Pasiūlymas dėl rezoliucijos - B8-0436/2017Pasiūlymas dėl rezoliucijos
B8-0436/2017
Europos Parlamentas

PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl ES kovos su ŽIV / AIDS, tuberkulioze ir hepatitu C

27.6.2017 - (2017/2576(RSP))

pateiktas uždavus klausimą, į kurį atsakoma žodžiu, B8-0321/2017
pagal Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį

Françoise Grossetête, Claudiu Ciprian Tănăsescu, Urszula Krupa, Frédérique Ries, Kateřina Konečná, Martin Häusling, Piernicola Pedicini, Mireille D’Ornano Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu

Procedūra : 2017/2576(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
B8-0436/2017
Pateikti tekstai :
B8-0436/2017
Debatai :
Balsavimas :
Priimti tekstai :

B8-0436/2017

Europos Parlamento rezoliucija dėl ES kovos su ŽIV / AIDS, tuberkulioze ir hepatitu C

(2017/2576(RSP))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 168 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1082/2013/ES dėl didelių tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai, kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 2119/98/EB[1],

–  atsižvelgdamas į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Sveikatos priežiūros sektoriaus kovos su ŽIV PSO Europos regione veiksmų planą, kuriuo nustatoma Visuotinės sveikatos sektoriaus strategija dėl ŽIV 2016–2021 m. laikotarpiui,

–  atsižvelgdamas į Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) 2014 m. metinę epidemiologinę ataskaitą dėl lytiškai plintančių infekcijų, įskaitant ŽIV ir per kraują plintančius virusus,

–  atsižvelgdamas į ECDC 2016 m. sisteminę hepatito B ir C paplitimo ES / EEE apžvalgą,

–  atsižvelgdamas į 2007 m. kovo 29 d. rašytinį pareiškimą dėl hepatito C[2],

–  atsižvelgdamas į ECDC 2016 m. rekomendacijų dėl tuberkuliozės kontrolės pažeidžiamose ir sunkiai pasiekiamose gyventojų grupėse dokumentą,

–  atsižvelgdamas į PSO 2016–2020 m. tuberkuliozės veiksmų planą PSO Europos regionui[3],

–  atsižvelgdamas į 2016 m. spalio 3–4 d. Bratislavoje vykusio neoficialaus ES sveikatos apsaugos ministrų susitikimo rezultatus – per jį valstybės narės susitarė remti integruotos ES politikos programos ŽIV, tuberkuliozės ir virusinio hepatito srityje kūrimą,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. lapkričio 22 d. Komisijos komunikatą „Tolesni tvarios Europos ateities užtikrinimo žingsniai. Europos veiksmai siekiant tvarumo“, kuriame svarstomi darnaus ES ir pasaulio vystymosi ekonominis, socialinis ir aplinkos aspektai bei valdymas ir kuriame Komisija teigia, kad ji „padės stebėti DVT įgyvendinimo pažangą, teikti jos ataskaitas ir ją peržiūrėti ES kontekste“(COM(2016) 0739),

–  atsižvelgdamas į bendrą Rygos deklaraciją dėl tuberkuliozės ir jos atsparumo įvairiems vaistams, paskelbtą pirmojoje Rytų partnerystės ministrų konferencijoje šia tema, surengtoje Rygoje 2015 m. kovo 30–31 d.,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. gegužės mėn. Pasaulinės sveikatos asamblėjos priimtą pirmąją 2016–2021 m. PSO pasaulinę sveikatos sektoriaus kovos su virusiniu hepatitu strategiją, kurioje pabrėžiama didžiulė visuotinės sveikatos priežiūros svarba, kuria siekiama iki 2030 m. atitinkamai 90 proc. ir 65 proc. sumažinti naujų susirgimų virusiniu hepatitų ir mirties nuo jo atvejų skaičių – šie tikslai dera su darnaus vystymosi tikslais – ir kurios galutinis tikslas yra išnaikinti virusinį hepatitą kaip visuomenės sveikatos problemą,

