Focus
 

Sacharovo premija – parama žmogaus teisėms pasaulyje

Institucijos - 13-12-2006 - 14:08
Pasidalinti
Socialiniai tinklai
Adresynas
 

Sacharovo premiją už minties laisvę Europos Parlamentas kasmet skiria išskirtinėms asmenybėms ir organizacijoms, kovojančioms prieš priespaudą, neteisybę ir nepakantumą. Ši premija – viena iš EP priemonių, skirtų skatinti žmogaus teises ir demokratiją visame pasaulyje. EP svetainėje rasite naujausią informaciją apie kandidatus, laureatų atranką bei 2006 m. apdovanojimus.

1988 m. įsteigta premija apdovanojami pasiekimai tokiose srityse, kaip žmogaus teisių, pagrindinių laisvių ir mažumų teisių apsauga, pagarba tarptautinei teisei, demokratijos plėtra bei įstatymo viršenybės įtvirtinimas. Premija skiriama vardan laisvės rizikuojantiems asmenims ir organizacijoms nepriklausomai nuo jų kilmės šalies ir valstybės, kurioje jie veikia.
 
Laureatai – politinių ir pilietinių teisių gynėjai
 
Kasmet europarlamentarai ir Parlamento frakcijos siūlo kandidatus, iš kurių bendrame Užsienio reikalų ir Vystymosi komitetų posėdyje išrenkami trys finalininkai. Frakcijų pirmininkai renka nugalėtoją pirmininkų sueigoje. Apdovanojimą apie gruodžio 10 d. (Jungtinių Tautų 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pasirašymo dieną) plenarinės sesijos metu oficialiai įteikia Parlamento pirmininkas. Nugalėtojas apdovanojamas diplomu bei 50 tūkst. eurų čekiu.
 
Europos Parlamentas skiria ypatingą dėmesį žmogaus teisių apsaugai. Sacharovo premija – tik viena paramos žmogaus teisių gynėjams priemonių. Žmogaus teisių padėtį pasaulyje nuolat stebi žmogaus teisių pakomitetis, be to, EP kasmet rengia pranešimus dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje bei pačioje ES. Pranešimuose atkreipiamas dėmesys į žmogaus teisių pažeidimus bei siūlomi padėties gerinimo būdai.
 
EP kiekvienoje plenarinėje sesijoje  nagrinėja žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės principų pažeidimo klausimus. Parlamentas nuolat stebi situaciją ir priima rezoliucijas, smerkiančias vyriausybes, pažeidžiančias pilietines teises. EP taip pat turi teisę skirti ES finansavimą projektams, stiprinantiems žmogaus teisių apsaugą ir demokratėjimą.
 
 
Nuoroda: 20060911FCS10501

2005 m. nugalėtojai – „Baltai vilkinčios moterys“, Hauwa Ibrahim ir „Žurnalistai be sienų“

Puslapio viršusKitas
 
2006 m. Sacharovo premijos plakatas

2006 m. Sacharovo premijos plakatas

Pernai premija įteikta trims kandidatams – Kubos protesto judėjimui „Baltai vilkinčios moterys“, Nigerijos advokatei Hauwa Ibrahim bei  spaudos laisvę ginančiai asociacijai „Žurnalistai be sienų“. Praėjus metams po apdovanojimų ceremonijos, pasiteiravome 2005 m. laureatų apie premijos įtaką jų kasdieninei veiklai.
 
„Baltai vilkinčios moterys“ („Damas de Blanco“) – už Kubos politinių kalinių teises kovojančių moterų grupė. Nuo 2004 m. kiekvieną sekmadienį jos rengia taikias demonstracijas, protestuodamos prieš savo vyrų ir sūnų kalinimą dėl politinių priežasčių. Jų dėvimi balti drabužiai – taikos ir įkalintųjų nekaltumo simbolis.
 
„Neįsivaizduojate, kiek jis mums reiškė“, –  apie apdovanojimą kalbėjo „Baltai vilkinčias moteris“ JAV atstovaujanti Kubos-Amerikos Nacionalinio Fondo narė Laly Garcia. Sacharovo premija „joms užtikrino didelę apsaugą, tai buvo pripažinimas už Kubos ribų, išgarsinęs jas ir pačioje Kuboje“, – sakė L. Garcia. Pasak jos, premija palengvino moterų darbą, saugojo jas ir užtikrino Kubos vyriausybės pagarbą.
 
