Pirmininkė. – Prieš mums pradedant darbą, turiu jus informuoti, kad, deja, vienas Italijos karys nužudytas, o kitas karys rimtai sužeistas per šiandien Afganistane vykusį susišaudymą. Reiškiame užuojautą aukos Lucos Sannos šeimai.

Kitas klausimas yra Komisijos pareiškimas dėl Haičio atstatymo praėjus vieniems metams po žemės drebėjimo: humanitarinė pagalba ir atstatymas.

  Kristalina Georgieva, Komisijos narė. – Ponia pirmininke, taip pat norėčiau prisidėti prie jūsų pareikšdama užuojautą nukentėjusiesiems ir jų šeimos nariams.

Prieš metus buvome didžiausios šių dienų istorijoje stichinės nelaimės Haityje liudininkai, o tai taip pat buvo vienas geriausių solidarumo su žmonėmis, kurių gebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas nelaimės ir neramumų akivaizdoje yra drąsos pamoka mums visiems, pasireiškimo pavyzdžių. Praėjus metams po nelaimės, norėtume pagerbti ne tik tuos, kurie žuvo, bet ir tuos, kurie ją išgyveno. Pažadėjome jiems savo pagalbą ir esame pasirengę tesėti savo pažadus.

ES yra labai svarbi pasaulinio solidarumo pastangų padėti Haičiui dalis. Mes sutelkėme visas turimas priemones tiek humanitarinei pagalbai, tiek, kaip Komisijos narys A. Piebalgs paminės vėliau, paramai vystymuisi, kuri būtų skirta šaliai atstatyti, teikti.

Po žemės drebėjimo ES pažadėjo skirti daugiau kaip 320 mln. eurų humanitarinės pagalbos, kurios pastaraisiais 2010 m. suteikė 130 mln. eurų.

Šios lėšos leido mums prisiliesti prie daugiau kaip keturių milijonų Haičio gyventojų gyvenimo teikiant pagalbą maistu, gerinant sanitarijos sąlygas ir suteikiant pastogę. Beveik 1,5 mln. žmonių buvo suteikta vieta apsistoti: tai pagrindas, nuo kurio jie vėl gali pradėti savo gyvenimą. Mūsų pagalba skirta ne tik Port o Prensui, bet ir kitiems nukentėjusiems miestams – Leoganui ir Žakmeliui. Suteikėme pagalbą 500 tūkst. palikusių Port o Prensą haitiečių, kad jie galėtų gyventi su giminaičiais kaimo vietovėse, pristatydami maistą, vandenį ir teikdami medicininę priežiūrą, valydami kelius ir grynaisiais pinigais remdami darbo programas.

Dabartine humanitarine pagalba susitelkėme į cholerą: 22 mln. eurų panaudojome patiems būtiniausiems poreikiams, susijusiems su sveikatos priežiūra, tinkamo vandens tiekimu ir sanitarijos sąlygomis, informacijos kampanijomis, epidemiologine priežiūra ir logistika, patenkinti. Iki šiol finansavome gydymą 158 tūkst. žmonių, tačiau, kas yra dar svarbiau, švariu vandeniu aprūpinome pusę milijono, o saugesnes sanitarijos sąlygas užtikrinome 900 tūkst. žmonių, vieną milijoną Haičio gyventojų supažindinome, kas yra cholera, kaip ja nesusirgti ir kaip gydyti cholerą, nukentėjusioms bendruomenėms išdalinome 1,3 mln. gabaliukų muilo ir chloro tablečių.

Tikėjomės, kad, praėjus vieniems metams po žemės drebėjimo, padėtis bus geresnė, tačiau taip nėra. Dėl šios priežasties šiems 2011 metams skiriame 33 mln. eurų. Jei reikės daugiau pagalbos, esame pasirengę skirti daugiau.

2011 m. mūsų prioritetai bus būstas, sanitarijos sąlygų gerinimas ir sveikatos priežiūra. Toliau spręsime sanitarijos sąlygų gerinimo klausimus, nes tai neabejotinai kelia choleros plitimo ir bendruomenių užkrėtimo pavojų. Taip pat toliau padėsime teikdami medicininę priežiūrą, nes Haičio sveikatos priežiūros sistemoje baisi netvarka. Ji nėra tokia, kad padėtų žmonėms.

Šiame procese pasikliovėme humanitarinę pagalbą teikiančiais darbuotojais. Noriu pareikšti padėką tiems, kurie rizikavo savo gyvybe, kad padėtų Haičio gyventojams.

Mes taip pat palaikome Komisijos narį A. Piebalgą susiejant paramą su atkūrimu ir vystymu. Pavyzdžiui, kruopščiai derinant su mūsų humanitarine pagalba, dalis devintojo Europos plėtros fondo B paketo lėšų bus skirta būsto programoms. Noriu pabrėžti, kad visapusiškai atsižvelgėme į padėtį Haityje siekdami ne tik padėti žmonėms, kuriems to reikia nedelsiant, bet ir sudarydami pagrindą ilgalaikiam atsigavimui.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, mes teikiame paramą ir atstatymui. ES, kaip visuma – Europos Sąjunga ir valstybės narės, Niujorke jau skyrė 600 mln. eurų iš savo įsipareigotos skirti 1,2 mlrd. eurų sumos ir jau išmokėjo 330 mln. eurų.

Iš pradžių buvo paskelbta, kad Europos Sąjungos įsipareigojimas kaip bendro ES įsipareigojimo dalis siekia 460 mln. eurų, bet manome, jog reikia jį padidinti iki 522 mln. eurų. Iš šios įsipareigotos skirti sumos jau skyrėme 327 mln. eurų. Vykdomos programos buvo koreguojamos pratęsiant jų trukmę ir/arba padidinant finansinius paketus siekiant tinkamiau reaguoti į persvarstytus prioritetus. Naujos programos įgyvendinamos siekiant atsižvelgti į papildomus poreikius.

Išmokos griežtai susietos su įsipareigojimu, kuris 2010 m. siekė 74 mln. eurų. Manau, kad, atsižvelgiant į padėtį Haityje, tai pakankamai geras rezultatas. Reikia suprasti, kad padėtis ten, kuri jau buvo labai sunki prieš žemės drebėjimą, po jo – nepaprastai sudėtinga, o dar sudėtingesnė vėliau tapo dėl uragano „Tomas“, choleros epidemijos ir politinio nestabilumo. Pagalbą teikiantys darbuotojai ir techniniai ekspertai dažnai dirbo gana sudėtingomis sąlygomis.

Kiti veiksniai, į kuriuos turime atsižvelgti, susiję pirmiausia su tuo, kad vidutinės ir ilgalaikės trukmės atstatymo pagalba teikiama trejus penkerius metus, o išmokos yra paskirstytos per programos trukmę: 2010 m. daugiausia buvo skirti finansiniams įsipareigojimams ir pasirengimams pradėti projektą, įskaitant visus reikiamus techninius tyrimus ir pasiūlymus. Konkretesnė veikla prasidės 2011 m., ir manome, kad išmokos per šiuos metus, palyginti su įsipareigojimu, padvigubės iki 150 mln. eurų.

ES parama vystymuisi iki šiol buvo sutelkta visų pirma sudarant sąlygas vyriausybei atlikti būtinas funkcijas, kad jai būtų padėta teikti pagrindines valstybės paslaugas: švietimo, sveikatos apsaugos sistemų ir policijos valdymo ir ji turėtų galimybę užtikrinti reikiamų darbuotojų viešajame sektoriuje. Antrasis prioritetas buvo nedelsiant sustiprinti ir atkurti strateginę infrastruktūrą bei kelius; trečiasis prioritetas buvo sustiprinti Haičio pasirengimo nelaimėms ir civilinės saugos sistemas bei struktūras.

