Procedūra : 2014/2146(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A8-0187/2015

Pateikti tekstai :

A8-0187/2015

Debatai :

PV 06/07/2015 - 14
CRE 06/07/2015 - 14

Balsavimas :

PV 07/07/2015 - 5.12
CRE 07/07/2015 - 5.12

Priimti tekstai :

P8_TA(2015)0249

PRANEŠIMAS     
PDF 293kWORD 172k
2015 m. birželio 15 d.
PE 541.637v02-00 A8-0187/2015

ES pieno sektoriaus perspektyvos. Pieno sektoriaus aktų rinkinio įgyvendinimo peržiūra

(2014/2146(INI))

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas

Pranešėjas: James Nicholson

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
 AIŠKINAMOJI DALIS
 Biudžeto kontrolės komiteto NUOMONĖ
 GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

ES pieno sektoriaus perspektyvos. Pieno sektoriaus aktų rinkinio įgyvendinimo peržiūra

(2014/2146(INI))

Europos Parlamentas,

–       atsižvelgdamas į 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 261/2012, kuriuo iš dalies keičiamos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 nuostatos, susijusios su sutartiniais santykiais pieno ir pieno produktų sektoriuje(1),

–       atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007(2),

–       atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 13 d. Komisijos ataskaitą dėl pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos padėties raidos ir pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatų taikymo (COM(2014) 0354),

–       atsižvelgdamas į 2014 m. gruodžio mėn. Komisijos ataskaitą „ES žemės ūkio rinkų ir 2014–2024 m. pajamų perspektyvos“,

–       atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 349 straipsnį dėl atokiausių ES regionų,

–       atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 10 d. Komisijos ataskaitą „Rinkos padėties raida ir su ja susijusios sklandaus laipsniško pieno kvotų sistemos panaikinimo sąlygos. Antroji „poveikio sušvelninimo“ ataskaita“ COM(2012)0741),

–       atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją dėl pieno gamybos išlaikymo kalnuotose vietovėse, mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir atokiausiuose regionuose pasibaigus pieno gamybos kvotai(3),

–       atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 8 d. rezoliuciją „Baltymų deficitas ES: kaip išspręsti šią ilgalaikę problemą?“(4),

–       atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 17 d. rezoliuciją dėl krizės ES gyvulininkystės sektoriuje(5),

–       atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 15 d. Komisijos komunikatą „Kova su nesąžiningos prekybos praktika įmonių tarpusavio maisto produktų tiekimo grandinėje“ (COM(2014) 0472),

–       atsižvelgdamas į Reglamentą (ES) Nr. 247/2006, nustatantį specialias žemės ūkio priemones atokiausiems Sąjungos regionams(6),

–       atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų(7),

–       atsižvelgdamas į 2015 m. sausio 13 d. Komisijos komunikatą dėl Europos strateginių investicijų fondo (COM(2015)0010),

–       atsižvelgdamas į Regionų komiteto nuomonės projektą „Pieno sektoriaus ateitis“,

–       atsižvelgdamas į 2015 m. kovo 23 d. pasirašytą Europos Komisijos ir Europos investicijų banko susitarimo memorandumą dėl bendradarbiavimo Europos Sąjungos žemės ūkio ir kaimo plėtros srityse,

–       atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–       atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Biudžeto kontrolės komiteto nuomonę (A8-0187/2015),

A.     kadangi pieno sektoriaus teisės aktų rinkinys įsigaliojo 2012 m. spalio 3 d. ir taikomas iki 2020 m. birželio 30 d.;

B.     kadangi, kaip nuspręsta 2013 m. atlikus BŽŪP laikotarpio vidurio peržiūrą, pieno kvotos baigs galioti 2015 m. kovo 31 d.;

C.     atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje dėl pieno gamybos išlaikymo kalnuotose vietovėse, mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir ES atokiausiuose regionuose pasibaigus pieno gamybos kvotai nustatytų priemonių svarbą ir aktualumą;

D.     kadangi pasaulinė pieno rinka tampa vis nepastovesnė – 2014 m. sausio mėn. užregistruota aukščiausia pieno kaina nuo tada, kai jo kainos pradėtos registruoti, o likusią 2014 m. dalį ji labai sumažėjo; kadangi gyvulininkystė ir pieno gamybai naudojami ištekliai yra labai pažeidžiami dėl nepastovumo lemiamų problemų, dėl to supirkimo kainos yra žemesnės už gamybos sąnaudas;

E.     kadangi tvarų ūkininkavimą, kaip aukštos kokybės maisto šaltinį, galima užtikrinti tik tuo atveju, jei ūkininkams taikomos pakankamos supirkimo kainos, padengiančios visas tvarios gamybos išlaidas;

F.     kadangi nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. Rusijos nustatytas draudimas iš ES importuoti pieno produktus padarė neigiamą poveikį ES vidaus rinkai – paaiškėjo, kad reikia būti pasirengusiems su krizėmis susijusių rinkos priemonių taikymui, neatsižvelgiant į jų pobūdį, ir kad svarbu užtikrinti įvairią ES produktų eksporto rinką, ypač dėl to, kad tikėtina, jog pasaulinė pieno paklausa augs, taip pat svarbu užtikrinti stabilią, mokią vidaus rinką;

G.     kadangi pieno sektoriaus teisės aktų rinkinys suteikė galimybę valstybėms narėms taikyti privalomas sutartis siekiant padėti gamintojams ir perdirbėjams planuoti gamybos apimtis, taip pat sustiprinti produktų platinimo grandines artėjant kvotų panaikinimo datai ir kadangi iki šiol tik nedaugelis valstybių narių pasinaudojo šia išimtine galimybe;

H.     kadangi pagal pieno sektoriaus teisės aktų rinkinį valstybės narės buvo priverstos pripažinti gamintojų organizacijas bei asociacijas ir itin svarbų vaidmenį, kurį toliau atlieka kooperatyvai, atsižvelgiant į tai, kad reikia pagerinti pasiūlos koncentraciją, siekiant padidinti gamintojų derybines galias;

I.      kadangi siekiant, kad Komisija ir pramonės atstovai galėtų geriau stebėti pieno sektorių, 2014 m. balandžio mėn. įsteigtas Pieno rinkos stebėjimo centras ir kadangi būtina sustiprinti jo vaidmenį, siekiant sukurti veiksmingą įspėjimo apie krizes sektoriuje mechanizmą, skirtą įvairaus dydžio, geografinės padėties ir skirtingus gamybos bei prekybos būdus taikantiems pieno gamybos ūkiams;

J.      kadangi esamas apsaugos mechanizmas nėra pakankama gelbėjimo priemonė pieno kainų kritimo atveju;

K.     kadangi vienas pagrindinių bendra žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslų yra ekonominiu, socialiniu bei ekologiniu požiūriu subalansuota teritorinė plėtra; kadangi dėl to reikia išsaugoti produktyvų ir tvarų ūkininkavimą mažiau palankiose ūkininkauti, atokiausiose, izoliuotose ar kalnuotose vietovėse;

L.     kadangi kvotų panaikinimas turės nemažą neigiamą poveikį atokiausiems regionams, ypač Azorų saloms, kuriose pieno ūkiai yra pagrindinė ekonominė veikla, sudaranti apie 46 proc. regiono ekonomikos;

M.    kadangi daugeliui pienininkystės ūkių, įsikūrusių mažiau palankiose ūkininkauti, atokiose, salų, tolimose ir kalnuotose vietovėse, kur pieno ir pieno produktų gamybos, surinkimo ir pateikimo rinkai už gamybos vietovės ribų sąnaudos yra didesnės nei kitose vietovėse, kadangi panaikinus kvotas atsirandančiomis augimo galimybėmis dėl gamtos nulemtų šių regionų trūkumų jie negali pasinaudoti taip, kaip gali ūkiai kituose regionuose; dėl šių priežasčių tokiems ūkininkams pavojų kelia didesnė gamintojų koncentracija ekonominiu požiūriu palankiausiose Sąjungos vietovėse;

N.     kadangi nuo 2015 m. balandžio 1 d. bus pradėtas taikyti privalomas reikalavimas deklaruoti pristatyto pieno kiekius,

O.     kadangi veikiančiam tvariam Europos pieno sektoriui itin svarbus kartų atsinaujinimas, modernizacija ir investicijos;