„Baltai vilkinčios moterys“ vis dar tebekovoja už savo vyrų laisvę. Kiekvieną sekmadienį baltai apsirengusios moterys, susirinkusios Šv. Ritos bažnyčioje Havanos Miramar rajone, tylomis eina gatve. Žmonės jas atpažįsta ir žino, ko jos siekia eidamos gatvėmis.
 
Hauwa Ibrahim – žymi Nigerijos advokatė, ginanti moteris, kurioms pagal islamo šariato teisę už svetimavimą gresia mirties bausmė užmėtant akmenimis, ir jaunuolius, kuriems už vagystę gresia galūnių nukirsdinimas. 
 
Praėjus metams po apdovanojimo H. Ibrahim teigia, kad „premija atidaro duris ir siūlo daugelį galimybių“. 2005 m. vasarą, vykdydama oficialų Nigerijos policijos 6 piliečių nužudymo tyrimą, ji parengė 2 tūkst. puslapių ataskaitą, kurios prezidento administracija tuo metu nepriėmė. Po Sacharovo premijos įteikimo, vienas ministrų pranešė jai, kad prezidentas ją sveikina su apdovanojimu ir priima anksčiau atmestą jos rengtą ataskaitą. „Tai, kad gavau Sacharovo premiją, pakeitė suvokimą ir mano šalies viziją. “
 
Iš Europos Parlamento gautą premiją ji paaukojo. Iš H. Ibrahim ir papildomų aukų gautos palūkanos 14 vaikų leido grįžti į mokyklą. „Moterų išsilavinimas – vis dar didelė problema mano šalyje; pati gavau išsilavinimą atsitiktinai, todėl grąžinau šiuos pinigus švietimui.“ Šiuo metu H. Ibrahim dėsto Sent Luiso universitete JAV, o gruodį grįžta į Nigeriją tęsti pradėtų darbų žmogaus teisių srityje.
 
„Žurnalistai be sienų“ – tarptautinė organizacija, kovojanti už spaudos laisvę visame pasaulyje. Ji gina žurnalistus bei žiniasklaidos organizacijas nuo cenzūros ir persekiojimo.
 
Organizacijos atstovas Jean-François Julliard teigia, jog „premija leido pagarsėti ir įgauti žmonių, pamenančių, jog gavome šį apdovanojimą, pasitikėjimą. Mes ir toliau ginsime spaudos laisvę“, – sakė jis.
 
Puslapio viršusKitas

2006 m. Sacharovo premijos kandidatai

Puslapio viršusKitasAnkstesnis
 
1988-2006 m. Sacharovo premijos laureatai

1988-2006 m. Sacharovo premijos laureatai

Nors šių metų kandidatų gauti Sacharovo premiją veikla apima įvairiausius žmogaus teisių apsaugos aspektus, visi jie pasisako už humaniškumą, teisingumą ir susitaikymą. Jie kovoja už moterų ir etninių mažumų teises, pilietinės visuomenės plėtrą ir išraiškos laisvę. Dešimt 2006 m. kandidatų buvo pristatyti Užsienio reikalų ir Vystymosi komitetams bei Žmogaus teisių pakomitečiui.
 
Iš kandidatų, kuriuos siūlė frakcijos bei ne mažiau kaip 37 europarlamentarų grupės, sąrašo rugsėjo 25 d. Užsienio reikalų ir Vystymosi komitetų posėdyje bus išrinkti  trys finalininkai. Žmogaus teisių pakomitečio pirmininkė Hélène Flautre atkreipė dėmesį į tai, jog kandidatų veikla apima nesuskaičiuojamą daugybę sričių ir teigė, jog „2006 m. apdovanojimai atspindi pastarųjų metų Parlamento darbą žmogaus teisių srityje“.
 
Ingrid Betancourt
Ši buvusi Kolumbijos senatorė kovojo prieš korupciją, prekybą narkotikais bei siekė derybų dėl pilietinio karo nutraukimo. Nuo 2002 m. ji – Kolumbijos revoliucinių ginkluotųjų pajėgų (FARC) įkaitė. I. Betancourt kandidatūrą parlamentarų grupės vardu pasiūlė socialistė Marie-Arlette Carlotti (PSE).
 
