Pranešimas - A7-0243/2011Pranešimas
A7-0243/2011

PRANEŠIMAS dėl draudimo garantijų sistemų

21.6.2011 - (2011/2010(INI))

Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas
Pranešėjas: Peter Skinner

Procedūra : 2011/2010(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A7-0243/2011

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl draudimo garantijų sistemų

(2011/2010(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 12 d. Komisijos komunikatą „Baltoji knyga dėl draudimo garantijų sistemų“ (COM(2010)0370),

–   atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II)[1] ,

–   atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1094/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija)[2],

–   atsižvelgdamas į savo 2006 m. liepos 4 d. rezoliuciją dėl bendrovės „Equitable Life Assurance Society“ krizės[3],

   atsižvelgdamas į bendrovės „Equitable Life Assurance Society“ krizės tyrimo komiteto 2007 m. gegužės 23 d. galutinį pranešimą (A6-0203/2007),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Teisės reikalų komiteto ir Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomones (A7‑0243/2011),

A. kadangi finansų krizė parodė, kad vartotojų pasitikėjimas finansine sistema gali greitai sumažėti, jeigu nebus tinkamų vartotojų nuostolių, patirtų dėl finansų įstaigų žlugimo, kompensavimo procedūrų,

B.  kadangi draudimo garantijų sistemos gali būti vertinga priemonė mažinant riziką, su kuria susidurtų draudėjai ar, jei taikytina, naudos gavėjai, jeigu draudimo bendrovė taptų nemoki,

C. kadangi draudimo garantijų sistemų poreikis, funkcija ir struktūra nėra analogiški nei indėlių garantijų sistemoms, nei investicijų kompensavimo sistemoms, nes draudikai taiko kitą veiklos modelį ir draudiko nemokumo atveju vartotojai patiria kitokio lygio riziką,

D. kadangi valstybėse narėse yra daug įvairių draudimo garantijų sistemų, pagal kurias siūloma įvairių lygių vartotojų apsauga pagal įvairius produktus ir įvairias finansavimo sistemas,

E.  kadangi dėl finansų krizės draudėjai ar, jei taikytina, naudos gavėjai nepatyrė didesnių nuostolių ir Europos draudimo sektorius nuo krizės beveik nenukentėjo,

F.  kadangi direktyvoje „Mokumas II“ numatytos priežiūros institucijų intervencijos priemonės, kuriomis galima sumažinti draudiko bankroto tikimybę ir draudėjų arba, jei taikytina, naudos gavėjų dėl bankroto patiriamus nuostolius,

G. kadangi „Mokumo II“ ir draudimo garantijų sistemų taikymas padės sudaryti vienodas veiklos sąlygas Europos draudimo rinkoje ir padės siekti vidaus rinkos sukūrimo,

H. kadangi pagal direktyvą „Mokumas II“ draudėjų ar, jei taikytina, naudos gavėjų reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas, kai draudikas tampa nemokus (kai draudikas neatitinka mokumo kapitalo reikalavimo), ir grėsmė šių reikalavimų įgyvendinimui kyla tik tuomet, kai draudikas bankrutuoja (kai turto nepakanka tam, kad būtų padengti įsipareigojimai),

I.   kadangi ES tarpvalstybinių draudimo paslaugų teikiama mažai, tačiau tikėtina, kad, įsigaliojus direktyvai „Mokumas II“, jų daugės dėl kapitalo privalumų, kuriuos teikia filialais visoje Europoje grindžiama struktūra,

J.   kadangi dėl draudimo garantijų sistemų (DGS) nesuderinimo Europos lygmeniu ir skirtingų režimų valstybėse narėse teikiama neveiksminga ir nevienoda draudėjų apsauga ir sulėtėjo draudimo rinkos veikimas, išsikreipus tarpvalstybinei konkurencijai,

K  kadangi vartotojų pasitikėjimą veikiančiomis vidaus rinkos finansinėmis paslaugomis gali padėti užtikrinti tik pastovaus lygio vartotojų apsauga, neatsižvelgiant į paslaugų teikėjo kilmę, visų pirma Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos (EDPPI) ir, jei taikytina, nacionalinių kompetentingų institucijų nuosekliai taikomos patikimos rizikos ribojimo taisyklės ir veiksminga priežiūra,

L.  kadangi nacionalinės ir Europos priežiūros institucijos, vykdydamos veiksmingą ir proporcingą priežiūrą, privalo užtikrinti, kad mokesčių mokėtojus kuo mažiau paveiktų finansų įstaigų nemokumas,

1.  pripažįsta, kad naujoji priežiūros tvarka ir būsimoji „Mokumas II“ sistema padės toliau didinti vartotojų apsaugą;

2.  ragina Komisiją, kad ji, atsižvelgdama į nustatytas „Mokumo II“ ir naujos priežiūros sistemos taisykles ir apibrėžtis, pateiktų pasiūlymų dėl tarpvalstybinės standartizacijos direktyvos, kuria visose valstybėse narėse būtų įsteigta nuosekli ir suderinta tarpvalstybinė draudimo garantijų sistema, kuri būtų tik kaip kraštutinė vartotojų apsaugos suteikimo priemonė, kai draudimo įmonės dėl nemokumo negali įvykdyti sutartinių įsipareigojimų;

3.  ragina Komisiją greitai pateikti pasiūlymą dėl draudimo garantijų sistemų direktyvos, kuri papildytų indėlių garantijų sistemų, investuotojų kompensacijų sistemų ir Mokumo II teisės aktus;