P.     kadangi pienas ir visų pirma visoje ES gaminami produktai, pažymėti saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN), saugoma geografine nuoroda (SGN) ir garantuotų tradicinių gaminių (GTG) nuoroda, labai prisideda prie sėkmingos ES žemės ūkio ir maisto pramonės veiklos ir kaimo ekonomikos, kurioje vyrauja maži ir vidutiniai šeimyniniai ūkiai ir kurioje turi būti išlaikyta visus regionus apimanti pieno gamyba, klestėjimo; kadangi šis pienas yra žaliava gausioms privačioms ir kooperatinėms perdirbimo įmonėms ir padeda išsaugoti Europos žemės ūkio produktų paveldo įvairovę ir atlieka pagrindinį vaidmenį formuojant Europos teritoriją, aplinką ir socialinę plotmę bei didina kitų veiklos sektorių, kaip antai turizmo, plėtros galimybes;

Q.     kadangi per pastaruosius dvejus kvotų galiojimo metus kai kurių valstybių narių ūkininkams ir pieno gamintojams buvo skirtos nemažos baudos už pieno kvotų viršijimą;

1.      primena, kad pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio tikslas – perspektyvus, tvarus ir konkurencingas pieno sektorius Sąjungos teritorijoje, kuriame taikomos operatyvios priemonės, padedančios užtikrinti teisingą atlygį pieno gamintojams; pabrėžia, kad pieno sektoriaus teisės aktų rinkinyje nustatytos problemos tebėra kliūtis tvariai, konkurencingai ir sąžiningai pieno rinkai ir teisingoms ūkininkų pajamoms;

2.      primena, kad pienininkystė yra svarbus teritorijų planavimo, užimtumo kaimo vietovėse ir daugelio Europos žemės ūkio regionų ekonominės, ekologinės bei socialinės plėtros veiksnys;

3.      pabrėžia, kad pieno sektoriaus ūkininkai, ypač nedideli šeimos ūkiai, yra menkai apsaugoti nuo pajamų dydžio svyravimo ir rizikos, kurią lemia didelės kapitalo išlaidos, greitas produkcijos gedimas, svyruojančios pagrindinių pieno produktų kainos, gamybos priemonių ir energijos sąnaudos, ir kad tvarus pragyvenimas iš pienininkystės yra nuolatinis uždavinys, nes gamybos sąnaudos dažnai yra lygios supirkimo kainoms arba jas viršija;

4.      pabrėžia, kad Europos ūkininkai turi spręsti didesnių sąnaudų, kurias lemia gamybos veiksnių, pvz., galvijų pašaro, kaina, problemą ir kad dėl griežtų Europos Sąjungos teisės aktų gyvūnų gerovės ir maisto saugos srityje Europos gamintojų konkurencingumas yra mažesnis, palyginti su trečiosiomis šalimis;

Rusijos embargo poveikis ir dabartinė pieno sektoriaus krizė

5.      primygtinai ragina Komisiją apsvarstyti krizės priežastis ir priemones, kurių reikia imtis siekiant užkirsti kelią krizėms ateityje, kaip nurodyta 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas, 219, 221 ir 222 straipsniuose;

6.      ragina Komisiją pasitelkiant papildomas tikslines rinkos priemones įveikti dabartinę krizę, kuri šiuo metu ištiko vidaus pieno rinkas dėl spaudimo mažinti kainas, kurį lėmė tinkamų krizės valdymo priemonių nebuvimas, sumažėjusi pasaulinė paklausa, pasaulinių kainų nepastovumas ir Rusijos embargo, ir kartu pripažįsta pirmus veiksmus, kurių iki šiol buvo imtasi, kad būtų sprendžiama Rusijos embargo poveikio problema;

7.      pažymi, kad dėl pieno produktų pertekliaus iš tam tikrų valstybių narių, turinčių tradicinius komercinius ryšius su Rusija, susidaro didelis disbalansas jų vidaus rinkose, todėl gerokai mažėja kainos, o vietos gamintojai tampa nekonkurencingi; todėl ragina Komisiją išnagrinėti naujai susidariusią padėtį ir imtis prioritetinių veiksmų;

8.      primena, kad 2009 m. krizė kilo galiojant kvotų sistemai, o jos priežastis – pieno produktų vertės grandinės trūkumai ir dėl susidariusios padėties buvo mažinama gamintojams mokama pieno kaina; primena Komisijai, kad dėl pavėluoto atsako į krizę daug pieno sektoriaus ūkininkų buvo priversti nutraukti veiklą, ir reiškia susirūpinimą dėl Komisijos negebėjimo greitai ir veiksmingai reaguoti į rinkos krizes; pabrėžia, kad gyvulių augintojams įtakos turėjęs kainų sumažėjimas neatitiko vartojimo kainų, ir tai rodo, kad labai trūksta pusiausvyros tarp įvairių maisto tiekimo grandinės subjektų pieno rinkoje;

9.      apgailestauja, kad Taryba atmetė Parlamento prašymą, kad sunkios krizės atveju būtų teikiama pagalba savanoriškai gamybą mažinantiems gamintojams; pabrėžia, jog svarbu vėl pradėti diskusijas dėl tokios krizių valdymo priemonės;

10.    pabrėžia, kad panaikinus kvotas gali susidaryti papildoma pieno gamybos koncentracija didžiausiuose pienininkystės ūkiuose, taip darant žalą mažiausiems ūkiams, ir kad tokia padėtis neužtikrins gamybos veiksmingumo ar pajamų;

Pieno sektoriaus uždaviniai ir galimybės

11.    pažymi, kad vidutinės trukmės ir ilgalaikės pieno sektoriaus perspektyvos tiek vidaus, tiek pasaulio rinkose išlieka sklandžios, o paklausa svyruojanti, tačiau kartu pabrėžia, kad pieno sektorius, kaip pagrindinis žemės ūkio ir maisto pramonės elementas, turi didelį ilgalaikį augimo, darbo vietų kūrimo ir plėtros kaimo vietovėse potencialą, į kurį taip pat reikia atsižvelgti naujajame Investicijų plane;

12.    pabrėžia, kad svarbu skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas, kad visi grandinės gamintojai ir įmonės pritaikytų savo gamybos įrankius ir metodus, siekdami patenkinti ekonominius, ekologinius bei socialinius lūkesčius;

13.    pabrėžia, kokį svarbų poveikį kartų atsinaujinimas turi pieno sektoriaus ateičiai, ir pabrėžia, kad pieno sektorius jauniems ūkininkams teikia nemažų galimybių;

14.    ragina Komisiją numatyti naujus valstybių narių finansavimo būdus, taip pat ir pasitelkiant Europos investicijų banko (EIB) paramą, ir įgyvendinti pieno pramonės reformą; mano, kad finansinė parama, pvz., garantijų fondai, apyvartiniai fondai ar investicijoms skirtas kapitalas, kartu panaudojant EIB skiriamas lėšas, yra labai svarbūs siekiant veikti Europos struktūrinių ir investicijų fondų lygmeniu, ypač jei ji suderinta su kaimo plėtra; tai sudarytų galimybę paspartinti augimą ir padidinti pajamas, taip pat sudarytų palankesnes sąlygas pieno gamintojams gauti paskolas; šiuo atžvilgiu palankiai vertina EIB naujo fondo teikiamas finansavimo galimybes pieno sektoriaus ūkininkams – šis fondas taiko mažesnes palūkanų normas, kad būtų paprasčiau investuoti į ūkį ir jį modernizuoti, taip pat teikia finansinių galimybių jauniems ūkininkams, kad jų verslas galėtų augti; taip pat pabrėžia, kad Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) finansavimas yra papildomo pobūdžio – juo būtų padedama plėtoti pieno sektorių pritraukiant privataus kapitalo, kad būtų užtikrinama didesnė atskaitomybė už išlaidas ir didesnis investicijų efektyvumas;

15.    pažymi, kad labai didelis kainų nepastovumas ir pasikartojančios krizės, kurie yra nesuderinami su didelėmis investicijomis į gyvulininkystę ir naujų gamintojų įsisteigimu, yra pagrindiniai iššūkiai pieno sektoriui; ragina Komisiją apsvarstyti, kokių priemonių reikėtų imtis siekiant sušvelninti didėjančią pasaulinės rinkos daromą įtaką ir sustiprinti tinkamo bendros pieno ir pieno produktų rinkos veikimo stebėseną, ir parengti veiksmų planą, kad parodytų, kaip ji rengiasi sumažinti šį pavojų;

Tvaraus pieno sektoriaus išsaugojimas mažiau palankiuose ūkininkauti, kalnų, salų ir atokiausiuose regionuose