„Visi, kovojantys už pagrobtų įkaitų išlaisvinimą Kolumbijoje“
Apie aštuoniasdešimt procentų pasaulio įkaitų – daugiau nei trys tūkstančiai asmenų – laikomi Kolumbijoje. Fizinių ir juridinių asmenų grupė, kovojanti prieš įkaitų grobimą Kolumbijoje ir remianti aukas bei jų šeimas, yra nominuota šių metų apdovanojimui. Kandidatūrą pateikė Monica Frassoni ir Daniel Cohn-Bendit (Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas). Ją palaiko José Salafranca, Fernando Fernández Martín (Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcija), Frédérique Ries (Liberalų ir demokratų aljansas už Europą) bei kiti parlamentarai.
 
Prof. Muthgard Hinkelmann-Toewe projektas
„Fulda-Mosocho“ projekto tikslas – moters genitalijų žalojimo išgyvendinimas ir moterų gyvenimo sąlygų gerinimas Kenijos Mosocho regione. 2002-2005 m. genitalijų žalojimas šiame regione sumažėjo nuo 98 iki 66 proc. Kandidatūrą pateikė Alexander Alvaro (Liberalų ir demokratų aljansas).
 
Vladimir Kozlov
Šis rašytojas ir žurnalistas kovoja prieš mari etninės grupės, priklausančios ugro finų kalbų grupei, rusifikaciją. V. Kozlov kovoja už išraiškos laisvę Mari Respublikoje, esančioje Rusijos Federacijos sudėtyje. Kandidatūrą deputatų grupės vardu pateikė socialdemokratas Toomas Ilves.
 
Vyskupas Erwin Kräutler
Austrijos katalikų vyskupas, užsiimantis misionieriaus veikla Brazilijoje, kovoja už vietinių mažumų teises ir atogrąžų miškų išsaugojimą Brazilijoje ir visame Amazonės regione. Jį parlamentarų grupės vardu nominavo socialdemokratas Herbert Bösch.
 
Somaly Mam
Žmogaus teisių gynėja, kovojanti prieš vaikų prostituciją ir sekso vergiją Kambodžoje ir Pietryčių Azijoje. Ji įkūrė AFESIP („Agir pour les femmes en situation précaire“) asociaciją, padedančią sekso vergijos aukoms grįžti į visuomenę. Jos kandidatūrą Liberalų ir demokratų aljanso vardu pateikė Jules Maaten.
 
Aleksandras Milinkevičius
Už demokratiją Baltarusijoje kovojantis opozicijos lyderis, Lukašenkos oponentas praėjusiuose prezidento rinkimuose. 2006 m. balandį įkalintas penkiolikai dienų dėl dalyvavimo nesankcionuotame mitinge. Europos liaudies partijos ir Europos demokratų vardu jo kandidatūrą pateikė Jacek Saryusz-Wolski, Sąjungos už tautų Europą vardu – Brian Crowley.
 
Ghassan Tueni
Libano žurnalistas ir diplomatas, entuziastingas dialogo Artimuosiuose Rytuose rėmėjas. Jis – Gebrane Tueni, pernai nužudyto libanietiško laikraščio redaktoriaus, tėvas. Nominuotas siekiant atminti žuvusiuosius Rafiq Hariri, Basil Iléhan, Samir Kassir, George Haoni ir Gebrane Tueni. Kandidatūrą socialistų frakcijos vardu pateikė Béatrice Patrie ir Véronique de Keyser, Europos vieningųjų kairiųjų /Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų vardu – Francis Wurtz.
 
Mesfin Wolde-Mariam
Už humaniškesnę Etiopiją be prievartos ir bado kovojantis Etiopijos žmogaus teisių tarybos (EHRCO) įkūrėjas. 2005 m. lapkritį suimtam ir šiuo metu teisiamam aktyvistui gresia mirties bausmė. Deputatų grupės vardu kandidatūrą pateikė socialistė Ana Gomes.
 
Juodai vilkinčios moterys - Belgradas
Serbių feministinė antikarinė organizacija, skatinanti etninių buvusios Jugoslavijos grupių susitaikymą. Ji kovoja už Serbijos kariuomenės ir sukarintų grupuočių padarytų nusikaltimų pastaruosiuose karuose įvardinimą. Deputatų grupės vardu „Juodai vilkinčių moterų“ kandidatūrą pateikė Jelko Kacin, Liberalų ir demokratų aljanso narys.
 
