PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
17.9.2008
pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį
pateikė Francis Wurtz, Gabriele Zimmer, Dimitrios Papadimoulis, Eva-Britt Svensson, Roberto Musacchio, Umberto Guidoni, Ilda Figueiredo ir Mary Lou McDonald
GUE/NGL frakcijos vardu
dėl socialinių priemonių rinkinio
B6‑0434/2008
Europos Parlamento rezoliucija dėl on the Social Package
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Atnaujinta socialinė darbotvarkė: galimybės, prieinamumas ir solidarumas Europoje XXI amžiuje“ (COM (2008)412 galutinis) ir daugelį su šiuo komunikatu susijusių ne teisėkūros dokumentų,
– atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl pacientų teisių į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse įgyvendinimo (COM(2008)414 galutinis),
– atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Europos darbo tarybų steigimo arba Bendrijos mastu veikiančių įmonių ir Bendrijos mastu veikiančių įmonių grupių darbuotojų informavimo bei konsultavimosi su jais tvarkos nustatymo (nauja redakcija) (COM(2008)419 galutinis),
– atsižvelgdamas į savo 2001 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl Europos darbo tarybų direktyvos taikymo,
– atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos, kuria įgyvendinamas vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, principas (COM(2008)426 galutinis),
– atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų tarybos 2008 m. birželio 9 d. politinį susitarimą dėl Darbo laiko direktyvos ir Laikinųjų darbuotojų direktyvos persvarstymo,
– atsižvelgdamas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimus bylose Viking Line, Laval, Rüffert ir Komisija prieš Liuksemburgą, taip pat į karštas politines diskusijas dėl šių sprendimų,
– atsižvelgdamas į šias Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijas: TDO-94 Išlygos dėl darbo (Viešųjų pirkimų sutartys); TDO 87 Asociacijų laisvė ir teisės jungtis į organizacijas gynimas; TDO-98 Teisė jungtis į organizacijas ir kolektyvinės derybos; TDO-117 Pagrindiniai socialinės politikos tikslai ir standartai, ypač IV dalis; TDO-54, Kolektyvinės derybos, TDO-DJK Darbo jūroje konvencija ir TDO Padoraus darbo darbotvarkė,
– atsižvelgdamas į Integruotas ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gaires (2008–2010) ir ES socialinės įtraukties ir socialinės apsaugos strategiją,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi dabartinės Europos Parlamento kadencijos metu iki šiol Komisija ir Taryba buvo labai nelinkusios siūlyti ar priimti socialinės politikos teisės aktų, kurie būtų siekiama socialinės pažangos Europos Sąjungoje,
B. kadangi užimtumo ir socialinė politika siekiant socialinės pažangos nėra vienas iš keturių oficialių dabar Europos Sąjungai pirmininkaujančios Prancūzijos prioritetų ir kadangi todėl Prancūzijos tvirtinimai, kad ji siekia, jog 2008 m. taptų „socialinės Europos atnaujinimo metais“ neskamba labai įtikinamai,
C. kadangi Užimtumo ir socialinių reikalų tarybos 2008 m. birželio 9 d. politiniu susitarimu dėl Darbo laiko direktyvos persvarstymo siekiama toliau naikinti ir taip silpnų minimalių standartų, kuriais siekiama apsaugoti darbuotojų sveikatą ir saugą nuo nereguliaraus ir ilgo darbo laiko, reguliavimą; kadangi dabartiniai Prancūzijos vyriausybės veiksmai siekiant panaikinti nacionalinius teisės aktus dėl 35 valandų darbo savaitės ir panašios kampanijos kitose valstybėse narėse, kuriomis siekiama prailginti darbo laiką, taip pat rodo socialinio regreso tendenciją,
