubios pagalbos tarnyboms garantuoja nacionalinė bendrųjų pagalbos centrų sistema. Informacijos apie skambinančio asmens buvimo vietą, apimančios ir tinklo priemonėmis gautą informaciją, ir, jei įmanoma, išplėstinius skambinančio asmens buvimo vietos nustatymo pagal nešiojamąjį aparatą duomenis, priėmimas ir naudojimas turėtų atitikti atitinkamus Sąjungos teisės aktus dėl asmens duomenų tvarkymo ir saugumo priemonių. Įmonės, kurios tinklo priemonėmis nustato buvimo vietą, turėtų skubios pagalbos tarnyboms pateikti skambinančio asmens buvimo vietos duomenis iš karto, kai tik ta tarnyba gauna pagalbos skambutį, nepriklausomai nuo naudojamos technologijos. Tačiau įsitikinta, kad skambinančio asmens buvimo vieta pagal nešiojamojo aparato duomenis nustatoma kur kas tiksliau ir pigiau, nes tam naudojami iš Europos geostacionarinės navigacinės tinklo sistemos ir palydovinės sistemos „Galileo“, taip pat iš kitų pasaulinių palydovinės navigacijos sistemų ir belaidžių vietinių tinklų gaunami duomenys. Todėl informacija apie skambinančio asmens buvimo vietą, išvesta iš nešiojamojo aparato duomenų, turėtų papildyti tinklo priemonėmis gautą informaciją apie skambinančio asmens buvimo vietą, net jei informacija pagal nešiojamojo aparato duomenis nustatoma tik po skubios pagalbos ryšio užmezgimo. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad, jei įmanoma, iš nešiojamojo aparato duomenų nustatyta skambintojo vietos informacija būtų prieinama tinkamiausiam BPC. Tai gali būti ne visada įmanoma, pavyzdžiui, kai, naudojant nešiojamąjį aparatą arba naudojant asmenų tarpusavio ryšio paslaugą, buvimo vieta nepateikiama arba kai techniškai neįmanoma gauti tokios informacijos. Be to, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad bendrieji pagalbos centrai galėtų išgauti ir valdyti, kai įmanoma, esamą informaciją apie skambinančio asmens buvimo vietą. Informacijos apie skambinančio asmens buvimo vietą parengimas ir perdavimas turėtų būti nemokamas ir galutiniam naudotojui, ir institucijai, apdorojančiai skubios pagalbos pranešimus, nesvarbu, kaip, pavyzdžiui, iš nešiojamojo aparato duomenų ar tinklo priemonėmis, ta informacija rengiama arba perduodama, pavyzdžiui, kalbinio ryšio kanalu, SMS arba IP grindžiama priemone;

(291)  kad galėtų reaguoti į technologijų pokyčius, susijusius su tikslia skambinančio asmens buvimo vietos nustatymo informacija, lygiaverte prieiga neįgaliems galutiniams naudotojams ir skambučių nukreipimu į tinkamiausią BPC, Komisija turėtų būti įgaliota deleguotuoju aktu priimti priemones, būtinas norint Sąjungoje užtikrinti skubios pagalbos ryšio suderinamumą, sąveiką, kokybę, patikimumą ir tęstinumą tokių funkcinių nuostatų, kuriomis apibrėžiamos įvairių ryšio grandinės dalyvių, pavyzdžiui, su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos teikėjų, tinklų operatorių ir BPC, funkcijos, ir techninių nuostatų, kuriomis apibrėžiamos funkcinių nuostatų įgyvendinimo techninės priemonės. Tokios priemonės turėtų nedaryti įtakos skubios pagalbos tarnybų iškvietimo organizavimui valstybėse narėse;

(292)  pilietis, esantis vienoje valstybėje narėje, kuriam reikia susisiekti su skubios pagalbos tarnybomis kitoje valstybėje narėje, negali to padaryti, nes skubios pagalbos tarnybos gali neturėti informacijos apie skubios pagalbos tarnybas kitoje valstybėje narėje. Todėl visoje Sąjungoje turėtų būti įvesta saugi kiekvienos šalies pagrindinės skubios pagalbos tarnybos telefono numerių duomenų bazė. Tuo tikslu BEREC turėtų tvarkyti saugią valstybių narių skubios pagalbos numerių „E.164“ duomenų bazę, jei tos bazės netvarko kitos organizacijos, siekiant užtikrinti, kad skubios pagalbos tarnybos vienoje valstybėje narėje galėtų susisiekti su skubios pagalbos tarnybomis kitoje valstybėje narėje;

(293)  nacionalinės teisės aktai, priimti dėl viešųjų perspėjimų apie artėjančias arba vykstančias didelio masto ekstremaliąsias situacijas ir nelaimes perdavimo teikiant elektroninių ryšių paslaugas, yra nevienodi. Todėl, siekiant toje srityje suderinti teisės aktus, šia direktyva turėtų nustatyti, kad tuo atveju, kai veikia viešojo perspėjimo sistemos, su judriojo ryšio numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai viešuosius perspėjimus turėtų persiųsti visiems susijusiems galutiniams naudotojams. Susijusiais galutiniais naudotojais turėtų būti laikomi tie galutiniai naudotojai, kurie yra geografinėse zonose, kurios perspėjimo laikotarpiu potencialiai gali patirti artėjančių arba vykstančių didelio masto ekstremaliųjų situacijų ir nelaimių poveikį, kaip nustatyta kompetentingų institucijų;

(294)  kai užtikrinama visų atitinkamų galutinių naudotojų faktinė aprėptis, neatsižvelgiant į jų vietą ar valstybę narę, kurioje jie gyvena, ir užtikrinamas aukščiausias duomenų saugumo lygis, valstybės narės turėtų galėti numatyti, kad viešieji perspėjimai būtų teikiami pasitelkiant kitas viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas nei su judriojo ryšio numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos ir kitas nei transliavimui naudojamas perdavimo paslaugas arba pasitelkiant mobiliąją programėlę, perdavimui naudojant interneto prieigos paslaugas. Siekiant į valstybės narės teritoriją atvykstančius galutinius naudotojus informuoti apie tokios viešojo perspėjimo sistemos buvimą, ta valstybė narė turėtų užtikrinti, kad tie galutiniai naudotojai nepagrįstai nedelsiant ir nemokamai gautų automatines SMS su lengvai suprantama informacija apie tai, kaip gauti viešuosius perspėjimus, be kita ko, naudojant judriuosius galinius įrenginius, kuriais nepalaikomos interneto prieigos paslaugos. Kiti viešieji perspėjimai nei tie, kurie priklauso nuo su judriojo ryšio numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų, galutiniams naudotojams turėtų būti perduodami lengvai gaunamu būdu. Kai viešojo perspėjimo sistema priklauso nuo taikomosios programos, ji neturėtų reikalauti, kad galutiniai naudotojai prisijungtų arba užsiregistruotų institucijose ar pas taikomosios programos teikėją. Galutinių naudotojų buvimo vietos duomenys turėtų būti naudojami laikantis Direktyvos 2002/58/EB. Viešųjų perspėjimų perdavimas galutiniams naudotojams turėtų būti nemokamas. Atlikdama šios direktyvos įgyvendinimo peržiūrą Komisija taip pat galėtų įvertinti, ar pagal Sąjungos teisę įmanoma įsteigti vieną bendrą Sąjungos viešojo perspėjimo sistemą siekiant visuomenę perspėti apie artėjančią arba vykstančią nelaimę ar didelio masto ekstremaliąją situaciją įvairiose valstybėse narėse ir ar tai įgyvendinama;

(295)  valstybės narės, kuo labiau atsižvelgdamos į atitinkamas BEREC gaires, turėtų turėti galimybę nustatyti, ar pasiūlymai dėl alternatyvių sistemų, kurios nėra grindžiamos su judriojo ryšio numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis, yra tikrai lygiaverčiai tokioms paslaugoms. Tokios gairės turėtų būti rengiamos pasikonsultavus su institucijomis, atsakingomis už BPC, siekiant užtikrinti, kad ekstremaliųjų situacijų ekspertai atliktų svarbų vaidmenį jas rengiant, ir kad skirtingų valstybių narių institucijos bendrai sutartų, ko reikia norint užtikrinti, kad tokios viešųjų perspėjimų sistemos valstybėse narėse būtų visiškai įgyvendintos, kartu užtikrinant, kad keliaudami kitoje valstybėje narėje Sąjungos piliečiai būtų veiksmingai apsaugoti;

(296)  vadovaujantis Chartijos tikslais ir laikantis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtintų įpareigojimų, taikant reguliavimo sistemą turėtų būti užtikrinta, kad visi galutiniai naudotojai, įskaitant ▌neįgalius galutinius naudotojus, vyresnio amžiaus žmones ir specialių socialinių poreikių turinčius naudotojus, turėtų lengvą ir lygiavertę galimybę naudotis įperkamomis aukšto lygio paslaugomis nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos Sąjungoje. Amsterdamo sutarties baigiamojo akto 22 deklaracijoje numatyta, kad rengiant priemones pagal SESV 114 straipsnį Sąjungos institucijos turi atsižvelgti į neįgaliųjų poreikius;

(297)  siekdamos užtikrinti, kad neįgalūs galutiniai naudotojai galėtų naudotis konkurencijos teikiama nauda ir paslaugų teikėjų pasirinkimu, prieinamais daugumai galutinių naudotojų, kompetentingos institucijos turėtų tinkamais atvejais bei atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas, pasikonsultavusios su neįgaliaisiais galutiniais vartotojais, nustatyti neįgaliems galutiniams naudotojams taikomus vartotojų apsaugos reikalavimus, kurių turi laikytis viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai. Tokie reikalavimai visų pirma gali būti taikomi paslaugų teikėjams, kurie turi užtikrinti, kad neįgalūs galutiniai naudotojai galėtų naudotis jų paslaugomis tomis pačiomis sąlygomis, įskaitant kainas, tarifus ir kokybę, kokios siūlomos ir kitiems galutiniams naudotojams, nors tie paslaugų teikėjai ir patirtų papildomų išlaidų. Kiti reikalavimai gali būti susiję su paslaugų teikėjų tarpusavio susitarimais dėl didmeninės veiklos. Kad paslaugų teikėjams nebūtų užkrauta pernelyg didelė našta, kompetentingos institucijos turėtų patikrinti, ar lygiavertės prieigos ir pasirinkimo tikslus galima pasiekti ir be tokių priemonių;

(298)  be Sąjungos teisės, kuria suderinami produktų ir paslaugų prieinamumo reikalavimai, šia direktyva nustatomi nauji griežtesni susijusių galinių įrenginių ir specifinių įrenginių bei specifinių paslaugų, skirtų neįgaliems galutiniams naudotojams, įperkamumo ir prieinamumo reikalavimai. Todėl atitinkamas Direktyvoje 2002/22/EB numatytas įpareigojimas valstybėms narėms skatinti neįgaliems galutiniams naudotojams pritaikytų galinių įrenginių prieinamumą tapo neaktualus ir turėtų būti išbrauktas;

(299)  išplėtota veiksminga konkurencija informacijos apie abonentus teikimo ir abonentų knygų paslaugų srityje remiantis, inter alia, Komisijos direktyvos 2002/77/EB 5 straipsniu(42). Siekiant išlaikyti tą veiksmingą konkurenciją, visi su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai, priskiriantys numerius iš numeracijos plano savo galutiniams naudotojams, turėtų ir toliau privalėti užtikrinti, kad atitinkama informacija būtų prieinama sąžiningu, sąnaudas atitinkančiu ir nediskriminaciniu būdu;

(300)  galutiniai naudotojai turėtų būti informuojami apie jų teisę spręsti, ar jie nori, kad jų duomenys būtų įtraukti į abonentų informacijos sąrašą. Teikdami duomenis abonentų informacijos tarnyboms, su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai turėtų gerbti galutinių naudotojų sprendimus. Direktyvos 2002/58/EB 12 straipsniu užtikrinama galutinių naudotojų teisė į privatumą, susijusi su jų asmens duomenų įrašymu į viešus abonentų sąrašus;

(301)  priemonės didmeninės prekybos mastu, kuriomis užtikrinamas galutinio naudotojo duomenų įtraukimas į duomenų bazes, turėtų atitikti asmens duomenų apsaugos nuostatas pagal ▌Reglamentą (ES) 2016/679 ir Direktyvos 2002/58/EB 12 straipsnį. Sąnaudomis pagrįstas tokių duomenų teikimas paslaugų teikėjams, sudarantis valstybėms narėms galimybę parengti išsamios sukauptos informacijos teikimo informacijos paslaugų teikėjams mechanizmą ir teikti prieigą prie tinklo prieinamomis ir skaidriomis sąlygomis, įgyvendinamas siekiant užtikrinti, kad galutiniai naudotojai visapusiškai pasinaudotų konkurencijos teikiama nauda, todėl atsirado galimybė šioms paslaugoms nebetaikyti mažmeninės prekybos taisyklių ir teikti informacijos apie abonentus paslaugas pagrįstomis ir skaidriomis sąlygomis;

(302)  panaikinus įpareigojimą teikiant universaliąsias paslaugas teikti informacijos apie abonentus ir atsižvelgiant į tai, kad veikia tokių paslaugų rinka, teisė gauti prieigą prie informacijos apie abonentus teikimo paslaugų nebėra būtina. Tačiau nacionalinės reguliavimo institucijos ir toliau turėtų galėti nustatyti įpareigojimus ir sąlygas įmonėms, kontroliuojančioms prieigą prie galutinių naudotojų, kad būtų išlaikyta galimybė patekti į rinką ir konkurencija joje ▌;

(303)  galutiniams naudotojams turėtų būti užtikrinta visos Sąjungoje parduodamos įrangos sąveika priimant radijo bangas naujose M kategorijos transporto priemonėse ir skaitmeninę televiziją. Valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad tokiai įrangai būtų taikomi minimalūs suderinti standartai. Retkarčiais tokie standartai galėtų būti keičiami derinant juos su technologijos ir rinkos pokyčiais;

(304)  jeigu valstybės narės nusprendžia pagal Direktyvą (ES) 2015/1535 priimti priemones dėl vartotojų radijo imtuvų sąveikos, siekiant užtikrinti tęstinę sąveiką jie turėtų galėti priimti ir atkurti radijo paslaugas, teikiamas vykdant skaitmeninį antžeminį transliavimą arba per IP tinklus. Tai taip pat gali pagerinti visuomenės saugumą sudarant naudotojams galimybę pasiremti platesniu technologijų rinkiniu siekiant užtikrinti prieigą prie informacijos apie ekstremaliąsias situacijas valstybėse narėse ir tą informaciją gauti;

(305)  pageidautina, kad vartotojai turėtų visas galimybes prijungti savo skaitmeninius televizorius. Sąveika dinamiškose rinkose – kintama sąvoka. Standartizacijos institucijos turėtų stengtis kuo labiau užtikrinti, kad atitinkami standartai keistųsi kartu su atitinkamomis technologijomis. Taip pat svarbu užtikrinti, kad skaitmeniniuose televizoriuose būtų jungtys, kurios galėtų perduoti visus skaitmeninio signalo elementus, įskaitant garso ir vaizdo srautus, sąlyginę informacijos prieigą, informaciją apie paslaugas, API informaciją ir kopijos apsaugos informaciją. Todėl šia direktyva turėtų būti užtikrinama, kad su jungtimis susijusio arba jose įdiegto funkcionalumo neribotų tinklų operatoriai, paslaugų teikėjai ir įrangos gamintojai, ir jis galėtų plėtotis kartu su technologijų plėtra. Teikiant išmaniosios televizijos vaizdo ir pristatymo paslaugas, pripažįstama, kad bendro standarto įdiegimas per rinkos mechanizmą yra naudingas vartotojui. Valstybės narės ir Komisija turėtų galėti imtis su sutartimi suderintų iniciatyvų šiam procesui skatinti;

(306)  vartotojų radijo ir televizijos įrangos sąveikos nuostatomis neužkertamas kelias naujose M kategorijos transporto priemonėse esantiems radijo imtuvams priimti ir atkurti analoginio antžeminio radijo transliavimo teikiamas radijo paslaugas bei tomis nuostatomis taip pat neužkertamas kelias valstybėms narėms nustatyti įpareigojimus siekiant užtikrinti, kad skaitmeninio radijo imtuvai galėtų priimti ir atkurti analogines antžeminio radijo transliacijas;

(307)  nedarant poveikio Sąjungos teisei, šia direktyva valstybėms narėms neužkertama galimybė priimti techninius reglamentus, susijusius su skaitmeninės antžeminės televizijos įranga, siekiant pasirengti vartotojų perėjimui prie naujų antžeminio transliavimo standartų, ir užtikrinti, kad nebūtų tiekiama įranga, kuri neatitiktų rengiamų standartų;

(308)  valstybės narės, vadovaudamosi teisėtais viešosios politikos interesais, turėtų galėti nustatyti proporcingus privalomojo programų siuntimo įpareigojimus jų jurisdikcijoje esančioms įmonėms, bet tokie įpareigojimai turėtų būti nustatomi tik tais atvejais, kai tai yra būtina valstybių narių pagal Sąjungos teisę nustatytiems bendrojo intereso tikslams pasiekti, ir jie turėtų būti proporcingi ir skaidrūs. Turėtų būti galima taikyti privalomojo programų siuntimo įpareigojimus konkretiems radijo ir televizijos programų transliavimo kanalams ir papildomosioms paslaugoms, kurias teikia konkretus žiniasklaidos paslaugų teikėjas. Valstybių narių nustatyti įpareigojimai turėtų būti pagrįsti, tai yra turėtų būti proporcingi ir skaidrūs atsižvelgiant į aiškiai apibrėžtus bendrojo intereso tikslus. Valstybės narės turėtų objektyviai pagrįsti privalomojo programų siuntimo įpareigojimus, kuriuos jos nustato savo nacionalinės teisės aktuose, siekiant užtikrinti, kad tokie įpareigojimai būtų skaidrūs, proporcingi ir aiškiai apibrėžti. Įpareigojimai turėtų būti parengti taip, kad suteiktų pakankamai paskatų efektyviai investuoti į infrastruktūrą;

(309)  privalomojo siuntimo įpareigojimai turėtų būti reguliariai, bent kas penkerius metus, peržiūrimi, kad atitiktų technologijų ir rinkos raidą ir siekiant užtikrinti, kad jie ir toliau būtų proporcingi tikslams, kuriuos reikia pasiekti. Tokiuose įpareigojimuose atitinkamais atvejais galėtų būti numatytas proporcingas atlygis, kuris turėtų būti nustatytas nacionalinėje teisėje. Jei taip yra, nacionalinėje teisėje taip pat turėtų būti nustatyta tinkama metodika atitinkamam atlygiui apskaičiuoti. Taikant tą metodiką turėtų būti vengiama nesuderinamumo su taisomosiomis priemonėmis dėl prieigos, kurias nacionalinės reguliavimo institucijos gali taikyti transliavimui naudojamų perdavimo paslaugų teikėjams, pripažintiems turinčiais didelę įtaką rinkoje. Tačiau, jei pagal terminuotą sutartį, pasirašytą anksčiau nei … [šios direktyvos įsigaliojimo diena], numatyta kitokia metodika, tą metodiką turėtų būti galima ir toliau taikyti visą sutarties galiojimo laikotarpį. Jei nėra nacionalinių nuostatų dėl atlygio, radijo ar televizijos transliacijų kanalų teikėjams ir elektroninių ryšių tinklų, kuriais naudojamasi tiems radijo ar televizijos transliavimo kanalams perduoti, teikėjams turėtų būti sudarytos sąlygos sutartimi susitarti dėl proporcingo atlygio;

(310)  radijo ar televizijos transliacijos skirstymui naudojami elektroniniai ryšių tinklai ir paslaugos apima kabelinius, IPTV, palydovinius ir antžeminius transliacijos tinklus. Jie gali apimti ir kitus tinklus, jei nemažas galutinių naudotojų skaičius naudoja tokius tinklus kaip pagrindinę priemonę radijo ir televizijos transliacijoms priimti. Privalomojo programų siuntimo įpareigojimai, susiję su analogine televizijos transliacija, turėtų būti svarstomi tik tais atvejais, kai nesant tokių įpareigojimų didelis skaičius galutinių naudotojų patirtų reikšmingų trikdymų arba jei nėra kitų priemonių konkretiems televizijos kanalams transliuoti. Prie privalomojo programų siuntimo įpareigojimų gali būti priskiriamas specialių paslaugų, kurias teikiant užtikrinama lygiavertė prieiga neįgaliems galutiniams naudotojams, transliavimas. Prie papildomų paslaugų gali būti atitinkamai priskiriamos paslaugos, sukurtos siekiant geresnės prieigos neįgaliems galutiniams naudotojams, pavyzdžiui, televizinis tekstas, subtitrai galutiniams naudotojams, kurie yra kurti ir turi klausos sutrikimų, garso komentaras, įgarsinti subtitrai ir vertimas į gestų kalbą, taip pat tai gali apimti prieigą prie susijusių neapdorotų duomenų. Atsižvelgiant į tai, kad didėja išmaniajai televizijai pritaikytų paslaugų teikimas ir naudojimasis jomis, o galutiniams naudotojams pasirinkimo atžvilgiu tebėra aktualūs elektroniniai programų vadovai, duomenų apie programą, būtinų išmaniajai televizijai ir elektroninių programų vadovų funkcionalumui palaikyti, perdavimas gali būti įtrauktas į privalomojo programų siuntimo įpareigojimą. Į tokius su programa susijusius duomenis turėtų būti galima įtraukti informaciją apie programos turinį ir apie tai, kaip prie jo gauti prieigą, bet ne patį programos turinį;

