Pirmininkas. – Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai apie smurtą Kongo Demokratinėje Respublikoje.

  Cecilia Malmström , einanti Tarybos pirmininkės pareigas. – (SV) Pone pirmininke, Tarybai pirmininkaujanti valstybė mano, kad labai svarbu su Europos Parlamentu aptarti labai didelių problemų keliančią padėtį Kongo Demokratinėje Respublikoje. Žmogaus teisių pažeidimai, ypač išaugęs lytinis ir su lytimi susijęs smurtas, yra didžiulė problema. Pats laikas aptarti padėtį šioje šalyje, visų pirma atsižvelgiant į naujausią JT ataskaitą. JT ekspertų grupės ataskaitoje pabrėžiama, kad tam tikras šalyje veikiančias ginkluotas grupuotes remia gerai organizuotas tinklas, kurio dalis būstinių yra Europos Sąjungoje.

Nebūtina jums priminti ilgalaikio ES įsipareigojimo Kongo Demokratinei Respublikai ir visam Afrikos Didžiųjų ežerų regionui. ES ilgai stengėsi toje šalyje sukurti taiką ir stabilumą. Svarbu, kad šis įsipareigojimas būtų toliau vykdomas – ir politiškai, ir vystymosi srityje. Esu tikra, kad Komisija vėliau apie tai pasakys daugiau.

Ši parama buvo rodoma įvairiais būdais, pvz., dar 1994 m. paskiriant pirmąjį ES specialųjį įgaliotinį tam regionui. Buvo taikomos ir karinės, ir civilinės ESGP priemonės. Iturio provincijoje vykdėme operaciją Artemis, laikinai, laikotarpiu iki 2006 m. rinkimų, panaudojome Europos Sąjungos vadovaujamas pajėgas (angl. EUFOR), taip pat Europos Sąjungos misiją, kurios tikslas – teikti patarimus ir paramą saugumo sektoriaus reformai Kongo Demokratinėje Respublikoje (angl. EUSEC RD Congo) – gynybos pajėgoms reformuoti ir Europos Sąjungos policijos misiją (angl. EUPOL RD Congo) – policijai reformuoti. Atsižvelgiant į visa tai, buvo ir teigiamų, ir neigiamų įvykių. Atkurti Demokratinės Kongo Respublikos ir Ruandos diplomatiniai santykiai. Tai sveikintina. Su dauguma ginkluotų grupuočių rytinėje šalies dalyje 2008 ir 2009 m. pasirašyti taikos susitarimai. Dabar juos reikia įgyvendinti.

Padėtis visokeriopai nestabili. Daug ginkluotų grupuočių rytuose integruojamos į armiją ir dėl šios integracijos veiklos jaučiama šiek tiek netikrumo. Tęsiamos karinės operacijos prieš kitas ginkluotas grupuotes, įskaitant Demokratines Ruandos išlaisvinimo pajėgas (angl. FDLR) ir Viešpaties pasipriešinimo armiją. Šios grupuotės tiesiogiai atsakingos už išpuolius prieš civilius ir už daugybę žmonių kančių. Tuo pat metu kitose šalies dalyse ginkluotos grupuotės formuojasi iš naujo. Rytinė šalies dalis tebėra vieta, kur pažeidinėjama tarptautinė teisė ir žmogaus teisės. Ten vyksta daug žudynių, smurto aktų ir lytinių išpuolių. Šie nusikaltimai nerimą keliančiu mastu plinta visoje šalyje, nors prezidentas J. Kabila paskelbė vadinamąją visiško nepakantumo politiką.

Dar viena didelė problema – nelegalus gamtos išteklių naudojimas. Svarbu, kad turtingus šalies mineralų klodus pradėtų teisėtai kontroliuoti valstybė, nes tai – valstybei labai reikalingų pajamų šaltinis ir, be to, reikia nutraukti ekonominę paramą nelegalioms ginkluotoms grupuotėms. Taryba taip pat susirūpinusi parengiamuoju darbu ir planuojamų vietos rinkimų tvarka. Rimtos demokratijos kūrimo proceso kliūtys – valdymo problemos, nepakankamas skaidrumas ir pilietinių bei politinių teisių pažeidimai.

Kadangi yra daug didelių problemų, vis dar keliančių didelį rūpestį, Taryba patvirtino griežtą poziciją dėl rimtų nusikaltimų prieš tarptautinę teisę ir žmogaus teises Šiaurės Kivu ir Pietų Kivu provincijose. Taryba savo išvadose neseniai pasmerkė šiuos aktus ir pabrėžė, jog Kongo Demokratinės Respublikos vyriausybė privalo užtikrinti, kad visiems kaltiesiems būtų įvykdytas teisingumas.

ES yra tvirtai įsipareigojusi toliau padėti šalies gyventojams sukurti taiką, stabilumą ir siekti vystymosi. Todėl šalies stabilizavimui itin svarbi saugumo sektoriaus reforma. Visi šio sektoriaus dalyviai, įskaitant Kongo institucijas, turi stengtis užtikrinti, kad būtų tikrai apsaugotas bendras interesas reformuoti saugumo sektorių. Padėdami sudaryti tvirtesnius politinius ir ekonominius regiono šalių partnerystės darinius, taip pat turime skatinti tolesnius konkrečius veiksmus regioniniams santykiams gerinti.

Galiu jus patikinti, kad Taryba ir Europos Sąjunga laikysis įsipareigojimo Kongo Demokratinei Respublikai ir yra susirūpinusios dėl jos ateities. Toliau vykdysime savo plataus masto įsipareigojimus šioje šalyje ir toliau aiškiai sakysime, kur pažeidžiama tarptautinė teisė ir žmogaus teisės. Šioje srityje esame labai dėkingi už konstruktyvų ir atkaklų Europos Parlamento vaidmenį ir laukiu jūsų nuomonių šioje diskusijoje.

  Karel De Gucht, Komisijos narys. – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, maždaug prieš metus padėtis Gomoje, Laurent‘o Nkundos vadovaujamų Nacionalinio liaudies gynybos kongreso (angl. CNDP) pajėgų apsiaustame mieste, Kongo institucijoms ir tarptautinei bendruomenei kėlė didžiausią rūpestį.

Buvo dedamos visos pastangos, kad neįvyktų blogiausia. Pirmiausia Kongo Demokratinę Respubliką ir Ruandą, o tada ir Kongo vyriausybę, CNDP ir kitas ginkluotas grupuotes skatinant sudaryti politinį susitarimą tapo įmanoma per trumpą laiką padaryti nekenksmingą tiksinčią smurto bombą, nors ji dar ir šiandien gali destabilizuoti padėtį. Ji tai gali, nes priežastys pašalintos paviršutiniškai ir remiantis trumpalaikiu, vien politiniu loginiu pagrindu. Galėdama rinktis tik iš netobulų sprendimų, tarptautinė bendruomenė pasirinko švelniausią; tai ne kritika, tiesiog akivaizdus faktas, įžvalga.

