Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2010/2592(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumentų priėmimo eiga :

Pateikti tekstai :

B7-0175/2010

Debatai :

PV 10/03/2010 - 12
CRE 10/03/2010 - 12

Balsavimas :

PV 11/03/2010 - 8.1

Priimti tekstai :

P7_TA(2010)0063

Diskusijos
Trečiadienis, 2010 m. kovo 10 d. - Strasbūras Tekstas OL

12. Kuba (diskusijos)
Kalbų vaizdo įrašas
PV
MPphoto
 

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl Kubos.

 
  
MPphoto
 

  Diego López Garrido, einantis Tarybos Pirmininko pareigas (ES) Ponia pirmininke, Orlando Zapatos mirtis – itin neigiamas reiškinys, kuris niekad neturėjo įvykti, ir nenorime, kad jis kada nors pasikartotų nei Kuboje, nei kurioje kitoje šalyje.

Europos Sąjunga ir jos institucijos turi įsipareigoti pasmerkti įvykius, kai pažeidžiamos žmogaus teisės, ir stengtis užtikrinti, kad jokie panašūs reiškiniai daugiau nepasikartotų. Tai turėtų būti Europos Sąjungos įsipareigojimas.

Žmogaus teisės – esminis Europos Sąjungos tapatybės simbolis, nes tikime laivės, tolerancijos ir pliuralizmo vertybėmis. Todėl jos – mūsų individualybė, tikriausia mūsų individualybė. Kai pažeidžiamos šios universalios teisės, Europos Sąjunga tai viešai pasmerkia, ir taip padarėme Kubos atveju. Taip padarėme, kai išreiškėme savo pesimizmą ir rūpestį dėl to, kad Kuboje žmogaus teisių srityje trūksta pažangos, taip padarėme, kai pareikalavome išlaisvinti sąžinės kalinius iš Kubos kalėjimų. Šiuo metu esama apie 200 sąžinės kalinių, kai kurie jų dėl savo sveikatos būklės atsidūrė labai sudėtingoje padėtyje, o vienas iš jų – Guillermo Fariñas, jo padėtis itin rimta ir jis pradėjo bado streiką.

Taip pat pasmerkėme žmogaus teisių pažeidimus pasakę, kad reikia apsaugoti žmogaus teisių gynėjus Kuboje ir pareikalauti Kubos Vyriausybės, kurios jurisdikcijai priklauso daug kalinių, pasiaiškinti dėl Orlando Zapatos mirties.

Vis dėlto Europos Sąjungos politika Kubos atžvilgiu aprėpia daugiau klausimų. Europos Sąjungos politikos Kubos atžvilgiu struktūrą sudaro tam tikri elementai, ir norėčiau kai kuriuos jų pabrėžti.

Pirma, politinis dialogas. Politinis dialogas su Kubos įstaigomis, valdžios institucijomis ir visa pilietine visuomene, į kurį natūraliai įtraukta ir žmogaus teisių tema. Antra – vystomasis bendradarbiavimas su Kuba, kuris reiškia ne daugiau ir ne mažiau, o solidarizavimąsi su Kubos žmonėmis. Jis taip pat apima praktikos kultūros ir demokratijos srityse Kuboje pažangos skatinimą.

Tai – pagrindinės sudedamosios dalys politikos, iš esmės orientuotos į vieną objektą – Kubos žmones, jų gerovę, pažangą, gyvenimo sąlygas ir pagarbą žmogaus teisėms.

 
  
MPphoto
 

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, Komisija labai apgailestauja dėl Orlando Zapatos mirties ir jos aplinkybių. Taip pat norėčiau išreikšti didelį rūpestį dėl kitų politinių kalinių padėties Kuboje. Visi, esantys šioje salėje, patiriame tokį patį pykčio ir nusivylimo jausmą dėl O. Zapatos mirties ir turėtume daryti viską, ką galime, kad užtikrintume, jog tokie įvykiai nei Kuboje, nei jokioje kitoje šalyje daugiau nepasikartotų.

Europos Sąjungos pagrindas – demokratijos, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių vertybės, kurias siekiame saugoti ir puoselėti po to, kai dar labai neseniai savo žemyne patys patyrėme pagrindinių žmogaus teisių pažeidimų. Žmogaus teisės universalios ir neturi sienų. Šis principas – neatsiejama mūsų dialogo su visais partneriais Europoje ir už jos ribų dalis.

Kaip pabrėžiama 1996 m. patvirtintoje bendrojoje pozicijoje, ne prievartos ir sankcijų politika, o konstruktyvus bendradarbiavimas yra mūsų politikos Kubos atžvilgiu pagrindas. Tai – logiškas pagrindimas, kuriuo vadovaudamasi Komisija 2008 m. birželio mėn. nusprendė panaikinti 2003 m. nustatytas diplomatines priemones kaip būdą sudaryti palankesnes sąlygas politinio dialogo procesui plėtoti ir suteikti galimybę visapusiškai naudotis 1996 m. patvirtintoje bendrojoje pozicijoje nustatytomis priemonėmis. Tai kartu logiškas pagrindimas, kuriuo remdamosi daug valstybių narių per pastaruosius keletą mėnesių atnaujino vystomąjį bendradarbiavimą su Kuba ir kuriame atsispindi įvairiausių Europos Parlamente atstovaujamų partijų pozicija ir bendras požiūris į tai, koks svarbus vaidmuo tenka vystomajam bendradarbiavimui Kuboje.

Esant tokioms aplinkybėms Kuboje, neveiklumas būtų pats blogiausias pasirinkimas, turint mintyje Europos Sąjungos, kaip pasaulinės veikėjos, patikimumą. Ant kortos pastatytas ne tik patikimumas, bet ir mūsų gebėjimas apskritai būti Kuboje. Taigi, tvirtai tikiu, kad reikia tęsti ir plėtoti dabartinį politinį dialogą ir toliau bendradarbiauti su Kuba, pasinaudojant tuo kaip priemone jos žmonių gyvenimui gerinti.

Europos Sąjunga niekada nenutraukė bendradarbiavimo su Kuba, nes vystymasis – ne Vyriausybei, o žmonėms skirta parama. Visada laikėmės požiūrio, kad vystomasis bendradarbiavimas – svarbi mūsų santykių su Kuba dalis. Kuboje vykdomi projektai tiesiogiai naudingi gyventojams, nes remiant atstatymus ir rekonstrukcijas po uraganų, maisto saugumą ir prisitaikymą prie klimato kaitos jais sprendžiami pagrindinių žmonių poreikių klausimai. Projektai taip pat vykdomi remiant nevalstybinių subjektų veiklą.

Norėčiau labai aiškiai pasakyti, kad jokios EB finansavimo lėšos nenukreipiamos Vyriausybei ar valstybės subjektams. Pinigai skiriami per Jungtinių Tautų agentūras ir Europos nevyriausybines organizacijas, kurios palankiai vertina Komisijos ir Europos Sąjungos veiklą Kuboje.

Svarbu, kad Europos Sąjunga toliau skirtų dėmesį pagrindiniams Kubos gyventojų poreikiams ir pasinaudodama turimomis teminėmis ir geografinėmis priemonėmis įsikištų į strateginius sektorius. Užduotis, kurią ES turi ryžtingai įvykdyti – rasti teisingą rodomo atvirumo vykdyti dialogą, paramos Kubos gyventojams pasinaudojant vystomuoju bendradarbiavimu ir naujo mūsų principų patvirtinimo pusiausvyrą.

 
  
MPphoto
 

  José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra, PPE frakcijos vardu.(ES) Ponia pirmininke, kai mano frakcija paprašė įtraukti šį klausimą į darbotvarkę, taip nebuvo padaryta, nes norėta pabrėžti kartais nepataisomas politikos, nuolaidžiaujančios laisvės priešams, klaidas. Taip nepadaryta ir siekiant gauti politinę šio pasmerkimo grąžą.

Taip pasielgta todėl, kad Parlamentas – demokratiniame Europos Sąjungos centre esanti institucija – galėtų atvirai kalbėti ir pasmerkti nekalto žmogaus mirtį ir, svarbiausia, išreikšti savo solidarumą su tais Kubos žmonėmis, kurie, kaip Orlando Zapata, kovoja, gyvena ir miršta už savo laisvę ir orumą.

Kaip sakė Europos Komisija, Tarybos bendroji pozicija dar galioja ir ji – garbinga pozicija, nes joje prašoma nedelsiant ir besąlygiškai išlaisvinti politinius kalinius. Ji kartu ir nuosekli pozicija, nes joje reikalaujama gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, kad Kuboje būtų įtvirtinta ne užsienio šalių, kaip antai Kinijos ar Vietnamo, o mūsų vertybių sistema.

Ponia pirmininke, šiuose rūmuose dar skamba drąsaus vyro Oswaldo Payos, 2002 m. laimėjusio A. Sacharovo premiją, žodžiai. Jis sakė, kad pirmiausia reikia paskelbti tą pergalę, kad jo širdyje nėra neapykantos. Jis sakė tiems, kurie jį engė, kurie buvo jo broliai, kad nejaučia neapykantos ir kad pasinaudodami baime jie neprimes savo valios.

Jis sakė, kad Andrejus Sacharovas paliko orumo ir darbo siekiant taikaus žmonių sambūvio palikimą ir kad dažnai svarbiausi balsai būna neišklausyti.

Šiuose rūmuose nesugebėjome išgirsti „moterų baltais drabužiais“, kurias Parlamentas taip pat apdovanojo A. Sacharovo premija, balsų. Dabar, deja, daugiau neišgirsime Orlando Zapatos balso, tačiau netrukus galėsime išgirsti daug daugiau kubiečių balsų.

