Pirmininkė. – Kitas darbotvarkės klausimas yra diskusijos dėl septynių pasiūlymų dėl rezoliucijos dėl krikščionių bendruomenių Vidurio Rytuose⁽¹⁾.

  Mario Mauro (PPE-DE), autorius. – (IT) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, religinė laisvė yra tikslinė aplinkybė, pripažįstant pagalbą žmogaus teisėms. Krikščionių patirtas smurtas visame pasaulyje yra ir įžeidimas, ir iššūkis žmogiškajam orumui⁽²⁾.

Šį pasiūlymo projektą norėjau pateikti praeitoje plenarinėje sesijoje spalį, tačiau politinių frakcijų koordinatorius paprašė manęs atidėti rezoliuciją iki lapkričio mėnesio plenarinės sesijos, kad būtų laiko parengti detalesnį, platesniu konsensusu paremtą tekstą. Tekstas, dėl kurio šią popietę balsuosite ir kuris yra socialistų, liberalų, Sąjungos už tautų Europą frakcijos ir Nepriklausomybės ir demokratijos frakcijos kompromiso rezultatas, išlaikė pagrindinius pradinio rezoliucijos projekto bruožus.

Mes taip pat galėjome įterpti konkrečias nuorodas į šiais metais prieš krikščionių bendruomenes įvykdytus smurto ir prievartos aktus ne tik Vidurio Rytuose, bet ir kitose pasaulio dalyse. Šie įvykiai daugiausia susiję su Iraku, Egiptu, Pakistanu, Turkija, Kinija ir Vietnamu. Išties įtemptas pastarųjų dienų derinimas ir įvairių epizodų, įvykusių už Vidurio Rytų ribų, atskleidimas leido mums rasti naują, labiau tinkantį pavadinimą – „rimti įvykiai, kurie kelia pavojų krikščionių ir kitų bendruomenių gyvavimui“.

Žinoma, tekste nėra įtraukti visi smurto prieš krikščionis atvejai, pvz., Eritrėjoje ir Šiaurės Korėjoje, tačiau, ponios ir ponai, norėčiau paprašyti Jūsų pripažinti šio teksto politinę žinią, kuri taip pat skirta nepaminėtoms šalims ir incidentams. Iš pat pradžių bendras darbas su kitomis frakcijomis leido man paaiškinti, kad ši rezoliucija jokiu būdu nesiekia atgaivinti konfliktų tarp civilizacijų. Europa visada yra pirma eilėje, kai reikia saugoti mažumų teises. Ji negali ir toliau ignoruoti žalos, didėjančios daugelio krikščionių atžvilgiu.

Šiandien, ponios ir ponai, mūsų Parlamentas gali pasisakyti skubiu ir svarbiu klausimu, kad būtų apsaugota ne tik krikščionių, bet ir milijonų kitų tikėjimų žmonių gyvenimo ir religinė laisvė. Todėl norėčiau paprašyti...

(Pirmininkė nutraukia kalbėtoją)

  Glyn Ford (PSE), autorius. – Ponia Pirmininke, kalbu socialistų frakcijos vardu, kad suteikčiau mūsų visą paramą šiam bendram pasiūlymui dėl rezoliucijos dėl religinio persekiojimo.

Per vieną minutę galiu paminėti tik kai kuriuos šios rezoliucijos elementus ir noriu pabrėžti keblią vietinės krikščioniškos bendruomenės padėtį Irake, kuri vienu metu atstovavo beveik 10 proc. gyventojų. Kaip palaikantis kampaniją „Išsaugoti Asirus“ ir jos palaikomas turiu pasakyti, kad šis Parlamentas turi įprotį pasilikti ties kompromisiniu sutarimu, kuris kartais pasireiškia nusistovėjimu ir reikšmės praradimu.

Tai tiesa dėl šios rezoliucijos. K konstatuojamojoje dalyje apgailestaujama dėl asirų kaimų padėties Turkijos pasienio srityse. Kodėl? Nes Turkijos Vyriausybė iš tikrųjų apšaudo asirų kaimus, tvirtindama, kad juose yra PKK kovotojai, kas regis yra neįtikinama. S konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodoma padėtis Sirijoje, kurioje dešimtys tūkstančių, jeigu ne šimtai tūkstančių, pabėgėlių pabėgo iš Jordanijos ir Irako, bet dabar sienos yra uždarytos.