(311)  šiuolaikiniai telefono komutatoriai paprastai turi skambinančios linijos nustatymo priemones ir todėl galimybė naudoti šias priemones vis dažniau gali būti suteikiama už nedidelį mokestį ar visai be jokio mokesčio. Nereikalaujama, kad valstybės narės nustatytų įpareigojimus teikti šias priemones, jei jos jau yra prieinamos. Direktyva 2002/58/EB apsaugomas naudotojų privatumas, susijęs su detaliomis sąskaitomis, suteikiant jiems priemones apsaugoti savo teisę į privatumą, kai nustatoma skambinančioji linija. Tų paslaugų plėtra visoje Europoje būtų naudinga vartotojams, ir todėl ši direktyva ją skatina. Interneto prieigos paslaugų teikėjai paprastai klientams suteikia el. pašto adresą, kuriame naudojamas jų prekybinis pavadinimas arba prekių ženklas. Siekiant užtikrinti, kad galutiniai naudotojai nepatirtų saistomojo poveikio dėl rizikos prarasti prieigą prie el. laiškų, kai keičia interneto prieigos paslaugų teikėją, valstybės narės turėtų galėti tokių paslaugų teikėjams nustatyti įpareigojimus, gavus galutinių naudotojų prašymą, suteikti prieigą prie jų el. laiškų arba persiųsti el. laiškus į atitinkamą (-as) el. pašto paskyrą (-as). Ši galimybė turėtų būti teikiama nemokamai ir tiek, kiek nacionalinė reguliavimo institucija mano tinkama;

(312)  valstybėms narėms skelbiant informaciją, būtina užtikrinti, kad rinkos dalyviai ir potencialūs rinkos dalyviai suprastų savo teises ir pareigas ir žinotų, kur rasti jiems svarbią išsamią informaciją. Skelbiant informaciją oficialiame valstybės žinių biuletenyje, suinteresuotosioms šalims kitose valstybėse narėse yra lengviau surasti reikiamą informaciją;

(313)  siekdama užtikrinti visos Europos elektroninių ryšių rinkos veiksmingumą ir efektyvumą, Komisija turėtų stebėti ir skelbti informaciją apie mokesčius, kurie turi įtakos nustatant kainas galutiniams naudotojams;

(314)  kad Komisija galėtų nustatyti, kaip teisingai taikyti Sąjungos teisę, ji turi žinoti, kurios įmonės yra pripažintos turinčiomis didelę įtaką rinkoje ir kokius įpareigojimus nacionalinės reguliavimo institucijos yra nustačiusios rinkos dalyviams. Todėl būtina, kad valstybės narės ne tik skelbtų tą informaciją nacionaliniu mastu, bet ir ją pateiktų Komisijai. Tais atvejais, kai reikalaujama, kad valstybės narės siųstų Komisijai informaciją, jos turėtų galėti tai daryti elektroninėmis priemonėmis, jei susitariama dėl tinkamų autentiškumą patvirtinančių procedūrų;

(315)  kad galėtų atsižvelgti į rinkos, visuomenės ir technologijų pokyčius, įskaitant techninių standartų raidą, valdyti tinklų ir paslaugų saugumui keliamą riziką ir užtikrinti veiksmingą prieigą skubios pagalbos ryšiais prie skubios pagalbos tarnybų, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai pagal SESV 290 straipsnį priimti aktus ▌dėl bendro didžiausio Sąjungos mastu balso skambučio užbaigimo fiksuotojo ir judriojo ryšio tinkluose paslaugų tarifo nustatymo, ▌priemonių, susijusių su skubios pagalbos ryšiu Sąjungoje, priėmimo ir šios direktyvos priedų pritaikymo. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros(43) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(316)  siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai priimti sprendimus dėl tarptautinių žalingųjų trukdžių tarp valstybių narių šalinimo; nustatyti suderintą arba koordinuotą požiūrį sprendžiant nenuoseklaus nacionalinių reguliavimo institucijų atliekamo bendrųjų reguliavimo metodų įgyvendinimo reguliuojant elektroninių ryšių rinkas klausimą, taip pat numeravimo klausimus įskaitant numerių intervalus, numerių ir identifikatorių perkėlimą, ir prieigos prie skubios pagalbos tarnybų per bendrąjį Europos pagalbos numerį "112" klausimą; padaryti standartų ar specifikacijų įgyvendinimą privalomą arba standartus arba specifikacijas išbraukti iš privalomosios standartų sąrašo dalies; patvirtinti technines ir organizacines priemones tinkamai valdyti su tinklų ir paslaugų saugumu susijusią riziką, taip pat aplinkybes, formą ir procedūras, taikytinas pranešant apie saugumo incidentus; patikslinti atitinkamus duomenis, susijusius su standartizuotu elektroniniu formatu viešai prieinamas individualia teises, kuriomis prekiaujama, kai sukuriamos radijo spektro naudojimo teisės; nustatyti mažos aprėpties belaidžių prieigos taškų fizines ir technines charakteristikas; leisti arba užkirsti kelią nacionalinei reguliavimo institucijai įmonėms, pripažintoms turinčiomis didelę įtaką rinkoje, nustatyti tam tikrus įpareigojimus dėl prieigos ar sujungimo; suderinti konkrečius skaičius arba numeracijos intervalus, siekiant spręsti nepatenkintos tarpvalstybinės arba visos Europos numeracijos išteklių paklausos ▌klausimą; ir nurodyti vartotojams pateiktiną sutarties santraukos šabloną. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011(44);

(317)  galiausiai, Komisija turėtų turėti galimybę, kuo labiau atsižvelgdama į BEREC nuomonę, prireikus priimti rekomendacijas dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų nustatymo, pranešimo pagal vidaus rinkos stiprinimo procedūrą ir suderinto reguliavimo sistemos nuostatų taikymo;

(318)  Komisija turėtų reguliariai peržiūrėti šios direktyvos veikimą, visų pirma siekdama nustatyti, ar reikia ją keisti atsižvelgiant į besikeičiančias technologines ir rinkos sąlygas;

(319)  Komisija, atlikdama šios direktyvos veikimo peržiūrą, turėtų vertinti, ar, atsižvelgiant į pokyčius rinkoje ir siekiant užtikrinti konkurenciją bei vartotojų apsaugą, ir toliau turėtų būti taikomos nuostatos dėl konkretaus sektoriaus ex ante reguliavimo, ar tos nuostatos turėtų būti iš dalies pakeistos arba panaikintos. Kadangi šia direktyva nustatomi nauji elektroninių ryšių sektorių reguliavimo metodai, kaip antai galimybė išplėsti simetrinių įsipareigojimų taikymo įpareigojimus už pirmosios koncentracijos ar paskirstymo punkto ribų ir vykdyti bendro investavimo reguliavimą, turėtų būti ypač atsižvelgiama į jų veikimo įvertinimą;

(320)  būsima technologinė ir rinkos plėtra, ypač įvairių elektroninių ryšių paslaugų naudojimo ir jų gebėjimo užtikrinti veiksmingą prieigą prie skubios pagalbos tarnybų pokyčiai, gali sudaryti kliūčių siekti šios direktyvos tikslų dėl galutinių vartotojų teisių. Todėl BEREC turėtų stebėti tuos pokyčius valstybėse narėse ir reguliariai skelbti nuomonę, įskaitant tokių pokyčių poveikio šios direktyvos nuostatų, susijusių su galutiniais naudotojais, praktiniam taikymui vertinimą. Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į BEREC nuomonę, turėtų paskelbti ataskaitą ir pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, jeigu ji mano, kad tai būtina siekiant užtikrinti, kad būtų įgyvendinti šios direktyvos tikslai;

(321)  Direktyvos 2002/19/EB, 2002/20/EB, 2002/21/EB, 2002/22/EB ir Sprendimo Nr. 243/2012/ES 5 straipsnis turėtų būti panaikinti;

(322)  Komisija turėtų stebėti perėjimą nuo esamos sistemos prie naujos sistemos;

(323)  kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. nustatyti elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų, sąlygų, kuriomis išduodami tinklų ir paslaugų, radijo spektro ir numeracijos išteklių naudojimo leidimai, ir prieigos prie elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių bei jų sujungimo, taip pat galutinių naudotojų apsaugos suderintą ir paprastesnę reguliavimo sistemą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir dėl šių veiksmų masto bei poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(324)  pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų(45) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(325)  pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo panaikintųjų direktyvų nuostatų. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas atsiranda pagal panaikintąsias direktyvas;

(326)  ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvų, nurodytų XII priedo B dalyje, perkėlimo į nacionalinę teisę terminais ir taikymo pradžios datomis,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I DALIS

SISTEMA (SEKTORIAUS ORGANIZAVIMO BENDROSIOS TAISYKLĖS)

I ANTRAŠTINĖ DALIS

TAIKYMO SRITIS, TIKSLAS IR UŽDAVINIAI IR TERMINŲ APIBRĖŽTYS

I SKYRIUS

DALYKAS, TIKSLAS IR TERMINŲ APIBRĖŽTYS

1 straipsnis

Dalykas, taikymo sritis ir tikslai

1.  Ši direktyva nustato suderintą elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų reguliavimo sistemą ir tam tikrus galinių įrenginių aspektus. Ji nustato nacionalinių reguliavimo institucijų ir, kai taikytina, kitų kompetentingų institucijų užduotis ir procedūras, siekiant užtikrinti, kad reguliavimo sistema būtų suderintai taikoma visoje Sąjungoje.

2.  Šia direktyva siekiama:

a)  elektroninių ryšių tinkluose ir paslaugose įgyvendinti vidaus rinką, kurioje įdiegiami ir įsisavinami itin didelio pralaidumo tinklai, užtikrinama tvari konkurencija, elektroninių ryšių paslaugų sąveika, prieinamumas, tinklų ir paslaugų saugumas ir nauda galutiniams naudotojams; ir

b)  užtikrinti, kad visoje Sąjungoje būtų teikiamos geros kokybės, įperkamos viešai prieinamos paslaugos veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis, reglamentuoti tokius atvejus, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių naudotojų, įskaitant neįgalius naudotojus, poreikius naudotis paslaugomis vienodomis sąlygomis su kitais, ir nustatyti reikiamas galutinių naudotojų teises.

3.  Šia direktyva nedaromas poveikis:

a)  pareigoms, susijusioms su paslaugomis, teikiamomis naudojant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, kuriuos nustato nacionalinė teisė, laikantis Sąjungos teisės, arba Sąjungos teisė;

b)  priemonėms, taikomoms Sąjungos ar nacionaliniu lygiu laikantis Sąjungos teisės, kuriomis siekiama bendrojo intereso tikslų, ypač susijusių su asmens duomenų ir privatumo apsauga, turinio reguliavimu ir audiovizualine politika;

c)  veiksmams, kurių imasi valstybės narės viešosios tvarkos bei viešojo saugumo tikslais ir gynybos srityje;

d)  reglamentams (ES) Nr. 531/2012 ir (ES) 2015/2120 ir direktyvai 2014/53/ES.

4.  Komisija, Europos elektroninių ryšių reguliavimo institucija (toliau – BEREC) ir atitinkamos institucijos užtikrina, kad joms tvarkant asmens duomenis būtų laikomasi Sąjungos duomenų apsaugos taisyklių.

2 straipsnis

Terminų apibrėžtys

Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

1)  elektroninių ryšių tinklas – perdavimo sistemos, tiek grindžiamos, tiek negrindžiamos nuolatine infrastruktūra arba centralizuoto valdymo pajėgumais, ir atitinkamais atvejais komutavimo ar maršruto parinkimo įranga bei kiti ištekliai, įskaitant neaktyvius tinklo elementus, kurie leidžia perduoti signalus laidais, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis, įskaitant palydovinius tinklus, fiksuoto (linijų ir paketų komutavimo, įskaitant internetą) ir judriojo ryšio tinklus, elektros perdavimo kabelines sistemas, tokiu mastu, kokiu jos yra naudojamos signalams perduoti, radijo ir televizijos programų transliavimui naudojami tinklai ir kabelinės televizijos tinklai, neatsižvelgiant į perduodamos informacijos pobūdį;

2)  itin didelio pralaidumo tinklas – elektroninių ryšių tinklas, kurį ▌visą sudaro optinių skaidulų elementai bent jau iki skirstomojo taško aptarnaujamoje vietoje, arba elektroninių ryšių tinklas, kuris yra pajėgus įprastinėmis piko tarpsnių sąlygomis užtikrinti panašius eksploatacinius tinklo parametrus žemynkryptės ir aukštynkryptės linijos juostos pločio, atsparumo, su klaidomis susijusių parametrų, gaišties ir jos variacijų aspektais; eksploataciniai tinklo parametrai gali būti laikomi panašiais nepriklausomai nuo to, ar galutinio naudotojo patirtis skiriasi dėl iš esmės skirtingos terpės, per kurią tinklas galiausiai sujungiamas su tinklo galiniu tašku;

3)  transnacionalinės rinkos – rinkos, nustatytos pagal 65 straipsnį, kurios apima Sąjungą arba esminę jos dalį, esančią daugiau nei vienoje valstybėje narėje;

4)  elektroninių ryšių paslauga – paslauga, paprastai teikiama už atlygį elektroninių ryšių tinklais ir apimanti, išskyrus elektroniniais ryšių tinklais ir paslaugomis perduodamo turinio teikimo ar redakcinės jo kontrolės paslaugas, šias paslaugų rūšis:

a)  interneto prieigos paslaugą, kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2015/2120 2 straipsnio antros pastraipos 2 punkte,

b)  asmenų tarpusavio ryšio paslaugą ir

c)  paslaugas, kurias visas ar didžiąja dalimi sudaro signalų perdavimas, kaip antai perdavimo paslaugos, naudojamos teikti mašinų sąveikos paslaugas ir transliavimui;

5)  asmenų tarpusavio ryšio paslauga – paprastai už atlygį teikiama paslauga, leidžianti tiesiogiai ir interaktyviai keistis informacija elektroninių ryšių tinklais tarp riboto skaičiaus asmenų, kai ryšį pradedantys ar jame dalyvaujantys asmenys nustato informacijos gavėją (-us), ir neapimanti paslaugų, kurias teikiant galimas asmenų tarpusavio ir interaktyvus ryšys vien tik kaip neesminė pagalbinė funkcija, kuri iš esmės susijusi su kita paslauga;

6)  su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga – asmenų tarpusavio ryšio paslauga, kurią teikiant sujungiama su viešai priskirtais numeracijos ištekliais, t. y. nacionalinio ar tarptautinio ▌ryšio numeracijos planų numeriu ar numeriais, arba kuria sudaromos sąlygos ryšiui su nacionalinio ar tarptautinio ▌ryšio numeracijos planų numeriu ar numeriais;

7)  su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga – asmenų tarpusavio ryšio paslauga, kurią teikiant nesujungiama su viešai priskirtais numeracijos ištekliais, t. y. nacionalinio ar tarptautinio ▌ ryšio numeracijos planų numeriu ar numeriais, arba nesudaromos sąlygos ryšiui su nacionalinio ar tarptautinio ▌ryšio numeracijos plano numeriu ar numeriais;

8)  viešasis elektroninių ryšių tinklas – elektroninių ryšių tinklas, naudojamas vien tik ar didžiąja dalimi viešai prieinamoms elektroninių ryšių paslaugoms teikti, kuriuo informaciją galima perduoti iš vieno tinklo galinio taško į kitą;

9)  tinklo galinis taškas – fizinis taškas, kuriame galutinio naudotojo įranga prijungiama prie viešojo elektroninių ryšių tinklo, ir kuris tinkluose, kuriuose atliekamas komutavimas ar maršruto parinkimas, įvardijamas konkrečiu tinklo adresu, kuris gali būti susietas su galutinio naudotojo numeriu ar pavadinimu;

10)  susijusios priemonės – susijusios paslaugos, su elektroninių ryšių tinklu arba elektroninių ryšių paslauga susijusi fizinė infrastruktūra ir kitos priemonės ar elementai, kurie leidžia arba padeda teikti paslaugas per tą tinklą arba paslaugą arba galėtų tai daryti ir kurie apima pastatus ar įėjimus į pastatus, pastatų elektros laidų sistemas, antenas, bokštus ir kitas atramines konstrukcijas, vamzdynus, kanalus, stiebus, šulinius ir skirstomąsias spintas;

11)  susijusi paslauga – su elektroninių ryšių tinklu arba elektroninių ryšių paslauga susijusi paslauga, kuri leidžia arba padeda teikti paslaugas, savarankiškai teikti paslaugas arba teikti paslaugas automatizuotai per tą tinklą arba paslaugą arba galėtų tai daryti ir kurios apima numerių susiejimo ar lygiavertes funkcijas atliekančias sistemas, sąlyginės prieigos sistemas ir elektroninių programų gidus, ▌taip pat kitas paslaugas, pavyzdžiui, galimybės nustatyti tapatybę, vietą ir prisijungimo būvį paslaugas;

12)  sąlyginės prieigos sistema – bet kuri techninė priemonė, autentiškumo patvirtinimo sistema ir (arba) susitarimas, leidžiantys naudotis apsaugotąja radijo ar televizijos transliavimo paslauga, teikiama suprantama forma tik gavus abonementinį ar kitokios formos išankstinį individualų leidimą;

13)  naudotojas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja ar pareiškia norą naudoti viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas;

14)  galutinis naudotojas – naudotojas, neteikiantis viešųjų elektroninių ryšių tinklų ar viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugų;

15)  vartotojas – bet kuris fizinis asmuo, kuris naudoja ar pareiškia norą naudoti viešai prieinamą elektroninių ryšių paslaugą ne prekybos, verslo, amato ar profesijos tikslais;

16)  elektroninių ryšių tinklo teikimas – tokio tinklo sukūrimas, eksploatavimas, kontrolė ar galimybės juo naudotis suteikimas;

17)  patobulinta skaitmeninės televizijos įranga – priedų rinkinys, skirtas prijungti prie televizorių ar integruota skaitmeninės televizijos įranga, galinti priimti skaitmeninės interaktyvios televizijos paslaugas;

18)  taikomųjų programų sąsaja arba API – programinės įrangos sąsaja tarp taikomųjų programų, kurias teikia transliuotojai ar paslaugų teikėjai, ir ištekliai skaitmeninės televizijos ir radijo paslaugoms skirtoje patobulintoje skaitmeninės televizijos įrangoje;

19)  radijo spektro paskyrimas – tam tikros radijo spektro juostos skyrimas vienos ar, tam tikrais atvejais, daugiau rūšių radijo ryšio paslaugų darbui nustatytomis sąlygomis;

20)  žalingieji trukdžiai – trukdžiai, kurie kelia pavojų radijo navigacijos paslaugos ar bet kurių kitų saugos paslaugų veikimui ar kitaip smarkiai pablogina, trukdo ar nuolat pertraukia radijo ryšį, veikiantį pagal taikomas tarptautinės, Sąjungos ar nacionalinės teisės aktus;

21)  tinklų ir paslaugų saugumas – elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų pajėgumas tam tikru patikimumo lygiu išlikti atspariems bet kokiems veiksmams, keliantiems pavojų tų tinklų ir paslaugų, saugomų, perduodamų ar tvarkomų duomenų arba atitinkamų teikiamų ar per tuos elektroninių ryšių tinklus ir teikiant tas paslaugas gaunamų paslaugų prieinamumui, autentiškumui, vientisumui ar konfidencialumui;

22)  bendrasis leidimas – pagal šią direktyvą valstybės narės sukurta teisinė sistema, pagal kurią užtikrinamos teisės teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas ir nustatomos sektoriui skirtos pareigos, kurios gali būti taikomos visiems ar tik tam tikros rūšies elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms;

23)  mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškas – nedidelė, mažos galios, nedideliu atstumu veikianti belaidžio tinklo prieigos įranga, veikianti naudojant licencinį radijo spektrą, nelicencinį radijo spektrą arba jų derinį, kuri gali būti viešojo elektroninių ryšių tinklo dalis ir kuri gali turėti vieną ar daugiau nedidelio vizualaus poveikio antenų, bei kurią naudodami naudotojai gali belaidžiu būdu prisijungti prie bet kokios topologijos – tiek judriojo, tiek fiksuotojo ryšio – elektroninių ryšių tinklų;

