Pirmininkas. Kitas darbotvarkės klausimas – Pranešimas dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (COM(2005)0391 – C6–0266/2005 – 2005/0167(COD)), kurį Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto vardu parengė pranešėjas Manfred Weber (A6-0339/2007).

  Dragutin Mate , einantis Tarybos Pirmininko pareiga. – (SL). Džiaugiuosi, kad šiandien čia susirinkome ir kalbame apie grąžinimo direktyvą, tai pirmas migracijos dokumentas, kurį mums – Parlamentui ir Tarybai – pasisekė kartu parengti. Anksčiau tai nepavykdavo, ir turiu pasakyti, kad ir Taryba, ir Parlamentas labai stengėsi, ir ypač M. Weber, kad tai pasiektume.

Pozicijų koordinavimas Taryboje pareikalavo labai daug laiko. Mums prireikė daugiau kaip dvejų metų suderinti kai kuriuos bazinius principus, dėl kurių galėsime pradėti trišalį politinį dialogą. Pradėjome trišalį politinį dialogą praėjusių metų pabaigoje ir tęsėme jį šiais metais, o mūsų pasirinktas požiūris, kurį palaikė ir pranešėjas M. Weber, už ką jam dėkingi, buvo toks: pirmiausia surinkome daugumos valstybių narių nuomones, bandėme suderinti tekstus ir tik po to siekėme Tarybos kvalifikuotos daugumos paramos dokumentui, kurį buvome suderinę.

Dėl kai kurių punktų buvo nepaprastai sunku ir skausminga susitarti, o viena nepaprastos svarbos sritis – ir Parlamentui, ir žinoma, Tarybai – yra ši: kuriam laikui leisti suimti arba suvaržyti judėjimą asmenų, nelegaliai atvykstančių į Europos Sąjungos teritoriją. Reikia aiškiai pasakyti, kad tik dešimtyje šalių tas laikas yra mažiau negu šeši mėnesiai; visos kitos šalys turės suderinti savo įstatymus taip, kad būtų šeši mėnesiai, ką mes ir siūlome šioje direktyvoje; iš visų turimų pasirinkimų, tai reiškia nemažą pažangą, žinoma, ir judėjimo suvaržymo srityje.

Taip pat reikia pasakyti, kad pasiekėme išskirtinę pažangą standartizuodami procesą tokiu pagrindu, kurio visos šalys turės laikytis. Iki šiol kiekviena šalis veikė pagal savo įstatymus; žinoma, tvirtai tikiu, kad mes čia, Parlamente, galėsime pasiekti konsensusą, baigti pirmąjį skaitymą ir po to balsuoti.

Mums besiderant sunkiausia buvo apsispręsti dėl teisinės pagalbos suteikimo tiems asmenims. Čia, Taryboje, mes atsižvelgėme ir priėmėme Parlamento argumentus ir požiūrius, nors ir labai sunkiai, derėdamiesi iki pačios paskutinės dienos. Paskutinis derybų ratas šiuo klausimu praktiškai baigėsi rytą prieš susirenkant Ministrų Tarybai ir mes sugebėjome įtikinti ministrus priimti Parlamento pageidaujamas taisykles, nors tai žymiai padidintų darbų apimtį ir išlaidas, kurias patirs atskiros valstybės narės. Reikalas tas, jog turime suvokti, kad nelegalios imigracijos padėtis labai skirtinga – Viduržemio jūros šalyse tai kasdienis galvos skausmas, ypač sustiprėjantis vasarą, o kitos šalys toli nuo migracinių srautų, todėl gali sau leisti reaguoti visiškai kitaip.

Privalau pasakyti, kad esu patenkintas, jog suradome kompromisus, kurie padės pagerinti migrantų padėtį, kad sutelkėme dėmesį į labiausiai pažeidžiamas migrantų grupes – šeimas ir vaikus – ir kad suteikiame jiems žymiai didesnes teises negu šiuo metu suteikia daugelio šalių nacionaliniai įstatymai, o tai man atrodo žymus žingsnis į priekį ir didelis Parlamento derybininkų laimėjimas, kai šios problemos buvo svarstomos.

Deja, turiu pakalbėti ir apie kitus dalykus. Privalau pasakyti, kad Taryboje kompromisas pasiektas sunkiai. Derybose, kuriose dalyvavau kartu su kitais ministrais, vyko iki paskutinės dienos, buvo nepaprastai sunkios ir aršios, ir dabar Taryboje susiformavo nedviprasmiškas ir tvirtas požiūris, kad šis tekstas priimtinas Tarybai. Bet koks šio teksto pakartotinis svarstymas arba pakeitimas sukels Tarybos prieštaravimą, ir ši direktyva nebūtų priimta pirmuoju skaitymu.

Kokie būtų padariniai? Mes neturėsime visiems bendrų standartų, nepagerinsime situacijos, kurią norime pagerinti, o direktyvos priėmimo procesas prailgs ir labai užsitęs. Labai optimistiškai nusiteikę galime manyti, kad mažiausiai trejus metus mums nepasiseks suderinti grąžinimo direktyvos ir, žinoma, taip dar pabloginsime situaciją visiems, kam galėtume nemažai padėti.

Bet tai ne vienintelis padarinys, jeigu direktyva nebus priimta. Dar vienas tas, kad tai paveiks kitas mūsų priimamas direktyvas pagal bendro sprendimo procedūrą; šioms tas derybų metodas, kuris buvo panaudotas per šią procedūrą būtų geras pavyzdys ir žymiai paspartintų darbą su kitomis direktyvomis, visų pirma su žaliosios kortos direktyva ir dėl tam tikrų teisių suteikimo darbininkams, atvykstantiems dirbti į Europos Sąjungą. Manau, kad kelias, kurį pramynėme, yra teisingas kelias ir kad tuo keliu galime eiti.

Baigdamas aš norėčiau padėkoti už konstruktyvų ir vaisingą bendradarbiavimą ne tik pranešėjui M. Weberiui, bet visiems šešėliniams pranešėjams, kurie buvo su mumis visą derybų laiką, ir, žinoma, Komisijos pirmininko pavaduotojui ir jo tarnybai, padėjusiems mums daugeliu atvejų rasti kompromisinius sprendimus.

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR). Gerb. Pirmininke, savo ruožtu norėčiau padėkoti Dragutinui Mate, einančiam Tarybos pirmininko pareigas. Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad šis pranešimas – tikras įrodymas, kad bendro sprendimo procedūra veikia, net ir tada, kai pranešimai tokie sudėtingi ir sunkūs.

Europos Komisija rekomenduoja vadovautis integruotu požiūriu į migraciją, šis nuoseklus priėjimas reikalauja legalios imigracijos kanalų sutvirtinimo, imigrantų integravimo jų gyvenimo vietose ir veiksmingos bei dosniai finansuojamos prieglobsčio sistemos. Savaime aišku, kad jeigu priimame šį reglamentą dėl trečiųjų šalių piliečių įvažiavimo į Europos Sąjungą sąlygų, mums taip pat reikia sukurti taisykles, taikytinas tiems, kas neatitinka arba jau neatitinka tų sąlygų.

Jeigu to nepadarysime, mūsų imigracijos politika praras teisėtumą. Mums reikia pripažinti, kad čia esama užburto rato pavojaus. Nieko nedarydami dėl nelegalios imigracijos, apsunkiname gyvenimą tiems žmonėms, kuriems iškilęs pavojus, kad juos išnaudos nesąžiningi darbdaviai, mes taip pat apsunkiname legaliųjų imigrantų integravimąsi. Dėl to esu įsitikinęs, kad turime nutraukti šį užburtą ratą įdiegdami pusiausvyrą, apie kurią kalbėjo D. Mate.

Direktyva įdiegia į Bendrijos teisę Europos Žmogaus Teisių Konvencijos taikomas nuostatas. Jos priėmimas leis mums taikyti Bendrijos kontrolės mechanizmus vykdant atitikimo acquis stebėseną. Nesvarbu, koks klausimas – ar teikti pirmenybę savanoriškam grįžimui, ar ginti ir saugoti nelegaliai gyvenančių asmenų, kuriems gresia išsiuntimas, teises, ar išsaugoti tas sąlygas, ar ginti vaikams palankiausias teises, ar užtikrinti šeimai, kuriai gresia išsiuntimas, gyvenimą kartu, ar laikytis non-refoulement principo – direktyva sumažina pilkųjų vietų ir leidžia veiksmingiau kovoti su išnaudojimu, kurį patiria nelegaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių vaikai.

Direktyva primeta valstybėms narėms įpareigojimą arba priimti sprendimą trečiosios šalies pilietį išsiųsti, arba pasiūlyti jam teisę pasilikti. Toks priėjimas reiškia, kad visiems suinteresuotiesiems bus daugiau teisinio tikrumo. Dėl to direktyva dar turi ir tą privalumą, kad suteikia Komisijai galimybę vykdyti jos įgyvendinimo monitoringą, ir užtikrinu jus, kad Komisija ir aš pats, kaip asmuo atsakingas už šį pranešimą, garantuosime, jog būtų gerbiamos pagrindinės migrantų teisės. Ypač mes įvertinsime tam tikrų nuostatų dėl sulaikymo, dėl draudimo vėl atvykti į šalį ir dėl teisinės pagalbos laikymąsi.

Kaip sakė D. Mate, direktyva vers valstybes nares atkreipti ypatingą dėmesį į vaikų teises. Šių nuostatų įgyvendinimas turi atitikti Europos žmogaus teisių ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijas. Komisija prižiūrės, kaip garantuojama, kad būtų atsižvelgiama į specifinę situacija, kurioje atsidūrė šie silpni asmenys.

Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, leiskite man padėkoti M. Weberiui, šešėliniams pranešėjams ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetui už nepaprastai svarbų darbą, nuveiktą rengiant direktyvą, kuri, tikiu, sudaro sąlygas veiksmingai imigrantų kontrolei ir rodo didelį dėmesį žmogaus teisėms.

Komisijos didžiausia svajonė – įdiegti šį nuoseklų ir suprantamą europinį grąžinimo modelį, kuris būtų veiksmingas ir pagrįstas pagarbos teisėms ir demokratinės kontrolės principais.

Jeigu leisite, apibendrindamas atkreipsiu jūsų dėmesį į tris pareiškimus, iš kurių susideda kompromisas (dėl kurio susitarta su kitais kolegomis), kaip jį išdėstė pranešėjas M. Weber kompromisinio pakeitimo priede.

  Manfred Weber , pranešėjas. – (DE) Gerb. Pirmininke, einantysis Tarybos pirmininko pareigas, gerb. Pirmininko pavaduotojau, svarstome šią direktyvą dėl nelegaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo jau dveji metai. Prieš pereidamas prie praktinių reikalų, norėčiau padėkoti. Tai buvo sudėtinga ir jautri tema, dėl kurios daugelis Europos žmonių labai stipriai išgyvena, be to, buvo naudojama nauja procedūra, bendro sprendimo procedūra, taigi labai jums dėkoju. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete mūsų iškeltą mintį, kad turime teikti solidžius, įvykdomus pasiūlymus, palaikė didelė dauguma. Kaip parlamentas mes sugebame pasiekti konsensusą. Ačiū jums už sąžiningą darbą kartu, taip pat dėkoju Slovėnijai, kaip Tarybos pirmininkei, nes per visus dvejus su puse metų tai buvo vienintelė pirmininkaujanti šalis, kuri realiai pagreitino diskusiją.

Dabar prie reikalo: mes nekalbame apie prieglobstį, kurio žmonės nori. Prieglobsčio direktyva – visiškai kitas įstatymų leidybos reikalas. Dabar kalbame apie žmones, Europoje gyvenančius nelegaliai, kurių statusą, kaip nelegalų, norime pakeisti. Šioje sferoje egzistuojanti vergovė Europos Sąjungoje turi baigtis. Tai galima pasiekti leidžiant legalizuotis, išduodant leidimus legaliai nuolat gyventi, arba išsiunčiant asmenį į šalį, iš kurios jis atvyko.

Dabar norėčiau kreiptis į vis dar nusiteikusius skeptiškai šio Parlamento narius, kurie vis dar užduoda klausimus. Pasigirdo kaltinimų dėl sulaikymo periodo trukmės, dėl kurios dar nesusitarta: šeši mėnesiai, kurie gali būti pratęsti dar 12 mėnesių. Kai kurie žmonės sako, kad yra šalių, kuriose tas periodas – 30 arba 40 dienų. Ministrų Taryba įsipareigojo nenaudoti Direktyvos kaip argumento, leidžiančio sąlygoms pablogėti; kitaip sakant, turi būti išlaikomi aukšti standartai. Kodėl niekas nemato, kad Europos Sąjungoje turime devynias valstybes nares, kuriose sulaikymo periodas neribojamas? Mes geriname situaciją šiose šalyse.

Kodėl niekas nemato, kad parašėme visą skirsnį, visą straipsnį, skirtą tik vaikams ir šeimoms – tam, kad nustatytume minimalų standartą? Jis ypač palankus vaikams, kurių niekas nelydi ir kuriems labai reikia mūsų paramos. Mes nustatėme minimalius standartus. Kodėl niekas nemato būtinos sąlygos garantuoti vaikams galimybę vaikams naudotis sveikatos apsauga ir švietimu? Kodėl niekas nemato pagrindinio sakinio, jog dėl sulaikymo termino iki galo nesutarta ir kad norime tą periodą išlaikyti kaip įmanoma trumpesnį ir kad asmuo gali būti sulaikytas, jeigu išsiuntimas juridiškai galimas? Tai reiškia, kad dabar praktikuojama taktika išvarginti valdžią, Europos Sąjungoje bus ateityje neįmanoma.

Kodėl niekas nemato, kad teikiame teisinę pagalbą, kad NVO gali ja naudotis, kad yra teisė pateikti protestą? Ši direktyva – labai pažangus žingsnis. Sumažinome skaičių šalių, į kurias žmonės gali būti išsiunčiami. Europos Parlamentas privertė taikyti savanoriško išvykimo principą, taigi tai, ko dar šiuo metu nėra visos valstybėse narėse, ateityje bus privaloma laikytis kaip principo. Skaičiau laikraščiuose, kad Europos Taryba pareiškė kritinių pastabų. Visos Europos Tarybos nuostatos dėl išsiuntimo yra įtrauktos į šią Direktyvą, vadinasi, ateityje įgis įstatymo galią, tai kam Europos Tarybai kritikuoti savo pačios nuostatas? Toliau tobuliname direktyvą, taip pat ir nuostatas dėl penkerių metų draudimo įvažiuoti į šalį (iš kurios asmuo buvo išsiųstas). Prisiminkime, kas buvo. Komisija siūlė, kad penkerių metų draudimas įvažiuoti būtų deklaruojamas kaip būtina sąlyga. Mums pavyko šią būtiną sąlygą išbraukti. Kaip Europos Parlamentas mes sugebėjome užtikrinti, kad būtų įdiegtos (dabar galiojančios) tinkamesnės nuostatos.

Čia šiandien vėl bus daug kritikos. Daug Parlamento narių pakils ir žodžiais vaizduos, kokie bauginantys sulaikymo centrai, kokios baisos sąlygos jų viduje, kaip nežmoniškai elgiasi Europos Sąjunga išsiųsdama nelegalus. Mes tai svarstėme dvejus su puse metų, dėkoju jums už išsakytą požiūrį, bet šiandien būsiu stačiokas: jeigu balsuosite prieš direktyvą, jeigu balsuosite prieš trišalio dialogo rezultatus, jūs sukliudysite Europos Sąjungai žengti pažangos keliu gerinant žmogaus teisių standartus. Dėl to prašyčiau parodyti patiems sau, kad sugebame veikti. Ypač Airijos piliečiams atmetus tolesnio Europos Sąjungos plėtimo idėją, mes turime progą šiuo pranešimu, šioje aktualioje srityje, parodyti, pirmą kartą suderinę sprendimus, kad esame pajėgūs veikti, kad norime stiprios humanitarinės Europos.

