Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2018/0106(COD)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A8-0398/2018

Pateikti tekstai :

A8-0398/2018

Debatai :

PV 15/04/2019 - 14
CRE 15/04/2019 - 14

Balsavimas :

PV 16/04/2019 - 8.8
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P8_TA(2019)0366

Priimti tekstai
PDF 425kWORD 127k
Antradienis, 2019 m. balandžio 16 d. - Strasbūras Negalutinė teksto versija
Asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsauga ***I
P8_TA-PROV(2019)0366A8-0398/2018
Rezoliucija
 Jungtinis tekstas

2019 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos (COM(2018)0218 – C8-0159/2018 – 2018/0106(COD))

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Parlamentui ir Tarybai (COM(2018)0218),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 2 dalį ir į 16, 33, 43, 50 straipsnius, 53 straipsnio 1 dalį, 62, 91, 100, 103, 109, 114, 168, 169, 192, 207 straipsnius ir 325 straipsnio 4 dalį bei Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 31 straipsnį, pagal kuriuos Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C8-0159/2018),

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto nuomones dėl pasiūlyto teisinio pagrindo,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį ir į 16 straipsnį, 43 straipsnio 2 dalį, 50 straipsnį, 53 straipsnio 1 dalį, 91, 100, 114 straipsnius, 168 straipsnio 4 dalį, 169 straipsnį, 192 straipsnio 1 dalį ir 325 straipsnio 4 dalį bei Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 31 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Švedijos Karalystės Riksdago pagal Protokolą Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo pateiktą pagrįstą nuomonę, kurioje tvirtinama, kad teisėkūros procedūra priimamo akto projektas neatitinka subsidiarumo principo,

–  atsižvelgdamas į 2018 m. rugsėjo 26 d. Audito Rūmų nuomonę(1),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. spalio 18 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(2),

–  pasikonsultavęs su Regionų komitetu,

–  atsižvelgdamas į preliminarų susitarimą, kurį atsakingas komitetas patvirtino pagal Darbo tvarkos taisyklių 69f straipsnio 4 dalį, ir į 2019 m. kovo 15 d. laišku Tarybos atstovo prisiimtą įsipareigojimą pritarti Parlamento pozicijai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 4 dalį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 59 ir 39 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto, Biudžeto kontrolės komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto ir Konstitucinių reikalų komiteto nuomones (A8-0398/2018),

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją;

2.  atsižvelgia į Komisijos pareiškimą, pridėtą prie šios rezoliucijos;

3.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji savo pasiūlymą pakeičia nauju tekstu, jį keičia iš esmės arba ketina jį keisti iš esmės;

4.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

(1) OL C 405, 2018 11 9, p. 1.
(2) OL C 62, 2019 2 15, p. 155.


Europos Parlamento pozicija, priimta 2019 m. balandžio 16 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/… dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos(1)
P8_TC1-COD(2018)0106

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 6 straipsnį, ▌43 straipsnio 2 dalį, 50 straipsnį, 53 straipsnio 1 dalį, ▌91 straipsnį, 100 straipsnį, ▌114 straipsnį, 168 straipsnio 4 dalį, 169 straipsnį, 192 straipsnio 1 dalį ir 325 straipsnio 4 dalį, ir į Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 31 straipsnį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(2),

atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę(3),

atsižvelgdami į Audito Rūmų nuomonę(4),

atsižvelgdami į Mokslo ir technikos komiteto paskirtų asmenų grupės, sudarytos iš valstybių narių mokslinių ekspertų, nuomonę pagal Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 31 straipsnį,

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros(5),

kadangi:

(1)  viešajai ar privačiajai organizacijai dirbantys asmenys arba asmenys, kurie su ja turi ryšių vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, dažnai pirmieji sužino apie šiomis aplinkybėmis viešajam interesui kylančias grėsmes ar daromą žalą. Pateikdami informaciją apie pažeidimus jie atlieka labai svarbų vaidmenį atskleidžiant teisės pažeidimus, kurie viešajam interesui daro žalą, ir užkertant jiems kelią, taip pat apsaugant visuomenės gerovę. Tačiau potencialius pranešėjus nuo pranešimo apie jiems susirūpinimą keliančius dalykus ar įtarimus dažnai atgraso atsakomųjų veiksmų baimė. Šiuo atveju ir Europos, ir tarptautiniu lygmenimis vis labiau pripažįstama subalansuotos ir veiksmingos pranešėjų apsaugos užtikrinimo svarba;

(2)  Sąjungos lygmeniu pranešėjų pranešimai ir viešas informacijos atskleidimas yra viena iš sudedamųjų Sąjungos teisės ir politikos vykdymo užtikrinimo dalių: jais nacionalinės ir Sąjungos vykdymo užtikrinimo sistemos papildomos informacija, kuri padeda veiksmingai nustatyti Sąjungos teisės pažeidimus, juos tirti ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už juos, tokiu būdu didinant skaidrumą ir atskaitomybę;

(3)  tam tikrose politikos srityse dėl Sąjungos teisės pažeidimų – neatsižvelgiant į tai, ar jie pagal nacionalinę teisę laikomi administraciniais, baudžiamaisiais ar kitokio pobūdžio pažeidimais – gali būti daroma didelė žala viešajam interesui, nes kyla didelė rizika visuomenės gerovei. Jeigu tose srityse nustatomi vykdymo užtikrinimo trūkumai, o pranešėjai paprastai turi išskirtinę galimybę atskleisti pažeidimus, vykdymo užtikrinimą būtina gerinti sukuriant veiksmingus, konfidencialius ir saugius pranešimų teikimo kanalus ir užtikrinant veiksmingą pranešėjų apsaugą nuo atsakomųjų veiksmų ▌;

(4)  šiuo metu Europos Sąjungoje pranešėjams teikiama apsauga įvairiose valstybėse narėse yra fragmentiška, o įvairiose politikos srityse – nevienoda. Iš pranešėjų atskleistų Sąjungos teisės pažeidimų, turinčių tarpvalstybinį aspektą, matyti, kaip neveiksminga apsauga vienoje valstybėje narėje gali ne tik sukelti neigiamų pasekmių ES politikos įgyvendinimui toje valstybėje narėje, bet ir sukelti šalutinį poveikį kitose valstybėse narėse ir apskritai visoje Sąjungoje;

(5)  todėl bendri minimalūs standartai, kuriais užtikrinama veiksminga pranešėjų apsauga, turėtų būti taikomi tuose teisės aktuose ir politikos srityse, kuriuose

i)  yra poreikis stiprinti vykdymo užtikrinimą,

ii)  mažas pranešėjų aktyvumas yra pagrindinis veiksnys, darantis įtaką vykdymo užtikrinimui, ir

iii)  Sąjungos teisės pažeidimai sukelia didelę žalą viešajam interesui.

Valstybės narės gali išplėsti nacionalinių nuostatų taikymą įtraukdamos kitas sritis, kad būtų užtikrinta išsami ir nuosekli sistema nacionaliniu lygmeniu;

(6)  pranešėjų apsauga yra būtina siekiant gerinti viešuosius pirkimus reglamentuojančios Sąjungos teisės vykdymo užtikrinimą. Be poreikio užkirsti kelią sukčiavimo ir korupcijos, susijusios su ES biudžeto įgyvendinimu, įskaitant viešuosius pirkimus, atvejams ir juos nustatyti, būtina spręsti nepakankamo viešųjų pirkimų taisyklių vykdymo užtikrinimo problemą, kai prekes, darbus ir paslaugas perka nacionalinės institucijos ir tam tikri viešųjų paslaugų teikėjai. Dėl tokių taisyklių pažeidimų iškraipoma rinka, padidėja verslo vykdymo išlaidos, pažeidžiami investuotojų ir akcininkų interesai ir apskritai mažinamas patrauklumas investicijoms ir sudaromos nevienodos veiklos sąlygos visoms Europoje veikiančioms įmonėms, o tai daro neigiamą poveikį tinkamam vidaus rinkos veikimui;

(7)  pranešėjų apsaugos pridėtinę vertę Sąjungos teisės aktų leidėjas jau pripažino finansinių paslaugų srityje. Po finansų krizės, kuri atskleidė rimtus susijusių taisyklių vykdymo užtikrinimo trūkumus, daugelyje šios srities teisėkūros priemonių buvo nustatytos pranešėjų apsaugos, įskaitant vidaus ir išorės pranešimų teikimo kanalus, taip pat aiškų atsakomųjų veiksmų draudimą, priemonės(6). Visų pirma, atsižvelgiant į kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms taikomą rizikos ribojimo sistemą, Direktyvoje 2013/36/ES nustatyta pranešėjų apsauga, kuri taip pat taikoma Reglamente (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms;

(8)  kalbant apie vidaus rinkai pateikiamų produktų saugą, pirminis įrodymų rinkimo šaltinis yra gamybos ir platinimo grandinėje dalyvaujančios įmonės, todėl pranešėjų teikiami pranešimai turi didelę pridėtinę vertę, nes jie yra daug arčiau galimos nesąžiningos ir neteisėtos nesaugių produktų gamybos, importo ar platinimo praktikos šaltinio. Dėl šios priežasties galima pagrįstai nustatyti pranešėjų apsaugą, teikiamą atsižvelgiant į suderintiems(7) ir nesuderintiems produktams(8) taikomus saugos reikalavimus. Pranešėjų apsauga taip pat yra labai svarbi siekiant išvengti šaunamųjų ginklų, jų dalių bei komponentų bei šaudmenų, taip pat savigynai skirtų produktų perdavimo, šiuo tikslu skatinant teikti pranešimus apie pažeidimus, pvz., dokumentų klastojimą, pakeistą žymėjimą ir apgaulingą tarpvalstybinį šaunamųjų ginklų įsigijimą, kai dėl pažeidimų šaunamieji ginklai dažnai perduodami iš teisėtos į neteisėtą rinką. Pranešėjų apsauga taip pat padės užkirsti kelią neteisėtai savadarbių sprogmenų gamybai, nes paskatins teisingai taikyti su sprogstamųjų medžiagų pirmtakais susijusius apribojimus ir kontrolės priemones;

(9)  tai, kad pranešėjų apsauga yra svarbi, nes užkerta kelią transporto saugą reglamentuojančių taisyklių pažeidimams, kurie gali kelti pavojų žmonių gyvybėms, ir nuo jų atgraso, jau pripažįstama sektorinėse Sąjungos priemonėse, susijusiose su aviacijos sauga(9) ir jūrų transporto sauga(10), kuriose numatytos specialios pranešėjų apsaugos priemonės, taip pat konkretūs pranešimų teikimo kanalai. Šios priemonės taip pat apima darbuotojų, sąžiningai pranešančių apie savo klaidas, apsaugą nuo atsakomųjų veiksmų (vadinamasis sąžiningumo principas). Šiuose dviejuose sektoriuose galiojančius pranešėjų apsaugos aspektus būtina papildyti ir išplėtoti, taip pat būtina numatyti tokią apsaugą, kad būtų skatinamas kitų transporto rūšių, būtent vidaus vandenų kelių, kelių ir geležinkelių transporto, saugumo standartų vykdymo užtikrinimas;

(10)  įrodymų rinkimas, nusikaltimų aplinkai ir neteisėto elgesio ar neveikimo, taip pat potencialių pažeidimų, susijusių su aplinkos apsauga, prevencija, jų nustatymas ir nagrinėjimas tebėra iššūkis, kurį reikia aktyviau spręsti, kaip pripažinta 2018 m. sausio 18 d. Komisijos komunikate „ES aplinkosaugos reikalavimų laikymosi ir aplinkos valdymo gerinimo veiksmai“(11). Nors pranešėjų apsaugos taisyklės dabar yra nustatytos tik vienoje sektorinėje priemonėje, susijusioje su aplinkos apsauga(12), tokią apsaugą yra būtina nustatyti siekiant užtikrinti veiksmingą Sąjungos aplinkos apsaugos acquis vykdymą, nes jo pažeidimai gali padaryti ▌ žalos viešajam interesui ir turėti šalutinį poveikį kitose valstybėse. Tai taip pat svarbu tais atvejais, kai nesaugūs produktai gali padaryti žalos aplinkai;

(11)  pranešėjų apsaugos stiprinimu taip pat būtų prisidedama užkertant kelią Euratomo branduolinės saugos, radiacinės saugos ir panaudoto kuro bei radioaktyviųjų atliekų atsakingo ir saugaus tvarkymo taisyklių pažeidimams ir nuo jų atgrasant. Tuo taip pat būtų veiksmingiau užtikrinama, kad būtų vykdomos galiojančios peržiūrėtos Branduolinės saugos direktyvos(13) nuostatos, susijusios su veiksminga branduolinės saugos kultūra, visų pirma 8b straipsnio 2 dalies a punktas, pagal kurį reikalaujama, kad, inter alia, kompetentinga reguliavimo institucija nustatytų valdymo sistemas, kuriose deramas prioritetas teikiamas branduolinei saugai ir skatinamas visų lygių darbuotojų bei vadovų gebėjimas kelti klausimą dėl atitinkamų saugos principų ir praktikos veiksmingo užtikrinimo ir laiku pranešti apie saugos problemas;

(12)  dėl panašių aplinkybių, remiantis galiojančiomis nuostatomis, pranešėjų apsaugą galima pagrįstai nustatyti ir siekiant užkirsti kelią maisto grandinėje galiojančių ES taisyklių, visų pirma susijusių su maisto ir pašarų sauga ir gyvūnų sveikata, apsauga ir gerove, pažeidimams. Šiose srityse parengtos įvairios Sąjungos taisyklės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Reglamente (EB) Nr. 178/2002(14) nustatyti bendrieji principai ir reikalavimai, kuriais grindžiamos visos Sąjungos ir nacionalinės su maistu ir pašarais susijusios priemonės, o ypatingas dėmesys skiriamas maisto saugai, siekiant užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos ir vartotojų interesų, susijusių su maistu, apsaugą, taip pat veiksmingą vidaus rinkos veikimą. Šiame reglamente, be kita ko, nustatyta, kad maisto tvarkymo ir pašarų ūkio subjektams neleidžiama trukdyti savo darbuotojams ir kitiems asmenims bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis, jeigu taip būtų galima išvengti dėl maisto kylančio pavojaus, sumažinti tą pavojų ar jį pašalinti. Sąjungos teisės aktų leidėjas panašaus požiūrio laikėsi priimdamas Gyvūnų sveikatos teisės aktą – Reglamentą (ES) 2016/429, kuriuo nustatomos gyvūnų ligų, kurios perduodamos gyvūnams arba žmonėms, prevencijos ir kontrolės taisyklės(15). Tarybos Direktyvoje 98/58/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2010/63/ES, taip pat Tarybos reglamentuose (EB) Nr. 1/2005 ir (EB) Nr. 1099/2009 nustatytos ūkinės paskirties, vežamų, žudomų gyvūnų apsaugos ir gerovės taisyklės;

(13)  lygiai taip pat pranešėjų pranešimai gali būti labai svarbūs nustatant dėl Sąjungos taisyklių pažeidimų kylančią riziką visuomenės sveikatai ir vartotojų apsaugai, užkertant jai kelią, ją mažinant ar šalinant, nes be jų tie pažeidimai liktų neatskleisti. Visų pirma vartotojų apsauga taip pat yra glaudžiai susijusi su atvejais, kai nesaugūs produktai gali padaryti didelę žalą vartotojams; ▌

(14)  privatumo ir asmens duomenų apsauga, įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsniuose, yra kita sritis, kurioje pranešėjai gali padėti atskleisti Sąjungos teisės pažeidimus, dėl kurių gali ▌ būti daroma žala viešajam interesui. Panašios nuostatos taikomos Direktyvos dėl tinklų ir informacinių sistemų saugumo(16), kuria nustatoma pranešimų apie incidentus (įskaitant incidentus, nesusijusius su asmens duomenimis) teikimo tvarka ir saugumo reikalavimai, taikomi esmines paslaugas įvairiuose sektoriuose (pvz., energijos, sveikatos, transporto, bankų ir pan.) teikiantiems subjektams, pagrindinių skaitmeninių paslaugų teikėjams (pvz., debesijos kompiuterijos paslaugos) ir pagrindinių komunalinių paslaugų, pavyzdžiui, vandens, elektros energijos ir dujų tiekimo, teikėjams, pažeidimams. Šioje srityje pranešėjų teikiami pranešimai yra ypač vertingi siekiant užkirsti kelią saugumo incidentams, kurie gali daryti poveikį esminei ekonominei ir socialinei veiklai ir plačiai naudojamoms skaitmeninėms paslaugoms, taip pat užkirsti kelią Sąjungos duomenų apsaugos teisės aktų pažeidimams. Tai padeda užtikrinti nenutrūkstamą paslaugų, kurios turi esminę reikšmę vidaus rinkos veikimui ir visuomenės gerovei, teikimą;

(15)  be to, Sąjungos finansinių interesų apsauga, kuri yra susijusi su kova su sukčiavimu, korupcija ir bet kuria kita neteisėta veikla, darančia poveikį Sąjungos išlaidų panaudojimui, Sąjungos pajamų ir lėšų surinkimui ar Sąjungos turtui, yra pagrindinė sritis, kurioje reikia stiprinti Sąjungos teisės vykdymo užtikrinimą. Sąjungos finansinių interesų apsaugos stiprinimas taip pat apima Sąjungos biudžeto įgyvendinimą, susijusį su Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartimi grindžiamomis išlaidomis. Prastas veiksmingo vykdymo užtikrinimas Sąjungos finansinių interesų srityje, įskaitant sukčiavimą ir korupciją nacionaliniu lygmeniu, lemia mažesnes Sąjungos pajamas ir netinkamą ES lėšų panaudojimą, kuris gali iškraipyti viešąsias investicijas bei augimą ir pakenkti piliečių pasitikėjimui ES veiksmais. SESV 325 straipsnyje reikalaujama, kad Sąjunga ir valstybės narės kovotų su tokia veikla. Atitinkamos Sąjungos priemonės šiuo atžvilgiu apima visų pirma Tarybos reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 2988/95, kurį su stambiausio masto sukčiavimu susijusio elgesio atveju papildo Direktyva (ES) 2017/1371 ir 1995 m. liepos 26 d. Konvencija dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, parengta vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, įskaitant jos 1996 m. rugsėjo 27 d.(17), 1996 m. lapkričio 29 d.(18) ir 1997 m. birželio 19 d. protokolus (Konvencija ir protokolai, kurie galioja valstybėms narėms, kurios nesaistomos Direktyva (ES) 2017/1372), taip pat Reglamentą (ES , Euratomas) Nr. 883/2013 (OLAF).

(16)  taip pat turėtų būti nustatyti bendri minimalūs pranešėjų apsaugos standartai pažeidimų, susijusių su vidaus rinka, kaip nurodyta SESV 26 straipsnio 2 dalyje, atveju. Be to, remiantis Teisingumo Teismo praktika, Sąjungos priemonės, kuriomis siekiama sukurti vidaus rinką arba užtikrinti jos veikimą, yra skirtos padėti pašalinti esamas arba kylančias kliūtis laisvam prekių judėjimui ar laisvei teikti paslaugas arba pašalinti konkurencijos iškraipymus;

(17)  konkrečiai, pranešėjų apsauga siekiant sustiprinti Sąjungos konkurencijos teisės, įskaitant valstybės pagalbos sritį, vykdymo užtikrinimą padėtų apsaugoti veiksmingą rinkų veikimą Sąjungoje, sudaryti vienodas sąlygas verslui ir užtikrinti naudą vartotojams. Kalbant apie įmonėms taikomas konkurencijos taisykles, pažymėtina, kad vidaus pranešimų svarba nustatant konkurencijos teisės pažeidimus jau pripažįstama ES atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo politikos srityje, taip pat neseniai Europos Komisijai sukūrus anoniminio informavimo apie pažeidimus priemonę. Pažeidimai, susiję su konkurencija ir valstybės pagalba, yra susiję su SESV 101, 102, 106, 107 ir 108 straipsniais ir jiems taikyti priimtomis antrinės teisės taisyklėmis;

(18)  veiksmai, kuriais pažeidžiamos pelno mokesčio taisyklės, ir susitarimai, kuriais siekiama įgyti mokestinį pranašumą ir išvengti teisinių prievolių, taip pakenkiant taikytinos pelno mokesčio teisės dalykui ar tikslui, daro neigiamą poveikį tinkamam vidaus rinkos veikimui. Tokie veiksmai ir susitarimai gali lemti nesąžiningą mokesčių konkurenciją ir plataus masto mokesčių slėpimą, dėl kurio iškraipomos vienodos veiklos sąlygos įmonėms, o valstybės narės ir visas Sąjungos biudžetas praranda mokestines pajamas. Šioje direktyvoje numatyta apsauga nuo atsakomųjų veiksmų tiems, kurie praneša apie apgaulingus ir (arba) piktnaudžiaujamo pobūdžio susitarimus, kurie priešingu atveju galėtų likti neatskleisti, siekiant sustiprinti kompetentingų institucijų gebėjimą apsaugoti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir pašalinti iškraipymus ir prekybos kliūtis, kurie daro poveikį bendrovių konkurencingumui vidaus rinkoje, kurie tiesiogiai susiję su laisvo judėjimo taisyklėmis, taip pat valstybės pagalbos taisyklių taikymu. Pranešėjų apsauga papildo naujausias Komisijos iniciatyvas, kuriomis siekiama padidinti skaidrumą ir keitimąsi informacija mokesčių srityje ir sukurti sąžiningesnę pelno mokesčio aplinką Sąjungoje , siekiant didesnio valstybių narių veiksmingumo nustatant apgaulingus ir (arba) piktnaudžiaujamo pobūdžio susitarimus, kurie priešingu atveju liktų neatskleisti, ir padės atgrasyti nuo tokių susitarimų sudarymo, nors šia direktyva nederinamos nuostatos dėl mokesčių, nesvarbu, ar jos esminės, ar procedūrinės;

