Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2009/2090(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumentų priėmimo eiga :

Pateikti tekstai :

A7-0010/2010

Debatai :

PV 25/03/2010 - 3
CRE 25/03/2010 - 3

Balsavimas :

PV 25/03/2010 - 8.4
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P7_TA(2010)0090

Diskusijos
Ketvirtadienis, 2010 m. kovo 25 d. - Briuselis Tekstas OL

3. 2008 m. ECB metinė ataskaita – pranešimas dėl 2009 m. metinio pranešimo dėl euro zonos ir viešųjų finansų (diskusijos)
Kalbų vaizdo įrašas
PV
MPphoto
 

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – bendros diskusijos dėl:

- pranešimo dėl 2008 m. ECB metinės ataskaitos (2009/2090(INI)) (A7-0010/2010), kurį Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto vardu pateikė E. Scicluna ir

- pranešimo dėl 2009 m. metinio pranešimo dėl euro zonos ir viešųjų finansų [COM(2009)0527 - 2009/2203(INI)] (A7-0031/2010), kurį Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto vardu pateikė S. Giegold.

 
  
MPphoto
 

  Edward Scicluna, pranešėjas. – Pone pirmininke, pastarieji dveji metai iš tikrųjų buvo sudėtingiausi ECB nuo pat jo įkūrimo pradžios atliekant finansų ir kainų stabilumo sergėtojo vaidmenį. Būtent atsižvelgdamas į šias aplinkybes rengiau pranešimą dėl 2008 m. ECB metinės ataskaitos.

Pranešime atkreipiamas dėmesys į nuolatinį ECB reagavimą į krizę, ECB pateikiamus pasiūlymus dėl krizės įveikimo, didėjantį euro zonos disbalansą, ES finansų sistemos reformą ir galiausiai klausimus, susijusius su šios institucijos valdymu ir atskaitomybe. Manau, kad atradome tinkamą pusiausvyrą.

Finansų ir ekonomikos krizė sukėlė didžiausią pasaulinį ekonomikos nuosmukį nuo XIX a. 4-ojo dešimtmečio. Po palyginti nuoseklaus ekonomikos augimo didesnėje Europos dalyje daugumos valstybių narių ekonomika patyrė kritinius išbandymus ir tai buvo ne dirbtinės, o tikros sąlygos ir skausmingi padariniai. Viso to rezultatas – menkas 0,4 proc. BVP augimas 2008 m. ir vėliau sekęs 4 proc. susitraukimas 2009 m. Šiuo metu ES valstybės narės prognozuoja labai lėtą ir nevienodą ekonomikos atsigavimą 2010 m. ir 2011 m.

Daugelyje valstybių narių didėja biudžeto deficitas ir skolos. Pagal Komisijos 2009 m. rudens ekonominę prognozę numatytas vidutinis biudžetų deficitas buvo 6,4 proc, o vidutinės vyriausybių skolos – 78,2 proc. ir tikimasi, kad abu šie rodikliai didės 2010 m. Turės praeiti daug metų, kad šie skaičiai, kurių priežastis – finansų ir ekonomikos krizė, pasiektų tą patį lygį, kaip prie krizę.

Manau, kad ECB pakankamai gerai reagavo į krizę. Pagrindinė ECB funkcija – išlaikyti kainų stabilumą. Nors infliacija buvo daug didesnė nei paties ECB nustatyta aukščiausia riba, kai aukščiausią 4 proc. rodiklį ji pasiekė 2008 m. birželio ir liepos mėn., nuo to laiko infliacijos rodikliai mažėjo. Siekdamas skubiai padidinti skolinimąsi ir išjudinti Europos ekonomiką ECB taip pat nuolat mažino palūkanų normas: nuo didžiausios 4,25 proc. 2008 m. birželio mėn. iki dabartinės 1 proc. palūkanų normos 2009 m. gegužės mėn.

Krizės laikotarpiu ECB atliko papildomą vaidmenį netipinėmis priemonėmis padidindamas atsargų likvidumą. Nesuteikus tokių finansinių gyvybiškai svarbių priemonių dauguma finansų institucijų, kuriose daugybė Europos piliečių laiko savo santaupas ir kaupia pensijas, būtų neabejotinai žlugusios.

Žinoma, galima teigti, kad ECB taip drastiškai nemažino palūkanų normų, kaip tai darė jo analogai JAV federalinis atsargų bankas arba Anglijos bankas.

Panašiai, kol milžiniškos ECB grynųjų pinigų injekcijos daugybei institucijų padėjo išvengti griūties, tikrovėje dauguma bankų neperleido likvidumo klientams tuo visų pirma pakenkdami mažosioms ir vidutinėms įmonėms, nuo kurių priklauso ekonomikos atsigavimas. Užuot taip darę, dauguma bankų panaudojo likvidumą savo pačių padėčiai sustiprinti. Pagrįstam visuomenės pasipiktinimui tai suteikė jiems galimybę netgi išsimokėti priedus.

Taip pat negaliu trumpai nepaminėti politinio atsako, kuris reikalingas sprendžiant labai painų dabartinio fiskalinio disbalanso klausimą, kuris turi būti sprendžiamas ryžtingai ir laiku. Tačiau ko gero paliksiu apie šį klausimą plačiau pakalbėti savo kolegoms.

Kaip ir ankstesnieji pranešėjai, manau, kad Parlamento ir ECB dialogas yra konstruktyvus ir vystomas teigiama linkme. Šiuo dialogu galima verstis. Manau, kad Parlamentas turėtų aktyviau dalyvauti skiriant ECB Vykdomosios valdybos narius – įskaitant kitą ECB pirmininką – remiantis precedentu, kuris neseniai nustatytas atsižvelgiant į institucijos pirmininko pavaduotojo skyrimo procedūrą.

ECB yra atskaitingas Europos piliečiams per Europos Parlamentą. Turime stiprinti šią atskaitomybę. Visų pirma ši krizė parodė, kad nereguliuojamos rinkos ne visada pačios susireguliuoja ir kad jos yra linkusios į sisteminę riziką. Dėl to svarbu remti ir užbaigti ES finansų sistemos visapusišką reformų rinkinį, visų pirma įsteigti Europos sisteminės rizikos valdybą – instituciją, kuri veiktų kaip sergėtoja, iš anksto įspėjanti apie bet kokią sisteminę nestabilumo riziką finansų…

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

 
  
MPphoto
 

  Sven Giegold, pranešėjas.(DE) Pone pirmininke, pranešimas dėl 2009 m. metinio pranešimo dėl euro zonos ir viešųjų finansų parengtas tuo metu, kai euro zona susidūrė su rimtomis problemomis ir šis laikotarpis dar nesibaigė.

Ekonomikos padėtis kelia daug nerimo Europos piliečiams ir mums visiems. Tokiu metu Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas pranešimą patvirtino aktyviai bendradarbiaudamas ir didele balsų dauguma. Atsižvelgdamas į tai, norėčiau pristatyti pranešimą. Viena vertus, atsižvelgiant į atitinkamą Komisijos pasiūlymą ir šioje plenarinėje sesijoje pateikiamas Europos Parlamento ir Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto rekomendacijas akivaizdu, kad ekonominė padėtis turi būti stabilizuota. Kita vertus, krizė, kuri pasiekė tam tikrą stabilumo lygį, nes augimo rodikliai šiek tiek pagerėjo, perėjo į antrą etapą, kurio pagrindinis bruožas – dideli valstybių biudžetų deficitai. Tai yra kaina, kurią turime mokėti norėdami išbristi iš krizės. Šiuo atžvilgiu pranešime pateikiama žinia yra labai aiški. Turime kuo greičiau atsigręžti į Stabilumo ir augimo pakto nuostatas. Negalime perleisti tokio dydžio skolos savo vaikams ir vaikaičiams.

Tačiau pranešime taip pat labai aiškiai nurodoma, kad Stabilumo ir augimo pakte nustatytų taisyklių nepakanka. Nėra atitinkamų priemonių, skirtų geresniam euro zonos koordinavimui, tad svarbu panaikinti euro zonos disbalansą ir sustiprinti biudžetinės ir fiskalinės politikos koordinavimą.

