Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumentų priėmimo eiga :

Pateikti tekstai :

O-0025/2010 (B7-0019/2010)

Debatai :

PV 08/03/2010 - 17
CRE 08/03/2010 - 17

Balsavimas :

OJ 10/03/2010 - 55

Priimti tekstai :


Diskusijos
Pirmadienis, 2010 m. kovo 8 d. - Strasbūras Tekstas OL

17. Finansinių sandorių apmokestinimas (diskusijos)
Kalbų vaizdo įrašas
PV
MPphoto
 

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – žodinis klausimas Komisijai dėl finansinių sandorių apmokestinimo (O-0025/2010), kurį pateikė Sharon Bowles Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto vardu (B7-0019/2010).

 
  
MPphoto
 

  Edward Scicluna, autorius. – Pone pirmininke, šį klausimą iškėlėme Ekonomikos ir pinigų politikos komitete, taip pat pateikėme rezoliuciją, nes tai reikia nuodugniai išnagrinėti. Praėjusiais metais komitete diskutavome su Komisijos nariu L. Kovacsu dėl finansinių sandorių apmokestinimo, ir jis, kaip ir daugelis, teigė, kad ši idėja patraukli, ir kartu nusprendėme, kad būtų gerai paanalizuoti, kaip tai veiktų, įskaitant ir tam reikalingą infrastruktūrą.

Nuo to laiko šis klausimas nagrinėjamas Komisijoje, ir šiuo metu iškilo daug įvairių klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Iškelta pasiūlymų, taip pat rugsėjo mėn. vykusiame Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikime, kad finansinis sektorius padengtų stabilumo fondų sukūrimo išlaidas ir atlygintų už realiajai ekonomikai padarytą žalą. Pirmininkas J. M. Barroso pasiūlė visuotinį finansinių sandorių mokestį naudoti aplinkos apsaugos projektams finansuoti. Taip pat prisiminta pirminė Tobino mokesčio idėja finansinių sandorių mokestį taikyti pagalbai vystymuisi.

Šia rezoliucija nesiekiama kam nors daryti spaudimą, ja siekiama tik atsakymų ir poveikio vertinimų, tačiau, tiesą sakant, daug žmonių pritaria, kad būtų įvestas finansinių sandorių mokestis, taip pat yra daug tokių, kurie tam prieštarauja. Panašu, kad šiais laikais surinkti finansinių sandorių mokesčius daug lengviau, netgi tarptautiniu lygmeniu, ir taip yra dėl to, kad daugelis sandorių vykdomi elektroniniu būdu, tačiau negalime neatsižvelgti į tai, kad yra daug alternatyvių sričių, kuriose galima panaudoti iš mokesčių gaunamas pajamas.

Dar viena su šiuo mokesčiu susijusi pastaba ta, kad kiekvienu atveju šis mokestis būtų nepastebimas, nes būtų mažas. Tačiau kiti teigia, kad toks mokestis galėtų būti naudojamas siekiant atgrasyti nuo besaikių sandorių. Komitete nusprendėme, kad jeigu galutinė surinkta suma bus didelė, – tai patvirtina skaičiavimai, – tai kažkas iš tikrųjų šį mokestį mokės. Daugelis finansinių sandorių yra tarpiniai, o ne galutiniai, kaip pardavimai, todėl tarpininkai, pvz., bankai ir panašios įstaigos, pajus mokesčio naštą. Tačiau, be abejonės, papildomos išlaidos – būtent dėl jų kyla klausimas – paprasčiausiai bus perkeltos galutiniam vartotojui. Kai kurie pasakytų, kad tai nesvarbu. Bet yra ir kitų būdų, kaip padidinti finansinių paslaugų mokestį.

Iškyla ir kitas klausimas – kas rinks šį mokestį ir kas spręs, kaip jis bus panaudotas. Čia net iškyla vadinamasis draudimo apmokestinti nesant atstovavimo klausimas. Jei Londone bus renkamas su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis susijusių sandorių mokestis, kuris nėra taikomas kitose pasaulio šalyse, kas turi spręsti, kaip jį panaudoti? Į šį klausimą būtų lengviau atsakyti, jeigu jis būtų susijęs su finansinio stabilumo užtikrinimo procesu, kuriame akivaizdžiai dalyvauja mokėtojai, o ne tada, kai kalbame apie aplinkos apsaugos projektus ar vystymuisi skirtas išmokas, kurios nepatenka į finansinės srities ribas. Visuose minėtuose klausimuose yra tarptautinis elementas ir mokėjimo, ir išlaidų atžvilgiu. Tikriausiai negalėsime visų šių dalykų įgyvendinti ir gauti visos laukiamos naudos, todėl bent jau reikia susitarti, ką stengiamės išspręsti, kokį metodą rengiamės naudoti ir koks pagrindinis šio mokesčio tikslas.

Ir galiausiai, ar tikrai esame teisūs, reguliavimą susiedami su mokesčių didinimu? Ar šie dalykai iš tikrųjų papildo vienas kitą?

 
  
MPphoto
 

  Algirdas Šemeta, Komisijos narys. – Pone pirmininke, džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie šių svarbių diskusijų dėl naujoviškų finansavimo priemonių ir atsakyti į šį žodinį klausimą.

Dėl bendro finansinių sandorių mokesčio įvedimo tai Komisija siekia prisidėti prie diskusijų dėl pažangaus finansavimo pasaulio lygmeniu, kaip jau minėta 2020 m. ES strategijoje.

Šiuo metu siekiame apibrėžti ir įvertinti skirtingus pasiūlymus, iš kurių vienas ir yra bendras finansinių sandorių mokestis (FSM). Kitos galimybės yra JAV siūlomas įvesti „atsakomybės už finansų krizę mokestis“, taip pat tam tikram banko turtui taikomas „stabilumo mokestis“, kuris įvestas Švedijoje.

FSM klausimu akivaizdu, kad šiuo metu aptariamos kitokios galimybės negu per pirmines diskusijas dėl Tobino mokesčio, nes šis mokestis būtų taikomas platesniam finansinių produktų spektrui.

Dėl bendro FSM įvedimo pranašumų ir trūkumų Komisija mano, kad vertinant skirtingas priemones svarbu išvengti iniciatyvų sankaupos, nes tai gali būti žalinga finansiniam sektoriui, taip pat svarbu užtikrinti, kad naujosiomis iniciatyvomis nebūtų skatinama perkelti sandorius į kitus regionus, nes tai darytų neigiamą įtaką Europos konkurencingumui.

Atsakydamas į klausimą, ar yra galimybė įvesti bendrą FSM Europos Sąjungoje, jeigu pagrindiniai partneriai neįvestų tokio mokesčio, norėčiau priminti, kad TVF, kaip ir Komisija, nagrinėja įvairias galimybes, taip pat galimybę įvesti pasaulinį finansinių sandorių mokestį.

Tai rodo, kad šis klausimas yra pasaulinio masto, o Komisija tiki, kad geriausias būdas išspręsti padėtį – rasti visuotinių ir koordinuotų sprendimų. Tai mūsų pirmasis ir labiausiai pageidaujamas pasirinkimas.

Dėl mokesčio naudojimo, kaip papildomos priežiūros priemonės, vykdant finansų rinkų reformas, galiu patvirtinti, kad Komisija atsižvelgia į tai, kad mokestis ir priežiūros priemonės gali papildyti vieni kitus, ir atkreipia dėmesį į kaupiamąjį šių dviejų priemonių rūšių poveikį finansinio sektoriaus galimybėms remti ekonomikos atsigavimą.

Dėl galimybės suteikti finansinei sistemai ilgalaikę kryptį įvedant bendrą FSM tai Komisija neturi aiškių duomenų ar tyrimų apie tokio mokesčio ir finansinio tarpininkavimo termino struktūros santykį.

Iš FSM gautų pajamų paskirstymo klausimu reikia pasakyti, kad naujoviško finansavimo analizė vis dar vyksta, ir manau, kad bet kokios išvados dėl pajamų padalijimo ir paskirstymo per daug ankstyvos. Tačiau nepaisant to, norėčiau pabrėžti, kad galimos pajamos iš bendro FSM būtų labai asimetriškos ir tikriausiai būtų sukauptos tik tose keliose šalyse, kurios turi didžiausius finansinius centrus. Ši asimetrija atskleidžia visuotinių sprendimų, taip pat dėl pajamų padalijimo ir paskirstymo, poreikį.