(19)  1 straipsnio 1 dalies a punkte apibrėžiama materialinė šios direktyvos taikymo sritis, darant nuorodą į priede (I ir II dalyse) išvardytų Sąjungos teisės aktų sąrašą. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai šiuose Sąjungos aktuose savo ruožtu apibrėžiama jų materialinė taikymo sritis darant nuorodą į jų prieduose išvardytus Sąjungos aktus, šie aktai taip pat yra šios direktyvos materialinės taikymo srities dalis. Be to, priede pateikta nuoroda į teisės aktus turėtų būti suprantama kaip apimanti visas nacionalines ir Sąjungos įgyvendinimo arba deleguotąsias priemones, priimtas pagal tuos teisės aktus. Be to, nuoroda į Sąjungos teisės aktus šios direktyvos priede turi būti suprantama kaip dinaminė nuoroda, t. y. jei priede nurodytas Sąjungos aktas buvo arba bus iš dalies pakeistas, nuoroda yra sietina su taip iš dalies pakeistu teisės aktu; jei priede nurodytas Sąjungos aktas buvo arba bus pakeistas, nuoroda yra sietina su tuo naujuoju teisės aktu;

(20)  tam tikruose Sąjungos aktuose, visų pirma finansinių paslaugų srities, pvz., Reglamente (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka(19) ir Komisijos įgyvendinimo direktyvoje 2015/2392, priimtoje remiantis tuo reglamentu(20), jau nustatytos išsamios pranešėjų apsaugos taisyklės. Tokie galiojantys Sąjungos teisės aktai, įskaitant nurodytus priedo II dalies sąraše, turėtų išlaikyti visus savo specifinius, prie atitinkamų sektorių pritaikytus aspektus. Tai yra ypač svarbu siekiant nustatyti, kurie juridiniai subjektai finansinių paslaugų, pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityse šiuo metu privalo įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus; Be to, siekiant visose valstybėse narėse užtikrinti nuoseklumą ir teisinį tikrumą, ši direktyva turėtų būti taikoma visose srityse, kurios nėra reglamentuojamos konkretiems sektoriams taikomomis priemonėmis ir kurias reikėtų papildyti šia direktyva, jei tos sritys juose nereglamentuojamos, kad jos būtų visiškai suderintos su minimaliais standartais. Šioje direktyvoje visų pirma turėtų būti tiksliau apibrėžta vidaus ir išorės kanalų struktūra, kompetentingų institucijų pareigos ir konkrečios apsaugos nuo atsakomųjų veiksmų formos, kurios turi būti užtikrintos nacionaliniu lygmeniu. Šiuo atžvilgiu Reglamento (ES) Nr. 1286/2014 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė valstybėms narėms numatyti pranešimų teikimo vidaus kanalą srityje, kuriai taikomas tas reglamentas. Siekiant nuoseklumo su šioje direktyvoje išdėstytais minimaliais standartais, pareiga sukurti vidaus pranešimų teikimo kanalus, numatytus šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje, taip pat turėtų būti taikoma ir Reglamento (ES) Nr. 1286/2014 atžvilgiu;

(21)  ši direktyva neturėtų daryti poveikio apsaugai, darbuotojams teikiamai, kai jie praneša apie Sąjungos darbo teisės pažeidimus. Visų pirma darbuotojų saugos ir sveikatos srityje pagal Pagrindų direktyvos 89/391/EEB 11 straipsnį jau reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog darbuotojai arba darbuotojų atstovai neatsidurtų nepalankioje padėtyje dėl darbdaviams pateiktų savo prašymų ar pasiūlymų imtis tinkamų pavojų darbuotojams sumažinimo ir (arba) pavojaus šaltinių pašalinimo priemonių. Darbuotojai ir jų atstovai turi teisę kelti klausimus kompetentingose nacionalinėse institucijose, jeigu mano, kad darbdavių taikytos priemonės ir būdai yra netinkami darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti;

(22)  valstybės narės gali nustatyti, kad pranešimai dėl tarpasmeninių nusiskundimų, darančių poveikį tik pranešimo teikėjui, t. y. nusiskundimai dėl tarpasmeninių konfliktų tarp pranešimo teikėjo ir kito darbuotojo, gali būti nukreipiami į kitas prieinamas procedūras;

(23)  šia direktyva nedaroma poveikio apsaugai, kuri užtikrinama procedūromis, skirtomis pranešimams apie galimą neteisėtą elgesį, įskaitant sukčiavimą arba korupciją, kuria kenkiama Sąjungos interesams, arba apie su profesinių pareigų vykdymu susijusį elgesį, kuriuo gali būti šiurkščiai nesilaikoma pagal Tarybos reglamente (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 259/69(21) nustatytus Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 22a, 22b ir 22c straipsniuose nustatytų Europos Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų pareigų. Direktyva taikoma tais atvejais, kai ES pareigūnai teikia pranešimus su darbu susijusiame kontekste už savo darbo santykių su ES institucijomis ribų;

(24)  kiekviena valstybė narė išlieka išimtinai atsakinga už savo nacionalinį saugumą. Ši direktyva neturėtų būti taikoma pranešimams apie pažeidimus, susijusius su viešaisiais pirkimais, kuriuose esama gynybos ar saugumo aspektų, jeigu jiems taikomas SESV 346 straipsnis, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Jei valstybės narės nusprendžia išplėsti direktyvoje numatytą apsaugą ir ją taikyti kitoms sritims ar veiksmams, kuriems direktyva iki tol nebuvo taikoma, tos valstybės narės gali priimti specialias nuostatas, kuriomis šiuo atžvilgiu būtų apsaugoti esminiai nacionalinio saugumo interesai;

(25)  ši direktyva taip pat neturėtų daryti poveikio slaptos informacijos apsaugai, jeigu jos apsaugą nuo neteisėtos prieigos reikalaujama užtikrinti pagal Sąjungos teisę arba atitinkamos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus. ▌Be to, šios direktyvos nuostatos neturėtų daryti poveikio prievolėms pagal 2015 m. kovo 13 d. Komisijos sprendimą (ES, Euratomas) 2015/444 dėl ES įslaptintos informacijos apsaugai užtikrinti skirtų saugumo taisyklių arba 2013 m. rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimą dėl ES įslaptintos informacijos apsaugai užtikrinti skirtų saugumo taisyklių;

(26)  ši direktyva neturėtų daryti poveikio advokatų ir jų klientų bendravimo konfidencialumo apsaugai (toliau – advokato teisė neatskleisti profesinės paslapties), kaip numatyta pagal nacionalinę teisę ir, kai taikoma, Sąjungos teisę, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Be to, direktyva neturėtų daryti poveikio pareigai užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų, įskaitant terapeutus, bendravimo su savo pacientais ir pacientų duomenų įrašų konfidencialumą, kaip nustatyta nacionalinėje ir Sąjungos teisėje;

(27)  kitų profesijų atstovai būti gali laikomi atitinkančiais apsaugos teikimo pagal šią direktyvą reikalavimus, kai jie praneša informaciją, saugomą pagal taikytinas profesines taisykles, su sąlyga, kad tą informaciją pranešti būtina tam, kad būtų atskleistas pažeidimas, kuriam taikoma ši direktyva;

(28)  nors tam tikromis sąlygomis šia direktyva numatomas ribotas atleidimas nuo atsakomybės, įskaitant baudžiamąją atsakomybę, tuo atveju, kai pažeidžiamas konfidencialumas, ji nedaro poveikio nacionalinėms taisyklėms dėl baudžiamojo proceso, visų pirma toms, kuriomis siekiama apsaugoti tyrimų ir procesų, arba susijusių asmenų gynybos teisių vientisumą. Tai nedaro poveikio apsaugos priemonių nustatymui kitoms nacionalinės procesinės teisės rūšims, visų pirma prievolės įrodyti perkėlimui nacionaliniuose administraciniuose, civiliniuose ar darbo procesuose;

(29)  ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinėms taisyklėms dėl darbuotojų atstovų naudojimosi teisėmis į informaciją, konsultacijas ir dalyvavimą kolektyvinėse derybose bei jų užtikrinamam darbuotojų užimtumo srities teisių gynimui. Šia nuostata turėtų būti nedaroma poveikio šia direktyva užtikrinamam apsaugos lygiui;

(30)  ši direktyva neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai asmenys, kurie remiantis informacija grindžiamu jų sutikimu identifikuoti arba nacionaliniu lygmeniu paskirtų institucijų, pavyzdžiui muitinės institucijų, tvarkomose duomenų bazėse registruoti kaip informatoriai, praneša apie pažeidimus teisėsaugos institucijoms už atlygį ar kompensaciją. Tokie pranešimai teikiami laikantis specialių procedūrų, kuriomis siekiama užtikrinti jų anonimiškumą, kad būtų apsaugota jų fizinė neliečiamybė, ir kurios skiriasi nuo šioje direktyvoje numatytų pranešimų teikimo kanalų;

(31)  asmenys, kurie praneša informaciją apie grėsmes ar žalą viešajam interesui, kurią sužino vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, naudojasi savo žodžio laisve. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 10 straipsnyje nustatyta teisė į žodžio ir informacijos laisvę apima teisę gauti ir skleisti informaciją, taip pat žiniasklaidos laisvę ir pliuralizmą;

(32)  todėl ši direktyva grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, susijusia su žodžio laisve, ir Europos Tarybos 2014 m. rekomendacijoje dėl pranešėjų apsaugos(22) nustatytais principais, kurie buvo parengti remiantis šia teismo praktika;

(33)  kad galėtų naudotis apsauga, pranešimų teikėjai turėtų pagrįstai manyti, kad, atsižvelgiant pranešimo pateikimo metu buvusias aplinkybes ir jiems prieinamą informaciją, faktai, apie kuriuos jie pranešė, yra teisingi. Tai yra esminė apsaugos nuo apgaulingų ir lengvabūdiškų arba piktnaudžiaujamo pobūdžio pranešimų priemonė, kuria užtikrinama, kad apsauga nebūtų teikiama asmenims, kurie pranešimo pateikimo metu tyčia ir sąmoningai pateikė neteisingą ar klaidinamą informaciją. Kartu taip užtikrinama, kad pranešimo teikėjas neprarastų apsaugos tais atvejais, kai neteisingą pranešimą pateikė būdamas nuoširdžiai įsitikinęs jo teisingumu. Panašiai pranešimų teikėjai turėtų turėti teisę į apsaugą pagal šią direktyvą, jeigu turi pagrįstų priežasčių manyti, kad pranešta informacija patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Pranešėjo motyvai pranešti turėtų būti neaktualūs sprendžiant, ar jam suteikti apsaugą, ar ne;

(34)  pranešėjams paprastai lengviau pranešti naudojantis vidaus kanalais, nebent jie turi priežasčių pranešti naudojantis išorės kanalais. Iš empirinių tyrimų matyti, kad dauguma pranešėjų linkę pranešti vidaus kanalais, savo organizacijoje, kurioje dirba. Vidaus pranešimų teikimas taip pat yra geriausias būdas užtikrinti, kad informacija patektų asmenims, kurie gali prisidėti prie ankstyvo ir veiksmingo viešajam interesui kylančios rizikos problemų sprendimo. Kartu pranešimo teikėjas turėtų galėti pasirinkti tinkamiausią pranešimo teikimo kanalą, priklausomai nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių. Be to, atsižvelgiant į demokratinius principus (pvz., skaidrumą ir atskaitomybę) ir pagrindines teises (pvz., žodžio laisvę ir žiniasklaidos laisvę), kartu išlaikant darbdavių intereso valdyti savo organizacijas ir apsaugoti savo interesus bei visuomenės intereso apsisaugoti nuo žalos pusiausvyrą, ir laikantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatytų kriterijų, būtina užtikrinti viešo informacijos atskleidimo apsaugą;

(35)  nedarant poveikio galiojančioms pareigoms numatyti galimybę pranešti anonimiškai pagal Sąjungos teisę, šia direktyva nedaroma poveikio valstybių narių teisei nuspręsti, ar viešieji arba privatieji subjektai ir kompetentingos institucijos turi priimti anoniminius pranešimus apie pažeidimus, kuriems taikoma ši direktyva, ir imtis dėl jų tolesnių veiksmų, ar neturi. Tačiau asmenys, kurie anonimiškai pateikė pranešimą arba viešai atskleidė informaciją, kuriems taikoma ši direktyva, ir atitinka jo sąlygas, turėtų būti saugomi pagal šią direktyvą, jei jie vėliau identifikuojami ir patiria atsakomuosius veiksmus;

(36)  apsauga turi būti suteikiama tais atvejais, kai asmenys pagal Sąjungos teisės aktus praneša Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ar agentūroms, pavyzdžiui, apie sukčiavimą Sąjungos biudžeto srityje;

(37)  asmenims konkreti teisinė apsauga reikalinga tais atvejais, kai informaciją, kurią praneša, jie sužino vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, todėl jiems kyla rizika sulaukti atsakomųjų veiksmų darbe (pvz., pažeidus konfidencialumo arba lojalumo pareigą). Pagrindinė priežastis, dėl kurios jiems reikia suteikti apsaugą, yra jų pažeidžiama ekonominė padėtis, kuri priklauso nuo asmens, kuriam jie de facto dirba. Tais atvejais, kai tokio su darbu susijusio galių disbalanso nėra (pvz., įprastų skundų arba pašalinių piliečių atveju), apsauga nuo atsakomųjų veiksmų nereikalinga;

(38)  norint užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės vykdymą, apsaugą reikia suteikti pačioms įvairiausioms asmenų kategorijoms, kurie, nepaisant to, ar jie yra ES, ar trečiųjų šalių piliečiai, vykdydami su savo darbu susijusią veiklą (nepaisant šios veiklos pobūdžio ir to, ar ji yra apmokama, ar ne) turi išskirtinę prieigą prie informacijos apie pažeidimus ir pranešimas apie tokius pažeidimus atitiktų viešąjį interesą ir kurie, jei pateiktų pranešimą, gali sulaukti atsakomųjų veiksmų. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad apsaugos poreikis būtų nustatomas atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes, ne vien remiantis santykių pobūdžiu, taip įtraukiant pačius įvairiausius asmenis, plačiausia prasme susijusius su organizacija, kurioje padaromas pažeidimas;

(39)  apsauga pirmiausia turėtų būti taikoma asmenims, turintiems darbuotojo statusą, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnio 1 dalį ir kaip jį išaiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas , t. y. asmenys, kurie tam tikrą laikotarpį kito asmens naudai ir jo vadovaujami vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą. Šį sąvoką apima ir valstybės tarnautojus. Todėl apsauga taip pat turėtų būti suteikiama nestandartinių darbo santykių saistomiems darbuotojams, įskaitant ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus, pagal terminuotą darbo sutartį dirbančius darbuotojus ar asmenis, sudariusius darbo sutartį ar turinčius darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmonėmis, mažų garantijų darbo santykius, kuriems dažnai sudėtinga taikyti standartinę apsaugą nuo nesąžiningo elgesio;

(40)  apsauga taip pat turėtų būti išplėsta kitų kategorijų fiziniams ▌ asmenims, kurie, nors ir nėra darbuotojai pagal SESV 45 straipsnio 1 dalį, gali atlikti labai svarbų vaidmenį atskleidžiant teisės pažeidimus ir, vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, gali atsidurti ekonomiškai pažeidžiamoje padėtyje. Pavyzdžiui, tokiose srityse kaip produktų sauga, tiekėjai yra daug arčiau galimos nesąžiningos ir neteisėtos nesaugių produktų gamybos, importo ar platinimo praktikos; įgyvendinant Sąjungos fondų paramą, paslaugas teikiantys konsultantai turi išskirtinę galimybę atkreipti dėmesį į pažeidimus, kuriuos jie mato. Tokių kategorijų asmenys, įskaitant savarankiškai dirbančius asmenis, kurie teikia paslaugas, laisvai samdomus asmenis, rangovus, subrangovus ir paslaugų teikėjus, paprastai sulaukia atsakomųjų veiksmų, kurie gali pasireikšti, pavyzdžiui, paslaugų teikimo sutarties, licencijos ar leidimo galiojimo nutraukimu prieš terminą ar atšaukimu, verslo ar pajamų praradimu, prievarta, grasinimais ar priekabiavimu, įtraukimu į juoduosius sąrašus ir (arba) verslo boikotu ar žala jų reputacijai. Akcininkai ir valdymo organuose dalyvaujantys asmenys taip pat gali sulaukti atsakomųjų veiksmų, pvz., finansinio pobūdžio arba grasinimų ar priekabiavimo, įtraukimo į juoduosius sąrašus arba žalos jų reputacijai forma. Apsauga taip pat turėtų būti suteikiama asmenims, kurių darbo santykiai baigėsi ir į darbo vietą kandidatuojantiems asmenims arba asmenims, kurie kandidatuoja norėdami teikti paslaugas organizacijoms ir kurie įdarbinimo proceso metu arba kitų ikisutartinių derybų metu sužino apie teisės pažeidimus ir gali sulaukti atsakomųjų veiksmų neigiamų atsiliepimo apie darbuotoją arba įtraukimo į juoduosius sąrašus ir (arba) verslo boikoto forma;

(41)  veiksminga pranešėjų apsauga taip pat reiškia papildomų kategorijų asmenų, kurie, nors ekonomiškai nėra priklausomi nuo su savo darbu susijusios veiklos, vis tiek gali sulaukti atsakomųjų veiksmų dėl pažeidimų atskleidimo, apsaugą. Atsakomieji veiksmai prieš savanorius ir apmokamus arba neapmokamus stažuotojus gali pasireikšti tuo, kad nebesinaudojama jų paslaugomis, būsimam darbdaviui pateikiami neigiami atsiliepimai arba kitaip pakenkiama jų reputacijai arba karjeros galimybėms;

(42)  norint veiksmingai nustatyti didelę žalą viešajam interesui ir užkirsti jai kelią, reikia, kad pažeidimo sąvoka taip pat apimtų piktnaudžiavimo praktiką, kaip nustatyta Europos Teisingumo Teismo praktikos, t. y. veiksmais arba neveikimu, kurie formaliai neatrodo neteisėti, tačiau kenkia teisės dalykui arba tikslui;

(43)  norint užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės pažeidimų prevenciją, reikia, kad apsauga ▌ būtų suteikiama asmenims, kurie teikia informaciją, būtiną jau įvykusiems pažeidimams, pažeidimams, kurie dar nepadaryti, tačiau labai tikėtina, kad bus padaryti, veiksmams ar neveikimui, kuriuos pranešėjas turi pagrįstų priežasčių laikyti Sąjungos teisės pažeidimais, taip pat bandymams nuslėpti pažeidimus, atskleisti. Dėl tų pačių priežasčių apsaugą taip pat galima pagrįstai suteikti asmenims, kurie nepateikia tiesioginių įrodymų, tačiau iškelia pagrįstą susirūpinimą ar įtarimą. Tačiau apsauga neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai pranešama informacija, kuri jau yra visiškai prieinama viešojoje erdvėje, arba kai tai yra nepagrįsti gandai ir nuogirdos;

(44)  atsakomieji veiksmai reiškia glaudų (priežasties ir pasekmės) ryšį, kuris turi būti tarp pranešimo ir pranešimo teikėjo tiesiogiai ar netiesiogiai patirto neigiamo elgesio, kad šis asmuo galėtų naudotis teisine apsauga. Veiksminga pranešimų teikėjų apsauga, kaip Sąjungos teisės vykdymo užtikrinimą gerinanti priemonė, turi būti grindžiama plačia atsakomųjų veiksmų apibrėžtimi, kuri apima bet kokį su darbu susijusiomis aplinkybėmis atliekamą veiksmą arba neveikimą, kuris kenkia asmenims. Šia direktyva neužkertamas kelias darbdaviams priimti su užimtumu susijusius sprendimus, kurie nėra paskatinti pranešimų teikimu ar viešu informacijos atskleidimu;

(45)  apsauga nuo atsakomųjų veiksmų, kaip žodžio laisvės ir žiniasklaidos laisvės apsaugos priemonė, turėtų būti suteikiama tiek asmenims, kurie informaciją apie veiksmus ar neveikimą praneša organizacijoje (vidaus pranešimų teikimas) arba išorės institucijai (išorės pranešimų teikimas), tiek asmenims, kurie tokią informaciją atskleidžia viešojoje erdvėje (pvz., tiesiogiai visuomenei per internetines platformas ar socialinius tinklus arba žiniasklaidai, išrinktiems pareigūnams, pilietinės visuomenės organizacijoms, profesinėms sąjungoms arba profesinėms ar verslo organizacijoms);

(46)  pranešėjai visų pirma yra svarbus tyrimus atliekančių žurnalistų šaltinis. Veiksmingos pranešėjų apsaugos nuo atsakomųjų veiksmų užtikrinimas suteikia (potencialiems) pranešėjams daugiau tikrumo, todėl skatina ir lengvina informacijos apie pažeidimus teikimą, be kita ko, ir žiniasklaidai. Šiuo atžvilgiu pranešėjų, kaip žurnalistikos šaltinio, apsauga turi esminę reikšmę užtikrinant tiriamosios žurnalistikos, kaip demokratinės visuomenės sergėtojos, vaidmenį;

(47)  siekiant veiksmingai nustatyti Sąjungos teisės pažeidimus ir užkirsti jiems kelią, gyvybiškai svarbu, kad susijusi informacija greitai pasiektų arčiausiai problemos šaltinio esančius subjektus, kurie turi geriausias galimybes atlikti tyrimą ir įgaliojimus ištaisyti pažeidimą, kai tai įmanoma. Todėl iš principo pranešėjai turėtų būti skatinami pirmiausia naudotis vidaus kanalais ir pranešti savo darbdaviui, jei jie tokie kanalai jiems prieinami ir galima pagrįstai tikėtis, kad jie veiks. Taip yra visų pirma tais atvejais, kai pranešėjas mano, kad pažeidimą galima veiksmingai spręsti atitinkamos organizacijos viduje ir kad nėra atsakomųjų veiksmų pavojaus. Tam taip pat reikia, kad privačiojo ir viešojo sektorių juridiniai subjektai įdiegtų tinkamas pranešimų priėmimo ir tolesnių veiksmų vidaus procedūras. Tai skatinti reikėtų ir tais atvejais, kai šie kanalai sukurti to nereikalaujant pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę. Šis principas turėtų padėti puoselėti gero bendravimo kultūrą ir įmonių socialinę atsakomybę, pagal kurią laikoma, kad pranešėjai labai prisideda prie savikorekcijos ir kompetencijos;

