Pranešimas - A7-0010/2010Pranešimas
A7-0010/2010

PRANEŠIMAS dėl ECB 2008 m. metinės ataskaitos

2.2.2010 - (2009/2090(INI))

Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas
Pranešėjas: Edward Scicluna

Procedūra : 2009/2090(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A7-0010/2010

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl ECB 2008 m. metinės ataskaitos

(2009/2090(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Europos centrinio banko (ECB) 2008 m. metinę ataskaitą,

–   atsižvelgdamas į EB sutarties 113 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į prie sutarties pridedamo Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto 15 straipsnį,

–   atsižvelgdamas Lisabonos sutartį, iš dalies keičiančią Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį,

–   atsižvelgdamas į savo 1998 m. balandžio 2 d. rezoliuciją dėl demokratinės atskaitomybės trečiuoju Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etapu[1],

–   atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. spalio 7 d. komunikatą „2009 m. metinis pranešimas apie euro zoną“ (COM(2009)0527) ir Komisijos tarnybų darbo dokumentą (SEC(2009)1313/2), pridedamą prie minėtojo komunikato,

–   atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. rugsėjo mėn. pateiktą tarpinę ekonominę prognozę,

–   atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. rugsėjo 23 d. pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Bendrijos finansų sistemos makrolygio rizikos ribojimo priežiūros ir Europos sisteminės rizikos valdybos steigimo (COM(2009)0499),

–   atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. rugsėjo 23 d. pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo, kuriuo Europos centriniam bankui pavedamos konkrečios užduotys, susijusios su Europos sisteminės rizikos valdybos veikla (COM(2009)0500),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A7-0010/2010),

A. kadangi finansų ir ekonomikos krizė sukėlė didžiausią ekonomikos nuosmukį pasaulyje nuo 20-ojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio ir jos pasekmės dar kelerius metus turės didelį poveikį valstybių ekonomikai ir socialinei sistemai,

B.  kadangi dėl finansų ir ekonomikos krizės 2008 m. euro zonos realusis BVP padidėjo tik 0,7 proc. ir manoma, kad 2009 m. BVP labai sumažėjo,

C. kadangi 2008 m. metinės infliacijos vidurkis buvo 3,3 proc., o aukščiausią 4,0 proc. lygį infliacija pasiekė 2008 m. vasarą, ir tai didžiausias įregistruotas lygis įvedus eurą, ir kadangi 2009 m. vasarą infliacijos lygis sumažėjo iki neigiamo dydžio,

D. kadangi bendras euro zonos valstybinio sektoriaus deficito vidurkis padidėjo nuo 0,6 proc. BVP 2007 m. iki 1,9 proc. 2008 m., o iki 2009 m. spalio mėn. vidurio dvidešimtyje valstybių narių buvo vykdomos perviršinio deficito procedūros,

E.  kadangi valstybinės skolos vidurkis euro zonoje padidėjo nuo 66,2 proc. BVP 2007 m. pabaigoje iki 69,6 proc. 2008 m. pabaigoje ir kadangi manoma, kad ateinančiais metais jis dar didės,

F.  kadangi 2008 m. euro ir JAV dolerio keitimo kursas buvo labai nepastovus ir kito nuo liepos mėn., kai keitimo kursas buvo 1,60 JAV dolerio už eurą, iki spalio mėn., kai keitimo kursas buvo 1,25 JAV dolerio už eurą, o vėliau keitimo kursas padidėjo ir 2009 m. spalio mėn. buvo 1,50 JAV dolerio už eurą,

G. kadangi pirmą 2008 m. pusmetį ECB nekeitė palūkanų normų, o 2008 m. liepos mėn. jas pakėlė 25 baziniais punktais iki 4,25 proc. ir paskutinį 2008 m. ketvirtį palaipsniui jas sumažino iki 2,5 proc., o 2009 m. – iki 1 proc.,

H. kadangi ECB, reaguodamas į finansų krizę, labai padidino euro zonos bankams teikiamas likvidžias lėšas ir ėmėsi daugybės kitų nestandartinių priemonių siekdamas pagerinti pablogėjusią pinigų rinkų veiklą, kadangi panašios likvidumą didinančios priemonės suteiktos tik kai kurioms euro zonai nepriklausančioms valstybėms narėms,