Tie, kurie atsakingi už šias euro zonos sritis dabar susiduria su gana rimtomis problemomis bandydami rasti patikimą šių problemų sprendimo būdą. Tai reiškia, kad kiekviena valstybė vietos politikos aplinkybėmis neabejotinai turi toliau reikalauti sau atskirų privilegijų. Visų pirma Komisijai, taip pat euro zonos šalims tenka didelė atsakomybė šiuo atveju nustatyti reikalingas priemones. Dėl to norėčiau trumpai apžvelgti mūsų pasiūlymus.

Pirma, mums reikia veiksmingų ekonomikos koordinavimo priemonių. Antra, turi būti nutraukta euro zonos struktūrinė priklausomybė nuo ribotų išteklių. Negalime sau leisti nugrimzti į recesiją kitą kartą vėl pakilus naftos ar išteklių kainoms, nes tai jau vyksta. Trečia, svarbu, kad po šios krizės būtų veiksmingai reguliuojamos finansų rinkos. Tačiau šiuo metu pastebime, kaip atskiros valstybės narės užkerta kelią tam, kad sprendimų opiais klausimais nepriimtų net centrinės valdžios institucijos, pvz., priežiūros įstaigos. Ketvirta, nepriimtina, kad tokios kaip ši krizė laikotarpiu daugiausia dėmesio skiriama ne socialinės sanglaudos tikslui, o tai prieštarauja Europos Sąjungos vertybėms. Tikimasi, kad, užuot taip dariusios, atskiros valstybės narės panaudos juokingas palūkanų normas siekdamos finansuoti savo skolas. Dėl to pranešime pasisakome už euroobligacijas arba panašias priemones, kad vadovaudamiesi solidarumu padėtume silpnesniosioms valstybėms narėms. Svarbiausia, kad būtinų fiskalinės politikos pokyčių nebūtų imamasi vartotojų perkamosios galios sąskaita. Paprasčiausias sprendimas, kuris leistų daryti pažangą šioje srityje – tai veiksmingas bendradarbiavimas mokesčių srityje.

Galiausiai Komisija turi skubiai parengti kelis pasiūlymus dėl bendros konsoliduotos pelno mokesčio bazės. Pranešime taip pat raginame įgyvendinti atskirų valstybių pranešimo apie kolektyvines pajamas sistemą. Prašome jūsų pateikti atitinkamą pasiūlymą. Iš esmės bendradarbiavimas mokesčių srityje turi būti laikomas svarbesniu už mokesčių konkurenciją, ypač atsižvelgiant į M. Monti atliktą darbą ir vidaus rinkos atgaivinimą. Reikia, jog jūs pateiktumėte veiksmingus pasiūlymus, kad pasibaigus šiai krizei neturėtumėme dar didesnių skolų. Glaudus ekonominis valstybių narių bendradarbiavimas padės mums užtikrinti, kad savo vaikams paliktume ne skolas, o euro zoną, kurioje šalys bendradarbiauja viena su kita, užuot žalingai konkuravusios tarpusavyje.

 
  
MPphoto
 

  Jean-Claude Trichet, Europos centrinio banko pirmininkas. (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, malonu būti čia su jumis vykstant šioms diskusijoms dėl rezoliucijos dėl 2008 m. Europos centrinio banko metinio pranešimo.

Dėl praėjusiais metais vykusių Parlamento rinkimų šių metų diskusijos buvo atidėtos ilgam laikui. Tačiau tai suteikia man galimybę aptarti dabartinę padėtį diskusijų pabaigoje.

ECB. – (FR) Pone pirmininke, kaip žinote, Europos centrinis bankas palankiai vertina glaudžius ryšius su Parlamentu, kurie, beje, viršija Sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Per daugelį metų užsimezgė labai vaisingas dialogas ir pasakyčiau, kad ką tik išgirsti puikūs E. Sciclunos ir S. Giegoldo pranešimai tik dar kartą tai patvirtina.

Šiandien savo pranešime trumpai apžvelgsiu praeityje pastebėtus ekonomikos pokyčius ir pinigų politikos priemones, kurių ėmėsi Europos centrinis bankas. Tuomet atkreipsiu dėmesį į keletą klausimų, kurie buvo iškelti pasiūlyme dėl rezoliucijos, ir tarsiu keletą žodžių apie dabartinę padėtį.

, Europos centrinio banko pirmininkas. –Pirmiausia kalbėsiu apie pastarųjų metų ekonomikos pokyčius ir pinigų politiką. 2009 m., kaip aiškiai pasakė E. Scicluna, Europos centrinis bankas veikė tokiomis aplinkybėmis, kurias ateities ekonomikos istorikai, tikėtina, aprašys kaip pačias sudėtingiausias, kuriomis turėjo veikti pažangios ekonomikos šalys nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Finansų krizei pasiekus viršūnę 2008 m. rudenį, 2009-ieji prasidėjo besitęsiančiu, sinchronišku ekonominės veiklos laisvuoju kritimu visame pasaulyje. Apytikriai iki praėjusių metų balandžio mėn. ekonominė veikla kas mėnesį mažėjo. Šiuo laikotarpiu skiriamasis bruožas – kuris buvo labai svarbus pasitikėjimui išsaugoti, ir tai buvo ECB išskirtinis skiriamasis – buvo gebėjimas imtis reikalingų skubių ir išimtinių sprendimų kartu tvirtai laikantis savo pagrindinės pareigos – vidutinės trukmės laikotarpiu išlaikyti stabilias kainas.

Bendrai mūsų netipinės pinigų politikos priemonės, kurios visuotinai žinomos kaip padidinta kreditinė parama, tikimės, tinkamai pasitarnavo euro zonos ekonomikai. Jos padėjo išlaikyti pinigų rinkos veikimą, prisidėjo prie finansavimo sąlygų pagerinimo ir sudarė galimybes sklandesniam kreditų srautų patekimui į realiąją ekonomiką, nei tai būtų galima pasiekti vien tik sumažinus palūkanų normas. Bankai namų ūkiams ir įmonėms apskritai nustatydavo gerokai mažesnes ECB nustatytas pagrindines palūkanų normas.

Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujamės, yra toks – kol padėtis negrįš į ankstesnes vėžes, taikant šias priemones ilgiau nei reikalinga, kyla grėsmė, kad finansų rinkos dalyvių elgesys nepageidaujamai pakis, o mes nenorime sukelti priklausomybės.

Dėl to 2009 m. gruodžio mėn. atsižvelgdami į pagerėjusią padėtį finansų rinkose pradėjome laipsniškai atsisakyti kai kurių savo išimtinių likvidumo priemonių. Visų pirma sumažinome ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų skaičių, dažnumą ir terminus. Taip pat įsipareigojome visiškai išlaikyti lanksčią likvidumo paramą euro zonos bankų sistemai ne trumpiau kaip iki šių metų spalio mėn.

Valdančioji taryba laikosi nuomonės, kad dabartinė pinigų politikos kryptis yra tinkama ir kad nekintantys tvirti lūkesčiai dėl infliacijos yra palankūs kainų stabilumui vidutinės trukmės laikotarpiu.

Leiskite dabar pereiti prie kai kurių klausimų, kuriuos jūs keliate rezoliucijoje ir kurie paminėti šiame pranešime.

Atsižvelgdami į atskaitomybės ir skaidrumo klausimus labai vertiname reguliarų dialogą su Europos Parlamentu ir konstruktyvų bendradarbiavimą, kuriuo remiantis vyksta šie mainai.

Dėl to pritariu nuolatinei Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto paramai mūsų ketvirtiniam pinigų politikos dialogui. Manau, kaip iškalbingai dar kartą pasakė pranešėjas, esame atskaitingi Europos žmonėms, o tai reiškia – Parlamentui.

Manome, kad ECB yra vienas iš skaidriausiai dirbančių centrinių bankų pasaulyje. Mūsų praktika – surengti spaudos konferenciją iš karto po Valdančiosios tarybos posėdžio pinigų politikos klausimais kiekvieną mėnesį – yra novatoriška iniciatyva, kurios dar nepakartojo mūsų pagrindinės giminingos institucijos. Paskelbdami savo išsamias įžangines pastabas realiu laiku, paaiškiname politinius sprendimus ir jų loginį pagrindą.

Kaip žinote, krizės laikotarpiu toliau stiprinome savo ryšius ir taip padėjome sušvelninti finansų rinkos reakciją, sustiprinti pasitikėjimą ir padėti pagrindus ekonomikai atsigauti.