D. kadangi naujausiais Europos Teisingumo Teismo sprendimais bylose Viking Line, Laval, Rüffert ir Luxembourg buvo apribota streikų ir kolektyvinių derybų teisė, nes įtvirtinta vidaus rinkos laisvių viršenybė prieš pagrindines socialines teises; kadangi šiuose sprendimuose Darbuotojų komandiravimo direktyvoje apibrėžti minimalūs socialinės apsaugos standartai aiškinami kaip maksimalūs standartai, taigi juose palaikoma konkurencija dėl kuo mažesnių darbo užmokesčių toje pačioje darbo vietoje ir atmetama valstybių narių teisė pagal nacionalinės teisės aktus reikalauti palankesnių darbo sąlygų ir užmokesčio komandiruotiems darbuotojams,
E. kadangi šie įvykiai labai prisidėjo prie plačiai paplitusios nuomonės, kad ES pernelyg palaiko rinkų liberalizavimą ir konkurenciją, atsisakydama solidarumo ir socialinės pažangos; kadangi ši gilėjanti Europos Sąjungos teisėtumo krizė lėmė tai, kad Europos elito palaikomas į rinką orientuotas Europos projektas vis labiau tolsta nuo didelės dalies Europos gyventojų, kurie skeptiškai vertina Europos politikos „pridėtinę vertę“ jų kasdieniam gyvenimui ir socialinei gerovei, kaip neseniai parodė airių ištartas „ne“ Lisabonos sutarčiai,
F. kadangi šiomis aplinkybėmis Komisijos pristatyta „atnaujinta socialinė darbotvarkė“ turi būti suprantama kaip bandymas nuraminti didelės gyventojų dalies pyktį ir nepasitenkinimą dabartine Europos integracijos projekto neoliberalistine kryptimi; tačiau kadangi vadinamąjį socialinių priemonių rinkinį daugiausia sudaro su teisėkūra nesusiję komunikatai, pranešimai ir rekomendacijos, kurių poveikis siekiant, kad visoje Europos Sąjungoje pastebimai padidėtų socialinė pažangą, abejotinas;
G. kadangi dėl pinigų ir makroekonomikos politikos, t. y. Stabilumo pakto, neoliberalistinės Lisabonos strategijos ir ECB sprendimų, nuo 2000 m. lėtai auga ekonomika ir lėtai kuriamos darbo vietos, menkėja darbui teikiama vertė, nuolat didelis nedarbo lygis, esama skurdo, nepatikimų darbų ir nelygybės pajamų pasiskirstymo požiūriu, tačiau didėja didelių finansinių ir ekonominių grupių pelnas, nes jos gauna naudos ir strateginių gamybos sektorių ir pagrindinių viešųjų paslaugų liberalizavimo ir privatizavimo,
1. mano, kad socialinių priemonių rinkinys – tai nevykęs bandymas atitraukti gyventojų dėmesį nuo socialiniu požiūriu regresyvių Komisijos ir Tarybos pozicijų, pvz., planų panaikinti darbo laiko reguliavimą pagal Darbo laiko Direktyvą, ir nuo neseniai Europos Teisingumo Teismo priimtų sprendimų katastrofiško poveikio pagrindinėms teisėms ir kolektyvinėms deryboms;
2. pažymi, kad Europos Parlamentas per pirmąjį svarstymą dėl Darbo laiko direktyvos persvarstymo ragino palaipsniui panaikinti išlygos galimybę; labai kritiškai vertina tai, kad pagal Tarybos politinį susitarimą šis reikalavimas buvo atmestas; todėl pabrėžia, kad nepritaria Tarybos susitarimui;
3. pažymi, jog norint, kad Darbo laiko direktyvos persvarstymas būtų socialiniu požiūriu prasmingas, jį atliekant daugiausia dėmesio reikia skirti profesinio gyvenimo suderinimui su asmeniniu gyvenimu, o tai pasiekti įmanoma sutrumpinus ilgiausią dienos ir savaitės darbo laiką; pabrėžia, kad išlygos turi būti visiškai panaikintos, kad turi būti visapusiškai laikomasi ETT praktikos budėjimo laiko bei kompensuojamojo poilsio laikotarpių klausimu ir ši praktika turi būti įtraukta į direktyvą, ir kad turi būti neleidžiama sumažinti pagal dabartinę direktyvą užtikrinamo apsaugos lygio;
4. ragina Tarybą ir valstybes nares išsamiai aptarti neseniai Teismo priimtų sprendimų iškeltus klausimus; stipriai ragina Tarybą imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad pirmenybė būtų teikiama ne vidaus rinkos laisvėms, o socialinėms teisėms; todėl prašo nuodugniai persvarstyti steigimo sutartis, kad būtų galima atverti kelią socialinės Europos link; mano, kad jeigu Europos institucijos to nepadarys, labai pagilės didelė dabartinio Europos ekonominio ir socialinio modelio teisėtumo krizė;
