Pirmininkas. – Kitas darbotvarkės klausimas yra diskusija dėl

- gerb. Gulleco pranešimo (2007/2148(INI)) (A6-0023/2008) Regioninės plėtros komiteto vardu dėl ketvirtojo pranešimo dėl ekonominės ir socialinės sanglaudos

ir

- Kallenbach pranešimo (2007/2190(INI)) (A6-0028/2008) Regioninės plėtros komiteto vardu dėl Teritorijų darbotvarkės ir Leipcigo chartijos tolesnių priemonių: Europos veiksmų programos dėl erdvinės plėtros ir teritorinės sanglaudos sudarymo link.

  Ambroise Guellec, nuomonės pranešėjas. – (FR) Gerb. Pirmininke, Komisare, gerbiamieji Parlamento nariai, šį rytą aptariame du pranešimus, susijusius su parlamento iniciatyvomis ir manau, kad jie abu yra nepaprastai svarbūs dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia svarstome Komisijos ketvirtąjį pranešimą dėl socialinės ir ekonominės sanglaudos. Šis dokumentas yra iš tiesų nepaprastas bei daug geresnis negu jo ankstesni variantai, o jame pateikta medžiaga suteikia galimybę įvairiapusiškai apsvarstyti Europos sanglaudos ateitį. Jis svarbus ir dėl to, kad naujoje Lisabonos sutartyje teritorinė sanglauda numatyta kaip vienas pagrindinių Europos Sąjungos tikslų. Kaip žinome, nauji ir dideli iššūkiai kartu su mums jau žinomais įgauna grėsmingą pavidalą, todėl juos pasitikdami turime labiau atsižvelgti į sanglaudos politikos nuostatas, kurios padės siekti tokios Europos, kokią norime matyti – našiai dirbančios ir solidariai mąstančios.

Ką mums sako ketvirtasis pranešimas? Kad socialinė ir ekonominė konvergencija tarp valstybių narių vyksta teisinga kryptimi, o per pastaruosius dešimtmečius smarkiai mažėja skirtumai tarp pajamų ir darbo vietų, tačiau vis dar esama didelio atotrūkio tarp įvairių regionų, o kartais ir pačių regionų viduje, ir ši tendencija dažnai paaštrėja. Nekyla abejonių dėl to, kad regionai sėkmingai vystosi, tačiau vis dar išryškėja pernelyg daug netolygumų. Štai čia naujoji teritorinės plėtros sąvoka ir tampa aktuali, ji turi užimti pagrindinę vietą toliau įgyvendinant visos Europos regionų plėtros politiką kartu su jos ekonomine ir socialine sanglauda. Kad šito pasiektume, turime atsižvelgti ir suderinti tarpusavyje sektorių politines nuostatas ir autentišką daugiasluoksnį valdymą.

Štai todėl susidomėję ir, turiu pripažinti, nekantriai laukiame rugsėjo mėnesį pasirodysiančios Komisijos rengiamos Žaliosios knygos. Kaip paaiškėjo iš diskusijos su Regioninės plėtros komitetu, turime rasti bendrą kalbą šiuo klausimu,.

Ketvirtas pranešimas nukelia mūsų mintis į laikotarpį po 2013 m., nes 2007–2013 m. veiklos programos jau įgyvendinamos beveik visose vietovėse. Vienas bendras jų bruožas yra kreditų sistema, skirta nukreipti pagrindines lėšas Lisabonos darbotvarkės tikslams įgyvendinti. Nors ir pabrėžiame artimą ryšį tarp Lisabonos strategijos ir sanglaudos politikos prioritetinių nuostatų, pastaroji privalo išsiveržti iš šios sferos ribų ir užimti deramą vietą platesnėje perspektyvoje.

Mūsų pranešime išreiškiama tvirta nuostata, kad skirtingų lygmenų konvergencija yra prioritetinė sąlyga, kad būtų užtikrintas ilgalaikis regionų konkurencingumas ir kad per ateinančius metus šių dviejų politinių sistemų tarpusavio veikla pasitarnautų suderinant našumą ir solidarumą. Mes siekiame, kad 2007–2013 m. laikotarpis būtų vertinimas periodiškai, o tai leistų užtikrinti tinkamą proceso eigą arba leistų įgyvendinti visus reikalingus pakeitimus, tinkamai apie juos informuojant. Taip pat reikėtų kelti klausimą dėl einamuoju laikotarpiu įgyvendinamų kaimo plėtros ir regioninės politikos atsiejimo. Toks atsiejimas mums atrodo nelabai pagrįstas ir mes manome, kad jeigu jo laikysimės ir po 2013 m., gali kilti keblumų.

Mūsų pranešime pabrėžiama, kad ES gali susidurti su naujais iššūkiais, o jie gali smarkiai paveikti teritorijas. Esama tokių problemų kaip gyventojų senėjimas, klimato kaita, energetika, gyventojų koncentravimasis miestuose ir pan. Manome, kad pasitinkant šiuos iššūkius, ir skubi konvergencija, ir atitinkamas požiūris į teritorinius klausimus šaukiasi politinės ir finansinės politikos sustiprinimo po 2013 m. Šiuo požiūriu Parlamentas bus prieš bet kokias pastangas išbarstyti politines nuostatas nacionaliniu lygiu, kaip kad darydavo ir iki šiol.

Gerb. Pirmininke, baigdamas norėčiau padėkoti kitiems pranešėjams, kurie labai padėjo man atliekant šią užduotį ir leido pasiekti tiek daug kompromisų. Taip pat norėčiau pabrėžti mūsų nuomonės suderinamumą su gerb. Kallenbach pranešimu. Manau, kad jeigu pilnai deranti visuma bus šiandieną pateikta Rūmams, tai išeis tik į gera.

  Gisela Kallenbach, nuomonės pranešėja. – (DE) Gerb. Pirmininke, Komisare, gerbiamieji Parlamento nariai, norėčiau pradėti nuo padėkos visiems pranešėjams už gerą ir konstruktyvų bendradarbiavimą. Taip pat norėčiau padėkoti komiteto personalui ir komiteto narių padėjėjams. Kuo tvirtesnė komanda, tuo geresnis produktas!

Labai sveikintinas pats faktas, kad šiandien kartu aptariame ir gerb. Guelleco, ir mano pačios pranešimus. Papildydami vienas kitą, šie du pranešimai sudaro neatskiriamą vienetą ir padeda siekti tvarios plėtros Europoje. Sanglaudos politiką galime palyginti su technine įranga, tuo tarpu Leipcigo chartiją ir Teritorijų darbotvarkę – su programine įranga. Šios priemonės gali tapti veiksmingos tik naudojamos kartu. Sanglaudos politika užtikrina ES teisines ir finansines kompetencijas. Mes realiai neatsakome už regionų plėtrą, miesto bei erdvinį planavimą. Kaip tik todėl nuosekli politika – vietiniu ir regionų lygmeniu, nacionalinių ministrų ir ES lygmeniu – yra būtina tvarių Europos miestų ir regionų sąlyga. Ji – vienintelis Europos pridėtinės vertės sukūrimo būdas. Miestai yra galimybių ir problemų židiniai. Jie daro poveikį kaimo regionams ir artimiausioms periferijoms. Todėl pasikliaujame subalansuota teritorijų, kaip visumos, plėtra ir remiamės sprendimais, kurie kyla iš visuminės, holistinės perspektyvos ir kurie tuo pat metu yra pritaikyti konkrečiai situacijai. Negali būti vienintelio teisingo sprendimo, tačiau galima numatyti bendrus principus, tokius kaip integruotas požiūris, partnerystės principas, horizontalus ir vertikalus požiūriai, sąsajos tarp miestų ir periferijų, bet vis vien būtina atsižvelgti į tiesiogiai susijusių dalyvių skirtumus.

Europos lygmeniu pasiekėme didelę pažangą. Be Leipcigo chartijos bei Teritorijų darbotvarkės ir Pirmosios veiksmų programos pirmininkaujant Portugalijai, Reformų sutartyje kaip Bendrijos tikslas buvo įtraukta ir teritorinė sanglauda. Bendrų kompetencijų ir sprendimų priėmimo procedūra sustiprina Parlamento įtaką. Šiandienos diskusijoje, prieš prasidedant Tarybos pavasario aukščiausio lygio susitikimui, norėjome pateikti Parlamento pareiškimą, kad teritoriniai ir urbanistiniai klausimai kaip aiškios sudedamosios dalys būtų įtraukti į Lisabonos ir Geteborgo strategijas.

Neoficiali Ministrų Taryba Leipcige išreiškė bendrą norą, kad Teritorijų darbotvarkės klausimą į šių metų pavasario aukščiausio lygio susitikimo darbotvarkę įtrauktų pirmininkaujanti Slovėnija ir taip susilauktų didesnio politinio pripažinimo dėl regionų ir miestų plėtros teritorinio plano ir naujų dalyvavimo formų priimant ES politinius sprendimus. Šis požiūris buvo aiškiai pakartotas lapkričio mėnesį vykusiame susitikime Azorų salose. Tačiau iki šiol neturiu jokios tikros informacijos apie įvykių eigą.

Todėl džiaugčiausi, jei šiandien dalyvautų Tarybos atstovas ir galėtume gauti informacijos apie šią veiklą. Deja, girdėjau, kad Taryboje nepasiektas sutarimas laikytis ministrų prašymo. Norėčiau iš Tarybos išgirsti, ar ir kokia forma pavasario susitikime bus sprendžiamas Teritorijų darbotvarkės klausimas. Taip pat būtų įdomu sužinoti, ar tiesa, kad teritoriniai klausimai visiškai nepaminėti nei dabartiniame Tarybos išvadų projekte, o atitinkamos dalinės pataisos nenumatytos Lisabonos sutartyje. Ką gi, tai vienintelis būdas gražius mūsų žodžius paversti darbais.

  Danuta Hübner, Komisijos narė. – Gerb. Pirmininke, norėčiau pradėti nuo sveikinimo, o galbūt nuo padėkos, kurią pareiškiu gerb. Kallenbach ir gerb. Guellecui dėl jų pranešimų, taip pat dėkoju Regioninės plėtros komitetui už jų puikiai parengtus ketvirtąjį pranešimą sanglaudos klausimu bei pranešimą teritorinės sanglaudos klausimu.

Komisija visiškai pritaria jūsų požiūriui, kad Europos sanglaudos politika suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį mažindama atotrūkį tarp regionų visoje Europos Sąjungoje ir skatindama Europos integraciją bei stengdamasi padaryti Sąjungą artimesnę žmonėms. Todėl Komisija griežtai atmeta pastangas šias politines nuostatas vėl spręsti nacionaliniu lygiu.

Mes pritariame ir jūsų nuomonei, kad ateityje siekiant sanglaudos politikos tikslų turime garantuoti atitinkamus finansinius išteklius, kad susidorotume su naujais tikėtinais iššūkiais, paveiksiančiais Europą. Turime nepamiršti, kad tuo pat metu sanglaudos politikai ir toliau teks siekti sumažinti atotrūkį tarp regionų, kuris kyla ir kils dėl neseniai įvykusių ir būsimų padidėjimų.

Leiskite patikinti, kad mūsų politikos „lisabonizavimo“ kontekste pagrindinis esamas ir po 2013 m. išliksiantis Europos sanglaudos politikos prioritetinis tikslas yra atotrūkio mažinimas, jis saugomas bei puoselėjamas ir Reformų sutartyje. Šiose politinėse nuostatose solidarumo aspektas užima pagrindinę vietą, o paskirsčius išteklius atvirkštiniu santykiu, be abejonės prasidės šalių ir regionų suklestėjimas.

Šiam požiūriui pritaria daug suinteresuotų subjektų visoje Sąjungoje. Pritariama ir Europos sanglaudos politikai, kuri atlieka ne vien išteklių paskirstymo tarp valstybių narių ir regionų mechanizmo vaidmenį – ši politika, svarbiausia, yra plėtros politika, kurios tikslas – skatinti endogeninį visų Europos regionų vystymąsi.

Komisijai suprantamas ir jūsų susirūpinimas dėl didesnio suderinamumo (koherencijos) tarp Europos sanglaudos ir kitų Bendrijos sektorių politinių nuostatų, ypač kaimo plėtros, mokslinių tyrimų ar konkurencijos. Norėčiau pridurti, kad suderinamumo tarp skirtingų plėtros politikų poreikis pastebimas ir koordinuojant Europos sanglaudos politiką su nacionalinėmis politinėmis nuostatomis. Esu įsitikinusi, kad tai svarbiausias būsimos Europos sanglaudos klausimas, iškilsiantis ir teritoriniu aspektu.

Visiškai sutinku su jūsų nuomone, kad teritorijų darbotvarkės ir Leipcigo chartijos sėkmė priklauso nuo dviejų sąlygų. Pirma, turime praktiškai įgyvendinti integruotą požiūrį į teritorinę plėtrą, kad išvengtume nesuderinto požiūrio į teritorijas. Klasikinis pavyzdys būtų mąstyti atskiriant grynai kaimo ar miesto strategijas, praleidžiant didžiausios svarbos ekonominius regionų klausimus.

Kita vertus, integruotas požiūris reiškia ir integruotos skirtingų sektorių politikos poreikį tiek ES, tiek ir valstybių narių lygmeniu, kurios paveiktų visų mūsų teritorijų plėtrą.

Antroji sąlyga, kaip teisingai nurodėte, yra poreikis, kad Komisija stebėtų ir reguliariai vertintų veiksmų, aptartų teritorijų darbotvarkėje, įgyvendinimo pasiekimus, todėl turime daugiau žinoti apie šių veiksmų padarinius valstybėse narėse, kad Komisija galėtų pasiūlyti tinkamą pagalbą. Pavyzdžiui, galėdama geriau atlikti stebėseną, Komisija galės toliau judėti į priekį nustatydama teritorinės sanglaudos įgyvendinimo rodiklius.

Komisija akivaizdžiai palankiai sutinka – kaip ir jūs savo pranešime – Lisabonos sutartyje įvestą teritorinio sanglaudos aspekto sąvoką, todėl dabar turime kuo geriau išnaudoti šį naują sanglaudos politikos aspektą ir jos atveriamus kelius, pvz., naują subsidiarumo apibrėžimą, kuriuo daugiau įgaliojimų suteikiama vietinėms ir regioninėms valdžios institucijoms. Todėl Komisija įtraukė į mūsų 2008 m. teisėkūros ir darbo programą Žaliąją knygą dėl teritorinės sanglaudos.

Net jeigu kol kas ir neturime standartinio šios sąvokos apibrėžimo, teritorinė sanglauda susintetina teisinius Sąjungos tikslus, kad būtų pasiekta tvari jos teritorijos plėtros pusiausvyra ir kad būtų užtikrinta visuotinės svarbos socialinių paslaugų prieinamumo lygybė. Šiandien visi suvokiame, kad Sąjungoje yra keletas teritorinės pusiausvyros aspektų, kurie kelia grėsmę harmoningam Sąjungos ekonomikos ir visuomenės vystymuisi ateityje. Jie slypi ES, nacionaliniame ir regioniniame lygmenyse bei tam tikrose konkrečiose srityse ir atokiausių regionų atžvilgiu.

