Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2009/2550(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumentų priėmimo eiga :

Pateikti tekstai :

RC-B6-0135/2009

Debatai :

PV 12/03/2009 - 6
CRE 12/03/2009 - 6

Balsavimas :

PV 12/03/2009 - 7.18
CRE 12/03/2009 - 7.18
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P6_TA(2009)0142

Diskusijos
Ketvirtadienis, 2009 m. kovo 12 d. - Strasbūras Tekstas OL

6. 50-osios Tibeto sukilimo metinės ir Dalai Lamos bei Kinijos vyriausybės dialogas (diskusijos)
Kalbų vaizdo įrašas
PV
MPphoto
 
 

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Žodinis klausimas, kurį uždavė Marco Cappato, Marco Pannella ir Januszo Onyszkiewiczo ALDE frakcijos vardu, ir Monica Frassoni ir Eva Lichtenberger Verts/ALE frakcijos vardu, Komisijai: 50-osios Tibeto sukilimo metinės ir Dalai Lamos bei Kinijos vyriausybės dialogas (O-0012/2009 – B6-0012/2009).

Norėčiau trumpai pakomentuoti: iš tikrųjų manau, kad mūsų diskusija gali prisidėti prie visų Tibeto piliečių laisvės, o ne prie valstybės arba religijos dominavimo.

 
  
MPphoto
 

  Marco Cappato, autorius. – (IT) Ponia pirmininke, pritariu jūsų tikėjimui. Deja, negalime tikėtis, kad Tarybos Pirmininkas pasinaudos šia diskusija padėti pagerinti Europos Sąjungos poziciją. Iš tikrųjų pirmininkaujanti Čekija aiškiai mano, kad bendra Europos politika yra didžios mūsų valstybių narių nacionalinės užsienio politikos kliūtis. Kinija už tai yra dėkinga, Rusija yra dėkinga, tai reiškia, kad represinės ir antidemokratinės šalys visame pasaulyje dėkingos, jog Europa nedalyvauja, ką akivaizdžiai demonstruoja pirmininkaujančios valstybės atstovų nedalyvavimas šiuose Rūmuose.

Norėčiau atkreipti dėmesį į Benitą Ferrero-Waldner, nes sprendėme šį klausimą kartu, kas, mano nuomone, yra svarbiausias klausimas: tai nėra tik teisėtvarkos klausimas – kitaip tariant tai nėra vertinti, kiek neseniai vienuolių buvo suimta ir kiek tibetiečių buvo užmušta dėl brutalios Kinijos represijos, tikintis, kad skaičiai bus mažesni, negu buvo prieš metus. Ką norėčiau pasakyti Tarybai, o dabar pasakysiu Komisijai, yra, tai, kad ji turi išsakyti nuomonę dėl pagrindinio politinio klausimo, kuris yra derybų tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Dalai Lamos pasiuntinių objektas, o šių derybų tikslas ir priežastis, kodėl jos buvo sustabdytos – dabar galime atsakyti, jos nepasisekė – nebent galime jas atgaivinti.

Yra dvi priešingos pozicijos: iš vienos pusės, Kinijos režimo pozicija, kuria teigiama, kad Dalai Lama yra žiaurus žmogus žiaurių žmonių priešakyje ir kad Dalai Lama ir Tibeto ištremta vyriausybė nori nepriklausomybės nacionalinei Tibeto valstybei, kuri prieštarauja Kinų teritoriniam vientisumui. Tai yra Pekino palaikoma pozicija. Kita vertus, yra Dalai Lama, Tibeto ištremta vyriausybė ir Dalai Lamos pasiuntiniai, kurie teigia siekiantys kažko kita, kad jų kovos priemonės yra atsisakymas smurto ir kad jie tiesiog nori teisingos autonomijos, turėdami omenyje autonomiją išsaugoti savo kultūrą, tradiciją, kalbą ir religiją arba jų kultūras ir religijas. Tai yra memorandumo pranešimas, kurį Dalai Lamos Tibeto pasiuntiniai pristatė Kinijos režimui. Šis memorandumas, kuriame nurodyti jų reikalavimai, buvo paskelbtas.

Šiuo atžvilgiu Europos Sąjunga prašo pasirinkti, priimti pozicijas. Yra dvi prieštaringos pozicijos: viena iš šalių meluoja. ES gali paskatinti tiesos paiešką. Kaip radikalioji partija siūlome satyagraha, tiesos paiešką, kaip kolektyvinę pasaulinę politinę iniciatyvą. Europos Sąjunga turi pasinaudoti savo diplomatinėmis priemonėmis – Benita Ferrero-Waldner, prašom, tai pasakyti Pirmininkui José Manuliui Barroso – turime susitikti su Dalai Lama ir suteikti jam garbę kalbėti, kad atrastume tiesą. Ar Pekinas teisus sakydamas, kad tibetiečiai yra žiaurūs teroristai, pritariantys nepriklausomybei, ar Dalai Lamai yra teisus sakydamas, kad jie nori padorios ir garbingos autonominės valstybės? Europa negali nereaguoti ir tylėti susidurdama su šiuo konfliktu.

