Pasiūlymas dėl rezoliucijos - B7-0482/2013/REV1Pasiūlymas dėl rezoliucijos
B7-0482/2013/REV1

PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl klimato kaitos konferencijos Varšuvoje, Lenkijoje (angl. COP 19)

16.10.2013 - (2013/2666(RSP))

pateiktas uždavus klausimus, į kuriuos atsakoma žodžiu, B7‑0517/2013 ir B7‑0158/2013
pagal Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį

Matthias Groote Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu
Karl-Heinz Florenz PPE frakcijos vardu
Dan Jørgensen S&D frakcijos vardu
Corinne Lepage ALDE frakcijos vardu
Bas Eickhout Verts/ALE frakcijos vardu
Anna Rosbach ECR frakcijos vardu
Sabine Wils GUE/NGL frakcijos vardu


Procedūra : 2013/2666(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
B7-0482/2013
Pateikti tekstai :
B7-0482/2013
Priimti tekstai :

B7‑0482/2013/rev

Europos Parlamento rezoliucija dėl klimato kaitos konferencijos Varšuvoje, Lenkijoje (angl. COP 19)

(2013/2666(RSP))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją (JTBKKK) ir į JTBKKK Kioto protokolą,

–   atsižvelgdamas į 2007 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Balyje rezultatus ir į Balio veiksmų planą (Sprendimas Nr. 1/COP 13),

–   atsižvelgdamas į 2009 m. gruodžio 7–18 d. Kopenhagoje, Danijoje, vykusią 15–ąją JTBKKK šalių konferenciją (angl. COP 15) ir į penktąją šalių konferenciją, kuri traktuojama kaip Kioto protokolo šalių susitikimas (angl. CMP 5), taip pat į Kopenhagos susitarimą,

–   atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 29 d. – gruodžio 10 d. Kankūne, Meksikoje, vykusią 16–ąją JTBKKK šalių konferenciją (angl. COP 16) ir į šeštąją šalių konferenciją, kuri traktuojama kaip Kioto protokolo šalių susitikimas (angl. CMP 6), taip pat į Kankūno susitarimus,

–   atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 9 d. Durbane (Pietų Afrika) vykusią 17–ąją JTBKKK šalių konferenciją (angl. COP 17) ir į septintąją šalių konferenciją, kuri traktuojama kaip Kioto protokolo šalių susitikimas (angl. CMP 7), ypač į sprendimus dėl Durbano efektyvesnių veiksmų platformos,

–   atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio 26 d. – gruodžio 8 d. Dohoje, Katare, vykusią 18–ąją JTBKKK šalių konferenciją (angl. COP 18) ir į aštuntąją šalių konferenciją, kuri traktuojama kaip Kioto protokolo šalių susitikimas (angl. CMP 8), taip pat į Dohos susitarimą dėl klimato kaitos,

–   atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 11–23 d. Varšuvoje, Lenkijoje vyksiančią 19–ąją JTBKKK šalių konferenciją (angl. COP 19) ir į devintąją šalių konferenciją, kuri traktuojama kaip Kioto protokolo šalių susitikimas (angl. CMP 9),

–   atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio mėn. ES klimato kaitos ir energetikos dokumentų rinkinį,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/101/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 2003/87/EB, kad į šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų prekybos sistemą Bendrijoje būtų įtrauktos aviacijos veiklos rūšys[1],

–   atsižvelgdamas į savo 2009 m. vasario 4 d. rezoliuciją „2050 m.: ateitis prasideda šiandien – rekomendacijos dėl būsimos integruotos ES kovos su klimato kaita politikos“[2],

–   atsižvelgdamas į savo 2009 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl ES strategijos Kopenhagos konferencijoje klimato kaitos klausimu (COP 15)[3], į 2010 m. vasario 10 d. rezoliuciją dėl Kopenhagoje vykusios konferencijos klimato kaitos klausimu (COP 15) rezultatų[4], į 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl klimato kaitos konferencijos Kankūne (COP 16)[5], į 2011 m. lapkričio 16 d. rezoliuciją dėl klimato kaitos konferencijos Durbane (COP 17)[6] ir į 2012 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją dėl klimato kaitos konferencijos Dohoje, Katare (COP 18)[7],

–   atsižvelgdamas į savo 2012 m. kovo 15 d. rezoliuciją dėl Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plano[8],

–   atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 26 d. Komisijos patariamąjį komunikatą „2015 m. tarptautinis klimato kaitos susitarimas. Kokia bus tarptautinė klimato politika po 2020 m.?“ (SWD(2013)0097),

–   atsižvelgdamas į 2012 m. kovo 9 d. Tarybos išvadas dėl tolesnių veiksmų po 2011 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 9 d. Durbane, Pietų Afrikoje, vykusios 17-osios JTBKKK šalių konferencijos (COP 17) ir septintosios šalių konferencijos, kuri traktuojama kaip Kioto protokolo šalių susitikimas (CMP 7),

–   atsižvelgdamas į 2012 m. gegužės 15 d. Tarybos išvadas dėl kovos su klimato kaita finansavimo – „skubios pradžios“ finansavimo,

–   atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 18 d. ir 2013 m. birželio 24 d. Tarybos išvadas dėl ES diplomatijos klimato kaitos srityje,

–   atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio mėn. Jungtinių Tautų aplinkos programos (angl. UNEP) apibendrinamąją ataskaitą, pavadintą „2012 m. ataskaita dėl atotrūkio išmetamųjų teršalų srityje“,

–   atsižvelgdamas į Pasaulio banko ataskaitą „Temperatūros mažinimas. Kodėl reikia vengti 4° C šiltesnio pasaulio“,

–   atsižvelgdamas į Tarybai ir Komisijai pateiktus klausimus dėl klimato kaitos konferencijos Varšuvoje (COP 19) (O-000095 – B7‑0517/2013 ir O‑000096 – B7‑0517/2013),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį,

A. kadangi klimato kaita yra neišvengiama ir galbūt neatitaisoma grėsmė žmonių bendruomenėms, biologinei įvairovei ir planetai, ir todėl šį klausimą privalo spręsti visos šalys tarptautiniu lygmeniu;

B.  kadangi Dohos susitarime dėl klimato kaitos su dideliu susirūpinimu pažymimas ryškus atotrūkis tarp šalių dabartinių įsipareigojimų, susijusių su pasaulyje per metus išmetamu šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu iki 2020 m., ir bendros išmetamųjų teršalų mažinimo krypties, pagal kurią tikėtina, kad vidutinis metinis žemės paviršiaus temperatūros padidėjimas sieks 2° C (2° C tikslas);

