Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2008/2073(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A6-0142/2009

Pateikti tekstai :

A6-0142/2009

Debatai :

PV 06/05/2009 - 15
CRE 06/05/2009 - 15

Balsavimas :

PV 07/05/2009 - 9.16
CRE 07/05/2009 - 9.16
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P6_TA(2009)0387

Priimti tekstai
PDF 169kWORD 130k
Ketvirtadienis, 2009 m. gegužės 7 d. - Strasbūras Galutinė teksto versija
Europos Sąjungos institucijų tarpusavio pusiausvyra
P6_TA(2009)0387A6-0142/2009

2009 m. gegužės 7 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Lisabonos sutarties poveikio Europos Sąjungos institucijų tarpusavio pusiausvyros vystymuisi (2008/2073(INI))

Europos Parlamentas ,

–   atsižvelgdamas į Pirmininkų sueigos 2008 m. kovo 6 d. sprendimą,

–   atsižvelgdamas į 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašytą Lisabonos sutartį, iš dalies keičiančią Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį,

–   atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 20 d. rezoliuciją dėl Lisabonos sutarties(1) ,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 11–12 d. vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadas,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą ir į Vystymosi komiteto nuomonę (A6–0142/2009),

A.   kadangi pagal Lisabonos sutartį Sąjungos institucijų tarpusavio pusiausvyra padidėja tiek, kiek ja sustiprinamos kiekvienos politinės institucijos pagrindinės funkcijos, taip padidinant šių institucijų atitinkamus vaidmenis institucijų sistemoje, kurioje institucijų bendradarbiavimas yra pagrindinis Sąjungos integracijos proceso sėkmės elementas,

B.   kadangi pagal Lisabonos sutartį ankstesnis Bendrijos metodas pakeičiamas, jį pritaikius ir sustiprinus, Sąjungos metodu, pagal kurį:

   Europos Vadovų Taryba nustato bendrąsias politikos kryptis ir prioritetus,
   Komisija remia bendruosius Sąjungos interesus ir imasi atitinkamų iniciatyvų šiuo tikslu,
   Europos Parlamentas ir Taryba bendrai vykdo teisėkūros ir biudžetines funkcijas, remdamiesi Komisijos pasiūlymais,

C.   kadangi pagal Lisabonos sutartį šio specialaus Sąjungos sprendimų priėmimo metodo taikymas išplečiamas į naujas teisėkūros ir biudžetinės veiklos sritis,

D.   kadangi pagal Lisabonos sutartį nustatyta, jog Europos Vadovų Taryba gali vienbalsiai ir su Europos Parlamento pritarimu išplėsti balsavimą kvalifikuota balsų dauguma ir įprastą teisėkūros procedūrą, taip sustiprindama Sąjungos metodą,

E.   kadangi, nors Lisabonos sutartimi siekiama supaprastinti ir sustiprinti pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai ryšį, dėl to, kad vienu metu atskirai pirmininkaujama Europos Vadovų Tarybai ir Užsienio reikalų tarybai (taip pat Euro grupei), jei tuo pat metu kitos sudėties Tarybai ir toliau bus pirmininkaujama taikant rotacijos sistemą, bent iš pradžių Sąjungos veikla gali tapti sudėtingesnė,

F.   kadangi pagal lyčių lygybės principą reikėtų, kad skyrimo į svarbiausias Sąjungos politines pareigas procedūros metu taip pat būtų laikomasi vienodo vyrų ir moterų atstovavimo viešajame gyvenime nuostatos,

G.   kadangi pagal naują Komisijos pirmininko rinkimų tvarką būtina atsižvelgti į rinkimų rezultatus ir būtinos tinkamos Europos Vadovų Tarybos ir Europos Parlamento atstovų konsultacijos prieš Europos Vadovų Tarybai pasiūlant savo kandidatą,

H.   kadangi tarpinstitucinio bendradarbiavimo organizavimas sprendimų priėmimo procese bus Sąjungos veiksmų sėkmės pagrindas,

I.   kadangi Lisabonos sutartyje pripažįstama didėjanti daugiamečio strateginio ir metinio veiklos planavimo svarba siekiant užtikrinti sklandžius institucijų ryšius ir veiksmingą sprendimų priėmimo procedūrų įgyvendinimą, taip pat pabrėžiamas Komisijos kaip pagrindinės planavimo iniciatorės vaidmuo,

J.   kadangi dabartinė septynerių metų finansinė programa reiškia, kad kartkartėmis Europos Parlamentas ir Komisija, turėdami visas įstatymų leidžiamųjų organų teises, neturės priimti jokių esminių politinių finansinių sprendimų per savo įgaliojimų laikotarpį ir todėl jausis ribojami savo pirmtakų priimtos programos, kuri bus tęsiama iki esamų įgaliojimų pabaigos, nors tai galėtų būti išspręsta pasinaudojus į Lisabonos sutartį įtraukta penkerių metų finansinio programavimo galimybe, atitinkančia Parlamento ir Komisijos įgaliojimų laikotarpį,

K.   kadangi pagal Lisabonos sutartį pradedamas taikyti naujas ir platus požiūris į Sąjungos išorės veiksmus, nors ir taikant specialias sprendimų priėmimo priemones sprendžiant klausimus, susijusius su bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP), taip pat įsteigiant dvigubą Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) pareigybę, remiamą specialios išorės tarnybos, kaip pagrindinį elementą, dėl kurio šis naujas ir kompleksinis požiūris bus veiksmingas,

L.   kadangi pagal Lisabonos sutartį pradedama taikyti nauja Sąjungos išorinio atstovavimo sistema, kuri iš esmės įvairiais lygmenimis patikėta Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Komisijos pirmininkui ir Komisijos pirmininko pavaduotojui (vyriausiajam įgaliotiniui) ir pagal kurią numatytas būtinas tikslus šalių, atsakingų už šią reprezentaciją, apibrėžimas ir griežtas šių šalių veiklos koordinavimas, siekiant išvengti žalingų kompetencijos konfliktų ir nereikalingo dubliavimo,

M.   kadangi Europos Vadovų Tarybos susitikime, vykusiame 2008 m. gruodžio 11 ir 12 dienomis, susitarta, kad jei Lisabonos sutartis įsigalios iki metų pabaigos, Europos Vadovų Taryba imsis būtinų teisinių priemonių išsaugoti dabartinio pobūdžio Komisijos sudėtį, t. y. po vieną Komisijos narį iš kiekvienos valstybės narės,