16.    įsipareigoja išsaugoti pieno gamybą, nes pienininkystė visoje ES įneša svarų socialinį ir ekonominį indėlį į žemės ūkio ir kaimo plėtrą, ir pabrėžia ir ypatingą jo svarbą mažiau palankiuose ūkininkauti, kalnų, salų ir atokiausiuose regionuose, kuriuose kartais tai yra vienintelė įmanoma ūkininkavimo rūšis; priduria, kad šiuose regionuose nuo šio sektoriaus priklauso socialinė, ekonominė ir teritorinė sanglauda, daugelio šeimų pragyvenimas, teritorijos tvarkymas, naudojimas ir apsauga, taip pat kultūrinės ir tradicinės praktikos išlaikymas, šis sektorius taip pat yra svarbus turizmo pagrindas, nes dėl pienininkystės šiuose regionuose susiformavo šimtmečių senumo kultūrinis kraštovaizdis; taip pat pabrėžia, kad šiuose regionuose nutraukus pieno gamybą, nutrūktų žemės ūkio veikla;

17.    atkreipia dėmesį į tai, kad atokiausiuose regionuose būtina sukurti perėjimo nuo kvotų panaikinimo prie rinkų liberalizavimo mechanizmą, kuriuo būtų galima apsaugoti šių regionų ūkininkus ir visą sektorių;

18.    atsižvelgdamas į pieno gamybos skirtumus kalnų ir kitose teritorijose, prašo, kad apsaugos sistemos nuostatos būtų taikomos atsižvelgiant į specifinius kalnuotose vietovėse esančių pienininkystės ūkių ir įmonių rodiklius;  reiškia nusivylimą mažais pagal Pieno sektoriaus teisės aktus numatytų priemonių įgyvendinamo rodikliais atokiausiuose, kalnų, salų ir mažiau palankiuose ūkininkauti regionuose ir pabrėžia, kad būtina visoje Sąjungos teritorijoje išsaugoti pienininkystės ūkius kaip perspektyvias ir konkurencingas įmones; todėl mano, kad šioms vietovėms Komisija ir valstybės narės turi skirti ypač daug dėmesio ir atlikti konkrečius tyrimus ir kad reikia skatinti formuoti trumpas tiekimo grandines, šiais konkrečiais atvejais pirmenybę teikiant vietos gamybai, kad būtų galima užtikrinti gamybos šiuose regionuose tęstinumą ir neleisti, kad šis sektorius būtų apleistas; primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares toliau tobulinti ir stiprinti pieno paskirstymo mokykloms tvarką, teikiant pirmenybę trumpoms tiekimo grandinėms ir taip sudarant sąlygas paskirstyti produkciją šiuose regionuose; pabrėžia, kad gamybos sąnaudos šiose vietovėse paprastai yra lygios supirkimo kainoms arba jas viršija, ir mano, kad dabartinis netikrumas grandinėje ypač žalingas šioms vietovėms, kurioms būdingi didžiausi suvaržymai ir mažos masto ekonomijos galimybės; primena, kad šių vietovių ūkininkai dėl geografinės izoliacijos tiesiogiai priklauso vien nuo nedidelio skaičiaus žaliavų tiekėjų ir jų produkcijos pirkėjų; pabrėžia, kad skiriant paramą gamintojų organizacijų steigimui ir veiklai reikėtų labiau atsižvelgti į šių regionų realijas; pabrėžia, kad būtina įgyvendinti plataus užmojo paramos tokiems regionams politiką pasitelkiant per pastarąją reformą įtvirtintą kaimo plėtros politiką, Investicijų planą ir BŽŪP paramos skatinimo ir derinimo priemones; todėl ragina Komisiją skatinti valstybes nares įgyvendinti tokias priemones, kuriomis būtų sudarytos sąlygos išsaugoti pieno gamybą šiuose regionuose; ragina Komisiją atidžiai stebėti pieno gamybos raidą šiose vietovėse ir įvertinti pieno kvotų panaikinimo ekonominį poveikį pienininkystės ūkiams; mano, kad reikia skirti papildomų išteklių POSEI programai įgyvendinti siekiant padėti pieno gamintojams prisitaikyti prie rinkų reguliavimo panaikinimo padarinių ir toliau vykdyti tvarią pienininkystės veiklą bei konkuruoti su likusios Europos erdvės gamintojais;

20.    pabrėžia neprivalomos kokybės nuorodos „kalnų produktas“ naudojimo remiantis Reglamentu (ES) Nr. 1151/2012 svarbą; ragina Komisiją skatinti naudoti šią nuorodą taip pat taikant pardavimo skatinimo priemones;

21.    pabrėžia vietinių kalnų galvijų veislių reikšmę pieno gamybai kalnuotose vietovėse; ragina Komisiją imtis priemonių, skirtų kalnuotose vietovėse įrastų veislių galvijų auginimui labiau remti;

Kainų nepastovumas ir pieno kvotų panaikinimas

22.    rekomenduoja laikytis ankstesnių sprendimų dėl pieno kvotų, siekiant išvengti tolesnio rinkos nestabilumo;

23.    laikosi nuomonės, kad ES pienininkystės politika pasibaigus pieno kvotų galiojimui turėtų suteikti priemones išnaudoti visas plėtros galimybes, kuriomis turi pasinaudoti ES ekonomika, siekiant pieno gamybą padaryti patrauklia ūkininkams, ir mano, kad visos priemonės, kurių bus imtasi ateityje, turi stiprinti jos konkurencingumą ir stabilumą siekiant sudaryti palankesnes sąlygas tvariam augimui ir inovacijoms;

24.    prašo Komisijos nustatyti tinkamą teisinę sistemą, kad gamybą būtų galima organizuoti valdant pasiūlą pieno sektoriuje;

25.    pripažįsta sprendimą paskutinių baudų, kurios buvo taikomos gamintojams pagal kvotų sistemą, mokėjimą paskirstyti trejiems metams, tačiau pažymi, kad per paskutiniuosius kvotų taikymo metus pieno sektorius prarado nemažai lėšų imant išlyginamąjį mokestį, todėl rekomenduoja šias pajamas palikti BŽŪP biudžete pieno sektoriaus konkurencingumui stiprinti;

26.    ragina Komisiją pristatyti vieną ar kelias reguliavimo priemones, kurios padėtų išvengti naujų krizių pieno sektoriuje ir veiksmingai jas valdyti, konkrečiai palengvinant pieno gamybos organizavimą valdant pasiūlą; tuo tikslu ragina Komisiją pradėti oficialų dialogą su visomis sektoriaus suinteresuotosiomis šalimis;

27.    mano, kad konkurencingumo stiprinimas turi būti priemonė užtikrinti teritorinę pusiausvyrą ir geriau subalansuotą atlygį gamintojams pieno produktų pridėtinės vertės grandinėje;

Pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio įgyvendinimas

28.    atkreipia dėmesį tai, kad pieno sektoriaus teisės aktų rinkinys tik pradedamas įgyvendinti; vis dėlto reiškia nusivylimą mažais privalomų sutarčių įgyvendinimo rodikliais, todėl ragina jas taikyti visoms valstybėms narėms; ragina Komisiją nuodugniai ištirti, kas trukdo įgyvendinti pieno sektoriaus teisės aktų rinkinį ir kokie veiksmai padėtų užtikrinti optimalų valstybėms narėms suteiktų priemonių panaudojimą;

29.    apgailestauja dėl to, kad pieno sektoriaus teisės aktų rinkinys 2015 m. Komisijos darbo programoje nebuvo laikomas prioritetu, ir prašo Komisiją skubiai įtraukti šį prioritetą;

30.    apgailestauja dėl to, kad ataskaitoje aiškiai nenurodyta, ar Komisija patenkinta naujos reguliavimo priemonės įgyvendinimu, ir dėl to, kad Komisija nepatikslina, kokio skaičiaus naujų gamintojų organizacijų, dalyvausiančių valstybių narių ar kolektyvinių derybų tikimasi; pažymi, kad neaiškus yra ir naujų pieno kainų priemonių poveikis; atsižvelgdamas į tai, reikalauja tiksliai išvardyti pasekmes pieno kainoms ir aiškiai nurodyti dalyvaujančias gamintojų organizacijas;

31.    rekomenduoja Komisijai patvirtinti aiškius tikslus, susijusius su gamintojų organizacijomis, sutartimis ir kolektyvinėmis derybomis;

32.    primena, jog Reglamente (ES) Nr. 1308/2013 numatyta, kad „siekiant užtikrinti perspektyvią gamybos plėtrą, taip užtikrinant deramą pieno sektoriaus ūkininkų gyvenimo lygį, turėtų būti padidinta jų galia derybose su perdirbimo įmonėmis, kad pridėtinė vertė tiekimo grandinėje būtų tinkamiau paskirstyta“;