(Plojimai)

  Agustín Díaz de Mera García Consuegra, PPE-DE frakcijos vardu. – (ES). Gerb. Pirmininke, iš pradžių norėčiau nuoširdžiai pasveikinti savo kolegą M. Weberį.

Šis direktyvos pasiūlymas − tvirtas ir lemiamas žingsnis bendros mums reikalingos imigracijos politikos link. Direktyva − esminis teisinis instrumentas pagrindinėms imigrantų teisėms apsaugoti ir būtina pažangos reguliuojant legalią imigracija sąlyga. Šis pasiūlymas nustato, kad savanoriškas nelegaliai gyvenančių valstybėse narėse imigrantų grįžimas namo − prioritetinis tikslas, suteikiant jiems reikalingus išteklius, garantuojančius orų sugrąžinamą į gimtąsias šalis ir be jokių išlaidų iš jų pusės.

Priverstinio išsiuntimo alternatyva laikoma blogiausiu atveju ir visada griežtai laikantis pagrindinių teisių. Teisinė ir kalbinė pagalba imigrantams ir galimybė apskųsti sprendimą dėl išsiuntimo teismui arba tam tikslui įkurtai administracinei institucijai − įrodymai, kad šiame pasiūlyme siekta priverstinį išsiuntimą padaryti pagalbiniu, o savanorišką išvažiavimą pagrindiniu.

Direktyva siekiama nustatyti maksimalų sulaikymo laiką. Sunku patikėti, kad šiandien Europos Sąjungoje gali būti vietų, kur imigrantai laikomi neribotą laiką, bet nė viena valstybė narė negali taikyti direktyvos savo įstatymams sugriežtinti, ypač dėl sulaikymo laiko.

Be to, nubrėžta aiški riba tarp grąžinimo ir prieglobsčio. Nustatytos aiškios sulaikymo tvarkos teisinės garantijos. Naujasis 15a straipsnis nustato daugiau ir geresnių sąlygų nepilnamečiams ir jų šeimoms ir galiausiai direktyva numato galimybę kreiptis į Teisingumo Teismą, kurio kompetencija šioje srityje neabejotina.

Dėl visų šių priežasčių, gerb. Pirmininke, dar kartą pripažindamas pranešėjo, Tarybos ir Komisijos pastangas, prašau palaikyti grąžinimo direktyvą.

  Martine Roure , PSE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. Pirmininke, šiandien diskutuojame dėl vieno Europos imigracinės politikos įdiegimo aspekto ir mes norime pastebėti, kad mes čia susirinkę konstruojame Europą kaip daiktą savyje, nepaisydami to, kad mėgindami kovoti su nelegalia imigracija, turėtume nustatyti instrumentus, leidžiančius imigrantams atvažiuoti legaliai.

Mano frakcijai nepriimtinas kompromisas, kurį pirmininkaujančioji šalis ir pranešėjas po didelių vargų pasiekė ne todėl, kad mes prieš Europos nelegalų grąžinimo politiką, bet todėl, kad manome, jog rezultatas visai neatitinka lūkesčių dėl pagrindinių žmogaus teisių. Mes visada sakėme, kad esame už grąžinimo direktyvą, nes esame regėję per daug baisumų, kai lankydavomės sulaikymo stovyklose. Tačiau mums nereikia direktyvos bet kuria kaina. Girdėjau sakant, kad direktyva leis žmonėms išeiti iš pogrindžio. Tai – rimtas nesusipratimas, nes direktyvoje tik nusakomos taisyklės, kaip organizuoti išsiuntimą ir jokiomis aplinkybėmis nesuteikiama teisė pasilikti.

Pranešėjas mano, kad šis kompromisas suderintas, nes suteikia teisių. Deja, teisės, suteikiamos pagal šį dokumentą, pvz., kaip nepilnamečių teisė į mokslą ir į teisinę pagalbą, nėra tikrai įtvirtintos.

Dar daugiau, direktyva nepagerins sulaikymo sąlygų Europos Sąjungoje. Sakysim, kad sumažinus sulaikymo laiką iki 18 mėnesių padėtis pagerės devyniose iš 27 Valstybių narių. Tačiau trijose iš šių devynių – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Danijoje – niekas nepasikeis, nes šios šalys neprisijungia prie šios direktyvos. Mažai kas pagerės tokiose šalyse kaip Malta, kur dauguma sulaikytųjų prašo prieglobsčio, o tokie žmonės nėra šios direktyvos akiratyje. Graikijoje belaisviai – daugiausia žmonės, pagauti nelegaliai einantys per išorinę sieną. Šie žmonės taip pat neįtraukti į šią direktyvą.

Todėl Socialistų frakcija Europos Parlamente pateikė pakeitimų siekama suteikti šiam tekstui humanitarinį lygmenį. Tai – pirmas Europos Parlamento sprendimas, pasiektas per bendro sprendimo procedūrą dėl kovos su nelegalia imigracija ir todėl mūsų, kaip Europos Parlamento narių, pareiga – rengti ir remti aiškius įstatymus, kad valstybės narės ir Teisingumo Teismas negalėtų jų skirtingai interpretuoti. Todėl raginu Europos Parlamentą pasinaudoti visomis jam suteiktomis galiomis, kad būtų priimami įstatymai, pagerinantys sulaikytųjų dalią. Tai – mūsų, EP narių, pareiga.

Tai neatleis mūsų nuo pareigos mąstyti plačiau, filosofiškai: ar Žemė priklauso visiems žmonėms? Ar turėtų kai kuriems žmonėms būti skirta gyventi skurde? Ar jūs nemanote, kad tai – esminė problema?

  Jeanine Hennis-Plasschaert , ALDE frakcijos vardu. – Gerb. Pirmininke, derybos su Taryba buvo ilgos, intensyvios, sudėtingos ir kietos. Daugelio valstybių narių pradinė nuomonė buvo tokia: „Kaip nusikratyti šios direktyvos, nes mums nereikia europinių standartų dėl nelegaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo?“ Taryba ir Parlamentas turėjo aiškiai kitokią nuomonę, kokia turėtų būti grąžinimo direktyva su pakankamomis apsaugos priemonėmis. Parlamentas turėjo kovoti dėl kiekvieno žodžio, dėl kiekvieno kablelio.

Visiems, o ypač PSE frakcijai, turėtų būti aišku kaip dieną, kad kompromisinis paketas nustato taisykles toms šalims, kur jų nebuvo. Valstybės narės, kur sąlygos palankesnės, turėtų jas išlaikyti arba įsivesti naujosios direktyvos norams, jeigu nori. Šalių parlamentai turi suvaidinti tam tikrą vaidmenį užtikrindami, kad tai būtų padaryta įgyvendinant direktyvą. To maža: mes taip pat išsikovojome iš Tarybos deklaraciją, kad ši direktyva nebus ir negali būti naudojama kaip dingstis sumenkinti esamus standartus. Patyrimas su kitomis 10 prieglobsčio ir migracijos direktyvų įsakmiai rodo, jog baimė, kad valstybės narės linkusios perkvalifikuoti tokias direktyvas kaip dingstį šalies teisei suteikti labiau represinį pobūdį, nepasitvirtino, netapo kūnu.

Šiuo metu nėra jokių ES įstatymų dėl nelegaliai joje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo. Priėmus šį paketą, Bendrija įgis kontrolės mechanizmus. Pažeidimo procedūra, Europos Teisingumo Teismo įgaliojimai, Komisijos ataskaitos, EP stebėsena – visa tai taps prieinama ir duos naudos.

Treji metai diskusijų parodė, kad daugiau nėra erdvės manevravimui ir aišku, kad antruoju skaitymu nebus kas nors pagerinta. Taip, pripažįstu, kad tai bėda, bet tai tiesa. Taryba pradės teikti sąrašą daug „nepramušamų“ pasiūlymų. Pandoros skrynia tikrai bus atverta.

Aišku ir tai, kad nepadės ir daugelyje valstybių narių susiklostęs politinis klimatas. Taigi kaip įtvirtinti minimalias nuostatas ten, kur jų visai nebuvo ir nėra? Kaip užtikrinti, kad Bendrijos kontrolės mechanizmai būtų prieinami? Kaip užtikrinti, kad Europos Tarybos gairės taptų teisiškai privalomos visoms valstybėms narėms?

Šiuo momentu pagrindinis klausimas toks: ar mums reikia tos direktyvos ar ne? Ar mums reikia direktyvos, kuri nėra tobula, bet be abejonės yra pirmas žingsnis teisinga linkme arba mums visai nereikia direktyvos, nes manome, kad dabartinė situacija patenkinama?

Net ir dabar daug valstybių narių atsidus su palengvėjimu, jeigu dėl Parlamento kaltės ši direktyva būtų numarinta. Likimo ironija, kad Parlamento nariai, mėginantys suardyti kompromisų paketą, veiksmingai palaiko tas valstybes nares, kurios nenori turėti jokių europinių apsaugos priemonių dėl grąžinimo.

Į kompromisų paketą turi būti žvelgiama kaip į labai kuklų, bet svarbų pirmą žingsnį. Grąžinimo politikos negalima traktuoti izoliuotai, į ją turi būti žvelgiama kaip į neatsiejamą dalį viso migracijos įstatymų paketo, ir dėl legalios imigracijos, ir dėl prieglobsčio. Iš tikrųjų, mano nuomone, po trijų metų diskusijų ir derybų, mums pats laikas imtis atsakomybės.

(Plojimai)

  Jean Lambert, Verts/ALE frakcijos vardu. – Gerb. Pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui už sąžiningumą ir atvirumą, su kuriuo jis nagrinėjo šį klausimą. Taip pat norėčiau padėkoti mūsų kolegoms, kad stengėsi iš visų jėgų surasti bendrą požiūrį, pripažindami reikmę traktuoti žmones kaip individus grąžinimo procese, taip pat reikmę turėti atitinkamą procesą ir skaidrius įstatymus.

Per diskusijas su Taryba paaiškėjo, ko dabar stinga kai kurių valstybių narių piliečiams, ypač teisinės pagalbos srityje – tai labai svarbus dalykas, jeigu žmonės nori pasinaudoti teisine pagalba ir apsiginti nuo tų, kurie turi valdžią – kaip tai padaryti, kur nėra veiksmingų sistemų adekvačiai atstovauti vienišiems vaikams ir jauniems žmonėms. Taip atsirado kai kurių sunkumų per diskusijas su Taryba.

Apgailestauju, kad po tokių ilgų derybų, mano frakcija negali pritarti suderėtai pozicijai, nes (nors mes formaliai ir nesame prieš tokią direktyvą) ji neatitinka standartų, kuriuos nustatėme iš pradžių. Kodėl ne? Nes mums ji atskleidžia mūsų pačių valstybėse narėse įsišaknijusias problemas.

Viena iš problemų – sulaikymo periodo trukmė. Nors siūloma direktyva jį ir apriboja, mes žinome, kaip ilgai laikomi uždaryti nelaisvėje individai, sergantys psichinėmis ligomis, ir vaikai. Mes tai regėjome patys, taip pat yra tyrimų duomenys. Mes matėme sąlygas, kuriomis daug žmonių laikomi, ir nors siūlomoje direktyvoje aiškiai sakoma, kad sulaikymo centrai neturi būti kalėjimai, mums ne visada būna aišku, kuo sulaikymo centrai skiriasi nuo kalėjimų.

Mums taip pat kyla klausimų dėl draudimo vėl atvykti, o 9 straipsnyje sakoma, kad tai bendra taisyklė, taikoma visiems, išsiųstiems prieš savo valią. Taigi valstybės narės turės atsakyti į tokius klausimus, kaip viena iš mano rinkėjų, Serwa Nouri Yousef, turinti pabėgėlio statusą, dabar aštuntas mėnuo nėščia, o jos vyras jėga grąžintas į Iraką, dabar jau paskelbtas dingusiu be žinios. Pagal šią direktyvą jam taip pat būtų taikomas draudimas atvykti. Tai kaip bus su šeimyniniu gyvenimu, nepaisant visų patikinimų dėl humanitarinės apsaugos?

Mums taip pat kyla klausimų dėl 3 straipsnio c punkto, kuriame kalbama apie tai, kur tuos žmones grąžinti, ir manome (jeigu užuomina „ir kiti susitarimai” apima ir tokias metaforas kaip S. Berlusconi ir M. Gadafi rankų paspaudimai, kurių liudininkai buvome praeityje), kad tokie susitarimai sudaromi ne raštu ir ne viešai.

  Andrzej Tomasz Zapałowski, UEN frakcijos vardu. – (PL). Gerb. Pirmininke, problemą, kurią šiandien svarstome, žymiu mastu sukėlė pačios ES valstybės narės. Įsiklausius į kalbas, pasakytas čia tam tikrų politinių partijų atstovų, pasirodo, kad praeityje šie sluoksniai ragino priimti įstatymą, liberalizuojantį nuostatas dėl asmenų iš kitų, ne Europos, šalių, įvažiavimo.

Dabar Parlamente dažnai girdime šiuos balsus, raginančius priimti teisinius aktus, pakertančius tradicinę šeimą arba krikščioniškas Europos tradicijas. Mums reikia dar palaukti kelerius metus ir išgirsime masinius reikalavimus priimti rezoliucijas, kviečiančias mus išsaugoti mūsų žemyno tapatybę – nes visa tai, kas kadaise pavertė Europą pavyzdžiu visam pasauliui, dabar pamiršta.

Užuomina, įtraukta į pasiūlymą, steigti naujas įstaigas grąžinimo reikalams tvarkyti nėra tas kelias, kuriuos turime eiti. Šie uždaviniai turi būti priskirti ir įgyvendinami jau esančių institucijų, kurios dabar ir taip išplėstos.

  Giusto Catania , GUE/NGL frakcijos vardu. – (IT) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, šis direktyva užgauli Europos teisinei kultūrai ir daro jai gėdą. Ji visiškai nepriimtina ir turi būti atšaukta dėl svetingo priėmimo, kurį rodėme tūkstančius metų ir dėl gilias šaknis turinčios Europos tapatybės, kuri susiformavo įgyvendinant svetingumą. Direktyva – dar vienas paminklas Europai kaip tvirtovei, statomai įgyvendinant reakcinę utopiją apriboti vyrų ir moterų judėjimo laisvę.

Teisė į mobilumą negali būti apribotą uždarant vyrus ir moteris už spygliuotos vielos arba dvokiančiuose sulaikymo centruose. D. Mate, kalbame apie aštuoniolika mėnesių – maksimalų sulaikymo periodą – ne šešis mėnesius, kaip jūs sakėte. Taigi 18 mėnesių nelaisvės, nepadarius jokio nusikaltimo.

Norėčiau priminti arkivyskupo Agostino Marchetto žodžius, pasakytus Italijos Vyskupų Konferencijos migracijos taryboje, kad asmuo negali būti suimtas vien tik už administracinį pažeidimą, taip pat jis sakė, kad žmonės negali būti laikomi nežmoniškuose, orumą žeminančiuose sulaikymo centruose – tokiuose kaip tie, kuriuos lankė Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas.

Be to, ši direktyva nehumaniška, nes joje yra nuostata dėl grąžinimo į tranzito šalį. Libija, matyt, taps migrantų masinio deportavimo galutinis punktas. Joje yra nuostata dėl vienišų nepilnamečių sulaikymo ir išsiuntimo, ji suteikia pagrindą uždrausti sugrįžti, taip sistemingai pažeisdama teisę į prieglobstį, o teisinę pagalbą palieka asmens nuožiūrai. Tokia tikroji šios direktyvos prasmė.

