Tema
1989-ieji: stebuklų metai, annus mirabilis
Institucijos - 06-11-2009 - 14:40
Profesinės sąjungos „Solidarumas“ 1989 m. gegužės 1 d. surengtos demonstracijos metu į Varšuvos gatves išėjo šimtai žmonių ©BELGA_AFP_DRUSZCZ WOJTEI
1979-aisiais, kuomet vyko pirmieji tiesioginiai rinkimai į Europos Parlamentą, Europa tebegyveno dvipolėje Jaltoje nubraižytoje tikrovėje, atskirta Geležinės uždangos. 1989-ieji iš pagrindų supurtė suskaldytą pasaulį: iš totalitarizmo išsivadavusi pusę amžiaus jo pavergta gyvenusi Europos pusė gerokai nustebino visą pasaulį. Žlugo komunistinė diktatūra, nugriauta Europą skyrusi Berlyno siena ir Geležinė uždanga: prasidėjo naujojo pasaulio era.
Šiemet Europa švenčia istorinių pokyčių, atnešusių laisvę ir demokratiją milijonams pavergtų, stagnacijos sąlygomis gyvenusių žmonių, dvidešimtmetį.
Nuo „Solidarumo“ susikūrimo iki pirmosios nekomunistinės vyriausybės Lenkijoje, nuo „Sąjūdžio“ gimimo ir Baltijos kelio iki Lietuvos nepriklausomybės, nuo „Europos iškylos“ ir Berlyno sienos nugriovimo iki Vokietijos susivienijimo: atsiminimai apie šiuos įvykius suvirpina kiekvieno juose dalyvavusiojo širdį.
Kviečiame dar kartą prisiminti svarbiausių prieš dvejus dešimtmečius vykusių istorinių įvykių aplinkybes ir susipažinti su jų dalyvių ir liudininkų prisiminimais ir vertinimais.
Lapkričio 11 d. Europos Parlamente rengiamas iškilmingas Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmečio minėjimas. Jame dalyvaus buvęs disidentas ir Čekijos prezidentas Václav Havel, EP pirmininkas Jerzy Buzek, taip pat aštuoniasdešimt devyni jaunuomenės atstovai, gimę 1989 m. lapkričio 9 d.
Sommaire du dossier :
1989-ieji – lemtingi istorinių pokyčių metai 
1989-ieji: sienos, skirusios Europą, griūtis 
„Bunda jau Baltija“: Baltijos kelias ir pirmieji laisvi rinkimai Lenkijoje 
Vidurio ir Rytų Europos išsivadavimas: žvilgsnis iš Lenkijos 
Istorinė Europos suskaldymo ir susivienijimo atmintis 
Werner Schulz: „Laisvės ir demokratijos Rytų Vokietijoje troškome daugelį metų“ 
Viso gero, Leninai! Europos susivienijimas – Jacques Santer akimis
Nuoroda: 20091030FCS63488
1989-ieji – lemtingi istorinių pokyčių metai
1989 m. lapkričio 11 d.: Berlyno sienos griūtis ©Belga_AFP_Gerard Malie
Lemtingi prieš du dešimtmečius per Vidurio ir Rytų Europą nuvilniję įvykiai, sugriovę geležinę uždangą ir prisidėję prie Sovietų imperijos žlugimo, ilgainiui leido susivienyti pusę amžiaus suskaldytai Europai. Prabėgus dvidešimčiai susivienijusios Europos laisvės metų prisiminkime svarbiausius 1989-ųjų akcentus.
1956-ųjų sukilimas Vengrijoje, 1968-ųjų Prahos pavasaris, „Solidarumo“ gimimas Lenkijoje 9-ojo dešimtmečio pradžioje ir vėlesnis Baltijos šalių išsilaisvinimo judėjimų atsiradimas parodė, kad prievartinė sovietizacija ir okupacija nesugebėjo užgniaužti nuo Europos pusei amžiaus atskirtų šalių demokratijos ir laisvės siekio.
Pažvelkime į svarbiausias 1989-ųjų datas.
Vasario–balandžio mėn.: Apskrito stalo derybos tarp Lenkijos komunistų partijos ir „Solidarumo“ profesinės sąjungos.
Kovo mėn.: 80 tūkst. į Budapešto gatves išėjusių protestuotojų reikalauja demokratijos, prasideda opozicijos derybos.
Birželio 4 ir 18 d.: Pirmuosiuose pusiau laisvuose Lenkijoje surengtuose rinkimų „Solidarumas“ iškovojo visus 161 Lenkijos komunistams iš anksto nerezervuotus Seimo mandatus bei 99 iš 100 Senato mandatų.
Birželio 27d. : Austrijos ir Vengrijos užsienio reikalų ministrai perkerpa spygliuota viela apjuostą abi šalis skiriančią tvorą.
