Pirmininkas. – Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo (diskusijos).

  Alexandr Vondra, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − Gerb. pirmininke, labai dėkoju jums už galimybę kalbėti su jumis tema, turinčia ypatingą reikšmę ES pirmininkaujančiai valstybei ir mums visiems. Tai taip pat tema apie tai, ką reiškia būti Europos Sąjungos dalimi.

Prieš dvidešimt metų, didžioji Centrinei ir Rytų Europai, įskaitant mano šaliai, pasisekė nusimesti Komunistinės tvarkos grandines. Tai buvo persilaužimas mums ir Europai. Tai atverė kelią iš naujo atrasti individo laisvę: žodžio laisvę ir veiksmo laisvę – ir taip pat laisvę gerinti mūsų gyvenimų kokybę.

Tarybai pirmininkaujanti Čekija manė, kad 20-osios šio įvykio sukakties metinės turi būti pažymėtos kaip svarbus kertinis akmuo Europos istorijoje. Tai – galimybė ne tik prisiminti Geležinės uždangos panaikinimą, bet taip pat padaryti išvadas iš totalitarinės praeities visoje Europoje.

Paskui sutarta, kad 2009 m. turi būti pažymėti kaip 20-osios demokratinių Centrinės ir Rytų Europos pokyčių sukakties metinės. Tarybai pirmininkaujanti Čekija yra ypač patenkinta, kad tai buvo įtraukta kaip vienas iš tarp institucijų 2009 m. sutartų komunikato prioritetų. Iš tikrųjų tai buvo mūsų pasiūlymas. Valstybės narės buvo skatinamos ir susitarė įtraukti šią temą į metų komunikatą.

Dėkoju šiam Parlamentui už jo pirmininkaujančios Čekijos palaikymą ir jo norą dalyvauti daugelyje įvykių, susijusių su šia tema. Norėčiau ypač padėkoti daugeliui narių už palaikymą organizuojant praėjusią savaitę viešąjį klausymą „Europos sąžinės ir totalitarinio komunizmo nusikaltimai“ Briuselyje, kuriame mes buvome kartu su Komisijos nariu Jánu Figel‘iu.

Šis Parlamentas pasiūlė skirti dieną Nacizmo ir totalitarinio komunizmo aukoms paminėti. Atskiros valstybės narės turėtų spręsti, ar norėtų prisidėti prie tokio įvykio. Kalbėdamas Tarybai pirmininkaujančios Čekijos vardu, galiu užtikrinti šį Parlamentą, kad norime paremti tokią iniciatyvą.

Tarybai pirmininkaujanti valstybė taip pat pradėjo iniciatyvą nustatyti Europos atminties ir sąžinės platformą, siekiant ugdyti visuomenės sąmoningumą apie Europos istoriją ir totalitarinio režimu padarytus nusikaltimus. Esu patenkintas, kad ši iniciatyva sukėlė didelį susidomėjimą tarp valstybių narių, iš kurių daugelis pabrėžė susitelkimo ties demokratinėmis vertybėmis ir pagarba pagrindinėms teisėms kaip Europos Sąjungą grindžiantiems pagrindiniams principams, svarbą.

Yra kelios priežastys, kodėl verta paminėti tokį įvykį ir sukurti nuolatinį informacijos perdavimo ir mokslinių tyrimų projektą, kaip Tarybai pirmininkaujančios Čekijos pasiūlytą platformą.

Pirma, esame skolingi nukentėjusiesiems nuo totalitarinių nusikaltimų, ne tik dėl to, kad atsimintume jų patirtį valdingo ir nepaaiškinamo valstybinio režimo rankose, bet taip pat, kad kartu susidorotume su praeitimi. Tik susitaikę su istorija, iš tikrųjų galime išsilaisvinti iš praeities režimo pančių.

Antra, tik visiškai įvertinę tokio režimo sukeltą kančią galime visiškai suprasti dabartį. Europos Sąjunga palaiko viską, kas yra totalitarizmo priešingybė. Tiems, kas išsilaisvino iš komunizmo pančių, Europos Sąjungos narystė – vienas iš svarbiausių užtikrinimų, kad niekada vėl nesugrįšime į totalitarizmą. Šiam užtikrinimui visi pritariame. Tai kažkas, ką būtina vertinti ir kas niekada lengvai neįveikiama. Kolektyvinė sąžinė ir praeities atmintis – būdas sustiprinti dabarties vertingumą.

Trečia, esame skolingi savo vaikams. Yra pamokų, kurias būtina išmokti iš mūsų totalitarinės praeities. Galbūt svarbiausios iš jų – poreikis gerbti žmogaus teises ir pagrindines vertybes. Žmogaus teisių ir laisvių negalima mokyti atskirai. Žmogaus teisių pažeidimų sėklos randamos istorijoje, kartais tolimoje istorijoje. Istorijos žinojimas ir totalitarizmo pavojų supratimas būtini, kad nepasikartotų kai kurie baisūs praeities įvykiai. Ne tik cinizmo ir manipuliavimo turime vengti, taip turime įveikti apatiją ir nejautrumą.

Po kelių mėnesių vyks Europos rinkimai, tikiuosi, kad jie bus pažymėti gyvybingomis ir energingomis diskusijomis. Tai – demokratijos požymis. Tai yra kažkas, ką turime vertinti. Labai tikiu, kad mūsų diskusijų temoje neatsižvelgta į partijų politikos nuostatas. Reikia diskutuoti apie vertybes, svarbesnes už partijų skirtumus. Būtent taip organizuojame mūsų visuomenes užtikrinti kiekvienam balsą ir galimybę išreikšti savo nuomonę.

Atsižvelgiant į neseną savo šalies istoriją, susitelkiau ties ypač totalitarinės komunistinės tvarkos tragedija. Bet yra kelios šalys, kurioms atstovaujama šiame Parlamente šiandien ir kurios nebuvo paliestos totalitarizmo vienokia arba kitokia forma per praėjusį šimtmetį. Tačiau sistema, kurianti valstybę nepaisydama kritikos ir iššūkių, bet kokia sistema, menkinanti žmonių kūrybiškumą režimo naudai, bet kokia sistema, menkinanti asmenį, neturi jokios vietos visuomenėse, susikūrusiose Europos Sąjungos sistemoje.

Dėl to siūlau savo ir Tarybai pirmininkaujančios Čekijos palaikymą šio Parlamento pristatytoms iniciatyvoms ir tikiuosi dirbti išvien palaikant jas didesniu visuomenės sąmoningumo ugdymu ir pripažinimu.

PIRMININKAVO: RODI KRATSA-TSAGAROPOULOU
Pirmininko pavaduotoja

  Ján Figeľ, Komisijos narys. − Gerb. pirmininke, prieš metus 2008 m. balandžio mėn. pirmą kartą buvo surengtas klausymasis Europos Sąjungoje dėl totalitariniu režimu padarytų nusikaltimų. Kartu su Tarybai pirmininkaujančia Slovėnija Komisijos suorganizuotu klausymu pažymėta proceso pradžia, o Komisija apsisprendusi žingsnis po žingsnio įgyvendinti šį procesą.

Tai – sudėtingas bet būtinas procesas, nes tai ne tik svarbus klausimas, padėsiantis mums geriau suprasti Europos Sąjungos bendrą istoriją, praeitį, bet jis taip pat daro įtaką Europos integracijos – proceso, kuris nėra tik ekonominis, bet, žinoma, taip pat turi kultūrinių ir istorinių aspektų, ateičiai.

Žinoma, valstybės narės turi rasti savo kelią pirmyn priimdamos sprendimus dėl aukų lūkesčių ir skatindamos susitaikyti. Europos Sąjunga gali tik palengvinti šį procesą skatindama diskusiją ir palaikydama dalijimąsi patirtimi ir geriausia patirtimi.

Komisija kaip svarbią iniciatyvą siekiant išsaugoti totalitarinių nusikaltimų atmintį ir ugdyti visuomenės, ypač jaunesnių kartų, sąmoningumą vertina Parlameno raštišką deklaraciją dėl rugpjūčio 23 d. paskelbimo Europos stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena.

2008 m. balandžio 8 d. klausymas parodė, kad valstybės narės Vakarų Europoje turi daugiau žinoti apie tragišką valstybių narių istoriją Rytuose, kuri yra taip pat mūsų bendros Europos istorijos dalis. Turime reaguoti į šį jautrumo trūkumą, jeigu norime, kad Sąjunga nepasidalytų rimtu klausimu, kuris turėtų mus vienyti.

Komisija tikisi, kad valstybių narių parlamentai, kuriems ši deklaracija yra skirta, įgyvendins šią deklaraciją tinkamiausiu būdu atsižvelgdami į savąją istoriją ir opias sritis.

Komisija dabar daug dėmesio skiria ataskaitai, kurią pateiks 2010 m. – kitais metais – Tarybos prašymu. Šia ataskaita bus suteikiama galimybė tolesnei politinei diskusijai dėl naujų ES iniciatyvų poreikio.

Kad būtų paruoštas pagrindas šiai ataskaitai, buvo pradėtas tyrimas siekiant pateikti faktišką įvairių teisinių priemonių, metodų ir valstybėse narėse naudojamų praktikų bendrą apžvalgą, kad užtikrintume totalitarinio nusikaltimų atmintį. Tyrimas bus baigtas šių metų pabaigoje.