33.    pažymi, kad sutarties modelis iki šiol įgyvendintas ne taip, kaip numatyta, nes pieno sektoriaus ūkininkų padėtis rinkoje tebėra netvirta, sutartyse nenustatyti būtinieji standartai, o kooperatyvams taikoma išimtis;

34.    pabrėžia, kad sutartinių santykių stiprinimas ir tobulinimas įtraukiant visą sektorių, ypač didžiuosius mažmeninės prekybos tinklus, padeda užtikrinti sąžiningą pajamų paskirstymą visoje tiekimo grandinėje sudarydamas galimybę gauti daugiau pridėtinės vertės ir padidina suinteresuotųjų subjektų atsakomybę atsižvelgti į padėtį rinkoje ir duoti atitinkamą atsaką; pabrėžia, kad svarbu įgyvendinant žemės ūkio srities mokymo programas mokyti ir šviesti rizikos valdymo klausimais, kad ūkininkai sugebėtų prisitaikyti prie kainų svyravimų ir veiksmingai naudotis prieinamomis rizikos valdymo priemonėmis;

35.    atkreipia dėmesį į riziką kai kuriose valstybėse narėse, kylančią dėl to, kad pramonė gali nustatyti nesąžiningas sąlygas sutartyse, kuriomis neutralizuojamas tiekimo stabilumas, būtinas siekiant išlaikyti pieno gamybos ūkių gyvybingumą;

36.    pažymi, kad šiame sektoriuje būtų galima toliau aiškintis, kokio potencialo suteiktų ilgesnės trukmės integruotos tiekimo grandinės sutartys, išankstiniai sandoriai, sutartys su nustatyta pelno riba, ir tirti galimybę tam tikram laikotarpiui „įšaldyti“ pieno kainą, pagrįstą gamybos sąnaudomis; mano, kad sutartiniuose santykiuose turėtų būti įmanoma pasitelkti naujas priemones ir kad turi būti prieinamos ir sutartinio tarpininkavimo priemonės;

Gamintojų organizacijų vaidmuo

37.    atkreipia dėmesį į svarbų gamintojų organizacijų ir jų asociacijų vaidmenį didinant gamintojų derybinę galią ir įtaką tiekimo grandinėje bei mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje ir apgailestauja, kad imtasi nedaug veiksmų steigiant gamintojų organizacijas, ypač naujosiose valstybėse narėse; mano, kad gamintojų organizacijų pripažinimo taisyklės turėtų būti sugriežtintos, kad būtų veiksmingiau sustiprinta gamintojų įtaka derybose dėl sutarčių; pabrėžia, kad gamintojų organizacijoms gali būti teikiama finansinė parama pagal II ramstį ir ragina ES ir valstybių narių lygmenimis toliau teikti paskatas, pvz., teikiant daugiau informacijos ir mažinant administracinę naštą suinteresuotiesiems subjektams, norintiems steigti gamintojų organizacijas, prie jų prisijungti ir įvairiais būdais dalyvauti jų veikloje, taip pat šviesti gamintojus apie gamintojų organizacijas kaip disbalanso tiekimo grandinėje ištaisymo priemones; mano, kad gamintojų organizacijos turi didinti rinkos reguliavimo ir organizavimo pajėgumus;

38.    mano, jog būtina patobulinti pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatas, pirmiausia siekiant sukurti gamintojų organizacijas, turinčias didesnes valdymo ir derybines galias rinkoje;

39.    pažymi, kad kurti gamintojų organizacijas galėtų būti skatinama teikiant konstruktyvią politinę paramą, kuria ūkininkai būtų skatinami gamintojų organizacijas laikyti tinkamomis priemonėmis;

40.    pabrėžia, kad reikia sudaryti gamintojams ir gamintojų organizacijoms palankesnes sąlygas keistis informacija ir plėtoti dialogą, kad jie galėtų atsižvelgti į rinkos pokyčius bei iš anksto numatyti krizes;

41.    pabrėžia, jog būtina, kad gamintojų organizacijos būtų tinkamo dydžio ir išlaikytų teisinius įsipareigojimus dėl joms priklausančių ūkininkų vykdomos gamybos, kadangi jos neturi realių pajėgumų užtikrinti, kad būtų laikomasi sutartyse nustatytų kokybės ir kiekybės reikalavimų, ir nepakankamai suinteresuotos būti rimtomis derybininkėmis pramonės subjektų atžvilgiu;

42.    ragina labiau remti nepriklausomų gamintojų organizacijų kūrimą skleidžiant informaciją ir teikiant paramą jas administruojant, taip padėti ūkininkams suprasti, kad tokios organizacijos yra veiksminga priemonė, ir skatinti į jas burtis;

43.    ragina Komisiją remti tarpšakines valdymo priemones, numatytas Reglamente (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas;

44.    pabrėžia kooperatyvų vaidmenį savo nariams užtikrinant ilgalaikį stabilumą; prašo Komisiją sudaryti geresnes sąlygas keistis geriausia patirtimi;

45.    pažymi, kad svarbu kurti tarpšakines organizacijas, kad būtų užtikrintas skaidrumas ir keičiamasi geriausia patirtimi;

46.    primena Komisijai skaidrumo visoje tiekimo grandinėje svarbą šiam sektoriui norint suinteresuotuosius subjektus paskatinti reaguoti į rinkos signalus; pažymi, kad rinkoje, kurioje nebus kvotų, bus dar svarbiau laiku teikti tikslią informaciją;

Pieno rinkos stebėjimo centro stiprinimas

47.    teigiamai vertina Pieno rinkos stebėjimo centro įsteigimą ir atkreipia dėmesį į jo svarbą platinant ir analizuojant rinkos duomenis, ir ragina didinti Pieno rinkos stebėjimo centro vaidmenį; rekomenduoja apibrėžti rinkos indeksą, apimantį skelbiamų produktų kainų, pieno kainų ir gamybos sąnaudų tendencijas; rekomenduoja Komisijai imtis būtinų veiksmų siekiant užtikrinti, kad Pieno rinkos stebėjimo centras turėtų galimybę tiek pateikti tikslius duomenis realiu laiku, tiek Komisijai, valstybėms narėms ir atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams dažniau teikti išankstinius įspėjimus, krizės prognozes ir rekomendacijas dėl veiksmų, grindžiamas rinkos tyrimais bei prognozavimo priemonėmis, kai kai rinkos indeksas nukris žemiau tam tiko lygio ir tai bus būtina atsižvelgiant į rinkos padėtį; mano, kad Pieno rinkos stebėjimo centro teikiama informacija turėtų apimti naujausią informaciją apie rinką ir kainų tendencijas, gamybos sąnaudų duomenis ir jautienos bei pieno gamybos, vartojimo, atsargų būklės, kainų ir pieno importo bei eksporto Europos mastu sąveikos duomenis; pažymi, kad taip pat naudinga stebėti gamybos sąnaudas ir tarptautines rinkas, siekiant nustatyti atitinkamas tendencijas ir pasinaudoti galimybėmis produktus eksportuoti; pabrėžia, kad duomenys turėtų būti lengvai prieinami visiems suinteresuotiesiems subjektams ir jais turėtų būti nesudėtinga naudotis;

48.    pabrėžia, kad svarbu, jog visų suinteresuotųjų subjektų labui valstybės narės laiku teiktų reikiamą informaciją Pieno rinkos stebėjimo centrui, o Pieno rinkos stebėjimo centras kas mėnesį skelbtų gautus duomenis, ir rekomenduoja Komisijai apsvarstyti papildomas priemones, kuriomis būtų užtikrinama, kad informacija būtų gaunama laiku; ragina Komisiją patikslinti valstybių narių duomenų teikimo taisykles, kad gaunama informacija būtų palyginama ES mastu;

49.    ragina Komisiją kurti išsamiais ištekliais aprūpintas savo struktūras, kuriose būtų kaupiami visų žemės ūkio sektorių duomenys;

BŽŪP priemonės ir pieno sektorius

50.    pažymi, kad pagal I ramstį numatyta savanoriškos susietosios paramos priemonė, kuria galima pasinaudoti siekiant suteikti pagalbą pieno sektoriui, tuo tarpu pagal II ramstį gamintojai gali pasinaudoti konsultacijų teikimo paslaugomis, kad būtų paremti jų verslo sprendimai ir padedama vykdyti patikimą finansų valdymą, o jei būtina, valstybės narės gali naudoti draudimo priemones, pavyzdžiui, pajamų stabilizavimo priemonę, ir nuspręsti sutelkti bei nukreipti į šį sektorių kaimo plėtros priemones, kurioms skiriama didesnė pagalba;

