Pirmininkė. - Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai: Tarptautinių derybų, per kurias siekiama sudaryti Tarptautinę sutartį dėl Arkties apsaugos, pradžia.
Alexandr Vondra, Tarybos Pirmininkas. − Ponia pirmininke, visi gerai žinome, ir spauda kasdien rašo, kad Arkties svarba vis didėja, todėl ji turėtų susilaukti daugiau dėmesio ir iš Europos Sąjungos pusės.
Šis klausimas iškeltas spalio mėn. priimtoje Parlamento rezoliucijoje. Džiaugiuosi, kad šią popietę turime galimybę aptarti šį klausimą, nes žinau, kad jis jums yra labai svarbus.
Tik trijų ES šalių teritorijos yra Arkties regione. Nepaisant to, klimato kaitos ir žmogaus veiklos Arkties regione keliamas poveikis išsiplečia daug toliau už Arkties ribų. Įvykiai Arktyje yra labai reikšmingi ES kaip visumai. Iki šiol ES paliesdavo su Arktimi susijusius klausimus sektorių politikoje, pvz., svarstydama jūrų politiką ar kovą su klimato kaita. Nors bendradarbiavimas pagal naujas Šiaurės dimensijas apima Europos šalių teritorijas Arktyje, ES dar neišvystė išsamios Arkties politikos sujungiant į vieną visas aktualias atskiras politikos sritis.
Kita vertus, padėtis keičiasi. Praeitų metų kovo mėn. vyriausiasis įgaliotinis J. Solana ir Komisijos narė B. Ferrero-Waldner Europos Vadovų Tarybai pateikė bendrą pranešimą klimato kaitos ir tarptautinio saugumo klausimais. Pranešime pabrėžiami nauji strateginiai interesai Arkties regione. Taip pat atkreiptas dėmesys į didelę įtaką darančius aplinkos pokyčius Arktyje bei pripažįstama, kad tai gali turėti padarinių tarptautiniam stabilumui ir Europos saugumo interesams.
Pranešime reikalaujama vystyti specifinę ES Arkties politiką, kuri būtų paremta augančia geostrategine regiono svarba, ir atsižvelgti į tam tikrus klausimus, pvz., galimybę naudotis gamtiniais ištekliais ir galimų naujų prekybos kelių atvėrimą.
Praeitų metų lapkričio mėn. Komisija pateikė komunikatą apie ES ir Arkties regioną. Čia buvo aptarti įvairūs strateginiai regiono iššūkiai bei pasiūlyti konkretūs veiksmai trijose pagrindinėse srityse: Arkties saugojimo ir išsaugojimo bendradarbiaujant su gyventojais, atsinaujinančių išteklių naudojimo, daugiašalio Arkties valdymo stiprinimo. Paskutinioji sritis aptarta praeitų metų spalio mėn. rezoliucijoje.
Šiame komunikate Komisija kaip vieną iš savo politikos tikslų siūlė Europos Sąjungai, remiantis JT Jūrų teisės konvencija (UNCLOS), toliau išlaikyti ir tobulinti bendrą Arkties regiono valdymą, taip pat pritarė visiškam esamų įsipareigojimų įgyvendinimui, o ne naujų teisinių priemonių siūlymui. Tai ir buvo vienas iš pagrindinių komunikato savybių.
Praeitų metų gruodžio mėn. pateiktose išvadose Taryba pritarė komunikatui ir teigė, kad tai buvo pirmi žingsniai į būsimą ES Arkties politiką.
Taryba pritarė Komisijai, kad vienas iš ES siekių turėtų būti Arkties apsauga bendradarbiaujant su vietiniais gyventojais ir sistemingai bei koordinuotai reaguojant į Arkties regione iškylančius iššūkius. Pabrėžiama, kad ES tikslai gali būti pasiekiami tik glaudžiai bendradarbiaujant su Arkties šalimis – partnerėmis, teritorijomis bei bendruomenėmis, ir atkreipiamas dėmesys į tarpvyriausybinį bendradarbiavimą regione.
Taip pat pritariama Komisijos planams kreiptis dėl nuolatinės stebėtojos statuso, taip Arkties taryboje atstovaujant Europos bendruomenei. Taryba ypač pabrėžė daugiašalio bendradarbiavimo svarbą remiantis atitinkamomis tarptautinėmis konvencijomis ir UNCLOS.
Tačiau Komisijos komunikate neišreiškiamas pritarimas konkrečiai tarptautinės sutarties idėjai.
Atsižvelgdama į šią poziciją Taryba tęsia kruopštų darbą dėl Komisijos komunikate pasiūlytų veiksmų. Tikiuosi, kad iš šiandien mano pasakytos kalbos paaiškėjo, jog Taryba labai rimtai žiūri į šį klausimą.