Su malonumu patvirtinu, kad į svarbiausias rekomendacijas, išsakytas gerb. Kallenbacho pranešime, ypač susijusias su teritorinės sanglaudos sąvoka bei integruoto požiūrio į teritorinę plėtrą įgyvendinimu kaip ir sinergijos tarp Bendrijos politikos nuostatų patobulinimu, bus atsižvelgta rengiant Žaliąją knygą, kurią rugsėjo mėnesį priims mūsų kolegija.

Pasinaudodama proga norėčiau informuoti, kad einame į priekį siekdami bendro supratimo su valstybėmis narėmis dėl teritorinės sanglaudos ir jos svarbiausių dėmenų. Šiuo metu toliau nagrinėjame atsakymus į klausimyno dėl teritorinės sanglaudos, kuris buvo išsiųstas 25 valstybėms narėms, klausimus ir bandome užtikrinti darbų eigą.

Komisijoje sudarėme ir tarpžinybinę grupę, kuri suteikia galimybę teritorinės sanglaudos klausimais dirbti organizacijos viduje ir mes jau baigėme pirmąją šio pasirengimo dalį – nustatėme su teritoriniu aspektu susijusias pagrindines ES politines nuostatas. Ėmėmės šio darbo, konkrečiai – bandome sukurti priemones, kurios atitiktų jūsų pageidavimus. Turbūt jau žinote, kad teritorinio poveikio įvertinimo politika bei teritorinės sanglaudos indikatorių nustatymas užima prioritetinę vietą naujojoje sustiprintoje ESPON programoje.

Urbanistikos klausimas: kovo mėnesį atliksime miestų auditą, kurį šiuo metu baigiame sudaryti, o antrasis pranešimas dėl padėties Europos miestuose numatytas 2009 m. birželio mėnesį. URBACT II iniciatyva, programa jau patobulinta iki strateginės priemonės, kurių paskirtis – jungtis į bendrą tinklą ir keistis informacija apie miestų plėtrą.

Manau, kad abiejų pranešimų požiūriai didžia dalimi sutampa su Komisijos ir nekantriai laukiu diskusijos, kad geriau suprastume jūsų rūpesčius.

  Nathalie Griesbeck, Biudžeto komiteto nuomonės referentė. – (FR) Gerb. Pirmininke, Komisare, aš irgi norėčiau padėkoti nuomonės pranešėjams, ypač Ambroise Guellecui už jo pristatymą ir darbą, atliktą šiuo klausimu. Kaip nuolatinė Biudžeto komiteto nuomonės pranešėja struktūrinių fondų klausimais norėčiau labai trumpai smulkiau paaiškinti su biudžetu susijusius dalykus.

Ši politika dabar yra viena svarbiausių solidarumo biudžeto klausimais tarp Europos tautų požiūriu. Šiandien, kaip jau girdėjome šį rytą, pagrindinis sanglaudos politikos klausimas yra ir toliau optimizuoti sanglaudos politikos veiksmingumą. Biudžeto komitetas norėjo atkreipti Parlamento dėmesį į keletą nerimą keliančių ženklų, tai delsimas užbaigti ir neapmokėti įsipareigojimai (skolos).

Noriu pabrėžti keletą, mano manymu, ryškiausių šios problemos ypatumų. ES turi nedelsdama imtis supaprastinti tokias procedūras kaip techninės pagalbos teikimas siekdama pasirengti ir vykdyti mūsų šalims reikalingus daugybę projektų.

Turime ir toliau tęsti aiškaus atsakomybės tarp ES ir valstybių narių paskirstymo darbą, kad geriau pasidalintume valdymą. Pritariu Komisaro žodžiams dėl antradienį priimto nutarimo, kad reikėtų priimti audito strategijos dėl struktūrinių fondų veiksmų planą.

Jau seniai bandau atkreipti dėmesį į tai, ką, mano džiaugsmui, Komisaras ką tik paminėjo, t.y. poreikį pateikti bendrus visoms valstybėms narėms kokybinius ir kiekybinius veiklos indikatorius, pagal kuriuos galėtume vertinti biudžeto poreikius ir apibrėžti tolesnę teisinę sistemą ilgalaikiam laikotarpiui po 2013 m. ir, trumpai tariant, paaiškinti Europos poziciją ES politikos ir Europos piliečių klausimais.

  Pedro Guerreiro, Žuvininkystės komiteto nuomonės referentas. – (PT) Pradėsiu išreikšdamas apgailestavimą, kad Regionų plėtros komitetas neįtraukė jokių Žuvininkystės komiteto pataisų, pateiktų dėl Ketvirtosios sanglaudos ataskaitos. Šiose pataisose atkartojamas, pvz., žuvininkystės sektoriaus indėlis į socialinę ir ekonominę žvejojančių bendruomenių padėtį remtinuose regionuose, regionuose, atsilikusiuose dėl nuolatinių, pvz., geografinių ar gamtinių ypatumų, tokiuose kaip atokiausi regionai, o taip pat neturtingos žvejyba užsiimančios bendruomenės, priklausančios labiau pasiturintiems regionams. Apgailestauju ir dėl to, kad Europos žuvininkystės fondo (EŽF) finansavimas Sąjungoje, kurioje yra 27 valstybės narės, pernelyg nesiskiria nuo ŽOFI (Žuvininkystės orientavimo finansinio instrumento) biudžeto 15 narių Sąjungoje. Todėl EŽF turi būti finansiškai sustiprintas.

Štai kodėl šioje dalinėje sesijoje iš naujo pateikiau dvi pataisas, kuriomis siekiau pabrėžti žuvininkystės struktūrinės politikos svarbą ekonominei ir socialinei sanglaudai pasiekti.

  Oldřich Vlasák , PPE-DE frakcijos vardu. – (CS) Gerb. Komisare, gerbiamieji Parlamento nariai, ataskaitos, kurias šiandien svarstome, yra reikšmingos ne vien dėl to, kaip jose nagrinėjame esama sanglaudos politika ir jos teritorinis aspektas, bet ir tuo, kad atkreipia mūsų dėmesį į būsimą padėtį po 2013 m. Norėčiau šia proga padėkoti gerb. Kallenbach ir gerb. Guellecui už jų puikų darbą bei nešališką požiūrį.

Šios dvi ataskaitos, kaip minėjo abu pranešėjai, papildo viena kitą ir turėtų būti svarstomos drauge. Teritorinė sanglauda, ją įtraukus į Lisabonos sutartį, tapo tiek pat svarbi sąvoka, kaip ir ekonominė bei socialinė sanglauda. Tačiau teritorinė sanglauda kaip sąvoka yra mažiausiai ištirta ir menkiausiai suprantama. Teritorinė sanglauda iki šiol neturi aiškaus apibrėžimo. Bendras sanglaudos tikslas yra išlyginti skirtumus, tačiau tie skirtumai vis tiek išlieka ryškiausiai matomi pasienio srityse tarp ankstesnio Rytų bloko ir demokratiškų Vakarų. Mano manymu, teritorinė sanglauda apima ir sanglaudą tarp miestų ir kaimo. Neginčytinas dalykas, kad miestai atskirose šalyse yra augimą skatinantys varikliai, todėl teisinga įtraukti miestų plėtros klausimą į pasiūlymus dėl rezoliucijų ir tuo pat metu paraginti sustiprinti integruotą požiūrį. Tačiau ateityje sprendžiant šį klausimą bus būtina patobulinti ir supaprastinti galimybę miestų sritims naudotis struktūriniais fondais ir skatinti glaudesnes sąsajas tarp savivaldybių administracijų ir kūrėjų finansuojant miestų plėtros projektus iš privačių lėšų.

Priėmėme Leipcigo chartiją, todėl dabar privalome laipsniškai imti diegti ją praktiškai. Tuo pat metu privalome sukurti tinkamas sąlygas būsimam gyvenimui, kaimo plėtrai. Esu įsitikinęs, kad turėtume labai atidžiai išnagrinėti, ar geriau įtraukti kaimo politiką į bendrą žemės ūkio politiką, ar surasti kitą sprendimą.

Gerbiamieji Parlamento nariai, dar viena pastaba. Diskusija dėl sanglaudos politikos visų pirma yra diskusija dėl fondų paskirstymo. Akivaizdu ir teisinga tai, kad sanglaudos politika stiprėja ir įtraukiama į Europos biudžetą. Sanglaudos politikai teks atsižvelgti į naujus reiškinius, tokius kaip Europos gyventojų senėjimas ir išmirimas, energijos tiekimo nestabilumas bei aplinkos būklės blogėjimas. Todėl reikia atitinkamai iš dalies pakeisti politiką ir užtikrinti pakankamas lėšas.

  Constanze Angela Krehl, PSE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai. Gerb. Vlasákas visiškai teisus tardamas, kad mūsų uždavinys – parengti sanglaudos politiką laikotarpiui po 2013 m. Pasinaudojome šiomis dviem ataskaitomis, kad imtumėmės spręsti šį klausimą. Tiesą sakant, surinkome kartu viską, kas, mūsų manymu, gali būti svarbu.

Tačiau norėčiau jums priminti, kad turime atidžiai žiūrėti Europos sanglaudos politikos strateginių tikslų, ypač mažinant skirtumus tarp Europos Sąjungos regionų gyvenimo sąlygų bei remiant Lisabonos ir Geteborgo strategijas. Jeigu Europos Parlamentas ketina atlikti savo vaidmenį formuodamas būsimą sanglaudos politiką, jis, mano manymu, privalo sutelkti dėmesį į pagrindinę strategiją, o ne veikti „laistytuvo“ principu kaip anksčiau. Turime pasitikti naujus iššūkius, kylančius sanglaudos politikos situacijoje. Leiskite pateikti jums keletą pavyzdžių: demografinis pokytis, klimato apsauga, gyventojų skaičiaus mažėjimas regionuose ir dabartinė Europos miestų politika.

Mano akimis žiūrint, šioje srityje būtinas požiūris „lygios galimybės žmonėms ir regionams“. Manau, kad kuo toliau, tuo svarbiau yra investuoti į švietimą, mokslinius tyrimus, inovacijas bei jų infrastruktūrą, ir tai tikrai tvaru. Tačiau tai bus veiksminga tik tuomet, jei ateityje efektyviau įtrauksime Europos piliečius į projektų ir programų kūrimą, kaip jau ilgą laiką Europos Parlamentas reikalavo ir vėl reikalauja šiose ataskaitose.

Norėčiau kreiptis į valstybes nares – gaila, kad čia nėra Tarybos atstovo – ir paaiškinti, kad mes užduodame joms atlikti namų darbus. Jeigu iš mūsų tikimasi, kad finansuosime sanglaudos politikos papildomas užduotis, šiam tikslui reikia skirti ir finansinių išteklių.

  Grażyna Staniszewska, ALDE frakcijos vardu. – (PL) Ketvirtoji sanglaudos ataskaita ir gerb. Guelleco ataskaita išryškina sanglaudos politikos sėkmę mažinant atotrūkį tarp valstybių narių. Jos pastebi ir šalių, kurios anksčiau atsiliko, augimą, pvz., Graikijos ir Portugalijos. Tačiau tuo pat metu jos patvirtina pastebimą šios politikos nesėkmę suvienodinti plėtros šiuose regionuose lygį.

Valstybės narės, deja, toleruoja pernelyg didelį investicijų susikoncentravimą bei kitus vystymosi aspektus nacionalinėse sostinėse. Panaši padėtis susidarė ir regionuose, kur investicijos taip pat linkusios kauptis centrinėse srityse; šitaip užkertamas kelias tolygiam vystymuisi. Skirtumai tarp Europos Sąjungos regionų ir jų viduje yra daug didesni negu Jungtinėse Amerikos valstijose arba Japonijoje.

Visa tai rodo esant poreikį įvesti mechanizmą, kuris stimuliuotų decentralizaciją tarp valstybių narių. Finansinei perspektyvai reikalinga ilgalaikė, bet dinamiška regionų politika. Gerb. Guelleco ataskaitoje apgalvotai nurodomas poreikis tinkamai susieti Lisabonos strategiją ir sanglaudos politiką. Pastaroji neturi tapti paprastu ankstesniosios instrumentu. Sanglaudos politika siekia tvarios ir harmoningos plėtros ir yra svarbi priemonė šiam tikslui pasiekti. Be to, ji yra pigiausias būdas užkirsti kelią galimoms labai nuostolingoms situacijoms. Turiu omenyje konfliktus, masinę emigraciją ir imigraciją, bendrovių persikraustymą ir panašius įvykius, kurie vietiniams gyventojams reikštų suirutę.

Kaip ir Lisabonos sutartis, šiandien priimta ataskaita pabrėžia teritorinio aspekto svarbą. Tačiau reikia nedelsiant paaiškinti šią sąvoką ir priimti nedviprasmišką apibrėžimą, kas įeina į teritorinio aspekto sąvoką. Dabar vartojame šį terminą kažkaip aklai, o jis gali reikšti daug dalykų. Gerb. Guelleco ataskaitoje yra dalių, kuriose ši sąvoka yra svarbesnė už ekonominės ir socialinės sanglaudos politiką, tuo tarpu kitose ji pristatyta kaip papildoma. Kai kuriais atvejais ji siejama su vienodu paslaugų teikimu, kitais, pvz., – apima ir subalansuotą mokslinių centrų išsidėstymą.

Manau, nėra vykusi mintis pradėti diskusijas dėl Žaliosios knygos rudenį, po ataskaitos dėl sanglaudos politikos. Diskusijos dėl Žaliosios knygos turi įvykti gerokai anksčiau.

  Mieczysław Edmund Janowski, UEN frakcijos vardu. – (PL) Gerb. Pirmininke, Komisare, Sąjungos už tautų Europą frakcijos vardu norėčiau labai padėkoti abiem nuomonių pranešėjams už jų atliktą darbą.

Sanglaudos terminas tapo ypač reikšmingas Europai. Poreikis sumažinti skirtumus tarp įvairių regionų, kad būtų suvienyta įvairių šalių krašto ekonomika ir paremtas jų harmoningas vystymasis, minimas jau nuo Romos sutarties laikų.

Ketvirtoje ataskaitoje aprėpiamas 2000–2006 m. laikotarpis. Apie tai savo ataskaitoje kalba gerb. Guellecas, joje esama labai vertingų duomenų. Šioje ataskaitoje pateikiama padėties visose valstybėse narėse suvestinė. Joje išryškintos sritys, kuriose atotrūkis didžiausias. Atotrūkio mažinimas tuose regionuose turi būti suvokiamas kaip ilgalaikis sumanymas.

Komisijos pateiktoje ataskaitoje esama daug palyginamųjų kriterijų, kurių buvo pasigendama ankstesniuose dokumentuose. Tačiau išlieka pasiūlymas naudoti indikatorius, papildančius (bazinį) BVP, tenkantį vienam gyventojui dėl skirtingų NUTS lygių.

Sanglaudos politika yra integracijos pagrindas ir daro didelę įtaką harmoningai Sąjungos plėtrai. Jos regioninis, vietinis ir aplinkosaugos aspektai yra svarbūs šioje situacijoje, kaip kad jau minėjo gerb. Staniszewska. Turėtume pripažinti jos įtaką įdiegiant naujoves Sąjungoje bei kuriant konkurencingą aplinką, taigi ir įgyvendinant Lisabonos sutartį. Demografiniai klausimai irgi svarbūs, nes kai kuriose srityse gresia gyventojų išnykimas.