51.    ragina sektoriaus atstovus išnagrinėti galimybę sukurti kitų draudimo priemonių, kai rinka yra stipri, kad būtų sustabdytas pieno kainų nepastovumas ir Europos pienininkystės ūkiai neprarastų pelno; pabrėžia, kad reikia išnagrinėti galimybę įtraukti rizikos valdymo priemones, tokias kaip programos, pagrįstos ribų laikymusi, į pirmąjį BŽŪP ramstį;

52.    pabrėžia, kad taikydamos Reglamentą (ES) Nr. 1307/2013 kai kurios valstybės narės pasirinko neišsamią ir lėtą vidinę konvergenciją ir toliau remia ūkininkavimą palankiomis sąlygomis lygumų vietovėse;

53.    mano, kad būtina persvarstyti reikalavimus dėl pajamų stabilizavimo mechanizmo taikymo įgyvendinant kaimo plėtros programas, nes laikosi nuomonės, kad 30 proc. minimali nuostolių suma Bendrijos paramai gauti yra per didelė;

ES pieno sektoriaus potencialas pasaulio rinkoje

54.    atkreipia dėmesį į tai, kad numatomas pasaulinės pieno paklausos augimas – 2 proc. per metus ir tai suteikia galimybę ES kilmės produktams, tačiau pabrėžia, kad šias eksporto galimybes turi subalansuoti stabilios šalių rinkos, kurioms tenka daugiau kaip 90 proc. Europos pieno produktų rinkos; tačiau pažymi, kad rinkoje vis labiau dominuoja sausi pieno produktai;

55.    pažymi, kad ES tebėra daugiausia žemės ūkio produkcijos importuojantis regionas pasaulyje ir kad eksportui skirto pieno gamybos augimas priklauso nuo pašarų ir pašarinių augalų importo;

56.    pabrėžia, kad dvišalės prekybos derybos gali suteikti strateginių progų ES pieno sektoriui, todėl ragina Komisiją dėti daugiau pastangų atveriant naujas rinkas trečiosiose šalyse ir šalinant prekybos kliūtis ir ragina Komisiją per prekybos derybas deramai atsižvelgti į saugomą kilmės vietos nuorodą (SKVN), saugomą geografinę nuorodą (SGN) ir garantuotą tradicinį gaminį (GTG) su sąlyga, kad gamybos ir pateikimo vartotojams srityse būtų išsaugoti ir taikomi ES kokybės bei saugos standartai;

57.    pabrėžia, kad ir toliau būtina nustatyti ir plėtoti naujas rinkas, didinti ES dalį pasaulinėje rinkoje, užtikrinti sąžiningą prieigą ES eksportuotojams ir skatinti tvarų eksporto augimą; šiuo klausimu ragina Komisiją imtis reikiamų veiksmų ir aktyviau dalyvauti ieškant naujų eksporto rinkų; mano, kad reikia ieškoti ateities galimybių gerinant komercinius santykius su trečiosiomis šalimis ir užtikrinant pieno pramonės dinamiškumą, ir pabrėžia, kad svarbu suvokti vartojimo tendencijas šiose rinkose, kad būtų galima sukurti pajėgumus, kuriais būtų laiku reaguojama į būsimus pokyčius;

58.    be to, pažymi, kad ES įmonės susiduria su keleto stambių pasaulinių eksportuotojų (įskaitant Naująją Zelandiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir Australiją) konkurencija – šios valstybės istoriškai turėjo galimybę patekti į Azijos rinkas ir turi lemiamą įtaką pieno produktų kainai pasaulinėje rinkoje;

Skatinimo ir kokybės sistemos

59.    pažymi, kad pieno sektoriui galėtų suteikti naudos rėmimo iniciatyvų plėtojimas pasitelkiant naująsias rėmimo priemones vidaus ir trečiųjų šalių rinkose ir ragina gamintojus dalyvauti naujose kampanijose, kai 2016 m. įsigalios nauji skatinimą reglamentuojantys teisės aktai, kadangi juose numatyta didinti Europos Sąjungos finansinę pagalbą;

60.    pabrėžia, kad pieno sektoriuje didžiausias vertės kūrimo potencialo poreikis susijęs ne tik su neperdirbtų produktų gamyba, ir mano, kad reikėtų visapusiškai išnaudoti mokslinių tyrimų priemones siekiant sukurti naujoviškus didelės vertės pieno produktus sparčiai augančioje rinkoje, pavyzdžiui, medicininius dietinius produktus ir maisto produktus kūdikiams, vyresnio amžiaus žmonėms ir sportininkams;

61.    pažymi, kad plėtojant programai „Horizontas 2020“ priklausančią Europos žemės ūkio našumo ir tvarumo inovacijų partnerystę (EIP–AGRI) galima remti novatoriškus projektus, kuriais prisidedama prie tvaraus ir labai produktyvaus pieno sektoriaus, kad būtų patenkinta pasaulinė aukštos vertės pieno produktų paklausa;

62.    pabrėžia, kad svarbu, skatinant gamintojų organizacijas dalyvauti ir teikiant pirmenybę vietos pieno produkcijai ir trumpoms tiekimo grandinėms, paremti pagalbos pieno vartojimo skatinimui mokyklose tvarką siekiant padėti ugdyti ES vartotojų sveikos mitybos įpročius;

63.    pažymi, kad šis sektorius iki šiol veiksmingai ir lygiateisiu pagrindu visose valstybėse narėse nedalyvauja saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN), saugomos geografinės nuorodos (SGN) ir garantuoto tradicinio gaminio (GTG) sistemose; ragina Komisiją supaprastinti dalyvavimą šiose sistemose ir administracinius šių sistemų patvirtinimo reikalavimus smulkiems gamintojams ir įmonėms, sumažinti su paraiškų teikimo procesu susijusią administracinę naštą, išlaikant šias sistemas kaip Europos produktų, dėl kurių nekyla abejonių ES eksporto rinkose, kokybės etaloną, ir tikslingai remti šių produktų rinkodaros veiklą;

64.    ragina Komisiją supaprastinti saugomą kilmės vietos nuorodą ar saugomą geografinę nuorodą turinčių sūrio gaminių tiekimo reguliavimo taisykles, ypatingą dėmesį skiriant būtinosioms šių sistemų patvirtinimo sąlygoms;

65.    ragina Komisiją kuo greičiau paskelbti Reglamento Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams 26 straipsnyje nurodytą ataskaitą, susijusią su pieno ir pieno produktų privalomo kilmės šalies ar kilmės vietos ženklinimo poveikio vertinimu; apgailestauja, kad Bendrijos vykdomoji valdžia dar neparengė nurodytos ataskaitos, kuri turėjo būti pateikta iki 2014 m. gruodžio 31 d.;

Rizikos valdymas pieno sektoriuje

66.    pabrėžia, kad vien galiojančių apsaugos sistemos priemonių, pavyzdžiui, valstybės intervencijos arba privataus sandėliavimo pagalbos priemonių, nepakanka nuolatinio pieno sektoriaus nepastovumo ar krizės problemoms spręsti; taip pat tvirtina, kad intervencinės kainos yra per mažos, nebeturi jokio ryšio su dabartinėmis rinkos kainomis ir pasirodė esančios neveiksmingos užtikrinant tinkamas ir stabilias supirkimo kainas ilguoju laikotarpiu;

67.    primena Komisijai Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 219 straipsnyje numatytą jos pareigą ne tik išspręsti rinkos sutrikdymo problemą, bet ir imtis neatidėliotinų veiksmų siekiant užkirsti kelią rinkos sutrikdymui, taip pat ir tais atvejais, kai šiais veiksmais būtų užtikrinta, kad toks rinkos sutrikdymo pavojus neatsirastų, nesitęstų ir nevirstų didesniu ar ilgiau trunkančiu sutrikdymu, arba kai atidėjus neatidėliotinus veiksmus kiltų rinkos sutrikdymo atsiradimo ar padidėjimo pavojus arba padidėtų priemonių, kurios vėliau būtų būtinos pavojui pašalinti arba sutrikdymo problemai išspręsti, apimtis arba toks atidėjimas pakenktų gamybai ar rinkos sąlygoms;

