Pirmininkas. − Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimas dėl Europos Sąjungos atsako į padėties Kongo Demokratinės Respublikos rytuose pablogėjimą.

  Jean-Pierre Jouyet, einantis Tarybos pirmininko pareigas. − (FR) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, brangioji Benita, ponios ir ponai, žinau, kad mes visi esame susirūpinę padėties Kongo Demokratinės Respublikos rytuose pablogėjimu ir dar kartą primenu, kadangi šį klausimą jau esame aptarę, kad mes vis labiau nerimaujame, todėl ir iškėlėme šį klausimą spalio mėn. jūsų Užsienio reikalų komitete.

Sąjungos užsienio reikalų ministrai šį klausimą išsamiai svarstė Bendrųjų reikalų ir išorinių ryšių taryboje praėjusių metų lapkričio 10 d. ir pirmininkas nutarė šį klausimą įtraukti į darbotvarkę kitoje Bendrųjų reikalų ir išorinių ryšių taryboje, vyksiančioje gruodžio 8 d., dalyvaujant Komisijai, atstovaujamai Louiso Michelio ir Benitos Ferrero-Waldner.

Turiu paminėti, kad padėtis Kongo Demokratinės Respublikos rytuose smarkiai pablogėjo nuo rugpjūčio pabaigos, kai CNDP, sukilėlių lyderio Laurento Nkundos vedama, organizavo Kongo ginkluotųjų pajėgų puolimą. Pastarosios pasirodė nepajėgios pasipriešinti ir paliko ginti civilius gyventojus tik Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgas MONUC.

Sukilėliai sėkmingai pasiekė Gomą, Šiaurės Kivu provincijos sostinę, ir itin išplėtė įtakos teritoriją šioje pasienio su Ruanda provincijoje. Besitęsianti krizė dar kartą parodė galimą nestabilumą, keliamą sukilėlių grupių Kongo Demokratinės Respublikos rytuose: kalbama ne tik apie CNDP, bet ir Hutu FDLR sukilėlius.

Kongo ginkluotųjų pajėgų sutriuškinimas taip pat parodo, kad painios krizės kariniu aspektu išspręsti nepavyks, o kelias susitarimo link reikalauja politinių sprendimų, atsižvelgiant į vietos ir regiono dalyvius. Netrukus prie to grįšiu.

Krizei pablogėjus ir Laurento Nkundos sukilėlių pajėgoms vis smarkiau puolant, Europos Sąjunga ir likusi tarptautinės bendruomenės dalis susitelkė. Neatidėliotinas uždavinys, kaip prisimenate, yra išsaugoti Gomą ir pabandyti stabilizuoti konfliktą. Štai kodėl Komisijos narys Louis Michel asmeniškai nuvyko į regioną. Lapkričio 1 ir 2 d. prie jo prisijungė einantis Tarybos pirmininko pareigas Bernard Kouchner ir David Miliband.

Politinę žinią abu ministrai pristatė Kinšasoje, Kigalyje ir Dar es Salame. Ministrai taip pat nuvyko į Gomą parodyti, kad visas mūsų dėmesys sutelktas į šią krizę, įvertinti priverstinai perkeltų gyventojų reikalavimus ir susitikti su humanitarinėmis organizacijomis, nes nuo atnaujintų kovų pirmiausia kenčia civiliai gyventojai.

Dėl kovos visuotinai pablogėjo humanitarinė padėtis. Apskaičiuota, kad ypač dramatiškomis aplinkybėmis priverstinai perkelta daugiau kaip 250 000 žmonių, o bendras priverstinai perkeltų asmenų skaičius vien tik Šiaurės Kivu provincijoje viršijo vieną milijoną. Be to, paminėtini ir sunkūs žmogaus teisių pažeidimai, kuriuos vykdo sukilėlių grupuotės, įskaitant susidorojimą, plačiai paplitusią seksualinę prievartą, vaikų kareivių verbavimą ir plėšikavimus, vykdomus tiek sukilėlių grupuočių, tiek ir tam tikro skaičiaus Kongo ginkluotųjų pajėgų.

Kovoms atsinaujinus, 2007 m. lapkričio mėn. Kongo Demokratinės Respublikos ir Ruandos sudarytų susitarimų, vadinamų Nairobio procesu, įgyvendinimas nutrūko. Esu tikras, esate su šiuo procesu susipažinę – jame kalbama apie Ruandos Hutu kovą su FDLR sukilėliais, esančiais Kongo Demokratinės Respublikos rytuose. Taip pat žlugo 2008 m. sausio mėn. sudaryta Kongo vyriausybės ir Kongo sukilėlių grupuočių, įskaitant L. Nkundos CNDP, sudaryti susitarimai, vadinami Gomos procesu.

Šiuo metu svarbiausia – spręsti neatidėliotiną humanitarinę padėtį ir užtikrinti galimybę pasiekti priverstinai perkeltuosius. MONUC mandatu pavestas pagrindinis vaidmuo. Šiuo metu ji siekia toliau stiprinti priemones Šiaurės Kivu, o mes savo ruožtu raginame ją ir toliau veikti šia linkme. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius išreiškė prašymą skirti misijai papildomų išteklių ir tartis šiuo klausimu, todėl tikimės rasti išeitį artimiausiu metu, nes diskusijos šiuo klausimu Saugumo Taryboje jau vyksta.

Europos Sąjunga šios neatidėliotinos padėties akivaizdoje iš esmės sustiprino dedamas pastangas humanitarinėje srityje. Daugelis valstybių narių su Komisija išimties tvarka papildomai parėmė nevyriausybinių organizacijų ir Jungtinių Tautų agentūrų, pvz., Pasaulio maisto programos ir Aukštojo komisaro pabėgėlių klausimais, veiklą. Europos Sąjunga (turiu omenyje Jungtinę Karalystę, Belgiją, Italiją ir kt.) papildomai skyrė daugiau kaip 43 mln. eurų oro tiltui, todėl Europa šiuo metu deda daugiausia humanitarinių pastangų krizei įveikti.

Būtina atkurti veiksmus, siekiant rasti ilgalaikį neteisėtų ginkluotų grupuočių Kongo Demokratinės Respublikos rytuose, kitų neteisėtų ginkluotų grupuočių (Kongo ar užsienio šalių) problemos sprendimą. Nepamirškime, kad krizės išspręsti kariniu būdu nepavyks, o sprendimui rasti būtina atnaujinti mano ką tik minėtus Gomos ir Nairobio procesus – tai pagrindas ilgam stabilizuoti padėtį Kongo provincijoje.

Šiuo požiūriu itin svarbu atnaujinti Kongo Demokratinės Respublikos ir Ruandos dialogą ir bendradarbiavimą, todėl norėčiau atkreipti dėmesį į specialiojo Europos Sąjungos atstovo Afrikos Didžiųjų Ežerų regione Roelando Van de Geerio veiklą šiam dialogui atnaujinti. Būtent šiuo tikslu pastaruoju metu tarptautinė bendrija ir Europos Sąjunga sutelkė savo pastangas.

Šios pastangos jau subrandino pirmuosius vaisius: visų pirma atnaujintas Kinšasos ir Kigalio dialogas ministrų lygiu, o Nairobyje lapkričio 7 d. Didžiųjų Ežerų regiono ir Afrikos Sąjungos valstybių iniciatyva suorganizuotas tarptautinis aukščiausiojo lygio viršūnių susitikimas krizei Kongo Demokratinės Respublikos rytuose spręsti. Šiame susitikime dalyvavo Kongo ir Ruandos prezidentai Joseph Kabila ir Paul Kagame.

Šis susitikimas buvo labai sėkmingas. Pirmiausia paminėtinas šio regiono valstybių įsipareigojimas esant reikalui siųsti taikos palaikymo pajėgas į Kongo Demokratinės Respublikos rytus ir esant reikalui, skirti aukšto lygio rėmėjų grupę, kurią sudaro buvęs Nigerijos prezidentas O. Obasanjo ir buvęs Tanzanijos prezidentas B. W. Mkapa.

