Pranešimas - A7-0045/2012Pranešimas
A7-0045/2012

PRANEŠIMAS dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo

6.3.2012 - (COM(2009)0154 – C7-0236/2009 – 2009/0157(COD)) - ***I

Teisės reikalų komitetas
Pranešėjas: Kurt Lechner


Procedūra : 2009/0157(COD)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A7-0045/2012

EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS

dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo

(COM(2009)0154 – C7-0236/2009 – 2009/0157(COD))

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Parlamentui ir Tarybai (COM(2009)0154),

–   atsižvelgdamas į ES sutarties 251 straipsnio 2 dalį, 61 straipsnio c punktą ir 67 straipsnio 5 dalies antrą įtrauką, pagal kuriuos Komisija jam pateikė pasiūlymą (C7-0236/2009),

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Lisabonos sutarties įsigaliojimo poveikis šiuo metu vykdomoms tarpinstitucinėms sprendimų priėmimo procedūroms“ (COM(2009)0665),

–   atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį ir 81 straipsnio 2 dalį,

–   atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 2010 m. liepos 14 d. nuomonę[1],

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 55 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą (A7–0045/2012),

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją;

2.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji ketina pasiūlymą keisti iš esmės arba pakeisti jo tekstą nauju tekstu;

3.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Pakeitimas 1

EUROPOS PARLAMENTO PAKEITIMAI[2]*

Komisijos pasiūlymas

---------------------------------------------------------

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS

dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo ir autentiškų dokumentų priėmimo bei vykdymo paveldėjimo bylose ir Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 81 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę[3],

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros,

kadangi:

(1)         Sąjunga užsibrėžė tikslą puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Siekdama palaipsniui kurti tokią erdvę, Sąjunga turi patvirtinti priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose, ypač kai jos yra būtinos tinkamam vidaus rinkos veikimui;

(2)         laikantis Sutarties 81 straipsnio 2 dalies c punkto, tokios priemonės gali apimti priemones, kuriomis siekiama užtikrinti valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumą;

(3)         1999 m. spalio 15 d. ir 16 d. Tamperės susitikime Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad teisminių institucijų sprendimų ir kitų nutarimų tarpusavio pripažinimo principas yra teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose kertinis akmuo, ir paragino Tarybą bei Komisiją priimti šiam principui įgyvendinti skirtų priemonių programą;

(4)         2000 m. lapkričio 30 d. buvo priimta bendra Komisijos ir Tarybos priemonių, kuriomis įgyvendinamas teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose tarpusavio pripažinimo principas[4], programa. Toje programoje su kolizinių normų derinimu susijusios priemonės apibrėžtos kaip priemonės, kuriomis sudaromos palankesnės sąlygos sprendimų tarpusavio pripažinimui, ir numatyta parengti su testamentais ir paveldėjimu ▌susijusį teisės aktą;

(5)         2004 m. lapkričio 4–5 d. Briuselyje įvykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo priimta nauja programa, vadinama „Hagos programa: laisvės, saugumo ir teisingumo stiprinimas Europos Sąjungoje“.[5] Toje programoje pabrėžiama, kad būtina ▌priimti paveldėjimo reikalų srities teisės aktą, kuris visų pirma reglamentuotų įstatymų kolizijos, jurisdikcijos, teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo ▌ klausimus;

(5a)       2009 m. gruodžio 10–11 d. Briuselyje įvykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo priimta nauja daugiametė programa, vadinama „Stokholmo programa – Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“[6]. Toje programoje Europos Vadovų Taryba pareiškė nuomonę, kad abipusio pripažinimo principas turėtų būti taikomas ir kitoms svarbioms kasdienio gyvenimo sritims, kurioms jis kol kas nėra taikomas, pavyzdžiui, paveldėjimui ir testamentams, tuo pat metu atsižvelgiant į valstybių narių teisės sistemas, įskaitant valstybės politiką, ir nacionalines tradicijas šioje srityje;

(6)         reikėtų sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai tinkamai veikti, šalinant kliūtis laisvam asmenų, kurie šiuo metu patiria sunkumų įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimui. Europos teisingumo erdvėje piliečiai turi turėti galimybę iš anksto organizuoti paveldėjimą. Turi būti veiksmingai užtikrintos įpėdinių pagal įstatymą ir įpėdinių pagal testamentą, kitų palikėjui artimų asmenų ir palikėjo kreditorių teisės;

(7)         kad būtų pasiekti tie tikslai, šiame reglamente turėtų būti kartu pateiktos nuostatos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų, autentiškų dokumentų ir teisminių susitarimų pripažinimo arba, priklausomai nuo atvejo, priėmimo, vykdytinumo ir vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo;

(8)         šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems civilinės teisės aspektams, susijusiems su palikėjo turto paveldėjimu, būtent – visoms turto, teisių ir prievolių perdavimo dėl mirties formoms, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar ▌perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju;

(8a)       šis reglamentas neturėtų būti taikomas pajamų klausimams ir administraciniams klausimams, susijusiems su viešąja teise. Taigi taisyklės, kaip, pvz., apskaičiuojami ir mokami mokesčiai ir vykdomi kiti su viešąja teise susiję įsipareigojimai, neatsižvelgiant į tai, ar tai būtų mokesčiai, kurie lieka nesumokėti palikėjo jo mirties dieną, ar bet kokie su paveldėjimu susiję mokesčiai, kuriais apmokestinamas turtas arba kuriuos turi sumokėti paveldėtojai, turėtų būti nustatytos pagal nacionalinę teisę. Nacionalinėje teisėje taip pat turėtų būti reglamentuojama tai, ar perduodant paveldimą turtą paveldėtojams pagal šį reglamentą arba įtraukiant paveldimą turtą į registrą gali būti taikomi mokesčiai;

(8b)       šis reglamentas neturėtų būti taikomas jokioms kitoms civilinėms teisės sritims, išskyrus paveldėjimą. Siekiant aiškumo turėtų būti aiškiai nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas tam tikriems klausimams, kurie gali būti laikomi susijusiais su paveldėjimo klausimais;

(8c)       Taigi šis reglamentas neturėtų būti taikomas klausimams, susijusiems su sutuoktinių turto teisiniu režimu, įskaitant vedybų sutartis, kurios gali būti sudaromos tam tikrose teisinėse sistemose, tiek, kiek tokiomis sutartimis nereglamentuojami paveldėjimo klausimai, taip pat turto režimams dėl santykių, kurie turi padarinių, prilyginamų santuokai. Vis dėlto konkretaus paveldėjimo klausimą pagal šį reglamentą nagrinėjančios institucijos, nustatydamos palikėjo turtą ir atitinkamas paveldėtojų palikimo dalis, priklausomai nuo padėties, turėtų atsižvelgti į palikėjo sutuoktinių turto režimo arba panašaus turto režimo panaikinimą;

(8d)       be to, šis reglamentas neturėtų būti taikomas klausimams, susijusiems su patikos fondų steigimu, administravimu ir likvidavimu. Dėl to neturėtų būti laikoma, kad reglamentas iš esmės netaikomas patikos fondams. Jei patikos fondas sukuriamas testamentu arba teisės aktu, susijusiu su netestamentiniu paveldėjimu, perduodant turtą ir nustatant paveldėtojus turėtų būti taikoma teisė, kuri taikytina paveldėjimui pagal šį reglamentą;

(9)         ▌šis reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas nuosavybės teisėms, turtiniams interesams ir turtui, atsiradusiems arba perduotiems kitais būdais nei paveldėjimo būdu, pavyzdžiui, dovanojimo atveju. Tačiau nustatant, ar dovanos turėtų būti grąžintos, ar kitokios formos pareikšta valia inter vivos, suteikianti ▌teisę in rem dar iki palikėjo mirties, turėtų būti atšaukta, arba ar į jas turėtų būti atsižvelgta siekiant nustatyti paveldėtojų palikimo dalis pagal paveldėjimui taikytiną teisę, turėtų būti vadovaujamasi teise, kuri šiame reglamente nurodyta kaip paveldėjimui taikytina teisė;

(10)       šiuo reglamentu turėtų būti sudarytos sąlygos sukurti arba paveldėjimo būdu perduoti teisę į nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą, kaip numatyta paveldėjimui taikytinoje teisėje. Tačiau juo neturėtų būti daromas poveikis teisių in rem, numatytų kai kurių valstybių narių nacionalinėje teisėje, ribotam skaičiui (numerus clausus). . Iš valstybės narės neturėtų būti reikalaujama, kad ji pripažintų teisę in rem, susijusią su toje valstybėje narėje esančiu turtu, jei atitinkama teisė in rem nėra numatyta jos nuosavybės teisėje;

(10a)     tačiau, kad paveldėtojams būtų suteikta galimybė kitoje valstybėje narėje naudotis teisėmis, kurios buvo sukurtos arba jiems perduotos paveldėjimo būdu, šiame reglamente turėtų būti numatytas nenumatytos teisės in rem pritaikymas pagal panašiausią tos kitos valstybės narės teisėje numatytą lygiavertę teisę in rem. Atliekant tokį pritaikymą, turėtų būti atsižvelgta į tikslus ir interesus, kurių siekiama konkrečia teise in rem, ir su ja siejamus padarinius. Siekiant nustatyti panašiausią lygiavertę nacionalinę teisę in rem, dėl papildomos informacijos apie tos teisės pobūdį ir padarinius galima kreiptis į valstybės, kurios teisė buvo taikoma paveldėjimui, institucijas ar kompetentingus asmenis. Šiuo atveju galėtų būti naudojamasi esamais teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose tinklais, taip pat kitomis turimomis priemonėmis, kurios padeda suprasti užsienio teisę;

(10b)     tai, kad atliekamas nenumatytos teisės in rem pritaikymas, kaip yra aiškiai numatyta šiame reglamente, neturėtų reikšti, kad taikant šį reglamentą užkertamas kelias kitų formų pritaikymui;

(10c)     šis reglamentas neturėtų būti taikomas reikalavimams registre įregistruoti teisę į nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą. Todėl įregistravimo teisinės sąlygos ir būdas bei valdžios institucijos (pvz., žemės kadastrai arba notarai), kurios privalo tikrinti, kad būtų laikomasi visų reikalavimų ir kad būtų pateikta ar parengta pakankamai dokumentų arba juose pateikta reikiama informacija, turėtų būti nustatomi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę (nekilnojamo turto atveju – pagal lex rei sitae). Visų pirma valdžios institucijos gali patikrinti, ar palikėjo teisė į paveldimą turtą, nurodytą registruoti pateiktame dokumente, yra tokia teisė, kuri yra įregistruota registre arba kuri yra kitaip nurodyta pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Siekiant išvengti dokumentų dubliavimo, registravimo institucijos turėtų priimti tokius kitoje valstybėje narėje kompetentingų institucijų parengtus dokumentus, kurių judėjimas numatytas šiame reglamente. Visų pirma pagal šį reglamentą išduotas Europos paveldėjimo pažymėjimas turėtų būti laikomas galiojančiu dokumentu, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės registre. Tai neturėtų trukdyti registravimo procese dalyvaujančioms institucijoms prašyti asmens, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, pateikti tokią papildomą informaciją arba tokius papildomus dokumentus, kurie reikalingi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, pavyzdžiui, informaciją arba dokumentus, susijusius su mokesčių mokėjimu. Kompetentinga institucija gali asmeniui, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, nurodyti, kaip galima pateikti trūkstamą informaciją ar dokumentus;

(10d)     šis reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas teisės įregistravimo registre padariniams. Todėl tai, ar įregistravimas yra, pavyzdžiui, deklaratyvaus, ar konstitutyvinio pobūdžio, turėtų būti nustatoma pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Taigi, pavyzdžiui, jei įgijus teisę į nekilnojamąjį turtą šią teisę reikalaujama įregistruoti registre pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, siekiant užtikrinti registrų poveikį erga omnes arba apsaugoti teisinius sandorius, tokio įgijimo momentas turėtų būti reglamentuojamas pagal tos valstybės narės teisę;

(11)       šiame reglamente turėtų būti atsižvelgta į įvairias sistemas, skirtas paveldėjimo klausimams nagrinėti, kurios taikomos valstybėse narėse ▌. Todėl šiame reglamente terminas „teismas“ turėtų būti aiškinamas plačiai ir būti taikomas ne tik teismines funkcijas vykdantiems teismams tikrąja šio žodžio prasme, bet ir notarams ar registravimo tarnyboms kai kuriose valstybėse narėse, kurie tam tikrose paveldėjimo bylose vykdo teismines funkcijas kaip teismai, ir notarams bei teisės specialistams, kurie kai kuriose valstybėse narėse vykdo su konkrečiais paveldėjimo atvejais susijusias teismines funkcijas, vadovaudamiesi teismo suteiktais įgaliojimais. Visiems šiame reglamente apibrėžtiems teismams turėtų būti privalomos šiame reglamente išdėstytos jurisdikcijos normos. Priešingai, terminas „teismas“ neturėtų apimti valstybės narės neteisminių institucijų, kurios pagal nacionalinę teisę turi teisę nagrinėti paveldėjimo klausimus, pavyzdžiui, notarų daugumoje valstybių narių, jei jie, kaip yra įprasta, nevykdo teisminių funkcijų;

(11a)     pagal šį reglamentą visi notarai, kurie valstybėse narėse yra kompetentingi nagrinėti paveldėjimo klausimus, turėtų galėti naudotis tokia kompetencija. Tai, ar atitinkamos valstybės narės notarams yra privalomos šiame reglamente išdėstytos jurisdikcijos normos, turėtų priklausyti nuo to, ar pagal šį reglamentą jie priskiriami „teismams“;

(11b)     notarų valstybėse narėse išduotų aktų paveldėjimo klausimais judėjimas turėtų būti vykdomas pagal šį reglamentą. Jei notarai vykdo teismines funkcijas, jiems yra privalomos jurisdikcijos normos, ir jų priimtų sprendimų judėjimas turėtų būti vykdomas laikantis nuostatų dėl teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo. Jei notarai nevykdo teisminių funkcijų, jurisdikcijos normos jiems nėra privalomos, ir jų išduotų autentiškų dokumentų judėjimas turėtų būti vykdomas laikantis nuostatų dėl autentiškų dokumentų;

(12)       atsižvelgiant į didėjantį piliečių judumą, siekiant užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą Sąjungoje, taip pat užtikrinti realų paveldėjimo ir valstybės narės, kurioje naudojamasi jurisdikcija, siejamąjį veiksnį, šiame reglamente turėtų būti numatyta, kad nustatant tiek jurisdikciją, tiek taikytiną teisę, bendras siejamasis veiksnys turėtų būti įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta mirties dieną. Siekdama nustatyti įprastinę gyvenamąją vietą, paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija turėtų įvertinti visas palikėjo gyvenimo aplinkybes kelerius metus prieš mirtį ir mirties dieną, atsižvelgdama į visus aktualius faktinius aspektus, visų pirma palikėjo buvimo atitinkamoje valstybėje trukmę bei reguliarumą ir to buvimo sąlygas bei priežastis. Tokiu būdu nustatyta įprastinė gyvenamoji vieta turėtų atspindėti glaudų ir stabilų ryšį su atitinkama valstybe, atsižvelgiant į konkrečius šio reglamento tikslus;

(12a)     tam tikrais atvejais nustatyti palikėjo įprastinę gyvenamąją vietą gali būti sudėtinga. Taip gali atsitikti, visų pirma, jei palikėjas dėl profesinių arba ekonominių priežasčių, kartais ilgam laikui, išvyko gyventi ir dirbti į užsienį, tačiau su kilmės valstybe jį visada siejo glaudus ir stabilus ryšys. Tokiu atveju atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes gali būti laikoma, kad palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta lieka jo kilmės valstybėje, kurioje buvo jo šeimos ir socialinio gyvenimo interesų centras. Kiti sudėtingi atvejai galėtų būti, kai palikėjas gyveno keliose valstybėse paeiliui arba keliavo iš vienos valstybės į kitą nė vienoje iš jų neįsikurdamas nuolat gyventi. Jei palikėjas buvo vienos iš tų valstybių pilietis arba visą savo pagrindinį turtą turėjo vienoje iš tų valstybių, pilietybė arba turto vieta galėtų būti specialus veiksnys bendrai vertinant visas faktines aplinkybes;

(12b)     nustatydama paveldėjimui taikytiną teisę, paveldėjimo klausimus nagrinėjanti institucija gali išimtiniais atvejais, jei, pavyzdžiui, palikėjas persikėlė į savo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę palyginti neseniai prieš savo mirtį ir pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad jis buvo akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita valstybe, padaryti išvadą, kad paveldėjimui turėtų būti taikoma ne palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, o valstybės, su kuria palikėjas buvo akivaizdžiai glaudžiau susijęs, teisė. Tačiau, jei nustatyti mirties dieną buvusią palikėjo įprastinę gyvenamąją vietą yra sudėtinga, tokie akivaizdžiai glaudžiausi ryšiai neturėtų tapti papildomu siejamuoju veiksniu;

(12c)     jokia šio reglamento nuostata neturėtų kliudyti teismams taikyti mechanizmų, skirtų kovai su vengimu taikyti tinkamą teisę, pavyzdžiui, fraude à la loi tarptautinės privatinės teisės sistemoje;

(12d)     šio reglamento taisyklės parengtos siekiant užtikrinti, kad paveldėjimo klausimus nagrinėjanti institucija dauguma atvejų taikytų savo teisę. Todėl šiame reglamente numatyti keli mechanizmai, kurie būtų taikomi tais atvejais, kai palikėjas savo palikimui reglamentuoti buvo pasirinkęs valstybės narės, kurios pilietis jis buvo, teisę;

(12e)     pagal vieną iš tokių mechanizmų su paveldėjimu susijusioms šalims turėtų būti leidžiama sudaryti susitarimą dėl teismo pasirinkimo iš valstybės narės, kurios teisė pasirinkta, teismų. Visų pirma priklausomai nuo klausimo, kuriam taikomas susitarimas dėl teismo pasirinkimo, kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti nustatoma, ar susitarimą turėtų sudaryti visos su paveldėjimu susijusios šalys, ar kai kurios iš jų galėtų susitarti konkretų klausimą pateikti pasirinktam teismui – tuo atveju, jeigu to teismo sprendimas dėl to klausimo neturėtų įtakos kitų su paveldėjimu susijusių šalių teisėms;

