Pirmininkas. − Kitas klausimas liečia Tarybos ir Komisijos pareiškimus dėl Gvantanamo kalinių grąžinimo ir perkėlimo bei tariamo CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse.

  Alexandr Vondra, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − Gerb. pirmininke, tikrai žinau, kad Gvantanamo sulaikymo centro problema Parlamentui kėlė didelį susirūpinimą. Taip pat žinau, kad Parlamentas įvairiose rezoliucijose, priimtose nuo 2002 m., ne kartą išsakė savo nuomonę šiuo svarbiu klausimu. Todėl manau, kad Parlamentas, kaip ir Taryba, teigiamai vertina prezidento B. Obamos sprendimą per vienus metus uždaryti Gvantanamo sulaikymo centrą. Pirmininkaujanti valstybė narė išdėstė šį savo požiūrį pareiškime, kuris buvo priimtas netrukus po to, kai prezidentas B. Obama pasirašė įsakymą dėl Gvantanamo sulaikymo centro. Tikriausiai žinote, kad ministrai tvirtai pritarė šiam sprendimui paskutiniajame Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos posėdyje.

Prezidentas B. Obama taip pat paskelbė savo sprendimą sustabdyti karinių komisijų bylų svarstymą, vėl patvirtinti Ženevos konvenciją, nutraukti slaptą sulaikymo programą ir atsisakyti ypatingųjų tardymo metodų. Šie sveikintini pokyčiai suteiks mums galimybę dar labiau sustiprinti transatlantinį bendradarbiavimą kovos su terorizmu srityje.

Didžiausia atsakomybė už Gvantanamo įlankos sulaikymo centro uždarymo procesą tenka, žinoma, Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Vis dėlto, atsižvelgdami į mūsų bendrą interesą kovojant su terorizmu ir siekdami palaikyti žmogaus teises bei teisėtumo principą, ministrai praėjusią savaitę Taryboje aptarė būdus, kuriais valstybės narės galėtų suteikti JAV praktinę pagalbą, ir ypač klausimą, ar jos galėtų priimti buvusius Gvantanamo kalinius.

Prezidentas B. Obama savo įsakyme dėl Gvantanamo įlankos sulaikymo centro uždarymo nurodė persvarstyti visų sulaikytųjų statusą. Šiuo metu rengiamasi šiam persvarstymui. Būtų perkeliami šio persvarstymo išvadas atitinkantys kaliniai. Klausimo, ar valstybės narės galėtų priimti buvusius Gvantanamo kalinius, sprendimas yra tų šalių kompetencija. Tačiau praeitą savaitę buvo sutarta, kad būtų pageidautinas bendras politinis atsakas ir kad turėtų būti nuodugniau ištirta koordinuotų Europos lygmens veiksmų galimybė.

Ši tema iškelia daug politinių, teisinių ir saugumo klausimų, dėl kurių prireiks tolesnių tyrimų ir konsultacijų ir kuriuos sprendžiant – ir tai taip pat labai svarbu – turės dalyvauti valstybių narių teisingumo ir vidaus reikalų ministrai. Procesas jau prasidėjo, ir Taryba grįš prie šios temos, kai tik bus giliau išnagrinėti kai kurie šių klausimų. Tai – dabar vykstančio darbo tema ir šiandien, pavyzdžiui, aptariamas COPS.

Visiškai suprantu nuolatinį Parlamento domėjimąsi, atsispindėjusį ir šiame posėdyje pateiktame rezoliucijos projekte, kurį perskaičiau. Norėčiau jus patikinti, kad pirmininkaujanti valstybė narė skirs didelį dėmesį šiam klausimui ir išsamiai informuos jus apie tolesnių diskusijų Taryboje rezultatus ir visus kitus įvykius.

  Jacques Barrot, Komisijos Pirmininko pavaduotojas. − (FR) Gerb. pirmininke, aš šiltai sveikinu A. Vondrą ir džiaugiuosi galėdamas pritarti tam, ką jis ką tik pasakė, nes šiuo sudėtingu klausimu Komisija, žinoma, turi glaudžiai bendradarbiauti su pirmininkaujančia valstybe.

Taip pat ypač norėčiau išreikšti paramą B. Ferrero-Waldner, kuriai paskutinę akimirką buvo sukliudyta prisidėti šį vakarą prie mūsų. Taigi kalbėsiu ir jos, ir savo vardu.

Komisija labai palankiai sutiko iniciatyvas, kurių po inauguracijos ėmėsi prezidentas B. Obama. Dabar yra visos sąlygos vėl ryžtingai stiprinti Amerikos ir Europos santykius, ir Komisija dės dideles pastangas siekdama atgaivinti šią partnerystę.

Ryškiausias Jungtinių Amerikos Valstijų kurso pakeitimo pavyzdys yra jų ketinimas kalbant apie elgesį su įtariamais terorizmu asmenimis atsižvelgti į susijusius žmogaus teisių klausimus. Mes, žinoma, sveikiname prezidento B. Obamos siekį skubiai uždaryti Gvantanamo sulaikymo stovyklą, stengtis užmegzti ryšius su Islamo pasauliu ir sustiprinti Jungtinių Amerikos Valstijų įsipareigojimą dėl Vidurinių Rytų taikos proceso.

Taip pat su pasitenkinimu atkreipiame dėmesį į kitas tokias pat svarbias sausio 22 d. pasirašytuose įsakymuose numatytas priemones: slaptų CŽV kalėjimų uždarymą, visišką kankinimų ir žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio uždraudimą bei karinių tribunolų bylų svarstymo sustabdymą.

Europos Sąjunga palaiko aktyvų politinį dialogą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kuriame prioritetą, žinoma, teikia žmogaus teisių skatinimui visame pasaulyje. Be to, mes ir JAV esame aktyvūs partneriai kovojant su terorizmo grėsme, tačiau visada laikomės savo įsipareigojimų žmogaus teisių srityje.

Kalinių Gvantanamo sulaikymo centre laikymas be teismo daugiau nei keletą metų buvo parankus teroristų grupuotėms, kurios bando radikalizuoti asmenis ir verbuoti naujus narius. Europos Sąjunga jau parodė savo nusistatymą prieš Gvantanamo sulaikymo centrą. Jūsų Parlamentas, Europos Parlamentas, nuolat reikalavo jį uždaryti, nes kova su terorizmu turi būti vykdomas laikantis tarptautinės teisės. Kovoje su terorizmu gerbti žmogaus teises yra svarbu ne tik iš principo, bet ir siekiant priešintis radikalėjimui visame pasaulyje. Mes manome, kad turėtų būti gerbiamos teisės, pripažintos visiems sulaikytiesiems pagal tarptautinės teisės aktus. Asmenys, išskyrus ginkluoto konflikto atveju, neturėtų būti sulaikomi pasirinktinai ir turėtų turėti teisę į sąžiningą, teisėtą teismo procesą. Mes iškėlėme šiuos klausimus politinio dialogo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis metu. Europos Parlamentas atliko svarbų vaidmenį didinant informuotumą šia tema.

Norėčiau prisidėti, pakartodamas tai, ką pasakė A. Vondra, kad Amerikos valdžios institucijos turėtų iš naujo įvertinti kiekvieno Gvantanamo kalinio bylą. Ką tik pradėjo darbą darbo grupė, kuriai pirmininkauja Generalinis prokuroras ir į kurią įeina JAV gynybos ir nacionalinio saugumo sekretoriai bei aukšto lygio pareigūnai.

Prezidentas B. Obama paskelbė, kad siekiant rasti Gvantanamo sulaikymo centro problemos sprendimą bus dedamos naujos diplomatinės pastangos.

Per paskutinį Užsienio reikalų ministrų tarybos susitikimą sausio 26 d., kai B. Ferrero-Waldner turėjo skaityti pranešimą, įvyko trumpa diskusija dėl Gvantanamo sulaikymo centro. Kelios valstybės narės išsakė pageidavimą parengti bendrą suderinto požiūrio Europos Sąjungos lygmeniu pagrindus, net jei visų pirma, pone A. Vondra, valstybės narės pačios kiekvienu atskiru atveju priims sprendimą, kaip reaguoti į kokius nors Jungtinių Amerikos Valstijų prašymus.

Mes, glaudžiai bendradarbiaudami su Tarybos Sekretoriatu, pasiūlėme nuodugniau ištirti šiuos klausimus. Mes nagrinėjame ir klausimus, kokiu būdu trečiosios šalys galėtų priimti buvusius kalinius. Net jeigu paleisti sulaikytieji iš principo turi grįžti į savo kilmės šalis, kai kurie iš tų, kurie tikriausiai bus paleisti po bylų įvertinimo, negalės grįžti į savo gimtąją šalį dėl persekiojimo, kankinimo ar blogo elgesio grėsmės.

Mes norime kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis nuodugniai ištirti, ką galėtų nuveikti Europos Sąjunga, kad padėtų perkelti šituos žmones į saugią vietą. Tačiau šie konkretūs atvejai iškels keblių, sudėtingų klausimų, kuriuos reikia apsvarstyti iš anksto. Principas išlieka nepakitęs: mes turėtume daryti viską, kas būtina, kad būtų užtikrinta visiška pagarba žmogaus teisėms. Bet kokiu atveju mes nusiteikę laikytis teigiamo ir konstruktyvaus nusistatymo naujosios JAV administracijos atžvilgiu. Kartu privalome imtis visų priemonių, kad užtikrintume, jog Europos Sąjungos požiūris atitiktų mūsų įsipareigojimus dėl žmogaus teisių ir mūsų pačių teisės aktus.

Šis požiūris nebus suformuotas lengvai ir greitai. Mums iškils sudėtingų klausimų, kurie pareikalaus valstybių narių veiksmų koordinavimo, kad būtų parengtas darnus Europos Sąjungos atsakas. Mes darysime viską, ką galime, kad prisidėtume prie diskusijos apie tai, kokių praktinių priemonių turėtų būti imtasi Bendrijos lygmeniu.

Šiuo metu JAV dar nėra pateikusios oficialaus prašymo. Kaip ne kartą sakė B. Ferrero-Waldner, reikalingas veiksmingas bendradarbiavimas. Jo siekdami turime dirbti kartu su valstybėmis narėmis.

Kitame Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdyje, kuris vyks vasario 26 d., prašysime valstybių narių laikytis koordinuoto požiūrio, be to, mes galėtume pasinaudoti sprendimo, taikyto, kai po 2002 m. įvykių Kristaus gimimo bažnyčioje Betliejuje į Europą buvo perkelti palestiniečiai, precedentu.

Žinoma, Komisija nori padėti toms valstybėms narėms, kurios nuspręs priimti buvusius Gvantanamo kalinius. Vis dėlto tos valstybės narės, matyt, pačios turės apibrėžti buvusių kalinių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai ir kurie galbūt galėtų būti perkelti į tų šalių teritorijas, statusą.

Kiekvienas atvejis bus svarstomas atskirai, atsižvelgiant į kiekvieno asmens padėtį, humanitarinio pobūdžio priežastis ir su saugumu susijusias aplinkybes. Pagaliau sprendimas priimti kalinius ir nustatyti jų statusą priklauso kiekvienos priimančios valstybės narės kompetencijai. Vis dėlto laikantis šio požiūrio turi būti skatinamas kiek įmanoma vienodas režimas.

Gerb. pirmininke, štai ką norėčiau pasakyti savo ir B. Ferrero-Waldner vardu. Norėčiau paklausti, ar galiu dabar padaryti pareiškimą apie kalinių gabenimą ir neteisėtą kalinimą Europos teritorijoje. Taigi tęsiu ir padarysiu pareiškimą, kuris, nors ir visai trumpas, atsakys į daug Parlamento klausimų.

Jis liečia CŽV vykdytą kalinių gabenimą ir neteisėtą kalinimą Europos šalyse. Pozicija, kurią nuo pat pradžių užėmė Komisija, pagrįsta trimis idėjomis: pirma, kovojant su terorizmu turi būti laikomasi pagrindinių teisių; antra, turi būti nustatyta tiesa, kad ir kokia ji būtų; trečia, ir man tai svarbiausia, turi būti užkirstas kelias tokiems veiksmams ateityje.

Komisija ne kartą išsakė savo nuomonę, kad ypatingųjų perdavimų ir slaptų kalinimų praktika yra pagrindinių teisių, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių konvencija ir Pagrindinių teisių chartija, pažeidimas.

Komisija taip pat pareiškė, jog susijusioms valstybėms narėms būtina atlikti išsamius, nepriklausomus, nešališkus tyrimus, kad būtų nustatyta tiesa, kokia ji bebūtų. Tai – aiški prievolė, kylanti iš Europos žmogaus teisių konvencijos. Turi būti pasakyta, kad tyrimai jau pradėti keliose valstybėse narėse.

Kalbant apie įtarimus dėl slapto kalinimo Lenkijoje, Komisija kelis kartus kreipėsi raštu į Lenkijos valdžios institucijas. Kadangi man buvo patikėta atsakomybė „teisingumo, laisvės ir saugumo“ klausimais, aš pats 2008 m. gegužės 28 d. kreipiausi raštu į Lenkijos valdžios institucijas pabrėždamas, kad svarbu atlikti reikiamus tyrimus.

Po šio laiško 2008 m. rugpjūčio mėn. generalinio prokuroro pavaduotojas mane informavo, kad baudžiamasis tyrimas pagaliau pradėtas ir kad jis informuos mane apie jo rezultatus. Manau, kad tai svarbiausias dalykas.

Taip pat dėl slapto kalinimo klausimo kreipiausi į Rumuniją. 2008 m. birželio mėn. Rumunijos vyriausybės pirmininkas perdavė man Rumunijos Senato tyrimo komiteto ataskaitą. Po tolesnio bendravimo Rumunijos valdžios institucijos nusprendė atlikti tolesnius tyrimus, kad ištirtų informaciją, pateiktą antrajame D. Marty, kuris buvo paskirtas Europos Vadovų Tarybos pranešėju, pranešime.

Tiktai toks požiūris, kuriame pabrėžiamas poreikis atlikti deramus tyrimus nacionaliniu lygmeniu, leis mums žengti į priekį. Europos Sąjunga ir Komisija neturi nei galių, nei išteklių, kad galėtų pakeisti valstybes nares vykdant užduotį, skirtą atskleisti tiesą. Tik valstybių narių tyrimo priemonės ir ištekliai yra pakankami šiai užduočiai atlikti.

Aišku, Komisija (ir šituo noriu jus įpareigoti) tikisi, kad šie tyrimai bus užbaigti ir leis, jei įmanoma, nustatyti atsakingus asmenis ir, jei įmanoma, užtikrinti kompensacijas aukoms.