Būtinos yra pagalba ir parama.

  Adam Bielan (UEN), autorius. – (PL) Ponia Pirmininke, norėčiau pradėti išreikšdamas savo pasitenkinimą ir padėką kitiems rezoliucijos bendraautoriams už tokios svarbios problemos, kaip įvykiai, supantys krikščionių bendruomenes kai kuriose Vidurio Rytų valstybėse ir visame pasaulyje, nagrinėjimą.

Taip pat, kaip vienas iš šią rezoliuciją pasirašiusiųjų, norėčiau pabrėžti, kad religinės laisvės garantija yra pirmasis žingsnis link pagrindinių teisių užtikrinimo. Krikščionių persekiojimo visame pasaulyje pavyzdžiai yra paprasti šių teisių pažeidimo pavyzdžiai.

Be to, žinodamas, kad šiuo klausimu nematome jokios reakcijos iš valdžios organų, institucijų ir politinių judėjimų visame pasaulyje, norėčiau dar kartą akcentuoti rezoliucijos svarbą, diskutuojant dėl krikščionių teisių, ir pabrėžti, kad Sąjungos už tautų Europą frakcija visiškai palaiko ją.

  Hélène Flautre (Verts/ALE), autorė. – (FR) Ponia Pirmininke, net nedrįstu pagalvoti apie savo PPE kolegų narių veido išraiškas, jei jie sužinotų, kad Persijos įlankos valstybės arba ASEAN priėmė rezoliuciją dėl musulmonų bendruomenių Europoje. Tai būtų baisus šokas, agresijos ženklas, nepriimtinas ES nepriklausančių valstybių religinės valdžios kišimasis į mūsų valstybių narių ir religinių mažumų santykius. „Nedaryk kitiems to, ko nenorėtum, kad tau darytų“ – taip pat krikščionių pamokymas.

Ar tokia rezoliucija iš tikrųjų būtų suprantama kaip kvietimas tolerantiškam, tarpkultūriniam ir religiniam dialogui? Savaime suprantama, kad ne! Europos Sąjungai, taip besididžiuojančiai savo vertybėmis, būtų patarta šiais labai jautriais klausimais parodyti bent truputį nusimanymo ir pagarbos tarptautinėms konvencijoms.

Norėdami išspręsti religinių mažumų žmonių teisių pažeidimus, pasmerkti krikščionių žudynes ar tikėjimo laisvės apribojimus, turime rinktis iš dviejų protingų būdų. Vienas yra pakalbėti su šalimi, remiantis jos tarptautiniais įsipareigojimais ir susitarimais su mumis, bei paprašyti ištirti, teisti atsakingus ir užtikrinti, kad religinių mažumų teisės būtų gerbiamos – padaryti tai, ką mes dažnai čia darome.

Antras būdas yra tas, kurį pasirinko Jungtinės Tautos, 12 valstybių ir visų ES šalių pateikta rezoliucija dėl visų formų netolerancijos ir diskriminacijos, paremtos religija, įsitikinimais bei minties ir sąžinės laisve, panaikinimo, nes tarptautinėje teisėje – ir tai labai vertinga – jos susijusios. Asmens teisės į tikėjimą, religiją, minties ir sąžinės laisvę yra tarpusavyje susijusios.

Ką darysime šiandien, priėmę šį Jūsų siūlomą nepriimtiną tekstą? Mes ignoruosime mūsų valstybių narių darbą Jungtinėse Tautose ir imsimės kito metodo, kuris greičiausiai paskatins tam tikras šalis išnaudoti religines problemas savo tarptautiniuose santykiuose. Eisime prieš subalansuotą principą, kurį rekomenduoja, pvz., ponia Jahangir, Jungtinių Tautų Ypatingoji pranešėja, šiuo metu esanti namų arešte Pakistane, ir baigiantis dienai susilpninsime viso pasaulio religinių mažumų, įskaitant krikščionių, padėtį.