Bendras įvertinimas

1.   palankiai vertina institucines naujoves, numatytas Lisabonos sutartyje, pagal kurias sukuriamos sąlygos atnaujintai ir tvirtesnei Sąjungos institucijų tarpusavio pusiausvyrai, dėl kurios Sąjungos institucijos galės dirbti veiksmingiau, atviriau ir demokratiškiau, o Sąjunga galės pasiekti geresnių rezultatų, labiau atitinkančių Sąjungos piliečių lūkesčius, taip pat visapusiškai atlikti savo kaip pasaulio veikėjos vaidmenį tarptautinėje arenoje;

2.   pabrėžia, kad sustiprintos kiekvienos iš institucijų pagrindinės svarbiausios funkcijos, taip kiekvienai iš jų sudarant galimybę plėtoti savo vaidmenį veiksmingiau, tačiau perspėja, kad pagal naują institucinę sistemą būtina, jog kiekviena institucija atliktų savo vaidmenį nuolat bendradarbiaudama su kitomis institucijomis, kad būtų pasiekta visai Sąjungai naudingų rezultatų;

Specialaus sprendimų priėmimo Sąjungos metodo, kaip institucijų tarpusavio pusiausvyros pagrindo, stiprinimas

3.   pritaria tam, kad pagrindiniai Bendrijos metodo elementai – Komisijos iniciatyvos teisė ir bendras Europos Parlamento ir Tarybos sprendimų priėmimas – išliko ir pagal Lisabonos sutartį jie sustiprinami tiek, kad:

   Europos Vadovų Taryba tampa institucija, kurios ypatingas vaidmuo būti Sąjungos varomąja jėga ir teikti Sąjungai orientaciją sustiprinamas, tokiu būdu nustatant Sąjungos strateginius tikslus ir prioritetus, nesikišant į Sąjungos teisėkūros ir biudžetinių įgaliojimų įprastinį vykdymą;
   patvirtinamas Komisijos "variklio", kuris "gena pirmyn" Europos veiklą, vaidmuo, taip užtikrinant, kad Komisijos teisėkūros iniciatyvos monopolis išliktų nepaliestas (ir net sustiprintas), ypač biudžeto procedūros srityje;
   Europos Parlamento, kaip viena iš teisėkūros institucijų, galios, sudarančios teisėkūros įgaliojimų dalį, padidinamos, nes įprastinė teisėkūros procedūra (taip bus vadinama dabartinė bendro sprendimo procedūra) tampa pagrindine taisykle (nebent Sutartyse nurodoma, kad turi būti taikoma speciali teisėkūros procedūra) ir išplečiama beveik visoms Europos teisės sritims, įskaitant teisingumą ir vidaus reikalus;
   Tarybos, kaip kitos iš teisėkūros institucijų, vaidmuo patvirtinamas ir išsaugomas – nors ir su tam tikra persvara keliose svarbiose srityse – ypač dėl to, kad Lisabonos sutartyje išaiškinama, jog Europos Vadovų Taryba nevykdo teisėkūros funkcijų;
   naujoji biudžeto procedūra greičiausiai bus pagrįsta bendro sprendimo priėmimo procesu, kuriame lygiomis teisėmis dalyvaudami Europos Parlamentas ir Taryba priims sprendimą dėl visų rūšių išlaidų, ir Europos Parlamentas bei Taryba taip pat kartu spręs dėl daugiametės finansinės programos (abiem atvejais Komisijos iniciatyva);
   dėl teisėkūros ir deleguotųjų aktų atskyrimo, taip pat Komisijos specialaus vykdomojo vaidmens pripažinimo, abiem teisėkūros valdžios dalims vienodai kontroliuojant, pagerės Europos teisės aktų kokybė; Europos Parlamentas atlieka naują vaidmenį suteikiant deleguotuosius įgaliojimus Komisijai ir prižiūrint deleguotųjų teisės aktų įgyvendinimą;
   dėl Sąjungos įgaliojimų sudaryti sutartis, Komisijai (glaudžiai bendradarbiaujant su Komisijos pirmininko pavaduotoju (vyriausiuoju įgaliotiniu)) pripažįstami įgaliojimai vesti derybas ir reikės Europos Parlamento pritarimo beveik visais atvejais, kad Taryba sudarytų tarptautinius susitarimus;

4.   palankiai vertina tai, kad pagal Lisabonos sutartį nustatyta, jog Europos Vadovų Taryba gali vienbalsiai ir gavusi Europos Parlamento pritarimą, jei tam neprieštarauja nacionaliniai parlamentai, išplėsti sprendimų priėmimą kvalifikuota balsų dauguma ir įprastinę teisėkūros procedūrą į sritis, kurioms šie būdai dar netaikomi;

5.   pabrėžia, kas iš esmės šios jungiančios nuostatos parodo tikrą tendenciją siekti kuo platesnio Sąjungos metodo taikymo, taigi ragina Europos Vadovų Tarybą visapusiškai išnaudoti šias galimybes, kurios teikiamos pagal Sutartį;

6.   ir toliau laikosi nuomonės, kad siekiant visapusiškai pasinaudoti visomis institucinėmis ir procedūrinėmis naujovėmis, kurios bus taikomos pagal Lisabonos sutartį, būtinas nuodugnus nuolatinis institucijų, dalyvaujančių skirtingose procedūrose, bendradarbiavimas, visapusiškai pasinaudojant naujomis priemonėmis, numatytomis Sutartyje, visų pirma tarpinstituciniais susitarimais;

Europos Parlamentas

7.   labai palankiai vertina tai, kad Lisabonos sutartyje Europos Parlamentas visiškai pripažįstamas kaip viena iš dviejų Sąjungos teisėkūros ir biudžeto valdymo institucijų, tuo pat metu pripažįstant ir jo vaidmenį priimant daugelį politinių sprendimų, svarbių Sąjungos gyvenimui, taip pat jo politinės kontrolės funkcijos sustiprintos ir net išplėstos, nors ir mažesniu mastu, į BUSP sritį;

8.   pabrėžia, kad dėl šio Europos Parlamento vaidmens pripažinimo būtina, jog kitos institucijos visapusiškai bendradarbiautų, o būtent tinkamu laiku teiktų Parlamentui visus dokumentus, būtinus jo funkcijoms atlikti vienodomis sąlygomis su Taryba, taip pat Parlamentas turi turėti galimybę dalyvauti atitinkamose kitų institucijų darbo grupėse ir posėdžiuose vienodomis sąlygomis su kitais sprendimų priėmimo procedūros dalyviais; ragina šias tris institucijas numatyti tarpinstitucinių susitarimų sudarymą, siekiant susisteminti gerąją patirtį šiose srityse, kad būtų pasiektas tinkamiausias šių institucijų tarpusavio bendradarbiavimas;