–  atsižvelgdamas į PSO Europos sveikatos sektoriaus veiksmų planą, skirtą kovoti su virusiniu hepatitu PSO Europos regione, kurio bendras tikslas – iki 2030 m. pasiekti, kad virusinis hepatitas nustotų kelti pavojų visuomenės sveikatai Europos regione, mažinant sergamumą virusiniu hepatitu ir mirtingumą nuo šios ligos arba jos komplikacijų ir visiems užtikrinant vienodas galimybes pasinaudoti rekomenduojamomis prevencijos priemonėmis, tyrimais, priežiūra ir gydymo paslaugomis,

–  atsižvelgdamas į PSO 2012–2015 m. Europos veiksmų planą dėl ŽIV / AIDS,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. kovo 2 d. EP rezoliuciją dėl ES galimybių pagerinti prieigą prie vaistų[4], kuriame Komisija ir valstybės narės primygtinai raginamos priimti strateginius planus, siekiant užtikrinti galimybes gauti gyvybiškai svarbių vaistų, ir suderinti hepatito C išnaikinimo Europos Sąjungoje planą, naudojantis tokiomis priemonėmis, kaip bendri Europos viešieji pirkimai,

–  atsižvelgdamas į JT darnaus vystymosi tikslus (DVT), ypač į trečiąjį darnaus vystymosi tikslą, pagal kurį, be kita ko, siekiama iki 2030 m. panaikinti ŽIV ir tuberkuliozės epidemijas ir kovoti su hepatitu,

–  atsižvelgdamas į Berlyno deklaraciją dėl tuberkuliozės „Visi prieš tuberkuliozę“ (EUR/07/5061622/5, 74415), priimtą 2007 m. spalio 22 d. PSO Europos ministrų forume,

–  atsižvelgdamas į klausimą Komisijai dėl ES kovos su ŽIV / AIDS, tuberkulioze ir hepatitu C (O-000045/2017 – B8-0321/2017),

–  atsižvelgdamas į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pasiūlymą dėl rezoliucijos,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi, remiantis ECDC duomenimis, vienas iš septynių ŽIV užsikrėtusių žmonių nežino savo serologinės būklės – apskaičiuota, kad nuo užsikrėtimo ŽIV infekcija iki jos diagnozavimo praeina vidutiniškai 4 metai; kadangi rizika užsikrėsti ŽIV nuo šį virusą nešiojančių žmonių, kuriems nenustatyta diagnozė, yra 3,5 kartų didesnė nei nuo tų, kuriems diagnozė nustatyta;

B  kadangi Dublino deklaracija dėl partnerystės kovojant su ŽIV / AIDS Europoje ir Vidurinėje Azijoje buvo labai naudinga nustatant suderintą stebėsenos sistemą ES ir jos kaimyninėse valstybėse, o tai suteikia galimybę stebėti pažangą kovojant su ŽIV;

C.  kadangi esama svarių įrodymų, kad prevencinė profilaktika yra veiksminga prevencinė priemonė prieš infekcijas ir kad naudojant antiretrovirusinį gydymą beveik panaikinama perdavimo rizika, virusų koncentracijai sumažėjus iki neaptinkamo lygio[5];

D.  kadangi, nors daugumoje Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės (ES / EEE) valstybių naujų ŽIV infekcijų atvejų tarp narkotikus besileidžiančių žmonių ir toliau mažėjo, 2015 m. ketvirtadalis visų keturiose valstybėse neseniai diagnozuotų ir užregistruotų ŽIV atvejų buvo priskirti intraveniniam narkotikų vartojimui;

E.  kadangi ES / EEE naujų užkrėtimo ŽIV atvejų, kai tėvai užkrečia vaikus arba užkrečiama atliekant kraujo perpylimą, galimybė yra faktiškai panaikinta;