Ponia pirmininke, atsižvelgiant į teisėtumą, kuris suteiktas Parlamentui kaip 500 mln. piliečių 27 valstybėse narėse atstovui, reikia garsiai ir aiškiai atkartoti nesustabdomą laisvės šūksnį, kurį girdime iš mylimos Kubos salos.

(Plojimai)

 
  
MPphoto
 

  Luis Yáñez-Barnuevo García, S&D frakcijos vardu(ES) Ponia pirmininke, pone D. Lópezai Garridai, Komisijos nary, neleiskime, kad mūsų tyla dar kada nors baigtųsi slaptu bendrininkavimu su laisvės griovėjais. Daugiau niekada neleiskime asmeniui, kovojusiam už savo ir visų kitų žmonių laisves, mirti Kubos kalėjime ar kur nors kitur garsiai ir tvirtai nepareikalavę jį išgelbėti.

Orlando Zapata Tamayo, 42 m. masonas, prašęs tik pagerinti jo laikymo kalėjime sąlygas, mirė praėjus 86 dienoms nuo bado streiko paskelbimo pradžios, praleidęs septynerius metus kalėjime už tai, kad reikalavo gerbti žmogaus teises. Per šį septynerių metų laikotarpį sargybiniai blogai su juo elgėsi, jį žemino ir persekiojo, o per visą tą laikotarpį – neturėtume to pamiršti – iš tarptautinės bendruomenės negirdėjome nieko kito, tik tylą.

Kiti Kubos kaliniai ir žmogaus teisių aktyvistai, pvz., psichologas ir žurnalistas Guillermo Fariñas, šiuo metu paskelbė bado streiką. Ponios ir ponai, rezoliucijoje, kurią šiandien pateikėme svarstyti ir nagrinėjame, dėl kurios balsuosime rytoj ir kuriai atstovauju Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos vardu, reikalaujama išlaisvinti visus Kubos sąžinės kalinius. Dar kartą pabrėžiu, kad tai daroma dėl perėjimo prie demokratijos ir siekiant griežtai laikytis pagrindinių žmogaus teisių.

Kol kas nepradėkime gvildenti mus skiriančio klausimo: turėtų būti išlaikyta bendroji pozicija, ar ne. Dabar sutelkime dėmesį į gyvybių gelbėjimo ir žmogaus teisių sritis. Kartu pradėkime tylaus apmąstymo laikotarpį, per kurį ieškosime būsimos politikos dėl Kubos klausimų, kurių atžvilgiu sutariame.

Vis dėlto šis tekstas turi didelę pridėtinę vertę. Tai, kad jį pateikė šešios frakcijos, reiškia naują šių rūmų bendro sutarimo dėl žmogaus teisių kausimo erą.

Tegu daugiau niekada nebūna sakoma, kad Europos demokratinė teisė nusileidžia – kabutėse – jankių imperializmo nurodymams. Tegu daugiau nebūna sakoma ir tai, kad socialistai ir demokratai patenkinti komunistų diktatūra ar yra jos bendrininkai. Sakau tai visiškai paprastai, nes abu šie teiginiai klaidingi, o laisvės griovėjų aukos, kad ir kur jos būtų, turi žinoti, kad besąlygiškai gindami jų interesus esame vieningi.

Ponia pirmininke, galiausiai norėčiau padėkoti J. I. Salafrancai, kuris vedė derybas dėl šio teksto Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos vardu, R. Weber iš Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos, R. Romevai i Ruedai iš Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso, E. Kožušníkui iš Europos konservatorių ir reformuotojų frakcijos ir kitiems kolegoms Parlamento nariams, dalyvavusiems vykdant šią užduotį, kuri buvo sunki ir sudėtinga, tačiau, tikiuosi, rytoj susilauks sėkmės.

Galiausiai taip pat norėčiau padėkoti Ispanijos Ministrui pirmininkui ir dabartiniam Europos Sąjungos Tarybos Pirmininkui J. L. Rodríguezui Zapaterui už jo padrąsinimą ir paramą teikiant svarstyti šią mūsų šiandien nagrinėjamą rezoliuciją.

 
  
MPphoto
 

  Renate Weber, ALDE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau savo frakcijos vardu išreikšti užuojautą Orlando Zapatos Tamayo, kuris už savo įsitikinimus sumokėjo didžiausią kainą, šeimai.

Metų metais jo agitavimas ir Kuboje, ir už jos ribų ginti žmogaus teises įkvėpė daugelį kitų žmogaus teisių gynėjų.

Kelių frakcijų pasiūlyta rezoliucija išreiškiame didelį rūpestį dėl žmogaus teisių padėties Kuboje. Būkime labai atviri. Padėtis nepagerėjo, o daug nepriklausomų žurnalistų, taikių disidentų ir žmogaus teisių gynėjų dar įkalinti tik todėl, kad nori naudotis savo teise į žodžio laisvę, taikius susitikimus ir susirinkimus.

Taip pat neleidžiama dirbti nepriklausomoms nevyriausybinėms Kubos organizacijoms, nes Vyriausybė vykdo itin griežtą jų veiklos kontrolę.

Tuo pat metu, kai vyksta šios diskusijos, keli žmogaus teisių gynėjai paskelbė bado streiką. Tai kelia rūpestį, nes yra požymių, kad Guillermo Fariñaso sveikatos būklė sparčiai prastėja.

Labai blogai, kad Kubos valdžios institucijos iki šiol nepaisė pakartotinio ES raginimo besąlygiškai išlaisvinti visus politinius kalinius. Todėl tvirtai tikiu, kad šis Parlamentas turėtų prašyti ES toliau naudotis visomis įmanomomis priemonėmis, kad būtų užtikrintas darbas ir gyvenimas tiems žmonėms, kurie trokšta, kad Kuba būtų pliuralistinė ir demokratinė.

 
  
MPphoto
 

  Raül Romeva i Rueda, Verts/ALE frakcijos vardu.(ES) Ponia pirmininke, aš irgi norėčiau asmeniškai prisidėti ir savo frakcijos vardu išreikšti užuojautą dėl Orlando Zapatos mirties.

Neatsižvelgiant į tai, ką kiekvienas žmogus mano apie Kubą, šis įvykis neabejotinai toks, dėl kurio galima tik apgailestauti ir kurį turime pasmerkti – tai kur kas daugiau, nei tik apmąstyti ir prisiminti. Šis įvykis vertas aiškios reikalavimo, kurį įtraukėme į rezoliuciją – kad tie, kurie dėl savo politinių priežasčių ar motyvacijos sulaikyti Kuboje ir bet kurioje kitoje pasaulio vietoje, būtų išlaisvinti – formuluotės.

Manau, tai, ką darome, yra aišku, manau, reikia tai daryti, ir svarbu, jog tai ir darytume – norėčiau tai pabrėžti – neatsižvelgdami į galimus slaptus motyvus. Tai – susitarimo dalis.

Taip pat Kubos atveju būtina pareikalauti nedelsiant išlaisvinti šiuos žmones, ir, visų pirma, kaip minėta, priminti keblią kai kurių žmonių, kurie sekdami Orlando Zapatos pavyzdžiu pradėjo bado streiką, padėtį, ypač Guillermo Fariñaso atvejį.

Vis dėlto norėčiau įspėti apie pavojų politiškai pasinaudoti šiuo atveju kitiems klausimams spręsti, o tai, kaip sakė L. Yáñez-Barnuevo, gali būti pavojinga. Manau, svarbu prisiminti, kad esama daugybė naudingų ir veikiančių vykstančių procesų ir kad jokiu atveju neturėtume pasiduoti pagundai – kaip kai kurie mūsų, atrodo, nori – grįžti į praeitį, į praėjusius metus; grįžti į politinę embargo nesėkmę, nes visi žinome to pasekmes.

Todėl, jei sutariame, kad nenorime, jog tokie atvejai kaip Orlando Zapatos pasikartotų, manau, labai svarbu žinoti, kaip galime kartu žengti į priekį ir užkirsti kelią tokiems atvejams pasikartoti, pradedant salos demokratizavimu ir sutvarkymo proceso palengvinimu.

 
  
MPphoto
 

  Edvard Kožušník, ECR frakcijos vardu. (CS) Mane asmeniškai labai prislėgė Orlando Zapatos mirtis, todėl norėčiau visos ECR frakcijos vardu išreikšti užuojautą visiems jo šeimos nariams. Gimiau 1971 m., per patį vadinamojo komunistinio standartizavimo mano šalyje pakilimą, kuris buvo vienas sunkiausių komunistinio teroro laikotarpių, kokių mano šalis patyrė. Dėl patirties, kurią mano šalis išgyveno nusikalstamos komunizmo ideologijos sąlygomis, Čekijos piliečiai jaučia didelį solidarumą su Kubos žmonėmis, todėl labai jautriai reaguojame į liūdnas pastarųjų dienų žinias iš Kubos.

Atsižvelgiant į tai, kad praėjus keturiasdešimčiai metų po Kubos revoliucijos totalitarinis režimas vis dar skanduoja šūkį „socializmas arba mirtis“, jis apskritai neturėtų būti toleruojamas. Manau, Orlando Zapatos mirtis nebuvo bevertė ir išjudins Kubos žmones pradėti masiškai priešintis komunistiniam režimui. Kai komunistų kalėjime mirė Pavel Wonka, paskutinė mano šalyje komunistinio teroro auka, režimas žlugo po pusantrų metų. Tikiuosi, Orlando Zapata taps Kubos Pavelu Wonka, kitais žodžiais tariant, paskutine komunistų despotijos auka. Galbūt Kuba greitai išsilaisvins iš revoliucingos senosios gvardijos gniaužtų ir taps tikra laisvės sala.