9.   toliau laikosi nuomonės, kad Europos Parlamentas pats turi įvykdyti būtinas vidines reformas, kad pritaikytų savo institucijos struktūras, savo darbą ir darbo metodus naujai kompetencijai ir didesniems planavimo ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo reikalavimams, kylantiems iš Lisabonos sutarties(2) ; su susidomėjimu atsižvelgė į darbo grupės Parlamento veiklos reformos klausimais išvadas ir primena, kad jo kompetentingas komitetas neseniai dirbo Parlamento darbo tvarkos taisyklių reformos srityje, kad šios taisyklės būtų pritaikytos Lisabonos sutarčiai(3) ;

10.   palankiai vertina tai, kad Lisabonos sutartyje iniciatyvos teisė, susijusi su Sutarčių peržiūra, išplečiama ir suteikiama ir Europos Parlamentui, pripažįsta, kad Parlamentas turi teisę dalyvauti konvento darbe ir kad būtinas jo pritarimas, jei Europos Vadovų Taryba mano, kad nėra priežasčių sušaukti konventą; mano, kad šis pripažinimas rodo, jog naudinga pripažinti, kad Europos Parlamentas turi teisę visapusiškai dalyvauti tarpvyriausybinėje konferencijoje tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Komisija; mano, kad remiantis dviejų ankstesnių tarpvyriausybinių konferencijų patirtimi tarpinstituciniais susitarimais ateityje galima būtų nustatyti tarpvyriausybinės konferencijos organizavimo gaires, ypač susijusias su Europos Parlamento dalyvavimu ir skaidrumo klausimais;

11.   atsižvelgia į laikinuosius susitarimus, susijusius su Europos Parlamento sudėtimi; mano, kad siekiant įgyvendinti šiuos susitarimus reikės pakeisti pirminę teisę; ragina valstybes nares pritaikyti visas būtinas nacionalines teisines nuostatas, kad būtų galima iš anksto išrinkti 18 papildomų Europos Parlamento narių 2009 m. birželio mėn. rinkimuose ir šie nariai turėtų galimybę dalyvauti Parlamento posėdžiuose stebėtojų teisėmis nuo tos dienos, kai įsigalios Lisabonos sutartis; vis dėlto primena, kad šiems papildomiems Parlamento nariams bus suteiktos visos teisės sutartą dieną ir kai bus įvykdytos visos pirminės teisės pakeitimų ratifikavimo procedūros; primena Tarybai, kad Parlamentui pagal Lisabonos sutartį (ES sutarties 14 straipsnio 2 dalį) bus suteiktos svarbios iniciatyvos ir pritarimo teisės, susijusios su Parlamento sudėtimi, ir kad jis pasirengęs visapusiškai jomis naudotis;

Europos Vadovų Tarybos vaidmuo

12.   mano, kad oficialiai pripažinus Europos Vadovų Tarybą kaip atskirą savarankišką instituciją, turinčią konkrečią kompetenciją, aiškiai apibrėžtą Sutartyse, kartu Europos Vadovų Tarybos vaidmuo turi būti nukreipiamas į pagrindinę užduotį atlikti būtinosios politinės varomosios jėgos vaidmenį ir nustatyti Sąjungos veiksmų bendrąją orientaciją ir tikslus;

13.   taip pat palankiai vertina tai, kad Lisabonos sutartyje detalizuojamas esminis Europos Vadovų Tarybos vaidmuo, susijęs ir su Sutarčių peržiūra, ir su tam tikrais sprendimais, ypač svarbiais Sąjungos politiniam gyvenimui, pvz., dėl kandidatūrų į svarbiausias politines pareigas, politinių kliūčių vykdant įvairias sprendimų priėmimo procedūras įveikimo ir lankstumo priemonių naudojimo, kuriuos priėmė Europos Vadovų Taryba arba kurie priimti jai dalyvaujant;

14.   taip pat mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog Europos Vadovų Taryba nuo šiol sudaro ES institucinės sąrangos dalį, reikia aiškiau ir konkrečiau apibrėžti jos pareigų pobūdį, taip pat galimą jos veiksmų teisinę priežiūrą, ypač atsižvelgiant į SESV 265 straipsnio nuostatas;

15.   pabrėžia ypatingą vadovaujamąjį vaidmenį, kurį turės atlikti Europos Vadovų Taryba išorės veiksmų srityje, ypač veiksmų, susijusių su BUSP, ir šiais klausimais Europos Vadovų Tarybos užduotys, susijusios su strateginių interesų atpažinimu, šios politikos tikslų nustatymu ir bendrųjų gairių apibrėžimu, yra itin svarbios; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad rengiant Europos Vadovų Tarybos darbą šioje srityje visų pirma būtinas aktyvus Tarybos, Komisijos pirmininko ir Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) dalyvavimas;

16.   toliau mano, kad būtinybė pagerinti tarpinstitucinį Europos Parlamento ir Europos Vadovų Tarybos bendradarbiavimą rodo, jog reikia sudaryti tinkamiausias sąlygas, kuriomis Europos Parlamento pirmininkas dalyvautų Europos Vadovų Tarybos diskusijose, ir šią problemą tikriausiai galima išspręsti priėmus politinį susitarimą dėl šių dviejų institucijų santykių; mano, kad būtų naudinga, jei Europos Vadovų Taryba kaip nors įformintų šias sąlygas savo vidaus darbo tvarkos taisyklėse;

Nustatytas pirmininkavimas Europos Vadovų Tarybai

17.   palankiai vertina tai, kad nustatytas ilgalaikis pirmininkavimas Europos Vadovų Tarybai, nes tai padės užtikrinti didesnį šios institucijos darbo, taigi ir Sąjungos veiksmų tęstinumą, veiksmingumą ir darną; pabrėžia, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai kaip įmanoma greičiau turėtų būti paskirtas Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, kad būtų išlaikytas ryšys tarp naujai išrinkto Parlamento kadencijos trukmės ir naujosios Komisijos įgaliojimų laikotarpio;