F.  kadangi tokios per orą plintančios ligos, kaip tuberkuliozė ir daugeliui vaistų atspari tuberkuliozė, yra tarpvalstybinės sveikatos grėsmės globalizuotame pasaulyje, kuriame žmonių judumas vis didėja;

G.  kadangi visoje ES / EEE tuberkuliozės epidemiologija skiriasi ir priklauso, be kita ko, nuo to, kiek valstybė narė pažengusi tuberkuliozės panaikinimo srityje;

H.   kadangi iki 2050 m. kasmet iš visų 10 mln. mirčių, kurios galėtų ištikti ir kurias būtų galima priskirti atsparumui vaistams, maždaug ketvirtadalis įvyks dėl vaistams atsparių formų tuberkuliozės, jos pasaulio ekonomikai kainuos mažiausiai 16,7 mlrd. USD ir Europai – mažiausiai 1,1 mlrd. USD;

I.  kadangi reikėtų atkreipti dėmesį į situaciją, kai kartu apsikrečiama keliomis infekcijomis, ypač tuberkulioze ir virusiniais hepatitais B ir C; kadangi ŽIV apsikrėtę žmonės labai dažnai serga tuberkulioze ir virusiniu hepatitu, šios ligos sparčiau progresuoja ir dažnai yra sergamumo ir mirtingumo priežastis;

J.  kadangi, siekiant spręsti su šiomis epidemijomis susijusias problemas, nepaprastai svarbu bendradarbiauti tarpvalstybiniu ir tarpdisciplininiu lygmenimis;

K.  kadangi virusinis hepatitas yra viena didžiausių grėsmių visuomenės sveikatai – visame pasaulyje maždaug 240 mln. žmonių serga lėtiniu hepatitu B[6] ir 150 mln. – lėtiniu hepatitu C; kadangi manoma, jog PSO Europos regione 13,3 mln. žmonių serga lėtiniu hepatitu B ir 15 mln. žmonių – hepatitu C; be to, kadangi PSO Europos regione ES valstybėse narėse nuo hepatito B miršta apie 360 000 žmonių, o nuo hepatito C – apie 86 000 žmonių per metus;

L.  kadangi PSO nustatė, kad pagrindinis hepatito C epidemijos Europos regione veiksnys – intraveninių narkotikų vartojimas, o tokiu būdu narkotikus vartojantys asmenys sudaro daugumą naujų susirgimo atvejų;

M.  kadangi dėl apskritai didėjančio nacionalinio pajamų lygio ir išorės donorų finansavimui taikomų tinkamumo kriterijų pokyčių galimybės naudotis Europos regione sveikatos programoms teikiama tarptautine finansine parama sparčiai mažėja; kadangi tai visų pirma veikia Rytų Europos ir Vidurinės Azijos šalis, kuriose ŽIV, tuberkuliozės ir hepatito C viruso rodikliai yra didžiausi, ir taip keliamas rimtas pavojus veiksmingai kovai su šiomis ligomis; kadangi daugelis PSO Europos regiono šalių vis dar labai priklauso nuo išorinio jų sveikatos programų, ypač skirtų padėti pažeidžiamoms grupėms ir labiausiai nukentėjusiems gyventojams, finansavimo;

N.  kadangi Komisijai bus sunku stebėti padarytą pažangą siekiant darnaus vystymosi tikslų, susijusių su virusiniu hepatitu, nes dažnai stinga stebėjimo valstybėse narėse duomenų arba tie duomenys nėra tinkami;

O.  kadangi vis dar nesama vienodo požiūrio ES lygmeniu, kaip kovoti su virusiniu hepatitu – kai kurios valstybės narės apskritai neturi nacionalinių planų, o kitos valstybės narės prisiėmė svarbius įsipareigojimus dėl finansavimo ir parengė strategijas ir nacionalinius planus, skirtus visapusiškai reaguoti į sudėtingą virusinio hepatito problemą;

P.  kadangi pasaulyje yra 130–150 milijonų lėtinę hepatito C viruso infekciją turinčių žmonių; kadangi kasmet nuo kepenų ligų, susijusių su hepatitu C, miršta apie 700 000 žmonių;

