Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2008/2644(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumentų priėmimo eiga :

Pateikti tekstai :

B6-0109/2009

Debatai :

PV 11/03/2009 - 3
CRE 11/03/2009 - 3

Balsavimas :

PV 11/03/2009 - 5.20
CRE 11/03/2009 - 5.20

Priimti tekstai :

P6_TA(2009)0120

Diskusijos
Trečiadienis, 2009 m. kovo 11 d. - Strasbūras Tekstas OL

3. Pasiruošimas Europos Vadovų Tarybai (2009 m. kovo 19–20 d.) – Europos ekonomikos atkūrimo planas – Valstybių narių užimtumo politikos gairės – Sanglaudos politika: investicijos į tikrąją ekonomiką (diskusijos)
Kalbų vaizdo įrašas
PV
MPphoto
 
 

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – bendros diskusijos dėl Tarybos ir Komisijos pareiškimų: Pasiruošimas Europos Vadovų Tarybai (2009 m. kovo 19–20 d.),

- E. Ferreiros pranešimas (A6-0063/2009) Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto vardu dėl Europos ekonomikos atkūrimo plano (2008/2334(INI)),

- J. Anderssono pranešimas (A6-0052/2009) Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (KOM(2008)0869 - C6-0050/2009 - 2008/0252(CNS)),

- E. Kirilovo pranešimas (A6-0075/2009) Regioninės plėtros komiteto vardu dėl sanglaudos politikos: investicijų į tikrąją ekonomiką (2009/2009(INI)).

 
  
MPphoto
 

  Alexandr Vondra, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − Pone pirmininke, visų pirma leiskite man prisidėti prie jūsų išreikštos pagarbos Jeanui Monnet. Mes išgyvename sunkmetį – manau, kad tai kaip tik tas metas, kai reikalinga stipri institucija, todėl dabar labai palanki proga iškelti Jeano Monnet, kaip vieno iš Europos integracijos įkvėpėjų, svarbą.

Vis dėlto šiandieninio susitikimo tikslas – aptarti būsimą Europos Vadovų Tarybą. Kaip visiems gerai žinoma, Taryba susitiks labai sunkiu Sąjungai metu. Mes susidūrėme su svarbiais iššūkiais, iškilusiais dėl beprecedenčių tiek mūsų finansinės sistemos, tiek ekonomikos sunkumų.

Šis klausimas kartu su energetikos saugumo, klimato kaitos, jos mažinimo ir prisitaikymo prie jos finansavimo klausimais bus kitos savaitės susitikimo dėmesio centre.

Kaip Parlamentui, be jokios abejonės, yra žinoma, Europos Sąjunga ir valstybės narės, atsidūrusios finansų krizės akivaizdoje, ėmėsi įvairių priemonių. Mes išvengėme finansų sistemos kracho.

Dabar svarbiausias prioritetas yra ekonomikos kreditavimo atkūrimas. Ypač turime spręsti bankų valdomo sumažėjusios vertės turto klausimą, nes toks turtas neleidžia bankams tęsti kreditavimo. Valstybių ir vyriausybių vadovai kovo 1 d. susitikimo metu sutiko, kad tai daryti reikia suderinus veiksmus ir vadovaujantis Komisijos pateiktomis gairėmis.

Mums reikia įdėti daugiau pastangų gerinant finansų įstaigų reglamentavimą ir priežiūrą. Tai aiški krizės duota pamoka ir prevencija yra ne mažiau svarbi. Tarptautiniai bankai valdo iki 80 proc. Europos bankų turto. Du trečdalius Europos bankų turto valdo tik 44 tarptautinės grupės. Todėl priežiūros griežtinimas yra svarbus pats savaime. Tai ne tik padės išvengti krizių ateityje, bet taip pat paskatins vartotojų ir rinkų pasitikėjimo atkūrimą.

Šiuo atžvilgiu mūsų laukia svarbus darbas. Pirmininkaujanti valstybė yra visiškai įpareigota glaudžiai dirbti su Europos Parlamentu siekiant greitai priimti draudimo direktyvą „Mokumas II“, iš naujo apsvarstytą Kreditams keliamų reikalavimų direktyvą (dėl bankų) ir KIPVPS direktyvą (dėl kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektų). Mes taip pat dirbame siekdami greitai priimti reglamentus dėl bankų indėlių apsaugos ir dėl kredito reitingų agentūrų.

Vis dėlto mums tikriausiai reikėtų eiti dar toliau. Kaip jums žinoma, aukšto lygio grupė, kuriai pirmininkauja J. de Larosière, pateikė labai įdomių rekomendacijų, Komisijos kovo 4 d. komunikatas taip pat paruošė dirvą svarbiai reformai šioje srityje. Taigi Europos Vadovų Taryba privalo aiškiai paskelbti tai laikanti prioritetu, o sprendimai turi būti priimti jau birželio mėn.

Kaip gerai žinote, valstybių narių biudžetų deficitai šiuo metu sparčiai auga. Žinoma, deficitai neišvengiamai išauga ekonomikos nuosmukio metu. Savaiminės stabilizavimo priemonės gali iki tam tikro masto atlikti svarbų vaidmenį. Būtent dėl 2005 m. buvo iš naujo apsvarstytas Stabilumo ir augimo paktas: kad būtų atkreiptas dėmesys į pakankamą lankstumą sunkmečiu. Tačiau toks lankstumas turi būti naudojamas apgalvotai, atsižvelgiant į įvairius atskaitos taškus. Norint atkurti pasitikėjimą taip pat reikia, kad vyriausybės aiškiai įsipareigotų dėl patikimų viešųjų finansų, visiškai atsižvelgdamos į Stabilumo ir augimo paktą. Kai kurios valstybės narės jau deda pastangas į konsolidaciją. Dauguma to imsis nuo 2010 m. Tai taip pat bus svarbi kitos savaitės susitikimo tema.

Šiuo metu finansų krizė veikia tikrąją ekonomiką. Valstybės narės ėmėsi reikšmingų ekonomikos atkūrimo programų, kurios šiuo metu jau pakeliui. Šiuos pasiūlymus atspindi visuotinė parama, kaip susitarta, lygi 1,5 proc. BVP, bet jeigu įtrauksime ir savaimines stabilizavimo priemones, ji išaugs iki 3,3 proc. ES BVP. Savaime suprantama, valstybių narių atsiliepimai yra skirtingi. Šalys yra atsidūrusios skirtingose padėtyse ir turi ribotas veikimo galimybes, tačiau jų veiksmai suderinti ir remiasi bendrais principais, apibrėžtais Europos ekonomikos atkūrimo plane, dėl kurio buvo susitarta praėjusį gruodžio mėn.. Tai svarbu, jeigu norime užtikrinti sinergiją ir išvengti neigiamo plintančio poveikio.

Sinerginiu būdu tarp Komisijos, valstybių narių ir pirmininkaujančios valstybės buvo išplėtotos tikslinės priemonės. Tai leidžia mums tiek išlaikyti vienodas veiklos sąlygas, tiek kartu koordinuotai ir veiksmingai stoti akis į akį su sunkumais kai kuriuose pagrindiniuose Europos ūkio sektoriuose, pvz., automobilių pramonėje.

Europos Vadovų Taryba įvertins šios programos įgyvendinimo būklę. Tam Komisijos kovo 4 d. komunikate paskelbta keletas svarbių principų, kuriais valstybės narės turėtų vadovautis savo darbe. Jie apima poreikį išlaikyti atvirumą vidaus rinkoje, užtikrinant nediskriminavimą ir siekiant ilgalaikių politikos tikslų, pvz., lengvinant struktūros pokyčius, stiprinant konkurencingumą ir kuriant mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančių technologijų ekonomiką.

Kadangi Bendrija yra susijusi su dalimi Ekonomikos atkūrimo plano, pirmininkaujanti valstybė įtemptai dirba, kad Europos Vadovų Taryboje būtų susitarta dėl Komisijos pasiūlymo finansuoti energetikos ir kaimo plėtros projektus. Kaip žinote, Taryboje buvo kilę diskusijų dėl tikslaus projektų, kuriuos rems Bendrija, sąrašo ir jų finansavimo.

Atsižvelgiant į svarbų Parlamento kaip vieno biudžeto valdymo institucijos padalinių vaidmenį, pirmininkaujanti valstybė yra įpareigota glaudžiai bendradarbiauti su jumis ateinančiomis savaitėmis siekiant kiek galima greičiau pasiekti susitarimą.

Jeigu norime užtikrinti mūsų ekonomikos konkurencingumą, be trumpalaikių priemonių taip pat reikalingos ilgalaikės pastangos. Kaip niekada anksčiau reikia skubiai imtis struktūrinių reformų, jei norime paskatinti augimą ir darbo vietų kūrimą. Todėl atnaujinta Lisabonos strategija lieka tinkamiausia struktūra darniam ekonomikos augimui skatinti, kuris savo ruožtu nulems naujų darbo vietų kūrimą.

Šiuo metu mūsų piliečiai ypač susirūpinę ekonominės padėties poveikiu nedarbo lygiui. Kitą savaitę Europos Vadovų Taryba turėtų susitarti dėl konkrečių gairių ir kaip ES gali prisidėti švelninant krizės socialinį poveikį. Šis klausimas taip pat bus aukščiausiojo lygio susitikimo, kuris vyks gegužės mėn. pradžioje, dėmesio centre.

Norėčiau aiškiai pasakyti: mes nesaugosime darbo vietų kurdami kliūtis užsienio konkurencijai. Valstybių ir vyriausybių vadovai prieš dešimt dienų įvykusio susitikimo metu aiškiai sutarė, kad turime kiek įmanoma išnaudoti bendrąją rinką kaip rinkos atkūrimo variklį. Protekcionizmas neabejotinai nėra teisingas būdas krizės sukeltoms problemoms spręsti, netgi priešingai. Mūsų įmonėms kaip niekada anksčiau reikia atvirų rinkų tiek Sąjungos viduje, tiek pasauliniu mastu.

Dėl to negaliu nepaminėti G20 susitikimo Londone. Europos Vadovų Taryba nustatys Sąjungos poziciją prieš vykstant G20 susitikimui. Norime, kad šis susitikimas būtų ambicingas. Negalime leisti, kad susitikimas nenusisektų.

Vadovai svarstys ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo perspektyvų klausimus, taip pat pasaulio finansų sistemos ir tarptautinių finansų įstaigų reformą. Susitikimo dalyviai taip pat aptars ypatingus iššūkius, su kuriais susiduria besivystančios šalys. ES aktyviai veikia visose šiose srityse ir turėtų užimti tvirtą poziciją, kad užtikrintų, jog tarptautinė bendruomenė priims teisingus sprendimus.

Dar vienas svarbus kitos savaitės Europos Vadovų Tarybos susitikimo klausimas yra energetikos saugumas. Dabartinė energetikos krizė pernelyg aiškiai parodė, kiek turime padidinti savo gebėjimą pasipriešinti būsimiems tiekimo sunkumams, su kuriais, pvz., susidūrėme šių metų pradžioje.

Komisija į savo Antrąją strateginę energetikos apžvalgą įterpė keletą naudingų detalių. Remdamasi šia apžvalga, pirmininkaujanti valstybė numato, kad Europos Vadovų Taryba susitars dėl tam tikrų konkrečių gairių, kuriomis siekiama stiprinti Sąjungos energetikos saugumą trumpuoju, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiais

Trumpuoju laikotarpiu tai yra konkrečių priemonių turėjimas, kurių būtų galima imtis netikėtai įvykus dujotiekio sutrikimui. Tai taip pat yra skubūs veiksmai pradedant infrastruktūros projektus, kuriais siekiama sutvirtinti energijos tinklus – be jokios abejonės, tai yra esminis dalykas.

Vidutinės trukmės laikotarpiu tai yra teisės aktų, reglamentuojančių dujų atsargas, pritaikymas siekiant užtikrinti, kad valstybės narės elgtųsi atsakingai ir būtų solidarios. Tai yra adekvačių priemonių ėmimasis siekiant pagerinti energetikos efektyvumą.

Ilguoju laikotarpiu tai yra energijos šaltinių, tiekėjų ir maršrutų įvairinimas. Kad paremtume Sąjungos energetikos interesus, turime dirbti kartu su tarptautiniais partneriais. Privalome sukurti visavertę elektros energijos ir dujų vidaus rinką. Kaip žinote, su tuo susijusius teisės aktus pirmininkaujanti valstybė tikisi baigti rengti iki Europos Parlamento rinkimų.

Kitos savaitės susitikime taip pat bus aptartas pasirengimas Kopenhagos konferencijai klimato kaitos klausimais. Liekame įsipareigoję Kopenhagoje kitą gruodžio mėn. pasiekti visapusį pasaulinį susitarimą. Komisijos sausio mėn. komunikatas yra labai naudingas. Visiškai aišku, kad tai toks iššūkis, su kuriuo susidoroti galima tik dedant bendras pastangas pasauliniu mastu.

Galiausiai Europos Vadovų Taryba taip pat pradės Rytų partnerystės programą. Ši svarbi iniciatyva padės skatinti stabilumo ir gerovės didėjimą visame žemyne. Ji taip pat prisidės spartinant reformas ir didinant mūsų įsipareigojimą dirbti kartu su šiomis šalimis.

Partnerystės programa apima ir dvišalį aspektą, priderintą pagal kiekvieną šalį partnerę. Joje numatytos derybos dėl asociacijos susitarimų, į kuriuos taip pat gali būti įtrauktos nuodugnios ir visapusiškos laisvosios prekybos zonos.

Pagal daugiašalę strategiją bus parengta sistema bendroms problemoms spręsti. Bus sukurtos keturios politikos platformos: demokratijai, geram valdymui ir stabilumui, ekonominei integracijai, energetikos saugumui ir ne mažiau svarbiems žmonių ryšiams.

Šis pristatymas padės jums suprasti, kad kitos savaitės Europos Vadovų Tarybos susitikime teks gvildenti daug esminių klausimų. Mes susidūrėme su rimtais sunkumais – tai ne tik dabartinė ekonomikos krizė. Pirmininkaujanti Čekija, vadovaujama ministro pirmininko M. Topoláneko, siekia užtikrinti, kad kitą savaitę vyksiantis susitikimas realiais veiksmais parodytų, jog Europos Sąjunga lieka įsipareigojusi savo idealams ir jog šias problemas spręs kartu suderintu būdu, vadovaudamasi atsakingumo ir solidarumo principais.

(Plojimai) <BRK>

 
  
MPphoto
 

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. (FR) Pone pirmininke, A. Vondra, gerbiami nariai, mes išgyvename išbandymų laikotarpį.

Tokio masto ekonomikos krizės poveikį jaučia šeimos, darbuotojai, visos gyventojų grupės ir įmonės visuose Europos kampeliuose. Krizė naikina darbo vietas ir bando mūsų socialinio modelio atsparumą. Ji taip pat daro rimtą politinį spaudimą visiems vadovams.

Europos Sąjunga neatspari panašiai įtampai. Todėl ji nusprendė įjungti visus turimus svertus, kad susidorotų su krize ir jos pasekmėmis, pasitelkdama tai, kas jai suteikia stiprybės: Europos institucijas ir valstybes nares, dirbančias drauge toje pačioje bendrijoje, paremtoje teisės viršenybės principais, kad bendros problemos būtų sprendžiamos kolektyviai.

Ponios ir ponai, mes jau daug padarėme per pastaruosius šešis mėnesius kovodami su mus užklupusia krize. Rudenį išvengėme finansų sistemos žlugimo, prisidėjome pradedant tarptautinį G20 procesą, buvome pirmieji sutelkę dėmesį į tikrąją ekonomiką gruodžio mėn. susitardami dėl ekonomikos atkūrimo plano, kuriame pateikiamą svarbiausią rekomendaciją – niekada anksčiau Europos lygmeniu nematytą biudžetinę paskatą – ketinama įgyvendinti. Ši parama tikrajai ekonomikai siekia iš viso 3,3 proc. BVP, o ją sudaro tikras indėlis iš Europos biudžeto.

Ekonomikos atkūrimo planą sudaro, pvz., spartesni avansiniai mokėjimai iš struktūrinių fondų, kurių viso paketo vertė 2009 m. yra 6,3 mlrd. EUR (greta jau skirtų 5 mlrd. EUR).

Veiksmai, kurių buvo imtasi per pastaruosius šešis mėnesius visiškai atitinka Lisabonos strategijos nuostatas dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo. Struktūrinės reformos, kurios labai pagelbėjo stiprinant mūsų ekonomiką, turi būti vykdomos todėl, kad jos taip pat padeda išlaikyti paklausą trumpuoju laikotarpiu, tačiau privalome žengti kitą žingsnį ir imtis nuodugnesnių kovos su krize priemonių.

Reikia glaudesnio bendradarbiavimo ir platesnio masto poveikio. Atėjo laikas judėti sparčiau duodant atsaką krizei. Privalome suprasti, kad tai naujo pobūdžio krizė, tokios didelės, reikšmingos ir gilios krizės niekada neįsivaizdavome.

Toks atsakingas uždavinys laukia Europos Vadovų Tarybos kitą savaitę. Matydamas stiprią pirmininkaujančios Čekijos, kurios atsidavimas ir bendradarbiavimas su Komisija mane labai džiugina, paramą, esu įsitikinęs, kad įvyks pažanga visose keturiose srityse, kurias Komisija prieš kelias dienas apibrėžė savo komunikate, t. y. finansų rinkose, tikrojoje ekonomikoje, darbo vietų kūrime ir socialinėje dimensijoje, taip pat pasaulinėje dimensijoje per G20.

Kovo 1 d. įvykęs neoficialus susitikimas dėl puikaus ministro pirmininko M. Topoláneko pirmininkavimo jau padėjo pagrindus vaisingam Europos Vadovų Tarybos susitikimui. Didžiuojuosi galėdamas pažymėti, kad parengiamasis Komisijos darbas buvo priimtas labai palankiai. Mūsų nustatytos sumažėjusios vertės turto klausimo sprendimo gairės, komunikatas dėl automobilių pramonės sektoriaus ir ataskaita, kurią patikėjau J. de Larosière’ui ir jo vadovaujamai aukšto lygio grupei, leido valstybėms narėms pasiekti susitarimą, kad galėtų susitelkti aplink bendras pozicijas.

Džiaugiuosi, kad šios veiklos kryptys Europos Parlamente yra plačiai remiamos. Norėčiau paminėti pranešimus, dėl kurių diskutuosime šįryt, t. y. E. Ferreiros pranešimas dėl ekonomikos atkūrimo plano, J. Anderssono pranešimas dėl užimtumo politikos gairių ir Kirilovo pranešimas dėl sanglaudos politikos.

Šie pranešimai ir rezoliucijos, dėl kurių jūsų asamblėja balsuos šią savaitę, ypač tos, kurias paskelbė Lisabonos strategijos darbo grupė, mano manymu, įneš esminį indėlį į Europos Vadovų Tarybos susitikimą. Susitikimo Londone išvakarėse tai gali tik sustiprinti Europos poziciją tarptautiniu mastu – tai mane labai džiugina.

Pone pirmininke, norėčiau trumpai apibūdinti tris temas, kurios, mano manymu, turėtų tapti šio Europos Vadovų Tarybos susitikimo darbo gairėmis: finansų rinkų stabilizavimas, tikrosios ekonomikos gaivinimas ir pagalba žmonėms išgyventi krizę.

Pažvelkime į finansų sistemą. Taip, turime nedelsdami imtis veiksmų neatidėliotinoms problemoms spręsti. Po to, kai ėmėmės iniciatyvos kapitalo atkūrimo srityje ir tai užtikrinome, mūsų nurodymai dėl sumažėjusios vertės turto klausimo sprendimo yra nukreipti į didžiausią kliūtį šiuo metu – kreditavimo stabdymą, Manau (tai nurodyta ir mūsų komunikate), kad tikrąjį ekonomikos kreditavimą atkursime tik tada, kai sutvarkysime bankų sistemą.

Tačiau, kaip dažnai įrodinėjama šiuose Rūmuose, taip pat turime atkurti pasitikėjimą – tai padaryti padėtų nuodugnus mūsų reglamentavimo tvarkos patikrinimas. Todėl paruošėme smulkų naujų pasiūlymų dėl reglamentavimo priemonių kalendorių. Kitą mėnesį Komisija pateiks naujus pasiūlymus dėl rizikos draudimo fondų, privataus kapitalo investicijų ir išmokų vadovams.

Vis dėlto turime dar kartą apsvarstyti priežiūrą. Kaip parodė praėjusį trečiadienį Komisijos priimtas komunikatas, kurį kitą dieną aptariau su Pirmininkų konferencija, Komisija ketina paspartinti J. de Larosière’o pranešimo išvadų įgyvendinimą. Gegužės mėn. pabaigoje bendrą struktūrą pateiksime patvirtinti Europos Vadovų Tarybai, kuri susirinks birželio mėn., o rudenį pristatysime teisės aktų pasiūlymus.

Kalbant bendriau, be finansinių sistemų, ėmusis veiksmų trumpuoju laikotarpiu ilgalaikiams tikslams įgyvendinti, išlošime dvigubai. Tai mus sustiprins, kai prasidės ekonomikos pakilimas, paruoš kovai su konkurencingumo ir mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos iššūkiais.

Tik pažvelkite į energetikos saugumą. Dėl to, kad išgyvename ekonomikos sunkmetį, rūpesčiai dėl priklausomybės niekur nedingsta. Priešingai, todėl džiaugiuosi ministro pirmininko M. Topoláneko sprendimu pradėti diskusiją šiuo klausimu. Tai esminis mūsų uždavinys. Investicijos į infrastruktūrą šiandien yra skatinimo priemonė, labai reikalinga Europos ekonomikai, tačiau ateityje jos sustiprins mus ir mūsų konkurencingumą. Todėl jūsų, Europos Parlamento, parama skiriant 5 mlrd. EUR energetikai ir plačiajuosčio ryšio projektams yra tokia vertinga: tuo labiau, atvirai kalbant, esu susirūpinęs Tarybos veiklos būkle, nerodančia tokios pažangos, kokią norėčiau matyti.

Žinoma, visi mes puikiai žinome, kad Bendrijos biudžetas, kuris yra mažiau nei 1 proc. BVP, gali tik ribotai prisidėti prie skatinimo Europos mastu. Pinigai turi atitekėti iš esmės iš nacionalinių biudžetų. Vis dėlto turime Europos perspektyvoje panaudoti visus nacionalinius svertus tam, kad pasiektume veiksmingų rezultatų. Bendroji rinka yra geriausias įmanomas ekonomikos atkūrimo tramplinas. Vien tik 2006 m. Europa buvo 240 mlrd. EUR (tai sudaro po 518 EUR kiekvienam Europos piliečiui) turtingesnė vien dėl to, kad turi bendrąją rinką.

Europos Vadovų Taryba turėtų sutvirtinti savo padėtį ekonomikos atkūrimo strategijos centre susitardama dėl principų, kurie turėtų suformuoti Europos ekonomikos atkūrimą, įskaitant bendrą įsipareigojimą išlaikyti aiškumą ir vienodas veiklos sąlygas tiek ES viduje, tiek už jos ribų, kartu aiškiai atmetant protekcionizmą, bet, savaime suprantama, ginant bendrąją rinką, vieną iš pamatinių Europos gerovės principų.

Tačiau svarbiausia, kad mes privalome pripažinti, kad tai nėra ekonomikos teorijos arba sausos statistikos klausimas. Ši krizė jau dabar, šiuo metu, daro stiprų poveikį žmonėms, ypač visoje Europoje pažeidžiamiausiems. Todėl man didžiausią susirūpinimą (kadangi susidūrėme su reikšmingiausiu išbandymu) kelia krizės socialinis poveikis, ypač augančio nedarbo problema.

Visą savo energiją turime sutelkti į darbo vietų kūrimą ir pagalbą žmonėms išgyvenant krizę. Tai reikalauja ryžto ir vaizduotės. Turime padėti įmonėms neatleisti darbuotojų, išradingai naudotis mokymais, siekiant patenkinti trumpalaikius ir ilgalaikius poreikius, taip pat teikti pagalbą darbo jau netekusiems žmonėms. Turime būti tikri, kad ėmėmės visų veiksmų nacionaliniu mastu, kad padėtume pažeidžiamiausiems asmenims, bet taip pat turime įtraukti ir visas Europos lygmeniu įmanomas priemones, nuo Socialinio fondo iki Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo.

Pradėję procesą, kuris mus nuves į gegužės mėn. vyksiantį susitikimą užimtumo klausimais, dabar, turėsime du mėnesius intensyviam darbui, kurio metu paruošime planus ir, jei bus įmanoma, išplėtosime naujas ir ambicingesnes nedarbo klausimo sprendimo strategijas. Šį laiką reikia protingai išnaudoti.

Nors laiko nedaug, manau, turėtume pamėginti suorganizuoti kur kas daugiau apimantį pasirengimo procesą, įtraukiant socialinius partnerius, pilietinę visuomenę ir Parlamento narius. Ypač svarbu pasinaudoti mūsų turima privilegija susipažinti su tuo, kas iš tiesų vyksta. Jeigu laikysimės pozicijos sujungti mūsų išteklius ir derinti veiksmus visuose lygmenyse – Europos, nacionaliniu, regioniniu, socialinių partnerių lygmeniu, – mes įveiksime krizę kur kas greičiau ir, manau, užtikrinčiau.

Taip pat turėsime daugiau įtakos pasaulyje. Tai neatsitiktinis sutapimas, kad mūsų pasiūlymai dėl Europos Sąjungos pozicijos G20 susitikime sulaukė stipraus atgarsio visoje Europoje. Jie remiasi tais pačiais principais. Turėdama vieningą balsą G20 susitikime Europos Sąjunga galės daryti didesnę įtaką, o Europos Sąjunga (jeigu valstybės narės iš tiesų yra pasirengusios dirbti drauge) užims patogią padėtį ir galės formuoti pasaulinį atsaką į krizę.

Šiandien Europos stiprybė slypi sanglaudoje, bendradarbiavime ir tikrame, praktiniame solidarume. Tam mes turime dirbti išvien ir palaikyti glaudų tarpusavio ryšį, kai ekonomikos atkūrimo užduotis bus plėtojama, įskaitant, savaime suprantama, ir šį Parlamentą.

Nekantriai laukiu, kada, visiems mums kitomis savaitėmis ir mėnesiais dirbant ekonomikos atkūrimo labui, tai taps tikrove.