Rugpjūčio 19 d.: „Europos iškyla“ – didelę simbolinę reikšmę turėjęs Austrijos ir Vengrijos sienos atvėrimas.
Rugpjūčio 19 d.: „Europos iškyla“ – didelę simbolinę reikšmę turėjęs Austrijos ir Vengrijos sienos atvėrimas.
Rugpjūčio 23 d.: „Baltijos kelias“ – du milijonai už rankų susiėmusių Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų siekia atkreipti pasaulio dėmesį į okupuotų Baltijos šalių likimą ir pasmerkti prieš 50-metį pasirašytą Molotovo-Ribentropo paktą.
Rugpjūčio 24 d.: Komunistų kandidatui neužsitikrinus Lenkijos Seimo paramos, Tadeušas Mazovieckis (Tadeusz Mazowiecki) formuoja pirmąją nekomunistinę vyriausybę „komunistinėje Europoje“.
Rugsėjo 11 d.: Vengrijos vyriausybė paskelbia pabėgėlių iš Rytų Vokietijos nesiruošianti grąžinti atgal ir leidžia jiems išvykti į Vakarus. 13 tūkst. Rytų vokiečių pereina per sieną į Austriją ir Vakarų Vokietiją.
Spalio 9 d.: Rytų Vokietijos Leipcigo mieste surengtame mitinge 70 tūkst. žmonių dainuoja „Wir sind ein Volk" ( „Mes esame tauta“).
Spalio 18 d.: Atsistatydina Rytų Vokietijos vadovas Erichas Honekeris (Erich Honecker).
Lapkričio 4 d.: Į mitingą Rytų Berlyno Alexanderplatz susirenka virš milijono žmonių.
Lapkričio 9 d.: Berlyno sieną pradėję griauti žmonės pasipila į Vakarus.
Lakričio 17 d.: „Aksominės revoliucijos“ Čekoslovakijoje pradžia. Jėga numalšinusi studentų demonstraciją, komunistinė valdžia nesugeba sustabdyti šimtatūkstantinių mitingų Prahoje ir Bratislavoje.
Spalio 18 d.: Atsistatydina Rytų Vokietijos vadovas Erichas Honekeris (Erich Honecker).
Lapkričio 4 d.: Į mitingą Rytų Berlyno Alexanderplatz susirenka virš milijono žmonių.
Lapkričio 9 d.: Berlyno sieną pradėję griauti žmonės pasipila į Vakarus.
Lakričio 17 d.: „Aksominės revoliucijos“ Čekoslovakijoje pradžia. Jėga numalšinusi studentų demonstraciją, komunistinė valdžia nesugeba sustabdyti šimtatūkstantinių mitingų Prahoje ir Bratislavoje.
Gruodžio 16 d. : Timišoaroje prasideda protestai dėl Rumunijos vyriausybės ketinimų iškelti disidentą pastorių László Tőkés, vėliau persimetantys į sostinę Buchareštą. Diktatorius Nikolajė Čaušesku (Nicolae Ceausescu) priverstas bėgti.
Gruodžio 25 d.: N. Čaušesku ir jo žmonai įvykdoma mirties bausmė.
Laisvę ir demokratiją plečiančių įvykių grandinė tęsiasi. Nepabūgusi sovietų Lietuva 1990 m. kovo 11 d. skelbia nepriklausomybę, spalio 3 d. susivienija Vokietija, gruodį Lechas Valensa išrenkamas Lenkijos prezidentu. 1991 m. birželį sovietų armija palieka Vengriją, o gruodžio 8 d. konstatuojamas SSRS žlugimas.
Laisvę ir demokratiją plečiančių įvykių grandinė tęsiasi. Nepabūgusi sovietų Lietuva 1990 m. kovo 11 d. skelbia nepriklausomybę, spalio 3 d. susivienija Vokietija, gruodį Lechas Valensa išrenkamas Lenkijos prezidentu. 1991 m. birželį sovietų armija palieka Vengriją, o gruodžio 8 d. konstatuojamas SSRS žlugimas.
1989-ieji: sienos, skirusios Europą, griūtis
Pirmoji spraga Geležinėje uždangoje: Austrijos ir Vengrijos užsienio reikalų ministrai Alois Mock ir Gyula Horn kerpa abi šalis skiriančią spygliuota viela apjuostą tvorą, 1989 m. birželio 27 d. ©BELGA/EPA/ROBERT JAEGER
Per Berlyno sieną 1989 m. lapkritį lipančių žmonių vaizdai ilgai išliks kolektyvinėje Europos sąmonėje. Vertėtų nepamiršti, kad tai ne vienintelis su Geležinės uždangos griūtimi susijęs istorinis momentas. Europą skyrusi siena ėmė skilinėti dar 1989 m. vasarą, kuomet nebeliko Austriją ir Vengriją skyrusios spygliuotos tvoros. Artėjant Vokietijos susivienijimo dvidešimtmečiui, prisiminkime šių istorinių įvykių svarbą.
