Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2018/2093(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A8-0402/2018

Pateikti tekstai :

A8-0402/2018

Debatai :

PV 17/01/2019 - 6
CRE 17/01/2019 - 6

Balsavimas :

PV 17/01/2019 - 10.14
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P8_TA(2019)0044

Priimti tekstai
PDF 327kWORD 45k
Ketvirtadienis, 2019 m. sausio 17 d. - Strasbūras Negalutinė teksto versija
Diferencijuota integracija
P8_TA-PROV(2019)0044A8-0402/2018

2019 m. sausio 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl diferencijuotos integracijos (2018/2093(INI))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. kovo 1 d. Komisijos baltąją knygą dėl Europos ateities „Kokia ES 27 bus 2025 m.? Apmastymai ir scenarijai“ (COM(2017)2025) ir pridedamus diskusijoms skirtus dokumentus dėl ES finansų ateities, dėl Europos gynybos ateities, dėl ekonominės ir pinigų sąjungos ateities, dėl globalizacijos suvaldymo ir dėl socialinio Europos matmens,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. vasario 16 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos veikimo gerinimo remiantis Lisabonos sutarties teikiamomis galimybėmis(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. vasario 16 d. rezoliuciją dėl galimų dabartinės Europos Sąjungos institucinės sąrangos pakeitimų ir korekcijų(2),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl daugiapakopio valdymo Europos Sąjungoje konstitucinių problemų(3),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą ir Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto bei Biudžeto komiteto nuomones (A8-0402/2018),

A.  kadangi diferencijuota integracija yra daug aspektų turinti sąvoka, galinti apibrėžti įvairius reiškinius tiek politiniu, tiek techniniu požiūriu;

B.  kadangi ES integracijos procesams būdingas tai, kad sparčiai didėja situacijų, kuriose būtina diferencijuota integracija atsižvelgiant į pirminės ir antrinės teisės aktus, skaičius ir įvairovė;

C.  kadangi politinis diferencijuotos integracijos suvokimas labai skiriasi priklausomai nuo šalies aplinkybių; kadangi kai kuriose valstybėse narėse, ilgesnį laiką esančiose Sąjungos narėmis, ji gali būti suvokiama teigiamai ir būti siejama su pradininkų grupės, siekiančios spartesnės pažangos integracijos srityje, sukūrimu, o neseniai į Sąjungą įstojusiose valstybėse narėse dažnai manoma, kad taip valstybės narės suskirstomos į pirmos ir antros klasės valstybes nares;

D.  kadangi diferencijuota integracija taip pat siejama su labai skirtingais mechanizmais, kurių kiekvienas gali daryti labai skirtingą poveikį Europos integracijai; kadangi galima atskirti skirtingo laiko arba „kelių greičių“ Europą, kur tikslai yra tokie patys, bet jie pasiekiami skirtingu greičiu, būdų diferencijavimą arba Europą à la carte ir vietos diferencijavimą, dažnai vadinamą kintamąja geometrija;

E.  kadangi diferenciacija yra stabilus Europos integracijos bruožas ne tik tose srityse, kuriose ES turi kompetenciją, bet ir kitose srityse, ir kartais ji leido gilinti ir plėsti ES tuo pačiu laiku; kadangi atsižvelgiant į tai negalima nei priešintis diferencijavimui ir integracijai, nei pateikti diferencijavimą kaip inovacinį Sąjungos ateities kelią;

F.  kadangi, jei diferencijuota integracija gali būti pragmatiškas sprendimas siekiant skatinti Europos integraciją, ji turėtų būti taikoma nuosaikiai ir taikant siaurai apibrėžtas ribas, atsižvelgiant į riziką, kad bus suskaidyta Sąjunga ir jos institucinė sistema; kadangi galutinis diferencijuotos integracijos tikslas turėtų būti skatinti valstybių narių įtrauktį, o ne atskirtį;