Be prašymų valstybėms narėms atlikti tyrimus, vienas iš Komisijos praktinių indėlių, padarytų vadovaujantis 2007 m. vasario 2 d. Europos Parlamento rezoliucija, buvo „valstybinio orlaivio“ sąvokos išaiškinimas, ir aš, būdamas Komisijos nariu transporto klausimais, pristačiau komunikatą dėl bendrosios ir verslo aviacijos, kuriame buvo išaiškinti šie klausimai.

Parlamentas taip pat prašė atlikti nacionalinių antiteroristinių įstatymų įvertinimą. Kad susidarytų bendrą įspūdį apie esamą padėtį, Komisija išsiuntė valstybėms narėms anketas dėl kovos su terorizmu priemonių veiksmingumo ir tų priemonių bei pagrindinių teisių derinimo. Komisija gavo atsakymus iš visų 27 valstybių narių; per šešis mėnesius bus paskelbtas dokumentas, kuriame pateikiami šie atsakymai. Dabar visus šiuos atsakymus reikia deramai išnagrinėti.

Štai ir viskas, pone pirmininke; ponios ir ponai, aš atėmiau nemažai laiko, tačiau aišku, kad nors šioje srityje Sąjungos kompetencija ribota, Komisija stengėsi paskatinti atskleisti tiesą ir užtikrinti pagarbą pagrindinėms teisėms. Galiu tik pasakyti vieną dalyką ir jį sakydamas asmeniškai įsipareigoju. Aš, žinoma, ir toliau sieksiu užtikrinti, kad visų pirma būtų nustatyta visa tiesa ir mes galėtume būti tikri, jog tokie apgailėtini dalykai nepasikartos ateityje.

  Alexandr Vondra, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − Gerb. pirmininke, aš tikėjausi dviejų nesusijusių klausimų: pirma, dėl Gvantanamo sulaikymo centro ir, antra, dėl slapto kalinimo bei perdavimų. Kaip visi žinome, per pirmąsias buvimo valdžioje dienas prezidentas B. Obama faktiškai priėmė tris sprendimus. Apie pirmąjį, t. y. dėl Gvantanamo sulaikymo centro, aš jau kalbėjau, bet yra ir du kiti tokie pat svarbūs sprendimai.

Pirma, jis nutraukė CŽV slapto kalinimo programą. Jis nurodė, kad ateityje visi JAV sulaikyti kaliniai būtų registruojami Tarptautiniame raudonojo kryžiaus komitete (TRKK). Šiuo sprendimu jis ėmėsi spręsti problemą, kuri Tarybai ir Europos Parlamentui kėlė susirūpinimą. Todėl Taryba šiltai sutiko šį sprendimą. Esu tikras, kad lygiai taip pat šiltai jį sutiko ir šis Parlamentas.

Prezidentas B. Obama taip pat nurodė atsisakyti CŽV taikytų „ypatingųjų“ tardymo metodų. Amerikos tyrėjai daugiau nebegali remtis teisinėmis nuomonėmis dėl kankinimų ir kitų tardymo metodų, kurios buvo pateiktos po rugsėjo 11-sios. Tai – svarbus sprendimas. Europos Sąjunga siekia visiško kankinimų ir žiauraus, nežmoniško bei žeminančio elgesio uždraudimo.

Kalbant apie trečiąjį sprendimą, prezidentas B. Obama taip pat nurodė persvarstyti perkėlimo ar perdavimo politikos kryptis, siekiant užtikrinti, kad jos atitiktų JAV įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę. Ateityje šios politikos padarinys neturi būti – cituoju – „asmenų perkėlimas į kitas šalis, kur jiems grėstų kankinimai, taip pat jos tikslas arba padarinys neturi būti pakenkti ar išvengti JAV įsipareigojimų ar prievolių užtikrinti humanišką elgesį su suimtais ir kontroliuojamais asmenimis“.

Mes manome, kad šis sprendimas, priimtas kartu su sprendimu uždaryti Gvantanamo sulaikymo centrą, kurį jau minėjau, toliau sustiprins bendradarbiavimą su JAV kovos su terorizmu srityje. Manau, kad jis taip pat gali padėti atkurti geresnę transatlantinių ryšių atmosferą ir atsiliepti į nuotaikas, labai aiškiai išreikštas šiame Parlamente, taip pat ir didelės Europos visuomenės dalies nuomonę.

Manau, mes visi nuo pat pradžių galime susitarti dėl vieno dalyko: kad nepaprastai pasikeitė šiandienos diskusijos kontekstas. Taip pat žinau, kad tariamas CŽV vykdytas kalinių gabenimas ir neteisėtas kalinimas Europos šalyse daugeliui Parlamento narių kėlė didelį susirūpinimą. Jūs labai atidžiai stebėjote šias problemas, taip pat ir Laikinojo komiteto veiklos metu.

Parlamento pozicija buvo aiškiai išdėstyta 2007 m. vasario mėn. rezoliucijoje. Noriu jums pabrėžti, kad Taryba ne kartą pakartojo savo įsipareigojimą veiksmingai kovoti su terorizmu panaudojant visas turimas teisėtas priemones, nes terorizmas pats savaime kelia grėsmę vertybių, grindžiamų teisėtumo principu, sistemai.

Taryba taip pat pakartotinai pareiškė, kad slaptų įkalinimo įstaigų, kuriose sulaikytieji asmenys atsiduria teisiniame vakuume, veikimas prieštarauja tarptautiniams humanitarinės teisės ir žmogaus teisių aktams. Toks mūsų požiūris išlieka ir šiandien ir mes prisiimame už jį atsakomybę, bet dėl dabartinių įvykių JAV pasikeitus padėčiai aš norėčiau visų pirma susitelkti į ateitį. Žvelkime pirmyn, o ne atgal. Taryba nuoširdžiai pritaria paskutiniam JAV prezidento sprendimui šiuo klausimu.

Transatlantinė bendruomenė buvo bendruomenė, turinti bendras vertybes, ir turi tokia išlikti, kad pajėgtume ginti savo interesus globalizuotame pasaulyje. Be abejonių, kovojant su terorizmu žmogaus teisės ir parama teisinės valstybės principams yra šio bendro paveldo dalis.

  Hartmut Nassauer, PPE-DE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, ar Europos Sąjungoje turėtų būti priimami Gvantanamo kaliniai? Tai klausimas, kurį turime šiandien sau užduoti. Atsakymas priklausys nuo to, kokiais argumentais vadovausimės.

Kai kurie žmonės tvirtina, kad kaliniai buvo kankinti. Tai – pagrindas juos priimti remiantis žmogiškumo principu. Žinoma, teisinga tai, kad kankinimai yra nežmoniškiausia ir labiausiai žeminanti praktika. Jei šie žmonės buvo kankinti, jie turi teisę į mūsų užuojautą, nepaisant to, kokie kaltinimai kiekvienam iš jų buvo pateikti. Tačiau ar tai vienintelis aspektas, į kurį mes turime atsižvelgti?

Pavyzdžiui, nemažai tų, kurie yra ar buvo įkalinti Gvantanamo sulaikymo centre, po rugsėjo 11-osios dalyvavo teroristų rengimo stovyklose Afganistane. Tai – ne turistai, norintys grožėtis šalimi, bet potencialūs teroristai. Mūsų pareiga apsaugoti Europos gyventojus nuo potencialių teroristų.

Deja, kankinimai vyksta visame pasaulyje ir mes juos nuolat smerkiame. Vis dėlto mes dar nepasirengę pasakyti, kad bet kas, kas buvo kankintas, turi teisę būti priimtas Europoje. Mes to iki šiol nedarėme – ir nedarėme dėl rimtų priežasčių. Vietoj to mes pasvėrėme šį argumentą ir argumentą dėl saugumo poreikio Europos Sąjungoje. Mes privalome padaryti tą patį ir šiuo atveju. Mes turime užtikrinti, kad potencialūs teroristai neatvyktų į Europą, ir todėl noriu, kad svarstant šią problemą didžiausias prioritetas būtų teikiamas saugumo, o ne kitiems sumetimams.

  Martin Schulz, PSE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, mūsų frakcijos vardu dėl klausimų, susijusių su CŽV skrydžiais ir šia diskusijos dalimi, kalbės mano kolega Claudio Fava. Aš noriu susitelkti ties klausimais, susijusiais su Gvantanamo stovyklos uždarymu, ir pradėsiu atsakymu Hartmut Nassauer.

Žinoma, žmonių saugumo poreikiai Europos Sąjungoje yra matas, kuriuo remdamiesi mes turime planuoti savo veiklą. Norėčiau iš pradžių užduoti klausimą: kas labiau kenkia saugumui? Baimė perimti kalinius iš Gvantanamo, kurie po išlaisvinimo laikomi pavojingais saugumui. O gal faktas, kad šis kalėjimas, kurio buvimas pažeidžia bet kokius tarptautinius įstatymus ir žmogaus teisių konvencijas, – pagrindinė milijonų žmonių visame pasaulyje pasipiktinimo priežastis? Visa tai dėl to, kad vadinamas Vakarų pasaulis, patyręs akivaizdžią provokaciją rugsėjo 11-osios įvykių metu tam tikru laipsniu neturėjo galimybių daryti įtaką šiems įvykiams ir dėl to turėjo pripažinti faktą, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas pamynė pamatines žmogaus teises, kadangi nusprendė, kad tai tinkamas atkirtis provokacijai.

Manau, kad tai labiau padidino netikrumą pasaulyje, nei mūsų dabartiniai veiksmai. Kitas prezidentas nori grąžinti savo šaliai jos ankstesnę didybę, paversdamas Jungtines Amerikos Valstijas pagrindinių teisių saugojimo visame pasaulyje simboliu, o mes, europiečiai, dabar pasakytume: tai ne mūsų reikalas, galvok pats, kaip išsisuksi iš šios padėties.

Mes pasiųstume žinią, kad tokia valstybių bendrija kaip Europos Sąjunga, kuri save laiko ir iš tikrųjų yra teisinė bendruomenė, tokiu metu, kai rengiamasi nutraukti neteisėtą padėtį, nori išvengti savo pareigų pavartodama argumentą, kad negalime reikalauti, jog mūsų piliečiai pritartų keliamam pavojui jų saugumui. Tai – neteisinga žinia. Ji pražūtinga, nes mes tokiu atveju elgiamės blogiau nei tie, kurie, kaip ir Barack Obama, sako, kad nepaisant visų pavojų, kuriuos jie patys prisiima, nepaisant kariuomenės priešinimosi, nepaisant opozicijos JAV (nes žmonės ten taip pat sako „palikite juos Gvantanamo sulaikymo centre, neperkelkite jų čia, nes čia kelia didesnį pavojų“), tie, kurie sako, jog nepaisant viso šio pasipriešinimo iš fakto, kad naujasis prezidentas grįžta prie pagarbos žmogaus ir pagrindinėms teisėms, įskaitant teises tų, kurie patys neturi jokios pagarbos žmogaus ir pagrindinėms teisėms, kyla simbolinė jėga. Nepadėti jam šioje padėtyje būtų neteisinga ir prieštarautų bent jau mano frakcijos supratimui apie Europos Sąjungos užduotis, nes ES turi užtikrinti, jog teisinė bendruomenė, kad mes sukūrėme savo teritorijoje, būtų eksportuojama kaip tarptautinės politikos aspektas.

Tai galėsime padaryti tik tada, jei įtikinamai prisidėsime savo pačių teritorijoje prie to, kad būtų teikiamas prioritetas kiekvieno asmens pagrindinėms teisėms. Gvantanamo įlanka yra gėdos vieta. Tai – kankinimų vieta. Dėl to Gvantanamo įlanka taip pat simbolizuoja tai, kad Vakarų valstybių bendrija ne visada laikosi savo propaguojamų idėjų, t. y., kad visų pirma žmogaus orumas yra neliečiamas. Chartijoje nesakoma, kad šis neliečiamumas gali būti sumažintas. Mūsų pranašumas, į kurį pretenduojame teroristų filosofijos atžvilgiu, yra susijęs su tuo, kad mes sakome: mes pripažįstame pagrindines teises net tiems žmonėms, kurie tas teises savo veiksmais nori atimti iš kitų.

Dėl to manau, kad padėdami uždaryti Gvantanamo sulaikymo centrą, palaikydami Baracką Obamą ir atlikdami aktyvų vaidmenį, kai JAV vyriausybė prašo tą daryti, ir dirbdami kartu su JAV vyriausybe, kad parengtume šių asmenų priėmimo tvarką, galime labiau prisidėti prie pasaulio saugumo, nei propaguodami klaidingą saugumo koncepciją, kurią, pone H. Nassaueri, irgi galima būtų įgyvendinti tik tada, jei policija ir slaptosios tarnybos atliktų savo darbą. Juk nebus taip, kad iš Gvantanamo stovyklos atgabenti asmenys galės laisvai nestebimi vaikščioti mūsų gatvėmis. augumo aspektas yra svarbus, bet pagrindinėms teisėms šio atveju turi būti teikiamas didesnis prioritetas.

(Plojimai)

PIRMININKAVO: Marek SIWIEC
Pirmininko pavaduotojas

  Graham Watson, ALDE frakcijos vardu – Gerb. pirmininke, visi su palengvėjimu atsidusome, kai senatorius B. Obama tapo prezidentu B. Obama. Blogio ašis, režimo permainos, karas dėl teroro – Europos piliečiai trokšta pamatyti, kaip šie eufemizmai kartu su juos sumaniusiais žmonėmis tampa istorija.

Naująjį prezidentą vertinu teigiamai, nes nutraukti visus saitus su praeitimi ir grįžti prie teisinės valstybės principų pareikalavo didžiulės drąsos ir ryžto. Jis buvo teisus tardymą purškiant vandenį (angl. waterboarding) pripažindamas kankinimu, buvo teisus ragindamas sustabdyti Gvantanamo įlankos kalėjime ne be trūkumų vykdomus kariuomenės teismo procesus ir buvo teisus parodydamas savo pasiryžimą iki šių metų pabaigos visiškai uždaryti stovyklą. Palankiai vertinu ES pirmininkaujančios šalies šiandien išreikštą patikinimą, jog siekdamos padaryti galą neteisėtiems veiksmams Jungtinės Valstijos atsisakė visų niekingų pastaraisiais metais jų vyriausybę juodinusių veiksmų, įskaitant kankinimus trečiosiose šalyse ir ypatingąjį įtariamųjų perdavimą.