Po žemės drebėjimo užsibrėžėme tikslą atstatyti stipresnį Haitį ant tvirtesnių pamatų. Visiškai aišku, kad mums reikia stiprios Haičio vyriausybės ir daugiausia dėmesio turime skirti prioritetams. Todėl kruopščiai laikomės Haičio vyriausybės mums nustatytų prioritetų. Valstybė tikrai labai norėtų sustiprinti valdymą – ypač susitelkdama į paramą biudžetui ir atsižvelgdama į ribotas valdžios sektoriaus pajamas – ir iš esmės investuoti į infrastruktūrą pirmiausia į kelius.

Iš ko galime pasimokyti, kad pagerintume padėtį? Na, galėtume geriau koordinuoti pagalbą ir stiprinti Komisijos bendradarbiavimą su valstybėmis narėmis. Dabar baigiame parengti bendrą programą, šioje veikloje dalyvauja ir ES valstybės narės.

Be to, turime didelę darbo su visais mūsų partneriais Laikinojoje Haičio atstatymo komisijoje patirtį, ir tai neabejotinai padeda pagreitinti procesą. Mano nuomone, vis dėlto didžiulis mūsų troškimas privalo būti tas, kad pasiektume stabilumo tiek pagalbos, tiek demokratijos gyvavimo Haityje požiūriu, nes tai, be abejonės, yra būtina sąlyga, kad ES ir visos tarptautinės bendruomenės pastangos būtų sėkmingos.

Gerbiami Parlameno nariai, stengiamės viską daryti kuo geriau, tačiau, aišku, galime dirbti dar geriau. Žinome iš savo patirties: ES neabejotinai laikosi savo pažado ir mūsų įsipareigojimo. Todėl manau, kol padėtis, kaip kartais atspindima žiniasklaidoje, vienu atžvilgiu parodoma gana tiksliai, mes darome pažangą. Manau, kad 2011 m. pamatysime reikšmingų pokyčių – su sąlyga, kad Haityje bus sukurtas politinis stabilumas, nes nestabilumas neabejotinai trukdo mūsų pastangoms – ir mes skirsime tas pastangas Haičiui atstatyti.

  Michèle Striffler, PPE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, praėjus metams po žemės drebėjimo, Haityje vis dar yra nepaprastoji padėtis, o bandymai sėkmingai pradėti atstatymą susiduria su sunkumais. Tai būtų galima paaiškinti struktūriniais Haičio valstybės trūkumais, Haičio valdžios institucijų politinės valios ir gebėjimo priimti sprendimus trūkumu bei tarptautinių bendruomenių paramos stoka. Jei Haičio valdžios institucijos nepriims labai svarbių sprendimų, tokių kaip privalomieji pirkimai, tūkstančiai tonų nuolaužų, trukdančių atstatymo darbams, nebus pašalinta.

Turiu pagirti humanitarinių organizacijų įdėtas pastangas ir atliktą darbą. Pasistūmėta į priekį, išgelbėta milijonai gyvybių.

Deja, humanitarinės pagalbos agentūros negali toliau kompensuoti Haičio valstybės trūkumų. Todėl Europos Sąjunga turi dėti visas pastangas tvirtai remdama sąžiningą ir skaidrų rinkimų procesą, kad šalyje būtų užtikrintas atstatymui reikalingas stabilumas ir politinė valia. Atstatymo proceso metu būtina padėti būsimai Haičio valdžiai sukurti institucijų struktūrą, kad būtų nustatyta naują pusiausvyra visais lygmenimis ir demokratija būtų visiškai veiksni.

Be to, svarbu, kad Europos Komisija, kaip Laikinosios Haičio atstatymo komisijos narė, atsižvelgdama į savo finansinį įnašą, įsikištų siekdama paspartinti pastarosios komisijos mandato įgyvendinimą ir užtikrinti jo galiojimą.

Po žemės drebėjimo tarptautinė bendruomenė nusprendė atstatyti Haitį kitaip, nekartodama praeities klaidų. Atėjo laikas kartą ir visiems laikams išspręsti giliai įsišaknijusias skurdo Haityje priežastis.

  Corina Creţu, S&D frakcijos vardu. – (RO) Ponia pirmininke, praėjus vieniems metams po Haitį nusiaubusios tragedijos, kaip minėjote, atkūrimo proceso vertinimas yra toli ne tik nuo gyventojų lūkesčių, bet ir nuo tarptautinės bendruomenės duotų įsipareigojimų. Be to, pastangos atstatyti valstybę, sprendžiant iš per pastaruosius mėnesius patirtų nesėkmių, atrodo, pasiekė aklavietę. Ši žemės drebėjimo nusiaubta ir nuo choleros epidemijos nukentėjusi šalis, kurios kilmė siejama su JT „žydraisiais šalmais“, taip pat patyrė rimtą politinę krizę.

Manau, kad per ateinantį laikotarpį mums reikia imtis veiksmų trijose su Haičio krize susijusiose srityse. Priešingu atveju kyla pavojus iki šiol įdėtoms pastangoms. Reikia kuo greičiau paskelbti choleros epidemijos priežasčių tyrimo rezultatus siekiant nuraminti prieš JT dalyvavimą nusiteikusią gyventojų pyktį. Antra, reikia dėti visas pastangas siekiant išvengti pereinamojo laikotarpio, kuris prasidės prezidento R. Prévalio kadencijos pabaigoje, vasario 7 d., pratęsimo. Nauji tarptautinės bendruomenės kruopščiai prižiūrimi rinkimai yra vienintelis perspektyvus, demokratinis sprendimas. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas, manau, yra tai, kad šiuo vertinimu turi būti paminėtas esminis atstatymo pastangų, kurioms pakenkė neveiksmingumas, atidėliojimai ir prieštaringi šio regiono šalių interesai, lūžis.

Nepamirškime, kad iš 10 mlrd. JAV dolerių, pažadėtų donorų konferencijoje Niujorke 2010 m. kovo mėnesį, iki šiol išmokėta tik 1,2 mlrd. JAV dolerių, kur didelę šios sumos dalį sudaro Europos Sąjungos įnašas. Šalia mūsų susirūpinimo dėl milijono Haičio gyventojų, jau ilgai gyvenančių nepaprastosios padėties stovyklose, kur skurdas, neviltis ir lytinis smurtas įgauna nerimą keliančias proporcijas, problemų sprendimo turime pridėti ilgalaikę nuolatinių investicijų Haityje ir konkrečios paramos, skirtos sėkmingai valstybės struktūrai sukurti, perspektyvą.

  Charles Goerens, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, dviejų Komisijos narių kalbos buvo tokios solidžios, kad apsiribosiu dviem komentarais.

Pirma, praėjus vieniems metams po žemės drebėjimo, Haitis vis dar daugiausia paskendęs griuvėsiuose. Atsižvelgdami į katastrofos mastą, žinojome, kad šalis susidurs su dideliais sunkumais. Mes taip pat žinojome, kad, nusinešdamas daugybe civilių aukų, žemės drebėjimas pakenkė pačiam valstybės centrui, – tokia didelė buvo šios stichinės nelaimės padaryta žala. Kai prie to pridedame struktūrinius sunkumus ir visų pirma valdymo trūkumus, problemos, su kuriomis susiduria tie, kurie dirba šioje vietoje, yra akivaizdžios.

Kas pirmiausia atsakingas už šią padėtį? Net jei yra švelninančių aplinkybių, pagrindinis veikėjas yra pati Haičio valstybė, be kurios nieko negalima padaryti. Alternatyva būtų šalies valdymo perėmimas, tačiau niekas to nenori daryti.

Antra, mes galime papildyti Haičio valstybės veiksmus ir tikrai turime taip padaryti. Bet kokiu atveju šia prasme Europos Sąjunga pastangų nedėjo. Europos Sąjunga ne tik darė pareiškimus, bet pagal juos ir veikė. Ko iš Europos Sąjungos tikimės ateityje, – kad ji, žinoma, toliau teiktų nuolatinę paramą, bet svarbiausia, kad padėtų Haičiui išsilaisvinti nuo šios priklausomybės, nepaisant jo žinomo silpnumo. Pripažįstu, kad tai negali įvykti per kelis mėnesius.