Prieš du dešimtmečius europiečius vis dar skyrė Geležinė uždanga. Bandydami kirsti demokratinį ir komunistinį pasaulį po II-ojo Pasaulinio karo atskyrusią sieną žuvo keli šimtai žmonių.
Dešimtims tūkstančių į Vakarus norinčių patekti Rytų Vokietijos gyventojų 1989 m. ėmus plūsti į Vengriją, tuometiniai Vengrijos ir Austrijos užsienio reikalų ministrai birželio 27 d. nusprendė pademonstruoti, kad Europos padalijimo turi nebelikti.
Jie netoli Vengrijos Šoprono miesto simboliškai perkirpo spygliuota viela apjuostą abi šalis skyrusią tvorą. Rugpjūčio 19 d. čia surengta „Europos iškyla“, o šimtai Rytų Vokietijos gyventojų beveik netrukdomi pasipylė į Vakarus.
Sienų nepaisantis laisvės troškimas
2004 m. į EP išrinktas ir šiemet perrinktas vengrų europarlamentaras József Szájer (gim. 1961 m., Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcija) sieną pirmąkart perėjo būdamas dvidešimties.
Geležinė uždanga
- 1945-1950 m. į Vakarus pabėgo 15 mln. žmonių iš Vidurio ir Rytų Europos
- 1950-1990 m. į Vakarus sugebėjo ištrūkti tik 13,3 mln. žmonių
- Nušauti keli šimtai Berlyno sieną bandžiusių kirsti žmonių
„Prieš 20-metį sieną šalia Šopronpustos kaimelio kirtę žmonės sukūrė vieną svarbiausių XX a. istorijos įvykių. „Europos iškyla“ primena, kad laisvė sugeba įveikti sienas“, – sako derybose dėl Vengrijos perėjimo į demokratiją dalyvavęs tuometinis demokratinės opozicijos atstovas.
Neseniai spygliuotos vielos iš Geležinės uždangos dalelę Europos Parlamento ir Komisijos pirmininkams padovanojęs politikas sako, kad ši dovana iš pakankamai ilgai laisvėje gyvenančių šalių kilusiems ES lyderiams turėtų priminti, kad galima nuversti net labiausiai engiančius režimus.
Istorinis momentas
Prieš 1999 m. pradėdama karjerą Europos Parlamente, austrų socialdemokratė Christa Prets (gim. 1947 m.) nuo 1987 m. buvo su Vengrija besiribojančios Burgenlando žemės mere.
„Tai kerėjo. Tai priminė 1956-uosius, kuomet atvyko laisvės ieškantys vengrai. Tai buvo visam regionui svarbus istorinis momentas“, – sako ji. Politikė primena Europos be sienų privalumus: „Jei šiandieną prireikia kokių nors Austro–Vengrijos laikų dokumentų ir tenka vykti į didžiausią tuometinio Burgenlando miestą Šoproną, nebereikia valandų valandas laukti prie Geležinės uždangos. Gyvename kartu, vengrai vyksta apsipirkti į Austriją, austrai – į Vengriją “.
Žadą atėmę įvykiai
Rytų Vokietijoje užaugusi žmogaus teisių gynėja Gisela Kallenbach (gim. 1944 m., Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas) EP darbavosi 2004-2009 m. Socialinė kilmė ir krikščioniškos merginos vertybės nepatiko „demokratiniam“ VDR režimui – jai nebuvo leista laikyti abitūros egzaminų.
Sienos atvėrimą ji vadina svarbiu žingsniu demokratijos ir Vokietijos susivienijimo link. „Privalome būti dėkingi tuometinei Vengrijos vadovybei už drąsą“, – pabrėžia ji.
Politikė pasakoja, kad 1989 m. įvykiai Austrijos ir Vengrijos pasienyje atėmė žadą jai ir jos draugams „Negalėjome įsivaizduoti, kad mūsų laikais sienos nebeliks. Taip pat bijojome, kad į „auksinius Vakarus“ išvyks dar daugiau draugų, šeimos narių ir kolegų“, – vardija politikė. „Dėl šios priežasties buvau viena iš tų, kurie 1989 m. rudenį skandavo „Mes pasiliekame“, atsakydami „Mes norime išvažiuoti“ šaukusiai stovyklai“, – prisimena ji.
