2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl Tarybos sprendimo dėl Šengeno acquis nuostatų visapusiško taikymo Bulgarijos Respublikoje ir Rumunijoje projekto (14142/2010 – C7-0369/2010 – 2010/0820(NLE))

P7_TA(2011)0254 A7-0185/2011

(Konsultavimosi procedūra)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Tarybos sprendimo projektą (14142/2010),

–  atsižvelgdamas į 2005 m. Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalį, pagal kurią Taryba kreipėsi į Parlamentą dėl konsultacijos (C7–0369/2010),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 55 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pranešimą (A7-0185/2011),

1.  pritaria Tarybos sprendimo projektui su pakeitimais;

2.  ragina Tarybą pranešti Parlamentui, jei ji ketina nukrypti nuo teksto, kuriam pritarė Parlamentas;

3.  ragina Tarybą dar kartą su juo konsultuotis, jei ji ketina iš esmės keisti savo sprendimo projektą;

4.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai ir Komisijai.

Tarybos projektas   Pakeitimas Pakeitimas 1 Sprendimo projektas 4 konstatuojamoji dalis (4) ... ... d. [atitinkamų Tarybos išvadų priėmimo data] Taryba padarė išvadą, kad Bulgarija ir Rumunija įvykdė sąlygas visose minėtose srityse. (4) ... ... d. [atitinkamų Tarybos išvadų priėmimo data] Taryba padarė išvadą, kad Bulgarija ir Rumunija įvykdė sąlygas visose minėtose srityse. Kiekviena susijusi valstybė narė per šešių mėnesių laikotarpį, prasidedantį nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, turėtų raštu pranešti Europos Parlamentui ir Tarybai apie tolesnius veiksmus, kurių ji ketina imtis dėl vertinimo ataskaitose pateiktų ir tolesnėse ataskaitose nurodytų rekomendacijų, kurios dar turi būti įgyvendintos.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rekomendacija Tarybai dėl Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 66-osios sesijos (2011/2030(INI))

P7_TA(2011)0255 A7-0189/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį, ypač į jos 34 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl rekomendacijos Tarybai, kurį pateikė Alexander Graf Lambsdorff ALDE frakcijos vardu, dėl Europos Sąjungos prioritetų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 66-ojoje sesijoje (B7–0072/2011),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 25 d. rekomendaciją Tarybai dėl Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 65-osios sesijos(1),

–  atsižvelgdamas į ES prioritetus Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 65-ojoje sesijoje, kuriuos Taryba patvirtino 2010 m. gegužės 25 d.(2),

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos (JTGA) 65-ąją sesiją, o ypač šio organo rezoliucijas „Tarptautinis bendradarbiavimas teikiant humanitarinę pagalbą ištikus gaivalinei nelaimei. Nuo skubios pagalbos iki vystymosi“(3), „Žmogaus teisių padėtis Irano Islamo Respublikoje“(4), „Žmogaus teisių padėtis Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje“(5), „Demokratiškos ir lygiateisės tarptautinės santvarkos propagavimas“(6), „Taikos, kaip būtinos sąlygos, kad visi galėtų visapusiškai naudotis visomis žmogaus teisėmis, propagavimas“(7), „Tarptautinio bendradarbiavimo žmogaus teisių srityje stiprinimas“(8), „Jungtinių Tautų sistemos plėtojimo veikla“(9), „Jungtinių Tautų vaidmuo skatinant vystymąsi globalizacijos ir savitarpio priklausomybės sąlygomis“(10), „Siekiant naujos tarptautinės ekonominės santvarkos“(11), „Jungtinių Tautų, nacionalinių parlamentų ir Tarpparlamentinės sąjungos bendradarbiavimas“(12), „Jungtinės Tautos ir pasaulinė valdysena“(13), „Siekiant, kad pasaulyje neliktų branduolinių ginklų. Spartesnis branduolinio nusiginklavimo įsipareigojimų įgyvendinimas“(14), „Jungtinių Tautų taikos stiprinimo struktūros peržiūra“(15) ir „Ištesėti pažadą. Susivieniję siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų“,(16)

–  atsižvelgdamas į JTGA 2010 m. rugsėjo 14 d. rezoliucijos projektą(17) ir 2011 m. gegužės 3 d. rezoliuciją(18) dėl Europos Sąjungos dalyvavimo Jungtinių Tautų veikloje,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo (SBGN) šalių konferenciją, skirtą sutarties peržiūrai, taip pat į peržiūrą, susijusią su Tūkstantmečio vystymosi tikslais (TVT), Taikos stiprinimo komisija ir Žmogaus teisių taryba (ŽTT),

–  atsižvelgdamas į tarpininkų pateiktą ataskaitą dėl Taikos stiprinimo komisijos veiklos peržiūros „Jungtinių Tautų taikos stiprinimo struktūros peržiūra“(19),

–  atsižvelgdamas į naują JT už lyčių klausimus atsakingą padalinį (JT lyčių lygybės ir moterų teisių stiprinimo organizacija – JT Moterys),

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos (ŽTT) 2011 m. kovo 24 d. patvirtintą rezoliuciją „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių skatinimas geriau suprantant tradicines žmonijos vertybes“ ir neigiamą ES poziciją dėl šios rezoliucijos,

–  atsižvelgdamas į preliminarų klausimų, kurie bus įtraukti į JTGA 66-osios sesijos darbotvarkės projektą, sąrašą(20),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl prioritetų 16-ojoje JT Žmogaus teisių tarybos sesijoje ir 2011 m. peržiūros(21),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. gruodžio 15 d. rezoliuciją dėl Afrikos ir ES strateginės partnerystės ateities po trečiojo Afrikos ir ES aukščiausiojo lygio susitikimo(22),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl klimato kaitos konferencijos Kankūne (COP16)(23),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl 10-ųjų JT Saugumo Tarybos rezoliucijos 1325 (2000) dėl moterų, taikos ir saugumo metinių(24),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 23 d. rezoliuciją dėl civilinio ir karinio bendradarbiavimo bei civilinių ir karinių pajėgumų tobulinimo(25),

–  atsižvelgdamas į savo 2005 m. birželio 9 d. rezoliuciją dėl Jungtinių Tautų reformos(26),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 121 straipsnio 3 dalį ir 97 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir į Vystymosi komiteto nuomonę (A7–0189/2011),

A.  kadangi šiuo metu tarptautinė santvarka iš esmės keičiasi ir todėl Europos Sąjunga turi aktyviau bendradarbiauti su dabartinėmis ir kylančiomis galingomis pasaulio valstybėmis, taip pat su dvišaliais ir daugiašaliais partneriais, kad paskatintų ES piliečiams ir pasauliui aktualių problemų veiksmingų sprendimų priėmimą,

B.  kadangi ES turėtų imtis aktyvaus vaidmens kuriant tokias Jungtines Tautas, kurios galėtų veiksmingai prisidėti prie pasaulinio masto sprendimų, taikos, saugumo, demokratijos ir teisinės valstybės principais grindžiamos tarptautinės santvarkos; kadangi pagal Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnį ES oficialiai įsipareigojusi veiksmingai daugiašalei partnerystei, kurios esmę sudaro stiprios JT, nes tai būtina siekiant spręsti pasaulines problemas, tokias kaip klimato kaita ir aplinkos nykimas, žmogaus teisių visuotinumas ir nedalomumas, skurdo mažinimas ir vystymasis visiems, demografinių pokyčių ir migracijos padariniai ir tarptautinis organizuotas nusikalstamumas,

C.  kadangi sparčiai keičiantis pasauliui ES susiduria su daugybe iššūkių, kuriems spręsti reikia suderintų tarptautinių veiksmų; kadangi šiuo tikslu ES gali remtis veiksmingu daugiašališkumu, visuotinėmis žmogaus teisių vertybėmis, atvira pasaulio ekonomika, grindžiama tarptautiniu mastu pripažintomis skaidriomis ir sąžiningomis taisyklėmis ir jos unikaliu priemonių rinkiniu,

D.  kadangi Lisabonos sutartimi įsteigti nauji nuolatiniai ES atstovavimo užsienyje organai ir todėl reikia, kad naujieji ES įgaliotiniai perimtų funkcijas, kurias anksčiau vykdė pagal rotacijos principą besikeičianti ES pirmininkaujanti šalis,

E.  kadangi Europos Sąjungos sutarties 34 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės koordinuoja savo veiklą tarptautinėse organizacijose ir tarptautinėse konferencijose ir kad tos valstybės narės, kurios yra ir JT Saugumo Tarybos (JTST) narės, „veikia išvien ir išsamiai informuoja kitas valstybes nares bei vyriausiąjį įgaliotinį“ ir gina „Sąjungos pozicijas ir interesus“; kadangi valstybės narės, kurios yra JTST narės (Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Portugalija ir Vokietija) nesugebėjo veikti išvien ir nepriėmė bendros pozicijos dėl karinės intervencijos Libijoje, ypač balsuojant dėl JTST rezoliucijos 1973,

F.  kadangi ES sutarties 47 straipsnyje Sąjungai suteikiamas juridinio asmens statusas, o pagal tarptautinės teisės nuostatas tai reiškia tam tikras teises ir pareigas; kadangi ES pritaria Jungtinių Tautų chartijos tikslams ir paiso joje išdėstytų principų, kadangi visa Lisabonos sutartimi ES suteikiama galimybė imtis tokio tarptautinio vaidmens, kuris atitiktų jos išskirtinę ekonominę padėtį ir jos siekius, ir atlikti pasaulinio lygio dalyvės vaidmenį, kaip nurodyta 2003 m. Europos saugumo strategijoje, dalytis atsakomybe už visuotinį saugumą ir imtis iniciatyvos apibrėžiant bendrus daugiašališkai sutartus sprendimus vieningiau sprendžiant bendras problemas; kadangi Sąjunga, siekdama veikti veiksmingai, turi aiškiai apibrėžti savo strateginius interesus ir tikslus,

G.  kadangi pasaulinės partnerystės yra bendrai nustatytų pasaulinių tikslų siekimo priemonė; kadangi ES yra didžiausia pasaulyje paramos vystymuisi teikėja ir svarbiausia JT partnerė, dedanti pastangas visose trijose savo veiklos srityse, įskaitant padėtį krizės metu ir pasibaigus krizei, o valstybių narių lėšos sudaro 38 % reguliariojo Jungtinių Tautų biudžeto; kadangi tvirta ir stabili ES ir JT partnerystė būtina Jungtinių Tautų veiklai ir labai svarbi ES atliekant pasaulinio lygio subjekto vaidmenį,

H.  kadangi Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) įsteigimas turėtų labai padėti toliau įgyvendinti JTST rezoliucijas 1325 ir 1820 ir vėlesnes rezoliucijas, atsižvelgiant tiek į jos vidinę struktūrą, tiek į jos išorės veiksmus ir politiką,

I.  kadangi po JTŽTT rekomendacijos 2011 m. kovo 1 d. Generalinė Asamblėja balsavo už Libijos narystės JTŽTT sustabdymą,

J.  kadangi kovojant su terorizmu pasaulyje dedama vis daugiau pastangų ir dėl to iškyla didesnė būtinybė užtikrinti saugumą ir kartu paisyti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių,

1.  teikia tokias rekomendacijas Tarybai:

o
o   o

2.  paveda Pirmininkui perduoti šią rekomendaciją Komisijos pirmininko pavaduotojai-Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Tarybai ir susipažinti – Komisijai.

(1) OL C 4 E, 2011 1 7, p. 49. (2) Europos Sąjungos Taryba 10170/2010. (3) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/264. (4) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/226. (5) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/225. (6) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/223. (7) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/222. (8) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/218. (9) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/177. (10) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/168. (11) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/167. (12) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/123. (13) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/94. (14) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/59. (15) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/7. (16) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/1. (17) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos projektas A/RES/64/L.67. (18) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/RES/65/276. (19) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija A/64/868-S/2010/393, priedas. (20) Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos dokumentas A/66/50. (21) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0097. (22) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0482. (23) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0442. (24) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0439. (25) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0419. (26) OL C 124 E, 2006 5 25, p. 549.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos Sąjungos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintosios bendrosios programos tarpinio vertinimo (2011/2043(INI))

P7_TA(2011)0256 A7-0160/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį (ES sutartį) ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į straipsnius, susijusius su moksliniais tyrimais,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą 1982/2006/EB dėl Europos bendrijos (įsigaliojus Lisabonos sutarčiai tapusios Europos Sąjunga) mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintosios bendrosios programos (2007–2013 m.)(1),

–  ypač atsižvelgdamas į minėto sprendimo 7 straipsnį, susijusį su Septintosios bendrosios programos stebėsena, vertinimu ir peržiūra,

–  atsižvelgdamas į SESV 182 straipsnio 2 dalį dėl bendrosios programos pritaikymo keičiantis aplinkybėms,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 9 d. Komisijos komunikatą „Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl priemonių, kurių bus imtasi atsižvelgiant į ekspertų grupės atlikto Mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintosios bendrosios programos tarpinio vertinimo ataskaitą ir į ekspertų grupės atlikto Rizikos pasidalijimo finansinės priemonės tarpinio vertinimo ataskaitą“ (COM(2011)0052),

–  atsižvelgdamas į Septintosios bendrosios programos (BP7) laikotarpio vidurio, taip pat į 2011 m. kovo 9 d. Europos Sąjungos Tarybos 3074-osios Konkurencijos tarybos (vidaus rinka, pramonė, moksliniai tyrimai ir kosmosas) rizikos pasidalijimo finansinės priemonės vertinimo išvadas,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 12 d. ekspertų grupės galutinę ataskaitą „Septintosios bendrosios programos tarpinis vertinimas“,

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 11 d. rezoliuciją dėl mokslinių tyrimų bendrųjų programų įgyvendinimo paprastinimo(2),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. vasario mėn. ekspertų grupės ataskaitą „2002–2006 m. mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros šeštosios bendrosios programos vertinimas“ (angl. Evaluation of the Sixth Framework Programmes for Research and Technological Development 2002-2006),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 23 d. ekspertų komiteto ataskaitą „Siekiant sukurti pasaulinio lygio mažai tirtų sričių mokslinių tyrimų organizaciją. Europos mokslinių tyrimų tarybos struktūrų ir mechanizmų peržiūra“ (angl. Towards a world class Frontier research Organisation - Review of the European Research Council's Structures and Mechanisms),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 31 d. nepriklausomų ekspertų grupės ataskaitą „Rizikos pasidalijimo finansinės priemonės laikotarpio vidurio vertinimas“ (angl. Mid-Term Evaluation of the Risk-Sharing Financial Facility (RSFF)),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 20 d. ekspertų komiteto ataskaitą „Pirmasis tarpinis bendrosios įmonės “Naujoviškų vaistų iniciatyva' vertinimas' (angl. First Interim Evaluation of the Innovative Medicines Initiative Joint Undertaking),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 30 d. ekspertų komiteto ataskaitą „Pirmasis tarpinis bendrų technologijų iniciatyvų ARTEMIS ir ENIAC vertinimas“ (angl. First Interim Evaluation of the ARTEMIS and ENIAC Joint Technology Initiatives),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio mėn. nepriklausomų ekspertų komiteto ataskaitą „Kasdienį gyvenimą palengvinančios aplinkos bendros programos tarpinis vertinimas“ (angl. Interim Evaluation of the Ambient Assisted Living Joint Programme),

–  atsižvelgdamas į Regionų komiteto nuomonę dėl mokslinių tyrimų bendrųjų programų įgyvendinimo paprastinimo, priimtą per 2011 m. sausio 27 ir 28 d. plenarinę sesiją,

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl moksliniams tyrimams ir inovacijoms skirtų lėšų panaudojimo miestuose, regionuose, valstybėse narėse ir Europos Sąjungoje pagal Reglamentą (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programą(3),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 22 d. Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 9/2007 dėl ES mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrųjų programų vertinimo: ar Komisijos taikomas metodas galėtų būti pagerintas?,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 8/2009 „Kompetencijos tinklai ir integruoti projektai Bendrijos mokslinių tyrimų politikoje“,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 2/2010 „Parengiamųjų tyrimų ir naujos infrastruktūros kūrimo paramos priemonių, įgyvendinant šeštąją bendrąją mokslinių tyrimų programą, veiksmingumas“,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 15 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Mokslinių tyrimų bendrųjų programų įgyvendinimo paprastinimas“,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto nuomonę (A7–0160/2011),

A.  kadangi Europos bendrijos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintoji bendroji programa yra didžiausia paramos moksliniams tyrimams priemonė pasaulyje ir pagrindinė Europos Sąjungos mokslinių tyrimų politikos priemonė,

B.  kadangi būtina dėl daugelio pokyčių, įvykusių po 2006 m., kai derėtasi dėl šios programos ir jos priėmimo, (naujos institucijos, nauji politiniai organai, ekonomikos krizė), taip pat dėl didelių iki programos įgyvendinimo pabaigos panaudotinų sumų būtina atsižvelgti į pokyčius, atsiradusius po Septintosios bendrosios programos laikotarpio vidurio peržiūros,

C.  kadangi Lisabonos sutartyje Europos mokslinių tyrimų erdvės sukūrimas įvardijamas kaip konkreti Europos Sąjungos politikos priemonė,

D.  kadangi strategijoje „Europa 2020“ nurodoma, kad moksliniai tyrimai ir inovacijos yra pagrindinis pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo aspektas,

E.  kadangi moksliniai tyrimai yra procesas, kai ekonominė galia tampa žiniomis, o inovacijos yra priešingas procesas, kai žinios tampa ekonomine galia,

F.  kadangi ES ir jos valstybės narės turi nustatyti priemones, kuriomis būtų bendrai reaguojama į didelius visuomeninius, ekonomikos, aplinkos apsaugos, demografinius ir etninius iššūkius, su kuriais susiduria Europos gyventojai, pvz., demografinio senėjimo, sveikatos, maisto tiekimo, tvarios plėtros, didžiausi aplinkos apsaugos sunkumai, ir kadangi tokiu būdu rastais sprendimo būdais asmenys turi būti motyvuojami prisiimti didesnę atsakomybę už savo veiksmus,

G.  kadangi investavimas į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas yra pats geriausias ilgalaikis atsakas į dabartinę ekonomikos ir finansų krizę, ES suteikiantis galimybę tapti pasaulyje konkurencinga žinių visuomene,

H.  kadangi Europos Sąjunga konkuruoja su ekonomiškai stipriomis valstybėmis, pavyzdžiui, Kinija, Indija, Brazilija, Australija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Rusija, ir kadangi nuo ES gebėjimo suvienyti ir derinti Europos Sąjungos ir valstybės narės pastangas, visų pirma mokslinių tyrimų srityje, labai priklauso ES ekonominis konkurencingumas, taigi ir galimybė finansuoti socialinius tikslus bei laikytis įsipareigojimų, susijusių su Europos piliečių gerove ir aplinkos apsauga,

I.  kadangi išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai bei investicijoms Europoje yra mažos palyginti su kitomis pasaulio jėgomis, be viso ko įtakotos privačių investicijų ir inovacijų palankių sistemos sąlygų; kadangi Septintosios bendrosios programos patrauklumas pramonės sektoriui ir mokslinių tyrimų naudojimas ekonomikos labui nėra visiškai įrodyti; kadangi taip pat aišku, kad būtina geriau koordinuoti ir bendrai finansuoti valstybių narių ir Europos Sąjungos ir regionų veiksmus, viršijant tam nustatytas sumas ir visapusiškai atsižvelgiant į valstybių narių ypatumus ir pasirinktus etikos veiksmus,

J.  kadangi gana menkai bendradarbiaujama Europos mastu viešųjų investicijų į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas srityje,

K.  kadangi būtina palaikyti geresnius akademinės aplinkos, mokslinių tyrimų ir pramonės atstovų ryšius, kad naudojantis mokslinių tyrimų rezultatais būtų galima gaminti produktus ir teikti paslaugas, kuriais skatinamas ekonomikos augimas ir teikiama nauda visai visuomenei,

L.  kadangi Septintoji bendroji mokslinių tyrimų programa turėtų būti modeliuojama taikant tuos pačius bendruosius principus, kurie taikomi Europos mokslinių tyrimų erdvei (EMTE),

M.  kadangi iš programoje numatytos 54,6 mlrd. EUR sumos per pirmuosius ketverius metus (2007–2010 m.) panaudota 25,8 mlrd. EUR, taigi vidutiniškai 6,5 mlrd. EUR per metus, o per paskutiniuosius trejus metus (2011–2013 m.) reikia panaudoti 28,8 mlrd. EUR – vidutiniškai 9,6 mlrd. EUR per metus,

N.  kadangi 2011–2013 m. yra sudėtingi ir ypatingą dėmesį nedelsiant būtina skirti konkurencingumo ir socialinės sanglaudos veiksniams, tarp kurių svarbiausi yra moksliniai tyrimai ir inovacijos,

O.  kadangi sudėtingas administravimas, daug biurokratinių procedūrų, biurokratija, skaidrumo trūkumas, neveiksmingumas ir nepateisinti vėlavimai tebėra pagrindinis Septintosios bendrosios programos trūkumas ir labai stabdo mokslininkų, pramonės ir MVĮ dalyvavimą programoje ir todėl didžiausia pirmenybė turėtų būti teikiama pasistūmėjimui į priekį siekiant supaprastinimo,

P.  kadangi tikslas užtikrinti, kad 40 proc. Septintojoje bendrojoje mokslinių tyrimų programoje dalyvaujančių mokslininkų būtų moterys, yra ambicingas ir teisingas; kadangi šiuo metu Septintosios bendrosios programos mokslinių tyrimų projektų įgyvendinime dalyvaujančios mokslininkės moterys sudaro tik 25,5 proc.,

1.  palankiai vertina ekspertų ataskaitų dėl Septintosios bendrosios programos ir rizikos pasidalijimo finansinės priemonės vertinimo, veiksmų kokybės, įgyvendinimo ir rezultatų atžvilgiu, nors ekspertų grupėms suteiktas įgaliojimas yra bendras; tačiau nurodo, kad nebuvo vertinama valstybių narių ir ES veiksmų visuma;

2.  nesupranta, kodėl Komisija vėlavo paskelbti komunikatą, – jis paskelbtas 2011 m. vasario 9 d., nors Komisija privalėjo jį paskelbti ne vėliau kaip 2010 m., ir apgailestauja, kad atsižvelgiant į tokius dabartinius uždavinius kaip esama ekonomikos krizė, sumos, kurias dar reiks skirti pagal Septintąją bendrąją programą ir t. t. Komisijos komunikate yra trūkumų;

3.  prašo Komisijos ypač laikytis dešimties konkrečių, ekspertų grupės pateiktų, rekomendacijų;

4.  atkreipia dėmesį į tarpinio vertinimo išvadų sąlyginumą, nes didžioji Septintosios bendrosios programos lėšų dalis dar nebuvo skirta, pradėti projektai vis dar vykdomi, o kiti projektai, finansuojami pagal šia programą, bus vykdomi jai pasibaigus;

Septintosios bendrosios programos rezultatai

5.  mano, kad rezultatais, pasiektais įgyvendinant Septintąją bendrąją programą, nepaisant fakto, kad Europa ir toliau atsilieka nuo JAV bei praranda lyderės poziciją, kurią iki tol turėjo besiformuojančios ekonomikos šalių atžvilgiu, stengiamasi parodyti Europos pridėtinę vertę, atsižvelgiant į mokslinių tyrimų bei technologijų plėtrą Europoje; be to, ragina Komisiją padidinti pastangas, pranešant sėkmingus rezultatus valstybėms narėms, mokslinei visuomenei ir Europos piliečiams;

6.  apgailestauja, kad nėra parengta mokslo žinių pažangos, pasiektos vykdant pagal Septintąją bendrąją programą finansuojamus projektus, vertinimo metodikos;

7.  ragina Komisiją ir valstybes nares paskatinti komunikacines pastangas, susijusias su Septintąja bendrąja programa (įskaitant naujų technologijų naudojimą, pvz., pažangios informacijos apie mokslinius tyrimus paslaugos), palengvinant priėjimą prie informacijos, susijusios su dalyvavimu, pranešant mokslinių tyrimų iššūkius ir platinant tyrimo rezultatus; remia Komisijos iniciatyvas skatinti galimybę, jei būtina ir galima, susipažinti su valstybės finansuojamų mokslinių tyrimų rezultatais nuosavybės teisių atžvilgiu;

8.  palankiai vertina dalyvavimo atrenkant projektus lygmenį ir kokybę; tačiau apgailestauja, kad apskritai sėkmingų šios programos įgyvendinimo atvejų yra gana nedaug ir tai turi atgrasomąjį poveikį, ypač kalbant apie mažąsias ir vidutines įmones (MVĮ), kurios atlieka ypač svarbų vaidmenį, kai rezultatai naudojami gaminant produktus ir teikiant paslaugas; mano, kad padėtį galėtų pagerinti administravimo ir finansinių taisyklių, taip pat ir projektų bei procedūrų, labiau tinkančių MVĮ, supaprastinamas;

9.  konstatuoja, kad daugėjant tikslų bei aprėpiamų temų ir įvairinant priemones padidėjo Septintosios bendrosios programos užmojis ir sumažėjo galimybė pasiekti konkretų Europos Sąjungos tikslą;

10.  pritaria programos dalies „Bendradarbiavimas“, kurią įgyvendinant tinkamai sprendžiami konkretūs moksliniai ir technologiniai uždaviniai, stiprinimui; pabrėžia šios dalies įtaką didinant mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų kritinę masę, kurios nebūtų galima pasiekti nacionaliniu ir (arba) regioniniu lygmeniu, ir tai įrodo Europos lygmeniu teikiamą papildomą naudą; mano, kad pirmenybe ir toliau bus teikiama bendriems tarpvalstybiniams moksliniams tyrimams. rekomenduoja įgyvendinti būsimų ir naujų technologijų veiklą ir į veiksmų planus bendrai įtraukti visas temas; ragina lanksčiau nustatyti temas, į kurias turi būti kreipiamas dėmesys, ir žemutines bei viršutines finansavimo ribas, atskiriant didelius ir mažus projektus; pažymi, kad dabartinė bendradarbiavimo programa yra per siaura, o temos dažnai per daug specifinės, kad tiktų svarbiausioms socialinėms problemoms spręsti; rekomenduoja įgyvendinant kitą bendrąją programą skelbti kvietimus teikti paraiškas nurodant platesnes temas;

11.  pabrėžia, kad veiksmingam didėjančių socialinių problemų sprendimui prireiks platesnių tarpdalykinių perspektyvų; pabrėžia, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant dideles ES kilusias problemas; apgailestauja dėl to, kad kadangi pagal programos „Bendradarbiavimas“ dalį, skirtą socialiniams, ekonomikos ir humanitariniams mokslams, skelbiami kvietimai teikti paraiškas yra labai specifiniai ir apima siaurą sritį, yra labai sunku atlikti naujus, su inovacijomis susijusius mokslinius tyrimus šioje srityje;

12.  siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus siūlo, kad pagal Septintąją bendrąją programą vykdomi moksliniai tyrimai būtų skirti aktualiausioms ES problemoms Septintosios bendrosios programos skyriuje „Bendradarbiavimas“ nurodytuose sektoriuose spręsti: sveikatos (įskaitant klinikinius ir profilaktinius mokslinius tyrimus ir medicinos technologijas), maisto ir biotechnologijos (įskaitant maisto saugą), informacinių ir ryšių technologijų, nanomokslų ir nanotechnologijų, energetikos (įskaitant energijos veiksmingumą, išmaniuosius tinklus, atsinaujinančią energiją, CCS ir SET planą ir biodujų naudojimą), aplinkos paslaugų (įskaitant klimato kaitą, vandenį, žemę, medieną ir miškus), tvaraus transporto, ekonomikos, socialinių ir humanitarinių mokslų, kosmoso ir saugumo sektoriuose;

13.  siūlo stiprinti bendrus mokslinius tyrimus, pvz., tokius, kurie finansuojami pagal specialią programą „Bendradarbiavimas“; ragina sudaryti galimybę rengti mažesnius ir vidutinio dydžio projektus ir sudaryti partnerių konsorciumus, kurie padėtų ne tik kelti mokslinę kompetenciją, bet ir užtikrinti veiksmingo koordinavimo galimybę; pabrėžia, kad bendrų mokslinių tyrimų principas turi likti esminiu bendrosios programos elementu;

14.  palankiai vertina tai, kad pagal programos dalį „Idėjos“ Europos mokslinių tyrimų taryba (angl. ERC) pasiekė daug žadančių rezultatų ir kad ši taryba atlieka svarbų vaidmenį didinant Europos mokslinių tyrimų žinomumą ir patrauklumą; apgailestauja, kad privatus sektorius neprisideda prie ERC veiklos; ragina Komisiją padidinti Europos mokslinių tyrimų tarybos finansavimą (tai padidintų ir sėkmingumo lygį), taip pat įvertinti galimybes toliau gerinti struktūras ir mechanizmus, įskaitant galimybę padaryti Europos mokslinių tyrimų taryba nepriklausomu juridiniu asmeniu, galinčiu priimti sprendimus ir tiesiogiai atsakingu už administravimą, kuris taip pat gali būti naudojamas kaip vadovas siekiant didesnės finansavimo agentūrų nepriklausomybės MTTP ir inovacijų srityje; pritaria būtinybei užtikrinti didesnį skaidrumą skiriant Mokslo tarybos ir peržiūros grupių narius; rekomenduoja užtikrinti, kad Europos mokslinių tyrimų taryba toliau teiktų didelę pagalbą pavieniams kompetentingiems mokslininkams; ragina Europos mokslinių tyrimų tarybą sudaryti galimybę teikti paramą komandiniams projektams visada užtikrinant, kad tokie projektai būtų rengiami pagal principą „iš apačios į viršų“;

15.  remia pagal programos dalį „Žmonės“ įgyvendinamus veiksmus „Marie Curie“, kurie naudingi mokslininkų karjerai, kuriais užtikrinami pavieniai moksliniai tyrimai pagal principą „iš apačios į viršų“ pačiomis įvairiausiomis temomis, kuriais stabdomas protų nutekėjimas, labiau užtikrinamas su moksliniais tyrimais susijusių profesijų patrauklumas jauniems mokslininkams tiek iš Europos, tiek iš trečiųjų šalių; atsižvelgiant į pakankamai didelį paraiškų perteklių pataria tęsti judumui skirtą programą „Marie Curie“ su padidintomis Septintosios bendrosios programos lėšomis siekiant padidinti mokslininkų ir doktorantūros studentų mobilumo galimybes (įskaitant mobilumą tarp akademinio ir privataus sektoriaus ar valstybių narių, pvz., nustatant mokslinių tyrimų čekių sistemą, pagal kurią moksliniams tyrimams numatytos lėšos); tačiau mano, kad daugelį „Marie Curie“ veiksmų galima supaprastinti; apgailestauja, kad dauguma mokslinių darbų ES vis dar atliekami pavojingomis darbo sąlygomis;

16.  mano, kad norint didinti žmogiškuosius išteklius mokslinių tyrimų Europoje srityje, būtina užtikrinti didesnį šios srities profesijų patrauklumą pašalinant administracines kliūtis ir pripažįstant mokymosi trukmės ir darbo bet kuriame mokslinių tyrimų centre naudą; šiuo tikslu ragina Komisiją ir valstybes nares įdiegti bendrą sistemą, siekiant įvertinti mokslininkų kompetenciją ir profesinę veiklą, taip pat įvertinti universitetų veiklą; pabrėžia, kad yra svarbu investuoti į švietimą, mokymą ir įgūdžių gerinimą bei papildyti ryšius tarp švietimo, mokslinių tyrimų bei inovacijų;

17.  nepalankiai vertina programos dalies „Pajėgumai“ tikslų įvairovę ir su tuo susijusius įvairius sunkumus, visų pirma patiriamus įgyvendinant tarptautinį bendradarbiavimą ir susijusius su pagrindinių mokslinių tyrimų infrastruktūrų (ESFRI) pažanga; mano, kad reikia veikti MVĮ bei inovacinių MVĮ naudai ir prašo Komisijos išsaugoti šiuos veiksmus ir su jais susijusias lėšas, drauge imantis priemonių užtikrinti geresnę jų įgyvendinimo kokybę; tačiau mano, kad „infrastruktūros“ projektai ERA-NET bei ERA-NET PLUS ir SESV 185 straipsniu grindžiamos iniciatyvos yra naudingos siekiant formuoti Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE);

18.  pripažįsta, kad bendros technologijų iniciatyvos naudingos užtikrinant Europos pramonės konkurencingumą; tačiau apgailestauja, kad yra sudarytos teisinės bei administracinės kliūtys (juridinio asmens statusas, finansinės taisyklės ir kai kuriais atvejais intelektinė nuosavybė), galinčios suvaržyti daugelio pagrindinių mokslinių tyrimų subjektų ir MVĮ norą dalyvauti; taip pat apgailestauja, kad numatytas įvairiarūšis valdymas ir teisinės struktūros ir kad veiklos išlaidos, susijusios su bendrų technologijų iniciatyvų įgyvendinimo pradžia, yra didelės; ragina valstybes nares vykdyti įsipareigojimus, jei jau nusprendė bendrai finansuoti bendras technologijų iniciatyvas; ragina Komisiją užtikrinti, kad visose bendrose technologijų iniciatyvose būtų supaprastintos panašioms dalyvių kategorijoms taikomos taisyklės ir finansavimo normos atsižvelgiant į Septintosios bendrosios programos pavyzdį ir į nacionalinį bendrąjį finansavimą; ragina aktyviau dalyvauti vykdant politinę šių priemonių peržiūrą, visų pirma užtikrinant tinkamą dalyvavimo ir veiklos pusiausvyrą; pabrėžia, kad vykdant šias iniciatyvas viešojo finansavimo lėšos neturėtų atitekti kitiems subjektams ir turi nepažeisti teisinių apribojimų, susijusių su valstybine pagalba ir iki konkurencine padėtimi;

19.  prašo Komisijos suteikti Parlamentui aiškią informaciją apie bendras technologijų iniciatyvas, kiekvienu atveju nurodant teisinį statusą, tarybą sudarančius asmenis ir įmonių veiklą;

20.  pripažįsta sistemingesnį kvietimų teikti paraiškas, kurie yra per daug vieši, naudojimą (metodas „iš apačios į viršų“) siekiant užtikrinti ilgalaikio pajėgumo tyrimą; pabrėžia būtinybę išlaikyti metodo „iš apačios į viršų“ ir metodo „iš viršaus į apačią“, kurių kiekvienas atitinka konkrečius poreikius, pusiausvyrą; pabrėžia būtinybę konsultuotis ir dirbti kartu su mokslininkais, pramonės sektoriaus ir pilietinės visuomenės atstovais siekiant parengti mokslinių tyrimų darbotvarkes;

21.  mano, kad konkrečiai atsižvelgiant į strategiją „Europa 2020“ ir į „pažangaus augimo“ tikslą, reikia nustatyti, kurios bendrosios tyrimų sritys teikia daugiausia vilčių konkretaus pritaikymo srityje, ir kuriose jų galima plačiausiai veikti etikos požiūriu. pabrėžia, kad šios sritys galėtų sudaryti bendrą ES finansuojamą mokslinių tyrimų platformą, kuri būtų remiama bendro duomenų mainų tinklo ir turėtų būti laikoma išskirtinai svarbia bei jai teikiama pirmenybė;

22.  apgailestauja dėl fakto, kad mokslinių tyrimų finansavimas Europoje vis dar yra labai fragmentiškas, naudojamasi įvairiais valstybių narių ir Bendrijos finansavimo šaltiniais taikant skirtingus prioritetus, vertinimo kriterijus, apibrėžimus ir procedūras, dėl kurių atsiranda nereikalingi nesutapimai, painiava, klaidos ir kritinės masės trūkumas; prašo Komisijos ir Tarybos savo darbotvarkėje pirmenybę teikti įvairių ES ir nacionalinių programų bendradarbiavimo ir koordinavimo klausimams; ragina Komisiją išnagrinėti padėtį, kad būtų geriau derinami ES ir nacionaliniai veiksmai, įskaitant galimą koordinavimą paraiškų teikimo formulavimo etape ir vertinant projektus, taip pat identifikuojant nacionalines taisykles ar teisės aktus, kurie trukdo tarptautinių mokslinių tyrimų bendradarbiavimo projektų finansiniam valdymui; ragina, kad kvietimai teikti paraiškas, įskaitant 2011 m. liepos mėn. kvietimus, būtų skelbiami suderinus su valstybėmis narėmis, nedubliuojant nacionalinių iniciatyvų ar nekonkuruojant su jomis, bet jas papildant; šiuo atžvilgiu mano, kad reikėtų stiprinti ERA-NET schemą kaip kompetencijos ir kokybės rodiklių kriterijų plėtros, kuri yra programų arba bendrųjų įmonių koordinavimo pagrindas, paramos priemonę; siūlo, kad įgyvendinant Septintąją bendrąją programą dalyvautų nacionalinių programų administratoriai, dalyvaujantys vykdant bendrą programavimą, kad mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosioms programoms būtų taikomas nebe projekto valdymo, o programos valdymo metodas, drauge nenustumiant į šalį nedidelių projektų valdymo; mano, kad siekiant, kad Bendras programavimas pasisektų, projektai turi būti atrenkami remiantis kompetencijos principais atsižvelgiant į kiekvieno sektoriaus ypatumus, Komisijos koordinavimo vaidmuo turi būti stiprinamas ir dalyvaujančios valstybės narės turi laikytis finansinių įsipareigojimų; ragina paskutiniuosius trejus Septintosios bendrosios programos įgyvendinimo metus skirti Europos mokslinių tyrimų erdvei formuoti;

23.  skeptiškai vertina tai, kad labai dažnai įmanoma skirti finansavimą vienam ir tik vienam pasiūlymui, atrinktam iš visų pagal vieną kvietimą teikti paraiškas pateiktų pasiūlymų, todėl švaistomi ištekliai, kurie buvo naudojami aukšto lygio pasiūlymams rengti ir vertinti, be to, lėšų neskiriama kai kurioms iš tiesų puikioms idėjoms finansuoti; ragina Komisiją išnagrinėti galimybę finansuoti aukšto lygio neatrinktus mokslinių tyrimų pasiūlymus papildomo mokslinių tyrimų biudžeto lėšomis (derinant mokslinių tyrimų lėšas), kurias kauptų valstybės narės, regioniniai ir struktūriniai fondai ir privatus sektorius;

24.  pabrėžia Jungtinio tyrimų centro tiesioginių veiksmų svarbą ir jų indėlį į tvarią plėtrą, konkurencingumą, saugumą ir atominės energetikos saugą;

25.  pripažįsta Juodosios jūros regiono tinklų sujungimo projekto (BSI) svarbą, nes kuriamas regiono mokslinių tyrimų ir švietimo tinklas didžiojoje Juodosios jūros regiono dalyje susiejant jį su GEANT, ir ragina Komisiją toliau remti Juodosios jūros regiono mokslinių tyrimų projektus, pavyzdžiui, HP-SEE, SEE-GRID, SCENE, CAREN ir BSRN;

26.  ragina Komisiją užtikrinti, kad Septintojoje bendrojoje programoje ir būsimose finansinėse sistemose būtų numatytas reikiamas MTTP finansavimo lygmuo Pasaulinės navigacijos palydovų sistemos (GNSS) technologijų taikymui ir paslaugoms;

27.  pabrėžia, kad visi pagal Septintąją bendrąją programą vykdomi tyrimai turi būti vykdomi laikantis Europos chartijoje nustatytų pagrindinių teisių; todėl labai ragina Komisiją nedelsiant pateikti visus su INDECT (mokslinių tyrimų projektas, finansuojamas iš Septintosios bendrosios programos lėšų, kurio tikslas sukurti automatinio stebėjimo sistemą, kuri nuolat stebėtų interneto svetaines, stebėjimo kameras ir atskiras kompiuterių sistemas) susijusius dokumentus ir nustatyti aiškius ir griežtus mokslinių tyrimų tikslo, INDECT taikymo ir galutinių naudotojų įgaliojimus; pabrėžia, kad kol galimas poveikis pagrindinėms teisėms nebus kruopščiai ištirtas, INDECT iš Septintosios bendrosios programos lėšų finansuoti negalima;

Dalyvavimas Septintojoje bendrojoje programoje

28.  pabrėžia, kad, palyginti su ankstesnėmis bendrosiomis programomis, pramonės atstovai aktyviau nedalyvauja, ypač įgyvendinant programos dalį „Bendradarbiavimas“; todėl ragina Komisiją išsamiai išnagrinėti galimybę įgyvendinant šią dalį geriau panaudoti privačiojo sektoriaus investicijų;

29.  mano, kad konkurencingi papildomų partnerių kvietimai turėtų būti grindžiami pagrindine prielaida, kad dalyvaujančios bendrovės ir tyrėjai labai gerai išmano projektą ir žino, kurio partnerio jiems labiausiai reikia, ir kad vietoj to, kad verstų juos laikytis vertinimo ekspertų sudarytų reitingavimo sąrašų, Komisija turėtų vertinti raštišką konsorciumo pasirinkimo pagrindimą;

30.  palankiai vertina MVĮ naudingus rezultatus, pasiektus įgyvendinant Septintąją bendrąją programą, tiek susijusius su MVĮ paramos priemonėmis programos dalyje „Pajėgumai“, Eurostars programa, tiek dalyje „Bendradarbiavimas“ nustatytu tikslu skirti 15 % lėšų; siekiant ir toliau lengvinti MVĮ dalyvavimą ragina išleisti daugiau neteminių kvietimų MVĮ konkrečiai veiklai (ar taikyti neriboto galiojimo kvietimą), toliau supaprastinti taisykles (įskaitant Eurostars programai taikomas taisykles) ir sutrumpinti dotacijų suteikimo laiką; rekomenduoja MVĮ aktyviau naudotis pasiektais rezultatais;

31.  mano, kad reikėtų skatinti jaunuosius mokslininkus dalyvauti pramonės ir mokslo organizacijų bendrų mokslinių tyrimų projektų grupėse; ragina Komisiją ir valstybes nares imtis konkrečių veiksmų, kad bendrosiose programose dalyvautų daugiau jaunų mokslininkų; ragina Komisiją pasinaudoti Septintosios bendrosios programos laikotarpio vidurio peržiūra jaunųjų mokslininkų užimtumui skatinti nustatant tokias dalyvavimo taisykles ir būdus, pagal kuriuos didžioji dalis finansavimo lėšų būtų skiriama jaunųjų mokslininkų samdymui;

32.  pabrėžia susirūpinimą dėl gana nedidelio kai kurių valstybių narių dalyvavimo Septintojoje bendrojoje programoje, kurios neprisideda prie teritorinės sanglaudos ir subalansuoto vystimosi Europoje; mano, kad geresnis Septintosios bendrosios programos ir struktūrinių ir sanglaudos fondų koordinavimas, darnumas ir sinergija bei geresnis Žmonių programos panaudojimas galėtų pagerinti nepakankamai atstovaujamų valstybių narių dalyvavimą; mano, kad struktūrinių fondų naudojimas stiprinant mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir puoselėjant mokslinių tyrimų ir inovacijų pajėgumo didinimą visoms valstybėms narėms suteikiama galimybė pasiekti aukštą kompetencijos lygį (laiptai į kompetenciją); be to, palankiai vertina Ekspertų grupės sinergijos klausimais (SEG) įdiegimą, taikomą siekiant atrasti sinergijas tarp Septintosios bendrosios programos, struktūrinių fondų ir konkurencingumo ir inovacijų programos; tačiau pabrėžia, kad būtina skirti Septintosios bendrosios programos ir struktūrinių fondų kriterijus, nes skiriant finansavimą pagal Septintąją bendrąją programą turi vyrauti kompetencijos principas (programą koordinuoja ir tvarko tik Europos Komisija), siekiant užtikrinti didžiausią pridėtinę vertę Europos moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms; su malonumu pažymi, kad 2007–2013 m. laikotarpiu iš sanglaudos fondų (ERPF) inovacijoms remti skiriami 86 mlrd. EUR (25 proc. visos sumos), iš kurių pagrindiniams moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai skiriama 50 mlrd. EUR, t. y., tokia suma, kaip ir visas Septintosios bendrosios programos biudžetas; pabrėžia MTTP teritorinę svarbą, kuriant politiką, atsižvelgti į teritorijos specifinius poreikius ir pajėgas („pažangi specializacija“); be to, mato regiono ir vietos valdžios institucijų įsitraukimo svarbą stiprinant regiono mokslinių tyrimų ir inovacijų pajėgumus; rekomenduoja esamas neišleistas ES biudžeto struktūrinių fondų lėšas iki 2013 m. pabaigos ir 2014–2020 m. skirtas lėšas labiau orientuoti į inovacijas, mokslą ir mokslinius tyrimus, tiek žmogiškųjų išteklių, tiek plėtros ir infrastruktūros požiūriu;

33.  palankiai vertina pastovų, bet nedrąsų progresą, siekiant geresnės vyrų ir moterų dalyvavimo Septintojoje bendrojoje programoje pusiausvyros, kadangi kūrybingumui ir inovacijoms yra svarbi įvairovė; pabrėžia, kad mokslininkės moterys įgyvendina mažesnius ir mažiau profiliuotus mokslinių tyrimų projektus ir užduotis ir kad mokslininkės moterys susiduria su itin daug problemų keliančiais diskriminuojančiais apribojimais, reiškia, kuo aukštesnės pareigos, tuo mažiau mokslininkių moterų jas užima, tai taip pat nurodo ir mažas mokslininkių moterų, kurioms skirtos Europos mokslinių tyrimų tarybos dotacijos pažengusiesiems tyrėjams, skaičius; sutinka, kad reikėtų stiprinti moteris dalyvauti skatinančias priemones visais projekto įgyvendinimo etapais (ypač kreipiant dėmesį į lanksčias darbo valandas, pagerintas vaiko priežiūros įstaigas, socialinės apsaugos nuostatas ir tėvystės atostogas) ir kad Komisija turėtų atgaivinti mokslininkių moterų dalyvavimą skatinančią iniciatyvą ir stengtis raginti valstybes nares spręsti su vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumu susijusias problemas; pabrėžia, kad siekis, užtikrinti, kad programose ir patariamuosiuose komitetuose dalyvaujančios moterys sudarytų 40 proc., būtų įgyvendinamas atsargiai; ragina Komisiją įsteigti visas sritis apimantį komitetą, kuris stebėtų ir patartų dėl moterų tyrėjų atstovavimo ir vystytų lyčių veiksmų planą, kaip rekomenduota galutiniame Šeštosios bendrosios programos įvertinime; ragina universitetus ir ES institucijas propaguoti mokslą kaip abiems lytims įdomią sritį pradedant nuo ankstyvų švietimo etapų, pateikiant moteris tyrėjas kaip sektinus pavyzdžius;

34.  mano, kad ypač svarbų vietinių inovacijas diegiančių MVĮ ir Europos Komisijos jungties vaidmenį regiono mastu atlieka tarpinės organizacijos (kaip antai Prekybos rūmai, Europos verslo ir inovacijų tinklas (angl. Enterprise Europe Network) bei regionų inovacijų agentūros;

35.  mano, kad reikia atverti programas tarptautiniams partneriams; pabrėžia, kad pagrindinis principas turėtų būti tas, kad visos programos būtų atviros ir užsienio grupių (turinčių specialių kompetencijų) finansavimui; nepritaria nuomonei, kad Komisija galėtų geriau nei tyrėjai nustatyti, kokius bendradarbiavimo partnerius pasirinkti;

36.  mano, kad turėtų būti patvirtinti Septintosios bendrosios programos prioritetai; mano, kad šalys bei subjektai, su kuriais numatoma bendradarbiauti tarptautiniu mastu, turi būti pasirenkami susitarus su valstybėmis narėmis, siekiant užtikrinti, kad šie veiksmai tinka visoms dalyvaujančioms šalims; tačiau dar kartą patvirtina, kad reikia skirti dėmesį bendradarbiavimui su besivystančiomis šalimis;

Finansavimas

37.  mano, kad Septintosios bendrosios programos finansavimo dydis, kuris yra vertas pasitikėjimo ir reikalingas, turi būti bent jau išlaikytas siekiant reaguoti į pagrindinius visuomenei kylančius iššūkius ir primena, kad investicijos į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas yra ilgalaikės ir svarbiausios siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų;

38.  mano, kad Septintosios bendrosios programos išlaidos, taip pat ir bendra mokslinio tyrimo pakraipa turi kaip galima geriau derėti su visais svarbiausiais strategijoje „Europa 2020“ nustatytais politikos tikslais, mano, kad mokslinei pažangai didelių iššūkių srityse reikia vidutinės trukmės ar ilgalaikio finansavimo priemonių, kuriomis būtų remiami tiek fundamentiniai moksliniai tyrimai, tiek bendradarbiavimas su pramone ir išoriniais partneriais, įsipareigojimo;

39.  pabrėžia lemiamą mokslinių tyrimų institutų vaidmenį ir pabrėžia, kad jų vystymas ir finansavimas (paremtas ESFRI sąrašu ir apimantis aprūpinimą laboratorine įranga ir instrumentais bei jų priežiūrą) turi būti geriau derinamas ir bendrai finansuojamas kartu su Septintąja bendrąja programa, Europos investicijų banko (EIB) priemonėmis, struktūriniais fondais ir nacionaline bei regionine politika; mano, kad reikia vengti mokslinių tyrimų infrastruktūros objektų pasikartojimo valstybėse narėse ir kad būtina užtikrinti geresnę galimybę nevaržomai ir pagal kompetenciją naudotis mokslinių tyrimų infrastruktūromis; ragina imtis pastangų padidinti mokslinių tyrimų institutų vaidmenį Septintojoje bendrojoje programoje, ypač kai galima gauti daugiausia ES pridėtinės vertės;

40.  mano, kad mokslinių tyrimų infrastruktūros objektų finansavimo paramos gavėjai turi aiškiai pagrįsti savo vaidmenį ir įrangos, laboratorijų bei mokslinių tyrimų ar techninių darbuotojų naudojimą; todėl mano, kad reikia sukurti stebėjimo ir tikrinimo sistemą, kuria būtų tikrinama, ar laikomasi sutarčių;

41.  ragina valstybes nares ir Europos Sąjungą laikytis finansinių įsipareigojimų, įskaitant įsipareigojimus dėl veiksmų, atsižvelgiant į 185 ir 187 straipsnius, prisiimtų pagal tarptautinius mokslinių tyrimų susitarimus;

42.  atsižvelgdamas į tikslą skirti 3 proc. BVP moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai iki 2020 m. ir į pripažindamas, kad moksliniai tyrimai ir inovacijos yra vienintelis užtikrintas ES ekonomikos atgaivinimo kelias, ragina Komisiją apsvarstyti galimybę nustatyti privalomą laikiną mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros finansavimo lygį, kuris sudarytų apie 1 proc. BVP, iki 2015 m.;

Inovacijų vaidmuo

43.  ragina stiprinti inovacijų apimtį ateities darbo programose; mano, kad siekiant, kad mokslinių tyrimų ir inovacijų programos turėtų aiškų poveikį rinkai ir visuomenei, turi būti taikomi veiksmai, leidžiantys optimaliai išnaudoti ir komercializuoti mokslinių tyrimų rezultatus, pateikus specialias paraiškas ar įvertinant kriterijus atitinkamose teritorijose; ragina Komisiją pradėti finansuoti parodomuosius, bandomuosius ir koncepcijos įrodymo projektus iki Septintosios bendrosios programos pabaigos ir apsvarstyti finansavimo sistemą, siekiant teikti lėšas sėkmingiems projektams ir paremti jų įtraukimą į rinką taip papildant joms iš anksto skirtas finansavimo lėšas; taip pat šiuo atžvilgiu mano, kad reikalingas glaudus Septintosios bendrosios programos, struktūrinių fondų ir konkurencingumo ir inovacijų programos bendradarbiavimas;

44.  atkreipia dėmesį į tai, kad jei Septintoji bendroji programa struktūriškai bus padalyta atskiriant mokslą mokslui, mokslą konkurencijai ir mokslą visuomenei, kils rizika, jog bus neatsižvelgiama į laipsnišką perėjimą nuo fundamentinių tyrimų prie taikomųjų tyrimų ir naujovių; pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad sėkmingam integruotų projektų įgyvendinimui nekliudys nelanksčios struktūros;

45.  mano, kad Septintoji bendroji programa, tiek ir būsima Aštuntoji bendroji programa turėtų labiau prisidėti prie pramonės plėtros Europoje, ir ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti taikomuosius mokslinius tyrimus;

46.  pripažindamas, kad vykdant Septintąją bendrąją programą pirmiausia siekiama mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, pabrėžia, kad yra svarbu rengti ES politiką ir programas tokiu būdu, kad būtų pilnai išnaudojama visos mokslinių tyrimų ir plėtros pridėtinės vertės grandinės sąveika (nuo mokslinių tyrimų ir švietimo iki darbo vietų sukūrimo, taikant inovacijas); mano, kad tai yra vienintelis būdas pasiekti Inovacijų sąjungos nustatytus tikslus ir pagreitinti Europos perėjimą prie žiniomis grįstos visuomenės; šiuo tikslu, palankiai vertindamas šiuo metu plėtojamą inovacijų diegimo rezultatų suvestinę, ragina plačiai apibrėžti inovacijas (įskaitant netechnologines ir į darbuotojus orientuotas inovacijas) ir vystyti veiksmingesnius modelius, metodus ir priemones siekiant išmatuoti ir paskatinti inovacijas per viešuosius pirkimus ir nustatant finansinės inžinerijos standartus;

47.  pripažįsta, kad Europos technologijų platformos, bendros technologijų iniciatyvos bei viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė, padeda užtikrinti didesnį pramonės sektoriaus atstovų dalyvavimą ir ragina jas įtraukti į būsimas programas; pabrėžia poreikį užtikrinti tinkamas dalyvavimo taisykles (įskaitant intelektinės nuosavybės teises) ir finansavimo įkainius (įskaitant netiesioginių išlaidų finansavimo įkainius), taip pat ir toliau veikti kuo paprasčiau, siekiant pritraukti kuo didesnį skaičių MVĮ, viešųjų mokslinių tyrimų institutų ir mažesnių mokslinių tyrimų organizacijų, ir tokiu būdu užtikrinti geresnę pusiausvyrą suinteresuotų šalių prieigą ir dalyvavimą Bendrose technologijų iniciatyvose ir viešojo ir privačiojo sektorių partnerystėje;

Paprastinimo priemonių stebėsena

48.  reiškia susirūpinimą dėl per didelės Septintosios bendrosios programos administracinės naštos; pabrėžia, kad paprastinimo priemonės, dėl kurių nereikia keisti reglamentavimo tvarkos, turi būti taikomos kaip galima greičiau, remiantis paprastumo, stabilumo, nuoseklumo, teisinio aiškumo, nuoseklumo, pažangos ir pasitikėjimo principais, ir ragina Komisiją išnagrinėti kitas paprastinimo priemones, įskaitant paraiškų teikėjų įnašus natūra, taip pat ir tolesnį suderinimą su skaičiavimo ir apskaitos metodais, naudojamais nacionalinėse finansavimo sistemose; ragina Komisiją imtis skubių priemonių siekiant gerokai sutrumpinti laikotarpį nuo paraiškos pateikimo iki išmokos suteikimo, mažinti biurokratines projektų paraiškų parengimo, pateikimo ir vertinimo ir audito procedūras (įskaitant ES paraiškų teikimo portalą, paremtą atitinkamu JAV pavyzdžiu), sumažinti periodinių finansinės būklės ataskaitų skaičių ar rasti geresnę pusiausvyrą tarp mokslinių tyrimų rizikos ir kontrolės; pabrėžia, kad vadovaujantis ES mokslinių tyrimų finansavo politikai įprasta rizikos vengimo kultūra užkertamas kelias itin rizikingų mokslinių tyrimų idėjų, turinčių didžiausią proveržio potencialą, finansavimui ir todėl siūlo vadovautis pasitikėjimu grindžiamu principu, kuriuo remiantis būtų labiau toleruojama rizika ir nesėkmė ir kuris yra priešingas vien tik rezultatais grindžiamam principui, kuris galėtų trukdyti vykdyti novatoriškus mokslinius tyrimus; rekomenduoja supaprastinti sąvokos „tinkamos finansuoti sąnaudos“ interpretavimą ir labiau ją paaiškinti; remia pasiūlymą peržiūrėti Finansinį reglamentą, siekiant supaprastinti procedūras, ir ragina peržiūrėti ir (arba) papildomai išaiškinti ES tarnybos nuostatus asmeninės atsakomybės atžvilgiu; ragina parengti tikslesnes, nuoseklesnes ir skaidresnes audito procedūros taisykles, taip pat mažiau naudojantis atsitiktinės atrankos būdais ir daugiau remtis realiais kriterijais pvz., dalyvių patirtimi ir su klaidomis bei atitiktimi susijusiomis aplinkybėmis;

49.  dar kartą pakartoja, kad valdant dabartinę Septintąją bendrąją programą svarbu nedelsiant įdiegti procedūrų, administravimo ir finansavimo paprastinimo priemones, nustatytas 2010 m. lapkričio 11 d. Parlamento rezoliucijoje; džiaugiasi 2011 m. sausio 24 d. Komisijos priimtu sprendimu, kuriuo nustatomos trys paprastinimo priemonės, taip pat ir vieningos registracijos priemonės sukūrimu; ragina Komisiją greitai įgyvendinti šias priemones vienodu būdu ir ištirti, kur dar galima būtų taikyti papildomas paprastinimo priemones; apgailestauja dėl rimtų aiškinimo problemų ir teisinio netikrumo Septintosios bendrosios programos dalyviams ir dar kartą pakartoja savo pageidavimą, kad šiuo metu nagrinėjami Komisijos ir naudos gavėjų ginčai dėl visų bendrųjų programų būtų greitai išspręsti, laikantis griežto viešųjų finansų valdymo principo; prašo Komisijos leisti paramos gavėjams konsultuotis su mokslinių tyrimų aiškinimo komitetu projekto metu ar po jo, kad išsiaiškintų su išlaidų apskaičiavimu, dalyvavimo taisyklėmis ir auditu, įskaitant baigiamąjį auditą, susijusius klausimus; pabrėžia poreikį išsaugoti tai, kas gerai veikia, keisti tik tas taisykles, kurias reikia pritaikyti;

50.  ragina imtis priemonių laikui, kurį trunka suteikti paramą, sumažinti, padidinant išmokų, patvirtintų per mažiau nei aštuonis mėnesius, procentą tam tikru procentu iki 2011 m., o patvirtintų per mažiau nei šešis mėnesius – per likusį laikotarpį;

51.  pritaria rekomendacijoms sutrumpinti konkursų laiką ir ragina įvertinti esamas priemones, prieš kuriant kokias nors naujas priemones pagal Septintąją bendrąją programą;

52.  siūlo, kad Komisija padėtų valstybės institucijoms tobulinti savo valdymo sistemas, atliekant įvertinimus be ekonominių padarinių, kurie leistų šioms institucijoms pasirinkti veiksmus, siekiant pagerinti savo projektų valdymą įgyvendinant juos per konkretų, ne ilgesnį nei vienerių metų, laikotarpį;

Rizikos pasidalijimo finansinė priemonė

53.  mano, kad rizikos pasidalijimo finansinė priemonė buvo svarbiausias svertas ir kokybės, ir kiekio atžvilgiu, siekiant padidinti investicijas į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas krizės metu, kai bankai nebegalėjo daug investuoti, – pirmaisiais metais pagal šią priemonę suteikta 8 mlrd. EUR paskolų, padėjusių investicijoms skirti daugiau negu 20 mlrd. EUR;

54.  tačiau reiškia susirūpinimą dėl nedidelių sumų, skirtų mokslinių tyrimų infrastruktūrai, mokslinius tyrimus atliekantiems universitetams ir organizacijoms bei MVĮ, ypač inovacinėms MVĮ, ir dėl to, kad pastebimas akivaizdžiai nevienodas suteiktų paskolų pasiskirstymas geografiniu ir sektoriniu požiūriu; todėl palaiko konkrečias ekspertų grupės rekomendacijas, kuriomis siekiama gerinti tam tikrų tikslinių grupių, kurioms nepakankamai atstovaujama, dalyvavimą ir remia 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas, ypač dėl to, kad būtina išbandyti visus įmanomus veiksmus siekiant Europos lygmeniu padidinti intelektinės nuosavybės teisių vertę, visų pirma tam, kad MVĮ būtų sudarytos palankios sąlygos patekti į žinių rinką;

55.  apgailestauja, kad rizikos pasidalijimo finansinės priemonės projektai vykdomi tik 18 valstybių narių ir dviejose bendradarbiaujančiose šalyse ir kad MVĮ, universitetai ar mokslinių tyrimų institucijos ir mokslinių tyrimų infrastruktūros objektai šiuo metu nepakankamai atstovaujami rizikos pasidalijimo finansinės priemonės programoje; ragina Komisiją įvertinti priežastis, kodėl devynios kitos ES narės nesinaudoja šia nauja priemone, kuri gerokai prisideda prie mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų finansavimo, ir užtikrinti visų susijusių šalių dalyvavimą;

56.  ragina Komisiją ir valstybes nares ištirti su rizikos pasidalijimo finansinių priemonių paskolų prieinamumu valstybių narių lygmeniu susijusį viešumą ir užtikrinti, kad potencialūs dalyviai gautų tinkamą informaciją ir pagalbą, norėdami gauti pasidalijimo finansinių priemonių paskolas, ypač tose valstybėse narėse, kurių valiuta ne euras;

57.  rekomenduoja šią inovacinę finansinę priemonę toliau taikyti ir stiprinti įgyvendinant Septintąją bendrąją programą ir būsimą Aštuntąją bendrąją programą, nes tai padeda gerinti galimybes gauti finansavimą ir didinti privačių investicijų naudą; pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad šios finansinės priemonės būtų tinkamos MVĮ;

Bendra išvada ir ateities gairės

58.  ragina įgyvendinant Septintąją bendrąją programą atsižvelgti į skirtingą ekonomikos krizės poveikį baigiamiesiems programos įgyvendinimo metams (2011–2013 m.) kiekvienoje valstybėje narėje, nes lieka didelės sumos (28,8 mlrd. EUR per trejus metus), kurių panaudojimas turi būti suplanuotas, turi būti pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai ir pasirengta įgyvendinti Europos mokslinių tyrimų erdvę bei iniciatyvą „Inovacijų sąjunga“; ypač ragina suderinti Septintosios bendrosios programos tikslus su ES strategijomis dėl išteklių veiksmingumo, žaliavų ir su skaitmenine darbotvarke;

59.  mano, kad likusios sumos neturėtų būti atimtos iš mokslinių tyrimų srities ir naudojamos kitų, su mokslinių tyrimų ir inovacijų sektoriumi bei Septintosios bendrosios programos tikslais nesusijusių programų ar priemonių, išlaidoms padengti;

60.  pabrėžia, kad reikia stiprinti, skatinti ir užtikrinti mokslinių tyrimų plėtros Europos Sąjungoje finansavimą, gerokai padidinant susijusias išlaidas nuo 2013 m.; mano, kad toks finansavimo padidinimas, idealiu atveju padidinant biudžetą, turi puoselėti tvarų augimą ir konkurenciją per kompetenciją; šiuo pabrėžia, kad tokį lėšų derinimą reikia derinti su labiau į rezultatus orientuotu, į veiksmingumą nukreiptu požiūriu ir radikaliu finansavimo procedūrų supaprastinimu; remia tolesnį ES mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų programų bendradarbiavimą pvz., programą „Bendroji strateginė mokslinių tyrimų ir inovacijų programa“; mano, kad kartą įdiegtos ateities programos tęstinumas yra svarbus visiems susijusiems subjektams;

61.  pabrėžia, kad svarbu atsižvelgti į kiekvienoje iš sričių, priskirtų politiniams finansavimo prioritetams, gautų rezultatų įvertinimą ir veiksmingumą, siekiant pagerinti būsimų programų vertinimą;

o
o   o

62.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms.