Pripažįstame augančią strateginę Arkties regiono svarbą. Taip pat sutinkame, kad Europos Sąjunga turėtų sukurti išsamią ir nuoseklią politiką. Taryba išsamiai informuos Parlamento narius apie tolesnę raidą ir ji dėkinga už nuolatinį susidomėjimą šia tema.
Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. − Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti Parlamentui už susidomėjimą Arkties regiono klausimu ir pasakyti, kad vertiname praeitų metų spalio mėn. rezoliuciją dėl Arkties valdymo. Tai suteikė politinį impulsą Komisijos darbui su jau minėtu komunikatu „Europos Sąjunga ir Arkties regionas“, kuris priimtas praeitų metų lapkričio mėn.
Kodėl mums šis klausimas toks svarbus? Pritariame jūsų nuomonei, kad Arkties regionas kaip niekada anksčiau nusipelnė tarptautinio dėmesio. Moksliniai duomenys rodo, kad klimato kaita Arktyje vyksta daug greičiau nei visame pasaulyje. Vien per pastaruosius šešerius metus Šiaurės ašigalio ledo sluoksnis suplonėjo perpus, ir galbūt jau pasiekė vadinamąjį „lūžio tašką“. Radikalūs pokyčiai Arktyje daro poveikį žmonėms, kraštovaizdžiui ir gyvūnijai – tiek sausumoje, tiek jūroje.
Todėl atėjo metas imtis veiksmų. Dėl to priėmėme komunikatą, kuris yra pirmas žingsnis į ES politiką Arkties regione, padedantis pagrindus platesniam sprendimo būdui. Komunikate didžiausias dėmesys skiriamas trims pagrindiniams tikslams: Arkties saugojimui ir išsaugojimui bendradarbiaujant su gyventojais; atsinaujinančių išteklių naudojimo skatinimui; daugiašalio Arkties valdymo palaikymui.
Komunikate pateikti pasiūlymai yra labai kruopščios Komisijos atliktos analizės rezultatas. Vyko konsultacijos su visomis pagrindinėmis suinteresuotomis Arkties regiono šalimis, tiek ES, tiek ne ES Arkties regiono valstybėmis. Šios konsultacijos buvo labai reikalingos, nes daugelis ES veiklos sričių ir pagrindiniai globaliniai užmojai, pvz., integruota jūrų politika ar klimato kaita, daro poveikį Arkties regionui.
Todėl remiantis šiomis diskusijomis ir aptariama rezoliucija leiskite man pabrėžti, kad Arkties regionas nuo Antarkties skiriasi daugeliu esminių aspektų. Priešingai nei Antarktis, kuri yra didžiulis, neapgyvendintas vandenyno apsuptas žemynas, Arktis yra laivybos sritis, kurią supa suverenioms valstybėms priklausanti apgyvendinta teritorija.
Taigi idėja sukurti Arkties regionui skirtą privalomą teisinį režimą susiduria su sunkumais, nes nė viena iš penkių aplink Arkties vandenyną esančių valstybių – Danija, Norvegija, Kanada, Rusija ir Jungtinės Valstijos – nepritaria tokiam režimui. Todėl baiminuosi, kad šioje stadijoje toks pasiūlymas ne tik būtų neveiksmingas, bet netgi pasirodytų esąs žalingas ES atliekamam vaidmeniui ir patikimumui bendradarbiaujant Arkties klausimais. Užuot veltui švaisčius pastangas, ES interesų ir tikslų atžvilgiu būtų naudingiau sukurti platesnį daugiašalį bendradarbiavimą ir kuo geriau išnaudoti esamas teisines priemones.
JT Jūrų teisės konvencijoje (UNCLOS) ir kitose bendrosiose konvencijose jau numatytas išplėstinis teisinis pagrindas. UNCLOS taip pat yra pagrindas ginčams reguliuoti, įskaitant jūrinių zonų ribų nustatymą. Siekiame, kad šios konvencijos būtų iki galo įgyvendintos ir – tai labai svarbu – pritaikytos prie Arkties regiono padėties. Pvz., siūlome įvesti kontrolės priemones tvarios žvejybos valdymui, jeigu kitos priemonės neapima tam tikrų sričių ir rūšių.
Antra, ruošiamės glaudžiai bendradarbiauti su Tarptautine jūrų organizacija, kartu vystydami ir įgyvendindami vienodus tarptautinius standartus, skirtus saugesnei navigacijai Arktyje, rūpindamiesi žmonių saugumu ir aplinkos tvarumu. Tai reiškia, kad išplėsime galiojančius teisės aktus arba patvirtinsime naujus teisės aktus.