„Bunda jau Baltija“: Baltijos kelias ir pirmieji laisvi rinkimai Lenkijoje
„Bunda jau Baltija“. Prisiminimai apie Baltijos kelią verčia suvirpėti kiekvieno jame dalyvavusio širdį. ©BELGA_AFP_ANDREY SOLOVYOV
1989 m. rugpjūčio 23 d. daugiau nei 2 mln. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų ištiesę rankas gyvų žmonių grandine sujungė Vilnių ir Taliną. Jie siekė atkreipti pasaulio dėmesį į pavergtų Baltijos šalių likimą ir pasmerkti jų okupaciją lėmusį Molotovo-Ribentropo paktą. Po dienos Lenkijoje suformuojama pirma nekomunistinė vyriausybė Rytų Europoje. Į šiuos istoriniuos įvykius pažvelkime su jais glaudžiai susijusių europarlamentarų akimis.
1989 m. demokratiniams pokyčiams ritantis per Lenkiją, Vengriją ir Čekoslovakiją, „bundančios Baltijos sesės“ tebebuvo okupuotos sovietų. Rugpjūčio 23 d. precedento neturinti „Baltijos kelio“ grandinė tapo vienu iš kelią į išsilaisvinimą nutiesusių simbolių Lietuvos, Latvijos ir Estijos kelyje. Baltijos kelio svarba gerokai pranoko jo ilgį.
Bundanti dainuojanti Baltija
Meno istorikę Sandra Kalnietę į politiką 1988-aisiais įtraukė judėjimas už Latvijos nepriklausomybę. Šiemet į Europos Parlamentą išrinkta buvusi ES Komisijos narė gimė Sibiro tremtinių šeimoje.
„Nors prabėgo 20 metų, mane vis dar jaudina bet koks Baltijos kelio paminėjimas. Baltijos kelias neprarado savo simbolinės reikšmės. Tai legenda, kurią galime palyginti su nesmurtiniu Mahatmos Gandhi pasipriešinimo judėjimu, patekusi į istorinių XX a. išsilaisvinimo judėjimų sąrašą“.
1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją Lietuvos Sąjūdžio kartu su Latvijos ir Estijos liaudies frontais surengtas Baltijos kelias buvo jau trečiasis Juodojo kaspino dienos minėjimas Lietuvoje. Pirmąkart Molotovo-Ribentropo paktas pasmerktas 1987 m. rugpjūčio 23-iąją Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo surengtame KGB atidžiai stebėtame mitinge, o po metų – šimtatūkstantiniame Lietuvos Sąjūdžio mitinge Vingio parke.
Vienas svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės atstatymo architektų Vytautas Landsbergis pabrėžia, kad gėdingą Molotovo-Ribbentropo paktą primenanti Tarptautinė Juodojo kaspino diena Lietuvoje viešai minima jau nuo 1987-ųjų.
Pasak europarlamentaro, 1989-ųjų rugpjūčio 23 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos išsilaisvinimo judėjimų surengta didžiausia pasaulyje manifestacija – gyvoji nuo Vilniaus iki Talino nusidriekusi grandinė – pasauliui siuntė akivaizdų geros valios pranešimą: „Mes reikalaujame laisvės ir ją taikingai pasiimsime, smurtas ir neteisybė turi baigtis!“.
„Sovietų Sąjunga nedrįso pavartoti jėgos, o gruodžio mėnesį jos Liaudies deputatų suvažiavimas priėmė rezoliuciją, smerkiančią ir teisiškai panaikinančią Molotovo-Ribentropo paktą“, – „smurtu primestos tikrovės, kurios autorius sėdėjo Maskvoje“ saulėlydį prisimena V. Landsbergis.
„1989 m. Baltijos šalys buvo okupuotos šimtų tūkstančių sovietų karių. Šis faktas parodo 2 mln. piliečių iniciatyvos, vertos vietos engiamų tautų istorijoje, unikalumą“, – prisimena viena svarbiausių Estijos išsivadavimo judėjimo figūrų, dabartinis europarlamentaras Tunne Kelam.
Komunizmo saulėlydis Lenkijoje
Po pirmųjų laisvų Lenkijoje surengtų rinkimų „Solidarumas“ iškovojo kiekvieną iš 161 Lenkijos Seimo vietų, kurios nebuvo iš anksto rezervuotos komunistams, ir 99 iš 100 Senato mandatų. „Po rinkimų sustiprėjo sistemos erozija“, – tvirtina buvęs „Solidarumo“ atstovas spaudai Janušas Oniškievičius (Janusz Onyszkiewicz), europarlamentaru dirbęs 2004-2009 m. EP kadencijoje.
Komunistų kandidatui neužsitikrinus Seimo paramos, 1989 m. rugpjūčio 24 d. vyriausybę imasi formuoti „Solidarumo“ atstovas Tadeušas Mazovieckis (Tadeusz Mazowiecki).