(1) OL L 412, 2006 12 30, p. 1. (2) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0401. (3) OL C 161 E, 2011 5 31, p. 104.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl ES ir Kanados prekybos santykių

P7_TA(2011)0257 B7-0344/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Prekyba, augimas ir tarptautinė arena. Prekybos politika – svarbiausia ES 2020 m. strategijos sudėtinė dalis“ (COM(2010)0612) ir 2010 m. liepos 7 d. Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Visapusiškos Europos tarptautinės investicijų politikos kūrimas“ (COM(2010)0343),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. spalio mėn. bendrą Komisijos ir Kanados vyriausybės tyrimą „Vertinant glaudesnio ES ir Kanados ekonominio bendradarbiavimo išlaidas bei naudą“(1) bei į 2009 m. kovo 5 d. bendrą pranešimą apie ES ir Kanados bendradarbiavimo apimties nustatymą(2),

–  atsižvelgdamas į ES ir Kanados viršūnių susitikimo metu priimtą bendrą deklaraciją dėl visapusiško ekonominio bendradarbiavimo susitarimo tarp Europos Sąjungos ir Kanados, kuris buvo pasirašytas Prahoje 2009 m. gegužės 6 d. (Tarybos dok. 09547/2009),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 20 d. Komisijos rekomendaciją Tarybai dėl derybinių nurodymų dėl ekonominės integracijos susitarimo su Kanada dalinio pakeitimo siekiant suteikti Komisijai įgaliojimus Sąjungos vardu derėtis dėl investicijų (SEC(2010)1577),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 10 d. Komisijos pranešimą Europos Vadovų Tarybai „2011 m. prekybos ir investavimo kliūčių ataskaita. Bendradarbiavimas su strateginiais ekonominiais partneriais siekiant geresnių patekimo į rinką sąlygų. Prekybos kliūčių šalinimo veiksmų prioritetai“ (COM(2011)0114),

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas, o ypač 2007 m. gegužės 22 d. rezoliuciją „Pasaulinė Europa. Išoriniai konkurencingumo aspektai“(3), 2008 m. vasario 19 d. rezoliuciją „ES strategija siekiant užtikrinti Europos įmonių patekimą į rinkas“(4), 2008 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl prekybos žaliavomis ir prekėmis(5), 2008 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl prekybos paslaugomis(6), 2008 m. gruodžio 18 d. rezoliuciją dėl klastočių įtakos tarptautinei prekybai(7), 2009 m. vasario 5 d. rezoliuciją dėl Europos MVĮ tarptautinės prekybos vaidmens sustiprinimo(8), 2010 m. gegužės 5 d. rezoliuciją dėl ES ir Kanados aukščiausio lygio susitikimo(9), 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir socialinių bei aplinkos apsaugos standartų tarptautiniuose prekybos susitarimuose(10), 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl tarptautinės prekybos politikos atsižvelgiant į klimato kaitos reikalavimus(11), 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl įmonių socialinės atsakomybės tarptautinės prekybos susitarimuose(12), 2011 m. vasario 17 d. rezoliuciją dėl strategijos „Europa 2020“(13) ir 2011 m. balandžio 6 d. rezoliuciją dėl būsimos Europos tarptautinės investicijų politikos(14),

–  atsižvelgdamas į Europos Bendrijų ir Kanados prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo pagrindų susitarimą(15) bei kitus vėlesnius dvišalius susitarimus su Kanada, ypač susitarimą dėl muitinių bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos muitinės veiklos srityje(16), susitarimą dėl sanitarinių priemonių visuomenės ir gyvūnų sveikatai apsaugoti prekiaujant gyvais gyvūnais ir gyvūninės kilmės produktais(17), susitarimą dėl prekybos vynais ir spiritiniais gėrimais(18), civilinės aviacijos saugos susitarimą(19) ir susitarimą dėl oro transporto(20),

–  atsižvelgdamas į iš dalies pakeistą Pamatinį susitarimą dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių(21),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 207 straipsnio 3 dalį ir 218 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi per Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) įtvirtinta taisyklėmis pagrįsta daugiašalės prekybos sistema, nustatydama atitinkamas taisykles ir užtikrindama, kad jų būtų laikomasi, ir toliau yra tinkamiausia sąžiningos ir lygiateisės prekybos reguliavimo bei skatinimo sistema,

B.  kadangi sėkminga Dohos plėtros darbotvarkės pabaiga yra ypač svarbi tolesnei PPO plėtrai; kadangi toks susitarimas netrukdo dvišaliams susitarimams viršyti PPO įsipareigojimų ir papildyti daugiašalių taisyklių,

C.  kadangi Kanada yra viena iš ES seniausių ir glaudžiausių partnerių ir yra pirmoji industrializuota šalis, su kuria 1976 m. ES pasirašė prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo pamatinį susitarimą; kadangi per ilgą laikotarpį buvo pasirašyta nemažai dvišalių susitarimų, skirtų sudaryti palankesnes sąlygas glaudesniems prekybiniams santykiams,

D.  kadangi ES yra antra pagal svarbą Kanados prekybos partnerė, o Kanada šiuo metu yra vienuolikta pagal svarbą ES prekybos partnerė (2009); kadangi Kanada yra ketvirtas pagal dydį tiesioginių užsienio investicijų ES šaltinis, o ES yra antras pagal dydį tiesioginių užsienio investicijų Kanadoje šaltinis (2008),

E.  kadangi bendras 2008 m. tyrimas parodė, jog liberalizavus dvišalę prekybą didelę naudą gautų tiek Kanada, tiek ir ES,

F.  kadangi privataus sektoriaus atstovai ES ir Kanadoje išreiškė tvirtą paramą plataus užmojo visapusiškam ekonominiam susitarimui ir kadangi glaudesnės ES ir Kanados ekonominės partnerystės plėtojimas būtų aiškus augimą skatinantis signalas investuotojams ir įmonėms ES ir Kanadoje, o taip pat tarptautiniu mastu,

G.  kadangi bendrai sutariama, kad ES ir Kanados ekonominių santykių galimybės dar nėra visiškai išnaudotos ir kad ES ir Kanados laisvosios prekybos sutartis gali labai prisidėti prie šių galimybių vystymo ir įgyvendinimo, nes būtų pagerinti prekybos ir investicijų srautai ir panaikinti tarifai, didžiausi tarifai ir nepagrįsti netarifiniai barjerai bei remiamas glaudesnis bendradarbiavimas, ypač bendradarbiavimas reglamentavimo, darbo jėgos judumo ir profesinės kvalifikacijos pripažinimo srityse,

H.  kadangi vykdomomis derybomis dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo siekiama labai pažangaus susitarimo, siekiais viršijančio visus iki šiol priimtus ES ir Kanados prekybos ir ekonominius susitarimus, kuriuo būtų dar labiau paspartinta jau ir taip aktyvi dvišalė prekyba bei investicijų ryšiai,

I.  kadangi Komisija investicijų apsaugą nori integruoti į su Kanada vykdomas derybas ir pasiūlė Tarybai iš dalies pakeisti galiojančius derybinius nurodymus,

J.  kadangi tiek ES, tiek Kanada pareiškė, kad buvo pasiekta didelė pažanga vykdant derybas dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo, siekiant iki 2011 m. pabaigos sudaryti susitarimą,

1.   mano, kad PPO principais pagrįsta daugiašalė prekybos sistema išlieka veiksmingiausia priemone siekti laisvos, sąžiningos ir teisingos prekybos pasaulyje; dar kartą pakartoja savo paramą siekiant sėkmingos Dohos plėtros darbotvarkės derybų pabaigos, kuri išlieka ES prekybos politikos prioritetu; mano, kad ES ir Kanada kartu gali prisidėti siekiant sėkmingos Dohos plėtros darbotvarkės derybų pabaigos;

2.  pritaria susitarimui su Kanada, kuriuo būtų viršijami PPO įsipareigojimai ir būtų papildomos daugiašalės taisyklės su sąlyga, kad derybomis bus pasiektas suderintas, plataus užmojo ir aukštos kokybės susitarimas, kuriuo būtų siekiama daugiau nei tik sumažinti tarifus; reikalauja prekybos ginčų atvejais kartu su turimomis teisinėmis priemonėmis taikyti abipusiškumo principą ir ypač pabrėžia poreikį pagerinti intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, įskaitant prekių ženklų, patentų ir geografinių nuorodų apsaugą, taip pat suteikti iš tiesų abipusę prieigą prie rinkos, ypač paslaugų bei viešųjų pirkimų rinkose (įskaitant žemesniu nei federalinės valdžios lygmeniu);

3.   ragina Komisiją parodyti gerą valią ir atsiimti savo reikalavimus dėl vietinio lygmens nuostatų pagal Ontarijo ekologiškos energijos aktą;

4.  laikosi nuomonės, kad skyriaus dėl intelektinės nuosavybės nuostatos neturėtų daryti neigiamos įtakos generinių vaistų gamybai ir jose turi būti atsižvelgiama į sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje išimtis, susijusias su visuomenės sveikata;

5.  pažymi, kad Komisija pasirinko „neigiamo“ sąrašo metodą paslaugoms liberalizuoti, tačiau mano, jog kad tai reikėtų vertinti kaip išimtį ir tai neturėtų tapti precedentu ateityje vykdant derybas; mano, kad komunalinių paslaugų išimtis pagal GATS vis dar yra tinkamiausia priemonė siekiant piliečiams užtikrinti visuotinę prieigą prie viešųjų paslaugų;

6.  yra susirūpinęs tolesniu asbesto kasyklų eksploatavimu Kanadoje ir su tuo susijusiu rimtu poveikiu darbuotojų sveikatai; primena, kad ES uždraudė visą asbesto naudojimą, gavybą ir perdirbimą, taip pat asbesto produktų gamybą; ragina Kanadą imtis panašių veiksmų siekiant pagerinti visuomenės sveikatą;

7.  atsižvelgdamas į tai, jog abiejų valstybių ekonomikos viena kitą papildo, atkreipia dėmesį į ateities galimybes plėtoti intensyvesnę ES ir Kanados tarpusavio prekybą bei didinti investicijas, o taip pat galimybes verslui priėmus išsamų ekonominį ir prekybos susitarimą;

8.  mano, kad Komisijos ambicijas vykdant diskusijas su Kanada turėtų atitikti lygiai toks pat ambicingas požiūris į tvarią plėtrą, ypač susijęs su įsipareigojimais darbo jėgos srityje, aplinkos apsaugos skyriaus apimtimi ir daugiašalio aplinkosaugos susitarimo klausimų sprendimo būdais, taip pat su įgyvendinimo priemonėmis, ir šios ambicijos turėtų padėti remti ir skatinti iniciatyvas, skirtas padėti kovojant su klimato kaita, skatinant užtikrinti teisiškai privalomas žmogaus teises bei socialinius ir aplinkos apsaugos standartus, o taip pat skatinant įmonių socialinę atsakomybę;

9.  teigiamai vertina derybose dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo pasiektą pažangą bei ragina Komisiją ir toliau konsultuotis su pagrindinėmis suinteresuotomis šalimis; net bendruoju tyrimu pademonstravus didelės naudos Kanadai ir ES potencialą, ragina Komisiją kaip galima greičiau atlikti visapusišką poveikio tvarumui vertinimą, įvertinant numatomą poveikį sektoriams bei socialines ir ekonomines pasekmes Europos Sąjungai pasirašius galutinį susitarimą;

10.  pažymi, kad ES ir Kanados santykių kompetencija priklauso išskirtinai federaliniam lygmeniui, tačiau, kadangi Kanados provincijos ir teritorijos atsakingos už sutarties įpareigojimų, kurie patenka į jų jurisdikcijos sritį, įgyvendinimą, pritaria Kanados provincijų ir teritorijų dalyvavimui derybose dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo ir laiko tokį dalyvavimą svarbiu bei skatina provincijas ir teritorijas derinti politiką ir procedūras, kad būtų galima kaip galima labiau padidinti potencialią naudą; laikosi nuomonės, kad sėkmingos derybos turėtų apimti aiškius provincijų ir teritorijų vyriausybių įsipareigojimus;

11.  susirūpinęs pažymi, kad Komisija pateikė Tarybai pasiūlymą dėl derybinių nurodymų pakeitimo suteikiant Komisijai įgaliojimus derėtis su Kanada dėl investicijų, nesulaukusi Parlamento pozicijos dėl bendros būsimos ES investicijų politikos; ragina Komisiją derantis su Kanada dėl investicijų visapusiškai atsižvelgti į Europos Parlamento išvadą šiuo klausimu; mano, kad, turint mintyje Kanados ir ES aukšto lygio teisines sistemas, tinkamiausios ginčų sprendimo priemonės yra tarpvalstybinis ginčų sprendimo mechanizmas ir teisinių vietos priemonių taikymas; ragina Komisiją užtikrinti, kad galimų investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmas netrukdytų rengti būsimus teisės aktus svarbiose politikos srityse, pvz., aplinkos apsaugos teisės aktus, ir būtų įtvirtintas platesniuose reikalavimuose kaip pažymėta Parlamento rezoliucijoje dėl būsimos Europos tarptautinės investicijų politikos;

12.  pabrėžia, kad investavimo skyrius turėtų skatinti kokybiškas investicijas, kuriomis atsižvelgiama į aplinkos apsaugą ir skatinamos geros darbo sąlygos; be to, ragina investicijų skyriuje atsižvelgti į abiejų šalių teisę reglamentuoti, ypač nacionalinio saugumo, aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos, darbuotojų ir vartotojų teisių, pramonės politikos ir kultūrinės įvairovės srityse; ragina Komisiją iš investicijų susitarimų taikymo apimties pašalinti opius sektorius, pvz., kultūros, švietimo, nacionalinės gynybos ir visuomenės sveikatos;

13.  pakartoja savo susirūpinimą dėl bituminio smėlio gavybos poveikio pasaulio aplinkai, nes gavybos metu į aplinką išskiriama daug anglies dioksido, ir dėl grėsmės vietos biologinei įvairovei; išreiškia įsitikinimą, kad derybos dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo neturėtų daryti neigiamo poveikio ES teisei priimti kuro kokybės direktyvą ar Kanados valdžios institucijų gebėjimui ateityje priimti aplinkosaugos standartus, susijusius su bituminio smėlio gavyba; ragina abi šalis visus nesutarimus spręsti draugiškai ir nekeliant pavojaus deryboms dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo;

14.  atkreipia dėmesį į naujausius teisinius pokyčius, susijusius su ES iš ruonių pagamintų produktų draudimu, ypač į Kanados prašymą, kad PPO sukurtų oficialią ginčų sprendimo grupę; tikisi, kad Komisija išlaikys tvirtą ES poziciją dėl iš ruonių pagamintų produktų importo draudimo; ir išreiškia didelę viltį, kad Kanada dar prieš Europos Parlamentui privalomai ratifikuojant išsamų ekonominį ir prekybos susitarimą, atsiims šį reikalavimą dėl PPO, kuris prieštarauja pozityviems prekybiniams santykiams;

15.  atkreipia dėmesį į skirtingas politikos kryptis, susijusias su genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) reglamentavimu, kurias vykdo ES ir Kanada; įspėja, kad privačios įmonės gali kelti klausimą dėl griežtesnių ES taikomų taisyklių atsižvelgdamos į pagal išsamų ekonominį ir prekybos susitarimą siūlomą ginčų sprendimo mechanizmą;

16.  laikosi nuomonės, kad skyriai dėl žemės ūkio šiose derybose bus svarbus klausimas abiems šalims; yra susirūpinęs dėl galimai svarbių nuolaidų genetiškai modifikuotų produktų, pieno ir kilmės ženklinimo srityse; todėl pabrėžia, kad turėtų būti visapusiškai atsižvelgiama į interesus ir prioritetus žemės ūkio srityje, ir ragina Komisiją derėtis dėl susitarimo, kuris būtų naudingas ES ir Kanados vartotojams, o taip pat abiejų šalių žemės ūkio sektoriui, ir pasiekus suderintų bendrų rezultatų užtikrinti didesnę, bet sąžiningą ES ir Kanados tiekėjų konkurenciją tiekiant žemės ūkio produktus; atsižvelgdamas į tai palankiai vertina abiejų šalių pradinį įsipareigojimą neišlaikyti, neįvesti ar neįvesti iš naujo subsidijų žemės ūkio produktų, kuriais prekiaujama, eksportui, nes tai teigiamas žingsnis vykdant plataus užmojo ir sąžiningas derybas ir susitarimas bendradarbiauti vykstant PPO deryboms žemės ūkio klausimais;

17.  siekiant ES politikos darnumo, ir ypač politikos, kuri yra vykdoma užjūrio šalių arba teritorijų (UŠT) atžvilgiu, prašo Komisijos užtikrinti, kad sudarant būsimą ES ir Kanados susitarimą būtų apsaugoti jų interesai, susiję su jų strateginiais produktais;

18.  pabrėžia, kad derybos dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių yra pagrindinis skyriuose dėl žemės ūkio sprendžiamas klausimas; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją įsipareigoti derėtis dėl taisyklių, susijusių su šiomis priemonėmis, aukšto standarto;

19.  primena Tarybai ir Komisijai, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Taryba privalo gauti Parlamento sutikimą dėl visų tarptautinės prekybos susitarimų, o Parlamentas tiek Tarybos, tiek ir Komisijos privalo būti nedelsiant ir visapusiškai informuojamas visais procedūros etapais; ragina Tarybą visais procedūros, už kurią ji yra atsakinga, etapais nedelsiant teikti Parlamentui visą informaciją, ypač susijusią su jos patvirtintais derybiniais nurodymais ir jų pakeitimais; ragina Tarybą ir Komisiją visais derybų etapais užtikrinti Parlamento dalyvavimą ir visapusiškai atsižvelgti į Parlamento nuomonę;

20.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Kanados federalinei vyriausybei ir parlamentui ir provincijų ir teritorijų vyriausybėms ir parlamentams.

(1) http://trade.ec.europa.eu/doclib/docs/2008/october/tradoc_141032.pdf (2) http://trade.ec.europa.eu/doclib/docs/2009/march/tradoc_142470.pdf (3) OL C 102 E, 2008 4 24, p. 128. (4) OL C 184 E, 2009 8 6, p. 16. (5) OL C 279 E, 2009 11 19, p. 5. (6) OL C 295 E, 2009 12 4, p. 67. (7) OL C 45 E, 2010 2 23, p. 47. (8) OL C 67 E, 2010 3 18, p. 101. (9) OL C 81 E, 2011 3 15, p. 64. (10) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0434. (11) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0445. (12) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0446. (13) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0068. (14) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0141. (15) OL L 260, 1976 9 24, p. 2. (16) OL L 7, 1998 1 13, p. 38. (17) OL L 71, 1999 3 18, p. 3. (18) OL L 35, 2004 2 6, p. 3. (19) OL L 153, 2009 6 17, p. 11. (20) OL L 207, 2010 8 6, p. 32. (21) OL L 304, 2010 11 20, p. 47.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl kredito reitingų agentūrų: ateities perspektyvos (2010/2302(INI))

P7_TA(2011)0258 A7-0081/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos (IOSCO) 2009 m. kovo mėn. pranešimą dėl tarptautinio bendradarbiavimo prižiūrint kredito reitingų agentūras,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. birželio mėn. bendrą forumą vertinimo, kaip naudojami kredito reitingai, tema,

–  atsižvelgdamas į Finansinio stabilumo tarybos 2009 m. rugsėjo 25 d. pranešimą Didžiojo dvidešimtuko (G20) vadovams „Finansų reguliavimo tobulinimas“,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinio valiutos fondo 2010 m. spalio 29 d. dokumentą „Pasaulio finansinio stabilumo ataskaita: valstybės, finansavimas ir sisteminis likvidumas“,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 26 ir 27 d. G20 vadovų susitikimo Toronte deklaraciją,

–  atsižvelgdamas į Finansinio stabilumo tarybos 2010 m. spalio 27 d. pranešimą dėl priklausomybės nuo reitingų, kuriuos nustato kredito reitingų agentūros, mažinimo principų,

–  atsižvelgdamas į viešas konsultacijas, kurias Komisija pradėjo 2010 m. lapkričio 5 d.,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Teisės reikalų komiteto nuomonę (A7-0081/2011),

A.  kadangi Parlamentas pritaria pasaulio, tarptautiniu ir Europos lygmenimis vykstančiam darbui, susijusiam su kredito reitingų agentūrų reguliavimu,

B.  kadangi kredito reitingų agentūros yra informacijos perdavimo tarpininkės, kurios mažina informacijos asimetriją kapitalo rinkose ir sudaro geresnes galimybes patekti į pasaulio rinkas, mažina su informacija susijusias sąnaudas ir plečia potencialių skolininkų ir investuotojų ratą, taigi užtikrina rinkų likvidumą ir skaidrumą ir padeda nustatyti kainas,

C.  kadangi pagal neseniai priimtus teisės aktus kredito reitingų agentūroms pavesta dar viena užduotis, kurią galima priskirti sertifikavimui, nes reitingai vis dažniau įtraukiami į norminius kapitalo reikalavimus,

D.  kadangi finansinių operacijų vykdytojai per daug pasitikėjo kredito reitingų agentūrų sprendimais,

E.  kadangi kredito reitingų agentūros vertina tris skirtingus sektorius – viešąjį sektorių, įmones ir struktūrizuotas finansines priemones; kadangi kredito reitingų agentūros atliko svarbų vaidmenį kylant finansų krizei, nes nustatė neteisingus struktūrizuotų finansinių priemonių reitingus, kuriuos per krizę reikėjo sumažinti vidutiniškai 3–4 lygmenimis,

F.  kadangi Reglamentas (EB) Nr. 1060/2009 buvo pirmasis atsakas į finansų krizę, jame jau sprendžiami aktualiausi klausimai ir numatoma kredito reitingų agentūrų priežiūra ir reguliavimas; kadangi, nepaisant to, minėtajame reglamente nesprendžiamos visos esminės problemos ir pagal jį iš tikrųjų sukuriama tam tikrų naujų kliūčių patekti į rinką,

G.  kadangi dėl nepakankamo šio sektoriaus reglamentavimo tikrumo kyla grėsmė tinkamai ES finansinių rinkų veiklai, taigi reikia, kad ES Komisija, prieš rengdama tolesnius Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 pakeitimus, tinkamai nustatytų naujosios sistemos spragas ir parengtų įvairių alternatyvių priemonių, skirtų šioms spragoms užpildyti, įskaitant galimybę teikti kitus teisėkūros pasiūlymus, poveikio vertinimą,

H.  kadangi kredito reitingų sektoriuje kyla įvairių problemų, iš kurių svarbiausios – konkurencijos, atskaitomybės ir skaidrumo trūkumas bei oligopolinės struktūros; kadangi ypač dominuojančių reitingų agentūrų problema yra mokėjimo modelis ir kadangi reguliavimo sistemos pagrindinė problema yra pernelyg didelis pasitikėjimas išoriniais kredito reitingais,

I.  kadangi geriausias būdas konkurencijai gerinti būtų sukurti reguliavimo aplinką, kurioje būtų veiksmingai skatinamas patekimas į rinką, ir atlikti išsamesnę galiojančių kliūčių patekti į rinką ir kitų konkurenciją įtakojančių veiksnių analizę,

J.  kadangi ekonomikos augimo laikotarpiu rinkos dalyviai linkę klaidingai suprasti kredito reitingų nustatymo metodiką ir reikšmę (taip siekiama aiškiai nustatyti nemokumo tikimybę) arba jų nepaisyti,

K.  kadangi naujausi su euro krize susiję pokyčiai parodė svarbų valstybės garantuotos skolos reitingų vaidmenį ir reitingų naudojimo reguliavimui nenuoseklumą ir procikliškumą,

L.  kadangi nepriklausomai nuo to, kokios naujos organizacijos ir verslo modeliai gali atsirasti, ir atsižvelgiant į ekonominę valdyseną ir testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ypač svarbu, kad reitingai nepriklausytų nuo rinkos ir politinio poveikio ir būtina tai užtikrinti,

M.  kadangi reitingai gali keistis ir keičiasi atsižvelgiant į esminius rizikos pobūdžio pokyčius arba į naują informaciją, reikėtų juos nustatyti taip, kad jie būtų stabilūs ir nesvyruotų priklausomai nuo nuotaikų rinkoje,

N.  kadangi naudojantis sistema „Bazelis II“ buvo pernelyg pasitikima išoriniais reitingais, tai tam tikrais atvejais lėmė, kad bankai nusprendė nevykdyti autonominių rizikos vertinimų,

O.  kadangi neseniai pagal JAV finansų sistemos reformos įstatymą (angl. Dodd Frank Act) reglamentavus reitingus buvo pasirinkta agentūrų sprendimams suteikti mažiau teisinės reikšmės,

Makrolygis: finansų rinkos reguliavimas
Pernelyg didelė priklausomybė

1.  mano, kad, atsižvelgiant į pakitusį reitingų naudojimą, kai emitento reitingas nustatomas siekiant, kad jam būtų taikomos palankesnės sąlygos pagal reguliavimo tvarką, o ne norint patekti į pasaulio kapitalo rinkas, per realų laikotarpį turi būti kuo labiau mažinama pernelyg didelė pasaulio finansų reguliavimo sistemos priklausomybė nuo išorinių kredito reitingų;

2.  mano, kad reikia mažinti konkurencijos iškraipymus, atsirandančius dėl to, kad kredito reitingų agentūros vertina rinkos dalyvius ir tuo pačiu priima jų užsakymus;

3.  pritaria Finansinio stabilumo tarybos 2010 m. spalio mėn. pateiktiems principams, pagal kuriuos nustatomos bendros gairės, kaip mažinti priklausomybę nuo išorinių kredito reitingų; taip pat pritaria viešoms konsultacijoms, kurias Komisija pradėjo 2010 m. lapkričio mėn.; siekdamas sumažinti per didelį visuotinį finansų reguliavimo sistemos pasitikėjimą reitingais prašo Komisijos patikrinti, ar valstybės narės naudoja reitingus reguliavimo tikslais ir kaip jos tai daro;

4.  atkreipia dėmesį į standartizuoto metodo, numatyto pagal Bazelio reguliavimo sistemą, trūkumus, kurie sudaro sąlygas nustatyti finansų institucijoms taikomus norminius kapitalo reikalavimus remiantis išoriniais kredito reitingais; mano, kad svarbu nustatyti kapitalo pakankamumo sistemą, pagal kurią būtų užtikrinamas patikimas vidinis rizikos vertinimas, geresnė šio rizikos vertinimo priežiūra ir daugiau galimybių gauti informaciją, susijusią su kreditais; atsižvelgdamas į tai pritaria tam, kad būtų labiau taikomas vidaus reitingais grindžiamas metodas (angl. IRB), jei jis yra patikimas ir saugus ir jei finansų institucijos dydis, pajėgumai ir profesionalumas sudaro sąlygas tinkamai vertinti riziką; mano, jog siekiant užtikrinti vienodas veiklos sąlygas svarbu, kad taikant vidaus modelius būtų laikomasi ES reglamente nustatytų reikalavimų ir kad jie būtų tvirtinami tik griežtai patikrinus; tuo pačiu metu mano, kad mažesni ir ne tokie profesionalūs subjektai, kurių pajėgumai mažesni, turėtų turėti galimybę naudoti išorinius reitingus, jei vidinis kredito rizikos vertinimas neperspektyvus ir tokie dalyviai atitinka tinkamus deramo patikrinimo reikalavimus;

5.  pabrėžia, kad šiuo požiūriu labai svarbu stebėti naujienas, susijusias su sistema „Bazelis III“, ir procesą, vykdomą pagal direktyvą dėl kapitalo poreikio IV;

6.  mano, kad reikia atkurti investuotojų pajėgumą patiems atlikti deramą patikrinimą, nes tai būtina norint, jog vertinant kredito riziką būtų labiau taikomi privatūs vidaus modeliai; siūlo bankams ir kitiems finansų subjektams daug dažniau taikyti tinkamą vidinį rizikos vertinimą;

7.  reiškia požiūrį, kad rinkos dalyviai neturėtų investuoti į struktūrizuotus ar kitokius produktus, jei patys negali įvertinti susijusios kredito rizikos, arba, kitu atveju, tokie rinkos dalyviai turėtų taikyti didžiausią rizikos koeficientą;

8.  prašo Europos centrinio banko ir valstybių narių centrinių bankų patikrinti, kaip jie naudoja išorinius reitingus, taip pat ragina šias institucijas kaupti žinias kuriant savo pačių modelius, kuriuos taikant būtų vertinamas turto, tinkamo užstatui teikiant likvidumą, kreditingumas, ir mažinti priklausomybę nuo išorinių reitingų;

9.  ragina Komisiją atidžiai įvertinti galimą alternatyvių kredito rizikos vertinimo priemonių naudojimą;

Didesnis priežiūros institucijų pajėgumas

10.  žino apie neišvengiamą interesų konfliktą, jei rinkos dalyviai atlieka vidinį kredito rizikos vertinimą, susijusį su savo pačių norminiais kapitalo reikalavimais, taigi mano, kad reikia didinti priežiūros institucijų įpareigojimus, pajėgumą, įgaliojimus ir išteklius stebėti, vertinti ir prižiūrėti vidaus modelių tinkamumą, taip pat nustatyti rizikos ribojimo priemones; mano, jog jei vidaus modelis per daug sudėtingas, kad priežiūros institucija galėtų jį atitinkamai įvertinti, neturi būti tvirtinamas tokio modelio naudojimas reguliavimui; siūlo atsižvelgti ir į nepriklausomo mokslinio vertinimo išvadų skaidrumą;

11.  mano, kad tam, jog galėtų veiksmingai naudotis jai suteiktais priežiūros įgaliojimais, Europos priežiūros institucija (Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija) turėtų turėti teisę nepranešus atlikti tyrimus ir patikrinimus vietoje ir kad, naudodamasi jai suteiktais priežiūros įgaliojimais, Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija turėtų asmenims, kurių atžvilgiu vyksta procedūra, suteikti galimybę būti išklausytiems, kad būtų gerbiamos jų teisės į gynybą;

Vienodos veiklos sąlygos

12.  pabrėžia pasaulinį kredito reitingų sektoriaus pobūdį ir primygtinai ragina Komisiją bei valstybes nares bendradarbiaujant su kitomis G20 šalimis kurti aukščiausiais standartais paremtą visuotinį metodą, skirtą reglamentuoti kredito reitingų agentūras ir reguliuoti su reitingais susijusį rizikos ribojimą bei rinkas atsižvelgiant į pernelyg didelio pasitikėjimo išoriniais kredito reitingais mažinimą, siekiant išlaikyti vienodas veiklos sąlygas ir užkirsti kelią reguliavimo arbitražui, tuo pačiu metu užtikrinant, kad rinkos liktų atviros;

13.  mano, kad svarbiausi uždaviniai – skatinti konkurenciją, propaguoti skaidrumą ir atsakyti į klausimą, koks bus mokėjimo modelis, o kredito reitingų agentūrų pobūdžio problema turėtų būti antroje vietoje;

14.  pakartoja, kad Reglamente (EB) Nr. 1060/2009 nustatytos dvi išorinių kreditų reitingų iš trečiųjų valstybių taikymo sistemos ir kad patvirtinimo tvarkos tikslas – leisti nustatyti, kad nelygiaverčiais laikomi trečiųjų valstybių išorės kredito reitingai galėtų būti naudojami Europos Sąjungoje, jei tvirtinančiajai kredito reitingų agentūrai buvo suteikta aiški atsakomybė;

Tarpinis lygis: sektoriaus struktūra
Konkurencija

15.  pabrėžia, kad daugiau konkurencijos nebūtinai reiškia geresnę reitingų kokybę ir pakartoja, kad visos reitingų agentūros turi laikytis aukščiausių veiklos sąžiningumo, informavimo, skaidrumo ir interesų konfliktų valdymo standartų, numatytų Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 reikalavimuose, siekiant užtikrinti reitingų kokybę ir išvengti „reitingų pirkimo“ praktikos;

Europos kredito reitingų fondas

16.  prašo Komisijos atlikti visiškai nepriklausomo Europos kredito reitingų fondo (EKRF), kuris kauptų žinias apie tris reitingų sektorius, sąnaudų, naudos ir galimos valdymo struktūros detalų poveikio vertinimą ir galimybių tyrimą; mano, kad Komisija turėtų apsvarstyti pradines išlaidas, susijusias su EKRF veiklos finansavimu pirmuosius trejus – penkerius metus (daugiausiai), ir šias išlaidas kruopščiai įvertinti; pabrėžia, kad visi susiję teisėkūros pasiūlymai turi būti formuluojami labai kruopščiai, siekiant išvengti žalos lygiagrečioms politinėms iniciatyvoms, kuriomis siekiama sumažinti pernelyg didelę priklausomybę nuo reitingų ir skatinti naujų kredito reitingų agentūrų įžengimą į rinką;

17.   prašo Komisijos, atliekant 9 dalyje nurodytą darbą, išsamiai įvertinti su tuo susijusio būtino finansavimo poveikį, išanalizuoti įgyvendinimo galimybes ir sąnaudas; tvirtai laikosi nuomonės, kad finansavimo išlaidų jokiomis aplinkybėmis neturėtų padengti mokesčių mokėtojai, neturėtų būti numatyta jokio papildomo finansavimo ir kad pasibaigus pradiniam laikotarpiui naujasis EKRF turėtų būti visiškai savarankiškas savo biudžeto finansavimo požiūriu;

18.  mano, kad, norint užtikrinti naujojo EKRF patikimumą, jo vadovybė, personalas ir valdymo struktūra turi būti visiškai nepriklausomi ir autonominiai, t. y. nevykdyti valstybių narių, Komisijos ir visų kitų valdžios institucijų bei finansų sektoriaus atstovų ir kitų kredito reitingų agentūrų nurodymų ir veikti laikantis iš dalies pakeisto Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 nuostatų;

19.  prašo Komisijos atlikti išsamią tokio Europos kredito reitingų agentūrų tinklo išlaidų, naudos ir valdymo analizę, įtraukiant pasvarstymus, kaip valstybėse narėse veikiančios kredito reitingų agentūros galėtų būti skatinamos pereiti prie partnerystės ar bendro tinklo sistemos, siekiant naudotis turimais ištekliais ir personalu ir taip galbūt sudaryti šioms agentūroms sąlygas plėsti aprėptį ir konkuruoti su tarpvalstybiniu lygmeniu veikiančiomis kredito reitingų agentūromis; siūlo, kad Komisija išnagrinėtų būdus, kaip galima remti kredito reitingų agentūrų tinklą, tačiau laikosi nuomonės, kad toks tinklas turėtų būti pramonės iniciatyva;

20.  mano, kad gali reikėti remti pradinį tokio tinklo steigimą, tačiau taip pat mano, jog toks tinklas turėtų būti savarankiškas finansiniu požiūriu ir gauti pelno iš savo pajamų; prašo Komisijos įvertinti, ar reikia pradinio finansavimo ir kokiomis priemonėmis jis galėtų būti teikiamas, taip pat įvertinti galimas teisines šio projekto sistemas;

21.  mano, kad Komisija taip pat turėtų išnagrinėti ir įvertinti galimybę įsteigti visiškai nepriklausomą Europos kredito reitingų agentūrą; ragina Komisiją ypač išnagrinėti šios agentūros personalo, kuris turėtų būti visiškai nepriklausomas, ir jos išteklių, kuriuos turėtų sudaryti privataus finansų sektoriaus įmokos, klausimus.

Informacijos atskleidimas ir galimybė su ja susipažinti

22.  mano, kad dėl kredito reitingų turėtų būti lengviau siekti taip informuoti rinką, kad investuotojai gautų išsamų visų sektorių ir visų šalių kreditų rizikos vertinimą; mano, kad svarbu leisti vartotojams geriau prižiūrėti kredito reitingų agentūras ir šiuo klausimu pabrėžia pagrindinį didesnio jų veiklos skaidrumo vaidmenį;

23.  pažymi, kad, siekiant sudaryti investuotojams sąlygas tinkamai įvertinti riziką ir atlikti deramo patikrinimo ir patikėtinio pareigas, reikia atskleisti daugiau informacijos apie produktus struktūrizuotų finansinių priemonių srityje, kad investuotojai galėtų priimti pagrįstus sprendimus; mano, kad profesionalūs investuotojai turėtų gebėti vertinti susijusius kreditus ir taip nustatyti vertybiniais popieriais pakeisto produkto riziką; pritaria ECB ir kitų veikėjų iniciatyvoms pateikti daugiau informacijos apie su tuo susijusias struktūrizuotas finansines priemones; ragina Komisiją įvertinti poreikį atskleisti daugiau informacijos apie visus produktus finansinių priemonių srityje;

24.  pastebi, kad šalia reitingavimo veiklos dauguma kredito reitingų agentūrų rengia prognozes, apžvalgas, perspėjimus bei vykdo stebėjimą; tai turi didelį poveikį rinkoms; mano, kad tokia informacija turėtų būti skelbiama laikantis iš anksto numatytų kriterijų ir sąlygų, kuriomis užtikrinamas skaidrumas ir konfidencialumas;

25.  prašo Komisijos pasiūlyti peržiūrėti Direktyvą 2003/71/EB ir Direktyvą 2004/109/EB, siekiant užtikrinti, kad būtų gausiau teikiama pakankamai tiksli ir išsami informacija apie struktūrizuotas finansines priemones;

26.  mano, kad šiuo klausimu planuojant bet kokias būsimas priemones būtina atsižvelgti į duomenų apsaugos aspektus;

27.  svarsto, ar būtų naudinga įpareigoti emitentus aptarti struktūrizuotų finansinių priemonių turinį ir metodą su trečiąja šalimi, kuri savo iniciatyva nustatytų kredito reitingą arba atliktų vidinį rizikos vertinimą;

28.  primena iš dalies pakeisto Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 5 konstatuojamojoje dalyje nustatytą Komisijos prievolę, susijusią su informacijos skaidrumu; ragina Komisiją atlikti reikalingą analizę siekiant šiuo metu vykdomos Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 peržiūros metu pristatyti Parlamentui ir Tarybai rezultatus ir galimus teisėkūros pakeitimus;

29.  atkreipia dėmesį į pažangą siekiant skaidrumo ir informacijos teikimo, kuri buvo pasiekta dvejais reglamentais dėl kredito reitingų agentūrų; ragina Komisiją, užbaigus kredito reitingų agentūrų registracijos procesą, atlikti šių reglamentų poveikio vertinimą, siekiant surasti sritis, kuriose didesnis duomenų atskleidimas ateityje būtų naudingas vartotojams;

30.  kartu su skaidresniu reitingavimo procesu ir jo vidiniu auditu, ragina ES priežiūros institucijas aktyviau stebėti kredito reitingų agentūras, o nacionalines priežiūros institucijas ragina „įkyriau“ stebėti finansų įstaigų naudojamus reitingus ir (arba) priklausomybę nuo jų;

Du privalomi reitingai

31.  laikosi nuomonės, kad Komisija turėtų apsvarstyti, ar esant tam tikroms sąlygoms dviejų privalomų reitingų naudojimas yra tinkamas, pvz., struktūrizuotų finansinių priemonių atveju ir reguliavimo tikslais naudojamų išorinių kredito reitingų atveju, ir ar konservatyviausias, t. y. mažiausiai palankus, išorės kredito reitingas turėtų būti laikomas atramos tašku reguliavimo tikslais; ragina Komisiją atlikti galimo dviejų privalomų reitingų naudojimo poveikio vertinimą;

32.  mano, kad su abiem reitingais susijusias sąnaudas turėtų padengti emitentas, o pirmąjį išorinį kredito reitingą turėtų nustatyti samdyta kredito reitingų agentūra, kurią pasirinktų emitentas, tuo tarpu antrojo išorinio kredito reitingo atveju reikėtų apsvarstyti kelias paskyrimo galimybes, įskaitant Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (EVPRI) paskyrimo remiantis konkrečiais, apibrėžtais ir objektyviais kriterijais ir atsižvelgiant į ankstesnės veiklos rezultatus, remiant naujų kredito reitingų agentūrų sukūrimą ir vengiant konkurencijos iškraipymų galimybę;

33.  nurodo, kad reputacijos negali suteikti reguliuojančioji šalis, tačiau kiekviena nauja kredito reitingų agentūra taps pripažinta tik įgijusi patikimumą;

Valstybės skolinimosi reitingas

34.  žino apie tai, kad rinkos dalyviai vengia nepastovių kredito reitingų, kadangi reitingų koregavimas lemia dideles sąnaudas (priimant susijusius sprendimus pirkti ar parduoti); vis dėlto mano, kad dėl šios priežasties reitingai nustatomi procikliškai ir atsiliekama nuo pokyčių finansų rinkoje;

35.  pastebi, kad įvertinant šalies padėtį kredito reitingų agentūros privalo naudoti aiškius kriterijus ir yra informuotas apie tai, kad galiojantis reitingas nėra mechaniškas šių veiksnių balansas; prašo sektoriaus paaiškinti, kokia metodologija ir sprendimais vadovaujamasi tikrinant valstybių reitingus ir paaiškinti nukrypimus nuo vadovaujantis šiuo modeliu nustatytų reitingų ir pagrindinių tarptautinių finansų įstaigų prognozių;

36.  pastebi, kad TVF nuomone, reitingais galėtų būti paaiškinamas beveik 70 % kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių palūkanų normų skirtumų; yra susirūpinęs dėl galimo reitingų procikliško poveikio ir reikalauja į šiuos aktualius klausimus atkreipti ypač didelį dėmesį;

37.  mano, kad norint sumažinti neigiamą kainų ir palūkanų normų skirtumų staigių pokyčių poveikį, kurį gali sukelti reitingų pokyčiai, reikėtų panaikinti nuostatą, kuria pirkimo ar pardavimo sprendimai yra susiejami su sprendimais dėl reitingų;

38.  mano, kad kadangi viešojoje erdvėje galima susipažinti su beveik visa informacija apie valstybes, tokia informacija turėtų būti lengviau prieinama, nuoseklesnė ir palyginama, kad didesni ir profesionalesni rinkos dalyviai vertinant valstybių kredito riziką būtų paskatinti vadovautis savo pačių sprendimais;

39.  mano, kad atsižvelgiant į poveikį, kurį valstybių skolinimosi reitingai gali turėti rinkoje, būtina sustiprinti metodų bei priežasčių, kuriomis remiantis priimami sprendimai, skaidrumą bei sustiprinti kredito reitingų agentūrų atsakomybę; ragina atlikti tyrimą dėl galimybės įtraukti į šį vertinimą būsimą Europos fondą ir būsimą nepriklausomą Europos kredito reitingų agentūrą;

40.  pritaria aktyvesniam informacijos skleidimui bei kredito reitingų agentūrų naudojamų metodologijų, modelių bei pagrindinių kredito suteikimo prielaidų aiškinimui, tai svarbu nepamirštant ir sisteminio poveikio, kurį gali turėti blogesnis valstybės garantuotos skolos rizikos vertinimas;

Europos reitingo indeksas (EURIX)

41.  mano, kad vieša informacija apie akredituotų kredito reitingų agentūrų suteiktų išorinių kredito reitingų vidurkį yra vertinga; todėl siūlo įsteigti Europos reitingo indeksą (EURIX), į kurį būtų įtraukti visi rinkoje veikiančių registruotų kredito reitingų agentūrų reitingai;

Mikrolygis: verslo modelis
Mokėjimo modeliai

42.  pritaria tam, kad sektoriuje taikomi įvairūs mokėjimo modeliai, bet pabrėžia interesų konflikto rizikos problemą, kurią reikia spręsti tinkamomis su skaidrumu ir reguliavimu susijusiomis priemonėmis, tačiau priverstinai netaikant modelio, kuris yra nepagrįstas; prašo Komisijos remiantis naujausiomis konsultacijomis pateikti pasiūlymų dėl perspektyvių alternatyvių mokėjimo modelių, kuriuos taikant dalyvautų ir emitentai, ir naudotojai; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją ypač didelį dėmesį skirti galimybei naudoti modelį „investuotojas moka“ ir jo privalumams ir trūkumams, kad reitingai mažiau priklausytų nuo interesų konflikto;

43.  mano, kad tinkamas kredito reitingų agentūrų valdymas yra ypač svarbus norint užtikrinti reitingų kokybę ir ragina kredito reitingų agentūras laikytis visiško skaidrumo taikomos valdymo tvarkos atžvilgiu;

Atskaitomybė ir atsakomybė

44.  pabrėžia, kad Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija privalo užtikrinti, kad kredito reitingų agentūros laikytųsi Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 nuostatų; mano, kad tuo atveju, kai išoriniai kredito reitingai naudojami reguliavimo tikslu, jie neturėtų būti laikomi tik nuomonėmis, o kredito reitingų agentūros turėtų būti atsakingos už nuoseklų reitingų nustatymo metodikos taikymą savo kredito reitingams; taigi rekomenduoja visoje ES nuosekliai nustatyti civilinę kredito reitingų agentūrų atsakomybę didelio neatsargumo ar netinkamo elgesio atveju ir rekomenduoja, kad Komisija turėtų nustatyti tokios civilinės atsakomybės įtvirtinimo valstybių narių civilinėje teisėje būdus;

45.  pažymi, kad galutinė atsakomybė už investicinius sprendimus tenka finansų rinkų dalyviui, t. y. turto valdytojui, finansų įstaigai ar profesionaliam investuotojui; pažymi, kad atskaitomybė taip pat bus remiama pirmuoju reglamentu dėl kredito reitingų agentūrų įsteigta centrine saugykla (CEREP), kurioje standartiniu pavidalu būtų skelbiami duomenys apie reitingus, išduotus ES registruotų kredito reitingų agentūrų; taip investuotojams bus sudarytos sąlygos savarankiškai įvertinti tam tikras kredito reitingų agentūras, tuo pačiu sustiprinant reputacijos svarbą; pažymi, kad investuotojai turėtų turėti veiksmingus rizikos valdymo pajėgumus, kurie būtų tinkamai prižiūrimi administracijos;

46.  siūlo kiekvienai registruotai kredito reitingų agentūrai kasmet atlikti peržiūrą ir įvertinti ankstesnės veiklos kredito reitingų srityje rezultatus, taip pat kaupti šią informaciją ataskaitoje, kuri atskaitomybės tikslais būtų teikiama priežiūros institucijai; siūlo EVPRI nuolat tikrinti atsitiktiniu būdu atrinktas atskaitomybės tikslais rengiamas ataskaitas siekiant užtikrinti aukštą kredito reitingų kokybę;

o
o   o

47.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl nepriklausomo poveikio vertinimo užtikrinimo (2010/2016(INI))

P7_TA(2011)0259 A7-0159/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusią Lisabonos sutartį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 8 d. Komisijos komunikatą „Sumanus reguliavimas Europos Sąjungoje“ (COM(2010)0543),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 9 d. rezoliuciją dėl geresnės teisėkūros – Komisijos 15-ąją metinę ataskaitą pagal Protokolo dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 9 straipsnį(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. spalio 21 d. rezoliuciją dėl Komisijos ataskaitos „Geresnė teisėkūra 2006 m.“, pateiktos pagal Protokolo dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 9 straipsnį(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl geresnės teisėkūros 2005 m.: subsidiarumo ir proporcingumo principo taikymas – 13-oji metinė ataskaita(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. liepos 10 d. rezoliuciją dėl su teisės aktais susijusių administravimo išlaidų sumažinimo(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2006 m. gegužės 16 d. rezoliuciją dėl geresnės teisėkūros 2004 m.: subsidiarumo principo taikymas – 12-oji metinė ataskaita(5),

–  atsižvelgdamas į savo 2004 m. balandžio 20 d. rezoliuciją dėl Bendrijos teisėkūros ir konsultacinių procedūrų poveikio vertinimo(6),

–  atsižvelgdamas į 2003 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros,