68     ragina Komisiją bendradarbiauti su šio sektoriaus suinteresuotaisiais subjektais ir įgyvendinti operatyvesnes ir labiau realistiškas Pieno rinkos stebėjimo centro rekomendacijomis pagrįstas apsaugos sistemos nuostatas, suteikiančias saugumo kilus krizėms, kai gerokai sumažėjusios pieno kainos ir tuo pačiu metu gerokai padidėjusios žaliavų kainos turi didelį poveikį ūkininkų pelno maržai; ragina, kad atnaujinti intervencines kainas, kad jos atspindėtų gamybos išlaidas ir būtų pritaikytos prie rinkos pokyčių;

69.    ragina Komisiją įgyvendinti operatyvesnes ir labiau realistiškas apsaugos sistemos nuostatas, taip pat ragina, kad intervencinė kaina labiau atspindėtų faktines gamybos išlaidas, faktines rinkos kainas ir būtų pritaikyta prie rinkos pokyčių; todėl prašo Komisiją nedelsiant pritaikyti intervencines kainas; be to, pripažįsta, kad, remiantis objektyviais kriterijais, rinkos krizės atveju turėtų būti laikinai atkurtos eksporto grąžinamosios išmokos;

70.    ragina Komisiją bendradarbiaujant su suinteresuotaisiais subjektais nustatyti gamybos sąnaudų rodiklius, kuriais būtų atsižvelgiama į išlaidas energijai, trąšoms, pašarams, atlyginimams, nuomai ir kitoms svarbioms gamybos išlaidoms, ir atitinkamai pakeisti orientacines kainas; be to, ragina Komisiją bendradarbiaujant su suinteresuotaisiais subjektais apibrėžti rinkos indeksą, apimantį skelbiamų produktų kainų, pieno kainų ir gamybos sąnaudų tendencijas – remiantis šiuo indeksu turėtų būti įgyvendinamos pasiūlos valdymo priemonės, taikytinos indeksui nukritus iki lygio, kuris turi būti iš anksto apibrėžtas, o indeksui atsigavus pasiūlos valdymo priemonių galiojimas turėtų būti sustabdomas;

71.    pabrėžia, kad dabartinio Rusijos embargo patirtis rodo, jog pageidautina turėti valstybių narių, Komisijos ir Parlamento aptartas gaires, kuriomis būtų galima vadovautis taikant apsaugos priemones;

72.    pabrėžia operatyvesnių ir labiau realistiškų krizės priemonių svarbą ir rekomenduoja Komisijai kartu su Parlamentu, kaip viena iš teisėkūros institucijų, bendradarbiaujant su sektoriaus atstovais apsvarstyti galimybę naudoti tokias rizikos valdymo priemones kaip ateities sandorių rinkos siekiant pasinaudoti sektoriaus nepastovumu, kad būtų padidintas jo konkurencingumas; be to, mano, kad reikėtų geriau išnagrinėti naujas pajamų stabilizavimo priemones, tokias kaip pajamų draudimas ar pieno sektoriaus pelno maržos apsaugos programos įgyvendinimas;

73.    prašo Komisijos, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ir pieno grandinės atstovais, sukurti veiksmingų ir tinkamų apsaugos nuo stipraus ir staigaus pieno kainų kritimo priemonių;

Nesąžiningos prekybos praktikos pieno tiekimo grandinėje

74.    pabrėžia, kad pienininkai, ypač nedidelio masto pieno gamintojai, yra ypač jautrūs tiekimo grandinės disbalansui, visų pirma dėl svyruojančios paklausos, didėjančių gamybos išlaidų bei mažėjančių pieno supirkimo kainų, tačiau ir dėl kiekvienos valstybės narės ekonominių prioritetų; mano, kad mažmenininkų vykdomas kainų mažinimas, atliekant nuosavos prekės ženklinimą ir nuolat skystą pieną parduodant mažiau nei už savikainą, kenkiama gamintojų darbui ir investicijoms į pieno sektorių bei nuvertinamas vartotojui skirtas galutinis produktas; mano, kad įvairiems maisto produktų tiekimo grandinės subjektams reikia taikyti geros praktikos kodeksą; pabrėžia, kad reikia nustatyti priemones, kuriomis ūkininkai būtų veiksmingai apsaugoti nuo platintojų piktnaudžiavimo ir jų dominuojančios padėties mažmeninėje rinkoje, ir prašo Komisiją pateikti pasiūlymą, kaip kuo greičiau nutraukti nesąžiningą prekybos praktiką, ir apsvarstyti atskiriems sektoriams skirtą požiūrį į konkurencijos teisę ir nesąžiningą prekybos praktiką;

75.    mano, kad nesąžininga komercinė praktika smarkiai sumažina sektoriaus pajėgumą investuoti ir prisitaikyti, todėl reikia su ja kovoti ir Europos Sąjungos, ir valstybių narių lygmenimis;

76.    atkreipia dėmesį į tai, kad netaikant krizės įveikimo programos pieno gamintojų padėtis bus dar netvirtesnė, o pieno pramonė ir didžiosios maisto produktų gamybos bendrovių grupės įgaus dar daugiau galios;

77.    ragina į maisto tiekimo grandinės valdymo mechanizmus, grupes ir iniciatyvas įtraukti daugiau pieno sektoriaus ūkininkų ir jų organizacijų;

78.    paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1)

OL L 94, 2012 3 30, p. 38.

(2)

OL L 347, 2013 12 20, p. 671.

(3)

Priimti tekstai, P7_TA(2013)0577.

(4)

OL C 199 E, 2012 7 7, p. 58.

(5)

OL C 224 E, 2010 8 19, p. 20.

(6)

OL L 42, 2006 2 14, p. 1.

(7)

OL L 343, 2012 12 14, p. 1.


AIŠKINAMOJI DALIS

Pieno sektoriaus iššūkiai ir galimybės

2003 m. kartu su atliktu tad dar BŽŪP tarpiniu vertinimu, ES valstybės narės įsipareigojo nuo 2015 m. kovo 31 d. užbaigti kvotų režimą. Pieno gamybos kvotų pabaiga po trisdešimties metų jų egzistavimo yra pieno sektoriui tiek iššūkis, tiek ir galimybė.

Nestabilumas ir toliau išliks iššūkiu pieno sektoriui. Pieno sektoriaus ūkininkai yra ypač priklausomi nuo pajamų svyravimų, susijusių su didelėmis kapitalo išlaidomis, nestabiliomis pieno produktų kainomis ir svyruojančiomis sunaudojamų išteklių bei energijos kainomis. Be to, pieno sektoriaus ūkininkai dažnai užima silpną poziciją visoje maisto tiekimo grandinėje ir yra ypatingai priklausomi nuo nesąžiningos prekybos praktikos. Vis didesnis pieno gamintojų amžius taip pat kelia rūpestį, todėl raginti ir skatinti kartų atsinaujinimą pasitelkiant jau turimas ir naujas priemones yra būtina, siekiant šio sektoriaus plėtros ateityje bei stabilumo.

Bendros pieno sektoriaus perspektyvos vidutinės trukmės ir ilgalaikiu laikotarpiu yra teigiamos tiek vidaus, tiek pasaulinėje rinkoje. Paklausa yra didelė, ypač besivystančios ekonomikos šalyse. OECD ir FAO savo naujausioje Žemės ūkio perspektyvinėje apžvalgoje prognozuoja, kad iki 2023 m. pasaulinė pieno produktų paklausa augs beveik 2 proc. per metus.

Eksporto rinkų nustatymas ir užtikrinimas turėtų būti laikomi sektoriaus prioritetu, o pieno produktų pardavimų skatinimas trečiųjų šalių rinkose turi būti kryptingas ir veiksmingas. Žinių perdavimo, mokslinių tyrimų, inovacijų ir priemonių, skirtų kokybei ir ženklinimui pagerinti tobulinimas suteiktų papildomos pridėtinės vertės ES pieno gaminiams ir pagerintų jų konkurencingumą vidaus bei pasaulio rinkose.

Šio sektoriaus augimo ir plėtros galimybės pasinaudojant Europos strateginių investicijų fondo priemonėmis turi būti visapusiškai ištirtos, o sektoriui turėtų būti padėta siekiant išnaudoti savo galimybes, kurti tvarias darbo vietas ir skatinant ekonomikos plėtrą kaimo vietovėse visoje ES.

Daugumoje sunkumų turinčių sričių ir atokiausių regionų pieno pramonė išlieka vieninteliu ūkio pajamų ir užimtumo šaltiniu ir jos tąsa yra būtina norint išvengti žemės apleidimo. Nors dar per anksti visapusiškai nagrinėti Pieno sektoriaus teisės aktų poveikį sunkumų turintiems regionams, yra aišku, kad šiais teisės aktais įvestos priemonės privalo būti derinamos su valstybėms narėms BŽŪP suteikiamomis galimybėmis remti ūkininkus ir užtikrinti tolimesnį ekonominį ir socialinį smulkių pieno ūkių indėlį šiose regionuose. Komisijos pranešimu akcentuojama galimybė laikytis tikslingesnio požiūrio padedant pažeidžiamiausiems regionams, atsižvelgiant į šių valstybių narių regionų heterogeniškumą.