Taip pat atkreipiame dėmesį į klausyme padarytus pastebėjimus, kuriuos paskelbė Tarybai pirmininkaujanti Slovėnija.

2008 m. birželio 3 d. Prahos deklaracija dėl Europos sąžinės ir komunizmo apima daug idėjų ir teiginių, į kuriuos taip pat bus atsižvelgta rengiant šį pranešimą. Komisija nori išsiaiškinti, kokia apimtimi ji turi prisidėti projektuose, pvz., Europos atminties ir sąžinės platformoje, kurią ką tik minėjo ministro pirmininko pavaduotojas Alexandr Vondra, skirtoje informacijos mainams ir aktyviems šioje srityje nacionaliniams organizacijų tinklams skatinti.

Bendrai Komisija nagrinės, kaip Bendrijos programomis, pvz., tokia, už kurią esu atsakingas – Europos gyventojai – galima būtų padėti stiprinti Europos visuomenės sąmoningumo ugdymą šiais klausimais.

Nekantriai laukiu diskusijos.

  Jana Hybášková, PPE-DE frakcijos vardu. – (CS) Gerb. pirmininke, gerb. pirmininke, Komisijos nary, man didelė garbė kalbėti šiandien. 2005 m. priėmėme rezoliuciją dėl 60-osios Antrojo pasaulinio karo pabaigos sukakties metinių. Pasirodė, kad Europos Parlamentas ir Europos Sąjunga stokojo politinio noro įgyvendinti bendrą Europos istorijos supratimą ir vertinimą. Tuo metu, kai fašizmo ir nacizmo aukos gavo padorią kompensaciją, apie milijonus komunizmo aukų buvo užmiršta. Dėl to esu laiminga paskelbti, kad rezoliucija dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo, dėl kurios dauguma politinių šeimų šiuose Rūmuose dirbo šią popietę, yra beveik parengta. Europa nebus suvienyta, kol Vakarai ir Rytai nesusitars sujungti tyrimų, pripažinimo, dialogo ir supratimo apie bendrą fašizmo, komunizmo ir nacizmo istoriją. Todėl, siekdami ateityje Europoje gyventi turėdami bendrą supratimą, parengėme klausimą Tarybai ir Komisijai. Klausimas pagrįstas Europos Vadovų Tarybos rezoliucija ir Tarybos pagrindų sprendimu prieš rasizmą ir ksenofobiją, tai taip pat Prahos deklaracijos procesu.

Todėl norėčiau paklausti Tarybos ir Komisijos: „kokių konkrečių žingsnių imsitės, kad įkurtumėte mokslinių institutų platformas Rytuose ir Vakaruose komunizmo, nacizmo ir fašizmo nusikaltimams tirti? Ar Komisija teiks finansavimą pagal Europos gyventojų priemonę? Kaip jūs palaikote rugpjūčio 23 d. paskelbimą „Totalitarizmo aukų“ diena? Kaip Taryba ir Komisija vertina vienodo simbolinio pripažinimo nekaltoms totalitarinio komunizmo aukoms klausimą? Kokių žingsnių Taryba ir Komisija imasi, kad sutaikytų mus su totalitarinio komunizmo kaip nusikaltimo prieš žmoniją, kuris yra sulyginamas su nacizmo ir fašizmo padariniais, palikimu? Galiausiai, ar Tarybai pirmininkaujanti Čekija perduos savo ypatingą užduotį Tarybai pirmininkausiančiai Švedijai?“

  Jan Marinus Wiersma, PSE frakcijos vardu. – (NL) Gerb. pirmininke, mano frakcija neprieštarauja diskusijai, bet mums tikrai labai sunku apibendrinti šių diskusijų rezultatus rezoliucijoje. Susidaro įspūdis, kad galime numatyti rezoliucijoje, kaip turėtume vertinti Europos istoriją ir būtent totalitarinę praeitį. Kaip matoma iš ką tik įvykusių derybų, formuluotės, kurias galėjome arba negalėjome vartoti tokioje rezoliucijoje, per daug skubiai įklampino juos.

Prašome, palikti tai nuspręsti istorikams, kaip tiksliai mūsų istorija turi būti interpretuojama, žinant, kad objektyvumas neįmanomas. Aišku, politikai gali padėti užtikrinti, kad būtų pakankamai dėmesio skiriama praeičiai ir kad tai tikrai taip pat būtų taikoma Hitlerio ir Stalino padarytiems nusikaltimams. Šių nusikaltimų niekada neturime užmiršti, o aukas turime gerbti. Taip pat turime visi žinoti, kad mūsų bičiuliai europiečiai Centrinėje ir Rytų Europoje nukentėjo nuo dviejų totalitarinių sistemų ir kad tai nėra tokių žmonių, kaip aš, gimusių, kaip aš, Nyderlanduose, patirtis. Vieną kartą buvęs šių Rūmų narys Bronisław Geremek pakankamai teisingai pareiškė, kad dar nepasiekėme savo atminimų suvienijimo.

Kaip politikai esame atsakingi organizuodami tai, ką norime pažymėti specialiai, bet darykime tai bendradarbiaudami su istorikais. Visų totalitarinių sistemų aukų paminėjimo diena Europoje 20-ame amžiuje pats savaime yra geras pasiūlymas, bet dirbkime su istorikais, kad apsvarstytume, koks turi būti tinkamas formatas ir teisinga data tokiai dienai, kad kiekvienas galėtų ją palaikyti. Pats esu istorikas. Manau, kad jeigu tik siesime dieną su Molotovo-Ribbentropo paktu, tai nebūtų teisinga visų įvykusių įvykių 20-ame amžiuje atžvilgiu.

Svarbu svarstyti tai. Kokia skiriamoji riba tarp politikų ir istorikų? Ką ir kaip norime pažymėti? Diskusijos neabejotinai vis dar tęsis. Mes, kaip frakcija, tikrai dalyvausime. Kaip pavyzdį, noriu parodyti jums šią knygą, kuri bus išleista po dviejų savaičių, pavadinimu Praeities politika, istorijos naudojimas ir piktnaudžiavimas ja (angl. The politics of the past, the use and abuse of history) ir kurioje ypač suteikėme žodį istorikams, ir tikimės, kad ji iš tikrųjų prisidės prie diskusijų kokybės šiame Parlamente ir, žinoma, kitur.

  István Szent-Iványi, ALDE frakcijos vardu. – (HU) Europos Sąjunga gimė dviejų totalitarinių režimų šešėlyje. Ji buvo atsakas į Antrojo pasaulinio karo siaubą ir Holokausto žiaurumą, bet taip pat buvo svarbus jos įgaliojimas sustabdyti teritorinę stalinizmo ir komunizmo ekspansiją ir išlaikyti viltį, kad Europa gali vieną dieną demokratiškai ir taikiai susijungti.

Europos Sąjunga, kaip viena iš sėkmingiausių sumanymų žmogaus istorijoje, sugebėjo įvykdyti abu šiuos įgaliojimus. Buvo toks ilgas taikos ir klestėjimo laikotarpis, kurio niekas nebuvo niekada matęs anksčiau. Tai ne atsitiktinumas, kad iš autoritarinės tvarkos kilusios Graikija, Ispanija ir Portugalija nusprendė prisijungti, ir taip pat ne atsitiktinumas, kad po komunizmo žlugimo kiekviena Centrinė ir Rytų Europos šalis pasirinko Europos Sąjungą, o ne trečiąjį kelią.

Kitas sėkmės ženklas – tai, kad Balkanų valstybės taip pat siekia ES ateityje, kaip tai daro tam tikros šalys Rytų Europoje arba Pietų Kaukaze, dažnai vis dar gyvenančios despotiškame režime.

Kalbame apie totalitarizmą ne todėl, kad norime gyventi praeityje. Ne, norime žvelgti į priekį, bet galime tik išvengti praeities klaidų ir nuodėmių, jeigu susipažinsime su praeitimi, jeigu suvoksime praeitį. Susitaikyti negalima nesuvokus praeities ir nepripažinus tiesos. Tai – viena iš svarbiausių praėjusių dešimtmečių istorijos pamokų, todėl svarbu, kad atsimintume totalitarizmo siaubą.

Vis dar daug būtina padaryti. Tam tikrose valstybėse narėse – deja mano šalis Vengrija yra vienas iš jų – vis dar negalima prieiti prie despotiško komunistinio režimo slaptųjų tarnybų archyvų. Piktina tai, kad žmonės negali sužinoti savo praeities. Europos Sąjunga turi svarbią užduotį – pareikalauti iš šių šalių ištaisyti šią nepriimtiną padėtį.

Antra, deja kai kuriose valstybėse narėse, įskaitant mano gimtąją šalį, užimantieji ekstremistines pozicijas vis labiau įsitvirtina. Šiandien tai – daugiausia ekstremali teisė, bent jau mūsų šalyje, bet yra kitų valstybių, kuriose ekstremali teisė skatina judėti. Svarbu, kad leistume jiems taip pat aiškiai suprasti abiejų režimų siaubą.

Tarp mūsų artimiausių kaimynių taip pat yra despotiškų režimų – vienas iš jų Baltarusijoje buvo tik ką aptartas – ir taip kalbos apie priespaudą nėra visai apribotas buvusios istorijos.