4.  pripažįsta, kad galimybės, jog bus nevienodos veiklos sąlygos, gali būti priežastis reguliuojamajam arbitražui, o tai paveiktų draudimo garantijų sistemas; ragina Komisiją išnagrinėti sistemų visoje ES ir buveinės valstybės principo suderinimo ir taikymo sąveiką, kad paaiškėtų, ar atsiranda žymus rinkos iškraipymas; mano, kad ši peržiūra turėtų būti atlikta praėjus trejiems metams po visiško „Mokumas II“ įgyvendinimo;

5.   pripažįsta, kad pagal direktyvą „Mokumas II“ nesukuriama tokia aplinka, kurioje visiškai negalimas draudimo įmonių bankrotas, ir vartotojai neapsaugomi nuo nuostolių draudimo įmonių bankroto atvejais; todėl ragina Komisiją užtikrinti, kad bendroji DGS, kuri turi būti priimta, būtų suderinta su direktyva „Mokumas II“ ir ją atitiktų;

6.  pritaria tam, kad būtų patvirtintas buveinės valstybės principas, pagal kurį draudiko išduotą draudimo polisą, neatsižvelgiant į pardavimo vietą, padengia buveinės valstybės draudimo garantijų sistema, pripažindamas, kad: a) taikant „Mokumas II“ sistemą tarpvalstybinių draudimo paslaugų teikimas padidės ir b) draudiko bankrotas bus susietas su buveinės valstybės priežiūros institucijos netinkamai vykdyta priežiūra, todėl atsakomybės už bankrotą naštą turėtų prisiimti buveinės valstybės draudimo garantijų sistema, kuri turėtų būti kaip kraštutinė vartotojų apsaugos suteikimo priemonė, taikoma tik tuomet, kai draudimo įmonės dėl nemokumo negali įvykdyti sutartinių įsipareigojimų; ragina Komisiją atlikti poveikio vertinimą ir vykdyti viešąsias konsultacijas su suinteresuotaisiais subjektais dėl gyvybės draudimo klausimo, kaip prioritetinio, įtraukimo ir dėl ne gyvybės draudimo įtraukimo į tarpvalstybinę draudimo garantijų sistemą praktinių klausimų, siekiant užtikrinti tinkamo lygio vartotojų apsaugą ir vienodas veiklos sąlygas valstybėse narėse; mano, kad Komisija ir EDPPI turėtų sukurti loginį pagrindą, siekiant užtikrinti, kad papildomos draudimo garantijų sistemos išlaidos atitiktų vartotojų apsaugos tikslą; pažymi, kad dabartiniai ES indėlių garantijų sistemų ir investuotojų apsaugos sistemų teisės aktai taikomi tik taupymo paslaugoms;

7.  primygtinai reikalauja, kad nacionalinių draudimo garantijų sistemų finansavimo modeliui būtų taikomas subsidiarumo principas, atsižvelgiant į buveinės valstybės vykdomos priežiūros principą ir veikiančių draudimo garantijų sistemų taikomų modelių įvairovę; ragina Komisiją neskatinti taikyti vien tik ex-ante principą finansavimui, kadangi nėra įtikinamų argumentų, kodėl reikėtų taikyti tokį principą, ir kadangi jį taikant gali atsirasti trukdžių;

8.  primygtinai reikalauja, jog valstybės narės užtikrintų, kad būtų atlikti jų draudimo garantijų sistemų bandymai ir kad jos būtų informuojamos, jeigu jų kompetentingos institucijos aptiktų tokių draudimo įmonės problemų, kurios būtų pakankamas pagrindas intervencijai pagal atitinkamą sistemą; siūlo šiuos bandymus atlikti mažiausiai kas trejus metus arba prireikus pagal aplinkybes; be to, mano, kad EDPPI turėtų periodiškai organizuoti savitarpio patikras, siekiant išnagrinėti, koks ilgalaikis sistemų finansinis tvarumas, ir paraginti padaryti patobulinimus, jei reikia;

9.  pripažįsta, kad subsidiarumo principo taikymas, susijęs su ex-ante ir ex-post finansavimo modelių pasirinkimu, gali lemti konkurencijos iškraipymus tarp valstybių narių; mano, kad tokie iškraipymai yra tiek pat svarbūs tiek vartotojų, tiek mokesčių mokėtojų apsaugai ir kad Komisija turi imtis apdairių ir ilgalaikių priemonių, kad išspręstų tokių iškraipymų problemą;

10. pripažįsta, kad esama skirtingų būdų vartotojų apsaugai užtikrinti:

– kompensacija: draudėjų ar naudos gavėjų nuostoliai draudiko nemokumo atveju tiesiogiai kompensuojami pagal įprastą reikalavimų patenkinimo procedūrą;

– tęstinumas: draudimo sutarčių tęstinumas užtikrinamas perkeliant portfelius rinkoje likusiems draudikams arba specialiai šiuo tikslu sukurtam subjektui;

rekomenduoja pagal būsimąją draudimo garantijų sistemą leisti taikyti abu būdus, atsižvelgiant į įvairų nacionalinių rinkų dydį, koncentraciją, paslaugų pobūdį ir siūlomų draudimo produktų įvairovę;

11. primygtinai reikalauja, kad draudiko nemokumo atveju vartotojai galėtų susipažinti su informacija, kuri turėtų būti lengvai prieinama, išsami, paprasta sekti ir turėtų aiškias nuorodas, į kurią valdžios instituciją vartotojas turėtų kreiptis, norėdamas pateikti reikalavimus ar užklausą; yra įsitikinęs, jog įsteigus vieną bendrą informacinį punktą dėl visų finansinių garantijų ar kompensavimo sistemų būtų užtikrinta, kad vartotojams iš tikrųjų duotų naudos esami teisės aktai, ypač susiję su informacijos teikimu ir tarpvalstybinio susisiekimo bei mokėjimų palengvinimu;