Tarptautinė bendruomenė ir Europos Sąjunga negalėjo priimti sprendimo panaudoti apsaugos pajėgas. Jungtinių Tautų misijos Kongo Demokratinėje Respublikoje (pranc. MONUC) pastiprinimas, kurio prašėme daugiau nei metus, dabar tik pradeda atvykti. Naujausioje Jungtinių Tautų nepriklausomų ekspertų grupės ataskaitoje ir organizacijos Human Rights Watch ataskaitoje smerkiama dabartinė padėtis, kurios negalima nepaisyti ar nuleisti negirdomis.

Dabar laikas šalinti šias priežastis ir kaip nors spręsti jų klausimą pateikiant ilgalaikių sprendimų. Vis dėlto jeigu norima tai padaryti, prireiks visų – pirmiausia Kongo ir Ruandos vyriausybių, o tada MONUC, Jungtinių Tautų, likusios tarptautinės bendruomenės ir Europos Sąjungos – bendradarbiavimo.

Neabejotina, kad politinių ir diplomatinių Ruandos ir Kongo Demokratinės Respublikos santykių atnaujinimas gali būti naudingas kuriant stabilumą regione ir, jeigu bus abiejų suinteresuotųjų šalių valia, gali padėti abiem šalims taikiai sugyventi ir pelningai bendradarbiauti atgaivintoje Didžiųjų ežerų šalių ekonominėje bendrijoje.

Vis dėlto tai tik ilgos ir problemų kupinos kelionės pradžia. Didžiausia problema – FDLR klausimas, taip pat visos su juo susijusios problemos, apsunkinančios padėtį: nelegalus gamtos išteklių naudojimas; mažumų apsaugos nebuvimas; nebaudžiamumas milžiniškoje valstybės nekontroliuojamoje teritorijoje, kurioje valstybės institucijos ne tik nepajėgia kontroliuoti padėties, bet ir turi atstovų, kurie dažnai yra problemos dalis.

Ruandos ir Kongo Demokratinės Respublikos susitarimas reiškia, kad CNDP ir nepriimtini Laurent’o Nkundos reikalavimai laikinai pažaboti. Susitarimo rezultatas buvo tas, kad Laurent Nkunda buvo tiesiog pakeistas Bosco Ntaganda, kuriam lengviau daryti įtaką ir kuris nori pasiekti bet kokį kompromisą mainais į neliečiamybę – taip būtų pažeistos visos tarptautinės nusikaltimų prieš žmoniją reglamentavimo nuostatos ir nei Ruanda, nei Kongo Demokratinė Respublika neturi teisės ir negali jam tos neliečiamybės suteikti.

Skubotas CNDP integravimas į tokią neveiksmingą ir visiškai chaotišką armiją kaip Kongo Demokratinės Respublikos ginkluotosios pajėgos (angl. FARDC); Bosco Ntaganda, įgyjantis vis didesnę autonominę galią, nes turi paralelinę valdymo liniją FARDC sudėtyje, kuriai atsiveria visos galimybės, kai kariams mokama nereguliariai ir nėra jokios disciplinos ar hierarchijos; MONUC nepakankamai kontroliuojama ir nepakankamai įvertinama parama karinėms operacijoms prieš FDLR; ir atsako į ruandiečių kalba kalbančių mažumų reikalavimus nebuvimas – visa tai veiksniai, lemiantys dar rimtesnes problemas negu tos, su kuriomis buvo susiduriama prieš metus; šių problemų nebeišspręs nei Ruanda, nei Kongo Demokratinė Respublika.

Šiomis aplinkybėmis padėtis vargu ar pagerėjo: humanitarinė krizė siaučia toliau be jokių akivaizdžių pagerėjimo ženklų, taip pat pažeidinėjamos žmogaus teisės, vyrauja bjauri smurto, netgi žiaurių lytinių išpuolių tendencija, nebaudžiamumas už visų rūšių nusikaltimus ir gamtos išteklių grobstymas. Tereikia paskaityti mano minėtas Jungtinių Tautų ir Human Rights Watch ataskaitas, kad suprastume šios nesibaigiančios tragedijos mastą. Aišku, kad veiksmus, kuriais siekiama neleisti FDLR daryti žalą, reikia tęsti, bet ne bet kokia kaina – pirmiausia reikia padaryti viską, kas būtina, kad būtų kuo labiau sumažinta karinio spaudimo keliama rizika nekaltiems civiliams.

Siekiant tai padaryti reikia geresnio planavimo, iš naujo apibrėžti prioritetus, o MONUC pajėgos turi labiau saugoti gyventojus, tai – pagrindinis jų įgaliojimuose numatytas uždavinys. Sąlygos, kuriomis gali veikti MONUC, taip pat turi būti aiškios ir nedviprasmiškos. Čia MONUC pajėgos neraginamos išeiti arba atsitraukti. Skubotas MONUC pajėgų išvedimas būtų katastrofa, nes būtų sukurta dar didesnė tuštuma: tai aišku iš pastarojo meto įvykių pusiaujo regione, kurie iš esmės yra dar vienas Kongo ligos simptomas.

Aišku, taip pat svarbu nutraukti politinį ir ekonominį sąmokslą, kuriuo FDLR ir toliau naudojasi šiame regione ir kituose pasaulio regionuose, įskaitant mūsų valstybes nares. FDLR kampanija yra ne politinė kampanija, o nusikalstamas veiksmas, kurio pagrindinė auka yra Kongo gyventojai ir būtent taip reikia vertinti šią kampaniją ir visus tiesiogiai ar netiesiogiai su ja susijusius asmenis. Todėl reikia laikytis griežtesnės pozicijos visų formų nusikalstamos prekybos atžvilgiu. Kartu Ruandos ir Kongo institucijos privalo ne tik įgyvendinti nuginklavimo, demobilizavimo, repatrijavimo, reintegravimo ir grąžinimo į gimtąsias vietas (angl. DDRRR) procesą, bet ir nuovokiau elgtis su žmonėmis, kurie nebūtinai yra nusikaltėliai.

Nepaisant to, didžiosios problemos dalies sprendimą taip pat reikia rasti Kongo Demokratinėje Respublikoje. Aš, žinoma, galvoju apie vietinę konflikto kilmę. Šiuo klausimu turi būti visapusiškai taikomi kovo 23 d. susitarimai, kitaip anksčiau ar vėliau vietos gyventojų nusivylimas paims viršų. Tai absoliučiai būtina, jeigu norime, kad stabilizavimo veiksmai ir ketinimai atgaivinti ekonominę veiklą Kivu provincijose pavyktų. Tuo klausimu tam tikrą vaidmenį tikrai turės atlikti tarptautinė bendruomenė.

Vis dėlto, be Kivu provincijų, galvoju ir apie didžiulį chaosą, kuriuo Kongo Demokratinė Respublika tapo per maždaug pastaruosius dvidešimt metų. Tai – šalis, kurioje praktiškai viską reikia atkurti, pradedant nuo valstybės, kurios nebuvimas yra visų problemų esmė.

Norint atlikti šį uždavinį, itin svarbūs tam tikri elementai. Pirmiausia reikia įtvirtinti demokratiją. Žinoma, galvoju apie 2011 metams paskelbtus vietos valdžios, įstatymų leidžiamosios valdžios ir prezidento rinkimus. Rinkimai yra vienas iš demokratijos elementų, bet neturime pamiršti, kad reikia toliau remti politines institucijas ir pajėgas, palaikant poleminius jų santykius su opozicija. To nesant negalėsime veikti tikrai atviroje politinėje sistemoje.