24)  radijo ryšio vietinis tinklas arba RLAN – mažos galios, nedideliu atstumu veikianti belaidžio tinklo prieigos sistema, kuri kelia tik nedidelę riziką, kad atsiras trukdžių kitoms tokioms pat kitų naudotojų netoliese naudojamoms sistemoms, neišskirtiniu pagrindu naudojanti suderintą radijo spektrą;

25)  suderintas radijo spektras – radijo spektras, su kurio prieinamumu ir veiksmingu naudojimu susijusios suderintosios sąlygos nustatytos techninėmis įgyvendinimo priemonėmis pagal Sprendimo Nr. 676/2002/EB 4 straipsnį;

26)  pasidalijamasis naudojimasis radijo spektru – dviejų arba daugiau naudotojų naudojimasis to paties radijo spektro juostomis pagal nustatytą bendro naudojimosi susitarimą, kuris ▌leidžiamas pagal bendrąjį leidimą, radijo spektro individualias naudojimo teises ar jų derinį, įskaitant reguliavimo priemones, tokias kaip licencijuota bendra prieiga, kuria siekiama palengvinti radijo spektro juostos bendrą naudojimą remiantis visoms dalyvaujančioms šalims privalomu susitarimu pagal į jų radijo spektro naudojimo teises įtrauktas bendro naudojimo taisykles, siekiant visiems naudotojams užtikrinti nuspėjamą ir patikimą bendro naudojimosi tvarką, nedarant poveikio konkurencijos teisės taikymui;

27)  prieiga – teisė naudotis kitos įmonės įrenginiais arba paslaugomis apibrėžtomis sąlygomis išskirtiniu ar neišskirtiniu pagrindu, siekiant teikti elektroninių ryšių paslaugas, be kita ko, tais atvejais, kai jomis naudojamasi siekiant teikti informacinės visuomenės paslaugas arba transliacijų turinio paslaugas; ji apima, inter alia, prieigą prie tinklo elementų ir susijusių įrenginių, kurie gali sujungti įrangą fiksuoto ir nefiksuoto ryšio priemonėmis (pirmiausia – tai teisė naudotis vietos linija ir įrenginiais bei paslaugomis, būtinomis elektroninių ryšių paslaugoms vietos linija teikti); prieigą prie fizinės infrastruktūros, įskaitant pastatus, kabelių kanalus ir stiebus; prieigą prie atitinkamų programinės įrangos sistemų, įskaitant veiklos palaikymo sistemas; prieigą prie informacijos sistemų ar duomenų bazių, skirtų išankstinių užsakymų, teikimo, užsakymo, priežiūros ir remonto prašymų bei sąskaitų rengimui; prieigą prie numerių susiejimo ar lygiavertes funkcijas atliekančių sistemų; prieigą prie fiksuotojo ir judriojo ryšio tinklų, ▌visų pirma tarptinklinio ryšio paslaugoms teikti; prieigą prie kontroliuojamo prisijungimo sistemų skaitmeninės televizijos paslaugoms teikti; ir prieigą prie virtualaus tinklo paslaugų;

28)  sujungimas – speciali prieigos rūšis tarp viešųjų tinklų operatorių, atliekant fizinį ar loginį viešųjų elektroninių ryšių tinklų, naudojamų tos pačios ar kitos įmonės, sujungimą, kad vienos įmonės naudotojai galėtų naudotis tarpusavio ryšiu ar ryšiu su kitos įmonės naudotojais arba kitos įmonės teikiamomis prieigos paslaugomis, kai tokias paslaugas teikia tos pačios dalyvaujančios šalys ar kitos šalys, kurios turi prieigą prie tinklo;

29)  operatorius – įmonė, teikianti ar turinti teisę teikti viešąjį elektroninių ryšių tinklą ar susijusias priemones;

30)  vietinė linija – fizinis elektroninio ryšio signalų maršrutas, jungiantis tinklo galinį tašką su viešojo fiksuoto elektroninių ryšių tinklo skirstomuoju stovu ar ekvivalentinius įrenginius;

31)  skambutis – viešai prieinamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų priemonėmis sukurtas sujungimas, sudarantis dvipusio kalbinio ryšio galimybę;

32)  kalbinio ryšio paslauga – viešai prieinama elektroninių ryšių paslauga, skirta tiesiogiai arba netiesiogiai inicijuoti ir gauti nacionalinius arba nacionalinius ir tarptautinius skambučius, naudojant numerį arba numerius, nurodytus nacionaliniame arba tarptautiniame ▌ryšio numeracijos plane;

33)  geografinis numeris – nacionalinio ▌ numeracijos plano numeris, kurio tam tikroje skaitmeninėje struktūroje yra geografinė nuoroda, naudojama skambučiams į fizinę tinklo galinio taško vietą nukreipti;

34)  negeografinis numeris – nacionalinio ▌ numeracijos plano numeris, kuris nėra geografinis numeris, pavyzdžiui, judriojo telefono ryšio, nemokami ir padidinto tarifo telefono ryšio numeriai;

35)  įvairiapusio ryšio realiuoju laiku paslaugos – multimedijos pokalbių realiuoju laiku paslauga, kuri užtikrina dvikryptį simetrinį dviejose ar daugiau vietų esančių naudotojų judesio vaizdo, realiuoju laiku spausdinamo teksto ir balso perdavimą realiuoju laiku;

36)  bendrasis pagalbos centras arba BPC – fizinė vieta, kurioje pirmiausia priimamas skubios pagalbos pranešimas ir už kurią atsakinga valdžios institucija arba valstybės narės pripažinta privačioji organizacija;

37)  tinkamiausias BPC – atsakingų institucijų įsteigtas BPC, kuris atsakingas už skubios pagalbos ryšius iš tam tikros vietovės, arba į tam tikros rūšies skubios pagalbos ryšius;

38)  skubios pagalbos ryšys – ryšys, palaikomas naudojantis asmenų tarpusavio ryšio paslauga tarp galutinio naudotojo ir BPC, siekiant skubios pagalbos tarnybų prašyti suteikti skubią pagalbą ir ją gauti;

39)  skubios pagalbos tarnyba – pagal nacionalinę teisę valstybės narės pripažinta tarnyba, kuri tiesiogiai teikia skubią pagalbą tokiose situacijose, kai gresia, visų pirma, tiesioginis pavojus gyvybei ar sunkaus sužeidimo pavojus, pavojus asmens arba visuomenės sveikatai arba saugai, privačiajam arba viešajam turtui arba aplinkai;

40)  informacija apie skambinančio asmens buvimo vietą – viešajame judriojo ryšio tinkle tvarkomi duomenys, gauti iš tinklo infrastruktūros arba iš nešiojamojo aparato, nurodantys galutinio naudotojo judriojo ryšio galinio įrenginio geografinę padėtį, o viešojo fiksuotojo ryšio tinklo atveju – tinklo galinio taško fizinio adreso duomenis;

41)  galiniai įrenginiai – galiniai įrenginiai, kaip apibrėžta Komisijos direktyvos 2008/63/EB(46) 1 straipsnio 1 punkte;

42)  saugumo incidentas – bet koks įvykis, darantis neigiamą poveikį elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų saugumui.

II SKYRIUS

TIKSLAI

3 straipsnis

Bendrieji tikslai

1.  Valstybės narės užtikrina, kad, vykdydamos šioje direktyvoje nurodytas reguliavimo užduotis, nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos imtųsi visų pagrįstų priemonių, kurios yra būtinos ir proporcingos siekiant 2 dalyje nustatytų tikslų. Valstybės narės, Komisija, Radijo spektro politikos grupė (RSPG) ir BEREC taip pat prisideda prie tų tikslų siekimo.

Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos, neperžengdamos savo kompetencijos ribų, prisideda prie saviraiškos ir informacijos laisvę, kultūrų ir kalbų įvairovę bei žiniasklaidos pliuralizmą skatinančios politikos įgyvendinimo.

2.  Šios direktyvos kontekste nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos, taip pat BEREC, Komisija ir valstybės narės siekia kiekvieno iš toliau nurodytų bendrųjų tikslų, kurie yra išdėstyti netaikant pirmumo tvarkos:

a)  skatina junglumą ir visų Sąjungos piliečių ir verslininkų prieigą prie itin didelio pralaidumo tinklų, įskaitant fiksuotojo, judriojo ir belaidžio ryšio tinklus, ir skatina jų įsisavinimą;

b)  skatina konkurenciją elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių teikimo srityje, be kita ko, veiksmingą infrastruktūra grindžiamą konkurenciją, taip pat teikiant elektroninių ryšių paslaugas bei susijusias paslaugas;

c)  prisideda prie vidaus rinkos plėtros šalindamos likusias kliūtis ir užtikrindamos vienodas sąlygas investuoti į elektroninių ryšių tinklus, elektroninių ryšių paslaugas, susijusias priemones ir susijusias paslaugas visoje Sąjungoje ir juos teikti, rengdamos bendras taisykles ir nuspėjamus reguliavimo metodus, skatindamos efektyvų, veiksmingą ir koordinuotą radijo spektro naudojimą, atvirumą inovacijoms, transeuropinių tinklų kūrimą ir plėtojimą, visos Europos paslaugų teikimą, prieinamumą ir sąveiką bei tiesioginį sujungimą;

d)  rūpinasi Sąjungos piliečių interesais, ▌užtikrindamos junglumą ir itin didelio pralaidumo tinklų, įskaitant fiksuotojo, judriojo ir belaidžio ryšio tinklus, bei elektroninių ryšių paslaugų plataus masto prieinamumą ir įsisavinimą, sudarydamos sąlygas dėl veiksmingos konkurencijos rinktis patraukliausią paslaugą, kainą ir kokybę, išlaikydamos tinklų ir paslaugų saugumą, užtikrindamos aukštą ir vienodo lygio galutinių naudotojų apsaugą nustačius būtinas sektoriui skirtas taisykles bei tenkindamos konkrečių socialinių grupių, ypač neįgalių galutinių naudotojų, vyresnio amžiaus ir turinčių specialių socialinių poreikių galutinių naudotojų, ▌poreikius, pavyzdžiui, ▌užtikrindamos prieinamas kainas, taip pat pasirinkimą ir lygiavertę prieigą neįgaliems galutiniams naudotojams.

3.  Komisijai nustatant palyginamuosius rodiklius ir rengiant ataskaitas apie valstybių narių priemonių efektyvumą siekiant 2 dalyje nurodytų tikslų, prireikus Komisijai padeda valstybės narės, nacionalinės reguliavimo institucijos, BEREC ir RSPG.

4.  Siekdamos 2 dalyje minėtų ir šioje dalyje nurodytų politikos tikslų nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos, inter alia ▌:

a)  skatina reguliavimo nuspėjamumą užtikrindamos nuoseklų reguliavimo būdų taikymą atitinkamais peržiūros laikotarpiais ir bendradarbiaudamos tarpusavyje, ▌su BEREC, RSPG ir ▌Komisija;

b)  užtikrina, kad panašiomis aplinkybėmis nebūtų diskriminuojami elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjai;

c)  taiko Sąjungos teisę technologijų atžvilgiu neutraliai tiek, kiek tai suderinama su 2 dalyje išdėstytų tikslų siekimu;

d)  skatina veiksmingas investicijas į naujas bei pagerintas infrastruktūras ir inovacijas, be kita ko, užtikrindamos, kad nustatant bet kokius prieigos įpareigojimus būtų tinkamai atsižvelgta į investuojančioms įmonėms tenkančią riziką, ir leisdamos investuotojams ir norintiesiems turėti prieigą sudaryti įvairius bendradarbiavimo susitarimus, kad būtų įvairinama investicijų rizika, kartu užtikrinant, kad būtų išsaugota rinkos konkurencija ir laikomasi nediskriminavimo principo;

e)  deramai atsižvelgia į įvairias su infrastruktūra, konkurencija, galutinių naudotojų padėtimi susijusias sąlygas, visų pirma, į vartotojų sąlygas įvairiose valstybės narės geografinėse vietovėse, be kita ko, į vietos infrastruktūrą, kurią ne pelno tikslais valdo fiziniai asmenys;

f)  nustato ex ante reguliuojamuosius įpareigojimus tik tiek, kiek to reikia siekiant užtikrinti realią ir tvarią konkurenciją galutinių naudotojų naudai, ir sušvelnina arba atšaukia tokius įpareigojimus, kai tik ši sąlyga įvykdoma.

Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos veiktų nešališkai, objektyviai, skaidriai, nediskriminuodamos ir proporcingai.

4 straipsnis

Radijo spektro politikos strateginis planavimas ir koordinavimas

1.  Valstybės narės bendradarbiauja tarpusavyje ir su Komisija vykdydamos radijo spektro naudojimo strateginį planavimą, koordinavimą ir derinimą Sąjungoje laikydamosi Sąjungos politikos dėl elektroninių ryšių vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo. Tuo tikslu jos atsižvelgia, inter alia, į Sąjungos politikos krypčių ekonominius, saugos, sveikatos, visuomenės interesų, ▌saviraiškos laisvės, kultūrinius, mokslinius, socialinius ir techninius aspektus, taip pat į įvairius radijo spektro naudotojų bendruomenių interesus, kad būtų optimizuotas radijo spektro naudojimas ir išvengta žalingųjų trukdžių.

2.  Bendradarbiaudamos tarpusavyje ir su Komisija, valstybės narės remia radijo spektro politikos požiūrių derinimą Sąjungoje ir atitinkamais atvejais radijo spektro, kuris yra būtinas norint sukurti elektroninių ryšių vidaus rinką ir užtikrinti jos veikimą, prieinamumo bei veiksmingo naudojimo sąlygų suderinimą.

3.  Valstybės narės RSPG ▌bendradarbiauja tarpusavyje ir su Komisija pagal 1 dalį, o Europos Parlamento ir Tarybos prašymu – su jais, siekdamos šiais būdais remti Sąjungos radijo spektro politikos strateginį planavimą ir principų derinimą:

a)  plėtodamos geriausią praktiką su radijo spektru susijusiais klausimais, kad būtų įgyvendinama ši direktyva;

b)  palengvindamos koordinavimą tarp valstybių narių, kad būtų įgyvendinama ši direktyva ir kiti Sąjungos teisės aktai ir prisidedama prie vidaus rinkos plėtojimo;

c)  derindamos požiūrius į radijo spektro skyrimą ir naudojimo leidimų išdavimą ir skelbdamos ataskaitas ar nuomones su radijo spektru susijusiais klausimais.

BEREC dalyvauja svarstant klausimus, susijusius su jos kompetencijos sritimis, susijusiomis su rinkos reguliavimu ir konkurencija radijo spektro srityje.

4.  Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į RSPG nuomonę, ▌gali teikti Europos Parlamentui ir Tarybai pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, kad būtų nustatytos daugiametės radijo spektro politikos programos, nustatant radijo spektro naudojimo strateginio planavimo ir derinimo politikos kryptis ir tikslus pagal šią direktyvą, taip pat kad būtų leista pasidalijamai naudoti suderintą radijo spektrą arba jį naudoti neatsižvelgiant į individualias teises.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

INSTITUCINĖ STRUKTŪRA IR VALDYMAS

I SKYRIUS

NACIONALINĖS REGULIAVIMO IR KITOS KOMPETENTINGOS INSTITUCIJOS

5 straipsnis

Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos

1.  Valstybės narės užtikrina, kad visas šioje direktyvoje nustatytas užduotis vykdytų kompetentinga institucija.

Pagal šios direktyvos taikymo sritį nacionalinės reguliavimo institucijos yra atsakingos bent už šias užduotis:

a)  ex ante rinkos reguliavimo įgyvendinimą, be kita ko, prieigos ir sujungimo įpareigojimų nustatymą;

b)  įmonių tarpusavio ginčų sprendimo užtikrinimą ▌;

c)  radijo spektro valdymo vykdymą ir sprendimų priėmimą, arba, kai tos užduotys pavedamos kitoms kompetentingoms institucijoms – konsultavimą dėl rinkos formavimo ir nacionalinių procesų, susijusių su radijo spektro naudojimo elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms teisėmis, konkurencijos elementų ▌;

d)  prisidėjimą prie galutinių naudotojų teisių apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje, kai aktualu, veiksmus koordinuojant su kitomis kompetentingomis institucijomis;

e)  įdėmų rinkos formavimo ir konkurencijos klausimų, susijusių su atvira interneto prieiga, vertinimą ir stebėseną;

f)  ▌naštos nepagrįstumo vertinimą, taip pat universaliosios paslaugos teikimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimą;

g)  numerių perkeliamumo tarp paslaugų teikėjų užtikrinimą;

h)  bet kokios kitos užduoties, kuri pagal šią direktyvą priskiriama nacionalinėms reguliavimo institucijoms, vykdymą.

Valstybės narės nacionalinėms reguliavimo institucijoms gali skirti kitas šioje direktyvoje ir kituose Sąjungos teisės aktuose numatytas užduotis, visų pirma susijusias su konkurencija rinkoje arba patekimu į rinką, pavyzdžiui, su bendruoju leidimu, ir susijusias su BEREC pavestu vaidmeniu. Kai tos užduotys, susijusios su konkurencija rinkoje arba patekimu į rinką, pavedamos kitoms kompetentingoms institucijoms, prieš priimdamos sprendimą jos siekia konsultuotis su nacionaline reguliavimo institucija. Siekiant prisidėti prie BEREC užduočių, nacionalinėms reguliavimo institucijoms suteikiama teisė rinkti būtinus duomenis ir kitą informaciją iš rinkos dalyvių.

Valstybės narės, remdamosi nacionaline teise, įskaitant nacionalinę teisę, įgyvendinančią Sąjungos teisę, taip pat gali nacionalinėms reguliavimo institucijoms pavesti kitas užduotis.

Perkeldamos šią direktyvą į nacionalinę teisę, valstybės narės visų pirma skatina nacionalinių reguliavimo institucijų kompetencijos stabilumą užduočių, paskirtų pagal Sąjungos elektroninių ryšių reguliavimo sistemą, kuri 2009 m. buvo iš dalies pakeista, atžvilgiu.

2.  Tos pačios valstybės narės arba kitų valstybių narių nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos prireikus sudaro tarpusavio bendradarbiavimo susitarimus siekiant skatinti bendradarbiavimą reguliavimo srityje.

3.  Valstybės narės užduotis, kurias turi atlikti nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos, skelbia lengvai prieinama forma, ypač tais atvejais, kai užduotys skiriamos kelioms institucijoms. Valstybės narės atitinkamais atvejais užtikrina, kad bendrai rūpimais klausimais tos institucijos konsultuotųsi ir bendradarbiautų viena su kita ir su nacionalinėmis institucijomis, kurioms pavesta taikyti konkurencijos teisę arba vartotojų teisę. Kai kompetencija tokiais klausimais priklauso kelioms institucijoms, valstybės narės užtikrina, kad kiekvienos institucijos užduotys būtų skelbiamos lengvai prieinama forma.

4.  Valstybės narės praneša Komisijai apie visas nacionalines reguliavimo ir kitas kompetentingas institucijas, kurioms pagal šią direktyvą yra pavestos užduotys, ir jų atitinkamą atsakomybę, taip pat bet kokius jų pakeitimus.

6 straipsnis

Nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų nepriklausomumas

1.  Valstybės narės garantuoja nacionalinių reguliavimo institucijų ir kitų kompetentingų institucijų savarankiškumą užtikrindamos, kad jos teisiškai būtų atskirtos ir funkciškai nepriklausomos nuo bet kurio fizinio ar juridinio asmens, teikiančio elektroninių ryšių tinklus, įrangą ir paslaugas. Valstybės narės, kurios išsaugo elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas teikiančių įmonių nuosavybės teisę ar kontrolę, užtikrina, kad reguliavimo funkcija būtų veiksmingai struktūriškai atskirta nuo veiklos, susijusios su nuosavybės teise ar valdymu.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos naudotųsi savo įgaliojimais nešališkai, skaidriai ir laiku. Valstybės narės užtikrina, kad jos turėtų pakankamai techninių, finansinių ir žmogiškųjų išteklių joms paskirtoms užduotims vykdyti.

7 straipsnis

Nacionalinių reguliavimo institucijų narių skyrimas ir atleidimas

1.  Nacionalinės reguliavimo institucijos vadovas arba, kai taikoma, tą funkciją nacionalinėje reguliavimo institucijoje vykdančios kolegijos nariai ar jų pavaduotojai skiriami ne trumpesnei nei trejų metų kadencijai iš pripažinto statuso asmenų, turinčių profesinės patirties, atsižvelgiant į jų nuopelnus, gebėjimus, žinias bei patirtį ir taikant atvirą bei skaidrią atrankos procedūrą. ▌Valstybės narės užtikrina sprendimų priėmimo proceso tęstinumą ▌.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos vadovas arba, kai taikoma, tą funkciją nacionalinėje reguliavimo institucijoje vykdančios kolegijos atitinkami nariai ar jų pavaduotojai būtų atleisti iš pareigų jų kadencijos metu tik tuomet, jei jie nebeatitinka sąlygų, nustatytų jų pareigų vykdymui; tos sąlygos yra nustatytos nacionalinėje teisėje iki jų paskyrimo.