Q.  kadangi 2014 m. 28 ES / EEE valstybėse narėse buvo įregistruotas 35 321 hepatito C atvejis, t. y. apytikriai 8,8 atvejo 100 000 gyventojų[7];

R.  kadangi 2006–2014 m. bendras diagnozuotų ir užregistruotų atvejų skaičius visose ES / EEE valstybėse narėse pakilo 28,7 proc., o labiausiai šis skaičius didėjo nuo 2010 m.[8];

S.  kadangi hepatito C duomenų įvairiose šalyse aiškinimui trukdo skirtingos priežiūros sistemos, testavimo metodai ir programos ir sunkumai nustatant, ar atvejai yra ūmūs, ar lėtiniai[9];

Išsami ir integruota ES politikos programa

1.  ragina Komisiją ir valstybes nares parengti išsamią ES politikos programą, pagal kurią būtų kovojama su ŽIV / AIDS, tuberkulioze ir virusiniu hepatitu, atsižvelgiant į skirtingą ES valstybių narių ir jų kaimyninių šalių, kuriose ŽIV ir daugeliui vaistų atsparios tuberkuliozės našta yra didžiausia, padėtį ir konkrečius joms kylančius uždavinius;

2.  ragina valstybes nares ir Komisiją užtikrinti išlaidų lygį ir sutelkti išteklius, būtinus trečiajam darnaus vystymosi tikslui pasiekti;

3.   ragina Komisiją ir valstybes nares gerinti darbą su bendruomenėmis ir pažeidžiamais asmenimis, vykdant įvairių sektorių bendradarbiavimą, užtikrinant NVO dalyvavimą ir teikiant paslaugas nukentėjusiems gyventojams;

4.  ragina Komisiją ir Tarybą atlikti tvirtą politinį vaidmenį vedant dialogą su kaimyninėmis Rytų Europos ir Vidurinės Azijos šalimis, užtikrinant, kad būtų vykdomi tvaraus perėjimo prie vidaus finansavimo planai, kad ŽIV, virusinio hepatito ir tuberkuliozės programos būtų veiksmingos, toliau tęsiamos ir plėtojamos po to, kai bus nutraukta tarptautinių paramos teikėjų teikiama parama; ragina Komisiją ir Tarybą ir toliau glaudžiai bendradarbiauti su šiomis šalimis, siekiant užtikrinti, kad jos prisiimtų atsakomybę už veiksmus ŽIV, virusinio hepatito ir tuberkuliozės srityje;

5.  ragina Komisiją aptarti su valstybėmis narėmis ir ES Tarybai pirmininkausiančiomis valstybėmis galimybę atnaujinti Dublino deklaraciją ir į ją vienodomis sąlygomis įtraukti ŽIV, virusinį hepatitą ir tuberkuliozę;

ŽIV / AIDS

6.  pabrėžia, kad ŽIV vis dar yra užkrečiama liga, susijusi su itin didele socialine stigma ir galinti daryti labai didelį neigiamą poveikį sergančių ja gyvenimo kokybei; pabrėžia, jog 2015 m. 31-a Europos Sąjungos ir EEE valstybė pranešė, kad jose buvo diagnozuota beveik 30 000 naujų ŽIV infekcijos atvejų, be to, nėra jokių bendro šio skaičiaus mažėjimo požymių;

7.  ragina Komisiją ir valstybes nares sudaryti daugiau galimybių, be kita ko, labiausiai pažeidžiamoms grupėms, taikyti pažangius gydymo būdus ir siekti įveikti socialinį stigmatizavimą, susijusį su ŽIV infekcija;

8.  pabrėžia, kad pranešama, jog ES / EEE lytiniai santykiai vis dar yra pagrindinis ŽIV infekcijos perdavimo būdas, po jo eina intraveninis narkotikų vartojimas; atkreipia dėmesį į moterų ir vaikų pažeidžiamumą šios infekcijos aspektu;