Oficialiai tebegaliojant Brežnevo doktrinai, Lenkijai po tokių rinkimų galėjo grėsti sovietų intervencija. „Iš viešumo ir „perestroikos“ Sovietų Sąjungoje pradininkų girdėjome signalus, jog ši doktrina nebebus taikoma, tačiau niekas nebuvo visiškai tikras. Tai lyg negyvas liūtas – visi gali tvirtinti, kad jis miręs, tačiau kažkas turi prieiti ir timptelėti už uodegos“, – lygina J. Onyszkiewicz.
„Lenkijai atmetus komunizmą buvo aišku, kad netrukus iškils VDR statuso klausimas ir ilgainiui grius Berlyno siena“, – apie Lenkijos vaidmenį kalba politikas. Jis prisimena, kad 1989 m. lapkritį Lenkijoje besilankęs kancleris Helmutas Kolis (Helmut Kohl) tuo nenorėjo tikėti, tačiau po dienos pradėjus byrėti sienai jam teko grįžti į Vokietiją.
Vidurio ir Rytų Europos išsivadavimas: žvilgsnis iš Lenkijos
Europarlamentarė Róża Thun
„Net būdama suimta jausdavausi laisva“, – savo jaunystę prisimena buvusi disidentė ir Solidarumo judėjimo dalyvė Róża Thun. Su europarlamentare kalbėjomės apie jos vaidmenį Lenkijos kelyje į demokratiją, šios šalies praeitį, dabartį ir ateitį Europos Sąjungoje.
Esate sakiusi, kad išsireiškimas „Berlyno sienos griūtis“ netiksliai atspindi prieš dvidešimtmetį per Vidurio ir Rytų Europos nusiritusius demokratinius įvykius.
„Berlyno sienos griūtis“ – didelę simbolinę reikšmę Vokietijai turintis įvykis. Europą išties pakeitė visų mūsų sugebėjimas sunaikinti „Geležinę uždangą“ Europoje. Man „griūtis“ reiškia pasyvumą, tačiau siena nenugriuvo pati, prireikė milžiniškų visų mūsų pastangų, drąsos ir toliaregiškumo abiejose „Geležinės uždangos“ pusėse.
Įsitraukusi į Solidarumo judėjimą, aktyviai siekėte pokyčių gimtojoje Lenkijoje...
Žinote, esu senyva moteris, o tai ilga istorija (juokiasi). Kaip disidentė prie judėjimo už demokratiją prisijungiau dar 8-ame dešimtmetyje. Tebestudijavau universitete, kuomet su draugais suvokėme savo atsakomybę už aplinkui vykstančius procesus; įsisąmoninome, jog esame ne objektai, bet subjektai, norintys ir galintys spręsti patys. Supratome, kad galime daryti poveikį, žinoma, nesitikėdami, jog vienos kartos gyvenimo laikotarpiu Europoje vyks tokie pokyčiai, o Lenkija taps laisva ir demokratiška šalimi, ES nare.
Citation
Siena nenugriuvo pati – prireikė milžiniškų pastangų, drąsos ir toliaregiškumo abiejose „Geležinės uždangos“ pusėseRóża Thun
Bent jau mes, komunistinei diktatūrai besipriešinę žmonės, jautėmės laisvi, normalūs visiškai nenormalioje politinėje sistemoje. Tai buvo prabanga, nors už ją teko brangiai mokėti. Buvau Studentų komiteto už solidarumą, gyvavusio dar iki Solidarumo, atstovė spaudai, rėmėme profesines sąjungas ir vėliau kilusius didžiuosius judėjimus.
Nors buvo sunkūs laikai, mus nuolat sekė ir dažnai suiminėjo saugumas, jie žadina tik gerus prisiminimus. Net suimta jausdavausi laisva, suvokiau ir išmokau daug dalykų, turėjau puikių draugų. Šiandieną gyvenu Europoje, pasiekusioje daugiau, nei galėjau įsivaizduoti pačiose drąsiausiose tuometinėse svajonėse. Be to, galiu sau leisti prabangą pripažinti, kad nors ir kukliai, bet prisidėjau prie šių teigiamų poslinkių.
Pažvelgus į per dvidešimtmetį nueitą kelią, kokios viltys išsipildė, o kas atnešė nusivylimą?
Visuomet būna nusivylimų, žmonių, kuriems nepavyksta prisitaikyti. Perėjimas iš uždaro pasaulio į visiškai atvirą rinkos ekonomiką – milžiniškas iššūkis. Lenkija nuolat keičiasi. Per 20-metį viskas pasikeitė, tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Pasikeitė visi Lenkijos kaimynai – neliko Sovietų Sąjungos, Čekoslovakijos ir VDR.
Iš pagrindų pasikeitė kasdienis gyvenimas. Lenkijos socialinė sistema nėra pakankamai išvystyta ir turtinga, jog būtų pasirūpinta visais, kurie nepakėlė pokyčių. Yra nepatenkintų žmonių, vis dėlto, lenkai visuomet priešinasi nusivylimui. Apklausos rodo, jog jie džiaugiasi gyvenimu, stojimu į ES. Dabartiniai Lenkijos ekonomikos rodikliai – geriausi Europoje, lenkai sunkiai dirba ir regi šio darbo rezultatus.