Dar kartą kartu su ekspertais, dirbančiais su religine laisve, pvz., „Christian Solidarity Worldwide“, sakau, kad ši rezoliucija tiesiog didina pavojų tiems, kuriuos norime apsaugoti.

  Bastiaan Belder (IND/DEM), autorius. – (NL) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, jei tikrai esame atsidavę pagrindinėms teisėms, neturėtumėme nesirūpinti pavojinga krikščionių bendruomenių padėtimi Vidurio Rytuose. Dabartinis pasiūlymas dėl rezoliucijos skubina visas Europos institucijas šiuo atžvilgiu.

Pastarasis mūsų Parlamento delegacijos vizitas suteikė mums daugiau įžvalgos apie kasdienį Libano krikščionių gyvenimą. Jie baiminasi likti antrarūšiais kaip kiti religingi žmonės beveik visose to regiono valstybėse.

Jie turi pasirinkti tarp savo saugumo ir orumo, savo religinių įsitikinimų. Šiandienos Libano krikščionys nori išsaugoti abu.

Tikrasis pastarųjų metų politinis smurtas dabar tiesiogiai veikia krikščionis kedro šalyje. Kaip tik šią savaitę informatorius Libane teigė, kad nors krikščionys nėra pagrindiniai taikiniai, dauguma nužudytų politikų yra krikščioniško auklėjimo kaip ir žurnalistai, tapę išpuolių taikiniu. Tai baugina krikščionis Libane.

  Marios Matsakis (ALDE), autorius. – Ponia Pirmininke, tūkstančius egzistavimo metų žemėje žmogus buvo veikiamas mirtinų nepriklausomų nuo jo gynybos arba supratimo galių. Tokios jėgos apima nuo pražūtingų natūralių reiškinių iki nesuvokiamų somatinių ir psichikos ligų. Su žmogaus bejėgiškumo padėtimi pasidarė lengviau susidoroti, jam tikint į galingiausia pasaulio jėga, kurią jis pavadino „Dievu“. Skirtingos žmonių grupės sukūrė skirtingą supratimą ir skirtingą požiūrį į Dievą.

O tai lėmė didelio skaičiaus religijų susikūrimą. Žinoma, tokios religijos yra sukurtos žmogaus, o ne Dievo, ir todėl jose yra keletas trūkumų. Tokie trūkumai apima fanatizmą, dogmatizmą ir nesugebėjimą priimti kitų žmonių teisės tikėti skirtingai. Šie trūkumai skiriasi skaičiumi ir intensyvumu tarp skirtingų religijų ir, deja, jos dažnai buvo ekstremizmo religijos vadovų ir nesąžiningų politikų naudojamos.

Tai privedė prie religijos karų ir niekingų nusikaltimų prieš žmones vardan religijos. Krikščionybės ir islamo, t. y. dviejų žmonijos svarbiausių religijų, neapėjo šie liūdni patyrimai, o istorija yra pilna gėdingų pavyzdžių, kad iliustruotų šį pastebėjimą. Žinoma, laikui bėgant dauguma religijų tapo brandesnėmis ir labiau humaniškesnėmis, o tai tikrai tiesa, kalbant apie krikščionybę. Bet, deja, šie pakeitimai nepalietė kai kurių religijų.

islamo

Vidurio

Todėl kai kuriose valstybėse, daugiausia Islamo šalyse, krikščionys yra persekiojami, kartais su kraštutine kriminaline jėga ir kartais su politinių frakcijų ir net vyriausybių sutikimu. Tai yra iš tikrųjų labai liūdna padėtis, kuri apima eilę šalių arba regionų visame pasaulyje – kai kurie iš jų šiandien buvo jau paminėti šiuose Rūmuose – bet konkrečiau tai yra Viduriniuosiuose Rytuose.

Šia rezoliucija tikimės atkreipti dėmesį į krikščionių persekiojimą šiose šalyse ir galiausiai padėti užtikrinti, kad tiek politinės, tiek religijos valdžios institucijos šiose šalyse visiškai supranta, kad toks agresyvus elgesys nėra nei suderinamas su pagarbos žmogaus teisėms principais, nei su tikru užjaučiančios religijos mokymu.