–  atsižvelgdamas į 2005 m. lapkričio mėn. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos parengtą bendrą Europos institucijų poveikio vertinimo pagrindą,

–  atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 3/2010,

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento užsakyto poveikio vertinimo ES valstybėse narėse tyrimo rezultatus,

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. sausio 15 d. poveikio įvertinimo gaires ir jų priedus (SEC(2009)0092),

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2002 m. birželio 5 d. komunikatą dėl poveikio vertinimo (COM(2002)0276),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 20 d. Parlamento ir Komisijos pagrindų susitarimą,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 28 d. Komisijos komunikatą „Integruota globalizacijos eros pramonės politika. Didžiausias dėmesys – konkurencingumui ir tvarumui“ (COM(2010)0614),

–  atsižvelgdamas į Poveikio vertinimo valdybos 2011 m. sausio 24 d. ataskaitą už 2010 m. (SEC(2011)0126),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 16 d. Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininko laišką pranešėjui dėl patirties, gautos iš poveikio vertinimų kuriais buvo tiriamas motinystės atostogų prailginimo iki 20 savaičių, poveikis,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto ir Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomones (A7–0159/2011),

A.  kadangi poveikio vertinimas yra sistemingas tikėtino teisėkūros veiksmų poveikio vertinimas,

B.  kadangi sukurti skaidrią, aiškią, veiksmingą ir aukštos kokybės reglamentavimo aplinką turėtų būti svarbiausias Europos Sąjungos politikos tikslas,

C.  kadangi poveikio vertinimas turi teigiamą poveikį Bendrijos teisės aktų kokybės gerinimui užtikrinant geresnę teisėkūrą,

D.  kadangi taikant ir įgyvendinant galiojančią Sąjungos teisę kylančių problemų priežastis, be kita ko, yra netinkamai parengti teisės aktai, ir visoms Europos teisėkūros institucijoms tenka bendra atsakomybė;

E.  kadangi Lisabonos sutartyje yra numatytos horizontalios socialinės ir aplinkos apsaugos išlygos (SESV 9 ir 11 straipsniai), į kurias būtina atsižvelgti apibrėžiant bei įgyvendinant Sąjungos politiką bei vykdant kitą veiklą ir dėl šių išlygų būtina kruopščiai išnagrinėti bet kokio siūlomo teisės akto socialinį poveikį bei poveikį aplinkos apsaugai;

F.  kadangi poveikio vertinimas priimant naujus teisės aktus ir supaprastinant ir naujai išdėstant galiojančius teisės aktus gali prisidėti prie geresnio socialinio ir ekonominio poveikio ir poveikio aplinkai bei sveikatai įvertinimo, o taip pat suderinamumo su pagrindinėmis teisėmis, taigi padėtų sumažinti biurokratiją ir užtikrintų didesnę ES politikos krypčių darną siekiant pagrindinių Vadovų Tarybos numatytų tikslų,

G.  kadangi Poveikio vertinimo valdybą (PVV) Komisija laiko nepriklausoma, nors ji pavaldi Komisijos Pirmininkui, ją sudaro aukšto lygmens keleto generalinių direktoratų pareigūnai ir jai pirmininkauja generalinio sekretoriaus pavaduotojas; kadangi dėl to informacija tampa šališka, taigi pažeidžiamas būtinas neutralumas,

H.  kadangi Parlamentas daug kartų pasisakė už nepriklausomo poveikio vertinimo Europos Sąjungoje taikymą,

I.  kadangi poveikio vertinimas, kurį atlieka Komisija, nepasižymi nuolatine aukšta kokybe, ir Komisijos poveikio vertinimai dažnai tarnauja veikiau teisėkūros pasiūlymo pateisinimui, o ne objektyviam faktų apsvarstymui,

J.  kadangi poveikio vertinimai gali būti panaudoti kuriant nereikalingas biurokratines kliūtis tolesniam Europos teisės aktų ir politikos vystymuisi ar įsigaliojimui,

K.  kadangi Parlamentas, Taryba ir Komisija 2003 m. gruodžio 16 d. tarpinstituciniame susitarime, 2005 m. lapkričio mėnesio bendrame Europos institucijų poveikio vertinimo pagrinde ir Parlamentas bei Komisija 2010 m. spalio 20 d. pagrindų susitarime įsipareigojo parengti geresnės teisėkūros darbotvarkę, ir kadangi šioje rezoliucijoje pateikiami konkretūs pasiūlymai dėl poveikio vertinimo pagerinimo,

L.  kadangi Komisija pramonės politikoje vadovaujasi nauju požiūriu, pagal kurį visi politiniai pasiūlymai, turintys didelę įtaką ekonomikai, turi būti nuodugniai išanalizuoti įvertinant jų poveikį konkurencingumui,

Bendri su poveikio vertinimu susiję reikalavimai Europos lygmeniu

1.  pabrėžia, kad poveikio vertinimai yra svarbi geresnės teisėkūros užtikrinimo priemonė, kurią ateityje Europos teisės aktų leidėjai turėtų dažniau naudoti viso politikos vykdymo ciklo metu, kad galėtų geriau įvertinti savo sprendimų galimybių ekonomines, socialines, pasekmes ir pasekmes aplinkai bei susijusias su sveikata pasekmes, taip pat jų poveikį pagrindinėms piliečių teisėms, nepamirštant, kad sąnaudų ir naudos analizė yra vienas iš kriterijų;

2.  palankiai vertina komunikatą dėl sumanaus reguliavimo ir pabrėžia, kad poveikio vertinimų vaidmuo labai svarbus visame politikos vykdymo cikle pradedant teisės aktų apibrėžimu ir baigiant jų taikymu, vykdymu, vertinimu ir peržiūra; pabrėžia, kad rengiant teisėkūros pasiūlymus ypač svarbu priimti gerai apsvarstytus sprendimus, paremtus tinkama informacija, nes tai gali paskatinti geresnę rezultatų kokybę ir sutrumpinti teisėkūros procesą;

3.  pabrėžia, kad norint parengti aukštos kokybės teisės aktus ir užtikrinti tinkamą jų perkėlimą, taikymą ir įgyvendinimą reikia atlikti išsamų poveikio vertinimą;

4.  pabrėžia, kad poveikio vertinimas jokiu būdu negali būti politinio svarstymo ir demokratinio teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso pakaitalas, o tik padeda parengti politinį sprendimą specialistų lygmeniu;

5.  pabrėžia, kad poveikio vertinimas turi būti atliekamas ankstyvuose politikos krypčių rengimo etapuose; pabrėžia, kad jis turi būti visiškai nepriklausomas ir visada paremtas pagrįsta ir objektyvia galimo poveikio analize;

6.  pabrėžia, kad, laikydamiesi Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros, teisės aktų leidėjai įsipareigojo atlikti poveikio vertinimus, kai jų nuomone to reikia ir būtina dėl teisėkūros proceso, prieš priimant bet kokį rimtą pakeitimą;

7.  mano, kad į poveikio vertinimo procesą patartina ir būtina įtraukti visų politikos sričių, kurioms daromas poveikis, išorės ekspertus bei suinteresuotasias šalis, kad būtų užtikrintas nepriklausomumas ir objektyvumas; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad egzistuoja esminis skirtumas tarp viešųjų konsultacijų ir nepriklausomo poveikio vertinimo; atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos institucijos turėtų būti atsakingos už galutinį poveikio vertinimo rezultatą ir jo kokybės kontrolę, siekiant užtikrinti tokį patį aukštą jų atlikimo standartą;

8.  pasisako už didžiausio skaidrumo užtikrinimą atliekant poveikio vertinimus, įskaitant siūlomų teisės aktų išsamių veiksmų planų skelbimą iš anksto siekiant užtikrinti, kad prie teisėkūros procedūros vienodą prieigą turėtų visos suinteresuotosios šalys; todėl mano, kad dabartinis Komisijos vykdomų konsultacijų laikotarpis turėtų būti pratęstas iki 12 savaičių;

9.  mano, kad projektų arba teisės aktų, kuriuos finansuoja viešosios institucijos arba joms priklausančios įmonės, poveikio vertinimų neturėtų tvirtinti atitinkama tokių institucijų administracija;

10.  mano, kad ypač svarbu, jog valstybės narės ex ante išnagrinėtų poveikio vertinimus ir įvertintų siūlomų teisės aktų poveikį nacionalinei teisei ir viešąjai politikai, ragina dažniau taikyti ex post vertinimą ir toliau svarstyti, kaip įtraukti privalomas koreliacijos lenteles siekiant užtikrinti, kad valstybės narės teisingai įgyvendintų ES teisės aktus ir laikytųsi savo tikslų;

11.  mano, kad poveikio vertinimas yra tinkama priemonė tikrinti, ar Komisijos pasiūlymai yra tinkami ir, visų pirma, ar jie atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus, bei teisėkūros institucijoms ir visuomenei aiškiau išaiškinti priežastis, dėl kurių imamasi atitinkamų priemonių;

12.  pabrėžia, kad gero poveikio vertinimo pagrindiniai elementai yra problemos įvardijimas, konsultavimasis su susijusiomis šalimis, siektinų tikslų apibrėžtis ir strateginių sprendimų galimybių numatymas;

13.  mano, kad svarbu atlikti naujų teisėkūros pasiūlymų poveikio vertinimą; nurodo, kad tai gali būti taikoma ir Bendrijos teisės supaprastinimui ir išdėstymui nauja redakcija, prireikus, ir deleguotiesiems teisės aktams ir įgyvendinimo aktams pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 ir 291 straipsnio nuostatas;

14.  laikosi nuomonės, kad poveikio vertinimas – tai nuolat kintantis dokumentas, sudarantis teisėkūros proceso dalį; pabrėžia, kad reikia užtikrinti pakankamai lankstumo siekiant, kad per teisėkūros procesą būtų galima atlikti tolesnius poveikio vertinimus;

15.  ragina atliekant poveikio vertinimus pagal integruoto požiūrio principą atsižvelgti į daugelį kriterijų, o ne tik į išlaidų ir naudos analizę, kad teisės aktų leidėjui būtų pateikta kuo išsamesnė informacija; atsižvelgdamas į tai nurodo į 2003 m. gruodžio 16 d. tarpinstituciniame susitarime įvardytus ekonominius, socialinius ir aplinkos aspektus ir 2005 m. patvirtintą bendrą požiūrį, kurie turėtų būti sujungti bendrame vertinime; todėl pabrėžia poreikį užtikrinti Europos Sąjungos politikos krypčių ir veiklos darną, atsižvelgiant į visus jos tikslus vadovaujantis SESV 7 straipsnyje numatytu kompetencijos suteikimo principu;

16.  ragina atliekant poveikio vertinimą visada atlikti išlaidų ir naudos analizę, t. y. patikrinti visų su išlaidomis susijusių programų ir priemonių ekonominį efektyvumą ir ištirti galimą poveikį mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ); atsižvelgdamas į tai ragina nuosekliai vykdyti 2008 m. Smulkiojo verslo akte nurodytą MVĮ testą; atsižvelgdamas į tai primena, kad kiekvieno naujo teisės akto, dėl kurio kyla papildoma našta MVĮ, atveju reikėtų atidžiai įvertinti galiojančius teisės aktus siekiant sumažinti bendrą reguliavimo naštą MVĮ;

17.  ragina, kad atliekant poveikio vertinimą būtų atlikta intensyvi visų naujų politinių pasiūlymų, kurie turi didelį poveikį pramonės konkurencingumui, padarinių analizė; be to, ragina, kad būtų atliktas tolesnis ES teisės aktų poveikio Europos ekonomikos konkurencingumui vertinimas; nurodo, kad Komisija tokią procedūrą taip pat numatė savo komunikate „Integruota globalizacijos eros pramonės politika“;

18.  pabrėžia, kad reikia atsižvelgti į patirtį, susijusią su esamų teisės aktų ex-post vertinimu ir analizuoti atitinkamą Teisingumo Teismo praktiką, taip pat prieš teikiant pasiūlymus dėl naujo teisės akto reikia vesti tinkamas diskusijas dėl esamų strateginių galimybių tam tikroje politikos srityje;

19.  ragina, kad atliekant poveikio vertinimą Europos lygmeniu taip pat būtų tiriama Europos pridėtinė vertė atsižvelgiant į tai, kaip sutaupomos lėšos priimant europinį sprendimą arba kokių papildomų lėšų atsirastų valstybėms narėms, jei nebūtų priimtas europinis sprendimas;

20.  mano, kad poveikio vertinimuose turėtų būti atsižvelgiama į poveikį ES ekonominiams partneriams ir atskiro Europos standarto pasirinkimo vietoje tarptautinio standarto poveikį;

21.  pabrėžia, kad atliekant poveikio vertinimą teisės aktų leidėjas turi atidžiai atsižvelgti į galimas alternatyvas, taip pat visada įtraukti rimtą atvejo, jei nebus imtasi veiksmų, analizę;

22.  pabrėžia, kad poveikio vertinimas negali skatinti didesnės biurokratijos ir bereikalingo teisės aktų leidimo proceso vilkinimo; tačiau poveikio vertinimui turi būti skiriama pakankamai laiko, kad būtų pasiektas patikimas rezultatas; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad poveikio vertinimas neturi būti netinkamai naudojamas nepageidaujamų teisės aktų blokavimui; todėl ragina sukurti technines ir administracines sąlygas, kad poveikio vertinimas galėtų būti atliekamas greitai ir artimiausiu laiku, pvz., taikant tokias priemones, kaip pagrindų susitarimas, pagreitinti konkursai ir geresnis savų išteklių panaudojimas;

23.  remiantis geriausios praktikos požiūriu ragina pasinaudoti kitų šalių, kuriose poveikio vertinimas atliekamas jau daugelį metų, patirtimi, kad poveikio vertinimas būtų toliau gerinamas Europos Sąjungos lygmeniu;

24.  ragina atnaujinti poveikio vertinimą viso teisės aktų leidybos proceso metu, kad būtų atsižvelgiama į šio proceso metu įvykusius pasikeitimus;

25.  pabrėžia, kad poveikio vertinimas turėtų būti atliekamas ne tik prieš priimant teisės akto tekstą (ex ante), bet taip pat po teisės akto priėmimo (ex post); primena, jog tai būtina, kad būtų galima geriau įvertinti, ar su norma susiję tikslai iš tikrųjų buvo pasiekti ir kokiu mastu teisės aktas turi būti pritaikytas arba ar turi būti paliekamos galioti jo nuostatos; tačiau pabrėžia, kad ex post vertinimas negali pakeisti Komisijos, kaip Sutarčių sergėtojos, pareigos veiksmingai ir laiku stebėti, kaip valstybės narės taiko Sąjungos teisę;

26.  pabrėžia, kad, visų pirma, Komisija privalo atlikti savo pasiūlymų, teikiamų įgyvendinant Sutartyje numatytą jos iniciatyvos teisę, poveikio vertinimą;

Gerinimo potencialas Komisijos lygmeniu

27.  pripažįsta, kad pastaraisiais metais Komisija pagerino savo poveikio vertinimą; vis dėlto pabrėžia, kad reikia toliau gerinti padėtį šioje srityje;

28.  atsižvelgdamas į tai atkreipia dėmesį į 2006 m. įkurtą Komisijos Poveikio vertinimo valdybą (angl. Impact Assessment Board), kuri yra iš esmės atsakinga už Komisijos poveikio vertinimo tolesnę plėtrą;

29.  pažymi, kad Poveikio vertinimo valdybos nariai tik formaliai yra nepriklausomi, nes šiuo metu juos paskiria Komisijos pirmininkas, jie turi vadovautis jo nurodymais, todėl negali būti kalbos apie visišką nepriklausomumą; todėl ragina, kad Poveikio vertinimo valdybos narius patikrintų Europos Parlamentas ir Taryba iki dar paskiriant juo bei panaikinti prievolę laikytis Komisijos pirmininko nurodymų; ragina Poveikio vertinimo valdybos narius bei ekspertus dirbant su viešosiomis užduotimis užtikrinti aukščiausio laipsnio skaidrumą, sudarant sąlygas praktikoje patikrinti jų nepriklausomumą;

30.  taip pat ragina į Poveikio vertinimo valdybos darbą įtraukti visų susijusių sričių išorės ekspertus bei visas suinteresuotąsias šalis; siūlo, kad šie ekspertai būtų ne Komisijos ekspertai ir neturėtų klausyti jos nurodymų;

31.  ragina į visą poveikio vertinimo procesą ir į Poveikio vertinimo valdybos darbą iš anksto visapusiškai įtraukti Europos Parlamentą ir ypač už atskiras sritis atsakingus Parlamento komitetus, pvz., informuojant juos ir pateikiant tarpines ataskaitas; pateikiant teisės akto pasiūlymą, siekiant patikrinti ar visi svarbus klausimai yra sprendžiami nepakenkiant vertinimo nepriklausomumui darant poveikį faktiniam vertinimui, ragina siekiant Komisiją pateikti Parlamentui ir Tarybai 2–4 puslapių santraukas su visu poveikio vertinimu, įskaitant (jei reikia) paaiškinimą priežasčių, dėl kurių toks poveikio vertinimas nebuvo atlikta;

32.  mano, kad Komisija vykdydama poveikio vertinimus taip pat turėtų konsultuotis su valstybėmis narėmis, nes jos vėliau turi perkelti direktyvas į nacionalinę teisę ir nacionalinių administracijų atstovai paprastai geriau žino, kokį praktinį poveikį turės teisės aktai;

33.  pabrėžia, kad sumanus reguliavimas, paremtas visapusišku ir objektyviu poveikio vertinimu, ir toliau yra Europos institucijų bendra atsakomybė, todėl Komisija taip pat turi atsižvelgti į Europos Parlamento, Regionų komiteto, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ir valstybių narių atsiliepimus;

34.  nurodo, kad prieš galutinai patvirtinant poveikio vertinimą visada turėtų būti atliekamas išorinis laikinų rezultatų patikrinimas; atsižvelgdamas į tai ragina parengti viešai prieinamą pranešimą apie kontrolę;

35.  atkreipia dėmesį į Europos Audito Rūmų kritiką, kad Komisija kai kuriais atvejais imasi teisėkūros iniciatyvos, nors poveikio vertinimo procesas nėra užbaigtas; taip atsižvelgia į kritiką, kad ne visiems politiniams sprendimams gali būti skiriama tiek pat dėmesio; pabrėžia, kad atliekant poveikio vertinimo procedūrą reikia atsižvelgti į visus politinius sprendimus;

36.  ragina užtikrinti didesnį skaidrumą paskelbiant išsamų visų ekspertų ir kitų subjektų, kurie dalyvavo poveikio vertinimo procese, sąrašą, taip pat jų interesų deklaracijas;

37.  atsižvelgdamas į viešas konsultacijas ragina, kad suinteresuotųjų šalių grupės būtų laiku informuojamos apie planuojamą konsultaciją; be to, ragina, kad suinteresuotųjų šalių grupės vykdant viešas konsultacijas taip pat turėtų galimybę laiku pateikti pastabas apie poveikio vertinimą prieš paskelbiant atitinkamą Komisijos pasiūlymą;

38.  ragina, kad Komisijos naudojami duomenys būtų patikimi ir palygintini;

39.  ragina Komisiją atliekant poveikio vertinimą nuolat patikrinti teisės aktų pasiūlymų administracinę naštą ir visada aiškiai nurodyti, kurias iš patikrintų galimybių pasirinkus labiausiai mažinama administracinė našta arba atsiranda mažiausiai naujos biurokratijos;

40.  atkreipia dėmesį į tai, nenaudinga poveikio vertinimo rezultatus pateikti kartu su pasiūlymu dėl teisės akto, nes sukuriamas įspūdis, kad pagrindinis poveikio vertinimo tikslas visų pirma yra Komisijos pasiūlymo pateisinimas; taigi prieš pradedant tarnybų konsultacijas rekomenduoja iš anksto skelbti kiekvieno teisėkūros etapo dokumentus, įskaitant galutinį Poveikio vertinimo valdybos poveikio vertinimą, patvirtintą Komisijos;

41.  siūlo visus Komisijos atliktus poveikio vertinimus skelbti specialiame Komisijos leidinyje tam skirtoje interneto svetainėje, kad visuomenė lengvai galėtų juos rasti ir jais remtis;

42.  ragina Komisiją atlikti priimtų teisės aktų ex post vertinimą; tačiau pakartoja, kad ex post vertinimas jokiu būdu negali pakeisti Komisijos pareigos stebėti, kaip valstybės narės taiko Sąjungos teisę;

43.  ragina Komisiją pateikti išsamią nuomonę dėl Parlamento atliktų poveikio vertinimų;

Gerinimo potencialas Europos Parlamento lygmeniu

44.  ragina savo komitetus nuosekliau naudoti esamas Parlamento poveikio vertinimo priemones; primena, kad egzistuoja speciali biudžeto eilutė, skirta poveikio vertinimo vykdymui; mano kad ypač reikėtų pasinaudoti parlamentiniu poveikio vertinimu, kai pateikiami svarbūs pradinio pasiūlymo pakeitimai;

45.  be to, primena, kad poveikio vertinimas nebūtinai turi būti atliekamas vykdant ilgą tyrimą, bet gali būti vykdomas taip pat trumpalaikių tyrimų, praktinių seminarų ir ekspertų klausymų pavidalu;

46.  mano, kad Parlamentas į savo teisėkūros rezoliucijas turėti nuolat įtraukti citatą, kuria paminimas dėmesys visiems su atitinkamu teisės susijusiose srityse ES institucijų atliktiems poveikio vertinimams;

47.  nurodo, jog jau dabar Parlamentas ir jo komitetai gali pasinaudoti mechanizmais, kad patikrintų Komisijos poveikio vertinimą; mano, kad, jeigu Komisija atitinkamiems komitetams pristatytų poveikio vertinimą, tai labai palengvintų Parlamento priežiūrą; pažymi, kad ši priežiūra gali būti atliekama kitomis formomis, įskaitant papildomus poveikio vertinimus, išsamesnes analizes, išorės ekspertų Komisijos poveikio vertinimų tikrinimus ir organizuojant specialius posėdžius su nepriklausomais ekspertais; pažymi, kad atsižvelgiant į tai turėtų būti nuosekliai plėtojamas Parlamento Teminių paslaugų skyrių darbas;

48.  pabrėžia, kad Parlamento poveikio vertinimai gali būti vertinami kaip korekciniai Komisijos poveikio vertinimo atžvilgiu;

49.  ragina sistemingai ir kuo anksčiau apsvarstyti Komisijos poveikio vertinimus Parlamento ir ypač komitetų lygmeniu;

50.  pažymi, kad sprendimas dėl Parlamento poveikio vertinimo turi būti priimtas atsakingame komitete dalyvaujant pranešėjui; ragina pakeisti Darbo tvarkos taisykles įtraukiant nuostatą, kad poveikio vertinimą galėtų pavesti atlikti tik ketvirtadalis komiteto narių;

51.  ragina visus Parlamento komitetus, prieš pradedant svarstyti pasiūlymą dėl teisės akto, vesti išsamias diskusijas su Komisija poveikio vertinimo klausimu;

52.  pabrėžia, kad poveikio vertinimai svarbūs taip pat parlamentinio teisės aktų priėmimo proceso metu; ragina Parlamentą pateikiant pasiūlymus dėl esminių pakeitimų kiekviename teisės aktų priėmimo proceso etape patikrinti, ar galima atlikti poveikio vertinimą; pažymi, kad tai neturi skatinti ilgo delsimo;

53.  taip pat ragina, kad individualūs Parlamento nariai, norėdami gauti atitinkamą informaciją ar statistiką, susijusią su jų parlamentine veikla, galėtų užsakyti nedidelius tyrimus ir siūlo, kad šiuos tyrimus atliktų Parlamento biblioteka, papildant jos dabartines funkcijas;

54.  todėl ragina Europos Parlamentą savo bibliotekos planus sudarant galimybę EP nariams teikti šią paslaugą; pabrėžia, kad visi planai turėtų būti paremti parlamentų bibliotekų, įskaitant valtybių narių parlamentų bibliotekas, gerąja patirtimi ir turėtų būti vykdomi pagal griežtas taisykles visiškai bendradarbiaujant su komitetais, atliekančiais tyrimų funkciją;

Savarankiškos Europos Parlamento poveikio vertinimo struktūros sukūrimas ir perspektyvos ateičiai

55.  pabrėžia reikšmę, kurią vieningas poveikio vertinimo mechanizmas turėtų Parlamento politikos formavimo kokybei ir nuoseklumui;

56.  todėl ragina Europos Parlamente sukurti integruotą poveikio vertinimo procesą; atsižvelgdamas į tai siūlo remiantis bendra sistematika ir metodika sukurti bendrą poveikio vertinimo procedūrą, kuria naudotųsi visi komitetai;

57.  primygtinai ragina, kad tai turėtų vykti prižiūrint savarankiškai struktūrai, kuri naudotųsi Parlamento ištekliais, pvz. įtraukiant biblioteką ir politikos departamentus bei išorės ekspertus, pvz. deleguotus nacionalinių poveikio vertinimo struktūrų tarnautojus, vadovaujantis ad hoc pagrindu atskiriems poveikio vertinimams, o ši struktūra būtų atsakinga Europos Parlamentui per priežiūros valdybą, susidedančią iš EP narių;

58.  ragina, kad šiam tikslui būtų sukurta būtina administracinė infrastruktūra užtikrinant, kad ji neturėtų jokio poveikio biudžetui, pasinaudojant išoriniais ištekliais;

59.  pabrėžia, kad ilgos trukmės laikotarpiu reikėtų apsvarstyti bendro Europos institucijų poveikio vertinimo pagrindo perspektyvą; primena, kad jau 2003 m. gruodžio 16 d. tarpinstituciniame susitarime ir 2005 m. lapkričio mėnesio bendrame institucijų poveikio vertinimo pagrinde buvo raginama sukurti bendrą Europos institucijų poveikio vertinimo metodiką;

60.  apgailestauja, kad šiuo metu Europos Komisija priešinasi bendro Europos institucijų poveikio vertinimo pagrindo idėjai;

61.  nurodo, kad Taryba iki šiol retai naudojosi poveikio vertinimo priemone; todėl ragina Tarybą taip pat intensyviau naudoti poveikio vertinimą, laikantis aukščiau paminėto bendro institucijų poveikio vertinimo pagrindo, siekiant pagerinti savo įnašo į ES teisės aktų leidybą, kokybę; pabrėžia, kad sumanus reguliavimas, paremtas visapusišku ir objektyviu poveikio vertinimu, ir toliau yra bendra ES institucijų ir valstybių narių atsakomybė;

o
o   o

62.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0311. (2) OL C 15 E, 2010 1 21, p. 16. (3) OL C 187 E, 2008 7 24, p. 67. (4) OL C 175 E, 2008 7 10, p. 124. (5) OL C 297 E, 2006 12 7, p. 128. (6) OL C 104 E, 2004 4 30, p. 146.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl socialinės politikos, pagal kurią skatinami darbo ir socialiniai standartai, išorės aspekto ir dėl Europos įmonių socialinės atsakomybės (2010/2205(INI))

P7_TA(2011)0260 A7-0172/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 2, 3, 6 ir 21 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 7, 9, 145–161, 206–209 ir 219 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 5, 12, 14, 15, 16, 21, 23, 26, 27, 28, 29, 31, 32, 33, 34 ir 36 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (1948 m.) ir kitus Jungtinių Tautų dokumentus žmogaus teisių klausimais, ypač į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (1966 m.), Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (1966 m.), Konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (1965 m.), Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (1979 m.) ir Vaiko teisių konvenciją (1989 m.), Tarptautinę konvenciją dėl visų darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos (1990 m.) ir Konvenciją dėl neįgalių asmenų teisių (2006 m.)(1),

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų koncepciją „Ginti, gerbti ir taisyti“ įmonių ir žmogaus teisių srityje, pasiūlytą Generalinio sekretoriaus specialiojo įgaliotinio žmogaus teisių ir tarptautinių korporacijų bei kitų verslo įmonių klausimais profesoriaus John Ruggie, kurią 2008 m. vienbalsiai patvirtino JT Žmogaus teisių taryba (rezoliucija nr. 8/7), neseniai paskelbtus pagrindinius koncepcijos įgyvendinimo principus(2) ir į 2009 m. gruodžio 8 d. Užsienio reikalų tarybos išvadas, kuriose atkreipiamas dėmesys į svarbų verslo vaidmenį užtikrinant visapusišką pagarbą žmogaus teisėms ir vėl patvirtinama visiška Tarybos parama JT specialiojo įgaliotinio veiklai(3);

–  atsižvelgdamas į naujausią Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus specialiojo įgaliotinio Johno Ruggie ataskaitą žmogaus teisių ir tarptautinių korporacijų bei kitų verslo įmonių klausimu(4),

–  atsižvelgdamas į Europos socialinę chartiją, ypač į jos 5, 6 ir 19 straipsnius(5),

–  atsižvelgdamas į Europos konvenciją dėl migruojančių darbuotojų teisinio statuso(6),

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijas, ypač į aštuonias pagrindines konvencijas: Konvenciją dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo ir į Konvenciją dėl veiksmingo teisės į kolektyvines darbuotojų derybas pripažinimo (Konvencijos Nr. 87 ir 98), į konvencijas dėl visų priverstinio ar privalomojo darbo formų panaikinimo (Konvencijos Nr. 29 ir 105), į konvencijas dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje (konvencijos Nr. 100 ir 111) ir į konvencijas dėl vaikų darbo veiksmingo panaikinimo (konvencijos Nr. 138 ir 192)(7),

–  taip pat atsižvelgdamas į TDO konvencijas dėl išlygų dėl darbo (Viešųjų pirkimų sutartys) (Konvencija Nr. 94) ir dėl kolektyvinių derybų (Konvencija Nr. 154)(8),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 19 d. Tarptautinėje darbo konferencijoje visuotiniu susitarimu patvirtintus TDO Padoraus darbo darbotvarkę ir Visuotinį darbo vietų paktą(9),

–  atsižvelgdamas į Deklaraciją dėl socialinio teisingumo siekiant teisingos globalizacijos, kurią bendru sutarimu 2008 m. birželio 10 d. priėmė 183 TDO valstybės narės(10),

–  atsižvelgdamas į Marakešo sutartį, pagal kurią įsteigiama Pasaulio prekybos organizacija(11), ir į deklaraciją, priimtą 2001 m. lapkričio mėn. Dohoje vykusioje ketvirtojoje ministrų konferencijoje, ypač į jos 31 dalį(12),

–  atsižvelgdamas į Visuotinį susitarimą dėl prekybos paslaugomis, ypač į jo 1 straipsnio 2 dalies d punktą, vadinamąją nuostatą MODE 4(13),

–  atsižvelgdamas į Pasaulinės komisijos globalizacijos socialinės dimensijos klausimais pranešimą „Teisinga globalizacija: sudaryti galimybes visiems“(14),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 24–25 d. Pitsberge vykusio Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikime patvirtintą Vadovų pareiškimą(15);

–  atsižvelgdamas į paskutinius EBPO gairių dėl tarptautinio verslo įmonių atnaujinimus(16),

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1927/2006, įsteigiantį Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą(17), ir į jį keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 546/2009,

–  atsižvelgdamas į 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje(18),

–  atsižvelgdamas į savo 1996 m. rugsėjo 20 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato dėl pagarbos demokratijos principams ir žmogaus teisėms įtraukimo į Bendrijos ir trečiųjų šalių susitarimus(19) ir į savo 2006 m. vasario 14 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir demokratijos išlygos Europos Sąjungos susitarimuose(20),

–  atsižvelgdamas į savo 2001 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl atvirumo ir demokratijos tarptautinėje prekyboje(21), kurioje PPO buvo raginama laikytis pagrindinių Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) socialinių standartų, o Europos Sąjunga – paklusti TDO sprendimams, įskaitant galimus raginimus taikyti sankcijas sunkiai pažeidus pagrindinius socialinius standartus,

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. gegužės 23 d. rezoliuciją dėl deramo darbo visiems skatinimo(22), kurioje raginama skatinti deramą darbą įtraukiant socialinius standartus į Europos Sąjungos prekybos susitarimus, ypač į dvišalius susitarimus,

–  atsižvelgdamas į savo 2005 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl socialinio globalizacijos aspekto(23),

–  atsižvelgdamas į savo 2005 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl vaikų išnaudojimo besivystančiose šalyse, ypatingą dėmesį skiriant vaikų darbui(24),

–  atsižvelgdamas į savo 2006 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl Sąžiningos prekybos ir plėtros(25),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. gegužės 22 d. rezoliuciją „Pasaulinė Europa. Išoriniai konkurencingumo aspektai“(26), kuria reaguojama į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje. ES augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos dalis“ (COM(2006)0567),

–  atsižvelgdamas į savo 2002 m. gegužės 30 d. rezoliuciją dėl Komisijos žaliosios knygos „Europos sistemos dėl įmonių socialinės atsakomybės skatinimas“(27) ir į savo 1999 m. sausio 15 d. rezoliuciją dėl ES standartų besivystančiose šalyse veiklą vykdančioms Europos įmonėms: Europos kodekso link(28),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl įmonių socialinės atsakomybės: naujoji partnerystė(29),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl įmonių socialinės atsakomybės tarptautinės prekybos susitarimuose(30),

–  atsižvelgdamas į savo rezoliucijas dėl ekonominės partnerystės susitarimų su AKR regionais ir šalimis, ypač į 2002 m. rugsėjo 26 d.(31), 2007 m. gegužės 23 d(32). ir 2007 m. gruodžio 12 d.(33) rezoliucijas,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 14 d. Tarybos išvadas dėl vaikų darbo(34),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 16 d. Europos Tarybos išvadas „Besikeičiantis pasaulis: iššūkis ES“(35),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Socialinis globalizacijos aspektas. ES politikos indėlis užtikrinant jos naudą visiems“ (COM(2004)0383),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 2 d. atnaujintą Europos socialinę darbotvarkę (COM(2008)0412),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Skatinti padorų darbą visiems. Europos Sąjungos indėlis įgyvendinant padoraus darbo pasaulyje darbotvarkę“ (COM(2006)0249),

–  atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir paslaugų GD Finansinės atskaitomybės skyriaus pradėtas viešąsias konsultacijas reikalavimo įmonėms atskleisti nefinansinę informaciją(36),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Prekyba, augimas ir tarptautinė arena: Prekybos politika – svarbiausia ES 2020 m. strategijos sudėtinė dalis (COM(2010)0612),

–  atsižvelgdamas į bendrąją lengvatų sistemą (BLS), galiojančią nuo 2009 m. sausio 1 d. pagal kurią didesniam prekių skaičiui netaikomi muitai arba taikomi sumažinti muitai ir kuri apima ir naują skatinamąją priemonę, skirtą pažeidžiamoms šalims, turinčioms ypatingų prekybinių, finansinių ar vystymosi poreikių(37),

–  atsižvelgdamas į visus Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių susitarimus,

–  ypač atsižvelgdamas į partnerystės susitarimą tarp Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno grupės valstybių (AKR) ir Europos Sąjungos, pasirašytą 2000 m. birželio 23 d. Kotonu ir pataisytą 2005 m. ir 2010 m.(38),

–  ypač atsižvelgdamas į užbaigtas derybas dėl ES ir Kolumbijos bei Peru daugiašalio prekybos susitarimo pasirašymo(39),

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento 2010 m. sausio 14 d. surengtą klausymą „Socialinių ir aplinkos apsaugos standartų taikymas prekybos derybose“,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą bei į Vystymosi komiteto ir Tarptautinės prekybos komiteto nuomones (A7-0172/2011),

A.  kadangi aukšti ES socialinės apsaugos ir žmogaus teisių apsaugos standartai turi lemiamą reikšmę Europos Sąjungai derantis dėl prekybinių santykių su trečiosiomis šalimis,

B.  kadangi visos valstybės narės ir visos kitos valstybės, pasirašiusios Jungtinių Tautų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, privalo užtikrinti ekonominių ir socialinių teisių apsaugą ir kadangi tai apima pagarbą kiekvieno teisei steigti profesines sąjungas ir stoti į jas siekiant ginti savo interesus,

C.  kadangi TDO pagrindinės konvencijos tarptautiniu mastu pripažįstamos kaip sąžiningos tarptautinės prekybos pagrindas ir kadangi, deja, ne visos valstybės narės visapusiškai jų laikosi,

D.  kadangi Sąjunga suinteresuota sudaryti dvišalius prekybos susitarimus, kurie naudingi Sąjungai ir prekybos partneriams, jei abi šalys gerbia Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintas teises,

E.  kadangi visos valstybės narės turi aiškiai laikytis Europos socialinio modelio principų, kai sprendžiami socialiniai ir valstybių narių bendradarbiavimo pagal atvirąjį koordinavimo metodą klausimai,

F.  kadangi demokratinė teisinė valstybė priklauso nuo stiprių ir laisvų profsąjungų, darbuotojų asociacijų ir socialinių judėjimų, o šie galimi tik demokratinėje bendruomenėje, kuri gyvuoja pagal valdžios padalijimo principą,

G.  kadangi, kai Europos Sąjunga reikalauja atitikties tarptautiniams darbo standartams, tam tikros besivystančios šalys teigia, jog joms daromas spaudimas atsisakyti savo santykinio pranašumo,

H.  kadangi 2008 m. TDO deklaracijoje dėl socialinio teisingumo siekiant teisingos globalizacijos, kurią bendru sutarimu priėmė 183 TDO valstybės narės, teigiama, kad pagrindinių principų ir teisių darbe pažeidimu negalima remtis ar kitaip naudotis kaip teisėtu sąlyginiu pranašumu ir kad darbo standartai neturėtų būti naudojami protekcionistinės prekybos tikslais,

I.  kadangi kai kurios trečiosios šalys derėdamosi dėl prekybos susitarimų su ES bando įgyvendinti nuostatą MODE 4(40),

J.  kadangi daug įmonių prisiima savo socialinę atsakomybę ir siekia savo įtakos srityje užtikrinti socialinių ir aplinkosaugos standartų laikymąsi, pvz., prisijungdamos prie JT pasaulinio susitarimo iniciatyvos arba savanoriškų ekonominių iniciatyvų,

K.  kadangi pagrindiniai įmonių socialinės atsakomybės principai, kurie visiškai pripažįstami tarptautiniu mastu, tiek EBPO, TDO, tiek ir Jungtinių Tautų, yra susiję su atsakingu elgesiu, kurio tikimasi iš įmonių, ir grindžiami visų pirma prielaida, kad laikomasi galiojančių teisės aktų, ypač užimtumo, darbo santykių, žmogaus teisių, aplinkosaugos, vartotojų interesų ir skaidrumo jų atžvilgiu bei kovos su korupcija srityse;

L.  kadangi ES lygmeniu turėtų iš tikrųjų būti priimta rekomendacija dėl įmonių socialinės atsakomybės ir ši atsakomybė turėtų būti skatinama ,

M.  kadangi globalizacija sudaro sąlygas darbuotojų judumui valstybėse narėse ir trečiosiose šalyse,

N.  kadangi į TDO vaidmenį nustatant naujus standartus neatsižvelgiama, nepaisant TDO dalyvavimo G20, taip pat nepaisant to, kad Padoraus darbo darbotvarkė pripažinta pasaulio mastu ir užimtumo bei tinkamo darbo aspektai įtraukti į Tūkstantmečio vystymosi tikslą Nr. 1,

O.  kadangi reikėtų priminti besąlygišką pagarbą teisei burtis į asociacijas ir teisei į veiksmingas kolektyvines derybas,

P.  kadangi reikėtų populiarinti Padoraus darbo darbotvarkę,

Q.  kadangi remiantis teisės į vienodą atlyginimą už vienodą darbą principu, įtvirtintu Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 straipsnyje, itin svarbu užkirsti kelią visoms diskriminacijos darbo užmokesčio srityje rūšims,

R.  kadangi ES bendrųjų lengvatų sistemos (BLS)(41) laikotarpio vidurio vertinimo rezultatai rodo, kad BLS + prekybos režimas, kurį taikant reikalaujama, kad šalys naudos gavėjos ratifikuotų ir veiksmingai įgyvendintų tam tikras tarptautines konvencijas žmogaus teisių, pagrindinių darbo standartų, tvaraus vystymosi ir gero valdymo srityse, ženkliai prisidėjo prie lyčių lygybės šiose šalyse;

S.  kadangi reikėtų skatinti darbuotojų socialinę apsaugą,

T.  kadangi turi būti skatinamas TDO konvencijų, kurias TDO pripažino atnaujintomis, ratifikavimas ir įgyvendinimas siekiant laipsniškai didinti keturių padoraus darbo ramsčių, t. y. užimtumo, socialinės apsaugos, socialinio dialogo ir teisių darbe, aprėptį, ypatingą dėmesį skiriant socialinio valdymo konvencijoms Nr. 81 ir Nr. 129 dėl darbo inspekcijos, Nr. 122 dėl užimtumo politikos ir Nr. 144 dėl trišalių konsultacijų,

U.  kadangi 2008 m. liepos 2 d. Europos socialinėje darbotvarkėje (COM(2008)0412) ES valstybės narės raginamos parodyti pavyzdį partneriams pasaulyje ir atnaujinti pastangas, kad būtų ratifikuotos bei įgyvendintos TDO konvencijos, kurias ji laiko atitinkančiomis šiandienos reikalavimus,

V.  kadangi veiksmingam tarptautinių darbo standartų taikymui neigiamą poveikį daugelyje šalių daro silpnas darbo administravimas ir nepakankami socialinių partnerių gebėjimai,

W.  kadangi TDO ataskaitoje „Pasaulinės užimtumo tendencijos 2011 m.“ nurodyta, kad 2009 m. 50,1 proc. visų pasaulio darbuotojų, t. y. 1,53 mlrd., dirbo nesaugiose darbo vietose(42), ir kadangi finansų ir ekonomikos krizė sustabdė nesaugių darbo vietų skaičiaus mažėjimą, kuris buvo fiksuojamas iki 2008 m., ir vėl padidino šį skaičių,

X.  kadangi 2010 m. TDO ataskaitoje dėl socialinės apsaugos pasaulyje teigiama, kad daugiau kaip 50 proc. visų darbuotojų neturi jokios socialinės apsaugos, ir kadangi vėl atsirado suinteresuotumas plėsti socialinės apsaugos aprėptį, taip pat skatinti socialinės apsaugos sistemas,

Bendrieji principai

1.  primena, kad ES, pasaulio mastu skleisdama socialinius tikslus, siekia tapti pasauline lydere socialinės politikos srityje; pabrėžia, kad pagal Lisabonos sutartį Europos Parlamentui tenka svarbus vaidmuo, kuris labai sustiprina jo įtaką;

2.  taip pat primena, kad vykdant Bendrijos politiką ir siekiant tikslų, reikia atsižvelgti į SESV sutarties 9 straipsnio horizontaliąją socialinę nuostatą, pvz., kalbant apie SESV sutarties 46 ir 49 straipsnius ar ES prekybos politiką, pasakytina, kad Bendrija negali ignoruoti visuotinės svarbos reikalavimų(43),

3.  taip pat primena, kad pagal SESV 7 straipsnį reikalaujama ES politikos nuoseklumo ir kad teisės aktų leidėjas turi atsižvelgti į visus ES tikslus ir turi veikti pagal kompetencijos suteikimo principą, t. y., priimdamas teisės aktą su konkrečiu teisiniu pagrindu, jis turi išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp visų tikslų ir (arba) interesų(44);

4.  ragina valstybes nares laikytis TDO pagrindinių konvencijų, ypač susijusių su sudaromomis kliūtimis naudotis asociacijų ir kolektyvinių derybų laisve skatinant fiktyvų savarankišką darbą arba verčiant asmenis atsisakyti kolektyvinių susitarimų;

5.  ragina laisvosios prekybos susitarimų (LPS) šalis atsižvelgiant į savo įsipareigojimus, prisiimtus dėl narystės TDO ir nustatytus TDO pagrindinių darbo teisių ir principų deklaracijoje bei tolesnėse priemonėse, priimtose per 1998 m. Tarptautinės darbo konferencijos 86-ąją sesiją, įsipareigoti savo įstatymuose ir praktikoje gerbti, skatinti ir įgyvendinti su pagrindinėmis teisėmis susijusius principus, t. y.:

Tarptautinis bendradarbiavimas: socialinė sąjunga

6.  primena, kad dėl unikalios ekonominės dinamikos ir socialinio modelio kombinacijos ES pasaulyje vertinama kaip patraukli partnerė;

7.  pabrėžia, kad pagal Europos socialinį modelį užtikrinamos lygios galimybės švietimo srityje ir darbo rinkoje, taip pat lygios galimybės gauti socialines paslaugas ir kad šios galimybės yra ekonominės sėkmės pagrindiniai ramsčiai;

8.  laikosi nuomonės, kad svarbiausių tarptautinių socialinių standartų nesilaikymas yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, dėl kurios daroma žala Europos įmonėms ir darbuotojams;

9.  prašo Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis siekiant pagerinti socialinį globalizacijos aspektą, kaip etalonu remiantis Europos socialiniu modeliu;

10.  pabrėžia nuoseklių socialinės apsaugos srities veiksmų Europos Sąjungoje ir už jos ribų svarbą;

11.  siūlo plėtoti dialogą su visomis suinteresuotomis šalimis, kuriuo būtų pabrėžiama socialinių klausimų svarba ir daugiausia dėmesio būtų skiriama pragmatinių ir tvarių sprendimų taikymui ir įgyvendinimui; taigi pabrėžia, kad svarbu didinti socialinių partnerių informuotumą apie jų teises ir įpareigojimus;

12.  mano, kad būtina stiprinti susijusių tarptautinių institucijų (ypač Tarptautinės darbo organizacijos (TDO), Pasaulio prekybos organizacijos (PPO), Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir Jungtinių Tautų) vaidmenį ir skatinti jas bendradarbiauti kuriant, įgyvendinant ir skatinant pagrindinius tarptautinius socialinius standartus ir skiriant atitinkamas bausmes;

13.  pritaria tam, kad Europos Sąjunga nesudarytų prekybos susitarimų su šalimis, kurios negerbia žmogaus teisių ir pagrindinių darbo standartų;

14.  remia tvaraus ir abipuse pagarba grindžiamo dialogo su šalimis partnerėmis priemonių kūrimą, siekia plėtoti šalių partnerių, ypač besivystančių šalių, nuosavus išteklius ir sudaryti joms sąlygas apdairiai vystyti ekonomikos sektorius;

15.  taip pat ragina Komisiją derybų metu derinti savo reikalavimus atsižvelgiant į kiekvienos šalies partnerės išsivystymo laipsnį; todėl siūlo Komisijai parengti papildomų standartų, kurie būtų laipsniškai ir lanksčiai pritaikyti atsižvelgiant į susijusios partnerės ekonominę, socialinę ir aplinkos apsaugos padėtį, sąrašą;

16.  mano, kad nepriklausomos institucijos turėtų nuolat stebėti, kaip šie svarbiausi standartai įgyvendinami šalies partnerės ir valstybės narės teritorijoje, ir kad tuo atveju, kai jie neįgyvendinami arba kai remiantis iš anksto parengtais kriterijais nustatoma, kad jie pažeidžiami, turėtų būtų pritaikytos baudos taikant veiksmingą ir skaidrią tvarką;

17.  mano, kad šie standartai turėtų būti visapusiškai taikomi ir kad jų nesilaikymas negali būti pateisinamas nei laisvųjų zonų, nei priimančiosios šalies susitarimais;

18.  prašo Komisijos ir valstybių narių bendradarbiauti su šalimis partnerėmis siekiant kovoti su diskriminacija dėl lyties ir visų formų smurtu prieš moteris ir paversti lyčių lygybę tikrove ir Sąjungoje, ir už jos ribų, remiantis Tūkstantmečio vystymosi tikslais ir Pekino veiksmų programa; taigi ragina Komisiją ir valstybes nares taikyti priemones, kurios padėtų pastebimai sustiprinti teisines ir socialines moterų pozicijas, siekiant išnaudoti moterų potencialą prisidėti prie ekonominio ir socialinio vystymosi;

19.  džiaugiasi, kad lyčių lygybė besivystančiose šalyse ir teritorijose skatinama dabartiniais ir būsimais BLS prekybos susitarimais; prašo, kad tarptautinių konvencijų dėl lyčių lygybės ratifikavimas ir veiksmingas įgyvendinimas taptų būtina visų išorės prekybos ir ekonominės partnerystės susitarimų sudarymo prielaida;

20.  taip pat ragina Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti tarpusavyje ir su šalimis partnerėmis siekiant apsaugoti pažeidžiamas grupes ir kovoti ne tik su diskriminacija dėl lyties, bet ir su diskriminacija dėl rasinės ar etninės kilmės, dėl religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos; siekdamas kovoti su pagrindinėmis skurdo priežastimis, atkreipia ypatingą dėmesį į žmones, kurie susiduria su daugialype diskriminacija ir kliūtimis;

21.  ragina Komisiją ir valstybes nares prekybos susitarimuose, dialoguose su kitomis šalimis ir vystomojo bendradarbiavimo srityje kaip prioritetus kelti vaikų darbo panaikinimo ir pagarbos vaiko teisėms tikslus ir pažymi, kad privatusis sektorius turi atlikti pagrindinį vaidmenį užtikrinant pagarbą vaikų teisėms; laikosi nuomonės, kad priemonės, kuriomis siekiama kovoti su vaikų darbu, turėtų apimti padorių darbo vietų suaugusiesiems kūrimą, vaikams suteikiant tinkamas išsilavinimo galimybes; taip pat prašo įkurti specialią ES telefono liniją, kuria paskambinę piliečiai galėtų pranešti apie įmones, kurios bet kurioje pasaulio vietoje išnaudoja vaikus darbui; mano, kad šiai telefono linijai aptarnauti turėtų būti paskirta nedaug, bet pakankamai darbuotojų, kad būtų galima skelbti metines duomenų ataskaitas;

22.  pabrėžia, kad Sąjungos išlaidos vystomojo bendradarbiavimo, asociacijos ar stabilizacijos ir prekybos susitarimų srityje suteikia unikalių galimybių padėti šalims partnerėms sukurti tvirtas švietimo, profesinio mokymo, darbo rinkos institucijas ir socialinės apsaugos pagrindus siekiant užtikrinti didesnę socialinę ir ekonominę apsaugą, taigi ir didesnę gerovę;

23.  reikalauja, kad Komisija ir valstybės narės vystomojo bendradarbiavimo ir išorės paramos srityse remtų padoraus darbo programų, atitinkančių užimtumo ir socialinės politikos nacionalinius poreikius ir prioritetus bei pagrįstų trišaliu (darbdavių, darbuotojų, vyriausybių) susitarimu, įgyvendinimą; taip pat prašo Komisijos ir valstybių narių su vystomuoju bendradarbiavimu ir išorės parama susijusiuose ekonomikos ir prekybos sektoriuose geriau integruoti socialinius ir užimtumo tikslus;

24.  ragina Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti su šalimis partnerėmis, gerinant piliečių įgūdžius, t. y. su naujomis darbo vietomis ir užimtumu susijusius įgūdžius, kurie taptų stabilumo, klestėjimo, integruotos visuomenės kūrimo ir gero valdymo katalizatoriumi (ypač ES kaimyninėse šalyse);

25.  ragina naujojoje Išorės veiksmų tarnyboje sukurti socialinių reikalų atašė pareigybę siekiant pagerinti šios tarnybos veiksmingumą socialinės politikos srityje ir ypač užtikrinti, kad padoraus darbo visiems principas būtų įgyvendinamas kaip pagrindinis šios politikos tikslas;

26.  pripažįsta, kad nors iš tarptautinių tendencijų matyti, jog dvišaliuose prekybos susitarimuose vis dažniau prekybos planai siejami su darbo ir socialiniais standartais, laisvosios prekybos susitarimuose paprastai yra mažai nuorodų į socialinius standartus; apgailestauja, kad ES nėra taikoma vienoda socialinės sąlygos formuluotė, kuri galėtų būti įtraukta į visus dvišalius prekybos susitarimus; ragina ES į visus ES išorės prekybos susitarimus, įskaitant būsimus susitarimus PPO, įtraukti socialinę sąlygą laikantis kitų tarptautiniu mastu suderintų ir pripažintų standartų, t. y. pagrindinių TDO darbo standartų;

27.  primena, kad esama PPO praktika turi būti tiek pat naudinga besivystančioms šalims kaip ir išsivysčiusioms;

28.  primena, kad konkurencijos politika ir socialinė politika turi būti suderintos, ir pabrėžia, kad Europos socialinis modelis neturi jokiu būdu būti silpninamas siekiant konkurencingumo ir tariamų ekonominių privalumų; primena, kad Europos socialinis modelis turi būti pavyzdys stiprinant darbuotojų apsaugą besivystančiose šalyse;

Įmonių socialinė atsakomybė

29.  primena, kad ES išsikėlė tikslą ne tik tapti pavyzdžiu įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) srityje, bet ir skatinti ĮSA įgyvendindama savo išorės politiką; pripažįsta Komisijos pastangas skleidžiant geriausią praktiką ĮSA srityje tarp užsienyje veikiančių Europos įmonių, tačiau pabrėžia, kad ji turėtų labiau atsižvelgti į pažymėjimų ir ženklų, kurie įrodo, kad įmonės laikosi ĮSA principų, svarbą;

30.  laikosi nuomonės, kad ĮSA yra naudinga ir neprivaloma tarptautinių kompanijų įsipareigojimų forma; rekomenduoja toliau ir tikslingiau plėtoti įmonių socialinę atsakomybę, inter alia, naudojant standartą ISO 26000, JT pasaulinio susitarimo iniciatyvą arba EBPO rekomendacijas daugiašalėms įmonėms ir susiejant įmonių socialinę atsakomybę su platesnės apimties iniciatyvomis, skatinančiomis padorų darbą sektorių, bendruomenių, šalies ir regionų lygmenimis, pvz., su TDO geresnio darbo programa ir SCORE programa, kuriose dalyvautų darbuotojai, darbdaviai, valdžios institucijos ir kitos susijusios suinteresuotosios šalys;

31.  primygtinai pabrėžia, ES lygmeniu neturėtų būti priimta jokia direktyva, pagal kurią būtų reglamentuojama ir užtikrinama įmonių socialinė atsakomybė;

32.  yra įsitikinęs, kad savo būsimajame komunikate dėl mažų ir vidutinio dydžio įmonių (MVĮ) veiklos tarptautiškėjimo Komisija turėtų pasiūlyti priemones, kurias taikant būtų padedama remti ir skatinti MVĮ iniciatyvas ĮSA srityje, susijusias su principo „pradėk nuo mažo“ įgyvendinimu, ir atsižvelgiama į specifinę šių įmonių padėtį.

