Pirmininkė. – Kitas klausimas – bendrosios diskusijos dėl:

- R. Tavareso pranešimo Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo Nr. 573/2007/EB dėl Europos pabėgėlių fondo 2008-2013 m. laikotarpiui pagal Solidarumo ir migracijos srautų valdymo bendrąją programą įsteigimo ir panaikinantis Tarybos sprendimą 2004/904/EB dalinio pakeitimo (COM(2009)0456 – C7-0123/2009 – 2009/0127(COD)) (A7-0125/2010),

- C. Coelho pranešimo Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1104/2008 dėl perėjimo iš Šengeno informacinės sistemos (SIS 1+) į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (SIS II) (COM(2009)0508 – C7-0244/2009 – 2009/0136(NLE)) (A7-0126/2010),

- C. Coelho pranešimo Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Sprendimą 2008/839/TVR dėl perėjimo iš Šengeno informacinės sistemos (SIS 1+) į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (SIS II) (COM(2010)0015 – 2010/0006(NLE)) (A7-0127/2010) ir

- R. Tavareso pranešimo Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto vardu dėl ES bendrosios pabėgėlių perkėlimo programos sukūrimo (2009/2240(INI)) (A7-0131/2010).

  Carlos Coelho, pranešėjas. – (PT) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, iš pradžių norėčiau priminti, kad Parlamentas jau pažėrė kritikos dėl smarkaus vėlavimo įdiegti antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (SIS II). 2009 m. spalio 22 d. priėmėme rezoliuciją dėl SIS II ir Vizų informacinės sistemos. Europos Parlamentas, reikalaujantis visiško SIS II diegimo proceso skaidrumo, dar kartą išreiškė didelį susirūpinimą dėl vėlavimo pradėti operacijas ir Komisijos ir Tarybos delsimo pateikti informaciją apie techninių bandymų rezultatus.

SIS II turėjo pradėti veikti 2007 m. Dabar 2010 metai, tačiau niekas negali duoti tvirto atsakymo, kada ji bus baigta. Kalbant apie svarstomą pasiūlymų paketą, kyla keturi pagrindiniai klausimai. Pirma, kada bus pereita prie SIS II sistemos? Prieš pradedant naudoti SIS II, būtina patikrinti, ar sistema veikia pagal techninius ir darbo reikalavimus, išdėstytus atitinkamuose teisiniuose dokumentuose. Tik sėkmingai užbaigus visus šiuos bandymus galima pareiti iš pirmosios kartos Šengeno informacinės sistemos į SIS II.

Antra, ar šie bandymai užbaigti? Ne. Smarkiai vėluojant atlikti projekto darbus ir susidūrus su problemomis ir sunkumais, Taryba nusprendė atlikti du etapų bandymus: pirmąjį 2009 m. ketvirtajame ketvirtyje, o antrąjį – 2010 m. vasarą. Tačiau neįvykdžius būtinųjų sąlygų pirmąjį bandymą teko atidėti iki sausio mėn. pabaigos. Bandymas atliktas 2010 m. sausio 21–24 d.: sistema akivaizdžiai veikė pirmas 25 valandas, bet likusio bandymo metu buvo nestabili. Bandymas buvo pakartotas kovo 2–5 d., galiausiai antras bandymų ciklas buvo įvertintas ir patvirtintas balandžio 6 d.

Nors valstybės narės arba rangovai nesilaikė visų bandymų sąlygų, o ribotas sandorių skaičius neatitiko reikalavimų sistemos reakcijos laikui, didžioji valstybių narių dauguma priėjo išvadą, kad nukrypimai buvo nežymūs ir kad pagrindiniai bandymų tikslai buvo pasiekti. Naujas bendrasis darbų grafikas ir biudžeto planas bus priimtas kitame Tarybos posėdyje, vyksiančiame birželio mėn., bet ne vėliau kaip 2010 m. spalio mėn.

Taip pat manyta, kad labai svarbu, jog toliau nurodytos sąlygos būtų įvykdytos dar prieš sistemai pradedant veikti. Būtina sėkmingai atlikti II etapų bandymą ir įvykdyti visas sistemos darbo sąlygas. Taip pat būtina sėkmingai atlikti bendrąjį bandymą, numatytą Reglamento 55 str., ir užtikrinti visišką tinklo saugumą.

Trečias klausimas: kodėl taip būtina patvirtinti šias iniciatyvas? Nors įvykdytos ne visos sąlygos, būtinos perėjimui toliau užtikrinti, o numatyti, kada tai bus padaryta neįmanoma, Komisijai suteiktas įgaliojimas sukurti SIS II neteks galios 2010 m. birželio 30 d. Todėl turime pakeisti 2008 m. perėjimo dokumentų galiojimo sąlygas, kad pratęstume šių dokumentų galiojimą.

Ketvirtas ir paskutinis klausimas: kokius pasiūlymų aspektus siekiau pakeisti? Pirma, įtraukti galiojimo sąlygą, kurios Komisija nepasiūlė. Siūlome galiojimo terminą nustatyti iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į smarkų vėlavimą labai svarbu teisinėje bazėje nustatyti, kad sprendimas, kad ir koks jis būtų, turi būti grindžiamas turima technologija, būti įgyvendinamas pagal pagrįstą darbų grafiką ir ekonomiškas.

Taip pat būtina įkurti Bendro projekto valdybą ir formaliai integruoti SIS II valdymą. Esu visiškai įsitikinęs, kad jeigu ši institucija būtų egzistavusi nuo pat pradžių, koordinavimas būtų vykęs sklandžiau, būtume žinoję daugiau ir dirbę veiksmingiau.

Galiausiai, mano nuomone, labai svarbu, kad Parlamentas išnagrinėtų perėjimo procesą. Parlamentas atsako ne tik už teisinę bazę: kaip biudžeto valdymo institucija jis taip pat užtikrina veiklos, finansuojamos iš Europos Sąjungos biudžeto, priežiūrą. Todėl mano kolega A. Alvaro ir aš pateikėme pakeitimą dėl lėšų priskyrimo rezervui. Taip pat kartu su Parlamento nariais A. Alvaro, S. Ludford, I. Enciu ir M. Hohlmeir pateikiau pakeitimą, kuriuo prašoma, kad Europos Audito Rūmai atliktų auditą. Norėčiau visiems padėkoti už bendradarbiavimą.

  Pirmininkė. – Dabar negaliu suteikti žodžio R. Tavaresui, nes dėl tam tikro ugnikalnio jis turi nedidelių transporto problemų. Suteiksiu jam žodį, kai tik jis prie mūsų prisijungs.

  Alexander Alvaro, Biudžeto komiteto nuomonės referentas. – (DE) Ponia pirmininke, SIS II – tai nesibaigianti mėginimų, nesėkmių ir naujų mėginimų istorija. Iki dabar šie mėginimai, nesėkmės ir nauji mėginimai iš viso pareikalavo 90 mln. EUR – 90 mln. EUR, kurie žmonių akimis, buvo iššvaistyti veltui.

Biudžeto požiūriu palaikau kiekvieną C. Coelho sakinį, žodį ir pastangą. Šiuo klausimu kartu dirbame labai glaudžiai ir sklandžiai. Visi esame suinteresuoti, kad SIS II veiktų. Tačiau kartais reikia pripažinti, kaip ir dėl daugelio dalykų gyvenime, kai kažkas nepavyksta, ir apsvarstyti alternatyvas.

Mes, Europos Parlamentas, nesame pasirengę atsisakyti šio projekto ir kaip galėdami palaikysime Komisijos narę C. Malmström, kuri gavo šį sunkų palikimą. Tačiau turi būti aišku (tai jau įtvirtinome Biudžeto komitete ir rekomenduojame tą patį padaryti plenariniam posėdžiui), kad lėšos, skirtos SIS II, turi būti atidėtos į rezervą, kad galėtume geriau kontroliuoti, kaip jos panaudojamos. Asmeniškai aš tikiuosi, kad yra B planas, jeigu vieną dieną tektų pripažinti, kad negalime pasiekti savo tikslo.

  Pirmininkė. – Kadangi R. Tavares nedalyvauja, žodį suteikiu Komisijos narei C. Malmström.

  Cecilia Malmström, Komisijos narė. – Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti C. Coelho ir A. Alvaro už pagalbą, dėkoju jums už itin konstruktyvų bendradarbiavimą nagrinėjant šią mano paveldėtą sudėtingą bylą. Tai labai sudėtingas klausimas, bet esu pasirengusi dirbti su jumis, kad jį išspręstume skaidriai ir įgyvendintume projektą.

Rytdienos balsavimas vyks pačiu tinkamiausiu SIS II projektui laiku. Taryba patvirtino, kad I etapų bandymas atliktas sėkmingai ir kad SIS II turėtų būti toliau kuriamas remiantis turimais techniniais sprendimais.

Jums pateiktuose pasiūlymuose dėl teisės aktų yra trys pagrindiniai veiksniai, apie kuriuos kalbėjo C. Coelho, ir kurie pakeis projekto kūrimo procesą. Pirma, kaip minėjo C. Coelho, pradinis dokumentų galiojimo terminas – šių metų birželio 30 d. – tapo neįmanomu, todėl jį reikia keisti. Tai leis tęsti SIS II projektą remiantis techniniais reikalavimais ir bendru darbų grafiku, kuriuos šiuo metu nustato valstybių narių ekspertai. Tarybai jie bus pateikti birželio 3–4 d.