C. kadangi, remiantis Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (TKKK) pateiktais moksliniais įrodymais, norint įgyvendinti 2° C tikslą, iki 2015 m. pasiektas didžiausias pasaulinis išmetamas dujų kiekis iki 2050 m. turi būti sumažintas bent 50 proc., palyginti su 1990 m., ir nuo tada toliau mažėti; kadangi todėl ES turėtų spartinti konkrečius veiksmus ir jų veiksmingą įgyvendinimą pasaulio lygmeniu iki 2020 m.;

D. kadangi, remiantis Pasaulio banko ataskaita „Temperatūros mažinimas“ (angl. „Turn Down the Heat“), dėl dabartinių išmetamųjų teršalų trajektorijų per 20–30 metų klimatas sušils 2° C, palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu, o iki 2100 m. – 4° C; kadangi, jei bus siekiama apriboti visuotinį atšilimą iki 4° C, temperatūra gali pakilti gerokai daugiau, ypač jautriuose atogrąžų regionuose;

E.  kadangi neseniai atlikus mokslinius tyrimus išvadose buvo atkreiptas dėmesys į pavojus, susijusius su 2° C šiltesniu klimatu, ir plačiu mastu sutariama, kad jau įvykęs atšilimas (pasauliniu lygiu maždaug 0,8° C didesnė negu prieš industrializaciją temperatūra) – tai vienas iš jau patiriamų humanitarinių ir maisto krizių, visų pirma pačių didžiausių Afrikoje ir ypač Somalio pusiasalyje ir Sahelyje, veiksnių;

F.  kadangi dėl plačiai pripažįstamų su dabartiniu išmetamųjų teršalų kiekiu susijusių pasauliui gresiančių pavojų ir pasaulinių sąnaudų reikia ne tik įsipareigojimų, bet ir visų veikėjų politinės valios tuos įsipareigojimus vykdyti;

G. kadangi daugumai regionų klimato atšilimas 2° C jau kelia labai didelį pavojų; kadangi 112 valstybių, įskaitant pažeidžiamiausias šalis, mažas salų valstybes ir mažiausiai išsivysčiusias šalis, paragino sumažinti CO2 kiekį atmosferoje, kad jis neviršytų 350 milijoninių dalių, ir neleisti pasaulinei temperatūrai pakilti daugiau kaip 1,5° C;

H. kadangi Varšuvos konferencijoje (COP 19) bus itin svarbu užtikrinti būtiną Durbano platformos pažangą, pasiruošti įsipareigojimų parengimui ir pasaulinio teisiškai įpareigojančio susitarimo sudarymui iki 2015 m.;

I.   kadangi toks visuotinis teisiškai privalomas susitarimas turi derėti su 2° C tikslu susietu anglies dioksido biudžetu, teisingumo ir bendros, bet diferencijuotos atsakomybės bei atitinkamų pajėgumų principais ir jame turi būti pripažinta, kad visiems didžiausiems teršėjams reikia prisiimti plataus užmojo ir pakankamus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslus ir patvirtinti atitinkamas politikos priemones šiems tikslams pasiekti atsižvelgiant į besikeičiančias pareigas ir galimybes; primena, kad 90 proc. pasaulio teršalų išmetama besivystančiose šalyse, kurios pagal dabartinį Kioto protokolą nėra prisiėmusios jokių taršos mažinimo įsipareigojimų;

J.   kadangi 2010 m. Kankūno konferencijoje (COP 16) išsivysčiusios šalys įsipareigojo kasmet skirti 30 mlrd. JAV dolerių 2010–2012 m. laikotarpiu ir 100 mlrd. JAV dolerių iki 2020 m. pagal naujus papildomus finansavimo įsipareigojimus siekiant patenkinti su klimato kaita susijusius poreikius besivystančiose šalyse; kadangi pagal šį finansavimą turėjo būti užtikrintas darnus paramos paskirstymas klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos priemonėms; kadangi kol kas nėra tarptautiniu mastu sutarto apibrėžimo, ką iš tiesų reiškia „nauji papildomi“ finansavimo įsipareigojimai;

K. kadangi, nepaisant šalių Kopenhagoje prisiimto įsipareigojimo per trejus metus „skubios pradžios“ finansavimui skirti 30 mlrd. JAV dolerių, vis dar niekas nėra tikras, kiek lėšų bus skirta kovai su klimato kaita finansuoti, siekiant užtikrinti tokių įsipareigojimų patikimumą;

L.  kadangi vis dažniau pripažįstama, kad reikia atidžiai stebėti daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetančių ar iš iškastinio kuro deginimo besipelnančių ekonominės veiklos vykdytojų mėginimus susilpninti pastangas apsaugoti klimatą ar joms pakenkti;

M. kadangi nesėkmės tarptautinėse derybose atveju Sąjunga turės prie savo sienų pradėti taikyti vadinamąjį anglies dioksido įtraukimo mechanizmą;

N. kadangi, remiantis Potsdamo Poveikio klimatui mokslinių tyrimų instituto ir Madrido universiteto atliktu tyrimu, iki 2020 m. ekstremalios karščio bangos kils du kartus, o iki 2040 m. – keturis kartus dažniau; kadangi atlikus šį tyrimą taip pat padaryta išvada, kad šiems pokyčiams galima užkirsti kelią antrojoje šio amžiaus pusėje, jeigu pasaulyje išmetamų teršalų kiekis bus iš esmės sumažintas; kadangi, atrodo, tikrovėje mokslininkų prognozės pasitvirtina – gaivalinės nelaimės, pvz., potvyniai ar ekstremalios audros, dažniau įvyksta ir Europoje;

O. kadangi Europos profesinio mokymo plėtros centrui (angl. CEDEFOP) atlikus tyrimą padaryta išvada, kad įmanoma plėtoti tvarią ir efektyviai energiją vartojančią ekonomiką ir kartu užtikrinti naujų darbo vietų kūrimą;

P.  kadangi Potsdamo Poveikio klimatui mokslinių tyrimų instituto atliktame tyrime padaryta išvada, kad, jei iki 2030 m. nebus imamasi bendrų veiksmų dėl visapusiškos tarptautinės klimato kaitos politikos, per pirmąjį dešimtmetį po klimato kaitos politikos įgyvendinimo pasaulio ekonomikos augimas gali sulėtėti iki 7 proc. ir tik 2 proc., jeigu susitarimas būtų sudarytas jau 2015 m.;

Q. kadangi ES merų pakto iniciatyva ir toliau yra labai sėkminga veikla, kurioje šiuo metu dalyvauja beveik 5 000 vietos valdžios institucijų, įsipareigojusių neapsiriboti 2020 m. ES klimato kaitos ir energetikos sričių tikslais; kadangi šiuo Europos Sąjungos vietos valdžios institucijų entuziazmu ir įsipareigojimais reikėtų naudotis kaip pavyzdžiu nustatant plataus užmojo klimato kaitos ir energetikos politiką tarptautiniu lygmeniu;