(12f)      teismas, kuris paveldėjimo klausimus nagrinėja savo paties iniciatyva, kaip daroma kai kuriose valstybėse narėse, turėtų užbaigti procesą, jei šalys susitaria paveldėjimo klausimus išspręsti taikiai nesikreipdamos į valstybės narės, kurios teisė pasirinkta, teismą. Jeigu teismas klausimų savo iniciatyva nenagrinėja, šiuo reglamentu šalims neturėtų būti užkirstas kelias paveldėjimo klausimus taikiai išspręsti ne teismo tvarka, pavyzdžiui, pas notarą jų pasirinktoje valstybėje narėje, jei tai įmanoma pagal tos valstybės narės teisę. Ši nuostata turėtų būti taikoma net ir tuo atveju, jei paveldėjimui taikytina teisė nėra tos valstybės narės teisė;

(13)       siekiant užtikrinti, kad visų valstybių narių teismai galėtų vienodais pagrindais naudotis jurisdikcija asmenų, kurių įprastinė gyvenamoji vieta mirties dieną nebuvo valstybėje narėje, palikimo atžvilgiu, šiame reglamente turėtų būti pateiktas hierarchine tvarka išdėstytas pagrindų, kuriais remiantis gali būti naudojamasi tokia papildoma jurisdikcija, baigtinis sąrašas;

(13a)     siekiant visų pirma ištaisyti dėl atsisakymo vykdyti teisingumą susidariusią padėtį, į šį reglamentą turėtų būti įtraukta nuostata dėl forum necessitatis, pagal kurią valstybės narės teismui išimtinėmis aplinkybėmis būtų leidžiama priimti sprendimą paveldėjimo klausimu, glaudžiai susijusiu su trečiąja valstybe. Gali būti laikoma, kad tokios išimtinės aplinkybės yra tuomet, kai paaiškėja, kad atitinkamoje trečiojoje valstybėje teismo procesas neįmanomas, pavyzdžiui, dėl pilietinio karo, arba kai pagrįstai negalima tikėtis, kad paveldėtojas pradės teismo procesą ar jame dalyvaus toje valstybėje. Tačiau jurisdikcija remiantis forum necessitatis turėtų būti naudojamasi tik tuo atveju, kai byla yra pakankamai susijusi su teismo, į kurį kreiptasi, valstybe nare;

(14)       siekiant palengvinti įpėdinių pagal įstatymą ir įpėdinių pagal testamentą, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje sprendžiamas ar bus sprendžiamas paveldėjimo klausimas, gyvenimą, šiuo reglamentu bet kuriam asmeniui, kuris pagal paveldėjimui taikytiną teisę gali daryti pareiškimus dėl palikimo pagal įstatymą, palikimo pagal testamentą arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo arba dėl jo atsakomybės už palikimo skolas apribojimo, turėtų būti leidžiama daryti tokius pareiškimus valstybės narės, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisėje numatyta forma tos valstybės narės teismuose. Tai neturėtų trukdyti daryti tokius pareiškimus kitose tos valstybės narės institucijose, kurios pagal nacionalinę teisę yra kompetentingos priimti pareiškimus. Asmenys, nusprendžiantys pasinaudoti galimybe daryti pareiškimus įprastinėje gyvenamosios vietos valstybėje, turėtų patys informuoti paveldėjimo klausimus nagrinėjantį ar nagrinėsiantį teismą ar instituciją apie tokių pareiškimų buvimą laikydamiesi paveldėjimui taikytinoje teisėje nustatytų terminų;

(14a)     jei pagal paveldėjimui taikytiną teisę asmuo, pageidaujantis apriboti savo atsakomybę už paveldėtas skolas, privalo pradėti specialią teisinę procedūrą kompetentingame teisme, pavyzdžiui, inventorizavimo procedūrą, jis neturėtų turėti galimybės tokį veiksmą atlikti tiesiog padarydamas atitinkamą pareiškimą valstybės narės, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, teismuose arba kitose kompetentingose valdžios institucijose. Todėl pareiškimas, kurį asmuo tokiomis aplinkybėmis padaro valstybėje narėje, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, tos valstybės narės teisėje numatyta forma, taikant šį reglamentą neturėtų būti laikomas formaliai galiojančiu, o dokumentai, kuriais pradedamas teisinis procesas, taikant šį reglamentą neturėtų būti laikomi pareiškimais;

(16)       siekiant darnaus teisingumo sistemos veikimo, reikėtų užtikrinti, kad skirtingose valstybėse narėse nebūtų priimami tarpusavyje nesuderinami teismo sprendimai. Tuo tikslu šiame reglamente turėtų būti numatytos bendros procesinės taisyklės, panašios į kituose Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, numatytas taisykles;

(16a)     viena iš šių procesinių taisyklių yra lis pendens taisyklė, kuri bus taikoma, jeigu ta pati paveldėjimo byla iškeliama skirtinguose skirtingų valstybių teismuose. Pagal šią taisyklę bus nustatoma, kuris teismas turėtų imtis nagrinėti paveldėjimo bylą;

(16b)     atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse paveldėjimo klausimus gali nagrinėti neteisminės institucijos, pavyzdžiui, notarai, kuriems neprivalomos šiuo reglamentu nustatytos jurisdikcijos normos, negalima atmesti galimybės, kad skirtingose valstybėse narėse tuo pat metu gali būti inicijuotas taikus susitarimas ne teisme ir pradėtas su tuo pačiu paveldėjimo atveju susijęs teismo procesas, arba inicijuoti du su tuo pačiu paveldėjimo atveju susiję taikūs susitarimai ne teisme. Tokiu atveju susitarti dėl tolesnių veiksmų turėtų dalyvaujančios šalys, sužinojusios apie vienu metu vykdomus veiksmus. Jeigu joms nepavyksta susitarti, paveldėjimo klausimą turėtų nagrinėti ir sprendimą dėl jo priimti teismai, kurie turi jurisdikciją pagal šį reglamentą;

(17)       Siekiant suteikti piliečiams galimybę naudotis vidaus rinkos privalumais ir kartu užtikrinti jiems visišką teisinį tikrumą, šis reglamentas turėtų sudaryti jiems sąlygas iš anksto žinoti jų paveldėjimui taikytiną teisę. Turėtų būti nustatytos suderintos kolizinės normos, siekiant išvengti prieštaringų rezultatų. Pagrindine norma turėtų būti užtikrinta, kad paveldėjimą reglamentuotų numatoma teisė, su kuria jis glaudžiai susijęs. Teisinio aiškumo sumetimais ir siekiant išvengti palikimo suskaidymo, ši teisė turėtų reglamentuoti visą palikimą, tai yra visą palikimą sudarantį turtą, neatsižvelgiant į turto pobūdį ir neatsižvelgiant į tai, ar turtas yra kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje;

(18)       šiuo reglamentu piliečiams turėtų būti sudarytos galimybės pasirinkti paveldėjimui taikytiną teisę ir taip iš anksto organizuoti paveldėjimą. Jie turėtų turėti galimybę pasirinkti tik savo pilietybės valstybės teisę, siekiant užtikrinti ryšį tarp palikėjo ir pasirinktos teisės ir išvengti, kad tam tikra teisė būtų pasirenkama ketinant pakenkti asmenų, turinčių teisę gauti privalomąją palikimo dalį, teisėtiems lūkesčiams;

(18a)     teisės pasirinkimas turėtų būti aiškiai nurodomas pareiškime, pateikiamame pareiškiant paskutinę valią dėl turto palikimo, arba parodomas tokios paskutinės valios sąlygomis. Galėtų būti laikoma, kad teisės pasirinkimas parodytas paskutine valia dėl turto palikimo, jeigu, pavyzdžiui, palikėjas, pareikšdamas savo paskutinę valią, nurodė konkrečias savo pilietybės valstybės teisės aktų nuostatas, arba kitais būdais paminėjo tą teisę;

(18b)     teisės pasirinkimas pagal šį reglamentą turėtų galioti, net jeigu pasirinktoje teisėje paveldėjimo klausimus reglamentuojančios teisės pasirinkimas nėra numatytas. Tačiau remiantis pasirinkta teise turėtų būti nustatomas akto, kuriuo pasirenkama teisė, faktinis galiojimas, tai yra, ar gali būti laikoma, kad teisę pasirenkantis asmuo suvokė, ką daro pasirinkdamas teisę, ir su tuo sutiko. Ta pati tvarka turėtų būti taikoma aktui dėl teisės pasirinkimo pakeitimo arba panaikinimo;

(18c)     taikant šį reglamentą, asmens pilietybės arba kelių pilietybių nustatymas turėtų būti vienas iš preliminarių klausimų, kuriuos reikia išspręsti. Klausimui, ar asmuo laikomas valstybės piliečiu, šis reglamentas netaikomas ir šį klausimą reglamentuoja nacionalinė teisė, įskaitant, kai taikoma, tarptautines konvencijas, visapusiškai laikantis Europos Sąjungos bendrųjų principų;

(18d)     nustatyta paveldėjimui taikytina teisė turėtų reglamentuoti paveldėjimą nuo palikimo atsiradimo iki turto, kuris yra palikimo dalis, nuosavybės perdavimo paveldėtojams, kaip nustatyta toje teisėje. Ji turėtų apimti klausimus, susijusius su palikimo administravimu  ir atsakomybe už palikimo skolas. Paveldėtų skolų apmokėjimui, atsižvelgiant visų pirma į paveldėjimui taikytiną teisę, gali būti taikomas principas, kad turi būti atsižvelgta į konkrečią kreditorių eilę;

(18e)     taikant šiame reglamente nustatytas jurisdikcijos normas tam tikrais atvejais gali susidaryti situacijos, kai teismas, kurio jurisdikcijai priklauso priimti sprendimą dėl paveldėjimo, netaikys savo teisės. Tokiai situacijai susidarius valstybėje narėje, pagal kurios teisę privaloma paskirti palikimo administratorių, šiuo reglamentu turėtų būti leidžiama atitinkamos valstybės narės teismams, jei į juos buvo kreiptasi, pagal savo teisę paskirti vieną ar daugiau tokių administratorių. Šia nuostata neturėtų būti užkirstas kelias šalių pasirinkimui paveldėjimo klausimus taikiai išspręsti ne teismo tvarka kitoje valstybėje narėje, jei tai įmanoma pagal tos valstybės narės teisę. Siekiant užtikrinti sklandų paveldėjimui taikytinos teisės ir valstybės narės, kurios teismas skiria administratorių (-ius), derinimą, teismas turėtų paskirti asmenį (asmenis), kuris (-ie) būtų įgalioti administruoti palikimą pagal paveldėjimui taikytiną teisę, pvz., palikėjo testamento vykdytoją, pačius įpėdinius pagal įstatymą arba, jei to reikalaujama pagal paveldėjimui taikytiną teisę, administruojančiąją trečiąją šalį. Vis dėlto konkrečiais atvejais, kai to reikalaujama pagal jų teisę, teismai gali paskirti administruojančiąją trečiąją šalį net ir tuomet, kai tai nenumatyta pagal paveldėjimui taikytiną teisę. Jei palikėjas yra paskyręs testamento vykdytoją, iš šio asmens negali būti atimti jo įgaliojimai, išskyrus atvejus, kai pagal paveldėjimui taikytiną teisę leidžiama šiuos įgaliojimus nutraukti;

(18f)      Valstybėje narėje, į kurios teismą buvo kreiptasi, paskirtų administratorių įgaliojimai turėtų apimti administravimo įgaliojimus, kuriais jie gali naudotis pagal paveldėjimui taikytiną teisę. Taigi tuo atveju, jei, pvz., administratoriumi paskirtas įpėdinis pagal įstatymą, jis turėtų būti įgaliotas administruoti palikimą, kuris pagal tą teisę tektų įpėdiniui pagal įstatymą. Jei administravimo įgaliojimų, kuriais galima naudotis pagal paveldėjimui taikytiną teisę, nepakanka tam, kad būtų išsaugotas palikėjo turtas arba apsaugotos kreditorių ar kitų asmenų, laidavusių už palikėjo skolas, teisės, valstybėje narėje, į kurios teismą buvo kreiptasi, paskirtas (-i) administratorius (-iai) gali papildomai naudotis administravimo įgaliojimais, kurie šiuo tikslu numatyti pagal tos valstybės narės teisę. Šie papildomai suteikiami įgaliojimai galėtų apimti, pvz., įgaliojimą sudaryti turto ir skolų, kurios turi būti padengtos iš palikimo, sąrašą, informuoti kreditorius apie palikimo atsiradimą ir paraginti juos pareikšti savo reikalavimus, be to, imtis bet kokių laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, siekiant apsaugoti palikimo turtą. Administratoriaus, kuris papildomai naudojasi tokiais įgaliojimais, atlikti veiksmai turėtų atitikti paveldėjimui taikytinos teisės reikalavimus, susijusius su paveldimo turto nuosavybės perdavimu, įskaitant bet kokį paveldėtojų prieš paskiriant administratorių sudarytą sandorį, atsakomybe už palikimo skolas ir paveldėtojų teisėmis, įskaitant prireikus teisę priimti palikimą arba jo atsisakyti. Tokie veiksmai gali apimti, pvz., turto perleidimą arba skolų sumokėjimą tik tais atvejais, kai tai leidžiama pagal paveldėjimui taikytiną teisę. Jei pagal paveldėjimui taikytiną teisę dėl administruojančios trečiosios šalies paskyrimo keičiasi įpėdinių pagal įstatymą atsakomybė, į šį atsakomybės pasikeitimą turėtų būti atsižvelgiama;

(18g)     šiuo reglamentu neturėtų būti užkertama galimybė kreditoriams, pvz., per savo atstovą, prireikus imtis tolesnių pagal nacionalinę teisę numatytų veiksmų, laikantis atitinkamų Sąjungos aktų ir siekiant apsaugoti savo teises;

(18h)     šiuo reglamentu turėtų būti leidžiama teikti informaciją apie palikimo atsiradimą galimiems kreditoriams kitose valstybėse narėse, kuriose yra turtas. Taigi taikant šį reglamentą reikėtų atsižvelgti į galimybę sukurti priemonę, prireikus naudojantis e. teisingumo portalu, siekiant galimiems kreditoriams iš kitų valstybių narių sudaryti sąlygas susipažinti su atitinkama informacija, kad jie galėtų pareikšti savo reikalavimus;

(18i)      paveldėjimui taikytinoje teisėje turėtų būti nustatyta, kas yra paveldėtojai kiekvieno konkretaus paveldėjimo atveju. Pagal daugumos valstybių teisę terminas „paveldėtojai“ apimtų įpėdinius pagal įstatymą bei įpėdinius pagal testamentą ir asmenis, turinčius teisę gauti privalomąją palikimo dalį, nors, pavyzdžiui, įpėdinių pagal testamentą teisinė padėtis pagal kiekvienos valstybės teisę nėra vienoda. Pagal kai kurių valstybių teisę įpėdiniui pagal testamentą iš palikimo gali būti tiesiogiai perduodama tam tikra dalis, o pagal kitų valstybių teisę įpėdinis pagal testamentą gali įgyti tik teisę pateikti reikalavimą įpėdinių pagal įstatymą atžvilgiu;

(18j)      siekiant užtikrinti asmenų, norinčių iš anksto suplanuoti paveldėjimą, teisinį tikrumą, šiame reglamente turėtų būti nustatyta speciali kolizinė norma, reglamentuojanti paskutinės valios dėl turto palikimo priimtinumą ir faktinį galiojimą. Siekiant užtikrinti vienodą tos normos taikymą, šiame reglamente turėtų būti išvardyta, kurie elementai turėtų būti laikomi su faktiniu galiojimu susijusiais elementais. Išnagrinėjus, ar paskutinė valia dėl turto palikimo yra faktiškai galiojanti, gali būti padaryta išvada, kad paskutinė valia dėl turto palikimo yra teisėje nenumatyta;

(18k)     paveldėjimo susitarimas yra tokios rūšies paskutinė valia dėl turto palikimo, kuri nėra vienodai priimtina ir pripažįstama valstybėse narėse. Siekiant, kad pagal paveldėjimo susitarimą įgytas paveldėjimo teises būtų paprasčiau pripažinti valstybėse narėse, šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kuri teisė turėtų reglamentuoti tokių susitarimų priimtinumą, jų faktinį galiojimą ir jų privalomąjį pobūdį šalių tarpusavio santykiuose, įskaitant jų anuliavimo sąlygas;

(18l)      pagal šį reglamentą paskutinės valios dėl turto palikimo priimtinumą ir faktinį galiojimą, o paveldėjimo susitarimų atveju – jų privalomąjį pobūdį šalių tarpusavio santykiuose – reglamentuosianti teisė neturėtų daryti poveikio asmenų, kurie pagal paveldėjimui taikytiną teisę turi teisę gauti privalomąją palikimo dalį arba turi kitą teisę, kurios negali atimti asmuo, su kurio palikimu tai yra susiję, teisėms;

(18m)    kai šiame reglamente daroma nuoroda į teisę, kuri būtų buvusi taikytina paskutinę valią dėl turto palikimo pareiškusio asmens palikimo paveldėjimui, jeigu jis būtų miręs atitinkamai paskutinės valios pareiškimo, pakeitimo arba panaikinimo dieną, tokia nuoroda turėtų būti suprantama kaip nuoroda į valstybės, kurioje tą dieną buvo atitinkamo asmens įprastinė gyvenamoji vieta, teisę arba, jeigu jis buvo pasirinkęs teisę pagal šį reglamentą, valstybės, kurios piliečiu jis buvo tą dieną, teisę;

(19)       šis reglamentas turėtų reglamentuoti visų raštu sudarytų paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimų formos galiojimą, taikant taisykles, kurios būtų suderintos su 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl įstatymų, susijusių su testamentinės valios forma, kolizijos taisyklėmis. Nustatydama, ar tam tikra paskutinė valia dėl turto palikimo formaliai galioja pagal šį reglamentą, kompetentinga institucija turėtų neatsižvelgti į tarptautinio elemento sukūrimą apgaulės būdu siekiant apeiti formalaus galiojimo taisykles;