 
  
MPphoto
 

  Elisa Ferreira, pranešėja.(PT) Pone pirmininke, Komisijos Pirmininke, ponios ir ponai, dabartinė krizė yra didžiausia krizė, su kuria Europos Sąjunga kada nors susidūrė. Deja, krizės pabaiga dar toli. Vis dar pasitaiko bankrotų, o nedarbas nesustoja augęs. Niekada anksčiau Europos Sąjunga nesusidūrė su tokiu rimtu išbandymu. Ekonomikos atkūrimo sunkumas priklausys ne tik nuo bendro mūsų atsako į krizę, bet taip pat, labai tikėtina, nuo paties Europos projekto pratęsimo, bent jau nuo vystymosi ir plėtros spartumo.

Europos Sąjungą įkūrėme ne tam, kad klestėjimo metu ji apsiribotų didžiule rinka, ir ne tam, kad sunkmečiu būtų grįžtama prie nacionalinio savanaudiškumo, kai vadovaujamasi principu „kiekvienas už save“. Europos Sąjunga – tai politinis projektas, užtikrinantis taiką, laisvę ir demokratiją. Vis dėlto ekonominis poveikis remiasi tiek konkurencingumu, tiek solidarumu ir sanglauda. Iš tiesų Europos sąjunga gali suteikti kokybę ir pažangos galimybes visiems piliečiams, kad ir iš kur jie būtų kilę.

Šiandien, krizės metu, žmonės iš Europos laukia apsaugos ir veiksmų, kurie jiems padėtų greitai išgyventi dabartinį sunkmetį, nepatiriant rimto socialinio irimo. Jie laukia, kad Europa padėtų iš naujo patikėti ateitimi ir paskatintų nauju bei pastovesniu požiūriu į vystymąsi paremtą verslą ir darbo vietų kūrimą.

Lisabonos darbotvarkė ir aplinkosaugos įsipareigojimai – tai įkvepiantys tikslai, bet mes turime juos skubiai sukonkretinti ir įgyvendinti. Šiuo atžvilgiu Parlamento prašymas Tarybai ir Komisijai yra aiškus, ryžtingas ir reiklus. Balsuojant Ekonomikos ir pinigų politikos komitete pasiektas susitarimas rodo bendrus ketinimus. Tikiuosi, kad tą patį patvirtins ir šiandieninis balsavimas šiuose Rūmuose.

Įvairūs pranešėjai ir skirtingos frakcijos dirbo išvien ir aš viliuosi, kad Komisijoje žinia, kurią norime perduoti, bus suvokta ta pačia prasme.

Todėl norėčiau padėkoti pagalbiniams pranešimo rengėjams, ypač G. Hökmarkui ir Sophiai in ’t Veld. Tikiuosi, kad toks pat ryžtingas šiandieninis balsavimas leis mums patvirtinti ir perduoti savo žinią.

Kalbant apie šios krizės priežastis, šiandien svarbiausia yra išmokti šią pamoką. Iš tiesų J. de Larosière’o pranešime išdėstytos gairės, kuriomis mums reikia vadovautis. Tai yra puikus darbo pagrindas, apimantis daugelį mūsų jau pateiktų pasiūlymų šiems Rūmams. Remdamasi pranešimo išvadomis, Komisija turi imtis skubių ir suplanuotų veiksmų. Taip pat gyvybiškai svarbu, kad Europos Sąjunga šiuo atžvilgiu užimtų ryžtingą poziciją kitame G20 susitikime.

Taigi, manau, yra simbolinių detalių ir tikiuosi, kad Parlamentas šiandien nedviprasmiškai balsuos už kovą su ofšorine sistema ir vadinamaisiais mokesčių rojais. Vis dėlto to negana, kad ištaisytume praeities klaidas, ypač kalbant apie finansų įstaigų reglamentavimą ir priežiūrą. Žala jau padaryta ir mums reikia ekonomikos atkūrimo plano, atitinkančio ES įsipareigojimus. Mes džiaugiamės ryžtinga Komisijos iniciatyva, tačiau suprantame, kad veikimo priemonės ir būdai yra aiškiai neadekvatūs.

Kalbant apie turimų priemonių lankstumą, įžvalgumą ir skubumą, Parlamentas remia Komisiją, tačiau turime nepamiršti, kad 85 proc. šiuo metu turimų fondų yra skirtingų Europos Sąjungą sudarančių šalių rankose. Iki šiol ES šalys niekada anksčiau taip nesiskyrė viena nuo kitos, kaip šiandien. Kai kurios jų turi galią ir veikimo priemones, o kitos yra visiškai pažeidžiamos ir neturi nė vienos veikimo priemonės. Yra šalių, neturinčių jokių galimybių veikti nacionaliniu mastu ir negalinčių pasipriešinti kelioms vienu metu siaučiančioms grubioms tarptautinės rinkos, bendros valiutos ir globalizacijos jėgoms. Tokioms šalims priklauso ir naujosios narės, neseniai prisijungusios prie Europos Sąjungos, – jos kenčia labiausiai.

Pone pirmininke, ponios ir ponai, manau, kad šiuo metu Parlamento žinią galima suskaidyti į keletą labai aiškių ir tikslių žinių, kurias vienytų viena bendra idėja, t. y.: mums reikia žmonių, darbo vietų ir nacionalinių išteklių tam, kad, kaip tikisi žmonės, Europos erdvėje atkurtume dinamiškumą, augimą ir solidarumą.

 
  
MPphoto
 

  Jan Andersson, pranešėjas. − (SV) Pone pirmininke, pone einantis Tarybos Pirmininko pareigas, Komisijos nary, jau anksčiau buvo diskutuota apie tai, ar reikia iš dalies keisti užimtumo gaires. Tai nėra ypač svarbi diskusija, nes užimtumo gairėse yra nustatytos visos veiklos galimybės. Problema, kuri iškilo šiuo metu, yra gebėjimas veikti. Šiuo metu išgyvename finansų krizę, kuri virto ekonomikos krize. Dabar veržiasi darbo rinkos krizė, o su ją ateityje seks socialinės problemos.

Gerai, kad gegužės mėn. buvo surengtas susitikimas darbo vietų kūrimo klausimais, tačiau nedarbo problemų nereikėtų atsieti nuo ekonominių klausimų. Todėl šiuos klausimus reikėtų taip pat įtraukti į diskusiją. Manau, kad mes ėmėmės ką nors daryti per vėlai ir padarėme pernelyg mažai. Pusantro procento valstybių narių BVP nustatėme teisingai, tačiau dabar krizė pasunkėjo dar labiau, nei buvo manyta anuomet. Tam, kad įveiktume krizę, reikia daugiau veikti, dėti daugiau bendrų pastangų – be jokios abejonės, tai turi būti daugiau nei du procentai. Nepakankamų arba pavėluotų pastangų rizika yra kur kas didesnė nei rizika padaryti per daug, nes tai nulemtų nedarbo padidėjimą ir mokestinių įplaukų į biudžetą sumažėjimą, o tai paveiktų valstybių narių socialines problemas.

Tai ką mums daryti? Labai gerai žinome, ką. Mums reikėtų tai, kas gerai trumpuoju laikotarpiu kovos su nedarbu atžvilgiu, susieti su ilgojo laikotarpio poreikiais. Turiu omenyje su aplinka susijusias investicijas, naujus infrastruktūros projektus, energijos efektyvumo namų ūkiuose didinimą ir mokymą, mokymą, mokymą.

Aptarėme mokymosi visą gyvenimą klausimą. Niekada šioje srityje nepadarėme pakankamai, tačiau dabar turime galimybę imtis rimtų investicijų į švietimą. Taip pat turime skatinti paklausą, o tam reikia atsigręžti į tas grupes, kurios lėšas naudoja vartojimui: tai bedarbiai, vaikų turinčios šeimos, pensininkai ir kiti asmenys, kurie didelę dalį pinigų išleidžia vartojimui.

Turime padaryti viską, kas įmanoma ES lygmeniu, ir pamėginti greitai susitarti su socialiniu bei globalizacijos fondais, kad jų ištekliai pasiektų valstybes nares. Vis dėlto jeigu būsime visiškai sąžiningi, turėsime pripažinti žinantys, kad didžioji dalis ekonominių išteklių priklauso valstybėms narėms ir jeigu valstybės narės neįdės pakankamai iki galo koordinuotų pastangų, mums nepasiseks pasiekti savo tikslų. Jeigu apsidairytume aplink ir apibendrintume valstybių narių nuveiktą darbą, pamatytume, kad tik viena valstybė narė pasiekė 1,5 proc. – tai Vokietija, kuri, vos pradėjusi dirbti, nebuvo viena iš pirmaujančių šalių. Kitos, pvz., Šiaurės šalys, iš kur aš esu kilusi, nepaisant geros jų ekonominės padėties, deda labai mažai pastangų.

Dabar matome socialines pasekmes. Jūs šias pasekmes pastebėjote, jos ypač svarbios. Šios pasekmės daro poveikį ne tik socialinės apsaugos sistemoms, bet taip pat viešajam sektoriui. Viešasis sektorius svarbus dėl dviejų priežasčių. Jis ne tik teikia žmonėms vaikų, pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugas ir socialinę apsaugą, bet taip pat daro įtaką darbo vietų kūrimui. Su viešuoju sektoriumi susiję labai daug žmonių, todėl turime užtikrinti, kad jis turėtų pakankamai ekonominių išteklių.

Taip pat norėčiau paliesti jaunimo klausimą. Šiuo metu jauni žmonės, vos baigę mokslus, iškart tampa bedarbiais. Turime sudaryti galimybes jaunimui susirasti darbą, pratęsti mokslus ar pan. Kita vertus, patys sau prisidarome rūpesčių ateityje. Trumpai tariant, privalome veikti. Privalome veikti koordinuotai ir solidariai, privalome veikti dabar ir nieko nelaukti, o mūsų veiksmai turi būti pakankami.

(Plojimai) <BRK>

 
  
MPphoto
 

  Evgeni Kirilov, pranešėjas.(BG) Dėkoju, pone pirmininke, A. Vondra ir J. M. Barroso. Parengti šį pranešimą tema „Sanglaudos politika:. investicijos į tikrąją ekonomiką“ prireikė nedaug laiko. Nepaisant to, mes paruošėme dokumentą, dėl kurio buvo susitarta ir kuriam vienbalsiai pritarta. Tokio puikaus rezultato nebūtume pasiekę be mano kolegų komitete, pagalbinių pranešimo rengėjų pagalbos ir įsitraukimo bei bendro frakcijų darbo – už tai norėčiau visiems padėkoti.

Norėčiau apsistoti ties svarbiausiomis šiame pranešime išdėstytomis žiniomis. Visų pirma šiame pranešime bet kuriuo atveju palaikomos Europos Komisijos pasiūlytos struktūrinių fondų paramos gavimo supaprastinimo ir įgyvendinimo priemonės, apimančios išankstinių mokėjimų didinimą, lankstesnių išlaidų nustatymo schemų diegimą ir t. t. Mes iš tiesų reikalaujame šių priemonių dabar, kai reikia turėti adekvatų atsaką ekonomikos krizei: investicijų į tikrąją ekonomiką, darbo vietų išsaugojimo ir kūrimo, verslo skatinimo. Vis dėlto šios priemonės yra ne tik mūsų poreikio veikti efektyviau ir produktyviau požymis. Pasiūlymai dėl taisyklių supaprastinimo, kurių ilgai siekė ir laukė ES lėšų naudotojai, ir yra atsakymas į mūsų ir Europos Audito Rūmų rekomendacijas.

Visų antra reikia paminėti sanglaudos ir solidarumo politikas. Mes ne tik reikalaujame skelbti solidarumą, bet taip pat įrodyti solidarumą veiksmais. Tol, kol valstybių narių ekonomikos priklauso viena nuo kitos, neigiamą krizės poveikį jaučia kiekvienos šalies ekonomika. Kad atremtume šį poveikį, privalome pasiekti teigiamų rezultatų, kurie turėtų didelės naudos ir būtų panaudoti Lisabonos strategijoje užsibrėžtiems augimo ir vystymosi tikslams pasiekti. ES piliečiams taip pat svarbu, kad būtų išsaugoti socialiniai standartai, kad apsaugotume skurdžius socialinius sluoksnius, taip pat tam, kad nebūtų iškreiptas konkurencingumas ir toliau būtų saugoma aplinka. Tam, kad greičiau atrastume išeitį iš krizės, reikia, kad solidarumas ir sanglauda būtų didžiausio masto.

Visų trečia svarbu išmokti dabartinės krizės pamoką, o priemonių, kurios bus priimtos, nelaikyti tinkamomis pavieniams atvejams. Padarytų klaidų analizavimas ir įgytos patirties pritaikymas turi nenutrūkti. Be to, turi tęstis procedūrų paprastinimo procesas. Taisyklės turi tapti aiškesnės, informacija – lengviau prieinama, administracinė našta – lengvesnė, o procedūros – skaidresnės. Tai vienintelis būdas sumažinti klaidas ir apriboti bet kokio pažeidimo ir korupcijos galimybes.

Galiausiai norėčiau paraginti Tarybą kiek įmanoma greičiau priimti pasiūlytas naudojimosi struktūrinių fondų lėšomis pagreitinimo ir supaprastinimo priemones. Taip pat kreipiuosi į Europos Komisijos narius ir primenu, kad mes tikimės, jog jie kontroliuos tiek naujų priemonių poveikį ir teiks naujus pasiūlymus, tiek viso proceso eigą. Galų gale noriu pabrėžti esminį valstybių narių vaidmenį, nes nuo jų priklauso tai, kokių veiksmų bus imtasi ir ar įgyvendinant sanglaudos politiką bus pasiekta realių rezultatų. Pabaigti norėčiau primindamas, kad turime veikti solidariai.

 
  
MPphoto
 

  Salvador Garriga Polledo, Biudžeto komiteto nuomonės referentas. (ES) Pone pirmininke, Biudžeto komiteto vardu norėčiau visų pirma pareikšti, kad šis ekonomikos atkūrimo planas yra kur kas labiau tarpvyriausybinis nei Bendrijos pobūdis, be to, jis parodo tikruosius Europos Sąjungos finansinius trūkumus.

Bendrijos atžvilgiu mes ketiname panaudoti 30 mlrd. EUR, kurie bus mobilizuoti Europos investicijų banke, tačiau dėl 5 mlrd. EUR, kurie, griežtai vertinant, priklauso Bendrijos biudžetui, susidūrėme su kliūtimi.

Nėra jokių naujų išteklių – tai, kas daroma, yra turimų išteklių perskirstymas. Kalbant apie Europos investicijų banką, visiškai sutinkame su apribojimu, bet norėtume išreikšti susirūpinimą, kad jam patikime daug įpareigojimų neužtikrindami jų įvykdymo galimybės.

Galiausiai mes apgailestaujame dėl Tarybos nesugebėjimo pasiekti susitarimą dėl 5 mlrd. EUR energetikos ryšiams ir plačiajuosčiam ryšiui kaimo vietovėse.

Mūsų nuomone, nepanaudotos lėšos turėtų tokios ir likti. Tai, ką privalo padaryti Europos Komisija ir Taryba, tai imtis išteklių, kuriuos suteikia pats tarpinstitucinis susitarimas.

 
  
MPphoto
 

  Elisabeth Morin, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomonės referentė. (FR) Pone pirmininke, J. M. Barroso, šįryt norėčiau pasidalyti Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomone, nes mes tikimės, kad į šį ekonomikos atkūrimo planą bus įtrauktas ir tikras socialinės sanglaudos skatinimas. Socialinė sanglauda reiškia integravimą į darbo rinką. Pirmiausia mes norime išsaugoti visų dabartinių darbuotojų darbo vietas, o bedarbius sugrąžinti į darbą, Globalizacijos padarinių fondo lėšas greta kitų išteklių skiriant naujiems mokymo kursams, kad pasibaigus sunkmečiui būtų paruošta darbo jėga.

Tam reikia artimiausiu metu išsaugoti esamas darbo vietas. Vidutinės trukmės perspektyvoje turime teikti geresnius mokymus darbuotojams, atsižvelgdami į krizės pabaigą, o žiūrint ilguoju laikotarpiu mums reikia atsinaujinti, per darbuotojų grupes įsitraukiant į socialines organizacijas.

Europa privalo atsinaujinti, jeigu nori išgyventi globalizaciją.

 
  
MPphoto
 

  Joseph Daul, PPE-DE frakcijos vardu.(FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, kitą savaitę vyksiantis Europos Vadovų Tarybos susitikimas privalo išsiskirti iš kitų. Tai negali būti eilinis susitikimas. Europos piliečiai, tarp jų ir mano parlamentinės frakcijos nariai, tikisi konkrečių ženklų.

Šis susitikimas turi patvirtinti Europos jėgą ir ryžtą krizės akivaizdoje. Tokia jėga buvo pademonstruota praeityje, kai Europa priėmė socialinės rinkos ekonomikos taisykles, apribojančias beprecedentės krizės, smogusios visiems regionams vienu metu, žalą. Tokia jėga buvo pademonstruota prieš dešimt metų, kai Europa apsiginklavo bendra valiuta – euru, – kuris, nors patiria pirmą didžiausią išbandymą, vis dėlto nepasiduoda.

Vis dėlto stipri Europa nereiškia protekcionistinės Europos. Europa, kuri ginasi savo nusistatytomis taisyklėmis, neturi tapti tvirtove, nes užsidarymas savyje nepadės išsivaduoti iš krizės. Greičiau mes turime pasikliauti atvirumu ir savo tapatybės teigimu. Europos jėga sunkmečiu (netgi labiau nei ramiais laikais) glūdi jos veiksmuose, vieningai daromuose visų bendrapiliečių, net labiausiai skurstančių, vardu.

Kartu su Komisija ir ponu J. M. Barroso, kurio pateikta daugybė priemonių, įkvėptų J. de Larosière’o ataskaitos, mane džiugina, Europa kovoja, kad išsaugotų bankų sistemą.

Tai kova ir mes kovojame ne tam, kad, kaip kai kas norėtų mus įtikinti, išsaugotume prekiautojų darbo vietas, o tam, kad išvengtume visos ekonomikos žlugimo, taip pat dėl to, kad be klestinčios bankų sistemos nesulauksime ilgalaikio ekonomikos atsigavimo.

Europa siekia gerų rezultatų ir mane džiugina vakar pasiektas susitarimas dėl lengvatinio PVM tarifo viešojo maitinimo ir statybų sektoriams, dėl tikrosios finansų rinkų priežiūros įdiegimo, darbo vietų išsaugojimo, pasitikėjimo išsaugojimo arba atkūrimo ir dėl Europos piliečių ateities užtikrinimo.

Ponios ir ponai, kalbėjau apie jėgą, apie vienybę, kalbėjau apie veiksmingumą, tačiau viso to prasmė (raison d'être), stimulas yra solidarumas. Tokia yra Jeano Monnet ir visų kitų pradininkų Europa. Kokia nauda būtų buvusi sukurti Europos Sąjungą praūžus paskutiniam karo, jeigu ji būtų buvusi paskelbta tik po šešiasdešimt metų vadovaujantis principu „kiekvienas už save“, ištikus pačiai rūsčiausiai ekonomikos krizei nuo 1929 m.?

Mūsų bendrapiliečiai kartais klausia, kam reikalinga Europos Sąjunga. Mes privalome įrodyti, kad Europa yra pasiruošusi padėti 500 mln. savo bendrapiliečių, kurių dauguma kenčia dėl ištikusios krizės, ir rodo solidarumą su kitomis Sąjungai priklausančiomis šalimis – turiu omenyje Airiją, Vengriją bei kitas su ypatingais sunkumais susidūrusias valstybes.

Savo frakcijos vardu prašau, kad kiekvienas iš dvidešimt septynių valstybės ar vyriausybės vadovų atsisakytų pagundos užsisklęsti savo valstybėje, nes tai turėtų (kalbėdamas atidžiai renkuosi žodžius) pragaištingų pasekmių visoms mūsų šalims.

Prašau A. Vondros, J. M. Barroso, taip pat jūsų, H.-G. Pötteringai, pasisakyti už solidarumą ir naujoves. Taip, sakau „naujoves“, nes esu įsitikinęs, kad iš krizės išsivaduosime tik tuomet, jeigu pasitelksime naujus išteklius ir masiškai investuosime į žiniomis pagrįstą ekonomiką, tyrinėjimus ir vystymąsi.

Mes privalome kiek galėdami greičiau pradėti naudoti didžiulį Europos Sąjungos potencialą naujųjų ekologiškų technologijų srityje, nes tokios ekologiškos naujovės turi būti įtrauktos į Europos politiką. Tokios pramoninės naujovės paskatintų ekonomikos atsikūrimą.

Tuo pačiu būdu reikia kuo greičiau pašalinti reglamentavimo kliūtis vidaus rinkai, kurios vis dar trukdo tokių technologijų vystymuisi. Turi būti pristatyta tikroji atsinaujinančių energijos šaltinių vidaus rinka, turinti aiškias taisykles, nes sunkmečiu nebebus taip, kaip buvo anksčiau, todėl turime ruoštis naujoms aplinkybėms. Tokia Lisabonos strategijos ir etapo po Lisabonos strategijos prasmė.

Mano parlamentinė frakcija, kaip Europos centro dešiniųjų atstovė, yra atsakinga politinė organizacija. Mes pasisakome už ekonomiką, kurią valdo taisyklės, už socialinės rinkos ekonomiką. Ji apsaugos mus nuo demagogijos ir populizmo. Tai įpareigoja mus būti sąžiningais su Europos gyventojais. Tikiuosi, kad kitą Europos Vadovų Tarybos susitikimą įkvėps būtent toks požiūris.

(Plojimai) <BRK>

 
  
MPphoto
 

  Martin Schulz, PSE frakcijos vardu.(DE) Pone pirmininke, su didžiausia pagarba jums, A. Vondra, man nepriimtina, kad tokiu metu nedalyvauja einantis Tarybos Pirmininko pareigas. Toks elgesys leidžia suprasti jo požiūrio į dabartinę padėtį pobūdį.

(Plojimai)

Kalbėjusieji pakartojo daugybę gerai žinomų posakių. Panašių kalbų klausomės jau ne vieną mėnesį ir jau galime kurti jų šablonus. J. Daulai, norėčiau padėkoti už nuostabią kalbą! Jeigu taip tęsite ir toliau, Lipsheim ir Pfettisheim miestų gyventojai pradės manyti, kad įstojote į Prancūzijos komunistų partiją. Visa tai nuostabu ir skamba puikiai. Vis dėlto dabar iš tikrųjų turime pateikti kokių nors pasiūlymų. Privalome priimti reikiamus sprendimus. Europos Vadovų Taryba turi padaryti daugiau. Krizė gilėja, žmonės praranda darbus. Matėme, kaip kažkada 40 mlrd. EUR įvertintos akcijos per pastaruosius šešis mėnesius nuvertėjo. Tai reiškia, kad žmonių pragyvenimo šaltiniai naikinami. Tai reiškia, kad žmonės praranda darbus. Tai reiškia, kad įmonėms gresia uždarymu. Tai reiškia, kad nacionalinėms ekonomikoms gresia žlugimas. O tada atsibunda Taryba ir pateikia gražias nedideles rezoliucijas, pvz., apie 1,5 proc. BVP fiskalinę paramą šiais ar kitais metais. Iki šiol rezoliuciją įgyvendino trys valstybės narės – tai reiškia, kad 24 valstybės to nepadarė. Rezoliuciją įgyvendino Didžioji Britanija, Vokietija ir Ispanija. Tarp kitko, visas jas, skirtingai nei likusias valstybes nares, spaudė socialdemokratai ir socialistai. Privalote padaryti daugiau! Turite tai pasakyti einančiam Tarybos Pirmininko pareigas, kurio šiandien čia nėra.

J. M. Barroso, jūsų kalba buvo puiki. Ji buvo tiesiog nuostabi ir mes visiškai pritariame tam, ką pasakėte. Valstybėms narėms būtinai reikia tarpusavio solidarumo. Mums, socialdemokratams ir socialistams, solidarumas yra esminė koncepcija tokioje padėtyje. Tai solidarumas tiek tarp pačių piliečių visuomenėje, tiek tarp valstybių. Solidarumas euro zonos viduje ir solidarumas tarp euro zonos ir į ją nepatenkančių valstybių. Svarbu, kad Komisija paragintų valstybes nares rodyti solidarumą.

Taip pat svarbu, kad Komisija pateiktų mums direktyvų projektus, kurių reikia tam, kad kontroliuotume privatų kapitalą ir rizikos draudimo fondus, kad užtikrintume kredito reitingų agentūrų skaidrumą, pagrįstai apribotume vadovų atlyginimus ir uždarytume mokesčių rojus. Tokios iniciatyvos reikalingos skubiai. Tikimės, kad jas įgyvendinsite ir pasikliauname jumis. Jeigu nebepavyks to pasiekti šio Parlamento kadencijos metu, savo reikalavimus pateiksime iš naujo pačią pirmą naujojo Parlamento darbo dieną. Kai girdžiu kalbant „Citigroup“, kuris ir vėl gavo pelno, vadovą ir „Deutsche Bank“, kuris taip pat gavo pelno pirmą ketvirtį, atstovą J. Ackermanną, man įdomu, ar šie žmonės iš tiesų tiki, kad galės taip tęsti ir toliau, kai valstybė juos išgelbėjo nuo bankroto. Ne, mes privalome užtikrinti priežiūrą ir skaidrumą, kad šie žmonės negalėtų pakartoti to, ką padarė praeityje.

Trečia, mane žavi Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijos narių kalbos. Tai nuostabu. Jūs kalbate tą patį, ką mes kartojame jau ne vienus metus, pasisakote už tai, prieš ką anksčiau balsuodavote. Atrodo, kad jūs staiga pabudote. Vis dėlto kai prabylama apie 92 pakeitimą, apie rezoliuciją, kuria padarytume kur kas daugiau, kitaip tariant, apie 1,5 proc. BVP fiskalinę paramą, PPE-DE frakcija nebalsuoja už. 92 pakeitimas bus lakmuso popierėlis jums, kai vidurdienį dėl jos balsuosime. Kalbant apie solidarumo klausimą, jūs, J. Daulai, ką tik savo nedalyvaujančios frakcijos vardu patvirtinote, kad tai – geras dalykas. Pamatysime, ar balsuosite už 102 pakeitimą, kuriame mes reikalaujame solidarumo.