Dėkoju jums, Ponia Pirmininke, kaip jūs galite matyti, vis dar liko papildomų 20 sekundžių!

  Erik Meijer (GUE/NGL), autorius. – (NL) Ponia Pirmininke, krikščionių bendruomenės gyveno Vidurio Rytuose dar ankstyvaisiais krikščionybės metais. Jos egzistuoja ilgiau nei krikščionybė Europoje ar islamas Vidurio Rytuose.

Visgi šiomis dienomis jos dažnai suvokiamos kaip svetimas elementas dabartinėje daugiausia islamiškoje teritorijoje. Tai ne tik tam tikrų islamo sferų religinės netolerancijos rezultatas – kaltė tenka ir Europai.

Tris kartus istorijoje Europa ir krikščionybė sukėlė antipatiją ir neapykantą tame regione. Pirmasis kartas buvo kryžiaus žygiai Vėlyvuosiuose viduramžiuose, kai vykdydamos okupaciją Europos kariuomenės perėmė vietas, kurios buvo šventos ne tik krikščionims, bet ir žydams bei musulmonams. Po antrojo karto, praeito amžiaus pradžioje, sugriuvo Osmanų imperija, po to Egiptas, Sudanas, Jordanija ir Irakas tapo Britanijos, o Sirija ir Libanas - prancūzų kolonijomis.

Šiuo metu esame trečiajame etape. Europos pozicija Izraelio, Palestinos ir Irako atžvilgiu sukėlė didelį pasipriešinimą Vidurio Rytuose, o pati Europa yra įtarinėjama dėmesį pirmiausiai skirianti savo energetiniams ištekliams, savo transporto kelių užtikrinimui ir pirmenybės teikimui toms etninėms ar religinėms mažumoms, kurios palankiai nusitekusios jos atžvilgiu.

  Bernd Posselt, PPE-DE frakcijos vardu. – (DE) Ponia Pirmininke, atsiprašau, kad tai sakau, tačiau ponia Flautre kalba nesąmones. Musulmonai daro nepaprastai daug dėl musulmonų mažumų. Mes remiame musulmonus ir kitas religines mažumas. Tačiau, deja, tai tiesa, kad jei mes nieko nedarysime dėl krikščionių, nedarys niekas.

Musulmonų arba arabų lyga niekada negynė krikščionių teisių taip, kaip mes giname musulmonų teises. Pats laikas mums įtraukti šį klausimą į darbotvarkę. Tai teisingumo aktas, todėl turiu aiškiai pasakyti, kad problema ne islamas. Krikščionys Vidurio Rytuose išgyveno 1200 metų, esant musulmonų valdymui. Būtent mūsų tariamai taip pažengusiame amžiuje jie atsidūrė rimtame pavojuje, ypač Vakarų okupuotame Irake.

Privalome pripažinti savo pareigą padaryti taip, kad jie išliktų ir gyventų laisvi ir orūs. Dauguma religinių persekiojimų vyksta komunistinėje Kinijoje, pseudokrikščioniškoje nacionalistinėje Rusijoje, komunistinėse diktatūrose ir islamo režimuose. Man islamizmas yra paprasčiausia iškreipta diktatūra ir dvidešimtojo amžiaus ideologija. Mes, europiečiai, turime pareigą šiuo atžvilgiu ir ją atliksime.

(Plojimai)

  Paulo Casaca, PSE frakcijos vardu. – (PT) Ponia Pirmininke, sveikinimai šio bendro pasiūlymo autoriams. Norėčiau paminėti, kad derėtų nepamiršti, jog prieš krikščionių persekiojimą, vyko, pavyzdžiui, žydų persekiojimas, Irake vis dar persekiojami jazidžiai, mandianai ir patys musulmonai, nesvarbu šiitai ar sunitai.