Įžanga

1.   sveikina Slovakiją, tapusią euro zonos nare, ir atkreipia dėmesį į sėkmingą jos prisijungimą;

2.  pažymi, kad norint tapti euro zonos nare visų pirma reikia būti Europos Sąjungos nare;

3.  palankiai vertina tai, kad pagal Lisabonos sutartį ECB suteikiamas ES institucijos statusas; mano, kad dėl to padidėja Europos Parlamento, kaip pagrindinės institucijos, per kurią ECB yra atskaitingas Europos piliečiams, atsakomybė;

ECB atsakas į finansų krizę

4.  pažymi, kad 2008 m. – tai metai, per kuriuos dėl sunkios ekonomikos ir finansų krizės ir jos didelio masto padarinių ECB turėjo priimti keletą sunkiausių sprendimų nuo savo veiklos pradžios;

5.  pažymi, kad ECB, taip pat ir TVF ir kitų tarptautinių institucijų ekonominėse prognozėse nebuvo numatytas didelis 2008 m. nuosmukio mastas;

6.  pažymi, kad ECB toliau vykdė atsakomuosius veiksmus finansų krizei įveikti ir padėjo valstybėms narėms užtikrindamas ir didindamas likvidžių lėšų kredito įstaigoms teikimą; rekomenduoja, kad ECB užtikrintų tokį likvidžių lėšų teikimą ir už euro zonos ribų siekiant padėti toms valstybėms narėms, kurios labiausiai nukentėjo nuo finansų krizės;

7.  yra nusivylęs, kad kai kurie komerciniai bankai atitinkamai nesumažino savo klientams palūkanų normų, ir ši tendencija vyravo būtent tada, kai ECB palūkanų normos pasiekė žemiausią lygį;

8.  džiaugiasi, kad ECB vadovavosi platesne nei įprastai pinigų politikos koncepcija ir ėmėsi daug ypatingų priemonių, pvz., teikdamas likvidžias lėšas atsižvelgė į realią paklausą ar likvidžias lėšas teikė ilgesniam laikotarpiui;

9.  pažymi, kad ECB nesumažino palūkanų normų taip radikaliai kaip kiti centriniai bankai, pvz., JAV federalinis atsargų bankas ir Anglijos bankas Jungtinėje Karalystėje, ir taip radikaliai, kaip to tuo metu tikėjosi daugybė ekonomikos apžvalgininkų;

10. yra nusivylęs dėl to, kad papildomos likvidžios lėšos, kurias skyrė ECB, nepadėjo pakankamai palengvinti kreditų krizės pramonės sektoriuje, kurią visų pirma patyrė mažosios ir vidutinės įmonės, o jomis pasinaudojo kai kurie bankai tam, kad pagerintų savo maržas ir padengtų nuostolius;

11. apgailestauja dėl to, kad valstybės narės nepaisė ECB patarimo paramos bankams programas suderinti su bendrai Europos lygmeniu nustatytomis sąlygomis, susijusiomis su dividendų ir premijų mokėjimu, parama ekonominei veiklai, ypač MVĮ, taip pat su veikla mokesčių lengvatų zonose;

12. pritaria ECB, kad didėjantis finansinių priemonių sudėtingumas, taip pat tam tikra finansų institucijų skaidrumo stoka, netinkama reguliavimo institucijų priežiūra ir finansų rinkos reguliavimo spragos prisidėjo prie didėjančios sisteminės rizikos; be to, mano, kad šios priežastys taip pat prisidėjo prie vis didėjančio visuomenės nepasitikėjimo finansų institucijomis;

13. ragina ECB pateikti nuomonę dėl kliringo namų, visų pirma kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriams, įsteigimo euro zonoje;

14. atkreipia ECB dėmesį į spekuliacinių burbulų susidarymo iš naujo grėsmę, ypač prekių rinkoje; ragina nedelsiant įspėti apie tai vyriausybes;