(19a)     šiame reglamente teisės nuostatos, kuriomis ribojamos leidžiamos paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimo formos pagal tam tikras paskutinę valią pareiškiančio asmens ypatybes, pavyzdžiui, jo amžių, turėtų būti laikomos susijusiomis su formos aspektais. Tai neturėtų būti aiškinama taip, kad pagal šį reglamentą paskutinės valios dėl turto palikimo formaliam galiojimui taikytinoje teisėje turėtų būti nustatyta, ar nepilnametis gali pareikšti paskutinę valią dėl turto palikimo. Toje teisėje turėtų būti tik nustatyta, ar dėl tam tikros asmens ypatybės, pavyzdžiui, nepilnametystės, asmuo negali pareikšti paskutinės valios dėl turto palikimo tam tikra forma;

(22)       atsižvelgiant į ekonomines, šeimos ar socialines aplinkybes, tam tikram nekilnojamajam turtui, tam tikroms įmonėms ir kitų specialių rūšių turtui jų buvimo vietos valstybėje narėje taikomos specialios normos, kuriomis nustatomi apribojimai, susiję su to turto paveldėjimu arba turintys jam įtakos. Šiuo reglamentu turėtų būti užtikrintas tokių specialių normų taikymas. Tačiau, siekiant išlaikyti suderinamumą su šio reglamento bendruoju tikslu, ši paveldėjimui taikytinos teisės taikymo išimtis turi būti aiškinama griežtai. Todėl nei kolizinės normos, pagal kurias nekilnojamajam turtui turi būti taikoma kita teisė nei kilnojamajam turtui taikoma teisė, nei nuostatos, kuriomis numatoma kitokia privalomoji palikimo dalis nei numatyta paveldėjimui taikytinoje teisėje pagal šį reglamentą, negali būti laikomos specialiomis normomis, kuriomis nustatomi apribojimai, susiję su tam tikro turto paveldėjimu arba turintys jam įtakos;

(23)       siekiant užtikrinti vienodą atvejų, kai nėra aiški dviejų arba daugiau asmenų, kurių palikimą reglamentuotų skirtinga teisė, mirties eilės tvarka, traktavimą, šiame reglamente turėtų būti numatyta taisyklė, pagal kurią būtų nustatyta, kad nei vienas iš palikėjų neturėtų turėti paveldėjimo teisių kito ar kitų palikėjo (-ų) atžvilgiu;

(23a)     gali būti atvejų, kai į palikimą nėra pretendentų. Skirtingų valstybių teisė tokius atvejus reglamentuoja skirtingai. Pagal kai kurių valstybių teisę, pavyzdžiui, valstybė galės pretenduoti į nepriimtą palikimą kaip įpėdinė, neatsižvelgiant į tai, kur yra tas turtas. Pagal kai kurių kitų valstybių teisę valstybė galės perimti tik jos teritorijoje esantį turtą. Todėl šiame reglamente turėtų būti numatyta taisyklė, pagal kurią būtų nustatyta, kad paveldėjimui taikytinos teisės taikymas neturėtų trukdyti tam tikrai valstybei narei pagal savo teisę perimti jos teritorijoje esantį turtą. Tačiau siekiant užtikrinti, kad ši taisyklė nepakenktų palikimo kreditoriams, turėtų būti įtraukta išlyga, pagal kurią palikimo kreditoriai turėtų turėti galimybę prašyti patenkinti jų reikalavimus iš viso palikimo turto, neatsižvelgiant į jo buvimo vietą;

(23b)     šiame reglamente nustatytų kolizinių normų taikymas gali lemti trečiosios valstybės teisės taikymą. Tokiais atvejais turėtų būti atsižvelgta į tos valstybės tarptautinės privatinės teisės normas. Jeigu tose normose numatytas renvoi į valstybės narės teisę arba į trečiosios valstybės, kuri paveldėjimui taikytų savo teisę, teisę, siekiant užtikrinti tarptautinį nuoseklumą toks renvoi turėtų būti pripažintas. Tačiau renvoi neturėtų būtų taikomas tais atvejais, kai palikėjas taikytina teise yra pasirinkęs trečiosios valstybės teisę;

(24)       siekiant užtikrinti viešuosius interesus, valstybių narių teismams ir kitoms kompetentingoms institucijoms, nagrinėjančioms paveldėjimo klausimus, turėtų būti suteikta galimybė išimtinėmis aplinkybėmis nepaisyti tam tikrų užsienio teisės nuostatų, jeigu tokių nuostatų taikymas konkrečiu atveju būtų akivaizdžiai nesuderinamas su atitinkamos valstybės narės viešąja tvarka. Tačiau teismai ar kitos kompetentingos institucijos neturėtų galėti taikyti viešosios tvarkos išimties, siekdami nepaisyti kitos valstybės narės teisės arba atsisakyti pripažinti, atitinkamais atvejais atsisakyti priimti arba vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, autentišką dokumentą, teisminį susitarimą arba Europos paveldėjimo pažymėjimą, jei tai prieštarautų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, ypač jos 21 straipsniui, kuriuo draudžiama bet kokios formos diskriminacija;

(25)       atsižvelgiant į šio reglamento bendrąjį tikslą – užtikrinti valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų paveldėjimo klausimais tarpusavio pripažinimą, neatsižvelgiant į tai, ar tokie sprendimai priimami ginčijamame, ar neginčijamame procese, šiame reglamente turėtų būti nustatytos teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo taisyklės, panašios į kituose Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, numatytas taisykles;

(26)       siekiant atsižvelgti į skirtingas valstybių narių sistemas, skirtas paveldėjimo klausimams nagrinėti, šiuo reglamentu turėtų būti užtikrintas autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimu priėmimas ir vykdytinumas visose valstybėse narėse;

(26a)     Autentiški dokumentai kitoje valstybėje narėje turėtų turėti tokią pačią įrodomąją galią kaip ir kilmės valstybėje narėje, arba kuo panašesnių padarinių. Nustatant konkretaus autentiško dokumento įrodomąją galią kitoje valstybėje narėje arba kuo panašesnius padarinius, turėtų būti remiamasi autentiško dokumento įrodomosios galios pobūdžiu ir apimtimi kilmės valstybėje narėje. Todėl tai, kokią įrodomąją galią konkretus autentiškas dokumentas turėtų turėti kitoje valstybėje narėje, priklausys nuo kilmės valstybės narės teisės;

(26b)     Autentiško dokumento „autentiškumas“ turėtų būti savarankiška sąvoka, kuri turėtų apimti tokius elementus, kaip dokumento tikrumas, dokumento formalūs rekvizitai, dokumentą sudarančios institucijos įgaliojimai ir procedūra, kurią taikant sudaromas dokumentas. Ji taip pat turėtų apimti faktinius elementus, kuriuos atitinkama institucija užfiksuoja autentiškame dokumente, pavyzdžiui, tai, kad nurodytos šalys nurodytą datą atvyko į tą instituciją ir kad jos padarė nurodytus pareiškimus. Šalis, norinti užginčyti autentiško dokumento autentiškumą, turėtų tai padaryti autentiško dokumento kilmės valstybės narės kompetentingame teisme pagal tos valstybės narės teisę;

(26c)     Sąvoka „autentiškuose dokumentuose užfiksuoti sandoriai arba teisiniai santykiai“ turėtų būti aiškinama kaip nuoroda į autentiškame dokumente užfiksuoto turinio esmę. Autentiškame dokumente užfiksuoti sandoriai galėtų būti, pavyzdžiui, šalių susitarimas dėl palikimo padalijimo ar paskirstymo, arba testamentas ar paveldėjimo susitarimas, arba kitas ketinimų pareiškimas. Teisiniai santykiai galėtų būti, pavyzdžiui, įpėdinių pagal įstatymą ir kitų paveldėtojų pagal paveldėjimui taikytiną teisę, jų atitinkamų palikimo dalių ir privalomosios palikimo dalies egzistavimo arba kitų faktų pagal paveldėjimui taikytiną teisę nustatymas. Šalis, norinti užginčyti autentiškame dokumente užfiksuotus sandorius arba teisinius santykius, turėtų tai padaryti jurisdikciją pagal šį reglamentą turinčiuose teismuose, kurie sprendimą dėl skundo turėtų priimti pagal paveldėjimui taikytiną teisę;

(26d)     jeigu su autentiškame dokumente užfiksuotais sandoriais arba teisiniais santykiais susijęs klausimas iškeliamas kaip nepagrindinis klausimas valstybės narės teismo procese, pastarasis teismas turėtų turėti jurisdikciją nagrinėti tą klausimą;

(26e)     tol, kol nagrinėjamas skundas, užginčytas autentiškas dokumentas neturėtų turėti jokios įrodomosios galios valstybėje narėje, kuri nėra kilmės valstybė narė. Jeigu skundas yra tik dėl konkretaus klausimo, susijusio su autentiškame dokumente užfiksuotais sandoriais arba teisiniais santykiais, kol nagrinėjamas skundas, užginčytas autentiškas dokumentas neturėtų turėti jokios įrodomosios galios ginčijamo klausimo atžvilgiu valstybėje narėje, kuri nėra kilmės valstybė narė. Autentiškas dokumentas, kuris jį užginčijus yra paskelbtas negaliojančiu, nebeturėtų turėti jokios įrodomosios galios;

(26f)      institucija, kuriai, taikant šį reglamentą, būtų pateikti du nesuderinami autentiški dokumentai, turėtų įvertinti klausimą, kuriam autentiškam dokumentui turėtų būti teikiama pirmenybė atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (arba neteikiama nei vienam dokumentui). Jeigu atsižvelgiant į šias aplinkybes nėra aišku, kuriam autentiškam dokumentui turėtų būti teikiama pirmenybė (arba neteikiama nei vienam dokumentui), sprendimą dėl šio klausimo turėtų priimti teismai, turintys jurisdikciją pagal šį reglamentą, arba, tuo atveju, jei klausimas proceso metu iškeliamas kaip nepagrindinis klausimas – teismas, kuriame vyksta tas procesas. Tuo atveju, jei yra nesuderinami autentiškas dokumentas ir teismo sprendimas, turėtų būti atsižvelgta į teismo sprendimo nepripažinimo pagrindus pagal šį reglamentą;

(27)       siekiant užtikrinti, kad tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo klausimai Sąjungoje būtų sprendžiami greitai, lengvai ir veiksmingai, įpėdiniams pagal įstatymą, įpėdiniams pagal testamentą, testamento vykdytojams arba palikimo administratoriams turėtų būti suteikta galimybė lengvai ▌įrodyti savo statusą ir (arba) teises bei įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, valstybėje narėje, kurioje yra paveldimas turtas. Siekiant suteikti jiems šią galimybę, šiame reglamente turėtų būti numatyta sukurti vienodą pažymėjimą – Europos paveldėjimo pažymėjimą (toliau – pažymėjimas), kuris būtų išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje. Siekiant atsižvelgti į subsidiarumo principą, šis pažymėjimas neturėtų pakeisti valstybėse narėse panašiais tikslais naudojamų vidaus dokumentų ;

(27a)     Pažymėjimą išduodanti institucija turėtų atsižvelgti į formalumus, kurių reikalaujama laikytis registruojant nekilnojamą turtą valstybėje narėje, kurioje tvarkomas registras. Tuo tikslu šiame reglamente turėtų būti numatyta, kad valstybės narės keistųsi informacija apie tokius formalumus;

(27b)     pažymėjimo naudojimas neturėtų būti privalomas. Tai reiškia, kad asmenys, turintys teisę pateikti paraišką gauti pažymėjimą, to daryti neprivalėtų, o galėtų naudotis kitais dokumentais, numatytais šiame reglamente (teismo sprendimais, autentiškais dokumentais ir teisminiais susitarimais). Tačiau jokia institucija ar asmuo, kuriai (-am) pateikiamas kitoje valstybėje narėje išduotas pažymėjimas, neturėtų turėti teisės reikalauti vietoj pažymėjimo pateikti teismo sprendimą, autentišką dokumentą ar teisminį susitarimą;

(27c)     pažymėjimas turėtų būti išduodamas valstybėje narėje, kurios teismai turi jurisdikciją pagal šį reglamentą. Kiekviena valstybė narė savo vidaus teisės aktuose turėtų pati nustatyti, kurios institucijos turėtų būti kompetentingos išduoti pažymėjimą – ar tai būtų teismai, kaip apibrėžta šiame reglamente, ar kitos institucijos, kurios yra kompetentingos nagrinėti paveldėjimo klausimus, pavyzdžiui, notarai. Kiekviena valstybė narė savo vidaus teisės aktuose taip pat turėtų pati nustatyti, ar išduodančioji institucija į išdavimo procesą gali įtraukti kitas kompetentingas įstaigas, pavyzdžiui, įstaigas, kompetentingas vietoj priesaikos priimti įstatymų numatytus pareiškimus. Valstybės narės turėtų pranešti Komisijai atitinkamą informaciją, susijusią su jų išduodančiosiomis institucijomis, kad šią informaciją būtų galima paskelbti viešai;

(27d)     pažymėjimas turėtų turėti tokį patį poveikį visose valstybėse narėse. Jis neturėtų pats savaime suteikti vykdytiną teisę į turtą, o turėtų turėti įrodomąją galią, ir turėtų būti preziumuojama, kad jame tiksliai pateikiami faktai, nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams, pavyzdžiui, paskutinės valios dėl turto palikimo faktiniam galiojimui, taikytiną teisę. Pažymėjimo įrodomoji galia neturėtų apimti elementų, kuriems netaikomas šis reglamentas, pvz., giminystės ryšių klausimas arba klausimas dėl to, ar konkretus turtas priklausė palikėjui. Asmenims, kurie atlieka mokėjimus arba perduoda paveldimą turtą asmeniui, kuris, kaip nurodyta pažymėjime, turi teisę priimti tokį mokėjimą arba perimti turtą kaip įpėdinis pagal įstatymą arba įpėdinis pagal testamentą, turėtų būti suteikta tinkama apsauga, jeigu jie veikė sąžiningai remdamiesi pažymėjime patvirtintos informacijos tikslumu. Tokia pati apsauga turėtų būti suteikta asmenims, kurie, remdamiesi pažymėjime patvirtintos informacijos tikslumu, perka arba perima paveldimą turtą iš asmens, kuris, kaip nurodyta pažymėjime, turi teisę disponuoti tokiu turtu. Tokia apsauga turėtų būti užtikrinama, jei pateikiamos dar galiojančios patvirtintos kopijos. Tai, ar toks trečiojo asmens atliekamas turto įsigijimas galioja, neturėtų būti nustatoma pagal šį reglamentą;

(27e)     kompetentinga institucija turėtų išduoti pažymėjimą gavusi prašymą. Pažymėjimo originalas turėtų likti išduodančiojoje institucijoje, kuri pareiškėjui ir kitiems teisėtą interesą įrodžiusiems asmenims turėtų išduoti vieną ar kelias patvirtintas pažymėjimo kopijas. Tai neturėtų užkirsti kelio valstybėms narėms, laikantis nacionalinių taisyklių dėl galimybės visuomenei susipažinti su dokumentais, leisti su pažymėjimo kopijomis susipažinti gyventojams. Šiame reglamente turėtų būti numatytos teisės gynimo priemonės siekiant užginčyti išduodančiosios institucijos sprendimą, įskaitant sprendimą atsisakyti išduoti pažymėjimą. Tuo atveju, jei pažymėjimas ištaisomas, koreguojamas arba anuliuojamas, išduodančioji institucija turėtų apie tai informuoti asmenis, kuriems buvo išduotos patvirtintos kopijos, kad būtų užkirstas kelias netinkamam tokių kopijų naudojimui;

(28)       valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis reiškia, kad šis reglamentas neturėtų daryti poveikio tarptautinių konvencijų, kurių šalimis šio reglamento priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės, taikymui. Visų pirma valstybės narės, kurios yra 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl įstatymų, susijusių su testamentinės valios forma, kolizijos Susitariančiosios Šalys, turėtų turėti galimybę vietoj šio reglamento nuostatų toliau taikyti tos Konvencijos nuostatas dėl formalaus testamentų ir bendrųjų testamentų galiojimo. Tačiau, siekiant suderinamumo su šio reglamento bendraisiais tikslais, šis reglamentas valstybių narių santykiuose turėtų turėti viršenybę prieš išimtinai dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytas konvencijas tiek, kiek tokios konvencijos yra susijusios su šio reglamento reglamentuojamais klausimais;

(28a)     Šis reglamentas neturėtų kliudyti valstybėms narėms, kurios yra 1934 m. lapkričio 19 d. Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos konvencijos, apimančios tarptautinės privatinės teisės nuostatas dėl paveldėjimo, testamentų ir palikimo administravimo, Šalys, toliau taikyti tam tikras tos Konvencijos nuostatas, patikslintas valstybių, kurios yra šios Konvencijos Šalys, tarpvyriausybiniu susitarimu;

(29)       siekiant sudaryti palankesnes sąlygas šio reglamento taikymui, turėtų būti numatyta valstybių narių prievolė pranešti tam tikrą informaciją apie jų teisės aktus ir procedūras, susijusius su paveldėjimu, per 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos sprendimu 2001/470/EB [7] sukurtą Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose. Siekiant, kad Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje būtų galima laiku paskelbti visą informaciją, susijusią su šio reglamento taikymu praktikoje, valstybės narės taip pat turėtų pranešti tokią informaciją Komisijai prieš pradedant taikyti šį reglamentą;

(29a)     taip pat, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas šio reglamento taikymui ir suteikti galimybę naudotis moderniomis ryšių technologijomis, turėtų būti numatytos liudijimų, kurie turi būti pateikti teikiant prašymą paskelbti teismo sprendimą, autentišką dokumentą arba teisminį susitarimą vykdytinu, ir teikiant paraišką gauti Europos paveldėjimo pažymėjimą, standartinės formos; taip pat turėtų būti numatyta paties pažymėjimo standartinė forma;

(29b)     apskaičiuojant šiame reglamente numatytus terminus ir laikotarpius, turėtų būti taikomas 1971 m. birželio 3 d. Tarybos reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71, nustatantis terminams, datoms ir laikotarpiams taikytinas taisykles[8];

(30)       siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai[9];

(31)       patariamoji procedūra Reglamento (ES) Nr. 182/2011 4 straipsnyje nustatyta tvarka turėtų būti taikoma įgyvendinimo aktų, kuriais nustatomi ir vėliau iš dalies keičiami šiame reglamente numatyti liudijimai ir formos, priėmimui;

(33)       kadangi šio reglamento tikslų, t. y. laisvo asmenų judėjimo, galimybės piliečiams iš anksto organizuoti ▌paveldėjimą ES ir įpėdinių pagal įstatymą bei įpėdinių pagal testamentą ir palikėjui artimų asmenų, taip pat palikėjo kreditorių teisių apsaugos, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl šio reglamento masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(34)       šiuo reglamentu nepažeidžiamos pagrindinės teisės ir principai, įtvirtinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ▌. Valstybių narių teismai ir kitos kompetentingos institucijos turi taikyti šį reglamentą laikydamiesi tų teisių ir principų;

(35)       pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius tos valstybės narės nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis joms nėra privalomas ar taikomas. Tačiau tai neapriboja Jungtinės Karalystės ir Airijos galimybės pranešti apie savo ketinimą pripažinti šį reglamentą po jo priėmimo pagal minėto protokolo 4 straipsnį;

(36)       pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis jai nėra privalomas ar taikomas,

(1) PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I skyriusTaikymo sritis ir apibrėžtys

1 straipsnisTaikymo sritis

1.      Šis reglamentas taikomas palikėjų turto paveldėjimui. Jis netaikomas mokesčių, muitų ir administraciniams klausimams.