G.  kadangi patirtis rodo, jog tarpusavio priklausomybė yra integracijos veiksnys, o tuo tarpu politizavimas dažnai yra jos kliūtis; kadangi dėl to Sąjungos politikos sritys, kuriose integracija giliausia, pavyzdžiui, vidaus rinkos derinimas ir reguliavimas, paprastai yra mažiausiai politizuotos, o diferencijuota integracija labiau pasireiškia tose politikos srityse, kurioms būdinga didelė politinė poliarizacija, pavyzdžiui, pinigų politikos, gynybos, sienų kontrolės, pagrindinių teisių arba mokesčių politikos srityse;

H.  kadangi valstybių narių politiniai ryšiai ir tarpusavio priklausomybė labai prisideda prie jų integracijos Sąjungoje;

I.  kadangi Sutartyse numatyta galimybė valstybėms narėms pasirinkti įvairius integracijos būdus, pavyzdžiui, vykdant tvirtesnį bendradarbiavimą (Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 20 straipsnis) ir nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą (ES sutarties 46 straipsnis), tačiau jose nėra nuostatų dėl nuolatinio lankstumo ar diferencijuotos integracijos kaip ilgalaikio tikslo ar Europos integracijos principo; kadangi šie skirtingi integracijos būdai turėtų būti taikomi tik ribotam politikos priemonių skaičiui, jie turėtų būti įtraukūs, kad visos valstybės narės galėtų dalyvauti, ir neturėtų trukdyti kurti dar glaudesnės Sąjungos, kaip nurodyta ES sutarties 1 straipsnyje; be to, kadangi šiuo metu galima vykdyti tvirtesnį bendradarbiavimą bendros saugumo ir gynybos politikos srityje, prisidedant prie tikros Europos gynybos sąjungos kūrimo;

J.  kadangi, išskyrus finansinių sandorių mokestį, visi egzistuojantys diferencijuotos integracijos atvejai galėjo būti tvirtinami Taryboje kvalifikuota balsų dauguma, o ne vienbalsiai, jei tai buvo numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 329 straipsnio 2 dalyje;

K.  kadangi kai kurių formų diferencijuota integracija gali daryti įcentrinį poveikį ir pritraukti daugiau valstybių narių vėliau prisijungti prie iniciatyvos;

L.  kadangi diferencijavimo proceso metu ES teisinėje sistemoje buvo sukurtos iniciatyvos, taip pat kai kurios lankstesnės tarpvyriausybinės teisinės priemonės, dėl kurių susikūrė sudėtinga sistema, kurią piliečiams sunku suprasti;

M.  kadangi valstybės narės nėra vienintelės galimos diferencijuotos integracijos dalyvės; kadangi Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1082/2006(4) dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) jau sudaro galimybes vykdyti tarpvalstybinį bendradarbiavimą bendrų interesų pagrindu;

1.  primygtinai teigia, kad diskusijos apie diferencijuotą integraciją turi būti ne apie tai, ar diferencijuoti, ar nediferencijuoti, o apie geriausius būdus, kaip užtikrinti diferencijuotą integraciją, kuri jau dabar yra politinė realija, ES institucinėje sistemoje, atsižvelgiant į Sąjungos ir jos piliečių interesus;

2.  primena savo išvadas, kad tarpvalstybinėmis sprendimų priėmimo struktūromis ir procesais padidinamas institucinės atsakomybės sudėtingumas, sumažinamas skaidrumas ir demokratinė atskaitomybė ir kad Bendrijos metodas yra tinkamiausias Sąjungos veikimui užtikrinti;

3.  mano, kad diferencijuota integracija turėtų atspindėti idėją, jog Europa veikia ne pagal požiūrį „vienas dydis tinka visiems“, o kad ji turėtų prisitaikyti prie savo piliečių poreikių ir pageidavimų; mano, kad kartais gali tekti diferencijuoti norint pradėti vykdyti naujus Europos projektus ir išeiti iš aklavietės, susidariusios dėl nacionalinių politinių aplinkybių, nesusijusių su bendru projektu; be to, mano, kad diferencijavimas turėtų būti pragmatiškai naudojamas kaip konstitucinė priemonė lankstumui užtikrinti, nepažeidžiant Sąjungos bendrojo intereso ir lygių piliečių teisių bei galimybių; pakartoja, kad diferencijavimas turėtų būti laikomas tik laikina priemone siekiant veiksmingo ir integruoto politikos formavimo;