Pastaraisiais mėnesiais sumažėjusi paklausa išorės rinkose, kainų nepastovumas pasauliniu mastu ir Rusijos taikomas importo draudimas sąlygojo vis didesnį spaudimą šiam sektoriui ir kainų sumažėjimą. Nors skubūs Europos Komisijos veiksmai reaguojant Rusijos embargo poveikį, ypač Baltijos valstybėse narėse, yra pagirtini, akivaizdu, kad Europos Sąjungos turimos priemonės kovai su krize yra nepakankamos ir nėra skirtos reaguoti į šiuolaikinio pieno sektoriaus realijas.

Tokios garantinės priemonės kaip valstybės intervencijos ir privataus saugojimo pagalbos sistemos nėra tinkamos spręsti su dideliais svyravimais ar krizėmis pieno sektoriuje susijusias problemas. Komisijos pranešime pastebima, kad egzistuoja abejonių dėl ES reglamentavimo sistemos pajėgumų reaguoti į ypač didelio rinkos svyravimo laikotarpius arba į krizes pasibaigus kvotų režimui, ypač kai siekiama užtikrinti subalansuotą pieno gamybos plėtrą visoje ES ir siekiant išvengti pernelyg didelės koncentracijos produktyviausiose srityse. Šiuo klausimu Komisija privalo sukurti geriau reaguojantį ir realistiškesnį saugumo pagrindą, o intervencinės kainos turėtų geriau atspindėti gamybos kainas. Dabartinė kaina, nepakeista nuo 2008 m., turėtų būti peržiūrėta siekiant atsižvelgt į didėjančias gamybos ir sąnaudų kainas, taip pat ji turėtų būti nuolat persvarstoma.

Pranešėjo pozicija dėl Pieno sektoriaus teisės aktų veiklos

Nuo 2012 m. spalio galiojantis Pieno sektoriaus teisės aktų rinkinys suteikia ūkininkams priemonių, skirtų reaguoti į pieno sektoriuje kylančius iššūkius. Gamintojų organizacijų ir Tarpšakinių organizacijų pagalba buvo sukurti stipresni sutartiniai santykiai ir didesnės derybinės galios. Pranešėjas mano, kad tvariam ir veikiančiam pieno sektoriui yra būtinos priemonės, skirtos skaidrumui sustiprinti ir geriau analizuoti ES pieno gamybos duomenis.

Oficialios rašytinės sutartys ir stipresni sutartiniai santykiai suteikė ūkininkams tinkamą priemonę ir sustiprino pieno grandinės veikėjų prievolę atsižvelgti į rinkos signalus, padidinti kainų pokyčių poveikį galutinei kainai ir priderinti pasiūlą prie paklausos, taip pat padėti išvengti nesąžiningų komercinių praktikų. Valstybės narės buvo įpareigotos oficialiai pripažinti Gamintojų organizacijas, tačiau joms buvo suteikta galimybė nustatyti ar minimalus narių skaičius arba minimalus rinkai pateikiamos produkcijos kiekis gali būti laikomas Gamintojų organizacija.

Šiame teisės aktų rinkinyje pateiktų priemonių įgyvendinimas valstybėse narėse atliekamas nevienodai ir nuvylė. Bendras pieno sektoriaus stiprumas ir palankios rinkos sąlygos intervencijos laikotarpiu buvo pateiktos kaip priežastis, dėl kurios gamintojai atsisakė burtis į gamintojų organizacijas. Kitos kliūtys, pvz. informuotumo apie gamintojų organizacijas trūkumas, turi būti išanalizuotos ir naikinamos. Pranešėjas rekomendavo toliau skatinti kurti ir burtis į gamintojų organizacijas, kas taptų priemone, skirta naikinti netolygumus tiekimo grandinėje.

Komisijos pranešimas dėl Pieno sektoriaus teisės aktų veiklos

Remiantis Vieno bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 22 straipsnio b punktu Komisija privalėjo iki 2014 m. birželio 30 d. pateikti Parlamentui ir Tarybai pranešimą apie ES pieno sektoriaus rinkos raidą ir šio sektoriaus teisės aktų rinkinio veiklą. Komisijos pranešimas apėmė šias tris pagrindines sritis:

•  Rinkos analizė

•  Pieno sektoriaus teisės aktų veikla ir įsisavinimas valstybėse narėse

•  Pieno ūkių padėtis nepalankiausiuose regionuose

Pranešime pastebima, kad persvarstytoje BŽŪP egzistuoja daugybė priemonių, skirtų išskirtiniais atvejais padėti pieno sektoriui, pvz. taikant susietas paramos ir papildomas „apsauginio tinklo“ priemones ir Kaimo plėtros programas, tačiau pranešime neatmetama galimybė taikyti papildomas priemones, skirtas reaguoti į kvotų taikymo pabaigą.

Pranešime pripažįstama, kad ribotas skaičius valstybių narių taikė taisykles, skirtas reguliuoti saugomų kilmės vietos nuoroda (SKVN) ir (arba) saugomų geografine nuoroda (SGN) sūrių tiekimą, reaguojant į gamintojų organizacijos, tarpšakinės organizacijos arba SKVN ir (arba) SGN grupės prašymą.

Kalbant apie Pieno sektoriaus teisės aktų veiklą, pranešime teigiama, kad jais buvo pagerinti ryšiai visoje tiekimo grandinėje, tačiau dar per anksti pastebėti žymesnį poveikį pieno sektoriui.

Remiant konkurencingą ir tvarų pieno sektorių

Kadangi remiantis Pieno sektoriaus teisės aktais įgyvendinamos priemonės nuvylė, pranešėjas ragina suinteresuotąsias puses, veikiančias visoje pieno tiekimo grandinėje, pasinaudoti minėtais teisės aktais ir pateikti rekomendacijas dėl naujų priemonių, kurių galėtų imtis Komisija ir pramonė.

Pranešėjas mano, kad 2014 m. balandį įsteigtas pieno rinkos stebėjimo centras ateityje vaidins lemiamą vaidmenį ES pieno sektoriuje. Pieno rinkos stebėjimo centras platina rinkos duomenis ir juos analizuoja, sudarant sąlygas dalyviams priimti geresnius finansinius ir investicinius sprendimus. 2014 m. liepą Komisijos pranešime buvo teigiama, kad pieno rinkos stebėjimo centras pateiktų išankstinius įspėjimus Komisijos tarnyboms, tuo Komisijai sudarant sąlygas veikti greičiau pradiniuose krizės etapuose.

Pranešime pateikiama pozicija, kuria remiantis Komisija turėtų imtis veiksmų, reikalingų užtikrinti, kad pieno rinkos stebėjimo centras visapusiškai išnaudotų savo potencialą. Pieno rinkos stebėjimo centro teikiama informacija turėtų įtraukti rinkos ir kainų tendencijų naujienas bei turėtų būti lengviau prieinama ir patogesnė vartoti nei dabartinis jos pateikimas. Pieno rinkos stebėjimo centro veikla turėtų būti remiama valstybių narių, laiku suteikiant tinkamą informaciją, o Komisijai rekomenduojama išnagrinėti papildomus tokios informacijos gavimo tinkamu laiku būdus. 2014 m. gruodį 9 valstybės narės laiku nepateikė Komisijai reikalingos informacijos.

Tikslios ir laiku pateikiamos informacijos svarba laikotarpiu po kvotų taikymo pabaigos gerokai padidės, o pieno rinkos stebėjimo centras turėtų dažniau siekti visoms suinteresuotosioms šalims suteikti pačią naujausią informaciją. Pateikiami duomenys galėtų padėti stiprinant sutartinius santykius ir galėtų taip pat būti naudojami veikiančiuose pieno sektoriaus išvestinėse finansavimo priemonėse.

Komisija turėtų išnagrinėti galimybę ateities rinkose nuspėti kainų nustatymo struktūrą vidutinės trukmės laikotarpiu ir sustiprinti sektoriaus konkurencingumą. Tokioje rinkoje gamintojams ir perdirbėjams apsidrausti nuo rizikos iš anksto žinant kainas, dėl ko būtų galima priimti geresnius investicinius sprendimus.