Europos sąžinė negali būti švari visiškai nenagrinėjant ir neprisimenant praeities. Kai atsimename aukas, tada iš tikrųjų vykdome savo įsipareigojimus, todėl, kad tai – mūsų bendras įsipareigojimas ir atsakomybė padaryti 21-ąjį amžių kitokį negu 20-asis amžius, kad totalitarizmo teroras galbūt niekada nesugrįžtų į Europą.

  Hanna Foltyn-Kubicka, UEN frakcijos vardu. – (PL) Gerb. pirmininke, diskusijoje totalitarinio režimo nusikaltimų tema daug laiko skiriama aukoms, bet stebėtinai mažai pasakoma apie tuos, kurie paaukojo savo gyvybę kovodami su nacizmu ir komunizmu.

Dar kartą norėčiau prisiminti vyrą, kuris turėtų tapti tvirto požiūrio ir pasipriešinimo totalitarams simboliu – Raitininkų kapitoną Witoldą Pileckį. Jis savanoriškai pateko į Aušvico ekstreminacinę stovyklą, kad suorganizuotų pasipriešinimo judėjimą ir surinktų informaciją apie masines žmogžudystes. Jam pavyko pabėgti, tik kad po kelių metų numirtų nuo kulkos galvoje sovietų žudikų nurodymu. Todėl taip pat kreipiuosi dar kartą gegužės 25 d., jo nužudymo dieną, kad būtu paskelbta Tarptautine kovos prieš totalitarizmą didvyrių diena, todėl, kad daug nežinomų žmonių, kurie taip pat kaip Witold Pilecki prarado savo gyvybes kovoje dėl pagrindinių teisių ir laisvių, nusipelnė būti neužmiršti.

Norėčiau pridurti dar vieną pastabą. Vakar Parlamente šventėme Europos naminių ledų dieną. Kartoju: šventėme Europos naminių ledų dieną. Todėl nesuprantu, kodėl gegužės 25 d. negali būti diena, kai minime kovos prieš totalitarizmą didvyrius.

  László Tőkés, Verts/ALE frakcijos vardu. – (HU) Prieš 20 metų prasidėjo Temesvár (Timişoaros) sukilimas, lėmęs gėdingos Čiaučesku diktatūros žlugimą. Negalime prisiminti be emocijų arba subjektyvumo rumunų, vengrų, Temesvár vokiečių, skirtingų tautinių grupių žmonių, religijų ir bendruomenių entuziazmo, suvienijusio drąsiai priešintis tironijai.

Tai nėra joks šališkas partijos politinis pasirinkimas, bet svarbiausia moralinis klausimas mums nedviprasmiškai pasmerkti pilietines teises atimančią despotišką komunistinę diktatūrą. Tai nepakeliama ir nepakenčiama, kad po dvidešimt metų taip neįvyko.

Praėjusią savaitę Rumunijos, Vengrijos ir Bulgarijos kalbėtojai dalyvavo viešame klausyme, susijusiame su Prahos deklaracija, kuriame komunizmo nusikaltimus įtraukė į darbotvarkę. Paskui priimtoje rezoliucijoje sakoma: Europos bendrija turi panaikinti dvigubą standartą, kuris akivaizdus skirtingai vertinant nacizmą ir komunizmą. Abi nehumaniškos diktatūros nusipelnė būti vienodai pasmerktos.

Prašau Europos Parlamento solidarizuotis su fašistinio komunizmo aukomis ir padėti nugalėti patvarų komunizmo palikimą pagal anksčiau minėtus moralinius, istorinius ir politinius poreikius. Tik taip pasidalijusi Europa gali būti iš tikrųjų suvienyta ir tapti tuo, apie ką ministras pirmininkas Gordon Brown kalbėjo vakar 20-osios sukakties proga: „Mano draugai, šiandien nėra senos Europos, nėra naujos Europos, nėra Rytų arba Vakarų Europos, yra tik viena Europa, mūsų namai Europa“. Taigi būk tokia!

  Vladimír Remek, GUE/NGL frakcijos vardu. – (CS) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, pastangos tvirtinti, kad komunizmas lygus nacizmui arba fašizmui, ir sukurti naujus vadinamuosius institutus arba platformas kvepia politiniu oportunizmu. Radikaliajai teisei taip pat to reikia dėl būsimų rinkimų. Tai neturi nieko bendro su tikslu, nuoširdžiai nepriklausomais vertinimais. Jau yra pakankamai istorinių institutų ir centrų, nagrinėjančių šį klausimą. Žinoma, nesu aklas, pagal vadinamąjį komunizmą buvo represijos, neteisybė ir prievarta. Taip, reikia tirti ir teisingai smerkti nusikaltimus. Dar net ODS (Pilietinės demokratijos partijos) Jan Zahradil pareiškė nuomonę klausymesi: „komunizmo sutapatinimas su vokiečių nacizmu yra ir nėra teisingas. Tai turi būti daroma atsižvelgiant į santykius ir analizuojant juos“. Jeigu kažkas nenori matyti skirtumų tarp komunizmo ir nacizmo, tarp komunistų praeityje ir komunistų dabartyje, kurie kaip aš atstovauja žymiam komunistų rinkėjų skaičiui čia Parlamente po demokratinių rinkimų, tai jie galbūt tiesiog bando supainioti mane su nacistais.

  Philip Claeys (NI). – (NL) Gerb. pirmininke, gerai, kad daug iniciatyvų buvo priimta skirti tinkamą paminėjimą totalitarinių sistemų aukoms. Tačiau, nėra jokios prasmės minėti nebeegzistuojančių režimų, pvz., komunizmo ir nacionalsocializmo aukų, žinoma, ignoruojant dabartinių totalitarinių grėsmių, pvz., islamizmo, aukas.

Totalitarinio Islamo pasmerkimas bet kokiu atveju nereiškia atskirų musulmonų, kurie laikosi demokratinės valstybės taisyklių, vertybių ir standartų pagal teisinės valstybės principą ir kuriems tikėjimas – privatus klausimas, Europoje pasmerkimo. Vis dar turėtume išdrįsti pripažinti, kad politinis Islamas, totalitarinis Islamas – ne tik Islamo valstybės arba kai kurios tokios valstybės, bet taip pat ir teroristinės organizacijos, pvz., Al Qaeda ir susiję judėjimai – toliau reikalauja daugelio aukų visame pasaulyje.

Todėl tinkami Europos Sąjungos veiksmai būtų priimti daug stiprių iniciatyvų atsiminti toms aukoms taip pat ir užtikrinti, kad tokių totalitarinių Islamo organizacijų ir šalių aukų skaičius būtų kiek įmanoma sumažintas, verčiau iki nulio. Galiausiai, turime išdrįsti pripažinti – ir taip pat tai yra problema Europos Sąjungoje – kad totalitarinio Islamo kritika yra ne visada teigiamai vertinama, nes čia dominuoja politinio teisingumo dvasia. Dar daugiau totalitarinis Islamas nebuvo net paminėtas Komisijos ir Tarybos pareiškimuose dabar, o tai, ką turėtume iš tikrųjų daryti, tai turėti drąsos taip pat svarstyti tą problemą ir imtis būtinų priemonių.

  Tunne Kelam (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, 1948 m. prezidentas Harry S. Truman rašė: „Dabar susiduriame su lygiai tokia pačia situacija, su kuria Britanija ir Prancūzija susidūrė 1939 d., turėdamos reikalų su Hitleriu. Totalitarinė valstybė nesiskiria, ar jūs vadinate ją nacistine, fašistine, komunistine arba Franco Ispanija. Oligarchija Rusijoje – Frankenšteino diktatūra, blogesnė negu bet kuris iš kitų, įskaitant Hitlerio“.

Taigi kyla klausimas, kodėl po 61 metų vis dar turime ginčytis dėl tų pačių problemų. Manau, kad šiandien mums reikia ne tik ekonominio ir politinio Europos išsiplėtimo, bet ir Europos supratimo apie masinius nusikaltimus prieš žmoniją, įvykusius visur Europoje 20-ame amžiuje, išplėtimo. Mums reikia Europos istorinio suvokimo integracijos – išankstinio nusistatymo ir skirtingos istorijos nuomonių integracijos – tik taip galime siekti geresnės Europos ateities.

Turime svarstyti, o ne ginčytis diktatūrų klausimu. Turime pradėti nuo aukų – aukų lygybės – nes kiekviena bet kokio totalitarinio režimo auka turi būti vertinama vienodai žmogaus orumo atžvilgiu ir nusipelnė teisingumo ir minėjimo taip pat kaip visos Europos pripažinimo ir užtikrinimo „niekada daugiau“.

Todėl teigčiau, kad veidmainiška vengti diskusijų šiais klausimais ir pasiekti išvadas arba jas atidėti. Tai nėra akademinio tyrimo klausimas. Turime pakankamai masinių nusikaltimų liudijimų. Mums reikia politinės ir moralinės valios veikti toliau. Esu labai dėkingas Tarybai pirmininkaujančiai Čekijai ir Komisijos nariui Jánui Figeľ už jų pareiškimus, kurie teikia vilties, kad galime pasiekti visos Europos supratimą.