  Judith Sargentini, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, esminis klausimas yra, kaip atstatysime valstybę, kuri žlugo? Haitis yra žlunganti valstybė. Ar galime iš tikrųjų kalbėti apie atstatymą, turint omenyje, kad visų pirma Haitis niekada nebuvo demokratinė valstybė? Tai yra prieš mus iškylantis uždavinys. Nepaisant visų Komisijos įdėtų pastangų, tiesiog dar neturime atsakymo į šį klausimą. Choleros protrūkis, balsavimo rezultatų klastojimas lapkričio mėnesį vykusiuose rinkimuose ir žmonių bauginimas, savaime aišku, mums nepadeda, kaip padėjo atstatant šią šalį. Tai, kad moterys ir mergaitės susidūrė su baisia padėtimi dar prieš žemės drebėjimą, sukėlė mūsų nenorą pripažinti, kad apgyvendinimo stovyklose moterys ir mergaitės yra priverstos patirti lytinį smurtą.

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad Baby Doc grįžo į Haitį ir gali sumanyti pasinaudoti kančia, kurią šiuo metu išgyvena gyventojai, nes, kaip– sklinda gandai,– jo pinigai visiškai baigėsi. Negalime leisti, kad taip atsitiktų Haityje.

Mūsų atsakas per pastaruosius metus, kai įvyko nelaimė, buvo padėti Haičio gyventojams pabandyti atstatyti šalį, tačiau tai, ko jiems iš tikrųjų trūksta, yra organizaciniai gebėjimai. Štai kodėl jie vis dar laikosi įsikibę neatidėliotinos pagalbos, o mes turime pereiti prie vystomojo bendradarbiavimo. Ši grandis kažkur dingo. Dabar, nors tai nėra kažkas, kas gali įvykti žaibiškai, yra viena sritis, į kurią turėtume nukreipti savo pastangas, nes ši šalis nesugebės pastatyti statinių nebūdama demokratinė valstybė arba bent jau neturėdama tinkamų vadovų. Todėl linkiu Komisijos nariams K. Georgievai ir A. Piebalgui viso ko geriausio siekiant šio tikslo. Linkiu jums viso ko geriausio!

  Nirj Deva, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, gerai, kad vėl apie tai diskutuojame; neseniai turėjome tokią diskusiją. Tai parodo mūsų susirūpinimą Haičio gyventojais – akivaizdu, kad mes labiau rūpinamės Haičio gyventojais, negu jie rūpi Haičio vyriausybei.

Kalbame apie atsakomybę apsaugoti. Kalbame apie atsakomybę apsaugoti nuo masinių žudikų ir diktatorių žudikų – tačiau ką galima pasakyti apie atsakomybę apsaugoti nuo neveiksmingų ir korumpuotų valdžios institucijų, kurios nesirūpina savo žmonėmis? Milijonas žmonių Haityje yra benamiai; 230 tūkst. žuvo; 300 tūkst. yra sužeisti. Tačiau pašalinta tik 5 proc. nuolaužų, vienu ar kitu būdu buvo atstatyta tik 15 proc. namų.

Jei Haičio vyriausybė nesirūpina savo pačios žmonėmis, tuomet siekdami juos apsaugoti turime pasinaudoti atsakomybės sąvoka. Kol to ir jei to nepadarysime, visiškai beprasmiška uždavinėti klausimus mūsų dviem puikiems Komisijos nariams, kad jie toliau bėgiotų pirmyn atgal Parlamente bandydami mums pasakyti, ką jie gali ir ko negali padaryti, kai galimybė vietoje ką nors padaryti yra tokia sudėtinga ir lengvai pažeidžiama.

Kai įvyksta žemės drebėjimas, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, tai pašalinti nuolaužas. Tam, kad būtų pašalintos nuolaužos, reikia sunkiosios kėlimo technikos, kranų, sraigtasparnių, buldozerių ir gebėjimo juos vairuoti. Jei nėra galinčių valdyti šią techniką, tada reikia iš kažkur atsivežti žmones, kurie žino, kaip ją vairuoti ir kaip padaryti, kad ji veiktų. Tačiau kairysis sparnas prieštarautų bet kurios valstybės narės kariuomenės arba oro pajėgų ar karinio jūrų laivyno atvykimui ir tam, kad jie padėtų tai padaryti. Negalite tikėtis, kad žmonės iš „Oxfam“ ir „Save the Children“, kitų tokių organizacijų vairuos traktorius ir kilnos sunkias nuolaužas. Turime depolitizuoti savo argumentą ir būti praktiški, jei norime padėti šiems žmonėms.

  Jacky Hénin, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, vos prieš metus Haitis ir jo gyventojai buvo siaubingos katastrofos aukos. Ten visur buvo jaučiamas nusiaubimo ir mirties slogutis.

Pagerbkime Haičio gyventojų drąsą ir aukoms skirtą pasaulinio visuotinio solidarumo bangą. Sakau „visuotinio solidarumo“, nes Europoje, kaip ir kitur, labai dažnai tie, kurie turi mažai, duoda daugiausia.

Norėčiau čia taip pat oficialiai padėkoti Kubos valstybei ir jos žmonėms už pagalbą teikiant veiksmingą paramą be jokių savanaudiškų paskatų, o jos rezultatai kalba patys už save. Iki šiol Kubos medikų komanda išgydė daugiau kaip 50 tūkst. choleros atvejų, suteikė galimybę atstatyti 76 sveikatos centrus bei ligonines ir jiems veikti daugelio Haičio gyventojų labui. Daugelis ekspertų Kubos pagalbą laiko labai veiksminga. Taigi tiesa, kad tokia šalis kaip Norvegija norėjo prašyti Kubos įsikišti jos vardu.

Būtų gerai, jei Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos pasisemtų įkvėpimo iš Kubos pavyzdžio, o ne būtų patenkintos dėl žiniasklaidos spektaklių, kurie vargiai paslepia jų pagalbos suvokimą kaip labdarą kai iš tikrųjų ta pagalba pirmiausia tarnauja jų pačių ekonominiams ir politiniams interesams tvaraus Haičio valstybės ir jos ekonomikos atstatymo sąskaita.

Turint omenyje jų istorinę atsakomybę už Haičio nesėkmes, Prancūzijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms nepadoru apsimesti žinančiomis, kas yra geriausia. Prisiminkime, kad pačią didžiausią katastrofą patyrė Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, nusprendę pagaliau panaikinti Haičio skolą.

Šiuo metu tai, kas vyksta Haityje, parodo dabartinės Jungtinių Tautų operacijos ribotumą. Humanitarinė pagalba Haityje parodo jų nesugebėjimą įgyvendinti gyventojams skirtų nuoseklių sprendimų. Dar blogiau yra tai, kad vidutinės trukmės ir ilgalaikėje perspektyvoje tai trukdo atkurti demokratinę valstybę ir ekonomiką, o tai galiausiai atsiliepia Haičio gyventojų žmogiškam vystymosi poreikiui.

Tarptautinė bendruomenė pažadėjo šaliai atstatyti skirti 11,5 mlrd. dolerių Vis dar neaišku, ką reiškia „atstatyti“. Kokia šios pagalbos dalis iš tikrųjų buvo panaudota šioje srityje? Kas priims sprendimus dėl projektų? Ar norime matyti, kaip nutiko Kosove, iš darbo atleistus žmones, stebinčius dideles tarptautines įmones, atstatančias jų šalį, nes jos yra vienintelės, kurios gali laimėti tarptautinius konkursus?

Europos Sąjunga neturi būti paternalistinės arba neokolonializmo vizijos dalis, priešingai, ji turi prisidėti prie demokratijos atgimimo Haičio Respublikoje pradžios, kas yra pačių žmonių darbas. Haičio gyventojai buvo pirmieji pasaulyje, išsivadavę iš prancūzų kolonializmo. Be karo sukeltų padarinių, tai jiems kainavo daugiau negu 20 mlrd. eurų šių dienų pinigais „kompensacijos“ Europos vergvaldžiams kolonistams.