15. pritaria ECB nuomonei, kad iš finansų krizės būtina pasimokyti, visų pirma to, kad finansų sistemoje reikia pagerinti rizikos ir likvidumo valdymą ir padidinti finansų rinkų ir institucijų skaidrumą siekiant, kad panaši krizė nepasikartotų; primena, kad ateityje norint išvengti finansų krizės reikia spręsti pasaulinio pusiausvyros sutrikimo problemą, susijusią su euro kurso svyravimu trečiųjų šalių valiutų, pvz., JAV dolerio ir ženminbi juanio, atžvilgiu;

16. pritaria veiksmams, kurių ėmėsi ECB siekdamas pateikti išsamų pasiūlymą dėl jo vykdomos švelnesnės pinigų politikos nutraukimo strategijos, kuri prireikus turi būti įgyvendinta; nurodo, kad šiuo atveju labai svarbu, kad valstybės narės derintų laiką ir koordinuotų politiką; taigi palankiai vertina tai, kad dauguma šių priemonių bus savaime nustota taikyti, jei ekonominė padėtis nuolat gerės;

17. pataria, kad didinant palūkanų normas visų veiksmų turėtų būti imamasi labai apdairiai siekiant nepakenkti ekonomikos augimui ateityje;

18. nurodo, kad valstybės narės turėtų toliau taikyti fiskalines skatinamąsias priemones tam, kad išsaugotų darbo vietas, skatintų investicijas ir augimą, ir kad turėtų atšaukti šias priemones vėl prasidėjus tvariam augimui, nes tada jos turėtų imtis spręsti itin didelio valstybės deficito problemą;

Ekonomikos ir piniginis stabilumas

19. pritaria ECB susirūpinimui dėl euro zonos narių ekonominių sistemų skirtumų ir dėl skirtingo krizės poveikio įvairiose šalyse, ypač tose, kuriose jau būta struktūrinių problemų, didelių vienam gaminiui tenkančių darbo sąnaudų, einamųjų sąskaitų deficito ir skolų;

20. ragina euro zonos valstybes nares atsižvelgti į tai, jog norint, kad iš tiesų gyvuotų Ekonominė ir pinigų sąjunga, narystė euro zonoje negali būti savitikslė, ir pabrėžia, jog reikia vykdyti struktūrines reformas; be to, mano, kad nesiimant minėtųjų reformų galėtų nukentėti Stabilumo ir augimo pakto patikimumas ir tvarumas;

Valdymas ir sprendimų priėmimas

21. atkreipia dėmesį į tai, kad laikotarpiu, kuriam būdingas didelis valiutos kurso nepastovumas, euro vertė išaugo, ypač palyginus su JAV doleriu ir ženminbi juaniu, ir išreiškia susirūpinimą dėl to, kad tai gali turėti neigiamos įtakos konkurencingumui euro zonoje;

22. rekomenduoja, kad ECB, siekdamas užtikrinti savo teisėtumą ir nuspėjamumą, didintų savo veiklos skaidrumą ir ypač skelbtų Valdančiosios tarybos susirinkimų protokolus, kaip tai daro JAV federalinė atsargų sistema, Anglijos bankas ir Japonijos bankas; mano, kad minėtojo skaidrumo taip pat reikėtų atsižvelgiant į vidaus modelius, taikomus vertinant nelikvidų įkeistą turtą, taip pat vertinant tam tikrus vertybinius popierius, naudojamus kaip užstatą;

23. pakartoja, jog pritaria tam, kad kas ketvirtį būtų rengiamas Parlamento ir ECB dialogas pinigų politikos klausimais; mano, kad dialogas – svarbi ECB veiklos priežiūros ir viešą jo atskaitomybę bei skaidrumą užtikrinti padedanti priemonė;

24. atkreipia dėmesį į ECB nepriklausomumą, prie kurio prisideda vykdomosios valdybos narių skyrimo procedūrą; mano, kad šis nepriklausomumas galėtų tik padidėti naudojantis nauju teisiniu statusu, kuris ECB suteikiamas pagal Lisabonos sutartį, ir esamu ECB statutu, pagal kurį dėl Tarybos siūlomų kandidatų balsuojama ir pritariama Europos Parlamente;