Per lapkričio 10 d. Johanesburge įvykusį aukščiausio lygio neeilinį viršūnių susitikimą Pietinės Afrikos vystymosi bendrija (SADC) taip pat patvirtino pasirengimą esant reikalui siųsti taikos palaikymo pajėgas į Kongo Demokratinės Respublikos rytus. Europos Sąjunga džiaugiasi Afrikos valstybių įsipareigojimu ir toliau ketina bendradarbiauti su JTO, Afrikos Sąjunga ir Didžiųjų Ežerų regiono šalimis šios krizės sprendimui rasti. Tačiau aiškiai pažymėtina, kad krizę išspręsti pavyks tik skyrus papildomų išteklių taikai stabilizuoti visų pirma Jungtinėse Tautose.

  Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. − (FR) Gerb. pirmininke, visų pirma noriu pasakyti P. van Buitenenui, kad iš tiesų pasižymėjau jo teiginius ir neabejotinai perduosiu jo žodžius savo kolegoms, todėl be abejonės atsakymo sulauksite rytoj.

Gerb. pirmininke, gerbiamieji nariai ir einantis Tarybos pirmininko pareigas, mielasis Jean-Pierrai, šiandien pavaduoju savo kolegą Komisijos narį Louisą Michelį, kuris negalėjo dalyvauti posėdyje dėl sveikatos, tačiau prašė manęs atsiprašyti jo vardu.

Jums žinoma Komisijos nario L. Michelio nuomonė Didžiųjų Ežerų regiono klausimu. Iš tiesų, kaip nurodė einantis Tarybos pirmininko pareigas, jis buvo pirmasis nuvykęs į Kongo Demokratinę Respubliką ir Ruandą praėjusių metų spalio 30 ir 31 d., pačiame krizės įkarštyje. Šios diplomatinės misijos metu kilo idėja surengti Nairobio konferenciją, kurios išvados suteikia mums naujų galimybių krizei įveikti.

Dėl galimo Komisijos atsako norėčiau pasidalinti su jumis padėties analize dviem aspektais, nors šie ir yra labai panašūs į Tarybos pirmininko nurodytuosius.

Visų pirma humanitariniu lygiu: tarptautinė bendruomenė ir Europos Sąjunga šiuo metu rengiasi atsakui į krizę. Komisija nedelsiant skyrė 6,3 mln. eurų neatidėliotiniems poreikiams tenkinti. Tačiau išliekame itin budrūs, kad galėtume pritaikyti šią sumą padėčiai keičiantis. Apskritai humanitariniais poreikiais Kivu yra pasirūpinta ir pasakytina, kad humanitarinės agentūros bendradarbiauja iš tiesų gerai.

Lapkričio 14 d. Komisija ir valstybės narės Marselyje bendrai paskelbė skirsiančios bendrą 43,5 mln. eurų papildomą indėlį kovai su šia krize.

Kita vertus, didžiausia problema susijusi su galimybe pasiekti gyventojus ten, kur toliau vyksta Kongo ginkluotųjų pajėgų, jų Mai-Mai sąjungininkų ir Ruandos demokratinio išsivadavimo pajėgų (FDLR) bei Nacionalinio liaudies gynybos kongreso (CNDP) kovos, nes nė viena pusė nesilaiko ugnies nutraukimo.

Antra, kalbant politiniu ir kariniu lygiu, KDR rytuose karinis sprendimas neįmanomas. Galima kalbėti tik apie dialogu pagrįstą ir suderintą politinį sprendimą. Tai rekomendavo ir šio regiono šalys lapkričio 7 d. įvykusiame Nairobio aukščiausio lygio viršūnių susitikime. Atrodo, kad to pirmiausia siekė ir CNDP sukilėliai, ir didžioji dalis Kinšasos politinės valdžios, pvz., Nacionalinė asamblėja.

Todėl Komisija labai teigiamai vertina Didžiųjų Ežerų šalių valstybių vadovų aukščiausio lygio viršūnių susitikimo išvadas, visų pirma sprendimą įtraukti Afrikos diplomatiją aukščiausiu lygiu ieškant krizės sprendimo ir tikrinimo priemonėms nustatyti, kad šio regiono valstybių vadovai galėtų stebėti įvykius ir laiku į juos reaguoti.

Šia prasme itin daug vilčių teikia visiškai neseniai įvykęs O. Obasanjo apsilankymas regione. Apsilankymo metu dar kartą buvome patikinti dėl tam tikrų regiono šalių karinio įsikišimo galimybių ir gavome garantijų iš prezidento J. Kabilos, kad Kinšasa bus pasirengusi išklausyti CNDP reikalavimų ir įsitraukti į dialogą. Apsilankymo metu taip pat išklausyta CNDP nusiskundimų, o generolas L. Nkunda dar kartą patvirtino pasirengimą laikytis ugnies nutraukimo ir imtis visko, kas įmanoma, kad humanitarinė pagalba būtų pristatyta į jo kontroliuojamas teritorijas.

Todėl itin svarbu neprarasti dabartinės politinės veiksmų spartos ir atlikti viską, kas įmanoma, norint įgyvendinti skirtingų veikėjų deklaracijas. Todėl dabar atėjo metas imtis svarbiausių šalies rytuose siaučiančios krizės priežasčių, kurios visiems žinomos: FDLR buvimas, organizuotas išteklių grobimas, politinis bendruomenių ir mažumų nepasitenkinimas. Visas šias idėjas būtina suderinti.

Šiuo klausimu itin svarbi visos tarptautinės bendruomenės parama diplomatinėms pastangoms, kurių imtasi po Nairobio aukščiausiojo lygio viršūnių susitikimo. Taip pat būtina koordinuoti tarptautines pastangas ir suteikti erdvės prezidentų O. Obasanjo ir B. W. Mkapos deryboms pratęsti.

Taip pat svarbu pabrėžti MONUC vaidmenį. Pažymėtina, kad ne MONUC tenka atsakomybė už įvairius piktnaudžiavimus valdžia. Iš tiesų MONUC atlieka svarbų vaidmenį nepaisant skiriamų išteklių ir jos veiklai nustatytų apribojimų. Ji taip pat yra nepakeičiama, nes siekia užtikrinti taiką, o ne veltis į karą.

Kita vertus, dar svarbiau paremti dedamas pastangas jos mandatui sustiprinti, kai artimiausiu metu šis klausimas bus svarstomas Saugumo Taryboje. Mūsų manymu, mandatą reikėtų išplėsti ir jam priskirti, pvz., gamtinių išteklių plėšimo kontrolę, o svarbiausia, kaip nurodė Tarybos pirmininkas, – padidinti jai skiriamus išteklius.

  Jürgen Schröder, PPE-DE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, šiuo metu esame istorinės finansų krizės liudytojai. Vis dėlto vos per keletą savaičių pavyko surengti G20 susitikimą, pasiekusį konkrečių rezultatų. Pirmiausia paminėtina tai, kad nuspręsta skirti 2 proc. BVP ekonomikai skatinti ir finansų sektoriui padėti.

Kita vertus, nepavyko įvykdyti įsipareigojimo skirti 0,7 proc. BVP vystymui. Priešingu atveju KDR neabejotinai būtų geriau išsivysčiusi ir veikiausiai būtų iš viso pavykę išvengti paties konflikto. Tačiau būkime realistai. Šiuo metu neturime laiko Kivu vystymo aptarti: šiuo atveju kalbama tik apie humanitarinę krizę. Per paskutines keletą savaičių priverstinai perkelta dar du šimtai penkiasdešimt tūkstančių žmonių. Žmonės miršta tiesiogiai ar netiesiogiai dėl kovų, cholera ir kitos ligos sparčiai plinta.

Nuo 2005 m. JTO patvirtino įsipareigojimo apginti koncepciją. JTO į KDR išsiuntė taikos palaikymo pajėgas MONUC. MONUC, turinti 17 000 karių, yra didžiausia pasaulyje taikos palaikymo misija, veikianti pagal tvirtą 7 straipsnio mandatą. Tačiau ką gali MONUC? Kareivių ir įrangos lygis labai žemas, o KDR teritorija didžiulė. Todėl visiškai pritariu raginimui sustiprinti MONUC, tačiau tam iš tiesų prireiktų daugelio mėnesių. Per tą laiką žus daug žmonių. Dėl šios priežasties siūlau išsiųsti trumpam laikui Europos Sąjungos pajėgas, norint operatyviai stabilizuoti padėtį regione, kol MONUC sustiprinimas bus parengtas ir pasieks skirtą vietą.