4.   mano, kad Europos Vadovų Taryba turėtų skirti pakankamai laiko Europos darbotvarkei parengti parodydama bendrų veiksmų naudą ir bandydama įtikinti visas valstybes nares juose dalyvauti; pabrėžia, kad bet kokio pobūdžio diferencijuota integracija, kuri padeda pasiekti susitarimą, yra atsarginis variantas, o ne strateginis prioritetas;

5.  pakartoja, kad yra įsitikinęs, jog diferencijuota integracija turi išlikti, kaip numatyta ES sutarties 20 ir 46 straipsniuose, būti atvira visoms valstybėms narėms ir turi būti toliau naudojama kaip gilesnės Europos integracijos pavyzdys, kai jokia valstybė narė nelieka politikos nuošalyje ilguoju laikotarpiu, ir ji neturėtų būti laikoma priemone, padedančia rasti à la carte sprendimus, kurie kelia grėsmę Sąjungos metodui ir ES institucinei sistemai;

6.  tvirtina, kad bet kokios formos diferencijavimo iniciatyva, lemianti Sąjungos valstybių narių suskirstymą į pirmos ir antros klasės valstybes nares arba tokį jų suvokimą, būtų didelė politinė nesėkmė su neigiamomis pasekmėmis ES projektui;

7.  ragina bet kokį būsimą diferencijuotos integracijos modelį kurti taip, kad juo būtų teikiamos paskatos ir visapusiška parama norinčių sutikti dalyvauti valstybių narių pastangoms plėtoti ekonomiką ir persitvarkymui per pagrįstos trukmės laikotarpį siekiant atitikti reikiamus kriterijus;

8.  mano, kad vienas iš būdų patenkinti lanksčių priemonių poreikį yra pašalinti vieną iš problemos priežasčių; todėl ragina dar labiau sumažinti procedūrų, pagal kurias Taryboje būtų balsuojama vieningai, ir taikyti balsavimo tvarką balsuojant kvalifikuota balsų dauguma, naudojantis nuostata dėl pereigos (ES sutarties 48 straipsnio 7 dalis);

9.  mano, kad diferencijuota integracija visada turėtų būti vykdoma pagal Sutarčių nuostatas, išsaugant ES institucijų vienybę, ir dėl jos neturėtų atsirasti lygiagrečių institucinių susitarimų ar susitarimų, kurie netiesiogiai prieštarautų ES teisės dvasiai ir pagrindiniams principams; ji turėtų sudaryti sąlygas prireikus sukurti specialias įstaigas, nedarant poveikio Sąjungos institucijų kompetencijai ir vaidmeniui; atkreipia dėmesį į tai, kad lankstumas ir prisitaikymas prie nacionalinių, regioninių ar vietos ypatumų galėtų būti užtikrinti antrinės teisės nuostatomis;

10.  pabrėžia, kad diferencijuotos integracijos padarinys neturėtų būti sudėtingesni sprendimų priėmimo procesai, galintys pakenkti ES institucijų demokratinei atskaitomybei;

11.  mano, kad Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES yra galimybė nuo atsisakymo dalyvauti (angl. opting-out) modelio pereiti prie nediskriminuojančio ir skatinančio sutikimo dalyvauti (angl. opting-in) modelio; pabrėžia, kad, taikant šį sutikimo dalyvauti modelį, pažangos siekiant vis glaudesnės Sąjungos neturėtų riboti žemiausias bendras vardiklis – požiūris „vienas dydis tinka visiems“, bet būtų sudarytos sąlygos užtikrinti pažangai reikalingą lankstumą, sykiu paliekant atviras duris toms valstybėms narėms, kurios nori ir gali atitikti reikiamus kriterijus;

12.  ragina kitą kartą persvarstant Sutartis įvesti tvarką į dabartinį diferencijavimo procesą – panaikinti nuolatinio atsisakymo dalyvauti praktiką ir pirminės ES teisės išimtis atskiroms valstybėms narėms, nes jie lemia neigiamą ES pirminės teisės diferencijavimą, iškreipia ES teisės aktų vientisumą apskritai ir kelia pavojų ES socialinei sanglaudai;