Viena baigiamoji pastaba, kuri ypač svarbi mūsų frakcijai, yra susijusi su 113 pakeitimu dėl vadinamųjų mokesčių rojų. Mus restoranuose aptarnaujantys žmonės, mūsų automobilių vairuotojai, oro uosto darbuotojai, kurie iškrauna mūsų lagaminus, – visi jie yra mokesčių mokėtojai, kurių sumokėti mokesčiai panaudojami apsaugoti didžiuosius bankus nuo bankroto, nes vyriausybės ir parlamentai reikalauja, kad šie žmonės prisidėtų prie bankų išsaugojimo. Šie žmonės privalo apmokėti bankams ir didelėms kompanijoms ištiestus apsauginius tinklus. Dabar šių didelių bankų vadovams, vis dar išsimokantiems sau milijonines premijas, pvz., ING banke, kuris turi kelių milijardų eurų deficitą, suteikiama galimybė investuoti savo pinigus į mokesčių rojus ir išvengti mokesčių mokėjimo. Tai klasių karas iš viršaus, kurio dalimi mes mažų mažiausiai nenorime tapti. Todėl klausimas, ar mes šiandien nuspręsime, kad Europos Parlamentas pasisako prieš mokesčių rojus, yra lemiamas pasitikėjimo PPE-DE bei Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijų išbandymas. Jūs kalbame kaip socialistai, tačiau norime pamatyti, ar vidurdienį ir balsuosite kaip socialistai.

Mes iškėlėme tris reikalavimus ir aš norėčiau labai aiškiai pasakyti, kad jeigu nebalsuosite „už“, mes neturėsime bendros rezoliucijos. Tuomet bus aišku, kad mes pasisakome už socialinę teisybę, o PPE-DE frakcija tik svaidosi tuščiais žodžiais.

(Plojimai) <BRK>

 
  
MPphoto
 

  Graham Watson, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, per pastaruosius mėnesius mūsų Sąjunga turėjo daugiau susitikimų nei jūsų buvęs kolega Reinhold Messner, o mūsų Parlamentas išklausė virtinę pranešimų apie ekonomikos gerinimą, tačiau šie susitikimai ir pranešimai tik padėjo pastatyti tiltą valstybėms narėms per recesijos upę. Dabar reikia, kad Taryba žengtų žingsnį nebijodama ar neskubėdama, todėl mane džiugina J. Anderssono, E. Ferreiros ir E. Kirilovo perskaitytų pranešimų autorių darbas. Jie siūlo nuoseklią ir pragmatišką perspektyvą, išdėstytą atsižvelgiant į mus užgriuvusį nedarbą. Esminė šių pranešimų žinia: darbo, darbo, darbo.

Lisabonos strategija, užimtumo gairės, sanglaudos politika visada reikalavo darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų ekonomikoje, valstybės investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą, greitėjančio perėjimo prie žinių ekonomikos. Šiais principais grindžiama klestinti, dinamiška ir saugi darbo rinka.

Vertinant iš šiandieninio požiūrio taško, vienas dalykas aiškus visiems (išskyrus, turbūt, kai kuriuos asmenis, sėdinčius kairėje). Ne Lisabonos strategija kalta, kad pas mus atkeliavo negandos, bet greičiau valstybės narės, kurios jas ignoravo ir kurios sunkiausiai išgyvena krizę ir turbūt ilgiausiai iš jos kapstysis. Taigi dabar atėjo laikas apsispręsti ir pradėti įgyvendinti papildomą Lisabonos programą bei užimtumo gaires, atspindinčias mūsų Sąjungos tikrovę.

Nacionaliniams parlamentams, regionų valdžios institucijoms, savivaldybių administracijoms turi būti suteiktos galios priimti šį iššūkį, o to nepadarysiančios turi būti įvardytos ir sugėdytos. Mes nepakęsime trypčiojimo vietoje, kai reikia ginti planetą. Taryba apsvarstys ES derybų poziciją Kopenhagos konferencijoje klimato kaitos klausimais. Tiesiog kiek pinigų, A. Vondra, 27 šalys skirs klimato kaitos mažinimui ir prisitaikymui prie jos besivystančiame pasaulyje? Ekonomikai sulėtėjus klimato kaita nesustos ir nuo mūsų išmetamo anglies dvideginio toliau labiausiai kentės skurdžiausios šalys.

Taigi recesija negalima pateisinti neveiklumo. Valstybės narės privalo skirti pinigų kovai su klimato kaita ir su aplinkosauga susijusių darbo vietų kūrimui, galbūt panaudojant turimas lėšas, kaip siūlo Claude Turmes, kad per EIB ir EIF būtų pasiektas didžiausias įmanomas poveikis. Vis dėlto Taryba žino, kad recesijos padariniai pasikartos be esminės finansų sistemos reformos.

Kito mėnesio G20 susitikimo užduotis yra performavimas ir aš džiaugiuosi Europos vadovų pozicija, kurią jie užėmė susitikimo Berlyne metu. TVF turėtų būti veiksmingiau finansuojama, mokesčių rojai – kruopščiai ištirti, o finansų įstaigos – stipriau reglamentuojamos, pasitelkus veiksmingai dirbančią Europos finansinių paslaugų tarnybą, prižiūrinčią sistemą; ne tam, kad valstybių narių ekonomikos būtų nustumtos į praeitį, bet tam, kad būtų sukurta laisvos ir sąžiningos prekybos atvira, teisinga ir skaidri sistema.

Londonas, Paryžius, Berlynas – kiekvienas miestas norėtų pabrėžti, kad Europa yra vieninga, tačiau einantis Tarybos Pirmininko pareigas teigia, jog skirtumai tebeegzistuoja. Viliuosi, kad einantis Tarybos Pirmininko pareigas, kuris šiandien turėtų čia būti, kitą kartą padarys pranešimą šio susitikimo tema. Jeigu skirtumai išliko, niekas neišdegs. Mums reikia, kad Europa būtų stiprios dvasios, greita ir vieningai siekti tikslo artimiausiomis savaitėmis ar mėnesiais, pasiruošusi atsikratyti vadinamojo „blogo“ turto, kuris paralyžiuoja bankų balansus, pasirengusi reformuoti bankų praktiką, kad atkurtų kreditingumą, ir pasiruošusi sutikti, kad dabartinio skatinimo priemonių rinkinio gali nepakakti, nes, jeigu nėra pasaulinės finansų sistemos, kurią būtų galima remti, tai netinka ir TVF, ir kol praktikuojamas savavališkas susidorojimas, kurį atsakingos valstybės narės turi sušvelninti dėl įsipareigojimų nevykdymo, tai gali būti kelio ekonominio žlugimo paplitimui užkirtimo kaina.

Paprastai sakant, reikia, kad Taryba, Komisija ir Parlamentas dirbtų išvien: šaltakraujiškai, ramiai, kolektyviai, kad procedūra nepranoktų savo tikslo. Europa nebegali ilgiau gesinti gaisro. Atėjo laikas esminei reformai, kuri užtikrins naujas darbo vietas dabar ir saugumą ateityje.

 
  
MPphoto
 

  Cristiana Muscardini, UEN frakcijos vardu.(IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, A. Vondra kalbėjo apie „priežiūros griežtinimą“, tačiau mes norėtume informacijos apie tai, kiek nebiržinių (OTC) išvestinių priemonių vis dar turi Europos bankai, kiek pinigų tenka pasauliniu lygmeniu. Gali būti, kad Komisija ir Taryba nuspręs įšaldyti išvestines priemones, bent jau tam, kad pateiktų jas pasauliniu mastu, ir sustabdytų prekybą šiais produktais. Gali būti, kad nacionalizuotuose bankuose tokios išvestinės priemonės vis dar priklauso „blogam“ turtui, bet taip pat akivaizdžiai kelia susirūpinimą vystymusi. Priežiūros griežtinimas taip pat reiškia, kad mes privalome ne tik, kaip sako Komisija, turėti galią švariai išvalyti bankų sistemą ir patikrinti reglamentus, bet taip pat pateikti naujų pasiūlymų.

Taigi jeigu jaudinamės dėl automobilių pramonės, tokį patį susirūpinimą mums turėtų kelti mažosios ir vidutinės įmonės bei nesąžininga konkurencija, kylančia už ES ribų. Taryba dar nenusprendė ratifikuoti ir paskatinti produktų kilmės ženklinimo, kaip ką tik pasakė Pirmininkas J. M. Barroso, vienintelės neprotekcionistinės, tačiau produktus ir jų vartotojus apsaugančios sistemos. Tam, kad padėtume verslui, turime ne tik skatinti naujas kredito linijas, bet ir suteikti mažosioms ir vidutinėms įmonėms greitesnio ir pigesnio paslankumo galimybę, jei norime, kad šios įmonės verčiau prisitaikytų nei bankrutuotų. Daugelis jų šiuo metu yra netekusios 50 proc. užsakymų, todėl yra priversto kreiptis pagalbos į bankus. Tačiau bankai nenori skolinti, o bankų akcijos žlugo dėl išvestinių priemonių. Tai užburtas ratas. Turite išsivaduoti iš šios painiavos ir ieškoti realių sprendimų, o ne vien teikti nenaudingus pasiūlymus.

 
  
MPphoto
 

  Rebecca Harms, Verts/ALE frakcijos vardu.(DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, penktųjų šios Parlamento kadencijos diskusijų apie Lisabonos strategijos sėkmę ir nesėkmes proga norėčiau paklausti, kaip galėjo nutikti, kad dabar staiga prabundame pačios rimčiausios šių laikų krizės viduryje, lyg tai būtų stichinė nelaimė, nors metai iš metų tvirtinome, kad strategija sėkminga, o jos sėkmė buvo įvertinta. Tai neturėtų būti precedentas ir nesąžiningas Lisabonos strategijos įvertinimas, mano nuomone, yra vienas iš klausimų, kuriuos derėtų išspręsti.

Prieš metus tokios pat diskusijos metu Europos Parlamentas primygtinai siūlė Komisijai užtikrinti finansų rinkų stabilumą, nes jau tuomet nustatėme artėjančios krizės požymius. J. M. Barroso, į šį pageidavimą nebuvo atsižvelgta ir nieko nepadaryta. Dabar, kaip M. Schulz minėjo, jau keletą mėnesių diskutuojame apie žlugimą, neužtikrindami būtinų naujų reglamentų. Mano požiūris į tai yra kiek kitoks nei kitų narių. Manau, kad daugelis Komisijos ir nacionalinių vyriausybių narių vis dar yra įsitikinę, kad nereguliuojama rinka, susidedanti iš stiprių dalyvių, gali susireguliuoti pati savaime. Jeigu apsiribosime tik greitu lėšų skyrimu bankų sistemai ir valstybės garantijų teikimu, kartu nesukurdami visiškai naujos finansų rinkų struktūros, be jokios abejonės, pralaimėsime. Taip iš krizės neišsivaduosime ir ekonomika nebus iš tikrųjų atkurta.

Diskusija dėl ryšio tarp klimato kaitos politikos, tvarumo strategijos ir krizės valdymo yra tiesiog prieštaringa. Kiekvienais metais šia tema išgirstame daugybę raminančių žodžių. Vis dėlto jei pažvelgtumėte į dabartinius ekonomikos atkūrimo planus Europos ir nacionalini lygmenimis, pamatytumėte daug gražbyliavimo, bet mažai rimto požiūrio į tvarumo, klimato apsaugos ir veiksmingo išteklių naudojimo tikslus. Tokie ekonomikos atkūrimo planai nesuteikia pakankamai priemonių, kad Europos ekonomika galėtų stoti akis į akį su savo ateitimi. Jie paprasčiausiai daugiau ar mažiau vienodi.

 
  
MPphoto
 

  Jiří Maštálka, GUE/NGL frakcijos vardu. (CS) Ponios ir ponai, bendra ekonomikos augimo ir užimtumo programa, kitaip žinoma kaip Lisabonos strategija, buvo pradėta įgyvendinti 2005 m. Dabar 2009-ieji ir, nepaisant visko, mes susidūrėme su augančiu skurdu ir analogo istorijoje neturinčia ekonomikos bei finansų krize. Be to, pasak paskutinių prognozių, kad 2009 m. bedarbių skaičius ES išaugs beveik 3,5 mln. Nepaisant visų priimtų priemonių, nedarbas didėja. Aš esu ne vienintelis, manantis, kad kažkas čia ne taip. Šiandieninė padėtis rodo, kad dabartinė politika, labiausiai palaikiusi didelių pelnų kaupimąsi stambių komercinių ir finansinių grupių rankose, didžiulių monopolių kūrimąsi ir darbuotojų bei eilinių žmonių gyvenimo sąlygų bloginimą, patyrė nesėkmę. Europa privalo pasirinkti kitą kelią. Taryba pavasarinio susitikimo metu turėtų patvirtinti Europos solidarumo ir tvaraus vystymosi strategiją bei naują ekonominių, socialinių ir aplinkosaugos politikų rinkinį, skirtą paremti investicijas ypač į darbo kokybę, kvalifikacijos kėlimą, infrastruktūros pagalbos programas, sanglaudos politiką, aplinkosaugą ir pagerintą sveikatos apsaugą bei saugą darbe. Didžiulė problema, su kuria susiduria valstybės narės (įskaitant Čekiją), yra kompanijų išsikėlimas. ES turėtų nustatyti reglamentavimo sistemą, pagal kurią įmonės būtų baudžiamos už persikėlimą į kitą vietovę, pvz., ES finansinę paramą susiejant su sąlyga, kad įmonė turi vykdyti įsipareigojimus, liečiančius darbo vietų apsaugą ir vietinę plėtrą. Ypač dabar, finansų ir ekonomikos krizės metu, mums reikia ne tik solidarumo, bet taip pat griežtų ir greitai veikiančių taisyklių bei priemonių, skirtų bendromis jėgomis gintis nuo krizės. Tokiu būdu mes taip pat užmegsime kilnų ryšį su Jeanu Monnet, kurį prisimename šiandien, paveldu.

 
  
MPphoto
 

  Nigel Farage, IND/DEM frakcijos vardu. – Pone pirmininke, šįryt beatodairiškai svaidomasi sąvoka „Europos solidarumas“. Norėčiau tuo suabejoti.

Mes negalime suteikti valios visiškai laisvai veikti tam, kad ištrauktume iš bėdos Rytų Europos šalis. Mes neturime tam pinigų. Ekonomine prasme planas yra gana nepatikimas ir, kas svarbiausia, politiškai nepriimtinas Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos mokesčių mokėtojams. Atrodo, kad Didžiosios Britanijos iždo sekretorius Alistair Darling yra šio plano šalininkas. Jis išsikraustė iš proto! Jis sako, kad atėjo laikas Europai remtis bendradarbiavimo vertybėmis, tarsi būtume viena laiminga šeima.

Ką gi Vengrijos ministras pirmininkas Ferenc Gyurcsany šią Europos Solidarumo idėją išsklaido. Jis reikalauja, kad Europos Sąjunga padėtų tokioms šalims kaip jo įveikti ekonomikos sunkumus, suteikdama 180 mlrd. EUR paramą, ir žada, kad jeigu to nepadarysime, penki milijonai bedarbių emigrantų patrauks į vakarus, į mūsų valstybes. Tai ne kas kita kaip šantažas, patvirtinantis, kad, įsileisdami į Europos Sąjungą tokias šalis kaip Vengrija, padarėme kvailystę, o palikdami atviras sienas toliau elgiamės kaip kvailiai.

Vienintelis atsakymas, kurį šiandien išgirdau šiuose Rūmuose, yra pasiūlymas didinti savo galią Europos Sąjungoje – didesnė galia padės viską sutvarkyti. Gerai, pažvelkite: Prancūzijos, Nyderlandų ir Airijos balsuotojai jums leido aiškiai suprasti, ką mano. Jūs neturite teisės į didesnę valdžią Europos Sąjungoje. Manau, kad šių metų Europos Parlamento rinkimuose žmonės balsuos atsižvelgdami į ekonomikos krizę, ir tikiuosi, kad šį kartą jie pasiųs jums tokią aiškią ir garsią žinią, kad jūs išsyk paprasčiausiai nebegalėsite jos ignoruoti.

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkas. − Nigeli Farage’ai, gal ir ne visada mes laimingi, kad priklausome Europos šeimai, bet jūs taip pat esate jos narys.

 
  
MPphoto
 

  Jana Bobošíková (NI). (CS) Ponios ir ponai, priešingai, nei ankstesnis kalbėtojas, aš esu tvirtai įsitikinusi, kad būsimas Europos Vadovų Tarybos susitikimas vyks vadovaujantis dabar pirmininkaujančios Čekijos šūkiu „Europa be kliūčių“. Tikiuosi, kad šiandien nedalyvaujantis einantis Tarybos Pirmininko pareigas Mirek Topolánek nepasiduos B. Obamos administracijos spaudimui dėl naujų reglamentų ir dėl mokesčių mokėtojų pinigų investavimo į ekonomiką.

Būsimas Tarybos susitikimas taip pat turėtų atmesti J. M. Barroso Komisijos žaliųjų lobistų planą, pagal kurį daugiamilijardė parama būtų skirta atsinaujinantiems energijos šaltiniams. Ekonomikos teorija ir istoriškai patvirtinta praktika aiškiai rodo, kad tai nepadės sustabdyti ekonomikos žlugimą arba nedarbo augimą. Priešingai, ponios ir ponai, tai tik pagilins krizę ir padidins ateities riziką, ypač infliacijos, riziką. Netikiu, kad bet kuris sveiko proto politikas norėtų prisidėti prie didelio kainų augimo ir eilinių piliečių santaupų nuvertėjimo. Viliuosi, kad pirmininkaujanti valstybė toliau atkakliai gins liberalizavimą ir pasisakys už prekybos kliūčių ir protekcionizmo pašalinimą.

Ponios ir ponai, kaip žinome, JAV vyriausybės vykdomas ekonomikos politikos reglamentavimas atliko esminį vaidmenį sukeliant dabartinę krizę. Užuot iš to pasimokiusios, ES institucijos nuo praeitų metų liepos 1 d., t. y. per devynis mėnesius, patvirtino neįtikėtiną skaičių teisės aktų: 519 reglamentų ir 68 direktyvas. Jeigu pirmininkaujanti Čekija nori atitikti savo šūkį „Europa be kliūčių“ ir būti patikima bei naudinga, ji turėtų ne rengti daugiau susitikimų, o nedelsdama patikrinti visus ES teisės aktus ir išmesti kiek galima daugiau suvaržymų, susijusių su aplinkosauga, lytimi, socialiniais reikalais ir įdarbinimu. Taryba taip pat turėtų susimąstyti dėl to, kaip suvaldyti išsipūtusią socialinę padėtį ir kaip sumažinti aukštus mokesčius bei draudimą. Tik tokiu būdu mes galėsime greitai atgauti racionalią žmonių ir rinkos veiklą, be kurios paprasčiausiai nebus įmanoma pergyventi dabartinės krizės.

 
  
MPphoto
 

  Klaus-Heiner Lehne (PPE-DE).(DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, kartais negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. M. Schulzai, iniciatyva dėl rizikos draudimo fondų ir privataus kapitalo reglamentavimo bei skaidrių taisyklių priklauso Teisės reikalų komitetui.

2006 m. Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijos nariai Teisės reikalų komitete pradėjo aktyviai reikalauti nustatyti atitinkamas taisykles. Teisės aktų ataskaita, kurią užsakėme savo iniciatyva, nebuvo parengta, nes Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pirmininkas, kuris, kaip gerai žinome, yra Europos Parlamento socialistų frakcijos narys, pradėjo visiškai nereikalingus ginčus dėl kompetencijos. Todėl mes mėnesių mėnesius, o gal net ne vienus metus, bandėme pasiekti susitarimą, kol galiausiai praėjusių metų rugsėjo mėn. priėmėme savo iniciatyva užsakytas teisės aktų ataskaitas šiuo klausimu – tai P. N. Rasmusseno ir K. H. Lehne ataskaitos.

Asmuo, pasisakęs prieš šios srities reglamentavimą Taryboje, buvo Gordon Brown. Jis akivaizdžiai nėra PPE-DE narys, tačiau priklauso jūsų frakcijai. Pastaraisiais metais A. Merkel ir P. N. Rasmussen visose diskusijose, tiek vykusiose Europos Vadovų Tarybos, tiek G8 susitikimuose, pasisakė už šios srities reglamentavimą.

Problema glūdi tame, kad Europos Sąjungos socialistai visada labai trukdė šias sritis įtraukti į reglamentavimą. Pastaruoju metu nuomonės pasikeitė ir tai nulėmė dabartinę mūsų poziciją. Tai vienas iš istorinių šios srities faktų. Aš paprasčiausiai noriu pasakyti, kad retorika, kurią girdime, labai skiriasi nuo pastarųjų mėnesių ir metų tikrovės. Deja, taip jau yra.

Galiausiai norėčiau paminėti keletą sričių, kuriose turime bendrų interesų. Šiandien pasiruošimo rezoliucijai dėl Lisabonos proceso metu tarp parlamentinių frakcijų tvyranti atmosfera iniciatyvinėje grupėje buvo kaip niekad gera. Dėl tos priežasties mes susitarėme dėl beveik visų sričių ir parengėme gerą rezoliuciją.

Nereikėtų diskutuoti iki pamėlynavimo. Vietoj to turėtume aiškiai pasakyti, kad tai bendrų interesų sritis. Europos piliečiai tikisi, kad krizės metu veiksime išvien ir nebūsime nusistatę vieni prieš kitus.

(Plojimai) <BRK>

 
  
MPphoto
 

  Poul Nyrup Rasmussen (PSE). – Pone pirmininke, tai sunkiausia krizė nuo 1929 m. ir padėtis toliau blogėja: nedarbas nesustabdomai auga.

Štai ką prieš pora mėnesių pasakiau Komisijos Pirmininkui: „Prašau neperdėti savo nuopelnų dėl Europos Vadovų Tarybos susitikimo sprendimų 2008 m. gruodžio mėn. Nepieškite pernelyg rožinio Europos ateities paveikslo“. Tačiau būtent tai jūs ir darote. Jūs nesuteikėte 3,3 proc. finansinės paramos Europai – juk nesuteikėte! Kai kalbate apie savaimines stabilizavimo priemones, turėkite omenyje, kad jos jau įtrauktos į prognozes. Pagal sausio mėn. išdėstytą Komisijos nuomonę, prognozuojami -2 proc., o dabar Europos centrinis bankas sako, kad tikimasi -3 proc. Kai kalbate apie 1,5 proc. finansinę paramą, turėkite omenyje, kad ji nėra lygi 1,5 proc., nes, pasak Bruegel instituto, ji sieks 0,9 proc. – tai patvirtinta dokumentais.

Dabar padėtis yra tokia: mes nesirūpiname užimtumu, nedarbas nevaldomai auga, o mūsų parama Europai yra ne 3,3 proc., o 0,9 proc. Jeigu liepiate mums palaukti geresnių laikų ir sutinkate su J.-C. Junckeru, kuris vakar pasakė, kad padarėme pakankamai, noriu pasakyti: jūs nepadarėte pakankamai – žmonės iš Europos tikisi daugiau, nei šiandien žadate.

Mano požiūris yra toks: artimiausiomis savaitėmis susitiksite su B. Obama, naujuoju Jungtinių Valstijų prezidentu. Jis ketina investuoti 1,8 proc. bendro nacionalinio produkto. Mūsų dalis bus daugiau per perpus mažesnė. Ar galite įsivaizduoti, kad Europa užims padėtį, kurioje mes būsime tie, kurie daro mažiau, bet reikalauja daugiau, nei mūsų amerikiečiai draugai. Ar galite įsivaizduoti, kad Europos Sąjunga bus gerbiama?

Noriu pasakyti, kad turime įdėti daugiau pastangų ir sukurti išsamų planą, kuriame bus numatytas kovo 19 d. susitikimas, vyksiantis po devynių dienų, susitikimas Londone balandžio 2 d., susitikimas užimtumo klausimams spręsti gegužės mėn. Prahoje ir birželio mėn. susitikimas. Kreipiuosi į jus, Komisijos Pirmininke, prašydamas įdėti naujų, visapusių pastangų į ekonomikos atkūrimą. Jei to nepadarysime, pralaimėsime. Nekalbu, kad sulauksime geresnių laikų kitais metais, tai pasaulinė krizė ir į ją reikia žiūrėti rimtai.

Galiausiai norėčiau pakalbėti apie solidarumą. Atėjo laikas nepaisyti naujų demarkacijos linijų, nubrėžtų tarp Europos sąjungos senbuvių ir tų valstybių, kurios į ES įstojo gavusios pažadą, kad šį narystė reikš geresnį gyvenimą eiliniams žmonėms. Išvenkime naujos ekonominės demarkacijos tarp senbuvių ir naujokių. Parodykime tikrąjį solidarumą. Todėl prašau jūsų, Komisijos Pirmininke, apsvarstyti naujas finansines galimybes padėti mūsų naujiems draugams. Vienos tokių galimybių yra euroobligacijos ir Europos investicijų banko pagalba. Prašau į tai žiūrėti rimtai ir neleisti mums padaryti per mažai ir per vėlai, kaip nutiko Japonijai, leiskite mums parodyti, kad Europai rūpi jos žmonės, kad Europa solidari su silpniausiomis Sąjungos narėmis.

 
  
MPphoto
 

  Jules Maaten (ALDE).(NL) Pone pirmininke, dabar, kai į pabaigą eina pirminis Lisabonos strategijos laikotarpis, matome, kad 2000 m. vyriausybių vadovų užsibrėžti tikslai nebuvo pakankamai pasiekti. Ypač šios ekonomikos krizės metu, nors labai svarbu, kad į Lisabonos strategiją būtų žiūrima rimtai. Jei taip būtų, Europa greičiausiai būtų geriau pasirengusi ekonomikos nuosmukiui.

Vienas iš svarbiausių Lisabonos strategijos susitarimų yra tikslas 3 proc. bendrojo vidaus produkto skirti moksliniams tyrimams ir plėtrai: du trečdalius finansuotų privatus sektorius, o vieną trečdalį – vyriausybė. Tačiau tai, kad vargu ar kuri nors Europos sąjungos šalis pasieks šį tikslą, stabdo naujovių diegimą Europos Sąjungoje. Pasaulio krizės metu Europai reikės rasti savyje jėgų darsyk pakelti ekonomiką iki reikalaujamo lygio.