  Alain Hutchinson, PSE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, einantis Tarybos pirmininko pareigas, Komisijos nare, ponios ir ponai, visų pirma čia šiose tyliose diskusijose, labai patogioje aplinkoje norėčiau nupiešti jums tikrąjį paveikslą, nes pastaruoju metu man ten teko lankytis tris kartus.

Šiuo metu ten, mums diskutuojant, klesti prievarta, prievartavimai ir mirtys. Šiuo metu ten kasdien tenka su tuo susidurti daugeliui piliečių, kuriems lemta gyventi šioje siaubingoje pasaulio dalyje. Man atrodo, kad ne laikas rodyti iškalbą, o metas veikti. Mano manymu, šis nešvarus karas visiškai nėra etninis, kaip kai kas linkęs sakyti. Etninius karus visuomet galima sukurti, nes jie tinka mums, Europos gyventojams. Jei kalbama apie etninius karus, vadinasi, Afrikos gyventojai kovoja tarpusavyje ir tai nebe mūsų problema. Ne, ten vykstančio karo ištakų reikėtų ieškoti deimantų, ir aukso kasyklose. Jos ir toliau veikia ramiai ir efektyviai, nepaisant vykstančių žudynių. Iš šių kasyklų mineralai eksportuojami pačioje JTO pajėgų panosėje, iš Goma oro uosto arba keliu į Kigalį, todėl nedidelė grupė žmonių iš to ir toliau labai sparčiai turtėja. Karas susijęs būtent su tuo.

Šis klausimas yra svarbiausias karui sustabdyti. Kaip galima uždaryti šias kasyklas ir kokių priemonių reikia šiai gėdingai prekybai sustabdyti? Galėtume grįžti prie deimantų srityje taikytų procesų, pvz., Kimberley proceso. Manau, kad dalis mūsų kolegų Parlamento narių apie tai kalbės.

Per pastaruosius dešimt metų (nors šiuos duomenis kai kurie ginčija, užtikrinu jus, kad juos galima nesunkiai patikrinti) daugiau kaip 5 mln. Kongo gyventojų šiame regione mirė smurtine mirtimi, tapę tiesioginėmis karo aukomis arba nukentėję nuo su karu susijusių priežasčių, pvz., ligų ir pan. Tuomet kyla klausimas, kam karas naudingas ir kam naudinga jį tęsti. Manau, tai pirmas svarbus klausimas.

Iš Europos Sąjungos pozicijos, mano ir mano frakcijos nuomone, reikėtų kelti tris svarbius klausimus. Pirma, iš tiesų privalu remti ilgalaikes taikos pastangas. Sacharovo premijai nominavome Abbot Malu Malu, nes šis asmuo jau ilgą laiką siekia rasti taikų šio regiono problemų sprendimą. Gomoje jam pavyko sukviesti ne tik CNDP (nes CNDP atėjo, išėjo, grįžo ir vėl išėjo), bet ir visą sukilėlių judėjimą ir KDR vyriausybę. Mano manymu, tai svarbu. Pažymėtinas Nairobio procesas ir neseniai vykęs Nairobio aukščiausio lygio viršūnių susitikimas, apie kurį užsiminė ir Komisijos narė.

Mano manymu, šias pastangas derėtų remti, kaip ir mūsų Komisijos narį Louisą Michelį, kuris deda didžiules pastangas šioje srityje (tenka tai pripažinti, nors jis yra liberalas, o aš – socialistas).

Antra, būtina bet kokia kaina apginti šalies gyventojus. Mums teigia, kad MONUC nekeliama užduotis kariauti, jai skirta palaikyti taiką. Galimas daiktas, tačiau MONUC suteiktas 7 straipsnio mandatas. Padėtis skiriasi nuo 1994 m. Kigalio, kai nieko nebuvo galima padaryti, tad beliko bejėgiškai stebėti žudynes. Dabar suteiktas 7 straipsnio mandatas, o MONUC misija – apginti civilius gyventojus. Tai štai – civiliai gyventojai žudomi, o MONUC nė nekrustelėjo. Visiškai neseniai, kaime, kurio pavadinimo dabar neprisimenu, tikros žudynės įvyko greta MONUC stovyklos.

Todėl MONUC būtina sustiprinti Europos pajėgomis. Būtent tokios nuomonės laikosi mano frakcija. Bet kokiu atveju rengiamės pateikti atitinkamą pakeitimą.

Manau, ir turėsiu labai trumpai pasakyti, kad neabejotinai būtina priimti sprendimus, reikalingus sustabdyti mineralų naudojimą ir prekybą Būtent čia iš esmės reikėtų ieškoti šiuo metu vykstančių žudynių priežasčių.

  Thierry Cornillet, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, Komisijos nare, atrodo, kad šis pasaulio kraštas prakeiktas ir, kaip labai tiksliai pasakė Alain Hutchinson, nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios čia žuvo beveik penki milijonai žmonių.

Ši vieta primena mirties kamerą – masinės žudynės Šiaurės Kivu, Ugandoje, Ruandoje ir Burundyje – atrodo, pabaigos nematyti, o žudynės tęsiasi metų metus. Žinau, kad tos pačios priežastys visuomet sukelia tas pačias pasekmes. Etniniai konfliktai kyla, nes daugeliu atvejų mūsų nubrėžtos sienos dirbtinės. Galime kalbėti apie tam tikrą perdėtą nacionalizmą: visi siekia būti mažuoju Napoleonu III ir vykti į nuotykius Meksikoje, siekiant pamiršti savo šalies problemas. Be abejo, kaip nurodė Alain, svarbūs ir pinigai, kai turtai visiškai neatitinka šios vietos. Taip pat galime kalbėti apie pamišimą, nes nėra kitų būtų įvardinti Viešpaties gelbėjimo armijos veiksmus.

Taigi, ko imsimės? Na, taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į Komisijos nario L. Michaelio veiksmus, kuris šiuo klausimu domisi jau ilgą laiką. Stebėjome jį dirbant susitikimuose Kigalyje ir Kinšasoje, o tai vedė prie Nairobio. Taip pat paminėtina SADC ir O. Obasanjo. Matysime ne vieną diplomatinį aukščiausio lygio viršūnių susitikimą. Kita vertus, ar vien dėl to galime pasikliauti savo diplomatija? Mūsų laukia labai sudėtinga humanitarinė padėtis.

Kadangi esu paskirtas Parlamento nuomonės referentu humanitarinės pagalbos klausimais, tuo tikslu lapkričio pradžioje nuvykau į Kinšasą ir susitikau su naujuoju socialinių reikalų ir humanitarinės veiklos ministru Botswaliu Lengomu. Taip pat susitikau su Apollinairu Malu Malu, kuriam vos neįteikėme Sacharovo premijos. Jis atsakingas už Amani programą. Tačiau svarbiausia nepamirškime mūsų laukiančių didelių humanitarinių pastangų.

Taigi, ko iš tiesų imamės? Ar tikrai darome viską, ką turėtume? Ką veikia MONUC, kuri atrodo visiškai teisi? 17 000 žmonių su 6 000 šioje vietoje atitinka ginkluotą tankų diviziją. Negi atsiras dar manančių, kad to nepakanka suteikti galimybę gauti humanitarinę pagalbą, nors visi žinome, kokią didžiulę teritoriją reikia apginti.

Todėl galime kalbėti tik apie diplomatinį sprendimą. Būtina paremti Afrikos sprendimą darant prielaidą, kad mums pavyks jį įgyvendinti. Neabejotina, kad privalome užtikrinti ugnies nutraukimą, kad galėtume pateikti humanitarinę pagalbą. Priešingu atveju humanitarinė pagalba savo tikslo nepasieks. Taip pat būtina sustabdyti pajamų šaltinius. Savaime suprantama, būtina uždaryti kasyklas, tačiau taip pat pareikšti kritiką bendrovėms Vakaruose, perkančioms kolumbitą ir kitus mineralus, už kuriuos perkami ginklai. Neabejotinai privalome visiškai paremti taikos iniciatyvas ir išreikšti nuolatinį, o ne kartais neapibrėžtą politinį interesą.