Svarbus ir skirtingų iniciatyvų suderinimas. Pirmasis žingsnis – šiuo metu Komisijos tarnybose nagrinėjamas pažangių finansinių priemonių bendrumo klausimas. Komisija taip pat atsižvelgs į pagrindinių tarptautinių partnerių išvadas, kad nustatytų didžiausią potencialą turinčias galimybes. Remiantis jomis, antrasis žingsnis turėtų būti konkretūs pasiūlymai su detaliais poveikio vertinimais, kurie bus suderinti, atsižvelgiant į standartinį Komisijos požiūrį dėl geresnės priežiūros.

 
  
MPphoto
 

  Jean-Paul Gauzès, PPE frakcijos vardu.(FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, finansų krizė, kurią patiriame, privertė valdžios institucijas įsikišti finansinėmis priemonėmis, naudojant viešuosius pinigus.

Esant tokioms aplinkybėms, reikėtų apsvarstyti galimybę įvesti finansinių sandorių mokestį. Iš šio mokesčio gautos lėšos galėtų būti panaudojamos, pvz., ekonomikos atgaivinimui finansuoti ir tvariai ekonomikai plėtoti, o iš pradžių padengti toms sąnaudoms, kurias dėl krizės patyrė ekonomikos ir mokesčių mokėtojai. Šį mokestį būtų galima įtraukti į finansinį sektorių reguliuojamas taisykles ar net į šiuo metu rengiamas išvestinių priemonių reguliavimo taisykles, taip pat šis mokestis padėtų panaikinti mokesčių rojų.

Šioje stadijoje naudinga įvertinti mokesčio poveikį finansiniams sandoriams. Tai ir yra pagrindinis šio žodinio klausimo tikslas: paskatinti Komisiją praktiškai patikrinti reglamento projekte pateiktus punktus ir pateikti atsakymą dėl tokio mokesčio įgyvendinamumo ir ar jis siūlomas laiku.

Komisijos nary, jūsų ką tik pasakyti žodžiai – žingsnis teisinga linkme. Tačiau reikėtų pabrėžti, – ką jūs ir padarėte, – kad ši priemonė turės būti įgyvendinta realistiškai ir pragmatiškai. Toks mokestis neturi būti žalingas Europos ekonomikai ar Europos finansinio sektoriaus konkurencingumui.

Apibendrinant, svarbu pabrėžti šio mokesčio įgyvendinimo vien tik Europos Sąjungoje padarinius, kaip kai kurie pataria, jeigu nepavyktų pasiekti susitarimo tarptautiniu lygmeniu. Esame įsitikinę, kad neturi būti pritarta šiam tik europietiškam sprendimui.

 
  
MPphoto
 

  Udo Bullmann, S&D frakcijos vardu.(DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, norėčiau tik užduoti kelis klausimus dėl E. Sciclunos pozicijos, išsakytos komiteto vardu. Komisijos nary, jeigu pasaulyje yra septyniasdešimt, aštuoniasdešimt, devyniasdešimt ar šimtą kartų daugiau finansinių sandorių, palyginti su bendruoju vidaus produktu, ir šis augimas tampa dar dinamiškesnis, ar galite pasakyti, kad šie spekuliaciniai elementai iš esmės susiję su taip staigiai išaugusia finansinių produktų gausa? Jeigu taip, kaip planuojate pažaboti juos, arba kas galėtų prisidėti prie jų pažabojimo? Jei trumpalaikių finansinių sandorių skaičius vis didės, palyginti su bendruoju vidaus produktu visame pasaulyje, ar tada pritarsite mūsų nuomonei, kad turime stiprinti ilgalaikį požiūrį į realiąją ekonomiką, kurioje žmonės dirba, uždirba pinigus ir gamina produktus, kuriuos galime įsigyti ir naudoti. Jei pritariate šiai nuomonei, tai kaip ir kokiomis priemonėmis, jūsų manymu, galėsime tai pasiekti?

Komisijos nary, jei finansinių sandorių mokestis gali prie to prisidėti, – būtent tai ir norime nustatyti, – koks terminas bus paskirtas deryboms su tarptautiniais partneriais? Mums susidarė įspūdis, kad mūsų sukurtos finansinės priemonės pasaulyje šiuo metu naudojamos spekuliacijoms, veikiant prieš euro zoną, prieš eurą ir silpniausias valstybes nares. Ar dabar ne pats tinkamiausias laikas spręsti šiuos klausimus ir apibrėžti Europos strategiją?

Komisijos nary, niekaip negaliu suprasti vieno dalyko, kodėl raginame valstybes nares trimis, keturiais ar dar daugiau procentinių punktų didinti pridėtinės vertės mokestį, kai 0,01 ar 0,05 procentinio punkto sandorio mokestis tikriausiai sužlugdytų konkurenciją ir susilpnintų Europos poziciją. Negaliu tuo patikėti. Imkitės veiksmų. To ir siekia Parlamentas.

 
  
MPphoto
 

  Carl Haglund, ALDE frakcijos vardu.(SV) Pone pirmininke, kaip jau girdėjome, šiuose Parlamento rūmuose buvo nupūstos dulkės nuo vadinamojo Tobino mokesčio, ir dėl ekonomikos krizės ir vis sudėtingesnių diskusijų dėl klimato kaitos šis mokestis vėl buvo ištrauktas į dienos šviesą.

Be to, girdėjome, kiek daug vilčių siejama su šiuo mokesčiu, kuriuo, be kitų tikslų, siekiama apsaugoti finansų rinkas ir gauti pajamų, kurios galėtų būti naudojamos įvairiems vertingiems projektams finansuoti, pvz., pagalbai vystymuisi ir kovai su klimato kaita.

Manau, kad šios viltys yra gana naivios, ir labai skeptiškai vertinu galimybes įvesti realiai veikiantį finansinių sandorių mokestį. Viena vertus, esu iš tų, kurie abejoja, ar pavyks iš tiesų įvesti šį mokestį. Kita vertus, netikiu, kad jis atneš daugelio laukiamų rezultatų. Be to, esu įsitikinęs, kad joks mokestis pasaulyje nebūtų galėjęs užkirsti kelio pastaruoju metu ištikusiai finansų krizei.

Asmeniškai nepritariu idėjai apmokestinti kažką, o po to panaudoti padidėjusias pajamas tikslui, kuris visai nesusijęs su apmokestinama veikla. Mano nuomone, tai nelogiška, ir negalėčiau laikyti tokių veiksmų gera mokesčių politika.

Prašyčiau nesuprasti manęs klaidingai. Norėčiau, kad kuo daugiau lėšų būtų skirta pagalbai vystymuisi. Kritiškai vertinu savo šalies, kuri nesugebėjo pasiekti 0,7 proc. BVP lygio, kuris neretai laikomas minimaliu, veiksmus.

Ekonomikos ir pinigų politikos komitete parengėme subalansuotą dokumentą. Puiku, kad ES lygmeniu atliekamas tyrimas, kaip galėtų veikti toks mokestis. Todėl tikiuosi, kad šiose diskusijose turėsime daugiau faktų ir mažiau politinių nuomonių. Kitu atveju iškiltų pavojus įklimpti į diskusijas apie mokestį, kurio neįmanoma įgyvendinti, kartu nesugebėti surasti galimybių ir sprendimų skirti pakankamai lėšų vystomajam darbui ir mūsų pastangoms kovojant su klimato kaita.

Būtų blogiausia, jeigu ES mėgintų priverstinai ir dėl ideologinių priežasčių įvesti šį finansinių sandorių mokestį, o likusios pasaulio šalys atsisakytų tą daryti. Tai tik sukeltų ekonominį Europos žlugimą, kuris mums šiuo metu būtų visai nenaudingas. Turime to nepamiršti. Tikiuosi, kad tyrimas bus ir rimtas, ir veiksmingas.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, užduotą pakėlus mėlynąją kortelę, pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

 
  
MPphoto
 

  Catherine Stihler (S&D). – Pone pirmininke, mėginu taikyti naują Darbo tvarkos taisyklę – galimybę užduoti klausimą, pakėlus mėlynąją kortelę.

Su susidomėjimu klausiausi, kai pirmiau kalbėjęs narys minėjo savo šalį, išreiškė jį apnikusias abejones ir kalbėjo apie 0,7 proc. BVP bei Tobino mokestį.