Antrasis elementas neabejotinai yra poreikis stiprinti gerą valdymą. Nors žinant problemų mastą tiesa, kad Kongo Demokratinė Respublika negali visko padaryti iš karto, ji tikrai turi parodyti tvirtą politinę valią, jeigu nori tikėtis, kad jai pavyks. Parlamentas iškėlė nebaudžiamumo klausimą. Tai geras pavyzdys, nes tai yra politinės valios klausimas ir juo grindžiama visa teisinės valstybės įtvirtinimo koncepcija. Problema ta, kad nieko negalima daryti atskirai. Norint įtvirtinti teisinę valstybę, reikia reformuoti saugumo sektorių ir padaryti tikrą ekonomikos valdymo pažangą.

Iššūkių mastas lemia tai, kad reikia ilgalaikių politikos priemonių. Vis dėlto tuo negalima teisintis, kodėl iš karto nesiimama veiksmų. Pirmiausia galvoju apie Parlamento pabrėžtus lytinio smurto ir žmogaus teisių klausimus. Čia itin svarbų vaidmenį gali atlikti politinė valia ir šiuo klausimu turime pasidžiaugti prezidento J. Kabilos prisiimtu įsipareigojimu laikytis visiško nepakantumo politikos. Šią politiką dabar reikia taikyti.

Komisija, kuri, tarp kitko, jau daug dirba šioje srityje (remia teismines institucijas, padeda aukoms), pasirengusi toliau remti Kongo Demokratinę Respubliką. Todėl taip pat pareiškiau norą, kad Tarptautinis baudžiamasis teismas ir Komisija artimiau praktiškai bendradarbiautų kovojant su lytiniu smurtu.

Įtvirtinta demokratinė sistema, geras valdymas ir politinė valia – tai svarbiausi elementai, kuriais norėtume grįsti lygiateisę savo partnerystę su Kongo Demokratine Respublika.

  Filip Kaczmarek, PPE frakcijos vardu. – (PL) Pone pirmininke, beveik kiekvienas apie Afriką rašantis žurnalistas norėtų būti kitas Joseph Conrad. Štai kodėl žurnalistai dažniausiai susitelkia į neigiamus aspektus – jie ieško tamsos širdies.

Vis dėlto Kongas nebūtinai turi būti tamsos širdis. Jis gali būti normali šalis. Afrikoje yra normalių šalių, kur turtingi gamtos ištekliai tarnauja žmonių gerovei, valstybės institucijos rūpinasi bendra gerove, vaikai eina į mokyklą, o seksas siejamas su meile, o ne prievartavimu ir smurtu. Esu tikras, kad sėkmės Kivu provincijoje ir visame Konge pagrindas – vyriausybės kokybė. Be demokratiškos, teisingos, sąžiningos ir veiksmingos vyriausybės negalima pasiekti taikos ir teisingumo. Nesant atsakingos vyriausybės šalies turtais naudojasi tik nedaugelis, lyderiai rūpinasi tik savimi, mokyklos yra tuščios, o smurtas tampa kasdienio gyvenimo dalimi.

Prisimenu 2006 m. optimizmą. Aš pats buvau stebėtojas per rinkimus ir visi džiaugėmės, nes po keturiasdešimt metų pertraukos toje didelėje ir svarbioje šalyje vyko demokratiniai rinkimai. Vis dėlto paaiškėjo, kad mūsų optimizmas per ankstyvas. Sunku nekelti klausimo, kodėl tai įvyko ir kodėl po rinkimų Konge gyvenimas netapo geresnis. Mano nuomone, tai pinigų klausimas, kaip sakė C. Malmström ir K. De Gucht. Jie kalbėjo apie nelegalų išteklių naudojimą ir apie tai, kaip tuo naudojamasi ginklų įsigijimui finansuoti, o tai kursto konfliktą ir jis tęsiasi toliau. Jeigu galėsime tai sustabdyti, būsime arčiau tikslo.

  Michael Cashman, S&D frakcijos vardu. – Pone pirmininke, dėkoju Komisijos nariui už pareiškimą, kuris man, žinoma, skamba įtikinamai.

Komisijos nary, pasakysiu, kad visiškai su jumis sutinku: mes negalime atsitraukti; negalime sukurti tuštumos, nes ten jau dabar tuštuma – nėra politinės valios; reikia, kad šią problemą, laikydamasi tarptautinių įsipareigojimų ir teisinės valstybės principų, išspręstų politinė vadovybė.

Leiskite apibūdinti, kaip ši problema atrodo tikrovėje. Per konfliktą nuo 1998 m. žuvo daugiau kaip 5 000 400 žmonių ir tiesiogiai ar netiesiogiai kas mėnesį žūsta 45 000.

Pranešama, kad esama 1 460 000 šalies viduje perkeltų žmonių, dauguma kurių susiduria su smurtu, leiskite kalbėti už tuos, kurie neturi balso, kurie kenčia nuo to smurto. Ginkluoti veikėjai Kongo Demokratinėje Respublikoje vykdo įvairių formų lytimi grindžiamą smurtą, įskaitant sekso vergiją, grobimą, priverstinį verbavimą, priverstinę prostituciją ir prievartavimą. Konge lytinio smurto aukos yra moterys, vyrai ir berniukai, patyrę prievartavimą, lytinį žeminimą ir genitalijų žalojimą.

Buvo priimama rezoliucija po rezoliucijos. Atėjo laikas mums, tarptautiniams veikėjams, pareikalauti, kad šie žiaurumai baigtųsi.

  Louis Michel, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ponia C. Malmström, Komisijos nary, ponios ir ponai, kaip žinote, visada atidžiai sekiau įvykius Kongo Demokratinės Respublikos rytuose. Nepaisant daug žadančios pažangos atnaujinus Ruandos ir Kongo Demokratinės Respublikos santykius – jų neatnaujinus nebūtų išspręsta rytų problema ir todėl šiuos santykius reikia įtvirtinti – ir nepaisant kovo 23 d. Kinšasos ir Kongo sukilėlių grupuotės susitarimų, apie kuriuos kalbėjo Komisijos narys, padėtis rytuose ir toliau kelia didelį rūpestį.

Norėčiau pateikti keletą pastabų. Pirmoji ta, kad taikos Kongo rytuose tikrai negalima sukurti, kol FDLR pajėgoms neužkirsta kelio daryti žalą. Deja, labiausiai nuo Kongo Demokratinės Respublikos dabar daromo karinio spaudimo, kuriuo siekiama atkirsti šiuos ekstremistus nuo jų bazių ir pajamų šaltinių, nukenčia civiliai gyventojai, kuriems daroma neplanuota žala ir kuriuos vieni smerkia, o kiti prieš juos smurtauja.

Šią riziką buvo galima numatyti ir, kaip sakė Komisijos narys, nuo pat pradžių reikėjo sustiprinti MONUC pajėgumus, nes šiandien šioms pajėgoms vis dar trūksta išteklių visiems reikalavimams įvykdyti, o jų veikla atitinkamose teritorijose organizuojama irgi ne visada idealiai.

