Melsvųjų tunų žūklė – milžiniškas verslas ir viena pelningiausių žuvininkystės rūšių Viduržemio jūroje. Per daug intensyvi ir neteisėta žūklė bei „tuno fermos“ kelia grėsmę ne tik melsviesiems tunams, bet ir šimtų žvejų darbo vietoms.
Nesukontroliuojama žūklė
Šios srities statistika pakankamai niūri. Tarptautinės Atlanto tunų išsaugojimo komisijos (ICCAT) nustatytos kvotos gerokai viršijamos, tačiau dėl nelegalios žvejybos masto reali situacija nėra žinoma. Net ir šios kvotos (TAC – „total allowable catch“), siekiančios 32 tūkst. tonų per metus, 23 proc. viršija ICCAT mokslininkų pateiktas rekomendacijas. Iš visame pasaulyje sugaunamų melsvųjų tunų, pusė sužvejojama Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos vandenyse. Manoma, kad nuo 1995 m. kasmet sugaunama apie 50 tūkstančių tonų – dvigubai daugiau nei populiacijos atsinaujinimo lygis.
Prancūzijos jūrų instituto eksperto Jean-Marc Fromentino nuomone, tokia situacija susidarė dėl milžiniškos paklausos Japonijoje, kurioje tunas naudojamas suši ir sašimi gamybai. Tarp naujų žuvininkystės metodų yra vadinamosios „tuno fermos“, kurių jau virš penkiasdešimties. Sugauti gyvi tunai perkeliami į tokias fermas ir kelis mėnesius maitinami, o vėliau eksportuojami – paprastai į Japoniją.
ES privalo nedelsiant imtis priemonių
57 proc. TAC kvotos priklauso Europos Sąjungai. Gaunantis dideles subsidijas ir naudojantis aukštas technologijas Europos žuvininkystės sektorius sparčiai mažina tunų populiaciją. Pasaulio gamtos fondo (WWF) atstovas Sergi Tudela priekaištavo ES, nesiimančiai priemonių žuvininkystės žlugimui sustabdyti ir esančiai žvejybos pramonės įkaite. Ferrán Bel iš Ispanijos žvejybos tinklais asociacijos teigė, technologijas jau turime, bereikia politinės valios. Komisijos atstovas pabrėžė, jog „atsargumo principas verčia veikti“, o per didelės žūklės problema skatina neišvengiamą restruktūrizaciją.
Klausymo dalyviai vienbalsiai sutarė, jog norint išsaugoti melsvųjų tunų populiaciją būtinos drastiškos priemonės. Pranešėjai bei deputatai siūlė daugelį priemonių, tokių kaip efektyvus išteklių valdymas bei priežiūros ir kontrolės didinimas. Tik įgyvendinus šias ir panašias priemones Viduržemio jūros tunai, o kartu su jais ir nuo jų priklausomos rūšys, turėtų viltį išlikti.
Britų konservatorius Struan Stevenson pripažįsta, jog esame krizėje, ir siūlo uždaras nerštavietes melsviesiems tunams. Jo tautietė liberaldemokratė Elspeth Attwooll pasisako už Viduržemio jūros regioninės patariamosios tarybos, kurioje būtų deramasi dėl apribojimų, įkūrimą. Pasak jos, „žvejai sutiks tik su tomis priemonėmis ir taisyklėmis, kurias jie supras“.
Žaliųjų atstovė iš Prancūzijos Marie-Hélène Aubert siūlo panaudoti ES fondus mažinti žvejybos lygį. „Finansavome laivynų modernizavimą ir pajėgumą, dabar turime finansuoti jų mažinimą“, – sako ji. Tuo tarpu Vokietijos socialdemokratas Heinz Kindermann siūlo prieš pažeidėjus kovoti didelėmis baudomis.
Tunas – ne vienintelė kenčianti nuo per didelio žvejybos lygio žuvis, atkreipusi diskusijos dalyvių dėmesį. Į panašią situaciją pateko Baltijos jūros menkės bei Šiaurės jūros plekšnės.