Pranešėjas reikalauja, kad būtų nustatytas konkretus galutinis SIS II sukūrimo terminas. Apgailestauju, bet Komisija dar neturi galimybės svarstyti šį pasiūlymą. Komisijos ekspertai kartu su visomis valstybėmis narėmis baigia derinti reikalavimus ir naują bendrą grafiką. Kai tik šis darbas bus baigtas, Komisija pateiks atitinkamus pasiūlymus atsižvelgdama į naują bendrą grafiką, kuris už dviejų savaičių turi būti pateiktas Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdyje.

Antra, Bendro projekto valdyba – techninių ekspertų grupė, konsultuojanti SIS II kūrimo klausimais, ir tai reiktų formaliai įtvirtinti. Bendro projekto valdyba jau įrodė esanti labai gera Komisijos ir valstybių narių ekspertų bendradarbiavimo ir techninės analizės priemonė. Pasiūlymas užtikrins, kad taip bus ir toliau, kol bus apibrėžiamas valdybos vaidmuo, sudėtis ir procedūros. Ši institucija grynai techninė, todėl nėra tinkama atverti jos duris Europos Parlamento nariams ar kitiems Parlamento tarnautojams. Su Europos Parlamentu SIS II toliau kursime skaidriai, tačiau turime aiškiai skirti techninį darbą nuo politinio skaidrumo. Komisija yra pasirengusi suteikti šio Parlamento nariams visą techninę informaciją pateikdama Parlamentui visas turimas valdybos ataskaitas, kaip siūlo C. Coelho.

Trečia, būtų numatytas reikiamas teisinis lankstumas, kuris leistų sistemą kurti pagal alternatyvų techninį veiksmų planą, ir manau, kad su šiuo loginiu paaiškinimu visi sutinkame.

Kalbant apie tolesnio SIS II kūrimo aspektus, susijusius su biudžetu, Komisija palaiko pranešėją, kuris siekia, kad mokesčių mokėtojų lėšos būtų kuo veiksmingiau panaudotos. Pranešime prašoma Parlamentui palikti teisę atidėti lėšas, skirtas SIS II kurti, į 2011 m. biudžeto rezervą. Žinoma, biudžeto valdymo institucija turi laisvę veikti savo nuožiūra. Kalbant apie biudžeto įgyvendinimą, norėčiau tik pasiteirauti A. Alvaro, ar būtų taikoma kokia nors aiški ir veiksminga lėšų panaudojimo procedūra, jeigu mums prireiktų pinigų. Norėčiau padėkoti Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetui, C. Coelho ir Biudžeto kontrolės komiteto pranešėjui A. Alvaro už puikų bendradarbiavimą nagrinėjant šį klausimą.

Apgailestauju, kad R. Tavareso čia dar nėra. Būtume turėję galimybę su juo aptarti ES pabėgėlių perkėlimo klausimą – tai itin svarbus klausimas. Kaip žinote, didžiąją pabėgėlių daugumą visame pasaulyje priėmė Azijos, Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys. Daugelis šių pabėgėlių atsidūrė užburtame rate: jie negali grįžti į savo kilmės šalį ir negali integruotis pirmojoje prieglobsčio šalyje, nes daugelis šių šalių pačios kenčia nuo konflikto arba skurdo. Vienintelė išeitis šioms pabėgėlių grupėms – jų perkėlimas.

Pabėgėlių perkėlimu Europos Sąjungos valstybės narės gali parodyti akivaizdų solidarumą su šiomis sunkios naštos slegiamomis pirmosiomis prieglobsčio šalimis ir tuo pat metu apsaugoti pažeidžiamiausius pabėgėlius sudarydamos tvarias ir humaniškas sąlygas. Pabėgėlių perkėlimas vyksta šiandien, tačiau trūksta struktūrinio koordinavimo ES mastu. Komisija mano, kad ES gali prisidėti labiau ir veikti aktyviau perkeliant pabėgėlius, taip sustiprindama Europos Sąjungos vaidmenį pasaulyje ir parodydama solidarumą su labiausiai nukentėjusiais regionais. 2009 m. rugsėjo mėn. pateiktu pasiūlymu siekiama situaciją pagerinti. Džiaugiamės teigiama Parlamento ir Tarybos reakcija į pasiūlymą. Ypač norėčiau padėkoti R. Tavaresui už dorą darbą ir palankiai vertinu tvirtą politinį skirtingų frakcijų susitarimą šiuo klausimu.

Pasiūlymo idėja ta, kad Europos Sąjunga, bendradarbiaudama su Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuru, prisidės prie strategiškesnio pabėgėlių perkėlimo remdamasi metiniu sprendimu dėl bendrų pabėgėlių perkėlimo prioritetų. Sujungdama nacionalines kvotas Europos Sąjunga gali padėti sušvelninti kai kuriuos sudėtingiausius pasaulio konfliktus ir palengvinti pabėgėlių padėtį. Pagal programą kiekviena valstybė narė gali savo nuožiūra galutinai apsispręsti dėl perkeliamų pabėgėlių skaičiaus, o dalyvaudamos programoje valstybės narės turės galimybę koordinuoti ir suderinti įgytą patirtį ir geriausią praktiką. Metinės pratybos Europos Sąjungai leis greičiau reaguoti į iškilusius sunkumus ir pasaulio pabėgėlių poreikius, taip pat veiksmingiau naudotis Europos pabėgėlių fondu. Be to, programa padės per Prieglobsčio paramos biurą tikslingiau ir praktiškiau bendradarbiauti tiek su nacionalinėmis administracijomis, tiek su visuomeninėmis organizacijomis. Visiškai palaikau pranešėjo mintį Maltoje įkurti specializuotą biuro padalinį.

ES bendroji pabėgėlių perkėlimo programa svarstoma kritišku metu: nuo 2007 m. penkios valstybės narės, neskaitant tų, kurios tokias programas jau vykdė, nusprendė pradėti nacionalines pabėgėlių perkėlimo programas. Pastaraisiais metais keletas kitų valstybių narių, vykdydamos įsipareigojimą ES mastu, dėl kurio sutarta 2008 m., perkėlė pabėgėlius iš Irako. Svarbu tai išlaikyti ir nedelsiant patvirtinti pasiūlymą.

Visgi apgailestaujame, kad šį pasiūlymą skubiai patvirtinti trukdo kai kurie nuomonių skirtumai ir procedūriniai klausimai. Šis pasiūlymas turi didelės politinės reikšmės. Komisijos sprendimas nustatyti metinius pabėgėlių perkėlimo prioritetus − įgyvendinimo sprendimas ir Europos pabėgėlių fondo finansinio valdymo dalis. Esame susirūpinę, kad nebūtų itin delsiama su deleguotųjų teisės aktų procedūra, nes toks delsimas labai apsunkintų fondo valdymą.

Tai pirmas žingsnis bendro darbo principo link, žinoma, patirtis bus analizuojama, taip pat bus planų dėl platesnio užmojo iniciatyvų pagal Stokholmo programą.

  Georgios Papanikolaou, PPE frakcijos vardu. – (EL) Dėkoju, ponia Komisijos nare už naujausią informaciją. Nors. R. Tavareso čia nėra, norėčiau jam padėkoti už bendradarbiavimą iki šios dienos ir savo frakcijos vardu pareikšti, kad teigiamai vertiname pabėgėlių perkėlimo programą.

Kalbame apie bendrą prieglobsčio regioną ir integruotą pabėgėlių valdymo politiką, kurios mums reikia. Žinoma, turėdami šias pastangas palaikančią finansavimo priemonę – Europos pabėgėlių fondą, kurį, tiesą sakant, kol kas nepakankamai panaudojome, galime padaryti dar didesnių ir geresnių dalykų.

Iki šiol į pasaulio reikalavimus dėl pabėgėlių perkėlimo Europa reagavo tinkamai. Norėčiau priminti, kad valstybės narės perkeliant pabėgėlius dalyvauja savanoriškai ir kol kas, įskaitant dvi šalis, dalyvavusias šiame konkrečiame pabėgėlių perkėlime, tik 12 iš 27 valstybių narių prisidėjo prie šių pastangų, o rezultatai kol kas nėra labai džiuginantys. 2009 m. pagal pabėgėlių perkėlimo programą į Europą atvyko 6 896 pabėgėliai, o tai sudaro tik 8,2 proc. visų pabėgėlių.

Todėl neabejotinai reikia geresnio koordinavimo, ir šiuo pranešimu ir konsultacijomis siekiame valstybes nares paskatinti ir paaiškinti, kad turime visas priežastis toliau diegti ir įgyvendinti šią programą.

Žinoma, žmogaus teisių apsaugai ir tikrajam solidarumui su trečiosiomis šalimis teikiame didžiausią pirmenybę. Tačiau turime suprasti, kad dar viena priežastis, kodėl valstybės narės turėtų dalyvauti šioje programoje yra ta, kad taip visiems, kuriems ji reikalinga, nusiųstume žinią, kad jie turi visas priežastis rinktis teisėtus kelius patekti į Europą, Europos teritoriją ir siekti geresnės ateities.