R.  kadangi išsivysčiusios ir besivystančios šalys susitarė dėl bendros, bet diferencijuotos atsakomybės bei atitinkamų pajėgumų (angl. CBDRRC) principo; kadangi vis dėlto pastangos mažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį nėra visiškai pakankamos ir menkus rezultatus, pasiektus po ankstesnių JTBKKK šalių konferencijų, lemia politinės valios nebuvimas kai kuriose šalyse; kadangi būtina spręsti šio trūkumo problemą atsižvelgiant į pastarąsias ekstremalias gaivalines nelaimes;

S.  kadangi vyriausybės kolektyviai atsakingos už adekvačią reakciją į su klimato kaita susijusias problemas, kurias patiria žmonija ir planeta; kadangi jos turėtų gauti visų atitinkamų savo šalių veikėjų, įskaitant piliečius ir verslo įmones, paramą;

T.  kadangi tarptautinė bendruomenė, ieškodama naujos pasaulio vystymosi krypties, naudoja du lygiagrečius metodus: Tūkstantmečio vystymosi tikslų persvarstymą ir Tvaraus vystymosi tikslų procesą, kuris pradėtas po „Rio+20“ konferencijos; kadangi naudojant šiuos du metodus dažnai pasitaiko dubliavimosi;

U. kadangi dėl su klimato kaita susijusių uždavinių jokiu būdu nesumažinami vystymosi uždaviniai – jie yra susiję; kadangi oficialios paramos vystymuisi (OPV) lėšos neturi būti perskirtos siekiant finansuoti kovos su klimato kaita priemones, bet reikia nuolat laikytis principo, jog kovos su klimato kaita finansavimas turėtų papildyti OPV sumą ir įsipareigojimus;

V. kadangi klimato kaita kelia nepaprastai didelę grėsmę daugybei žmogaus teisių, įskaitant teisę į maistą, vandenį ir sanitariją, ir apskritai teisei vystytis;

W. kadangi apie 20 proc. pasaulyje išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio lemia miškų naikinimas ir kitoks žemės naudojimo ir žemės naudojimo paskirties keitimas; be to, kadangi agrarinė miškininkystė didina CO2 išmetimų švelninimo poveikį, nes saugoma daugiau anglies dioksido ir įvairinant vietos bendruomenių gaunamas pajamas mažėja skurdas;

X. kadangi, remiantis 2013 m. tarptautine energetikos apžvalga, prognozuojama, kad 2010–2040 m. energijos poreikis padidės 56 proc.[9], ir dėl šio poreikio patenkinimo labai padidėtų išmetamo CO2 kiekis; kadangi šis energijos poreikis sparčiausiai didės ir daugiausia teršalų bus išmetama besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse; kadangi, remiantis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, iškastiniam kurui skirta 1,9 trln. JAV dolerių subsidijų ir apytikriai pusė šios sumos tenka didžiausioms subsidijų teikėjoms – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Kinijai ir Rusijai[10];

Y. kadangi daugelis valstybių dėl įvairių priežasčių, įskaitant klimato apsaugą, išteklių trūkumą ir efektyvų jų naudojimą, energetinį saugumą, inovacijas ir konkurencingumą, imasi su ekonomikos ekologiškumo didinimu pramonės ir energetikos sektoriuose susijusių veiksmų; kadangi, Tarptautinės energetikos agentūros (TEA) duomenimis, pasaulyje išmetamo CO2 kiekis 2012 m. pakilo iki rekordinio lygio;

Z.  kadangi su klimatu susijusių inovacijų taikymas energetikos ir pramonės sektoriuose būtų laikomas Europos Sąjungos pranašumu, nes ji pirmoji įžengtų į augančią tarptautinę su energija susijusių produktų ir paslaugų rinką;

AA.     kadangi tausios energetikos sektoriuje (ir gamybos, ir vartotojų lygmenimis) diegiamos inovacijos visame pasaulyje padeda kurti darbo vietas, skatinti ekonomikos augimą, didinti energetinę nepriklausomybę ir dėl jų pasaulis bus švaresnis, jame bus švelninama klimato kaita ir užtikrinamas pakankamas energijos tiekimas;

Durbano platformos pažanga

1.  laikosi nuomonės, kad susitarime dėl veiksmų po 2020 m. dabartines privalomas ir neprivalomas pagal JT Klimato kaitos konvenciją ir Kioto protokolą taikomas priemones reikės susieti į bendrą, išsamią ir nuoseklią sistemą, privalomą visoms susitarimo šalims; pabrėžia, kad susitarime dėl veiksmų po 2020 m. daugiau nereikėtų dalyti pasaulio į besivystančių ir pramoninių valstybių kategorijas, tačiau reikėtų reikalauti, kad kiekviena valstybė prisidėtų pagal bendros, bet diferencijuotos atsakomybės principą; šiuo požiūriu mano, kad išmetamųjų teršalų kiekio mažinimas, apskaičiuotas remiantis rodiklių, įskaitant BVP vienam gyventojui, galimybes naudotis technologijomis, gyvenimo kokybės indeksą ir kt., rinkiniu, gali būti tinkama priemonė;

2.  pabrėžia, kad reikia imtis svarbaus darbo Durbano efektyvesnių veiksmų platformos ad hoc darbo grupėje dėl naujam pasauliniam susitarimui dėl klimato kaitos taikomų principų ir politikos ir dėl priemonių tam pasiekti iki 2015 m. Paryžiuje vyksiančios COP 21 sesijos; be to, pažymi, kad jos darbas turi remtis Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos penktąja vertinimo ataskaita, kuri turi būti paskelbta iki 2014 m.; pabrėžia, kad 2015 m. susitarimas turi atitikti tikslą iki 2030 m. sumažinti pasaulyje išmetamų teršalų kiekį iki mažesnio nei 1990 m. lygio ir juo turėtų būti siekiama iki 2050 m. laipsniškai mažinti pasaulyje išmetamo anglies dioksido kiekį;

3.  pažymi, kad nesugebėjimas parengti nešališko požiūrio į valstybių dalijimąsi klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos pastangomis trukdė pasiekti tinkamą susitarimą; pabrėžia, naujojo susitarimo pagrindas turėtų būti lygybė, įskaitant dinamišką požiūrį į bendros, bet diferencijuotos atsakomybės principą, jei norima, kad pagal šį susitarimą būtų užtikrinta pakankama reakcija į klimato kaitą;

4.  mano, kad tarptautiniu mastu teisiškai privalomas protokolas, dėl kurio dabar vyksta derybos Durbano platformoje, turėtų būti grindžiamas taisyklėmis, dėl kurių jau susitarta JTBKKK ir Kioto protokole, padėti plėtoti šias taisykles ir jas tobulinti; todėl mano, kad jis turėtų apimti teisingumo principų ir rodiklių, pvz., tinkamumo, atsakomybės ir pajėgumų, taip pat vystymosi ir prisitaikymo poreikių, nagrinėjimą;