(48)  kalbant apie privačiojo sektoriaus juridinius subjektus pažymėtina, kad prievolė įdiegti vidaus kanalus nustatyta atsižvelgiant į jų dydį ir rizikos, kurią jų veikla kelia viešajam interesui, lygį. Ji turėtų būti taikoma visoms bendrovėms, turinčioms 50 ar daugiau darbuotojų, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio, ir grindžiama jų prievole surinkti PVM. Specifiniais atvejais valstybės narės, atlikusios tinkamą rizikos vertinimą, gali reikalauti, kad ir kitos įmonės įdiegtų vidaus pranešimų teikimo kanalus (pvz., dėl didelės rizikos, kurią gali kelti jų veikla);

(49)  šia direktyva nedaroma poveikio valstybių narių galimybei skatinti privačius subjektus, turinčius mažiau nei 50 darbuotojų, sukurti vidaus pranešimų teikimo ir tolesnių veiksmų kanalus, be kita ko, tiems kanalams nustatant ne tokius griežtus reikalavimus, kokie nustatyti 5 straipsnyje, su sąlyga, kad tais reikalavimais užtikrinamas konfidencialumas ir stropūs su pranešimu susiję tolesni veiksmai;

(50)  prievolės įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus išimtis, taikoma mažosioms ir labai mažoms įmonėms, neturėtų būti taikoma privačioms įmonėms, kurios šiuo metu įpareigojamos įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus pagal priedo I dalies B punkte ir II dalyje nurodytus Sąjungos teisės aktus;

(51)  turėtų būti aišku, kad privačiųjų juridinių subjektų, kurie nėra įdiegę vidaus pranešimų teikimo kanalų, atveju pranešimų teikėjai turėtų galėti pranešimus teikti išorėje tiesiogiai kompetentingoms institucijoms, ir tokiems asmenims turėtų būti teikiama šioje direktyvoje numatyta apsauga nuo atsakomųjų veiksmų;

(52)  siekiant visų pirma užtikrinti, kad viešajame sektoriuje būtų laikomasi viešųjų pirkimų taisyklių, prievolė įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus turėtų būti taikoma visiems vietos, regioninio ir nacionalinio lygmens viešiesiems juridiniams subjektams, kartu ši prievolė turi atitikti jų dydį;

(53)  jeigu užtikrinamas pranešimo teikėjo tapatybės konfidencialumas, kiekvienas atskiras privatusis ir viešasis juridinis subjektas savo nuožiūra apibrėžia pranešimų teikimo kanalų, kuriuos įdiegs, rūšį. Konkrečiau kalbant, jie turėtų sudaryti galimybę teikti rašytinius pranešimus paštu, naudojant fizinę skundų dėžutę (-es) arba interneto platformą (intraneto arba interneto) ir (arba) sudaryti galimybę pranešti žodžiu naudojantis telefono karštąja linija arba kita balso pranešimų sistema. Pranešėjo prašymu tokiais kanalais taip pat turėtų būti sudaryta galimybė per pagrįstą laikotarpį surengti fizinius susitikimus;

(54)  įgaliojimai priimti pranešimus privačiųjų ir viešųjų subjektų vardu gali būti suteikiami ir trečiosioms šalims, jeigu jos deramai užtikrina, kad bus laikomasi nepriklausomumo, konfidencialumui, duomenų apsaugos ir slaptumo principų. Tai gali būti išorės pranešimų teikimo platformų teikėjai, išorės konsultantai, auditoriai, profesinių sąjungų atstovai arba darbuotojų atstovai;

(55)  nedarant poveikio profesinių sąjungų atstovams arba darbuotojų atstovams vykdant savo pareigas taikomai apsaugai pagal kitas Sąjungos ir nacionalines taisykles, jiems turėtų būti taikoma pagal šią direktyvą numatyta apsauga tiek tais atvejais, kai jie kai teikia pranešimus kaip darbuotojai, tiek tuomet, kai jie pranešėją konsultavo ir rėmė;

(56)  vidaus pranešimų teikimo procedūros turėtų būti tokios, kad privatieji juridiniai subjektai galėtų priimti ir visiškai konfidencialiai ištirti savo darbuotojų ir savo patronuojamųjų ar susijusių įmonių (grupės) darbuotojų teikiamus pranešimus, taip pat, kiek tai įmanoma, pranešimus, kuriuos pateikia grupės atstovai bei tiekėjai ir bet kuris asmuo, kuris informaciją apie pažeidimus sužino, nes vykdydamas su savo darbu susijusią veiklą turi ryšių su tuo subjektu ir grupe;

(57)  tai, kurie privačiojo juridinio subjekto asmenys ar departamentai yra tinkamiausi būti paskirti kompetentingais priimti pranešimus ir dėl jų imtis tolesnių veiksmų, priklauso nuo subjekto struktūros, tačiau bet kuriuo atveju šia funkcija turėtų būti užtikrintas nepriklausomumas ir interesų konflikto nebuvimas. Mažesniuose subjektuose šios pareigos galėtų būti pavestos bendrovės darbuotojui, kurio kitos einamos pareigos suteikia jam galimybę palaikyti tiesioginį ryšį su organizacijos vadovu, kaip antai vyriausiajam atitikties užtikrinimo ar žmogiškųjų išteklių pareigūnui, etikos pareigūnui, teisės ar duomenų apsaugos pareigūnui, vyriausiajam finansininkui, vyriausiajam vykdomajam auditoriui ar valdybos nariui;

(58)  kalbant apie vidaus pranešimų teikimą, tam, kad būtų sukurtas pasitikėjimas visos pranešėjų apsaugos sistemos veiksmingumu ir mažėtų tolesnių nereikalingų pranešimų ir viešo informacijos atskleidimo tikimybė, labai svarbu pranešėją kuo išsamiau informuoti, jeigu tai įmanoma teisiškai, apie tolesnius su pranešimu susijusius veiksmus. Pranešėjui turėtų būti per pagrįstą laikotarpį pranešta apie tolesnius veiksmus, kurių ketinama imtis ar buvo imtasi reaguojant į jo pranešimą ir kokiu pagrindu imtasi tų tolesnių veiksmų (pvz., perduota kitiems kanalams ir procedūroms pranešimų, kuriais daromas poveikis išimtinai pranešėjo asmeninėms teisėms, atvejais, jam turėtų būti pranešta apie tai, kad byla nutraukta dėl pakankamų įrodymų trūkumo ar kitais pagrindais, apie tai, kad pradėtas vidaus tyrimas, galbūt pateikiant jo išvadas, ir (arba) apie priemones, kurių imtasi iškeltai problemai išspręsti, ar apie klausimo perdavimą kompetentingai institucijai tolesniam tyrimui), jeigu tokia informacija nedaro poveikio vidaus ar teisminiam tyrimui arba susijusio asmens teisėms. Visais atvejais pranešėjas turėtų būti informuojamas apie tyrimo eigą ir rezultatus. Vykdant tyrimą jo gali būti paprašyta suteikti daugiau informacijos, tačiau neįpareigojant tai padaryti;

(59)  toks pagrįstas laikotarpis turėtų būti ne ilgesnis nei iš viso trys mėnesiai. Kai dėl tinkamų tolesnių veiksmų dar sprendžiama, pranešėjui turėtų būti pranešta apie tai ir apie bet kokią tolesnę grįžtamąją informaciją, kurios jis turėtų tikėtis;

(60)  asmenys, svarstantys, ar pranešti apie Sąjungos teisės pažeidimus, turėtų būti pakankamai informuoti, kad galėtų priimti pagrįstą sprendimą, ar, kaip ir kada pateikti pranešimą. Privatieji ir viešieji subjektai, įdiegę vidaus pranešimų teikimo procedūras, turi pateikti informaciją apie šias procedūras, taip pat apie išorės pranešimų teikimo atitinkamoms kompetentingoms institucijoms procedūras. Tokia informacija turi būti lengvai suprantama ir lengvai prieinama, įskaitant, kiek tik įmanoma, ne tik subjekto darbuotojams, bet ir kitiems asmenims, kurie su juo turi ryšių vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, pvz., paslaugų teikėjams, platintojams, tiekėjams ir verslo partneriams. Pavyzdžiui, tokia informacija gali būti paskelbiama matomoje, visiems šiems asmenims prieinamojo vietoje ir subjekto saityne, taip pat gali būti įtraukta į darbuotojų mokymo kursus etikos ir sąžiningumo klausimais;

(61)  siekiant veiksmingai nustatyti Sąjungos teisės pažeidimus ir užkirsti jiems kelią, reikia užtikrinti, kad potencialūs pranešėjai galėtų lengvai ir visiškai konfidencialiai pateikti turimą informaciją atitinkamoms kompetentingoms institucijoms, kurios gali ištirti problemą ir, kai įmanoma, ją pašalinti;

(62)  gali būti, kad vidaus kanalų nėra arba jais buvo pasinaudota, tačiau jie tinkamai nesuveikė (pvz., pranešimas deramai neišnagrinėjamas ar išnagrinėjamas ne per pagrįstą laikotarpį arba, nepaisant teigiamų tyrimo rezultatų, nesiimama jokių tinkamų veiksmų teisės pažeidimui pašalinti);

(63)  kitais atvejais gali būti nepagrįsta tikėtis, kad naudojimasis vidaus kanalais veiks tinkamai. Tai visų pirma atvejai, kai pranešėjai turi pagrįstų priežasčių manyti, kad i) dėl teikiamo pranešimo jie sulauks atsakomųjų veiksmų, be kita ko, dėl jų konfidencialumo pažeidimo, ir ii) kad kompetentingos institucijos turės geresnes galimybes imtis efektyvių veiksmų pašalinti pažeidimą, nes, pavyzdžiui, vykdant pažeidimą dalyvavo su darbu susijusiomis aplinkybėmis pagrindinis atsakingas subjektas arba esama rizikos, kad pažeidimas ar su juo susiję įrodymai gali būti nuslėpti ar sunaikinti, arba apskritai dėl to, kad gali kilti kitoks pavojus kompetentingų institucijų atliekamų tyrimo veiksmų efektyvumui (pavyzdžiai gali būti pranešimai apie kartelio susitarimus ar kitus konkurencijos taisyklių pažeidimus), arba dėl to, kad dėl pažeidimo reikia imtis skubių veiksmų, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti asmenų gyvybę, sveikatą ar saugumą arba apsaugoti aplinką. Visais atvejais asmenims, pranešimus teikiantiems išorės kanalais kompetentingoms institucijoms ir, kai aktualu, Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ar agentūroms, turi būti teikiama apsauga. Šia direktyva taip pat teikiama apsauga, kai pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę reikalaujama, kad pranešėjai teiktų pranešimus kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, pavyzdžiui, vykdydami savo darbo pareigas ir užduotis arba dėl to, kad pažeidimas yra nusikalstama veika;

(64)  tai, kad nepasitikima pranešimų teikimo veiksmingumu, yra vienas pagrindinių pranešėjus atgrasančių veiksnių. Dėl šios priežasties galima pagrįstai nustatyti kompetentingoms institucijoms aiškią prievolę nustatyti tinkamus išorės pranešimų teikimo kanalus, deramai reaguoti į gautus pranešimus imantis tolesnių veiksmų ir per pagrįstą laikotarpį pranešimų teikėjams pateikti grįžtamąją informaciją ;

(65)  būtent valstybės narės turi paskirti institucijas, kompetentingas priimti pranešimus apie pažeidimus, kuriems taikoma ši direktyva, ir imtis tolesnių veiksmų. Tokios kompetentingos institucijos gali būti teisminės institucijos, reguliavimo arba priežiūros įstaigos, kompetentingos konkrečiose atitinkamose srityse, arba institucijos, turinčios bendresnio pobūdžio kompetenciją centriniu valstybės lygmeniu, teisėsaugos tarnybos, kovos su korupcija įstaigos ar ombudsmenai;

(66)  kaip pranešimų gavėjos, kompetentingomis paskirtos institucijos turėtų turėti būtinus gebėjimus ir įgaliojimus užtikrinti, kad būtų imtasi tinkamų tolesnių veiksmų, be kita ko, įvertintas pranešime pateiktų kaltinimų tikslumas ir pašalinti pažeidimai, apie kuriuos pranešta, ▌pradedant vidaus tyrimą, teisminį tyrimą, baudžiamąjį persekiojimą ar lėšų išieškojimą arba kitus tinkamus taisomuosius veiksmus pagal jų įgaliojimus, arba turėtų turėti būtinus įgaliojimus perduoti pranešimą kitai institucijai, kuri turėtų ištirti pažeidimą, apie kurį pranešta, užtikrinant, kad ta institucija imtųsi tinkamų tolesnių veiksmų. Visų pirma, kai valstybės narės nori nustatyti išorės kanalus savo centrinio valstybės lygmens sistemoje, pavyzdžiui, valstybės pagalbos srityje, valstybės narės turėtų nustatyti tinkamas apsaugos priemones, kad užtikrintų direktyvoje nustatytų nepriklausomumo ir autonomiškumo reikalavimų laikymąsi. Tokių išorės kanalų nustatymas nedaro poveikio valstybių narių ar Komisijos įgaliojimams, susijusiems su priežiūra valstybės pagalbos srityje, taip pat ši direktyva nedaro poveikio išimtiniams Komisijos įgaliojimams, susijusiems su valstybės pagalbos priemonių suderinamumo patvirtinimu, visų pirma pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį. SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimų atveju valstybės narės kompetentingomis turėtų paskirti institucijas, nurodytas Reglamento (EB) 1/2003 35 straipsnyje, nedarant poveikio Komisijos įgaliojimams šioje srityje;

(67)  kompetentingos institucijos taip pat turėtų pranešimų teikėjams pateikti grįžtamąją informaciją apie numatomus arba įgyvendintus tolesnius veiksmus (pvz., apie perdavimą kitai institucijai, bylos nutraukimą dėl pakankamų įrodymų trūkumo ar kitais pagrindais, tyrimo pradėjimą bei galimas jo išvadas ir (arba) priemones, kurių imtasi iškeltai problemai išspręsti), taip pat apie tai, kokiais pagrindais imtasi tolesnių veiksmų. Pranešimais apie galutinį tyrimų rezultatą neturėtų būti daromas poveikis taikytinoms Sąjungos taisyklėms, kurios apima galimus apribojimus, taikomus sprendimų finansinio reguliavimo srityje paskelbimui. Tai turėtų būti taikoma mutatis mutandis įmonių apmokestinimo srityje, jeigu panašūs apribojimai yra numatyti taikytinuose nacionalinės teisės aktuose;

(68)  tolesnių veiksmų reikėtų imtis ir grįžtamąją informaciją pateikti per pagrįstą laikotarpį; šią nuostatą galima pateisinti poreikiu greitai išspręsti problemą, kuri gali būti iškelta pranešime, taip pat išvengti nereikalingo viešo informacijos atskleidimo. Toks laikotarpis neturėtų viršyti trijų mėnesių, tačiau galėtų būti pratęsiamas iki šešių mėnesių, kai to reikia atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma pranešimo pobūdį ir sudėtingumą, dėl kurio gali prireikti ilgesnio tyrimo;

(69)  reikalavimas įdiegti vidaus ir išorės pranešimų teikimo kanalus jau įtvirtintas konkrečių sričių, pvz., piktnaudžiavimo rinka(23), civilinės aviacijos(24) arba naftos ir dujų operacijų jūroje saugos(25), Sąjungos teisėje. Šioje direktyvoje nustatytos prievolės įdiegti tokius kanalus turėtų būti įgyvendinamos kuo platesniu mastu pasinaudojant pagal konkrečius Sąjungos aktus jau įdiegtais kanalais;

(70)  Europos Komisija, taip pat kai kurios Sąjungos įstaigos, organai ir agentūros, pvz., Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF), Europos jūrų saugumo agentūra (EMSA), Europos aviacijos saugos agentūra (EASA), Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (ESMA) ir Europos vaistų agentūra (EMA), yra įdiegusios pranešimų apie pažeidimus, kuriems taikoma ši direktyva, teikimo išorės kanalus ir procedūras, kuriais daugiausia numatomas pranešimų teikėjų tapatybės konfidencialumas. Šia direktyva tokiems išorės pranešimų teikimo kanalams ir procedūroms, kai jie įdiegti, poveikis nedaromas, tačiau ja bus užtikrinta, kad pranešimus toms Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ar agentūroms teikiantiems asmenims visoje Sąjungoje būtų taikomi bendri minimalūs apsaugos standartai;

(71)  siekiant užtikrinti procedūrų, skirtų tolesniems veiksmams dėl pranešimų ir atitinkamų Sąjungos taisyklių pažeidimų šalinimui, valstybės narės turėtų turėti galimybę imtis priemonių, kad būtų palengvinta našta kompetentingoms institucijoms, susidaranti dėl pranešimų apie nedidelius nuostatų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, pažeidimus, kartotinių pranešimų ar pranešimų apie papildomų nuostatų (pavyzdžiui, nuostatų dėl dokumentavimo ar pranešimo prievolių) pažeidimus. Tokios priemonės gali būti leidimas kompetentingoms institucijoms, tinkamai peržiūrėjus klausimą, nuspręsti, kad pažeidimas, apie kurį pranešta, yra akivaizdžiai nedidelis ir dėl jo nereikia imtis tolesnių priemonių pagal šią direktyvą. Valstybės narės taip pat gali leisti kompetentingoms institucijoms užbaigti procedūrą dėl kartotinių pranešimų, kuriuose nepateikta naujos reikšmingos informacijos, palyginti su ankstesniu pranešimu, dėl kurio procedūra jau užbaigta, išskyrus atvejus, kai teisinėmis ar faktinėmis aplinkybės būtų pateisinami kitokie tolesni veiksmai. Be to, valstybės narės gali leisti kompetentingoms institucijoms pirmenybę teikti pranešimų dėl didelių pažeidimų ar dėl esminių nuostatų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, pažeidimų nagrinėjimui tuo atveju, kai apskritai gauta daug pranešimų;

(72)  kai tai nustatyta nacionalinėje arba Sąjungos teisėje, kompetentingos institucijos bylas ar susijusią informaciją turėtų perduoti Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ar agentūroms, įskaitant – šios direktyvos tikslais – Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) ir Europos prokuratūrą (EPPO), nedarant poveikio pranešėjo galimybei tiesiogiai kreiptis į tokias Sąjungos įstaigas, organus ar agentūras;

(73)  daugelyje politikos sričių, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, nustatyti bendradarbiavimo mechanizmai, kuriais naudodamosi nacionalinės kompetentingos institucijos keičiasi informacija ir vykdo tolesnę veiklą, susijusią su Sąjungos taisyklių pažeidimais, kuriuose esama tarpvalstybinio aspekto. Pavyzdžiai – nuo Administracinės pagalbos ir bendradarbiavimo mechanizmo Sąjungos žemės ūkio maisto produktų grandinės teisės aktų tarpvalstybinių pažeidimų atvejais ir Kovos su sukčiavimu maisto produktų srityje tinklo, Skubių pranešimų apie pavojingus ne maisto produktus sistemos, Vartotojų apsaugos bendradarbiavimo tinklo iki Aplinkosaugos reikalavimų laikymosi tinklo, Europos konkurencijos įstaigų tinklo ir administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje. Valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų visapusiškai pasinaudoti, kai aktualu, tokiais esamais bendradarbiavimo mechanizmais – tai būtų jų prievolės imtis tolesnių veiksmų dėl pranešimų dėl pažeidimų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, dalis. Be to, valstybių narių institucijos gali taip pat bendradarbiauti nesinaudodamos esamais bendradarbiavimo mechanizmais pažeidimų, kuriuose esama tarpvalstybinio aspekto, srityse, kuriose nėra tokių mechanizmų, atvejais;

(74)  kad būtų galima veiksmingai bendrauti su darbuotojais, kurie atsakingi už pranešimų tvarkymą, kompetentingos institucijos turi būti įdiegusios ir naudoti patogius naudoti kanalus, kurie būtų saugūs, kuriais būtų užtikrinamas konfidencialumas priimant ir tvarkant pranešėjo pateiktą informaciją ir sudarytos galimybės patvariai saugoti informaciją, kad būtų galima atlikti tolesnius tyrimus. Tuo tikslu gali prireikti juos atsieti nuo bendrųjų kanalų, kuriais kompetentingos institucijos bendrauja su visuomene, kaip antai įprastinių viešųjų skundų teikimo sistemų, arba kanalų, kuriais vyksta kompetentingos institucijos vidaus bendravimas ir kuriais ji bendrauja su trečiosiomis šalimis vykdydama įprastą veiklą;

(75)  kompetentingų institucijų darbuotojai, kurie atsakingi už pranešimų tvarkymą, turėtų būti specialiai parengti, įskaitant parengimą taikomų duomenų apsaugos taisyklių srityje, ▌kad pranešimai būtų tvarkomi, būtų užtikrintas bendravimas su pranešėju, taip pat dėl pranešimo būtų imtasi tolesnių veiksmų tinkamu būdu;

(76)  asmenys, ketinantys pateikti pranešimą, turėtų būti pakankamai informuoti, kad galėtų priimti pagrįstą sprendimą, ar, kaip ir kada pateikti pranešimą. Todėl kompetentingos institucijos turėtų viešai skelbti informaciją apie galimus pranešimų teikimo kanalus, taikomas procedūras ir šių institucijų darbuotojus specialistus, kurie atsakingi už pranešimų tvarkymą, taip pat sudaryti sąlygas lengvai susipažinti su šia informacija. Visa su pranešimais susijusi informacija turėtų būti skaidri, lengvai suprantama ir patikima, kad būtų skatinama teikti pranešimus ir nebūtų nuo to atbaidoma;