Kalbėdami apie sanglaudą, ją suvokiame kaip ekonominę ir socialinę. Tačiau skubiai reikalingas ir išsamus teritorinės sanglaudos apibrėžimas. Sanglauda turi būti suprantama kaip užtikrinanti Sąjungos piliečiams, kur jie begyventų, lygias teises į pvz., sveikatos apsaugą, švietimą, kultūrą, internetą ir transportą. Sanglaudos politika turėtų būti sustiprinta ir tobulinama skiriant Sąjungos išteklių. Miestų aspektas yra ypač svarbus, kaip ir minėjo gerb. Kallenbach.

Neseniai iškilo klausimas, kaip pasirinkti tarp sanglaudos ir konkurencingumo, lygių galimybių ir veiksmingumo. Mano trumpas atsakymas būtų – rinkitės su saiku abu.

  Elisabeth Schroedter, Verts/ALE frakcijos/aljanso vardu. – (DE) Gerb. Pirmininke, Komisare, gerbiamieji Parlamento nariai, devinto dešimtmečio pabaigoje Europos Sąjungoje dominavo nuostata, kad integracijos mastas turi būti vertinamas pagal vidaus rinkos sėkmę. Viltis, kad Europos Sąjungoje esančios problemos gali būti išspręstos vidaus rinkos plėtros sąvokomis, kurios buvo skirtos tik ekonominiam augimui, vis dėlto nepasiteisino.

Europos vidaus rinka sutelkė ekonomikos augimo veiklą traukos centruose, kurie nepasiturinčių regionų ir gamtinės aplinkos sąskaita pritraukė papildomą veiklą. Vis dėlto net ir tuose centruose ne visi sugebėjo pasidalinti nauda, išaugo neturtas, sukėlęs įtampą ir neramumus.

Šiandien Komisija daro tą pačią klaidą. Ji sanglaudos politiką ji padaro antraeilę po Lisabonos strategijos. Užuot nuoširdžiai iškėlusi į pirmą vietą nepasiturinčių regionų problemas, ir tik skatindama tvarios plėtros projektus, ji kliaujasi pasenusiomis infrastruktūros idėjomis ir, atitinkamai, tik ekonomikos centrais. Savivaldybės ir regionai priklausys nuo didžiųjų Europos bankų keičiantis ištisoms kartoms. Mano požiūriu, tai masinė problema, nes galiausiai kita karta sumokės už žlugusias plėtros politikos sritis. O tai, savo ruožtu, sukels migraciją – mano kolegė gerb. Krehl jau nurodė kokio masto – o jis sukels ir antieuropines nuotaikas, nes kai kurie gyventojų sluoksniai nedalyvaus paskirstant naudą. Tai strategija, vedanti į aklavietę.

Manau, kad turime būti labai atsargūs, kad nepastūmėtume Europos Sąjungos vidaus sanglaudos politikos į pavojų. Ekonominė ir socialinė sanglauda turi išlikti atskira politine sritimi, o naudą turi gauti visi Europos Sąjungos regionai ir tautos. Šito galima pasiekti tik jeigu sanglaudos politika tikrai remsis socialiniu modeliu, kuris grindžiamas solidarumu ir tvarios plėtros modeliais, o jie vykdomi nedarant žalos aplinkai.

  Pedro Guerreiro, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Savo trumpoje kalboje tokiu nepaprastai svarbiu klausimu kaip Europos Sąjungos sanglaudos politikos ateitis galime nurodyti tik keletą esminių principų, kuriais, mūsų manymu, turėtų vadovautis ši diskusija.

Pirma, regionų politika yra pagrindinis instrumentas, padėsiantis puoselėti ekonominę ir socialinę sanglaudą. Tai struktūrinė politika, kuri savo pirminiu ir svarbiausiu tikslu, kaip jau buvo pareikšta, turi laikyti atotrūkio tarp įvairių regionų plėtros lygio sumažinimą, paremti mažiausią palankumą turinčius ir atsiliekančius regionus, skatinti tikrą konvergenciją ir stimuliuoti augimą bei užimtumą. Todėl ji turi pasitarnauti kaip perskirstymo ir kompensavimo veiksnys, ypač vienos bendros rinkos padidėjusių išlaidų klausimu, Ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo klausimu bei tarptautinės prekybos liberalizavimo mažiau išsivysčiusioms Europos Sąjungos šalims ir regionams klausimu.

Antra, sanglaudos politika ir su ja susiję finansiniai ištekliai turi būti naudojami ekonominės, socialinės, aplinkos apsaugos ir regionų plėtros projektų skatinimui. Todėl šie projektai neturėtų būti pavaldūs politikai, kuri teikia pirmenybę ir laiko dogma konkurenciją, reglamentavimo panaikinimą arba vadinamąjį pritaikomumą ir antrepreneriškumą, visa tai yra Lisabonos sutarties prioritetai. Kitaip tariant, tikime, kad konkurencija neturi užimti socialiniu ir ekonominiu požiūriu atsiliekančiose valstybėse narėse ir regionuose konvergencijos vietos.

Trečia, dabartinės Bendrijos sanglaudos politikai skirti ištekliai nepakankami ir neatitinka Europos Sąjungos poreikių, susijusių su tikros konvergencijos rėmimu, atotrūkio tarp regionų mažinimu, kovai su aukštu nedarbo lygiu ir nelygiomis galimybėmis uždirbti pajamas. Todėl pakartotinai pabrėšime poreikį padidinti Bendrijos biudžetą, tuo pačiu paskatinsime pirminio ir svarbiausio Europos Sąjungos tikslo – ekonominės ir socialinės sanglaudos įgyvendinimą.

  Bastiaan Belder, IND/DEM frakcijos vardu. – (NL) Gerb. Pirmininke, susidomėjęs perskaičiau gerb. Kallenbach ir gerb. Guelleco ataskaitas. Europos šalių sanglauda lieka visa dar nepaprastai įdomia tema. Vidaus politikos ir bendradarbiavimo tarp ES valstybių narių ir regionų integracija įgauna vis aiškesnį pavidalą. Kad tokia strategija padeda pasiekti rezultatų, aiškiai matome sanglaudos ataskaitoje. Sanglauda tarp valstybių narių išaugo.

Vis dėlto matome, kad sanglauda tarp valstybių narių vidaus regionų silpsta, ypač tarp miestų ir ne miestų. Mano manymu, nacionalinėms, regioninėms ir vietinėms valdžios institucijoms tinka tokiais atvejais vaidinti svarbų vaidmenį. Todėl nesuprantu, kodėl buvo iš anksto atmestas valstybių narių savarankiškas pasirinkimas padidinti savo indėlį į regionų plėtrą.

Dar per anksti išsiaiškinti, kiek tęsis dabartinė politika šiuo klausimu. Akivaizdu, kad ji dabar kelia šiokią tokią grėsmę. Tačiau panagrinėkime, ar ji pajėgi išspręsti vadinamuosius nukrypimus, t.y. sanglaudą ne vien valstybėje narėje, bet ir regioniniu lygmeniu, tarp valstybių narių ir jų viduje. Paaiškėtų, kad, ko gero, tai ne tas atvejis, labiau pageidautinas būtų kitas požiūris – skirti valstybei narei didesnį vaidmenį. Niekas geriau nepažįsta nacionalinės ir regioninės padėties negu pačios valstybės narės. Jos gali pateikti sprendimų, kurie padės siekti sanglaudos tikslų šalių lygmeniu.

  Jean-Claude Martinez (NI). – (FR) Gerb. Pirmininke, Europos Komisija yra taip susirūpinusi sanglauda tarp valstybių narių ir jų viduje, kad jai nuo dabar iki 2013 m.buvo paskirta 350 milijardų eurų.

Žalioji knyga bus išleista netolimoje ateityje, nes Briuselyje, vos iškilus kokiam klausimui, iš karto rašomas dokumentas. Akivaizdžiai egzistuoja sanglaudos tarp Vakarų Europos ir Rytų Europos problema, miestų Europos ir kaimų Europos arba pasiturinčių rajonų Europos ir darbininkų klasių rajonų Europos.

Tačiau kieno tai kaltė? Kas sumažino gyventojų skaičių kaimuose, kur jie prižiūrėjo vynuogynus ir augino gyvulius, gerb. Pirmininke, Graikijoje, kur jie gamino tabaką, medvilnę ir alyvuogių aliejų? Kas ir kokios politinės nuostatos sumažino tūkstančius pašto skyrių Švedijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje? Kas uždarė kaimo traukinių stotis, geležinkelius ir gimdymo namus? Ar vėjas uostuose gadina žvejybos laivus, žvejų pragyvenimo šaltinį, smulkų verslą ir laivų statyklas? Ar vilkai ryja piemenis Pirėnuose ir Alpėse ar ėriukus, importuojamus iš Naujosios Zelandijos?

Visi žinome atsakymą: tai vyksta dėl tarptautinės prekybos politikos, kuriai vadovauja Komisija, remdamasi GATT sutartimi ir PSO, kuri privertė taip elgtis per pastaruosius 20 metų. Ne kas kita, o diktatoriškas muitų apsaugos panaikinimas paskandino pramonės šakų balansą po importų banga.

Dabar, kad sukurtume sanglaudą, pirmiausia turime sukurti koherenciją tarp politikos sričių. Negalime laikytis vienokios politikos Kotonu ir taikyti ją AKR šalims, o po to panaikinti šios politikos nuostatas Ženevoje vykdant bananų prekybą. Negalime iš Bendrijos pusės teikti pirmenybę kaimo produkcijai 1962–1986 m., o vėliau panaikinti ją, įvedus laisvą prekybą Urugvajuje ar Dohos rounde.

Todėl sanglauda reikalauja tam tikro suderinamumo tarp pasirinktinų variantų. Komisare, turime pasirinkti, ar mes kuriame Europą, ar pasaulį. Arba mes sutelkiame dėmesį į socialinius uždavinius, arba – į pasaulį.

  Lambert van Nistelrooij (PPE-DE). – (NL) Gerb. Pirmininke, gerb. Hübner, ši ataskaita yra unikali ir ypatinga tuo, kad dabartinė politika buvo ne vien gerai apgalvota, bet, kaip atrodo, numato ir tolesnius iššūkius, su kuriais Europa turės susidoroti. Ji apima globalizaciją su jos padariniais, klimato kaitą, energetikos problemas ir demografinius iššūkius. Gerai, kad darome tai dabar, ypač rengdamiesi kovo mėn. darbo pertraukai. Gerb. Guellecas viską atliko labai gerai. Jis pareiškė, kad sanglaudos politika neturi pasikeisti iš esmės – kaip ypač pabrėžiama naujojoje sutartyje – bet regionų įsipareigojimų turinys ir programos turi būti pakeisti.

Šią savaitę peržiūrėjome Lisabonos strategiją ir mane labiausiai sukrėtė tai, kad turėtume ir toliau tęsti bei skirti didesnę sumą (60 – 65% ) sanglaudos biudžeto šiam tikslui. Tai parodys, iki kokio laipsnio sanglaudos politikos branduolys pasirengęs pasitikti naujas aplinkybes. Gerb. Kallenbach ataskaitoje taip pat pareikštas svarbus dalykas, kad mes manome teritorinę sanglaudą esant Europos Sąjungos esmine funkcija. Globalizacija sutelkia dėmesį į keletą svarbiausių regionų, didmiesčių ir Europos atsakymas yra, kad visuose regionuose, įskaitant kaimą, būtina dalintis žiniomis ir sukurti sąlygas antrepreneriškumui. Tokia yra naujoji darbotvarkė.

PPE frakcija atsispyrė pagundai vartoti renacionalizavimo sąvoką kaip atsakymą į diskusiją dėl 2013 m. Tai leis iš naujo pasiekti nuoseklumą tarp Sąjungos mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, inovacijų politikos, vidaus rinkos bei praktikos, susiejant žiniomis pagrįstą ekonomiką – į kurią bus žvelgiama iš ilgalaikės perspektyvos – su dideliu užimtumo ir gerovės lygiu mūsų regionuose.

Mielai prisidedu prie skaidrumo iniciatyvos, kurios ėmėsi gerb. Hübner. Žmonės turi žinoti, kiek jiems aktuali ši politika (veiklos kryptis).

  Iratxe García Pérez (PSE). – (ES) Gerb. Pirmininke, norėčiau pradėti savo kalbą nuo padėkos gerb. Kallenbach ir gerb. Guellecui už jų darbą prie šių ataskaitų, kurios veda prie daugumos sutikimo su Regionų plėtros komiteto sąlygomis.

Europos sanglaudos politika yra sėkmingos ES politikos pavyzdys, kai laikomasi principų, kuriais ji grįsta ir kuri padėjo pašalinti netolygumus.

Tokios šalys kaip Ispanija pasiekė nediskutuotinų rezultatų konvergencijos srityje tik dėl sanglaudos politikos. Todėl norėtume dar kartą patikinti, kad jos vaidmuo stiprinant valstybių narių plėtros ir darbo vietų kūrimo potencialą didinant žmogiškųjų išteklių mokymą yra svarbus.

Tačiau turime pripažinti, kad teritoriniai netolygumai vis dėlto išlieka, todėl privalome griežtai atsakyti į šį iššūkį tokia politika, kuri spręstų tokias problemas kaip gyventojų senėjimo arba nykimo tam tikrose, ypač kaimo, srityse.

Privalome tvarkytis su likusiais iššūkiais, kad sumažintume regionuose ir tarp regionų esantį atotrūkį ir užtikrintume ekonominį ir technologinį augimą, o tai reiškia, kad mūsų atsižvelgimas į Lisabonos strategiją turėtų būti prioritetinis dalykas, tuo pat metu neleidžiant nepaisyti kitų dalykų, tokių kaip demografiniai pokyčiai..

Jeigu ES regioninė politika privalo užtikrinti subalansuotą tvarią plėtrą, ji turi vykti bendradarbiaujant su regioniniais veikėjais bei derinant ją su kitomis politikos sritimis. Žinome, kad reikia skatinti specialių priemonių priėmimo procesą, kad būtų sumažintas atotrūkis tarp lengvai prieinamų ir neturinčių palankių struktūrinių sąlygų regionų: kalnų vietovės, salos ar retai apgyvendintos sritys.

Žvelgiant į ateitį, būtina paremti sanglaudos politiką didesniais ekonominiais ištekliais, kad būtų galima susidoroti su visais įmanomais iššūkiais.

Vakar didžiąja Parlamento dauguma priėmėme Lisabonos sutartį, o šiandien turime judėti į priekį siekdami naujos sutarties sudedamosios dalies, užsibrėždami pasiekti teritorinės sanglaudos kaip pagrindinio ES tikslo kelyje į labiau klestinčią Europos ateitį.

  Jean Marie Beaupuy (ALDE). – (FR) Gerb. Pirmininke, Komisare, gerbiamieji Parlamento nariai, noriu pasakyti, Komisare, kad klausydamasi jūsų atsakymo dėl dviejų ataskaitų, kurias padarė mūsų kolegos gerb. Guellecas ir gerb. Kallenbach, maniau, kad man nebereikės iš viso nieko sakyti, nes buvo akivaizdu, kad jūs visiškai mus supratote.