Dar daugiau: direktyvą įveda vyriausybės. Šiame Parlamente mes buvome Tarybos diktatūros „aukos”, mums net grasino, kad nekiltų mintis kaip nors pratęsti diskusijas dėl imigracijos. Europos Parlamentas pasiduoda šiam spaudimui. Aš apeliuoju į Europos Parlamento savigarbą. Tai nėra bendro sprendimo procedūra. Iš mūsų tik ir laukia pritarimo. Tiesa ta, kad vyriausybės nori tuojau pat pradėti naudoti 700 mln. eurų, skirtų Grąžinimo fondui. Tokia tikroji šios direktyvos prigimtis.

Vis dėlto turime įsiklausyti į visuomenė balsą, į tuos, kurie yra už šio Parlamento, trečiųjų šalių vadovus, Tarptautinę Amnestiją, Bažnyčias, Europos Vyskupų Konferenciją, profesines sąjungas ir Europos Tarybą; štai ką turime daryti (visos jos pataria mums nepriimti šios direktyvos). Net ir Jungtinių Tautų aukštasis pabėgėlių reikalų komisaras, su kuriuo, pagal Amsterdamo sutartį, turėtų būti visada tariamasi prieglobsčio ir imigracijos klausimais (o juos ir nagrinėjo Europos Komisija) pataria mums nepriimti šios direktyvos.

Represinė politika, tokia kaip ši, yra tikroji Europos Sąjungos didžiausios tragedijos – mirčių jūroje – priežastis. Vakar mirė 150 žmonių, o per pastaruosius dešimt metų buvo 12 tūkst. tokių mirčių. Europos Sąjunga užsitraukia nepriimtino nusikaltimo dėmę, o ši direktyva dar giliau įtraukia ją į šias žudynes, kurios pavertė Viduržemio jūrą kapinėmis. Galbūt tai gera mintis: pagerbiant šiuos kankinius, nepriimti šios direktyvos.

  Hélène Goudin, IND/DEM frakcijos vardu. – (SV) Kai visos durys uždarytos, visada galima surasti būdą įeiti per užpakalines. Kasmet daug tūkstančių žmonių mėgina įsibrauti į ES, kuri stato vis aukštesnes sienas aplink savo teritoriją. Šios pastangos darosi vis desperatiškesnės, o spauda vis praneša, kiek žmonių už tai sumokėjo savo gyvybėmis.

Šios dienos diskusija apie tuos, kuriems pasisekė įsibrauti ir kuriuos mes norime išmesti. Daug žmogaus teisių organizacijų kritikuoja šią direktyvą, tarp jų Caritas ir Amnesty International. Turime įsiklausyti į šiuos perspėjimus, nes ši direktyva pažeidžia žmogaus teises.

Jokios pridėtinės vertės Europai nesukuriama, kai mes nutariame, kad asmenys, kurie nepadarė jokio nusikaltimo, gali būti laikomi suimti 18 mėnesių. Ilgesni suėmimo periodai netaps didesnio skaičiaus žmonių gražinimo prielaida. Tai tik nehumaniškas ir brangus sudėtingos problemos sprendimas. Draudimas penkerius metus vėl atvykti į ES padidins nelegalią imigraciją. Pasiryžę viskam žmonės kreipsis į kontrabandininkus žmonėmis, ir mes skaitysime vis daugiau ir daugiau apie bėdas, kurios ištinka pabėgėlius, kas, savo ruožtu, kurstys vis didesnę neapykantą tai Vakarų pasaulio daliai, kurioje gyvename.

Žmogaus teisių organizacijos mus perspėjo. Dabar laikas mums prabusti ir ginti žmogaus teises, ir tai daryti šalies lygmeniu.

  Frank Vanhecke (NI) . – (NL) Gerb. Pirmininke, situacijos rimtumas (dėl to, kad nebuvo imtasi rimtų veiksmų prieš milijonų nelegalių imigrantų Europoje rykštę) tapo aiškus iš politiškai korektiškų kairiųjų visuomenės nuomonės formuotojų isteriškos reakcijos į Grąžinimo direktyvą. Atsiprašau, bet tai nėra grąžinimo direktyva. Ji net įpareigoja valstybes nares suteikti nemokamą teisinę pagalbą nelegaliems imigrantams jų išvarymui užginčyti. Be to, mažiausiai septynios valstybės narės įpareigojamos sutrumpinti sulaikymo terminus.

Dar daugiau, iš tikrųjų direktyvoje nurodomos dvi alternatyvos – išvarymas ir standartų suvienodinimas –lyg tai būtų neutralaus pasirinkimo atvejis; tačiau masinis standartų suvienodinimas, pastaraisiais metais įvykdytas įvairiose valstybėse narėse, veikė kaip masinis traukos veiksnys, užkraudamas sunkią naštą kitoms Europos valstybėms.

Apibendrindamas noriu tikros grąžinimo direktyvos, kuri panaikintų nelegalių imigrantų traukos veiksnį visiems laikams, bet, deja, ši direktyva ne tokia. Nesu įsitikinęs, ar tai bus net pradinis žingsnelis teisinga linkme.

  Simon Busuttil (PPE-DE) . – (MT) Norėčiau pradėti sveikinimu mano kolegai M. Weberiui už jo labai naudingą darbą rengiant šiuos teisės aktus, už kompromisą, kurį mums pasisekė pasiekti. Gerb. Pirmininke, Airijos referendumo praėjusią savaitę rezultatai rodo, jog žmonės jaučia, kad Europos Sąjunga nepakankamai imasi žygių savo rūpesčiams tvarkyti, be to, jeigu pažvelgsime į nesikeičiančias, pvz., Europos barometro apklausas, matysime, kad imigracija kelia didžiausią nerimą ES piliečiams; Europos Sąjungos piliečiai nori daugiau Europos, ne mažiau, bet mūsų atsakas kol kas nepakankamas.

Taigi dėl imigracijos į Europos Sąjungą nebus rimtai žiūrima – jeigu ji neparodys, kad sugeba duoti aiškų ir veiksmingą atsaką šioje srityje. Koks direktyvos atspirties taškas? O jos atspirties taškas yra tai, kad ji taikoma bet kam, kas turi nelegalaus imigranto statusą. Jeigu turite nelegalumo statusą, atsakymas tik vienas: jums reikia grįžti ten, iš kur atvykote. Toks šių teisinių aktų tikslas ir kas balsuos prieš, vadinasi, populiarins mintį, kad nelegalumas gali gyvuoti ir kad mes jam pritariame. Tai nėra ir neturėtų būti priimtina.

Tiems, kuriuos turi būti išsiųsti, šis kompromisas iškelia daug sąlygų, kurios priklauso nuo sulaikymo, elgesio, jėgos naudojimo, sveikatos paslaugų ir kitų veiksnių. Tai, ką regime, yra kompromisas. Jis nėra tobulas, bet tai geras kompromisas, vedantis mus pirmyn. Norime parodyti, kad sugebame pritarti šiam kompromisui.

  Claudio Fava (PSE) . – (IT) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, leiskite man kreiptis į Tarybą, nes tai nėra mūsų direktyva ar Komisijos pasiūlymas, kurį čia svarstome, bet būdas, kaip Taryba išsunkė iš jos visą prasmę.

Ši direktyva apspindi bendrą kryptį, kuria Europoje suka visos diskusijos dėl imigracijos. Faktas, kad ji buvo vienbalsiai Tarybos patvirtinta, ne sumenkina, o sustiprina idėjinį turinį, kurį simbolizuoja. Tai turinys, kuris kalba mums apie Europą, kuriamą nepasitikėjimo principu. Problema ne ta, kad rekomenduotina direktyva sukuria jungtinę, bendrai naudojamą sistemą. Problema yra tai, kokius pamatus ši direktyva kloja.

Praėjus dienai po 150 nelegalių imigrantų mirties, kurie nuskendo Viduržemio jūroje, jūs prašote mus išlikusiems gyviesiems pasakyti, kad nuo rytojaus tiems, kurie, kaip anie, jau yra mūsų šalyse, bus taikoma nuostata, sąlygojanti 18 mėnesių areštą. Mes pritariame siaubingam teisiniam principui, leidžiančiam atimti asmens laisvę 18 mėnesių administracine tvarka, nors joks nusikaltimas nepadarytas. Tai ko niekada netoleruotume savo šalyse, jeigu tai būtų taikomas Europos piliečiui, nelegaliems imigrantams mes leidžiame taikyti ir tam pritariame.

Aštuoniolika mūsų frakcijos pateiktų pakeitimų, atstatančių šioje priemonėje civilizuoto pasaulio politikos ženklus, yra bandymas suteikti šios nuostatos (kuri, mes manome, žemina ne tik Europos Sąjungą, bet ir valstybes nares) žodžiams orumo. Jeigu šie pakeitimai nebus priimti, bus daug balsų prieš, gerb. Pirmininke, taip pat ir mano balsas.

Aš netikiu, kad yra platus konsensusas, M. Weberi. Nėra konsensuso dėl mūsų šalių taktikos ir sprendimų, kurie turi būti taikomi įgyvendinat svarbiausius šios direktyvos punktus. Šis Parlamentas nėra abstrakčių nuostatų angelas sargas. Šiam Parlamentui sutartys priskiria pareigą saugoti specifinius principus, taip pat specifinius principus, siejamus su teise ir civilizuoto pasaulio politika. Taryba prašo atsižadėti šių principų, kad galėtume greitai žengti į priekį. Manome, kad tai didelė klaida. Čia jūs mūsų prašote ne į priekį greitai žengti, jūs prašote žengti ne tą žingsnį: blogą imigrantams, blogą Europai, blogą mūsų valstybės narėms, o tai jau atsakomybė, kuria nenorime su jumis dalintis.

  Gérard Deprez (ALDE ). – (FR) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, aišku, kad šiandien diskutuojame labai kebliu klausimu – tokiu, kai nuomonės Parlamente nesutampa – ir kartu labai jautriu bei liūdnu klausimu, nes jo sprendimas gali turėti esminių padarinių gyvenimo sąlygoms ir net gyvybėms tų žmonių, kurie siekia įvažiuoti į Europą, net ir legaliai, ieškodami ateities, kurios jų tėvynė jiems negali suteikti.

Nekartosiu, ką sakė kiti kalbėtojai, bet norėčiau atkreipti dėmesį į keturis klausimus. Pirmasis liečia mano kolegą ir draugą Giusto Catania. Neteisinga, Giusto, kalbėti apie Europos Tvirtovę, lyg ji nebūtų nė vieno keleivio įsileidusi į savo teritoriją, lyg ji būtų tokia nejautri milijonų žmonių skurdui. Oficialiais duomenimis, per metus į Europą legaliai atvyksta nuo 1,5 iki 2 mln. imigrantų – suvienodinus standartus, susijungus šeimoms arba pripažinus juos politiniais pabėgėliais. Tai reiškia, jeigu tokie tempai išliks artimiausius 30 metų – o aš nesu prieš – nuo 45 iki 60 mln. žmonių įvažiuos į Europos Sąjungą legaliai.

Antra, ši direktyva, nepaisant jos trūkumų (sutinku, kad ji jų turi), nėra reglamentas. Faktiškai tai – pagrindų direktyva, paliekanti visoms valstybėms narėms erdvės saviems vertinimams, išskyrus tai, kad ji nustato minimalius standartus ir ribas, kurios negali būti viršytos; ir ji leidžia kiekvienai valstybei narei priimti teisinius aktus, atitinkančius tų šalių demokratinės daugumos sprendimus. Direktyvoje taip pat sakoma, kad Komisija turi atsiskaityti Parlamentui kas treji metai ir kad Komisija gali teikti pakeitimus. Skaitykite direktyvą!

Trečia, ir aš dabar kalbu kai kuriems mano draugams socialistams: mums reikia nutraukti viešai skleisti žinomas netiesas. Direktyvoje nenustatomas areštas kaip taisyklė. Direktyvos 14 straipsnyje kalbama apie sulaikymą kaip galimybę ypatingais atvejais, be to, nustatoma ypač griežta jų kontrolė. Sakyti, kad sulaikymas – įprasta priemonė ir kad jis primetamas valstybėms narėms, yra paprasčiausiai netiesa. Jūs neturėtumėte kurstyti visuomenės. Ir taip pakanka realių problemų, kam užsiimti problemomis, kurių paprasčiausiai nėra.

Ketvirtas ir paskutinis mano komentaras, gerb. Pirmininke, yra žinia M. Weberiui ir Europos Liaudies Partijos (Krikščionių Demokratų) frakcijos ir Europos Demokratų frakcijai. Nepaisant visų trūkumų, kuriuos pripažįstu joje esant, balsuosiu už direktyvą. Tačiau prašyčiau PPE–DE frakciją nesinaudoti procedūromis spręsti klausimams, kurie iš esmės politiniai ir gali suskaldyti Parlementą. Kad ir kaip šįryt balsuotų Parlamentas, manau, kad balsavimo rezultatą reikia gerbti.

  Hélène Flautre (Verts/ALE) . – (FR) Gerb. Pirmininke, kai kas man kelia rūpestį. Kodėl pranešėjas M. Weber nusprendė neleisti Europos Parlamentui pasinaudoti savo galiomis, darydamas viską, ką gali, kad pritartume Tarybos bendrai nuomonei pirmuoju skaitymu – ir dar tokiai, kuri iš esmės nepriimtina, ir tokiu metu, kai mums kyla sunkumų įtikinti mūsų piliečius, jog verta suteikti Europos Parlamentui daugiau galių? Privalote, M. Weberi, pasiaiškinti man dėl savo sprendimo.

Aš tikrai viliuosi, kad rytoj pateisinsime Europos piliečių lūkesčius ir parodysime, jog saugome žmogaus teisių gynimą ir Europos Sąjungos vertybes. Kodėl? Nemanau, kad mums priimtina, jog vieniši, niekieno nelydimi nepilnamečiai būtų užrakinami ir išsiunčiami iš šalies, kur jie neturi šeimos, jokių ryšių ir advokato. Tai absoliutus geriausių vaiko interesų gerbimo principo, nepaisant aplinkybių, pažeidimas. Taip pat netikiu, kad mes turime priimti migrantus, iškentėjusius 18 mėnesių areštą traumas sukeliančiomis ir destruktyviomis sąlygomis, nors jie niekaip nenusikalto. Tai pernelyg baisus laisvės atėmimas, taip apibūdintas vienoje Europos Teismo byloje. Ir mes negalime pritarti, kad migrantai būtų išsiunčiami (remiantis pakartotinio įvažiavimo sutarčių užgaidomis) į šalis, kur jie neturi jokių ryšių ir kur, M. Weberi ir G. Deprezai, mes neturime priemonių garantuoti jų fizinio ir psichologinio saugumo. Mes neturime būdų įgyvendinti non–refoulement principą, nors jis ir įrašytas auksinėmis raidėmis jūsų tekste kaip įsakymas.

Dėl to raginu rytoj visus Parlamento narius atmesti tai, kas iš tikrųjų yra represinės, trumparegės valstybių narių politikos išplėtimas. Europai reikia kitokių tarptautinės imigracijos politikos tikslų.

  Roberta Angelilli (UEN) . – (IT). Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, paversti išsiuntimą saugiu ir atbaidyti nuo neteisėto įvažiavimo ir išnaudojimo: tai, trumpai sakant, mano požiūriu, yra Grąžinimo direktyvos tikslas. Todėl norėčiau pasveikinti pranešėją už puikų darbą siekiant kompromiso su Taryba.

Tekstas suderintas ir pagrįstas kai kuriais esminiais priesakais: galų gale turime bendrą imigracijos politiką. Mes apie ją ilgai kalbėjome – per ilgai. Tai reiškia, kad apsiginklavome bendromis nuostatomis, gyvybiškai svarbiomis apginti legalius emigrantus, kurie mums labai reikalingi, su sąlyga, kad nebus taikstomasi su nelegalia imigracija.