(77)  valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kompetentingos institucijos būtų nustačiusios tinkamas apsaugos procedūras, susijusias su pranešimų apie pažeidimus tvarkymu ir su pranešime nurodytų asmenų asmens duomenų apsauga. Tokiomis procedūromis reikėtų užtikrinti, kad visais procedūros etapais būtų užtikrinama kiekvieno pranešėjo, susijusio asmens ir pranešime nurodytų trečiųjų asmenų (pvz., liudytojų ar bendradarbių) tapatybės apsauga; ▌

(78)  būtina, kad kompetentingos institucijos ▌ darbuotojai, kurie atsakingi už pranešimų tvarkymą, ir darbuotojai, kurie turi teisę susipažinti su pranešėjo ▌ pateikta informacija, laikytųsi profesinės paslapties saugojimo ir konfidencialumo užtikrinimo pareigos, perduodami duomenis kompetentingos institucijos viduje ir už jos ribų, įskaitant atvejus, kai kompetentinga institucija pradeda su pranešimu apie pažeidimus susijusią tyrimo ar nagrinėjimo procedūrą arba imasi su juo susijusių vykdymo užtikrinimo veiksmų;

(79)  kompetentingos institucijos turėtų reguliariai peržiūrėti savo procedūras ir keistis gerosios praktikos pavyzdžiais su kitomis kompetentingomis institucijomis, taip užtikrindamos, kad šios procedūros būtų tinkamos, taigi atitiktų savo paskirtį;

(80)  viešai informaciją atskleidžiantys asmenys ▌ turėtų būti laikomi atitinkančiais apsaugos teikimo reikalavimus tais atvejais, kai, nepaisant vidaus ir (arba) išorės kanalais pateikto pranešimo, pažeidimas lieka neišspręstas, pavyzdžiui, atvejais, kai tokie asmenys turi pagrįstų priežasčių manyti, kad pažeidimas nebuvo (tinkamai) įvertintas ar ištirtas arba nebuvo imtasi tinkamų taisomųjų veiksmų Tolesnių veiksmų tinkamumas turėtų būti įvertintas pagal objektyvius kriterijus, susietus su kompetentingų institucijų prievole įvertinti kaltinimų tikslumą ir pašalinti bet kokius galimus Sąjungos teisės pažeidimus. Taigi tai priklausys nuo kiekvieno atvejo aplinkybių ir taisyklių, kurios buvo pažeistos, pobūdžio. Visų pirma institucijų sprendimas, kad pažeidimas yra akivaizdžiai nedidelis ir dėl jo nereikia imtis tolesnių veiksmų, gali būti tinkamas tolesnis veiksmas pagal šią direktyvą;

(81)  tiesiogiai viešai informaciją atskleidžiantys asmenys taip pat turėtų būti laikomi atitinkančiais apsaugos teikimo reikalavimus tais atvejais, kai jie turi pagrįstų priežasčių manyti, kad esama neišvengiamo ar akivaizdaus pavojaus viešajam interesui arba ▌ neatitaisomos žalos rizikos, įskaitant ▌, žalą fizinei neliečiamybei;

(82)  panašiai, tokie asmenys turėtų būti laikomi atitinkančiais apsaugos teikimo reikalavimus, kai jie turi pagrįstų priežasčių manyti, kad išorės pranešimo teikimo atveju esama atsakomųjų veiksmų rizikos arba tikimybė, kad pažeidimas bus veiksmingai pašalintas, yra menka dėl ypatingų atvejo aplinkybių, pavyzdžiui, gali būti nuslėpti ar sunaikinti įrodymai arba institucija veikia išvien su pažeidimo vykdytoju ar yra su pažeidimu susijusi;

(83)  pranešėjo tapatybės konfidencialumo apsauga pranešimo proceso ir tolesnių tyrimų metu yra itin svarbi ex-ante priemonė siekiant išvengti atsakomųjų veiksmų. Pranešėjo tapatybė gali būti atskleista tik tada, kai tai yra būtina ir proporcinga prievolė, reikalaujama pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę, institucijų vykdomų tyrimų ar teismo proceso kontekste, visų pirma siekiant apsaugoti susijusių asmenų teisę į gynybą. Tokia prievolė gali kilti visų pirma iš 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese. Konfidencialumo apsauga neturėtų būti taikoma, kai pranešėjas sąmoningai atskleidė savo tapatybę viešo informacijos atskleidimo kontekste;

(84)  bet koks asmens duomenų tvarkymas pagal šią direktyvą, įskaitant kompetentingų institucijų keitimąsi asmens duomenimis arba jų perdavimą, turėtų būti vykdomas laikantis Reglamento (ES) 2016/679 ir Direktyvos (ES) 2016/680(26), o bet koks Sąjungos lygmens kompetentingų institucijų vykdomas keitimasis informacija arba jos perdavimas turėtų būti atliekamas pagal Reglamentą (EB) Nr. 45/2001(27). Ypač daug dėmesio reikėtų skirti asmens duomenų tvarkymo principams, išdėstytiems BDAR 5 straipsnyje, Direktyvos (ES) 2016/680 4 straipsnyje ir Reglamento (EB) Nr. 45/2001 4 straipsnyje, taip pat pritaikytosios ir standartizuotosios duomenų apsaugos principui, nustatytam BDAR 25 straipsnyje, Direktyvos (ES) 2016/680 20 straipsnyje ir Reglamento (ES) Nr 2018/XX, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr 1247/2002/EB, XX straipsnyje;

(85)  šioje direktyvoje nustatytų procedūrų, susijusių su tolesniais veiksmais dėl pranešimų dėl Sąjungos teisės pažeidimų srityse, kurios patenka į jos taikymo sritį, veiksmingumas yra Sąjungos ar valstybės narės svarbus tikslas, susijęs su bendrais viešaisiais interesais, kaip apibrėžta BDAR 23 straipsnio 1 dalies e punkte, nes juo siekiama sustiprinti Sąjungos teisės ir politikos vykdymo užtikrinimą konkrečiose srityse, kuriose dėl pažeidimų gali būti padaryta didelė žala viešiesiems interesams. Veiksminga pranešėjų tapatybės konfidencialumo apsauga yra būtina siekiant užtikrinti kitų asmenų, visų pirma, pranešėjų, teisių ir laisvių apsaugą, kaip numatyta BDAR 23 straipsnio 1 dalies i punkte. Valstybės narės turėtų užtikrinti šios direktyvos veiksmingumą, be kita ko, kai reikia, teisėkūros priemonėmis apribodamos naudojimąsi tam tikromis susijusių asmenų teisėmis į duomenų apsaugą pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalies e punktą ir 23 straipsnio 2 dalį tokiu mastu ir tokį laikotarpį, kurie reikalingi siekiant išvengti bandymų trukdyti teikti pranešimus, kliudyti, žlugdyti ar lėtinti tolesnius veiksmus dėl pranešimų, visų pirma tyrimus, arba bandymus sužinoti pranešėjų tapatybę, ir užkirsti tokiems bandymams kelią;

(86)  veiksminga pranešėjų tapatybės konfidencialumo apsauga yra lygiai taip pat būtina siekiant užtikrinti kitų asmenų, visų pirma, pranešėjų, teisių ir laisvių apsaugą, kai pranešimus nagrinėja institucijos, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2016/680 3 straipsnio 7 dalyje. Valstybės narės turėtų užtikrinti šios direktyvos veiksmingumą, be kita ko, kai reikia, teisėkūros priemonėmis apribodamos naudojimąsi tam tikromis susijusių asmenų teisėmis į duomenų apsaugą pagal Direktyvos (ES) 2016/680 13 straipsnio 3 dalies a ir e punktus, 15 straipsnio 1 dalies a ir e punktus, 16 straipsnio 4 dalies a ir e punktus ir 31 straipsnio 5 dalį tokiu mastu ir tokį laikotarpį, kurie reikalingi siekiant išvengti bandymų trukdyti teikti pranešimus, kliudyti, žlugdyti ar lėtinti tolesnius veiksmus dėl pranešimų, visų pirma tyrimus, arba bandymus sužinoti pranešėjų tapatybę, ir užkirsti tokiems bandymams kelią;

(87)  valstybės narės turėtų užtikrinti, kad apie visus pranešimus apie pažeidimus būtų saugomi tinkami įrašai, kad galima būtų surasti kiekvieną pranešimą ir kad pranešimuose pateiktą informaciją būtų galima panaudoti kaip įrodymą įgyvendinant vykdymo užtikrinimo veiksmus, kai tikslinga;

(88)  pranešėjai turėtų būti apsaugoti nuo bet kokios formos tiesioginių ar netiesioginių atsakomųjų veiksmų, kurių imasi, kuriuos rekomenduoja ar toleruoja jų darbdavys arba klientas ar paslaugų gavėjas ir pastarajam dirbantys arba jo vardu veikiantys asmenys, įskaitant bendradarbius ir tos pačios organizacijos arba kitos organizacijos, su kuria pranešėjas turi ryšių vykdydamas su savo darbu susijusią veiklą, vadovus ▌. Reikėtų užtikrinti apsaugą nuo atsakomųjų priemonių, kurių imamasi ne tik prieš patį pranešėją, bet ir kurių gali būti imtasi prieš juridinį subjektą, kuris yra pranešėjo nuosavybė, kuriame jis dirba arba su kuriuo kitaip yra susijęs su darbu susijusiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, atsisakoma teikti paslaugas, įtraukiama į juoduosius sąrašus arba boikotuojamas verslas. Netiesioginiai atsakomieji veiksmai taip pat apima veiksmus, kurių imamasi prieš pranešėjo tarpininkus, bendradarbius ar giminaičius, kurie taip pat yra darbo ryšiais susiję su pastarojo darbdaviu arba klientu ar paslaugų gavėju ▌;

(89)  jeigu nuo atsakomųjų veiksmų neatgrasoma ir už juos neskiriama bausmė, tai turi neigiamą poveikį potencialiems pranešėjams. Aiškiai įteisintas atsakomųjų veiksmų draudimas turi atgrasomąjį poveikį, kurį papildomai sustiprina nuostatos dėl atsakomųjų veiksmų vykdytojų asmeninės atsakomybės ir sankcijų;

(90)  individualias konsultacijas ir tikslią informaciją gali teikti viena nepriklausoma institucija arba informacijos centras;

(91)  potencialūs pranešėjai, kurie nėra tikri, kaip teikti pranešimus ir ar jie galiausiai bus apsaugoti, gali nesiryžti jų teikti. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad susijusi informacija būtų teikiama ▌plačiajai visuomenei lengvai suprantamu ir lengvai prieinamu būdu. Turėtų būti nemokamai teikiamos individualios, nešališkos ir konfidencialios konsultacijos, pvz., apie tai, ar atitinkamai informacijai taikomos galiojančios pranešėjų apsaugos taisyklės, kurį pranešimo teikimo kanalą geriausia naudoti ir kokiomis alternatyviomis procedūromis galima pasinaudoti tais atvejais, kai informacijai netaikomos galiojančios taisyklės (gairių teikimas). Galimybė gauti tokias konsultacijas gali padėti užtikrinti, kad pranešimai būtų teikiami naudojant tinkamus kanalus ir atsakingai, taip pat kad pažeidimai bei nusižengimai būtų laiku nustatyti arba kad net jiems būtų užkirstas kelias; Valstybės narės gali nuspręsti į tokias konsultacijas įtraukti ir teisines konsultacijas. Kai tokias konsultacijas pranešėjams teikia pilietinės visuomenės organizacijos, kurios yra saistomos pareigos išlaikyti gautos informacijos konfidencialumą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokios organizacijos nenukentėtų nuo atsakomųjų veiksmų, pavyzdžiui, nepatirtų ekonominės žalos dėl apribojimų gauti finansavimą ar įtraukimo į juodąjį sąrašą, dėl kurių galėtų būti sutrukdytas tinkamas organizacijos veikimas;

(92)  kompetentingos institucijos turėtų suteikti pranešėjams reikiamą paramą, kad jie galėtų veiksmingai pasinaudoti apsauga. Visų pirma jos turėtų išduoti patvirtinimą ar kitą dokumentą, reikalingą patvirtinti kitoms institucijoms ar teismams, kad buvo pateiktas išorės pranešimas. ▌Pranešėjai pagal tam tikras nacionalines sistemas ir tam tikrais atvejais gali pasinaudoti fakto, kad jie atitinka taikytinose taisyklėse nustatytas sąlygas, patvirtinimu. Nepaisant tokių galimybių, jiems reikėtų suteikti veiksmingą galimybę kreiptis dėl teisminės peržiūros, kai, remiantis visomis konkrečiomis kiekvienos bylos aplinkybėmis, teismai gali nuspręsti, ar tokie asmenys atitinka taikytinose taisyklėse nustatytas sąlygas;

(93)  ▌asmenų teisinėmis ar sutartinėmis prievolėmis, kaip antai sutartyse nustatytomis lojalumo sąlygomis ar konfidencialumo ir informacijos neatskleidimo susitarimais, negali būti remiamasi siekiant užkirsti kelią galimybei ▌pateikti pranešimą, atsisakyti suteikti pranešėjams apsaugą arba skirti jiems sankcijas už pranešimo pateikimą, jeigu informacijos, patenkančios į tokių nuostatų ar susitarimų taikymo sritį, suteikimas yra būtinas siekiant atskleisti pažeidimą. Jeigu atitinkama šias sąlygas, pranešėjams neturėtų būti taikoma jokia atsakomybė – civilinė, baudžiamoji, administracinė ar susijusi su darbu. Apsauga nuo atsakomybės dėl informacijos pranešimo ar atskleidimo pagal šią direktyvą yra garantuojama dėl tos informacijos, dėl kurios pranešėjas turėjo pagrįstų priežasčių manyti, kad ją pranešti ar atskleisti buvo būtina siekiant atskleisti pažeidimą pagal šią direktyvą. Ši apsauga neturėtų būti taikoma nereikalingai informacijai, kurią asmuo atskleidė be tokių pagrįstų priežasčių;

(94)  tais atvejais, kai pranešėjai įgijo informaciją, apie kurią pranešė, ar dokumentus, kuriuose ji pateikta, arba gavo prieigą prie jų teisėtai, jie turėtų būti atleisti nuo atsakomybės. Tai taikoma tiek tais atvejais, kai jie atskleidžia dokumentų, prie kurių jie turi teisėtą prieigą, turinį, tiek tais atvejais, kai jie padaro tokių dokumentų kopijas ar išneša juos iš organizacijos, kurioje jie dirba, patalpų, pažeisdami sutarties ar kitas sąlygas, kuriose nustatyta, kad atitinkami dokumentai yra organizacijos nuosavybė. Pranešėjai taip pat turėtų būti atleisti nuo atsakomybės tais atvejais, kai dėl atitinkamos informacijos ar dokumentų įgijimo arba prieigos prie jų kyla civilinės, administracinės ar su darbu susijusios atsakomybės klausimas. Pavyzdžiai būtų atvejai, kai pranešėjai įgijo informaciją prieidami prie bendradarbio elektroninio pašto ar dokumentų, kuriais jie paprastai vykdydami savo darbo pareigas nesinaudoja, nufotografuodami organizacijos patalpas arba patekdami į patalpą, į kurią jie paprastai negali patekti. Kai pranešėjai įgijo informaciją ar dokumentus arba gavo prie jų prieigą įvykdę nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, įsibrovimą į patalpas ar įsilaužimą į kompiuterį, jų baudžiamoji atsakomybė turėtų būti ir toliau reglamentuojama taikytina nacionaline teise, nedarant poveikio 15 straipsnio 7 daliai. Panašiai, bet kokia kita galima pranešėjų atsakomybė, kylanti dėl veiksmų ar neveikimo, kurie nėra susiję su pranešimo teikimu arba yra nebūtini siekiant atskleisti pažeidimą pagal šią direktyvą, turėtų būti ir toliau reglamentuojama taikytina Sąjungos arba nacionaline teise. Šiais atvejais būtent nacionaliniai teismai turėtų įvertinti pranešėjų atsakomybę atsižvelgdami į visą susijusią faktinę informaciją ir konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes, įskaitant veiksmo ar neveikimo būtinumą ir proporcingumą, kiek tai susiję su pranešimu ar atskleidimu;

(95)  tikėtina, kad atsakomąsias priemones bus bandoma pagrįsti kitais nei pranešimo pateikimas pagrindais, o pranešimų teikėjams gali būti labai sunku įrodyti tokių priemonių ir pranešimo ryšį, kartu atsakomųjų veiksmų vykdytojai gali turėti daugiau galių ir išteklių, kurių reikia veiksmams ir motyvams dokumentuoti. Todėl kai tik pranešėjas pateikia prima facie įrodymų, kad jis pagal šią direktyvą pateikė pranešimą ar viešai atskleidė informaciją ir nukentėjo, prievolė įrodyti turėtų būti perkelta asmeniui, kuris ėmėsi žalingų veiksmų, ir būtent šis asmuo turėtų įrodyti, kad veiksmai, kurių ▌ imtasi, visai nesusiję su pranešimu arba viešu informacijos atskleidimu;

(96)  be aiškaus įstatymu įtvirtinto atsakomųjų veiksmų draudimo, labai svarbu, kad nuo atsakomųjų veiksmų nukentėję pranešimų teikėjai galėtų pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis ir gauti kompensaciją. Tinkama teisių gynimo priemonė kiekvienu atveju bus pasirenkama atsižvelgiant į atsakomųjų veiksmų pobūdį, taip pat turėtų būti visiškai atlyginta patirta žala pagal nacionalinę teisę. Tai gali būti reikalavimas grąžinti atleistą darbuotoją į darbą (pavyzdžiui, jeigu asmuo atleidžiamas, perkeliamas ar pažeminamas pareigose arba sustabdomas mokymas ar paaukštinimas pareigose) arba atšaukti leidimo, licencijos ar sutarties galiojimo panaikinimą; kompensuoti faktinius ir būsimus finansinius nuostolius (ne tik anksčiau negautą darbo užmokestį, bet ir prarastas būsimas pajamas ir su profesijos keitimu susijusias išlaidas); atlyginti kitą ekonominę žalą, pavyzdžiui, teisines išlaidas ir medicininio gydymo išlaidas, taip pat nematerialią žalą (dėl patirto skausmo ir kančios);

(97)  teisių gynimo priemonių rūšys įvairiose teisinės sistemose gali skirtis, tačiau jomis turėtų būti užtikrinama reali ir veiksminga kompensacija ar žalos atlyginimas tokiu būdu, kuris būtų atgrasomasis ir proporcingas patirtai žalai. Šiame kontekste svarbūs yra Europos socialinių teisių ramsčio principai, visų pirma 7 principas, pagal kurį „[p]rieš atleidžiami darbuotojai turi teisę būti informuoti apie atleidimo priežastis ir teisę į pakankamo ilgio įspėjimo laikotarpį. Jie turi teisę pasinaudoti veiksminga ir nešališka ginčų sprendimo sistema, o nepagrįsto atleidimo atveju – teisę į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą kompensaciją. Nacionaliniu lygmeniu nustatytos teisių gynimo priemonės neturėtų atgrasyti potencialių būsimų pranešėjų. Pavyzdžiui, leidimas, kad iš darbo atleistiems darbuotojams kaip grąžinimo į darbą alternatyva būtų sumokama kompensacija, gali sudaryti sąlygas susiklostyti sisteminei praktikai, visų pirma didesnėse organizacijose, kuri turėtų atgrasomąjį poveikį būsimiems pranešėjams;

(98)  pranešimų teikėjams ypač svarbios laikinosios teisių gynimo priemonės, kuriomis jie galėtų naudotis vykstant teismo procesui, kuris gali užsitęsti. Visų pirma pranešėjai turėtų turėti galimybę pasinaudoti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, numatytomis pagal nacionalinę teisę, siekiant nutraukti grasinimus, bandymus imtis atsakomųjų veiksmų arba besitęsiančius atsakomuosius veiksmus, pvz., priekabiavimą ▌, arba užkirsti kelią tokių formų atsakomiesiems veiksmams kaip atleidimas iš darbo, po kurių, praėjus ilgiems laikotarpiams, gali būti sudėtinga atkurti ankstesnę padėtį ir kurie asmenį gali sužlugdyti finansiškai (tai perspektyva, kuri gali smarkiai atgrasyti potencialius pranešėjus);

(99)  veiksmai, kurių prieš pranešėją imamasi su darbu nesusijusiomis aplinkybėmis, pvz., iškeliant bylą, susijusią su šmeižtu, autorių teisių pažeidimu, komercinėmis paslaptimis, konfidencialumu ir asmens duomenų apsauga, taip pat gali stipriai atgrasyti nuo informavimo apie pažeidimus. Tokiuose teismo procesuose pranešėjai turėtų turėti galimybę remtis pranešimo pateikimo arba informacijos atskleidimo pagal šią direktyvą faktu kaip gynybos argumentu, su sąlyga, kad pranešta ar atskleista informacija buvo būtina siekiant atskleisti pažeidimą. Tokiais atvejais prievolė įrodyti, kad pranešėjas neatitinka šios direktyvos sąlygų, turėtų tekti teismo procesą inicijuojančiam asmeniui;