5.  mano, kad sudarant palankesnes sąlygas sudaryti susitarimą dėl teisingo pastangų pasidalijimo ES yra pajėgi atlikti dalykišką vaidmenį; ragina Komisiją pateikti ES pasiūlymą dėl visuotinio pastangų pasidalijimo;

6.  palankiai vertina Ban Ki Moono pateiktą pasiūlymą 2014 m. rugsėjo mėnesį surengti pasaulio vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą dėl klimato kaitos, taip pat Žmonių pasirengimo šalių konferencijai susitikimą 2014 m. Venesueloje; pabrėžia gerai parengto renginio ir jame pasiektų reikšmingų rezultatų ir aukščiausiu politiniu lygmeniu priimtų įsipareigojimų bei pilietinės visuomenės dalyvavimo svarbą, siekiant užtikrinti ir išlaikyti būtiną politinio darbo tempą 2014 ir 2015 m. konferencijose; mano, kad norinti sėkmingai parengti 2015 m. susitarimą būtina, kad valstybės prieš pasaulio vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą prisiimtų su šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimu susijusius įsipareigojimus; pabrėžia, kad ES turi rodyti pavyzdį ir laiku prieš šį aukščiausiojo lygio susitikimą patvirtinti plataus užmojo 2030 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo, energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiosios energijos sričių tikslus;

7.  ragina Varšuvoje priimti šalių konferencijos sprendimą ir jame nustatyti visų šalių įpareigojimo 2014 m. nustatyti klimato kaitos švelninimo įsipareigojimus ir vėliau 2015 m. šiuos įsipareigojimus įvertinti ir persvarstyti grafiką ir tvarką; mano, kad Varšuvoje priimtuose šalių konferencijos sprendimuose taip pat reikėtų nustatyti informacijos, teikiamos kartu su siūlomais klimato kaitos švelninimo įsipareigojimais, reikalavimus ir užtikrinti skaidrumo, kiekybės, palyginamumo, tikrinimo ir tinkamumo kriterijus;

8.  mano, kad norėdama išlaikyti savo, kaip technologijų vystymo lyderės, poziciją būsimoje klimatui nekenksmingoje ekonomikoje ES turėtų siekti iki 2030 m. išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti ne mažiau kaip 50 proc.;

9.  mano, kad šalių pasiūlyti klimato kaitos švelninimo įsipareigojimai turi būti paremti bendrų, bet diferencijuotų įsipareigojimų ir atitinkamų pajėgumų principu ir turi būti įvertinami, pranešami ataskaitose ir patikrinami, taip pat turi būti pakankami norint pasiekti 2° C tikslą (taigi pagal juos turėtų būti panaikintas atotrūkis klimato kaitos švelninimo srityje ir nustatyti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų ribos ir mažinimo tikslai iki 2020 m., kurie reikalingi siekiant išlaikyti 2° C tikslą); primena, kad norint pasiekti 2° C tikslą turėtų būti kolektyviai peržiūrėti ir patikslinti dabartiniai įsipareigojimai; apgailestauja, kad ES nustatyti išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo tikslai neatitinka jos patvirtinto 2° C tikslo ir ekonomiško būdo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo tikslui iki 2050 m. pasiekti; pabrėžia, kad ES turi daryti spaudimą šalims, kurių veiksmų kryptys neatitinka 2° C tikslo;

10. atkreipia dėmesį į moksliniais duomenimis pagrįsto politikos formavimo svarbą ir į būtinybę toliau laikytis ir aktyviau siekti 2° C tikslo; mano, kad pastangos sustiprinti klimato kaitos švelninimo įsipareigojimus ir jų įgyvendinimą turi būti susietos ne su iki galo neapibrėžtais veiksmais, bet su labiau įformintomis, reguliaresnėmis, griežtesnėmis ir moksliniais duomenimis pagrįstomis pažangos apžvalgomis, kuriomis būtų siekiama panaikinti atotrūkį klimato kaitos švelninimo srityje;

11. atkreipia dėmesį į svarbų ryšį tarp skurdo mažinimo visame pasaulyje tikslo, kuris yra šiuo metu persvarstomų Tūkstančio vystymosi tikslų pagrindinis tikslas, ir Tvaraus vystymosi tikslų proceso, kuris pradėtas po „Rio+20“ konferencijos; ragina sujungti šiuos du procesus į vieną visa apimančią plataus užmojo sistemą ir nustatyti tikslus skurdui panaikinti ir tvariam vystymuisi po 2015 m. skatinti;

12. pabrėžia, kad stabili ir ilgalaikė politinė sistema, apimanti plataus užmojo ilgalaikius tikslus, taip pat palankesnių sąlygų investicijoms sudarymas, yra svarbiausi uždaviniai;

13. pakartoja, kad dabartinė „įsipareigojimų ir patikros“ sistema nepadės pasiekti esminių ilgalaikei kovai su klimato kaita reikalingų pokyčių, ir todėl primygtinai ragina visas šalis apsvarstyti ir kitus metodus;

Kioto protokolas

14. palankiai vertina ES, Šveicarijos, Norvegijos, Lichtenšteino, Islandijos ir Australijos sprendimą prisijungti prie antrojo Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpio, prasidedančio nuo 2013 m. sausio 1 d., šis laikotarpis būtų pereinamasis, kol prie naujos tarptautinės sistemos iki 2020 m. prisijungtų visos šalys, ir ragina skubiai jį ratifikuoti, kaip susitarta Dohoje;

15. paaiškina, kad, nors Kioto protokolo antrasis įsipareigojimų laikotarpis bus pratęstas ribotam laikotarpiui, jį reikėtų vertinti kaip labai svarbų tarpinį žingsnį, padedantį sudaryti veiksmingesnį ir išsamesnį tarptautinį visoms šalims privalomą susitarimą dėl veiksmų po 2020 m.;

16. pakartoja, kad nemažai valstybių jau rodo pavyzdį, kad įmanoma įgyvendinti anglies dioksido kiekio mažinimu grindžiamas vystymosi strategijas, didesnei dabartinės kartos daliai užtikrinti aukštą gyvenimo lygį nemažinant būsimų kartų galimybių patenkinti savo poreikius ir kartu kurti naujas darbo vietas bei užtikrinti mažesnę priklausomybę nuo importuojamos energijos; paaiškina, kad nereikia baimintis neigiamų padarinių, jeigu klimato apsauga yra įtraukta į bendrą tvaraus vystymosi ir pramonės politikos strategiją;

Atotrūkis klimato kaitos švelninimo srityje

17. primena, jog, remiantis Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos Ketvirtąja vertinimo ataskaita, reikia, kad iki 2020 m. pramoninės šalys sumažintų savo išmetamų teršalų kiekį 25–40 proc., palyginti su 1990 m. kiekiu, o visų besivystančių šalių grupė turėtų stengtis gerokai sumažinti šiuo metu numatomą išmetamųjų teršalų kiekio augimą, kad iki 2020 m. sumažintų savo išmetamųjų teršalų kiekį maždaug 15–30 proc.;

