skip to content

Slapukai EPIB tinklalapyje

Norėdami pagerinti Jūsų apsilankymo mūsų tinklalapyje patirtį, naudojame slapukus. Tęsdami naršymą šiame tinklalapyje ir nekeisdami savo naršyklės slapukų nustatymų, Jūs sutinkate su slapukų naudojimu. Slapukų naudojimo nustatymus pakeisti galite bet kada vėliau.

Sutinku
 
 
 
25/11/2017

LUX kino dienų diskusija "Šaknys ir tradicijos šiuolaikinėje Europoje"

Pirmasis 2017 m. LUX kino dienų seansas Vilniuje prasidėjo diskusija apie tai, kaip Lietuvoje jaučiasi tautinių mažumų atstovai, kurioje dalyvavo rusų, karaimų tautybių, su romų vaikais dirbančios organizacijos atstovai.

Visaginas - ypatingas Lietuvos miestas

„Kai buvau maža, nebendravau su lietuviais, Lietuva atrodė kaip kitas pasaulis, atskiras nuo Visagino. Tiesa, miestas visada garsėjo tuo, kad jame taikiai sugyvena daug tautybių. Čia vyrauja rusų kalba, bet visada atsiras žmonių, kalbančių arba bent jau suprantančių lietuviškai“, – sako Visagine gimusi, o dabar į Vilnių persikrausčiusi ir Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) studijuojanti Irina Jarec.

Jos teigimu, nereikia vadovautis įsisenėjusiais stereotipais – geriau remtis pagarba ir pažinti vieni kitus. Studentė dalyvavo Europos Parlamento (EP) organizuotoje diskusijoje „Šaknys ir tradicijos šiuolaikinėje Europoje“, vykusioje kino teatre „Pasaka“ prieš LUX apdovanojimą šiemet pelniusį filmą „Samių kraujas“, kuris atidarė savaitgalį vyksiančias LUX kino dienas.

Diskusijos metu Irina prisipažino, kad gyvenimas Vilniuje ir Visagine labai skiriasi. Jos teigimu, reikėjo daug pastangų, kad galėtų visiškai „persijungti“ į lietuvių kalbą, ypač kai buvo atpratusi kalbėti lietuviškai, nors tą daro labai gerai.

„Vis dėlto jaučiuosi pakankamai užtikrintai, nes mane visi tikrai supras ir pataisys. Universitete mane priėmė draugiškai, padėjo nesijausti „kita“, – apie santykį su lietuviais Vilniuje pasakoja Irina.

Karaimai Lietuvoje

Vilniuje gyvenantis žurnalistas Aurelijus Bezekavičius papasakojo apie tradicijas, kurias iki šiol saugo karaimai. Jie ypač puoselėja vestuvių tradicijas. Pavyzdžiui, prieš ceremoniją jaunąją šukuoja ir rengia moterys, jaunikį – vyrai.

Pasak karaimų tautybės žurnalisto, visos tradicinės karaimiškos šventės (religinės) yra išlikusios. „Kuo jos skiriasi nuo lietuvių? Žinoma, papročiais ir šventimo laiku. Sakykime, karaimų analogas Velykoms neturi nieko bendra su kiaušinių dažymu. Pagrindinis akcentas čia yra tymbylas, t.y. toks paplotėlis, kuris yra palaiminamas ir valgomas kaip duonos atmaina. Per pilnatį prasidedanti šventė švenčiama vieną pavasario savaitę. Tai vyksta panašiu metu kaip ir Velykos, bet dažniausiai datos nesutampa“, – pasakoja A. Bezekavičius.

Jis pastebi, kad karaimai liberalėja ir kiek asimiliuojasi su lietuviais. „Anksčiau karaimai tuokdavosi tik su karaimais, dabar taip nėra. Kitataučiai negalėdavo eiti į karaimų maldos namus – kenesą, o dabar tai leidžiama. Karaimų bendruomenės uždarumas mažėja, tačiau pagrindinės tradicijos neabejotinai išlieka“, – pasakojo žurnalistas.

Kaip Lietuvoje jaučiasi romai?

Kiek kitokį lietuvių požiūrį į kitataučius nupiešė Inga Kreivėnaitė, Vaikų dienos centro „Padėk pritapti“ vadovė, jau 5 metus bendraujanti ir dirbanti su romų vaikais.

Pasak jos, nuolat tenka susidurti su išankstinėmis nuostatomis ir nepagrįstomis žmonių baimėmis tiek apie romus, tiek apie kitas socialiai pažeidžiamas šeimas.

„Niekada nepamiršiu, kai vienam iš pavyzdingiausių dienos centro lankytojų, romų tautybės berniukui, ėjome pirkti batų. Kartais žmonės paaukoja pinigų būtiniausiems drabužiams įsigyti, tad tąkart, gavę 50 litų, kartu su vaiku ėjome į batų parduotuvę. Dar niekada gyvenime nebuvau sulaukusi tiek smalsių, teisiančių, vertinančių ir įtarių žvilgsnių“, – istoriją prisiminė moteris.

Jos teigimu, batų parduotuvėje jie buvo taip stebimi, jog norėjosi sulįsti į žemę – tą akimirką moteris suvokė, ką kasdien jaučia romai.

„Žmogus nepasirenka kada, kuo ir kur gimti ir augdamas, kaip ir visi, nori meilės bei saugumo. Ne tik iš tėvų, bet ir iš visuomenės. Mūsų visuomenei dar trūksta pakantumo ir tolerancijos kitoms tautoms, fizinę ar protinę negalią turintiems, netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms“, – mano „Padėk pritapti“ vadovė.

LUX kino apdovanojimas

Diskusiją „Šaknys ir tradicijos šiuolaikinėje Europoje“ įkvėpė Europos Parlamento (EP) šiemet geriausiu išrinktas ir LUX prizą laimėjęs filmas „Samių kraujas“ (rež. Amanda Kernell), kuris pasakoja apie samių mergaitę, svajojančią apie kitokį gyvenimą ir bandančią atsiskirti nuo savo bendruomenės. Tačiau galiausiai ji nepritampa nei prie savų, nei prie svetimų. Filmas prabyla apie skausmingą tautinę atskirtį ir integracijos būtinybę.

Europarlamentarai geriausią rinko iš trijų specialios žiuri komisijos išskirtų nominantų – „Samių kraujas“, „120 dūžių per minutę“ (rež. Robinas Campillo) ir „Vesternas“ (rež. Valeska Grisebach). Visus filmus šį savaitgalį bus galima nemokamai pamatyti Vilniaus, Kauno ir Panevėžio kino teatruose.

Europos Parlamentas remia kultūrų įvairovę, o kinas yra viena iš geriausių kultūros pažinimo išraiškų. Kinas padeda mums suvokti kitas kultūras per vaizdą, garsą ir kalbą. Viena iš pagrindinių Europos Parlamento LUX kino apdovanojimo misijų – prisidėti prie platesnės europietiško kino sklaidos. Trys nominantai subtitruojami oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis ir rodomi valstybėse narėse. Apdovanojimą laimėjęs filmas pritaikomas regos ar klausos negalią turintiems žiūrovams.