Puslapio viršusKitasAnkstesnis

2006 m. Sacharovo premijos finalininkai

Puslapio viršusKitasAnkstesnis
 
Trys 2006 m. Sacharovo premijos kandidatai:  „Visi, kovojantys už pagrobtų įkaitų išlaisvinimą Kolumbijoje“; Aleksandras Milinkevičius;  Ghassan Tueni

Trys 2006 m. Sacharovo premijos finalininkai

Sacharovo premija skiriama asmenims arba jų grupėms už veiklą ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves, nepriklausomai nuo jų tautybės ir valstybės, kurioje jie veikia. Trys finalininkai buvo išrinkti jungtiniame Užsienio reikalų ir Vystymosi komitetų posėdyje rugsėjo 25 d.

Kandidatai gauti premiją už minties laisvę (abėcėlės tvarka):
 
„Visi, kovojantys už pagrobtų įkaitų išlaisvinimą Kolumbijoje“, atstovaujami Ingrid Betancourt ir „Pais Libre Foundation“
 
– Aleksandras Milinkevičius, Baltarusijos opozicijos lyderis, kandidatas praėjusiuose prezidento rinkimuose, įkalintas penkiolikai dienų dėl dalyvavimo nesankcionuotame mitinge Minske
 
– Libano žurnalistas ir diplomatas Ghassan Tueni, nominuotas siekiant atminti žuvusius Libano veikėjus Rafiq Hariri, Basil Iléhan, Samir Kassir, George Haoni ir Gebrane Tueni.
 
Pirmininkų sueiga nugalėtoją išrinks spalio mėnesį, o apdovanojimą Parlamento pirmininkas įteiks oficialioje ceremonijoje plenarinės sesijos metu, gruodžio 12 d.
 
Puslapio viršusKitasAnkstesnis

Kovotojai už įkaitų išlaisvinimą Kolumbijoje

Puslapio viršusKitasAnkstesnis
 
Paryžius – protestas dėl įkaitų Kolumbijoje

Parama Kolumbijos įkaitams Paryžiaus gatvėse

Iki Sacharovo premijos už minties laisvę įteikimo gruodį Parlamento tinklalapyje pateiksime informaciją apie tris jai pasiūlytus kandidatus. Šiandien supažindinsime su nominacija, skirta „visiems, kovojantiems už pagrobtų įkaitų išlaisvinimą Kolumbijoje“. Šiai grupei atstovauja buvusi kandidatė į Kolumbijos prezidento postą Ingrid Betancourt (Ingrida Betankur), pati laikoma įkaite, ir fondas „País Libre“ („Laisva šalis“), rengiantis kampanijas įkaitų bei jų šeimų vardu.

Kolumbija yra viena iš pavojingiausių vietų pasaulyje. Dėl dešimtmečiais trukusio ginkluoto konflikto tarp vyriausybės pajėgų, kairiųjų partizanų ir dešiniųjų sukarintų grupuočių žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, o dar tūkstančiai buvo paimti įkaitais. Manoma, kad šiuo metu Kolumbijoje įkaitais laikomi trys tūkstančiai žmonių – 80 proc. visų pasaulio įkaitų. Prie to prisideda ir faktas, jog Kolumbija yra viena didžiausių pasaulyje kokaino gamintojų, o šis pelningas verslas skatina prievartą bei nestabilumą.
 
Ingrid Betancourt – kovotoja už taiką Kolumbijoje

I. Betancourt buvo Kolumbijos parlamento narė, senatorė ir politinės partijos „Deguonis“, siekusios dialogo būdu nutraukti ginkluotą konfliktą, steigėja. Jį įgijo daug priešų dėl savo kampanijų prieš narkotikų kontrabandą, korupciją viešajame sektoriuje ir prievartą. Daug kartų jai grasinta mirtimi, o vieną sykį net pasikėsinta, tačiau nesėkmingai.
 
I. Betancourt visuomet siūlė derybomis spręsti Kolumbijos problemas. Būdama kandidatė į Kolumbijos prezidento postą 2002 m. rinkimuose, ji ragino kovoti su narkotikų kontrabanda ir korupcija, taip pat pradėti derybas su partizaniniu judėjimu FARC („Kolumbijos revoliucinėmis ginkluotosiomis pajėgomis“). Beje, šį spalį tokios derybos prasidėjo. I. Betancourt buvo pagrobta 2002 m. vasario 23 d. Manoma, kad įkaite ją laiko FARC.
 