Dėl nusikaltimų žmonijai, ką reiškia vergovė ir kolonializmas, Europos Sąjunga ir pirmiausia Prancūzija turi moralinę, politinę ir ekonominę skolą Haičiui. Privalome pripažinti šią garbės skolą.

  Bastiaan Belder, EFD frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, praėjus vieniems metams po siaubingo žemės drebėjimo Haityje, šios šalies atstatymas vyksta labai lėtai. Vis dėlto žingsnis po žingsnio pažanga daroma. Haičio gyventojams labai reikia mūsų pagalbos, ypač dabar, kai choleros epidemija daro didelę žalą. Turime sutelkti dėmesį į aprūpinimą maistu. Vietos žemės ūkis patyrė didelį smūgį, dėl ko šalis tapo pernelyg priklausoma nuo maisto importo. Labai svarbu, kad žemės ūkiui ir vietos infrastruktūrai atkurti būtų investuota daug energijos ir pinigų. Šiuo požiūriu nepaprastai svarbios mikropaskolos, nes jos skatina ekonominį vystymąsi „iš apačios į viršų“. Ar Komisija pritaria šiai nuomonei?

Tuo tarpu po pirmojo prezidento rinkimų turo politinė padėtis Haityje išlieka kelianti nerimą. Praėjusią savaitę Amerikos valstybių organizacijos pateikta vertinimo ataskaita tai aiškiai parodo. Kaip Komisija vertina dabartinę politinę padėtį Haityje ir jos daromą įtaką šalies atstatymui?

Pagaliau, ponia pirmininke, praėjusią savaitę buvo išleista įspūdinga olandų žurnalisto knyga apie Haitį, ir man į atmintį įstrigo vienas vaizdas: kai kurie nuolaužas po žemės drebėjimo valantys žmonės vilkėjo trumparankovius marškinėlius su šūkiu „Haiti pap peri“ (Haitis NEMIRŠTA). Tai turėtų mus įkvėpti užtikrinti, kad haitiečiai tikrai toliau gyventų ir kad pasinaudojant mūsų parama jiems būtų suteiktos geros perspektyvos ateityje.

  Filip Kaczmarek (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, Europos Sąjunga neužmiršo Haičio. Mes vis dar esame didžiausias humanitarinės pagalbos šaltinis. Vis dėlto slegia tai, kad šalis tebėra įklimpusi į vidaus ir politinį chaosą.

Humanitarinė pagalba Haičiui buvo teikiama dviem klasikiniais etapais. Pirmasis etapas buvo skirtas neatidėliotinai pagalbai ir pagalba teikta tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Antrajame etape dėmesys skiriamas ekonominiam, socialiniam ir politiniam šalies atkūrimui. Vis dėlto dėl choleros protrūkio, uragano, nestabilios socialinės ir politinės padėties, netgi religinės įtampos bei nesantaikos humanitarinės pagalbos teikimo etapas trunka ilgiau, negu tikėtasi iš pradžių. Dėl šios priežasties negalime visiškai pereiti prie antrojo etapo arba taip greitai, kaip norėtume.

Krizė Haityje tebesitęsia. Mūsų dalyvavimas ten vis dar reikalingas. Negalime atsisakyti savo įsipareigojimų. Kaip A. Piebalgs mums priminė, Europos Komisija suteikė pusę donorų konferencijoje Niujorke pažadėtų lėšų. Šia prasme mūsų planai puikiai juda į priekį.

Rezoliucijos, kurią rytoj patvirtins šis Parlamentas, tikslas yra sutelkti valstybes nares ir Komisiją mūsų padarytiems pareiškimams įgyvendinti. Prisiminkime, kad šimtai tūkstančių žmonių vis dar gyvena laikinosiose stovyklose ir daugiau kaip 3,5 tūkst. žmonių mirė nuo choleros. Nuo pat pradžių tvirtinome, kad Haičio žmonės patys turėtų būti atsakingi už šalies atstatymą. Haičio šalies atstatymo plano pagrindas yra decentralizacija ir dėmesys vietos žemės ūkiui bei aprūpinimui maistu. Gerbiame šiuos Haičio gyventojų prioritetus. Yra dar viena kita rekomendacija. Turėtume stiprinti savo humanitarinio pobūdžio pastangas, ir žinau, kad Komisija jau dirba šiuo klausimu.

  Kriton Arsenis (S&D). – (EL) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, Haitis iš tikrųjų unikalus atvejis. Visi turime tai suprasti. Tai nėra humanitarinė krizė, kai skiriame pinigų, o tada vyriausybė nusprendžia, kaip įgyvendinti projektus. Haitis yra visiškai žlunganti šalis. Vienintelis dalykas, kurio galime tikėtis, yra tai, kad, atsižvelgiant į padėtį, kurią patiria ši šalis, joje bus vis daugiau korupcijos, jai bus vis sunkiau kovoti su krize ir imtis būtinų priemonių. Tai yra šalis, kurioje mūsų įsikišimas turi būti tvirtesnis, stabilesnis; čia turime atlikti aktyvesnį vaidmenį negu bet kuriuo kitu atveju.

Ponas N. Deva minėjo vis dar nepašalintas nuolaužas, kad būtų galima panaikinti padarytą žalą. Nuolaužos iš gatvių turi būti pašalintos. Tai turi būti svarbiausias mūsų prioritetas. Judant tokiu tempu, koks yra dabar, mums prireiks dar penkerių metų. Šį darbą reikia baigti neatidėliojant. Šioje šalyje yra tiek daug darbo, kurį reikia padaryti, kad įprastai, jei visa tai daroma tinkamai, neturėtų būti nedarbo.

Turime tikrai aktyviai įsikišti sprendžiant nuolaužų, vandens ir maisto tiekimo klausimą, kad ši šalis galėtų stovėti ant savo pačios kojų, kad šios šalies gyventojai, kurie kasdien priversti galvoti, kaip išgyventi dieną, taip pat galėtų galvoti ir apie ateitį.

  Niccolò Rinaldi (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, ponios ir ponai, iš tikrųjų tiesa, kad Haitis yra ypatingas atvejis, jis kitoks, nes nelaimių metinės visada minimos, kad būtų prisimenamos aukos, pasimokoma iš klaidų ir kitą kartą būtų padaryta geriau, tačiau Haityje yra kitaip, nes nėra ką prisiminti – niekas dar neatsitiko.

Užuot sakę vieni metai po žemės drebėjimo, iš tikrųjų turime sakyti vieni žemės drebėjimo metai, nes ten buvo seisminis žemės drebėjimas, tada sukrėtimas dėl chaotiško pagalbos teikimo, tada sveikatos sukrėtimas dėl choleros protrūkio, tada politinis sukrėtimas dėl neskaidrių rinkimų, kurie buvo surengti tikriausiai blogiausiu galimu laiku, o dabartinis sukrėtimas, kuris kai kuriais aspektais taip pat yra istorinis, – tai buvusio diktatoriaus, apsimetusio tariamu multimilijonieriumi turistu, sugrįžimas.

Komisija atlieka puikų darbą, iš tikrųjų – labai gerą darbą. Praėjusį birželį kartu su Vystymosi komitetu lankiausi Haityje ir mačiau puikiai atliekamą darbą, už tai dėkojame Komisijai. Vis dėlto reikia didesnės politinės apsaugos ir didesnio tarptautinės bendruomenės, kuri turi nustatyti tikslus bei galutinius terminus ir tiesiogiai prižiūrėti dalį atstatymo darbų, vaidmens.