Taip pat prašėte ECB nuomonės dėl tarpuskaitos namų, skirtų tokioms priemonėms kaip kreditų įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriai (angl. CDS) euro zonoje, įsteigimo. Norėčiau pasakyti, kad euro CDS rinkų patikimumas yra tiesiogiai susijęs su euro sistema, atsižvelgiant į šios sistemos valiutos kontrolę ir finansinį stabilumą euro zonoje.

Pagrindinė sandorio šalis yra svarbi ne tik skaidrumo požiūriu, bet taip pat įvairinant ir dalijant rizikos tikimybę bei mažinant paskatas prisiimti per didelę riziką. Tam tikros finansinės priemonės, kurios buvo sukurtos rizikai apdrausti, neturėtų būti naudojamos spekuliaciniais tikslais. Reguliavimo institucijoms turėtų būti suteikta galimybė atlikti veiksmingus galimo netinkamo elgesio atvejų tyrimus ir šiuo atveju man atrodo, kad mes itin atsižvelgiame į Parlamento rūpestį.

Leiskite tarti žodį apie Ekonominės ir pinigų sąjungos perspektyvą šiais sunkiais laikais. Ekonomika atsigauna, tačiau tai nereiškia, kad krizė pasibaigė. Viena vertus, žinome, kad atsigavimo tempas bus lėtas ir negalime atmesti nuosmukio galimybės.

Kita vertus, vis dar susiduriame su daugybe problemų, susijusių su mūsų finansų sistemos reforma. Finansų vaidmuo mūsų ekonomikose turi būti konstruktyvus, o ne destruktyvus. Konstruktyvaus vaidmens rodiklis yra tai, kad finansai tarnauja realiajai ekonomikai. Siekiant užtikrinti tokį vaidmenį vis dar turime labai pagerinti finansų rinkų veikimą.

Dėl to ypač didelio dėmesio sulaukė bankų sektorius. Įgyvendinant veiksmingas reformas taip pat reikia didelį dėmesį atkreipti į nebankines finansų įstaigas ir finansų rinkų sistemą ir jų veikimą. Turime sukurti mechanizmus ir iniciatyvas, užtikrinančius, kad finansai netaptų nekontroliuojami ir griaunančia jėga, kaip tai atsitiko prieš krizę.

Turime užkirsti kelią ardomojo pobūdžio veiklai, kuri sukelia ekonomines nelaimes Europos piliečiams. Siekdami tinkamai spręsti šią problemą, sukūrėme Europos sisteminės rizikos valdybą, kurios teisinę bazę šiuo metu svarsto Parlamentas.

Europos ekonomika susiduria su kitomis problemomis ir jos yra susijusios su viešaisiais finansais, kaip atkreipė dėmesį pranešėjas, ir nepriklausoma finansine padėtimi.

Europos ekonomikos ir pinigų sąjungoje esama aiškaus atsakomybės pasiskirstymo. Atsižvelgiant į šį atsakomybės pasiskirstymą, kiekvienas gali pasitikėti ECB įsipareigojimu išlaikyti kainų stabilumą visoje euro zonoje vidutinės trukmės laikotarpiu.

Atsižvelgdami į naujausias šių metų projekcijas, šių metų pabaigoje – praėjus dvylikai metų nuo euro valiutos įvedimo – turėsime vidutinę 1,95 proc. metinę infliaciją. Tai atitinka mūsų kainų stabilumo sąvokos apibrėžtį: mažiau nei 2 proc., tačiau beveik 2 proc.

ECB įsipareigojimai, strategija ir patirtis yra nekintantys. Europos ekonominės ir pinigų sąjungos tinkamas veikimas priklauso ne vien tik nuo pinigų sąjungos, bet taip pat nuo ekonominės sąjungos. Nacionaliniai politikos formuotojai turi stengtis, kad viešieji finansai būtų skaidrūs, o ekonomikos konkurencingos.

Dabartinėmis aplinkybėmis, kai Europa turi priimti lemiamus sprendimus, labiau nei bet kada svarbu pripažinti, kad siekiant klestinčios Europos Sąjungos ryžtingai turi veikti visi. Mano nuomone, Europos pinigų sąjunga yra daug daugiau nei piniginis susitarimas. Tai – bendro likimo sąjunga.

(Kalbėtojas prancūziškai ir vokiškai pasakė: „Mūsų likimas bendras.“)

Šis likimas – tai mūsų bendra gerovė ir tai yra mūsų protėvių vizija. Pinigų sąjunga nėra sukurta dėl patogumo. Tai sudėtinė po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusio visuotinio proceso, kuriuo skatinama Europos žmonių integracija, dalis.

Manau, kad dažnai sumenkiname Europos laimėjimus. Per dažnai skubame kritikuoti savo institucijas ir procesus. Tačiau iš esmės jie veikė gerai net ir sunkiausiais laikais. Tikiu, kad Europos institucijos ir procesai finansų krizės laikotarpiu išliko veiksmingi.

Šioje Atlanto pusėje išvengėme dramatiškų įvykių, kurie galėjo sukelti naują krizės bangą, prasidėjusią 2008 m. rugsėjo mėn. Jungtinėse Valstijose. Būtent šiomis aplinkybėmis vertinu euro zonos valstybių narių paskutiniame Europos Vadovų Tarybos susitikime duotą įsipareigojimą prireikus imtis ryžtingų ir koordinuotų veiksmų, siekiant apsaugoti euro zonos finansinį stabilumą.

Kalbėdamas visam Europos Parlamentui taip pat pasinaudosiu proga išdėstyti tai, ką jau minėjau Ekonomikos ir pinigų politikos komitetui per klausymą pirmadienį. ECB Valdančioji taryba ketina išlaikyti minimalią įkaito sistemos kredito ribą taikydama investicinį reitingo lygmenį (BBB-) po 2010 m. Nuo 2011 m. sausio 1 d. taip pat nustatysime laipsnišką mažinimo tvarkaraštį, kuris padės tinkamai apsaugoti Eurosistemą. Techninę informaciją pateiksiu skaitydamas pranešimą dėl Valdančiosios tarybos sprendimų kitame mūsų susitikime balandžio 8 d.

Pabaigai. Bendros valiutos įvedimas mažiau nei prieš dešimtmetį, mano nuomone, yra didžiausias Europos integracijos proceso laimėjimas iki šiol – procesas, kuriuo buvo užtikrinta taika ir klestėjimas Europoje.

Pasaulinė finansų krizė sukėlė naujų problemų, į kurias mes Europoje reagavome. Mūsų pinigų sąjunga ir labai glaudūs ryšiai bendrojoje rinkoje su visomis ES valstybių narių ekonomikomis užkirto kelią apsunkinti šią krizę valiutų krize, kaip tai atsitiko dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Šiandien Europa turi priimti kitus lemiamus sprendimus. Mūsų pagrindinė užduotis – toliau užtikrinti taiką ir klestėjimą, padaryti taip, kad Europos Sąjunga taptų dar patrauklesnė vieta gyventi ir dirbti.

Tam turime griežtinti stebėseną, kaip jau minėjo pranešėjai, ir stiprinti bendradarbiavimą. Taip pat turime atgaivinti bendro tikslo siekimo jausmą, bendrus idealus, kurie suteikė motyvacijos mūsų protėviams. Jie turėjo aiškią ateities viziją ir viskas, ką matome šiandien, patvirtina jų įžvalgumą.

 
  
MPphoto
 

  Olli Rehn, Komisijos narys. – Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti jums už galimybę aptarti 2009 m. metinį pranešimą dėl euro zonos. Rengdami metinį pranešimą žinojome, kad atrinkti klausimai bus aktualūs. Tačiau pastaruoju metu jie tapo per daug aktualūs.

Leiskite pasveikinti abu pranešėjus: Edwardą Scicluną ir Sveną Giegoldą už jų puikius pranešimus. Gerbdamas Europos centrinio banko nepriklausomumą atkreipsiu dėmesį į S. Giegoldo pranešimą, kuris yra labai svarbus dabartinėms diskusijoms dėl ekonominio koordinavimo ir euro zonos ekonominio valdymo.

Manau, kad didelė parama, kurios sulaukė S. Giegoldo pranešimas Ekonomikos ir pinigų politikos komitete iš tikrųjų tik patvirtina jo požiūrio ir klausimų svarbą ir pusiausvyrą. Visiškai sutinku su J. C. Trichet, kad euras yra ne tik techninis piniginis susitarimas, o greičiau esminis Europos Sąjungos politinis projektas, kuris turi būti ginamas ir plėtojamas šia Europos dvasia, ne tik šiandien ir rytoj, kol Europos Vadovų Taryba susirenka šiuo kritiniu laikotarpiu.

