Įžanga

Europos Parlamento vertimo žodžiu tarnyba - viena didžiausių pasaulyje. Vertėjai žodžiu atlieka svarbų vaidmenį užtikrindami veiksmingą komunikaciją šioje išskirtinėje institucijoje, kurioje kasdienis darbas vyksta 24 kalbomis.

Pradžioje Europos Bendrijų oficialios kalbos buvo keturios šalių steigėjų kalbos: vokiečių, prancūzų, olandų ir italų, taigi buvo 12 įmanomų kalbų derinių.

Po plėtros prisidėjo šios kalbos:

1973 m.: anglų, airių arba gėlų (tik siekiant išversti Airijos stojimo aktą ir pagrindinius tekstus) ir danų, taigi buvo 6 (4 + 2 = 6) oficialios kalbos ir 30 kalbų derinių.

1981 m.: graikų - 7 oficialios kalbos ir 42 kalbų deriniai.

1986 m.: ispanų ir portugalų - 9 oficialios kalbos ir 72 kalbų deriniai.

1995 m.: suomių ir švedų - tai jau 11 oficialių kalbų ir 110 kalbų derinių.

2004 m.: estų, čekų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, slovakų, slovėnų ir vengrų - 20 oficialių kalbų ir 380 kalbų derinių.

2007 m.: airių, bulgarų ir rumunų - 23 oficialios kalbos ir 506 kalbų deriniai.

2013 m.: kroatų - 24 oficialios kalbos ir 552 kalbų deriniai.

Be oficialių kalbų, labai dažnai vartojamos šalių kandidačių kalbos, taip pat rusų, kinų, arabų ir japonų kalbos.

Vertėjai žodžiu užtikrina, kad EP nariai suprastų vienas kitą ir galėtų bendrauti.

• Aktyvioji kalba: kalba, į kurią verčiama (klausytojo kalba).
• Pasyvioji kalba: kalba, iš kurios verčiama (kalbėtojo kalba).
• Pilotinė kalba: tarpinė kalba, kuria pasinaudojama netiesiogiai verčiant iš rečiau vartojamų kalbų.
• "Retūras" (pranc. Retour): naudojamas rečiau vartojamų kalbų atvejais, kai vertėjas žodžiu verčia į savo aktyviąją kalbą

Vertėjo žodžiu kalbų derinį sudaro visos jo pasyviosios ir aktyviosios kalbos.