18. todėl dar kartą primena būtinybę skubiai padidinti visuotinį siektiną lygį nuo dabar iki 2020 m., kad būtų išlaikytas 2° C tikslas; ypač pabrėžia, kad reikia skubiai daryti pažangą panaikinant milijardų tonų dydžio atotrūkį tarp mokslinių išvadų ir konferencijos šalių prisiimtų dabartinių įsipareigojimų; pabrėžia svarbų kitų politikos priemonių, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą, energijos taupymą, taip pat Bendrijos atsinaujinančiąją energiją ir hidrofluorangliavandenilių (HFC) kiekio mažinimą, vaidmenį panaikinant milijardų tonų dydžio skirtumą;

19. pažymi, kad ES siekia gerokai šiuo metu nustatytą 20 proc. lygį viršijančių išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo tikslų, ir pabrėžia, kad norinti, jog anglies dioksido rinkoje atsirastų trūkumas, taip pat reikia užsibrėžti platesnio užmojo tikslus; primena, kad pačiai Europos Sąjungai naudinga priimti klimato apsaugos tikslą iki 2020 m. 30 proc. sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį ir taip užtikrinti tvarų ekonomikos augimą, kurti papildomas darbo vietas ir mažinti priklausomybę nuo energijos importo; ragina ES didinti savo tikslą;

20. pažymi, kad visuotinai laipsniškai mažinant HFC kiekį būtų galima neleisti išmesti 2,2 CO2 ekvivalento gigatonų iki 2020 m. ir beveik 100 CO2 ekvivalento gigatonų iki 2050 m; ragina ES labiau stengtis reguliuoti visuotinį laipsnišką HFC kiekio mažinimą pagal Monrealio protokolą;

21. laikosi nuomonės, kad ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema turėtų būti susieta su kitais visame pasaulyje jau taikomais apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos mechanizmais; rekomenduoja atgaivinti pradinę lankstaus mechanizmo kryptį, o tai reiškia, kad jis vėl turėtų būti rinkos mechanizmas, taip pat plėtros priemonė, pagal kurią taikomos gerokai paprastesnės, tačiau skaidresnės procedūros;

Kovos su klimato kaita finansavimas

22. pabrėžia, kad konkretūs įsipareigojimai ir darbas siekiant iki 2020 m. padidinti kovos su klimato kaita finansavimą iki 100 mlrd. JAV dolerių kasmet yra būtini, norint užtikrinti pažangą Varšuvoje ir apskritai pasiekti būtinus klimato kaitos švelninimo įsipareigojimus; atkreipia dėmesį į vystymosi darbotvarkę po 2015 m. ir ragina sukurti realią sąveiką tarp dviejų procesų sulaukiant teigiamų rezultatų ir vystymosi, ir klimato kaitos politikos srityse; apgailestauja, kad dauguma valstybių narių iki šiol neprisiėmė jokių kovos su klimato kaita finansavimo po 2013 m. įsipareigojimų, ir ragina valstybes nares prisiimti naujus ir papildomus kovos su klimato kaita finansavimo 2013–2015 m. įsipareigojimus; todėl primygtinai ragina visas valstybes nares įvykdyti įsipareigojimus įnešti savo indėlį į Ekologinį klimato fondą prieš prasidedant 19-ajai Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijai;

23. apgailestauja dėl to, kad dabartinis vidutinis 0,29 proc. OPV lygis labai nutolęs nuo 0,7 proc. įsipareigojimo; primena, kad kovos su klimato kaita finansavimas turėtų papildyti OPV skiriamą finansavimą; tačiau pabrėžia, kad reikia derinti vystymosi ir klimato kaitos sričių tikslus; taigi pabrėžia, kad politikos suderinamumo užtikrinimas ir aplinkosaugos aspektų įtraukimas į vystymosi projektus turi būti pagrindiniai ES veiksmingo klimato kaitos padarinių švelninimo ir prisitaikymo prie jos strategijos tikslai;

24. ragina visas klimato kaitos konferencijoje dalyvaujančias šalis paaiškinti, kaip jos ketina kasmet proporcingai didinti klimato srities finansavimą, kad įvykdytų 2009 m. Kopenhagoje prisiimtus savo įsipareigojimus iki 2020 m. kasmet sutelkti 100 mlrd. JAV dolerių, kurie papildytų OPV skiriamas 0,7 proc. BNP lėšas;

25. susirūpinęs pabrėžia, kad Ekologinis klimato fondas, apie kurį pranešta 2009 m. Kopenhagoje ir kuris įsteigtas 2010 m. Kankūne, vis dar neveikia, ir ragina visas šalis kuo greičiau užbaigti reikiamas procedūras; ragina ES ir kitas išsivysčiusias šalis sudaryti galimybes paskelbti apie lėšas, kuriomis bus galima naudotis 2014 m., klimato kaitos konferencijoje Varšuvoje, pranešti apie jas Ekologiniam klimato fondui, taip pat Prisitaikymo fondui ir kitiems klimato klausimams spręsti skirtiems JT fondams;

26. palankiai vertina technologijų mechanizmo veikimo srityje padarytą pažangą ir pabrėžia, kad būtina stiprinti technologijų plėtrą, diegimą ir perdavimą užtikrinant tinkamą klimato kaitos švelninimo bei prisitaikymo prie jos ir intelektinės nuosavybės teisių apsaugos pusiausvyrą;

27. ragina valstybes nares iki 2020 m. laipsniškai naikinti aplinkai kenksmingai veiklai, ypač iškastiniam kurui, teikiamas subsidijas, ir šias lėšas skirti tvarios energijos gamybai finansuoti; be to, ragina sparčiai ir koordinuojant tarptautiniu mastu įgyvendinti Pitsburge vykusio G-20 aukščiausiojo lygio susitikimo tikslą – pamažu per vidutinės trukmės laikotarpį atsisakyti iškastiniam kurui skiriamų subsidijų, nes tai labai prisidėtų prie klimato apsaugos ir būtų itin aktualu šiomis valstybės biudžeto deficito daugelyje šalių sąlygomis; atkreipia dėmesį, kad Los Kabose vykusiame G-20 aukščiausiojo lygio susitikime valstybių vadovai dar kartą patvirtino šį tikslą ir kad ES paragino padaryti pažangą sprendžiant šį klausimą prieš G-20 susitikimą Sankt Peterburge[11]; apgailestauja, kad nepateikta pasiūlymų dėl konkrečių šio tikslo įgyvendinimo priemonių;