Turime reikalauti didesnio koordinavimo ir platesnės, aktyvesnės veiklos atitinkamose teritorijose, tačiau būtų pavojinga MONUC atžvilgiu skelbti įvairius sprendimus ar pastabas, nes jomis neigiamos jėgos gali pasinaudoti šioms pajėgoms demonizuoti. Akivaizdu, kad tai būtų dar baisiau.

Kitas aspektas susijęs su FARDC smurto išpuoliais. Žinoma, karo aplinkybėmis jokiu būdu negalima teisinti tokio elgesio ir todėl palankiai vertinu Jungtinių Tautų priimtą sprendimą nutraukti logistikos paramą tiems Kongo būriams, kurie nesilaiko žmogaus teisių. Akivaizdu, kad reikia džiaugtis prezidento J. Kabilos nustatyta visiško nepakantumo politika, bet ar jos laikomasi ir ar ji įgyvendinama – kitas klausimas.

Kongo teismų sistemos trūkumai lemia tai, kad plačiai paplitęs nebaudžiamumo jausmas. Todėl skatinu Komisijos pastangas artimai bendradarbiaujant su kai kuriomis ES valstybėmis narėmis siekti atkurti teismų sistemą, taip pat šalies rytuose.

Galiausiai paskutinis dalykas, kurį noriu pasakyti: Konge vis dar reikia atkurti vieną dalyką – teisinę valstybę, turinčią realių valdymo galių. Dabar šių galių visiškai nėra ir taip susidariusi itin baisi tuštuma.

  Isabelle Durant, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ponia C. Malmström, Komisijos nary, kaip abu sakėte, padėtis Kivu regione kelia itin didelį nerimą, nors ten yra beveik 20 000 MONUC karių.

Civiliai gyventojai ir pirmiausia moterys yra pagrindinės ginkluotų grupuočių ir netgi, kaip kažkas sakė, tam tikrų Kongo armijos būrių, kuriems sistemingas prievartavimas tapo karo ginklu, konflikto strategijų aukos. Be to, siekdamos gauti mūsų paramą prieš šią skandalingą strategiją, pastarąjį mėnesį mums apie tai priminti atvyko – ir teisingai padarė – grupė Kongo moterų.

Išteklių grobstymas, kaip sakėte jūs, Komisijos nary – dar vienas svarbus konfliktą aštrinantis veiksnys. Sutinku su tuo, kas ką tik pasakyta: labai pavojinga diskredituoti MONUC pajėgas, jas diskredituoti be reikalo ir vien joms per daugelį karo ir skerdynių metų nualintų gyventojų akyse priskirti atsakomybę už padėtį.

Visiškai sutinku, kad reikia persvarstyti ne MONUC pajėgų įgaliojimus ir kad šių pajėgų tikrai negalima prašyti išeiti. Reikia persvarstyti jų panaudojimo taisykles, jų veiklos direktyvas, kad jų niekaip nebūtų galima sieti su Kongo būriais, kuriems priklauso žmogaus teises pažeidinėjantys ar smurtaujantys vyrai, ir kad jie negalėtų šių būrių remti.

Šioje kovoje su lytinio smurto išpuolių, nusikaltimų, kurie, pridursiu, turėtų būti nagrinėjami Tarptautiniame baudžiamajame teisme, nebaudžiamumu didelė atsakomybė tenka ir Kongo institucijoms. Tos pačios institucijos taip pat turi užtikrinti, kad kariai būtų nedelsiant apgyvendinti kareivinėse. Jeigu jie būtų apgyvendinti kareivinėse, viskas, be abejonės, būtų kitaip.

Galiausiai manau, kad turime dar kartą svarstyti Amani programą. Šia programa suteikiama galimybė visur sukurti taiką ir dialogą, nes tik šie dalykai yra patvaraus atkūrimo garantijos. Bet kuriuo atveju teigiamai vertinu jūsų intervenciją, kurią visapusiškai remiu, ir tikiuosi, kad Europos Sąjunga liks aktyvi. Tai itin svarbu, nors, deja, ES nenorėjo sudaryti savo pajėgų. Šiek tiek vėliau nei prieš metus tai būtų buvę įmanoma. Nepaisant to, manau, kad Europos Sąjungos veiksmai itin svarbūs.

  Sabine Lösing , GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, nė vienoje kitoje pasaulio šalyje kol kas nevyko daugiau Europos saugumo ir gynybos politikos operacijų nei Kongo Demokratinėje Respublikoje. Kaip visada, kyla klausimas, kieno saugumas ginamas. Ar Kongo civilių gyventojų moterų ir vaikų saugumas? JT misija MONUC neužkirto kelio tūkstančių žmonių žudymui, kankinimui ir prievartavimui, šimtų tūkstančių žmonių išvijimui iš gyvenamųjų vietų – žiaurumams, kuriuose dalyvavo ES remiamos vyriausybės pajėgos.

Tad kas ginama Konge? Žmoniškumas? Ar giname režimą, kuris, pvz., 2003–2006 m. sudarė 61 sutartį su tarptautinėmis kasybos firmomis, iš kurių nė viena, tarptautinių NVO nuomone, nėra priimtina atsižvelgiant į Kongo gyventojų interesus? Prezidentas J. Kabila kurį laiką pakeitė veiksmų kryptį ir sudarinėjo mažiau sutarčių su Vakarų įmonėmis. Kai prasidėjo karas, šie pokyčiai vėl buvo sustabdyti. Mano klausimas: kodėl manoma, kad žmonės, valdantys didžiausią rytų Kongo žudikų grupuotę, yra Vokietijoje? Čia kalbu apie rezoliuciją, kurią pateikiau Europos vieningųjų kairiųjų jungtinės frakcijos / Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų vardu.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Pone pirmininke, milijonų žmonių išvijimas iš gyvenamųjų vietų, tūkstančiai prievartavimo ir šimtai nužudymo atvejų neturi būti liūdnas didžiausios JT taikos palaikymo operacijos pasaulyje palikimas. Dėl Kongo operacijos nuspręsta prieš dešimt metų, bet pasiekta nedaug. Sukarintos grupuotės toliau grobsto turtingus regiono gamtos išteklius, terorizuoja gyventojus ir daro nusikaltimus prieš žmoniją.

Embargai kol kas yra neveiksmingi. Sukilėliai tiesiog pereina į kitą pusę ir daro nusikaltimus vilkėdami saugiomis Kongo karių uniformomis. Neseniai prieš karo nusikaltimų tribunolą Hagoje stojo du karo nusikaltėliai, atsirado galimybė įvykdyti plėtros projektus ir surengti rinkimus – tam tikras laimėjimas, bent jau iš dalies.

Mums taip pat pavyko suduoti nedidelį smūgį pasaulinėms Demokratinėms Ruandos išlaisvinimo pajėgoms (FDLR). Vis dėlto nepavyko nutraukti žiauraus pilietinio karo. Frontai visą laiką kinta.

Itin neramu, kai pasitvirtina prieš JT misiją pateikiami kaltinimai. JT kariai neturi stovėti nuleistomis rankomis, kai daromi žiaurūs nusikaltimai, ir, dar svarbiau, armijos logistikos parama neturi būti siejama su parama žmogaus teisių pažeidimams. Kongo misija tiesiog neturi virsti tam tikru Europos Vietnamu.