25. įsipareigoja Parlamente įsteigti iš išorės ekspertų sudarytą atrankos komisiją, kuri 2010 m. galėtų atrinkti keletą kandidatų į vykdomosios valdybos narius; pažymi, kad atrinkti asmenys dalyvautų Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto klausyme ir šitaip Europos Parlamentas atliktų savo konsultaciniam vaidmenį vertinant kandidatus; po to Europos Parlamentas plenariniame posėdyje priimtų rezoliuciją, kuri būtų perduota Tarybai prieš jai rengiant savo rekomendacijas valstybių narių vyriausybėms;

26. mano, jog krizė atskleidė, kad rinkos linkusios patirti sisteminę riziką; pritaria pasiūlymui įsteigti Europos sisteminės rizikos valdybą (ESRV), kuri iš anksto įspės apie būsimą riziką ir pusiausvyros sutrikimą finansų rinkose; pažymi, kad ESRV turėtų nedelsdama ir tinkamai reaguoti į nustatytą sisteminę riziką; pažymi, kad siekiant užtikrinti veiksmingą Europos sisteminės rizikos valdybos veiklą būtina kokybinė sąvokos „sisteminė rizika“ apibrėžtis; todėl ragina ECB nustatyti aiškius modelius ir apibrėžtis ir apskritai visapusiškai remti veiksmingą Europos sisteminės rizikos valdybos veiklą; be to, mano, kad dėl bet kokių naujų ECB pavestų užduočių, susijusių su Europos sisteminės rizikos valdyba, neturėtų būti kaip nors pažeidžiama ECB nepriklausomybė;

27. atkreipia dėmesį į vaidmenį, kurį atlieka Euro grupė užtikrinant glaudesnį koordinavimą euro zonos ekonominės politikos srityje; taigi palankiai vertina tai, kad pagal Lisabonos sutartį Euro grupei suteikiamas juridinio asmens statusas; be to, rekomenduoja, kad ECB ir toliau visapusiškai dalyvautų neoficialiuose Euro grupės narių susitikimuose;

Euro išorės dimensija

28. džiaugiasi tuo, kad euras prisidėjo prie didesnio tarpvalstybinio finansinių paslaugų teikimo euro zonoje, taip pat ir prie labai integruotos pinigų rinkos;

29. pažymi, kad euro, kaip tarptautinės valiutos, statusas ir toliau stiprėja ir 2008 m. pabaigoje eurais buvo laikoma 26,5 proc. pasaulio valiutos rezervų;

30. mano, kad dėl stiprėjančio tarptautinio euro statuso pasauliniu lygmeniu bus įgyta pranašumų ir didesnė atsakomybė; mano, kad šitai toliau skatins euro zonai nepriklausančias valstybes nares siekti tapti euro zonos narėmis;

31. mano, kad Parlamentas turėtų bendradarbiauti su ECB ir kitomis ES institucijomis siekiant toliau stiprinti euro zonos vaidmenį pasaulinėje pinigų ir finansų arenoje;

32. mano, kad Europos Sąjunga, reikšdama nuomonę apie tarptautinės pinigų sistemos ateitį, turėtų vadovautis procesu, dėl kurio tapo įmanoma įvesti eurą;

33. mano, kad ECB, centriniai atskirų valstybių bankai ir Valdančioji taryba turi pripažinti ir gerbti socialinę atsakomybę jų darbuotojų ir visuomenės atžvilgiu ir itin atsižvelgti į memorandumą dėl socialinių aspektų, kurį parengė nuolatinis europinių centrinių bankų profesinių sąjungų komitetas;

0 0

0

34. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Euro grupei ir Europos centriniam bankui.

  • [1]       OL C 138, 1998 5 4, p. 177.