Tačiau Europa negali laikytis nuošaliai, gūžčioti pečiais ir sakyti, kad su šiais reikalais Amerika turi susitvarkyti pati. Mums trūksta atvirų diskusijų ir bendro pokyčių troškimo, kuriems sudaro sąlygas Amerikos demokratija. Vis dėlto pernelyg dažnai mūsų Sąjungos valstybės narės prisidėjo prie G. Busho administracijos veiklos. Jei 43-iasis prezidentas mus ko nors išmokė, tai tik vieno dalyko: pagal tarptautinio teisingumo valdymo principus „visko imuosi vienas“ filosofija pagrįsta galvosena baigiasi nesėkmės aklaviete.

Taigi, Gvantanamo iššūkis – dėl 245 už teisingumo sistemos ribų atsidūrusių įtariamųjų kilusi problema – nėra klausimas, kurį Amerika turi spręsti viena. Tai – paini problema, kurią išspręsti privalome kartu. Jungtinės Valstijos įtariamuosius baudžiamojon atsakomybėn turi patraukti vadovaudamosi pagrįstais įrodymais ir teisinės valstybės principais. Amerika privalo paleisti į laisvę įtariamuosius, prieš kuriuos neturi pakankamai tinkamų įrodymų, ir juos apginti, jei namuose jiems gali grėsti kankinimai.

O kas bus su paleistaisiais? Su tais, kurie nekelia jokios grėsmės, tačiau neturi nei menkiausio noro pasilikti neteisingai juos įkalinusioje šalyje? Jei jos paprašys, ar neturėtų Europa pasiūlyti tiems keliems piliečiams teisių ir laisvių, kurių jokia kita šalis jiems nepasiūlys? Negalėsime amžinai gretinti Tarybos pareiškimo, kad tik pačios valstybės narės gali priimti šio klausimo sprendimą su aiškiai Tarybos išreikštu suderintos Europos pozicijos troškimu. Europa privalo kalbėti vienu balsu ir vaidinti savo vaidmenį šį viešą įžeidimą užbaigiant teisingumu. Daugelis mūsų praeityje kritikavo Ameriką dėl jos nesugebėjimo dirbti išvien su kitais. Buvome teisūs taip elgdamiesi, tačiau galbūt dabar mūsų pagalba reikalinga, ir pasakyti „ne“ būtų neteisinga.

  Konrad Szymański, UEN frakcijos vardu. – (PL) Gerb. pirmininke, standartinė konservatyvi tarptautinės teisės aktų interpretacija reikalauja, kad Gvantanamo kalėjimas būtų nedelsiant ir besąlygiškai uždarytas. Nors po rugsėjo 11-osios įvykių jau nebėra standartų. Todėl net ir permainų trokštantis prezidentas B. Obama susiduria su rimta problema: ką daryti su šiuo metu Gvantanamo kalėjime laikomais žmonėmis. Jie – ne paprasti kaliniai. Kas devintas iš Gvantanamo kalėjimo paleistas asmuo nedelsdamas atnaujino teroristinę veiklą. Todėl primygtinai raginu dalijant patarimus Jungtinėms Valstijoms ir Europos Sąjungos valstybėms narėms būti atsargiais.

Kalbant apie šį klausimą, visiškai aiškūs trys dalykai. Be jokių abejonių, iš tos bazės privalome išvesti savo piliečius ir nuolatinius gyventojus. Taip pat turime veiksmingai izoliuoti rimtą grėsmę keliančius asmenis. Be to, siekdami rasti tinkamą atsakymą, kaip spręsti pilietybės neturinčių teroristų armijos problemą, turime persvarstyti Ženevos konvenciją. Deja, rezoliucijos projekte nei vienas šių klausimų nebuvo tinkamai aptartas.

  Kathalijne Maria Buitenweg, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Gerb. pirmininke, mano frakcija teigiamai vertina ministro pirmininko pavaduotojo A. Vondros pastabas apie Gvantanamo įlankos kalėjimą. Atrodo, kad iš esmės Europos Sąjunga siekia surasti bendrą atsakymą, o ES pirmininkaujanti Čekija padės tą padaryti. Kur tiksliai kaliniai bus perkelti – vis dar šalių susitarimo klausimas, tačiau pranešama, jog į Jungtinių Valstijų prašymą Europa reaguos iš esmės teigiamai. Tai turėtų patikti Parlamentui, nes 2006 m. prašėme ES valstybių narių imtis iniciatyvos ir primygtinai reikalauti perkelti buvusius kalinius, įskaitant ir perkėlimą į Europos Sąjungą.

Mano klausimas Tarybai toks: ar šiuo klausimu esate pasirengę imtis aktyvios iniciatyvos? Ar paklausite Jungtinių Valstijų, kas tie kaliniai? Ar paklausite jų biografijos faktų ir kas jiems nutiks, kad taip galėtume parengti reikiamus susitarimus? Esu labai patenkinta šiuo teigiamu požiūriu, kuris, tikėkimės, nutrauks tų asmenų patirtus žmogaus teisių pažeidimus.

Gerb. pirmininke, nors tai – nuostabios žinios jau simboliu tapusiam Gvantanamo įlankos kalėjimui, tačiau neturėtume pamiršti, kad yra ir kitų kalėjimų, apie kuriuos turėtume pareikšti savo nuomonę. Iš karto į galvą šauna mintis apie, pavyzdžiui, netoli Kabulo esantį Bagramo kalėjimą, kuriame laikoma apytiksliai nuo 600 iki 700 žmonių. Prašau Tarybos ir Komisijos užtikrinti, kad šie kalėjimai bus taip pat uždaryti.

Nors nudžiugau išgirdusi apie su Gvantanamo įlankos kalėjimu susijusias pastabas, tačiau truputį sunerimau išgirdusi apie CŽV. Svarbiausia, džiaugiuosi, kad Komisija nori žvelgti pirmyn, o ne atgal. Galiu puikiai tai suvokti, nes kai pažvelgiate atgal, matote vien didžiulę sumaištį. Būtų pernelyg paprasta pasakyti, kad dabar, kai Jungtinės Valstijos turi naują prezidentą, galime vėl visiems taikyti tuos pačius standartus, nekreipti dėmesio į tai, ką sako mūsų pačių širdys ir pro pirštus žiūrėti į vyriausybei, kurią dabar patys apibūdinate kaip besielgusią netinkamai, suteiktą pagalbą.

  Gabriele Zimmer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, mano frakcija – Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės žaliųjų kairiųjų frakcija – nuo pat pradžių reikalavo uždaryti Jungtinių Valstijų Gvantanamo įlankos belaisvių stovyklą. Nepaisant visų atitinkamų pagrindinių teisės principų bei tarptautinių susitarimų, be jokio teisingo teismo proceso žmonės buvo laikomi nelaisvėje ir metų metus kankinami. Pagrindinių jų žmogaus teisių niekas nepaisė. Ta pati valdžia, kuri visame pasaulyje stengiasi puoselėti pagarbą žmogaus teisėms, demokratiją ir laisvę, šiuo atveju pažeidė pagrindines žmogaus teises ir kovoje su terorizmu sukūrė savo teisės aktais neribojamą veikimo zoną. Tai – nepriimtina!

Buvo svarbu tai, kad Europos Parlamentas nuolat ir ilgai kartojo savo raginimus uždaryti Gvantanamo kalėjimą. Tačiau dabar, kai naujoji vyriausybė pareiškė keičianti savo politikos kryptį, mes, europiečiai, ėmėme reikšti abejones dėl to, ko patys reikalavome. Dvejojame, pradėjome gėdingą derybų laikotarpį. Mano manymu, tai – ciniškas požiūris.

Kas nutiko mūsų žmogaus teisių visuotinumo ir nedalumo reikalavimui? Juk negalime sakyti, kad kalbame apie vienus dalykus, o darome – visai kitus. Negali būti tiesa, kad tam tikru atžvilgiu norime palankiai vertinti ir pateisinti šią gėdingą kalinių stovyklą. Negalime žmogaus teisių puoselėjimo laikyti svarbiu principu tik tada, kai jį puoselėti reikalaujame iš kitų, o patys nieko nedaryti ir neprisidėti prie jo skatinimo.

Raginu valstybes nares aiškiai išreikšti savo pozicijas, tačiau kartu savo frakcijos vardu noriu pasakyti, kad Gvantanamo belaisvių stovyklos uždarymas – tik pirmasis žingsnis. Jungtinių Valstijų Gvantanamo karinė bazė taip pat turi būti iškeldinta.

  Nils Lundgren, IND/DEM frakcijos vardu. – (SV) Dėl to, kas įvyko Jungtinėse Valstijose, tikriausiai visiems labai palengvėjo. Šis jausmas panašus į užplūdusį 1950 m. pradžioje, kai Amerikos žmonės ir jos sistema įrodė sugebantys išsivaduoti iš makartizmo (angl. McCarthyism). Dabar jie dar kartą įrodo savo sugebėjimus išsirinkdami naująjį prezidentą, kuris pirmąją savo darbo dieną pareiškė, jog Gvantanamo kalėjimas turėtų būti uždarytas. Ačiū Dievui už tai.

Kas ten buvo ne taip? Žinoma, įtariamųjų terorizmu ir kitais nusikaltimais įkalinimas. Jų bylos turi būti išnagrinėtos, o žmonės – išteisinti arba pripažinti kaltais, paleisti arba nubausti. Su išteisintais turi būti elgiamasi kaip su nekaltais. Jei juos vis tiek laikysime įtariamais, kada nors ateityje jų veiklą toliau tirti turėtų saugumo tarnybos. Niekaip negaliu suvokti kodėl pripažinti nekaltais negali pasilikti Jungtinėse Valstijose, o Europos šalys turi būti pasirengusios priimti tuos, kurie neturi... Dėkoju už suteiktą galimybę pasisakyti.

  Koenraad Dillen (NI). - (NL) Bet kas, manipuliuojantis teisinės valstybės principais, naudojasi metodais tų, kurie prisidengdami teisine valstybe nori stoti į kovą. Gvantanamo kalėjimo, kuriame teisė į gynybą (tokiu vardu ją žinome savo vakarietiškame pasaulyje) nebuvo užtikrinta, uždarymas – teigiamas dalykas. Nėra jokio reikalo šiuo klausimu išsiplėsti, nes tai prieš mane buvo pabrėžta ne kartą. Faktas, kad vykdydamas savo griežtą politiką G. Bush sugebėjo apsaugoti Amerikos žmonės nuo antrosios rugsėjo 11-osios išpuolių, nekeičia šio reikalo esmės.

Demokratija visada ir visame pasaulyje privalo gerbti teisinės valstybės principus, tačiau kartu ji turėtų numatyti bekompromisius būdus, padėsiančiais apsisaugoti nuo atvirą mūsų visuomenę sunaikinti siekiančių religinių ekstremistų. Tai – akcentas, kurio negalėjau rasti mums pateikto projekto dokumentuose.

Galiausiai neturėtume apsistoti vien ties Gvantanamo klausimu. Visa Kuba, kurioje įsikūręs amerikiečių Gvantanamo anklavas, – vienas didžiulis kalėjimas, kuriame tūkstančiai nekaltų politinių kalinių kali be jokios galimybės sulaukti teisingo ar greito teismo. Tą patį galima pasakyti ir apie didžiausią mūsų prekybos partnerę Kiniją, kurios dažnai imame gailėtis vos tik kalba pasisuka apie žmogaus teises.

  Nils Lundgren (IND/DEM). – Gerb. pirmininke, norėjau pasiteirauti, kodėl M. Schulzui buvo leista pasisakyti akivaizdžiai viršijant kalbėti skirtą laiką, o mums visiems – ne? Kodėl?

  Pirmininkas. – Kai kalbėjo M. Schulz, pirmininkavo Europos Parlamento Pirmininkas H. G. Pöttering, taigi, šis klausimas skirtas jam. Nematau jokio klausimo ryšio su mano pirmininkavimu. Turėtumėte jį iš naujo užduoti, kai pirmininkaus H. G. Pöttering.

  Urszula Gacek (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, ką darysime su buvusias Gvantanamo įlankos kalėjimo kaliniais? Kaip rasime teisingą pusiausvyrą tarp ES piliečių saugumo užtikrinimo ir buvusių kalinių įkurdinimo vietos?

Visų pirma leiskite aiškiai pasakyti, kad nekalbu apie kalinius, kurie laikomi pavojingais, tačiau dėl tam tikrų priežasčių negali būti teisiami Jungtinių Valstijų teismo. Prašau, atminkite, kad egzistuoja nemaža grupė tokių asmenų. Tačiau netgi tie, kuriems buvo panaikinti visi kaltinimai ir kurie laikomi visiškai nepavojingais, vis tiek, mano nuomone, kelia pavojų.

Kyla pagrįsta baimė, nes remiantis Pentagono duomenimis, 61 anksčiau kalintas asmuo, kuriam buvo panaikinti visi kaltinimai ir kuris vėliau buvo paleistas, dabar minimas kaip įsitraukęs į teroristinę veiklą. Vienas jų – organizacijos „al-Qa’ida“ idėjinio vado pavaduotojas Jemene, o kitas susisprogdino.

Vakar prezidentas B. Obama per valstybinę televiziją pareiškė, jog negali būti tikras, kad išteisinti ir paleisti kaliniai nesukels saugumui jokios grėsmės. Ar galima prašyti, kad mes ES tokią riziką prisiimtume? Manau, prašyti galima, tačiau privalome turėti teisę nuspręsti, ar tokia rizika mums priimtina, ar ne.

Valstybės narės parodė skirtiną noro priimti buvusius kalinius laipsnį. Pabrėžiu, kad nuspręsti, ar priimti kalinius turi tik pačios valstybės narės. ES negali versti valstybę narę priimti vienokį ar kitokį sprendimą, kita vertus, jis negali būti priimtas vienumoje. Atsižvelgiant į tai, kad Europoje mėgaujamės laisvu judėjimu, ypač – judėjimu be sienų Šengeno erdvėje, valstybių narių sprendimas leisti jų teritorijoje įsikurti buvusiems Gvantanamo įlankos kalėjimo kaliniams turės atitinkamos reikšmės ne tik konkrečios valstybės narės, bet ir jos kaimynių saugumui. Todėl reikalauju (ir mes reikalaujame), kad dėl tokių sprendimų priėmimo būti tariamasi su kitomis ES narėmis.

  Claudio Fava (PSE). - (IT) Gerb. pirmininke, Parlamento nariai, Gvantanamo kalėjimo uždarymas leis mums atitaisyti pažeidimą, kuris pridarė gėdos tarptautinei teisei ir – svarbiausia – kovoje su terorizmu neatnešė jokios naudos.