Nuo 1999 m. euro zona iš esmės buvo ekonominio stabilumo zona. Ji apsaugojo mūsų piliečius nuo ekonominių sukrėtimų. Tačiau nuo 2008 m. pabaigos euro zoną stipriai sukrėtė pasaulinė finansų krizė. Nepaisant ekonomikos atgaivinimo politikos ir didelių fiskalinių paskatų, finansų rinkos vis dar išlieka nepastovios ir netikrumo lygis išlieka nepaprastai didelis. Naujausi rinkos svyravimai buvo rimtas euro zonos finansinio stabilumo ir euro zonos ekonominio valdymo išbandymas, visų pirma atsižvelgiant į padėtį Graikijoje.

Norėčiau pasakyti, kad Graikija šiuo metu yra pasirengusi šiais metais sumažinti deficitą 4 proc., remiantis drąsiomis ir įtikinančiomis priemonėmis, kurias Graikijos parlamentas priėmė anksčiau šį mėnesį ir kurios dabar galioja. Šis laikotarpis iš tikrųjų gali būti lemiamas atsižvelgiant į Graikijos finansų istoriją ir ekonomikos vystymąsi.

Tačiau nei Graikija, nei euro zona dar neatsikratė sunkumų, nes vis dar esama nerimo dėl euro zonos finansinio stabilumo. Dėl to Komisija aktyviai ragino euro zonos valstybes nares priimti politinius sprendimus dėl mechanizmo, užtikrinančio finansinį stabilumą visoje euro zonoje, mechanizmo, kurį prireikus būtų galima greitai pritaikyti laikantis Sutarties ir joje nustatytos finansinės pagalbos sąlygos ir nenumatant jokių šio mechanizmo taikymo automatinių priemonių.

Mes galime jus patikinti, kad Komisija yra pasirengusi įgyvendinti tokią Europos koordinuotos ir sąlyginės paramos sistemą, kuri, prireikus ir pareikalavus, galėtų būti taikoma praktikoje. Glaudžiai ir aktyviai bendradarbiaujame su visomis euro zonos valstybėmis narėmis ir ECB siekdami šią savaitę rasti tokį sprendimą atsižvelgiant į Europos Vadovų Tarybos susitikimą.

Tačiau be skubaus krizės valdymo turime išnagrinėti, kaip ateityje būtų galima išvengti panašių aplinkybių, kad niekada nesusidurtume su panašiais atvejais, koks šiuo metu yra Graikijoje. Krizė Graikijoje įrodė geresnio ekonominio valdymo būtinybę. Tai buvo pripažinta Lisabonos sutartyje, joje taip pat nustatytas teisinis pagrindas. Dėl to šiuo metu rengiame pasiūlymus dėl Lisabonos sutarties 136 straipsnio įgyvendinimo, o Komisija artimiausiomis savaitėmis pateiks pasiūlymą dėl geresnio ekonomikos politikos koordinavimo ir griežtesnės šalies priežiūros.

Kaip ir jūs pone S. Giegoldai, 28 pastraipoje pasigendame vyriausybių privalomų įsipareigojimų dėl koordinavimo euro zonoje. Dėl to reikalingas integruotas ir į ateitį nukreiptas požiūris, kuriuo remiantis dėmesys būtų atkreiptas į politinius veiksmus ir operatyvines priemones. Visų pirma, turėjome užkirsti kelią netvariam valstybių deficitui ir dėl to mums reikia geresnių galimybių atlikti vidutinės trukmės euro zonos valstybių narių biudžeto politikos stebėseną. Mums turi būti sudarytos galimybės priimti išsamesnes ir griežtesnes rekomendacijas valstybių narių atžvilgiu, kad jos imtųsi taisomųjų priemonių. Taip pat tikiuosi jūsų paramos šiuo klausimu.

Taip pat galime geriau pasinaudoti dabartinėmis priemonėmis. Taryba gali priimti rekomendacijas valstybės narės, kurios ekonomikos politika kelią rizikos pavojų tinkamam ekonomikos ir pinigų sąjungos veikimui, atžvilgiu. Taip buvo daroma praeityje, tačiau turbūt per retai. Pagal naujosios Lisabonos sutarties 21 straipsnį Komisija gali iš anksto tiesiogiai įspėti valstybę narę. Tai turime daryti siekdami padėti valstybėms narėms daug anksčiau išspręsti kylančias ekonomikos problemas.

Kadangi, atrodo, mano kalbėjimui skirtas laikas baigiasi, baigiamosiose pastabose išsakysiu savo nuomonę apie makroekonominį disbalansą. Tai – antrasis pagrindinis griežtesnio ekonominio valdymo elementas. Šiuo atžvilgiu iš esmės pritariu pranešėjų nuomonei.

Baigdamas noriu pasakyti, jog finansų krizė patvirtina nemalonų faktą, kad negalima visiškai pasitikėti nuolatiniu ekonomikos augimu praėjusiais dešimtmečiais. Šiandien blogiausia jau gali būti praeityje. Šiuo metu ekonomika atsigauna, tačiau ji vis dar trapi ir nesavarankiška. Nedarbo lygis dar nesumažėjo. Tą patį galima pasakyti apie valstybių finansus, kurie yra būtina sąlyga tvariam augimui. Nepaisant to, kiek svarbios fiskalinės paskatos buvo ekonomikos atsigavimui, dvidešimties metų trukmės valstybių finansų konsolidavimas buvo sugriautas per dvejus metus.

Šie debesys temdys ekonomikos padėtį artimiausiais metais. Turime dėti visas pastangas, kad dangus taptų giedras ir sugrąžintume ekonomikos augimą. Dėl to iš tikrųjų tai nėra laikas įprastai veiklai. Tai laikas pokyčiams siekiant skatinti tvarų augimą ir darbo vietų kūrimą.

 
  
MPphoto
 

  Sophie Auconie, PPE frakcijos vardu.(FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, leiskite pirmiausia pasveikinti pranešėją poną S. Giegoldą ir jam padėkoti už kokybiškai atliktą darbą ir dėmesį, kurį jis parodė klausydamas kitų frakcijų pranešėjų.

Šis pranešimas, Europos Parlamento atsakas į Europos Komisijos metinį pranešimą dėl euro zonos ir viešųjų finansų, pasižymi analizėmis ir pasiūlymais. Žinoma, tai daugiausia ženklina svarbų 2009 m. įvykį – ekonomikos ir finansų krizę, kuri, be jokios abejonės, yra rimčiausia krizė, su kuria teko susidurti Europos Sąjungai nuo jos sukūrimo pradžios.

Ši krizė išmokė mane dviejų svarbiausių dalykų. Viena vertus, Ekonominė ir pinigų sąjunga įrodė savo naudą. Euras – bendra stabili valiuta – pasitarnavo kaip realus piniginis skydas. Priklausymas euro zonai leido daugiau nei vienai šaliai išvengti savo nacionalinės valiutos devalvacijos, kuri būtų dar labiau pabloginusi krizės padarinius. Dėl to euro zona tapo dar patrauklesnė, kaip rodo Islandijos atvejis.

Be to, ECB vykdoma aktyvi ir lanksti pinigų politika, didėjančios jo likvidžių lėšų injekcijos panaudos įstaigoms atliko svarbų vaidmenį Europos bankams išvengiant skolų.

Dėl to pirmoji pamoka yra ta, kad nors dažnai sakome, jog Europa buvo sukurta krizių pagrindu, ši krizė parodė, kad ekonominė Europa yra veiksminga ir būtina vienu metu.

O antroji pamoka būtų, kad turėtume stiprinti Europos ekonominį valdymą. Šiandien vienintelė tikra Europos ekonomikos politika yra pinigų politika. Biudžeto politikos koordinavimas yra ribotas. Tačiau euro zona, kuri kaip dar kartą buvo paminėta šiame pranešime – yra priemonė, skirta visų Europos Sąjungos valstybių narių integracijai, – turi būti valdoma veiksmingiau atsižvelgiant į kiekvieną ekonomikos politikos aspektą.