Fondas „País Libre“ įkaitų ir jų šeimų rėmėjas
 
Šis nepriklausomas Kolumbijos fondas rengia kampanijas, siekdamas ne tik išlaisvinti įkaitus, bet ir užtikrinti galimai pagrobtų žmonių artimųjų gerovę. Jis taip pat padeda turto prievartavimo aukoms.
 
„País Libre“ siekia, kad ši problema būtų geriau suvokiama Kolumbijoje ir visame pasaulyje. Fondas taip pat remia nukentėjusius dėl pagrobimo ir rengia kampanijas už įstatymų pataisas Kolumbijoje. Jis siūlo psichologinę pagalbą ir pataria žmonėms, kaip derėtis su išpirkos reikalaujančiais pagrobėjais. Organizacija nedalyvauja derybose, neremia šeimų finansiškai ir nepraneša valdžiai apie nusikaltimus. Visos fondo teikiamos paslaugos aukoms nieko nekainuoja.

 
Puslapio viršusKitasAnkstesnis

Baltarusijos opozicijos lyderis Aleksandras Milinkevičius

Puslapio viršusKitasAnkstesnis
 
Aleksandras Milinkevičius, vienas kandidatų 2006 m. Sacharovo premijai

A. Milinkevičius šiemet jau du kartus lankėsi Europos Parlamente

Aleksandras Milinkevičius – vienas iš trijų kandidatų gauti 2006 m. Sacharovo premiją, kuri bus įteikta gruodžio mėnesį. Kovodamas su autoritariniu režimu, Baltarusijos demokratinės opozicijos lyderis pasisako už baltarusių tautos laisves ir skatina pilietinės visuomenės plėtrą.

A. Milinkevičius vadovauja taikiam baltarusių tautos pasipriešinimui paskutiniam Europos diktatoriui – Aleksandrui Lukašenkai. Fizikos profesorius, 1990-1996 m. buvęs Grozno vicemeru, 2001 m. prezidento rinkimų metu jau vadovavo vieno iš opozicijos kandidatų rinkimų štabui.  
 
Paskutinės Europos diktatūros opozicijos lyderis
 
Susivienijusios opozicijos iškeltas kandidatas dėl teisės tapti Baltarusijos vadovu 2006 m. kovo mėn. vykusiuose rinkimuose kovojo su A. Lukašenka. Kaip žinia, Baltarusijos valdžia neleido stebėti rinkimų Europos Parlamento bei ES narių delegacijoms, o ESBO juos kritikavo kaip nesąžiningus ir nedemokratinius. Anot oficialių rinkimų rezultatų,  A. Milinkevičius surinko tik 6 proc. balsų.
 
Baltarusijos valdžia nuolat persekioja režimo kritikus: politikus, žurnalistus, nevyriausybinių organizacijų atstovus. Prezidento ir kitų pareigūnų kritika laikoma nusikalstama veikla. 2006 m. kovą vykusių protestų dalyviai buvo išvaikyti jėga arba suimti. Dėl dalyvavimo nesankcionuotame mitinge opozicijos lyderis taip pat buvo įkalintas 15 dienų.
 
Europos Parlamento parama
 
Europarlamentarai nuolat atidžiai stebi padėtį Baltarusijoje ir remia opoziciją, kovojančią už nepriklausomą, atvirą ir demokratinę Baltarusiją, pagrįstą teisinės valstybės principais. Po surežisuotų prezidento rinkimų deputatai reikalavo naujų rinkimų organizavimo, pasmerkė susidorojimą su protestuotojais bei pareikalavo taikyti sankcijas Baltarusijos režimui. A. Milinkevičius šiemet jau du kartus lankėsi Europos Parlamente – tiek prieš, tiek ir po rinkimų.
 
2004 m. Sacharovo premija už minties laisvę buvo paskirta Baltarusijos žurnalistų asociacijai – nevyriausybinei profesinei sąjungai, kovojančiai už žurnalistų teises ir skatinančiai laisvą, profesionalią žurnalistiką Baltarusijoje.
 