Tai pradinis etapas, ir man nepaprastai malonu, kad galiu pasveikinti, jog tokios glaudžios jūsų, jūsų kolegų, mūsų komiteto ir mūsų Parlamento tarpusavyje susijusios ataskaitos davė tokį rezultatą – tokio lygio mūsų požiūrių suderinamumą. Tačiau dabar, pasiekę tokios sanglaudos, turime eiti į priekį ją įgyvendindami, nes nors ir puiku, kad pasiekėme tokią santarvę, reikia gauti ir konkrečių rezultatų.

Manau, kad tai taps įmanoma dėl Žaliosios knygos, kurią ketinate pristatyti rudenį, ir ta proga norėčiau paminėti du mano širdžiai mielus dalykus, kurie, mano galva, yra esminiai norint įgyvendinti visą sanglaudos politiką bei Leipcigo chartiją.

Šie du dalykai yra: pirma, būtinybė, kurią jau minėjote, ir kurią norėčiau atkartoti kaip galėdamas išraiškingiau, parodyti kaip skirtingos ES politikos sritys turi būti tarpusavyje susietos miestų ir periferinių sričių lygmenimis. Vakar vakare aptarinėjome gyventojų skaičių. Vakar popietę aptarinėjome transportą. Prieš tai aptarinėjome socialinius klausimus. Buvo įtraukti visi Komisijos GD, dalyvavo visi EP komitetai ... Visa tai turi būti suderinta miesto mikroteritorijoje ir jį supančioje srityje. Tikiuosi, kad ši pozicija pasirodys Žaliojoje knygoje.

Antrasis dalykas. Kaip gali mums, Parlamentui ir Komisijai, jeigu sutariame dėl visko, pasisekti, jeigu mūsų būryje nėra Europos piliečių ir vyriausybių? Jau sakiau jums, Komisare, kad turite padaryti, jog visos mūsų kalbos, visi komentarai, visos mūsų su sanglauda susijusios viltys, pavirstų žodžiais ir frazėmis, kurios paskatintų vyriausybes veikti ir įtikinti bei motyvuoti savo piliečius.

Šiuos du dalykus, Komisare, aš tikiuosi pamatyti Žaliojoje knygoje. Paklausęs mūsų, tikiuosi, padėsite mums rasti konkretų sprendimą.

  Wiesław Stefan Kuc (UEN). – (PL) Gerb. Pirmininke, Komisare, vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos tikslų yra išlyginti atskirų šalių bei regionų plėtros ir pajamų skirtumus. Šie skirtumai tapo labiau pastebimi pastaraisiais metais, nes, Sąjungai plečiantis, į ją įstojo daugiau šalių, kurių išsivystymo lygis daug žemesnis.

Įvertinta, kad šios šalys yra daugiau negu 15 m. atsilikusios nuo kitų. Spartus vystymasis yra vienas iš kelių išlyginti šiuos skirtumus. Tai kelia susirūpinimą, ypač atsižvelgiant į finansinius apkarpymus bei ribotas galimybes, nes šalys, siekiančios didesnės pažangos, naudojasi tomis galimybėmis. Nepanašu, kad Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje ir Airijoje pasiekta sėkmė pasikartos, bent jau ne greitu laiku. Nepanašu ir kad mes pasivysime Jungtines Amerikos Valstijas ar Japoniją artimiausioje ateityje. Turėtume prisiminti, kad pradžia yra visuomet sunkiausias etapas, ir pažvelkime į Čekijos Respubliką, kaip į teigiamą pavyzdį, kiek galima pasiekti. Mūsų piliečių požiūris į gyvenimą pasikeitė ir tebesikeičia, ir tai lemia pokyčius. Be to, Lisabonos strategija nustato aiškias mūsų veiksmų rekomendacijas.

Baigdamas norėčiau kuo nuoširdžiausiai padėkoti nuomonės pranešėjams už jų ataskaitas. Šiuo metu salėje nematau gerb. Martínezo, bet turiu pridurti, kad visiškai nesutinku su intervencija.

  Alyn Smith (Verts/ALE). – Gerb. Pirmininke, malonu matyti Komisarę čia, Parlamente. Nekantriai laukiame vėl pamatyti ją Škotijoje tęsiančią mūsų labai vaisingą bendradarbiavimą šiuo politiniu klausimu.

Prieš trumpai išreikšdamas mintis, norėčiau pritarti gerb. Guerreiro pasisakymui dėl paramos žuvininkystės sektoriui sanglaudos politikos ribose. Mes remsime jų pataisas, aš manau, kad šis sektorius turi ypač didelę geografinę strateginę svarbą.

Norėčiau prisidėti prie nuomonės pranešėjo raginimo dėl geresnių statistinių duomenų, ypač finansavimo programų veiksmingumo planinių rodiklių ir stebėsenos. Atrodo visiškai aišku, kad planinių rodiklių nustatymas NUTS I, NUTS II ar net NUTS III lygmeniu yra gana platus ir išbarstytas. Sveikinu veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti, kad ateityje finansavimo srautai bus nukreipti pagal veiklos temas, ar tai būtų Lisabonos darbotvarkė, ar žinių ekonomikos skatinimas, ar mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra, užsienio bendradarbiavimas ar parama žuvininkystės sektoriui remiantis Lisabonos darbotvarke.

Tokia, manyčiau, yra tikrai gyvos ES sanglaudos politikos ateitis, kuri tarsi brangakmenis ES karūnoje. Ji priartino ES prie mūsų piliečių ir padarė mus viena Sąjunga, kurios valstybės narės laikys mus skirtingų valstybių grupe.

Turime didžiulį potencialą dar labiau pritaikyti šią politiką ir nekantriai laukiame išgirsti apie Žaliąją knygą Komisarės kalboje.

  Bairbre de Brún (GUE/NGL). ― (GA) Gerb. Pirmininke, šiandien perskaitytos dvi ataskaitos parodo būtinybę kurti sanglaudos politiką, ir paaiškina, kaip ta politika turi būti įgyvendinta. Nepaprastai svarbi yra subalansuota regionų plėtra. Gerb. Guellecas savo ataskaitoje labiausiai pabrėžia, kaip svarbu užtikrinti, kad regionams skirtos lėšos būtų pakankamos ir kad jie sutelks dėmesį skatindami veiksmingą piliečių ir regionų poreikių įgyvendinimą. Vienintelis būdas susitvarkyti su sanglaudos politika yra surasti Lisabonos strategijos įgyvendinimo priemones. Norėčiau padėkoti nuomonės pranešėjui.

Airija gavo nemažai naudos iš sanglaudos pinigų ir kad kitos šalys jų irgi gautų, privalome užtikrinti, kad didesni ištekliai būtų nukreipti regionų plėtrai ir socialinės atskirties mažinimui. Būtina ne vien sumažinti skirtumą tarp valstybių narių, bet ir jų viduje bei tarp regionų.

Gerb. Guelleco pateikė ataskaitą apie įspūdingą Airijos, Ispanijos, Portugalijos ir Graikijos augimą 2000–2006 m. Tačiau jis pabrėžė, kad, nepaisant augimo, yra didelių neatitikimų tarp regionų šių šalių viduje.

Norėčiau padėkoti ir gerb. Kallenbach už jos ataskaitą ir ypač pasidžiaugti jos siūlymu sustiprinti miestų valdžios institucijų vaidmenį siekiant užtikrinti visų paslaugų prieinamumą visiems piliečiams. Reikia gauti vietinių valdžios institucijų įgaliojimus, gerbti aplinkosaugos klausimus, užtikrinti aukštus visuomeninių paslaugų teikimo standartus bei tų paslaugų visuotinį prieinamumą, kad miestai taptų patraukliomis vietomis dirbti ir gyventi.

Tvari miestų plėtra 21-ame amžiuje yra didžiulis iššūkis ir gerb. Kallenbach šiandien pateikta sistema gali pagelbėti mums pasitikti šį iššūkį.

  Derek Roland Clark (IND/DEM). – Gerb. Pirmininke, šiose ataskaitose komentuojamas atotrūkis tarp kaimo ir miestų ekonomikos, tarp turtingųjų ir vargšų, ypač Rytų Europoje, bei atotrūkis tarp nepasiturinčių ir likusios visuomenės dalies.

Atsakymas, matyt, būtų pasiūlyti milžinišką kultūrinės, ekonominės ir techninės plėtros katalogą ir socialinės inžinerijos atsargas. Jame pažymėtina tokių programų, kaip Airijos, Ispanijos, Portugalijos bei Graikijos sėkmė, stengiantis išlyginti netolygumus ir skatinti panašias strategijas, sistemas ir veiksmų programas, kad skatintume pažangą pažeistose srityse, ypač Rytų Europoje. Pirmiausia paminėtini sanglaudos fondai. Mes prisikasėme prie esmės. 65 milijardai eurų buvo skirta vakarų šalyse šioms programoms per pastaruosius keletą metų, tačiau Rytų Europa yra daug skurdesnė, negu tos šalys kada nors apskritai buvo. Todėl šios subsidijos – nes jos ir yra subsidijos – bus paimtos iš šalių, vis dar jas gaunančių ir iš dar mažesnio katilo nes vėsūs ekonominiai vėjai, pučiantys iš JAV, pasiekia ir mus.

Deja, visiems piliečiams – ir pasiturintiems, ir vargšams – skirtos subsidijos yra pasmerktos, nes jos atima iš žmonių iniciatyvą ir sukuria priklausomybę.

Jei iš tiesų norite padėti, paklausykite profesoriaus Buchanano iš Londono universiteto Ekonomikos fakulteto. Jo straipsnyje aiškiai pareikšta, kad „varganai šaliai prekyba duoda šešiskart daugiau naudos negu pagalba.“ Ar kada išmoksite tai? Kitais žodžiais tariant, jeigu vargstančioje šalyje duosite išbadėjusiam žuvį, pamaitinsite jį dienai. Pamokykite jį, kaip susigauti žuvį, ir pamaitinsite jį visam gyvenimui.

  Rolf Berend (PPE-DE). – (DE) Gerb. Pirmininke, Komisare, gerbiamieji Parlamento nariai, fakto, kad Ketvirtoji ataskaita dėl ekonominės ir socialinės sanglaudos turi bene didžiausią politinę reikšmę, jau nebereikia pakartotinai pabrėžti. Sutinku su nuomonės pranešėju visais svarbiausiais klausimais ir sveikinu jį sėkmingai atlikus darbą. Jis teisingai pabrėžia, kad su tikėtinais naujais iššūkiais galima susidoroti tik jeigu sanglaudos politika išliks Bendrijos politika, kuri, kaip žinoma, dera su sutartimi. Todėl jo ataskaitoje aiškiai atmetamos bet kokios pastangos renacionalizuoti šią politiką. Tačiau išlieka būtina sąlyga, t.y. subalansuotas ES sanglaudos biudžetas.

Taip, būtina užtikrinti, kad būtų prieinami reikalingi ištekliai, kad būtų sudarytos sąlygos suderinti visų ES regionų plėtrą ir sutikti naujus iššūkius. Tačiau kitokio požiūrio laikomasi formuluojant kitą su sanglaudos politika susijusią ataskaitą dėl finansinių išteklių laikotarpiui po 2013 m. Kaip dauguma mano kolegų, nemanau, kad teisinga būtų šioje ankstyvoje stadijoje 2008 m. į ataskaitą įtraukti tikėtinus poreikius ateityje gauti daugiau finansinių išteklių, nė kiek neatsižvelgiant į faktą, kad aiškiai susilauksime kritikos, kad ne visuomet laiku pasinaudojame lėšomis, kurios jau prieinamos.

Todėl Komitetas rado gerą kompromisinę formuluotę, kuri, deja, taikoma tik rezoliucijos tekste, bet ne konstatuojamoje dalyje. Taigi, neturime į konstatuojamąją dalį įtraukti jokių tarpusavyje prieštaraujančių pareiškimų, o išlikti nuoseklūs naudodami formuluotę „tinkami ištekliai, skirti subalansuotai sanglaudos politikai.“

Tai ir patikimumo (pasitikėjimo) klausimas: anksčiau sanglaudos politika pajėgdavo pasiekti ir pajėgs ateityje pasiekti tvarią sėkmę, jeigu bus tinkamai finansuojama, nereikės mūsų raginimo suteikti daugiau finansinių lėšų šiam etapui. Komisare, savo įžanginiame pareiškime užsiminėte apie tinkamą finansavimą, kuris bus skirtas pasitinkant būsimus iššūkius. Tai gera formuluotė.

  Pierre Pribetich (PSE). – (FR) Gerb. Pirmininke, Komisare, gerbiamieji Parlamento nariai, rankos stato miestelį, o žmonės – didmiestį. Žanui Žakui Ruso tikriausiai būtų patikęs integruotas požiūris. Tai metodas, kuris atspindi požiūrį statyti didmiesčius, o ne fragmentiškus miestelius, kaip išdėstyta Leipcigo chartijoje ir Teritorijų darbotvarkėje.

Todėl norėčiau padėkoti visiems atsakingiems asmenims, ypač gerb. Kallenbach, už puikų bendradarbiavimą atliekant šią užduotį. Džiaugiuosi, kad gavome tiek pasiūlymų dėl socialinių ir ekonominių aspektų, aplinkosaugos, kosminės erdvės plėtros ir teritorinės sanglaudos ir dėl dėmesio, kurį skyrėte pasiūlymams, skirtiems patobulinti ataskaitą, kurią pateikė mūsų Socialistų frakcija.

Atidesnis dėmesys į ES politinius teritorijų ir miestų aspektus, ypač išdėstytus integruotuose plėtros planuose, ir geresnį bendradarbiavimą tarp miestų ir periferinių sričių padėtų iš tokio integruoto požiūrio gauti visapusiškos naudos. Tačiau bendradarbiavimas neturi baigtis šioje vietoje. Reikėtų numatyti nuostatas dėl santykio ar ryšio tarp kaimų, miestų ir periferinių miestų sričių. Turiu pabrėžti, kaip nepaprastai svarbu paskatinti kaimo patrauklumą ir konkurencingumą ir naudoti tai kaip priemonę kovojant su masiniu išsikėlimu iš kaimo.

Jeigu reikėtų konkrečiau nurodyti pagrindinius šio pranešimo aspektus, pirmiausia paminėčiau skubų poreikį sukurti Europos remiamus integruotus daugiamodalinius transporto tinklus, kurie pagerintų infrastruktūrą, ypač aplinkai palankių transporto priemonių, tokių kaip dviračiai, ir vaikščiojimo pėsčiomis.

Nykimo ženklų atskirose srityse nustatymas ir darbo siekiant įgyvendinti socialinės integracijos politiką ėmimasis sudaro visuomenės politikos sistemą, leidžiančią veiksmingai sumažinti netolygumus ir užkirsti kelią socialinei atskirčiai.

Žmonių pozicionavimas pačiame infrastruktūros politikos statybos centre sutaikant miestų poreikius su žmonių lūkesčiais, tuo labiau, kad esant dabartinei būsto krizei visuomenėje, kur ne kiekvienas turi stogą virš galvos, nepaprastai svarbu pabrėžti neblogo įperkamo būsto variantą ir užtikrinti esminį socialinės integracijos veiksnį bei gyvenimo didmiesčiuose standartus tvarios miestų plėtros situacijoje.