(100)  Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/943 nustatytos taisyklės siekiant užtikrinti pakankamą ir nuoseklų civilinėje teisėje numatytą teisių gynimo lygį neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo atveju. Tačiau joje taip pat nustatyta, kad komercinės paslapties gavimas, naudojimas ar atskleidimas laikomas teisėtu tiek, kiek tai yra leidžiama pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę. Asmenys, kurie atskleidžia komercines paslaptis su darbu susijusiame kontekste turėtų naudotis tik šia direktyva suteikiama apsauga (įskaitant atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas) su sąlyga, kad jie atitinka šios direktyvos sąlygas, įskaitant tai, kad atskleidimas buvo būtinas siekiant atskleisti pažeidimą, kuris patenka į šios direktyvos materialinę taikymo sritį. Kai atitinkama šias sąlygas, komercinės paslapties atskleidimas laikomas „leidžiamu“ pagal Sąjungos teisę, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2016/943 3 straipsnio 2 dalyje. Be to, abi direktyvos turėtų būti laikomos viena kitą papildančiomis, ir civilinėje teisėje numatytos apsaugos priemonės, procedūros ir teisių gynimo priemonės, taip pat išimtys, numatytos Direktyvoje (ES) 2016/943, turėtų būti ir toliau taikomos visais komercinių paslapčių atskleidimo, nepatenkančio į šios direktyvos taikymo sritį, atvejais. Kompetentingos institucijos, gavusios pranešimų, į kuriuos įtrauktos komercinės paslaptys, turėtų užtikrinti, kad jos būtų naudojamos ar atskleidžiamos tik tais tikslais, kurie būtini siekiant tinkamai vykdyti tolesnius veiksmus dėl pranešimų;

(101)  pranešimų teikėjams gali būti brangu teisme ginčyti prieš juos taikytas atsakomąsias priemones dėl didelių susijusių teisinių mokesčių. Nors pranešėjai šiuos mokesčius galėtų susigrąžinti pasibaigus teismo procesui, jie gali neturėti galimybių jų sumokėti iš anksto, ypač jei neturi darbo arba yra įtraukti į juoduosius sąrašus. Pagalba baudžiamosiose bylose, visų pirma kai pranešėjai atitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/1919(28) nustatytas sąlygas, ir, bendriau tariant, parama asmenims, kurie turi didelių finansinių sunkumų, tam tikrais atvejais gali būti pagrindinis veiksmingo jų teisės į apsaugą užtikrinimo aspektas;

(102)  susijusio asmens teisės turėtų būti saugomos siekiant išvengti žalos jo reputacijai arba kitų neigiamų pasekmių. Be to, susijusio asmens teisės į gynybą ir galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, kaip nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 ir 48 straipsniuose, turėtų būti visapusiškai užtikrintos kiekviename po pranešimo pateikimo taikomos procedūros etape. Valstybės narės turėtų apsaugoti susijusio asmens tapatybės konfidencialumą ir užtikrinti teises į gynybą ▌, įskaitant teisę susipažinti su byla, teisę būti išklausytam ir teisę naudotis veiksminga teisių gynimo priemone, jei atitinkamas asmuo nesutinka su dėl jo priimtu sprendimu, pagal nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras, jei vyksta tyrimai arba vykdomi paskesni teisminiai procesai;

(103)  kiekvienam asmeniui, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai nukenčia dėl to, kad pranešė ar viešai atskleidė neteisingą ar klaidinamą informaciją, turėtų būti toliau teikiama pagal bendrosios teisės taisykles jam priklausanti apsauga ir teisių gynimo priemonės. Jeigu toks netikslios ar klaidinamos informacijos pranešimo arba viešo atskleidimo veiksmas buvo padarytas tyčia ir sąmoningai, susiję asmenys turėtų turėti teisę į kompensaciją pagal nacionalinę teisę;

(104)  baudžiamosios, civilinės ar administracinės sankcijos yra būtinos siekiant užtikrinti pranešėjų apsaugos taisyklių veiksmingumą. Sankcijos, taikomos asmenims, kurie prieš pranešimų teikėjus imasi atsakomųjų ar kitų neigiamo poveikio veiksmų, gali atgrasyti nuo kitų tokių veiksmų. Sankcijos, taikomos asmenims, kurie sąmoningai, kaip įrodoma, pateikia neteisingą pranešimą ar viešai atskleidžia klaidingą informaciją, yra taip pat būtinos tam, kad atgrasytų nuo kitų apgaulingų pranešimų ir būtų išsaugotas sistemos patikimumas. Šios sankcijos turėtų būti proporcingos, kad neatgrasytų potencialių pranešėjų;

(105)  visiems institucijų priimtiems sprendimams, kuriais daromas neigiamas poveikis šia direktyva suteiktoms teisėms, visų pirma pagal 6 straipsnį priimtiems sprendimams, taikoma teisminė peržiūra pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį;

(106)  šia direktyva nustatomi minimalūs standartai, o valstybės narės turėtų būti įgaliotos nustatyti arba toliau taikyti pranešėjui palankesnes nuostatas, jeigu tokios nuostatos neprieštarauja susijusių asmenų apsaugos priemonėms. Šios direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę jokiomis aplinkybėmis nesuteikia pagrindo sumažinti apsaugos, kuri pagal nacionalinę teisę jau teikiama pranešėjams, lygį srityse, kurioms ji taikoma;

(107)  pagal SESV 26 straipsnio 2 dalį vidaus rinką turi sudaryti vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas ir saugus prekių ir paslaugų judėjimas. Vidaus rinka Sąjungos piliečiams turėtų teikti papildomą naudą – kokybiškesnes ir saugesnes prekes ir paslaugas, aukštus visuomenės sveikatos ir aplinkos apsaugos standartus, taip pat laisvą asmens duomenų judėjimą. Todėl SESV 114 straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas priimti priemones, kurios yra būtinos norint sukurti vidaus rinką ir užtikrinti jos veikimą. Be SESV 114 straipsnio, pagal šią direktyvą priimant Sąjungos priemones reikėtų taikyti papildomus teisinius pagrindus, kad ji aprėptų sritis, kurios grindžiamos SESV 16 straipsniu, ▌43 straipsnio 2 dalimi, 50 straipsniu, 53 straipsnio 1 dalimi, ▌91, 100 straipsniais, ▌168 straipsnio 4 dalimi, 169 straipsniu, 192 straipsnio 1 dalimi ir 325straipsnio 4 dalimi ir Euratomo steigimo sutarties 31 straipsniu ▌;

(108)  šios direktyvos materialinė taikymo sritis yra grindžiama išskirtomis sritimis, kuriose pranešėjų apsaugos nustatymas, kaip manoma, yra pagrįstas ir būtinas remiantis šiuo metu turimais įrodymais. Tokia materialinė taikymo sritis gali būti išplėsta į kitas sritis ar Sąjungos aktus, jeigu paaiškės, kad tai yra būtina siekiant stiprinti jų vykdymo užtikrinimą atsižvelgiant į įrodymus, kurie galbūt bus gauti ateityje, arba remiantis direktyvos veikimo vertinimu;

(109)  visais atvejais priimant vėlesnius teisės aktus, susijusius su šia direktyva, reikėtų nurodyti, kad bus taikoma ši direktyva. Prireikus reikėtų iš dalies pakeisti 1 straipsnį ir priedą;

(110)  šios direktyvos tikslo, t. y. pasitelkus veiksmingą pranešėjų apsaugą stiprinti tam tikrų sričių politikos ir aktų vykdymo užtikrinimą, kai Sąjungos teisės pažeidimai gali padaryti didelę žalą viešajam interesui, valstybės narės negali deramai pasiekti veikdamos pavieniui arba nekoordinuotai, to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu nustatant minimalius pranešėjų apsaugos suderinimo standartus. Be to, tik Sąjungos veiksmais gali būti užtikrinamas nuoseklumas ir suderintos esamos ES taisyklės dėl pranešėjų apsaugos. Todėl, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina šiam tikslui pasiekti;

(111)  šia direktyva laikomasi pagrindinių teisių ir ▌principų, visų pirma pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, ypač jos 11 straipsnyje. Todėl ši direktyva turi būti įgyvendinta remiantis tomis teisėmis ir principais, užtikrinant visapusišką pagarbą, inter alia, žodžio ir informacijos laisvei, teisei į asmens duomenų apsaugą, laisvei užsiimti verslu, teisei į aukšto lygio vartotojų apsaugą, teisei į sąžiningas ir teisingas darbo sąlygas, teisei į aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugą, teisei į aukšto lygio aplinkos apsaugą, teisei į gerą administravimą, teisei į veiksmingą teisių gynimą ir teisėms į gynybą;

(112)  vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 45/2001 28 straipsnio 2 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ▌,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I SKYRIUS

TAIKYMO SRITIS, APSAUGOS SĄLYGOS IR TERMINŲ APIBRĖŽTYS

1 straipsnis

Tikslas

Šios direktyvos tikslas – veiksmingiau užtikrinti Sąjungos teisės ir politikos vykdymą konkrečiose srityse, nustatant bendrus minimalius standartus, kuriais užtikrinama asmenų, pranešančių apie pažeidimus, aukšto lygio apsauga.

2 straipsnis

Materialinė taikymo sritis

1.  ▌Šioje direktyvoje nustatomi bendri minimalūs standartai, kuriais užtikrinama apsauga asmenų, pranešančių apie toliau nurodytus Sąjungos teisės pažeidimus:

a)  pažeidimus, patenkančius į šios direktyvos priede (I ir II dalyse) nurodytų Sąjungos aktų taikymo sritį, šiose srityse:

i)  viešųjų pirkimų;

ii)  finansinių paslaugų, produktų ir rinkų, taip pat pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos;

iii)  gaminių saugos;

iv)  transporto saugos;

v)  aplinkos apsaugos;

vi)  radiacinės saugos ir branduolinės saugos;

vii)  maisto ir pašarų saugos, gyvūnų sveikatos ir gerovės;

viii)  visuomenės sveikatos;

ix)  vartotojų apsaugos;

x)  privatumo ir asmens duomenų apsaugos bei tinklų ir informacinių sistemų saugumo;

b)  pažeidimus, kurie kenkia Sąjungos finansiniams interesams, kaip apibrėžta SESV 325 straipsnyje ir išsamiau apibūdinta susijusiose Sąjungos priemonėse;

c)  pažeidimus, susijusius su vidaus rinka, kaip nurodyta SESV 26 straipsnio 2 dalyje, įskaitant konkurencijos ir valstybės pagalbos taisyklių pažeidimus, ir kiek tai susiję su veiksmais, kuriais pažeidžiamos pelno mokesčio taisyklės, arba susitarimais, kuriais siekiama įgyti mokestinį pranašumą, kenkiantį taikytinos pelno mokesčio teisės dalykui arba tikslui.

2.  Šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių galimybei pagal nacionalinę teisę užtikrinti didesnę apsaugą, susijusią su sritimis arba veiksmais, kuriems netaikoma 1 dalis.

3 straipsnis

Ryšys su kitais Sąjungos aktais ir nacionalinėmis nuostatomis

1.  Jeigu priedo II dalyje išvardytuose konkrečių sektorių Sąjungos aktuose yra nustatytos konkrečios pranešimo apie pažeidimus taisyklės, taikomos būtent tos taisyklės. Šios direktyvos nuostatos taikomos tiek, kiek klausimas nėra privaloma tvarka reglamentuojamas tuose konkrečių sektorių Sąjungos aktuose.

2.  Šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių atsakomybei užtikrinti nacionalinį saugumą ir jų teisei apsaugoti esminius savo saugumo interesus. Visų pirma ji netaikoma pranešimams apie viešųjų pirkimų, apimančių gynybos ar saugumo aspektus, taisyklių pažeidimus, nebent jiems taikomos susijusios Sąjungos priemonės.

3.  Šia direktyva nedaromas poveikis Sąjungos arba nacionalinės teisės taikymui šiose srityse:

a)  įslaptintos informacijos apsaugos;

b)  teisininko ir mediko profesinės paslapties apsaugos;

c)  teisminių svarstymų konfidencialumo ir

d)  baudžiamojo proceso taisyklių.

4.  Šia direktyva nedaromas poveikis nacionalinėms taisyklėms dėl darbuotojų naudojimosi teise konsultuotis su savo atstovais arba profesinėmis sąjungomis ir dėl apsaugos nuo nepagrįstų žalingų priemonių, taikomų dėl tokių konsultacijų, taip pat dėl socialinių partnerių savarankiškumo ir jų teisės sudaryti kolektyvines sutartis. Šia nuostata nedaromas poveikis šia direktyva užtikrinamam apsaugos lygiui.

4 straipsnis

Taikymas asmenims

1.  Ši direktyva taikoma privačiajame ar viešajame sektoriuje dirbantiems pranešėjams, informaciją apie pažeidimus sužinojusiems su darbu susijusiomis aplinkybėmis, įskaitant bent jau šiuos asmenis:

a)  asmenis, turinčius darbuotojo statusą, kaip apibrėžta SESV 45 straipsnio 1 dalyje, įskaitant valstybės tarnautojus;

b)  asmenis, turinčius savarankiško darbuotojo statusą, kaip apibrėžta SESV 49 straipsnyje;

c)  akcininkus ir asmenis, priklausančius įmonės administraciniam, valdymo ar priežiūros organui, įskaitant vykdomųjų galių neturinčius narius, taip pat savanorius ir apmokamus arba neapmokamus stažuotojus;

d)  bet kuriuos asmenis, dirbančius prižiūrint ir vadovaujant rangovams, subrangovams ir tiekėjams.

2.  Ši direktyva taikoma ir pranešėjams, kurie praneša arba atskleidžia informaciją, kurią sužinojo dėl darbo santykių, kurie jau yra pasibaigę.

3.  Ši direktyva taip pat taikoma pranešėjams, kurių darbo santykiai dar neprasidėję, tais atvejais, kai informaciją apie pažeidimą jie sužinojo įdarbinimo metu ar kitų ikisutartinių derybų metu.

4.  Kai aktualu, IV skyriuje išdėstytos pranešėjų apsaugos priemonės taip pat taikomos:

a)  tarpininkams (pagalbininkams),

b)  su pranešėjais susijusiems tretiesiems asmenims, kurie gali sulaukti atsakomųjų veiksmų su darbu susijusiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, pranešėjo kolegoms arba giminaičiams, ir

c)  juridiniams subjektams, kurie yra pranešėjo nuosavybė, kuriems jis dirba arba su kuriais jis yra kitaip susijęs su darbu susijusiomis aplinkybėmis.

5 straipsnis

Pranešėjų apsaugos sąlygos

1.  Pranešėjai, pranešantys informaciją apie pažeidimus, patenkančius į sritis, kurioms taikoma ši direktyva, atitinka apsaugos teikimo reikalavimus, jei:

a)  jie turėjo pagrįstų priežasčių manyti, kad pranešama informacija buvo teisinga pranešimo metu ir kad ta informacija patenka į šios direktyvos taikymo sritį;

b)  jie pranešė naudodamiesi vidaus kanalais pagal 7 straipsnį ir išorės kanalais pagal 10 straipsnį arba tiesiogiai naudodamiesi išorės kanalais, arba viešai atskleidė informaciją pagal šios direktyvos 15 straipsnį.

2.  Nedarant poveikio galiojančioms prievolėms numatyti galimybę pranešti anonimiškai pagal Sąjungos teisę, šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių teisei nuspręsti, ar viešieji arba privatieji subjektai ir kompetentingos institucijos turi priimti anoniminius pranešimus apie pažeidimus ir imtis dėl jų tolesnių veiksmų, ar neturi.

3.  Asmenys, kurie pranešė arba viešai atskleidė informaciją anonimiškai, bet vėliau buvo identifikuoti, vis tiek atitinka apsaugos teikimo reikalavimus, jei patiria atsakomuosius veiksmus ir jei atitinka 1 dalyje išdėstytas sąlygas.

4.  Asmuo, pranešantis atitinkamoms Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ar agentūroms apie pažeidimus, patenkančius į šios direktyvos taikymo sritį, atitinka apsaugos teikimo pagal šią direktyvą reikalavimus tokiomis pat sąlygomis kaip asmuo, kuris pranešė naudodamasis išorės kanalais.

6 straipsnis

Apibrėžtys

Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

1)  pažeidimai – veiksmai arba neveikimas:

i)  kurie yra neteisėti ir susiję su Sąjungos aktais ir sritimis, patenkančiais į 2 straipsnyje ir priede nurodytą taikymo sritį, arba

ii)  kurie prieštarauja šiuose Sąjungos aktuose ir šiose srityse nustatytų taisyklių dalykui arba tikslui;

2)  informacija apie pažeidimus – informacija arba pagrįsti įtarimai apie faktinius arba galimus pažeidimus ir apie mėginimus nuslėpti pažeidimus, kurie ▌buvo padaryti arba labai tikėtina, kad bus padaryti, organizacijoje, kurioje pranešėjas dirba arba dirbo, arba kitoje organizacijoje, su kuria jis turi arba turėjo ryšių dirbdamas;

3)  pranešimas – informacijos apie pažeidimus teikimas;

4)  vidaus pranešimų teikimas – informacijos apie pažeidimus teikimas viešojo arba privačiojo juridinio subjekto viduje;

5)  išorės pranešimų teikimas – informacijos apie pažeidimus teikimas kompetentingoms institucijoms;

6)  viešas informacijos atskleidimas – informacijos apie pažeidimus ▌pateikimas viešojoje erdvėje;

7)  pranešėjas – fizinis ▌ asmuo, pranešantis arba atskleidžiantis informaciją apie pažeidimus, kurią sužinojo vykdydamas su savo darbu susijusią veiklą;

8)  tarpininkas (pagalbininkas) – fizinis asmuo, kuris padeda pranešėjui pranešimo procese su darbu susijusiomis aplinkybėmis, kurio pagalba turėtų būti konfidenciali;

9)  su darbu susijusios aplinkybės – dabartinė arba ankstesnė darbo veikla viešajame arba privačiajame sektoriuje, nepriklausomai nuo jos pobūdžio, kurią vykdydami asmenys gali sužinoti informaciją apie pažeidimus ir dėl kurios šie asmenys, jei apie juos praneša, gali sulaukti atsakomųjų veiksmų;

10)  susijęs asmuo – fizinis arba juridinis asmuo, pranešime arba atskleistoje informacijoje nurodomas kaip asmuo, kuriam priskiriamas pažeidimas arba kuris su juo yra siejamas;

11)  atsakomasis veiksmas – tiesioginis arba netiesioginis veiksmas arba neveikimas, kuris įvyksta su darbu susijusiomis aplinkybėmis dėl vidaus ar išorės pranešimo teikimo arba dėl viešo informacijos atskleidimo ir kuris daro arba gali padaryti pranešėjui nepateisinamą žalą;

12)  tolesni veiksmai – veiksmai, kurių imasi pranešimo gavėjas ▌ arba kompetentinga institucija, kad įvertintų pranešime pateiktų kaltinimų tikslumą ir, kai aktualu, pašalintų pažeidimą, apie kurį pranešta, be kita ko, imdamiesi tokių veiksmų kaip vidaus tyrimas, teisminis tyrimas, baudžiamasis persekiojimas, ieškinio dėl lėšų išieškojimo pateikimas ir nagrinėjimo užbaigimas;

13)  grįžtamoji informacija – informacijos teikimas pranešėjams apie numatytus veiksmus arba tolesnius veiksmus, kurių imtasi dėl jų pranešimo, ir apie tokių tolesnių veiksmų pagrindimą;

14)  kompetentinga institucija – nacionalinė institucija, pagal III skyrių įgaliota priimti pranešimus ir teikti grįžtamąją informaciją pranešėjams ir (arba) paskirta vykdyti šioje direktyvoje nustatytas pareigas, visų pirma susijusias su tolesniais veiksmais dėl pranešimų.

II SKYRIUS

VIDAUS PRANEŠIMŲ TEIKIMAS IR TOLESNI VEIKSMAI DĖL PRANEŠIMŲ

7 straipsnis

Pranešimų teikimas vidaus kanalais

1.  Apskritai ir nedarant poveikio 10 ir 15 straipsniams informacija apie pažeidimus, patenkančius į šios direktyvos taikymo sritį, gali būti pranešama vidaus kanalais ir laikantis šiame skyriuje numatytų procedūrų.

2.  Valstybės narės skatina prieš pateikiant išorės pranešimą pasinaudoti vidaus pranešimų teikimo kanalais, jei pažeidimas gali būti veiksmingai pašalintas viduje ir jei pranešėjas mano, kad nėra atsakomųjų veiksmų rizikos.

3.  Atitinkama su tokiu vidaus kanalų naudojimu susijusi informacija pateikiama atsižvelgiant į informaciją, kurią privačiojo ir viešojo sektoriaus juridiniai subjektai pateikė pagal 9 straipsnio 1 dalies g punktą, o kompetentingos institucijos – pagal 12 straipsnio 4 dalies a punktą ir 13 straipsnį.

8 straipsnis

Prievolė įdiegti vidaus kanalus

1.  Valstybės narės užtikrina, kad privačiojo ir viešojo sektoriaus juridiniai subjektai, pasikonsultavę su socialiniais partneriais ir gavę jų sutikimą, jei tai numatyta pagal nacionalinę teisę, įdiegtų vidaus kanalus ir nustatytų procedūras, susijusius su pranešimų teikimu ir tolesniais veiksmais dėl pranešimų.

2.  Tokiais kanalais ir procedūromis turi būti suteikiama galimybė subjekto darbuotojams teikti pranešimus. Tokiu būdu gali būti suteikiama galimybė teikti pranešimus ir kitiems asmenims, nurodytiems 4 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktuose, ▌kurie su subjektu turi ryšių vykdydami su savo darbu susijusią veiklą.

3.  1 dalyje nurodyti privačiojo sektoriaus juridiniai subjektai yra subjektai, kuriuose dirba 50 arba daugiau darbuotojų.

4.  3 dalyje nurodyta riba netaikoma subjektams, kurie patenka į priedo I dalies B punkte ir II dalyje nurodytų Sąjungos aktų taikymo sritį.

5.  Pranešimų teikimo kanalų veikimą gali užtikrinti šiuo tikslu paskirtas vidaus asmuo ar departamentas arba šią užduotį gali atlikti išorės trečioji šalis. Trečiosios šalys, kurioms pavesta užtikrinti privačiojo subjekto pranešimų teikimo kanalo veikimą, taip pat turi laikytis 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų apsaugos priemonių ir reikalavimų.