Todėl kreipiuosi į jus. Kol politinių kalinių išlaisvinimo srityje nepasiekta esminė ir negrįžtama pažanga, sudaranti sąlygas demokratiškai Kubos visuomenei funkcionuoti ir laisviems rinkimams organizuoti ir nepradėtas vykdyti struktūrinių reformų procesas, be kita ko, užtikrinantis geresnes visų Kubos piliečių gyvenimo sąlygas, tol neįmanoma svarstyti galimybės pradėti vesti derybas dėl naujo ES bendrosios pozicijos vertinimo.

 
  
MPphoto
 

  Willy Meyer, GUE/NGL frakcijos vardu.(ES) Ponia pirmininke, mano frakcija labai apgailestauja dėl kalinio Orlando Zapatos mirties. Kaip ir bet kurio kito kalinio atveju, valstybė atsakinga už jo saugumą ir gyvybę. Šiuo atveju atsakinga būtent Kuba, todėl labai apgailestaujame dėl jo mirties.

Nepritariame tam, kaip šiuose rūmuose manipuliuojama žmogaus teisių klausimu. Šiandien svarstome šį klausimą, o rytoj dėl jo balsuosime. Kai įvyko karinis perversmas Hondūre, to nedarėme. Šie rūmai – turbūt vienintelis Parlamentas pasaulyje, nebalsavęs prieš karinį perversmą Hondūre ir visas tada vykusias žmogžudystes bei kankinimus ir jo nepasmerkęs.

Todėl nesutinkame su filosofija, kad spręsdami, pareikšti savo nuomonę, ar ne, atsižvelgiame į tai, kur įvykis atsitiko, kokia žmogaus teisė pažeista ir kokia susiklostė padėtis.

Prieš savaitę Kolumbijoje rasta didžiausia Lotynų Amerikoje masinė kapavietė. Valdžios institucijos kalba apie 2 500 kūnų, tačiau skaičius gali išaugti iki 50 000. Ar tai smerkiama? Ar tai svarstoma, smerkiama ir dėl to balsuojama? Kas daroma dėl civilių aukų Afganistane? Kas daroma dėl persekiojimų Vakarų Sacharoje? Nieko! Nebūsime šios veidmainystės dalis.

Manau, svarbiausias dalykas – sukurti vienodus santykius su Kubos Respublika, kad būtų sprendžiami visų darbotvarkių klausimai: politinės darbotvarkės, žmogaus teisių darbotvarkės, penitencinės padėties, tačiau tai daryti reikia remiantis vienodų sąlygų principu, nes Kubos Respublikos atžvilgiu Europos Sąjunga dar laikosi bendrosios pozicijos, o tai – taisyklės išimtis. Ji nesilaiko bendrosios pozicijos jokios kitos pasaulio šalies atžvilgiu. Ji neturi bendrosios pozicijos jau minėtos Kinijos Liaudies Respublikos ar Vietnamo atžvilgiu. Kodėl? Kodėl ji turi bendrąją poziciją Kubos atžvilgiu, tačiau neturi Kinijos Liaudies Respublikos atžvilgiu?

Raginu Tarybą ir Tarybos Pirmininką aiškiai iškelti šį klausimą: ar bendroji pozicija bus nutraukta? Ji, mano manymu – viena akivaizdžiausių kliūčių, trukdančių pradėti vesti atvirą Europos Sąjungos ir Kubos Respublikos dialogą, apimantį bendras abiem šalims naudingas darbotvarkes.

 
  
MPphoto
 

  Andreas Mölzer (NI).(DE) Ponia pirmininke, iš disidento Orlando Zapatos mirties dėl bado streiko ir interneto dienoraščio rašytojo Yoanio Sánchezo, kuris papasakojo pasauliui apie kasdienį socialistinės Kubos gyvenimą, arešto aišku, kad turime išlaikyti 1996 m. užmegztą Kubos politikos ir demokratizavimo bei žmogaus teisių srities pažangos ryšį. Viltys, kad valdant Raúliui Castro bus pasiekta pažanga, jau seniai išnyko be pėdsako.

Pvz., politinių kalinių padėtis iš tiesų nė kiek nepagerėjo. Jie dar nesinaudoja tokiomis teisėmis, kokios suteiktos patiems broliams Castro, kai jie buvo įkalinti per F. Batistos diktatūros laikotarpį. Atkakliai laikydamasi planinės ekonomikos režimo Kuba nebegali patenkinti pagrindinių savo gyventojų poreikių. Gerovė ir savarankiška iniciatyva Kuboje aiškiai laikoma režimo kritika. Šiuo atžvilgiu net komunistinės Kinijos žmonėms lengviau [gyventi], nes jie bent gali dėti pastangas ir taip palengvinti savo gyvenimą.

Sušvelninus Jungtinių Valstijų kompiuteriams ir programinės įrangos paslaugoms taikomo ekonomikos embargo sąlygas nebus visiškai pateisinti lūkesčiai, kurių visuomenei įkvėpė prezidento B. Obamos pažadai, tačiau galbūt bus įmanoma geriau organizuoti opoziciją. Ne mažiau svarbu, kad didėjant pasirinkimo galimybėms Kubos režimui taps vis sunkiau užgniaužti laisvą nuomonės reiškimą. Tik dėl šios priežasties turėtume remti Europos iniciatyvas kaip geriausią dalyką, kurį galime daryti, ir siekti toliau švelninti komunistinės sistemos sąlygas.

 
  
  

PIRMININKAVO: I. DURANT
Pirmininko pavaduotoja

 
  
MPphoto
 

  Jarosław Leszek Wałęsa (PPE).(PL) Tragiška Kubos sąžinės kalinio Orlando Zapatos mirtis – dar vienas įrodymas, kad brolių Castro vykdomu režimu tyliai atsikratant tų, kurie reikalauja laisvės ir demokratijos, ignoruojami tarptautinės bendruomenės prašymai nutraukti žmogaus teisių pažeidimus. Šiandien ši tragedija, ši tragiška mirtis įgijo simbolinę reikšmę. Ji – beviltiškas pagalbos šauksmas ir raginimas imtis efektyvių veiksmų, skirtas daugiausia tarptautiniams politikams ir sprendimus priimantiems asmenims, kurie kurdami santykius su Kubos valdžios institucijomis nenori kalbėti su opozicijai atstovaujančiais žmonėmis ir nekreipia dėmesio į Kubos pilietinės visuomenės atstovų balsą.

Privalome kuo greičiau imtis bendrų veiksmų, daryti spaudimą Castro režimui ir reikalauti nedelsiant išlaisvinti visus asmenis, kurie dėl savo nuomonės nuteisti daugybę metų kalėti.

Per pastaruosius metus Europos Sąjunga stengėsi sušvelninti savo poziciją ir netgi panaikino Kubai taikytas diplomatines sankcijas tikėdamasi, kad šis poelgis paskatins jos valdžios institucijas gerbti demokratijos standartus. Deja, tragiška Orlando Zapatos mirtis rodo, kad ši politika naivi, neveiksminga ir labai aiškiai turėtų būti nutraukta.

Rytoj balsuosime dėl rezoliucijos, kuria užbaigsime šiandienos diskusijas. Ji turėtų būti aiškus ženklas, kad nepritariame žmogaus teisių pažeidimams, nehumaniškam elgesiui su politiniais kaliniais ir pagarbos pagrindinėms pilietinėms teisėms stokai Kuboje. Turime parodyti savo solidarumą su Kubos žmonėmis. Turime tapti balsu tų, kurie dabar Kuboje jo neturi.

(Plojimai)

 
  
MPphoto
 

  Emine Bozkurt (S&D).(NL) Ponia pirmininke, tragiška Orlando Zapatos mirtis visame pasaulyje sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Atsidūręs šioje beviltiškoje padėtyje O. Zapata nematė kitos išeities, kaip paskelbti bado streiką ir nusižudyti. Už protestus dėl įkalinimo ir pasibaisėtinų Kubos kalėjimo sąlygų jis turėjo sumokėti savo gyvybe. Ir kodėl? Visų pirma, kokį nusikaltimą padarė O. Zapata, kad buvo uždarytas į tą kalėjimą? Reikšti ir propaguoti nuomonę, kuri skiriasi nuo Vyriausybės nuomonės, nenaudojant smurto nėra nusikaltimas. Dėl to netampate nusikaltėliu ar išdaviku.

O. Zapatos mirtis nėra pavienis atvejis. Psichologas ir žurnalistas Guillermo Fariñas taip pat pradėjo bado streiką, nes nori paskatinti paleisti 26 sergančius politinius kalinius. Koks bus jo likimas? Ar jis taip pat greitai sumokės gyvybe už savo kampaniją, skirtą žmogaus teisėms gerbti? Kada Kubos Vyriausybė pakeis savo poziciją? Manoma, kad Kuboje sulaikyta dar apie 200 kitų politinių kalinių. Žmonių sulaikymas dėl jų idealų absoliučiai prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.

Raginame Kubą nedelsiant ir besąlygiškai išlaisvinti šiuos sąžinės kalinius ir nutraukti šį šiurkštų žmogaus teisių pažeidimą. Jokia Vyriausybė negali kontroliuoti ar valdyti savo žmonių mąstymo. Net jei įkalinsite žmones už sienų ar grotų, jų idėjos gyvuos toliau. Bet koks bandymas nuslopinti tokias mintis ir idėjas visada bus bergždžias. Nejaugi Kuba neturi tokios ilgametės patirties?

Vyriausybė turės tiesiog pradėti vesti dialogą su žmonėmis, turinčiais skirtingą nuomonę. Politinis dialogas – vienintelė priemonė žengti pirmyn. Štai ką Kuba skolinga savo piliečiams, nes Kubos žmonės nusipelno demokratijos ir pagarbos pagrindinėms savo teisėms. O. Zapatos mirtis neturėtų nugrimzti į istoriją kaip beprasmis dalykas; ji turi tapti dabartinės žmogaus teisių padėties Kuboje pabaigos ženklu.