Tai turi būti subalansuota labiau įtraukiant gyventojus ir nevyriausybines organizacijas, kurios dabar dažnai nustumiamos į šoną. Mažesnis vaidmuo tenka Haičio nacionaliniams politikams ir nacionalinėms valdžios institucijoms, tada didesnis vaidmuo suteikiamas iki šiol pažeidžiamai jo gyventojų ir tarptautinės bendruomenės partnerystei.

  Michèle Rivasi (Verts/ALE). – (FR) Ponia pirmininke, praėjusį rugsėjį dalyvaudama stebėjimo misijoje Haityje, galėjau suprasti spręstinas kritines padėtis. Šiandien turime įveikti šiuos blogiausius atvejus, kad pagaliau būtų pasiektas vystomasis etapas. Mes turime ne atstatyti, o pastatyti šalį, kurios pagrindai ir valdymas niekada nebuvo stiprūs.

Vienas dalykas yra aiškus, kaip mano kolegos Parlamento nariai sakė: yra 20 mln. tonų nuolaužų, kurias reikia pašalinti, per metus buvo pašalinta tik nedidelė dalis – 5 proc. Dirbant tokiu tempu prireiks daugiau negu šešerių metų griuvėsiams Port o Prense pašalinti. Todėl tai savo esme yra politinis projektas, ir Komisija turi prie jo prisidėti.

Kitas prioritetas yra valdymas, ir džiaugiuosi, kad Europos Sąjunga daug prisideda prie paramos šios šalies biudžetui. Turime didinti šią finansinę paramą, nes tai yra vienintelė priemonė Haičio valstybės ir jos gyventojų gebėjimams atkurti. Dabartinė šalies priklausomybė nuo nevyriausybinių organizacijų matoma iš pagrindinių viešųjų paslaugų teikimo sveikatos ir švietimo srityje lygmens. Vis dėlto neturime sudaryti subrangos sutarčių su nevyriausybinėmis organizacijomis visoms viešosioms paslaugoms teikti.

Visų pirma turime sustiprinti savo paramą siekiui greitai surengti ir greitai baigti rinkimus, po kurių, tikiuosi, turėtų būti pakeistas korumpuotas politinis elitas. Šiuo metu, manoma, 20 šeimų oligarchija užkerta kelią bet kokiai ekonominei plėtrai, nes jos kontroliuoja prekybą, tačiau tuo pat metu nedaro nieko, kad būtų stiprinamas šalies gamybos pajėgumas.

Galiausiai turime suteikti Haičiui išteklių, kad jis galėtų išbristi iš priklausomybės, kuri jau pakenkė net prieš žemės drebėjimą. Todėl raginu Europos institucijas nustatyti nuoseklius prioritetus ir, gavus tvirtą būsimosios Haičio vyriausybės įsipareigojimą, suteikti didžiulę paramą, kad būtų galima pradėti teikti viešąsias paslaugas.

  James Nicholson (ECR). – Ponia pirmininke, manau, kad turėjau garbės kartu su M. Rivasi rugsėjo mėnesį vadovauti Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių delegacijai, vykstančiai į Haitį. Tuo metu sakiau, kad niekas neparuošė manęs tam, ką rasiu, kai ten lankysimės.

Šį vakarą noriu pasakyti keletą dalykų. Pirmas yra tai, kad turime nedelsdami nuo humanitarinės pagalbos pereiti prie atstatymo. Tai yra ta sritis, kurioje problema nepasistūmėjo. Girdėjau keletą labai gerų čia šįvakar pateiktų pasiūlymų, tačiau jie bus neįmanomi, jei neatsiras daugiau pagalbos.

Privalome labiau spausti tuos, kurie pažadėjo savo paramą tai pagalbai pristatyti, privalome daryti spaudimą B. Clintono vadovaujamam atstatymo procesui ir Jungtinėms Tautoms, kad būtų judama greičiau. Tai turėjo tapti labai aišku.

Klausiausi Komisijos nario, jis yra visiškai teisus. Mums reikia politinio stabilumo. Tikiuosi ir meldžiu, kad įgytume politinį stabilumą, tačiau nesu toks tikras, kad taip bus.

Kai buvome ten, sužinojau – noriu pasakyti ir įrašyti tai į protokolą, – kad haitiečiai yra labai išdidūs žmonės. Jie – nuostabi tauta. Mes su Michèle Rivasi stebėjome juos, 6 val. ryto išeinančius iš savo palapinių puikiai nusiteikusius drauge su savo nupraustais vaikais. Nuostabūs besišypsantys žmonės, ir ar jūs paklausėte savęs, kaip jie sugeba šypsotis.

Taip pat norėčiau pagerbti daugelį žmonių iš mūsų nevyriausybinių organizacijų, kurie ten rizikuoja savo gyvybe, ir mūsų Komisijos darbuotojus, kuriems pareiškiau pagarbą, kai buvome ten. Manome, kad jie yra puikūs, neturėtume pamiršti, kad šie žmonės kasdien rizikuoja savo gyvybe, kad padėtų Haičio gyventojams. Privalome nepamiršti Haičio gyventojų. Privalome dirbti Haičio gyventojų labui ir privalome jiems padėti. Jei, kad to pasiektume, į šią posėdžių salę grįšime dar dešimt kartų, tai turime šitai padaryti ir tęsti savo darbą.

  Cristian Dan Preda (PPE). – (RO) Ponia pirmininke, 2010 m. sausio 12 d., Haičio valstybė buvo tiesiog nušluota, kaip jau buvo minėta daugelio kolegų Parlamento narių. Dabar, praėjus vieniems metams po šio baisaus žemės drebėjimo, šalis vis dar laukia atstatymo. Tuo tarpu prie jos bėdų prisidėjo choleros epidemija ir rinkimai, kurie apsunkino padėtį.

Iš tikrųjų, šiuo metu Port o Prense yra didžiulė pabėgėlių stovykla. Haičio gyventojai dabar gyvena tik iš humanitarinės pagalbos organizacijų paramos. Iš tiesų turime būti dėkingi šioms organizacijoms. Kaip pareiškė JT specialusis įgaliotinis šiai šaliai, Haitis tapo nevyriausybinių organizacijų respublika. Vis dėlto kiek gali ši padėtis tęstis? Matome, kad sveikatos priežiūros padėtis yra pražūtinga, švietimo sistemos atkūrimas yra neišvengiama būtinybė, jau nekalbant apie nelaimės pėdsakų atsikratymo procesą. Visa tai sudaro būtinybę atstatyti Haičio valstybę. Be žemės drebėjimo, institucijų ir gero valdymo stoka šiuo metu yra didžiulė problema.

Taigi reikia sutelkti pastangas atkuriant valstybės pajėgumą ir plėtojant demokratiją Haityje. Reikia labai plačiai išaiškinti patikimo, skaidraus rinkimų proceso su antrojo rinkimų turo vasario mėnesį perspektyva būtinybę.

Paskutinis dalykas, kurį norėčiau pasakyti, – Haitis turi būti atstatytas, jei leisite man taip pareikšti, kitaip. Sakydamas „kitaip“, turiu galvoje tai, jog atstatymas turi būti kokybiškesnis nei anksčiau, kad būtų išvengta panašių nelaimių pasikartojimo. Sakydamas „kitaip“, taip pat turiu galvoje, kad mūsų pastangos atstatyti šalį turi apimti, sakyčiau, vietos bendruomenes. Manau, kad šio atstatymo proceso metu turi būti konsultuojama pagrindinė suinteresuotoji šalis – Haičio gyventojai.

  Ricardo Cortés Lastra (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, ponios ir ponai, nenorėjau pradėti savo kalbos nepasveikindamas nevyriausybinių organizacijų. Manau, kad darbas, kurį jos atlieka, yra pagirtinas, jos atstovauja geriausioms mūsų vertybėms, geriausioms žmonijos vertybėms.

Praėjo metai nuo žemės drebėjimo Haityje ir tikriausiai jau atėjo laikas padidinti veiksnumą. Turime daug problemų, kurias reikia spręsti nedelsiant ir neatidėliojant. Dėl to nekyla jokių abejonių.