28. pažymi, kad ateityje Ekologinį klimato fondą turėtų finansuoti ne tik pramoninės, bet ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys, kuriose didėja BVP vienam gyventojui; atsižvelgdamas į tai, paaiškina, kad jau dabar 32 šalyse, kurios pagal Konvenciją laikomos besivystančiomis šalimis, BVP vienam gyventojui yra didesnis nei ES valstybėse narėse, kurių BVP vienam gyventojui yra mažiausias;

Pritaikymas, nuostoliai ir žala

29. palankiai vertina, kad Dohoje didžiausias dėmesys buvo skiriamas poreikiui spręsti klausimus, susijusius su nuostoliais ir žala dėl klimato kaitos poveikio besivystančiose šalyse, kurios yra ypač jautrios neigiamoms klimato kaitos pasekmėms; atkreipia dėmesį į sprendimą, kuriuo nuspręsta per Varšuvos konferenciją sukurti institucinius susitarimus, būtinus sprendžiant šią problemą;

30. primena, kad, nors besivystančios šalys mažiausiai prisidėjo prie vis didesnės šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos atmosferoje, jas labiausiai veikia klimato kaita ir jų gebėjimai prie jos prisitaikyti yra mažiausi; ragina ES ieškoti susitarimo dėl klimato srities finansavimo, technologijų perdavimo ir gebėjimų stiprinimo;

31. ragina vyriausybes siekti susitarimo dėl pastangų pasidalijimo principų ir, jeigu galima, parengti vieną ar daugiau pastangų pasidalijimo formulių; mano, kad minėtieji principai ir formulės turėtų atspindėti buvusį, dabartinį ir galimą būsimą išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, taip pat esamą ir galimą būsimą klimato kaitos švelninimo, prisitaikymo prie jos ir pagalbos teikimo pajėgumų lygį; mano, kad taip pat reikia atsižvelgti į vystymosi teisę;

32. primena, kad ES valstybės narės ir kitos išsivysčiusios šalys yra pasirengusios remti neatsparias šalis, ypač stiprindamos gebėjimus ir keisdamosi geriausios patirties pavyzdžiais, taip pat teikdamos finansinę pagalbą;

33. ragina geriau suvokti galimas klimato kaitos pasekmes, susijusias su sausros laikotarpių trukme, vandens stygiumi, kurį patiria kai kurie regionai, ir menkomis žmonių galimybėmis naudotis vandens ištekliais, kurių jiems reikia kasdien;

34. pripažįsta, kad prisitaikymas prie klimato kaitos iš tikrųjų yra vietos lygmeniu spręstina problema, tačiau primygtinai ragina bendradarbiauti regionų, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis, kad būtų užtikrinamas nuoseklus požiūris;

Žemės naudojimas, žemės naudojimo paskirties keitimas ir miškininkystė (angl. LULUCF) ir dėl miškų naikinimo ir nykimo susidarančio išmetamųjų teršalų kiekio mažinimas (angl. REDD+)

35. pabrėžia LULUCF ir REDD+ programų svarbų vaidmenį mažinant išmetamų teršalų kiekį ir ypač mažinant atotrūkį klimato kaitos švelninimo srityje iki 2020 m.; pažymi, kad norint užtikrinti sektoriaus indėlį mažinant išmetamų dujų kiekį ir vientisumą aplinkos požiūriu, reikia tęsti darbą, susijusį su išsamia apskaita;

36. pažymi, kad daug viešųjų lėšų bus skirta REDD+ projektams finansuoti; pabrėžia, kad būtina skubiai parengti išankstinius veiklos rodiklius, skirtus veiksmingai REDD+ veiklos stebėsenai, ataskaitų teikimui ir tikrinimui užtikrinti; šiuo požiūriu palankiai vertina nuolatines pastangas atrankose pirmenybę teikti REDD+ projektams bekelėse teritorijose;

37. atkreipia dėmesį į teigiamą medieną eksportuojančių šalių ir ES savanoriškų partnerystės susitarimų pagal ES miškų teisės aktų vykdymo, miškų valdymo ir prekybos mediena (FLEGT) veiksmų planą įnašą kovojant su visuotiniu miškų naikinimu; pabrėžia, kad reikia imtis tolesnių veiksmų, siekiant tarptautiniu lygmeniu panaikinti miškų naikinimo priežastis sudarant teisiškai privalomus aplinkos apsaugos ir prekybos susitarimus;

38. primena, kad klimato kaita kelia grėsmę, jog ištisuose regionuose gyventojai negalės išsimaitinti; ragina ES spręsti savo žemės ūkio politikos poveikio klimato kaitai problemas; dar kartą pabrėžia, kad, kaip nurodė JT specialusis pranešėjas teisės į maistą klausimais Olivier De Schutter, mažo anglies dioksido kiekio ir tausaus išteklių naudojimo metodai žemės ūkyje, dar vadinami ekologine žemdirbyste, suteikia galimybę eiti alternatyviu keliu, kuriuo einant ir švelninama klimato kaita mažinant išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, ir gerinami neturtingų kaimo bendruomenių pragyvenimo šaltiniai mažinant jų priklausomybę nuo brangiu iškastiniu kuru pagrįstų žemdirbystės sąnaudų ir didinant našumą; taigi ragina ES skatinti kaimo plėtrą, darnų vystymąsi ir žemės ūkio sistemų našumą, taip pat aprūpinimo maistu saugumą, ypač besivystančiose šalyse;

Bendrijos energetika

39. pažymi, kad iš esmės pakeitus mūsų energetikos sistemą švaria ir saugia sistema, kurioje atsinaujinančioji energija būtų vertinama itin palankiai investuojant į nedidelio masto energijos gamybą, dar vadinamą smulkiąja energijos gamyba, būtų galima gerokai sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį; mano, kad viešuosius finansus reikėtų iš naujo nukreipti ir sutelkti siekiant užtikrinti perėjimą prie viešos ir bendruomenės (decentralizuotos) atsinaujinančios energijos;

40. įspėja, kad dėl agrokuro gamybos iš, pvz., aliejingųjų sėklų, palmių aliejaus, sojos pupelių, rapsų, saulėgrąžų, cukranendrių, cukrinių runkelių, kviečių, gali atsirasti didelis žemės plotų poreikis ir kilti pavojus skurdžiose šalyse gyvenantiems žmonėms, kurių pragyvenimas priklauso nuo galimybės naudotis žeme bei gamtos ištekliais;

Tarptautinė aviacija ir jūrų transportas

41. pabrėžia, kad ES neseniai susitarta laikinai sustabdyti tarptautinės aviacijos skrydžių įtraukimą į ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, ši išimtis yra taikoma tik vienerius metus su sąlyga, kad tarptautinėse derybose bus pasiekta aiškių sprendimų dėl pasaulinės rinkos priemonės, susijusios su tarptautinio oro transporto išmetamų teršalų problemomis;