Trečia, ginsime tarptautiniu mastu pripažintus laivybos laisvės principus ir taikaus plaukimo teisę. Pakrančių valstybės turėtų vengti diskriminacinių veiksmų, susijusių su navigacinėmis taisyklėmis. Visos priemonės turi atitikti tarptautinės jūrų teisės principus.
Ketvirta, nerealu siūlyti tarptautinį moratoriumą dėl Arkties išteklių gavybos. Didžioji dalis apskaičiuotų mineralų, naftos ir dujų išteklių glūdi suverenių Arkties valstybių teritorijoje arba jų išskirtinėse ekonominėse zonose, ir kai kurios iš jų turi ateities planų dėl tolesnės tyrinėjimo veiklos. Vis dėlto atkakliai tvirtiname, kad Arkties regiono išteklių gavyba ir naudojimas visada turi atitikti aukščiausius galimus aplinkos apsaugos ir tvarumo standartus.
Komisija, kaip ir Parlamentas, pritaria veiksmų šiame regione būtinumui, todėl Komisijos komunikate pateikiami nuoseklūs bei konkretūs pasiūlymai. Todėl tikimės tolesnio bendradarbiavimo su jumis vystant ES Arkties politiką.
Niekada nepamirškime mūsų bendro tikslo ir dirbkime kartu su Arkties valstybėmis ir tarptautine bendruomene kartu ieškodami geriausių ir veiksmingiausių būdų, kurie padėtų išsaugoti Arkties regioną ateities kartoms.
Anders Wijkman, PPE-DE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, dalyvavau įvairiuose susitikimuose Arkties regiono klausimais, kuriuose dažniausiai būdavo aptariama klimato kaita.
Paprastai pirmoji tokių susitikimų diena skiriama visuotinio atšilimo poveikiui šiame regione, jo gyvūnijai, žmonių pragyvenimo šaltiniams ir pan. Antroji susitikimų diena dažniausiai skiriama geologinės eksploatacijos galimybėms. Tai visiškai skirtingas dalykas. Norėčiau pridurti, kad greita geologinių išteklių eksploatacija gali sukelti labai rimtą pavojų.
Sutinku, kad negalima nubrėžti tikslios paralelės tarp Arkties ir Antarkties – šiuo požiūriu pritariu Komisijos narei. Kita vertus, kadangi neturime kruopščiai parengtos ir tvarios aplinkos programos, skirtos veiklai, kuria šiuo metu aktyviai užsiima šio regiono tautos, mano nuomone, ši rezoliucija siunčia labai svarbią žinią: būkite atsargūs. Manau, didelę reikšmę turi tai, kad visoms frakcijoms rūpi šis klausimas.
Numatome tris alternatyvas: pirma, tai tarptautinės sutarties, kuri įtvirtintų specialias nuostatas dėl Arkties regiono, palyginti su Antarktimi, sudarymas; antra, moratoriumas iki naujų mokslinių tyrimų atlikimo ir geresnis regiono bei jo pažeidžiamumo ir jautrumo suvokimas, kol sulauksime daugelio labai pažangiai besivystančių energetinių alternatyvų rezultatų. Galbūt ateityje mums iš viso neprireiks šių iškastinių išteklių.
Taigi, net jei kolegos šiame Parlamente ir turi skirtingas nuomones apie atsakingiausio metodo taikymą, mano nuomone, labai svarbu tai, kad visi prisidedame prie šios rezoliucijos. Norėčiau pabrėžti, kad siekiame daugiau nei daugiašalis bendradarbiavimas ir dialogas; siekiame užtikrinti, kad būtų išsaugotas aplinkos saugumas ir žmonių pragyvenimo šaltiniai.
PIRMININKAVO: Luigi COCILOVO Pirmininko pavaduotojas
Véronique De Keyser, PSE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, norėčiau tik trumpai priminti, kas vyksta Arktyje, kad kiekvienas galėtų suprasti šių diskusijų esmę. Visuotinis atšilimas Šiaurės ašigalyje skatina pasinaudoti šio regiono gamtiniais turtais. Kaip jau minėta, tirpstantis ledas palengvins didelių naftos bei dujų išteklių gavybą ir atvers kelius laivybai tarp Rytų ir Vakarų, taip sutaupant tūkstančius kilometrų krovinių gabenimui, tačiau, deja, pragaištingai paveiks aplinką.
Penkių su Arktimi besiribojančių valstybių – Kanados, Danijos, Rusijos, Jungtinių Valstijų ir Norvegijos – suverenumo pretenzijos kelia akivaizdžią įtampą. Šią savaitę Kanados užsienio reikalų ministras pareiškė, kad Kanados suverenitetas, kuriam priklauso Arkties žemės ir vandenys, yra ilgalaikis, nustatytas ir nulemtas istorinių aplinkybių. Jis taip pat minėjo, kad Kanados vyriausybė pasirūpins didesniu politiniu monitoringu ir gausesnėmis karinėmis pajėgomis Kanadai priklausančiuose Arkties vandenyse.