Pirma problema tikriausiai yra priimtinos sanitarijos sistemos įrengimas. Manau, kad tai yra svarbiausias prioritetas, kuris šiuo metu kelia pavojų gyvenimui Haityje. Kai tik išspręsime šią problemą, turėsime imtis būsto problemos, skubiai išsprendžiant žemės nuosavybės klausimą.

Be to, mums reikia teisėtos, demokratiškai išrinktos vyriausybės, kuri galėtų derėtis. Žinau, kad padėtis nėra lengva, tačiau mums reikia tos įstatymais pagrįstos diskusijos, kad būtų pagreitintas padėties Haityje gerinimas.

Yra dar viena didžiulė problema, kurią jau minėjo keli mano kolegos Parlamento nariai: nuolaužos, kas yra iš esmės didžiulė politinė problema. Mes taip pat neturėtume nustoti žvelgti į ateitį, siekdami pradėti kurti ilgalaikę švietimo strategiją. Tai, kas nutiko Haityje, tikriausiai nebūtų nutikę, jei būtų buvusi visuomenės švietimo sistema ir jei vaikai būtų buvę prižiūrimi taip, kaip turėjo būti prižiūrimi.

Turime padaryti galą ne tik skurdui, bet ir priklausomybei.

  Zbigniew Ziobro (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, prieš metus Haityje įvyko baisi nelaimė – didžiulis žemės drebėjimas, dėl kurio žuvo 200 tūkst. žmonių ir 1,3 mln. žmonių neteko savo namų. Jau metus vyksta operacija, skirta pagalbai teikti ir padėti atstatant šalį. Be jokios abejonės, tai didelė ir labai sudėtinga humanitarinė operacija. Vis dėlto salai reikia ne tik materialinės ir finansinės pagalbos, bet ir atkurti jos valdymo institucijas bei politinį stabilumą, be kurio ji negali vystytis. Be to, dabartinė choleros epidemija jau pražudė daugiau negu 3,5 tūkst. žmonių ir vis dar kelia grėsmę tūkstančiams žmonių. Haičio patirtis rodo, kad net didelės pinigų sumos nepadės, jei jos nebus tinkamai paskirtos. Haičio atvejis turėtų mus paskatinti susimąstyti, jis labai aiškiai parodo būtinybę sukurti veiksmingą tarptautinės pagalbos sistemą, skirtą bet kokiai galimai stichinei nelaimei ateityje.

  Ria Oomen-Ruijten (PPE). – (NL) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, ponios ir ponai, kai galvoju apie Haitį, galvoju apie tos šalies gyventojus, tačiau taip pat galvoju apie Europos piliečius, kurie suteikė neįtikėtinai daug paramos Haičio gyventojams. Taip pat galvoju apie humanitarinės pagalbos organizacijas, kurios atliko neįtikėtinos apimties darbą. Pirmininke, tai yra geroji istorijos pusė. Turime išmokti pamokas ir, kiek pati esu su tuo susijusi, tokios jos yra trys.

Pirma pamoka, koordinavimas. Koordinavimas humanitarinės pagalbos teikimo etapo metu nebuvo labai sėkmingas, ir šiandien gavome ataskaitą šiuo klausimu. Per atstatymo etapą turime būti geresni. Tai verčia mane pagalvoti ir apie pagalbos veiksmingumą, nes tai taip pat susiję su koordinavimu. Kokių papildomų ir naudingesnių veiksmų būtų galima ten imtis?

Mano antra mintis susijusi su korupcija. Jei norime, kad Europos piliečiai teiktų paramą, tai jie nenorės, kad parama būtų naudojama netinkamai. Nenorime to matyti nei kaip valdžios institucijų atstovai, nei kaip paprasti piliečiai. Ką galime padaryti pasitelkdami geresnį koordinavimą, kad užtikrintume, jog korupcija neturėtų įtakos šioms sistemoms?

Mano trečioji mintis, ponia pirmininke, yra politinis aspektas. Be politinio stabilumo ir labai ryžtingo viešojo administravimo tas tvarus atstatymas visiškai nejudės į priekį. Turėjome pirmąjį rinkimų, kurie išlieka ginčų objektu, turą. Norėčiau jūsų paklausti: kokią darome pažangą koordinavimo su Amerikos valstybių organizacija ir kitais veikėjais srityje, siekdami užtikrinti, kad ateinantys rinkimai įvyktų sėkmingai? Mes, europiečiai, išreiškėme savo įsipareigojimą per trumpą laiką padėti Haičiui, ir manau, turime toliau rodyti solidarumą.

  Edite Estrela (S&D). – (PT) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, ponios ir ponai, žemės drebėjimas įklampino Haitį į vieną didžiausių humanitarinių krizių: tūkstančiai mirusių ir sužeistų, milijonai benamių ir itin didelis padarytos žalos mastas. Tarptautinė bendruomenė pažadėjo labai daug, tačiau suteikė labai mažai, ir sunku suprasti, kodėl atstatymo procesas yra toks lėtas, nepaisant Europos Sąjungos geranoriškumo ir nevyriausybinių organizacijų daromo darbo.

Padėtis tapo dar blogesnė dėl choleros protrūkio ir politinio nestabilumo po rinkimų, paskatinusių didžiulį smurtą, kurio pagrindinės aukos buvo moterys ir vaikai. Europos Sąjunga turi toliau padėti atstatant šalį ir gerinti humanitarinę pažeidžiamų Haičio gyventojų grupių padėtį, tačiau taip pat turi prisidėti stiprinant gebėjimus išvengti nelaimių ateityje.

Todėl norėčiau palankiai įvertinti neseniai Komisijos pateiktus siūlymus dėl Europos reagavimo į nelaimes kūrimo, kuris apimtų savanoriško valstybių narių skubiosios pagalbos organizacijų susivienijimo steigimą ir nenumatytų atvejų planų sudarymą, taip pat humanitarinės pagalbos krizės centrų sujungimą su civiline sauga, siekiant sudaryti Europos reagavimo į nelaimes centrą, atsakingą už pavojingų situacijų stebėjimą, išankstinių įspėjimų perdavimą ir ES reagavimo į nelaimes koordinavimą.

  Jarosław Leszek Wałęsa (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, greitai bus metai nuo mūsų ankstesnės diskusijos dėl humanitarinės pagalbos koordinavimo ir Haičio atstatymo. Todėl šiandien atliekame apžvalgą, ir galima padaryti akivaizdžią išvadą: praėjo metai nuo tragedijos, o aukų skaičius vis dar auga. Dabar reikėtų pabrėžti du vienodai svarbius aspektus, kurie yra svarbesni negu naujų namų statyba ir kelių tiesimas. Pirma, šis Parlamentas turi garsiai ir aiškiai pareikšti reikalavimą nedelsiant sustabdyti lytinio smurto epidemiją. Kaip rodo mūsų šaltiniai, 250 moterų ir mergaičių buvo išprievartauta praėjus vos kelioms dienoms po žemės drebėjimo, ir padėtis vis blogėja. Toks smurtas plinta. Pats laikas pradėti mums kalbėti šia gėdinga tema ir imtis šio nežmoniško reiškinio, taip pat pradėti veikti prieš lytinį smurtą Haityje.