AIŠKINAMOJI DALIS

Šiame pranešime vertinama Europos centrinio banko (ECB) 2008 m. metinė ataskaita ir ECB nuolatiniai veiksmai siekiant įveikti finansų krizę. Kadangi ECB paskelbė savo ataskaitą 2009 m. balandžio mėn., bet dėl birželio mėn. vykusių Europos Parlamento rinkimų pranešimo rengimas buvo atidėtas, šiame pranešime neišvengiamai iš dalies apžvelgiama taip pat ir ECB politika 2009 m. Šiame pranešime dėmesys visų pirma skiriamas ECB veiksmams siekiant įveikti finansų ir ekonomikos krizę, euro zonos šalių ekonominių sistemų skirtumams, kuriuos padidino finansų krizė, ECB švelnesnės pinigų politikos nutraukimo strategijai ir ECB valdymui.

Dveji finansinės suirutės metai

Finansų ir ekonomikos krizė sukėlė didžiausią ekonomikos nuosmukį pasaulyje nuo 20-ojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio. Iš tiesų pastarieji dveji metai ECB, kaip piniginio ir kainų stabilumo sergėtojui, nuo jo veiklos pradžios buvo patys sunkiausi. Pasibaigus gana švelniam beveik visoje Europoje stebimam ekonomikos augimo laikotarpiui (20-ojo amžiaus dešimtasis dešimtmetis ir pirmieji šio šimtmečio pradžios metai) ECB turėjo reaguoti į krizę, kuri sukrėtė finansų ir politikos pasaulį iki pamatų. Daugelis valstybių narių išbandė savo ekonomikos sistemas krizės sąlygomis, tačiau šįsyk nebuvo naudojamasi simuliacijos modeliu, kaip tai buvo dažnai daroma anksčiau, bet viskas vyko realiu laiku ir padariniai buvo pernelyg realūs.

2008 m. BVP euro zonoje padidėjo tik 0,7 proc., o tuo metu, kai dėl šio pranešimo bus balsuojama plenariniame posėdyje, jau prieš tai bus pateikta bauginama statistika, rodanti didžiulį ekonominį nuosmukį ir didžiulius biudžeto deficitus, ir prognozė, kad 2010 m. ir 2011 m. numatoma labai lėto augimo galimybė.

Daugelyje valstybių narių auga biudžeto deficitas ir labai didėja valstybės skola. Komisijos 2009 m. gegužės mėn. pateikiamoje ekonominėje prognozėje numatoma, kad euro zonos biudžeto deficito vidurkis bus 5,3 proc., o valstybės skolos vidurkis – 77,7 proc., ir manoma, kad šie skaičiai atitinkamai didės 2010 m. Nepaisant to, kad valstybės narės visoje Europoje ėmėsi skatinimo priemonių, nedarbas, ypač jaunesnių nei 25 metų asmenų, labai išaugo ir, regis, 2010 m. dar didės. Vis dėlto didžiausia dalis valstybės skolos ir biudžeto deficitas išaugo dėl to, kad sumažėjo įplaukos iš mokesčių ir padidėjo socialinės išlaidos, be to, tuo pat metu buvo imamasi skatinamųjų priemonių naudojant biudžetą, kurios, kaip manoma, sudarė maždaug 1,5 proc. ES BVP. Gali prireikti daug metų, kad minėtasis deficitas, atsiradęs dėl finansų krizės, vėl pasiektų 2006 m. ir 2007 m. lygį.

ECB atsakas į krizę

Remiantis ES sutartimis, pagrindinė ECB užduotis – išlaikyti stabilias kainas. Nors infliacija viršijo ECB nustatytą 2 proc. ribą, kai ji 2008 m. birželio ir liepos mėn. pasiekė aukščiausią tašką (4 proc.), po to infliacija nukrito ir dabar yra neigiama.

Tuo pat metu, kai vyko minėtieji ekonominiai pokyčiai, ECB 2008 m. birželio mėn. priėmė sprendimą 25 baziniais punktais padidinti palūkanų normas iki 4,25 proc., tada laikotarpiu nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. palūkanų normas palaipsniui sumažino nuo 4,25 proc. iki 2 proc., o 2009 m. gegužės mėn. jas sumažino iki 1 proc., siekdamas paskatinti kreditavimą.

Reikėtų pažymėti, kad, regis, palūkanų normos nebuvo mažinamos taip radikaliai kaip kitų centrinių bankų, pvz., JAV federalinio rezervų banko ir Anglijos banko. Iš tiesų taip mano daugybė politikos ir ekonomikos apžvalgininkų.