Europos Sąjunga turi daryti viską, kas jos galioje, kad pagerintų žmogaus teisių padėtį Kuboje. Tai susiję ne tik su politiniais kaliniais, tokiais kaip O. Zapata, bet ir su žmogaus teisių gynėjų gebėjimu laisvai atlikti savo darbą. Kubos Vyriausybė turi pasirūpinti Kubos žmonėmis. Ji negali iš baimės tiesiog sulaikyti žmones ir elgtis su jais kaip su nusikaltėliais. Atimti iš piliečių jų laisvę tolygu nusikaltimui.

 
  
MPphoto
 

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE).(ES) Ponia pirmininke, ginti žmogaus teises reiškia pasmerkti žiaurią ir neteisingą Orlando Zapatos mirtį, kurios buvo galima išvengti, ir paraginti išlaisvinti visus kalėjime esančius žmones. Tikiuosi, tai privers Kubos valdžios institucijas susimąstyti, nes jų režimui būtina pažanga, kad piliečiai galėtų naudotis tikros demokratijos sąlygomis.

Kuboje įsigalėjusi diktatūra, nes ten esama sąžinės kalinių, nes ten tvyro diskusijų, laisvo keitimosi idėjomis ir planais baimė, nes ten tvyro laisvės baimė. Turėti idėjų – ne nusikaltimas; jos gali erzinti, stebinti ir kelti pasipiktinimą, tačiau visada turi būti argumentuojamos ir svarstomos. Už jas niekada neįkalinama.

Visuomenė mąsto ir jaučia, kaliniai – taip pat, todėl neįmanoma žmonėms uždrausti mąstyti ir jausti. Tai reiškia, kad idėjos ir jausmai, kuriuos žmonės nori numalšinti, kaip vanduo skverbiasi į visos visuomenės sąmonę. Tai pasakytina ir apie Kubos visuomenę, o revoliucijos, kuria nuverstas Fulgencio Batistos režimas, šalininkai turėtų žinoti tai geriau nei bet kas kitas.

Tikiuosi, ši rezoliucija padės jiems žengti žingsnį reikiama kryptimi! Vis dėlto žmogaus teisės nėra nediskutuotinos. Parlamentas vienodai stipriai reaguodamas į visus žmogaus teisių pažeidimus visose šalyse: Afganistane, Palestinoje, baskų krašte, – mažytėje mano šalyje, – Hondūre ir Kolumbijoje įgyja patikimumo. Toks turėtų būti mūsų įsipareigojimas. Žinoma, vienodas įsipareigojimas.

 
  
MPphoto
 

  Tomasz Piotr Poręba (ECR).(PL) Manau, visi, esantys šiuose rūmuose, sutiks, kad dėl korumpuotos komunistų diktatūros Kuboje neįmanomi jokie teigiami pokyčiai. Kastro brolių policijos valstybė griauna salą ekonomiškai, naikina pilietines laisves ir iš daugybės Kubos gyventojų atima viltį, kad gyventi verta.

Kubos ateitis, žinoma, pačių Kubos gyventojų rankose, bet Europos Sąjunga čia gali atlikti aktyvų vaidmenį. Turime reikalauti išlaisvinti visus politinius kalinius. Iš tiesų, tai turėtų būti pirmoji bet kokio su Kuba vykdytino dialogo sąlyga. Turime remti nevyriausybinių organizacijų veiklą ir pagarbą žmogaus teisėms bei skatinti geriau naudotis nepriklausomos žiniasklaidos priemonėmis, įskaitant internetą.

Demokratinių permainų skatinimas – tai sritis, kurioje transatlantiniai ryšiai gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Todėl turėtume glaudžiai bendradarbiauti su Vašingtonu. Suderinę pastangas galėsime sukurti ilgalaikę Kubos strategiją, kurios išeities tašku taps ne aklas status quo pripažinimas, o plataus užmojo demokratijos ir ekonomikos atkūrimo vizija.

(Plojimai)

 
  
MPphoto
 

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL).(PT) Ponia pirmininke, šios diskusijos dar kartą parodo, kad šio Parlamento dauguma dviveidė. Ta pati dauguma, kuri atsisakė pasmerkti Hondūre vykusį karinį perversmą ir ignoravo tai, kad dėl jo buvo įkalinti ir mirė daugybė žmonių, dabar pasirengusi vesti derybas dėl asociacijos susitarimų su Vyriausybe, kuri suformuota po rinkimų, organizuotų asmenų, atsakingų už valstybės perversmą.

Žinoma, visi apgailestaujame dėl to, kad po bado streiko Kubos ligoninėje mirė Kubos pilietis Orlando Zapata Tamayo. Vis dėlto turime pasmerkti sąlygas, kuriomis vyksta šios diskusijos, ir nepriimtiną poziciją dėl Kubos palikdami nuošaly rimtas Jungtinių Valstijų Kubai taikomo ekonominio, prekybos ir finansinio embargo ir penkių Kubos piliečių, tik norėjusių ginti savo šalį, sulaikymo Amerikos kalėjimuose pasekmes.

Negalime toliau laikytis nepriimtinos bendrosios pozicijos, kuria Europos Sąjungai neleidžiama dvišalių interesų pagrindu palaikyti atvirų ir visapusiškų santykių su Kubos Vyriausybe. Atėjo laikas panaikinti bendrąją poziciją, kad būtų pradėti normalizuoti Europos Sąjungos ir Kubos santykiai. To tikimės iš Europos Sąjungai pirmininkaujančios Ispanijos.

 
  
MPphoto
 

  Bogusław Sonik (PPE).(PL) Ponia pirmininke, prisimename garsųjį Fidelio Castro šūkį „Socializmas arba mirtis“. Šiandien galime drąsiai sakyti, kad iš šio šūkio liko tik mirtis. Tai patvirtina aplinkybės, kuriomis mirė Kubos kalinys ir patriotas Orlando Zapata. Diktatoriškas R. Castro valdymas – demokratinio socializmo idėjos gėda.

Tai, kas vyksta Kuboje, užtraukia gėdą visiems, kurie dalyvauja politikoje nešdami kairiųjų vėliavas. Man buvo gėda dėl Europos Sąjungos, kai Komisijos narys L. Michel lankėsi Kuboje su bendradarbiavimo dėl plėtros pasiūlymu, tačiau atsargiai vengė susitikti su demokratinės opozicijos atstovais.

Turime nutraukti šią politiką, turime liautis buvę užmerkę akis prieš šalies, kurioje niekada neorganizuoti laisvi rinkimai ir kurioje sąžinės kaliniai gėdingomis sąlygomis ne vienerius metus atlieka laisvės atėmimo bausmes, realybę. Europos Sąjungai pirmininkaujanti Ispanija šiandien siūlo pradėti vykdyti Havanos atžvilgiu atvirą politiką, tačiau esminė šios politikos sąlyga turi būti Kubos režimo demokratizavimas, politinių kalinių išlaisvinimas ir dialogo su visuomene užmezgimas, cenzūros panaikinimas ir pilietinių laisvių atkūrimas. Tai turi būti aiškiai, atvirai ir tvirtai pareikšta Kubos Vyriausybei. Be to, tai daroma jų labui.

Žinome, kad diktatorių engiamų žmonių laisvės link veda daug kelių. Yra kelias, kurį pasirinko Lenkija ir Pietų Afrika, dialogo ir susitarimo kelias. Tačiau yra ir kitas kelias, kuriuo ėjo Rumunija, kai praliedama kraują nuvertė šalį valdžiusį režimą. Visi suinteresuoti išvengti tokio scenarijaus. Kurį kelią pasirinks Havana? Atsakymą į šį klausimą galima rasti Kuboje. Europos Sąjungos vykdoma politika turėtų būti aktyviai prisidedama vedant Kubą į laisvę ir demokratiją. Tokia turėtų būti ir Europos Parlamento pozicija.

 
  
MPphoto
 

  Richard Howitt (S&D). – Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau išreikšti gilią užuojautą dėl Orlando Zapatos mirties ir didžiulį rūpestį dėl kitų keturių Kubos kalinių ir vieno opozicijos veikėjo, kurie protestuodami pradėjo bado streiką, padėties.

Europos Parlamentas turi pakartoti savo raginimą nedelsiant ir besąlygiškai išlaisvinti Kubos sąžinės kalinius – kurių, organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, yra 55, o Kubos žmogaus teisių komisijos duomenimis – 200, be to, šiandien turėtume pareikšti ypatingą rūpestį dėl neseniai įvykusio Havanos sveikatos ir žmogaus teisių centro direktoriaus Darsio Ferrero sulaikymo ir sumušimo. 19 metų organizacijos „Amnesty International“ atstovų niekas nekvietė apsilankyti Kuboje, o jiems turi būti leidžiama tai padaryti. Turime paprašyti Kubos Vyriausybės pritarti konkrečioms siūlomo Manfredo Nowako, JT specialiojo pranešėjo apie kankinimus, su kuriuo kitą savaitę ketiname susitikti Ženevoje, vizito datoms.

Kadangi esu vienas tų šių rūmų žmonių, kurie visada priešinosi nuo 1962 m. JAV nustatytam prekybos embargui, palankiai įvertinau tai, kad vadovaujant prezidentui B. Obamai patvirtintos priemonės, leidžiančios Amerikoje gyvenantiems Kubos piliečiams laisviau keliauti ir persiųsti namo daugiau pinigų. Palankiai įvertinau 2008 m. atliktą ES bendrosios pozicijos, kuria siekiama sudaryti sąlygas pradėti vesti politinį Kubos ir ES dialogą ir atgaivinti EB vystomąjį bendradarbiavimą, peržiūrą ir džiaugiuosi, kad transliuotojui „BBC“ pastaruoju metu suteiktos galimybės laisvai patekti į Kubą. Vis dėlto esu nusivylęs, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje Kuba nesutiko su rekomendacijomis ratifikuoti dvi pagrindines žmogaus teisių konvencijas – Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą – ir leisti atlikti nepriklausomą kalinių apžiūrą.