9.  ragina Komisiją ir Tarybą ne tik daugiau investuoti į mokslinius tyrimus, siekiant rasti veiksmingų vaistų, kurti naujas priemones ir plėtoti pažangius bei į pacientą orientuotus metodus kovojant su šiomis ligomis, bet taip pat užtikrinti tokių priemonių prieinamumą ir įperkamumą ir veiksmingiau valdyti situacijas, kai kartu apsikrečiama keliomis infekcijomis, ypač tuberkulioze ir virusiniais hepatitais B ir C, ir kai atsiranda jų komplikacijų;

10.  pabrėžia, kad prevencija išlieka pagrindinė priemonė kovojant su ŽIV / AIDS, bet dvi iš trijų ES / EEE valstybių praneša, kad prevencijai skirtų lėšų nepakanka, norint sumažinti naujų ŽIV infekcijų skaičių;

11.  ragina valstybes nares, Komisiją ir Tarybą toliau remti ŽIV / AIDS prevenciją ir priežiūrą, pagal ES sveikatos programą vykdyti bendrus veiksmus ir projektus ir propaguoti išbandytas visuomenės sveikatos priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią ŽIV, įskaitant visapusiškas žalos mažinimo paslaugas narkotikus vartojantiems žmonėms, prevencinį gydymą, prezervatyvų naudojimą, prevencinę profilaktiką ir veiksmingą švietimą lytinės sveikatos klausimais;

12.  ragina valstybes nares daugiau dėmesio skirti ŽIV nustatymo testų paslaugoms, kad būtų pasiektos pagrindinės gyventojų grupės tose vietovėse, kuriose, remiantis PSO rekomendacijomis, ŽIV paplitimas yra didžiausias;

13.  ragina valstybes nares veiksmingai kovoti su lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis, dėl kurių didėja rizika užsikrėsti ŽIV;

14.   ragina valstybes nares ŽIV testus atlikti nemokamai, ypač pažeidžiamoms grupėms, kad būtų užtikrinamas ankstyvas aptikimas ir gerinamas ataskaitų apie infekcijų skaičių teikimas, nes tai svarbu siekiant gauti tinkamą informaciją ir perspėjimus apie ligą;

Tuberkuliozė

15.  pabrėžia, kad Europos Sąjungoje tuberkuliozės lygis yra vienas žemiausių pasaulyje; vis dėlto pažymi, kad apie 95 proc. mirčių nuo tuberkuliozės ištinka mažas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse; be to, pabrėžia, kad PSO Europos regione, ypač Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalyse, itin paplitusi daugeliui vaistų atspari tuberkuliozė, tai sudaro maždaug ketvirtadalį pasaulinės daugeliui vaistų atsparios tuberkuliozės naštos; kadangi 15 iš 27-ių PSO nurodytų didžiausiu sergamumu (daugeliui vaistų atsparia tuberkulioze) pasižyminčių šalių yra Europos regione;

16.  atkreipia dėmesį į tai, kad tuberkuliozė – pagrindinė ŽIV užsikrėtusių asmenų mirties priežastis: maždaug vienas iš trijų ŽIV užsikrėtusių žmonių miršta dėl tuberkuliozės[10]; pabrėžia, kad 2014 m. trečius metus iš eilės tuberkulioze susirgusių žmonių skaičius visame pasaulyje padidėjo nuo 9 mln. 2013 m. iki 9,6 mln. 2014 m.; pabrėžia, kad nustatomas tik vienas iš keturių daugeliui vaistų atsparios tuberkuliozės atvejų, o tai rodo dideles nustatymo ir diagnozavimo spragas;

17.  pabrėžia, kad atsparumas antimikrobiniams vaistams vis dažniau medicinai sukelia sunkumų, kovojant su infekcijomis ir ligomis, įskaitant tuberkuliozę;

