Valstybėms narėms skirtos gairės, siekiant užkirsti kelią humanitarinės pagalbos kriminalizavimui

12.6.2018

Klausimas, į kurį atsakoma žodžiu, Nr. O-000065/2018
Komisijai
Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnis
Claude Moraes, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto vadu

Tarybos direktyvoje 2002/90/EB apibrėžiančioje padėjimą neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi (toliau – Padėjimo direktyva) nustatyta, kad visos valstybės narės įteisina atitinkamas sankcijas:

a) tam, kas iš anksto apgalvotai padeda asmeniui, kuris nėra valstybės narės pilietis, atvykti į valstybės narės teritoriją arba per ją vykti tranzitu pažeidžiant tos valstybės įstatymus dėl užsieniečių atvykimo arba jų vykimo tranzitu;

b) tam, kas dėl finansinės naudos iš anksto apgalvotai padeda asmeniui, kuris nėra valstybės narės pilietis, apsigyventi valstybės narės teritorijoje pažeidžiant tos valstybės įstatymus dėl užsieniečių gyvenimo.

Pagal JT protokolą dėl neteisėto migrantų įvežimo humanitarinė pagalba neturi būti laikoma nusikaltimu ir todėl Padėjimo direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta neprivaloma galimybė valstybėms narėms taikyti išimtis, kad vadinamasis padėjimas nebūtų laikomas nusikaltimu, kai jis yra humanitarinio pobūdžio. Nepaisant to, buvo Padėjimo direktyvos nenumatytų pasekmių atvejų, dėl kurių poveikį patyrė piliečiai ir gyventojai, teikiantys humanitarinę pagalbą migrantams.

Atsižvelgiant į tai, ar gali Komisija nurodyti, kada ji pateiks gaires valstybėms narėms dėl Padėjimo direktyvos taikymo siekiant skatinti valstybes nares taikyti direktyvos 1 straipsnio 2 dalį ir paaiškins, kokio pobūdžio padėjimo valstybės narės neturėtų kriminalizuoti?