3.      Šis reglamentas netaikomas:

a)     klausimams, susijusiems su fizinių asmenų statusu, šeiminiais santykiais ir santykiais, kurie pagal tokiems santykiams taikytiną teisę turi pasekmes, prilyginamas šeiminiams santykiams;

b)     fizinių asmenų veiksnumui, nepažeidžiant 19 straipsnio 2 dalies c  ▌punkto ir 19c straipsnio;

c)     klausimams, susijusiems su fizinio asmens dingimu, nebuvimu ar numanoma fizinio asmens mirtimi;

d)     klausimams, susijusiems su sutuoktinių turto režimais  ir turto režimais dėl santykių, kurie pagal tokiems santykiams taikytiną teisę turi padarinių, prilyginamų santuokai;

e)     išlaikymo prievolėms, išskyrus prievoles, atsirandančias dėl mirties;

ea)   formaliam žodžiu pareikštos paskutinės valios dėl turto palikimo galiojimui;

f)      nuosavybės teisėms, turtiniams interesams ir turtui, atsiradusiems arba perduotiems kitais būdais nei paveldėjimo teise, pavyzdžiui, gavus dovanų, įgijus bendros nuosavybės, į kurią turi teisę pergyvenęs sutuoktinis, dalyvaujant pensijų kaupimo sistemose, sudarius draudimo sutartis ir panašius susitarimus, nepažeidžiant 19 straipsnio 2 dalies j punkto;

g)      klausimams, kuriuos reglamentuoja bendrovių ir kitų subjektų, turinčių juridinio asmens statusą arba jo neturinčių, teisė, pavyzdžiui, bendrovių ir kitų subjektų, turinčių juridinio asmens statusą arba jo neturinčių, steigimo aktų ir įstatų, kuriuose nustatoma, kas bus daroma su akcijomis po narių mirties, nuostatoms;

h)      bendrovių ir kitų subjektų, turinčių juridinio asmens statusą arba jo neturinčių, likvidavimui, panaikinimui ir susijungimui;

i)       patikos fondų steigimui, administravimui bei likvidavimui;

j)      teisių in rem pobūdžiui ir

ja)  visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre padariniams.

1a straipsnisKompetencija paveldėjimo klausimais valstybėse narėse

Šis reglamentas neturi poveikio valstybių narių valdžios institucijų kompetencijai spręsti paveldėjimo klausimus.

2 straipsnisApibrėžtys

1.      Šiame reglamente :

a)      paveldėjimas – palikėjo turto paveldėjimas, apimantis visas turto, teisių ir prievolių perdavimo dėl mirties formas, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ▌ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju;

c)      paveldėjimo susitarimas – susitarimas, įskaitant tarpusavio testamentais sukurtą susitarimą, kuriuo už atlygį arba nemokamai sukuriamos, keičiamos arba panaikinamos teisės į būsimą vieno arba kelių asmenų, kurie yra susitarimo šalys, palikimą ar palikimus;

d)     bendrasis testamentas – ▌dviejų arba daugiau asmenų sudarytas testamentas, išdėstytas viename akte;

da)   paskutinė valia dėl turto palikimo – testamentas, bendrasis testamentas arba paveldėjimo susitarimas;

e)      kilmės valstybė narė – valstybė narė, kurioje atitinkamai buvo priimtas teismo sprendimas, patvirtintas ar sudarytas teisminis susitarimas, arba parengtas autentiškas dokumentas arba išduotas Europos paveldėjimo pažymėjimas;

f)      vykdymo valstybė narė – valstybė narė, kurioje prašoma paskelbti vykdytinu teismo sprendimą, teisminį susitarimą ar autentišką dokumentą arba jį vykdyti;

g)      teismo sprendimas – valstybės narės teismo priimtas sprendimas paveldėjimo byloje, neatsižvelgiant į tai, kaip tas sprendimas gali būti pavadintas, įskaitant teismo pareigūno sprendimą dėl proceso sąnaudų ar išlaidų sumos nustatymo;

ga)   teisminis susitarimas – teismo patvirtintas arba teismo proceso metu sudarytas susitarimas paveldėjimo byloje;

h)      autentiškas dokumentas – pagal nustatytą tvarką kaip autentiškas dokumentas valstybėje narėje parengtas arba įregistruotas dokumentas paveldėjimo byloje, kurio autentiškumas:

i)       grindžiamas parašu ir autentiško dokumento turiniu ir

ii)       buvo nustatytas valdžios institucijos arba kitos institucijos, kurią tuo tikslu įgaliojo kilmės valstybė narė.

2.      Šiame reglamente terminas „teismas“ reiškia bet kokią teisminę instituciją ir visas kitas institucijas bei teisės specialistus, kurie yra kompetentingi tvarkyti paveldėjimo reikalus, kurie vykdo teismines funkcijas, arba veikia vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais, arba veikia prižiūrimi teisminės institucijos, jei tos kitos institucijos ir teisės specialistai garantuoja nešališkumą ir užtikrina visų šalių teisę būti išklausytoms, ir jei jų sprendimai pagal valstybės narės, kurioje jie veikia, teisę:

a)      gali būti apeliacine tvarka skundžiami teisminei institucijai arba jos peržiūrimi ir

b)      turi panašią galią ir poveikį kaip ir teisminės institucijos sprendimas dėl to paties klausimo.

Valstybės narės pagal 47 straipsnį praneša Komisijai apie pirmoje pastraipoje minėtas kitas institucijas ir teisės specialistus.

II skyriusJurisdikcija

4 straipsnisBendroji jurisdikcija

Jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo  paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje mirties dieną buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai.

5a straipsnisSusitarimas dėl teismo pasirinkimo

1.      Jei palikėjo pasirinkta teisė jo palikimo paveldėjimui reglamentuoti pagal 17 straipsnį yra valstybės narės teisė, atitinkamos šalys  gali susitarti, kad valstybės narės, kurios teisė pasirinkta, teismas arba teismai turės išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl visų paveldėjimo klausimų.

2.      Toks susitarimas dėl teismo pasirinkimo turi būti sudaromas raštu, nurodant datą ir pasirašant atitinkamoms šalims. Visi elektroninėmis priemonėmis perduoti pranešimai, kuriais ilgam laikui užfiksuojamas susitarimas, laikomi lygiaverčiais rašytiniam susitarimui.

5b straipsnisJurisdikcijos atsisakymas teisės pasirinkimo atveju

Jei palikėjo pasirinkta teisė jo palikimo paveldėjimui reglamentuoti pagal 17 straipsnį yra vienos iš valstybių narių teisė, teismas, į kurį kreiptasi pagal 4 arba 6 straipsnį:

a)      gali vienos iš teismo proceso šalių prašymu atsisakyti jurisdikcijos, jeigu jis mano, kad valstybės narės, kurios teisė pasirinkta, teismai labiau tinka sprendimui dėl paveldėjimo priimti, atsižvelgiant į praktines paveldėjimo aplinkybes, pavyzdžiui, šalių įprastinę gyvenamąją vietą ir turto vietą, arba

b)        atsisako jurisdikcijos, jei teismo proceso šalys pagal 5a straipsnį susitarė suteikti jurisdikciją valstybės narės, kurios teisė pasirinkta, teismui arba teismams.

5c straipsnisJurisdikcija teisės pasirinkimo atveju

Valstybės narės, kurios teisę pagal 17 straipsnį pasirinko palikėjas, teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl paveldėjimo, jei:

a)        teismas, į kurį buvo kreiptasi anksčiau, atsisakė jurisdikcijos toje pačioje byloje pagal 5b straipsnį, arba

b)        teismo proceso šalys pagal 5a straipsnį susitarė suteikti jurisdikciją tos valstybės narės teismui ar teismams, arba

c)        teismo proceso šalys aiškiai pripažino teismo, į kurį buvo kreiptasi, jurisdikciją.

5d straipsnisTeismo proceso savo iniciatyva užbaigimas teisės pasirinkimo atveju

Teismas, kuris paveldėjimo bylą nagrinėja savo paties iniciatyva pagal 4 ar 6 straipsnius, užbaigia procesą, jeigu teismo proceso šalys sudarė susitarimą dėl taikaus paveldėjimo klausimų sprendimo nesikreipiant į valstybės narės, kurios teisę pasirinko palikėjas pagal 17 straipsnį, teismą.

5e straipsnisJurisdikcija pagal atvykimo į teismą vietą

1.      Jeigu vykstant teismo procesui valstybės narės, vykdančios jurisdikciją pagal 5c straipsnį, teisme paaiškėja, kad ne visos teismo proceso šalys yra susitarimo dėl teismo pasirinkimo šalys, teismas toliau vykdo jurisdikciją, jei teismo proceso šalys, kurios nėra susitarimo šalys, atvyksta į teismą neužginčydamos teismo jurisdikcijos.

2.      Jeigu 1 dalyje nurodyto teismo jurisdikciją užginčija teismo proceso šalys, kurios nėra atitinkamo susitarimo šalys, teismas atsisako jurisdikcijos.

         Tokiu atveju jurisdikcija priimti sprendimą dėl paveldėjimo priklauso teismams, turintiems jurisdikciją pagal 4 arba 6 straipsnį.

6 straipsnis

Papildoma jurisdikcija

1.        Jei palikėjo mirties dieną jo įprastinė gyvenamoji vieta nėra vienoje iš valstybių narių, valstybės narės, kurioje yra paveldimas turtas, teismai išsaugo jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo, jei:

b)     mirties dieną palikėjas turėjo tos valstybės narės pilietybę arba, priešingu atveju

ba)   palikėjo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta buvo toje valstybėje narėje su sąlyga, kad kreipimosi į teismą metu, nuo įprastinės gyvenamosios vietos pasikeitimo yra praėjęs ne ilgesnis kaip penkerių metų laikotarpis.

2.        Jei 1 dalyje numatytos jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas, valstybės narės, kurioje yra paveldimas turtas, teismai išsaugo jurisdikciją priimti sprendimą dėl to turto.

6a straipsnis

Forum necessitatis

Jei kitose šio reglamento nuostatose numatytos jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas, valstybės narės teismai išimties tvarka gali priimti sprendimą dėl paveldėjimo, jeigu teismo procesas pagrįstai negali būti pradėtas ar vykdomas, arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria byla yra glaudžiai susijusi.

Byla turi būti pakankamai susijusi su valstybe nare, į kurios teismą kreipiamasi.

6b straipsnisTeismo proceso apribojimai

1.      Tai atvejais, kai palikėjo turtas apima trečiojoje valstybėje esantį turtą, teismas, į kurį kreiptasi sprendimui dėl paveldėjimo priimti, vienos iš šalių prašymu gali nuspręsti nepriimti sprendimo dėl vienos ar daugiau tokio turto dalių, jei manoma, kad jo sprendimas dėl tokio turto nebus pripažintas ir, kai taikoma – nebus paskelbtas vykdytinu toje trečiojoje valstybėje.

2.      1 dalis neturi įtakos šalių teisei apriboti teismo proceso mastą pagal valstybės narės, į kurios teismą buvo kreiptasi, teisę.

8 straipsnis

Palikimo pagal įstatymą, palikimo pagal testamentą arba privalomosios palikimo dalies priėmimas arba atsisakymas

Ne tik teismo, kurio jurisdikcijai priklauso priimti sprendimą dėl paveldėjimo pagal šį reglamentą, jurisdikcijai, bet ir asmenų, kurie pagal paveldėjimui taikytiną teisę gali pateikti pareiškimą teisme dėl palikimo pagal įstatymą, palikimo pagal testamentą arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo, arba pareiškimą dėl atitinkamo asmens atsakomybės apribojimo su palikimu susijusių įsipareigojimų atžvilgiu, įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcijai priklauso priimti tokius pareiškimus, jei pagal tos valstybės narės teisę tokie pareiškimai gali būti pateikti teisme.

10 straipsnisKreipimasis į teismą

Šiame skyriuje laikoma, kad į teismą kreiptasi:

a)      tuo metu, kai teismui pateikiamas dokumentas, kuriuo pradedamas teismo procesas, ar lygiavertis dokumentas, su sąlyga, kad ieškovas vėliau ėmėsi jam privalomų priemonių, kad tas dokumentas būtų įteiktas atsakovui, arba

b)      jeigu pirmiausia dokumentas turi būti pateiktas ne teismui – kai jį gauna už dokumento įteikimą atsakinga institucija, su sąlyga, kad ieškovas vėliau ėmėsi jam privalomų priemonių, kad tas dokumentas būtų pateiktas teismui, arba

ba)    jeigu teismo procesas pradedamas paties teismo iniciatyva – tuo metu, kai teismas priima sprendimą pradėti teismo procesą, arba, jeigu nėra reikalaujama priimti tokį sprendimą, tuo metu, kai byla įregistruojama teisme.

11 straipsnisJurisdikcijos tikrinimas

Jeigu į valstybės narės teismą kreipiamasi dėl paveldėjimo bylos, kurios nagrinėti pagal šį reglamentą jis neturi jurisdikcijos, tas teismas savo iniciatyva paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos.

12 straipsnisPriimtinumo tikrinimas

1.      Jeigu atsakovas, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės , nei ta valstybė narė, kurioje buvo pateiktas ieškinys, teritorijoje, neužregistruoja atvykimo į teismą, jurisdikciją turintis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol nustatoma, ar atsakovas dokumentą, kuriuo pradedamas procesas, ar lygiavertį dokumentą gavo pakankamai iš anksto, kad galėtų pasirengti gynybai, arba kad šiuo tikslu buvo imtasi visų būtinų priemonių.

2.      Vietoj ▌1 dalies ▌taikomas 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse[10] 19 straipsnis, jei dokumentas, kuriuo pradedamas teismo procesas, arba lygiavertis dokumentas turėjo būti perduotas iš vienos valstybės narės į kitą pagal šį reglamentą.

3.      Jei Reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 netaikomas, taikomas 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje 15 straipsnis, jeigu dokumentas, kuriuo pradedamas teismo procesas, arba lygiavertis dokumentas turėjo būti perduotas užsienyje pagal šią konvenciją.

13 straipsnis

Lis pendens

1.      Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose teismo procesai pradedami tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, išskyrus teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva sustabdo teismo procesą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.

2.      Jeigu nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris teismas, išskyrus teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.

14 straipsnisSusiję ieškiniai

1.      Jei susijusios bylos nagrinėjamos skirtingų valstybių narių teismuose, bet kuris teismas, išskyrus teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia, gali sustabdyti jo vykdomą teismo procesą..

2.      Jeigu šios bylos yra nagrinėjamos pirmosios instancijos teismuose, bet kuris teismas, išskyrus teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia, vienos iš šalių prašymu taip pat gali atsisakyti jurisdikcijos, jeigu nagrinėjamose bylose jurisdikciją turi teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, ir jeigu pagal jo teisę leidžia minėtas bylas nagrinėti kartu.

3.      Šiame straipsnyje bylos laikytinos susijusiomis, kai jos yra taip glaudžiai susijusios, kad jas tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykdomų teismo procesų.

15 straipsnisLaikinosios

priemonės, įskaitant apsaugos priemones

Valstybės narės teismams gali būti pateiktas prašymas dėl tokių laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, kurios gali būti numatytos tos valstybės teisėje, taikymo, net jeigu pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

III skyriusTaikytina teisė

15a straipsnisVisuotinis taikymas

Pagal šį reglamentą nustatyta teisė taikoma neatsižvelgiant į tai, ar ši teisė yra valstybės narės teisė.

16 straipsnisBendroji taisyklė

1.        Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, visam palikimui taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė.

2.        Jei, išimties tvarka, pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad mirties dieną palikėjas buvo akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita valstybe, nei valstybė, kurios teisė būtų taikytina pagal 1 dalį, paveldėjimui taikytina teisė yra tos kitos valstybės teisė.

17 straipsnis

Teisės pasirinkimas

1.      Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.

         Asmuo, turintis kelias pilietybes, gali pasirinkti bet kurios iš valstybių, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu, teisę.

2.      Teisės pasirinkimas aiškiai nurodomas pareiškime, pateikiamame pareiškiant paskutinę valią dėl turto palikimo, arba aiškiai parodomas tokios paskutinės valios sąlygomis.

3.      Akto, kuriuo pasirenkama teisė, faktinį galiojimą reglamentuoja pasirinkta teisė.

4.      Keičiant arba panaikinant teisės pasirinkimą laikomasi reikalavimų, taikomų paskutinės valios dėl turto palikimo pakeitimo arba panaikinimo formai.