12. pabrėžia, kad buveinės valstybės principo taikymas draudimo garantijų sistemoms gali būti patikimas vartotojų požiūriu tik tuomet, jeigu vartotojų patirtis, susijusi su abiem draudimo garantijų sistemos funkcijomis (portfelio perkėlimu ir kompensavimu draudėjams), bus neprieštaringa; ragina Komisiją priimti nuostatas, kad, neatsižvelgiant į tai, kur yra draudimo garantijų sistemos buveinė, būtų taikomas vienos šalyje vartojamos kalbos principas ir būtų įsteigtas vartotojams skirtas nacionalinės priežiūros institucijos informacijos centras visiems kompensavimo reikalavimams, susijusiems su draudimo garantijų sistemomis, pateikti; rekomenduoja, kad EDPPI parengtų suderintą ir skaidrų metodą, grindžiamą paprastumu ir geriausia praktika, jei reikia, taikydama privalomus techninius standartus;

13. pabrėžia, kad turėtų būti gerinamos vartotojų žinios ir informuotumas apie finansų paslaugas ir susijusią riziką; todėl siūlo, kad draudimo sutartims būtų imta taikyti priemonę, panašią į Europos standartinį informacijos lapą (angl. ESIS), kurioje būtų pateikti aiškūs privalomi įspėjimai dėl sudėtingų su draudimu susijusių investavimo produktų rizikos ir dėl su konkrečia nacionaline valdžios institucija susijusios DGS veikimo, kad draudėjas lengviau suprastų draudimo produktus ir galėtų gauti visą atitinkamą informaciją;

14. mano, kad buveinės valstybės ir priimančiųjų valstybių priežiūros institucijos, veikdamos per priežiūros institucijų kolegiją dalyvaujant ir prižiūrint EDPPI, kad būtų užtikrintas sistemų metodų suderinamumas, turėtų visapusiškai bendradarbiauti su atitinkama nacionalinių draudimo garantijų sistema ir Europos priežiūros sistema, kad draudiko nemokumo atveju draudėjai ar, jei taikytina, naudos gavėjai priimančioje valstybėje patirtų kuo mažiau kliūčių;

15. prašo Komisiją aiškiau išdėstyti draudimo garantijų sistemos atliekamą vaidmenį, susijusį su tarpininkais;

16. teigia, kad, siekiant užtikrinti visapusišką ir nuolatinę draudėjų ir naudos gavėjų apsaugą, Komisija turėtų išlaikyti ir atsižvelgti į kitas jau taikomas apsaugos priemones ir teisėkūros nuostatas; mano, kad DGS turėtų būti pasinaudota tuomet, kai neveikia kitos apsaugos priemonės;

17. primygtinai reikalauja, kad dėl naujų ES teisės aktų nebūtų mažinamas valstybėse narėse veikiančių draudimo garantijų sistemų teikiamos apsaugos lygis ir kad vartotojai nepatirtų nuostolių dėl netinkamos draudikų priežiūros; todėl ragina Komisiją užtikrinti, kad DGS taikoma Europos sistema veiktų kaip kraštutinė priemonė, pagal kurią kriterijus atitinkantiems draudėjams (ar, jei taikytina, naudos gavėjams) būtų išmokėta kiek įmanoma didesnė nuostolių kompensacija arba pasiūlyta galimybė perkelti portfelį per pagrįstą terminą, jei įmonė taptų nemoki;

18. pripažįsta, kad draudimo įmonės atsakingos už savo darbuotojų elgesį ir kad tarpininkai privalo turėti profesinės atsakomybės draudimą; pažymi, kad sukčiavimui taikoma baudžiamoji ir civilinė teisė; pripažįsta, kad į draudimo garantijų sistemą įtraukus nesąžiningiems pardavimams ir sukčiavimui taikomas taisykles priežiūros institucijos gali tapti ne tokios budrios ir gali mažiau norėti naudotis priežiūros galiomis – taip kiltų moralinis pavojus;

19. atkreipia dėmesį į tai, kad ES nėra teisiškai privalomos mažų arba labai mažų įmonių apibrėžties ir kad laikui bėgant šių įmonių pobūdis keičiasi, todėl direktyvos dėl draudimo garantijų sistemų pasiūlymas turėtų būti taikomas tik fiziniams asmenims, ir kad fiziniai asmenys, tiesiogiai siejami su bankrutavusiu draudiku, pvz., direktorius, vyr. vadybininkas ar balso teisę turintys valdybos nariai, kurių profesinės atsakomybės sritis susijusi su nemokumo priežastimis, neturėtų būti įtraukti į vartotojų grupę; prašo Komisijos dar kartą įvertinti galimybę įtraukti tam tikrus juridinius asmenis po to, kai bus susitarta dėl teisiškai privalomos apibrėžties; pabrėžia, kad, laikantis subsidiarumo principo, valstybės narės gali pasirinkti ir įtraukti juridinius asmenis, kad jiems būtų taikomos jų nacionalinės draudimo garantijų sistemos;

20. pripažįsta, kad rinkos koncentracijos problemos gali apriboti draudimo garantijų sistemų pajėgumą patenkinti visų draudėjų ar, jei taikytina, naudos gavėjų reikalavimus dėl vieno ar kelių draudikų bankroto; mano, kad reikia vengti draudimo garantijų sistemų taisyklių, galinčių dar labiau apriboti koncentruotas rinkas;