18.   pabrėžia tą esminį vaidmenį, kurį Europos Vadovų Tarybos pirmininkas atliks Sąjungos instituciniame gyvenime, ne kaip Europos Sąjungos prezidentas (jis (arba ji) nebus tokiu prezidentu), bet kaip Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, atsakingas už tolesnį Europos Vadovų Tarybos darbo vykdymą, užtikrinantis pasirengimą Europos Vadovų Tarybos darbui ir šio darbo tęstinumą, skatinantis Europos Vadovų Tarybos narių sutarimą, teikiantis pranešimus Europos Parlamentui ir savo lygmeniu, nepažeisdamas Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) funkcijų, atstovaujantis Sąjungai išorėje klausimais, susijusiais su BUSP;

19.   primena, kad pasirengimą Europos Vadovų Tarybos susitikimams ir jos darbo tęstinumą turi užtikrinti Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, bendradarbiaudamas su Komisijos pirmininku ir remdamasis Bendrųjų reikalų tarybos darbu, o tam reikia abipusių Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir Bendrųjų reikalų tarybai pirmininkaujančios valstybės narės ryšių ir glaudaus bendradarbiavimo;

20.   mano, kad atsižvelgiant į tai svarbu, jog Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir Komisijos pirmininko, rotacijos būdu pirmininkaujančios valstybės narės ir, kiek tai susiję su Sąjungos išoriniu atstovavimu BUSP klausimais, Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) santykiai būtų darnūs ir pagrįsti bendradarbiavimu;

21.   primena, kad nors Lisabonos sutartyje numatyta, jog Europos Vadovų Tarybai padės Tarybos generalinis sekretoriatas, konkrečios Europos Vadovų Tarybos išlaidos turi būti nustatytos atskiroje biudžeto dalyje ir turi apimti konkrečius asignavimus Europos Vadovų Tarybos pirmininkui (-ei), kuriam (-iai) turės padėti jo (arba jos) kabinetas, kuris turėtų būti įsteigtas tinkamomis sąlygomis;

Taryba

22.   palankiai vertina priemones, numatytas Lisabonos sutartyje siekiant atsižvelgti į Tarybos kaip antrosios iš Sąjungos teisėkūros ir biudžeto valdymo institucijų vaidmenį, kur Taryba, nors vis dar vyraudama kai kuriose srityse, turi kartu su Europos Parlamentu priimti daugumą sprendimų institucinėje sistemoje, kuri palaipsniui išsivystė pagal dvejų parlamento rūmų modelį;

23.   pabrėžia esminį vaidmenį, kuris pagal Lisabonos sutartį suteikiamas Bendrųjų reikalų tarybai – taigi ir jos pirmininkui – siekiant užtikrinti įvairios sudėties Tarybos darbo nuoseklumą ir tęstinumą, taip pat pasirengimą Europos Vadovų Tarybos darbui ir šio darbo tęstinumą (bendradarbiaujant su Europos Vadovų Tarybos pirmininku ir Komisijos pirmininku);

24.   pabrėžia ypatingą Tarybos vaidmenį rengiant, apibrėžiant ir įgyvendinant BUSP, ragina sustiprinti Bendrųjų reikalų tarybos pirmininko ir Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio), kaip Užsienio reikalų tarybos pirmininko, veiklos koordinavimą, taip pat šių pareigūnų ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko veiklos koordinavimą;

25.   išreiškia įsitikinimą, kad norint atskirti Bendrųjų reikalų tarybos ir Užsienio reikalų tarybos vaidmenis, kaip numatyta Lisabonos sutartyje, reikia skirtingų šių dviejų Tarybų sudėčių, ypač kad dėl platesnės Sąjungos išorės santykių sampratos, nei numatyta Sutartyse, pakeistose Lisabonos sutartimi, pasidarys vis sunkiau naudotis bendru mandatu abiejose Tarybose; taigi mano, kad pageidautina, jog užsienio reikalų ministrai pirmiausia skirtų dėmesį Užsienio reikalų tarybos veiklai;

26.   atsižvelgdamas į tai, mano, kad valstybės narės, kuri perima pirmininkavimą Tarybai, ministrui pirmininkui arba valstybės vadovui gali prireikti asmeniškai vadovauti Bendrųjų reikalų tarybai ir užtikrinti tinkamą Bendrųjų reikalų tarybos, kaip organo, atsakingo už įvairios sudėties Tarybos darbo koordinavimą ir sprendimus dėl prioritetų bei konfliktų, šiuo metu pernelyg lengvai perduodamų spręsti Europos Vadovų Tarybai, darbą;

27.   pripažįsta didžiulius sunkumus, susijusius su įvairios sudėties Tarybos darbo koordinavimo sutrikimu, kurie gali atsirasti dėl naujos pirmininkavimo sistemos, ir pabrėžia, kad siekiant išvengti šių pavojų labai svarbūs naujieji nuolatiniai 18 mėnesių dirbantys trejetai (iš trijų pirmininkaujančių valstybių narių sudarytos grupės), kurie tuo pat metu pirmininkaus įvairios sudėties Tarybai (išskyrus Užsienio reikalų tarybą ir Euro grupę) ir Nuolatinių atstovų komitetui (COREPER), siekiant užtikrinti Tarybos kaip visumos veikimo darną, nuoseklumą ir tęstinumą, taip pat užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, reikalingą, kad teisėkūros ir biudžetinės procedūros vyktų sklandžiai priimant sprendimus kartu su Europos Parlamentu;

28.   mano, kad būtina, jog šie trejetai plėtotų intensyvų ir nuolatinį bendradarbiavimą, pasinaudodami savo bendru mandatu; pabrėžia, kad Sąjungos veikimui svarbi kiekvieno iš šių 18 mėnesių dirbsiančių trejetų bendra darbo programa, kaip išsamiai apibūdinama šios rezoliucijos 51 dalyje; ragina minėtuosius trejetus per plenarinį posėdį prasidėjus bendram trejeto mandatui pristatyti Parlamentui savo bendrą darbo programą, kurioje be kitų dalykų būtų jų pasiūlymai dėl diskusijų teisės aktų klausimais terminų;

29.   mano, kad valstybės narės, perimančios pirmininkavimą Tarybai, ministras pirmininkas arba valstybės vadovas turės atlikti pagrindinį vaidmenį užtikrindamas visos pirmininkaujančių valstybių narių grupės sanglaudą ir įvairios sudėties Tarybos darbo darną, taip pat užtikrindamas būtiną veiklos koordinavimą Europos Vadovų Taryboje, ypač susijusį su pasirengimu Europos Vadovų Tarybos darbui ir šio darbo tęstinumu;