Iš esmės mums reikia koordinuotos Europos saugumo politikos ir taikos palaikymo operacijų, bet pirmiausia aplink Europą esančiame regione, o ne Afrikos gilumoje, kur neaiškūs etniniai frontai. Mano nuomone, ES turi savo taikos palaikymo operacijas sutelkti į savo pačios krizių regionus, pvz., Balkanus ir Kaukazą. Todėl tikriausiai turėtume nutraukti ES dalyvavimą JT misijoje Afrikoje.

  Gay Mitchell (PPE). – Pone pirmininke, savaime aišku, kad padėtis Kongo Demokratinėje Respublikoje (angl. DRC) apgailėtina ir kad konflikto poveikis tenykščiams gyventojams tragiškas.

Vis dėlto yra svarbių dalykų, kuriuos reikėtų priminti čia ir mūsų bendrame pasiūlyme dėl rezoliucijos. Turime atminti, kad smurtas Kongo Demokratinėje Respublikoje, kaip ir per daugelį panašių konfliktų, dažnai kyla dėl godumo, bet jį taip pat lemia ir skurdas. Kova už teritoriją, etninę grupę, išteklius ar politiką yra ne kas kita, kaip to paties supuvusio medžio – stygiaus – šakos.

Pakelkite žmogaus gerovės lygį, suteikite jam tikslą ir sumažinsite jo norą žudyti ar žūti. Tai mūsų, kaip Parlamento, vystymosi politikos tikslas.

Antra, turime užtikrinti, kad bet kokia karinė misija užsienio šalyje būtų suplanuota ir įgyvendinama taip, kad kančių ir smurto būtų mažiau, o ne daugiau. Turime būti ramsčiai kovojant su nebaudžiamumu, o ne jo skatintojai.

Jeigu esama įrodymų, kad Vakarų valstybių misijos nepasiekia šių standartų, tada reikia šias misijas ir praktiką skubiai dar kartą įvertinti.

Galiausiai istorija parodė, kad vidaus konfliktuose, koks vyksta Kongo Demokratinėje Respublikoje, politinis sprendimas yra vienintelė taikos viltis. Dialogas ir aktyvus darbas – vieninteliai būdai pasiekti šį sprendimą.

Po Lisabonos sutarties įsigaliojimo sukūrusi Išorės veiksmų tarnybą, Europos Sąjunga tarptautinėje arenoje turi atlikti aktyvesnį dialogo skatintojos ir taikos rėmėjos vaidmenį.

  Corina Creţu (S&D). – (RO) Kaip iki šiol buvo pabrėžiama, rytinėje Kongo Respublikos dalyje per karines operacijas tyčia nužudyta milijonai civilių. Kyla pavojus, kad tokios naujienos taps gana įprastos, nes smurto išpuoliai šioje šalyje vykdomi kaip niekada dažnai. Šių veiksmų aukos – vaikai, merginos ir moterys, o ką ir kalbėti apie žmogaus teisių apsaugos veikloje dalyvaujančius civilius ir žurnalistus.

Humanitarinė krizė kiekvieną dieną gilėja. Regiono nesaugumas reiškia, kad humanitarinės organizacijos nebegali imtis jokių intervencinių veiksmų. Vien per pirmuosius devynis šių metų mėnesius užregistruota daugiau kaip 7 500 prievartavimo ir lytinio smurto atvejų – daugiau nei per visus praėjusius metus. Visi šie incidentai įvyko siaučiant badui ir esant itin dideliam milijonų žmonių skurdui. Kaltė už visą šią tragediją tenka ir Kongo armijai, ir Ruandos sukilėliams. Vis dėlto, deja, yra ženklų, kad JT kariams Konge irgi tenka nemaža atsakomybė, nes jie leidžia šiurkščiai pažeidinėti žmogaus teises. Todėl manau, kad Europos Sąjunga turi skubiai aptarti, kaip JT pajėgos Konge rengiasi tinkamai įgyvendinti joms pavestus misijos tikslus.

Taip pat reikia imtis priemonių, kuriomis būtų nutrauktas pinigų plovimas, prekyba ginklais ir auksu – kasmet iš Kongo nelegaliai išgabenama daugiau kaip 37 tonos aukso, kurio vertė – daugiau kaip 1 mlrd. EUR. Taip gauti pinigai naudojami ginklams įsigyti ir tai skatina nusikalstamumą šioje šalyje.

  Sophia in 't Veld (ALDE). – (NL) Pone pirmininke, ką tik klausiausi A. Mölzerio, kuris dabar išėjo, kalbos, kurios esmė tokia: tai taip beviltiška, kad turėtume pasiduoti ir veiklą sutelkti į savo kaimynus. Turiu pasakyti, kad tikrai įvertinus padėtį beveik kyla pagunda viską baigti. Vis dėlto tada pagalvoju apie grupę moterų, kurios atvyko pas mus praėjusį mėnesį ir kurias minėjo I. Durant, ir svarstau, ar galėčiau pažiūrėti joms į akis ir pasakyti, kad mes tiesiog pasiduodame arba kad tai nėra vienas iš mūsų prioritetų, arba kad rengiamės priimti dar vieną rezoliuciją ir laikyti, kad mūsų darbas baigtas. Kai pagalvoju apie tas moteris, apie jų neviltį, kartėlį ir jausmą, kad jos paliktos nelaimėje, manau, kad tikrai įmanoma surengti tokią diskusiją.

Rezoliucijoje išdėstyta labai daug teigiamų aspektų ir tikiuosi, kad juos turime įgyvendinti veiksmais, bet tiesiog norėjau pabrėžti vieną aspektą. Mes dažnai kalbame apie prievartavimą, apie lytinį smurtą, bet iš tikrųjų šios sąvokos vargu ar atspindi tikrą padėtį. Moterys, su kuriomis kalbėjomės, sakė, kad tai anaiptol ne vien išpuoliai prieš asmenis; tai nėra individualus smurtas, o veikiau išpuolis prieš bendruomenę, skirtas jos struktūrai sunaikinti. Todėl, mano nuomone, dabar ne tik turime skubiausiai imtis veiksmų, nutraukti nebaudžiamumą, iškart skirti lėšų ir suteikti išteklių mūsų paskelbtiems veiksmams atlikti, bet ir parodyti, kad ten gyvenantiems žmonėms mes tiesiame ranką, kad esame su jais solidarūs ir nepaliekame jų nelaimėje, kad prisiimame moralinę atsakomybę.

  Cristian Dan Preda (PPE). – (RO) Šiomis aplinkybėmis, kai Jungtinės Tautos rengiasi paskelbti MONUC įgaliojimų pratęsimą, manau, kad turime apvarstyti tarptautinės bendruomenės veiksmus atsižvelgdami į padėtį Kongo Demokratinėje Respublikoje, kuri, deja, ir toliau blogėja. Kaip parodė remiant MONUC Kongo armijos atliktos operacijos Kimia II patirtis, karinės sėkmės nepakanka, kai humanitarinė kaina didelė ir sumokama civilių Kongo gyventojų kančiomis.