Ko palinkėtumėte jaunajai kartai?
Būkite aktyvūs, veiklūs – senstant bus labai svarbu atsisukus atgal išsvysti savo teigiamus pėdsakus, paliktus Europoje. Senoji karta nuolat sako: „Kuomet buvome jauni, jaunimas buvo geresnis“. Negaliu to girdėti – jei buvome geresni, turėjome neleisti toms sistemoms išsilaikyti taip ilgai.
Naujoji karta yra ne tik gera, bet ir gyvena ypatingais laikais: linkėčiau atsibudus ryte nusišypsoti laikmečiui, kuriame ji gyvena, džiaugtis juo ir jausti atsakomybę. Jaunimui visiškai pasinėrus į juos supantį pasaulį viskas gali eiti tik į gera – jų gatvėje, mokykloje, parapijoje, universitete, regione, nacionalinėje ir ES politikoje. Linkiu tuoktis, susilaukti vaikų, gyventi normalų laimingą gyvenimą ir perduoti savo optimizmą ir atsakomybę ateities kartoms.
Istorinė Europos suskaldymo ir susivienijimo atmintis
1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribbentropo paktas pusei amžiaus suskaldė Europą © Belga/Farabola/Leemage
Šiemet Europa prisimena du svarbius istorinius įvykius, minėdama 70-tąsias ją suskaldžiusio Molotovo-Ribbentropo pakto metines bei Berlyno sienos griūties 20-metį. Apie tai, kaip nuo Stalino ir Hitlerio sąmokslo iki Berlyno sienos griūties pusę amžiaus padalyta Europa bando įsisąmoninti savo praeities žaizdas ir įvertinti totalitarinių režimų nusikaltimus, kalbėjo į Europos Parlamente surengtą konferenciją susirinkę politikai, istorikai ir visuomenės veikėjai.
Globojant EP pirmininkui Jerzy Buzek vykusią konferenciją „Europa 70 metų po Molotovo-Ribbentropo pakto“ spalio 14 d. surengė Baltijos valstybių parlamentai, dalyvaujant ES Tarybai pirmininkaujančiai Švedijai ir Europos Komisijai.
Kitokia Europa
Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1939-ųjų rugpjūčio 23 d. pasirašytas paktas sukūrė „siaubingą dviejų totalitarinių režimų – nacizmo ir komunizmo – sąjungą“, – 70-osioms Molotovo-Ribbentropo pakto metinėms skirtoje konferencijoje kalbėjo Europos Komisijos primininko pavaduotojas Jacques Barrot.
„Šiandien gyvename kitokioje Europoje, kurios pagrindas turi būti solidarumas. Visų formų solidarumas – ne tik ekonominis, socialinis, bet ir politinis“, – pradėdamas konferenciją akcentavo Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzek, ragindamas Europą su pasauliu kalbėti vienu balsu.
Bendra Europos atmintis
Bendros Europos istorinės atminties suvienijimo ir praeities suvokimo stiprinimo būtinybė – tokie svarbiausi konferencijos leitmotyvai.
Latvijos universiteto istorikas Aivars Stranga savo pranešime pabrėžė, jog bendros istorinės atminties trūkumas kelia susikalbėjimo problemas ir kliūtis bendros ateities formavimui. „Europos Sąjunga turi turėti bendrą istorinį naratyvą“, – pabrėžė jis.
Konferencijos dalyviai ragino stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą siekiant plėsti istorijos žinias: Estijos Parlamento narys Mart Laar siūlė pagalvoti apie naujų mokymo priemonių kūrimą.
Sugriautas tautų kalėjimas
Nors nuo Berlyno sienos griuvimo jau prabėgo 20-metis, ar Vakarų šalys tikrai suvokė, kas pusę amžiaus vyko kitoje sienos pusėje? „Dviejų Europų – demokratinės ir sovietinės – kūrimas baigėsi niūrios ir kruvinos Berlyno sienos atsiradimu“, – kalbėjo parlamentaras Vytautas Landsbergis.
Europarlamentaras priminė, į Europos Sąjungą prieš penkerius metus įstojusios valstybės daugybę metų praleido „didžiuliame visą Vidurio ir Rytų Europą apėmusiame kalėjime, ...kuriame kalėjo šimtai milijonai žmonių“.
„Sienos sugriovimas reiškė šio kalėjimo sunaikinimą bei politinio ir kultūrinio Europos padalijimo pasmerkimą“, – kalbėjo V. Landsbergis.