5. atkreipia dėmesį į pirmąją Komisijos visuotinės svarbos socialinių paslaugų padėties ES dvejų metų ataskaitą; pažymi, kad visuotinės svarbos paslaugos – tai dar vienas svarbus klausimas, kurio požiūriu būtina persvarstyti sutartis; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad ES pirminėje teisėje būtina pateikti aiškias nuostatas dėl to, kad viešosioms vertybėms, viešosioms paslaugoms, visuotinės svarbos paslaugoms ir pelno nesiekiančiam sektoriui netaikomos konkurencijos, valstybės pagalbos, viešųjų pirkimų ir vidaus rinkos taisyklės, o tai vien visuomenės interesų valdomas sektorius, tvarkomas laikantis subsidiarumo principo ir priklausantis tik valstybių narių bei jų atitinkamų regioninių ir vietos valdžios institucijų, kurios užtikrina tinkamą jo veikimą, kompetencijai;
6. primena, kad Airijos gyventojai jau atmetė Lisabonos sutartį vieninteliame dėl jos surengtame referendume Europos Sąjungoje; ragina Tarybą nutraukti ratifikavimo procesą ir, kaip pirmąjį žingsnį siekiant pataisyti situaciją, įtraukti į esamas steigimo sutartis „socialinės pažangos sąlygą“, kad būtų aiškiai nurodyta, jog:
- Sutartis negali būti aiškinama kaip kokiu nors būdu daranti poveikį naudojimuisi pagrindinėmis teisėmis, kurias pripažįsta valstybės narės, įskaitant teisę streikuoti ir imtis kolektyvinių priemonių nacionaliniu ir tarpvalstybiniu mastu;
- šios teisės gali apimti ir teisę arba laisvę imtis kitų veiksmų, numatytų konkrečiose valstybių narių darbo santykių sistemose, įskaitant veiksmus, kuriais siekiama inicijuoti kolektyvinių susitarimų sudarymą – šiais susitarimais būtų nustatyti didesni negu minimalūs atlyginimai ir standartai;
- Sutartis negali būti aiškinama kaip daranti kokį nors poveikį valstybėse narėse pripažintoms darbo santykių ir kolektyvinių derybų sistemoms;
- Sutartis negali būti aiškinama kaip daranti kokį nors poveikį valstybių narių kompetencijai priimti socialinės politikos teisės aktus, kuriais būtų numatomi aukštesni standartai ir reikalavimai, negu ES direktyvose nustatyti minimalūs standartai;
- visais atvejais, kai šios minėtosios teisės ir valstybių narių kompetencija socialinės politikos srityje arba darbo santykių sistemos prieštarauja vidaus rinkos reguliavimui arba pagrindinėms vidaus rinkos laisvėms, pirmiau minėtos teisės (pagrindinės teisės ir kt.) turi viršenybę šio reguliavimo ir laisvių atžvilgiu;
7. pažymi, kad į socialinių priemonių rinkinį įtrauktais teisės aktų projektais siekiama arba toliau tęsti vidaus rinkos liberalizavimą, – pvz., to siekiama pasiūlymu dėl direktyvos dėl pacientų teisių į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse įgyvendinimo, kuris parengtas remiantis senais su Paslaugų direktyva susijusiais F. Bolkensteino pasiūlymais dėl sveikatos priežiūros, – arba juose nepakankamai siekiama skatinti socialinę pažangą, – pvz., pasiūlyme dėl Europos darbo tarybų direktyvos persvarstymo, todėl tai nėra tinkamos priemonės „atnaujinti socialinę Europą“, kaip skelbia Tarybai pirmininkaujanti Prancūzija;
8. pažymi, kad sveikatos priežiūros paslaugos neįtrauktos į Vidaus rinkos paslaugų direktyvą dėl pateisinamų priežasčių, nes sveikatos priežiūra yra socialinės apsaugos sistemų dalis, o ne sritis, kurioje turėtų dominuoti rinkos jėgos; pabrėžia, jog nėra jokio poreikio, kad Europos Sąjunga reguliuotų sveikatos priežiūrą remdamasi vidaus rinkos taisyklėmis, be to, ji neturi jokios kompetencijos tai daryti; reikalauja, kad Komisijos pasiūlyme dėl direktyvos aptariami klausimai būtų sprendžiami ir reguliuojami koordinuojant socialinės apsaugos sistemas (Reglamentas (EB) Nr. 883/2004);