Manau, kad pastarojo meto karinės operacijos prieš FDLR turėjo katastrofinių padarinių, kurių rezultatas – o jį turėtume žinoti – buvo didelio masto žmogaus teisių pažeidimai ir dar gilesnė humanitarinė krizė. Be to, nebaudžiamumas yra paskata šiuos nusikaltimus daryti ir vėl. Manau, kad svarbiausias prioritetas turi būti civilių gyventojų apsauga. Europos Parlamentas turi griežtai teigti, kad smurto, visų pirma lytinio smurto, išpuoliai ir apskritai žmogaus teisių pažeidimai bei piktnaudžiavimo atvejai Kivu provincijose nedelsiant turi liautis, taip pat turi būti panaikintas nebaudžiamumas.

  Luis Yáñez-Barnuevo García (S&D). – (ES) Pone pirmininke, kiti nariai jau kalbėjo apie tragišką padėtį Kongo Demokratinėje Respublikoje. Jie kalbėjo apie milijonus žuvusiųjų ir apie civilių gyventojų prievartavimo ir netinkamo elgesio su jais atvejus. Jie kalbėjo apie Jungtinių Tautų Organizacijos misiją Kongo Demokratinėje Respublikoje (pranc. MONUC) ir Europos Komisijos bendradarbiavimą atitinkamose teritorijose. Vis dėlto mažiau kalbėta apie tai, kad reikia kontroliuoti neteisėtą žaliavų – deimantų, aukso ir kitų produktų srautą į likusįjį pasaulį. Šie produktai „plaunami“ per neteisėtas sąskaitas ir įmones, esančias mūsų pačių šalyse arba Jungtinėse Valstijose.

Tai – svarbus darbas, laukiantis C. Ashton. Turėdama Lisabonos sutartimi jai suteiktus įgaliojimus ir 27 valstybių narių bei šio Parlamento paramą ji galėtų koordinuoti visą veiksmų programą, kuria būtų siekiama, kad šis turtas nepatektų į karo vadų, kaltų dėl žudymo ir prievartavimo, rankas.

  Anne Delvaux (PPE). – (FR) Pone pirmininke, atsižvelgiant į nerimą keliančius pastarojo laikotarpio pranešimus iš Šiaurės bei Pietų Kivu ir į itin žiaurų išpuolių prieš civilius, tiksliau, prieš moteris, vaikus ir pagyvenusius asmenis, pobūdį, man atrodo, kad svarbiausias reikalavimas – skubumas; tai žodis, kurį, kalbėdamos apie Kongą, taip dažnai vartoja Europos Sąjunga ir visa tarptautinė bendruomenė. Viskas turi būti daroma taip, kad būtų užtikrinta civilių gyventojų apsauga. MONUC personalo įgaliojimai atitinkamose teritorijose, be abejo, bus pratęsti, bet juos būtinai reikia iš naujo įvertinti ir sustiprinti, kad būtų galima pažaboti šį kylantį smurto protrūkį.

Jau daugelį metų tarptautinės bendruomenės, NVO ir Kongo moterys deda nuolatines pastangas kovoti su lytinių išpuolių, kaip karo ginklo, naudojimu. Šiomis dienomis šis ginklas sistemingai ir plačiai naudojamas taikiuose regionuose ir už tai niekada nebaudžiama. Palankiai vertinu pastaruoju metu Kongo institucijų parodytą ryžtą nutraukti šį nebaudžiamumą, bet ši visiško nepakantumo politika turi būti plataus užmojo – visi smurtautojai be išimties turės atsakyti už savo veiksmus – ir tikrai veiksminga.

Tarptautiniame baudžiamajame teisme pradėjus pirmuosius asmenų, įtariamų lytiniais nusikaltimais per ginkluotą konfliktą, baudžiamojo proceso posėdžius Teismui turi būti sudarytos galimybės nustatyti visus kaltininkus, kad juos būtų galima nedelsiant nuteisti.

Nereikia net sakyti, kad be viso to galiausiai turi būti stiprinamos valstybės institucijos, palaikoma tvarka ir teisingumas, skatinama lyčių lygybė, tad ir moterų bei vaikų teisės; vaikų orumas, vaikystė ir nekaltumas dažnai aukojami ant kitokios formos pažeminimo – abejingumo altoriaus.

  Michèle Striffler (PPE). – (FR) Pone pirmininke, humanitarinė padėtis Kongo Respublikos rytuose – konkrečiau, rytų provincijoje ir Kivu regione – kaip žinome, yra katastrofiška. Civilių gyventojų saugumas sumažėjo, be kitų dalykų, po bendrų Kongo armijos ir Ugandos bei Ruandos pajėgų karinių operacijų prieš ginkluotas sukilėlių grupuotes – šių operacijų palikimas buvo daugybė skerdynių ir žmogaus teisių pažeidimų.

Lytinis smurtas – didelį nerimą kelianti ir labai plačiai paplitusi tendencija, jis dabar yra Kongo gyventojų kasdienio gyvenimo dalis. Be to, daug smurto išpuolių įvykdoma ir prieš humanitarinius darbuotojus.

Remiantis oficialiais duomenimis, Kongo Respublikos rytuose yra 2 113 000 šalies viduje perkeltų asmenų. Nuo 2009 m. sausio 1 d. Kivu užregistruota daugiau kaip 775 000 naujai perkeltų asmenų, o rytinės provincijos rytuose – 165 000.

Dabar skaičiuojama, kad humanitarinės pagalbos reikia beveik 350 000 pažeidžiamų žmonių: vaikų, našlių ir lytinio smurto aukų. Todėl itin svarbus greitas Europos Sąjungos atsakas.

  Marc Tarabella (S&D). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, visi kalbėtojai teisingai pabrėžė baisią Kongo gyventojų, ypač Kongo moterų, padėtį šalies rytuose. Jie kalbėjo apie prievartavimą ir barbariškus šių žmonių kenčiamus išpuolius, apie jų žudymą. Vis dėlto užuot apie juos kalbėjęs, raginu apsilankyti organizacijų UNICEF ir V-Day interneto svetainėse, kuriose akivaizdžiai pasakoma visa, ką galima pasakyti šia tema.

Šiandien jums kalbėsiu apie tikruosius padarinius, kuriuos Kongui turi šie barbariški išpuoliai; kalbėsiu apie fiziškai ir psichiškai suluošintas moteris, kuriomis reikia rūpintis; kalbėsiu apie nužudytas moteris, kurios nebegalės prisidėti prie Kongo ekonomikos vystymosi ir kurių negimę vaikai irgi niekada negalės prie to prisidėti.

Taip pat norėčiau kalbėti apie AIDS plitimą, visų Kongo gyventojų patiriamą traumą, dėl kurios tarptautinei bendruomenei apie Kongą susidaro neigiamas įspūdis – trumpai tariant, šalies, vis labiau grimztančios į chaosą, įspūdis.

Ilgalaikę taiką ir Kongo ekonomikos vystymąsi taps įmanoma skatinti tik tuo atveju, jei Kongo vyriausybė ir JT sėkmingai kovos su lytiniu smurtu prieš Kongo moteris ir, kalbant plačiau, jei užtikrins, kad toje šalyje būtų tikrai įtvirtinti teisinės valstybės principai.