19 straipsnisTaikytinos teisės taikymo sritis

1.      Pagal 16 arba 17 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas .

2.      Visų pirma šia teise reglamentuojama:

a)     paveldėjimo atsiradimo priežastys, laikas ir vieta;

b)    paveldėtojų, jų atitinkamų palikimo dalių ir prievolių, kurias jiems gali nustatyti palikėjas, nustatymas ir kitų ▌paveldėjimo teisių, įskaitant pergyvenusio sutuoktinio ar partnerio paveldėjimo teises, nustatymas;

c)     galėjimas paveldėti;

e)    paveldėjimo teisės atėmimas palikėjo valia ir nušalinimas dėl elgesio;

f)     palikimą sudarančio turto, teisių ir prievolių perdavimas įpėdiniams pagal įstatymą ir atitinkamais atvejais įpėdiniams pagal testamentą, įskaitant palikimo pagal įstatymą arba palikimo pagal testamentą priėmimo arba atsisakymo sąlygas ir padarinius;

g)    įpėdinių pagal įstatymą, testamentų vykdytojų ir kitų palikimo administratorių įgaliojimai, visų pirma susiję su turto pardavimu ir skolų grąžinimu kreditoriams, nedarant įtakos įgaliojimams, nurodytiems 21 straipsnyje;

h)     atsakomybė už paveldimas skolas;

i)       disponuotina palikimo dalis, privalomosios palikimo dalys ir kiti paskutinės valios dėl turto palikimo apribojimai, ir pretenzijos dėl palikimo ar pretenzijos įpėdinių pagal įstatymą atžvilgiu, kurių gali turėti palikėjo artimieji;

j)      prievolė grąžinti dovanas, negrąžinamas dovanas kaip dalį po mirties įpėdiniams skiriamo palikimo ar palikimus pagal testamentą arba už juos atsiskaityti nustatant įvairių paveldėtojų palikimo dalis;

l)       palikimo padalijimas.

19a straipsnis

Paskutinė valia dėl turto palikimo, išskyrus paveldėjimo susitarimus

1.      Paskutinės valios dėl turto palikimo, išskyrus paveldėjimo susitarimus, priimtinumą ir faktinį galiojimą reglamentuoja teisė, kuri pagal šį reglamentą būtų buvusi taikytina paskutinę valią dėl turto palikimo pareiškusio asmens palikimo paveldėjimui, jei jis būtų miręs paskutinės valios pareiškimo dieną.

2.      Nepaisant 1 dalies, asmuo gali pasirinkti, kad jo paskutinės valios dėl turto palikimo priimtinumą ir faktinį galiojimą reglamentuotų teisė, kurią šią valią pareiškęs asmuo būtų galėjęs pasirinkti pagal 17 straipsnį laikydamasis jame išdėstytų sąlygų.

3.      1 dalis atitinkamais atvejais taikoma paskutinės valios dėl turto palikimo, išskyrus paveldėjimo susitarimus, pakeitimui arba panaikinimui. Tuo atveju, kai teisė pasirenkama pagal 2 dalį, šiam pakeitimui ar panaikinimui taikoma pasirinktoji teisė.

19b straipsnis

Paveldėjimo susitarimai

1.      Paveldėjimo susitarimo, susijusio su vieno asmens palikimo paveldėjimu, priimtinumą, faktinį galiojimą ir privalomąjį pobūdį šalių tarpusavio santykiuose, įskaitant jo anuliavimo sąlygas, reglamentuoja teisė, kuri pagal šį reglamentą būtų buvusi taikytina to asmens palikimo paveldėjimui, jeigu jis būtų miręs susitarimo sudarymo dieną.

2.      Paveldėjimo susitarimas, susijęs su kelių asmenų palikimų paveldėjimu, yra priimtinas tik tuo atveju, jei jis yra priimtinas pagal visus teisės aktus, kurie pagal šį reglamentą būtų reglamentavę visų atitinkamų asmenų palikimų paveldėjimą, jeigu jie būtų mirę susitarimo sudarymo dieną.

Paveldėjimo susitarimo, kuris yra priimtinas pagal pirmą pastraipą, faktinį galiojimą ir jo privalomąjį pobūdį šalių tarpusavio santykiuose, įskaitant jo anuliavimo sąlygas, reglamentuoja kurie nors iš pirmoje pastraipoje nurodytų teisės aktų, su kurias jis yra glaudžiausiai susijęs.

3.      Nepaisant 1 ir 2 dalių šalys gali pasirinkti, kad jų paveldėjimo susitarimo priimtinumą, faktinį galiojimą ir jo privalomąjį pobūdį šalių tarpusavio santykiuose, įskaitant jo anuliavimo sąlygas, reglamentuotų teisė, kurią asmuo arba vienas iš asmenų, su kurių palikimu šis susitarimas yra susijęs, būtų galėjęs pasirinkti pagal 17 straipsnį jame nustatytomis sąlygomis.

19c straipsnis

Paskutinės valios dėl turto palikimo faktinis galiojimas

1.        Taikant 19a ir 19b straipsnius, su faktiniu galiojimu siejami šie aspektai:

a)        paskutinę valią dėl turto palikimo pareiškiančio asmens galėjimas pareikšti tokią paskutinę valią;

b)        konkrečios priežastys, dėl kurių paskutinę valią pareiškiantis asmuo negali palikti turto tam tikriems asmenims arba dėl kurių asmuo negali gauti paveldimo turto iš paskutinę valią pareiškiančio asmens;

c)        atstovavimo pareiškiant paskutinę valią dėl turto palikimo priimtinumas;

d)        paskutinės valios aiškinimas;

e)        sukčiavimas, prievarta, klaida ir kiti klausimai, susiję su paskutinę valią pareiškiančio asmens sutikimu arba ketinimu.

2.      Jeigu asmuo gali pareikšti paskutinę valią dėl turto palikimo pagal teisę, taikytiną pagal 19a arba 19b straipsnius, vėlesni taikytinos teisės pakeitimai nedaro poveikio jo galėjimui keisti ar atšaukti tokią paskutinę valią.

19d straipsnis

Formalus raštu sudaromos paskutinės valios dėl turto palikimo galiojimas

1.      Raštu sudaryta paskutinė valia dėl turto palikimo galioja formos prasme, jei šia prasme ji atitinka:

a)      valstybės, kurioje pareikšta valia arba sudarytas paveldėjimo susitarimas, teisę, arba

b)      valstybės, kurios pilietybę testatorius arba bent vienas iš asmenų, dėl kurių palikimo sudarytas paveldėjimo susitarimas, turėjo paskutinės valios pareiškimo ar susitarimo sudarymo dieną arba mirties dieną, teisę, arba

c)      valstybės, kurioje buvo testatoriaus arba bent vieno iš asmenų, dėl kurių palikimo sudarytas paveldėjimo susitarimas, nuolatinė gyvenamoji vieta paskutinės valios pareiškimo ar susitarimo sudarymo dieną arba mirties dieną, teisę, arba

d)      valstybės, kurioje buvo testatoriaus arba bent vieno iš asmenų, dėl kurių palikimo sudarytas paveldėjimo susitarimas, įprastinė gyvenamoji vieta paskutinės valios pareiškimo ar susitarimo sudarymo dieną arba mirties dieną, teisę, arba

e)      nekilnojamojo turto atveju – valstybės, kurioje yra tas nekilnojamasis turtas, teisę.

Nustatant, ar testatoriaus arba asmenų, dėl kurių palikimo sudarytas paveldėjimo susitarimas, nuolatinė gyvenamoji vieta buvo tam tikroje valstybėje, ar ne, taikoma tos valstybės teisė.

2.      1 dalis taip pat taikoma paskutinei valiai dėl turto palikimo, kuria keičiama ar panaikinama anksčiau pareikšta paskutinė valia. Pakeitimas arba panaikinimas taip pat galioja formos prasme tik tada, jei jis atitinka kurį nors iš teisės aktų, kuriuose nustatytomis sąlygomis pagal 1 dalį galiojo pakeista arba panaikinta paskutinė valia dėl turto palikimo.

3.      Šiame straipsnyje teisės nuostatos, kuriomis leidžiamos paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimo formos ribojamos pagal amžių, pilietybę ar kitas testatoriaus arba asmenų, dėl kurių palikimo sudarytas paveldėjimo susitarimas, asmenines sąlygas, laikomos susijusiomis su formos aspektais. Ta pati taisyklė taikoma sąlygoms, kurias turi atitikti liudytojas, turintis patvirtinti paskutinės valios dėl turto palikimo galiojimą.

20 straipsnis

Pareiškimo dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo formos galiojimas

Pareiškimas dėl palikimo pagal įstatymą, palikimo pagal testamentą arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo arba pareiškimas, skirtas pareiškimą pateikiančio asmens atsakomybei apriboti, formos prasme galioja, jei jis atitinka:

a)        pagal 16 arba 17 straipsnius paveldėjimui taikytinos teisės reikalavimus, arba

b)        valstybės, kurioje yra pareiškimą pateikiančio asmens įprastinė gyvenamoji vieta, teisės reikalavimus.

21 straipsnis

Specialios taisyklės dėl palikimo administratoriaus skyrimo tam tikrais atvejais ir jo įgaliojimų

1.        Jei pagal valstybės narės, kurios teismų jurisdikcijai priklauso priimti sprendimą dėl paveldėjimo pagal šį reglamentą, teisę privaloma paskirti administratorių arba privaloma jį paskirti pateikus prašymą ir jeigu paveldėjimui taikytina teisė yra užsienio teisė, atitinkamos valstybės narės teismai, jei į juos kreipiamasi, laikydamiesi šiame straipsnyje nustatytos tvarkos gali pagal savo teisę paskirti vieną ar daugiau palikimo administratorių.

Pagal šią dalį paskirtas administratorius (-iai) yra asmuo (asmenys), įgaliotas (-i) vykdyti palikėjo testamentą ir (arba) administruoti palikimą pagal paveldėjimui taikytiną teisę. Jei pagal šią teisę nenumatyta galimybė administruoti palikimą kitiems asmenis, nei paveldėtojas, valstybės narės, kurioje turi būti paskirtas administratorius, teismai gali pagal savo teisę paskirti administruojančiąją trečiąją šalį, jei to reikalaujama pagal tą teisę ir jei kyla rimtas interesų konfliktas tarp paveldėtojų arba tarp paveldėtojų ir kreditorių ar kitų asmenų, kurie laidavo už palikėjo skolas, jei paveldėtojai nesusitaria dėl palikimo administravimo arba jei atsižvelgiant į turto pobūdį palikimą administruoti sudėtinga.

Pagal šią dalį paskirtas administratorius (-iai) yra vienintelis asmuo (asmenys), vykdantis (-ys) 2 arba 3 dalyje nurodytas funkcijas.

2.        Pagal 1 dalį paskirtas administratorius (-iai) vykdo įgaliojimus administruoti palikimą, kuriais jie gali naudotis pagal paveldėjimui taikytiną teisę. Skiriantysis teismas gali savo sprendime nurodyti specialias sąlygas, kurių laikantis pagal paveldėjimui taikytiną teisę turi būti vykdomi įgaliojimai.

Jei įgaliojimų, kuriais galima naudotis pagal paveldėjimui taikytiną teisę, nepakanka tam, kad būtų išsaugotas palikimo turtas arba apsaugotos kreditorių ar kitų asmenų, laidavusių už palikėjo skolas, teisės, skiriantysis teismas gali nuspręsti leisti administratoriui (-iams) papildomai naudotis įgaliojimais, kurie šiuo tikslu numatyti pagal teismo valstybės teisę ir savo sprendime nurodyti specialias sąlygas, kurių laikantis pagal tą teisę turi būti vykdomi įgaliojimai.

Vis dėlto administratorius (-iai), kuris (-ie) papildomai naudojasi tokiais įgaliojimais, laikosi paveldėjimui taikytinos teisės nuostatų, susijusių su paveldimo turto nuosavybės perdavimu, atsakomybe už palikimo skolas, paveldėtojų teisėmis, įskaitant prireikus teisę priimti palikimą arba jo atsisakyti, taip pat prireikus nuostatų, susijusių su palikėjo testamento vykdytojo įgaliojimais.

3.        Nepaisant 2 dalies, vieną ar daugiau administratorių pagal 1 dalį skiriantis teismas gali tais atvejais, kai paveldėjimui taikytina teisė yra trečiosios valstybės teisė, išimties tvarka nuspręsti suteikti tiems administratoriams visus administravimo įgaliojimus, numatytus pagal valstybės narės, kurioje jie skiriami, teisę.

Vis dėlto administratoriai, kurie naudojasi tokiais įgaliojimais, visų pirma laikosi nuostatų dėl paveldėtojų ir jų paveldėjimo teisių nustatymo, įskaitant jų teisę gauti privalomąją palikimo dalį arba pareikšti pretenzijas dėl palikimo ar pretenzijas įpėdinių pagal įstatymą atžvilgiu pagal paveldėjimui taikytiną teisę.

22 straipsnisSpecialios

normos, kuriomis nustatomi apribojimai, susiję su tam tikro turto paveldėjimu arba turintys jam įtakos

Tais atvejais, kai valstybės, kurioje yra tam tikras nekilnojamasis turtas, tam tikros įmonės arba kitų specialių rūšių turtas, teisėje yra numatyta specialių normų, kuriomis, atsižvelgiant į ekonomines, šeimos ar socialines aplinkybes, nustatomi apribojimai, susiję su to turto paveldėjimu arba turintys jam įtakos, tos specialios normos taikomos paveldėjimui, jeigu pagal tos valstybės teisę tokios normos yra taikytinos neatsižvelgiant į paveldėjimui taikytiną teisę .

22a straipsnisTeisių

in rem pritaikymas

Jeigu asmuo remiasi teise in rem, kurią jis turi pagal paveldėjimui taikytiną teisę, o valstybės narės, kurioje remiamasi ta teise, teisėje atitinkama teisė in rem nėra numatyta, prireikus ir kiek tai įmanoma, ši teisė in rem pritaikoma pagal panašiausią tos valstybės teisėje numatytą teisę in rem, atsižvelgiant į tikslus ir interesus, kurių siekiama konkrečia teise in rem, ir su ja siejamus padarinius.

23 straipsnisVienu metu mirštantys asmenys

Jei du ar daugiau asmenų, kurių palikimas reglamentuojamas skirtinga teise, miršta aplinkybėmis, kuriomis jų mirties eilės tvarka yra neaiški, ir jei tais teisės aktais toks atvejis reglamentuojamas skirtingai arba visai nereglamentuojamas, nei vienas iš palikėjų neturi paveldėjimo teisių kito ar kitų palikėjo (-ų) atžvilgiu.

24 straipsnis

Palikimas, į kurį nėra pretendentų

Jei pagal teisę, taikytiną paveldėjimui pagal šį reglamentą, paskutinėje valioje dėl turto palikimo nėra nurodytų turto įpėdinių pagal įstatymą arba įpėdinių pagal testamentą ir nėra fizinių asmenų, kurie yra įpėdiniai įstatymo nustatyta tvarka, taip nustatytos teisės taikymas netrukdo valstybės arba tos valstybės tuo tikslu paskirto subjekto teisei pagal savo teisę perimti jos teritorijoje esantį palikimo turtą, jeigu kreditoriai turi teisę prašyti patenkinti jų reikalavimus iš viso palikimo turto.

26 straipsnis

Nukreipimai (renvoi)

1.      Šiame reglamente nustatytas bet kurios trečiosios valstybės teisės taikymas yra toje valstybėje galiojančių teisės normų, įskaitant jos tarptautinės privatinės teisės normas, taikymas, tiek, kiek tomis taisyklėmis numatytas renvoi:

         a)          į valstybės narės teisę, arba

         b)          į kitos trečiosios valstybės, kuri taikytų savo teisę, teisę.

2.      Teisei, nurodytai 16 straipsnio 2 dalyje, 17 straipsnyje, 19d straipsnyje, 20 straipsnio b punkte ir 22 straipsnyje, netaikomas joks renvoi.

27 straipsnisViešoji tvarka

(ordre public)

▌Atsisakyti taikyti kurios nors iš šiame reglamente nustatytų valstybių teisės nuostatą galima tik tuo atveju, jeigu toks taikymas yra akivaizdžiai nesuderinamas su teismo vietos viešąja tvarka (ordre public).▌

28 straipsnisValstybės, kuriose taikoma daugiau nei viena teisės sistema.

Teritorinės teisės aktų kolizijos

1.        Jei šiame reglamente nurodyta teisė yra valstybės, kurią sudaro keli teritoriniai vienetai, kurių kiekvienas turi savo paveldėjimą reglamentuojančias teisės normas, teisė, pagal tos valstybės vidaus kolizines normas nustatoma, kurio teritorinio vieneto teisės normos taikomos.

2.        Jei tokios vidaus kolizinės normos nenustatytos:

a)        nustatant taikytiną teisę pagal nuostatas, kuriose daroma nuoroda į palikėjo įprastinę gyvenamąją vietą, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę aiškinamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, kuriame palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisę;

b)        nustatant taikytiną teisę pagal nuostatas, kuriose daroma nuoroda į palikėjo pilietybę, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę aiškinamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, su kuriuo palikėjas buvo glaudžiausiai susijęs, teisę;

c)        nustatant taikytiną teisę pagal visas kitas nuostatas, kuriose daroma nuoroda į kitus elementus, kurie yra siejamieji veiksniai, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę aiškinamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, kuriame yra atitinkamas elementas, teisę.

2a.      Nepaisant 2 dalies, nustatant atitinkamą teisę pagal 19d straipsnį, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę, kai toje valstybėje nėra vidaus kolizinių normų, aiškinamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, su kuriuo testatorius arba asmenys, dėl kurių palikimo sudarytas paveldėjimo susitarimas, buvo glaudžiausiai susiję, teisę.