Akivaizdu, kad Tobino mokestis labai skiriasi nuo finansinių sandorių mokesčio, ir čia dažnai atsiranda painiava. Manau, kad esate visiškai teisus, nes mums reikia daugiau aiškumo, tačiau gal galėtumėte nuodugniau panagrinėti klausimą, kodėl nepasiekiamas 0,7 proc. BVP. Ir kaip galėtume pasiekti daugiau aiškumo realiai veikiančio finansinių sandorių mokesčio klausimu?

 
  
MPphoto
 

  Carl Haglund (ALDE). – Pone pirmininke, šis naujas diskutavimo būdas iš tikrųjų įdomus. Jis mums suteikia dialogo galimybę.

Deja, Suomija yra ta šalis, kuri neskiria 0,7 proc. BVP pagalbai vystymuisi, ir tai blogai. Šį klausimą savo šalyje turėtume spręsti politinėmis priemonėmis. Gėda, kad mūsų vyriausybė nesugebėjo to padaryti.

Dėl Tobino mokesčio ir finansinių sandorių mokesčio esate teisi: tikriausiai nėra taip, kaip įsivaizdavo J. Tobin. Vis dar labai skeptiškai vertinu tai, ar tikrai galime turėti pasaulio lygmeniu veikiantį mokestį, į šį procesą įsitraukiant visoms pasaulio šalims, nes tai – vienintelis būdas, kaip šis mokestis galėtų veikti, neperkeliant kapitalo į kitas pasaulio šalis.

Pamatysime, ar tai įmanoma, nes būtent šiuo atžvilgiu Komisija nagrinėja šį klausimą. Bus įdomu.

 
  
MPphoto
 

  Pascal Canfin, Verts/ALE vardu.(FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, valstybės finansų sektoriuje išgyvename krizę ir žinome, kad vienas iš sprendimų – mažinti išlaidas, tačiau geriausias sprendimas – valstybių narių gebėjimas pritraukti daugiau lėšų.

Todėl labai svarbu suvokti, kokį mokestį galima padidinti, kokį mokestį reikia padidinti ir kokie šio mokesčio padidinimo padariniai. Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso nariai mano, kad būtų sunku labai padidinti mokesčius smulkiajam verslui, kuriame sukuriama didžioji dalis darbo vietų. Būtų sunku padidinti mokesčius, kuriuos moka šeimos, – galbūt išskyrus tuos mokesčius, kuriuos moka turtingieji, – nes daugeliu atvejų jie jau pakankamai dideli, ypač Europoje.

Todėl iškyla toks klausimas: kurie mokesčiai turėtų būti padidinti? Jei negalėsime padidinti mokesčių mažosioms ir vidutinėms įmonėms, taip pat PVM, neišvengiamai teks ieškoti kitų galimybių. Manome, kad vis dėlto finansinių sandorių mokestis – mažiausiai skausmingas Europos ekonomikai. Toks mokestis sukeltų mažiausiai neigiamų padarinių Europos ekonomikos pasauliniam konkurencingumui.

Be to, finansinių sandorių išlaidos labai sumažėjo per pastaruosius dešimtį metų, tiek dėl tam tikrų techninių patobulinimų, – jeigu juos galima taip vadinti, – tiek dėl Europoje galiojančio reguliavimo.

Tiesą sakant, šį išlaidų sumažėjimą įsisavino tik finansų sektorius ir bankai. Nebūtų labai neteisinga, jeigu įvedus finansinių sandorių mokestį dalis pelno, kurį bankai sutaupo dėl šių sumažėjusių išlaidų, sugrįžtų toms valdžios institucijoms, kurios padėjo jį sutaupyti.

Kaip paprastai, Parlamentas šį klausimą pavertė labai ideologinėmis diskusijomis, nors iš tikrųjų tai yra ganėtinai techninis klausimas. Anksčiau buvusi sandorių kaina šiuo metu sumažėjusi. Šiandien siūlome ją vėl padidinti, nes taip ne tik privačios įmonės, bet ir valdžios institucijos gautų naudos iš šių techninių patobulinimų.

Be abejo, iškilo klausimas, ar Europos Sąjunga gali savarankiškai žengti tokį žingsnį. Visiems akivaizdu, kad daug geriau tai daryti tarptautiniu lygmeniu. Jeigu kiti – ypač Jungtinės Amerikos Valstijos – nepaseks mūsų pavyzdžiu, iškils toks klausimas: ar Europos Sąjungos pastangos yra įmanomos?

Kai kurie išsakyti teiginiai – pvz., J. Gauzès’o – rodo, kad Europos liaudies partijos frakcija tiki, jog Europa nieko negali padaryti viena pati. Tokia padėtis, be abejo, nebūtų labai palanki ir atsirastų tam tikrų kliūčių. Tačiau ar tai reiškia, kad Europos Sąjunga būtinai turėtų priimti žemiausiojo bendro vardiklio poziciją, taikyti mažiausią galimą reglamentavimą ir būti mažiausiai siekių turinčia veikėja? Neatrodo, kad toks elgesys sustiprintų Europos Sąjungos poziciją pasaulyje.

Be to, įmanoma įsivaizduoti Europos Sąjungą, savarankiškai įgyvendinančią šį sprendimą. Tai gana paprasta, nes mus dominantys kapitalo srautai prasideda Europos Sąjungoje, vėliau gali judėti kitur, tačiau tik tam, kad sugrįžtų į Europos Sąjungą.

Kai šie srautai išeina ir grįžta, turime galimybę reikalauti, kad jie būtų kontroliuojami, ir sužinoti, ar jiems taikomas finansinių sandorių mokestis, ar netaikomas. Jei taikomas – problemų nėra. Jei netaikomas – galime taikyti įėjimo ar išėjimo mokestį. Ekonomikoje tai jau darome daugelį metų, nustatydami bendrą išorės muitų tarifą. Šiuo metu finansų globalizacija įpareigoja elgtis taip pat ir finansinėje ekonomikos srityje, ir tai įmanoma techniniu požiūriu. Tam reikia tik politinės valios.

 
  
MPphoto
 

  Kay Swinburne, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, susirūpinę dėl suirutės pasaulio finansų rinkose akademikai, politikai ir Nobelio premiją laimėję ekonomistai pagrįstai ieško būdų, kaip susigrąžinti pinigus, kurie išleisti gelbstint finansų įstaigas. Įvairių formų finansinių sandorių apmokestinimas – tai tik viena iš daugelio pasiūlytų idėjų, ir neturėtume riboti priemonių, prieinamų ES ir jos valstybėms narėms, tik viena idėja. Turime būti kūrybingi ir žvelgti kuo plačiau, ieškant geriausių būdų finansų krizei įveikti ir mūsų nacionalinėms finansų sistemoms sustiprinti. Prezidento B. Obamos finansų įstaigų apmokestinimo koncepcija gali atskleisti daug pranašumų.

Ir vis dėlto šis pasiūlymas – labai specifinis, ir jame neanalizuojamos visos kitos finansinių sandorių mokesčių ar apmokestinimo formos. Kaip jau minėjo Komisijos narys, TVF atlieka tyrimą apie galimus finansinių sandorių mokesčius, remiantis G20 nurodymais, tačiau panašu, kad šioje rezoliucijoje ieškoma sprendimų dar prieš baigiant minėtą tyrimą.

Neįstengiu suprasti šio mėginimo pritaikyti ES sprendimą visuotinei problemai spręsti logikos. Beprasmiška ir naivu manyti, kad ES įvedus sandorių apmokestinimą, neturint kitų svarbiausių pasaulio partnerių paramos, nepralaimėtume prieš kitas šalis.

Mano būgštavimai dėl šios rezoliucijos dėl finansinių sandorių mokesčių yra dvejopi.

Pirma, negalime pritarti tokiai priemonei, dėl kurios ES įgautų mokesčių didinimo galių. Tai, kad ES valstybės narės išlaiko teisę kontroliuoti savo mokesčių sistemas – svarbiausias jų suverenumo bruožas. Taigi reikėtų išsiaiškinti, ar šis pasiūlymas susijęs su suderintu atskirų valstybių narių mokesčių didinimu, – kurį reikėtų išlaikyti ir taikyti tokiu lygmeniu, – ar tai iš tikrųjų būtų ES mokestis.

Antra, manau, kad mokesčių didinimas stabilizuojant finansų sistemą neturėtų tapti ES biudžeto linijos tąsa. Yra daug iniciatyvų ir išlaidų programų ES ir valstybių narių lygmeniu, kuriose patikrintais metodais mėginama kovoti su pasaulio klimato kaita. Turime plataus užmojo tikslų skirti lėšas besivystančioms šalims. Tačiau negaliu pritarti planams, dėl kurių didėtų mokesčiai, siekiant kitų tikslų.