Puslapio viršusKitasAnkstesnis

Libano intelektualas Ghassan Tueni

Puslapio viršusKitasAnkstesnis
 
Ghassan Tueni – žurnalistas, politikas ir diplomatas

G. Tueni – kovotojas už susitaikymą ir toleranciją

Libano žurnalistas, politikas ir diplomatas Ghassan Tueni (Hasanas Tueni) visą gyvenimą kovojo už toleranciją ir pliuralizmą savo šalyje ir visame Artimųjų Rytų regione. Jis – vienas iš trijų kandidatų gauti 2006 m. Sacharovo premiją, nominuotas siekiant pagerbti įžymius Libane žuvusius visuomenės veikėjus.

Ghassan Tueni kovoja už laisvę, vienybę ir sutarimą šalyje, draskomoje etninių ir religinių prieštaravimų. Jis pasisako už valstybę ir tautą, stiprią dėl savo įvairovės. 
 
1926 m. Beirute gimęs ir Harvarde mokslus baigęs G. Tueni grįžo į Libaną tęsti savo tėvo, Gebrane Tueni, darbų. Jis perėmė vadovavimą 1933 m. tėvo įsteigtam arabų kalba leidžiamam svarbiausiam Libano dienraščiui „An-Nahar“.
 
Politinė G. Tueni karjera prasidėjo 1951 m. – jis kelis kartus užėmė ministro postą , o 1977-1982 m. buvo Libano ambasadoriumi prie Jungtinių Tautų. G. Tueni – aktyvus per parlamentinę asamblėją vystomo ES ir Viduržemio jūros šalių dialogo šalininkas.
 
G. Tueni sutiko priimti šią nominaciją penkių Libane nužudytų asmenybių vardu.
 
Gebrane Tueni. 2005 m. gruodį žuvęs sprogus automobilyje padėtai bombai kandidato sūnus – buvęs Libano parlamento narys ir žurnalistas, rašęs kritiškus vedamuosius okupacijos tema „An-Nahar“ dienraštyje. Nuolatiniai pasisakymai prieš Sirijos įtaką ir jos kariuomenės buvimą Libane paskatino grasinimų laviną ir privertė jį laikinai apsigyventi Prancūzijoje. Žurnalistas žuvo kitą dieną po sugrįžimo į Libaną.
 
Rafik Hariri (Rafikas Hariris).  1992-1998 m. ir 2000-2004 m. Libano ministru pirmininku buvęs R. Hariri suvaidino svarbų vaidmenį atstatant Beirutą ir stengėsi vienyti skirtingas religines ir etnines grupes. Šis televizijos kanalo ir laikraščio „Al-Mustaqbal“ įkūrėjas bei dar 21 žmogus žuvo 2005 m. vasario 14 d., susprogdinus automobilių vilkstinę.
 
Bassel Fleihan (Baselis Fleihanas). Patarėju Finansų ministerijoje 1993-1999 m. dirbęs ir Ekonomikos ir prekybos ministru 2000-2003 nm. buvęs B. Fleihan – ekonominės Libano reformos architektas. Sužeistas važiuodamas ta pačia automobilių vilkstine kaip ir Rafik Hariri, po dviejų mėnesių mirė ligoninėje.
 
Samir Kassir (Samiras Kasiras). Šis universiteto profesorius, istorikas ir žurnalistas, rašęs į „An-Nahar“, žuvo Beirute įvykdytame išpuolyje 2005 m. birželio 2 d.
 
George Hawi. Šio politiko ir buvusio Libano Komunistų partijos generalinio sekretoriaus, pasisakiusio prieš Sirijos įtaką Libane, automobilis buvo susprogdintas Beirute 2005 m. birželį. 
 
Puslapio viršusKitasAnkstesnis

Baltarusijos opozicijos lyderiui – Europos Parlamento premija

Puslapio viršusKitasAnkstesnis
 
A. Milinkevičius –  šių metų Sacharovo premijos laimėtojas

A. Milinkevičius – 2006 m. Sacharovo premijos laimėtojas

Ketvirtadienio rytą EP Pirmininkų sueiga (Parlamento bei jo politinių frakcijų vadovai) nutarė skirti šių metų Sacharovo premiją už minties laisvę Baltarusijos opozicijos lyderiui Aleksandrui Milinkevičiui.
 