Tuo pačiu metu, savaime suprantama, stebina tai, kad didelė ES biudžeto dalis turėtų būti toliau skiriama perdėtam senosios ekonomikos, kuriai priklauso žemės ūkis ir regioniniai fondai, subsidijavimui, o mokslinių tyrimų srityje užsibrėžti investicijų tikslai lieka nepasiekti. Galimybių apstu. Tik pagalvokite, pvz., apie švarią aplinką, medicinos technologijas arba augantį Europos kompiuterių žaidimų sektorių, kuriems teikiama specifinė parama pasitvirtina.

Pone pirmininke, dinamiška ir gerai į naujoves orientuota ekonomika gali padėti išjudinti naujas pramonės šakas, technologijas ir produktus. Būtent to reikia norint išsivaduoti iš recesijos. Krizė mums leidžia ir kartu mus verčia įvykdyti žūtbūt reikalingas reformas.

Norėčiau primygtinai pasiūlyti valstybėms narėms rimtai vertinti savo susitarimus, nes kai užsibrėžiami dideli tikslai, reikia didelio ryžto jiems pasiekti. Jei to nepadarysime, ES neteks pasitikėjimo. Bendra politika reikalauja visų įmanomų kiekvienos valstybės narės pastangų ir neleidžia ištižti.

 
  
MPphoto
 

  Mirosław Mariusz Piotrowski (UEN).(PL) Pone pirmininke, viskas rodo, kad Lisabonos strategijos dešimtmečio tikslai žlugs. Nei pati strategija, nei nuolatinės kalbos apie Lisabonos sutartį nėra tikrasis atsakas į pasaulinę ekonomikos krizę. Būsimo Tarybos susitikimo metu Airijos ministras pirmininkas praneš mums apie veiksmus, kurių buvo imtasi Lisabonos sutarčiai įteisinti. Pasekdama Prancūzijos ir Nyderlandų pavyzdžiu, Airija referendumu atmetė iš dalies pakeistą Europos Konstituciją. Airijos piliečių niekas neįtikino išsižadėti dalies suvereniteto biurokratinės struktūros pavadinimu Europos Sąjunga vardan. Šiuo metu, užuot laukus Vokietijos Konstitucinio teismo sprendimo, kuris gali galutinai palaidoti užmarštin Lisabonos sutartį, mėginama įtikinti airius, jiems žadant privilegijas, kurių šiaip nerasi pateiktame dokumente.

Didelės ekonomikos krizės akivaizdoje kreipiuosi su prašymu baigti beprasmius ginčus ES viduje ir imtis atitinkamų priemonių, paremtų esamomis sutartimis ir įkvėptų solidarumo.

 
  
MPphoto
 

  Claude Turmes (Verts/ALE).(FR) Pone pirmininke, šiuo sunkmečiu mums reikia stipraus impulso Europos lygmeniu.

Nacionalinės valstybės veikdamos pavieniui nesugebės duoti pakankamai stipraus ir suderinto atsakymo. Todėl skubiai reikia Europos paskatinimo. O ką matome šiandien? Komisiją, kuri, kaip ir jos pirmininkas, pavargo, pritrūko įžvalgumo ir neteko politinės drąsos. 5 mlrd. EUR vertės ekonomikos atkūrimo planas nėra tikras atkūrimo planas, nes 50 proc. iš sąraše pateiktų projektų nesulauks investicijų nei 2009, nei 2010 m., nes, pvz., anglies dioksido sekvestracija nebus paruošta!

J. Daul yra visiškai teisus. Atėjo laikas mums parodyti solidarumą ir novatoriškumą. Jeigu Komisija paisys „Margaretos“ Merkel („Noriu atgauti savo pinigus“) ir sudarys sąrašą, pagal kurį daugiau pinigų bus skiriama stiprioms ekonomikoms, mes negalėsime padėti padaryti pažangos savo kolegoms Rytų Europos šalyse, kuriems pagalbos reikia dabar pat.

Todėl reikia naujovių dviejose srityse. Visų pirma neturėtume šių 5 mlrd. EUR iššvaistyti valstybės pagalbai. Vietoj to reikėtų pinigus sutelkti Europos investicijų banke. Šiuo metu bankas didina savo kapitalą 76 mlrd. EUR ir derasi su Europos centriniu banku dėl su likvidumu susijusių pagerinimų. Todėl didžiąją dalį iš šių 5 mlrd. EUR derėtų skirti garantijų fondams, kad viešąjį ir privatų sektorius paskatintume investuoti 20, 25 ar 30 mlrd. EUR. Visų antra privalome išplėsti ekonomikos atkūrimo planą, į jį įtraukiant ekologiškas technologijas, atsinaujinančius energijos šaltinius ir investicijas į Europos miestų ir miestelių pastatus.

Šiuo metu prezidentas B. Obama ekologiškoms technologijoms skiria dešimt kartų daugiau rizikos kapitalo nei Europa. Todėl susidūrę su kitu dideliu ekonomikos sunkumu mes pralaimėsime kovą.

 
  
MPphoto
 

  Sahra Wagenknecht (GUE/NGL).(DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, su visais ekonomikos atkūrimo planais susijęs lemiamas klausimas, kurį kelia visa Europa, be jokios abejonės, yra šis: kas gaus pinigų? Ar bus daugiau laisvės suteikta bankams, nepaisant to, kad mokesčių mokėtojams, vertinant ilguoju laikotarpiu, gerokai pigiau atsieitų bankų nacionalizavimas jau dabar? Ar palengvinsime stambių įmonių ir didelius atlyginimus gaunančių asmenų naštą nepaisant to, kad jie jau ne vienus metus visoje Europoje pelnosi iš mokesčių lengvatų? Kuo daugiau pinigų bus iššvaistyta tokiems dalykams, tuo labiau atrodys, kad programos žlugs ir Europos ekonomikos padėtis be perstojo pavojingai blogės.

Ilgalaikė privatizavimo, reglamentavimo panaikinimo ir liberalizavimo politika nulėmė gerovės susikaupimą aplink dešimt tūkstančių išrinktųjų. Be to, tokia politika nulėmė šiandieninę krizę. Bet kuris, tikintis, kad krizę galima pergyventi ir toliau vykdant tą pačią negerokai pakeistą politiką, visiškai nesupranta mūsų padėties. Reikia elgtis visiškai priešingai. Užuot pirkę bankų „blogą“ turtą, turėtume iš mokesčių gautus pinigus skirti mokyklų ir ligoninių renovacijai ir ekologiškos ekonomikos skatinimui. Jeigu viešosios lėšos atiduodamos privačioms įmonėms, turi būti taikomi principai „jokių mokesčių mokėtojų pinigų, jeigu neužtikrinamas užimtumas“ ir ypač „jokių mokesčių mokėtojų pinigų, jeigu nesuteikiamos nuosavybės teisės visuomenei“, kad valstybė ir visų pirma piliečiai turėtų naudos iš būsimo pelno. Visų geriausias ekonomikos atkūrimo planas būtų radikalus gerovės ir lėšų perskirstymas „iš viršaus į apačią“. Mažai apmokamas Europos sektorius, užuot nuolat globojamas, turi būti sumažintas. Europoje reikia padidinti minimalų atlyginimą ir užtikrinti geresnes socialines paslaugas. Reikia tokių mokesčių tarifų, kurie užtikrintų, jog milijonieriai ir senosios finansų rinkos spekuliantai prisiimtų atsakomybę už milžiniškus nuostolius, o ne didžioji dalis piliečių, nė kiek nepasipelniusių iš ekonomikos suklestėjimo. Manau, kad socialinė teisybė dabar yra vienintelė protinga ekonomikos politika. Tai vienintelis būdas išbristi iš šios pražūtingos krizės.

 
  
MPphoto
 

  Nils Lundgren (IND/DEM) . – (SV) Pone pirmininke, Lisabonos strategija priklauso vieniems geriausių ES projektų. Valstybės narės ketina savanoriškai reformuoti savo ekonomikas, kad sukurtų gerovę ir užtikrintų galimybę prisitaikyti tiek prie numatytų pokyčių, pvz., visuomenės senėjimo, tiek prie nenumatytų, pvz., finansų rinkų žlugimo. Strategijos pagrindinė mintis yra skatinti veiksmingas rinkas, verslą, švietimą, mokslinius tyrimus ir pastovius valstybės finansus – šiuo metu mes patiriame išbandymą.

Jeigu tuo metu, kai mus ištiko finansų krizė, būtume visi turėję lanksčią ekonomiką, tinkamą pinigų politiką ir tvirtus valstybės finansus, Europa būtų labiau pasisekę. Tačiau viso to neturime. Lisabonos strategija nebuvo įgyvendinta, nors tuo pačiu metu euras nulėmė pernelyg paprastą pinigų politiką Airijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje. Be to, keletas šalių, prisidengdamos euru, galėjo blogai sutvarkyti savo viešuosius finansus. Todėl disbalansas yra milžiniškas. Lisabonos strategija – tai gera mintis, kuri buvo prastai įgyvendinama. Euras – bloga mintis, dėl kurios tik padidėjo rūpesčiai.

 
  
MPphoto
 

  Bruno Gollnisch (NI).(FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šiuo krizės metu bus parodyta struktūrų vertė ir naudingumas. Krizė mums parodė, kad Briuselio Europa yra visiškai nenaudinga. Ekonomikos atkūrimo planas, pompastiškai apibūdinamas kaip „Europos“, iš tikrųjų tėra lėšų sumą, dėl kurios sprendimą priėmė valstybės narės. Europos biudžeto indėlis sudaro tik nedidelę jos dalį.

Nors tikrosios ekonomikos ir užimtumo paramai skiriama 200 mlrd. EUR, iš jų 2 mlrd. EUR tenka bankams, be jokių garantijų, kad jie šiuos pinigus panaudos įmonėms ir privatiems asmenims finansuoti. Privatizuotas pelnas, visuomeniniai nuostoliai – toks yra paskutinis panašių ekonomikos politikų (tiek liberalių, tiek socialistinių) žodis.

Ar tai Europos solidarumas ar parama valstybėms? Kovo 1 d. įvykusio neoficialaus susitikimo dalyviai rinkos ir konkurencingumo labui sutartinai atmetė pagalbos automobilių pramonės sektoriui susiejimą su tam tikromis sąlygomis. Politika ir logika nepasikeitė, o saitai su sistema, atvedusia mus į katastrofą, nenutraukti! Mes ant bedugnės krašto, o po kelių dienų valstybių ir vyriausybių vadovai ketina mūsų paprašyti žengti didelį žingsnį į priekį.

 
  
MPphoto
 

  Lambert van Nistelrooij (PPE-DE).(NL) Pone pirmininke, kaip Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijos koordinatorius regioninės politikos klausimais norėčiau pasakyti, kad pageidaujamas lankstesnis požiūris į investicijas ir užimtumą bei aiškesnis dėmesys šioms sritims tampa tikrove. Būtent šiuo krizės metu sanglaudos politika yra labai vertinga, kai kalbame apie Bendrijos investicijas. Šiuo metu per metus tam skiriame maždaug 50 mlrd. EUR, iš kurių 65 proc. tenka prioritetinėms Lisabonos susitarimų sritims. Tai yra veiksmingas mūsų indėlis, taip mes keliame darbuotojų kvalifikaciją ir imamės įvairiausių regioninių iniciatyvų po to, kai krizė baigsis.

PPE-DE frakcija norėtų išlaikyti šį integruotą finansinį požiūrį ir jo neskaldyti. Už lankstesnio požiūrio glūdi siekis pagreitinti kalendorinius išlaidų planus, supaprastinti patvirtinimo procedūrą ir veiksmingiau tvarkytis su pasiruošimo išlaidomis, gerokai išplėsti EIB galimybes tam tikrų programų būdu, įskaitant tvarią miestų aplinkos rekonstrukciją ir daugiau galimybių energetikos efektyvumui, taip pat ir ES senbuvėse. Mane džiugina šie žingsniai intensyvesnio požiūrio ir lankstumo link.

Antroje kovo mėn. pusėje plenarinio posėdžio metu diskutuosime apie sanglaudos politikos pakeitimus. Taip pat atitinkamai pataisysime fondų reglamentus ir parengsime pagrindą naujai sanglaudos formuluotei – teritorinei sanglaudai, sistemai po 2013 m.

Kaip buvo ką tik pasakyta, mes esame įsipareigoję veikti kokybiškai, įskaitant įvairias grupes, mokslinius tyrimus ir plėtrą, naujoves bei kaimo plėtrą, todėl užtikrinsime, kad žinių ekonomika ir konkurencingumas Europoje būtų skatinami. Tai taikoma visiems regionams ir visoms valstybėms narėms. Tokiu būdu Europa liks matoma, o mes prisidėsime prie didesnio Europos solidarumo net ir pasibaigus krizei.

 
  
MPphoto
 

  Edit Herczog (PSE). – Pone pirmininke, norėčiau pradėti nuo atsakymo N. Farage’ui. Jeigu iki šiol nebūtų aišku, kad Parlamentas turėtų būti vieningas, manau, jog N. Farage būtų mus visus įtikinęs, kad privalome likti vieningi kaip Europos Sąjungos nariai.

ES smogė sisteminė krizė ir mes turime užduoti sau klausimą, kodėl dešimt metų trukmės Lisabonos strategija mūsų neišgelbėjo. Ar galėjome užsibrėžti geresnį tikslą? Ar galėjome gauti geresnį rezultatą? Ar galėjome pasirinkti adekvatesnį būdą, o gal laukėme, kol kas nors tai padarys už mus?

Socialistų frakcija mano, jog gerai turėti vieną visapusę ateities strategiją ir konkurencingumo ir socialinio bei aplinkos tvarumo siekti viena bendra strategija. Socialistų atsakymas yra toks: mums reikia pasiekti Lisabonos strategijos tikslus visoje Europoje, to reikia visiems europiečiams, įskaitant ir pačius pažeidžiamiausius bei skurdžiausius.

Mes turime stabilizuoti finansų rinkas ir sumažinti panašių krizių riziką ateityje. Tačiau mes neremsime politikos, kuri mūsų išteklius atiduoda mokesčių rojams ir papildo keleto žmonių banko sąskaitas. Reikia stabilizuoti tikrąsias valstybių narių ekonomikas visoje Europoje ir visuose sektoriuose, ypač mažų ir vidutinių įmonių, tačiau turime prisiimti atsakomybę už užimtumo rėmimą ir neleisti tokioms įmonėms vien tik siekti pelno.

Turime siekti naujovių mokslinių tyrimų ir plėtros bei skaitmeninės televizijos srityse, taip pat lavinti Europos piliečių įgūdžius, kad jie galėtų naudotis šiomis technologijomis. Per intelektinės nuosavybės teisių politiką skirsime lėšų žinioms išsaugoti. Mums reikia stabilizuoti Europą kaip visumą, bet turime matyti plačiau, už Europos ribų, pažeidžiamiausias pasaulio dalis, todėl neketiname kurti naujų demarkacijos linijų Europos Sąjungos viduje,

Turime mobilizuoti visus veikėjus. Veiksmas, veiksmas, veiksmas ir rezultatai. Vien tik žodžiai neatneš sėkmės. Nepakanka padaryti daug, tačiau būtina padaryti pakankamai. Prašome Komisijos ir Tarybos neapsiriboti pavasariniu susitikimu ir mūsų žinią perduoti G20 šalims. Štai ko iš mūsų tikisi eiliniai žmonės. Veikime drauge.

 
  
MPphoto
 

  Ona Juknevičienė (ALDE).(LT) Noriu atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių, kurios man atrodo svarbios sprendžiant išsaugojimo ir naujų darbo vietų kūrimo klausimą. Pirma, tai pasaulio ekonomikos krizė, kuri verčia mus permąstyti, naujai vertinti užimtumo strategiją. Antra, privalome labai kritiškai įvertinti tai, ką jau esame sukūrę ir mūsų pačių priimtų strategijų įgyvendinimo efektyvumą. Todėl raginu Komisiją labai kritiškai įvertinti, kaip Bendrijos narės naudoja užimtumo skatinimui skirtas lėšas. Iki šiol galiojanti praktika daugiausia lėšų skirti kvalifikacijai, perkvalifikavimui, įvairiems mokymams, mano galva, yra neveiksminga. Investavimas į smulkų ir vidutinį verslą, mikrokreditai yra veiksmingiausia naujų darbo vietų kūrimo priemonė. Tam galima būtų efektyviau naudoti ir socialinio, ir globalizacijos fondo lėšas. Valstybės narės turi pateikti socialinio ir globalizacijos fondo lėšų panaudojimo ataskaitas, ypač parodydamos, kiek naujų darbo vietų sukurta. Už neefektyvų naudojimą turi būti baudžiama. Atsiranda vis daugiau vadinamųjų savo noru atleidžiamų darbuotojų. Jie lieka be darbo, be socialinės ir finansinės paramos. Todėl čia turėtume įtraukti profsąjungas, kad jos apgintų mūsų žmonių interesus. Raginu Komisiją ir Bendrijos nares susitelkti ties šiuo svarbiu klausimu.

 
  
MPphoto
 

  Guntars Krasts (UEN).(LV) Dėkoju, pone pirmininke. Dabartinės krizės metu geriau padaryti daugiau nei laukti. Todėl pasiūlytos ekonomikos skatinimo priemonės tikrai turėtų sulaukti mūsų paramos. Vis dėlto naujosioms valstybėms narėms iš Rytų Europos, išskyrus kelias, tarptautinės skolinimo rinkos užtrenkė duris, pasireiškia kapitalo nutekėjimas, o Vakarų Europos bankai, kurie atsiskaito su didžiąja dalimi regiono rinkos, pakeitė dar neseniai taikytą dosnią skolinimo politiką kur kas atsargesne. Šių valstybių narių galimybės pasinaudoti finansinėmis ir fiskalinėmis priemonėmis yra ribotos arba jų išvis nėra. Be to, didžiojoje dalyje tokių šalių, besiruošiančių prisijungti prie euro zonos, konvergencijos kriterijai taip pat vidutinės trukmės laikotarpiu apribos galimas ekonomikos skatinimo priemones. Vienintelė reali ekonomikos skatinimo ir Lisabonos strategijos įgyvendinimo priemonė šiose šalyse yra Europos Sąjungos fondų lėšos. Tačiau jų siekiant gali būti sunku rasti bendrą finansavimą ir dėl to gali pailgėti lėšų gavimo laikotarpis. Jei norime paskatinti Rytų Europos šalių ekonomiką, turime skubiai susitarti dėl Europos Sąjungos lėšų skyrimo taisyklių pakeitimų. Lėšų skyrimo procedūras reikia gerokai supaprastinti, bendras valstybės ir privataus sektoriaus finansavimas turi būti sumažintas, o lėšų gavimo galutiniai terminai – prailginti. Reikia rasti realias galimybes pasinaudoti Europos investicijų banko bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko finansavimu. Tokie sprendimai duotų svarbų ženklą Rytų Europos rinkos atkūrimui ir stabilizavimui. Dėkoju.

 
  
MPphoto
 

  Elisabeth Schroedter (Verts/ALE).(DE) Dėkoju jums, pone pirmininke, ponios ir ponai, Komisijos nariai. Turime pasinaudoti finansų krizės suteikta galimybe imtis radikalaus ekologiškos Europos ekonomikos skatinimo ir sustabdyti klimato kaitą.

Tačiau Komisija tokia galimybe nesinaudoja ir pasikliauna gelbėjimo priemonių rinkiniu, apimančiu pasenusius, pvz., kelių statybos ir automobilių pramonės, projektus. Lygiavertės investicijos į nesveikas ekonomikos struktūras būtų puiki galimybė. Tai ne koks nors įžvalgus projektas, kuris leistų žmonėms nebesijaudinti dėl pragyvenimo šaltinio netekimo. Naudojimosi struktūrinių fondų parama taisyklių sušvelninimas turi būti nukreiptas tik į tvarias ir aplinkai nekenksmingas investicijas. Nepatikrinus poveikio aplinkai bendras finansavimas negali būti didinamas.

Komisijos nariai, manau, kad jūsų požiūris į finansų krizę kaip į priemonę darbuotojų teisėms sunaikinti yra gana ciniškas. Direktyva dėl darbuotojų išsiuntimo dirbti turėtų sutvirtinti jų teises, o ne jas silpninti. Tokio pobūdžio reforma jau seniai pavėluota. Tai, ką siūlote naujajame dokumente, yra nepriimtina.

 
  
MPphoto
 

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL).(PT) Neoliberali Lisabonos strategija buvo viena iš pagrindinių Europos Sąjungos priemonių, skirtų skatinti finansinio reglamentavimo panaikinimą, viešųjų paslaugų privatizavimą, rinkų ir pasaulio prekybos liberalizavimą, darbo santykių reglamentavimo panaikinimą ir darbuotojų teisių naikinimą. Tai puikiai patvirtina pasiūlymai dėl Darbo laiko direktyvos bei darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų.

Nebėra jokios prasmės toliau reikalauti plėtoti Lisabonos strategiją, kai ekonominė ir socialinė krizė, kurią paskatino šios strategijos taikymas, tik gilėja. Todėl mums reikia atsisakyti tokios neoliberalaus kapitalizmo politikos, dėl kurios auga nedarbas, skurdas, blogėja darbo sąlygos ir didėja socialinė, regioninė bei teritorinė nelygybė. Mums reikia integruotos Europos strategijos, kurios tikslas būtų solidarumas ir tvari plėtra, pagrįstos gamybos sektorių apsauga ir valstybės investicijomis, veiksmingai skatinančios Bendrijos fondus remti šalis, kurių ekonomika silpna, gerbiančios gamtą padedančios kurti naujas darbo vietas, kur gerbiamos darbuotojų teisės, taip pat kuri skatintų visuomenines paslaugas ir užtikrintų sąžiningą pajamų paskirstymą mažinant skurdą. Tai visiškai priešinga tam, ką siūlo Komisija ir Taryba.

 
  
MPphoto
 

  Johannes Blokland (IND/DEM).(NL) Pone pirmininke, praeitais metais pavasariniame susitikime vykusių diskusijų metu mes raginome valstybes nares dirbti Lisabonos proceso labui. Galiausiai ekonomikos augimas ir maža infliacija leido susimąstyti apie reformos galimybę. Reforma buvo būtina konkuruojant su daug žadančiomis ekonomikomis. Jos reikia ir dabar.

Dabartinė krizė parodė, kad į pageidavimą atsiliepusioms valstybėms narėms dabar sekasi kur kas geriau nei kitoms. Kitos valstybės narės kenčia dėl didelio biudžeto deficito ir dėl to, kad tos valstybės narės, kurios negirdėjo mūsų raginimo, dabar perkelia deficitus, kyla grėsmė mūsų valiutos stabilumui.

Norėčiau paprašyti Komisijos prižiūrėti valstybes nares, siekiant užtikrinti, kad jos laikosi Stabilumo pakto. Tik tokiu būdu išvengsime išlaidų dėl šios krizės išslydimo iš rankų. Tam gali būti ribotai panaudotos laikinos paramos priemonės, atlaikiusios tvarumo išbandymą. Akivaizdu, kad greta naujų planų reikia laikytis ir senu susitarimų.

 
  
MPphoto
 

  Sergej Kozlík (NI). (SK) Vakarų Europos šalys mėgsta kalbėti apie poreikį padėti Vidurio ir Rytų Europos šalims išgyventi krizę. Vis dėlto tie patys asmenys, o tiksliau N. Sarcozy, apie šias šalis kalba kaip apie „juodąją skylę“, keliančią grėsmę Europos Sąjungai. Aš nesutinku su tokiu lėkštu problemos, kuri daro lygiai tokį patį poveiki Vakarų Europos šalims, apibendrinimu. Dėl tokių pareiškimų dingsta pasitikėjimas Vidurio ir Rytų Europos šalių institucijomis, jie panašesni į smūgį į nugarą, nei į pagalbos būdą.

Praėjusią savaitę Europos vadovai pareiškė atsisakantys protekcionizmo, kuris reikštų naują geležinę uždangą, dalijančią vieningą Europą pusiau. Tačiau tuo pačiu metu Europos Komisija patvirtino didžiulę valstybės pagalbą Prancūzijos automobilių gamintojams. Vis dėlto toks nevienodas ir diskriminuojantis požiūris akivaizdus ir kitose srityse, ypač žemės ūkyje. Europa tampa dviveide ir euroskeptikai greitai galės skinti pergalės vaisius.

 
  
MPphoto
 

  Gunnar Hökmark (PPE-DE). – Pone pirmininke, ši diskusija vyksta apie darbo vietas, o darbo vietos reiškia naują ekonomikos suklestėjimą. Todėl mane truputį stebina Socialistų frakcijos kritika tų, kurie yra atsakingi už tikrąją politiką Europoje, adresu, nes Socialistų frakcija labiau nei bet kuri kita reikalavo mažesnių palūkanų normų ekonomikos klestėjimo viršūnėje kaip tik tuo metu, kai įgyvendino pinigų politiką JAV. Tai pastarųjų šešių mėnesių politika labiau nei kas kitas kalta dėl JAV ekonomikos griūties. M. Schulz turėtų būti dėkingas už tai, kad Europa ir Europos centrinis bankas jo nepaklausė, nes priešingu atveju Europos ekonomika būtų patyrusi kur kas didesnį smūgį. Džiaugiuosi, kad dėl to visi sutariame.

Tas pats tinka ir šiandien jūsų siūlomai politikai, nes dabar jūs kalbate apie euroobligacijas, dėl kurių, be visų kitų priežasčių, Vidurio Europos šalims išaugtų palūkanų normos. Tai nėra solidarumas finansų krizės metu ir jeigu šįsyk vėl nepaklausysime M. Schulzo, pasielgsime teisingai.

Veikti reikia, tačiau veiksmai turi būti teisingi, kad nepagilintume krizės ir užtikrintume stabilumą.

(Šūksmas iš auditorijos)

Ne, jūs negalėjote, tačiau taip pat esate kaltas dėl įvairių dalykų, ir jeigu būtume jūsų paklausę, dabar būtų dar blogiau. Toks buvo susitarimas tarp jūsų ir manęs, ar ne? Vertinu susitarimą Parlamente, kad jūsų siūloma politika buvo bloga.

Pone pirmininke, mums reikia stabilumo. Mums reikia likti ištikimiems konkurencingumo ir valstybės pagalbos taisyklėms, kad užtikrintume atviras sienas ir prekybą, nes eksportui reikalingas didesnis importas, o importui reikalingas eksportas. Taip mes užtikrinsime naujų darbo vietų kūrimą.