3.  Sprendimas atleisti atitinkamos nacionalinės reguliavimo institucijos vadovą arba, kai taikoma, šią funkciją vykdančios kolegijos atitinkamus narius iš pareigų paskelbiamas viešai atleidimo iš pareigų metu. Atleistam nacionalinės reguliavimo institucijos vadovui arba, kai taikoma, tą funkciją vykdančios kolegijos atitinkamiems nariams, nurodomos atleidimo priežastys. Jei motyvai nepaskelbti, jie paskelbiami to asmens prašymu. Valstybės narės užtikrina, kad būtų taikoma šio sprendimo faktinių ir teisinių aplinkybių teismo peržiūra.

8 straipsnis

Nacionalinių reguliavimo institucijų politinis nepriklausomumas ir atskaitomybė

1.  Nedarant poveikio 10 straipsniui, nacionalinės reguliavimo institucijos, vykdydamos užduotis, kurios yra joms paskirtos pagal nacionalinę teisę, įgyvendinančią Sąjungos teisę, veikia nepriklausomai ir objektyviai, be kita ko, rengdamos vidaus procedūras ir organizacinę struktūrą, taip pat vykdo veiklą skaidriai ir atskaitingai pagal Sąjungos teisę ir nesiekia gauti arba nepriima kitų institucijų nurodymų. Tai nekliudo vykdyti priežiūrą pagal nacionalinę konstitucinę teisę. Tik pagal 31 straipsnį įsteigtos apeliacinės institucijos gali sustabdyti nacionalinių reguliavimo institucijų sprendimų galiojimą arba juos panaikinti.

2.  Nacionalinės reguliavimo institucijos kasmet teikia ataskaitas, inter alia, dėl elektroninių ryšių rinkos būklės, jų priimtų sprendimų, jų žmogiškųjų ir finansinių išteklių ir kaip tie ištekliai buvo priskirti, taip pat dėl būsimų planų. Jų ataskaitos skelbiamos viešai.

9 straipsnis

Nacionalinių reguliavimo institucijų reguliavimo galios

1.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų atskirus metinius biudžetus ir galėtų nepriklausomai vykdyti skirtą biudžetą. Tie biudžetai skelbiami viešai.

2.  Nedarant poveikio pareigai užtikrinti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų pakankamų finansinių ir žmogiškųjų išteklių joms pavestoms užduotims vykdyti, finansinis savarankiškumas neturėtų kliudyti vykdyti priežiūrą pagal nacionalinę konstitucinę teisę. Bet kokia nacionalinių reguliavimo institucijų biudžeto kontrolė vykdoma skaidriai ir skelbiama viešai.

3.  Valstybės narės taip pat užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų pakankamai finansinių ir žmogiškųjų išteklių tam, kad galėtų aktyviai dalyvauti BEREC veikloje ir prie jos prisidėti.

10 straipsnis

Nacionalinių reguliavimo institucijų dalyvavimas BEREC

1.  Valstybės narės užtikrina, kad atitinkamos jų nacionalinės reguliavimo institucijos aktyviai remtų BEREC tikslus skatinti didesnį reguliavimo veiklos koordinavimą ir nuoseklumą.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, priimdamos savo sprendimus dėl nacionalinių rinkų, kuo labiau atsižvelgtų į BEREC priimtas gaires, nuomones, rekomendacijas, bendrąsias pozicijas, geriausią praktiką ir metodologiją.

11 straipsnis

Bendradarbiavimas su nacionalinėmis institucijomis

Nacionalinės reguliavimo institucijos, kitos kompetentingos institucijos pagal šią direktyvą ir nacionalinės konkurencijos institucijos teikia viena kitai informaciją, būtiną šiai direktyvai taikyti. Keičiantis informacija taikomos Sąjungos duomenų apsaugos taisyklės, o informaciją gaunanti institucija užtikrina tokį pat informacijos konfidencialumą kaip ir siunčiančioji institucija.

II SKYRIUS

BENDRASIS LEIDIMAS

1 SKIRSNIS

BENDROJI DALIS

12 straipsnis

Elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrasis leidimas

1.  Valstybės narės užtikrina laisvę teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas laikantis šioje direktyvoje nustatytų sąlygų. Šiuo tikslu valstybės narės nekliudo įmonei teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, išskyrus atvejus, kai tai būtina dėl SESV 52 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių. Bet koks toks laisvės teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas ribojimas turi būti tinkamai pagrįstas ir apie jį turi būti pranešta Komisijai.

2.  Elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų, išskyrus su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, teikimui gali būti taikomas tik bendrasis leidimas nedarant poveikio specifiniams įpareigojimams, nurodytiems 13 straipsnio 2 dalyje, ar naudojimo teisėms, nurodytoms 46 ir 94 straipsniuose.

3.  Jei valstybė narė mano, kad įmonių, kurioms taikomas bendrasis leidimas, atveju pranešimo reikalavimas yra pagrįstas, ta valstybė narė gali reikalauti tik, kad tokios įmonės pateiktų pranešimą nacionalinei reguliavimo arba kitai kompetentingai institucijai. Valstybė narė nereikalauja, kad prieš pradėdamos naudotis teisėmis pagal bendrą leidimą tokios įmonės gautų tokios institucijos ar bet kurios kitos institucijos aiškų sprendimą ar kitą administracinį aktą.

Pranešusi ▌, jei pranešimo reikalaujama, įmonė gali pradėti veiklą laikydamasi prireikus nuostatų dėl naudojimo teisių pagal šią direktyvą. ▌

4.  3 dalyje minėtas pranešimas apsiriboja vien fizinio ar juridinio asmens pareiškimu nacionalinei reguliavimo ar kitai kompetentingai institucijai apie ketinimą pradėti teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas ir jame pateikiama būtiniausia informacija, kurios reikia, kad BEREC ir ta institucija galėtų sudaryti elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjų registrą ar sąrašą. Ta informacija apima tik tokius duomenis:

a)  teikėjo pavadinimas;

b)  teikėjo teisinis statusas, forma ir vietos, kur teikėjas yra registruotas Sąjungos prekybos ar kitame panašiame viešajame registre, registracijos numeris;

c)  teikėjo pagrindinės buveinės, jei turima, Sąjungoje ir, jei taikoma, filialo valstybėje narėje, geografinis adresas;

d)  teikėjo interneto svetainės adresas, jei taikoma, susijęs su elektroninių ryšių tinklų arba paslaugų teikimu;

e)  kontaktinis asmuo ir jo duomenys;

f)  trumpas tinklų arba paslaugų, kuriuos ketinama teikti, aprašymas;

g)  atitinkamos valstybės narės ir

h)  data, kurią numatoma pradėti veiklą.

Valstybės narės nenustato papildomų arba atskirų pranešimo reikalavimų.

Siekdama suderinti pranešimo reikalavimus, BEREC skelbia gaires dėl pranešimų šablono ir prižiūri Sąjungos duomenų bazę, kurią sudaro kompetentingoms institucijoms perduoti pranešimai. Tuo tikslu kompetentingos institucijos nepagrįstai nedelsdamos elektroninėmis priemonėms perduoda BEREC visus tinkamai gautus pranešimus. Kompetentingoms institucijoms anksčiau nei ... [dveji metai po šios direktyvos įsigaliojimo dienos] pateikti pranešimai perduodami BEREC ne vėliau kaip ... [treji metai po šios direktyvos įsigaliojimo dienos].

13 straipsnis

Su bendruoju leidimu ir radijo spektro bei numeracijos išteklių naudojimo teisėmis siejamos sąlygos ir specifiniai įpareigojimai

1.  Bendrajam leidimui teikti elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas, radijo spektro naudojimo teisėms ir numeracijos išteklių naudojimo teisėms gali būti taikomos tik I priede išvardytos sąlygos. Tokios sąlygos turi būti nediskriminacinės, proporcingos bei skaidrios. Radijo spektro naudojimo teisių atveju tokios sąlygos turi užtikrinti jų veiksmingą ir ekonomišką naudojimą, atitikti 45 ir 51 straipsnius, o numeracijos išteklių naudojimo teisių atveju atitikti 94 straipsnį.

2.  Specifiniai įpareigojimai, kuriuos pagal 61 straipsnio 1 ir 5 dalis ir 62, 68 ir 83 straipsnius galima nustatyti įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas ar pagal šią direktyvą paskirtiems universaliųjų paslaugų teikėjams, turi būti teisiškai atskirti nuo teisių ir įpareigojimų pagal bendrąjį leidimą. Siekiant skaidrumo tokių specifinių įpareigojimų atskiroms įmonėms nustatymo kriterijai ir tvarka turi būti nurodyti bendrajame leidime.

3.  Bendrajame leidime nurodomos tik tos sąlygos, kurios yra skirtos tam sektoriui ir nustatytos I priedo A, B ir C dalyse; jame neturi būti dubliuojamos sąlygos, taikomos įmonėms pagal kitus nacionalinės teisės aktus.

4.  Suteikdamos radijo spektro ar numeracijos išteklių naudojimo teisę, valstybės narės nedubliuoja bendrojo leidimo sąlygų.

14 straipsnis

Pareiškimai, padedantys naudotis įrenginių įrengimo ir sujungimo teisėmis

Kompetentingos institucijos per vieną savaitę nuo įmonės prašymo gavimo išduoda standartinį pareiškimą, patvirtinantį, kai tinkama, kad įmonė pagal 12 straipsnio 3 dalį yra pateikusi pranešimą. Tuose pareiškimuose išsamiai nurodoma, kokiomis aplinkybėmis bet kuri įmonė, teikianti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas pagal bendrąjį leidimą, turi teisę pateikti paraišką dėl teisių įrengti įrenginius, derėtis dėl sujungimo ir gauti prieigą ar sujungimą siekiant, kad būtų lengviau naudotis tomis teisėmis, pavyzdžiui, kitu vyriausybės lygiu ar santykiuose su kitomis įmonėmis. Jei tikslinga, tokie pareiškimai taip pat gali būti išduodami automatiškai kaip atsakymas į 12 straipsnio 3 dalyje nurodytą pranešimą.

2 SKIRSNIS

BENDRUOJU LEIDIMU NUSTATYTOS TEISĖS IR PAREIGOS

15 straipsnis

Minimalus teisių pagal bendrąjį leidimą sąrašas

1.  Įmonės, kurioms pagal 12 straipsnį taikomas bendrasis leidimas, turi teisę:

a)  teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas;

b)  reikalauti, kad jų prašymas suteikti joms būtinas teises įrengti įrenginius būtų svarstomas pagal 43 straipsnį;

c)  naudoti radijo spektrą teikiant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas pagal 13, 46 ir 55 straipsnius;

d)  reikalauti, kad jų prašymas suteikti joms numeracijos išteklių naudojimo teises būtų svarstomas pagal 94 straipsnį.

2.  Kai tokios įmonės elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas teikia visuomenei, bendrasis leidimas joms suteikia teisę:

a)  derėtis dėl sujungimo ar atitinkamais atvejais gauti prieigą prie kitų viešųjų elektroninių ryšių tinklų ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų, kuriems taikomas bendrasis leidimas, ar sujungimą per juos Sąjungoje, laikantis šios direktyvos;

b)  gauti galimybę būti paskirtoms teikti įvairius universaliųjų paslaugų elementus arba aprėpti skirtingas nacionalinės teritorijos dalis pagal 86 arba 87 straipsnį.

16 straipsnis

Administraciniai mokesčiai

1.  Bet kurie administraciniai mokesčiai, taikomi įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklą ar paslaugą pagal bendrąjį leidimą ar, kurioms suteikta naudojimo teisė, turi:

a)  dengti bendra suma tik administracines sąnaudas, susidarančias valdant, kontroliuojant ir vykdant bendrojo leidimo sistemą ir naudojimo teises bei 13 straipsnio 2 dalyje nurodytus specifinius įpareigojimus, į kurias gali įeiti tarptautinio bendradarbiavimo, derinimo ir standartizacijos, rinkos tyrimo, reikalavimų laikymosi priežiūros ir kitokios rinkos kontrolės sąnaudos bei sąnaudos, susijusios su antrinės teisės aktų ir administracinių sprendimų, tokių kaip sprendimai dėl prieigos ar sujungimo, rengimu ir vykdymu, ir

b)  būti taikomi atskiroms įmonėms objektyviai, skaidriai ir proporcingai, stengiantis mažinti papildomas administracines sąnaudas ir susijusias išlaidas.

Valstybės narės gali pasirinkti netaikyti administracinių mokesčių įmonėms, kurių apyvarta yra ▌mažesnė už tam tikrą ribą arba kurių veikla nesiekia minimalios rinkos dalies arba kurios vykdo veiklą labai ribotoje teritorijoje.

2.  Kai nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos taiko administracinius mokesčius, jos skelbia metines savo administracinių sąnaudų apžvalgas ir surinktų mokesčių bendrą sumą. Esant mokesčių bendros sumos ir administracinių sąnaudų skirtumui atliekami atitinkami koregavimai.

17 straipsnis

Apskaitos atskyrimas ir finansinės ataskaitos

1.  Valstybės narės reikalauja, kad įmonės, teikiančios viešųjų elektroninių ryšių tinklus ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugas, kurios turi specialias ar išimtines teises teikti paslaugas kituose tos pačios ar kitos valstybės narės sektoriuose:

a)  turėtų atskiras su elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikimu susijusias sąskaitas, kurių būtų reikalaujama, jei tą veiklą vykdytų teisiškai nepriklausomi subjektai, kad būtų galima nustatyti visus sąnaudų ir pajamų elementus bei jų apskaičiavimo pagrindą ir taikomus sąnaudų bei pajamų priskyrimo metodus, susijusius su tokia veikla, įskaitant ilgalaikio turto bei struktūrinių sąnaudų suskirstymą pagal straipsnius, arba

b)  struktūriškai atskirtų veiklą, susijusią su elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikimu.

Valstybės narės pirmoje pastraipoje nurodytų reikalavimų gali netaikyti įmonėms, kurių veiklos, susijusios su elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikimu Sąjungoje, metinė apyvarta sudaro mažiau kaip 50 milijonų eurų.

2.  Jei įmonėms, teikiančioms viešųjų elektroninių ryšių tinklus ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugas netaikomi bendrovių teisės reikalavimai ir jos neatitinka mažų ir vidutinių įmonių, kurioms taikomos Sąjungos teisės apskaitos taisyklės, kriterijų, jų finansinės ataskaitos sudaromos ir pateikiamos nepriklausomam auditui bei skelbiamos. Auditas atliekamas pagal atitinkamas Sąjungos ir nacionalines taisykles.

Šios dalies pirma pastraipa taikoma ir atskiroms sąskaitoms, kurių reikalaujama pagal 1 dalies pirmos pastraipos a punktą.

3 SKIRSNIS

KEITIMAS IR PANAIKINIMAS

18 straipsnis

Teisių ir pareigų pakeitimai

1.  Valstybės narės užtikrina, kad teisės, sąlygos ir procedūros, susijusios su bendraisiais leidimais ir radijo spektro arba numeracijos išteklių naudojimo teisėmis arba teisėmis įrengti įrenginius, gali būti iš dalies keičiamos tik objektyviai pagrįstais atvejais ir proporcingai, prireikus atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, taikomas perleidžiamoms radijo spektro ir numeracijos išteklių naudojimo teisėms.

2.  Išskyrus atvejus, kai siūlomi pakeitimai yra nedideli ir dėl jų buvo susitarta su teisių arba bendrojo leidimo turėtoju, ▌apie ketinimą daryti tokius pakeitimus turi būti tinkamai pranešama. Suinteresuotosioms šalims, įskaitant naudotojus ir vartotojus, suteikiama pakankamai laiko savo nuomonei apie siūlomus pakeitimus pareikšti. Tas laikotarpis turi būti ne trumpesnis kaip keturios savaitės, išskyrus išimtinių aplinkybių atvejus.

Pakeitimai yra skelbiami, kartu su jų keitimo priežastimis.

19 straipsnis

Teisių apribojimas ar panaikinimas

1.  Nedarant poveikio 30 straipsnio 5 ir 6 dalims, valstybės narės neapriboja ar nepanaikina teisių įrengti įrenginius arba radijo spektro arba numeracijos išteklių naudojimo teisių, kol nėra praėjęs jų galiojimo laikas, išskyrus atvejus, kai tai pateisinama remiantis šio straipsnio 2 dalimi, ir, kai taikoma, I priedu ir atitinkamomis nacionalinėmis nuostatomis dėl kompensacijos už panaikintas teises.

2.  Atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti, kad radijo spektras būtų naudojamas efektyviai ir veiksmingai arba kad būtų įgyvendintos pagal Sprendimo Nr. 676/2002/EB 4 straipsnį priimtos techninės įgyvendinimo priemonės, valstybės narės gali leisti apriboti arba panaikinti radijo spektro naudojimo teises, įskaitant teises, nurodytas šios direktyvos 49 straipsnyje, remdamosi iš anksto nustatytomis ir aiškiai apibrėžtomis procedūromis, laikydamosi proporcingumo ir nediskriminavimo principų. Tokiais atvejais teisių turėtojams, kai tikslinga, ir laikantis Sąjungos teisės bei atitinkamų nacionalinių nuostatų, gali būti tinkamai kompensuojama.

3.  Radijo spektro naudojimo pakeitimas dėl 45 straipsnio 4 arba 5 dalies taikymo savaime negali būti priežastis pagrįsti radijo spektro naudojimo teisės panaikinimą.

4.  Dėl bet kokio ketinimo apriboti ar panaikinti teises pagal bendrąjį leidimą ar individualias radijo spektro ar numeracijos išteklių naudojimo teises negavus teisių turėtojo sutikimo turi būti rengiamos suinteresuotųjų šalių konsultacijos pagal 23 straipsnį.

III SKYRIUS

Informacijos teikimas, tyrimai ir konsultacijų mechanizmas

20 straipsnis

Įmonių informacijos prašymas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, susijusias priemones arba susijusias paslaugas teikiančios įmonės pateiktų visą informaciją, taip pat ir finansinę informaciją, kurios reikia nacionalinėms reguliavimo institucijoms, kitoms kompetentingoms institucijoms ir BEREC atitikčiai šios direktyvos ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/...(47)(48) nuostatoms arba pagal juos priimtiems sprendimams ar nuomonėms užtikrinti. Visų pirma nacionalinės reguliavimo institucijos ir, kai tai būtina jų užduotims vykdyti, kitos kompetentingos institucijos turi turėti įgaliojimus iš tų įmonių reikalauti pateikti informaciją, susijusią su būsimu tinklo plėtojimu ar paslaugų raida, kurie galėtų turėti įtakos didmeninėms paslaugoms, kurias jos teikia konkurentams, taip pat informaciją apie elektroninių ryšių tinklus ir susijusias priemones, kuri būtų išskaidyta vietos lygmeniu ir būtų pakankamai detalizuota, kad būtų galima atlikti geografinį tyrimą ir nustatyti zonas pagal 22 straipsnį. ▌

Jei pagal pirmą pastraipą surinktos informacijos nepakanka, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, kitos kompetentingos institucijos ir BEREC galėtų atlikti savo reguliavimo užduotis pagal Sąjungos teisę, gali būti paprašyta, kad tokią informaciją pateiktų kitos atitinkamos įmonės, veikiančios elektroninių ryšių sektoriuje arba glaudžiai su šiuo sektoriumi susijusiuose sektoriuose.

Iš įmonių, pripažintų turinčiomis didelę rinkos įtaką didmeninėms rinkoms, taip pat gali būti reikalaujama pateikti apskaitos duomenis apie su tomis didmeninėmis rinkomis susijusias mažmenines rinkas.

Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos gali prašyti informacijos iš bendrų informacinių punktų, įsteigtų pagal Direktyvą 2014/61/ES.

Prašymas pateikti informaciją turi būti proporcingas vykdomai užduočiai ir jis turi būti motyvuotas.

Įmonės prašomą informaciją pateikia nedelsdamos ir laikydamosi reikalaujamų terminų ir tikslumo.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos Komisijai jos pagrįstu prašymu teiktų informaciją, kurios jai reikia savo užduotims pagal SESV atlikti. Komisijos prašoma informacija turi būti proporcinga toms vykdomoms užduotims. Kai teikiama informacija yra susijusi su informacija, kurią įmonės institucijos prašymu teikė anksčiau, tokioms įmonėms apie tai pranešama. Tiek, kiek būtina, išskyrus atvejus, kai informaciją suteikusi institucija yra pateikusi aiškų ir pagrįstą priešingą prašymą, Komisija pateiktą informaciją pateikia kitai tokiai institucijai kitoje valstybėje narėje.