18.  primena, kad gydymo nutraukimas prisideda prie atsparumo vaistams didėjimo, tuberkuliozės perdavimo ir prastų atskirų pacientų gydymo rezultatų;

19.  pabrėžia, kad, siekdamos pagerinti tuberkuliozės prevenciją, nustatymą ir griežtą gydymo plano laikymąsi, Komisija ir valstybės narės turi rengti tuberkuliozės programas ir numatyti finansinę paramą, kad būtų gerinamas darbas su bendruomenėmis ir pažeidžiamais asmenimis, vykdant įvairių sektorių bendradarbiavimą, įtraukiant nevyriausybines organizacijas, visų pirma besivystančiose šalyse; be to, pabrėžia, kad tuberkuliozės priežiūros tęstinumui itin svarbus finansinis visų subjektų įsitraukimas subsidijuojant tuberkuliozės gydymą, nes dėl didelių kainų gydymas gali būti per brangus;

20.  pabrėžia, jog svarbu įveikti kylančią atsparumo antimikrobinėms medžiagoms krizę, be kita ko, teikiant finansavimą naujų vakcinų moksliniams tyrimams ir kūrimui, taip pat taikant pažangius ir į pacientą orientuotus metodus, diagnostiką ir tuberkuliozės gydymą;

21.  ragina Komisiją ir Tarybą atlikti tvirtą politinį vaidmenį užtikrinant, kad atsparumo antimikrobinėms medžiagoms ir daugeliui vaistų atsparios tuberkuliozės ryšys atsispindėtų 2017 m. liepos mėn. G 20 aukščiausiojo lygio susitikimo Vokietijoje rezultatuose, o taip pat ES kovos su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms veiksmų plane, kurį numatyta paskelbti 2017 m.

22.  ragina Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti kuriant tarpvalstybines priemones, kuriomis būtų užkertamas kelias tuberkuliozės plitimui, sudarant dvišalius valstybių susitarimus ir vykdant bendrus veiksmus;

23.  ragina Komisiją, Tarybą ir valstybes nares aukščiausiu politiniu lygiu įvairiuose sektoriuose stiprinti ir oficialiai įtvirtinti regioninį bendradarbiavimą tuberkuliozės ir daugeliui vaistų atsparios tuberkuliozės srityje ir kurti partnerystes su ES Tarybai pirmininkausiančiomis valstybėmis narėmis, kad jos tęstų šį darbą;

Hepatitas C

24.  pabrėžia, kad Europos Sąjungoje virusinis hepatitas daugiausia plinta vartojant narkotikus intraveniniu būdu, kai dalijamasi užkrėstomis adatomis ir naudojami nesterilūs švirkštai; pabrėžia, kad sveikatos priežiūros darbuotojų užsikrėtimo hepatitu susižeidus adata leidžiant injekcijas rodiklis vis dar yra didesnis už vidutinį; pabrėžia, kad žalos mažinimo paslaugos, įskaitant gydymą pakaitiniais opioidais (OST) ir adatų ir švirkštų teikimo programas (NSP), yra labai svarbi virusinio hepatito prevencijos strategija, taip pat apimanti stigmatizavimo ir diskriminacijos įveikimo priemones; pabrėžia, kad antikūnų reakcijos į hepatito C virusą (anti-HCV) ir hepatito B paviršiaus antigeno (HbsAg) tyrimai dažnai neįtraukiami į kompensuojamus sveikatos patikrinimus; atkreipia dėmesį į tai, kad retais atvejais virusas gali būti perduodamas lytiniu būdu arba sveikatos ir kosmetikos priežiūros vietose dėl netinkamos infekcijų kontrolės praktikos arba perinatališkai vaikui nuo užsikrėtusios motinos;