21. numato EDPPI priežiūros vaidmenį, pagal kurį ji koordinuotų nacionalinių institucijų vykdomą konkrečios rinkos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, vykdytų visos Europos draudimo garantijų sistemų testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, jei tikslinga, teiktų rekomendacijas ir vykdytų reguliarias tarpusavio peržiūras, siekiant užtikrinti, kad būtų bendrai naudojami geriausia patirtimi pagrįsti metodai;

22. pažymi, kad mažose ir koncentruotose rinkose sukūrus draudimo garantijų sistemą su netinkamomis finansavimo priemonėmis gali susidaryti sisteminė rizika – gali sustiprėti draudikų tarpusavio sąsajos, o tai lemtų nevienodas veiklos sąlygas mažesnėse ir didesnėse rinkose, nes mažesnėms rinkoms būtų sunkiau pakelti išlaidas; pažymi, jog norint, kad koncentruotos rinkos nebūtų dar labiau apribotos, reikia atsižvelgti į šiuos sunkumus; ragina Komisiją palikti valstybėms narėms teisę patvirtinti finansavimo taisykles ir kitus draudimo garantijų sistemos ypatumus, atsižvelgiant į specifinius nacionalinės rinkos poreikius;

23. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

  • [1]  OL L 335, 2009 12 17, p. 1.
  • [2]  OL L 331, 2010 12 15, p. 48.
  • [3]  P6_TA(2006) 0293.

AIŠKINAMOJI DALIS

Draudimo garantijų sistemos gali būti vertinga priemonė mažinant riziką, su kuria susidurtų draudėjai, jeigu draudimo įmonė bankrutuotų. Europos Parlamentas ne kartą pritarė tam, kad būtų svarstoma galimybė taikyti bendrą Europos metodą (direktyvos „Mokumas II“ 242 straipsnis; reglamento dėl Europos draudimo ir profesinių pensijų priežiūros institucijos 26 straipsnis), ir pranešėjas iš esmės remia pasiūlymą, kurį Komisija pateikė baltojoje knygoje dėl draudimo garantijų sistemų (išleista 2010 m. liepos mėn.), kadangi šie pasiūlymai ypač svarbūs siekiant, kad direktyva „Mokumas II“ butų sėkminga.

Draudimo garantijų sistemos yra sudėtingas klausimas, nes ES valstybėse narėse yra daug įvairių sistemų ir draudimo garantijų sistema yra persipynusi su kitais ES lygiu svarstomais klausimais, visų pirma tuo, kad netrukus bus pradėta taikyti direktyva „Mokumas II“.

Šios aiškinamosios dalies pradžioje bus pateikta ES sprendimo analizė, o toliau – pranešėjo siūlomų elementų apžvalga.

Ar reikia ES aspekto?

Nuo 2013 m. dėl direktyvos „Mokumas II“ iš esmės bus pakeista visa Europos draudimo sistema. Direktyvoje „Mokumas II“ numatyti ekonominiai, rizikos vertinimo reikalavimai sumažins statistinę draudikų bankroto galimybę iki vieno bankroto per 200 metų. Bankrotu laikoma ta padėtis, kai draudiko turimo kai turto nepakanka tam, kad būtų padengti jo įsipareigojimai. Tokiu atveju reikalavimus pateikę draudėjai gali patirti nuostolius.

Tačiau direktyvoje „Mokumas II“ numatytos priežiūros institucijų intervencijos priemonės dar iki tol, kol įvyksta bankrotas. Šios priemonės paprastai inicijuojamos, jeigu draudikas pažeidžia mokumo kapitalo reikalavimą. Tokiu atveju kompetentinga priežiūros institucija reikalauja, kad draudikas imtųsi veiksmų ir per tam tikrą laiką savo kapitalą padidintų tiek, kad jis viršytų mokumo kapitalo reikalavime nustatytą lygį. Jeigu įmonės kapitalo lygis toliau mažėja tol, kol peržengia minimalų kapitalo reikalavimą, draudikas vis dar laikomas galinčiu padengti draudimo poliso reikalavimus, tačiau jam taikoma labai griežta priežiūra, įskaitant draudimą sudaryti naujus polisus ir(arba) prievolę parduoti portfelius ir (arba) kitą turtą. Praktiškai tikimasi, kad draudikų turtas bus didesnis negu mokumo kapitalo reikalavime nustatyta riba.

Atsižvelgdamas į visa tai, pranešėjas nurodo keturias draudimo garantijų sistemos sritis, kuriose būtinas ES aspektas:

1) vartotojų apsaugos draudiko bankroto atveju užtikrinimas.

Nors sunkiai tikėtina, bet vis dar įmanoma, kad (tarpvalstybinis) draudikas gali bankrutuoti, taigi, jei nebus draudimo garantijų sistemos, draudėjai, kurių reikalavimai bus nepatenkinti, gali patirti nuostolių.

2) vienodos vartotojų apsaugos neatsižvelgiant į draudiko buveinės valstybę užtikrinimas.

Artimiausiu metu tarpvalstybinės veiklos mastas turėtų išaugti, kadangi daugelis draudikų, veikiančių visoje Europoje, pereina nuo patronuojamųjų įmonių prie filialų modelio ir naudojasi kapitalo privalumais, kurie tokiai struktūrai teikiami pagal direktyvą „Mokumas II“. Kadangi didesnė tikimybė, kad vartotojai pirks draudimą iš įmonių, kurios veikia tose rinkose, kuriose nėra draudimo garantijų sistemų arba šios sistemos skiriasi nuo jų sistemos, atsiranda akivaizdi vartotojų apsaugos nuoseklumo problema.