Tačiau šiandien neužtenka tik palankiai įvertinti prezidento B. Obamos sprendimą. Dabar – tinkamas laikas prisiimti atsakomybę; atsakomybę, kuri apima ir Europą bei valstybes nares. Gvantanamo kalėjimas – iš dalies Europos tylėjimo ir daugelio mūsų vyriausybių bendradarbiavimo su kalinių perdavimo sistema padarinys. Pastaraisiais metais mūsų vyriausybės, viena vertus, kartojo, kad Gvantanamo kalėjimas turi būti uždarytas, kita vertus, į jį siųsdavo savo policininkus apklausinėti sulaikytųjų. Kalbame apie savo pareigas, kurių išsižadėjome Parlamentui ištyrus šį klausimą, tačiau kurios buvo pripažintos ir patvirtintos tik per pastaruosius dvejus metus.

2008 m. vasario mėn.: Londonas atsiprašinėja dėl CŽV skrydžių; kai kurie lėktuvai naudojosi britų bazėms, teigė Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministras D. Miliband, paprieštaraudamas prieš trejus metus ištartiems Tonio Blairo žodžiams, neva ant britų žemės nevyksta nieko neteisėto. 2008 m. gruodžio mėn.: J. M. Aznaro vadovaujama Ispanijos vyriausybė žinojo, kad daugybė CŽV lėktuvų kirto Ispanijos oro erdvę ir naudojosi jos oro uostais. Tai paaiškėjo Ispanijos dienraščiui „El País“ paskelbus slaptą dokumentą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo visiškai teisingas. Tada naudojimąsi Ispanijos oro uostais pripažinęs užsienio reikalų ministras Josep Piqué pareiškė, kad nežinojo, kas vėliau vyksta Gvantanamo kalėjime. Galbūt jis manė, kad tai – pramogų parkas. 2008 m. spalio mėn. išgirdome, kad Portugalijoje užsienio reikalų ministras L. Amado pripažino, jog ankstesnioji J. M. Barroso vadovaujama centro-dešiniųjų vyriausybė sąmoningai leido neteisėtiems CŽV skrydžiams naudotis savo oro uostais ir oro erdve. L. Amado sakė: „Nekalbėjau apie tai, nes nenorėjau drumsti Europos institucijų ramybės“. Mes klausiame: o kur piliečių teisė žinoti? Ar turime įsivaizduoti, kad net pats J. M. Barosso nežinojo, kokie neteisėti civiliniai ir teisiniai veiksmai vyko ir dabar tebevyksta Gvantaname?

Tokia esmė, gerb. pirmininke. Ketinu pabaigti: per pastaruosius metus parodėme daug geros valios ir daug veidmainysčių, ypač – ko per pastaruosius metus Taryba nepasakė garsiai. Prieš dvejus metus Parlamentas Tarybai pateikė 46 rekomendacijas. Norėjome tikėti, kad bent keletas šių rekomendacijų būtų buvusios tinkamai išnagrinėtos ir į jas būtų buvęs atkreiptas deramas dėmesys, kad galų gale bent keletui rekomendacijų būtų buvę rasti atsakymai. Todėl manome, kad tam tikros pagalbos uždarant Gvantanamo kalėjimą suteikimas ir bendros atsakomybės – Europos ir 27 ją sudarančių valstybių narių atsakomybės – prisiėmimas būtų nors ir mažas, tačiau vis tiek įnašas siekiant išpirkti kaltę už savo bendrą tylėjimą.

  Sarah Ludford (ALDE). – Gerb. pirmininke, didžiausia atsakomybė už Gvantanamo įlankos kalėjimo uždarymą ir už sulaikytųjų perkėlimą neabejotinai tenka Jungtinių Valstijų vyriausybei. Tačiau Europa turi pripažinti politinę realybę: Jungtinės Valstijos vienos su tuo susidoroti nepajėgs. Parodėme daug geranoriškumo prezidento B. Obamos ir įsipareigojimų dėl transatlantinių ryšių palaikymo atžvilgiu. Tai turėtų būti suprasta kaip praktinės pagalbos pasiūlymas.

Yra ir kitų priežasčių, kodėl uždarant kalėjimą ES valstybės narės turėtų bendradarbiauti. Visų pirma – humanitarinis argumentas, ties kuriuo, mano nuomone, reikia daug dirbti siekiant išgelbėti tuos žmones iš landynės, kurioje kai kurie jų praleido septynerius kančių metus. Antra – Europos patikimumas: raginome Jungtines Valstijas uždaryti Gvantanamo kalėjimą, dabar turime padėti tai įgyvendinti. Trečia – mūsų pačių suinteresuotumas sunaikinti galingą, lyg dingstis teroristų gretų papildymui ir radikalizacijai veikiantį simbolį. Galiausiai – moralinė atsakomybė, apie kurią kalbėjo Claudio Fava.

Tačiau manau, kad kalinių perdavimo ir Europos vyriausybių slapto susitarimo klausimą išspręsime sulaukę antrojo pasiūlymo dėl rezoliucijos per dvi savaites. Taigi, itin palankiai vertinu bendrą pasiūlymą, dėl kurio susitarė visos plataus politinio rato frakcijos ir tikiuosi, kad per rytdienos balsavimą priimtas sprendimas bus svarus. Atsižvelgiant į tai, kad ALDE frakcija pritaria mano patarimui, jokių rezoliucijos pakeitimų nei siūlysime, nei juos palaikysime.

Noriu paaiškinti keletą dalykų. Pirma – dėl tvirtinimų, jog 61 paleistas kalinys įsitraukė į teroristinę veiklą: iš šią padėtį išmanančių teisės specialistų girdėjome, kad tokie pareiškimai didžia dalimi nepagrįsti. Žinome tik du atvejus, kai asmenys įsitraukė į terorizmą. Kiti žmonės – tokie, kaip tie aštuoni Albanijoje davę žiniasklaidai interviu; vadinamasis „Tiptono trejetukas“ – Didžiosios Britanijos piliečiai, sukūrę Gvantanamo kalėjimą kritikuojantį filmą. Tai – ne „grįžimas prie teroristinių veiksmų“.

Galiausiai kalbant apie svarstomus saugumo klausimus: turime juos aptarti, tačiau patikimi sprendimai jau siūlomi, o į jų nagrinėjimą galime įtraukti ir teisės specialistus.

  Mirosław Mariusz Piotrowski (UEN). – (PL) Gerb. pirmininke, po to, kai Barack Obama buvo išrinktas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu ir pasirašė dokumentą dėl būsimo Gvantanamo sulaikymo centro uždarymo, šiuose Rūmuose kilo nesveiko susijaudinimo banga. Per posėdžius kalbėjo dabar paleisto Laikinojo CŽV reikalų komiteto nariai. Norėčiau priminti šiems Rūmams, kad nors jis ir dėjo didžiules pastangas stengdamasis išreikšti savo pasipiktinimą ir pasmerkti visus vadinamojo nepaprastojo kalinių perdavimo būdus, pirmiau minėtas komitetas nesugalvojo nieko naujo.

Jau žinome, kad naujasis prezidentas supranta rimtą problemos pobūdį. Jo pozicija nuo rinkimų kampanijos ir netrukus po priesaikos davimo nedaug pakito – jis išleido reglamentą, kuriuo vadovaujantis pratęsiamas laiko tarpas, per kurį galima taikyti iki šiol veiksmams su teroristais leistus metodus.

Suprantame, kad daugelis Europos Sąjungos valstybių narių, įskaitant ir Lenkiją, sulaikytų teroristų priimti negali. Vis dėlto, užuot kritikavę ir silpninę karo su terorizmu frontą, Sąjungos valstybės narės ir mūsų Parlamentas turėtų bendradarbiauti su Jungtinėmis Valstijomis ir už kovą su šiuo reiškiniu prisiimti dalį atsakomybės. Privalau dar kartą šiems Rūmams priminti, kad terorizmas – pasaulinė grėsmė, kuri taip pat gali pakenkti ir Sąjungos piliečiams.

  Cem Özdemir (Verts/ALE). – (DE) Gerb. pirmininke, Parlamento nariai, Gvantanamo belaisvių stovykla tapo žmogaus teisių ir teisinės valstybės principų nepaisymo simboliu. Naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas Barack Obama, įsakydamas uždaryti Gvantanamo karo tribunolus ir pažadėdamas per metus uždaryti stovyklą, pasiuntė veiksmingą ir esminę žinią.

Tačiau ne vien Jungtinės Amerikos Valstijos, nepaisydamos žmogaus teisių per karą su terorizmu, prarado pasitikėjimą. Europos vyriausybės negali neigti savo atsakomybės, kai 2007 m. vasario mėn. Laikinasis Europos Parlamento komitetas savo pranešime paskelbė, kad įtaria CŽV tariamai naudojusis Europos šalimis neteisėtam kalinių sulaikymui ir pervežimui. Tai rodo dvigubus daugelyje Europos Sąjungos šalių taikomus standartus, kai iš šalies kandidatės reikalaujama deramai laikytis pagarbos žmogaus teisėms, tačiau kartu tos pačios teisės paminamos Europos Sąjungos viduje.

Europos Sąjunga taip pat atsakinga už aktyvaus vaidmens prisiėmimą ieškant bendro sprendimo dėl visų įtariamaisiais nebelaikomų, tačiau negalinčių į savo gimtąsias šalis grįžti kalinių. Tai ypač taikytina Vokietijai, kuri gali ir turėtų padėti pabėgėlių priėmimą padaryti įmanomu dalyku. Neturėtume kartoti tos pačios klaidos, kurią padarėme Vokietijos turko iš Brėmeno Murato Kurmazo, ketverius metus neteisėtai praleidusio Gvantanamo įlankos kalėjime, atveju.

Nauja pradžia Vašingtone – tai mums suteikta galimybė pasiųsti aiškų ženklą, kad per karą su terorizmu žmogaus teisės neturi būti pažeidinėjamos.

  Willy Meyer Pleite (GUE/NGL). - (ES) Gerb. pirmininke, mano viltys ir norai – kad prezidento B. Obamos pareiškimas apie Gvantanamo sulaikymo centrą reikštų Jungtinių Valstijų užsienio politikos pokyčius.

Tikiuosi, kad šis pareiškimas reikš politikos, kuri už baimę atsimokėdavo baime, už nusikaltimą – nusikaltimu; politikos, kuri galų gale užgauliai nepaisė tarptautinės teisės aktų, atsisakymą.

Noriu ir tikiuosi, kad taip ir bus. Europos Sąjungos problema ta, kad daugelis Europos valstybių buvo įsipareigojusios ankstesnei G. Busho politikai už nusikaltimą atsimokėti nusikaltimu, už kankinimą – kankinimu. Jos buvo tos politikos bendrininkės. Todėl su CŽV skrydžiais susijusių tyrimų komitetas negalėjo užbaigti darbo: Europos šalių vyriausybės slėpė skandalingus savo poelgius – skandalingus G. Busho užsienio politika paremtus poelgius. Todėl turime primygtinai reikalauti, kad dėl jų būtų pasiaiškinta. Amerikos žmonės jau taip pasielgė per balsavimą.

Taip pat tikiuosi, kad prezidentas B. Obama parodys drąsą ir patrauks į teismą žmones kankinusius ir neteisėtai asmenis sulaikiusius pareigūnus, nes, gerb. Parlamento nariai, vadovaujantis įstatymais Gvantanamo kalinių atžvilgiu gali būti priimtas tik vienas vienintelis sprendimas. Jei prieš bet kurį jų bus rasta įrodymų, jis turėtų būti teisiamas. Jei įrodymų nebus rasta – jie privalės būti paleisti. Jungtinių Valstijų administracija privalo prisiimti atsakomybę už neteisėtai sulaikytus asmenis.

Tokie procesai vyksta mano šalyje, tai vyksta kiekvienoje iš esmės demokratinėmis teisėmis pagrįstoje demokratinėje valstybėje. Labai jums dėkoju.

  Bruno Gollnisch (NI). - (FR) Gerb. pirmininke, nemanau, kad turime imtis įtampos, kurią sukėlė despotiška ir sąmoningai šioje srityje vykdyta Jungtinių Amerikos Valstijų politika, saugiklių vaidmens. Ši politika nesiskaito su bendraisiais mūsų vakarietiškais principais ir vykdoma ciniškai pasirinktoje kolonijinių laikų reliktą primenančioje srityje. Ten nesilaikoma jokių teisinės valstybės principų: nei Kubos įstatymų, kurie, kaip teisingai pasakė K. Dillen, asmenims neužtikrina jokios apsaugos, nei Jungtinių Valstijų įstatymų, nei bendrojo tarptautinės teisės paveldo.

Kalbant teisiniais terminais, mano manymu, svarstoma problema – aiški. Jei vadovaujantis bendrosios teisės nuostatomis kai kuriems kaliniams bus pareikšti baudžiamieji kaltinimai, jie turėtų būti teisiami tinkamo teismo proceso sąlygomis. Jei jie įtariami, pavyzdžiui, rugsėjo 11-osios išpuolių organizavimu, prieš septynerius metus jiems turėjo būti pranešta apie pareikštus kaltinimus, turėjo būti suteikta teisė į advokatą ir jie turėjo stoti prieš teismą. O tokių Jungtinės Amerikos Valstijos tikrai nestokoja.

Jei kiti po Sąjungininkų intervencijos į Afganistaną laikomi karo belaisviais, kol karo veiksmai oficialiai nesibaigė jie turi būti laikomi karo įstatymus atitinkančiomis sąlygomis.

Jei yra nė į vieną iš šių dviejų kategorijų nepatenkančių sulaikytųjų, jie turėtų būti išlaisvinti ir išsiųsti namo.

Man sakė, kad yra keletas potencialiai pavojingų kalinių. Jei aš pats būčiau septyneriems metams sulaikytas ir visiškai izoliuotas, galų gale tikrai tapčiau potencialiai pavojingu, net jei iš pradžių toks ir nebuvau. Manau, kad tai – daugumos ten esančių žmonių atvejis.

Jei keletas kalinių nenorėtų vykti namo, jie galėtų savo kalėjimo prižiūrėtojų paprašyti politinio prieglobsčio. Tiek norėjau pasakyti ir, tarp kitko, dar norėčiau padėkoti J. Barrotui už jo tiriamąjį darbą. Laikas parodys, kad jis – geriausia šio neteisėto kalinių perkėlimo analizė.

  Carlos Coelho (PPE-DE). – (PT) Gerb. pirmininke, einantis Tarybos pirmininko pareigas, J. Barrot, Parlamento nariai, šie Rūmai kelis kartus reikalavo uždaryti Gvantanamo įlankos kalėjimą. Prie mūsų prisijungė kitos dvi institucijos: Komisija ir Taryba. Dabar, kai sprendimas jau priimtas, nesuklyskime dėl savo pozicijų. Nuoširdžiai sveikiname prezidentą B. Obamą priėmus šį sprendimą, kurį jis pats pagrindė poreikiu suteikti Junginėms Valstijoms didesnį moralinį autoritetą, kurį jos anksčiau buvo užsitarnavusios visame pasaulyje.