Šią popietę sakau Komisijai ir Europos Sąjungai pirmininkaujančiai valstybei narei: jūs ir mes visi, kurie lankomės Kuboje, turime likti tvirti ir užtikrinti, kad susitiktume su Kubos pilietinės visuomenės nariais. JAV valstybės sekretorės padėjėjo pavaduotojai Bisai Williams pernai pavyko surengti tokį nevaržomą vizitą, todėl turėtume – bet kuris mūsų, vykstantis į Kubą – reikalauti padaryti tą patį.

 
  
MPphoto
 

  Louis Michel (ALDE).(FR) Ponia pirmininke, Komisijos nary, Ministre, Orlando Zapatos Tamayo mirtis – tragiškas nevilties, kurią gali sukelti laisvės trūkumas ar jos nebuvimas, įrodymas.

Kaip sakė Ministras, šis įvykis tikrai neturėjo nutikti. Turime pasmerkti sąžinės kalinių įkalinimą ir pareikalauti juos išlaisvinti. Negalime remti valdžios, kuri atkakliai atsisako leisti naudotis pagrindinėmis laisvėmis, savivalės, tačiau manau, kad negalime atsisakyti politinio dialogo, per kurį dabar stipriau nei bet kada anksčiau išreiškiamos mūsų europietiškos vertybes, teikiamų privalumų ir jo perspektyvų.

Kubos ir Europos Sąjungos santykiai jau seniai sudėtingi; jie dažnai grindžiami informuotumo ir supratingumo trūkumu, dėl kurio kilo didžiulė įtampa ir kuris dažnai kenkia politinio dialogo pažangai ir perspektyvoms. Visi žinome, kad Kuba šiandien atsidūrė istorijos kryžkelėje. Dabar labiau nei bet kada esu įsitikinęs, kad klystume neišsaugoję net nedidelių dialogo, palaikomo ypatingų istorinių, kultūrinių ir kalbinių ryšių, teikiamų privalumų ir pažangos.

Europos Sąjunga, be abejonės – vienintelė politinė jėga, galinti įtikinti Kubos gyventojus, kad izoliacija, kuriai jie save pasmerkė, pragaištinga ir kad ji anksčiau ar vėliau gali lemti tragišką jų likimą. Negalime vengti atsakomybės toliau vesti dialogą neatmetant jokių sudėtingų klausimų ir taip pat netaikant dvejopų standartų, kaip, mano manymu, pernelyg dažnai pasitaiko.

 
  
MPphoto
 

  Marek Henryk Migalski (ECR).(PL) Laisvė Kuboje nugalės. Šalyje įsigalės demokratija ir laisvos rinkos ekonomika.

Europos Sąjunga negali padėti nuversti režimo ir, manau, ji to nenori, tačiau ji turėtų norėti ir galėti padėti Kubos žmonėms po sistemos pakeitimo. Šalių, kaip antai Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija, patirtis rodo, kad tai gali būti padaryta ir kad tai gali pavykti. Galime padėti pasinaudodami savo patirtimi, o po R. Castro nuvertimo Europos Sąjunga turėtų padėti savo patirtimi ir pinigais, kad Kuboje niekada nebūtų pasiekta tokia padėtis, kokią aprašė Lenkijos komentatorius Marek Magierowski, kai ateityje Havanos gatvėse ir prospektuose dažnai čia, šiuose rūmuose, minėto Orlando Zapatos palikuonys pateiks romą R. Castro palikuonims.

 
  
MPphoto
 

  Jiří Maštálka (GUE/NGL). (CS) Pagal profesiją esu gydytojas ir žinau, kaip sunku išgelbėti žmogaus gyvybę. Nuoširdžiai apgailestauju netekus bet kurio žmogaus gyvybės ir kartu su jumis liūdžiu dėl Orlando Zapatos mirties. Atidžiai išnagrinėjau visas visų frakcijų pateiktas rezoliucijas. Bijau, kad turiu pakartoti tai, ką pasakiau, kai pastaruoju metu svarstėme pranešimą dėl žmogaus teisių padėties Vidurio Azijos respublikose. Tada sakiau, kad klydome dėdamiesi patarėjais, neturinčiais nieko gero pasakyti, ir nerodydami jokios pagarbos nei ypatingoms šių šalių istorijos ir kultūros tradicijoms, nei teigiamiems jų pasiektiems rezultatams. Tas pats pasakytina ir apie Kubos atvejį. Esu tvirtai įsitikinęs, kad vienintelis būdas pagerinti padėtį Kuboje – vesti lygiavertį dialogą, kuriam pasirengę Kubos pareigūnai. Taip kartu galime padėti pagerinti socialines ir ekonomines teises Kuboje. Turime nepamiršti, kad nepaisant sudėtingos ekonominės padėties Kuba visada būna viena tų šalių, kurios pirmos padeda kitoms, pvz., Haičio nelaimės atveju. Tiesa ta, kad tam, kuris greitai smerkia, patinka smerkti. Žinoma, neturėtume pasukti šiuo keliu.

 
  
MPphoto
 

  Mario Mauro (PPE).(IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, esu tvirtai įsitikinęs, kad galiu pareikšti, jog šiandien, o ypač rytoj, kai balsuosime, į šio Parlamento istoriją įrašysime deramą puslapį. Rašome jį todėl, kad kartą nepaisydami tarpusavio prietarų, kylančių dėl to, kad priklausome skirtingoms frakcijoms, lenkiamės prieš didžiausią žmogaus mirties paslaptį ir pripažįstame tiesą.

Ką iš tikrųjų parašysime šioje rezoliucijoje? Į ją įrašysime dalykus, kurie gali atrodyti paprasti ir savaime suprantami, tačiau iš tikrųjų yra labai svarbūs. Įrašysime, kad Kuboje nėra laisvės; įrašysime, kad Kuboje nėra demokratijos; įrašysime, kad gyvenimas yra gyvenimas ir kad žmonės neturėtų būti žudomi. Galime tai laikyti beveik savaime suprantamu dalyku, tačiau prireikė daugybės metų tarpusavio prietarams įveikti ir pripažinti tai, kas nežeidžia nei vieno mūsų politinių įsitikinimų, o tiesiog verčia pripažinti esminę tiesos dalelę, kuri ir yra vienintelis diskusijų pagrindas.

Nereikėtų vengti diskusijų su Kuba, vietoj to turime reikalauti, kad bet kokia tikra diskusija kiltų iš tiesos, kitaip tariant, iš Kubos nesugebėjimo pripažinti itin didelės asmenybės svarbos. Labiau nei rankų paspaudimų ir draugiškų gestų reikia tinkamų priemonių, dėl kurių R. Castro Vyriausybė atsisakytų bet kokių vilčių siekti kompromisų, kurie neturėtų jokios reikšmės žmogaus teisių klausimui arba ta jų reikšmė būtų antraeilė.

Parlamentas visiškai teisingai pasinaudojo šia galimybe, ne taip, kaip vyriausiasis įgaliotinis, kuriam dar kartą priminsiu, kaip padariau šį rytą, kad Cuba libre – ne kokteilio pavadinimas: tai vienijantis šūkis, kurį nešiojame savo širdyse, nes norime, kad įsigaliotų demokratija ir kad Kuba būtų laisva.

 
  
MPphoto
 

  María Muñiz De Urquiza (S&D).(ES) Ponia pirmininke, Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos nariai iš Ispanijos labai apgailestauja dėl Orlando Zapatos mirties ir sąžinės kalinių padėties bei griežtai ragina juos išlaisvinti.

Orlando Zapatos mirtis – dalykas, dėl kurio tenka apgailestauti, tačiau galbūt ji paskatins mus liautis kalbėjus apie žmogaus teises Kuboje, pradėti dirbti dėl jų su Kubos valdžios institucijomis ir Kuboje remti žmogaus teises. Siekdami tai padaryti turime pradėti galvoti apie bendrosios pozicijos, dėl kurios negalime vesti jokio dialogo su Kubos valdžios institucijomis, pajėgiomis keisti salos žmogaus teisių padėtį, pakeitimą.

Bendroji pozicija – kuri, beje, nėra tokia bendra, nes didelė Europos Sąjungos valstybių narių dalis su Kuba užmezgė dvišalius santykius – tai kliūtis, trukdanti atsirasti bet kokiai politinio dialogo galimybei. Ji – kliūtis Europos Sąjungos principams, kuriais pagrįsti jos išorės veiksmai, apimantys demokratijos ir žmogaus teisių skatinimą pasaulyje, įgyvendinti.

Bendroji pozicija – pasenusi priemonė, kurią praėjusiame amžiuje patvirtino 15 Europos Sąjungos valstybių narių. Dabar turime 27 valstybes nares. Padėtis pasaulyje pasikeitė. Jungtinės Valstijos veda dialogą su Kuba dėl tokių opių klausimų kaip imigracija. Remdamasi dialogu dėl pagarbos organizacijos principams Kubą priėmė Amerikos valstybių organizacija.

Šioje Europos Sąjungai naujoje eroje mums reikia priemonės, dėl kurios būtų sutarusios abi šalys ir kuri leistų veiksmingai dirbti toje srityje, kurioje Europos Sąjunga veiksmingai dirba, t. y. demokratijos ir žmogaus teisių skatinimo srityje. Būtų keista, jei Europos Sąjunga nutrauktų dialogą su Kuba, nes išorės santykių srityje ji vedė derybas ir įgyvendino susitarimus su šalimis, neatitinkančiomis minimalių pilietinių ir politinių teisių ir, žinoma, taip pat socialinių teisių standartų, kuriuos Kuba atitinka.