Pabaigoje noriu pasisakyti už gerokai platesnį karinį dalyvavimą taikai įtvirtinti. Ši užduotis tenka tik Jungtinėms Tautoms. Mano manymu, Europos Sąjungai kartais pavykdavo įtikinti Jungtinių Tautų Organizaciją dėl joms tenkančių pareigų.

  Seán Ó Neachtain, UEN frakcijos vardu. – (GA) Gerb. pirmininke, dabartinė padėtis Kongo Demokratinės Respublikos rytiniame regione blogėja kasdien, ir tai kelia didžiulį tarptautinės bendruomenės susirūpinimą. Kivu provincijoje priverstinai perkelta daugiau kaip pusantro milijono žmonių. Tai parodo problemos mastą.

Remiu Europos Sąjungos specialiojo atstovo Afrikos Didžiųjų Ežerų regione Roelando Van de Geerio ir buvusio Nigerijos prezidento O. Obasanjo pastangas dalyvaujant intensyviose derybose su šiose prievartos veiksmuose dalyvaujančiomis politinėmis ir karinėmis grupuotėmis.

Prašau Afrikos Sąjungos imtis tolesnių priemonių taikai Didžiųjų Ežerų regione užtikrinti.

Ruandos ir Nairobio vyriausybės 2007 m. lapkričio mėn. pasirašė taikos susitarimą, kad būtų panaikintas abiejų šalių santykiams būdingas priešiškumas. Būtina šį susitarimą įgyvendinti, tačiau pirmiausia būtina nutraukti prievartą.

Europos Sąjunga skiria Didžiųjų Ežerų regionui daugiau pinigų negu bet kuri kita organizacija ar šalis. Prašau Europos Komisijos nario, atsakingo už vystymą, Louiso Michelio ir Tarybos imtis priemonių kovoms nutraukti ir taikai įtvirtinti.

  Frithjof Schmidt, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, žiaurios kovos Kongo rytuose nėra paprasčiausia pilietinis karas. Tai ir regioninis konfliktas, kuriame dalyvauja daugelis kaimyninių šalių. Ši kova taip pat susijusi su strateginės reikšmės žaliavomis, pvz., kolumbitu, reikalingu mūsų mobiliesiems telefonams, DVD grotuvams ir kompiuteriams gaminti. Kova taip pat susijusi su auksu, deimantais, kobaltu ir vertinga mediena. Tai ir yra pagrindinės šio konflikto priežastys. Ką galima ir būtina padaryti? Būtina sustiprinti Jungtines Tautas, kad šios sugebėtų vykdyti savo įsipareigojimus ir apsaugotų civilius gyventojus nuo visų šiame regione veikiančių ginkluotų karių. Jungtinių Tautų misijai Kongo Demokratinėje Respublikoje (MONUC) reikalingas aiškesnis mandatas, daugiau įrangos ir žmonių. Europos Sąjungos valstybės narės jau ne kartą atmetė raginimus per pastaruosiu keletą metų papildomai aprūpinti MONUC. Kita vertus, susidūrėme su aštria MONUC nesėkmių ir klaidų kritika. Būtina liautis taikius šiuos dvigubus standartus. Šiuo metu mums nereikia atskiro ES karinio kontingento. Mums reikia aprūpinti MONUC, todėl su susidomėjimu klausiau ir pritariu Tarybai ir Komisijai, kurios ketina pasielgti būtent taip.

Antras svarbus klausimas – būtina griežtai ir tarptautiniu lygiu stebėti žaliavų iš Kongo gavybą ir prekybą. Būtina stebėti šioje prekyboje dalyvaujančias tarptautines bendroves, kurios gauna pajamų iš žaliavų gavybos Konge, ir priversti jas laikytis skaidrumo. Be abejonės, paminėtina jau veikianti oficiali JTO ekspertų grupė neteisėto gamtinių išteklių naudojimo Konge klausimais. Ši ekspertų grupė parengė daugelį rekomendacijų, taip pat pasiūlė taikyti sankcijas dalyvaujantiems asmenims ir bendrovėms. Europos Sąjunga privalo siekti šios JTO rekomendacijos įgyvendinimo. Taip pat, konkrečiai ir šioje su importu į ES susijusioje srityje, galime veikti savarankiškai ir aktyviai įgyvendinti šias JTO rekomendacijas.

Trečias klausimas – būtina tęsti iniciatyvą surengti tarptautinę konferenciją Didžiųjų Ežerų regiono klausimu. Ilgalaikės taikos regione galime tikėtis tik užtikrinę politinį bendradarbiavimą ir ekonominę integraciją. Europa gali ir privalo imtis lemiamo vaidmens.

  Tobias Pflüger, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, šiame kare fiziškai dalyvauja daugelis aplinkinių šalių. Visų pirma tiesiogiai dalyvauja Kongo vyriausybės kariai, nereguliariosios pajėgos ir Angolos kariai, kuriems priešinasi generolas L. Nkunda, tutsių kariai ir Ruanda. Šiame regioniniame kare dalyvauja ne tik Kongo rytai.

Viena aišku: Kongo vyriausybė iki šiol buvo nepasirengusi tiesiogiai derėtis su sukilėliais. Būtent šia kryptimi reikia dirbti. Labai svarbu ištirti tikrąsias konflikto aplinkybes. Pats Vokietijos prezidentas minėjo, kad šis konfliktas kilo dėl žaliavų. Čia labai svarbi žalia nafta, auksas, deimantai, varis, kobaltas, kolumbitas, cinkas, alavas ir pan.

Svarbiausia ir tai, kas iš tikrųjų turi atitinkamas licencijas šioms medžiagoms. Būtina imtis veiksmų šių bendrovių atžvilgiu. Noriu paminėti vieną jų: Niurnberge veikiančią bendrovę Gesellschaft für Elektrometallurgie mbh, jai tiesiogiai priklauso viena iš pagrindinių kasyklų, dėl kurios vyksta šis konfliktas.

Norėčiau trumpai paminėti Jungtinių Tautų misijai Kongo Demokratinėje Respublikoje (MONUC) tenkantį vaidmenį, nes atrodo, kad šiuose rūmuose visuotinai reiškiami raginimai aprūpinti MONUC. Kiek teko domėtis, iš tiesų pati MONUC kelia problemų, o ne prisideda prie jų sprendimo. Pati MONUC nurodo, kad padėtis peraugo į kovą keturiais frontais. MONUC vaidmuo turėtų būti visiškai skirtingas. O tuo tarpu iš Human Rights Watch sužinojome, kad MONUC kareiviai iš Indijos ir Pakistano tiesiogiai prekiauja su nereguliariosiomis pajėgomis ir aiškiai dalyvauja konflikte dėl žaliavų. Tai visiškai neleistina. MONUC vaidmuo turi būti visiškai kitoks ir neutralus. Atsižvelgiant į tai nederėtų reikšti siūlymų aprūpinti MONUC.

Norėčiau dar kartą nurodyti, kad Kongui teko svarbus vaidmuo praeityje, ankstesnėje Europos Sąjungos operacijoje. Tuo metu mums teko pasirūpinti rinkimų saugumu, o J. Kabila tapo prezidentu – dabar to paties J. Kabilos kariai smarkiai eskaluoja padėtį. Atsižvelgiant į tai būtina griežčiau vertinti dabartinį ES vaidmenį pirmą kartą ateinant į valdžią J. Kabilai. Mano nuomone, ES veiksmai sukėlė labai daug problemų. Būtina aiškiai išreikšti, kad dalis kritikos šiuo požiūriu taip pat tenka J. Kabilai ir jo kariams.

Pagrobto dienraščio Frankfurter Allgemeine vietos korespondento pranešimas buvo labai įdomus. Jame puikiai apibūdinta konflikto esmė. Šiame straipsnyje kalbama apie oficialių ir neoficialių karių sąveiką, vadinasi, raginimai aprūpinti MONUC yra visiškai beprasmiai, nes reikia spręsti būtent konflikto priežastis.