Kalbėkime aiškiai: G. Busho administracijos sprendimas atidaryti Gvantanamo įlankos kalėjimą, kartu su „ypatingo kalinių perdavimo“ programa moraliniam autoritetui buvo tikras smūgis. Tikslas nepateisina priemonių. Nepriimtina pažeidinėti tarptautinės teisės aktus, vykdyti kankinimus, atskleisti slaptųjų kalinių tapatybes ar pradanginti kalinius. Šalyse, kuriose galioja teisinės valstybės principai, kaliniai patraukiami į teismą ir turi teisę apsiginti. G. Busho administracija neteisingai elgėsi atlikinėdama šiuos piktnaudžiavimo veiksmus; neteisinai elgėsi ir jos bendrininkai, tiek pro pirštus žiūrėdami į jos veiksmus, tiek gėdingai tylėdami.

Jei Jungtinės Valstijos paprašys Europos Sąjungos pagalbos, neturėtume joms atsakyti, tik – kaip iš tikro sakė J. Barrot – su sąlyga, kad nepamiršime užtikrinti savo piliečių saugumo, bet kartu nesinaudosime juo kaip pretekstu pasakyti „ne“ bendradarbiavimui. Mums reikia bendradarbiauti su Jungtinėmis Valstijomis, nes taip galėsime atskleisti Europoje įvykdytus nusižengimo atvejus, ištirti, kas už juos buvo atsakingas ir užtikrinti, kad tokio pobūdžio nusikaltimai ateityje nebepasikartos. Taip pat turime paklausti valstybių narių ir Europos institucijų, ką jos padarė siekdamos įgyvendinti 2007 m. vasario mėn. šio Parlamento priimtas rekomendacijas ir, kai įmanoma, paprašyti pasiaiškinti, jei jos to nepadarė.

Kadangi C. Fava paminėjo Pirmininką J. M. Barrosą, manau, kad pastarajam turėtume padėkoti, nes Europos Komisija, skirtingai negu nuo šių Rūmų informaciją slėpusi, priešinusis ir melavusi Taryba, visada elgėsi lojaliai ir visiškai bendradarbiavo mums atliekant tyrimus.

  Jan Marinus Wiersma (PSE). - (NL) Prezidentas B. Obama laikėsi duoto žodžio. Vienas pirmųjų jo politikos žingsnių buvo Gvantanamo kalėjimo uždarymas, dėl ko mes labai džiaugiamės. Tiksliau sakant – pranešimas apie Gvantanamo kalėjimo uždarymą, nes naujoji Jungtinių Valstijų vyriausybė susiduria su sudėtinga užduotimi: rasti sprendimą dėl vis dar ten esančių kalinių.

Visų pirma reikia apibrėžti jų statusą ir nustatyti, ar jie gali būti be jokio pavojaus paleisti. G. Busho administracija akivaizdžiai pažeidė tarptautinės teisės aktus ir juos ten įkalino neteisėtai. Todėl tai – svarbiausia Amerikos problema, kurią išspręsti turi Vašingtonas. Dar nėra aišku, ar Jungtinės Valstijos prašys Europos šalių ir Europos Sąjungos pagalbos, o užbėgti šiems įvykiams už akių būtų šiek tiek rizikinga.

Taip pat prašau nesutikti su tais kolegomis Parlamento nariais, kurie mano, jog jau dabar turėtume imti dalyti pažadus remdamiesi prielaida, kad Europos Sąjunga morališkai įsipareigojusi taip elgtis, nes kelios jos šalys buvo galimai įsitraukusios į Gvantanamo kalinių gabenimą. Tokie teiginiai paremti grynomis prielaidomis. Niekuomet nesugebėjome įrodyti, kad tame buvo bent dalis tiesos ar kad žinojome, kurios šalys galėtų būti įsitraukusios į tokį kalinių gabenimą. Taigi, mano nuomone, tuo pagrįsti tariamą tokių kalinių priėmimo argumentą būtų kažkaip neįtikinama. Džiaugiuosi, kad tai nebuvo įtraukta į rezoliuciją.

Žinoma, neturėtume atmesti galimybės, kad Jungtinės Valstijos pareikš savo prašymą, ir šiuo klausimu pritariu savo frakcijos pirmininko nuomonei. Jei sulauksime tokio prašymo, be abejo, turėsime reaguoti teigiamai ne tik dėl tarptautinės teisės aktų reikalavimų, bet ir todėl, kad Europos Sąjunga į tokią padėtį turi reaguoti humaniškai.

  Ignasi Guardans Cambó (ALDE). - (ES) Gerb. pirmininke, Gvantanamo kalėjimas – ne Europos Sąjungos sukurta problema. Tai – problema, kuri nebūtų kilusi, jei Europos Sąjunga, užuot pasyviai ir – retkarčiais – aktyviai bendradarbiavusi su juodąja tarptautinės teisės skyle, būtų griežtai pripažinusi ją netinkamais veiksmais ir ne kartą parmerkusi. Aišku, patys šios problemos nesukūrėme, tačiau neabejotinai privalome bendradarbiauti ir taip šiai padėčiai padaryti galą. Tai – aiški pareiga, kurią turėtume atlikti.

Nėra abejonių, kad kiekvienas atskiras atvejis turi būti sprendžiamas individualiai. Su Gvantanamo kalėjimo kaliniais negalima elgtis lyg jie būtų vienodų individų banda. Jie – žmonės ne tik su savo teisėmis, bet ir su asmeninėmis istorijomis. Vieni iš jų – nusikaltėliai, kurie turės būti patraukti į teismą, kiti – nekalti, treti – be jokios abejonės – potencialiai pavojingi.

Vadovaudamasi savo vertybėmis, principais bei savo kilnumu Europos Sąjunga gali įsitraukti į šį procesą nubrėždama bendras reagavimo gaires, padėsiančias išspręsti problemą gerbiant mūsų pačių taisykles.

  Hélène Flautre (Verts/ALE). - (FR) Gerb. pirmininke, remiantis CŽV ir nevyriausybinių organizacijų informacija, nuo 2002 m. iki 2006 m. pakeliui į Gvantanamo kalėjimą Portugalijos teritoriją kirto 728 kaliniai. Kokia Ispanijos, Italijos ar bet kurios kitos valstybės narės statistika?

Nepasisekus kovojant su terorizmu imtis iniciatyvos netaikyti tarptautinės teisės aktų, dabar Sąjunga stengiasi laikytis B. Obamos įsipareigojimų.

Tai paaiškina, kodėl girdime nedrąsius Parlamento narių raginimus, drąsinančius valstybes nares priimti šiuos nekaltus ir dėl kankinimų baimės negalinčius grįžti į savo šalis sulaikytuosius. Taip elgiamasi ne iš solidarumo, ne iš geraširdiškumo ar net ne iš kilnumo, bet vien tik stengiantis laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų.

Nekreipiant dėmesio į B. Obamos pasiųstą žinią, ar sugebės Europa atsitiesti? Ar sugebės Europa ne tik tyrinėti, nustatyti ir prisiimti savo pareigas, bet ir padaryti galą savo neteisėtam bendrininkavimui dėl ypatingo kalinių perdavimo? Ar sugebės Europa pertvarkyti savo slaptųjų tarnybų valdymą? Ar sugebės Sąjunga procesinių veiksmų ir kompensacijų būdu sugrąžinti aukoms jų teises?

Šiuo tikslu palankiai vertinu J. Barroto ketinimų pareiškimą, tačiau turiu pasakyti, kad kai vis daugiau ir daugiau sužinome apie tai, ką buvęs Portugalijos ministras pirmininkas slėpė 2002–2004 m., jo, kaip Europos Komisijos vadovo, keliamų iniciatyvų siekiant ištraukti Sąjungą iš šios niūros neteisėtumo zonos padariniai mums lieka visiškai nežinomi.

(Pirmininkas nutraukė kalbančiąją)

  Jas Gawronski (PPE-DE). – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, džiaugiuosi, kad pripažintos Europos šalių galimybės priimti Gvantanamo kalinius – šios idėjos iš pradžių trūko mano frakcijos pasiūlytoje rezoliucijoje. Aš visiškai pritariu M. Schulzui ir Gr. Watsonui.

Pirmajame rezoliucijos punkte minimos svarbios permainos Jungtinių Valstijų politikoje humanitarinės teisės normų atžvilgiu. Matau nedideles, tačiau nuoseklias permainas „nekenčiamo“ G. W. Busho politikoje, atsižvelgiant į tai, kad prezidentas B. Obama neatsisakė ypatingojo perdavimo programos bei spręsti JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimų užsienyje klausimo. Tuo norėčiau atkreipti pirmininkaujančios Čekijos, kuri turi kitokią nuomonę, dėmesį. Nesinorėtų, kad B. Obamos entuziastai greitai juo nusiviltų.

Prieš JAV nukreipta propaganda, dar prieš du metus veikusi CŽV komitete, vėl atgijo po žiniasklaidos pranešimų apie slaptus CŽV lėktuvų skrydžius po visą Europą. Pateiksiu tik vieną pavyzdį: konstatuojamoje dalyje minimas slaptos CŽV organizacijos egzistavimas Lenkijoje. Tai, kad tokioje šalyje kaip Lenkijoje veikia CŽV organizacija, neturėtų nieko nustebinti – būtų keista, jeigu ji ten neegzistuotų – tačiau manau, kad šį klausimą iškėlę asmenys nepatenkinti, kad ši organizacija turi būti slapta. Jie nori, kad slaptos tarnybos veiktų neslaptai, atvirai, o ant CŽV lėktuvų būtų užrašyta „CŽV“ kaip British Airways ar Air France. Čia vėlgi, bijau, kad jie liks nuvilti: net B. Obama nenueitų taip toli.

  Stavros Lambrinidis (PSE). – (EL) Gerb. pirmininke, nehumaniškas Gvantanamo kalėjimas niekada neturėjo būti įkurtas. Dabar jį žadama uždaryti, tačiau prezidentas B. Obama nebūtų sulaukęs pasveikinimų, jeigu Amerikos žiniasklaidos pranešimai apie nepriimtiną slaptą asmenų grobimą, jų kvotimą ir įkalinimą trečiosiose šalyse nebūtų atskleidę tiesos. Deja, akivaizdu, kad Europai taip pat tenka atsakomybė už kovą su terorizmu. Labai rimta priežastis nerimauti yra ta, kad vienintelis nacionalinis parlamentas, kuris paragino Europos Parlamentą pateikti komiteto išvadas ir rekomendacijas dėl CŽV – tai Amerikos kongresas. Nė vienos Europos šalies vyriausybė, nė vienas nacionalinis parlamentas mūsų neragino. Tegul bent jau dabar ragina, kad šie neteisėti veiksmai daugiau nepasikartotų.

  Marco Cappato (ALDE). – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, Jungtinės Valstijos sukūrė Gvantanamo problemą, ir JAV prezidentas ją pasiruošęs išspręsti. Mes turime žinoti, ar Europos Sąjunga turės galią ir kompetenciją suvaidinti savo vaidmenį.

Europos Sąjunga privalo bendradarbiauti. ES valstybės narės turi priimti kalinius, pavyzdžiui, uigūrus, nepasiduodamos spaudimui iš Kinijos. Jeigu nesutiksime to padaryti, mūsų dalyvavimas Gvantanamo kalėjimo uždaryme neturės prasmės.

Tai galėtų būti pradžia atskleisti tiesą, nacionalinėms vyriausybėms – pavyzdžiui, Portugalijos vyriausybei, vadovaujant J. M. Barroso – prisiimti atsakomybę ir mums prisiimti atsakomybę už tai, kad pasiūlymas ištremti Saddamą Husseiną buvo atmestas. Šis pasiūlymas buvo vienintelė alternatyva karui, o ES šalių vyriausybės, taip pat Jungtinių Valstijų vyriausybė jį atmetė.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE). - (ES) Gerb. pirmininke, Gvantanamo kalėjimo egzistavimą iš tiesų nulėmė, be kitų veiksnių, daugelio Europos šalių, įskaitant Ispaniją, sąmokslas ir bendrininkavimas. Būtų nepriimtina teigti, kad ši problema – ne ES reikalas. Dar mažiau priimtina būtų sakyti, kad Gvantanamo kalėjimo uždarymas ir iš to kylančios pasekmės yra vien tik JAV vyriausybės problema.

Daug metų JAV slaptųjų tarnybų lėktuvai nebaudžiami skraidė po Europą, gabendami kalinius, o Europa į tai nekreipė dėmesio. Todėl privalome prisiimti atsakomybę ir ne tik reikalauti nedelsiant uždaryti Gvantanamo kalėjimą, bet ir priimti kai kuriuos kalinius, kurie, negalėdami sugrįžti į savo šalį arba pasilikti Jungtinėse Valstijose, prašo, kad kitos šalys, įskaitant Europos šalis, juos priimtų.

Portugalija jau pažadėjo priimti kalinius, ir manau, kad iš dalies šitaip pasielgė genama atsakomybės ir kaltės jausmo. Ispanijos kaltė – ne mažesnė, todėl norėčiau pasinaudoti šia proga ir kreiptis į Ispanijos vyriausybę, kad ji priimtų tuos asmenis, prisiimtų šį įsipareigojimą, kaip jį prisiėmė Portugalija ir kaip ragino daugelis organizacijų. Pabrėžiu, kad tai – ne vien tik mūsų moralinė pareiga, bet ir politinė atsakomybė.

  Marian-Jean Marinescu (PPE-DE) . – (RO) Kova su terorizmu yra aukščiausias šiuolaikinės visuomenės prioritetas. Tačiau siekiant šio tikslo padaryta daug klaidų ir priimta ginčytinų sprendimų. Gvantanamo įkalinimo centro, kuris uždėjo dėmę civilizuoto pasaulio įvaizdžiui per pastarąjį dešimtmetį, uždarymas – pirmaeilės svarbos sprendimas. Kitas žingsnis, kurį turėtų žengti Jungtinės Valstijos – tai sulaikytų ir įkalintų asmenų padėties išsprendimas. Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos siekė ir siekia užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms ir žmogaus orumui, todėl turi dirbti kartu ir ištaisyti padarytas klaidas.