28a straipsnisValstybės, kuriose taikoma daugiau nei viena teisės sistema. Asmeninės teisės aktų kolizijos

Valstybės, kuri turi dvi ar daugiau teisės sistemų arba du ar daugiau normų rinkinių, taikomų įvairių kategorijų asmenims paveldėjimo klausimais, atveju visos nuorodos į tokios valstybės teisę aiškinamos kaip nuorodos į teisės sistemą arba normų rinkinį, nustatytą pagal toje valstybėje galiojančias normas. Jei tokių normų nėra, taikoma teisės sistema ar normų rinkinys, su kuriuo palikėjas buvo glaudžiausiai susijęs.

28b straipsnis

Šio reglamento netaikymas vidaus teisės aktų kolizijoms

Valstybė narė, kurią sudaro keli teritoriniai vienetai, kurių kiekvienas turi savo paveldėjimą reglamentuojančias teisės normas, šio reglamento neprivalo taikyti esant teisės aktų kolizijoms tik tarp tokių vienetų teisės normų.

IV skyriusTeismo sprendimų pripažinimas

, vykdytinumas ir vykdymas

29 straipsnis

Pripažinimas

1.        Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse nereikalaujant taikyti jokios specialios procedūros.

2.        Bet kuri suinteresuotoji šalis, kuri iškelia teismo sprendimo pripažinimo klausimą kaip pagrindinį ginčo klausimą, gali 33b–33o straipsniuose numatyta tvarka kreiptis dėl to teismo sprendimo pripažinimo.

3.        Jei teismo proceso rezultatai valstybės narės teisme priklauso nuo to, kaip bus išspręstas šalutinis klausimas dėl pripažinimo, tas teismas turi jurisdikciją tuo klausimu.

30 straipsnisNepripažinimo pagrindai

Teismo sprendimas nepripažįstamas :

a)        jei toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai (ordre public) ▌;

b)        kai jis priimtas atsakovui neatvykus į teismo procesą, jei atsakovui dokumentas, kuriuo pradedamas teismo procesas, arba lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasirengti gynybai, išskyrus atvejus, kai atsakovas nepradėjo proceso teismo sprendimui užginčyti tada, kai tą padaryti jis turėjo galimybę;

c)        jei jis nesuderinamas su valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, priimtu teismo sprendimu tų pačių šalių teismo procese;

d)        jei jis yra nesuderinamas su ankstesniu teismo sprendimu, priimtu kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, tuo pačiu ieškinio pagrindu tų pačių šalių teismo procese, su sąlyga, kad ankstesnis teismo sprendimas atitinka būtinas pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti.

31 straipsnisPeržiūros iš esmės draudimas

Jokiomis aplinkybėmis valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.

32 straipsnis

Pripažinimo proceso sustabdymas

Valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, teismas gali sustabdyti teismo procesą, jeigu kilmės valstybėje narėje šis teismo sprendimas buvo apskųstas įprasta tvarka.

33 straipsnis

Vykdytinumas

Valstybėje narėje priimti ir toje valstybėje vykdytini teismo sprendimai yra vykdytini ir kitose valstybėse narėse, jei kurios nors suinteresuotosios šalies prašymu jie buvo paskelbti vykdytinais joje 33b–33o straipsniuose numatyta tvarka.

33a straipsnisNuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas

Norėdamas nustatyti, ar laikantis 33b–33o straipsniuose numatytos tvarkos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra vykdymo valstybėje narėje, teismas, į kurį kreiptasi, taiko tos valstybės narės vidaus teisę.

33b straipsnisVietos teismų jurisdikcija

1.      Prašymas paskelbti teismo sprendimą vykdytinu pateikiamas vykdymo valstybės narės teismui ar kompetentingai institucijai, apie kurį (-ią) ta valstybė narė pranešė Komisijai pagal 46a straipsnį.

2.      Vietos jurisdikcija nustatoma atsižvelgiant į šalies, kurios atžvilgiu reikalaujama vykdyti teismo sprendimą, nuolatinę gyvenamąją vietą arba vykdymo vietą.

33c straipsnisProcedūra

1.      Prašymo pateikimo procedūrą reglamentuoja vykdymo valstybės narės teisė.

2.      Nereikalaujama, kad prašymą pateikiantis asmuo vykdymo valstybėje narėje turėtų pašto adresą arba įgaliotą atstovą.

3.      Prie prašymo pridedami šie dokumentai:

a)         teismo sprendimo kopija, atitinkanti sąlygas, būtinas jos autentiškumui nustatyti;

b)         liudijimas, išduotas kilmės valstybės narės teismo arba kompetentingos institucijos, naudojant formą, kuri turi būti nustatyta pagal 48 straipsnio 2 dalyje nurodytą patariamąją procedūrą, nepažeidžiant 33d straipsnio.

33d straipsnisLiudijimo nepateikimas

1.  Jeigu 33c straipsnio 3 dalies b punkte nurodytas liudijimas nepateikiamas, teismas arba kompetentinga institucija gali nustatyti jo pateikimo terminą arba priimti lygiavertį dokumentą ar, jeigu ji mano, kad turi pakankamai informacijos, nereikalauti minėto liudijimo.

2.  Jei teismas ar kompetentinga institucija to prašo, pateikiamas dokumentų vertimas raštu. Vertimas raštu turi būti atliktas asmens, turinčio teisę atlikti vertimus raštu vienoje iš valstybių narių.

33e straipsnisTeismo sprendimo paskelbimas vykdytinu

Teismo sprendimas paskelbiamas vykdytinu nedelsiant po to, kai užbaigiami 33c straipsnyje numatyti formalumai, neatliekant jokios peržiūros pagal 30 straipsnį. Šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, šiame teismo proceso etape neturi teisės teikti jokių pareiškimų dėl prašymo.

33f straipsnisPranešimas apie teismo sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu

1.      Apie teismo sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu pareiškėjui nedelsiant pranešama vykdymo valstybės narės teisėje nustatyta tvarka.

2.      Pranešimas apie teismo sprendimo paskelbimą vykdytinu įteikiamas šaliai, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, pridedant teismo sprendimą, jei jis šiai šaliai dar nebuvo įteiktas.

33g straipsnisTeismo sprendimo dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu apskundimas

1.      Bet kuri iš šalių gali apskųsti teismo sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu.

2.       Apeliacinis skundas pateikiamas teismui, apie kurį atitinkama valstybė narė pranešė Komisijai pagal 46a straipsnį.

3.      Apeliacinis skundas nagrinėjamas laikantis taisyklių, reglamentuojančių ginčo teiseną.

4.      Jeigu šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, nedalyvauja apeliacinės instancijos teismo procese, kuriame nagrinėjamas pareiškėjo apeliacinis skundas, taikomas 12 straipsnis, net jei šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, nuolatinė gyvenamoji vieta nėra nė vienoje iš valstybių narių.

5.      Apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu pateikiamas per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo. Jeigu šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, kurioje teismo sprendimas buvo paskelbtas vykdytinu, terminas apeliaciniam skundui pateikti yra 60 dienų ir skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įteikimo minėtai šaliai asmeniškai arba pristatymo į jos gyvenamąją vietą dienos. Šis laikotarpis negali būti pratęstas dėl atstumo.

33h straipsnisTeismo sprendimo dėl apeliacinio skundo ginčijimo tvarka

Teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo gali būti užginčytas tik laikantis tvarkos, apie kurią atitinkama valstybė narė pranešė Komisijai pagal 46a straipsnį.

33i straipsnisAtsisakymas paskelbti teismo sprendimą vykdytinu ar tokio paskelbimo panaikinimas

Teismas, kuriam pateikiamas 33g arba 33h straipsnyje nurodytas skundas, teismo sprendimo paskelbimą vykdytinu atmeta arba atšaukia  tik esant vienai iš priežasčių, nustatytų 30 straipsnyje. Jis priima sprendimą nedelsdamas.

33j straipsnisTeismo proceso sustabdymas

Teismas, kuriam pateikiamas 33g arba 33h straipsnyje nurodytas skundas, šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, prašymu sustabdo bylos nagrinėjimą , jeigu kilmės valstybėje narėje buvo sustabdytas nutarties vykdymas dėl to, kad nutartis buvo apskųsta.

33k straipsnisLaikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones

1.      Jei teismo sprendimas turi būti pripažintas pagal šį skirsnį, niekas nekliudo pareiškėjui pagal vykdymo valstybės narės teisę pasinaudoti laikinosiomis, įskaitant apsaugos, priemonėmis, nereikalaujant, kad teismo sprendimo būtų paskelbtas vykdytinu pagal 33e straipsnį.

2.      Teismo sprendimą paskelbus vykdytinu, įstatymo numatyta tvarka leidžiama imtis bet kokių apsaugos priemonių.

3.      Per laikotarpį, kuris 33g straipsnio 5 dalyje nustatytas pateikti apeliaciją prieš sprendimo paskelbimą vykdytinu, ir iki tokios apeliacijos išsprendimo negalima imtis sprendimo vykdymo priemonių, kitų nei šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, turto apsaugos priemonės.

33l straipsnisDalinis vykdytinumas

1.      Kai teismo sprendimas buvo priimtas dėl kelių reikalavimų ir jis negali būti paskelbtas vykdytinu visų šių reikalavimų atžvilgiu, teismas arba kompetentinga institucija paskelbia vykdytinu teismo spendimą dėl vieno ar dėl kelių reikalavimų.

2.      Pareiškėjas gali prašyti, kad vykdytinomis būtų paskelbtos tik tam tikros teismo sprendimo dalys.

33m straipsnisTeisinė pagalba

Pareiškėjas, kuris kilmės valstybėje narėje pasinaudojo visa ar daline teisine pagalba arba buvo atleistas nuo teismo proceso išlaidų, turi teisę bet kokiame teismo procese dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu naudotis vykdymo valstybės narės teisėje nustatytomis palankiausiomis teisinės pagalbos arba plačiausiomis atleidimo nuo teismo proceso išlaidų sąlygomis.

33n straipsnisGarantijos, įsipareigojimo dokumento ar užstato reikalavimo netaikymas

Iš šalies, kuri vienoje iš valstybių narių kreipiasi dėl kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimo, vykdytinumo ar vykdymo, negali būti reikalaujama pateikti jokios garantijos, įsipareigojimo dokumento ar užstato, kad ir kaip jie būtų apibūdinti, remiantis tuo, kad ši šalis yra užsienio šalies pilietis, arba tuo, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta arba gyvenamoji vieta nėra vykdymo valstybėje narėje.

33o straipsnisMokesčio, rinkliavos ar atlygio netaikymas

Vykdymo valstybėje narėje teismo procese dėl teismo sprendimo vykdytinumo negali būti nustatomas joks mokestis, rinkliava ar atlygis, apskaičiuoti pagal ginčo vertę.

V skyriusAutentiški dokumentai

ir teisminiai susitarimai

34 straipsnis

Autentiškų dokumentų priėmimas

1.        Vienoje iš valstybių narių sudarytas autentiškas dokumentas kitoje valstybėje narėje turi tokią pačią įrodomąją galią  kaip ir kilmės valstybėje narėje, arba kuo panašesnių padarinių, su sąlyga, kad jis akivaizdžiai nepažeidžia atitinkamos valstybės narės viešosios tvarkos (ordre public).

Asmuo, pageidaujantis pasinaudoti autentišku dokumentu kitoje valstybėje narėje, gali prašyti institucijos, kuri sudaro autentišką dokumentą kilmės valstybėje narėje, užpildyti formą, kuri turi būti nustatyta pagal 48 straipsnio 2 dalyje nurodytą patariamąją procedūrą, aprašant įrodomąją galią, kurią autentiškas dokumentas turi kilmės valstybėje narėje.

2.        Skundai, susiję su autentiško dokumento autentiškumu, pateikiami kilmės valstybės narės teismams, o sprendimai dėl jų priimami pagal tos valstybės teisę. Užginčytas autentiškas dokumentas kitoje valstybėje narėje neturi jokios įrodomosios galios, kol skundas nagrinėjamas kompetentingame teisme.

3.       Skundai, susiję su autentiškuose dokumentuose užfiksuotais sandoriais arba teisiniais santykiais, pateikiami teismams, turintiems jurisdikciją pagal šį reglamentą, o sprendimai dėl jų priimami pagal teisę, taikytiną pagal III skyrių. Užginčytas autentiškas dokumentas valstybėje narėje, kuri nėra kilmės valstybė narė, neturi jokios įrodomosios galios ginčijamo klausimo atžvilgiu, kol skundas nagrinėjamas kompetentingame teisme.

4.        Jei teismo proceso rezultatai valstybės narės teisme priklauso nuo to, kaip bus išspręstas nepagrindinis klausimas, susijęs su sandoriais arba teisiniais santykiais, užfiksuotais su paveldėjimu susijusiame autentiškame dokumente, tas teismas turi jurisdikciją to klausimo atžvilgiu.

35 straipsnisAutentiškų dokumentų vykdytinumas

1.        Autentiškas dokumentas, kuris yra vykdytinas kilmės valstybėje narėje, paskelbiamas vykdytinu kitoje valstybėje narėje bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu33b–33o straipsniuose numatyta tvarka.

1a.      Taikant 33c straipsnio 3 dalies b punktą, autentišką dokumentą sudariusi institucija bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu išduoda liudijimą, naudodama formą, kuri turi būti nustatyta pagal 48 straipsnio 2 dalyje nurodytą patariamąją procedūrą.

2.        Teismas, kuriam pateiktas apeliacinis skundas pagal 33g arba 33h straipsnius, atsisako paskelbti dokumentą vykdytinu arba tokį paskelbimą panaikina tik tuo atveju, jei autentiško dokumento vykdymas akivaizdžiai pažeidžia vykdymo valstybės narės viešąją tvarką (ordre public) ▌.

35a straipsnisTeismo susitarimų vykdytinumas

1.        Teisminiai susitarimai, kurie yra vykdytini kilmės valstybėje narėje, paskelbiami vykdytinais kitoje valstybėje narėje bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu 33b–33o straipsniuose numatyta tvarka.

1a.      Taikant 33c straipsnio 3 dalies b punktą, susitarimą patvirtinęs teismas arba teismas, kuriame jis buvo sudarytas, bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu išduoda liudijimą, naudodama formą, kuri turi būti nustatyta pagal 48 straipsnio 2 dalyje nurodytą patariamąją procedūrą.

2.        Teismas, kuriam pateiktas apeliacinis skundas pagal 33g arba 33h straipsnius, atsisako paskelbti teisminius susitarimus vykdytinais ar tokį paskelbimą panaikina tik tuo atveju, jei teisminis susitarimas akivaizdžiai pažeidžia vykdymo valstybės narės viešąją tvarką (ordre public).

VI skyriusEuropos paveldėjimo pažymėjimas

36 straipsnisEuropos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimas

1.      Šiuo reglamentu sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas (toliau – pažymėjimas), kuris išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje ir turi 42 straipsnyje išdėstytų padarinių.

2.      Pažymėjimo naudojimas nėra privalomas.

2a.    Pažymėjimu nepakeičiami valstybėse narėse panašiais tikslais naudojami vidaus dokumentai. Tačiau pažymėjimas, išduotas naudoti kitoje valstybėje narėje, taip pat turi 42 straipsnyje išvardytą poveikį valstybėje narėje, kurios institucijos jį išdavė pagal šį skyrių.

36a straipsnisPažymėjimo paskirtis

1.        Pažymėjimas skirtas tam, kad juo naudotųsi įpėdiniai pagal įstatymą ir įpėdiniai pagal testamentą, turintys tiesioginių teisių į palikimą, taip pat testamento vykdytojai ar palikimo administratoriai, kuriems kitoje valstybėje narėje reikia pasinaudoti savo statusu arba atitinkamai kaip įpėdinių pagal įstatymą ar įpėdinių pagal testamentą teisėmis ir (arba) savo kaip testamento vykdytojų ar palikimo administratorių įgaliojimais.

2.        Pažymėjimas visų pirma gali būti naudojamas siekiant įrodyti vieną ar kelis iš toliau nurodytų konkrečių faktų:

a)        kiekvieno pažymėjime nurodyto įpėdinio pagal įstatymą arba atitinkamai įpėdinio pagal testamentą statusą ir (arba) teises ir jiems tenkančias atitinkamas palikimo dalis;

b)        nustatyto turto ar konkrečių turto dalių, sudarančių palikimą, priskyrimui pažymėjime nurodytam (-iems) įpėdiniui (-iams) pagal įstatymą arba, atitinkamais atvejais, įpėdiniui (-iams) pagal testamentą;

c)        pažymėjime nurodyto asmens įgaliojimus vykdyti testamentą arba administruoti palikimą.

37 straipsnisKompetencija išduoti pažymėjimą

Pažymėjimas išduodamas valstybėje narėje, kurios teismai turi jurisdikciją pagal 4, 5c, 6 arba 6a straipsnius. Išduodančioji institucija yra:

a)        2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtas teismas arba

b)        kita institucija, kuri pagal nacionalinę teisę yra kompetentinga spręsti paveldėjimo klausimus.

38 straipsnis

Paraiška pažymėjimui gauti

-1.     Pažymėjimas išduodamas gavus bet kurio 36a straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens (toliau – pareiškėjas) paraišką.

-1a.   Paraiškai pateikti pareiškėjas gali naudoti formą, kuri turi būti nustatyta pagal 48 straipsnio 2 dalyje nurodytą patariamąją procedūrą.