Šių metų kovą A. Milinkevičius balotiravosi Baltarusijos prezidento rinkimuose kaip jungtinės opozicijos kandidatas. Rinkimų išvakarėse A. Milinkevičius apsilankė Europos Parlamente ir paprašė jo paramos stebint rinkimus. Tačiau europarlamentarų delegacija nebuvo įleista į Baltarusiją, o Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija pripažino rinkimus nesąžiningais. Per protestą prieš paskelbtus rinkimų rezultatus A. Milinkevičius buvo sulaikytas penkiolikai dienų.
 
Gruodžio 12 d. Strasbūro plenarinėje sesijoje A. Milinkevičiui turėtų būti iškilmingai įteikta 50 tūkst. eurų vertės premija. Sacharovo premiją, pavadintą žymaus Sovietų Sąjungos disidento vardu, Europos Parlamentas teikia už nuopelnus ginant žmogaus teises. Ją yra gavę Nelsonas Mandela, Aleksandras Dubčekas, Kofi Annanas, organizacija „Žurnalistai be sienų“ ir kiti.
 
Šiemetiniam Sacharovo premijos laimėtojui – 59 metai, jis yra mokęsis fizikos bei matematikos Prancūzijoje, Vokietijoje ir JAV, laisvai kalba keliomis užsienio kalbomis.
 
Premijos A. Milinkevičiui skyrimo proga EP delegacijos ryšiams su Baltarusija pirmininkas Bogdanas Klichas (Europos liaudies partija, Lenkija) sakė: „Europos Parlamento sprendimas nusiųs stiprų signalą Baltarusijos žmonėms, kad Europos Sąjunga, tvirtai ištikima laisvės ir demokratijos Baltarusijoje perspektyvai, netoleruoja žmogaus teisių pažeidimų ir demokratinių vertybių laužymo Europos žemėje.“
 
Puslapio viršusKitasAnkstesnis

Vaizdinė 2006 m. Sacharovo premijos medžiaga

Puslapio viršusKitasAnkstesnis
 
2006 m. Sacharovo premijos logotipas

2006 m. Sacharovo premijos logotipas

Kasmet Europos Parlamentas skiria Sacharovo premiją asmeniui ar organizacijai už nuopelnus ginant žmogaus teises ir skatinant demokratiją.
 
2006 m. šią premiją laimėjo Baltarusijos valdžios persekiojamas opozicijos lyderis Aleksandras Milinkevičius, kovojantis už baltarusių tautos išsilaisvinimą iš diktatūros.
 
Norėdami žiūrėti Sacharovo premijos už minties laisvę klipą bei 22 kalbomis parengtus plakatus, reklamjuostes, atvirutes ir lankstinukus, spustelėkite apačioje esančias nuorodas.
 
Puslapio viršusKitasAnkstesnis

A. Milinkevičiui Europos Parlamente įteikta Sacharovo premija

Puslapio viršusAnkstesnis
 
A. Milinkevičius Europos Parlamente

A. Milinkevičius Europos Parlamente

Antradienio vidurdienį Baltarusijos opozicijos lyderiui Aleksandrui Milinkevičiui (Aliaksandr Milinkevič) Europos Parlamente iškilmingai įteikta šių metų Sacharovo premija už minties laisvę. Šią premiją, pavadintą žymaus Sovietų Sąjungos disidento vardu, teikia Europos Parlamentas už nuopelnus ginant žmogaus teises. Premijos vertė – 50 tūkst. eurų; A. Milinkevičius pažadėjo juos paaukoti Norvegijos Helsinkio komitetui, ginančiam žmogaus teises.
 
Premijos įteikimo proga EP pirmininkas Josep Borrell (Žozepas Borelis) pažymėjo, jog europiečiams žmogaus teisės atrodo „natūralios ir neginčijamos“, tačiau „šimtai milijonų žmonių pasaulyje siekia tokios laisvės, kokia mes naudojamės“. EP pirmininkas pažymėjo ES prievolę ginti žmogaus teises visame pasaulyje. J. Borrell kalbėjo: „Kartu su Jumis siekiame, kad Baltarusijos visuomenė turėtų teisę demokratiškai rinkti savo lyderius, gauti nepriklausomą informaciją, kurti nevyriausybines organizacijas bei turėti nepriklausomus ir nešališkus teismus... Esame įsitikinę, jog Baltarusijos ateitis yra drauge su demokratine, laisva ir klestinčia Europa“. EP pirmininkas taip pat pažymėjo, jog šiemetinės premijos laureatas, kaip ir Andrejus Sacharovas – mokslininkas: „Abu turėjo vienodas nuomones, vienodas vertybes ir vienodą išsilavinimą, ir abu patyrė liūdnus pasipriešinimo totalitariniam režimui padarinius“.
 