Ši pabėgėlių perkėlimo programa taip pat netiesiogiai padėtų spręsti nelegalios imigracijos problemą, nes jeigu tokios programos būtų vykdomos, pabėgėliai nesirinktų neteisėtų būdų, o lauktų galimybės dalyvauti šiose programose.

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad pateikėme pakeitimą dėl vidinio pabėgėlių perkėlimo, kuris buvo atmestas. Ponia Komisijos nare, šiuo klausimu tikimės ir Komisijos iniciatyvos. Pagal II Dublino reglamentą kai kurioms šalims kliuvo našta, todėl labai svarbu pagreitinti pabėgėlių perkėlimo programos įgyvendinimą pasitelkiant Europos pabėgėlių fondą.

  Antonio Masip Hidalgo, S&D frakcijos vardu. – (ES) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti C. Malmström už dalyvavimą šiame posėdyje. Norėčiau pabrėžti, kad palaikau šį pranešimą ir palankiai vertinu R. Tavareso darbą, nes jo darbas su nevyriausybinėmis organizacijomis, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuru ir vadovavimas lyginamąja teise už Europos Sąjungos ribų labai svarbūs.

Ši patirtis labai svarbi, ir aš, kaip buvęs vietinės tarybos narys, taip pat manau, kad visos Europos tarybos turėtų prisiimti šį įsipareigojimą.

Nors išgyvename krizę, giliausia krizė – pabėgėlių krizė, kolektyvinės amnezijos krizė. Europoje ir turtingose šalyse pamiršome, kad už karus, dėl kurių atsiranda pabėgėlių, atsakome mes, mūsų šalys ir vyriausybės. Turime išbristi iš šios kolektyvinės amnezijos.

Sutinku su C. Malmström nuomone dėl įsipareigojimo, žinoma, turime jį prisiimti. Parlamento komisija aplankė Irako palestiniečius. Žinoma, kad aplankė: turime vykdyti įsipareigojimus šiems pabėgėliams.

Tačiau su visa derama pagarba poniai C. Malmström norėčiau pasakyti štai ką: būtina panaikinti Parlamento, kurio nare buvo ji pati, ir Komisijos nesutarimus dėl deleguotųjų teisės aktų. Nenorėčiau, kad galiausiai šis šiandien palankiai įvertintas pranešimas būtų atmestas dėl esamų Komisijos ir Parlamento nesutarimų dėl deleguotųjų aktų.

PIRMININKAVO: D. ROTH-BEHRENDT
Pirmininko pavaduotoja

  Nadja Hirsch, ALDE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nare, visi mes diskutavome apie tai, kad tiesiog reikia įkalbėti daugiau valstybių narių dalyvauti šioje programoje. Manau, galima daug pasiekti aiškinant apie programą ir pabrėžiant jos naudą, nes joje dalyvaujantieji visuomet sakė, kad jie toliau joje dalyvaus ir kad programą jie vertina palankiai.

Svarbu išaiškinti, kam ji skirta. Ji skirta žmonėms, kurie patys negali atvykti į Europą. Tai moterys, vaikai ir segantieji, atsidūrę pabėgėlių stovyklose už ES ribų, kuriems reikia mūsų pagalbos. Manau, labai gerai, kad priimsime sprendimą dėl didesnės Europos pabėgėlių fondo dalies panaudojimo ateityje.

Be to, mano nuomone, labai svarbu, kad šios lėšos, jeigu jos bus mokamos nacionaliniams parlamentams, t. y. valstybėms narėms, ne dingtų biudžete, o būtų iš tiesų naudojamos tvirtai struktūrai sukurti, kad lėšos iš esmės pareitų vietos valdžiai, miestams ir didmiesčiams, kuriuose faktiškai ir vyksta integracijos procesas, kur skiriamos vietos vaikų darželiuose ir būstas. Labai svarbu pabrėžti, kad į šią diskusiją reikia įtraukti miestus ir didmiesčius, taip pat vietos valdžią, kurie veikia kaip mūsų sąjungininkai.

Tikriausiai valstybės narės yra labiau linkusios atmesti šį pasiūlymą per trumpą laiką nei vietos valdžia. Atsirandančioje galimybėje prognozuoti įžvelgiu svarbų dalyką, jungiantį mus – ES – ir tuos, kurie faktiškai vykdo integraciją. Apskritai tai neabejotinai galėtų paskatinti pabėgėlių perkėlimo programą, o tai, mano nuomone, labai pozityvu. Visų pirma, būtina labai aiškiai pareikšti, kad negalima pamiršti piliečių – būtina rasti žmonių ir organizacijų, kurios padėtų norintiems pradėti gyvenimą iš pradžių esamoje vietoje ir parodytų jiems, kur darbas vyksta jų mieste arba kur yra artimiausias baseinas.

Mums reikia tarpvisuomeninio susitarimo dėl dalyvavimo pabėgėlių perkėlimo programoje, reikia sutarti, kad tai puikus sprendimas ir kad integraciją faktiškai vykdys žmonės.

  Hélène Flautre, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, pranešimą būčiau mieliau išklausiusi iš pranešėjo R. Tavareso lūpų, bet nebesvarbu, nes dabar jis prie mūsų prisijungė, o tai svarbiausia. Manau, kad darbas, kurį jam pavyko padaryti, kad pasiektų susitarimo dėl Europos pabėgėlių fondo, kurio pareiga – skirti lėšas ir skatinti valstybes nares kurti savo pabėgėlių perkėlimo programas, lėšų panaudojimo, yra išskirtinai pozityvus, ypač palankiai vertinamas Komisijos narės C. Malmström, ir dėl to man džiugu.

Tačiau privalome nepamiršti keleto skaičių, kurie leis mums planuoti fondo lėšų panaudojimo mastą. Jeigu skirtume visas Europos pabėgėlių fondo lėšas, ko aš nenoriu, nes tai neišvengiamai pakenktų pabėgėlių ir Europoje prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų finansavimui, mes vargiai ar galėtume Europoje perkelti 20 000 pabėgėlių, kur kas mažiau nei pageidauja Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuras, nustatęs, kad pasaulyje perkelti reikia daugiau nei 470 000 pabėgėlių, t. y. žmonių, kurie išties turi specifinių poreikių, yra pažeidžiami ir silpni ir negali grįžti į kilmės šalį. Todėl turime elgtis protingai.

Mano nuomone, kita atsargumo priemonė, kurios turime imtis, nes tai jau patyrėme mano šalyje, Prancūzijoje, yra susijusi su informavimu apie kai kurių pabėgėlių perkėlimą kaip apie labdaros medį, slepiantį aplaidumo mišką, nes tuo pat metu Jungtinių Tautų komitetas prie kankinimą pasmerkė Prancūziją dėl prieglobsčio prašytojų grąžinimo į trečiąsias šalis, kur yra nežmogiško arba žeminančio elgesio su jais rizika.

Galiausiai manau, kad į šias atsargumo priemones būtina atsižvelgti.

  Marie-Christine Vergiat, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, Norėčiau kalbėti apie Šengeno informacinę sistemą. Šiandien turime išnagrinėti teisinę sistemą, kurioje gali vykti perėjimas iš SIS I į SIS II. Sakyčiau, kad šiuo klausimu mirksi visos raudonos įspėjamosios šviesos. Ponia Komisijos nare, mažiausia, ką galime pasakyti, kad bandymai nedavė galutinio rezultato.

Nepaisant trijų didesnių valstybių narių – Prancūzijos, Vokietijos ir Austrijos – prieštaravimo, Komisija atkakliai tęsia darbą. Kaip jums žinoma, sakyčiau, kad ne mažiau atkaklesni ir mes, Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji, kai kalba eina apie mūsų sąlygas dėl duomenų saugojimo ir rizikos, susijusios su duomenų apsauga, klausimų. Manau, kad gyvename gana siurrealistiniu laiku, kai ekspertai, išmanantys ką kalba, vis labiau smerkia piktnaudžiavimą ir riziką, susijusią su visais saugumo aspektais. Atsargumo priemonių duomenų apsaugos srityje privalome imtis dėl visų piliečių, kas jie bebūtų. Turime prisiimti minimalius įsipareigojimus dėl rizikos, susijusios su prisijungimu prie failų. Prancūzijoje mes gerai žinome apie piktnaudžiavimo prisijungus prie failų atvejus.

Ponia Komisijos nare, esamomis aplinkybėmis GUE / NGL frakcija nepalaiko tokio perėjimo.

  Gerard Batten, EFD frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, Jungtinė Karalystė nėra pasirašiusi Šengeno sutarties, todėl techniškai šis pasiūlymas neturėtų būti taikomas Jungtinei Karalystei. Senoji leiboristų vyriausybė nusprendė prie jos neprisijungti, o naujoji koalicinė liberaldemokratų ir konservatorių vyriausybė privalo laikytis šio sprendimo. Tokia programa tik paskatintų daugiau tikrų ar apsimetėlių pabėgėlių atvykti į Europos Sąjungą.