Tik dialogas ir bendradarbiavimo bei kompromiso mechanizmai sudarant tarptautinę sutartį leis Europos Sąjungai ko nors reikalauti iš Kubos, o tie, kurie atsisako vesti dialogą, trukdo rasti orų būdą, skirtą tiems, kuriuos jie tvirtina ginantys.

Kita vertus, Ispanijos Vyriausybės vykdoma užsienio politika gali tapti puikiu pavyzdžiu, nes vedant konstruktyvų ir griežtą dialogą išlaisvinta nemažai sąžinės kalinių.

Kaip sakė Don Kichotas, tų, kurie nubausti veiksmais, žodžiais bausti daugiau nereikia. Todėl ketiname liautis kalbėję ir pradėti dirbti kartu su Kubos valdžios institucijomis dėl žmogaus teisių, nes būtent to, o ne iš šių rūmų sklindančio pasmerkimo reikia sąžinės kaliniams.

 
  
MPphoto
 

  Ramon Tremosa i Balcells (ALDE).(ES) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, per 2003 m. vykusio vadinamojo „juodojo pavasario“ žygius Kuboje įkalinti 75 disidentai, apkaltinti šnipinėjimu Jungtinėms Valstijoms. Tuo pat metu suimtas Orlando Zapata ir apkaltintas nepagarba, viešosios tvarkos pažeidimais ir nepaklusnumu.

75 disidentų žmonos įkūrė „moterų baltais drabužiais“ grupę, kurią už minties laisvę 2005 m. Parlamentas apdovanojo A. Sacharovo premija. Beje, norėčiau atkreipti dėmesį, kad „moterų baltais drabužiais“ grupei F. Castro vadovaujamas režimas neišdavė vizų, kad jos galėtų atvykti čia, į Parlamentą, ir pasiimti savo apdovanojimą.

Kubos Žmogaus teisių komisija pripažįsta, kad šalyje esama apytiksliai 200 politinių kalinių, iš jų 22 – žurnalistai. Pagal įkalintų žurnalistų skaičių Kuba pasaulyje užima liūdną trečią vietą po Irano (52 įkalinti žurnalistai) ir Kinijos (24).

Orlando Zapatą, 42 metų vyrą, sąžinės kaliniu paskelbė organizacija „Amnesty International“. 2009 m. gruodžio 3 d. dėl pakartotinių sumušimų ir kitokio netinkamo elgesio jis pradėjo bado streiką ir mirė vasario 23 d., praėjus 85 dienoms po bado streiko paskelbimo pradžios.

Parlamentas turėtų išreikšti paramą O. Zapatos šeimai ir draugams ir didelį rūpestį dėl žmogaus teisių padėties Kuboje. Šie rūmai turėtų pasiųsti R. Castro režimui aiškią žinią, ypač per Ispanijos pirmininkavimo Europos Sąjungai laikotarpį. Beje, Europos Sąjungai pirmininkaujanti Ispanija turėtų aktyviau dalyvauti Kuboje ginant pagrindines teises.

Galiausiai, ponios ir ponai, norėčiau pasinaudoti šia galimybe ir paraginti nedelsiant išlaisvinti Kuboje visus politinius kalinius.

 
  
MPphoto
 

  Francisco José Millán Mon (PPE).(ES) Ponia pirmininke, demokratija ir žmogaus teisių gynimas užima svarbią vietą tarp Europos Sąjungos principų ir išorės veiksmų tikslų – turiu mintyje Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnį. Šis straipsnis taip pat taikomas santykiams su Kuba ir Kubos žmonėms, kurie mums be galo brangūs.

Deja, atrodo, per pastaruosius penkerius metus Tarybos veiksmus iš esmės lėmė noras ištaisyti per ankstesnius metus, ypač 2003 m., kai Kuboje nusirito nepaprastai žiaurių susidorojimų banga, patvirtintą politikos kursą. 2005 m. Taryba sustabdė 2003 m. patvirtintų priemonių galiojimą.

Vėliau užsienio reikalų ministrai ir Komisijos nariai keliavo į salą. 2008 m. birželio mėn. panaikintos 2003 m. patvirtintos priemonės ir – kaip priminė D. López Garrido – kartu su nuolatiniais aukšto lygio susitikimais pradėtas vesti visuotinis politinis dialogas. Net valstybės narės vadovas neseniai lankėsi Havanoje. Deja, į salą nuvykę Europos politikos lyderiai nerado laiko susitikti su disidentų atstovais, kurie dėl tokio elgesio pasijuto socialiai atskirti.

Per visą šį laikotarpį Kuboje tęsėsi represijos. Nevyko jokių pokyčių, nevykdytos reformos. Vis dėlto politinis dialogas išlaikytas. O dabar visus sukrėtė žiauri politinio kalinio Orlando Zapatos mirtis.

Ponios ir ponai, kaip gerai žinoma, kai kurios vyriausybės (pvz., Ispanijos) ne kartą sakė, kad nori paskelbti bendrąją poziciją negaliojančia. Ji sako labai logišką dalyką: tai parama perėjimui prie demokratijos, iš esmės tas pats dalykas, kurio reikalaujama pagal Sutarties 21 straipsnio principus ir tikslus.

Baigsiu pabrėždamas du aspektus. Bendroji pozicija netrukdė vesti dialogą. Tai akivaizdu. Be to, ją neseniai, 2009 m. birželio mėn., dar kartą patvirtino 27 ministrai. Antra, bendrosios pozicijos keitimas negali tapti prioritetu – tai būtų paskutinis lašas! Dabartinis prioritetas – reikalauti nedelsiant, visiškai ir besąlygiškai išlaisvinti visus politinius kalinius.

Man Kuba ir Lotynų Amerika atrodo Vakarų šalys, o simboliai, pagal kuriuos atpažįstami Vakarai, yra žmonių orumas ir pagarba pagrindinėms jų teisėms. Pasakysiu paskutinę mintį: norėčiau priminti Tarybai, kad ji savo 2009 m. birželio mėn. išvadose teigia, jog politinio dialogo su Kubos valdžios institucijomis ateitis priklauso nuo pasiektos pažangos, ypač žmogaus teisių srityje. Ar kas nors gali pasakyti, kad šiandien daroma tokia pažanga? Ar kas nors iš tikrųjų gali tai pasakyti?

 
  
MPphoto
 

  Antonio Masip Hidalgo (S&D).(ES) „Istorija mane išteisins“ – toks buvo garsus jauno teisininko, paskatinusio savo žmones imtis veiksmų, pareiškimas. Istorija neišteisino jo už sukilimą prieš tironiją ir už Jungtinių Valstijų taikomą embargą.

Tačiau Parlamentas, kuris yra didžiausia laisvės ir demokratijos organizacija visame pasaulyje, priėmęs tokį pat kategorišką nuosprendį smerkia Kubos žmonių patiriamą diktatūrą, žmogaus teisių pažeidimus saloje, žiaurų elgesį su politiniais kaliniais ir tremtyje esantiems tautiečiams demonstruojamą panieką. Istorijos nuosprendis aiškus.

Teikdami svarstyti šią rezoliuciją visas ideologijas išpažįstantys Parlamento nariai stoja greta kovojančių Kubos žmonių. Turime daryti viską, ką galime, kad užkirstume kelią žiauriai šių žmonių patiriamai priespaudai, įskaitant paralyžiuojančios bendrosios pozicijos atšaukimą.

Pagerbsiu poetą Raúlį Riverą paskutinėmis eilėraščio, kurį jis parašė savo mieste Havanoje, eilutėmis, kuriose sakoma: „Negalima apmokestinti meilės, tuštumos, uždusinimo ar kartėlio. Tėvynės griuvėsiai saugūs. Nesijaudinkit, draugai. Mes pasitraukiame.“

 
  
MPphoto
 

  Fiorello Provera (EFD).(IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, dėl Kubos pasirinkimų ir joje vykdomo komunistinio režimo mūsų Parlamentui dar kartą kyla būtinybė pasirinkti: ar įmanoma toliau vesti diskusijas su šiuo režimu? Daugybę metų Europos Parlamentas prašė Kubos valdžios institucijų pradėti vykdyti demokratines reformas, kuriomis skatinama pagarba žmogaus teisėms. Tačiau Fideliui Castro perdavus valdžią savo broliui Raúliui nei pradėtos vykdyti demokratinės reformos, nei išlaisvinti politiniai kaliniai.

Orlando Zapatos mirtis kalėjime praėjus 85 dienoms nuo bado streiko pradžios rodo ideologinį ir engėjišką režimo pobūdį. Per 10 metų Kubai skirtoms pagalbos priemonėms Europos Sąjunga skyrė 145 mln. EUR: rezultatai toli gražu nėra puikūs. Iš tikrųjų, šis finansavimas tik padėjo palaikyti tironiją. Jei norime būti patikimi, turime reikalauti, kad visi santykiai su Havana, įskaitant paramą vystymuisi, būtų susieti su konkrečiu ir patikrinamu visų Kubos piliečių žmogaus teisių padėties gerinimu, pradedant nedelsiamu politinių kalinių ir sąžinės kalinių išlaisvinimu.

Užuot teikę ultimatumą turėtume reikalauti, kad pasikeistų vienas despotiškiausių planetos režimų – blankus ideologijos, kurią aplenkė istorija ir kuri sparčiai nyksta, pamėgdžiojimas.