Antra, choleros epidemija, kuri jau buvo čia minėta. Užsikrėtusiųjų skaičius sumažėjo, tačiau tai, žinoma, priklauso nuo metų laiko. Su šia problema susijęs keistas, tačiau nerimą keliantis reiškinys, kai pacientai apsimeta sergantys cholera. Mums sunku tuo patikėti, kadangi šiąnakt grįšime į savo patogias lovas, tačiau šiems žmonėms praleisti naktį ligoninėje yra daug geriau negu savo pačių namuose, kurie yra ne daugiau nei paprasta pastogė. Taip pat turėtume turėti omenyje, kad choleros epidemija padidės pasikeitus sezonui. Štai kodėl turime atkreipti į tai dėmesį ir kodėl visų pirma turėtume pagerinti sąlygas.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, sakoma, kad Dievas padeda tiems, kurie padeda patys sau, tačiau Europos Sąjunga iš tikrųjų eina toliau, nes Europos Sąjunga padeda tiems, kurie nepadeda patys sau, ypač kalbant apie Haitį, kur vyriausybė – kaip N. Deva ir kiti atkreipė dėmesį – yra korumpuota ir neatrodo, jog būtų susirūpinusi dėl savo pačios žmonių. Vis dėlto svarbu, kad tęstume gerą darbą bendradarbiaudami su JT ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Žinau, kad vienas iš sėkmingiausiai veikiančių Airijos verslininkų Denis O’Brien tuo atžvilgiu atlieka pagrindinį vaidmenį

Vis dėlto visa tai bus lašas jūroje, palyginti su tuo, kas galėjo būti pasiekta, jei turėtume tinkamai veikiančią vyriausybę. Taigi pranešimas Haičio vyriausybei, kad ji turi arba susiprotėti, arba – tikėkimės – būti pakeista kompetentingesnės vyriausybės, turi būti pateiktas garsiai ir aiškiai, o tada pamatytume tikrą pažangą.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Ponia pirmininke, nors buvo galima palengva mažinti ir šalinti pragaištingo žemės drebėjimo padarinius, gyventojai vis dar susiduria su rimtomis problemomis. Trūksta geriamojo vandens, maisto ir kitų pagrindinių medžiagų. Susiduriama su kasdienėmis problemomis ir sunkumais. Taip pat susiduriama su nestabilia demokratijos vertybių stokojančia vyriausybe, choleros epidemija, didėjančiu nusikalstamumu, plėšikavimu, grobimu ir moterų bei vaikų prievartavimu.

Todėl privalome imtis priemonių šiems pasibaisėtiniems veiksmams apriboti. Europos institucijos turi toliau dėti pastangas siekdamos sušvelninti šios nelaimės pasekmes. 2011 m. pagalba turi būti sutelkta į sudėtingas problemas, visų pirma į gyvenamųjų namų atstatymą, patenkinant pagrindinius bendruomenių poreikius ir stabilizuojant padėtį laikinosiose stovyklose.

Drauge būtina pabandyti įgyvendinti ir ilgalaikius tikslus, pvz., stiprinti viešąsias institucijas, vietos valdžios institucijas, mokyklas, ligonines ir kt.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Pakartosiu, kad mano frakcija yra solidari su Haičio gyventojais: prieš metus įvykusio žemės drebėjimo aukomis ir pastarojo meto choleros aukomis. Nedelsiant reikia daugiau pagalbos; daugiau pagalbos gyventojams, praėjusiais metais nukentėjusiems nuo tragedijos ir pastarųjų ligos protrūkių. Nepriimtina, kad dalis pagalbos vis dar nepasiekė vietos. Turi būti imtasi tolesnių veiksmų dėl jau ypač Europos Sąjungos patvirtintos pagalbos. Be to, ES turėtų parodyti pavyzdinius kai kurių regiono šalių solidarumo veiksmus, parodant reikiamą dėmesį. Pabrėžčiau Kubos atvejį, kurios vyriausybė pasiuntė gydytojus ir specialistus, išgydžiusius jau daugiau kaip 50 tūkst. žmonių nuo choleros. Vis dėlto taip pat pabrėžčiau „Bolivaro sąjungos mūsų Amerikos tautoms“ paramą teikiant finansavimą, taip pat energijos išteklius, žemės ūkio produktus ir maistą.

Būtų teigiamas žingsnis, jei Europos Sąjunga į tai atsižvelgtų ir atliktų aktyvesnį vaidmenį. Reikia nedelsiant imtis visų priemonių, reikalingų greitam Haičio atstatymui paspartinti ir žmonių gyvenimo sąlygoms pagerinti, tačiau reikalaujame gerbti suverenumo ir teritorinio vientisumo principus, kurių nusipelno Haičio tautos drąsa ir kilnumas.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Ponia pirmininke, praėjus vieniems metams po siaubingo žemės drebėjimo Haityje, vis dar nėra konkrečių atstatymo proceso įrodymų. Aklavietė pirmiausia susidarė dėl to, kad Haičio valstybė nėra pajėgi teikti pagrindines viešąsias paslaugas remdamasi savo pačios ištekliais. Trūksta politinės valios ir Haičio valdžios institucijų sprendimų, skirtų šaliai atstatyti.

Tai labai trukdo Laikinosios Haičio atstatymo komisijos, pagrindinės institucijos, kuri turi veiksmingai valdyti tarptautinės bendruomenės perduotus išteklius, darbui. Ši padėtis tęsis, jei šalyje nebus sėkmingai įtvirtintas politinis stabilumas, atkurtas valstybės veiksnumas ir paskirta veiksminga vyriausybė. Štai kodėl manau, kad ES turi dėti visas galimas pastangas siekdama palaikyti teisėtą, skaidrų rinkimų procesą. Užtikrinimas, kad antrasis vasario mėnesį numatytas balsavimo turas įvyktų tinkamai, yra vienintelis būdas įveikti politinę krizę.

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Ponia pirmininke, norėčiau įsitikinti, kad esu suprastas teisingai. Neturiu jokių rimtų abejonių dėl dabartinio Europos Sąjungos Haičiui skirtos pagalbos teikimo. Europos Sąjunga Haičiui tikrai teikia didžiulę materialinę paramą, ir esu nustebintas, kad daugelis kitų šalių to nedaro tokia pačia apimtimi kaip Europos Sąjunga.

Noriu jums priminti, kad buvo iškelta abejonių dėl Europos Sąjungos veiksmų tuojau pat po katastrofos. Europos Sąjunga veikė per lėtai, akivaizdu, kad humanitarinė pagalba buvo blogai koordinuojama. Norėčiau paklausti, kokias konkrečias išvadas padarė Europos Komisija iš tokio lėto tuomet pagalbos teikimo. Manau, kad tai labai svarbus klausimas, nes laikotarpis, per kurį bus gauta pagalba, kai kam gali būti gyvybės arba mirties klausimas.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, Haitis labai aiškiai parodo, kad tikrosios nelaimės sukeliamos žmonių. Tarptautinė bendruomenė ir visų pirma Europos Sąjunga yra labai pasirengusios padėti. Vis dėlto ne pinigai yra problema, o nestabilios politinės aplinkybės. Šiuo metu nė viena šalis nėra pasirengusi skirti pinigų korumpuotai politinei sistemai. Todėl mano prašymas Komisijai yra toks: žinoma, turime toliau padėti Haičiui, bet pirmiausia mums taip pat reikia investuoti į politinę infrastruktūrą. Kol nebus veikiančios vyriausybės sistemos ir dirbančios administracijos, turėsime naudotis esamomis pagalbos organizacijomis, nes paprasčiausiai nėra kitos alternatyvos.

  Kristalina Georgieva, Komisijos narė. – Ponia pirmininke, nuoširdžiai dėkoju Parlamento nariams už jų pastabas šįvakar. Baigdama norėčiau pasakyti penkis dalykus.

Pirma, visiškai sutinku su visais kalbėtojais, kurie pabrėžė netikusį valdymą kaip svarbiausią problemų, su kuriomis šiandien susiduria Haitis, veiksnį. Toks buvo mano pirmas įspūdis po žemės drebėjimo ir jis išliko iki šiandien: ši didelė bėda, kokia buvo žemės drebėjimas, nėra didžiausia Haičio problema. Didžiausia jo problema yra daugelis dešimtmečių blogo valdymo, kuris iš esmės nesukūrė jokių socialinių struktūrų, vyriausybės struktūrų, skirtų padėti Haičio gyventojams, o tai sukelia didelį Haičio gyventojų pasitikėjimo savo vyriausybe trūkumą.