Taikydamos 3 dalies reikalavimus, valstybės narės užtikrina, kad, gavus pagrįstą prašymą, informacija, pateikta vienai institucijai, galėtų būti pateikta kitai tokiai institucijai toje pačioje ar kitoje valstybėje narėje ir BEREC, kad, kai tai būtina, tos institucijos arba BEREC galėtų įvykdyti savo pareigas pagal Sąjungos teisę.

3.  Kai nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija, remdamasi Sąjungos ir nacionalinėmis taisyklėmis dėl komercinio konfidencialumo, mano, kad informacija surinkta pagal 1 dalį, įskaitant atliekant geografinį tyrimą surinktą informaciją, yra konfidenciali ▌, Komisija, BEREC ir visos kitos atitinkamos kompetentingos institucijos užtikrina tokį konfidencialumą. Užtikrinant tokį konfidencialumą neturi būti trukdoma kompetentingai institucijai, Komisijai, BEREC ir visoms kitoms atitinkamoms kompetentingoms institucijoms laiku dalytis informacija šios direktyvos peržiūros, stebėsenos ir taikymo priežiūros tikslais.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos, laikydamosi nacionalinių taisyklių dėl viešos prieigos prie informacijos ir atsižvelgdamos į Sąjungos ir nacionalines taisykles dėl komercinio konfidencialumo ir asmens duomenų apsaugos, skelbtų informaciją, kuria prisidedama prie rinkos atvirumo ir konkurencingumo.

5.  Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos skelbia viešos prieigos prie informacijos sąlygas, kaip nurodyta 4 dalyje, įskaitant tokios informacijos gavimo procedūras.

21 straipsnis

Informacija, kurią prašoma pateikti dėl bendrojo leidimo, naudojimo teisių ir specifinių įpareigojimų

1.  Nedarant poveikio informacijai, kurios reikalaujama pagal 20 straipsnį, ir informacijos bei atskaitomybės įpareigojimams pagal kitus nei bendrąjį leidimą reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus, nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos gali ▌iš įmonių reikalauti pateikti proporcingą ir objektyviai pagrįstą informaciją dėl bendrojo leidimo, naudojimo teisių arba 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų specifinių įpareigojimų, kai jos reikia visų pirma šiais tikslais:

a)  sistemingai arba kiekvienu konkrečiu atveju tikrinant, kaip laikomasi I priedo A dalies 1 sąlygos, D dalies 2 ir 6 sąlygų ir E dalies 2 ir 7 sąlygų bei įpareigojimų, nurodytų 13 straipsnio 2 dalyje;

b)  kiekvienu konkrečiu atveju tikrinant, kaip laikomasi I priede nustatytų sąlygų, kai kompetentinga institucija gauna skundą ar kai kompetentinga institucija turi kitų priežasčių manyti, kad nesilaikoma kokios nors sąlygos, arba savo pačios iniciatyva atlikdama tyrimą;

c)  paraiškų suteikti naudojimo teises procedūroms ar vertinimui atlikti;

d)  skelbiant vartotojams lyginamąsias paslaugų kokybės ir kainų apžvalgas;

e)  kaupti aiškiai apibrėžtą statistiką, ataskaitas arba tyrimus;

f)  rinkos tyrimui šios direktyvos tikslais atlikti, įskaitant duomenis apie galutinės grandies ar mažmenines rinkas, kurių atžvilgiu atliekamas rinkos tyrimas;

g)  efektyviam radijo spektro ir numeracijos išteklių naudojimui ir veiksmingam valdymui užtikrinti;

h)  siekiant įvertinti būsimus tinklų ar paslaugų pokyčius, galinčius turėti įtakos didmeninėms paslaugoms, kuriomis gali naudotis konkurentai, teritorijos aprėpčiai, galutinių naudotojų junglumui arba ▌zonų nustatymui pagal 22 straipsnį;

i)  geografiniams tyrimams atlikti;

j)  atsakymui į BEREC pagrįstus prašymus pateikti informaciją.

Pirmos pastraipos a ir b bei d – j punktuose nurodytos informacijos nereikalaujama pateikti prieš patekimą į rinką ar kaip patekimo į rinką sąlygos.

BEREC gali parengti informacijos prašymų formas, kai tai būtina siekiant palengvinti konsoliduotą gautos informacijos išdėstymą ir analizę.

2.  Kalbant apie radijo spektro naudojimo teises, 1 dalyje nurodyta informacija visų pirma yra susijusi su efektyviu ir veiksmingu radijo spektro naudojimu, taip pat su paslaugos aprėpties ir kokybės įpareigojimų, siejamų su radijo spektro naudojimo teisėmis, laikymusi ir to laikymosi tikrinimu.

3.  Kai nacionalinės reguliavimo institucijos arba kitos kompetentingos institucijos reikalauja, kad įmonės pateiktų 1 dalyje nurodytą informaciją, jos praneša įmonėms konkretų šios informacijos naudojimo tikslą.

4.  Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos nedubliuoja BEREC pagal Reglamento (ES) 2018/...(49) 40 straipsnį jau pateiktų prašymų pateikti informaciją, kai BEREC gautą informaciją yra pateikusi toms institucijoms.

22 straipsnis

Įdiegtų tinklų geografiniai tyrimai

1.  Nacionalinės reguliavimo ir (arba) kitos kompetentingos institucijos ne vėliau kaip ... [penkeri metai po ▌šios direktyvos įsigaliojimo dienos] ▌atlieka elektroninių ryšių tinklų, kuriais galima teikti plačiajuosčio ryšio paslaugas (toliau – plačiajuosčio ryšio tinklai), aprėpties geografinį tyrimą, o jį atnaujina ne rečiau nei kas trejus metus.

Geografinis tyrimas apima dabartinės plačiajuosčio ryšio tinklų geografinės aprėpties jų teritorijoje tyrimą, kurio reikalaujama tam, kad būtų galima įvykdyti šioje direktyvoje reikalaujamas nacionalinių reguliavimo ir (arba) kitų kompetentingų institucijų užduotis ir atlikti valstybės pagalbos taisyklių taikymo tyrimus ▌.

Geografinis tyrimas taip pat gali apimti plačiajuosčio ryšio tinklų, įskaitant itin didelio pralaidumo tinklus, aprėpties prognozę jų teritorijoje atitinkamos institucijos nustatytu laikotarpiu.

Tokia prognozė turi apimti visą svarbią informaciją, įskaitant informaciją apie įmonės ar valdžios institucijos planuojamą itin didelio pralaidumo tinklų diegimą ir esminį ▌tinklų atnaujinimą arba išplėtimą bent iki 100 Mbps duomenų atsisiuntimo spartos. Šiuo tikslu nacionalinės reguliavimo ir (arba) kitos kompetentingos institucijos prašo įmonių ir valdžios institucijų pateikti tokią informaciją, jei tokios informacijos turima ir ji gali būti nesunkiai pateikta.

Nacionalinė reguliavimo institucija sprendžia konkrečiai pagal šią direktyvą priskirtų užduočių tikslais, kokia apimtimi yra tikslinga remtis visa rengiant tokią prognozę surinkta informacija arba jos dalimi.

Jei nacionalinė reguliavimo institucija neatlieka geografinio tyrimo, jis atliekamas bendradarbiaujant su ta institucija, kiek tai gali būti aktualu jos užduotims vykdyti.

Atliekant geografinį tyrimą turi būti surinkta pakankamai išsamios vietos lygmens informacijos, kuri apimtų pakankamai duomenų apie paslaugos kokybę ir jos parametrus ir ji turi būti tvarkoma pagal 20 straipsnio 3 dalį.

2.  Nacionalinės reguliavimo ir (arba) kitos kompetentingos institucijos gali nustatyti ▌zoną su aiškiomis teritorinėmis ribomis, kurioje, kaip nustatyta remiantis pagal 1 dalį surinkta informacija ir parengta prognoze, jokia įmonė ar valdžios institucija per atitinkamą ▌nustatytą prognozės laikotarpį neįdiegė ir neketina įdiegti itin didelio pralaidumo tinklo arba iš esmės atnaujinti arba išplėsti savo tinklą tiek, kad jo duomenų atsisiuntimo sparta būtų bent 100 Mbps ▌. Nacionalinės reguliavimo ir (arba) kitos kompetentingos institucijos skelbia nustatytas ▌zonas.

3.  Atitinkamos institucijos gali prašyti, kad įmonės ir valdžios institucijos paskelbtų apie savo ketinimą nustatytoje ▌zonoje per atitinkamą prognozės laikotarpį įdiegti itin didelio pralaidumo tinklus. Tais atvejais, kai atsižvelgdama į šį prašymą įmonė arba valdžios institucija paskelbia apie savo ketinimą tai padaryti, atitinkama institucija gali reikalauti, kad kitos įmonės ir vadžios institucijos paskelbtų apie ketinimus įdiegti itin didelio pralaidumo tinklus ar iš esmės atnaujinti arba išplėsti savo tinklą tiek, kad jo duomenų atsisiuntimo sparta šioje zonoje būtų bent 100 Mbps. Atitinkama institucija nurodo, kokią informaciją reikia įtraukti į tokias paraiškas, kad teikiama informacija būtų bent jau ne mažiau išsami nei informacija, į kurią atsižvelgiama bet kurioje prognozėje pagal 1 dalį. Remdamasi pagal 1 dalį surinkta informacija, ji taip pat informuoja suinteresuotumą pareiškusią įmonę ar valdžios instituciją apie tai, ar nustatytoje ▌zonoje yra įdiegtas arba, tikėtina, bus įdiegtas naujos kartos prieigos tinklas, kurio duomenų atsisiuntimo sparta yra mažesnė nei 100 Mbps.

4.  Priemonių pagal 3 dalį imamasi laikantis efektyvios, objektyvios, skaidrios ir nediskriminacinės procedūros, pagal kurį iš jokios įmonės nebūtų a priori atimta galimybė dalyvauti. ▌

5.  Valstybės narės užtikrina, kad už valstybinių lėšų skyrimą elektroninių ryšių tinklams diegti, už nacionalinių plačiajuosčio ryšio tinklų diegimo planų rengimą, už su radijo spektro naudojimo teisėmis siejamų aprėpties įpareigojimų nustatymą ir už paslaugų, teikiamų pagal universaliųjų paslaugų įpareigojimus jų teritorijoje, prieinamumo tikrinimą atsakingos nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos ir vietos, regioninės ir nacionalinės institucijos atsižvelgtų į geografinio tyrimo ir ▌zonų nustatymo pagal 1, 2 ir 3 dalis.

Valstybės narės užtikrina, kad geografinį tyrimą atliekančios institucijos tuos rezultatus teiktų su sąlyga, kad gaunančioji institucija užtikrins tokį pat komercinį konfidencialumą ir verslo paslapčių apsaugą kaip ir informaciją teikiančioji institucija, ir apie tai informuos informaciją pateikusias šalis. Tie rezultatai taip pat turėtų būti prieinami BEREC ir Komisijai jų prašymu ir tokiomis pačiomis sąlygomis.

6.  Jei atitinkamos informacijos nėra rinkoje, kompetentingos institucijos pagal Direktyvą 2003/98/EB suteikia tiesioginę galimybę susipažinti su geografinių tyrimų duomenimis, kuriems netaikomi komercinio konfidencialumo reikalavimai, kad juos būtų galima naudoti pakartotinai. Jei tokių priemonių nėra rinkoje, jos taip pat suteikia informavimo priemones sudarydamos galimybę galutiniams naudotojams ▌nustatyti junglumo įvairiose vietovėse prieinamumą, pateikdamos pakankamai išsamią informaciją, kuri yra naudinga siekiant padėti galutiniams naudotojams pasirinkti operatorių arba paslaugų teikėją.

7.  Ne vėliau kaip ... [18 mėnesių po šios direktyvos įsigaliojimo dienos], siekdama prisidėti prie nuoseklaus geografinių tyrimų ir prognozių taikymo, BEREC, pasikonsultavusi su suinteresuotaisiais subjektais ir glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija ir atitinkamomis nacionalinėmis institucijomis, paskelbia gaires, kad padėtų nacionalinėms reguliavimo ir (arba) kitoms kompetentingoms institucijoms nuosekliai vykdyti pagal šį straipsnį nustatytus įpareigojimus.

23 straipsnis

Konsultacijų ir skaidrumo mechanizmas

1.  Išskyrus atvejus, kai taikomas 26 arba 27 straipsnis arba 32 straipsnio 10 dalis, valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai nacionalinės reguliavimo institucijos arba kitos kompetentingos institucijos pagal šią direktyvą ketina taikyti priemones arba kai jos ketina numatyti apribojimus pagal 45 straipsnio 4 ir 5 dalis, kurie turi didelį poveikį atitinkamoms rinkoms, suinteresuotosioms šalims jos suteiktų galimybę per pagrįstai nustatytą laiką, atsižvelgiant į klausimo sudėtingumą ir bet kuriuo atveju ne trumpiau nei per 30 dienų, išskyrus išimtinėmis aplinkybėmis, pateikti pastabas dėl planuojamos priemonės.

2.  Taikant 35 straipsnį, paskelbimo metu kompetentingos institucijos informuoja RSPG apie bet kurį priemonės projektą, kuriam taikomos lyginamosios ar konkurencinės atrankos procedūros pagal 55 straipsnio 2 dalį ir kuris yra susijęs su radijo spektro, su kurio naudojimu susijusios suderintosios sąlygos nustatytos techninėmis įgyvendinimo priemonėmis vadovaujantis Sprendimu Nr. 676/2002/EB, kad jį būtų galima naudoti belaidžiams plačiajuosčių elektroninius ryšių tinklams ir paslaugoms (toliau – belaidžio plačiajuosčio ryšio tinklai ir paslaugos).

3.  Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos skelbia savo konsultacijų procedūras.

Valstybės narės užtikrina, kad būtų įsteigtas vienas informacijos punktas, per kurį būtų galima sužinoti apie visas vykstančias konsultacijas.

4.  Konsultacijų procedūros rezultatai skelbiami viešai, išskyrus konfidencialios informacijos atveju pagal Sąjungos ar nacionalines taisykles dėl komercinio konfidencialumo.

24 straipsnis

Konsultacijos su suinteresuotomis šalimis

1.  Valstybės narės užtikrina, kiek tikslinga, kad kompetentingos institucijos, kai aktualu, savo veiklą koordinuodamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, atsižvelgtų į galutinių naudotojų, ypač vartotojų ir neįgalių galutinių naudotojų, gamintojų ir elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas teikiančių įmonių nuomonę klausimais, susijusiais su visomis galutinių naudotojų ir vartotojų teisėmis, įskaitant vienodą prieigą ir pasirinkimą neįgaliems galutiniams naudotojams, viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų srityje, ypač kai jie turi didelę įtaką rinkoje.

Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos, kai aktualu, savo veiklą koordinuodamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis įsteigtų konsultavimosi mechanizmą, kuriuo galėtų naudotis neįgalūs galutiniai naudotojai ir kuriuo būtų užtikrinta, kad jos savo sprendimais, kurie priimami klausimais, susijusiais su galutinių naudotojų ir vartotojų teisėmis viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų srityje, būtų tinkamai atsižvelgta į vartotojų interesus elektroninių ryšių srityje.

2.  Atitinkamais atvejais suinteresuotos šalys, vadovaujamos kompetentingų institucijų, kai aktualu, savo veiklą koordinuojančių su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, gali sukurti mechanizmus, kuriuose dalyvauja vartotojai, naudotojų grupės ir paslaugų teikėjai, bendrai paslaugų kokybei pagerinti nustatant ir stebint, inter alia, elgesio kodeksus ir veiklos normas.

3.  Nedarant poveikio nacionalinėms taisyklėms, atitinkančioms Sąjungos teisę, susijusią su kultūros ir žiniasklaidos politikos tikslais, pavyzdžiui, kultūros ir kalbų įvairove bei žiniasklaidos pliuralizmu, kompetentingos institucijos, kai aktualu, savo veiklą koordinuodamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis ▌gali skatinti elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas teikiančių įmonių ir sektorių, suinteresuotų teisėto turinio propagavimu teikiant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, bendradarbiavimą. Tas bendradarbiavimas taip pat gali apimti pagal 103 straipsnio 4 dalį skelbtinos viešojo intereso informacijos koordinavimą.

25 straipsnis

Neteisminis ginčų sprendimas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinė reguliavimo institucija arba kita kompetentinga institucija, atsakinga už šios direktyvos 102–107 straipsnių ir 115 straipsnio taikymą, arba bent viena nepriklausoma pripažintų ekspertinių žinių taikant tuos straipsnius turinti įstaiga būtų nurodyta kaip alternatyvaus ginčų sprendimo subjektas pagal Direktyvos 2013/11/ES 20 straipsnio 2 dalį, kad spręstų teikėjų ir vartotojų ginčų, kylančių pagal šią direktyvą ir susijusių su sutarčių vykdymu. Valstybės narės gali suteikti prieigą prie tos institucijos ar organo taikomų alternatyvaus ginčų sprendimo procedūrų ▌ir galutiniams naudotojams, kurie nėra vartotojai, visų pirma labai mažoms bei mažosioms įmonėms.

2.  Nedarant poveikio Direktyvai 2013/11/ES, kai tokiuose ginčuose dalyvauja skirtingų valstybių narių šalys, valstybės narės koordinuoja savo pastangas ginčui išspręsti.

26 straipsnis

Įmonių ginčų sprendimas

1.  Tais atvejais, kai kyla ginčas dėl galiojančių įpareigojimų pagal šią direktyvą tarp elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjų valstybėje narėje arba tarp tokių įmonių ir kitų įmonių valstybėje narėje, kurios naudojasi prieigos prievolėmis arba sujungimu, arba tarp elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjų ir susijusių priemonių teikėjų valstybėje narėje, atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija bet kurios ginčo šalies prašymu ir nedarant poveikio 2 daliai priima sprendimą, įpareigojantį išspręsti ginčą per kuo trumpesnį laiką remiantis aiškia ir veiksminga procedūra, bet kuriuo atveju per keturis mėnesius, išskyrus išimtines aplinkybes. Atitinkama valstybė narė reikalauja, kad visos šalys visapusiškai bendradarbiautų su nacionaline reguliavimo institucija.

2.  Valstybės narės gali numatyti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos atsisakytų spręsti ginčą, kai yra kiti mechanizmai, įskaitant tarpininkavimą, kurie geriau ir laiku prisidėtų prie ginčo išsprendimo laikantis 3 straipsnyje nustatytų tikslų. Apie tai jos nedelsdamos praneša ginčo šalims. Jei per keturis mėnesius ginčas neišsprendžiamas ir nukentėjusioji šalis jo neperduoda teismui, nacionalinė reguliavimo institucija bet kurios šalies prašymu priima sprendimą, įpareigojantį ginčą išspręsti per kuo trumpesnį laiką, bet kuriuo atveju per keturis mėnesius.

3.  Spręsdama ginčą nacionalinė reguliavimo institucija priima sprendimus, kuriais siekiama 3 straipsnyje išdėstytų tikslų. Visi įpareigojimai, kuriuos nacionalinė reguliavimo institucija nustato įmonei spręsdama ginčą, turi atitikti šią direktyvą.

4.  Nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimas skelbiamas viešai atsižvelgiant į komercinio konfidencialumo reikalavimus. Nacionalinė reguliavimo institucija pateikia susijusioms šalims išsamius sprendimo motyvus.

5.  Šio straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodyta procedūra nekliudo bet kuriai šaliai pareikšti ieškinį teisme.

27 straipsnis

Tarpvalstybinių ginčų sprendimas

1.  Jei tarp įmonių skirtingose valstybėse narėse kyla ginčas dėl šios direktyvos, taikomos šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalys. Tos nuostatos netaikomos ginčams, susijusiems su radijo spektro koordinavimu, kuriam taikomas 28 straipsnis.

2.  Bet kuri šalis ginčo nagrinėjimą gali perduoti spręsti atitinkamai nacionalinei reguliavimo institucijai ar institucijoms. Jei ginčas turi įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, kompetentinga nacionalinė reguliavimo institucija arba institucijos apie ginčą turi pranešti BEREC, kad ▌ ginčo būtų išspręstas darniai laikantis 3 straipsnyje išdėstytų tikslų.

3.  Jei pateikiamas toks pranešimas, per kuo trumpesnį laiką, ir bet kuriuo atveju per keturis mėnesius, išskyrus išimtines aplinkybes, BEREC pareiškia nuomonę, ragindama atitinkamą nacionalinės reguliavimo instituciją ar institucijas imtis konkrečių veiksmų siekiant išspręsti ginčą arba nesiimti veiksmų.

4.  Atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija ar institucijos, prieš imdamosi veiksmų ginčui išspręsti, laukia, kol BEREC priims nuomonę. Išimtinėmis aplinkybėmis, kai reikia skubiai veikti, kad būtų galima išsaugoti konkurenciją ir apsaugoti galutinių naudotojų interesus, bet kuri kompetentinga nacionalinė reguliavimo institucija gali šalių prašymu arba savo iniciatyva priimti laikinąsias priemones.