Įsivaizduokite, jeigu Turkija įstos į Europos Sąjungą: galime tikėtis, kad ne tik 72 mln. turkų automatiškai įgis teisę keliauti į Europos šalis ir Jungtinę Karalystę, bet ir masės pabėgėlių iš tokių vietų kaip Iranas ir Irakas gali kirsti Turkijos sieną ir tada siekti perkėlimo Europoje! Jungtinė Karalystė neturi prisijungti prie šios programos, bet bus įdomu stebėti, kaip mūsų naujoji vyriausybė bandys spręsti šiuos klausimus. Viena jos pusė – Konservatorių partija – apsimeta, kad ji euroskeptikė visomis prasmėmis, tuo tarpu kita – Liberaldemokratų partija – besąlygiška eurofilė. Tačiau mūsų naujasis ministras pirmininkas D. Cameron gali iš karto susidoroti su tokiomis problemomis, apie kokią kalbėjau šiame Parlamente vakar.

Išaugus Parlamento narių skaičiui reikia iš naujo ratifikuoti Lisabonos sutartį. D. Cameron gali rinktis jos neratifikuoti arba pavėluotai vykdyti savo tvirtą garantiją ir paskelbti Jungtinėje Karalystėje referendumą dėl Lisabonos sutarties, kuriame dalyvauti Jungtinės Karalystės gyventojai neturėjo galimybės.

  Rui Tavares, pranešėjas. – (PT) Ponios ir ponai, pasaulyje yra pabėgėlių, kurie negali nei grįžti į savo šalis dėl nestabilios padėties, nei likti tranzito šalyje, nes ji nėra pasirašiusi Ženevos konvencijų, ir jie, pvz., negali dirbti toje šalyje.

Skaičiai santykinai riboti: 200 000 per metus, o kai kurių iš šių pabėgėlių, kuriems vienintelė išeitis – naujas gyvenimas trečiojoje šalyje, problemą jau išsprendė tarptautinės arenos veikėjai, sprendžiantys pabėgėlių perkėlimo klausimą: 80 000 pabėgėlių perkėlė JAV, kai kuriuos – Kanada, Australija, Brazilija ir Čilė. Ko trūksta šiame sąraše? Ko gi daugiau jei ne Europos.

Švedijai pirmininkaujant Tarybai, Taryba apgalvotai pripažino, kad reikia gerokai padidinti Europoje perkeliamų pabėgėlių skaičių, buvo kalbama net apie 100 000. Komisija taip pat apgalvotai persvarstė kai kurias Europos pabėgėlių fondo ataskaitas, kad būtų įmanoma suformuluoti stipresnę ir tvirtesnę pabėgėlių perkėlimo politiką.

Šiuo metu turiu du Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto vardu parengtus pranešimus: vienas dėl bendro sprendimo, o kitas – savo iniciatyva. Bendrame sprendime pateikiami keturi nauji papildymai dėl politikos pataisymų, tačiau du iš jų – procedūriniai.

Pirmasis papildymas – dvejopas požiūris. Komisijos pasiūlyme, kurį nagrinėjame, daugiausia kalbama apie regioninius prioritetus, o į šiuos įtraukti prioritetai, kuriuos pavadinčiau „humanitariniais“. Mums pasirodė tinkama šiuos prioritetus palikti, bet suteikti jiems autonomiškumo. Kitaip tariant, manome, kad perkeliant pabėgėlius Europai reikia intervencijos priemonių, kurios labai svarbios užsienio politikai. Šios priemonės kartais turi sudaryti sąlygas kai kuriuose pasaulio regionuose vykdyti intervenciją, atverti duris į konkrečią šalį arba kai kuriose pasaulio vietose užmegzti pasitikėjimo santykius. Tačiau valstybėms narėms jos turi suteikti laisvę reaguoti į kitose pasaulio šalyse susidariusią padėtį, kai pirmenybė teikiama humanitarinei pagalbai.

Kokie atvejai laikomi prioritetiniais? Pvz., kankinimo aukos, moterys ir vaikai, tapę seksualinės prievartos aukomis arba asmenys, kuriuos reikia perkelti dėl rimtų sveikatos priežasčių.

Antrasis naujas papildymas – moduliavimas. Tikslas – užtikrinti, kad pabėgėlių perkėlimo imtųsi ne tik 10 valstybių narių, kurios šiuo metu perkelia pabėgėlius Europos mastu, bet ir 27 valstybės narės. Todėl pasiūlėme pirmaisiais metais padidinti naujoms valstybėms narėms skiriamą sumą, kuri tenka vienam pabėgėliui, šiek tiek ją sumažinti antraisiais metais ir nuo trečiųjų metų ir vėliau sulyginti ją su suma, kurią gauna kitos valstybės narės, perkeliančios pabėgėlius; sėkmė priklausė nuo didesnės tvariai pabėgėlių perkėlimo programai kurti skirtos sumos, mokamos pirmaisiais metais, kai pradėti naują pabėgėlių perkėlimo programą brangiausia.

Kiti du nauji papildymai procedūriniai. Vienu Komisijai sudaromos sąlygos pradėti skubią procedūrą pabėgėlių perkėlimui iš tam tikros pasaulio vietos, paveiktos humanitarinės nelaimės arba krizės, nes ankstesnė procedūra buvo vykdoma kartą per metus, o nelaimės ir humanitarinės krizės juk ištinka ne pagal grafiką. Ketvirtasis naujasis papildymas – deleguotieji aktai, ir turiu aiškiai pabrėžti, ponia C. Malmström, kad Parlamentas gali labai veiksmingai pasirūpinti argumentais dėl darbų grafiko ir procedūrų, ir pažadame, kad greitai reaguosime į deleguotuosius aktus. Taip pat pažadame, kad ankstesnės konsultacijos ir diskusijos, kurias siūlėme surengti su, pvz., Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetu, Užsienio reikalų komitetu ir Vystymosi komitetu, gali užkirsti kelią Parlamento ir Komisijos nuomonių dėl regionų, kuriems teikiama pirmenybė perkeliant pabėgėlius, skirtumui.

Negalime sutikti būtent su Komisijos, sutartis prižiūrinčios institucijos, teigimu, kad pagal šį sprendimą, kuris toks svarbus užsienio politikos ir humanitarinės pagalbos požiūriu, negalima priimti deleguotųjų aktų, dėl kurių ji neturi jokio teisėto prieštaravimo, vien dėl to, kad Komisija šiuos aktus laiko biurokratiniais, nors mes sakome, kad jie nėra biurokratiniai.

Mūsų ir teisės tarnybos manymu, šis sprendimas – deleguotųjų aktų dalis, ir todėl manome, kad Komisija, kaip sutartis prižiūrinti institucija, turėtų pritarti deleguotųjų aktų priėmimui, o ne prieštarauti jiems, nes prieštaravimai yra tik procedūriniai. Visų pirma manome, kad nė vienas iš šių klausimų netrukdo mums siekti bendro tikslo: Europos Sąjungoje perkelti daugiau pabėgėlių.

  Simon Busuttil (PPE). – (MT) Ponia pirmininke, ši diegiama pabėgėlių perkėlimo programa užpildo didelę ir ilgai egzistavusią tuštumą. Iš tiesų, esu priblokštas, kad Europoje tokia programa nebuvo vykdoma anksčiau. Yra šalių, jau rodančių pavyzdį, pvz., Jungtinės Amerikos Valstijos, labai veiksmingai vykdančios pabėgėlių perkėlimo programas ir šioje srityje sukaupusios nemažai patirties. Iš jų galime daug pasimokyti.

Tokios programos svarbios, nes parodo Europos Sąjungos norą parodyti savo humaniškumą pabėgėliams visame pasaulyje. Tačiau kitas svarbus jų tikslas – sulaikyti nelegalių imigrantų, taip siekiančių apsaugos, srautą į Europos Sąjungą.

Todėl jeigu pabėgėlių perkėlimo programą, kuri turi būti sukurta šiandien, bus galima pritaikyti tarptautinės apsaugos Libijoje siekiantiesiems perkelti, šie žmonės vargu ar turės priežastį, kodėl jie turėtų keliauti Viduržiemio jūra ir rizikuoti savo gyvybėmis. Taigi, padėtume tiek jiems, tiek toms Europos Sąjungos šalims, kurioms tenka neproporcingai didelė našta.

Nereikia nė sakyti, kad šią programą reikia vykdyti kartu su kita programa, kuria siekiama padėti Europos Sąjungos šalims, dėl dabartinio imigracijos srauto nešančioms neproporcingai didelę naštą. Turime šioms šalims įrodyti, kad siekiama sukurti programą, leisiančią perkelti žmones, gavusius tarptautinę apsaugą, į kitas Europos šalis.

Kol kas tai tik bandomasis projektas, susijęs su Malta. Tačiau norėčiau, kad šis projektas taptų nuolatiniu ir būtų vykdomas ir kitose Europos Sąjungos šalyse, kurioms jis reikalingas.