  Józef Pinior (PSE). – (PL) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, norėčiau pradėti savo kalbą pacituodamas vieno iš didžiausių Rusijos 20-ojo amžiaus poetų Osipo Mandelstamo parašytą eilėraštį. Pacituosiu žodžius kalba, kuria buvo parašyta, t. y. rusų kalba:

(po to narys kalbėjo rusų kalba)

Tai – baisūs žodžiai. Už šį eilėraštį Osip Mandelstam buvo ištremtas. Jis mirė netolo Vladivostoko pakeliui į savo paskirties vietą. 1938 m. gruodžio mėn. jo kūnas buvo palaidotas bendrame kape. Osip Mandelstam simbolizuoja milijonus 20-ojo amžiaus totalitarinio režimo Europoje aukų.

Šiandien Europa turi prisiminti 20-ojo amžiaus viso pasaulio totalitarinio režimo aukas. Šios aukos šiandien – mūsų atminties pamatas, ilgalaikis dvasinis Europos demokratijos pagrindas. Tuo pačiu metu matome visą 20-ojo amžiaus istoriją. Atsimename autoritarinių sistemų aukas, aukas Europos šalyse, nacionalistiniuose ir militaristiniuose režimuose, Ispanijoje, Portugalijoje ir Graikijoje.

Norėčiau atkreipti dėmesį į mūsų frakcijoje, socialistų frakcijoje Europos Parlamente surengtą seminarą ir į istorijos ir politikos problemoms skirtą knygą, kurią mūsų frakcija ketina išleisti. Norime rimtai susitaikyti su šia problema. Prieštaraujame šio atminimo manipuliavimui ir šio atminimo įžeidinėjimui, kaip tai daroma šiandien ideologiniame mūšyje, partijų kovoje Europos politinėje sistemoje. Atsimename aukas. 20-ojo amžiaus totalitarinio režimo aukos turi būti šiandienės demokratijos Europoje pamatas.

  Ģirts Valdis Kristovskis (UEN) . – (LV) Ponios ir ponai, deja, Europos bendrosios vertybės vis dar neapima reikalavimo atlikti išsamų ir teisingą įvairių totalitarinių režimų Europoje nusikaltimų ir jų padarinių vertinimą. Dalis tiesos, vienpusiai aiškinimai ir istorinės tiesos neigimas silpnina europiečius. Pagrindų sprendime dėl rasizmo ir ksenofobijos nustatoma baudžiamoji atsakomybė tik už šiurkštų nacistinių nusikaltimų sumenkinimą, bet nieko nereglamentuojama dėl totalitarinio komunizmo nusikaltimų Europoje. Jau seniai laikas taikyti objektyvų metodą totalitariniams nusikaltimams vertinti Galime pasinaudoti Europos Žmogaus Teisių Teismo patirtimi. Jis grindžiamas visuotinai pripažintais tarptautinių teisių ir principų pažeidimais, žinomais visiems ir taikytiems bent jau nuo Niurnbergo teismų. Pagaliau turime teisingai atspindėti Europos naujausią totalitarinę istoriją Europos ateities ir Europos bendrųjų vertybių vardan!

  Gisela Kallenbach (Verts/ALE). – (DE) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, beveik 20 metų po Geležinės uždangos panaikinimo, tai – pirmosios diskusijos šiuose Rūmuose klausimu, kuriuo būtų galima įvaryti pleištą tarp žmonių Rytuose ir Vakaruose, net ir mūsų Europos bendrijoje. Kodėl? Totalitarinio režimo vaizdas iš išorės labai skiriasi nuo vaizdo iš vidaus. Kaip 20-ojo amžiaus Europos istorija buvo vertinama ir atpasakojama labai skyrėsi, ypač atskirose valstybėse narėse. Be to, kai kuriose Centrinės ir Rytų Europos valstybėse narėse žmonės, kurie ignoravo žmogaus teises arba siuntė žmones į stovyklas arba žudė be teisinių procedūrų, yra vis dar valdžioje ir gerbiami. Tai nuodija mūsų bendrą ateitį, jeigu to tinkamai nepripažinsime. Dėl to Europa neturi išlikti pasyvi.

Teigiamai vertinu, kad dabar iškėlėme šį klausimą Europos lygmeniu. Manau, tai nesibaigs šiandienėmis diskusijomis ir kad mes ir Komisija kartu pradėsime procesą jūsų minėtiems projektams įgyvendinti. Tikiuosi, kad sugebėsime šiuo procesu nubausti nusikaltėlius, kurie yra vis dar gyvi, ir paminėti aukas, siekdami vieni kitus labiau suprasti bendros ateities vardan.

  Athanasios Pafilis (GUE/NGL). – (EL) Gerb. pirmininke, Europos Sąjungos nelaimingos antikomunistinės strategijos eskalavimas – begėdiškas žmonių įžeidimas: klastojant istoriją, esant šmeižtui ir melui, fašizmas sulyginamas su komunizmu. Labiausiai veikiantis prieš ir barbariškas režimas, kurį kapitalizmas pagimdė, būtent fašizmas, sulyginamas su progresyviausia žmogaus sugalvota mintimi, būtent komunizmu ir žmogaus išnaudojimo panaikinimu.

Tai – dvidešimties milijonų sovietų, paaukojusių savo gyvybes, kad užkariautų fašizmą, atminimo įžeidimas. Šis vulgarus antikomunizmas nukreiptas ne tiek į praeitį; jis daugiausia nukreiptas į dabartį ir ateitį. Jo tikslas šiandien sumažinti masinį pasipriešinimą ir perkelti kapitalistinės krizės naštą darbuotojams, o jo ateities tikslas – priartinti neišvengiamą bendrąjį iššūkį nuversti kapitalistinę sistemą. Todėl juo smogiama komunistams ir naikinamos socialistinės / komunistinės perspektyvos. Juo taip pat norime priversti komunistų partijas, kurios tvirtai laikosi savo principų, atsisakyti jų ir juos sujungti.

Apgaudinėjate save. Komunistai neketina pasiduoti. Jie gynė savo ideologiją net savo gyvybe. Nepasirašysime jokios atgailaujančios deklaracijos imperialistams. Jų nuvertimas – socialinė būtinybė, tam tarnausime nuolatos. Mes nesibijome jūsų. Socialinė evoliucija tęsis; būtent tai kelia jums siaubą ir todėl jūs vykdote šią kampaniją.

  Roberto Fiore (NI). – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, manau, kad šiandien iš tikrųjų galime atpažinti tuos, kas praktikuoja totalitarizmą. Pirmoji šalis, ateinanti į galvą, yra Kinija; dabar Kinija – šalis, kurioje vykdomi priverstiniai abortai, šalis, kurioje yra „Laogai“ priverstinio darbo stovyklos, tikra koncentracijos stovykla, kurioje žmonės dirba didelėms tarptautinėms bendrovėms arba Kinijos valstybei ir kurioje dvasininkai ir politiniai oponentai yra kalinami. Dėl to Kinija – pirmoji šalis, apie kurią galvoju.

Antra – sakyčiau yra Islamo totalitarizmas, svarbiausia dėl šarijos teisės. Čia Islamas efektyviai tampa totalitarine teise, taigi kitų religijų arba moterų arba visų teisės iš tikrųjų yra malšinamos. Tuomet atgimsta tam tikras totalitarizmas net Europoje, o aš norėčiau pasinaudoti proga peržvelgti jį.

Vengrija buvo anksčiau paminėta – aš asmeniškai dalyvavau demonstracijose Vengrijoje nacionalinio sukilimo 1956 m. paminėjime ir mačiau policijos represijos aktus, nukreiptus prieš demonstrantus, aš pats buvau paieškomas ir klausiamas savo tapatybės, kai jie labai gerai žinojo, kas aš buvau.

Dėl to ten kyla tam tikras totalitarizmas, bet taip pat pasirodo kitas totalitarizmas ministro pirmininko Jose Luiso Rodriguezo Zapaterio ir taip pat kanclerės Angelos Dorotėjos Merkel ir prezidento Nicolas Sarkozy padarytuose pareiškimuose Popiežiaus pareiškimų Afrikoje ir kitų įvykių, susijusių su Katalikų bažnyčia, tema. Šie valstybių arba vyriausybių vadovai niekada atvirai nepasisakė prieš kitas religijas, bet yra ganėtinai radikalūs kai kalbama apie kišimąsi į Katalikų bažnyčią. Dėl to tvyro nepakantumo atmosfera tam tikrose šalyse, pvz., kai maldininkus užpuolė antikatalikų aktyvistai neseniai šalia Notre Dame.

  József Szájer (PPE-DE). – (HU) Krikščionybė ir visuotinių žmogaus teisių doktrina dovanoja mums vieną priemonę, t. y. žmogaus orumą ir besąlygišką pagarbą žmogaus gyvenimui. Dėl to turime smerkti visas šiandien tokias populiarias pastangas, kad suskaičiuotume, kuri nehumaniška diktatūra nužudė arba pažemino daugiau žmonių.

Demokratas, europietis negali sutikti su tuo, kad net šiandien, net šiame Parlamente, yra žmonių, kuriems komunistinės diktatūros nusikaltimai yra atleistini ir pamirštami. Dvigubas standartas, atskiriantis auką nuo aukos, nusikaltimą nuo nusikaltimo, kančią nuo kančios, mirtį nuo mirties, yra nepriimtinas.