Štai todėl raginu visus kolegas balsuoti en masse už šią ataskaitą, kuri pademonstruoja EP norą paremti labiausiai nusistovėjusią teritorinės sanglaudos formą ir bendrą integruotą požiūrį, kuris galiausiai leis mums pastatyti didmiestį.

PIRMININKAUJA: MARTÍNEZ MARTÍNEZ
Pirmininko pavaduotojas

  Elspeth Attwooll (ALDE). – Gerb. Pirmininke, sunku išskirti iš šių dviejų puikių ataskaitų kokį nors vieną dalyką, tačiau norėčiau išreikšti ypatingą padėką gerb. Guellecui dėl jo ataskaitoje svarstomo atotrūkio regionų viduje.

Nes tuose, kurie klasifikuojami kaip apskritai klestintys, gali būti keletas nepasiturinčių ar atskirtų. Tokia padėtis gali galėjo susidaryti dėl jų teritorinės padėties. Salų, kalnuotų rajonų ir retai apgyvendintų pasienio zonų bei periferinės sritys kaip tik ir gali būti tokie atvejai. Tokios gali būti ir nuo žvejybos priklausančios bendruomenės, ypač kai jos gyvena panašiose į minėtas srityse. Todėl labai tikiuosi, kad Parlamentas patvirtins 19 ir 20 pataisas, kurios pagerins tokių regionų padėtį.

Tačiau nepriteklius ir atskirtis gali labiau pasireikšti socialiniu lygmeniu. Mąstau apie projektą „Can do“ ten, kur gyvenu, Aberdynšyre. Jis suteikė perdirbimui skirtų skardinių ir butelių atrinkinėtojų darbą žmonėms, turintiems mokymosi sunkumų. Jis prarado Europos paramą, kai einamojo laikotarpio finansavimas buvo perskirstytas toms šalies dalims, kur nepriteklius didesnis. Tačiau tiesiogiai susiję žmonės ir toliau lieka pavojuje tapti socialiai atskirti kaip ir anksčiau.

Abu pavyzdžiai rodo, kad jeigu nukreipsime finansavimą tiems, kuriems jo labiausiai reikia, turime sukurti rafinuotesnį kiekybinio reikmės įvertinimo metodą. Prašau Komisijos ypatingą dėmesį savo ataskaitoje skirti raginimui sukurti tobulesnes statistines priemones, leisiančias tiksliau išmatuoti sanglaudos mastą ir geriau įvertinti vietinių veiksmų, padedančių ją pasiekti, indėlį. Šios priemonės taip pat leistų tiksliai nustatyti faktinius nepritekliaus atvejus ir nutarti, kaip geriau veikti.

  Andrzej Tomasz Zapałowski (UEN). – (PL) Gerb. Pirmininke, sanglaudos politika daro poveikį įvairių Sąjungos visuomenės dalių integracijai. Tai pabrėžiama ataskaitoje. Tačiau administracinės ir procedūrinės kliūtys užkerta kelią silpnesnes infrastruktūras turintiems regionams pasiekti išsivysčiusių regionų lygį, kuris ten ir toliau kyla.

Kas turi padėti atlikti šią komplikuotą Sąjungos lėšų mobilizavimo procedūrą? Kalbant apie kelių infrastruktūrą, lėšos gali būti tiesiogiai pervestos atitinkamam vietinės valdžios institucijos skyriui, o jas kontroliuoja valstybės narės institucijos. Tuomet nereikės laukti keletą metų, kad būtų atlikti statybos ar remonto darbai.

Aišku, kitokie principai turi būti taikomi asmenims, firmoms ir asociacijoms. Jeigu tikrai norime pasiekti rezultatų mažiau išsivysčiusiuose regionuose, turėtume pervesti numatytą pagalbą į vietos valdžios institucijų biudžetus, net nelaukdami indėlio iš jų pačių išteklių, nes kartais jie tokie vargšai, kad nepajėgia įdėti nė mažiausio indėlio.

  Jan Olbrycht (PPE-DE). – (PL) Gerb. Pirmininke, Komisare, gerb. Guelleco ataskaita išreiškia Europos Parlamento poziciją Ketvirtosios ataskaitos dėl ekonominės ir socialinės sanglaudos klausimu. Pastarojoje pateikta informacija ir analizės duomenys susiję su sanglaudos politikos veiksmingumu. Tiesą sakant, remiantis priimta tvarka, ji žymi pirmąjį debatų dėl sanglaudos politikos etapą naujame programavimo laikotarpyje. Gerb. Guelleco ataskaitoje pateikti su analize susiję pasiūlymai ir nuomonės.

Tolesnių debatų dėl sanglaudos politikos metu reikia atsižvelgti naujas sąlygas ir iššūkius. Lisabonos strategijos, klimato kaitos, energetikos politikos įgyvendinimas ir migracinių procesų reikšmės įvertinimas reiškia, kad Europos Sąjunga susiduria su naujais iššūkiais. Visa tai taip pat reiškia, kad reikia imtis veiksmų sumažinti naujus plėtros netolygumus. Akivaizdu, kad kyla klausimas, kuriuos veiksmus reikėtų finansuoti iš bendrųjų lėšų, o kurie turi būti Sąjungos politika.

Debatuose dėl sanglaudos politikos ateities mes minėsime ir debatus dėl Europos Sąjungos ateities. Dažnai kalbame apie vadinamąją veikiančią Sąjungą arba rezultatų pasiekiančią Sąjungą, arba apie tokią Sąjungą, kuri priimtina ir palaikoma jos piliečių.

Tuo pat metu mums žinoma, kad vadinamieji reformatoriai skatina naujų sprendimų priėmimą, pvz., renacionalizavimo sanglaudos politiką. Iš esmės tai paneigtų solidarumo politiką. Turime nepamiršti, kad valstybės narės įgyvendina savo pačių vidaus politiką, siekdamos sumažinti atotrūkį ir daro tai nepriklausomai nuo Europos finansavimo, sutelkdami savo išteklius. Todėl paaiškėja, kad turtingesnėms šalims sekasi geriausiai. Tiesą sakant, renacionalizavimas pasieks sanglaudos politikos apribojimo mastą, o tam mes turime pasipriešinti. Jeigu norime sukurti vadinamąją rezultatų pasiekiančią Sąjungą arba veikiančią Sąjungą, turime sustiprinti sanglaudos politiką.

  Evgeni Kirilov (PSE). – Gerb. Pirmininke, ketvirtoji sanglaudos ataskaita pateikia teigiamų ES sanglaudos politikos poveikio įrodymų, todėl ES turi tęsti savo pagalbą remdama ES regionus šiems siekiant ekonominio ir socialinio suklestėjimo bei konvergencijos.

Dabar susiduriame su naujais iššūkiais ir sutarėme, kad mūsų pastangos turi būti nukreiptos su jais susidoroti. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad yra problema, apie kurią kalbėjome 2007 m. liepos mėnesį aptardami rezoliuciją dėl skurdžiausių ES regionų. Deja, šiam svarbiam klausimui daugiau dėmesio nebuvo skirta. Atokiausi regionai turėjo konkrečią strategiją, dabar mums reikia nustatyti prioritetus ir sukurti strateginį požiūrį vertinant mažiausiai klestinčius regionus, kad būtų įveikti konkretūs sunkumai, tokie kaip socioekonominės problemos ir teritorinės bei erdvinės savybės. Tikiuosi, kad Komisarė palies šiuos klausimus savo Žaliojoje knygoje.

Todėl labai remiu būsimą sanglaudos politikos įgyvendinimą trimis jos aspektais – ekonominiu, socialiniu ir teritoriniu – kurie gali tapti puikiu Europos Sąjungos solidarumo principo pavyzdžiu.

  Marian Harkin (ALDE). – Gerb. Pirmininke, pirmiausia norėčiau pasveikinti abu pranešėjus. Gerb. Guelleco ataskaita išryškina faktą, kad nors tarp valstybių narių atsiranda ekonominė konvergencija, vis dėlto didėja atotrūkis tarp regionų.

Tokia padėtis iš esmės paliečia sanglaudos politiką ir aiškiai parodo poreikį įtraukti į visas politikos sritis teritorinį aspektą, ypač Lisabonos strategijoje. Stebėjau panašią padėtį savo šalyje, Airijoje, kurioje buvo pasiekta konvergencija su ES vidurkiu – net jį pralenkė – tačiau ekonominė properša tarp skirtingų regionų vis didėja. Nepaprastai svarbu, kad ši properša toliau nedidėtų, o vienas iš būdų tai pasiekti yra didesnės investicijos, skirtos tų atsiliekančių regionų inovacijoms, moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai.

Norėčiau padėkoti gerb. Guellecui, kad įtraukė mano pasiūlymus dėl socialinio kapitalo svarbos skatinant regionų ekonominį augimą. Visi žinome, koks svarbus vaidmuo tenka fiziniam, gamtiniam ir žmogiškajam kapitalui kaip ekonominio augimo ir plėtros pagrindui. Tačiau socialinis kapitalas, kuris yra nematomi ištekliai, slypintys ir pačiuose bendradarbiaujančiuose sluoksniuose, suteikia pridedamąją vertę. Duomenys iš JT vadovo (UN Handbook), kurie teikiami iš daug šalių, nurodoma, kad socialinio kapitalo indėlis ekonominiam augimui yra maždaug 5% BVP.

Galiausiai, atsakydamas į gerb. Clarko komentarą, kuriame siūloma „prekiauti, o ne gauti paramą“, norėčiau pasakyti, kad ES mes vykdome abi veiklos rūšis – prekiaujame vienoje bendroje rinkoje ir, esant reikalui, taikome planinę paramą. Taip naudojamės abiejų galimybių pranašumais.

  Bogusław Rogalski (UEN). – (PL) Gerb. Pirmininke, Komisare, ši ataskaita tokia didelė, kad apsiribosiu pakomentuodamas tik porą dalykų.

Vienas iš pagrindinių iššūkių, susijusių su Europos plėtra, yra skubus apstatytų sričių paplitimas, kartu su energijos sunaudojimu, transportu ir demografiniais pokyčiais, tokiais kaip gyventojų išnykimas kai kuriose Sąjungos dalyse ir didėjantis atotrūkis tarp turtingesnių sričių ir skurdesnių. Integruotos plėtros politika, kurios akiratyje – infrastruktūros modernizavimas, energetikos našumas ir pigaus aplinkai palankaus transporto įvedimas, padės užtikrinti šio sektoriaus veiklos tęstinumą.

Kitas diskutuojamos strategijos tikslas turėtų būti susitelkimas į kaimų plėtrą, kad paverstume juos konkurencingesniais ir taip sulėtinti šių vietovių gyventojų nykimą, kuris toks svarbus naujoms valstybėms narėms. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į bendradarbiavimo tarp miestų ir kaimo svarbą, siekiant paskatinti teritorijos kaip visumos plėtrą. Informacijos ir komunikacijų technologijų prieinamumas turėtų atlikti gyvybiškai svarbų vaidmenį kuriant teritorijų sanglaudą ir plėtojant atskiras sritis. Šioje srityje dabar glūdi didžiausios mūsų problemos.

  Markus Pieper (PPE-DE). – (DE) Gerb. Pirmininke, pirmiausia norėčiau pasakyti dėl gerb. Kallenbach ataskaitos ir Leipcigo chartijos. Taip, mes turime atsižvelgti į erdvinį planavimą Europos situacijoje. Tačiau ar tai nepareikalaus naujų Europos galių būsto politikos ir erdvinio planavimo požiūriu? Čia galime rašyti didelį klaustuką. Dėl gerb. Guelleco ataskaitos ir konkrečiai būsimos struktūrinės politikos perspektyvų – regionų iššūkiai, kuriuos sukėlė globalizacija, demografija, klimato kaita, migracija ir pan., visa tai kruopščiai aprašyta. Tą pat galima pasakyti ir apie politinį požiūrį.

Turėtume pasilikti prie išbandytų ir patikrintų struktūrinės politikos tikslų ir paremti juos šiomis naujomis sudėtinėmis dalimis. Sveikintinas integruotas požiūris, kurį propaguoja pranešėjas, taip pat požiūris, nukreiptas į iššūkius, kylančius dėl kaimo plėtros. Tačiau turėtume susitelkti į bendrą principą, į Europos kuriamą pridėtinę šių programų vertę. Tiek sanglaudos, inovacijų ar transnacionalinio finansavimo klausimais Europa turėtų skirti paramą tik tam, kad galėtume užtikrinti iš tiesų tvarų Europos indėlį.

Siekiant sėkmės ateityje, turime kritiškiau žiūrėti į iki šiol naudotus instrumentus. Vienkartinė subsidija nesukurs jokios europinės pridėtinės vertės, tuo tarpu ilgalaikė plėtra mokslinių tyrimų, švietimo ir infrastruktūros srityse būtinai ją sukurs! Padidinti struktūrinės politikos veiksmingumą galime tik užtikrindami didesnį lėšų paskirstymo skaidrumą ir taikydami sverto principą, pavyzdžiui, finansuodami paskolas ir dirbdami daugiau su viešuoju ir privačiuoju sektoriais.

Nors aiškiai nepakankamai išnaudojome visas galimybes, reikia nuo 2014 m. skirti daugiau pinigų. Pirmiausia turime įvertinti dabartinį laikotarpį bei veiksmingiau suderinti priemones, kad pasitiktume tokius iššūkius, kaip klimato kaita ar demografija. Tada galime pradėti reikalauti biudžeto lėšų.

Iš tiesų negalime rimtai žiūrėti į tuos, kurie reikalauja tuščio čekio dabar. Todėl prašau jūsų paremti mūsų pataisas balsuojant.

  Emanuel Jardim Fernandes (PSE). – (PT) Gerb. Pirmininke, Komisare, pirmiausia privalau padėkoti nuomonės pranešėjui ir savo frakcijos pranešėjai, gerb. Guellecui ir gerb. García už ataskaitos kokybę ir atvirumą dialogui dėl sanglaudos.

Ataskaitoje teisingai įvertintos didžiulės pastangos, kurios įdėtos (ypač Portugalijoje, Ispanijoje, Graikijoje ir Airijoje) skatinant augimą ir konvergenciją. Tačiau pastangos ir toliau turi būti dedamos ne vien tose šalyse, kurioms labiausiai trūksta solidarumo ir sanglaudos, bet ir tam tikruose regionuose tų šalių, kurių gerovės įvertinimo procesas negali vienareikšmiai priklausyti nuo BVP, o turi remtis ir kitais kriterijais.

Įdėjau daug pastangų, kad izoliuotumas ir atokumas būtų pripažinti faktoriais, varžančiais plėtrą. Ypač, remiantis EB sutarties 299(2) straipsniu ir kaip nurodė komisarė Hübner, pasiekiamumo problemos yra vienos iš didžiausių plėtros kliūčių. Todėl nepaprastai svarbu adaptuoti Bendrijos politiką, kad ji atsižvelgtų į šį suvaržymą, kylantį dėl izoliuotumo ir atokumo.