 
  
MPphoto
 

  Eva Lichtenberger, autorė. (DE) Ponia pirmininke, prieš penkiasdešimt metų Kinijos kariuomenė sudavė paskutinį smūgį tibetiečių pasipriešinimui. Nuo tada panaudodami ypač dideles pastangas tibetiečiai pabėgo už Himalajų ir į kitas valstybes. Iki šiol keli tūkstančiai žmonių per metus – iš kurių visi yra pabėgėliai – dėjo šias didžiules pastangas, kad pereitų 5000 m aukščio tarpeklius. Jeigu, kaip Kinija visada teigdavo, tibetiečių padėtis yra tokia nuostabi, nebūtų nei pagrindo skrydžiui, nei pateisinimo, kad žurnalistams, žmonėms iš Vakarų ir stebėtojams buvo apskritai mėnesiais užkirstas kelias lankyti šią šalį arba tik su artima palyda. Moteris žurnalistes į tualetą lydi moterys žvalgybos stebėtojos, kad užtikrintų, jog nieko neleistino nebus daroma.

Todėl klausiu savęs: kokia mūsų, kaip Europos Sąjungos, užduotis? Turime kažkokiu būdu atnaujinti Kinų ir Tibeto dialogą. Tačiau tai turi vykti skirtingu pagrindu. Iki šiol viskas, kas įvyko, tai, kad Kinija kartoja tuos pačius kaltinimus ir reikalavimus, nebandant mažiausiai suprasti Tibeto atstovų paaiškinimo, kad tai nėra Kinijos palikimo klausimas ir nepriklausomos valstybės tapimas; tai yra autonomijos įgyvendinimo klausimas.

Komisijos nare, kaip spręstume klausimą, kad interneto Tibete stebėsena yra griežtesne negu kur nors kitur Kinijoje ir kad tai Europos įmonės suteikė priemones, kad ši stebėsena taptų tokia efektyvi? Turime veikti. Namie esame raginami įsitraukti į dialogą.

 
  
MPphoto
 

  Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. Ponia pirmininke, man malonu, kad ši diskusija vyksta šiandien dėl klausimo, kuris mums kėlė nerimą ilgą laiką ir ypač po liūdnų įvykių prieš metus Tibete. Dėl to manau, kad labai gerai, kad atvirai diskutuojame, jog vėl pamatytume, kas gali būti padaryta.

Prieš prieinant prie daugelio jūsų pateiktoje rezoliucijoje iškeltų klausimų, leiskite trumpai aptarti mūsų dvišalius santykius su Kinija. ES politika vis-à-vis Kiniją yra vienas iš susitarimų. Mūsų strateginė partnerystė yra stipri, o tai leidžia mums spręsti visus klausimus, įskaitant opiausius. Sudarėme įspūdingą aukšto lygio bendradarbiavimo sistemą, kuria nuolat svarstome visus pasaulinius pokyčius, su kuriais mūsų gyventojai susiduria, neignoruodami klausimų, dėl kurių galime nesutikti. Tibetas yra vienas iš jų. Leiskite man labai aiškiai pasakyti – nevertiname Tibeto vienodai kaip Kinija ir vis dar turime labai tikrą ir teisėtą rūpestį dėl žmogaus teisių padėties Tibete, kaip jūs abu bendrais bruožais nusakėte; dėl to, kad Tibetas liko didžia dalimi atskirtas nuo tarptautinės žiniasklaidos, diplomatų ir humanitarinių organizacijų dabar jau beveik metus; dėl aklavietės derybose tarp Dalai Lamos atstovų ir Kinijos valdžios institucijų, nepaisant trijų derybų raundų praėjusiais metais.

Šie klausimai taip pat buvo svarbiausi klausimai darbotvarkėje keliems ES vadovams su Kinijos vadovais praėjusiais metais surengtuose dvišaliuose susitikimuose. Siekėme surasti bendrą supratimą su Kinija šia trapia tema, o mūsų pozicija buvo labai aiški, ir tik svarstėme su jais padėtį Tibete.

Leiskite man vėl paminėti ES padėtį, kurioje nėra vietos nesusipratimui. Pirma, palaikome Kinijos suverenitetą ir teritorinį vientisumą, įskaitant Tibetą. Antra, visada palaikėme taikų susitaikymą pasinaudojant dialogu tarp Kinijos valdžios institucijų ir Dalai Lamos atstovų. Prisimenu, kai nuvykau ten su Komisija, Pirmininku José Manueliu Barroso ir kitais kolegomis, dalyvavau specialiame dialoge su daugeliu pašnekovų šiuo klausimu. Visada teigdavome, kad turi būti susitaikymo dialogas ir kad dialogas turi tęstis.

Šis dialogas turi būti konstruktyvus ir tikras, tad, žinoma, apgailestaujame, kad iki šiol šis dialogas neteikė iš tikrųjų realių rezultatų. Visada sakydavome, kad dialoguose turime svarstyti pagrindinius klausimus, pvz., unikalios Tibeto kultūros, religijos ir tradicijų išsaugojimą, taip pat būtinybę pasiekti aiškios autonomijos sistemą Tibetui neperžengiant Kinijos konstitucijos ribų. Visada sakydavome, kad šiuo dialogu turi būti svarstomas visų tibetiečių dalyvavimas priimant sprendimus. Dėl to teigiamai vertintume, jeigu šie klausimai būtų svarstomi būsimame Kinijos nacionaliniame žmogaus teisių veiksmų plane.

Mums Tibetas yra žmogaus teisių klausimas ir todėl buvo nuolatos vertinamas kaip toks. Taip pat nuolat perduodavome šį pranešimą mūsų Kinijos kolegoms ir atidžiai išklausėme jų nuomones. Labai stengėmės suprasti padėtį abipusės pagarbos pagrindu, bet žmogaus teisės yra visuotinės, todėl padėtis Tibete yra – teisingai – tarptautinės teisės svarbos visai tarptautinei bendruomenei, ypač Europos Sąjungai. Žinoma, tai pabrėžia tarptautinės teisės priemonių dėl žmogaus teisių apsaugos galiojimas daugiau kaip pusę šimtmečio.