  Frédérique Ries (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, aš savo ruožtu norėčiau pažymėti lytinio smurto tragediją, kurią moterys patiria Kongo Demokratinėje Respublikoje, tiksliau tariant, šalies rytuose. Šis reiškinys nėra naujas. Jis itin sudėtingas. Jis turi daug aspektų. Ši socialinė atskirtis dar labiau didina fizines ir psichologines smurto aukų kančias ir tai joms yra tragiška. Galima nedrąsiai sakyti, kad prezidento J. Kabilos visiško nepakantumo politika pradeda duoti vaisių, bet visi žino, kad šią nelaimę galima ilgam nugalėti tik pasitelkus visapusišką strategiją.

Žinau, Komisijos nary, kad Komisija jau imasi intervencinių priemonių ir kad ji tai daro įgyvendindama daug projektų ir numatydama įvairius biudžetus. Vis dėlto, ar nemanote, kad susidūrę su šiais duomenimis ir baisiais, siaubingais mūsų girdimais pranešimais mes, šio Parlamento nariai, turime teisę abejoti šios strategijos rezultatais? Moterys, Komisijos nary, šalyje yra pagrindinė taikos ir atkūrimo varomoji jėga. Jos yra Kongo ateitis. Kaip ketinate užtikrinti, kad būtų veikiama veiksmingiau ir greičiau?

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, aš irgi norėjau kalbėti šiose diskusijose, nes jos susijusios su tema, kurią sekiau ilgą laiką. Deja, atsižvelgdami į nuolatinius smurto išpuolius ir žmogaus teisių pažeidimus Kongo Demokratinės Respublikos rytuose, privalome dar kartą griežtai pasmerkti rytinėje provincijoje vis dar vykdomas skerdynes, nusikaltimus prieš žmoniją ir lytinio smurto išpuolius prieš moteris ir merginas.

Todėl, prisijungdamas prie kolegų narių, raginu visas kompetentingas institucijas nedelsiant įsikišti ir pasiekti, kad šių nusikaltimų kaltininkai būtų teisiami, o Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą – dar kartą skubiai imtis priemonių, kuriomis būtų galima realiai užtikrinti, kad daugiau niekas nevykdytų išpuolių prieš civilius gyventojus Kongo Demokratinės Respublikos rytinėje provincijoje.

Analogiškai raginu visas suinteresuotąsias šalis aktyviau kovoti su nebaudžiamumu ir įtvirtinti teisinės valstybės principus – be kitų dalykų, kovoti su moterų ir merginų prievartavimu ir vaikų verbavimu tapti kariais.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Pone pirmininke, 2009 m. lapkričio mėn. Ruanda ir Kongo Demokratinė Respublika apsikeitė ambasadoriais – tai mažytis vilties spindulys šiai niokojamai šaliai ir smurtą patiriantiems jos gyventojams. Be to, suimtas Demokratinių Ruandos išlaisvinimo pajėgų vadas. Abu šie ženklai liudija, kad padėtis Kongo rytuose gerėja. Mano klausimas Komisijai toks: Kokių priemonių ketinate imtis, kad Kongo ir Ruandos santykiai dar labiau pagerėtų?

JT įgaliojimų klausimu šiandien čia jau daug kalbėta apie tai, kokių įvairių veiksmų reikia imtis. Būkime atviri: jeigu jau suteikiami JT įgaliojimai, tai jais neabejotinai turi būti siekiama apsaugoti tuos, kurie engiami, kankinami, prievartaujami ir kurių teisės pažeidžiamos, visų pirma turi būti siekiama apsaugoti šios šalies moteris ir vaikus. Šiuo klausimu vienas dalykas turi būti visiškai aiškus: jeigu JT įgaliojimai bus suteikti – o mes, austrai, šioje srityje esame šiek tiek griežtoki – tai jie turėtų būti nuoseklūs ir, prireikus, tie, kurie vykdys veiklą atitinkamose teritorijose, turi būti ginkluoti; be kitų dalykų, taip būtų siekiama apsaugoti engiamus žmones.

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, manau, jog labai gaila, kad šiuo Kalėdų laikotarpiu pastarąsias dvi dienas mums teko aptarinėti smurtą visame pasaulyje, ar jis būtų vykdomas Čečėnijoje, ar Afganistane, ar dabar Konge. Vis dėlto tai tikrovė.

Tuo pat metu, suvokdami šventinio taikos ir geros valios laikotarpio žinią, turime, kaip labai gerai apibūdino mano kolega G. Mitchell, tapti taikos rėmėjais. Tai – puiki galimybė vyriausiajai įgaliotinei C. Ashton kaip niekada iki šiol pasinaudoti Europos Sąjungos įgaliojimais ir parama, kad šiose šalyse būtų įvesta tvarka ir stengiamasi palengvinti baisias šiose vietose gyvenančių žmonių kančias.

Vis dėlto ilgalaikį sprendimą lems ne ekonominis pagerėjimas, o švietimas; turime bandyti šiose šalyse užtikrinti tinkamą nemokamą švietimą, nes tai – kelias į ilgalaikę taiką.

  Jim Higgins (PPE). – Pone pirmininke, 1960 m. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius iš Švedijos Dag Hammarskjöld paprašė Airijos pajėgų nuvykti palaikyti taiką į Belgijai priklausiusią Kongo dalį, vėliau tapusią Kongu. Šios pajėgos atliko puikų darbą.

Esu itin susirūpinęs, kokį vaidmenį dabar atlieka Konge esančios Jungtinių Tautų pajėgos: marokiečiai, pakistaniečiai ir indai. Kalbame apie prievartavimą, smurtą, nelegalią prekybą ir t. t., tačiau Jungtinių Tautų pajėgos nepasižymi gera reputacija ir iš tikrųjų daro meškos paslaugą.

Visiškai sutinku su G. Mitchellu, kad Europos Sąjunga turi imtis griežtesnių priemonių. Mes esame Europos Sąjunga, visiškai vieningi. Mes atlikome puikų darbą Čade. Turime ten nusiųsti nuosavas taikos palaikymo pajėgas, negalime pasikliauti Jungtinėmis Tautomis. Padėtis tokia: ten gyvena nuostabi tauta, tačiau jie nukentėjo nuo Europos kolonizacijos, nuo genčių konflikto, nuo tarptautinio aklumo, o mes negalime toliau būti akli. Turime tiesiog ten nuvykti ir gelbėti tuos žmones.

  Alf Svensson (PPE). – (SV) Pone pirmininke, beveik neįmanoma suvokti minimų baisių statistinių duomenų ir vis tiek žinome, kad jie teisingi. Nepaisant to, jaučiu – turbūt jaučia daugelis – kad vargingiausioje iš vargingiausių į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių mūsų veiksmai ne tokie tvirti ar konkretūs, kokie turėtų būti. Buvo minima karinė galia. Manau, visi suvokiame, kad, jeigu norime padaryti bent kiek pažangos švelnindami ir gerindami taip baisiai nukentėjusių šios šalies gyventojų padėtį, turime kovoti su skurdu ir korupcija.

Mes patenkinti kalbame apie Afganistaną ir daug laiko skiriame ten vykdomam terorui ir Talibano veiklai aptarti ir teisingai darome. O čia vis dėlto dar viena tauta, kuri kentėjo ir vis dar kenčia pačias baisiausias sąlygas. Norėčiau pabrėžti, kad esama nevyriausybinių organizacijų, kurios gali atlikti šį darbą, jeigu joms bus teikiama valstybinė ir ES parama, bet atrodo, kad labai dažnai sunku pasiekti, kad ji būtų teikiama.