Sutartinių santykių stiprinimas, numatytas Pieno sektoriaus teisės aktų rinkinyje, yra konkretus metodas siektas užtikrinti tolygesnį paskirstymą visoje tiekimo grandinėje. Pranešime Komisijos ir kitų ES pieno sektoriaus veikėjų prašoma išnagrinėti ilgalaikių integruotų tiekimo grandinės sandorių, išankstinių sandorių, fiksuotos maržos sandorių, AB sandorių ir galimybės užfiksuoti pieno kainą tam tikram laikotarpiui, galimą potencialą. Yra nemažai pavyzdžių kai pramonė pati stengiasi imtis šių priemonių ir tai būtina tęsti, nes apsidraudimo nuo rizikos priemonės, pvz. fiksuotos maržos sandoriai, galėtų suteikti ūkininkams apibrėžtumo, lankstumo ir galimybių reaguoti. Ilgalaikis planavimas ir ūkių valdymas, siekiant pažaboti nepastovumą yra svarbesni nei bet kada, o sandoriais būtų galima sustiprinti ūkininkams ir tiekėjams sektoriaus konkurencingumą ir tvarumą.


Biudžeto kontrolės komiteto NUOMONĖ (25.2.2015)

pateikta Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui

dėl ES pieno sektoriaus perspektyvų. Pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio įgyvendinimo peržiūra

(2014/2146(INI))

Nuomonės referentas: Petri Sarvamaa

PASIŪLYMAI

Biudžeto kontrolės komitetas ragina atsakingą Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

–   atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos padėties raidos ir pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatų taikymo (COM(2014) 0354) (toliau „ataskaita“),

–   atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007(1), ypač į to reglamento 225 straipsnio b punktą,

–   atsižvelgdamas į Komisijos 2014 m. gruodžio mėn. ataskaitą „ES žemės ūkio rinkų ir 2014–2024 m. pajamų perspektyvos“,

1.  pažymi, kad Komisijos ataskaita paskelbta dar prieš Rusijai paskelbiant embargą, todėl ji neatitinka realios pieno sektoriaus padėties;

2.  pabrėžia, kad kainų nestabilumas yra pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria pieno gamintojai;

3.  šiomis aplinkybėmis pažymi, kad pastarasis Rusijos embargas žemės ūkio produktams akivaizdžiai parodė, kad reikėtų stiprinti itin didelio rinkos nepastovumo atvejams skirtą reguliavimo sistemą;

4.  pažymi, kad kainų raida valstybėse narėse, regis, yra nevienoda ir kad realiai pieno produktų kainų raidai ir jos priežastims ataskaitoje galėjo būti skiriama daugiau dėmesio;

5.  rekomenduoja, siekiant išvengti tolesnio rinkos nestabilumo, laikytis ankstesnių sprendimų dėl pieno kvotų ir paskutiniais pieno kvotų sistemos taikymo metais jos nekeisti;

6.  primena, jog Reglamente (ES) Nr. 1308/2013 numatoma, kad „siekiant užtikrinti perspektyvią gamybos plėtrą, taip užtikrinant deramą pieno sektoriaus ūkininkų gyvenimo lygį, turėtų būti padidinta jų galia derybose su perdirbimo įmonėmis, kad pridėtinė vertė tiekimo grandinėje būtų tinkamiau paskirstyta“;

7.  apgailestauja dėl to, kad ataskaitoje aiškiai nenurodyta, ar Komisija patenkinta naujos reguliavimo priemonės įgyvendinimu, ir dėl to, kad Komisija nepatikslina, kokio skaičiaus naujų gamintojų organizacijų, dalyvausiančių valstybių narių ar kolektyvinių derybų tikimasi; pažymi, kad neaiškus yra ir naujų pieno kainų priemonių poveikis; atsižvelgdamas į tai, reikalauja tiksliai išvardyti pasekmes pieno kainoms ir aiškiai nurodyti dalyvaujančias gamintojų organizacijas;

8.  prašo Komisijos iki 2015 m. pabaigos parengti kiekvienos valstybės narės vertinimą siekiant nustatyti kolektyvinių sutarčių poveikį gamybai ir kainoms;

9.  rekomenduoja Komisijai patvirtinti aiškius tikslus, susijusius su gamintojų organizacijomis, sutartimis ir kolektyvinėmis derybomis;

10. pabrėžia, kad, neatlikus aiškios gamintojų ir tarpšakinių organizacijų vaidmens, taip pat naujos pieno kainų reguliavimo priemonės numatomo poveikio peržiūros, neįmanoma pritaikyti pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio;

11. palankiai vertina pieno rinkos stebėjimo centro įsteigimą, tačiau pabrėžia, kad turėtų būti numatyta ūkininkams naudinga aiškios informacijos apie kainas ir apimtis priemonė; mano, kad centras turėtų padėti Komisijai analizuoti pieno rinką pasikeitusiomis sąlygomis, teikti tikslesnius rinkos duomenis ir informaciją apie rinkos tendencijas, įspėti apie kiekvieną rinkos pusiausvyros sutrikimo pavojų ir taip Komisija galėtų priimti reikalingus sprendimus;

12. pabrėžia, kad toks stebėjimo centras turėtų būti naudojamas veiksmingiau nustatant krizės lygius pagal visai Europos Sąjungai taikomus rodiklius ir taip sudarant galimybes taikyti prevencijos ir ankstyvojo perspėjimo mechanizmus;

13. pažymi, kad, Komisijos nuomone, „valstybės narės nenurodė, kad pieno sektoriaus teisės aktų rinkinys būtų turėjęs didelį poveikį pieno sektoriui nepalankiuose ūkininkauti regionuose, visų pirma, todėl, kad nuostatos buvo įgyvendintos visai neseniai“ ir „pieno sektoriaus padėtis ir raida [...] yra gana skirtinga, ir tokiais atvejais reikėtų taikyti tikslinį metodą“;

14. rekomenduoja, kad su pieno gamyba susietoji parama ir parama, skiriama pieno gamybos sektoriui nepalankiuose ūkininkauti regionuose, turėtų būti plečiama ir turėtų išlikti taikant ilgalaikį strateginį metodą;

15. rekomenduoja stiprinti teisinę sistemą, skirtą mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms;

16. pabrėžia, kad po to, kai baigs galioti pieno kvotų sistema, reikėtų įvertinti rinkos padėties raidą ir taikytų priemonių veiksmingumą; baigus galioti pieno kvotų sistemai per dvejus metus, t. y. 2017 m., turėtų būti parengta tolesnių veiksmų ataskaita.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

24.2.2015

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

26

0

1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Nedzhmi Ali, Inés Ayala Sender, Zigmantas Balčytis, Ryszard Czarnecki, Dennis de Jong, Tamás Deutsch, Martina Dlabajová, Jens Geier, Ingeborg Gräßle, Rina Ronja Kari, Verónica Lope Fontagné, Fulvio Martusciello, Dan Nica, Gilles Pargneaux, Georgi Pirinski, Petri Sarvamaa, Bart Staes, Michael Theurer, Marco Valli, Derek Vaughan, Anders Primdahl Vistisen, Tomáš Zdechovský

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Karin Kadenbach, Marian-Jean Marinescu, Julia Pitera, Patricija Šulin

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

Judith Sargentini

(1)

         OL L 347, 2013 12 20, p. 671.


GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

8.6.2015

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

34

9

2

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

John Stuart Agnew, Clara Eugenia Aguilera García, Eric Andrieu, Richard Ashworth, José Bové, Paul Brannen, Daniel Buda, Nicola Caputo, Matt Carthy, Viorica Dăncilă, Michel Dantin, Paolo De Castro, Albert Deß, Diane Dodds, Herbert Dorfmann, Norbert Erdős, Luke Ming Flanagan, Beata Gosiewska, Martin Häusling, Esther Herranz García, Jan Huitema, Peter Jahr, Jarosław Kalinowski, Elisabeth Köstinger, Zbigniew Kuźmiuk, Mairead McGuinness, Nuno Melo, Giulia Moi, Ulrike Müller, James Nicholson, Marijana Petir, Laurenţiu Rebega, Bronis Ropė, Jordi Sebastià, Lidia Senra Rodríguez, Czesław Adam Siekierski, Marc Tarabella, Janusz Wojciechowski, Marco Zullo

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Franc Bogovič, Angélique Delahaye, Stefan Eck, Fredrick Federley, Momchil Nekov, Ricardo Serrão Santos

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

Martina Anderson, Ivo Vajgl

Atnaujinta: 2015 m. birželio 26 d.Teisinis pranešimas