Šie žodžiai atkartoja Kremliaus pareiškimus apie planus dislokuoti karines pajėgas Arkties regione siekiant apginti savo interesus. Iki šiol šią strateginę sritį reguliuoja 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija, kuriai pritarė 150 šalių. Joje numatoma, kad pakrančių valstybės kontroliuoja sritį, besidriekiančią iki 200 mylių nuo jų pakrančių, ir turi ekonomines teises į jūros dugne esančius išteklius, tačiau ši sritis gali būti išplėsta, jei šalys įrodo, jog kontinentinis šelfas tęsiasi daugiau nei 200 mylių. Iki 2009 m. gegužės mėn. – o tai visai čia pat – jos turi pateikti prašymus Jungtinėms Tautoms.
Rusija šios iniciatyvos ėmėsi 2001 m., nepaisydama vyraujančio nepasitenkinimo. Kiek žinoma mano frakcijai ir M. Rocardui, kuris pradėjo diskusijas Socialistų frakcijoje Europos Parlamente ir kuris neseniai buvo paskirtas Arkties ambasadoriumi, esamos energetikos, aplinkos apsaugos ir karinio saugumo priemonės, taip pat Jūrų teisės konvencija, nėra tinkamos Arkties atveju. Šiaurės ašigalis – viso pasaulio turtas, kurį privalo saugoti teisiškai įpareigojanti chartija, ir čia Europos Sąjunga turi atlikti pagrindinį vaidmenį. Siekiame, kad Šiaurės ašigalis būtų švarus, ir jame nebūtų jokių karinių pajėgų.
Diana Wallis, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, šių diskusijų ištakos – tai Europos Parlamento praeitų metų spalio mėn. priimta rezoliucija dėl Arkties regiono valdymo. Mūsų frakcijai nekyla problemų dėl Arkties sutarties palaikymo, tačiau mums kyla klausimų dėl šio regiono valdymo būdo. Galbūt ši sutartis yra labiau simbolinio pobūdžio, tačiau tai, ko reikalaujame, yra bendradarbiavimas su tautomis, taip pat pagarba joms ir ypač Arkties gyventojams, nes, kaip jau minėjote, būtent gyventojai labiausiai atskiria Arktį ir Antarktį.
Jau sukūrėme tarptautines nuostatas – Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) taisykles, Tarptautinę jūrų teisę – tačiau reikalingas labiau pritaikytas šiam atvejui ir konkretesnis teisės aktas. Privalome pradėti darbą Arkties taryboje. Komisijos nare, jums vertėtų kuo greičiau prie jos prisijungti ir padėti jai kurti politinę galią. Turime dėti visas pastangas, kad išvengtume „senamadiško“ suvereniteto, teritorinių pretenzijų bei tarpvyriausybiškumo. Šiai trapiai mūsų planetos daliai reikia naujoviško valdymo, kad kiekvienas pasaulio pilietis būtų suinteresuotas ar atsakingas už šį regioną.
Taip pat turime įrodyti, kad esame verti dalyvauti Arkties reikaluose, nes mūsų, kaip europiečių, įnašas į šio regiono istoriją nėra teigiamas. Europos jūreiviai ir pirkliai nuniokojo Arktį XVII ir XVIII a. per vadinamąjį Spicbergeno sunaikinimą. Būtent Europos pramoniniai išmetamieji teršalai tiesiogiai lėmė akivaizdžius klimato pokyčius regione, ir dabar, šiuo labai jautriu laikotarpiu, norime primesti savo vertybes ir tradicijas Arkties gyventojams. Turime juos išklausyti ir dirbti kartu su jais, nes, atvirai sakant, jų aplinkos apsauga davė geresnių rezultatų nei mūsiškė. Todėl mūsų frakcija nepritaria penkiasdešimt metų moratoriumui.
Godfrey Bloom, IND/DEM frakcijos vardu. – Pone pirmininke, gyvenu nuostabioje saloje – nepaprasto grožio saloje – kurią pastaruosius penkiolika metų sistemingai niokojo Europos Sąjunga. Man teko stebėti, kaip įgyvendinama Europos Tarybos direktyva dėl atliekų sąvartynų, kai pramoninės atliekos – juokingai vadinamos „kompostu“ – buvo suverstos ant žemės. Mačiau, kaip šimtai tūkstančių žuvų buvo suverstos į Šiaurės jūrą. Visai šalia savo kaimo regėjau, kaip buvę nuostabūs kviečių bei miežių laukai ir gyvulių ganyklos virto miskantų ir kitų biokurui tinkamų augalų laukais, niokodamos aplinką ir didindamos maisto kainas.