33.  ragina Komisiją ir valstybes nares stengtis užtikrinti, kad šiuo metu atnaujinant EBPO rekomendacijas dėl tarptautinio verslo įmonių, šios rekomendacijos būtų stiprinamos pratęsiant bei pagerinant jų taikymą „konkrečiais atvejais“ ir pasinaudojant geriausia patirtimi steigiant „nacionalinius informacijos centrus (NIP)“, taip pat apgalvojant, kaip Europos Sąjunga galėtų geriau vykdyti savo įsipareigojimus dėl NIP padedant Europos išorės veiksmų tarnybos delegacijoms;

34.  atkreipia dėmesį į tai, kad įmonių socialinei atsakomybei turėtų būti skirtos naujos sritys, pvz., darbo organizavimas, lygios galimybės ir socialinės įtraukties, antidiskriminacinės priemonės, išsilavinimo bei mokymosi visą gyvenimą vystymas; pabrėžia, kad įmonių socialinė atsakomybė turi apimti, pvz., darbo vietų kokybę, vienodus atlyginimus ir lygias galimybes siekiant karjeros, ir skatinti naujovių projektus, siekiant padėti pereiti prie tvarios ekonomikos;

35.  ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti Europos Sąjungoje registruotas verslo įmones gerbti žmogaus teises, įskaitant ekonomines ir socialines teises, ir nekenkti aplinkai vykdant savo veiklą pasauliniu lygmeniu, visų pirma veiklą, kurią vykdo jų dukterinės įmonės ir kiti susiję ūkio subjektai;

36.  pabrėžia, kad trečiosiose šalyse veikiančių ES įmonių griežtų aplinkos apsaugos standartų laikymasis turėtų būti tiek pat svarbus kiek svarbi pagarba darbuotojų teisėms, nes žala aplinkai beveik visada kenkia darbuotojų sveikatai, naikina dirbamąją žemę, žvejybos vietas ir kitus ekonominius išteklius bei taip atima iš daugelio žmonių jų pragyvenimo šaltinį;

37.  pabrėžia, kad Europos įmonės, jų dukterinės įmonės ir subrangovai užima didelę dalį tarptautinės prekybos ir todėl atlieka esminį vaidmenį visame pasaulyje platindami socialinius ir darbo standartus ir skatindami jų laikytis, taigi jie turėtų veikti vadovaudamiesi Europos vertybėmis ir tarptautiniu lygmeniu pripažintais standartais; mano, jog būtų teisinga ir tinkama reikalauti, kad Europos įmonės, perkeliančios savo gamybą į šalis, kuriose galioja ne tokie griežti socialiniai įpareigojimai, prisiimtų atsakomybę – taip pat ir prieš Europos teismus – už bet kokią žalą ir neigiamus išorinius padarinius, kurie darytų nepageidaujamą poveikį vietos gyventojams;

38.  ragina Komisiją iš dalies pakeisti savo pasiūlymą dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (2010/0383 (COD)), kad ieškovai galėtų iškelti bylą dukterinei įmonei, registruotai trečiojoje šalyje, kartu su Europoje esančia patronuojančia bendrove, taip pat ragina sukurti papildomus jurisdikcijos pagrindus;

39.  ragina Komisiją skatinti įmonių socialinės atsakomybės aspekto įtraukimą į daugiašalės prekybos politiką tarptautiniuose forumuose, kurie palaikė ĮSA, visų pirma EBPO ir TDO, taip pat PPO po Dohos derybų raundo;

40.  ragina Komisiją į laisvosios prekybos ir investicijų susitarimus, dėl kurių ji derasi su trečiosiomis šalimis, nuolat įtraukti skyrių tvaraus vystymosi klausimais, kuriame būtų pateikta teisiškai įpareigojanti sąlyga dėl ĮSA;

41.  siūlo numatyti reikalavimą, kad remiantis minėtąja sąlyga dėl ĮSA būtų laikomasi TDO aštuonių svarbiausių ir keturių prioritetinių konvencijų nuostatų, kad būtų numatytos paskatos įmonėms prisiimti ĮSA įsipareigojimus, taip pat įmonių ir įmonių grupių atidumo įsipareigojimas, t. y. įsipareigojimas aktyviai veikti siekiant nustatyti bet kokius žmogaus ar su aplinkos apsauga susijusių teisių pažeidimus, korupcijos ar vengimo mokėti mokesčius, įskaitant jų dukterinėse įmonėse ir tiekimo grandinėse (jų įtakos sferoje), atvejus ir užkirsti jiems kelią;

Darbuotojų teisės ir darbo sąlygos

42.  ragina valstybes nares laikytis pagrindinių TDO darbo standartų ir juos skleisti, nepažeisti iki šiol sudarytų socialinės sferos susitarimų bei konkrečiai taikyti jų principus, susijusius su pagrindinėmis darbuotojų teisėmis;

43.  pabrėžia, kad gauta informacijos, jog kai kuriose šalyse, turinčiose „BLS-Plius“ šalies statusą, ne kartą buvo pažeisti pagrindiniai darbo standartai, tačiau lengvatų taikymas joms nebuvo sustabdytas; mano, jog nepakankamai užtikrinant, kad būtų laikomasi nustatytų sąlygų, kenkiama ES siekiui pasaulio mastu skleisti socialinę politiką ir pagrindinius darbo standartus ir prieštarauja politikos suderinamumo vystymosi labui principui;

44.  džiaugiasi, kad tarptautiniu lygmeniu buvo įdiegta unikali TDO tarptautinių darbo standartų priežiūros sistema, padedanti užtikrinti, kad šalys įgyvendintų konvencijas, kurias yra ratifikavusios; pabrėžia, kad kilus problemai TDO turėtų padėti šalims inicijuodama socialinį dialogą ir teikdama techninę pagalbą;

45.  ragina Komisiją skatinti glaudesnį PPO ir TDO bendradarbiavimą, sudarant sąlygas TDO prekybinių ginčų atveju teikti ekspertų ataskaitas PPO, siekiant užtikrinti darbo standartų ir padoraus darbo aspektų integravimą į PPO veiklą bei užkirsti kelią pavojingoms socialinės raidos tendencijoms;

46.  laikosi nuomonės, kad vykdant Sąjungos politiką daugiau dėmesio reikėtų skirti asmenims ir institucijoms, atsižvelgiant į žmogiškojo kapitalo vystymą ir darbo rinkos reformas;

47.  išreiškia susirūpinimą dėl to, kad kai kurios trečiosios šalys vykdydamos savo prekybinę veiklą naudoja procesą MODE4; ragina Komisiją ir valstybes nares verčiau siekti struktūruoti tarptautinę migraciją taip, kad būtų galima išvengti išnaudojimo ir protų nutekėjimo;

48.  remia iniciatyvas, kuriomis stiprinamas socialinių partnerių dialogas ir bendradarbiavimas šalyse partnerėse ir tarptautiniu lygmeniu, ir prašo Komisijos toliau plėtoti esamas programas, daugiausia dėmesio skiriant toms, kuriomis siekiama stiprinti socialinių partnerių institucinius gebėjimus politikos formavimo ir įgyvendinimo srityse;

49.  pritaria neribotos profesinių sąjungų teisės burtis į asociacijas ir teisės vesti kolektyvines derybas užtikrinimui, kad būtų įgyvendinamos, gerinamos ir ginamos geros darbo sąlygos;

50.  primena, kad esama ES gairių įvairiais žmogaus teisių klausimais ir kad tai yra aiškus politinis ženklas, rodantis, jog šios teisės yra Sąjungos prioritetas; taigi ragina Tarybą parengti panašias gaires, grindžiamas aštuoniomis pagrindinėmis TDO konvencijomis, siekiant šias gaires naudoti kaip pragmatinę ES priemonę, kuri padėtų padaryti didesnę pažangą Sąjungos išorės socialinės politikos srityje; pakartoja, kad, remiantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija, visos įmonės ir toliau privalo gerbti tarptautines žmogaus teises;

51.  prašo Komisijos ir valstybių narių iniciatyviai spręsti socialinius su globalizacija susijusio koregavimo ir restruktūrizavimo padarinius;

Pasaulio ekonomikos valdysena

52.  palankiai vertina G20 susitikimų organizavimą socialinės srities ministrų lygiu ir ragina Komisiją aktyviai juose dalyvauti; apgailestauja, kad, apskritai, tolesnės priemonės, ypač ES lygmeniu, vis dar yra nepatenkinamos;

53.  prašo Komisijos ir valstybių narių užimtumo, socialinę ir aplinkos apsaugos politiką, įskaitant lyčių lygybės aspektus, integruoti į visas derybas dėl pasaulio ekonomikos valdysenos struktūrų ir makroekonominių dialogų;

54.  ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti gerą valdymą finansų, mokesčių ir teismų srityse kaip būdą stiprinti socialinę globalizacijos plotmę;

55.  prašo Komisijos valstybėms narėms skirtos rekomendacijos, palankios siekiant įgyvendinti ir ratifikuoti TDO konvencijas, kurias TDO pripažino atnaujintomis, ir siekiant Sąjungoje bei šalyse partnerėse pagerinti darbuotojų teises ir darbo sąlygas, kad būtų sudarytos sąlygos sąžiningai ir visa apimančiai globalizacijai užtikrinant didesnį valstybių narių ekonomikos ir socialinės politikos išorinio aspekto darnumą; ragina Komisija siekiant to paties tikslo skatinti valstybes nares vykdyti reguliarias apžvalgas, kurias atliekant būtų tiriami ekonomikos, finansų ir prekybos politikos padariniai;

56.  mano, kad dėl tarptautinio reguliavimo plitimo atsiranda neatidėliotinų klausimų, susijusių su tarptautinės teisinės tvarkos nuoseklumu ir veiksmingumu, ypač darbuotojų ir pagrindinių teisių apsaugos atžvilgiu;

57.  siūlo, kad naujai apibrėžiant pasaulinį valdymą turėtų būti siekiama reguliavimo institucijas labiau integruoti į Jungtinių Tautų Organizacijos teisinę sistemą ir užtikrinti didesnę pagarbą principams, kuriuos remia jos specializuoti organai, pirmiausia TDO ir PSO;

o
o   o

58.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

(1) http://www2.ohchr.org/english/law/ (2) http://www.business-humanrights.org/SpecialRepPortal/Home/Protect-Respect-Remedy-Framework (3) http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/EN/foraff/111819.pdf (4) http://www.business-humanrights.org/SpecialRepPortal/Home/Protect-Respect-Remedy-Framework (5) http://conventions.coe.int/Treaty/en/Treaties/Html/163.htm (6) http://www.coe.int/t/dg3/migration/documentation/Default_conv_en.asp (7) http://www.ilo.org/ilolex/english/convdisp1.htm (8) Ten pat. (9) http://www.ilo.org/jobspact/about/lang--en/index.htm (10) http://www.ilo.org/wcmsp5/groups/public/@dgreports/@cabinet/documents/publication/wcms_099766.pdf (11) http://www.wto.org/english/docs_e/legal_e/04-wto.pdf (12) http://www.wto.org/english/thewto_e/minist_e/min01_e/mindecl_e.htm (13) PPO, Bendrojo susitarimo dėl prekybos paslaugomis (GATS) 1 straipsnio 2 dalies d punktas – MODE4. (14) Ženeva, TDO 2004 m. http://www.ilo.org/fairglobalization/report/lang--en/index.htm (15) http://www.pittsburghsummit.gov/mediacenter/129639.htm (16) http://www.oecd.org/document/33/0,3746,en_2649_34889_44086753_1_1_1_1,00.html (17) OL L 48, 2008 2 22, p. 82 (18) OL L 18, 1997 1 21, p. 1. (19) OL C 320, 1996 10 28, p. 261. (20) OL C 290E, 2006 11 29, p. 107. (21) OL C 112E, 2002 5 9, p. 326. (22) OL C 102E, 2008 4 24, p. 321. (23) OL C 280E, 2006 11 18, p. 65. (24) OL C 157E, 2006 7 6, p. 84. (25) OL C 303E, 2006 12 13, p. 865. (26) OL C 102E, 2008 4 24, p. 128. (27) OL C 187E, 2003 8 7, p. 180. (28) OL C 104, 1999 4 14, p. 180. (29) OL C 301E, 2007 12 13, p. 45. (30) Priimti tekstai P7_TA(2010)0446. (31) OL C 273E, 2003 11 14, p. 305. (32) OL C 102E, 2008 4 24, p. 301. (33) OL C 323E, 2008 12 18, p. 361. (34) 2010 m. birželio 14 d. Tarybos išvados dėl vaikų darbo, 10937/1/2010. (35) 2010 m. rugsėjo 16 d. Europos Tarybos išvados, EUCO 00021/1/2010. (36) http://ec.europa.eu/internal_market/consultations/2010/non-financial_reporting_en.htm (37) OL L 211, 2008 8 6. (38) http://ec.europa.eu/development/icenter/repository/second_revision_cotonou_agreement_20100311.pdf (39) http://trade.ec.europa.eu/doclib/press/index.cfm?id=691 (40) PPO, Bendrojo susitarimo dėl prekybos paslaugomis (GATS) 1 straipsnio 2 dalies d punktas – MODE4. (41) http://trade.ec.europa.eu/doclib/docs/2010/may/tradoc_146196.pdf (42) Nesaugus užimtumas: bendras savarankiškai dirbančių asmenų ir be atlygio dirbančių šeimos narių skaičius. Nesaugaus užimtumo rodiklis yra vienas iš oficialių Tūkstantmečio vystymosi tikslų užimtumo rodiklių pagal 1 tikslą: panaikinti ypač didelį skurdą ir badą. (43) EP Teisės tarnybos nuomonė dėl SESV 9 straipsnio (horizontalioji socialinė nuostata) taikymo srities, kurią pateikti paprašė EMPL komiteto pirmininkas (SJ-00004/10), 15 dalis. (44) Ten pat, 8 dalis.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Reglamento (EB) Nr. 1905/2006, nustatančio vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę: įgyta patirtis ir ateities perspektyvos (2009/2149(INI))

P7_TA(2011)0261 A7-0187/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 208–211, 290 ir 291 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1905/2006, nustatantį vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę(1) (Vystomojo bendradarbiavimo priemonė (VBP)),

–  atsižvelgdamas į 2000 m. rugsėjo 8 d. Tūkstantmečio deklaraciją, kurioje apibrėžiami Tūkstantmečio vystymosi tikslai (TVT) – tarptautinės bendruomenės bendrai nustatyti skurdo naikinimo kriterijai,

–  atsižvelgdamas į Tarybos, Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, Europos Parlamento ir Komisijos bendrą pareiškimą dėl Europos Sąjungos vystymosi politikos „Europos konsensusas“, kuris buvo pasirašytas 2005 m. gruodžio 20 d.(2),

–  atsižvelgdamas į bendrą deklaraciją dėl demokratinės priežiūros ir išorės veiksmų suderinamumo ir į Komisijos deklaraciją dėl demokratinės priežiūros ir išorės veiksmų suderinamumo, kuri pridėta prie Tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo(3),

–  atsižvelgdamas į Komisijos deklaracijas, kurios įtrauktos į Tarybos posėdžio protokolą oficialiai priimant Tarybos bendrąją poziciją dėl VBP patvirtinimo(4), ir ypač į Komisijos deklaraciją dėl VBP 5 straipsnio,

–  atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pirmininko Josepo Borrellio Fontelles 2007 m. kovo 5 d. laišką D (2007) 303749 Komisijos nariams B. Ferrero-Waldner ir L. Micheliui(5),

–  atsižvelgdamas į Komisijos narės B. Ferrero-Waldner 2007 m. kovo 26 d. laišką A (2007) 5238 tuo metu Vystymosi komiteto pirmininko pareigas einančiam Josepui Borrelliui Fontelles(6),

–  atsižvelgdamas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) Vystymosi pagalbos komiteto ataskaitų teikimo direktyvas dėl kreditorių pranešimų sistemos(7),

–  atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimą byloje C-403/05 (Europos Parlamentas prieš Europos Bendrijų Komisiją); ieškinys dėl Komisijos sprendimo, pagal kurį patvirtinamas Filipinų sienų saugumo projektas, panaikinimo (Reglamento (EEB) Nr. 443/92 pagrindu priimtas sprendimas),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1337/2008, sukuriantį priemonę, skirtą greitai reaguoti į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse(8),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 29–30 d. Europos Vadovų Tarybai pirmininkavusios valstybės išvadas (Dok. Nr. 15265/2009),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimą, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) struktūra ir veikimas(9),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 19 d. Komisijos komunikatą „ES biudžeto peržiūra“ (COM(2010)0700),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 19 d. Komisijos žaliąją knygą „ES paramos trečiųjų šalių biudžetams ateitis“ (COM(2010)0586),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 10 d. Komisijos žaliąją knygą „Integracinį augimą ir tvarųjį vystymąsi remianti ES vystymosi politika. ES vystymosi politikos poveikio didinimas“ (COM(2010)0629),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. vasario 15 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimų, kuriais nustatomi valstybės strateginiai dokumentai ir orientacinės programos, skirtos Malaizijai, Brazilijai ir Pakistanui, projekto(10),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. birželio 7 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimų, kuriais nustatomi Mercosur ir Lotynų Amerikos regioniniai strategijos dokumentai ir regioninės orientacinės programos, projektų(11),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. birželio 21 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimo, kuriuo nustatomi 2007–2013 m. Azijos regioninis strategijos dokumentas ir daugiametė orientacinė programa, projekto(12),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. liepos 12 d. rezoliuciją dėl vystomojo bendradarbiavimo priemonės (VBP) įgyvendinimo demokratinės priežiūros(13),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimo, įsteigiančio specialiąją priemonę Irakui 2007 m., projekto(14),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. liepos 9 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimų, kuriais remiantis nustatomos 2008 m. metinės veiksmų programos Brazilijai ir Argentinai, projekto(15),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. kovo 15 d. rezoliuciją dėl vietos bendruomenių ir vystomojo bendradarbiavimo(16),

–  – atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Vietos valdžios institucijos – vystymosi proceso dalyvės“ (COM(2008)0626),

–  – atsižvelgdamas į struktūrinį dialogą, kurį 2010 m. pradėjo Komisija, siekdama į EB vystomąjį bendradarbiavimą įtraukti pilietinės visuomenės organizacijas (PVO) ir vietos valdžios institucijas (VVI),

–  atsižvelgdamas į savo 2009 m. gegužės 6 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimo, kuriuo nustatoma 2009 m. metinė veiklos programa dėl nevalstybinių subjektų ir vietos valdžios institucijų vaidmens vystymosi procese (II dalis. Tiksliniai projektai), projekto(17),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 3 d. poziciją dėl per pirmąjį svarstymą priimtos Tarybos pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę(18),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 3 d. poziciją dėl per pirmąjį svarstymą priimtos Tarybos pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę(19),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 3 d. poziciją dėl per pirmąjį svarstymą priimtos Tarybos pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1934/2006, nustatantis bendradarbiavimo su pramoninėmis ir kitomis dideles pajamas gaunančiomis šalimis ir teritorijomis finansavimo priemonę(20),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą (A7-0187/2011),

A.  kadangi pagal VBP reglamento 2 straipsnio 1 dalį svarbiausias bendradarbiavimo pagal šią priemonę tikslas yra skurdo panaikinimas šalyse partnerėse, įskaitant Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) siekimą,

B.  kadangi laikantis VBP reglamento 2 straipsnio 4 dalies visos priemonės pagal geografines programas ir 90 proc. pagal temines programas numatytų išlaidų turi patenkinti OECD Paramos vystymuisi komiteto nustatytus oficialios paramos vystymuisi (OPV) kriterijus,

C.  kadangi Komisija paskaičiavo, kad tik 0,2 proc. įsipareigojimų, finansuotų pagal VBP temines programas 2007–2009 m. neatitiko OPV kriterijų,

D.  kadangi laikantis Tarybos sprendimo 1999/468/EB (Sprendimas dėl komitologijos)(21) Parlamentas 2007 m. pradėjo Reglamento (EB) Nr. 1905/2006, taip pat visų šalies, regiono ir teminių strateginių dokumentų, daugiamečių orientacinių programų ir daugelio metinių veiksmų programų įgyvendinimo demokratinės priežiūros procedūrą,

E.  kadangi pagal bendrą deklaraciją dėl demokratinės priežiūros ir išorės veiksmų suderinamumo ir Komisijos deklaraciją dėl demokratinės priežiūros ir išorės veiksmų suderinamumo, pridėtą prie Tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo, Komisija įsipareigojo „tinkamai atsižvelgti į Europos Parlamento poziciją įgyvendinant šiuos strateginius dokumentus“,

F.  kadangi savarankiškumo, dalyvavimo ir gero valdymo principais įvairūs suinteresuotieji subjektai raginami laikytis požiūrio, pagal kurį skirtingi vystymosi proceso partneriai, t. y. vietos valdžios institucijos arba nevalstybiniai subjektai, veiktų papildydami vieni kitus ir nuosekliai; ir kadangi vis dėlto svarbu aiškiai atskirti ypatingą vietos valdžios institucijų vaidmenį nuo nevalstybinių subjektų vaidmens atsižvelgiant į jų kompetencijos sritį, teisėtumą ir demokratinę kontrolę, patirtį tvarkant vietos reikalus ir dalyvavimą įgyvendinant viešąją politiką,

G.  kadangi ES tarptautinį bendradarbiavimą su Afrika finansuoja pagal keturias geografines priemones: iš Europos plėtros fondo (EPF) finansuojamos Afrikos ir AKR šalys, Prekybos, plėtros ir bendradarbiavimo susitarimas (PPBS) taikomas finansuoti Pietų Afrikos šalims, Europos kaimynystės ir partnerystės priemonė naudojama (EKPP) penkioms Šiaurės Afrikos šalims finansuoti ir VBP naudojama teminėms programoms,

H.  kadangi Komisija įsipareigojo stengtis užtikrinti, kad 20 proc. numatytų pagalbos lėšų pagal VBP šalies programas iki 2009 m. būtų skiriama pagrindinio ir vidurinio lavinimo bei pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų sektoriams, vykdant su jais susijusius projektus, programas ir skiriant paramą biudžetui bei vienodai paskirstant lėšas visose geografinėse srityse,

I.   kadangi ES įsipareigojo siekti bendro tikslo – iki 2015 m. 0,7 proc. savo bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) skirti OPV,

J.  kadangi 2012 m. pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime „Earth Summit“ siekiama užtikrinti atnaujintą politinį įsipareigojimą remti tvarų vystymąsi, įvertinti pažangą siekiant tarptautiniu mastu sutartų tvaraus vystymosi tikslų ir spręsti naujus kylančius uždavinius,

K.  kadangi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnyje teigiama, kad įstatymo galią turinčiu teisės aktu galima deleguoti Komisijai įgaliojimus priimti visuotinai taikomus įstatymo galios neturinčius teisės aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius neesmines įstatymo galią turinčio teisės akto nuostatas,

Įgyta patirtis

1.  džiaugiasi dėl Komisijos noro laikytis savo įsipareigojimo pradėti reguliarų dialogą su Parlamentu dėl VBP įgyvendinimo; pripažįsta, kad buvo dedamos pastangos informuoti Parlamento darbo grupes VBP klausimu apie tai, kaip buvo atsižvelgta į Parlamento pastabas dėl strategijos dokumentų rengiant metines veiksmų programas;

2.  pažymi, kad visų pirma per laikotarpio vidurio peržiūrą vedant Komisijos ir Parlamento dialogą, kuris yra viena iš demokratinės priežiūros dalių, buvo išvengta strateginių dokumentų, kuriuose buvo ultra vires nuostatų, patvirtinimo ir pavyko strateginius dokumentus suderinti su VBP reglamento reikalavimais, ypač su atitikties OPV kriterijams principais;

3.  apgailestauja dėl to, kad Europos Komisija nepakankamai atsižvelgė į keletą Parlamentui rūpimų klausimų, kuriuos jis iškėlė per demokratinės priežiūros procesą, ypač susijusių su nepakankamu dėmesiu skurdo ir TVT problemoms;

4.  apgailestauja, kad, nors „Europos konsensuse dėl vystymosi“ (2005 m.) ir VBP pabrėžiama savarankiškumo svarba, nacionalinių parlamentų dalyvavimas rengiant šalies strateginius dokumentus faktiškai buvo labai menkas; apgailestauja, kad Komisija tinkamai neįgyvendino Reglamento (EB) Nr. 1905/2006 19, 20 ir 33 straipsnių nuostatų dėl konsultacijų su nevalstybiniais subjektais bei vietos valdžios institucijomis;

5.  pažymi, kad „augimo skatinimo strategija“ neturėtų būti painiojama su ilgalaikio vystymosi strategija, kuri reiškia, kad reikia finansuoti ilgalaikius tikslus, kaip antai sveikatos apsauga, švietimas, galimybė gauti energijos kaimo vietovėse, parama smulkiesiems ūkininkams ir kt.;

6.  apgailestauja dėl to, kad Komisija, reaguodama į Parlamento rezoliucijas, kuriose pabrėžiama, kad nesilaikoma šio reglamento 2 straipsnio 4 dalyje nurodyto reikalavimo laikytis OPV kriterijų, iš dalies pakeitė arba atšaukė tik tris iš 11 susijusius įgyvendinimo priemonių projektus;

7.  apgailestauja, kad komitetas, įsteigtas pagal VBP 35 straipsnį, nereagavo į Parlamento rezoliucijas, kuriose nurodyta, kad Komisija viršijo jai suteiktus įgyvendinimo įgaliojimus; susirūpinęs pažymi, kad esminė Parlamento atlikta priežiūra VBP komitete nesulaukė jokio valstybių narių atstovų atgarsio, ir ragina valstybes nares prisiimti atsakomybę ir, glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Parlamentu, užtikrinti, kad Komisijos siūlomos priemonės visiškai atitiktų VBP nurodymus;

8.  ragina Komisiją nurodyti prioritetų tvarka ir atsižvelgiant į jų svarbą, kuriais kriterijais ji vadovaujasi pagal kiekvieną geografinę ir teminę programą skirdama lėšų VBP šalims ir regionams bei įvairiems veiklos sektoriams;

9.  mano, kad daugelio šalių ir regionų strateginiuose dokumentuose nėra skiriama pakankamai išteklių VBP svarbiausiam tikslui – panaikinti skurdą siekiant tvaraus vystymosi, ir kad daugelyje dokumentų aiškiai nenurodoma, kaip siūloma veikla bus prisidėta prie Tūkstantmečio vystymosi tikslų;

10.   atkreipia ypatingą dėmesį į atitikties OPV kriterijams reikalavimą, taikomą geografinėms programoms pagal VBP, ir ragina Komisiją ir EIVT kiekvienu atveju užtikrinti visapusišką atitiktį šiam teisiniam įsipareigojimui;

11.  primena, kad užtikrinant pagalbos veiksmingumą ypač svarbūs yra politikos suderinamumas vystymosi labui, savarankiškumas vystymosi srityje ir nesuskaidyta pagalba;

Ateities perspektyvos.Pagrindiniai klausimai

12.   pabrėžia, kad ES reikalinga konkreti vystomojo bendradarbiavimo finansavimo priemonė, kuri būtų taikoma tik besivystančiose šalyse ir tik siekiant SESV 208 straipsnyje numatytų tikslų; primygtinai ragina, kad metinės OPV numatytos sumos kitos daugiametės finansinės programos (DFP) laikotarpiu būtų žymiai didesnės ir būtų pasiektas bendras tikslas iki 2015 m. OPV skirti 0,7 proc. BNP;

13.  pabrėžia, kad finansuojant visas priemones pagal naujos priemonės geografinių programų nuostatas ir toliau būtina visapusiškai laikytis OPV kriterijų, ypač OECD Paramos vystymuisi komiteto reikalavimo, kad „kiekvieno lėšų pervedimo pagrindinis tikslas – skatinti besivystančių šalių ekonominę plėtrą ir gerovę“ (22); ragina nustatyti griežtesnę negu pagal esamą VBP galiojančią OPV kvotą, skirtą teminėms programoms, ypač programoms migracijos ir prieglobsčio srityje, dėl kurių Komisija aiškiai neparodė, kaip veikla, finansuojama vykdant sienų kontrolę, atitinka Vystymosi pagalbos komiteto nustatytus kriterijus;

14.  pabrėžia, kad taikant šią priemonę laikotarpiu iki 2015 m. visų pirma turėtų būti siekiama TVT; ragina Komisiją užtikrinti, kad ES pagalba ir toliau atitiktų vystymosi tikslus ir užduotis, dėl kurių susitarta tarptautiniu mastu ir kuriuos patvirtins Jungtinės Tautos ir kitos kompetentingos tarptautinės organizacijos laikotarpiui po 2015 m.;

15.  pripažįsta, kad siekiant užtikrinti visuotines viešąsias gėrybes reikia bendradarbiauti su besivystančiomis šalimis ne tik OPV sistemoje; laikosi nuomonės, kad toks bendradarbiavimas turėtų būti reguliuojamas ir lėšos turėtų būti skiriamos taikant vieną ar daugiau atskirų priemonių siekiant užtikrinti skaidrumą ir apsaugoti savitą vystomojo bendradarbiavimo, kaip autonominės išorės santykių politikos srities, pobūdį; atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 29–30 d. vykusios Europos Vadovų Tarybos įsipareigojimą primygtinai ragina, kad skiriant lėšų kovai su klimato kaita neturėtų būti daroma žala arba mažiau dėmesio skiriama kovai su skurdu ir tolesnei pažangai siekiant TVT ir kad negausios OPV lėšos, skiriamos skurdui mažinti, neturėtų būti nukreipiamos siekiant finansuoti su vystymusi nesusijusius tikslus besivystančiose šalyse; pabrėžia, kad EBPO pateikiamas OPV apibrėžimas neturėtų būti keičiamas, ir ragina Komisiją užtikrinti, kad visi vystymosi projektai, finansuojamuose ES, neprieštarautų pasaulio klimato kaitos mažinimo pastangoms ir kad tokie projektai palaikytų atsparumą klimato kaitos poveikiui, ypač dideli infrastruktūros projektai arba projektai mažose salose, kurios pirmosios patirs klimato kaitos padarinius;

16.  reiškia susirūpinimą, kad esant rimtiems viešųjų biudžetų suvaržymams, didelis dėmesys sutelkiamas į privačiojo sektoriaus investicijas, kaip priemonę pritraukti daugiau vystymosi finansinių išteklių; atkreipia dėmesį į tai, kad vystomasis bendradarbiavimas yra vienintelė išorės politikos veiksmų sritis (be humanitarinės pagalbos), kuri buvo skirta ne tarnauti ES interesams, bet ginti labiausiai socialiai atskirtų ir pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesus; todėl ragina Komisiją užtikrinti, kad bet kokios viešosios lėšos, naudojamos remti privačiojo sektoriaus investicijas Pietuose, nebūtų atitrauktos nuo jau nepakankamai finansuojamų sričių (kaip, pvz., nevalstybiniams subjektams ir vietos valdžios institucijoms skirtų programų atveju), ir kad tokia parama sudarytų sąlygas veiksmingai mažas pajamas gaunančių šalių privačiojo sektoriaus ir mažųjų bei vidutinių įmonių plėtrai;

17.  pritaria tam, kad reikia diferencijuoto požiūrio į įvairią besivystančių šalių grupę ir kad tradicinė finansinė parama gali nebeturėti tokios didelės reikšmės kylančios ekonomikos šalyse; mano, kad teikiant paramą kylančios ekonomikos šalims, kuria skatinamas tvarus ekonomikos augimas, reikėtų vis dar sutelkti dėmesį ir stiprinti šalių partnerių fiskalinę politiką bei skatinti vidaus pajamų mobilizavimą – tai turėtų padėti sumažinti skurdą ir priklausomybę nuo paramos;

18.  ragina Komisiją teikti daugiau paramos padedant besivystančioms ir besiformuojančios ekonomikos šalims vykdyti mokesčių reformas, kad būtų paremtas veiksmingų, efektyvių, teisingų ir tvarių mokesčių sistemų kūrimas; ragina Komisiją veiksmingai integruoti gero valdymo principus mokesčių srityje rengiant nacionalinius ir regioninius strateginius dokumentus, juos įgyvendinant ir vykdant jų priežiūrą, kartu imantis reikiamų priemonių, kad būtų įgyvendintas tarptautinio verslo įmonių atskaitomybės pagal šalis principas;

19.  pabrėžia, kad ateityje vystomojo bendradarbiavimo priemonė ir toliau turėtų būti taikoma visoms geografinių regionų, kuriems ji galioja, besivystančioms šalims laikantis OECD Paramos vystymuisi komiteto besivystančių šalių sąrašo;

20.  ragina Komisiją ir valstybes nares glaudžiau koordinuoti veiksmus, kad būtų įgyvendintos SESV 210 straipsnio nuostatos, ir remia bendrų Europos strateginių dokumentų rengimą; mano, kad visuose ES programavimo dokumentuose kiekvienai šaliai ir regionui turėtų būti pateikiami išsamūs ir atnaujinti paramos teikėjų duomenys, taip pat numatytas specialus skirsnis dėl ES pagalbos veiksmingumo, kuriame būtų apibūdintos priemonės, kurių buvo imtasi siekiant padidinti paramos teikėjų veiklos koordinavimą, derinimą ir papildomumą bei gerinti darbo pasidalijimą tarp paramos teikėjų ir ypač tarp ES valstybių narių;

21.  pakartoją savo raginimą įtraukti Europos plėtros fondą (EPF) į ES biudžetą, tokiu būdu būtų supaprastintos procedūros ir padidintas Europos paramos veiksmingumas bei efektyvumas; pabrėžia, kad dėl to neturėtų būti sumažintos bendros VBP ir EPF skiriamos lėšos ES lygmeniu ir OPV skiriamų lėšų ES lygmeniu bendra suma;

22.  mano, kad turi būti stiprinama parama pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms (moterims, žmonėms su negalia, jaunimui ir bedarbiams, etninių grupių atstovams), taip pat lyčių aspekto integravimo ir kitiems „kompleksiniams klausimams“ spręsti; primygtinai reikalauja, kad VBP pakeičiančios priemonės programavimo dokumentuose būtų apibrėžti aiškūs standartai, siekiant užtikrinti, kad ES galėtų būti įvertintas priemonių poveikis šiose srityse;

23.  pabrėžia, kad siekiant TVT ir užtikrinant deramą valdyseną būtina įtraukti vietos valdžios institucijas į vystymosi politiką; ypač atkreipia dėmesį į tai, kad vietos valdžios institucijos turi atlikti lemiamą vaidmenį tokiose srityse kaip švietimas, kova su badu, sveikatos apsauga, aprūpinimas vandeniu, sanitarinių sąlygų gerinimas, socialinė sanglauda ir vietos ekonominis vystymasis ir kt.; todėl mano, jog nepaprastai svarbu, kad jų vaidmuo kitos finansinės priemonės laikotarpiu būtų peržiūrėtas vadovaujantis atsakomybės už vystymąsi principu;

24.  pabrėžia, kad reikia vykdyti nuolatinį ir struktūrinį Komisijos, EIVT, nevalstybinių subjektų ir vietos valdžios institucijų dialogą strateginių dokumentų programavimo, įgyvendinimo ir vertinimo klausimais; todėl pabrėžia, kad būsimuose finansiniuose dokumentuose būtina atsižvelgti į struktūrinio dialogo išvadas;

25.  pabrėžia poreikį numatyti lankstumo nuostatas, kurias taikant ES būtų sudarytos sąlygos reaguoti į pokyčius atsižvelgiant į poreikius ir prioritetus; siūlo ištirti, ar EPF modelis numatant ribojamus neįtrauktos į programą paramos paketus kiekvienai šaliai galėtų būti pavyzdys būsimai vystomojo bendradarbiavimo priemonei; tačiau pabrėžia, kad skiriant lanksčiau naudojamas lėšas reikia siekti tikrų vystymosi tikslų;

26.  laikosi nuomonės, kad nauja vystomojo bendradarbiavimo priemonė turėtų sukurti pagrindą tikslingiau ir lanksčiau teikti paramą, kai susidaro pažeidžiamumo padėtis; mano, kad nauja finansinė struktūra, kai taikomos lanksčios ir papildomosios finansavimo priemonės, turėtų padėti užtikrinti tinkamas pagalbos, reabilitacijos ir vystymosi sąsajas;

Ateities perspektyvos.Geografinės ir teminės programos

27.  ragina 20 proc. pagal geografines programas numatytų išlaidų skirti pagrindinėms socialinėms paslaugoms, kaip apibrėžta Jungtinių Tautų TVT (8 tikslo 8.2 rodiklis „Plėtoti pasaulinę partnerystę vystymosi labui“);

28.  primygtinai ragina skiriant paramą biudžetui taikyti griežtus tinkamumo kriterijus; primygtinai ragina Komisiją neteikti paramos biudžetui šalyse, kuriose negarantuojamas viešųjų finansų skaidrumas, ir užtikrinti, kad skiriant paramą biudžetui visuomet būtų dedamos pastangos plėtoti šalies gavėjos parlamentinės kontrolės ir audito pajėgumus ir didinamas skaidrumas bei informacijos prieinamumas visuomenei, taip pat užtikrinamas pilietinės visuomenės dalyvavimas vykdant jos stebėseną;

29.  pripažįsta svarbų vaidmenį, kurį pilietinė visuomenė atlieka vystymosi srityje, pvz., veikdama kaip valdžios kontrolierė, kuri užtikrina atskaitomybę, todėl ragina skirti užtektinai lėšų besivystančių šalių pilietinei visuomenei finansuoti;

30.  dar kartą ragina Komisiją pateikti bendrą skaičių suvestinę, kurioje būtų nurodyta, kiek vietos valdžios institucijoms iš biudžeto suteikta bendros pagalbos, sektorinės pagalbos, pagalbos pagal projektus ar bet kokios kitos formos pagalbos; pabrėžia, kad sudarant visos pagalbos suvestinę vietos valdžios institucijoms skiriama pagalba būtų teikiama nuosekliau ir šalyse partnerėse būtų skatinama gera valdysena;

31.  20. pažymi, kad parodyta, jog visos VBP teminės programos yra svarbios, ir pabrėžia, kad būtina išlaikyti ir temines, ir geografines programas, tačiau ragina šiek tiek persiorientuoti atsižvelgus į naujus uždavinius, pvz., pasaulinę finansų ir ekonomikos krizę, pasaulinę maisto krizę, klimato kaitą ir pažeidžiamų valstybių bei esminius pokyčius patiriančių valstybių specifinius poreikius;

32.  atkreipia dėmesį į tai, kad migracija yra sritis, kurios atveju akivaizdu, kad reikia teikti pirmenybę vystymosi politikos darnai, o ne trumpalaikiams ES lygmens migracijos tikslams, daugiausia skirtiems kovai su neteisėta imigracija; pabrėžia, kad vystymosi lėšos, skirtos migracijai, neturėtų būtų naudojamos sienų valdymui stiprinti ir kovai su nelegalia imigracija; primygtinai ragina, kad kiekviena būsima teminė programa dėl migracijos būtų visapusiškai suderinta su ES vystymosi tikslais ir kad šios programos pagrindinė lėšų dalis būtų skiriama laikantis OPV kriterijų; ypač pabrėžia, kad pagal teminę programą pirmenybė turėtų būti teikiama projektams, susijusiems su migracija iš Pietų į Pietus;

33.  pabrėžia, kad nauja teminė programa „Investicijos į žmones“ turi būti įgyvendinama didžiausią dėmesį skiriant (bet neapsiribojant vien jais) tiems TVT, kurie mažiausiai pasiekti, ir ypač šalims ir regionams, kuriuose TVT rodikliai yra kritiniai; pabrėžia, kad pagrindinis išsilavinimas ir raštingumas yra svarbiausios informuotumo ir atsakomybės už vystymąsi didinimo prielaidos; todėl ragina, kad šioje programoje pagrindinis dėmesys būtų skiriamas švietimui kaip emancipacijos ir dalyvavimo priemonei;

34.  mano, kad naująja priemone būtų užtikrintas diferencijuotas požiūris į pilietinės visuomenės organizacijų ir vietos valdžios institucijų finansavimą ir taip pat išvengti nereikalingos šių dviejų rūšių subjektų konkurencijos; pabrėžia, kad reikia spręsti dabartinės programos viršijimo problemą; ragina visapusiškai atsižvelgti į struktūrinio dialogo rezultatus būsimoje teminėje programoje ir nustatant siūlomos pagalbos sąlygas;

35.  atkreipia dėmesį į tai, kad viena iš priežasčių, dėl kurių TVT nepasiekti, –nesuvokimas, kad aplinka, gamtos ištekliai ir ekosistemos padeda žmonių vystymuisi ir padeda šalinti skurdą; apgailestauja, kad teikiant Europos OPV šiuo metu aplinkosaugos klausimams skiriami tik 3 proc. visų išlaidų, be to, papildoma problema yra tai, kad dalis ES ir valstybių narių finansavimo, skirto besivystančioms šalims, investuojama į projektus, kurie skatina, o ne švelnina klimato kaitą; pabrėžia, kad reikia didinti vystymosi politikos priemonių klimato kaitos srityje, ypač susijusių su kovos su klimato kaita priemonių finansavimu, darną ir įtraukti klimato kaitos problemas į ES vystomąjį bendradarbiavimą;

36.  pažymi, kad Audito Rūmai specialiojoje ataskaitoje Nr. 6/2006 padarė išvadą, kad ES nuo 2001 m. padarė tik nedidelę pažangą į vystomojo bendradarbiavimo politiką integruodama aplinkos aspektus, nes šalių strateginiuose dokumentuose nebuvo pakankamai atsižvelgta į aplinkosaugos klausimus; todėl ragina Komisiją užtikrinti, kad aplinkosaugos klausimai būtų geriau integruoti į visas išorės politikos sritis ir visas finansines priemones bei nuolat stebimi, ypač dabar, kai susiduriama su klimato kaitos keliamais sunkumais ir nyksta biologinė įvairovė;

37.  pakartoja, kad SESV 290 straipsnis yra visapusiškai taikytinas VBP, taigi pabrėžia, kad deleguotų teisės aktų procedūra yra privaloma tiems sprendimams, kurie atitinka SESV 290 straipsnio kriterijus, įskaitant bendrų tikslų, prioritetų, tikėtinų rezultatų ir finansinių lėšų nustatymą;

o
o   o

38.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

(1) OL L 378, 2006 12 27, p. 41. (2) OL C 46, 2006 2 24, p. 1. (3) OL C 139, 2006 6 14, p. 1. (4) Pridėtas prie 2006 m. spalio 24 d. Komisijos komunikato Europos Parlamentui pagal EB sutarties 251 straipsnio 2 dalies antrąja pastraipą dėl bendrosios Tarybos pozicijos dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, nustatančio vystymąsi remiančio bendradarbiavimo finansavimo priemonę, priėmimo (COM(2006)0628). (5) Registruotas kaip komitologijos dokumentas Nr. CMT-2007-1709, priedas registruotas kaip komitologijos dokumentas Nr. CMT-2007-1709-2. (6) Registruotas kaip komitologijos dokumentas Nr. CMT-2007-1709-3. (7) DCD/DAC (2007)39/galutinis, 2007 9 4, p. 145. (8) OL L 354, 2008 12 31, p. 62. (9) OL L 201, 2010 8 3, p. 30. (10) OL C 287E, 2007 11 29, p. 507. (11) OL C 125E, 2008 5 22, p. 213. (12) OL C 146E, 2008 6 12, p. 337. (13) OL C 175E, 2008 7 10, p. 595. (14) OL C 263E, 2008 10 16, p. 624. (15) OL C 294E, 2009 12 3, p. 19. (16) OL C 301E, 2007 12 13, p. 249. (17) OL C 212E, 2010 8 5, p. 8. (18) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0032. (19) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0030. (20) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0033. (21) OL L 184, 1999 7 17, p. 23. (22) OECD Paramos vystymuisi komiteto „Ataskaitų teikimo direktyvos dėl kreditorių pranešimų sistemos“.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl politinių galimybių sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms (2011/2013(INI))

P7_TA(2011)0262 A7-0164/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 1 d. Komisijos žaliąją knygą dėl politinių galimybių sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms (COM(2010)0348),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 26 d. Komisijos sprendimą 2010/233/ES įkurti Europos sutarčių teisės bendros principų sistemos ekspertų grupę(1),

–  atsižvelgdamas į 2001 m. liepos 11 d. Komisijos komunikatą dėl Europos sutarčių teisės (COM(2001)0398),

–  atsižvelgdamas į 2003 m. vasario 12 d. Komisijos komunikatą „Nuoseklesnė Europos sutarčių teisė. Veiksmų planas“ (COM(2003)0068),

–  atsižvelgdamas į 2004 m. spalio 11 d. Komisijos komunikatą „Europos sutarčių teisė ir acquis peržiūra: tolesni veiksmai“ (COM(2004)0651),

–  atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 23 d. Komisijos ataskaitą antrašte „Pirmoji metinė Europos sutarčių teisės ir acquis persvarstymo pažangos ataskaita“ (COM(2005)0456) ir į 2007 m. liepos 25 d. Komisijos ataskaitą antrašte „Antroji bendros principų sistemos kūrimo pažangos ataskaita“ (COM(2007)0447),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 22 d. Komisijos komunikatą dėl tarpvalstybinės įmonių e. prekybos su vartotojais Europos Sąjungoje (COM(2009)0557),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 3 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl bendros Europos sutarčių teisės principų sistemos(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl Europos sutarčių teisės(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2006 m. rugsėjo 7 d. rezoliuciją dėl Europos sutarčių teisės(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 23 d. rezoliuciją dėl Europos sutarčių teisės ir acquis peržiūros: tolesni veiksmai(5),

–  atsižvelgdamas į savo 1989 m. gegužės 26 d.(6), 1994 m. gegužės 6 d.(7), 2001 m. lapkričio 15 d.(8) ir 2003 m. rugsėjo 2 d.(9) rezoliucijas šiuo klausimu,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto bei Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nuomones (A7–0164/2011),

A.  kadangi dėl Europos sutarčių teisės iniciatyvos, kuria siekiama spręsti bendrosios rinkos problemas, kilusias, inter alia, dėl skirtingų sutarčių teisės sistemų, jau diskutuojama daug metų,

B.  kadangi po pasaulinės finansų krizės yra svarbiau nei bet kada anksčiau pasirūpinti nuoseklia Europos sutarčių teisės sistema, kad būtų galima atskleisti visas vidaus rinkos galimybes ir taip prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų siekimo,

C.  kadangi bendroji rinka ir toliau išlieka suskaidyta dėl daugybės priežasčių, įskaitant nevykusį esamų bendrosios rinkos teisės aktų įgyvendinimą,

D.  kadangi reikia išsamesnių tyrimų siekiant suprasti, kodėl vidaus rinka išlieka suskaidyta ir kaip būtų galima geriausiai spręsti šias problemas, įskaitant klausimą, kaip užtikrinti, kad esami teisės aktai būtų įgyvendinami,

E.  kadangi Komisija minėtojoje žaliojoje knygoje pateikė daugybę su Europos sutarčių teisės priemone susijusių galimybių, kuriomis pasinaudojant būtų galima stiprinti verslumą ir piliečių pasitikėjimą bendrąja rinka,

F.  kadangi ekspertų grupė, įsteigta siekiant padėti Komisijai parengti bendrą principų sistemą (BPS), drauge su suinteresuotaisiais subjektais, dalyvaujančiais diskusijose prie apskritojo stalo, pradėjo darbą,

G.  kadangi skirtingos nacionalinės sutarčių teisės nuostatos – tai ne vienintelė kliūtis, apsunkinanti vartotojų ir MVĮ tarpvalstybinę veiklą, kadangi jie susiduria su kitomis problemomis, įskaitant kalbos barjerus, skirtingas apmokestinimo sistemas, internetinių parduotuvių patikimumo problemas, ribotą prieigą prie plačiajuosčio ryšio, skaitmeninį raštingumą, saugumo problemas, demografinę atskirų valstybių narių gyventojų sudėtį, privatumo klausimus, skundų nagrinėjimą, intelektinės nuosavybės teises ir kt.,

H.  kadangi, 2008 m. Komisijos tyrimo duomenimis, trys ketvirtadaliai mažmenininkų parduoda tik savo valstybėje, o tarpvalstybinis pardavimas dažniausiai vyksta tik keliose valstybėse narėse(10),

I.  kadangi būtina skirti tradicinius tarpvalstybinius sandorius ir elektroninę prekybą, kurioje esama specifinių problemų ir skiriasi sandorių išlaidos; kadangi būsimų poveikio vertinimų tikslais būtina tiksliai ir detaliai nustatyti, kaip susidaro sandorių išlaidos,

J.  kadangi buvo laikoma, kad pagal reglamentą „Roma I“(11) taikant užsienio (vartotojų) teisę tarpvalstybiniams sandoriams įmonės, ypač MVĮ, turi daug išlaidų – vien tik Jungtinėje Karalystėje apytikriai įmonei ir valstybei narei tenka 15 000 EUR(12),

K.  kadangi reikia daugiau informacijos apie sandorių išlaidas, kurių atsiranda taikant reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalį ir 4 straipsnio 1 dalies a punktą, atsižvelgiant į tai, kad reglamentas „Roma I“ buvo pradėtas taikyti tik nuo 2009 m. gruodžio mėn.,

L.  kadangi šios su sandoriais susijusios išlaidos laikomos didelėmis tarpvalstybinės prekybos kliūtimis – tai patvirtino 50 proc. 2011 m. apklaustų Europos mažmenininkų, kurie jau vykdo tarpvalstybinę prekybą ir kurie teigė, kad tuo atveju, jei tarpvalstybiniams sandoriams taikoma teisė būtų suderinta Europos Sąjungos mastu, padidėtų jų tarpvalstybinių pardavimų apimtis, o 41 proc. apklaustųjų nurodė, kad jų pardavimų apimtis dėl to nepadidėtų; kadangi šiuos duomenis galima palyginti su mažmenininkų, kurie nevykdo tarpvalstybinės prekybos, atsakymais – 60 proc. jų nurodė, kad tuo atveju, jei būtų nustatytas darnesnis reglamentavimas, jų tarpvalstybinių pardavimų apimtis nepadidėtų, o 25 proc. apklaustųjų teigė, kad pardavimų apimtis padidėtų(13),

M.  kadangi keletas akivaizdžiausių kliūčių, su kuriomis susiduria vartotojai ir MVĮ bendrojoje rinkoje, yra sutartinių santykių sudėtingumas, nesąžiningos sutarčių sąlygos, netinkamas ir nepakankamas informavimas, taip pat neveiksmingos ir ilgai trunkančios procedūros,

N.  kadangi itin svarbu užtikrinti, kad bet kokia ES iniciatyva tenkintų tikrus tiek verslo subjektų, tiek ir vartotojų poreikius ir kad būtų atsižvelgiama į jų problemas; kadangi šios problemos gali apimti teisines ir (arba) lingvistines problemas (standartines sutarčių nuostatas bei sąlygas mažoms įmonėms visomis ES kalbomis) ir tarpvalstybinių sutarčių vykdymo sunkumus (autonominių ES priemonių procesinės teisės srityje nuostatas),

O.  kadangi Komisijos tyrime daroma išvada, kad internetinė rinka ir toliau išlieka susiskaidžiusi: tyrime nurodoma, kad iš 10 964 bandymų įvykdyti tarpvalstybinį užsakymą 61 proc. nepavyko, tačiau atrodo, kad dėl tarpvalstybinės prekybos didėja vartotojų galimybės rasti pigesnį pasiūlymą(14) ir produktų, kurių negalima įsigyti internetu savo valstybėje(15); kadangi 61 proc. – tai labai didelė sandorių dalis, taigi reikalingi išsamesni tyrimai, patikrinimai ir vertinimas,

P.  kadangi laipsniškas derinimas neleidžia efektyviai panaikinti vidaus rinkos kliūtis, kylančias dėl skirtingų nacionalinių sutarčių teisės nuostatų, ir kadangi visos priemonės šioje srityje turi būti grindžiamos aiškiais įrodymais, kad tokia iniciatyva tikrai turėtų poveikio, kurio neįmanoma pasiekti kitais, švelnesniais būdais,

Q.  kadangi bendra Europos sutarčių teisė būtų naudinga vartotojams ir ypač padėtų užtikrinti aktyvesnę ir lengvai prieinamą tarpvalstybinę prekybą vidaus rinkoje,

R.  kadangi derybos dėl Vartotojų teisių direktyvos(16) parodė, kad sunku suderinti sutartims taikomą vartotojų teisę nepakenkiant bendram siekiui užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį Europoje, ir kokias šio proceso ribas tai nulemia,

S.  kadangi bet kokie veiksmai, kurių imamasi Europos sutarčių teisės srityje, turi būti vykdomi atsižvelgiant į privalomas nacionalines taisykles ir atitikti Vartotojų teisių direktyvą, kurią planuojama priimti, ir kuri turės reikšmingo poveikio galimų busimų priemonių Europos sutarčių teisės srityje turiniui ir derinimo lygiui; kadangi ateinančiais mėnesiais reikės nuolat glaudžiai stebėti jų įgyvendinimą siekiant nustatyti pasirenkamosios priemonės (PP) taikymo sritį,

T.  kadangi bet koks galutinis produktas Europos sutarčių teisės srityje turi būti realistiškas, įgyvendinamas, proporcingas ir gerai apsvarstytas, prieš pateikiant jį Europos teisės aktų leidybos institucijoms, reikalui esant, iš dalies pakeisti ir oficialiai patvirtinti,

1.  remia veiksmus spręsti įvairių kliūčių, su kuriomis susiduria tie, kas pageidauja vykdyti tarpvalstybinius sandorius vidaus rinkoje, panaikinimo klausimą ir mano, kad kartu su kitomis priemonėmis Europos sutarčių teisės projektas galėtų būti naudingas siekiant pasinaudoti visomis vidaus rinkos galimybėmis ir duoti didelės naudos ekonomikos ir užimtumo srityse;

2.  palankiai vertina viešas diskusijas žaliosios knygos tema ir ragina, kad atsakingi Komisijos padaliniai atliktų nuodugnią šių konsultacijų rezultato analizę;

3.  pabrėžia MVĮ ir amatų verslų įmonių ekonominę svarbą Europos ekonomikai; todėl primygtinai atkreipia dėmesį į būtinybę užtikrinti, kad Smulkiojo verslo aktu skatinamas principas „pirmiausia galvokime apie mažuosius“ būtų tinkamai įgyvendinamas ir laikomas prioritetu vykdant diskusijas dėl ES iniciatyvų, susijusių su sutarčių teise;

Teisinis Europos sutarčių teisės priemonės pobūdis

4.  palankiai vertina tai, kad neseniai buvo paskelbti Europos sutarčių teisės ekspertų darbo grupės atliktos galimybių studijos rezultatai ir kad Komisija įsipareigojo tęsti konsultacijas dėl PP taikymo srities ir turinio, todėl ragina Komisiją kaip savo sprendimų priėmimo proceso dalį tęsti tikrai atviras ir skaidrias diskusijas su visomis suinteresuotomis šalimis apie tai, kaip šią galimybių studiją reikėtų panaudoti;

5.  pripažįsta, kad reikia toliau siekti pažangos sutarčių teisės srityje ir, be kitų pasirinkimo galimybių, pritaria galimybei Nr. 4, t. y. priimti reglamentą ir jame nustatyti pasirenkamąją priemonę (PP), atlikus poveikio įvertinimą ir patikslinus jos teisinį pagrindą; mano, kad šią pasirenkamąją priemonę galėtų papildyti priemonių rinkinys, kuris galėtų būti patvirtintas priėmus tarpinstitucinį susitarimą; ragina internete parengti Europos standartinių sutarčių modelius, išversti į visas ES kalbas, susieti juos su alternatyvių ginčų sprendimų sistema, nes tai padėtų taupyti išlaidas ir būtų paprastesnis sprendimas tiek sutarčių šalims, tiek ir Komisijai;

6.  mano, kad tik pasitelkiant teisinę reglamento formą galima užtikrinti norimą teisinį tikrumą ir aiškumą;

7.  pabrėžia, kad reglamentas, kuriuo nustatoma Europos sutarčių teisės pasirenkamoji priemonė, padėtų patobulinti vidaus rinkos veikimą dėl tiesioginio teigiamo poveikio verslo subjektams (išlaidų mažinimas, kadangi nereikia ieškoti būdų išvengti kolizinių taisyklių taikymo), vartotojams (teisinis tikrumas, pasitikėjimas, aukšto lygio vartotojų apsauga) ir valstybių narių teisminėms sistemoms (nebereikės nagrinėti užsienio įstatymų);

8.  teigiamai vertina tai, kad pasirinkus šią galimybę tinkamai atsižvelgiama į subsidiarumo principą ir nedaroma poveikio valstybių narių teisėkūros įgaliojimams sutarčių ir civilinės teisės srityse;