Tie, kas bando pateisinti komunistinės diktatūros nusikaltimus, teigia, kad visi tie siaubai buvo vykdomi režimu vardan kilnių tikslų, vardan lygybės ir brolijos. Ponios ir ponai, gerb. pirmininke, tai – didžiulis melas, ir jie padarė taip, kad būtų vertinami ne savo pačių naudai, bet prieš juos, nes tai buvo kilnių tikslų vedami jie apgaudinėjo žmones, kaip rašytojas István Örkény teigė Vengrijos radijuje per 1956 m. revoliuciją: „Melavome naktį ir melavome dieną, melavome su kiekvienu radiobangos perdavimu“.

Dėl to laisvės, demokratijos ir bendro Europos principo vardan prašome, reikalaujame, kad būtų bendra Europos atminimo diena ir paminklas komunizmo aukoms, kad būtų įsteigtas Europos muziejus, archyvas ir mokslinio tyrimo institutas siekiant patvirtinti dokumentais komunizmo nusikaltimus. Pašalinkime iš demokratų gretų tuos, kurie iki šios dienos pateisino komunizmo veiksmus ir leido Europai širdingai palaikyti kiekvieno nežmoniškumo pasmerkimą. Lai kiek galima daugiau mūsų palaiko Prahos deklaraciją.

  Katrin Saks (PSE). – (ET) Esu įsitikinusi, kad nei vienas šioje salėje – nei tie, kas turi geresnį užsiėmimą šiuo metu – netoleruotų to, kas įvyko prieš 60 m. Baltijos valstybėse, kai beveik 100 000 žmonių, daugiausia moterys ir vaikai, buvo išvežti į Sibirą. Tai ypač apgailėtina, nes tebevykstančios rinkimų kovos aplinkybėmis kai kurie rodo pirštais į socialdemokratus, tvirtindami, kad nesuprantame šitų įvykių nusikalstamumo.

Žodžiai „socializmas“ ir „komunizmas“ gali iš tikrųjų reikšti skirtingus dalykus skirtingiems mūsų partijos nariams, bet niekas negalėjo pateisinti nusikaltimų, kurie buvo įvykdyti.

Kodėl mums svarbu kalbėti apie tai – ne tik istorikams, bet taip pat ir politikams? Nepavykus teisingai įvertinti praeities, negalime būti tikri, kad padarėme visą, ką galima, kad neleistume jai pasikartoti. Tai svarbu, nes praeities šešėliai neišnyko. Nors šiandien sudėtinga įsivaizduoti ant pjedestalo keliamą Hitlerį, Stalino paminklas stovi išdidžiai pagrindinėje jo gimtojo miesto Gorio aikštėje. Pernai Rusijoje Stalinas buvo pripažintas vienu iš 12 didžiųjų asmenų istorijoje.

  Wojciech Roszkowski (UEN). – (PL) Gerb. pirmininke, kartais sakoma, kad nacistinis totalitarizmas kilo iš dešiniųjų, o komunistinis totalitarizmas iš kairiųjų. Tai nėra labai tikslu. Rasinė neapykanta ir klasių neapykanta yra tik dvi to paties dalyko – neapykantos – pusės, niokojančios žmogaus sąžinę ir socialinius ryšius. Girdėjome vieną tokį pareiškimą, Athanasios Pafilio pareiškimą, čia visai neseniai.

Neapykanta gimdo priespaudą, o priespauda yra respublikos, demokratijos ir teisinės valstybės principo neigimas. Demokratinėje sistemoje yra tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų. Nacistinis ir komunistinis totalitarizmas sunaikino demokratiją. Dėl to taip nėra, kad nacizmas kilo iš dešiniųjų, o komunizmas iš kairiųjų. Nacizmas ir komunizmas buvo visur aplink.

Kas šiandien vertina baudžiamąjį totalitarizmo, tiek nacistinio, tiek komunistinio totalitarizmo pobūdį yra opozicijoje pagal įstatymą ir demokratiją valdomai šalies tradicijai. Beje, būdinga, kad tuo metu, kai Europos dešinieji nevertina nacistinių nusikaltimų šiandien, Europos kairieji nevertina komunistinių nusikaltimų. Tai pernelyg aišku iš socialistų ir komunistų požiūrio į rezoliucijos šiandien diskutuojamu klausimu projektą. Šiuose Rūmuose mes nebalsuojame dėl istorijos tiesos, balsuojame dėl tiesos apie save ir dėl savo moralinių sprendimų.

(Plojimai)

  Christopher Beazley (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, kodėl demokratai ir tie, kas paskyrė savo karjeras kovai prieš demokratiją, šalių pavergimą, persekiojimą tų, kurie išdrįso kalbėti prieš juos ir yra atsakingi už nusikaltimus, susilaiko, kai įvardijami diktatoriai?

Šį vakarą, nekalbame apie totalitarizmą, nekalbame eufemistiškai: kalbame apie Hitlerio fašistinę, kriminalinę diktatūrą ir Josepho Stalino komunistinę kriminalinę diktatūrą. Kai man buvau 16 metų, gyvenau Frankfurte prie Maino, kuris yra dvi valandos kelio su tanku nuo Prahos.

Ministras Alexander Dubček, kurį pagerbėme šiuose Rūmuose, labai sunkiai bandė liberalizuoti sistemą. Jis kalbėjo apie žmogiškąją komunizmo pusę. Nežmoniškoji komunizmo pusė buvo Leonid Brezhnev ir jo pirmtakai bei įpėdiniai.

Tikiu, Komisijos nary kad, jeigu laikomės savo įsitikinimų, turime gerbti komunizmo ir fašizmo aukas. Neturime atskirti šių dvynių nusikaltėlių – tokie jie buvo. Vienintelis skirtumas yra, kad Hitleris pralaimėjo, o Stalinas laimėjo karą.

Šiandien šio Parlamento pirmininkas pagerbė ištremtųjų iš trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos atminimą. Tačiau, Ministre, jūsų šalis nukentėjo: Jan Palach prarado savo gyvybę. Jis bandė desperatiškai pademonstruoti ribas, kurias jis pasiektų, kad parodytų, jog režimas, kuriame jis gyveno, buvo nepriimtinas. Būdama 16 metų prisiminu, kai klausėme Prahos radijo, kai tankai užėmė jūsų sostinę aikštėje „Wenceslas“. „Neužmirškite mūsų“ teigė jūsų drąsūs tautiečiai. Šį vakarą, Komisijos nary, neužmirštame tų, kurie kentėjo. Turime turėti drąsos įvardyti tuos, kurie buvo atsakingi, bet turime žiūrėti į ateitį, kad užtikrintume, jog daugiau niekada šis žemynas vėl nekentėtų nuo hitlerizmo arba stalinizmo.

(Plojimai)

  Luis Yañez-Barnuevo García (PSE). – (ES) Gerb. pirmininke, nepamirškime – pritariu – ir nedarykime per daug subtilių skirtingumų: politiniu požiūriu visos totalitarizmo formos nusipelnė pasmerkimo, o komunizmas ir fašizmas padarė nepataisomą žalą šiam žemynui.

Šiandien esame vieningas 27 tautų ir 500 milijonų žmonių, kurių laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybės yra bendros, žemynas ir turime vienodai smerkti totalitarinį komunizmą, sunaikinusį Centrinę ir Rytų Europą, ir nacistinį fašizmą, prieš daugelį metų sunaikinusį daug Europos, įskaitant mano, šalių.

Gyvenau 32 metus Franco diktatūroje ir to neužmiršiu, kaip, pvz., neužmiršo praeities kai kurie kalbėtojai iš Graikijos arba Portugalijos.

Niekada neužmiršau, net kai buvau jaunas, mačiau, kaip kentėjo žmonės esant komunizmo diktatūrai. Niekada nebuvau komunistas ir visada smerkdavau komunizmą. Tai nebuvo man kliūtis būti anti-Franco kovotoju ir smerkti Franco sistemą.

Kova tokia pati. Turime kovoti už tuos pačius principus, tas pačias vertybes ir išsaugoti ilgalaikį visų šių totalitarizmo formų aukų atminimą.

  Inese Vaidere (UEN). – (LV) Ponios ir ponai, prieš 60 metų 43 000 nekaltų žmonių, įskaitant vaikus ir senus žmones, buvo ištremti iš Latvijos be teismo. Jeigu taip atsitiktų dabar Prancūzijoje, tai siektų 1,3 mln. žmonių. Todėl svarbu, kad šiandien sugebame kalbėti apie totalitarinio komunizmo nusikaltimus. Nebūtų teisinga priskirti šiuos nusikaltimus istorikų sričiai, kaip buvo pasiūlyta čia, kol liudininkai ir nusikaltimų aukos dar yra gyvi. Neturime nuvertinti šių nusikaltimų reikšmės ir neturime jų neigti. Europos Parlamentas savo rašytinėje deklaracijoje aiškiai išdėstė, kad rugpjūčio 23 d. turi būti pripažinta kaip stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena ir niekas čia neturi to taip pat neigti. Taryba turi įgyvendinti šį Europos Parlamento sprendimą nedelsiant, kad tokie nusikaltimai niekada nepasikartotų ateityje.