3) vartotojų apsaugos sukčiavimo arba nesąžiningų pardavimų atvejais užtikrinimas.

Draudiko arba tarpininko nesąžiningų pardavimų ar sukčiavimo atvejais draudėjai gali patirti nuostolius arba jiems gali būti išmokamos mažesnės draudimo sumos dėl priežasčių, kurios nesusijusios su draudiko bankrotu. Siekiant užtikrinti vartotojų pasitikėjimą finansinėmis paslaugomis draudimo garantijų sistemos turėtų taip pat apimti vartotojų reikalavimus, susijusius su nesąžiningų pardavimų ar sukčiavimo atvejais, nes vartotojams nėra skirtumo, ar jie patiria nuostolius dėl draudiko bankroto, ar dėl nesąžiningų pardavimų ir (arba) sukčiavimo – visi šie nuostoliai atsiranda dėl netinkamo reguliavimo.

4) mokesčių mokėtojų apsaugos, jeigu draudimo garantijų sistema žlunga, užtikrinimas.

Tam tikrose rinkose, kuriose pagal įmokų sutarčių skaičių dominuoja vienas arba keli draudikai, šių draudikų bankrotas gali reikšti tai, kad išmokos pagal polisus bus dengiamos iš mokesčių mokėtojų lėšų, net jeigu šiose rinkose ir veikia draudimo garantijų sistemos. Europos kontekste ši problema kyla visų pirma tais atvejais, kai draudikai, naudodamiesi savo pasu, draudimo įmokas siunčia į kitą ES valstybę narę. Mokesčių mokėtojų naštą, galinčią atsirasti, kai žlunga draudimo garantijų sistema, reikėtų kuo labiau sumažinti.

ES draudimo garantijų sistemų direktyvos pagrindiniai bruožai

Pranešėjas mano, kad minėtus keturis politikos tikslus galima tinkamai pasiekti priėmus minimalaus suderinimo direktyvą, kuri padėtų užtikrinti to paties lygio vartotojų apsaugą, neatsižvelgiant į tai, kur yra polisus išrašančio draudiko buveinė, ir sumažinti mokesčių mokėtojų naštą tose rinkose, kuriose vienas ar keli draudikai, palyginti su visa rinka, yra tokie stambūs, kad jų nemokumas sukeltų grėsmę, jog draudimo garantijų sistemos nepajėgs patenkinti draudėjų reikalavimų. Atsižvelgdamas į šiuos rėmus (apie juos bus kalbama išsamiau toliau), pranešėjas mano, kad sistemos modelis turėtų būti grindžiamas subsidiarumo principu. Pranešėjas pripažįsta, kad ir toliau nesprendžiamas galimų bendrosios rinkos konkurencijos iškraipymų klausimas, tačiau mano, kad šią problemą geriau spręsti vėliau, kai bus įtvirtinti kiti teisėkūros pakeitimai ir užtikrintas pagrindinio tikslo – vartotojų ir mokesčių mokėtojų apsaugos įgyvendinimas.

Geografinė draudimo garantijų sistemų apimtis turėtų būti grindžiama buveinės valstybės principu

Priimančios valstybės principas turėtų privalumų vienodų sąlygų sudarymo ir vartotojų apsaugos požiūriais, jei nebūtų ES lygiu suderintų vartotojų apsaugos standartų. Tačiau taikant šį principą draudikai, veikiantys visoje Europoje, gali turėti dvigubų išlaidų, kadangi jie turėtų dalyvauti keliose nacionalinėse sistemose, tačiau dar svarbiau tai, kad riziką ribojančios priežiūros požiūriu tai prieštarauja direktyvoje „Mokumas II“ pateiktam labai svarbiam principui – galutinį sprendimą rizikos ribojimo priežiūros klausimais priima priežiūros institucija pagrindinėje (buveinės) valstybėje. Taigi draudiko nemokumas bus siejamas su jo buveinės valstybės priežiūros institucijos netinkamai vykdyta priežiūra, o kompensacijų draudėjams našta, atsiradusi dėl draudiko nemokumo, teks buveinės valstybės draudimo garantijų sistemai.

Draudimo garantijų sistema turėtų visiškai įvykdyti draudėjų kompensavimo reikalavimus, atsirandančius dėl visų formų draudimo, o draudėjų kompensavimo reikalavimų proceso patirtis turėtų būti neprieštaringa

Pranešėjas yra įsitikinęs, kad, siekiant užtikrinti vartotojų pasitikėjimą ir draudimo sektoriumi, ir bendrąja finansinių paslaugų rinka, pagrindinis ES draudimo garantijų sistemos uždavinys turėtų būti užtikrinti tinkamą vartotojų apsaugą visų tipų draudimo produktų atvejais, jeigu draudikas bankrutuoja, (tarpininkas) vykdo nesąžiningus pardavimus arba sukčiauja. Nauji ES teisės aktai neturėtų mažinti vartotojų apsaugos tose valstybėse narėse, kuriose jau anksčiau veikė draudimo garantijų sistemos (kai kurios šių sistemų jau dabar siūlo visų tipų draudimo apsaugą ir (arba) 100 proc. išmokas). Taigi Europos vartotojai turėtų būti tikri, kad įvairaus pobūdžio draudimo produktus, kuriuos jie perka, dengia draudimo garantijų sistemos, kurios užtikrina 100 proc. kompensaciją per tam tikrą visoje ES vienodą laikotarpį.