Rezoliucijoje jūs nustatėte Kinijos ir Tibeto dialogo ateitį. Kaip visi žinote, paskutiniame derybų raunde po Kinijos vyriausybės prašymo Tibeto pusė pateikė memorandumą dėl tikros Tibeto autonomijos ateities. Mano nuomone, dokumente yra elementų, kuriais remiantis gali būti sudarytas pagrindas būsimoms deryboms. Turiu omenyje dalį dėl kultūros, švietimo ir religijos.

Taip pat mane skatina tai, kad pirmą kartą rašytiniame dokumente Tibeto pusė išreiškė savo tvirtą įsipareigojimą nesiekti atsiskyrimo arba nepriklausomybės. Manau, kad tai svarbu plėtojant šį dialogą toliau. Taip pat esu patenkinta, kad Dalai vėl praėjusių metų gruodžio mėn. patvirtino šiems Rūmams savo atsidavimą taikyti vidurio požiūrį ir vesti dialogą kaip vienintelę priemonę bendrai priimtinam ir nevienkartiniam sprendimui pasiekti.

Leiskite man pabaigti, pasidalijant su jumis asmeniniu įsitikinimu. Per visą savo politinę ir asmeninę karjerą visada stipriai maniau, kad naudojantis bendradarbiavimu ir dialogu net sudėtingiausi klausimai gali būti svarstomi, o atėjus reikiamam laikui gali būti ir išspręsti. Todėl noriu kreiptis į Kiniją ir Dalai Lamos atstovus, kad kaip įmanoma greičiau būtų atnaujintas šis dialogas atvira dvasia ir siekiu įgyvendinti ilgalaikį sprendimą Tibete. Galiu užtikrinti iš savo pusės, kad visapusiškai palaikysime tokį procesą. Tai yra mūsų pozicija, kurią parodysime Kinijos pusei.

 
  
MPphoto
 

  Charles Tannock, PPE-DE frakcijos vardu. Ponia pirmininke, ES devizas yra „Vienybė įvairovėje“. Tai yra principas, kuris mums gerai pasitarnavo.

Deja, tokia idėja apskritai nėra paplitusi autoritarinėje komunistinėje Kinijos Liaudies Respublikos diktatūroje. Įvairovė yra malšinama, o ne priimama. Mažumos, norinčios išreikšti save kokiu nors būdu, yra menkinamos ir persekiojamos, jei tai nėra vyraujančios partijos leistinas būdas. Ši tendencija gali būti matoma daugelio religinių mažumų vertinimu, įskaitant krikščionis, musulmonus ir Falun gong praktikuotojus, o konkrečiai KLR požiūryje į Tibetą.

1950 m. komunistinės pajėgos užgrobė Tibetą, ir tai lėmė Dalai Lamos ištrėmimą prieš penkiasdešimt metų. Nuo tada Tibetą kontroliavo Pekinas. Tradicinę tibetiečių kultūrą, kuri buvo izoliuota šimtus metų, dabar stipriai menkina vyriausybės veiksmai, kuriais buvo stengiamasi užkirti kelią bet kokiai Tibeto nacionalizmo prasmei iš naujo vystytis. Iš tikrųjų, sisteminis ir kartais brutalus tibetiečių kultūros malšinimas įžiebė tibetiečių tapatumo ugnį ir pažadino pasaulio sąžinę dėl sunkio Tibeto piliečių padėties.

Įkvepiantis Dalai Lamos vadovavimas užtikrino, kad Tibeto ateitis lieka pagrindinėje viešų diskusijų objektas, nepaisant didžiulių KLR pastangų perspėti tokius kaip ankstesnis Tarybos Pirmininkas Nicolas Sarkozy, kuris drįso suabejoti Pekino požiūriu.

Mes šiame Parlamente visada laikydavomės stiprios pozicijos gindami autonomines Tibeto žmonių teises, kurios nereiškia apsisprendimo arba nepriklausomybės teisių. Taip nesiekiame provokuoti Kiniją arba priešintis jai. Tačiau pripažįstame, kad mūsų įsipareigojimas tam tikroms vertybėms – žmogaus teisėms, demokratijai, teisinės valstybės principams ir sąžinės laisvei – negali būti vertinamos atskirai nuo neabejotinai svarbios strateginės ekonominės partnerystės, kurią ES kuria su Kinija.

Kinijai pritariantys balsai kitoje Rūmų pusėje turės savo poziciją diskusijoje, bet per ilgai Tibeto žmonėms buvo draudžiamas jų balsas, o mes turime kalbėti už juos.

 
  
MPphoto
 

  Glyn Ford, PSE frakcijos vardu. Ponia pirmininke, socialistų grupę domina žmogaus teisių padėtis Kinijoje. Kai pripažįstame, kad padėtis ypač pagerėjo daugiau kaip per praėjusius dešimt metų, vis dar yra daug sričių, kuriose žmogaus teisės nėra tinkamai arba pakankamai saugomos. Galbūt yra kažkiek minties laisvės, bet nėra veikimo laisvės. Tikrai pabrėžtume, kad nepasisekė leisti laisvosioms profesinėms sąjungoms veikti Kinijoje. Mums kelia nerimą kebli 100 mln. migruojančių darbuotojų padėtis, kurie persikėlė iš kaimo į miestą ir kurie turi mažiausią galimybę pasinaudoti sveikatos apsauga ir švietimu. Mus domina kebli religinių ir tautinių mažumų padėtis visoje Kinijoje.