Europos Sąjunga siekia, kad būtų įgyvendinti atsinaujinančios energijos uždaviniai. 35 tūkst. reaktyvinio lėktuvo dydžio vėjo turbinų – tai didžiausio masto gražiosios salos sudarkymas nuo pramoninės revoliucijos laikų. Dabar žvalgotės į vieną paskutinių tyrlaukių pasaulyje – Arkties regioną. Taigi pone pirmininke, kolegos, norėčiau pasakyti, kad pritariu D. Wallis. Šis dokumentas – pasibaisėtinas, ir reikia ieškoti kito sprendimo, tad būkite malonūs ir nesikiškite į šį reikalą.
Avril Doyle (PPE-DE). - Pone pirmininke, pritariu Komisijos narei. Arkties regionas daugeliu atžvilgių skiriasi nuo Antarkties, ir vos prieš keletą mėnesių, 2008 m. spalio 8 d., kalbėjau šia tema šioje salėje.
Arkties regionas, kaip minėjau ankstesnėse diskusijose, atlieka vis didesnį geostrateginį vaidmenį pasaulyje, ir per pastaruosius kelis dešimtmečius šiame regione iškilo keletas svarbių klausimų. Šiuo metu susiduriame su atsivėrusiais keliais vandeniu, kurie iki šiol buvo uždari, ir visa tai vyksta dėl klimato kaitos. Tai neturėtų stebinti, nes Arkties regionas šyla daug greičiau – per pastaruosius šimtą metų temperatūra pakilo dviem laipsniais palyginti su vidutiniu 0,6 laipsnio rodikliu likusiame pasaulyje.
Ši labai pažeidžiama ekosistema sulaukia vis didesnio spaudimo dėl išteklių – „išalkusios“ tautos siekia išnaudoti šį potencialą, visiškai neatsižvelgdamos į esminę regiono, kaip pasaulio klimatą stabilizuojančios jėgos, svarbą.
Pritariu D. Wallis nuomonei, kad penkiasdešimties metų eksploatavimo moratoriumas nėra nei praktiškas, nei pagrįstas, tačiau manau, kad ribotas naujo eksploatavimo moratoriumas – laukiant naujų mokslinių tyrimų – yra tai, dėl ko visos civilizuotos šalys turėtų susitarti.
Be to, Europos Sąjungoje yra trys Arkties tautos tarp valstybių narių kartu su dviem kitomis Europos ekonominės erdvės (EEE) kaimynėmis, taigi daugiau nei pusė Arkties tarybos narių. Tai – pakankama priežastis, kad galėtume akivaizdžiai įrodyti savo teises pasaulinėje arenoje sprendžiant šį klausimą.
Arkties regionas turi didelę reikšmę pasaulio klimatui, ir jau vien todėl privalome būti šios gražios vietos ir, kaip minėjo prieš mane kalbėjęs narys, naujo vienos iš paskutinių tyrlaukių pasaulyje valdymo dalyviai.
Martí Grau i Segú (PSE). - (ES) Arkties regionas – viena iš trapiausių vietovių planetoje. Neribota natūralių išteklių eksploatacija gali sukelti katastrofiškų padarinių ne tik aplinkinėms sritims ir tenykštei populiacijai, bet ir pasauliui kaip visumai.
Didelių Arkties regiono ledynų plotų ištirpimas šią riziką pavertė realybe – taip atsirado poreikis kurti naują reguliavimo sistemą pasauliniu mastu siekiant apsaugoti Arktį, panašią į jau veikiančią Antarktyje, tačiau kartu nereikia pamiršti ir diskusijose pabrėžtų skirtumų.
Mums reikalinga tarptautinė sutartis, sudaryta visų suinteresuotų šalių ir, be abejo, Europos Sąjungos, kad galėtume apsaugoti unikalią Arkties regiono aplinką, užtikrinti įvairios žmogaus veiklos tvarumą ir sukurti daugiašalį krovinių gabenimo reglamentavimą naujai atsivėrusiems jūrų keliams.
Nuo įkūrimo pradžios Arkties taryba yra bendradarbiavimo modelis sprendžiant bendras problemas. Šiais sunkumų ir neužtikrintumo laikais turėtume pakelti sąmoningumą į aukštesnį lygį ir išvengti kaimyninių šalių ar kitų tarptautinių dalyvių įsitraukimo į geostrateginius ginčus bei nepamiršti mūsų bendro tikslo – išsaugoti didžiulį bendrą paveldą.
Laima Andrikienė (PPE-DE). - Pone pirmininke, šiandien svarstome Arkties regiono apsaugos klausimą, kuris labai aktualus ne tik Europos Sąjungai.