  Bastiaan Belder, IND/DEM frakcijos vardu. – (NL) Gerb. pirmininke, vakar vakare man pavyko tiesiogiai pabendrauti su patyrusiu pagalbos darbuotoju apie karą Kongo rytuose. Jam krizė Šiaurės ir Pietų Kivu yra puikiai pažįstama. Jo pasakojimas, visiškai nesiekiant vyraujančio vargo, suteikia trupinėlį vilties. Teikia vilčių tai, kad daugiau kaip prieš savaitę Kongo prezidento apsauga, bendradarbiaudama su policija, sulaikė plėšikaujančius vyriausybės kareivius. Tai teikia vilčių, kad Kongo vyriausybė imasi įvesti tvarką, o šiuos įvykius Europos Sąjungai derėtų atskirai skatinti ir remti.

Kitas vilčių teikiantis dalykas – tai, kad sukilėlių lyderiui L. Nkundai iki šiol nepavyko mobilizuoti ir sutelkti tutsių Pietų Kivu savo valdžios ambicijoms patenkinti. Mano kalbintas asmuo mano, kad tai rodo, jog tutsiai save priskiria Kongo valstybei ir civiliams gyventojams.

Trečiasis vilties teikiantis dalykas – religinės susitaikymo iniciatyvos vietos ir provincijos lygiu. Šiose platformose aktyviai dalyvauja išrinktosios valdžios institucijos, tradicinės institucijos ir genčių atstovai. Šios platformos Šiaurės ir Pietų Kivu nusipelno dvigubos Europos paramos: tiek finansinės paramos, tiek profesinio indėlio konfliktams spręsti. Siekiant suteikti veiksmingą humanitarinę pagalbą abiejuose Kivu regionuose, itin svarbu įtraukti vietos valdžios institucijas, vadinasi, abi vietos lyderių grupuotes, tradicinių genčių atstovus ir išrinktas valdžios institucijas.

Mano kalbintas asmuo, remdamasis savo asmenine patirtimi, pabrėžia, kad nepaisant visų karo konfliktų ir net žmonėms traukiantis šios valdžios struktūros ir toliau veikia, todėl jis prašo nedelsiant skirti grynųjų pinigų didžiuliam pabėgėlių skaičiui Šiaurės ir Pietų Kivu kaimuose ir patiems kaimo gyventojams. Galiausiai mano šaltinis nurodo: „jei turi pinigų, gali gauti maisto. Keista, tačiau kur nors visuomet prekiaujama. Konge galima puikiai dirbti dalinant grynuosius pinigus. Tai nepadaro žmonių priklausomais, nes jie gali savarankiškai spręsti, kam pinigus išleisti. Tokiu būdu skatinama vietos ekonomika, o pinigai panaudojami nedelsiant. Tam, kad visas procesas vyktų sklandžiai, kreipiamės ir bendraujame su išrinktais kaimo komitetais, kurie pasirengę nurodyti labiausiai skurstančius.“

Baigus šias diskusijas ir atsižvelgiant į širdžiai malonias Europos pastangas, kuriomis siekiama sutaikinimo, Šiaurės ir Pietų Kivu, kaip ir viso Kongo, laukia ateitis. Todėl norėčiau paraginti Tarybą, Komisiją, Europos Parlamentą ir visas Europos institucijas nuoširdžiai atlikti tai, kas reikalinga.

  Koenraad Dillen (NI). - (NL) Gerb. pirmininke, neverta dabar aptarinėti, kokia, mūsų manymu, tragiška padėtis Kongo rytuose. Turėtume vadinti daiktus tikraisiais vardais ir, be abejonės, kelti klausimą, ar Europa, visų pirma Prancūzija, Belgija ir kitos šalys, kurių reputacija šiose šalyse itin prasta, turėtų dalyvauti. Mano manymu – ne, nes ką gi pastebėjome? Konge Europa dar kartą įrodė esanti pasidalinusi ir silpna, taip pat visiškai paneigė net bendros užsienio ir saugumo politikos galimybę. Iš tiesų derėtų prisiminti, kad šiuo metu Tarybos pirmininko pareigas einančios šalies sostinės Paryžiaus iniciatyva visiškai neseniai Vokietijoje sulaikytas Ruandos prezidento P. Kagamio protokolo skyriaus vadovas už pasikėsinimą 1994 m. nužudyti prezidentą J. Habyarimaną. Jis laikomas viena konflikto šalių. Net ir mano šalis, Belgija, elgiasi nesąžiningai, nes tik vakar Belgijos užsienio reikalų ministras Karel De Gucht griežtai sukritikavo Europos Komisijos nario, atsakingo už vystymą ir humanitarinę pagalbą Louiso Michelio politiką Kongo klausimu. Cituoju Karelą De Guchtą: „Jei dabartinė padėtis Konge – L. Michelio politikos rezultatas, tai išties šis tas ypatinga. Padėtis dar niekad nebuvo tokia niūri.“

Ponios ir ponai, būtent taip pasisakė vienas iš Komisijos nario politinių sąjungininkų. Šioje kakofonijoje belieka daryti išvadą, kad civilių gyventojų apsaugą pirmiausia reikėtų pavesti Afrikos Sąjungai (kurią būtina remti) ir JTO misijai Konge. Europai nederėtų siųsti savo karių į šį regioną.

  Colm Burke (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, pritariu savo kolegoms, kurie reiškia didžiulį susirūpinimą atsinaujinus Kongo kariuomenės ir sukilusių nereguliariųjų pajėgų Šiaurės Kivu ir KDR kovoms. Įvykus šiam prievartos proveržiui Šiaurės Kivu, JTO taikos palaikymo misija (MONUC) veikė šioje šalyje, tačiau jos veikla gerokai pasunkėjo.

Humanitarinė padėtis itin sudėtinga, kai daugiau kaip 1,5 mln. viduje perkeltų asmenų gyvena Kivu provincijoje. Pasaulio maisto programos ir kitų NVO veikla siaučiant prievartai tapo gerokai apribota. Prie plataus masto vagysčių, prievartavimų ir civilių gyventojų žudymų prisideda vyriausybės ir sukilėlių pajėgos.

MONUC suteiktas JTO įstatų 7 straipsnio mandatas užtikrinti civilių, kuriems gresia neišvengiamas fizinės prievartos pavojus, apsaugą. Tačiau misijai nepakanka išteklių ir karių skaičiaus mandatui vykdyti. Tarptautinė bendruomenė ir JTO Saugumo Taryba privalo sustiprinti MONUC ir skirti reikiamas medžiagas ir žmones, kad ši galėtų vykdyti savo misiją. Dabar, Europos Sąjungai nusprendus nesiimti veiksmų dėl kitos ESDP misijos, norint atsakyti į plintančią prievartą KDR, norėčiau paraginti Europos Sąjungą stiprinti bendradarbiavimą su MONUC kaip įmanoma labiau.

Dabartiniame Prancūzijos parengtame JTO Saugumo Tarybos rezoliucijos projekte siūloma laikinai padidinti MONUC leistiną karinę jėgą 2 785 karinio personalo nariais. Padidinus misiją, maksimalus leistinas MONUC karių ir policijos skaičius (jau dabar ši misija yra didžiausios JTO taikos palaikymo pajėgos pasaulyje) padidėtų iki 20 000. Misija veiktų Vakarų Europai apytiksliai prilygstančioje teritorijoje.

Raginu JTO saugumo tarybą kaip įmanoma greičiau balsuoti dėl šios rezoliucijos, atsižvelgiant į dabartinių įvykių KDR svarbą. Mane itin jaudina žudynės, nusikaltimai žmonijai ir lytinės prievartos prieš moteris ir mergaitės KDR rytų provincijoje veiksmai, todėl aš raginu visas atitinkamas nacionalines ir tarptautines institucijas patraukti šių nusikaltimų vykdytojus atsakomybėn.

  Ana Maria Gomes (PSE). – (PT) Nauji siaubingi įvykiai Kivu ir tarptautinės bendruomenės nesugebėjimas jų nutraukti sukrečia – kaip ir Ruandos ir Kongo lyderių gobšumas, nes jie siekia, kad organizuoto chaoso padėtis išliktų ir padėtų paslėpti pragaištingo regiono gamtinių išteklių grobimą.