Kai kuriuos savitus punktus noriu ypač pabrėžti: pirmiausia akcentuojamas savanoriškas grįžimas, nustatyti greitesni galutiniai grąžinimo terminai, kai yra pabėgimo rizika ir kai esama pavojaus pačiam asmeniui, ir, svarbiausia, galų gale nustatytas fiksuotas laiko, praleidžiamo sulaikymo centruose, grafikas, kad būtų galima atlikti visus reikiamus patikrinimus. Tai nėra menkas laimėjimas. Norėčiau nurodyti, jog iki šiol – kaip daugelis mano draugų Parlemento narių jau sakė – kiekviena valstybė narė laisvai sprendžia, ar įvesti buvimo trukmės apribojimus, ar ne.

Taip pat ypatingas dėmesys turi būti skiriamas žmogaus teisėms, ypač pažeidžiamų asmenų ir nepilnamečių, taikant geriausių vaiko interesų gynimo principą. Tai revoliucinis punktas, kuriuo atsižvelgiama į tai, kas iš tikrųjų vyksta sulaikymo centruose.

Draudimas pakartotinai įvažiuoti taikomas visai ES: aš laikau šias bendras visiems nuostatas teisingomis ir skaidriomis, galinčiomis iš dalies sudaryti strategiją, arba integracijos paktą, kaip jį pavadino einantysis Tarybos Pirmininko pareigas, pagal kurį Sąjungos išorinių sienų apsauga bus sustiprinta, nubrėžta nauja prieglobsčio suteikimo politika, o tai suteiks naują pagreitį diplomatiniam bendradarbiavimui, bet taip pat ir bendradarbiavimo su trečiomis šalimis plėtrai.

Ir galiausia, dėl legalių imigrantų integravimo Europoje kodekso: Europa turi priimti atsakomybės naštą, ji turi būti autoritetinga ir patikima, ji turi tapti nuostatų ir taisyklių, kurių laikomasi, Europa. Mūsų pareiga pritarti šiam tekstui, kuris, žinoma, ir toliau bus tobulinamas. Viską galima tobulinti. Bet kuriuo atveju, valstybės narės tai gali daryti, bet po trejų metų būtų baisu jį užblokuoti dar mėnesiams ar metams, siekiant dar vieno, be galo mažo kompromiso, kuris būtų laikomas žingsniu atgal. Kol gyvename savo auksiniame pasaulyje, kuris iš tikrųjų sudėtas iš begalybės kompromisų, yra tiek daug žmonių, kuriuos žiauriai išnaudoja, kurie miršta žiauriomis ir baisiomis mirtimis, kaip tai atsitiko vakar Italijoje. Turėkime daugiau atsakomybės ir mažiau kalbėkime tuščiai.

  Eva-Britt Svensson (GUE/NGL). - (SV) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, penktadienis – Pasaulinė pabėgėlių diena, kurią dėmesys visame pasaulyje bus sutelktas į pabėgėlių padėtį. Pritarimas M. Weberio pranešimui būtų ciniškas žingsnis klaidinga kryptimi, todėl GUE/NGL frakcija balsuos prieš šį pranešimą. Mes nepritariame „Europos tvirtovės“ kūrimui. M. Weberio pranešimo pasiūlymų įgyvendinimas reikštų ne tik tai, kad ES dar labiau atsitvertų nuo pabėgėlių, bet ir užrakintų įėjimą bei išmestų nuo jo raktą.

ES šalys, užuot varžiusios žmogaus teises, turėtų veikti, kad būtų atkurta Pabėgėlių konvecijoje numatyta pabėgėlių teisė teisėtais būdais patekti į Europą ir užtikrintas bent jau elementarus pagarbos žmogaus teisėms laipsnis. Neturi būti pažeidžiamos nei trečiųjų šalių, nei valstybių narių piliečių asmeninės laisvės arba taikomas laisvės atėmimas už administracinius pažeidimus.

  Gerard Batten (IND/DEM). - Gerb. Pirmininke, šis pasiūlymas žymiai apsunkintų valstybėms narėms nelegalių emigrantų išsiuntimą ir jų grąžinimą į kilmės šalis. Kokiu mastu jis paliestų Jungtinę Karalystę ir ypač mano rinkimų apygardą Londoną? Londonui jau tenka neproporcingai didelė legalių ir nelegalių imigrantų bei prieglobsčio prašančių asmenų našta. Tvirtinama, kad Britanijai netaikomi šios srities Bendrijos teisės aktai, taigi šis teisės aktas mūsų nepalies – bet ar tikrai taip yra?

Jei tik nelegaliems imigrantams leidžiama pasilikti valstybėse narėse, jie gali keliauti į kitas valstybes nares. Jie gali būti neįsileidžiami tik tada, jei yra pripažinti keliančiais realią grėsmę saugumui, visuomenės sveikatai arba viešajai tvarkai. Ir kas gi JK, norėčiau žinoti, turi tai vykdyti? Britanijos imigracijos ir prieglobsčio sistemose įsivyravęs visiškas chaosas. Jei Didžiajai Britanijai iš tikrųjų netaikomi šie teisės aktai, Europos nelegaliems imigrantams galbūt ir užtrenktos paradinės durys, tačiau šiuo pasiūlymu jiems duodamas raktas nuo galinio įėjimo.

Be to, žinoma, tai ir su Lisabonos sutartmi, ir su Pangrindinių žmogaus teisių chartija susijęs klausimas. Ar teisės aktai dėl žmogaus teisių galėtų būti panaudoti siekiant priversti vykdyti šio dalį pasiūlymo nuostatų Didžiojoje Britanijoje? Kas žino? Tai spręs ne Britanijos vyriausybė, Parlamentas ar teismai, bet Europos Teisingumo Teismas.

  Roberto Fiore (NI). – (IT) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, norėčiau pasinaudoti proga ir pareikšti protestą dėl vakarykščių Komisijos pirmininko pavaduotojo J. Barroto neprotingų ir nepaaiškinamų žodžių, susijusių su galimybe laikyti nelegalią imigraciją baudžiamąjį nusikaltimą sunkinančia aplinkybe, kaip siūlo Italijos vyriausybė. Nemanau, kad tai turi kokį nors įstatyminį pagrindą ir kad tai palankiai įvertintų visuomenė.

Dėl M. Weberio pranešimo norėčiau pasakyti, kad manau, jog turėtų būti laikoma, jog nelegali imigracija pati savaime reiškia, kad žmonės gali slapstytis. Visiškai aišku, kad imigrantas, nes jis atvyko nelegaliai, privalo slapstytis. Taip pat norėčiau pasakyti, kad Komisija ir šis Parlamentas turi atsižvelgti į tai, jog, remiantis paskutiniąja analize, svarbu tas šalis, iš kurių atkeliauja imigrantai – pvz., Libiją Italijos atveju – įpareigoti mokėti. Jos turėtų kompensuoti didžiules išlaidas, šiuo metu susidarančias dėl nelegalios imigracijos.

  Urszula Gacek (PPE-DE). - Gerb. Pirmininke, M. Weber tikrai nusiplenė pasveikinimų ir padėkos už sunkų darbą sprendžiant šį sudėtingą, keliantį daug emocijų ir jautrų klausimą.

Grąžinimo direktyva siekiama nustatyti pagrindinius bendrus standartus, taikytinus spendžiant nelegalių imigrantų klausimus. Joje buvo ypač pabrėžiami žmogaus teisių aspektai.

Mes puikiai suprantame, kad dauguma nelegalių imigrantų nukenčia du kartus. Pirmiausia jie apgaunami savo kilmės šalyje, dažnai atiduoda visas santaupas ir net daugiau už kelionę ir darbą Europos Sąjungoje. Tačiau užuot radę gerovės šalį, Europoje pasijunta šiuolaikiniais vergais. Pagauti Sąjungos teritorijoje jie dažnai sulaikomi, ir, kol įsigalios ši direktyva, gali būti sulaikyti ilgai, kol sprendžiama jų byla.

Pagal Direktyvą bus skatinamas savanoriškas grįžimas; sulaikymas bus leidžiamas tik tada, jei yra aiški nelegalaus imigranto pabėgimo grėsmė, arba kitais pagrįstais atvejais. Nustatyti ilgiausi sulaikymo terminai, sustiprinta teisinė apsauga (ypač labiausiai pažeidžiamų grupių) ir numatyta, kad NVO galės patekti į labai kritikuojamus sulaikymo centrus, kuriuos galės geriau tikrinti, taip pat užtikrinamos papildomos paslaugos ir parama patiems sulaikytiesiems.

Turiu pasiūlymą kolegoms, pasisakiusiems prieš šią direktyvą: šią savaitę po balsavimo, užuot stovėję ir aiškinę ištuštėjusiuose rūmuose, kodėl balsavo prieš, gal panorėtų paaiškinti tai tiesiogiai tiems nelegaliems imigrantams, kuriems daugelyje šalių neužtikrinta teisinė apsauga, kurie yra sulaikyti neapibrėžtam laikui be galimybės gauti teisinę pagalbą. Galbūt jie galės papasakoti imigrantams, kad balsavo prieš direktyvą, nes širdies gilumoje jiems nepaprastai rūpi imigrantų interesai.

  Stavros Lambrinidis (PSE). – (EL) Gerb. Pirmininke, esu labai susrūpinęs, kad trejus metus Ministrų Taryba trukdė daryti pažangą derėdamasi dėl nuostatų. Šios nuostatos susijusios su pagrindinių teisių, įskaitant nelegalių imigrantų teises, apsauga, ir turėtų būti laikomos nediskutuotinomis. Taigi kai kuriose Europos vyriausybėse vyksta kažkas labai negero.

Europoje reikalavimas, kad niekas negali būti sulaikytas 18 mėnesių, ypač tada, kai asmenys sulaikomi ne todėl, kad kažką padarė ar kažko nepadarė, bet todėl, kad jų kilmės šalies valdžios institucijos, nesant tų asmenų kaltės, atsisako bendradarbiauti vykdant deportavimo procedūrą, turėtų būti nediskutuotinas. Turėtų būti nediskutuotinas ir reikalavimas, kad jeigu kam nors iš šių nelaimingų žmonių skiriama kraštutinė represinė priemonė – sulaikymas, jiems, be jokių išimčių ar įstatymų spragų, turi būti užtikrinta bent jau teisė į teisinę pagalbą ir į tai, kad sprendimą dėl jų sulaikymo priimtų teisėjas. Turėtų galioti nediskutuotinas reikalavimas, kad nelydimi nepilnamečiai neturėtų būti išsiunčiami į trečiąsias šalis. Galiausiai, jei jie negali būti saugiai grąžinti į jų kilmės šalis, pasilikime šiuos vaikus Europoje ir suteikime jiems apsaugą. Taip pat nediskutuotinas turėtų būti Europos šalių solidarumas. Tos šalys, ypač pietinės, kuriose imigrantų srautai didžiausi, privalo iš kitų šalių gauti svarią finansinę pagalbą, kad galėtų užtikrinti migrantams minėtas žmogaus teises. Migloti pareiškimai apie galimą Komisijos paramą ateityje yra nepakankami.

Tačiau, nepaisant didelių pranešėjo ir šešėlinių pranešėjų Parlamente pastangų, ne kokie nors kiti, o būtent šie savaime suprantami reikalavimai tapo derybų objektu Taryboje. Galutinis rezultatas, aišku, tam tikru mastu buvo teigiamas, bent jau kalbant apie šalis, kurios šiuo metu neteikia jokios apsaugos. Vis dėlto kai kuriais esminiais klausimais tos pačios šalys primetė kitoms „mažiausio bendro vardiklio“ kompromisą. Daugeliu atžvilgių jis yra labai problemiškas ir dviprasmiškas, nes jo įgyvendinimas paliktas vyriausybių, kurios, gerb. G. Deprezai, parodė nejautrumą, nuožiūrai.

Tai – harmonizavimas, nesuderintas su pagrindiniais Europos principais ir vertybėmis arba jų neatitinka.

PIRMININKAVO Rodi KRATSA-TSAGAROPOULOU
Pirmininko pavaduotoja

  Alexander Alvaro (ALDE). – (DE) Gerb. Pirmininke, aš taip pat noriu padėkoti pranešėjui M. Weberiui, net jei jis norėtų nepastebėti manęs ir ypač mano kolegės Jeannine Hennis-Plasschaert, kuri kartu su kitais pranešėjais per praėjusius trejus metus paspartino šį sudėtingą procesą ir nukreipė jį į ramesnius vandenis.

Norėčiau, kad dabar man būtų leista pasakyti, jog manau, kad įžūlu ir negarbinga susieti Viduržemio jūroje žuvusiųjų tragediją su šia direktyva, nes iš tikrųjų tai neturi nieko bendro. Taip juk negalima. Ši direktyva užtikrina teisinį apibrėžtumą žmonėms srityse, kuriose jo nebuvo. Ji palengvins žmonių, šiuo metu gyvenančių nepriimtinomis sąlygomis, nežinančių, kada jie bus grąžinti į savo kilmės šalis, ir neturinčių galimybės kreiptis į teismines instucijas, dalią. Direktyva nustato minimalius standartus 27 valstybėms narėms, ir trečdaliui valstybių narių, kurios išvis neturi jokių standartų, tai yra geriau, nei dabartinė padėtis. Tai – pirmasis žingsnis, būtinai reikalingos bendros pabėgėlių politikos ir pagarbos žmogaus orumui visoje Europoje link. Manau, kad kiekvienas, norintis žengti kartu su mumis šiuos žingsnius, turėtų suvokti savo atsakomybę ir balsuoti už šį pranešimą.

  Pierre Jonckheer (Verts/ALE). – (FR) Gerb. Pirmininke, pakartodamas ankstesnį kalbėtoją, aš asmeniškai ir toliau laikau tinkama senąją Europos idėją apie harmonizavimą darant patobulinimus: t. y. harmonizavimą remiantis „iš apačios į viršų“ principu. Todėl stebiuosi, kodėl buvo atsisakyta suderinimo su dauguma apsauginių normų, skirtų šiems sunkumus patiriantiems žmonėms. Manau, turėtų būti atkreiptas dėmesys į tai, kad Tarybos pareiškimai nėra teisiškai privalomi ir kad jei mes suprantame suderinimo „iš viršaus į apačią“ riziką, tai turėtume numatyti teisinį mechanizmą pačios direktyvos tekste. Be to, manau, kad siekiant padėti šalims, kurių sunki padėtis, ypač finansinė, teikti imigrantams teisinę pagalbą reikalingas Europos solidarumo fondas, ir jis turėtų būti įsteigtas.

Antrasis komentaras, kurį norėčiau pateikti, dėl procedūros. Gerb. J. Barrotai, šiuo atveju mes susiduriame su iškreipta bendro sprendimo procedūra. Esu vienas iš 780 EP narių. Šiandien ar turiu vienintelę galimybę kalbėti ir pasiūlyti pakeitimus, ir jei mes nenorime, kad sulaikymas taptų taisykle, tai jūs, gerb. G. Deprezai, turėtumėte perskaityti 82 ir 95 pakeitimų pasiūlymus, kuriuose apibrėžiama, pvz., kas yra laikoma tikimybe, kad asmuo pasislėps. Taip pat perskaitykite ir balsuokite už 79 ir 98 pakeitimų pasiūlymus, kuriuose apibūdinamos sąlygos, kuriomis nelydimi nepilnamečiai gali būti išsiųsti iš Europos Sąjungos teritorijos. Pateiktais pakeitimais siekiama patobulinti tekstą, ir manau, kad negalima Parlamentui primesti tariamo Parlamento pritarimo procedūros, kuri iš esmės ir yra tai, kas vyksta šiuo metu.