5.  Bet kokie sprendžiant ginčą nacionalinės reguliavimo institucijos įmonei nustatyti įpareigojimai turi atitikti šią direktyvą, juos nustatant turi būti kuo labiau atsižvelgiama į BEREC priimtą nuomonę ir jie turi būti priimti per vieną mėnesį nuo tokios nuomonės pateikimo.

6.  2 dalyje nurodyta procedūra netrukdo bet kuriai šaliai pateikti ieškinį teisme.

28 straipsnis

Radijo spektro koordinavimas tarp valstybių narių

1.  Valstybės narės ir jų kompetentingos institucijos užtikrina, kad radijo spektro naudojimas jų teritorijoje būtų organizuojamas taip, kad nė vienai kitai valstybei narei nebūtų užkirstas kelias leisti savo teritorijoje naudoti suderintą radijo spektrą pagal Sąjungos teisę, ypač dėl tarpvalstybinių žalingųjų trukdžių, atsirandančių tarp valstybių narių.

Valstybės narės imasi visų šiam tikslui pasiekti būtinų priemonių, nedarant poveikio įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę ir pagal atitinkamus tarptautinius susitarimus, kaip antai ITU radijo ryšio reglamentus ir ITU radijo ryšio regioninius susitarimus.

2.  Tarpvalstybiniu mastu koordinuodamos radijo spektro naudojimą, valstybės narės bendradarbiauja tarpusavyje ir, kai tikslinga, per RSPG, siekdamos:

a)  užtikrinti, kad būtų laikomasi 1 dalies reikalavimų,

b)  išspręsti su tarpvalstybiniu koordinavimu arba tarpvalstybiniais žalingaisiais trukdžiais, atsirandančiais tarp valstybių narių ir su trečiosiomis valstybėmis ir neleidžiančiais valstybėms narėms savo teritorijoje naudoti suderinto radijo spektro, susijusias problemas arba ginčus.

3.  Siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi 1 dalies reikalavimų, paveiktoji valstybė narė, ▌gali paprašyti RSPG pasinaudoti savo, kaip tarpininkės, įgaliojimais siekiant išspręsti su tarpvalstybiniu koordinavimu arba tarpvalstybiniais žalingaisiais trukdžiais susijusias problemas arba ginčus. Kai tinkama, RSPG gali pareikšti nuomonę pasiūlydama suderintą tokios problemos arba ginčo sprendimą.

4.  Kai 2 ar 3 dalyje nurodytais veiksmais problema arba ginčas neišsprendžiami, bet kuriai paveiktajai valstybei narei paprašius, ▌Komisija gali, kuo labiau atsižvelgdama į visas RSPG nuomones, kuriose rekomenduojamas suderintas sprendimas pagal 3 dalį, įgyvendinimo aktais priimti sprendimus, skirtus valstybėms narėms, kurioms aktuali nepašalintų žalingųjų trukdžių problema, kuriais siekiama panaikinti tarpvalstybinius žalinguosius trukdžius tarp dviejų ar daugiau valstybių narių, neleidžiančius joms savo teritorijoje naudoti suderinto radijo spektro.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 118 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

5.  Bet kurios paveiktosios valstybės narės prašymu Sąjunga jai teikia teisinę, politinę ir techninę paramą, kad radijo spektro derinimo klausimai su Sąjungos kaimyninėmis šalimis, įskaitant šalis kandidates ir stojančiąsias šalis, būtų sprendžiami tokiu būdu, kad atitinkamos valstybės narės galėtų laikytis savo įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę. Teikdama tokią paramą Sąjunga skatina įgyvendinti Sąjungos politiką.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

ĮGYVENDINIMAS

29 straipsnis

Sankcijos

1.  Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, įskaitant, kai būtina, baudas ir nebaudžiamojo pobūdžio iš anksto nustatytas ar periodines sankcijas, taikomų už nacionalinių nuostatų, priimtų remiantis šia direktyva arba už bet kokio ▌Komisijos, nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos pagal šią direktyvą priimto sprendimu pažeidimus, ir imasi visų būtinų priemonių jų įgyvendinimui užtikrinti. Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos turi teisę skirti tokias sankcijas per nacionalinėje ▌teisėje nustatytą laiką. Numatytos sankcijos turi būti tinkamos, veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. ▌

2.  Valstybės narės numato sankcijas taikydamos 22 straipsnio 3 dalyje nurodytą procedūrą tik tais atvejais, kai įmonė ar valdžios institucija sąmoningai arba dėl didelio aplaidumo pateikia klaidinančią, neteisingą ar neišsamią informaciją.

Nustatant įmonei ar valdžios institucijai už sąmoningą ar itin aplaidų klaidinančios, neteisingos ar neišsamios informacijos pateikimą skiriamų baudų ar periodinių sankcijų dydį taikant 22 straipsnio 3 dalyje nurodytą procedūrą, turi būti atsižvelgta, inter alia, į tai, ar įmonės ar valdžios institucijos veiksmai turėjo neigiamos įtakos konkurencijai, visų pirma ar, priešingai nei nurodyta iš pradžių pateiktoje ar atnaujintoje informacijoje, įmonė ar valdžios institucija įdiegė, išplėtė arba atnaujino tinklą, arba neįdiegė tinklo ir nepateikė to plano pakeitimo objektyvaus pagrindimo.

30 straipsnis

Bendrojo leidimo ar radijo spektro ir numeracijos išteklių naudojimo teisių sąlygų laikymasis ir specifinių įpareigojimų laikymasis

1.  Valstybės narės užtikrina, kad jų atitinkamos kompetentingos institucijos stebėtų ir prižiūrėtų, kaip laikomasi bendrojo leidimo arba radijo spektro ir numeracijos išteklių naudojimo teisių sąlygų, 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų specifinių įpareigojimų ir įpareigojimo radijo spektrą naudoti efektyviai ir veiksmingai pagal 4 straipsnį, 45 straipsnio 1 dalį ir 47 straipsnį.

Kompetentingos institucijos turi įgaliojimą reikalauti, kad įmonės, kurioms taikomas bendrasis leidimas arba kurios naudojasi radijo spektro ar numeracijos išteklių naudojimo teisėmis, pagal 21 straipsnį pateiktų visą informaciją, būtiną patikrinti, kaip laikomasi bendrojo leidimo ar radijo spektro ir numeracijos išteklių naudojimo teisių sąlygų arba 13 straipsnio 2 dalyje arba 47 straipsnyje nurodytų specifinių įpareigojimų.

2.  Jeigu ▌kompetentinga institucija nustato, kad įmonė nesilaiko vienos ar daugiau bendrojo leidimo ar radijo spektro ir numeracijos išteklių naudojimo teisių sąlygų ar 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų specifinių įpareigojimų, ji apie tai praneša įmonei ir suteikia galimybę per pagrįstą laiką pareikšti savo nuomonę.

3.  Kompetentinga institucija turi įgaliojimą reikalauti, kad 2 dalyje nurodytas pažeidimas būtų nutrauktas nedelsiant arba per pagrįstą laiką, ir imasi atitinkamų proporcingų priemonių atitikčiai užtikrinti.

Valstybės narės kompetentingoms institucijoms suteikia įgaliojimus atitinkamais atvejais:

a)  prireikus skirti atgrasomas finansines baudas, kurios gali apimti periodines baudas, taikomas atgaline data, ir

b)  nurodyti nutraukti arba atidėti paslaugų arba į paslaugų paketą įeinančių paslaugų teikimą, nes, jei šios paslaugos ir toliau būtų teikiamos, ▌būtų daroma didelė žala konkurencijai, iki tol, kol bus patenkinami prieigos įpareigojimai, nustatyti atlikus rinkos tyrimą laikantis 67 straipsnio.

Kompetentingos institucijos nedelsdamos pateikia priemones ir priežastis, kuriomis jos grindžiamos, atitinkamai įmonei, ir nustato pagrįstą laikotarpį įmonei tas priemones įgyvendinti.

4.  Nepaisant šio straipsnio 2 ir 3 dalių, valstybės narės suteikia įgaliojimus kompetentingai institucijai prireikus skirti finansines baudas įmonėms už tai, kad jos per pagrįstą laikotarpį, kurį nustatė kompetentinga institucija, nepateikė informacijos pagal 21 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a arba b punkte ir 69 straipsnyje nustatytas pareigas.

5.  Sunkaus 13 straipsnio 2 dalyje arba 47 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų bendrojo leidimo arba radijo spektro ir numeracijos išteklių naudojimo teisių sąlygų arba specifinių įpareigojimų pažeidimo arba pasikartojančių pažeidimų atvejais, kai šio straipsnio 3 dalyje nurodytos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi reikalavimų, neduoda rezultatų, valstybės narės ▌ suteikia kompetentingoms institucijoms įgaliojimus neleisti įmonei toliau teikti elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų arba sustabdyti ar panaikinti tas naudojimo teises. Valstybės narės suteikia įgaliojimus kompetentingai institucijai skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas. Tokios sankcijos gali būti taikomos pažeidimų laikotarpiu net ir tais atvejais, jei vėliau padėtis buvo ištaisyta.

6.  Nepaisant šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalių, kompetentinga institucija gali imtis skubių laikinųjų priemonių padėčiai ištaisyti dar nepriėmusi galutinio sprendimo, kai turi įrodymų apie 13 straipsnio 2 dalyje arba 47 straipsnio 1 arba 2 dalyse nurodytų bendrojo leidimo arba radijo spektro ir numeracijos išteklių naudojimo teisių sąlygų, arba specifinių įpareigojimų pažeidimus, kurie kelia tiesioginį ir rimtą pavojų visuomenės saugai ir saugumui ar visuomenės sveikatai arba sudarančius didelių ekonominių ar eksploatavimo problemų kitiems elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjams ar naudotojams ar kitiems radijo spektro naudotojams. Kompetentinga institucija atitinkamai įmonei suteikia deramą galimybę pareikšti savo nuomonę ir pasiūlyti priemones padėčiai ištaisyti. Prireikus kompetentinga institucija gali patvirtinti laikinąsias priemones, kurios galioja ne ilgiau kaip tris mėnesius, tačiau kurios tais atvejais, kai vykdymo procedūros dar nėra užbaigtos, gali būti pratęstos dar ne ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui.

7.  Įmonės turi teisę pateikti skundus dėl priemonių, taikomų pagal šį straipsnį, 31 straipsnyje nurodyta tvarka.

31 straipsnis

Teisė pateikti skundą

1.  Valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniu lygiu veiktų veiksmingi mechanizmai, pagal kuriuos bet kuris naudotojas ar įmonė, teikianti elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas arba susijusias priemones, kuriems turi įtakos kompetentingos institucijos sprendimas, turėtų teisę skundus nagrinėjančiai institucijai, ▌kuri yra nepriklausoma nuo suinteresuotų šalių ir kuriai atliekant užduotis jai nebūtų daromas išorės poveikis ar politinis spaudimas, dėl kurio būtų pakenkta institucijos sprendimų nepriklausomumui, paduoti skundą dėl to sprendimo. Ši institucija, kuri gali būti teismas, turi turėti atitinkamą kompetenciją, kad galėtų veiksmingai vykdyti savo funkcijas. Valstybės narės užtikrina, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į bylos esmę.

Kol nagrinėjamas skundas, galioja kompetentingos institucijos sprendimas, išskyrus tuos atvejus, kai pagal nacionalinę teisę nustatomos laikinosios priemonės.

2.  Kai šio straipsnio 1 dalyje nurodyta skundus nagrinėjanti institucija nėra teismo institucija, ji visuomet pagrindžia savo sprendimą raštu. Be to, tokiu atveju jos sprendimą peržiūri teismas SESV 267 straipsnio prasme.

Valstybės narės užtikrina, kad skundimo mechanizmas būtų veiksmingas.

3.  Valstybės narės renka informaciją apie skundų bendrą dalyką, skundų nagrinėjimo prašymų skaičių, skundimo procedūrų trukmę ir priimtų sprendimų nustatyti laikinąsias priemones skaičių. Valstybės narės tokią informaciją, taip pat sprendimus arba teismo sprendimus teikia Komisijai ir BEREC joms pateikus motyvuotą prašymą.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

VIDAUS RINKOS PROCEDŪROS

I SKYRIUS

32 straipsnis

Elektroninių ryšių vidaus rinkos stiprinimas

1.  Atlikdamos savo užduotis pagal šią direktyvą, nacionalinės reguliavimo institucijos kuo labiau atsižvelgia į 3 straipsnyje nustatytus tikslus.

2.  Nacionalinės reguliavimo institucijos prisideda prie vidaus rinkos plėtros skaidriai dirbdamos vienos su kitomis ir su Komisija bei BEREC, siekdamos užtikrinti, kad visose valstybėse narėse ši direktyva būtų taikoma nuosekliai. Dėl to jos pirmiausia bendradarbiauja su Komisija ir BEREC, kad nustatytų, kokie veiksmai ir kokios priemonės padėčiai ištaisyti geriausiai tinka konkrečių situacijų rinkoje rūšims.

3.  Išskyrus atvejus, kai pagal 34 straipsnį priimtose rekomendacijose arba gairėse numatyta kitaip, pasibaigus viešoms konsultacijoms pagal 23 straipsnį, jei jų reikia, kai nacionalinė reguliavimo institucija ketina imtis priemonių:

a)  kurioms taikomi 61, 64, 67, 68 arba 83 straipsniai, ir

b)  kurios daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai,

ji paskelbia priemonės projektą ir ją pateikia Komisijai, BEREC ir nacionalinėms reguliavimo institucijoms kitose valstybėse narėse, tuo pačiu metu pagal 20 straipsnio 3 dalį nurodydama priemonės motyvus ▌. Nacionalinės reguliavimo institucijos, BEREC ir Komisija pastabas dėl to priemonės projekto gali pateikti per vieną mėnesį. Vieno mėnesio termino pratęsti negalima.

4.  Priemonės projektas, nurodytas šio straipsnio 3 dalyje, negali būti priimtas dar du mėnesius, jei ta priemonė siekiama:

a)  apibrėžti atitinkamą rinką, kuri skiriasi nuo rinkų, apibrėžtų 64 straipsnio 1 dalyje nurodytoje rekomendacijoje, arba

b)  pagal 67 straipsnio 3 arba 4 dalį pripažinti įmonę, atskirai ar kartu su kitomis įmonėmis, turinčia didelę įtaką rinkoje,

ir kai ji galėtų daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, o Komisija yra nacionalinei reguliavimo institucijai nurodžiusi, kad priemonės projektas sudarys kliūtį vidaus rinkoje, arba jei Komisija turi rimtų abejonių dėl planuojamos priemonės suderinamumo su Sąjungos teise, ypač su 3 straipsnyje nurodytais tikslais. Tas dviejų mėnesių terminas negali būti pratęstas. Tokiu atveju Komisija informuoja BEREC ir nacionalines reguliavimo institucijas apie savo kritines pastabas bei tuo pačiu metu jas paskelbia viešai.

5.  BEREC paskelbia nuomonę dėl 4 dalyje nurodytų Komisijos abejonių, kurioje nurodo, ar, jos manymu, reikėtų palikti galioti, iš dalies pakeisti arba atsiimti priemonės projektą, ir, kai tikslinga, pateikia konkrečių pasiūlymų, kaip tai padaryti.

6.  Per 4 dalyje nurodytą dviejų mėnesių laikotarpį Komisija gali:

a)  priimti sprendimą, kuriuo reikalaujama, kad atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija atsiimtų priemonės projektą, arba

b)  priimti sprendimą atsiimti savo kritines pastabas, nurodytas 4 dalyje.

Prieš priimdama sprendimą Komisija kuo labiau atsižvelgia į BEREC nuomonę.

Kartu su sprendimais, nurodytais pirmos pastraipos a punkte, pateikiama išsami ir objektyvi analizė, kodėl Komisija mano, kad priemonės projektas neturėtų būti patvirtintas kartu su konkrečiais pasiūlymais, kai jis turėtų būti iš dalies pakeistas.

7.  Per šešis mėnesius po to, kai pagal šio straipsnio 6 dalies pirmos pastraipos a punktą Komisija priėmė sprendimą, kuriuo reikalaujama, kad nacionalinė reguliavimo institucija atsiimtų priemonės projektą, nacionalinė reguliavimo institucija priemonės projektą iš dalies pakeičia arba atsiima. Jeigu priemonės projektas iš dalies keičiamas, nacionalinė reguliavimo institucija pagal 23 straipsnį surengia viešas konsultacijas ir pagal šio straipsnio 3 dalį vėl perduoda Komisijai iš dalies pakeistą priemonės projektą.

8.  Atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija kuo labiau atsižvelgia į kitų nacionalinių reguliavimo institucijų, BEREC ir Komisijos pastabas ir, išskyrus atvejus, kai taikoma 4 dalis ir 6 dalies a punktas, gali priimti priemonės projektą, o tai padariusi pateikia jį Komisijai.

9.  Nacionalinė reguliavimo institucija Komisijai ir BEREC pateikia visas patvirtintas galutines priemones, kurioms taikomi 3 dalies a ir b punktai.

10.  Išimtinėmis aplinkybėmis, kai nacionalinė reguliavimo institucija mano, kad nukrypstant nuo 3 ir 4 dalyse numatytų procedūrų reikia skubiai veikti, kad būtų galima išsaugoti konkurenciją ir apsaugoti naudotojų interesus, ji gali nedelsdama imtis proporcingų ir laikinųjų priemonių. Tokias priemones ji nedelsdama pateikia Komisijai, kitoms nacionalinėms reguliavimo institucijoms ir BEREC, kartu išsamiai nurodydama priežastis. Nacionalinė reguliavimo institucija priima sprendimą tokias priemones taikyti nuolat ar pratęsti jų galiojimo laikotarpį pagal 3 ir 4 dalis.

11.  Nacionalinė reguliavimo institucija gali bet kuriuo metu atsiimti savo priemonės projektą.

33 straipsnis

Taisomųjų priemonių nuoseklaus taikymo tvarka

1.  Jeigu pagal planuojamą priemonę, kuriai taikoma 32 straipsnio 3 dalis, taikant 61 arba 67 straipsnį kartu su ▌69–76 straipsniais ir 83 straipsniu, siekiama nustatyti, iš dalies pakeisti arba panaikinti įpareigojimą įmonei, Komisija per 32 straipsnio 3 dalyje nurodytą vieno mėnesio laikotarpį praneša atitinkamai nacionalinei reguliavimo institucijai ir BEREC priežastis, kodėl ji mano, kad priemonės projektu bus sukuriamos kliūtys vidaus rinkoje, arba kad ji turi rimtų abejonių dėl to, ar ši priemonė suderinama su Sąjungos teise. Tokiu atveju priemonės projekto negalima priimti dar tris mėnesius nuo Komisijos pranešimo.

Jeigu tokio pranešimo negauta, atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija gali priimti priemonės projektą, kuo labiau atsižvelgdama į visas Komisijos, BEREC arba kitų nacionalinių reguliavimo institucijų pateiktas pastabas.

2.  Per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą trijų mėnesių laikotarpį Komisija, BEREC ir atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija glaudžiai bendradarbiauja siekdamos nustatyti tinkamiausią ir veiksmingiausią priemonę, atsižvelgdamos į 3 straipsnyje nustatytus tikslus, kartu tinkamai atsižvelgdamos į rinkos dalyvių nuomonę ir į poreikį užtikrinti nuoseklios reguliavimo praktikos plėtrą.

3.  Per pirmąsias šešias savaites nuo 1 dalyje nurodyto trijų mėnesių laikotarpio pradžios BEREC ▌priima nuomonę dėl 1 dalyje nurodyto Komisijos pranešimo, kurioje nurodo, ar, jos manymu, reikėtų iš dalies pakeisti arba atsiimti priemonės projektą, ir, kai tikslinga, tuo tikslu pateikia konkrečių pasiūlymų. Ta nuomonė turi būti motyvuota ir skelbiama viešai.

4.  Jei savo nuomonėje BEREC sutinka su Komisijos pateiktomis rimtomis abejonėmis, ji glaudžiai bendradarbiauja su atitinkama nacionaline reguliavimo institucija, kad būtų nustatyta pati tinkamiausia ir veiksmingiausia priemonė. Prieš pasibaigiant 1 dalyje nurodytam trijų mėnesių laikotarpiui nacionalinė reguliavimo institucija gali:

a)  kuo labiau atsižvelgdama į 1 dalyje nurodytą Komisijos pranešimą ir BEREC nuomonę, iš dalies pakeisti arba atsiimti priemonės projektą; arba

b)  nekeisti savo priemonės projekto.