 
  
MPphoto
 

  Miguel Portas, GUE/NGL frakcijos vardu.(PT) Pone pirmininke, manau, kad šios techninio pobūdžio diskusijos neabejotinai labai svarbios, tačiau jos neturi užgožti to, kad šis pasirinkimas – politinis. Todėl grįsti visus įrodymus techniniu pagrindu, vengiant priimti politinį sprendimą – ne visai teisėta.

Pvz., C. Haglund aiškino, kad įvedę Tobino mokestį vis tiek nebūtume galėję išvengti finansų krizės. Galėčiau jam pritarti, tačiau būtume neabejotinai turėję daug daugiau išteklių įveikti finansų krizės padariniams mūsų valstybėse ir nepalankiausioje padėtyje atsidūrusiems Europos sektoriams.

Taigi šis klausimas yra svarbiausias. Antrasis aspektas susijęs su... todėl Komisijos nario A. Šemetos atsakymas manęs visai neįtikino nei planavimo, nei pagrindiniu klausimu. Ir galiausiai, Komisijos narys A. Šemeta mėgino mums pasakyti, kaip ir J. Gauzès, kad šis mokestis – patraukli ir labai įdomi idėja, tačiau negalime jo taikyti tik Europos lygmeniu. Jis turi būti taikomas pasauliniu lygmeniu.

Išsiaiškinkime. Tai tolygu pasakymui, kad Tobino mokestis niekada nebus įvestas pasauliniu lygmeniu. Taigi nėra reikalo apgaudinėti žmones. Tai, kas pasakyta, reiškia, kad šis mokestis bus pasaulinis arba iš viso nebus įvestas. Vadinasi, tvirtinama, kad šis mokestis neveiks. Aš laikausi visai kitokio požiūrio. Manau, kad Europos Sąjunga turi pakankamai stiprią finansų rinką, kurioje būtų galima įvesti bendrą likutinį mokestį visiems sandoriams, išvengiant kapitalo nutekėjimo.

Taigi, visų pirma savo piliečiams pateiktume labai įtikinantį atsakymą: per šią krizę, bent jau likutiniu principu, finansinis kapitalas, kuris nulėmė krizę, turi atlyginti padarytą žalą, taip pat bent jau likutiniu principu. Be to, padėtume suprasti, kad tuo iš esmės ir ryžtingai ketiname kovoti su badu ir skurdu pasaulyje ir finansuoti socialinio ramsčio kūrimą Europos projekte, ramsčio, kurio mums trūksta ir kurio dar neturime.

Piliečiai šį atsakymą labai gerai suprastų.

 
  
MPphoto
 

  Hans-Peter Martin (NI).(DE) Pone pirmininke, prieš vienuolika metų buvau vienas iš narių, įkūrusių tarppartinę Tobino mokesčio darbo grupę, į kurios posėdžius dažnai buvo žvelgiama su paniekinama šypsena. Prasidedant naujam tūkstantmečiui, tenka nuolat atsigręžti į akivaizdų rinkos racionalumą, konkurencijai kylančias grėsmes ir galimas globalizacijos spragas.

Negerai, kad šiuo metu ir vėl iškeliami šie argumentai. Ką tik išvengėme didelio žlugimo, ir tai ne tik kainavo daugybę pinigų, bet praradome ir daug pasitikėjimo. Jei manote, kad šiuo metu galime sulėtinti tempą, spręsdami tokius klausimus kaip finansinių sandorių mokestis, tai spekuliantai, – kaip juos vadiname, – su kuriais aš asmeniškai gerai sutariu, arba, švelniau tariant, investavimo fondų valdytojai, laikosi visai kitokio požiūrio, nes vykdo savo verslą vis labiau ir intensyviau laikydamiesi šios skiriamosios linijos.

Todėl nesu įsitikinęs, kad finansinių sandorių mokesčiu, priklausančiu nuo finansinių sandorių skaičiaus, pasieksime kažko daugiau nei vien tik šių didžiulių spekuliacinių bangų nuslopinimo. Iš tikrųjų norėčiau, kad Komisijos nariai ir nacionalinės vyriausybės visų pirma įsiklausytų į Žaliųjų frakcijos narių nuomonę, taip pat į U. Bullmanno ir kairiųjų pažiūrų atstovų žodžius. Tai politinis klausimas, o techninius aspektus galima sparčiai išspręsti, nes šioje srityje turime specialistų.

 
  
MPphoto
 

  Gunnar Hökmark (PPE). – Pone pirmininke, gali kilti klausimas, ar finansinių sandorių mokestį įmanoma įvesti administraciniu požiūriu, ar jį įmanoma įvesti politiniu požiūriu, tačiau, mano manymu, esminis klausimas turi būti toks: ar šis mokestis yra tinkamas? Ar ekonominei plėtrai naudingas toks finansinių sandorių mokestis? Nes tai reiškia, kad apmokestinsite investicijas; tarptautiniu požiūriu, apmokestinsite investicijas tose šalyse, kurios ir taip turi mažiau kapitalo.

Jeigu mokestis turės poveikį, ar jis padės tarptautinei prekybai, ar ribos tarptautinę prekybą?

Šiuo klausimu galėčiau pateikti du pavyzdžius, kuriuos galime panagrinėti. Visų pirma, trisdešimt metų vyko didžiulis ekonomikos augimas dėl gerai veikiančių pasaulio finansų rinkų. Vėliau susidūrėme su krizės padariniais, kurie sukėlė paskolų krizę. Manau, kad mums reikia turtingesnių ir geriau veikiančių finansų rinkų, o ne kažko, kas sukeltų paskolų krizę.

Sandorių mokesčiu, kaip ir kiekvienu kitu mokesčiu, siekiama sumažinti apmokestinamo dalyko mastą, ir nesuprantu, kuo gali būti naudingas tarptautinės prekybos masto sumažinimas, nes jau supratome, kokie gali būti jo padariniai. Nesutinku, kad apmokestinti investicijas į neturtingas šalis gali būti naudinga.

Dėl finansinių sandorių apmokestinimo nebus apriboti finansiniai sandoriai. Nebus apribota netgi tai, kas kartais vadinama spekuliaciniu investavimu. Tačiau šis mokestis sumažins didelį normalių investicijų srautą ir apribos prekybą, kurie mums reikalingi.

Komisijos nary, manau, kad turime daug priežasčių būti atsargūs ir turėti abejonių, aptardami šį klausimą.

 
  
MPphoto
 

  Pervenche Berès (S&D).(FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, panašu, kad Komisijos narys yra atsakingas už mokesčius ir kad jo indėlis į šios srities 2020 m. strategiją bus naujo tipo mokesčių pasiūlymas. Pateikti pasiūlymą įvesti naujo tipo mokestį reikia drąsos, ir neturėtumėte atmesti sumanaus ir naudingo darbo, kurį atliko jūsų pirmtakai. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad 2020 m. strategijoje net neužsimenama apie pelno mokesčio suderinimą, galbūt šią temą pamiršote. Patarčiau šiek tiek atsakingiau tai įvertinti.

Vis dėlto, jeigu tokią pačią drąsą rodysite ir dėl finansinių sandorių mokesčio, daug nepasieksime. Europos Sąjungoje ir Komisijoje, kurios narys esate, į G20 pateiktas išvadas žvelgiama kaip į evangeliją. Finansinių sandorių mokestis pabrėžiamas ir G20 išvadose, kurias raginame įgyvendinti. Prašom neargumentuoti, kad turime elgtis taip, kaip elgiasi kiti, nes kai Paulo Volckerio skatinamas prezidentas B. Obama siūlo reformuoti Jungtinių Amerikos Valstijų bankų sistemą, jis atgręžia nugarą G20 pateiktoms išvadoms!

Kodėl turėtume atmesti metodą, kuris tinka Jungtinėms Amerikos Valstijoms? Juo labiau, Komisijos nary, kad pastebėjau, kaip jūsų kolega M. Barnier teigė, jog ši reforma iš esmės puikiai tiktų Amerikoje susiklosčiusiomis sąlygomis, tačiau neturi nieko bendro su Europa, kad Europa turi savo metodus, kaip taikyti finansinių sandorių mokestį. Tai tiesa. Komisijos nary, laukiame iš jūsų drąsos ir pažangių pasiūlymų.