Nežinantys ir nežinomieji
Dauguma pasisakiusiųjų pabrėžė, jog Vakarų Europa neįsisąmonino tamsaus komunistinio laikotarpio pasekmių milijonams kitoje geležinės uždangos pusėje gyvenusių žmonių ir komunistinių režimų padarytų nusikaltimų.
„Problemos kyla bandant lyginti abu totalitarinius režimus. Neverta bandyti lyginti holokausto ir Stalino režimo“, – kalbėjo Varšuvos universiteto dėstytojas Kazimierz Woycicki.
Švedijoje įsikūrusio Komunizmo nusikaltimų tyrimo instituto pabrėžė, jog Vakaruose jaučiamas istorinių žinių trūkumas – sakykime, nemažai žmonių mano, jog Berlyno sieną pastatė naciai.
Werner Schulz: „Laisvės ir demokratijos Rytų Vokietijoje troškome daugelį metų“
Werner Schulz©BELGA_AFP PHOTO DDP_MICHAEL KAPPELER
„Ilgametė kova už laisvę ir demokratiją neišdildomai paženklina žmogaus sąmonę“, – prieš 20-metį per Rytų Vokietiją nuvilnijusią „taikią revoliuciją“ prisimena europarlamentaras Werner Schulz, . Vienas iš pagrindinių VDR opozicinių judėjimų steigėjų nesutinka 1989-ųjų įvykius vadinti „komunizmo žlugimu“. „Tokie režimai savaime nežlunga“, – sako Schulz, primindamas Kubos ir Šiaurės Korėjos atvejus.
Ar prisimenate 1989-ųjų lapkričio 4 d. įvykius, kuomet daugiau nei milijonas žmonių dalyvavo demonstracijose Berlyne?
Werner Schulz : Taip, tai buvo pirmoji tokios svarbos demonstracija, kurios liudininku aš buvau. Iš visur atvykę žmonės laikė provokuojančius ir neįtikėtinai kūrybingus plakatus su šūkiais ir karikatūromis.
Dar didesnį triukšmą sukėlė „Stasi“ (Rytų Vokietijos slaptoji policija), kuri norėjo išprovokuoti incidentą Brandenburgo vartų prieigose, norėdama pakurstyti didesnį smurtą piketo metu. Būtent dėl to daug opozicinės grupės "Neue Forum" šalininkų dėvėjo šalius su užrašu „smurtui-ne“. Jie buvo pasiskirstę beveik visur tam, kad užkirstų kelią provokacijoms.
1989-ųjų lapkričio 9 d.: siena griuvo, ar ji buvo nuversta?
W.S. : Lapkričio 9 d., buvo galima kirsti sieną, bet ji buvo nugriauta vėliau. Geležinė uždanga neatsivėrė atsitiktinai, veikiau dėl spaudimo, kilusio gatvėje.
Sužinoję per televiziją, kad siena yra atveriama, žmonės masiškai būriavosi sienos kontrolės postų prieigose. Anksčiau visi šie žmonės būtų buvę sulaikyti. Bet kareiviai buvo sutrikę ir įtampa augo. Žmonės šaukė „Atidarykit, atidarykit!“. Kuomet sienos užkarda atsivėrė, minios patraukė į Vakarų Berlyną.
Ar, nepaisant sienos griūties, sistema nebūtų žlugusi pati savaime?
W.S. : Ne, sistema buvo sugriauta. Tokie režimai nežlunga savaime. Visi tie, kurie tvirtina, kad VDR dienos buvo suskaičiuotos, klysta. Šiaurės Korėjos, Kubos režimai išsilaikė, nepaisant to, kad žmonių pragyvenimo lygis vis smunka žemyn. Palyginus su Rumunija, žmonės VDR gyveno pakankamai gerai, taigi režimas nežlugo pats, o buvo nuverstas.
Ši sistema daugiau nebegalėjo pažaboti žmonių veržimosi į gatves. Valdžios pasipriešinimo jėgos pradėjo silpti po pirmosios didžiulės neteisėtos demonstracijos, surengtos Leipcige spalio 9 d. Pirmą kartą valdžia buvo bejėgė sutrukdyti demonstracijai. Tai dar labiau padrąsino žmones rengti mitingus kitose vietose. Spaudimas augo, ir valdančioji Socialistų partija SED buvo priversta panaikinti išvykimui taikomus apribojimus.
Šios demonstracijos nebuvo numalšintos, kaip tai buvo padaryta Tiananmenyje. Tai Rytų Vokietijos valdančiųjų jėgų sprendimas, ar veikiau istorinis atsitiktinumas?
Sunku pasakyti, kadangi tie, kurie buvo už tai atsakingi tuomet, šiandien nėra visiškai atviri. Viena vertus, pastarieji pareigūnai buvo verčiami malšinti į Tiananmenį panašias demokratines demonstracijas bei girti savo „draugužius kinus“. Kita vertus, nesu tikras, ar jie tikrai to norėjo. Stalino epochos „senoji mokykla“ būtų nedvejodama visiškai uždusinusi šią revoliuciją, tačiau jie dvejojo. Reikia pabrėžti tai, kad tuo pat metu vyko ir tam tikra „rūmų revoliucija“, todėl nutrūko vadovavimo grandinė.