9.  mano, kad toks priemonių rinkinys galėtų būti įgyvendinamas palaipsniui, pirmiausia tai būtų Komisijos priemonė, kuri, institucijoms susitarus, taptų Sąjungos teisės aktų leidėjų priemone; pabrėžia, kad toks priemonių rinkinys sudarytų teisinį pamatą ir pagrindą, kuriuo remiantis galėtų būti taikoma pasirenkamoji priemonė bei standartinės sutarčių sąlygos ir principai, ir kad šis rinkinys turėtų būti grindžiamas privalomų nacionalinių vartotojų apsaugos taisyklių pagal egzistuojantį vartotojų teisės teisyną ir už jo ribų vertinimu;

10.  laikosi nuomonės, kad papildant PP priemonių rinkiniu pateikiama daugiau informacijos apie šią ES priemonę, padedama suinteresuotoms šalims geriau suvokti jų teises ir priimti informuotus sprendimus sudarant sutartis šios sistemos pagrindu, ir užtikrinama, kad teisinė sistema taps aiškesnė ir nebus pernelyg apsunkinta;

11.  mano, kad visos sutarčių šalys, kiek įmonių tarpusavio sandoriuose, tiek ir vartotojų ir įmonių sandoriuose turėtų turėti pasirinkimo laisvę, ar taikyti PP kaip alternatyvą nacionalinei arba tarptautinei teisei (neprivalomas taikymas), taigi ragina Komisiją patikslinti PP ir „Roma I“ reglamento santykį su tarptautinėmis konvencijomis, įskaitant Jungtinių Tautų konvenciją dėl tarptautinėms prekių pirkimo-pardavimo sutartims taikytinos teisės; vis dėlto mano, jog būtina skirti daugiau dėmesio siekiui, kad taikant PP būtų užtikrinama vartotojų ir mažų įmonių apsauga, atsižvelgiant į jų, kaip silpnesnio komercinių santykių partnerio, poziciją ir kad būtų užkirstas kelias bet kokiai painiavai pasirenkant taikytiną teisę; taigi ragina Komisiją pateikti su PP susijusios papildomos informacijos siekiant aiškia, tikslia ir suprantama kalba nurodyti, kokios yra vartotojų teisės ir kad jos nebus mažinamos, kad vartotojai pasitikėtų šia pasirenkamąja priemone ir žinodami savo teises patys galėtų nuspręsti, ar jie nori sudaryti sutartį šiomis alternatyviomis sąlygomis;

12.  mano, kad taikant PP būtų kuriama Europos pridėtinė vertė, visų pirma dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos būtų užtikrinamas teisinis tikrumas, drauge būtų sudaromos galimybės vienu kartu pašalinti ir teisines, ir kalbos kliūtis, nes pasirenkamoji priemonė būtų pateikiama visomis oficialiosiomis ES kalbomis; pabrėžia, kad siekiant geriau suprasti Europos Sąjungos institucijų veiklą, Europos piliečiai turėtų turėti galimybę susipažinti su visapusiška informacija apie pasirenkamąją priemonę, kuri būtų išversta naudojant prieinamas ir nesudėtingas internetines vertimo programas, kad jie galėtų gauti pageidaujamą informaciją savo gimtąja kalba;

13.   mano, kad lanksti ir savo noru taikoma pasirenkamoji priemonė galėtų duoti praktinės naudos; vis dėlto ragina Komisiją patikslinti, kokių privalumų ši priemonė teiks vartotojams ir įmonėms, tiksliau nurodyti, kuri iš sutarties šalių turės pasirinkimo laisvę tarp PP ir įprastinės taikytinos teisės, ir paaiškinti, kaip ji ketina mažinti sandorių išlaidas; ragina Komisiją į visus pasiūlymus dėl PP įtraukti reguliarios stebėsenos ir peržiūros mechanizmą, kurį taikant būtų aktyviai įtraukiamos visos suinteresuotosios šalys siekiant užtikrinti, jog taikant PP būtų laikomasi egzistuojančio sutarčių teisės teisyno, ypač „Roma I“ reglamento, tenkinami rinkos poreikiai ir atsižvelgiama į teisinius bei ekonominius pokyčius;

Priemonės taikymo sritis

14.   mano, kad priemonė turėtų aprėpti ir įmonių tarpusavio, ir įmonių bei vartotojų sutartis; pabrėžia, kad ši pasirenkamoji priemonė turi užtikrinti labai aukštą vartotojų apsaugos lygį, siekiant pasiūlyti vartotojams tinkamą apsaugos, kuri jiems paprastai užtikrinama pagal jų šalies nacionalinę teisę, alternatyvą; prašo pateikti išsamesnių paaiškinimų, kaip tai būtų įgyvendinama; todėl mano, kad vartotojų apsaugos lygis turėtų būti aukštesnis nei pagal vartotojų aquis numatyta minimali apsauga ir turėtų būti įtrauktos privalomos nacionalinės nuostatos atsižvelgiant į tai, kad būtina rasti priimtiną tarptautinės privatinės teisės problemų sprendimą; mano, kad toks aukštas vartotojų apsaugos lygis taip pat yra naudingas įmonėms, nes jos galės pasinaudoti pasirenkamosios priemonės privalumais tik tuomet, jei visose valstybėse narėse vartotojai bus tikri, kad pasirinkus pasirenkamąją priemonę nesumažės jų apsauga;

15.   pažymi, kad apie vieningos Europos sutarčių teisės privalumus reikia informuoti piliečius teigiamu aspektu, kad būtų galima užtikrinti šio proceso politinį teisėtumą ir politinę paramą;

16.   pažymi, kad reikėtų stengtis skirtingai formuoti įmonių tarpusavio bei įmonių ir vartotojų sutartims skirtą sutarčių teisę siekiant, kad būtų atsižvelgta į bendras nacionalinių teisinių sistemų tradicijas ir ypatingas dėmesys būtų skiriamas silpnesnės sutarties šalies, t. y. vartotojų, apsaugai;

17.   nurodo, kad pagrindiniai sutartims taikomi vartotojų teisės elementai jau pateikiami įvairiose Europos lygmens taisyklėse ir kad didelė vartotojų acquis dalis tikriausiai bus konsoliduota Vartotojų teisių direktyvoje; atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoji direktyva bus vartotojų ir įmonių lengvai atpažįstamas bendras teisės aktas; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad prieš priimant bet kokį galutinį sprendimą svarbu sulaukti derybų dėl Vartotojų teisių direktyvos rezultatų;

18.   be to, atsižvelgdamas į specifinį įvairių sutarčių, ypač įmonių tarpusavio ir įmonių ir vartotojų sutarčių, pobūdį, į pagrindinius nacionalinius ir tarptautinius sutarčių teisės principus ir į esminį aukšto vartotojų apsaugos lygio principą, mano, kad kalbant apie įmonių tarpusavio sutartis turi būti išsaugota dabartinė šio sektoriaus praktika ir užtikrinamas sutarčių laisvės principas;

19.   laikosi nuomonės, kad neprivaloma bendra Europos sutarčių teisė galėtų pagerinti vidaus rinkos veikimą nedarant įtakos valstybių narių nacionalinėms sutarčių teisės sistemoms;

20.   mano, jog PP visų pirma turėtų būti galima taikyti kaip pasirenkamą priemonę sudarant tarpvalstybinius sandorius ir jog būtinos garantijos, kad valstybės narės bus pajėgios užkirsti kelią bet kokiam piktnaudžiavimui PP tais atvejais, kai nevykdoma reali tarpvalstybinė prekyba; be to, mano, kad pasirinkimo taikyti šią priemonę vidaus sandoriams poveikis nacionaliniams sutarčių teisės subjektams turėtų būti konkrečiai ištirtas;

21.   pripažįsta, kad didelę tarpvalstybinių sutarčių dalį sudaro elektroninės ir nuotolinės prekybos sandoriai; mano, kad PP neturėtų būti taikoma vien tik šių tipų sandoriams, tačiau galbūt būtų naudinga iš pradžių nustatyti kitokias PP taikymo ribas, kol bus sukaupta pakankamai patirties taikant šią priemonę;

22.   pabrėžia, kad labai svarbu Europos Sąjungoje palengvinti e. prekybą, kuri nepakankamai išvystyta, ir mano, kad būtina įvertinti, ar nacionalinių sutarčių teisės sistemų skirtumai gali būti kliūtis vystyti šį sektorių, kurį įmonės ir vartotojai pagrįstai laiko potencialiu būsimo augimo stimulu;

23.   mano, kad priemonių rinkinio taikymo sritis galėtų būti pakankamai plati, o PP apsiribotų pagrindiniais sutarčių teisės klausimais; mano, kad priemonių rinkinys turėtų derėti su pasirenkamąja priemone ir kad tarp priemonių turėtų būti sąvokos iš skirtingų teisės tradicijų sistemų Europos Sąjungoje, įskaitant išvestines taisykles, kurios atitiktų, be kita ko, akademinį Bendros principų sistemos projektą(17), „Bendruosius sutarčių principus“ bei „Bendrąją sutarčių terminologiją“(18); taip pat mano, kad šiame rinkinyje pateikiamos rekomendacijos dėl vartotojų sutarčių teisės turėtų būti grindžiamos tikrai aukštu apsaugos lygiu;

24.   ragina Komisiją ir ekspertų grupę paaiškinti, kokie klausimai laikomi „pagrindiniais sutarčių teisės klausimais“;

25.   mano, kad būtų naudinga tokia PP, kurioje būtų konkrečių nuostatų dėl dažniausiai pasitaikančių sutarčių tipų, visų pirma prekių pardavimo ir paslaugų teikimo; pakartoja savo ankstesnį raginimą įtraukti į PP taikymo sritį draudimo sutartis ir mano, kad tokia priemonė galėtų būti ypač naudinga nedidelių sumų draudimo sutarčių atveju; pabrėžia, kad kalbant apie draudimo sutarčių teisę pirminis darbas jau atliktas nustatant Europos draudimo sutarčių teisės principus, kurie turėtų būti įtraukti į Europos sutarčių teisės aktą, peržiūrėti ir toliau plėtojami; vis dėlto primygtinai ragina būti atsargiems kalbant apie bet kokių šiuo etapu siūlomų sutarčių teisės priemonių taikymą finansinėms paslaugoms ir ragina Komisiją įsteigti tam skirtą vidaus tarnybų ekspertų grupę, kuri ateityje dirbtų parengiamąjį darbą, susijusį su finansinėmis paslaugomis ir užtikrintų, kad nustatant bet kokią priemonę ateityje būtų atsižvelgiama į galimas specifines finansinių paslaugų sektoriaus ypatybes ir į bet kokias susijusias iniciatyvas, kurioms vadovauja kitos Komisijos tarnybos, be to, užtikrintų Europos Parlamento dalyvavimą ankstyvu etapu;

26.   pabrėžia, kad buvo iškelta konkrečių klausimų, kai PP galėtų būti naudinga, pvz., kalbant apie skaitmenines teises ir faktiškosios nuosavybės teises; mano, kad, kita vertus, tam tikrų tipų sudėtingoms viešosios teisės sutartims ši priemonė negalėtų būti taikoma; ragina ekspertų grupę ištirti galimybę įtraukti su autorių teisėmis susijusias sutartis, siekiant pagerinti autorių, kurie dažnai yra silpnesnioji sutartinių santykių šalis, padėtį;

27.   mano, kad PP turėtų derėti su esamu sutarčių teisės acquis;

28.   primena, kad kalbant apie Europos sutarčių teisę dar turi būti rasti atsakymai į daugelį klausimų ir išspręsta daugelis problemų; ragina Komisiją atsižvelgti į teismų praktiką, tarptautines konvencijas dėl prekių pardavimo, pvz., Jungtinių Tautų konvenciją dėl tarptautinėms prekių pirkimo-pardavimo sutartims taikytinos teisės, ir į Vartotojų teisių direktyvos poveikį; pabrėžia sutarčių teisės ES suderinimo svarbą, atsižvelgdamas į atitinkamas nacionalines nuostatas, kuriomis užtikrinama aukšto lygio apsauga sudarant įmonių ir vartotojų sutartis;

Europos sutarčių teisės priemonės taikymas praktiškai

29.   mano, kad vartotojams ir MVĮ turėtų būti suteikta galimybė praktiškai pasinaudoti PP teikiamais privalumais ir kad ši priemonė turėtų būti parengta paprastai, aiškiai ir harmoningai – taip, kad ja būtų paprasta ir patrauklu naudotis visoms šalims;

30.   mano, kad, nors dėl PP bus sukurta viena bendra teisės sistema, vis dar reikės numatyti nuostatas dėl standartinių prekybos sąlygų ir principų, kurios būtų parengtos paprastai ir suprantamai, kad jas kaip standartą galėtų taikyti įmonės, ypač MVĮ, ir pagal kurias būtų numatyta tam tikros formos patvirtinimo sistema siekiant užtikrinti vartotojų pasitikėjimą; pažymi, kad standartinės sutarčių sąlygos ir principai, grindžiami PP, suteiktų daugiau teisinio tikrumo nei ES standartinės sąlygos, grindžiamos valstybių narių teise, nes pastaruoju atveju padidėtų skirtingų nacionalinių aiškinimų galimybė;

31.   primena, kad pirmiausia reikia tęsti veiklą, susijusią su tarpvalstybine alternatyvia ginčų sprendimo tvarka, kuri turi būti sparti ir ekonomiškai naudinga, visų pirma atsižvelgiant į MVĮ ir vartotojus, tačiau pabrėžia, kad, jeigu šalys naudosis ta pačia taikant PP sukurta teisine sistema, alternatyvus ginčų sprendimas bus dar paprastesnis; ragina Komisiją teikiant pasiūlymą atsižvelgti į sąveiką; pažymi, kad Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) darbo interneto ginčų sprendimo klausimu grupė taip pat susidomėjo PP kaip priemone, kuri galėtų palengvinti alternatyvų ginčų sprendimą(19), todėl rekomenduoja Komisijai stebėti įvykių kitose tarptautinėse organizacijose raidą;

32.   siūlo palengvinti klausimo, kaip galima pagerinti tarpvalstybinės teisių gynimo sistemos veikimą ir veiksmingumą, sprendimą tiesiogiai susiejant PP, Europos mokėjimo įsakymą ir Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą; mano, kad prieš imantis veiksmų turėtų būti sukurtas elektroninis įspėjimas, siekiant padėti įmonėms apsaugoti savo teises, ypač intelektinės nuosavybės ir Europos ieškinių dėl nedidelių sumų procedūros srityse;

33.   reiškia susirūpinimą, kad vartotojai retai jaučia, kad jie galėtų pasirinkti sutarties sąlygas, ir jiems dažnai nepaliekama jokio pasirinkimo, tik sutikti su esamomis sąlygomis arba visai nepirkti; yra tvirtai įsitikinęs, kad papildžius PP priemonių rinkiniu bei standartinių sąlygų ir principų rinkiniu, išverstu į visas kalbas, bus paskatintas naujų rinkos dalyvių atėjimas į Europos Sąjungos rinkas, todėl sustiprės konkurencija ir padidės vartotojų pasirinkimas apskritai;

34.   pabrėžia, kad nors svarbiausias kiekvienos galutinės priemonės išbandymo etapas – tai pati vidaus rinka, turi būti iš anksto numatyta, kad iniciatyva turi teikti papildomos naudos vartotojams ir neapsunkinti tarpvalstybinių sandorių nei vartotojams, nei įmonėms; pabrėžia, jog būtina, kad būtų numatytos nuostatos dėl atitinkamos informacijos apie šio teisės akto buvimą ir paskirtį pateikimo visoms galimoms suinteresuotoms šalims ir susijusiems asmenims (įskaitant nacionalinius teismus);

35.   pažymi, kad, atsižvelgiant į tikslą sukurti Europos sutarčių teisę, negalima neįvertinti veiksmingos Europos civilinės jurisdikcijos svarbos;

36.   primygtinai ragina Komisiją bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis atlikti kokybės įvertinimą ir patikrinimą siekiant užtikrinti, kad siūlomos Europos sutarčių teisės priemonės yra palankios vartotojams, parengtos visiškai atsižvelgiant į problemas, su kuriomis susiduria piliečiai, kad teikiama papildoma nauda vartotojams ir įmonėms, stiprinama bendroji rinka ir sudaromos palankesnės sąlygos tarpvalstybinei prekybai;

Suinteresuotųjų subjektų įtraukimas, poveikio vertinimas

37.   pabrėžia, kad būtina įtraukti visus Sąjungos suinteresuotuosius subjektus iš įvairių veiklos sričių, įskaitant praktikuojančius teisininkus, ir dar kartą ragina Komisiją prieš priimant sprendimą, pagrįstą ekspertų darbo grupės rezultatais, surengti plataus masto ir skaidrias konsultacijas su visais suinteresuotaisiais subjektais;

38.   palankiai vertina tai, kad ir ekspertų, ir suinteresuotųjų subjektų grupės yra iš įvairių geografinių sričių ir sektorių; mano, kad pasibaigus konsultacijų etapui ir jei bus pradėta teisėkūros procedūra, kuri turėtų būti kaip įmanoma įtrauki ir skaidri, suinteresuotųjų subjektų indėlis taps dar svarbesnis;

39.   primena, kad laikantis geresnės teisėkūros principų reikia atlikti išsamų ir daug aspektų apimantį poveikio vertinimą, kuriame būtų nagrinėjamos įvairios politinės galimybės, įskaitant galimybę nesiimti Sąjungos masto veiksmų, ir visų pirma sprendžiamos praktinės problemos, pvz., galimas poveikis MVĮ ir vartotojams, galima įtaka nesąžiningai konkurencijai vidaus rinkoje, taip pat paaiškinamas kiekvienos iš šių galimybių poveikis ir Bendrijos acquis, ir nacionalinėms teisinėms sistemoms;

40.   mano, kad, kol bus baigtas toks poveikio vertinimas, sutarčių teisės praktikos derinimas ES lygmeniu būtų veiksminga konvergencijos ir labiau vienodų sąlygų užtikrinimo priemonė, bet atsižvelgiant į problemas, kylančias derinant ne tik valstybių narių, bet ir regionų, turinčių teisėkūros įgaliojimų šioje srityje, teisines sistemas, realiau įgyvendinamas sprendimas galėtų būti papildoma priemonė, jei užtikrinama, kad šia priemone sukuriama pridėtinė vertė vartotojams ir įmonėms;

41.   primygtinai ragina konsultuotis su Parlamentu visais klausimais ir jį visiškai įtraukti vykdant įprastą teisėkūros procedūrą, susijusią su bet kokia būsima PP, kurią siūlo Europos Komisija, taip pat užtikrinti, kad kalbant apie bet kokią siūlomą PP būtų vykdoma priežiūra ir kad ši priemonė būtų keičiama pagal minėtąją procedūrą;

o
o   o

42.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 105, 2010 4 27, p. 109. (2) OL C 295 E, 2009 12 4, p. 31. (3) OL C 323 E, 2008 12 18, p. 364. (4) OL C 305 E, 2006 12 14, p. 247. (5) OL C 292 E, 2006 12 1, p. 109. (6) OL C 158, 1989 6 26, p. 400. (7) OL C 205, 1994 7 25, p. 518. (8) OL C 140 E, 2002 6 13, p. 538. (9) OL C 76 E, 2004 3 25, p. 95. (10) Eurobarometro apklausa Nr. 224, 2008, p. 4. (11) OL L 177, 2008 7 4, p. 6. (12) JK smulkiųjų įmonių federacijos nuomonė dėl „Roma I“ (2007). (13) Greitoji Eurobarometro apklausa Nr. 300, 2011 m. http://ec.europa.eu/consumers/strategy/docs/retailers_eurobarometer_2011_en.pdf (14) COM(2009)0557, p. 3. (15) Ten pat, 5 p. (16) COM(2008)0614. (17) Von Bar, Clive, Schulte-Nölke ir kiti (redaktoriai) „Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law - Draft Common Frame of Reference (DCFR)“ („Europos privatinės teisės principai, apibrėžtys ir pavyzdinės taisyklės – Bendros principų sistemos projektas“), 2008 m. (18) B. Fauvarque-Cosson, D. Mazeaud (direktorius) rinkinio „Droit privé comparé et européen“ („Lyginamoji ir Europos privatinė teisė“) 6 ir 7 tomai, 2008 m. (19) Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) III darbo grupės (Interneto ginčų sprendimas) darbo 22-ajame posėdyje ataskaita (Viena, 2010 m. gruodžio 13–17 d.), p. 8, 10.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos bendradarbiavimo profesinio mokymo srityje, siekiant paremti strategiją „Europa 2020“ (2010/2234(INI))

P7_TA(2011)0263 A7-0082/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 2 d. Komisijos komunikatą „Atnaujinta socialinė darbotvarkė: galimybės, prieinamumas ir solidarumas Europoje XXI amžiuje“ (COM(2008)0412),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 9 d. Komisijos komunikatą „Naujasis postūmis Europos bendradarbiavimui profesinio mokymo srityje, siekiant paremti strategiją “Europa 2020' (COM(2010)0296),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 25 d. Komisijos komunikatą „Bendrieji gebėjimai kintančiame pasaulyje“ (COM(2009)0640),

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacijoje 2006/962/EB dėl bendrųjų visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų išvardintus aštuonis bendruosius gebėjimus, kurie pateikiami kaip Europos orientaciniai metmenys(1),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. balandžio 9 d. pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacijos dėl Europos profesinio mokymo kreditų sistemos (ECVET) sukūrimo (COM(2008)0180),

–  atsižvelgdamas į dešimties metų trukmės darbo programą „Švietimas ir mokymas 2010“ ir vėlesnius bendrus tarpinius pranešimus apie padarytą pažangą ją įgyvendinant,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 27 d. Komisijos komunikatą „ES jaunimo strategija. Investicijos ir galimybių suteikimas“ (COM(2009)0200),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 18 d. rezoliuciją dėl ES jaunimo strategijos „Investicijų ir galimybių suteikimas“(2),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 27 d. Tarybos rezoliuciją dėl Europos bendradarbiavimo jaunimo politikos srityje atnaujintos sistemos (2010–2018 m.),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl jaunimo galimybių dalyvauti darbo rinkoje skatinimo, stažuotojų, stažuočių ir praktikos padėties stiprinimo(3),

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Judus jaunimas“ – iniciatyva išlaisvinti jaunimo potencialą, kad Europos Sąjungos ekonomikos augimas būtų pažangus, tvarus ir integracinis' (COM(2010)0477),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 12 d. Tarybos išvadas dėl Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginės programos („ET 2020“),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 11 d. Tarybos išvadas dėl dabartinės Europos bendradarbiavimo jaunimo reikalų srityje sistemos įvertinimo ir dėl atnaujintos sistemos ateities perspektyvos (09169/2009),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. rugpjūčio 26 d. Komisijos komunikatą „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ (COM(2010)0245),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 15 d. Tarybos rezoliuciją dėl naujų gebėjimų naujoms darbo vietoms(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 18 d. rezoliuciją dėl bendrųjų gebėjimų kintančiame pasaulyje: 2010 m. švietimo ir mokymo darbo programos įgyvendinimas(5),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. gruodžio 18 d. rezoliuciją dėl švietimo ir mokymosi visą gyvenimą žinioms, kūrybiškumui ir naujovėms skatinti. Darbo programos „Švietimas ir mokymas 2010“ įgyvendinimas(6),

–  atsižvelgdamas į 2009 m kovo mėn. Cedefop atliktą tyrimą „Karjeros patarimai specializuojantis. Specialistų gebėjimai ir kvalifikacijų keliai Europoje“,

–  atsižvelgdamas į 2009 m gegužės mėn. Cedefop atliktą tyrimą „Europos ateities gebėjimai. Profesinių gebėjimų poreikių numatymas“,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa – pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 11 d. Tarybos išvadas dėl kompetencijų, kuriomis prisidedama prie mokymosi visą gyvenimą ir iniciatyvos „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms“ įgyvendinimo,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 31 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Europos profesinio mokymo kreditų sistema (ECVET). Mokymosi rezultatų perkėlimo, kaupimo ir pripažinimo Europoje sistema“ (SEC(2006)1431),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 5 d. Tarybos diskusijų dėl Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų išvadų dėl glaudesnio europinio bendradarbiavimo profesinio švietimo ir mokymo srityje ateities prioritetų (16459/2008),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendaciją dėl Europos profesinio mokymo kreditų sistemos (ECVET) sukūrimo(7),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendaciją dėl Europos profesinio mokymo kokybės užtikrinimo orientacinės sistemos sukūrimo(8),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendaciją dėl Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų sąrangos kūrimo(9),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 21 d. Tarybos išvadas dėl jaunimo judumo(10),

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendaciją dėl bendrųjų visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų,

–  atsižvelgdamas į 2007 m. vasario 21 d. Komisijos komunikatą „Nuosekli Lisabonos uždavinių vykdymo švietimo ir mokymo srityje pažangos rodiklių ir lyginamųjų standartų sistema“ (COM(2007)0061),

–  atsižvelgdamas į 2006 m. rugsėjo 8 d. Komisijos komunikatą „Europos švietimo ir mokymo sistemų veiksmingumas ir teisingumas“ (COM(2006)0481),

–  atsižvelgdamas į Cedefop tyrimo ataskaitą Rizikos grupės jaunimo nukreipimas mokytis darbui reikalingų įgūdžių (Guiding at-risk youth through learning to work), Liuksemburgas, 2010,

–  atsižvelgdamas į trumpą pranešimą „Užimtumas Europoje turi būti labiau grindžiamas žiniomis ir kompetencija“, Cedefop, 2010 m. vasario mėn.,

–  atsižvelgdamas į trumpą pranešimą „Kvalifikacijų disbalansas Europoje“, Cedefop, 2010 m. birželio mėn.,

–  atsižvelgdamas į Cedefop publikaciją „Darbas ir senėjimas“, Liuksemburgas, 2010 m.,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 165 ir 166 straipsnius, susijusius su švietimu ir profesiniu mokymu, jaunimu ir sportu,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir Kultūros ir švietimo komiteto, Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto ir Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7-0082/2011),

A.  kadangi jaunimo nedarbo lygis šiuo metu siekia 21 % ir yra du kartus aukštesnis nei bendras nedarbo lygis ES mastu ir tai viena iš svarbiausių Europos problemų, taigi siekiama anksti paliekančiųjų mokyklą skaičių sumažinti iki mažiau kaip 10 %; kadangi kitas tikslas – iki 2020 m. padidinti moterų dalyvavimą darbo rinkoje iki 70 %; kadangi švietimas ir mokymas yra svarbiausi veiksniai siekiant užtikrinti sėkmingą dalyvavimą darbo rinkoje ir galimybę priimti gyvenimo sprendimus, atsižvelgiant į tai, kad per 5,5 mln. jaunų europiečių neturi darbo, patiria skurdą, jiems kyla socialinės atskirties pavojus ir trūksta galimybių palikus mokyklą, daug jaunų žmonių priversti imtis darbų be garantijų, su mažais atlyginimais ir mažesniu socialiniu draudimu, ir tai daro poveikį jų sveikatai ir saugumui darbo vietoje,

B.  kadangi ES 58,9 proc. universitetinių studijų diplomų įteikiama moterims, o doktorantūros studijas baigusių moterų dalis yra tik 43 proc. ir ji dar mažesnė profesorių lygmeniu, ir kadangi tik 15 proc. A pakopos profesorių yra moterys,

C.  kadangi Komisijos komunikate „Naujasis postūmis Europos bendradarbiavimui profesinio mokymo srityje, siekiant paremti strategiją “Europa 2020' (COM(2010)0296), neatsižvelgiama į lyčių aspektą,

D.  kadangi perėjimas nuo mokymosi prie darbo ir nuo vieno darbo prie kito yra visos ES darbuotojų struktūrinė problema; taigi, kadangi perėjimo saugumas yra svarbiausias motyvas norint paskatinti darbuotojus mokytis už darbo vietos ribų; kadangi kokybiškos stažuotės daro itin teigiamą poveikį jaunimo galimybėms įsidarbinti,

E.  kadangi ankstyvas nedarbas turi ilgalaikį neigiamą poveikį, įskaitant didesnę nedarbo riziką ateityje ir mažesnį viso gyvenimo uždarbį,

F.  kadangi vykstant demografiniams pokyčiams ir ilgėjant gyvenimo trukmei ilgesnė ir įvairiapusiškesnė darbo patirtis bus savaime suprantamas dalykas ir kadangi inter alia visą gyvenimą trunkantis mokymasis, švietimas, naujoji skaitmeninė ekonomika, prisitaikymas prie naujų technologijų ir strategijos „ES 2020“ įgyvendinimas – tai būdai norint užtikrinti užimtumą ir geresnį gyvenimo lygį,

G.  kadangi prie individualių besimokančiųjų poreikių pritaikytas profesinis mokymas itin svarbus ir labai padeda didinti visų pirma specifinių asmenų grupių, kaip antai migrantų, neįgalių asmenų ar anksti paliekančiųjų mokyklą ir pažeidžiamų moterų, gebėjimą nepasiduoti konkurenciniam spaudimui, gerinti gyvenimo lygį, siekti socialinės ir ekonominės sanglaudos ir gerinti įtrauktį,

H.  kadangi istorijos eigoje smulkios įmonės sukūrė per 50 % naujų darbo vietų Europoje – darbo vietų, kurios pačios save išlaiko ir skatina kurti dar daugiau darbo vietų,

I.  kadangi Komisija ir valstybės narės visų pirma turėtų padėti kurti aplinką, kurioje įmonės galėtų sėkmingai veikti, vystytis ir augti, o kad jos galėtų augti – įmonėms reikia mažesnės mokesčių naštos ir didesnio nuspėjamumo, kad jos galėtų planuoti ir investuoti,

J.  kadangi atsižvelgiant į didelį mokinių dalyvavimo profesiniame mokyme lygio skirtumą valstybėse narėse svarbu keistis pažangiąja patirtimi siekiant valstybėse narėse, kuriose mokinių skaičius ir kokybė blogesnė, padidinti mokinių, kurie jose pasirenka techninį mokymą, skaičių ir pagerinti šių mokinių žinių kokybę;

1.  pripažįsta profesinio mokymo modernizavimo būtinybę atsižvelgdamas į tai, kad žmogiškasis kapitalas itin svarbus Europos sėkmei;

2.  pripažįsta ir pirminio, ir tęstinio profesinio švietimo ir mokymo svarbą ir pabrėžia, kad šio mokymo sėkmė priklauso nuo visų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimo ir bendradarbiavimo rengiant, organizuojant ir finansuojant šiam tikslui skirtas strategijas; ragina valstybes nares naudoti teigiamą dvejopos profesinio rengimo ir mokymo (PRM) sistemos taikymo patirtį ir sekti pavyzdžiu tų šalių, kuriose taikant minėtąją sistemą pasiekta ilgalaikė jaunų darbuotojų įtrauktis į darbo rinką ir didesnis jaunų darbuotojų užimtumo lygis, taip pat aukštesnis kompetencijos lygis, dėl kurio vėliau gerėja užimtumo perspektyvos vyresniame amžiuje;

3.  primena kad PRM programos turėtų būti išplečiamos, kad derėtų su mokymosi visą gyvenimą, pirminio ir tęstinio mokymo principais;

4.  pabrėžia, kad svarbu skatinti nuolat vykdyti tolesnio profesinio mokymo kursus kaip mokymosi visą gyvenimą dalį;

5.  ragina valstybes nares užbaigiant pagrindinį išsilavinimą atlikti polinkio tam tikrai profesijai vertinimą;

6.  perspėja, kad jaunieji europiečiai gali tapti prarastąja karta, jei jiems nebus praktiškai padedama rasti darbą ir tęsti studijas, kai dėl augančio skurdo didėja mokyklos nelankymas;

7.  palankiai vertina Komisijos priemones, kuriomis siekiama šalinti kliūtis, didinti skaidrumą ir palyginamumą pripažįstant mokymosi rezultatus švietimo sistemose ir tarp jų;

8.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad profesinis mokymas ir visą gyvenimą trunkantis mokymasis būtų labiau orientuoti į darbo rinkos poreikius ir sudarytų galimybes patekti į šią rinką bei judėti joje; be to, pabrėžia, kad reikia geresnės ir didesnės švietimo, darbo, profesinio švietimo ir profesinio mokymo sąveikos, nes taip užtikrinama itin svarbi jungtis tarp švietimo ir darbo poreikių; taigi ragina valstybes nares siekti, kad žmonės nuolat turėtų poreikį kelti kvalifikaciją ir mokytis visą gyvenimą;

9.  pabrėžia, kad norint užtikrinti švietimo ir mokymo jungtį, ypač perėjimą nuo profesinio mokymo prie aukštojo mokslo, reikia išplėsti jungčių tarp profesinio mokymo ir aukštojo mokslo galimybes ir ypač siekti jas įtraukti į patarimų dėl profesinės veiklos, orientavimo ir konsultacijų teikimo priemones; taip pat mano, kad perėjimu nuo profesinio mokymo prie užimtumo užtikrinama, kad asmenys, gaunantys profesinį mokymą įgytų įgūdžius, turinčius paklausą darbo rinkoje;

10.  pabrėžia, kad svarbu vietos ir regioniniu lygmeniu skatinti veiksmingą mokymo įstaigų, agentūrų, mokslinių tyrimų centrų ir įmonių sąveiką ir patikimą bendradarbiavimą siekiant pakeisti uždarą švietimo sistemų pobūdį ir panaikinti žinių ir įgūdžių bei darbo rinkos poreikių neatitikimą, taip pat pasiekti, kad jaunimas ir ypač moterys galėtų būti lengviau įdarbinami, ypatingą dėmesį atkreipiant į tęstinio profesinio mokymo įgūdžius;

11.  ragina Komisiją ir valstybes nares suteikti ESF valdymui daugiau lankstumo turint mintyje kintantį darbo rinkos pobūdį;

12.  palankiai vertina tai, kad didesnis dėmesys skiriamas rezultatais grindžiamo mokymosi metodui ir tai, kad savišvieta bei neformaliuoju mokymu įgyti įgūdžiai plačiau pripažįstami;

13.  pabrėžia pirminio mokytojų rengimo svarbą, nes geri mokytojai ir pedagogai kokybiškai vykdo mokymo programas ir gerina viso švietimo kokybę;

14.   ragina valstybes nares ir Komisiją toliau tobulinti savišvietos ir neformaliojo mokymo pripažinimą; atkreipia dėmesį į šios srities gerąją patirtį, ypač įgytą gaunant finansavimą iš ESF, iš kurios matyti, kad įgūdžių, nepaisant jų įgijimo vietos, pripažinimas leidžia sėkmingiau įsitraukti į darbo rinką;

Profesinis rengimas

15.  ragina valstybes nares užtikrinti aukštos kokybės profesinį mokymą, orientuotą į mokymąsi darbo vietoje ir į atitinkamų žmonių individualius poreikius; taip pat mano, kad aukštos kokybės profesinis mokymas būtinas siekiant, kad Europa galėtų įsitvirtinti kaip žinių visuomenė ir veiksmingai konkuruoti globalizuotos ekonomikos sąlygomis;

16.  pažymi, kad taip pat esama profesinio švietimo vidaus rinkos, ir ragina valstybes nares steigti daugiau konsultavimo centrų mokymosi galimybių ir profesinio judumo gimtojoje šalyje ir kitose valstybėse narėse klausimais;

17.  laikosi nuomonės, kad ES institucijos, norėdamos visapusiškai įgyvendinti pagal strategiją „ES 2020“ numatytą pavyzdinę iniciatyvą „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“, turėtų imtis pragmatiškesnės, išsamesnės ir plataus užmojo iniciatyvos, kuriai pritartų visos valstybės narės ir kurią įgyvendinant būtų ypatingai siekiama sujungti profesinį lavinimą, profesines kvalifikacijas, mokymąsi visą gyvenimą, stažuotes ir darbo rinką, kad kiekviena valstybė narė išties siektų Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginėje programoje (ET 2020) išdėstytų tikslų;

18.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad profesinis mokymas būtų labiau orientuotas į darbo rinkos poreikius;

19.  ragina mokyti gamybinės praktikos metu, tokiam mokymo būdui suteikiant pirmenybė kitų mokymo būdų, pvz., stažuočių atžvilgiu; skatina valstybes nares neplanuoti profesinio pobūdžio universitetinių kursų be gamybinės praktikos sutarčių;

20.  ragina valstybes nares sudaryti galimybes mažesnių gebėjimų studentams grįžti prie bendrojo lavinimo vidurinėje arba aukštojoje mokykloje;

21.  skatina valstybes nares kartu su aktyviai dalyvaujančiais socialiniais partneriais padėti modernizuoti profesinio mokymo programas ir teikiamas technines žinias, bendrai kuriant profesinio mokymo modelius, kurie sudarys švietimo programų pagrindą ir bus atnaujinami kas dvejus ar trejus metus atsižvelgiant į mokslines ir technines kiekvienos srities naujoves;

22.  pabrėžia, kad būtinas didesnis skirtingų valstybių narių švietimo sistemų suderinamumas ir sąveika ypač daug dėmesio skiriant kalbų dėstymui ir mokymo programoms, suderintoms atsižvelgiant į iniciatyvos „Inovacijų Sąjunga“ tikslus; pabrėžia, kad būtina šalinti visas teisines ir administracines Europos sistemos, kurią taikant būtų užtikrintos įvairios galimybės kokybiškai stažuotis bet kurioje ES valstybėje, vystymo kliūtis;

23.  ragina užtikrinti geresnę mergaičių ir berniukų pusiausvyrą renkantis profesiją siekiant užkirsti kelią darbo rinkų suskirstymui pagal lytį ir geriau pasirengti siekti būsimų tikslų, susijusių su didesniu ir harmoningesniu užimtumu visoje ES, pateikiant iniciatyvas, kurios padėtų moterims pasirinkti profesijas, kuriose tradiciškai dominuoja vyrai, ir atvirkščiai; taigi ragina valstybes nares kokybine prasme aukšto standarto konsultacijas, susijusias su profesijos pasirinkimu, ir sudaryti galimybes pasiekti geresnę mergaičių ir berniukų pusiausvyrą renkantis profesiją, atsižvelgiant į stereotipus, kurių vis dar esama ir kurie daro įtaką renkantis darbo kryptį;

24.  atkreipia dėmesį į tai, kad aukšto lygio profesinis mokymas grindžiamas išsamiu, lyčių požiūriu neutraliu bendro pobūdžio lavinimu, ir ragina valstybes nares užtikrinti, kad mokomojoje medžiagoje nebūtų nustatyti su lytimi susiję karjeros modeliai, kad būtų užtikrinta, jog nuo pat pradžių būtų skatinamas berniukų ir mergaičių domėjimasis visomis karjeros galimybėmis;

25.  pripažįsta, kad mūsų švietimo praktikoje lyčių stereotipai vaidina svarbų vaidmenį, todėl pabrėžia, kad svarbu sukurti strategijas, pagal kurias būtų vykdomas lyčių požiūriu neutralus švietimas, padedant, pavyzdžiui, moterims ir vyrams sudaryti vienodas PRM ir užimtumo galimybes;

26.  ragina valstybes nares ir socialinius partnerius palengvinti PRM, lavinimo ir šeiminio gyvenimo derinimą suteikiant galimybę pasinaudoti vaikų priežiūros paslaugomis, taip pat nustatant patogų mokymo laiką, suderinamą su vaikų mokyklų tvarkaraščiais;

27.  ragina plėtoti visų suinteresuotųjų subjektų, visų pirma švietimo institucijų, darbdavių ir profesinių sąjungų, dialogą instituciniu lygmeniu, siekiant užtikrinti profesinio mokymo kokybę ir pritaikymą prie aktualių darbo rinkos poreikių;

28.  ragina remti tarpvalstybinius švietimo įstaigų ir darbdavių ryšius ir komunikacijos forumus siekiant, kad būtų galima keistis gerąja praktika;

29.  ragina visus darbo rinkos dalyvius, įskaitant profesinių sektorių, įmonių, profesinių sąjungų, ministerijų ir valstybinių įdarbinimo tarnybų atstovus, įsitraukti į nuoseklų socialinį dialogą dėl to, kaip geriau užtikrinti profesinę jaunų žmonių integraciją ir skatinti mokymąsi visą gyvenimą, taip pat formalų ir neformalų mokymąsi.

30.  palankiai vertina strategijoje „Europa 2020“ keliamą tikslą sustiprinti profesinio mokymo sistemas ir ragina valstybes nares siekti, kad pagal šias sistemas būtų įgyjama visapusiška kvalifikacija, skatinamas dalyvavimas ir žmogaus poreikius atitinkantis darbas;

31.  rekomenduoja skatinti kūrybingumą, naujoves ir verslumą visais švietimo lygmenimis, įskaitant profesinį mokymą ir pripažinti įgūdžius, įgytus bet kokios rūšies mokymosi metu, įskaitant neformalų mokymąsi ir savišvietą; taip pat rekomenduoja skatinti rengti projektus, kuriuos vykdant palengvinamas žinių ir įgūdžių perdavimas iš kartos į kartą;

32.  tvirtina, kad verslumo mokymas turėtų sudaryti svarbią PRM dalį siekiant padidinti jo patrauklumą visiems profesijos besimokantiems ir pagal strategijos „Europa 2020“ nuostatas gerinti verslumo gebėjimus;

33.  primena tikslus, šiais metais nustatytus strategijoje „Europa 2020“, pagal kuriuos pabrėžiama, kad reikia aukštos kvalifikacijos ir išsilavinusios Europos darbo jėgos, kad galima būtų pasiekti tvirtą ir tvarų augimą ir pagal minėtą strategiją nustatytus užimtumo tikslus; atkreipia dėmesį į svarbų vaidmenį, kurį atlieka pasiekiamas ir prieinamas PRM Europos darbo jėgos profesinio rengimo ir įgūdžių tobulinimo procese;

34.  pabrėžia, kad itin svarbu sustiprinti procedūrą, pagal kurią nustatomi vietos, nacionalinio ir Europos lygmens poreikiai, kad galima būtų pasiekti kuo tikslesnę siūlomų įgūdžių ir darbo rinkos reikalavimų atitiktį;

35.  ragina valstybes nares formuoti profesinei veiklai reikalingus įgūdžius ir taip rengtis darbo patirčiai, kuri ateityje bus ilgesnė ir nepastovi;

36.  pabrėžia, kad reikia, jog teikiant PRM darbuotojai įgytų įgūdžių, kurie reikalingi dirbant naujus tvarius darbus, kurie atsiras būsimos tvarios ekonomikos sąlygomis;

37.  ragina valstybes nares stebėti veiksmus, kuriais siekiama palengvinti perėjimą iš mokyklos į profesinį gyvenimą, ir plėtoti integruotas profesinio orientavimo ir konsultavimo programas;

38.  pažymi, kad pakaitinis mokymas (mokymas ir praktika) sėkmingai taikomas kai kuriose valstybėse narėse dėl to, kad įmonės bendradarbiauja ir bendrauja siekdamos suteikti su profesija susijusį mokymą;

39.  ragina įmones labiau pasinaudoti bendromis profesinio mokymo programomis, kad būtų geriau pasiekti specialūs mokymo tikslai, kurie turi paklausą darbo rinkoje;

40.  ragina valstybes nares, siekiant persiorientuoti į tvarią ekonomiką ir tvarų augimą, sustiprinti profesinio mokymo instituciją, nes ji gali tapti priemone, kuri bus naudojama sprendžiant socialinių pasekmių problemas, iškylančias darbuotojams, kai restruktūrizuojamos įmonės, ir padės didinti šių darbuotojų užimtumą;

41.  pabrėžia socialinės ir integracinės ekonomikos modelių svarbą šiai naujai verslo kultūrai ir pažymi, kad labai svarbu, kad profesinį mokymą teikiančios institucijos, įskaitant aukštojo mokslo institucijas, turėtų jose profesijos besimokantiems suteikti išsamias žinias apie visas verslumo formas, įskaitant socialinę ir integracinę ekonomiką, ir apie atsakingo ir etiško valdymo principus;

42.  pabrėžia, kad reikia sudaryti sričių, kuriose Europos Sąjunga pasaulyje pirmauja palyginti su kitais regionais, arba galėtų pirmauti, ir kurių mokymo strategijas reikėtų plėtoti, sąrašą;

Profesinis mokymas

43.  ragina valstybes nares atsižvelgti į didėjantį įgūdžių tobulinimo poreikį ir kurti konsultacinius centrus norint padėti darbuotojams planuoti savo profesinį mokymą; ragina darbdavius sudaryti sąlygas visiems darbuotojams tobulinti įgūdžius;

44.  rekomenduoja teikti paskatas darbdaviams, kad jie skatintų savo darbuotojus dalyvauti mokymo programose;

45.  ragina valstybes nares numatyti paskatas darbdaviams siekiant padėti labai mažose ir mažose įmonėse rengti ekonominiu požiūriu naudingus ir lanksčius mokymus, kurie būtų pritaikyti moterų poreikiams; ragina Komisiją ir visas valstybes nares ryžtingai dėti pastangas siekiant pašalinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumus, turint tikslą iki 2020 m. panaikinti dabartinį 18 proc. darbo užmokesčio skirtumą dėl lyties;

46.  ragina valstybes nares kartu su Komisija, naudojant atitinkamas universitetų programas, skatinti taikyti žmogiškųjų išteklių valdymo ir naudojimo modelius, pagrįstus profesinio mokymo pripažinimu, atsižvelgiant į mokymąsi visą gyvenimą, nes tai suteikia įmonėms pridėtinės vertės ir konkurencinio pranašumo;

47.  rekomenduoja skatinti profesinio rengimo ir mokymo centrų planavimo, finansavimo, valdymo ir vertinimo veiklos autonomiją ir sukurti dinamiškesnes PRM centrų ir įmonių bendradarbiavimo formas;

48.  primena, kad itin svarbu investuoti į profesinį rengimą ir mokymą siekiant geresnės ateities Europos piliečiams; mano, kad pagrindiniai gebėjimai ir nauji įgūdžiai, ypač gebėjimai ir įgūdžiai, kurių reikia strateginio augimo sektorių darbo vietose, teikia žmonėms naujų galimybių ir, be to, jie sudaro ilgalaikio tvaraus ekonominio ir socialinio vystymosi pagrindą; todėl mano, kad svarbu, jog valstybės ir visi susiję subjektai užtikrintų, kad darbuotojai įgytų jiems reikalingus pagrindinius gebėjimus;

49.  ragina Komisiją rengti priemones, pavyzdžiui mokymosi visą gyvenimą vertinimo programas, siekiant skatinti darbuotojus sistemiškai ir savo iniciatyva dalyvauti mokymosi visą gyvenimą ir (arba) profesinio rengimo ir mokymo programose ir tokius darbuotojus remti, ypatingą dėmesį skiriant tiems, kurie turi derinti darbą ir šeiminį gyvenimą, ir reguliariai tikrinti, kokių kvalifikacijų reikia įgyti norint toliau sėkmingai dalyvauti darbo rinkoje, tobulinti jų įgūdžius ir užtikrinti profesinį judumą;

50.  siekiant suderinti šeiminį gyvenimą ir karjerą ir siekiant padėti moterims kaimo vietovėse ragina valstybes nares pasiūlyti tolesnį lavinimą kompiuterių technologijų srityje, kad moterys turėtų galimybę dirbti namuose;

51.  ragina vyriausybes skatinti lankstų, specifiniams organizacijų ir įmonių poreikiams pritaikytą PRM, panaudojant visą įgytą išsilavinimą, derinant mokymą, privatų gyvenimą ir kitą profesinę veiklą ir didinant judumą Europoje, ypatingą dėmesį atkreipiant į organizacijų, kurioms gresia atskirties pavojus, prieigą prie profesinio mokymo siekiant jį prailginti;

52.  pažymi, kad mokymasis visą gyvenimą bus labai svarbus siekiant užkirsti kelią nedarbui ir kad turi būti tinkamai atsižvelgiama į vykdytos profesinės veiklos įvairovę; atsižvelgdamas į šį tikslą mano, kad darbuotojai turi būti labiau informuojami apie nuolatinio tolesnio profesinio mokymosi poreikį;

53.  ragina Komisiją parengti tyrimą apie dalyvavimo profesiniame rengime ir mokyme pasekmes tiek darbuotojų darbo našumo, tiek įmonių konkurencingumo bei darbo kokybės požiūriais;

54.  pabrėžia žmonėms skirtingose gyvenimo situacijose lengvai prieinamo, lankstaus ir individualaus tęstinio profesinio mokymo svarbą, nes šis mokymas palengvina ir pagerina profesinį dalyvavimą darbo rinkoje; mano, kad profesinis mokymas ir švietimas turėtų būti prieinamas ir ekonomiškai priimtinas visų amžiaus tarpsnių žmonėms, nepaisant jų padėties darbo rinkoje ar pajamų, norint ne tik remti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi, bet ir prisidėti prie esamų profesijų raidos bei naujų profesijų kūrimo remiantis faktiniais visuomenės poreikiais; be to, mano, kad šį mokymą reikėtų laikyti svarbia priemone, padedančia pailginti asmenų profesinį gyvenimą;

55.  ragina valstybes nares sudaryti moterims itin geras, dideles, lanksčias ir priimtinas PRM galimybes, taip pat visą gyvenimą teikti joms konkrečių su karjera susijusių patarimų ir konsultacijų apie karjerą bet kurioje profesinėje srityje, kurie būtų pritaikyti moterims iš įvairios aplinkos, siekiant veiksmingai užtikrinti joms galimybes gauti geras darbo vietas ir tinkamą atlyginimą, taip pat ragina atsižvelgti į jų daugialypius mokymosi poreikius, kaip antai:

56.  pažymi, kad Europoje vis sparčiau senėjant gyventojams didėja mokymosi visą gyvenimą ir švietimo programų svarba, todėl jiems reikia suteikti paramą;

57.  pabrėžia, kad būtina dėti daugiau pastangų Europos ir nacionaliniu lygmenimis siekiant, kad MVĮ daugiau dalyvautų profesinio mokymo ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi sistemoje, taip pat padidinti žemos kvalifikacijos darbuotojų, kurių registruotas dalyvavimas itin menkas, dalyvavimą;

58.  pabrėžia, kad siekiant užtikrinti lankstumą ir saugumą būtina nedelsiant veiksmingai padidinti darbuotojų, kurie naudojasi lanksčiomis įdarbinimo galimybėmis, dalyvavimą tęstiniame mokyme; taigi ragina valstybes nares imtis atitinkamų iniciatyvų;

59.  ragina valstybes nares profesinio tęstinio mokymo ir mokymosi visą gyvenimą srityje didesnį dėmesį skirti internetinėms mokymosi programoms, siekiant suteikti šeimoms galimybę suderinti šeiminį ir profesinį gyvenimą;

60.  pabrėžia vietos valdžios institucijų, verslininkų partnerysčių ir švietimo institucijų vaidmenį suderinant profesinį mokymą su tikraisiais darbo rinkos poreikiais;

61.  mano, kad regioninės ir vietos valdžios institucijos vaidina labai svarbų vaidmenį bendradarbiaujant su PRM centrais ir verslo pasauliu ir padedant profesinio mokymo paslaugų teikėjams sukurti palankią aplinką sėkmingam profesijos besimokančiųjų įsitraukimui į darbo rinką;

62.  ragina sudaryti gamybinės praktikos sutartis, kartu apsaugant praktikantus ir numatant tam tikrą minėtų sutarčių taikymo lankstumą ir lanksčias priemones, kad būtų galima nutraukti sutartį, jei atitinkamas asmuo netinka darbui, į kurį buvo priimtas, arba padarė rimtą pareigybinį nusikaltimą;

63.  ragina valstybes nares, vadovaujantis strategijos „Europa 2020“ tikslais ir pavyzdinėmis iniciatyvomis, pagerinti profesinio mokymo ir darbo rinkos poreikių sąsajas, pavyzdžiui, tobulinant akademinio ir profesinio orientavimo paslaugas ir skatinant su moterimis sudaryti stažuočių ir gamybinės praktikos sutartis, ir sukurti naujų mokymosi galimybių, įskaitant mokslo, matematikos ir technologijų sektoriuose, siekiant, kad daugiau moterų galėtų įsidarbinti techninėse ir mokslinėse srityse bei netradicinėse darbo vietose ir ekonomikos sektoriuose, kuriuose išmetama mažai anglies dioksido, bei moderniųjų technologijų sektoriuose, ir sukuriant nuolatines darbo vietas bei užtikrinant tinkamus atlyginimus;

64.  mano, kad esamos Europos profesinio mokymo programos yra veiksmingos ir ateityje joms turėtų būti teikiama dar daugiau paramos;

Profesinio rengimo ir mokymo kokybė ir veiksmingumas

65.  ragina valstybes nares sudaryti geresnes kvalifikacijos įgijimo sąlygas profesijos mokytojams ir sukurti skatinamosios mokymosi partnerystės pagrindą, ypač regioniniu ir vietos lygmenimis, siekiant užtikrinti profesinio rengimo ir mokymo sistemų veiksmingumą, taip pat veiksmingą ir sėkmingą žinių perdavimą;

66.  pabrėžia, kad itin kvalifikuoti darbuotojai – viena iš naujoves skatinančių jėgų, kuri lemia didžiulį Sąjungos konkurencinį pranašumą; pabrėžia, kad užtikrinant kokybišką profesinį rengimą ir mokymą būtų iš esmės prisidedama prie tvaraus vystymosi ir veiksmingai veikiančios bendros rinkos kūrimo ir kad jis turėtų būti nuolat derinamas su Europos darbo rinkos reikmėmis ir atsižvelgiant į jos pokyčius, palaikant aktyvų dialogą su visomis suinteresuotomis šalimis;

67.  pabrėžia, kad naujoje skaitmeninėje ekonomikoje pasitelkiant kūrybingumą ir informacijos bei ryšių technologijas (IRT) kuriama nauja verslo kultūra, kuri gali palengvinti valstybių narių bendradarbiavimą ir jų keitimąsi pažangiąja patirtimi siekiant pagerinti PRM kokybę, ir kad atėjo laikas PRM skirti pirmenybę, ypač siekiant įvykdyti strategijoje „Europa 2020“ numatytus uždavinius, pvz., pasiekti, kad ES 40 proc. 30–40 m. amžiaus žmonių įgytų aukštąjį ar jį atitinkantį išsilavinimą;

68.  ragina valstybes nares nustatyti ir įgyvendinti kokybės užtikrinimo sistemas nacionaliniu lygmeniu ir parengti gebėjimų sistemą profesinio mokymo mokytojams ir profesijos mokytojams;

69.  ragina Europos Komisiją suteikti informacijos, susijusios su numatomais ES darbo rinkos pokyčiais, ir ragina valstybes nares įtraukti šią informaciją į savo švietimo strategijas ir programas;

70.  ragina valstybes nares skatinti socialinių partnerių, vietos profesinių asociacijų, universitetų ir mokyklų valdymo organų ir švietimo padalinių sąveiką siekiant, kad vykdant mokslinius tyrimus ir sistemingai konsultuojantis būtų parengtas įgūdžių, kurių prireiks ateityje, vidutinės trukmės laikotarpio planas, ir nustatytas regionui reikalingas studentų skaičius, dėl ko labai padidėtų profesinio mokymo veiksmingumas, nes tai darytų tiesioginę ir ilgalaikę įtaką perėjimui į darbo rinką;

71.  ragina Komisiją sukurti ir nuolatos atnaujinti lentelę, kurioje atsispindėtų atskirų regionų mokymo įgūdžiai ir poreikiai;

72.  pabrėžia, kad profesinio rengimo ir mokymo procese didžiausias dėmesys skiriamas bendriesiems gebėjimams, įskaitant verslumą, kuriuos būtina skatinti nuo vaikų mokymo pradžios; mano, kad šis procesas turėtų būti tęsiamas kartu su mokymusi darbo vietoje;

73.  ragina teikti paramą nacionaliniu ir Europos lygmenimis sukuriant bendros veiklos, susijusios su profesiniu rengimu ir mokymu, pagrindą, kad būtų pasiekti veiksmingumo, darbo jėgos judumo ir darbo vietų kūrimo Europos Sąjungoje tikslai;

74.   ragina valstybes nares aktyviai įtraukti privačias aukštąsias mokyklas, taip pat valstybines mokyklas, pavyzdžiui, universitetus, į profesinių įgūdžių tobulinimą ir plėtrą, ypač matematikos, informatikos, gamtos mokslų ir technologijų srityse;

75.  ragina imtis specialios ES iniciatyvos siekiant pritraukti merginas į matematikos, informatikos, gamtos mokslų ir technologijų specialybes ir kovoti su stereotipais, kurie vis dar labai susiję su šiomis specialybėmis; pabrėžia, kad žiniasklaida ir švietimas atlieka labai svarbų vaidmenį kovojant su minėtaisiais stereotipais;

76.  ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti visapusišką ES teisės aktų perkėlimą į nacionalinę teisę, jų įgyvendinimą ir taikymą, t. y. remti mokymų programas, kurias vykdant siekiama užtikrinti, kad suinteresuotieji subjektai įgytų deramą supratimą apie galiojančius teisės aktus ir apie atitinkamas savo teises ir pareigas;

77.  ragina valstybes nares remti novatorišką veiklą ir doktorantūros studijų programas bei studijų po doktorantūros programas, kuriomis būtų skatinamas konkurencingumas ir tvarus ekonomikos augimas;

Pasiūlymai specifinėms asmenų grupėms

78.  prašo valstybių narių profesinio rengimo ir mokymo srityje ypač atsižvelgti į individualius žemą kvalifikaciją turinčių asmenų, besimokančių migrantų, tautinėms mažumoms priklausančių asmenų, pažeidžiamų moterų, bedarbių, neįgalių asmenų ir vienišų motinų poreikius; taip pat rekomenduoja ypatingą dėmesį skirti romų mažumai, nes mokyklos lankymas ir integracija į darbo rinką yra svarbiausi veiksniai, palengvinantys romų socialinę įtrauktį;

79.  ragina valstybes nares menką išsilavinimą turintiems ar neturintiems jokio išsilavinimo jaunuoliams sudaryti galimybes pereiti prie profesinės veiklos ir kartu toliau skatinti įgyti dalinę kvalifikaciją ir ją pripažinti; kadangi tai itin opus klausimas, ragina įgyvendinti išsamią kovos su jaunimo ir moterų nedarbu strategiją, kuri padėtų valstybėms narėms vietose sukurti jungtis tarp mokyklų, įmonių, jaunimo pagalbos centrų ir jaunimo;

80.  atkreipia dėmesį į integracijos kliūtis, su kuriomis susiduria trečiųjų šalių piliečiai, kai jų kvalifikacija nepripažįstama; ragina Komisiją įvertinti, kokios įtakos turi Europos kvalifikacijų sandara pripažįstant trečiųjų šalių piliečių kvalifikacijas;

81.  ragina valstybes nares kartu su socialiniais partneriais patvirtinti iniciatyvas, kuriomis siekiama veiksmingai padėti vyresnio amžiaus darbuotojams mokytis visą gyvenimą ir dalyvauti profesinio mokymo procese;

82.  judumo galimybę laiko svarbia PRM dalimi, todėl rekomenduoja atnaujinti programą „Leonardo da Vinci“;

Lankstumas ir judumas

83.  palankiai vertina mintį į profesinį rengimą ir mokymą įtraukti tarpvalstybinio judumo galimybę, taip pat suteikti tarpvalstybinės darbo rinkos galimybes tiems, kurie jomis domisi, kaip tai buvo daroma įgyvendinant programą „Leonardo da Vinci“; primygtinai ragina suinteresuotuosius subjektus labiau susipažinti su programa „Leonardo da Vinci“ ir kitomis atitinkamomis programomis; todėl ragina labiau skatinti judumą siekiant, kad jaunimui būtų lengviau įgyti patirties užsienyje;

84.  ragina Komisiją, valstybes nares ir Europos Parlamentą paremti ir išplėsti Europos besimokančių asmenų judumo programas, ypač programą „Leonardo da Vinci“, siekiant skatinti didesnį besimokančiųjų judumą bendroje rinkoje;

85.  yra įsitikinęs, kad teikiant profesinio rengimo ir mokymo paslaugas turėtų būti kuriamos darbuotojų judumo sąlygos – ir pradiniu studijų etapu, ir mokantis visą gyvenimą;

86.  mano, kad tarpvalstybinis judumas profesinio rengimo ir mokymo srityje lygiai taip pat svarbus, kaip ir judumas bendrojo lavinimo srityje ir mano, kad turi būti dedama daugiau pastangų plėtoti tokį judumą;

87.  mano, kad siekiant pagerinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir pagalbos mobilumą turėtų būti skiriama daug dėmesio geresniam valstybių narių skirtingų švietimo sistemų bendradarbiavimui šiuos skirtumus susiejant ir pripažįstant sertifikatus ir diplomus skirtingose valstybėse narėse;

88.  ragina valstybes nares lengviau pripažinti neformalųjį mokymą ir savišvietą, taip pat skatinti darbo patirties mainus siekiant gauti kuo daugiau naudos iš darbo jėgos judumo ir keitimosi žiniomis, kad būtų sudaryta didesnė laisvė įvairiais būdais mokytis individualiai;

89.  pažymi, kad labai svarbu sudaryti palankias sąlygas darbuotojų judumui vidaus rinkoje; palankiai vertina ir visapusiškai pritaria Komisijos iniciatyvai persvarstyti profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistemą; yra įsitikinęs, kad Komisija, persvarstydama direktyvą, turėtų ypatingą dėmesį skirti prasmingam šiuo metu galiojančios Profesinių kvalifikacijų direktyvos įvertinimui; mano, kad didžiausią prioritetą Komisija ir toliau turi teikti abipusiam profesinių kvalifikacijų pripažinimui visose valstybėse narėse;

90.  mano, kad, įgyvendinus naują kalbų mokymosi strategiją, skirtą bendroms žinioms specifinių įgūdžių pagerinti, pagerėtų mokytojų ir besimokančiųjų judumas; be to, pabrėžia, kad užtikrinus sklandų perėjimą nuo profesinio rengimo prie aukštojo mokslo profesinio mokymo kursai taps patrauklesni;

91.  ragina valstybes nares padedant Komisijai ir bendradarbiaujant su socialiniais partneriais gerinti ir stebėti profesinių kvalifikacijų sertifikavimo sistemas pagal mokymosi visą gyvenimą ir profesinio mokymosi programas;

92.  palankiai vertina Komisijos pasiūlymą teikiamą rengimą ir mokymą suskirstyti į modulius; tačiau, siekiant išlaikyti bendrą profesinę kvalifikaciją kaip besąlyginį prioritetą, ragina pavienius modulius aiškiai apibrėžti ir sukurti jų palyginamumo sistemą;

93.  pabrėžia mokytojų ir profesijos mokytojų vaidmenį skatinant vyrų ir moterų lygybę PRM srityje ir ragina rengti mobilumo programas, panašias į programą „Leonardo da Vinci“, ir gamybinės praktikos projektus, ypatingą dėmesį skiriant konkretiems veiksmams, kuriais būtų siekiama palengvinti moterų mokymąsi visą gyvenimą siekiant įgūdžių, kurių gali prireikti integruojantis ar iš naujo integruojantis į darbo rinką;

94.  yra įsitikinęs, kad suinteresuotųjų profesinio rengimo ir mokymo subjektų partnerystė, kurią raginama pasitelkti strategijoje „Europa 2020“, yra veiksmingumo ir priderinimo prie darbo rinkos sąlyga ir kad ši partnerystė turėtų būti kuriama kaip ilgalaikės įgūdžių tarybos, orientuotos į darbo rinką;

95.  ragina valstybes nares profesinio rengimo ir mokymo srityje skirti didžiausią dėmesį užsienio kalbų mokymuisi labiausiai atsižvelgiant į mažas ir vidutines įmones, taip sukuriant sąlygas didinti jų kaip bendros rinkos dalies konkurencingumą;

96.  pabrėžia, kad itin svarbu mokytis užsienio kalbų ir nuolat gerinti jų įgūdžius, nes tai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, padeda prisitaikyti ir didina tarpkultūrinius gebėjimus;

97.  pabrėžia, kad itin svarbu sudaryti jaunuoliams galimybę tam tikrą laiką mokytis ar kelti kvalifikaciją užsienyje, nes taip įgyjama naujų įgūdžių, įskaitant kalbos žinias, ir kartu jiems užtikrinamos didesnės galimybės integruotis į darbo rinką; taigi palankiai vertina Komisijos ketinimą sukurti kortelę „Judus jaunimas“ – visi ją turintys jaunuoliai galės išvykti studijuoti į kitą valstybę narę – taip pat idėją sukurti Europos studentų judumo paskolas, kad kuo daugiau jaunų europiečių, ypač labiausiai socialiai nuskriaustų jaunuolių, galėtų tam tikrą laiką studijuoti, lavintis ar dirbti kitoje valstybėje;

Europos ir tarptautinis bendradarbiavimas profesinio rengimo ir mokymo srityje

98.  palankiai vertina pagal Kopenhagos procesą skatinamas bendras orientacines priemones (Europass, Europos kvalifikacijų sandara, Europos profesinio rengimo ir mokymo kreditų sistema ir Europos profesinio rengimo ir mokymo kokybės užtikrinimo orientacinė sistema) ir remia nuoseklų šių priemonių taikymą ir plėtojimą;

99.  ragina Komisiją įvertinti Direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, Bolonijos proceso aukštojo mokslo srityje ir Kopenhagos proceso profesinio mokymo srityje ryšį ir užtikrinti glaudesnę jų tarpusavio sąveiką labiau naudojantis Europos kvalifikacijų sistema, Europos profesinio mokymo kreditų sistema ir Europasu; pabrėžia, kad valstybės narės turėtų išsaugoti kompetenciją savo švietimo sistemų rengimo srityje pagal konkrečias savo visuomenines ir kultūrines sąlygas;

100.  ragina Komisiją toliau remti ir nuosekliai įgyvendinti kokybės sertifikavimo sistemas, kuriomis iš esmės būtų skatinami inovacijos procesų veiksmai, jų veiksmingumas ir efektyvumas, pavyzdžiui, pagal Europos profesinio mokymo kokybės užtikrinimo orientacinę sistemą (EPMKUOS) rekomenduojamus procesus, ir pagal Kopenhagos procesą sukurtas priemones, tokias, kaip Europasas ir Europos kvalifikacijų sąranga (EKS); ragina valstybes nares supaprastinti užsienyje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūras, sudarant galimybes profesinius gebėjimus įrodyti ne tik formaliais sertifikatais, bet ir bandomojo laikotarpio darbu, praktiniais ir teoriniais egzaminais bei ekspertizėmis;

101.  mano, kad atsižvelgiant į strategijoje „Europa 2020“ keliamus uždavinius reikia atitinkamų finansinių išteklių, inter alia iš struktūrinių fondų, ypač ESF, ir tolesnio dalyvavimo skatinant profesinį mokymą konkrečiais veiksmais ir įtraukiant naujus mokymo modelius ir metodus, pavyzdžiui, parodant profesijos besimokančiųjų sėkmės darbo rinkoje pavyzdžius, PRM prestižą didelėse bendrovėse ir suteikiant išsamesnę informaciją ir gaires dėl PRM prieš įgyjant privalomąjį išsilavinimą; mano, kad būtų labai naudinga skatinti keitimąsi patirtimi, susijusia su paramos programomis ir užsienyje praleistais laikotarpiais, kaip, pvz. dalyvavimas programoje „Leonardo da Vinci“;

102.  ragina valstybes nares supaprastinti užsienyje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūras, sudarant galimybes profesinius gebėjimus įrodyti ne tik formaliais sertifikatais, bet ir bandomuoju darbu, praktiniais ir teoriniais egzaminais bei ekspertizėmis;

103.  ragina skatinti ES valstybių narių ir trečiųjų šalių daugiašalį bendradarbiavimą siekiant parengti pažangiosios patirties mainų profesinio rengimo ir mokymo srityje programas;

104.  ragina Komisiją įdiegti tęstinio mokymo efektyvumo vertinimo sistemą, kad būtų galima pasiekti ir išlaikyti aukštą užimtumo lygį;

105.  ragina Komisiją ir Europos profesinio mokymo plėtros centrą (CEDEFOP) į tolesnius veiksmus priėmus Briugės komunikatą dėl aktyvesnio Europos bendradarbiavimo profesinio mokymo srityje 2011–2020 m. įtraukti lyčių aspektą, ypač atsižvelgiant į prieigą prie mokymosi visą gyvenimą programų, kad moterys ir vyrai galėtų mokytis bet kuriuo gyvenimo etapu, ir užtikrinant atviresnes ir lankstesnes galimybes pasinaudoti švietimu ir mokymu;

Finansiniai klausimai

106.   prašo Komisijos Europos socialinį fondą, visą mokymosi visą gyvenimą programą ir projektą „Erasmus programa jauniems verslininkams“ pakeisti taip, kad lėšas specifiniams švietimo ir mokymo projektams, kovai su jaunimo nedarbu ir tęstiniam vyresnio amžiaus žmonių mokymui būtų galima skirti visoje ES ir būtų paprasčiau jas gauti; ragina Komisiją remti Bendrijos programas, skirtas padėti jaunimui įgyti žinių, įgūdžių ir patirties, kurios jam reikia, kad galėtų rasti savo pirmąjį darbą;

107.  ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad struktūrinių fondų, įskaitant Europos socialinio fondo, lėšos būtų naudojamos optimaliai ir būtų skiriamos konkrečioms programoms, pagal kurias remiamas mokymasis visą gyvenimą ir skatinama daugiau moterų dalyvauti tokiame mokymesi ir pagal kurias būtų siekiama, kad daugiau moterų dalyvautų PRM sistemoje, ypač tinkamai finansuojant priemones, konkrečiai sukurtas šiam tikslui pasiekti; ragina vykdant programos „Erasmus“ bandomąjį projektą, skirtą jauniems verslininkams, numatyti konkrečius veiksmus siekiant paskatinti moteris imtis verslo;

108.  pakartoja savo kritiką dėl to, kad Ministrų Taryba 2011 m. biudžete sumažino pagrindinių ES švietimo srities programų finansavimą (Mokymosi visą gyvenimą programos ir programos „Žmonės“ finansavimas atitinkamai sumažintas 25 mln. EUR ir 100 mln. EUR); atkreipia dėmesį į tai, kad biudžeto suvaržymai akivaizdžiai neatitinka plataus užmojo strategijos „Europa 2020“;

109.  ragina valstybes nares apsvarstyti tęstinio mokymo kvitų sistemą, kad žmonėms, gaunantiems mažas pajamas, būtų užtikrinama galimybė dalyvauti tęstiniame mokyme; prireikus ragina valstybes nares finansuoti šias tęstinio mokymo kvitų sistemas iš ESF lėšų;

o
o   o

110.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 394, 2006 12 30, p. 10. (2) OL C 161 E, 2011 5 31, p. 21. (3) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0262. (4) OL C 290, 2007 12 4, p. 1. (5) OL C 161 E, 2011 5 31, p. 8. (6) OL C 45 E, 2010 2 23, p. 33. (7) OL C 155, 2009 7 8, p. 11. (8) OL C 155, 2009 7 8, p. 1. (9) OL C 111, 2008 5 6, p. 1. (10) OL C 320, 2008 12 16, p. 6.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl BVP ir kitų rodiklių pažangai kintančiame pasaulyje vertinti (2010/2088(INI))

P7_TA(2011)0264 A7-0175/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. rugpjūčio 20 d. komunikatą „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ (COM(2009)0433),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio mėn. Briuselyje įvykusią konferenciją pavadinimu „Ne tik BVP“ (angl. Beyond GDP), kurią surengė Europos Parlamentas, Komisija, Romos klubas, Pasaulio gamtos fondas (WWF) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO),

–  atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą dėl ekonominės veiklos ir socialinės pažangos vertinimo (J. Stiglitzo ataskaita), kuri buvo paskelbta 2009 m. rugsėjo 14 d.,

–  atsižvelgdamas į visuotinę iniciatyvą „Ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomika“ (angl. TEEB), kuriai 2007 m. birželio mėn. pritarė Didžiojo aštuoneto ir kitų penkių šalių (G8+5) vadovai, taip pat į 2009 ir 2010 m. paskelbtus jos rezultatus,

–   atsižvelgdamas į N. Sterno „Klimato kaitos ekonomikos apžvalgą“, paskelbtą 2006 m. spalio 30 d.,

–  atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 30 d. per antrąjį EBPO pasaulio forumą „Statistika, žinios ir politika“ pasirašytą Stambulo deklaraciją,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. gruodžio 10–11 d., 2010 m. kovo 25–26 d. ir 2010 m. birželio 17 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 10 d. Tarybos (ekonomikos ir finansų reikalai) išvadas dėl statistikos,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 23 d. Tarybos (aplinka) išvadas dėl ekologiniu požiūriu veiksmingos ekonomikos įgyvendinant Lisabonos darbotvarkę po 2010 m. ir ES tvaraus vystymosi strategiją,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl reglamento dėl Europos aplinkos ekonominių sąskaitų (COM(2010)0132),

–  atsižvelgdamas į strategijoje „Europa 2020“ pateikiamas integruotas Europos ekonomikos ir užimtumo politikos gaires, kurias 2010 m. balandžio 27 d. pasiūlė Komisija,

–  atsižvelgdamas į komunikatus: „Europos valdymas: geresnė teisėkūra“ (COM(2002)0275), „Geresnio reglamentavimo Europos Sąjungoje strateginė apžvalga“ (COM(2006)0689), „Antroji geresnio reglamentavimo Europos Sąjungoje peržiūra“ (COM(2008)0032), „Trečioji geresnio reglamentavimo Europos Sąjungoje strateginė apžvalga“ (COM(2009)0015),

–   atsižvelgdamas į ES tvaraus vartojimo ir gamybos veiksmų planą (COM(2008)0397),

–  atsižvelgdamas į galiojančias statistikos priemones, pvz., ES gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų statistiką (ES-SPGS), darbo jėgos tyrimą, Eurobarometrus, Europos vertybių apžvalgą ir Europos socialinę apžvalgą,

–  atsižvelgdamas į Europos gyvenimo kokybės tyrimą, kurį koordinavo Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas (angl. Eurofound) ir kuriame pateikiamas išsamus gyvenimo kokybės ir gyvenimo sąlygų įvairiose Europos šalyse (visose ES valstybėse narėse ir šalyse kandidatėse) aprašymas pagal daugiau negu 120 rodiklių, pagal kuriuos nustatomi lyginamieji skirtingų šalių duomenys(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 10 d.(2) ir birželio 16 d.(3) rezoliucijas dėl strategijos „ES 2020“, 2009 m. spalio 8 d. rezoliuciją dėl 2009 m. rugsėjo 24 ir 25 d. Pitsburge įvykusio G-20 susitikimo(4), 2006 m. birželio 15 d. rezoliuciją dėl peržiūrėtos tvaraus vystymosi strategijos(5) ir 2008 m. balandžio 24 d. rezoliuciją dėl Žaliosios knygos dėl rinkos priemonių, taikomų aplinkosaugos ir susijusiais politikos tikslais(6),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pranešimą ir į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Vystymosi komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto ir Regioninės plėtros komiteto nuomones (A7–0175/2011),

A.  kadangi šiandien visos tarptautinės institucijos vis dažniau pripažįsta, kad siekiant papildyti BVP kaip visuomeninės raidos plačiąja prasme rodiklį turi būti tobulinami duomenys ir rodikliai,

1.  palankiai vertina Komisijos komunikatą „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ kaip galimą papildomą priemonę siekiant pagerinti politikos analizes ir debatus;

2.  pabrėžia, kad BVP yra ekonominės rinkos veiklos rodiklis, kuriuo kaip standartiniu kriterijumi visame pasaulyje remiasi politikos formuotojai; pabrėžia, kad taikant BVP vertinama gamyba ir kad jis neatspindi ekologinio tvarumo, veiksmingo išteklių naudojimo, socialinės įtraukties ir apskritai socialinės pažangos; be to, pabrėžia, kad BVP gali būti apgaulingas dėl to, kad po tam tikrų incidentų, pvz., nelaimingų atsitikimų ir stichinių nelaimių, taikomos padarinių likvidavimo priemonės traktuojamos kaip nauda, o ne išlaidos;

3.  pažymi, kad ne tik ekonominio išsivystymo ir produktyvumo, bet ir kiti rodikliai daro poveikį šalies gyvenimo lygiui ir suteikia apie jį informacijos, tačiau iki šiol jie nebuvo kiekybiškai įvertinti, nors yra nustatyti susiję rodikliai;

4.  pabrėžia, kad reikia sukurti papildomus vidutinės trukmės ir ilgalaikės ekonominės ir socialinės pažangos vertinimo rodiklius; ragina nustatyti aiškius ir išmatuojamus rodiklius, kurie suteiktų informacijos klimato kaitos, biologinės įvairovės, išteklių naudojimo efektyvumo ir socialinės įtraukties požiūriais; be to, ragina sukurti rodiklius, kurie tiksliau atspindėtų namų ūkio lygį: pajamas, vartojimą ir gerovę;

5.  palankiai vertina Komisijos iniciatyvą kartu su BVP pateikti poveikio aplinkai indeksą, į kurį visų pirma būtų įtraukti šie pagrindiniai aplinkosaugos politikos aspektai: klimato kaita ir energijos vartojimas, gamta ir biologinė įvairovė, oro tarša ir poveikis sveikatai, vandens naudojimas ir tarša, atliekų susidarymas ir išteklių naudojimas;

6.  tikisi, kad atkreipus dėmesį į platesnius ir tvaresnius rodiklius taip pat atsiras labiau sisteminis požiūris į socialinius ir aplinkosaugos veiksnius besivystančiose šalyse, pvz., klimato kaitą, biologinę įvairovę, sveikatą, švietimą ir valdymą, ir taip bus sudarytos galimybės tikslingai pritaikyti vystymosi politiką gyventojams, kuriems labiausiai to reikia ir kurie yra nepalankiausioje padėtyje; pabrėžia, kad tokie rodikliai turėtų būti suderinami su esamomis pasaulinėmis iniciatyvomis, pvz., JT Žmogaus socialinės raidos indeksu, ir jas atitikti;

7.  pabrėžia poreikį išmatuoti visuomenių gyvenimo kokybę; mano, kad siekiant užtikrinti ir išlaikyti gyvenimo kokybę būtina atsižvelgti į tokius svarbius ir visų pripažįstamus veiksnius kaip sveikata, švietimas, kultūra, užimtumas, būstas, aplinkos sąlygos ir t. t.; laikosi nuomonės, kad turėtų būti labiau atsižvelgiama į rodiklius, kuriais vertinami minėtieji veiksniai; siūlo, kad toliau tobulinant kokybinius ir kiekybinius matus būtų remiamasi Europos gyvenimo kokybės tyrimo rodikliais, kurie apima pagrindines gyvenimo kokybės sritis;

8.  atkreipia dėmesį į Europos lygmeniu priimtas priemones, skirtas galimam teisėkūros iniciatyvų poveikiui pažangai vertinti ir analizuoti, kaip antai poveikio vertinimus, įskaitant ekonominės naudos, išlaidų veiksmingumo ir daugelio kriterijų analizę, rizikos vertinimus, duomenų rinkimą, statistiką, aplinkos ekonomines sąskaitas, politikos analizes įvairiais politikos lygmenimis, įgyvendinimo ir vykdymo stebėsenos ataskaitas ir apžvalgas, atliktas įvairiose ES teisėkūros srityse; visiškai pritaria tam, kad būtų sukurta tvirta teisinė Europos aplinkos ekonominių sąskaitų sistema, nes tai būtų teigiamas žingsnis vykdant su BVP ir kitais rodikliais susijusį procesą;

9.  atkreipia dėmesį į tai, kad tarptautiniu mastu vis dažniau pripažįstami BVP, kaip socialinės pažangos, gamtos išteklių ir ekosistemų paslaugų (tai svarbūs pokyčiai, atsirandantys dėl klimato kaitos ir tvaraus vystymosi) rodiklio, apribojimai; pripažįsta, kad įvairiuose forumuose, pavyzdžiui, JT vystymo programoje (JTVP), Pasaulio banke, EBPO, taip pat ir Komisijoje, padaryta pažanga kuriant rodiklius pažangai vertinti ir analizuoti;

10.  pabrėžia, kad norint sukurti nuoseklią sistemą, pagal kurią būtų atsižvelgiama ne tik į BVP, svarbu susitarti taikyti sisteminį metodą, kuris leistų pagerinti politikos analizes ir debatus;

11.  pabrėžia, kad turėtų būti siekiama kurti rinkinį, kurį sudarytų aiškūs ir suprantami rodikliai, kurie tuo pačiu metu būtų teoriniu požiūriu nuoseklūs, politiškai tinkami ir empiriškai išmatuojami ir kurie užtikrintų galimybę palyginti šalis ir regionus; pabrėžia, kad šį darbą būtina atlikti glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis susijusiomis institucijomis ir organizacijomis;

12.  pabrėžia poreikį užtikrinti patikimus, suderintus ir laiku parengtus statistinius duomenis ir parengti ilgo laikotarpio duomenų ir rodiklių serijas tam, kad būtų galima jais naudotis numatant tolesnius pokyčius ir formuojant politiką; rekomenduoja, kad būtų geriau naudojamos ir derinamos įvairios viešųjų institucijų tvarkomos duomenų bazės ir kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų taikoma panaši metodika, bendri standartai, apibrėžtys, klasifikacijos ir apskaitos taisyklės siekiant užtikrint duomenų kokybę ir palyginamumą; ragina, kad duomenys būtų renkami ir tvarkomi laikantis profesinio nepriklausomumo, nešališkumo, objektyvumo, statistikos duomenų konfidencialumo ir sąnaudų veiksmingumo principų, taip pat turi būti deramai atsižvelgiama į asmens duomenų apsaugos klausimus; laikosi nuomonės, kad šiame procese Eurostatas turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį;

13.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Europos gyvenimo kokybės tyrimas apima šias pagrindines gyvenimo kokybės sritis: ekonominiai ištekliai, nepriteklius; sveikata ir galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis; užimtumas ir darbo kokybė; darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra; santykiai ir parama šeimoje; socialinė įtrauktis ir (arba) atskirtis (bendruomenės gyvenimas ir socialinis dalyvavimas); švietimas ir mokymas; būstų ir vietos aplinkos kokybė; socialinis kapitalas ir visuomenės kokybė; viešųjų paslaugų kokybė; asmeninė gerovė (įskaitant laimę, pasitenkinimą gyvenimu, optimizmą dėl ateities). (2) OL C 349 E, 2010 12 22, p. 30. (3) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0223. (4) OL C 230 E, 2010 8 26, p. 1. (5) OL C 300 E, 2006 12 9, p. 487. (6) OL C 259 E, 2009 10 29, p. 86.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos palydovinės navigacijos programų laikotarpio vidurio peržiūros: įgyvendinimo vertinimas, būsimi iššūkiai ir finansavimo perspektyvos (2009/2226(INI))

P7_TA(2011)0265 A7-0165/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. birželio 20 d. rezoliuciją dėl Europos palydovinės radijo navigacijos programos (GALILEO) finansavimo pagal 2006 m. gegužės 17 d. tarpinstitucinę susitarimą ir pagal 2007–2013 m. daugiametę finansinę struktūrą(1),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 683/2008 dėl tolesnio Europos palydovinės radijo navigacijos programų (EGNOS ir GALILEO) įgyvendinimo(2),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 912/2010, kuriuo įsteigiama Europos GNSS agentūra(3),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Pasaulinės navigacijos palydovų sistemos (GNSS) taikymo veiksmų planas“ (COM(2010)0308),

–  atsižvelgdamas į Europos GNSS agentūros GNSS rinkos ataskaitą (2010 m. gruodžio mėn.),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES biudžeto peržiūra“ (COM(2010)0700),

–  atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą „Europos palydovinės radijo navigacijos programų laikotarpio vidurio peržiūra“ (COM(2011)0005),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir į Užsienio reikalų komiteto bei Biudžeto komiteto nuomones (A7–0165/2011),

A.  kadangi Europos Parlamentas nuolatos visapusiškai rėmė Europos Pasaulinės navigacijos palydovų sistemą (GNSS), įgyvendinamą pagal GALILEO ir EGNOS programas, kuria siekiama pagerinti kasdienį Europos piliečių gyvenimą, užtikrinti Europos autonomiškumą ir nepriklausomumą ir užimti didelę pasaulio pažangiųjų technologijų rinkos, priklausančios nuo palydovinės navigacijos, dalį,

B.  kadangi ES šiuo metu priklauso nuo JAV Pasaulinės padėties nustatymo sistemos (GPS) ir ja paremta veikla sudaro apie 7 proc. BVP,

C.  kadangi GALILEO, palyginti su GPS, turėtų teikti aiškių privalumų, kaip, pvz., pagerintas tikslumas, patikimumas pasaulio mastu, atpažinimas ir paslaugos teikimo užtikrinimas, taip pat Sąjungai suteiks strateginę autonomiją,

D.  kadangi pasaulio GNSS rinka auga geometrine progresija ir prognozuojama, kad jos vertė 2020 m. pasieks 150 milijardų eurų, kurios mažiau nei 20 proc. bus sukuriama ES,

E.  kadangi sistema EGNOS jau kasdien naudojasi 80 000 Europos ūkininkų ir neseniai ji buvo sertifikuota naudoti civilinėje aviacijoje ir kadangi netolimoje ateityje ji turėtų būti sertifikuota naudoti ir jūrų transporte,

F.  kadangi siekiama, kad GALILEO taptų pasaulyje technologiškai pažangiausia ir tobuliausia GNSS, galinčia nustatyti ateities pasaulinį standartą, sutelkiančia mokslą, pažangiąsias technologijas ir kvalifikuotus žmogiškuosius išteklius, prisidedančia prie ES pramonės inovacijų kūrimo ir konkurencingumo,

G.  kadangi EGNOS ir GALILEO sistemos ES ekonomikai ir visuomenei duos 60 milijardų netiesioginių pajamų pagerinto kelių ir aviacijos saugumo, sumažintos oro taršos ir pesticidų suvartojimo, naujų darbo vietų ir visuomenės saugumo forma ir teiks didelę ekonominę naudą palyginti su kitomis palyginamomis investicijomis,

H.  kadangi todėl, kad įvairūs tarptautiniai dalyviai kuria iki keturių pasaulinių ir dviejų regioninių palydovinės navigacijos sistemų, galimybės naudotis paslaugomis suteikimo sparta GALILEO sistemai yra esminis faktorius siekiant, kad ši Europos sistema kaip įmanoma greičiau taptų alternatyvia pagrindine GNSS sistema,

I.  primena, kad dėl to, jog iš pradžių nepavyko sukurti viešojo ir privataus sektorių partnerytės GNSS programoms finansuoti, 2007 m. priimtas sprendimas programų įgyvendinimą toliau finansuoti tik iš Sąjungos biudžeto (3,4 mlrd. EUR projektavimo, suderinimo ir parengimo darbui etapams iki 2013 m.), todėl visos šios programos savininkė yra Europos Sąjunga, taigi GALILEO ir EGNOS yra pirmieji dideli ES priklausantys šios rūšies projektai,

J.  kadangi GALILEO yra civilinė sistema, kurią kontroliuoja civiliai, ir visos jos paslaugos turėtų atitikti tarptautinę kosmoso teisę, ES sutartis ir JT chartijoje ir sutartyse nustatytus principus,

K.  kadangi dėl padidėjusių programos sąnaudų, be kita ko, kilusių dėl netikslių išlaidų prognozių ir išlaidų valdymo strategijų, iš dabartinio biudžeto bus galima finansuoti tik pradinio operacinio pajėgumo (POP), kurį sudaro 18 palydovų, įgyvendinimą,

L.  kadangi prieš priimant sprendimą dėl įsipareigojimo kitoje daugiametėje finansinėje programoje skirti lėšų iš ES biudžeto Komisija turi pateikti aiškų visų galimų techninių pasirinkimo galimybių ir susijusių išlaidų ir naudos įvertinimą,

Vidurio laikotarpio peržiūra: įgyvendinimo vertinimas

1.  palankiai vertina Komisijos ataskaitą, kurioje pateikiama šios svarbios pagrindinės iniciatyvos dabartinė padėtis ir nustatomi jos būsimi iššūkiai;

2.  tačiau apgailestauja dėl to, kad buvo per ilgai vėluojama paskelbti vidurio laikotarpio peržiūrą, dėl to atsirado neaiškumų dėl bendros projekto pažangos ir jo finansinės padėties, kurie kenkia GNSS prietaikų įsiskverbimui į rinką ir mažina visuomenės paramą;

3.  siekiant pagerinti skaidrumą, ragina Komisiją atsižvelgiant į dabartinę padėtį atnaujinti strateginę GNSS programų sistemą (C(2008)8378), įskaitant pagrindinius veiksmus, numatytą biudžetą ir tvarkaraštį, būtinus norint pasiekti tikslus;

4.  ragina Komisiją, siekiant panaikinti išlaidų perviršį ateityje, taikyti griežtą išlaidų ribojimo ir rizikos mažinimo politiką, įskaitant politiką, būtiną palydovų paleidimo sąnaudoms kontroliuoti; siūlo Komisijai išnagrinėti iki šiol gautis rezultatus ir apsvarstyti galimybę siekiant šio tikslo pasinaudoti nepriklausomų ekspertų, įskaitant pramonės atstovus, paslaugomis, kad būtų žymiai pagerintas projekto valdymo efektyvumas;

5.  ragina Komisiją įgyvendinti rekomenduojamas rizikos mažinimo priemones, kaip, pvz., pirkimus iš dviejų šaltinių visų svarbiausių paketų atveju, kad galima būtų laikytis plataus užmojo tvarkaraščio, atsižvelgiant į tikrą konkurencijos lygį susijusiose rinkose ir politinį norą Europoje ateityje išlaikyti paleidimo gebėjimus, inter alia, išreikštą 2010 m. lapkričio 25 d. septintojo Kosmoso tarybos posėdžio rezoliucijoje;

Finansinė būklė

6.  mano, kad pradinio operacinio pajėgumo teikti 18 palydovų paremtas pradines paslaugas įgyvendinimas turi būti baigtas vėliausiai iki 2014 m. siekiant užtikrinti, kad GALILEO imtuvų gamintojams tikrai taptų antrąja pagrindine GNSS; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją kaip įmanoma greičiau paleisti keturis suderinimo orbitoje palydovus, nustatyti aiškų likusių 14 palydovų paleidimo tvarkaraštį ir užbaigti paskutines darbo dalis;

7.  Yra įsitikinęs, kad tikslas pasiekti visišką operacinį pajėgumą (VOP), paremtą 27 palydovų sistema ir tinkamu atsarginių palydovų skaičiumi bei tinkama antžemine infrastruktūra, yra būtina sąlyga norint pasiekti GALILEO pridėtinę vertę atpažinimo, didelio tikslumo ir nenutrūkstamo paslaugų teikimo požiūriu, taigi, gauti ekonominės ir visuomeninės naudos; mano, kad, siekiant įtikinti naudotojus ir investuotojus dėl ilgalaikio ES įsipareigojimo, visos Europos institucijos turi aiškiai ir nedviprasmiškai remti visiško operacinio pajėgumo įgyvendinimą; ragina Komisiją šiuo tikslu pasiųsti teigiamą signalą rinkai;

8.  apgailestauja, kad nebuvo pasiūlyta papildomo šios programos finansavimo patikslinant dabartinę daugiametę finansinę programą ir kad dėl to buvo toliau vėluojama, atsirado papildomų sąnaudų ir gali būti, kad buvo prarasta daug galimybių; atsižvelgdamas į tai, mano, kad visiškas operacinis pajėgumas turėtų būti pasiektas vėliausiai iki 2018 m. ir kad tam, Komisijos nuomone, reikėtų apie 1,9 milijardų EUR papildomo finansavimo ir nuo 2014 m. – apie 800 milijonų EUR papildomo eksploatavimo sąnaudų finansavimo; ragina Komisiją toliau vykdyti visas finansiniu požiūriu efektyvias taupymo priemones ir sukurti tinkamą finansavimo struktūrą (atsižvelgiant, be kita ko, į pajamas, gaunamas iš GALILEO komercinių paslaugų), kad būtų apribotas būtinas papildomas finansavimas;

9.  pabrėžia, kad dabartinį GNSS mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros ES finansavimą sudaro ne daugiau nei 15 mln. EUR per metus; įspėja apie pavojų, kuris kiltų kitoms mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programoms, jei ši veikla būtų išbraukta iš dabartinės bendrosios programos (Septintoji bendroji programa); mano, kad ateityje pagal Aštuntąją bendrąją programą reikia suteikti didesnį mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros ir kitų priemonių finansavimą siekiant palengvinti GNSS paremtų produktų ir paslaugų kūrimą;

10.  pabrėžia, kad reikia padidinti finansavimą siekiant paspartinti GNSS prietaikų ir paslaugų, kurios yra labai svarbios siekiant užtikrinti, kad investicijos į GALILEO infrastruktūrą būtų visapusiškai išnaudojamos ir kad GALILEO sistema būtų išvystyta pasiekiant visišką pajėgumą, kūrimą;

Visuomenės informuotumas

11.  yra tvirtai įsitikinęs, kad papildomas GNSS finansavimas gali būti užtikrintas tik jei būtų žymiai pagerintas sprendimus priimančių asmenų ir platesnės visuomenės informuotumas apie GNSS teikiamą naudą ES ekonomikai ir visuomenei; džiaugiasi, kad kuriamos konkrečios iniciatyvos, kaip, pvz., idėjų konkursas „GALILEO Masters“, kuriame 2010 m. dalyvavo 350 dalyvių iš 44 šalių, GALLILEO vaikų konkursas ir premija už GNSS inovacijas;

12.  ragina Komisiją ir Europos GNSS agentūrą (GSA) dėti daugiau pastangų didinant potencialių naudotojų ir investuotojų informuotumą apie GNSS, skatinti naudoti GNSS paremtas paslaugas ir nustatyti bei apibendrinti šių paslaugų poreikį Europoje; taigi pabrėžia, kad GALILEO sistema kuriama ES lygmens viešojo intereso tikslais ir todėl reikalavimas ją finansuoti viešosiomis lėšomis yra pagrįstas;

13.  ragina Komisiją ir Europos GNSS priežiūros instituciją tinkamai skelbti kvietimus teikti paraiškas, vykdyti informavimo kampanijas ir taikyti technologijų perdavimo mechanizmus ir taip atkreipti nacionalinių institucijų ir su kosminėmis technologijomis susijusių MVĮ, kaip galutinių naudotojų, dėmesį, kartu pabrėžiant, jog svarbu išlaikyti Europos regioninę pusiausvyrą;

Tarptautinė dimensija

14.  ragina Komisiją aktyviai įtraukti pasaulio regionus, kuriuose priėmus Europos GNSS technologiją ir ją pritaikius gali būti padedama rinkos vystymuisi, kaip, pvz., Lotynų Amerika, Pietryčių Azija arba Afrika;

15.  remia Komisijos pastangas užtikrinti GALILEO suderinamumą ir sąveikumą su kitomis palydovinės navigacijos sistemomis ir siekti standartizavimo pasaulio lygmeniu; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją ir valstybes nares imtis visų galimų priemonių, kad su Kinija būtų greitai išspręsti dabartiniai suderinamumo klausimai;

Būsimi iššūkiai: finansavimas ir valdymas

16.  pabrėžia strateginę kosmoso politikos ir GNSS programos svarbą siekiant sukurti tikrą Europos pramonės politiką, pagrįstą konkrečiais projektais, duodančiais apčiuopiamų rezultatų piliečiams ir įmonėms; todėl ragina Komisiją pripažinti svarbų vaidmenį, kurį gali vaidinti palydovinė navigacija, ir ją integruoti nustatant visų kitų rūšių susijusią Bendrijos politiką;

17.  pažymi, kad ilgalaikis stabilumas yra svarbus siekiant kuo labiau sumažinti papildomą vėlavimą, brangiai kainuojantį perprojektavimą ir naudotojų bazės praradimą; todėl ragina Komisiją skubiai pateikti teisėkūros pasiūlymų dėl GNSS programų paslaugų lygio, finansavimo ir valdymo ateityje; be to, mano, kad tam, kad programos būtų gerai valdomos, labai svarbu, kad susijusi praktinė patirtis ir įgytos žinios būtų išsaugotos;

18.  ragina Komisiją į poveikio vertinimą, kuris bus atliktas prieš pateikiant būsimąjį teisėkūros pasiūlymą, įtraukti aiškią ir išsamią informaciją apie:

19.  mano, kad GALILEO ir EGNOS, kadangi jos yra ES priklausančios Europos programos, įgyvendinamos Europos lygmens viešojo intereso tikslais, turėtų būti finansuojamos daugiausia iš ES biudžeto; mano, kad greta ES biudžeto lėšų turėtų būti ištirti visi galimi finansavimo šaltiniai, įskaitant naujoviškus finansavimo būdus; pabrėžia, kad tokie kritiniu atveju priimami ad hoc sprendimai, tokie, kaip praeityje priimti sprendimai, gali sukliudyti įgyvendinti strateginius tokius didelės apimties ES projektus, sumažinti jų pridėtinę vertę ir pakenkti su jais susijusiam politinį impulsui; todėl mano, kad reikėtų rasti patikimus, išsamius ir ilgalaikius jų finansavimo sprendimus; siūlo, kad iš anksto numatytos metinės sumos būtų padengiamos iš ES biudžeto (likusiai infrastruktūrai ir GALILEO eksploatavimo sąnaudoms finansuoti); pažymi, kad apskaičiuota suma laikotarpiu po 2013 m., nustatyta atliekant laikotarpio vidurio peržiūrą, yra orientacinė ir ragina Komisiją iki 2011 m. vasaros pateikti detalią numatomų finansinių poreikių sąmatą siekiant sustiprinti atskaitomybę už projektą, jo nuspėjamumą ir skaidrumą;

20.  mano, kad nenumatytos išlaidos turėtų būti finansuojamos iš Bendrijos biudžeto, nekeliant pavojaus kitoms esamoms programoms; todėl ragina Komisiją išnagrinėti galimybę sukurti „GALILEO rezervinį fondą“, iš kurio būtų padengiamos nenumatytos išlaidos;

21.  Mano, kad GNSS ilgalaikės valdysenos ir valdymo struktūra turėtų būti padalijamos Komisijos, GSA ir Europos kosmoso agentūros (EKA) užduotys ir atsakomybė, taip pat sprendžiami kiti susiję klausimai, kaip, pvz., tinkamas išlaidų pasidalijimas, pelno pasidalijimo mechanizmas, taisyklės dėl atsakomybės, kainodaros politika ir galimas privataus sektoriaus dalyvavimas GNSS programose ir prisidėjimas prie jų; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją daryti sparčią pažangą svarstant būsimas sistemos veiklos valdymo schemas, prisiimti atsakomybę už ilgalaikes operacijas ir infrastruktūros pritaikymą, užtikrinti duomenų ir paslaugų teikimo tęstinumą ir kaip galima labiau padidinti komercinių paslaugų plėtojimo galimybes;

22.  pabrėžia, kad svarbu, kad bet kokia ilgalaikė GNSS valdysenos ir valdymo struktūra būtų visiškai skaidri, finansiniu požiūriu patikima ir atskaitinga ir valdoma kaip įmanoma atsakingiau; pažymi, kad šis klausimas nuolatos turėtų būti koordinuojamas su Taryba ir Europos Parlamentu, įskaitant išsamius atnaujinimus;

23.  ragina Komisiją sukurti tinkamas priemones, kuriomis būtų užtikrinama, kad teikiant tiek privačias, tiek valstybės institucijoms teikiamas GNSS paremtas paslaugas ir prietaikas būtų gerbiamos pagrindinės piliečių teisės, tokios, kaip privatumas ir duomenų apsauga;

o
o   o

24.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Europos kosmoso agentūrai.

(1) OL C 146 E, 2008 6 12, p. 226. (2) OL L 196, 2008 7 24, p. 1. (3) OL L 276, 2010 10 20, p. 11.

2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl investicijų į ateitį. Naujoji daugiametė finansinė programa (DFP), skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai (2010/2211(INI))

P7_TA(2011)0266 A7-0193/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo(1),

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 312 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. kovo 29 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateities(2),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 7 d. Tarybos sprendimą 2007/436/EB, Euratomas dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos(3) ir į jo įgyvendinimo taisykles,

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES biudžeto peržiūra“ (COM(2010)0700),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio 16 d. sprendimą, kuriuo įsteigtas Specialusis politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komitetas(4),

–  atsižvelgdamas į Austrijos Nacionalinės Tarybos, Čekijos Deputatų Rūmų, Danijos Folketingo, Estijos Valstybės Susirinkimo Vokietijos Bundestago, Airijos Oireachto, Lietuvos Seimo, Latvijos Saeimos, Portugalijos Respublikos Susirinkimo, Olandijos Antrųjų Rūmų ir Švedijos Riksdago indėlį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 184 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komiteto pranešimą, taip pat į Vystymosi komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Pramonės mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto, Transporto ir turizmo komiteto, Regioninės plėtros komiteto, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7–0193/2011),

A.  kadangi Parlamentas nusprendė įsteigti specialųjį komitetą, kuriam patikėti šie įgaliojimai:

B.  kadangi prieš Komisijai pateikiant savo pasiūlymą dėl kitos DFP specialusis komitetas turėtų pateikti savo galutinį pranešimą,

C.  kadangi pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 311 straipsnį Sąjunga privalo pasirūpinti savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis ir visas biudžetas turi būti finansuojamas nuosavais ištekliais,

D.  kadangi pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 312 straipsnio 5 dalį ir 324 straipsnį Europos Parlamentas privalo tinkamai dalyvauti derybų dėl naujos DFP procese,

E.  kadangi įsigaliojus Lisabonos sutarčiai sustiprėjo Sąjungos vykdoma politika ir atsirado naujų kompetencijos sričių, kurios turi būti atspindėtos kitoje DFP,

F.  kadangi iššūkiai, su kuriais susiduria Sąjunga ir jos piliečiai, pvz., pasaulinė ekonomikos krizė, greitas sparčiai besivystančios ekonomikos valstybių iškilimas, perėjimas prie tvarios visuomenės ir ekonomikos, kurioje efektyviai naudojami ištekliai, kova su klimato kaita, demografiniai iššūkiai, įskaitant imigrantų integravimą ir prieglobsčio prašytojų apsaugą, pasaulinis produkcijos ir santaupų persiskirstymas į besivystančios ekonomikos šalis, kova su skurdu, taip pat gamtinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, terorizmo ir organizuoto nusikalstamumo grėsmė, reikalauja, kad Sąjunga ir jos valstybės narės imtųsi veiksmingų atsakomųjų priemonių,

G.  kadangi Europos Sąjungos įtaka tarptautiniu lygiu didesnė nei pavienių jos valstybių narių sumos,

H.  kadangi pagrindinis ES sanglaudos politikos tikslas ir toliau turėtų būti visoje Sąjungoje tebesančių socialinių, ekonominių ir teritorinių skirtumų sumažinimas ir kadangi matoma ir sėkminga sanglaudos politika pati savaime ES masto veiksmams teikia pridėtinę vertę ir turėtų būti naudinga visoms ES valstybėms narėms;

I.  kadangi ES piliečiai Sąjungai kelia didesnius reikalavimus ir kritiškiau vertina jos veiklą; taip pat kadangi vieša atsakomybė už Sąjungą grįš tik tuomet, kai jos piliečiai neabejos, kad Sąjunga patikimiau įgyvendina jų vertybes ir interesus,

J.  kadangi strategija „Europa 2020“ turėtų padėti Europai atsigauti po krizės ir sustiprėti kuriant darbo vietas bei užtikrinant pažangų, tvarų, integracinį augimą; kadangi ši strategija grindžiama penkiais svarbiausiais Sąjungos tikslais, susijusiais su užimtumo skatinimu, geresnių sąlygų naujovėms, moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai sudarymu, kovos su klimato kaita ir energetikos politikos tikslų įgyvendinimu, švietimo lygio gerinimu ir socialinės įtraukties skatinimu, ypač mažinant skurdą,

K.  kadangi Sąjungos biudžetas yra veiksminga reformų varomoji jėga; taip pat kadangi juo sutelkus papildomus privačių ir viešųjų finansų šaltinius investicijoms remti – tokiu atveju jis atliktų katalizatoriaus funkciją didinant Sąjungos išlaidų poveikį – jo poveikis gali būti didesnis; kadangi vadinamasis teisingos grąžos (pranc. juste retour) principas niekaip nepagrįstas ekonomiškai, nes jį taikant neatsižvelgiama į ES masto veiksmų pridėtinę vertę, šalutinius poveikius ir ES valstybių solidarumo būtinybę,

L.  kadangi pagal ES sutarties 3 straipsnį Europos tvarus vystymasis turėtų būti pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialinės rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir jos kokybės gerinimu,

M.  kadangi patikimo finansų valdymo principas – vienas iš pagrindinių Sąjungos biudžeto įgyvendinimo principų; kadangi daugelis valstybių narių atlieka sudėtingas savo nacionalinių biudžetų fiskalines korekcijas; taip pat kadangi patikimas finansų valdymas – našumas, veiksmingumas, taupumas – tapo vis svarbesnis valdant Sąjungos ir valstybių narių viešąsias išlaidas,

N.  kadangi nuostatos dėl periodiškai atliekamų išlaidų programų korekcijų atsižvelgiant į besikeičiančias reikmes ir aplinkybes buvo nepakankamos; taip pat kadangi sudėtingo pobūdžio reglamentavimas ir taisyklės buvo viena iš prastos valdymo ir kontrolės sistemų veiklos priežasčių,

O.  kadangi pirmieji ketveri dabartinės 2007–2013 m. DFP metai aiškiai parodė, kad finansinės programos sugebėjimas prisiderinti prie naujų pokyčių ir prioritetų nekeliant grėsmės esamiems pokyčiams ir prioritetams – ribotas; taip pat kadangi vykdant dabartinę DFP neįmanoma skubiai reaguoti į naujus įsipareigojimus, pvz., susijusius su programa „Galileo“, projektu ITER, Maisto priemone ar Europos ekonomikos atkūrimo planu,

P.  kadangi 1988 m. į ES finansavimo sistemą įdiegus BNP išteklių buvo ketinama laikinai kompensuoti nuosavų išteklių sumažėjimą, tačiau toks finansavimas metams bėgant buvo pratęsiamas ir didinamas, o dabar yra pagrindinis ES biudžeto išteklių elementas; kadangi dėl tokio finansavimo vyravimo išryškėjo valstybių narių tendencijos skaičiuoti savo grynąjį balansą ir dėl to atsirado įvairių nuolaidų, korekcijų, išimčių ir kompensacijų, pavertusių dabartinę nuosavų išteklių sistemą pernelyg sudėtinga, neskaidria, nepakankamai susieta su įgyvendinama Sąjungos politika ir šališka, o todėl neįmanoma užtikrinti skaidraus ir efektyvaus Sąjungos politikos finansavimo Europos labui, ir galiausiai ši sistema yra visiškai nesuprantama Europos piliečiams,

Q.  kadangi savo 2011 m. kovo 8 d. rezoliucijoje dėl novatoriško finansavimo pasauliniu ir Europos lygmenimis(5) Europos Parlamentas pritarė tam, kad būtų įvestas finansinių sandorių mokestis (FSM), kuris „galėtų padėti spręsti didėjančių ir labai žalingų prekybos modelių finansų rinkose klausimą, pvz., kai kurie trumpalaikiai ir automatiniai sparčiosios prekybos sandoriai, ir pažaboti spekuliaciją“,

I dalis.Svarbiausi uždaviniai

1.  yra įsitikinęs, kad ateities sunkumai – nesvarbu, ar jie susiję su demografine padėtimi, ar su klimato kaita, ar su energijos tiekimu – yra sritys, kuriose Europos Sąjunga, kuri yra daugiau negu ją sudarančių valstybių narių suma, gali parodyti savo pridėtinę vertę;

2.  pažymi, kad dėl dabartinės krizės ir griežtai apribotų viešųjų išlaidų valstybėms narėms sunkiau daugiau nuveikti siekiant ekonomikos augimo, didesnio konkurencingumo bei ekonominės ir socialinės konvergencijos tikslų bei visapusiškai dalyvauti vidaus rinkoje; yra tvirtai įsitikinęs, kad didesne, o ne mažesne Europos integracija galima įveikti krizę;

3.  mano, kad norint turėti tvarius Europos Sąjungos išteklius, pirmiausia reikia persvarstyti ES biudžeto išteklių sistemą, siekiant pakeisti dabartinius nacionalinius įnašus tikrais Europos ištekliais;

4.  mano, jog naujausi įvykiai rodo, kad euro zonai reikalingas griežtesnis ekonominis valdymas ir kad pinigų ramstis be socialinio ir ekonominio ramsčio pasmerktas žlugti; mano, kad Sąjungai itin svarbu sustiprinti savo ekonomikos valdymo sistemą, kad būtų užtikrintas strategijos „ES 2020“ įgyvendinimas (atstatytas ir užtikrintas ilgalaikio ekonomikos augimo tempas), užkirstas kelias dabartinės krizės pasikartojimui ir apsaugotas Europos integracijos projektas;

Žiniomis grindžiamos visuomenės kūrimas

5.  nurodo, kad krizė parodė struktūrines problemas, su kuriomis tenka susidurti daugumos valstybių narių ekonomikai, t. y. žemesnį nei optimalus produktyvumą, aukštą valstybės skolos lygį, didelį fiskalinį deficitą, struktūrinį nedarbą, nuolatines kliūtis vidaus rinkoje, mažą darbo jėgos judumą ir pasenusius požiūrius į įgūdžius, kurie prisideda prie menko augimo; pabrėžia investicijų į svarbias sritis, pvz., švietimą, mokslinius tyrimus ir inovacijas, poreikį siekiant įveikti šias struktūrines problemas ir pabrėžia, jog svarbu pakeisti viešųjų investicijų mažėjimo tendenciją;

6.  primena, kad, jeigu dabartinės investicijų tendencijos nepakis, mokslo ir technologijų plėtros lyderės poziciją iki 2025 m. užims Azija; vis dėlto primena, kad šie pokyčiai yra ne tik dideli iššūkiai, bet ir galimybės, pvz., galimo smarkaus ES eksporto padidėjimo požiūriu; atkreipia dėmesį į tai, kad Sąjunga atsilieka aukštojo akademinio ir profesinio švietimo srityje, kadangi tik apie 30 Europos universitetų patenka į geriausių pasaulio universitetų šimtuką; pabrėžia, kad Europa atsilieka ir kvalifikacijos varžybose, ir atkreipia dėmesį į tai, kad iki 2020 m. 16 mln. naujų darbo vietų užimti bus reikalinga aukšta kvalifikacija, o žemos kvalifikacijos darbuotojų paklausa nukris 12 mln. darbo vietų;

Kova su nedarbu

7.  mano, kad vienas iš Europos Sąjungai tenkančių didelių uždavinių yra išsaugoti savo konkurencingumą, didinti augimą, kovoti su dideliu nedarbu, siekiant pagerinti užimtumo rodiklį daugiau dėmesio skirti gerai veikiančioms darbo rinkoms ir socialinėms sąlygoms, skatinti padorių darbo vietų kūrimą, užtikrinti darbuotojų teises visoje Europoje, taip pat gerinti darbo sąlygas ir mažinti skurdą;

Demografiniai sunkumai

8.  primygtinai ragina Sąjungą spręsti savo demografines problemas; pažymi, kad mažesnio dirbančių gyventojų skaičiaus ir didesnio pensininkų skaičiaus derinys bus papildoma našta Sąjungos socialinės gerovės sistemoms ir ekonominiam konkurencingumui;

Klimato ir išteklių problemos

9.  susirūpinęs dėl to, kad pasauliniam gyventojų skaičiui išaugus nuo 6 iki 9 mlrd. pasaulyje sustiprės konkurencija dėl gamtinių išteklių ir bus daromas dar didesnis spaudimas pasaulinei ir vietos aplinkai; pažymi, kad maisto paklausa iki 2050 m. gali išaugti 70 proc. ir kad nenašiai ir netvariai naudojant ir valdant žaliavas ir biržos prekių rinkas piliečiai gali nukentėti nuo konkurencijos tarp maisto, gamtos išsaugojimo ir energijos gamybos, taip pat nuo didelių kainų šoko; taip pat gali būti padaryta didelė žala pramonei verslo galimybių, įskaitant prieigos prie žaliavų apribojimus, prasme, o tai gali kelti grėsmę ekonomikos saugumui ir paskatinti klimato kaitą; taigi pabrėžia, kad ES reikia nedelsiant imtis veiksmų ir būti lydere siekiant pereiti prie tvariu išteklių naudojimu paremtos ekonomikos;

10.  atkreipia dėmesį į tai, kad pasaulyje suvartojama vis daugiau energijos, ir į tai, kad priklausomybė nuo importuojamos energijos greičiausiai didės – iki 2050 m. Sąjunga importuos beveik du trečdalius jai reikalingos energijos, jei nebus tinkamai pakeista dabartinė energetikos politika ir jei ES ir valstybės narės nedės daugiau pastangų vystydamos nuosavus atsinaujinančius energijos šaltinius ir išnaudodamos savo efektyvaus energijos vartojimo galimybes, visapusiškai atsižvelgdamos į ES įsipareigojimus energetikos ir klimato kaitos srityse bei į saugumo aspektus; įspėja, kad kainų nestabilumą ir tiekimo nesaugumą didins politinis nestabilumas daug energijos išteklių turinčiose šalyse; taigi prašo įvairinti tiekimo maršrutus ir prekybos partnerius;

11.  pritaria minčiai, kad ES finansavimo visuma turėtų būti pagerinta bendra Europos aplinkos būklė ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamas kiekis turėtų būti sumažintas tiek, kad bent atitiktų galiojančiuose ES teisės aktuose nustatytus tikslus; taigi siūlo ES lėšų panaudojimo teigiamą ir neigiamą poveikį klimatui ir aplinkai vertinti remiantis kaupiamuoju principu;

Vidaus ir išorės saugumas bei asmeninės laisvės

12.  laikosi nuomonės, kad dėl globalizacijos išnykus riboms tarp laisvės, teisingumo ir saugumo vidaus ir išorės formų padidėjo pažeidžiamumo jausmas; yra įsitikinęs, kad dėl minėtos priežasties, sprendžiant XXI a. saugumo problemas ir kartu užtikrinant pagrindines teises ir asmens laisves, būtina imtis iš anksto numatytų pasaulinių atsakomųjų priemonių, kurias gali vykdyti tik Sąjungos masto subjektas; mano, kad ES saugumo išorės aspektas yra glaudžiai susijęs su demokratija, teisine valstybe ir geru valdymu trečiosiose šalyse ir kad ES tenka ypatinga atsakomybė prie to prisidėti;

Europa pasaulyje: siekis veikti ryžtingai

13.  yra įsitikinęs, kad Sąjunga, daranti didelę įtaką politikos, ekonomikos ir prekybos srityse, turi visapusiškai dalyvauti tarptautinėje arenoje; primena, kad Lisabonos sutartyje numatytos naujos priemonės, kuriomis galima geriau įgyvendinti Europos interesus ir vertybes pasaulyje; pabrėžia, kad tik veikdama išvien Sąjunga galės sukurti pridėtinę vertę pasaulinėje arenoje ir daryti įtaką pasaulinės politikos sprendimams; primygtinai teigia, kad stipresnis išorės vaidmuo neatskiriamas nuo stipresnio vidaus reikalų derinimo;

Gero valdymo užtikrinimas

14.  yra įsitikinęs, kad viešosios atsakomybės už Sąjungą jausmo stiprinimas turi tapti kolektyvinių veiksmų varomoji jėga; laikosi nuomonės, kad gero valdymo įgyvendinimas – neabejotinai veiksmingiausia Sąjungos priemonė nenutrūkstamam jos piliečių įsipareigojimui ir dalyvavimui užtikrinti;

II dalis.Tikslų įgyvendinimo optimizavimas: ES biudžeto vaidmuo
ES masto veiksmų pridėtinė vertė ir jų nebuvimo kaina

15.  pabrėžia, kad pagrindinis ES biudžeto išlaidų tikslas − kurti ES masto veiksmų pridėtinę vertę (EPV) telkiant išteklius, veikiant kaip katalizatoriui ir sukuriant masto ekonomiją, teigiamą tarpvalstybinį šalutinį poveikį ir tokiu būdu prisidedant prie veiksmingesnio ar greitesnio sutartų bendros politikos tikslų įgyvendinimo ir nacionalinių išlaidų mažinimo; primena, kad iš esmės būtina vengti bet kokio skirtingoms biudžeto eilutėms skirtų lėšų dubliavimosi bei persidengimo ir kad būtina ES išlaidomis visuomet siekti kurti didesnę vertę už suminę atskirų valstybių narių išlaidų vertę; mano, kad teisingai įgyvendinama daugiametė finansinė programa yra labai svarbi Europos projekto ilgalaikio planavimo atsižvelgiant į Europos perspektyvą ir Sąjungos pridėtinę vertę priemonė;

16.  atkreipia dėmesį į šias galimai didesnę sinergiją ir masto ekonomiką lemsiančias sritis: Europos išorės veiksmų tarnybą, humanitarinę pagalbą ir ypač ES skubaus reagavimo pajėgumus, gynybos išteklių telkimą, mokslinius tyrimus, vystymą ir inovacijas, didelius infrastruktūros projektus (ypač energetikos ir transporto srityje) ir finansų rinkų priežiūrą;

17.  mano, kad geriausia praktika – reikia ne tik tikrinti, kaip laikomasi subsidiarumo principo (dalyvaujant nacionaliniams parlamentams, kaip nustatyta Lisabonos sutartyje), bet ir rengiant kiekvieną teisėkūros pasiūlymą, galintį turėti poveikio biudžetui, įvertinti EPV; vis dėlto pabrėžia, kad EPV įvertinimas – daugiau negu buhalterinė lentelė ir kad atliekant politinį vertinimą būtina nustatyti, ar įgyvendinant planuojamus veiksmus bus galima veiksmingai ir efektyviai siekti bendrų ES tikslų, taip pat ar taip bus kuriamos ES viešosios gėrybės; pažymi, kad pagrindinių ir svarbiausių EPV elementų, pvz., taikos, stabilumo, laisvės, laisvo asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo, negalima įvertinti skaičiais;

18.  pabrėžia, kad reikia patikrinti bet kokių ES išlaidų atitiktį Sutarties įsipareigojimams, Bendrijos teisynui ir pagrindiniams ES politikos tikslams; atkreipia dėmesį į tai, kad EPV gali būti kuriama ne tik pasitelkiant išlaidas, bet ir leidžiant Europos teisės aktus bei koordinuojant nacionalinę ir ES ekonominę, fiskalinę, biudžeto ir socialinę politiką; yra įsitikinęs, kad naujoje DFP būtina daugiau dėmesio skirti išlaidų poveikiui EPV; pabrėžia, kad, jei įmanoma, ES finansavimu turi būti prisidedama prie daugiau nei vieno ES politikos tikslo siekimo vienu metu (pvz., teritorinės sanglaudos, prisitaikymo prie klimato kaitos, biologinės įvairovės apsaugos);

19.  yra tvirtai įsitikinęs, kad dėl ES lygmens investicijų gali būti sutaupyta daug daugiau lėšų nacionaliniu lygmeniu, ypač tose srityse, kuriose ES neginčytinai kuria didesnę pridėtinę vertę už nacionalinius biudžetus; tvirtai laikosi tvirtos nuomonės, kad EPV principu turėtų būti grindžiamos visos būsimos derybos dėl ES biudžeto; taigi teigiamai vertina Komisijos įsipareigojimą inicijuoti išsamią analizę, kurią atlikus būtų nustatyta, kiek ES masto veiksmų nebuvimas kainuotų valstybėms narėms ir nacionaliniams biudžetams; ragina Komisiją tinkamu metu paskelbti šią ataskaitą, kad derantis dėl kitos DFP būtų galima į ją atsižvelgti;

20.  ragina geriau koordinuoti ES biudžetą ir valstybių narių nacionalinius biudžetus finansuojant bendrus politinius prioritetus; pakartoja, kad būtina koordinuoti viešąsias išlaidas visuose etapuose nuo planavimo iki įgyvendinimo, siekiant užtikrinti papildomumą, didesnį našumą ir matomumą, taip pat racionalesnį ES biudžeto panaudojimą; laikosi nuomonės, kad naujoji ekonomikos ir biudžeto politikos koordinavimo priemonė (Europos semestras) turėtų svariai prisidėti prie visos Europos politikos siekių suderinimo tarpusavyje ir su ES tikslais ir taip padėti siekti norimos ES ir nacionalinių biudžetų teigiamos sąveikos;

Efektyvus biudžetas

21.  mano, kad EPV principas turėtų būti naudojamas kaip orientyras ateityje priimant sprendimus dėl išlaidų prioritetų nustatymo, o veiksmingai ir našiai panaudojant asignavimus turėtų būti įgyvendinama įvairių sričių politika ir veiksmai;

22.  pabrėžia, kad, norint vietoje pasiekti optimalių tvaraus augimo ir vystymosi rezultatų, užtikrinti solidarumą ir sanglaudą, prioritetas turėtų būti teikiamas visų ES biudžeto lėšų, kuriomis daromas poveikis ekonomikos vystymui, sąveikos gerinimui ir įvairių sektorių atžvilgiu taikyti integruotą principą, vystyti į rezultatus orientuotą politiką taip pat atitinkamais atvejais taikyti privalomas sąlygas, principus „niekaip nepakenk“ ir'teršėjas moka„, sėkmės veiksnius bei rezultatyvumo ir rezultatų rodiklius;

Biudžeto naudojimas siekiant paskatinti investicijas

23.  primena, kad ES biudžetas pirmiausia yra investicinis biudžetas, kuris gali paskatinti daugiau investicijų iš viešųjų ar privačių šaltinių; mano, kad itin svarbu pritraukti papildomo kapitalo, siekiant užtikrinti ženklias investicijų sumas, kad būtų galima pasiekti pagal strategiją „Europa 2020“ nustatytų politikos tikslų; ypač pabrėžia, kad būtina kuo labiau didinti ES finansavimo poveikį telkiant, kaupiant ir skatinant viešo ir privataus finansavimo išteklius Europai svarbiai infrastruktūrai ir stambiems projektams vystyti, kartu neiškraipant konkurencijos;

24.  atkreipia dėmesį į tai, kaip nuo praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio Sąjungoje vystėsi institucionalizuotos viešojo ir privataus sektorių, be kita ko, transporto, viešųjų pastatų ir įrangos bei aplinkos apsaugos sektorių, partnerystės (VPSP) – būdas bendradarbiauti viešosios valdžios institucijoms ir privataus sektoriaus atstovams ir papildoma priemonė teikti infrastruktūrą ir strategiškai svarbias viešąsias paslaugas; vis dėlto reiškia susirūpinimą dėl tam tikrų VPSP esminių problemų ir primygtinai tvirtina, kad formuojant ateities VPSP reikia atsižvelgti į įgytą patirtį ir ištaisyti ankstesnius trūkumus;

25.  atkreipia dėmesį į ankstesnę apskritai teigiamą naujoviškų finansinių priemonių, įskaitant dotacijų ir paskolų derinimo ir rizikos pasidalijimo mechanizmus, pvz., Paskolų garantijų priemonę transeuropinių transporto tinklų (TEN-T) projektams, Rizikos pasidalijimo finansinę priemonę ir Sanglaudos politikos priemones (JEREMIE, JESSICA, JASPERS ir JASMINE), naudojimo patirtį siekiant specifinių politikos tikslų; mano, kad Sąjunga turėtų imtis veiksmų, ypač siekdama paskatinti ES lėšų, kaip katalizatoriaus siekiant pritraukti papildomų EIB, ERPB, kitų tarptautinių finansinių institucijų ir privataus sektoriaus lėšų, panaudojimą;

26.  taigi ragina Komisiją siūlyti priemones, kuriomis siekiama toliau taikyti naujoviško finansavimo sistemą, jas išsamiai išnagrinėjus ir atlikus tikslų viešų ir privačių investicijų reikmių vertinimą ir pritaikiusi įvairių šaltinių lėšų koordinavimo metodiką; ragina valstybes nares užtikrinti, kad šias sistemas būtų galima įgyvendinti pagal jų nacionalinę teisės sistemą; taigi ragina iš esmės stiprinti šių priemonių reguliavimo, biudžeto ir veiklos sistemą siekiant užtikrinti, kad investicijų skatinimo, tvarumo ir tinkamo ES išteklių naudojimo požiūriais jos būtų veiksmingos ir kad būtų užtikrinta tinkama stebėsena, atskaitomybė ir atskaitingumas; be to, pabrėžia poreikį užtikrinti, kad būtų įvertinta susijusi rizika ir į ją būtų tinkamai atsižvelgta;

27.  pažymi, kad, remiantis istorine patirtimi, sunku rasti privačių investuotojų didelio masto ES projektams; pripažįsta, kad po finansų krizės privatūs investuotojai dar nenoriau finansuoja ES projektus, taigi tapo aišku, kad reikia atkurti pakankamą pasitikėjimą ir sudaryti sąlygas stambiems investicijų projektams pritraukti jiems būtiną paramą; pabrėžia, kad norint pritraukti ir sutelkti privatų finansavimą ES svarbiems projektams, ypač tiems, kuriuose ES masto veiksmai turi pridėtinės vertės ir kurie yra ekonomiškai perspektyvūs, bet nelaikomi perspektyviais komerciniu požiūriu, turės būti skirta ES biudžeto parama trumpuoju ir ilgesnės trukmės laikotarpiu;

28.  todėl teigiamai vertina pagal strategiją „Europa 2020“ numatytą projektų obligacijų iniciatyvą – rizikos pasidalijimo su Europos investicijų banku (EIB) priemonę, pagal kurią turėtų būti išnaudotos ES lėšos ir pritraukiamas papildomas privačių investuotojų dėmesys – domėjimasis dalyvavimu prioritetiniuose ES projektuose pagal strategijos „Europa 2020“ tikslus; ragina Komisiją pateikti išsamų pasiūlymą dėl ES projektų obligacijų remiantis turima bendrų ES ir EIB priemonių taikymo patirtimi ir į jį įtraukti aiškius ir skaidrius projektų tinkamumo ir atrankos kriterijus; primena, kad ES svarbius projektus, teikiančius mažai įplaukų, ir toliau reikės finansuoti dotacijomis; baiminasi, kad dėl riboto ES biudžeto dydžio galiausiai bus ribojamas naujų iniciatyvų papildomas finansavimas;

29.  primena, kad reikia užtikrinti kuo didesnį visiškai arba iš dalies ES biudžeto lėšomis finansuojamų naujoviškų finansinių priemonių ir mechanizmų skaidrumą, atskaitomybę ir demokratinę priežiūrą; ragina Komisiją pasiūlyti per įprastą teisėkūros procedūrą priimti sprendimą dėl įgyvendinimo ir projektų tinkamumo sistemos, kuri užtikrintų nuolatinį informacijos srautą ir biudžeto valdymo institucijos dalyvavimą naudojant šias priemones visoje Sąjungoje ir sudarytų Parlamentui galimybę patikrinti, ar įgyvendinti jo politiniai prioritetai, taip pat užtikrintų stipresnę Europos Audito Rūmų vykdomą tokių priemonių kontrolę;

Patikimo finansų valdymo užtikrinimas

30.  mano, kad išlaidų vykdymo ir jų taikymo kokybės gerinimas turėtų būti orientacinis principas siekiant optimalaus ES biudžeto naudojimo, taip pat rengiant ir valdant po 2013 m. numatytas programas ir veiksmus;

31.  be to, pabrėžia, kad rengiant išlaidų programas ypač daug dėmesio turėtų būti skirta tikslų aiškumo, visiškos priemonių ir veiksmų atitikties Bendrijos acquis ir papildomumo, tinkamumo ir įgyvendinimo taisyklių derinimo ir paprastinimo, skaidrumo, taip pat visapusiškos ir priimtinos atskaitomybės principams; pabrėžia lyčių lygybę atspindinčio biudžeto sudarymo – geros valdymo priemonės siekiant didesnio efektyvumo ir teisingumo – svarbą;

32.  ypač pabrėžia, kad išskirtinis horizontalus prioritetas turėtų būti teikiamas taisyklių ir procedūrų supaprastinimui, ir yra įsitikinęs, kad šiuo požiūriu turėtų būti itin svarbus Finansinio reglamento peržiūros poveikis;

33.  pabrėžia, kad finansų valdymo Sąjungoje gerinimo pažangą turi atidžiai stebėti Komisija ir valstybės narės; primygtinai ragina valstybes nares prisiimti atsakomybę už tinkamą ES lėšų naudojimą bei valdymą ir deramu politiniu lygmeniu skelbti metines nacionalines deklaracijas dėl ES lėšų panaudojimo;

34.  pabrėžia, kad reikia reaguoti į didėjančių neįvykdytų įsipareigojimų (pranc. RAL) tendenciją; primena, kad, Komisijos vertinimu, RAL iki 2013 m. pabaigos sieks 217 mlrd. EUR; pažymi, kad įgyvendinant daugiametes programas tam tikras RAL kiekis neišvengiamas, tačiau vis tiek pabrėžia, kad neįvykdyti įsipareigojimai jau savaime reiškia, kad reikės atlikti atitinkamus mokėjimus; todėl nesutinka su Tarybos požiūriu dėl mokėjimų sumų nuspręsti iš anksto, neatsižvelgiant į tikslų tikrųjų poreikių įvertinimą; todėl vykstant kitos DFP metinei biudžeto procedūrai darys viską, kas įmanoma, kad, tinkamai padidinus mokėjimus, įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimai labiau atitiktų vieni kitus;

35.  yra tvirtai įsitikinęs, kad norint gerinti ES lėšų valdymo ir kontrolės, kuriuos vykdo valstybės narės, kokybę būtina įvertinti kiekvienos valstybės narės valdymo ir kontrolės sistemų stipriąsias ir silpnąsias puses atskirose politikos srityse; toliau laikosi nuomonės, kad norint užtikrinti didesnį ES lėšų našumą ir veiksmingumą bei jų panaudojimo rodiklį būtina geresnis valdymas, mažiau biurokratijos ir daugiau skaidrumo, taip pat geresnė (o ne didesnė) kontrolė; šiuo požiūriu mano, kad reikia rasti kontrolės lygio ir jos sąnaudų pusiausvyrą;

36.  pabrėžia teisinio tikrumo ir biudžeto tęstinumo svarbą norint sėkmingai įgyvendinti daugiametes politikos priemones ir programas; todėl mano, kad nepateikus deramo pagrindimo ir neatlikus tinkamo poveikio vertinimo taisyklės programavimo laikotarpiu neturėtų būti keičiamos, nes gali padidėti perėjimo išlaidos, sulėtėti įgyvendinimas ir padidėti klaidų tikimybė;

37.  pabrėžia, kad instituciniai pajėgumai – vienas iš esminių sėkmingo Sąjungos politikos formavimo, įgyvendinimo ir stebėsenos elementų; taigi mano, kad stiprinant institucinius ir administracinius pajėgumus nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis būtų galima paskatinti struktūrinius pokyčius ir prisidėti prie sklandaus ir sėkmingo ES išteklių įsisavinimo;

III dalis.Politiniai prioritetai

38.  primena, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai sustiprėjo Sąjungos vykdoma politika ir kad Sąjungai suteikti nauji svarbūs įgaliojimai, ypač išorės veiksmų, sporto, kosmoso, klimato kaitos, energetikos, turizmo ir civilinės saugos srityse; pabrėžia, kad tam būtini pakankami finansiniai ištekliai; šiuo klausimu primena Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 311 straipsnį, kuriame reikalaujama, kad ES apsirūpintų priemonėmis, reikalingomis jos tikslams pasiekti ir jos politikai įgyvendinti;

Biudžetas, kuriuo remiami strategijos „Europa 2020“ siekiai

39.  laikosi nuomonės, kad strategija „Europa 2020“ turėtų būti pagrindinis kitos DFP politinis orientyras; kartu pažymi, kad strategija „Europa 2020“ nėra išsami ir neaprėpia visų Sąjungos politikos sričių; pabrėžia, kad kitoje DFP reikia tinkamai atspindėti kitų sričių politika, kuri grindžiama sutarties nuostatomis ir kuria siekiama įvairių tikslų;

40.  mano, kad strategija „ES 2020“ turėtų padėti ES atsigauti po krizės ir sustiprėti, gerinant sąlygas ir didinant išlaidas naujovėms, moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, įgyvendinant ES kovos su klimato kaita ir energetikos tikslus, keliant švietimo lygį ir skatinant socialinę įtrauktį, visų pirma mažinant skurdą; pažymi, kad strategija „Europa 2020“ siekiama ne tik trumpalaikio ekonominio augimo ir finansinio stabilumo, bet ir ilgalaikių struktūrinių pokyčių, dėl kurių efektyvesniu išteklių naudojimu grindžiamas augimas būtų tvaresnis;

41.  pabrėžia, kad dabartinis strategijos „Europa 2020“ turinys, pvz., pagrindiniai tikslai, pavyzdiniai pasiūlymai, kliūtys ir rodikliai vis dar labai bendro pobūdžio, ir ragina Komisiją pateikti išsamesnių pasiūlymų; mano, kad iš naujo įtvirtinti bendrąją rinką – būtinas strategijos „Europa 2020“ elementas, didinantis įvairių jos pavyzdinių iniciatyvų teigiamą sąveiką; pabrėžia, kad strategijos tikslai gali būti įgyvendinti tik valstybėms narėms į savo nacionalines reformų programas įtraukus konkrečius įsipareigojimus, vykdant politiką, kurios įgyvendinimo sistemos jau išbandytos, bei pateikus konkrečius, nuoseklius teisėkūros pasiūlymus;

42.  be to, pabrėžia, kad strategija „Europa 2020“ gali būti patikima tik užtikrinant, kad jos tikslai atitiktų jiems įgyvendinti skiriamas lėšas ES ir nacionaliniu lygmenimis; mano, kad kitoje DFP turėtų būti atspindėti ambicingi strategijos „Europa 2020“ siekiai, ir yra pasirengęs bendradarbiauti su Komisija ir valstybėmis narėmis nustatant patikimą finansavimo pagrindą, kuriuo užtikrinamas tinkamas strategijos pavyzdinių iniciatyvų ir pagrindinių tikslų finansavimas; todėl tvirtina, kad Sąjunga ir jos valstybės narės, įskaitant vietos ir regionų valdžios institucijas, turi aiškiai apibrėžti ir tarpusavyje suderinti užduotis, išteklius ir atsakomybę; ragina Komisiją paaiškinti pavyzdinių iniciatyvų biudžeto aspektą, nes šie prioritetiniai veiksmų planai susiję su visų sričių politika, kuri finansuojama ES biudžeto lėšomis;

43.  įspėja, kad rengiant dešimtmetę strategiją „Europa 2020“ būtinas pakankamas biudžeto lankstumas siekiant užtikrinti, kad biudžetinės priemonės būtų tinkamai derinamos su kintančiomis aplinkybėmis ir prioritetais;

Biudžetas, kuriuo remiamas ekonomikos valdymas

44.  pažymi, kad taikant dabartinę Europos finansų stabilizavimo priemonę iki 60 mlrd. eurų sudarančias paskolų garantijas turi padengti marža tarp viršutinės nuosavų išteklių ribos ir metinių biudžete numatytų išlaidų; atkreipia dėmesį į papildomus įsipareigojimus, dėl kurių susitarta teikiant vidutinės trukmės laikotarpio finansinę pagalbą valstybėms narėms, nepriklausančioms euro zonai, ir kuriuos turi padengti ta pati marža;

45.  ragina įgyvendinant Europos semestrą užtikrinti geresnį biudžeto koordinavimą, taip pat teigiamą papildomą sąveiką tarp Sąjungos ir valstybių narių ir taip padidinti ES masto veiksmų pridėtinę vertę; ragina vykdant Europos semestrą taip pat padidinti valstybių narių ekonominės veiklos koordinavimą laikantis Bendrijos metodo principo, taip pat gerinti euro zonos ir norinčių prie jos prisijungti valstybių narių ekonominį valdymą, taip ribojant būtinybę naudotis Finansų stabilizavimo priemone; mano, kad Europos semestre pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas Europos ir valstybių narių viešojo sektoriaus investicijų sąveikos gerinimui;

46.  pastebi, kad po 2013 m. Europos stabilumo priemonė (ESP) taikoma išimtinai pagal tarpvalstybinio valdymo principus; išreiškia susirūpinimą dėl šių pokyčių ir pabrėžia, kad tarpvalstybinio valdymo metodas stokoja demokratinės kontrolės, atskaitomybės ir įgyvendinimo užtikrinimo; pabrėžia, kad taikant ESP reikia atsižvelgti į Bendrijos metodą; primena, kad iš ES biudžeto teikiamos paskolų garantijos valstybėms narėms pagal Europos finansų stabilizavimo priemonę, taip pat ir vidutinės trukmės laikotarpio finansinė pagalba, skirta valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, mokėjimų balanso priemonei;

47.  primena, kad Europos valiuta buvo sukurta be tikrosios ekonominės ją norinčių įsivesti valstybių konvergencijos ir neturint pakankamai didelio ES biudžeto, kad būtų galima išlaikyti nuosavą valiutą; mano, kad siekiant tokio biudžeto reikėtų nemažas dabartinių valstybių narių išlaidų dalis pakeisti Sąjungos išlaidomis, kad būtų atsižvelgiama į Bendrijos metodą ir kad euro zonai ir ES būtų suteiktas fiskalinis stabilumas, reikalingas siekiant įveikti įsiskolinimo krizę; prašo Komisijos įvertinti galimą euroobligacijų sistemos poveikį ES biudžetui;

Žinios augimui skatinti
Moksliniai tyrimai ir inovacijos

48.  pažymi mokslinių tyrimų ir inovacijų svarbą spartinant perėjimą prie tvarios, pasaulyje pirmaujančios, žiniomis pagrįstos ekonomikos; taigi mano, kad būsimoje DFP turi būti numatyta didesnė biudžeto išteklių koncentracija tose srityse, kurios skatina ekonomikos augimą ir konkurencingumą, pvz., mokslinių tyrimų ir inovacijų srityse, vystomose pagal ES masto veiksmų pridėtinės vertės ir kompetencijos principus;

49.  yra tvirtai įsitikinęs, kad gaunama papildomos naudos vis labiau į ES biudžetą sutelkiant nacionalines išlaidas, skiriamas moksliniams tyrimams ir inovacijai, norint pasiekti būtiną kritinę masę ir masto ekonomiją, pagerinti poveikį, išvengti dubliavimo bei ir taip menkų lėšų švaistymo;

50.  laikosi nuomonės, kad Europos ir nacionaliniu lygmenimis būtina derinti viešojo ir privačiojo sektorių pastangas norint pasiekti strategijoje „Europa 2020“ numatytą tikslą skirti 3 proc. bendro vidaus produkto (BVP) moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, siekiant sukurti Europos mokslinių tyrimų erdvę bei „Inovacijų sąjungą“; ragina ES institucijas ir valstybes nares ilgiau nedelsiant susitarti dėl specialaus plano, pagal kurį būtų siekiama šio tikslo, ir pažymi, kad šiam tikslui reikalingas didžiulis ekonominis ES ir valstybių narių biudžetų įsipareigojimas, sieksiantis 130 mlrd. EUR kasmet, ir dukart didesnis privataus sektoriaus įsipareigojimas;

51.  mano, jog reikėtų gerokai padidinti moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skiriamas viešąsias lėšas, nes viešosios investicijos dažnai paskatina vėlesnes privačias investicijas; pabrėžia, kad Sąjungoje būtina didinti, skatinti ir užtikrinti finansavimą moksliniams tyrimams, technologijų plėtrai ir inovacijoms – nuo 2013 m. ženkliai didinti atitinkamas išlaidas, ypač 8-ajai bendrajai mokslinių tyrimų programai; taigi pabrėžia, kad dabartinės programos laikotarpiu sanglaudos politika atliko didesnių investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą skatinimo vaidmenį, ir ragina užtikrinti, jog ši tendencija kitu laikotarpiu išliktų ir sustiprėtų;

52.  pabrėžia, kad lėšų didinimas turi būti derinamas su radikaliu finansavimo procedūrų supaprastinimu; yra ypač susirūpinęs, kad Europos mokslo bendruomenė panaudoja santykinai mažai ES lėšų, ir ragina Komisiją toliau stengtis suderinti reikalavimus mažinti administracinę naštą ir supaprastinti prieigą prie finansavimo srautų mokslininkams, MVĮ ir pilietinės visuomenės organizacijoms, kartu išlaikant pakankamą biudžeto kontrolę; pabrėžia, kad MVĮ reikia atleisti nuo tam tikrų administracinių reikalavimų mažinant biurokratizmą ir skatinant inovacijas – užtikrinant lengvesnį finansavimo prieinamumą;

53.  ragina tvirčiau susieti fundamentaliuosius mokslinius tyrimus su pramoninėmis inovacijomis, o inovacijas – su gamybos procesu; be kita ko, primena, kad viena iš pagrindinių ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programų problemų tai, jog rezultatai nėra veiksmingai pateikiami rinkai, ir pabrėžia, kad svarbu sukurti paskatas komerciškai pritaikyti mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros produktus, ypač užtikrinant lengvesnę prieigą prie finansavimo; todėl pabrėžia, jog svarbu, kad sklandžiai kartu veiktų įvairūs fondai, ir ragina Komisiją atlikti būtinus pakeitimus, kad atitinkami fondai galėtų vienas kitą papildyti;

54.  primena, kad, norint įgyvendinti ES klimato ir energetikos tikslus, ES derėtų dėti gerokai daugiau pastangų moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, ypač aplinkosaugos mokslinių tyrimų, energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančios energijos technologijų srityse; be to, mano, kad Europa savo ekologinių technologijų lyderės statusą gali išsaugoti tik tuomet, jei jį parems deramos pastangos mokslinių tyrimų srityje;

55.  mano, kad inovatyvioms Europos įmonėms reikalinga ne tik subsidijos, bet ir geresni teisės aktai, geresni ryšiai su mokslinių tyrimų baze, tai pat geresnės bei įvairesnės galimybės gauti lėšų ir finansavimą (nuo dotacijų iki paskolų ir nuosavo kapitalo finansavimo); taigi ragina valstybes nares ir Komisiją nacionaliniu ir Europos lygmenimis sudaryti tinkamas sąlygas privačiam sektoriui didinti savo investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą dalį; pabrėžia, kad šioje srityje būtina patobulinti viešojo ir privataus sektorių partnerystes atliekant biurokratinių kliūčių mažinimą ir esamų procedūrų supaprastinimą; todėl atkreipia dėmesį į svarbų vaidmenį, kurį turi atlikti EIB ir EIF, ir, be kita ko, mano, kad turėtų būti plėtojamos nuolatinės rizikos pasidalijimo priemonės, kurias EIB suteikia naudodamas Rizikos pasidalijimo finansine priemone (RPFP), ypač siekiant remti MVĮ;

56.  pabrėžia, kad inovacijos yra vienas iš pagrindinių strategijos „Europa 2020“ prioritetų; pripažįsta vaidmenį, atliekamą Europos naujovių ir technologijų instituto, kuris yra ES tvaraus augimo ir konkurencingumo varomoji jėga ir kuris siekia šio tikslo skatindamas pasaulyje pirmaujančias naujoves, ir ragina plėsti žinių ir naujovių bendrijas bei visapusiškai jas finansuoti; atkreipia dėmesį į Europos mokslinių tyrimų tarybos svarbą aprūpinant būsimuosius novatorius pažangiausiomis žiniomis ir remiant labai rizikingas mokslinių tyrimų idėjas; be to, pritaria, kad siekiant užtikrinti didelio masto mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros projektų finansavimą reikia rengti ilgalaikes finansines strategijas;

Pramonė ir mažos ir vidutinio dydžio įmonės (MVĮ)

57.  pabrėžia, kad norint sukurti konkurencingą, tvarią ir prie įtraukties prisidedančią Europos ekonomiką būtina stipri ir įvairi pramoninė bazė; primena, kad MVĮ yra svarbiausia ekonominio augimo, konkurencingumo, inovacijų ir užimtumo varomoji jėga ir pripažįsta svarbų jų vaidmenį užtikrinant tvarios ES ekonomikos atsigavimą ir jos pažangą; todėl palankiai vertina tai, kad remiantis strategija „Europa 2020“ ypatingas dėmesys skiriamas inovacijoms ir pramonės politikai, ypač pagal pavyzdines iniciatyvas „Inovacijų sąjunga“ ir „Integruota globalizacijos eros pramonės politika“, ir pabrėžia būtinybę skatinti su MVĮ susijusius veiksmus įgyvendinant kitas pavyzdines iniciatyvas;

58.  ragina įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ didžiausią dėmesį skirti MVĮ ir verslininkams; savo ruožtu, ragina remiantis kita DFP labiau remti visas programas ir priemones, skirtas MVĮ skatinti, ypač Konkurencingumo ir inovacijų programą ir Smulkiojo verslo aktą, taip pat naudojantis struktūriniais fondais; siūlo, kad ES biudžete būtų labiau telkiamos MVĮ skirtos Bendrijos priemonės ir lėšos; taip pat pabrėžia būtinybę užtikrinti MVĮ geresnes galimybes naudotis finansavimo priemonėmis ir labiau jas derinti, inter alia, skiriant didesnį dėmesį mikrofinansinėms ir sutvirtinamosioms finansinėms priemonėms, išplečiant ir papildant pagal Konkurencingumo ir inovacijų programą numatytas garantijų priemones ir pagal Mokslinių tyrimų bendrąją programą numatytą Rizikos pasidalijimo finansinę priemonę;

Skaitmeninė darbotvarkė

59.  įsitikinęs, kad ES turėtų pirmauti kurdama informacines ir ryšio technologijas (IRT), atvirus inovacijų standartus ir stiprindama jų vaidmenį; pabrėžia būtinybę vystyti vadinamąją penktąją laisvę – laisvą turinio ir žinių judėjimą; pabrėžia, kad svarbu užtikrinti, kad būtų sparčiai įgyvendinama Sąjungos skaitmeninė darbotvarkė, ir toliau dėti pastangas siekiant iki 2020 m. įgyvendinti tikslus, kad visi ES piliečiai galėtų naudotis sparčiuoju internetu, taip pat ir mažiau išsivysčiusiuose regionuose;

Dangus ir kosmosas

60.  mano, jog veikla kosminės erdvės srityje yra pagrindas inovacijoms ir pramoninei veiklai, aukštos kvalifikacijos darbo vietų kūrimui ir piliečių gerovės ir saugumo gerinimui; mano, kad neseniai sukurtai ES kosmoso politikai, logiškai vertinant, reikėtų tinkamo finansavimo; pabrėžia strateginę stambių šios srities projektų – Europos pasaulinės palydovinės navigacijos sistemų („Galileo“ ir Europos geostacionarinio navigacijos tinklo sistemos (EGNOS)), Pasaulinės aplinkos ir saugumo stebėsenos sistemos (GMES) programos ir naujos kartos Europos oro eismo valdymo sistemos (SESAR) –, kurie sudarys sąlygas sukurti Bendrą Europos dangų, svarbą; pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad šie projektai ilgai įgyvendinami, ir į jiems jau skirtas kapitalo investicijas, konkrečiais finansų planavimo laikotarpiais būtina nustatyti pakankamus nuoseklius finansinius įsipareigojimus;

Tinkami ateities darbuotojo įgūdžiai

61.   pabrėžia, kad nesugebėjimas tinkamai investuoti į švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą trumpuoju laikotarpiu galėtų padidinti ir prailginti krizę, nes piliečiai neturės reikiamų įgūdžių darbo vietoms užimti naujojoje žinių ekonomikoje; todėl pabrėžia, kad ES privalo skubiai remti valstybines investicijas į šias sritis; primena, kad mokyklos nelankymo lygis ir ribotos galimybės įgyti aukštąjį ir universitetinį išsilavinimą yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys aukštus ilgalaikio nedarbo rodiklius ir žlugdantys socialinę sanglaudą; todėl mano, jog būtinai reikia stiprinti švietimo, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bei užimtumo sąsajas;

62.  pažymi, kad svarbu pakankamai finansuoti švietimo, judumo sistemas jaunimui ir mokymų bei mokymosi visą gyvenimą programas, lyčių lygybės skatinimo priemones, taip pat priemones, kuriomis siekiama pritaikyti darbo rinką, kadangi taip būtų svariai prisidėta prie kovos su mokyklos nebaigimu ir nedarbu ir prie svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų; mano, kad pereinant prie tvarios visuomenės ateinančiais metais reikės deramai atsižvelgti į skatinimo kurti naujas ekologiškas darbo vietas svarbą, o tuo tarpu šiuo tikslu būtinai reikės naujų mokymų;

63.   laikosi nuomonės, kad imantis pavyzdinės iniciatyvos skatinti naujus įgūdžius ir kurti naujas darbo vietas būtų galima daugiau dėmesio skirti pažeidžiamiausioms grupėms ir sunkumų patekti į darbo rinką turintiems žmonėms, kaip antai romai; atkreipia dėmesį į esminį Europos socialinio fondo (ESF) vaidmenį siekiant strategijoje „Europa 2020“ numatytų socialinių ir užimtumo tikslų; todėl mano, kad ESF turėtų būti laikomas politiniu prioritetu ir atitinkamai finansuojamas; ragina strategiškiau taikyti ESF lėšas siekiant skatinti moterų ir vyrų lygybę, prieigą prie darbo rinkos ir reintegraciją, kovą su nedarbu, skurdu, socialine atskirtimi ir su visų formų diskriminacija;

Sanglauda augimui ir užimtumui skatinti

64.  pabrėžia, kad Europos pridėtinė vertė vykdant sanglaudos politiką – neginčijama, kadangi sanglauda – tai puikiai parengta priemonė augimui ir užimtumui užtikrinti bei pagrindinė konvergencijos, tvaraus vystymosi ir solidarumo priemonė, be to, dešimtmečiais tai buvo viena svarbiausių, matomiausių ir sėkmingiausių Sąjungos politikos sričių; tačiau pažymi, kad įgyvendinant šiuolaikinę sanglaudos politiką turi būti įvykdyta keletas struktūrinių reformų, ypač supaprastinimo srityje, atsižvelgta į naujus uždavinius, su kuriais susiduria Sąjunga, ir skatinama sąveika su kitų sričių politika bei įgyvendinamomis priemonėmis; įsitikinęs, kad ES sanglaudos politika turėtų išlikti visos ES mastu taikoma politika, kuria visiems ES regionams būtų užtikrintos galimybės naudotis ištekliais, patirtimi ir pagalba;

65.  primena, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir joje įtvirtinus teritorinės sanglaudos sąvoką sanglaudos politika tampa vis svarbesnė ir, atsižvelgdamas į tai, laikosi nuomonės, kad turi būti stiprinamos visų formų teritorinis bendradarbiavimas (tarpvalstybinis, tarpregioninis ir daugiašalis bendradarbiavimas); pabrėžia, kad taip pat turėtų būti sprendžiami makroregioninio bendradarbiavimo ir strategijų klausimai;

66.  pabrėžia, kad sanglaudos politika ypač svarbi siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų, ir laikosi nuomonės, kad tvirta savarankiška sanglaudos politika yra sėkmingo šios strategijos įgyvendinimo prielaida; pabrėžia, kad vykdant horizontalaus pobūdžio sanglaudos politiką labai prisidedama prie visų trijų strategijos „Europa 2020“ prioritetų, t. y. pažangaus, tvaraus ir visaapimančio augimo, įgyvendinimo ir kad tai turi būti atspindėta kitos DFP struktūroje, t. y. turi būti atsisakyta šios politikos išskirstymo į atskiras išlaidų kategorijas ar pakategores; tačiau primena, kad ES sanglaudos politika turi savo uždavinius ir tikslus, kurie nustatyti SESV 174 straipsnyje ir kurie viršija strategijos „Europa 2020“ tikslus; pabrėžia, kad tie tikslai turi būti išlaikyti kitu programavimo laikotarpiu, visų pirma atsižvelgiant į nuolatinį ekonominės, socialinės ir teritorinės konvergencijos poreikį Sąjungoje;

67.  pabrėžia, kad sėkmingas ir ryžtingas sanglaudos politikos įgyvendinimas reikalauja adekvataus finansavimo ir kad per kitą finansinio programavimo laikotarpį turėtų būti bent jau išlaikyta dabartiniu finansinio programavimo laikotarpiu jam skirta suma, kad būtų pagerintos pagal šią politiką dedamos pastangos sumažinti ES regionų išsivystymo lygio skirtumus; todėl pakartoja savo kategorišką reikalavimą užtikrinti, kad rengiant kitą DFP neišleistos sanglaudos lėšos ar lėšos, kurių buvo nuspręsta nebenaudoti, būtų ne grąžintos valstybėms narėms, o liktų ES biudžete; primena apie savo poziciją, kad BVP vienam gyventojui ir toliau turi būti pagrindinis kriterijus, pagal kurį būtų nustatoma teisė į pagalbą, skiriamą pagal regionų politikos nuostatas;

68.  mano, kad valstybės narės ir regionai turėtų ES ir nacionalinius išteklius sutelkti į nedidelį prioritetų skaičių ir projektus, kurie yra iš tikrųjų svarbūs Europai, kaip, pvz., mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bei inovacijų projektai, atsižvelgdamos į konkrečius uždavinius, su kuriais susiduria; todėl ragina Komisiją parengti konkrečius pasiūlymus, kuriais remiantis skiriant sanglaudos politikos finansavimą didesnis dėmesys teminiu požiūriu būtų sutelktas į strategijos „Europa 2020“ prioritetus, ir mano, kad turėtų būti taikoma ne dabartinė vadovavimosi gairėmis, o labiau į rezultatus orientuota sistema, kartu užtikrinant, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į atskiriems regionams būdingus poreikius ir prioritetus; todėl teigiamai vertina Komisijos ketinimą tartis su kiekviena valstybe nare ar regionu dėl specifinių nustatytų tikslų siekio sąlygų ir reikalavimų vadovaujantis vystymosi ir investicijų partnerysčių sutartimis ir veiklos programomis;

69.  tvirtai įsitikinęs, kad integruotas požiūris į politiką yra svarbus, ir mano, kad visos investicijos į atskirus sektorius pagal kitą daugiametę finansinę programą turi būti derinamos su investicijomis, skiriamomis įgyvendinant sanglaudos politiką; todėl pabrėžia, kad reikia gerinti koordinavimą, sumažinti nereikalingą sutapimą ir sukurti didesnę ERPF, ESF, Sanglaudos fondo, EŽŪFKP ir Europos žuvininkystės fondo (EŽF) sąveiką; pabrėžia, kad taip pat reikia vengti dubliavimosi ir gerinti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EPGPF) ir ESF koordinavimą; kartu yra įsitikinęs, kad bendros strateginės programos, pagal kurią būtų nustatyti bendri visų šių fondų investicijų prioritetai, sukūrimas yra svarbus žingsnis šia linkme; be to, mano, kad koordinavimas turi būti atliekamas visais politikos kūrimo lygmenimis nuo strateginio planavimo iki veiklos vykdymo; įsitikinęs, kad ESF turi likti neatskiriamu sanglaudos politikos komponentu visuose programavimo, įgyvendinimo ir valdymo etapuose;

70.  įsitikinęs, kad svarbų vaidmenį skatinant regionų vystymąsi gali atlikti miesto zonos kaip vietovės, kuriose susiduriama su daugeliu problemų (nedarbu, socialine atskirtimi, aplinkos būklės blogėjimu, migracija) ir kurios gali prisidėti prie kovos su esamais ekonominiais ir socialiniais skirtumais; taip pat pabrėžia, kad vykdant sanglaudos politiką reikia taikyti regimesnę ir konkretesnę strategiją, kartu užtikrinant suderintas sąlygas sinerginei miestų, priemiesčių ir kaimo vietovių plėtrai;

71.  pripažįsta, kad pagal Lisabonos sutartį ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kaimo vietovėms, pramonės pereinamojo laikotarpio vietovėms bei didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų turinčioms vietovėms, pvz., labai retai apgyvendintiems toliausiai į šiaurę esantiems regionams, salų, pasienio ir kalnuotoms vietovėms, taip pat atokiausiems regionams; mano, kad šiuose regionuose galima rasti išteklių ir pajėgumų, kurie ateityje gali turėti didelės reikšmės Europos Sąjungos konkurencingumui; taip pat pabrėžia, kad šios sunkumus patiriančios vietovės ateityje turėtų būti pripažįstamos ir DFP; mano, kad nuolatinių trūkumų turintiems regionams turi būti parengtos specialios strategijos, kaip nurodyta 2010 m. rugsėjo 22 d. EP rezoliucijoje;

72.  primena, kad vienas iš labiausiai kritikuojamų sanglaudos politikos aspektų yra jos sudėtingos taisyklės; primygtinai tvirtina, kad svarbu paprastinti šios politikos taisykles ir procedūras, vengti sudėtingų sprendimų ir mažinti administracinę naštą, taip pat skaidriau ir veiksmingiau skirstyti išteklius miestams, savivaldybėms ir regionams; pabrėžia, kad audito ir kontrolės sistemos turėtų atitikti aukščiausius standartus siekiant, kad piktnaudžiavimas būtų nustatytas ir už jį būtų nedelsiant baudžiama; pabrėžia, kad, vadovaujantis proporcingumo principu, patikra neturėtų būti atliekama dažniau negu būtina atsižvelgiant į tai, ar esama pažeidimų rizikos;

73.  ragina gerinti sanglaudos politikos įgyvendinimo stebėsenos ir vertinimo sistemas; pabrėžia, kad šiame procese bendradarbiavimo principui turėtų tekti esminis vaidmuo ir kad jis turi būti tobulinamas atliekant supaprastinimą; laikosi nuomonės, kad konkrečių ir apskaičiavimais pagrįstų rezultatų rodiklių parengimas turėtų būti vertinamas kaip faktinės pažangos, padarytos siekiant nustatytų tikslų, įvertinimo prielaida; palankiai vertina Komisijos pasiūlymus atlikti kiekvienos veiklos programos ex ante, poveikio ir įgyvendinimo vertinimą; primena apie įrodytą kitų sanglaudos politikos principų, pvz., daugiapakopio valdymo, metodo „iš apačios į viršų“, lyčių aspekto integravimo ir papildomumo, svarbą ir kad jie turėtų būti išlaikyti kitoje DFP;

74.  ragina Komisiją kitam programavimo laikotarpiui sukurti pereinamojo laikotarpio tarpinę kategoriją, skirtą regionams, kurių BVP vienam gyventojui sudaro 75–90 %, kad būtų užtikrintas aiškus šių regionų statusas ir didesnis saugumas jų plėtros procese; prašo Komisijos pateikti tolesnės informacijos apie tokio pasirinkimo padarinius biudžetui; ragina Komisiją parengti konkrečius pasiūlymus, kuriais būtų didinama lygybė tarp šių regionų ir kitų regionų siekiant užtikrinti tokį pat išsivystymo lygį; pabrėžia, kad šios pereinamosios kito programavimo laikotarpio priemonės, kurias ketinama skirti regionams vadovaujantis konvergencijos tikslu ir regionams, kurių BVP vienam žmogui sudaro 75–90 % ES vidurkio, neturėtų būti rengiamos dabartinių konvergencijos (1 tikslas) ir konkurencingumo (2 tikslas) regionų arba Europos teritorinio bendradarbiavimo (3 tikslas) sąskaita;

75.  įspėja, kad sanglaudos lėšos neturėtų būti skiriamos atsižvelgiant į ribojamąsias priemones pagal makroekonominius reikalavimus, siejamus su Stabilumo ir augimo paktu, kadangi tai prieštarautų patiems sanglaudos politikai keliamiems tikslams, būtent regionų skirtumų mažinimui; todėl pabrėžia, kad reikia pagerinti priežiūrą siekiant užtikrinti, kad struktūrinių fondų lėšos būtų naudojamos laikantis ES teisės aktų ir pagal tikslą;

76.  reiškia ypatingą susirūpinimą dėl lėtos veiklos programų pradžios prasidedant kiekvienam programavimo laikotarpiui, nes, be kita ko, tai sutapdavo su ankstesnių programų užbaigimo laikotarpiu; atkreipia dėmesį į tai, kad ši problema turi būti sprendžiama laiku – atsižvelgiant į šį vėlavimą lemiančius veiksnius; todėl pažymi, kad pereinant iš vieno programavimo laikotarpio į kitą reikia užtikrinti tam tikrą nacionalinių valdymo bei kontrolės sistemų ir institucijų kūrimo tęstinumą;

77.  ragina vietos ir regionų valdžios institucijas kaip galima labiau išnaudoti inovacines finansų priemones, inter alia, apyvartinius fondus energijos vartojimo efektyvumo priemonėms; reikalauja šias finansines priemones supaprastinti ir taip pat joms taikyti didesnę demokratinę priežiūrą;

Gamtos išteklių valdymas ir tvarus vystymasis
Bendroji žemės ūkio politika

78.  patvirtina, kad įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) turėtų būti siekiama sėkmingai įgyvendinti strategiją „Europa 2020“ ir kad remiantis abiem BŽŪP ramsčiais turėtų būti galima vertingai ir išskirtinai prisidėti prie šio siekio ir jį papildyti; pabrėžia, kad BŽŪP įtvirtinta Lisabonos sutartyje, kuria remiantis apibrėžiami jos tikslai ir uždaviniai;

79.  pabrėžia, kad nors esamos ir reformuotos BŽŪP svarbiausia užduotis – užtikrinti Europos Sąjungos apsirūpinimo maistu saugumą ir pasaulio aprūpinimą maistu didėjančių maisto produktų kainų ir maisto produktų trūkumo pasaulyje laikais, jos pagrindu taip pat kuriamos įvairios ne tik su žemės ūkio rinkomis susijusios viešosios gėrybės, pvz., visoje Europoje saugoma produkcijai skirta ūkinės paskirties žemė, formuojama kraštovaizdžio įvairovė, skatinama biologinė įvairovė ir gyvūnų gerovė, švelninama klimato kaita, saugomi dirva ir vanduo, kovojama su gyventojų skaičiaus mažėjimu kaime, skurdu ir segregacija, užtikrinami užimtumas ir visuotinės svarbos paslaugos kaimo vietovėse, prisidedama prie tvaresnės maisto produktų gamybos ir remiami atsinaujinantieji energijos šaltiniai;

80.  ragina Komisiją teikti pasiūlymus dėl BŽŪP reformos, kuriais remiantis būtų siekiama veiksmingiau ir naudingiau skirstyti ir naudoti BŽŪP skirtą biudžetą, inter alia, teisingiau paskirstant tiesioginius mokėjimus tarp valstybių narių, regionų ir ūkininkų: šio tikslo turėtų būti siekiama stiprinant viešųjų gėrybių, kurių tikisi visuomenė, gamybos reikalavimus ir tikslingiau skirstant mokėjimus siekiant užtikrinti geriausią viešųjų lėšų grąžą; pabrėžia, kad reikia išsaugoti BŽŪP dviejų ramsčių sistemą ir supaprastinti įgyvendinimo mechanizmus;

81.  palaiko besivystančių šalių savarankiškumą apsirūpinimo maistu požiūriu, primena per 2005 m. Honkonge vykusią ministrų konferenciją prisiimtą PPO narių įsipareigojimą pasiekti, kad būtų panaikintos visų formų eksporto subsidijos; mano, kad naujoji BŽŪP turi atitikti ES politikos suderinamumo vystymosi labui sampratą; pabrėžia, kad Sąjunga turi daugiau neskirti žemės ūkio produktams eksporto subsidijų ir toliau derinti veiksmus su didžiausiais pasaulio žemės ūkio produktų gamintojais siekiant sumažinti subsidijų, galinčių lemti prekybos iškraipymus, skyrimą;

82.  pabrėžia, kad, atsižvelgiant į uždavinių ir tikslų, kuriuos įgyvendinti raginama vykdant BŽŪP, įvairovę, per kitą finansinio programavimo laikotarpį turėtų būti bent išsaugotos 2013 m. biudžetiniais metais BŽŪP skirtos sumos;

83.  siekdamas, kad būtų stiprinamas teritorinis požiūris, ragina labiau koordinuoti Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai (EŽŪFKP), Europos regioninės plėtros fondą (ERPF) ir kitus sanglaudos ir struktūrinius fondus; ragina Komisiją pateikti pasiūlymų, kokiu mastu galėtų būti užtikrinta geresnė pagal EŽŪFKP ir pagal kitas susijusias priemones vykdomos su žemės ūkiu nesusijusios veiklos finansavimo sąveika; tikisi, kad per kitos DFP laikotarpį bus padidintos išlaidos, susijusios su regionų, kuriuose nyksta žemės ūkis, ekonomikos įvairinimu;

Žvejyba

84.  pabrėžia, kad žvejybos ištekliai yra viešųjų gėrybių dalis, gyvybiškai svarbi pasaulio apsirūpinimo maistu saugumui užtikrinti; pažymi, kad ypač pakrančių, salų ir atokiuose regionuose žvejybos ir akvakultūros sektorius ir susijusi veikla dažnai yra pagrindinis pragyvenimo ir tvaraus užimtumo šaltinis; mano, kad norint pasiekti savo vidutinės trukmės ir ilgalaikį tikslą užtikrinti stabilų, tvarų ir gyvybingą žvejybos sektorių, paskatinti savo žvejybos išteklių atkūrimą bei atsižvelgti į socialinius aspektus, susijusius su žvejybinės veiklos mažinimu, po 2013 m. bendrosios žvejybos politikos (BŽP) reformai bus reikalingi adekvatūs finansiniai ištekliai; pripažįsta didesnio suderinimo su sanglaudos politika būtinybę; pabrėžia, kad Europos žuvininkystės fondo lėšos turėtų būti naudojamos tvariai žvejybos praktikai remti laikantis didžiausio tausią žvejybą užtikrinančio sužvejotų žuvų kiekio principo ir jūrų ekosistemoms saugoti bei taip pat skirti ypatingą dėmesį smulkiosios žvejybos sektoriui;

Aplinka, klimato kaita ir išteklių veiksmingumas

85.  pabrėžia, kad Sąjunga turėtų vadovauti perėjimui prie tvarios ekonomikos ir skatinti pereiti prie tvarios visuomenės, užtikrinti konkurencingą Europos pramonę ir prieinamas energijos kainas, kad būtų užtikrinta švari ir sveika gyvenamoji aplinka; pabrėžia, kad tai turėtų būti pasiekta, inter alia, vartojant mažiau energijos visuose sektoriuose (būtina to sąlyga – gerai veikianti vidaus energijos rinka ir infrastruktūra), decentralizuojant energijos tiekimą, naudojant daugiau energijos iš atsinaujinančių šaltinių, geriau apsaugant biologinę įvairovę ir užtikrinant ekosistemų atkūrimą;

86.  pabrėžia, kad programa „LIFE +“ įgyvendinta sėkmingai ir, kaip paaiškėjo, yra svarbi užtikrinant biologinę įvairovę ir apsaugant aplinką; pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti ES aplinkos pasaugos tikslus, reikia tęsti pakankamai finansuojamas gamtos ir biologinės įvairovės programas, visų pirma „LIFE +“ir „Natura 2000“;

87.  pabrėžia būtinybę visose susijusiose politikos srityse, įskaitant išorės santykių politiką, vadovautis horizontaliu požiūriu, t. y. derinti kovos su klimato kaita priemones ir mažinti taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis; yra įsitikinęs, kad teisėkūra ir ES išlaidos taikomi reikalavimai yra esminiai veiksniai siekiant strategijoje „Europa 2020“ išdėstytų šios srities tikslų; savo ruožtu, mano, kad kovos su klimato kaita veiksmai turėtų būti įtraukti į visus susijusius išlaidų skirsnius, įskaitant išorinį skirsnį, ir kad įgyvendinant naujus projektus reikėtų atlikti poveikio klimatui vertinimus; mano, kad didesnė pajamų, gautų iš Europos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos, dalis turėtų būti investuojama į klimato kaitos švelninimą ir klimato srities inovacijas;

88.  laikosi nuomonės, kad vienas iš svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų – spręsti su tvarumu susijusias problemas, t. y. nustatyti aplinkos apsaugos kriterijus ir skatinti išteklių ir energijos veiksmingumą siekiant kovoti su klimato kaita;

89.  todėl pritaria Komisijos atliktoje biudžeto peržiūroje pateiktam pasiūlymui įtraukti įpareigojimą skaidriai nurodyti, ar vykdant sektorių programas buvo skatinama siekti strategijoje „Europa 2020“ išdėstytų su klimatu ir energija susijusių „20–20–20“ tikslų, taip pat ar buvo prisidėta prie pavyzdinės iniciatyvos „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ siekių;

90.  pabrėžia ES atsakomybę pasauliniu mastu kovojant su klimato kaita; primena, kad su Kopenhagos ir Kankūno susitarimais susiję įsipareigojimai, kurių tikslas – padėti besivystančioms šalims kovoti su klimato kaita, turi būti nauji ir papildyti esamą paramą vystymuisi išlaikant pakankamą abiejų politikos sričių darną; siūlo siekiant šio tikslo sukurti naują programą; primena Europos Parlamento poziciją, kad ES biudžete reikia išlaikyti visų Europos politikos krypčių finansavimą; ragina ES tarptautinius klimato kaitos įsipareigojimus įtraukti į ES biudžetą, kad būtų pasiektas didžiausias įmanomas svertinis Bendrijos išteklių poveikis;

Energija

91.  yra įsitikinęs, kad kitoje DFP turėtų būti padidinta energetikai skirta dalis; mano, kad svarbiausi prioritetai turėtų būti atsinaujinančios energijos technologijos, energijos veiksmingumas ir energijos taupymas, ir ragina atitinkamai šiose srityse padidinti ES finansavimą; ragina Komisiją parengti konkrečias gaires ir užtikrinti, kad būtų siekiama patvirtintų tikslų, taip pat kad tai būtų galima veiksmingai stebėti politikos koordinavimo Europos semestro pagrindu ir naudojant konkrečius planus, pvz., nacionalinius efektyvaus energijos vartojimo veiksmų planus;

92.  pabrėžia, kad būtina didinti mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir parodomosios veiklos energetikos srityje finansavimą ir užtikrinti visiems prieinamos ekologiškos energijos vystymą; ragina vykdant kitą DFP visapusiškai įgyvendinti jau patvirtintą Strateginį energetikos technologijų (SET) planą ir jį tinkamai finansuoti;

Europos jungtys

93.  atsižvelgdamas į didelį finansavimo poreikį transporto ir energetikos infrastruktūros srityse ir į teigiamą išorinį šių projektų poveikį, pabrėžia, kad siekiant skatinti ilgalaikes viešojo ir privačiojo sektorių investicijas į šias sritis būtina plėtoti skatinamąją reguliavimo sistemą; prašo bendradarbiaujant su ilgalaikiais investuotojais parengti naujoviškas finansines priemones;

Transeuropiniai energijos tinklai

94.  atkreipia dėmesį į tai, kad priimant sprendimą dėl energetikos infrastruktūros finansavimo prioritetas turi būti teikiamas energijos veiksmingumo ir atsinaujinančių šaltinių energijos klausimams; pabrėžia, kad reikia skubiai modernizuoti ir atnaujinti Europos energetikos infrastruktūrą, kurti pažangiuosius tinklus ir juos jungti, nes tai būtina norint įgyvendinti vidaus energetikos rinką, įvairinti energijos tiekimo maršrutus ir išteklius įtraukiant trečiąsias šalis, skatinti saugų tiekimą siekiant didinti atsinaujinančiosios energijos dalį, ir pasiekti energetikos ir klimato tikslus; atkreipia dėmesį į vertinimus, kad šioje srityje iki 2020 m. būtinos didelės maždaug 1000 mlrd. eurų investicijos; ypač jos būtinos siekiant užtikrinti perdavimo pajėgumus, įskaitant naujus gamybos pajėgumus ir investicijas į elektros tinklus; pažymi, kad atsižvelgiant į dabartines pasaulines energijos kainas, reikiamas pagrindines investicijas visų pirma galima rasti privačiajame sektoriuje; atkreipia dėmesį į būtinybę užtikrinti didesnį Europos finansavimo poveikį ir į galimybę finansuoti svarbiausius nacionalinius ir tarpvalstybinius prioritetinius Europos energetikos infrastruktūros projektus remiantis inovacinėmis finansų priemonėmis; pabrėžia, kad iš Europos Sąjungos biudžeto būtina skirti nemažai lėšų naujoviškoms šios srities finansinėms priemonėms;

Transportas ir transeuropiniai transporto tinklai

95.   pabrėžia, kad investicijos į veiksmingą transporto infrastruktūrą yra itin svarbios Europai siekiant apsaugoti savo konkurencingumą ir paruošti dirvą ilgalaikiam ekonomikos augimui po krizės; yra įsitikinęs, kad transeuropiniai transporto tinklai (TEN-T) yra itin svarbūs užtikrinant tinkamą vidaus rinkos veikimą ir užtikrina svarbią Europos pridėtinę vertę, kadangi su jų pagalba pagerinamas įvairių ES dalių prieinamumas ir tarpusavio sąveika užtikrinant tarpvalstybines jungtis ir šalinant kliūtis, tobulinant eismo valdymo ir informavimo sistemų naudojimą ir užtikrinant tarpvalstybinės infrastruktūros intermodalumą, į kurį valstybės narės vienos neinvestuotų; mano, kad TEN-T turėtų padėti sukurti tikrą pagrindinį Europos tinklą, o ne tik sutelkti nacionalinius projektus, ir kad atsižvelgiant į esamą padėtį ir siekiant Europos pridėtinės vertės reikėtų įvertinti ir peržiūrėti pagrindinių projektų finansavimą; todėl mano, kad TEN-T turėtų būti vienas iš svarbiausių kitos DFP prioritetų;

96.  mano, kad reikėtų nustatyti principą „naudok arba prarask“ (įsipareigojimų panaikinimas) ir taip užtikrinti geresnį sąlygų laikymąsi; tuo atveju, kai skirtas finansavimas nepanaudojamas, nepanaudotos ar panaikintos transporto sričiai skirtos lėšos turėtų likti ES biudžete ir jų nereikėtų grąžinti valstybėms narėms;

97.  primena, kad 2007–2020 m. laikotarpiu TEN-T prireiks 500 mlrd. EUR pasaulinių investicijų; todėl mano, kad kitoje DFP TEN-T būtina skirti daugiau lėšų, taip pat reikia didesnio ES ir valstybių narių, TEN-T jau skirtų lėšų ir transporto projektų finansavimo koordinavimo pagal sanglaudos politiką ir vykdant teritorinį bendradarbiavimą, taigi ir geriau naudotis prieinamais finansavimo šaltiniais; pabrėžia naujoviškų finansinių priemonių, įskaitant viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę ir projektų obligacijas, vaidmenį, kurį jos gali taip pat atlikti finansuojant šiuos projektus; mano, kad sanglaudos fondo lėšos turėtų būti naudojamos atsižvelgiant į bendruosius Europos transporto politikos principus; laikosi nuomonės, kad skiriant finansavimą TEN-T turėtų būti veiksmingai įtraukiami ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslai ir tvaraus vystymosi įsipareigojimai, kad būtų pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai, ir kad kuo didesnis prioritetas būtų teikiamas transportavimo būdams, kuriuos taikant išmetamas nedidelis kiekis anglies junginių;

98.  ragina Komisiją ypač atsižvelgti į būtinybę pereiti prie krovinių ir keleivių srautų aptarnavimo naudojantis tvaresniu transportu ir užtikrinti veiksmingą įvairių transporto rūšių naudojimą; mano, kad atėjus laikui persvarstyti TEN-T gaires svarbu išspręsti nacionalinių ir tarptautinių geležinkelio sistemų savitarpio suderinamumo klausimą ir, siekiant užtikrinti, kad būtų išties vykdoma bendra Europos geležinkelių politika ir aktyviau naudojamasi vidaus vandenų ir trumpųjų nuotolių jūrų transportu, ES lėšos turėtų būti skiriamos vadovaujantis nustatytais reikalavimais;

Turizmas

99.  primena, kad pagal Lisabonos sutartį turizmas yra nauja ES kompetencijai priskiriama sritis, todėl kitoje DFP turi tai atsispindėti; pabrėžia svarbų turizmo indėlį į Europos ekonomiką ir mano, kad įgyvendinant Europos turizmo strategiją turėtų būti siekiama didinti šio sektoriaus konkurencingumą, be to, per kitą laikotarpį šiai strategijai turėtų būti skirtas pakankamas finansavimas;

Jūrų politika

100.  pripažįsta, kad ateityje esminį vaidmenį augančios ekonomikos srityje pasauliniu mastu atliks jūros ir vandenynai; mano, kad reikėtų toliau vykdyti integruotą jūrų politiką, ja siekti spręsti problemas, kurių kyla pakrantės zonose ir jūrų baseinuose, ir palaikyti vadinamąjį mėlynąjį augimą bei tvarią jūrų ekonomiką; prašo ES labiau stengtis palaikyti plataus užmojo ES jūrų politiką, kurią įgyvendinus Europa galės įtvirtinti savo tarptautinę poziciją šiame strateginiame sektoriuje; pabrėžia, kad šiai politikai turi būti skiriamos tinkamos biudžeto priemonės; primygtinai reikalauja, kad šiai politikos krypčiai būtų skirta atitinkamų biudžeto lėšų;

Pilietybė, laisvė, saugumas ir teisingumas
Europos kultūros ir įvairovės puoselėjimas

101.  pabrėžia, kad Sąjungos pilietybės skatinimas turi tiesioginės įtakos kasdieniam europiečių gyvenimui ir kad taip prisidedama prie geresnio galimybių, kurios sudaromos Sąjungai įgyvendinant savo politiką, ir pagrindinių teisių, kurios įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir sutartyse, išmanymo; yra įsitikinęs, kad turi būti užtikrinamas tinkamas finansavimas pilietybės srityje;

102.  pažymi, kad su jaunimu ir kultūra susijusi politika yra labai svarbi ir vienas iš pirmųjų prioritetų, kuriuos reikia pripažinti dėl jų kuriamos pridėtinės vertės ir ryšio su piliečiais; ragina ES ir valstybes nares pripažinti vis didėjančią kultūrinės ir kūrybinės pramonės svarbą Europos ekonomikai ir šalutinį poveikį kitiems ekonomikos sektoriams; primygtinai pabrėžia, kad šių politikos sričių potencialas gali būti visapusiškai realizuotas tik joms užtikrinus pakankamą finansavimą ir ragina šį potencialą visapusiškai išnaudoti įgyvendinant kaimo plėtros ir sanglaudos politiką;

103.  primena, kad sportas svarbus sveikatai, ekonomikos augimui ir užimtumui, turizmui ir socialinei įtraukčiai, o SESV 165 straipsniu ES suteikti nauji įgaliojimai šioje srityje; teigiamai vertina Komisijos komunikatą „ES lygmens veiksmų sporto sektoriuje svarbos didinimas“ (COM(2011)0012), kuris yra pirmas žingsnis įvertinant sporto, visų pirma kasdienės mankštos, pridėtinę vertę ir atkreipiant dėmesį į sporto socialinius, ekonominius bei organizacinius aspektus;

Jaunimo politika

104.  pabrėžia, kad jaunimui Sąjungoje turėtų būti teikiama aiški pirmenybė ir kad jaunimo aspektas ES vykdomos politikos srityse ir programose turėtų būti matomas ir sustiprintas; mano, kad jaunimą reikėtų suvokti kaip ES bendrą temą ir plėtoti skirtingų politikos sričių, susijusių su jaunimu, švietimu ir mobilumu, sąveiką; palankiai vertina pavyzdinę iniciatyvą „Judus jaunimas“ kaip strategijos „Europa 2020“ pagrindą; pabrėžia, kad su jaunimu susijusios programos, kaip, pvz., Mokymosi visą gyvenimą programa ir programa „Veiklus jaunimas“, kurių veiksmingumas yra didelis dėl nedidelių išlaidų vienam gavėjui, kitoje DFP turėtų būti išlaikytos kaip atskiros programos ir kad į šias programas verta investuoti daug intensyviau;

Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė

105.  pabrėžia, kad tvirtos Lisabonos sutartyje įtvirtintų pagrindinių teisių ir lygybės kultūros sukūrimas turėtų likti Europos prioritetu; pabrėžia, kad nors šios vertybės turi būti remiamos visame biudžete, turi būti užtikrintas tinkamas tikslinis finansavimas;

106.  pažymi, kad Sąjungos ekonominis, kultūrinis ir socialinis augimas galimas tik užtikrinus stabilią, teisėtą ir saugią aplinką, sustiprinus pagrindines teises bei saugant pilietines teises; savo ruožtu, mano, kad veiksminga teisingumo ir vidaus reikalų politika yra ekonominio atsigavimo prielaida ir esminė platesnio politinio ir strateginio konteksto dalis; pabrėžia, kad svarbu įtraukti ES vidaus reikalų srities prioritetus į Sąjungos išorės aspektą, įskaitant Europos kaimynystės politiką, ypač atsižvelgiant į poveikį, kurį didėjanti migracija darys ES politikos trečiųjų šalių atžvilgiu raidai; pabrėžia, kad būtinas tinkamas imigracijos, prieglobsčio ir saugumo politikos krypčių finansavimas, o jas įgyvendinant taip pat svarbu atsižvelgti į ES prioritetus;

107.  pabrėžia, kad sprendžiant itin svarbius imigracijos ir prieglobsčio, taip pat Sąjungos išorės sienų kontrolės klausimus turi būti vadovaujamasi integruotu požiūriu: turi būti užtikrintas pakankamas finansavimas ir pagalbos priemonės nepaprastosioms situacijoms valdyti gerbiant žmogaus teises ir laikantis visų valstybių narių savitarpio solidarumo principo bei nacionalinių įsipareigojimų, ir aiškiai nustatant užduotis; pažymi, kad šiuo atžvilgiu turi būti tinkamai atsižvelgta į padidėjusius FRONTEX, Europos prieglobsčio paramos biuro ir Solidarumo ir migracijos srautų valdymo fondų uždavinius;

108.  pažymi, kad laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei Sąjungos biudžete numatytas sąlyginai nedidelis finansavimas, ir pabrėžia, kad būsimojoje DFP šiai politikos sričiai turi būti skirtas tinkamas ir objektyviai pagrįstas finansavimas, kad Sąjunga galėtų vykdyti savo veiklą, ypač susijusią su naujais uždaviniais, kurie apibrėžti Stokholmo programoje ir Lisabonos sutartyje;

109.  pabrėžia, kad reikia sukurti geresnę fondų ir programų sąveiką, ir pažymi, kad fondų valdymo supaprastinimas ir kryžminis finansavimas suteikia galimybę bendriems tikslams skirti daugiau lėšų; pritaria Komisijos ketinimui mažinti bendrą vidaus reikalų biudžeto priemonių skaičių iki dviejų ramsčių struktūros ir, kai įmanoma, jas bendrai valdyti; mano, kad laikantis tokio požiūrio galima žymiai pagerinti šiuo metu veikiančių fondų ir programų paprastumą, racionalumą, konsolidaciją ir skaidrumą; vis dėlto pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad skirtingi vidaus reikalų politikos sričių tikslai nebūtų supainioti;

Europa pasaulyje

110.  pakartoja savo didelį susirūpinimą dėl nuolat nepakankamai finansuojamos Sąjungos užsienio reikalų politikos ir ypač dėl to, kad ją įgyvendinant susiduriama su itin didelėmis lankstumo problemomis, kurias lemia tai, kad užsienio įvykių neįmanoma nuspėti, taip pat dėl tarptautinių krizių ir nepaprastųjų situacijų kartojimosi; taip pat pabrėžia būtinybę užpildyti spragas, susijusias su užsienio politikos ambicijomis ir jos ištekliais, t. y. užtikrinti adekvačius finansinius išteklius ir veiksmingus lankstumo mechanizmus, kad reaguodama į pasaulinius iššūkius ir nenumatytus įvykius Sąjunga galėtų imtis atsakomųjų priemonių; pakartoja savo raginimą užtikrinti, kad poveikis biudžetui, kurį lemia bet kokie nauji Sąjungos įsipareigojimai ir užduotys, būtų papildomai skaičiuojamas šalia suplanuotų išlaidų – taip nebūtų rizikuojama esamais prioritetais;

111.  atkreipia dėmesį į tai, kad Sąjungos bendra finansinė pagalba neatitinka jos dažnai ribotos įtakos per atitinkamas derybas ir pabrėžia būtinybę skatinti Sąjungos politinį vaidmenį ir įtaką tarptautinėse institucijose ir forumuose; mano, kad ES turėtų užsitikrinti politinį vaidmenį, kuris būtų proporcingas jos teikiamai finansinei paramai;

Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT)

112.  pažymi, kad šiuo etapu EIVT dar tik kuriama; pabrėžia, kad, remiantis 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimu, „steigiant EIVT turėtų būti vadovaujamasi ekonominio efektyvumo principu siekiant, kad tai neturėtų įtakos biudžetui“(6); pabrėžia, kad naujai tarnybai reikia suteikti pakankamų lėšų, kad ES galėtų laikytis savo tikslų ir atlikti pasaulinio masto veikėjos vaidmenį; atitinkamai pabrėžia, jog būtina, kad naujoji tarnyba visapusiškai įsigilintų, kaip telkiant išteklius Sąjungos lygmeniu ir sąveikaujant valstybėms narėms būtų galima užtikrinti didesnį veiksmingumą vengiant dvigubo darbo, esančių arba galimų sutapimų, neatitikimų ir prieštaravimų ir dėl to mažinant ir taupant visų nacionalinių biudžetų lėšas, taip parodant tikrąją Sąjungos diplomatijos pridėtinę vertę;

Skurdo mažinimas

113.  primena, kad iki 2015 m. turi būti pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslai (TVT) ir kolektyvinis tikslas užtikrinti, kad oficiali parama vystymuisi (OPV) per kitą DFP laikotarpį sudarytų 0,7 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų; kartu pabrėžia, kad Sąjunga ir valstybės narės, norėdamos įvykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus vystymuisi, įskaitant finansinius įsipareigojimus, prisiimtus pagal Kopenhagos susitarimą bei pagal Kankūno susitarimą, turi užtikrinti tinkamą bendrą paramos vystymuisi lygį ir finansavimą; be to, pabrėžia, kad taip pat įsipareigojimai dėl būsimų išlaidų, kurių tikslas – padėti besivystančioms šalims kovoti su klimato kaita arba prisitaikyti prie jos padarinių, turi būti papildomo pobūdžio, užtikrinant tinkamą šių dviejų politikos sričių suderinamumą; ragina valstybes nares imtis neatidėliotinų veiksmų įgyvendinant OPV tikslus ir vykdant savo įsipareigojimus vystymosi srityje;

114.  pabrėžia, kad būtina sukurti tinkamą paramos biudžetui ir tvarių projektų finansavimo pusiausvyrą; pabrėžia, kad paramos vystymuisi lėšos turėtų būti panaudojamos įtraukiant kuo daugiau suinteresuotųjų šalių, pasiekiant labiausiai socialiai atskirtų ir atstumtų gyventojų grupes;

115.  dar kartą ragina sudaryti Europos vystymosi fondo (EVF) biudžetą, nes taip būtų padidintas nuoseklumas ir skaidrumas; tačiau primygtinai tvirtina, kad įtraukus EVF į ES biudžetą turi apskritai padidėti ES biudžetas tokia suma, kuri iš pradžių buvo skirta EVF finansuoti;

116.  laikosi nuomonės, kad Europos Komisija / EIVT turėtų nuolat vertinti ES paramos poveikį siekiant pagerinti ES paramos vystymuisi teikimo veiksmingumą, taip pat stiprinti ES ir nacionalinės paramos vystymuisi sąveiką laikantis Paryžiaus deklaracijos;

117.  mano, kad svarbu, jog ES skiriama parama vystymuisi būtų skatinamas tvarus vystymasis pagalbą gaunančiose šalyse; pabrėžia, kad turėtų būti atliktas vertinimas ir nustatyti kriterijai, atitinkantys šį tikslą;

118.  pažymi, kad daugiausia neturtingiausių pasaulio žmonių gyvena augančios ekonomikos šalyse; tačiau reikalauja laipsniškai įgyvendinti alternatyvias vystomojo bendradarbiavimo su šiomis šalimis priemones, pvz., bendrą finansavimą, kad šių šalių vyriausybės būtų paskatintos imtis aktyvesnių skurdo mažinimo veiksmų savo valstybėse;

ES vertybių ir interesų sklaida pasaulyje

119.  pabrėžia, kad ES užsienio politika turėtų būti grindžiama pagrindiniais Sąjungos principais ir vertybėmis, t. y. demokratija, pagarba žmogaus teisėms, įvairove, pagrindinėmis teisėmis ir teisinės valstybės principais; pakartoja būtinybę užtikrinti, kad Sąjunga disponuotų reikiamomis ir specialiai parengtomis šių vertybių skatinimo pasaulyje priemonėmis ir išplėstų taikos ir stabilumo zoną savo kaimynystėje; pabrėžia ypatingą indėlį taikant Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonę (EIDHR);

120.  mano, kad ES tenka ypatinga atsakomybė tarptautinėje bendruomenėje skatinant saugumą, demokratiją ir klestėjimą Europos kaimyninėse šalyse, kurių ekonomikos vystymusi ir pažanga stabilumo srityje ES yra tiesiogiai suinteresuota; taigi mano, kad Sąjungos išorės veiksmų darbotvarkės prioritetas toliau turėtų būti teikiamas siekiui kurti artimus ir veiksmingus santykius su kaimyninėmis šalimis; pabrėžia, kad jeigu Sąjunga nori išspręsti svarbiausius – perėjimo prie demokratijos ir konsolidacijos, gero valdymo, žmogaus teisių – uždavinius ir pateisinti lūkesčius, susijusius su jos moraliniais įsipareigojimais kaimynėms, būtina didinti finansinius įsipareigojimus; kartu mano, kad tikslingesnis lėšų naudojimas yra ne mažiau svarbus nei finansavimo lygis; taigi ragina stiprinti ES pagalbos programų sąlygiškumo principą siekiant gerinti demokratijos vystymą ir patikimą biudžeto valdymą, sumažinti korupcijos lygį ir gerinti gebėjimą skaidriai, veiksmingai ir atskaitingai naudoti ES paramą;

121.  atkreipia dėmesį, kad ES artėja prie naujo plėtros etapo, ypač link Vakarų Balkanų; ragina, kad kitoje DFP būtų atsižvelgta į būsimos plėtros išlaidas, ypač skiriant tinkamą finansavimą Pasirengimo narystei pagalbos priemonei (PNPP); mano, kad taikant PNPP prioritetas turėtų būti teikiamas pagalbai šalims kandidatėms atliekant reikiamus patobulinimus, kuriais būtų užtikrinta atitiktis Bendrijos teisynui ir sudarytos palankesnės sąlygos panaudoti ES lėšas, ypač pilietinei visuomenei, socialiniams partneriams, mažumoms, NVO, kultūros paveldui, taip pat vietos ir regionų valdžios institucijoms;

122.  pabrėžia, kad Sąjunga turi sparčiai derinti savo politiką atsižvelgdama į kylančios ekonomikos valstybes ir vystyti naują strateginę partnerystę su jomis; taigi prašo Komisijos pasiūlyti politikos priemonę, kuri būtų skirta veiklai, nesusijusiai su oficialia parama vystymuisi (OPV), bet apimančiai abipusio intereso sritis;

123.  laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į didėjančius pasaulinius uždavinius, taip pat Europos Sąjungos atsakomybę pasauliniu mastu, ypač turint omenyje dabartinius politinius įvykius arabų pasaulyje, būtinas ES išorės finansinių priemonių restruktūrizavimas; atitinkamai remia jos išorės priemonių pertvarkymą ir strategiškesnį taikymą, taip pat naujų bendradarbiavimo su šalimis partnerėmis formų ir veiklos mechanizmų kūrimą siekiant stiprinti ES išorės veiksmų poveikį ir matomumą bei siekiant bendro tikslo, kad ES išorės veiksmai būtų nuoseklesni ir darnesni; pabrėžia, kad kitoje DFP turėtų būti remiamas politikos suderinamumas, t. y. kad būtų užtikrinama, jog ES politika ir išlaidos, skiriamos žemės ūkiui, žuvininkystei, prekybai ir energijai, tiesiogiai neprieštarautų vystymosi politikos tikslams;

Atsakomosios priemonės kilus krizei

124.  pakartoja, kad krizių prevencija ir valdymas yra svarbūs ES prioritetai; todėl pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad būtų sukurtos atitinkamos veiksmingos ir adekvačiai finansuojamos priemonės; laikosi nuomonės, kad dabartinė Stabilumo priemonė ir toliau lieka svarbi Sąjungai norint nedelsiant reaguoti į krizę, tačiau daugiau dėmesio turėtų būti skirta ilgalaikiams prevenciniams veiksmams, įskaitant taikos kūrimo ir konfliktų prevencijos priemones, pvz., rengiant geografines programas, pagal kurias būtų galima imtis optimalesnių veiksmų;

125.  yra įsitikinęs, kad humanitarinei pagalbai tenka esminis vaidmuo ES išorės santykių srityje; pažymi, kad stichinės nelaimės darosi vis dažnesnės, o jų padariniai vis sunkesni, be to, vis dažniau įsižiebs konfliktai, nes bus kovojama dėl tokių išteklių, kaip energija, vanduo ir žaliavos; pabrėžia būtinybę užtikrinti tinkamus biudžeto išteklius Humanitarinės pagalbos priemonei ir Skubios pagalbos rezervui, siekiant išvengti kasmetinių Europos Komisijos ad hoc prašymų suteikti papildomą finansavimą; šis biudžetas turėtų išlikti nepriklausomas, siekiant užtikrinti humanitarinės pagalbos, atribotos nuo kitų (pvz., geopolitinių) sumetimų arba interesų, neutralumą;

Administracinės išlaidos

126.  laikosi nuomonės, kad Sąjungos ir nacionalinio lygmens aukštos kokybės viešasis administravimas – esminis elementas siekiant strateginių tikslų, nustatytų remiantis strategija „Europa 2020“; ragina Komisiją pateikti aiškią administracinių išlaidų po 2013 m. analizę tinkamai atsižvelgiant į pastangas konsoliduoti viešuosius finansus, į naujus Lisabonos sutartyje Sąjungai numatytus uždavinius ir kompetencijos sritis ir į veiksmingumą, kurį ketinama užsitikrinti optimaliai panaudojus žmogiškuosius išteklius, ypač juos perkeliant ir taikant naujas technologijas;

127.  pažymi, kad atliekant tokią analizę turėtų būti ištirtas tarpusavio sąveikos mastas, ypač taupymo galimybės, inter alia, vykdant restruktūrizavimą, tęsiant tarpinstitucinį bendradarbiavimą, peržiūrint kiekvienos institucijos ir organo darbo metodus ir darbo vietas, geriau atskiriant institucijų ir agentūrų uždavinius, atsižvelgiant į vidutinės trukmės ir ilgalaikį finansinį pastatų politikos poveikį, pensijų sistemas ir kitas teisės aktų nuostatų, taikomų ES institucijoms dirbantiems darbuotojams, sritis; mano, jog tokia analizė gali parodyti, kad yra galimybių sumažinti bendrą ES administracinį biudžetą, nedarant neigiamo poveikio aukštai ES viešojo administravimo kokybei, veiksmingumui ir patrauklumui;

128.  atkreipia dėmesį į tai, kad galėtų būti nemažai sutaupyta, jei Europos Parlamentas turėtų vieną būstinę;

IV dalis.Finansinės programos organizavimas ir struktūra
Prioritetus atspindinti struktūra

129.  mano, kad remiantis kitos DFP struktūra turėtų būti skatinamas ir planavimo tęstinumas, ir lankstumas perskirstant išlaidų kategorijose ir tarp jų, taip pat turi būti vengiama dabartinei DFP būdingų trūkumų, ypač atsižvelgiant į 1a išlaidų pakategorės „Konkurencingumas siekiant augimo ir užimtumo“, 3 b išlaidų pakategorės „Pilietybė“ ir 4 išlaidų kategorijos „Išorės santykiai“ trūkumus; mano, kad DFP struktūra turėtų užtikrinti didesnį Europos piliečių informuotumą apie ES politikos ir biudžeto prioritetus; todėl primygtinai pabrėžia, kad būtina vengti nemotyvuotų radikalių pokyčių ir konsoliduoti bei gerinti esamą struktūrą;

130.  pakartoja, kad strategija „Europa 2020“ turėtų būti kitos DFP politinis orientyras; todėl mano, kad struktūroje turėtų būti atspindėti strategijos „Europa 2020“ pažangumo, tvarumo ir visaapimančio augimo aspektai ir skatinamas jų politinis matomumas; taigi siūlo pagal naują struktūrą visas su susijusias vidaus politikos sritis sugrupuoti vienoje išlaidų kategorijoje „Europa 2020“;

131.  siūlo remiantis išlaidų kategorija „Europa 2020“ sukurti keturias susijusių politikos sričių pakategores, kuriomis remiantis šios politikos sritys būtų geriau koordinuojamos ir užtikrinta geresnė jų tarpusavio sąveika; taigi siūlo sukurti pakategorę, kuriai būtų priskirtos su žiniomis susijusias politikos sritys; antroji būtų skirta sanglaudos politikai ir atspindėtų jos horizontalų pobūdį bei jos indėlį siekiant visų pagal strategiją „Europa 2020“ ir socialinės politikos srityje numatytų tikslų; trečioji pakategorė aprėptų tvarumo ir su išteklių naudojimo veiksmingumu susijusią politiką, o ketvirtoji, skirta pilietybei, sujungtų į vieną pakategorę dabartinės DFP pakategores 3a (pilietybė) ir 3b (laisvės, saugumo ir teisingumo politika), atsižvelgiant į ankstesnius sunkumus, kurių kilo vienai smulkiai pakategorei priskiriant keletą nedidelių programų;

132.  mano, kad kitoje DFP turėtų būti sudarytos sąlygos atskirti plataus masto Europos Sąjungai strategiškai svarbių projektų finansavimą ir sutelkti jį išlaidų kategorijoje „Europa 2020“; mano, kad ES biudžete turėtų būti nustatytas ilgalaikis įnašas į šiuos projektus, siekiant užtikrinti jų planavimo tęstinumą ir veiklos nenutrūkstamumą; mano, kad prireikus papildomų finansinių išteklių šiems didelio masto projektams, šios lėšos neturėtų būti dengiamos mažesnių sėkmingų iš ES biudžeto finansuojamų projektų sąskaita;

133.  mano, kad atsižvelgiant į tai, kad strategija „Europa 2020“ yra integruoto pobūdžio, ir siekiant užtikrinti, kad biudžeto priemonės būtų tinkamai suderintos atsižvelgiant į pažangų strategijos vystymą, itin svarbu užtikrinti, kad šiai strategijai skirtos keturios pakategorės būtų taikomos lanksčiau;

134.  primena apie sunkumus, kurių kyla vienai smulkiai pakategorei priskiriant keletą nedidelių programų; todėl siūlo 2007–2013 m. DFP pakategores 3a (pilietybė) ir 3b (laisvės, saugumo ir teisingumo politika) sujungti į vieną pakategorę;

135.  ragina išsaugoti išorės politikai skirtą išlaidų kategoriją;

136.  ragina išsaugoti administravimui skirtą išlaidų kategoriją;

137.  ragina visoms išlaidų kategorijoms nustatyti bendrą DFP maržą, kuri būtų mažesnė už bendrą viršutinę DFP ribą ir už atskiras numatytas kiekvienos išlaidų kategorijos maržas ir kuri būtų mobilizuojama metinio biudžeto procedūros metu; mano, kad ši marža taip pat turėtų aprėpti nepanaudotas ankstesnių biudžetinių metų maržas, nepanaudotus asignavimus ir asignavimus, kurių įsipareigojimai buvo panaikinti (įsipareigojimus ir mokėjimus);

138.  be to, mano, kad skaidrumo ir matomumo gerinimo sumetimais turėtų būti numatyta papildoma rezervinė marža, kuri būtų mažesnė už viršutinę nuosavų išteklių ribą, bet didesnė už viršutinę DFP ribą ir kurią būtų galima panaudoti atsižvelgiant į negrąžinimo riziką, susijusią su paskolų garantijomis, teikiamomis pagal Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę ir pagal vidutinės trukmės finansinės paramos mechanizmą valstybių narių mokėjimo balansams, taip pat numatyti galimą ES biudžeto indėlį, skirtą Europos stabilumo mechanizmui po 2013 m.;

139.  primygtinai ragina Komisiją priede prie biudžeto numatyti visas ES išlaidas, atsirandančias dėl tarpvyriausybinės procedūros ir neįtrauktas į ES biudžetą; mano, kad kasmet teikiant šią informaciją bus galima susidaryti išsamų vaizdą apie visas investicijas, kurias valstybės narės sutinka daryti ES lygmeniu;

140.  siūlo, kad ES biudžete (galbūt priede) būtų aiškiai nurodytos visos kiekvienoje ES politikos srityje daromos investicijos, numatytos įvairiose ES biudžeto dalyse; tuo pat metu mano, kad Komisija taip pat turėtų pateikti investicijų poreikių, kurie numatyti visam planavimo laikotarpiui, įvertinimą;

141.  primygtinai ragina Komisiją į savo biudžeto projektą, kuris perduodamas ES biudžeto valdymo institucijai, įtraukti išsamią informaciją apie ES biudžeto pajamas; pažymi, kad bendras biudžeto pajamų ir išlaidų pristatymas faktiškai yra įprasta praktika pateikiant visus nacionalinius biudžetus; tvirtai tiki, kad tokiu būdu bus palaikomos nuolatinės diskusijos dėl Europos Sąjungos finansų sistemos, kartu visiškai pripažindamas, kad biudžeto valdymo institucija šiuo metu neturi teisės siūlyti šios biudžeto dalies pakeitimų;

142.  todėl siūlo tokią kitos DFP struktūrą:

Prisitaikymas prie kintančių aplinkybių: lankstumas

143.  pakartoja savo poziciją, išdėstytą 2009 m. kovo 25 d. rezoliucijoje dėl 2007–2013 m. finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūros(7), t. y. kad didesnis lankstumas imantis veiksmų pagal tam tikrą kategoriją ar keletą iš jų absoliučiai būtinas norint, kad Sąjungos veiklos pajėgumų pakaktų ne tik naujoms problemoms spręsti, bet ir sprendimų priėmimo procesui institucijose paskatinti;

Laikotarpio vidurio peržiūra

144.  pabrėžia privalomos laikotarpio vidurio peržiūros būtinybę, jei DFP trukmė yra ilgesnė nei 5 metai, kad būtų galima atlikti kiekybinę ir kokybinę analizę ir kritiškai įvertinti, kaip įgyvendinama DFP; pabrėžia, kad ateityje laikotarpio vidurio peržiūra turėtų būti į DFP reglamentą įtrauktas teisiškai įpareigojantis reikalavimas ir numatyta speciali procedūra, kurią įgyvendinant būtų užtikrintas visapusiškas Parlamento – teisėkūros ir biudžeto institucijos – dalyvavimas; pabrėžia, kad, jeigu atlikus peržiūrą nustatomos netinkamos likusio laikotarpio viršutinės ribos, turėtų būti užtikrinta reali galimybė jas persvarstyti;

Viršutinių ribų persvarstymas

145.  primygtinai ragina numatyti, kad lankstumo laipsnis, užtikrinamas taikant persvarstymo priemonę, priklausytų nuo jos taikymo procedūros, ir pažymi, kad Taryba apskritai nelinkusi jos taikyti; mano, kad, jeigu išlaidų viršutinių ribų koregavimas lieka realiai įmanomas, itin svarbu užtikrinti, kad planuojant būsimąją persvarstymo priemonę būtų numatyta supaprastinta pakeitimų neviršijant patvirtintos ribinės vertės procedūra; be to, ragina išsaugoti galimybę padidinti bendrą DFP viršutinę ribą

Pakankamos maržos ir lankstumo žemiau viršutinės ribos užtikrinimas

146.  pabrėžia, kad kiekvienai išlaidų kategorijai svarbu užtikrinti pakankamą rezervą; su susidomėjimu atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą nustatyti fiksuotą maržos procentinę dalį; tačiau mano, kad remiantis šia galimybe didesnis lankstumas galėtų būti užtikrintas tik tuo atveju, jeigu ateityje būtų nustatytos pakankamai aukštos viršutinės ribos ir būtų užtikrinta papildoma veiksmų laisvė;

147.  pažymi, kad visais įmanomais būdais turėtų būti skatinamas lankstumas žemiau viršutinės ribos, ir palankiai vertina Komisijos pasiūlymus, pateiktus persvarstant biudžetą;

148.  mano, jog svarbu išsaugoti galimybę paankstinti ar pavėlinti pagal tam tikrą daugiametės programos išlaidų kategoriją numatytas išlaidas siekiant užtikrinti, kad būtų galima imtis anticiklinių veiksmų ir veiksmingų atsakomųjų priemonių kilus didelei krizei; todėl mano, kad dabartinė su teisės aktais susijusi lankstumo priemonių sistema įgyvendinant dabartinę DFP veikė pakankamai gerai; ragina, kad kitoje DFP būtų išlaikyta 5 proc. lankstumo riba aukščiau arba žemiau pagal bendro sprendimo procedūrą nustatytos sumos;

149.  yra įsitikinęs, kad nepanaudotos maržos, nepanaudoti asignavimai ir asignavimai, kurių įsipareigojimai buvo panaikinti (įsipareigojimai ir mokėjimai), turėtų būti perkeltos iš vienų metų biudžeto į kitus metus ir sudaryti bendrą DFP maržą, kuri galėtų būti priskirta įvairioms išlaidų kategorijoms, atsižvelgiant į jų numatomus poreikius; todėl mano, kad ES biudžetui skirtos lėšos turėtų būti panaudotos tik tokiu būdu, o ne grąžinamos valstybėms narėms, kaip daroma šiuo metu;

150.  be to, mano, kad šie pasiūlymai turi būti papildyti užtikrinant lėšų perskirstymo tarp išlaidų kategorijų konkrečiais metais lankstumą ir didesnį lankstumą tarp pakategorių;

151.  pakartoja, kad sprendimų priėmimo procesas turi būti planuojamas taip, kad būtų galima veiksmingai panaudoti šias priemones;

Lankstumo priemonės

152.  mano, kad gyvybiškai svarbu išsaugoti ir gerinti dabartinę specialių priemonių sistemą, kurią sudaro Lankstumo priemonė, Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas, Europos Sąjungos solidarumo fondas ir neatidėliotinos pagalbos rezervas ir kurią galima panaudoti ad hoc pagrindu, t. y. toliau paprastinti minėtųjų priemonių naudojimo tvarką ir rengti joms pakankamas finansavimo programas, taip pat numatyti ateityje sukurti naujas priemones; pabrėžia, kad šie papildomi finansavimo ištekliai turi būti telkiami taikant Bendrijos metodą;

153.  mano, kad Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas vykdė sėkmingą veiklą parodant ES solidarumą ir teikiant paramą dėl neigiamo globalizacijos ir pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės poveikio atleistiems darbuotojams, todėl jis turėtų būti išlaikytas ir naujoje DFP; vis dėlto mano, kad Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo paramos teikimo procedūros yra pernelyg ilgos ir sudėtingos; ragina Komisiją pasiūlyti būdų, kuriais remiantis ateityje šios procedūros galėtų būti supaprastintos ir sutrumpintos;

154.  yra įsitikinęs, kad užtikrinant papildomą lankstumą itin svarbų vaidmenį atliko Lankstumo priemonė, kuri iš visų lankstumo priemonių buvo taikoma labiausiai; siūlo gerokai padidinti pradinę Lankstumo priemonei skirtą sumą ir vėliau kasmet ją didinti DFP laikotarpiu ir išsaugoti galimybę perkelti dalį nepanaudotų metinių lėšų iki metų, kurie būtų apskaičiuojami pagal formulę „n+2“;

155.  pažymi, kad pastaraisiais metais nepakako lėšų, reikalingų skubiai spręsti problemoms, susijusioms su gamtinėmis ir humanitarinėmis katastrofomis; todėl ragina iš esmės padidinti neatidėliotinos pagalbos rezervui skirtą finansavimą ir numatyti galimybę daugiamečiu pagrindu mobilizuoti priemonei reikalingas lėšas;

DFP trukmė

156.  pabrėžia, kad priimant sprendimą dėl kitos DFP trukmės pasirinkimo turėtų būti užtikrinta tinkama programavimo ciklų stabilumo, atskirų sričių politikos įgyvendinimo ir institucijų, ypač Europos Komisijos ir Europos Parlamento, politinių ciklų trukmės pusiausvyra; primena, kad ilgesniu laikotarpiu reikalingas didesnis lankstumas;

157.  mano, kad dėl priežasčių, susijusių su demokratine atskaitomybe ir atsakomybe, penkerių metų ciklas visiškai atitinka Parlamento nurodytą siekį kaip galima labiau suderinti DFP trukmę ir institucijų politinių ciklų trukmę; vis dėlto yra susirūpinęs, kad penkerių metų ciklas šiuo metu gali būti pernelyg trumpas politikos sritims, kurioms būtinas ilgesnis planavimo laikotarpis (t. y. sanglaudos, žemės ūkio, TEN politikai), ir kad jis nevisiškai atitiktų šių politikos sričių planavimo ir įgyvendinimo trukmės ciklo reikalavimus;

158.  pažymi, kad taikant dešimtmetę DFP, kaip biudžeto peržiūroje pasiūlė Komisija, galėtų būti iš esmės užtikrintas finansų programavimo laikotarpio stabilumas ir nuspėjamumas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad bendros viršutinės ribos ir esminės teisinės priemonės būtų nustatytos dešimčiai metų, DFP taptų mažiau lanksti ir ją taikant būtų be galo sunku taikytis prie naujų situacijų; todėl mano, kad 5+5 metų ciklas gali būti numatytas tik tuo atveju, jeigu su Taryba būtų pasiektas ir į DFP reglamentą įtrauktas susitarimas dėl maksimalaus lankstumo lygio ir privalomos laikotarpio vidurio peržiūros;

159.  laikosi nuomonės, kad nustatant naująją DFP turėtų būti pasirinktas laikinas septynerių metų ciklo iki 2020 m. sprendimas, kadangi tokiu būdu būtų užtikrintas programų tęstinumas ilgesniu laikotarpiu ir kartu didesnis stabilumas, be to, būtų aiški sąsaja su strategija „Europa 2020“; tačiau pažymi, kad visos galimybės, susijusios su kitos DFP trukme, priklauso nuo pakankamo finansavimo, taip pat nuo to, ar taikant programą ir kitose srityse bus užtikrintas adekvatus ir ištekliais patikimai pagrįstas lankstumas, kad būtų išvengta problemų, su kuriomis susidurta 2007–2013 m.;

160.  mano, kad sprendimu dėl naujos septynmetės DFP neturėtų būti užbėgta už akių galimybei pasirinkti penkerių metų arba 5+5 metų laikotarpį nuo 2021 m.; pakartoja savo įsitikinimą, kad susiejus finansinio planavimo laikotarpį su Komisijos ir Europos Parlamento kadencijos laikotarpiu bus sustiprinta demokratinė atsakomybė, atskaitomybė ir teisėtumas;

V dalis.Ambicijų ir išteklių derinimas: išlaidų ir ES finansavimo reformos ryšys
Pakankami biudžeto ištekliai

161.  visiškai supranta, kad valstybės narės vykdo sunkius savo nacionalinių biudžetams fiskalinius koregavimus, ir pakartoja, kad Europos pridėtinės vertės siekis ir patikimo finansų valdymo (veiksmingumo, efektyvumo ir taupumo) užtikrinimas labiau negu bet kada turėtų būti ES biudžeto orientaciniai principai;

162.  pabrėžia, kad, nepaisant galimybių sutaupyti lėšų, ES biudžetas, kuriam šiuo metu bendrai skiriama 1 proc. BNP, negali užpildyti finansavimo spragų, kylančių dėl papildomo finansavimo poreikio, susijusio su Sutarties įsigaliojimu, taip pat atsižvelgiant į šiuos dabartinius politikos prioritetus ir įsipareigojimus;

163.  tvirtai laikosi nuomonės, kad kitos DFP įšaldymas laikantis 2013 m. lygmens, kaip to reikalauja kai kurios valstybės narės, nėra ekonomiškai pagrįstas sprendimas; atkreipia dėmesį į tai, kad netgi padidinus kitos DFP išteklius 5 proc., palyginti su 2013 m. lygmeniu(8), būtų galima tik ribotai prisidėti siekiant patvirtintų Sąjungos tikslų ir įsipareigojimų bei įgyvendinant Sąjungos solidarumo principą; taigi įsitikinęs, kad kitoje DFP būtina didinti išteklius bent 5 proc.; ragina Tarybą, jei ji nesutinka su šiuo požiūriu, aiškiai nurodyti, kurių jos politinių prioritetų arba projektų galėtų būti visiškai atsisakyta, nepaisant įrodytos jų pridėtinės vertės Europai;

164.  pakartoja, kad DFP po 2013 m. nenumačius pakankamų papildomų išteklių Sąjunga negalės įgyvendinti esamų politikos prioritetų, ypač susijusių su strategija „Europa 2020“, Lisabonos sutartyje numatytų naujų uždavinių, jau nekalbant apie galimybę imtis atsakomųjų priemonių kilus nenumatytam atvejui;

165.  pabrėžia, kad viršutinė nuosavų išteklių riba nekeičiama nuo 1993 m.; mano, kad gali reikėti palaipsniui pritaikyti viršutinę nuosavų išteklių ribą atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės perduoda Sąjungai daugiau įgaliojimų ir paveda jai įgyvendinti daugiau tikslų; mano, kad nors pagal Tarybos vienbalsiai nustatytą dabartinę nuosavų išteklių viršutinę ribą(9) užtikrinama pakankama veiksmų laisvė biudžeto srityje siekiant įgyvendinti svarbiausius Sąjungos uždavinius, jos vis dėlto nepakaktų siekiant užtikrinti, kad ES biudžetas taptų realia Europos ekonomikos valdysenos priemone arba kad būtų ženkliai prisidedama prie strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo ES lygmeniu;

Skaidresnė, paprastesnė ir teisingesnė finansavimo sistema

166.  primena, jog Lisabonos sutartyje numatyta, kad „neatmetant kitų įplaukų, visas biudžetas finansuojamas nuosavais ištekliais“; pabrėžia, kad dėl to, kaip nuosavų išteklių sistema vystėsi laipsniškai pakeisdama tikruosius nuosavus išteklius vadinamaisiais „nacionaliniais įnašais“, neproporcingai didelis dėmesys skiriamas gryniesiems valstybių narių likučiams, nors tai prieštarauja ES solidarumo principui, nepakankamai atsižvelgiama į bendrąjį Europos interesą ir iš esmės ignoruojama Europos pridėtinė vertė; mano, kad dėl šios priežasties biudžeto apimtis praktiškai priklauso nuo atskirų valstybių narių finansinės būklės ir jų požiūrio į ES; atsižvelgdamas į tai, primygtinai ragina nuodugniai reformuoti ES išteklių sistemą siekiant užtikrinti, kad ES biudžeto finansavimas vėl būtų vykdomas atsižvelgiant į Sutarties principus ir reikalavimus;

167.  mano, kad pagrindinis reformos tikslas – sukurti savarankišką, teisingesnę, skaidresnę, paprastesnę ir sąžiningesnę finansavimo sistemą, kuri būtų geriau suprantama piliečiams ir kurią taikant būtų aiškesnis jų indėlis į ES biudžetą; taigi ragina panaikinti šiuo metu taikomas grąžinamąsias išmokas, galiojančias išimtis ir korekcijos priemones; yra įsitikinęs, kad vienerių ar keleto išimtinai nuosavų išteklių nustatymas Sąjungai siekiant pakeisti BNP grindžiamą sistemą yra būtinas, jei tikimasi, jog Sąjunga kada nors turės tokį biudžetą, kokio jai reikia norint veiksmingai siekti finansinio stabilumo ir ekonomikos atkūrimo; primena, kad bet kokie nuosavų išteklių sistemos pakeitimai turėtų būti įgyvendinami laikantis valstybių narių fiskalinio suvereniteto principo; todėl tvirtina, kad Sąjunga turėtų turėti galimybę tiesiogiai rinkti nuosavus išteklius nepriklausomai nuo nacionalinių biudžetų;

168.  pabrėžia, kad nuosavų išteklių sistemos restruktūrizavimas susijęs ne su ES biudžeto dydžiu, o su siekiu rasti veiksmingesnį išteklių derinį siekiant finansuoti ES patvirtintas politikos sritis ir tikslus; atkreipia dėmesį į tai, kad įdiegus naująją sistemą piliečiams neturėtų padidėti bendra mokesčių našta ir kad būtų sumažinta našta nacionaliniams iždams;

169.  pabrėžia, kad Europos Parlamentas – vienintelis parlamentas, kuris gali daryti įtaką klausimais dėl išlaidų, bet ne dėl pajamų; todėl pabrėžia ypatingą ES išteklių demokratinių reformų poreikį;

170.  atkreipia dėmesį į galimus naujus nuosavus išteklius (finansų sektoriaus apmokestinimas, aukcionai pagal šiltnamio efektą sukeliančių dujų prekybos taršos leidimais sistemą, su oro transportu susijęs ES mokestis, PVM, energijos mokestis, įmonių pelno mokestis), kuriuos Komisija siūlo savo komunikate dėl biudžeto peržiūros; laukia šių galimybių poveikio vertinimo išvadų, įskaitant įvairių ES finansinių sandorių mokesčio nustatymo galimybių pagrįstumo tyrimą, kurį atliekant turėtų būti įvertinti ir atitinkami lėšų surinkimo mechanizmai, atsižvelgdamas į tai, kad 2011 m. liepos 1 d. Komisija ketina pristatyti teisėkūros pasiūlymą;

171.  mano, kad taikant FSM finansinis sektorius galėtų labai prisidėti prie ekonominių ir socialinių krizės išlaidų dengimo ir didesnio valstybės finansų tvarumo; mano, kad taip būtų iš dalies prisidėta prie ES biudžeto finansavimo ir valstybių narių BNP grindžiamų įnašų sumažinimo ir kad Sąjunga taip pat turėtų rodyti pavyzdį kovodama su lėšų perkėlimu į vadinamuosius mokesčių rojus;

VI dalis.Sklandaus ir veiksmingo tarpinstitucinių derybų proceso siekis

172.  primena, kad, remiantis Lisabonos sutartimi, prieš Tarybai vienbalsiai patvirtinant DFP, privaloma gauti Parlamentą sudarančių narių daugumos pritarimą;

173.  atkreipia dėmesį į griežtą Parlamentui ir Tarybai taikomą daugumos balsuojant reikalavimą ir pažymi, kad svarbu visapusiškai išnaudoti galimybes, numatytas Sutartyje, t. y. SESV 312 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią DFP svarstymo procedūros metu Parlamentas, Taryba ir Komisija turi imtis bet kokių jai patvirtinti reikalingų priemonių; pažymi, kad dėl to institucijoms tenka išimtinė pareiga derėtis siekiant susitarti dėl teksto, kuriam Parlamentas gali pritarti; be to, atkreipia dėmesį į tai, kad, jei iki 2013 m. pabaigos nebus priimta jokia DFP, 2013 m. metais taikytos viršutinės ribos ir nuostatos bus taikomos tol, kol bus priimta nauja DFP;

174.  todėl teigiamai vertina Tarybai pirmininkaujančių valstybių(10) įsipareigojimą užtikrinti atvirą ir konstruktyvų dialogą ir bendradarbiavimą su Europos Parlamentu visos būsimosios DFP rengimo procedūros metu ir dar kartą patvirtina savo norą toliau glaudžiai bendradarbiauti su Taryba ir Komisija visapusiškai laikantis Lisabonos Sutarties nuostatų šio derybų proceso metu;

175.  savo ruožtu, primygtinai ragina Tarybą ir Komisiją vadovautis Sutarties nuostatomis ir dėti visas būtinas pastangas, reikalingas greitai susitarti su Parlamentu dėl praktinių darbo metodų, kurie būtų taikomi derantis dėl DFP; pakartoja, kad pajamų ir išlaidų reforma susijusios, ir todėl reikalauja Tarybos tvirtai įsipareigoti derantis dėl DFP aptarti pasiūlymus dėl naujų nuosavų išteklių;

176.  reikalauja ES lygmeniu pradėti plataus masto viešas diskusijas dėl Sąjungos DFP paskirties, apimties ir krypties, taip pat dėl pajamų sistemos reformos; ypač siūlo sušaukti konvencijos tipo konferenciją dėl būsimo Sąjungos finansavimo, kurioje dalyvautų ir Europos Parlamento nariai, ir nacionalinių parlamentų atstovai;

o
o   o

177.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir kitoms susijusioms institucijoms ir tarnyboms, taip pat valstybių narių nacionalinėms vyriausybėms ir parlamentams.

(1) OL C 139, 2006 6 14, p. 1. (2) OL C 27 E, 2008 1 31, p. 214. (3) OL L 163, 2007 6 23, p. 17. (4) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0225. (5) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0080. (6) 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimas 2010/427/ES, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos struktūra ir veikimas (OL L 201, 2010 8 3, p. 30). (7) OL C 117 E, 2010 5 6, p. 95. (8) 2013 m. lygmuo: 1,06 proc. BNP; 2013 m. lygmuo + 5 proc.: 1,11 proc. GNP (įsipareigojimai ir asignavimai pastoviomis 2013 m. kainomis). Šie skaičiai grindžiami prielaida, kad bus patvirtinta septynerių metų DFP, atsižvelgiant į šiuos Komisijos vertinimus bei prognozes: – Biudžeto GD 2011 m. gegužės mėn. prognozė dėl 2012 m. BNP: 13 130 916,3 mln. EUR (2012 m. kainomis);– Ekonomikos ir finansų reikalų GD 2011 m. sausio mėn. vertinimas dėl GNP nominalaus augimo 1,4 proc. 2011–2013 m. laikotarpiu ir 1,5 proc. – 2014 m.–2020 m. laikotarpiu.NB: Šie skaičiai gali kisti atsižvelgiant į Komisijos vertinimų ir prognozių pakeitimus, referencinius metus ir naudojamų kainų tipą (dabartinės arba pastovios). (9) 1,23 proc. bendro valstybių narių BNP (mokėjimų asignavimai) ir 1,29 proc. (įsipareigojimų asignavimai). (10) Ministro pirmininko Yves'o Leterme'o 2010 m. gruodžio 8 d. laiškas Parlamento pirmininkui J. Buzekui.