 
  
MPphoto
 

  Louis Michel (ALDE).(FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, kalbant visai atvirai – visi žino, kad labai palaikau Komisiją – jūsų pasiūlymai atrodo labai nedrąsūs. Nė viename iš jų neatskleidžiamas siekis turėti aukštų politinių užmojų srityje, kuri man atrodo labai svarbi.

Norėčiau priminti, kad 2002 m. Monterėjaus konsensuse ir 2008 m. Dohos konferencijoje rekomenduota taikyti naujus ir alternatyvius finansavimo metodus plėtros srityje. Netikiu, kad šiuo finansinių sandorių mokesčiu galėtų būti reguliuojama pasaulio finansų sistema, nes mūsų tikslas kitoks. Tikiu, kad Europos Sąjunga – be abejo, kartu su G20 – turi imtis iniciatyvos įvesti tarptautinių finansinių sandorių mokestį, kurio dydis būtų, kaip jau minėta, nuo 0,01 proc. – kokie dideli pinigai! – iki 0,1 proc. sandorio vertės. Be abejo, laukiamos pajamos skiriasi atsižvelgiant į šiuos du koeficientus. Galime tikėtis surinkti nuo 20 mlrd. iki 200 mlrd. JAV dolerių.

Šis mokestis gali būti ir globalinio, ir bendrojo pobūdžio. Tačiau vienu klausimu visai su jumis nesutinku: netikiu, kad reikia pasiekti susitarimą dėl šio mokesčio įvedimo su kiekviena pasaulio šalimi – tai turėtų spręsti pagrindiniai ekonomikos subjektai. Neturime laukti, kol visas pasaulis pritartų šiam mokesčiui, nes gerai žinome, kad tai sužlugdytų pačią idėją.

Visų pirma mokestį reikia įvesti valstybiniu lygmeniu ir savanoriškai, kas, savo ruožtu, paskatintų pačią idėją. Pagrindiniai ekonomikos subjektai, ypač G20, turėtų imtis koordinavimo veiksmų. Kadangi klausiate, kam jis galėtų būti naudojamas, viena iš alternatyvų būtų pasaulio ar net Europos fondas; Europos plėtros fondas puikiai tam tiktų kaip pagalbos vystymuisi teikimo priemonė. Kita alternatyva – valstybės galėtų jį panaudoti plėtodamos vystymosi politiką.

Turiu rimtų abejonių dar vienu klausimu, ir panašu, kad viskas taip ir klostosi. Tai pasitvirtina, pvz., kai girdime Tarptautinio valiutos fondo generalinį direktorių atmetant Tobino mokesčio filosofiją ar finansinių sandorių mokestį kaip priemonę, kuria užbėgama už akių ar saugoma nuo finansinio pasaulio rizikos – tai vadinu finansiniu sukčiavimu. Tačiau kalbame visai ne apie tai! Nenoriu, kad šio mokesčio tikslas būtų saugoti nuo finansinio pasaulio rizikos, šis klausimas turi būti sprendžiamas kitaip. Tai neteisėtas pasisavinimas, kuriam negaliu pritarti.

Norėčiau priminti, kad visa per pastaruosius keletą metų pasiekta pažanga kai kuriose besivystančiose šalyse – net ir tose, kurioms sekasi geriausiai – tikriausiai bus sunaikinta, ir bus užkirstas kelias pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Taigi esu aistringas finansinių sandorių mokesčio rėmėjas.

 
  
MPphoto
 

  Vicky Ford (ECR). – Pone pirmininke, yra daug priežasčių reikalauti, kad finansų įstaigos labiau prisidėtų prie mokestinių pajamų reguliavimo po finansų krizės, todėl gėda, kad šioje rezoliucijoje atsižvelgiama tik į finansinių sandorių apmokestinimą, o ne, į pvz., apmokestinimą, kurį palaiko B. Obama.

Finansinių sandorių mokesčio klausimu man nerimą kelia trys dalykai.

Pirma, šio mokesčio poveikis finansinių paslaugų galutiniams vartotojams. JK jau daugelį metų taikomas žyminis mokestis daro neproporcingą įtaką smulkesniems investuotojams ir kapitalo siekiančioms įmonėms.

Antra, šio mokesčio poveikis tuo atveju, kai mokestis bus įvestas tik Europos Sąjungoje. Žinome, kad finansų rinkos yra pasaulinės ir labai nestabilios. Kyla didelė rizika, kad tiesiog išstumsime sandorius iš ES, o tai būtų visai nenaudinga.

Trečias nerimą keliantis dalykas – tai moralinis pavojus, jeigu pinigai būtų skiriami gelbėjimo fondui. Nemanau, kad kiekvieną žlungančią finansų įstaigą turėtų automatiškai gelbėti mokesčių mokėtojai savo pinigais. Turėtume leisti bankui bankrutuoti, kartu apsaugant jo klientus. Ekspertai įspėjo tiek Ekonomikos ir pinigų politikos komitetą, tiek Specialųjį finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komitetą, kad tokie kuriami fondai skatintų nepagrįstai prisiimti riziką. Nenorime rizikuoti, prisiimdami dar didesnę riziką, todėl šis klausimas turėtų būti nuodugniai išnagrinėtas.

 
  
MPphoto
 

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL).(EL) Pone pirmininke, pastarojo meto finansų krizė neabejotinai parodė, kad finansų rinkų liberalizavimas ir beatodairiškas siekimas sukurti laisvą rinką leido pavojingai išsiplėsti finansų sistemai, palyginti su realiąja ekonomika, ir ilgus metus uždirbti didelį pelną, be jokios atskaitomybės ir reguliavimo, kas neabejotinai ir sukėlė krizę.

Taigi įvestas finansinių sandorių mokestis galėtų apriboti finansų sistemų dydį ir tam tikras spekuliacines finansines galimybes paversti nepelningomis. Bet ši priemonė bus bevertė, jeigu jos nepapildysime integruotu finansų sistemų reguliavimo planu, ribodami bankų naudojamą piktnaudžiavimo politiką, rizikos draudimo fondų ir kreditų reitingo agentūrų spekuliacijas, kurios vis didėja ir kelia ekonominių problemų daugelyje šalių.

Vis dėlto manau, kad tokia priemonė neturėtų būti vertinama kaip laikina. Bankai turi sumokėti už didžiulius paramos paketus, kurių sulaukė iš Europos vyriausybių, paketus, dėl kurių neabejotinai padidėjo tų šalių finansinis deficitas. Dabar šios šalys priverstos skolintis iš tų pačių bankų ir mokėti jiems dvigubai.

Turime būti atviri. Bankai turi grąžinti skolą vyriausybėms. Būtent todėl, jau neminint visų kitų priežasčių, turime įvesti finansinių sandorių mokestį, visų pirma, kad apribotume finansinio sektoriaus dydį, ir antra, kad sukauptume lėšų naujoms socialinės ir vystymosi politikos kryptims.

 
  
MPphoto
 

  Markus Ferber (PPE).(DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, apie ką čia diskutuojame? Klausimas ganėtinai paprastas: kaip finansų rinkos galėtų padėti sumažinti išlaidas, kurias patyrė valstybės, bendruomenės ir ekonomika dėl jų kaltės? Tai esminis klausimas, į kurį privalome atsakyti.

Manau, kad dirbdami kartu parengėme labai darnų dokumento tekstą. Taip pat esu labai dėkingas Komisijos nariui už jo formuluotę. Kita vertus, negalime elgtis taip, tarsi Europa būtų Palaimintųjų sala, kurioje galime elgtis, kaip norime, nesulaukdami jokios finansų rinkų reakcijos. Veiksmai turi būti derinami tarptautiniu lygmeniu. Taip pat privalome užtikrinti, kad šis sektorius tinkamai prisidėtų prie krizės įveikos.

Todėl norėčiau įspėti, kad privalome liautis kiekvieną savaitę teikę naujus planus, kuriais galima išspręsti visas pasaulio problemas. Prieš porą mėnesių svarstėme papildomą lėktuvų bilietų apmokestinimą, kuriuo vylėmės išspręsti visas mūsų problemas, šiuo metu svarstome finansinių sandorių mokestį, o kitą mėnesį kas nors pasiūlys naują sprendimą. To jau per daug. Tai finansinių rinkų įtraukimo į tarptautiniu lygmeniu koordinuojamą procesą klausimas. Jei Komisija galėtų surasti pagrįstą sprendimą ir įtraukti jį į tarptautines derybas, tai jau būtų žingsnis teisinga linkme.