  Rihards Pīks (PPE-DE). – (LV) Komisijos nary, ponios ir ponai, dauguma studijavusiųjų istoriją Europoje, tikiuosi, žino, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Hitleris užgrobė Lenkiją. Daug mažiau žmonių žino, kad Hitleris taip padarė, nes 1939 m. rugpjūčio 23 d. jis ir Stalinas pasirašė sutartį: nepuolimo sutartį. Net dar mažiau žmonių žino, kad dvejus metus pagal Stalino režimą Hitleris ir Hitlerio kariuomenė buvo aprūpinami kuru ir pramoninėmis medžiagomis, kad Hitleris galėtų užkariauti Vakarų Europą. Dar mažiau žmonių žino, kad visi 1930 m. puolamieji ginklai, tankai ir parašiutininkai buvo parengti Stalinui. Tuo metu, kai Hitleris turėjo 400 pasiruošusių parašiutininkų, Stalinas paruošė 1 milijoną parašiutininkų, pasirengusių užkariauti. Be to, ši užsienio politika buvo palaikoma Tarybų Sąjungos komunistinės bolševikų partijos sprendimais. Įvairiose uždarose Komunistų partijos posėdžiuose, buvo priimamos rezoliucijos, kad Vakarų Europos šalys turi būti kvailinamos, kad Tarybų Sąjunga tada galėtų jas išlaisvinti. Dar daugiau: dėl vidaus politikos 1937 m. gruodžio 5 d. latvius, kurie liko gyventi Tarybų Rusijoje, pradėjo suiminėti ir visus juos naikinti. Per dvejus metus 70 000 latvių, gyvenančių Tarybų Sąjungoje, buvo nužudyti tik todėl, kad jie buvo latviai. Taigi, kaip turėtume vertinti šį režimą, kai užsienio politika buvo agresyvi ir kai vidaus politika buvo nukreipta prieš pačios šalies gyventojų naikinimą? Tai buvo totalitarinis, kriminalinis režimas, toks pat kaip nacizmas. Dėkoju jums.

  Csaba Sándor Tabajdi (PSE). – (HU) Sunku rašyti bendrą Europos istoriją, nes po Antrojo pasaulinio karo, Vakarų ir Rytų Europa išgyveno skirtingas istorijas. Centrinė ir Rytų Europa ir Baltijos valstybės buvo vienodos tiek nacių ir sovietų diktatūrų aukos, bet vis dėlto negalime lyginti nacizmo su stalinizmu.

Niekas negali ginčyti, kad milijonai tapo stalinizmo diktatūros aukomis, visos tautos buvo išdraskytos, o to niekas negali atleisti arba laikyti tai reliatyviu. Šoa, nacistinės Vokietijos suorganizuota pramonė žydų tautai naikinti tik kilmės pagrindu, buvo neprilygstamas žiaurumas žmogaus istorijoje.

Vakarų Europoje dažnai nesuprantama, kad mums išlaisvinimas iš nacizmo reiškė tuo pačiu metu naują okupaciją, sovietų priespaudos pradžią. Todėl, gegužės 9 d. senosios ir naujosios valstybės narės, ypač Baltijos valstybės, praradusios nepriklausomos valstybės statusą, kurių inteligentija buvo išnaikinta, supranta skirtingai.

Būtų gerai pripažinti praeitį be politikos, be dabartinio politinio šališkumo, ir suformuluoti bendrą istorinį pasakojimą. Vengrijos poeto Attila József žodžiais: „gana didelė kova yra pripažinti praeitį“.

  Roberts Zīle (UEN). – (LV) Gerb. pirmininke, keli mano kolegos nariai jau minėjo, kad šiandien prisimename trėmimą prieš 60 metų vykdomą sovietų režimo, kai buvo vežami žmones į Sibirą. Tačiau, taip pat žinome, kaip sunku tiksliai pasmerkti komunistinį režimą, kuris yra lygus kitam totalitariniam režimui. Tai yra todėl, kad kalbame ne tik apie praeitį, bet taip pat ir apie ateitį. Šią savaitę tapo žinoma, kad Latvijoje Europos rinkimų kandidatų į Harmonijos Centro asociaciją, kurios naujai išrinktieji atstovai turi prisijungti prie socialistų frakcijos čia Europos Parlamente, sąrašo lyderis yra Alfrēds Rubiks, buvęs Tarybų Sąjungos komunistų partijos Latvijos filialo vadovas, kuris buvo teisiamas Latvijoje už režimo nusikaltimus. Tai komunistinės ideologijos šalininkas, priešinęsi Latvijos nepriklausomybės atkūrimui iki paskutinės minutės; dabar jį renka šalis, kurią jis pats neigė. Tai taip pat teikia atsakymą, kodėl ateityje ir toliau bus sudėtinga Europos Parlamentui vienodai pasmerkti nusikaltimus ir kodėl geri ir blogi totalitariniai režimai visada egzistuos. Dėkoju jums.

  Marian-Jean Marinescu (PPE-DE) . – (RO) Komunizmas – apgaulės filosofija. Teorijoje kalbama apie gerovę, lygybę ir pagarbą žmogaus teisėms, tuo metu, kai praktiškai, tai reiškė melą, diskriminaciją, neapykantą ir net nusikaltimus.

Komunizmas turi būti pasmerktas visomis mūsų žinioje esamomis priemonėmis. Tai buvo padaryta Rumunijoje 2006 m. šalies prezidento žodžiais prezidentinės komisijos, įkurtos šiuo tikslu, parengtame pranešime.

Komunizmas neigia viską, kas reiškia laisvę ir daro žmones priklausomus nuo sistemos. Kas niekada negyveno pagal komunizmą, negali suprasti, kiek asmens gyvenimą ir mąstymą gali veikti totalitarinė sistema.

Jei galėčiau atsukti atgal laikrodį, padaryčiau, kad tie, kurie gyveno visą savo gyvenimą kapitalizmo sistemoje, bet ilgisi komunizmo, pagyventų 1980 m. Rumunijoje.

Rumunijoje komunistinis režimas buvo įvestas padedant Rusijos kariams, šimtų tūkstančių gyvybių, prarastų priverčiamojo darbo stovyklose ir kalėjimuose sąskaita. Jų vienintelis nusikaltimas buvo neįtraukti į totalitarinę sistemą politikų, inteligentų, valstiečių, skirtingų religijų atstovų ir, apskritai, piliečių, kurie buvo pavyzdiniai dingusios bendruomenės nariai.

Tuo metu, kai didžiausios problemos, kurias sukėlė bankrutavusi ekonominė sistema, gali būti išspręstos atitinkamomis priemonėmis, žmonėms reikia laiko užmiršti, atleisti ir prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, net jeigu tai nepalyginamai geriau.

Demokratija teikia minties, žodžio ir judėjimo laisvę. Ji taip pat turi teikti saugumą rytojui. Nėra jokio skirtumo tarp skurdo, kuri sukėlė materialių prekių stoka, ir skurdo, kurį sukėlė išteklių prekėms įsigyti stoka. Diena, kai sėkmingai atsikratysime skurdo, komunizmo šmėklos dings.

Kolegos nariai, Rumunija ir kitos šalys Rytų Europoje atsidūrė šioje sistemoje dėl pasaulio lyderių, kurių tik vienas buvo komunistas, priimtų sprendimų. Likusieji atstovavo demokratinėms sistemoms.

Neužmirškite šios istorinės tiesos, vertindami arba spręsdami dabartinę situaciją arba buvusių komunistinių, tiek Europos Sąjungos narių arba ne, valstybių ateitį.

  Ljudmila Novak (PPE-DE). – (SL) Apgailestaudama pažymiu, kad nei viena iš buvusių komunistinių šalių išsamiai neištyrė ir nenustatė komunizmo nusikaltimų po Antrojo pasaulinio karo.

Kadangi šitas režimas tęsėsi valdžioje daug dešimtmečių po karo, jie sugebėjo sunaikinti didžiąją dalį įrodymų. Todėl nusikaltėliai net nebuvo įvardinti, nekalbant apie nuteisimą. Istorija parašė nugalėtojai.

Europos Sąjunga turi reikalauti iš visų šalių, kuriose buvo komunistinis režimas, sudaryti sąlygas savo istorikams atlikti mokslinius tyrimus ir įtraukti visą tiesą apie pokarinę erą mokykliniuose vadovėliuose. Jie turi taip pat parašyti apie Vakarų sąjungininkių pajėgų, kurios grąžino arba išdavė ištremtuosius į komunistų rankas, kaltumą.

Europos Sąjunga turi taip pat reikalauti iš visų valstybių narių svarstyti apie gatvių ir aikščių, kurios pavadintos prieštaringų didvyrių, pvz., Tito Jugoslavijoje, kuris, remiantis savo tuometiniu vaidmeniu, buvo atsakingas už daugelį pokarinių nužudymų, vardu pavadinimo pakeitimą.

  Ewa Tomaszewska (UEN). – (PL) Gerb. pirmininke, kai aš girdžiu šiuose Rūmuose, kad komunistai nėra pasirengę „atiduoti savo galvas“, nepaisant dešimčių milijonų Baltosios jūros ir Baltijos jūros kanalo statybos aukų, milijonų žmonių, ištremtų į Sibirą iš daugelio tautų (įskaitant rusus, bet vien lenkai skaičiuojami milijonais) ir ištisų tautų, pvz. Krymo totorių, baudimas iki mirties, aš esu pritrenkta ir įžeista.