Ko gali imtis Europos Sąjunga? Ką ji gali pasiūlyti šaliai, šiuo metu turinčiai įvairių Europos saugumo ir gynybos politikos (ESGP) misijų ir kurioje pirmieji demokratiniai rinkimai įvyko tik dėl Europos Sąjungos paramos? Ką galima pasiūlyti šaliai, kuri jau dabar gauna milijonines vystymui ir humanitarinei pagalbai skirtas sumas? Ką galima padaryti itin didelės strateginės svarbos šaliai, kur penki mln. žmonių jau žuvo dėl barbariškos prievartos pastaraisiais metais?

Europos Sąjunga privalo padaryti žymiai daugiau negu minimumą, dėl kurio nuspręsta prasidėjus paskutinei karinių veiksmų eskalacijai. Nepakanka vien padidinti humanitarinę pagalbą ir pradėti diplomatines iniciatyvas, kuriose pažadai nusiginkluoti ir sąžiningumo deklaracijos kartojami jau n-tajį kartą.

Europos Sąjunga privalo skubiai stiprinti MONUC (Jungtinių Tautų Organizacijos misiją Kongo Demokratinėje Respublikoje), norint atgauti prarastą patikimumą ir veiksmingumą. Tam nepakanka pateikti rezoliucijų projektus Saugumo Taryboje. Europos Sąjunga privalo nedelsiant imtis veiksmų kartu su DPKO (Jungtinių Tautų taikos palaikymo operacijų departamentu) ir suteikti įrangą bei jai reikalingus kareivius MONUC sustiprinti.

Jei procesas Niujorke ir reali padėtis tai pateisins, ES negali atmesti galimybės išsiųsti ESDP karinės misijos. Privalome apsaugoti tai, kas svarbiausia – negalinčių apsiginti civilių gyvybes, kuriems tarptautinė apsauga reikalinga nedelsiant.

Tai turi liautis! Būtina imtis veiksmų ir užkirsti kelią genocidui Ruandoje ir žudynėms Konge.

  Luca Romagnoli (NI). – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl ES atsako į krizę Konge yra kaip visuomet veidmainiški ir neveiksmingi. Už Laurento Nkundos veikia Ruanda ir Uganda, šalys, kurias visuomet domino šis regionas ir jos keletą kartų pastaruoju metu net mėgino jį užgrobti: po žeme esantys ištekliai ir ištekliai KDR rytuose yra pernelyg dideli, kad juos būtų galima palikti kitiems.

Nuo sausio iki šiol, palyginti su 2007 m., įsigyta tris kartus daugiau ginklų, ir nė vienas jų, bent jau Ruandos sektoriuje, nebuvo skirtas sukilėliui Laurentui Skundai. Rezultatus matome patys. Tačiau jau daugelį metų Vašingtonas daugiausia dėmesio skyrė Didžiųjų Ežerų regionui, o tai pasireiškė per paramą pirmiausia Ugandai ir Ruandai. Pvz., didžiausia JAV ambasada Afrikoje veikia Kampaloje. Nieko Ugandoje ar Ruandoje neįvyksta be Jungtinių Amerikos Valstijų pritarimo.

Radikalus Europos Sąjungos pozicijos pasikeitimas dėl galimybės siųsti taikos palaikymo pajėgas į regioną reiškia blogą žinią, nes mes daugiausia reikšmės teikiam diplomatijai, lyg diplomatijos pakaktų įtikinti pavojingą tipą Laurentą Nkundą pasitraukti. Kaip paprastai, mūsų diskusijos niekur neveda, o galiausiai Komisijos narys L. Michel pradeda reikšti kone panegirikas L. Nkundai. Už tai jums ir dėkoju!

  Geoffrey Van Orden (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, visi suprantame, kokia sudėtinga ir pasibaisėtina dabartinė padėtis Kongo rytuose. Ši padėtis yra etninės kilmės, o jos ištakų reikėtų ieškoti Ruandoje, Burundyje ir Ugandoje.

Būtina nedelsiant pradėti veiksmingą tarpininkavimo tarp Ruandos ir KDR procesą. Būtina įtvirtinti ir tinkamai įgyvendinti ugnies nutraukimą, o civilius gyventojus neabejotinai būtina apsaugoti ir suteikti skubią humanitarinę pagalbą.

Man priminė apie neseniai padarytą nuolatinio Afrikos sąjungos Briuselyje atstovo pareiškimą Parlamento saugumo ir gynybos pakomitetyje. Pareiškime išreikštas pageidavimas, kad Afrikos gyventojai savo žemyne kylančias saugumo problemas spręstų savarankiškai. Todėl džiugu, kad ES nesiekė pasinaudoti tragedija Konge kaip galimybe sau priskirti dar vieną vadinamą ES karinę operaciją. Pirmiausia patys Afrikos gyventojai privalo prisiimti atsakomybę už dabartinės padėties sprendimą, tačiau mes savo ruožtu privalome juos visiškai remti per Afrikos sąjungą ir Jungtinių Tautų Organizaciją.

Atrodo, kad šiuo metu kyla tam tikrų neaiškumų dėl MONUC mandato, veiksmų pradžios taisyklių ir jėgos naudojimo. Visiškai neseniai, vos kelias savaites ėjęs pareigas, atsistatydino MONUC vadas generolas leitenantas Vicente Díaz de Villegas. Jis nurodė asmenines priežastis, tačiau man kyla abejonių, ar tai nesusiję su nusivylimu.

Kita vertus, teikia vilčių tai, kad lapkričio 6 d. vietovę prie Gomos pasiekė MONUC tūkstančio Pietų Afrikos pajėgų dalis. MONUC teigia, kad jiems duoti nurodymai esant reikalui atidengti ugnį. MONUC privalo turėti galimybę veikti ir apsaugoti civilius nuo neišvengiamos prievartos. Akivaizdžiai būtina iš esmės padidinti veikiančių JTO ir AS karių skaičių Kongo rytuose ir aiškiai rasti tam šaltinį, nes daugelis šalių prie to galėtų prisidėti, nors to dar nėra padariusios.

Jei Vakarai nesiims visų galimų priemonių operacijoms Konge padėti, šios progos nepraleis ne tokie didžiadvasiški veikėjai.

  Genowefa Grabowska (PSE). – (PL) Gerb. pirmininke, Komisijos nare, L. Jouyetai, esu Afrikos, Karibu ir Ramiojo vandenyno šalių ir Europos Sąjungos (ACP-ES) Jungtinės parlamentinės asamblėjos narys ir per paskutinį Kigalyje vykusį posėdį klausiausi prezidento Paulo Kagamės, kalbėjusio apie būtinybę stabilizuoti padėtį Centrinėje Afrikoje. Jis kalbėjo apie taikos siekį, tačiau Kigalyje man teko aplankyti holokausto muziejų, kuriame laikomas vieno milijono tutsių, išžudytų vos per tris mėnesius, – vieną šimtą dienų – atminimas. Tai įvyko 1994 m.

Ar vėl būsime anų dienų įvykusio liudytojai? Tai neleistina. Manau, kad tai mūsų pareiga. Manau, kad Europos Sąjunga privalo padaryti daugiau. Nesu tikra, ar išsiuntę papildomai karių rasime išeitį iš susidariusios padėties. Asmeniškai abejoju, tačiau man iš tiesų atrodo, kad reikalinga iš esmės peržiūrėti finansavimo išteklius, kurie, kaip nurodė gerb. Komisijos narė, kyla iš Kongo gamtinių išteklių naudojimo, o vėliau nėra perduodami smulkiesiems prekeiviams ir neįvardintiems fiziniams asmenims, bet patenka į Europos rinką. Tai ne tik problemos šaltinis, bet ir jos sprendimo būdas.

Norėčiau pereiti prie humanitarinės padėties, kuri aiškiai tampa nebevaldoma. Būtent čia galime atlikti savo vaidmenį, t.y. šioje vietoje Europos Sąjunga privalo daryti viską, kas įmanoma, norint padėti šiems 1 600 000 gyventojų, kuriems reikalingas vanduo, maistas, antklodės, palapinės ir priežiūra. Siūlau spręsti šią problemą.

  José Ribeiro e Castro (PPE-DE). – (PT) Gerb. einantis Tarybos pirmininko pareigas, Komisijos nare, ponios ir ponai, šiuo metu didžiosios pasaulio valstybės mėgina įveikti tarptautinę finansų krizę. Jos laiku ėmėsi priemonių jai suvaldyti. Taip pat veikiausiai atėjo laikas išspręsti kitą krizę, apie kurią kalbame jau ilgus dešimtmečius.