  Ioan Enciu (S&D). – (RO) Kaip Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos pranešėjas dėl SIS, kalbėsiu konkrečiai šiuo klausimu. Visų pirma norėčiau pasveikinti C. Coelho į šį klausimą įdėjus milžiniškas pastangas, o ypač parodžius nuoseklumą šiuose dviejuose pranešimuose. Taip pat norėčiau padėkoti Komisijos narei C. Malmström, nes nuo tada, kai ji užėmė savo postą, Komisijoje atsirado daugiau skaidrumo.

Rūpestį mums kėlė ir tebekelia negebėjimas laikytis SIS II diegimo terminų. Parlamentas ne kartą išreiškė savo poziciją dėl vėlavimo, ypač dėl Komisijos negebėjimo nustatyti konkrečios sistemos paleidimo datos. Tai, kad netgi dabar tiksliai nežinome, ar bandymai atlikti sėkmingai, kelia rimtų abejonių dėl projekto valdymo.

Kadangi Europos Parlamento pareiga – stebėti, kaip leidžiamos Bendrijos lėšos, pasiūlymas rezerve laikyti lėšas, kurios 2011 biudžetiniais metais bus skiriamos SIS II kurti, yra įprasta apsaugos priemonė. Būtina nuolat tartis su Parlamentu ir jį informuoti apie SIS II projekto eigą, kuriai neturėtų kilti pavojus dėl politinės valios arba gebėjimo valdyti trūkumo. Projektas turi būti vykdomas pagal esamus reikalavimus ir tiksliai numatytu įgyvendinti laiku, užtikrinant duomenų apsaugą ir laikantis sąnaudų / naudos principo.

  Tatjana Ždanoka (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, aš taip pat kalbėsiu apie Šengeno informacinę sistemą. Visų pirma norėčiau padėkoti C. Coelho už puikų darbą ir pabrėžti, kad dėl daugelio dalykų, susijusių su duomenų apsauga, mano frakcija nuo pat pradžių buvo gana atsargi dėl SIS II patvirtinimo.

Dabar panašu, kad ilgosios SIS II sagos galo nematyti. Matome, kad darbai vėluoja, o sąnaudos viršija nustatytas sumas – jokių teigiamų rezultatų. Nesutariame net dėl bandymų rezultatų vertinimo, nes Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos nuomone, bandymai nepavyko. Mūsų nuomone, pranešėjas laikosi visiškai teisingos pozicijos. Turime būti sąžiningi ir pripažinti, kad dabartinis projektas gali žlugti, todėl turime apsvarstyti alternatyvas. Be to, turėtume atidžiai išnagrinėti šios nesėkmės priežastis, nes jeigu reikės investuoti dar 30 mln. EUR, Parlamentas turėtų gauti visą būtiną informaciją sutikimui duoti.

Taip pat turime palikti galiojimo pabaigos sąlygą. Negalime toliau investuoti į visą gyvenimą trunkantį projektą. Žinoma, turėtume būti lankstūs, tačiau privalome nustatyti aiškius vertinimo kriterijus ir greitai reaguoti, jeigu ir vėl kas nors nepavyktų.

  Cornelia Ernst (GUE/NGL). – (DE) Ponia pirmininke, visų pirma dėl Šengeno informacinės sistemos norėčiau pasakyti, jog manau, kad Europos Sąjunga turėtų vadovautis ne norais, o realybe grindžiama politika. Kalbant apie Šengeno informacinę sistemą turime atsižvelgti į tai, kad bandymai, kurie buvo pavadinti pirmojo etapo bandymais, nepavyko.

Po aštuonerių metų tupinėjimo žinome, kad valstybės narės negalės nei techniškai, nei teisiškai pasiekti Komisijos pasiūlytos priemonės – perėjimo iš SIS 1+ į SIS II – tikslą. Tai nėra mano vertinimas – tai Vokietijos Federalinės Respublikos vertinimas. Tai mano šalies pozicija ir, beje, aš ją visiškai palaikau. Šiai programai jau iššvaistyta 90 mln. EUR, o Komisija norėtų išleisti daugiau. Nenorime pratęsti termino iki 2013 m., ir sakome tai visiškai atvirai. Užuot pratęsę terminą, norime atsisakyti šios sistemos ir pradėti ieškoti alternatyvos.

Antra, norėčiau pabrėžti, kad Vokietijos kairiųjų partija labai kritiškai vertina SIS II, nes prieiga prie sistemos smarkiai plečiama, pvz., ji suteikiama slaptosioms tarnyboms. Vokietijoje taikomas reikalavimas atskirti slaptąsias tarnybas ir policiją. Todėl sumaišius slaptųjų tarnybų ir policijos duomenis visa sistema atsidurtų prieš Vokietijos Federalinį Konstitucinį teismą. Tai turėjau paminėti bent jau kalbėdamas apie Vokietiją. Taip pat prieštaraujame SIS II, nes ji apima didelio duomenų kiekio rinkimą, taip pat biometrinių duomenų rinkimą ir registravimą. Tai nėra nei tikslinga, nei tinkama.

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, siekis apibrėžti nuoseklių strategijų sistemą, kuri išreikštų tikrą valstybių narių solidarumą – žingsnis į priekį koordinuojant Bendrijos migracijos srautų politiką. Be to, ši priemonė yra ir platesnio proceso, kuriuo siekiama tarptautinės pabėgėlių apsaugos, dalis. Jeigu pilietinę visuomenę galima tinkamai įtraukti į šį procesą, panašu, kad ši priemonė glaudžiai susijusi su neišvengiamu Europos prieglobsčio paramos biuro suaktyvinimu.

Turime nedelsiant sudaryti prioritetų ir tikslų sąrašą, numatydami darbų įvykdymo grafiką ir konkrečias skatinamąsias priemones. Taip pat turime skirti konkrečias lėšas, kad padidintume tik dešimties šiuo metu programoje dalyvaujančių valstybių narių skaičių. Taip pat neturime pamiršti poreikio užtikrinti sveikatos bei socialinę apsaugą, kuri siūloma žmonėms, dažnai išsekusiems dėl ypatingai silpnos būklės.

Kompiuterizuota duomenų bazė taip pat leis sekti kiekvieną procesą, vykdomą siekiant apginti šeimą jos perkėlimo metu. Šiame kontekste valstybių narių bendradarbiavimas gali būti lemiamas užtikrinant procedūrų racionalumą ir lankstumą. Norime teisingesnės ir realesnės Europos Sąjungos, kuri ypač atsižvelgtų į pietinių valstybių narių pastangas.

Svarbiausia, kad Europos Sąjunga prisiimtų atsakomybę sudarydama bendradarbiavimo sutartis su trečiosiomis šalimis, kaip tai neseniai padarė Italija su Libija ir Nigeriu. Manome, kad tai vienintelis įmanomas būdas pereiti nuo dažnai tik paviršutiniško solidarumo formos prie tinkamo Europos Sąjungos valstybių narių solidarumo valdant visus migracijos srautus.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Pirma, norėčiau padėkoti R. Tavaresui už darbą pabėgėlių politikos srityje ir taip pat išreikšti savo nusivylimą, nes mažiau nei pusė visų Europos Sąjungos valstybių narių vykdo oficialias pabėgėlių iš trečiųjų šalių perkėlimo programas.

Be to, kaip jau ne kartą minėta šiame Parlamente, šios programos nepakankamai koordinuojamos, o dėl nepakankamo Europos Sąjungos valstybių narių koordinavimo ir bendradarbiavimo pabėgėlių perkėlimo išlaidos yra taip pat didelės, todėl ši idėja atrodo nepatraukli.

Esu tvirtai įsitikinusi, kad turint pakankamai politinės valios mes, europiečiai, galėsime sukurti veiksmingą, teisingą ir vieningą pabėgėlių perkėlimo programą. Todėl svarbu ne tik sukurti pačią programą, bet ir įkurti specialų fondą pabėgėliams perkelti Europos Sąjungoje. Iš jo būtų finansuojamas nacionalinių pabėgėlių perkėlimo programų sukūrimas tose šalyse, kurios jų dar neturi, taip pat centralizuotos veiklos koordinavimas. Mano nuomone, idealus koordinatorius – Europos prieglobsčio paramos biuras.

  Indrek Tarand (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti visiems, kurie sunkiai dirbo dėl niekaip nesibaigiančios SIS II istorijos: C. Coelho ir kitiems, dirbantiems šioje srityje.

Pasikartojantys vėlavimai ir limitus viršijančios išlaidos kelia didelį nerimą, ir kas daugiau dar galėtų byloti apie J. M. Barroso vadovavimo įgūdžius šioje pirmoje Komisijoje? Manau, kad šiandien turime pasimokyti ir pasinaudoti patirtimi, kad sukurtume naują IT agentūrą, kurios buveinė galėtų būti Taline. Pralaimėjusių šiuo atveju nebūtų: kolegos iš Prancūzijos galėtų tarnybines stotis laikyti Strasbūre, o naujus programavimo darbus kompetentingi specialistai Taline atliktų žemomis valdymo sąnaudomis, taip išvengtume monopolio, sutvirtintume ES integracijos idėją ir suteiktume duomenų apsaugos garantiją.

Galiausiai norėčiau išreikšti savo pasitikėjimą Komisijos narės C. Malmström gebėjimu išspręsti šiuos sudėtingus klausimus.