Atsiimdamas Sacharovo premiją A. Milinkevičius teigė, jog ji skirta visiems baltarusiams – tiems, kurie dalyvavo demonstracijose, kurie buvo įkalinti, išmesti iš universitetų ar atleisti iš darbo. „Mūsų daug – tų, kurie siekiame Baltarusijos sugrįžimo į Europos demokratinių valstybių šeimą ir esame pasiryžę dėl šio tikslo paaukoti asmeninę gerovę, laisvę ir netgi gyvybę“, – teigė laureatas. Jis ypač pažymėjo už opozicinę veiklą įkalinto Aleksandro Kazulino didvyriškumą. Pasak kalbėtojo, skirdama jam premiją ES parodė moralios politikos pavyzdį ir pripažino Baltarusijos vietą Europoje. Pasak laureato, „Baltarusija visada buvo Europos šalis“. „Dar XVI amžiuje ji davė Europai pirmosios demokratinės konstitucijos prototipą – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutą“, – teigė prelegentas. Jis taip pat prisiminė Antrąjį pasaulinį karą, kuriame žuvo itin daug Baltarusijos gyventojų. „Jei laisvės reikia nusipelnyti, mes jos nusipelnėme“, – sakė A. Milinkevičius.
 
„1991-aisiais atgavę nepriklausomybę dar nežinojome, kad laisvė ir nepriklausomybė nėra tas pats“, – apgailestavo laureatas, turėdamas galvoje A. Lukašenkos režimo represijas. Paraginęs sekti A. Sacharovo patarimu kovoti už laisvę nenaudojant prievartos, prelegentas teigė tikįs, kad „vieną dieną Baltarusija sugrįš į Europos šeimą„ nes „diktatūros ilgai neišsilaiko“. A. Milinkevičius padėkojo kaimyninėms šalims, tarp jų ir Lietuvai, už solidarumą. Kalbėtojas paneigė Baltarusijos valdžios teiginius, jog opozicija ragina įvesti ekonomines sankcijas šiai šaliai. Pažymėjęs, jog Baltarusijos ir Rusijos sąjunga reikštų suvereniteto praradimą, kalbėtojas įspėjo, jog „A. Lukašenka niekada negali būti nepriklausomybės garantas“. Savo ruožtu laureatas pritarė dialogui ir lygiateisiškumu pagrįstai „strateginei partnerystei“ su Rusija. „Demokratinė Baltarusija bus patikima ir nuspėjama Rusijos partnerė“, – teigė A. Milinkevičius.

„Labai veiksminga priemone“ laureatas pavadino asmenų, kuriems negali būti išduota ES viza, sąrašą. Savo ruožtu A. Milinkevičius paragino nedidinti ES vizų kainos baltarusiams, nes tai “tik padėtų režimui dar labiau izoliuoti šalį“. Prelegentas pritarė Europos Komisijos pasiūlymams, skirtiems skatinti ES ir Baltarusijos dialogą. Kalbėtojas taip pat ragino lanksčiau teikti ES paramą Baltarusijai. Pažymėjęs, jog esamos programos skirtos šalims, kurios pačios siekia demokratizuotis, A. Milinkevičius siūlė įkurti atskirą fondą demokratijai remti, kurio lėšomis būtų remiami disidentiniai judėjimai.
 
„Greitai Baltarusija sugrįš į Europos šeimą ir vėl taps laisva bei demokratine valstybe. Diktatūros neturi istorinės perspektyvos ir, kaip rodo istorija, liūdnai baigiasi tironams. Vienintelis tikras pasirinkimas diktatūros sąlygomis yra kova“, – kalbos pabaigoje teigė A. Milinkevičius, padėkojęs Europos Parlamentui už paramą.

Šiemetiniam Sacharovo premijos laimėtojui – 59 metai, jis yra mokęsis fizikos bei matematikos Prancūzijoje, Vokietijoje ir JAV, laisvai kalba keliomis užsienio kalbomis. Šių metų kovą A. Milinkevičius balotiravosi Baltarusijos prezidento rinkimuose kaip jungtinės demokratinės opozicijos kandidatas.
 
Puslapio viršusAnkstesnis