Būtų neteisinga ir nederama lyginti tai, kas vysta Irake su tuo, kas vyksta Europoje. Tiesą sakant, reikėtų nepamiršti, kad persekiojamieji Irake, deja, Europoje neturi apsaugos, į kurią turi teisę, nesvarbu, ar tai būtų krikščionys, ar ne. Iš mūsų Europos Sąjungos pusės yra visiškai neįtikėtinų visiško jautrumo stokos persekiojamųjų Irake atžvilgiu atvejų. Pabaigoje, nemenkindamas kitų, norėčiau priminti Jums tėvą Ragheed Ganni ir visą Mosulo Šventosios Dvasios bažnyčios kongregaciją, turbūt baisiausią praeitais metais įvykdytą nusikaltimą.

  Marcin Libicki, UEN frakcijos vardu. – (PL) Ponia Pirmininke, šiandien čia kalbame apie žiaurų krikščionių persekiojimą, ypač Vidurio Rytuose. Neturėtume pamiršti, kad krikščionys persekiojami visame pasaulyje, tačiau nesutinku su pono Casaca pasakytu teiginiu, kad persekiojamų religinių mažumų yra labai daug.

Gal galėtumėte pateikti man pavyzdžių, kur šios mažumos persekiojamos dideliu mastu? Aš nekalbu apie galimą netikinčiojo nužudymą, nors tai ir smerktina. Kalbu apie atvejus, kai kita religija yra persekiojama taip, kaip persekiojami krikščionys. Visiškai pritariu ponui Posselt ir daug kam, kas buvo pasakyta, kai buvo paminėta tuzinai krikščionių persekiojimo pavyzdžių, tačiau ne su pono Casaca tvirtinimu apie kitas religijas. Tai netiesa. Krikščionys yra pagrindiniai persekiojimo objektai ir būtent krikščionys yra daugiausiai persekiojami.

Vakar Parlamente girdėjome prezidento Sarkozy kalbą apie poreikį ginti Europos identitetą. Kas tas identitetas? Kas gins mus, jei mes neapginsime savęs ir savo identiteto šaknų? Krikščionys Vidurio Rytuose paliudija mūsų identitetą. Jie ten jau 2000 metų ir mes privalome ginti juos, kad ten išliktų.

  Giusto Catania, GUE/NGL frakcijos vardu. – (IT) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, tikiu, kad šiandien su šiuo pasiūlymu dėl rezoliucijos mes žengiame svarbų žingsnį, nes šis Parlamentas turi visada smerkti aktus ir įvykius, kurie dėl tikėjimo, religinių įsitikinimų ar politinių pažiūrų kelia pavojų vyrų ir moterų gyvybėms.

Religinė laisvė yra vertybė, kurią turime iškelti į priekį. Nors tiesa, kad tam tikrais atvejais krikščionys rizikuoja persekiojimu ir baudžiamumu, būtent dėl šios priežasties Parlamentas turi apsaugoti ir apginti juos, kaip kad Parlamentas visada saugojo ir gynė musulmonų piliečius, kurie buvo diskriminacijos aukos Vakaruose. Esame įsitikinę, kad visos religijos gali vaidinti teigiamą vaidmenį, palaikyti taiką, kad būtų užtikrinta pagarba įvairovei. Dėl šios priežasties turime griežtai pasmerkti bet kokio religinio fundamentalizmo, kuris taip dažnai yra konflikto veiksnys, formą. Tikiu, kad šis Parlamentas turi visada stengtis klausytis ir skatinti tarpreliginį dialogą.

Keli garsūs pavyzdžiai parodo, kaip galima rasti sprendimą, kad religijos galėtų klausytis viena kitos ir remtis bendru pagrindu. Taip pat noriu prisiminti kelių katalikų, kelių krikščionių, kovojusių už vargšų laisvę, už tautas ir socialinį išsilaisvinimą, auką. Būtent todėl mūsų frakcija balsuoja už šią rezoliuciją, pagerbdama tokius kunigus kaip Peppino Diana ir Pino Puglisi, kurie mirė dėl savo pozicijos prieš mafiją ir organizuotą nusikalstamumą apskritai.