 
  
MPphoto
 

  Guido Sacconi (PSE).(IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, nusiųsti žiniai tereikia minutės. Mano žinią Europos Vadovų Tarybai ką tik perteikė M. Schulz ir P. N. Rasmussen, kurie pasakė, kad reikia padaryti daugiau, visų pirma socialinės apsaugos srityje, pasitelkiant naujas ryžtingas finansų ir mokesčių politikas. Norėčiau juos dar papildyti: savaime suprantama, gyvybiškai svarbu, kad įveikdami krizę mažintume jos socialinį poveikį, tačiau taip pat svarbu laikytis pastovios krypties, kad žinotume, ar pasaulinės konkurencijos, kuri taps ypač nuožmi ieškant naujų ekologiškų, išmanių, mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos, srityje pakilsime iš jos kaip nugalėtojai, ar kaip pralaimėtojai.

Todėl su šiuo tikslu turi derėt visos priemonės visuose lygmenyse, nuo vietinio iki Europos. Tarybai reikia suteikti įgaliojimus deryboms ruošiantis Kopenhagos susitikimui, kad nepraleistume šios progos, kuri yra susijusi ir su ekonomika. Įgaliojimus turi lydėti reikiamas besivystančių šalių finansavimas, padėsiantis joms prie mūsų prisijungti.

 
  
MPphoto
 

  Sophia in 't Veld (ALDE).(NL) Pone pirmininke, ši krizė yra išbandymas Europai. Dabar piliečiai laukia Europos veiksmų, todėl glumina tai, kad daugelis nacionalinių vadovų net ir dabar lieka kiekvienas savo politikos gniaužtuose. Europa – tai ne skaičius, gaunamas nacionalinį interesą padauginus iš 27. Šiuo atžvilgiu Europos skirstymas į Rytų ir Vakarų būtų esminė klaida.

Pone pirmininke, liberalai norėtų investicijų į ateitį, o ne į praeities klaidas. Lisabonos strategijos tikslų nederėtų įšaldyti. Mes turėtume būti labiau įsipareigoję dėl švietimo ir mokslinių tyrimų, naujovių, tvarumo ir stiprios Europos rinkos.

Pone pirmininke, bankininkai, kurie švaisto mūsų pinigus, yra nepakenčiami, tačiau M. Schulzai, politikai, kurie dabar vengia deficitų ir skolų slapstydamiesi už jaunesnės kartos nugarų, yra tiesiog neatsakingi. Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija pritaria E. Ferreiros pranešimo mintims. Tik priėmę tikrai europietiškus ir į ateitį nukreiptus sprendimus galėsime susidurti su krize akis į akį. Europa turi pasakyti: dabar arba niekada.

 
  
MPphoto
 

  Dariusz Maciej Grabowski (UEN).(PL) Pone pirmininke, Europos Sąjungai būtina tikra ekonomikos atkūrimo strategija. Kad būtų veiksminga, ji turi atitikti tokias sąlygas. Pirma, ES reikia didesnio biudžeto, kurio negalima sumažinti nuo 1 iki 0,8 proc. BVP, kaip siūlo kai kurios šalys. Antra, turėtų būti atkurta biudžeto ir mokesčių politikos laisvė ir atsisakyta mėginimų primesti bei sunorminti tokią politiką. Trečia, reikia padaryti galą naujoms valstybėms narėms daromam spaudimui įstoti į euro zoną. Ketvirta, turi būti įdiegta tiksli finansinio kapitalo srautų kontrolė ir sustabdytas naujų valstybių narių kapitalo perdavimas turtingoms valstybėms. Šiandien toks grobuoniškas procesas pasiekė jau dešimtis milijonų eurų ir žlugdo nares naujokes. Penkta, mes turėtume paramą ir pagalbą turėtume skirti pirmiausia toms šalims ir regionams, kuriuos krizė palietė labiausiai, o ne taip kaip šiandien uždaryti laivų statyklas Lenkijoje, o darbo vietos Prancūzijoje ir Vokietijoje yra proteguojamos. Šešta, investicijų į infrastruktūrą programa turėtų būti nukreipta į atskirties ir neišsivystymo mažinimą, ypač naujose valstybėse narėse.

 
  
MPphoto
 

  Csaba Őry (PPE-DE). (HU) Pone pirmininke, visi puikiai suprantame, kad dabartinės ekonomikos krizės aplinkybėmis užimtumo politikos ir Lisabonos strategijos svarba išaugo, todėl mes, Europos įstatymų leidėjai ir sprendimų priėmėjai, privalome siekti įgyvendinti užimtumo politikos gaires kiek galima veiksmingiau ir sėkmingiau. Kaip parodė balsavimo Užimtumo ir socialinių reikalų komitete rezultatai, politinės frakcijos visiškai sutaria, kad 2008 – 2010 m. užimtumo politikos gairės sudaro tinkamą (ir pakankamai lanksčią) sistemą užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Taigi valstybių narių užduotis yra nustatyti esminius aspektus, tinkamus jų savitai padėčiai, ir išplėtoti įvairias aktualaus turinio gaires. Taigi tokia sistema yra puiki priemonė, kurios sukūrimas yra bendras Europos pasiekimas. Kita vertus valstybių narių užduotis yra šią priemonę tikrai įgyvendinti praktikoje.

Taigi, kad priemonės panaudojimas būtų sėkmingas, būtinos dvi sąlygos: nustatyti tinkamus tikslus ir praktiškai įgyvendinti politiką, atitinkančią užsibrėžtus tikslus. Sakykim, kad pirma būtinoji sąlyga įvykdyta, todėl, mano požiūriu, tolesniu laikotarpiu turime sutelkti dėmesį į užimtumo politikos gairių turinio išplėtojimą ir pritaikymą valstybėse narėse. Negalime ignoruoti to, kad kai priartėjame prie investicijų į užimtumo ir žmogiškųjų išteklių sritį dydžio nustatymo, įvairių valstybių narių skirtinga ekonominė padėtis ir skolų lygis reiškia skirtingą veikimo laisvę. Tačiau kitu atžvilgiu turime būti vieningi: kiekviena valstybė narė privalo padidinti investicijų, tiesiogiai susijusių su užimtumu, lygį proporcingai savo nuosavam kapitalui. Turime pripažinti, kad ekonomikos skatinimo priemonių rinkinių, kurių imasi valstybės narės, sėkmė glaudžiai susijusi su ES tikslų įgyvendinimu. Todėl turime suderinti savo požiūrius į ekonomikos politikos sritį kur kas labiau nei anksčiau ir, tikėdamas, kad politinės frakcijos yra pasiekusios susitarimą, prašau paremti J. Anderssono pranešimą ir už jį balsuoti.

 
  
  

PIRMININKAVO: RODI KRATSA-TSAGAROPOULOU
Pirmininko pavaduotoja

 
  
MPphoto
 

  Pervenche Berès (PSE).(FR) Ponia pirmininke, A. Vondra, Komisijos nariai, Europa gali labai padėti, jei tik nori, tačiau tam reikia tikslaus įvertinimo: tačiau šiuo metu ji nepakankamai įvertina krizę. Reikia pasirūpinti tinkamais ištekliais: tačiau šiuo metu ekonomikos atkūrimo plano nepakanka. Reikia atiduoti reikalaujamus finansinius išteklius: tačiau šiuo metu diskusijos dėl euroobligacijų sustojo – jas reikia atnaujinti. Jeigu Europa nori elgtis protingai tarptautiniu mastu, ji taip pat privalo nustatyti pavyzdį, susijusį su finansų rinkų reglamentavimu ir priežiūra.

J. M. Barroso, jūsų parodyta iniciatyva dėl darbo, kurį atliko J. de Larosière’o grupė, buvo naudinga, sumani ir išskirtinė. Dabar šį darbą turime prieš akis. Pridėkite J. Delorso darbą ir panaudokite tai kaip įgyvendinimo pagrindą!

Šis pranešimas buvo priimtas vienbalsiai, nors frakciją sudaro skirtingų kultūrų ir kilmės žmonės. Galiausiai surastas Europos sutarimas, kurio ieškojome metų metus.

Jeigu leisite tautoms plėšytis pagal šiuos rezultatus, Europai nepavyks įgyvendinti finansų rinkos priežiūros.

 
  
MPphoto
 

  Filiz Hakaeva Hyusmenova (ALDE).(BG) Sanglaudos politikos indėlis yra dar ženklesnis ekonomikos krizės akivaizdoje. Bankininkystės sektorius, gamybos pajėgumo mažėjimas, naujų lėšų trūkumas ir darbo rinkos susitraukimas yra pagrindinis valstybių narių rūpestis. Iki šiol sanglaudos politika turėjo nuosavas finansines priemones, tačiau krizė skverbiasi ir į tinkamų, naujoviškų sprendimų kryptį.

ES lėšomis pagrįsta parama dabar turi būti nukreipta į pagrindines sritis. Struktūriniai fondai turėtų būti naudojami veiksmingiau ir labiau atsižvelgiant į padėtį. Valstybėms narėms derėtų sutelkti dėmesį į galimybės kontroliuoti šias lėšas suteikimą naudos gavėjams. Aš greičiau tikiuosi, kad Komisija supaprastins struktūrinių fondų paramos gavimo procedūras – tai neturėtų būti daroma paskirstymo priežiūros ir lėšų sąskaita. Manau, kad pranešimas apie sanglaudos politiką ir investicijas į tikrąją ekonomiką sukels minčių apie krizės sprendimą ir bus naudingas tolesnėms priemonėms, skirtoms paskatinti ekonominę veiklą, kurių tikimės iš Europos Sąjungos susitikimo. Dėkoju.

 
  
MPphoto
 

  Rolf Berend (PPE-DE).(DE) Ponia pirmininke, pone einantis Tarybos Pirmininko pareigas, Komisijos nariai, ponios ir ponai, E. Kirilovo pranešimas visų pirma yra susiję su trijų 2007–2013 m. struktūrinių fondų reglamentų pakeitimais, kuriais siekiama pagerinti valstybių narių grynųjų pinigų srautus ir likvidumą. Viena iš priemonių, skirtų kovai su ekonomikos krize, kurią galime besąlygiškai paremti.

Šiuo metu valstybės narės reikalauja leisti naudotis, pvz., visomis paramos investicijoms į energijos efektyvumą ir atsinaujinančius energijos šaltinius, skirtus gyvenamiesiems būstams, galimybėmis ir apskritai investicijų į gyvenamuosius būstus galimybėmis. Šios suplanuotos priemonės prisidės prie struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo paramos teikimo pagreitinimo , supaprastinimo ir padidinimo. Turiu pabrėžti, kad šios priemonės neprieštarauja laisvai konkurencijai, socialiniams standartams ir aplinkosaugos bei klimato apsaugos reglamentų įgyvendinimui Bendrijoje.

Dabar valstybės atsako už Europos struktūrinių fondų suteiktų lėšų bendro finansavimo užtikrinimą, kad pinigai būtų visiškai pasinaudota. Pranešime nurodytą paprastesnio administravimo ir lėšų realizavimo poreikį sveikinčiau ir paremčiau.

Komisijos nariai, 2009 m. mes laukiame tolesnių Komisijos pasiūlymų šia tema. Svarbu pabrėžti paramos užimtumui ir verslui priemonių reikšmę sėkmingam ekonomikos atkūrimui. Vis dėlto valstybes nares reikėtų paraginti plačiau naudotis struktūrinių fondų parama skatinant arba kuriant darbo vietas mažosiose ir vidutinėse įmonėse.

Komitetas atkreipė dėmesį į mūsų pakeitimus. Mes privalome besąlygiškai sutikti su šio pranešimo turiniu. Sveikinu, E. Kirilovai.

 
  
MPphoto
 

  Enrique Barón Crespo (PSE).(ES) Ponia pirmininke, pone einantis Tarybos Pirmininko pareigas, pone Komisijos Pirmininko pavaduotojau, ponios ir ponai, pagarbą Jeanui Monnet geriausia būtų išreikšti veikiant išvien, ryžtingai ir atkakliai, kaip jis pats darė organizuodamas logistikos darbą abiejų pasaulinių karų metu – darbą, kuris padėjo sąjungininkams laimėti. Tai reiškia, kad mes, 27 valstybės narės, turime veikti vieningai.

Būdami socialistai mes raginame imtis trijų prioritetinių veiksmų: Pirma, sustiprinti mūsų skatinimo ir atkūrimo planą biudžeto srityje, taip pat atsižvelgiant į Europos pakartotinį apsvarstymą ir organizaciją.

Antra, mums reikia išvystyti nuoširdų solidarumą tarp 27 valstybių narių. Nežinau, ar Čekijos vyriausybė ir parlamentas, kurie atstovauja Lisabonos sutarčiai, žino, kad Lisabonos sutarties antrame straipsnyje žodis „solidarumas“ pavartotas pirmą kartą.

Trečia, mums reikia kovoti su mokesčių rojais, globalizacijos juodosiomis skylėmis.

 
  
MPphoto
 

  Chris Davies (ALDE). – Ponia pirmininke, noriu atkreipti dėmesį į mūsų strategiją ir pasiruošimą vėliau šiais metais vyksiančiai Kopenhagos konferencijai klimato kaitos klausimais, kurioje mes ėmėmės vadovauti, tačiau kuriai kyla grėsmė dėl ekonomikos recesijos ir kuri reikalauja sumažinti savo reikalavimus. Pateiksiu pavyzdį.

Daugiau nei prieš trejus metus mes susitarėme, kad automobilių gamintojams bus taikomi nauji reikalavimai, siekiant pakeisti jų naudojamus oro kondicionavimo sistemų aušalus, kurie šiuo metu kelia 1400 kartų didesnę pasaulinio atšilimo grėsmę nei anglies dvideginis. Mes nutarėme, kad nuo 2011 m. tai padaryti reikės visuose automobilių modeliuose.

Tačiau dabar girdime, kad kai kurie gamintojai (kaip suprantu, vadovaujami įmonių „Ford“ ir „General Motors“) bando pasinaudoti įstatymo spragomis ir išsisukti nuo įsipareigojimo. Kiek vėliau šį mėnesį vyks nacionalinių tipo patvirtinimo valdžios institucijų susitikimas. Labai svarbu, kad Komisijos narys G. Verheugen imtųsi vadovauti ir išaiškintų, kad mes neketiname sušvelninti nustatytų normų ir kad šie aušalai turės būti pakeisti iki 2011 m.

Jeigu pasiduosime dabar, duosime laisvę pramonės lobizmui už ES ribų, o mūsų kaip vadovų vaidmuo konferencijoje klimato kaitos klausimais bus rimtai pakirstas.

 
  
MPphoto
 

  Costas Botopoulos (PSE). – Ponia pirmininke, visus tris nepaprastai svarbius pranešimus parengė Socialistų frakcijos pranešėjai. Savaime suprantama, taip nutiko neatsitiktinai. Šių pranešimų esmė, Socialistų frakcijos narių pristatyti pakeitimai, siekiant juos pagerinti, ir, manau, šiandieninė diskusija, labai aiškiai rodo, kad egzistuoja skirtingos politikos kryptys: savita dešiniojo sparno ir socialistų politikos kryptys kaip atsakas į krizę. Dešiniųjų politika gana paprasta: krizė yra blogas dalykas, bet reikia išlikti kantriems, ji praeis, reikia imtis kai kurių techninių priemonių ir viskas nurims savaime, o mes turime reikšti užuojautą krizės paliestiems žmonėms.

Socialistų pozicija kur kas sudėtingesnė: Mes sakome, kad problemą reikia spręsti iš esmės, reikia pakirsti krizės šaknis, mes privalome radikaliai pakeisti ekonomikos paradigmą, turime keistis patys ir pažaboti bet kokias spekuliacijas, atvedusias į dabartinę finansų krizę. Tai nėra neutrali krizė, ją sukėlė tam tikra politika, iš esmės vykdoma dešiniųjų sparno.

 
  
MPphoto
 

  Jean-Paul Gauzès (PPE-DE).(FR) Ponia pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, šiuo sunkmečiu mūsų bendrapiliečiai labai daug tikisi iš Europos. Europa privalo jų nenuvilti.

Savaime suprantama, jei esame realistai, turime pripažinti, kad Europos finansų ištekliai yra riboti ir mes turime ieškoti jų pagerinimo galimybių. Vis dėlto Europa greičiau iškils ir jai labiau pasiseks, jeigu pademonstruos didesnę politinę valią.

Tai, savaime suprantama, visų pirma apima buvimą valstybių narių veiksmų ir pastangų katalizatoriumi, bet taip pat Europos lygmeniu suderintą požiūrį. Ekonomikos atkūrimo planas iš esmės yra pertvarkymo skatinimo priemonių rinkinys. Reikia sustiprinti EIB vaidmenį.

Europa turi apibrėžti aiškia ir novatorišką ekonomikos strategiją. Ekonominės veiklos vykdytojams reikia perspektyvos ir teisinio stabilumo. Svarbiausia įtraukti finansines paslaugas, kad bankininkystės įstaigos galėtų atlikti savo pagrindinį vaidmenį, t. y. finansuoti ekonomikos vystymąsi.

Šiuo metu rengiami direktyvų dėl pagrindinių reikalavimų bankams ir draudimo įmonėms bei reitingų agentūrų reglamentų tekstai turi prisidėti prie šios užduoties įgyvendinimo. Į reitingų agentūroms skirtus tekstus reikia įtraukti pamoką, kurią išmokome iš įrodytų trūkumų.

Lygiai taip pat svarbu kuo skubiau užtikrinti reglamentuotos finansinės veiklos priežiūrą Europos mastu. J. de Larosière'o grupės pranešime pateikta keletas naudingų ir pačiu laiku pasirodžiusių pasiūlymų, kuriuos reikėtų kuo greičiau įgyvendinti.

Europai taip pat reikia tinkamos, veiksmingos ir naujoviškos pramonės politikos. Šiuo atžvilgiu mes turime suderinti tvarios plėtros poreikį su reikalavimais aukštos kokybės pramonei dėl gerovės ir darbo vietų kūrimo.

Dabartiniu sunkmečiu geriau nekliudyti tų sektorių, kurie veikia įprastai ir kuria taisykles bei reglamentus, kurių veiksmingumas dar nėra tinkamai įrodytas. Pvz., automobilių pramonės sektoriaus, kuris šiandien susiduria su dideliais sunkumais, atžvilgiu svarbu išplėsti reglamentą, kuriuo nebetaikoma išimtis transporto priemonių, kurių galiojimo laikas baigsis 2010 m., platinimui.

Mes taip pat turime būti budrūs, kai, pvz., deramasi dėl dvišalės sutarties su Korėja, nes tokios derybos gali būti labai palankios mūsų pramonei.

 
  
MPphoto
 

  Brian Simpson (PSE). – Ponia pirmininke, mano šiandieninis indėlis yra investicijų poreikio pabrėžimas: investicijų į darbo vietas, į mūsų aplinką, investicijų į visą ekonomiką. Šiuo atžvilgiu investicijos į mūsų transporto ir ypač į geležinkelių infrastruktūrą yra esminės svarbos, ne tik dėl to, kad užtikrina pasaulinio lygio geležinkelių tinklą, bet ir dėl to, kad išsaugo turimas darbo vietas ir sukuria naujas bei garantuoja socialinę sanglaudą.

Suteikime prioritetą mūsų geležinkelių tinklo elektrifikacijai, kuri yra naudinga tiek transportui, tiek aplinkosaugai. Investuokime į transeuropinius transporto tinklus (TENS). Parenkime tokį ekonomikos atkūrimo planą, kurį sudarytų ne tik žodžiai, bet ir veiksmai.

Nieko neveikimas ir leidimas rinkoms nuspręsti pačioms prives prie nesėkmės. Atėjo laikas bendriems Europos veiksmams, paremtiems prioriteto teikimu žmonėms, o ne palūkanoms. Ši Rūmų pusė, kuriai priklausome ir mes, nepasirengusi vaidinti Poncijaus Piloto ir nusiplauti rankas. Norime veikti ir veikti ryžtingai.

 
  
MPphoto
 

  Péter Olajos (PPE-DE). (HU) Aš esu įsitikinęs, kad dabartinės ekonomikos krizės šaknys glūdi perdėtame vartojime ir aplinkosaugos krizėje, todėl sprendimų turime ieškoti ir šiose srityse. Mes artėjame prie svarbaus laikotarpio klimato politikos atžvilgiu, nes šių metų pabaigoje Kopenhagoje turėsime pasiekti susitarimą dėl naujų bendrų tikslų kovoje su pasauliniu atšilimu. Taigi laukia didelė užduotis, todėl negalime suklysti ar uždelsti. Mūsų turimuose teisiniuose tekstuose ne tik apibrėžiama sistema ir nustatomos pagrindinės gairės, bet taip pat numatomi realūs ir konkretūs veiksmai. Siekiant išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo 25–40 proc., kurį rekomenduoja mokslininkai, taip pat norint užkirsti kelią biologinės įvairovės nykimui, mums reikia didelių finansinių išteklių.

Praėjusiais metais turėjau malonumo su Parlamento delegacijomis apsilankyti Bangladeše, Kinijoje, Indijoje ir, visai neseniai, Gajanoje – tai tik sustiprino mano įsitikinimą. Viena vertus mes privalome remti besivystančias šalis, tačiau tai galima padaryti tik per skaidrias ir griežtai prižiūrima investicijas, kita vertus Europos Sąjungos biudžeto pajamos iš prekybos apyvartiniais taršos leidimais taip pat turėtų būti panaudotos paremti besivystančių šalių priemones, skirtas prisitaikymui skatinti. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas rekomenduoja iki 2020 m. šiam tikslui skirti 30 mlrd. EUR. Tai milžiniška suma, todėl tinkamas jos panaudojimas yra didelis iššūkis.

Be to, kova su klimato kaita suteikia Europai puikią galimybę padidinti naujas technologijas ir sukurti naujų darbo vietų, taip skatinant energetikos saugumą. JT ir naujoji JAV administracija, taip pat kai kurių Europos valstybių narių vyriausybės jau pripažino, kad, siekiant išsivaduoti iš pasaulinės krizės, reikalingi ne tik nauji, veiksmingi energijos šaltiniai, bet taip pat viso proceso variklis, veikiantis pagal naujus organizacinius principus, nes dabartinės ekonomikos krizė slepia tikrąją Europos žmonijos problemą, t. y. aplinkosaugos krizę. Ekologiška „Nauja politika“ – tai istorinė galimybė išspręsti abi krizes vienu metu.

 
  
MPphoto
 

  Gianni Pittella (PSE).(IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, manau, kad buvo suklysta, visų pirma dėl Komisijos kaltės, iš pradžių nepakankamai įvertinant krizės mastą, o šiandien ir vėl klystame, kartodamiesi savo susitikimų metų, kai tik deklaruojami principai, bet tai nenulemia nuoseklių ir praktinių sprendimų. Atsakymai į labai rimtas Europos visuomenės problemas, kurie pateikiami mūsų pranešimuose, yra įtikinami ir atitinkantys užduotį.

Tačiau Rūmai raginami užpildyti tuštumą įdiegiant euroobligacijų priemonę, kurią pakartotinai propaguoja M. Mauro, aš ir beveik 200 narių. Ši priemonė (galbūt vienintelė) gali padėti sukurti tokius finansinius išteklius, kokių neturi mūsų negyvas biudžetas, skirtus finansuoti krizės įveikimo priemones, transeuropinius tinklus, švarią energetiką, mokslinius plačiajuosčio ryšio tyrimus, kovą su skurdu ir jaunimui skirtą programą „Erasmus“. Baigsiu tuo, kad didysis Jacques Delors mums parodė kelią. Eikime juo drąsiai.

 
  
MPphoto
 

  Avril Doyle (PPE-DE). – Ponia pirmininke, vykstant pasaulinei ekonomikos ir finansų krizei, taip pat įgyvendinant daugiamilijardes skatinimo priemones, egzistuoja didelė galimybė padidinti energetikos efektyvumą, padidinti energetikos saugumą pasitelkus atsinaujinančius šaltinius, ir ekologiškas technologijas pastūmėti į ekologišką „naują politiką“. Kitaip tariant, paversti krizę galimybe ir nauda mums ilgalaikėje perspektyvoje.

Mane džiugina dvi kovos su pasauline klimato kaita naujoviško finansavimo galimybės, išdėstytos paskutiniame Komisijos komunikate. Kaip rezoliucijos autorius raginu valstybes nares dirbti šių pasiūlymų linkme ir kitą savaitę vyksiančiame valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime pagerbti paskutinio gruodžio 12 d. susitikimo deklaraciją, kuri turėtų būti oficialiai užregistruotu, pageidautina, kartu su galutiniu ES ETS pranešimu, kitaip ji nebus paskelbta oficialiajame leidinyje.

Tam reikia trišalės deklaracijos, todėl raginu einantį Tarybos Pirmininko pareigas, Komisijos narį ir ponią pirmininkę tuo užsiimti. Gruodžio mėn. deklaracijoje teigiama, kad: „Europos Vadovų Taryba primena, kad valstybės narės pagal savo atitinkamus konstitucinius ir biudžetinius reikalavimus apibrėš biudžeto pajamų iš prekybos apyvartiniais taršos leidimais naudojimą. Ji pažymi, kad valstybės narės yra pasiruošusios mažiausiai pusę šios sumos panaudoti išmetamam šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui mažinti, klimato kaitai mažinti ir prie jos prisitaikyti, miškų naikinimo prevencinėms priemonėms, atsinaujinančių energijos šaltinių ir energijos efektyvumo vystymui, taip pat kitoms technologijoms, prisidedančioms prie perėjimo prie tvarios mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos, įskaitant administracinių gebėjimų stiprinimą, technologijų perdavimą, mokslinius tyrimus ir plėtra“.

Toliau tęsiama: Tarptautinio susitarimo dėl klimato kaitos Kopenhagoje 2009 m. kontekste pusė šios sumos bus panaudota klimato kaitos mažinimui ir prisitaikymui prie jos besivystančiose šalyse, ratifikavusiose šį susitarimą, ypač mažiausiai išsivysčiusiose šalyse. Tolesnių veiksmų bus imtasi 2009 m. pavasarį vyksiančio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu“.

Nekantriai laukiu garbingo šios deklaracijos rezultato kitą savaitę vyksiančiame valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime.

 
  
MPphoto
 

  Harlem Désir (PSE).(FR) Ponia pirmininke, per mažai, pavėluotai, neadekvačiai suderinta, trūksta solidarumo, nepamatuota – tokias mintis sukelia Europos Sąjungos ekonomikos atkūrimo planas ir Komisijos pasiūlymai šiame etape.

Priežastis labai paprasta: žiūrėdami į pirmines prognozes visi esame priversti pripažinti, kad krizės poveikis buvo nepakankamai įvertintas, ar tai būtų, pvz., tikrai įspūdingas pramonės gamybos nuosmukis Jungtinėje Karalystėje Prancūzijoje, ar tarptautinės prekybos ir Vokietijos eksporto sumažėjimas, ar išaugusio nedarbo prognozės. Todėl nuoširdžiai manau, kad dar ilgai nesurasime atsakymo, atitinkančio tai, ką įgyvendina, pvz., B. Obamos administracija JAV.

Pakartosiu darsyk: trūksta solidarumo ir viešpatauja bailumas. Kovo mėn. mes pamatėme, kaip ECOFIN atsisakė padidinti atkūrimo planą, o dabar regime, kaip Rytų Europos šalys yra priverstos kreiptis į TVF. Tai apgailėtina nesėkmė, su kuria yra susijęs ir Europos solidarumas. Mes kuriame vis daugiau nacionalinių pramonės sektoriaus gelbėjimo planų, o paprasčiausiai esame priversti pareikalauti atsisakyti protekcionizmo. Reikalas tas, kad vienintelis tikras atsakas būtų Europos automobilių pramonės sektoriaus gelbėjimo ir atkūrimo planas.

Manau, kad šiandien Europos Parlamento socialistų frakcijos reikalavimas yra visiškai aiškus: mes norime masinių investicijų. Kadangi dažnai prisimename 1929 m. krizę, mūsų politiką palyginkime su T. Roosevelto „Nauja politika“, pagal kurią per septynerius metus buvo išleista 3,5 proc. BVP. Šiandien Europai tai atitiktų 400 mlrd. EUR kasmet per septynerius metus. Todėl mes manome, kad reikėtų skolintis paslaugas ir išleisti euroobligacijas, derėtų daug investuoti į ekologiškas naujoves, į pastatų izoliavimą, modernų transportą ir energetikos sektorių, kad reikėtų sukurti pagalbos pertvarkymo ir nedarbo aukoms planą ir nurodymus, kaip turėtų elgtis bedarbiai, pvz., išplečiant Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo galimybes.

 
  
MPphoto
 

  Cornelis Visser (PPE-DE).(NL) Ponia pirmininke, šiuo sunkmečius Europos Parlamentas turėtų atlikti sarginio šuns vaidmenį, ypač kai kalbama apie protekcionizmo prevenciją.

Mes sukūrėme bendrąją rinką, kuri visiems mums atnešė ekonominį suklestėjimą. Ne tik Vakarų, bet taip pat Vidurio Europos šalys turėjo iš to naudos. Neturėtume leisti šiems pasiekimams išslysti iš rankų, vos tik susidūrus su sunkumu. Europos Parlamentui derėtų pasipriešinti tokiems pasiūlymams kaip parama Prancūzijos automobilių pramonei, kurie gali neigiamai paveikti kitas Europos šalis.

Kalbant apie euro stiprumą, Parlamentas turėtų atlikti sarginio šuns vaidmenį. Mums nepriimtinas požiūris, esą valstybės turėtų susidurti su neribotu nacionaliniu įsiskolinimu. Europos Sąjungoje mes susitarėme dėl vadinamojo Stabilumo ir augimo pakto. Mes žinome, kad dėl finansų krizės turėtume paremti bankus, jiems laikinai suteikdami didesnę kompetenciją. Vis dėlto tai turėtų būti išimtis.

Nėra jokio reikalo teikti kokią nors struktūrinę paramą kitiems ekonomikos sektoriams. Valstybės narės neturi tam lėšų, o jeigu pasiskolintų per euroobligacijas, busimoms kartoms būtų užkrauta skolų našta ir euras susilpnėtų. Aš tam nepritariu.

Trumpai tariant, turėtume tapti sarginiais šunimis, kai reikia kovoti su protekcionizmu ir apsaugoti euro vertę.

 
  
MPphoto
 

  Libor Rouček (PSE). (CS) Ponios ir ponai, į šiandieninę diskusiją norėčiau įnešti nedidelį savo indėlį ir atkreipti dėmesį į vieną svarbią sritį, kuri, tikiuosi, bus sėkmingai aptarta ir sprendimas dėl jos priimtas Europos Vadovų Tarybos susitikime, – tai energetikos politikos sritis. Visi žinome, kad Europos Sąjungai reikia sustiprinti energetikos saugumą, nepriklausomybę ir energetikos infrastruktūrą, t. y. visus atskirų šalių ir regionų dujų, naftos vamzdynus ir elektros energijos tinklus sujungti į vieną visumą. Mums taip pat reikia padidinti savo naftos ir gamtinių dujų atsargas. Me norime, kad išaugtų atsinaujinančių energijos šaltinių dalis, padidėtų energijos efektyvumas ir investicijos į mokslinius tyrimus bei plėtrą, kad būtų sušvelnintas klimato kaitos poveikis. Aš tvirtai tikiu, kad priemonės ir investicijos, kurias reikia įgyvendinti energetikos politikos srityje, negalės išspręsti mūsų energetikos ir klimato problemų, tačiau jos gali turėti labai teigiamą poveikį krizės metu, paskatindamos ekonomikos augimą ir užimtumą.

 
  
MPphoto
 

  Rumiana Jeleva (PPE-DE).(BG) Ponios ir ponai, mane džiugina Europos institucijų pastangos bendrais bruožais apibrėžti priemones, skatinančias valstybių narių ir Komisijos suderintus veiksmus sprendžiant ekonomikos krizės problemą. Kaip jau gerai žinome, Europos Sąjungos sanglaudos politika svariai prisideda prie Europos ekonomikos atkūrimo plano ir yra didžiausias Bendrijos investicijų į tikrąją ekonomiką šaltinis. Parodydamas pritarimą šioms pastangoms, Europos Parlamentas remia reglamento dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo pakeitimus, kuriais siekiama supaprastinti ir pagreitinti finansinį ES lėšų valdymą. Tikiuosi, kad lėšų gavėjams, kuriems ir yra skirti šie fondai, toks supaprastinimas bus naudingas. Tai ypač svarbu skurdžiausioms Europos Sąjungos narėms.

Valstybių narių vis dar laukia viena svarbi užduotis: užtikrinti reikiamą finansavimą, kad ES lėšos būtų panaudojamos riekiamiems tikslams. Valstybės narės turėtų naudotis supaprastintomis projektų finansavimo procedūromis nepažeisdamos laisvos konkurencijos taisyklių ir gero lėšų tvarkymo standartų. Dėkoju už dėmesį.

 
  
MPphoto
 

  Atanas Paparizov (PSE). – Ponia pirmininke, aišku, kad Europos Sąjungos dalis ekonomikos atkūrimo plane ir jos finansavimas yra labai nežymus, lyginant su valstybių narių pastangomis. Tačiau tikiuosi, kad Taryba priims paramos energijos jungtims tarp valstybių planą, kad būtų sušvelninti būsimų dujų krizių padariniai.

Vis dėlto solidarumą galima parodyti nustatant lankstesnius kriterijus VKM2 mechanizmui, euro zonai ir leidžiant prie jos norinčioms prisijungti valstybėms įsivesti eurą. Akivaizdu, jog valstybėms narėms, kurios dabar turi įdėti daug pastangų stabiliai valiutų keitimo kursui išlaikyti, reikia didesnės pagalbos, kad jos galėtų įvykdyti visus nustatytus priėmimo į euro zoną kriterijus ir taip apsisaugot nuo ekonomikos krizės poveikio. Viliuosi, kad tai bus vienas iš mūsų sprendimų netolimoje ateityje, turint omenyje, kad dabartinėms narėms taikomas tam tikras lankstumas.

 
  
MPphoto
 

  Danutė Budreikaitė (ALDE).(LT) Iš esmės pritardama Europos ekonomikos atkūrimo planui noriu atkreipti dėmesį į du klausimus: į euro obligacijų išleidimą ir euro zonos išplėtimą. Euro obligacijų išleidimas, skirtas euro zonos sustiprinimui, nėra tinkamas instrumentas ir tinkamas laikas finansinės, ekonominės ir socialinės krizės krečiamai Europai. Šešiolika euro zonos narių, kurių ekonomiką norima remti, kaip su kitomis vienuolika šalių? Siūloma leisti pirkti euro obligacijas tik už Švedijos ir Danijos kronas. Kokiame užribyje liktų naujosios valstybės narės, kurios dėl daugelio objektyvių priežasčių nėra euro zonoje? Kokią skolinimo kainą jos turėtų mokėti? Lietuvai nebuvo leista įsivesti euro dėl 0,07 procentų infliacijos rodiklio viršijimo, nors nė viena euro zonos narė per dešimt metų nėra įvykdžiusi visų rodiklių. Lietuvos litas susietas su euru jau ketveri metai. Ar ne laikas kūrybiškiau pažiūrėti į pokyčius pasaulyje ir išplėsti euro zoną tuo palengvinant visai ES išeiti iš krizės?

 
  
MPphoto
 

  Mieczysław Edmund Janowski (UEN).(PL) Ponia pirmininke, E. Kirilovo pranešimo tema, kuri mane labai džiugina, leidžia daryti prielaidą, kad egzistuoja ir netikroji ekonomika. Atsirado virtuali ekonomika ir virtualūs pinigai, tačiau tikri bankininkų ir auditorių parašai patvirtina, kad viskas gerai. Tačiau tai reiškia, kad tai netiesa, tik blefas.

Šiandien mes stojame akis į akį su ekonomikos ir moralės krizės sunkumais. Tad investicijos į regioninę plėtrą ir sanglaudą yra būtinas ir protingas žingsnis. Tai reikš realius kilometrus kelių, atnaujintas geležinkelio linijas ir oro uostus. Mes turėtume investuoti į žinias ir švietimą, į novatoriškus sprendimus, ypač atsižvelgiant į mažas ir vidutines įmones. Mums vertėtų rimtai apriboti biurokratinį aparatą. Tai padėtų sukurti tūkstančius darbo vietų, taigi suteikti žmonėms pragyvenimo šaltinį. Tai taip pat reikš nuoširdų solidarumo politikos, o ne protekcionizmo įgyvendinimą. Taip Lisabonos strategija taps tikrove.

 
  
MPphoto
 

  Emmanouil Angelakas (PPE-DE).(EL) Ponia pirmininke, reikia imtis ypatingų priemonių ekonomikos sektoriams mobilizuoti, kad jiems būtų galima padėti spręsti krizės sukeltus sunkumus.

Dar svarbiau: kur tai liečia regionų ir sanglaudos politiką, akivaizdu, kad su tuo yra susijusi didžioji dalis piliečių ir įmonių, ypač mažų ir vidutinių.

Europos regioninės plėtros fondo ir kitų struktūrinių reglamentų paprastinimo siekiai ir tokios priemonės, kaip investicijų į atsinaujinančius energijos šaltinius, naudojamus namuose, stiprinimas, reglamentavimo paprastinimas, avansiniai mokėjimai, kompensuoti tinkamos išlaidos ir vienkartinės išmokos, be jokios abejonės, padeda išsaugoti darbo vietas ir vykdyti mažų bei vidutinių įmonių priežiūrą siaučiant nepastoviai ekonomikai.

Šioms pastangoms turi antrinti kitos iniciatyvos, kurios dar laukia Europos Parlamento ir atliks svarbų vaidmenį rengiant planą. Priemonių, tiesiogiai veikiančių per finansinę paramą piliečiams, poreikis išlieka.

 
  
MPphoto
 

  Csaba Sándor Tabajdi (PSE). (HU) Europos Sąjunga niekada nebuvo atsidūrusi tokioje sunkioje padėtyje kaip šiandien. Padėtis privertė suabejoti dviem esminiais principais: vidaus rinkos solidarumu ir vienybe (dėl protekcionizmo). Martin Schulz yra visiškai teisus. Europos Komisija nesiėmė jokių konkrečių veiksmų rinkoms sureguliuoti arba sutvarkyti finansų reikalams. Jeigu neginsime solidarumo, Europos Sąjungos vienybę gali sugriauti savanaudiškumas ir protekcionizmas, nes problemos egzistuoja ne tik už euro zonos ribų, bet ir joje pačioje. Graikija, Vengrija ir kitos šalys susiduria su tais pačiais sunkumais. Norėčiau N. Farage’ui priminti, kad Vakarų Europos bankai ir įmonės išpirko naujųjų valstybių narių bankus ir verslus, o dabar, vengdamos atsakomybės, nepajudina nė piršto, kad užtikrintų saugų finansinį pagrindą.

 
  
MPphoto
 

  Martin Schulz (PSE).(DE) Ponia pirmininke, dėkoju, kad leidote šios diskusijos pabaigoje išsakyti asmenines pastabas. Norėčiau atsakyti į K. H. Lehne komentarus.

Iš to, ką pasakėte, K. H. Lehne, supratau, kad krizę sukėlė Europos socialistai. Savaime suprantama, mes tai jau žinome. Tai yra Vokietijoje plačiai taikomas principas: jeigu iš ryto šviečia saulė, už tai turime dėkoti krikščionims demokratams, bet jeigu sninga ir viską dengia ledas, tuomet kalti socialdemokratai. Visa tai mums puikiai žinoma. Vis dėlto jūs, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijos nariai, dabar galėsite parodyti, ar ketinate praktiškai įgyvendinti tai, ką jūs, K. H. Lehne, pasakėte puldamas mane už neteisingus žodžius – gali būti, kad aš suklydau.

Todėl norėčiau paprašyti jūsų papasakoti apie E. Ferreiros pranešimą, 113 pakeitimą, kuris yra susijęs su valstybių narių solidarumu ir mokesčių rojų uždarymu. Mūsų sprendimas yra užtikrinti, kad ES paragintų G20 susitikimo dalyvius padaryti galą mokesčių rojams. Jūs balsuosite už ar prieš E. Ferreiros pranešimą? Bendrijos solidarumas euro zonos viduje ir solidarumas tarp euro zonos ir į ją nepatenkančių valstybių. Ar balsuosite „už“? Galiausiai 1 ar 1,5 proc. BVP fiskalinė parama kaip Bendrijos pastanga padaryti galą krizei. Ar balsuosite „už“? Tai yra 92, 102 ir 113 pataisos, kurias pateikė Europos Parlamento socialistų frakcija. Jeigu balsuosite už, pažadu jūsų, K. H. Lehne, atsiprašyti. Jeigu balsuosite prieš, turėsiu pasakyti, kad jūs tik gražbyliaujate, bet savo žodžių nepatvirtinate balsuodamas.

 
  
MPphoto
 

  Klaus-Heiner Lehne (PPE-DE).(DE) Širdingai dėkoju, ponia pirmininke. Kalbėsiu tikrai trumpai. Visų pirma, savaime suprantama, socialistai nėra atsakingi dėl krizės. Niekas šiuose Rūmuose taip nepasakė. Visi puikiai žinome, dėl kieno kaltės prasidėjo krizė, tai buvo labai kruopščiai ištirta. Tačiau aš nesuklydau sakydamas, kad metai iš metų socialistai stabdė skaidrių taisyklių, susijusių su rizikos draudimo fondais ir privačiu kapitalu, įgyvendinimą ir nurodžiau pateikiau pavyzdžius. Tai paprasčiausias faktas.

Kalbėdamas apie minėtus pakeitimus, norėčiau paminėti tik vieną klausimą, mokesčių rojus. Mes su šiuo pakeitimu visiškai sutinkame. Be jokios abejonės, balsuojant dėl šio klausimo, mes pasisakysime „už“. Šiandien diskutuosime dėl rezoliucijos 25 pakeitimo, susijusio su Lisabonos strategija, kuri apima kaip tik šį klausimą. Frakcija balsuos „už“. Todėl jūsų paminėti klausimai man nekelia jokių keblumų.

 
  
MPphoto
 

  Alexandr Vondra, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − Ponia pirmininke, diskusija buvo ilga ir naudinga, pirmininkaujanti valstybė dėkoja visiems Rūmų nariams už jų komentarus.

Jie visiškai teisingai nurodė reikšmingiausius mums iškilusius sunkumus bei ypač finansų ir ekonomikos krizės padarinius. Kaip nurodžiau įžanginėje kalboje, šis klausimas bus pagrindinė kitos savaitės Europos Vadovų Tarybos susitikimo tema. Pirmininkaujanti valstybė mano, kad Europos Sąjunga, nepaisant krizės masto, gali susitarti dėl įvairių požiūrio, kuriuo vadovausimės toliau, klausimų.

Šios gilios krizės akivaizdoje neturime kito pasirinkimo, kaip tik dirbti drauge. Todėl aš palaikau daugelį šįryt nuskambėjusių raginimų prisiimti didesnę atsakomybę ir intensyviau bendradarbiauti. Taip pat manau, kad mes ne tik galime ir privalome sprendžiant Europos problemas veikti išvien, bet taip pat, kad Europos Sąjunga užima tinkamą padėtį, jog galėtų dalyvauti ieškant sprendimo pasaulio mastu. Ši krizė gali būti gili, bet jeigu dirbsime išvien, Europa turės reikiamus intelektinius, finansinius, žmogiškuosius ir teisės aktų išteklius pratęsti tinkamo atsako paiešką ir įgyvendinimą.

Joseph Daul pasakė, kad kitas Europos Vadovų Tarybos susitikimas yra neeilinis, – jis visiškai teisus. Sprendimo paieškos pasauliniu mastu prasideda nuo vadovaujančio vaidmens priėmimo G20 susitikimo Londone, kuris vyks kito mėnesio pradžioje, metu. Vakarykščiame Tarybos susitikime ECOFIN ministrai patvirtino ES įgaliojimus dalyvaujant šiame svarbiame susitikime. Svarbiausia, kad jie susitarė dėl glaudesnio tarptautinio makroekonomikos politikų ir pasaulinių finansų reglamentų derinimo poreikio, grindžiamo didesniu skaidrumu ir atskaitomybe, – tai vėl sugrąžina mus prie diskusijos dėl rizikos draudimo fondų bei kitų opių klausimų. Visi ministrai susitarė dėl tvirtesnio finansinių valdžios institucijų bendradarbiavimo tarptautiniu lygmeniu, dėl TVF stiprinimo ir dėl poreikio aptarti daugiašalių plėtros bankų vaidmenį priešinantis krizės poveikiui skurdžiausiems pasaulio gyventojams.

Kai kalbame apie solidarumo poreikį, turime būti tikri, kad šį Europos solidarumą lydės nacionalini lygmeniu atsakingos politikos tvarios Europos finansinės plėtros srityje. Teisybė, amerikiečiai eikvoja pinigus, tačiau jie neprašo TVF pagalbos ir nėra patvirtinę Stabilumo pakto, užtikrinančio jų valiutos zonos vientisumą. Mes turime investuoti į savo ateitį, tačiau tai reikia daryti tokiu būdu, kuris nepakenks mūsų viešųjų finansų ilgalaikiam tvarumui arba tarptautinė rinkos žaidimo taisyklėms.

Daugelis jūsų šįryt prisiminė labai suprantamą piliečių nerimą augančio nedarbo akivaizdoje. Martin Schulz pasakė, kad mūsų užduotis yra „darbas, darbas, darbas“, ir jis buvo visiškai teisus. Mums iš tikrųjų reikia išsaugoti užimtumą ir kol dauguma priemonių ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai, yra keletas dalykų, kuriuos galime padaryti. Leiskite pateikti pavyzdį. Vakar ECOFIN pasiekė susitarimą PVM lengvatos tam tikriems darbui imliems paslaugų sektoriams, pvz., restoranams ir pan. Jei prisimenate, pagal darbotvarkę tai turėjo būti padaryta jau prieš daugelį metų, tačiau sprendimas buvo priimtas tik vakar, pirmininkaujant mano valstybei mes sugebėjome pasiekti susitarimą šiuo opiu klausimu.

Užimtumas turėtų būti ir yra esminė visų trijų mums šįryt pateiktų pranešimų tema. Mes ketiname šį klausimą iškelti kitos savaitės susitikimo metu. Tai viena pagrindinių Lisabonos strategijos dalių. Sutinku su tais, kurie tvirtina, kad dabartinis sunkmetis nėra priežastis atsisakyti Lisabonos strategijos. Jis kaip tik skatina užtikrinti, kad mes pasiektume strategijoje užsibrėžtus pagrindinius tikslus.

Pirmininkaujanti valstybė skiria ypatingą dėmesį šiam klausimui, dėl kurio sušauksime papildomą susitikimą gegužės mėn. pradžioje. Šio susitikimo metu kalbėsime apie augančio nedarbo problemą. Kitą savaitę ketiname susitarti dėl tam tikrų konkrečių krypčių, kuriomis grįsime savo diskusijas ir galbūt sprendimus, kurie turės būti priimti gegužės mėn.

Kai kurie jūsų taip pat pastebėjo poreikį pasiekti susitarimą dėl klimato kaitos poveikio sušvelninimo ir prisitaikymo prie jo, ruošiantis susitikimui Kopenhagoje. Gratam Watson uždavė klausimą, kiek mums tai kainuos. Manau, to klausti dar per anksti. Yra atlikta keletas vertinimų (pvz., Komisijos komunikate dėl šio ypatingo klausimo, kuriame pateikiami įvairių NVO ir kitų institucijų vertinimas), ir juose pateikiame gana dideli skaičiai. Vis dėlto vertinti dar per anksti. Turime palaukti, kol JAV ir kiti proceso dalyviai praneš apie savo planus – tai ir pamėginsime išsiaiškinti susitikimo su B. Obamos administracijos atstovais Prahoje balandžio mėn. pradžioje. Atidaryti sąskaitą dabar būtų netaktiškas žingsnis.

Savaime suprantama, mes pranešime jums visą kito Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu gautą informaciją ir aš užtikrinsiu, kad ministras pirmininkas M. Topolánek žinotų visas šįryt išdėstytas nuomones. Kito plenarinio posėdžio metu jis praneš Parlamentui Europos Vadovų Tarybos išvadas, o aš lauksiu konstruktyvaus pasikeitimo nuomonėmis ta proga.

 
  
MPphoto
 

  Günter Verheugen, Komisijos Pirmininko pavaduotojas. (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, sutinku su tais, kurie sako, kad ilgą laiką krizė buvo nepakankamai vertinama ir neteisingai suprantama. Todėl greičiausiai sveikintina tai, kad jau mes pačioje pradžioje galime susitarti dėl vieno: mes nežinome, kokį rimtumą krizė pasieks. Be to, mes nežinome, kiek krizė tęsis, ir todėl nežinome, ar dėl jos padarėme pakankamai. Atsiprašau, bet šįsyk turiu paprieštarauti J. C. Junckeriui.

Mes net nežinome, ar tai, ką padarėme, turės kokio nors poveikio. Šiuo metu nežinome nė to. Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinome, yra tai, kad mes nepakilsime iš krizės tol, kol labai greitai nepriversime finansų sektoriaus vėl veikti.

Tokia buvo sunkmečio pradžia, o šiuo metu jau tapo sąlyginai aišku, kaip viskas nutiko. Mes taip pat žinome, kodėl priemonės, kurių buvo imtasi finansų sektoriui stabilizuoti, neturėjo poveikio arba buvo nepakankamai veiksmingos. Taip nutiko dėl to, kad bankai įsitikino, jog vis dar turi daugybę sunkumų. Šiuo metu bankai teikia su rizika susijusias atsargumo priemones, nes žino, kad kai kurios rizikos jų buhalterinėse knygose dar nebuvo paskelbtos. Šiuo atžvilgiu mes turime imtis tinkamų politinių priemonių.

Vis dėlto aišku vienas dalykas. Šis finansų sektorius neturi galimybės sugrįžti į laikus iki krizės. Bet kas, kas įsivaizduoja valstybės ir Europos Sąjunga yra atsakingos už viso to sureguliavimą, o tai padarius reikalai vėl tekės senąja vaga, labai klysta. Akivaizdu, kad mums reikia stiprios ir ilgalaikės finansų sektoriaus ir finansų įstaigų priežiūros sistemos, kuri neapima vien Europos. Labai svarbu, kad, kartu su savo partneriais, mes įdiegtume pasaulinio vadovavimo sistemą. Tai padaryti galėsime tik bendradarbiaudami su savo partneriais ir jeigu mes, europiečiai, užimsime aiškią bendrą poziciją. Kuo labiau susitarsime dėl šio klausimo, tuo didesnė tikimybė, kad pasieksime trokštamą rezultatą. Jeigu Europos sostinės pasiųstų prieštaringus signalus Vašingtonui, Pekinui ir Tokijui, naudingos pasaulinio valdymo sistemos sukūrimo perspektyva būtų nedidelė.

Vis dėlto mes sutarėme, kad dabartinė padėtis yra tam tikra socialinė bomba paprasčiausiai vien dėl to, kad nors ir ką padarytume finansų sektoriui stabilizuoti, to nepakaks tikrajai ekonomikai priklausančioms įmonėms, kurios susiduria su šios krizės sukeltais sunkumais, paremti. Visi tą puikiai žinome.

Europos atsakas į krizę tikrojoje ekonomikoje, į krizę, siaučiančią tarp verslo ir pramonės, yra į darbo vietas nukreiptas atsakas. Tai reiškia ne dividendus akcininkams ar premijas vadovams. Tai reiškia užtikrinimą, kad beveik arba visiškai nėra atsakingi dėl krizės, kitaip tariant, darbuotojai, išsaugos savo darbo vietas. Jiems nepaprastai svarbu išsaugoti darbą, nes kitaip jie nepajėgs gyventi nepriklausomai, laisvai ir oriai.

Mes norime apginti Europos ekonomikos sukurtas darbo vietas – štai tam ir reikėjo išlaidų programų. Galime ginčytis, ar tokios programos gali arba turi būti mažesnio ar didesnio masto. Tačiau problema ta, kad šiuo atžvilgiu Bendrijos biudžetas yra visiškai nelankstus. Lengva mums Europos Parlamente arba Komisijoje kalbėti, esą reikia didesnio ekonomikos atkūrimo priemonių rinkinio, esą privalome daryti dideles finansines injekcijas ekonomikai, nes tai bus ne mūsų pinigai, mes juk neturime pinigų. Tai visada bus valstybių narių pinigai ir prašau nepamiršti, kad nacionaliniai parlamentai šiuo atveju taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį.

Mes mėginome užtikrinti, kad išlaidų programos būtų parengtos taip, kad trumpalaikiai poreikiai nekeltų pavojaus ilgalaikiams tikslams. Būtent tai minėjo kai kurie kalbėtojai iš pačių įvairiausių frakcijų: kitaip tariant, mes išgyvename ekonomikos transformaciją, perėjimą prie mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos, prie veiksmingai išteklius naudojančios ekonomikos ir prie žiniomis pagrįstos ekonomikos. Šis virsmas turi tęstis net ir sunkmečiu. Todėl mes liepiame įmonėms nemažinti mokslinių tyrimų ir plėtros arba naujovių diegimo ir išlaikyti darbo vietas. Finansinės priemonės, kurių imsimės, turi paremti šiuos tikslus. Sutinku su visais, sakiusiais, kad kai ką galbūt buvo galima padaryti geriau. Vis dėlto turime visada atsiminti, kad pinigai, kuriuos leidžiame, nėra Europos Sąjungos pinigai. Tai valstybių narių lėšos. Yra ir daugiau veiksnių, į kuriuos reikėtų atsižvelgti lygiai taip pat kaip tai, kas mus atrodo teisinga šiuo atveju. Lisabonos strategijoje numatytas ekonomikos modelis, kurį irgi aptarėme šiandien, neapima nepriklausomos rinkos, Lisabonos strategija nepagrįsta prielaida, kad geriausia rinkos ekonomika yra ta, kuri vystosi pati savaime radikaliai laisvomis rinkos sąlygomis. Priešingai, strategijoje teigiama, kad rinkai reikia nustatyti taisykles, susijusias su jos socialine ir aplinkosaugine atsakomybe. Politikai atsako už tokių taisyklių nustatymą, todėl negalime pamiršti šio tikslo. Dėl šių priežasčių manau, kad Lisabonos strategijos tikslai lieka nepakitę ir klausimas „Kaip nutiko, kad, nepaisant Lisabonos strategijos, atsidūrėme krizėje?“ yra netinkamas. Kitokia Europos ekonomikos strategija nebūtų galėjusi užkirsti kelio makroekonomikos disbalansui ir tarptautinėse finansų rinkose daromoms klaidoms, kurios ir nulėmė šią krizę.

Norėčiau užbaigti primindamas, kad mes norime užtikrinti, jog kiek galima daugiau Europos įmonių išgyventų šią krizę. Tai reiškia, kad turime joms padėti gauti finansavimą. Šiuo metu man atrodo, kad tai yra svarbiausias uždavinys, nes kreditavimo krizė veikia tiek mažas, tiek dideles organizacijas.

Europos investicijų bankas daro viską, ką gali. Turėtume padėkoti Europos investicijų bankui už labai lankstų požiūrį. Vis dėlto EIB jau pasiekė savo galimybių ribą. Jau aišku, kad antrą šių metų pusę jis negalės patenkinti didelių ir mažų Europos įmonių skolinimosi poreikio, nes EIB jau atsidūrė ties savo galimybių riba. Visi turėtų suprasti, kad padėtis taps labai rimta, todėl verta apsvarstyti, ar šis Parlamentas gali pagerinti Europos įmonių padėtį, pvz., greitai apsvarstydamas ir priimdamas Komisijos pasiūlymus, kuriais būtų siekiama apsaugoti Europos įmones nuo nereikalingų išlaidų.

Mes pateikėme pasiūlymų, kurie padėtų Europos įmonių išlaidas sumažinti iki 30 mlrd. EUR per metus. Spartus šių pasiūlymų priėmimas svariai prisidėtų prie krizės įveikimo.

Komisija įsitikinusi, kad rengiantis šiam susitikimui Europos integracijos galimybės ir rizika taps kaip niekada anksčiau aiški. Galimybės, be jokios abejonės, apima mūsų galių sujungimą, suderintą ir koncentruotą darbą bei visų kūrybinių galių panaudojimą siekiant tikslo išbristi iš krizės stipresniems. Tai leis mums kompensuoti tai, kad, priešingai nei Jungtinės Amerikos Valstijos, mes negalime priimti centralizuotų sprendimų, kurie būtų įgyvendinami visuose kampeliuose, o turime pasiekti susitarimą tarp 27 valstybių narių.

Vis dėlto tuo pačiu metu rizika yra kur kas akivaizdesnė nei kada nors anksčiau: tai pavojai, kuriuose atsidurti gali viena ar daugiau valstybių narių, todėl padėtis vietoje solidarumo ir bendro požiūrio reikalauja protekcionizmo arba ekonomikos nacionalizmo. Neturėdami bendros sistemos, kuri mus lydėtų šiuo sunkmečiu, deja, visi iki vieno pasiklysime krizės migloje.

 
  
MPphoto
 

  Elisa Ferreira, pranešėja.(PT) Ponia pirmininke, pone einantis Tarybos Pirmininko pareigas, Komisijos nary, ponios ir ponai, ši krizė sunkesnė, nei mes tikėjomės, ir nedarbas sukels kur kas labiau, nei prognozavome. Yra pagrįstų priežasčių manyti, kad suplanuotų Europos skatinimo priemonių nepakaks, bet jau dabar aišku, kad kol pasiekiami žmonės, užtrunkama per ilgai.

Parlamento nuomonė yra ir buvo tvirta bei aiški, ir aš tikiuosi, kad ji tokia ir liks. Mes siekiame išsaugoti turimas darbo vietas ir sukurti naujas, vadovaujantis tiek teritoriniu, tiek socialiniu solidarumu ir sanglauda. Šiuo sunkmečiu žmonės negali apsiprasti su mintimi, kad Europa neturi atsako į krizę ir yra bejėgė šių sunkumų akivaizdoje. Todėl ko Parlamentas reikalaus iš Komisijos? Šiuose pranešimuose, savaime suprantama, reikalaujama suderintų nacionalinių veiksmų ir kad Komisija, siekdama veikti, pasinaudotų visomis turimomis priemonėmis. Komisijai, kaip biudžetinei valdžios institucijai, taip pat suteikiamos visos galimybės tai padaryti. Komisijos prašoma imtis aiškios iniciatyvos Europos mastu užimtumo srityje ir sakoma, kad labai svarbu turėti suplanuotą finansų rinkų reglamentavimo priemonių įgyvendinimo ir tikrosios ekonomikos kreditavimo darbotvarkę. Tačiau ko iš tiesų Parlamentas prašo Komisijos? Jis visų pirma prašo, kad Komisija atrastų Europos Sąjungos sistemos centre glūdinčią politinę valią. Europos Sąjunga yra susijusi ne tik su konkurencingumu, bet taip pat su sanglauda ir solidarumu. Mes negalime turėti bendros rinkos, jeigu neužtikrinsime solidarumo ir sanglaudos. Dėl tos priežasties Europos Sąjungai atidavėme iki tol turėtą nacionalinę nepriklausomybę.

 
  
MPphoto
 

  Jan Andersson, pranešėjas.(SV) Ponia pirmininke, dabar krizė žmonėms tampa tikrove, nedarbas ėmė sparčiai augti, o mes pradedame įžvelgti krizės pasekmes. Ekonomikos nuosmukis tampa didesnis, nei tikėjomės iš pradžių. Nedarbas toliau didės, o socialinės pasekmės augs.

Norėčiau kai ką pasakyti šio Parlamento Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijai. G. Hökmark šiandien nedalyvauja, tačiau jis kaltę dėl krizės suvertė Europos Parlamento socialistų frakcijos pasiūlymui. Tai tas pats, kas nušauti pianistą, jeigu nepatinka jo skambinama muzika. Savaime suprantama, Europoje yra centro ir dešiniųjų vyriausybių. Būtent šios vyriausybės delsia ir nieko nedaro, būtent jos demonstruoja veiksmų suderinimo ir solidarumo trūkumą.

Dabar tai darbo vietų, socialinės apsaugos sistemos ir viešojo sektoriaus klausimas. Prieš susitikimą Komisijai ir Tarybai pasakiau, kad privalome veikti dabar, privalome veikti koordinuotai, privalome įdėti daugiau pastangų ir visa tai daryti solidariai. To reikia dabar. Susitikimo gegužės mėn. negalime laukti. Jau dabar pirmose darbotvarkės eilutėse turi atsidurti užimtumo klausimai.

(Plojimai) <BRK>

 
  
MPphoto
 

  Evgeni Kirilov, pranešėjas.(BG) Dėkoju, ponia pirmininke. Sanglaudos politika prisidėjo valstybėse narėse ir jų regionuose nugalinti socialinius ir ekonominius sunkumus bei įgyvendinant struktūrines reformas. Ligšiolinė patirtis išmokė, o žymūs ištekliai tai patvirtino, kad daugiau nei 340 mlrd. EUR paramą per septynerius metus yra gyvybiškai būtina šiuo sunkmečiu ir nepaprastai svarbu, kad šie pinigai būtų tikrai ir pačiu geriausiu būdu panaudoti Europos piliečių ir verslo labui. Dabar, kai kiekvienas euras yra reikšmingas Europos ekonomikos atkūrimui, negali leisti, kad šios lėšos būtų panaudotos netinkamai. Todėl mus džiugina taisyklių supaprastinimas – tikimės, kad tai bus tinkamai įgyvendinta.

G. Verheugenai, šiandien kalbėdamas jūs pasakėte teisybę: mes nežinome, kiek užtruks krizė. Tačiau kai ką šiandien dar reikėtų pridurti: mūsų priimami sprendimai ir sprendimai, kuriuos Europos Komisija priims kitą savaitę, turi duoti vaisių dar šiais metais. Netgi pasakyčiau, kad rezultatus turėtume pamatyti dar šią vasarą. Štai ko iš mūsų laukia Europos piliečiai, kurie nori išvysti šviesą tunelio gale – išeitį iš šios krizės.

Norėčiau pakomentuoti kai kurių narių, kurie šiandien bandė nubrėžti liniją tarp senųjų ir naujųjų valstybių narių, žodžius. Manau, kad ši sanglaudos politika, dėl kurios apsispręsime šiandien, pasipriešins jų siūlomoms mintims. Panašios mintys man atrodo žalingos ir turime dėti bendras pastangas, kad to išvengtume. Dėkoju.

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkas. – Gavau penkis pasiūlymus dėl rezoliucijų(1) , kurie pateikti vadovaujantis Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalimi.

Diskusijos baigtos.

Balsuojama bus šiandien, kovo 11 d., trečiadienį.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis) <BRK>

 
  
MPphoto
 
 

  John Attard-Montalto (PSE), raštu. – Gairės, kurios buvo patvirtintos kaip 2008 m. atnaujintos Lisabonos strategijos dalis, turėtų ir toliau galioti iki 2010 m. Visos valstybės narės, įskaitant Maltą, turėjo parengti darbo vietų kūrimo skatinimo strategijas. Buvo išdėstytos užimtumo skatinimo gairės. Viso to finansavimas yra nepaprastai svarbus, todėl Europos socialinis fondas galėtų finansuoti skubius valstybių narių veiksmus tiek darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros, tiek įgūdžių gerinimo srityje.

Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra – tai integruota politikos sistema, kuria siekiama padėti darbuotojams ir įmonėms prisitaikyti. Antra, reikia įdėti daug pastangų gerinant įgūdžius. Gerinimas turi būti vykdomas visais kvalifikacijos skėlimo lygmenimis.

Visų pirma įgūdžių gerinimas neduotų naudos, jeigu neatitiktų darbo rinkos poreikių.

Visų antra pirmenybė turi būti teikiama šioms trims strategijoms:

- darbuotojų ir įmonių prisitaikymo gerinimo;

- didesnio žmonių pritraukimo į užimtumą ir esamų darbo vietų išsaugojimo, taip didinant darbo pasiūlą ir skatinant socialinių sistemų veikimą;

- investicijų į žmogiškąjį kapitalą didinimo gerinant įgūdžius ir suteikiant geresnį išsilavinimą.

 
  
MPphoto
 
 

  Adam Bielan (UEN), raštu. (PL) Ponia pirmininke, klausydamasis diskusijų negalėjau atsikratyti jausmo, kad Rūmuose tvyro konkurencijos atmosfera, tarsi atkakli kova tarp ES senbuvių ir naujokių. Mano rodos, kad kaltinimai ir badymas į kitus pirštais, ginčijantis, kas nusipelnė priklausyti ES, nėra veiksmingas mūsų rūpesčių sprendimo būdas.

Galiausiai leiskite priminti, kad mus girdi piliečiai, kurie laukia, kad juos apgintume. Kaip tik dabar atėjo tas metas, kai jie nori pamatyti, kad reikalinga vieninga Europa. Šias diskusijas galėtume panaudoti kaip galimybę apmąstyti, kaip apriboti dabartinės krizės socialinį poveikį.

Mes pasisakome už Lisabonos strategiją, nes ji duoda vaisių: tik dėl Lisabonos strategijos ES buvo sukurta beveik 7 mln. naujų darbo vietų. Tačiau kokie tai darbai? Labai dažnai tai tik laikinas darbas arba darbas ne visą darbo dieną, todėl nedarbo rodikliai (kalbant apie darbą visą dieną) iš tikrųjų išlieka nepakitę.

Tai paprastai įrodo, kad Europai reikia išmokti naudotis turimu potencialu. Turėtume investuoti į aukštųjų technologijų produktus, su kuriais dirbti gali aukštos kvalifikacijos darbuotojai, – tai pridėtinė vertė, sektorius, kuriame esame nepralenkiami. Šiuo atžvilgiu labai svarbu prailginti naudojimosi finansiniais ištekliais laikotarpį ir supaprastinti kreipimosi dėl paramos procedūrą, ypač naujoms valstybėms narėms.

 
  
MPphoto
 
 

  Sebastian Valentin Bodu (PPE-DE), raštu.(RO) Pasaulinė ekonomikos krizė visus mus, tiek bankus, tiek daugianacionalines įmones, tiek transnacionalines institucijas, užgriuvo netikėtai. Pasaulinė ekonomika išgyvena sunkmetį, o pasaulinės finansų sistemos išlikimas iš tiesų pastatytas ant kortos. Nemanau, kad kas nors prieštarautų man, jeigu pasakyčiau, kad dabartinių problemų mastas reikalauja suvienytų pastangų visos Europos mastu. Iš tiesų solidarumas būtinas, jeigu norime pergyventi krizę.

Europos Parlamente aš atstovauju Rumunijai – šaliai, įsikūrusiai Europos pietryčiuose. Galiu pasakyti tik tiek, kad panašu, jog 7 proc. ekonomikos augimo 2008 m. poveikis išgaruos neramiose ekonomikos sąlygose, kurios vis labiau įsismarkauja. Ekonomikos atkūrimo planas, kurį parengė Europos Komisija, turi paliesti kiekvieną senojo žemyno kampelį. Tam tikros Europos dalys, atsidūrusios priešiškose sąlygose, kurių pačios nesukėlė, neturi pasijausti paliktos likimo valiai ir bejėgės.

Manau, kad tai pats svarbiausias išbandymas Europos Sąjungai, pačiam įžūliausiam projektui per pastaruosius kelis šimtmečius. Viso žemyno šalys turi parodyti, kad jos yra vieninga jėga. Pasak J. M. Barroso, Europos Komisijos Pirmininko, apie Europą pirmiausia sprendžiama pagal jos pasiekimus. Visiškai sutinku su šiuo teiginiu.

 
  
MPphoto
 
 

  Cristian Silviu Buşoi (ALDE), raštu.(RO) Manau, kad iniciatyva pateikti ekonomikos atkūrimo planą šiuo sunkmečiu yra tikrai sveikintina. Kad, atsižvelgiant į krizės intensyvumą ir trukmę, ES kiek įmanoma sumažintų jos padarinius, ji turi užimti bendrą, aiškią ir veiksmingą poziciją.

Mums reikia aiškesnių finansų sektoriaus reglamentų, ypač investicijų, apimančių didelę riziką (pvz., rizikos draudimo fondų), srityje.

Šiuo metu valstybių narių solidarumas yra pirmaeilis dalykas. Nereikia nė sakyti, kad valstybės narės turi įgyvendinti priemones atsižvelgdamos į savo nacionalinę padėtį, tačiau jos neturi elgtis priešingai vidaus rinkai ir EPS (Ekonominei ir pinigų sąjungai). Pirmenybė turi būti teikiama kreditavimui, ypač mažų ir vidutinių įmonių, kurios skatina ekonomikos augimą ir gali kurti darbo vietas. Vis dėlto intervencinės valstybės priemonės turi būti laikinos, po kurių turi būti griežtai laikomasi konkurencingumo reglamentų.

Be to, kovos su krize priemonės turi būti įtrauktos į atsakingą biudžeto politiką. Nors mes vaduojamės iš krizės, jaučiu, jog nepaprastai svarbu likti ištikimiems Stabilumo ir augimo paktui, nes biudžeto deficito didinimas gali tapti pražūtingu sprendimu ilgalaikėje perspektyvoje, ypač ateities kartoms.

 
  
MPphoto
 
 

  Daniel Dăianu (ALDE), raštu. – Komisijos narys Joaquín Almunia neseniai sakė, kad euro zonos valstybės narės, kurios susidūrė su sunkumais, gali pasinaudoti kitų ES narių pagalba. Kodėl toks pat kolektyvinis atsakas nebuvo aiškiai pažadėtas euro zonai nepriklausančioms valstybėms narėms? Tikriausiai kažkas negerai su paramos rinkiniais, skirtais Latvijai ir Vengrijai. Labai didelių disbalansų mažinimas yra iš esmės protingas žingsnis. Tačiau kaip tai padaroma nėra labai svarbu. Ar tuo metu, kai privatusis sektorius dramatiškai mažina veiklumą, biudžeto deficitas bus drastiškai sumažintas? Reikia išvengti nesuderinimo su ciklu, tiek pakilimo, tiek nuosmukio laikotarpiais. Jeigu viešojo sektoriaus biudžetas nėra pagrindinis didelių išorės deficitų paaiškinimas, kodėl būtent jis turėtų prisiimti stipriausią smūgį? Prisiminkime dešimtmečio senumo Azijos krizės pamoką. Politika taip pat turi numatyti spekuliatyvių išpuolių prieš naujų valstybių narių valiutas, mažinimą. Vien tik drastiškas biudžeto deficito sumažinimas irgi nepadės. Tikiuos, būsimo ECOFIN susitikimo metu bus suformuotas geresnis požiūris į finansinę pagalbą. Ir, kad ir kada TVF būtų pakviesta teikti pagalbą, ji turėtų įvertinti savo tradicinio nusistatymo tinkamumą kovoje su makroekonomikos disbalansu viešpataujant neeilinėms aplinkybėms.

 
  
MPphoto
 
 

  Vasilica Viorica Dăncilă (PSE), raštu.(RO) Rumunija turi pasinaudoti naujomis galimybėmis, kurias suteikia struktūriniai fondai.

Rumunijos centrinės ir vietos valdžios institucijos turi kiek galima greičiau ir veiksmingiau pasinaudoti Europos Komisijos suteikiama galimybe – palengvintu struktūrinių fondų lėšų gavimu. Jos turi gauti šias lėšas tam, kad sukurtų naujų darbo vietų, pasiūlytų profesinius mokymus pagal mokymosi visą gyvenimą programas, atsižvelgiant į profesinį perkvalifikavimą, bei teiktų pagalbą mažoms ir vidutinėms įmonėms.

Bendrijų finansavimo paspartinimas ir supaprastinimas gali prisidėti prie ekonomikos atkūrimo, pasinaudojant finansinėmis injekcijomis į tikslines sritis. Šios išmokos bus greitesnės ir lankstesnės, pinigai bus išmokami per vieną kartą, o tai leis greitai įgyvendinti projektus infrastruktūros, energetikos ar aplinkosaugos srityse.

Kita vertus Rumunijos valdžios institucijos, laikydamosi ES procedūrų, turi įnešti savo dalį į bendrai finansuojamus projektus. Gavus ES paramą, projektai galės būti įgyvendinti kiek galima greičiau.

Europos vykdomoji valdžia savo pasiūlymuose siekia nustatyti priemonių rinkinius, skirtus prioritetinėms valstybių narių investicijoms nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu paspartinti, kartu supaprastinant dotacijų gavimą ir padidinant finansinius išteklius, prieinamus mažosioms ir vidutinėms įmonėms.

 
  
MPphoto
 
 

  Dragoş Florin David (PPE-DE), raštu.(RO) Pagrindinės savybės, bendros Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra demokratija, stabilumas, atsakingumas ir sanglauda. Jevgenijaus Kirilovo pranešime apie Sanglaudos politiką ir investicijas į realią ekonomiką pabrėžiama šių savybių, bendrų valstybėms narėms, svarba – tai pirmas bendrosios strategijos reikalavimas įgyvendinant socialinę ir ekonominę politiką. Dabar Europos ekonomika kenčia dėl pasaulinės finansų krizės ir didžiausios bei rimčiausios recesijos per pastaruosius šešiasdešimt metų pasekmių. Turime raginti valstybes nares ieškoti sinergijos galimybių tarp finansavimo iš Sanglaudos politikos ir kitų Bendrijos finansavimo šaltinių, pvz., TEN-T, TEN-E, Septintosios pagrindų programos, skirtos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programos, taip pat Europos investicijų banko ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko skiriamo finansavimo. Tuo pačiu metu valstybės narės turi supaprastinti ir palengvinti galimybę naudotis finansinių priemonių JESSICA, JASMINE ir JEREMIE teikiamu finansavimu, siekiant paskatinti MVĮ ir atitinkamus gavėjus dažniau juos naudoti. Baigdamas norėčiau pasveikinti pranešėją J. Kirilovą už jo indėlį rengiant šį pranešimą.

 
  
MPphoto
 
 

  Bairbre de Brún (GUE/NGL), raštu. (GA) Gyvename ekonominio netikrumo laikotarpiu. Europos Sąjungos pareiga – įvertinti, ar įmanoma sudaryti sąlygas nacionalinių ir regioninių valdžios institucijų lankstumui, kad būtų geriau įsisavinamos ES lėšos, siekiant susitvarkyti su beprecedente padėtimi.

Komisijos narės D. Huebner plane Sanglaudos politika: investavimas į realią ekonomiką pateiktos priemonės yra praktiškos. Tai priemonės, kurių nedelsdamos turi imtis vietos valdžios institucijos.

Dabar gali būti naudojamas Europos regioninės plėtros fondas (ERPF), siekiant suteikti dalinį finansavimą ekologinei investicijai į būstus asmenims, kurių pajamos mažos. Tai reikia panaudoti, siekiant sukurti ir išsaugoti darbo vietas statybų pramonėje, kuri labai smarkiai nukentėjo, ir tuo pačiu metu tai padėtų mums priartėti prie mūsų įsipareigojimų klimato srityje įvykdymo.

Pripažinimo išmokos iš Europos socialinio fondo galėtų realiai paskatinti besikamuojančius viešuosius sektorius, ir mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ) turėtų gauti naudos iš rekomenduojamų pokyčių, siekiant padaryti pinigų srautus prieinamesnius.

Tai žingsnis teisinga kryptimi. Mano nuomone, kai kurie pasisakymai Lisabonos strategijos atžvilgiu J. Kirilovo pranešime yra apgailėtini.

 
  
MPphoto
 
 

  Adam Gierek (PSE), raštu. (PL) Kaip galime kovoti su finansų krize? (Europos ekonomikos atkūrimo planas) Finansų krizę galima išspręsti per trumpesnį laikotarpį arba per ilgesnį. Trumpalaikis metodas pagrįstas ligų, kurios išsivystė per pastaruosius dešimtmečius ir kurios lemia bankų likvidumo netekimą, „užkrėstų“ obligacijų apyvartą ir finansų politikos sanglaudos su faktine bendra politika stoką, pašalinimu.

Šalys, finansiškai padedančios bankams, nepašalina krizės priežasčių. Mano nuomone, pagrindinė krizės priežastis – ekonomikoje veikiantis neoliberalus mechanizmas, tai yra, jos orientavimasis į trumpalaikį pelną ignoruojant ilgalaikį interesą, ir tai tik viena iš savybių.

Todėl ilgalaikis metodas turi pakoreguoti mechanizmą, valdantį ekonomikos veikimą, atsisakant vadinamosios laisvosios rinkos dogmų. Valstybės narės ir Europos Komisija neturi pakeisti konkurencijos prasme tvirtų rinkos mechanizmų, bet jos privalo užkirsti kelią ligoms. Tai reiškia, pirma, trumpalaikis pelnas neturi nustelbti ilgalaikių interesų, kurie atsiranda dėl infrastruktūrų plėtros, viešųjų pastatų statybos, natūralios aplinkos apsaugos ar naujų, kartais mažiau pelningų, pvz., energijos, šaltinių paieškos.

Antra, visos nuosavybės formos turi būti vienodai traktuojamos, ir vienos ar kitos nuosavybės formos pasirinkimas turi būti pagrįstas kiekvienos formos valdymo efektyvumu.

Trečia, valstybės narės ir Europos Komisija turi prisiimti tiek finansų politikos, tiek bendros politikos koordinatorės funkciją.

Ketvirta, valstybės narės ir Europos Komisija turi vystyti tarptautinės valiutos ir finansų rinkos, kuri neapsaugota nuo spekuliacijos, todėl, kad ji veikia spontaniškai, koordinavimo metodus.

 
  
MPphoto
 
 

  Genowefa Grabowska (PSE), raštu. (PL) Dabar ekonomikos krizė pasiekė Europą. Pirmiausia ji paveikė išsivysčiusias ekonomikas, tada paplito į besivystančias ir kylančias ekonomikas. Paskutinės prognozės 2009 metams pranašauja -1 proc. ar žemesnį ekonomikos augimo lygį. Todėl atsidūrėme vienoje rimčiausių kada nors buvusių recesijų, paveikusių Europos bendriją.

Sutinku su pranešėju, kad dabar neužtenka šalims imtis individualių priemonių, net jei jas remia kapitalo pervedimai į labiausiai krizės veikiamus sektorius. Mūsų ekonomikos yra integruotos tarpusavyje, o krizė yra pasaulinė, štai kodėl siūlomos atkūrimo priemonės taip pat turi sudaryti pasaulinį atsaką savo pobūdžiu ir mastu. Be to, jos turi puoselėti esminį ES principą, būtent, solidarumo principą. Tik jis mums sudarys sąlygas išsaugoti teritorinę ir socialinę sanglaudą ES teritorijoje. Manau, kad tokiu krizės metu solidarumo principas taip pat įgyja naują politinę dimensiją.

Dar daugiau, pritariu pranešime išreikštam susirūpinimui dėl paprastų žmonių, atsidūrusių krizės sūkuryje. Šeimoms ir įmonėms, ypač MVĮ, kurios yra kertinis Europos ekonomikos akmuo, turi būti prieinamos paskolos. Tik toks tikslas kartu su piliečių santaupų apsauga pateisina viešųjų lėšų naudojimą gelbėjimo plano tikslais. Jei, kaip Europos gelbėjimo plano dalį, taip pat sugebėtume padaryti galą mokesčių rojui, kova su krize tikrai būtų lengvesnė ir veiksmingesnė.

 
  
MPphoto
 
 

  Louis Grech (PSE), raštu. – Kadangi finansų krizė gilėja ir nesimato jos pabaigos, manau, kad reikės daugiau lėšų, norint stabilizuoti Europos ekonomiką ir sustabdyti žemyn smingančią spiralę. Kitos silpnosios vietos – laipsniškai kylantis nedarbo lygis ir didelis nesaugumas darbo rinkoje. Kredito neprieinamumas, kartu su valstybės deficito didėjimu, vis dar yra pagrindinė problema ir esminis veiksnys, jei tikrai norime sėkmingai ir veiksmingai susidoroti su ekonomikos recesija. Labai svarbu, kad vėl būtų nustatytas pakankamas aprūpinimas kreditu ir kad pinigai būtų naudojami kaip ekonominis stimulas, t. y., patektų į šeimas ir įmones. Būtina sukurti paskatas, kad būtų pritrauktos kapitalo investicijos. Deja, šiuo metu nėra Europos mechanizmo ar institucijos, galinčios koordinuoti integruotą kontinentinį atkūrimą, todėl mes vėl taikome padrikus sprendimus, kurie kaip visuma gali žlugti, kadangi valstybių narių ekonomikos yra itin tarpusavyje susijusios. Europos atkūrimo pastangos turi eiti kartu su reglamentavimo pakeitimais, siekiant išvengti klaidų, atvedusių mus į krizę, pasikartojimo. Problemos esmė glūdi reglamentavimo stygiuje ir prastoje priežiūroje. Mums reikia atkurti veiksmingą reglamentavimą.

 
  
MPphoto
 
 

  Pedro Guerreiro (GUE/NGL), raštu.(PT) Galėsime suprasti rimtą socialinę ekonominę padėtį, veikiančią ES šalis, įskaitant Portugaliją, tik tuomet, jei turėsime omenyje šio „integracijos proceso“ tikslus ir kad dabartinės kapitalistinės krizės, kurios vienas iš epicentrų yra ES, esmė glūdi jo politikoje.

Per pastaruosius 23 metus EEB/ES rėmė kapitalo apyvartą ir ekonomikos finansializavimą; ji liberalizavo rinkas ir skatino privatizaciją; ji sujungė įmones ir skatino perprodukciją; ji perkėlė ir sunaikino gamybinį pajėgumą; ji rėmė vienų šalių ekonomikos viešpatavimą kitų šalių priklausomybės kaina; ji skatino darbuotojų išnaudojimą ir didėjantį darbo našumo augimo perkėlimą į kapitalą; ji centralizavo sukurtą turtą; ir ji padidino socialinę nelygybę ir regioninę asimetriją – visa tai buvo padaryta kontroliuojant didžiosioms valstybėms ir stambioms ekonominėms ir finansinėms grupėms. Tai esminės nepataisomos kapitalistinės krizės priežastys.

Pagrindinė nedarbo, nesaugumo, žemų atlyginimų, blogėjančių gyvenimo sąlygų, skurdo, ligų, bado ir augančių sunkumų, su kuriais susiduria darbuotojai ir plačioji visuomenė, priežastis yra ne „krizė“, o kapitalizmui būdinga politika.

Todėl mes pritariame didžiulei demonstracijai, kurią kovo 13 d. planuoja CGTP-IN – bendroji Portugalijos darbuotojų konfederacija, norėdama pakeisti kryptį link daugiau darbų, didesnių atlyginimų ir daugiau teisių.

 
  
MPphoto
 
 

  Gábor Harangozó (PSE), raštu. – Sąjunga turi maksimizuoti savo pastangas, siekdama įgyvendinti nuoseklią programą pasaulinės finansų krizės išsprendimui. Jei norime atkurti visuomenės pasitikėjimą ir tvirtą finansų sistemą, turime greitai veikti, norėdami išlaikyti darbo vietas ir ekonominį aktyvumą. Siekiant sumažinti neigiamą recesijos poveikį, išlaikyti socialinius standartus ir užimtumo lygį, turi būti padaryti tam tikri pakeitimai, kad būtų supaprastinta galimybė pasiekti turimus šaltinius, kartu užtikrinant daugiau skaidrumo ir geresnį valdymą. Paskutinėse ETI Tarybos išvadose ESF buvo raginamas „imtis sparčių papildomų veiksmų, siekiant paremti užimtumą, ypač pažeidžiamiausių gyventojų grupių, ypatingą dėmesį skiriant mažiausioms įmonėms ir sumažinant su darbo užmokesčiu nesusijusias išlaidas“. Todėl norėčiau paprašyti kito Tarybos aukščiausiojo lygio susitikimo rimtai apsvarstyti laikiną darbo vietų sukūrimą ir kad būtina išsaugoti bendro finansavimo priemones, susijusias su išlaidų, nesusijusių su darbo užmokesčiu, mažinimu, pagalba šalyse, kurias rimtai paveikė finansinis ar ekonominis nuosmukis. Didžiausias dėmesys turi būti skiriamas pažeidžiamiausioms gyventojų grupėms – tiems, kurie labiausiai kenčia dėl ekonominio ir socialinio nuosmukio pasekmių, siekiant išvengti tolesnio asimetrinio krizės, kuri kelia grėsmę subalansuotai visų Sąjungos teritorijų plėtrai, poveikio.

 
  
MPphoto
 
 

  Tunne Kelam (PPE-DE), raštu. – Solidarumas šiandien yra viena iš brangiausių Europos vertybių. Tačiau dabartinėje ekonomikos krizėje yra ženklų, rodančių, kad Europos solidarumui kenkiama.

Labiau nei bet kada turime vengti skirstymo tarp valstybių narių – vengti rūšiavimo į senas ir naujas, dideles ir mažas. Padalijimas, kuris egzistuoja tarp euro ir ne euro zonos valstybių narių, neturi suteikti euro zonos valstybėms privilegijuotos padėties, iš kurios jos galėtų diktuoti bendrą ateitį. Visos valstybės narės turi vienodai dalyvauti sprendimų priėmimo procese. Visoms valstybėms narėms turi būti garantuota teisė išsakyti savo problemas ir rūpesčius, kad būtų surasti galimi Europos sprendimai.

Europai reikia varomosios jėgos, norint įveikti ekonomikos krizę su minimalia žala. Protekcionizmas negali būti atsakymas į ekonomikos krizę. Priešingai, atvirumas ir konkurencijos dvasia turi išlikti mūsų veiklos pagrindu. Todėl norint pasinaudoti dabartine depresija, turi būti investuojama daugiau pinigų į naujoves, mokslinius tyrimus ir plėtrą.

Kitaip tariant, į krizę reikia žiūrėti, kaip į stimulą įgyvendinti Lisabonos strategiją. Tik visapusiškai naudodami šią solidarumu pagrįstą strategiją, galime užtikrinti darbo vietas ir Europos ekonomikos tvarumą.

 
  
MPphoto
 
 

  Magda Kósáné Kovács (PSE), raštu.(HU) Neverta bandyti klasifikuoti skriaudas. Tačiau bendrai jaučiamas skausmas mobilizuoja išteklius ir ketinimus. Daugelis primena 1929 m. krizę, nors jos įkandin sekęs Antrasis pasaulinis karas padalijo Europą tarp dviejų skirtingų kelių. Dar daugiau, buvusio Rytų bloko šalys taip pat kaip traumą išgyveno režimo pasikeitimą, bet šiuo atveju mums visiems vienodai gresia pasaulinė finansinė ir ekonomikos krizė, kuri, nepaisant tam tikrų ankstyvų ženklų, vis dėlto buvo netikėta.

Prasidėjus krizei, Europos kelias nebegali išsiskirti, net į keletą lygiagrečių kelių – negali būti dviejų tempų. Nuvertėjant spekuliaciniam kapitalui, nuostolius patirs visi; tik nuostolių dydis skiriasi. Bendros rinkos paradigma gali išgyventi ir išlikti konkurencinga tik tokioje padėtyje, jei mes priimsime bendrus, suderintus sprendimus. Protekcionizmo šmėkla nesiūlo gerų patarimų!

Valstybių narių uždavinys – parengti savo finansinius planus bendradarbiaujant tarpusavyje. Europos Sąjunga gali papildyti šią užduotį vertindama, kaip kiekviena valstybė narė gali padėti pagal savo išteklius, užtikrinti, kad valstybės narės ir piliečiai, kurie stovi tolėliau eilėje, taip pat sulauktų teigiamo balanso. Vidurio ir Rytų Europos regionas yra tolėliau šioje eilėje, iš dalies dėl istorinių priežasčių, iš dalies dėl to, kad euro trūkumas sukėlė pasitikėjimo trūkumą ir atsuko spekuliacinį kapitalą prieš mus. Ir nors neįmanoma tam tikrų valstybių narių traktuoti lygiomis sąlygomis, tvirtai pareiškiu, kad mums reikia parengti paramos sistemą Europos lygmeniu, kuri siekiant solidarumo padėtų teikti pagalbą, reikalingą kiekvienai valstybei narei.

 
  
MPphoto
 
 

  Marian-Jean Marinescu (PPE-DE), raštu.(RO) Visi Europos ekonomikos atkūrimo plano principai turi atsispindėti nacionaliniuose ekonomikos atkūrimo planuose. 

ES lėšos, padarytos prieinamos, turi būti naudojamos aukščiausio prioriteto projektams ir teisingai paskirstytos tarp valstybių narių, tačiau atsižvelgiant į visus ypatingus atvejus.

Turime efektyviai panaudoti visas mums prieinamas galimybes. Štai kodėl galimybių naudoti ES lėšas iškėlimas yra ypatingos svarbos, nes tai pagreitins ir užtikrins lankstumą įgyvendinant šį planą.

Projektai turi būti greitai ir veiksmingai įgyvendinti, kad padėtume darbo jėgos sektoriui, išgyvenančiam sunkius laikus. Štai kodėl administracinė tvarka, ypač procedūrų taikymo trukmė, turi būti radikaliai sumažinta, siekiant užtikrinti nedelsiamą proceso efektyvumą.

Be to, tarp priemonių, kurių reikia imtis, absoliučiai privalomos yra tos, kurios susijusios su teisinio paketo priėmimu, siekiant veiksmingai kovoti su mokesčių rojumi.

Akivaizdu, kad valstybės pagalba turi būti naudojama apdairiai, siekiant išvengti konkurencijos problemų sukūrimo. Tačiau tuo pačiu metu turime nuodugniai analizuoti naudingą poveikį, kurį tokia pagalba gali padaryti darbo naudojimo atžvilgiu, turint omenyje padėtis, kuriose ši pagalba yra nepaprastai reikalinga.

 
  
MPphoto
 
 

  Iosif Matula (PPE-DE), raštu.(RO) Europos Komisija skiria dideles pinigų sumas investicijoms į energijos vartojimo efektyvumą, atsinaujinančios energijos gamybą, taip pat transeuropinių transporto ir energetikos tinklų statybą. Tik įgyvendindami patikimą politiką šioje srityje, galime užtikrinti, kad dujų ir energetikos krizinės padėties, įvykusios tam tikruose ES regionuose, nepasikartotų ateityje.

Visų dujų ir energetikos tinklų Europoje sujungimas užtikrina, kad bus taikomas solidarumo principas – valstybė narė galės importuoti, ar net eksportuoti, gamtos išteklius normaliomis sąlygomis, net krizės metu.

Taigi, siekdamos vystyti projektus tokiose srityse kaip infrastruktūra, energetika ir aplinka, valstybės narės privalo naudoti struktūrinių fondų teikiamas finansavimo galimybes.

Siekiant pagerinti šių projektų kokybę ir veiksmingą jų įgyvendinimo poveikį, ES valstybės narės turi pasinaudoti maksimalia technine pagalba, kurią gali pasiūlyti Europos Komisija.

 
  
MPphoto
 
 

  Alexandru Nazare (PPE-DE), raštu.(RO) Džiaugiuosi dėl tempo, kurį ES institucijos pademonstravo pateidamos kelis dabartinės ekonomikos krizės sprendimus. Tačiau norėčiau pabrėžti kelis aspektus, kuriems reikalingas didesnis dėmesys.

Pirma, energetikos infrastruktūros projektų finansavimas. Manau, kad iš esmės neteisingas metodas skirstyti pinigus maksimaliam projektų skaičiui, kadangi yra rizika nepadengti biudžeto, reikalingo jiems užbaigti. Neseniai, po diskusijų apie „Nabucco“, man susidarė įspūdis, kad žaidžiame su ugnimi. Negalime paskelbti dėl 250 mln. EUR skyrimo projektui „Nabucco“, tada pasakyti, kad sumažiname finansavimą 50 mln. EUR ir galiausiai nuspręsti, kad iš tiesų tai turi būti grynai privati investicija. Projekto „Nabucco“ nauda yra neginčijama ir negalime sau leisti jo vilkinti dėl politinių ar ekonominių priežasčių.

Antra, manau, kad turime vengti tapimo protekcionistinių tendencijų, kurios paveiktų vidinės rinkos veikimą, aukomis. Net jei ši krizė netolygiai veikia ES teritoriją, į ją reaguoti turime vieningai, vadovaudamiesi Sanglaudos politikos tikslais ir vidinės rinkos principais. Manau, absoliučiai būtina įvertinti šių pakeitimų poveikį, siekiant pagerinti 2014–2020 m. finansinės programos priemonių veiksmingumą.

 
  
MPphoto
 
 

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE-DE), raštu.(RO) Būdama atsakinga už trečdalį ES biudžeto, nors ir nebūdama krizės valdymo priemone, Sanglaudos politika yra didžiausias investicijų šaltinis realioje ekonomikoje, suteikiantis didžiulę galimybę, ypač nuolat palankių sąlygų neturintiems regionams. Todėl norėčiau atkreipti dėmesį į būtinybę rasti sprendimus, užtikrinančius geresnį vertikalų regionų dalyvavimą Europos lygmeniu.

Dabartinės ypatingos ekonominės padėties sukurtomis sąlygomis norėčiau pabrėžti, kaip svarbu pagerinti lankstumą galimybės pasinaudoti struktūriniais fondais prasme. Taip pat pritariu paramos investicijoms į energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančią energiją būstų ir švarios technologijos sektoriuose galimybės išplėtimą.

 
  
MPphoto
 
 

  Sirpa Pietikäinen (PPE-DE), raštu.(FI) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, praeitą savaitę Komisija pateikė Tarybai savo komunikatą ekonomikos krizės klausimu dėl susitikimo, vyksiančio šio mėnesio pabaigoje. Komisija taip pat pateikė pirmą Europos ekonominių stimulų paketo įvertinimą. Komisija laiko, kad pradiniai rezultatai yra geri, ir pagal jos skaičiavimus atkūrimo veiksmų nacionaliniais ir Europos lygmeniu kartu bendra vertė bus lygi apytiksliai 3,3 proc. BVP 2009–2010 m. laikotarpiu.

Sveikinu pranešėją dėl labai pagirtino pranešimo. Mano nuomone, ypač svarbu valstybėms narėms suderinti veiksmus, tai jos ir pabrėžia. Atsirandančios tendencijos labai neramina. Savo kalbose valstybės narės tikina, kad jos pasirengusios dirbti išvien, tačiau visai kitaip atrodo pažiūrėjus į veiksmus, kurių imamasi. Ypač svarbu, kad ES lyderiai priimtų sprendimus, vadovaudamiesi tuo, ką sako, ir nepasiduotų protekcionistiniam spaudimui, kuris keliose šalyse yra, be abejonės, drastiškas.

ES reikia žengti naują, ambicingą žingsnį, kuris būtų Lisabonos strategijos tęsinys. ES reikia stimulų paketo, kuris paremtų naujas pramones, kaip konkurencingumo ir augimo pagrindą. Investuojant į tokias sritis kaip ekologinį modernizavimą, atsinaujinančius energijos šaltinius ir informacines technologijas, įmanoma sukurti sveiką sektoriaus pokytį.

Krizė yra ir galimybė. Tai galimybė pertvarkyti visą visos Europos ir pasaulio finansų architektūrą. Ši krizė tai ir galimybė pasukti ekonomikos augimą visiškai nauja kryptimi, pagrįsta atsinaujinančiais energijos šaltiniais ir energijos vartojimo efektyvumu. Vadinamasis „Naujasis žaliasis sandėris“ turi būti atkūrimo ir naujo augimo pagrindas. Todėl kurdami darbo vietas ir įvesdami naujoves, taip pat spręsime klimato kaitos problemas.

 
  
MPphoto
 
 

  Zita Pleštinská (PPE-DE), raštu. (SK) Europos ekonomika kenčia nuo pasaulinės finansų krizės padarinių, išgyvena didžiausią ir rimčiausią nuosmukį per pastaruosius šešiasdešimt metų. Krizė yra milžiniškas išbandymas Europai. Ji veikia įmones ir tuo pačiu metu paprastus žmones bei jų šeimas. Daugelis gyvena baimindamiesi, ypač netekti darbų, ir žvelgia į ES, kad ji juos išgelbėtų.

Europa negali būti tik 27 nacionalinių interesų susumavimas. Ji turi būti pagrįsta valstybių narių ir regionų solidarumu bei noru kuo greičiau įgyvendinti savo programos tikslus.

Ekonomikos krizės metu mums turi būti aišku, kad turime susitelkti ties Lisabonos tikslais, ypač užimtumo srityje. Būtent sanglaudos politika turi finansines priemones, kurios turi būti intensyviai ir lanksčiai taikomos krizės metu. ES Sanglaudos politikos finansiniai ištekliai 2007–2013 m. laikotarpiui gali labai padėti įgyvendinti atnaujintą ES Lisabonos strategiją dėl augimo ir užimtumo, kuri suveda paprastus žmones, įmones, infrastruktūrą, energetikos sektorių ir mokslinius tyrimus bei naujoves. Turime pagerinti koordinavimą ir atsisakyti protekcionizmo bei visų demagogijos formų. Turime atnaujinti kapitalo srautus ir kapitalo pervedimus.

Tvirtai tikiu, kad investicijos į naujoves, naujas technologijas ir ekologines naujoves atneš naujas galimybes, kurios yra esminės užtikrinant veiksmingą atsaką į dabartinę finansų krizę. Privalome pašalinti visas kliūtis ir sukurti tikrą vidinę atsinaujinančios energijos rinką.

 
  
MPphoto
 
 

  Katrin Saks (PSE), raštu.(ET) Norėčiau padėkoti pranešėjai E. Ferreirai už aktualų ir laiku pasirodžiusį pranešimą. Dabartinės krizės sąlygomis labai svarbu, kad egzistuojančios lėšos būtų visiškai panaudotos. Labai gaila, kad dauguma valstybių narių, kurios turi teisę gauti paramą iš struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo, naujojoje finansinėje perspektyvoje negalėjo pasinaudoti tomis lėšomis. Tai liečia ir mano tėvynę Estiją. Tam yra kelios priežastys: pirma didelė problema yra pačių valstybių narių administraciniai gebėjimai; šioje srityje valstybės narės galėtų sau labai pagelbėti ir pagerinti administracinį funkcionavimą. Antra, priežastis kyla iš Europos Sąjungos. Svarbu, kad ES padarytų sąlygas prieinamesnes. Pvz., yra problema su tomis programomis, kuriose išlaidos turi būti išankstinės išlaidos, o finansavimas ateina vėliau. Dabar sunku gauti paskolas toms išlaidoms. Labai svarbus klausimas, kokių veiksmų planuoja imtis Europos Komisija dėl išankstinių mokėjimų. Kitas svarbus klausimas – savarankiško finansavimo norma dabartinėmis sąlygomis; šioje srityje turi būti apsvarstytas didesnis lankstumas. Trečias svarbus klausimas – priežiūros mechanizmas – dabartinis biurokratizmas aiškiai gremėzdiškas.

Ačiū jums už pranešimą.

 
  
MPphoto
 
 

  Theodor Dumitru Stolojan (PPE-DE), raštu.(RO) Valstybių narių atveju, įskaitant Baltijos valstybes, Rumuniją ar Vengriją, finansų krizė ir pasaulinė recesija išryškino struktūrinius neatitikimus, kurie susikaupė ekonomikos augimo, pagrįsto tiesioginių užsienio investicijų įplaukomis ir dažnomis išorės skolomis, laikotarpiais.

Bet koks ES atkūrimo planas turi atsižvelgti į tai, kad šioms šalims reikia didelių finansų iš išorės, kad jos galėtų padengti prekių ir paslaugų deficitą. Jei nebus šio išorinio finansavimo, svarstomoms šalims bus lemta patirti didžiulius, staigius pokyčius, kurie sunaikins ankstesniais metais pasiektą gerovę, susilpnins sanglaudą ES ir galbūt net pastatys į pavojų stabilumą regione.

Neabejotina Tarybos ir Europos Komisijos pareiga – rasti sprendimus, siekiant suteikti reikalingą išorinį finansavimą. Svarstomų valstybių pareiga – sutaupant laiką gautu išorės finansavimu įvykdyti struktūrines reformas, kurios pakoreguos sukauptą disbalansą.

 
  
MPphoto
 
 

  Margie Sudre (PPE-DE), raštu. (FR) Regioninė politika yra pagrindinis Europos investicijų šaltinis realioje ekonomikoje. Finansavimo paspartinimas ir supaprastinimas gali padėti ekonomikos atkūrimui paleidžiant likvidumą į tikslinius sektorius.

Greitesni, lankstesni vienodo dydžio mokėjimai vienkartinėmis išmokomis, kurias siūlo Komisija, sudarys sąlygas nedelsiamam projektų įgyvendinimui infrastruktūros, energetikos ir aplinkos srityse.

Nacionalinės ir regioninės valdžios institucijos turi išnaudoti šias galimybes ir maksimaliai pasinaudoti struktūriniais fondais, siekiant padidinti užimtumą, paskatinti MVĮ, verslumą ir su darbu susijusius mokymus, tuo pačiu metu įnešant savo indėlį pagal bendro finansavimo taisykles, kad paskirstytos lėšos būtų visiškai panaudotos.

Raginu regionines tarybas ir prefektūras Prancūzijos užjūrio departamentuose, kaip struktūrinių fondų valdymo organus, numatyti šiuos pokyčius, kad jų regioninės programos būtų nedelsiant sukoncentruotos ties projektais, susijusiais su didžiausiu augimo ir darbo vietų potencialu.

Esant dabartiniams neramumams Prancūzijos užjūrio departamentuose ir protesto judėjimui veikiant Reunioną, turime ištirti naujas vietines vystymo iniciatyvas ir suaktyvinti visus turimus lygmenis, įskaitant tuos, kuriuos siūlo Europos Sąjunga.

 
  
MPphoto
 
 

  Silvia-Adriana Ţicău (PSE), raštu.(RO) ES komunikate dėl Europos ekonomikos atkūrimo plano 2008 m. gruodžio mėn. išvardytos sritys, į kurias ES investuos per ateinančius kelerius metus tam, kad būtų užtikrintas ekonomikos augimas ir išsaugotos darbo vietos. Šios sritys yra: parama mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurių finansinė sąmata – 30 mlrd. EUR per EIB; investicijų į transeuropinių energetikos ir plačiajuosčių tinklų sujungimo infrastruktūrų projektus spartinimas, finansinė sąmata – 5 mlrd. EUR, energijos vartojimo efektyvumo pastatuose gerinimui; moksliniai tyrimai ir naujovės.

Šias priemones turi paremti teisėkūros pasiūlymai, kurie taip pat garantuoja finansinius asignavimus. 2009 m. sausio mėn. sureguliavimo pasiūlyme dėl energetikos projektų, kaip Europos ekonomikos atkūrimo plano dalies, finansavimo nėra finansinių asignavimų energijos vartojimo efektyvumui pastatuose. Manau, ES elgiasi neteisingai, jei šios ekonomikos krizės metu nesugeba finansiškai paremti prioritetinių projektų. Energijos vartojimo efektyvumas pastatuose – tai sritis, kuri gali sukurti apytiksliai 500 000 darbo vietų ES, pagerinti piliečių gyvenimo kokybę ir skatindamas atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą prisidėti prie tvarios ekonomikos vystymo. Mano nuomone, tai būtų dabartinės Europos Komisijos nesėkmė, jei ji neketina remti energijos vartojimo efektyvumo gerinimo pastatuose naudojant finansines priemones ir instrumentus, tinkamas fiskalines priemones ir siunčiant stiprų politinį signalą Europos lygmeniu.

 
  
MPphoto
 
 

  Andrzej Tomasz Zapałowski (UEN), raštu. (PL) Ponia pirmininke, šiandien aptariame planą atgaivinti ekonomiką atsižvelgiant į Lisabonos strategijos prioritetus. Nors nuo strategijos paskelbimo praėjo keleri metai, matome, kad ji nebuvo įgyvendinta. Kitaip tariant, mes kuriame dokumentus, kurių vėliau neįgyvendiname. Tai patvirtina tam tikras paprotys, kuris jau tapo norma šiame Parlamente, būtent užverčiame piliečius reglamentais, kurie daugeliu atvejų apsunkina jų gyvenimą ir nedaro reikšmingos įtakos jų gyvenimo lygmeniui.

Be to, auganti finansų krizė rodo, kad Europos Komisija ir Taryba yra visiškai atitolusios nuo kasdienių visuomenės problemų. Iš tikrųjų, Komisija neturi jokio tikro veiksmų plano kaip atsako augančiai krizei. Visi mato, kad šalys pačios imasi pagalbos priemonių ir kad centralizuotai valdoma rinka, verta penkių šimtų milijonų, nepajėgia padaryti realaus poveikio krizės skalei.

Pastaraisiais metais Rytų Europos šalims buvo pasakyta, kad jos turi privatizuoti savo bankus, kitaip tariant, kad jos turi pajungti juos Vakarų Europos bankams. Tai jos naiviai padarė, ir šiandien būtent tie bankai spekuliuoja ir naikina naujų ES valstybių narių ekonomiką.

 
  
  

PIRMININKAVO: M. ROURE
Pirmininko pavaduotoja

 
  

(1)Žr. protokolą.

Atnaujinta: 2009 m. birželio 12 d.Teisinis pranešimas