5.  Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į BEREC nuomonę, jei tokios būta, per vieną mėnesį nuo 1 dalyje nurodyto trijų mėnesių laikotarpio pabaigos gali:

a)  priimti rekomendaciją, pagal kurią būtų reikalaujama, kad atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija iš dalies pakeistų arba atsiimtų priemonės projektą, pateikdama tuo tikslu konkrečių pasiūlymų, ir nurodydama savo rekomendacijos priežastis, visų pirma tais atvejais, jei BEREC nesutinka su Komisijos pateiktomis rimtomis abejonėmis;

b)  priimti sprendimą atsiimti savo kritines pastabas, nurodytas pagal 1 dalį; arba

c)  priemonių projektų, kuriems taikoma 61 straipsnio 3 dalies antra pastraipa ar 76 straipsnio 2, atžvilgiu priimti sprendimą, kuriuo atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija būtų įpareigota atsiimti priemonės projektą, jeigu BEREC sutinka su rimtu Komisijos susirūpinimu, kartu pateikdama išsamią ir objektyvią analizę, kodėl Komisija mano, kad priemonės projektas neturėtų būti priimtas, ir konkrečių pasiūlymų, kaip priemonės projektas turėtų būti iš dalies pakeistas, mutatis mutandis taikydama 32 straipsnio 7 dalyje nurodytą procedūrą.

6.  Per vieną mėnesį nuo Komisijos rekomendacijos priėmimo pagal 5 dalies a punktą arba po jos kritinių pastabų atsiėmimo pagal 5 dalies b punktą atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija pateikia Komisijai ir BEREC priimtą galutinę priemonę.

Tas laikotarpis gali būti pratęstas, kad nacionalinė reguliavimo institucija, vadovaudamasi 23 straipsnyje nurodyta procedūra, galėtų surengti viešas konsultacijas.

7.  Jeigu nacionalinė reguliavimo institucija, remdamasi pagal 5 dalies a punktą priimta rekomendacija, nusprendžia iš dalies nekeisti priemonės projekto arba jo neatsiimti, ji nurodo priežastis.

8.  Nacionalinė reguliavimo institucija gali panaikinti priemonės projektą bet kuriuo procedūros etapu.

34 straipsnis

Įgyvendinimo nuostatos

Surengusi viešas konsultacijas bei konsultacijas su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis ir kuo labiau atsižvelgdama į BEREC nuomonę, Komisija gali priimti su 32 straipsniu susijusias rekomendacijas arba gaires, kuriomis nustatoma pagal 32 straipsnio 3 dalį reikalaujamų pranešimų forma, turinys ir pateiktinos informacijos išsamumas, aplinkybės, kuriomis pranešimo nebūtina pateikti, ir terminų apskaičiavimas.

II SKYRIUS

SUDERINTAS RADIJO SPEKTRO SKYRIMAS

35 straipsnis

Tarpusavio peržiūra

1.  Jei nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija ketina pradėti atrankos procedūrą pagal 55 straipsnio 2 dalį, susijusią su suderintu radijo spektru, kuriam techninėmis įgyvendinimo priemonėmis vadovaujantis Sprendimu Nr. 676/2002/EB buvo nustatytos suderintos sąlygos, kad jį būtų galima naudoti belaidžio plačiajuosčio ryšio tinklams ir paslaugoms, pagal 23 straipsnį ji apie priemonės projektą, kuris patenka į lyginamosios arba konkurencinės atrankos procedūros pagal 55 straipsnio 2 dalį taikymo sritį, informuoja RSPG ir nurodo, ar ir kada ji turi prašyti RSPG sušaukti tarpusavio peržiūros forumą.

Gavusi tokį prašymą RSPG surengia tarpusavio peržiūros forumą, siekiant apsvarstyti perduotus priemonių projektus ir pasikeisti nuomonėmis dėl jų, ir palengvina keitimąsi patirtimi ir geriausia praktika dėl tų priemonių projektų.

Tarpusavio peržiūros forumą sudaro RSPG nariai, jį organizuoja ir jam pirmininkauja RSPG atstovas.

2.   Ne vėliau kaip pagal 23 straipsnį surengtų viešų konsultacijų metu RSPG gali išimties tvarka imtis iniciatyvos sušaukti tarpusavio peržiūros forumą laikantis jo rengimo darbo tvarkos taisyklių siekiant pasikeisti patirtimi ir geriausia praktika dėl priemonių projektų, susijusių su atrankos procedūra, jei ji mano, kad priemonės projektas iš esmės pakenktų nacionalinės reguliavimo ar kitos kompetentingos institucijos gebėjimui pasiekti 3, 45, 46 ir 47 straipsniuose nustatytus tikslus.

3.  RSPG iš anksto nustato ir viešai paskelbia objektyvius kriterijus, taikomus neeiliniam tarpusavio peržiūros forumo sušaukimui.

4.  Tarpusavio peržiūros forumo metu nacionalinė reguliavimo institucija arba kita kompetentinga institucija paaiškina, kaip priemonės projektu:

a)  skatinama vidaus rinkos plėtra, tarpvalstybinis paslaugų teikimas bei konkurencija ir užtikrinama kuo didesnė nauda vartotojams, ir apskritai siekiama šios direktyvos 3, 45, 46 ir 47 straipsniuose, taip pat sprendimuose Nr. 676/2002/EB ir 243/2012/ES nustatytų tikslų;

b)  užtikrinamas veiksmingas ir ekonomiškas radijo spektro naudojimas ir

c)  diegiant nuo radijo spektro priklausančioms elektroninių ryšių paslaugoms teikti skirtus tinklus užtikrinamos stabilios ir nuspėjamos investavimo sąlygos esamiems ir būsimiems radijo spektro naudotojams.

5.  Tarpusavio peržiūros forume gali savanoriškai dalyvauti kitų kompetentingų institucijų ir BEREC ekspertai.

6.  Tarpusavio peržiūros forumas sušaukiamas tik vieną kartą bendro nacionalinio parengiamojo ir konsultacijų proceso, susijusio su bendra atrankos procedūra, taikoma vienai ar kelioms radijo spektro juostoms, metu, nebent nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija paprašytų, kad toks forumas būtų sušauktas pakartotinai.

7.  Nacionalinės reguliavimo ar kitos kompetentingos institucijos, kuri paprašė sušaukti posėdį, prašymu RSPG gali priimti ataskaitą, kaip priemonės projektu siekiama 4 dalyje nustatytų tikslų, kurioje atsispindėtų nuomonės, kuriomis buvo pasikeista tarpusavio peržiūros forume.

8.  RSPG kiekvienų metų vasario mėn. skelbia ataskaitą dėl pagal 1 ir 2 dalis svarstytų priemonių projektu. Ataskaitoje pateikiama nustatyta patirtis ir geriausia praktika.

9.  Po tarpusavio peržiūros forumo, nacionalinės reguliavimo ar kitos kompetentingo institucijos, kuri paprašė sušaukti posėdį, prašymu RSPG gali priimti nuomonę dėl priemonės projekto.

36 straipsnis

Suderintas radijo spektro skyrimas

Jei radijo spektro naudojimas buvo suderintas, buvo susitarta dėl prieigos sąlygų ir procedūrų, o įmonės, kurioms turi būti paskirtas radijo spektras, buvo atrinktos pagal tarptautinius susitarimus ir Sąjungos taisykles, valstybės narės tokio radijo spektro naudojimo teisę suteikia pagal tuos sutarimus ir taisykles. Jei visos su atitinkamo radijo spektro naudojimu siejamos nacionalinės sąlygos yra įvykdytos taikant bendro leidimo išdavimo procesą, valstybės narės nenustato jokių kitų sąlygų, papildomų kriterijų ar procedūrų, kurios apribotų, pakeistų ar uždelstų tokio radijo spektro bendro skyrimo teisingą įgyvendinimą.

37 straipsnis

Bendras leidimų, kuriais suteikiamos individualios radijo spektro naudojimo teisės, išdavimo procesas

Dvi arba kelios valstybės narės, atsižvelgdamos į rinkos dalyvių pareikštą susidomėjimą, gali bendradarbiauti viena su kita ir su RSPG, bendrai nustatydamos bendrus leidimų išdavimo proceso aspektus ir, kai tikslinga, taip pat bendrai vykdydamos atrankos procesą, pagal kurį suteikiamos individualios radijo spektro naudojimo teisės. ▌

Rengdamos bendrą leidimų išdavimo procedūrą valstybės narės gali atsižvelgti į šiuos kriterijus:

a)  individualius nacionalinius leidimų išdavimo procesus pradeda ir įgyvendina kompetentingos institucijos pagal bendrai sutartą tvarkaraštį;

b)  ją taikant, kai tinkama, numatomos bendros individualių radijo spektro naudojimo teisių atrankos ir suteikimo atitinkamose valstybėse narėse sąlygos ir procedūros;

c)  ją taikant, kai tinkama, numatomos bendros arba panašios su individualiomis radijo spektro naudojimo teisėmis siejamos sąlygos atitinkamose valstybėse narėse, kuriomis suteikiama galimybė, inter alia, skirti naudotojams panašius radijo spektro blokus;

d)  ji yra atvira kitoms valstybėms narėms iki kol bus baigta vykdyti bendras leidimų išdavimo procedūrą.

Kai, nepaisant rinkos dalyvių pareikšto susidomėjimo, valstybės narės nesiima bendrų veiksmų, jos tuos rinkos dalyvius informuoja apie savo sprendimą pagrindžiančias priežastis.

III SKYRIUS

SUDERINIMO PROCEDŪROS

38 straipsnis

Suderinimo procedūros

1.  Jei Komisija nustato, kad nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos skirtingai įgyvendina šioje direktyvoje nurodytas reguliavimo užduotis ir dėl to galėtų kilti kliūčių vidaus rinkai, Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į BEREC arba, kai aktualu, į RSPG nuomonę, gali priimti rekomendacijas arba taikant šio straipsnio 3 dalį priimti sprendimus įgyvendinimo aktais, kad užtikrintų suderintą šios direktyvos taikymą tam, kad būtų įgyvendinami 3 straipsnyje nustatyti tikslai.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad atlikdamos užduotis nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos kuo labiau atsižvelgtų į 1 dalyje nurodytas rekomendacijas. Jei nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija nusprendžia rekomendacijos nesilaikyti, ji apie tai praneša Komisijai pagrįsdama savo poziciją.

3.  Pagal 1 dalį priimti sprendimai apima tik suderinto arba koordinuoto metodo, kuris taikomas sprendžiant toliau išvardytus klausimus, nustatymą:

a)  tais atvejais, kai nacionalinės reguliavimo institucijos, taikydamos 64 ir 67 straipsnius ir reguliuodamos elektroninių ryšių rinkas, nenuosekliai įgyvendina bendruosius reguliavimo metodus, ir todėl kyla kliūčių vidaus rinkai. Tokie sprendimai nėra susiję su nacionalinių reguliavimo institucijų specialiaisiais pranešimais pagal 32 straipsnį; tokiu atveju Komisija pateikia sprendimo projektą tik:

i)  praėjus bent dvejiems metams po Komisijos rekomendacijos, skirtos tai pačiai problemai spręsti, priėmimo, ir

ii)  kuo labiau atsižvelgdama į BEREC nuomonę dėl tokio sprendimo priėmimo būtinybės, kurią, Komisijos paprašyta, BEREC pateikia per 3 mėnesius;

b)  numeracijos, įskaitant numerių intervalus, numerių ir identifikatorių perkėlimo, numerių ir adresų susiejimo sistemų ir prieigos prie skubios pagalbos tarnybų per bendrąjį Europos skubios pagalbos numerį "112" klausimus.

4.  Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti įgyvendinimo aktai priimami vadovaujantis 118 straipsnio 4 dalyje nurodyta nagrinėjimo procedūra.

5.  BEREC gali savo iniciatyva patarti Komisijai, ar priemonė turėtų būti priimta pagal 1 dalį.

6.  Jei per vienerius metus nuo BEREC nuomonės priėmimo dienos Komisija nepriima rekomendacijos ar sprendimo, kuriame nurodoma, kad nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos skirtingai atlieka šioje direktyvoje nurodytas reguliavimo užduotis ir dėl to galėtų kilti kliūčių vidaus rinkai, ji apie nepriėmimo priežastis informuoja Europos Parlamentą ir Tarybą ir šias priežastis paskelbia viešai.

Jei Komisija priima rekomendaciją pagal 1 dalį, tačiau kliūtis vidaus rinkoje sukeliantis nevienodas įgyvendinimas ir toliau išlieka dar dvejus metus, pagal 3 dalį, Komisija priima sprendimą, priimdama įgyvendinimo aktus pagal 4 dalį.

Jei Komisija nepriima sprendimo per dar vienus metus nuo bet kokios pagal antrą pastraipą priimtos rekomendacijos, ji apie nepriėmimo priežastis informuoja Europos Parlamentą ir Tarybą ir tas priežastis paskelbia viešai.

39 straipsnis

Standartizacija

1.  Komisija ▌sudaro ir Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbia neprivalomų standartų arba specifikacijų sąrašą, kurio pagrindu būtų skatinama suderintai teikti elektroninių ryšių tinklus, elektroninių ryšių paslaugas ir susijusias priemones bei susijusias paslaugas. Prireikus konsultuodamasi su komitetu, įsteigtu Direktyva (ES) 2015/1535, Komisija gali reikalauti, kad Europos standartizavimo organizacijos (Europos standartizacijos komitetas – CEN, Europos elektrotechnikos standartizacijos komitetas – Cenelec ir Europos telekomunikacijų standartų institutas – ETSI) parengtų standartus.

2.  Valstybės narės skatina, kad teikiamoms paslaugoms, techninėms sąsajoms arba tinklų funkcijoms būtų taikomi 1 dalyje minėti standartai arba specifikacijos tokiu mastu, kokio būtinai reikia paslaugų sąveikai, tiesioginiam sujungimui užtikrinti, taip pat paslaugų teikėjo keitimui ir numerių ir identifikatorių perkeliamumui palengvinti ir naudotojams suteikti daugiau pasirinkimo laisvės.

Nesant pagal 1 dalį paskelbtų standartų arba specifikacijų, valstybės narės skatina įgyvendinti Europos standartų organizacijų priimtus standartus arba specifikacijas.

Jei tokių standartų arba specifikacijų nėra, valstybės narės skatina įgyvendinti Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (ITU), Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencijos (CEPT), Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) ir Tarptautinės elektrotechnikos komisijos (IEC) priimtus tarptautinius standartus ir rekomendacijas.

Jei tarptautiniai standartai yra, valstybės narės skatina, kad Europos standartų organizacijos juos arba jų atitinkamas dalis imtų kaip pagrindą savo rengiamiems standartams, išskyrus atvejus, jei tokie tarptautiniai standartai ar jų atitinkamos dalys būtų neveiksmingos.

Jokiais 1 dalyje ar šioje dalyje nurodytais standartais ar specifikacijomis, kai įmanoma, neturi būti užkertamas kelias prieigai, kaip to gali būti reikalaujama pagal šią direktyvą.

3.  Jei 1 dalyje minėti standartai arba specifikacijos nėra pakankamai įdiegti ir paslaugų sąveika vienoje ar daugiau valstybių narių negali būti užtikrinta, tokių standartų arba specifikacijų įgyvendinimas 4 dalyje nustatyta tvarka gali būti padarytas privalomas tokiu mastu, kokio būtinai reikia tokiai sąveikai užtikrinti ir naudotojams suteikti daugiau pasirinkimo laisvės.

4.  Tais atvejais, kai Komisija ketina tam tikrų standartų arba specifikacijų įgyvendinimą padaryti privalomą, ji apie tai paskelbia pranešimą Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje ir paragina visas suinteresuotas šalis viešai pareikšti pastabas. Komisija priimdama įgyvendinimo aktus atitinkamų standartų įgyvendinimą padaro privalomą, o Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje skelbiamame standartų arba specifikacijų sąraše juos pavadina privalomaisiais standartais.

5.  Kai Komisija mano, kad 1 dalyje minėti standartai arba specifikacijos nebeprisideda prie suderinto elektroninių ryšių paslaugų teikimas nebetenkina vartotojų poreikių ar kliudo technologijų plėtotei, Komisija juos išbraukia iš 1 dalyje nurodyto standartų arba specifikacijų sąrašo.

6.  Kai Komisija mano, kad 4 dalyje nurodyti standartai arba specifikacijos nebeprisideda prie suderinto elektroninių ryšių paslaugų teikimo, nebetenkina vartotojų poreikių ar kliudo technologijų plėtotei, Komisija priimdama įgyvendinimo aktus iš 1 dalyje nurodyto standartų arba specifikacijų sąrašo tuos standartus arba specifikacijas išbraukia.

7.  Šio straipsnio 4 ir 6 dalyse nurodyti įgyvendinimo aktai priimami laikantis 118 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

8.  Šis straipsnis netaikomas jokiems esminiams reikalavimams, sąsajų specifikacijoms ir suderintiems standartams, kuriems taikoma Direktyva 2014/53/ES.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

SAUGUMAS ▌

40 straipsnis

Tinklų ir paslaugų saugumas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad viešųjų elektroninių ryšių tinklų ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai imtųsi tinkamų ir proporcingų techninių ir organizacinių priemonių teikiamų tinklų ir paslaugų saugumui kylančios rizikos tinkamam valdymui užtikrinti. Atsižvelgiant į naujausius technikos laimėjimus, tomis priemonėmis užtikrinamas kilusią riziką atitinkantis saugumo lygis. Visų pirma turi būti imamasi priemonių, įskaitant, kai tikslinga, šifravimą, siekiant užkirsti kelią su saugumu susijusiems incidentams arba sumažinti jų poveikį naudotojams ir kitiems tinklams ir paslaugoms.

Europos Sąjungos tinklų ir informacijos apsaugos agentūra (toliau – ENISA) pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą (ES) Nr. 526/2013(50) palengvina valstybių narių veiksmų koordinavimą siekiant išvengti skirtingų nacionalinių reikalavimų, kurie gali sukelti saugumo riziką ir kliūčių vidaus rinkai, taikymo.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad viešųjų elektroninių ryšių tinklų ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai nedelsiant praneštų kompetentingai institucijai apie ▌saugumo incidentą, kuris turėjo didelės įtakos tinklų veikimui arba paslaugų teikimui.

Siekiant nustatyti su saugumu susijusio incidento poveikio mastą, atsižvelgiama, kai žinoma, visų pirma į šiuos parametrus:

a)  naudotojų, kuriuos paveikė saugumo incidentas, skaičių;

b)  saugumo incidento trukmę;

c)  geografinę teritoriją, kurioje saugumo incidentas daro poveikį;

d)  poveikio tinklo veikimui arba paslaugos teikimo mastą;

e)  poveikio ekonominei ir visuomeninei veiklai mastą.

Prireikus atitinkama kompetentinga institucija informuoja kitų valstybių narių kompetentingas institucijas ir ENISA. Atitinkama kompetentinga institucija gali informuoti visuomenę arba reikalauti, kad tai padarytų paslaugų teikėjai, jei ji nustato, kad saugumo incidento atskleidimas atitinka visuomenės interesus.

Kartą per metus atitinkama kompetentinga institucija pateikia Komisijai ir ENISA apibendrintą pagal šią dalį gautų pranešimų ir įvykdytų veiksmų ataskaitą.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad esant konkrečiai ir didelei viešųjų elektroninių ryšių tinklų ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų saugumo incidento rizikai tokių tinklų ar paslaugų teikėjai informuotų savo naudotojus, kuriems tokia grėsmė gali turėti poveikio, apie visas galimas apsaugos ar taisomąsias priemones, kurių gali imtis naudotojai. Kai tikslinga, paslaugų teikėjai apie pačią grėsmę taip pat informuoja savo naudotojus.

4.  Šis straipsnis nedaro poveikio Reglamentui (ES) 2016/679 ir Direktyvai 2002/58/EB.

5.  Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į ENISA nuomonę, gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriuose būtų išsamiai išdėstytos 1 dalyje nurodytos techninės ir organizacinės priemonės, taip pat aplinkybės, forma ir procedūros, taikomos pranešimo reikalavimams pagal 2 dalį. Jie kuo labiau grindžiami Europos ir tarptautiniais standartais ir netrukdo valstybėms narėms patvirtinti papildomus reikalavimus siekiant šio straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 118 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

41 straipsnis

Įgyvendinimas ir vykdymo užtikrinimas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų įgaliojimus duoti privalomus nurodymus, įskaitant ir tuos, kurie susiję su priemonėmis, kurių turi būti imtasi siekiant ištaisyti saugumo incidentą arba užkirsti kelią tokiems incidentams, kai nustatoma didelė grėsmė, ir įgyvendinimo terminu, viešųjų elektroninių ryšių tinklų arba viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, tam, kad būtų įgyvendintas 40 straipsnis.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų įgaliojimus reikalauti, kad viešųjų elektroninių ryšių tinklų arba viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai:

a)  teiktų informaciją, reikalingą jų tinklų ir paslaugų saugumui ▌įvertinti, įskaitant dokumentus, susijusius su jų saugumo politika, ir

b)  leistų kvalifikuotai nepriklausomai įstaigai arba kompetentingai institucijai atlikti jų saugumo auditą ir pateiktų šio audito rezultatus kompetentingai institucijai; audito išlaidas apmoka paslaugų teikėjas.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų visus reikalingus įgaliojimus tirti nurodymų nesilaikymo atvejus, taip pat atvejus, susijusius su nesilaikymo poveikiu tinklų ir paslaugų saugumui.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad, siekiant įgyvendinti 40 straipsnį, kompetentingos institucijos būtų turėtų įgaliojimus gauti Reagavimo į kompiuterių saugumo incidentus tarnybos (CSIRT), paskirtos pagal Direktyvos (ES) 2016/1148 9 straipsnį, pagalbą klausimais, susijusiais su CSIRT užduotimis pagal tos direktyvos I priedo 2 punktą.