Pradėti turime nuo makroekonominės ir finansų stebėsenos, šiuo klausimu aktyviai dirbame Europos Parlamente. Atsižvelgdami į Stabilumo ir augimo paktą turime tai paspartinti kaip realią fiskalinio koordinavimo priemonę. Dabartinės krizės laikotarpiu didelis pajamų sumažėjimas, mokestinių paskatų priemonės, kurios taikomos atsižvelgiant į gaivinimo planą, ir ekonomikos stabilizatorių veikimas pažeidė valstybių narių biudžetų balansą.

Valstybės skolos mažinimas išlieka pagrindiniu įsipareigojimu, nes jis yra susijęs su mūsų vaikų ateitimi. Būkime griežti, tačiau taip pat išradingi. Pamąstykime apie naująją Europos fiskalinę politiką, pamąstykime apie euroobligacijas ir būkime drąsūs valdydami Europos ekonomiką.

 
  
MPphoto
 

  Liem Hoang Ngoc, S&D frakcijos vardu.(FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pono S. Giegoldo pranešimas yra ypač svarbus atsižvelgiant į šias diskusijas makroekonomikos tema. Šis pranešimas yra dar svarbesnis atsižvelgiant į tai, kad jo autorius yra Vokietijai atstovaujantis Europos Parlamento narys, kuris norėjo atkreipti europiečių dėmesį į Vokietijos strateginių planų mažinti darbo išlaidas bendros valiutos sistemoje neigiamus padarinius euro zonos šalims.

Vokietijos vyriausybė faktiškai gali sukelti euro zonoje ir visoje Europos Sąjungoje visuotinę atlyginimų defliaciją, kuri lems žalingus makroekonominius padarinius. Atsižvelgiant į pastovių struktūrinių lėšų ir pakankamų biudžeto lėšų nebuvimą ir negalėjimą devalvuoti valiutos, deficitines sąskaitas turinčios valstybės narės norėdamos išgyventi yra pasmerktos mažinti savo atlyginimus ir apkarpyti savo socialinės apsaugos sistemos išmokas.

Pirmiausia sulauksime vidaus paklausos sumažėjimo, kuris nuo 2008 m. antrojo ketvirčio sukėlė nuosmukį ir tai netgi įvyko prieš prasidedant likvidumo krizei. Antra, pastebime nedideles pajamas ir lėšas turinčių namų ūkių, kurių perkamoji galia nebedidėja, įsiskolinimo didėjimą. Jų skolų namams pirkti pagrindas – visa nesureguliuota finansų mašina Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, sukėlusi pražūtingus padarinius, kuriuos matėme antrinėje būsto paskolų rinkoje.

Ponios ir ponai, klausydamas diskusijų komitete susidarau įspūdį, kad dauguma Europos Parlamento narių pamiršta šios krizės pamokas. Ši krizė dar negreitai praeis. Dabartinis atsigavimas yra dar trapesnis atsižvelgiant į tai, kad Europoje tęsiasi atlyginimų defliacija ir Komisija, taip pat euro grupės pirmininkas ir Europos centrinio banko pirmininkas, kurį išklausėme pirmadienį, ragina valstybes nares iš anksto nustatyti krizės įveikimo politiką, kuri būtų panaši į realius griežtos ekonomikos planus.

Ši politika kelia riziką, kad tik beprasidedantis augimas bus vėl užgniaužtas, nors produktyvumo panaudojimo rodikliai išlieka žemi. Ši politika nepadės sumažinti Graikijos, Ispanijos ar kitos šalies deficito, nebus gautos mokestinės pajamos, kurių tikimasi. Ši politika padidins nedarbą ir socialinę įtampą.

S. Giegoldo pranešimas vertingas tuo, kad jame atkreipiamas dėmesys į kai kurias šias makroekonominio disbalanso problemas. Deja, galutinėje versijoje, kurioje pakeitimus padarė Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija ir Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija, atsisakoma pasmerkti atlyginimų defliaciją. Tačiau iš esmės S. Giegoldo inicijuota diskusija gali būti naudinga tuo metu, kai į Parlamentą, Tarybą ir Komisiją sugrįš neoliberali dogma, kuria ši krizė privertė suabejoti.

 
  
MPphoto
 

  Ramon Tremosa i Balcells, ALDE frakcijos vardu.(ES) Pone pirmininke, visų pirma norėčiau pasveikinti poną E. Scicluną – kuris daug žino apie centrinius bankus – ir poną S. Giegoldą. Ilgai su jais diskutavome ir galiausiai susitarėme dėl daugelio kompromisinių pakeitimų.

Šiandien norėčiau kalbėti apie eurą. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad esu naujokas politikoje: prieš devynis mėnesius buvau makroekonomikos dėstytojas Barselonos universitete. 2008 m. rudenį su savo šeima dėl akademinių priežasčių gyvenau Londone ir savo akimis mačiau, kaip per kelias savaites svaro sterlingo kursas nukrito 30 proc. Viskas įvyko staiga, visi mano kolegos anglai tapo skurdesni ir svaras šiandien dar neatsigavo. Atsižvelgdamas į tai, kiek nuvertėjo svaras, net nenoriu įsivaizduoti, kokios vertės šiandien būtų peseta, jeigu ją dar turėtume savo piniginėse.

Šie dveji baisios pasaulinės ekonomikos krizės metai parodė, kad euras mus labai pripratino prie stabilumo. Faktiškai tai vienintelė vakarų valiuta, kuri jos vartotojų nenuskurdino.

Euras – saugus uostas, apsaugantis nuo didelių pasaulinės finansų krizės bangų, jeigu prisiminsime vaizdingus britų finansininko Davido Marsho žodžius. Būdamas griežtas ilgametis euroskeptikas šis gerbiamas viešųjų finansų specialistas prieš dvylika mėnesių išleido knygą, kurioje giriamas euras, pripažindamas, kad tai sėkminga ateities pasaulinė valiuta.

Euras šiandien nepatiria krizės: tai tam tikrų valstybių narių fiskalinė krizė, kuri sukelia bendros valiutos problemas. Euras – puikus pinigų sąjungos, kurią tyrinėja ir kuria žavisi Kinijos, Indijos, Brazilijos ir Rusijos ekonomikos elitas, pavyzdys. Euras nesukelia jokios rizikos Viduržemio jūros šalių ekonomikoms. Euras sudaro galimybes šių šalių ekonomikoms būti Centrinės Europos šalių, taikančių gerąją, reformomis pagrįstą ir pažangią patirtį, sudėtine dalimi.

Pranešime, kurį šiandien aptariame, išreiškiama griežta kritika dėl valstybės įsikišimo praktikos į Kinijos valiutą. Jos dirbtinė defliacija prisidėjo prie to, kad būtų sukeltos rimtos pasaulinio disbalanso problemos, kurios yra viena iš šios krizės priežasčių.

Daugiausia eksportuojančios euro zonos šalys neturėtų būti baudžiamos. Finansų krizių istorija rodo, kad atkūrus finansinę padėtį ekonomikos atsigavimas tiesiogiai priklauso nuo eksporto.

Tiesa, kad Vokietija turi pradėti vartoti ir veikti aktyviau, nes ji yra Europos ekonomikos variklis. Nepaisant to, jokiomis aplinkybėmis negalima susilpninti jos eksporto pajėgumų. Esu liberalus narys iš Katalonijos ir mano regione – kuris sudaro 28 proc. viso Ispanijos eksporto – irgi yra labai didelė eksporto dalis pagal BVP: beveik 30 proc. Geriausieji negali būti baudžiami.

Galiausiai euras pelnė pasaulinį pripažinimą, tačiau siekiant skaidrumo dar reikia šį tą nuveikti. Pone J. C. Trichet, Europos centrinio banko diskusijų pažodiniai protokolai turėtų būti paskelbti viešai, kaip tai yra Jungtinėse Valstijose, Japonijoje ir Švedijoje.

 
  
MPphoto
 

  Philippe Lamberts, Verts/ALE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, norėčiau, kad Komisijos narys O. Rehn mane gerai girdėtų ir aiškiai suprastų, todėl kalbėsiu angliškai.

Atsižvelgdamas į padėtį, kurioje atsidūrėme, norėčiau pažvelgti į priekį. Kokia yra mūsų padėtis? Yra susidarę dideli ir nepastovūs viešųjų finansų deficitai ir, priminsiu, kad Žalieji nepritaria tokios rūšies deficitui.

Antra, negalime nepaisyti fakto, kad jau susiduriame su rimtais ir gilėjančiais socialiniais skirtumais. 16 proc. europiečių gyvena žemiau skurdo ribos ir tai yra nemažas skaičius; 40 proc. nedarbas tarp jaunų iki 25 metų ispanų yra nemažas skaičius ir galėčiau tęsti toliau.