Be to, siekiant, kad vartotojai pasitikėtų buveinės valstybės principu, reikia, jog vartotojų patirtis teikiant savo reikalavimus draudimo garantijų sistemoms būtų neprieštaringa, neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje yra draudiko buveinė. Labai svarbu, kad nacionalinėje priežiūros institucijoje draudėjams būtų įsteigtas vienas informacijos centras, kuris padėtų jiems pateikti reikalavimus ir nacionalinėms draudimo garantijų sistemoms, ir sistemoms kitose valstybėse narėse. Taip pat jiems turėtų būti teikiama tinkama pagalba, kad jie galėtų suprasti kompensavimo procesą ir pateikti reikalavimus savo gimtąja kalba. Europos draudimo ir profesinių pensijų priežiūros institucija, vadovaudamasi paprastumo principu ir pažangiąja praktika, prireikus taikydama privalomus techninius standartus, turėtų siekti parengti suderintą draudėjo kompensacijų prašymų teikimo tvarką. Buveinės valstybės ir priimančiųjų valstybių priežiūros institucijos turėtų visapusiškai bendradarbiauti siekdamos užtikrinti, kad draudiko bankroto atveju draudėjai priimančioje valstybėje patirtų kuo mažiau kliūčių.

Šiuo etapu draudimo garantijų sistema turėtų užtikrinti tik fizinių asmenų apsaugą, tačiau nacionalinėse sistemose galima pasirinkti ir į jas įtraukti ir juridinius asmenis

Bendrosios rinkos požiūriu naudinga į draudimo garantijų sistemą įtraukti mažas ir labai mažas įmones, tačiau tokių įmonių nustatymo kriterijams reikia atskiro dėmesio. Iš tiesų, pranešėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nors ES ir yra pateikusi SMĮ apibrėžtį (Komisijos rekomendacija 2003/361/EB), ši apibrėžtis nuosekliai visoje ES nenaudojama. Kadangi laikui bėgant šių įmonių pobūdis keičiasi, dar sunkiau pateikti tikslią jų apibrėžtį. Todėl būsimoji direktyva dėl draudimo garantijų sistemų turėtų būti skirta tik fiziniams asmenims, tačiau, kai bus priimta visai ES bendra teisinė MVĮ apibrėžtis ir įtvirtinta tik vartotojams skirta draudimo garantijų sistema, Komisija turėtų dar kartą išnagrinėti draudimo garantijų sistemos klausimą, kad į sistemą būtų įtraukti ir tam tikri juridiniai asmenys. Laikydamasis šiame pranešime propaguojamo minimalaus suderinimo požiūrio, pranešėjas mano, kad pageidavimą išreiškusioms valstybėms narėms reikėtų leisti įtraukti juridinius asmenis į savo nacionalines draudimo garantijų sistemas.

Draudimo garantijų sistemos finansavimo modelis turėtų būti grindžiamas subsidiarumo principu. Draudimo garantijų sistema turėtų būti pakankamai tvirta, buveinės valstybės priežiūros institucija turėtų taikyti patikimus priežiūros standartus, kad būtų išvengta to, jog mokesčių mokėtojams tektų finansuoti kompensacijų reikalavimus. Sistemą prižiūrėtų Europos draudimo ir profesinių pensijų priežiūros institucija

Veikiančios draudimo garantijų sistemos turi tokią pačią specifiką, kaip ir jų nacionalinės rinkos, ir yra laba skirtingos struktūros. Taigi, jeigu vartotojų ir mokesčių mokėtojų apsauga nuosekli ir užtikrinta, pranešėjas mano, kad šiuo metu nebūtų naudinga patvirtinti suderintą Europos draudimo garantijų sistemų finansavimo modelį.

Pranešėjas ypač nepritaria ex-ante modeliui pagal minimalaus suderinimo direktyvą. Nors ir tam tikrose valstybėse narėse šis metodas tinkamas dėl istorinių priežasčių, iš esmės neaišku, kodėl ES reikėtų ex-ante lėšų fondo, jeigu:

•   net per finansų krizę draudikai (skirtingai nuo bankininkų) visi kartu nežlunga, nes skiriasi finansavimo pobūdis ir trūksta sistemos tarpusavio sąsajų;

•   draudiko nemokumas ar bankrotas nereiškia, kad jį reikia nedelsiant finansuoti, kadangi vartotojų požiūriu su polisais susiję reikalavimai nėra tiesiogiai susiję su grynaisiais pinigais, skirtingai negu mažmeniniai indėliai banke;

•   nepaisant to, kad teigiama, jog dalyvavimas ex-ante sistemoje mažina pavojų dėl galimo neatsakingo požiūrio, nėra įrodymų, kad Europos draudikų, veikiančių pagal ex-ante arba ex-post sistemas, rizikos pobūdis būtų skirtingas;

•   makroekonominiu lygiu kyla klausimas, ar ex-ante sistema gali būti pakankamo dydžio, kad galėtų sumažinti procikliškus krizės padarinius.