Taigi ECB pagrindinis vaidmuo per krizę buvo labai išplėsti 2007 m. numatytas likvidžių lėšų teikimo galimybes imantis nestandartinių priemonių siekiant padėti valstybėms narėms. ECB pakoregavo savo likvidumo valdymo sistemą, visų pirma pasinaudodamas fiksuotųjų palūkanų konkursais paskirstant visą sumą savo atvirosios rinkos operacijoms vykdyti, laikinai susiaurino vadinamąjį nuolatinių galimybių palūkanų normų koridorių, išplėtė įkeisti tinkamo turto sąrašą ir suteikė likvidžių lėšų užsienio valiuta bendradarbiaudamas su kitais centriniais bankais.

Iš tiesų galima matyti, kad ECB pagrindinių palūkanų mažinimas, atliktas derinant su veiklos sistemos pakeitimais, padėjo sumažinti finansavimo išlaidas visos ekonominės sistemos mastu. Vis dėlto tiesa yra ta, kad nors ECB likvidžių lėšų didinimas padėjo daugeliui institucijų išvengti žlugimo, gautomis likvidžiomis lėšomis ne visada galėjo pasinaudoti klientai ir visų pirma dėl to nukentėjo mažosios ir vidutinės įmonės, kurioms teks ekonomikos atkūrimo našta. Iš tiesų dauguma bankų visų pirma panaudojo likvidžias lėšas savo padėčiai sutvirtinti.

Didėjantys skirtumai euro zonoje

Nors daug ekonomistų tikėjosi, kad pinigų sąjunga sustiprins valstybių narių įsipareigojimą toliau vykdyti struktūrines reformas siekiant didinti valstybių narių ekonominę konvergenciją, pagal realią padėtį galima spręsti, kad daugelyje valstybių narių šito neįvyko.

Iš tiesų euro zonos šalys, kuriose nuosmukio pradžioje biudžeto deficitas ir valstybės skola buvo didesni nei Stabilumo ir augimo pakte nustatytas lygis, atitinkamai turėjo mažiau galimybių skubiai imtis reikalingų skatinamųjų priemonių, kad būtų galima išsaugoti darbo vietas, investicijas ir ekonominę veiklą.

Vis dėlto krizė paveikė visas valstybes nares, o šio pranešimo rengimo metu 20 valstybių narių viršijamos Stabilumo ir augimo pakte nustatytos ribos. Išskirtinėmis aplinkybėmis Komisija turi imtis ypatingų politikos priemonių, kad būtų užtikrintas Stabilumo ir augimo pakto vykdymas, ir siekdama, kad būtų išvengta lėto ekonomikos atsigavimo, nes tai labai neigiamai paveiktų užimtumą ir ekonomikos augimą.

Nutraukimo strategija

Tam tikru metu reikės pradėti vykdyti numatytą nutraukimo strategiją, pagal kurią valstybės narės palaipsniui nutrauktų skatinamąsias priemones ir ECB atsiimtų likvidžias lėšas (maždaug 700 mlrd. eurų), kurias jis suteikė bankams taikydamas nestandartines priemones. Pranešėjas mano, kad minėtoji nutraukimo strategija pinigų ir fiskaliniame sektoriuose turėtų būti pradėta įgyvendinti tik tuomet, kai bus matomas įtikinamas ir tvarus ekonomikos atsigavimas, ir ragina valstybes narės suderinti šios strategijos įgyvendinimo laiką.

Komisija turėtų leisti valstybėms narėms toliau taikyti skatinamąsias priemones, o ne versti, kad jos nutrauktų šį procesą ir pernelyg anksti perdėtai entuziastingai vėl pradėtų vykdyti Stabilumo ir augimo paktą.

Vis dėlto vienas iš euro zonos uždavinių antrąjį dešimtmetį turi būti struktūrinių reformų proceso spartinimas siekiant, kad ekonominė sąjunga būtų tokia pat sėkminga kaip ir pinigų sąjunga. Didžiulį deficitą ir skolą iš tiesų galima sumažinti tik tuomet, jei bus vykdomos struktūrinės reformos ir kartu intensyviai augs ekonomika.