30.   taip pat pabrėžia, kad valstybės narės, rotacijos tvarka perimančios pirmininkavimą Tarybai, ministras pirmininkas arba valstybės vadovas turi pagal privilegiją dalyvauti Europos Parlamento diskusijose, susijusiose su pirmininkaujančios valstybės narės veikla; mano, kad jis (arba ji) turėtų būti pakviestas (-a) kreiptis į Parlamentą plenariniame posėdyje, pristatyti Parlamentui atitinkamą pirmininkaujančios valstybės narės veiklos programą ir raidos bei rezultatų, registruotų per šešių mėnesių valstybės narės pirmininkavimo laikotarpį, ataskaitą, taip pat pateikti diskusijoms bet kokius kitus svarbius politinius klausimus, kilusius jo (arba jos) pirmininkavimo mandato galiojimo laikotarpiu;

31.   pabrėžia, kad šiuo metu problemos, susijusios su Sąjungos raida, saugumo ir gynybos klausimai vis dar sudaro neatskiriamą BUSP dalį, ir mano, kad kaip tokie jie ir turėtų likti priskirti Užsienio reikalų tarybos, kuriai pirmininkauja Komisijos pirmininko pavaduotojas (vyriausiasis įgaliotinis), kompetencijai, jei reikia, papildomai dalyvaujant gynybos ministrams;

Komisija

32.   džiaugiasi, kad vėl patvirtintas Komisijos kaip varomosios jėgos vaidmuo, susijęs su tolesniu Sąjungos veiksmų vykdymu, panaudojant:

   jos netikro monopolio teisėkūros iniciatyvų srityje pripažinimą, ir šis monopolis išplečiamas visoms Sąjungos veiklos sritims, išskyrus BUSP, ir ypač sustiprinamas finansinių klausimų srityje;
   jos vaidmens, susijusio su dviejų teisėkūros ir biudžeto valdymo institucijų sutarimo palengvinimu, sustiprinimą;
   jos kaip Sąjungos vykdytojos vaidmens sustiprinimą, kai įgyvendinat Europos Sąjungos teisės nuostatas reikia bendro požiūrio, o Taryba prisiima šį vaidmenį tik BUSP klausimais ir tinkamai pagrįstais atvejais, nurodytais teisės aktuose;

33.   taip pat pritaria tam, jog sustiprinama pirmininko pozicija Komisijos narių kolegijoje, ypač susijusi su Komisijos narių institucine atskaitomybe jam (arba jai) ir vidine Komisijos organizacija, ir tai sudaro sąlygas, reikalingas jo (arba jos) vadovavimui Komisijai sustiprinti ir Komisijos sanglaudai sutvirtinti; mano, kad šis sustiprinimas galėtų būti net dar didesnis atsižvelgiant į valstybių ar vyriausybių vadovų susitarimą išlaikyti po vieną Komisijos narį iš kiekvienos valstybės narės;

Komisijos pirmininko rinkimai

34.   pabrėžia, kad tai, jog Komisijos pirmininką rinks Europos Parlamentas, remdamasis Europos Vadovų Tarybos pasiūlymu, suteiks jo (arba jos) paskyrimui ryškų politinį atspalvį;

35.   pabrėžia, kad šie rinkimai padidins Komisijos pirmininko demokratinį teisėtumą ir sustiprins jo (arba jos) poziciją ir Komisijoje, t. y. vidinę (susijusią su kompetencija vidinių santykių su kitais Komisijos nariais srityje), ir tarpinstitucinių santykių srityje apskritai;

36.   mano, kad šis padidėjęs Komisijos pirmininko teisėtumas bus naudingas ir visai Komisijai, nes išaugs Komisijos kompetencija elgtis kaip nepriklausoma bendrųjų Europos interesų rėmėja ir Europos veiksmų varomoji jėga;

37.   todėl primena, kad tai, jog kandidatą į Komisijos pirmininkus gali pasiūlyti Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma, o Europos Parlamentas išrenka šį kandidatą visų Parlamento narių balsų dauguma, yra dar viena paskata visiems dalyvaujantiems šiame procese plėtoti būtiną dialogą siekiant užtikrinti sėkmingą proceso baigtį;

38.   primena, kad pagal Lisabonos sutartį Europos Vadovų Taryba turi atsižvelgti į Europos Parlamento rinkimus ir, prieš paskirdama kandidatą, surengti tinkamas konsultacijas, kurios nepriskiriamos oficialiam šių dviejų institucijų bendravimui; dar kartą primena, kad prie tarpvyriausybinės konferencijos, kuri priėmė Lisabonos sutartį, Baigiamojo akto pridėtoje 11 deklaracijoje(4) , atsižvelgiant į tai, raginama rengti Europos Parlamento ir Europos Vadovų Tarybos atstovų konsultacijas tinkamiausiu būdu;

39.   siūlo, kad Europos Vadovų Taryba suteiktų Europos Vadovų Tarybos pirmininkui mandatą (vienam arba su delegacija) rengti šias konsultacijas, kad jis (arba ji) konsultuotųsi su Europos Parlamento pirmininku siekiant organizuoti būtinus susitikimus su kiekvienos Europos Parlamento politinės frakcijos vadovu, gal net kartu su Europos politinių partijų vadovais (arba delegacijomis), ir kad po konsultacijų Europos Vadovų Tarybos pirmininkas pateiktų ataskaitą Europos Vadovų Tarybai;

Skyrimo procesas

40.   mano, kad parenkant kandidatus, galinčius eiti Europos Vadovų Tarybos pirmininko, Komisijos pirmininko ir Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) pareigas, reikėtų visų pirma deramai atsižvelgti į kandidatų tinkamą kompetenciją; taip pat pripažįsta, kaip numatyta prie minėtojo Baigiamojo akto pridėtoje 6 deklaracijoje(5) , kad reikia deramai atsižvelgti į būtinybę gerbti Sąjungos ir jos valstybių narių geografinę ir demografinę įvairovę;

41.   taigi mano, kad, paskiriant kandidatus į svarbiausias politines pareigas Sąjungoje, valstybės narės ir Europos politinės šeimos turėtų atsižvelgti ne tik į geografinės ir demografinės pusiausvyros kriterijų, bet taip pat į kriterijus, pagrįstus politine ir lyčių pusiausvyra;

42.   atsižvelgdamas į tai, mano, kad skyrimo procesas turėtų prasidėti po Europos Parlamento rinkimų, kad būtų atsižvelgiama į rinkimų rezultatus, kurie turės lemiamos reikšmės parenkant Komisijos pirmininką; atkreipia dėmesį į tai, kad tik po jo (arba jos) išrinkimo bus galima užtikrinti būtiną pusiausvyrą;