Taip pat turėtume būti sąžiningi patys sau. Tie, kurie mano, kad tokiomis priemonėmis galėsime sustabdyti spekuliacijas, akivaizdžiai save apgaudinėja. Norime, kad spekuliantai įneštų savo indėlį į riziką ir šios rizikos įveiką. Tai teisingas požiūris. Komisijos nary, taip elgdamasis sulauksite visiškos mano paramos.

 
  
MPphoto
 

  Catherine Stihler (S&D). – Pone pirmininke, šiuo metu JK vyksta kampanija, pavadinta Robino Hudo vardu, kurioje dalyvauja NVO, bažnyčios ir pilietinė visuomenė, o jai vadovauja aktorius Bill Nighy. Komisijos nary, jei dar neapsilankėte jų interneto svetainėje, labai rekomenduoju apsilankyti vykstant šioms diskusijoms. Kampanijos pagrindas – 0,05 proc. finansinių sandorių mokestis, kuris, jų nuomone, regione padėtų surinkti 37 mlrd. svarų.

Finansinių sandorių mokestis nėra skirtas asmenims, kurie iš bankomato išsiima pinigų: jis taikomas neviešiesiems sandoriams, ir juo siekiama, kad tie, kurie prisidėjo prie finansų krizės, dabar ką nors grąžintų. Objektyviai vertinant, prieš tris savaites klausiausi ekonomisto Johno Kay’aus, kuris viešėjo Škotijoje; jeigu Škotija būtų nepriklausoma šalis ir bankai bankrutuotų, kiekvienas Škotijos vyras, moteris ir vaikas privalėtų atlyginti 750 000 svarų sterlingų. Negalime leisti, kad tai atsitiktų ateityje. Laimei, kol kas taip nenutiko, nes Škotija – Jungtinės Karalystės dalis, tačiau, žvelgdami į ateitį, turime rimtai apsvarstyti finansinių sandorių mokestį ir kaip galėtume jį taikyti.

Robino Hudo kampanija – iš tikrųjų įdomi, ir manau, kad ji turėtų būti vykdoma santykiu 80:20; 80 proc. reikėtų skirti visuomeninėms paslaugoms, o 20 proc. – fondui, kuris užtikrintų, kad bankų krizė daugiau nepasikartos.

Dėkoju jums, Komisijos nary, laukiu jūsų pasiūlymo. Galbūt galėtumėte nustatyti terminą, kada galėtume tikėtis išgirsti jūsų nuomonę. Suprantu, kad ES 2020 m. strategija bus svarstoma balandžio mėn., tačiau būtų puiku sužinoti, kokį terminą esate numatęs.

 
  
MPphoto
 

  Patrick Le Hyaric (GUE/NGL) . – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, dabartinės krizės sąlygomis turime tik dvi pasirinkimo galimybes. Pirmoji – priversti žmones mokėti už krizę, ką šiuo metu ir darome: griežtais taupymo planais, bedarbių programomis ir mokesčių didinimu, kaip pastaruoju metu Graikijoje padidintas PVM. Kita galimybė – spekuliacinio kapitalo judėjimo ir finansinių sandorių apmokestinimas. Tai padėtų surinkti dideles lėšas Europos ekonomikai, ir manau, kad taptų ginklu kovojant su dabartine finansų krize. Taip pat būtų naudinga panaikinti vadinamąjį mokesčių rojų.

Šis pasiūlymas – visai ne revoliucinis, nes numatytas G20 pasiektuose susitarimuose. Dėl kai kurių minėtų principų čia jau diskutuota ir balsuota, tačiau svarbu nuveikti daugiau negu rengti tikslo neturinčias deklaracijas. Turime nedelsdami nutraukti šias pavojingas spekuliacijas. Tiesą sakant, kai kurie ekonomistai įsitikinę, kad finansinius sandorius apmokestinus nedideliu 0,5 proc. mokesčiu, Europos Sąjunga įstengtų surinkti sumą, prilygstančią 500 mlrd. EUR. Tai būtų pinigai, kuriuos galėtume panaudoti atkurti ekonomikai, įgyvendinant darbo, mokymų, tyrimų, atlyginimų ir naujas aplinką tausojančias pramonės ir žemės ūkio politikos sritis.

Todėl turime imtis veiksmų. Turime būti drąsūs, balsuodami už tokio mokesčio idėją, ir jį įgyvendinti.

 
  
MPphoto
 

  Othmar Karas (PPE).(DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, Austrijos parlamente ir Austrijos federalinėje vyriausybėje, taip pat ir mano partijoje – Austrijos liaudies partijoje – išreikšta politinė valia pradėti finansinių sandorių mokesčio kampaniją. Finansų ir ekonomikos krizė turi visuotinį poveikį, kaip ir priežastys, kurių negalime priskirti vienam žemynui.

Mums reikia ne tik valdymo mechanizmų pasaulio mastu; mums reikia ir priežiūros mechanizmų pasaulio mastu, reglamentavimo gairių mechanizmų pasaulio mastu, taip pat finansavimo šaltinių. Vis dėlto nepakanka spręsti vien tik finansavimo šaltinių klausimą. Valdymo poveikis taip pat labai svarbus.

Visų pirma mums reikalingas bendras sutarimas Europoje, europinis projektas, nes tik taip galėsime sėkmingai veikti pasaulio lygmeniu. Komisijai pateikti klausimai ir ši rezoliucija, kurią, tikiuosi, Parlamentas trečiadienį patvirtins didele balsų persvara – tai bendros politinės valios išraiška, kuria siekiama plėtoti ir įgyvendinti finansinių sandorių apmokestinimo modelį, pageidautina pasaulio lygmeniu. Tikiuosi, Komisija pateiks labai konkretų pasiūlymą, kuris prisidės prie šio Europos solidarumo, taip pat tikiuosi, kad Komisija šį pasiūlymą pateiks kuo greičiau, kaip ir atsakymus į mūsų klausimus.

Kokį poveikį turės šis finansinių sandorių mokestis realiajai ekonomikai ir Europos Sąjungos ekonominiam ir finansiniam konkurencingumui? Ką reikia apmokestinti, kokiu procentiniu dydžiu, kas rinks šį mokestį ir kam bus skiriami pinigai? Ar lėšos turėtų būti paskirstomos numatytiems tikslams? Manyčiau, taip, tačiau kokiems? Turime atsakyti į šiuos klausimus. Per šiandienines diskusijas ir trečiadienį vyksiantį balsavimą turime nustatyti kryptį. Todėl raginame pateikti skubų atsakymą.

 
  
MPphoto
 

  Magdalena Alvarez (S&D).(ES) Pone pirmininke, Komisijos nary, krizė parodė, kad Europos Sąjungoje trūksta reikiamų priemonių, kuriomis galėtume įveikti krizę ir nustatyti tinkamas ekonomikos atgaivinimo gaires.

Todėl turime parengti bendrą atsaką. Jis turėtų ne tik apimti valstybių narių strateginių planų derinimą, bet ir suteikti Europos Sąjungai tinkamų priemonių, leidžiančių jai imtis reikšmingų veiksmų, pvz., neatidėliotino atsako pasaulio lygmeniu.

Pirmasis tikslas turėtų būti suteikti ES platesnio masto ir veiksmingesnį ekonomikos valdymą, o šiuo atveju reikia ir didesnės finansinės autonomijos. Tokiomis aplinkybėmis finansinių sandorių mokestis, kuriuo siekiama trejopų tikslų, būtų labai naudingas. Galiausiai, turime suteikti ES galią plėtoti savo politikos sritis, didinti ekonominį stabilumą ribojant spekuliacines operacijas, taip pat turime teikti reikalingą informaciją, kad būtų galima prižiūrėti padėtį finansų rinkose ir jų evoliuciją. Be to, kuriant šią fiskalinę priemonę, turi būti imtasi atsargumo priemonių siekiant užtikrinti, kad finansinis sektorius prisidėtų prie žalos visai ekonomikai ištaisymo ir padengtų bankų sistemos stabilizavimo išlaidas.

Komisijos nary, ar galite pateikti mums tokį planą?

 
  
MPphoto
 

  Diogo Feio (PPE).(PT) Pone pirmininke, Europos Parlamentas visiškai teisus, užduodamas klausimus svarstoma tema ir nepateikdamas galutinės pozicijos dėl naujojo finansinių sandorių mokesčio.