  Kathy Sinnott, IND/DEM frakcijos vardu – Ponia Pirmininke, teigiamai vertinu šį bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes manau, kad mums yra labai svarbu apsaugoti krikščionių mažumas Afrikoje, Azijoje ir Viduriniuosiuose Rytuose. Svarbu, kad saugotume visas religines bendruomenes nuo persekiojimo. Manau, kad kelia pasibaisėjimą tai, kad žmonės dėl jų krikščioniškųjų ryšių turi susidurti su ribojimais savo dienos režime, ką jie gali daryti ir kur jie gali eiti, jų gebėjime turėti nuosavybę ir gauti švietimą arba darbą ir taip pat grasinimuose dėl jų gyvenimo.

Religijos išpažinimo laisvė yra pagrindinė žmogaus teisė ir todėl svarbu, kad vyriausybės užtikrintų, kad net religijos mažumos jų šalyse gali laisvai nuo bet kokių suvaržymų, tai yra be grėsmės jų gyvenimui arba kažkam kitam, išpažinti savo tikėjimą.

Musulmonai turi suprasti, kad jie turi skatinti religijos laisvės ir tolerancijos principą, tą pačią jų išpažinimo laisvę ir toleranciją, kurią jie turi ir tikisi turėti mūsų šalyse, kuriose daugumoje yra didelis krikščionių religiją išpažįstančių gyventojų skaičius

  Eija-Riitta Korhola (PPE-DE). – (FI) Ponia Pirmininke, manau, kad pono Mauro iniciatyva yra labai svarbi. Kasdien taikiems krikščionims gresia sistemingas engimas, jie laikomi atpirkimo ožiais krizėse, kuriose nedalyvauja. Tai visiškai smerktina. Tai problema, kurią būtina akcentuoti. Norint tikrai pagerinti krikščionių padėtį, svarbu suvokti problemą kaip platesnės visumos dalį. Ne tik krikščionys susiduria su sunkumais, daugelyje šalių musulmonai, budistai, induistai, žydai, sikai ir ahmadiyya musulmonai taip pat turi problemų. Sąrašas ilgas.

Religijos laisvė yra svarbi visuomenei, gerbiančiai žmogaus teises ir pilietines laisves. Tai yra kaip ir buvo metateisė, praktiškai būtina sąlyga kitų žmogaus teisių egzistavimui, kuris atspindi visuomenės kaip visumos būseną. Jei visuomenė pradeda negaluoti, tai pirmiausiai atsispindi religijos laisvės apribojimuose ir religinių mažumų padėtyje, todėl turime parodyti savo tvirtą paramą Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Rezoliucijai dėl religijos laisvės.

Verta paminėti, kad daugelyje šalių, pvz., Pakistane ir Indonezijoje, religinės bendruomenės kartu siekia įvesti religijos laisvę ir mažumų apsaugą. Pati religija taip pat galėtų būti sprendimas. Pliuralistinis dialogas visada mažina įtampa ir padeda religijos laisvei ir visuomenei kaip visumai.

  Ana Maria Gomes (PSE). – (PT) Religinių mažumų persekiojimas daugelyje šalių turėtų priversti mus susimąstyti apie civilizuotumo, kurį manome pasiekę, aspektų trapumą. Religinė laisvė yra svarbus ir neatimamas visuotinių žmogaus teisių ramstis. Nepaisant pagirtinų ketinimų, ši rezoliucija nepilna.

EP turi kalbėti apie krikščionių mažumų persekiojimą, bet pirmiausia – apie visas tikėjimu ar religija paremtos netolerancijos ir diskriminacijos formas, kurios, tiesą sakant, veikia visas religines bendruomenes. Taip pat turėtume sunerimti dėl islamofobijos ir antisemitizmo, kurie plinta Europoje ir visur kitur. Jei visą dėmesį skirsime tik krikščionių diskriminacijai, galime sudaryti klaidingą įspūdį. Reikia pabrėžti, kad EP visiškai remia ES valstybių narių JT Generalinei Asamblėjai pristatytą rezoliuciją dėl religija ar įsitikinimais pagrįstos visų formų netolerancijos ir diskriminacijos panaikinimo.