 
  
MPphoto
 

  Michael Gahler (PPE).(DE) Ponia pirmininke, Kubos žmonėms ir salos režimui turėtume pateikti apčiuopiamos naudos duodantį pasiūlymą: užuot finansavę politinį status quo, suteiksime finansavimą Kubai pereiti prie demokratijos. Pirmasis žingsnis turėtų būti visų politinių kalinių išlaisvinimas. Tuo pat metu Jungtinės Valstijos turėtų nutraukti taikomas sankcijas, kurios, užuot padėjusios įveikti režimą, jį tik sustiprino. Kitas žingsnis turėtų būti toks: prie apskritojo stalo turėtų susėsti režimo ir pilietinių teisių judėjimo Kuboje atstovai ir parengti perėjimo prie demokratijos bei demokratinių rinkimų grafiką.

Beje, Vidurio Europos pavyzdys rodo, kad buvusi valstybės partija dar turi ateitį – net žlugus senajai sistemai tokia partija gali gyvuoti. Mes, kaip ES ir kaip valstybės narės, turėtume remti šį procesą panašiai, kaip tai darėme Vidurio Europos atveju. Taip elgdamiesi padėsime Kubos žmonėms, stabilizuosime regioną ir kartu paruošime dirvą naujos rūšies santykiams su JAV, kad daugiau nepasikartotų iki F. Castro egzistavusi era.

 
  
MPphoto
 

  João Ferreira (GUE/NGL).(PT) Ponia pirmininke, tenka apgailestauti dėl Orlando Zapatos mirties, neatsižvelgiant į jos priežastis; tenka apgailestauti, kad jis įvykdė savo protestą iki pat pabaigos. Vis dėlto negalime pritarti bet kokių nepriimtinų politinių ir ideologinių prieš Kubą ir jos žmones nukreiptų kampanijų, per kurias kaip pretekstu naudojamasi šiais liūdnais įvykiais, dėl kurių tenka apgailestauti, stiprinimui.

Neatsižvelgiant į kiekvieno žmogaus požiūrį į Kubos žmonių pasirinkimus privalu gerbti šiuos pasirinkimus, suverenią jų teisę pasirinkti savo likimą ir politinio jų valstybės organizavimo formą.

Todėl smerkiame visas ir bet kokią įsikišimo ar išpuolio formą, įskaitant baudžiamąją beveik pusę amžiaus Kubai taikomą blokadą.

Dėl šių priežasčių taip pat manome, kad visiškas santykių su Kuba normalizavimas panaikinant bendrąją poziciją dėl Kubos – nepriimtiną Kubos ir jos žmonių diskriminacijos formą – turėtų tapti logiška Europos Sąjungos pozicija ir keliu, kuriuo reikia eiti.

Svarbiausia, nepritariame didžiuliam daugybės šio Parlamento narių veidmainiavimui ir griežtai smerkiame dviveidišką Europos Sąjungos politiką.

 
  
MPphoto
 

  Antonio López-Istúriz White (PPE).(ES) Ponia pirmininke, skiriu savo kalbą Orlando Zapatos motinai ir tiems, kurie kartu su juo kenčia kovodami už Kubos laisvę: jie ne vieni.

Šiandien, pateikdamas svarstyti šią rezoliuciją – už kurią, kaip savo partijos generalinis sekretorius, norėčiau padėkoti autoriams ir ypač visoms ją pasirašiusioms partijoms – Parlamentas vieningai pasisako prieš šią atskirtą ir pasenusią diktatūrą. Šiandien parašais patvirtiname tarptautinės šiam režimui skirtos mirties bausmės pradžią.

Remdamasis daugeliu išgirstų kalbų esu įsitikinęs, kad visi vieningai tvirtai ir aiškiai smerkiame jūsų sūnaus mirtį. Vis dėlto daugybė mūsų neapsiribos šiuo pareiškimu: galite būti tikra, kad toliau liksime budrūs, kad užtikrintume besąlygišką visų saloje kalinčių politinių kalinių išlaisvinimą.

Toliau liksime budrūs dėl saloje vykstančių žmogaus teisių pažeidimų padėties. Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija, be abejo, kovos siekdama išlaikyti Europos Sąjungos bendrąją poziciją, ir dėl to, ką girdėjau, esu įsitikinęs, kad daugybė kitų narių padarys tą patį.

Nesiųsime įvairialypių signalų, verčiau parengsime aiškų vadovą, kaip pasiekti savo svajonę pamatyti demokratinę Kubą. Didžiausia Orlando padaryta auka sukėlė viso pasaulio švarių sąžinių atsaką. Užtikrinkime, kad tylus tūkstančių Kubos žmonių pasiaukojimas artimiausiu metu būtų iškilmingai paminėtas laisvoje Kuboje.

 
  
MPphoto
 

  Gesine Meissner (ALDE).(DE) Ponia pirmininke, mums gana lengva kalbėti, kai kitose šalyse vyksta žmogaus teisių pažeidimai, o žmonės miršta dėl savo įsitikimų. Labai svarbu tai pasakyti. O. Zapata neteko gyvybės dėl to, kad pradėjo bado streiką, ir yra kitų kalinių, kurie dabar raginami jį tęsti.

Todėl turime konkrečiai apsvarstyti, kaip galime tikslingai judėti į priekį. Kai kurie nariai sakė, kad turėtume iš viso nekalbėti su Kuba, nes joje vykdomas režimas mums nepriimtinas. Kiti – pone J. Ferreira, nemanau, kad ši pozicija gera – išreiškė nuomonę, kad Parlamentas veidmainiauja ir kad Kubos žmonėms turi būti suteikta laisvė patiems priimti politinius sprendimus. Manau, laisvė priimti politinius sprendimus iš tikrųjų baigiasi tada, kai pažeidžiamos žmogaus teisės ir miršta žmonės. Esant tokioms aplinkybėms mes, kaip Europos Parlamentas, turime ką nors daryti.

Esant tokiai padėčiai visiškai teisinga išsamiai aptarti konkrečius pateiktus pasiūlymus, ypač kelis naujus, pateiktus M. Gahlerio, ir apsvarstyti, ką galime padaryti, kad užkirstume kelią visame pasaulyje vykstantiems žmogaus teisių pažeidimams ir padėtume viso pasaulio žmonėms.

 
  
MPphoto
 

  Franz Obermayr (NI).(DE) Ponia pirmininke, kadangi savo santykius su Kuba šiandien čia svarstome tragiškos Orlando Zapatos mirties šešėlyje, turime pripažinti, kad mūsų nuomonė apie Kubą susidaryta tada, kai mūsų mintys buvo grindžiamos sistema „draugas arba priešas“. Viena vertus, buvo blogųjų Kubos gyventojų, Sovietų Sąjungos vasalų, ketinusių įvykdyti tarptautinę revoliuciją, ir, kita vertus, buvo gerųjų Kubos gyventojų, kurie gelbėjo šalį nuo vadinamųjų cukraus baronų, mafijos, CŽV ir JAV imperializmo gniaužtų. Vienoje pusėje buvo blogieji kubiečiai, komunistai žmonių engėjai, o kitoje tie, kurie teikė gyventojams švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugas ir gelbėjo juos nuo bado. Šiandien, jei norime, kad Orlando Zapatos mirtis būtų prasminga – jei mirtis iš viso gali būti prasminga – bet kuriuo atveju turime labai rimtai vertinti šį palikimą. Ši mirtis neturi būti bevertė.

Taip pat reikia, kad ES siektų aiškių maršrutų, pasiaukojančių politinių maršrutų ir nesileistų įkinkoma į Valstijų jungą; turime išsilaisvinti nuo senos ideologinės naštos, vesdami politinį dialogą turėti vienodas teises ir siekti aiškaus žmogaus teisių padėties pagerinimo, kad netrukus galėtume kalbėti apie laisvą Kubą, o salos žmonės – gyventi demokratijos sąlygomis.

 
  
MPphoto
 

  Alf Svensson (PPE).(SV) Ponia pirmininke, JAV prekybos embargas taikomas jau beveik 50 metų. Kaip pabrėžė daugybė kalbėjusių Parlamento narių, šis embargas Kubos žmonėms atnešė skurdą ir priespaudą.

Daug žmonių susipažino su 2009 m. lapkričio mėn. organizacijos „Human Rights Watch“ paskelbtu pranešimu, pavadintu „Naujas Castro, ta pati Kuba“, kuriame siūloma atšaukti embargą ir suteikti Kubos diktatoriams šešių mėnesių laikotarpį politiniams kaliniams paleisti. Jei jie nesugebės to padaryti, turėtų būti įvestas pažangesnio pobūdžio embargas. Šis embargas būtų toks, kokiu retkarčiais naudotasi pastaruoju metu, ir apimtų turto ir užsienio investicijų įšaldymą bei kelionių draudimo nustatymą. Didžiosios demokratinės valstybės ir ES, žinoma, turėtų jį remti. Būtų įdomu sužinoti, ką Tarybos Pirmininkas mano apie šį organizacijos „Human Rights Watch“ pasiūlymą.

 
  
MPphoto
 

  Anna Záborská (PPE). (SK) Veiksmai prieš žmogaus teisių pažeidimus bet kokiomis aplinkybėmis turi būti Europos Sąjungos prioritetas.

Orlando Zapata, Kubos politinis kalinys, mirė surengęs bado streiką. Kitas Kubos kalinys protestuodamas 25 kalinių, kurių sveikatos būklė itin prasta ir kurių gyvybei gresia pavojus, vardu pradėjo bado streiką. Ispanijos Vyriausybės pasiūlymas suteikti prieglobstį badaujančiam kaliniui – ne išeitis. Stebiuosi Europos Sąjungai pirmininkaujančios Ispanijos Vyriausybe, nes jos pasiūlymu nesprendžiama susiklosčiusi padėtis. Gana sudėtinga nedelsiant išlaisvinti politinius kalinius. Todėl prašau Komisijos nario A. Piebalgso paraginti Europos Komisiją pradėti vesti derybas su Kubos Vyriausybe, kad šį leistų Tarptautinei raudonojo kryžiaus organizacijai aplankyti Kubos politinius kalinius. Tai leistų objektyviai įvertinti jų būklę ir padėtų toliau vesti derybas. Gvantanamo kalėjime Raudonajam kryžiui leista tai padaryti.