Vis dėlto socialistų frakcija nepritarė šioms diskusijoms ir rezoliucijai. Priežastis – proporcingumas. Teisinga kritikuoti Kiniją dėl jos žmogaus teisių duomenų, kaip kritikuojame Jungtines Amerikos Valstijas dėl jos mirties bausmės taikymo, Guantánamo ir ypatingojo perdavimo naudojimo, bet neturime taip daryti kiekvienos mėnesio sesijos metu. Atvirai, tai nėra naudinga. Vieną kartą Kinijos valdžios institucijos atkreipė dėmesį į mūsų rezoliucijas, bet ne daugiau. Kaip kai kurie asmenys ir grupės beviltiškai ieškodami dėmesio tęsia lošimą dėl šiandieninių reikalavimų, manau, valstybės narės turi panaikinti vienintelės Kinijos politiką ir pripažinti ištremtą Tibeto vyriausybę.

Kalbėdamas Tibeto vardu plenariniame posėdyje, Dalai Lama čia buvo tik gruodžio mėn. Kodėl reikia iš naujo persvarstyti klausimą? Nėra nieko naujo rezoliucijoje.

Aš kartu su Elmaru Broku, Philippe Morillonu ir kitais šio Parlamento nariais turėjome galimybę praėjusią vasarą aplankyti Lasą. Mes buvome pirmoji tarptautinė grupė, kuri atvažiavo ten po kilusių problemų kovo mėn., ir kalbėjome su valdžios institucijų atstovais ir su tais, kurie buvo Tibeto protestuotojų šalininkai. Kaip rašiau po to, tikrovė buvo tokia, kad taikūs protestai – o mes palaikome taikų protestą – virto riaušėmis dėl rasių, kai parduotuvės, namai ir kinų han etninė grupė buvo užpulti ir sudeginti, mirė daugybė žmonių. Mokyklos kentėjo nuo padegėjų, o prieš musulmonų mažumos ligonines ir mečetes buvo nukreipti išpuoliai. Dalai Lama pats pripažino tikrą padėtį, kai jis tada kaip gyvas Dievas grasino atsistatydinti.

Kinija Tibetui sukūrė daug infrastruktūros, pvz., naują Qinghai-Lasos geležinkelį ir aukštesnį socialinių sąlygų lygį negu kitose Kinijos kaimo regionuose. Problema kyla dėl to, kad tai pradeda piktinti kitus Kinijoje.

(Protestai),

Bet problema yra, pacituosiu grupę „Beatles“: ‚Už pinigus nenusipirksi meilės“. Tibetiečiai vis dar nori daugiau kultūros ir politinės autonomijos, negu Kinija yra pasirengusi suteikti. Kaip tada teigiau, Kinijai reikia dialogo su Tibeto atstovais, kad ji rastų sprendimą, kuris suteiktų autonomiją, saugojant etninių ir religinių grupių mažumos teises srityje.

Alternatyva yra tai, kad nekantrūs, jauni tibetiečiai imsis smurto ir terorizmo. Remdamasis straipsniu rašiau tada, manęs paprašė aptarti klausimą su Dalai Lamos atstovu Londone, tai aš šiek tiek ir aptariau. Sutinku su Komisijos nare: naudodamiesi dialogu ir bendradarbiavimu rasime išeitį, o ne įgrisusiais, nuolat pasikartojančiais, perfrazuotais sprendimais, pvz., tokiais kaip šiandien.

 
  
MPphoto
 

  Hanna Foltyn-Kubicka, UEN frakcijos vardu. (PL) Ponia pirmininke, per praėjusius kelis dešimtmečius demokratinės šalys reikalavo daugeliu atvejų gerbti žmogaus teises nedemokratinėse šalyse. Šios pastangos buvo efektyvios, kai šalių ir tarptautinių organizacijų veiksmai ir reikalavimai buvo nuoseklūs. Deja, Tibeto atvejis arba, apskritai kalbant, žmogaus teisių klausimas Kinijoje dažnai stumiamas į užribį, teikiant prioritetą prekybos santykiams. Jeigu ne Pekino olimpinės žaidynės ir lemiamos daugelio socialinių ir nevyriausybinių organizacijų pozicijos, pasaulis vis dar nedaug žinotų apie padėtį Tibete.

Mūsų, kaip Europos Parlamento, vaidmuo yra užtikrinti, kad demokratinės šalys stipriai ir ryžtingai reaguotų į Kinijos valdžios institucijų veiksmus, pvz., kampanija „Strike Hard“, kuri buvo anksčiau įgyvendinta. Tačiau tai gali būti pasiekta tik tada, jeigu nuolatos ir ryžtingai smerksime visus komunistinių valdžios institucijų atstovų Kinijoje padarytus žmogaus teisių pažeidimus.

Verta prisiminti, kad 2000 m. liepos 6 d. savo rezoliucijoje Europos Parlamentas ragino valstybes nares pripažinti ištremtą Tibeto vyriausybę, jeigu per trejus metus nebus sudarytas joks susitarimas tarp Kinijos valdžios institucijų ir Dalai Lamos administracijos. Kaip žinome, Pekinas vis dar atsisako derėtis su neginčijamu Tibeto žmonių vadovu. Taip pat nepamirškime jauniausio politinio kalinio Vienuoliktojo Panchen Lamos, kuris kalėjo Kinijoje keturiolika metų. Šiais metais jam bus dvidešimt.

Dėl to norėčiau dar kartą raginti Parlamentą imtis nuoseklių veiksmų ir vertinti savo deklaracijas rimtai. Jeigu neparodysime, kad turime galvoje tai, ką sakome, bus sunku tikėtis iš kitų tesėti savo pažadus ir įgyvendinti savo įsipareigojimus.

 
  
MPphoto
 

  Raül Romeva i Rueda, Verts/ALE frakcijos vardu. (ES) Ponia pirmininke, sekiau Tibeto įvykius daug metų. Aplankiau regioną ir kalbėjau su daugybe žmonių tiek šalyje, tiek už jos ribų. Manau, kad Tibeto žmonių reikalavimai yra teisėti ir tam tikra prasme logiški. Ypač manau, kad jų dabartinės baimės daugiau negu pateisinamos, atsižvelgiant į Kinijos vyriausybės žiaurios represijos politiką jų atžvilgiu, kuri dabar trunka jau daugiau kaip penkiasdešimt metų, išskyrus trumpas ir, sakyčiau, melagingas paliaubas olimpinių žaidynių metu.

Pažinojau kelis žmones ne tibetiečius, kurie aiškiai buvo pasirengę kalbėti ir pasiekti susitarimą. Todėl nesuprantu šios įkyrios Kinijos vyriausybės minties painioti tikrovę ir reikalauti nuolatos stabdyti derybų raundą.

Šalis nepasidaro didi savo karine jėga arba savo dydžiu arba savo ekonominiu turtu. Didi ji pasidaro tik savo veiksmų ir savo kilnumo didžiadvasiškumu. Europos Sąjunga gali ir turi padėti spręsti šią padėtį, žinoma, gerbdama dalyvaujančiųjų šalių suverenitetą, bet turi tai daryti tvirtai. Būdas, kaip tai padaryti, yra remti tibetiečių prašymą iš naujo pradėti Kinijos ir Tibeto derybas ir pripažinti, kad jeigu kažkas metų metus užleisdavo kelią Kinijos valdžios institucijoms ir gyveno jų priespaudoje, šiuo atveju tai yra Tibeto žmonės.

Tai nėra konfliktas tarp lygių gebėjimų arba motyvų prasme. Europos Sąjunga turi gerbti abi šalis, bet ji negali likti neutrali dėl priespaudos, diskriminuojamų suėmimų, kankinimų, žmogžudysčių arba religijos, kalbos ir kultūros genocido.

Memorandumas dėl tikros autonomijos Tibeto žmonėms, kurio darbo dokumentą dabar atmetė Kinija, rodo, kad Tibeto žmonės jau įdėjo daug pastangų ir daug atsisakė to, kas, pabrėžiu, yra jų teisėti troškimai.

Kinija dabar turi galimybę parodyti pasauliui jos kilnumą ir savo taikos ir harmonijos troškimą, o svarbiausia Europos Sąjunga turi galimybę padėti jai veikti pagal jos didybę.

 
  
MPphoto
 

  Thomas Mann (PPE-DE). (DE) Ponia pirmininke, 1959 m. kovo 10 d. Tibeto žmonės patyrė neapsakomas kančias iš Kinijos pusės. Šešiasdešimt tūkstančių žmonių prarado gyvybes, o šimtai tūkstančių buvo suimti, išvežti ir kankinami mėnesiais. Prieš metus smurtas pasireiškė dar kartą. Daugiau kaip du šimtai tibetiečių mirė, keli dėl tyčinių šūvių, o dabar – netrukus bus 50-osios metinės – vienuolynai yra uždaryti nuo išorinio pasaulio, privažiavimo keliai yra kontroliuojami, o kareiviai ir apsaugos vyrai yra pasirengę numalšinti demonstracijas jau net nuo pradžios. Vis dar neturime jokių žinių apie galimas riaušes. Koks yra atsakas į šią valdžios veiklą? Tyla žiniasklaidoje. Dalai Lama ragino savo žmones atsisakyti vartoti smurtinius veiksmus. Jo reikalavimas dialogui neturėjo jokio teigiamo atsako Pekine. Kai Dalai Lamos pasiuntinys pristatė memorandume specialius žingsnius dėl autonomijos, juos atmetė prezidentas Hu Jintao. Jis teigė, „turime pastatyti didelę sieną prieš separatizmą“. Ši mintis, kuri yra gryna provokacija, buvo apvainikuota suplanuota priverstine šventės tibetiečiams įžanga: kovo 28 d. yra Baudžiauninkų išlaisvinimo diena. Tai yra karti tikrovė.

Prieš dvi dienas Europos Parlamentas kėlė vėliavas. Plenariniame posėdyje didelis mūsų skaičius padėjo Tibeto vėliavą ant mūsų stalų ir parodė mūsų solidarumą su kenčiančiais tibetiečiais. Buvo taikių protestų visose ES vietose. Mūsų kolegos nariai – Marco Cappato, Eva Lichtenberger, Charles Tannock ir Raül Romeva i Rueda – yra visiškai teisūs: šiandienine rezoliucija kalbama garsiai ir aiškiai. Memorandumas turi suformuoti tolesnių derybų pagrindą. Tai yra tikros autonomijos dokumentas pagal Kinijos konstituciją. Tibeto atskyrimas turi liautis – gyventojų, turistų, žurnalistų atžvilgiu. Turime turėti atsakymą 600 įkalintų tibetiečių.

 
  
MPphoto
 

  Roberta Angelilli (UEN). (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šis Parlamentas negali leisti dabartiniam Dalai Lamos skausmo šauksmui būti neišgirstam. Tik prieš kelis mėnesius klausėme jo kalbos Briuselyje; visi pažįstame jį kaip švelnų vyrą, taikdarį, tibetiečių kultūros, kuri yra geriausia harmonijos ir brolijos kultūra, atstovą. Būtent vardan šių vertybių kalbėdamas apie savo „Kinijos brolius“ Dalai Lama tvirtai paprašė teisėtos ir realios autonomijos Tibetui, primindamas jo žmonių ir jo žemės kankinimą ir baisias kančias. Tai yra prašymas, kurį Parlamentas turi didžiuodamasis palaikyti. Tai yra mūsų politinė ir institucinė pareiga vardan demokratijos, žmogaus teisių ir laisvės vertybių. Tibetiečiai žiūri į Europą, galbūt, kaip į jų vienintelę viltį; iš tikrųjų neturime jų nuvilti.

 
  
MPphoto
 

  Georg Jarzembowski (PPE-DE). (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nare, ponios ir ponai, be abejonės, mes, krikščionys demokratai, pripažįstame Kinijos Liaudies Respublikos suverenitetą jos teritorijos ribose, įskaitant Tibetą.

Tačiau kartu atmetame Kinijos požiūrį, kad bet koks Europos Sąjungos pareiškimas dėl žmogaus teisių Kinijoje reiškia neleistiną kišimąsi į Kinijos vidaus reikalus. Pagal šiuolaikinį žmogaus teisių ir tarptautinės teisės supratimą – kuriam pagaliau Kinija taip pat netrukus pritars – tarptautinė bendruomenė rūpinasi žmogaus teisėmis visose pasaulio vietose, ypač kai jų pažeidimas akivaizdus.

Kada Tarptautinis baudžiamasis tribunolas galėtų imtis veiksmų prieš nusikaltimus žmonijai buvusios Jugoslavijos šalyse ir priimti nuosprendį, jeigu jis neturėjo teisės kištis dėl žmogaus teisių?

Dėl to Kinijos Liaudies Respublika ir jos vyriausybė turi pripažinti, kad diskusija apie žmogaus teises, pvz., susirinkimų laisvę, nepriklausomos spaudos laisvę, religijos laisvę ir kultūros mažumų laisvę, Tibete ir kitose Kinijos dalyse nereiškia neleistino kišimosi. Ji turi susitaikyti su tuo.

Tačiau mūsų svarbiausias rūpestis šiandien yra tiesiog prašymas, – ir todėl negaliu suprasti Glyno Fordo šiuo atžvilgiu, nors jis visada būdavo daugiau Kinijos vyriausybės pusėje, – kad Kinijos Liaudies Respublika ir jos vyriausybė atnaujintų derybas su Dalai Lama kaip didelės Tibeto žmonių dalies vadovu.

Jeigu sąžiningai, – kaip, mano kolega narys jau sakė, – vyriausybė surengė šias derybas pernai, bet nutraukė jas po olimpinių žaidynių. Esame priversti įtarti, kad šios derybos buvo vedamos tik olimpinių žaidynių metu, kad nukreiptų mūsų dėmesį. Tačiau Glynui Fordui neleisime nukreipti mūsų dėmesio. Įtrauksime šį klausimą į darbotvarkę ne sykį ir raginsime Kinijos vyriausybę pradėti tikras ir rimtas derybas su Dalai Lama, kadangi žmogaus teisės vis dar yra pažeidžiamos Tibete, o mes turime užtikrinti, kad ši padėtis keistųsi.

 
  
MPphoto
 

  Marcin Libicki (UEN). (PL) Ponia pirmininke, jeigu aptariame persekiojamų tibetiečių likimą šiandien, tada turime žinoti, kad jų perspektyvos pagerės, jeigu tik visa tarptautinė bendruomenė darys politinį spaudimą Kinijai. Todėl turiu taip pat pabrėžti, kad šiuo atžvilgiu visos Benitos Ferrero-Waldner ir tų, kurie turi galimybių daryti įtaką pasaulinei politikai, įdėtos pastangos gali duoti daug vaisių.

Turiu taip pat pabrėžti, kad su didžiuliu apgailestavimu klausiau socialistų frakcijos atstovo kalbos Europos Parlamente, kuris tvirtino, kad Kinijos nusikaltimai buvo pateisinami geležinkelio linijos į Tibetą statyba. Tai man primena laikus, kai Europoje greitkelių statyba buvo naudojama koncentracijos stovyklų statybai pateisinti. Negalime leisti, kad geležinkelio linijos ir greitkeliai būti statomi persekiojamų žmonių skausmo ir kentėjimo pagrindu.

 
  
MPphoto
 

  Cornelis Visser (PPE-DE). (NL) Ponia pirmininke, stovėjau čia prieš metus, kai svarstėme apie neramumus Tibete. Maldavome Kinijos suteikti žiniasklaidai ir tarptautinei organizacijai patekti į regioną, ir man malonu sakyti, kad mes, kaip Parlamentas, tuo aspektu reikalavome rimto dialogo tarp Kinijos ir Dalai Lamos.

Pernai Kinija parodė visam pasauliui organizuodama ir surengdama olimpines žaidynes, kad tai yra šalis, sugebanti pasikeisti ir nustebinti pasaulį. Žaidinių viduryje Kinija suteikė užsienio žurnalistams erdvės. Teigiamai vertinu, kad užsienio žurnalistams buvo suteiktas ši laikina spaudos laisvė. Liūdna, ji buvo trumpa. Praėjusį antradienį žurnalistai negalėjo įvažiuoti į Tibetą rengti reportažo apie esamą padėtį.

Labai apgailestauju, kad Kinijos vyriausybė daugiau neužtikrina spaudos laisvės. Kartu absoliučiai nėra jokios spaudos laisvės žurnalistams Kinijoje. Kinijos žurnalistai taiko asmeninės cenzūros sistemą, kuri reikalauja priimti vyriausybės poziciją. Šiuo atveju taip pat yra skirtumų tarp teisės – kuri yra teisinga ir užtikrina spaudos laisvę – ir pagrindinės tikrovės, pasaulio kuriame žurnalistai turi taikyti patys sau apribojimus. Visa žiniasklaida turi paklusti partijų cenzūros diktatui.

Dar daugiau, vyriausybė taip pat blokuoja tinklalapius. Interneto vartotojai skubiai informuoja vienas kitą apie įvykusius politinius įvykius. Dialogui tarp tibetiečių ir kinų – gyventojų, žmonių – svarbu, kad jie turėtų tikslią informaciją. Derybos gali būti surengtos tik faktų pagrindu, o spaudos laisvė Kinijoje yra svarbi išankstinė derybų sąlyga. Turi būti laisvė rašyti, suteikti galimybę žurnalistams informuoti likusią Kinijos žmonių dalį apie tai, kas vyksta Tibete.

Leiskite mums, Europai, trenkti kumščiu į stalą ir kovoti už žmogaus teises Kinijoje. Tai yra būtinas žingsnis, kad vėl būtų pasiektas dialogas tarp Kinijos ir Tibeto. Leiskite Kinijai žengti šį žingsnį teisinga kryptimi ir parengti dirvą dialogui Kinijos filosofo Lao Tzu žodžiais: „tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio“.

 
  
MPphoto
 

  Zita Pleštinská (PPE-DE). – (SK) Buvau Kinijoje 2008 m. kovo mėn. liūdnų įvykių metu Tibete ir galėjau sekti įvykius tik internete, nes mūsų neįleido į Tibetą. Tada mačiau, kiek Tibeto gyventojams reikia pagalbos.

Tvirtai tikiu, kad šia rezoliucija Europos Parlamentas turi perduoti Kinijos vyriausybei Jo Šventenybės Dalai Lamos žodžius apie tai, kad Tibetas neturi separatistinių tendencijų ir kovoja tik dėl tibetiečių kultūros autonomijos Kinijos viduje.

Suprantu, kad ES bando nustatyti gerus ekonominius santykius su Kinija, tai perdavėme savo diskusijose su Kinijos vyriausybe ir parlamento nariais Pekine IMCO delegacijos vizito metu 2008 m. kovo mėn. Tačiau negalime likti abejingi padėčiai Tibete arba nuolatiniams žmogaus teisių pažeidimams, represijoms, kentėjimams ir smurtui.

Dalai Lamos ištrėmimo į Indiją 50-ųjų metinių proga tikiu, kad Kinijos valdžios institucijos suteiks nepriklausomiems stebėtojams ir užsienio žiniasklaidai neribotą galimybę patekti į Tibetą, kad būtų iš esmės įvertinta padėtis.

 
  
MPphoto
 

  Victor Boştinaru (PSE). (RO) Komisijos nare, norėčiau padėkoti jums už suderintą poziciją, kurią pristatėte dar kartą šiandien Parlamento plenarinio posėdžio metu.

Europos Sąjungos santykiai su Kinija yra strateginės reikšmės visiems Europos Parlamento nariams, jie turi ir turės pagrindinius pasaulinius atgarsius. Tikėjausi, kad aptarsime Europos Sąjungos bendradarbiavimą su Kinija reformuodami pasaulinę finansinę sistemą, turint galvoje Kinijos suderintą ir konstruktyvią poziciją, ypač dabar, prieš G20 aukščiausiojo lygio susitikimą Londone. Galbūt buvo tinkamas laikas įtraukti Afriką į bendrą darbotvarkę, turint galvoje pagrindinį vaidmenį, kurį Kinija atlieka ten, o aš galėčiau tęsti.

Nepaisant šių akivaizdžių klausimų, nepaisant Europos Komisijos darbotvarkės su Kinija ir skirtingai nuo 27 valstybių narių daug nuoseklesnės ir labiau suderintos darbotvarkės su Kinija, apgailestaudamas pažymiu, kad šiuos strateginius santykius mes Europos Parlamente keičiame politinių frakcijų rinkiminių kampanijų klausimu ir įkaitu.

Žmogaus teisės yra ir turi būti svarbiausias, bet ne vienintelis prioritetas.

 
  
MPphoto
 

  Janusz Onyszkiewicz (ALDE). (PL) Ponia pirmininke, 1950 m. pradžioje Kinijos vyriausybė privertė Tibeto atstovus pasirašyti susitarimą, kuriame ji užtikrino būsimą Tibeto autonomiją. Šis užtikrinimas virto nieku. Dėl visuomenės spaudimo ir olimpinių žaidynių boikoto baiminimosi Kinijos vyriausybė pradėjo derybas su Dalai Lamos atstovais. Tačiau šios derybos buvo surengtos apmaudžiai žemu lygiu ir, be to, dialogas buvo panašus į pranešimą tarp dviejų skirtingų kanalų televizijų.

Nenorime dialogo, norime derybų. Norime, kad kinai vestų derybas su Dalai Lamos atstovais pasiūlyto memorandumo pagrindu. Jeigu Kinijos vyriausybė mano, kad šis memorandumas nėra geras pagrindas, tegul ji pagrindžia savo nuomonę, užuot slėpusis už tuščio pareiškimo, kuris tėra memorandumas, siūlantis tibetiečiams nepriklausomybę, o taip nėra.

 
  
MPphoto
 

  Laima Liucija Andrikienė (PPE-DE). – Ponia pirmininke, visiškai palaikau tai, ką pasakė Komisijos narė, dialogas ir bendradarbiavimas yra svarbiausios reikšmės. Kartu turime sutikti, kad tai, ką matome šiandien, yra aiškus politinės valios trūkumas turėti rimtą ir į rezultatus orientuotą dialogą su Dalai Lamos atstovais.

Daugeliui mūsų Tibeto atvejis – jo autonomija – yra lakmuso popierėlis Kinijos valdžios institucijoms. Tibetas yra žmogaus teisių padėties Kinijoje, taip pat gynėjų, pvz., 2008 m. Sacharovo premijos laureato Hu Jia, žmogaus teisių padėties atspindys. Nematau Glyno Fordo dabar Rūmuose, bet norėčiau užtikrinti jį, kad žmogaus teisės visada buvo ir bus svarbiausias mūsų politinės darbotvarkės klausimas.

 
  
MPphoto
 

  Tunne Kelam (PPE-DE). – Ponia pirmininke, Kinijos vyriausybė pavadino Tibeto okupacijos metines „baudžiauninkų išlaisvinimu“. Liūdna, „Orvelo naujienos“ vis dar praktikuojamos: vergovė yra laisvė; melas yra tiesa. Bet atrodo, kad Kinijos komunistų vadovai tapo ilgalaikiais savo blogos sąžinės kaliniais.

Tikros Tibeto autonomijos pasiekimas yra artimai susijęs su kitos dienos pranešimo supratimu: netrukus Tiananmenio studentų demokratijai sukaks dvidešimt metų.

Tikros demokratijos Kinijoje pasiekimas yra pagrindinis sprendžiant Tibeto klausimą, bet laikas greitai bėga ir daug priklausys nuo mūsų moralinio apsisprendimo.

Be to, raginu Tarybai pirmininkaujančią valstybę padaryti pranešimą, panašų į mūsų rezoliuciją, kaip žudynių proga birželio mėn. Tiananmenio aikštėje.

 
  
MPphoto
 

  Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. Ponia pirmininke, šios diskusijos dar kartą trumpai, bet aiškiai parodė didelį mūsų susirūpinimą padėtimi Tibete. Pastebėjimais pabrėžta, kad šis susirūpinimas lieka realus ir teisėtas praėjus penkiasdešimčiai metų po tibetiečių sukilimo 1959 m. kovo 10 d. Be to, manau, kad mūsų diskusija taip pat pabrėžė būtinybę abiem šalims greitai atnaujinti dialogą. Sakau „dialogą“, nes dialogas yra visada pirmas svarbus žingsnis prieš pereinant prie derybų. Tai yra taip pat geriausias būdas išvengti nusivylimo ir smurto tarp jaunų tibetiečių. Manau, kad tai yra labai skambi priežastis. Todėl esminis dialogas yra abipusiškai naudingas.

Dalai Lama yra gerbiamas religijos vadovas ir, be kita ko, Nobelio taikos premijos laureatas. Nors Europos vadovai susitinka su juo – susitikimai dažniausiai yra religinio pobūdžio, o politiniai susitikimai nėra mūsų politika. Dėl to dažnai bendraujame su jo pasiuntiniais, ypač dėl dialogo proceso pažangos, tokį bendravimą tęsime ir toliau.

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Taip pat tikiuosi, kad Tibeto žmonės gali turėti savo laisvę, taip pat kad jų nekontroliuos valstybė arba religija.

Gavau penkis pasiūlymus dėl rezoliucijos(1) Darbo tvarkos taisyklių 108 straipsnio 5 dalies nustatyta tvarka.

Balsavimas vyks šiandien 12.00 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

 
  
MPphoto
 
 

  Filip Kaczmarek (PPE-DE), raštu. – (PL) Penkiasdešimt metų Tibeto pabėgėliai ragino gerbti jų teises. Esu įsitikinęs, kad pagarba šioms teisėms ir dialogo su Tibeto žmonėmis atnaujinimas visiškai atitinka Kinijos interesus. Dabartiniame pasaulyje šalies įvaizdis yra svarbus jos vaidmeniui pasaulio ekonomikoje ir tarptautiniam bendradarbiavimui. Kinijos atsisakymas pradėti dialogą su Dalai Lamos atstovais ir labai nuosaikių Tibeto gyventojų reikalavimų atmetimas kenkia jos įvaizdžiui. Dalyvavimas derybose dėl teisių, atitinkančių Kinijos konstitucijos principus, nekeltų didelės grėsmės Kinijai. Priešingai: didžios šalys ir didžios tautos turi būti kilniaširdiškos. Toks elgesys įrodytų jų didybę.

Dialogas su Tibetu suteikia Kinijai galimybę parodyti gerąją savo pusę. Solidarumo su Tibetu ir jo žmonėmis parodymas nėra nukreiptas prieš Kiniją. Jis atspindi susirūpinimą žmogaus teisėmis, religijos ir kalbos laisve, kultūrų įvairove ir teise išsaugoti nacionalinį tapatumą ir autonomiją. Taigi, mes nesikišame į Kinijos vidaus reikalus – mes tik stengiamės apginti standartus ir vertybes, kurios mums svarbios visur: Europoje, Azijoje ir visame pasaulyje. Todėl Kinija nėra išskirtinė. Mes giname mažų tautų teises, net jei tai yra įkyru arba nemalonu, nes manome, kad toks požiūris yra teisingas.

 
  
  

(Posėdis nutrauktas 11.55 val. ir tęsiamas 12.05 val.)

 
  
  

PIRMININKAVO: H.-G. PÖTTERING
Pirmininkas

 
  

(1) See Minutes.

Atnaujinta: 2009 m. birželio 15 d.Teisinis pranešimas