42. pabrėžia, kad reikia nustatyti tarptautinės aviacijos ir jūrų transporto sektoriuose išmetamo anglies dioksido kainą, nes taip būtų galima ne tik mažinti išmetamųjų teršalų kiekį, bet ir gauti pajamų;

43. dar kartą ragina parengti tarptautinį dokumentą, kuriame būtų numatyti pasauliniai išmetamųjų teršalų mažinimo tikslai siekiant sumažinti jūrų transporto daromą poveikį klimato kaitai;

Pramonė ir konkurencingumas

44. yra susirūpinęs dėl to, kad, remiantis Tarptautinės energetikos agentūros (TEA) duomenimis, pasaulyje išmetamo CO2 kiekis 2012 m. padidėjo, nors Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose jis mažėja; todėl siūlo apsvarstyti galimybę diferencijuoti įsipareigojimus, kad kiekviena šalis prisidėtų prie pasaulio mastu dedamų pastangų pramonės ir energetikos politikos srityje;

45. pabrėžia, kad įgyvendindama savo pramonės politiką Europa turėtų skatinti inovacijas ir aplinkos neteršiančių technologijų, įskaitant informacines ir ryšių technologijas (IRT), atsinaujinančiosios energijos srities technologijas, naujoviškas ir veiksmingas iškastinio kuro technologijas ir ypač energijos vartojimo efektyvumo technologijas, sklaidą; pabrėžia, kad siekiant padėti skatinti spartesnę naujų technologijų sklaidą tarptautiniu mastu reikia parengti bendruosius susitarimus, nes naujų technologijų moksliniai tyrimai ir plėtra yra tvarios ateities pagrindas;

46. taip pat primena, kad įgyvendindama 2030 m. plataus užmojo politiką pramonės, inovacijų, klimato ir energetikos srityse ES galėtų išlaikyti pradininkės padėtį ir taip daryti teigiamą poveikį tarptautinėms deryboms bei skatinti tarptautinius partnerius atitinkamai padidinti savo tikslų mastą;

47. palankiai vertina bet kokius teigiamus pokyčius ir pakartoja, kad tarptautiniu mastu koordinuojami veiksmai turėtų padėti spręsti anglies dioksido nutekėjimo ir atitinkamų sektorių, visų pirma tų sektorių, kuriuose suvartojama daug energijos, konkurencingumo problemas;

Moksliniai tyrimai ir inovacijos

48. pabrėžia, kad pažangių tausių technologijų kūrimas ir diegimas yra svarbiausia kovos su klimato kaita ir kartu ES partnerių visame pasaulyje įtikinimo, jog išmetamųjų teršalų kiekį galima sumažinti neprarandant konkurencingumo bei nenaikinant darbo vietų, priemonė;

49. ragina prisiimti tarptautinį įsipareigojimą didinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros investicijas į atitinkamų sektorių pažangias tausias technologijas; mano, jog labai svarbu, kad ES rodytų pavyzdį nukreipdama moksliniams tyrimams skirtas lėšas į naujoviškų klimatui žalos nedarančių ir efektyviai energiją naudojančių technologijų demonstravimą ir kad vykdydama šios srities mokslinius tyrimus ES turėtų glaudžiai bendradarbiauti su tarptautiniais partneriais, pvz., BRIC šalimis (Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija) ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis;

Energetikos politika

50. džiaugiasi pastaruoju metu JAV vyriausybės siunčiamais signalais dėl su klimato kaita susijusių veiksmų ir jos pasiryžimo atlikti didesnį vaidmenį pasaulio mastu stengiantis kovoti su klimato kaita;

51. atkreipia dėmesį, kad skirtingų energijos išteklių kainos daro didelę įtaką rinkos veikėjų, įskaitant pramonės įmones ir vartotojus, elgesiui, ir pažymi, kad dėl nesugebėjimo pagal dabartinę tarptautinės politikos sistemą visapusiškai įtraukti išorinių sąnaudų įtvirtinami netausaus vartojimo įpročiai; taip pat pakartoja, kad pasaulinė anglies dioksido rinka būtų tvirtas esminio išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo ir vienodų sąlygų sudarymo pramonei pagrindas; ragina ES ir jos partneres artimiausioje ateityje rasti veiksmingiausią būdą ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos ir kitų su pasauline anglies dioksido rinka susijusių prekybos sistemų ryšiams skatinti, užtikrinant didesnę taršos mažinimo būdų įvairovę, didesnį rinkos mastą ir likvidumą, skaidrumą ir galiausiai veiksmingesnį išteklių paskirstymą energetikos sektoriui ir pramonės šakoms;

52. ragina glaudžiau koordinuoti Tarybos, Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) darbą, kad tarptautinėse organizacijose, pvz., Tarptautinėje energetikos agentūroje (TEA), Tarptautinėje atsinaujinančiosios energijos agentūroje (IRENA), Tarptautinėje bendradarbiavimo energijos vartojimo efektyvumo srityje partnerystės organizacijoje (IPEEC) ir Tarptautinėje atominės energijos agentūroje (TATENA) ES galėtų laikytis vieningos ir nuoseklios pozicijos ir taip atlikti aktyvesnį ir įtakingesnį vaidmenį, visų pirma raginant įgyvendinti tvarios energetikos ir energetinio saugumo politikos kryptis;

53. apgailestauja, kad energijos taupymo galimybės tarptautiniu mastu ir ES nėra tinkamai išnaudojamos; pabrėžia, kad taupant energiją sudaromos sąlygos darbo vietų kūrimui, ekonominiam taupymui, energetinio saugumo užtikrinimui, konkurencingumui ir išmetamųjų teršalų kiekio sumažinimui ir taip pat būtų prisidedama prie tendencijos energetikos kainų ir sąnaudų srityje pakeitimo; ragina ES tarptautinėse derybose aptariant technologijų perdavimą, besivystančioms šalims skirtus vystymosi planus ar teikiamą finansinę pagalbą daugiau dėmesio skirti energijos taupymui; taip pat pabrėžia, kad ES ir jos valstybės narės, norėdamos būti patikimos, privalo atitikti savo pačių nustatytus rodiklius;

54. atkreipia dėmesį į tai, kad visame pasaulyje apytikriai 1,3 mlrd. gyventojų neturi galimybės naudotis elektros energija ir toliau pasikliauja tradiciniu biomasės naudojimo maistui ruošti būdu[12]; pabrėžia, kad energijos nepritekliaus klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į klimato politikos tikslus; pažymi, kad yra sukurtos energijos technologijos, tenkinančios ir pasaulinius aplinkos apsaugos, ir vietos plėtros poreikius;

Diplomatija klimato srityje

55. šiuo atžvilgiu pabrėžia ES, kaip pagrindinės veikėjos, konferencijoje pasisakančios visų valstybių narių vardu, svarbą siekiant pažangos dėl tarptautinio susitarimo ir išliekant vieningiems šiuo klausimu (ypač šiais metais, kadangi COP 19 konferencijos pirmininkaujančioji ir priimančioji šalis yra valstybė narė);