Jau daug metų mums pasakojamos pasakos apie gėdingą išteklių grobstymą. Kiek kartų esame girdėję apie žmonių kraujo praliejimą Konge? Esu tikras, atėjo laikas imtis priemonių šių bendrovių atžvilgu nutraukti gėdingą prekybą ir įšaldyti sąskaitas, į kurias suplaukia gėdingas pelnas, gautas išnaudojant mineralinius išteklius žmonių kraujo ir kančių sąskaita.

Man keista, kodėl šios bendrovės neįtrauktos į sąrašą, analogišką juodajam teroristinių organizacijų sąrašui. Keista, kodėl tarptautinė bendruomenė pasirodo nepajėgi patraukti atsakomybėn verslininkų, kurie yra ne verslininkai, o faktiškai banditai, keliantys grėsmę saugumui regione ir visame pasaulyje.

Raginu pirmininkaujančią Prancūziją ir Komisiją imtis tarptautinės iniciatyvos šioje srityje.

  Ioan Mircea Paşcu (PSE). – Gerb. pirmininke, P. Lumumba, S. S. Mobutu, Chombe, Dag Hammarskjöld, Katanga ir kiti vardai man paauglystėje, XX a. septintajame dešimtmetyje buvo puikiai pažįstami. Praėjus penkiasdešimčiai metų Kongą, dabar – Kongo Demokratinę Respubliką vėl siaubia vidaus neramumai, kurie netrukus gali peraugti į pilietinį karą. Tačiau šį kartą karas KDR rytinėje dalyje vyksta nepaisant didžiulių ES pastangų, skiriamų lėšų, vykdomų programų ir vietoje įgyvendinamų misijų taip pat ir karinių ir intensyvių diplomatinių pastangų.

Todėl dabartinė padėtis KDR – ne šiaip eilinė krizė. Tiesą sakant, tai proga išbandyti ES pajėgumą ir norą imtis tarptautinio vaidmens, kuris, kaip teigiama, jai priklauso pasaulio politikoje, nes Sąjunga teigia turinti visa, kas reikalinga šiai krizei eksponentiškai didėjančios geopolitinės svarbos žemyne, Afrikoje, išspręsti.

  Bart Staes (Verts/ALE). - (NL) Gerb. pirmininke, A. Hutchinson diskusijas pradėjo pareiškęs, kad derėtų liautis tuščiai kalbėti ir griebtis veiksmų. Manau, kad jis visiškai teisus. Norėčiau paminėti du svarbiausius diskusijų dalykus.

Visų pirma svarbiausia – įgyvendinti JTO ekspertų grupės dėl neteisėto KDR gamtinių išteklių naudojimo rekomendacijas ir sankcijas asmenų ir bendrovių atžvilgiu, jei įrodytas pastarųjų dalyvavimas grobiant šiuos išteklius. ES būtina imtis veiksmų.

Antra, būtina vienareikšmiai nutraukti neteisėtą naudojimą ir įdiegti sistemas, kurios leistų atsekti ir įrodyti aukso, alavo rūdos, kolumbito, kobalto, deimantų, pirochloro ir medienos kilmę tam, kad ši kruvina prekyba liautųsi.

Todėl turiu klausimą tiesiogiai einančiam Tarybos pirmininko pareigas J. P. Jouyetui ir Komisijos narei B. Ferrero-Waldner: kokių iniciatyvų ketinate parengti per artimiausius kelis mėnesius šioje srityje? Mano manymu, nusipelnome atsakymo į šį klausimą.

  Jim Allister (NI). – Gerb. pirmininke, nemanau esąs Kongo klausimų ekspertas, taip pat neturiu parengtų sprendimų, tačiau esu tikras, jei per pastaruosius 20 metų žuvo penki mln. žmonių, tai mus visus verčia nerimauti.

Dar labiau mane verčia nerimauti, kai tenka susipažinti su daugelio šioje srityje veikiančių NVO reiškiama griežta kritika. Pvz., prieš keletą dienų perskaičiau šį Amnesty International (su šios organizacijos pozicija esu priverstas anaiptol ne visada sutikti) padėties žmogaus teisių ir pirmiausia humanitarinės tragedijos Šiaurės Kivu provincijoje klausimu įvertinimą: „JTO saugumo taryba, Europos Sąjunga ir Afrikos Sąjunga sėdi rankas sudėjusios. Iki šiol jos visiškai nesuteikė JTO taikos palaikymo pajėgoms reikiamo pastiprinimo ir įrangos, kad šios galėtų veiksmingai apsaugoti civilius.“

Per diskusijas mėginau rasti atsakymą į išreikštą kritiką. Atvirai sakant, jo neišgirdau. Diplomatiją vertinu gerai, tačiau savaime jos nepakaks atsakyti į visus kylančius klausimus.

  Jas Gawronski (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, galėtume lengvai pamiršti Afrikos problemą dėl mus užklupusių ekonominių sunkumų, tačiau tai būtų nedovanotina klaida.

Manau, būtina daryti didesnį spaudimą Afrikos Sąjungai, kad ši suprastų savo įsipareigojimus regione. Afrikos Sąjunga gali mėginti įgyti ES turimą svorį tik ėmusis veiksmų – kol kas tai jai aiškiai nepavyko, pvz., Zimbabvės klausimu. Taip pat turėtume nedelsiant susieti savo ilgalaikę prekybą ir pagalbą šalims, pvz., KDR su jų pagarba žmogaus teisėms, tinkamu valdymu ir skaidrumu.

Todėl tikiuosi, kad Komisija pakartotinai išreikš paramą kasybos pramonės skaidrumo iniciatyvai.

  Anne Van Lancker (PSE). - (NL) Gerb. pirmininke, einantis Tarybos pirmininko pareigas, Komisijos nare, išklausiusi visų pasisakymus norėčiau pasakyti štai ką. Jūs abu pabrėžėte, kad apie karinį šio konflikto sprendimą negali būti nė kalbos. Nors visiškai su jumis sutinku, negalima neigiamai vertinti Gomos ar Nairobio susitarimų. Apie šiuos procesus, kuriuos mėginama atnaujinti, negalima pasakyti nieko blogo, išskyrus tai, kad sutarčių visiškai nesilaikoma. Be abejonės, Europa turėtų remti tvirtesnį ir geresnį MONUC mandatą ir siūlymą skirti jai daugiau karių. Tačiau svarbiausia, turėtume savęs paklausti, ar MONUC iš viso gali sėkmingai veikti net pagal 7 straipsnio mandatą be Europos įsikišimo? J. P. Jouyetai, norėčiau jūsų paklausti, kokiais pagrindais ES ministrai atmetė Europos įsikišimą šioje srityje?

  Jean-Pierre Jouyet, einantis Tarybos pirmininko pareigas. − (FR) Gerb. pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, Komisijos nare B. Ferrero-Waldner, dėkoju už šias itin įdomias diskusijas.

Mums, be abejo, žinoma apie Parlamente išreikštą raginimą Europos Sąjungai išsiųsti karinę misiją į šį Kongo Respublikos regioną. Tačiau, mano nuomone, turėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Europos Sąjunga jau dabar yra prisiėmusi įsipareigojimų Kongo Respublikos atžvilgiu, visų pirma Bendrijos pagalbos srityje: 2008 m. skirta 50 mln. eurų, dar 6 mln. eurų skirta Benitos Ferrero-Waldner minėtai neatidėliotinai pagalbai. Šiuo metu veikia dvi ESDP misijos, teikiančios paramą Kongo policijai ir kariuomenei reformuoti, nes kaip šiuo atveju įsitikinome, jų pasirengimo ir veiksmingumo stoka lėmė iš tiesų tragiškas pasekmes. Be to, Europos Sąjunga jau įsikišo, 2003 m. pasiuntusi karinę misiją „Artemis“. Tačiau sąlygos buvo skirtingos, nes tuo metu Europos Sąjunga rengėsi Jungtinių Tautų misijos atvykimui.