Taip pat susiduriame su klimato kaita ir išteklių trūkumu, o visa tai reiškia poreikį investuoti į infrastruktūrą, švietimą, mokslinius tyrimus, inovacijas ir t. t.

Dėl to manome, kad iš tikrųjų turime pakeisti savo elgesį.

Po vasario mėn. įvykusio aukščiausiojo lygio susitikimo Herman Van Rompuy pasakė, kad makroekonominės politikos koordinavimas turi būti sustiprintas ir pagerintas. Savaime aišku. Ką tai reiškia? Tai, žinoma, reiškia, kad biudžeto išlaidos turi būti atidžiau peržiūrimos ir taikoma ex ante kontrolė. Graikija 4 proc. BVP skiria karinėms išlaidoms. Jos oro pajėgos savo dydžiu prilygsta Luftwaffe. Iš tikrųjų, kaip tai gali būti? Tai tokia maža šalis, o jie velniškai ginkluojasi.

Jeigu analizuosime tik išlaidas, tikslo nepasieksime. Turime labai kruopščiai išnagrinėti mokestinių pajamų koordinavimą, kad galėtume atsakyti į klausimą – ką turime daryti? Turime atkurti mokestinių pajamų, išskyrus darbo pajamas, ir kitų pajamų, įskaitant kapitalo pajamas, formų balansą. Turime užtikrinti ne formaliai, bet praktiškai veiksmingą bendrą prisidėjimą, o tai reiškia Bendro konsoliduoto pelno mokesčio bazės ataskaitas, kurias teiktų kiekviena valstybė, ir t. t.

Turime įvesti finansinių sandorių mokestį; turime įvesti anglies dioksido mokestį tam, kad pakeistume elgseną ir gautume pajamų. To negalime daryti vien tik prašydami, kad šalys koordinuotų savo politikos sritis. Mums reikia daugiau integracijos. Jeigu to nepadarysime, mūsų vyriausybės nebus pajėgios suderinti poreikio subalansuoti biudžetus ir patenkinti socialinius ir investicijų poreikius.

Dėl to manau, kad Europa dabar atsidūrė sudėtingoje padėtyje. Reikia pasirinkti didesnio lygio integraciją, ne tik koordinavimą, arba nuosmukį. Po Kopenhagos konferencijos supratau, kad ne tik praradome galimybę sudaryti susitarimą dėl klimato. Supratau, kad Europa tampa nereikšminga, jeigu jos veiksmai nėra vieningi. Per daug laiko praleidžiame koordinuodami, per mažai veikdami kartu. Tokia būtų mūsų frakcijos pozicija šiose diskusijose.

 
  
MPphoto
 

  Kay Swinburne, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, esu euro zonai nepriklausančios valstybės narės pilietė, nesu tikra, ar mano nuomonė šiose diskusijose bus pakankamai naudinga, palyginti su kolegų pasisakymais. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad euro zonos problemą turėtų spręsti euro zonos nariai.

Tačiau euras nėra izoliuota valiuta. Euras yra viena iš pasaulinės rinkos valiutų, tad pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė turėjo jam tokį pat poveikį, kaip ir ne euro zonos valiutoms. Tai, kaip šiandien gebame reaguoti ir atsigauti visiškai priklauso nuo to, kaip tvarkėme savo valstybių finansus ekonominio pakilimo laikotarpiu. Kaip nurodė dauguma kalbėjusiųjų, esama priežasties, dėl kurios Vokietija susiduria su visiškai kitokiu valdžios sektoriaus deficitu nei Graikija. Nors šias valstybes vienija bendra valiuta, jų požiūriai į taupymą ir išlaidavimą iš esmės skiriasi. Prisijungimas prie pinigų sąjungos visiškai nesujungė skirtingų fiskalinės politikos kultūrų ir tradicijų.

Remiantis Jungtinės Karalystės patirtimi galima daug ką pasakyti apie fiskalinės politikos skirtumus. Mes taip pat išpūtėme valstybinį sektorių, daug išlaidavome ekonominio pakilimo laikotarpiu, vis daugiau skolinomės, įsiskolindami tiek, kad net negalėtume tų skolų pripažinti, tarsi ekonominis pakilimas tęstųsi amžinai, ir sukūrėme aplinką, kai daugelio gerbiamas Jungtinės Karalystės ekonomistas praėjusią savaitę atsistojo prieš visą komitetą ir pareiškė, kad vyriausybės gali daryti stebuklus su pinigais.

Iš esmės pinigai, skirti viešajam sektoriui finansuoti, stebuklingai neatsiranda. Jie gaunami iš privačiojo sektoriaus mokestinių pajamų. Vokietija tai supranta. Pastaruoju metu jos vykdoma politika buvo nukreipta į vyriausybės išlaidas ir iniciatyvas, kuriomis siekiama padėti skatinti privatųjį sektorių. Dėl to dabar tai yra tvirtas pagrindas siekiant ekonomikos atgaivinimo. Galiausiai valstybinis sektorius atliko savo vaidmenį krizės laikotarpiu. Jis išgelbėjo bankus ir ėmėsi veiksmų, kai nesėkmes patyrė privatusis sektorius. Dabar privačiojo sektoriaus eilė pripildyti iždą.

Neigiamas griežtų priemonių poveikis, dėl kurio viešajame sektoriuje dirbantys žmonės bus atleisti iš tarnybos, turi būti paverstas teigiamu poveikiu naujai įsisteigusioms įmonėms, pasinaudojant verslumo dvasia ir sumažinant įmonės įsteigimo mokesčius, kad jos kurtų pelningą privatų sektorių, kuris būtinas norint, kad mūsų šalys išliptų iš tų duobių, kuriose jos atsidūrė. Visos tos šalys, kurios vykdė netvarią ekonominę politiką pastaraisiais metais – įskaitant mano šalį – turi suprasti, kad pokyčiai yra esminiai ir neišvengiami.

 
  
MPphoto
 

  Jürgen Klute, GUE/NGL frakcijos vardu.(DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pasinaudodamas šia galimybe, norėčiau kitaip apžvelgti padėtį Graikijoje, nes, manau, krizė Graikijoje padeda suprasti euro zonos politinę padėtį. Tačiau pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į Vokietijos kanclerės A. Merkel raginimus pašalinti Graikiją iš euro zonos, jeigu to prireiks.

Mano frakcija, t. y. Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji, mano, kad šis pasiūlymas yra absurdiškas. Viena vertus, kalbame apie bendruomenę, turinčią bendrą likimą. Kita vertus, jeigu kalbame rimtai, tuomet negalime raginti, kad kita valstybė narė būtų pašalinta susidūrus su pirmąja didele arba vidutine krize. Tai beprasmiška! Svarbiausia, kad taip pripažinsime nesėkmę, kuri reikštų keliaklupsčiavimą prieš finansų sektorių.

Finansų sektorius ciniškai leidosi būti išperkamas iš krizės mūsų mokesčių mokėtojų pinigais, tačiau dabar mūsų prašoma atsisakyti tokiu būdu padėti Graikijai. Pensininkams ir Graikijos darbuotojams taip pat kitoms nukentėjusioms šalims – pasak žiniasklaidos, kita šalis, kurios peržiūra bus atliekama, yra Portugalija – bus sunku paaiškinti, kodėl dabar jų prašoma sumokėti, kai jie jau parėmė bankus savo mokesčiais. Žengdami šiuo keliu priremsime ES projektą prie sienos.

Nepaisant visos pagrįstos į Graikiją nukreiptos kritikos – ir Graikijos nariai supras, kad jų šalyje dar daug kas turi būti padaryta – Graikija jokiais būdais nėra vienintelė už krizę atsakinga valstybė. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad dauguma euro zonos finansų politikos sprendimų buvo perduota Europos centriniam bankui. Euras negali padėti rasti atsakymą į klausimą, kodėl atskirų šalių ekonomikose yra skirtingas našumo lygis. Pagrindiniai eksportuotojai, pvz., Vokietija, klupdo Graikijos ekonomikos politiką ant kelių. Dėl to tai taip pat reiškia krizę ES ekonomikos ir konkurencijos politikos srityje.