Manau, kad prieš svarstant klausimą dėl kalinių priėmimo Europoje būtina suteikti visą informaciją, susijusią su galima teroristine veikla, kurioje šie kaliniai dalyvavo, ar galimą jų priklausymą teroristinei grupuotei. Ši informacija turi būti kruopščiai patikrinta, kartu atliekant tikslinį įvertinimą dėl galimo atgarsio, kurį gali sukelti kalinių sugrįžimas į gyvenamosios vietos buvimo valstybę. Tam būtinai reikalingas Jungtinių Valstijų oficialus prašymas, nes manau, kad sprendimas priimti kalinius Europoje priklauso nuo ES valstybių narių, ir tokį sprendimą priimsiančios šalys turi žinoti, jog prisiima atsakomybę Europos Sąjungos vardu.

Dėl Komisijos Pirmininko pavaduotojo J. Barroto nuomonės apie Rumuniją norėčiau pasakyti, kad praeityje pateikti kaltinimai neturėjo jokio pagrindo. Rumunija atsakė į visus Europos institucijų paklausimus, priėmė CŽV tyrimo komiteto atstovus ir pateikė visą reikiamą informaciją. Rumunijos parlamentas atliko tyrimą ir pateikė jo rezultatus suinteresuotosioms šalims. Manau, kad to visiškai pakako. Tikiu, jog Rumunija rinkamai reagavo į jai pateiktus kaltinimus, kurie neturėjo jokio pagrindo.

  Wolfgang Kreissl-Dörfler, (PSE). – (DE) Gerb. pirmininke, nėra abejonės, kad atsakomybė už Gvantanamą tenka JAV. Tačiau iš solidarumo turime padėti Barackui Obamai ir jį palaikyti, kad jis sugrįžtų prie tarptautinės teisės normų, kai jis paprašys tokios pagalbos. Mąstau, pavyzdžiui, apie uigūrus, kurie negali sugrįžti į Kiniją. Tačiau turime galvoti ir apie tuos asmenis, kurie penkerius ar septynerius metus praleido Gvantaname. Negalime nuspręsti, ar jie nori gyventi JAV, ar ne. Tai – jų pasirinkimas. Pavyzdžiui, Miuncheno miestas ir ten gyvenantys uigūrai turi būti pasiruošę priimti uigūrus iš Gvantanamo, juos palaikyti ir jais rūpintis, kad jie galėtų susitaikyti su traumine patirtimi.

Vis dėlto turime išsiaiškinti vieną dalyką. Nepriimtina, kad Bavarijos vidaus reikalų ministras Joachim Hermann pasakė: „Kiekvienas Gvantaname laikomas asmuo turėjo įvykdyti nusikaltimą“. Šiuo atveju turi būti taikoma nekaltumo prezumpcija. Kaip ministras, kuriam pavaldi policija, jis turėtų atsistatydinti. Kitose šalyse mokome policiją griežtai darbe vadovautis teise į nekaltumo prezumpciją ir neduoti skubotų įsakymų. Turime gerai apie tai pamąstyti.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE). – (FI) Gerb. pirmininke, visų pirma, Gvantanamo sulaikymo centras ir slaptieji kalėjimai niekada neturėjo būti įkurti. Jungtinėms Valstijoms tenka pagrindinė atsakomybė uždaryti šiuos kalėjimus ir tartis su kaliniais, tačiau humanitarinės priežastys ir dėmesys žmogaus teisėms skatina ES valstybes nares juos priimti. Kiekviena ES valstybė narė nuspręs pagal savo įstatymus, priimti šiuos kalinius, ar ne.

Taip pat norėčiau priminti šioje salėje esantiems kolegoms apie milijonus pabėgėlių visame pasaulyje ir pabėgėlių stovyklas, kuriose žmonės gyveno ilgus metus. Mes nusisukame; atgręžiame jiems nugaras. Gaila, kad Europos Sąjunga nepasižymi iniciatyviu mąstymu apie žmogaus teises.

  Elmar Brok (PPE-DE). – (DE) Gerb. pirmininke, Komisijos Pirmininko pavaduotojau, einantis Tarybos Pirmininko pareigas, 2006 m. gegužės mėn. lankiausi Gvantaname su T. Mannu ir J. Ellesu. Labai aiškiai pasakėme, kad Gvantanamo kalėjimo įkūrimas – tai tarptautinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimas.

Tą pabrėžė ir naujai išrinkta Vokietijos kanclerė A. Merkel prezidento G. W. Busho akivaizdoje per pirmą vizitą Vašingtone. Ji taip pat pareikalavo paleisti Muratą Kurnazą. Manau, kad prezidento B. Obamos sprendimas yra geras ir jis padės atkurti pasitikėjimą Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir visu Vakarų pasauliu. Todėl turime leisti aiškiai suprasti, kad pasitikėjimo klausimas turi didžiulę politinę reikšmę.

Taip pat turime parodyti, kad kaliniai neturi būti laikomi taikiais žmogaus teisių šalininkais ir vertinami remiantis šiuo pagrindu. Šiose diskusijose man kartais susidarydavo visiškai skirtingas įspūdis. Privalome užtikrinti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos prisiimtų pagrindinę atsakomybę šioje byloje ir paaiškintų, kodėl negali priimti daugelio šių kalinių. Šių žmonių gimtųjų šalių atstovai taip pat turi paaiškinti, kodėl jie nenori jų priimti, arba kaliniai privalo įrodyti, kad negali grįžti į gimtąsias šalis, nes jiems ten gresia rimtas pavojus ar persekiojimas.

Tik tada galėsime svarstyti, ar Europos Sąjunga gali priimti kai kuriuos kalinius. Tačiau tai įmanoma tik kiekvienu atveju ištyrus ir įvertinus rizikos, kurį kelia kiekvienas asmuo, mastą. Šis tyrimas turi būti atliekamas ne vien tik nacionaliniu lygmeniu, nes atviros Europos bendrijos sienos reiškia, kad turime taikyti Europos standartus saugumo rizikos, kurią gali sukelti šie asmenys, įvertinimui.

Šiandien kai kurie asmenys kalbėjo apie pabėgėlius. Tai – ne pabėgėliai. Tai – kaliniai, ir turime įrodyti, kad jie nėra pavojingi, nebent neatsakingai norėtume prisiimti riziką. Manyčiau, kad reikėtų užtikrinti, jog ryšį su ES valstybėmis narėmis turintys asmenys būtų priimti, pavyzdžiui, Murat Kurnaz Vokietijoje arba devyni asmenys, regis, Didžiojoje Britanijoje. Manau, kad jau priimta iš viso 60 asmenų Europos Sąjungoje, ir to nevertėtų pamiršti.

  Ana Maria Gomes (PSE). – Gerb. pirmininke, Portugalija primygtinai ragino sudaryti JAV ir ES susitarimą dėl Gvantanamo kalinių perkėlimo, ir tai strateginis aspektas transatlantiniam solidarumui, taip pat humanitarinis gestas asmenų, kurie buvo sulaikyti, kankinti ir be teismo įkalinti, tačiau kuriems vėliau buvo panaikinti kaltinimai, atžvilgiu. Kita vertus, tai yra pareiga, kurią turi 14 ES šalių, kurios slaptai bendrininkavo su G. W. Busho administracija ir vykdė kankinimus Gvantanamo sulaikymo centre ir slaptuosiuose kalėjimuose, kaip pabrėžė šis Parlamentas. Europos atsakomybė už teisinės valstybės principų ir žmogaus teisių pažeidimus negali būti panaikinta.

Tuometinis ministras pirmininkas J. M.Barroso neigė žinojęs apie jo vyriausybės bendradarbiavimą perkeliant kalinius į Gvantanamo sulaikymo centrą ir slaptuosius kalėjimus, tačiau niekas netiki, kad kariuomenė, policija, žvalgybos įstaigos ir administracija galėjo būti tokios nekompetentingos ir leisti, kad Portugalijos oro erdvę, jūrą ir sausumą sistemingai pažeidinėtų JAV.

Siekdamas tai įrodyti, ar paskelbs J. M. Barroso viešai susitikimų su patarėjais diplomatiniais klausimais ir Condoleezza Rice dokumentus, kai J. M. Barroso buvo ministras pirmininkas? Ar jis paviešins teisinę nuomonę, kurios prašė iš teisinio patarėjo Carloso Blanco de Moraiso, siekdamas nustatyti specialias navigacijos taisykles laivams, prisiartinantiems prie JAV karinių laivų, gabenančių kalinius per Portugalijos vandenis?

  Panayiotis Demetriou (PPE-DE). - (EL) Gerb. pirmininke, Europos Parlamento pozicija dėl Gvantanamo išdėstyta specialioje rezoliucijoje, priimtoje 2006 m. Gvantanamo sulaikymo centras ir slaptieji kalėjimai niekad neturėjo būti įkurti ir turi būti uždaryti. Tokia pat aiški Europos Parlamento pozicija dėl terorizmo. Siekiame kovoti su terorizmu visomis teisinėmis priemonėmis; nenorime kovoti su terorizmu pažeisdami žmogaus teises ir tarptautinę teisę. Tiesa, kad Jungtinės Valstijos užsikrovė ant pečių didelę dalį naštos kovoje su terorizmu, tačiau padarė ir didelių klaidų. Gvantanamo sulaikymo centro įkūrimas buvo didelė klaida. Elgesys su sulaikytaisiais asmenimis buvo didelė klaida. Kalinių gabenimo būdas buvo didelė klaida. Tai norėjo pasakyti šis Parlamentas. Šiandien svarbu, kad prezidentas B. Obama priimtų teisingą sprendimą ir uždarytų šį gėdos kalėjimą; šis sprendimas bylotų apie teisingą Ameriką, jis būtų palankus Amerikos istorijai ir apskritai tarptautinei bendruomenei.

Koks Europos Sąjungos vaidmuo? Europos Sąjunga siekia palaikyti ir padėti įgyvendinti prezidento B. Obamos priimtą teisingą sprendimą. Tačiau Europos Sąjunga privalo tai daryti su viena sąlyga: ji negali rizikuoti savo piliečių saugumu. Tai pagrindinis reikalavimas. Kad ir ką nuspręstų kiekviena ES valstybės narė, jos sprendimas turi būti priimtas, atsižvelgiant į šį reikalavimą.

  Javier Moreno Sánchez (PSE). - (ES) Gerb. R. Romeva, nesirūpinkite: Ispanijos vyriausybė bendradarbiaus kaip visada. Šiuo klausimu norėčiau jums priminti, kad Ispanijos užsienio reikalų ministras Miguel Angel Moratinos pirmasis stojo prieš tyrimo komitetą ir vienintelis atsakė į visus klausimus, įskaitant jūsų klausimus.

Šiame Parlamente pasmerkėme kankinimus ir nehumanišką, žeminantį elgesį Gvantanamo karinėje bazėje kovos su tarptautiniu terorizmu vardan. Todėl sveikiname prezidentą B. Obamą su priimtu sprendimu sustabdyti teismo procesą keturiems mėnesiams ir įsipareigojimą uždaryti kalėjimą per metus.

Tačiau nors atsakomybė tenka JAV vyriausybei, Europos Sąjunga negali nuo jos nusigręžti, o turi pasiūlyti pagalbą, kad užtikrintų šio sulaikymo centro uždarymą.

Taip pat turėtume įvertinti galimybę priimti kalinius, kurie kilę iš šalių, kuriose nėra užtikrinama pagarba žmogaus teisėms, jeigu Jungtinės Valstijos to paprašytų.

Tada turėtume pateikti bendrą Europos, įskaitant Ispanijos vyriausybę, atsiliepimą gerbdami tarptautinius teisės aktus ir kiekvienu atveju įvertindami kiekvieno piliečio, kiekvieno sulaikytojo teisinę padėtį: kilmę, sulaikymo pagrindą ir aplinkybes.

  Bogusław Sonik (PPE-DE). – (PL) Gerb. pirmininke, teroristai paskelbė žiaurų, kruviną ir bekompromisį karą civilizacijai. Jie siekia sunaikinti pasaulį, paremtą pagarba žmogaus teisėms ir ištikimybe laisvei. Rugsėjo 11-osios atakos byloja apie tai, kad teroristai pasiruošę pasitelkti bet kokias priemones. Jungtinės Valstijos įsipareigojo ginti laisvą pasaulį mūsų visų vardu. Glaudus Europos ir Jungtinių Valstijų bendradarbiavimas suteikia vienintelę viltį sunaikinti teroristinius tinklus. Europa turi jaustis atsakinga už karą su globaliniu terorizmu.

Žmogaus teisių gynėjai teisingai pasielgė, atkreipdami dėmesį į šių teisių pažeidimą ir žeminančių metodų naudojimą apklausų metu Gvantanamo kalėjime. Neretai šie metodai pasiekdavo kankinimų lygį. Jie teisingai pasielgė atkreipdami dėmesį į kalinimą be teismo ir teisės turėti gynėją. Negalima naudoti jokių priemonių, kurios neleistinos pagal pasirašytas tarptautines konvencijas.

Naujai išrinktas Jungtinių Valstijų prezidentas jau pasirašė reglamentą, draudžiantį kankinimais išgauti parodymus iš įtariamų teroristų. Tai vertėtų traktuoti kaip visų šį klausimą iškėlusiųjų pergalę. Tačiau pagal tą patį reglamentą išlieka teisė pagrobti terorizmu įtariamus asmenis ir laikyti juos trumpą laiką tranzito šalyse. Trumpai tariant, išreiškiama didesnė pagarba kalinių orumui, tačiau išlaikoma galimybė veiksmingai paralyžiuoti teroristinę veiklą – kitaip būsime bejėgiais.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad toje pačioje saloje, kurioje įkurtas Gvantanamo sulaikymo centras, politiniai kaliniai laikomi kalėjimo sąlygomis, kurios pažeidžia visus įmanomus standartus. Tie asmenys pasmerkti ilgus metus kalėti kalėjime vien dėl to, kad išdrįso pasipriešinti despotiško Fidelio Castro komunistinei propagandai.

Mūsų akyse buvo išžudyta čečėnų tauta. Kiek žinau, iki šiol Europos Parlamentas neįkūrė specialaus komiteto šiam klausimui spręsti. Jungtinės Valstijos pripažino, kad kankinimų naudojimas ir slaptųjų kalėjimų egzistavimas buvo neleistini. Tuo turėtume užbaigti diskusijas dėl slaptųjų kalėjimų ir tranzitinių skydžių.

PIRMININKAVO: Mario MAURO
Pirmininko pavaduotojas

  Ria Oomen-Ruijten (PPE-DE). - (NL) Gerb. pirmininke, kova su terorizmu turi vykti bendromis pastangomis, prie kurių turi prisidėti visos demokratinės šalys. Tai reiškia ne vien Europą, bet ir Jungtines Valstijas bei kitas šalis.