Vis dėlto pranešėjas pripažįsta, kad kai kuriose rinkose, dėl jose esančios koncentracijos, kai bankrotą patiria vienas ar keli draudikai, draudimo garantijų sistemoms gali būti sudėtinga patenkinti visus reikalavimus tol, kol priežiūros institucijos nerestruktūrizuos ir (arba) neparduos įmonių ir (arba) draudimo portfelių. Tai gali reikšti, kad mokesčių mokėtojams tektų padengti sąskaitas, atsirandančias dėl reikalavimų. Pranešėjas mano, kad šiais atvejais labai svarbu, jog atsakingos buveinės valstybės priežiūros institucijos užtikrintų, kad nacionalinių draudimo garantijų sistemoms dėl vieno ar kelių didelių draudikų atsirandančiai papildomai rizikai būtų taikomi papildomi priežiūros standartai. Šie standartai galėtų apimti bendrus ex-ante fondus, papildomus pagal direktyvą „Mokumas II“ numatytus kapitalo reikalavimus, kurie būtų taikomi didesniems draudikams (pagal 2 ramstį arba pagal griežtesnę vidaus modelio patvirtinimo tvarką), draudimo eksportuotojams taikomus įnašus į konkrečią ex-ante sistemą, pagal kurią būtų reikalaujama, kad draudikas papildomai atidėtų lėšų į deponavimo sąskaitą, ar panašiai. Atsižvelgdamos į tai, kokias pasekmes turėtų nacionalinės draudimo garantijų sistemos žlugimas pasitikėjimui rinka visoje Europoje, nacionalinės priežiūros institucijos, koordinuodamos veiksmus su EDPPI, turėtų atlikti konkrečios rinkos ir visos Europos nacionalinių draudimo sistemų bandymus, siekiant užtikrinti, kad jos būtų pajėgios atlaikyti vieno ar daugiau draudikų bankrotą, ir pateikti rekomendacijų, jei nustato, kad tokie draudimo garantijų sistemos modeliai nėra pakankamai tvirti. Taip pat turėtų būti atliekamos tarpusavio peržiūros, siekiant pasidalinti geriausia draudimo garantijų sistemų metodų patirtimi.

Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto NUOMONĖ (14.4.2011)

pateikta Ekonomikos ir pinigų politikos komitetui

dėl draudimo garantijų sistemų
(2011/2010(INI))

Nuomonės referentas: Louis Grech

PASIŪLYMAI

Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetas ragina atsakingą Ekonomikos ir pinigų politikos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

A.   kadangi pastarasis ekonomikos nuosmukis atskleidė nemažai didelių bendrosios rinkos trūkumų ir netolygumų, kurie daro neigiamą poveikį vartotojų ir piliečių pasitikėjimui; kadangi siekiant apsaugoti vartotojų teises ir atkurti jų pasitikėjimą finansų rinkomis ES privalo imtis skubių veiksmų ir visose esamose ir būsimose iniciatyvose deramai atsižvelgti į vartotojų interesus,

B.   kadangi dėl draudimo garantijų sistemų (DGS) nesuderinimo Europos lygmeniu ir skirtingų režimų valstybėse narėse teikiama neveiksminga ir nevienoda draudimo turėtojų apsauga ir sulėtėjo draudimo rinkos veikimas, iškraipant tarpvalstybinę konkurenciją,

1.   mano, kad ES lygmeniu patvirtinus bendrą draudimo garantijų sistemą (DGS) ir pakeitus įvairius valstybėse narėse taikomus DGS režimus iš tikrųjų padidėtų piliečių pasitikėjimas, būtų apsaugotos vartotojų ir mokesčių mokėtojų teisės, o rinka taptų stabilesnė, visų pirma draudimo sektoriuje ir apskritai vidaus rinkoje bei finansinių paslaugų sektoriuje; todėl palankiai vertina Komisijos iniciatyvą nustatyti būtinojo DGS suderinimo taisykles;

2.   pripažįsta, kad taikant direktyvą „Mokumas II“ nesukurta aplinka, kurioje visiškai negalimas draudimo įmonių bankrotas, o vartotojai neapsaugoti nuo nuostolių galimais draudimo įmonių bankroto atvejais; todėl ragina Komisiją užtikrinti tvirtinamos bendros DGS atitiktį direktyvai „Mokumas II“ ir suderinamumą su ja;

3.   pripažįsta, kad šiuo metu praktiškiausia ir naudingiausia politika – sukurti nuoseklią ir teisiškai privalomą DGS apsaugos sistemą, kuri grindžiama minimaliu derinimu ir dėl kurios neturėtų nukentėti kai kurių valstybių narių jau teikiama apsauga; pritaria, kad tolimesnėje ateityje derėtų siekti nuostatų dėl svarbių su vartotojais susijusių problemų, pvz., buveinės valstybės narės principo, kompensavimo ribų ir kitais susijusiais klausimais, suderinimo; mano, kad įsigaliojus teisės aktų dėl DGS sistemai, Komisija turėtų atlikti ekspertinį įvertinimą siekiant nustatyti, ar teisėkūra pasiekti pagrindiniai jos tikslai ir svarbiausi uždaviniai; pritaria nuomonei, kad DGS teisėkūros struktūra turėtų remtis tinkamais poveikio įvertinimais;

4.   teigia, kad, siekiant užtikrinti visapusišką ir nuolatinę draudimo turėtojų ir naudos gavėjų apsaugą, Komisija turėtų išlaikyti ir atsižvelgti į kitas jau taikomas apsaugos priemones ir teisėkūros nuostatas; mano, kad DGS turėtų būti pasinaudota, jei neveikia kitos apsaugos priemonės;

5.  mano, kad ateities DGS turėtų būti pagrįstos buveinės valstybės narės principu, ypač taikomu tarpvalstybinių draudimo įmonių filialams, jei šios valstybės narės teikia aukšto ir vienodo lygio vartotojų apsaugą visiems fiziniams asmenims (draudimo turėtojams ir kitiems naudos gavėjams), kuriems taikomos visų rūšių draudimo sutartys (gyvybės ir ne gyvybės), susijusios su vartotojais;