  Agustín Díaz de Mera García Consuegra (PPE). – (ES) Ponia pirmininke, trumpai išdėstysiu savo poziciją.

Pirma, norėčiau pasveikinti C. Coelho. Procesą numatyta užbaigti iki rugsėjo 30 d., todėl norminius dokumentus reikia pataisyti iki jų galiojimo pabaigos.

Antra, Komisija nepateikė jokio pasiūlymo dėl galutinio termino arba galiojimo pabaigos sąlygų išbraukimo ir pradinių pasiūlymų.

Trečia, dėl migracijos reikia nustatyti atsargumo priemonių taikymo laikotarpį, kurį prireikus būtų galima pratęsti taikant komiteto procedūrą.

Ketvirta, proceso nekontroliuoja Parlamentas, o tai, mano manymu, labai blogai.

Penkta, nežinome antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos bandymų rezultatų, todėl Parlamentą būtina informuoti.

Šešta, remdamasis tuo, ką jau pasakiau, palaikau pranešėjo pasiūlymus ir įspėjimą, kad projektui nepasisekus įsikiš Audito Rūmai.

Taip pat norėčiau pasveikinti R. Tavaresą parengus pranešimus dėl Europos pabėgėlių fondo ir pabėgėlių perkėlimo. Pagrindinė problema – solidarumo Europos Sąjungoje stoka. Turime būti atsargūs teikdami finansinę paramą valstybėms narėms, priimančioms pabėgėlius pirmą kartą, ypač dėl sąlyginio neteisingumo. Šioms priemonėms, kurias iš esmės palaikau, pone R. Tavaresai, reikia išsamaus išankstinio finansinio tyrimo.

  Sylvie Guillaume (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, daugeliu aspektų svarbu, kad rytoj balsuotume už Europos pabėgėlių fondo taisymą, ir savo kalboje pagrindinį dėmesį skirsiu būtent šiai temai, be to, norėčiau pasveikinti C. Coelho ir R. Tavaresą apsvarsčius klausimus ir atlikus savo darbą.

Balsavimas dėl Europos pabėgėlių fondo parodys, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi atlikti savo vaidmenį perkeliant pabėgėlius, kad užpildytų spragą, atsiradusią dėl mažo šalių, įsipareigojusių vykdyti programą, skaičiaus ir kiekvienos šalies pajėgumo priimti pabėgėlius. Prisiminkite, kad kalbame apie pabėgėlius, kurie juos priėmusiose šalyse yra dažnai vargiai toleruojami ir kurių gyvenimo sąlygos kartais gali labai tragiškai pasikeisti, jeigu skubiai nerandamas sprendimas.

Dėl šių naujų priemonių šiems ypač pažeidžiamiems žmonėms galime faktiškai suteikti didesnę apsaugą, kol, pabrėžiu, kiekviena valstybė narė, dalyvaujanti Europos pabėgėlių fonde, teisingai ir skaidriai naudos tam skirtas lėšas, ir, kiek man žinoma, jūs, ponia Komisijos nare C. Malmström, tuo labai rūpinatės. Bus sunku išlaikyti šį išbandymą, kai žinome, kad valstybės narės ne itin palankiai vertina šią naująją priemonę, todėl norėčiau, ponia Komisijos nare, pabrėžti jūsų ryžtingumą.

Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad pabėgėlių integracija – vienas iš kelių į šio sumanymo sėkmę. Kuo daugiau ruošimės ir aiškinsime apie pabėgėlių atvykimą, tuo didesnė tikimybė, kad ši iniciatyva bus palankiai sutikta ir įgyvendinta geriausiomis sąlygomis, ir tikimės, kad tuo labiau valstybės narės įrodys savo įsipareigojimą perkelti pabėgėlius. Todėl mūsų Parlamento dauguma turi balsuoti už šiuos Europos pabėgėlių fondo pakeitimus.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Ponia pirmininke, daugelyje valstybių narių, taip pat ir mano gimtojoje Austrijoje, žmonės nebežino, kur nauji prieglobsčio prašytojai gali eiti, o gyventojai visai teisėtai priešinasi naujų pabėgėlių priėmimo centrų idėjai. Kaip gali būti, kad nepaisant to skatinamas pabėgėlių perkėlimas Europos Sąjungoje? Visiškai nesuvokiamas planas įsileisti į Europos Sąjunga prieglobsčio prašytojus, kurie jau užtvindė kaimynines trečiąsias šalis, pvz., Ukrainą, nes gyvenimo lygis čia aukštesnis. Būtent jūs visi šiais ekonomikos krizės laikais galite papurtyti galvas, kai pateikiami tokie pasiūlymai.

Mano galva, visa Europos Sąjungos prieglobsčio koncepcija – katastrofa. Pagal ją prieglobsčio prašytojas iš Rumunijos gali būti siunčiamas atgal pereiti vertinimo ir prieglobsčio suteikimo procesą. Idėja suteikti tokio paties aukšto lygio socialinę paramą prieglobsčio prašytojams kaip ir konkrečios valstybės narės piliečių socialinė apsauga yra nereali ir per brangi. Europos Sąjunga turėtų suteikti prieglobsčio apsaugą visiems, kuriems to išties reikia, tačiau ji neturėtų atverti vartų ekonominiams migrantams.

Mums reikia didesnės išorinių sienų apsaugos, greitų nebiurokratinių procedūrų ir, žinoma, nuoseklios repatriacijos strategijos.

  Petru Constantin Luhan (PPE). – (RO) Pagrindinis Europos Sąjungos dalyvavimo sprendžiant prieglobsčio klausimus principas – užtikrinti aukštesnį valstybių narių bendradarbiavimo ir solidarumo lygį. Atskirose šalyse to pasiekti neįmanoma. Bendros Europos Sąjungos iniciatyvos priėmimą paskatino platesnio masto strateginis pabėgėlių perkėlimas. Reikia pagrįstos ir tikslingos programos, kuri būtų veiksminga ir kokybiška. Šia programa bus įtvirtinta tinkama sistema, užtikrinanti valstybių narių dalyvavimą perkeliant pabėgėlius.

Reikia palaikyti valstybių narių pastangas priimti pabėgėlius ir skatinti jas papildomomis finansinėmis paskatomis. Šios priemonės padės mums parodyti didesnį Europos Sąjungos solidarumą pasaulio mastu sprendžiant pabėgėlių klausimą. Taip pat skatinsime, kad šiame procese dalyvautų daugiau valstybių narių.

  Marian-Jean Marinescu (PPE). – (RO) Visų pirma norėčiau pradėti nuo savo kolegos iš kairiųjų pastabos. Manau, kad tinkamas ir kitoks pavyzdys: jeigu anglas arba airis įvykdytų nusikaltimą mano šalyje, turėtų būti įmanoma išsiųsti jį į tėvynę.

Antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos diegimo procesas užtruko, ir panašu, kad jis bus įgyvendintas ne anksčiau kaip 2011 m. pabaigoje. Todėl norėčiau paklausti Komisijos, kokių padarinių tai turi Šengeno teritorijai dar nepriklausančių, bet prie jos prisijungsiančių šalių grafikui.

Nepriimtina, kad dabar Komisija negali nurodyti, kada tiksliai pradės veikti SIS II sistema, taip sukeldama rimtų abejonių dėl šio projekto valdymo. Papildomos išlaidos ir naujų investicijų poreikis, jeigu perėjimas į SIS II galiausiai nepavyks ir bus įtrauktas į SIS 1+RE atsarginį planą, rodo, kad reikia kur kas griežtesnės biudžeto kontrolės, ypač naujajai agentūrai, atsakingai už SIS, VIS ir Eurodac diegimo reguliavimą bei koordinavimą.

  Morten Messerschmidt (EFD). – (DA) Ponia pirmininke, prieš metus visi Europos Parlamento nariai buvo įpusėję savo rinkimų kampaniją ir siekė gauti arba atnaujinti savo įgaliojimus, ir kiek man žinoma, daugelyje šalių Šengeno teritorijos klausimas rinkimų kampanijoje vaidino neįtikėtinai svarbų vaidmenį. Mūsų rinkėjai, Europos piliečiai, yra labai nepatenkinti šių klausimų sprendimo būdais, kuriuos naudoja Europos Sąjunga: vidaus sienų kontrolės stoka, ypatingas išorinės sienos kontrolės trūkumas, visiškai netinkama imigracijos kontrolė ir tai, kas už jos slypi, laukia mūsų tik po metų, jeigu Komisija leis Bulgarijai ir Rumunijai taip pat prisijungti prie Šengeno sutarties.

Girdžiu žmones sakant, kad turime parodyti solidarumą, bet būkime sąžiningi, kokį solidarumą turime parodyti? Kam reikia parodyti solidarumą? Kai matome, kaip masiškai išnaudojama Europos Sąjungos ir mūsų valstybių narių sukurta sistema, galbūt pats laikas parodyti šiek tiek solidarumo piliečiams, kurie jaučia nepavykusios Komisijos ir valstybių narių vykdytos politikos padarinius.

  Roberta Angelilli (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, bendros Europos prieglobsčio politikos ir pabėgėlių perkėlimo politikos sukūrimas reiškia, kad užtikrinamos žmogaus teisės ir tuo pat metu apribojama nelegali imigracija.