Gvantanamo stovykla negali būti konstitucinės valstybės dalimi, nes konstitucinėje valstybėje įtariamasis, net teroristas, turi teisę į apsaugą ir teisingą teismą, kuris vyksta vertybių, kuriomis visi dalijamės, pagrindu.

Aš palankiai vertinu prezidento B. Obamos sprendimą uždaryti Gvantanamo įlankos kalėjimą, tačiau ši problema negali ir neturėtų būti primesta visų pirma Europai. Galų gale juk asmenys Gvantanamo įlankoje yra kaliniai, ir su jais juokauti nederėtų. Mes galime padėti, tačiau jeigu, nesant kitos išeities, ir padėsime, tai tik remiantis Europos sprendimu, Europos standartais, kurių turime bendrai laikytis. Reikėtų pripažinti, kad tai yra Amerikos problema, kurią sprendžiant galime ištiesti pagalbos ranką, tačiau tik gindami žmogaus teises, kurios yra pirmaeilės svarbos.

  Ioannis Varvitsiotis (PPE-DE). – (EL) Gerb. pirmininke, naujojo Jungtinių Valstijų prezidento sprendimas uždaryti Gvantanamo kalėjimą – tai vienas iš pirmųjų reikšmingų ir teigiamų žingsnių, kuriam šiltai pritariu. Kita vertus, prezidentas B. Obama neatėmė iš CŽV teisės areštuoti įtariamus teroristus užsienio šalyse ir atgabenti juos į laikino sulaikymo centrus. Tai ypač kelia nerimą, ir ši problema turi būti sprendžiama bendroje rezoliucijoje. Tačiau dviejų didžiausių partijų Europos Parlamente bendroje rezoliucijoje apie tai neužsimenama, todėl esu priverstas balsuoti prieš šią bendrą rezoliuciją.

  Genowefa Grabowska (PSE). – (PL) Gerb. pirmininke, esu įsitikinęs, kad ši ypač humanitarinio pobūdžio rezoliucija padės sumažinti nesantaiką tarp Europos ir islamiško pasaulio. Raginu ją priimti, atsižvelgdamas ir į mano šalies piliečio, kuris tapo karo su terorizmu – karo „akis už akį, dantis už dantį“ – auka, padėtį. Kalbu apie 42 metų Lenkijos pilietį, teroristų pagrobtą Afganistano ir Pakistano pasienio teritorijoje. Jis tenai dirbo geologu. Iki šiol šis pilietis laikomas įkaitu. Jo šeima teigia, kad Piotr Stanczak nėra svarbus asmuo politikos pasaulyje, tačiau tiki, kad bus padaryta viskas, kas įmanoma, siekiant jį išlaisvinti.

Taigi, kreipiuosi į Europos Parlamentą, ragindamas, kad santykiai su islamišku pasauliu būtų pagerinti, siekiant apsaugo ir ginti mūsų piliečius. Parodykime solidarumą ir veikime Europos Sąjungos piliečių, su kuriais žiauriai elgiamasi, kurie sulaikomi, grobiami ar laikomi stovyklose, labui.

  Marie Anne Isler Béguin (Verts/ALE). - (FR) Gerb. pirmininke, visi siekėme, kad Gvantanamo kalėjimas būtų uždarytas, ir visi sveikiname prezidentą B. Obamą su sprendimu uždaryti šį gėdos kalėjimą.

JAV neturėtų mūsų prašyti, ar galime priimti Gvantanamo kalinius. Kaip žmogaus teisių vertybėms ir jų gynimui ištikimi europiečiai, privalome rimčiau žiūrėti į savo pareigas. Priimti šiuos buvusius kalinius – tai mūsų pareiga.

Kaip žinote, žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, jog kai kurios ES valstybės narės nenori priimti šių kalinių. Todėl norėčiau kreiptis į Tarybą ir ypač minėtas ES valstybes nares, kad jos priimtų šiuos asmenis atgal į savo teritorijas.

Taip pat norėčiau pasakyti jums, ponios ir ponai, kad blogiausia, ką galime padaryti, tai leisti, kad ketinimas uždaryti Gvantanamo kalėjimą liktų neįgyvendintas, nes Europa nebuvo pasiruošusi prisidėti ir suvaidinti savo vaidmens.

  Colm Burke (PPE-DE). - Gerb. pirmininke, atsižvelgiant į tai, kad dauguma ES valstybių narių prisidėjo prie ypatingo perdavimo proceso, manau, kad ES šalims, įskaitant Airiją, tenka kolektyvinė atsakomybė priimti tam tikrą mažos grėsmės Gvantaname įkalintų asmenų skaičių iš JAV ir juos perkelti į ES šalių teritoriją.

Airijos teisingumo ministras Dermot Ahern sutiko priimti kalinius su sąlyga, kad gaus ES patvirtinimą, tačiau Airijai nebūtina laukti, kol bus priimta ES direktyva, kad ji galėtų priimti Gvantanamo kalinius. Mes ir patys galime pasirašyti dvišalį susitarimą su JAV, kaip padarė Portugalija.

Airijos vyriausybės teisingumo ir užsienio reikalų ministrai neįstengė kalbėti vienbalsiai šiuo klausimu, o ministras Dermot Ahern, regis, nebuvo pasiruošęs nueiti taip toli kaip ministras Michael Martin įkalintų Gvantaname asmenų atžvilgiu. Dabar reikia, kad Airijos vyriausybė vadovautų darniai. Dėl transatlantinio bendradarbiavimo ir siekdama dalyvauti kovoje su tarptautiniu terorizmu, Airija turi suvaidinti savo vaidmenį, padėdama naujajai JAV administracijai uždaryti Gvantanamo sulaikymo centrą.

  Ioan Mircea Paşcu (PSE). – Gerb. pirmininke, Europos Sąjunga jau seniai ragino uždaryti Gvantanamo kalėjimą. Šiandien, kai naujoji JAV administracija priėmė šį sprendimą, iš ES šalių tikimasi solidarumo priimant kalinius. Tačiau kai kurios šalys mano, kad tokį solidarumą turi parodyti visų pirma šalys, kurios žiniasklaidoje nurodomos kaip priglaudusios slaptuosius CŽV sulaikymo centrus.

Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad nėra įrodymų, ar šie tvirtinimai teisingi, kada tie centrai buvo įkurti ir kiek laiko veikė. Šioje salėje esantis D. Mate taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo iškeltus kaltinimus. Be to, šių kaltinimų nepatvirtino ir vidiniai tyrimai. Tai, kad tokie įrodymai nebuvo pateikti anksčiau dėl žmonių atminties stokos, šiandien nepaverčia jų įrodymais. Tai paprasčiausia begėdiška manipuliacija nešvariais tikslais.

  Zuzana Roithová (PPE-DE). – (CS) Gerb. pirmininke, visas pasaulis sveikina Baracką Obamą su ketinimu uždaryti Gvantanamą, nes tai yra negailestingo elgesio su žmonėmis – nuožmiais teroristais ar įtariamaisiais dėl sunkiausių nusikaltimų – simbolis. Kai kurie iš jų net nebuvo teisiami ir apkaltinti. B. Obama padarė populiarumo sulaukusį gestą ir sprendžia, ką su jais daryti. Visų pirma jis turėtų įtikinti kongresą pakeisti įstatymą, kad kaliniai būtų perkelti į JAV teritoriją, o kai kurie įgytų naują tapatybę. Tai labai keblus dalykas: iš 60 paleistų Gvantanamo kalinių grįžo prie teroristinės veiklos, todėl reikia kruopščiai ir individualiai išnagrinėti kiekvieną atvejį. Pirmininkaujančios Čekijos derybos dėl Gvantanamo sprendimo – tai galimybė pabrėžti, kad dialogas tarp JAV, Europos ir Kubos dėl permainų totalitarinėje „laisvės saloje“ prasideda nuo žmogaus teisių, ir ne vien nuo žmogaus teisių, taikomų kaliniams amerikiečių bazėje. Svarbiausia, kad šis dialogas apimtų politinių kalinių Kuboje paleidimą, žodžio laisvę ir nekaltų Kubos piliečių judėjimo laisvę.

  Armando França (PSE). – (PT) Akivaizdu, kad turime pritarti prezidento B. Obamos sprendimu uždaryti kalėjimą Gvantanamo įlankoje, uždrausti kankinimus ir įrodymų išgavimą neteisėtu būdu bei nutraukti karinio teismo procesus.

Tačiau užtikrinu savo kolegą, kuris jau nedalyvauja diskusijose, kad Portugalija ir Portugalijos socialistų vyriausybė neturi jaustis kaltos. Portugalijos socialistų vyriausybė nebendradarbiavo su G. W. Busho administracija: iš esmės buvo priešingai. Šiuo metu Portugalijos administracija – Portugalijos vyriausybė – su ministro Luiso Amado iniciatyva atveria galimybę ir įpareigoja Europos Sąjungą ir kitas demokratines šalis priimti Gvantanamo įlankos kalėjimo kalinius, kuriems nebuvo pateikti kaltinimai. Štai kas iš tiesų svarbu ir štai kas turi būti pavyzdžiu kitoms ES valstybėms narėms. Taip pat svarbu visiems šioje salėje esantiems nariams rytoj priimti rezoliuciją, kad vienybė suteiktų šiam sprendimui daugiau galios.

  Charles Tannock (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, JAV tuo metu atrodė būtina įkurti Gvantanamo įlankos kalėjimą. Dabar jo uždarymas yra Jungtinių Valstijų reikalas. Aš prieštarauju, kad ES valstybės narės įsipainiotų į neišvengiamas teisines komplikacijas ir užsikrautų naštą dėl saugumo, priimant ne ES valstybių narių kalinius, anksčiau laikytus priešo kovotojais.

Aš neapgailestauju, kad buvo sulaikyti pavojingiausi teroristai, kurie siekė sunaikinti mūsų gyvenimo būdą, jeigu tie asmenys pripažinti kaltais. Tačiau vienas pagrindinių Gvantanamo kalėjimo trūkumų yra tas, kad šiame kalėjime laikytiems asmenims nesuteikta galimybė į teisingą baudžiamąjį procesą. Šiuo metu tik teisingas baudžiamasis procesas yra vienintelis būdas išspręsti Gvantanamo kalinių, kurie nėra ES valstybių narių piliečiai, padėtį.

Kadangi Gvantanamo kaliniai suimti Jungtinėse Valstijose, tai – Amerikos pareiga ir atsakomybė patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn Amerikos teismuose arba grąžinti į kilmės šalis, jeigu šie asmenys nekalti. Jeigu prezidentas B. Obama rimtai pasiryžęs uždaryti Gvantanamo įlankos kalėjimą – aš sveikinu jį už šį sprendimą – taip pat apsaugoti Ameriką ir jos sąjungininkes, jis turi vykdyti šią politiką.

  Alexandru Nazare (PPE-DE) . – (RO) Pirmiausia, nepaisant diskusijų turinio ir rezultatų CŽV kalėjimų tema, norėčiau pasveikinti Europos Parlamento narius ir Europos piliečius už jų susirūpinimą nuoširdžia pagarba žmogaus teisėms, nepaisant visų aplinkybių.

Kankinimai yra nepriimtini, ir jokios išimtinės sąlygos negali pakeisti šios tiesos. Tačiau būtinai turiu padaryti keletą pastabų, nes Rumunija dažnai minima diskusijose šiuo klausimu. Norėčiau priminti, kad iki šiol mums pateikti kaltinimai neturi įrodymų. Michaelio Martino pranešimas – tai geriausias pavyzdys. Jame pateikti prieštaringi ir nepagrįsti kaltinimai prieš Rumuniją.

Šį atvejį pabrėžiau, norėdamas atkreipti dėmesį į tai, kaip pateikiami kaltinimai prieš Rumuniją, nes tai gali suteršti ir kitų Europos valstybių įvaizdį. Pakartosiu, kad nepriimtina nuolat nekliudomai teršti valstybių narių, kaip šiuo atveju Rumunijos, vardo diskusijose šia tema.

  Reinhard Rack (PPE-DE). – (DE) Gerb. pirmininke, norėčiau pritarti visiems pranešėjams, kurie patikino, kad Europa atlieka humanitarinę pareigą, ypač palaikydama tuos sulaikytus asmenis, prieš kuriuos nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys jų kaltumą. Tai – klasikinio prieglobsčio klausimas.

Tačiau norėčiau paraginti valstybes nares, kad jos nesistengtų vienos spręsti šios problemos, ir pabrėžiu štai ką: Europa privalo išmokti kalbėti vienu balsu ir imtis bendrų veiksmų. Tai suteiks galimybę atsiliepti į naujosios JAV administracijos susirūpinimą ir veikti nepakenkiant Europos Sąjungos įvaizdžiui, vadovaujantis bendromis vertybėmis, kurios mus įpareigoja imtis šių bendrų veiksmų.

  Ville Itälä (PPE-DE). – (FI) Gerb. pirmininke, mes pritariame bendram siekiui uždaryti Gvantanamo belaisvių stovyklą ir dabar turime puikią galimybę tai padaryti, nes naujasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas parodė, kad jis taip pat to nori.

Pagrindinė atsakomybė aiškiai tenka Jungtinėms Amerikos Valstijoms, tačiau tikiuosi, kad ES gali sukurti vieningą frontą ir kad valstybės narės parodys solidarumą ir bus tokios lanksčios ir priims šiuos kalinius į savo kalėjimus ten, kur tai įmanoma ir kur tai neprieštarauja jų pačių sąlygoms.

Mes prisijungėme prie kovos su terorizmu, siekdami ginti žmogaus teises. Dabar turime padėti Jungtinėms Amerikos Valstijoms ginti žmogaus teises.

  Zbigniew Zaleski (PPE-DE). – (PL) Ponios ir ponai, yra dvi šio klausimo pusės. Viena vertus, yra teisinė padėtis. Esu įsitikinęs, kad tam tikros šalies piliečiai turi būti grąžinami į savo kilmės šalį. Galbūt galima pasiūlyti kokią nors humanitarinę programą tais atvejais, kai esama tam tikrų kliūčių, pavyzdžiui, gresia politinis persekiojimas. Taip pat norėčiau labai aiškiai pareikšti, kad netgi jei Portugalija ar kita šalis sutinka priimti 20 tokių kalinių, tai dar nereiškia, kad tie žmonės norės pasilikti Portugalijoje ar kurioje kitoje šalyje. Sąjunga dabar yra vieningas subjektas ir todėl į šią problemą turi būti atsižvelgta. Pagaliau turėtų būti naudojamos tinkamos procedūros, kurios nuo šių žmonių nuimtų įtariamų ar pavojingų asmenų antspaudą. Prieš tai nuo jų nenuėmus tokio antspaudo, niekas nenorės jų priimti. Tai rimta problema, kurią verta apmąstyti. Baigiu sakydamas, kad problema labiausiai liečia Jungtines Amerikos Valstijas.