43.   taigi kaip galimą modelį siūlo toliau pateikiamą skyrimo tvarką ir tvarkaraštį, dėl kurių galėtų susitarti Europos Parlamentas ir Europos Vadovų Taryba:

   1-oji ir 2-oji savaitės po Europos rinkimų: Europos Parlamento politinių frakcijų patvirtinimas;
   3-ioji savaitė po rinkimų: Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir Europos Parlamento pirmininko konsultacijos, o po jų atskiri Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir politinių frakcijų pirmininkų (gal ir su Europos politinių partijų pirmininkais arba ribotomis delegacijomis) susitikimai;
   4-oji savaitė po rinkimų: Europos Vadovų Taryba, atsižvelgdama į minėtųjų konsultacijų rezultatus, paskelbia kandidatą į Komisijos pirmininkus;
   5-oji ir 6-oji savaitės po rinkimų: kandidato į Komisijos pirmininkus bendravimas su politinėmis frakcijomis; kandidato pareiškimai ir jo (arba jos) politinių gairių pristatymas Europos Parlamentui; Europos Parlamento balsavimas dėl kandidato į Komisijos pirmininkus;
   liepa, rugpjūtis, rugsėjis: išrinktasis Komisijos pirmininkas susitaria su Europos Vadovų Taryba dėl Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) paskyrimo ir pasiūlo paskirtųjų Komisijos narių sąrašą (įskaitant Komisijos pirmininko pavaduotoją (vyriausiąjį įgaliotinį));
   rugsėjis: Taryba patvirtina paskirtųjų Komisijos narių sąrašą (įskaitant Komisijos pirmininko pavaduotoją (vyriausiąjį įgaliotinį));
   rugsėjis, spalis: paskirtųjų Komisijos narių ir paskirtojo Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) klausymai Europos Parlamente;
   spalis: Komisijos narių kolegijos ir jų programos pristatymas Europos Parlamentui; balsavimas dėl visos kolegijos (įskaitant Komisijos pirmininko pavaduotoją (vyriausiąjį įgaliotinį)); Europos Vadovų Taryba patvirtina naująją Komisiją; naujoji Komisija pradeda eiti savo pareigas;
   lapkritis: Europos Vadovų Taryba paskiria Europos Vadovų Tarybos pirmininką;

44.   pabrėžia, kad pasiūlytoji įvykių eiga bet kuriuo atveju turėtų būti taikoma nuo 2014 m.;

45.   mano, kad dėl galimo Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 m. pabaigoje reikėtų politinio Europos Vadovų Tarybos ir Europos Parlamento susitarimo siekiant užtikrinti, jog bet kuriuo atveju renkant kitos Komisijos pirmininką ir skiriant kitos Komisijos narius būtų atsižvelgiama į svarbiausius naujus įgaliojimus, kurie pagal Lisabonos sutartį suteikiami Europos Parlamentui šiais klausimais;

46.   mano, kad jei Europos Vadovų Taryba pradėtų naujos Komisijos pirmininko skyrimo procedūrą nedelsiant po 2009 m. birželio mėn. Europos rinkimų(6) , ji turėtų tinkamai atsižvelgti į būtinus terminus, kad naujai išrinktų politinių frakcijų atstovų politinių konsultacijų procedūra, kaip numatyta Lisabonos sutartyje, galėtų būti atlikta neoficialiai; mano, kad šiomis aplinkybėmis būtų išlaikyta jo naujųjų išimtinių teisių esmė, ir Europos Parlamentas galėtų imtis Komisijos pirmininko kandidatūros patvirtinimo;

47.   pabrėžia, kad, bet kuriuo atveju, skiriant naująją kolegiją procedūra turėtų būti pradedama tik po to, kai bus žinomi antrojo referendumo Airijoje rezultatai; atkreipia dėmesį į tai, kad šios institucijos turėtų būti gerai susipažinusios su būsimomis teisinėmis sąlygomis, kuriomis naujoji Komisija vykdys savo įgaliojimus, ir turėtų tinkamai atsižvelgti į savo atitinkamus įgaliojimus procedūros metu, taip pat į naujosios Komisijos sudėtį, struktūrą ir kompetenciją; jei minėtojo referendumo rezultatai bus teigiami, Europos Parlamentas turėtų patvirtinti naująją kolegiją (įskaitant Komisijos pirmininką ir Komisijos pirmininko pavaduotoją (vyriausiąjį įgaliotinį)) tik tada, kai įsigalios Lisabonos sutartis;

48.   primena, kad, jei antrojo referendumo Airijoje rezultatai nebus teigiami, Nicos sutartis bet kuriuo atveju bus visapusiškai taikoma ir kad kitos sudėties Komisija turės būti sudaryta remiantis nuostatomis, pagal kurias Komisijos narių skaičius bus mažesnis negu valstybių narių skaičius; primena, kad taip atsitikus Taryba turės priimti sprendimą dėl konkretaus šios sumažintos Komisijos narių skaičiaus; pabrėžia Europos Parlamento politinę valią užtikrinti, kad šių nuostatų būtų griežtai laikomasi;

Programavimas

49.   mano, kad programavimas ir strateginiu, ir operatyviuoju lygmenimis bus itin svarbus siekiant užtikrinti Sąjungos veiksmų efektyvumą ir nuoseklumą;

50.   taigi džiaugiasi, kad Lisabonos sutartyje aiškiai raginama planuoti, nes tai būdas sustiprinti institucijų pajėgumą veikti, ir siūlo, kad tuo pačiu metu būtų atliktas programavimo darbas atsižvelgiant į šias gaires:

   Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija turėtų susitarti dėl kadencijos sutarties ar programos, remdamiesi bendrais strateginiais tikslais ir prioritetais, kuriuos pristatys Komisija savo mandato galiojimo pradžioje, ir tai turėtų būti bendrų diskusijų su Europos Parlamentu ir Taryba tema, siekiant šių trijų institucijų supratimo (gal įforminto kaip specialus tarpinstitucinis susitarimas, net jei jis nebus teisiškai privalomas) bendrų tikslų ir prioritetų penkerių metų kadencijos laikotarpiu klausimais;
   remdamasi šia sutartimi ar programa Komisija turėtų toliau plėtoti savo mintis dėl finansinio programavimo ir iki po rinkimų einančių metų birželio mėn. pabaigos pateikti savo pasiūlymus dėl penkerių metų daugiametės finansinės programos (kartu su teisėkūros pasiūlymų, kurių reikia siekiant pradėti vykdyti atitinkamas programas, sąrašu), kurią iki tų pačių metų pabaigos (arba vėliausiai iki kitų metų pirmojo ketvirčio pabaigos) turėtų apsvarstyti ir patvirtinti Taryba ir Europos Parlamentas, laikydamiesi Sutartyse numatytos tvarkos;
   taip Sąjunga galėtų turėti penkerių metų daugiametę finansinę programą, kuri būtų parengta ir galėtų įsigalioti prasidėjus N+2 (ar N+3) metams(7) , taigi kiekvienam Europos Parlamentui ir kiekvienai Komisijai būtų suteikta galimybė priimti sprendimą dėl savo pačios programavimo;

51.   mano, kad pereinant prie šios finansinio ir politinio programavimo penkmečiais sistemos reikės pratęsti dabartinę finansinę programą, esančią Tarpinstituciniame susitarime dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo(8) , iki 2015/2016 m. pabaigos ir ją pakoreguoti, o kita programa turėtų įsigalioti iki 2016/2017 m. pradžios(9) ;

52.   siūlo, kad remiantis šia kadencijos sutartimi arba programa ir atsižvelgiant į daugiametę finansinę programą:

   Komisija turėtų pristatyti savo metinę darbo ir teisėkūros programą Europos Parlamentui ir Tarybai, kad įvyktų bendros diskusijos ir Komisija galėtų įrašyti būtinus pakeitimus;
   Bendrųjų reikalų taryba, tardamasi su Europos Parlamentu, turėtų patvirtinti bendrą operatyvinę kiekvienos trijų pirmininkaujančių valstybių narių grupės veiklos programą, apimančią jų 18-os mėnesių trukmės įgaliojimų laikotarpį, kuri būtų gairės kiekvienai atskirai pirmininkaujančiai valstybei narei sudarant atitinkamą šešis mėnesius truksiančio pirmininkavimo laikotarpio veiklos programą;

Išorės santykiai

53.   pabrėžia naujo masto, kuris pagal Lisabonos sutartį suteikiamas visos Sąjungos išorės veiksmams, svarbą, įskaitant BUSP, kurie kartu su Sąjungos juridiniu asmeniu ir įdiegiamomis šiai sričiai svarbiomis institucinėmis naujovėmis (pvz., dvejas pareigas atliksiančio Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) pareigybės ir Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) įsteigimas), galėtų būti svarbiausi veiksniai, kurie darytų įtaką tam, kad Sąjungos veiksmai šioje srityje būtų nuoseklūs ir veiksmingi ir kad labai padidėtų jos kaip pasaulio veikėjos pastebimumas;

54.   primena, kad visuose sprendimuose išorės veiksmų klausimais turi būtų nurodomas teisinis pagrindas, pagal kurį jie priimti, kad būtų galima lengviau nustatyti procedūrą, kurios buvo laikomasi priimant minėtuosius sprendimus, ir procedūrą, kurios reikia laikytis juos įgyvendinant;

Komisijos pirmininko pavaduotojas (vyriausiasis įgaliotinis)

55.   mano, kad dvejas pareigas atliekančio Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) pareigybės įsteigimas – svarbus žingsnis siekiant užtikrinti visų Sąjungos išorės veiksmų nuoseklumą, veiksmingumą ir pastebimumą;

56.   pabrėžia, kad Komisijos pirmininko pavaduotoją (vyriausiąjį įgaliotinį) privalo paskirti Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma ir gavusi Komisijos pirmininko sutikimą, taip pat Europos Parlamentas turi patvirtinti jį kaip Komisijos pirmininko pavaduotoją, kartu su visa Komisijos narių kolegija; ragina Komisijos pirmininką užtikrinti, kad Komisija, atsižvelgdama į tai, visapusiškai vykdytų savo pareigas, turėdama mintyje, kad Komisijos pirmininko pavaduotojas, kuris yra ir vyriausiasis įgaliotinis, atliks labai svarbų vaidmenį užtikrinant kolegijos sanglaudą ir gerą darbą ir kad Komisijos pirmininko politinė ir institucinė pareiga yra užtikrinti, jog minėtasis pavaduotojas turėtų kompetenciją, reikalingą kolegijai integruoti; taip pat pabrėžia, kad Europos Vadovų Taryba privalo suprasti šį Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) vaidmens aspektą ir nuo pat procedūros pradžios privalo atlikti būtinas konsultacijas su Komisijos pirmininku, siekiant užtikrinti sėkmingą procedūros pabaigą; primena, kad Parlamentas visapusiškai pasinaudos savo sprendimo teise dėl politinių ir institucinių paskirto Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) gebėjimų pagal savo įgaliojimus, susijusius su naujos Komisijos paskyrimu;

57.   pabrėžia, kad EIVT atliks pagrindinį vaidmenį remdama Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) veiklą ir bus svarbiausia siekiant naujo integruoto požiūrio į Sąjungos išorės veiksmus sėkmės; pabrėžia, kad dėl naujos tarnybos įsteigimo reikės oficialaus Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) pasiūlymo, kurį bus galima gauti tik tada, kai jis (arba ji) pradės eiti savo pareigas, ir kurį gali patvirtinti tik Taryba po to, kai gaus Europos Parlamento nuomonę ir Komisijos sutikimą; skelbia, kad ketina visapusiškai pasinaudoti savo biudžetiniais įgaliojimais, susijusiais su EIVT įsteigimu;

58.   pabrėžia, kad Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) uždaviniai ypač sunkūs ir dėl jų reikės didesnio koordinavimo su kitomis institucijomis, ypač su Komisijos pirmininku, kuriam jis (arba ji) bus politiškai atskaitingas (-a) išorės santykių sričių, patenkančių į Komisijos kompetenciją, klausimais, su rotacijos tvarka Tarybai pirmininkaujančiomis valstybėmis narėmis ir su Europos Vadovų Tarybos pirmininku;

59.   pabrėžia, kad tikslų, dėl kurių buvo įsteigta Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) pareigybė, pasiekimas labai priklausys nuo Komisijos pirmininko ir Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) politinio pasitikėjimo santykių, taip pat nuo Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) gebėjimo veiksmingai bendradarbiauti su Europos Vadovų Tarybos pirmininku, rotacijos tvarka Tarybai pirmininkaujančiomis valstybėmis narėmis ir su kitais specialius įgaliojimus, susijusius su Sąjungos išorės veiksmais, vykdančiais Komisijos nariais, kurių veiklą jis (arba ji) turės koordinuoti;