25.  pabrėžia, kad daugiau kaip 90 proc. pacientų, užsikrėtę šiuo virusu, nejaučia jokių simptomų ir infekcija dažniausiai aptinkama atsitiktinai arba kai pradeda reikštis simptomai; taip yra dėl to, kad 55–85 proc. atveju ši infekcija sukelia lėtinį hepatitą; kadangi esama 15–30 proc. rizikos, kad per 20 metų asmenims, sergantiems lėtiniu hepatitu, išsivystys kepenų cirozė – pagrindinė hepatoceliulinės karcinomos priežastis;

26.  pabrėžia, kad 75 proc. hepatoceliulinės karcinomos atvejų paciento ŽIV serologinio tyrimo rezultatai būna teigiami;

27.  pabrėžia, kad valstybėse narėse nėra standartizuoto hepatito C stebėjimo protokolo ir kad duomenys apie juo sergančių asmenų skaičių gali būti nepakankami;

28.  pabrėžia, kad 2016 m. balandžio mėn. PSO atnaujino Lėtinę hepatito C infekciją turinčių asmenų stebėjimo, priežiūros ir gydymo gaires ir kad jos papildo esamas PSO parengtas užsikrėtimo per kraują plintančiais virusais, įskaitant ŽIV, prevencijos gaires; pažymi, kad tose gairėse pateiktos pagrindinės šių sričių rekomendacijos ir nagrinėjamos jų įgyvendinimo galimybės;

29.  pabrėžia, kad hepatito C infekcija gali būti išgydyta, ypač jei ji aptinkama ir gydoma tinkamais antivirusinių vaistų deriniais; ypač atkreipia dėmesį į tai, kad taikant antivirusinį gydymą dabar gali būti išgydyta daugiau nei 90 proc. hepatito C virusu užsikrėtusių asmenų; pabrėžia, kad virusinio hepatito B infekcijai galima užkirsti kelią skiepijant ir šią infekciją galima kontroliuoti, tačiau mažiau kaip 50 proc. lėtiniu virusiniu hepatitu sergančių žmonių ši liga diagnozuojama praėjus dešimtmečiams nuo užsikrėtimo;

30.  ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti tvarų nacionalinių virusinio hepatito panaikinimo planų finansavimą ir pasinaudoti ES struktūriniais fondais ir kitomis turimomis ES lėšomis;

31.  ragina Komisiją, Tarybą ir valstybes nares nustatyti ES masto suderintą infekcijų stebėjimo programą, pagal kurią būtų galima laiku nustatyti virusinio hepatito, tuberkuliozės ir ŽIV protrūkius, nustatyti ligos atvejų paplitimo tendencijas, pateikti ligos sukeliamos naštos įvertinimus bei veiksmingai ir realiuoju laiku stebėti diagnozę, gydymą ir priežiūrą, įskaitant konkrečias pažeidžiamas grupes;

32.  ragina Komisiją vesti diskusijas su valstybėmis narėmis dėl to, kaip geriau parengti pirminės sveikatos priežiūros specialistus (pvz., anti-HCV ir HBsAg tyrimų įtraukimas į sveikatos patikrinimus, anamnezė, pakartotiniai tyrimai, nukreipimo galimybės), siekiant padidinti diagnozavimo rodiklius ir užtikrinti gaires atitinkančią priežiūrą;

33.  apgailestauja, kad iki šiol nėra skiepų nuo hepatito C, taigi, pirminė ir antrinė prevencija yra ypač svarbios; tačiau pabrėžia, kad daugeliu atveju tyrimus apsunkina specifiniai hepatito C infekcijos ypatumai ir stebėjimo protokolų stoka;

34.  ragina Komisiją, vadovaujant Europos ligų prevencijos ir kontrolės centrui (ECDC), pradėti įgyvendinti, koordinuojant veiksmus su valstybėmis narėmis, daugiadalykį planą, pagal kurį būtų standartizuoti stebėjimo, tyrimų ir gydymo protokolai ir iki 2030 m. išnaikintas hepatitas C Europos Sąjungoje;

o

o  o

35.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybėms narėms, Pasaulio sveikatos organizacijai ir valstybių narių vyriausybėms.

Teisinė informacija - Privatumo politika