  Samuli Pohjamo (ALDE). – (FI) Gerb. Pirmininke, Komisare, norėčiau į šiuos debatus įlieti šiaurietiško požiūrio. Svarbu, kad nuolatinės šiaurės problemos – ilgi nuotoliai, šaltas klimatas ir mažai gyventojų – būtų ateityje priimti domėn kaip faktoriai, kurių pagrindu reikalinga parama, lygiai kaip ir kalnuotų vietovių ar salų problemos.

Taip pat vertėtų prisiminti, kad šiauriniai regionai sukuria pridėtinę vertę srityse, tokiose kaip kasyba, medžio apdirbimas bei turizmas. Moksliniai tyrimai šiaurėje ir naujų technologijų taikymas bendradarbiaujant su universitetais, verslo įmonėmis, viešuoju sektoriumi ir vartotojais nuolat kelia inovacijas, iš kurių naudos gauna visa Europa.

Norėčiau visiems priminti ir galimybę, kurią suteikia Baltijos strategijos suderinimas su Šiaurės aspektu tokiose srityse kaip, pvz., energetinių išteklių panaudojimas Barenco regione.

Noriu pasveikinti nuomonių pranešėjus parengus puikias ataskaitas ir padėkoti Komisarei Hübner už jos domėjimąsi šiauriausiu Sąjungos kampeliu.

  Emmanouil Angelakas (PPE-DE). – (EL) Gerb. Pirmininke, Komisare, irgi norėčiau pasveikinti abu pranešėjus parengus svarbias ataskaitas.

Sanglaudos politika yra svarbi, nes ji padėjo daugeliui regionų vystytis ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Ji sumažino spragą tarp regionų, suartino juos iki tam tikros ribos ir sumažino atotrūkį jų viduje.

Tačiau dar daug reikia nuveikti. Dar nepasiekta vienoda plėtra. Yra nukrypimų, kurie kai kuriais atvejais labai aštrūs. Bet kokia mintis apie sanglaudos politikos renacionalizavimą turi būti atmesta. Naujų valstybių narių regionai labai atsilikę. Terminas „teritorinė sanglauda“, aprašytas Lisabonos sutartyje, turi būti apsvarstytas ir toliau analizuojamas.

Ypatingas dėmesys turi būti skirtas izoliuotiems regionams, kaip, pvz., Graikijos atveju, kur tokia politika padės vietos gyventojams likti namuose, susirasti darbą, gauti priėjimą prie naujų technologijų ir profesinių galimybių ir pasiekti Bendrijos nustatytas normas.

Dėl šių priežasčių, sanglaudos politikos ataskaitos sąlygos yra teisingos: reikės apdrausti ir padidinti finansavimą, net laikotarpiu po 2013 m. Iššūkis nemažas, o sanglaudos politika neturi apvilti ar delsti dėl lėšų trūkumo, kai visos šalys pripažins jos reikalingumą.

Baigdamas norėčiau pasidžiaugti šiandien girdėtu Komisarės Hübner pranešimu ir Komisijos apsisprendimu judėti į priekį kuriant sanglaudos politiką. Visi susidomėję lauksime Žaliosios knygos ir joje pateiktų išvadų.

  Andrzej Jan Szejna (PSE). – (PL) Gerb. Pirmininke, Komisare, Europos Sąjungos pagrindinis tikslas yra sumažinti socialinį ir ekonominį atotrūkį tarp Europos regionų. Siekiame sukurti Europą, kurios visi regionai būtų lygūs.

Po paskutinių ES plėtros etapų tapo vis svarbiau stiprinti sanglaudą. Taip nutiko todėl, kad, pagal tam tikrus įvertinimus, dabartiniame ekonominės raidos etape tokioms šalims kaip Lenkija, Bulgarija ir Rumunija prireiks 15 metų, kad pasiektų 75% BVP vidurkį, prilygstantį Sąjungos vidurkiui.

Visiškas struktūrinių fondų panaudojimas remiantis Bendrijos įstatymais yra sine qua non mažinant socialinius ir ekonominius netolygumus tarp Europos regionų. Tai taikytina ypač valstybėms narėms. Pastarosios susiduria su daug problemų. Pvz., Lenkijos vietos valdžios institucijos neseniai turėjo tvarkytis su sunkumais, kilusiais dėl nuolatinio euro smukimo palyginti su Lenkijos valiuta, šitaip mažindami tikrąją Europos lėšų, paskirtų ir jau patvirtintų regioninių projektų įgyvendinimui, vertę.

Be to, darbo jėgos ir gamybos išlaidos Europoje nuolat didėja, o tai sukelia investicijų, finansuojamų iš Europos Sąjungos lėšų, išlaidų didėjimą ir šių lėšų realios vertės sumažėjimą. Esant tokioms aplinkybėms, kyla grėsmė daugelio Sąjungos projektų įgyvendinimui.

  Sérgio Marques (PPE-DE). – (PT) Gerb. Pirmininke, Komisare, gerbiamieji Parlamento nariai, pirmiausia norėčiau akcentuoti puikų gerb. Guelleco darbą bei tą protą ir ryžtą, su kuriais jis pabrėžė ir gynė solidarumo politikos tarp Europos regionų optimizavimo idėją po 2013 m.

Tiesą sakant, šia ataskaita net labiau negu sanglaudos politikos poveikio įvertinimu 2000-2006 m. mes pradėjome debatus dėl sanglaudos politikos, kokios norime laikotarpiu po 2013 m. Šia proga norėčiau pateikti vieną komentarą dėl dabarties ir tris dėl ateities.

Mano pirmasis komentaras būtų, kaip parodė ketvirtoji ataskaita, tas, kad sanglaudos politika išlieka esmine sąlyga mažinant atotrūkį tarp įvairių regionų išsivystymo lygių ir skatinant labiausiai atsiliekančius regionus arba, kitaip tariant, kuriant harmoningesnę ir perspektyvesnę Europos Sąjungą, kuri turėtų didesnį solidarumo jausmą. Tačiau neturėtume pamiršti, kad be šio pagrindinio tikslo, sanglaudos politika atliko lemiamą indėlį kurdama ir plėtodama vidaus rinką, nutiesdama kelią būsimai sėkmingai ES plėtrai, vienos bendros valiutos sukūrimui ir konsolidavimui ir didesnėms Europos Sąjungos piliečių sąsajoms su ES.

Mano antrasis komentaras: sanglaudos politika dabar privalo peržiūrėti savo vaidmenį paraginta ir paskatinta naujo teritorinio sanglaudos aspekto, kuris buvo iškeltas Lisabonos sutartyje, pasinaudodama teritorijų įvairove ir jų tarpusavio papildomumu ir tvirtai pasirinkdama kursą į policentrinės Europos Sąjungos sukūrimą.

Gerb. Kallenbach, kurią taip pat sveikinu, savo ataskaitoje siūlo mums geras rekomendacijas šiuo klausimu.

Trečiasis komentaras yra toks, kad sanglaudos politika turi vis labiau apimti ir reaguoti į esamus iššūkius, tokius kaip globalizacija, migracija, gyventojų senėjimas, klimato kaita, energijos šaltinių įvairinimas, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra. Kad išliktume nuoseklūs, privalome apsvarstyti, kaip padidinti lėšas, skirtas regionų politikos sustiprinimui.

Galiausiai, remiantis nauja perspektyva, atokiausių regionų atžvilgiu bus būtina garantuoti, kad jie jaustųsi patogiai būdami Europos ribose. Taps gyvybiškai svarbu rasti naujus atsakymus į tokias rimtas problemas kaip izoliacija bei trūkumai, susiję su konkurencingumu, su kuriuo susiduria šie regionai.

  Gábor Harangozó (PSE). – (HU) Labai jums dėkoju, gerb. Pirmininke, Komisare, gerbiamieji Parlamento nariai. Norėčiau pasveikinti gerb. Kallenbach ir gerb. Guellecą pateikus puikius pranešimus, kurie abu žymi labai svarbų etapą debatuose dėl sanglaudos politikos.

Atskirų mūsų regionų plėtra labai skiriasi, bet jeigu pažvelgsime giliau, atskirose jų vidaus srityse pamatysime dar gilesnių plyšių. Mes nesugebėjome tinkamai kovoti su kaimo skurdu ir padėti atsilikusioms sritims vykdyti žemės ūkio politiką. Šioje srityje prisireiks didesnių pastangų, kurias dėsime vykdydami atnaujintą, integruotą sanglaudos politiką, sugebėsiančią pasukti atgal neigiamus procesus imančiose skursti vietovėse.

Sinergija tarp sanglaudos ir konkurencingumo sustiprinimo turi būti sutvirtinta, nes jos negali būti pajungtos viena kitai. Iškilo nauji iššūkiai, tokie kaip senėjimas, energijos našumo bei klimato kaitos, su kuriais turime kovoti. Būtent dėl šios priežasties gyvybiškai svarbu sutvirtinti sanglaudos politiką ir mes turime atmesti pasiūlymą, kad ji būtų svarstoma nacionaliniu lygmeniu. Jeigu solidarumui ir sanglaudai skirsime vietą pačioje Europos projekto šerdyje, Sąjunga tikrai taps stipri ir kompetentinga. Dėkoju jums už dėmesį.

  Miroslav Mikolášik (PPE-DE). – (SK) Gerbiamieji Parlamento nariai, gerai suplanuota ir patikima miestų plėtra tampa nepaprastai svarbi, ypač pasitinkant tokius iššūkius kaip miestų transporto tinklų perkrovimas, žala aplinkai ir žemės tvarkymas. Štai kodėl labai vertinu Teritorijų darbotvarkės ir Leipcigo chartijos priėmimą.

Didmiesčiai yra atsakingi už klimato apsaugą: tokia apsauga turėtų būti prioritetas visais politiniais lygmenimis. Didmiesčiai gali padėti išspręsti prastą eismo padėtį ir sumažinti visuotinį išmetamųjų teršalų kiekį, kuris sukelia šiltnamio efektą, pvz., tarpusavyje sujungdami skirtingas transporto rūšis ir sukurdami infrastruktūrą dviratininkams ir pėstiesiems. Norėčiau pasiūlyti, kad didmiesčiai teiktų prioritetą veiksmingai energiją naudojantiems pastatams ir naudotų jau turimus pastatus naujiems tikslams užuot kūrę naujas statybvietes.

Norėčiau pabrėžti, kad ne vien pagrindinių regiono miestų, bet ir priemiesčių sritys bei kaimai sėkmingai pasiekia sanglaudos tikslų. Todėl kreipiuosi į Komisiją, prašydamas stebėti tuos sėkmingus projektus ir jų pagrindu parengti plėtros modelį mažesniems ir vidutinio dydžio miestams už pagrindinių regiono miestų sričių. Viena iš Europos būdingų savybių yra ta, kad nepaisant jos palyginti mažo dydžio, ji pasižymi geografine įvairove. Štai todėl būtina atsižvelgti į unikalius regiono bruožus ir dėl to susidarančius skirtumus ir suteikti skirtingų regionų žmonėms progą pasinaudoti unikaliomis galimybėmis ir potencialu, kurį jiems siūlo jų gyvenamosios vietos. Man asmeniškai labai svarbu, kad tarp kitų tikslų būtų įtrauktas poreikis išspręsti teritorinius klausimus, susijusius su salomis ir kalnuotomis vietovėmis, pasienio sritimis ir retai apgyvendintais regionais, kad juose gyvenančių žmonių gyvenimo kokybė būtų aukštesnė.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad miestų plėtra turi laikytis integruotos ir gerai koordinuojamos strategijos, kurią visais lygmenimis remtų ir vyriausybė, ir privatus sektorius.

  Miloš Koterec (PSE). – (SK) Dėkoju, gerb. Pirmininke. Mes diskutuojame dėl Ketvirtosios ataskaitos dėl ekonominės ir socialinės sanglaudos ir gerb. Kallenbach bei gerb. Guelleco ataskaitų tuo pat metu, kai ima kilti pirmieji klausimai dėl 2014–2020 m. biudžeto plano.

Norėčiau susieti šiuos du dalykus ir pabrėžti tokios sąsajos svarbą. Nebijau, kad sanglaudos politikos finansavimas dings iš biudžeto plano, tačiau nenorėčiau pamatyti, kokiu mastu šis fondas padidės kito biudžeto galiojimo metu, kuris bet kuriuo atveju bus sumažintas. Be šių dalykų, kaip nuomonės pranešėjai teisingai nurodė, regioniniai atotrūkiai dar išlikę, įskaitant struktūrines problemas, o kadangi ši situacija pablogėjo dėl ES plėtros, būtina svarstyti, ar nesuteikti daugiau svorio šiam biudžeto straipsniui.

Kaip teisingai nurodoma ataskaitose, padėtis yra tokia sudėtinga, kad negalime jos išspręsti komisijos lygmeniu. Nors valstybių narių vyriausybės atlieka svarbų vaidmenį , tampa vis aiškiau, kad nebus įmanoma išspręsti jo nedalyvaujant regionų ir vietos valdžios institucijoms. Jų vaidmuo yra ne vien kurti sinergiją su vyriausybe priimant sprendimus, susijusius su savo teritorijų plėtra bei imtis atsakomybės už šią plėtrą, bet ir paskiausia, bet ne mažiausia – pateikti atgalinį ryšį, kaip ta plėtra bei sanglauda toliau vystomos.

Kas gali suteikti daugiau informacijos apie tikrą plėtrą regione, jeigu ne žmonės, kurie ten gyvena? Todėl kreipiuosi į Komisiją ne vien siūlydamas įtraukti į savo stebėsenos procesą makroekonominius indikatorius, bet ir būti kūrybiškais ir …

(Pirmininkas nutraukė pranešėją)

  James Nicholson (PPE-DE). – Gerb. Pirmininke, visų pirma norėčiau pasveikinti pranešėjus, kurie pateikė puikias ataskaitas. Taip pat norėčiau pasakyti, kad suprantu naujų valstybių narių atstovų užsidegimą. Žinau, kad nelengva patenkinti rinkėjus, kurie liko jūsų valstybėse narėse, tačiau dabar esate dalis Europos Sąjungos, kaip ir mes visi, ne visuomet gausite viską, ko norėtumėte ar norite.

Turiu pasakyti tiems, kurie tik žaidžia žodžiais, kad skirtumas tarp padidintų lėšų ir pakankamų lėšų iš tiesų yra labai mažas. Aš tikrai paremsiu formuluotę „pakankami ištekliai“.

Kartais išmintinga pripažinti, ką pasiekėte, ir laikyti tai banke. Aš asmeniškai šįkart pritariu žodžio „pakankamas“ vartosenai, ypač kai daug lėšų tose srityse nebuvo įsisavintos. Aš tik noriu, kad mano pačios regionui būtų bent perpus pasisekę – o mums tai nepavyko – gauti tokią paramą. Dabar esame net tiek pat atsilikę kaip ir kai kurios šalys, apie kurias kalbėjome.

  Stavros Arnaoutakis (PSE). – (EL) Gerb. Pirmininke, Komisare, aš taip pat norėčiau pasveikinti pranešėjus, puikiai atlikusius savo darbą rašant šias dvi ataskaitas.

Dar kartą Europos Parlamentas patvirtina savo labai aiškią poziciją dėl sanglaudos politikos vaidmens svarbos, kuri priartins Europą prie jos piliečių. Tai politika, kuri suteiks pridėtinę vertę visai ES. Ateityje ši politika turėtų būti ne vien palaikoma – ji turi būti stiprinama būtinais ištekliais.