  Mario Borghezio (UEN). – (IT) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, Europos imigracijos politika turi esminį trūkumą: vienintelis jos atspirties taškas – žmogaus teisių gynimo koncepcija, nors būtina galvoti ir apie tautų teisių ir laisvių apsaugą, jų saugumą bei teisę į tai, kad jų gyvenamos šalys nebūtų užplūstos.

Su savo geradarių pakeitimais kairieji mėgina nustatyti nelegalių migrantų grąžinimo nevykdymo politiką. Tai – gryna Europos ombudsmeno institucijos skleidžiama demagogija. Ar mes norime, kad ir nelegalūs migrantai turėtų ombudsmeną? Rimta politika turėtų kovoti su globalizacijos, kuria siekiama atplėšti žmones nuo jų teritorijų, nes jie laikomi arba prekėmis, arba vergais, arba naujais vartotojais, interesais. Mes esame prieš tai.

Jei Viduržemio jūra yra kapinės, moralinė atsakomybė tenka tiems, kurie atvėrė vartus nelegaliems laivams. Pvz., mes, iš Lampeduzos, visada smerkėme šią neleistiną prekybą žmonėmis. Tai – gėda. Jei šie kariųjų pasiūlyti pakeitimai būtų priimti, Europos politika dėl imigrantų grąžinimo pasibaigtų dar neprasidėjusi.

  Athanasios Pafilis (GUE/NGL). – (EL) Gerb. Pirmininke, pasiūlymas dėl direktyvos yra nepriimtinas; juo ciniškai maskuojamas tikrasis ES bei jos politikos nehumaniškumas.

Jūs ketinate priimti teisės aktą dėl vargšų imigrantų, įskaitant nepilnamečius, sulaikymo 18 mėnesių koncentracijos stovyklose, kuriose gyvenimo sąlygos daro gėdą civilizuotam pasauliui. Jūs taip pat numatote draudimą sugrįžti į ES teritoriją, kurio trukmė yra penkeri metai, net jei tas sugrįžimas būtų teisėtas. Savanoriškas grįžimas yra juokingas, nes yra ne kas kita, o prievarta. Jūs informuojate juos, kad arba jie išvyksta savanoriškai, arba keliauja į kalėjimą ir praėjus 18 mėnesių yra deportuojami.

Jūs su tais, kurie yra jūsų pačių politikos aukos, elgiatės kaip su kriminaliniais nusikaltėliais. Jūs bombarduojate Afganistaną ir skundžiatės pabėgėliais. Jūs grobstote trečiojo pasaulio šalis ir skundžiatės ekonominiais migrantais, kurie storina kapitalistų pinigines.

Šiomis naujomis priemonėmis jūs padidinsite prekiautojų žmonėmis ir prekybos žmonėmis gaujų pelnus, nes kuo griežtesnės yra priemonės, tuo aukštesnės kainos. Jūs dar labiau pabloginsite imigrantų ir kitų darbuotojų, kurie dėl šių prievartos priemonių, grindžiamų deportacijos grėsme, bus privesrti dirbti neužtikrinant jokių teisių, padėtį.

Galite būti tikri, kad darbuotojai, trečiųjų šalių ir Europos piliečiai nepritars šioms priemonėms.

  Carlos Coelho (PPE-DE). – (PT) Gerb. Pirmininke, gerb. Pirmininko pavaduotojau J. Barrotai, gerbiamieji Parlamento nariai, ar mums reikia bendro ES požiūrio šiose srityse, ar ne? Paprastai visi atsakome, kad taip. Kaip žiūrėsime į šį klausimą? Didžioji dauguma šiame Parlamente pageidautų, kad būtų reguliuojama legali imigracija ir kovojama su nelegalia.

Grąžinimo politika, kaip jau nurodė Komisijos narys J. Barrot, esminė šios strategijos dalis. Mums pateikta Direktyva, nustatanti minimalius standartus. Ar norime daugiau? Ar norime geresnių standartų? Esu tikras, kad visi norėtume geresnių standartų, tačiau susidūrėme su Tarybos užsispyrimu, todėl politinis klausimas toks: ar geriau šie minimalūs standartai, ar išvis jokių?

Mano atsakymas būtų: manau, kad šie minimalūs standartai yra geriau, ir norėčiau pasveikinti kolegą M. Weberį su šiuo darbu ir derybomis, kurioms jis vadovavo.

Leiskite pateikit du konkrečius pavyzdžius: draudimas sugrįžti penkerius metai. Esu tikras, kad kiti pasirinktų kitokius terminus, tačiau šiuo metu esama valstybių narių, pvz., Austrija, Danija arba Prancūzija, kuriose šis laikotarpis išvis neribojamas.

Sulaikymo atvejis… Devyniose valstybėse narėse maksimalus sulaikymo terminas nėra nustatytas. Tik šešiose valstybėse narėse sulaikymo terminai trumpesni, nei numatyta šioje direktyvoje. Viena iš šių valstybių narių yra Portugalija, mano šalis, kurioje nustatytas dviejų mėnesių terminas ir kuri jau pareiškė, kad jo ir toliau laikysis. Kitaip tariant, Portugalija neketina naudotis Direktyva, kad susilpnintų savo standartus.

Galiausiai, Gerb. Pirmininke, norėčiau pabrėžti tai, ką Komisijos narys J. Barrot jau pasakė dėl vaikų. Jų atžvilgiu mes turime būti ypač atidūs ir užtikrinti, kad Direktyvos taikymas būtų humaniškas.

  Javier Moreno Sánchez (PSE). – (ES) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, ši direktyva yra žingsnis bendros imigracijos politikos link. Tai – būtinas žingsnis, po kurio tuoj pat turi būti daromi kiti žingsniai, kaip bendro Europos požiūrio dalis.

Turime parengti teisines ir finansines priemones, kurios leistų mums ryžtingai atverti duris legaliems imigrantams ir padėtų integruotis jiems į mūsų visuomenę. Taip pat mes turime sustabdyti nelegalią imigraciją bei nelegalų darbą ir padėti suardyti mafijozinius prekybos žmonėmis tinklus.

Visa tai bus galima pasiekti tik glaudžiai bendradarbiaujant su kilmės ir tranzitinėmis šalimis. Todėl mes primygtinai raginame Komisiją pasinaudoti savo iniciatyvos teise, taip pat prašome Tarybą kuo greičiau priimti visas direktyvas, kurios vis dar svarstomos, nes nesant bendro priemonių rinkinio piliečiai nesupras šios direktyvos. Ja siekiama suderinti skirtingus 27 valstybių teisės aktus, kad būtų užtikrintos veiksmingos grąžinimo procedūros, taip pat imigrantų orumas ir pagarba pagrindinėms jų teisėms.

Savo pakeitimais Socialistų frakcija nori suderinti Direktyvą su pažangiausiais ir labiausiai teises ginančiais teisės aktais. Mes, Ispanijos socialistai, ypač akcentuojame nepilnamečių apsaugą ir globą, ir prašome, kad jie turėtų galimybę mokytis ir būtų priimami specialiuose priėmimo centruose. Taip pat norime skatinti savanorišką grįžimą ir patobulinti šios procedūros teisines garantijas.

Gerbiamieji Parlamento nariai, baigdamas norėčiau pasveikinti su tuo, kad buvo atmestas pranešėjo M. Weberio pasiūlymas sutrumpinti procedūrą, nes jis būtų susilpninęs bendro sprendimo priėmimo procedūros reikšmę ir šio Parlamento patikimumą.

Šiais laikais mums reikia stipraus Parlamento, prisiimančio atsakomybę.

  Sarah Ludford (ALDE). - Gerb. Pirmininke, nedvejodama balsuoju už šią direktyvą, ne todėl, kad ji būtų tobula, bet todėl, kad ja sugriežtinami standartai kai kuriose valstybėse narėse. Ir iš tikrųjų, šios direktyvos vertė klaidingai siejama su tuo, kad JK gali (išimties tvarka) jos netaikyti. Ji nenori būti varžoma griežtesnių Direktyvos standartų, ypač susijusių su sulaikymo terminais ir sąlygomis, pvz., nustatančiomis, kad sulaikyti imigrantai būtų nuolat fiziškai atskirti nuo nuteistų nuskaltėlių, kurių šiuo metu JK ne visada laikomasi, ir reikalavimo, kad prievartos priemonės būtų proporcingos ir taikomos atsižvelgiant į pagrindines asmens teises bei orumą, visų vertingų šio teksto nuostatų.

Buvo paskleista nemažai dezinformacijos, ir man gaila, kad kažkas pateikė klaidingą informaciją Bolivijos prezidentui, kuris vakar pasisakė Britanijos laikraštyje „The Guardian“. Aštuoniolika mėnesių nėra standartinis sulaikymo terminas. Direktyvoje sakoma, kad sulaikymo laikotarpis neturėtų viršyti šešių mėnesių, išskyrus atvejus, kai, nepaisant visų deramų valstybių narių pastangų, dėl nepakankamo susijusio asmens bendradarbiavimo arba dėl nepakankamo trečiosios šalies bendradarbiavimo pateikiant dokumentus išsiuntimo procedūra gali trukti ilgiau.

Manau, kad nuostatos, kuriomis reikalaujama atsižvelgti vaiko interesus, šeimos santykius, sveikatos būklę, asmens negrąžinimo principą (non–refoulement) principą, ir specialios sąlygos dėl nelydimų nepilnamečių yra ypač vertingos ir padės migrantams, kurims gresia išsiuntimas. Pačios svarbiausios yra nuostatos dėl sulaikymo pagrindų ir teisės kreiptis į teismą siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimą. Nepaisant to, kad ketinu palaikyti šią turinčią trūkumų, bet būtiną siekiant sugriežtinti standartus Direktyvą, turiu pabrėžti, kad tai tik viena reikalo pusė. Mes taip pat privalome parengti teisingą pabėgėlių priėmimo sistemą ir tinkamą legalios imigracijos politiką.

  Willy Meyer Pleite (GUE/NGL). – (ES) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, gėda, visiška gėda remiantis administracinio sulaikymo koncepcija siekti išsiųsti daugiau nei 8 mln. žmonių.

Jei šis sprendimas bus priimtas, o taip, deja, gali įvykti, tai reikš apsaugą teikiančios Europos pabaigą. Nemažai mūsų, europiečių, yra patyrę administracinį sulaikymą diktatūrų laikais, ir tokią koncepciją ketinama taikyti siekiant deportuoti 8 mln. žmonių.

Taigi paramos neteikianti Europa ketina susivienyti. Valstybės narės, siekiančios atgaivinti šią koncepciją, yra tos pačios, kurios šiais finansiniais metais pirmąkart sumažino pagalbą tarptautiniam bendradarbiavimui.

Tokiu būdu nebus įmanoma pasiekti Tūkstantmečio tikslų, ir tai bus mūsų, senosios Europos, senosios Europos su jos solidarumo vertybėmis, indėlis skatinant badą ir maisto krizę. 8 mln. žmonių deportacija nesuteikiant jokių garantijų – tikra gėda!

Tikiu, kad Europos piliečiai, nepritariantys tokio pobūdžio teisės aktams, turi vienytis, ir raginu tai padaryti.

  Marian-Jean Marinescu (PPE-DE). - (RO) Brangūs kolegos, Europos Komisija nustatė, kad 2006 m. Europos Sąjungoje gyveno apytikriai 8 mln. nelegalių imigrantų. Sąjunga negali ilgiau nepaisyti šios problemos. Turime rasti sprendimus; negalime žaisti šių žmonių likimais, bet visiškai aišku, kad tokia padėtis nesišsispręs savaime.

Komisijos neseniai pasiūlytos nelegalios imigracijos kontrolės priemonės negali duoti teigiamų rezultatų, jei nebus kartu sprendžiama nelegalių imigrantų problema. Mes gyvename Europoje, kurios vidaus sienos buvo panaikintos; dėl to mums reikia šios direktyvos, kad galėtume žengti pirmą žingsnį bendros nelegalių imigrantų grąžinimo į kilmės šalis politikos link.

Yra NVO, kurios mano, kad Europos Sąjunga pasirinko labiau represines imigracijos srities politikos kryptis, nei kada nors anksčiau, ir laiko Grąžinimo direktyvą „gėdos direktyva“. Aš suprantu šių NVO, ginančių asmenų, neturinčių dokumentų, interesus, susirūpinimą, tačiau primygtinai raginu šias organizacijas pažvelgti į situaciją realistiškai. Kokie sprendimai turėtų būti priimti dėl imigrantų, atvykstančių per Maltą, Kanarų salas, Graikiją, Iraliją ar, paskutiniu metu, išorės rytines sienas, siekiančius įsikurti Europos Sąjungoje? Tikėtina, kad šie imigrantai taps juodosios darbo rinkos, prekybos žmonėmis aukomis arba netgi bus įtraukti radikalių teroristų veiklą. Tokia grėsmė yra reali ir būtent dėl to svarbu sureguliuoti jų padėtį arba grąžinant juos į tėvynę, arba suteikiant jiems prieglobstį ar leidimą gyventi Sąjungoje.

Derybose su Taryba buvo rasti sprendimai, kurie gali būti besąlygiškai priimti, ypač sprendimai jautriose srityse, pvz., susijusiose su pažeidžiamų asmenų ir nelydimų nepilnamečių apsauga, taip pat grąžinimo į kilmės šalis arba šalis, su kuriomis Europos Sąjunga yra sudariusi dvišalius šios srities susitarimus, sąlygomis. Manau, kad pranešėjų ir Tarybos pastangos turėtų būti įvertintos ir priimtas Direktyvos tekstas, pateiktas pirmajam svarstymui.

  Wolfgang Kreissl-Dörfler (PSE). – (DE) Gerb. Pirmininke, padėsiu savo užrašus į šoną. Aš užsirašiau daug dalykų, apie kuriuos norėjau kalbėti, bet turiu atkreipti dėmsesį į tai, kad mes tikrai nesame pasiekę visko, ką galėjome. Aš irgi tikėjausi detalesnio arba geresnio regulamentavimo. Esu pasidalijęs į dvi puses: viena mano pusė nori paties geriausio reglamentavimo, o kita čia, Europos lygiu, privalo priimti sprendimą, taip pat ir dėl minimalių standartų, kurie turi būti taikomi šalyse, kurios jokių standartų nenustačiusios. Kiekvienas iš mūsų turėtų pažiūrėti, kaip susiklostę reikalai jų šalyse, kas ten vyksta, kokie standartai taikomi. Ar tikrai viskas taip jau puiku?

Mes, kaip Europos Parlamentas, galime nustatyti tik minimalius standartus. Tai, kad Taryboje buvo pasiektas sutarimas, yra beveik stebuklas, nes keturios ar penkios valstybės, taip pat ir mano šalies vidaus reikalų ministras, tiesą sakant, nepageidavo išvis jokio reguliavimo, pareikšdami, kad to, kaip tvarkomasi jų šalyse dabar, jiems visai pakanka. Dabar mestas iššūkis šalių parlamentams ir vyriausybėms veikti žymiai geriau. Juk niekas jiems netrukdo ieškoti geresnių sprendimų – kur tai parašyta? Būdamas studentu išmokau, kad žvilgsnis į teisyną padeda rasti įstatymą. G. Deprez teisus: perskaitykime kartu visus straipsnius, tada paaiškės, ką mes galime padaryti. Nėra ko tikėtis rasti išminties akmenį. Jo dar niekas nerado, kaip tik atvirkščiai. Tačiau noriu, kad šis kompromisas tekstas taptų pagrindu, kuriuo remdamasi Europos Sąjunga ateityje galėtų veikti geriau. Mano kolegos Bundestage, Vokietijos parlamento žemuosiuose rūmuose, bei kiekvienoje Vokietijos federalinėje žemėje, turės irgi atlikti savo vaidmenį, nes Vokietijoje galioja 18 mėnesių sulaikymo laukiant sprendimo dėl išsiuntimo terminas. Mūsų draudimo sugrįžti trukmė yra žymiai ilgesnė, taip pat kai kuriose federalinėse žemėse buvo priimti sprendimai, kurie yra nepriimtini. Teigiantiems, kad Direktyva – gėda, galiu tik pasakyti, kad taip nepasistūmėsime pirmyn. Visąlaik tik nepritarti tikrai nepadeda nei žmonėms, kurie turi dirbti šioje srityje, nei tiems, kurie įstrigę šalyse, neturinčiose jokių gairių.