13.  tačiau pripažįsta, kad naujiems nariams tik visiškai išimtiniais atvejais ir tik laikinai bei atsižvelgiant į kiekvieną atvejį atskirai gali būti reikalingi tam tikri pereinamieji laikotarpiai; primygtinai reikalauja nustatyti tam tikras aiškias ir įvykdomas teisines nuostatas, kad šie laikotarpiai netaptų nuolatiniais;

14.  todėl primygtinai reikalauja, kad norint tapti ES narėmis turėtų būti reikalaujama visose politikos srityse visapusiškai laikytis ES pirminės teisės, o šalims, kurios nori palaikyti glaudžius santykius su ES, tačiau nenori visapusiškai laikytis pirminės teisės ir kurios nenori ar negali prisijungti prie ES, turėtų būti pasiūlyta kokios nors formos partnerystė; mano, kad palaikant tokius ryšius turėtų būti taikomi atitinkami įsipareigojimai, pavyzdžiui, įnašai į ES biudžetą, ir turėtų būtų taikoma sąlyga laikytis Sąjungos pagrindinių vertybių, teisinės valstybės principo ir – norint dalyvauti vidaus rinkoje – keturių laisvių;

15.  pabrėžia, kad pagarba ES pagrindinėms vertybėms ir jų išsaugojimas yra Europos Sąjungos – vertybėmis pagrįstos bendrijos – kertinis akmuo ir kad šios vertybės sieja valstybes nares; todėl mano, kad diferencijavimas neturėtų būti leistinas pagarbos esamoms pagrindinėms teisėms ir vertybėms, įtvirtintoms ES sutarties 2 straipsnyje, srityje; taip pat primygtinai reikalauja, kad nebūtų įmanoma diferencijuoti politikos srityse, kuriose nedalyvaujančios valstybės narės galėtų sukelti neigiamų išorinių padarinių, pavyzdžiui, ekonominį ir socialinį dempingą; reikalauja, kad Komisija, teikdama pasiūlymą dėl tvirtesnio bendradarbiavimo, atidžiai išnagrinėtų galimą išcentrinę poveikį, taip pat ir ilguoju laikotarpiu;

16.  primena savo rekomendaciją apibrėžti partnerystę siekiant aplink ES sukurti valstybių partnerių, kurios negali arba nenori įstoti į ES, tačiau nori glaudesnių santykių su ES, erdvę(5);

17.  siūlo nustatyti specialią procedūrą, pagal kurią tvirtesnio bendradarbiavimo nuostatos po tam tikro skaičiaus metų būtų įtrauktos į ES acquis, jeigu valstybės narės, sudarančios kvalifikuotą balsų daugumą Taryboje, ir gavus Europos Parlamento pritarimą, pradėjo tvirčiau bendradarbiauti;

18.  pabrėžia, kad lankstumas ir diferencijavimas turėtų būti derinami su bendrų taisyklių pagrindinėse srityse stiprinimu, siekiant užtikrinti, kad diferencijavimas nesukeltų politinio susiskaidymo; todėl mano, kad į būsimą Europos institucinę sistemą turėtų būti įtraukti būtini Europos ramsčiai, susiję su politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis ir aplinkos teisėmis;

19.  pripažįsta, kad regioninis bendradarbiavimas atlieka svarbų vaidmenį stiprinant Europos integraciją, ir mano, kad tolesnis jo plėtojimas turi didelį potencialą sutvirtinti ir pagilinti integraciją, pritaikant ją prie vietos ypatumų ir noro bendradarbiauti;

20.  siūlo ES teisėje sukurti tinkamas priemones ir numatyti biudžetą, kad ES būtų išbandytos tarpvalstybinės iniciatyvos visai ES svarbiais klausimais, kurios vėliau galėtų tapti pasiūlymais dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų arba tvirtesnio bendradarbiavimo atvejais;

21.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams.

(1) OL C 252, 2018 7 18, p. 215.
(2) OL C 252, 2018 7 18, p. 201.
(3) OL C 468, 2016 12 15, p. 176.
(4) OL L 210, 2006 7 31, p. 19.
(5) OL C 252, 2018 7 18, p. 207.

Atnaujinta: 2019 m. sausio 18 d.Teisinis pranešimas