Pirma, kadangi manoma, jog Arkties regione yra daug energetinių išteklių – iki 20 proc. visų pasaulio neatrastų techniniu požiūriu atsinaujinančių energijos išteklių – neįmanoma atsispirti pagundai naudoti šiuos išteklius. Antra, Arkties regiono aplinka – ypač gležna. Visai tarptautinei bendruomenei teks susidurti su daugelio pokyčių, kurie jau vyksta, poveikiu. Trečia, virš Arkties regiono pakibo teritoriniai ginčai. Rizikuojame sukelti didelį konfliktą tarp valstybių, kurios siekia apginti – ir karinėmis priemonėmis – tai, ką regiono valstybės laiko nacionaliniais interesais.
Atėjo metas Europos Sąjungai pateikti aiškią poziciją, nes ji iki šiol nesuvaidino beveik jokio vaidmens šiose diskusijose, išskyrus praeitų metų spalio mėn. priimtą rezoliuciją, kuri išreiškia būtinybę pasirašyti tarptautinę Arkties regiono apsaugos sutartį. Svarbu paminėti, kad ES ir EEE valstybės narės sudaro daugiau nei 50 proc. Arkties tarybos narių. Europos Sąjungai, kaip ir Jungtinėms Valstijoms, Arkties regionas turėtų būti strateginis prioritetas.
Visiškai pritariu pasiūlymo projektui, kuriame numatyta, kad Komisija ir Taryba turėtų paskelbti penkiasdešimties metų Arkties geologinių išteklių naudojimo moratoriumą, kol bus atlikti nauji moksliniai tyrinėjimai. Europos Parlamentas turėtų paraginti Komisiją inicijuoti derybas su Rusijos valdžios institucijomis kai kuriais svarbiais klausimais, kurie išvardyti rezoliucijos projekte. Atėjo metas įtraukti Arkties klausimą į ateinančio ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkę.
Christian Rovsing (PPE-DE). - (DA) Pone pirmininke, Grenlandija – Danijos Karalystės dalis, kurią ši valdo labai atsakingai. Negalima sakyti, kad Arktis yra netinkama gyventi. Tai nėra nekontroliuojami žemės plotai kaip Antarktis. Priešingai, šie žemės plotai yra Arkties valstybių teritorijoje, kurioje gyvena keturi milijonai žmonių, iš kurių trečdalis – vietiniai gyventojai. Šie žmonės ir tautos gali teisėtai reikalauti eksploatuoti šioje teritorijoje esamus išteklius ir išnaudoti jų teikiamas galimybes. Tik viduryje esanti jūra turi tarptautinį statusą, ir šiuo atveju Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija (UNCLOS) sukuria tam atitinkamą teisinį pagrindą. Arkties pakrantės šalys pritarė tokiam požiūriui 2008 m. Ilulisato deklaracijoje. Be UNCLOS, yra dar daug kitų teisinių ir regioninių priemonių. Taigi vargu ar reikia kitokio valdymo. Tereikia tik įgyvendinti jau priimtas priemones. Danija Arkties tarybai pateikė pasiūlymą įvertinti jau esamus susitarimus, siekdama juos atnaujinti. Tai turėtų vykti ir vyks bendradarbiaujant su Arkties šalimis ir Arkties gyventojais.
Charles Tannock (PPE-DE). - Pone pirmininke, Antarkties sutartis – tai puikus globalinis pavyzdys, kad pakrančių šalių teritorinės pretenzijos gali būti paliktos nuošalyje taikaus bendradarbiavimo ir mokslinių tyrimų vardan. Kai pasaulis susiduria su visuotiniu atšilimu, dėl kurio tirpsta du ledo masyvai ir kyla jūros lygis, ir kai laivybai atsiveria užšalęs Arkties jūrų kelias, svarbu, kad būtų priimti analogiški susitarimai dėl apledėjusios – o gal turėčiau sakyti tirpstančios – šiaurinės Arkties dalies. Kova dėl suvereniteto pretenzijų ir mineralinių išteklių, kurios pavyzdys galėtų būti melodramiškas Rusijos vėliavos įsmeigimas į jūros dugną, turi būti nutraukta.
ES turi įtikinti penkias Arkties valstybes – Jungtines Valstijas, Kanadą, Rusiją, Norvegiją ir Daniją – apie tai, koks išmintingas toks požiūris.
Johannes Lebech (ALDE). - (DA) Pone pirmininke, kaip Danijos pilietis, kartu su D. Wallis priklausantis Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijai ir dalyvaujantis rengiant šią rezoliuciją, negaliu pasižymėti dideliu populiarumu. Tačiau manau, kad pagrindinis rezoliucijoje išdėstytas požiūris – geras sprendimas. Puiku, kad ES skiria dėmesį Arkties regionui. Mažesnėms valstybėms, pvz., Danijai ir Norvegijai, naudinga, kad ES dalyvauja spendžiant šį klausimą, nes tada mums nereikia vieniems derėtis su didžiosiomis šios srities veikėjomis – JAV ir Rusija.