Raitininkų kapitonas Witold Pilecki, kuris kaip savanoris pateko į Aušvicą, o vėliau jį komunistai taip pat įkalino, pasakė savo žmonai: „Aušvicas buvo tik žaidimas’“. Mano šalį palietė abi totalitarinės sistemos, o žaizdos vis dar gyja šiandien. Nei viena tokia sistema neturi teisės egzistuoti. Turime pagerbti tuos, kurie kovojo prieš totalitarizmą, ir turime gerbti aukų atminimą.

  Bogusław Sonik (PPE-DE). – (PL) Gerb. pirmininke, Europos bendrija turi labai stengtis, kad išlaikytų didvyrių atminimą ir neleistų sumenkinti totalitarinių nusikaltimų. Pasipriešinusiųjų, nužudytųjų, pvz., Raitininkų kapitono Witoldo Pileckio, likimai turi būti visada mūsų mintyse, ypač todėl, kad mintis apie Europos integraciją iškilo tarp žmonių, kurie priešinosi nacizmui ir komunizmui. Be to, būtent ši mintis užkirto kelią būsimiems konfliktams ir totalitarinio režimo atsiradimui po karo pabaigos.

Tarptautinės kovos su totalitarizmu didvyrių dienos būtų žingsnis bendro 20-ojo amžiaus Europos istorijos supratimo link ir bendros kovos prieš abipusę žalą ir istorinių faktų ignoravimo dalis. Jeigu europiečiai prisimintų totalitarinio režimo – nacistų ir komunistų – nusikaltimus, tai gali priversti mus tikėtis, kad mūsų žemynas niekada nebus vėl tokių tragiškų įvykių scena.

  György Schöpflin (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, yra kitas šios diskusijos aspektas. Ne tik suvienyta Europa turi nedelsiant pasižiūrėti į praeities visumą, bet tai būtina padaryti ypač Europos kairiesiems.

Be nuodugnaus savo praeities persvarstymo kai kurie buvusių komunistinių valstybių kairieji privalo – verčia save – susitaikyti su neteisinga praeitimi, praeitimi, kurioje visi skausmingi įvykiai išbraukti. Tai toliau verčia kairiuosius saugoti šią neteisingą praeitį, o taip jos demokratinis patikimumas yra griaunamas. Matydami kaip Vakarų kairieji kaip teisėtus partnerius visiškai priima šiuos nepasikeitusius postkomunistinius kairiuosius, jie taip pat yra įsipareigoję ginti nepateisinamą praeitį. Todėl, jų pačių įsipareigojimas demokratijai yra silpnesnis.

  Csaba Sógor (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, Europa turi audringą istoriją dėl totalitarizmo ir pagrindinių laisvių apribojimo. Kai kuriose Europos dalyse 20-ąjį amžių pažymėjo tokie totalitariniai režimai.

Šiandien mūsų moralinis įsipareigojimas – užtikrinti, kad kiekvienas Europos Sąjungos pilietis turėtų tas pačias teises. Labai svarbu, kad ES taip pat palaikytų mažumų teises, tuo labiau, kad daug šalių visame pasaulyje negerbia pačių pagrindinių teisių šia prasme.

Tuo pačiu metu norėčiau pabrėžti, kad, tuo metu, kai ES atvirai pasisako prieš diskriminaciją ir žmogaus teisių pažeidimų atvejus, pvz., Tibete, mums visiems aišku, kad net Europos Sąjungoje yra etninių ir lingvistinių mažumų, kurias labai dažnai norima kultūriškai ir lingvistiškai asimiliuoti. Ši kai kurių ES valstybių praktika turi būti rimtai persvarstyta.

Vengrai Rumunijoje, žmonės, kuriems aš atstovauju, priskiriami šiam atvejui.

  Zbigniew Zaleski (PPE-DE). – (PL) Gerb. pirmininke, Józsefo Szájerio pasiūlymas paskelbti dieną, pažyminčią totalitarizmo aukų istoriją, yra visiškai teisingas. Manau, kad tai teisinga, nors nacistinis siaubas pakankamai žinomas ir net kai kurie vokiečiai bandė jį priimti, paradoksaliai mažai žinoma apie stalinizmą. Paradoksas tai, kad net sibiriečiai iš Stalino gimtosios šalies, manė, kad jis buvo geras žmogus ir kad Rusijos nelaimių priežastis slypi kitur.

Negalime išgirsti milijonų, praradusiųjų savo gyvybes Sibire, ir niekada nežinosime, kaip jie nukentėjo, bet žinau vieną iš aukų, kuri vis dar gyva. Šis asmuo vis dar jaučia tik eidamas gatve, kad jis jau nebėra gyvas. Tai – tremties į Sibirą simptomas. Tie, kas išgyveno, žino, kokia buvo kančia. Yra rusų posakis (tada narys ištarė kai kuriuos žodžius rusų kalba) – kas reiškia: „jeigu jūsų ten nebuvote, jūs būsite, o jeigu jūs buvote ten, jūs neužmiršite to“. Manau, kad turime atvirai kalbėti apie abi šių totalitarizmų formas.

  Vytautas Landsbergis (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, turime daryti viską, ką galime, kad sustabdytume Europos moralinį smukimą. Oportunizmas yra akivaizdžiausias, kai per praėjusį amžių padaryti šiurkštūs nusikaltimai prieš žmoniją yra ignoruojami. Deja, toks aplaidumas komunistinio totalitarizmo nusikaltimų atžvilgiu nuramina visus neonacistus Vokietijoje, Rusijoje arba kitur: bet kuris iš jų galėtų klausti, jeigu sovietams atleidžiama, tai kodėl mūsų protėviams neturi būti taip pat atleista?

Tokio blogo reiškinio šaknys glūdi Niurnberge, kai nacistai buvo tiesiog išteisinti dėl sąmokslo su Stalinu inicijavimo Antrajame pasauliniame kare. Didžiausią nusikaltimą ignoravo dėl teisingo teismo principo. Kodėl? Nes Stalino – Hitlerio atitikmuo – šešėlis tvyrojo tribunole dvejus svarbius metus. Net tuo laiku Vakarai moraliai pasidavė sovietams. Bet nėra jokios priežasties riboti savo mintis ir bijoti amžinai.

  Alexandr Vondra, einantis Taybos Pirmininko pareigas. – (CS) Ponios ir ponai, šiandien baigsiu savo kalbą čia čekų kalba. Bandysiu apibendrinti ir tuo pačiu metu atsakyti kai kuriuos iš klausimų, kurie buvo iškelti čia. Manau, kad yra trys klausimai. Pirma, norėčiau padėkoti kiekvienam dalyvavusiajam praėjusios savaitės klausyme ir šiose plenarinėse diskusijose. Jeigu buvo pirmoji tokio pobūdžio diskusija per ilgą laiką, tada tai gali būti tik geru dalyku, ir manau, kad pirmoji išvada yra tai, kad turime vesti diskusijas ir jas tęsti toliau. Tai – Atminties ir sąžinės platformos tikslas. Kodėl svarbu turėti tokią platformą Europos lygmeniu? Tai svarbi priemonė nuo užmaršties. Jeigu užmiršime praeitį, žinoma, sudarysime galimybę jai sugrįžti ateityje per galines duris. Tai yra taip pat galimybė kovoti su praėjusių nusikaltimų vertinimu. Hitleris ir Stalinas yra vienodi. Žinoma, buvo šalių, kuriose nacizmas sudarė sąlygas arba padėjo vėliau sukurti komunizmą ir su juo susijusius nusikaltimus. Tačiau, bet koks vertinimas – o aš nenoriu politizuoti – bet kos vertinimas yra nepaprastai pavojingas.

Antra, kaip Europos švietimo dalį turime išsaugoti istorinį suvokimą. Manau, turime padidinti finansines priemones, kad užtikrintume Europos totalitarinės praeities suvokimui vietą švietimo srityje. Tai buvo vienas iš klausymo, kuris buvo surengtas praėjusią savaitę, rezultatų. Tam reikia išteklių, ir aš norėčiau padėkoti Komisijai ir Komisijos nariui Jánui Figeľ ypač dėl to, kad Komisija nori bendradarbiauti šiuo klausimu.

Ir pabaigai, kyla klausimas, prie ko diskusijos turi privesti. Pirmininkavimas trunka tik šešis mėnesius. Esame pusiaukelėje ir, žinoma, neapsimetu, kad netrukus šiam Parlamentui išsiskirsčius, galime pasiekti neįmanomą, bet tikrai manau, kad mintis sukurti tam tikras visos Europos institucijas, ar muziejus, mokslinių tyrimų institutus arba fondus, yra tai, ko mums reikia. Praėjusią savaitę klausymą kartu pristatė kelių panašių institucijų, kurios veikia šalies lygmeniu, atstovai, ir, mano nuomone, būtina turėti tokias institucijas Europos lygmeniu. Tačiau, ši užduotis daugiau priklauso institucijoms, atsakingoms už tęstinumą, o ne kas šešis mėnesius besikeičiančiai Tarybai pirmininkaujančiai valstybei. Jeigu mūsų užduotis buvo prisidėti prie tam tikrų diskusijų inicijavimo, tada norėčiau padėkoti jums dar kartą už tai, kad reagavote į šias diskusijas, o aš metu iššūkį tiems, kurie bus atsakingi už tęstinumą ateityje, tęsti diskusijas ir galbūt vieną dieną tai iš tikrųjų lems tokių institucijų įsteigimą.