Yra keletas priežasčių taip elgtis. Turite įsiklausyti, ką teigia neklystantys šio mokesčio rėmėjai. Jie teigia, kad tai – politinė problema, o techniniai sprendimai neturi didelės reikšmės.

Visų pirma, jie ragina įvesti šį mokestį, o tada spręsti, kaip reikėtų jį įgyvendinti. Tai klaida. Negalime išspręsti finansų krizės sukeltų problemų vien tik pasitelkdami ideologiją.

Antra, jie teigia, kad tai bus mokestis, kuris padės labiausiai nepasiturintiems, kaip Robino Hudo mokestis, nes turtingiausieji pagerins jų padėtį, skatindami ekonomikos augimą.

Klausimas, ar mokestį reikia įvesti Europos, ar pasaulio, lygmeniu, nėra labai svarbus. Be to, vengiama atsakyti į šį klausimą. Kas nutiks, jeigu šį mokestį taikysime tik Europoje?

Reikia atsižvelgti į keletą veiksnių. Per krizę įvestas naujas mokestis vargu ar išspręstų kokią nors problemą. Naujas mokestis neišspręstų valstybės finansų problemos. Naujas mokestis negali būti baudžiamuoju mokesčiu, kuriuo siekiama nubausti kaltuosius, nes jie sukėlė krizę.

Galutiniai vartotojai nukentės nuo naujai įvesto mokesčio. Asmenys, norintys gauti paskolas, taip pat nukentės nuo naujojo mokesčio.

Antra, reikia aptarti tam tikras technines problemas. Problemas, kurios atrodo nesvarbios. Ar sukurta bendra Europos administracinė sistema, kuri padėtų įgyvendinti šį mokestį? Ar gali kas nors atsakyti, kiek mums kainuos įvesti tokį mokestį? Ar gali kas nors atsakyti, kokį poveikį šis mokestis turės likvidumui ir paskoloms? Kaip pasaulio mastu veikiantis mokestis bus taikomas, atsižvelgiant į laiko juostų skirtumus ir sekundę trunkančius sandorius? Kaip galima kontroliuoti šiuos procesus?

Vis dar turime atsakyti į šiuos klausimus. Manau, kad turime pasimokyti iš šios krizės ir priimti reikiamą poziciją. Abejoju, ar naujasis mokestis būtų teisingas pasirinkimas.

 
  
  

PIRMININKAVO: S. LAMBRINIDIS
Pirmininko pavaduotojas

 
  
MPphoto
 

  Anni Podimata (S&D).(EL) Pone pirmininke, Komisijos nary, diskusijos dėl tarptautinių finansinių sandorių mokesčio įvedimo galbūt ir nėra naujos, bet tai labai svarbi šiandienos tema, nes pagrindinė krizės pamoka pasaulio ekonomikai, ypač euro zonai, pastaruoju metu sistemingai puolamai spekuliantų, yra ta, kad pirmesnė finansų rinkų neatskaitomybė ir esminio finansinio reglamentavimo ir valdymo stoka turėjo staigų ir akivaizdų atgarsį visai ekonomikai, paveikė valstybių ekonomikos gyvybingumą ir socialinį stabilumą.

Todėl apmokestinti tarptautinius sandorius labai svarbu, nes tai vienas esminių ilgai laukto finansinės kontrolės mechanizmų restruktūrizavimo bruožų. Be abejo, įvesti dar vieną europinį mokestį, kuris turėtų abejotiną poveikį Europos konkurencingumui, nėra gera išeitis; turime parengti plataus užmojo Europos pasiūlymą ir pateikti jį Didžiajam dvidešimtukui (G20).

 
  
MPphoto
 

  Sirpa Pietikäinen (PPE). – Pone pirmininke, finansų rinkos yra pasaulinės, finansų bendrovės taip pat pasaulinės, tiesą sakant, šiuo metu finansų sektorius – didžiausias pasaulio sektorius. Kadangi mūsų poreikiai taip pat pasauliniai, – pvz., plėtros darbotvarkė, Tūkstantmečio vystymosi tikslai ar kova su klimato kaita, – man atrodo natūralu, kad finansinių sandorių apmokestinimas turėtų tapti pirmuoju pasaulinio apmokestinimo bandymu.

Kaip žinome, politika nėra pasaulinė, kaip, savaime suprantama, ir Europos Sąjunga. Kažkas turi imtis iniciatyvos sprendžiant šį klausimą, ir visai suprantama, kad šios iniciatyvos turėtų imtis Europos Sąjunga. Paprastai tas, kuris imasi iniciatyvos – kuria mechanizmus, modelius, turi intelektualinę nuosavybę – turi įtaką ir pirmavimo pranašumų.

Nors turėtume šiek tiek naudos, pažabodami labiausiai spekuliacinius sandorius, manau, kad didžiausia nauda yra susijusi su įžengimu į naują apmokestinimo sritį; turėsime pasaulinį mechanizmą ir surinksime lėšų – ne tiek mūsų finansų sektoriui, kiek mūsų europiniams ir pasauliniams plėtros ir aplinko apsaugos poreikiams tenkinti.

Iš tikrųjų, siekdama aktyviai spręsti šį klausimą, Europos Sąjunga turėtų aiškiai mąstyti, laikytis vieningos pozicijos, ir būtent todėl norėčiau, kad Komisija kuo greičiau pateiktų pasiūlymą, kaip įvesti FSM.

 
  
MPphoto
 

  Edward Scicluna (S&D). – Pone pirmininke, praėjo ne mažiau kaip keturiasdešimt metų nuo to laiko, kai būdami studentais diskutavome dėl naujos tarptautinės ekonomikos tvarkos ir TVF buvo pateiktas pasiūlymas panaudoti specialiųjų skolinimosi teisių (SST) paskolas ir tam tikru mokesčiu apmokestinti vyriausybes, o šio mokesčio lėšas skirti pagalbai neturtingoms šalims. Kaip žinome, tai nebuvo įgyvendinta.

Po daugelio metų reali padėtis pasikeitė: globalizacija kartu su technologiniais laimėjimais ir tvirtesne politine valia tam tikrus planus pavertė labiau įgyvendinamais. Padaugėjo pasaulinės politikos tikslų. Be skurdo, kuris vis dar egzistuoja, esame susirūpinę ir pasaulinėmis aplinkos apsaugos problemomis, pvz., klimato kaita, o šiuo metu dar iš esmės kalbame ir apie pasaulinę draudimo įmoką, kuri kaip kompensacija būtų naudojama finansinių katastrofų sukeltų socialinių ir ekonominių nelaimių aukoms, siekiant atlyginti joms patirtą žalą.

Susidūrę su daugybiniais tikslais, turime būti atsargūs. Siūlau griežtai laikytis išmintingos taisyklės, t. y. kiekvienam tikslui turime sukurti atskirą priemonę. Leiskime Komisijai būti drąsiai, tačiau privalome užtikrinti, kad finansinių sandorių mokestis bus gerai apibrėžtas ir įgyvendinamas. Nesistenkime imtis visko iš karto ir visiems.

 
  
MPphoto
 

  Elena Băsescu (PPE).(RO) Esu įsitikinusi, kad įvestas finansinių sandorių mokestis neduos jokios naudos. Jis nepadės mums išbristi iš finansų krizės, taip pat nepadės apsisaugoti nuo naujos krizės ar prisidėti prie finansų rinkų stabilumo. Šis mokestis tik padidins kapitalo ir paskolų išlaidas ir sustabdys investavimą.

Prieš įvesdama naująjį mokestį, Europos Komisija privalo labai atidžiai išanalizuoti visus argumentus „už“ ir „prieš“. Jei bus priimtas sprendimas apmokestinti finansinius sandorius, tai gali padaryti įtakos Europos ekonomikos konkurencingumui pasauliniu lygmeniu. Taip pat turime vengti dvigubo apmokestinimo ir nekurti kliūčių laisvam kapitalo judėjimui.

Tokio mokesčio išlaidos neturi būti užkrautos eiliniams piliečiams. Tikslinga apsvarstyti galimybę įvestį tokį mokestį tose šalyse, kuriose kaupiamas spekuliacinis kapitalas, kuriantis trumpalaikes išorės skolas. Toks mokestis galėtų sukliudyti spekuliacinio kapitalo kaupimuisi.