Kita vertus, norėčiau pasakyti, kad negaliu balsuoti už moratoriumą, kuris įtrauktas į rezoliuciją. Pirma, tai – pakankamai nerealistiškas variantas. Rusija ir JAV jam nepritartų jokiomis aplinkybėmis. Be to, pritardamas kalbėjusiam C. Rovsing‘ui manau, kad šio regiono ir Grenlandijos gyventojai mano, kad jie iš prigimties turi teisę naudotis savo teritorijoje esančiais gamtiniais ištekliais, kaip bet kuri kita tauta savo teritorijoje.
Marie Anne Isler Béguin (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nare, tik norėčiau priminti, kad būtent baltosios meškos ant atskilusių ledo lyčių rodo, kaip smarkiai cheminė tarša paveikė visą pasaulį. Jų riebaluose rasta DDT, ir visi žinome, kad ši medžiaga ant ledo lyčių savaime neatsiranda.
Norėčiau Komisijai padėkoti už pasiūlymą, pateiktą po Parlamente vykusių diskusijų, nes šį klausimą dėl klimato kaitos reikia spręsti labai skubiai, jeigu norime išsaugoti vienintelę sritį, kuri paslėpta nuo žmonių grobuoniškumo. Turime to nepamiršti.
Be abejo, svarbu ir V. De Keyser minėtas politinis būtinumas, nes vis dėlto privalome ką nors daryti dėl Arkties regiono. Žinoma, kai kurie šio žemyno teritorijų savininkai turi idėjų. Puikiai žinome, kad Rusija, apie kurią ką tik kalbėjome, nori nubrėžti sieną už jai priklausančios jūrinės srities ribų ir praplėsti ją per visą kontinentinį šelfą. Todėl turime spręsti šį klausimą skubiai, nes Rusija kaip ir Kanada ketina čia iškelti savo vėliavą ir įkurdinti karinius dalinius.
Tai, ko trūksta jūsų pasiūlyme, galbūt yra tai, ko jau prašėme praeitą kartą – Arkties regiono apsaugai skirtos tarptautinės sutarties, kuri mums kartą ir visiems laikams leistų užtikrinti šio regiono apsaugą.
Alojz Peterle (PPE-DE). - (SL) Esame gamtos ir žmonijos krizių Arktyje liudytojai. Mūsų pastangos turėtų būti skirtos užtikrinti, kad šios krizės nesukeltų politinės ar kitokios krizės. Raginimas rasti atsakingą požiūrį į Arktį yra pagalbos šauksmas ir pasaulinio valdymo problema. Ypač pritariu pastangoms, kurios gerbia vietinius šio regiono gyventojus.
Paul Rübig (PPE-DE). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nare, ponios ir ponai, visų pirma norėčiau padėkoti B. Ferrero-Waldner, kuri tikrai labai glaudžiai bendradarbiavo su Europos Parlamentu ir, žinoma, yra sunkiausiai šioje srityje dirbanti Komisijos narė: iš tiesų tai vertinu. Ji taip pat dalyvavo praėjusią savaitę vykusiame Europos ekonominei erdvei skirtame mūsų susitikime: pagaliau, čia labai svarbi Šiaurės dimensija, o Diana Wallis tai pat ne kartą pabrėžė, kad šiuo požiūriu Europai tenka labai ypatinga atsakomybė.
Manau, kad ypač finansų ir ekonomikos krizės metu esame įpareigoti dar labiau domėtis šia sritimi, taip pat atsakyti į gyventojų norus ir poreikius šiuo atžvilgiu, kadangi, galų gale, žmogus ir gamta nėra priešininkai ir turėtų vienas kitą papildyti. Šiuo atžvilgiu manau, kad galime nurodyti kai kuriuos malonius laimėjimus, ypač energetikos politikoje, ir galbūt galėsime toliau plėsti bendradarbiavimą šioje srityje.
Alexandr Vondra, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − Pone pirmininke, pritariu šiai pačiu laiku vykstančiai diskusijai. Dėl išteklių paieškos ir klimato kaitos Arkties regione netrukus gali įvykti dideli pokyčiai. Kaip suprato daugelis šiandien čia dalyvaujančių, pokyčiai tikriausiai palies ne tik šį regioną, bet ir visą ES. Atsižvelgiant į šiuos procesus yra svarbu, kad ES vertintų Arktį visapusiškai ir strategiškai, apimdama platų klausimų diapazoną, pvz., aplinkosaugą, transportą, biologinę įvairovę, klimato kaitą, jūrininkystės reikalus, energetiką ir mokslinius tyrimus, taip pat vietos gyventojų pragyvenimo šaltinių apsaugą.