Abi ataskaitos byloja apie tai. Norėčiau pabrėžti keletą svarbių dalykų:

- vietos valdžios institucijų (ypač) partnerystę ir dalyvavimą visais lygmenimis;

- sinergiją tarp Bendrijos politikos sričių, ypač sanglaudos politikos ir kaimo plėtros politikos;

- planavimo politiką ir veiksmus, kurie skatintų ES teritorijų policentrinę plėtrą, ypač kaimo vietovėse;

- svarbų potencialų vaidmenį smulkių ir vidutinio dydžio miestų ir galiausiai

- kovą su regionų vidaus netolygumais, jaunimo nedarbu ir aukštu skurdo lygiu, kuris klesti daugelyje ES regionų.

  Rumiana Jeleva (PPE-DE). – (BG) Nepaisant požiūrių skirtumų, prisiminkime sanglaudos politikos raison d’etre ir jos tikslus, ji įkūnija didesnio klestėjimo ir geresnės visų Europos viltis.

Visi europiečiai siekia geresnio gyvenimo, o sanglaudos politika yra instrumentas, kuriuo galėsime paremti šias jų pastangas. Prisiminkime, kad yra daugybė skirtumų Europos Sąjungos viduje, o lėšos linkusios mažėti.

Todėl tikiuosi, kad sanglaudos politika turi būti sustiprinta ir paremta. Taip pat tikiu, kad verta užtikrinti optimalų jos įgyvendinimą. Kai kurios procedūros ir taisyklės vis dėlto yra per sudėtingos ir, ko gero, dėl šios priežasties neefektyvios. Tokia procedūra kaip bendra sanglaudos politikos apžvalga galėtų prisidėti prie šios politikos bendro tobulinimo visų europiečių naudai.

Norėčiau pakartoti, kokia svarbi sanglaudos politika menkiausiai išsivysčiusiems regionams. Ten gyvenantys piliečiai tiki ES parama. Turime jų nenuvilti.

  Jamila Madeira (PSE). – (PT) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, sanglaudos politika, kuri yra Bendrijos politika par excellence, turi suvaidinti gyvybiškai svarbų vaidmenį sukuriant tokią Europą, kuri garantuos solidarumą, kuri bus arti žmonių ir bus kiekvieno ir kiekvienam. Tai aiškus Sąjungos svarbumo įrodymas kasdieniame kiekvieno Europos piliečio gyvenime.

ES plėtra iki 27 narių sukėlė pokyčius Europoje. Dabar iškelti tikslai skiriasi nuo tų, kurie buvo pradžioje. Iššūkiai, į kuriuos dabar turime reaguoti, tokie kaip globalizacija, gyventojų skaičiaus mažėjimas, kai kurių rajonų žemės virtimas dykuma ar klimato kaita, kartu su padidėjusiu stichinių nelaimių mastu ir dažnumu, reikalauja daug daugiau dėmesio ir pastangų..

Inovacijos irgi kelia naujus šios politikos tikslus, tačiau nepaisant susidūrimo su didesniais iššūkiais didesnėje Europoje, jos biudžetas atitinkamai neišaugo. Tačiau, vardan solidarumo jis buvo adaptuotas, ir tai nuvedė prie to, kad, pvz., regionai, kurie anksčiau buvo įtraukti į 1 tikslą (Objective 1) dabar laikomi pasiturinčiais regionais, neturinčiais teisės gauti paramos dėl savo statistinių duomenų.

Todėl sumažinti atotrūkį tarp regionų reikia suteikiant adekvatų priėjimą prie biudžeto, nepaliekant tam tikrų regionų plačiojoje Sąjungoje likimo valiai.

Lisabonos sutarties priėmimas sustiprino šį poreikį ir tvirtai apsupo įstatymais teritorinės sanglaudos idėją, kuri yra svarbiausias sanglaudos politikos aspektas. Nepaprastai svarbu, kad ši politika spręstų ne vien ekonominės ir socialinės sanglaudos klausimus, bet ir solidarumo tarp regionų ...

(Pirmininkas nutraukė pranešėją)

  Catherine Stihler (PSE). – Gerb. Pirmininke, džiaugiuosi galimybe trumpai pakalbėti apie sanglaudos politikos ateitį, kuri iš esmės yra svarbiausia politikos sritis ir senoms, ir naujoms valstybėms narėms.

Glaudžiai bendradarbiauju su Škotijos vietos valdžios institucijomis spręsdama jų susirūpinimą keliančius klausimus, buvau sužavėta, kad Škotijos vietos valdžios institucijų konvencija (Convention of Scottish Local Authorities (COSLA)) neseniai pritarė ES sutarties projektui vietos valdžios klausimais. Sutartyje pripažįstami vietos savivaldos, taip pat teritorinės sanglaudos principai.

Man nebuvo staigmena, kad regioninė politika buvo viena iš penkių pagrindinių klausimų, kuriuos man pateikė COSLA. Sumažintų ES struktūrinių fondų ir piniginių lėšų kontekste regioninei plėtrai skirti pinigai turėtų būti geriau paskirstyti – kaip dauguma kalbėtojų pabrėžė – vietoje vietos valdžios institucijų, kurios turėtų būti pagrindinės šių fondų skirstytojos. Gerb. Guelleco ataskaita sustiprina vietos valdžios institucijų vaidmenį paskirstant struktūrinių fondų lėšas, pamirštame, kad visa politinė veikla yra vietinė.

  Maria Petre (PPE-DE). – (RO) Gerb. Pirmininke, gerb. Komisare, ataskaitos, dėl kurių diskutuojame ir dėl kurių sveikinu abu pranešėjus, iškelia keletą, mano galva, ypatingos svarbos klausimų: partnerystės tarp miestų ir kaimo dėl bendrų teritorijų subalansuotos ir tvarios plėtros, klausimą dėl chaotiškos miestų plėtros, kuri suardo kraštovaizdį, taip pat nuolatinio žemės praradimo.

Visi šie dalykai, kartu su klimato kaita bei gyventojų nykimu kaime yra iššūkiai, į kuriuos privalome atsižvelgti tiek Europos lygmeniu, tiek vietos administracijos, valdančios šias politikos sritis, lygmeniu.

Kaip Parlamento narys iš Rumunijos, aš entuziastingai remiu idėją, kad ne vien didmiesčiai turi potencialą inovacijoms ir aš paprašiau Komisijos intensyviau dirbti sudarant plėtros planą smulkiems ir vidutinio dydžio miestams.

  Lidia Joanna Geringer de Oedenberg (PSE). – (PL) Dėkoju, gerb. Pirmininke. Ketvirtoji ataskaita dėl ekonominės ir socialinės sanglaudos yra išsamesnė negu jos pirmtakės. Ji pagrįsta daugeliu indikatorių ir suteikia naudingų duomenų palyginimui, paminėdama ir tokias šalis kaip Jungtinės Valstijos, Japonija, Kinija ir Indija.

Nuo pradžios sanglaudos politika vaidino svarbų vaidmenį stiprindama valstybių narių gebėjimus skatinti suderintą plėtrą ir sukurti naujas ir nuolatines darbo vietas. Kol kas anksti įvertinti sanglaudos politikos rezultatus naujose Sąjungos valstybėse narėse, bet yra pagrindo susirūpinti dėl akivaizdaus delsimo panaudoti dabartines struktūrinių fondų lėšas tose šalyse. Konvergencija tarp šalių dažnai maskuoja gilėjančius skirtumus tarp regionų ir jų viduje. Regioniniai ir vietiniai atotrūkiai kyla daugelyje sričių, paveikdami užimtumą, našumą, pajamas, švietimo lygį ir inovacijų potencialą.

Būtina turėti omeny ir socialinę integraciją bei lygių galimybių politiką kiekvienu projektų sanglaudos lygmeniu. Tikiu, kad būsima finansinės sistemos apžvalga duos rezultatų ir padarys prieinamus biudžeto išteklius, reikalingus, kad pasitiktume naujus ambicingus padidėjusios Sąjungos sanglaudos politikos iššūkius.

...

(Pirmininkas nutraukė pranešėją)

  Daniel Dăianu (ALDE). – Gerb. Pirmininke, aš norėčiau pagirti abi ataskaitas, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į prieštaringą požiūrį, susiejant pramonės perskirstymą ES viduje ir struktūrinių bei sanglaudos fondų politiką.

Struktūriniai fondai gali būti traktuojami kaip bendros ES teikiamos subsidijos mažiau išsivysčiusioms sritims. Ar turėtume suprasti, kad regioninė sanglaudos politika kvestionuojama pirmaujančiose ES valstybėse narėse? Kas turėtų atsitikti? Ar menkiau išsivysčiusios ES valstybių narių sritys turėtų sustabdyti infrastruktūros plėtrą iš baimės, kad bus apkaltintos nesąžininga konkurencija?

Remiuosi Financial Times straipsniu, kuris buvo publikuotas praėjusį pirmadienį. Jame rašoma, kad rinkos ekonomika neturėtų tapti džiunglėmis. Viešosios politikos sritys iš tiesų turi atlikti savo vaidmenį, ir ne vien dėl socialinių priežasčių. Tačiau turėtume išlaikyti pusiausvyrą, nes nebūna neklystančios vietinės ar nacionalinės ekonomikos šiame pasaulyje, ir kiek betikėtume socialiniu teisingumu, ne visi piliečiai gali tuo pat metu laimėti toje pačioje vietoje ir visą laiką.

  Antonio De Blasio (PPE-DE). – (HU) Labai dėkoju už teisę pareikšti nuomonę. Gerb. Pirmininke, gerb. Komisare, negali būti jokių abejonių dėl sanglaudos politikos svarbos ir sėkmės. Manau, kad šį požiūrį paremia ir ataskaita, dėl kurios norėčiau pasveikinti nuomonės pranešėją.

Jos tikslas yra sukurti tikrą vienijimąsi, tačiau gyvybiškai svarbu, kad sumos, atidėtos jos įgyvendinimui, būtų veiksmingai panaudotos. Esu įsitikinęs, kad laukiantis įgyvendinimo projektas nelaikomas vertingu vien dėl to, kokio dydžio materiali suma jam atidėta, o dėl to, kiek veiksmingas jis yra.

Veiksmingumas gali būti išmatuotas dviem būdais: kiek jis pasitarnauja vienijimuisi ir kaip gerai suteiktos pinigų sumos panaudojamos panašiems tikslams atskirose šalyse. Pagaliau tam tikras projektas valstybėje narėje negali susilaukti daug kartų didesnės sumos negu kitos šalies. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į šį įvertinimą ir ateityje į faktą, kad veiksmingumas yra sanglaudos politikos stiprinimo pagrindas. Labai jums dėkoju.

  Wolfgang Bulfon (PSE). – (DE) Gerb. Pirmininke, kada piliečiams reikalingas Europos solidarumas? Kada valstybei narei reikalingas Europos solidarumas? Žinoma, nelaimės atveju. Štai kodėl man atrodo nesuvokiama, kad sprendimas, kurį Parlamentas priėmė 2006 m. pritaikyti supaprastinti Solidarumo fondą – kaip nurodyta Sanglaudos ataskaitos 45 dalyje – dar nėra įgyvendintas. Taigi prašau visų – Parlamento ir Komisijos – imtis priemonių, kad Taryba išspręstų šį klausimą labai greitai, nes įvyks kita nelaimė.

  Zita Pleštinská (PPE-DE). – (SK) Jeigu sanglaudos politika turi būti sėkmingai įgyvendinta, turi būti vietiniai veikėjai, sugebantys imtis veiksmų ir mokantys sutelkti pastangas bei maksimaliai įsisavinti Europos lėšas. Todėl valstybės narės turėtų decentralizuoti administravimą, padidinti administracijų įgaliojimus regioniniu lygmeniu ir sumažinti nereikalingą biurokratiją vykdant sanglaudos politiką.

Nors sektorių padalijimo į grupes ir inovacijų polius procesas, duodantis akivaizdžios naudos didesniems sektoriams ir jų kaimynams, gali nuvesti prie keleto integracijos zonų atradimo, pastebimas veiksmingos, paprastos ir erdvėje besiorientuojančios (spatial) paramos smulkesniems sektoriams nebuvimas. Slovakijoje keletas bendruomenių, turinčių mažiau nei 2 000 gyventojų ir esančių geografiškai nepalankiuose regionuose, praras savo vietą keliose veiklos programose bei sanglaudos politikoje.

Kreipiuosi į valstybes nares ir prašau pateikti nešališką sistemą, kuri įtrauktų visus jų regionus, kad visi galėtų aktyviai dalyvauti taikant sanglaudos politiką.

  Reinhard Rack (PPE-DE). – (DE) Gerb. Pirmininke, Komisare, esu nuomonės pranešėjas miestų mobilumo klausimais. Mūsų svarstymuose santykių tarp miestų centrų ir savivaldybių periferijose šis klausimas atlieka svarbų vaidmenį. Mes taip pat žinome, kad nauja valstybė narė turi ypač rimtų problemų organizuodama savo infrastruktūrą tokiu būdu, kad galime eksploatuoti labiau aplinką tausojančias transporto priemones ir negrįžti vėl prie privačių transporto priemonių. Šioje situacijoje norėčiau išreikšti žodžiais konkretų prašymą: kad savo regioninės politikos sistemos ribose Komisija padėtų mums siekti ir rasti sprendimus dėl transporto miestų periferijose ir dėl socialinės sanglaudos naujose valstybėse narėse.

  Danuta Hübner, Komisijos narė. – Gerb. Pirmininke, norėčiau pasinaudodama galimybe šių debatų pabaigoje padėkoti Parlamento nariams už jų visų indėlį. Yra daugybė dalykų, į kuriuos negaliu atsakyti dabar dėl laiko stokos, tačiau kuriuos išsinešiu su savimi. Kalbu apie jūsų susirūpinimą dėl smulkių ir vidutinio dydžio miestų, taip pat apie jūsų iškeltus klausimus dėl miestų transporto plėtros.

Egzistuoja aiški sąsaja tarp praeities ir ateities jūsų ataskaitose. Jūs iš tiesų statote tiltą, todėl norėčiau tarti keletą žodžių dėl stadijos, kuri pasiekta viešosiose konsultacijose dėl ateities Europos sanglaudos politikoje. Mes pradėjome šias konsultacijas 2007 m. rugsėjo pabaigoje ir iki šiol pateikta daugiau negu 100 gerai parengtų pareiškimų ir nuomonių ne vien iš nacionalinių, regioninių bei vietos valdžios pusės, bet ir iš kelių Europos erdvinio planavimo asociacijų, taip pat ekonominių ir socialinių partnerių, akademikų, mokslo įstaigų bei privačių piliečių.

Vienos iš vyriausybių prašymu pratęsėme konsultacijas iki vasario mėn. vidurio, nes nuomonės vis dar rengiamos.

Preliminarus šių nuomonių įvertinimas aiškiai parodo, kad politika susilaukė vyraujančios daugumos įspūdingo palaikymo. Tai byloja apie tiesioginį augimo ir plėtros poveikį, kaip ir faktas, kad ši politika skatina naujus mąstymo būdus ir atlieka labai veiksmingą sverto vaidmenį pritraukiant papildomus finansinius išteklius.