2009 m. Švedijoje įvestas kasmetinis stabilumo mokestis bankams ir kreditinėms įstaigoms, kuris lygus 0,036 proc. nuo visų įsipareigojimų. Tačiau Rumunijoje toks mokestis nėra patvirtintas. Derybose tarp Rumunijos Vyriausybės, TVF ir Europos Komisijos susitarta dėl teisinių priemonių, kad Rumunijos nacionalinis bankas, taikydamas specialią administracinę procedūrą, galėtų greitai ir veiksmingai įsikišti kreditinei įstaigai susidūrus su sunkumais.

Todėl norėčiau Europos Komisijos pasiteirauti, kokie mechanizmai ar formulė taikomi, apsaugant šalis nuo spekuliacinio kapitalo kaupimosi, ir ar Komisija svarstys kitas priemones, skirtas finansų sistemai reguliuoti ir prižiūrėti.

Ačiū.

 
  
MPphoto
 

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, per diskusijas šiuo klausimu prisiminiau du lotyniškus žodžius: festina lente, arba skubėk lėtai, nes ši tema – ganėtinai prieštaringa, kaip ir patys mokesčiai. Suprantu, kad labai patrauklu kalbėti apie finansinių institucijų apmokestinimą, siekiant, kad jos labiau atsižvelgtų į galimą riziką ir galbūt atlygintų už padarytas nuodėmes, tačiau finansiniai sandoriai savo mastu yra pasauliniai, ne vien europietiški, taigi, kaip minėjo K. Swinburne, turime įvertinti visas pasirinkimo galimybes.

Panagrinėkime, kuria kryptimi juda TVF ir G20, ir galbūt pajudėkime patys, tačiau, be abejonės, viską reikia atidžiai apsvarstyti. Todėl ir sakau: festina lente, skubėkime lėtai, gerai apsvarstydami, pasitardami, o tada imkimės veiksmų, su Robino Hudo pagalba ar be jos.

 
  
MPphoto
 

  Kriton Arsenis (S&D).(EL) Pone pirmininke, Komisijos nary, nors išsivysčiusios šalys ir atsakingos už 80 proc. išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, besivystančios šalys šiandien moka už blogiausius jų sukeltus padarinius. Šie itin drastiški rezultatai smogia skurdžiausioms šalims, kurios niekuo neprisidėjo prie šiltnamio efekto.

Šiuo metu yra dvidešimt milijonų pabėgėlių, kurie jais tapo dėl aplinkos pokyčių. Jeigu nedelsiant nieko nesiimsime, 2050 m. šių pabėgėlių jau bus penki šimtai milijonų. Šioms šalims turime didelių su klimatu susijusių įsipareigojimų, kurie prilygsta 100 mlrd. EUR per metus. Europos Sąjungos dalis – 35 mlrd. EUR.

Labai svarbu nedelsiant įvesti finansinių sandorių mokestį, nes tada galėsime finansuoti su klimatu susijusius savo įsipareigojimus. Kartu šis mokestis leistų mums sumokėti su klimatu susijusias skolas ateinančioms kartoms ir padėtų pasiekti energetikos nepriklausomybę nuo anglies.

 
  
MPphoto
 

  Enrique Guerrero Salom (S&D).(ES) Pone pirmininke, Komisijos nary, pasiūlymas, kuris prieš du dešimtmečius nesulaukė pritarimo, šiandien dėl finansų ir ekonomikos krizės vėl tapo diskusijų ir derybų objektu. Šiam pasiūlymui jau pritaria ne tik akademikai ir mažumos arba opozicinės frakcijos. Šiuo metu G20, Tarptautinis valiutos fondas ir kai kurių labiausiai išsivysčiusių šalių lyderiai jau patys siūlo įvesti šį mokestį. Turime pasinaudoti šia galimybe, nes atėjo tinkamas metas.

Kaip Vystymosi komiteto narys pritariu požiūriui, kad įvedus tokį mokestį, dalis surinktų lėšų turėtų būti skiriama vystymuisi finansuoti. Jei surinktos lėšos bus naudojamos vien tik indėlių draudimui finansuoti ar kitiems išimtinai ekonominiams tikslams, tokiu atveju finansų sektoriuje negalėsime sąžiningai prisidėti prie visuotinio teisingumo. Todėl dalis šių lėšų ir turėtų būti skiriama vystymuisi finansuoti.

 
  
MPphoto
 

  Algirdas Šemeta, Komisijos narys. – Pone pirmininke, labai malonu, kad skyrėte savo laiko šioms svarbioms diskusijoms. Finansinių sandorių mokesčio idėja kol kas sulaukia labai daug dėmesio. Kaip ir minėjau, Komisija šiuo metu nagrinėja naują finansavimo būdą pasaulio lygmeniu ir itin daug dėmesio skiria toliau išvardytiems klausimams.

Pirma, konkurencingumo aspekto analizei. Kadangi finansiniai sandoriai yra tokie mobilūs, o finansinės rinkos labai konkurencingos, atsiranda labai didelė rizika, kad veikla bus perkelta į kitas rinkas. Tai reiškia, kad reikia vieningo požiūrio ir bent jau gero bendradarbiavimo tarptautiniu lygmeniu.

Antras klausimas – bendras įvairių iniciatyvų, kuriomis neturime sukurti kliūčių finansų sektoriui remti ekonomikos atgaivinimą, poveikis.

Trečia, turime teisingai atlikti analizę. Komisija netrukus paskelbs įvairių pasirinkimo galimybių analizę. Turiu pasakyti, kad tai nėra lengva. Mes atliekame analizę ir analizuojame įvairias priemones. Šios priemonės susijusio ne su finansinių sandorių mokesčiu, bet ir su galimu bankų turto, bankų finansinių svertų apmokestinimu ir pan. Kad padarytume teisingas išvadas dėl geriausio pasirinkimo varianto, turime atlikti labai kruopščią analizę.

Komisija palygins savo išvadas su tarptautinių partnerių pateiktomis išvadomis. Remiantis šiais duomenimis, bus nustatyta daugiau perspektyvių priemonių, kurias Komisija vėliau dar detaliau išnagrinės.

Taip pat noriu pasakyti, kad ES 2020 m. strategijoje daug kartų minimos sąvokos „mokestis“ ir „apmokestinimas“, kurių nebuvo pirmesniuose strateginiuose dokumentuose. Manau, kad Komisija skiria daug dėmesio apmokestinimo srities vystymo klausimams.

Apibendrindamas norėčiau pabrėžti, kad Komisija remia ir palaiko išsamią analizę pasauliniu mastu apie galimą skirtingų pažangių finansinių priemonių, pvz., finansinių sandorių mokesčio, naudą ir žalą. Norėčiau padėkoti Parlamentui už susidomėjimą ir dalyvavimą svarstant šį klausimą.

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkas. Gavau pasiūlymą dėl rezoliucijos(1), kuris pateiktas Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto vardu remiantis Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalimi baigiantis diskusijoms.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2010 m. kovo 10 d., trečiadienį, 12.00 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

 
  
MPphoto
 
 

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Jau seniai pritariu finansinių sandorių mokesčiui (FSM) arba, kaip jį vadina šalininkai JAV, finansinių spekuliacijų mokesčiui. James Tobin buvo vienas iš pirmųjų, pasiūliusių šią idėją kaip pasaulinių finansų rinkų stabilizavimo priemonę, siekiant surinkti pinigų vystymuisi finansuoti. Galingi finansiniai spekuliantai atmetė šią idėją, kaip ir galingų šalių vyriausybės, pavadindamos ją neįgyvendinama. Ištikus krizei TVF nagrinėja jos galimumą, ir turime reikalauti, kad dėl lobistų poveikio ekspertų parengta ataskaita netaptų nuvilianti ar nenaudinga. Šiuo metu turime priemonių, pvz., SWIFT sistemą Europoje, kuri sukuria galimybes įvesti tokį mokestį. Tačiau ir toliau pateikiami senieji melagingi argumentai, prieštaraujantys atliktų tyrimų rezultatams; „tai gali būti apeinama, tai būtų našta vartotojams“. Finansų krizė, kurią sukėlė nesąžiningi finansiniai spekuliantai, kurie ir toliau kraunasi turtus ir kurių veikla parklupdė pasaulio ekonomiką, turi būti suvaldyta. Vis didėjantis pritarimas FSM, kaip visuomeninės nuomonės išraiška, turi skatinti vyriausybes imtis veiksmų, o ne nusileisti žmonėms, kurių godumas niekada nebus patenkintas.

 
  

(1)Žr. protokolą.

Atnaujinta: 2010 m. birželio 4 d.Teisinis pranešimas