Dėl to raginame panaikinti draudimą suteikti finansinę paramą ES valstybėms narėms. Euro zonos valstybės narės turėtų išduoti skolas eurais, Europos centrinis bankas turėtų supirkti skolas tokiu pat būdu, kaip tai darė JAV Federalinė tarnyba, kreditų įsipareigojimų neįvykdymo sandoris turėtų būti uždraustas. Tai mes raginame daryti.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

 
  
  

PIRMININKAVO: P. SCHMITT
Pirmininko pavaduotojas

 
  
MPphoto
 

  Nikolaos Salavrakos, EFD frakcijos vardu.(EL) Pone pirmininke, kovo 25 d. yra Europos ir Graikijos gimimo diena. 1957 m. kovo 25 d. buvo įsteigta Europos Sąjunga. 1821 m. kovo 25 d. gimė Graikija.

Šiandien jų gimimo dieną Europa ir Graikija patiria išbandymus; Europa sanglaudos, o Graikija savo ekonomikos išbandymą. Kiekvienas šiuose Rūmuose žino, kad iš penkiolikos euro zonos šalių šešios turi dideles viešųjų finansų skolas ir finansinius deficitus. Kiekvienas šiuose Rūmuose žino, kad trisdešimties šalių, kurios priklauso EBPO, BVP skola viršija 100 proc., o tai yra 30 proc. daugiau nei 2008 m. Net Jungtinės Amerikos Valstijos šiuo sunkiu ekonomikos krizės laikotarpiu bando išspręsti savo problemas visų pirma spausdindamos pinigus.

Taip pat žinome, kad Graikija nustatė tokias griežtas ekonomines priemones, kurios išvargino jos piliečius. Dauguma žmonių pasakytų, kad Graikija to nusipelnė ir ji turėtų sumokėti už savo klaidas. Iš tikrųjų, kai kurie žmonės turi už tai atsakyti. Tačiau turime nepamiršti, kad Graikijos importuojamų iš kitų Europos šalių, ypač Vokietijos, prekių vertė yra 15 mlrd. EUR didesnė nei eksportuojamų.

Dėl to paprašysiu Europos Sąjungos vadovų atsižvelgti į tai, kad spekuliavimo problemos sprendimas turės įtakos geopolitinei padėčiai platesniu politiniu mastu.

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkas. – Ačiū jums. Jūsų laikas baigėsi. Mandagiai paprašysiu, kad laikytumėtės jums skirto laiko.

 
  
MPphoto
 

  Werner Langen (PPE).(DE) Pone pirmininke, norėčiau kalbėti dėl posėdžiavimo tvarkos. Nariai norėtų šiuo klausimu balsuoti vėliau, tad susidursime su rimtais sunkumais, jeigu kalbėsime ilgiau nei mums skirta laiko.

 
  
MPphoto
 

  Hans-Peter Martin (NI).(DE) Pone pirmininke, pone J. C. Trichet, pirmiausia norėčiau jus pasveikinti su pastarųjų metų laimėjimais. Tačiau taip pat turite žinoti, kad šiuo metu šimtai milijonų žmonių yra sulaikę kvėpavimą ir nerimauja dėl euro, nes susiduriame su problemomis, kurių ši karta nesitikėjo.

Pirma, nerimaujame dėl to, kas atsitiks su pusmečio ir metinėmis refinansavimo operacijomis ir ar jums pavyks iš šio paketo pašalinti išimtines likvidavimo priemones. O dėl finansų politikos, tai tik mazochistinės pakraipos žmonės galėtų jums linkėti nesėkmės šiuo atveju. Tačiau infliacija taip pat kelia nerimą ir jūs šioje srityje darote didelę pažangą. Esu austras ir norėčiau kalbėti apie Vokietijos tikslus, kuriuos čia bandoma įgyvendinti. Kiekvienas turėtų žinoti, kad Vokietija praeityje buvo tikro stabilumo šaltinis. Dabar ji neturėtų būti baudžiama, nes ji daugelyje sričių pasiekė daug geresnių rezultatų nei kitos šalys. Neįmanoma solidarizuotis su žmonėmis, kurie yra atsakingi už netinkamą valdymą, švaistymą ir besaikes administravimo priemones.

 
  
MPphoto
 

  Burkhard Balz (PPE).(DE) Pone pirmininke, būdamas Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos šešėlinis Europos centrinio banko 2008 m. metinio pranešimo pranešėjas, esu labai patenkintas mums pateiktu pranešimu. Glaudžiai ir veiksmingai bendradarbiaudami su pranešėju E. Sciclunu, o svarbiausia su R. Tremosu i Balcellsu iš Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos, manau, kad pateikėme suderintą komentarą dėl 2008 m. ECB metinės ataskaitos. J. C. Trichet ir O. Rehn laikėsi tokios pat nuomonės.

Manau, kad 2008 m. – pirmaisiais krizės metais – ECB susidūrė su ypatingai sunkiomis užduotimis. Mano nuomone, spręsdamas šias problemas ECB veikė veiksmingai ir, svarbiausia, labai išmintingai. E. Sciclunos pranešime atsispindi šis požiūris. Tačiau ECB padėtis nėra paprasta ir tikėtina, kad ji artimiausiu metu nepalengvės. Viena vertus, esame dar labai toli nuo krizės pabaigos ir, kita vertus, planuotos reguliavimo priemonės ECB kelia naujus iššūkius ir problemas. Svarbu, kad artimiausiais mėnesiais ir metais ECB ir toliau užtikrintų euro zonos stabilumą. Tartum atvirų jūrų tanklaivis ECB turi nenukrypti nuo teisingo kurso.

Kita vertus, pone J. C. Trichet, paskutinėse ir vienintelėse diskusijose dėl pinigų politikos jau minėjau, kad Europos centrinio banko nepriklausomumas turi būti išsaugotas, visų pirma atsižvelgiant į jo būsimą dalyvavimą Europos sisteminės rizikos valdyboje. Tai labai svarbu, nes jūs, kaip pirmininkas, ir kiti ECB nariai taps aktyvais šios srities dalyviais. Tai turėtų būti svarbus kriterijus ateityje vertinant kitas Europos centrinio banko taikomas priemones. Svarbu, kad atsižvelgtume į šią aplinkybę, kai svarstysime kitus pranešimus per artimiausius penkerius metus.

 
  
MPphoto
 

  Gianni Pittella (S&D).(IT) Pone pirmininke, pone J. C. Trichet, Komisijos nary, ponios ir ponai, karalius nuogas! Padėties rimtumas išsamiai aptartas. Dabar naudinga atkreipti dėmesį į elgesį ir pirmasis žingsnis šia linkme gali būti tik Europos ekonomikos valdymas, kurio nesant ekonominė sistema nesiplėtos ir skola taps dar nepatvaresnė.

Turime suteikti paramą Graikijai ir jai padėti, taip pat turime vengti galimo grandininės reakcijos poveikio atsižvelgiant į tas Europos šalis, kurių ekonomikos apibūdinamos kaip mažai konkurencingos ir kurios turi augančią skolą. Realus Europos valdymas turi užtikrinti tris tikslus: pirma, augimo politiką; antra, šį augimą palaikančias tinkamas finansines priemones; ir trečia, ekstremalių padėčių valdymo politiką.

Šį rytą išgirdau tiek daug kalbų, kuriose giriamos euro savybės. Labai gerai, be abejonės tam pritariu, tačiau kodėl nepagalvojame apie eurą kaip valiutą, kuri mus apsaugo ne tik nuo infliacijos, bet kuri dėl pakankamai nedidelės skolos su garantija, taip pat užtikrina didesnį likvidumą pradėti pagrindinę Europos investicinę programą išleidžiant euroobligacijas? Atsižvelgiant į ekstremalių padėčių valdymą pritariu Europos valiutos fondo įsteigimo idėjai, kuri būtų pagrįstas sprendimas.

Ponios ir ponai, apibendrindamas turėčiau pasakyti, ir pasakyti tai aiškiai, kad šiame etape nėra naudos delsti, dreifuoti ir laukti, kol pasibaigs ilga naktis. Don Abbondio Europa mums nėra naudinga. Jeigu Europa šiandien neparodys drąsos, kada ji tai turės padaryti?

 
  
MPphoto
 

  Sharon Bowles (ALDE). – Pone pirmininke, buvo sunki savaitė komitete dalyvaujant ECB pirmininkui, euro grupės pirmininkui ir kandidatui į ECB pirmininko pavaduotojus. Visi sutariame, kad griežtesnė valstybių narių priežiūra ir tikslesnė statistika, leidžianti anksti įsikišti, yra pagrindinis reikalavimas.