  Cecilia Malmström , einanti Tarybos pirmininkės pareigas. – (SV) Pone pirmininke, kaip paaiškėjo iš šių diskusijų, yra labai tinkamų argumentų, kodėl turėtume toliau vykdyti savo įsipareigojimus Kongo Demokratinei Respublikai. ES jau dabar tvirtai įsipareigojusi šioje šalyje pasiekti ilgalaikį stabilumą, saugumą ir vystymąsi. Komisijos narys K. De Gucht pateikė ilgą ES operacijų ataskaitą.

Visi kartu valstybių narių ir Komisijos įnašai ES yra vienas iš didžiausią pagalbą regionui teikiančių subjektų, todėl mes galime daryti įtaką. Vis dėlto jeigu norima Kongo Demokratinėje Respublikoje ir visame regione išlaikyti stabilumą, itin svarbu, kad būtų pagerintas Kongo gyventojų gyvenimo lygis, kad būtų apsaugos žmogaus teisės ir kad būtų griežtai kovojama su korupcija siekiant sukurti visuomenę, grindžiamą teisinės valstybės principais.

Baisus lytinis smurtas, kurį čia paliudijo daugelis narių ir apie kurį, deja, girdime iš daugybės pranešimų, žinoma, visiškai nepriimtinas. Negalima leisti, kad kaltininkai liktų laisvi. Jiems turi būti įvykdytas teisingumas. Kongo vyriausybei tenka didžiulė atsakomybė užtikrinti, kad tai įvyktų ir kad prezidento J. Kabilos visiško nepakantumo politika būtų ne vien gražūs žodžiai, o tikrai virstų darbais.

O dėl Tarybos, tai ji persvarstė dviejų ESGP misijų įgaliojimus po to, kai Kongo Demokratinėje Respublikoje 2009 m. pradžioje buvo atlikta tyrimo misija siekiant padėti kovoti būtent su tokiu lytiniu smurtu. Po šio persvarstymo nuspręsta, kad EUPOL misija Demokratinėje Kongo Respublikoje į Šiaurės Kivu ir Pietų Kivu nusiųs dvi daugiafunkces grupes, turinčias įgaliojimus veikti visoje šalyje. Šios grupės teiks įvairias specialias žinias nusikaltimų tyrimo, lytinio smurto kontrolės ir kitose srityse. Šioms misijoms jau samdomi darbuotojai.

Žinoma, tai – tik mažas įnašas. Tokioje didelėje šalyje jis kuklus. Nepaisant to, svarbu, kad šios naujosios specialistų pajėgos galės remti tinkamų lytinio smurto tyrimo procedūrų diegimą, pirmiausia tais atvejais, kai tuos išpuolius vykdo uniformuoti asmenys.

Jau greitai pradėsime klausimų valandą, bet tai mano, kaip Tarybai pirmininkaujančios Švedijos atstovės, paskutinės diskusijos šiame Parlamente. Norėčiau jums padėkoti už daugelį gerų diskusijų, maloniai praleistą laiką ir labai gerą bendradarbiavimą su Europos Parlamento nariais ir su jumis, pone pirmininke.

  Pirmininkas. – Aš irgi norėčiau visų savo kolegų vardu pareikšti nuoširdžią padėką už jūsų našų darbą ir pastangas, kuriomis visi taip džiaugėmės.

  Karel De Gucht, Komisijos narys. – Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti visiems nariams, prisidėjusiems prie šios diskusijos. Prie savo pradinio pareiškimo nebegrįšiu. Leiskite tik pasakyti tris dalykus.

Pirmiausia, Europos Komisija daug dirba humanitarinės pagalbos ir teisinės valstybės atkūrimo programų srityje. Kalbame apie pradžiai skirtus dešimtis milijonų ir netgi daugiau kaip 100 mln. EUR. Bet, žinoma, kyla klausimas, kaip veiksmingai visa tai bus galiausiai panaudojama, jeigu neturėsime tinkamo politinio partnerio?

Antra, norėčiau pateikti pastabų dėl MONUC įgaliojimų, nes MONUC galima kritikuoti ir reikia kritikuoti už tai, kas neseniai įvyko, tačiau manau, kad būtų didžiausia klaida prašyti, kad šios pajėgos išvyktų iš Kongo Demokratinės Respublikos. Tai būtų blogiausias dalykas, kurį galima įsivaizduoti.

Leiskite tiesiog paskaityti keletą praėjusių metų pradžioje JT Saugumo Tarybos patvirtintų įgaliojimų straipsnių. Juose teigiama, kad „Taryba taip pat nusprendė, kad MONUC nuo šios rezoliucijos patvirtinimo turi įgaliojimus toliau nurodyta prioriteto tvarka: artimai bendradarbiauti su Kongo Demokratinės Respublikos vyriausybe siekiant pirmiausia užtikrinti civilių, humanitarinių darbuotojų, Jungtinių Tautų darbuotojų ir infrastruktūros apsaugą; užtikrinti civilių, įskaitant humanitarinius darbuotojus, apsaugą gresiant tiesioginiam fizinio smurto, ypač smurto, kurį vykdo konflikte dalyvaujančios šalys, pavojui“.

Kitas labai aktualus straipsnis yra G straipsnis, susijęs su koordinuotomis operacijomis. Jame teigiama: „koordinuoti operacijas su FARDC – armijos – integruotomis brigadomis, naudojamomis rytinėje Kongo Demokratinės Respublikos dalyje, ir remti operacijas, vadovaujamas šių brigadų ir planuojamas kartu su jomis laikantis tarptautinių humanitarinės teisės, žmogaus teisių teisės ir pabėgėlių teisės aktų siekiant...“ ir t. t.

Taigi įgaliojimai faktiškai labai aiškūs ir dalykas, apie kurį reikėtų diskutuoti, yra veiklos taisyklės. Beje, MONUC turėtų įvertinti savo pačių veiklos taisykles, nes šios pajėgos turi teisę nuspręsti, kaip vykdyti veiklą.

Galiausiai daug kritikuojamas ir tarptautinis baudžiamasis teisingumas. Žmonės abejoja, ar tai suderinama su politika. Ar galima vykdyti tarptautinį baudžiamąjį teisingumą ir kartu politinėmis priemonėmis tinkamai valdyti krizę? Tai labai įdomus klausimas.

Vienas iš atsakymų yra Konge. Mes leidome Bosco Ntagandai perimti vadovavimą CNDP iš Laurent’o Nkundos, nors Bosco Ntagandai suimti išduotas arešto orderis, ir matote, kas vyksta. Nėra tokio dalyko kaip nemokami pietūs. Negalima nuspręsti ir valdyti politinę krizę, ir kartu vykdyti tarptautinį baudžiamąjį teisingumą. Manau, kad Europos Parlamentas ir Europos Komisija pirmenybę turėtų teikti deramam tarptautinio baudžiamojo teisingumo vykdymui.

  Pirmininkas. – Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijos(1), pateiktus remiantis Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalimi.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2009 m. gruodžio 17 d., ketvirtadienį.

PIRMININKAVO: D. WALLIS
Pirmininko pavaduotoja