Pastebimas didelis susidomėjimas teikimo mechanizmu ir plačiai taikoma visų principų, kuriuos sukūrėme drauge Europos Parlamente per pastaruosius metus, parama.

Šios politikos poreikiui labai pritariama, nes ši politika padės reaguoti į visus iššūkius, kuriuos šiandien aptarėme ir kurie susiję ne vien su globalizacija, bet ir su demografija, klimatu, energetika, bet ir restruktūrizavimu apskritai, tvirtai remiant integruotą požiūrį.

Vienas iš svarbių klausimų, kuriuos iškėlėte šiandien, yra kaip mes rengsime Žaliąją knygą, kurią Komisija patvirtins rugsėjo mėnesį. Tuomet turėsime ilgą laikotarpį – ko gero, keturis mėnesius – įvairaus pobūdžio diskusijoms, ne vien tinklapyje. Tuo tarpu mūsų tarnybos organizuoja susitikimą su pagrindiniais suinteresuotais subjektais, kuris numatytas balandžio viduryje. Jis padės mums atsižvelgti ir į kitus pasiūlymus.

Būčiau pasirengusi, jeigu būtų poreikis, organizuoti svarstymą Parlamento Regionų plėtros komitete ar kitoje institucijoje, kuri norėtų pasidalinti su mumis savo požiūriu dėl Žaliosios knygos prieš Komisijai ją patvirtinant.

Kitas iškeltas klausimas, taip pat keliantis Komisijai susirūpinimą, buvo dėl statistikos ir indikatorių. Per mūsų analitikų instituciją, ESPON, kurią iš pagrindų sustiprinome ir kuriai dabar skirtas žymiai didesnis biudžetas, mes sieksime aptarti keletą naujų, bei keletą jau nustatytų teritorinės sanglaudos aspektų. Šis darbas vyksta ir mes tikimės greitai turėsią jo rezultatus.

Galiu jus patikinti, kad Komisija tęs ir atidžią tinkamų indikatorių paiešką, kurie bus naudojami papildant tiek BVP, tiek užimtumo indikatorius, taip pat Penktojoje sanglaudos ataskaitoje pasiūlys naują indikatorių derinį.

Labai dėkoju jums už komentarus. Ypač norėčiau padėkoti nuomonės pranešėjams už jų indėlį į debatus – ne tik buvusius, bet ir būsimus.

  Ambroise Guellec, nuomonės pranešėjas. – (FR) Gerb. Pirmininke, kalbėsiu trumpai. Pirmiausia dėl pastebėjimų, susijusių su Žuvininkystės komiteto pateiktomis pataisomis, noriu nedelsdamas pareikšti, kad žuvininkystė kaip sritis yra brangi mano, kaip pakrantėje gyvenančio Europos Parlamento nario, širdžiai, tačiau, deja, mums nepavyko pridėti komiteto pataisų prie teksto, dėl kurio netrukus bus balsuojama. Dėl to apgailestaujame, tačiau manau, kad ir toliau šiam klausimui bus skiriama dėmesio, nes šis sektorius labai svarbus kai kuriems ES regionams.

Norėčiau pareikšti ir tai, kad sanglauda yra viena iš svarbiausių Europos Sąjungos politikos sričių. Manau, kad šituo įsitikinome ir Parlamento rūmuose šį rytą. Tai svarbus dalykas, ypač žvelgiant į perspektyvines užduotis. Komisarė anksčiau minėjo, kad mes nagrinėjame ataskaitą, tačiau akivaizdu, kad mus domina būtent ateitis. Ji supranta mūsų lūkesčius, kurie susiję su teritorine sanglauda, ir ką jie reiškia, nes jie buvo įtraukti į Lisabonos sutartį. Galime pareikšti, kad dabar kamuolys atsidūrė Komisijos kieme, nors, Komisare, žinoma, su mūsų pagalba ir parama. Darbas turi būti atliktas ir atliktas gerai, sutelkus visų mūsų jėgas.

Norėčiau pridurti, kad pats faktas, kad mūsų regioninė politika kaip visuma dabar taps bendrai Tarybos ir Parlamento sprendžiamu klausimu padės mums judėti į priekį kartu, išaiškinant ją mūsų piliečiams, (manau, ši mintis taip pat buvo vieningai išreikšta šį rytą), taip pat įgyvendinant tikrą solidarumą, duodantį naudos regionams, kurie jaučia didžiausią poreikį. Abu šie dalykai buvo labai aiškiai nurodyti šį rytą.

Milžiniška užduotis dar laukia mūsų. Pasitikime politiką, kuri yra labai svarbi Europos Sąjungai.

  Gisela Kallenbach, pranešėja. – (DE) Gerb. Pirmininke, aš irgi norėčiau išreikšti padėką savo kolegoms Parlamento nariams už jų vertingą indėlį bei paramą. Manau, buvo pasakyta, kad, viena vertus, privalome išlaikyti solidarumą, ir kad, kita vertus, turime nukreipti savo darbus – šiuo atveju, sanglaudos politiką – daug veiksmingiau tikrai tvarios plėtros link ir, trečia, turime nuo pat pradžių nuoširdžiai bendrauti su piliečiais.

Ypač norėčiau padėkoti komisarei Hübner. Komisare, jūs aiškiai nurodėte, kad kartu su šiais rūmais, jūs domitės praktiniais žingsniais: integruotu požiūriu, indikatoriais, kurie leidžia gauti pamatuojamus padarinius, teritorinio aspekto apibrėžimą, Žaliąją knygą. Manau, mums ypač prireiks jūsų pagalbos užtikrinant, kad Taryba būtų su mumis bendrame būryje. Dar kartą išreiškiu apgailestavimą, kad šiuose svarbiuose debatuose nedalyvauja nė vienas Tarybos narys.

Išvados, pateiktos šiose dvejose ataskaitose, turi paskatinti priimti Lisabonos strategijos pataisas ir iš esmės paremti naująjį Bendrijos tikslą, kitaip visa tai ir liks tuščiais žodžiais.

Leiskite dar kartą prieš balsavimą paprašyti savo kolegų Parlamento narių: būkime praktiški. Neapsiribokime vėl vien apžvalga ir analize; iškelkime sąlygą, kad reikalaujame integruoto požiūrio skiriant struktūrinių fondų lėšas ir nustatykime aiškius įsipareigojimus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų sumažinimo. Miestuose turi būti įgyvendinami klimato apsaugos uždaviniai, kitaip mūsų pažadai Europos ir nacionaliniu lygmeniu visai nieko verti.

  Pirmininkas. – Debatų pabaiga.

Ataskaitos bus pateiktos balsuoti, balsavimas prasidės po kelių minučių.

Raštiški pareiškimai (142 straipsnis)

  Filip Kaczmarek (PPE-DE), raštu. – (PL) Ekonominės ir socialinės sanglaudos politika yra Europos solidarumo pagrindas. Šis Europos politikos bruožas yra kitų pasaulio dalių regioninės integracijos iniciatyvų pavydo objektas. Unikalus Europos projekto pobūdis didžia dalimi priklauso nuo sanglaudos sąvokos.

Regioninių iniciatyvų Afrikoje ir Pietų Amerikoje atveju nerandama lėšų net simbolinei sanglaudos politikai. Sąjungos plėtros planai dažnai vertinami kaip potencialaus vadovavimo efektyviems veiksmams išraiška siekiant padidinti sanglaudą. Galima beveik neabejotinai pareikšti, kad sanglaudos politika reiškia didžiulę Sąjungos ir jos valstybių narių sėkmę.

Nėra abejonės, kad pačios Sąjungos piliečiai vertina ją pagal tai, kaip jų požiūriu sanglauda įgyvendinama ir kaip pasiekiami jos užsibrėžti tikslai. Daugelyje valstybių narių, ypač tose, kurios prisijungė prie ES tik neseniai, į sanglaudos politiką dedamos labai didelės viltys. Tikimasi, kad solidarumas paaiškės nesąs tik gražus terminas, bet virs konkrečiais įsipareigojimais tiems, kuriems likimas nebuvo labai palankus. Sanglauda taip pat yra instrumentas, kuriuo bus kuriamos lygios galimybės ir puiki Sąjungos reklama.

Jau vien dėl šios konkrečios priežasties mes nesvarstysime finansinių lėšų, skirtų padidinti ekonominę ir socialinę sanglaudą, apribojimo klausimo. Priešingai, turėtume pamąstyti, kaip skirti daugiau finansinių išteklių sanglaudai, kad ir dėl daugelio jai kylančių iššūkių.

  Janusz Lewandowski (PPE-DE), raštu. – (PL) Gerb. Pirmininke, sanglaudos politika nėra viena iš pagrindinių politikos sričių, kurios buvo nuo pat jos įkūrimo pradžios. Ne atsitiktinumas, kad sanglaudos politika buvo sukurta, kad menkiau išsivysčiusios šalys prisijungė prie Europos Sąjungos, nes šios šalys prastai derėjo prie šešių pradžioje buvusių valstybių narių. Nuo to laiko sanglauda įgavo svarbos ir tapo Europos integracijos kolona bei sutarčių ir biudžetų pagrindine tema. Daugiau nei 308 milijardų eurų paskyrimas sanglaudai 2007–2013 m.

Tendencija kvestionuoti šią pagrindinę Sąjungos politikos sritį iškilo pastaruoju metu. Keista, tendencija sutapo su Europos Sąjungos plėtra, kai buvo priimtos Centrinės ir Rytų Europos šalys. Pastarosios turi daugiausia pagrindo užprašyti paramos, dėl istorinių priežasčių. Štai kodėl iš karto nesiūloma atsikratyti sanglaudos politikos, o radikaliai ją perorientuoti dėl tariamo Struktūrinių fondų iššvaistymo ir piktnaudžiavimo šioje srityje. Tai didžiausia klaida, kokią tik galime padaryti! Tvarkos pažeidimus būtina nustatyti ir pašalinti, tačiau kaip tik regionų politika padaro Sąjungos buvimą juntamu 27 valstybėse narėse. Sanglauda reiškia lygių galimybių ir bendradarbiavimo jausmą, todėl neturėtų būti įtraukta į kitas politikos sritis. Minėtoji konkurencijos bei kovos prieš visuotinį atšilimą politikos sritys turi turėti savo atskiras biudžeto eilutes. Nustatymas to, ką reikėtų finansuoti sanglaudos sistemoje, turi likti šalių ir regionų kompetencija. Jie geriau supranta savo pačių poreikius negu Briuselio valdžios institucijos.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE-DE), raštu. – (RO) Komisijos ataskaitoje minimas kaimo gyventojų išnykimas, kurį sukelia darbo vietų trūkumas, išskyrus žemės ūkį arba dėl prastų gyvenimo sąlygų.

Kaimo plėtros fondas kartu su kitais fondais prisideda prie ekonominės ir socialinės sanglaudos. Veiksmingas kaimo plėtrai skirtų lėšų panaudojimas yra tik laikinas šių problemų sprendimas.

Tačiau veiksmingo šių fondų panaudojimo sąlyga yra geresnis potencialių finansinių lėšų gavėjų supratimas.

Informacijos prieinamumas yra dar net svarbesnis naujose valstybėse narėse, kurios dar nesusipažinusios su Bendrijos finansavimo instrumentų panauda.

Norėčiau kaip pavyzdį pateikti Rumuniją, šalį, kuriai atstovauju: tyrimas rodo, kad pusė kaimo gyventojų nieko nežino apie egzistavimą fondų, įkurtų dėl jų ir tik vienas miesto gyventojas iš dešimties žino, į kurią instituciją jai/jam kreiptis, kad gautų priėjimą prie šių lėšų. Gaila, kad Rumunijos vyriausybė neįdėjo pakankamai pastangų, kad informuotų piliečius ir, tuo pačiu, akivaizdu, kad niekas negali to padaryti už Rumunijos vyriausybę.

Tačiau, manau, kad tinkamos prieigos prie informacijos užtikrinimas bei būsimų paramos gavėjų parengimas turėtų būti svarbi tema Komisijos darbotvarkėje, kaip sąlyga siekiant užtikrinti efektyvų priemonių, skirtų sanglaudos politikai, panaudojimą.

  Richard Seeber (PPE-DE), raštu. – (DE) ES plėtra 2004 m. gegužės 1 dieną padidino ekonominį ir socialinį atotrūkį ES viduje. Šių metų sausio mėnesį prasidėjo naujas sanglaudos politikos programavimo laikotarpis. Jo metu bus sutelktas dėmesys į naujus prioritetus ir tikslus: aplinkos apsaugą, konkurenciją ir naujų bei geresnių darbo vietų sukūrimą.

ES sanglaudos politika ketinama per keturias atskiras programas padėti Europai ir jos regionams tapti konkurencingesniems, pvz., per inovacijas, žinių visuomenės plėtrą bei stiprinant ekonominį konkurencingumą. Ketinama ir padidinti regionų patrauklumą investuotojams bei gyventojams palaikant tvarią regionų plėtrą. Turi būti sukurta pirmiausia daug daugiau ir geresnių darbo vietų, o regionai vystomi toliau siekiant paskatinti naujų galimybių išnaudojimą ir sumažinti atotrūkį. Toliau plečiantis ES finansavimas dabar dalijamas 27 valstybėms narėms. Todėl pinigai turi būti panaudojami geriau, veiksmingiau ir skaidriai.

Europos Vadovų Taryba skyrė 307.6 milijardų eurų 2007-2013 m. laikotarpiui. Tai nemaža pinigų suma. Svarbu, kad regionai, turintys plėtros problemų pasiturinčiose valstybėse narėse, tokiose kaip Austrija, taip pat gautų lygią lėšų dalį. Ypač tolesnės paramos reikia kalnuotų vietovių regionams.

  László Surján (PPE-DE), raštu. – (HU) Apžvelgęs paskutinius tris išlyginimo politikos taikymo metus ir pamatęs ne vien gerus dalykus, bet ir taisytinas klaidas, Europos Parlamentas ne tik dairosi atgal, bet ir žvelgia į priekį.

Kad paspartintume neišsivysčiusių regionų plėtrą, turime pakeisti du dalykus. Privalome daugiau dėmesio skirti programų veiksmingumui, įskaitant sukurtos vertės padidinimą veiksmo vietoje. (Reikia toliau tęsti su tuo susijusį teorinį darbą, kad rezultatai būtų kruopščiau vertinami.) Tačiau negalime nutylėti fakto, kad privalome garantuoti daugiau negu dabar skirta išteklių programoms, kurios veiksmingai panaudoja pagalbą, yra nekorumpuotos ir politiškai neangažuotos, laikotarpiui po 2013 m.

Spartesnis neišsivysčiusių regionų išlyginimas yra ne vien tų, kurie juose gyvena interesas, bet ir miestų gyventojų, kurie gyvena labiau išsivysčiusiose srityse, garantuojančiose būtinus išteklius. Todėl kviečiu kolegas Parlamento narius pasekti nuomonės pranešėjo pavyzdžiu ir šiuo klausimu ir nedaryti prieš juos padėto teksto pataisų.

(Posėdis buvo atidėtas 11.55 dėl balsavimo ir toliau tęsiamas 12.05)

PIRMININKAUJA: PÖTTERING
Pirmininkas