  Mieczysław Edmund Janowski (UEN). – (PL) Ponia Pirmininke, Vidurio Rytai irgi turi savo krikščioniškų šaknų. Nepaisant tarp jų esančių skirtumų, ten krikščionys daugelį kartų sugebėjo parodyti, kad jie gali taikiai ir bendroje pagarboje gyventi su musulmonais, žydais ir kitų religijų sekėjais.

Tačiau pastaruoju metu matėme islamo tikėjimo sekėjų, kurie ėmėsi praktinio klaidingo suvokimo, jog buvimas antikrikščioniu parodo, koks tu geras musulmonas, įgyvendinimo, veiksmų. Libanietis žurnalistas Hazem Saghieh neseniai išreiškė mintį apie tai. Gausūs ir dažnai drastiški žmonių, su kuriais tik dėl krikščioniško tikėjimo elgiamasi kaip su antrarūšiais piliečiais, teisių pažeidimų pavyzdžiai įrodo pagrindinio žmogaus laisvės – laisvės tikėti – principo pažeidimą.

Reikia paklausti, ką mes galime padaryti Europos Sąjungoje, kuri yra atvira ir gerbia musulmonų piliečių teises, dėl krikščionių, kurie net neturi padorios tokių teisių frakcijos tose šalyse? Kur yra bent menkiausias abipusiškumas? Jo nėra religija paremtose žmogžudystėse, paplitusioje diskriminacijoje, nesutikime statyti krikščioniškas bažnyčias, krikščioniškosios kultūros paminklų griovime.

Visas pasaulis nori taikos, žmonės nori laisvės, įskaitant religinę laisvę.

  Bogusław Sonik (PPE-DE). – (PL) Ponia Pirmininke, dabartinė politinė situacija Vidurio Rytuose reiškia, kad tame regione gyvenantys krikščionys jaučia padidėjusią grėsmę. Vena iš to priežasčių yra islamo fundamentalistų, kurie kaltina juos už kiekvieną tame regione gyvenančių žmonių patirtą nelaimę, įtakos didėjimas. Dėl jų religinių saitų su žmonėmis Vakaruose, jie taip pat kaltinami, kad vakarietina tradicines socialines struktūras, apie kurias žmonės Vidurio Rytuose kalba labai nenoriai.

Vienas iš būdų, kuriais fundamentalistai išreiškia savo nepasitenkinimą yra antivakarietiškų demonstracijų, kurių metu naikinami su krikščionybe siejami simboliai ir krikščionių turimos parduotuvės, organizavimas. Ekstremaliais atvejais vykdomos net žmogžudystės. Vyriausybių pasyvumas lemia tai, kad vis daugiau krikščionių šeimų apsisprendžia emigruoti.

Rezoliucijoje aprašomos įvairios krikščionių Vidurio Rytuose patiriamos problemos. Tai ne visi pavyzdžiai, todėl, manau, kad Europos Parlamentas turėtų paruošti pilną ataskaitą apie krikščionių padėtį Vidurio Rytuose arba religinių tikėjimų padėtį apskritai. Taip pat turėtume pamąstyti, kaip palaikyti civilizacijų dialogą, kuris leistų efektyviai įsitraukti krikščionių visuomenei ir musulmonų regionams.

  Jerzy Buzek (PPE-DE). – (PL) Ponia Pirmininke, sveikinu poną Mauro. Neturiu jokių abejonių dėl šios rezoliucijos. Remiu ją visa širdimi. Vienintelė problema yra, ar mes veiksmingi, ar mes būsime veiksmingi ir ar mes pakeisime ką nors. Visada yra būdų, kaip galime veikti.

Pirmasis būdas yra diplomatinis spaudimas. Būtent tai dabar ir darome. Tačiau ir Europos vyriausybės turi mobilizuotis. Kiekvienas diplomatas turi to nepamiršti. Privalome stumti tokius veiksmus dvišaliuose ir daugiašaliuose pokalbiuose. Vienintelis būdas gauti gerų rezultatų čia yra plataus masto diplomatinis spaudimas.

Antrasis būdas yra ekonominės sankcijos. Iš savo šalies patirties prieš 20 ar 30 metų žinau, ką ekonominės sankcijos reiškė komunistinei valdžiai Varšuvoje – gerai parinktos sankcijos, kurios nepakenktų piliečiams. Privalome panaudoti ir šį metodą.