6.  Privačiojo sektoriaus juridiniai subjektai, kuriuose dirba nuo 50 iki 249 darbuotojų, gali dalytis ištekliais, susijusiais su pranešimų gavimu ir galbūt taip pat su pranešimų tyrimais. Tai nedaro poveikio jų prievolėms laikytis konfidencialumo reikalavimo ir teikti grįžtamąją informaciją, taip pat šalinti pažeidimus, apie kuriuos pranešta.

7.  Atlikus atitinkamą rizikos vertinimą, kuriame atsižvelgiama į subjektų veiklos pobūdį ir su tuo susijusį rizikos, kylančios visų pirma aplinkai ir visuomenės sveikatai, lygį, valstybės narės gali nustatyti reikalavimą ▌privatiesiems juridiniams subjektams, kuriuose dirba mažiau nei 50 darbuotojų, įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus ir nustatyti tokių pranešimų teikimo procedūras.

8.  Komisijai pranešama apie pagal 7 dalį valstybės narės priimtą sprendimą nustatyti reikalavimą, kad privatieji juridiniai subjektai įdiegtų vidaus pranešimų teikimo kanalus, ir pateikiamas to sprendimo pagrindimas ir rizikos vertinime naudoti kriterijai. Komisija apie tą sprendimą praneša kitoms valstybėms narėms.

9.  1 dalyje nurodyti viešojo sektoriaus juridiniai subjektai yra visi viešieji juridiniai subjektai, įskaitant visus subjektus, kurie nuosavybės teise priklauso viešajam juridiniam subjektui arba yra jo kontroliuojami.

Valstybės narės gali atleisti nuo 1 dalyje nurodytos prievolės mažiau nei 10 000 gyventojų arba mažiau nei 50 darbuotojų turinčias savivaldybes arba kitus mažiau nei 50 darbuotojų turinčius subjektus.

Valstybės narės gali numatyti, kad vidaus pranešimų teikimo kanalais dalijasi savivaldybės arba jų veikimą užtikrina bendros savivaldybių institucijos pagal nacionalinę teisę, jei bendri vidaus kanalai yra atskiri ir nepriklausomi nuo išorės kanalų.

9 straipsnis

Vidaus pranešimų teikimo procedūros ir tolesni veiksmai dėl pranešimų

1.  8 straipsnyje nurodytos pranešimų teikimo procedūros ir tolesni veiksmai dėl pranešimų apima:

a)  pranešimų priėmimo kanalus, kurie sukuriami, įdiegiami ir saugiai naudojami taip, kad padėtų užtikrinti pranešėjo ir pranešime nurodytos trečiosios šalies tapatybės konfidencialumą ir kad jais negalėtų naudotis neįgalioti darbuotojai;

b)  pranešimo gavimo patvirtinimą, kuris nusiunčiamas pranešėjui ne vėliau kaip per septynias dienas nuo gavimo;

c)  nešališko asmens arba nepriklausomo departamento, kompetentingo vykdyti tolesnius veiksmus dėl pranešimų, paskyrimą; šis asmuo ar departamentas gali būti tas pats kaip ir pranešimus gaunantis asmuo arba departamentas, ir jis palaikys ryšius su pranešėju ir prireikus prašys jo papildomos informacijos ir teiks jam grįžtamąją informaciją;

d)  deramus paskirtojo asmens ar departamento tolesnius veiksmus dėl pranešimo;

e)  deramus tolesnius veiksmus, jei tai numatyta nacionalinėje teisėje dėl anoniminių pranešimų teikimo;

f)  pagrįstą laikotarpį, ▌per kurį pranešėjui pateikiama grįžtamoji informacija apie tolesnius veiksmus dėl jo pranešimo, neviršijantį trijų mėnesių nuo pranešimo gavimo patvirtinimo arba, jei patvirtinimas nebuvo išsiųstas, nuo tada, kai baigiasi septynių dienų laikotarpis po to, kai pranešimas buvo pateiktas;

g)  aiškią ir lengvai prieinamą informaciją apie pranešimų teikimo kompetentingoms institucijoms naudojantis išorės kanalais ▌sąlygas ir procedūras pagal 10 straipsnį ir, kai aktualu, Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ar agentūroms.

2.  1 dalies a punkte nurodytais kanalais suteikiama galimybė teikti pranešimus raštu ir (arba) žodžiu, telefono linijomis arba kitomis balso pranešimų sistemomis ir, gavus pranešėjo prašymą, susitikus fiziškai per pagrįstą laikotarpį.

III SKYRIUS

IŠORĖS PRANEŠIMŲ TEIKIMAS IR TOLESNI VEIKSMAI DĖL PRANEŠIMŲ

10 straipsnis

Pranešimų teikimas išorės kanalais

Nedarant poveikio 15 straipsniui pranešėjai teikia informaciją apie į šios direktyvos taikymo sritį patenkančius pažeidimus naudodamiesi 11 ir 12 straipsniuose nurodytais kanalais ir procedūromis po to, kai pasinaudojo vidaus kanalu, arba tiesiogiai teikdami pranešimą kompetentingoms institucijoms.

11 straipsnis

Prievolė įdiegti išorės pranešimų teikimo kanalus ir imtis tolesnių veiksmų dėl pranešimų

1.  Valstybės narės paskiria institucijas, kompetentingas priimti pranešimus, teikti apie juos grįžtamąją informaciją arba imtis tolesnių veiksmų dėl pranešimų, ir suteikia joms atitinkamus išteklius.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos:

a)  įdiegtų nepriklausomus ir autonomiškus išorės pranešimų teikimo kanalus, skirtus pranešėjo pateiktai informacijai priimti ir tvarkyti;

b)  nedelsdamos per septynias dienas patvirtintų gavusios pranešimus, nebent pranešėjas aiškiai paprašė gavimo nepatvirtinti arba kompetentinga institucija pagrįstai mano, kad patvirtinus pranešimo gavimą iškiltų pavojus pranešėjo tapatybės apsaugai;

c)  deramai imtųsi tolesnių veiksmų dėl pranešimų;

d)  per pagrįstą ne ilgesnį nei trijų mėnesių arba – tinkamai pagrįstais atvejais – šešių mėnesių laikotarpį pateiktų pranešėjui grįžtamąją informaciją apie tolesnius veiksmus dėl pranešimo. Kompetentingos institucijos praneša pranešėjui apie galutinį tyrimų rezultatą laikydamosi pagal nacionalinę teisę numatytų procedūrų;

e)  pranešime pateiktą informaciją tinkamu laiku perduotų tolesniam tyrimui atitinkamai Sąjungos kompetentingoms institucijoms, įstaigoms, organams ar agentūroms, jei tai numatyta pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę.

3.  Valstybės narės gali numatyti, kad kompetentingos institucijos, deramai išnagrinėjusios klausimą, galėtų nuspręsti, kad pažeidimas, apie kurį pranešta, yra akivaizdžiai nereikšmingas ir dėl jo nereikia imtis tolesnių priemonių pagal šią direktyvą. Šia nuostata nedaromas poveikis kitoms prievolėms arba kitoms taikytinoms procedūroms, skirtoms šalinti pažeidimą, apie kurį pranešta, arba pagal šią direktyvą užtikrinamai apsaugai, susijusiai su pranešimų teikimu vidaus ir (arba) išorės kanalais. Tokiu atveju kompetentingos institucijos praneša pranešėjui apie savo sprendimą ir jo motyvus.

4.  Valstybės narės gali numatyti, kad kompetentingos institucijos gali nuspręsti, kad dėl kartotinių pranešimų, kuriuose iš esmės nepateikta naujos reikšmingos informacijos, palyginti su ankstesniu pranešimu, kurio nagrinėjimas jau baigtas, nereikia imtis tolesnių veiksmų, nebent dėl naujų teisinių ar faktinių aplinkybių reikėtų imtis kitokių tolesnių veiksmų. Tokiu atveju jos informuoja pranešėją apie savo sprendimo motyvus.

5.  Valstybės narės gali numatyti, kad didelio pranešimų srauto atveju kompetentingos institucijos gali nagrinėti pranešimus apie didelius pažeidimus arba pagrindinių į šios direktyvos taikymo sritį patenkančių nuostatų pažeidimus prioriteto tvarka, nedarant poveikio šio straipsnio 2 dalies b punkte nustatytam terminui.

6.  Valstybės narės užtikrina, kad kiekviena institucija, kuri gavo pranešimą, tačiau neturi kompetencijos pašalinti jame nurodytą pažeidimą, tą pranešimą per pagrįstą laikotarpį saugiai perduotų kompetentingai institucijai ir apie tokį perdavimą nedelsdama informuotų pranešėją.

12 straipsnis

Išorės pranešimų teikimo kanalų struktūra

1.  ▌ Išorės pranešimų teikimo kanalai laikomi nepriklausomais ir autonomiškais, jei atitinka visus šiuos kriterijus:

a)  jie yra sukurti, įdiegti ir naudojami taip, kad būtų užtikrinamas informacijos išsamumas, vientisumas ir konfidencialumas ir kad jais negalėtų naudotis neįgalioti kompetentingos institucijos darbuotojai;

b)  jais sudaromos sąlygos pagal 18 straipsnį patvariai saugoti informaciją, kad būtų galima atlikti tolesnius tyrimus.

2.  Išorės pranešimų teikimo kanalais sudaroma galimybė teikti pranešimus raštu ir žodžiu telefonu arba kitomis balso pranešimų sistemomis ir, gavus pranešėjo prašymą, susitikus fiziškai per pagrįstą laikotarpį.

3.  Kompetentingos institucijos užtikrina, kad, jei pranešimas yra gautas kanalais, kurie nėra 1 ir 2 dalyse nurodyti pranešimo teikimo kanalai, arba jį gavo darbuotojai, kurie nėra atsakingi už pranešimų tvarkymą, pranešimą gavę darbuotojai susilaikytų nuo bet kokios informacijos, dėl kurios galėtų būti identifikuotas pranešėjas arba susijęs asmuo, atskleidimo ir nedelsiant perduotų nepakeistą pranešimą darbuotojams, atsakingiems už pranešimų tvarkymą.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų darbuotojų, atsakingų už pranešimų tvarkymą, ir visų pirma už:

a)  informacijos apie pranešimų teikimo procedūras teikimą visiems suinteresuotiesiems asmenims;

b)  pranešimų priėmimą ir tolesnius veiksmus dėl jų;

c)  ryšių su pranešėju palaikymą siekiant teikti grįžtamąją informaciją ir prireikus prašyti papildomos informacijos.

5.  Minėtiems darbuotojams suteikiami specialūs mokymai, kaip tvarkyti pranešimus.

13 straipsnis

Informacija apie pranešimų priėmimą ir tolesnius veiksmus dėl jų

Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos savo svetainėse, atskirame lengvai pastebimame ir prieinamame skyrelyje, skelbtų bent šią informaciją:

a)  sąlygas, kuriomis pranešėjai laikomai atitinkančiais apsaugos teikimo pagal šią direktyvą reikalavimus;

b)  kontaktinius duomenis, kurių reikia norint naudotis išorės pranešimų teikimo kanalais, kaip nurodyta 12 straipsnyje, visų pirma elektroninį ir pašto adresą, taip pat telefono numerius, nurodydamos, ar telefoniniai pokalbiai įrašomi ▌;

c)  pranešimų apie pažeidimus teikimo procedūras, be kita ko, kokiu būdu kompetentinga institucija gali prašyti, kad pranešėjas patikslintų praneštą informaciją arba pateiktų papildomos informacijos, laikotarpį, per kurį pranešėjui pateikiama grįžtamoji informacija, ir tos grįžtamosios informacijos pobūdį ir turinį;

d)  pranešimams taikomą konfidencialumo tvarką ir visų pirma informaciją, susijusią su asmens duomenų tvarkymu pagal atitinkamai šios direktyvos 17 straipsnį, Reglamento (ES) 2016/679 5 ir 13 straipsnius, Direktyvos (ES) 2016/680 13 straipsnį ir Reglamento (ES) Nr. 2018/1725 11 straipsnį;

e)  tolesnių veiksmų, kurių turi būti imtasi dėl pranešimų, pobūdį;

f)  teisių gynimo priemones ir procedūras, kuriomis saugoma nuo atsakomųjų veiksmų, ir asmenims, svarstantiems, ar teikti pranešimą, suteikiamas galimybes pasinaudoti konfidencialiomis konsultacijomis;

g)  pareiškimą, kuriame aiškiai išaiškinamos sąlygos, kuriomis asmeniui, teikiančiam pranešimą kompetentingai institucijai, nebus taikoma atsakomybė už konfidencialumo pažeidimą, kaip numatyta 21 straipsnio 4 dalyje;

h)  kai taikytina, vienos nepriklausomos administracinės institucijos kontaktinę informaciją, kaip numatyta 20 straipsnio 2 dalyje.

14 straipsnis

Kompetentingų institucijų atliekama procedūrų peržiūra

Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos reguliariai, bent kas trejus metus, peržiūrėtų pranešimų priėmimo ir tolesnių veiksmų dėl pranešimų vykdymo procedūras. Peržiūrėdamos šias procedūras, kompetentingos institucijos atitinkamai pritaiko jas atsižvelgdamos į savo ir į kitų kompetentingų institucijų patirtį.

IV SKYRIUS

VIEŠAS INFORMACIJOS ATSKLEIDIMAS

15 straipsnis

Viešas informacijos atskleidimas

1.  Asmuo, kuris viešai atskleidžia informaciją apie pažeidimus, patenkančius į šios direktyvos taikymo sritį, atitinka apsaugos teikimo pagal šią direktyvą reikalavimus, jeigu tenkinama viena iš šių sąlygų:

a)  pirmiausia pranešimą jis pateikė naudodamasis vidaus ir išorės kanalais arba tiesiogiai išorės kanalais pagal II ir III skyrius, tačiau per 9 straipsnio 1 dalies f punkte ir 11 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytą laikotarpį dėl jo pranešimo nesiimta jokių tinkamų veiksmų, arba

b)  jis turėjo pagrįstų priežasčių manyti, kad:

i)  pažeidimas gali sukelti neišvengiamą ar akivaizdų pavojų viešajam interesui, pavyzdžiui, nepaprastosios padėties atveju arba kai kyla neatitaisomos žalos rizika, arba

ii)  išorės pranešimų teikimo atveju – kai kyla rizika, kad bus imtasi atsakomųjų veiksmų, arba kai tikimybė, kad pažeidimas bus veiksmingai pašalintas, yra menka dėl ypatingų atvejo aplinkybių, pavyzdžiui, gali būti nuslėpti ar sunaikinti įrodymai arba institucija veikia išvien su pažeidėju arba yra su pažeidimu susijusi.

2.  Šis straipsnis netaikomas tais atvejais, kai asmuo tiesiogiai atskleidžia informaciją spaudai laikydamasis konkrečių nacionalinių nuostatų, kuriomis nustatoma apsaugos sistema, susijusi su žodžio ir informacijos laisve.

V SKYRIUS

TAISYKLĖS, TAIKYTINOS VIDAUS IR IŠORĖS PRANEŠIMŲ TEIKIMUI

16 straipsnis

Konfidencialumo pareiga

1.  Valstybės narės užtikrina, kad negavus aiškaus pranešėjo sutikimo jo tapatybė nebūtų atskleista niekam, išskyrus įgaliotus darbuotojus, kompetentingus gauti pranešimus ir (arba) imtis dėl jų tolesnių veiksmų. Tai taip pat taikoma visos kitos informacijos, dėl kurios tiesiogiai arba netiesiogiai gali būti nustatyta pranešėjo tapatybė, atžvilgiu.

2.  Nukrypstant nuo 1 dalies pranešėjo tapatybė ir visa kita 1 dalyje nurodyta informacija gali būti atskleista tik tuo atveju, kai tai yra būtina ir proporcinga prievolė, nustatyta pagal Sąjungos arba nacionalinę teisę, nacionalinėms institucijoms vykdant tyrimus arba vykstant teismo procesams, be kita ko, siekiant apsaugoti susijusio asmens teisę į gynybą.

3.  Tokiam atskleidimui taikomos atitinkamos apsaugos priemonės pagal taikytinas taisykles. Visų pirma pranešėjas informuojamas prieš atskleidžiant jo tapatybę, nebent tokia informacija pakenktų tyrimams arba teismo procesams. Informuodama pranešėją kompetentinga institucija nusiunčia jam rašytinį pagrindimą, kuriame paaiškinamos atitinkamų konfidencialių duomenų atskleidimo priežastys.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos, gaunančios pranešimus, kurie apima komercines paslaptis, jų nenaudotų arba neatskleistų kitais tikslais, išskyrus tai, kas būtina imantis tinkamų tolesnių veiksmų dėl pranešimų.

17 straipsnis

Asmens duomenų tvarkymas

Visais atvejais asmens duomenų tvarkymas pagal šią direktyvą, įskaitant kompetentingų institucijų keitimąsi asmens duomenimis arba jų perdavimą, vykdomas pagal Reglamentą (ES) 2016/679 ir Direktyvą (ES) 2016/680. Bet koks Sąjungos institucijų, organų, įstaigų ir agentūrų keitimasis informacija ar informacijos perdavimas vykdomas pagal Reglamentą (EB) Nr. 2018/1725.

Su konkrečios bylos tvarkymu akivaizdžiai nesusiję asmens duomenys nėra renkami arba, jeigu jie buvo atsitiktinai surinkti, ištrinami nepagrįstai nedelsiant.

18 straipsnis

Įrašų apie pranešimus saugojimas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos ir privatieji bei viešieji juridiniai subjektai saugotų įrašus apie kiekvieną gautą pranešimą, laikydamiesi šios direktyvos 16 straipsnyje numatytų konfidencialumo reikalavimų. Pranešimai saugomi ne ilgiau, nei tai yra būtina ir proporcinga atsižvelgiant į kompetentingoms institucijoms ir privatiesiems bei viešiesiems juridiniams subjektams pagal šią direktyvą nustatytą reikalavimą.

2.  Jei pranešimams teikti naudojama telefono linija arba kita balso pranešimų sistema, kuria vykstantys pokalbiai yra įrašomi, kompetentingos institucijos ir privatieji bei viešieji juridiniai subjektai, gavę pranešėjo sutikimą, turi teisę dokumentuoti žodžiu pateikiamą pranešimą vienu iš šių būdų:

a)  išsaugodama pokalbio įrašą patvarioje laikmenoje, kurioje galima rasti ieškomą informaciją;

b)  išsaugodama kompetentingos institucijos už pranešimų tvarkymą atsakingų darbuotojų išsamiai ir tiksliai surašytą pokalbio tekstą.

Kompetentingos institucijos ir viešieji bei privatieji juridiniai subjektai suteikia pranešėjui galimybę patikrinti ir ištaisyti surašytą pokalbio tekstą ir išreikšti savo sutikimą jį pasirašant.

3.  Jei pranešimams teikti naudojama telefono linija arba kita balso pranešimų sistema, kuria vykstantys pokalbiai nėra įrašomi, kompetentingos institucijos ir privatieji bei viešieji juridiniai subjektai turi teisę dokumentuoti žodžiu pateikiamą pranešimą surašydami už pranešimų tvarkymą atsakingų darbuotojų parengtą tikslų pokalbio protokolą. Kompetentingos institucijos ir viešieji bei privatieji juridiniai subjektai suteikia pranešėjui galimybę patikrinti ir ištaisyti surašytą protokolą ir išreikšti savo sutikimą jį pasirašant.

4.  Jei asmuo pageidauja pateikti pranešimą susitikęs su kompetentingų institucijų arba privačiųjų ir viešųjų juridinių subjektų darbuotojais, kaip numatyta 9 straipsnio 2dalyje ir 12 straipsnio 2 dalyje, ▌kompetentingos institucijos ir privatieji bei viešieji juridiniai subjektai, gavę pranešėjo sutikimą, užtikrina, kad patvarioje laikmenoje, kurioje galima rasti ieškomą informaciją, būtų saugomi išsamūs ir tikslūs įrašai apie susitikimą.

Kompetentingos institucijos ir privatieji bei viešieji juridiniai subjektai turi teisę dokumentuoti įrašus apie susitikimą vienu iš šių būdų:

a)  išsaugodami pokalbio įrašą patvarioje laikmenoje, kurioje galima rasti ieškomą informaciją;

b)  surašydami už pranešimų tvarkymą atsakingų darbuotojų parengtą tikslų susitikimo protokolą.

Kompetentingos institucijos ir viešieji bei privatieji juridiniai subjektai suteikia pranešėjui galimybę patikrinti ir ištaisyti surašytą susitikimo protokolą ir išreikšti savo sutikimą jį pasirašant.

VI SKYRIUS

APSAUGOS PRIEMONĖS

19 straipsnis

Atsakomųjų veiksmų uždraudimas

Valstybės narės imasi priemonių, būtinų uždrausti bet kokios formos tiesioginius ar netiesioginius atsakomuosius veiksmus, be kita ko, grasinimus ir bandymus imtis atsakomųjų veiksmų, įskaitant visų pirma šių formų atsakomuosius veiksmus:

a)  laikiną nušalinimą nuo pareigų, atleidimą iš darbo, atleidimą iš tarnybos arba lygiavertes priemones;

b)  pažeminimą pareigose arba paaukštinimo sustabdymą;

c)  užduočių perdavimą, darbovietės vietos pakeitimą, darbo užmokesčio sumažinimą, darbo laiko pakeitimą;

d)  mokymo sustabdymą;

e)  neigiamą veiklos rezultatų vertinimą arba atsiliepimą apie darbuotoją;

f)  bet kokios drausminės nuobaudos, papeikimo ar kitos sankcijos, įskaitant finansines sankcijas, skyrimą ar taikymą;

g)  prievartą, bauginimą, priekabiavimą arba atstūmimą ▌;

h)  diskriminaciją, nepalankią padėtį arba šališką elgesį;

i)  terminuotos darbo sutarties nepakeitimą į neterminuotą darbo sutartį, kai darbuotojas turi teisėtų lūkesčių, kad jam bus pasiūlytas nuolatinis darbas;

j)  terminuotos darbo sutartis nepratęsimą arba tokios sutarties nutraukimą pirma laiko;

k)  žalą, įskaitant žalą asmens reputacijai, ypač socialiniuose tinkluose, arba finansinius nuostolius, įskaitant verslo praradimą ir pajamų praradimą;

l)  įtraukimą į juodąjį sąrašą remiantis sektoriaus ar pramonės mastu galiojančiu neformaliu ar formaliu susitarimu, dėl kurio ateityje asmuo neras darbo to sektoriaus ar pramonės įmonėse;

m)  prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutarties nutraukimą pirma laiko ar atšaukimą;

n)  licencijos ar leidimo panaikinimą;

o)  nukreipimą pas psichiatrijos ar kitus gydytojus.