5.  Kai tinkama, kompetentingos institucijos, laikydamosi nacionalinės teisės, konsultuojasi ir bendradarbiauja su atitinkamomis nacionalinėmis teisėsaugos institucijomis, kompetentingomis institucijomis Direktyvos (ES) 2016/1148 8 straipsnio 1 dalies prasme, ir nacionalinėmis duomenų apsaugos institucijomis.

II DALIS

TINKLAI

I ANTRAŠTINĖ DALIS

PATEKIMAS Į RINKĄ IR DIEGIMAS

I SKYRIUS

MOKESČIAI

42 straipsnis

Mokesčiai už radijo spektro naudojimo teises ir teises įrengti įrenginius

1.   Valstybės narės gali leisti kompetentingai institucijai taikyti tokius mokesčius už radijo spektro naudojimą ar teises įrengti įrenginius ant valstybinės ar privačios nuosavybės, virš jos ar po ja, naudojamos elektroninių ryšių tinklams arba paslaugoms ir susijusioms priemonėms teikti, kuriais užtikrinamas optimalus tokių išteklių naudojimas. Valstybės narės užtikrina, kad tokie mokesčiai būtų objektyviai pagrįsti, skaidrūs, nediskriminaciniai ir proporcingi savo paskirčiai, bei atsižvelgia į šios direktyvos bendruosius tikslus.

2.  Kalbant apie radijo spektro naudojimo teises, valstybės narės siekia užtikrinti, kad būtų nustatyti tokio lygio taikytini mokesčiai, kad būtų užtikrintas efektyvus radijo spektro skyrimas ir naudojimas, be kita ko:

a)  nustatydamos rezervuojamąsias kainas kaip minimalius radijo spektro naudojimo teisių mokesčius, atsižvelgdamos į galimą tų teisių alternatyvaus panaudojimo vertę;

b)  atsižvelgdamos į sąnaudas, atsirandančios dėl su tomis teisėmis siejamų sąlygų, ir

c)  kiek įmanoma, taikydamos mokėjimo sąlygas, susijusias su faktiniu naudoti skirto radijo spektro prieinamumu.

II SKYRIUS

PRIEIGA PRIE ŽEMĖS

43 straipsnis

Priėjimo teisės

1.  Valstybės narės užtikrina, kad svarstydama paraišką dėl teisių suteikimo:

–  įmonei, turinčiai leidimą teikti viešuosius elektroninių ryšių tinklus, teisių suteikimo įrengti įrenginius valstybinėje ar privačioje nuosavybėje, virš jos ar po ja,

–  įmonei, turinčiai leidimą teikti neviešuosius elektroninių ryšių tinklus, teisių suteikimo įrengti įrenginius valstybinėje ar privačioje nuosavybėje, virš jos ar po ja,

ta kompetentinga institucija:

a)  nedelsdama ir be jokios diskriminacijos veiktų laikydamasi paprastų, veiksmingų, skaidrių ir viešai prieinamų procedūrų ir bet kuriuo atveju priimtų sprendimą per šešis mėnesius nuo paraiškos pateikimo, išskyrus ekspropriacijos atvejus, ir

b)  numatydama tam tikras teisių sąlygas, laikytųsi skaidrumo ir nediskriminacinių principų.

Tvarka, nurodyta a ir b punktuose, gali būti skirtinga priklausomai nuo to, ar pareiškėjas teikia viešuosius elektroninių ryšių tinklus, ar ne.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai viešosioms ar vietos institucijoms nuosavybės teise priklauso ar jos kontroliuoja įmones, teikiančias viešuosius elektroninių ryšių tinklus arba viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas, 1 dalyje nurodytų teisių suteikimo funkcija ir su nuosavybe ar kontrole susijusi veikla būtų veiksmingai struktūriškai atskirtos.

44 straipsnis

Elektroninių ryšių tinklų teikėjų dalijimasis vieta ir tinklo elementais bei susijusiais įrenginiais

1.  Tais atvejais, kai operatorius pasinaudoja nacionalinėje teisėje jam suteikta teise įrengti įrenginius ant valstybinės ar privačios nuosavybės, virš jos ar po ja arba nuosavybės eksproprijavimo ar naudojimo procedūra, kompetentingos institucijos ▌gali nustatyti reikalavimą dalytis vieta ir tuo pagrindu įrengtais tinklo elementais ir susijusiais įrenginiais, kad būtų apsaugota aplinka, visuomenės sveikata, užtikrintas visuomenės saugumas arba įgyvendinti miesto ir šalies planavimo tikslai.

Reikalavimas dalytis vieta, įrengtais tinklo elementais bei įrenginiais ir nuosavybe gali būti įvedamas tik po tinkamo viešų konsultacijų laikotarpio, per kurį visoms suinteresuotosioms šalims suteikiama galimybė pareikšti savo nuomonę, ir tik konkrečiose vietovėse, kuriose toks dalijimasis yra laikomas būtinu siekiant pirmoje pastraipoje numatytų tikslų. Kompetentingos institucijos gali nustatyti reikalavimą dalytis tokiais įrenginiais ar nuosavybe, įskaitant žemę, pastatus, pastatų įėjimus, pastatų elektros laidų sistemas, stiebus, antenas, bokštus ir kitas atramines konstrukcijas, kanalus, vamzdžius, šulinius, skirstymo spintas ar priemones viešųjų darbų koordinavimui palengvinti. Prireikus valstybė narė gali paskirti nacionalinę reguliavimo ar kitą kompetentingą instituciją vienai arba daugiau iš toliau išvardytų užduočių atlikti:

a)  koordinuoti šiame straipsnyje numatytą procedūrą;

b)  veikti kaip bendras informacijos punktas

c)  nustatyti pasidalijamojo naudojimosi įrenginiu ar nuosavybe ir inžinerinių darbų koordinavimo sąnaudų pasidalijimo taisykles.

2.  Pagal šį straipsnį kompetentingų institucijų taikomos priemonės turi būti objektyvios, skaidrios, nediskriminacinės ir proporcingos. Jei įmanoma, šios priemonės turi būti įgyvendinamos derinant su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis.

III SKYRIUS

PRIEIGA PRIE RADIJO SPEKTRO

I skirsnis

Leidimai

45 straipsnis

Radijo spektro valdymas

1.  Deramai atsižvelgdamos į tai, kad radijo spektras yra viešoji gėrybė, turinti svarbią socialinę, kultūrinę ir ekonominę vertę, valstybės narės pagal 3 ir 4 straipsnius savo teritorijoje užtikrina veiksmingą elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms teikti skirto radijo spektro valdymą. Jos užtikrina, kad kompetentingos institucijos skirtų radijo spektrą elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms, išduotų bendrąjį leidimą ir suteiktų individualias naudojimo teises remdamosi objektyviais, skaidriais, konkurenciją skatinančiais, nediskriminaciniais ir proporcingais kriterijais.

Taikydamos šį straipsnį valstybės narės turi laikytis atitinkamų tarptautinių susitarimų, įskaitant ITU radijo ryšio reglamentus ir kitus pagal ITU priimtus susitarimus, taikomus radijo spektro srityje, pavyzdžiui, susitarimą, pasiektą 2006 m. regioninėje radijo ryšio konferencijoje, ir gali atsižvelgti į viešosios tvarkos sumetimus.

2.  Valstybės narės skatina derinti radijo spektro naudojimą elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms visoje Sąjungoje, atsižvelgdamos į tai, kad radijo spektrą reikia naudoti efektyviai ir ekonomiškai ir siekdamos naudos vartotojams, kaip antai konkurencijos, masto ekonomijos ir paslaugų ir tinklų sąveikumo. Tai darydamos jos veikia laikydamosi šios direktyvos 4 straipsnio ir Sprendimo Nr. 676/2002/EB, inter alia:

a)  imdamosi veiksmų užtikrinti, kad gyventojams būtų teikiamas aukštos kokybės ir spartos belaidis plačiajuostis ryšys ir tokio ryšio aprėptį jų nacionalinėje teritorijoje, taip pat aprėptį pagrindiniuose nacionaliniuose ir Europos transporto keliuose, įskaitant priklausančius transeuropiniam transporto tinklui, kaip nurodyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 1315/2013(51);

b)  skatindamos greitą naujų belaidžio ryšio technologijų ir taikomųjų sistemų diegimą Sąjungoje, įskaitant, kai tinkama, laikantis tarpsektorinio metodo;

c)  užtikrindamos radijo spektro naudojimo teisių suteikimo, atnaujinimo, dalinio pakeitimo, apribojimo ir panaikinimo nuspėjamumą ir nuoseklumą siekiant skatinti ilgalaikes investicijas;

d)  užtikrindamos tarpvalstybinių ir nacionalinių žalingųjų trukdžių prevenciją atitinkamai pagal 28 ir 46 straipsnius ir tuo tikslu imdamosi tinkamų prevencinių ir taisomųjų priemonių;

e)  skatindamos pasidalijamąjį radijo spektro naudojimą panašiu arba skirtingu radijo spektro naudojimo tikslu ▌laikantis konkurencijos teisės;

f)  taikydamos kuo tinkamesnę ir paprastesnę leidimų sistemą pagal 46 straipsnį, kad būtų užtikrintas kuo didesnis radijo spektro naudojimo lankstumas, pasidalijamasis naudojimas ir veiksmingumas;

g)  siekdamos užtikrinti reguliavimo tikrumą, nuoseklumą ir nuspėjamumą taikydamos ▌aiškiai bei skaidriai apibrėžtas radijo spektro naudojimo teisių suteikimo, perdavimo, atnaujinimo, keitimo ir panaikinimo taisykles;

h)  imdamosi veiksmų užtikrinti nuoseklumą ir nuspėjamumą visoje Sąjungoje, kiek tai susiję su leidimu naudoti radijo spektrą saugant visuomenės sveikatą, atsižvelgiant į Rekomendaciją 1999/519/EB.

Pirmos pastraipos tikslu ir rengdama radijo spektro juostai skirtas technines įgyvendinimo priemones pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB, Komisija gali paprašyti RSPG priimti nuomonę, kurioje rekomenduojama tinkamiausia radijo spektro naudojimo toje juostoje ar jos dalyse leidimų tvarka. Kai tinkama, ir kuo labiau atsižvelgdama į tokią nuomonę, Komisija gali priimti rekomendaciją siekiant skatinti nuoseklų požiūrį Sąjungoje į leidimų naudoti tą juostą tvarką.

Jeigu Komisija svarsto galimybę priimti priemonių pagal 39 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 dalis, ji gali prašyti RSPG nuomonės dėl bet kokio tokio standarto ar specifikacijos poveikio radijo spektro koordinavimui, suderinimui ir prieinamumui. Imdamasi bet kokių tolesnių priemonių, Komisija kuo labiau atsižvelgia į RSPG nuomonę.

3.  Kai rinkoje nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu nėra suderinto radijo spektro juostos naudojimo paklausos, valstybės narės gali leisti alternatyvų visos ar dalies tos juostos naudojimą, įskaitant esamą naudojimą, remiantis šio straipsnio 4 ir 5 dalimis, su sąlyga, kad:

a)  tokios juostos naudojimo paklausos rinkoje nebuvimas nustatytas remiantis viešomis konsultacijomis pagal 23 straipsnį, įskaitant perspektyvinį rinkos paklausos vertinimą;

b)  toks alternatyvus naudojimas neužkerta kelio tokios juostos prieinamumui ir jos naudojimui kitose valstybėse narėse ir tam netrukdo ir

c)  atitinkama valstybė narė deramai atsižvelgia į ilgalaikį tokios juostos prieinamumą arba jos naudojimą Sąjungoje bei įrangos masto ekonomiją, atsirandančią dėl suderinto radijo spektro naudojimo Sąjungoje.

Bet koks sprendimas išimties tvarka leisti alternatyvų naudojimą peržiūrimas reguliariai ir bet kuriuo atveju peržiūrimas nedelsiant, kai galimas naudotojas pateikia kompetentingai institucijai tinkamai pagrįstą prašymą naudoti juostą, remdamasis technine įgyvendinimo priemone. Valstybė narė informuoja Komisiją ir kitas valstybes nares apie priimtą sprendimą ir jo priežastis, taip pat apie bet kokios peržiūros rezultatus.

4.  Nedarant poveikio antrai pastraipai, valstybės narės užtikrina, kad visų rūšių technologijos, naudojamos elektroninių ryšių tinklams arba paslaugoms teikti, galėtų būti naudojamos radijo spektre, kuris, kaip turi būti paskelbta jų nacionaliniame dažnių paskyrimo plane laikantis Sąjungos teisės, gali būti naudojamas elektroninių ryšių paslaugoms.

Tačiau valstybės narės atskiriems radijo ryšio tinklams ar bevielio prisijungimo technologijos rūšims, naudojamoms elektroninių ryšių paslaugoms, gali pritaikyti proporcingus ir nediskriminacinius apribojimus, jei būtina:

a)  išvengti žalingųjų trukdžių,

b)  apsaugoti visuomenės sveikatą nuo elektromagnetinių laukų poveikio, kuo labiau atsižvelgdamos į Rekomendaciją 1999/519/EB;

c)  užtikrinti techninę paslaugos kokybę,

d)  užtikrinti kuo didesnį ▌radijo spektro pasidalijamąjį naudojimą,

e)  užtikrinti veiksmingą radijo spektro naudojimą arba

f)  pasiekti bendrojo intereso tikslą pagal 5 dalį.

5.  Nedarant poveikio antrai pastraipai, valstybės narės užtikrina, kad visų rūšių elektroninių ryšių paslaugos galėtų būti teikiamos radijo spektre, kuris, kaip turi būti paskelbta jų nacionaliniame dažnių paskyrimo plane laikantis Sąjungos teisės nuostatų, gali būti naudojamas elektroninių ryšių paslaugoms. Tačiau valstybės narės gali numatyti proporcingus ir nediskriminacinius teikiamų elektroninių ryšių paslaugų rūšių apribojimus, įskaitant prireikus Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos radijo ryšio reglamentų reikalavimų patenkinimą.

Priemonės, pagal kurias reikalaujama, kad elektroninių ryšių paslauga būtų teikiama konkrečioje elektroninių ryšių paslaugoms skirtoje juostoje, turi būti pagrindžiamos būtinybe užtikrinti valstybių narių pagal Sąjungos teisę nustatyto bendrojo intereso tikslo įgyvendinimą, įskaitant toliau išvardytus tikslus, tačiau jais neapsiribojant:

a)  gyvybės apsauga;

b)  socialinės, regioninės ar teritorinės sanglaudos skatinimas

c)  neveiksmingo radijo spektro naudojimo išvengimas arba

d)  kultūrų bei kalbų įvairovės ir žiniasklaidos pliuralizmo skatinimas, pavyzdžiui, teikiant radijo ir televizijos transliavimo paslaugas.

Priemonė, pagal kurią draudžiama teikti kitą elektroninių ryšių paslaugą konkrečioje juostoje, gali būti numatyta tik tuomet, jei ją galima pagrįsti poreikiu teikti gyvybės apsaugos paslaugas. Valstybės narės taip pat gali išskirtiniais atvejais išplėsti tokios priemonės taikymą, kad būtų įvykdyti kiti valstybių narių pagal Sąjungos teisę nustatyti bendrojo intereso tikslai.

6.  Valstybės narės reguliariai peržiūri, ar 4 ir 5 dalyje nurodyti apribojimai yra būtini, ir viešai skelbia tų peržiūrų rezultatus.

7.  Anksčiau nei 2011 m. gegužės 25 d. nustatyti apribojimai turi atitikti 4 ir 5 dalis ne vėliau kaip ... [šios direktyvos įsigaliojimo diena].

46 straipsnis

Radijo spektro naudojimo leidimas

1.  Valstybės narės sudaro palankesnes sąlygas naudoti radijo spektrą, įskaitant pasidalijamojo naudojimo forma, pagal bendruosius leidimus ir riboja individualių radijo spektro naudojimo teisių suteikimą, jei tokios teisės yra būtinos siekiant užtikrinti veiksmingą naudojimą atsižvelgiant į paklausą ir atsižvelgiant į antroje pastraipoje išdėstytus kriterijus. Visais kitais atvejais radijo spektro naudojimo sąlygas jos nustato bendrajame leidime.

Tuo tikslu valstybės narės nusprendžia dėl tinkamiausios radijo spektro naudojimo leidimo išdavimo tvarkos, atsižvelgdamos į:

a)  specifines atitinkamo radijo spektro charakteristikas;

b)  poreikį apsaugoti nuo žalingųjų trukdžių;

c)  kai tinkama, patikimų radijo spektro dalijimosi sąlygų plėtojimą;

d)  poreikį užtikrinti ryšių arba paslaugos techninę kokybę;

e)  bendrojo intereso tikslus, kuriuos nustatė valstybė narė laikydamasi Sąjungos teisės;

f)  poreikį užtikrinti veiksmingą radijo spektro naudojimą.

Svarstydamos, ar išduoti bendrąjį leidimą, ar suteikti individualias suderinto radijo spektro naudojimo teises, ir atsižvelgdamos į pagal Sprendimo Nr. 676/2002/EB 4 straipsnį priimtas technines įgyvendinimo priemones valstybės narės turi siekti kuo labiau sumažinti žalingųjų trukdžių keliamas problemas, įskaitant pasidalijamojo radijo spektro naudojimo atvejais, remiantis bendrojo leidimo ir individualių naudojimo teisių deriniu. ▌

Kai tinkama, valstybės narės apsvarsto galimybę leisti naudoti radijo spektrą remiantis bendrojo leidimo ir individualių naudojimo teisių deriniu, atsižvelgiant į galimą įvairių bendrųjų leidimų ir individualių naudojimo teisių derinių ir į laipsniško perkėlimo iš vienos kategorijos į kitą poveikį konkurencijai, inovacijoms ir patekimo į rinką galimybėms.

Valstybės narės siekia kuo labiau sumažinti radijo spektro naudojimo apribojimus, tinkamai atsižvelgdamos į technologinius sprendimus, kuriais valdomi žalingieji trukdžiai, kad sukurtų kuo paprastesnę leidimų išdavimo tvarką.

2.  Priimdamos sprendimą pagal 1 dalį, kad palengvintų pasidalijamąjį radijo spektro naudojimą, kompetentingos institucijos užtikrina, kad ▌ būtų aiškiai nustatytos pasidalijamojo radijo spektro naudojimo ▌sąlygos ▌. Tokiomis sąlygomis turi būti sudarytos palankesnės sąlygos veiksmingam radijo spektro naudojimui, konkurencijai ir inovacijoms.

47 straipsnis

Su individualiomis radijo spektro naudojimo teisėmis siejamos sąlygos

1.  Kompetentingos institucijos pagal 13 straipsnio 1 dalį nustato tokias individualių radijo spektro naudojimo teisių sąlygas, kuriomis užtikrinama, kad radijo spektras būtų naudojamas optimaliai ir kuo efektyviau ir veiksmingiau ▌. Prieš suteikdamos ar atnaujindamos tokias teises jos aiškiai nustato visas tokias sąlygas, įskaitant reikalaujamą naudojimo lygį ir galimybę įvykdyti tą reikalavimą prekiaujant ar nuomojant, kad būtų užtikrintas tų sąlygų vykdymas pagal 30 straipsnį. Su radijo spektro naudojimo teisės siejamomis atnaujinimo sąlygomis negali būti suteikiami nepagrįsti pranašumai esamiems tų teisių turėtojams.

Tokiose sąlygose nurodomi taikomi parametrai, įskaitant pasinaudojimo teisėmis terminą (jei jis nustatytas), kurių neįvykdžius kompetentinga institucija įgytų teisę panaikinti naudojimosi teisę arba nustatyti kitas priemones.

Kompetentingos institucijos laiku ir skaidriai konsultuojasi su suinteresuotosiomis šalimis ir jas laiku informuoja apie su individualiomis naudojimo teisėmis ▌ siejamas sąlygas, prieš nustatydamos tas sąlygas. Jos iš anksto nustato tų sąlygų laikymosi vertinimo kriterijus ir apie tai skaidriai informuoja suinteresuotąsias šalis.

2.  Nustatydamos individualių radijo spektro naudojimo teisių sąlygas, kompetentingos institucijos gali visų pirma siekdamos užtikrinti veiksmingą ir ekonomišką radijo spektro naudojimą arba skatinti aprėptį, numatyti šias galimybes:

a)  dalytis<