1.      Paraiškoje pateikiama toliau išvardyta informacija, kiek ji yra žinoma pareiškėjui ir kiek ji reikalinga tam, kad išduodančioji institucija galėtų patvirtinti tuos faktus, kuriuos patvirtinti pageidauja pareiškėjas; kartu su paraiška pateikiami visų atitinkamų dokumentų originalai arba kopijos, atitinkančios jų autentiškumui patvirtinti būtinas sąlygas, nepažeidžiant 40 straipsnio 1a dalies:

a)        duomenys, susiję su palikėju: pavardė (mergautinė pavardė, jei taikytina), vardas (-ai), lytis, gimimo data ir vieta, civilinė būklė, pilietybė, asmens kodas (jei taikoma), ▌adresas mirties dieną, mirties data ir vieta;

b)        duomenys, susiję su pareiškėju: pavardė (mergautinė pavardė, jei taikytina), vardas (-ai), lytis, gimimo data ir vieta, civilinė būklė, pilietybė, asmens kodas (jei taikoma), adresas ir ryšys, jei yra, su palikėju;

ba)      duomenys, susiję su pareiškėjo atstovu, jei yra: pavardė (mergautinė pavardė, jei taikytina), vardas (-ai), adresas ir atstovavimo įgaliojimai;

bb)      duomenys, susiję su palikėju sutuoktiniu ar partneriu ir, jei taikoma, buvusiu (-iais) sutuoktiniu (-ais) ar buvusiu (-ais) partneriu (-iais): pavardė (mergautinė pavardė, jei taikytina), vardas (-ai), lytis, gimimo data ir vieta, civilinė būklė, pilietybė, asmens kodas (jei taikoma) ir adresas;

bc)      duomenys, susiję su kitais galimais paveldėtojais pagal paskutinę valią dėl turto palikimo ir įstatymo numatyta tvarka: pavardė ir vardas (-ai) arba organizacijos pavadinimas, įmonės arba asmens kodas (jei taikoma) ir adresas;

bd)      pažymėjimo paskirtis pagal 36a straipsnį;

be)      teismo ar kitos kompetentingos institucijos, tvarkančios ar tvarkiusios paveldėjimo klausimus, kontaktiniai duomenys, jei taikoma;

c)        faktai, kuriais pareiškėjas atitinkamai grindžia savo pareikštą teisę į paveldimą turtą kaip paveldėtojas ir (arba) teisę vykdyti palikėjo testamentą, ir (arba) administruoti palikėjo turtą;

ca)      nuoroda, ar palikėjas buvo pareiškęs paskutinę valią dėl turto palikimo; jeigu nepridedamas nei originalas, nei kopija – nuoroda į originalo buvimo vietą;

e)        nuoroda, ar palikėjas buvo sudaręs vedybų sutartį arba sutartį, reglamentuojančią santykius, kurie gali turėti padarinių, prilyginamų santuokai; jeigu nepridedamas nei sutarties originalas, nei kopija – nuoroda į originalo buvimo vietą;

ea)      nuoroda, ar kuris nors iš paveldėtojų yra pateikęs pareiškimą dėl palikimo priėmimo arba atitinkamai jo atsisakymo;

f)         pareiškimas, kuriame teigiama, kad, kiek pareiškėjui žinoma, nėra neišspręstų ginčų, susijusių su patvirtintinais faktais;

fa)      visa kita informacija, kurią pareiškėjas laiko naudinga pažymėjimui gauti.

40 straipsnis

Prašymo nagrinėjimas

1.      Gavusi paraišką, išduodančioji institucija patikrina pareiškėjo pateiktą informaciją, pareiškimus, dokumentus ir kitus įrodymus. Ji atlieka tyrimus, kurių reikia tokiam patikrinimui atlikti, savo iniciatyva, jei tai yra numatyta arba leidžiama jos nacionalinėje teisėje, arba prašo pareiškėjo pateikti papildomų įrodymų, kuriuos ji laiko reikalingais.

1a.    Jeigu pareiškėjas negali pateikti atitinkamų dokumentų kopijų, atitinkančių jų autentiškumui patvirtinti būtinas sąlygas, išduodančioji institucija gali nuspręsti priimti kitokia forma pateiktus įrodymus.

1b.    Tais atvejais, kai tai numatyta jos nacionalinėje teisėje ir pagal tą teisę nustatytomis sąlygomis, išduodančioji institucija gali reikalauti pateikti pareiškimą prisiekiant arba, vietoj priesaikos, pateikti oficialų pareiškimą.

2a.    Išduodančioji institucija imasi visų būtinų priemonių, kad paveldėtojai būtų informuoti apie paraišką gauti pažymėjimą. Jei tai būtina siekiant nustatyti patvirtintinus faktus, ji išklauso susijusius asmenis ir vykdytojus ar administratorius ir viešai skelbia pranešimus, kuriais siekiama kitiems galimiems paveldėtojams suteikti galimybę pasinaudoti savo teisėmis.

3.      Taikant šį straipsnį valstybės narės kompetentinga institucija, gavusi prašymą, suteikia kitos valstybės narės išduodančiajai institucijai informaciją, saugomą visų pirma žemės kadastruose, civilinės būklės registruose ir registruose, kuriuose registruojami dokumentai ir faktai, susiję su paveldėjimu arba palikėjo sutuoktinių turto režimu ar jam lygiaverčiu turto režimu, kai pagal nacionalinę teisę ta kompetentinga institucija teisę būtų įgaliota pateikti tokią informaciją kitai nacionalinei institucijai.

40a straipsnisPažymėjimo išdavimas

1.        Išduodančioji institucija nedelsdama išduoda pažymėjimą šiame skyriuje nustatyta tvarka, kai patvirtintini faktai yra nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba kitą konkretiems faktams taikomą teisę. Ji naudoja formą, kuri turi būti nustatyta pagal 48 straipsnio 2 dalyje nurodytą patariamąją procedūrą. Išduodančioji institucija neišduoda pažymėjimo visų pirma šiais atvejais:

a)        jei ginčijami patvirtintini faktai arba

b)        jei pažymėjimas neatitiktų tiems patiems faktams taikomo sprendimo.

2.        Išduodančioji institucija imasi visų būtinų veiksmų, kad paveldėtojai būtų informuoti apie pažymėjimo išdavimą.

41 straipsnisPažymėjimo turinys

2.      Pažymėjime pateikiama tiek toliau nurodytos informacijos, kiek jos reikia tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas:

a)          išduodančiosios institucijos pavadinimas ir adresas;

aa)       bylos numeris;

ab)       faktai, kuriais remdamasi išduodančioji institucija laiko save kompetentinga išduoti pažymėjimą ▌;

ac)        išdavimo data;

ad)       duomenys, susiję su pareiškėju: pavardė (mergautinė pavardė, jei taikytina), vardas (-ai), lytis, gimimo data ir vieta, civilinė būklė, pilietybė, asmens kodas (jei taikoma), adresas ir ryšys, jei yra, su palikėju;

b)         duomenys, susiję su palikėju: pavardė (mergautinė pavardė, jei taikytina), vardas (-ai), lytis, gimimo data ir vieta, civilinė būklė, pilietybė, asmens kodas (jei taikoma), ▌adresas mirties dieną, mirties data ir vieta;

ba)       duomenys, susiję su paveldėtojais: pavardė (mergautinė pavardė, jei taikytina), vardas (-ai) ir asmens kodas (jei taikoma);

c)          informacija apie palikėjo sudarytą vedybų sutartį arba, jei taikytina, palikėjo sudarytą sutartį, reglamentuojančią santykius, kurie pagal tokiems santykiams taikytiną teisę turi padarinių, prilyginamų santuokai, ir informacija apie sutuoktinių turto režimą ar jam lygiaverčio turto režimą;

d)         ▌paveldėjimui taikytina teisė ir faktai, kuriais remiantis ši teisė buvo nustatyta;

e)          informacija apie tai, ar paveldėjimas yra netestamentinis ar testamentinis pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, įskaitant informaciją apie faktus, kuriais remiantis atsiranda įpėdinių pagal įstatymą, įpėdinių pagal testamentą, testamento vykdytojų ar palikimo administratorių teisės ir (arba) įgaliojimai;

g)          jei taikoma – informacija apie kiekvieną paveldėtoją, susijusi su palikimo priėmimo ar atsisakymo pobūdžiu;

h)          ▌kiekvienam iš įpėdinių pagal įstatymą tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui pagal įstatymą priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas);

i)           kiekvienam įpėdiniui pagal testamentą priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas);

j)          įpėdinio (-ių) pagal įstatymą ir atitinkamai įpėdinio (-ių) pagal testamentą teisių apribojimai pagal paveldėjimui taikytiną teisę ▌ir (arba) pagal paskutinę valią dėl turto palikimo;

k)         ▌testamento vykdytojo ir (arba) palikimo administratoriaus įgaliojimai ir tų įgaliojimų apribojimai pagal paveldėjimui taikytiną teisę ir (arba) pagal paskutinę valią dėl turto palikimo.

42 straipsnis▌Pažymėjimo galiojimas

1.      ▌Pažymėjimas galioja visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų.

2.      Preziumuojama, kad pažymėjime tiksliai pateikiami faktai, nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Preziumuojama, kad asmuo, pažymėjime nurodytas kaip įpėdinis pagal įstatymą, įpėdinis pagal testamentą, testamento vykdytojas ar palikimo administratorius, turi pažymėjime nurodytą statusą ir (arba) pažymėjime nurodytas ▌teises arba ▌įgaliojimus ir kad nėra jokių kitų sąlygų ir (arba) apribojimų, susijusių su tomis teisėmis arba įgaliojimais, nei nurodyta pažymėjime.

3.      Laikoma, kad bet kuris asmuo, kuris, remdamasis pažymėjime patvirtinta informacija, atlieka mokėjimus arba perduoda turtą asmeniui, pažymėjime nurodytam kaip turinčiam teisę priimti mokėjimą ar turtą, sudarė sandorį su asmeniu, turinčiu teisę priimti mokėjimą ar turtą, nebent jis žino, kad pažymėjimo turinys yra netikslus, arba apie tokį netikslumą nežino dėl didelio aplaidumo.

4.      Jeigu asmuo, pažymėjime nurodytas kaip turintis teisę disponuoti paveldimu turtu, perleidžia tokį turtą kitam asmeniui, laikoma, kad tas kitas asmuo, jeigu jis veikia remdamasis pažymėjime patvirtinta informacija, sudarė sandorį su teisę disponuoti atitinkamu turtu turinčiu asmeniu, nebent jis žino, kad pažymėjimo turinys yra netikslus, arba apie tokį netikslumą nežino dėl didelio aplaidumo.

5.      Pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nepažeidžiant 1 straipsnio 3 dalies j ir ja punktų.

42a straipsnisPatvirtintos pažymėjimo kopijos

1.      Išduodančioji institucija pasilieka pažymėjimo originalą, o pareiškėjui ir kitiems teisėtą interesą įrodžiusiems asmenims išduoda vieną ar daugiau patvirtintų kopijų.

1a.    Išduodančioji institucija 43 straipsnio 3 dalies ir 44a straipsnio 2 dalies tikslais sudaro asmenų, kuriems pagal 1 dalį buvo išduotos patvirtintos kopijos, sąrašą.

2.      Išduotos patvirtintos kopijos galioja nustatytą šešių mėnesių laikotarpį, kuris turi būti nurodytas patvirtintoje kopijoje įrašant galiojimo pabaigos datą. Išskirtiniais tinkamai pagrįstais atvejais išduodančioji institucija gali išimties tvarka nuspręsti nustatyti ilgesnį galiojimo laikotarpį. Pasibaigus šiam laikotarpiui, patvirtintą kopiją turintys asmenys, norėdami pasinaudoti pažymėjimu 36a straipsnyje nurodytais tikslais, turi paprašyti pratęsti patvirtintos kopijos galiojimo laikotarpį arba paprašyti išduodančiosios institucijos išduoti naują patvirtintą kopiją.

43 straipsnis▌Pažymėjimo ištaisymas,

koregavimas ar anuliavimas

1.      Išduodančioji institucija bet kurio teisėtą interesą įrodžiusio asmens prašymu arba savo iniciatyva ištaiso pažymėjimą, jeigu jame yra kanceliarinių klaidų.

2.      Išduodančioji institucija bet kurio teisėtą interesą įrodžiusio asmens prašymu arba, jei tai galima pagal nacionalinę teisę, savo iniciatyva pakoreguoja arba anuliuoja pažymėjimą, jei nustatyta, kad pažymėjimas arba atskiri jame nurodyti faktai yra netikslūs.

3.        Išduodančioji institucija apie visus pažymėjimo ištaisymus, pakoregavimus ar jo anuliavimą nedelsdama informuoja visus asmenis, kuriems pagal 42a straipsnio 1 dalį buvo išduotos patvirtintos pažymėjimo kopijos.

44 straipsnis

Sprendimų ginčijimo procedūros

1.        Pagal 40a straipsnį priimtus išduodančiosios institucijos sprendimus gali ginčyti bet kuris asmuo, turintis teisę teikti paraišką dėl pažymėjimo.

           Pagal 43 straipsnį ir 44a straipsnio 1 dalies a punktą priimtus išduodančiosios institucijos sprendimus gali ginčyti bet kuris teisėtą interesą įrodęs asmuo.

           Skundas pateikiamas teisminei institucijai, esančiai išduodančiosios institucijos valstybėje narėje, laikantis tos valstybės teisės.

2.        Jeigu nagrinėjant 1 dalyje nurodytą skundą nustatoma, kad išduotas pažymėjimas yra netikslus, kompetentinga teisminė institucija ištaiso, pakoreguoja ar anuliuoja pažymėjimą arba užtikrina, kad išduodančioji institucija ištaisytų, pakoreguotų arba anuliuotų pažymėjimą.

           Jeigu nagrinėjant 1 dalyje nurodytą skundą nustatoma, kad atsisakymas išduoti pažymėjimą buvo nepagrįstas, kompetentinga teisminė institucija išduoda pažymėjimą arba užtikrina, kad išduodančioji institucija iš naujo įvertintų šį atvejį bei priimtų naują sprendimą.

44a straipsnisPažymėjimo galiojimo sustabdymas

1.        Pažymėjimo galiojimą gali sustabdyti:

a)       išduodančioji institucija bet kurio teisėtą interesą įrodžiusio asmens prašymu, kol pažymėjimas bus pakoreguotas ar anuliuotas pagal 43 straipsnį, arba

b)       teisminė institucija bet kurio asmens, turinčio teisę ginčyti pagal 44 straipsnį priimtą išduodančiosios institucijos sprendimą, prašymu, kol bus išnagrinėtas toks skundas.

2.        Išduodančioji institucija arba atitinkamai teisminė institucija apie pažymėjimo galiojimo sustabdymą nedelsdama informuoja visus asmenis, kuriems pagal 42a straipsnio 1 dalį buvo išduotos patvirtintos pažymėjimo kopijos.

           Pažymėjimo galiojimo sustabdymo laikotarpiu negali būti išduodama jokių kitų patvirtintų pažymėjimo kopijų.

VII skyrius

Bendrosios ir baigiamosios nuostatos

44b straipsnis

Legalizavimas ir kiti panašūs formalumai

Pagal šį reglamentą valstybėje narėje išduotų dokumentų nereikia legalizuoti ar taikyti kitą panašų formalumą.

45 straipsnisRyšys su galiojančiomis tarptautinėmis konvencijomis

1.      Šis reglamentas nedaro poveikio tarptautinių konvencijų, kurių Šalys šio reglamento priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės ir kurios yra susijusios su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais, taikymui.

         Visų pirma valstybės narės, kurios yra 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl įstatymų, susijusių su testamentinės valios forma, kolizijos Susitariančiosios Šalys, vietoj šio reglamento 19d straipsnio toliau taiko tos Konvencijos nuostatas dėl formalaus testamentų ir bendrųjų testamentų galiojimo.

2.      Nepaisant 1 dalies, šis reglamentas valstybių narių santykiuose turi viršenybę prieš išimtinai dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytas konvencijas tiek, kiek tokios konvencijos yra susijusios su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais ▌.

2a.  Šis reglamentas nekliudo valstybėms narėms, kurios yra 1934 m. lapkričio 19 d. Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos konvencijos, apimančios tarptautinės privatinės teisės nuostatas dėl paveldėjimo, testamentų ir palikimo administravimo, patikslintos šių valstybių 2012 m. [data]  tarpvyriausybiniu susitarimu, Šalys, taikyti tą Konvenciją tiek, kiek joje numatytos:

a)           taisyklės dėl procedūrinių turto administravimo aspektų, kaip apibrėžta Konvencijoje, ir valstybių, kurios yra Konvencijos Susitariančiosios Šalys, institucijų teikiama pagalba šioje srityje, ir

b)           supaprastintos ir greitesnės teismo sprendimų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo ir vykdymo procedūros.

45a straipsnisRyšys su Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1346/2000

Šis reglamentas nedaro poveikio 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų  taikymui[11].

46 straipsnisInformacija, su kuria gali susipažinti visuomenė

Valstybės narės, siekdamos, kad informaciją būtų galima paskelbti viešai per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose, pateikia Komisijai jų nacionalinės teisės aktų ir procedūrų, susijusių su paveldėjimu, trumpą santrauką, įskaitant informaciją apie institucijos, kuri yra kompetentinga paveldėjimo klausimais, rūšį ir informaciją apie institucijos, kuri yra kompetentinga priimti pareiškimus dėl palikimo pagal įstatymą, palikimo pagal testamentą arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo pagal 8 straipsnį, rūšį.

Valstybės narės taip pat pateikia žiniaraščius, kuriuose išvardijami visi dokumentai arba informacija, kurių paprastai reikalaujama norint įregistruoti jų teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą.

Valstybės narės šią informaciją nuolat atnaujina.

46a straipsnis

Informacija apie kontaktinius duomenis ir procedūras

1.      Ne vėliau kaip [...][12] valstybės narės Komisijai praneša:

a)        teismų ar institucijų, kurių kompetencijai priklauso nagrinėti prašymus dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu pagal 33b straipsnio 1 dalį bei skundus dėl teismo sprendimų dėl tokių prašymų pagal 33g straipsnio 2 dalį, pavadinimus ir kontaktinius duomenis;

b)        33h straipsnyje nurodytas sprendimų ginčijimo procedūras;

c)        atitinkamą informaciją apie institucijas, kompetentingas išduoti pažymėjimą pagal 37 straipsnį; taip pat

d)        apie 44 straipsnyje nurodytas sprendimų ginčijimo procedūras.

Valstybės narės informuoja Komisiją apie visus vėlesnius šios informacijos pakeitimus.

2.      Pagal 1 dalį pateiktą informaciją Komisija paskelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, išskyrus a punkte nurodytų teismų ir institucijų adresus ir kitus kontaktinius duomenis.

3.      Visą pagal 1 dalį pateiktą informaciją Komisija paskelbia viešai naudodama visas kitas tinkamas priemones, visų pirma per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose.

47 straipsnis

2 straipsnio 2 dalyje nurodyto sąrašo nustatymas ir vėlesnis keitimas

1.        Komisija, remdamasi valstybių narių pranešimais, nustato 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą kitų institucijų ir teisės specialistų sąrašą.