Euro vaidmuo

Vienas didžiausių euro privalumų susijęs su būdu, kuriuo euro naudojimas prisididėjo prie to, kad daugiau pradėta teikti finansinių paslaugų tarpvalstybiniu mastu, prie išlaidų mažinimo, konkurencingumo didinimo ir itin integruotos Europos pinigų rinkos sukūrimo.

Be to, euras išlaikė savo kaip tarptautinės valiutos statusą. Daugiau nei 25 proc. pasaulio valiutos rezervų laikoma eurais. Dėl šio tarptautinio euro statuso valstybės narės, kurios dar nepriklauso euro zonai, ir ES nepriklausančios šalys toliau bus skatinamos siekti narystės Europos pinigų sąjungoje.

Valdymas ir sprendimų priėmimas

Kaip ir ankstesni pranešėjai, manau, kad kas ketvirtį rengiamas Parlamento ir ECB dialogas pinigų politikos klausimais (jį pradėjo W. Duisenberg ir tęsia J. C. Trichet) yra labai svarbus įvykis, numatytas Parlamento veiklos kalendoriuje, ir padeda didinti ECB atskaitomybę Parlamentui.

Priemonės, kuriomis siekiama papildyti šią atskaitomybę, pripažįstamos ECB statute ir jo 11 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad

„pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir kiti Vykdomosios valdybos nariai skiriami ... bendru sutarimu valstybės ar vyriausybės vadovų lygiu pagal Tarybos rekomendaciją, šiai pasikonsultavus su Europos Parlamentu ir Valdančiąja taryba“.

Norėčiau, kad ši procedūra būtų stiprinama visų pirma numatant reikalavimą, kad dėl Tarybos pasiūlytų kandidatų būtų balsuojama Parlamente.

ES finansinės struktūros reformavimas

Krizė atskleidė, kad rinkose ne visuomet vyksta savaiminė korekcija ir kad jos neatsparios sisteminei rizikai. Todėl pritariu pasiūlymams, kuriuos šiuo metu vertina Parlamentas, taip pat pasiūlymui dėl ES finansinės sistemos persvarstymo ir visų pirma pasiūlymui įsteigti Europos sisteminės rizikos valdybą (ESRV), instituciją, kuri stebėtų ir iš anksto įspėtų apie būsimą riziką ar pusiausvyros sutrikimą finansų rinkose. Šiuo tikslu pirmiausia ir nedelsiant reikia nustatyti kokybinę sąvokos „sisteminė rizika“ apibrėžtį siekiant užtikrinti efektyvią ESRV veiklą.

Visų pirma reikia pasimokyti iš krizės. Būtina atkurti pasitikėjimą finansų institucijomis. Tai galima padaryti taikant skaidresnes ir geresniu rizikos valdymu pagrįstas priemones. Būtina užtikrinti, kad tokio masto krizė daugiau nepasikartotų.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

27.1.2010

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

35

2

3

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Burkhard Balz, Sharon Bowles, Udo Bullmann, Pascal Canfin, Nikolaos Chountis, George Sabin Cutaş, Rachida Dati, Leonardo Domenici, Derk Jan Eppink, Diogo Feio, Markus Ferber, Elisa Ferreira, Vicky Ford, José Manuel García-Margallo y Marfil, Jean-Paul Gauzès, Sven Giegold, Sylvie Goulard, Enikő Győri, Liem Hoang Ngoc, Othmar Karas, Wolf Klinz, Jürgen Klute, Werner Langen, Astrid Lulling, Arlene McCarthy, Ivari Padar, Alfredo Pallone, Anni Podimata, Antolín Sánchez Presedo, Olle Schmidt, Edward Scicluna, Peter Simon, Peter Skinner, Theodor Dumitru Stolojan, Ivo Strejček, Kay Swinburne, Marianne Thyssen, Ramon Tremosa i Balcells

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Sophie Briard Auconie, Danuta Jazłowiecka, Arturs Krišjānis Kariņš, Philippe Lamberts