Todėl dėkoju kalbėjusiems ir Komisijos narei C. Malmström, nes dabar turime vertingą įrankį ypač Viduržiemio jūros pakrantės šalims: tokioms šalims kaip Italija, iki šiol negalėjusioms pasikliauti nei tikruoju valstybių narių solidarumu, nei teisingu pareigų padalijimu. Šių politikos krypčių paspirtis turi būti tinkamas biudžetas, taip pat patikima įgyvendinamų programų kontrolė, tolesnė veikla ir geros praktikos identifikavimas.

Mano paskutiniai žodžiai dėl žmogaus teisių: pirmenybę turime teikti pažeidžiamiausiems, nepilnamečiams, moterims, tapusioms prekybos žmonėmis, išnaudojimo ir prievartos aukomis, taip pat apipjaustymo aukoms, tačiau žinau, kad Komisijos narė C. Malmström tinkamai rūpinasi šiais klausimais.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Ponia pirmininke, nepanašu, kad šiuo metu Europos Sąjunga turėtų neįtikėtinų finansinių išteklių. Paramai skyrę 750 mlrd. EUR ir vėl milžiniškas sumas išleisime migracijos klausimui, o ne, pvz., repatriacijos priemonėms ar netgi sienų, tariamai saugių Šengeno erdvės sienų, kurios tokios pat skylėtos kaip ir šveicariškas sūris, apsaugai. Ne, savanoriškam pabėgėlių iš trečiųjų šalių priėmimui bus skiriama 6 000 EUR asmeniui.

Jeigu Europos Sąjunga išties turi reikiamų smulkiųjų, maldauju, kad ji skirtų juos Europos šeimoms paremti – galbūt tada išaugs gimstamumas. Argumentas, kad imigracija reikalinga vaikų stokai kompensuoti galiausiai būtų bereikalingas. Užuot paprasčiausiai atvėrus vartus imigracijai, reikėtų tiksliai vadovautis Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, o ji, žinoma, netaikoma ekonominių migrantų kariaunai. Jeigu norime išleisti milijonus, juos galima būtų išleisti sienų apsaugos agentūrai FRONTEX, užuot paskandinus tokiame pinigų liūne kaip Šengeno informacinė sistema.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Norėčiau pakalbėti apie Šengeno informacinę sistemą. Žinome, kad šiai sistemai sukurti prireikė santykinai daug laiko ir daug lėšų, neskaitant nuolat augančių diegimo išlaidų, nors bandymų rezultatai nežinomi.

Galbūt būtų tinkama atlikti sistemos kūrimo darbų auditą, kad įvertintume, ar sistema perspektyvi ir ar žinome, kaip ją užbaigti, kad ji būtų naudinga Europai, o tada nuspręstume ką daryti toliau.

Kalbant apie pabėgėlių perkėlimo programą, sutinku, kad būtina suformuluoti norminį teisės aktą, kuriuo būtų apribotas nelegali imigracija į Europos Sąjungą ir kuriuo būtų apibrėžtos teisėtos migracijos sąlygos.

Galbūt turėtume pasinaudoti mūsų kolegų iš besivystančiųjų šalių, teigiančių, kad dalis migracijos, dalis jų kraštiečių kelionių į Europos Sąjungą yra ne dėl riboto žmonių saugumo, o dėl ekonominių priežasčių, patirtimi.

  Martin Ehrenhauser (NI). – (DE) Ponia pirmininke, norėčiau tik pateikti keletą atvirų pastabų dėl V. Maňkos pranešimo. Dėl to anksčiau jau sutariau su jūsų kolega. Prieštarauju dėl didesnės išmokos padėjėjams, ypač dėl numatytos 1 500 EUR sumos. Be to, nepritariu ir šio Parlamento personalo skaičiaus didinimui, ir jeigu atlikus vertinimą būtų nuspręsta kas mėnesį papildomai skirti 1 500 EUR padėjėjų išmokoms, tai būtų tiesiog pasityčiojimas iš mokesčių mokėtojų.

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

  Pirmininkė. – Pone M. Ehrenhauseri, manau, kad kalbate ne ta tema. Dabar vyksta bendros diskusijos dėl Šengeno sutarties. Apgailestauju, kad neturėjote progos pareikšti nuomonę dėl V. Maňkos pranešimo, tačiau dabar turime tęsti diskusijas.

  Piotr Borys (PPE). – (PL) Visų pirma norėčiau pasveikinti C. Coelho parengus dar du sėkmingus pranešimus. Antra, šiandien nebegalime atsisakyti SIS II. Jeigu norime galvoti apie saugią sistemą, būtina įdiegti SIS II, todėl manau, kad reikia tęsti šias priemones ir palaikyti šiuo klausimu Komisiją. Norėčiau visiems priminti, kad naujajame vizos kodekse numatyta, kad sistemoje turi būti rodomi biometriniai duomenys. SIS 1+ šios garantijos nesuteikia. SIS II leis ateityje greitai patikrinti duomenis. Todėl šioje saugumo srityje turime tęsti darbą dėl SIS II. Žinoma, norėtume, kad darbas būtų vykdomas veiksmingiau ir sėkmingiau.

Visiems priminsiu, kad ne taip seniai patvirtinome priemones, leidžiančias lengviau keliauti Šengeno erdvėje turint ilgalaikę vizą. Todėl būtina tęsti darbą dėl SIS II. Norime šiuo klausimu palaikyti Komisiją, tikėdamiesi, kad jos darbas vyks greičiau ir veiksmingiau, ir turėtume Komisijai palinkėti sėkmės. Dėkoju.

  Cecilia Malmström, Komisijos narė. – Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti visiems Parlamento nariams už palaikymą ir pastabas dėl šių dviejų skirtingų, bet labai svarbių klausimų.

Pradedant SIS II, žinoma, pripažįstu, tai ilga saga, kaip kažkas sakė. Tai sudėtinga ir labai sunki dosjė. Tikriausiai kai ką praeityje galima buvo padaryti geriau, tačiau nuo tada, kai pradėjau eiti savo pareigas, iš tiesų mėginau šį klausimą spręsti labai skaidriai ir visapusiškai. Komisija tiksliai vadovavosi Tarybos sudarytu veiksmų planu, o Taryba susitarė dėl išvadų per paskutinį posėdį. Kai kurios valstybės narės buvo skeptiškai nusiteikusios, tačiau jos sutiko su išvada, kad 1 etapo bandymas pavyko. Dabar dirbame su kitais ekspertais, kad įvertintume ir apibrėžtume galutinius valstybių narių reikalavimus, patenkintume jų poreikius dėl sistemos veikimo, sudarytume konkretesnį grafiką ir darbų planą. Birželio 3 ir 4 d. šį pasiūlymą pateiksiu ministrams apsvarstyti, o pasibaigus vasarai bus atliekamas tolesnis vertinimas. Žinoma, dirbsime skaidriai ir visą laiką bendradarbiausime su Europos Parlamentu ir pranešėju.

Atsakydama į klausimą dėl naujųjų valstybių narių, noriu pasakyti, kad Bulgarijos ir Rumunijos stojimas vyks per SIS I. Dabar dėl to tariamasi su Bulgarija ir Rumunija.

Rengiamės 2 etapo SIS bandymui, kuris bus vykdomas šį rudenį ir tikiuosi bus sėkmingas. Kol sėkmingai užbaigsime darbus, turime atvirų ryšių ir būdų, padėsiančių ateityje laikytis nenumatytų atvejų plano. Tikimės, kad jų neprireiks, tačiau taip pat pasirengėme. Norėčiau padėkoti visiems Parlamento nariams, ypač C. Coelho, už paramą ir užtikrinti, kad Komisija savo ruožtu dirbs maksimaliai skaidriai ir bendradarbiaus šiuo klausimu su Europos Parlamentu.

Kalbant apie pabėgėlių perkėlimą, visiškai sutinku su S. Busuttilu, kuris sakė esąs nustebintas, kad tokios programos nebuvo anksčiau. Žinoma, iniciatyva sutelkti valstybių narių išteklius ir paskatinti tolesnį dalyvavimą pasaulio arenoje, siekiant sumažinti apkrovą pabėgėlių stovyklose po krizės ar labai sudėtingos padėties, labai puiki. Galime įkvėpti valstybes nares protingiau panaudoti lėšas ir koordinuoti šią veiklą su Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuru. Tai, žinoma, galėtų išties sutvirtinti mūsų vaidmenį pasaulio arenoje, be to, didelį skirtumą pajustų tie, kurie atsidūrė labai sudėtingoje padėtyje. Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuro vertinimu vien tik pernai reikėjo perkelti 747 000 žmonių. Kaip minėjo H. Flautre, mes galime padėti, bet poreikiai milžiniški. Manau, dėl šio fondo tikslo ir paskirties daug kas sutinka ir tikiuosi, kad galime labai greitai rasti sprendimą procedūriniais klausimais, kad pasiūlymą galima būtų priimti neatidėliojant.