  Ján Figeľ, Komisijos narys. – (SK) Aš jau paaiškinau Komisijos misijos esmę savo įžangoje ir galiu tik patvirtinti dar kartą, kad esame pasiruošę ir norime, o šie veiksmai taip pat yra veiksnys. Jeigu Europos Komisija nori padėti šiame procese, tai jau minėjau ir kitus etapus, kurie apimtų įvairių valstybių narių metodų ir mechanizmus šioje srityje tyrimų baigimą ir laukiamos ataskaitos pristatymą kitais metais. Tačiau, taip pat turiu kai ką pridėti, kas nesudarytų diskusijos esmės. Kai kurie kalbėtojai pabrėžė, kad tai yra 20-ųjų komunizmo žlugimo, Berlyno sienos ir Geležinės uždangos nuvertimo Europoje metų sukaktis ir kad daug laiko praėjo. Mano nuomone, niekada ne per vėlu ir būtų šio Parlamento, šio neseniai išsiplėtusio Parlamento aplaidumas nepadaryti pareiškimo apie totalitarinio komunizmo nusikaltimus ir nepradėti diskusijos, nes dauguma žmonių atsinešė čia šią patirtį, o iš tikrųjų dauguma dalyvavusiųjų diskusijose buvo iš naujųjų valstybių narių.

Aš taip pat didžiąją dalį savo gyvenimo gyvenau totalitarinėje sistemoje Čekoslovakijoje, o tai yra iš asmeninės ir bendros visų patirties, kad turime įamžinti Europos atminimą, Europos draugiją, ir tuo pačiu metu remti procesus, kurie užkirstų kelią totalitarizmui ir sumenkinimui sugrįžti ir jo nusikaltimams arba tiesai neigti. Šių nusikaltimų neigimas iš tikrųjų lygus ne tik tiesos bet taip pat ir etikos ir moralės vertinimui, keliant tolesnes tolesnes problemas ir idėją, kad pašalinti žmones yra pašalinti problemą. Mintis, kad problemos gali būti pašalintos, pašalinant žmones, yra vienas iš stalinizmo principų.

Vertinu ES išsiplėtimą platesne prasme ir būtent todėl sugebu nustatyti skirtingas totalitarizmo formas, kurios buvo paminėtos, skirtingos formas skirtingose šalyse. Turime atsakomybę nustatyti jas, atsiminti jas ir žengti atitinkamus žingsnius restitucijos, atkūrimo, teisingumo nustatymo, tiesos prioriteto išlaikymo, pagarbos žmogaus orumui ir tam, kas reiškia laisvę ir demokratiją, atžvilgiu.

Taip pat norėčiau pasakyti, kad dažnai jaučiamės, tarytum grasinimai kyla iš toli ir iš išorės, ir kad šiandienio pasaulio skiriamoji linija neturi nieko bendro su religija arba civilizacija, arba kultūra, bet, viena vertus, greičiau su pagarba gyvenimui ir žmonėms (apibrėžta žmogaus teisių pagrindu) ir, kita vertus, bet kokios rūšies fanatizmu. Yra daug įvairių fanatizmo rūšių. Esame su jomis susipažinę net šiandieniame pasaulyje, o būtent todėl švietimas, minėtas Alexandro Vondros, yra toks svarbus, kad jaunimas ir ne tokie jauni sugebėtų atskirti žmogaus pagarbą nuo daugelio skirtingų formų ekstremizmo, populizmo, nacionalizmo arba fanatizmo.

Norėčiau baigti, pabrėždamas, kad Europos Komisija nuoširdžiai palaiko šį procesą ir ieškos būdų padėti. Šios diskusijos – tik vienas žingsnis, bet kiti klausimai seks iš paskos. Turime padaryti daug daugiau valstybių narių lygmeniu. Taip pat norėčiau baigti, sakydamas, kad šiandienis ES išsiplėtimas galimas pasiaukojant ir kad tai neįvyko automatiškai. Nei suvienyta Europa, nei demokratija, nei laisvė, nei teisinė valstybė neatsirado automatiškai, bet dėl didžiulių pastangų ir dažno kraujo praliejimo. Turime tai atsiminti.

Galiausiai norėčiau baigti tuo, ką pasakė – manau – Tunne Kelam apie Sąjungos išsiplėtimą, įskaitant ne tik geografiją, rinkas ir šalių skaičius, bet taip pat ir supratimo išplėtimą, atminties išplėtimą ir pagarbos bei atsakomybės išplėtimą. Jeigu tai galime apimti procese, kurį dabar švenčiame, po penkerių metų išplėtimo būsime pasiruošę tolesniems procesams ir ateičiai. Jeigu nepajėgsime apimti, tada kelias bus daug sudėtingesnis. Labai jums dėkoju ir nuoširdžiai linkiu išplėsti ne tik atmintį, bet ir atsakomybę.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks per kitą mėnesinę sesiją.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

  Slavi Binev (NI), raštu. – (BG) Teisingumas – viena iš pagrindių Europos vertybių.

Palaikau savo kolegas narius iš UEN ir jų pateiktą rezoliuciją RC-B6-0165/2009, pabrėždamas, kad ES pagrįsta teisinės valstybės principu, kuris yra viena iš pagrindinių demokratijos ypatybių. Remiantis būtent šiuo principu turi vykti parlamento rinkimai. Tačiau, balso teisių pirkimo Bulgarijoje problema tiksliai rodo priešingą atvejį.

Po to, kai ankstesni vietos rinkimai sistemingai kompromituojami akivaizdžiais GERB (Piliečių Bulgarijos europietiškam vystymuisi), DPS (Teisių ir laisvių judėjimo) ir BSP (Bulgarijos socialistų partijos) balsų pirkimais, paprasti piliečiai jautėsi, kaip neturintys teisės balsuoti. Dėl to jie nelabai rodo norą vėl balsuoti.

Nepaisant galiojančio baudžiamojo kodekso ir daugumos teisės aktų pažeidimų požymių, nė vienas Komisijos ataskaitoje paminėtas asmuo dar nebuvo nubaustas už šiuos nusikaltimus, nes atitinkamos teisėsaugos institucijos aiškiai nenori sustabdyti balsavimo teisių pirkimo. Bulgarijoje teisminės institucijos vis dar rodo apsisprendimo trūkumą, o žinomi nusikaltėliai vėl ruošia išankstines rinkimų kampanijas, kai tuo metu tie, kurie pardavė savo balsus, dabar ieško naujų geriausią pasiūlymą siūlančių pirkėjų.

Noriu pabrėžti, kad tol, kol šie teisės aktų pažeidimai bus toleruojami Bulgarijoje ir valstybė toliau nesiims jokių veiksmų šiuo klausimu, iš sąžiningų rinkėjų iš tikrųjų yra atimama jų pagrindinė žmogaus teisė – teisė rinktis! Tai nepriimtina Europos piliečiams. Raginu Parlamentą neįsitaisyti patogiai ir nieko nedaryti.

  Filip Kaczmarek (PPE-DE), raštu. – (PL) Ponios ir ponai, totalitarizmo Europoje problema kyla dėl to, kad tam tikrų valstybių narių patirtis šioje srityje yra labai skirtinga. Daug europiečių tiesiog nežino, koks buvo gyvenimas totalitarinėje sistemoje, o tas, kas nesupranta totalitarizmo, yra natūraliai linkę ignoruoti tokiomis sistemomis remiantis padarytus nusikaltimus, ir vertina juos kaip įvykius, kurie įvyko istorijoje. Tačiau, komunizmas ir fašizmas ne tik aktyviai kovojo su dauguma Europos vertybių, bet buvo pasirengę pažeisti visus etikos principus liguistų ir išsigimusių idėjų vardan – taip šios sistemos iš tikrųjų pažeidė tuos principus, atnešdamos skausmą, kančias ir mirtį milijonams žmonių.

Kuo daugiau europiečių žinos apie tikrą totalitarizmo veidą, geriau bus Europos Sąjungos ateičiai. Tai nėra milijonų žmonių kančios minėjimo klausimas. Būtent tai yra apie dramatiškų padarinių, kurie kilo ir vis dar kyla iš totalitarinės patirties daugelyje šalių Europoje, suvokimą. Solidarumas, laisvė, empatija, pakantumas, dialogas – visos šios vertybės atrodo šiek tiek skirtingos, jeigu vertinsime jas patirties su totalitarizmu perspektyvoje. Atsiminkime tai. Tarptautinės kovos su totalitarizmu didvyrių dienos paskelbimas neabejotinai padėtų kelti sąmoningumo apie skausmingą praeitį lygį. Tai savo ruožtu prisidėtų prie išankstinio nusistatymo mažinimo, stereotipų ribojimo ir vilties didėjimo, kad niekada daugiau Europoje nepatirsime totalitarizmo.

(Posėdis baigtas 20.15 val ir pradėtas 21.00 val.)

PIRMININKAVO: Edward McMILLAN-SCOTT
Pirmininko pavaduotojas