2.      Valstybės narės informuoja Komisiją apie bet kokius vėlesnius šio sąrašo pakeitimus. Komisija atitinkamai pakoreguoja šį sąrašą.

3.      Šį sąrašą ir visus vėlesnius jo pakeitimus Komisija skelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

4.      Visą pagal 1 ir 2 dalis pateiktą informaciją Komisija paskelbia viešai naudodama visas kitas tinkamas priemones, visų pirma per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose.

47a straipsnis

33c, 34, 35, 35a, 38 ir 40a straipsniuose nurodytų liudijimų ir formų nustatymas ir vėlesnis keitimas

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomi ir vėliau iš dalies keičiami 33c, 34, 35, 35a, 38 ir 40a straipsniuose nurodyti liudijimai ir formos. Tokie įgyvendinimo aktai priimami pagal 48 straipsnio 2 dalyje nurodytą patariamąją procedūrą.

48 straipsnisKomiteto procedūra

1.      Komisijai padeda ▌komitetas. Šis komitetas yra Reglamente (ES) Nr. 182/2011 nurodytas komitetas.

2.      Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 4 straipsnis.

49 straipsnis▌

Peržiūra

Ne vėliau kaip [...][13]  Komisija pateikia Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui šio reglamento taikymo ataskaitą, įskaitant visų iškilusių praktinių problemų, susijusių su paveldėjimo bylų sprendimu nesikreipiant į teismą vienu metu keliose valstybėse narėse arba jų sprendimu nesikreipiant į teismą vienoje valstybėje narėje, kai tuo tarpu kitoje valstybėje narėje byla sprendžiama teisminėje institucijoje, įvertinimą. Prireikus prie ataskaitos pridedami pasiūlymai dėl pakeitimų.

50 straipsnisPereinamojo laikotarpio nuostatos

1.      Šis reglamentas taikomas asmenų, mirusių šio reglamento taikymo pradžios dieną ar vėlesnę dieną, palikimo paveldėjimui.

2.      Jei palikėjas buvo pasirinkęs jo palikimo paveldėjimui taikytiną teisę iki šio reglamento taikymo pradžios dienos, šis pasirinkimas galioja, jei jis atitinka III skyriuje nustatytas sąlygas arba jeigu jis galiojo taikant pasirinkimo metu valstybėje, kurioje buvo įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta, arba bet kurioje valstybėje, kurios pilietis jis buvo, galiojusias tarptautinės privatinės teisės normas.

2a.    Jei palikėjas buvo pareiškęs paskutinę valią dėl turto palikimo iki šio reglamento taikymo pradžios dienos, ta paskutinė valia yra priimtina ir galioja faktiškai ir formos prasme, jei atitinka III skyriuje nustatytas sąlygas arba jei ji yra priimtina ir galioja faktiškai ir formos prasme taikant pareiškimo metu valstybėje, kurioje buvo įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta, arba bet kurioje valstybėje, kurios pilietis jis buvo, galiojusias tarptautinės privatinės teisės normas.

2b.    Jeigu iki šio reglamento taikymo pradžios paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimas surašomas pagal valstybės, kurią palikėjas galėjo pasirinkti pagal šį reglamentą, teisę, laikoma, kad šios valstybės teisė pasirinkta kaip paveldėjimui taikytina teisė.

51 straipsnisĮsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo [...][14] , išskyrus 46 bei 46a straipsnius, kurie taikomi nuo [...][15] , ir 47, 47a bei 48 straipsnius, kurie taikomi nuo [...][16] .

Šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal Sutartis.

Priimta

Europos Parlamento vardu                          Tarybos vardu

Pirmininkas                                                  Pirmininkas

  • [1]  OL C 44, 2011 2 11, p. 148.
  • [2] * Pakeitimai: naujas ar pakeistas tekstas žymimas pusjuodžiu kursyvu, o išbrauktas tekstas nurodomas simboliu ▌.
  • [3]             OL C 44, 2011 2 11, p. 148.
  • [4]           OL C 12, 2001 1 15, p. 1.
  • [5]           OL C 53, 2005 3 3, p. 1.
  • [6]           OL C 115, 2010 5 4, p. 1.
  • [7]           OL L 174, 2001 6 27, p. 25.
  • [8]           OL L 124, 1971 6 8, p. 1.
  • [9]           OL L 55, 2011 2 28, p. 13.
  • [10]           OL L 324, 2007 12 10, p. 79.
  • [11]          OL L 160, 2000 6 30, p. 1.
  • [12]          OL: Likus 9 mėnesiams iki šio reglamento taikymo pradžios dienos.
  • [13]          OL: 10 metų nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos.
  • [14]          OL: 36 mėnesiai po šio reglamento įsigaliojimo dienos.
  • [15]          OL: Likus 9 mėnesiams iki šio reglamento taikymo pradžios dienos.
  • [16]          OL: Kita diena po reglamento priėmimo.

AIŠKINAMOJI DALIS

I. Įvadas

Pagrindinis dalykas siekiant rasti Europos masto sprendimą yra vienodi kriterijai, susiję su teismų kompetencija ir taikytina teise. Pagal Komisijos pasiūlymą abiems sritims svarbiausia įprastinė gyvenamoji vieta. Su šiuo klausimu neatsiejamai susijusi testatoriaus teisė taikyti palikimui savo kilmės šalies teisę ir galimybė tokiu atveju perduoti bylą kilmės valstybės teismui.

Pasiūlymą reikia vertinti atsižvelgiant į minėtuosius aspektus.

Kiekvienas sprendimas turi privalumų ir trūkumų. Visada esama procesų, kurių rezultatas ne visiškai patenkina. Taip yra dėl sudėtingos paties dalyko prigimties, asmeninių aplinkybių įvairovės ir prieštaringų tikslų, susijusių su skirtingu vertinimu. Vertinti reikia atsižvelgiant į visumą.

Dėl to reikėtų pritarti pagrindiniams Komisijos sprendimams. Jie iš esmės atitinka Europos Parlamento nuomonę dėl žaliosios knygos[1]. Pasiūlymas suteikia teisinio tikrumo, jis gana aiškus, paprastas, svarbiausius jame dėstomus dalykus gali suprasti ir paprasti piliečiai. Siekiama neskaldyti palikimo. Kadangi remiamasi įprastine gyvenamąja vieta, kompetentingas teismas paprastai gali taikyti savo valstybės teisę taip pat ir trečiųjų valstybių piliečiams. Įprastinė gyvenamoji vieta paprastai yra ir pagrindinė testatoriaus interesų vieta.

Kai renkamasi taikytina teisė, atitiktis gali būti užtikrinama perduodant bylą kilmės valstybės teismui.

Pagal naują pasirinkimo teisę didėja piliečių autonomija. Dėl to, kad ši teisė apribojama taikant nuostatą dėl pilietybės, drauge užtikrinama paveldėjimo teisei būdinga viešosios tvarkos funkcija ir šeimos narių apsauga bei iš esmės užkertamas kelias bandymams apeiti įstatymus ir piktnaudžiavimui. Pilietybė – tai patikimas atspirties taškas.

Vadovaujantis šiuo kriterijumi galima nustatyti, kaip pripažinti ir vykdyti sprendimus.

Komisijos pasiūlymą išbaigia nuostata sukurti Europos paveldėjimo pažymėjimą. Kalbama ne apie baigtinį, teisinę galią turintį sprendimą, o apie pažymėjimą dėl paveldėjimo. Jis taikomas tarpvalstybiniu mastu kaip įrodymas, kad esama įrašo registruose, ir apsaugo asmenį, kuris įsigyja paveldimą turtą, nes nurodoma, kad turtas įgytas sąžiningai. Dėl to ypač palengvinami su paveldėjimu susiję teisiniai ir verslo santykiai.

Apibendrinant galima pasakyti:

Piliečiams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra jų kilmės valstybė, nesikeičia niekas, jei visas jų palikimas yra toje šalyje. Jeigu jie turi turto, ypač nekilnojamojo, ne kilmės valstybėje, visam jam taikoma kilmės valstybės teisė ir nereikia jokių ypatingų testamentinių potvarkių.

Jeigu piliečių įprastinė gyvenamoji vieta yra ne kilmės valstybėje arba jie nori įsikurti ne joje, jie gali pasirinkti savo kilmės valstybės teisę. Tai esminis patobulinimas.

Patarėjams paveldėjimo klausimais suteikiamas tvirtas pagrindas, kuriuo jie gali pasiremti.

Teismai ar kitos kompetentingos institucijos paprastai galės taikyti savo teisę.

Spręsti su tarpvalstybiniu paveldėjimu susijusius klausimus tampa gerokai lengviau.

Palikėjų, kurių įprastinė gyvenamoji vieta buvo ne kilmės valstybė narė ir kurie nebuvo pasirinkę teisės, atveju ateityje bus taikoma gyvenamosios valstybės paveldėjimo teisė. Tai nauja visoms valstybėms narėms. Jeigu kyla abejonių, reikėtų pasakyti, kad tokia teisinė padėtis daugeliu atveju susiklosto jau dabar, tik piliečiai to nepastebi.

Šias abejones galima išsklaidyti rengiant sąmoningumo ugdymo kampanijas. Visi sprendimo būdai turi privalumų ir trūkumų, neįmanoma siekti visų tikslų vienu metu. Pranešėjas mano, kad dėl dabartinės teisinės padėties, kaip ir bet kokio kito sprendimo būdo, kyla daug daugiau problemų, todėl mano, kad pirmenybę reikia teikti pasiūlytai koncepcijai.

Reglamentu negalima išspręsti visų problemų ir nereikia reguliuoti kiekvienos detalės, tačiau dėl jo dabartinė teisinė padėtis pagerės iš esmės. Piliečiams suteikiamas aiškus ir patikimas pagrindas, kad jie galėtų tvarkyti savo palikimą. Jie galės veiksmingiau pasinaudoti savo teisėmis vidaus rinkoje. Teisinis aiškumas ir teisinis tikrumas yra svarbiausios teisinės vertybės, ypač paveldėjimo teisės srityje. Reglamentas įtvirtina šias vertybes, jis naudingas piliečiams ir dėl jo gaunama didelė europinė pridėtinė vertė.

Reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos klausimus:

1) taikytina teisė nedaro įtakos taikytinai paveldėjimo mokesčių teisei;

2) pagal reglamentą reglamentuojama tik tarptautinė privatinė teisė. Materialinė paveldėjimo teisė nesikeičia;

3) Jungtinė Karalystė ir Airija pasinaudojo atsisakymo teise.

Teisinis šio pasiūlymo dėl reglamento pagrindas – Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 81 straipsnis.

II. Konkretūs klausimai

Nepaisant pritarimo pagrindiniams pasiūlyme pateiktiems sprendimams, išlieka rimtų problemų ir reikia padaryti pataisymų ir papildymų. Keletą šių klausimų reikėtų aptarti.

Įprastinė gyvenamoji vieta

Įprastinė gyvenamoji vieta yra pagrindinė reglamento sąvoka. Visiškai teisinga, kad šiai sąvokai skiriamas ypatingas dėmesys, ir norisi, kad ji būtų kuo aiškiau apibrėžta. Taikant apibrėžtį, kurioje nurodomos privalomos sąlygos ir (arba) laiko apribojimai, neatsižvelgiama į gyvenimo aplinkybių įvairovę. Dėl to ji nebus nustatyta tiksliau, tačiau kai kada ji gali būti nustatinėjama ilgiau. Mirties atveju turėtų būti kuo greičiau nustatytas kompetentingas teismas. Šis teismas gali ir turi nustatyti įprastinę gyvenamąją vietą ir teismo kompetenciją konkrečiu atveju taikydamas bendruosius kriterijus. Be to, reikėtų nurodyti, kad yra labai mažai šios sąvokos teisinių apibrėžčių nacionalinėje teisėje ir kad Europos reglamente dėl išlaikymo ir daugelyje tarptautinių susitarimų šios apibrėžties nėra.

Teisė pasirinkti taikytiną teisę

Daugeliui piliečių ir valstybių naujas dalykas, t. y.teisė pasirinkti taikytiiną teisę, yra svarbiausias pasiūlymo aspektas. Turint mintyje favor testamenti, reikia paaiškinti ir papildyti įvairius klausimus.

Valstybių narių materialiosios ir procesinės teisės atskyrimas

Pagal reglamentą turi būti reguliuojama valstybių narių tarptautinė privatinė teisė, o ne materialioji paveldėjimo ar kitokia materialioji ar procesinė teisė. Vis dėlto esama nedidelio persipynimo ir dubliavimo. Priežastis ta, kad valstybių narių palikimui taikytina teisė ir materialioji teisė bei paveldėjimo procedūros skirtingos.

Pranešėjas siūlo, kiek įmanoma, neliesti valstybių narių materialiosios ir procesinės teisės. Įpėdiniams pagal įstatymą tai galėtų būti susiję su papildoma biurokratine našta (žr. 21 straipsnį). Dėl šios priežastis pranešėjas iš atsargumo pateikia antrą pasiūlymą, kuriame, jo nuomone, pateikiami būtiniausi dalykai siekiant nepakenkti nacionalinei materialiajai ir procesinei teisei.

Paveldėjimo susitarimas

Paveldėjimo susitarimai tarptautinėje privatinėje teisėje yra ypatinga problema, nes kai kuriose valstybėse apie juos nežinoma arba jie netgi atmetami. Turėtų būti aišku, kad palikimui taikytina teisė, taigi ir, pvz., kiekvieno paveldėjimo susitarimo dalyvio teisė į privalomąją palikimo dalį, reglamente nustatoma atskirai.

Šie pakeitimai turėtų tikti ir valstybėms narėms, kuriose palikimo susitarimas nežinomas.

Viešoji tvarka

Viešosios tvarkos kriterijus yra pripažintas tarptautinės privatinės teisės principas. Valstybių narių santykiuose, turint mintyje tai, kad teisiniai įsitikinimai ir vertybės bendri, šis principas nebeturėtų turėti jokios reikšmės.

Svarstymai, kad atsirastų galimybių nepaisyti teisės į privalomąją palikimo dalį, nepagrįsti. Beveik visose valstybėse narėse yra teisė į privalomąją palikimo dalį, nors ir skirtingo pavidalo. Jeigu testatorius pasirinko kilmės valstybės teisę, nėra jokios priežasties svarstyti, ar bus apeitas įstatymas. Būtų galima baimintis, jeigu būtų laikomasi įprastinės gyvenamosios vietos teisės pasirinkimo principo. Pagal pateiktą pasiūlymą neapsiribojama tuo, kad pilietis nuolat apsigyvena kitoje valstybėje narėje, jo įprastinė gyvenamoji vieta turi būti toje šalyje mirties dieną (jis nebūtinai turi mirti toje šalyje). Atrodo mažai tikėtina, kad daug žmonių dėl šio aspekto pakeistų savo gyvenamąją vietą norėdami išlaikyti ją iki mirties. Piliečiai, kurie bet kokiomis aplinkybėmis nori apeiti įstatymus, gali rasti galimybių ir dabar galiojančioje teisėje.

Autentiškų dokumentų pripažinimas

Pranešėjas pritaria tam, kad būtų pripažįstami autentiški dokumentai siekiant, kad jie galėtų laisvai cirkuliuoti, kad būtų pripažįstamas jų tikrumas ir oficiali įrodomoji galia. Dėl sąvokos „pripažinimas“ gali kilti nesusipratimų, nes ji nėra savaime aiški, ji turi būti išaiškinama atsižvelgiant į konkretų atvėjį.

Europos paveldėjimo pažymėjimas

Europos paveldėjimo pažymėjimas turėtų būti taikomas tik tarpvalstybinio pobūdžio dalykams. Už jų išdavimą turėtų būti atsakingos visos institucijos – teismai, institucijos, notarai ar kitos įstaigos, kurios užsiima palikimo klausimais. Šias institucijas galėtų nustatyti valstybė narė, kurios kompetencijai tai priklauso pagal II skyrių.

  • [1]  2006 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento rezoliucija su rekomendacijomis Komisijai dėl paveldėjimo ir testamentų (OL C 314 E, 2006 12 21, p. 342)..

PROCEDŪRA

Pavadinimas

Su sprendimais dėl paveldėjimo ir autentiškais paveldėjimo dokumentais susijusi atsakomybė, taikytina teisė, pripažinimas ir sprendimų vykdymas ir Europos paveldėjimo pažymėjimo įvedimas

Nuorodos

(COM(2009)0154 – C7-0236/2009 – 2009/0157(COD))

Pateikimo Europos Parlamentui data

14.10.2009

 

 

 

Atsakingas komitetas

       Paskelbimo plenariniame posėdyje data

JURI

22.10.2009

 

 

 

Nuomonę teikiantis (-ys) komitetas (-ai)

       Paskelbimo plenariniame posėdyje data

LIBE

22.10.2009

 

 

 

Nuomonė nepareikšta

       Nutarimo data

LIBE

10.5.2010

 

 

 

Pranešėjas(-ai)

       Paskyrimo data

Kurt Lechner

9.11.2009

 

 

 

Svarstymas komitete

2.12.2009

28.1.2010

22.3.2010

29.4.2010

 

1.12.2010

21.3.2011

20.6.2011

11.7.2011

Priėmimo data

1.3.2012

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

21

0

2

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Raffaele Baldassarre, Luigi Berlinguer, Sebastian Valentin Bodu, Françoise Castex, Christian Engström, Marielle Gallo, Giuseppe Gargani, Lidia Joanna Geringer de Oedenberg, Sajjad Karim, Klaus-Heiner Lehne, Antonio Masip Hidalgo, Jiří Maštálka, Alajos Mészáros, Bernhard Rapkay, Evelyn Regner, Alexandra Thein, Rainer Wieland, Cecilia Wikström, Tadeusz Zwiefka

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Piotr Borys, Cristian Silviu Buşoi, Kurt Lechner, Eva Lichtenberger, Angelika Niebler, Dagmar Roth-Behrendt

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (187 straipsnio 2 dalis)

Oreste Rossi, Jacek Włosowicz

Pateikimo data

6.3.2012