Keletas Parlamento narių minėjo solidarumą Europos Sąjungos viduje. Žinoma, klausimas susijęs, bet tai kiek kita tema. Pripažįstu, kad reikia ir vidinio solidarumo. Komisija šiuo atžvilgiu jau pateikė pasiūlymų. Pateikėme pasiūlymą dėl laikino sustabdymo mechanizmo pagal Dublino reglamentą ir įsteigėme Europos paramos biurą, kuris vėliau šiais metais bus atidarytas Maltoje. Turime bandomąjį Maltos projektą ir atliekame jo vertinimą. Sutinku, kad turėtume ieškoti būdų siekti pastovumo ir įtraukti daugiau valstybių narių. Žinoma, tai priklauso nuo valstybių narių noro prisidėti prie programos, tačiau Komisija išnagrinės šį klausimą, bendrąjį Europos Sąjungos vidinio solidarumo mechanizmą ir pristatys jį kitais metais. Taigi, galėsime grįžti prie šios diskusijos temos, kuri šiek tiek skiriasi nuo Europos Sąjungos pabėgėlių perkėlimo programos, bet yra labai svarbi.

Labai dėkoju C. Coelho, R. Tavaresui ir A. Alvaro už darbą nagrinėjant šiuos du labai svarbius klausimus. Laukiu, kada galėsiu su jumis dirbti ir kuo skubiau juos išspręsti.

  Carlos Coelho, pranešėjas. – (PT) Labai dėkoju kolegoms Parlamento nariams už teigiamas pastabas. Ponia C. Malmström, norėjau, kad žinotumėt, jog Parlamentas supranta, kad šį procesą paveldėjote, ir tiki jūsų sugebėjimais ir protu, kurie padės kuo geriau išspręsti šias problemas. Taip pat vertiname jūsų pastangas siekiant skaidrumo, kurias, tiesą sakant, puikiai pabrėžė mano kolega I. Enciu.

Kalbant apie galutinį terminą, reikia pasakyti, kad siunčiame neteisingus signalus, jeigu naujuose migraciją reglamentuojančiuose dokumentuose nenustatyti galiojimo terminai. Po visų vėlavimų nėra prasmės neterminuotai pratęsti Komisijos įgaliojimų. Suprantu, kad Komisija neturi galimybės apsiriboti Parlamento siūlomu terminu, tačiau mes jį nustatysime ir jeigu dėl kokių nors priežasčių iki nustatyto laiko procesas nebus baigtas, galėsite grįžti į Parlamentą, paprašyti pratęsti terminą ir paaiškinti jo pratęsimo priežastis. Po tokių vėlavimų Komisijos įgaliojimų galiojimo pratęsimas nenustatant galutinio termino – blogas ženklas tiek Europos institucijoms, tiek Europos visuomenei.

Sutinku su mintimi, kad Bendro projekto valdyba neturi būti asamblėja. Todėl suprantu, kodėl Komisija kelia sąlygas dėl ribotos prieigos prie jos darbo: negalėčiau sutikti labiau. Parlamento pasiūlymas – tai ne tokio palankaus Komisijos pirminio pasiūlymo projekto rezultatas, nes Komisija, tuo pat metu ribodama Bendro projekto valdybos sudėtį, leido joje dalyvauti bet kuriam kitam Komisijos, Tarybos arba valstybių narių pareigūnui. Todėl pagrįstai kyla klausimas: kodėl valdyboje gali dalyvauti Komisijos ir valstybių narių, o ne Parlamento pareigūnai? Jeigu šios institucijos darbą ribojame jos funkcijomis, manau, visi susitarsime, ypač jeigu atsižvelgsime į Komisijos narės garantijas dėl didesnio skaidrumo.

  Rui Tavares, pranešėjas. – (PT) Ponia pirmininke, dėkoju Parlamento nariams, dalyvavusiems šiose diskusijose, ir Komisijos narei. Manau, kad jeigu sutariame dėl pabėgėlių perkėlimo tikslų, tai todėl, kad bent kartą suprantame, kokia diskusijų dėl imigracijos problema, kurią galima išspręsti, be to, mums visiems žinoma, kad ši problema Europoje, kaip ir diskusijos dėl prieglobsčio ir pabėgėlių, sudėtinga. Galime išspręsti savo ir pabėgėlių problemą, nes tie, kurie lankėsi pabėgėlių stovyklose, žino, kad jose gyvena vaikai, prarandantys vienus, dvejus, trejus mokslo metus, kuriuos jie galėtų leisti Europos mokyklose. Manau, kad tai parodo šių diskusijų būtinumą.

Be to, tikiuosi, kad remiantis sutarčių nuostatomis procedūriniai klausimai bus greitai išspręsti, nes visi žinome, kad to, ką turime, nepakanka, taip pat žinome, kad biudžeto dalies skyrimas nėra tikroji pabėgėlių perkėlimo programa. Iš tiesų savo iniciatyva parengtas pranešimas, kurį taip pat šiandien svarstome, yra skirtas būtent šiai temai – kokybei, nes kokybė pabėgėlių integracijoje turi esminės reikšmės, ir jos turi siekti nevyriausybinės organizacijos, vietos veikėjai ir vietos valdžia. Šis principas turi padėti išspręsti daugelį dabartinių su koordinavimu susijusių biurokratinių problemų.

Jeigu šių vaikų, kurie gyvena pabėgėlių stovyklose ir nesimoko, bet turėtų teisę į perkėlimą, perkėlimo procesas užtrunka, anot kelių valstybių narių pasienio tarnybų atstovų, taip yra todėl, kad valstybėms narėms daug laiko atima tranzito dokumentų patvirtinimo koordinavimas, kurį atlikti iš esmės galima naudojantis, pvz., dokumentu, kurį savo iniciatyva parengtame pranešime siūlėme įgyvendinti Europos prieglobsčio paramos biurui. Europos prieglobsčio paramos biuras – pabėgėlių perkėlimo padalinys su mažesniu tarnautojų skaičiumi, bet turintis žmonių, nuolat dirbančių pabėgėlių perkėlimo srityje ir žinančių, kaip dalytis gerąja patirtimi, kaip naujosiose valstybėse narėse įdiegti pabėgėlių perkėlimo mechanizmus ir kaip darbą koordinuoti net su Europos išorės veiksmų tarnyba, kad palengvintų pabėgėlių perkėlimą.

Kai jau nusprendėme, kad tuos žmones reikia perkelti, nėra jokios priežasties delsti užsiimant popierizmu ir biurokratizmu, reikia išties spręsti jų integracijos Europoje klausimą.

  Pirmininkė. – Bendrosios diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks šiandien vidurdienį.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Stavros Lambrinidis (S&D), raštu. – (EL) Šiandien balsuosime dėl bendros Europos Sąjungos pabėgėlių perkėlimo programos, skirtos prieglobsčio prašytojams iš probleminių trečiųjų šalių. Tačiau reikia surengti ir kitokias diskusijas. Daugiau nei dešimt metų į Europą plūdo dideli pabėgėlių srautai ir imigracijos bangos. Visa Europos humanitarinė našta buvo užkrauta ant pietų Europos pečių, ir prieš kurį laiką ji pasiekė savo ribą. Nors Europa visai pagrįstai turi fondą trečiosioms šalims, valstybės narės iš jo lėšų negauna.

Ši problema pripažįstama pranešėjo pranešime. Kituose pranešimuose, pvz., pranešime dėl Europos prieglobsčio paramos biuro steigimo, bent jau popieriuje numatyta pareiga teikti paramą toms valstybėms, kurių prieglobsčio ir pabėgėlių priėmimo sistemos dėl šalies geografinės padėties patiria didelį spaudimą. Vienas aiškiai nurodytas tikslas – paremti solidarumo mechanizmo, pvz., dėl asmenų, Europos Sąjungoje turinčių tarptautinę apsaugą, transportavimo, kūrimą.

Tikėkimės, kad Europa pamažu taps solidari. Turime prisiminti, kad bet koks delsimas atneš žalos mūsų nekaltiems kraštiečiams.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Dėl Šengeno informacinės sistemos norėčiau dar kartą pabrėžti, kad Čekijos valdžios institucijos, taip pat vietos valdžia ir atskiri politikai, įskaitant ir Europos Parlamento narius, nuolat gauna Čekijos piliečių skundus dėl nepagrįsto ir žeminančio policijos patikrinimo, kurį jie dažnai turi praeiti keliaudami į Vokietiją tiek prie valstybės sienos, tiek tolesniuose Vokietijos pasienio regionuose. Toks Vokietijos policijos ir muitinės darbo metodas, kurį jie taiko itin dažnai ir sumaniai, ypač neigiamai veikia ne tik Čekijos-Vokietijos santykius, bet visų pirma Čekijos piliečių požiūrį į Europos integraciją. Čekijai prisijungus prie Šengeno informacinės sistemos Čekijos piliečiams buvo pasakyta, kad jie gali laisvai ir nevaržomai judėti Europos Sąjungos teritorijoje, taip pat Vokietijoje, kaip tai numato ir garantuoja Šengeno sistema. Mano nuomone, Vokietijos valdžios institucijų elgesys su asmenimis, vykstančiais iš Čekijos, dažnai yra nepagrįstas ir pažeidžia deklaruoto laisvo asmenų judėjimo principą.