Spalio 9 d. Leipcige sutramdyti 70 000 žmonių miniai nebūtų pakakę policijos lazdų. Jei valdžia būtų panaudojusi ginklus, ši demonstracija būtų pasibaigusi kraujo klane. Buvo gauti nurodymai „iš viršaus“, bet tie „viršuje“ buvo neryžtingi. Demonstrantai, nors ir įsibaiminę, iš geležinių gniaužtų išėjo kaip nugalėtojai.
Kokią reikšmę jums, Europos Parlamento nariui, turi 1989-ųjų įvykiai?
W.S.: Aišku, kad tai palieka neišdildomą ir gilų pėdsaką kiekvieno sąmonėje, kuris metų metus kovėsi už laisvę ir demokratiją. Priešingai nei Vakarų vokiečiai, tai nėra kažkas tokio, ką mes taip paprastai gavome. Manau, kad laisvę ir demokratiją mes suvokiame kitaip, nes pastarųjų troškome daugelį metų.
Negaliu išlikti abejingas tam, kas vyksta Rytų Europoje, kuruoju ir klausimus susijusius su Rusijos problematika, nes joje matau žmones, atsidūrusius panašiame į Rytų Vokietijos laikotarpį. Kartais manau, kad Rusijos piliečių situacija yra net blogesnė ne tiek dėl smurto atvejų ar grasinimų, bet dėl ištisų serijinių žmogžudysčių. Štai dėl ko aš taip atkakliai siekiau, kad Sacharovo premija už minties laisvę būtų skirta "Memorial" organizacijai.
Viso gero, Leninai! Europos susivienijimas – Jacques Santer akimis
Jacques Santer prisimena 1989-uosius© Belga/PHOTOPQR/LE REPUBLICAIN LORRAIN/HECKLER Pierre
„Kitą dieną po sienos griūties prie Liuksemburgo sienos būriavosi daugybė „trabantų“, – dvidešimties metų senumo įvykius prisimena tuometinis Liuksemburgo premjeras Žakas Santeras (Jacques Santer), vėliau vadovavęs Europos Komisijai. Kaip sienos griuvimas ir demokratinių pokyčių Rytų Europoje banga atrodė iš tuo metu ES pirmininkavusio Liuksemburgo?
Kokie prisiminimai aplanko mąstant apie 1989-uosius? Kaip tų metų įvykiai palietė Jus?
Tuomet buvau Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ministras pirmininkas, o 1990 m. Liuksemburgas kaip tik pirmininkavo ES. Buvome nustebinti ir sujaudinti Berlyno sienos griūtį paskatinusios Rytų vokiečių bangos. Vis dėlto, tokią įvykių eigą leido numatyti ankstesni įvykiai Vengrijoje, Lenkijoje ir Čekoslovakijoje.
Kitą dieną po sienos griūties prie Liuksemburgo sienos būriavosi daugybė „trabantų“. Liuksemburgo muitininkai skambino ir klausė, ką pasienyje daro visi šie vizų neturintys žmonės. Pasirodo, jie norėjo savo akimis išvysti Liuksemburgo radiją. Taigi, leidau jiems įvažiuoti ir apžiūrėti Liuksemburgo radiją, tačiau, neturėdami teisės pasilikti, jie privalėjo grįžti į Rytų Vokietiją.
Prisimenu vėliau sekusias diskusijas ir ginčus krikščionių demokratų tarpe. Būdamas Europos liaudies partijos pirmininku, sušaukiau krikščionių demokratų lyderių susitikimą Pizoje, kuriame kartu su kancleriu Helmutu Koliu (Helmut Kohl) buvo tariamasi dėl Vokietijos suvienijimo strategijos.
Ar, žiūrint iš Vakarų Europos, prieš 20-metį pradėtos reformos jau pabaigtos?
Pavadinčiau tai „sėkmės istorija“. Žinoma, reikėjo įdėti daug pastangų, atsirado ir naujų problemų. Pirmininkavimo Europos Komisijai laikotarpis atnešė dar du įvykius, kuriais galiu didžiuotis. Tai euro įvedimas 1999-ųjų sausio 1-ąją, be kurio šiandien, ypač krizės metu, neįsivaizduojame Europos Sąjungos. Taip pat buvome pirmoji Komisija, kūrusi plėtros strategiją, kuri vedė į 2004-2007 m. ES plėtrą. Džiaugiuosi galėjęs prisidėti prie mūsų žemyno suvienijimo taikos ir laisvės erdvėje.