60.   ragina Komisiją ir Komisijos pirmininko pavaduotoją (vyriausiąjį įgaliotinį) visapusiškai pasinaudoti galimybe pateikti bendras iniciatyvas užsienio santykių srityje, siekiant sustiprinti skirtingų Sąjungos išorės veiksmų sričių sąryšį ir išplėsti galimybę, kad šias iniciatyvas patvirtintų Taryba, ypač dėl BUSP; todėl pabrėžia, kad būtina vykdyti parlamentinę užsienio ir saugumo politikos priemonių priežiūrą;

61.   toliau mano, kad būtina, jog būtų imamasi tam tikrų praktinių priemonių siekiant palengvinti Komisijos pirmininko pavaduotojo (vyriausiojo įgaliotinio) užduotis:

   Komisijos pirmininko pavaduotojas (vyriausiasis įgaliotinis) turėtų siūlyti skirti specialius atstovus, turinčius aiškius įgaliojimus, apibrėžtus pagal Lisabonos sutartį (ES sutarties 33 straipsnį), kad minėtieji atstovai padėtų jam (arba jai) konkrečiose jo (arba jos) kompetencijos srityse BUSP klausimais (šiuos specialius atstovus, kuriuos paskirtų Taryba, taip pat turėtų išklausyti Europos Parlamentas ir jie turėtų reguliariai informuoti Europos Parlamentą apie savo veiklą);
   jis (arba ji) turėtų kuo labiau koordinuoti savo veiklą kitose nei BUSP srityse su Komisijos nariais, atsakingais už šias sritis, ir esant reikalui turėtų jiems (arba joms) perleisti savo Europos Sąjungos tarptautinio atstovavimo funkcijas šiose srityse;
   jei Komisijos pirmininko pavaduotojas (vyriausiasis įgaliotinis) negali atvykti, jis (arba ji) turėtų nuspręsti, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdamas (-a) į užduotis, kurias reikės atlikti, kas jį (arba ją) pavaduos;

Atstovavimas

62.   mano, kad pagal Lisabonos sutartį nustatoma veiksminga, nors ir sudėtinga, Sąjungos išorinio atstovavimo operacinė sistema, ir siūlo, kad tai būtų aiškiai išreikšta, vadovaujantis toliau pateikiamomis gairėmis:

   Europos Vadovų Tarybos pirmininkas atstovauja Sąjungai valstybių ar vyriausybių vadovų lygmeniu klausimais, susijusiais su BUSP, tačiau neturi įgaliojimų vesti politinių derybų Sąjungos vardu, nes ši užduotis skirta Komisijos pirmininko pavaduotojui (vyriausiajam įgaliotiniui); jis (arba ji) taip pat gali būti pakviestas (-a) atlikti specialų atstovavimo Europos Vadovų Tarybai vaidmenį tam tikruose tarptautiniuose renginiuose;
   Komisijos pirmininkas atstovauja Sąjungai aukščiausiuoju lygmeniu Sąjungos išorės santykių visumos, išskyrus BUSP, ar konkrečių sektorių politikos, patenkančios į Sąjungos išorės veiksmų aprėptį (išorės prekyba ir kt.), klausimais; Komisijos pirmininko pavaduotojas (vyriausiasis įgaliotinis) arba kompetentingas ar įgaliotas Komisijos narys, Komisijai leidus, taip pat gali imtis šio vaidmens;
   Komisijos pirmininko pavaduotojas (vyriausiasis įgaliotinis) atstovauja Sąjungai ministrų lygmeniu arba tarptautinėse organizacijose Sąjungos bendrų išorės veiksmų klausimais; jis (arba ji) taip pat imasi išorinio atstovavimo funkcijų kaip Užsienio reikalų tarybos pirmininkas (-ė);

63.   mano, kad nebebus pageidautina, jog Bendrųjų reikalų tarybos pirmininkas (būtent valstybės narės, pirmininkaujančios Tarybai, ministras pirmininkas) arba konkrečios sudėties specialiam sektoriui skirtos Tarybos pirmininkas būtų kviečiamas atlikti išorinio Sąjungos atstovo vaidmenį;

64.   pabrėžia, kad svarbi skirtingų šalių, atsakingų už šias skirtingas Sąjungos išorinio atstovavimo užduotis, veiklos koordinavimas ir bendradarbiavimas siekiant išvengti kompetencijos konfliktų ir užtikrinti Sąjungos darną ir pastebimumą išorės veiksmų srityje;

o
o   o

65.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą Tarybai, Komisijai ir valstybių narių nacionaliniams parlamentams.

(1) Priimti tekstai, P6_TA(2008)0055.
(2) 2009 m. gegužės 7 d. Parlamento rezoliucija dėl Parlamento naujo vaidmens ir atsakomybės įgyvendinant Lisabonos sutartį (J. Leineno pranešimas) (P6_TA(2009)0373).
(3) 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento sprendimas dėl bendros Parlamento darbo tvarkos taisyklių peržiūros (P6_TA(2009)0359) ir pranešimas dėl Darbo tvarkos taisyklių suderinimo su Lisabonos sutartimi (A6-0277/2009) (R. Corbetto pranešimas).
(4) 11 deklaracija, susijusi su Europos Sąjungos sutarties 17 straipsnio 6 ir 7 dalimis.
(5) 6 deklaracija, susijusi su Europos Sąjungos sutarties 15 straipsnio 5 ir 6 dalimi, 17 straipsnio 6 ir 7 dalimis bei 18 straipsniu.
(6) Kaip nustatyta deklaracijoje dėl naujos Komisijos paskyrimo, Europos Vadovų Tarybos 2008 m. gruodžio 11 ir 12 d. išvados.
(7) N – Europos Parlamento rinkimų metai.
(8) 2006 m. gegužės 17 d. Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinis susitarimas dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo (OL C 139, 2006 6 14, p. 1).
(9) Vadovaujantis 2009 m. kovo 25 d. Parlamento rezoliucija dėl 2007–2013 m. finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūros (R. Böge pranešimas), Priimti tekstai, P6_TA(2009)0174 ir 2009 m. gegužės 7 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Lisabonos sutarties finansinių aspektų (C. Guy-Quint pranešimas), P6_TA(2009)0374.

Atnaujinta: 2012 m. birželio 20 d.Teisinis pranešimas