6.   pabrėžia, kad nėra jokios garantijų sistemos antrosios pakopos pensijoms, kurias valdo pensijų fondai, nors pensijas teikiantiems draudikams būtų taikoma DGS; todėl reikalauja, kad antrosios pakopos pensijų produktams būtų taikomos aiškios ir atskiros sistemos, kuriomis teikiama tolygi apsauga visiems pensininkams;

7.  primygtinai reikalauja, kad draudiko nemokumo atveju vartotojai galėtų lengvai susipažinti su informacija, kuri turėtų būti išsami ir lengvai suprantama, aiškiai nurodant, į kurią valdžios instituciją vartotojas turėtų kreiptis, norėdamas pateikti reikalavimus ar užklausą; yra įsitikinęs, jog įsteigus vieną bendrą informacinį punktą dėl visų finansinių garantijų ar kompensavimo sistemų būtų užtikrinta, kad vartotojams būtų iš tikrųjų naudingi galiojantys teisės aktai, pirmiausia susiję su informacijos teikimu ir tarpvalstybinio susisiekimo bei mokėjimų palengvinimu;

8.   pabrėžia, kad turėtų būti padidintos vartotojų žinios ir informuotumas apie finansų paslaugas ir susijusią riziką; todėl siūlo draudimo sutartims nustatyti priemonę, panašią į Europos standartinį informacijos lapą (angl. ESIS) ir apimančią aiškius privalomus įspėjimus dėl sudėtingų su draudimu susijusių investavimo produktų ir dėl su konkrečia nacionaline valdžios institucija susijusios DGS veikimo, kad draudimo turėtojas lengviau suprastų draudimo produktus ir prieitų prie atitinkamos informacijos;

9.   mano, kad, siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą draudiko bankroto atveju, pagal ES taisykles, taikomas DGS, turėtų būti numatyta galimybė pasirinkti kompensaciją už nuostolius arba draudimo sutarties pratęsimą perkeliant portfelį, o pastarajai galimybei turėtų būti teikiama pirmenybė, užtikrinant, kad bet kokiu atveju draudimo turėtojas neprarastų pagal šią politiką numatytų teisių ir privilegijų; rekomenduoja apsvarstyti galimybę nustatyti kompensacijos už neprivalomąjį draudimą ribą, kartu užtikrinant maksimalią kompensaciją už privalomąjį draudimą;

10. pažymi, kad daugelyje ES draudimo rinkų nesuderinti kompensacijų apribojimai už panašius draudimo ir bankininkystės investavimo produktus; mano, kad Komisija turėtų užtikrinti, kad tokiais atvejais draudimo bendrovių parduodamų, su draudimu susijusių investicinių produktų turėtojams būtų taikoma tokio paties lygio apsauga, kuri taikoma indėliams bankuose ir investiciniams fondams;

11. mano, kad DGS finansavimo tvarka turėtų būti pagrįsta tiek ex ante finansavimu, kuriam taikomi išsamūs poveikio vertinimai, tiek ex post finansavimu ir kad būtinos platesnės Europos lygmens diskusijos siekiant užtikrinti, kad būtų nustatyta racionali ex ante finansavimo procentinė dalis, kas duotų naudos vartotojui nesukuriant per didelės naštos draudikui; pripažįsta, kad ex ante lėšos, sukauptos nenumatytiems atvejams, būtų naudingos draudimo įmonėms, nes jos paskatintų gerą verslo rizikos valdymą;

12. ragina Komisiją ir valstybes nares remti veiksmingą DGS valdymą ir priežiūrą, vykdomą valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų bei Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos (EDPPI), taip pat stiprinti nacionalinių valdžios institucijų ir EDPPI bendradarbiavimą, kad būtų užtikrintas DGS politikos nuoseklumas; reikalauja, kad su EDPPI pritarimu valstybių narių priežiūros sistemos turėtų patikrinti, ar DGS gali atsilaikyti vieno ar kelių draudikų bankroto atveju, taip pat palengvinti mainus informacija ir geriausios praktikos pavyzdžiais;

13. pripažįsta, kad dėl rinkos koncentracijos problemų galėtų būti ribojamos DGS galimybės patenkinti visas draudimo turėtojų pretenzijas, kylančias dėl vieno ar kelių draudikų bankroto; mano, kad reikia vengti DGS taisyklių, dėl kurių galėtų dar labiau padidėti įtampa koncentruotose rinkose.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

13.4.2011

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

34

0

3

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Pablo Arias Echeverría, Adam Bielan, Lara Comi, Anna Maria Corazza Bildt, António Fernando Correia De Campos, Jürgen Creutzmann, Christian Engström, Evelyne Gebhardt, Louis Grech, Małgorzata Handzlik, Iliana Ivanova, Philippe Juvin, Sandra Kalniete, Eija-Riitta Korhola, Edvard Kožušník, Kurt Lechner, Toine Manders, Mitro Repo, Robert Rochefort, Zuzana Roithová, Heide Rühle, Matteo Salvini, Christel Schaldemose, Andreas Schwab, Eva-Britt Svensson, Róża Gräfin von Thun und Hohenstein, Kyriacos Triantaphyllides, Emilie Turunen, Bernadette Vergnaud, Barbara Weiler

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Ashley Fox, María Irigoyen Pérez, Constance Le Grip, Pier Antonio Panzeri, Konstantinos Poupakis, Sylvana Rapti, Olle Schmidt