9. labai kritiškai vertina Komisijos pasiūlymą dėl direktyvos dėl pacientų teisių į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse įgyvendinimo; pažymi, kad šis pasiūlymas grindžiamas vidaus rinkos koncepcija ir kad pagrindinis jo tikslas yra suteikti turtingesniems ir geriau išsilavinusiems žmonėms galimybę pirkti pigesnes sveikatos priežiūros paslaugas užsienyje; mano, kad pasiūlyme pažeidžiama sveikatos priežiūros sistemų lygybė, nes kompensacinių išmokų, kurias gauna pacientai ir neturtingesnių valstybių narių, nepakaks aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugoms turtingesnėse valstybėse narėse padengti;
10. labai kritiškai vertina tai, kad Komisijos pasiūlymas dėl Europos darbo tarybų (EDT) direktyvos persvarstymo nepakankamai ambicingas; primena Komisijai, kad Parlamentas reikalavo persvarstyti šią direktyvą jau prieš septynerius metus savo 2001 m. rugsėjo 4 d. rezoliucijoje, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta;
11. pabrėžia, kad būtina persvarstyti EDT direktyvą: reikia patobulinti „informavimo“ ir „konsultavimosi“ apibrėžtis (laiku pateikiama išsami informacija raštu) bei „tarptautinių“ klausimų apibrėžtį, sumažinti steigiant EDT taikomas ribas, pripažinti profesinių sąjungų atliekamą vaidmenį ir teises, pagerinti EDT darbo sąlygas, nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas direktyvos nuostatų nesilaikančioms įmonėms, nustatyti EDT veto teisę, kad jos galėtų atmesti valdybų planus, susijusius su įmonių restruktūrizavimu, jungimu, perėmimu ar darbuotojų atleidimu, kad nebūtų galima priimti galutinių sprendimų tol, kol EDT galės pasiūlyti alternatyvių sprendimų ir kol juos nuodugniai išnagrinės EDT ir valdyba;
12. džiaugiasi tuo, kad Komisija siūlo horizontaliąją direktyvą dėl diskriminavimo kitose nei užimtumas srityse draudimo; labai kritiškai vertina tai, kad direktyva neapima draudimo ir kiti finansinių produktų klausimo, nes tai suteikia finansų ir draudimo įmonėms galimybę ir toliau taikyti diskriminacines priemones, t. y. reikalauti didesnių įnašų dėl rizikos, susijusios su sveikata, amžiumi lytimi ir negalia;
13. pažymi, kad trečiųjų šalių piliečiams turi būti suteikta galimybė gauti darbą ES ir vienodos teisės, ypač darbo užmokesčio, kolektyvinių derybų ir socialinės apsaugos srityse; ragina į europinius sprendimus ir pamatinius sprendimus įtraukti visas JT Generalinės Asamblėjos 1990 m. gruodžio 18 d. priimtos Tarptautinės konvencijos dėl migruojančių darbuotojų ir jų šeimos narių teisių apsaugos nuostatas; pritaria minčiai išduoti leidimus gyventi ieškantiems darbo;
14. atkreipia dėmesį į Komisijos tikslą padidinti ES socialinės įtraukties ir socialinės apsaugos strategijos regimumą bei darbo metodus ir sustiprinti jos sąveiką su kitomis politikos sritimis; tačiau pabrėžia, kad Komisija ir Taryba atmetė Parlamento raginimą įtraukti į 2008–2010 m. Užimtumo gaires naują gairę dėl socialinės įtraukties, taip atsisakydamos padidinti regimumą ir sąveiką su kitomis politikos sritimis;
15. pritaria Komisijos pasiūlymui nustatyti skurdo mažinimo tikslus (apskritai ir vaikų skurdo, dirbančiųjų skurdo bei pastovaus ilgalaikio skurdo) ir jos pasiūlymams dėl pensijų užtikrinamo minimalaus pajamų lygio bei galimybės naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir jų kokybės (kuriais siekiama sumažinti naujagimių mirtingumą, pagerinti sveikatos būklę, padidinti gyvenimo trukmę ir kt.), kuriuos ji parengė kitam ES socialinės įtraukties ir socialinės apsaugos strategijos įgyvendinimo etapui; reikalauja, kad, siekiant įveikti skurdą ir socialinę atskirtį, tokie tikslai būtų nustatyti minimalių pajamų sistemų srityje (60 proc. sulygintų vidutinių nacionalinių pajamų) ir minimalaus darbo užmokesčio srityje (60 proc. vidutinio nacionalinio ar tam tikro sektoriaus darbo užmokesčio);