Paskutinis būdas yra išsami mūsų veiksmų analizė, nes šalys Vidurio Rytuose ir kitose pasaulio dalyse turi savo pakilimų ir nuopuolių. Tai taip pat priklauso nuo mūsų veiksmų, kurie ne visada nuoseklūs ar protingi. Tai reiškia intervenciją, kultūrinius renginius, diplomatų kalbas. Nenorime slėpti savo įsitikinimų. Visiškai priešingai, norime aiškiai juos parodyti. Privalome veikti ne tik tvirtai, bet ir protingai.

  Danuta Hübner, Komisijos narė. − Ponia Pirmininke, Komisija žino ir smarkiai smerkia diskriminaciją religijos ir tikėjimo pagrindu. Mūsų politika skirta kovoti su visomis diskriminacijos formomis ir darome tai dvišaliais santykiais ir daugiašaliais forumais, pvz. JT.

JT Generalinėje Asamblėjoje ES taikė metodą pristatyti savo įprastą rezoliuciją dėl visų formų nepakantumo ir diskriminacijos religijos arba tikėjimo pagrindu panaikinimo. Pernai sutarimas dėl rezoliucijos teksto surinko rekordinį 99 rėmėjų skaičių.

Kartu su valstybėmis narėmis kreipiame labai atidų dėmesį į žmogaus teises ir demokratijos padėtį valstybėse partnerėse. Keliame šiuos klausimus politinio dialogo susitikimuose demaršais ir viešais pareiškimais, primindami partnerėms jų įsipareigojimus pagal diskriminacija bet kokiu pagrindu draudžiančią tarptautinę teisę.

ES aktyviai siekia tobulinti žmogaus teisių apsaugos pagrindą pagal Kaimynystės politiką. Europos kaimynystės politikos veiksmų planai apima įvairaus pobūdžio klausimus šiuo atžvilgiu. Atskiruose Žmogaus teisių pakomitečio susitikimuose su Jordanijos, Izraelio, Maroko, Libano ir Tuniso atstovais jau apžvelgta pažanga, pasiekta įgyvendinant EKP veiksmų planų įsipareigojimus dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių. Pirmas Žmogaus teisių pakomitečio susitikimas su Egipto atstovais numatytas vėliau šį mėnesį.

Lygiagrečiai dvišaliams kontaktams su vyriausybėmis ir politinių reformų paramai, remiame nevyriausybines organizacijas visame pasaulyje, kurios aktyviai saugo ir skatina žmogaus teises. Manome, kad žmogaus teisių gynėjai atlieka nepakeičiamą vaidmenį visuomenėje.

gerąja

Manome, kad vienodai svarbu palaikyti ir toliau didinti religijos laisvę Europoje. ES gali parodyti ir dalytis gera patirtimi.

  Pirmininkė. – ponas Casaca paprašė padaryti asmeninį pareiškimą pagal Darbo tvarkos taisyklių 145 straipsnį.

Nuo cia A.N.

  Paulo Casaca (PSE). – (PT) Ponia Pirmininke, apgailestauju, jei nepakankamai aiškiai išsireiškiau. Aš išreiškiu visišką ir besąlyginį solidarumą su Vidurio Rytuose, ypač Irake, persekiojamomis krikščionių bendruomenėmis. Aš tiesiog nurodžiau ir ketinu savo kolegai pateikti visus, jo nuomone, reikalingus dokumentus, įrodančius, kad toks persekiojimas, deja, neapsiribojo vien krikščionių bendruomene ir kad toje šalyje baisius persekiojimus patyrė ir jazidi bendruomenė, ir mandian bendruomenė, bei patys šiitai ir sunitai, kurie nepatenka į daugumos bendruomenes; tai faktas, kurio niekas negali nepaisyti. Tiesiog norėjau tai pabrėžti ir pasakyti, kad noriu pateikti visus reikiamus dokumentus.

  Pirmininkė. - Pone Casaca, jūs viršijote asmeniniam pareiškimui skirtą laiko limitą.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas įvyks po diskusijų.