Manau, kad dabar Taryba šį klausimą vertina labai rimtai. Ji iš esmės remia Komisijos komunikate pateiktus pasiūlymus. Jie turi tapti Arkties politikos, kurią reikia visapusiškai vystyti, pagrindu. Tiems, kurie kalba apie naują sutartį, turiu pasakyti, kad šiuo metu Taryba dar nepatvirtino savo pozicijos, kadangi ji dabar dar tik nagrinėja Komisijos pasiūlymus. Tiesiog norėčiau priminti gruodžio mėn. Tarybos išvadas. Savo išvadose pareiškėme, kad ES savo tikslų gali pasiekti tik glaudžiai bendradarbiaudama su Arkties regiono šalimis ir ES turėtų dalyvauti laikydamasi šiuo metu galiojančių tarptautinių susitarimų.
Kaip jau minėjau, šiuo metu išsamiai nagrinėjame Komisijos pasiūlymus. Manau, kad jie palengvins susitarimą dėl visapusiško atsako į daugelį iššūkių, su kuriais susiduriame Arkties regione. Pritariu šio Parlamento interesui ir esu pasirengęs čia sugrįžti ir pranešti, kai Taryba patvirtins savo poziciją.
Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. − Pone pirmininke, kaip pabrėžiau šios svarbios diskusijos pradžioje, Europos Sąjunga turi vaidinti vis svarbesnį vaidmenį saugant Arkties aplinką, skatinant tvarų gamtos išteklių naudojimą ir plečiant daugiašalį Arkties valdymą. Esame pasiryžę išsaugoti Arktį ir kartu siekiame prisidėti prie bendradarbiavimo sistemos, kuri užtikrins tvarumą, taip pat laisvą ir teisingą prieigą. Tam, kad šias svarbias mūsų pastangas lydėtų sėkmė, kaip jau sakiau, mes turime glaudžiai bendradarbiauti su Arkties regiono valstybėmis ir suinteresuotosiomis šalimis.
Šiuo atžvilgiu Komisija siūlo skatinti visišką esamų įsipareigojimų įgyvendinimą ir vykdymą, o ne siūlyti naujas teisines priemones siekiant padidinti saugumą ir stabilumą. Griežtas aplinkos valdymas ir tvarus išteklių naudojimas, taip pat laisva ir teisinga prieiga. Kartu ES jau pažymėjo, kad nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančioms sritims galiojančios aplinkosaugos nuostatos šioje Konvencijoje yra bendro pobūdžio ir mes tęsime darbą Jungtinėse Tautose, siekdami toliau vystyti kai kurias sistemas, priderindami jas prie naujų sąlygų ir Arkties ypatumų. Pvz., naujasis UNCLOS įgyvendinimo susitarimas dėl jūrų biologinės įvairovės, kuris apima sritis, nepriklausančias nacionalinei jurisdikcijai, galėtų įtraukti Arktį ir mes taip pat pateikėme mūsų prašymą Arkties tarybai pirmininkaujančiai Norvegijai. Komisijos prašymą turi vienbalsiai patvirtinti visos Arkties tarybos narės. Šį sprendimą, kurio galutinis terminas yra balandžio 29 d., – t. y. labai netrukus, – galėtų neigiamai paveikti iniciatyva, kuria galbūt siūloma Arkties sutartis, todėl šiuo klausimu turime elgtis apdairiai.
Galų gale norėčiau pasakyti, kad Arkties vandenyno pakrantės valstybės aiškiai teikia pirmenybę UNCLOS, kuri turėtų tapti pagrindu. Europos Sąjunga turi į tai atsižvelgti, jei norime plėtoti glaudesnį bendradarbiavimą Arkties, jos gyventojų ir gyvosios gamtos labui. Šiuo atžvilgiu mes neturėtume silpninti esamų bendradarbiavimo sistemų, nes tai iš tikrųjų nepasitarnautų mūsų tikslams ir interesams. Tai neatitiktų mūsų pačių rezoliucijos projekto dvasios.
Baigdama manau, kad dar nėra tinkamų sąlygų sutarčiai dėl Arkties pasirašyti ir kad mes turėtume veikiau sutelkti savo pastangas į veiksmingo esamų teisinių sistemų taikymo užtikrinimą, taip užpildydami galimas spragas ir priderindami taisykles prie Arkties ypatumų. Tai atrodo labiau įvykdoma.
Pirmininkas. − Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijų(1), pateiktus pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį.
Diskusijos baigtos.
Balsavimas vyks rytoj, 2009 m. balandžio 2 d., ketvirtadienį.