16. pritaria Komisijos tikslui ES vidaus ir išorės politikoje plėtoti padoraus darbo sąvoką; pažymi, kad vienas iš svarbiausių padoraus darbo aspektų yra laisvai pasirinkto darbo, kurį būtina užtikrinti, sąvoka; todėl reikalauja, kad valstybės narės persvarstytų savo darbo rinkos politiką, pagal kurią darbo neturintys asmenys verčiami dirbti prastai apmokamus, nepatikimus darbus, kurių jie laisvai nepasirenka, arba dirbti tam, kad gautų socialines išmokas (programos socialinę paramą gaunantiems asmenims);
17. palaiko Komisijos pasiūlymą įtraukti tarptautinius darbo jūroje standartus (2006 m. TDO DJK) į Europos darbo teisę, atsižvelgiant į to sektoriaus darbdavių ir profesinių sąjungų Europos masto susitarimus; taip pat palaiko Komisijos iniciatyvą, kad TDO konvencijos būtų įgyvendinamos pirmenybės tvarka; vis dėlto pabrėžia, kad ETT sprendimas byloje Rüffert prieštarauja TDO konvencijai Nr. 94, pagal kurią akivaizdžiai galima reikalauti, kad viešųjų pirkimų reglamentavimo srityje būtų laikomasi kolektyvinių susitarimų; ragina Tarybą ir Komisiją įtraukti TDO konvenciją Nr. 94 į susitarimų, kuriuos reikia įgyvendinti pirmenybės tvarką, sąrašą;
18. pritaria Komisijai, kad reikia aktyviau veikti siekiant sumažinti ir panaikinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus Europos Sąjungoje; ragina Komisiją ir Tarybą ir toliau stiprinti teisinę sistemą, nustatyti tikslą sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus siekiant suteikti moterims daugiau galimybių dalyvauti profesiniame mokyme bei pripažinti moterų kvalifikaciją ir gebėjimus, sumažinti ne visą darbo dieną dirbančių vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus bei pensijų skirtumus ir skatinti į viešųjų pirkimų sutartis įtraukti lygybės sąlygas;
19. atkreipia dėmesį į Komisijos pranešimą dėl Bendrijos priemonių ir politikos siekiant romų įtraukties; pabrėžia, kad, kaip reikalaujama Parlamento rezoliucijose šia tema, reikia imtis ryžtingų veiksmų siekiant romų įtraukties (su romais susijęs veiksmų planas);
20. pažymi, jog norint, kad socialinę pažangą skatinantis socialinių priemonių rinkinys turėtų prasmės, jį reikia papildyti pagalbinėmis ekonomikos ir struktūrinės politikos priemonėmis; mano, kad, norint įveikti dabartinio Europos ekonomikos augimo sulėtėjimo padarinius, reikia panaikinti Stabilumo ir augimo paktą ir „atpalaiduoti“ ECB pinigų politiką; ragina Komisiją ir Tarybą, siekiant stabilizuoti ekonomiką, įveikti klimato kaitą ir skatinti visišką užimtumą, užtikrinantį kokybiškas darbo vietas ir socialines teises, parengti Europos investicijų programą, kuria būtų skatinamas tvarus vystymasis, užimtumas ir socialinė įtrauktis, kuriai būtų skiriama bent 1 proc. ES BVP ir kurią turėtų papildyti panašios valstybių narių viešųjų investicijų programos; siūlo, kad valstybės narės taip pat pradėtų taikyti priemones, kuriomis būtų siekiama stabilizuoti ir padidinti mažas pajamas gaunančių asmenų (kurie kenčia nuo didėjančių maisto produktų, energijos ir transporto kainų) perkamąją galią, pvz., nustatytų pastovius socialinius dujų, elektros energijos, telekomunikacijų, viešojo transporto ir pan. tarifus;
21. pažymi, kad dabartinės Europos Sąjungos Lisabonos strategijos galiojimo laikas baigsis 2010 m.; mano, kad dabar reikia pradėti nuodugniai svarstyti, kokią strategiją reikėtų pradėti taikyti po 2010 m. prasidėsiančiu laikotarpiu; pabrėžia, kad reikia atsisakyti dabartinio požiūrio, pagal kurį susitelkiama į rinkos liberalizavimą ir „konkurencingumą“, ir pakeisti jį nauja integruota Europos solidarumo ir tvaraus vystymosi strategija, grindžiama keturiais vienodos svarbos veiksniais (ekonomika, aplinkos apsauga, užimtumu, socialine apsauga ir socialine įtrauktimi);
22. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams.