2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento sprendimas dėl Mariyos Gabriel skyrimo Komisijos nare patvirtinimo (C8-0166/2017 - 2017/0805(NLE))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 246 straipsnio antrą pastraipą,

–  atsižvelgdamas į Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 106a straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Pagrindų susitarimo dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių(1) 6 punktą,

–  atsižvelgdamas į Komisijos narės Kristalinos Georgievos įteiktą atsistatydinimo pareiškimą,

–  atsižvelgdamas į Tarybos 2017 m. gegužės 29 d. laišką, kuriuo Taryba konsultavosi su Parlamentu dėl sprendimo dėl Mariyos Gabriel skyrimo Komisijos nare, kurį Taryba turi priimti bendru sutarimu su Komisijos pirmininku (C8-0166/2017),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 20 d. Mariyos Gabriel klausymą, kurį surengė Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetas ir Kultūros ir švietimo komitetas kartu su Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetu, Teisės reikalų komitetu ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetu, ir po to klausymo parengtą vertinimo pranešimą,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 118 straipsnį ir VI priedą,

1.  pritaria Mariyos Gabriel skyrimui Komisijos nare likusiam Komisijos kadencijos laikui iki 2019 m. spalio 31 d.;

2.  paveda Pirmininkui perduoti šį sprendimą Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms.

(1) OL L 304, 2010 11 20, p. 47.

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Sąjungos ir Kosovo bendrojo susitarimo(1) dėl Kosovo dalyvavimo Sąjungos programose bendrųjų principų sudarymo projekto (13391/2016 – C8-0491/2016 – 2013/0115(NLE))

P8_TA(2017)0276 A8-0207/2017

(Pritarimo procedūra)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Tarybos sprendimo projektą (13391/2016),

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos ir Kosovo bendrojo susitarimo(2), kuriuo nustatomi Kosovo dalyvavimo Sąjungos programose bendrieji principai, projektą (13393/2016),

–  atsižvelgdamas į prašymą dėl pritarimo, kurį Taryba pateikė pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 212 straipsnį ir 218 straipsnio 6 dalies antros pastraipos a punktą ir 218 straipsnio 7 dalį (C8-0491/2016),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 99 straipsnio 1 ir 4 dalis, taip pat į 108 straipsnio 7 dalį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto rekomendaciją (A8-0207/2017),

1.  pritaria susitarimo sudarymui;

2.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių bei Kosovo vyriausybėms ir parlamentams.

(1) * Šis pavadinimas nekeičia pozicijų dėl statuso ir atitinka JT ST rezoliuciją 1244(1999) bei Tarptautinio Teisingumo Teismo nuomonę dėl Kosovo nepriklausomybės deklaracijos. (2) * Šis pavadinimas nekeičia pozicijų dėl statuso ir atitinka JT ST rezoliuciją 1244(1999) bei Tarptautinio Teisingumo Teismo nuomonę dėl Kosovo nepriklausomybės deklaracijos.

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų mobilizavimo pagal Ispanijos paraišką „EGF/2017/001 ES/Castilla y León kasyba“ (COM(2017)0266 – C8-0174/2017 – 2017/2079(BUD))

P8_TA(2017)0277 A8-0248/2017

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2017)0266 – C8-0174/2017),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1309/2013 dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (2014–2020 m.), kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1927/2006(1) (EGF reglamentas),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa(2), ir ypač į jo 12 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo(3) (2013 m. gruodžio 2 d. TIS), ir ypač į jo 13 punktą,

–  atsižvelgdamas į trišalį dialogą, numatytą pagal 2013 m. gruodžio 2 d. tarpinstitucinio susitarimo 13 punktą,

–  atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto laišką,

–  atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto laišką,

–  atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą (A8-0248/2017),

A.  kadangi Sąjunga, siekdama teikti papildomą paramą darbuotojams, patiriantiems žalą dėl esminių struktūrinių pasaulio prekybos sistemos pokyčių ar pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, ir padėti jiems vėl integruotis į darbo rinką, nustatė teisėkūros ir biudžetines priemones;

B.  kadangi, remiantis 2008 m. liepos 17 d. taikinimo posėdyje patvirtinta bendra Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos deklaracija ir tinkamai atsižvelgiant į 2013 m. gruodžio 2 d. tarpinstitucinio susitarimo nuostatas dėl sprendimų mobilizuoti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) lėšas priėmimo, Sąjungos finansinė parama atleistiems darbuotojams turėtų būti dinamiška ir kuo greičiau ir veiksmingiau prieinama;

C.  kadangi priimtasis EGF reglamentas atspindi Parlamento ir Tarybos pasiektą susitarimą vėl pradėti taikyti su krize susijusį mobilizavimo kriterijų, nustatyti, kad Sąjungos finansinis įnašas yra 60 proc. bendrų numatomų išlaidų pagal siūlomas priemones, padidinti EGF paraiškų nagrinėjimo Komisijoje, Parlamente ir Taryboje veiksmingumą sutrumpinant jų vertinimo ir tvirtinimo laiką, išplėsti reikalavimus atitinkančių veiksmų ir paramos gavėjų sąrašą įtraukiant į jį savarankiškai dirbančius asmenis ir jaunimą ir finansuoti paskatas nuosavam verslui steigti;

D.  kadangi Ispanija pateikė paraišką „EGF/2017/001 ES/Castilla y León“ dėl finansinės paramos iš EGF atleidus darbuotojus ekonomikos sektoriuje, kuris priskiriamas NACE 2 red. 5 skyriui (Akmens ir rusvųjų anglių kasyba) Ispanijos NUTS 2 lygio Kastilijos ir Leono regione (ES41), ir kadangi tikimasi, kad šiomis priemonėmis turėtų pasinaudoti 339 atleisti darbuotojai, taip pat 125 jaunesni nei 30 metų amžiaus nedirbantys, nesimokantys ir mokymuose nedalyvaujantys jaunuoliai (NEET jaunimas); kadangi darbuotojai atleisti iš įmonių „Hullera Vasco Leonesa SA“, „Centro de Investigación y Desarrollo SA“, „Hijos de Baldomero García SA“, „Minas del Bierzo Alto SL“ ir „Unión Minera del Norte SA“;

E.  kadangi paraiška pateikta laikantis EGF reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų intervencijos kriterijų, nukrypstant nuo 4 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytų tinkamumo kriterijų, pagal kuriuos reikalaujama, kad per devynių mėnesių ataskaitinį laikotarpį iš įmonių, kurios visos veikia tame pačiame NACE 2 red. skyriaus ekonomikos sektoriuje ir yra viename NUTS 2 lygio regione arba dviejuose gretimuose NUTS 2 lygio regionuose, būtų atleista ne mažiau kaip 500 darbuotojų;

1.  pritaria Komisijai, kad įvykdytos EGF reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos ir kad todėl Ispanija turi teisę pagal šį reglamentą gauti finansinę 1 002 264 EUR paramą, kuri sudaro 60 proc. bendrų išlaidų, siekiančių 1 670 440 EUR;

2.  pažymi, kad Ispanijos valdžios institucijos paraišką dėl EGF finansinės paramos pateikė 2017 m. sausio 20 d. ir kad 2017 m. birželio 2 d. Komisija baigė savo vertinimą ir tą pačią dieną informavo Parlamentą;

3.  primena, kad per pastaruosius 10 metų anglių gavyba Sąjungoje ir pasaulinės anglių kainos labai sumažėjo, todėl vis daugiau anglių importuojama iš ES nepriklausančių šalių ir daugelis Sąjungos anglių kasyklų tampa nepelningos ir yra priverstos užsidaryti; atkreipia dėmesį į tai, kad tos tendencijos buvo dar stipresnės Ispanijoje, todėl anglių kasybos sektorius buvo reorganizuotas ir pertvarkytas; pabrėžia, kad užimtumui Kastilijos ir Leono regione stipriai pakenkė krizė kasybos sektoriuje, ir atkreipia dėmesį į tai, kad 2010–2016 m. laikotarpiu Kastilijoje ir Leone uždaryta dešimt anglių kasybos įmonių;

4.  pažymi, kad Ispanija prašė leisti nukrypti nuo 4 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatų, remiantis tuo, kad teritoriją, kurioje atleidžiami darbuotojai, sudaro daug mažų izoliuotų miestų atokiame ir retai apgyvendintame Kantabrijos kalnų slėnyje, kurių dauguma yra labai priklausomi nuo anglių kasybos ir kuriuose susisiekimo galimybės yra ribotos, ir todėl ši teritorija gali būti laikoma maža darbo rinka pagal 4 straipsnio 2 dalį;

5.  visų pirma atkreipia dėmesį į itin mažą gyventojų tankumą, problemas, susijusias su kalnuotu reljefu, ir sudėtingą užimtumo padėtį šiaurinėse Leono ir Palensijos provincijose; išreiškia susirūpinimą dėl žymaus gyventojų skaičiaus sumažėjimo, kuris atitinkamai didžiausias jaunesnių nei 25 m. asmenų amžiaus grupėje;

6.  pažymi, kad pasinaudojant finansine parama bus siekiama padėti 339 atleistiems darbuotojams, iš kurių 97 proc. yra vyrai;

7.  palankiai vertina Ispanijos sprendimą teikti iš EGF bendrai finansuojamas prie individualių poreikių pritaikytas paslaugas ne daugiau kaip 125 jaunesniems nei 30 m. amžiaus nesimokantiems ir nedirbantiems (NEET) jaunuoliams; supranta, kad šios paslaugos apims paramą tiems, kurie norėtų pradėti savo verslą;

8.  pažymi, kad priemonės bus nustatomos vadovaujantis tyrimu dėl darbo vietų kūrimo ir gamybinės veiklos Kastilijos ir Leono regione, kurį reikės atlikti, siekiant geriau apibrėžti priemonių pakete numatytas iniciatyvas;

9.  pažymi, kad atleistiems darbuotojams ir NEET jaunuoliams, kurie įtraukti į šią paraišką, Ispanija planuoja taikyti šešių rūšių priemones: i) įžanginiai ir informaciniai susirinkimai, ii) profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos, iii) intensyvi pagalba ieškant darbo, iv) tarpsektorinių įgūdžių ir gebėjimų mokymas ir profesinis rengimas, v) verslumo skatinimas ir vi) parama verslui steigti, taip pat paskatų programa;

10.  pažymi, kad paskatoms numatyta suma sieks 19,53 proc. visos prie individualių poreikių pritaikytų priemonių paketo sumos, taigi ji bus gerokai mažesnė už EGF reglamente nustatytą maksimalią 35 proc. dalį; taip pat pažymi, jog šios priemonės taikomos su sąlyga, kad tiksliniai paramos gavėjai patys aktyviai dalyvaus darbo paieškos ar mokymų veikloje;

11.  pažymi, kad rengiami mokymų kursai apims praktinius seminarus darbo paieškos metodų tema ir mokymus, susijusius su asmeniniais bei socialiniais įgūdžiais, informacinių ir ryšių technologijomis (IRT) ir užsienio kalbomis, ir kad vykdant profesinius mokymus daugiausia dėmesio bus skiriama su kasyba susijusių įgūdžių, kurie galėtų praversti kituose ekonomikos sektoriuose, tobulinimui arba įgūdžių, svarbių tokiuose sektoriuose, kaip antai, turizmo ir apgyvendinimo bei maitinimo paslaugos kaimo vietovėse, aplinkos atkūrimas kasyklų regionuose, miško atkūrimas ir kraštovaizdis, ugdymui;

12.  palankiai vertina tai, kad konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant profesines sąjungas, verslo asociacijas, Ekonominės plėtros, naujovių, finansavimo ir verslo tarptautinimo regioninę agentūrą bei viešąjį fondą, priklausantį regiono valstybinei užimtumo tarnybai, buvo vykdomos regioniniu lygmeniu siekiant parengti suderintą prie individualių poreikių pritaikytų paslaugų paketą ir kad suteikiant galimybę pasinaudoti EGF finansuojamomis paramos priemonėmis ir jas įgyvendinant bus laikomasi moterų ir vyrų lygybės politikos bei nediskriminavimo principo;

13.  primena, kad, kaip nustatyta EGF reglamento 7 straipsnyje, rengiant suderintą prie individualių poreikių pritaikytų paslaugų paketą reikėtų iš anksto numatyti būsimas darbo rinkos perspektyvas ir reikiamus gebėjimus ir šį paketą pritaikyti pereinant prie efektyvaus išteklių naudojimo ir tvarios ekonomikos;

14.  palankiai vertina tai, kad teikiant galimas paskatas numatyta galimybė dengti priklausomų asmenų globėjų išlaidas, atsižvelgiant į tikėtiną teigiamą poveikį lyčių pusiausvyrai; ragina Komisiją pateikti išsamią informaciją apie tai, kaip išnaudojama ši galimybė;

15.  primena, kad reikia skubiai pertvarkyti Sąjungos ekonomikos sektorius ir skatinti atitinkamų darbo vietų kūrimą atsižvelgiant į Paryžiaus COP 21 susitarimą;

16.  pažymi, kad svarbu pradėti informavimo kampaniją, siekiant, kad informacija pasiektų tuos NEET jaunuolius, kurie galėtų atitikti šių priemonių teikimo reikalavimus, užtikrinant lyčių pusiausvyrą visais įmanomais atvejais;

17.  ragina Komisiją būsimuose pasiūlymuose suteikti išsamesnės informacijos apie sektorius, kuriuose esama augimo perspektyvų, taigi ir galimybių samdyti žmones, taip pat kaupti pagrįstus duomenis apie EGF finansavimo poveikį, įskaitant informaciją apie pasinaudojus EGF parama rastų darbo vietų kokybę ir pasiektos reintegracijos rodiklius;

18.  pažymi, kad Ispanijos valdžios institucijos patvirtino, jog tinkami finansuoti veiksmai neremiami taikant kitas Sąjungos finansines priemones, kad bus išvengta bet kokio dvigubo finansavimo ir kad tinkami finansuoti veiksmai papildys struktūrinių fondų lėšomis finansuojamus veiksmus;

19.  primena, kad EGF parama neturi pakeisti veiksmų, už kuriuos, kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę ar kolektyvinius susitarimus, atsako įmonės, taip pat bendrovių ar sektorių restruktūrizavimo priemonių;

20.  palankiai vertina tai, kad į intervencijos planą bus įtraukta stebėsenos iniciatyva, kurią vykdant turėtų galėti dalyvauti socialiniai subjektai ir kurios tikslas yra užtikrinti, kad pasiūlymas būtų įgyvendintas laikantis rekomendacijų, kurios bus pateiktos profesinio mokymo paklausos ir aktyvumo galimybių tyrime, kuris turės būti atliktas kaip pagal šią iniciatyvą numatytų veiksmų dalis, taip pat garantuoti patikimą paskirtų lėšų valdymą;

21.  primena savo prašymą Komisijai užtikrinti galimybę visuomenei susipažinti su visais dokumentais, susijusiais su EGF bylomis;

22.  pritaria prie šios rezoliucijos pridedamam sprendimui;

23.  paveda Pirmininkui pasirašyti šį sprendimą su Tarybos pirmininku ir užtikrinti, kad jis būtų paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje;

24.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir jos priedą Tarybai ir Komisijai.

PRIEDAS

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS SPRENDIMAS

dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų mobilizavimo pagal Ispanijos paraišką „EGF/2017/001 ES/Castilla y León kasyba“

(Šio priedo tekstas čia nepateikiamas, nes jis atitinka galutinį aktą – Sprendimą (ES) 2017/1372.)7

(1) OL L 347, 2013 12 20, p. 855. (2) OL L 347, 2013 12 20, p. 884. (3) OL C 373, 2013 12 20, p. 1.

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl XXI amžiaus Europos standartų (2016/2274(INI))

P8_TA(2017)0278 A8-0213/2017

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1025/2012 dėl Europos standartizacijos, kuriuo iš dalies keičiamos Tarybos direktyvos 89/686/EEB ir 93/15/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/9/EB, 94/25/EB, 95/16/EB, 97/23/EB, 98/34/EB, 2004/22/EB, 2007/23/EB, 2009/23/EB ir 2009/105/EB ir panaikinamas Tarybos sprendimas 87/95/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1673/2006/EB,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/1148 dėl priemonių aukštam bendram tinklų ir informacinių sistemų saugumo lygiui visoje Sąjungoje užtikrinti (TIS direktyva),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 1 d. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Reglamento (ES) Nr. 1025/2012 įgyvendinimo 2013–2015 m. (COM(2016)0212),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 1 d. Komisijos tarnybų darbo dokumentą „Reglamento (ES) Nr. 1025/2012 įgyvendinimo 2013–2015 m. analizė ir faktų suvestinės“ (SWD(2016)0126),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 1 d. Komisijos komunikatą „XXI amžiaus Europos standartai“ (COM(2016)0358),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 1 d. Komisijos tarnybų darbo dokumentą „Europos paslaugų standartų teikiamų galimybių išnaudojimas siekiant padėti Europos vartotojams ir įmonėms“ (SWD(2016)0186),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 1 d. Komisijos komunikatą „2017 m. Sąjungos Europos standartizacijos darbo programa“ (COM(2016)0357),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 1 d. Komisijos tarnybų darbo dokumentą „Veiksmų, numatytų 2016 m. Sąjungos Europos standartizacijos darbo programoje, įskaitant įgyvendinimo aktus ir įgaliojimus, skirtus Europos standartizacijos organizacijoms, įgyvendinimas“ (SWD(2016)0185),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio 19 d. Komisijos komunikatą „Bendrajai skaitmeninei rinkai skirtos IRT standartizacijos prioritetai“ (COM(2016)0176),

–  atsižvelgdamas į Bendrą standartizacijos iniciatyvą pagal bendrosios rinkos strategiją, kaip nurodyta 2015 m. spalio 28 d. Komisijos komunikate „Bendrosios rinkos tobulinimas: daugiau galimybių piliečiams ir įmonėms“ (COM(2015)0550),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 21 d. rezoliuciją dėl Europos standartizacijos ateities(1),

–  atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę „XXI amžiaus Europos standartai“,

–  atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę „2016 m. Europos standartizacija“,

—   atsižvelgdamas į Europos Komisijos 2014 –2017 m. atvirojo kodo programinės įrangos strategiją(2),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto bei Transporto ir turizmo komiteto nuomones (A8-0213/2017),

A.  kadangi Europos standartizacijos sistema yra labai svarbi kuriant bendrąją rinką ir kadangi Komisijos veiksmus siekiant nustatyti bendrą Europos standartizacijos viziją tiesiogiai lėmė dešimt J. C. Junckerio vadovaujamos Komisijos nustatytų prioritetų, o ypač prioritetai dėl sujungtos bendrosios skaitmeninės rinkos ir bendrosios rinkos strategijos;

B.  kadangi atvira, įtrauki ir visų pirma į rinką orientuota Europos standartizacijos sistema, pagrįsta pasitikėjimu ir tinkama atitiktimi, atlieka labai svarbų vaidmenį užtikrinant teigiamą atsaką vis didėjančiam poreikiui Europos pramonės, ekonomikos, socialinėje ir aplinkos apsaugos politikoje ir teisės aktuose nustatyti standartus, kurie padėtų užtikrinti produktų saugą, prieinamumą neįgaliesiems, inovacijas, sąveikumą ir tvarumą ir pagerintų gyventojų, vartotojų ir darbuotojų gyvenimo kokybę;

C.  kadangi veiksminga Europos standartizacijos sistema turėtų būti grindžiama pramonės subjektų, valdžios institucijų, standartizacijos įstaigų ir kitų suinteresuotųjų subjektų, pavyzdžiui, pagal Reglamentą (ES) Nr. 1025/2012 pripažintų III priede nurodytų organizacijų, glaudžia partneryste ir bendradarbiavimu;

D.  kadangi Europos standartai turi būti rengiami taikant atvirą, įtraukią ir skaidrią sistemą, pagrįstą visų suinteresuotųjų subjektų sutarimu, siekiant nustatyti strateginius, techninius ar kokybės reikalavimus, kuriuos esami arba būsimi produktai, gamybos procesai, paslaugos ar metodai gali atitikti;

E.  kadangi Komisijos komunikate dėl bendrosios skaitmeninės rinkos IRT standartizacijos prioritetų pripažįstama atvirųjų standartų vertė, bet nepateikiama atvirojo standarto apibrėžtis; kadangi įrodyta, jog laisvi ir atviri standartai svarbūs kuriant ir vystant internetą ir interneto paslaugas, o tai savo ruožtu skatino inovacijas, visuomenės ir ekonomines perspektyvas;

F.  kadangi atvirojo kodo programinės įrangos ir aparatinės įrangos sprendimų naudojimas Europos įmonėms ir valdžios institucijoms galėtų ir turėtų padėti užtikrinti geresnę prieigą prie skaitmeninių prekių ir paslaugų;

G.  kadangi moderni ir lanksti Europos standartizacijos sistema yra svarbi plataus užmojo ir atnaujintos Europos pramonės politikos ir bendrosios rinkos veikimo dalis, kadangi standartai gali padidinti ES konkurencingumą pasaulyje, paskatinti ekonomikos augimą, sąžiningą konkurenciją ir inovacijas, pagerinti įmonių, ypač MVĮ, veiklą ir vartotojų, darbuotojų ir aplinkos apsaugą;

H.  kadangi Europoje lygiagrečiai taikomos dvi skirtingos standartų rengimo sistemos – viena iš jų nacionalinio delegavimo principu pagrįstas Europos standartizacijos komiteto (CEN) ir Europos elektrotechnikos standartizacijos komiteto (CENELEC) vykdomas standartų kūrimas, o kita pagrįsta Europos telekomunikacijų standartų instituto parengta mokama suinteresuotųjų subjektų naryste; kadangi siekiant nustatyti esamas problemas ir geriausios praktikos pavyzdžius būtina įvertinti standartų kūrimo sistemas, susijusias su Reglamentu (ES) Nr. 1025/2012;

I.  kadangi Reglamentu (ES) Nr. 1025/2012 patobulintas standartizacijos procesas pirmą kartą remiantis Europos standartizacijos sistemos teisiniu pagrindu įtraukiant visuomeninius suinteresuotuosius subjektus ir MVĮ;

J.  kadangi informacinių ir ryšių technologijų (IRT) standartai, kurie daugiausia kuriami pasauliniu lygmeniu, suteikia galimybę rasti sąveikius sprendimus papildomiems produktams ir įvairioms konkretaus produkto dalims, o tai yra itin svarbu plėtojant daiktų internetą; kadangi standartų susiskaldymas ir nuosavybės arba pusiau uždarieji sprendimai trukdo daiktų interneto augimui ir diegimui, būtina parengti strateginį požiūrį į IRT standartizaciją, kad būtų galima užtikrinti sėkmingą atsaką ateinančio dešimtmečio poreikiams ir kartu suteikti ES galimybę išlaikyti pirmaujančią poziciją pasaulio standartizacijos sistemoje;

K.  kadangi dokumentų ir duomenų skelbimas atitinka vyriausybės atsakomybę ir skaidrumo tikslus, taip pat vyriausybės veiksmų atskaitomybę, atkuriamumą, tvarumą ir patikimumą; kadangi kai dokumentai ar duomenys skelbiami, tai turi būti daroma atviru ir standartizuotu formatu, kad būtų išvengta susaistymo atvejų, kai programinė įranga ar pardavėjas gali nebedalyvauti rinkoje, ir kad nepriklausomi subjektai galėtų pagal skirtingus vystymosi ir verslo modelius, įskaitant atvirojo kodo modelius, taikyti šiuos formatus taip, kad būtų užtikrintas vyriausybės ir administracinių procesų vykdymo tęstinumas;

L.  kadangi transporto sektorius buvo standartų, kurie būtini kuriant Bendrą Europos transporto erdvę, vystymo ir diegimo lyderis;

Bendrosios aplinkybės

1.  palankiai vertina pagrindinį Komisijos standartizacijos dokumentų rinkinį, kuriuo kartu su IRT standartų komunikatu ir Bendra standartizacijos iniciatyva siekiama nustatyti nuoseklią Europos standartizacijos politiką ir išsaugoti įvairius sėkmingus jos aspektus, panaikinti trūkumus ir pasiekti tinkamą pusiausvyrą Europos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis; pabrėžia, kad ateityje atliekant bet kokį Europos standartizacijos sistemos (ESS) persvarstymą reikėtų remtis stipriosiomis esamos sistemos savybėmis, kurios sudaro tvirtą pagrindą sistemos tobulinimui, ir susilaikyti nuo radikalių pakeitimų, kurie galėtų pakenkti esminėms sistemos vertybėms;

2.  pripažįsta ESS ypatumus ir svarbą iš visų suinteresuotųjų subjektų perspektyvos, įskaitant pramonę, MVĮ, vartotojus ir darbuotojus, ir ragina Komisiją užtikrinti, kad Europos sistema toliau egzistuotų ir kad ji turėtų pakankamai išteklių Reglamento (ES) Nr. 1025/2012 tikslams įgyvendinti, ir tokiu būdu prisidėti užtikrinant sąveikumą, teisinį tikrumą ir tinkamų apsaugos priemonių taikymą įmonėms ir vartotojams ir laisvam informacinių technologijų judėjimui; ragina Komisiją, persvarstant daugiametę finansinę programą (DFP), užtikrinti tvarų biudžetą ESS;

3.  palankiai vertina Apskritojo stalo diskusiją dėl standartų aktualumo rinkai (SMARRT) pagal bendrąją standartizacijos iniciatyvą, kuria sudarytos sąlygos Komisijos ir pramonės dialogui, kuris būtų visiškai skaidrus Standartų komiteto darbotvarkės punktų suinteresuotiesiems subjektams;

4.  pažymi, kad standartai yra savanoriška, į rinką orientuota priemonė, teikianti techninius reikalavimus ir gaires, kuriuos taikant paslaugų teikėjams ir prekių gamintojams lengviau laikytis ES teisės aktų ir politikos, kai jie rengiami atskaitingu, skaidriu ir įtraukiu būdu; vis dėlto pabrėžia, kad standartai negali būti laikomi ES teisės dalimi, nes teisės aktus ir politiką, susijusius su vartotojų, sveikatos apsaugos, saugos, aplinkosaugos ir duomenų apsaugos lygiais ir socialinės įtraukties lygiu priima teisės aktų leidėjas;

5.  pripažįsta atvirų ir standartizuotų vyriausybės, administracijos ir Europos institucijų skaidrumo pareigų formatų vaidmenį; ragina valstybes nares stengtis taikyti bendruosius standartus e. valdžios srityje, ypač daug dėmesio skiriant teismų sistemos organams ir vietos valdžios institucijoms; pabrėžia, kad atvirieji standartai būtini norint toliau vystyti atviruosius vyriausybės duomenis ir pažangiųjų miestų politiką, todėl dokumentus ir duomenis reikia skelbti atvirais, standartizuotais formatais, kuriuos lengva įdiegti ir kurie atitinkamai palengvina pakartotinį duomenų naudojimą; atkreipia dėmesį į viešųjų pirkimų ir atvirųjų standartų sprendimų vaidmenį siekiant išvengti susaistymo su paslaugų pardavėju;

6.  yra tvirtai įsitikinęs, kad ypač transporto sektoriuje atvirieji duomenys ir toliau yra pagrindinis elementas, leidžiantis pasinaudoti visa bendrosios skaitmeninės rinkos teikiama nauda, pvz., skatinant ir plėtojant daugiarūšį transportą; todėl pabrėžia, kad reikia daugiau teisinio tikrumo, visų pirma nuosavybės ir atsakomybės aspektais; todėl atitinkamai ragina Komisiją nedelsiant paskelbti veiksmų gaires dėl standartų, kuriais siekiama suderinti viešai finansuojamas transporto duomenų ir programavimo sąsajas, kūrimo, kad būtų galima paskatinti duomenims imlias inovacijas ir naujų transporto paslaugų teikimą;

7.  pabrėžia, kad dabartinė bandymų institucijų akreditavimo sistema ne visada užtikrina, kad rinkoje esantys gaminiai ir paslaugos, kurių atžvilgiu savanoriškai taikomi Europos standartai, atitinka tuos standartus; apgailestauja, kad Bendra standartizacijos iniciatyva (BSI) ir Metinė Sąjungos Europos standartizacijos darbo programa (MSDP) neskiria dėmesio bandymo įstaigų ir standartų akreditavimui, ir ragina Komisiją į tai atsižvelgti siūlant naujas iniciatyvas;

8.  laikosi nuomonės, kad atvirieji standartai turi būti grindžiami standartizavimo ir kūrimo proceso atvirumu, ir jie turi būti prieinami naudoti laikantis Reglamento (ES) Nr. 1025/2012 nuostatų ir PPO principų; pripažįsta Komisijos ketinimą, pareikštą ES veiksmų plane dėl esminių standartų patentų, paaiškinti klausimus, susijusius su sąžininga, pagrįsta ir nediskriminacine būtinų patentų licencijų išdavimo sistema; ragina Komisiją kartu su Europos standartizacijos organizacijomis ir atvirojo kodo bendruomenėmis ieškoti tinkamų darbo kartu metodų;

9.  pabrėžia, kad Europos standartizacijos sistema turi skatinti naujovių diegimą Europoje, didinti Sąjungos konkurencingumą, stiprinti Europos pozicijas tarptautinės prekybos srityje ir duoti naudos ES piliečių gerovės aspektu; todėl mano, jog svarbu, kad Europa tarptautinėje standartizacijos sistemoje pasauliniu lygmeniu išlaikytų lyderės poziciją, ir pabrėžia Europos standartų propagavimo pasauliniu lygmeniu svarbą vedant derybas su trečiosiomis valstybėmis dėl prekybos susitarimų; pabrėžia, kad Europos standartizacijos sistema taip pat gali pasiremti Europos standartizacijos organizacijų su trečiųjų šalių standartizacijos organizacijomis sudarytais partnerystės susitarimais, ir pažymi, kad Reglamento (ES) Nr. 1025/2012 13 ir 14 straipsniuose jau numatytas Tvaraus vystymo organizacijų dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose IRT srityje; rekomenduoja Europos standartizacijos organizacijoms apsvarstyti glaudesnio bendradarbiavimo su trečiųjų šalių nacionalinėmis standartizacijos institucijomis (NSI) galimybę, įskaitant papildomas standartizacijos įstaigas, jei yra galimybių suderinti jų veiklą; ragina Komisiją, valstybes nares ir Europos standartizacijos organizacijas dėti pastangas siekiant sukurti pasaulinius standartus, tačiau pradėjus standartizacijos veiklą nepamiršti regioninio konteksto ir standarto aktualumo;

10.  pabrėžia, kad tarptautinis bendradarbiavimas standartų klausimais padeda užtikrinti skaidrumą, efektyvumą ir darną ir sukuria konkurencijai palankią aplinką pramonės sektoriui; geras tokio bendradarbiavimo pavyzdys yra Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JT EEK) Pasaulinis transporto priemonių taisyklių derinimo forumas (WP 29), kuris buvo sukurtas IRT sektoriui;

11.  pabrėžia, kad tarptautinių organizacijų priimti standartai yra paprastai rengiami neatsižvelgiant į Reglamento (ES) Nr. 1025/2012 taikymo sritį, ir rekomenduoja Europos standartizacijos organizacijoms standartus patvirtinti tik užbaigus vidaus patvirtinimo procesą, kuriame dalyvauja suinteresuotųjų subjektų, pvz., III priede nurodytų organizacijų atstovai, ypač suderintų standartų, kuriais remiamas Europos teisės aktų įgyvendinimas, atveju;

12.  laikosi nuomonės, kad Europos standartizacijos organizacijos visada turėtų rengti įtraukius, tvarius, saugius ir aukštos kokybės standartus, suteikdamos sąžiningą prieigą ir sąlygas visiems suinteresuotiesiems subjektams, užtikrinant kuo mažesnį poveikį aplinkai ir tinkamą asmens duomenų ir privatumo apsaugą;

13.  mano, kad Komisijos ir valstybių narių dalyvavimas ES pramonėje yra ypač svarbus būdas sudaryti palankias sąlygas patvirtinti Europoje parengtus 5G ryšio technologijų nustatymo ir diegimo pasaulinius standartus;

14.  apgailestauja dėl to, kad nacionalinių standartų skirtumai, pvz., krovinių ir logistikos sektoriuje, tebėra kliūtis vidaus rinkai, todėl ragina Komisiją ir Europos standartizacijos organizacijas parengti tinkamus standartus, kuriais, kai būtina, nacionaliniu lygmeniu būtų suderintos sąlygos panaikinti visas galimas kliūtis vidaus rinkai; pabrėžia, kad šiuo atveju reikia siekti įvairiarūšio standartų suderinimo;

15.  be to, nurodo, kad standartizacija ne tik padeda užkirsti kelią rinkos susiskaidymui, bet ir gali labai padėti visoms įmonėms, ypač MVĮ, sumažinti administracinę naštą ir transporto išlaidas (pvz., naudojant e. dokumentus) ir suteikti galimybių tinkamai įgyvendinti ES teisės aktus (pvz., pasitelkus skaitmeninius tachografus ar elektronines rinkliavos sistemas);

16.  pažymi, kad Reglamentu (ES) Nr. 1025/2012 pagerintas ESS įtraukumas, kad MVĮ, vartotojai, darbuotojai ir aplinkos apsaugos organizacijos galėtų aktyviai dalyvauti standartizacijos procese, ir ragina tai tęsti, kad visi būtų tinkamai atstovaujami ir galėtų dalyvauti kuriant Europos standartizacijos sistemą, taigi ir visapusiškai pasinaudoti standartizacijos teikiama nauda; ragina Komisiją, Europos standartizacijos organizacijas ir nacionalines standartizacijos institucijas nustatyti geriausią būdą, kaip pasiekti šį tikslą ir išspręsti problemas, įskaitant informuotumo trūkumą, susijusias su tolesniu jų dalyvavimu;

17.  palankiai vertina Europos telekomunikacijų standartų instituto pastangas suteikti lengvą prieigą Europos MVĮ, taip pat jo ilgalaikę (2016–2021 m.) strategiją, visų pirma skirtą tarpsektoriniam bendradarbiavimui;

18.  pripažįsta, kad standartų įgyvendinimo greitis pagerėjo, ir primena, kad svarbu rasti tinkamą pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti, kad standartai būtų rengiami laiku, ir poreikio rengti aukštos kokybės standartus;

19.  mano, kad be dabartinės geriausios standartizacijos bendruomenių patirties, didinant visuomenės informuotumą siūlomų standartų klausimu, tinkamą ir ankstyvą visų susijusių suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą ir gerinant standartizacijos prašymų kokybę galima dar labiau padidinti standartizacijos sistemos skaidrumą ir atskaitomybę;

20.  taip pat ragina Komisiją skirti dėmesį šalių kandidačių pastangoms suderinti savo standartus su Europos standartais ir teikti su tuo susijusią paramą, kad būtų kuo labiau sumažinti dabartiniai trikdžiai;

IRT standartai

21.  palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl IRT standartizacijos prioritetų, kuriuo nustatomas strateginis požiūris į IRT technologijų standartizaciją, tačiau ragina Komisiją aiškiai nurodyti, kaip bus derinamas komunikatas ir IRT standartizacijos tęstinis planas, dokumentų rinkinys „XXI amžiaus standartai“ ir metinė darbo programa;

22.  pažymi, kad dėl pastarojo meto technologijų konvergenijos ir visuomenės, verslo ir viešųjų paslaugų skaitmeninimo tradiciniai bendro standartizavimo ir IRT standartizavimo skirtumai tapo neaiškūs; mano, kad IRT standartizacija turėtų būti Europos skaitmeninės strategijos dalis, padėsianti kurti masto ekonomiją, taupyti biudžeto lėšas ir didinti Europos įmonių konkurencingumą ir inovacijas, taip pat didinti tarpsektorinį ir tarpvalstybinį prekių ir paslaugų sąveikumą, greičiau atvirai ir konkurencingai apibrėžiant savanoriškus standartus, kuriuos MVĮ gali lengvai įgyvendinti;

23.  pabrėžia, kad IRT standartizacijos bendruomenė turėtų intensyviau bendradarbiauti, visų pirma su Europos standartizacijos organizacijomis, ir ragina Europos standartizacijos organizacijas parengti bendrą metinę darbo programą, kurioje būtų nustatytos bendrų interesų sritys;

24.  pabrėžia, kad atviros, savanoriškos, įtraukios ir į sutarimą orientuotos standartizacijos procesai iki šiol buvo veiksmingi kaip naujovių, sujungiamumo ir technologijų diegimo skatinimo veiksnys, ir primena, kad taip pat svarbu užtikrinti tinkamas investicijas ir praktinę patirtį pažangiųjų technologijų srityje ir jų plėtojimą, ir remti MVĮ;

25.  primygtinai ragina Komisiją ir Europos standartizacijos organizacijas prisidėti prie aukštos kokybės, sąveikiųjų ir atvirųjų standartų siekiant išspręsti susiskaidymo problemą ir paskatinti juos priimti platesniu mastu ir pripažinti dabartinę ekosistemą ir įvairius verslo modelius, kuriais remiami pokyčiai skaitmeninių technologijų srityje – tokiu būdu bus padedama užtikrinti IRT vertės grandinių socialinį, ekonominį ir aplinkos tvarumą ir bus patvirtinamas įsipareigojimas atsižvelgti į visuomenės interesus užtikrinant privatumą ir duomenų apsaugą;

26.  pabrėžia būtinybę priderinti IRT standartizacijos politiką prie rinkos ir politikos pokyčių, nes tai padėtų pasiekti svarbius Europos politikos tikslus, susijusius su prieiga, saugumu, e. verslu, e. vyriausybe, e. sveikata ir transportu ir kt., kai būtinas sąveikumas; rekomenduoja Komisijai ir Europos standartizacijos organizacijoms teikti pirmenybę standartams 5G, debesijos kompiuterijos, daiktų interneto, duomenų ir kibernetinio saugumo srityse, taip pat vertikaliosiose srityse, pvz., sujungto ir automatizuoto vairavimo, pažangiųjų miestų, išmaniojo energijos vartojimo, pažangiosios gamybos ir pažangiosios gyvenimo aplinkos srityse;

27.  pabrėžia, kad reikia sukurti atvirą, sąveikią IRT ekosistemą, paremtą penkiais IRT prioritetiniais standartais, skatinančią konkurenciją kuriant vertę, dėl kurios gali klestėti inovacijos; mano, kad:

28.  pripažįsta, kad 5G ryšio tinklų efektyvumas labai priklausys nuo bendrų standartų, kuriais užtikrinamas sąveikumas ir saugumas, tačiau primena, kad labai didelio pajėgumo tinklo plėtra sudaro pagrindą patikimam 5G tinklui;

29.  pažymi, kad duomenimis grindžiamos ekonomikos sėkmė priklauso nuo platesnės IRT ekosistemos, įskaitant aukštos kompetencijos ekspertus ir aukštos kvalifikacijos žmones, kad būtų panaikinta skaitmeninė atskirtis;

30.  ragina Komisiją rinkti statistinius duomenis siekiant geriau įvertinti skaitmeninimo ir IRT poveikį transportui ir turizmui;

31.  žino apie didėjantį IRK standartų platformų, grupių, susitikimų ir kanalų skaičių; ragina Komisiją racionalizuoti su standartizacija ir standartizacijos organizacijomis, vykdančiomis naujas iniciatyvas, susijusių platformų ir koordinavimo mechanizmų skaičių, kad būtų išvengta suinteresuotųjų subjektų veiksmų dubliavimosi; pabrėžia, kad reikia geriau koordinuoti įvairių organizacijų ITR standartus ir standartizavimo prioritetus, ir ragina Komisiją nedelsiant informuoti suinteresuotuosius subjektus apie pasiektą su IRT standartais susijusių vykdomų iniciatyvų etapą;

32.  pabrėžia, kad skaitmeninimas plėtojamas greitai ir yra pagrindinis ekonomikos variklis; pabrėžia, kad, siekiant naudos MVĮ ir ypač vartotojams Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis, svarbu efektyviai skaitmeninti vertikaliąsias pramonės šakas, taip pat pabrėžia, kad tarptautinių IRT standartų sistemoje reikia tinkamai atspindėti jų poreikius;

33.  remia Komisijos ketinimą išnagrinėti tokias iniciatyvas, kaip patikima daiktų interneto ženklų ir sertifikavimo sistema, kuri gali skatinti pasitikėjimą daiktų interneto prietaiso privatumo ir visapusiško saugumo lygmenimis, pateikiant išmatuojamus ir palyginamus galimos rizikos, susijusios su daiktų interneto prietaiso veikimu ir naudojimu, reitingus; mano, kad jas reikėtų įdiegti visais tinkamais atvejais ir kur daiktų internetas gali daryti poveikį atitinkamai infrastruktūrai remiantis Tinklų ir informacijos saugumo direktyvoje, kuri turi būti laikoma pagrindu apibrėžiant saugumo reikalavimus, išdėstytais reikalavimais; pažymi, kad visas tokias ženklinimo sistemas turi būti įmanoma pritaikyti prie būsimų technologinių pokyčių ir, jei taikoma, prie pasaulinių standartų;

34.  ragina Komisiją imtis vadovaujančio vaidmens skatinant tarpsektorinius, daugiakalbius standartus ir remiant galimybes teikti privatumą užtikrinančias, patikimas ir saugias paslaugas;

35.  šiomis aplinkybėmis pritaria konkrečių išmatuojamų būtiniausių reikalavimų, kuriais atsižvelgiama į ilgalaikį daiktų interneto prietaisų ar paslaugų tvarumą ir patikimumą, taip pat pramonės standartus atitinkančio kompiuterinio saugumo ir tvarumo standartų, apibrėžčių nustatymui; toks sąrašas turėtų apimti, pvz., įsipareigojimą tam tikrą būtiną laikotarpį po įsigijimo atlikti prieinamus atnaujinimus, gamintojo ar tiekėjo įsipareigojimą tam tikrą laikotarpį teikti atnaujinimus po to, kai bus atrastas trūkumas arba apie jį bus pranešta; todėl Komisija turėtų išnagrinėti pramonės savireguliacijos galimybę, atsižvelgiant į standartų ir technologijų vystymosi spartą IRT sektoriuje ir į vystymosi ir verslo modelių, įskaitant atvirojo kodo modelius, startuolius ir MVĮ, vystymo įvairovę;

36.  atkreipia dėmesį į kibernetinio saugumo srityje kylančias problemas ir grėsmių ypatumus transporto sektoriuje; primygtinai ragina Komisiją rekomendacijose dėl kibernetinio saugumo standartų, kurios turėtų būti pateiktos iki 2017 m. pabaigos, atsižvelgti į šiuos ypatumus; tai būtų pirmas žingsnis siekiant priimti visapusišką kibernetinio saugumo strategiją transporto sektoriuje;

37.  pažymi, kad IRT standartizacija bus naudinga plėtojant su transportu ir turizmu susijusias paslaugas ir daugiarūšio transporto sprendimus; ragina Komisiją kartu su Europos standartizacijos organizacijomis, įgyvendinant savo IRT standartizacijos prioritetinių veiksmų planą, daugiau dėmesio skirti šiam vystymui ir ypač išnagrinėti galimą standartizacijos vaidmenį remiant technologinius pokyčius ir naujus verslo modelius, atsirandančius turizmo sektoriuje; ragina Komisiją nedelsiant imtis veiksmų, kuriais būtų skatinamas integruotų ir pažangių bilietų sistemų ir informacijos paslaugų, taip pat naujų judumo koncepcijų, pvz., judumo kaip paslaugos, kūrimas;

38.  pažymi, kad dėl didesnio interneto, elektroninės bankininkystės, socialinių tinklų ir e. sveikatos iniciatyvų naudojimo žmonėms kyla vis daugiau problemų saugumo ir privatumo srityse ir kad IRT standartai turi atspindėti asmenų apsaugos principus, susijusius su asmens duomenų tvarkymu ir laisvu tokių duomenų judėjimu;

39.  ragina Komisiją į IRT standartizacijos prioritetus įtraukti skaitmeninę gamybos integraciją ir skatina kurti atvirus ryšių protokolo standartus ir duomenų formatus, skirtus skaitmeninei gamybos įrangos integracijai, kad būtų užtikrintas visiškas mašinų ir prietaisų sąveikumas;

40.  pripažįsta tam tikras problemas, visų pirma dėl IRT ir standartams būtinų patentų, ir supranta, kad patikima, sąžininga ir pagrįsta INT politika paskatins investicijas bei inovacijas ir suteiks galimybę paprasčiau naudotis bendrąja skaitmenine rinka ir naujomis technologijomis, visų pirma kiek tai susiję su 5G ryšio ir daiktų interneto įrangos diegimu, nes jiems labai svarbus standartizavimas; pabrėžia, kad labai svarbu išsaugoti suderintą standartizacijos sistemą ir veiksmingą standartams būtinų patentų licencijų išdavimo sistemą, pagrįstą sąžiningumo, pagrįstumo ir nediskriminavimo (FRAND) principais, ir atsižvelgti tiek į standartams būtinų patentų licencijos suteikėjų, tiek į licenciatų teisėtus interesus, drauge užtikrinant, kad vykdant standartizacijos procesą būtų sudarytos vienodos sąlygos, kuriomis įvairaus dydžio įmonės, įskaitant MVĮ, galėtų bendradarbiauti visoms šalims naudingu būdu; ragina Komisiją dėti pastangas užtikrinant, kad būtų pasiekta skaitmeninių komponentų sąveika pasitelkiant įvairias licencijavimo rūšis ir verslo modelius;

41.  primygtinai ragina Komisiją nedelsiant paaiškinti pagrindinius teisingos, veiksmingos ir įvykdomos licencijų išdavimo metodikos, pagrįstos FRAND principais, elementus, atsižvelgiant ir į standartų (apimančių standartams būtinus patentus) teisių turėtojų, ir į jų vykdytojų interesus, į sąžiningą investicijų grąžą ir galimybę plačiai naudotis technologijomis atlikus tvarų atvirą standartizacijos procesą; ragina Komisiją atkreipti dėmesį į ESTT sprendimą byloje C-170/13 („Huawei“ prieš „ZTE“), nes šiuo sprendimu užtikrinama esminių standartų patentų turėtojų ir standartų įgyvendintojų pusiausvyra siekiant pašalinti patentų pažeidimus ir užtikrinti veiksmingą ginčų sprendimą; be to, ragina Komisiją gerinti informacijos apie patentų taikymo sritį apibrėžtį ir spręsti su MVĮ ir didelių įmonių informacijos skirtumais susijusias problemas, didinti skaidrumą ir standartams būtinų patentų deklaracijų kokybę ir gerinti informacijos apie standartams būtinų patentų taikymą produktams kokybę; laikosi nuomonės, kad bet kokia kompensacija standartams būtinų patentų rengėjams turi būti pagrįsta sąžiningumo, pagrįstumo ir nediskriminavimo principais ir taikant skaidrią, pagrįstą, nuspėjamą ir tvarią autorinių atlyginimų sistemą, nebent jie nuspręstų, kad standartai turi būti prieinami be finansinių kompensacijų; vis dėlto pripažįsta, kad esama įvairių verslo modelių, pvz., nemokamo licencijavimo arba atvirojo kodo programinės įrangos įgyvendinimo modelių, todėl atitinkamai reikėtų teisės aktuose ir diskusijose ir toliau pripažinti visų modelių naudojimą remiantis visų rinkos sektorių ir intelektinės nuosavybės teisių turėtojų teisėmis;

42.  pažymi, kad reikia stebėsenai taikyti įrodymais pagrįstą požiūrį ir toliau plėtoti licencijavimo sistemą, siekiant sukurti dinaminę ekosistemą, kuri kurtų pridėtinę vertę ir darbo vietas;

43.  ragina Komisiją du kartus per metus skelbti ataskaitas, kuriuose būtų nurodomi realūs atvejai, kai a) 18 mėn. ir ilgiau negavus licencijos naudojamasi standartams būtinais patentais (pažeidimai) ir b) kyla prieigos prie standartų problemų dėl sisteminio FRAND įsipareigojimų nevykdymo;

44.  ragina Komisiją užbaigti diskusijas dėl jaučiamo mokslo debesijos poreikio ir nedelsiant imtis veiksmų bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis dėl Europos atviros mokslo debesijos, kuri turėtų sklandžiai integruoti esamus tinklus, duomenų sistemas ir itin našias kompiuterines sistemas ir e. infrastruktūros paslaugas įvairiose mokslo srityse, atsižvelgiant į bendrą politiką ir IRT standartus;

XXI amžiaus Europos standartai

45.  palankiai vertina Komisijos standartizacijos dokumentų rinkinį „XXI amžiaus standartai“ ir mano, kad standartizacijos sistema turėtų būti skaidresnė, atviresnė ir įtraukesnė, siekiant visapusiškai integruoti piliečiams, vartotojams ir MVĮ rūpimus klausimus;

46.  apgailestauja, kad prieš patvirtinant dokumentų rinkinį nebuvo konsultuojamasi su Parlamentu, ir primygtinai ragina Europos Sąjungos institucijas sujungti skirtingas iniciatyvas į bendrą strateginę holistinę darbo programą, vengiant veiksmų ir politikos dubliavimosi; pabrėžia, kad atitinkamas Europos Parlamento komitetas gali atlikti svarbų vaidmenį atliekant viešą Komisijos nustatytų suderintų standartų tikrinimą;

47.  ragina aktyviau stiprinti, labiau suderinti ir tobulinti metinės Sąjungos darbo programos (MSDP) tikslumą;

48.  pabrėžia, jog būtina, kad kitoje MSDP būtų konkrečiai aptariami IRT ir ne IRT standartų derinimo veiksmai, prisidedama prie skirtingų nacionalinių standartizacijos įstaigų taisyklių gerinimo ir Europos standartizacijos organizacijų įtraukumo skatinimo pažangos, skiriant daugiau dėmesio 5 straipsnyje išvardytų suinteresuotųjų subjektų vaidmeniui;

49.  pabrėžia, kad rengiant MSDP svarbu vesti tarpinstitucinį dialogą, ir ragina dėti pastangas, kad, prieš priimant MSDP, visi atitinkami suinteresuotieji subjektai dalyvautų metiniame standartizacijos forume, kuriame būtų aptariamos naujos standartizacijos proceso sritys, dabartinės problemos ir būtini patobulinimai;

50.  ragina valstybes nares investuoti į nacionalines standartizacijos strategijas, kuriomis taip pat bus teikiama pagalba viešajam sektoriui, standartizacijos įstaigoms, visuomenės suinteresuotiesiems subjektams, MVĮ ir akademinei bendruomenei, ir jos bus skatinamos nacionaliniu lygmeniu rengti ir įgyvendinti individualius standartizacijos veiksmų planus;

51.  palankiai vertina Bendrą standartizacijos iniciatyvą (BSI) ir rekomenduoja, kad Parlamentas taip pat būtų pakviestas joje dalyvauti ir prie jos prisidėti, pabrėždamas, kad tokių viešojo ir privačiojo sektorių partnerysčių taisyklių turi laikytis visi suinteresuotieji subjektai, įskaitant ES institucijas; ragina Komisiją imtis vadovaujančio vaidmens įgyvendinant pagrindinius BSI veiksmus ir rekomendacijas ir iki 2017 m. pabaigos Europos Parlamentui pateikti pasiektos pažangos ataskaitą;

52.  palankiai vertina įsipareigojimą, prisiimtą atsižvelgiant į BSI, parengti tyrimą dėl standartų ir jų naudojimo ekonominio ir socialinio poveikio, taip pat įtraukti informaciją apie politiką, riziką ir rezultatus gyvenimo kokybei, socialinius ir užimtumo aspektus ir pan.; ragina Komisiją pagrįsti šį tyrimą kiekybiniais ir kokybiniais duomenimis ir išnagrinėti tiek standartizacijos proceso verslo modelius, tiek skirtingus finansavimo modelius, įskaitant galimybes ir iššūkius, siekiant, kad suderinti standartai būtų lengvai prieinami;

53.  pabrėžia, kad standartizacija yra vis labiau pripažįstama kaip svarbus veiksnys, turintis poveikio moksliniams tyrimams ir plėtrai, ir kad jai tenka svarbus vaidmuo mažinant atotrūkį tarp mokslinių tyrimų ir rinkos, skatinant skleisti naudoti mokslinių tyrimų rezultatus ir sukuriant pagrindą tolesnėms naujovėms;

54.  ragina Komisiją taikyti politiką, pagal kurią būtų panaikinamos per didelės kliūtys inovatyviuose sektoriuose, siekiant skatinti investicijas į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą ir standartizaciją ES; pažymi, kad vertikaliosios pramonės šakos turėtų parengti savo standartizavimo veiksmų gaires, pagrįstas pramonės procesais, kurie, jei bus paremti siekiu nustatyti bendrus standartus, galėtų tapti visuotiniais standartais; mano, kad ES standartizacijos institucijos šiame procese turėtų atlikti ypatingą vaidmenį;

55.  primygtinai ragina BSI šalis užtikrinti, kad moksliniai tyrimai ir inovacijos būtų geriau suderinti su standartų nustatymo prioritetais;

56.  mano, kad atviros žinios ir licencijos yra geriausia priemonė inovacijoms ir technologijų plėtojimui skatinti; ragina ES lėšas gaunančias mokslinių tyrimų institucijas naudoti atvirus patentus ir licencijas, kad būtų užtikrintas svarbesnis vaidmuo nustatant standartus;

57.  remia veiksmus, kuriais siekiama padidinti standartizacijos ir mokslinių bendruomenių ir ankstyvame mokslinių projektų etape skatinamų standartų sąveiką; ragina nacionalines standartizacijos įstaigas skatinti mokslininkų ir inovacijų bendruomenės, įskaitant atitinkamas vyriausybės organizacijas ir finansavimo agentūras, standartizaciją ir rekomenduoti pagal programą „Horizontas 2020“ parengti tam tikrą standartizavimo skyrių;

58.  primygtinai prašo Komisiją paraginti Europos standartizacijos organizacijas užtikrinti, kad rinkai svarbūs paslaugų standartai atspindėtų didesnės vertės ekonomikos paslaugų teikimą ir būtų rengiami siekiant gerinti saugą ir paslaugų kokybę ir teikti pirmenybę toms sritims, kurios labiausiai kenkia vartotojams, nepažeidžiant galiojančių nacionalinių reglamentavimo reikalavimų, visų pirma darbo teisės aktų nuostatų, kolektyvinių sutarčių ir kolektyvinių derybų; taip pat pripažįsta, kad paslaugų standartai dažnai atitinka nacionalinius ypatumus ir kad jų kūrimas yra susijęs su rinkos poreikiais, vartotojų interesais ir viešuoju interesu; pabrėžia, kad Europos paslaugų standartų vystymas turėtų prisidėti prie vidaus paslaugų rinkos veikimo ir kartu didinti skaidrumą, kokybę bei konkurencingumą ir skatinti konkurenciją, inovacijas ir vartotojų apsaugą;

59.  atkreipia dėmesį į tai, kad į Europos standartizacijos procesą būtina įtraukti standartus, gerinančius transporto bei transporto paslaugų prieinamumą be kliūčių neįgaliesiems ir vyresnio amžiaus žmonėms;

60.  laikosi nuomonės, kad sparčiai kintantis modernus pasaulis, kuris techniškai darosi vis sudėtingesnis, reikalauja vis daugiau standartų specifikacijų ruošimo platformų, kurios nėra pripažintos standartizacijos organizacijos pagal Reglamentą (ES) Nr. 1025/2012, ir kad dabar yra daugiau prašymų, susijusių su MVĮ ir labai mažų įmonių dalyvavimu; pabrėžia, kad svarbu remti priemones, kuriomis siekiama gerinti MVĮ prieigą prie standartų rengimo ir taikymo priemonių;

61.  pabrėžia, kad svarbu susieti platformas ir duomenų bazes Europos lygmeniu, nes tai padeda užtikrinti geresnę tinklų ir sistemų sąveiką;

62.  mano, kad IRT standartizacija apima ne tik produkto reikalavimų nustatymą, bet ir novatoriškų technologijų plėtrą;

63.  pabrėžia, kad vienodi (techniniai) reikalavimai padeda sumažinti kūrimo, gamybos ir sertifikavimo sąnaudas ir išvengti užduočių dubliavimosi;

64.  pabrėžia, kad dėl gyventojų senėjimo Europoje rengiant standartus, kurie yra tinkama priemonė, padedanti siekti aktyvios ir sveikos visuomenės Europoje ir didinti produktų ir paslaugų prieinamumą žmonėms, reikia į juos sistemingai įtraukti vyresnių asmenų ir neįgaliųjų bei kitų pažeidžiamų visuomenės narių poreikius;

65.  nurodo, kad inovacijos transporto ir turizmo sektoriuose suteikia milžiniškas galimybes ir teigiamą poveikį ir visuomenei, ir ES įmonėms, ypač MVĮ ir startuoliams, ir primygtinai teigia, kad reikia parengti naujus standartus, kai įmanoma, taikant įvairių sričių požiūrį, ir laikytis standartizacijos, kad būtų užtikrintas deramas ES iniciatyvų skaitmeninimo srityje, pvz., sąveikiosios intelektinės transporto sistemos, įgyvendinimas ir transporto taikomųjų programų kūrimas ES palydovinėse navigacijos sistemose (Galileo ir EGNOS);

Europos standartizacijos organizacijos

66.  palankiai vertina Europos standartizacijos organizacijų atliekamą vaidmenį, tačiau ragina imtis tolesnių iniciatyvų, siekiant pagerinti jų atvirumą, prieinamumą ir skaidrumą, ir rekomenduoja, kad jų darbas būtų grindžiamas Europos interesais;

67.  pripažįsta, kad nacionalinio delegavimo principas yra esminis Europos sistemos principas, tačiau įspėja, kad ištekliai, techninė kompetencija ir suinteresuotųjų šalių dalyvavimas nacionaliniu lygmeniu skiriasi, ir rekomenduoja būtinai prisidėti prie nacionalinių delegacijų veiklos;

68.  pripažįsta, kad svarbu laiku priimti standartus, taip pat suderintų standartų atveju Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL) pateikti nuorodas; žino, kad OL pateikiama mažiau nuorodų į standartus, ir ragina Komisiją išnagrinėti šį reiškinį ir šalinti jo priežastis, taip pat panaikinti nereikalingas kliūtis; atsižvelgdamas į tai rekomenduoja į standartizacijos procesą labiau įtraukti Komisijos specialistus ir „Naujojo požiūrio konsultantus“ ir ragina Komisiją kartu su Europos standartizacijos organizacijomis parengti standartizacijos vertinimo gaires, kurios įvairiems Komisijos skyriams, Europos standartizacijos organizacijoms ir naujojo požiūrio konsultantams padėtų nuosekliai įvertinti standartus;

69.  pakartoja, kad skaidresniais ir prieinamesniais skundų teikimo mechanizmais kuriamas pasitikėjimas Europos standartizacijos organizacijomis ir standartų nustatymo procesais;

70.  ragina naudoti naujas IRT, kad būtų pagerintas standartizacijos procesų, pvz., MVĮ skirtos Europos standartizacijos komiteto (CEN), Europos elektrotechnikos standartizacijos komiteto (CENELEC) e. mokymosi priemonės, prieinamumas ir skaidrumas; mano, kad naudojant skaitmenines priemones galima supaprastinti suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą rengiant standartus ir teikti informaciją apie būsimą, vykdomą ir atliktą standartizacijos darbą;

Strateginės rekomendacijos

71.  ragina Komisiją, pasitelkiant metinį standartizacijos forumą, stiprinti ES institucijų, ESO, nacionalinių standartizacijos įstaigų ir visų atitinkamų suinteresuotųjų subjektų organizacijų sinergiją ir jų veiklos koordinavimą, kartu atsižvelgiant į standartų tarptautinį aspektą; pripažįsta, kad didžioji dalis standartų rengiami savanoriškai, atsižvelgiant į rinkos ir vartotojų poreikius, ir tai remia;

72.  ragina griežtai taikyti Reglamentą (ES) Nr. 1025/2012 pripažįstant III priede nurodytas organizacijas ir paskelbti reglamento 24 straipsnyje numatytas ataskaitas;

73.  primygtinai ragina Komisiją visapusiškai suderinti sąlygas, taikytinas III priede nurodytoms organizacijoms, ir užtikrinti, kad būtų pašalintos de facto kliūtys, o nurodytos organizacijos būtų veiksmingai įtrauktos į standartizavimo procesą;

74.  rekomenduoja, kad Europos standartizacijos organizacijos peržiūrėtų III priede nurodytų organizacijų narių statusą, teises ir pareigas, pvz., teisę pateikti apeliacinį skundą, patariamąją galią, teisę pateikti nuomonę prieš priimant standartą ir prieigą prie techninių komitetų ir darbo grupių informacijos, kad būtų užtikrinta jų atitiktis Reglamento (ES) Nr. 1025/2012 reikalavimams;

75.  ragina Europos standartizacijos organizacijas užtikrinti, kad ISO-CEN Vienos ir CENELEC Frankfurto susitarimais nebūtų užkirstas kelias ir nebūtų keliamas pavojus III priede nurodytoms organizacijoms ar nacionalinėms standartizacijos įstaigoms dalyvauti standartizacijos procese;

76.  ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti, leisti lengviau finansuoti ir paspartinti reikiamos naujų technologijų, kurios grindžiamos Europos standartais, naudojimo rinkoje infrastruktūros (pvz., alternatyviųjų degalų infrastruktūros), diegimą, be kitą ko, ją modernizuojant, pritaikant ir modifikuojant, laikantis saugos, sveikatos ir aplinkos reikalavimų; pabrėžia, kad ta infrastruktūra yra ilgalaikė investicija ir kad todėl jos standartizacija turėtų užtikrinti kuo didesnį sąveikumą ir leisti ateityje vystyti technologijas ir jas taikyti;

77.  ragina Komisiją kartu su Europos standartizacijos organizacijomis ir nacionalinėmis standartizacijos įstaigomis remti paprastus naudoti prieigos prie standartų taškus, kurie standartų naudotojams galėtų teikti pagalbą ir informaciją apie esamus standartus ir jų specifikacijas ir kurie galėtų padėti rasti geriausiai jų poreikius atitinkančius standartus, taip pat standartų įgyvendinimo gaires; be to, rekomenduoja nacionalinio ir ES lygmens informacijos ir švietimo kampanijomis skatinti standartų vaidmenį ir ragina valstybes nares į nacionalines švietimo sistemas įtraukti susijusius profesinio mokymo kursus standartų klausimu;

78.  ragina Komisiją parengti technologijų stebėsenos veiklos planą, kad būtų galima nustatyti būsimus IRT plėtros objektus, kuriems standartizacija būtų naudinga, pagerinti informacijos, kuri yra būtina siekiant šias technologijas pateikti į rinką ir užtikrinti jų veikimą, srautus ir skaidrumą; todėl ragina skatinti lengvai prieinamus ir naudotojui suprantamus internetu vykdomo vertinimo mechanizmus;

79.  rekomenduoja, kad nacionalinės standartizacijos įstaigos, jeigu įmanoma, suteiktų prieigą prie standartų, kad standartų naudotojas galėtų įvertinti jų svarbą; tvirtai rekomenduoja nacionalinėms standartizacijos įstaigoms ir Europos standartizacijos organizacijoms nustatant standartų mokesčių dydį atsižvelgti į MVĮ ir suinteresuotųjų subjektų, kurie yra nekomerciniai naudotojai, poreikius;

80.  ragina Komisiją parengti Europos registrą, kuriame visomis oficialiosiomis ES kalbomis būtų išvardyti esami Europos standartai ir į kurį taip pat būtų įtraukta informacija apie Europos standartizacijos organizacijų vykdomą standartizacijos darbą, dabartinius standartizacijos įgaliojimus, padarytą pažangą ir sprendimus dėl oficialių prieštaravimų;

81.  ragina Komisiją, siekiant skatinti Europos reglamentavimo modelį ir interesus, stebėti tarptautinės IRT standartizacijos raidą ir, jei reikia, remti vadovaujamas pareigas atitinkamose standartizacijos organizacijose ir strategiškai svarbiuose standartizacijos projektuose užimančių Europos suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą ir koordinavimą; skatina naudoti įvairių suinteresuotųjų šalių IRT standartizacijos srities platformą, kad būtų sutelktos Europos standartizacijos organizacijos ir tarptautinės IRT standartizacijos įstaigos;

82.  ragina ES Europos pramonės skaitmeninimui taikyti Pavyzdinį pramonės struktūros modelį 4.0;

83.  ragina valstybes nares naudoti Europos IRT standartus vykdant viešųjų pirkimų procedūras, siekiant pagerinti viešųjų paslaugų kokybę ir skatinti novatoriškas technologijas; vis dėlto pabrėžia, kad standartų naudojimas neturėtų sukelti papildomų kliūčių, ypač mažoms įmonėms, kurios siekia dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose;

84.  ragina ES institucijas, nacionalines vyriausybes ir Europos standartizacijos organizacijas parengti mokymo gaires politikos formuotojams, padėsiančias jiems susidoroti su skirtumais, atsirandančiais dėl to, kad įvairūs skyriai ir institucijos taiko skirtingus darbo metodus, taip pat sukurti standartizacijos kultūrą ir didinti informuotumą apie tai, kaip veikia standartizacijos procesai ir kada jie gali būti naudojami;

o
o   o

85.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL C 70 E, 2012 3 8, p. 56. (2) https://ec.europa.eu/info/european-commissions-open-source-strategy_en

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento rezoliucija „Veiksmai Europos padengtųjų obligacijų sistemai sukurti“ (2017/2005(INI))

P8_TA(2017)0279 A8-0235/2017

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. gruodžio 20 d. Europos bankininkystės institucijos (EBA) pranešimą „Padengtosios obligacijos: rekomendacijos dėl ES padengtų obligacijų sistemų suderinimo“ (EBA-Op-2016-23),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 30 d. Komisijos konsultacinį dokumentą dėl padengtų obligacijų Europos Sąjungoje ir nenurodytos datos Komisijos dokumentą „Viešųjų konsultacijų dėl padengtųjų obligacijų rezultatų apibendrinimas“ (angl. „Summary of contributions to the public consultation on “Covered Bonds”“),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. spalio 20 d. Komisijos ataskaitą pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 503 straipsnį „Padengtoms obligacijoms taikomi kapitalo reikalavimai“ (COM(2015)0509),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 1 d. Europos bankininkystės institucijos nuomonę dėl lengvatinių kapitalo reikalavimų padengtosioms obligacijoms (EBA/Op/2014/04),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 1 d. Europos bankininkystės institucijos pranešimą „ES padengtųjų obligacijų sistemos ir kapitalo vertinimas: atsakymas į 2013 m. gruodžio mėn. Komisijos raginimą pateikti rekomendacijų dėl Reglamento (ES) Nr. 575/2013 503 straipsnio ir 2012 m. gruodžio mėn. Europos sisteminės rizikos valdybos E rekomendaciją dėl kredito įstaigų finansavimo (ESRB/12/2)“,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/91/ES, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2009/65/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIPVPS), derinimo nuostatos, kiek tai susiję su depozitoriumo funkcijomis, atlyginimų politika ir sankcijomis(1), ypač į jos 52 straipsnio 4 dalį (toliau – Kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektų direktyva),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 575/2013 (toliau – Kapitalo reikalavimų reglamentas) dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012(2), ypač į jo 129 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012(3), ypač į jos 44 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2205, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 648/2012 nuostatos dėl tarpuskaitos prievolės techninių reguliavimo standartų, 1 straipsnio 2 dalį(4),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 10 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2016/1178, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 648/2012 nuostatos dėl tarpuskaitos prievolės techninių reguliavimo standartų(5), 1 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. spalio 10 d. Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) 2015/61, kuriuo dėl kredito įstaigoms taikomo padengimo likvidžiuoju turtu reikalavimo papildomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013(6) (toliau – Padengimo likvidžiuoju turtu reikalavimo deleguotasis aktas),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A8-0235/2017),

A.  kadangi padengtosios obligacijos seniai žinomos kaip priemonės, kurių įsipareigojimų nevykdymo lygis žemas, o išmokų patikimumas didelis, kurios padeda finansuoti maždaug 20 % Europos hipotekų paskolų ir Europoje sudaro daugiau nei 2 000 mlrd. EUR įsipareigojimų (2015 m. duomenimis); kadangi devyniose Europos valstybėse išleista maždaug 90 % viso pasaulio padengtųjų obligacijų;

B.  kadangi padengtosios obligacijos turi didelę įtaką kredito įstaigų finansavimui, ypač per finansų krizę; kadangi padengtosios obligacijos išliko labai saugios ir likvidžios krizės laikotarpiu ir kadangi tai dera aiškinti nacionalinio reguliavimo kokybe; kadangi 2008–2014 m. laikotarpiu padidėję padengtųjų obligacijų kainų skirtumai įvairiose valstybėse narėse nėra įtikinamas rinkos susiskaidymo įrodymas, nes šie kainų skirtumai buvo glaudžiai teigiamai susiję su vyriausybės obligacijų palūkanų normų skirtumais ir galbūt tebuvo užtikrinimo turto grupių pagrindinės rizikos atspindys; kadangi tinkamas padengtųjų obligacijų kainų įvairiose valstybėse narėse jautrumas rizikai yra tinkamai veikiančios ir gerai integruotos rinkos buvimo įrodymas;

C.  kadangi Europos padengtųjų obligacijų rinkose esama daug tarpvalstybinių investicijų; kadangi padengtosios obligacijos turi gerai diversifikuotą investuotojų bazę, kurioje išsiskiria bankai (2009–2015 m. jiems tenkanti rinkos dalis sudarė maždaug 35 %); kadangi turto valdytojams, draudimo įmonėms ir pensijų fondams tenkanti rinkos dalis sumažėjo beveik 20 procentiniais punktais ir iš esmės buvo pakeista didesnėmis centrinių bankų investicijomis į padengtąsias obligacijas;

D.  kadangi padengtosios obligacijos yra patrauklios skolos priemones, nes jų daliai, kuri neviršija užtikrinimo turto grupės užtikrinimo priemonių lygio, netaikoma gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė, nustatyta Bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyvos 44 straipsnyje; kadangi padengtosioms obligacijoms, kurios atitinka Kapitalo reikalavimų reglamento 129 straipsnį, taikomas lengvatinis rizikos koeficientas;

E.  kadangi viena iš priežasčių, lemiančių padengtųjų obligacijų paklausą tarp bankų, yra lengvatinė padengtųjų obligacijų reguliavimo tvarka, nustatyta Padengimo likvidžiuoju turtu reikalavimo deleguotajame akte, kuriame bankams leidžiama priskirti padengtąsias obligacijas likvidumo atsargai, net jei jos neatitinka padengimo likvidžiuoju turtu reikalavimo pagal Bazelio taisykles;

F.  kadangi padengtųjų obligacijų programos tam tikromis sąlygomis išvestinių finansinių priemonių sandoriuose atleidžiamos nuo pradinės garantinės įmokos reikalavimų sandorio šalies kredito rizikai padengti;

G.  kadangi padengtosios obligacijos valstybių narių nuožiūra gali būti atleistos nuo ES reikalavimų dėl didelių pozicijų;

H.  kadangi neužtikrintųjų banko kreditorių pozicijoms turi neigiamos įtakos turto suvaržymas dėl perteklinio užtikrinimo (angl. „overcollateralisation“), o ne pats finansavimo paskolomis naudojant atskirtas užtikrinimo turto grupes principas; kadangi tokios operacijos, jeigu paskolos ir turto vertės santykis gerokai mažesnis nei 100 %, apskritai pagerina neužtikrintųjų banko kreditorių pozicijas, jeigu šios atsargos nėra būtinos reikalavimams užtikrinimo turto grupės atžvilgiu patenkinti;

I.  kadangi padengtosios obligacijos sudaro didelę turto dalį bankų balansuose; kadangi finansiniam stabilumui užtikrinti labai svarbu, kad tas turtas išliktų kuo saugesnis ir likvidesnis; kadangi šiam tikslui neturėtų būti pakenkta su padengtosiomis obligacijomis susijusiomis naujovėmis, kurios leidžia emitentams savo nuožiūra perkelti riziką investuotojams;

J.  padengtųjų obligacijų su sąlygine termino pratęsimo galimybe (negalutinio termino (angl. „soft bullet“) ir pratęsimo dėl įsipareigojimų nevykdymo (angl. „conditional pass-through“) struktūrų) emisijų dalis rinkoje per 12 mėnesių padidėjo 8 % ir 2016 m. balandžio mėn. sudarė 45 % rinkos; kadangi tokios priemonės švelnina nesutampančių terminių užtikrinimo turto grupių likvidumo riziką, mažina perteklinio užtikrinimo reikalavimus ir padeda išvengti turto išpardavimo (angl. „fire sales“); kadangi vis dėlto terminų pratęsimas perkelia emitento riziką investuotojams; kadangi lengvatinis reguliavimas turėtų būti taikomas tik ypač saugioms skolos priemonėms;

K.  kadangi ES teisėje padengtosios obligacijos nėra tiksliai apibrėžtos;

L.  kadangi padengtųjų obligacijos rinkos atsilieka valstybėse narėse, kuriose nėra tokių obligacijų emisijų tradicijos arba kurių augimą stabdo valstybės įsipareigojimų nevykdymo rizika arba sudėtingos makroekonominės sąlygos;

M.  kadangi plačiai pripažįstama, kad nacionalinės padengtųjų obligacijų normų sistemos labai skiriasi, ypač techniniais aspektais, pavyzdžiui, viešosios priežiūros apimtimi;

N.  kadangi visoje ES taikoma padengtųjų obligacijų tvarka turi būti siekiama aukščiausių standartų;

O.  kadangi yra keletas labai sėkmingų nacionalinių padengtųjų obligacijų normų sistemų, grindžiamų istorinėmis ir teisinėmis priežastimis ir iš dalies įtrauktų į nacionalinę teisę; kadangi šios nacionalinės normų sistemos pasižymi vienodomis pagrindinėmis savybėmis, ypač dvigubo reikalavimo galimybe (angl. „dual recourse“), mažos rizikos užtikrinimo turto grupės atskyrimu ir specialia viešąja priežiūra; kadangi gali pasirodyti naudinga šiuos principus taikyti ir kitų rūšių skolos priemonėms;

P.  kadangi suderinimas neturėtų būti grindžiamas visiems atvejams vienodu metodą, nes dėl to gali gerokai sumažėti produktų įvairovė ir nukentėti iki šiol sėkmingai veikusios nacionalinės rinkos; kadangi atliekant suderinimą reikėtų laikytis subsidiarumo principo;

Q.  kadangi rinkos dalyviai ėmėsi iniciatyvos skatinti padengtųjų obligacijų rinkų plėtrą, pavyzdžiui, 2013 m. sukūrė padengtosios obligacijos žymą (angl. CBL) ir suderintą skaidrumo šabloną (angl. HTT);

R.  kadangi po priežiūros tikslais atliktos peržiūros Europos bankininkystės institucija nustatė geriausią padengtųjų obligacijų išleidimo ir priežiūros praktiką ir įvertino nacionalinių normų sistemų atitiktį tai praktikai;

S.  kadangi, reaguodami į Komisijos viešas konsultacijas, dauguma suinteresuotųjų subjektų nepritarė visiškam suderinimui, o investuotojai pabrėžė produktų įvairovės naudingumą; kadangi suinteresuotieji subjektai minčiai dėl ES teisėkūros pritarė su išlygomis – su sąlyga, kad ji būtų grindžiama principais, remtųsi esamomis normų sistemomis ir visų pirma nepažeistų nacionalinių normų sistemų ypatumų;

Bendro pobūdžio pastabos ir pozicijos

1.  pabrėžia, kad taikant galiojančią teisės aktų sistemą ES rinkose iki šiol gerai veikia tiek vidaus, tiek tarpvalstybinės investicijos į padengtąsias obligacijas; pabrėžia, kad reikia išsaugoti patikimų ir saugių produktų įvairovę;

2.  pažymi, kad privaloma tvarka suderinus nacionalinius modelius arba juos pakeitus europiniu gali kilti nenumatytų neigiamų pasekmių rinkoms, kurių sėkmė priklauso nuo teisės aktų dėl padengtųjų obligacijų įtvirtinimo nacionalinėje teisėje; primygtinai reikalauja, kad labiau integruota europinė tvarka apsiribotų principais grindžiamu metodu, kurį taikant nustatomi tikslai, bet jų įgyvendinimo būdai ir priemonės paliekami nustatyti perkeliant atitinkamas nuostatas į nacionalinę teisę; pabrėžia, kad ši tvarka turėtų būti grindžiama kokybiškais standartais ir kad ją nustatant būtų atsižvelgta į geriausią praktiką, remiantis tinkamai veikiančia nacionaline tvarka ir jos netrikdant; pabrėžia, kad galima nauja europinė padengtųjų obligacijų tvarka, suderinta su geriausia praktika, turėtų būti lyginamasis standartas silpnoms rinkoms ir turėtų padidinti padengtųjų obligacijų kokybę;

3.  ragina priimti ES direktyvą, kurioje aiškiai daromas skirtumas tarp dabar naudojamų dviejų tipų padengtųjų obligacijų, t. y.:

pabrėžia, kad ARPO taikomas reguliavimas ir toliau turėtų būti lengvatinis, palyginti su PPO, ir kad PPO taikomas reguliavimas turėtų būti lengvatinis, palyginti su kitų rūšių užtikrintų skolų priemonėmis; pripažįsta visų Kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektų direktyvos reikalavimus atitinkančios skolos priemonių galimą naudą siekiant kapitalo rinkų sąjungos tikslų;

4.  ragina valstybes nares apsaugoti tiek ARPO, tiek PPO prekės ženklą „padengtoji obligacija“ PPO (ARPO) ir nacionalinės teisės aktais užtikrinti, kad padengtosios obligacijos būtų labai likvidžios ir beveik nulinės rizikos skolos finansinės priemonės; primygtinai siūlo skolos priemonių, užtikrinamų gerokai rizikingesniu nei valdžios sektoriaus skola ir hipotekos skola turtu (pvz., valstybės negarantuotomis investicijomis į infrastruktūrą arba paskolomis mažosioms ir vidutinėms įmonėms) ženklinti ne „padengtosios obligacijos“, o galbūt „Europos užtikrintieji vekseliai“; pritaria principui, kad ARPO ir PPO užtikrinimo turto grupės turėtų būti visiškai užtikrintos ilgalaikiu turtu, kuris gali būti įvertintas ir perimtas;

5.  ragina Komisiją įtraukti į direktyvą Europos užtikrintųjų vekselių teisinės tvarkos principus, pavyzdžiui, dvigubo reikalavimo galimybes, specialią viešąją priežiūrą, menką bankroto neskatinimą (angl. „bankruptcy remoteness“) ir skaidrumo reikalavimus; ragina valstybes nares įtraukti šiuos principus į savo nacionalinę teisę ir nemokumo procedūras; pabrėžia, kad patikima Europos užtikrintųjų vekselių teisinė tvarka galėtų padidinti Europos užtikrintųjų vekselių skaidrumą, likvidumą ir ekonominį efektyvumą vertybinių popierių, kuriems taikomi sutartiniai susitarimai, atžvilgiu; pažymi, kad tai galėtų padėti Europos užtikrintaisiais vekseliais finansuoti rizikingesnę veiklą, pavyzdžiui, paskolas mažosioms ir vidutinėms įmonėms, vartojamąsias paskolas arba investicijas į infrastruktūrą, kurioms nesuteiktos valstybės garantijos; pažymi, kad Europos užtikrintiesiems vekseliams būtų netaikoma gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė, nustatyta Bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyvos 44 straipsnyje;

6.  ragina įtraukti į šią direktyvą minimalius priežiūros standartus, kurie atitiktų geriausią padengtųjų obligacijų praktiką; ragina vykdyti priežiūros konvergenciją visoje ES;

7.  ragina šia direktyva didinti informacijos apie užtikrinimo turto grupės turtą ir teisinės tvarkos, kuria užtikrinama dviguba reikalavimo galimybė ir minėto turto atskyrimas emitento bankroto arba pertvarkymo atveju, skaidrumą; šiuo atžvilgiu primygtinai reikalauja, kad direktyva būtų grindžiama principais ir jos dėmesy būtų sutelktas vien į reikalavimus dėl informacijos;

ARPO, PPO bei Europos užtikrintųjų vekselių ir jų reguliavimo sistemos apibrėžtys

8.  ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl Europos padengtųjų obligacijų sistemos (direktyvos), kuriuo būtų vienu metu apibrėžta ARPO, PPO ir Europos užtikrintieji vekseliai, kad būtų išvengta rinkos sutrikdymo pereinamuoju laikotarpiu; ragina Komisiją įtraukti į šią apibrėžtį visus toliau išvardytus bendruosius principus, kurių laikymasis, nepriklausomai nuo galimos lengvatinės tvarkos, turėtų būti užtikrinamas per visą išleistos priemonės galiojimo laikotarpį:

9.  ragina Komisiją direktyvoje pateikiamoje ARPO apibrėžtyje remtis šiais papildomais principais:

10.  pabrėžia, kad ES teisės aktuose padengtosioms obligacijoms nustatyti rizikos koeficientai turi atspindėti pagrindinės rizikos vertinimą rinkoje; atkreipia dėmesį į tai, kad šios nuostatos negalima taikyti visų kitų rūšių skolos priemonėms, kurioms dėl tam tikrų jų savybių taikomas lengvatinis reguliavimas;

11.  ragina Komisiją įgalioti Europos priežiūros institucijas įvertinti, ar laikomasi ARPO, PPO ir Europos užtikrintiesiems vekseliams taikomų kriterijų, siekiant papildyti ar net pakeisti Kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektų direktyvos 52 straipsnio 4 dalyje numatytus sąrašus oficialiu europinio lygmens sąrašu, kuriame išvardytos reikalavimus atitinkančios ARPO, PPO ir Europos užtikrintųjų vekselių normų sistemos;

12.  ragina Europos bankininkystės instituciją pateikti ARPO, PPO ir Europos užtikrintųjų vekselių normų sistemoms rekomendacijas dėl skirtingų tipų turtui taikomų turto (įskaitant pakaitinį turtą) tinkamumo kriterijų, paskolos ir vertės santykių ir minimalių perteklinio užtikrinimo rodiklių, taip pat dėl galimų Kapitalo reikalavimų reglamento pakeitimų; ragina Europos bankininkystės instituciją pateikti gaires, reikalingas siekiant sukurti specialią viešąją priežiūros ir administracinę sistemą;

13.  rekomenduoja, kad būtų pašalintos patekimo į rinką kliūtys, taikomos besivystančių padengtųjų obligacijų rinkų už Europos ekonominės erdvės ribų emitentams, numatant teisingą padengtųjų obligacijų emitentų iš trečiųjų valstybių traktavimą, jei tų valstybių teisinės, institucinės ir priežiūros sąlygos kompetentingos Europos institucijos kruopščiu vertinimu pripažįstamos lygiavertėmis; rekomenduoja propaguoti pagrindinius ES teisės principus siekiant nustatyti galimą pasaulinį padengtųjų obligacijų rinkų standartą;

14.  ragina Komisiją pateikti pasiūlymą peržiūrėti Europos finansinių paslaugų teisės aktus, nustatant ARPO, PPO ir Europos užtikrintųjų vekselių reguliavimą;

15.  ragina Komisiją, vertinant galiojančius ES finansinių paslaugų teisės aktus, atsižvelgti į ARPO, PPO ir Europos užtikrintųjų vekselių galimą naudą siekiant kapitalo rinkų sąjungos tikslų;

16.  ragina Komisiją nustatyti galimas nacionalinio lygmens kliūtis padengtųjų obligacijų sistemų vystymuisi ir paskelbti gaires, skirtas pašalinti šias kliūtis nepakenkiant bankų veiklos patikimumui ir atsargumui;

17.  ragina Komisiją ir Europos bankininkystės instituciją (galbūt atliekant poveikio vertinimą) iš naujo įvertinti jūrinių kreditorinio reikalavimo teisių laivų atžvilgiu tinkamumą užtikrinimo turto grupėms, kaip nurodyta Kapitalo reikalavimų reglamento 129 straipsnio 1 dalies g punkte; yra susirūpinęs dėl to, kad laivams taikoma lengvatinė tvarka iškraipo konkurenciją su kitomis transporto priemonėmis; prašo Komisijos ir Europos bankininkystės institucijai ištirti, ar likvidumo ir nepriklausomų reitingų agentūrų atliekamų rizikos vertinimų atžvilgiu su laivais susietoms padengtosioms obligacijoms taikomos sąlygos lygiavertės sąlygoms, kuriose yra kitos Kapitalo reikalavimų reglamento reikalavimus atitinkančios padengtosios obligacijos, taip pat tai, ar dėl atitikties padengimo likvidžiuoju turtu reikalavimams ir mažesnių rizikos koeficientų pagal Kapitalo reikalavimų reglamentą pirmiau minėtoms obligacijoms taikomos lengvatinės sąlygos yra pagrįstos;

18.  ragina valstybes nares nacionalinėje teisėje numatyti galimybę sukurti atskiras užtikrinimo turto grupes, kurių kiekvieną sudarytų vienarūšio turto klasė (pvz., būsto paskolų); ragina valstybes nares leisti visus užtikrinimo turto objektus, nurodytus Kapitalo reikalavimų reglamento 129 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose, naudoti kaip pakaitinį turtą padengimo reikalavimui įvykdyti, ir aiškiai nustatyti pakaitinio turto naudojimo padengimo reikalavimui apribojimus, susijusius su kredito kokybe, pozicijų dydžiu ir viršutinėmis ribomis;

Parama rinkos skaidrumui ir savanoriškai konvergencijai

19.  palankiai vertina padengtųjų obligacijų reitingavimo metodikos patobulinimus ir padengtųjų obligacijų reitingų rinkų plėtrą;

20.  pabrėžia, jog svarbu sudaryti vienodas veiklos sąlygas, kad būtų užtikrinta sąžininga konkurencija finansų rinkose; pabrėžia, kad ES teisės aktais neturėtų būti skirtingai traktuojamos įvairių rūšių užtikrintos skolos priemonės, išskyrus atvejus, kai yra rimtų priežasčių manyti, kad skiriasi jų saugumas arba likvidumas;

21.  palankiai vertina rinkos iniciatyvas parengti suderintus standartus ir informacijos atskleidimo šablonus, pavyzdžiui, suderintą skaidrumo šabloną, kad būtų lengviau palyginti ir ištirti, kuo skiriasi padengtosios obligacijos įvairiose ES valstybėse narėse;

22.  pritaria tam, kad Europos bankininkystės institucija parengtų rekomendacijas dėl rinkos standartų ir gerosios praktikos gaires; ragina vykdyti savanorišką konvergenciją šia linkme;

23.  ragina reguliariai vykdyti užtikrinimo turto grupių testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ir viešai skelbti to testavimo rezultatus;

o
o   o

24.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Europos bankininkystės institucijai.

(1) OL L 257, 2014 8 28, p. 186. (2) OL L 176, 2013 6 27, p. 1. (3) OL L 173, 2014 6 12, p. 190. (4) OL L 314, 2015 12 1, p. 13. (5) OL L 195, 2016 7 20, p. 3. (6) OL L 11, 2015 1 17, p. 1.

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl su žuvininkyste susijusio turizmo vaidmens įvairinant žvejybos veiklą (2016/2035(INI))

P8_TA(2017)0280 A8-0221/2017

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimas 2004/585/EB(1),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 508/2014 dėl Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo ir kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2328/2003, (EB) Nr. 861/2006, (EB) Nr. 1198/2006 bei (EB) Nr. 791/2007 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1255/2011(2),

–  atsižvelgdamas į 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2000/60/EB, nustatančią Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus(3) (ES Vandens pagrindų direktyva),

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją dėl nedidelio masto pakrantės žvejybos, smulkiosios žvejybos ir bendros žuvininkystės politikos reformos(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. liepos 2 d. rezoliuciją „Mėlynasis augimas. Tvaraus jūrų sektoriaus augimo, jūrų transporto ir Sąjungos turizmo pagerinimas“,(5)

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 13 d. Komisijos komunikatą „Inovacijos mėlynojoje ekonomikoje. Mūsų jūrų ir vandenynų potencialo panaudojimas darbo vietoms kurti ir ekonomikai kelti“ (COM(2014)0254),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 30 d. Komisijos komunikatą „Turistų lankomiausias žemynas – Europa. Nauja turizmo politika“ (COM(2010)0352),

–  atsižvelgdamas į Europos biologinės įvairovės strategiją iki 2020 m, ypač į 4 tikslą padaryti žvejybą tausesnę, o jūras sveikesnes, kuriuo ES, be kita ko, įsipareigoja pašalinti neigiamą poveikį žuvų ištekliams, rūšims, buveinėms ir ekosistemoms, šiuo tikslu, be kita ko, taikydama finansines paskatas, numatytas būsimose žuvininkystės ir jūrų politikos finansavimo priemonėse, skirtose saugomoms jūrų teritorijoms (įskaitant „Natura 2000“ teritorijas ir tarptautiniais arba regioniniais susitarimais įsteigtas teritorijas); taip finansuojama galėtų būti tokia veikla: jūrų ekosistemų atkūrimas, žvejybos pritaikymas ir žuvininkystės sektoriaus skatinimas vykdyti kitokią veiklą (pavyzdžiui, verstis ekologiniu turizmu), jūrų biologinės įvairovės stebėsena ir valdymas, taip pat kova su jūrų tarša šiukšlėmis,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. rugsėjo 13 d. Komisijos komunikatą „Mėlynasis augimas. Tvaraus jūrų ir jūrininkystės sektoriaus augimo galimybės“ (COM(2012)0494),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 20 d. Komisijos komunikatą „ES ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo plėtojant pakrančių ir jūrų turizmą strategija“ (COM(2014)0086),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto pranešimą ir į Transporto ir turizmo komiteto nuomonę (A8-0221/2017),

A.  kadangi padėtis tradicinės žvejybos sektoriuje laipsniškai blogėjo;

B.  kadangi veiklos įvairinimas daugeliui smulkių žvejų tapo būtinybe, siekiant padidinti dažnai nepakankamas pajamas;

C.  kadangi, kalbant apie žvejybos veiklos įvairinimą, reikėtų atsižvelgti į tai, kad didžioji žuvininkystės sektoriaus dalis beveik visiškai priklauso nuo tradicinių žvejybos būdų;

D.  kadangi dauguma pakrančių ir salų regionų išgyvena didelį ekonomikos nuosmukį, dėl kurio mažėja gyventojų ir jie išvyksta, ieškodami galimybių regionuose, kuriuose esama geresnių užimtumo ir švietimo galimybių;

E.  kadangi tam tikri pakrančių žvejybos rajonai yra netoli turizmo vietovių, tačiau, nors žvejybos ir turizmo sektoriai yra suderinami, šiose vietovėse neužtikrinamas pakankamas ekonomikos augimo lygis;

F.  kadangi su žuvininkyste susijęs turizmas gali prisidėti prie darbo vietų kūrimo, socialinės įtraukties, taip pat prie gyvenimo kokybės gerinimo ir nuo žuvininkystės priklausomų bendruomenių atkūrimo, visų pirma tose vietovėse, kuriose vykdoma mažai kitos ekonominės veiklos; pažymi, kad šis potencialas regionuose labai skirtingas, taip pat priklauso nuo žvejybos pobūdžio ir laivo dydžio;

G.  kadangi su žuvininkyste susijęs turizmas gali prisidėti prie poveikio žuvų ištekliams ir aplinkai mažinimo, taip pat padėti gilinti žinias ir didinti suvokimą apie būtinybę užtikrinti aplinkos ir kultūros apsaugą; kadangi žvejybos turizmas ir žvejų teikiamos turizmo paslaugos pakrantėje daugelyje Europos regionų gali būti tikra pirminės veiklos papildymo ir įvairinimo priemonė;

H.  kadangi su žvejyba susijusi turizmo veikla gali prisidėti prie žvejų matomumo ir paskatinti labiau vertinti ir suprasti jų sudėtingą veiklos sritį; kadangi žvejybos turizmas ir kitokia su turizmu susijusi žvejybos veikla (žvejų teikiamos turizmo paslaugos pakrantėje, mėgėjų žvejyba ir pan.) yra dar mažai žinoma plačiajai visuomenei ir kadangi reikia didinti vartotojų informuotumą apie tai, kaip svarbu vartoti vietos žuvininkystės produktus, tiekiamus trumpa tiekimo grandine;

I.  kadangi su žuvininkyste susijęs turizmas gali suteikti galimybę pritraukti turistus ir užtikrinti didelę vietos produktų ir aplinką tausojančių įmonių teikiamų paslaugų pasiūlą;

J.  kadangi tradicinė gastronomija, susijusi su žuvininkystės produktais, ir tradicinė konservavimo bei perdirbimo pramonė galėtų būti labai vertingos siūlant turizmo paslaugas, susijusias su žvejybos sektoriumi;

K.  kadangi žūklės veikla turi ne vieną socialinį privalumą ir daro teigiamą poveikį žmonių sveikatai ir žmonių gerovei;

L.  kadangi socialinė ir ekonominė nauda iš turizmo, susijusio su žuvininkyste, labai priklauso nuo metų laikų ir daugiausia gaunama vasaros mėnesiais; kadangi dažnai užsitikrinus didesnį klientų lojalumą to teigiamas poveikis gali būti juntamas visus metus;

M.  kadangi 2018 m. bus Europos kultūros paveldo metai ir šiais metais bus siekiama ugdyti piliečių sąmoningumą apie Europos istoriją ir jos kultūros paveldo vertybes kaip bendrą turtą; kadangi tradicinės žvejybos veikla yra turtingo Europos kultūros paveldo dalis ir prisideda prie vietos bendruomenių tapatybės formavimo, kiek tai susiję su jos indėliu formuojant skonį, mitybą, tradicijas, istoriją ir kraštovaizdį, ir kadangi šis aspektas labai naudingas bendraujant su turistais;

N.  kadangi Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas (EJRŽF) teikia paramą investicijoms ir taip prisideda prie žvejų pajamų įvairinimo plėtojant papildomą veiklą, įskaitant investicijas į papildomą saugumo įrangą laivuose, žvejybos turizmą, su žuvininkyste susijusį turizmą, aprūpinimo maistu ir gėrimais paslaugas, su mėgėjų žvejyba ir sportine žūkle susijusias paslaugas, taip pat į švietimo veiklą, susijusią su žuvininkyste;

O.  kadangi nėra bendros su žuvininkyste susijusio turizmo apibrėžties ir jam skirto teisinio pagrindo; kadangi, pavyzdžiui, Italijoje tokio pobūdžio turizmas laikomas profesine veikla, o Prancūzijoje jis priskiriamas atsitiktinei veiklai; kadangi, atsižvelgiant į teisinį statusą, gali būti didelių skirtumų, susijusių su apmokestinimo tvarka, leidimų išdavimo procedūromis, kvalifikacijų reikalavimais, saugos įranga ir t. t.;

P.  kadangi ES Vandens pagrindų direktyva ir Jūrų strategijos pagrindų direktyva valstybės narės įpareigojamos užtikrinti gerą pakrančių ir jūrų vandenų būklę, taip pat kadangi Buveinių direktyvoje reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų ir išlaikytų jūrų ir pakrančių buveines steigdamos ir valdydamos „Natura 2000“ teritorijas;

Q.  kadangi daugelyje saugomų jūrų teritorijų ir „Natura 2000“ jūrų ir pakrančių teritorijų turizmo sektorius ypač svarbus ir kadangi esama daug teigiamų dalyvaujamojo valdymo ir saugomų jūrų teritorijų valdymo subjektų bei smulkiųjų žvejų partnerystės pavyzdžių populiarinant žvejybos turizmą ir kitas tradicinės žvejybos turistinės ir kultūrinės vertės didinimo formas;

R.  kadangi nėra pakankamai nuoseklių duomenų apie su žuvininkyste susijusį turizmą Europoje ir už jos ribų ir nėra galimybių juos palyginti;

S.  kadangi įgyvendindama 2012 m. jūrų sektoriaus augimo strategiją, ES nustatė, kad pakrančių ir jūrų turizmas yra labai svarbus sektorius tvarios ir solidarumu grindžiamos ekonomikos plėtrai;

T.  kadangi 2010 m. Komisija, rengdama komunikatą „Turistų lankomiausias žemynas – Europa. Nauja turizmo politika“, pareiškė, kad būtina plėtoti tvaraus pakrančių ir jūrų turizmo strategiją;

U.  kadangi 2012 m. Komisija pradėjo viešas konsultacijas, kuriose aptariami su Europos pakrančių ir jūrų turizmu susiję iššūkiai ir galimybės, o po jų, 2014 m. vasario 20 d., paskelbė komunikatą „ES ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo plėtojant pakrančių ir jūrų turizmą strategija“;

V.  kadangi su turizmu susijusią žvejybos veiklą vykdo versline žvejyba užsiimantys žvejai, kurie kai kuriais atvejais plukdo turistus žvejybos laivais, siekdami diferencijuoti savo veiklą, populiarinti savo profesiją, sustiprinti jos statusą ir didinti socialinio ir kultūros paveldo vertę, taip pat gerinti tausų vandens ekosistemų naudojimą; kadangi akivaizdu, kad minėtos veiklos paskirtis yra turizmas ir rekreacija, tačiau nėra aiškios norminės jos apibrėžties;

W.  kadangi sąvoka „žvejybos turizmas“ (it. pescaturismo)) apibūdina su žvejyba susijusią turizmo ir laisvalaikio veiklą, kurią vykdo versline žvejyba užsiimantys žvejai, plukdantys tam tikrą turistų skaičių savo laivais, kad galėtų jiems parodyti žvejybos pasaulį;

X.  kadangi su žvejų teikiamos turizmo paslaugos pakrantėje (it. ittiturismo) apima su gastronomija ir svetingumu susijusias iniciatyvas, kurias rengia versline žvejyba užsiimantys žvejai; kadangi vienas pagrindinių skirtumų tarp su žuvininkyste susijusio turizmo ir žvejybos turizmo yra tas, kad su žuvininkyste susijusio turizmo veikla negali būti vykdoma žvejybos laivuose;

Y.  kadangi mėgėjų žvejyba yra veikla, vykdoma išimtinai rekreacijos ir (arba) sporto tikslais, kurioje naudojami gyvieji vandens ištekliai ir draudžiamas bet koks sužvejoto laimikio pardavimas; kadangi nors vykdant mėgėjų žvejybą nesiekiama gauti pelno, ji priskiriama prie šešėlinę ekonomiką skatinančių turizmo veiklos rūšių ir ją turėtų valdyti versline žvejyba užsiimantys žvejai teikdami paslaugas ir leisdami naudotis įranga bei infrastruktūromis žvejams mėgėjams; tačiau kadangi nekontroliuojama ir intensyvi mėgėjų žvejyba kai kuriuose rajonuose gali turėti neigiamą įtaką žuvininkystės ištekliams;

Z.  kadangi nėra patikimų socialinių bei ekonominių ir su aplinka susijusių duomenų, kokį poveikį mėgėjų žvejyba turi atsargoms, ypač rajonuose, kuriuose ši veikla intensyvi, taip pat aiškiai nereglamentuojamas ir nuodugniai nekontroliuojamas žvejybos laimikis ir juo labiau neteisėtas su šia veikla susijusio žvejybos laimikio tiekimas rinkai naudojantis neoficialiomis struktūromis, paprastai susijusiomis su maitinimo įmonėmis;

Su turizmu susijusios žvejybos veikla ES šalyse

AA.  kadangi, remiantis 2015 m. pakrantės veiksmų grupės (PVG)(6)„Il mare delle Alpi“ atlikto tyrimo apie šios vietovės gyventojų įpročius ir nuomones duomenimis, paaiškėjo, kad trečdalis apklaustųjų vartoja žuvį keletą kartų per savaitę ir valgo tik keturių rūšių žuvis, iš kurių dvi yra gėlavandenės žuvys, o kitos dvi – jūros žuvys (silkės, lašišos, menkės ir upėtakiai); kadangi su turizmu susijusi žvejybos veikla skatina geresnį informuotumą apie rūšių įvairovę ir maisto ruošimo tradicijas, apie kurias plačioji vartotojų visuomenė dažnai nežino; kadangi poveikis žvejybos pastangų įvairinimui yra akivaizdus;

AB.  kadangi Italijoje nuolat daugėja prašymų išduoti leidimus vykdyti su žvejyba susijusią turizmo veiklą; kadangi, remiantis neseniai atlikto tyrimo duomenimis, Italijos regionai, kuriuose išduodama daugiausiai leidimų yra Ligūrija (290), Emilija-Romanija (229), Sardinija (218), Kalabrija (203), Kampanija (200) ir Sicilija (136); kadangi 2002–2012 m. iš viso registruotų leidimų skaičius siekia 1 600; kadangi 2003 m. regionai, kuriuose išduota daugiausiai leidimų buvo Kampanija (63), Ligūrija (62), Sicilija (60) ir Sardinija (59); nuo jų nedaug atsiliko Apulija (46), Kalabrija (39) ir Toskana (37)(7);

AC.  kadangi trečdalis laivų, kuriems leidžiama vykdyti su žvejyba susijusią turizmo veiklą, gali plukdyti ne daugiau kaip keturis keleivius, 29 proc. jų gali plukdyti nuo 5 iki 8 keleivių, o likę 37 proc. gali plukdyti nuo 9 iki 12 turistų(8);

AD.  kadangi beveik visos turistinės išvykos rengiamos liepos ir rugpjūčio mėnesiais, todėl su žvejybos sektoriumi susijęs turizmas yra labai sezoninis ir svarbu skatinti įvairinimą;

AE.  kadangi, taip pat kaip ir amžiaus grupių atveju, šioje srityje dirbančių asmenų išsilavinimo lygis yra aukštesnis, palyginti su vien profesionalia žvejyba užsiimančių žvejų; kadangi daugiau nei 30 proc. laivo kapitonų turi diplomą ar yra įgiję profesinę kvalifikaciją ir turi bent elementarias anglų (64 proc.), prancūzų (34 proc.), ispanų (16 proc.) ar vokiečių (7 proc.)(9) kalbų žinias;

AF.  kadangi Italijoje buvo atlikta apklausa, kurioje dalyvavo žvejybos turizmo veiklos vykdytojai ir iš kurios paaiškėjo, kad žvejybos turizmas gali prisidėti prie pastangų išsaugoti žuvų išteklius ir jūrų ekosistemas, visų pirma todėl, kad sugaunama mažiau žuvų, ir gali būti naudingas taip pat ir socialiniu aspektu, kalbant apie žvejų ir jų šeimų fizinę ir dvasinę gerovę, nes sumažėja darbo valandų skaičius jūroje(10);

AG.  kadangi vis daugiau moterų užsiima ne tik antraeile su žvejyba susijusia veikla, bet ir plėtoja savo veiklą su žvejyba susijusio turizmo srityje;

AH.  kadangi jaunimas taip pat gali būti laikomas viena iš tikslinių grupių siekiant plėtoti žvejybos turizmo vietoves;

AI.  kadangi tradicinė žvejyba yra pirminio sektoriaus veikla, apie kurią iki šiol mažiausiai žinoma ir kuri švietimo sistemos pagrindiniu ir viduriniu lygmenimis pasirenkama mažiausiai kaip studijų dalykas ir mokymo priemonė;

AJ.  kadangi yra daug galimybių tradicinės žvejybos veiklą įtraukti į švietimo sistemą, naudojant tokius modelius kaip ūkiai-mokyklos;

AK.  kadangi plėtojant su turizmu susijusią žvejybos veiklą labai svarbios partnerystės – žuvininkystės vietos veiklos grupės (angl. FLAG), kuriose žvejybos sektoriaus dalyviai ir kiti vietos viešieji ir privatūs subjektai kartu rengia ir įgyvendina strategiją „iš apačios į viršų“, pritaikytą atitinkamos vietovės ekonominiams, socialiniams ir aplinkosaugos poreikiams; kadangi, nors FLAG grupės Europoje veikia labai skirtingoje aplinkoje ir taiko labai skirtingas strategijas, didžioji dauguma jų nustatė, kad turizmas yra pagrindinis vystymosi elementas;

AL.  kadangi Europos Komisija įsteigė Europos žuvininkystės rajonų tinklo (FARNET) pagalbos skyrių, padedantį įgyvendinti Europos žuvininkystės fondo 4 prioritetinę kryptį; kadangi FARNET pagalbos skyrius yra tinklų platforma, skirta žvejybos rajonams, kuri remia FLAG grupes plėtojant vietos strategijas, iniciatyvas ir projektus;

AM.  kadangi vietos subjektai, padedami FLAG grupių, suprato, kad turizmo paslaugų pasiūla žvejybos rajone gali būti plėtojama ir apimti visą veiklos paketą, todėl taip pat gali išlikti patraukli net ir labai konkurencingame turizmo sektoriuje; kadangi taip turizmas gali tapti svarbiu papildomų pajamų šaltiniu žvejybos veikla užsiimančioms bendruomenėms ir ilgainiui prisidėti prie bendro pakrančių ir salų vietovių vystymosi;

AN.  kadangi sėkmingi pavyzdžiai byloja apie vertingą FLAG grupių bendradarbiavimą smulkios žvejybos srityje Graikijoje, Italijoje ir Ispanijoje; kadangi FARNET tinklas taip pat atkreipė dėmesį į gerą praktiką Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Kroatijoje ir Italijoje(11);

AO.  kadangi Suomijoje priimtas su žvejyba susijusios turizmo veiklos poveikio vertinimo modelis, atsižvelgiant į kelionių trukmę ir paskirties vietoves, taip pat į lankytojų skaičių; kadangi atlikus vertinimus buvo nustatytos problemos, susijusios su „žvejybos turisto“ apibrėžtimi, taip pat su faktiniu kelionių skaičiavimu(12);

AP.  kadangi įvairiuose valstybių narių pakrantės kaimuose švenčiamos tam tikros šventės ir svarbu pradėti taikyti kitas skatinamąsias priemones, dėl kurių šie kaimai būtų patrauklesni turistams, pavyzdžiui, šventes derinti su kita kokybiška pirminio sektoriaus pasiūla, skleisti žinias apie smulkiąją žvejybą, žvejų gyvenimą, ryšį su regiono tradicinėmis kultūromis, enologija ir gastronomija arba žinias apie aukščiausios kokybės konservavimo ir perdirbimo pramonės produkciją, atspindint įvairovę Sąjungoje;

AQ.  kadangi Ispanijoje įsteigtos specializuotosios agentūros, kaip antai „Turismo marinero – Costa del Sol“, siekiant populiarinti tradicinę žvejybos pramonę ir padėti vietos gyventojams plėtoti ir reklamuoti turizmo veiklą, susijusią su šiuo sektoriumi; kadangi ši agentūra rengia maisto gaminimo kursus vietos žvejų naudojamuose laivuose, taip pat organizuoja žuvų rūšių stebėjimo ir mėgėjų žvejybos išvykas; taip pat rengiamos ekskursijos į „Bioparc“ – specialiai vaikams sukurtą parką muziejų, kuriame jie gali susipažinti su jūrų biologijos sąvoka, tradicine žvejyba (tradiciniais žvejybos įrankiais ir būdais) ir vietos kultūra; pažymi, kad pakrančių ir kaimo bendruomenėms, ypač periferiniuose regionuose, būtų naudinga dalytis tokių iniciatyvų pavyzdžiais ir valstybių narių praktine patirtimi šioje srityje(13);

AR.  kadangi dėl to Komisija, Parlamentas ir valstybės narės negali be jokios atrankos uždrausti tradicinių šeimos žvejybos verslo technikų; pirma turi būti atliktas tinkamas poveikio vertinimas, kad nebūtų užkirstas kelias vystytis naujoms tvarioms nedidelio masto ir autentiško žvejybos turizmo formoms naudojant tradicinius įrankius;

AS.  kadangi vasarą Kroatijos pakrantės ir salų turizmo vietovėse rengiamos vadinamosios žvejybos šventės, per kurias daugiausia dėmesio skiriama tradicinei žvejybai, kultūros ir istorijos paveldui, gastronomijai ir tradiciniam gyvenimo būdui;

1.  mano, kad labai svarbu pertvarkyti ir pritaikyti žvejybos laivus, kad jie galėtų vykdyti turizmo veiklą, – laivai turi būti atnaujinti, siekiant užtikrinti turistų saugumą, garantuoti, kad nebūtų kliūčių vykdyti žvejybos veiklą, kartu pasirūpinant reikiamais patogumais, kad ši veikla teiktų malonumą, nedidinant žvejybos pajėgumų; pažymi, kad dėl pertvarkymo priemonių, visų pirma vykdomų ne per turizmo sezoną, negali būti apribojama verslinė žvejyba;

2.  atkreipia dėmesį į dar neišnaudotas su žvejyba susijusio turizmo galimybes, nes šis turizmas gali suteikti daug naudos pakrančių vietovių bendruomenėms ir paįvairinti vietos pajamų šaltinius; todėl mano, kad žvejybos turizmas ir su žuvininkyste susijęs turizmas gali būti papildoma veikla šalia komercinės žvejybos ir generuoti papildomas žvejyba besiverčiančių bendruomenių pajamas;

3.  mano, kad Komisijos iniciatyvos strateginis tikslas turėtų būti skatinti žvejybos turizmo, žvejų teikiamų turizmo paslaugų pakrantėje, taip pat su sportine žūkle susijusios turizmo veiklos tobulinimą ir visapusišką plėtojimą visoje Europos Sąjungoje, kuriant bendrą tinklą ir sistemą;

4.  ragina Komisiją įtraukiant Europos kelionių komisiją ir naudojantis savo portalu visiteurope.com populiarinti tvarios mėgėjų žvejybos turizmo vietas Europoje ir, įgyvendinant tikslinę informacinę kampaniją, informuoti žvejybos įmones apie šių naujų tvarių verslo modelių potencialą bei jų teikiamas augimo galimybes;

5.  ragina Komisiją skatinti žvejybos turizmo sektoriaus kūrimąsi ir vystymąsi, siekiant taikyti diferencijuotą verslo strategiją, kuri atitiktų šio segmento potencialą ir veiksmingiausiai patenkintų jo poreikius, siekiant sukurti naujos formos turizmą, pasižymintį kokybe, lankstumu, inovacijomis, žvejybos rajonų istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimu, taip pat, be kita ko, aplinkos ir sveikatos apsauga; be to, ragina Komisiją skatinti ir remti investicijas į žuvininkystės sektorių, susijusias su turizmu, kad būtų sukurti diferencijuoti turizmo pajėgumai remiant su mažos apimties žvejybos produktais susijusią gastronomiją, skatinant žūklės turizmo praktiką, povandeninį ir nardymo turizmą ir kt., ir taip pasinaudoti tvariu žvejybos paveldu ir konkretaus žvejybos regiono atpažįstamumu;

6.  ragina Komisiją aktyviai skatinti ir remti investicijas, skirtas žvejybos įvairinimui vykdant kultūrinę ir meninę veiklą, kuri yra tradicinio paveldo dalis (amatininkų dirbiniai, muzika, šokiai ir kt.), siekiant sudaryti palankias sąlygas žvejybos turizmo kūrimui ir plėtrai, taip pat remti investicijas, skirtas tradicijų, istorijos ir bendro žvejybos paveldo (įrankių, būdų, istorinių dokumentų ir kt.) puoselėjimui, steigiant muziejus ir rengiant parodas, glaudžiai susijusias su pakrančių žvejyba;

7.  ragina Komisiją išnagrinėti galimybę leisti įvairiai naudoti laivus, skirtus žvejybos veiklai, kad, neprarasdami šios paskirties, jie galėtų būti naudojami ir kitokio pobūdžio veiklai, susijusiai su pramogų ir turizmo sektoriumi, tokiai kaip informacinės laivybos dienos, su perdirbimu, švietimu ar gastronomija susijusi veikla ir pan., remiantis sistema, kuri žemės ūkio sektoriuje taikoma ūkiams-mokykloms ar kaimo turizmui;

8.  todėl mano, kad būtina sukurti Europos su turizmu susijusios žvejybos veiklos tinklą ir Europos turizmo paslaugų, susijusių su sportine žūkle ir (arba) mėgėjų žvejyba, tinklą, remiantis sėkmingu FARNET, kuris teikia didelę pagalbą FLAG grupėms, pavyzdžiu;

9.  mano, kad būtina nedelsiant tinkamai nustatyti paramos politikos kryptis ir tinkamai įvertinti jos rezultatus, taip pat susisteminti, suvienodinti ir tobulinti statistikos apie tai, kaip ši įvairinimo veikla prisideda prie Europos žvejybos rajonų pajamų, rinkimą; taip pat pabrėžia, kad svarbu kontroliuoti tikrą mėgėjų žvejybos, kaip ekonominės veiklos, poveikį, jos poveikį atsargoms ir galimą konkurenciją su profesionalios žvejybos pramonės atstovais, taikant neoficialius pardavimo mechanizmus; primygtinai ragina Komisiją užtikrinti, kad žvejybos pramonė dalyvautų rengiant tokias stebėjimo priemones;

10.  ragina Komisiją ir valstybes nares saugomose jūrų teritorijose ir „Natura 2000“ teritorijose skatinti ir remti partnerystę su žvejybos turizmo sektoriumi, kurią plėtotų saugomų teritorijų valdymo subjektai, kad būtų galima suderinti gamtos išteklių apsaugą ir kultūros puoselėjimą bei jos vertės didinimą, atsakingai jais naudojantis;

11.  mano, kad labai svarbu Sąjungos lygmeniu suderinti su turizmu susijusios žvejybos veiklos apibrėžtį, ypatingą dėmesį skiriant žvejybos turizmui, žvejų teikiamoms turizmo paslaugoms pakrantėje, su akvakultūra susijusiam turizmui, taip pat su sportine žūkle ir (arba) mėgėjų žvejyba susijusiam turizmui; šia apibrėžtimi turėtų būti atsižvelgta į didelę galimą šios veiklos formų įvairovę, užtikrinamos konsultacijos su visais suinteresuotaisiais subjektais ir garantuojama, kad su žuvininkyste susijęs turizmas būtų laikomas papildoma veikla, kuria žvejams sudaromos sąlygos papildyti savo pagrindinę žvejybos veiklą nepaliekant žvejybos sektoriaus;

12.  atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu skirti įvairų su žuvininkyste susijusį turizmą, kuris apima žvejybos turizmą (tradicinės žvejybos turizmą (it. pescatourismo) ir pažintinės žvejybos turizmą (it. ittitourismo)), jūros ir pajūrio vandens pramogas, mėgėjų žvejybą (įskaitant žūklės turizmą), vidaus vandenų žvejybą, ir veiklą, kurios pagrindas yra paveldas ir kultūra ir kuri skirta sąveikai su rinkodaros iniciatyvomis kurti, siekiant užtikrinti aukštos kokybės pirminius produktus, kartu paisant su gamtos paveldu ir būtinybe užtikrinti gyvūnų apsaugą ir biologinę įvairovę susijusių reikalavimų;

13.  atsižvelgdamas į itin didelius turizmo srityje veikiančių ES žvejybos subjektų skirtumus, ragina Komisiją nustatyti bendras laivybos saugumo taisykles, higienos ir sanitarinius reikalavimus, taikomus laivams, kuriuose vykdoma žvejybos turizmo veikla, taip pat galimas mokesčių lengvatas, minėtomis priemonėmis užtikrinant pakankamą lankstumą, nes žvejybos pobūdis, žvejybos laivai ir sąlygos regionuose labai skiriasi;

14.  rekomenduoja variklinių laivų priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo arba efektyvaus energijos vartojimo principą taikyti imantis laivų pritaikymo veiksmų, kurių reikės siekiant pritaikyti juos šiai veiklai;

15.  mano, kad reikėtų užtikrinti tinkamas turistų pervežimui ir apgyvendinimui skirtas infrastruktūras, taip pat viešųjų erdvių, reikalingų norint užtikrinti ilgalaikę turizmo veiklos sėkmę, atitinkamą priežiūrą ir apsaugą;

16.  ragina valstybes nares laikytis savo įsipareigojimų, prisiimtų pagal ES Vandens pagrindų direktyvą ir Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, kad būtų užtikrinta gera pakrančių ir jūrų vandenų būklė, visų pirma gerinant efektyvų išteklių naudojimą, taip pat tikslingą taršos ir atliekų prevenciją bei šios problemos sprendimą;

17.  ragina valstybes nares sumažinti administracinę naštą supaprastinant leidimų išdavimo bei kitas biurokratines procedūras

18.  pabrėžia, kad ši veikla turi būti suderinama su biologinės įvairovės apsauga, tinklu „Natura 2000“, saugomomis jūrų teritorijomis (ES biologinės įvairovės strategija, Paukščių direktyva ir Buveinių direktyva), todėl reikia palaikyti geresnį dialogą ir sąveiką su kitomis susijusiomis valstybėmis narėmis;

19.  mano, kad būtina užtikrinti mokymo kursus žvejams ir žuvų augintojams, jų šeimoms ir visiems susijusiems vietos gyventojams, siekiant užtikrinti, kad jie turėtų kalbų įgūdžių ir žinių, reikalingų priimant turistus, garantuojant jų saugumą ir skatinant juos susipažinti su informacija apie jūrų biologiją, vietines žuvų rūšis, aplinką ir kultūros tradicijas; ragina Komisiją ir Tarybą pripažinti moterų vaidmenį, kurį jos atlieka žvejybos turizmo sektoriuje, taip pat nuo žuvininkystės priklausomų vietovių tvaraus vystymosi srityje, kad būtų užtikrintas jų dalyvavimas veikloje vienodomis sąlygomis;

20.  ragina valstybes nares, taip pat regionines ir vietos valdžios institucijas plačiai skleisti informaciją apie Komisijos Europos darbo mobilumo portalą EURES, kuriame darbo ieškantiems asmenims ir darbdaviams teikiama informacija apie darbo galimybes, įgūdžių ir mokymo poreikius mėlynųjų darbo vietų sektoriuje, ir populiarinti atvirus interneto kursus įgūdžiams, susijusiems su turizmo valdymu ir naujovišku tradicinės žvejybos turizmu, atnaujinti arba persiorientuoti;

21.  ragina Komisiją į Europos smulkiojo verslo portalą įtraukti specialų skirsnį, kurio tikslas būtų padėtų verslininkams / žvejams gauti finansavimą su žuvininkyste susijusio turizmo veiklai;

22.  prioritetu laiko profesinių gebėjimų stiprinimą žvejybos rajonuose tokiose srityse, kaip skaitmeninė rinkodara, komunikacijos socialiniuose tinkluose valdymas ir palaikymas, socialinis bei kultūrinis valdymas ir kalbų mokėjimas, siekiant skatinti tiek kurti su žuvininkyste susijusio turizmo paslaugų pasiūlą, tiek skleisti informaciją apie ją;

23.  mano, kad svarbu užtikrinti individualizuotą įvairių turizmo paslaugų pasiūlą remiantis strategija, kuria būtų atsižvelgiama į vietos ypatumus, atitinkamą specializaciją ir turimus išteklius; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti tvaraus ir ekologinio turizmo modelius, taip pat įgyvendinant novatoriškas rinkodaros strategijas, kuriose ypatingas dėmesys būtų skiriamas tradicinėms ir su darniu vystymusi susijusioms savybėms ir kurios būtų nuolat stebimos, siekiant užtikrinti paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą;

24.  ragina rengti integruotus pasiūlymus, kuriuose vartotojams būtų siūloma susipažinti su išsamia patirtimi, pagrįsta darniai ir pagal sinergijos principą suderintomis visomis rajono traukos vietomis, ir kurti partnerystes, kad būtų pritraukta vartotojų naudojantis dinamiška turizmo veikla, kuri jau vykdoma šalia tradicinių žvejybos rajonų esančiose vietose, pavyzdžiui, verslo kelionių ir (arba) profesinio turizmo veikla;

25.  ragina Komisiją remti ir propaguoti žuvininkystės ir žuvininkystės srities darbuotojų dalyvavimą projektuose, susijusiuose su kultūriniu ir istoriniu turizmu, pavyzdžiui, siekiant iš naujo atrasti jūrininkystę, tradicinės žvejybos vietas ir profesijas;

26.  pažymi, kaip svarbu, kad turizmo veiklos vykdytojai ir žvejai bendradarbiautų siekdami kuo geriau išnaudoti su žuvininkyste susijusio turizmo galimybes;

27.  pabrėžia, kokia svarbi turizmo veikla, susijusi su laukinės gamtos ir ypač banginių stebėjimu, užtikrinant, kad nebūtų pažeidžiama jų natūrali buveinė ir būtų paisoma jų biologinių poreikių; tai galėtų būti labai naudinga švietimo, aplinkos, mokslinių tyrimų ir socialiniu bei ekonominiu požiūriu, taip pat tai galėtų padėti geriau pažinti ir vertinti šias išskirtines rūšis ir vertingą jų gyvenamąją aplinką;

28.  ragina valstybes nares ir regionines valdžios institucijas kurti naujoviškas ir tvarias infrastruktūras, įskaitant interneto ryšį ir informacines technologijas, siekiant paskatinti su žuvininkyste susijusio turizmo plėtrą ir atkurti esamas jūrų, ežerų ir tekančio vandens infrastruktūras;

29.  ragina Komisiją, valstybes nares ir regionines bei vietos valdžios institucijas aktyviau vykdyti reklamos ir informavimo kampanijas, pavyzdžiui, įgyvendinant tokias iniciatyvas kaip „Patraukliausios Europos turizmo vietovės“, „Europos kultūros paveldo metai“ (2018 m.) ir kitas panašias iniciatyvas, kuriomis siekiama gilinti žinias ir suvokimą apie tradicinę žvejybos kultūrą ir akvakultūrą; todėl ragina suinteresuotąsias šalis išnaudoti turistų, taip pat turistų, galinčių keliauti ne sezono metu, potencialą;

30.  mano, kad atsakingų ir tvarių žuvininkystės įvairinimo verslo modelių pagrindas turi būti pagarba vietos žvejų bendruomenių kultūrai ir pagalba apsaugant jų tapatybę; ypač pabrėžia, kad su turizmu susijusi mėgėjų žvejyba turėtų būti suderinama su mažų vietos smulkiosios žvejybos įmonių interesais;

31.  mano, jog svarbu, kad tradicinės žvejybos ir pažintinės žvejybos turizmas būtų vystomas kaip aktyvaus poilsio patirtis, kuri neštų didelę papildomą naudą, pavyzdžiui, būtų puoselėjama laivybos kultūra ir žuvininkystės tradicijos bei žinios aplinkosauginio sąmoningumo ir rūšių išsaugojimo srityse;

32.  pažymi, jog būtina ieškoti būdų didinti galimą pertvarkytų laivų paklausą išplečiant pasiūlą, kad tai taptų patrauklu, pavyzdžiui, švietimo bendruomenei, turinčiai tokios naudojimosi žemės ūkio sektoriumi mokymo tikslais patirties, kaip ūkių-mokyklų projektai;

33.  pabrėžia, kad, norint įvairinti produktus, būtina tinkamai juos reklamuoti ir kad tikslinei žvejų grupei būtina matomumo strategija, įskaitant tarpvalstybines reklamos iniciatyvas;

34.  todėl mano, kad žvejybos vietovėse turėtų būti apsvarstyta galimybė imtis bendrų rinkodaros kampanijų su kitomis to paties regiono lankomomis vietomis, kaip buvo siūloma 2015 m. spalio 29 d. Parlamento rezoliucijoje dėl naujų turizmo skatinimo Europoje iššūkių ir koncepcijų(14), ir, bendradarbiaujant tarptautiniu lygmeniu, viešinti informaciją apie bendras rinkodaros platformas, ypatingą dėmesį skiriant reklamai ir pardavimui internetu;

35.  laikosi nuomonės, kad pagal šią rinkodaros strategiją turėtų būti užtikrinta aukštos kokybės šviežių ar perdirbtų produktų, gastronomijos ir turizmo rinkodaros iniciatyvų sąveika, sugrupuojant jas teritorinėmis zonomis, kurios suderinamos ir (arba) sąveikios kultūros, su gamyba susijusiu ar aplinkos apsaugos aspektais;

36.  mano, kad būtina apsaugoti tradicinių žvejybos įrankių ir metodų, pavyzdžiui, tradicinių tunų gaudyklių (almadraba) arba tradicinių tinklų (xeito), naudojimą, nes jie glaudžiai susiję su pakrantės regionų tapatybe ir gyvenimo būdu, taip pat pripažinti juos kultūros paveldu;

37.  pabrėžia, kad svarbu investuoti į žuvininkystės įvairinimą siekiant remti tradicijas, istoriją ir visą žvejybos paveldą (įskaitant tradicinius žvejybos įrankius ir būdus);

38.  pabrėžia, kad svarbus vaidmuo tenka investicijoms siekiant įvairinant žuvininkystę, kad būtų skatinamas vietos žuvininkystės produktų perdirbimas;

39.  ragina valstybes nares priimti strategijas, skirtas kovoti su sezoniškumo problema, susijusia su turizmo veikla, pavyzdžiui, rengiant festivalius, gastronomijos renginius, uosto ir kaimo šventes/muges(15), kuriant teminius miestelius ir muziejus (kaip, pavyzdžiui, Ispanijoje ir Četaroje), kad tokia veikla galėtų būti vykdoma ištisus metus, nepriklausomai nuo oro sąlygų jūroje;

40.  yra įsitikinęs, kad proporcingas alternatyvių ir tikslinių turizmo produktų derinys ir tinkama tokių produktų reklama ir rinkodara gali padėti subalansuoti sezoniškumo problemas;

41.  atsižvelgdamas į nepakankamą ES jūrų baseinų įmonių sąveiką, lemiančią susiskaidymą ir ribotą ekonominę naudą, mano, jog labai svarbu, kad valstybės narės, regionai ir suinteresuotieji subjektai dalytųsi geriausia praktika; pažymi, kad reikėtų skatinti mokslinių tyrimų institutų, muziejų, turizmo įmonių, „Natura 2000“ teritorijų ir saugomų jūrų teritorijų valdytojų, tradicinio konservavimo ir žuvų perdirbimo pramonės ir kitų suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimą, siekiant kurti naujoviškus ir tvarius produktus, kurie ne tik teiktų pridėtinę ekonominę vertę, bet ir atitiktų lankytojų lūkesčius; pabrėžia, kad būtina įtraukti šią veiklą į darnią bendrą sistemą, skirtą tvaraus ir atsakingo turizmo skatinimui atitinkamuose baseinuose; mano, kad šiomis aplinkybėmis FLAG grupės gali atlikti svarbų vaidmenį, todėl jos turi gauti tinkamą finansavimą;

42.  ragina valstybes nares ir Komisiją stiprinti ryšius tarp vietos, regioninių, nacionalinių valdžios institucijų ir ES, kad būtų skatinami valdymo modeliai, kurie padėtų vykdyti horizontaliąsias politikos kryptis, siekiant prisidėti prie tikslų įgyvendinimo įvairiose veiklos srityse, kaip antai tvarus ir integracinis augimas;

43.  ragina Komisiją Europos žuvininkystės regionų tinklo (FARNET) ir FLAG grupių veiklos pagrindu skatinti visos Europos dialogą su uostais ir turizmo sektoriaus suinteresuotosiomis šalimis bei aplinkos ekspertais;

44.  ragina nacionalines valdžios institucijas ir agentūras glaudžiau bendradarbiauti su turizmo agentūromis ir aukštą prioritetą skirti mėlynosios ekonomikos įvairinimui, ypatingą dėmesį skiriant jūrų turizmui ir šį sektorių papildantiems sektoriams; pažymi, kad į turizmo paketus ir rinkodaros kampanijas turėtų būti įtraukta ir jūrų žūklė, ypač salose ir pakrančių vietovėse; pabrėžia, kad prioritetą reikėtų skirti tam, kad būtų išduotos licencijos dėl dvejopo žvejybos laivų naudojimo – komercinei mažos apimties ir smulkiajai žvejybai ir jūrų turizmui, įskaitant turistinę žūklę, ir norint prisidėti prie laivų pritaikymo reikėtų skirti dotacijas;

45.  ragina Komisiją, valstybes nares, regionines ir vietos institucijas, šio sektoriaus įmones ir kitus suinteresuotuosius subjektus imtis tikslingų veiksmų, atitinkančių ES politiką, darančią įtaką žuvininkystės ir akvakultūros sektoriui; todėl pažymi, kad reikia parengti geriausios praktikos vadovą, kuriame būtų pateikti svarbiausi šios veiklos pavyzdžiai ir kuriuo kitos įmonės būtų skatinamos dirbti jais vadovaujantis; taip pat primena, kad būtinas vietos mokslo bendruomenės dalyvavimas, siekiant užkirsti kelią aplinkos apsaugos problemoms;

46.  pabrėžia, kad svarbūs ekologiški verslo modeliai, ir todėl rekomenduoja aplinkos ekspertams visuomet palaikyti glaudų ryšį su vietos veiklos grupėmis (pavyzdžiui, FLAG grupėmis bei kaimo vietos veiklos grupėmis (angl. LAG));

47.  ragina suteikti būtiną finansavimą, kad būtų sukurtas Europos tinklas, skirtas keistis geriausia praktika ir rinkti informaciją apie žvejybos veiklą, įskaitant informaciją apie įdomias vietas ir kiekvienos žvejybos bendruomenės ypatumus;

48.  tikisi, kad bus taikomos konkrečios paramos priemonės (vykdant EJRŽF ir (arba) kitomis priemonėmis finansuojamą veiklą), kuriomis būtų galima pasinaudoti ekstremaliosios padėties (pavyzdžiui, gaivalinės nelaimės) atveju tose vietovėse, kuriose žvejyba ir žvejybos turizmas yra vienintelis pajamų šaltinis;

49.  mano, kad būtina raginti finansuoti tokius veiksmus pasitelkiant EJRŽF, Europos regioninės plėtros fondą (ERPF), Europos socialinį fondą (ESF) ir Sanglaudos fondą, taip pat bendrąją mokslinių tyrimų programą ir Europos strateginių investicijų fondą (ESIF), glaudžiai bendradarbiaujant su Europos investicijų banko (EIB) konsultantais, ir skatinti lengvatinių kreditų kanalus, suteikiančius galimybę įveikti specifines kliūtis, su kuriomis susiduria moterys, siekdamos gauti finansavimą projektams, kurie tinkami įtraukti į nacionalines programas;

50.  pabrėžia, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu FLAG grupės disponavo 486 mln. EUR Europos žuvininkystės fondo (EŽF) lėšų ir kad tuo laikotarpiu buvo paremta apie 12 000 vietos projektų;

51.  ragina valstybes nares ir FLAG grupes kuo labiau naudotis prieinamomis lėšomis, o esant galimybių – ir daugiašaliu finansavimu (kartu su ERPF, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ir ESF lėšomis);

52.  ragina valstybes nares kurti regioninio lygmens informacinius punktus, kurie teiktų reikiamą informaciją ir paramą;

53.  rekomenduoja FLAG grupėms glaudžiai bendradarbiauti su turizmo ekspertais, kad, vadovaujantis EJRŽF 4-ąja kryptimi, būtų nustatyti projektai ir reikiamas finansavimas veiklai žuvininkystės regionuose įvairinti;

54.  pažymi, kad EJRŽF teikia specialią finansinę paramą iniciatyvoms, kurias žvejų bendruomenėse vykdo moterys;

55.  ragina valstybes nares nustatyti EJRŽF finansuojamų veiksmų atrankos kriterijus ir užtikrinti, kad įgyvendinant visus finansuojamus veiksmus būtų tinkamai integruojama ir skatinama lyčių lygybė (pavyzdžiui, pirmenybę teikiant veiksmams, kurie orientuoti būtent į moteris arba yra jų įgyvendinami);

56.  ragina Komisiją atlikti šios veiklos daromo socialinio ir ekonominio poveikio, taip pat poveikio aplinkai tyrimą;

57.  ragina Komisiją analizuoti socialinį ir ekonominį mėgėjų žvejybos poveikį sausumos turizmui, ypač kaimo vietovėse, ir siūlyti galimas priemones regionams, kuriuose tokios žvejybos potencialas nepakankamai išnaudojamas;

58.  ragina valstybes nares ir Europos Komisiją tobulinti su žuvininkyste susijusio turizmo duomenų rinkimą ir tvarkymą;

59.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui, taip pat valstybių narių vyriausybėms ir patariamosioms taryboms.

(1) OL L 354, 2013 12 28, p. 22. (2) OL L 149, 2014 5 20, p. 1. (3) OL L 327, 2000 12 22, p. 1. (4) OL C 419, 2015 12 16, p. 167. (5) OL C 75, 2016 2 26, p. 24. (6) „Indagine sulle abitudini e opinioni dei cittadini nel comprensorio del GAC “il mare delle Alpi” – Analisi della pescaturismo in Italia come strumento di sviluppo sostenibile“ (2015). (7) „L’integrazione della pesca con altre attività produttive – La pescaturismo come modello sociale e culturale“, Cenasca Cisl et al., (2005). (8) „Indagine sulle abitudini e opinioni dei cittadini nel comprensorio del GAC “il mare delle Alpi” – Analisi della pescaturismo in Italia come strumento di sviluppo sostenibile“ (2015). (9) „L’integrazione della pesca con altre attività produttive – La pescaturismo come modello sociale e culturale“, Cenasca Cisl et al., (2005). (10) „Indagine sulle abitudini e opinioni dei cittadini nel comprensorio del GAC “il mare delle Alpi” – Analisi della pescaturismo in Italia come strumento di sviluppo sostenibile“ (2015). (11) Su žuvininkyste susijusio turizmo socialinė ir ekonominė analizė EUSAIR – projektas NEMO 1M-MED14-11, WP2, 2.3 veiksmas. (12) „Perspectives for the development of tourism activities related to fishing“ („Su žvejyba susijusio turizmo plėtojimo perspektyvos“), Europos Parlamentas, IP/B/PECH/IC/2013–103 (2014). (13) „Perspectives for the development of tourism activities related to fishing“ („Su žvejyba susijusio turizmo plėtojimo perspektyvos“), Europos Parlamentas, IP/B/PECH/IC/2013–103 (2014). (14) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0391. (15) Tokia veikla, pavyzdžiui, yra silkių tuntų dienos ir uosto dienos Nyderlanduose.

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento rezoliucija su rekomendacijomis Komisijai dėl eismo įvykių senaties terminų (2015/2087(INL))

P8_TA(2017)0281 A8-0206/2017

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 225 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnio 4 dalį ir 81 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnį ir su juo susijusią teismų praktiką,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su nacionalinės procedūrinės autonomijos ir veiksmingos teisminės apsaugos principais(1),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II)(2) (toliau – Reglamentas „Roma II“),

–  atsižvelgdamas į 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės (toliau – 1971 m. Hagos konvencija dėl eismo įvykių),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo(3) (toliau – Motorinių transporto priemonių draudimo direktyva),

–  atsižvelgdamas į Europos konvenciją dėl terminų skaičiavimo(4),

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento tyrimų tarnybos (EPRS) Europos pridėtinės vertės skyriaus atliktą Europos pridėtinės vertės vertinimo tyrimą „Kelių eismo įvykių senaties terminai“, pridėtą prie Europos Parlamento savo iniciatyva teikiamo teisėkūros pranešimo(5),

–  atsižvelgdamas į Vidaus politikos generalinio direktorato tyrimą „Tarpvalstybiniai kelių eismo įvykiai ES: potencialus autonominių automobilių poveikis“(6),

–  atsižvelgdamas į Komisijos tyrimą „Kompensacijos nukentėjusiesiems per tarptautinius kelių eismo įvykius ES: nacionalinės praktikos palyginimas, problemų analizė ir galimybių įvertinimas, siekiant pagerinti nukentėjusiųjų per tarptautinius kelių eismo įvykius padėtį“(7),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 20 d. Komisijos komunikatą „Sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos piliečiams. Stokholmo programos įgyvendinimo veiksmų planas“(8),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. vasario 1 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl senaties terminų tarptautiniuose ginčuose dėl sužalojimų ir nelaimingų atsitikimų, kuriuose žuvo žmonės(9),

–  atsižvelgdamas į savo 2003 m. spalio 22 d. rezoliuciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyvos 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB, 90/232/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo(10),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 46 ir 52 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą (A8-0206/2017),

A.  kadangi Sąjungoje valstybių narių senaties taisyklės, susijusios su reikalavimais atlyginti žalą, labai skiriasi, ir nerastume atvejo, kad dvi valstybės narės taikytų visiškai tokias pat pagrindines senaties taisykles; taip pat kadangi atitinkama senatis nustatoma remiantis įvairiais veiksniais, įskaitant tai, ar esama su ja susijusių baudžiamųjų procesų ir ar ieškinys laikytinas deliktinio, ar sutartinio pobūdžio;

B.  taigi kadangi nacionalinės senaties sistemos labai sudėtingos ir dažnai gali būti nelengva suprasti, kuri bendra senatis taikytina, kada ir kaip pradeda galioti senaties terminas ir kaip jis sustabdomas, nutraukiamas ar pratęsiamas;

C.  kadangi, nežinant užsienio valstybės senaties taisyklių, gali būti netekta teisės pareikšti šiaip jau pagrįstą ieškinį arba atsirasti kliūčių nukentėjusiajam kreiptis į teismą, pvz., gali būti patiriamos papildomos išlaidos ir vėluojama;

D.  kadangi šiuo metu turima tik nedaug statistinių duomenų apie ieškinių, susijusių su reikalavimais atlyginti žalą tarpvalstybinio eismo įvykio atveju, atmetimą dėl to, kad baigėsi senaties terminas;

E.  kadangi vienintelis Sąjungos lygmeniu jau suderintas pagrindas pateikti ieškinį tarpvalstybinių eismo įvykių srityje įtvirtintas Motorinių transporto priemonių draudimo direktyvos 18 straipsnyje, pagal kurį nukentėjusieji gali kreiptis dėl kompensacijos savo gyvenamosios vietos valstybėje pareikalaudami, kad žalą civilinės atsakomybės, susijusios su motorinių transporto priemonių naudojimu, pagrindu tiesiogiai atlygintų atitinkama draudimo įmonė arba atitinkama žalos atlyginimo institucija(11);

F.  kadangi senaties terminai yra svarbi ir neatsiejama valstybių narių civilinės atsakomybės režimų, taikomų eismo įvykių atvejais, dalis ta prasme, kad trumpas senaties terminas gali atsverti griežtą atsakomybės taisyklę arba dosnų žalos atlyginimą;

G.  kadangi ieškinių pateikimo senaties terminai itin svarbūs siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir ginčų baigtinumą; tačiau kadangi kaltinamojo teisės į teisinį tikrumą ir ginčų baigtinumą turėtų būti proporcingos ieškovo pagrindinių teisių kreiptis į teismą ir užsitikrinti veiksmingą teisinę gynybą požiūriu, o bereikalingai trumpi senaties terminai gali būti kliūtis veiksmingai kreiptis į teismą visoje Sąjungoje;

H.  kadangi, turint galvoje esamus senaties taisyklių skirtumus ir problemų, tiesiogiai susijusių su skirtingomis nacionalinėmis nuostatomis, kuriomis reglamentuojami tarpvalstybiniai asmens sužalojimo ir turto sugadinimo atvejai, pobūdį, tam tikro lygmens suderinimas yra vienintelis būdas užtikrinti deramo laipsnio tikrumą, nuspėjamumą ir paprastumą taikant valstybių narių senaties taisykles tarpvalstybinių eismo įvykių atvejais;

I.  kadangi įgyvendinant tokią teisėkūros iniciatyvą turėtų būti užtikrinta teisingumo bylos šalių atžvilgiu pusiausvyra sprendžiant klausimus dėl senaties taisyklių ir palengvintas laiko apskaičiavimas ir trukmės sustabdymas; kadangi dėl to čia numatomas tikslingas požiūris, pagal kurį būtų atsižvelgiama į Sąjungoje augantį tarpvalstybinį eismą, nepakeičiant visos valstybių narių teisinės sistemos;

1.  pripažįsta, kad per keletą pastarųjų dešimtmečių nukentėjusiųjų per eismo įvykius padėtis gerokai pasitaisė – taip pat ir jurisdikcijos lygmeniu tarptautinės privatinės teisės srityje: viešintys nukentėjusieji gali pasinaudoti proceso galimybėmis savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje bet kokio tiesioginio ieškinio prieš automobilio draudiką ar žalos atlyginimo institucijas atveju;

2.  tačiau pažymi, jog tai, kad Sąjungoje nuolat galioja du pagrečiui veikiantys režimai, kuriais, priklausomai nuo ieškinio pateikimo šalies, reglamentuojama eismo įvykių atvejais taikytina teisė, t. y. arba 1971 m. Hagos konvencija dėl eismo įvykių, arba Reglamentas „Roma II“, o tai – kartu su galimybėmis rinktis galimą teismą pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1215/2012(12) – lemia teisinį netikrumą ir sudėtingumą bei potencialias galimybes ieškoti palankesnio teisinio reglamentavimo;

3.  pakartoja, kad, vykstant tarpvalstybiniam bylinėjimuisi, tyrimų ir derybų trukmė dažnai ilgesnė nei nagrinėjant vidaus ieškinius; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad šios problemos gali būti dar sudėtingesnės tais atvejais, kai naudojamos naujos technologijos, pvz., autonominiai automobiliai;

4.  šiame kontekste primena, kad senaties taisyklių klausimas turėtų būti suvokiamas kaip sudėtinė priemonių, susijusių su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, apibrėžtų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 67 straipsnio 4 dalyje ir 81 straipsnyje, dalis;

5.  pažymi, jog galimybė remtis bendromis minimaliomis senaties terminų taisyklėmis nagrinėjant tarpvalstybinius ginčus itin svarbi norint užtikrinti, kad būtų prieinamos veiksmingos teisinės priemonės nukentėjusiesiems per tarpvalstybinius kelių eismo įvykius apsaugoti ir teisiniam tikrumui garantuoti;

6.  pabrėžia, kad pagal nacionalines teisės sistemas numatyti neproporcingai trumpi senaties terminai yra kliūtis norint kreiptis į teismą valstybėse narėse, o tai gali pažeisti Chartijos 47 straipsnyje ir EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą;

7.  pabrėžia, kad dėl didelio valstybių narių taisyklių, taikomų tarpvalstybinių kelių eismo įvykių senaties terminams, skirtumo nukentėjusieji susiduria su papildomomis kliūtimis kreipdamosi su reikalavimu atlyginti ne savo valstybėje narėje patirtą žalą už asmens sužalojimą ir sugadintą turtą;

8.  ragina Komisiją užtikrinti, kad bendra informacija apie valstybių narių senaties taisykles, taikomas reikalaujant atlyginti žalą tarpvalstybinių eismo įvykių atvejais, būtų prieinama ir nuolat atnaujinama e. teisingumo portale;

9.  taip pat ragina Komisiją atlikti tyrimą dėl apsaugos, kuri senaties trukmės skaičiavimo tikslais valstybėse narėse suteikiama nepilnamečiams ir neįgaliesiems, taip pat dėl būtinybės nustatyti minimalias taisykles Sąjungos lygmeniu, siekiant užtikrinti, kad šie asmenys neprarastų savo teisių reikalauti žalos atlyginimo tarpvalstybinio kelių eismo įvykio atveju ir kad jiems būtų veiksmingai užtikrinama galimybė kreiptis į teismą Sąjungoje;

10.  prašo Komisijos pateikti pasiūlymą dėl teisės akto dėl senaties terminų, taikytinų atvejais, kai įvykus tarpvalstybiniam kelių eismo įvykiui sužalojami asmenys ar sugadinamas turtas, remiantis SESV 81 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgiant į šio dokumento priede išdėstytas rekomendacijas;

11.  mano, kad prašomas pateikti pasiūlymas nedaro finansinio poveikio;

12.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir pridedamas rekomendacijas Komisijai ir Tarybai bei valstybių narių parlamentams ir vyriausybėms.

REZOLIUCIJOS PRIEDAS

REKOMENDACIJOS DĖL EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVOS DĖL TARPVALSTYBINIŲ KELIŲ EISMO ĮVYKIŲ BENDRŲ SENATIES TERMINŲ

A.   PRAŠOMO PATEIKTI PASIŪLYMO PRINCIPAI IR TIKSLAI

1.  Europos Sąjungoje teisės aktų vykdymo užtikrinimas teisme daugeliu atveju tebėra nacionalinių procesinių taisyklių ir praktikos klausimas. Nacionaliniai teismai yra ir Sąjungos teismai. Todėl, vykstant bylos nagrinėjimui šiuose teismuose, jiems tenka užtikrinti sąžiningumą, teisingumą ir veiksmingumą bei efektyvų Sąjungos teisės taikymą garantuojant ES piliečių teisių apsaugą visoje Europos Sąjungoje.

2.  Sąjunga yra užsibrėžusi tikslą puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Remiantis 1999 m. spalio 15–16 d. Tamperėje vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo vadovybės išvadomis, ypač jų 38 punktu, turėtų būti parengti nauji procesiniai su tarpvalstybinėmis bylomis susiję teisės aktai – pirmiausia klausimais, kurie svarbūs sklandaus teisminio bendradarbiavimo ir geresnių galimybių siekti teisingumo požiūriu, pvz., laikinųjų priemonių, įrodymų rinkimo, mokėjimo orderių ir terminų.

3.  Manoma, kad būtinos bendros minimalių senaties terminų taisyklės, taikytinos vykstant su kelių eismo įvykiu susijusiam tarpvalstybiniam bylinėjimuisi dėl asmens sužalojimo ir turto sugadinimo, siekiant apriboti kliūtis, su kuriomis ieškovai susiduria naudodamiesi savo teisėmis ne savo valstybėje narėje.

4.  Nustačius bendras minimalių senaties terminų taisykles būtų užtikrintas didesnis tikrumas ir nuspėjamumas bei sumažėtų rizika, kad per tarpvalstybinį eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui gali būti atlyginta ne visa žala.

5.  Iš esmės siūlomos direktyvos tikslas – sukurti specialų senaties režimą, taikytiną tarpvalstybinių bylų atvejais, pagal kurį būtų veiksmingai užtikrinama galimybė kreiptis į teismą ir skatinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, panaikinant laisvo piliečių judėjimo kliūtis visoje valstybių narių teritorijoje.

6.  Siūloma direktyva nesiekiama tikslo visiškai pakeisti nacionalinius civilinės atsakomybės režimus, tačiau – atsižvelgiant į nacionalinę specifiką – ja siekiama nustatyti bendras minimalias senaties terminų taisykles, taikytinas ieškiniams, kurie patenka į Direktyvos 2009/103/EB taikymo sritį ir yra tarpvalstybinio pobūdžio.

7.  Šis pasiūlymas atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus, nes valstybės narės negali pavieniui nustatyti minimalių senaties terminų taisyklių, ir šiuo pasiūlymu neviršijama tai, kas absoliučiai būtina veiksmingai galimybei kreiptis į teismą ir teisiniam tikrumui Sąjungoje užtikrinti.

B.   PRAŠOMO PATEIKTI PASIŪLYMO TEKSTAS

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tarpvalstybinių kelių eismo įvykių bendrų senaties terminų

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 67 straipsnio 4 dalį ir 81 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Europos Parlamento prašymą, pateiktą Europos Komisijai,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę,

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros,

kadangi:

(1)  Sąjunga užsibrėžė tikslą puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Siekdama palaipsniui kurti tokią erdvę, Sąjunga turi patvirtinti priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose, ypač kai jos yra būtinos tinkamam vidaus rinkos veikimui;

(2)  pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 81 straipsnio 2 dalį tomis priemonėmis turėtų būti siekiama, be kita ko, užtikrinti veiksmingą teisę į teisingumą ir civiliniam procesui tinkamai veikti trukdančių kliūčių šalinimą, jei reikia skatinant civilinio proceso normų suderinamumą valstybėse narėse;

(3)  remiantis 2010 m. balandžio 20 d. Komisijos komunikatu „Sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos piliečiams. Stokholmo programos įgyvendinimo veiksmų planas“(13), tais atvejais, kai piliečiai patenka į eismo įvykį kitoje valstybėje narėje, jiems būtinas teisinis aiškumas dėl reikalavimo gauti draudimo išmoką pateikimo terminų. Šiuo tikslu paskelbta, kad 2011 m. turėtų būti priimtas naujas reglamentas dėl tarpvalstybinių kelių eismo įvykių senaties terminų;

(4)  Senaties taisyklės turi didelę įtaką ne tik nukentėjusių šalių teisei kreiptis į teismą, bet ir jų materialinėms teisėms, kadangi negalima užtikrinti veiksmingos teisės, jei nenumatoma reikalinga ir atitinkama jos apsauga. Šia direktyva siekiama skatinti taikyti bendrus tarpvalstybinių kelių eismo įvykių senaties terminus, kad Sąjungoje būtų užtikrinta veiksminga teisė kreiptis į teismą. Visuotinai pripažinta teisė kreiptis į teismą taip pat įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje;

(5)  teisinio tikrumo reikalavimas ir būtinybė vykdyti teisingumą atskirais atvejais yra esminės teisingumo erdvės dalys. Todėl siekiant užtikrinti to principo taikymą, reikalingi bendri senaties terminai, kurie padidina teisinį tikrumą, užtikrina ginčų užbaigimą ir padeda įtvirtinti veiksmingą sprendimų vykdymo užtikrinimo tvarką;

(6)  šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos tarpvalstybinio pobūdžio žalos atlyginimo reikalavimams, kuriems taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB(14);

(7)  valstybės narės šios direktyvos nuostatas gali netrukdomos taikyti ir išimtinai vidaus kelių eismo įvykių atvejais, jei tinkama;

(8)  visos valstybės narės yra 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) susitariančiosios šalys. Šioje direktyvoje nurodyti klausimai turi būti sprendžiami laikantis tos konvencijos ir visų pirma paisant teisių į teisingą bylos nagrinėjimą ir į veiksmingą teisinę gynybą;

(9)  principas lex loci damni – tai bendra taisyklė, nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 864/2007(15) dėl taikytinos teisės asmens sužalojimo ir materialinės žalos atvejais, kad taikytina teisė turėtų būti nustatoma remiantis tuo, kur atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse galėjo atsirasti netiesioginių pasekmių. Pagal to reglamento 15 straipsnio h punktą nesutartinėms prievolėms taikytina teisė visų pirma reglamentuoja galimus prievolės pasibaigimo būdus bei įgyjamosios senaties ir ieškininės senaties taisykles, įskaitant taisykles dėl pradėjimo skaičiuoti įgyjamosios senaties ar ieškinio senaties terminus bei tų terminų sustabdymo ir nutraukimo;

(10)  įvykus kelių eismo įvykiui, nukentėjusiajam iš kitos valstybės narės gali būti labai sudėtinga per gana trumpą laiką gauti pagrindinę informaciją apie įvykį užsienyje, pvz., apie atsakovo tapatybę ar galimą susijusią atsakomybę. Taip pat gali prireikti daug laiko siekiant nustatyti, kas – atstovas žalų sureguliavimo reikalams ar draudikas – turėtų tvarkyti bylą, surinkti su eismo įvykiu susijusius įrodymus ir išversti visus reikalingus dokumentus;

(11)  tarpvalstybiniais kelių eismo atvejais dažnai susiklosto situacija, kad tuomet, kai ieškovas gali pradėti derybas su atsakovu, iki senaties termino pabaigos laiko lieka labai nedaug. Taip dažniausiai nutinka tada, kai bendras senaties laikotarpis yra itin trumpas arba kai nėra aišku, kokiu būdu senaties terminas gali būti sustabdytas ar nutrauktas. Informacijos apie ieškovo patirtą įvykį šalyje, kuri nėra ieškovo gyvenamosios vietos šalis, rinkimas gali gerokai užtrukti. Todėl direktyvoje nustatytas bendras senaties terminas turėtų būti sustabdytas iš karto, kai draudikui arba žalos atlyginimo įstaigai pateikiamas žalos atlyginimo reikalavimas, siekiant ieškovui sudaryti galimybę derėtis dėl žalos sureguliavimo;

(12)  šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos minimalios taisyklės. Valstybės narės turėtų galėti numatyti aukštesnio lygio apsaugą. Tokia aukštesnio lygio apsauga neturėtų tapti veiksmingos teisės kreiptis į teismą užtikrinimo kliūtimi, nes tokiomis minimaliomis taisyklėmis siekiama sudaryti palankesnes sąlygas pasinaudoti ta teise. Taigi neturėtų būti pažeistas nei Chartijoje, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, numatytas apsaugos lygis, nei Sąjungos teisės viršenybė, vieningumas ir veiksmingumas;

(13)  ši direktyva nedaro poveikio Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012(16) nuostatoms;

(14)  šia direktyva siekiama skatinti pagrindines teises ir atsižvelgiama į principus ir vertybes, pripažįstamus visų pirma Chartijoje, ir sykiu siekiama Sąjungos tikslo puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę.

(15)  kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. nustatyti būtiniausius su tarpvalstybinių kelių eismo įvykių senaties terminais susijusius standartus, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmo masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(16)  remiantis Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, 1 ir 2 straipsniais, [Jungtinė Karalystė ir Airija pranešė apie norą dalyvauti priimant ir taikant šią direktyvą] / [nedarant poveikio Protokolo 4 straipsniui, Jungtinė Karalystė ir Airija nedalyvauja priimant šią direktyvą, ji nėra joms privaloma ar taikytina];

(17)  remiantis Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, 1 ir 2 straipsniais, Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą, todėl ji nėra jai privaloma ar taikytina,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I SKYRIUS

DALYKAS, TAIKYMO SRITIS IR TERMINŲ APIBRĖŽTYS

1 straipsnis

Dalykas

Šios direktyvos tikslas – nustatyti būtiniausius standartus, susijusius su senaties terminų bendra trukmė, pradžia, sustabdymu ir skaičiavimu, kai teikiami ieškiniai atlyginti žalą asmens sužalojimo atveju ir materialinę žalą pagal Direktyvą 2009/103/EB įvykus tarpvalstybiniam kelių eismo įvykiui.

2 straipsnis

Taikymo sritis

Ši direktyva taikoma ieškiniams atlyginti žalą už bet kokius nuostolius arba sužalojimus, patirtus dėl eismo įvykio, kurį sukėlė transporto priemonė, kurią apdraudė:

a)  įvykį sukėlusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo įmonė pagal Direktyvos 2009/103/EB 18 straipsnį arba

b.  Direktyvos 2009/103/EB 18 straipsnyje nurodyta žalos atlyginimo įstaiga.

3 straipsnis

Tarpvalstybinis kelių eismo įvykis

1.  Šioje direktyvoje tarpvalstybinis kelių eismo įvykis – kelių eismo įvykis, kuris įvyko naudojant apdraustas transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra valstybėje narėje, kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra įprastinė nukentėjusiojo gyvenamoji vieta, arba trečiojoje šalyje, kurios nacionaliniai draudikų biurai, nurodyti Direktyvos 2009/103/EB 6 straipsnyje, prisijungė prie žaliosios kortelės sistemos.

2.  Šioje direktyvoje sąvoka „valstybė narė“ reiškia valstybes nares, išskyrus [Jungtinę Karalystę, Airiją ir] Daniją.

II SKYRIUS

BŪTINIAUSI SENATIES TERMINŲ STANDARTAI

4 straipsnis

Senaties terminas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad teikiant ieškinius, kuriems taikomas 2 straipsnis, dėl žalos atlyginimo asmens sužalojimo ir materialinės žalos atveju dėl tarpvalstybinių kelių eismo įvykio galiotų mažiausiai ketverių metų senaties terminas. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo pagrįstą pagrindą sužinoti apie sužalojimo, nuostolių ar žalos mastą, jų priežastis, įvykį sukėlusio asmens tapatybę ir įvykį sukėlusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusią draudimo įmonę arba atstovą žalų sureguliavimo reikalams, arba žalos atlyginimo įstaigą, atsakingą už žalos atlyginimą, kai ieškinys teikiamas prieš atitinkamą asmenį.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad atvejais, kai remiantis atitinkama teise, pagal kurią teikiamas ieškinys, numatomas ilgesnis nei ketverių metų senaties terminas, taikomas ilgesnis senaties terminas.

3.  Valstybės narės užtikrina naujausios informacijos teikimą Komisijai apie nacionalines senaties, galiojančios teikiant reikalavimus dėl per eismo įvykius padarytos žalos atlyginimo, taisykles.

5 straipsnis

Senaties sustabdymas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad šios direktyvos 4 straipsnyje numatyta senatis yra sustabdoma laikotarpiu, kuris prasideda, kai ieškovas pateikia savo ieškinį:

a)  įvykį sukėlusio asmens draudimo įmonei arba jos atstovui žalų sureguliavimo reikalams, nurodytam Direktyvos 2009/103/EB 21 ir 22 straipsniuose, arba

b)  Direktyvos 2009/103/EB 24 ir 25 straipsniuose nurodytai žalos atlyginimo įstaigai,

ir baigiasi, kai atsakovas atmeta ieškinį.

2.  Tuo atveju, kai senaties sustabdymas baigiasi ir likusi senaties termino dalis yra trumpesnė nei šeši mėnesiai, valstybės narės užtikrina, kad ieškovui būtų suteiktas papildomas bent šešių mėnesių laikotarpis pradėti teismo procesą.

6 straipsnis

Automatinis laikotarpių pratęsimas

Valstybės narės užtikrina, kad tuo atveju, jeigu terminas baigiasi šeštadienį, sekmadienį arba jų oficialiosios šventės dieną, jis pratęsiamas iki pirmos po tos dienos einančios darbo dienos pabaigos.

7 straipsnis

Laikotarpių apskaičiavimas

Valstybės narės užtikrina, kad bet koks šia direktyva nurodytas laikotarpis būtų apskaičiuojamas taip:

a)  skaičiuoti pradedama nuo kitos dienos po atitinkamo įvykio;

b)  kai laikotarpis išreiškiamas kaip vieni metai arba tam tikras metų skaičius, jis baigiasi kitų metų to paties pavadinimo mėnesį ir to paties mėnesio dieną kaip mėnuo ir diena, kuriais tas įvykis įvyko. Jei atitinkamas kitas mėnuo neturi to paties skaičiaus dienos, laikotarpis baigiasi paskutinę to mėnesio dieną;

c)  laikotarpiai nenutraukiami per Teismo atostogas.

8 straipsnis

Žalos atlyginimas

Valstybės narės užtikrina, kad, jei nukentėjusioji gali naudotis Direktyvos 2009/103/EB 22 straipsnyje nurodyta žalos, patirtos per eismo įvykį, kurį sukėlė apdrausta transporto priemonė, atlyginimo procedūra, tai neužkerta kelio nukentėjusiajai šaliai pradėti teisminį ar arbitražo procesą dėl žalos atlyginimo iki pagal šią direktyvą nustatyto senaties termino pabaigos, kol vyksta žalos atlyginimo procedūra.

III SKYRIUS

KITOS NUOSTATOS

9 straipsnis

Bendroji informacija dėl senaties taisyklių

Komisija bet kuriomis tinkamomis priemonėmis ir visomis Sąjungos kalbomis viešai skelbia lengvai prieinamą bendrąją informaciją apie nacionalines reikalavimų dėl žalos, padarytos per eismo įvykius, atlyginimo senaties taisykles, kurią pateikia valstybės narės pagal šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalį.

10 straipsnis

Ryšys su nacionaline teise

Šia direktyva valstybėms narėms nedraudžiama išplėsti joje nustatytų teisių siekiant užtikrinti aukštesnio lygio apsaugą.

11 straipsnis

Ryšys su kitomis Sąjungos teisės nuostatomis

Šia direktyva nedaromas poveikis Reglamento (EB) Nr. 864/2007 ir Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 taikymui.

IV SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

12 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

1.  Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo [vieni metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos]. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

2.  Tvirtindamos tas priemones, valstybės narės jose daro nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Tokios nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

3.  Valstybės narės Komisijai pateikia šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų nuostatų tekstus.

13 straipsnis

Peržiūra

Ne vėliau kaip 2025 m. gruodžio 31 d. ir po to kas penkerius metus Komisija, remdamasi ir kokybine, ir kiekybine informacija, Europos Parlamentui, Tarybai ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui pateikia ataskaitą apie šios direktyvos taikymą. Joje Komisija visų pirma turėtų įvertinti šios direktyvos poveikį teisei kreiptis į teismą, teisiniam tikrumui ir laisvam asmenų judėjimui. Jeigu būtina, prie šios ataskaitos pridedami pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, kuriais siekiama pritaikyti šią direktyvą ir ją patobulinti.

14 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

15 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva pagal Sutartis skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje [data]

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkas Pirmininkas

(1) Žr., inter alia, 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą Peter Pflücke / Bundesanstalt für Arbeit, C-125/01, ECLI:EU:C:2003:477, 1991 m. liepos 25 d. Sprendimą Theresa Emmott / Minister for Social Welfare and Attorney General, C-208/90, ECLI:EU:C:1991:333, ir 2006 m. liepos 13 d. Sprendimą Vincenzo Manfredi and Others / Lloyd Adriatico Assicurazioni SpA and Others, sujungtos bylos C-295/04–C-298/04, ECLI:EU:C:2006:461. (2) OL L 199, 2007 7 31, p. 40. (3) OL L 263, 2009 10 7, p. 11. (4) CETS 076. (5) PE 581.386, 2016 m. liepos mėn. (6) PE 571.362, 2016 m. birželio mėn. (7) Prieinamas internete adresu http://ec.europa.eu/civiljustice/news/docs/study_compensation_road_victims_en.pdf (2008 m. lapkričio 30 d.). (8) OL C 121, 2011 4 19, p. 41. (9) OL C 250 E, 2007 10 25, p. 99. (10) Priimti tekstai, P5_TA(2003)0446. (11) Taip pat žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimą FBTO Schadeverzekeringen NV / Jack Odenbreit, C-463/06, ECLI:EU:C:2007:792. (12) 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012 12 20, p. 1). (13) COM(2010)0171. (14) 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, 2009 10 7, p. 11). (15) 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, 2007 7 31, p. 40). (16) 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012 12 20, p. 1).

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento rezoliucija su rekomendacijomis Komisijai dėl Europos Sąjungos bendrų būtiniausių civilinio proceso standartų (2015/2084(INL))

P8_TA(2017)0282 A8-0210/2017

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 225 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į SESV 67 straipsnio 4 dalį ir 81 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 19 straipsnio 1 dalį ir į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 6 straipsnį ir atitinkamą su juo susijusią teismų praktiką,

–  atsižvelgdamas į darbo dokumentą „Bendrų būtiniausių civilinio proceso standartų nustatymas Europos Sąjungoje. Teisinis pagrindas“(1),

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento tyrimų tarnybos (EPRS) Europos pridėtinės vertės skyriaus atliktą Europos pridėtinės vertės vertinimo tyrimą „Bendri būtiniausi civilinio proceso standartai“(2),

–  atsižvelgdamas į EPRS Tyrimų paslaugų Parlamento nariams tarnybos atliktą išsamią analizę „Civilinio proceso europinimas. Siekis nustatyti bendrus būtiniausius standartus?“(3),

–  atsižvelgdamas į Vidaus politikos generalinio direktorato atliktą išsamią analizę „Suderintos Europos civilinio proceso teisės taisyklės ir būtiniausi standartai“(4),

–  atsižvelgdamas į Europos teisės instituto (ETI) ir Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) projektą „Nuo tarpvalstybinių principų prie Europos civilinio proceso taisyklių“,

–  atsižvelgdamas į Amerikos teisės instituto (ALI) ir UNIDROIT parengtus „Tarpvalstybinio civilinio proceso principus“(5),

–  atsižvelgdamas į tam tikrus civilinio proceso aspektus reglamentuojančių valstybių narių įstatymų ir taisyklių suderinimo tyrimą, vadinamąją Storme ataskaitą(6),

–  atsižvelgdamas į preliminariąsias nuostatas dėl Bendro patentų teismo darbo tvarkos taisyklių,

–  atsižvelgdamas į Sąjungos acquis bendradarbiavimo civilinės teisenos klausimais srityje,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktiką, susijusią su nacionalinės procesinės autonomijos ir veiksmingos teisminės apsaugos principais(7),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. ES teisingumo rezultatų suvestinę,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. Europos veiksmingo teisingumo komisijos (CEPEJ) tyrimą Nr. 23 „Europos teismų sistemos. Veiksmingumas ir teisingumo kokybė“,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. Europos teisėjų mokymo tinklo priimtus teisėjų mokymo principus(8),

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. balandžio 2 d. rezoliuciją dėl Stokholmo programos laikotarpio vidurio peržiūros(9),

–  atsižvelgdamas į savo darbo tvarkos taisyklių 46 ir 52 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą (A8-0210/2017),

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, susijusi su nacionaline procesine autonomija ir veiksminga teismine apsauga

A.  kadangi pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, susijusią su procesinės autonomijos principu, tais atvejais, kai nenustatyta jokių Sąjungos taisyklių, pagal kurias būtų reglamentuojami su Sąjungos teise susijusio ginčo procesiniai aspektai, už kompetentingų teismų paskyrimą ir už išsamios informacijos, susijusios su procesais, kurie turi būti taikomi tais atvejais, kai imamasi veiksmų siekiant užtikrinti Sąjungos suteikiamų teisių apsaugą, parengimą yra atsakingos valstybės narės;

B.  kadangi pagal tą pačią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės teisės taikymas dėl procesinių taisyklių priklauso nuo dviejų svarbių sąlygų: nacionalinės procesinės taisyklės, kai jos taikomos su Sąjungos teise susijusiems ginčams, negali būti mažiau palankios negu tais atvejais, kai jos taikomos panašiems ieškiniams pagal nacionalinę teisę (lygiavertiškumo principas), ir jos neturėtų būti suformuluotos taip, kad dėl jų būtų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga praktiškai įgyvendinti Sąjungoje nustatytas teises ir pareigas (veiksmingumo principas);

C.  kadangi nesant Sąjungos nuostatų, kuriomis būtų suderintos procesinės taisyklės, valstybių narių kompetencija nustatyti Sąjungos suteikiamų teisių įgyvendinimo procesines taisykles neturi pirmenybės į nacionalinę teisinę tvarką įtraukti naujas teisių gynimo priemones, kad užtikrintų Sąjungos teisės taikymą(10);

D.  kadangi ESTT nustatyta praktika palengvina jo bendradarbiavimą su valstybių narių teismais ir kartu padeda gerinti piliečių ir valstybių narių nacionalinių teismų supratimą apie Sąjungos teisę;

Chartija

E.  kadangi Chartijos 47 straipsnyje ir EŽTK 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą yra viena pagrindinių teisinės valstybės ir demokratijos garantijų, neatsiejama nuo viso civilinio proceso;

F.  kadangi, nors Chartijos 47 straipsnis yra privalomas, o EŽTK 6 straipsnyje nustatytas vienas bendrųjų Sąjungos teisės principų, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą apsaugos lygis civiliniame procese ir visų pirma ieškovo teisės kreiptis į teismą ir atsakovo teisių į gynybą pusiausvyra visoje Sąjungoje nėra suderinti;

G.  kadangi teisės aktai, kuriais, kaip pagrindinė teisė, reglamentuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, vis dėlto buvo papildyti keliais procesiniais Sąjungos antrinės teisės aktais, įskaitant Ieškinių dėl nedidelių sumų reglamentą(11), Teisinės pagalbos direktyvą(12), rekomendaciją dėl kolektyvinio teisių gynimo(13), Direktyvą dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus(14) ir Direktyvą dėl žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo(15);

Sąjungos acquis bendradarbiavimo civilinės teisenos klausimais srityje

H.  kadangi yra didesnė tikimybė, kad Sąjungos piliečiams, ypač tiems, kurie iš vienos valstybės narės vyksta į kitą, teks susidurti su kitos valstybės narės civilinio proceso sistema;

I.  kadangi Sąjungos lygmeniu nustačius būtiniausius civilinio proceso standartus galėtų būti padedama modernizuoti nacionalinius teismo procesus, sukurti vienodas sąlygas įmonėms ir paspartinti ekonomikos augimą, užtikrinant teismų sistemų efektyvumą ir veiksmingumą, kartu sudarant piliečiams palankesnes sąlygas kreiptis į teismą Sąjungoje ir padedant užtikrinti Sąjungos pagrindines laisves;

J.  kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas su civiliniu procesu susijusius klausimus vis dažniau sprendžia ne tik horizontaliai, pvz., nustatydamas neprivalomas priemones(16), bet taip pat ir konkrečiuose sektoriuose, kurie patenka į įvairias politikos sritis, pvz., intelektinės nuosavybės(17), vartotojų apsaugos(18), o neseniai – ir konkurencijos teisės(19);

K.  kadangi procedūrų taisyklių derinimas Sąjungos lygmeniu ne kartą kritikuotas dėl fragmentiškumo, o atsirandant tokiems su konkrečiais sektoriais susijusiems civilinį procesą reglamentuojantiems Sąjungos teisės aktams kyla problemų ir valstybėse narėse, ir dėl įvairių Sąjungos priemonių nuoseklumo;

L.  kadangi siūloma direktyva siekiama nustatyti sprendimų priėmimo civilinės teisenos srityje sistemą, susisteminant galiojančias Sąjungos civilinio proceso taisykles ir į jų taikymo sritį įtraukiant visas į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančias bylas;

M.  kadangi siūloma direktyva skirta padėti pasiekti labiau koordinuotą, nuoseklesnį ir sistemiškesnį požiūrį į civilinės teisenos sistemas, kuris nebus ribojamas dėl atskiros šalies sienų, interesų ir išteklių;

Pasiūlymo teisinis pagrindas

N.  kadangi pagal ES sutarties 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį (kompetencijos suteikimo principas) Sąjunga gali priimti teisės aktus tam tikroje teritorijoje tik jeigu jai aiškiai suteikiama kompetencija tai daryti ir jeigu ji laikosi subsidiarumo ir proporcingumo principų;

O.  kadangi pagal esamas Sutartis pagrindinis civilinio proceso suderinimo teisinis pagrindas nustatytas SESV V antraštinėje dalyje „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė“;

P.  kadangi Lisabonos sutartyje buvo išlaikytas reikalavimas nustatyti Sąjungos kompetencijos tarpvalstybinį aspektą, kuris lemia, kad Sąjungos veiksmai civilinės teisenos srityje galimi tik jeigu byloje yra bent dvi skirtingas valstybes nares siejančių veiksnių (pvz., gyvenamoji vieta, veiklos vieta ir pan.);

Q.  kadangi 114 straipsnio bendroji nuostata dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, skirtų vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, suderinimo buvo ir tebėra naudojama kaip teisinis pagrindas priimant įvairias konkrečiam sektoriui skirtas direktyvas, kuriomis suderinami kai kurie civilinio proceso aspektai, pvz., Intelektinės nuosavybės teisių gynimo direktyvą ir naujausią Direktyvą dėl žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo;

R.  kadangi pagal SESV 67 straipsnio 4 dalį Sąjunga turėtų sudaryti palankias sąlygas pasinaudoti teisingumu, ypač taikydama teisminių ir neteisminių sprendimų civilinėse bylose tarpusavio pripažinimo principą, įtvirtintą SESV 81 straipsnyje;

Tarpusavio pasitikėjimas Europos teisminėje erdvėje

S.  kadangi laisvas teisminių institucijų sprendimų judėjimas yra glaudžiai susijęs su poreikiu užtikrinti pakankamą įvairių valstybių narių teisminių institucijų tarpusavio pasitikėjimą, visų pirma procesinių teisių apsaugos srityje;

T.  kadangi šiomis aplinkybėmis „tarpusavio pasitikėjimas“ suprantamas kaip valstybių narių pasikliovimas viena kitos teisės ir teismų sistemomis ir draudimas tikrinti kitų valstybių ir jų teisminių institucijų darbą;

U.  kadangi tarpusavio pasitikėjimo principas, kuriuo Sąjungos piliečiams ir įmonėms užtikrinamas pakankamas stabilumas ir nuspėjamumas, padeda padidinti teisinį tikrumą;

V.  kadangi įgyvendinant teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principą ir jo laikantis, kartu vykdant būtiną teisės aktų derinimą, būtų sudarytos palankesnės sąlygos institucijų bendradarbiavimui ir asmens teisių teisinei apsaugai;

W.  kadangi principų ir taisyklių pavidalu sukurta Sąjungos bendrų būtiniausių standartų sistema, kuria nustatoma proceso šalių pagrindinių teisių pusiausvyra siekiant užtikrinti visišką valstybių narių teismų sistemų tarpusavio pasitikėjimą, taptų pirmuoju žingsniu siekiant su civiliniu procesu susijusių nacionalinių taisyklių konvergencijos;

X.  kadangi siekiant užtikrinti tarpusavio pasitikėjimą pageidautina ir iš tikrųjų reikia, kad būtų nustatytos civilinio proceso veiksmingumo ir efektyvumo, taip pat vienodo požiūrio į proceso šalis procesinės garantijos ir kad jų būtų paisoma;

Y.  kadangi priėmus tokią bendrų būtiniausių standartų sistemą visoje Sąjungoje taip pat būtų nustatytas būtiniausias civilinio proceso kokybės lygis, taigi būtų padėta ne tik sustiprinti teisminių institucijų tarpusavio pasitikėjimą, bet ir užtikrinti sklandesnį vidaus rinkos veikimą, nes manoma, kad dėl valstybių narių civilinio proceso skirtumų, inter alia, gali būti trikdoma prekyba, o įmonės ir vartotojai gali būti atgrasyti nuo naudojimosi savo vidaus rinkos teisėmis;

Kiti aspektai

Z.  kadangi būtina suderinti Sąjungos valstybių narių procesinę tvarką; kadangi siūloma direktyva turėtų tapti pirmuoju žingsniu siekiant toliau derinti valstybių narių civilinės teisenos sistemas ir skatinti jų tolesnę konvergenciją, o ilgainiui – sukurti Sąjungos civilinio proceso kodeksą;

AA.  kadangi siūloma direktyva nedaro poveikio nei valstybių narių teisminei struktūrai, nei pagrindinėms civilinio proceso vykdymo ypatybėms, tačiau užtikrina veiksmingesnes nacionalines procesines taisykles;

AB.  kadangi todėl yra labai svarbu priimti ir tinkamai įgyvendinti teisės aktus, kuriuose būtų numatyta priimti Sąjungos bendrus būtiniausius civilinio proceso standartus;

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, susijusi su nacionaline procesine autonomija ir veiksminga teismine apsauga

1.  atkreipia dėmesį į labai svarbų vaidmenį, kurį ESTT, suformavęs supratimą apie tai, ką Sąjungos teisinei sistemai reiškia civilinis procesas, atlieka kuriant Sąjungos civilinio proceso pagrindą;

2.  tačiau pažymi, kad, nors kai kurie civilinio proceso standartai, kurie šiuo metu yra pripažinti kaip Sąjungos procesinės sistemos dalis, buvo išaiškinti ESTT praktikoje, galiausiai turėtų būti laikoma, kad ESTT standartus išaiškina, o ne nustato;

3.  todėl pabrėžia, kad didelė ESTT patirtis vertinant taisomąsias ir procesines taisykles, taip pat kompromisai ir įvairios vertybės, kurių jis siekia, yra labai naudingi ir į juos reikėtų atsižvelgti siekiant priimti bendrą horizontalųjį teisėkūros aktą, kuriame būtų numatyti bendrieji civilinio proceso standartai;

Chartija

4.  pabrėžia, kad siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę kreiptis į teismą reikėtų išsaugoti ir toliau plėsti bendradarbiavimo tinklus ir duomenų bazes, kuriomis stiprinamas teisminis bendradarbiavimas ir keitimasis informacija;

5.  todėl ypač palankiai vertina pokyčius e. teisingumo srityje ir visų pirma tai, kad sukurti Europos teisminis tinklas ir Europos e. teisingumo portalas, kuris taps vieno langelio principu pagrįstu Sąjungos teisingumo srities informacijos šaltiniu;

Sąjungos acquis bendradarbiavimo civilinės teisenos klausimais srityje

6.  taip pat ragina Komisiją įvertinti, ar reikėtų pasiūlyti papildomų priemonių, kuriomis būtų įtvirtintas ir sustiprintas horizontalusis požiūris į privatųjį pagal Sąjungos teisę suteikiamų teisių įgyvendinimą, ir ar būtų galima manyti, kad šiame dokumente siūlomais bendrais būtiniausiais civilinio proceso standartais skatinamas ir užtikrinamas toks horizontalusis modelis;

7.  kartoja, kad ypač svarbu sistemingai rinkti statistinius duomenis apie bendradarbiavimo civilinės teisenos klausimais srityje galiojančių Sąjungos priemonių taikymą ir rezultatus;

8.  todėl kviečia Komisiją įvertinti, ar papildomos valstybių narių įgyvendinimo priemonės galėtų padėti užtikrinti veiksmingą atskirų Sąjungos procedūrų taikymą, ir nurodo, kad tuo tikslu turėtų būti nustatyta patikimos ir sistemingos priežiūros, kurią vykdytų Komisija, tvarka;

Pasiūlymo teisinis pagrindas

9.  pažymi, kad remiantis SESV 114 straipsniu (vidaus rinkos derinimas) buvo priimta nemažai procesinio pobūdžio Sąjungos aktų; kad 114 straipsnis dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, skirtų vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, suderinimo buvo ir tebėra naudojamas kaip teisinis pagrindas priimant įvairias konkrečiam sektoriui skirtas direktyvas, kuriomis suderinami kai kurie civilinio proceso aspektai, pvz., Intelektinės nuosavybės teisių gynimo direktyvą;

10.  tačiau pažymi, kad SESV 81 straipsnyje numatyta priimti priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose, įskaitant valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimo priemones, visų pirma tais atvejais, kai tai būtina siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą; todėl mano, kad tinkamas siūlomos teisėkūros priemonės teisinis pagrindas yra SESV 81 straipsnis;

11.  nurodo, kad sąvoka „tarpvalstybinis pobūdis“, vartojama SESV 81 straipsnio 1 dalies tekste kalbant apie bendradarbiavimo civilinės teisenos srityje priemonių patvirtinimą, turėtų būti aiškinama plačiau, taigi neturėtų būti laikoma sąvokos „tarpvalstybinis bylinėjimasis“ sinonimu;

12.  pažymi, kad sąvoka „tarpvalstybinio pobūdžio bylos“ šiuo metu aiškinama gana siaurai, todėl atsirado du taisyklių rinkiniai ir dvi proceso šalių kategorijos, o dėl to gali kilti papildomų problemų ir nereikalingo sudėtingumo; todėl pabrėžia, kad šią sąvoką reikėtų išaiškinti plačiau;

13.  šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad šiame dokumente siūlomais bendrais būtiniausiais civilinio proceso standartais būtų užtikrintas dar didesnis veiksmingumas, jeigu valstybės narės į jų taikymo sritį įtrauktų ne tik į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančias bylas, bet apskritai ir tarpvalstybinio pobūdžio, ir išimtinai vidaus bylas;

Tarpusavio pasitikėjimas Europos teisminėje erdvėje

14.  pažymi, kad, kiek tai susiję su civiline teisena, pagrindinė Sąjungos veikla Europos teisingumo erdvėje yra susijusi su priemonių, kuriomis reglamentuojama jurisdikcija, lis pendens ir tarpvalstybinis teismo sprendimų vykdymo užtikrinimas, nustatymu;

15.  pakartoja ir pabrėžia, kad dėl laisvo teismo sprendimų judėjimo sustiprėjo valstybių narių teisminių institucijų tarpusavio pasitikėjimas, taigi padidėjo teisinis tikrumas, o Sąjungos piliečiams ir įmonėms buvo užtikrintas pakankamas stabilumas ir nuspėjamumas;

16.  tuo klausimu pabrėžia, kad tarpusavio pasitikėjimas yra sudėtinga sąvoka ir kad kuriant tą pasitikėjimą tam tikrą vaidmenį atlieka įvairūs veiksniai, pvz., teisėjų švietimas, tarpvalstybinis teisminis bendradarbiavimas ir teisėjų keitimasis patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais;

17.  pažymi, kad tarpusavio pasitikėjimą galima skatinti taikant, inter alia, su teisėkūra nesusijusius metodus, kaip antai teisėjų bendradarbiavimą Europos teisėjų mokymo tinkle ar dalyvavimą mokyme;

18.  todėl palankiai vertina devynis Europos teisėjų mokymo tinklo teisėjų mokymo principus, kurie buvo priimti jo 2016 m. generalinėje asamblėjoje, nes jie yra Europos teisminių institucijų ir teisėjų mokymo įstaigų bendras mokymo pagrindas ir sistema;

19.  vis dėlto tvirtina, kad griežtai teisiniu požiūriu tarpusavio pasitikėjimas iš esmės suponuoja, jog valstybių narių nacionalinės teisminės institucijos laiko, kad viena kitos procesinė tvarka – ir teorijoje, ir praktikoje – garantuoja teisingą civilinį procesą;

20.  todėl atkreipia dėmesį į tai, kad parengus sistemingus būtiniausius Sąjungos civilinio proceso standartus, kurie būtų nustatyti bendroje horizontaliojoje direktyvoje, sustiprėtų valstybių narių teisminių institucijų tarpusavio pasitikėjimas ir visoje Sąjungoje būtų užtikrinta bendra pagrindinių procesinių teisių civilinėse bylose pusiausvyra, taip visoje Sąjungoje būtų kuriamas didesnis bendras teisingumo, teisinio tikrumo ir nuspėjamumo pojūtis;

Bendri būtiniausi civilinio proceso standartai

21.  pabrėžia, kad veiksmingos civilinio proceso sistemos atlieka labai svarbų vaidmenį siekiant puoselėti teisinę valstybę ir pagrindines Sąjungos vertybes. Jos taip pat yra būtina tvarių investicijų ir įmonėms bei vartotojams palankios aplinkos sąlyga;

22.  mano, kad nepakankamai aiškiai išdėstyti tarpvalstybinio pobūdžio ginčuose piliečiams, vartotojams ir įmonėms taikomi senaties terminai gali kliudyti pasinaudoti teise kreiptis į teismą. Todėl ragina Komisiją ir valstybes nares įvertinti šių senaties terminų taikymo civiliniame procese suderinimo galimybes ir tikslingumą;

23.  mano, jog aiškiai reikia teisės akto, kad būtų nustatyti civilinėms byloms taikytini procesiniai standartai, ir ragina Komisiją pateikti Stokholmo programos, kurią Europos Vadovų Taryba priėmė laisvės, saugumo ir teisingumo srityje, įgyvendinimo veiksmų planą;

24.  todėl, vadovaudamasis SESV 225 straipsniu, Komisijos prašo iki 2018 m. birželio 30 d. pagal SESV 81 straipsnio 2 dalį pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl bendrų būtiniausių civilinio proceso standartų, kuriame būtų atsižvelgta į šio dokumento priede nustatytas rekomendacijas;

25.  patvirtina, kad prie šios rezoliucijos pridėtose rekomendacijose paisoma pagrindinių teisių ir subsidiarumo bei proporcingumo principų;

26.  mano, kad prašomas pateikti pasiūlymas neturi finansinio poveikio, nes nustačius būtiniausius civilinio proceso standartus bus užtikrinta masto ekonomija – sumažės proceso šalių ir jų atstovų išlaidos, nes jiems nereikės susipažinti su kitos šalies civilinio proceso tvarka;

o
o   o

27.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir pridedamas rekomendacijas Komisijai ir Tarybai bei valstybių narių parlamentams ir vyriausybėms.

REZOLIUCIJOS PRIEDAS.

REKOMENDACIJOS DĖL EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVOS DĖL ES BENDRŲ BŪTINIAUSIŲ CIVILINIO PROCESO STANDARTŲ

A.  PRAŠOMO PATEIKTI PASIŪLYMO PRINCIPAI IR TIKSLAI

1.  Sąjungoje teisės aktų vykdymo užtikrinimas teismuose ir toliau daugiausia reglamentuojamas nacionalinėmis procesinėmis taisyklėmis ir praktika. Nacionaliniai teismai taip pat yra Sąjungos teismai. Taigi tai, ar bus užtikrintas sąžiningumas, teisingumas ir efektyvumas, taip pat veiksmingas Sąjungos teisės aktų taikymas, priklauso nuo to, kaip juose vykdomi teismo procesai.

2.  Taikant civilinėse bylose priimtų teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principą, valstybės narės ėmė labiau pasitikėti viena kitos civilinės teisenos sistemomis, o tuo tarpu valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimas gali palengvinti institucijų tarpusavio bendradarbiavimą ir žmogaus teisių teisminę apsaugą. Tarpusavio pasitikėjimo laipsnis labai priklauso nuo keleto kriterijų, tarp kurių, inter alia, – ieškovų arba atsakovų teisių apsaugos mechanizmai ir teisės kreiptis į teismą užtikrinimas.

3.  Nors valstybės narės yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) šalys, patirtis rodo, kad vien tai ne visada savaime suteikia pakankamai pasitikėjimo kitų valstybių narių civilinės teisenos sistemomis. Valstybių narių nacionalinės civilinio proceso taisyklės gerokai skiriasi, dažnai tam tikrų pagrindinių procesinių principų ir garantijų požiūriu, todėl galėtų būti pakirstas teisminių institucijų tarpusavio pasitikėjimas.

4.  Taigi siekiant apsaugoti pagrindines Sąjungos piliečių teises ir laisves, padėti modernizuoti nacionalinius procesus ir užtikrinti vienodas sąlygas įmonėms ir didesnį augimą, kurį lemia veiksmingos ir efektyvios teisės sistemos, būtina priimti direktyvą, kurioje būtų labiau išplėtoti Chartijoje ir EŽTK nustatyti būtiniausi standartai. Teisingas tokio pasiūlymo teisinis pagrindas – SESV 81 straipsnio 2 dalis, susijusi su bendradarbiavimo civilinėse bylose priemonėmis. Direktyva turi būti priimta pagal įprastą teisėkūros procedūrą.

5.  Bendri būtiniausi civilinio proceso standartai yra būtini siekiant sudaryti tvirtą pagrindą nacionalinės teisės aktų derinimui ir tobulinimui, atsižvelgiant į valstybėms narėms suteikiamą lankstumą rengiant naujus civilinį procesą reglamentuojančius teisės aktus ir taip pat į bendrą sutarimą dėl praktikos civilinės teisenos srityje principų.

6.  Nustačius bendrus būtiniausius standartus turėtų padidėti pasitikėjimas visų valstybių narių civilinės teisenos sistemomis, o dėl to būtų sudarytos sąlygos teismams veiksmingiau, greičiau ir lanksčiau bendradarbiauti tarpusavio pasitikėjimo sąlygomis. Tokios bendros būtiniausios taisyklės taip pat turėtų padėti pašalinti laisvo piliečių judėjimo valstybių narių teritorijose kliūtis ir tokiu būdu užtikrinti, kad visų pirma į užsienį keliaujantiems asmenims neliktų abejonių dėl to, kaip elgtis susidūrus su civilinio proceso sistemomis kitoje valstybėje narėje.

7.  Siūloma direktyva nesiekiama visiškai pakeisti valstybių narių nacionalinių civilinio proceso sistemų. Šia direktyva, kurioje paisoma nacionalinių ypatumų ir pagrindinės teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, užtikrinančios veiksmingą ir faktišką naudojimąsi teise kreiptis į teismą, siekiama nustatyti bendrus būtiniausius valstybių narių civilinio proceso veikimo ir vykdymo visose į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančiose bylose standartus. Ja taip pat siekiama sudaryti pagrindą laipsniškai stiprinti valstybių narių civilinio proceso sistemų derinimą.

8.  Šis pasiūlymas nedaro poveikio valstybių narių nuostatoms dėl jų teismų darbo organizavimo ir jų teisėjų skyrimo taisyklėms.

9.  Šis pasiūlymas atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus, nes valstybės narės, veikdamos pavieniui, negali nustatyti būtiniausių civilinio proceso standartų ir šiuo pasiūlymu neviršijama to, kas absoliučiai būtina siekiant Sąjungoje užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą ir tarpusavio pasitikėjimą.

B.  PRAŠOMO PATEIKTI PASIŪLYMO TEKSTAS

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Europos Sąjungos bendrų būtiniausių civilinio proceso standartų

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 81 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Europos Parlamento prašymą, pateiktą Europos Komisijai,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę,

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros,

kadangi:

(1)  Sąjunga yra užsibrėžusi tikslą puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Siekdama palaipsniui kurti tokią erdvę, Sąjunga turi patvirtinti priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose, ypač kai jos yra būtinos tinkamam vidaus rinkos veikimui;

(2)  pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 81 straipsnio 2 dalį tomis priemonėmis turėtų būti siekiama, be kita ko, užtikrinti teismo sprendimų tarpusavio pripažinimą ir vykdymą valstybėse narėse, dokumentų įteikimą kitose valstybėse narėse, bendradarbiavimą renkant įrodymus, galimybę veiksmingai naudotis teise kreiptis į teismą ir civiliniam procesui tinkamai veikti trukdančių kliūčių šalinimą, prireikus skatinant valstybėse narėse taikomų civilinio proceso normų suderinamumą;

(3)  pagal 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperės Europos Vadovų Tarybos pirmininkaujančios valstybės narės išvadas, ypač jų 33 punktą, pagerintas nuosprendžių ir kitų teismo sprendimų tarpusavio pripažinimas ir būtinas teisės aktų derinimas sudarytų palankesnes sąlygas kompetentingoms valdžios institucijoms bendradarbiauti ir užtikrinti teisminę asmens teisių apsaugą. Todėl tarpusavio pripažinimo principas turėtų tapti teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose Sąjungoje pagrindu;

(4)  pagal Komisijos veiksmų planą dėl Stokholmo programos, kurią Europos Vadovų Tarybą priėmė laisvės, saugumo ir teisingumo srityje, įgyvendinimo, Europos teisminė erdvė ir tinkamas bendrosios rinkos veikimas grindžiami kertiniu tarpusavio pripažinimo principu, kuris savo ruožtu pagrįstas idėja, kad valstybės narės pasitiki viena kitos teismų sistemomis. Šis principas gali būti veiksmingai taikomas tik tuo atveju, jeigu teisėjai, teisininkai, įmonės ir piliečiai pasitiki vieni kitais. To pasitikėjimo laipsnis priklauso nuo keleto kriterijų, įskaitant proceso šalių procesinių teisių apsaugos civiliniame procese mechanizmų buvimą. Todėl siekiant užtikrinti to principo taikymą, reikalingi bendri būtiniausi standartai, kuriais būtų sustiprinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, padidintas teismų sistemų efektyvumas ir padėta kurti veiksmingą teismo sprendimų vykdymo užtikrinimo tvarką;

(5)  šia direktyva, kuria bus nustatytos būtiniausios proceso šalių procesinių teisių apsaugos taisyklės ir užtikrinama galimybė lengviau pasinaudoti teise kreiptis į teismą, turėtų būti sustiprintas valstybių narių pasitikėjimas kitų valstybių narių civilinės teisenos sistemomis, taigi galėtų būti padėta Sąjungoje puoselėti pagrindinių teisių kultūrą, taip pat užtikrinti veiksmingesnę vidaus rinką, o kartu turėtų užtikrintos Sąjungos pagrindinės laisvės sukuriant labiau pagrįstą bendrą teisingumo, teisinio tikrumo ir nuspėjamumo pojūtį;

(6)  šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos tarpvalstybinio pobūdžio civiliniams ginčams, įskaitant ginčus, kylančius dėl Sąjungos teisės garantuojamų teisių ir laisvių pažeidimų. Šioje direktyvoje minimi pagal Sąjungos teisę užtikrintų teisių pažeidimai apima bet kokius atvejus, kai dėl Sąjungos lygmeniu nustatytų taisyklių pažeidimo fiziniams ir juridiniams asmenims padaroma arba gali būti padaroma žala. Valstybės narės šios direktyvos nuostatas gali netrukdomos taikyti ir išimtinai nacionalinės civilinės teisenos byloms;

(7)  visos valstybės narės yra 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos susitariančiosios šalys. Šioje direktyvoje nurodyti klausimai turi būti sprendžiami laikantis tos konvencijos ir visų pirma paisant teisių į teisingą bylos nagrinėjimą ir į veiksmingą teisinę gynybą;

(8)  šia direktyva siekiama skatinti taikyti bendrus būtiniausius civilinio proceso standartus, kad Sąjungoje būtų užtikrinta veiksminga teisė kreiptis į teismą. Visuotinai pripažinta teisė kreiptis į teismą taip pat įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje;

(9)  civilinį procesą reikėtų dar patobulinti pasinaudojant technologijų pažanga teisingumo srityje ir naujomis priemonėmis, kuriomis gali naudotis teismai, nes jos gali padėti įveikti geografinius atstumus ir sumažinti dėl jų kylančias dideles išlaidas ir ilgą proceso trukmę. Siekiant dar sumažinti bylinėjimosi išlaidas ir sutrumpinti proceso trukmę, šalys ir teismai turėtų būti labiau skatinami naudotis šiuolaikinėmis ryšių technologijomis;

(10)  kad asmenys galėtų būti apklausti nereikalaujant, kad jie atvyktų į teismą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad žodinį nagrinėjimą ir įrodymų rinkimą apklausiant liudytojus, ekspertus ar šalis būtų galima vykdyti naudojant bet kurias tinkamas nuotolinio ryšio priemones, išskyrus atvejus, kai dėl ypatingų bylos aplinkybių tokios technologijos naudojimas būtų netinkamas teisingam bylos nagrinėjimui užtikrinti. Ši nuostata nedaro poveikio Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001(20) taikymui.

(11)  valstybių narių teismai turėtų turėti galimybę techniniais, teisiniais ar kitais su įrodymais susijusiais klausimais kliautis ekspertų išvadomis. Išskyrus atvejus, kai reikia imtis prievartos priemonių, ir vadovaujantis laisve teikti paslaugas bei Teisingumo Teismo praktika, vienos valstybės narės teisėjai turėtų turėti galimybę paskirti ekspertus, kurie atliktų ekspertizę kitoje valstybėje narėje, o jai vykdyti nebūtų būtina iš anksto gauti leidimą. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas atlikti teisminę ekspertizę ir atsižvelgiant į kliūtis, su kuriomis susiduriama vienos valstybės narės jurisdikcijoje norint paskirti pakankamai kvalifikuotus ekspertus, pavyzdžiui, dėl techninio bylos sudėtingumo arba dėl tiesioginių ar netiesioginių ekspertą ir proceso šalis siejančių ryšių, turėtų būti sukurtas ir nuolat atnaujinamas visų nacionalinių ekspertų sąrašų Europos katalogas, kuris turėtų būti skelbiamas Europos e. teisingumo portale;

(12)  laikinosiomis ir apsaugos priemonėmis turėtų būti užtikrinta tinkama pareiškėjo interesų siekti, kad būtų suteikta laikinoji apsauga, ir atsakovo interesų užkirsti kelią piktnaudžiavimui tokia apsauga pusiausvyra. Jeigu nustatyti laikinąsias priemones prašoma, kol teismas nėra priėmęs sprendimo, teismas, kuriam pateiktas šis prašymas, turėtų būti įsitikinęs, remdamasis pareiškėjo pateiktais įrodymais, jog yra tikėtina, kad jo reikalavimas atsakovo atžvilgiu dėl bylos esmės bus patenkintas. Be to, visais atvejais turėtų būti reikalaujama, jog pareiškėjas teismui įrodytų, kad jo reikalavimui skubiai reikalinga teisminė apsauga ir kad be laikinųjų priemonių gali būti trukdoma arba gerokai sunkiau įvykdyti esamą arba būsimą teismo sprendimą;

(13)  šios direktyvos nuostatos neturėtų daryti poveikio konkrečių nuostatų dėl intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimo, įtvirtintų Sąjungos aktuose ir visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/48/EB(21), taikymui. Ji taip pat neturėtų daryti poveikio konkrečių nuostatų dėl tarpvalstybinių skolų išieškojimo, įtvirtintų Reglamente dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo(22), taikymui;

(14)  teismams turėtų būti pavestas svarbus vaidmuo ginant visų šalių teises ir interesus, taip pat efektyviai ir veiksmingai organizuojant civilinį procesą;

(15)  Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimo politikoje numatytas tikslas užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą, geresnį teisės kreiptis į teismus įgyvendinimą ir stiprinti tarpusavio pasitikėjimą turėtų apimti galimybę naudotis teisminiais ir neteisminiais ginčų sprendimo būdais. Siekdamos skatinti šalis naudotis tarpininkavimu, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų senaties terminams taikomos taisyklės neužkirstų kelio šalims kreiptis į teismą ar arbitražą, jeigu jų bandymas išspręsti ginčą tarpininkavimo būdu būtų nesėkmingas;

(16)  dėl valstybių narių civilinio proceso taisyklių, ypač reglamentuojančių dokumentų įteikimą, skirtumų būtina apibrėžti būtiniausius reikalavimus, kurie turėtų būti taikomi į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančioms civilinėms byloms. Visų pirma pirmenybė turėtų būti teikiama dokumentų įteikimo būdams, kuriais užtikrinamas skubus ir saugus įteikiamų dokumentų gavimas, patvirtinamas pristatymo įrodymu. Todėl turėtų būti visapusiškai skatinama naudoti šiuolaikines ryšių technologijas. Elektroninis dokumentų įteikimas šalims turėtų būti prilygintas įteikimui paštu. Turimomis elektroninėmis priemonėmis turėtų būti užtikrinama, kad gaunamų dokumentų ir kito susirašinėjimo turinys būtų tikras ir teisingas ir atitiktų siunčiamų dokumentų ir kito susirašinėjimo turinį ir kad pagal gavimo patvirtinimui naudojamą metodą adresatas patvirtintų gavęs dokumentus ir taip pat būtų patvirtinama jų gavimo data;

(17)  valstybės narės turėtų užtikrinti, kad civilinio proceso šalys turėtų teisę į savo pasirinktą advokatą. Tarpvalstybinių ginčų atveju šalys turėtų turėti teisę į advokatą buveinės valstybėje preliminarioms konsultacijoms ir į kitą advokatą priimančioje valstybėje, kuris rūpintųsi bylinėjimusi. Bendravimo tarp šalių ir jų advokato konfidencialumas itin svarbus norint užtikrinti galimybę veiksmingai naudotis teise į teisingą bylos nagrinėjimą. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti susitikimų ir kitų formų bendravimo tarp advokato ir šalių konfidencialumą naudojantis šioje direktyvoje numatyta teise į advokatą. Bylos šalys turėtų turėti galimybę atsisakyti pagal šią direktyvą suteikiamos teisės, tačiau jos turi būti informuojamos apie galimas šios teisės atsisakymo pasekmes;

(18)  ieškovo neturėtų būti reikalaujama vykti į valstybę narę, kurioje kreipiamasi į teismą, teismo mokesčiams sumokėti ar tuo tikslu samdyti advokatą. Kad ieškovams būtų užtikrinama galimybė veiksmingai dalyvauti procese, valstybės narės turėtų mažų mažiausiai pasiūlyti bent vieną iš šioje direktyvoje nurodytų nuotolinio mokėjimo priemonių. Informacija apie teismo mokesčius ir mokėjimo būdus, taip pat apie valstybių narių valdžios institucijas ar organizacijas, kompetentingas teikti praktinę pagalbą, turėtų būti skaidri ir lengvai prieinama internetu naudojantis atitinkamomis nacionalinėmis svetainėmis;

(19)  valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų paisoma Chartijos 47 straipsnio trečioje pastraipoje numatytos pagrindinės teisės į teisinę pagalbą. Visi fiziniai arba juridiniai asmenys, kaip ieškovai arba atsakovai dalyvaujantys į šios direktyvos taikymo sritį patenkančiuose civiliniuose ginčuose, turėtų turėti galimybę įrodyti savo teises teismuose net jei dėl savo asmeninės finansinės padėties negali padengti bylinėjimosi išlaidų. Teisinė pagalba turėtų apimti konsultacijas iki bylinėjimosi, siekiant susitarti prieš prasidedant teismo procesui, teisinę pagalbą kreipiantis į teismą dėl bylos iškėlimo ir susijusią su atstovavimu teisme bei pagalbą, susijusią su bylinėjimosi išlaidomis. Ši nuostata nedaro poveikio Tarybos direktyvai 2003/8/EB(23);

(20)  kad Europos teisminė erdvė veiktų efektyviai, nepaprastai svarbu sukurti Europos teismų kultūrą, pagal kurią būtų visapusiškai laikomasi subsidiarumo, proporcingumo ir teismų nepriklausomumo principų. Itin svarbus šio proceso elementas yra teisėjų mokymas, nes taip skatinamas valstybių narių, praktikuojančių teisininkų ir piliečių tarpusavio pasitikėjimas. Šiuo požiūriu valstybės narės turėtų bendradarbiauti ir remti profesinį mokymą bei teisės specialistų geriausios praktikos mainus;

(21)  šioje direktyvoje nustatomos minimalios taisyklės. Valstybės narės gali plėsti šioje direktyvoje nustatytas teises, kad užtikrintų aukštesnio lygio apsaugą. Tokia aukštesnio lygio apsauga neturėtų būti kliūtis tarpusavio pasitikėjimo ir teisės netrukdomai kreiptis į teismą aspektais, kuriems stiprinti parengtos šios minimalios taisyklės. Taigi neturėtų būti pakenkta Chartijoje, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, numatytam apsaugos lygiui ir Sąjungos teisės viršenybei, nedalomumui ir veiksmingumui;

(22)  kadangi valstybės narės negali pakankamai veiksmingai siekti šios direktyvos tikslų, t. y. nustatyti bendrų minimalių civilinio proceso standartų – tačiau dėl veiksmų masto arba poveikio jų gali būti geriau siekiama Sąjungos lygmeniu – Sąjunga, vadovaudamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatytu subsidiarumo principu, gali tvirtinti priemones. Remiantis šiame straipsnyje nustatytu proporcingumo principu, pagal šią direktyvą neviršijama tai, kas būtina šiems tikslams pasiekti;

(23)  remiantis Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, [3 straipsniu] / [1 ir 2 straipsniais], [šios valstybės narės pranešė pageidaujančios dalyvauti priimant ir taikant šią direktyvą] / [nedarant poveikio šio protokolo 4 straipsniui, tos valstybės narės nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra joms privaloma ar taikoma];

(24)  pagal Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, 1 ir 2 straipsnius, Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma ar taikoma,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I SKYRIUS.

DALYKAS, TAIKYMO SRITIS IR TERMINŲ APIBRĖŽTYS

1 straipsnis

Dalykas

Šios direktyvos tikslas – siekiant užtikrinti visapusišką pagarbą Chartijos 47 straipsnyje ir EŽTK 6 straipsnyje pripažintai teisei į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, suderinti procesines sistemas nustatant būtiniausius civilinio proceso pradėjimo valstybių narių teismuose, vykdymo ir užbaigimo standartus.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.  Nepažeidžiant civilinio proceso normų, kurios yra arba gali būti numatytos Sąjungos ar nacionalinės teisės aktuose, jei tos normos yra palankesnės proceso šalims, ši direktyva taikoma civilinėms ir komercinėms byloms tarpvalstybinio pobūdžio ginčuose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį, išskyrus bylas, susijusias su teisėmis ir pareigomis, kuriomis šalys pagal atitinkamą taikytiną teisę negali pačios disponuoti. Ji netaikoma visų pirma mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (lot. acta jure imperii).

2.  Šioje direktyvoje sąvoka „valstybė narė“ reiškia valstybes nares, išskyrus [Jungtinę Karalystę, Airiją ir] Daniją.

3 straipsnis

Tarpvalstybinio pobūdžio ginčai

1.  Šioje direktyvoje tarpvalstybinio pobūdžio ginčas – tai ginčas, kai:

a)  bent vienos iš šalių nuolatinė gyvenamoji vieta ar nuolatinio buvimo vieta arba įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje kreipiamasi į teismą, arba

b)  abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta ar nuolatinio buvimo vieta yra toje pačioje valstybėje narėje, kurioje kreipiamasi į teismą, o sutarties vykdymo vieta, žalos padarymo vieta arba teismo sprendimo vykdymo vieta yra kitoje valstybėje narėje, arba

c)  abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta ar nuolatinio buvimo vieta yra toje pačioje valstybėje narėje, kurioje kreipiamasi į teismą, o ginčijamas klausimas patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

2.  Taikant 1 dalį, nuolatinė gyvenamoji vieta ar nuolatinio buvimo vieta nustatoma pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012(24) 62 ir 63 straipsnius.

II SKYRIUS.

BŪTINIAUSI CIVILINIO PROCESO STANDARTAI

Pirmas skirsnis.

Teisingi ir veiksmingi rezultatai

4 straipsnis

Bendroji prievolė užtikrinti veiksmingą teisminę apsaugą

Valstybės narės numato priemones, procedūras ir teisių gynimo priemones, kurios būtinos pagal Sąjungos teisę civilinėse bylose suteikiamų teisių įgyvendinimui užtikrinti. Tos priemonės, procedūros ir teisių gynimo priemonės turi būti sąžiningos bei teisingos ir neturi būti nepagrįstai sudėtingos ar brangios, taip pat neturi būti nustatomi nepagrįsti terminai ar nepateisinamai vilkinamas laikas, kartu atsižvelgiant į nacionalines ypatybes ir pagrindines teises.

Tos priemonės, procedūros ir teisių gynimo priemonės taip pat turi būti veiksmingos ir proporcingos ir taikomos taip, kad nebūtų sukuriamos kliūtys veiksmingai naudotis teise kreiptis į teismą ir kad būtų numatomos apsaugos priemonės, kuriomis būtų užkertamas kelias piktnaudžiauti tokiomis priemonėmis, procedūromis ar teisių gynimo priemonėmis.

5 straipsnis

Žodinis nagrinėjimas

1.  Valstybės narės užtikrina teisingą bylos nagrinėjimą. Jei šalys negali fiziškai dalyvauti arba šalims susitarus taikyti greitesnio ryšio priemones ir pritarus teismui, valstybės narės užtikrina, kad žodinį nagrinėjimą būtų galima surengti pasinaudojant tinkama nuotolinio ryšio technologija, kaip antai vaizdo konferencijos arba telekonferencijos, jeigu teismas turi galimybę ja naudotis.

2.  Jeigu apklausiamo asmens nuolatinė gyvenamoji vieta arba įprastinė gyvenamoji vieta yra ne toje pačioje valstybėje narėje, kurioje kreipiamasi į teismą, to asmens dalyvavimas žodiniame nagrinėjime per vaizdo konferenciją, telekonferenciją arba naudojant kitą tinkamą nuotolinio ryšio technologiją rengiamas pasinaudojant Reglamente (EB) Nr. 1206/2001 numatytomis procedūromis. Vaizdo konferencijų atveju atsižvelgiama į 2015 m. birželio 15 ir 16 d. Tarybos priimtas Tarybos rekomendacijas dėl tarpvalstybinių vaizdo konferencijų(25) ir į darbą, atliktą plėtojant Europos e. teisingumo portalą.

6 straipsnis

Laikinosios ir apsaugos priemonės

1.  Valstybės narės užtikrina, kad būtų nustatytos laikinosios priemonės, kuriomis būtų siekiama išsaugoti faktinę ar teisinę padėtį ir prieš inicijuojant teismo procesą dėl bylos esmės ir bet kuriuo tokio proceso etapu būtų garantuotas visapusiškas vėlesnio teismo sprendimo dėl bylos esmės veiksmingumas.

Tai, be kita ko, turi būti priemonės, nurodytos pirmoje pastraipoje, kuriomis siekiama užkirsti kelią bet kokiam gresiančiam pažeidimui arba tuoj pat nutraukti įtariamą pažeidimą, taip pat išsaugoti turtą, kuris būtinas siekiant užtikrinti, kad vėliau nebūtų trukdoma ar nebūtų gerokai sunkiau įvykdyti reikalavimą.

2.  Nustatant tokias priemones turi būti paisoma teisės į gynybą ir jos turi būti proporcingos įtariamo pažeidimo ypatybėms ir sunkumui, o prireikus turėtų būti galima numatyti garantijas dėl nepateisinamų reikalavimų atsakovo patirtoms išlaidoms ir žalai padengti. Teismai yra įgalioti reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų visus jam pagrįstai prieinamus įrodymus, kurių pakaktų jiems įsitikinti, jog prašoma laikinoji priemonė yra reikalinga ir yra proporcinga.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad tinkamai pagrįstais atvejais, kai dėl bet kokio delsimo pareiškėjui būtų padaryta nepataisoma žala arba kai yra akivaizdi grėsmė, kad įrodymai gali būti sunaikinti, laikinųjų priemonių būtų galima imtis neišklausius atsakovo. Tokiu atveju šalims apie tai pranešama nedelsiant ir ne vėliau kaip įgyvendinus priemones.

Tų priemonių peržiūra, įskaitant teisę būti išklausytam, atliekama atsakovo prašymu, siekiant per pagrįstą laikotarpį po pranešimo apie priemones nuspręsti, ar jos turėtų būti pakeistos, atšauktos ar patvirtintos.

Kai šios priemonės, nurodytos pirmoje pastraipoje, atšaukiamos arba kai vėliau nustatoma, kad pažeidimo ar jo grėsmės nebuvo, teismas atsakovo prašymu gali priimti nutartį, kuria pareiškėjas būtų įpareigotas atsakovui suteikti atitinkamą kompensaciją už bet kokią žalą, kurią jis patyrė dėl tų priemonių.

4.  Šis straipsnis nedaro poveikio Direktyvai 2004/48/EB ir Reglamentui (ES) Nr. 655/2014.

Antras skirsnis.

Teismo proceso veiksmingumas

7 straipsnis

Proceso veiksmingumas

1.  Valstybių narių teismai paiso teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, kuria užtikrinama galimybė veiksmingai naudotis teise kreiptis į teismą, taip pat rungimosi principo, visų pirma kai sprendžia dėl žodinio nagrinėjimo būtinumo, įrodinėjimo priemonių ir įrodymų rinkimo.

2.  Valstybių narių teismai kuo anksčiau imasi veiksmų, neatsižvelgdami į tai, ar konkretiems veiksmams įvairias proceso etapais yra nustatyti senaties terminai.

8 straipsnis

Pagrįsti sprendimai

Valstybės narės užtikrina, kad teismai per pagrįstą laikotarpį priimtų pakankamai išsamius ir pagrįstus sprendimus, kad šalys galėtų veiksmingai pasinaudoti visomis teisėmis į sprendimo peržiūrą arba apskundimą.

9 straipsnis.

Bendrieji proceso organizavimo principai

1.  Valstybės narės užtikrina, kad teismai aktyviai nagrinėtų juose iškeltas bylas ir užtikrintų teisingą, veiksmingą ginčų sprendimą bei darytų tai priimtinu tempu ir priimtinomis išlaidomis, nevaržydami šalių laisvės nustatyti savo bylos dalyką ir patvirtinamuosius įrodymus.

2.  Kiek tai pagrįstai praktiškai įmanoma, teismas organizuoja procesą konsultuodamasis su šalimis. Visų pirma aktyviai organizuojant procesą, be kita ko:

a)  šalys gali būti skatinamos proceso metu tarpusavyje bendradarbiauti;

b)  gali būti ankstyvajame etape nustatomi su procesu susiję klausimai;

c)  gali būti greitai nusprendžiama, kuriuos klausimus reikia išsamiai ištirti, ir be ilgų svarstymų išsprendžiami kiti klausimai;

d)  gali būti nusprendžiama dėl tvarkos, kuria turi būti sprendžiami klausimai;

e)  šalims gali būti padedama visapusiškai arba iš dalies išspręsti bylą;

f)  gali būti nustatomi tvarkaraščiai bylos nagrinėjimo pažangai kontroliuoti;

g)  tuo pat metu gali būti nagrinėjama tiek bylos aspektų, kiek teismas gali;

h)  byla gali būti nagrinėjama nereikalaujant, kad šalys asmeniškai dalyvautų šiame procese;

i)  gali būti naudojamasi turimomis techninėmis priemonėmis.

10 straipsnis

Įrodymų rinkimas

1.  Atsižvelgdamos į teisę į gynybą ir būtinybę apsaugoti konfidencialią informaciją, valstybės narės užtikrina veiksmingų įrodymų pateikimo, gavimo ir saugojimo priemonių prieinamumą.

2.  Renkant įrodymus, valstybės narės skatina naudotis šiuolaikinėmis ryšių technologijomis. Teismas, į kurį kreiptasi, naudoja paprasčiausias ir pigiausias įrodymų rinkimo priemones.

11 straipsnis

Teismo ekspertai

1.  Nedarydamos poveikio ginčo šalių galimybėms pateikti ekspertų įrodymus, valstybės narės užtikrina, kad teismas bet kuriuo metu galėtų paskirti teismo ekspertus, kad jie pareikštų nuomonę dėl konkrečių bylos aspektų. Teismas tokiam ekspertui pateikia visą informaciją, kurios reikia eksperto nuomonei parengti.

2.  Tarpvalstybiniuose ginčuose, išskyrus atvejus, kai reikia imtis prievartos priemonių arba kai ekspertizė atliekama vietose, susijusiose su valstybės narės valdžios įgyvendinimu, arba vietose, į kurias patekti arba kurių atžvilgiu imtis kitų veiksmų pagal valstybės narės, kurioje atliekama ekspertizė, teisę draudžiama arba leidžiama tik įgaliotiems asmenims, valstybės narės užtikrina, kad teismas galėtų paskirti teismo ekspertą, kuris atliktų ekspertizę už teismo jurisdikcijos ribų, o atitinkamai kitos valstybės narės institucijai iš anksto nereikėtų teikti jokio su tuo susijusio prašymo.

3.  Taikant šio straipsnio 1 ir 2 dalis, Komisija turi parengti Europos ekspertų katalogą, į kurį bus įtraukti esami nacionaliniai ekspertų sąrašai, ir paskelbti jį per Europos e. teisingumo portalą.

4.  Teismo ekspertai garantuoja nepriklausomumą ir nešališkumą, vadovaudamiesi 22 straipsnyje numatytomis teisėjams taikomomis nuostatomis.

5.  Ginčo šalys gali susipažinti su teismui pateikta teismo ekspertų nuomone ir pareikšti pastabas dėl jos.

Trečias skirsnis.

Teisė kreiptis į teismą

12 straipsnis

Ginčų sprendimas

1.  Valstybės narės užtikrina, jog teismas, jeigu jis laikosi nuomonės, kad ginčas gali būti išspręstas, bet kuriame proceso etape ir atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes šalims galėtų pasiūlyti pasinaudoti tarpininkavimu siekiant išspręsti ginčą arba išnagrinėti galimybę jį išspręsti.

2.  Pirma dalis nedaro poveikio ginčo šalių teisei pasirinkti tarpininkavimą pradedant su tuo ginču susijusį teisminį procesą ar kreipiantis į arbitražą prieš pasibaigiant senaties terminams.

13 straipsnis

Bylinėjimosi išlaidos

1.  Valstybės narės užtikrina, kad teismo mokesčiai, valstybėse narėse imami už civilinių ginčų nagrinėjimą, nebūtų neproporcingi ieškinio sumai ir kad dėl jų netaptų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga bylinėtis.

2.  Valstybėje narėje nustatytos civilinėse bylose taikomos teismo išlaidos netrukdo piliečiams iškelti bylą teisme arba pasinaudoti teise kreiptis į teismą.

3.  Šalims sudaroma galimybė teismo mokesčius sumokėti nuotolinio mokėjimo priemonėmis, įskaitant galimybę atlikti mokėjimą iš kitos valstybės narės nei ta, kurioje yra teismas, banko pavedimu arba kredito ar debeto kortele.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad informacija apie teismo mokesčius ir jų mokėjimo būdus, taip pat apie valstybių narių valdžios institucijas ar organizacijas, kompetentingas teikti praktinę pagalbą, būtų skaidresnė ir lengvai prieinama internete. Tuo tikslu valstybės narės perduoda tą informaciją Komisijai, o ši savo ruožtu užtikrina, kad ji būtų viešai paskelbta ir plačiai išplatinta visomis tinkamomis priemonėmis, visų pirma per Europos e. teisingumo portalą.

14 straipsnis

Principas „pralaimėjęs moka“

1.  Valstybės narės užtikrina, kad pralaimėjusioji šalis padengtų bylinėjimosi išlaidas, įskaitant (tačiau ne tik) visas kitos šalies advokato ar kito teisės specialisto atstovavimo arba dokumentų įteikimo ar vertimo išlaidas, kurios yra proporcingos ieškinio sumai ir kurių buvo neišvengiamai turėta.

2.  Jei viena ginčo šalis laimi tik iš dalies arba išskirtinėmis aplinkybėmis, teismai gali priimti nutartį, įpareigojančią teisingai padalyti išlaidas arba ginčo šalims padengti savo išlaidas.

3.  Ginčo šalis padengia visas nebūtinas išlaidas, kurias teismas arba kita šalis patyrė dėl to, kad ji kėlė nereikalingus klausimus arba kitaip nepagrįstai ginčijosi.

4.  Teismas gali pakoreguoti priteistą išlaidų sumą, atsižvelgdamas į nepagrįstą atsisakymą bendradarbiauti arba nesąžiningą dalyvavimą pagal 20 straipsnį dedamose pastangose išspręsti ginčą.

15 straipsnis

Teisinė pagalba

1.  Siekdamos užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą, valstybės narės užtikrina, kad teismai ginčo šaliai galėtų suteikti teisinę pagalbą.

2.  Teisine pagalba gali būti padengiamos visos šios išlaidos arba jų dalis:

a)  teismo mokesčiai, kuriems taikomos bendros ar dalinės nuolaidos arba kurių terminas peržiūrimas;

b)  teisinės pagalbos ir atstovavimo išlaidos, susijusios su:

i)  konsultacijomis iki bylinėjimosi pradžios siekiant išspręsti ginčą iki teismo proceso pradžios pagal 12 straipsnio 1 dalį;

ii)  proceso teisme pradėjimu ir vykdymu;

iii)  visomis su procesu susijusiomis išlaidomis, įskaitant išlaidas, susijusias su teisinės pagalbos prašymu;

iv)  sprendimų vykdymo užtikrinimu;

c)  kitos su procesu susijusios būtinos išlaidos, kurias turi padengti ginčo šalis, įskaitant tos šalies ir jos atstovo išlaidas, susijusias su liudytojais, ekspertais, vertėjais žodžiu ir raštu, taip pat būtinas kelionės, apsigyvenimo ir pragyvenimo išlaidas;

d)  ginčą laimėjusiai šaliai priteistos išlaidos, jeigu pareiškėjas pralaimi bylą pagal 14 straipsnio nuostatas.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad bet kuris fizinis asmuo, kuris yra Europos Sąjungos pilietis arba kurioje nors Europos Sąjungos valstybėje narėje teisėtai gyvenantis trečiosios šalies pilietis, turėtų teisę prašyti teisinės pagalbos tais atvejais, kai:

a)  jis dėl savo ekonominės padėties visiškai arba iš dalies negali atlyginti šio straipsnio 2 dalyje nurodytų išlaidų, ir

b)  pareiškėjas, atsižvelgiant į jo procesinę padėtį, turi pagrįstą galimybę laimėti bylą, dėl kurios teikia teisinės pagalbos prašymą, ir

c)  teisinės pagalbos prašymą teikiantis ieškovas pagal atitinkamas nacionalines nuostatas turi teisę reikšti ieškinius.

4.  Juridiniai asmenys turi teisę prašyti teisinės pagalbos, kuri teikiama atleidžiant nuo išankstinio bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo ir (arba) užtikrinant advokato pagalbą. Spręsdami, ar suteikti tokią pagalbą, teismai, be kita ko, gali atsižvelgti į:

a)  atitinkamo juridinio asmens teisinę formą ir į tai, ar jis siekia pelno;

b)  dalininkų ar akcininkų finansinį pajėgumą;

c)  tų dalininkų ar akcininkų gebėjimą gauti reikiamą sumą ieškiniui pareikšti.

5.  Valstybės narės turi užtikrinti, kad Sąjungos piliečiai ir juridiniai asmenys būtų informuojami apie kreipimosi dėl teisinės pagalbos procedūrą pagal 1–4 dalis, siekiant šios procedūros veiksmingumo ir prieinamumo.

6.  Šis straipsnis nedaro poveikio Direktyvai 2003/8/EB.

16 straipsnis

Finansavimas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai ieškinį finansuoja privati trečioji šalis, tai privačiai trečiajai šaliai būtų draudžiama:

a)  siekti daryti įtaką procesiniams šalies ieškovės sprendimams, įskaitant sprendimus dėl susitarimų;

b)  finansuoti ieškinį prieš atsakovą, kuris yra lėšų teikėjo konkurentas, arba atsakovą, nuo kurio lėšų teikėjas priklausomas;

c)  nustatyti per dideles palūkanas už suteiktas lėšas.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai ieškinius finansuoja privati trečioji šalis, lėšų teikėjo išmokėtas atlyginimas arba priskaičiuotos palūkanos nebūtų grindžiamos priteista suma arba kompensacija, nebent tokią finansavimo tvarką būtų nustačiusi valdžios institucija, siekianti apginti šalių interesus.

Ketvirtas skirsnis.

Proceso teisingumas

17 straipsnis

Dokumentų įteikimas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad iš esmės būtų taikomi įteikimo būdai, kuriais garantuojamas įteikiamų dokumentų gavimas.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad bylos iškėlimo ar lygiaverčius dokumentus arba bet kokį šaukimą į teismo posėdį pagal nacionalinę teisę būtų galima įteikti vienu iš šių būdų:

a)  asmeniškai;

b)  paštu;

c)  elektroninėmis priemonėmis, kaip antai faksu arba e. paštu.

Įteikimas patvirtinamas adresatui pasirašant gavimo patvirtinimą su nurodyta gavimo data.

Kai dokumentai pagal šios dalies pirmos pastraipos c punktą įteikiami elektroninėmis priemonėmis, taikomi atitinkamai aukšti techniniai standartai, kuriais užtikrinama siuntėjo tapatybė ir saugus įteikiamų dokumentų perdavimas.

Šie dokumentai taip pat gali būti įteikiami asmeniškai, juos įteikusiam kompetentingam asmeniui pasirašant dokumentą, kuriame pažymima, kad adresatas gavo dokumentus arba kad jis be jokių pateisinamų priežasčių atsisakė juos priimti, o taip pat nurodoma dokumentų įteikimo data.

3.  Jeigu dokumentų neįmanoma įteikti laikantis 2 dalies ir jeigu atsakovo adresas tiksliai žinomas, jie gali būti įteikti pasinaudojant vienu iš šių būdų:

a)  atsakovo adresu asmeniškai įteikiant asmenims, gyvenantiems tame pačiame namų ūkyje, kaip ir atsakovas, arba jame dirbantiems;

b)  kai atsakovas yra savarankiškai dirbantis asmuo arba juridinis asmuo, atsakovo verslo patalpose asmeniškai įteikiant jo įdarbintiems asmenims;

c)  dokumentus paliekant atsakovo pašto dėžutėje;

d)  dokumentus paliekant pašte arba kompetentingoje valdžios institucijoje ir į atsakovo pašto dėžutę įdedant rašytinį pranešimą apie dokumentų palikimą, jeigu rašytiniame pranešime aiškiai nurodomas teisminis dokumentų pobūdis arba pranešimo teisinis poveikis, t. y. tai, kad jis prilygsta dokumentų įteikimui ir pradedamas skaičiuoti nustatytų terminų laikas;

e)  įteikiant paštu be patvirtinimo pagal 4 dalį, kai atsakovo adresas yra kilmės valstybėje narėje;

f)  elektroninėmis priemonėmis, kai automatiškai patvirtinamas pristatymas, jeigu atsakovas iš anksto aiškiai sutiko, kad dokumentai būtų įteikiami šiuo būdu.

Dokumentų įteikimas pagal šios dalies pirmos pastraipos a–d punktus patvirtinamas:

a)  dokumentus įteikusio kompetentingo asmens pasirašytu dokumentu, kuriame nurodoma visa toliau išvardyta informacija:

i)  pranešimą ar informacinį dokumentą įteikusio asmens vardas ir pavardė;

ii)  įteikimo būdas;

iii)  įteikimo data;

iv)  jei įsakymas buvo įteiktas ne atsakovui, o kitam asmeniui, to asmens vardas, pavardė ir jo santykiai su atsakovu; ir

v)  kita privaloma informacija, teiktina pagal nacionalinę teisę.

b)  dokumentus gavusio asmens patvirtinimu, kai įteikiama pagal šios dalies pirmos pastraipos a ir b punktus.

4.  Įteikti dokumentus pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis galima ir atsakovo teisiniam arba įgaliotam atstovui.

5.  Jeigu bylos iškėlimo ar lygiaverčiai dokumentai arba bet koks šaukimas turi būti įteikti ne valstybėse narėse, jie gali būti įteikiami bet kuriuo iš būdų, numatytų:

a)  Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1393/2007(26), kai jis taikomas, paisant pagal tą reglamentą suteiktų gavėjo teisių, arba

b)  1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijoje dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje arba bet kurioje kitoje taikomoje konvencijoje arba susitarime.

6.  Šia direktyva netrukdoma taikyti Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 ir nedaroma poveikio Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 805/2004(27) ar Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1896/2006(28).

18 straipsnis

Teisė turėti advokatą civiliniame procese

1.  Valstybės narės užtikrina, kad civilinio proceso šalys turėtų teisę turėti jų pačių pasirinktą advokatą tokiu būdu, kad jos galėtų praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis.

Tarpvalstybinių ginčų atveju valstybės narės užtikrina, kad civilinio proceso šalys turėtų teisę turėti advokatą savo buveinės valstybėje, kuris jas preliminariai konsultuotų, ir advokatą proceso valstybėje, kuris rūpintųsi bylinėjimusi.

2.  Valstybės narės gerbia bylos šalių ir jų advokato bendravimo konfidencialumą. Toks bendravimas apima susitikimus, korespondenciją, pokalbius telefonu ir kitų pagal nacionalinę teisę leidžiamų formų bendravimą.

3.  Nedarant poveikio nacionalinės teisės nuostatoms dėl privalomo advokato dalyvavimo arba pagalbos, civilinio proceso šalys gali atsisakyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės, jeigu

a)  šalims žodžiu arba raštu paprasta ir lengvai suprantama kalba buvo suteikta pakankamai aiškios informacijos apie galimas jos atsisakymo pasekmes, ir

b)  teisės atsisakoma savanoriškai ir nedviprasmiškai.

Valstybės narės užtikrina, kad šalys vėliau bet kuriame civilinio proceso etape galėtų atšaukti teisės atsisakymą ir kad jie būtų informuoti apie tą galimybę.

4.  Ši nuostata nedaro poveikio konkrečioms su teisiniu atstovavimu susijusioms Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007(29), Reglamento (EB) Nr. 1896/2006 ir Reglamento (ES) Nr. 655/2014 nuostatoms.

19 straipsnis

Galimybė susipažinti su informacija

Valstybės narės stengiasi piliečiams teikti skaidrią ir lengvai prieinamą informaciją apie tai, kaip pradedamos įvairios procedūros, apie senaties terminą, apie teismus, kurie yra kompetentingi nagrinėti įvairius ginčus, ir apie būtinas formas, kurias tuo tikslu reikia užpildyti. Jokia šio straipsnio nuostata nereikalaujama, kad valstybės narės teiktų teisinę pagalbą, kurią sudarytų teisinis konkrečios bylos įvertinimas.

20 straipsnis

Vertimas žodžiu ir svarbiausių dokumentų vertimas raštu

Valstybės narės stengiasi užtikrinti, kad visos ginčo šalys visapusiškai suprastų teismo procesą. Šis tikslas apima galimybę teikti vertimo žodžiu paslaugas civilinio proceso metu ir visų svarbiausių dokumentų vertimo raštu paslaugas, siekiant užtikrinti, kad, remiantis šios direktyvos 15 straipsniu, procesas būtų teisingas.

21 straipsnis

Šalių ir jų atstovų prievolės

Valstybės narės užtikrina, kad bylos šalys ir jų atstovai, bendraudami su teismu ir kitomis šalimis, elgtųsi sąžiningai ir pagarbiai ir teismuose neiškreiptų bylų ar faktų – nei sąmoningai, nei tais atvejais, kai jie turi tinkamų priežasčių tai daryti.

22 straipsnis

Viešas teismo procesas

Valstybės narės užtikrina, kad teismo procesas būtų viešas, išskyrus atvejus, kai Teismas, atsižvelgdamas į vienos iš ginčo šalių ar į kitų susijusių asmenų interesus arba atsižvelgdamas į visuotinius teisingumo ar viešosios tvarkos interesus, prireikus nusprendžia, kad jis bus uždaras.

23 straipsnis

Teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad teismai ir jų teisėjai būtų nepriklausomi. Teismų sudėtis turi būti tokia, kad būtų suteikiama pakankamų garantijų, dėl kurių neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl nešališkumo.

2.  Vykdydami savo pareigas, teisėjai neprivalo laikytis jokių nurodymų, jiems neturi būti daroma jokios įtakos ar spaudimo ir jie kiekvienu konkrečiu atveju neturi turėti jokio išankstinio nusistatymo ar būti šališki.

24 straipsnis

Mokymas

1.  Nedarant poveikio teismų nepriklausomumui ir atsižvelgiant į teismų struktūros skirtumus visoje Sąjungoje, valstybės narės užtikrina, kad teismai, teisės mokymo įstaigos ir teisės profesijų atstovai stiprintų savo teisėjų mokymo programas ir užtikrintų, kad Sąjungos teisė ir procedūros būtų įtrauktos į nacionalinę mokymo veiklą.

2.  Mokymo programos, kurios turi apimti pradinio ir tęstinio mokymo galimybes, turi būti praktinio pobūdžio, susijusios su kasdieniu praktikuojančių teisininkų darbu, užsiėmimai turi būti ne per ilgi ir turi būti taikomi aktyvaus ir šiuolaikiško mokymosi metodai. Mokymo programose daugiausia dėmesio visų pirma skiriama:

a)  pakankamų žinių apie Sąjungos teisminio bendradarbiavimo priemones įgijimui ir įpročių visada vadovautis Sąjungos teismų praktika, pasitikrinti, ar ES teisė perkelta į nacionalinę teisę ir taikyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą ugdymui;

b)  žinių apie Sąjungos teisę ir procedūras ir apie kitas teisines sistemas bei su tuo susijusios patirties sklaidai;

c)  palankesnių sąlygų rengti trumpalaikius neseniai paskirtų teisėjų mainus sudarymui;

d)  užsienio kalbų ir jų teisinės terminijos mokymuisi.

III SKYRIUS.

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

25 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

1.  Valstybės narės ne vėliau kaip [po vienerių metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo datos] priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

2.  Tvirtindamos tas priemones, valstybės narės jose daro nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Tokios nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

3.  Valstybės narės Komisijai pateikia šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų nuostatų tekstus.

26 straipsnis

Peržiūra

Ne vėliau kaip 2025 m. gruodžio 31 d. ir po to kas penkeri metai Komisija, remdamasi ir kokybine, ir kiekybine informacija, Europos Parlamentui, Tarybai ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui pateikia ataskaitą apie šios direktyvos taikymą. Joje Komisija visų pirma įvertina direktyvos poveikį teisei kreiptis į teismą, teisei į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, bendradarbiavimui civilinėse bylose ir bendrosios rinkos veikimui, mažosioms ir vidutinėms įmonėms, Europos Sąjungos ekonomikos konkurencingumui ir vartotojų pasitikėjimui. Jeigu būtina, prie šios ataskaitos pridedami pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, kuriais siekiama pritaikyti šią direktyvą ir ją patobulinti.

27 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

28 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva pagal Sutartis skirta valstybėms narėms.

Priimta ... [data]

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkas Pirmininkas

(1) PE 572.853, 2015 m. gruodis. (2) PE 581.385, 2016 m. birželis. (3) PE 559.499, 2015 m. birželis. (4) PE 556.971, 2016 m. birželis. (5) Uniform Law Review, 2004 m. Nr. 4. (6) Storme, Study on the approximation of the laws and rules of the Member States concerning certain aspects of the procedure for civil litigation (Final Report, Dordrecht, 1994 m.). (7) Žr., be kita ko, 1976 m. gruodžio 16 d. sprendimą Comet BV prieš Produktschap voor Siergewassen, 45/76, ECLI:ES:C:1976:191, ir 1986 m. gegužės 15 d. sprendimą Marguerite Johnston prieš Chief Constable of the Royal Ulster Constabulary, 222/84, ECLI:ES:C:1986:206. (8) Jie pateikiami internete šiuo adresu http://www.ejtn.eu/PageFiles/15756/Judicial%20Training%20Principles_EN.pdf (9) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0276. (10) Žr., be kita ko, 2007 m. kovo 13 d. sprendimą Unibet (London) Ltd ir Unibet (International) Ltd prieš Justitiekanslern, C-432/05, ECLI:ES:C:2007:163. (11) 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 861/2007, nustatantis Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą (OL L 199, 2007 7 31, p. 1). (12) 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2003/8/EB, numatanti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles (OL L 26, 2003 1 31, p. 41). (13) 2013 m. birželio 11 d. Komisijos rekomendacija dėl Sąjungos teisės aktuose įtvirtintų teisių pažeidimo atvejais taikytinų valstybių narių įpareigojamųjų ir kompensacinių kolektyvinio teisių gynimo mechanizmų bendrųjų principų (OL L 201, 2013 7 26, p. 60). (14) 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus (OL L 110, 2009 5 1, p. 30). (15) 2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/104/ES dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo (OL L 349, 2014 12 5, p. 1). (16) Žr., pvz., Europos ieškinių dėl nedidelių sumų reglamentą (žr. G konstatuojamosios dalies antrą išnašą) ir Europinio sąskaitos blokavimo įsakymo reglamentą (2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 655/2014, kuriuo nustatoma europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinį skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose (OL L 189, 2014 6 27, p. 59)). (17) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004 4 30, p. 45). (18) Žr. G konstatuojamosios dalies ketvirtą išnašą. (19) Žr. G konstatuojamosios dalies penktą išnašą. (20) 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (OL L 174, 2001 6 27, p. 1). (21) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004 4 30, p. 45). (22) 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 655/2014, kuriuo nustatoma europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinį skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose (OL L 189, 2014 6 27, p. 59). (23) 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2003/8/EB, numatanti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles (OL L 26, 2003 1 31, p. 41). (24) 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012 12 20, p. 1). (25) Tarybos rekomendacijos „Tarpvalstybinių vaizdo konferencijų naudojimo teisingumo srityje ir dalijimosi šios srities geriausios praktikos pavyzdžiais skatinimas valstybėse narėse ir ES lygiu“ (OL C 250, 2015 7 31, p. 1). (26) 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 (OL L 324, 2007 12 10, p. 79). (27) 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (OL L 143, 2004 4 30, p. 15). (28) 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1896/2006, nustatantis Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, 2006 12 30, p. 1). (29) 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 861/2007, nustatantis Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą (OL L 199, 2007 7 31, p. 1).

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo suteikti Moldovos Respublikai makrofinansinę paramą (COM(2017)0014 – C8-0016/2017 – 2017/0007(COD))

P8_TA(2017)0283 A8-0185/2017

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2017)0014),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 2 dalį ir į 212 straipsnį, pagal kuriuos Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C8-0016/2017),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos bendrą pareiškimą, priimą kartu su 2013 m. rugpjūčio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 778/2013/ES, pagal kurį Gruzijai suteikiama papildoma makrofinansinė pagalba(1),

–  atsižvelgdamas į preliminarų susitarimą, kurį atsakingas komitetas patvirtino pagal Darbo tvarkos taisyklių 69f straipsnio 4 dalį, ir į 2017 m. birželio 15 d. laišku Tarybos atstovo prisiimtą įsipareigojimą pritarti Parlamento pozicijai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 4 dalį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 59 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės prekybos komiteto pranešimą ir į Užsienio reikalų komiteto ir Biudžeto komiteto nuomones (A8-0185/2017),

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją;

2.  pritaria Parlamento, Tarybos ir Komisijos bendram pareiškimui, pridėtam prie šios rezoliucijos;

3.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji savo pasiūlymą pakeičia nauju tekstu, jį keičia iš esmės arba ketina jį keisti iš esmės;

4.  paveda Pirmininkui Parlamento poziciją perduoti Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2017 m. liepos 4 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą (ES) 2017/..., suteikti Moldovos Respublikai makrofinansinę paramą

(Kadangi Parlamentas ir Taryba pasiekė susitarimą, Parlamento pozicija atitinka galutinį teisės aktą, Sprendimą (ES) 2017/1565.)

TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PRIEDAS

Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos BENDRAS PAREIŠKIMAS

Atsižvelgdami į iniciatyvas, susijusias su Moldovos Respublikos rinkimų sistemos pakeitimais, Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija pabrėžia, kad išankstinė makrofinansinės paramos teikimo sąlyga yra ta, kad paramą gaunanti šalis turi paisyti veiksmingų demokratinių mechanizmų, įskaitant daugiapartinę parlamentinę sistemą ir teisinės valstybės principą, ir užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms. Komisija ir Europos išorės veiksmų tarnyba stebi šios išankstinės sąlygos vykdymą visu makrofinansinės paramos teikimo laikotarpiu ir todėl skirs labai daug dėmesio tam, ar Moldovos Respublikos valdžios institucijos atsižvelgia į atitinkamų tarptautinių partnerių (ypač Venecijos komisijos ir ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro) rekomendacijas.

(1) OL L 218, 2013 8 14, p. 15.

2017 m. liepos 4 d. priimti Europos Parlamento pakeitimai dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2013/34/ES nuostatos dėl tam tikrų įmonių ir filialų pelno mokesčio informacijos atskleidimo (COM(2016)0198 – C8-0146/2016 – 2016/0107(COD))(1)

P8_TA(2017)0284 A8-0227/2017

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Komisijos siūlomas tekstas   Pakeitimas Pakeitimas 1 Pasiūlymas dėl direktyvos -1 konstatuojamoji dalis (nauja) (-1)   mokesčių mokėtojų, pirmiausia visų įmonių, lygybė mokesčių srityje yra būtina bendrosios rinkos sąlyga. Koordinuotas ir suderintas požiūris įgyvendinant nacionalines mokesčių sistemas yra labai svarbus užtikrinant tinkamą bendrosios rinkos veikimą, kartu užkertant kelią mokesčių vengimui ir pelno perkėlimui; Pakeitimas 2 Pasiūlymas dėl direktyvos -1 a konstatuojamoji dalis (nauja) (-1a)   mokesčių vengimas ir mokesčių slėpimas kartu su pelno perkėlimo sistemomis iš vyriausybių ir gyventojų atėmė išteklius, kurių reikia, be kita ko, siekiant užtikrinti visuotinę nemokamą prieigą prie valstybinių švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugų ir valstybinių socialinių paslaugų, ir atėmė iš valstybių galimybę užtikrinti prieinamo būsto ir visuomeninio transporto teikimą bei kurti infrastruktūrą, kuri būtina norint užtikrinti socialinį vystymąsi ir ekonomikos augimą. Trumpai tariant, tokios sistemos buvo neteisybės, nelygybės ir ekonominių, socialinių ir teritorinių skirtumų veiksnys; Pakeitimas 3 Pasiūlymas dėl direktyvos -1 b konstatuojamoji dalis (nauja) (-1b)   teisinga ir veiksminga pelno mokesčių sistema turėtų atitikti poreikį nedelsiant priimti pažangią ir teisingą visuotinę mokesčių politiką, skatinti turto perskirstymą ir padėti kovoti su nelygybe; Pakeitimas 4 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 konstatuojamoji dalis (1)  pastaruoju metu pelno mokesčių vengimo problema labai išaugo ir kelia didelį susirūpinimą Sąjungoje ir pasaulyje. 2014 m. gruodžio 18 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose pripažįstama, kad būtina skubiai daryti pažangą kovojant su mokesčių vengimu tiek pasaulio, tiek Sąjungos lygiu. Komunikatuose „2016 m. Komisijos darbo programa. Ne laikas taikyti standartinius sprendimus“16 ir „2015 m. Komisijos darbo programa. Nauja pradžia“17 Komisija nustatė prioritetą – poreikį pereiti prie sistemos, pagal kurią mokesčiai būtų mokami valstybėje, kurioje gaunamas pelnas. Kitas Komisijos nustatytas prioritetas – poreikis reaguoti į mūsų visuomenės lūkesčius dėl teisingumo ir mokesčių skaidrumo; (1)  skaidrumas yra būtinas siekiant užtikrinti sklandų bendrosios rinkos veikimą. Pastaruoju metu pelno mokesčių vengimo problema labai išaugo ir kelia didelį susirūpinimą Sąjungoje ir pasaulyje. 2014 m. gruodžio 18 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose pripažįstama, kad būtina skubiai daryti pažangą kovojant su mokesčių vengimu tiek pasaulio, tiek Sąjungos lygiu. Komunikatuose „2016 m. Komisijos darbo programa. Ne laikas taikyti standartinius sprendimus“16 ir „2015 m. Komisijos darbo programa. Nauja pradžia“17 Komisija nustatė prioritetą – poreikį pereiti prie sistemos, pagal kurią mokesčiai būtų mokami valstybėje, kurioje gaunamas pelnas. Kitas Komisijos nustatytas prioritetas – poreikis reaguoti į Europos piliečių lūkesčius dėl skaidrumo ir poreikis būti pavyzdiniu modeliu kitoms šalims. Labai svarbu, kad siekiant skaidrumo būtų atsižvelgta į konkurentų tarpusavio sąveiką; __________________ __________________ 16 COM(2015)0610, 2015 m. spalio 27 d. 16 COM(2015)0610, 2015 m. spalio 27 d. 17 COM(2014)0910, 2014 m. gruodžio 16 d. 17 COM(2014)0910, 2014 m. gruodžio 16 d. Pakeitimas 5 Pasiūlymas dėl direktyvos 2 konstatuojamoji dalis (2)  2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl pelno mokesčio politikos skaidrumo, koordinavimo ir konvergencijos didinimo Sąjungoje18 pripažįstama, kad didesnis skaidrumas įmonių apmokestinimo srityje gali pagerinti mokesčių surinkimą, padidinti mokesčių administratorių darbo efektyvumą ir užtikrinti didesnį visuomenės pasitikėjimą mokesčių sistemomis ir vyriausybėmis; (2)  2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl pelno mokesčio politikos skaidrumo, koordinavimo ir konvergencijos didinimo Sąjungoje18 pripažįstama, kad didesnis skaidrumas, glaudesnis bendradarbiavimas ir konvergencija Sąjungos įmonių apmokestinimo politikos srityje gali pagerinti mokesčių surinkimą, padidinti mokesčių administratorių darbo efektyvumą, padėti politikos formuotojams įvertinti esamą apmokestinimo sistemą siekiant parengti būsimus teisės aktus ir užtikrinti didesnį visuomenės pasitikėjimą mokesčių sistemomis ir vyriausybėmis ir pagerinti sprendimų priėmimą investicijų srityje, remiantis tikslesniais įmonių rizikos profiliais; __________________ __________________ 18 2015/2010(INL). 18 2015/2010(INL). Pakeitimas 6 Pasiūlymas dėl direktyvos 2 a konstatuojamoji dalis (nauja) (2a)  viešos ataskaitos pagal šalis yra veiksminga ir tinkama priemonė, kuria didinamas tarptautinių įmonių veiklos skaidrumas ir visuomenei suteikiama galimybė įvertinti tos veiklos poveikį realiajai ekonomikai. Ji taip pat padidins suinteresuotųjų subjektų galimybę tinkamai įvertinti įmonių prisiimtą riziką, padės priimti tikslia informacija pagrįstas strategijas ir didins sprendimus priimančių subjektų galimybes įvertinti nacionalinių teisės aktų veiksmingumą ir poveikį; Pakeitimas 7 Pasiūlymas dėl direktyvos 2 b konstatuojamoji dalis (nauja) (2b)  ataskaitos pagal šalis taip pat turės teigiamą poveikį darbuotojų teisėms į informaciją ir konsultacijas, kaip numatyta Direktyvoje 2002/14/EB, ir, plėsdamos žinias apie įmonių veiklą, įmonių dialogo kokybei; Pakeitimas 8 Pasiūlymas dėl direktyvos 4 konstatuojamoji dalis (4)  2015 m. lapkričio mėn. paraginęs sukurti pasaulinę teisingą ir pažangią tarptautinę mokesčių sistemą, G 20 patvirtino EBPO „Veiksmų planą dėl mokesčių bazės erozijos ir pelno perkėlimo“ (BEPS), kurio tikslas – pateikti vyriausybėms aiškių tarptautinių sprendimų, kaip spręsti problemą, susijusią su dabartinių taisyklių spragomis ir neatitikimais, kuriais pasinaudojant įmonių pelnas perkeliamas į vietas, kuriose apmokestinimo nėra arba jis labai mažas ir kuriose negali būti sukuriama tikroji vertė. Visų pirma BEPS plano 13 veiksmu nustatoma, kad tam tikros tarptautinės įmonės turi teikti konfidencialias ataskaitas pagal šalis nacionaliniam mokesčių administratoriui. 2016 m. sausio 27 d. Komisija priėmė Kovos su mokesčių vengimu dokumentų rinkinį. Vienas iš šio dokumentų rinkinio tikslų – iš dalies pakeičiant Tarybos direktyvą 2011/16/ES20 į Sąjungos teisę perkelti BEPS plano 13 veiksmą; (4)  2015 m. lapkričio mėn. paraginęs sukurti pasaulinę teisingą ir pažangią tarptautinę mokesčių sistemą, G 20 patvirtino EBPO „Veiksmų planą dėl mokesčių bazės erozijos ir pelno perkėlimo“ (BEPS), kurio tikslas – pateikti vyriausybėms aiškių tarptautinių sprendimų, kaip spręsti problemą, susijusią su dabartinių taisyklių spragomis ir neatitikimais, kuriais pasinaudojant įmonių pelnas perkeliamas į vietas, kuriose apmokestinimo nėra arba jis labai mažas ir kuriose negali būti sukuriama tikroji vertė. Visų pirma BEPS plano 13 veiksmu nustatoma, kad tam tikros tarptautinės įmonės turi teikti konfidencialias ataskaitas pagal šalis nacionaliniam mokesčių administratoriui. 2016 m. sausio 27 d. Komisija priėmė Kovos su mokesčių vengimu dokumentų rinkinį. Vienas iš šio dokumentų rinkinio tikslų – iš dalies pakeičiant Tarybos direktyvą 2011/16/ES20 į Sąjungos teisę perkelti BEPS plano 13 veiksmą. Vis dėlto apmokestinant pelną, kai kuriama vertė, reikia taikyti visapusiškesnį požiūrį į ataskaitas pagal šalis, kurios pagrįstos viešomis ataskaitomis; __________________ __________________ 20 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyva 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinanti Direktyvą 77/799/EEB (OL L 64, 2011 3 11, p. 1). 20 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyva 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinanti Direktyvą 77/799/EEB (OL L 64, 2011 3 11, p. 1). Pakeitimas 9 Pasiūlymas dėl direktyvos 4 a konstatuojamoji dalis (nauja) (4a)  Tarptautinių apskaitos standartų valdyba (TASV) turėtų nustatyti aukštesnius atitinkamus tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus (TFAS) ir tarptautinius apskaitos standartus (TAS), kad būtų lengviau priimti viešų ataskaitų pagal šalis reikalavimus; Pakeitimas 10 Pasiūlymas dėl direktyvos 4 b konstatuojamoji dalis (nauja) (4b)  viešos ataskaitos pagal šalis Sąjungoje Direktyva 2013/36/ES jau nustatytos bankų sektoriuje ir Direktyva 2013/34/ES nustatytos gavybos ir medienos ruošos pramonėje; Pakeitimas 11 Pasiūlymas dėl direktyvos 4 c konstatuojamoji dalis (nauja) (4c)  Sąjunga, priėmusi precedento neturinčias viešas ataskaitas pagal šalis, parodė, kad ji tapo pirmaujančia pasaulyje kovos su mokesčių vengimu srityje; Pakeitimas 12 Pasiūlymas dėl direktyvos 4 d konstatuojamoji dalis (nauja) (4d)  kadangi kova su mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir agresyviu mokesčių planavimu gali būti sėkminga tik ėmusis bendrų veiksmų tarptautiniu lygmeniu, būtina, kad Sąjunga, toliau pirmaudama pasaulyje šioje kovoje, derintų savo veiksmus su tarptautiniais veikėjais, pvz., EBPO sistemoje. Vienašališki veiksmai, net jeigu jie labai plataus užmojo, iš tiesų negali būti sėkmingi, nes tokiais veiksmais kartu keliamas pavojus Europos įmonių konkurencingumui ir daroma žala Sąjungos investicijų aplinkai; Pakeitimas 13 Pasiūlymas dėl direktyvos 4 e konstatuojamoji dalis (nauja) (4e)  didesnis skaidrumas atskleidžiant finansinius rezultatus yra naudingas visiems, nes mokesčių administratoriai veiks veiksmingiau, pilietinė visuomenė bus labiau įtraukta, darbuotojai bus geriau informuojami, o investuotojai mažiau vengs rizikos. Be to, įmonėms bus naudingi geresni santykiai su šiais suinteresuotaisiais subjektais, dėl to padidės stabilumas ir dėl aiškesnio rizikos profilio ir geresnės reputacijos bus lengviau gauti finansavimą; Pakeitimas 14 Pasiūlymas dėl direktyvos 5 konstatuojamoji dalis (5)  padidinta visuomenės Sąjungoje veiklą vykdančių tarptautinių įmonių pelno mokesčių mokėjimo kontrolė – itin svarbus veiksnys siekiant toliau skatinti įmonių atsakomybę, prisidėti prie mokesčių pagrindu kuriamos gerovės, skatinti sąžiningesnę konkurenciją Sąjungos mokesčių srityje rengiant geresne informacija pagrįstus viešus debatus ir atkurti visuomenės pasitikėjimą nacionalinių mokesčių sistemų teisingumu. Tokią kontrolę visuomenė gali vykdyti, jei bus teikiamos ataskaitos apie pelno mokestį, nepriklausomai nuo to, kur įsisteigusi tarptautinių įmonių grupės pagrindinė patronuojančioji įmonė; (5)  be didesnio skaidrumo, kuris užtikrinamas teikiant ataskaitas pagal šalis nacionaliniams mokesčių administratoriams, padidinta visuomenės Sąjungoje veiklą vykdančių tarptautinių įmonių pelno mokesčių mokėjimo kontrolė – itin svarbus veiksnys skatinant įmonių atskaitomybę ir siekiant toliau skatinti įmonių socialinę atsakomybę, prisidėti prie mokesčių pagrindu kuriamos gerovės, skatinti sąžiningesnę konkurenciją Sąjungos mokesčių srityje rengiant geresne informacija pagrįstus viešus debatus ir atkurti visuomenės pasitikėjimą nacionalinių mokesčių sistemų teisingumu. Tokią kontrolę visuomenė gali vykdyti, jei bus teikiamos ataskaitos apie pelno mokestį, nepriklausomai nuo to, kur įsisteigusi tarptautinių įmonių grupės pagrindinė patronuojančioji įmonė. Vis dėlto visuomenės kontrolė turi būti vykdoma nedarant žalos investicijų aplinkai Sąjungoje arba Sąjungos įmonių, ypač MVĮ, apibrėžtų šioje direktyvoje, ir vidutinės kapitalizacijos įmonių, apibrėžtų Reglamente (ES) 2015/10171a, kurioms neturėtų būti taikoma pagal šią direktyvą nustatyta pareiga teikti ataskaitas, konkurencingumui; __________________ 1a 2015 m. birželio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/1017 dėl Europos strateginių investicijų fondo, Europos investavimo konsultacijų centro ir Europos investicinių projektų portalo, kuriuo iš dalies keičiamos reglamentų (ES) Nr. 1291/2013 ir (ES) Nr. 1316/2013 nuostatos dėl Europos strateginių investicijų fondo (OL L 169, 2015 7 1, p. 1.) Pakeitimas 15 Pasiūlymas dėl direktyvos 5 a konstatuojamoji dalis (nauja) (5a)   Komisija apibrėžė, kad įmonių socialinė atsakomybė (angl. CSR) yra įmonių atsakomybė už savo poveikį visuomenei. Įmonių socialinę atsakomybę turėtų nustatyti įmonės. Valdžios institucijos gali teikti paramą sumaniai derindamos įvairias savanoriškas politikos priemones ir, kai reikia, papildomą reglamentavimą. Įmonės gali tapti socialiai atsakingos laikydamosi įstatymų arba į savo verslo strategiją ir veiklą integruodamos socialines, aplinkos apsaugos, etikos, vartotojų ar žmogaus teisių problemas, arba vykdydamos abi šias veiklas; Pakeitimas 16 Pasiūlymas dėl direktyvos 6 konstatuojamoji dalis (6)  kai grupės įmonės yra įsisteigusios Sąjungoje, visuomenė turėtų turėti galimybę kontroliuoti visą grupės veiklą. Grupių, vykdančių veiklą Sąjungoje tik per patronuojamąsias įmones arba filialus, patronuojamosios įmonės ir filialai turėtų skelbti šią pagrindinės patronuojančiosios įmonės ataskaitą ir užtikrinti jos prieinamumą. Tačiau dėl proporcingumo ir efektyvumo priežasčių prievolė skelbti ataskaitą ir užtikrinti jos prieinamumą turėtų būti taikoma tik Sąjungoje įsisteigusioms vidutinėms arba didžiosioms patronuojamosioms įmonėms arba valstybėje narėje atidarytiems panašaus dydžio filialams. Todėl Direktyvos 2013/34/ES taikymo sritis turėtų būti atitinkamai išplėsta ir į ją turėtų būti įtraukti Sąjungai nepriklausančiose valstybėse įsisteigusios įmonės filialai, atidaryti valstybėje narėje; (6)  kai grupės įmonės yra įsisteigusios Sąjungoje ir už jos ribų, visuomenė turėtų turėti galimybę kontroliuoti visą grupės veiklą. Sąjungoje įsisteigusios grupės įmonės turėtų laikytis Sąjungos gero mokesčių srities valdymo principų. Tarptautinės įmonės veikia visame pasaulyje ir šių įmonių elgesys daro didelį poveikį besivystančioms šalims. Suteikus piliečiams galimybę susipažinti su įmonių informacija pagal šalis, jiems ir mokesčių administratoriams savo šalyse būtų suteikta galimybė stebėti ir vertinti tas įmones ir reikalauti, kad jos būtų atsakingos. Sąjunga, reikalaudama, kad informacija būtų viešai skelbiama visose mokesčių jurisdikcijose, kuriose tarptautinė įmonė vykdo veiklą, padidintų savo politikos nuoseklumą vystymosi srityje ir apribotų galimas mokesčių vengimo sistemas šalyse, kuriose vidaus išteklių sutelkimas nurodytas kaip svarbi Sąjungos vystymosi politikos dalis; Pakeitimas 17 Pasiūlymas dėl direktyvos 8 konstatuojamoji dalis (8)  ataskaitoje apie pelno mokestį turėtų būti pateikiama informacija, susijusi su visa įmonės arba visos susijusių įmonių grupės, kurią kontroliuoja pagrindinė patronuojančioji įmonė, veikla. Informacija turėtų būti pagrįsta BEPS plano 13 veiksmo ataskaitų teikimo specifikacijomis ir turėtų apsiriboti tik tuo, kas yra būtina, kad visuomenė galėtų vykdyti efektyvią kontrolę ir kad būtų užtikrinta, kad dėl informacijos atskleidimo nekiltų neproporcinga rizika arba neatsirastų nepalankių sąlygų. Į ataskaitą taip pat turėtų būti įtrauktas trumpas veiklos pobūdžio apibūdinimas. Toks apibūdinimas galėtų būti atliekamas remiantis kategorijomis, nurodytomis EBPO dokumento „Transfer Pricing Guidelines on Documentation“ V skyriaus III priedo 2 lentelėje. Ataskaitoje turėtų būti išdėstyti bendri faktai ir pateikti paaiškinimai, jeigu yra esminių sukauptų ir sumokėtų mokesčių sumų neatitikimų grupės lygmeniu, atsižvelgiant į atitinkamas ankstesnių finansinių metų sumas; (8)  ataskaitoje apie pelno mokestį turėtų būti pateikiama informacija, susijusi su visa įmonės arba visos susijusių įmonių grupės, kurią kontroliuoja pagrindinė patronuojančioji įmonė, veikla. Teikiant informaciją turėtų būti atsižvelgta į BEPS plano 13 veiksmo ataskaitų teikimo specifikacijas ir turėtų būti apsiribota tik tuo, kas yra būtina, kad visuomenė galėtų vykdyti efektyvią kontrolę ir kad būtų užtikrinta, kad dėl informacijos atskleidimo nekiltų neproporcinga rizika arba neatsirastų nepalankių sąlygų, susijusių su atitinkamų įmonių konkurencingumu ar klaidingu aiškinimu. Į ataskaitą taip pat turėtų būti įtrauktas trumpas veiklos pobūdžio apibūdinimas. Toks apibūdinimas galėtų būti atliekamas remiantis kategorijomis, nurodytomis EBPO dokumento „Transfer Pricing Guidelines on Documentation“ V skyriaus III priedo 2 lentelėje. Ataskaitoje turėtų būti išdėstyti bendri faktai ir pateikti paaiškinimai, pvz., jeigu yra esminių sukauptų ir sumokėtų mokesčių sumų neatitikimų grupės lygmeniu, atsižvelgiant į atitinkamas ankstesnių finansinių metų sumas; Pakeitimas 18 Pasiūlymas dėl direktyvos 9 konstatuojamoji dalis (9)  kad būtų užtikrintas informacijos išsamumas ir piliečiai galėtų geriau įvertinti, kaip tarptautinės įmonės prisideda prie gerovės kūrimo kiekvienoje valstybėje narėje, informacija turėtų būti suskirstyta pagal valstybes nares. Be to, tam tikrų mokesčių jurisdikcijų, keliančių konkrečių problemų, atveju turėtų būti pateikiama labai išsami su tarptautinių įmonių operacijomis susijusi informacija. Visų kitų trečiųjų valstybių operacijų atveju turėtų būti pateikiami agreguoti skaičiai; (9)  kad būtų užtikrintas informacijos išsamumas ir piliečiai galėtų geriau įvertinti, kaip tarptautinės įmonės prisideda prie gerovės kūrimo kiekvienoje jurisdikcijoje, kurioje jos vykdo veiklą (ir Sąjungoje, ir už jos ribų), nedarant žalos įmonių konkurencingumui, informacija turėtų būti suskirstyta pagal jurisdikciją. Ataskaitos apie pelno mokestį gali būti tinkamai suprantamos ir naudojamos tik, jei informacija pateikiama išskaidytai pagal kiekvieną mokesčių jurisdikciją; Pakeitimas 82 Pasiūlymas dėl direktyvos 9 a konstatuojamoji dalis (nauja) (9a)  kai atskleisti numatytą informaciją įmonė galėtų laikyti neskelbtina komercine informacija, įmonė turėtų galėti paprašyti savo buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos leidimo atskleisti ne visą informaciją. Tais atvejais, kai atitinkama nacionalinė kompetentinga institucija nėra mokesčių administratorius, priimant atitinkamą sprendimą turėtų dalyvauti kompetentingas mokesčių administratorius; Pakeitimas 19 Pasiūlymas dėl direktyvos 11 konstatuojamoji dalis (11)  siekiant užtikrinti, kad reikalavimų nesilaikymo atvejai būtų atskleisti visuomenei, vienas ar daugiau teisės aktais nustatytą auditą atliekančių auditorių ar audito įmonių turėtų tikrinti, ar ataskaita apie pelno mokestį buvo pateikta ir pristatyta pagal šios direktyvos reikalavimus ir ar buvo užtikrintas jos prieinamumas atitinkamoje įmonės arba susijusios įmonės interneto svetainėje; (11)  siekiant užtikrinti, kad reikalavimų nesilaikymo atvejai būtų atskleisti visuomenei, vienas ar daugiau teisės aktais nustatytą auditą atliekančių auditorių ar audito įmonių turėtų tikrinti, ar ataskaita apie pelno mokestį buvo pateikta ir pristatyta pagal šios direktyvos reikalavimus, ar buvo užtikrintas jos prieinamumas atitinkamoje įmonės arba susijusios įmonės interneto svetainėje ir ar viešai atskleista informacija atitinka įmonių finansinę informaciją, kurios auditas atliktas per šioje direktyvoje nustatytą terminą; Pakeitimas 20 Pasiūlymas dėl direktyvos 11 a konstatuojamoji dalis (nauja) (11a)  apie įmonių ir filialų padarytus ataskaitų apie pelno mokestį teikimo reikalavimų pažeidimus, dėl kurių valstybės narės skyrė sankcijas pagal Direktyvą 2013/34/ES, reikėtų pranešti viešajam registrui, kurį tvarko Komisija. Tos sankcijos gali apimti, inter alia, administracines baudas, pašalinimą iš viešųjų konkursų ir Sąjungos struktūrinių fondų finansavimo nesuteikimą; Pakeitimas 21 Pasiūlymas dėl direktyvos 13 konstatuojamoji dalis (13)  kad būtų nustatytos tam tikros mokesčių jurisdikcijos, apie kurias turi būti pateikta labai išsami informacija, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus pagal SESV 290 straipsnį, kad ji galėtų parengti bendrą tokių mokesčių jurisdikcijų Sąjungos sąrašą. Šis sąrašas turėtų būti sudarytas pagal tam tikrus kriterijus ir remiantis Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai „Veiksmingo apmokestinimo išorės strategija“ (COM(2016) 24 final) 1 priedu. Itin svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija vykdytų tinkamas konsultacijas, be kita ko, ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos vyktų vadovaujantis Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros, kurį patvirtino Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija ir kuris dar turi būti oficialiai pasirašytas, nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti rengiant deleguotuosius aktus, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose; Išbraukta. Pakeitimas 22 Pasiūlymas dėl direktyvos 13 a konstatuojamoji dalis (nauja) (13a)   siekiant užtikrinti vienodas Direktyvos 2013/34/ES 48b straipsnio 1, 3, 4 ir 6 dalių ir 48c straipsnio 5 dalies įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/20111a; ________________ 1a 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (OL L 55, 2011 2 28, p. 13). Pakeitimas 23 Pasiūlymas dėl direktyvos 14 konstatuojamoji dalis (14)  kadangi šios direktyvos tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl jos poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti; (14)  kadangi šios direktyvos tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl jos poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Todėl, kad būtų galima spręsti tarpvalstybinio aspekto problemą, Sąjungos veiksmai yra pagrįsti, jei esama agresyvaus mokesčių planavimo ir sandorių kainodaros susitarimų. Šia iniciatyva reaguojama į suinteresuotųjų šalių išreikštą susirūpinimą dėl būtinybės šalinti iškraipymus bendrojoje rinkoje nekeliant pavojaus Sąjungos konkurencingumui. Dėl jos neturėtų atsirasti papildomos administracinės naštos įmonėms, kilti kitų mokesčių konfliktų arba dvigubo apmokestinimo rizika. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui, susijusiam bent su didesniu skaidrumu, pasiekti; Pakeitimas 24 Pasiūlymas dėl direktyvos 15 konstatuojamoji dalis (15)  šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažįstamų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje; (15)  apskritai pagal šią direktyvą atskleistos informacijos mastas proporcingas viešo skaidrumo ir visuomenės kontrolės didinimo tikslams. Taigi laikoma, kad šioje direktyvoje užtikrinamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažįstamų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje; Pakeitimas 25 Pasiūlymas dėl direktyvos 16 konstatuojamoji dalis (16)  pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų24 valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas; (16)  pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų24 valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos, pvz., lyginamosios diagramos forma. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas, kad būtų pasiektas šios direktyvos tikslas ir būtų išvengta galimo nepateikimo ir neatitikimų, susijusių su valstybių narių įgyvendinimu pagal jų nacionalinės teisės aktus; __________________ __________________ 24 OL C 369, 2011 12 17, p. 14. 24 OL C 369, 2011 12 17, p. 14. Pakeitimas 26 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48b straipsnio 1 dalies 1 pastraipa Valstybės narės reikalauja, kad nacionalinės teisės aktais reglamentuojamos pagrindinės patronuojančiosios įmonės, kurių konsoliduotosios grynosios pajamos yra didesnės kaip 750 000 000 EUR, taip pat nacionalinės teisės aktais reglamentuojamos įmonės, kurios nėra susijusios įmonės ir kurių grynosios pajamos yra didesnės kaip 750 000 000 EUR, kasmet rengtų ir skelbtų ataskaitas apie pelno mokestį. Valstybės narės reikalauja, kad nacionalinės teisės aktais reglamentuojamos pagrindinės patronuojančiosios įmonės, kurių konsoliduotosios grynosios pajamos yra 750 000 000 EUR arba viršija šią sumą, taip pat nacionalinės teisės aktais reglamentuojamos įmonės, kurios nėra susijusios įmonės ir kurių grynosios pajamos yra 750 000 000 EUR arba viršija šią sumą, kasmet rengtų ir nemokamai skelbtų ataskaitas apie pelno mokestį. Pakeitimas 27 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48b straipsnio 1 dalies 2 pastraipa Ataskaita apie pelno mokestį turi būti prieinama visuomenei įmonės interneto svetainėje jos paskelbimo dieną. Ataskaita apie pelno mokestį turi būti skelbiama bendruoju šablonu, nemokamai prieinamu atviruoju duomenų formatu, ir prieinama visuomenei įmonės interneto svetainėje jos paskelbimo dieną bent viena iš Sąjungos oficialiųjų kalbų. Tą pačią dieną įmonė taip pat turi pateikti ataskaitą viešajame registre, kurį tvarko Komisija. Valstybės narės netaiko taisyklių, kurios išdėstytos šioje dalyje, kai tokios įmonės veikia tik vienos valstybės narės teritorijoje ir nevykdo veiklos jokioje kitoje mokesčių jurisdikcijoje; Pakeitimas 28 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48b straipsnio 3 dalies 1 pastraipa Valstybės narės reikalauja, kad vidutinės ir didžiosios patronuojamosios įmonės, nurodytos 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse, reglamentuojamos nacionalinės teisės aktais ir kontroliuojamos pagrindinės patronuojančiosios įmonės, kurios konsoliduotosios grynosios pajamos yra didesnės kaip 750 000 000 EUR ir kuri nėra reglamentuojama valstybės narės teisės aktais, kasmet rengtų ir skelbtų tos pagrindinės patronuojančiosios įmonės ataskaitas apie pelno mokestį. Valstybės narės reikalauja, kad patronuojamosios įmonės, reglamentuojamos nacionalinės teisės aktais ir kontroliuojamos pagrindinės patronuojančiosios įmonės, kurios konsoliduotosios grynosios pajamos finansinių metų balanse yra 750 000 000 EUR arba viršija šią sumą ir kuri nėra reglamentuojama valstybės narės teisės aktais, kasmet rengtų ir skelbtų tos pagrindinės patronuojančiosios įmonės ataskaitas apie pelno mokestį. Pakeitimas 29 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48b straipsnio 3 dalies 2 pastraipa Ataskaita apie pelno mokestį turi būti prieinama visuomenei patronuojamosios įmonės arba susijusios įmonės interneto svetainėje jos paskelbimo dieną. Ataskaita apie pelno mokestį turi būti skelbiama bendruoju šablonu, nemokamai prieinamu atviruoju duomenų formatu, ir prieinama visuomenei patronuojamosios įmonės arba susijusios įmonės interneto svetainėje jos paskelbimo dieną bent viena iš Sąjungos oficialiųjų kalbų. Tą pačią dieną įmonė taip pat turi pateikti ataskaitą viešajame registre, kurį tvarko Komisija. Pakeitimas 30 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48b straipsnio 4 dalies 1 pastraipa Valstybės narės reikalauja, kad filialai, kuriuos jų teritorijoje atidaro įmonė, kuri nėra reglamentuojama valstybės narės teisės aktais, kasmet rengtų ir skelbtų pagrindinės patronuojančiosios įmonės, nurodytos šio straipsnio 5 dalies a punkte, ataskaitą apie pelno mokestį. Valstybės narės reikalauja, kad filialai, kuriuos jų teritorijoje atidaro įmonė, kuri nėra reglamentuojama valstybės narės teisės aktais, kasmet rengtų ir nemokamai viešai skelbtų pagrindinės patronuojančiosios įmonės, nurodytos šio straipsnio 5 dalies a punkte, ataskaitą apie pelno mokestį. Pakeitimas 31 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48b straipsnio 4 dalies 2 pastraipa Ataskaita apie pelno mokestį turi būti prieinama visuomenei filialo arba susijusios įmonės interneto svetainėje jos paskelbimo dieną. Ataskaita apie pelno mokestį turi būti skelbiama bendruoju šablonu, prieinamu atviruoju duomenų formatu, ir prieinama visuomenei filialo arba susijusios įmonės interneto svetainėje jos paskelbimo dieną bent viena iš Sąjungos oficialiųjų kalbų. Tą pačią dieną įmonė taip pat turi pateikti ataskaitą viešajame registre, kurį tvarko Komisija. Pakeitimas 32 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48b straipsnio 5 dalies a punktas a)  atidariusi filialą įmonė yra arba grupės susijusi įmonė, kurią kontroliuoja valstybės narės nacionalinės teisės aktais nereglamentuojama pagrindinė patronuojančioji įmonė, kurios konsoliduotosios grynosios pajamos yra didesnės kaip 750 000 000 EUR, arba nesusijusi įmonė, kurios grynosios pajamos yra didesnės kaip 750 000 000 EUR; a)  atidariusi filialą įmonė yra arba grupės susijusi įmonė, kurią kontroliuoja valstybės narės nacionalinės teisės aktais nereglamentuojama pagrindinė patronuojančioji įmonė, kurios konsoliduotosios grynosios pajamos jos balanse yra 750 000 000 EUR arba viršija šią sumą, arba nesusijusi įmonė, kurios grynosios pajamos yra 750 000 000 EUR arba viršija šią sumą; Pakeitimas 33 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48b straipsnio 5 dalies b punktas b)  a punkte nurodyta pagrindinė patronuojančioji įmonė neturi 3 dalyje nurodytos vidutinės arba didžiosios patronuojamosios įmonės. b)  a punkte nurodyta pagrindinė patronuojančioji įmonė neturi 3 dalyje nurodytos vidutinės arba didžiosios patronuojamosios įmonės, kuriai jau taikomos ataskaitų tekimo prievolės. Pakeitimas 34 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48b straipsnio 7 a dalis (nauja) 7a.  Euro neįsivedusių valstybių narių atveju 1, 3 ir 5 dalyse nurodytų sumų ekvivalentas nacionaline valiuta yra apskaičiuojamas taikant Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtą tos dienos, kurią įsigaliojo šis skyrius, valiutų keitimo kursą. Pakeitimas 35 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 2 dalies įžanginė dalis 2.  1 dalyje nurodyta informacija apima: 2.  1 dalyje nurodyta informacija pateikiama bendruoju šablonu ir apima šiuos duomenis, suskirstytus pagal mokesčių jurisdikcijas: Pakeitimas 36 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 2 dalies a punktas a)  trumpą veiklos pobūdžio apibūdinimą; a)  pagrindinės įmonės pavadinimą ir, jei taikoma, visų patronuojamųjų įmonių sąrašą, trumpą jų veiklos pobūdžio apibūdinimą ir atitinkamą jų geografinę vietą; Pakeitimas 37 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 2 dalies b punktas b)  darbuotojų skaičių; b)  darbuotojų skaičių, išreikštą visą darbo dieną dirbančių darbuotojų skaičiumi; Pakeitimas 38 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 2 dalies b a punktas (naujas) ba)  ilgalaikį turtą, išskyrus grynuosius pinigus ir grynųjų pinigų ekvivalentus; Pakeitimas 39 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 2 dalies c punktas c)  grynųjų pajamų sumą, į kurią įtraukiamos pajamos, gautos su susijusiomis šalimis; c)  grynųjų pajamų sumą, įskaitant atskyrimą tarp pajamų, gautų su susijusiomis šalimis, ir pajamų, gautų su nesusijusiomis šalimis; Pakeitimas 40 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 2 dalies g a punktas (naujas) ga)  įstatinį kapitalą; Pakeitimas 65 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 2 dalies g b punktas (naujas) gb)   gautas valstybės subsidijas ir politikams, politinėms organizacijoms bei politiniams fondams dovanotas lėšas; Pakeitimas 41 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 2 dalies g c punktas (naujas) gc)  ar įmonės, patronuojamosios įmonės ar filialai naudojasi lengvatine mokesčių tvarka, lengvatiniu pajamų iš patentų apmokestinimu ar lygiaverte tvarka; Pakeitimas 42 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 3 dalies 1 pastraipa 2 dalyje nurodyta informacija ataskaitoje turi būti pateikta atskirai apie kiekvieną valstybę narę. Jeigu valstybė narė apima kelias mokesčių jurisdikcijas, informacija sujungiama valstybės narės lygmeniu. 2 dalyje nurodyta informacija ataskaitoje turi būti pateikta atskirai apie kiekvieną valstybę narę. Jeigu valstybė narė apima kelias mokesčių jurisdikcijas, informacija nurodoma atskirai apie kiekvieną mokesčių jurisdikciją. Pakeitimas 43 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 3 dalies 2 pastraipa Be to, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija ataskaitoje pateikiama atskirai pagal kiekvieną mokesčių jurisdikciją, kuri praėjusių finansinių metų pabaigoje buvo įtraukta į bendrą tam tikrų mokesčių jurisdikcijų Sąjungos sąrašą, sudarytą pagal 48g straipsnį, jeigu ataskaitoje pagal 48e straipsnyje nurodytą atsakomybės tvarką tiesiogiai nepatvirtinama, kad tokios mokesčių jurisdikcijos teisės aktais reglamentuojamos grupės susijusios įmonės tiesiogiai nesudaro sandorių su valstybės narės teisės aktais reglamentuojamos tos pačios grupės susijusia įmone. Be to, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija ataskaitoje pateikiama atskirai pagal kiekvieną mokesčių jurisdikciją, veikiančią ne Sąjungoje. Pakeitimas 44 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 3 dalies 3 pastraipa 2 dalyje nurodyta informacija apie kitas mokesčių jurisdikcijas ataskaitoje pateikiama agreguota. Išbraukta. Pakeitimas 83 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 3 dalies 3 a pastraipa (nauja) Kad būtų apsaugota neskelbtina komercinė informacija ir užtikrinta sąžininga konkurencija, valstybės narės gali leisti į ataskaitą laikinai neįtraukti vieno ar daugiau konkrečių šiame straipsnyje išvardytų informacijos apie veiklą vienoje ar daugiau konkrečių mokesčių jurisdikcijų elementų, jei juos atskleidus dėl jų pobūdžio būtų smarkiai pakenkta 48b straipsnio 1 dalyje ir 48b straipsnio 3 dalyje nurodytų įmonių, su kuriomis jie susiję, komercinei padėčiai. Neatskleidus tokios informacijos netrukdoma teisingai ir subalansuotai suprasti įmonės mokestinę padėtį. Apie tų elementų neįtraukimą nurodoma ataskaitoje kartu kiekvienai mokesčių jurisdikcijai pateikiant deramai pagrįstą paaiškinimą, kodėl taip padaryta, ir nurodant susijusią (–ias) mokesčių jurisdikciją (–as). Pakeitimas 69/rev Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 pastraipos 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 3 dalies 3 b pastraipa (nauja) Valstybės narės nustato, kad norint nepateikti tokios informacijos reikia gauti išankstinį kompetentingos nacionalinės institucijos leidimą. Įmonė turi kasmet gauti naują leidimą iš kompetentingos institucijos, kuri priims sprendimą remdamasi nauju padėties įvertinimu. Jei į ataskaitą neįtraukta informacija nebeatitinka 3a pastraipoje nustatyto reikalavimo, ji nedelsiant viešai paskelbiama. Pasibaigus informacijos neatskleidimo laikotarpiui, įmonė taip pat privalo atgaline data aritmetinio vidurkio pavidalu atskleisti informaciją, kurios pagal šį straipsnį reikalaujama už praėjusius metus, susijusius su neatskleidimo laikotarpiu. Pakeitimas 47 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 3 dalies 3 c pastraipa (nauja) Valstybės narės praneša Komisijai apie sprendimą leisti taikyti tokią laikiną nukrypti leidžiančią nuostatą ir konfidencialiai perduoda jai į ataskaitą neįtrauktą informaciją kartu su išsamiu leidimo taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą paaiškinimu. Komisija kasmet savo interneto svetainėje skelbia iš valstybių narių gautus pranešimus ir pateiktus paaiškinimus pagal 3a pastraipą. Pakeitimas 48 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 3 dalies 3 d pastraipa (nauja) Komisija tikrina, ar deramai laikomasi 3a pastraipoje nustatyto reikalavimo, ir stebi, kaip taikoma tokia laikina nukrypti leidžianti nuostata, kurią taikyti leido nacionalinės valdžios institucijos. Pakeitimas 70/rev Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 pastraipos 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 3 dalies 3 e pastraipa (nauja) Jei Komisija, atlikusi pagal 3c pastraipą gautos informacijos įvertinimą, nusprendžia, kad 3a pastraipoje nustatytas reikalavimas nėra įvykdytas, atitinkama įmonė nedelsdama viešai paskelbia tą informaciją. Pasibaigus informacijos neatskleidimo laikotarpiui, įmonė taip pat privalo atgaline data aritmetinio vidurkio pavidalu atskleisti informaciją, kurios pagal šį straipsnį reikalaujama už praėjusius metus, susijusius su neatskleidimo laikotarpiu. Pakeitimas 50 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 3 dalies 3 f pastraipa (nauja) Komisija deleguotuoju aktu priima gaires, kad padėtų valstybėms narėms nustatyti, kuriais atvejais informacijos paskelbimas galėtų smarkiai pakenkti įmonių, su kuriomis ji susijusi, komercinei padėčiai. Pakeitimas 51 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48c straipsnio 5 dalis 5.  Ataskaita apie pelno mokestį skelbiama ir yra prieinama interneto svetainėje bent viena iš oficialiųjų Sąjungos kalbų. 5.  Ataskaita apie pelno mokestį skelbiama bendruoju šablonu, nemokamai prieinamu atviruoju duomenų formatu ir yra prieinama visuomenei patronuojamosios įmonės arba susijusios įmonės interneto svetainėje jos paskelbimo dieną bent viena iš oficialiųjų Sąjungos kalbų. Tą pačią dieną įmonė taip pat turi pateikti ataskaitą viešajame registre, kurį tvarko Komisija. Pakeitimas 52 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48e straipsnio 1 dalis 1.  Valstybės narės užtikrina, kad 48b straipsnio 1 dalyje nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės administraciniai, valdymo ir priežiūros organų nariai, veikdami pagal kompetenciją, kuri jiems suteikta nacionalinės teisės aktais, būtų bendrai atsakingi už užtikrinimą, kad ataskaitos apie pelno mokestį būtų parengtos, paskelbtos ir prieinamos pagal 48b, 48c ir 48d straipsnius. 1.  Kad būtų sustiprinta atskaitomybė trečiųjų šalių atžvilgiu ir užtikrintas tinkamas valdymas, valstybės narės užtikrina, kad 48b straipsnio 1 dalyje nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės administraciniai, valdymo ir priežiūros organų nariai, veikdami pagal kompetenciją, kuri jiems suteikta nacionalinės teisės aktais, būtų bendrai atsakingi už užtikrinimą, kad ataskaitos apie pelno mokestį būtų parengtos, paskelbtos ir prieinamos pagal 48b, 48c ir 48d straipsnius. Pakeitimas 53 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48g straipsnis 48g straipsnis Išbraukta. Bendras tam tikrų mokesčių jurisdikcijų Sąjungos sąrašas Remiantis 49 straipsniu, Komisija įgaliojama priimti deleguotuosius aktus, susijusius su bendro tam tikrų mokesčių jurisdikcijų Sąjungos sąrašo sudarymu. Šis sąrašas grindžiamas mokesčių jurisdikcijų, neatitinkančių toliau išvardytų kriterijų, vertinimu. Šie kriterijai: 1.  skaidrumas ir informacijos mainai, įskaitant keitimąsi informacija gavus prašymą ir automatinius finansinių sąskaitų informacijos mokesčių klausimais mainus; 2.  sąžininga konkurencija mokesčių srityje; 3.  G 20 ir (arba) EBPO nustatyti standartai; 4.  kiti susiję standartai, įskaitant tarptautinius standartus, kuriuos nustatė Finansinių veiksmų darbo grupė. Komisija reguliariai šį sąrašą peržiūrės ir prireikus jį keis, atsižvelgdama į naujas aplinkybes. Pakeitimas 54 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas Direktyva 2013/34/ES 48i straipsnio 1 dalis Komisija praneš apie ataskaitų teikimo prievolių, nustatytų 48a–48f straipsniuose, atitiktį ir poveikį. Į pranešimą įtraukiamas vertinimas, ar ataskaitos apie pelno mokestį teikimas duoda tinkamų ir proporcingų rezultatų atsižvelgiant į poreikį užtikrinti pakankamą skaidrumo lygį ir konkurencingos įmonių aplinkos poreikį. Komisija praneša apie ataskaitų teikimo prievolių, nustatytų 48a–48f straipsniuose, atitiktį ir poveikį. Į pranešimą įtraukiamas vertinimas, ar ataskaitos apie pelno mokestį teikimas duoda tinkamų ir proporcingų rezultatų, ir jame įvertinamos konsoliduotųjų grynųjų pajamų ribos, iš kurią viršijančių įmonių ir filialų reikalaujama pranešti apie pelno mokestį, mažinimo sąnaudos ir nauda. Be to, ataskaitoje įvertinama bet kokia būtinybė imtis tolesnių papildomų veiksmų atsižvelgiant į poreikį užtikrinti pakankamą skaidrumo lygį ir poreikį išsaugoti ir užtikrinti konkurencingą įmonių ir privačių investicijų aplinką. Pakeitimas 55 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 a punktas (naujas) Direktyva 2013/34/ES 48i a straipsnis (naujas) 2a)  įterpiamas šis straipsnis: „48ia straipsnis Ne vėliau kaip per 4 metus nuo šios direktyvos priėmimo dienos ir atsižvelgdama į padėtį EBPO lygmeniu, Komisija peržiūri ir įvertina šio skyriaus nuostatas ir pateikia ataskaitą dėl šių nuostatų, visų pirma susijusių su: –  įmonėmis ir filialais, iš kurių reikalaujama pateikti ataskaitas apie pelno mokestį, visų pirma apie tai, ar būtų tikslinga išplėsti šio skyriaus taikymo sritį įtraukiant į ją didžiąsias įmones, apibrėžtas šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje, ir didžiąsias grupes, apibrėžtas 3 straipsnio 7d dalyje; –  ataskaitos apie pelno mokestį turiniu, apibrėžtu 48c straipsnyje; –  laikina nukrypti leidžiančia nuostata, numatyta 48c straipsnio 3 dalies 3a–3f pastraipose. Komisija ataskaitą ir, prireikus, pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai.“ Pakeitimas 56 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 b punktas (naujas) Direktyva 2013/34/ES 48i b straipsnis (naujas) 2b)  įterpiamas šis straipsnis: „48ib straipsnis Bendras ataskaitos šablonas Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, parengia bendrą šabloną, kuris nurodytas 48b straipsnio 1, 3, 4 ir 6 dalyse ir 48c straipsnio 5 dalyje. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 50 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.“ Pakeitimas 57 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktis Direktyva 2013/34/ES 49 straipsnio 3a dalis 3a)  Prieš priimdama deleguotąjį aktą Komisija konsultuojasi su kiekvienos valstybės narės paskirtais ekspertais vadovaudamasi [data] Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais.“ 3a)  Prieš priimdama deleguotąjį aktą Komisija konsultuojasi su kiekvienos valstybės narės paskirtais ekspertais vadovaudamasi 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros* nustatytais principais, ypač atsižvelgdama į Sutarčių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatas. ________________ * OL L 123, 2016 5 12, p. 1. Pakeitimas 58 Pasiūlymas dėl direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 3 a punktas (naujas) Direktyva 2013/34/ES 51 straipsnio 1 dalis 3a)  51 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip: Valstybės narės numato sankcijas, taikomas už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus, ir imasi visų būtinų jų įgyvendinimą užtikrinančių priemonių. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios. „Valstybės narės nustato sankcijų, taikomų už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus, taisykles ir imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad šios sankcijos būtų taikomos. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios. Valstybės narės numato bent administracines priemones ir sankcijas, taikytinas įmonėms pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas. Valstybės narės apie tas nuostatas praneša Komisijai ne vėliau kaip iki ... [prašom įrašyti datą: vieni metai po įsigaliojimo dienos] ir nedelsdamos praneša apie visus paskesnius poveikį šioms nuostatoms turinčius pakeitimus. Komisija ne vėliau kaip ... [treji metai po šios direktyvos įsigaliojimo dienos] sudaro kiekvienos valstybės narės pagal šią direktyvą nustatytų priemonių ir sankcijų sąrašą.“

(1) Klausimas buvo grąžintas nagrinėti atsakingiems komitetams, kad būtų vedamos tarpinstitucinės derybos pagal Darbo tvarkos taisyklių 59 straipsnio 4 dalies ketvirtą pastraipą (A8-0227/2017).

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl laikinųjų autonominių prekybos priemonių Ukrainai, kuriomis papildomos prekybos lengvatos, taikomos pagal Asociacijos susitarimą, nustatymo (COM(2016)0631 – C8-0392/2016 – 2016/0308(COD))

P8_TA(2017)0285 A8-0193/2017

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2016)0631),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 2 dalį ir 207 straipsnio 2 dalį, pagal kurias Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C8-0392/2016),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į preliminarų susitarimą, kurį atsakingas komitetas patvirtino pagal Darbo tvarkos taisyklių 69f straipsnio 4 dalį, ir į 2017 m. birželio 29 d. laišku Tarybos atstovo prisiimtą įsipareigojimą pritarti Parlamento pozicijai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 4 dalį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 59 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės prekybos komiteto pranešimą ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonę (A8-0193/2017),

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją(1);

2.  atsižvelgia į Komisijos pareiškimą, pridėtą prie šios rezoliucijos, kuris bus paskelbtas Europos Sąjungos oficialiojo leidinio L serijoje kartu su galutiniu pagal teisėkūros procedūrą priimamu aktu;

3.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji savo pasiūlymą pakeičia nauju tekstu, jį keičia iš esmės arba ketina jį keisti iš esmės;

4.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2017 m. liepos 4 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2017/... dėl laikinųjų autonominių prekybos priemonių Ukrainai, kuriomis papildomos prekybos lengvatos, taikomos pagal Asociacijos susitarimą, nustatymo

(Kadangi Parlamentas ir Taryba pasiekė susitarimą, Parlamento pozicija atitinka galutinį teisės aktą, Reglamentą (ES) 2017/1566.)

TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PRIEDAS

Komisijos pareiškimas, susijęs su Reglamento dėl laikinųjų autonominių prekybos priemonių Ukrainai 3 straipsniu

Komisija pažymi, kad jeigu galimybės sustabdyti lengvatinių priemonių taikymą iki visiško metinių nulinių tarifinių kvotų žemės ūkio produktams panaudojimo nebus, Komisija teiks siūlymą ateinančiais metais šias nuolaidas sumažinti arba sustabdyti jų taikymą.

(1) Ši pozicija pakeičia 2017 m. birželio 1 d. priimtus pakeitimus (Priimti tekstai, P8_TA(2017)0236).

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Tarybos pozicijos dėl Europos Sąjungos 2017 finansinių metų taisomojo biudžeto Nr. 2/2017 projekto: 2016 finansinių metų pertekliaus įrašymas į biudžetą (09437/2017 – C8-0190/2017 – 2017/2061(BUD))

P8_TA(2017)0286 A8-0229/2017

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 314 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 106a straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/20021(1), ir ypač į jo 41 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos 2017 finansinių metų bendrąjį biudžetą, galutinai priimtą 2016 m. gruodžio 1 d.(2),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratom) Nr. 1311/2013, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa(3),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo(4),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 26 d. Tarybos sprendimą 2014/335/ES, Euratomas, dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos(5),

–  atsižvelgdamas į Taisomojo biudžeto Nr. 2/2017 projektą, kurį Komisija patvirtino 2017 m. balandžio 12 d. (COM(2017)0188),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 8 d. priimtą ir 2017 m. birželio 9 d. Europos Parlamentui perduotą Tarybos poziciją dėl Taisomojo biudžeto Nr. 2/2017 projekto (09437/2017 – C8-0190/2017),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 88 ir 91 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą (A8-0229/2017),

A.  kadangi Taisomojo biudžeto Nr. 2/2017 projektu siekiama į 2017 m. biudžetą įrašyti 2016 finansinių metų perteklių, kuris siekia 6 405 mln. EUR;

B.  kadangi pagrindiniai šio pertekliaus komponentai apima didesnes nei planuota pajamas, sudarančias 1 688 mln. EUR, išlaidoms nepanaudotą 4 889 mln. EUR sumą ir -173 mln. EUR sumą siekiančius valiutų keitimo kurso skirtumus;

C.  kadangi du pagrindiniai pajamų komponentai apima palūkanas už pavėluotus mokėjimus ir baudas (3 052 mln. EUR) bei neigiamą nuosavų išteklių įgyvendinimo rezultatą (1 511 mln. EUR);

D.  kadangi, kalbant apie išlaidas, nepakankamas įgyvendinimas 2016 m. siekia 4 825 mln. EUR, 2015 m. perkėlimų į kitą laikotarpį pagal III skirsnį (Komisija) suma sudaro 28 mln. EUR, o su kitomis institucijomis susijusi suma – 35 mln. EUR;

1.  atkreipia dėmesį į Komisijos pateiktą Taisomojo biudžeto Nr. 2/2017 projektą, kuris skirtas tik tam, kad į biudžetą būtų įrašytas 2016 m. perteklius, siekiantis 6 405 mln. EUR, vadovaujantis Finansinio reglamento 18 straipsniu ir Tarybos pozicija šiuo klausimu;

2.  su dideliu susirūpinimu atkreipia dėmesį į itin didelę 2016 m. nepanaudotą 4 889 mln. EUR sumą, nors Taisomuoju biudžetu Nr. 4/2016 mokėjimų asignavimų lygis ir taip buvo sumažintas 7 284,3 mln. EUR; pažymi, kad labai menką mokėjimų asignavimų panaudojimą sanglaudos srityje (1b išlaidų kategorija) iš dalies lemia netikslios valstybių narių prognozės ir vėlavimas paskirti vadovaujančiąsias ir tvirtinančiąsias institucijas nacionaliniu lygmeniu;

3.  atkreipia dėmesį į neigiamą Didžiosios Britanijos svaro sterlingų nuvertėjimo euro atžvilgiu poveikį – tai pagrindinė 1 511 mln. EUR nuosavų išteklių įplaukų deficito priežastis; pažymi, kad dėl šio deficito galėjo atsirasti didelių Sąjungos biudžeto finansavimo problemų; pastebi, kad tą įplaukų deficitą lėmė vienašališkas Jungtinės Karalystės sprendimas išstoti iš Sąjungos, nors koregavimo problemą teks spręsti visai Sąjungai; primygtinai ragina atsižvelgti į tas išlaidas derantis dėl susitarimo dėl JK ir Sąjungos tarpusavio finansinių įsipareigojimų;

4.  ypač atkreipia dėmesį į santykinai didelę baudų sumą 2016 m., kuri iš viso siekė 4 159 mln. EUR, o 2 861 mln. EUR jų įskaičiuoti į 2016 m. perteklių;

5.  primygtinai ragina, kad, užuot koregavus BNP pagrįstus įnašus, būtų sudaryta galimybė Sąjungos biudžetui iš naujo panaudoti bet kokį perteklių, atsiradusį dėl nepakankamo asignavimų panaudojimo arba dėl baudų įmonėms, pažeidusioms Sąjungos konkurencijos teisę, siekiant spręsti Sąjungos finansinių poreikių problemą;

6.  pažymi, kad, priėmus Taisomojo biudžeto Nr. 2/2017 projektą, 2017 m. 6 405 mln. EUR sumažės valstybių narių BNP pagrįstų įnašų dalis į Sąjungos biudžetą; dar kartą primygtinai ragina valstybes nares pasinaudoti šių grįžtamųjų lėšų suteikiama galimybe siekiant vykdyti savo įsipareigojimus, susijusius su pabėgėlių krize ir užtikrinti reikiamą Sąjungos įnašą į Sąjungos patikos fondus ir į naująjį Europos darnaus vystymosi fondą(6);

7.  ragina Sąjungos institucijas greitai išnagrinėti dar neparengtus ir būsimus Jaunimo užimtumo iniciatyvos ir Europos darnaus vystymosi fondo taisomųjų biudžetų projektus laikantis įsipareigojimų, prisiimtų pagal taikinimo dėl 2017 m. biudžeto procedūrą;

8.  šio taisomojo biudžeto projekto kontekste apgailestauja, kad Taryba kelis mėnesius neleido patvirtinti daugiametės finansinės programos (DFP) laikotarpio vidurio tikslinimo; džiaugiasi, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė įvykdė savo pažadą ir panaikino DFP peržiūros blokadą netrukus po visuotinių rinkimų Jungtinėje Karalystėje; tikisi, kad valstybėms narėms grįžtantys finansiniai ištekliai palengvins būsimas derybas dėl susitarimo dėl JK ir Sąjungos tarpusavio finansinių įsipareigojimų;

9.  patvirtina Tarybos poziciją dėl Taisomojo biudžeto Nr. 2/2017 projekto;

10.  paveda Pirmininkui paskelbti, kad Taisomasis biudžetas Nr. 2/2017 yra galutinai priimtas ir pasirūpinti, kad jis būtų paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje;

11.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, kitoms atitinkamoms institucijoms ir organams ir nacionaliniams parlamentams.

(1) OL L 298, 2012 10 26, p. 1. (2) OL L 51, 2017 2 28, p. 1. (3) OL L 347, 2013 12 20, p. 884. (4) OL C 373, 2013 12 20, p. 1. (5) OL L 168, 2014 6 7, p. 105. (6) Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Europos darnaus vystymosi fondo (EDVF) ir EDVF garantijos bei EDVF garantijų fondo sukūrimo (COM(2016)0586).

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento rezoliucija „Ilgesnė gaminių naudojimo trukmė: nauda vartotojams ir įmonėms“ (2016/2272(INI))

P8_TA(2017)0287 A8-0214/2017

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į jos 114 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į SESV 191, 192 ir 193 straipsnius ir į siekiamą tikslą užtikrinti apdairų ir racionalų gamtos išteklių naudojimą,

–  atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 16 d. Komisijos komunikatą dėl tvaraus vartojimo bei gamybos ir tvarios pramonės politikos veiksmų plano (COM(2008)0397),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/125/EB, nustatančią ekologinio projektavimo reikalavimų energiją vartojantiems gaminiams nustatymo sistemą(1),

–  atsižvelgdamas į 2016–2019 m. ekologinio projektavimo darbo planą (COM(2016)0773), visų pirma siekiant nustatyti tikslesnius reikalavimus gaminiams ir daugiau horizontaliųjų reikalavimų tokiose srityse kaip ilgaamžiškumas, taisymo, funkcijų išplėtimo galimybė, išmontavimui pritaikyta konstrukcija ir lengvesnis pakartotinis naudojimas ir perdirbimas,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/30/ES dėl su energija susijusių gaminių suvartojamos energijos ir kitų išteklių nurodymo ženklinant gaminį ir apie jį pateikiant standartinę informaciją(2),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1386/2013/ES dėl bendrosios Sąjungos aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“(3) (7-oji aplinkosaugos veiksmų programa),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. spalio 17 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę „Tvaresnis vartojimas: pramonės produktų gyvavimo trukmės sistema ir vartotojų informavimas siekiant susigrąžinti pasitikėjimą“(4),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 26 d. Komisijos komunikatą „Strategijos „Europa 2020“ pavyzdinė iniciatyva „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ (COM(2011)0021),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. rugsėjo 20 d. Komisijos komunikatą „Efektyvaus išteklių naudojimo Europos planas“ (COM(2011)0571),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. balandžio 9 d. Komisijos komunikatą „Žaliųjų produktų bendrosios rinkos kūrimas. Informacijos apie produktų ir organizacijų aplinkosauginį veiksmingumą kokybės gerinimas“ (COM(2013)0196),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 2 d. Komisijos komunikatą „Žiedinės ekonomikos kūrimas. Europos be atliekų programa“ (COM(2014)0398),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 2 d. Komisijos komunikatą „Uždaro ciklo kūrimas. ES žiedinės ekonomikos veiksmų planas“ (COM(2015)0614) ir žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinį, kuriame, be kita ko, numatoma peržiūrėti direktyvą dėl atliekų (Direktyva 2008/98/EB, Pagrindų direktyva dėl atliekų), direktyvą dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (Direktyva 94/62/EB), direktyvą dėl atliekų sąvartynų (Direktyva 1999/31/EB), direktyvą dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių (Direktyva 2000/53/EB), direktyvą dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų (Direktyva 2006/66/EB) ir direktyvą dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (Direktyva 2012/19/ES),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. lapkričio 22 d. Komisijos komunikatą „Tolesni tvarios Europos ateities užtikrinimo žingsniai. Europos veiksmai siekiant tvarumo“ (COM(2016)0739),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 9 d. Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų internetinio ir kitokio nuotolinio prekių pardavimo sutarčių aspektų (COM(2015)0635),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/83/ES dėl vartotojų teisių(5),

–  atsižvelgdamas į 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje(6),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. rugpjūčio 18 d. Europos vartotojų organizacijų asociacijos ataskaitą „Tvarios prekės. Daugiau tvarių produktų, geresnis vartotojų teisių užtikrinimas – vartotojų lūkesčiai ES efektyvaus išteklių naudojimo ir žiedinės ekonomikos darbotvarkėje“,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. kovo 29 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto tyrimą „Informacijos apie naudojimo trukmę poveikis vartotojams“,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. liepos mėn. atliktą Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto užsakytą tyrimą „Ilgesnė produktų naudojimo trukmė: nauda vartotojams ir įmonėms“,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio 18 d. Europos vartotojų centro apžvalgą „Suplanuotas nusidėvėjimas arba vartotojiškos visuomenės nepageidaujami reiškiniai“,

–  atsižvelgdamas į Austrijos standartą ONR 192102 „Patvarių, lengvai pataisomų elektrinių ir elektroninių prietaisų dizaino kokybės ženklas“,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A8-0214/2017),

A.  kadangi Komisijos 2016–2019 m. ekologinio projektavimo darbo plane, yra nuoroda į žiedinę ekonomiką ir į poreikį spręsti ilgaamžiškumo ir galimybės perdirbti problemas;

B.  kadangi Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui (EESRK) priėmus nuomonę dėl produktų gyvavimo trukmės, atspindimas ekonominių subjektų ir pilietinės visuomenės susidomėjimas šioje srityje;

C.  kadangi turi būti užtikrinta gaminių naudojimo trukmės ilginimo ir inovacijų, mokslinių tyrimų ir plėtros pusiausvyra;

D.  kadangi Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto užsakytas tyrimas rodo, kad reikalingos plataus masto politikos priemonės siekiant skatinti ilgesnę gaminių naudojimo trukmę;

E.  kadangi kartu veikia įvairūs ekonomikos ir verslo modeliai, įskaitant ekonomikos modelį, pagrįstą naudojimu, leidžiančiu sumažinti neigiamą jo poveikį aplinkai;

F.  kadangi reikia skatinti ilgesnius gaminių naudojimo ciklus, visų pirma sprendžiant suplanuoto nusidėvėjimo problemą;

G.  kadangi būtina remti Europos remonto sektorių, kurį daugiausiai sudaro labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės;

H.  kadangi labiau suderinta pakartotinio gaminių naudojimo tvarka gali paskatinti vietos ekonomikos ir vidaus rinkos augimą, kuriant naujas darbo vietas ir stiprinant naudotų prekių rinką;

I.  kadangi tiek ekonomikos, tiek aplinkos aspektu būtina išsaugoti žaliavas ir riboti atliekų susidarymą – į tai buvo siekiama atsižvelgti didesnės gamintojo atsakomybės principu;

J.  kadangi, kaip pabrėžiama 2014 m. birželio mėn. Eurobarometro atliktoje apklausoje, 77 proc. ES vartotojų prieš įsigydami naujus daiktus norėtų pabandyti pataisyti sugadintus daiktus; kadangi dar reikia gerinti vartotojams teikiamą informaciją apie gaminių patvarumą ir galimybę pataisyti;

K.  kadangi patikimi ir patvarūs produktai suteikia vartotojams ekonominę naudą ir užkerta kelią pertekliniam išteklių naudojimui ir švaistymui; kadangi dėlto svarbu prailginti vartojimo gaminių naudojimo laiką jų kūrimo etapu, užtikrinant patvarumą ir galimybę juos pataisyti, atnaujinti, išmontuoti ir perdirbti;

L.  kadangi mažėjantis vartotojų pasitikėjimas gaminių kokybe kenkia Europos įmonėms; kadangi 24 mėn. teisinė garantija yra šiuo metu visoje ES galiojanti minimali riba ir kai kurios valstybės narės nustatė daugiau apsaugos priemonių vartotojams pagal 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų;

M.  kadangi būtina laikytis vartotojų teisių priimti sprendimą pagal jų įvairius poreikius, lūkesčius ir pageidavimus;

N.  kadangi nepaisant 2016 m. kovo mėn. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto tyrimo, kuris parodė, kad esama teigiamo ryšio tarp gaminių naudojimo trukmės ženklinimo ir vartotojų elgesio, vartotojai nėra tinkamai informuojami apie gaminių naudojimo trukmę;

O.  kadangi produkto naudojimo trukmė ir dėvėjimasis priklauso nuo įvairių natūralių ir dirbtinių veiksnių, pvz., sudėties, funkcionalumo, remonto sąnaudų ir vartojimo modelių;

P.  kadangi reikėtų užtikrinti, kad prekę būtų galima lengviau pataisyti ir kad būtų galima gauti atsarginių dalių;

Q.  kadangi norint užtikrinti išteklių apsaugą, be ilgos naudojimo trukmės, itin svarbus gaminių kokybiškumas per visą jų gyvavimo ciklą;

R.  kadangi imamasi vis daugiau nacionalinių iniciatyvų siekiant išspręsti šią per ankstaus gaminių ir programinės įrangos nusidėvėjimo problemą ir kadangi reikia parengti bendrą strategiją, taikomą bendrai šio srities rinkai;

S.  kadangi skaitmeninių laikmenų naudojimo trukmė yra itin svarbi elektroninių prietaisų naudojimo trukmei ir kadangi dėl to, kad programinė įranga vis greičiau pasensta, būtina užtikrinti galimybes šiuos prietaisus pritaikyti siekiant išlaikyti konkurencingumą rinkoje;

T.  kadangi produktai, kuriuose yra užprogramuoti defektai, kad jų naudojimo trukmė baigtųsi juos panaudojus atitinkamą skaičių kartų, tik didina vartotojų nepasitikėjimą, ir neturėtų būti leidžiama juos parduoti rinkoje;

U.  kadangi, remiantis Eurobarometro duomenimis, 90 proc. Europos piliečių mano, kad produktus reikėtų aiškiai paženklinti nurodant jų naudojimo trukmę;

V.  kadangi ilgesnės naudojimo trukmės produktai gali būti naudingi visiems ekonominės veiklos vykdytojams, įskaitant MVĮ;

W.  kadangi Septintojoje aplinkosaugos veiksmų programoje raginama imtis konkrečių priemonių siekiant sustiprinti gaminių patvarumą, pataisomumą bei pakartotinį panaudojimą ir prailginti jų gyvavimo trukmę;

X.  kadangi šiuo atžvilgiu svarbų vaidmenį atlieka didesnė gamintojo atsakomybė;

Y.  kadangi norint taikyti žiedinės ekonomikos modelį reikalingas politikos formuotojų, piliečių ir įmonių dalyvavimas ir kadangi tai reiškia, kad reikia ne tik produktų ir paslaugų kūrimo bei pardavimo, bet ir vartotojų nusistatymo bei lūkesčių ir įmonių veiklos pokyčių, t. y. reikia kurti naujas rinkas, kurios reaguotų į vartojimo modelių pokyčius, vystytųsi gaminių naudojimo, pakartotinio naudojimo ir dalijimosi požiūriu, tai padėtų pailginti jų naudojimo trukmę ir kurti konkurencingus, ilgaamžius ir tvarius produktus;

Z.  kadangi daugelyje šviestuvų pakeisti lempučių nebegalima, todėl tam tikrais atvejais sugedus lemputei, rinkoje atsiradus naujesnių, efektyvesnių lempučių arba pasikeitus vartotojo pageidavimams, pvz., susijusiems su šviesos spalva, gali kilti problemų, nes tokiu atveju gali tekti pakeisti visą šviestuvą;

AA.  kadangi idealiu atveju LED lemputės neturėtų būti neišimamos, o turėtų būti pakeičiamos;

AB.  kadangi plėtojant žiedinę ekonomiką būtina toliau skatinti gaminių pataisomumą, pritaikymą, naujinimą, patvarumą ir perdirbamumą siekiant prailginti gaminių ir (arba) gaminių dalių naudojimo trukmę;

AC.  kadangi didėjanti gaminių įvairovė, trumpėjantys inovacijų ciklai ir nuolat besikeičiančios mados tendencijos skatina greičiau pirkti naujus produktus, o dėl to sutrumpėja gaminių naudojimo trukmė;

AD.  kadangi esama didelių galimybių taisymo, naudotų gaminių pardavimo ir mainų sektoriuje, t. y. sektoriuje, kurio veikla skirta gaminių naudojimo trukmei pailginti;

AE.  kadangi reikėtų užtikrinti pusiausvyrą tarp siekio prailginti gaminių naudojimo trukmę ir aplinkos, kurioje būtų skatinamos inovacijos ir tolesnė plėtra, išsaugojimo;

Patvarių, ilgalaikių ir kokybiškų gaminių kūrimas

1.  ragina Komisiją, remiantis visų trijų Europos standartizacijos organizacijų (ESO), t. y. CEN, CENELEC ir ETSI, parengtais standartais, skatinti, kai įmanoma, nustatyti kiekvienos gaminių kategorijos būtiniausio atsparumo kriterijus, apimančius, be kita ko, patvarumą, pataisomumą ir naujinimo galimybę nuo pat jų projektavimo stadijos;

2.  pabrėžia, kad visais produkto naudojimo ciklo etapais turi būti pasiekta pusiausvyra tarp gaminių naudojimo trukmės ilginimo, atliekų pavertimo ištekliais (perdirbtomis žaliavomis), pramonės simbiozės, inovacijų, vartotojų paklausos, aplinkos apsaugos bei ekonomikos augimo politikos, ir mano, kad vystant vis mažiau išteklių reikalaujančių gaminių gamybą negali būti skatinama trumpa naudojimo trukmė arba gaminių išmetimas anksčiau laiko;

3.  atkreipia dėmesį į tai, kad gaminių patvarumas, pratęstas jų garantijos laikas, jų atsarginės dalys, lengvas gaminio pataisymas ir galimybė keisti jo dalis turėtų sudaryti gamintojų komercinio pasiūlymo pagrindą, kuriuo būtų reaguojama į įvairius vartotojų poreikius, lūkesčius ir preferencijas ir taip pat tai būtų svarbiu konkurencijos laisvoje rinkoje veiksniu;

4.  atkreipia dėmesį į tai, kokį vaidmenį kuriant patvarų gaminį atlieka komercinės strategijos, pavyzdžiui, išperkamoji nuoma, kuomet išperkamosios nuomos įmonės išlaiko gaminių nuosavybės teisę ir yra suinteresuotos pakartotinai teikti produktus rinkai bei investuoti į patvaresnių gaminių kūrimą, o tai lemtų mažesnę naujų gaminių gamybos ir šalinimo apimtį;

5.  primena Parlamento poziciją dėl žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinio, kuriuo iš dalies keičiama Atliekų direktyva, peržiūros – joje buvo sustiprintas didesnės gamintojo atsakomybės principas ir taip paskatintas tvarus gaminių kūrimas;

6.  ragina Komisiją ir valstybes nares remti modulinio dizaino daiktų, kuriuos galima lengvai išmontuoti ir kuriuose galima pakeisti kai kuriuos jų elementus, gamintojus;

7.  teigia, kad produkto patvarumo ir pataisomumo siekį turėtų papildyti tvarumo tikslas, kurio siekiama, pavyzdžiui, naudojant aplinką tausojančias medžiagas;

8.  susirūpinęs atkreipia dėmesį į elektroninės įrangos atliekų kiekį, kuris, vartotojams pasirinkus naują telekomunikacijų paslaugų teikėją, susidaro išmetus modemus, maršrutizatorius, televizorių dekoderius ir priedėlius; primena vartotojams ir telekomunikacijų paslaugų teikėjams, kad pagal Reglamentą (ES) 2015/2120 vartotojai, pasirinkdami naują telekomunikacijų paslaugų teikėją, jau turi teisę naudotis savo pasirinktais galiniais įrenginiais;

Pataisomumo ir ilgaamžiškumo skatinimas

9.  ragina Komisiją skatinti gaminių taisymo galimybes:

10.  mano, kad būtina užtikrinti galimybę gauti tinkamam ir saugiam gaminių veikimui svarbiausių atsarginių dalių:

11.  ragina valstybes nares ieškoti tinkamų paskatų patvarių, aukštos kokybės gaminių, kuriuos galima taisyti, gamybai, skatinti taisymą ir padėvėtų daiktų pardavimą ir rengti remonto mokymo programas;

12.  primena, kad svarbu išlaikyti galimybę naudotis nepriklausomų taisytojų paslaugomis, pavyzdžiui, neremiant techninių, saugos arba programinės įrangos sprendimų, kuriais nebūtų leidžiama remontą atlikti nepatvirtintoms įmonėms arba įstaigoms;

13.  ragina dėti pastangas siekiant paskatinti pakartotinai naudoti atsargines dalis naudotų daiktų rinkoje;

14.  pripažįsta galimybę naudoti 3D spausdinimą norint gauti atsargines dalis specialistams ir vartotojams; ragina užtikrinti gaminių saugą, apsaugą nuo klastojimo ir autorių teisių apsaugą;

15.  primena, kad standartizuoti ir moduliniai komponentai, išrinkimo planavimas, ilgalaikio vartojimo gaminių projektavimas ir efektyvūs gamybos procesai atlieka svarbų vaidmenį siekiant sėkmingai įgyvendinti žiedinę ekonomiką;

Į naudojimą orientuoto ekonominio modelio taikymas ir MVĮ ir užimtumo rėmimas ES

16.  pabrėžia, kad perėjimas prie naujų verslo modelių, pvz., „produktų kaip paslaugų“ modelio, gali padidinti gamybos ir vartojimo modelių tvarumą, jei produktų ir paslaugų sistemos nesutrumpins produktų naudojimo trukmės, taip pat pabrėžia, kad tokiais verslo modeliais neturėtų būti sudaroma mokesčių vengimo galimybių;

17.  pabrėžia, kad naujų verslo modelių, pvz., internetinių paslaugų, pardavimo būdų, naudotų prekių universalinių parduotuvių plėtojimas ir remonto paslaugų praktikos įtvirtinimas (remonto kavinės, dirbtuvės, kuriose žmonės gali remontuoti patys) gali padėti prailginti produktų naudojimo trukmę ir kartu padidinti vartotojų supratimą apie ilgos naudojimo trukmės produktus ir pasitikėjimą jais;

18.  ragina valstybes nares:

19.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad viešuosiuose pirkimuose būtų atsižvelgta į Direktyvos 2014/24/ES nuostatą dėl gyvavimo ciklo sąnaudų ir kad būtų padidintas viešųjų institucijų įsigytos įrangos pakartotinio naudojimo rodiklis;

20.  ragina valstybes nares ir Komisiją savo viešojoje politikoje remti bendradarbiavimo grindžiamą ekonomiką atsižvelgiant į jos teikiamą naudą panaudojant atliekamus išteklius ir pajėgumus, pavyzdžiui, transporto ir apgyvendinimo sektoriuose;

21.  ragina Komisiją plėtojant žiedinę ekonomiką pabrėžti produktų patvarumo svarbą;

22.  ragina Komisiją ir valstybes nares taikyti ES teisės aktuose (Pagrindų direktyvoje dėl atliekų (2008/98/EB)) nustatytos atliekų hierarchijos ir visų pirma išlaikyti didžiausią elektros ir elektroninių prietaisų naudingumą ir vertę ir nelaikyti jų atliekomis, pavyzdžiui, suteikiant leidimą pakartotinio naudojimų centrų darbuotojams įeiti į elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo punktus, kad jie galėtų tinkamai panaudoti tokias prekes ir jų sudėtines dalis;

23.  mano, kad į šią rezoliuciją įtrauktos nuostatos visų pirma turėtų būti taikomos MVĮ ir labai mažoms įmonėms, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB, tokiu būdu, kuris būtų tinkamas ir proporcingas MVĮ arba labai mažų įmonių dydžiui ir pajėgumams, siekiant išsaugoti jų plėtrą ir paraginti naujų profesijų atstovų užimtumą ir mokymą ES;

24.  ragina Komisiją išnagrinėti, kaip būtų galima skatinti ir palengvinti LED lempučių pakeičiamumą, ir be ekologinio projektavimo priemonių taip pat apsvarstyti ne tokius griežtus metodus, pvz., ženklinimą, skatinimo sistemas, viešuosius pirkimus arba ilgesnę garantiją tuo atveju, kai lempučių negalima pakeisti;

25.  primygtinai ragina valstybes nares vykdyti veiksmingą rinkos priežiūrą siekiant užtikrinti, kad tiek Europos, tiek importuoti produktai atitiktų produktų politikos ir ekologinio projektavimo reikalavimus;

26.  ragina Komisiją ir valstybes nares įtraukti vietos ir regioninės valdžios institucijas ir paisyti jų kompetencijos;

Geresnio vartotojų informavimo užtikrinimas

27.  ragina Komisiją gerinti informacijos apie gaminių patvarumą teikimą:

28.  primygtinai ragina valstybes nares ir Komisiją:

29.  ragina Komisiją skatinti reguliariai ir struktūrizuotai keistis informacija ir dalytis gerąja patirtimi visoje Sąjungoje, tarp Komisijos ir valstybių narių, įskaitant regionų ir savivaldybių institucijas;

Su suplanuotu nusidėvėjimu susijusios priemonės

30.  ragina Komisiją, konsultuojantis su vartotojų organizacijomis, gamintojais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais pasiūlyti ES lygmeniu sukurti suplanuoto nusidėvėjimo apibrėžtį, taikomą materialiosioms prekės ir programinei įrangai; be to, ragina Komisiją bendradarbiaujant su rinkos priežiūros institucijomis išnagrinėti galimybę sukurti nepriklausomą sistemą, kurią taikant būtų galima testuoti ir nustatyti gaminius, kurių nusidėvėjimas suplanuotas; todėl ragina pagerinti teisinę informatorių apsaugą ir nustatyti atitinkamas atgrasančias priemones gamintojams;

31.  atkreipia dėmesį į kai kurių valstybių narių pirmaujantį vaidmenį, pavyzdžiui, Beniliukso šalių iniciatyvą, kuria siekiama kovoti su suplanuotu nusidėvėjimu ir pratęsti buitinių (elektros) prietaisų eksploatavimo trukmę; pabrėžia, kad svarbu keistis gerąja patirtimi šioje srityje;

32.  pabrėžia, kad gaminių naujinimo galimybė gali sulėtinti produktų nusidėvėjimą ir gali sumažinti poveikį aplinkai ir naudotojų išlaidas;

Teisės į teisinę atitikties garantiją stiprinimas

33.  mano, jog labai svarbu, kad vartotojai būtų geriau informuoti apie tai, kaip veikia teisės aktuose nustatyta atitikties garantija; ragina užtikrinti, kad gaminio įsigijimo sąskaitoje būtų įrašyta visa nuoroda į tokią garantiją;

34.  ragina Komisiją įgyvendinti iniciatyvų ir priemonių, skirtų vartotojų pasitikėjimui didinti:

35.  prašo nustatyti ES lygmens skundų, teikiamų dėl teisės į garantiją neužtikrinimo, mechanizmą, kad atitinkamos institucijos galėtų paprasčiau kontroliuoti, kaip taikomi Europos standartai;

36.  pažymi, kad stiprinant didesnės gamintojo atsakomybės principą ir nustatant būtiniausius reikalavimus yra skatinamas tvaresnių gaminių projektavimas;

Vartotojų apsauga nuo programinės įrangos pasenimo

37.  ragina didinti skaidrumą gaminių naujinimo, saugos naujinių ir ilgos naudojimo trukmės klausimais – visa tai yra svarbūs tiek programinės, tiek aparatinės įrangos veikimo aspektai; ragina Komisiją išsiaiškinti, ar reikia glaudesnio įmonių bendradarbiavimo šiai problemai išspręsti;

38.  ragina tiekėjus ir gamintojus suteikti daugiau skaidrumo minimalaus laikotarpio, per kurį bus pateikti operacinių sistemų saugumo naujiniai, klausimu; siūlo nustatyti pagrįsto naudojimo laikotarpio apibrėžti; be to, pabrėžia, kad įtaisytų operacinių sistemų atvejais gaminio tiekėjas taip pat turi užtikrinti šių saugumo naujinių tiekimą; ragina gamintojus vartotojams pateikti aiškią informaciją apie programinės įrangos naujinių ir patobulinimų suderinamumą su įtaisytomis operacinėmis sistemomis;

39.  ragina užtikrinti, kad būtų suteikta galimybė po pagrindinių programinės įrangos naujinimų atkurti ankstesnę būklę ir kad kartu būtų teikiama informacija apie jų pasekmes aparato veikimui, taip pat kad nauja pagrindinė programinė įranga būtų suderinama su ankstesnės kartos programine įranga;

40.  ragina nustatant standartus skatinti sudedamųjų dalių, įskaitant procesorių, pakeičiamumą, kad gaminiai visada galėtų atitikti naujausius standartus;

o
o   o

41.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 285, 2009 10 31, p. 10. (2) OL L 153, 2010 6 18, p. 1. (3) OL L 354, 2013 12 28, p. 171. (4) OL C 67, 2014 3 6, p. 23. (5) OL L 304, 2011 11 22, p. 64. (6) OL L 149, 2005 6 11, p. 22.

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl žmogaus teisių pažeidimų, susijusių su karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, įskaitant genocidą, klausimo sprendimo (2016/2239(INI))

P8_TA(2017)0288 A8-0222/2017

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių (Veiksmai, kai kyla grėsmė taikai, ji pažeidžiama ar įvykdomi agresijos aktai),

–  atsižvelgdamas į 1984 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą,

–  atsižvelgdamas į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 straipsnį, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnį, Deklaraciją dėl visų formų netolerancijos ir diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų panaikinimo ir ES religijos ar tikėjimo laisvės propagavimo ir apsaugos gaires,

–  atsižvelgdamas į JT Saugumo Tarybos 2000 m. spalio 31 d. rezoliuciją Nr. 1325 dėl moterų, taikos ir saugumo,

–  atsižvelgdamas į 1998 m. liepos 17 d. Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) Romos statutą, kuris įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.,

–  atsižvelgdamas į Romos statuto Kampalos pakeitimus, priimtus per peržiūros konferenciją Kampaloje, Uganda, 2010 m. birželio mėn.,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų žiaurių nusikaltimų analizės sistemą, kurią parengė JT specialiųjų patarėjų genocido prevencijos ir atsakomybės užtikrinti apsaugą klausimais biuras,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro 2015 m. kovo 15 d. ataskaitą dėl žmogaus teisių padėties Irake, atsižvelgiant į vadinamosios Irako ir Levanto islamo valstybės ir kitų susijusių grupuočių įvykdytą smurtą,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. gruodžio mėn. priimtą JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. A/71/L.48, kuria įsteigiamas Tarptautinis, nešališkas ir nepriklausomas pagalbos pagal tarptautinę teisę tiriant Sirijos Arabų Respublikoje nuo 2011 m. kovo mėn. įvykdytus pačius sunkiausius nusikaltimus ir vykdant už juos atsakingų asmenų baudžiamąjį persekiojimą mechanizmas (IIIM),

–  atsižvelgdamas į Nepriklausomos tarptautinės tyrimų Sirijos Arabų Respublikoje komisijos atliktą specialų įvykių Alepe tyrimą, paskelbtą 2017 m. kovo 1 d.,

–  atsižvelgdamas į 2001 m. birželio 11 d. Tarybos bendrąją poziciją 2001/443/BUSP dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo(1),

–  atsižvelgdamas į 2002 m. birželio 13 d. Tarybos sprendimą 2002/494/TVR, įsteigiantį Europos institucijų tinklą ryšiams dėl už genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus atsakingų asmenų palaikyti(2),

–  atsižvelgdamas į 2003 m. gegužės 8 d. Tarybos sprendimą 2003/335/TVR dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo(3),

–  atsižvelgdamas į 2003 m. birželio 16 d. Tarybos bendrąją poziciją 2003/444/BUSP dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo(4),

–  atsižvelgdamas į ES gaires dėl skatinimo laikytis tarptautinės humanitarinės teisės,

–  atsižvelgdamas į TBT ir Europos Sąjungos susitarimą dėl bendradarbiavimo ir pagalbos teikimo(5),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 21 d. Tarybos sprendimą 2011/168/BUSP dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo(6),

–  atsižvelgdamas į bendrą Komisijos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai darbinį dokumentą dėl siekio įtvirtinti papildomumo principą (SWD(2013)0026),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 12 d. Tarybos išvadas dėl ES visapusiško požiūrio,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. spalio 30 d. patvirtintą ES genocido tinklo strategiją siekiant Europos Sąjungoje ir jos valstybėse narėse kovoti su nebaudžiamumu už genocido nusikaltimą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. lapkričio 16 d. Tarybos išvadas dėl ES paramos pereinamojo laikotarpio teisingumui,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. gegužės 23 d. Tarybos išvadas dėl Sirijai ir Irakui, taip pat „Da'esh“ keliamos grėsmės klausimui skirtos ES regioninės strategijos,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai 2016 m. gruodžio 9 d. pareiškimą Tarptautinės genocido nusikaltimo aukų atminimo ir orumo ir tokio nusikaltimo prevencijos dienos proga,

–  atsižvelgdamas į 2015–2019 m. Europos Sąjungos veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje,

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. lapkričio 17 d. rezoliuciją dėl ES paramos Tarptautiniam baudžiamajam teismui (TBT) sprendžiant problemas ir įveikiant sunkumus(7),

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. liepos 17 d. rezoliuciją dėl agresijos nusikaltimų(8),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. spalio 8 d. rezoliuciją dėl masinio vaikų perkėlimo Nigerijoje dėl grupuotės „Boko Haram“ išpuolių(9) ir į savo 2014 m. liepos 17 d. rezoliuciją „Nigerija: neseniai įvykdyti organizacijos „Boko Haram“ išpuoliai“(10),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją „Pasiruošimas dėl pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimui humanitariniais klausimais. Humanitarinės pagalbos teikimo sunkumai ir galimybės“(11),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. lapkričio 24 d. rezoliuciją dėl padėties Sirijoje(12), 2016 m. spalio 27 d. rezoliuciją dėl padėties Šiaurės Irake (Mosulas)(13), 2016 m. vasario 4 d. rezoliuciją dėl vadinamosios grupuotės ISIS („Da'esh“) vykdomų religinių mažumų sisteminių masinių žudynių(14) ir 2015 m. birželio 11 d. rezoliuciją „Sirija: padėtis Palmyroje ir Mazeno Darwisho atvejis“(15),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonę (A8–0222/2017),

A.  kadangi genocido nusikaltimas, nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, taip pat žinomi kaip žiaurūs nusikaltimai yra sunkiausi nusikaltimai žmonijai ir visos tarptautinės bendruomenės susirūpinimo priežastis; kadangi tokie nusikaltimai sukrečia žmoniją;

B.  kadangi tarptautinė bendruomenė privalo užkirsti kelią žiauriems nusikaltimams; kadangi kai tokie nusikaltimai įvykdomi, už juos turi būti baudžiama ir būtina užtikrinti veiksmingą, teisingą ir greitą baudžiamąjį persekiojimą už juos nacionaliniu arba tarptautiniu lygmeniu ir laikantis papildomumo principo;

C.  kadangi atskaitomybė, teisingumas, teisinė valstybė ir kova su nebaudžiamumu yra esminiai elementai, kuriais paremta taika ir konfliktų sprendimas, susitaikymo ir atkūrimo pastangos;

D.  kadangi tikrasis susitaikymas gali būti grindžiamas tik tiesa ir teisingumu;

E.  kadangi šių nusikaltimų aukos turi teisę į teisinę gynybą ir žalos atlyginimą ir kadangi tarptautinė bendruomenė turėtų teikti visapusišką paramą pabėgėliams, kurie nukentėjo nuo žiaurių nusikaltimų; kadangi šiomis aplinkybėmis svarbu nepamiršti lyčių aspekto ir atsižvelgti į ypatingus moterų ir mergaičių poreikius pabėgėlių stovyklose, repatrijuojant ir perkeliant, taip pat vykdant atkūrimą ir atstatymą po konflikto;

F.  kadangi TBT atlieka pagrindinį vaidmenį kovojant su nebaudžiamumu ir atkuriant taiką bei užtikrinant aukoms teisingumą;

G.  kadangi dėl TBT suteiktų įgaliojimų taikyti žalos atlyginimo nusikaltimų aukoms sistemą Teismas yra unikali teisminė tarptautinio lygmens institucija;

H.  kadangi visuotinis prisijungimas prie Romos statuto yra būtinas siekiant visapusiško TBT veiksmingumo; kadangi 124 šalys, įskaitant visas ES valstybes nares, ratifikavo TBT Romos statutą;

I.  kadangi į Romos statutą įtrauktus Kampalos pakeitimus dėl agresijos nusikaltimo, kuris laikomas sunkiausios ir pavojingiausios neteisėto jėgos panaudojimo formos nusikaltimu, ratifikavo 34 valstybės ir dabar, gavus 30 pritarimų, kurių reikėjo tam, kad būtų galima pradėti taikyti pakeitimus, Romos statuto šalių asamblėja turi galimybę po 2017 m. sausio 1 d. priimti sprendimą pradėti taikyti sutartimi grindžiamą su agresija susijusią Teismo jurisdikciją;

J.  kadangi 2016 m. lapkričio mėn. Rusija nusprendė nebebūti Romos statutą pasirašiusia šalimi; kadangi 2016 m. spalio mėn. Pietų Afrika, Gambija ir Burundis taip pat pranešė apie savo pasitraukimą iš Romos statuto; kadangi 2017 m. sausio 31 d. Afrikos Sąjunga (AS) priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, kuri apima pasitraukimo iš TBT strategiją ir kuria AS valstybės narės raginamos apsvarstyti galimybę įgyvendinti jos rekomendacijas; kadangi atitinkamai 2017 m. vasario ir kovo mėn. Gambija ir Pietų Afrika pranešė apie savo sprendimą atšaukti savo pasitraukimą iš Romos statuto šalių tarpo;

K.  kadangi nepaprastai svarbu, kad Romos statuto šalys bendradarbiautų tarpusavyje ir su regioninėmis organizacijomis, ypač tais atvejais, kai ginčijama TBT jurisdikcija,

L.  kadangi TBT šiuo metu vykdo dešimt tyrimų devyniose šalyse (Gruzijoje, Malyje, Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje, Libijoje, Kenijoje, Sudane (Darfūras), Ugandoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje) ir du tyrimus Centrinėje Afrikos Respublikoje;

M.  kadangi, laikantis papildomumo principo, įtvirtinto Romos statute, TBT imasi veiksmų tik tais atvejais, kai nacionaliniai teismai negali arba nenori atlikti tikro tyrimo ir vykdyti baudžiamojo persekiojimo už žiaurius nusikaltimus, todėl statuto šalims tenka pagrindinė atsakomybė už asmenų, įtariamų įvykdžius sunkiausius tarptautinius nusikaltimus, patraukimą baudžiamojon atsakomybėn;

N.  kadangi 2001 m. birželio 11 d. priėmus Tarybos bendrąją poziciją 2001/443/BUSP dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo valstybės narės pareiškė, kad nusikaltimai, priklausantys TBT jurisdikcijai, yra svarbūs visoms valstybėms narėms, jos yra pasiryžusios bendradarbiauti siekdamos užkirsti kelią tiems nusikaltimams ir panaikinti jų vykdytojų nebaudžiamumą;

O.  kadangi ES ir jos valstybės narės yra ištikimos TBT sąjungininkės nuo pat jo įsteigimo ir teikia nuolatinę politinę, diplomatinę, finansinę ir logistinę paramą, be kita ko, propaguodamos Romos statuto universalumą ir gina jo sistemos vientisumą;

P.  kadangi ES ir jos valstybės narės pažadėjo Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus Komitetui (TRKK) tvirtai remti veiksmingo mechanizmo, kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų griežčiau laikomasi tarptautinės humanitarinės teisės, įsteigimą; kadangi Parlamentas paprašė vyriausiosios įgaliotinės ir pirmininko pavaduotojos informuoti apie tikslus ir strategiją, nustatytus siekiant šį pažadą įvykdyti;

Q.  kadangi anksčiau Jugoslavijos sudėtyje buvusių šalių teritorijoje per 1991–1995 m. karus buvo įvykdyta daug žiaurių nusikaltimų;

R.  kadangi anksčiau Jugoslavijos sudėtyje buvusių šalių teritorijoje per 1991–1995 m. karus įvykdytų žiaurių nusikaltimų teismo nagrinėjimo procesai vyksta labai lėtai;

S.  kadangi Sirija prisijungė prie Konvencijos dėl genocido 1955 m., o 2004 m. – prie Konvencijos dėl kankinimo;

T.  kadangi Parlamentas savo 2016 m. spalio 27 d. rezoliucijoje priminė, kad ISIS („Da’esh“) daromi žmogaus teisių pažeidimai apima ir genocidą;

U.  kadangi keliuose JT organų, įskaitant Nepriklausomą tarptautinę tyrimų Sirijos Arabų Respublikoje komisiją, JT generalinio sekretoriaus specialųjį patarėją genocido prevencijos klausimais, JT generalinio sekretoriaus specialųjį patarėją atsakomybės užtikrinti apsaugą klausimais, specialųjį pranešėją mažumų klausimais, JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biurą ir NVO, pranešimuose teigiama, kad visų pusių įvykdyti nusikaltimai gali būti laikomi žiauriais nusikaltimais ir kad karo nusikaltimus įvykdė visos pusės per 2016 m. gruodžio mėn. kovą dėl Alepo;

V.  kadangi TBT pareiškė, kad esama pagrindo pagrįstai manyti, jog Nigerijoje grupuotė „Boko Haram“ įvykdė nusikaltimus žmoniškumui, kaip apibrėžta Statuto 7 straipsnyje, įskaitant žmogžudystes ir persekiojimą;

W.  kadangi šimtai mirties nuosprendžių, įvykdytų Burundyje nuo 2015 m. balandžio mėn., lėmė tai, kad JT nepriklausomo tyrimo Burundyje komisija savo ataskaitoje padarė išvadą, jog Burundyje yra žmonių, kuriuos reikėtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl tariamų nusikaltimų žmoniškumui;

X.  kadangi pilietinės visuomenės organizacijos, tarptautinio lygio teisininkai ir NVO įspėjo, kad įvykiai Burundyje 2016 m. pabaigoje galėtų būti prilyginti genocidui;

Y.  kadangi tarptautinės taisyklės dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui taip pat yra privalomos nevalstybiniams subjektams arba asmenims, veikiantiems nevalstybinių organizacijų vardu arba pagal jų sistemą; kadangi dabar, kai nevalstybiniai subjektai vis aktyviau dalyvauja įgyvendinant karo scenarijus ir skatina tokius sunkius nusikaltimus bei juos vykdo, tai reikėtų dar griežčiau pakartotinai patvirtinti;

Z.  kadangi tam tikromis sąlygomis valstybės taip pat gali būti patrauktos atsakomybėn už įsipareigojimų pagal tarptautines sutartis ir konvencijas, kurių atžvilgiu Tarptautinis Teisingumo Teismas turi jurisdikciją, įskaitant 1984 m. Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ir 1948 m. Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, nesilaikymą;

AA.  kadangi Tarptautinis Teisingumo Teismas gali nustatyti valstybės atsakomybę;

AB.  kadangi visos konflikto šalys, siekdamos įbauginti ir pažeminti priešą, naudoja išžaginimus ir seksualinę prievartą kaip kovos taktiką; kadangi, be to, per konfliktus taip pat labai smarkiai padaugėja smurto dėl lyties ir seksualinės prievartos;

AC.  kadangi smurtas prieš moteris per konfliktą ir po jo gali būti laikomas ne konflikto laikotarpiu vykdomos moterų diskriminacijos nuolatine tąsa; kadangi konflikto sąlygomis anksčiau patiriama diskriminacija dėl lyties ir istoriškai nevienodas lyčių galios santykis dar labiau padidėja, o dėl to moterims ir merginoms kyla didesnė seksualinio, fizinio ir psichologinio smurto rizika;

1.  primena ES įsipareigojimą imtis veiksmų tarptautinėje arenoje siekiant principų, kurie paskatino ES sukūrimą, įskaitant demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių paisymo principus, taip pat JT Chartijos ir tarptautinės teisės principų laikymosi; atsižvelgdamas į tai, dar kartą tvirtina, kad šiurkščiausių žmogaus teisių pažeidimų, pagal sunkumo laipsnį sulyginamų su nusikaltimais žmoniškumui ir genocidui, ir šiurkščių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, sulyginamų su karo nusikaltimais, klausimo sprendimas ir už juos atsakingų asmenų patraukimas atsakomybėn ES turėtų būti didžiausios svarbos;

2.  ragina ES ir jos valstybes nares panaudoti visą savo politinį svorį, kad būtų išvengta bet kokių veiksmų, kurie gali būti laikomi žiauriu nusikaltimu, vykdymo, reaguoti veiksmingai ir koordinuotai tokių nusikaltimų atvejais ir mobilizuoti visus reikiamus išteklius, kad būtų galima patraukti atsakomybėn visus atsakingus asmenis, taip pat padėti aukoms ir remti stabilizavimo bei susitaikymo procesus;

Dėl būtinybės daugiausia dėmesio skirti žiaurių nusikaltimų prevencijai

3.  primygtinai ragina 1948 m. JT konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, keturių 1949 m. Ženevos konvencijų, 1984 m. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ir kitų atitinkamų tarptautinių susitarimų šalis, įskaitant ES valstybes nares imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų užkirstas kelias žiauriems nusikaltimams jų teritorijoje, kuri patenka į jų jurisdikciją, ar jų piliečių padarytiems žiauriems nusikaltimams, nes jos įsipareigojo tai daryti; ragina visas valstybes, kurios dar nėra ratifikavusios šių konvencijų, tai padaryti;

4.  pabrėžia, kad tarptautinė bendruomenė turi skubiai padidinti savo pastangas stebint bet kokį konfliktą arba galimą konfliktą, per kurį gali būti vykdomi bet kokie veiksmai, kurie galėtų būti laikomi žiauriais nusikaltimais, ir reaguoti į jį;

5.  ragina tarptautinę bendruomenę sukurti panašias priemones kaip ES ankstyvojo įspėjimo sistema, kurios gali padėti sumažinti reagavimo į įspėjimą laiką, siekiant užkirsti kelią smurtiniams konfliktams, jų atsinaujinimui ir stiprėjimui;

6.  ragina ES dėti daugiau pastangų siekiant sukurti nuoseklų ir veiksmingą požiūrį, kurio laikantis būtų nustatytos krizės arba konflikto situacijos, kurios galėtų lemti žiaurių nusikaltimų vykdymą, ir laiku reaguoti į jas; ypač pabrėžia, kad svarbu ir būtina veiksmingai keistis informacija ir koordinuoti prevencinius veiksmus tarp ES institucijų, įskaitant ES delegacijas, bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) misijas bei operacijas ir valstybes nares, kartu su jų diplomatinėmis atstovybėmis; todėl teigiamai vertina naująją Komisijos iniciatyvą dėl baltosios knygos, kuri suteiktų galimybę įgyvendinti veiksmingesnius ES išorės veiksmus; pabrėžia, kad svarbu vykdyti BSGP misijų ir civilinių operacijų, kurios vykdomos po konflikto, siekiant paremti trečiųjų šalių, pirmiausia tų, kuriose buvo vykdomi nusikaltimai žmogiškumui, susitaikymą;

7.  mano, kad ES į savo visapusišką požiūrį į išorės konfliktus ir krizes turėtų integruoti reikiamas priemones, kurias taikant būtų galima nustatyti bet kokį žiaurų nusikaltimą ir ankstyvuoju etapu užkirsti jam kelią; atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį į žiaurių nusikaltimų analizės sistemą, kurią parengė JT specialiųjų patarėjų genocido prevencijos ir atsakomybės užtikrinti apsaugą klausimais biuras; mano, kad ES ir valstybės narės turėtų visuomet laikytis tvirtos pozicijos tais atvejais, kai gresia, kad bus įvykdyti nusikaltimai, ir naudoti visas turimas taikias priemones, pvz., dvišalius santykius, daugiašalius forumus ir viešąją diplomatiją;

8.  primygtinai ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai: tęsti bendradarbiavimą su ES atstovybėmis ir valstybių narių ambasadomis bei civilinėmis ir karinėmis misijomis ir jų darbuotojų mokymą tarptautinės žmogaus teisių, humanitarinės ir baudžiamosios teisės srityse, įskaitant jų pajėgumą atpažinti galimas situacijas, susijusias su karo nusikaltimais, nusikaltimais žmoniškumui, genocidu ir šiurkščiais žmogaus teisių pažeidimais, be kita ko, palaikant nuolatinį ryšį su vietos pilietine visuomene; užtikrinti, kad ES specialieji įgaliotiniai prireikus laikytųsi principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“, ir išplėsti ES specialiojo įgaliotinio žmogaus teisių klausimais įgaliojimus, į juos įtraukiant atsakomybės užtikrinti apsaugą aspektus; toliau remti Europos išorės veiksmų tarnybos ES atsakomybės užtikrinti apsaugą pagrindinį centrą, naudojantis turimais ištekliais jį įtvirtinant esamuose padaliniuose ir įpareigojant didinti informuotumą apie atsakomybės užtikrinti apsaugą įgyvendinimo poveikį, ir užtikrinti, kad informacija apie nerimą keliančius atvejus laiku pasiektų visus suinteresuotuosius veikėjus, taip pat skatinti steigti nacionalinius pagrindinius centrus atsakomybės užtikrinti apsaugą klausimu valstybėse narėse; ir toliau stiprinti prevencinės diplomatijos ir tarpininkavimo gebėjimus ir didinti jų profesionalumą;

9.  pabrėžia, kad šalys ir regionai, kuriems kyla konfliktų pavojus, būtinai turi turėti kvalifikuotas ir patikimas saugumo pajėgas; ragina ES ir valstybes nares toliau stengtis plėtoti saugumo sektoriui skirtas pajėgumų stiprinimo programas, taip pat platformas, kuriomis skatinama pagarbos žmogaus teisėms ir konstitucijai, sąžiningumo ir tarnavimo visuomenės interesams kultūra vietos saugumo ir karinių pajėgų gretose;

10.  pabrėžia, kad norint užkirsti kelią genocidui ir nusikaltimams žmoniškumui labai svarbu šalinti pagrindines smurto ir konflikto priežastis, padėti sudaryti taikias ir demokratines sąlygas, užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms, įskaitant moterų, jaunimo, nepilnamečių, mažumų ir LGBTI bendruomenės teises, kartu skatinant įvairių religijų ir kultūrų dialogą;

11.  ragina tarptautiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmenimis sukurti švietimo ir kultūros programas, kuriomis būtų skatinamas supratimas apie žiaurių nusikaltimų priežastis ir padarinius žmonijai ir didinamas informuotumas apie būtinybę ir svarbą puoselėti taiką, propaguoti žmogaus teises ir religijų tarpusavio toleranciją ir vykdyti tokių nusikaltimų baudžiamąjį persekiojimą ir juos tirti; šiame kontekste teigiamai vertina tai, kad buvo paminėta pirmoji metinė ES kovos su nebaudžiamumu už genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus diena;

Dėl paramos, skiriamos genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų tyrimams ir baudžiamajam persekiojimui

12.  pakartoja, kad visapusiškai remia TBT, Romos statutą, prokuratūrą, prokuratūros proprio motu įgaliojimus ir pažangą pradedant naujus tyrimus – tai esminės priemonės siekiant kovoti su nebaudžiamumu už žiaurius nusikaltimus;

13.  teigiamai vertina 2016 m. liepos 6 d. Briuselyje įvykusį ES ir TBT atstovų susitikimą, surengtą ruošiantis 2-ajam ES ir TBT apskritojo stalo susitikimui, kad atitinkami TBT ir ES institucijų darbuotojai galėtų nustatyti bendras interesų sritis, keistis informacija apie atitinkamą veiklą ir užtikrinti geresnį ES ir TBT tarpusavio bendradarbiavimą;

14.  pakartoja, kad išlaikyti TBT nepriklausomumą yra gyvybiškai svarbu ne tik siekiant užtikrinti, kad jis būtų visiškai efektyvus, bet ir siekiant skatinti Romos statuto visuotinumą;

15.  įspėja, kad teisingumo vykdymas negali būti grindžiamas kompromisu tarp teisingumo ir bet kokio politinio sumetimo, nes toks kompromisas ne skatintų sutaikinimo pastangas, o jas mažintų;

16.  patvirtina, kad nepaprastai svarbu užtikrinti visuotinį prisijungimą prie TBT Romos statuto; ragina valstybes, kurios dar to nepadarė, ratifikuoti Romos statutą ir Susitarimą dėl Teismo privilegijų, ir imunitetų ir Romos statuto Kampalos pakeitimus, kad būtų skatinama atskaitomybė ir susitaikymas, kurie yra pagrindiniai elementai siekiant ateityje užkirsti kelią žiaurumams; taip pat dar kartą patvirtina, kad Romos statuto vientisumas yra nepaprastai svarbus;

17.  itin apgailestaudamas atkreipia dėmesį į pastarojo meto pranešimus apie pasitraukimą iš Romos statuto, nes tai yra problema turint mintyje aukų teisę kreiptis į teismą, ir mano, kad tokius pranešimus reikia griežtai pasmerkti; palankiai vertina tai, kad ir Gambija, ir Pietų Afrika atsiėmė savo pranešimus apie pasitraukimą; primygtinai ragina likusias atitinkamas šalis persvarstyti savo sprendimą; be to, ragina ES dėti visas būtinas pastangas, taip pat ir vykdant bendradarbiavimą su Afrikos Sąjunga, siekiant užtikrinti, kad niekas Romos statuto neatsisakys; teigiamai vertina tai, kad TBT šalių asamblėja susitarė apsvarstyti pasiūlytus Romos statuto pakeitimus, siekiant spręsti Afrikos Sąjungos specialiajame aukščiausiojo lygio susitikime nurodytus rūpestį keliančius klausimus;

18.  ragina keturias pasirašiusias šalis, kurios informavo JT Generalinį Sekretorių, kad jos nebeketina likti Romos statuto šalimis, persvarstyti savo sprendimus; be to, pažymi, kad trys nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės nėra Romos statuto šalys;

19.  be to, ragina visas TBT šalis dėti daugiau pastangų siekiant propaguoti visuotinį prisijungimą prie TBT ir Susitarimą dėl Teismo privilegijų ir imunitetų; mano, kad Komisija ir EIVT turėtų ir toliau skatinti trečiąsias valstybes ratifikuoti ir įgyvendinti Romos statutą ir Susitarimą dėl Teismo privilegijų ir imunitetų bei turėtų atlikti ES laimėjimų šiuo požiūriu vertinimą;

20.  pabrėžia, kad svarbu užtikrinti pakankamus finansinius įnašus Teismui siekiant, kad jo veikla būtų efektyvi, arba užtikrinant šalių įnašus, arba per ES finansavimo mechanizmus, pavyzdžiui, Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonę (angl. EIDHR) arba iš Europos plėtros fondo (EPF), ypač daug dėmesio skiriant pilietinės visuomenės veikėjams, kurie remia tarptautinę baudžiamojo teisingumo sistemą ir su TBB susijusius klausimus, skiriamą finansavimą;

21.  teigiamai vertina neįkainojamą pilietinės visuomenės organizacijų pagalbą Teismui; yra susirūpinęs dėl pranešimų apie grasinimus ir bauginimus, nukreiptus prieš kai kurias pilietinės visuomenės organizacijas, bendradarbiaujančias su Teismu; ragina imtis visų reikalingų veiksmų siekiant užtikrinti saugią aplinką pilietinės visuomenės organizacijoms, kad jos galėtų veikti ir bendradarbiauti su Teismu ir kovoti su visomis joms gresiančiomis su tuo susijusiomis grėsmėmis ir į jas nukreiptais bauginimais;

22.  atkreipia dėmesį į pažangą, padarytą įgyvendinant 2011 m. liepos 12 d. veiksmų planą, siekiant imtis tolesnių veiksmų, susijusių su 2011 m. kovo 21 d. Tarybos sprendimu dėl TBT; ragina įvertinti veiksmų plano įgyvendinimą, kad būtų galima nustatyti galimas sritis, kuriose ES veiksmų efektyvumas galėtų būti padidintas, be kita ko, kalbant ir apie Teismo neliečiamumo ir nepriklausomumo skatinimą;

23.  primygtinai ragina Romos statutą pasirašiusias šalis visapusiškai bendradarbiauti su TBT, jam dedant pastangas ištirti sunkius tarptautinius nusikaltimus ir patraukti atsakomybėn už juos atsakingus asmenis, gerbti TBT autoritetą ir visapusiškai įgyvendinti jo sprendimus;

24.  primygtinai ragina ES ir jos valstybes nares pasinaudoti visomis turimomis diplomatinėmis priemonėmis siekiant remti veiksmingą bendradarbiavimą su TBT ryšium su liudytojų apsaugos programomis ir su išduotų arešto orderių, ypač susijusių su 13 įtariamųjų, kurių dauguma slapstosi, vykdymu; ragina Komisiją, EIVT ir Tarybą susitarti ir priimti konkrečias priemones, skirtas reaguoti nebendradarbiavimo su TBT atveju, papildant politinius pareiškimus;

25.  ragina ES ir jos valstybes nares trečiųjų šalių atžvilgiu naudoti visas priemones, taip pat svarstyti galimybes taikyti sankcijas, ypač valstybių, kuriose susidariusi padėtis, dėl kurios atliekamas TBT tyrimas, ir valstybių, kurių atžvilgiu atliekamas TBT preliminarus tyrimas, atveju, kad būtų galima palaikyti jų politinę valią visapusiškai bendradarbiauti ir remti jų gebėjimą pradėti nacionalinį procesą dėl žiaurių nusikaltimų; taip pat ragina ES ir jos valstybes nares toms šalims pasiūlyti visapusišką paramą siekiant joms padėti laikytis TBT reikalavimų; ragina valstybes nares visapusiškai laikytis 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP;

26.  mano, kad žiaurių nusikaltimų aukoms turėtų būti suteikta teisė į veiksmingą ir vykdytiną teisių gynimą ir žalos atlyginimą; pabrėžia ypatingą aukų ir liudytojų vaidmenį Teismo procesuose ir poreikį imtis konkrečių priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti jų saugumą ir veiksmingą dalyvavimą, kaip nustatyta Romos statute; ragina ES vykdant visus kovos su nebaudžiamumu veiksmus didžiausią dėmesį skirti aukų teisėms ir savanoriškai prisidėti prie TBT aukoms skirto patikos fondo;

27.  ragina EIVT užtikrinti, kad atskaitomybė už žiaurius nusikaltimus ir parama TBT būtų įtrauktos į ES užsienio politikos prioritetus, įskaitant per plėtros procesą, sistemingai atsižvelgiant į kovą su nebaudžiamumu; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia svarbų parlamento narių vaidmenį propaguojant TBT ir kovojant su nebaudžiamumu, šiuo tikslu, be kita ko, parlamentams tarpusavyje bendradarbiaujant;

28.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad atitinkamų regionų ES specialiųjų įgaliotinių įgaliojimai apimtų koordinavimo ir bendradarbiavimo su TBT veiklą; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai paskirti ES specialųjį įgaliotinį tarptautinės humanitarinės teisės ir tarptautinio teisingumo klausimais ir įgalioti jį propaguoti, integruoti ir reprezentuoti ES įsipareigojimą kovoti su nebaudžiamumu ir remti TBT visose ES užsienio politikos srityse;

29.  pabrėžia labai svarbų Europos Parlamento vaidmenį vykdant ES veiksmų šioje srityje stebėseną; teigiamai vertina tai, kad į EP metinę žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje ataskaitą įtrauktas skirsnis dėl kovos su nebaudžiamumu ir dėl TBT, taip pat siūlo Europos Parlamentui atlikti iniciatyvesnį vaidmenį, skatinant kovą su nebaudžiamumu ir integruojant ją bei TBT į visas ES politikos sritis ir visų ES institucijų, ypač už Sąjungos išorės politiką atsakingų Europos Parlamento komitetų ir Europos Parlamento delegacijų trečiosiose šalyse, veiklos sritis;

30.  pabrėžia, kad TBT papildomumo principas reiškia, kad pagrindinė atsakomybė už žiaurių nusikaltimų tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą tenka jo statuto šalims; reiškia susirūpinimą dėl to, kad ne visų ES valstybių narių nacionalinė teisė apima teisės aktus, apibrėžiančius tuos nusikaltimus, kurių atžvilgiu jų teismai galėtų vykdyti jurisdikciją; ragina ES ir jos valstybes nares visapusiškai pasinaudoti papildomumo principo skatinimo priemonių rinkiniu;

31.  ragina ES valstybes nares iš dalies pakeisti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 83 straipsnį, kad žiaurūs nusikaltimai būtų įtraukti į nusikaltimų, patenkančių į ES kompetencijos sritį, sąrašą;

32.  primygtinai ragina ES paruošti ir pateikti išteklius, kurių reikia rengiant kovos su nebaudžiamumu už nusikaltimus, kuriems taikoma tarptautinė teisė, Europoje veiksmų planą, apimantį aiškius kriterijus ES institucijoms ir valstybėms narėms, kuriuo siekiama sustiprinti nacionaliniu mastu vykdomus tyrimus ir baudžiamąjį persekiojimą dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų;

33.  pakartoja, kad šalys, įskaitant ES valstybes nares, gali individualiai kelti bylas prieš valstybes Tarptautiniame Teisingumo Teisme, jei valstybiniu lygmeniu nesilaikoma įsipareigojimų pagal tarptautines sutartis ir konvencijas, įskaitant 1984 m. Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ir 1948 m. Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį;

34.  primena savo griežtą B. Assado režimo Sirijoje įvykdytų žiaurių nusikaltimų, kurie gali būti laikomi sunkiais karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, pasmerkimą ir apgailestauja dėl palankių sąlygų tokių nusikaltimų Sirijoje vykdytojų nebaudžiamumui;

35.  apgailestauja dėl to, kad daugeliu atveju neužtikrinama pagarba tarptautinei humanitarinei teisei, ir dėl visame pasaulyje vykstant ginkluotiems konfliktams nerimą keliančių civilių gyventojų žūčių bei išpuolių prieš civilinę infrastruktūrą; ragina tarptautinę bendruomenę sušaukti tarptautinę konferenciją siekiant parengti naują tarptautinį mechanizmą, skirtą duomenims atsekti ir rinkti ir informacijai viešai skelbti, kai vyksta ginkluoti konfliktai; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę kasmet pateikti viešą prieš mokyklas ir ligonines įvykdytų išpuolių įtariamų kaltininkų sąrašą, kad galima būtų parengti tinkamus ES veiksmus tokiems išpuoliams sustabdyti;

36.  ragina valstybes nares ratifikuoti pagrindines tarptautinės humanitarinės teisės (THT) priemones ir kitus atitinkamus teisės aktus; pripažįsta ES gairių dėl skatinimo laikytis THT svarbą ir dar kartą ragina vyriausiąją įgaliotinę ir pirmininko pavaduotoją bei EIVT paspartinti jų įgyvendinimą, ypač karo nusikaltimų Artimuosiuose Rytuose atžvilgiu; ragina ES remti iniciatyvas, kuriomis siekiama skleisti THT žinias ir gerąją jos taikymo patirtį ir ragina ES pasinaudoti visomis turimomis dvišalėmis priemonėmis, siekiant veiksmingai skatinti savo partnerius laikytis THT, be kita ko, plėtojant politinį dialogą;

37.  pabrėžia, kad valstybės narės turėtų atsisakyti teikti ginklus, įrangą arba finansinę ar politinę paramą vyriausybėms ar nevalstybiniams subjektams, kurie pažeidžia tarptautinę humanitarinę teisę, be kita ko, vykdydami moterų ir vaikų žaginimą ar kitokį seksualinį smurtą;

38.  be to, ragina ES ir jos valstybes nares remti reformų procesus ir nacionalines gebėjimų stiprinimo pastangas, kuriomis siekiama stiprinti teisminių institucijų, teisėsaugos sektoriaus, žalos atlyginimo programų ir kalėjimų sistemos nepriklausomumą trečiosiose valstybėse, kurias tiesiogiai paveikė tariamas tokių nusikaltimų vykdymas, kaip įsipareigota 2015–2019 m. ES veiksmų plane žmogaus teisių ir demokratijos srityje; atsižvelgdamas į tai, teigiamai vertina 2015 m. ES paramos pereinamojo laikotarpio teisingumui programą ir tikisi, kad ji bus veiksmingai įgyvendinta;

Dėl kovos su nevalstybinių subjektų nebaudžiamumu

39.  pažymi, kad tarptautinėje baudžiamojoje teisėje ir ypač tarptautinių baudžiamųjų tribunolų įgaliojimuose ir teismo praktikoje aiškiai apibrėžta nevalstybinių subjektų atsakomybė dėl tarptautinių nusikaltimų; pabrėžia, kad ši atsakomybė yra susijusi ne tik su tokiais asmenimis, bet ir su netiesioginiais tarptautinių nusikaltimų vykdytojais; ragina ES valstybes nares teisti karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą vykdžiusius valstybinius subjektus, nevalstybinius subjektus ir asmenis;

40.  pabrėžia, kad atitinkamos tarptautinės organizacijos pateikia daug pranešimų apie ISIS / „Da’esh“ ir kitų nevalstybinių subjektų vykdomus smurtinius nusikaltimus prieš moteris ir mergaites, pažymi, kad tarptautinė teisinė bendruomenė iš visų jėgų stengiasi nustatyti tokius nusikaltimus tarptautinėje baudžiamojoje sistemoje;

41.  atsižvelgdamas į tai, dar kartą griežtai smerkia baisius nusikaltimus ir žmogaus teisių pažeidimus, kuriuos įvykdė tokie nevalstybiniai subjektai kaip „Boko Haram“ Nigerijoje ir ISIS / „Da’esh“ Sirijoje ir Irake; baisisi dėl padarytų plataus masto nusikaltimų, įskaitant žudymus, kankinimus, išžaginimą, pavergimą ir seksualinę vergovę, vaikų verbavimą į kareivius, prievartinį religijos keitimą ir sisteminį religinėms mažumos priklausančių asmenų žudymą, įskaitant krikščionis, jazidus ir kitus; atsižvelgdamas į tai, primena, kad seksualinis smurtas pagal TBT sprendimus gali prilygti karo nusikaltimui ir nusikaltimui žmoniškumui; mano, kad nusikaltimų vykdytojų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn turėtų būti tarptautinės bendruomenės prioritetas;

42.  ragina ES ir jos valstybes nares kovoti su nebaudžiamumu ir aktyviai remti tarptautines pastangas baudžiamojon atsakomybėn patraukti tokių nevalstybinių grupuočių kaip „Boko Haram“, ISIS / „Da’esh“ narius ir visus kitus subjektus, vykdančius karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui; ragina formuoti aiškų požiūrį į ISIS / „Da’esh“ kovotojų ir jų bendrininkų baudžiamąjį persekiojimą, be kita ko, panaudojant ES genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo tinklo praktinę patirtį;

43.  pabrėžia, kad ES ir jos valstybės narės turėtų remti tai, kad ISIS / „Da’esh“ veiksmai būtų perduoti svarstyti TBT, siekiant konsensuso JT Saugumo Taryboje, kad jurisdikcija šiuo klausimu būtų patikėta TBT, nes Sirija ir Irakas nėra Romos statuto šalys; pabrėžia, kad ES turėtų išnagrinėti ir tarptautiniu lygmeniu remti visas galimybes patraukti baudžiamojon atsakomybėn už bet kurios Sirijos konflikto šalies įvykdytus nusikaltimus ir juos tirti, įskaitant Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Irakui ir Sirijai įsteigimą;

44.  apgailestauja, kad Rusija ir Kinija, kaip nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės, vetavo sprendimą perduoti klausimą dėl padėties Sirijoje nagrinėti TBT prokurorui pagal JT Chartijos VII skyrių ir nesutiko, kad būtų priimta priemonė Sirijai nubausti už cheminių ginklų valdymą; ragina ES remti skubius veiksmus siekiant reformuoti JT Saugumo Tarybos veiklą, visų pirma kiek tai susiję su teise vetuoti, ir ypač Prancūzijos iniciatyvą susilaikyti nuo naudojimosi šia teise, kai esama genocido, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui įrodymų;

45.  ragina galiausiai pareikalauti, kad būtų taikomi Jungtinių Tautų Chartijos VII skyriuje nustatyti principai, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi atsakomybės užtikrinti apsaugą principo, visada remiant tarptautinei bendruomenei ir gavus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos leidimą;

46.  teigiamai vertina Nepriklausomą tarptautinę tyrimų Sirijoje komisiją, kurią įsteigė Žmogaus teisių taryba, ir Tarptautinį, nešališką ir nepriklausomą mechanizmą (angl. IIIM), kurį įsteigė JT Generalinė Asamblėja paramai vykdant Sirijoje įvykdytų didelių nusikaltimų tyrimą teikti; pabrėžia poreikį įsteigti panašų mechanizmą Įrake ir ragina visas ES valstybes nares, visas konflikto Sirijoje šalis, pilietinę visuomenę ir JT sistemą visapusiškai bendradarbiauti su IIIM ir pateikti jam visą turimą informaciją ir dokumentus, siekiant padėti jam vykdyti savo įgaliojimus; dėkoja ES valstybėms narėms, kurios finansiškai prisidėjo prie IIIM, ir ragina valstybes nares, kurios to nepadarė, skubiai prie jo prisidėti;

47.  ragina ES tinkamai finansuoti organizacijas, kurios vykdo tyrimus, remdamosi viešais šaltiniais, ir skaitmeniniu būdu renka karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui įrodymus, siekdamos užtikrinti, kad už nusikaltimus būtų atsakyta ir kad jų vykdytojai būtų paduoti į teismą;

48.  teigiamai vertina ES pastangas siekiant remti Tarptautinio teisingumo ir atskaitomybės komisijos ir NVO, kurios renka dokumentais patvirtintus įrodymus apie žiaurius nusikaltimus, darbą; ragina ES teikti tiesioginę paramą Irako ir Sirijos pilietinei visuomenei renkant, išsaugant ir apsaugant Irake ir Sirijoje bet kurių šių konfliktų šalių, įskaitant ISIS / „Da’esh“, įvykdytų nusikaltimų įrodymus; ragina rinkti ir saugoti skaitmeninius ar kitokio pavidalo šių visų konflikto šalių įvykdytų karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir genocido įrodymus, nes tai vienas iš pagrindinių veiksmų kovojant su nebaudžiamumu ir vienas iš pagrindinių prioritetų; remia Britanijos, Belgijos ir Irako iniciatyvą JT lygmeniu („„Da’esh“ patraukimo baudžiamojon atsakomybėn koalicija“), siekiant rinkti įrodymus apie ISIS / „Da’esh“ įvykdytus nusikaltimus Sirijoje ir Irake, kad būtų palengvintas ISIS / „Da’esh“ baudžiamasis persekiojimas tarptautiniu mastu, ir ragina ES valstybes nares prisijungti prie koalicijos ir ją remti; taip pat remia Kultūros paveldo iniciatyvos veiklą ir jos tiriamąją veiklą Sirijoje ir Irake, susijusią su archeologinio ir kultūros paveldo sunaikinimu;

49.  ragina ES ir jos valstybes nares imtis visų būtinų veiksmų, siekiant veiksmingai nutraukti ISIS / „Da’esh“ grupuotei tiekiamų išteklių – nuo ginklų, transporto priemonių, grynųjų pinigų iki daugybės kitų turto rūšių – srautą;

50.  primygtinai ragina ES taikyti sankcijas šalims ir valdžios institucijoms, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai palengvina išteklių srautą į ISIS / „Da’esh“ ir taip prisideda prie jų teroristinės nusikalstamos veiklos plėtojimo;

51.  pabrėžia, kad ES valstybės narės turėtų ištirti savo piliečių ir jų jurisdikcijai priklausančių asmenų, kurie įvykdė, bandė įvykdyti arba prisidėjo vykdant žiaurius nusikaltimus Irake ir Sirijoje, veiksmus ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn ar perduoti juos TBT pagal Romos statutą; vis dėlto laikosi nuomonės, kad ISIS / „Da’esh“ narių baudžiamasis persekiojimas valstybėse narėse gali tik papildyti tarptautinį teisingumą;

52.  pabrėžia ES ir TBT bendradarbiavimo ir pagalbos susitarimo svarbą; ragina valstybes nares taikyti universalios jurisdikcijos principą kovojant su nebaudžiamumu ir primena jo svarbą tarptautinio baudžiamojo teisingumo sistemos veiksmingumui ir tinkamam veikimui; taip pat ragina valstybes nares vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui savo nacionalinėje jurisdikcijoje, įskaitant tuos atvejus, kai tie nusikaltimai buvo vykdomi trečiosiose šalyse ar trečiųjų šalių piliečių.

53.  primygtinai ragina visas tarptautinės bendruomenės šalis, įskaitant ES valstybes nares, aktyviai siekti užkirsti kelią radikalėjimui ir su juo kovoti bei patobulinti savo teisinę ir jurisdikcinę sistemas, siekiant užkirsti kelią tam, kad jų tautiečiai ir piliečiai jungtųsi prie ISIS / „Da’esh“;

Lyties aspektas sprendžiant klausimą dėl žmogaus teisių pažeidimų, susijusių su karo nusikaltimais

54.  pabrėžia primygtinę būtinybę panaikinti seksualinę prievartą ir smurtą dėl lyties, atsižvelgiant į tai, kad jie plačiai ir sistemingai naudojami kaip kovos ginklas prieš moteris ir mergaites; primygtinai ragina visas šalis parengti nacionalines veiksmų programas (NVP) pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1325 ir kovos su smurtu prieš moteris strategijas, taip pat ragina prisiimti išsamius įsipareigojimus siekiant užtikrinti tos rezoliucijos įgyvendinimą; ragina prisiimti visuotinį įsipareigojimą užtikrinti moterų ir mergaičių saugumą nuo pačios kiekvienos ekstremaliosios padėties ar krizės pradžios ir po konfliktų visomis turimomis priemonėmis, kaip antai užtikrinimas, kad moterys ir mergaitės galėtų naudotis visomis lytinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugomis, įskaitant legalų ir saugų su karu susijusio žaginimo aukų abortą; vis dėlto pabrėžia, kad moterys dažnai patiria fizines, psichologines ir socialines bei ekonomines smurto pasekmes, net pasibaigus konfliktui;

55.  mano, kad moterys turėtų atlikti didesnį vaidmenį vykdant konfliktų prevenciją, propaguojant žmogaus teises ir demokratines reformas, ir pabrėžia, kad svarbus nuolatinis moterų dalyvavimas, kaip esminė taikos proceso ir atkūrimo po konflikto sudedamoji dalis; ragina ES ir jos valstybes nares skatinti moterų įtraukimą į taikos procesus ir nacionalinius susitaikymo procesus;

56.  reikalauja, kad Komisija, valstybės narės ir kompetentingos tarptautinės institucijos imtųsi tinkamų priemonių, pvz., taikytų karines drausminimo priemones, laikytųsi kariuomenės vadovybės atsakomybės principo ir mokytų karines pajėgas ir taikos palaikymo bei humanitarinės pagalbos darbuotojus visų formų seksualinio smurto uždraudimo srityje;

o
o   o

57.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Tarybai, Komisijai, ES specialiajam įgaliotiniui žmogaus teisių klausimais, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, JT generaliniam sekretoriui, JT Generalinės Asamblėjos pirmininkui ir JT valstybių narių vyriausybėms.

(1) OL L 155, 2001 6 12, p. 19. (2) OL L 167, 2002 6 26, p. 1. (3) OL L 118, 2003 5 14, p. 12. (4) OL L 150, 2003 6 18, p. 67. (5) OL L 115, 2006 4 28, p. 49. (6) OL L 76, 2011 3 22, p. 56. (7) OL C 153 E, 2013 5 31, p. 115. (8) OL C 224, 2016 6 21, p. 31. (9) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0344. (10) OL C 224, 2016 6 21, p. 10. (11) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0459. (12) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0449. (13) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0422. (14) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0051. (15) OL C 407, 2016 11 4, p. 61.

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl privačių saugos tarnybų (2016/2238(INI))

P8_TA(2017)0289 A8-0191/2017

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Montrė (pranc. Montreux) dokumentą dėl atitinkamų tarptautinių teisinių įsipareigojimų ir gerosios patirties, taikomų valstybėms, susijusioms su privačių karinių ir saugos tarnybų veiksmais ginkluotų konfliktų metu,

–  atsižvelgdamas į JT Žmogaus teisių tarybos rezoliucijas Nr. 15/26, 22/33, 28/7 ir 30/6,

–  atsižvelgdamas į 2005 m. liepos mėn. įsteigtą JT darbo grupę dėl samdinių naudojimo, kaip priemonės, kuria pažeidžiamos žmogaus teisės ir trukdoma žmonėms naudotis apsisprendimo teise,

–  atsižvelgdamas į atviros tarpvyriausybinės darbo grupės ataskaitas, kuriose svarstoma galimybė parengti tarptautinę kontrolės sistemą, skirtą privačių karinių ir saugos tarnybų veiklai reguliuoti, stebėti ir prižiūrėti,

–  atsižvelgdamas į JT gaires dėl naudojimosi privačių saugos tarnybų teikiamomis ginkluotos apsaugos paslaugomis, į kurias neseniai įtrauktos neginkluotos apsaugos paslaugos,

–  atsižvelgdamas į JT teisėsaugos pareigūnų elgesio kodeksą,

–  atsižvelgdamas į Žmogaus teisių tarybos svarstymui ir įgyvendinimui pateiktą projektą dėl galimos konvencijos dėl privačių karinių ir saugos tarnybų (angl. PMSC),

–  atsižvelgdamas į Tarptautinį privačių saugos paslaugų teikėjų elgesio kodeksą (angl. ICoC), sudarytą Tarptautinio elgesio kodekso asociacijos, kuri yra pramonės savireguliavimo mechanizmas, kurio standartai yra savanoriški,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės stabilumo operacijų asociacijos elgesio kodeksą, kuris yra pramonei priklausantis savireguliavimo mechanizmas,

–  atsižvelgdamas į Elgesio kodeksą ir etiką, skirtus Europos saugumo paslaugų konfederacijos ir „UNI Europa“ privačiam saugumo sektoriui,

–  atsižvelgdamas į ISO 18788 privačių saugumo operacijų valdymo sistemą, kuria nustatomi privačių saugos tarnybų valdymo parametrai,

–  atsižvelgdamas į 2002 m. birželio 13 d. Tarybos rekomendaciją dėl kompetentingų nacionalinių valstybių narių institucijų, atsakingų už privatų saugumo sektorių, bendradarbiavimo,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB(1),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/81/EB dėl darbų, prekių ir paslaugų pirkimo tam tikrų sutarčių, kurias sudaro perkančiosios organizacijos ar subjektai gynybos ir saugumo srityse, sudarymo tvarkos derinimo ir iš dalies keičiančią direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB(2),

–  atsižvelgdamas į ES koncepciją dėl logistinės paramos ES vadovaujamoms karinėms operacijoms ir ES koncepciją dėl rangovų paramos ES vadovaujamoms karinėms operacijoms,

–  atsižvelgdamas į „Priv-War“ projekto rekomendacijas, skirtas ES reguliavimo priemonėms, taikomoms privačioms karinėms ir saugos tarnyboms ir jų paslaugoms,

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 8 d. rezoliuciją „Korupcija viešajame ir privačiajame sektoriuose: poveikis žmogaus teisėms trečiosiose šalyse“(3) bei 2013 m. vasario 6 d. rezoliuciją „Įmonių socialinė atsakomybė. Visuomenės interesų gynimas ir tvaraus bei įtraukaus atsigavimo siekis“(4),

–  atsižvelgdamas į daugybę įvairių pavojų, iššūkių ir grėsmių Europos Sąjungos viduje ir už jos ribų,

–  atsižvelgdamas į 2002 m. gegužės mėn. Tarptautinės jūrų organizacijos (IMO) laikinas gaires, susijusias su ginkluotų saugos tarnybų darbuotojais laivuose,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A8-0191/2017),

A.  kadangi saugumas ir gynyba – tai viešųjų valdžios institucijų remiantis efektyvumo, veiksmingumo atskaitomybės ir teisinės valstybės kriterijais valdomos viešosios gėrybės, kurios priklauso ne tik nuo finansinių išteklių, bet ir nuo žinių; kadangi tam tikrose srityse valstybės valdžios institucijoms gali trūkti reikiamų pajėgumų ir gebėjimų;

B.   kadangi saugumo ir gynybos paslaugas teikti turėtų visų pirma valstybės valdžios institucijos;

C.  kadangi, remiantis Eurobarometro apklausų duomenimis, ES piliečiai nori, kad ES aktyviau veiktų saugumo ir gynybos srityse;

D.  kadangi 2013 m. apie 40 000 privačių saugos tarnybų (PST) Europoje pasamdė daugiau nei 1,5 mln. privačių saugos subrangovų; kadangi šie skaičiai toliau auga; kadangi šių įmonių apyvarta tais pačiais metais sudarė 35 mlrd. eurų; kadangi 2016 m. pasaulyje privačios saugos pramonė, kurioje yra maždaug 100 000 PST ir 3,5 mln. darbuotojų, buvo įvertinta iki 200 mlrd. USD;

E.  kadangi per pastaruosius kelis dešimtmečius privačias saugos tarnybas (PST) (šioje rezoliucijoje ši sąvoka taip pat apima privačias karines tarnybas) vis dažniau samdo nacionalinės vyriausybės ir karinės ir civilinės agentūros tiek paslaugoms vidaus rinkoje teikti, tiek paramai dislokuotiems daliniams užsienyje;

F.  kadangi PST teikiamų paslaugų spektras yra labai platus – nuo logistikos paslaugų iki realios paramos kovose, karinių technologijų teikimo bei dalyvavimo atstatymo po konflikto procese; kadangi PST valstybėse narėse taip pat teikia labai svarbias paslaugas, pvz., valdo kalėjimus ir skiria apsaugos darbuotojus infrastruktūros objektams; kadangi PST paslaugomis buvo naudojamasi tiek civilinės, tiek karinės bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) misijose siekiant apsaugoti ES delegacijas, įrengti stovyklas, teikti mokymus, gabenimą oru ir remti humanitarinės pagalbos veiklą;

G.  kadangi ES lygmeniu valstybių narių naudojimosi PST paslaugomis praktika, sutarčių dėl jų suteikimo sudarymo procedūros ir reguliavimo sistemų kokybė labai skiriasi, nes daugelis jomis naudojasi norėdamos remti savo grupes daugiašalėse operacijose;

H.  kadangi karinės veiklos užsakomosiomis paslaugomis, kurios anksčiau buvo neatsiejama ginkluotųjų pajėgų veiklos dalis, yra naudojamasi, be kita ko, kad paslaugos būtų teikiamos ekonomiškai efektyvesniu būdu, o taip pat kad būtų kompensuojamas pajėgumų trūkumas dėl sumažėjusių ginkluotųjų pajėgų, atsižvelgiant į tai, kad padaugėjo daugiašalių misijų užsienyje ir dėl sprendimus priimančių subjektų nenoro skirti tinkamus išteklius sumažėjo biudžetai; kadangi tai turėtų būti išimtis; kadangi reikia šalinti trūkumus; kadangi PST dažnai per trumpą laiką gali aprūpinti papildomais pajėgumais, kurių labai trūksta nacionalinėms ginkluotosioms pajėgoms; kadangi PST paslaugomis galėtų taip pat būti naudojamasi politiniais tikslais siekiant išvengti karinių pajėgų naudojimui taikomų apribojimų ir ypač įveikti galimą viešosios paramos stygių, kad būtų įtrauktos ginkluotosios pajėgos; kadangi PST, kaip užsienio politikos priemonės, naudojimui turi būti taikoma veiksminga parlamentinė kontrolė;

I.  kadangi PST kaltinamos dalyvavimu įvykiuose, kuriuose buvo pažeidžiamos žmogaus teisės ir žuvo žmonės; kadangi skiriasi tokių įvykių laikas ir šalis ir tam tikrais atvejais jie reiškia didelius žmogaus teisių pažeidimus ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus, įskaitant karo nusikaltimus; kadangi už kai kuriuos iš šių įvykių buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn; kadangi dėl šių priežasčių ir dėl skaidrumo trūkumo buvo padarytas poveikis tarptautinės bendruomenės pastangoms atitinkamose šalyse ir tai parodė dideles spragas atskaitomybės sistemose dėl, be kita ko, susidariusio įvairiose šalyse esančių patronuojamųjų įmonių ar subrangovų, ypač vietinių, daugiasluoksniškumo, dėl kurio priimančiose šalyse nebesugebama užtikrinti civilių gyventojų elementaraus saugumo;

J.  kadangi ES ir jos valstybės narės turėtų siekti ateityje vengti tokių aplinkybių ir neužsakyti karinių operacijų, kurios apima jėgos ir ginkluotės naudojimą, dalyvavimą karo veiksmuose ir kitokį dalyvavimą kovoje ar kovos zonose, apimantį ne tik teisėtą savigyną; kadangi iš PST užsakytos operacijos ir veikla konflikto zonose turėtų būti ribojama logistinės paramos ir įrenginių apsaugos teikimu PST nedalyvaujant zonose, kuriose vyksta kovos veiksmai; kadangi naudojantis PST paslaugomis jokiu būdu negalima pakeisti nacionalinių ginkluotųjų pajėgų personalo; kadangi didžiausias prioritetas įgyvendinant gynybos politiką turi būti užtikrinti, kad valstybių narių ginkluotosios pajėgos turėtų išteklių, priemonių, pajėgumų, mokymų, žinių ir lėšų, kuriais naudodamosi savo užduotis įgyvendintų visapusiškai;

K.  kadangi tam, kad valstybės galėtų naudotis PST teikiamais privalumais bei siekiant užtikrinti, kad pastarosios galėtų būti patrauktos atsakomybėn, tarptautiniu lygiu turėtų būti įvesta privalomas reguliavimo ir stebėsenos priemones turinti teisinė sistema, kuria reguliuojamas naudojimasis šiomis tarnybomis ir suteikiama pakankama jų veiklos kontrolė; kadangi PST yra pramonės sektoriaus, kuris yra itin tarptautinio pobūdžio, susijęs su vyriausybės ir tarpvyriausybiniais veikėjais ir todėl reikalaujantis visa apimančio požiūrio į reguliavimą, dalis; kadangi dabartinis reguliavimas šioje srityje vykdomas vadovaujantis nesuderintų taisyklių, kurios įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi, rinkiniu; kadangi nevienodi nacionalinės teisės aktai ir tam tikrų PST vykdoma savireguliacija dėl sankcijų trūkumo menkai atgraso nuo piktnaudžiavimo ir gali daryti didelį poveikį PST veikimui daugiašalėse intervencijose ir konfliktų regionuose;

L.  kadangi nėra sutartų PST, privačių karinių tarnybų (PKT) ir jų paslaugų apibrėžčių; kadangi, kaip siūloma apibrėžtimi, pateikta JT darbo grupės samdinių klausimais paruoštame konvencijos projekte, privati saugos tarnyba gali būti apibrėžta kaip bendrovė, kuri už atlygį teikia karines ir (arba) saugumo paslaugas, pasitelkdama fizinius ir (arba) juridinius asmenis; kadangi karinės paslaugos gali būti apibrėžtos kaip specializuotos paslaugos, susijusios su karine veikla, įskaitant strateginį planavimą, žvalgybą, tyrimus, žemės, jūros ar oro išžvalgymą, bet kokio tipo pilotuojamų ar nepilotuojamų skrydžių operacijas, palydovinį stebėjimą ir žvalgybą, bet kokį žinių perdavimą karinėmis reikmėmis, materialinę ir techninę pagalbą ginkluotosioms pajėgoms ir kitą susijusią veiklą; kadangi saugumo paslaugos gali būti apibrėžtos kaip ginkluota apsauga arba pastatų, įrenginių, turto ir žmonių apsauga, bet kokių žinių perdavimas siekiant saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo, informacinių saugumo priemonių kūrimas bei pritaikymas ir kita susijusi veikla;

M.  kadangi Montrė dokumentas yra pirmasis svarbus dokumentas, kuriame nustatoma, kaip PST taikoma tarptautinė teisė; kadangi Tarptautinis privačių saugos paslaugų teikėjų elgesio kodeksas (angl. ICoC) apibrėžia pramonės sektoriaus standartus ir juo vis labiau remiamasi kaip pagalbine priemone, leidžiančia užtikrinti bendruosius pagrindinius standartus visame pasaulyje; kadangi Tarptautinio privačių saugos paslaugų teikėjų elgesio kodekso asociacijos (angl. ICoCA) tikslas – skatinti, valdyti ir prižiūrėti ICoC įgyvendinimą, taip pat raginti atsakingai teikti saugos paslaugas ir laikytis žmogaus teisių bei nacionalinės ir tarptautinės teisės; kadangi prie ICoCA prisijungiama savanoriškai, sumokėjus tam tikrą mokestį, o dėl didelių narystės mokesčių ne visos PST gali pasinaudoti šia galimybe;

N.  kadangi dėl PST reguliavimo yra dirbama daugelyje tarptautinių forumų, pavyzdžiui, Montrė dokumento forume ES buvo išrinkta į Pirmininko draugų grupę, t. y. atvirą tarpvyriausybinę darbo grupę, siekiančią svarstyti galimybę parengti tarptautinę reguliavimo sistemą, kurią taikant būtų reguliuojama, stebima ir prižiūrima privačių karinių ir saugos tarnybų, o taip pat Tarptautinės elgesio kodekso asociacijos veikla;

O.  kadangi ES ir 23 valstybės narės prisijungė prie Montrė dokumento įgyvendinimo ir kadangi ES yra Tarptautinės elgesio kodekso asociacijos darbo grupės narė; kadangi ES prisideda prie Žmogaus teisių tarybos vykdomos galimos tarptautinės reguliavimo sistemos plėtros; kadangi ES atlieka labai svarbų vaidmenį skatindama nacionalinę ir regioninę įvairių karinių ir saugos paslaugų teikimo ir eksporto kontrolę;

P.  kadangi, nepaisant daugybės Europoje įkurtų ir (arba) BGSP misijose ir operacijose dalyvaujančių arba ES delegacijoms priklausančių privačių saugos tarnybų, Europos Sąjunga neturi savo reguliavimo sistemos; kadangi esamos reguliavimo sistemos beveik išimtinai grindžiamos JAV modeliu, kuris buvo sukurtas vykstant karui Irake ir kuriuo naudojosi kovinėse misijose dalyvaujančios karinės tarnybos; kadangi šios nuorodos neatitinka nei Europos privačių saugos tarnybų pobūdžio, nei jų misijų;

Q.  kadangi labai svarbu teikti pirmenybę aiškių teisėsaugos ir privačių saugos tarnybų sąveikos, bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos taisyklių nustatymui;

R.  kadangi PST, bendradarbiaudamos su priežiūrą vykdančiomis ir nurodymus duodančiomis viešojo sektoriaus institucijomis, galėtų atlikti svarbesnį vaidmenį kovojant su piratavimu ir gerinant jūrų saugumą, misijoms pasitelkiant šunis, kibernetinę gynybą, saugumo priemonių mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, vykdant mišrias stebėjimo misijas ir mokymus; kadangi naudojant ginkluotas PST iškilo specifinių iššūkių jūrų sektoriuje ir kilo daug incidentų, per kuriuos žuvo žmonių ir įvyko diplomatiniai konfliktai;

PST paslaugų naudojimas siekiant paremti kariuomenę užsienyje

1.  pažymi, kad PST atlieka svarbų vaidmenį padedant valstybės karinėms ir civilinėms agentūroms, užpildydamos pajėgumų spragas, kilusias dėl augančios pajėgų naudojimo užsienyje paklausos, o taip pat kartais, jei leidžia aplinkybės, teikdamos greitojo reagavimo pajėgumus; pabrėžia, kad išimtiniais atvejais PST užpildo esamas pajėgumų spragas, kurias vis dėlto valstybės narės visų pirma turėtų pabandyti užpildyti panaudodamos nacionalines ginkluotąsias pajėgas ar policiją; pabrėžia, kad PST naudojamos kaip tų šalių užsienio politikos įgyvendinimo priemonė;

2.  pabrėžia, kad priimančiosiose šalyse, ypač tose, kurių kultūra ir religija smarkiai skiriasi, veikiančios PST turi atsižvelgti į vietos papročius ir įpročius, kad nepakenktų misijos veiksmingumui ir neatstumtų vietos gyventojų;

3.  pažymi, kad, palyginti su nacionalinėmis pajėgomis, PST, visų pirma įkurtos priimančiojoje šalyje, gali suteikti vertingų vietos žinių ir dažnai padėti sutaupyti sąnaudų, nors privaloma užtikrinti, kad nebūtų pakenkta kokybei; vis dėlto pabrėžia, kad vietos saugos tarnybų teikiamų paslaugų naudojimas pažeidžiamose šalyse ir regionuose, kuriuose dažnai kyla konfliktai, gali turėti neigiamų pasekmių ES užsienio politikos tikslams, jeigu toks naudojimas stiprina tam tikrus vietinius ginkluotuosius veikėjus, kurie galėtų tapti konflikto šalimi; pažymi, kad svarbu aiškiai teisiškai atskirti privačių saugos tarnybų operacijas ir tiesiogiai karinėje veikloje dalyvaujančius privačius veikėjus;

4.  pabrėžia, kad PST neturėtų būti patikima jokia veikla, kuri galėtų reikšti jėgos naudojimą ir (arba) aktyvų dalyvavimą karo veiksmuose, išskyrus savigyną, taip pat jokiomis aplinkybėmis PST neturėtų būti leidžiama dalyvauti apklausose arba jas vesti; pabrėžia, kad ES saugumo ir gynybos srities prioritetas turėtų būti nacionalinių ginkluotųjų pajėgų, kurias PST gali tik papildyti, neturėdamos jokios valdžios strateginiais klausimais, stiprinimas; pabrėžia, kad privačių saugos tarnybų dalyvavimas karinėse operacijose turi būti pagrįstas taikant nustatytus siektinus tikslus, kuriuos galima patikrinti naudojant konkrečius rodiklius, ir šiam dalyvavimui turi būti skirtas visapusiškai apibūdintas biudžetas, taip pat turi būti nurodyta dalyvavimo pradžios ir pabaigos data ir dalyvavimas vykdomas laikantis griežto etikos kodekso; pažymi, kad ginkluotųjų ir saugumo pajėgų veikla užsienyje yra labai vertinga siekiant išlaikyti taiką ir užkirsti kelią konfliktams, taip pat vėliau atkurti socialinę sistemą ir užtikrinti nacionalinį susitaikymą;

5.  pabrėžia, kad PST darbo ekonominio efektyvumo principas daugiausia teikia trumpalaikę naudą, ypač jeigu neatsižvelgiama į socialinių ir ekonominių kintamųjų rodiklių skaičių, dėl to jie neturėtų tapti svarbiausiais kriterijais sprendžiant saugumo klausimus; primena, kad atskaitomybės ir priežiūros mechanizmai labai svarbūs siekiant užtikrinti, kad būtų visapusiškai užtikrintas PST teisėtumas ir galima nauda;

6.  pabrėžia, kokia svarbi PST naudojimo valstybėse narėse parlamentinė priežiūra;

ES vykdomas PST naudojimas

7.  pažymi, kad ES naudojasi PST paslaugomis užsienyje, kad apsaugotų savo atstovybes ir darbuotojus bei padėtų vykdant civilines ir karines BSGP misijas; pažymi, kad tokiu būdu jų naudojimas tiesiogiai prisideda prie ES reputacijos ir to, kaip ją suvokia trečiosios šalys, taigi PST yra svarbus ES buvimo vietoje aspektas ir jos daro poveikį pasitikėjimo Europos Sąjunga lygiui; reikalauja, kad Komisija ir Taryba parengtų apžvalgą, kur, kada ir kodėl PST buvo pasamdytos siekiant paremti ES misijas; mano, kad būtų logiška, jeigu savo kvietimuose teikti pasiūlymus dėl delegacijų saugumo Europos Sąjunga pirmiausia kreiptųsi į privačias saugos tarnybas, kurios faktiškai įsisteigusios Europoje, laikosi Europos Sąjungos reglamentų ir kurioms taikoma Europos Sąjungos apmokestinimo tvarka;

8.  vis dėlto pabrėžia, kad visų pirma vietose, kuriose didelė konfliktų tikimybė, PST įdarbinimas kai kurioms užduotims atlikti gali turėti neigiamą šalutinį poveikį ES, ypač jos teisėtumui, atsitiktinai susiejus ją su ginkluotaisiais subjektais konflikto zonoje, pakenkiant jai, kai vyksta ginkluoti incidentai ar kompromituojant nusiginklavimo, demobilizavimo ir reintegravimo (NDR), taip pat saugumo sektoriaus (SSR) reformos pastangas, nesąmoningai stiprinant vietinius subjektus; ypač atkreipia dėmesį į nekontroliuojamos subrangos, kaip antai vietinių PST, keliamą riziką;

9.  nurodo įvairias ir rimtas teisines ir politines problemas, susijusias su dabartine subrangos praktika karinių ir saugos tarnybų srityje, ypač su trečiosiose šalyse vietos subrangovų teikiamomis paslaugomis; mano, kad valstybės narės, EIVT ir Komisija turėtų susitarti sekti NATO pavyzdžiu ir sudaryti sutartis tik su ES valstybėse narėse įsteigtomis privačiomis saugos tarnybomis;

10.  todėl rekomenduoja, kad Komisija pasiūlytų bendras sutarčių su PST sudarymo gaires dėl karinių ir saugos subrangovų samdymo, naudojimo ir valdymo, kuriose būtų aiškiai nurodyti reikalavimai PST, turinčioms teisę sudaryti sutartis su ES, siekiant pakeisti dabartinį metodų kratinį; ragina Komisiją ir EIVT naudoti tas pačias gaires dėl karinių ir saugos subrangovų samdymo, naudojimo ir valdymo visiems išorės veiksmams, misijoms ir operacijoms, ES delegacijoms visose šalyse ir regionuose bei visoms peržiūrėto Europos Sąjungos bendrojo karinės įrangos sąrašo tarnyboms; mano, kad šios gairės turėtų būti parengtos remiantis geriausia tarptautine su PST elgesiu ir valdymu susijusia praktika, ypač Montrė dokumentu ir Tarptautiniu privačių saugos paslaugų teikėjų elgesio kodeksu, ir atsižvelgiant į tai, kad reikia ypač atsargiai atrinkti PST esant sudėtingai situacijai po krizės, primygtinai prašo Komisijos ir EIVT naudotis tik pagal Tarptautinį privačių saugos paslaugų teikėjų elgesio kodeksą patvirtintais paslaugų teikėjais, kaip jau padarė JT, kuriai Tarptautinis privačių saugos paslaugų teikėjų elgesio kodeksas yra reikalavimas; atkreipia dėmesį į JAV valdžios institucijų požiūrį, pagal kurį į atskiras sutartis įtraukiami išsamūs standartai ir reikalavimai, ir ragina ES laikytis šio pavyzdžio; pabrėžia, kad į PST sutartis, be kita ko, reikėtų įtraukti nuostatas dėl licencijų ir leidimų turėjimo, darbuotojų ir nuosavybės įrašų, mokymo, teisėto ginklų įsigijimo ir naudojimo ir vidaus organizacijos;

11.  ragina ES saugos tarnybos saugos prižiūrėtoją dalyvauti ES finansuojamose vietose ir ES delegacijose, kad būtų užtikrinta teikiamų apsaugos paslaugų kokybė, vietoje pasamdytų saugos tarnybų darbuotojų tikrinimas ir mokymas, sukurti ir palaikomi geri santykiai su vietos apsaugos pajėgomis, teikiami rizikos vertinimai ir kad jis būtų pirmas kontaktinis asmuo su saugumu susijusiais delegacijos klausimais;

12.  reikalauja, kad Komisija sudarytų subrangovų, kurie laikosi ES standartų tokiais klausimais, kaip neteistumas, finansinis ir ekonominis pajėgumas, licencijų ir leidimų turėjimas ir darbuotojų tikrinimas, atvirą sąrašą; pažymi, kad ES smarkiai skiriasi su PST susiję standartai, ir mano, kad kitos valstybės narės turėtų siekti priimti panašius standartus; mano, kad šis sąrašas turėtų būti atnaujinamas ne rečiau kaip kas dvejus metus;

13.  pabrėžia, kad jeigu ES pasikliauna PST trečiosiose šalyse, su kuriomis ji sudarė susitarimą dėl karinių pajėgų statuso (SOFA), į tokius susitarimus visada reikia įtraukti pasamdytas privačias karines ir saugos tarnybas ir konkrečiai išaiškinti, kad įmonės bus atsakingos pagal ES teisę;

14.  pabrėžia, kad reikia sustiprinti ES rangovų paramos koncepciją ir paversti ją privaloma valstybėms narėms ir ES institucijoms; mano, kad visų pirma reikėtų nustatyti griežtesnius įtraukimo į sutartis standartus, pvz., pagrįstus JAV standartais, ir kad taip pat turėtų būti reikalaujama, kad konfliktų regionuose nebūtų pasamdytos ar subrangos sutartis sudariusios jokios vietinės PST; pabrėžia, kad tarptautinės PST turėtų turėti galimybę samdyti vietos darbuotojus, tačiau tik individualiai ir tiesiogiai, kad būtų užtikrintas veiksmingas tikrinimas ir užkirstas kelias vietos saugos pramonės šakų kūrimui konfliktų regionuose;

PST reguliavimas

15.  rekomenduoja Komisijai parengti žaliąją knygą, kurios tikslas būtų įtraukti visus suinteresuotuosius subjektus iš viešojo ir privačiojo saugumo sektorių į išsamių konsultacijų ir diskusijų procesą, siekiant suteikti galimybes veiksmingiau bendradarbiauti tiesiogiai ir nustatyti pagrindines įsipareigojimų ir gerosios patirties taisykles; rekomenduoja sukurti atskirų sektorių ES kokybės standartus; todėl rekomenduoja prieš nustatant veiksmingą PST veiklos reguliavimą, išaiškinti PST apibrėžtį, nes jos nenustačius gali būti sukurtos teisinės spragos;

16.  mano, kad visų pirma ES turėtų tiksliai apibrėžti atitinkamas karines ir saugos tarnybas; šiuo atžvilgiu primygtinai ragina Tarybą nedelsiant į Europos Sąjungos bendrąjį karinės įrangos sąrašą įtraukti PST karines ir saugos paslaugas;

17.  primygtinai ragina Komisiją sukurti veiksmingą europinį reguliavimo modelį, kuris:

18.  pažymi, kad besiformuojančios visuotinės reguliavimo sistemos, pavyzdžiui Montrė dokumentas, Tarptautinis privačių saugos paslaugų teikėjų elgesio kodeksas ir kitos reguliavimo iniciatyvos Jungtinių Tautų sistemoje, yra akivaizdi pažanga, palyginti su tuo, kad tik prieš dešimt metų jokio prasmingo reguliavimo nebuvo;

19.  taip pat palankiai vertina daugelio ES valstybių narių, besiremiančiu gerąja patirtimi, aprašyta Montrė dokumente, pastangas taikyti veiksmingą PST reguliavimą nacionaliniu lygmeniu;

20.  vis dėlto pažymi, kad neįmanoma įvertinti PST veiklos, kadangi ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės apie tai nuosekliai nepraneša; ragina valstybes nares ir ES institucijas nuosekliau ir skaidriau teikti šią informaciją, kad būtų galima tinkamai įvertinti, kaip privačių saugos tarnybų paslaugomis naudojasi atitinkamos jų biudžeto valdymo institucijos ir nepriklausomi auditoriai; rekomenduoja, kad parlamentai ir NVO turėtų aktyviai dalyvauti reikiamuose vertinimo procesuose, kurie būtini šios pramonės reguliavimui ir priežiūrai;

21.  rekomenduoja Komisijai ir Tarybai priimti teisinę sistemą, kuria būtų reikalaujama, kad nacionalinės teisės aktais būtų valdomas karinių ir saugos tarnybų eksportas, taip pat ES metinėje ataskaitoje pranešti apie ginkluotės eksportą pagal karinių ir saugos tarnybų eksporto licencijas, kurias teikia valstybės narės, kad būtų padidintas viešas skaidrumas ir atskaitomybė;

22.  pabrėžia, kad dėl tarpvalstybinio PST pobūdžio ir ypač jų veiklos krizės paveiktuose pasaulio regionuose kartais gali atsirasti jurisdikcijos spragų, ypač tais atvejais, kai vietos teisinė struktūra yra silpna, dėl kurių galėtų būti sunku reikalauti iš tarnybų ar jų darbuotojų atsakyti už savo veiksmus; pažymi, kad nacionalinis PST reguliavimas dažnai neturi eksteritorialaus taikymo; pabrėžia, kad PST visada turi būti taikomi įstatymai, ir jas turi veiksmingai prižiūrėti tiek priimančioji valstybė, tiek subrangą sudariusi valstybė; atkreipia dėmesį į tai, kad rizikos zonose galinčių kilti ginčų ar nelaimingų atsitikimų, susijusių su privačiomis saugos tarnybomis ir Europos Sąjungos saugos darbuotojais, atveju dažnai esama teisinio vakuumo; todėl rekomenduoja sukurti vienodas ir aiškias taisykles Europos institucijoms, kurios naudojasi PST, kad apsaugotų ES darbuotojus, skiriant aiškią atsakomybę išvengti apsaugos trūkumo ir nebaudžiamumo ir atsižvelgiant į priimančios valstybės teisinę sistemą; todėl ragina EIVT, Komisiją ir valstybes nares sudaryti sutartį tik su ES įsikūrusiomis PST tik nustatant įsipareigojimą tiesiogiai vykdyti paslaugas nesikreipiant į vietos subrangovus dažnai pažeidžiamose trečiosiose šalyse;

23.  todėl primygtinai ragina ES ir valstybes nares naudotis savo statusu Montrė dokumento forume ir reikalauti, kad būtų reguliariai peržiūrima, kaip dalyviai vykdo Montrė dokumento rekomendacijas dėl gerosios patirties; primygtinai ragina valstybes nares, kurios dar neprisijungė prie Montrė dokumento, kuo greičiau prie jo prisijungti; ragina valstybes nares keistis geriausia patirtimi;

24.  primygtinai ragina ES ir valstybes nares siekti tarptautinės teisiškai privalomos priemonės, apimančios plačiau nei Montrė dokumentas, pagal kurią būtų reguliuojama PST veikla, nustatomos vienodos sąlygos siekiant užtikrinti, kad priimančiosios valstybės turėtų įgaliojimus reguliuoti PST, o susitariančiosios valstybės galėtų pasinaudoti savo teise ginti žmogaus teises ir užkirsti kelią korupcijai; pabrėžia, kad į tokią sistemą būtina įtraukti atgrasomas sankcijas už pažeidimus, pažeidėjų atsakomybę ir galimybę nukentėjusiesiems veiksmingai pasinaudoti teisės gynimo priemonėmis, papildomai prie licencijavimo ir stebėsenos sistemos, pagal kurią iš visų PST reikalaujama sudaryti sąlygas atlikti nepriklausomus jų auditus ir kad visi jų darbuotojai dalyvautų privalomuose žmogaus teisių mokymo kursuose;

25.  primygtinai ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai, valstybes nares, EIVT ir Komisiją tvirtai remti tarptautinės konvencijos, kuria siekiama sukurti tarptautinę teisinę sistemą, kuria būtų reguliuojamos susijusios PST teikiamos paslaugos, kūrimą;

26.  palankiai vertina Tarptautinės jūrų organizacijos (IMO) pastangas teikiant gaires dėl privačių ginkluotų apsaugos komandų naudojimo; ragina Komisiją ir valstybes nares tęsti bendradarbiavimą su IMO siekiant visuotinio šių gairių taikymo;

27.  pabrėžia, kad vienas iš veiksmingiausių būdų daryti įtaką privačioms saugos tarnyboms yra priimant sprendimus dėl viešųjų pirkimų; todėl pabrėžia, kad svarbu, kad sutarties skyrimas PST priklausytų nuo to, ar remiamasi geriausia patirtimi, kaip antai skaidrumas, ir ar dalyvaujama Tarptautiniame privačių saugos paslaugų teikėjų elgesio kodekse, kurį kai kurios valstybės narės jau įgyvendino; vis dėlto pažymi, kad Tarptautinio privačių saugos paslaugų teikėjų elgesio kodekso atitikties mechanizmas turi būti sustiprintas, o jo visiška nepriklausomybė užtikrinta siekiant įtikimai paskatinti jo laikytis; pažymi, kad iš valstybių narių tik Švedija ir Jungtinė Karalystė pasirašė Tarptautinį privačių saugos paslaugų teikėjų elgesio kodeksą, ir mano, kad ES turėtų stengtis užtikrinti, kad kitos valstybės narės visų pirma jį pasirašytų;

28.  pažymi, kad PST turėtų turėti atsakomybės draudimą, pagal kurį vertybinių popierių rinka būtų stabilesnė ir patikimesnė, taip pat įtraukiant mažesnes ir vidutinio dydžio PST;

29.  pabrėžia, kad sudarant sutartis su PST reikėtų atsižvelgti į PST patirtį ir darbo priešiškoje aplinkoje laikotarpį, o ne į panašios sutarties apyvartą, ir juos įvertinti;

30.  atkreipia dėmesį į tai, kad PST ne tik teikia apsaugos paslaugas, bet ir vykdo žvalgybos veiklą, kurią vykdant taip pat dėl galimų pasekmių reikia veiksmingo reguliavimo ir kontrolės;

31.  pažymi, kad ES ir valstybės narės daro didelę įtaką pasaulinei saugumo pramonei, nes daug svarbių šios pramonės dalyvių turi savo būstines ES; todėl ypatingą dėmesį skiria būsimai bendrojo karinės įrangos sąrašo peržiūrai, vertinamai kaip galimybė įtraukti kai kurias PST teikiamas paslaugas, kurioms būtų taikomos eksporto reglamentuojamosios nuostatos, o jų veiklai užsienyje būtų taikomi pagrindiniai standartai;

o
o   o

32.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai ir valstybių narių nacionaliniams parlamentams.

(1) OL L 94, 2014 3 28, p. 65. (2) OL L 216, 2009 8 20, p. 76. (3) OL C 181, 2016 5 19, p. 2. (4) OL C 24, 2016 1 22, p. 33.

2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl darbo sąlygų ir mažų garantijų darbo (2016/2221(INI))

P8_TA(2017)0290 A8-0224/2017

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į jos 151 ir 153 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos IV antraštinę dalį („Solidarumas“),

–  atsižvelgdamas į 1994 m. birželio 22 d. Tarybos direktyvą 94/33/EB dėl dirbančio jaunimo apsaugos(1),

–  atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo(2),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones(3) (Darbo per laikinojo įdarbinimo įmones direktyva),

–  atsižvelgdamas į tikslinę Europos Parlamento ir Tarybos 1996 m. gruodžio 16 d. direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje(4) (Darbuotojų komandiravimo direktyva) ir į Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. gegužės 15 d. Direktyvos 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo(5) (Įgyvendinimo užtikrinimo direktyva) peržiūrą;

–  atsižvelgdamas į 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I)(6),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 19 d. rezoliuciją dėl moterų darbo be garantijų(7),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. rugsėjo 10 d. rezoliuciją „Konkurencingos ES darbo rinkos kūrimas XXI amžiuje: įgūdžių ir kvalifikacijos pritaikymas prie paklausos ir darbo galimybių siekiant atsigauti po krizės“(8),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. vasario 25 d. rezoliuciją „Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: užimtumo ir socialiniai aspektai 2016 m. metinėje augimo apžvalgoje“(9),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. rugsėjo 14 d. rezoliuciją dėl socialinio dempingo Europos Sąjungoje(10),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. rugsėjo 15 d. rezoliuciją dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus taikymo(11),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. sausio 19 d. rezoliuciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio(12),

–  atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl kintančio darbo santykių pobūdžio ir poveikio siekiant išlaikyti pragyvenimą užtikrinantį darbo užmokestį(13),

–  atsižvelgdamas į Europos platformą, skirtą bendradarbiavimui sprendžiant nedeklaruojamo darbo problemą gerinti,

–  atsižvelgdamas į Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto užsakymu atliktą 2016 m. tyrimą „Mažų garantijų darbas Europoje: struktūros, tendencijos ir politikos strategijos“(14),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 14 d. paskelbtą Europos stažuočių ir praktikos kokybės chartiją,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. rudenį Komisijos paskelbtą Užimtumo ir socialinės raidos Europoje ketvirčio apžvalgą,

–  atsižvelgdamas į Komisijos dokumentą „Strateginė veikla siekiant lyčių lygybės 2016–2020 m.“,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. Eurofound ataskaitą „Lanksčios darbo formos: „labai netipiniai“ sutartiniai susitarimai“,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. Eurofound ataskaitą dėl krizės poveikio pramonės ir darbo sąlygoms Europoje(15),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. Eurofound ataskaitą „Naujos darbo formos“(16),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. Eurofound ataskaitą „Nesąžiningų darbo sutarčių sudarymo Europos Sąjungoje tyrimas“(17),

–  atsižvelgdamas į Eurofound Europos darbo sąlygų tyrimą ir jo šeštojo Europos darbo sąlygų tyrimo apžvalgos ataskaitą(18),

–  atsižvelgdamas į Eurofound parengtą Europos darbo santykių žodyną(19),

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) nustatytus pagrindinius darbo standartus, jos konvencijas ir rekomendacijas dėl darbo sąlygų,

–  atsižvelgdamas į TDO 2006 m. rekomendaciją dėl darbo santykių (Nr. 198)(20) ir į jos nuostatas dėl darbo santykių nustatymo,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. TDO ataskaitą dėl politikos ir nuostatų, siekiant kovoti su mažų garantijų darbu(21),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. TDO ataskaitą dėl nestandartinio darbo visame pasaulyje(22),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. TDO ataskaitą dėl socialinių teisių ramsčio sukūrimo siekiant Europos konvergencijos(23),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. JT Bendrąją rekomendaciją Nr. 28 dėl sutarties šalių pagrindinių prievolių pagal Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims 2 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija),

–  atsižvelgdamas į Europos Tarybos 2014–2017 m. lyčių lygybės strategiją,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A8-0224/2017),

A.  kadangi plinta nestandartinis ir netipinis darbas; kadangi per pastaruosius 15 metų ES išaugo darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas ir darbo ne visą darbo laiką sutartis, skaičius; kadangi reikia taikyti veiksmingą politiką, kuri apimtų skirtingas darbo rūšis, ir atitinkamai apsaugoti darbuotojus;

B.  kadangi per pastaruosius 10 metų standartinio darbo dalis sumažėjo nuo 62 proc. iki 59 proc.(24); kadangi, jei ši tendencija tęsis, gali susidaryti tokia padėtis, kai standartines sutartis turės tik mažuma darbuotojų;

C.  kadangi nuolatinės darbo visą darbo laiką sutartys ES ir toliau sudaro didžiąją visų darbo sutarčių dalį, o kai kuriuose sektoriuose greta standartinio darbo esama netipinių darbo formų; kadangi netipinės darbo formos gali turėti neigiamų pasekmių profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai dėl nereguliaraus darbo laiko ir darbo užmokesčio, taip pat dėl pensijų įmokų;

D.  kadangi dėl plintančio naujų formų darbo, ypač skaitmeninimo ir naujų technologijų sąlygomis, nyksta samdomo darbuotojo darbo ir savarankiško darbo skirtumai(25) ir dėl to gali suprastėti užimtumo kokybė;

E.  kadangi atsiranda naujų darbo formų, kurios daugeliu aspektų skiriasi nuo tradicinio standartinio darbo; kadangi kai kuriomis jų pakeičiami darbdavio ir darbuotojo santykiai, kitomis pakeičiamas darbo modelis ir organizavimas, o trečiomis – abu šie aspektai; kadangi dėl to gali padaugėti fiktyvaus savarankiško darbo atvejų, gali pablogėti darbo sąlygos ir sumažėti socialinė apsauga, tačiau tai gali teikti ir privalumų; kadangi dėl šios priežasties itin svarbu įgyvendinti esamus teisės aktus;

F.  kadangi po ekonomikos krizės Europoje padidėję užimtumo rodikliai turėtų būti vertinami teigiamai, bet jie iš dalies padidėjo dėl to, kad dažniau naudojamos netipinių formų sutartys, tam tikrais atvejais sukeliančios didesnę neužtikrintumo riziką, palyginti su standartiniu darbu; kadangi kuriant darbo vietas turėtų būti labiau pabrėžiama darbo kokybė;

G.  kadangi nuo krizės pradžios darbo ne visą darbo laiką rodikliai niekada nemažėjo, o darbo visą darbo laiką rodiklis Sąjungos mastu vis dar mažesnis nei buvo 2008 m. prieš krizę; kadangi nepaisant to, jog užimtumas pastaraisiais metais padidėjo, jis vis dar nepasiekė 75 proc. 2020 m. Europos tikslo ir yra labai nevienodas skirtingose valstybėse narėse;

H.  kadangi svarbu atskirti įvairias atsirandančias naujas darbo formas ir darbą be garantijų;

I.  kadangi kompetenciją socialinės politikos srityje dalijasi Europos Sąjunga ir valstybės narės; kadangi ES šioje srityje gali tik papildyti valstybių narių veiksmus ir juos remti;

J.  kadangi ES gali priimti tik minimaliuosius darbo sąlygų reikalavimus, nederindama valstybių narių įstatymų ir taisyklių;

K.  kadangi jau yra įsteigta Europos kovos su nedeklaruojamu darbu platforma, kuri sudaro sąlygas valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir kitiems suinteresuotiesiems subjektams glaudžiau bendradarbiauti tarpvalstybiniu mastu ir imtis bendrų veiksmų, siekiant efektyviai ir veiksmingai kovoti su nedeklaruojamu darbu;

L.  kadangi darbas be garantijų yra rinkos susiskaidymo ir darbo užmokesčio skirtumų didėjimo priežastis;

M.  kadangi kol kas nėra bendros darbo be garantijų apibrėžties; kadangi tokia apibrėžtis turėtų būti suformuluota glaudžiai konsultuojantis su socialiniais partneriais; kadangi pagal sutarčių rūšį savaime negalima spręsti, kad darbas bus be garantijų, – priešingai, šis pavojus priklauso nuo daugelio veiksnių;

N.  kadangi standartinis darbas gali būti darbas visą darbo laiką ir savanoriškas terminuotas nuolatinis darbas pagal neterminuotą sutartį; kadangi kiekviena valstybė narė turi savo įstatymus ir praktiką, pagal kuriuos nustato skirtingų rūšių darbo sutartims ir stažuotėms taikomas darbo sąlygas; kadangi nėra visuotinai priimtos standartinio darbo apibrėžties;

O.  kadangi naujausios atstovavimo problemos, kylančios arba dėl socialinių partnerių kai kuriuose sektoriuose silpnumo arba dėl kai kurių Europos šalių tam tikrų sektorių reformų, kuriomis ribojamas socialinių partnerių vaidmuo, kenkia visiems darbo santykiams;

P.  kadangi kai kuriems sektoriams, pvz., žemės ūkio, statybų ir meno sektoriams, darbas be garantijų daro neproporcingą poveikį; kadangi pastaraisiais metais darbas be garantijų taip pat paplito ir kituose sektoriuose, pvz., aviacijoje ir viešbučių pramonėje(26);

Q.  kadangi vidutinės kvalifikacijos fizinio darbo ir mažos kvalifikacijos profesijų darbuotojai gauna mažiau pajamų, turi mažiau perspektyvų ir jų darbo kokybė yra savita; kadangi jie dažniau susiduria su pavojais, kuriuos lemia aplinka ir laikysena, o jų fizinės ir psichinės gerovės lygis yra mažesnis(27);

R.  kadangi moterys sudaro 46 proc. ES darbo jėgos ir yra itin pažeidžiamos užimtumo požiūriu dėl diskriminacijos, be kita ko, darbo užmokesčio srityje, ir kadangi moterų atlyginimas ES yra apie 16 proc. mažesnis nei vyrų; kadangi moterys dažniau dirba ne visą darbo laiką arba pagal terminuotas sutartis ar mažai apmokamą darbą, todėl jos patiria didesnę nesaugumo riziką; kadangi dėl tokių sąlygų nuolat prarandamos pajamos ir apsauga – atlyginimas, pensijos ar socialinės apsaugos išmokos; kadangi vyrų tikimybė dirbti nuolatinį darbą visą darbo laiką yra didesnė nei moterų; kadangi moterys ypač dažnai nesavanoriškai dirba ne visą darbo laiką arba dirba fiktyvų savarankišką darbą ir nedeklaruojamą darbą(28);

S.  kadangi vyrų užimtumo lygis ES yra didesnis nei moterų; kadangi pagrindinės priežastys, dėl kurių moterys palieka darbo rinką, yra vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūra, jų pačių liga ar nedarbingumas ir kitos asmeninės ar šeimyninės pareigos; kadangi moterys dažnai diskriminuojamos ir susiduria su kliūtimis dėl esamos ar galimos motinystės; kadangi vienišos išlaikomų vaikų turinčios moterys patiria ypač didelę nesaugumo riziką;

T.  kadangi vyrų ir moterų lygybė yra pagrindinė teisė, būtina siekiant užtikrinti lygias galimybes ir vienodą požiūrį visose gyvenimo srityse, ir kadangi lygybės užtikrinimo politika padeda skatinti pažangų ir tvarų ekonomikos augimą;

U.  kadangi daug mažų garantijų darbą dirbančių arba darbo netekusių darbuotojų neturi teisės į vaiko priežiūros atostogas;

V.  kadangi jauniems darbuotojams kyla didesnė darbo be garantijų rizika; kadangi jaunesniems kaip 25 metų amžiaus darbuotojams tikimybė atsidurti nepalankioje padėtyje yra dvigubai didesnė nei 50 m. amžiaus ar vyresniems darbuotojams(29);

I.Deramo darbo link: su darbo sąlygomis ir mažų garantijų darbu susijusių problemų sprendimas

1.  ragina valstybes nares atsižvelgti į šiuos TDO rodiklius, skirtus nustatyti, ar egzistuoja darbo santykiai:

2.  atkreipia dėmesį į Eurofound vartojamą netipinio darbo apibrėžtį, pagal kurią tai yra darbo santykiai, neatitinkantys standartinio ar tipinio reguliaraus neterminuoto darbo visą darbo laiką vienam darbdaviui, trunkančio ilgą laikotarpį(30); pabrėžia, kad terminų „netipinis darbas“ ir „darbas be garantijų“ negalima vartoti kaip sinonimų;

3.  mano, kad mažų garantijų darbas yra darbas, kuris neatitinka ES, tarptautinių ir nacionalinių standartų ir teisės aktų ir (arba) nesuteikia pakankamai išteklių deramam pragyvenimui ar tinkamos socialinės apsaugos;

4.  pažymi, kad kai kurios netipinės darbo formos, pvz., nesavanoriškos darbo ne visą darbo laiką sutartys, laikinasis įdarbinimas ir terminuotos darbo sutartys, nefiksuoto darbo laiko sutartys ir nemokama praktika ir stažuotės, gali kelti didesnę nesaugumo ir pažeidžiamumo riziką;

5.  yra tvirtai įsitikinęs, kad darbo rinkos lankstumo tikslas nėra darbuotojų teisių panaikinimas mainais už našumą ir konkurencingumą, jo tikslas – sėkmingai derinti darbuotojų apsaugą su asmenų ir darbdavių galimybėmis susitarti dėl darbo būdų, kurie tenkina abiejų šalių poreikius;

6.  pažymi, kad mažų garantijų darbo rizika priklauso ne tik nuo sutarties tipo, bet ir nuo šių veiksnių:

7.  primena TDO pateiktą deramo darbo apibrėžtį, kurioje nurodyta, kad „deramas darbas yra produktyvus darbas, užtikrinantis sąžiningas pajamas, saugią darbo vietą ir socialinę apsaugą, geresnes asmeninio tobulėjimo ir socialinės integracijos perspektyvas, asmens laisvę kelti jam rūpimus klausimus, organizuotis ir dalyvauti, kai priimami sprendimai, kurie daro poveikį jo gyvenimui, lygias visų moterų ir vyrų galimybes ir vienodą požiūrį į juos“(32); ragina TDO į šią apibrėžtį įtraukti pragyvenimą užtikrinantį darbo užmokestį; ragina Komisiją ir valstybes nares pritarti šiai apibrėžčiai persvarstant arba rengiant darbo teisės aktus;

8.  primena veiksnius, sėkmingai užtikrinančius gerą kovos su mažų garantijų darbu praktiką; šie veiksniai yra: tvirtas teisinis pagrindas; socialinių partnerių ir įmonių tarybų dalyvavimas darbo vietoje; bendradarbiavimas su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais; lankstumo ir saugumo pusiausvyra; dėmesys pavieniams sektoriams; nedidelė administracinė našta darbdaviams; darbo inspekcijų vykdomas vykdymo užtikrinimas ir informuotumo didinimo kampanijos;

9.  pažymi, kad TDO Deramo darbo darbotvarkė skirta specialiai tam, kad būtų užtikrintas darbo vietų kūrimas, darbuotojų teisės, socialinė apsauga ir socialinis dialogas, taip pat lyčių lygybė; pabrėžia, kad deramas darbas turėtų konkrečiai užtikrinti:

10.  pažymi, kad daug veiksnių, tokių kaip skaitmeninimas ir automatizavimas, prisideda prie darbo pobūdžio kitimo, įskaitant naujų savarankiško darbo formų atsiradimą; šiomis aplinkybėmis pažymi, kad randantis naujoms darbo formoms gali prireikti naujų atsakomųjų ir proporcingų nuostatų, kad būtų galima užtikrinti visų užimtumo formų reglamentavimą;

11.  užimtumo skaitmeniniame sektoriuje kontekste pakartoja, kad skaitmeninių platformų darbuotojams ir kitiems tarpininkams turėtų būti užtikrintas atitinkamas socialinis ir sveikatos draudimas ir apsauga;

12.  pabrėžia, kad skaitmeninimas neturi būti laikomas tik reiškiniu, dėl kurio naikinamos darbo vietos, ir pažymi, kad jis, priešingai, suteikia galimybių ugdyti ir plėtoti asmeninius įgūdžius;

13.  pabrėžia, jog numatoma, kad 2020 m. IRT sektoriuje bus 756 000 neužimtų darbo vietų, taigi matyti, kad yra poreikis pagerinti Europos darbo jėgos skaitmeninius įgūdžius;

14.  pabrėžia, kad ekonomikos krizė nulėmė migracijos srautus ES viduje, dėl jų išryškėjo esamos laisvo asmenų judėjimo tarp valstybių narių kliūtys ir diskriminacija dėl pilietybės, o ES piliečiai atsidūrė nesaugioje padėtyje užimtumo požiūriu;

15.  pabrėžia, kad mažų garantijų darbo sąlygos, įskaitant nedeklaruojamą darbą ir fiktyvų savarankišką darbą, turi ilgalaikį poveikį psichinei sveikatai ir fizinei gerovei ir gali sukelti darbuotojams didesnę skurdo, socialinės atskirties ir jų pagrindinių teisių pablogėjimo riziką;

16.  atkreipia dėmesį į tai, kad pagal labai trumpalaikes sutartis dirbantys darbuotojai dažniausiai dirba nepalankiomis sąlygomis atsižvelgiant į fizinius darbo ypatumus; pabrėžia, kad darbo nesaugumas ir mažesnė darbo laiko kontrolė dažnai tampa su stresu susijusios profesinės rizikos priežastimi;

17.  pabrėžia, kad tam tikruose ekonomikos sektoriuose lankstūs ar netipiniai darbo santykiai naudojami tokiu mastu, kad tai galima laikyti piktnaudžiavimu;

18.  ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti darbuotojų, praktikantų ir pameistrių įgalinimo politikos priemones – stiprinti socialinį dialogą ir skatinti kolektyvines derybas, užtikrinti, kad visi darbuotojai turėtų galimybę naudotis teise burtis į asociacijas, taip pat laisvai ir be tiesioginių ar netiesioginių darbdavio sankcijų baimės vesti kolektyvines derybas;

19.  pabrėžia, kad socialiniai partneriai atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant darbuotojų teises, apibrėžiant deramas darbo sąlygas, nustatant deramus atlyginimus ir pajamas, laikantis valstybių narių įstatymų ir praktikos, ir teikiant konsultacijas ir gaires darbdaviams ir darbuotojams;

20.  ragina valstybes nares, glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais, užtikrinti karjeros galimybes, siekiant, kad žmonėms būtų lengviau prisitaikyti prie įvairių situacijų, su kuriomis jie gali susidurti per savo gyvenimą, visų pirma pasitelkiant profesinį mokymą visą gyvenimą, tinkamas bedarbio pašalpas, socialinių teisių perkeliamumą bei aktyvią ir veiksmingą darbo rinkos politiką;

21.  ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti veiksmingą vyrų ir moterų darbuotojų, kurie dirba palaikydami darbo santykius, apsaugą ir vienodą darbo užmokestį, taikant visapusiškas atsakomąsias politikos priemones, kuriomis siekiama spręsti mažų garantijų darbo keliamas problemas ir užtikrinti karjeros galimybes ir tinkamą socialinį draudimą;

22.  pabrėžia, kad valstybių narių darbo inspekcijos atlieka svarbų vaidmenį, ir pabrėžia, kad jos turėtų daugiausia dėmesio skirti darbo sąlygų stebėjimui, darbo sąlygų atitikties ir gerinimo užtikrinimui, darbuotojų saugai ir sveikatai, kovai su neteisėtu ar nedeklaruojamu darbu, ir kad jos jokiomis aplinkybėmis neturi būti netinkamai naudojamos kaip migracijos kontrolės priemonės; atkreipia dėmesį į labiausiai pažeidžiamų darbuotojų diskriminacijos riziką ir griežtai smerkia įmonių, kurios įdarbina migrantus neužtikrindamos jiems visų teisių ir išmokų ir neinformuodamos apie tai, taikomą praktiką; todėl ragina valstybes nares suteikti darbo inspekcijos tarnyboms tinkamą finansavimą, kad jos galėtų užtikrinti veiksmingą padėties stebėseną;

II.Pasiūlymai

23.  ragina Komisiją ir valstybes nares spręsti mažų garantijų darbo, įskaitant nedeklaruojamą darbą ir fiktyvų savarankišką darbą, keliamas problemas, kad tinkamos darbo sąlygos ir tinkama socialinė apsauga būtų užtikrinamos pagal visų rūšių darbo sutartis, laikantis TDO Deramo darbo darbotvarkės, SESV 9 straipsnio, Pagrindinių teisių chartijos ir Europos socialinės chartijos;

24.  ragina Komisiją ir valstybes nares kovoti su bet kokia praktika, kurią taikant galėtų padidėti mažų garantijų darbo atvejų, ir taip prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ skurdo mažinimo tikslo;

25.  ragina valstybes nares didinti nestandartinių formų darbo vietų kokybę, nustatant bent minimalius socialinės apsaugos, minimalaus darbo užmokesčio dydžio ir galimybių mokytis ir tobulėti standartus; pabrėžia, kad tai turėtų būti padaryta išsaugant patekimo į darbo rinką galimybes;

26.  ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad nacionalinės socialinės apsaugos sistemos būtų pritaikytos naujoms užimtumo formoms;

27.  ragina Komisiją įvertinti naujas skaitmeninimo paskatintas užimtumo formas; ypač ragina įvertinti darbo rinkos tarpininkų ir interneto platformų teisinį statusą ir jų atsakomybę; ragina Komisiją persvarstyti 1991 m. spalio 14 d. Tarybos direktyvą 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas(33) (Direktyva dėl rašytinės pažymos) siekiant atsižvelgti į naujas užimtumo formas;

28.  pabrėžia bendradarbiavimu grindžiamos ekonomikos potencialą, ypač naujų darbo vietų požiūriu; ragina Komisiją ir valstybes nares įvertinti galimas naujas darbo normas, kurias kuria bendradarbiavimu grindžiama ekonomika; tvirtai pabrėžia, kad reikia padidinti darbuotojų apsaugą šiame sektoriuje, didinant darbuotojų statuso skaidrumą, suteikiant jiems daugiau informacijos ir nediskriminuojant;

29.  ragina Komisiją imtis tolesnių veiksmų, susijusių su jos tiksline Darbuotojų komandiravimo direktyvos peržiūra, ir persvarstyti Darbo per laikinojo įdarbinimo įmones direktyvą, siekiant užtikrinti pagrindines socialines teises visiems darbuotojams, įskaitant vienodą darbo užmokestį už vienodą darbą toje pačioje vietoje;

30.  pabrėžia, kad reikia viešųjų ir privačiųjų investicijų, skatinančių visų pirma tuos ekonomikos sektorius, kurie turi didžiausią didinamąjį poveikį, siekiant skatinti Sąjungos konvergenciją ir socialinę sanglaudą ir kurti deramas darbo vietas; šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad reikia remti MVĮ ir startuolius;

31.  pabrėžia, kad reikia kovoti su nedeklaruojamu darbu, nes dėl jo mažėja mokesčių įplaukos ir socialinio draudimo įmokos ir sukuriamos mažų garantijų ir prastos darbo sąlygos, taip pat nesąžininga konkurencija tarp darbuotojų; palankiai vertina Europos platformos, skirtos bendradarbiavimui kovos su nedeklaruojamu darbu srityje gerinti, sukūrimą;

32.  atsižvelgdamas į darbuotojų, visų pirma jaunimo, kurie dabar palieka savo kilmės šalis ir, ieškodami įsidarbinimo galimybių, vyksta į kitas valstybes nares, skaičių, pažymi, kad būtina skubiai parengti atitinkamas priemones, kuriomis būtų užtikrinama, jog nė vienas darbuotojas neliktų be socialinių ir darbo teisių apsaugos; šiomis aplinkybėmis ragina Komisiją ir valstybes nares toliau gerinti ES darbo jėgos judumo galimybes laikantis vienodo požiūrio principo ir užtikrinant darbo užmokestį bei socialinius standartus ir visišką socialinių teisių perkeliamumą; ragina visas valstybes nares nustatyti socialinę ir užimtumo politiką, kuri užtikrintų lygias teises ir vienodą užmokestį už darbą toje pačioje darbo vietoje;

33.  susirūpinęs atkreipia dėmesį į tai, kad sumažėjo kolektyvinių derybų ir kolektyvinių sutarčių apimtis; ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti strategines visuotinio darbuotojų įtraukimo į kolektyvines sutartis politikos priemones sykiu išsaugant ir stiprinant profesinių sąjungų ir darbuotojų organizacijų vaidmenį;

34.  pripažįsta svarbų socialinių partnerių vaidmenį Sąjungos direktyvų dėl darbo ne visą darbo laiką, terminuotų darbo sutarčių ir darbo per laikinojo įdarbinimo įmones srityje ir ragina Komisiją, bendradarbiaujant su socialiniais partneriais, kai tinkama, reglamentuoti naujas darbo formas; ragina Eurofound ištirti, kaip socialiniai partneriai formuluoja strategijas, kuriomis užtikrinama darbo vietų kokybė ir sprendžiamos mažų garantijų darbo keliamos problemos;

35.  ragina Europos Komisiją ir valstybes nares savo atitinkamose kompetencijos srityse užtikrinti, kad pavieniai savarankiškai dirbantys asmenys, kurie teisiškai laikomi vieno asmens įmone, turėtų teisę į kolektyvines derybas ir teisę laisvai jungtis į asociacijas;

36.  primena, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų(34) (Darbo laiko direktyva) kiekvienas darbuotojas turi teisę į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, teisę į dienos ir savaitės poilsį, taip pat kasmetines mokamas atostogas; pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad šios teisės būtų taikomos visiems darbuotojams, įskaitant pagal pareikalavimą dirbančius darbuotojus, trumpą darbą ne visą darbo dieną dirbančius ir sutelktinį darbą dirbančius asmenis; primena, kad Darbo laiko direktyva yra sveikatos ir saugos priemonė; ragina užtikrinti Europos Teisingumo Teismo sprendimų, kuriais patvirtinama, kad budėjimo laikas darbo vietoje yra darbo laikas ir po jo turi sekti kompensuojamasis poilsio laikas, vykdymą;

37.  primena, kad trumpam darbui ne visą darbo laiką yra būdingas mažesnis darbo saugumas, mažesnės karjeros galimybės, mažiau darbdavių investicijų mokymams ir dažnesni mažų atlyginimų atvejai; ragina valstybes nares ir Komisiją skatinti priemones, kuriomis remiama ilgesnė darbo trukmė tiems, kurie nori dirbti ilgiau;

38.  primena, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją kiekvienas asmuo turi teisę į profesinio mokymo ir mokymosi visą gyvenimą galimybes; ragina valstybes nares užtikrinti, kad profesinis ir tęstinis mokymas būtų prieinamas ir darbuotojams netipinių darbo santykių atvejais; primena, kad kvalifikacijos kėlimo priemonės ypač svarbios sparčiai kintančioje skaitmeninėje ekonomikoje; primena, kad gebėjimų trūkumas ir neatitiktis prisideda prie aukšto nedarbo lygio; palankiai vertina pastarojo meto iniciatyvas, kuriomis siekiama spręsti gebėjimų trūkumo problemą;

39.  remia Įgūdžių garantijos iniciatyvą kaip naują visuotinę teisę bet kokiu gyvenimo etapu įgyti pagrindinių XXI amžiuje reikalingų įgūdžių, įskaitant raštingumą, gebėjimą skaičiuoti, skaitmeninį ir žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą, kritinį mąstymą, socialinius įgūdžius ir atitinkamus gebėjimus, kurių reikia žaliajai ir žiedinei ekonomikai, atsižvelgiant į besiformuojančias pramonės šakas ir pagrindinius augimo sektorius ir užtikrinant visapusišką dėmesį nepalankioje padėtyje esantiems asmenims, įskaitant neįgaliuosius, prieglobsčio prašytojus, ilgalaikius bedarbius ir nepakankamai atstovaujamas grupes; pabrėžia, kad švietimo sistemos turėtų būti įtraukios, teikti visiems gyventojams kokybiškas švietimo paslaugas, suteikti žmonėms galimybę tapti aktyviais ES piliečiais ir parengti juos tam, kad jie galėtų visą gyvenimą mokytis ir prisitaikyti prie visuomenės ir darbo rinkos poreikių;

40.  pabrėžia, kad valstybių narių politikos priemonės turėtų būti suformuluotos ir įgyvendinamos laikantis nacionalinės teisės ir praktikos, konsultuojantis ir glaudžiai bendradarbiaujant su darbdavių ir darbuotojų organizacijomis;

41.  primena, kad mažų garantijų darbas kenkia ne tik asmeniui, bet dėl jo patiriamos ir didelės visuomenės išlaidos, t. y. negaunami mokesčiai ir padidėja viešosios išlaidos ilguoju laikotarpiu, taip pat reikia teikti paramą asmenims, kenčiantiems nuo pajamų praradimo ir sunkių darbo sąlygų ilgalaikių padarinių; ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti naudoti neterminuotas darbo sutartis ir keistis geriausia patirtimi tarp valstybių narių siekiant išspręsti mažų garantijų darbo keliamas problemas;

42.  primena, kad neformaliojoje ekonomikoje dalyvaujantys darbuotojai yra itin nesaugūs; ragina Komisiją ir valstybes nares parengti šiai grupei pritaikytą politiką ir apsaugoti šiuos asmenis sprendžiant jų problemas nepriklausomai nuo jų buvimo šalyje statuso;

43.  ragina Komisiją ir valstybes nares kovoti su nedeklaruojamu darbu ir fiktyviu savarankišku darbu bei bet kokios formos neteisėto darbo praktika, kuria kenkiama darbuotojų teisėms ir socialinės apsaugos sistemoms; pakartoja savo nuomonę, kad visų sričių būsimoje užimtumo politikoje reikėtų apsvarstyti draudimą sudaryti nenustatytos apimties darbo sutartis;

44.  pabrėžia, kad dėl mažų garantijų užimtumo daugiausia kenčia labiausiai pažeidžiami darbuotojai, kuriems kyla diskriminacijos, skurdo ir atskirties rizika; visų pirma primena, kad dėl negalios, skirtingos etninės priklausomybės, kilmės, religijos ar tikėjimo arba buvimo moterimi didėja rizika, kad teks dirbti mažų garantijų darbo sąlygomis; smerkia visas mažų garantijų darbo formas, neatsižvelgiant į sutarties pobūdį;

45.  ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti veiksmingą pažeidžiamų darbuotojų apsaugą; primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares imtis efektyvių veiksmų kovojant su moterų diskriminacija darbo rinkoje, ypatingą dėmesį skiriant profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai ir vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo panaikinimui; ragina Komisiją įvertinti, ar Direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo tinkama naujoms užimtumo formoms;

46.  ragina Komisiją ir valstybes nares įvertinti visų su mažų garantijų darbu susijusių teisės aktų poveikį lyčių lygybei; mano, kad būtina teisėkūros ir ne teisėkūros priemones orientuoti į moterų, dirbančių mažų garantijų darbą, poreikius, nes kitu atveju pernelyg didelį poveikį ir toliau patirtų grupė, kurios atstovai ir taip dominuoja tose darbo vietose;

47.  mano, kad jokiomis aplinkybėmis dėl didėjančių lankstumo darbo rinkoje reikalavimų moterys neturėtų toliau sudaryti didžiosios dalies netipinį ir mažų garantijų darbą dirbančių darbuotojų;

48.  ragina Komisiją ir valstybes nares atlikti priekabiavimo darbe, įskaitant priekabiavimą prie nėščių darbuotojų ar bet kokius nepalankius sprendimus grįžus po motinystės atostogų, stebėseną ir spręsti su šiuo reiškiniu susijusias problemas; primygtinai ragina valstybes nares užtikrinti teisės aktų dėl motinystės teisių įgyvendinimą ir juos taikyti siekiant, kad moterys neatsidurtų nepalankioje padėtyje pensijos atžvilgiu dėl to, kad būdamos darbingo amžiaus jos augino vaikus; pabrėžia, kad drauge su motinystės atostogų nuostatomis būtina taikyti veiksmingas priemones, kuriomis būtų ginamos nėščių ir neseniai pagimdžiusių moterų, vienišų motinų ir krūtimi maitinančių motinų teisės, kaip nurodoma TDO ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose;

49.  pakartoja savo prašymą, kad visų darbo santykių darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys kauptų teises, kurios užtikrintų pajamų saugumą tokiomis aplinkybėmis, kaip nedarbas, sveikatos problemos, vyresnis amžius ar karjeros pertraukos dėl vaikų auginimo ar kitų asmenų priežiūros, ar mokymosi priežasčių;

50.  ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti deramas darbo sąlygas visiems pirmos darbo patirties gaunantiems jaunuoliams, pavyzdžiui, dalyvaujantiems stažuotėse, pameistrystėje ar besinaudojantiems galimybėmis pagal Jaunimo garantijų iniciatyvą; ragina valstybes nares priimti ir įgyvendinti kokybės sistemas stažuotėms, praktikai ir pameistrystei, kurios užtikrina darbuotojų teises ir šviečiamąjį darbo patirties galimybių jaunimui pobūdį;

51.  visų pirma ragina Komisiją ir valstybes nares imtis veiksmų siekiant susidoroti su jaunimo užimamų nesaugių darbo vietų problema; pabrėžia, kaip svarbu, kad Komisija šiuo klausimu įgyvendintų Jaunimo garantijų iniciatyvą;

52.  rekomenduoja valstybėms narėms užtikrinti, kad visų amžiaus grupių jaunuoliai turėtų galimybę naudotis aukštos kokybės nemokamu viešuoju švietimu, ypač aukštesnių lygių švietimu ir mokymu, nes pastebėta, kad mokymo lygio didinimas padeda mažinti vyrų ir moterų nelygybę darbo rinkoje;

53.  pabrėžia, kad Komisijai ir valstybėms narėms taikant TDO naudojamą „darbuotojo“ (angl. „worker“), o ne siauriau apibrėžtą „samdomo darbuotojo“(angl. „employee“) sąvoką galėtų būti lengviau taikyti ir suprasti pagrindinius darbo principus ir teises;

54.  ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti įvairiarūšių paslaugų bendrovių bei sparčiai augančio bendradarbiavimu grindžiamos ekonomikos ir skaitmeninių platformų sektoriaus darbuotojų verslumą ir kooperacinį judėjimą, siekiant sumažinti pavojų, kurį darbuotojų teisėms ir darbo sąlygoms kelia šie verslo modeliai;

55.  pažymi, kad trumpalaikės sutartys žemės ūkio sektoriuje atspindi sezoninį darbo ūkyje pobūdį; ragina atsižvelgti į šį didelį natūralų apribojimą sudarant ūkininkams galimybes ir toliau įdarbinti sezoniniu pagrindu ir apsaugoti juos nuo papildomos biurokratijos naštos, susijusios su darbo jėgos įdarbinimu ir valdymu;

56.  ragina Komisiją skatinti sezoninių darbuotojų teisių apsaugą ir didinti informuotumą apie tai, o valstybes nares ragina priimti įstatymus, kuriais reglamentuojamas sezoninių darbuotojų socialinis ir teisinis statusas, užtikrinti su sveikata, sauga ir sanitarija susijusias sąlygas darbe, taip pat užtikrinti jų socialinę apsaugą, laikantis 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/36/ES dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir buvimo tikslu dirbti sezoniniais darbuotojais sąlygų(35) 23 straipsnio nuostatų, įskaitant „vienodą užmokestį ir vienodą socialinę apsaugą“; pabrėžia, kad visiems sezoniniams darbuotojams turi būti teikiama išsami informacija apie darbo ir socialinės apsaugos teises, įskaitant teises į pensijas, atsižvelgiant ir į tarpvalstybinį sezoninio darbo aspektą;

o
o   o

57.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 216, 1994 8 20, p. 12. (2) OL L 204, 2006 7 26, p. 23. (3) OL L 327, 2008 12 5, p. 9. (4) OL L 18, 1997 1 21, p. 1. (5) OL L 159, 2014 5 28, p. 11. (6) OL L 177, 2008 7 4, p. 6. (7) OL C 70 E, 2012 3 8, p. 1. (8) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0321. (9) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0059. (10) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0346. (11) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0360. (12) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0010. (13) OL C 303, 2016 8 19, p. 54. (14) http://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/STUD/2016/587285/IPOL_STU(2016)587285_EN.pdf. (15) http://www.eurofound.europa.eu/sites/default/files/ef_publication/field_ef_document/ef1398en.pdf (16) https://www.eurofound.europa.eu/sites/default/files/ef_publication/field_ef_document/ef1461en.pdf (17) http://www.eurofound.europa.eu/sites/default/files/ef_publication/field_ef_document/ef1639en.pd (18) http://www.eurofound.europa.eu/sites/default/files/ef_publication/field_ef_document/ef1634en.pdf (19) https://www.eurofound.europa.eu/observatories/eurwork/industrial-relations-dictionary (20) http://www.ilo.org/dyn/normlex/en/f?p=NORMLEXPUB:12100:0::NO::P12100_INSTRUMENT_ID:312535. (21) http://www.ilo.org/wcmsp5/groups/public/---ed_dialogue/---actrav/documents/meetingdocument/wcms_164286.pdf. (22) http://www.ilo.org/wcmsp5/groups/public/---dgreports/---dcomm/---publ/documents/publication/wcms_534496.pdf.. (23) http://www.ilo.org/wcmsp5/groups/public/---dgreports/---dcomm/---publ/documents/publication/wcms_490959.pdf. (24) Kadangi pagal visos darbo dienos nuolatines sutartis ES dirba 59 proc. visų darbuotojų, savarankiškai dirba 4 proc. darbuotojų, laisvai samdomi – 11 proc., per laikinojo darbo įmones – 1 proc., pagal terminuotas sutartis – 7 proc., pameistrystę ar stažuotes atlieka 2 proc., pagal itin trumpo darbo laiko sutartis (mažiau kaip 20 val. per savaitę) dirba 9 proc., o nuolatinį darbą ne visą darbo laiką – 7 proc. darbuotojų. (25) Žr. 2016 m. TDO ataskaitą dėl socialinių teisių ramsčio sukūrimo siekiant Europos konvergencijos. (26) Žr. 2016 m. tyrimą „Mažų garantijų darbas Europoje: struktūros, tendencijos ir politikos strategijos“. (27) „Profesiniai profiliai darbo sąlygomis: įvairiais aspektais nepalankiose sąlygose esančių grupių nustatymas“, Eurofound, 2014 m. (28) Žr. 2016 m. tyrimą „Mažų garantijų darbas Europoje: struktūros, tendencijos ir politikos strategijos“. (29) „Profesiniai profiliai darbo sąlygomis: įvairiais aspektais nepalankiose sąlygose esančių grupių nustatymas“, Eurofound, 2014 m. (30) Žr.: https://www.eurofound.europa.eu/observatories/eurwork/industrial-relations-dictionary/atypical-work (31) Žr. 2010 m. spalio 19 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl moterų darbo be garantijų. (32) 2016 m. lapkričio 14 d. TDO ataskaita dėl nestandartinio darbo visame pasaulyje. (33) OL L 288, 1991 10 18, p. 32. (34) OL L 299, 2003 11 18, p. 9. (35) OL L 94, 2014 3 28, p. 375.