56. pabrėžia labai svarbią Lenkijos, kaip priimančiosios šalies, poziciją, ir tikisi, kad ji, kaip vis dar nuo iškastinio kuro energijos šaltinių itin priklausoma šalis, tačiau ir labai patyrusi JTBKKK derybų narė, galės sustiprinti šį procesą, rodyti pavyzdį ir padėti kurti naujas sąjungas; palankiai vertina paskirtojo pirmininko pareiškimą, kad būnant kūrybingiems galima mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir kartu kurti darbo vietas, skatinti ekonomikos augimą ir užtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį; tikisi, kad Lenkija pateiks konkrečių pasiūlymų šiais klausimais;

57. pabrėžia, kad pagrindinis tikslas turėtų būti sudaryti naują visoms šalims, įskaitant pramonines ir besivystančias šalis, taikomą klimato paktą; taip pat pabrėžia, kad koordinuoto ir laipsniško požiūrio į klimato apsaugą patvirtinimas užtikrinant, kad veiksmų būtų imamasi visais valdžios, įskaitant vietos ir regionų valdžios institucijas, lygmenimis, yra vienas iš svarbiausių ES uždavinių;

58. pabrėžia, kad dabartiniais ekonomikos krizės laikais aiškiai matyti, kad tik tvari ekonomika gali padėti užtikrinti ilgalaikę gerovę ir kad klimato apsauga yra vienas iš pagrindinių tokios tvarios ekonomikos ramsčių; pabrėžia, kad dar niekada nebuvo taip svarbu paaiškinti politinių veiksmų klimato apsaugos srityje priežastis: taip siekiama daugiau žmonių sudaryti sąlygas pasiekti aukštą gyvenimo lygį kartu apsaugant išteklius bei suteikiant augimo galimybių ir ateities kartoms;

59. primena, kad klimato kaitos problemos negalima laikyti pavieniu klausimu ir kad ją visada reikia spręsti atsižvelgiant į tvarų vystimąsi, pramonės politiką ir išteklių politiką; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad labai svarbu išaiškinti piliečiams klimato kaitos politiką ir užtikrinti tam tikrus mąstymo pokyčius; pabrėžia, kad į visus būsimus susitarimus reikėtų įtraukti ir principu „iš apačios į viršų“ grindžiamas iniciatyvas, pvz., energijos vartojimo efektyvumo srityje, nes jos yra svarbi piliečių palankumo užtikrinimo priemonė;

60. pakartoja, kad sudarant bet kokį teisiškai privalomą klimato kaitos srities susitarimą itin svarbu nustatyti patikimą reikalavimų laikymosi ir vykdymo sistemą, siekiant užtikrinti, kad visos klimato kaitos srities susitarimo šalys vykdytų įsipareigojimus, prireikus gautų pagalbą ir atsakytų už reikalavimų nesilaikymą;

61. laikosi nuomonės, kad JTBKKK procesas turi tapti veiksmingesnis ir efektyvesnis, taip užtikrinant, kad jis tinkamiau atspindėtų pasikeitusią tikrovę; atsižvelgdamas į tai, mano, kad norint išvengti mažiausiu bendru vardikliu grindžiamų rezultatų reikėtų panaikinti konsensuso taisyklę;

62. pritaria nuomonei, kad siekiant laikytis nuoseklesnio požiūrio, užuot taikius kasmetinės rotacijos principą, konferencijai kelerius metus galėtų kartu pirmininkauti kelios valstybės arba viena valstybė galėtų pirmininkauti dvejus metus;

63. atkreipia dėmesį į teigiamus pokyčius, pasiektus per Monrealio protokolo šalių 25-ojo susitikimo dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų (angl. MOP 25) derybas, ir primygtinai ragina visas šalis stengtis pasimokyti iš šio sėkmingo tarptautinio susitarimo; ragina šalis visų pirma pasistengti Monrealio protokolo balsavimo ir sprendimų priėmimo mechanizmus, kitokį požiūrį į atsakomybę, taip pat vykdymo užtikrinimo ir sankcijų mechanizmus bei finansavimo sistemą laikyti pavyzdžiais, kuriais būtų galima naudotis ir įgyvendinant JTBKKK;

64. pabrėžia, kad siekiant bendros pažangos tarptautinėse derybose klimato klausimu svarbu, jog ES jose atliktų aktyvų vaidmenį; pažymi, kad veiksmai klimato srityje, kurių imasi ES, lemia ES gebėjimą atlikti lyderės vaidmenį ir galimybes užtikrinti bendrą pažangą; atkreipia dėmesį į poreikį sustiprinti ES veiksmus klimato srityje, be kita ko, patvirtinant ryžtingą tikslų sistemą dėl klimato ir energetikos sričių 2030 m., ir išsklaidyti abejones, kylančias dėl ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (LPS) mažo veiksmingumo siekiant paskatinti išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo iniciatyvas, ir dėl to, kad atidėtas aviacijos sektoriaus įtraukimas į LPS;

65. atkreipia dėmesį į vaidmenį, kurį turėtų atlikti išsivysčiusios šalys, padėdamos besivystančioms šalims mažinti savo išmetamųjų teršalų kiekį; pabrėžia didžiules besivystančių šalių galimybes atsinaujinančiųjų išteklių energijos ir energijos vartojimo efektyvumo srityse; ragina išsivysčiusias ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalis skatinti ir diegti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus besivystančiose šalyse, taip pat šioje srityje suteikti besivystančioms šalims galimybes naudotis technologijomis, praktine patirtimi ir investicijomis;

Europos Parlamento delegacija

66. laikosi nuomonės, kad ES delegacijai tenka labai svarbus vaidmuo derybose dėl klimato kaitos, taigi mano, jog nepriimtina, kad Europos Parlamento nariai negalėjo dalyvauti ES koordinatorių posėdžiuose per ankstesnes šalių konferencijas; tikisi, kad bent Europos Parlamento delegacijos pirmininkui bus leista dalyvauti ES koordinatorių posėdžiuose Varšuvoje;

67. pažymi, kad pagal 2010 m. lapkričio mėn. Komisijos ir Europos Parlamento sudarytą pagrindų susitarimą Komisija privalo sudaryti sąlygas tam, kad Parlamento nariai stebėtojų teisėmis galėtų dalyvauti Sąjungos delegacijose derantis dėl daugiašalių susitarimų; primena, kad remiantis Lisabonos sutartimi (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 218 straipsniu) Parlamentas privalo duoti pritarimą Sąjungos ir trečiųjų šalių ar tarptautinių organizacijų susitarimams;

 

°         °

68. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams ir JTBKKK sekretoriatui, prašydamas toliau perduoti šią rezoliuciją visoms Konvencijos šalims narėms, kurios nėra ES valstybės narės.