 
  
MPphoto
 

  Angelika Werthmann (NI).(DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, aš irgi palaikau požiūrį, kad Europoje ir kitose pasaulio šalyse negalima pažeisti žmogaus teisių. O. Zapatos mirtis – žmogaus, bandančio itin tragišku būdu atkreipti dėmesį į tai, kas bent jam buvo visiškai nepakeliama padėtis, pagalbos šauksmas. Noriu matyti, kaip mes, europiečiai, neatsižvelgdami į politinę padėtį, užimame aiškią Jungtinių Tautų Chartijoje numatytą poziciją, kad negalima pažeisti žmogaus teisių.

 
  
MPphoto
 

  Diego López Garrido, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. (ES) Ponia pirmininke, manau, vykusios diskusijos dėl sąžinės kalinių padėties Kuboje ir dėl vieno jų, Orlando Zapatos, mirties, rodo, kad Parlamento nariai ir frakcijos pasiekė aukštą sutarimo lygmenį. Esu tikras, kad tai bus įrodyta rytoj per balsavimą, kuris vyks dėl rezoliucijų, pateiktų po šių diskusijų, kurios iš esmės atitinka Tarybos, Komisijos ir visos Europos Sąjungos institucijų poziciją. Tai neabejotinai stiprina Europos Sąjungą jai vedant esminį dialogą su Kuba ir siekiant įgyvendinti daugybės Kubos žmonių padėties gerinimo ir pažangos tikslą.

Manau, visi pritars, kad reikia nedelsiant garsiai kalbėti apie bet kurią vietą, kurioje pažeidžiamos žmogaus teisės. Manau, tai esminis pabrėžtas principas, ir jis visada turi būti vertinamas remiantis vienodais kriterijais.

Tik pažeidus žmogaus teises Europos Sąjunga turi prabilti viešai, nes žmogaus teisės – pačios jos individualybės dalis. Šiuo atveju taip elgiamės Kubos atveju sakydami ir reikalaudami išlaisvinti visus iki šiol Kuboje kalinčius sąžinės kalinius ir šalyje gerbti žmogaus teises.

Tačiau tai dar ne viskas: turime efektyviai dirbti ir būti veiksmingi, siekti rezultatų, dėl kurių gerėtų sąžinės kalinių gerovės ir gyvenimo sąlygos, ar net pasistengti, kad jie būtų išlaisvinti.

Kai kuriais atvejais tikslai pasiekti, o kai kuriais atvejais padaryta pažanga. Taip yra todėl, kad, be kita ko, santykiuose su Kuba esama pagrindinio Europos Sąjungos politikos elemento – politinio dialogo. Šis dialogas neseniai atnaujintas – tai, mano manymu, geras dalykas – ir, nutraukiant sankcijas, kurios buvo Europos Sąjungos pozicijos dalis ir neturėjo jokios prasmės, bei atnaujinant šį politinį dialogą tapo įmanoma padaryti tai, ko nebuvo įmanoma pasiekti nuo 2003 m.: kalbėti su Kubos valdžios institucijomis apie sąžinės kalinius.

Natūralu, kad reikia periodiškai atlikti šio dialogo rezultatų vertinimą, kurį kai kurie jūsų paminėjo, o šio proceso vertinimas turės būti atliktas šiais metais. Daugelis jūsų – turiu mintyje, pvz., M. Mauro, L. Yáñezo-Barnuevo ar L. Michelo pasakytas kalbas – pabrėžė šio dialogo, šio bendradarbiavimo ir moralinės galios, kurią Europos Sąjunga turi kalbėti su Kuba ir siekti galutinio tikslo, t. y. pažangos, svarbą.

Todėl palankiai vertiname šiuose rūmuose pasiektą daugumos sutarimą dėl žmogaus teisių padėties Kuboje, kurį, manau, galima apibendrinti vienu pranešimu: nors ir toliau liksime atviri dialogui su Kuba, Europos Sąjunga ketina toliau reikalauti išlaisvinti visus šalies politinius kalinius ir gerbti Kubos piliečių pilietines ir politines teises.

 
  
MPphoto
 

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, manau, šios diskusijos dar kartą įrodė, kad žmogaus teisių ir demokratijos klausimų srityje Parlamentas atlieka itin svarbų vaidmenį.

Komisija taip pat niekada netoleruos žmogaus teisių ir demokratijos pažeidimų. Taigi, tai reiškia, kad žmogaus teisės ir demokratija tebebus kertinis mūsų politikos akmuo ne tik dėl jų neįveikiamumo, bet ir todėl, kad manome, jog turint tvirtą nuomonę privalu ją išsakyti.

Kaip žinote, mūsų darbo su Kuba pagrindas glūdi bendrosios pozicijos tąsoje nuo 1996 m. Ji suteikia pagrindą ir tampa labai aišku, kad žmogaus teisių srityje Kuboje reikia esminių pokyčių.

2008 m. pradėtas konstruktyvus dialogas taip pat duoda teigiamų rezultatų. Negaliu pasakyti, kad pasiekėme didelių laimėjimų, tačiau daugybės klausimų atžvilgiu padaryta pažanga.

Manau, turime laikytis šios krypties. Taip pat turėtume toliau rengti susitikimus su pilietine visuomene. Komisija vadovausis Tarybos išvadomis, kuriose teigiama, kad, jei reikia, susitikimai su demokratinės opozicijos atstovais sudarys dalį aukšto lygio vizitų, o mes aktyviai sieksime, kad tai būtų įgyvendinta.

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkė. – Gavau septynis pasiūlymus dėl rezoliucijos, kurie pateikti remiantis Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalimi.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

 
  
MPphoto
 
 

  Krzysztof Lisek (PPE), raštu. (PL) Orlando Zapata Tamayo, kartu su grupe kitų 75 disidentų suimtas 2003 m. per valdžios institucijų susidorojimą su opozicijos grupėmis, po du mėnesius trukusio bado streiko mirė Kubos kalėjime. Tikiuosi, tragiška vieno žinomiausių Kubos politinių kalinių mirtis priminė visiems, kad žmogaus teisių klausimas Kuboje neišspręstas.

Visiškai sutinku su Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos ir daugybės žmogaus teisių organizacijų reikalavimais, kad Europos valstybių vyriausybės turėtų daryti spaudimą Kubos valdžios institucijoms besąlygiškai išlaisvinti politinius kalinius kartu įspėjant, kad bus stabdomi visi bandymai pagerinti ES ir Kubos santykius. Manau, sprendimas visiškai panaikinti Europos Sąjungos Kubai taikomas sankcijas ir nesiderėti dėl visų politinių kalinių išlaisvinimo pernelyg ankstyvas. Kartu norėčiau pabrėžti, kad Kubos piliečiai neturėtų mokėti už tokius sprendimus priimančių žmonių klaidas. Atėjo laikas šaliai imtis konkrečių veiksmų siekiant demokratizuoti šalį, sukurti pilietinę visuomenę ir gerbti žmogaus teises, visų pirma, žodžio ir susirinkimų laisvę.

Norėčiau pakartoti buvusio Ispanijos Ministro pirmininko José Maríos Aznaro žodžius ir pasakyti, kad nepriimtina tai, kad per vizitus į Kubą Europos politikai atsisako susitikti su opozicijos atstovais. Turime rasti priemonių, skirtų demokratinės Kubos sistemos proceso plėtrai remti ir visuotinėms demokratijos ir demokratinės visuomenės kūrimo vertybėms Kubos tautai perduoti.

 
  
MPphoto
 
 

  Tunne Kelam (PPE), raštu. – Represinis Kubos režimas turi prisiimti atsakomybę už pernelyg ankstyvą Orlando Zapatos mirtį po septynerius metus trukusio neteisėto laisvės atėmimo, kuriam pasipriešinti jis turėjo tik vieną būdą. Mūsų pareiga – turėti mintyje Orlando Zapatos motinos žodžius: „Neturėtumėte patirti to, ką išgyveno mano sūnus“. Per pastaruosius ketverius Raúlio Castro vadovavimo šaliai metus lūkesčiai, kad komunistų diktatūra Kuboje galėtų tapti žmogiškesnė, akivaizdžiai neišsipildė. Žmonės, išsakydami savo nuomonę, toliau rizikuoja gyvybėmis. Kuboje dar esama apytiksliai 200 politinių kalinių. Ir JAV, ir ES valstybės narės pasmerkė O. Zapatos mirtį, tačiau šis protestas nebuvo nei svarus, nei tinkamu laiku išsakytas. Tokiais atvejais kaip šis negalime reaguodami švaistyti laiko, kaip elgiasi Europos Sąjungai pirmininkaujanti Ispanija. O. Zapatos atvejo moralas toks, kad negalima ignoruoti žiaurios Kubos diktatūros realybės. Vykdydami savo politiką Kubos atžvilgiu turime toliau atsižvelgti į tikrus šalyje vykstančius pokyčius. Užuot puoselėjusi viltis, kad O. Zapatos žudikais galima pasitikėti, ES turi palaikyti Kubos žmonių pusę.

 
  
 

(Posėdis sustabdytas 17.25 val. ir atnaujintas 18.00 val.)

 
  
  

PIRMININKAVO: D. WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

 
Atnaujinta: 2010 m. birželio 4 d.Teisinis pranešimas