  Marco Cappato (ALDE). – (IT) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, pranešėjas M. Weber norėjo žinoti, kodėl šis Parlamentas nepastebi tam tikrų teigiamų priemonių, įvedamų šiuo pasiūlymu dėl direktyvos.

Tačiau pranešėjas mums kalba taip, lyg šiam Parlamentui būtų iškilusi galutinio balsavimo, galutinio svarstymo, pareigos prisiimti galutinę atsakomybę dėl šios direktyvos priėmimo ar jos atmetimo būtinybė. Iš tikrųjų taip nėra. Šiuo metu vyksta pirmasis svarstymas. Todėl sunku suprasti, kodėl, kai pateikiami pasiūlymai dėl patobulinimų, kuriems šiame Parlamente iš esmės pritaria tiek kairieji, tiek dešinieji, dėl tolesnių garantijų, kurios galėtų būti suteiktos nepilnamečiams, trečiosioms tranzito šalims, ir dėl draudimų sugrįžti, mes nepasinaudojame šia galimybe.

Jūs sakote mums, kad taip yra todėl, nes toks yra Tarybos ir vyriausybių sprendimas. Tai, kaip pasakė P. Jonckheer, yra mūsų, kaip bendro įstatymų leidėjo, įgaliojimų atsisakymas; tai reiškia – ir aš tai sakau išreikšdamas deramą pagarbą dėl darbo, kuris buvo atliktas per trejus derybų metus – kad mes šiuo metu nepasinaudojame savo teise pagerinti Direktyvą.

Europos šalių vyriausybėms šio Parlamento reikia kaip tik tam, kad Europa taptų ne baimės ir veiksmingesnių priemonių apsisaugoti nuo imigracijos vieta, bet imigrantų integracijos vieta.

  Patrick Gaubert (PPE-DE). – (FR) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, nemažai organizacijų ir politinių partijų kursto absurdišką ideologinę kampaniją prieš šį Direktyvos tekstą, kurį jie panaudoja ir klaidingai aiškina politiniais tikslais.

Šia direktyva žmonėms, atsidūrusiems pažeidžiamoje padėtyje, suteikiame apsaugos priemones, kad būtų užtikrinta, jog grąžinimas bus vykdomas nepažeidžiant jų teisių ir orumo. Ji nesusijusi su prieglobsčio teise, gerb. G. Catania. Man susidarė įspūdis, kad jūs dar šito nesupratote.

Mes neleisime mūsų piliečiams galvoti, jog jų atstovai atsakingi už teisės aktą, neteisingai vadinamą „gėdinga direktyva“. Mums nereikia gėdytis teisės akto, įvedančio naujas apsaugos priemones. Tikrai gėdytis turi tie, kurie nesugeba to įvertinti ir nemato, ar nenori matyti, pažangos, kuriai ji sudaro sąlygas.

Ar norime įdiegti savanoriško grįžimo principą? Ar norime leisti valstybėms narėms išlaikyti neribotą (sulaikymo) terminą? Ar norime pagrįstų sprendimų? Ar norime, kad teismų institucijos kontroliuotų sulaikymo sąlygas? Ar norime nemokamos teisinės pagalbos ir NVO paramos? Ar norime įteisinti šeimos vienybės, vaiko interesų ir medicininės pagalbos principus? Visos nuostatos gali būti geresnės, bet ši direktyva yra žingsnis pirmyn lyginant su dabartine padėtimi, kai kiekviena valstybė narė veikia taip, kaip nori, kartais ir nepriimtinu būdu – ar ne taip, gerb. M. Roure ir J. Hennis–Plasschaert?

Gerbiamieji Parlamento nariai, kviečiu jus balsuoti už šį kompromisą, kad nebūtų pasiduota tam tikrų žmonių politinėms manipuliacijoms šiuo tekstu ir kad nepamirštume konkretūs ja įvedami patobulinimai.

  Inger Segelström (PSE). - (SV) Gerb. Pirmininke, iš pradžių norėčiau padėkoti Manfredui Weberiui ir visiems tiems, kurių dėka buvo galima pradėti šią diskusiją dėl pirmojo žingsnio bendrų nelegalių imigrantų grąžinimo taisyklių ir procedūrų link. Manau, kad, lyginant su ankstesnėmis diskusijomis komitete ir plenariniame posėdyje, reikalai, susiję su tam tikrais esminiais klausimais, pasistūmėjo į blogąją pusę ir mažiau humaniškos ES link.

Pirma, laikyti žmones uždarytus 18 mėnesių yra nepriimtina. Žmonės taip gali išeiti iš proto, ir šie žmonės nėra sunkūs nusikaltėliai, bet asmenys, ieškantys sau ir savo šeimoms geresnio gyvenimo be skurdo. Antra, jei Taryba ir pranešėjai netikės savanorišku sugrįžimu, vaikai bus išplėšiami iš mokyklų ir ikimokyklinių vaikų įstaigų, nepranešus bus ištuštinami būstai, ir mes padarysime daugiau žalos, nei galbūt atsirastų dėl visos įtampos laukiant sprendimo, ypač vaikams. Trečia, po to, kai sausio mėn buvo priimta strategija dėl vaiko teisių, Parlamentas dabar negali žengti atgal ir vaikus užrakinti arba elgtis su jais taip, kaip pasiūlyta. Tai gali padaryti vaikams žalą visam gyvenimui, ir aš nenoriu prie šito prisidėti. Ketvirta, draudimas penkerius metus sugrįžti yra per ilgas laikotarpis žmonėms, jei jie turi priežasčių tai padaryti. Net ir geriausią tvarką įsivedusiose šalyse žmonės negali būti skirstomi į grupes; visi atvejai turi būti sprendžiami individualiai ir jie turi būti vertinami bei nagrinėjami atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, pvz., dėl moterų ir vaikų prekybos žmonėmis bylose.

Nemažai organizacijų, stebinčių žmogaus teisių padėtį, pateikė savo nuomones, ir jos yra susirūpinusios bei mano, kad kompromisas netinkamas ir nepakankamai jautrus žmogiškuoju požiūriu. Socialistų grupės pasiūlytiems pakeitimams turi būti pritarta. Ačiū, gerb. Pirmininke.

  Panayiotis Demetriou (PPE-DE). – (EL) Gerb. Pirmininke, turime užduoti klausimą: ar šiandien ES egzistuoja nelegalios imigracijos problema, ar ne? Atsakymas turi būti, kad tokia problema yra, ir ji rimta. Mes taip pat turime užduoti klausimą, ar ši problema turėtų būti sprendžiama Europos lygiu, ar ir toliau likti kiekvienos atskiros valstybės narės reikalu. Atsakymas antrąjį klausimą turėtų būti: ne, šią problemą turi spręsti ES. Mes išdėstėme savo nuomonę šiuo klausimu. Ar siekiant išspręsti šią problemą iki šiol buvo taikoma visapusė bendra ES politika? Deja, atsakymas vėl neigiamas. Kalbame apie problemą fragmentiškai, ir šiandien vykstanti diskusija slysta tik šios didžiulės su nelegalia imigracija susijusios problemos paviršiumi. Vis dėlto mes galime kartu žengti dar vieną žingsnį.

Kitas klausimas, kuris turi būti užduotas šiandien svarstant kompromisą: ar tai geras kompromisas tarp Tarybos ir Parlamento? Atsakymas – ne. Ar tokio kompromiso norėjome? Tikrai ne! Ar mes per laiką, turėtą kompromisui apsvarstyti, galėjome pasiekti iš tikrųjų gerą rezultatą? Atsakymas vėl yra neigiamas. Parlamentas su Taryba svarstė klausimą dvejus su puse metų.

Sveikinu M. Weberį su darbu, kurį jis atliko, ir rezultatais, kuriuos jis pasiekė, bet tai nėra rezultatai, kuriais būčiau visiškai patenkintas. Vis dėlto klausimas yra, ar padėtis gerėja. Atsakymas – taip. Dėl to kyla kitas klausimas: ar mes galime pasiekti kokio nors pagerėjimo, nes laikas bėga, o ne palikti padėtį tokią, kokia yra? Mano atsakymas – taip; mes kalbamės, ir tai gali būti tik naudingas dalykas. „Žemė priklauso visiems žmonėms“ − mane išjudinęs požiūris. Mane skatina supratimas, kad negalime veikti neišmintingai šių žmonių atžvilgiu. Vis dėlto turime atsižvelgti į realybę. Egzistuoja organizuotos visuomenės, ir kad ir kas beatsitiktų, mes privalome ginti žmogaus teises, nes tuo pačiu ginami ir organizuotų visuomenių bei organizuotų valstybių interesai ir teisės.

  Genowefa Grabowska (PSE). – (PL) Gerb. Pirmininke, Europoje nelegaliai gyvena milijonai žmonių, ir jie toleruojami, nes yra pigios darbo jėgos šaltinis, neįgyja teisės į pensiją arba sveikatos priežiūrą ir negali patys apginti savo teisių teismuose. Neabejoju, kad kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, turi teisę į orumą ir humanišką elgesį. Todėl džiaugiuosi galėdama pasveikinti Komisijos pasiūlymą, kuriuo ketinama suderinti principus šiuo klausimu.

Neabejoju, kad mes visi šiame Parlamente norime, kad Bendrijoje būtų nustatyti skaidrūs ir aiškūs nelegalių imigrantų grąžinimo, išsiuntimo ir draudimo sugrįžti principai ir procedūros. Mes jų laukėme gana ilgai. Parlamentas ištisus dvejus metus rengė šiuos sprendimus. Nepamirškime, kad mes dar dvejus metus turėsime laukti šios direktyvos įsigaliojimo, nes toks jos įgyvendinimo laikotarpis valstybėse narėse. Net jei Direktyva kelia man abejonių – mes abejojame, pvz., dėl imigrantų sulaikymo termino, vaikų laikymo be globėjų ir draudimo sugrįžti į Europos Sąjungą – noriu paklausti, ar nelegalūs imigrantai turėtų ir toliau laukti suderintos imigracijos politikos, įskaitant minimalius standartus. Ar jie turi tapti diskusijos, rodančios, kad Europa nepajėgia pasiekti susitarimo šiuo klausimu, liudininkais? Manau, kad ne.

  Stefano Zappalà (PPE-DE). – (IT) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, kaip ir daugelis mano kolegų Parlamento narių, šįryt dalyvavusių ir dalyvaujančių diskusijoje šiame Parlamente, aš susidūriau su šiuo reiškiniu tiesiogiai Parlamento veiklos laikotarpio pradžioje lankydamasis įvairiose Europos šalyse ir nemažai pirminio priėmimo centrų.

Supratau, kad tai sudėtingas, įvairių aspektų turintis reiškinys. Kiekvienas iš mūsų, dėl mūsų kultūros, charakterio ir politinės pozicijos, yra linkęs vertinti šį reiškinį savo požiūriu. Vis dėlto mes bendrai privalome atsižvelgti – ir aš manau, kad tai yra esminis dalykas – į tai, kad mes šiuo metu kalbame ne apie kelis imigrantus, kaip tai buvo prieš 100 metų. Mes nekalbame apie nežymų reiškinį ar pavienius atvejus, bet apie tautų kraustymąsi. Mes kalbame apie milijonus žmonių, kurie persikelia skatinami įvairių motyvų – labai nedaugelis siekdami prieglobsčio, labai nedaugelis dėl politinio pobūdžio priežasčių, o didžioji dalis – ieškodami geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų.

Aš negaliu, nors, deja, liko mažai laiko, nepadėkoti M. Weberiui. Negaliu nepadėkoti G. Deprezui, dabartiniam Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pirmininkui, ankstesniam pirmininkui J.–M. Cavadai ir visiems nariams, su kuriais daug laiko kartu dirbome šiuo klausimu. Esu įsitikinęs, kad įstatymas, kuris gali būti patobulintas, yra geriau, nei jokio įstatymo. Esu įsitikinęs, kad Europa teisi rūpindamasi visais, bet visų pirma, spręsdama šią sudėtingą ir rimtą problemą, su kuria susidūrėme, ji teisi rūpindamasi visų pirma savo piliečiais.

  Frieda Brepoels (PPE-DE). – (NL) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, norėčiau iš pradžių labai padėkoti pranešėjui už nepaprastai sunkų darbą ir atkaklumą rengiant šį labai svarbų dokumentą. Diskusijų pabaigoje, žinoma, labai sunku pridėti kokius nors naujus aspektus, tačiau labai pritariu tiems Parlamento nariams, kurie pasakė, kad ši direktyva yra tik pirmasis, tačiau būtinas žingsnis bendros migracijos politikos link. Mums visiems iškilusios tos pačios problemos ir iššūkiai, ir aišku, kad mūsų piliečiai sutiks su legalia imigracija ir jai pritars tik tada, kai politikai labai aiškiai pareikš, jog nelegali imigracija yra nepriimtina jokiomis aplinkybėmis. Mes išsiaiškinome, kad trečdalis valstybių narių vis dar neturi šios srities taisyklių, taigi faktiškai bet koks mūsų priimtas teisės aktas, turint omeny pačių nelegalių imigrantų apsaugą, šiose šalyse reikštų pažangą.

Norėčiau tik pasakyti šios direktyvos priešininkams, kad pasikeitimų šalyse, kuriose jau suteikiama pakankama apsauga, tikrai nebus arba jie bus labai nežymūs ir kad, be to, Taryba aiškiai garantavo, kad Direktyva bus taikoma nekenkiant apsaugai, kuri yra didesnė, nei numatyta Direktyvoje, kaip yra kai kuriose šalyse. Galų gale taip pat turi būti aiškiai pasakyta, kad valstybės narės gali numatyti tolesnes priemones, nei nurodytos Direktyvoje.

Kalbant apie įgyvendinimą ir paskesnes priemones, manau, kad labai svarbu, jog ne vien Komisija, bet ir šalių parlamentai prisiimtų už tai didesnę atsakomybę, nes savaime suprantama, kad išsiuntimas turi būti įgyvendinamas veiksmingai.

Galiausiai, gerb. Pirmininke, tikiuosi, kad dauguma šio Parlamento narių neapsiribos vien politine dogma bei manevravimu ir bus pasirengę prisidėti ieškant realaus, ryžtingo, aiškaus, humaniško sprendimo, kuris atitiktų ne tik ES, bet visų pirma pačių nelegalių imigrantų interesus.

  Manolis Mavrommatis (PPE-DE). – (EL) Gerb. Pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti kolegai M. Weberiui už puikų darbą bei jo rezultatus ir M.-A. Carlotti už konstruktyvų bendradarbiavimą Vystymosi komitete.

Viduržemio jūros baseino valstybės susidūrė su didesnio masto nelegalios imigracijos problema, nei kitos šalys, per kurių sienas imigrantai neplūsta. Pvz., į mano šalį, Graikiją, pernai atvyko 112 000 nelegalių imigrantų, ir buvo paskelbti 58 000 sprendimai dėl grąžinimo. Tai – rekordiniai skaičiai ES, todėl, siekdama spręsti šią problemą, Sąjunga turi priimti bendrą strategiją. Turi būti imamasi tolesnių priemonių, kad imigrantai būtų integruoti, ir parengtos tinkamos nelegalių imigrantų grąžinimo sąlygos.