Todėl kuo dar, be tuščių žodžių, galime atsakyti į šį regioną ištikusią tragediją? Sparčiausias būdas humanitarinei krizei spręsti – sustiprinti dabartines priemones – kitaip tariant, išplėtus MONUC mandatą ir padidinus pajėgas. Turiu omenyje tai, kad bent jau Prancūzija yra pasirengusi dalyvauti stiprinant šias pajėgas, nes jei lauksime, kol bus išsiųsta Europos Sąjungos misija, galime prarasti laiko. Kaip žinome, Sąjunga jau šiuo metu yra prisiėmusi įsipareigojimų Čade ir Centrinėje Afrikos Respublikoje, todėl pajėgų siuntimas keltų tam tikrų problemų. Noriu aiškiai pasakyti, kad šiuo metu nemažai Tarybos narių negalėtų dalyvauti šiose pastiprinimo operacijose.

Kaip nurodė keletas kalbėjusių, MONUC sustiprinti būtų naudinga, nes jos mandatas pagrįstas Jungtinių Tautų chartijos 7 straipsniu. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad, spalio 29 d. sustabdžius L. Nkundos puolimą, MONUC galėjo tęsti išsidėstymą. Kitas Jungtinių Tautų misijos etapas – susiderinti su naujais elitiniais kariais, visų pirma Indijos gurkomis, kurie, kaip tikimasi, atvyks šį mėnesį. Prie dabartinių 17 000 vyrų reikia pridėti dar 3 000. Būtent to pavyko pasiekti Saugumo Taryboje Niujorke per paskutines keletą dienų.

Kita vertus, kaip sakė keletas kalbėjusių, negalime paprasčiausiai pakeisti karinės padėties susidūrę su žiaurumais, kurie, kaip daugelis minėjo, tęsiasi pernelyg ilgai. Todėl pirmenybę būtina skirti politiniam sprendimui, kaip parodė Komisijos nario L. Michelio, Bernardo Kouchnerio ir Davido Milibando apsilankymai, kuriais siekta atkurti pagrindinių regiono veikėjų kontaktus. Pagrindinį dėmesį būtina skirti deryboms Afrikos lygiu – galima kalbėti apie Afrikos Sąjungą, SADC arba Didžiųjų Ežerų konferenciją ir Gomos ir Nairobio procesams atnaujinti.

Sąjunga privalo padėti Kongo Respublikai apsirūpinti tikra kariuomene, nes šiuo metu tokios nėra, ji visiškai išskaidyta norint užtikrinti saugumą didžiulėje ir labai sunkiai valdomoje šalyje ir užkirsti kelią humanitarinėms krizėms kilti.

Pritariu tiems, kurie teigia, kad taip pat turime pašalinti konflikto priežastis. Būtent taip ir pasielgė Taryba lapkričio 10 d., paraginusi kovoti su neteisėtu konkrečiai sukilėlių grupuočių, gamtinių išteklių regione naudojimu. Ar derėtų šią užduotį, stebėti kovą su neteisėtu naudojimu, pavesti MONUC? Šis klausimas lieka atviras, tačiau, susidūrus su humanitarinės krizės padėtimi, ir kaip nurodė keletas kitų, pagrindinis MONUC uždavinys turi būti civilių gyventojų apsauga, o aš esu įsitikinęs, kad svarbiausia, kaip minėta – rasti išteklių grobimo sprendimą regioniniu būdu ir sustabdyti šių išteklių eksploatavimą ir eksportą į mūsų šalis.

Galiausiai pažymiu, kad iš tiesų derėtų vykdyti Jungtinių Tautų Organizacijos grupės rezoliucijas šiais klausimais.

Tuo norėčiau baigti savo pasisakymą Parlamente.

  Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. − (FR) Gerb. pirmininke, gerbiamieji nariai, visų pirma esu tikra, kad diskusijos parodė visuotinį sutarimą: šiuo metu būtina veikti sparčiai, labai sparčiai šioje tragiškoje padėtyje.

Dėl Europos Sąjungos pajėgų siuntimo į KDR rytus esu tikra, kad paaiškėjo, jog visoms šio regiono šalims būtų priimtinos tik Europos Sąjungos pajėgos, kurioms nustatytas griežtas tikslas – užtikrinti humanitarinę erdvę. Tai reikštų priversti visas konflikte dalyvaujančias šalis laikytis humanitarinio ugnies nutraukimo, norint, kad pagalba pasiektų gyventojus prie fronto linijos. Būtent to nori ir Didžiųjų Ežerų šalys. Joms svarbiausia ir neatidėliotina – ugnies nutraukimas ir humanitarinės pagalbos pristatymas.

Šia prasme nurodyti galimi keliai: politinės derybos ir visų pirma, kaip visuotinai nurodėme, MONUC sustiprinimas. Nors humanitarinė padėtis netrukus taps valdoma, atrodo, kad kai kurios valstybės narės neatmeta BUSP misijos galimybės. Tačiau galutinį sprendimą pavyks pasiekti tik užsitikrinus vienbalsį Europos Sąjungos palaikymą šiuo klausimu ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai nurodžius savo oficialią poziciją šiuo klausimu.

Manau, būtina sustiprinti. Tuo požiūriu mano ir Louiso Michelio nuomonės sutampa. MONUC šiame konflikte vadovaujasi konstruktyviu ir objektyviu požiūriu, tačiau nedera prašyti jos misijai nepriklausančių dalykų. MONUC privalo užtikrinti taikos palaikymą konkrečiai apibrėžtame plane, o ne priversti visas šalis laikytis taikos pasitelkiant karines priemones. Šis niuansas yra subtilus, bet reikšmingas.

Kita vertus, akivaizdu, kad MONUC, atsižvelgiant į Kongo teritorijos dydį ir problemos sudėtingumą, nėra gerai aprūpinta (visi jūs tai įvardijote ir tai tiesa) ištekliais, o jos mandatas irgi nepakankamas, todėl Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus prašymas skirti daugiau išteklių ir tris tūkstančius vyrų papildomai yra neabejotinai pagrįstas.

Labai svarbu išplėsti MONUC mandatą visų pirma neteisėto gamtinių išteklių naudojimo srityje, nes tai kaip jūs visiškai teisingai minėjote, ir yra tikroji šio karo varomoji jėga, norint įgyti tam tikros įtakos konflikto vystymuisi. Taikai sugrįžus, šį klausimą būtina perduoti spręsti tarptautinei bendruomenei.

Kimberley proceso pavyzdys neabejotinai suteikia galimų veiksmų pasirinkimą, o Komisija jau skyrė 75 mln. eurų programai Kongo rytuose valdymo struktūroms, pvz., teisingumo ir policijos sistemai, atkurti ir išteklių naudojimo stebėjimui atnaujinti. Ši programa jau įgyvendinama ir aš tikiuosi, kad netrukus sulauksime pirmųjų rezultatų.

PIRMININKAVO: RODI KRATSA-TSAGAROPOULOU
Pirmininko pavaduotoja

  Pirmininkė. – Gavau pasiūlymus dėl rezoliucijų⁽¹⁾ pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks ketvirtadienį, 2008 m. lapkričio 20 d.

Rašytiniai pareiškimai (pagal Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnį)

  Alessandro Battilocchio (PSE), raštu. – (IT) Rezoliucija dėl Kongo Respublikos reiškia aiškų Europos Sąjungos įsipareigojimą šioje pasaulio dalyje. Tačiau šį kartą privalome užtikrinti, atsižvelgiant į sudėtingą krizės pobūdį, kad nuo žodžių bus pereita prie darbų. JTO, kaip visuomet, sunkiai sekasi rasti sprendimus. Todėl siūlau Europos Sąjungai imtis iniciatyvos ir tarpininkauti taikos deryboms abiems konflikto pusėms.

Norėčiau padėkoti Komisijai už itin svarbų pastaruoju metu KDR duotą signalą: skirta 75 mln. eurų subsidija pagal programą, kuria siekiama atstatyti šalies administracines ir valdymo struktūras, taip pat teismų ir policijos sistemas. Šis žingsnis itin reikšmingas, nes juo siekiama geresnės ateities ir pradedama spręsti ginčo esmė: Kongo gamtinių išteklių naudojimas, dėl kurio šiuo metu vyksta skirtingų grupuočių žiaurūs ir nevaldomi ginčai.