  Alexandr Vondra, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − Gerb. pirmininke, visų pirma norėčiau jums padėkoti už šią diskusiją. Esu įsitikinęs, kad ji buvo labai naudinga. Jei būtumėte klausęsi pietų metu vykusios diskusijos paskutiniame Tarybos susitikime, būtumėte pastebėję panašų norą spręsti problemą, taip pat pripažinimą, kad mūsų svarstoma problema yra sudėtinga. Ji turi ne tik moralinę ir politinę dimensiją, bet taip pat saugumo ir teisinę dimensiją.

Mes visi sutinkame, kad prezidento B. Obamos sprendimas uždaryti Gvantanamą buvo svarbus ir tinkamas, ir mes jį vertiname, o jūs beveik visi čia jam pritariate. Vis dėlto dabar, kai mes aptariame padarinius ir tai, ką galime padaryti, kad išreikštume mūsų solidarumą – ir mūsų interesas šiuo atveju yra savo veiksmais užtikrinti transatlantinę darną – mes, žinome ir pastebime, kad ši problema yra sudėtinga. Martin Schulz pasakė, kad negalime kovoti su terorizmu ir kartu pažeidinėti pagrindinių teisių. Jis visiškai teisus, tačiau Hartmut Nassauer pasakė, kad yra dvi dimensijos: viena iš jų yra moralinė, o kita yra susijusi su saugumu. Jis taip pat teisus ir būtent todėl teisingumo ir vidaus reikalų ministrai turi tai apsvarstyti. Vertinant politikos požiūriu tai yra ne tik moralinių raumenų mankštinimas ir šios problemos neturėtume nagrinėti tiesiog dėl kaltės jausmo. Žinoma, problema yra daug sudėtingesnė nei minėti dalykai.

Graham Watson kalbėjo apie būtinybę ją spręsti vieningai. Žinoma, jis taip pat teisus, tačiau kartu mes negalime versti valstybių narių pareikalavus priimti Gvantanamo kalinius, kadangi tai taip pat susiję su teisine problema ir įgaliojimų klausimu. Jei jums reikėtų išspręsti šią problemą nusprendžiant pakviesti tuos kalinius į savo namus – įsivaizduokite vidaus reikalų ministrų atsakomybę – jūs, žinoma, gerai apgalvotumėte būdus, kuriais galima išspręsti šią problemą. Aš, žinoma, nemanau, kad Taryba ir valstybės narės ją turėtų spręsti užkulisinėse derybose – visai ne. Kalbame ne apie tai, kaip galėtume nusiprausti ir kartu nesušlapti. Problemos esmė tiesiog ta, kad už sprendimą uždaryti Gvantanamą visų pirma, žinoma, yra atsakingos Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios pastatė šį centrą. Vis dėlto turime – ir privalome turėti – geros valios išreikšti solidarumą ir bendradarbiauti sprendžiant šią problemą.

Taip pat vyksta taktinės diskusijos. Ar turėtume pasiūlyti pagalbą ant auksinio padėklo, o gal turėtume laukti, kol bus pateiktas prašymas? Vis dėlto, jei gausime prašymą, turime būti pasirengę reaguoti. Todėl Taryba pradėjo rimtas diskusijas šia tema kitą dieną po prezidento B. Obamos sprendimo. Manau, kad turėtume pakankamai rimtai vertinti saugumo klausimą, – kaip jau nurodėte, – nes žinome, kad kai kurie buvę sulaikytieji vėl įsitraukia į teroristinę veiklą, o vienas žmogus, Saidas al-Shihri, šiuo metu yra Al Kaidos vadovo pavaduotojas Jemene. Taigi, JAV turi pradėti rimtą darbą ir išsiaiškinti, kas yra šie žmonės, o mes turime atsiriboti nuo tokių asmenų.

Teisės požiūriu, manau, turime žinoti, kad sprendimas priimti užsienio piliečius ES valstybėse narėse priklauso valstybių narių nacionalinei kompetencijai. Tai yra vienas lygmuo. Vis dėlto antrajame lygmenyje yra susitarimas, kad dabar turėtume dirbti kurdami Europos sistemą, kurioje reikia įtvirtinti nacionalinį sprendimą. Ir Šengeno, ir Dublino susitarime raginama taikyti europinį požiūrį, nes atskiros valstybės narės sprendimas tam tikru būdu paveiks visų Šengeno narių saugumą. Taigi esama vidinio reikalavimo laikytis koordinuoto požiūrio.

Be to, ES svarsto galimybę padėti JAV perkelti į trečiąsias šalis ir reabilituoti buvusius kalinius.

Kai kurie iš jūsų iškėlė klausimą dėl spartos: ar galime veikti sparčiau, nei tai darome dabar? Manau, kad turėtume žinoti, jog diskusijos dar tik prasidėjo. Jos tęsiasi tik savaitę. Klausimai, kurie buvo nagrinėti, yra tikrai sudėtingi ir pareikalaus laiko, nors pats prezidentas B. Obama pareikalavo iš naujo įvertinti kalinių bylas ir nustatė vienų metų terminą Gvantanamui uždaryti. Nereikia tikėtis, kad Taryba yra pasirengusi išspręsti visas šias sudėtingas problemas per keletą dienų.

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad atsakomybė už Gvantanamą visų pirma tenka JAV. Nors valstybės narės rodo pasirengimą dirbti kuriant koordinuotą požiūrį, tačiau šis klausimas turi ir dvišalę, ir daugiašalę dimensiją. Dar nėra žinoma aiški atskirų valstybių narių pozicija dėl kalinių perkėlimo. Teisingumo ir vidaus reikalų ministrų susitikimas, kuris turėtų įvykti dar šį mėnesį, šiuo požiūriu bus labai naudingas. Kovos su terorizmu koordinatorius Gilles de Kerchove taip pat rengia įvairius papildomus dokumentus.

Tai buvo mano apžvalga Gvantanamo tema, kuri atėmė didesnę man skirto laiko dalį. Kitu klausimu, susijusiu su neteisėtu kalinimu, kuris yra mėgstamiausia C. Favos tema, aš tiesiog pakartosiu tai, ką keletą kartų pasakė kalbėtojai, kalbėję prieš mane: dėl pareiškimų apie valstybių narių žvalgybos agentūrų dalyvavimo – už šių agentūrų priežiūrą yra atsakingos atskiros valstybės narės ir Taryba neturi įgaliojimų daryti daugiau, nei buvo padaryta.

  Jacques Barrot, Komisijos Pirmininko pavaduotojas. − (FR) Gerb. pirmininke, Komisija labai pritaria A. Vondros išreikštam požiūriui.

Vis dėlto norėčiau pasakyti, kad po šių ilgų diskusijų pasiekėme svarbų persilaužimo momentą. Tai lemiamas persilaužimo momentas kovoje su terorizmu. Nuo šiol turime bandyti imtis šios kovos, turėdami atkurtą visos Vakarų bendrijos moralinį autoritetą ir gerbdami pagrindines vertybes bei pagrindines teises.

Toliau Europa privalo vesti visą tarptautinę bendruomenę į kovą su terorizmu, vadovaudamasi tomis pačiomis pagrindinėmis vertybėmis, kurios ją visų pirma paskatino kovoti. Tai lemiamas persilaužimo momentas ir Parlamento pareiškimas šiuo požiūriu yra labai naudingas, nes daro prielaidą, kad visos valstybės narės nori dalyvauti šiuose svarbiuose pokyčiuose.

Vis dėlto tiesa, kad pirminė atsakomybė tenka Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Prieš pateikdamos oficialų prašymą perduoti kalinį ES valstybei narei, jos turi patikrinti kiekvieno kalinio statusą. Tai iš tikrųjų yra svarbi sąlyga. Jungtinės Amerikos Valstijos kiekvienu atskiru atveju privalo mums pateikti aiškų ir pagrįstą prašymą. Tai iš tiesų svarbu.

Vėliau, žinoma, pati valstybė narė turi nuspręsti, ar ji nori priimti buvusį Gvantanamo kalinį, tačiau diskusijos aiškiai parodė, kad bendradarbiavimas Europos lygmeniu yra labai pageidaujamas.

Koordinavimas bus naudingas nustatant buvusių kalinių teisinį statusą, taip pat būtinai reikės ginti valstybes nares, jei šių kalinių kilmės šalys pateiks diplomatinius ar kitokius reikalavimus. Šis koordinavimas bus reikalingas ypač siekiant nuraminti valstybes nares ir aš galvoju apie tas šalis, kurias minėjo H. Nassauer – apie susirūpinusias viešąja tvarka ir saugumu.

Koordinuotas Europos požiūris pagaliau galėtų mums suteikti daugiau svorio derybose su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis dėl galimybės susipažinti su dokumentais ir dalyvauti perdavimo procesuose. Tada galbūt galėtume skirti finansinę paramą, siekdami palengvinti kalinių priėmimą kai kuriose valstybėse narėse.

Dalyvaujant A. Vondrai norėčiau pasakyti, kad mes, žinoma, glaudžiai bendradarbiaujame su Tarybai pirmininkaujančia Čekija. Dalyvaujant Gilles de Kerchove mes taip pat rengiame tyrimų dokumentą, tapsiantį pagrindu diskusijai, kuri vyks vasario 26 d. ES valstybių narių Teisingumo ir vidaus reikalų ministrų tarybos posėdyje.

Taip pat pasakysiu, kad mes, be abejonės, pasinaudosime vizitu į Vašingtoną, kuriame dalyvaus I. Langeris, Vidaus reikalų Ministrų Tarybos primininkas, kad kartu su mūsų JAV kolegomis galėtume aptarti visus su Gvantanamo uždarymu susijusius klausimus ir šio proceso padarinius.

Dabar šį klausimą turime spręsti labai rimtai ir atlikti parengiamąjį darbą teisės srityje, kad galėtume kiekvienu atskiru atveju reaguoti į kiekvieną JAV pateiktą prašymą. Turime tai daryti labai rimtai, žinoma, atsižvelgdami į siekį naudingai bendradarbiauti kovoje su terorizmu, o šio bendradarbiavimo metu bus vadovaujamasi pagrindinėmis vertybėmis, kurios mus vienija ir kurios turi vienyti pasaulio bendruomenę.

Visiems dėkoju.

  Pirmininkas. − Remiantis Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 3 dalimi gavau tris pasiūlymus dėl rezoliucijų⁽¹⁾ dėl Gvantanamo. Apie pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse bus pranešta vėliau.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas dėl Gvantanamo vyks 2006 m. vasario 4 d., trečiadienį, o balsavimas dėl CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse vyks kitos sesijos metu.

  Călin Cătălin Chiriţă (PPE-DE), raštu. – (RO) Sprendimas, kurį priėmė JAV prezidentas B. Obama dėl Gvantanamo sulaikymo centro uždarymo, turi simbolinę reikšmę visam demokratiniam pasauliui. Šis gestas pabrėžia, kad karas su terorizmu, kuris buvo pradėtas siekiant apsaugoti Vakarų demokratines vertybes, neturi ignoruoti būtent šių vertybių.

Būtina energingai kovoti su terorizmu, tačiau vis dėlto būtina gerbti žmogaus teises. Netgi tie, kurie yra įtariami padarę sunkių teisės pažeidimų, turi teisę būti teisiami teisingame procese, nešališkame teisme, remiantis aiškiu teisiniu pagrindu ir sulaukti bausmės, kuri būtų proporcinga jų padarytiems nusikaltimams.

Spekuliacijos dėl Rumunijos, kalbant apie slaptus CŽV kalėjimus, yra visiškai nepagrįstos. Niekam nepavyko įrodyti jų buvimo Rumunijoje. Rumunija yra ištikima JAV sąjungininkė NATO ir dalyvauja kovoje su terorizmu, visų pirma Afganistane. Ir Rumunijos valdžios institucijos, ir visuomenė ryžtingai pasisako už pagarbą žmogaus teisėms. Iškentėję sovietų okupacijos ir komunistų diktatūros piktnaudžiavimus, Rumunijos piliečiai nepritaria jokiems žmogaus teisių pažeidimams.

  Pedro Guerreiro (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pastarojo meto Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sprendimai tiesiog patvirtino – lyg to būtinai reikėtų – tai, kas ilgą laiką buvo neigiama: JAV remiamo žmonių grobimo, kankinimo ir neteisėto kalinimo tinklo buvimą.

Šie sprendimai neturi tapti pasiteisinimu kalbant apie Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybių atsakomybę už sistemingus tarptautinės teisės ir pačių pagrindinių žmogaus teisių pažeidimus.

Kaip ir anksčiau, privalome reikalauti, kad būtų visiškai nutraukta tokia gėdinga veikla ir kad būtų išaiškinta tiesa, ypač susijusi su ES vyriausybių kalte dėl jų oro erdvės ir teritorijos naudojimo įkalinant ir gabenant neteisėtai sulaikytus asmenis, pavyzdžiui, į JAV karinę bazę Gvantanamo įlankoje. To dar labiau reikia atsižvelgiant į pranešimus, kad slaptos JAV operacijos, vadinamos „ypatingais perdavimais“ – kitaip tariant neteisėtas piliečių kalinimas ir gabenimas – nebuvo kvestionuojamos naujojoje JAV administracijoje.

Todėl mes nepritariame valstybių arba Jungtinių Amerikos Valstijų ir ES susitarimams dėl Gvantaname laikomų „kalinių gabenimo“. Tai nereiškia, kad sprendimai ir prašymai, kuriuos savo noru pateikė asmenys, ypač dėl prieglobsčio Portugalijoje, negali būti svarstomi atsižvelgiant į pagarbą nacionaliniam suverenumui, Portugalijos Konstitucijai ir tarptautinei teisei, įskaitant teisę į prieglobstį.

  Esko Seppänen (GUE/NGL), raštu. – (FI) Europos Sąjunga pasirodė esanti nenuovoki neryžtinga bendrija, kai ji nesiėmė jokių diplomatinių veiksmų, siekdama tarptautinėse organizacijose žmogaus teisių požiūriu pasmerkti neteisėtą veiklą, kurią vykdė Jungtinės Amerikos Valstijos.

Naujojo prezidento veiksmai rodo, kad ta veikla laikoma neteisėta ir netoleruotina dėl etikos ir moralės priežasčių. Kalbame apie ES palaikymą neteisėtiems Amerikos veiksmams, kai ji sekė paskui ankstesnįjį JAV prezidentą, ir tai reiškia, kad laisvų savo piliečių akyse ES neteko gero vardo ir pagarbos. ES turėtų būti gėda dėl savo nesugebėjimo veikti.