ES privalo parengti grąžinimo politiką, pagrįstą solidarumo ir atsakomybės su besivystančiomis šalimis pasidalijimo principais. Palaikau ir pritariu Direktyvoje numatytam sprendimo grąžinti vykdymo atidėjimui: jis grindžiamas šeimos santykiais, vaiko interesais ir imigrantų sveikatos būkle. Vaikų interesus turi saugoti atitinkamas socialinės tarnybos skyrius arba advokatas.

Galiausia buvo priimtas Vystymosi komiteto prašymas netaikyti sulaikymo nepilnamečiams, ir esu tikras, kad kad visi mano kolegos Parlamento nariai jam pritars.

  Ioannis Varvitsiotis (PPE-DE). – (EL) Gerb. Pirmininke, kaip jau sakė M. Mavrommatis, pernai į Graikiją atvyko 112 000 nelegalių imigrantų. Vis dėlto didžioji jų dalis nepageidavo ten pasilikti; jie norėjo vykti į kitas Europos šalis. Tai reiškia, kad imigracijos problema – visos Europos problema; ji liečia mus visus, ir ją spręsti turime kartu.

Todėl Graikija pasisako už bendrą imigracijos politiką. Žinoma, M. Weberio rekomendacija visiškai neišsprendžia problemos, tačiau yra teigiamas žingsnis, taigi iš visos širdies jį sveikinu. Jei tęsime politiką, numatytą Direktyvoje, manau, kad anksčiau ar vėliau atsidursime geresnėje padėtyje, nei esame dabar.

Niekas nepritaria nežmoniškam elgesiui su imigrantais ar žmogaus teisių pažeidimams. Vienintelis dalykas, dėl kurio Graikija abejojo, tai valstybių narių įpareigojimas teikti nemokamą teisinę pagalbą. Žinote, kodėl? Dėl dviejų priežasčių: pirma, su ja susijusios išlaidos yra milžiniškos ir Graikijai pernelyg didelės; antra, tokia teisinė pagalba iš dalies pažeidžia teisingumo principą. Jei nemokama teisinė pagalba teikiama nelegaliems imigrantams, tai kodėl ji neteikiama neturtingiems legaliems į mūsų šalį atvykstantiems imigrantams arba mūsų pačių nepasiturintiems piliečiams?

Manau, kad šis klausimas papildžius atitinkamą straipsnį buvo išspręstas ir Graikijos abejonės išsklaidytos. Taigi mes tvirtai palaikome pasiūlymą ir rekomendaciją.

  Pierre Pribetich (PSE). – (FR) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, derybose siekiant susitarimo per pirmąjį svarstymą mums kainavo nemažai pažangių pasiekimų, pasiektų Parlamento darbu.

Esant tokiai padėčiai, šis kompromisinis teksto pasiūlymas nepriimtinas. Nepriimtina elgtis su nepilnamečiais kaip su suaugusiaisiais, atimti iš jų galimybę pasinaudoti teise į mokslą, leisti juos išsiųsti atgal į šalį toli nuo jų giminių. Nepriimtina numatyti bendras taisykles ir procedūras, atitinkančias žemiausius standartus Europoje ir susilpninančias šią direktyvą; nepriimtina palikti tiek daug spragų žmogaus teisių pažeidimams, netinkamų sulaikymo terminų taikymui, taip pat palikti tiek daug žmonių be teisinės apsaugos.

Kaip gali apsišvietusi Europa pritarti tokiam pasibaisėtinam dalykui? Kaip gali Viktoro Hugo Europos Jungtinių Valstijų kūrėjų svajonė po tiek daug vilčių būti paversta į košmarą?

  Miroslav Mikolášik (PPE-DE). - (SK) Problemoms, susijusioms su nelegaliai ES gyvenančiais imigrantais, spręsti reikia skaidrių, aiškių ir pagrįstų taisyklių. Atsižvelgiant į tai, kokia aktuali– šiuo metu ES gyvena apytikriai 8 mln. nelegalių imigrantų – ir kokia sudėtinga ši problema, manau, kad bendros teisinės sistemos kūrimas yra neišvengiamas.

Direktyvoje aiškiai sakoma, kad nelegalūs imigrantai turi išvykti iš Europos. Vis dėlto mes turime atsižvelgti į sąlygas, kuriomis tai vyksta, ir užtikrinti, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės, ypač teisė į asmens laisvę.

Kadangi vaikai yra ypač pažeidžiama grupė tokioje situacijoje, aš džiaugiuosi tuo, kad Direktyvoje aiškiai paminėtas pagrindinis vaiko interesų teisinis principas. Spręsdami nelegalios imigracijos problemą negalime apriboti tiktai pragmatišku priverstiniu išsiuntimu ir draudimu sugrįžti. Galiausia turime pasitelkti gilesnę politinę dimensiją ir mažinti paskatas nelegaliai imigruoti į Europos Sąjungą.

  Jean-Claude Martinez (NI). – (FR) Gerb. Pirmininke, Evo Morales parašė mums dėl Direktyvos dėl imigracijos, kuri Prancūzijoje vadinama „asmenų be dokumentų direktyva“. Lotynų Amerikos valstybės vadovas kreipėsi į Europą ne kaip tikras svetimšalis, bet kaip giminaitis.

Aišku, esame valstybės, turinčios taisykles, kurių turi būti laikomasi; kitaip įsivyrauja netvarka ir galų gale nukenčia visi. Tačiau kadangi iš Peru imigruojama į Čilę, iš Nikaragvos į Kosta Riką, o iš Mozambiko į Pietų Afriką, imigracija − globalinis reiškinys, kurio priežastys bendros. Globalizuotoje ekonominėje rinkoje imigracija − aukščiausia kapitalistinės logikos pakopa, kai žmogus, neturintis, ką parduoti, gali parduoti tik pats save. Net ir turint netvirtą kontinentinės Europos teisinę struktūrą problemoms, susijusioms su visuotinės migracijos padariniais, spręsti, imigracijos problema galiausia turės būti sprendžiama pasaulio mastu, kaip ir maisto produktų, pandemijų ir bendrojo lavinimo problemos, nes ši problema jau yra pasaulinė. Tai vadinama pasidalintų pasaulio bendros nuosavybės sričių „reguliavimu“.

  Petru Filip (PPE-DE). - (RO) Vienodų standartų ir procedūrų, taikomų valstybėse narėse, egzistavimas yra reikalavimas visos Europos administracinės sistemos lygiu, ir ne tik kalbant apie imigrantų iš trečiųjų šalių grąžinimo standartus ir procedūras.

Šio pranešimo, kuris neabejotinai šiuo metu yra svarbus ir naudingas, rengimas leidžia man vėl pradėti diskusiją dėl poreikio įdiegti sąveikos sistemas, skirtas visose šalyse žinybiniu lygiu skelbti dokumentus visuomenei.

Sistemų, skirtų skelbti dokumentus visose šalyse, sąveikos suderinamumas (interoperabilumas) išlieka pagrindine rizikų, kylančia dėl pernelyg didelių valdžios galių, ribojimo prielaida ir numato praktinę formulę, užtikrinančią naudojimąsi teisėmis, susijusiomis su Bendrijos piliečio statusu.

Įvertindamas šio pranešimo kokybę, norėčiau pabrėžti tai, kad jo poveikį maksimaliai padidintų praktinių įgyvendinimo sąlygų peržiūra, pagrįsta pagrindiniais tyrimais, susijusiais su galimybe įdiegti integruotą administracinių procedūrų ir paslaugų elektroninę sistemą. Galbūt nėra per vėlu pagalvoti apie europietiškos elektroninės tapatybės sukūrimą.

  Nicolae Vlad Popa (PPE-DE). - (RO) Kalbant apie M. Weberio pranešimą, gerai apgalvotą pranešimą, Grąžinimo direktyva bus pirmoji imigracijos srities teisėkūros iniciatyva, sėkmingai priimta taikant bendro sprendimo procedūrą sutarus Europos Parlamentui ir Tarybai. Džiaugiuosi, kad abi institucijos, padedamos Europos Komisijos, prisiėmė ir atsakingai vykdė savo pareigas ir parengė gaires būsimiems teisės aktams.

Grąžinimo politika turėtų būti laikoma neatskiriama ir būtina visos darnios Bendrijos migracijos ir prieglobsčio politikos dalimi. Veiksmingesnės nelegalios imigracijos taisyklės leis priimti liberalesnes legalios imigracijos taisykles.

Manau, kad siekiant užtikrinti veiksmingą grąžinimo politiką, buvo parengtos aiškios, skaidrios ir nešališkos taisyklės, kurios yra būtina teisingo migracijos politikos valdymo sudedamoji dalis, kaip sutarta Hagos programoje.

  Ewa Klamt (PPE-DE). – (DE) Gerb. Pirmininke, daug metų reikalavome parengti bendrą planą, kuris apimtų visus migracijos srities aspektus, ir Grąžinimo direktyva neabejotinai yra šio paketo dalis. Legali imigracija į Europos Sąjungą gali būti tinkamai reguliuojama tik tada, jei mes nebeapgyvendinsime milijonų nelegalių imigrantų ir šį klausimą spręsime kartu su legalios imigracijos klausimu.

Kolegei M. Roure, pabrėžusiai nelegalių imigrantų „teisę“ gelbėtis nuo skurdo, turiu priminti, kad vien tik Afrikoje gyvena 922 mln. žmonių, iš kurių didžioji dalis skursta, o Indijoje gyvena 1,1 mlrd.; nemažai jų norėtų atvykti pas mus į Europą. Tai – netinkamas būdas siekiant sutvarkyti padėtį. Todėl palaikykite Grąžinimo direktyvą, kad galų gale galėtume priimti tikrai geras legalios imigracijos taisykles ir taip iš tikrųjų padėti žmonėms.

  Dragutin Mate, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − (SL) Aš, žinoma, norėčiau šį tą pridėti prie to, ką atidžiai išklausiau ir ką jūs išsakėte savo pastabose.

Pirmiausia turi būti labai aiškiai pasakyta, kad šiandien mes kalbame apie Grąžinimo direktyvą, apie nelegalią imigraciją, bet ne apie prieglobstį arba prieglobsčios procedūras. Tai – labai skirtingi dalykai. Direktyva dėl prieglobsčio galioja nuo 2003 m. ir yra taikoma.

Šiandien bandome žengti žingsnį pirmyn. Padaryti šį žingsnį pirmyn mums svarbu, ir Taryba savo politinėje deklaracijoje, kurią galite perskaityti priešpaskutiniame puslapyje, prisiėmė įsipareigojimą, pagal kurį tiems asmenims, kurie atitinkasulaikymo sąlygas, bet ne kiekvienam, gali būti taikomas sulaikymas šešiems mėnesiams. Be to, išimtiniais atvejais, kai tai konkrečiai numatyta, sulaikymas gali būti pratęstas dar 12 mėnesių. 18 mėnesių automatiškai sulaikoma nebus, kaip šiandien kelis kartus girdėjome posėdyje. Tai netiesa.

Be to, Taryba politinėje deklaracijoje prisiėmė aiškų įsipareigojimą, kurį norėčiau pacituoti: „Taryba pareiškia, kad šios direktyvos įgyvendinimu neturėtų būti remiamasi kaip pagrindu priimti mažiau palankias nuostatas asmenims, kuriems ji taikoma“.

Tai reiškia – jokioje šalyje, ir šiuo metu yra šešios tokios šalys; aš kalbėjausi apie tai su visais šešiais ministrais. Per derybas Taryboje visi šeši ministrai tvirtino, kad šis laikotarpis yra trumpesnis nei šeši mėnesiai. Tačiau, deja, dauguma valstybių narių yra nustačiusios žymiai ilgesnius terminus, netgi neribotus, ir nemažai valstybių narių šiuo metu ir praktiškai, ir teoriškai gali sulaikyti nelegalius imigrantus neribotam laikui.

Yra sričių, kuriose mes siekiame pažangos. Dar daugiau, mums būtina žengti į priekį. Šia proga, žinoma, norėčiau specialiai paminėti ypač pažeidžiamą vaikų grupę. Norėčiau primygtinai paraginti Parlamentą vėl pažvelgti į 5 straipsnį ir dar kartą į 15a straipsnį. Jame aiškiai išdėstyta, kad vaikų laikymo salygos negali būti blogesnės ir kad jie turi būti suteikta galimybė mokytis bei lankyti darželius. Jie turi būti apgyvendinti specialiose įstaigose, kuriose galėtų visu tuo naudotis. Apribojimai labai griežti.

Šiuo klausimu derybos taip pat buvo labai sunkios, jokiu būdu ne paprastos. Nežinau, ar visi Parlamento nariai gali tai įsivaizduoti, bet noriu jums pateikti tik vieną nedidelę derybų detalę: dėl vieno straipsnio, būtent 14, derėjomės keturias valandas, keturias valandas dėl kiekvieno žodžio.

Valstybės narės suprato, kad tai turi būti sprendžiama ES lygiu. O ką jūs sprendžiate čia šiandien? Ar mes norime spręsti šią problemą šalies, kaip buvo daroma iki šiol, ar ES lygiu. Vienas narys išdėstė tai labai iškalbingai: nelegali imigracija yra problema. Nekyla klausimas, ar ji egzistuoja. Ji egzistuoja. Ši sritis turi būti sutvarkyta, ir turi būti sutvarkyta kiek įmanoma labiau civilizuotai. Taigi mums reikia žengti pirmą žingsnį. Žinau, kad daug žmonių šio kompromiso nelaiko tinkamu, bet turime suprasti, jog valstybės narės taip pat nenoriai sutiko su šiuo kompromisu.

Jūs turite žinoti, kad nemažai valstybių narių nenori bendros šios srities politikos. Valstybės narės, daugelis valstybių narių, būtų patenkintos, jei galėtų šią sritį reguliuoti savo pasirinktu būdu, savo šalyje pagal savo pačių taisykles, be Europos Parlamento pritarimo ir Europos institucijų kontrolės. Ir dabartinė padėtis blogesnė, nei tai, ką siūlome šiandien. Dėl to norėčiau pakartoti, kad tai – svarbus ir ryžtingas žingsnis pirmyn.

Taigi kas šiandien yra sprendžiama? Mes nesprendžiame dėl šiandien pateiktų straipsnių tikrų formuluočių arba dėl M. Weberio ir mano, atstovavusių Tarybai, derybų su Komisija ir Komisijos nariais sėkmės. Mes sprendžiame dėl integracijos politikos sričių vientisumo. Jei šiandien mes prieiname tašką, kai sakome NE šiai direktyvai dėl nelegalios imigracijos, tai galite įsivaizduoti, kaip sudėtinga bus pereiti prie sprendimo priėmimo, bendro sprendimo priėmimo dėl legalios migracijos.

Mes turėsime žengti šį pirmąjį žingsnį, ir jei mes nežengsime jo šiandien, turėsime žengti ateityje, ir jos priėmimo būdas reiškia ilgą, labai ilgą kelią. Galiu šiandien visai atsakingai jums pareikšti, kad jeigu Direktyva nebus priimta per pirmąjį svarstymą, daug valstybių narių grįš prie savo pradinės derybinės pozicijos, kurios yra labai griežtos ir nelanksčios. Be to, žinoma, praeis daug laiko, kol mes galėsime vėl čia susėsti ir spręsti, ar priimti kokią nors bendrą poziciją.

Galiausiai turės būti priimtas kompromisinis tekstas. Nebus priimta jokia kraštutinė pozicija. Tai – demokratijos kertinis akmuo. Nėra taip, kad dominuoja kažkieno nuomonė, ir, žinoma, aš gerbiu visų nevyriausybinių organizacijų ir visų kitų institusijų, kurios pateikė savo nuomones ir kurios kovoja, kad padėtis pagerėtų, nuomonę. Gerai, kad jos už tai kovoja, bet mes privalome įsisąmoninti, kad galiausiai mes visi, t. y. mes Taryboje ir jūs Parlamente, esame atsakingi savo rinkėjams ir žinome, kokie sunkumai kyla šiose srityse. Kaip jau kelis kartus sakiau šioje baigiamojoje kalboje, tai – pirmasis, labai svarbus žingsnis, kurį turime žengti kartu šiame kelyje stiprindami nelegalių imigrantų teisės ir bendrai formuodami migracijos politikos kryptis.