Labai aiškiai prisimenu, kad kai buvau ten, visi haitiečiai, su kuriais kalbėjausi, visur pareiškė vieną mintį: „Neduokit pinigų vyriausybei.“ Dabar, jei kalbėsime apie humanitarinę paramą, mes neduodame pinigų; mes teikiame tiesioginę pagalbą. Bet ji neleidžia mums liautis galvojus apie tai, kiek truks Haičio atstatymas: jis truks labai ilgai, nes jis negali vykti neturint veiksnios institucinės infrastruktūros.

Po to, kas pasakyta, mano antroji mintis yra ta, kad yra tikrai teigiama Haičio visuomenės savybė, padėjusi haitiečiams ištverti, tai jų pačių ir jų bendruomenių gebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas. Sutikau drauge gyvenusių žmonių: jie kartu prarado savo namus, kartu persikėlė į stovyklas ir jose sukūrė tarpusavio paramos sistemą: kai kurie prisiėmė atsakomybę prižiūrėti vaikus ir sudaryti sąlygas juos mokyti; kiti prisiėmė atsakomybę susirasti darbą; kiti, daugiausia moterys, prisiėmė pareigą visiems gaminti valgį. Tas gebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas yra tai, kas šiandien mums suteikia vilties dėl Haičio ateities.

Tai leidžia pereiti prie trečiojo punkto: įgyvendinant mūsų paramos Haičiui programas, reikia atsižvelgti į tai, ką šalis turi ir ko neturi. Dėl tos priežasties, atsižvelgdami į humanitarinį pobūdį, pabrėžėme grynųjų už darbą aspektą, talonų programas, naujoves, pvz., sėklų ir įrankių įsigijimą Bendrijos lygmeniu, kad žmonės iš tikrųjų galėtų labiau pasikliauti savimi.

Ketvirta, dėkoju už paminėtus dalykus, ko iš Haičio išmokome. Nenorėčiau sutikti, kad reagavome per lėtai: Europos Sąjungos pagalba pradėjo plūsti per 24 valandas. Tačiau sutikčiau, kad koordinavimą dar reikia tobulinti ir kad mūsų gebėjimas susivienyti ištikus netikėtai nelaimei yra neabejotinai reikalingas. Šia prasme esu dėkinga už pareikštą Haičio pamokomis grindžiamą mintį: mes iš tikrųjų pajudėjome Europos gebėjimo reaguoti į nelaimes kūrimo ir didesnio koordinavimo įsteigus Europos reagavimo į nelaimes centrą kryptimi.

Leiskite man pereiti prie paskutinio punkto kalbant apie humanitarinį aspektą. Dėl ko esame labai susirūpinę? Tiesą sakant, tai apsaugos, visų pirma moterų, ir mūsų paramos, pirmiausia skirtos moterų vadovaujamiems namų ūkiams laikinosiose stovyklose, didinimo klausimas. Galiu jus patikinti, kad šiais, taip pat kitais metais finansuodami daugiausia dėmesio skirsime tam, jog įsitikintume, kad atsižvelgta į apsaugos klausimą ir kad ES ten veikia žmonių labui.

Baigiant leiskite dar kartą visiems padėkoti už pastabas, ypač padėkoti tiems, kurie pripažino humanitarinės pagalbos darbuotojų aukojimąsi Haičio gyventojų labui.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, pirma, norėčiau padėkoti šio Parlamento nariams už jų solidarumą ir paramą. Pradėsiu nuo politinio aspekto. Padėtis Haityje, be abejo, nėra paprasta, tačiau vyriausiasis įgaliotinis ją labai atidžiai seka ir teikia visą reikiamą diplomatinę paramą, siekdamas užtikrinti stabilumą. Antrasis prezidento rinkimų turas padės atkurti pasitikėjimą, jei neliks smurto, todėl mes taip pat dedame visas būtinas diplomatines pastangas; vis dėlto diplomatinės pastangos kartais gali duoti greitų rezultatų, o kartais reikia laiko.

Kai kurie jūsų minėjo Baby Doco apsilankymą. Nors bet kas gali laisvai judėti, galime pasakyti, jog tai, žinoma, nebuvo geriausias viso politinio proceso ženklas. Tačiau tai neturėtų mūsų kaip nors suklaidinti. Manau, kad Haityje yra sveikas politinis branduolys, ir turėtume juo tikėti. Tikimės, kad įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimuose išrinkti žmonės ir prezidentas turės būtinus gebėjimus, reikalingus vadovauti atstatant šalį.

Antrasis dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, yra tai, kad vystomasis bendradarbiavimas yra susijęs su sunkiais pasirinkimais. Vienas pasirinkimas susijęs su dideliu matomumu, kuris nesukelia struktūrinio pokyčio. Nekiltų jokių problemų finansuoti tūkstančius gydytojų ES lėšomis arba ES vardu pastatyti naują universitetą; tai būtų matoma ir visi sakytų, jog tai yra gerai. O kaip dėl nesaugumo gatvėse? Per vyriausybę mes skiriame lėšų saugumui gana sudėtingomis sąlygomis. Taigi, jei saugumas užtikrinamas iš dalies, jį finansuoja Europos Sąjunga. Ar tai matoma? Nelabai, nes nėra ES ženklo, bet tikiu, jog nėra abejonių, kad ėmėmės priemonių šalies stabilumui užtikrinti.

Kitas klausimas – kur investuoti pinigus. Vėlgi, namų atstatymas būtų lengviausias politinis pasirinkimas, tačiau kokia tai pagalba, jei šalis tebėra suskaidyta, jei nėra infrastruktūros? O infrastruktūra reikalauja didelių investicijų. Kalbant bendrais bruožais, vienas kilometras kelio kainuoja 1 mln. dolerių, o Haityje net dar daugiau, nes tam reikalinga priežiūra, be to, turime padėti vietos bendruomenėms, pro kurias tas kelias eina. Taigi išlaidos labai didelės. Haitis neturės tokių lėšų, kurias galėtų investuoti. Gana keista, kad Haityje esame vieninteliai, įsitraukę į kelių infrastruktūros darbus. Paprastai kelių infrastruktūroje dalyvauja daugelis šalių, bet Haityje esame vieni, kurie teikiame dotacijas šiam tikslui. Tai sunkus pasirinkimas, tačiau manau, kad jis padės šaliai įgyvendinti struktūrinius pokyčius.

Paskutinis punktas, kuris nebuvo labai plačiai šiandien aptariamas, yra įsipareigojimų teikimo ir lėšų išmokėjimo sparta. Lėšos turi būti tinkamai naudojamos, ir paramai iš biudžeto reikia laiko. Nėra taip, kad vyriausybė pateikia mums sąskaitą, o mes tik pervedame pinigus. Ne. Sąskaitą tikriname, žinome, kam naudojamos išmokos, taigi yra tam tikra procedūra. Negalite tiesiog pervesti į sąskaitą 1,2 mlrd. eurų ir tuoj pat tikėtis, kad viskas bus sutvarkyta. Mes taip pat turime atsakomybę savo mokesčių mokėtojams. Tie patys argumentai taikomi ir keliams: turime paskelbti konkursą, šiuo klausimu turime elgtis skaidriai, ir tai užima šiek tiek laiko. Vis dėlto manau, šis laikas išnaudojamas tinkamai, nes tereikia vieno piktnaudžiavimo paramos Haičiui atstatyti skirtomis lėšomis atvejo, kad būtų pakenkta procesui Europos piliečių akyse. Galiu jus patikinti, kad šiuo klausimu taip pat imsimės visų būtinų priemonių.

Dar kartą dėkoju jums už paramą. Ji buvo labai naudinga ir skatino diskusiją. Manau, kad pasistengsime atlikti šiandien jūsų minėtus darbus.

  Pirmininkė. – Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijos⁽¹⁾, pateiktus pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 punktą.

Diskusija baigta.

Balsavimas vyks 2011 m. sausio 19 d., trečiadienį.