20 straipsnis

Paramos priemonės

1.  Valstybės narės užtikrina, kad 4 straipsnyje nurodyti asmenys galėtų naudotis atitinkamai paramos priemonėmis, visų pirma galėtų:

i)  gauti išsamią ir nešališką informaciją bei konsultacijas, kurios būtų lengvai prieinamos visuomenei ir nemokamos, susijusias su esamomis apsaugos nuo atsakomųjų veiksmų procedūromis ir teisių gynimo priemonėmis ir susijusio asmens teisėmis;

ii)  ▌gauti veiksmingą kompetentingų institucijų paramą bendraujant su bet kokia institucija, susijusia su jų apsauga nuo atsakomųjų veiksmų, įskaitant, kai tai numatyta pagal nacionalinę teisę, fakto, kad jie atitinka apsaugos teikimo pagal šią direktyvą reikalavimus, patvirtinimą;

iii)  gauti teisinę pagalbą baudžiamuosiuose ir tarpvalstybiniuose civiliniuose procesuose pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas (ES) 2016/1919 ir 2008/52/EB, taip pat gauti teisinę pagalbą tolesniuose procesuose, teisines konsultacijas ar kitą teisinę pagalbą pagal nacionalinę teisę.

2.  Valstybės narės pranešėjams teismo procesų metu gali teikti finansinę paramą ir pagalbą, įskaitant psichologinę pagalbą.

3.  Šiame straipsnyje nurodytas paramos priemones gali teikti atitinkamai informacijos centras arba viena ir aiškiai identifikuota nepriklausoma administracinė institucija.

21 straipsnis

▌Apsaugos nuo atsakomųjų veiksmų priemonės

1.  Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti pranešėjų, kurie atitinka 5 straipsnyje nustatytas sąlygas, apsaugą nuo atsakomųjų veiksmų. Tokios priemonės apima visų pirma 2–8 dalyse nustatytas priemones.

2.  Nepažeidžiant 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, asmenys, teikiantys pranešimą arba viešai atskleidžiantys informaciją pagal šią direktyvą, nelaikomi pažeidusiais kokius nors informacijos atskleidimo apribojimus ir jiems netaikoma jokia su tokiu pranešimo teikimu arba informacijos atskleidimu susijusi atsakomybė, jeigu jie turėjo pagrįstų priežasčių manyti, kad teikti tokį pranešimą arba atskleisti tokią informaciją buvo būtina, kad būtų atskleistas pažeidimas pagal šią direktyvą.

3.  Pranešėjams netaikoma atsakomybė, susijusi su atitinkamos informacijos įgijimu arba prieiga prie jos, jeigu toks įgijimas arba prieiga nėra atskira nusikalstama veika. Pastaruoju atveju baudžiamąją atsakomybę toliau reglamentuoja taikytina nacionalinė teisė.

4.  Bet kokią kitą galimą pranešėjo atsakomybę, kylančią dėl veiksmų ar neveikimo, kurie nėra susiję su pranešimo teikimu arba yra nebūtini, kad būtų atskleistas pažeidimas pagal šią direktyvą, toliau reglamentuoja taikytina Sąjungos arba nacionalinė teisė.

5.  ▌Procesuose teisme arba kitoje institucijoje, susijusiuose su pranešėjo patirta žala, jeigu jis įrodo, kad teikė pranešimą arba atskleidė informaciją ir patyrė žalą, daroma prielaida, kad žala buvo padaryta kaip atsakomasis veiksmas į ▌ tokį pranešimą arba atskleidimą. Tokiais atvejais asmuo, kuris ėmėsi žalingos priemonės, turi įrodyti, kad ta priemonė buvo taikyta dėl ▌ tinkamai pagrįstų priežasčių.

6.  Pranešėjai ir tarpininkai (pagalbininkai) turi turėti galimybę pagal nacionalinę sistemą prireikus naudotis taisomosiomis priemonėmis dėl atsakomųjų veiksmų, įskaitant laikinąsias apsaugos priemones, taikomas vykstant teismo procesui.

7.  ▌Teismo procesuose, įskaitant dėl šmeižto, autorių teisių pažeidimo, konfidencialumo pažeidimo, duomenų apsaugos taisyklių pažeidimo, komercinių paslapčių atskleidimo arba dėl kompensacijos reikalavimų pagal privatinę, viešąją arba kolektyvinę darbo teisę, pranešėjams netaikoma jokia atsakomybė už pranešimo teikimą arba viešą informacijos atskleidimą pagal šią direktyvą ir jie turi teisę remtis tuo pranešimo pateikimu arba informacijos atskleidimu siekdami bylos nutraukimo, jeigu jie turėjo pagrįstų priežasčių manyti, kad teikti tokį pranešimą arba atskleisti tokią informaciją buvo būtina, kad būtų atskleistas pažeidimas pagal šią direktyvą. Kai asmuo pateikia pranešimą arba viešai atskleidžia informaciją apie pažeidimus, kurie patenka į šios direktyvos taikymo sritį, kurie apima komercines paslaptis ir atitinka šios direktyvos sąlygas, toks pranešimo teikimas arba viešas informacijos atskleidimas laikomas teisėtu laikantis Direktyvos (ES) 2016/943 3 straipsnio 2 dalies sąlygų.

8.  Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti teisių gynimą ir visišką žalos, kurią patyrė 5 straipsnyje nurodytas sąlygas atitinkantys pranešėjai, atlyginimą pagal nacionalinę teisę.

22 straipsnis

Susijusių asmenų apsaugos priemonės

1.  Valstybės narės užtikrina pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kad susiję asmenys galėtų visapusiškai naudotis teise į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat nekaltumo prezumpcija ir teisėmis į gynybą, įkaitant teisę būti išklausytam ir teisę susipažinti su savo byla ▌.

2.  Kompetentingos institucijos užtikrina, kad susijusių asmenų tapatybė būtų ▌ apsaugota, kol vyksta tyrimas, pagal nacionalinę teisę.

3.  Susijusių asmenų tapatybės apsaugai taip pat taikomos 12, 17 ir 18 straipsniuose nustatytos procedūros.

23 straipsnis

Sankcijos

1.  Valstybės narės nustato veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas, taikytinas fiziniams arba juridiniams asmenims, kurie:

a)  trukdo arba bando trukdyti teikti pranešimus;

b)  imasi atsakomųjų priemonių prieš 4 straipsnyje nurodytus asmenis;

c)  iškelia nepagrįstas bylas 4 straipsnyje nurodytiems asmenims;

d)  pažeidžia pareigą saugoti pranešėjų tapatybės konfidencialumą, kaip nurodyta 16 straipsnyje.

2.  Valstybės narės nustato veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas, taikytinas asmenims, kai nustatoma, kad jie sąmoningai teikė klaidingus pranešimus arba viešai atskleidė klaidingą informaciją. Be to, valstybės narės numato dėl tokių pranešimų arba informacijos atskleidimo kilusios žalos kompensavimo priemones pagal nacionalinę teisę.

24 straipsnis

Galimybės atsisakyti teisių ir teisių gynimo priemonių nebuvimas

Valstybės narės užtikrina, kad šioje direktyvoje numatytų teisių ir teisių gynimo priemonių atsisakyti ar apriboti nebūtų galima jokiu susitarimu, politikos priemone, darbo santykių forma ar įdarbinimo sąlyga, įskaitant susitarimus dėl ginčų sprendimo arbitražo būdu.

VII SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

25 straipsnis

Palankesnės sąlygos ir nekintamumo išlyga

1.  Valstybės narės, nedarydamos poveikio 22 straipsniui ir 23 straipsnio 2 daliai, gali nustatyti arba toliau taikyti nuostatas dėl pranešėjų teisių, kurios yra palankesnės nei šioje direktyvoje nustatytos nuostatos.

2.  Šios direktyvos įgyvendinimas jokiomis aplinkybėmis nesuteikia pagrindo sumažinti apsaugos lygį, kurį valstybės narės jau užtikrina šios direktyvos taikymo srityse.

26 straipsnis

Perkėlimo į nacionalinę teisę ir pereinamasis laikotarpis

1.  Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo [2 metai po priėmimo].

2.  Nukrypdamos nuo 1 dalies valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad ne vėliau kaip nuo ... [du metai po perkėlimo į nacionalinę teisę] būtų laikomasi prievolės įdiegti vidaus kanalą, nustatytos juridiniams subjektams, kuriuose dirba daugiau nei 50 ir mažiau nei 250 darbuotojų, kaip nurodyta 8 straipsnio 3 dalyje .

3.   Valstybės narės, priimdamos 1 ir 2 dalyse nurodytas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų nuostatų tekstą.

27 straipsnis

Ataskaitų teikimas, vertinimas ir peržiūra

1.  Valstybės narės Komisijai pateikia visą svarbią informaciją apie šios direktyvos įgyvendinimą ir taikymą. Ne vėliau kaip [2 metai po perkėlimo į nacionalinę teisę] remdamasi pateikta informacija Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia šios direktyvos įgyvendinimo ir taikymo ataskaitą.

2.  Nedarant poveikio kituose Sąjungos teisės aktuose nustatytoms ataskaitų teikimo pareigoms, valstybės narės kasmet Komisijai pateikia, pageidautina, apibendrintai, šiuos statistinius duomenis apie III skyriuje nurodytus pranešimus, jei tų statistinių duomenų atitinkamoje valstybėje narėje turima centriniu lygmeniu:

a)  kompetentingų institucijų gautų pranešimų skaičių;

b)  tyrimų ir teismo procesų, pradėtų dėl tokių pranešimų, skaičių ir jų ▌ rezultatą;

c)  jei įsitikinta, apskaičiuotą finansinę žalą ▌ ir po tyrimų ir teismo procesų, susijusių su praneštais pažeidimais, išieškotas sumas.

3.  Komisija, atsižvelgdama į savo pagal 1 dalį pateiktą ataskaitą ir į valstybių narių pagal 2 dalį pateiktus statistinius duomenis, ne vėliau kaip [4 metai po perkėlimo į nacionalinę teisę] pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą, kurioje įvertina nacionalinių teisės aktų, kuriais ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, poveikį. Ataskaitoje įvertinama, kaip ši direktyva veikė, ir įvertinamas poreikis imtis papildomų priemonių, įskaitant, kai tinkama, pakeitimus, kuriais siekiama išplėsti šios direktyvos taikymo sritį, į ją įtraukiant kitus Sąjungos aktus ar sritis, visų pirma dėl darbo aplinkos gerinimo siekiant apsaugoti darbuotojų sveikatą bei saugą ir dėl darbo sąlygų gerinimo.

Be to, ataskaitoje įvertinama, kaip valstybės narės pasinaudojo esamais bendradarbiavimo mechanizmais vykdydamos savo prievoles vykdyti tolesnius veiksmus dėl pranešimų apie pažeidimus, kurie patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ir, bendriau tariant, kaip jos bendradarbiauja tais atvejais, kai pažeidimai turi tarpvalstybinį aspektą.

4.  Komisija 1 ir 3 dalyse nurodytas ataskaitas paskelbia viešai, jos turi būti lengvai prieinamos.

28 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

29 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta …

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkas Pirmininkas

PRIEDAS

I dalis

A.  2 straipsnio a punkto i papunktis – viešieji pirkimai:

1.  Procedūrinės taisyklės, skirtos viešiesiems pirkimams ir koncesijų suteikimui, sutarčių skyrimui gynybos ▌ir saugumo srityse, ir sutarčių, kurias sudaro vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose veikiantys subjektai, ir bet kurių kitų sutarčių ar paslaugų skyrimui, kaip reglamentuojama šiais aktais:

i)  2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių skyrimo (OL L 94, 2014 3 28, p. 1);

ii)  2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014 3 28, p. 65);

iii)  2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB (OL L 94, 2014 3 28, p. 243);

iv)  2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/81/EB dėl darbų, prekių ir paslaugų pirkimo tam tikrų sutarčių, kurias sudaro perkančiosios organizacijos ar subjektai gynybos ir saugumo srityse, sudarymo tvarkos derinimo ir iš dalies keičiančia direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB (OL L 216, 2009 8 20, p. 76).

2.  Peržiūros procedūros, reglamentuojamos:

i)  1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/13/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių Bendrijos taisyklių taikymą viešųjų pirkimų tvarkai vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, suderinimo (OL L 76, 1992 3 23, p. 14);

ii)  1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, 1989 12 30, p. 33).

B.  2 straipsnio a punkto ii papunktis – finansinės paslaugos, produktai ir rinkos, ir pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija:

Taisyklės, kuriomis nustatoma reguliavimo ir priežiūros sistema bei vartotojų ir investuotojų apsauga Sąjungos finansinių paslaugų ir kapitalo rinkų, bankininkystės, kredito, investicijų, draudimo ir perdraudimo, profesinės ar asmeninės pensijos produktų, vertybinių popierių, investicinių fondų, mokėjimo ▌ paslaugų ir veiklos, išvardytos 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013 6 27, p. 338) I priede, srityse, kaip reglamentuojama šiais aktais:

i)  2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančia Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančia Direktyvą 2000/46/EB (OL L 267, 2009 10 10, p. 7);

ii)  2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/61/ES dėl alternatyvaus investavimo fondų valdytojų, kuria iš dalies keičiami direktyvos 2003/41/EB ir 2009/65/EB bei reglamentai (EB) Nr. 1060/2009 ir (ES) Nr. 1095/2010 (OL L 174, 2011 7 1, p. 1);

iii)  2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 236/2012 dėl skolintų vertybinių popierių pardavimo ir tam tikrų kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių aspektų (OL L 86, 2012 3 24, p. 1);

iv)  2013 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 345/2013 dėl Europos rizikos kapitalo fondų (OL L 115, 2013 4 25, p. 1);

v)  2013 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 346/2013 dėl Europos socialinio verslumo fondų (OL L 115, 2013 4 25, p. 18);

vi)  2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 60, 2014 2 28, p. 34);

vii)  2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 537/2014 dėl konkrečių viešojo intereso įmonių teisės aktų nustatyto audito reikalavimų, kuriuo panaikinamas Komisijos sprendimas 2005/909/EB (OL L 158, 2014 5 27, p. 77);

viii)  2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 600/2014 dėl finansinių priemonių rinkų, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014 6 12, p. 84);

ix)  2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2015/2366/ES dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015 12 23, p. 35);

x)  2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų (OL L 142, 2004 4 30, p. 12);

xi)  2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/36/EB dėl naudojimosi tam tikromis akcininkų teisėmis bendrovėse, kurių akcijos įtrauktos į prekybą reguliuojamoje rinkoje (OL L 184, 2007 7 14, p. 17);

xii)  2004 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/109/EB dėl informacijos apie emitentus, kurių vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, skaidrumo reikalavimų suderinimo, iš dalies keičianti Direktyvą 2001/34/EB (OL L 390, 2004 12 31, p. 38);

xiii)  2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 648/2012 dėl ne biržos išvestinių finansinių priemonių, pagrindinių sandorio šalių ir sandorių duomenų saugyklų (OL L 201, 2012 7 27, p. 1);

xiv)  2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/1011 dėl indeksų, kurie kaip lyginamieji indeksai naudojami finansinėse priemonėse ir finansinėse sutartyse arba siekiant įvertinti investicinių fondų veiklos rezultatus, kuriuo iš dalies keičiami direktyvos 2008/48/EB ir 2014/17/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 596/2014 (OL L 171, 2016 6 29, p. 1);

xv)  2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL L 335, 2009 12 17, p. 1);

xvi)  2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014 6 12, p. 190).

xvii)  2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2341 dėl profesinių pensijų įstaigų (PPĮ) veiklos ir priežiūros (OL L 354, 2016 12 23, p. 37). 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/87/EB dėl finansiniam konglomeratui priklausančių kredito įstaigų, draudimo įmonių ir investicinių firmų papildomos priežiūros, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB, 79/267/EEB, 92/49/EEB, 92/96/EEB, 93/6/EEB ir 93/22/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 98/78/EB ir 2000/12/EB (OL L 35, 2003 2 11, p. 1);

xviii)  2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (nauja redakcija) (OL L 173, 2014 6 12, p. 149);

xix)  1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (OL L 84, 1997 3 26, p. 22);

xx)  2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013 6 27, p. 1).

C.  2 straipsnio a punkto iii papunktis – gaminių sauga ir atitiktis:

1.  ▌Sąjungos rinkai teikiamų gaminių saugos ir atitikties reikalavimai, kaip apibrėžta ir reglamentuojama šiais aktais:

i)  2001 m. gruodžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/95/EB dėl bendros gaminių saugos (OL L 11, 2002 1 15, p. 4);

ii)  Sąjungos derinamaisiais teisės aktais, susijusiais su pagamintais produktais, įskaitant ženklinimo reikalavimus, išskyrus maistą, pašarą, žmonėms skirtus ir veterinarinius vaistus, gyvus augalus ir gyvūnus, žmogaus kilmės produktus ir augalinius ir gyvūninius produktus, tiesiogiai susijusius su jų būsima reprodukcija, kaip išvardyta Reglamento XX dėl rinkos priežiūros ir gaminių atitikties(29) prieduose;

iii)  2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/46/EB, nustatančia motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyva) (OL L 263, 2007 10 9, p. 1).

2.  Jautrių ir pavojingų produktų teikimas rinkai ir naudojimas, kaip reglamentuojama šiais aktais:

i)  2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/43/EB dėl su gynyba susijusių produktų siuntimo Bendrijoje sąlygų supaprastinimo (OL L 146, 2009 6 10, p. 1);

ii)  1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo (OL L 256, 1991 9 13, p. 51);

iii)  2013 m. sausio 15 d. Reglamentu (ES) Nr. 98/2013 dėl prekybos sprogstamųjų medžiagų pirmtakais ir jų naudojimo (OL L 39, 2013 2 9, p. 1).

D.  2 straipsnio a punkto iv papunktis – transporto sauga:

1.  Geležinkelio sektoriuje galiojantys saugos reikalavimai, kaip reglamentuojama 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/798 dėl geležinkelių saugos (OL L 138, 2016 5 26, p. 102).

2.  Civilinės saugos sektoriuje galiojantys saugos reikalavimai, kaip reglamentuojama 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 996/2010 dėl civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimo ir prevencijos, kuriuo panaikinama Direktyva 94/56/EB (OL L 295, 2010 11 12, p. 35).

3.  Kelių sektoriuje galiojantys saugos reikalavimai, kaip reglamentuojama:

i)  2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/96/EB dėl kelių infrastruktūros saugumo valdymo (OL L 319, 2008 11 29, p. 59);

ii)  2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/54/EB dėl transeuropinio kelių tinklo tunelių būtiniausių saugos reikalavimų (OL L 167, 2004 4 30, p. 39);

iii)  2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1071/2009, nustatančiu bendrąsias profesinės vežimo kelių transportu veiklos sąlygų taisykles ir panaikinančiu Tarybos direktyvą 96/26/EB (OL L 300, 2009 11 14, p. 51).

4.  Jūrų sektoriuje galiojantys saugos reikalavimai, kaip reglamentuojama:

i)  2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 391/2009 dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų bendrųjų taisyklių ir standartų (nauja redakcija) (OL L 131, 2009 5 28, p. 11);

ii)  2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 392/2009 dėl keleivių vežėjų jūra atsakomybės avarijų atveju (OL L 131, 2009 5 28, p. 24);

iii)  2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/90/ES dėl laivų įrenginių, kuria panaikinama Tarybos direktyva 96/98/EB (OL L 257, 2014 8 28, p. 146);

iv)  2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/18/EB, nustatančia pagrindinius principus, taikomus avarijų jūrų transporto sektoriuje tyrimui, ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 1999/35/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/59/EB (OL L 131, 2009 5 28, p. 114);

v)  2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/106/EB dėl minimalaus jūrininkų rengimo (OL L 323, 2008 12 3, p. 33);

vi)  1998 m. birželio 18 d. Direktyva 98/41/EB dėl įplaukiančiuose į ir išplaukiančiuose iš Bendrijos valstybių narių uostų keleiviniuose laivuose esančių asmenų registracijos (OL L 188, 1998 7 2, p. 35);

vii)  2001 m. gruodžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/96/EB, nustatančia sausakrūvių laivų saugaus pakrovimo ir iškrovimo suderintus reikalavimus ir tvarką (OL L 13, 2002 1 16, p. 9).

5.  Saugos reikalavimai, kaip reglamentuojama 2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/68/EB dėl pavojingų krovinių vežimo vidaus keliais (OL L 260, 2008 9 30, p. 13).

E.  2 straipsnio a punkto v papunktis – aplinkos apsauga:

1.   Bet kokia nusikalstama veika aplinkos apsaugai, kaip reglamentuojama 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/99/EB dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę (OL L 328, 2008 12 6, p. 28), arba bet koks neteisėtas elgesys, kuriuo pažeidžiami Direktyvos 2008/99/EB prieduose nurodyti teisės aktai.