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. − (FR) Gerb. Pirmininke, šioje diskusijoje apsiribosiu prateikdamas tam tikros papildomos informacijos.

Pirmiausia, Grąžinimo direktyva, jei ji bus priimta, nebus taikoma atskirai. Ji bus vienas iš teisės aktų, pagrįstų koordinuotos imigracijos politikos koncepcija. Taigi, kaip jau minėjo kai kurie EPN, iš tikrųjų galios teisės aktai dėl legalios imigracijos ir teisės aktai dėl mūsų prieglobsčio procedūrų griežtinimo ir pabėgėlių priėmimo. Taip pat bus, ir jau yra, įgyvendinama koordinuota politika dalyvaujant trečiosioms šalims, iš kurių atvyksta imigrantai. Esu įsitikinęs, kad būtent partnerystė su trečiosiomis šalimis padės mums nustatyti šios koordinuotos imigracijos politikos būdus ir priemones. Tai – pirmasis dalykas, kurį norėjau pasakyti.

Antra, norėčiau jums priminti, kad Direktyva yra vertinga – ir tai labai svarbu – tuo, kad ji numato teisinę sistemą, suteikiančią galimybę taikyti Bendrijos mechanizmus, kurie reiškia, kad mes galėsime kontroliuoti acquis laikymąsi, būtent pažeidimo procedūrą, Europos Teisingumo Teismo jurisdikciją, Komisijos pranešimą ir Europos Parlamento vykdomą kontrolę. Tokios direktyvos priėmimo privalumas būtų tai, kad ji atvertų kelius žymiai veiksmingesnei teisminei kontrolei.

Trečiasis dalykas, apie kurį Parlamentas turi pagalvoti, yra tas, jog Parlamentas dar pastūmėjo reikalus priekį, ypač dėl straipsnių, liečiančių vaikus. Šių naujų 8a ir 15a straipsnių esmė yra ta, kad vaikai, kiek tai įmanoma, neturi būti sulaikomi. Jei jie sulaikomi, ši direktyva naudinga tuo, kad ji priverčia nusprendusias tai padaryti valstybes nares laikytis minimalių apsaugos priemonių, nustatytų 15a straipsnyje, kurį jūs jau minėjote, gerb.  D. Mate.

Ketvirtasis dalykas, kurį norėčiau pridurti, yra tai, kad mes taip pat turime ir finansinių išteklių, kurie turėtų būti panaudoti. Mes turime apytikriai 700 mln. eurų Grąžinimo fondą, kuris turėtų padėti mums užtikrinti teisinę pagalbą, sveikatos priežiūrą ir spręsti įvairias reintegracijos tam tikrose kilmės šalyse problemas.

Penktąjį klausimą noriu „pasiskolinti“ iš G. Deprezo, kuris minėjo, kad Komisija per trejus metus turės parengti pranešimą apie šios direktyvos taikymą. Noriu pabrėžti, kad mus įpareigoja ne tik šis pranešimas, bet ir visa kita, kas palaiko šį dokumentą: noras, kad Bendrijos procedūroms būtų taikoma teismų peržiūra, procedūroms, kuriomis bandoma nustatyti puriausvyrą tarp teisėtumo, be kurio mums nepavyktų pasiekti viešosios nuomonės pritarimo legaliai imigracijai, poreikio ir poreikio užtikrinti pagarbą Žmogaus teisių konvencijos principams. Galiu jums pasakyti, kad jei ši direktyva bus priimta, aš asmeniškai įsitrauksiu į jos įgyvendinimą, kad užtikrinčiau, jog nepamirštume jos dvasios.

  Manfred Weber, rapporteur. − (DE) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, pirmiausia norėčiau padėkoti už dalykišką diskusiją. Stebėtina, kad mes esame tokie dalykiški, turint omeny, kiek emocijų kelia ši tema. Turiu pasakyti, kad turint omeny šiandien svarstomų klausimų įvairovę, didžiuojuosi, kad esu šio Parlamento narys.

Susilaukėme vieno netakto: G. Catania mums visiems prikišo, kad esame atsakingi už masines kapavietes Viduržemio jūroje. Aš atmetu tokias demagogiškas kalbas. Visi stengiamės daryti tai, ką galime, kad padėtume tiems žmonėms.

Dėl Direktyvos turinio nieko daugiau pasakyti nenoriu. Jis jau nuodugniai aptartas. Norėčiau šiek tiek pakalbėti apie procesą. Labai išmintingai pasisakė mūsų Pilietinių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto primininkas. Jis paragino Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakciją būti ypač teisingiems per šį procesą. Mes atsiėmėme savo pakeitimus. Norime, kad dėl pakeitimų būtų balsuojama, ir dėl to prisidėjome savo indėliu. Vidaus reikalų komitete parengėme šimtus pakeitimų ir organizavome ten dideles balsų daugumas. Tai reiškia, kad galėjo dalyvauti kievienas Parlamento narys, besidomintis šiuo klausimu.

Taip pat norėčiau kai ką pasakyti dėl NVO. Suprantu, kad NVO nepatenkintos. Mums čia diskutuojant aplinko apsaugos klausimais „Greenpeace“ niekada nebus patenkinta mūsų pasiektais rezultatais. NVO uždavinys – stengtis didinti spaudimą; tačiau aš jau dabar galiu papasakoti, kas bus: jei mes priimsime šią direktyvą, rytoj pat tos pačios NVO, kurios dabar protestuoja, pasinaudos joje numatytomis teisinėmis galimybėmis ir kreipsis į Europos Teisingumo Teismą, kad būtų pradėti procesai prieš valstybes nares. Taip pat pranašauju, kad kairieji, kurie šiandien argumentuoja prieš Direktyvą, rytoj prašys Komisijos arba Komisijos nario J. Barroto įgyvendinti tai, ką šiandien nutarėme. Remdamiesi šiuo teisiniu pagrindu jie bandys užtikrinti palankią padėtį tiems žmonėms. Todėl sakau: tai nėra ideali padėtis, bet mes padarėme didelį žingsnį pirmyn.

Ir paskutinė mintis: deja, nedalyvauja kolegos M. Roure ir C. Fava iš Socialistų frakcijos. Jų čia nėra, jie duoda interviu televizijai ir mėgina išdėstyti savo poziciją. Jie negirdėjo, ką pasakė gerb. D. Mate: arba žengsime šį žingsnį pirmyn – dar kartą dėkoju Tarybai pirmininkaujančiai Slovėnijai – arba daugelį metų nebus jokios pažangos. Mes ir toliau kalbėsime apie tai, kad būtina lemiama pažanga, bet nieko nepasieksime. Todėl rytdienos klausimas yra ne apie tai, ar ši direktyva ideali, ar ne. Tiesiog klausimas yra toks: ar ši direktyva pastūmės į priekį Europos Sąjungą? Rytoj į šį klausimą galime atsakyti tvirtu ir aiškiu „taip“.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas įvyks rytoj 11.30 val.

Rašytiniai pareiškimai (142 straipsnis)

  Louis Grech (PSE), raštu. – Pasiūlymas dėl direktyvos dėl nelegalių migrantų grąžinimo būtų sveikintinas dėl mėginimo nustatyti bendrus standartus ir yra žingsnis teisinga kryptimi. Vis dėlto joje numatomos nepakankamos pabėgėlių ir žmogaus teisių apsaugos priemonės ir neatkreiptas dėmesys į specifinius poreikius ir problemas, su kuriais susiduria tam tikros valstybės narės, pvz., Malta, kurioms imigracijos daromas poveikis, atsižvelgiant į jų dydį, gyventojų skaičių ir išteklius, yra neproporcingai didelis.

Dar kartą noriu pabrėžti ir pakartoti tai, kad šiuo klausimu turi būti parengta bendra Europos politika, skirta spręsti tokius pagrindinius klausimus: a) politikos krypčių dėl „naštos pasidalijimo“ priėmimas visose valstybėse narėse; b) Dublin II peržiūra; c) atitinkama finansinė parama; d) įgyvendinamumo įvertinimas, arba, kitaip, vystymosi centrai, pvz., darbo centrai kilmės ir tranzito šalyse; e) realios grąžinimo politikos vystymas; f) savalaikės imigracijos politikos įgyvendinimas; ir g) kova su organizuotu nusikalstamumu (įskaitant prekybą žmonėmis), ksenofobija ir rasizmu.

Agentūros, specialiai sukurtos visiems legalios ir nelegalios imigracijos reikalams, įsteigimas labai padėtų visapusiškai ir kompleksiškai spręsti šias problemas.

  Eija-Riitta Korhola (PPE-DE), raštu. – (FI) Gerb. Pirmininke, pirmasis šio mums pateikto teisės akto pasiūlymo iššūkis yra tai, kad šis pasiūlymas – pirmasis mūsų bandymas nustatyti bendras Bendrijos imigracijos politikos normas. Tai bus svarbus mėginimas parengti politiką, taikomą visoje Bendrijoje.

Imigracijos politika, kaip jokia kita, yra pagrindinių teisių ir žmogaus teisių požiūriu jautri sritis. Sutinku su tais, kurie tiesiai šviesiai pasakė, jog pasiūlyme dėl kompromisinio teksto yra keletas keblių klausimų, susijusių su pagrindinėmis ir žmogaus teisėmis.

Vis dėlto kaip įstatymų leidėjai turime atsižvelgti į bendrą padėtį: status quo išlaikymas išvis nėra alternatyva. Pirma, tai liečia sulaikymo terminus. Pagal keleto valstybių narių įstatymus sulaikymo terminas yra neribotas. Be to, taip pat dažnai nepakankamai reglamentuojami sulaikymo pagrindai. Antra, daug valstybių narių yra nustačiusios neribotos trukmės draudimus sugrįžti. Dėl to nemažai valstybių narių pageidautų, kad būtų nubalsuota prieš pasiūlymus dėl kompromisinio teksto ir prieš visą teisės akto iniciatyvą.

Nepaprastai svarbu, kad Direktyva užtikrintų, jog grąžinimo procedūroms būtų taikomi Bendrijos priežiūros mechanizmai. Taip galėtume garantuoti, kad netrukus visose valstybėse narėse būtų taikomi tam tikri minimalūs standartai.

Aš dėkinga pranešėjui M. Weberiui už tai, kad jam pavyko susitarti dėl labai svarbių Tarybos pozicijos patobulinimų, taigi galų galę mūsų humanitariniai įsipareigojimai yra garantuoti. Labai svarbūs yra pakeitimai dėl vaikų, šeimų ir mažumų apsaugos.

  Roselyne Lefrançois (PSE), raštu. – (FR) Teisės aktas, dėl kurio rytoj turės būti balsuojama, yra aiškus žingsnis atgal net tik lyginant su pradiniu Komisijos pasiūlymu, bet pirmiausia turint omeny Pilietinių teisių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto, kurio narys aš esu, atliktą darbą.

Mes, socialistai, pasisakome už minimalių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo normų įvedimą, nes remiame atsakingą, humanišką požiūrį į nelegalią imigraciją ir suprantame, kad kai kurių valstybių narių vykdoma šios srities politika yra nepriimtina pagarbos pagrindinėms teisėms požiūriu.

Vis dėlto mes neturime kitos išeities, tik norodyti, kad kompromisinis tekstas, palaikomas konservatorių ir liberalų daugumos, nereiškia jokių pagerinimų šioje srityje. Ši direktyva netaikoma nei prieglobsčio prašytojams, nei asmenims, sulaikytiems kertant sieną. Be to, svarbiausia, ji suteikia valstybėms narėms pernelyg didelę veiksmų laisvę pagrindiniais klausimais, pvz., dėl nepilnamečių teisių ir sulaikymo terminų.

Pagal Direktyvą sulaikymo terminas galėtų būti pratęstas iki 18 mėnesių. Kaip ir nemažai mano kolegų Parlamento narių, aš atsisakau palaikyti nuostatą, leidžiančią sulaikyti tokiam ilgam laikui žmones, kurių vienintelis nusikaltimas − tai, kad jie norėjo ieškoti geresnio gyvenimo Europoje.

Todėl, jeigu Europos Parlamento Socialistų frakcijos pakeitimai bus atmesti, aš balsuosiu remdamasi savo sąžine prieš šį tekstą.

  Vincent Peillon (PSE), raštu. – (FR) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, rytoj turėsime balsuoti dėl teksto, kurį valstybės narės ir labiau konservatyvūs mūsų kolegos pateikė kaip kompromisinį. Tačiau neturėtumėte jo priimti: šis tekstas yra ne kompromisinis, bet kompromituojantis.

Ką siūlo Taryba ir pranešėjas šioje Grąžinimo direktyvoje, jei ne palaikyti tai, kad valstybės narės galėtų 18 mėnesių sulaikyti asmenis, kurie atvyko nelegaliai, tačiau nėra padarę jokio nusikaltimo, ir uždrausti jiems sugrįžti į Europą dar 5 metus?

Parlamentas turi teisę priimti bendrą sprendimą dėl imigracijos. Taigi mes turime ne tik galimybę panaudoti savo įtaką prieš Tarybą; mes privalome tai padaryti. Nepraleiskime šios galimybės: priimdami tokį Direktyvos tekstą, koks yra dabar, leistume Tarybai sugriauti visą pažangą, padarytą žmogaus teisių srityje per trejus darybų metus.

Todėl tikiuosi, kad šį tekstą atmesime; jis − tikra karikatūra, kelianti grėsmę, kad mes užsiklęsime ir pamiršime savo vertybes.

Mums reikia tikros Europos imigracijos politikos, o ne tokios, kuri tėra iliuzinė Europos tvirtovės apsauga.

  Gabriele Zimmer (GUE/NGL), raštu. – (DE) Europos Parlamento dešiniųjų dauguma atveria kelią masiniam išsiuntimui.

Aštuoniems milijonams galiojančių leidimų gyventi neturinčių žmonių, iš kurių nemažai ES gyvena jau daugelį metų, gresia sulaikymas ir deportacija. Prieš nustatant vienodas legalios imigracijos į Europos Sąjungą taisykles, vidaus reikalų ministrai norėjo „galutinai išsiaiškinti“. Neseniai Vokietijos vidaus reikalų ministerijos valstybės sekretorius televizijos žinių laidoje prisipažino, kad „Mes Vokietijos labui pasiekėme, jog ateityje tuos, kuriais norime atsikratyti, išsiųsti bus lengviau“.

Pagal Tarybos ir M. Weberio, Europos Parlamento nario, atstovaujančio CSU (Krikščionių socialistų sąjungai), parengtą kompromisinį tekstą gali būti skiriamas sulaikymas 18 mėnesių, vaikai gali būti atskirti nuo jų šeimų, o išsiųstiems asmenims gali būti uždrausta sugrįžti į Europos Sąjungą penkerius metus. GUE/NGL, Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija ir Šiaurės šalių žalieji kairieji protestuoja prieš šią nehumanišką praktiką.

Ši direktyva yra pražūtinga Europos Sąjungai mėginimui tarptautiniu mastu pelnyti pagrindinės kovotojos už žmogaus teises vardą. 44 Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių vyriausybės bendrame kreipimesi į Parlamento narius reikalavo atmesti teisės akto projektą. Jau prieš tai Bolivijos prezidentas Evo Morales išraiškingame ir emocionaliame laiške Europos Parlamento nariams priminė, kad per praeitus du šimtmečius Europos pabėgėliai, gelbėdamiesi nuo skurdo ir represijų, kituose žemynuose rado prieglobstį ir draugystę.