2.  Nuostatos dėl aplinkos ir klimato, kaip reglamentuojama:

i)  Direktyva 2003/87/EB, nustatančia šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL L 275, 2003 10 25, p. 32);

ii)  2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL L 140, 2009 6 5, p. 16); iii) 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB (OL L 315, 2012 11 14, p. 1);

iii)  2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 525/2013 dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo stebėsenos bei ataskaitų ir kitos su klimato kaita susijusios nacionalinio bei Sąjungos lygmens informacijos teikimo mechanizmo ir kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 280/2004/EB (OL L 165, 2013 6 18, p. 13);

iv)  2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją (OL L 328, 2018 12 21, p. 82).

3.  Nuostatos dėl darnaus vystymosi ir atliekų tvarkymo, kaip reglamentuojama:

i)  2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančia kai kurias direktyvas (OL L 312, 2008 11 22, p. 3);

ii)  2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1257/2013 dėl laivų perdirbimo, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 1013/2006 ir Direktyva 2009/16/EB (OL L 330, 2013 12 10, p. 1);

iii)   2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 649/2012 dėl pavojingų cheminių medžiagų eksporto ir importo (OL L 201, 2012 7 27, p. 60).

4.  Nuostatos dėl jūros, oro ir triukšmo taršos, kaip reglamentuojama:

i)  Direktyva Nr. 1999/94/EB dėl vartotojų galimybės gauti informaciją apie degalų taupymą ir išmetamųjų CO2 dujų kiekį parduodant naujus keleivinius automobilius (OL L 12, 2000 1 18, p. 16);

ii)  2001 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/81/EB dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (OL L 309, 2001 11 27, p. 22);

iii)  2002 m. birželio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/49/EB dėl aplinkos triukšmo įvertinimo ir valdymo (OL L 189, 2002 7 18, p. 12);

iv)  2003 m. balandžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 782/2003 dėl draudimo naudoti laivuose organoalavo junginius (OL L 115, 2003 5 9, p. 1);

v)   2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl

atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (OL L 143, 2004 4 30, p. 56);

vi)  Direktyva 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir sankcijų už pažeidimus įvedimo (OL L 255, 2005 9 30, p. 11);

vii)  2006 m. sausio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 166/2006 dėl Europos išleidžiamų ir perduodamų teršalų registro sukūrimo ir iš dalies keičiančiu Tarybos direktyvas 91/689/EEB ir 96/61/EB (OL L 33, 2006 2 4, p. 1);

viii)  2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/33/EB dėl skatinimo naudoti netaršias ir efektyviai energiją vartojančias kelių transporto priemones (OL L 120, 2009 5 15, p. 12);

ix)  2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 443/2009, nustatančiu naujų keleivinių automobilių išmetamų teršalų normas pagal Bendrijos integruotą principą mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį (OL L 140, 2009 6 5, p. 1);

x)  2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1005/2009 dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų (OL L 286, 2009 10 31, p. 1);

xi)  2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/126/EB dėl II pakopos benzino garų grąžinimo degalinėse variklinių transporto priemonių bakus pildant degalų (OL L 285, 2009 10 31, p. 36);

xii)  2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 510/2011, kuriuo nustatomos naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų normos pagal Sąjungos integruotą principą mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį (OL L 145, 2011 5 31, p. 1);

xiii)  2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/94/ES dėl alternatyviųjų degalų infrastruktūros diegimo (OL L 307, 2014 10 28, p. 1);

xiv)   2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/757 dėl jūrų transporto išmetamo anglies dioksido kiekio stebėsenos, ataskaitų teikimo ir tikrinimo, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2009/16/EB (OL L 123, 2015 5 19, p. 55);

xv)  2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2193 dėl tam tikrų teršalų, išmetamų į orą iš vidutinio dydžio kurą deginančių įrenginių, kiekio apribojimo (OL L 313, 2015 11 28, p. 1).

5.  Nuostatos dėl vandens ir dirvožemio apsaugos ir valdymo, kaip reglamentuojama:

i)  2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/60/EB dėl potvynių rizikos įvertinimo ir valdymo (OL L 288, 2007 11 6, p. 27);

ii)  2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/105/EB dėl aplinkos kokybės standartų vandens politikos srityje, iš dalies keičiančia ir panaikinančia Tarybos direktyvas 82/176/EEB, 83/513/EEB, 84/156/EEB, 84/491/EEB, 86/280/EEB ir iš dalies keičiančia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB (OL L 348, 2008 12 24, p. 84);

iii)  Direktyva 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 26, 2012 1 18, p. 1).

6.  Nuostatos, susijusios su gamtos ir biologinės įvairovės apsauga, kaip reglamentuojama:

i)  2001 m. rugsėjo 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1936/2001, nustatančiu tam tikrų tolimos migracijos žuvų rūšių žvejybos kontrolės priemones (OL L 263, 2001 10 3, p. 1);

ii)  2004 m. balandžio 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 812/2004, nustatančiu priemones dėl atsitiktinio banginių šeimos gyvūnų sugavimo žūklės rajonuose ir iš dalies keičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 88/89 (OL L 150, 2004 4 30, p. 12);

iii)  2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1007/2009 dėl prekybos produktais iš ruonių (OL L 286, 2009 10 31, p. 36);

iv)  2008 m. liepos 15 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 734/2008 dėl pažeidžiamų jūrų ekosistemų atviroje jūroje apsaugos nuo dugniniais žvejybos įrankiais daromo neigiamo poveikio (OL L 201, 2008 7 30, p. 8);

v)  2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL L 20, 2010 1 26, p. 7);

vi)  2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 995/2010, kuriuo nustatomos veiklos vykdytojų, pateikiančių rinkai medieną ir medienos produktus, pareigos (OL L 295, 2010 11 12, p. 23);

vii)  2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1143/2014 dėl invazinių svetimų rūšių introdukcijos ir plitimo prevencijos ir valdymo (OL L 317, 2014 11 4, p. 35).

7.  Nuostatos dėl cheminių medžiagų, kaip reglamentuojama 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiančiu Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiančiu Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinančiu Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB (OL L 396, 2006 12 30, p. 1).

8.  Nuostatos dėl ekologiškų produktų, kaip reglamentuojama 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/848 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 (OL L 150, 2018 6 14, p. 1).

F.  2 straipsnio a punkto vi papunktis – radiacinė sauga ir branduolinė sauga

Branduolinės saugos taisyklės, kaip reglamentuojama:

i)  2009 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva 2009/71/Euratomas, kuria nustatoma Bendrijos branduolinių įrenginių branduolinės saugos sistema (OL L 172, 2009 7 2, p. 18);

ii)  2013 m. spalio 22 d. Tarybos direktyva 2013/51/Euratomas, kuria nustatomi plačiosios visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimai, susiję su žmonėms vartoti skirtame vandenyje esančiomis radioaktyviosiomis medžiagomis (OL L 296, 2013 11 7, p. 12);

iii)  2013 m. gruodžio 5 d. Tarybos direktyva 2013/59/Euratomas, kuria nustatomi pagrindiniai saugos standartai siekiant užtikrinti apsaugą nuo jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos keliamų pavojų ir panaikinamos direktyvos 89/618/Euratomas, 90/641/Euratomas, 96/29/Euratomas, 97/43/Euratomas ir 2003/122/Euratomas (OL L 13, 2014 1 17, p. 1);

iv)  2011 m. liepos 19 d. Tarybos direktyva 2011/70/Euratomas, kuria nustatoma panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų atsakingo ir saugaus tvarkymo Bendrijos sistema (OL L 199, 2011 8 2, p. 48);

v)  2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/117/Euratomas dėl radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro vežimo priežiūros ir kontrolės (OL L 337, 2006 12 5, p. 21);

vi)  2016 m. sausio 15 d. Tarybos reglamentu (Euratomas) 2016/52, kuriuo nustatomi didžiausi leidžiami maisto produktų ir pašarų radioaktyviojo užterštumo po branduolinės ar radiologinės avarijos lygiai, ir panaikinamas Reglamentas (Euratomas) Nr. 3954/87 bei Komisijos reglamentai (Euratomas) Nr. 944/89 ir (Euratomas) Nr. 770/90 (OL L 13, 2016 1 20, p. 2);

vii)  1993 m. birželio 8 d. Tarybos reglamentu (Euratomas) Nr. 1493/93 dėl radioaktyviųjų medžiagų vežimo tarp valstybių narių.

G.  2 straipsnio a punkto vii papunktis – maisto ir pašarų sauga, gyvūnų sveikata ir gerovė:

1.  Sąjungos maisto ir pašarų teisė, reglamentuojama remiantis principais ir reikalavimais, kaip apibrėžta 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 178/2002, nustatančiame maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančiame Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančiame su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL L 31, 2002 2 1, p. 1).

2.  Gyvūnų sveikata, kaip reglamentuojama:

i)   2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/429 dėl užkrečiamųjų gyvūnų ligų, kuriuo iš dalies keičiami ir panaikinami tam tikri gyvūnų sveikatos srities aktai („Gyvūnų sveikatos teisės aktas“) (OL L 84, 2016 3 31, p. 1).

ii)  2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1069/2009, kuriuo nustatomos žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės (OL L 300, 2009 11 14, p. 1).

3.  2017 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/625 dėl oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos, kuri vykdoma siekiant užtikrinti maisto ir pašarų srities teisės aktų bei gyvūnų sveikatos ir gerovės, augalų sveikatos ir augalų apsaugos produktų taisyklių taikymą, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 999/2001, (EB) Nr. 396/2005, (EB) Nr. 1069/2009, (EB) Nr. 1107/2009, (ES) Nr. 1151/2012, (ES) Nr. 652/2014, (ES) 2016/429 ir (ES) 2016/2031, Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1/2005 ir (EB) Nr. 1099/2009 bei Tarybos direktyvos 98/58/EB, 1999/74/EB, 2007/43/EB, 2008/119/EB ir 2008/120/EB, ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 854/2004 ir (EB) Nr. 882/2004, Tarybos direktyvos 89/608/EEB, 89/662/EEB, 90/425/EEB, 91/496/EEB, 96/23/EB, 96/93/EB ir 97/78/EB bei Tarybos sprendimas 92/438/EEB (Oficialios kontrolės reglamentas) (OL L 95, 2017 4 7, p. 1).

4.   Gyvūnų apsaugos ir gerovės nuostatos ir standartai, kaip reglamentuojama:

i)  1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 98/58/EB dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos (OL L 221, 1998 8 8, p. 23);

ii)  2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2005 dėl gyvūnų apsaugos juos vežant ir atliekant susijusias operacijas ir iš dalies keičiančiu Direktyvas 64/432/EEB ir 93/119/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1255/97 (OL L 3, 2005 1 5, p. 1);

iii)  2009 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1099/2009 dėl žudomų gyvūnų apsaugos (OL L 303, 2009 11 18, p. 1);

iv)  1999 m. kovo 29 d. Tarybos direktyva 1999/22/EB dėl laukinių gyvūnų laikymo zoologijos soduose (OL L 94, 1999 4 9, p. 24).

H.  2 straipsnio a punkto viii papunktis – visuomenės sveikata:

1.  Priemonės, kuriomis nustatomi aukšti žmogaus kilmės organų ir medžiagų kokybės bei saugos standartai, kaip reglamentuojama:

i)  2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/98/EB, nustatančia žmogaus kraujo ir kraujo komponentų surinkimo, ištyrimo, perdirbimo, laikymo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartus bei iš dalies keičiančia Direktyvą 2001/83/EB (OL L 33, 2003 2 8, p. 30);

ii)  2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/23/EB, nustatančia žmogaus audinių ir ląstelių donorystės, įsigijimo, ištyrimo, apdorojimo, konservavimo, laikymo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartus (OL L 102, 2004 4 7, p. 48);

iii)  2010 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/53/ES dėl transplantacijai skirtų žmogaus organų kokybės ir saugos standartų nustatymo (OL L 207, 2010 8 6, p. 14).

2.  Priemonės, kuriomis nustatomi aukšti vaistų ir medicinos tikslams naudojamų prietaisų kokybės bei saugos standartai, kaip reglamentuojama:

i)  1999 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 141/2000 dėl retųjų vaistų (OL L 18, 2000 1 22, p. 1);

ii)  2001 m. lapkričio 6 d. Direktyva 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus (OL L 311, 2001 11 28, p. 67);

iii)  2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/6 dėl veterinarinių vaistų, kuriuo panaikinama Direktyva 2001/82/EB (OL L 4, 2019 1 7, p. 43);

iv)  2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 726/2004, nustatančiu Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiančiu Europos vaistų agentūrą (OL L 136, 2004 4 30, p. 1);

v)  2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1901/2006 dėl pediatrijoje vartojamų vaistinių preparatų, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EEB) Nr. 1768/92, Direktyvą 2001/20/EB, Direktyvą 2001/83/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 726/2004 (OL L 378, 2006 12 27, p. 1);

vi)  2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1394/2007 dėl pažangiosios terapijos vaistinių preparatų, iš dalies keičiančiu Direktyvą 2001/83/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 726/2004 (OL L 324, 2007 12 10, p. 121);

vii)  2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 536/2014 dėl žmonėms skirtų vaistų klinikinių tyrimų, kuriuo panaikinama Direktyva 2001/20/EB (OL L 158, 2014 5 27, p. 1).

3.  Pacientų teisės, kaip reglamentuojama 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo (OL L 88, 2011 4 4, p. 45).

4.  Tabako ir susijusių gaminių gamyba, pateikimas ir pardavimas, kaip reglamentuojama 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/40/ES dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių tabako ir susijusių gaminių gamybą, pateikimą ir pardavimą, suderinimo ir kuria panaikinama Direktyva 2001/37/EB (OL L 127, 2014 4 29, p. 1).

I.  2 straipsnio a punkto ix papunktis – vartotojų apsauga:

Vartotojų teisės ir vartotojų apsauga, kaip reglamentuojama:

i)  1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas (OL L 80, 1998 3 18, p. 27);

ii)  1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (OL L 171, 1999 7 7, p. 12);

iii)  2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (OL L 271, 2002 10 9, p. 16);

iv)  2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) (OL L 149, 2005 6 11, p. 22);

v)  2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančia Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008 5 22, p. 66);

vi)  2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011 11 22, p. 64);

vii)  2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/92/ES dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis (OL L 257, 2014 8 28, p. 214).

J.  2 straipsnio a punkto x papunktis – privatumo ir asmens duomenų apsauga bei tinklo ir informacinių sistemų saugumas:

i)  Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002 7 31, p. 37);

ii)  2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016 5 4, p. 1);

iii)  2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/1148 dėl priemonių aukštam bendram tinklų ir informacinių sistemų saugumo lygiui visoje Sąjungoje užtikrinti (OL L 194, 2016 7 19, p. 1).

II dalis

Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje pateikiama nuoroda į šiuos Sąjungos teisės aktus:

A.  2 straipsnio a punkto ii papunktis – finansinės paslaugos, produktai ir rinkos, ir pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija:

1.  Finansinės paslaugos:

i)  2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/65/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIPVPS), derinimo (OL L 302, 2009 11 17, p. 32);

ii)  2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2341 dėl profesinių pensijų įstaigų (PPĮ) veiklos ir priežiūros (OL L 354, 2016 12 23, p. 37);

iii)  2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/43/EB dėl teisės aktų nustatyto metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės audito, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 78/660/EEB ir 83/349/EEB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 84/253/EEB (OL L 157, 2006 6 9, p. 87);

iv)  2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (Piktnaudžiavimo rinka reglamentas) ir kuriuo panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB ir Komisijos direktyvos 2003/124/EB, 2003/125/EB ir 2004/72/EB (OL L 173, 2014 6 12, p. 1);

v)  2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013 6 27, p. 338);

vi)  2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES (OL L 173, 2014 6 12, p. 349);

vii)  2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 909/2014 dėl atsiskaitymo už vertybinius popierius gerinimo Europos Sąjungoje ir centrinių vertybinių popierių depozitoriumų, kuriuo iš dalies keičiamos direktyvos 98/26/EB ir 2014/65/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 236/2012 (OL L 257, 2014 8 28, p. 1);

viii)  2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1286/2014 dėl mažmeninių investicinių produktų paketų ir draudimo principu pagrįstų investicinių produktų (MIPP ir DIP) pagrindinės informacijos dokumentų (OL L 352, 2014 12 9, p. 1);

ix)  2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/2365 dėl vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandorių ir pakartotinio naudojimo skaidrumo ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 337, 2015 12 23, p. 1);

x)  2016 m. sausio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/97 dėl draudimo produktų platinimo (nauja redakcija) (OL L 26, 2016 2 2, p. 19);

xi)  2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/1129 dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi viešai arba įtraukiami į prekybos reguliuojamoje rinkoje sąrašą (OL L 168, 2017 6 30, p. 12).

2.  Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija:

i)  2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015 6 5, p. 73);

ii)  2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/847 dėl informacijos, teikiamos pervedant lėšas, ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1781/2006 (OL L 141, 2015 6 5 p. 1).

B.  2 straipsnio a punkto iv papunktis – transporto sauga:

i)  2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 376/2014 dėl pranešimo apie civilinės aviacijos įvykius, jų analizės ir tolesnės veiklos, kuriuo iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 996/2010 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/42/EB ir Komisijos reglamentai (EB) Nr. 1321/2007 ir (EB) Nr. 1330/2007 (OL L 122, 2014 4 24, p. 18);

ii)  2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/54/ES dėl tam tikrų vėliavos valstybės įsipareigojimų užtikrinti, kad būtų laikomasi 2006 m. Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje ir kad ji būtų vykdoma (OL L 329, 2013 12 10, p. 1);

iii)  2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/16/EB dėl uosto valstybės kontrolės (OL L 131, 2009 5 28, p. 57).

C.  2 straipsnio a punkto v papunktis – aplinkos apsauga:

i)  2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/30/ES dėl naftos ir dujų operacijų jūroje saugos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2004/35/EB (OL L 178, 2013 6 28, p. 66).

TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PRIEDAS

Komisijos pareiškimas dėl direktyvos dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos

Atlikdama Direktyvos 27 straipsnyje numatytą peržiūrą, Komisija, kai tinkama, pagal SESV 154 straipsnį pasikonsultavusi su socialiniais partneriais, apsvarstys galimybę pateikti pasiūlymą išplėsti jos taikymo sritį tam tikriems SESV 153 ir 157 straipsniais grindžiamiems aktams.

(1)* TEKSTAS NĖRA TEISININKŲ LINGVISTŲ PATVIRTINTA GALUTINĖ REDAKCIJA.
(2)OL C [...], [...], p. [...].
(3)OL C [...], [...], p. [...].
(4)OL C [...], [...], p. [...].
(5)2019 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento pozicija.
(6)2010 m. gruodžio 8 d. komunikatas „Sankcijų taikymo režimų finansinių paslaugų sektoriuje griežtinimas“.
(7)Atitinkami Sąjungos derinamieji teisės aktai aprašyti ir išvardyti Reglamente [XXX], kuriuo nustatomos Sąjungos derinamųjų teisės aktų laikymosi ir vykdymo užtikrinimo taisyklės ir procedūros (2017/0353 (COD)).
(8)Reglamentuojama 2001 m. gruodžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (EB) 2001/95 dėl bendros gaminių saugos (OL L 11, p. 4).
(9)2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 376/2014 dėl pranešimo apie civilinės aviacijos įvykius, jų analizės ir tolesnės veiklos (OL L 122, p. 18).
(10)2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/54/ES dėl tam tikrų vėliavos valstybės įsipareigojimų užtikrinti, kad būtų laikomasi Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje ir kad ji būtų vykdoma (OL L 329, p. 1), 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/16/EB dėl uosto valstybės kontrolės (OL L 131, p. 57).
(11)COM(2018) 10 final.
(12)2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/30/ES dėl naftos ir dujų operacijų jūroje saugos (OL L 178, p. 66).
(13)2014 m. liepos 8 d. Tarybos direktyva 2014/87/Euratomas, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/71/Euratomas, kuria nustatoma Bendrijos branduolinių įrenginių branduolinės saugos sistema (OL L 219, 2014 7 25, p. 42).
(14)2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL L 31, p. 1).
(15)OL L 84, p. 1.
(16)2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/1148 dėl priemonių aukštam bendram tinklų ir informacinių sistemų saugumo lygiui visoje Sąjungoje užtikrinti.
(17)OL C 313, 1996 10 23, p. 1.
(18)OL C 151, 1997 5 20, p. 1.
(19)OL L 173, p. 1.
(20)2015 m. gruodžio 17 d. Komisijos įgyvendinimo direktyva (ES) 2015/2392 dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 596/2014 nuostatų dėl pranešimų apie faktinius arba galimus to reglamento pažeidimus teikimo kompetentingoms institucijoms (OL L 332, p. 126).
(21)OL L 56, 1968 3 4, p. 1.
(22)CM/Rec(2014)7.
(23)Nurodyta pirmiau.
(24)2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 376/2014 dėl pranešimo apie civilinės aviacijos įvykius, jų analizės ir tolesnės veiklos (OL L 122, p. 18).
(25)2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/30/ES dėl naftos ir dujų operacijų jūroje saugos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2004/35/EB (OL L 178, 2013 6 28, p. 66).
(26)2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuriuo panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (OL L 119, 2016 5 4, p. 89).
(27)2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, 2001 1 12, p. 1).
(28)2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/1919 dėl teisinės pagalbos įtariamiesiems ir kaltinamiesiems vykstant baudžiamajam procesui ir prašomiems perduoti asmenims vykstant Europos arešto orderio vykdymo procedūroms (OL L 297, 2016 11 4, p. 1).
(29)2017/0353 (COD) – šiuo metu tai pasiūlymas dėl ... m. ... ... d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/... dėl rinkos priežiūros ir gaminių atitikties, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2004/42/EB ir reglamentai (EB) Nr. 765/2008 ir (ES) Nr. 305/2011, iš dalies keičiama Tarybos direktyva 2004/42/EB, reglamentai (EB) Nr. 765/2008 ir (ES) Nr. 305/2011, kurio priede išvardyti visi suderinti teisės aktai, kuriuos nustatyti gaminio dizaino ir ženklinimo reikalavimai.

Atnaujinta: 2019 m. balandžio 29 d.Teisinis pranešimas