Darbas, įskaitant įgaliojimų atlikti auditą Eurostatui suteikimą, šioje srityje pradėtas ir komitetas nekantriai laukia galėdamas suteikti savo didesnę pagalbą.

Tačiau esama ne tik Stabilumo ir augimo pakte numatytų rodiklių, kurių turi būti laikomasi. Geresnis fiskalinis koordinavimas, susijęs su makroekonominiu stabilumu yra viena iš galimybių. Tačiau tai, žinoma, buvo išbandyta. Prisiminkime ginčus 2001 m. dėl ECOFIN tarybos įspėjimo Airijai fiskalinio pertekliaus laikotarpiu. Taigi pamoką išmokome: drausmę įvesti pertekliaus laikotarpiu yra daug sunkiau nei valdyti deficitą. Lygiai taip pat kaip ir nesugebėjimas to padaryti finansų rinkose baigiasi krize.

Atsižvelgiant į disbalansą tarp valstybių narių dėmesį reikėtų atkreipti į konkurencingumo praradimą, kuris dažnai sutampa su delsimu sukurti bendrąją rinką, ir nesugebėjimą spręsti struktūrinių reformų, įskaitant pensijų reformą. Tai taip pat nebūtinai yra deficito priežastis.

Galiausiai, kaip minėjo E. Scicluna, ECB teikiamas likvidumas buvo vertinga priemonė krizės laikotarpiu, tačiau ji nepateko į realiąją ekonomiką. Dažnai ECB paprasčiausia reinvestuodavo į turtą nustatydamas didesnes palūkanas. Ir drįstu teigti, kad dalis šio turto buvo perleista ECB sudarant atpirkimo (atvirkštinio atpirkimo) sandorius. Neabejotina, kad kai kuriuose sluoksniuose manoma, jog tokia veikla nusipelno apdovanojimo. Dėl to klausiu: ar tikrai turėtume atsižvelgti į tokių bankų prašymus dėl naujų kapitalo pakankamumo užtikrinimo datų?

 
  
MPphoto
 

  Michail Tremopoulos (Verts/ALE).(EL) Pone pirmininke, ar galiu pradėti sakydamas, kad tai svarbus pranešimas, kuris, atrodo, yra vertingas kompromisas, sumažinantis Europos Parlamente vyraujančią įtampą. Jame identifikuojami socialinės sanglaudos, apie kurią nekalbama panašiose Europos Parlamento diskusijose, elementai. Taip pat norėtume, kad šis pranešimas ženklintų visos Europos Sąjungos politikos pokyčių pradžią.

Žinoma, pranešimas yra apie 2009 m., nors 2010 m. vyksta svarbūs pokyčiai, kurie, be abejo, yra susiję su mano šalimi Graikija. Galima prieiti prie išvados, kad be pinigų sąjungos, mums taip pat reikalinga ekonomikos ir politinė sąjunga, kaip minėjo dauguma čia esančių. Euras turėtų būti susietas su minimaliu socialinės sanglaudos socialinės apsaugos rodikliu.

Tai yra aišku dėl Graikijoje išsakomų įvairių dalykų, iš kurių dauguma nėra teisingi. Pvz., galiu tik patvirtinti faktą, kad Graikijos produktyvumas nebuvo daug mažesnis nei ES 27 vidurkis. Šis faktas aiškus iš Eurostato statistikos: produktyvumas siekė maždaug 90 proc. 2007 m. ir 2008 m.

Biudžeto ir viešųjų finansų skolos deficitas per pastaruosius dvejus ar trejus metus Graikijoje atsirado dėl pajamų praradimo, pajamų iš užsienio, pvz., turizmo ir laivininkystės, sumažėjimo, dėl krizės ir padidėjusių viešojo sektoriaus išlaidų. Darbuotojų nubyrėjimo, žinoma, esama, tačiau žmonės taip pat įvairiai įdarbinami viešajame sektoriuje.

Žinoma, visa tai turi pasikeisti; taip pat turime reikalauti šio socialinės apsaugos rodiklio ir nepasitenkinti bendrais raginimais nedaryti nieko, kas per daug pakenktų nedideles pajamas gaunantiems asmenims. Išlaidos ir ginklai turi būti kontroliuojami, kaip ir visa tai, kas per pastaruosius dvejus metus labai padidėjo, ypač pajamos, kurios lygiai taip pat sumažėjo. Daugumos ant skurdo ribos atsidūrusių gyventojų pajamos neturi būti mažinamos.

Akivaizdu, kad esama klausimų, kurie taip pat kelia nerimą aukščiausiojo lygio susitikime, šiandien vykstančiame Briuselyje. Tačiau E. Giegoldo pranešimas taip pat turėtų įspėti apie bendresnio pobūdžio pokyčius ir šių nuostatų įtvirtinimą Stabilumo pakte. Svarbiausia nereikia vadovautis nepriimtina Europos valiutos fondo, kuris be kita ko, taip pat turi veiklos deficitą, politika.

(Plojimai)

 
  
MPphoto
 

  Peter van Dalen (ECR).(NL) Pone pirmininke, O. Rehn ir J. C. Trichet buvo pakankamai teisūs kalbėdami apie padėtį šiandien. Graikijos padėtis euro zonoje yra labai netvirta ir, kaip suprantu, atsakymą pateiks Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Šiomis dienomis TVF yra būtent ta organizacija, kuri padės Graikijai išbristi iš krizės. Jeigu tai nesuveiks, turėsime būti griežti ir perkirsti Gordijaus mazgą. Šalys, kurios nesilaiko euro zonos taisyklių, turi palikti žaidimą.

Pone pirmininke, pabandykime pasimokyti iš šios padėties. Prisijungusi prie euro zonos Graikija buvo nenuspėjama kaip ir Delfų orakulas. Jos pateikti skaičiai buvo neaiškūs ir nepatikimi. Graikijos vyriausybė elgiasi netinkamai nuolat teigdama, kad kitos euro zonos valstybės pateiktų sprendimą, nes jos, daugelio nuomone, iš dalies atsakingos už krizę Graikijoje. Tai pakeis pasaulį iš pagrindų. Tas, kas pateikia klaidingus skaičius negali kaltinamai baksnoti pirštais į kitus. Dėl to leiskite užduoti J. C. Trichet ir O. Rehnui konkretų klausimą: ar žinojote apie tai, kad Graikijos pateikti duomenys prisijungiant prie euro zonos buvo netikslūs ir neišsamūs? Tikiuosi, kad pateiksite aiškų atsakymą į šį klausimą.

 
  
MPphoto
 

  Charalampos Angourakis (GUE/NGL) . – (EL) Pone pirmininke, norėčiau pradėti kalbą palinkėdamas savo tėvynainiui visa ko geriausio kovo 25-osios proga.

Kapitalistinė krizė sukėlė laipsnišką darbuotojų gyvenimo lygio prastėjimą. Tuo pat metu ji suteikė kapitalistams galimybę pradėti taikyti prieš darbo politiką nukreiptas priemones. Pasinaudodama valstybės vykdomu terorizmu prieš darbuotojus, plutokratija pradėjo tikrą karą prieš pagrindines teises į atlyginimą ir socialinę apsaugą, siekdama padidinti kapitalistų pelną.

Pagrindinis prieš visuomenę nukreiptos politikos, kurią vykdo Europos Sąjunga ir valstybių narių vyriausybės, ramstis yra ECB. Žiauri politika vykdoma remiantis vien tik pelno kapitalistams siekimo kriterijumi. Nuolatiniai raginimai, atsiradę nuo pat jo įsteigimo pradžios, sumažinti atlyginimus ir pagreitinti kapitalo restruktūrizavimą rado derlingą dirvožemį šioje kapitalistinėje krizėje.

ECB veikė kaip plutokratijos padėjėjas perkeldamas krizės naštą ant darbuotojų pečių. Jis pervedė daugiau nei 1 trln. EUR bankams ir monopolininkų grupėms. Tačiau šiandien ECB ragina darbuotojus atlyginti žalą ir grąžinti tuos pinigus.

Dėl to turi būti pradėta kova prieš imperializmą, kova, kuri padėtų ištrūkti iš Europos Sąjungos, kova už žmonių valdžią ir žmonių ekonomiką, kova už socializmą.

 
  
MPphoto
 

  Godfrey Bloom (EFD). – Pone pirmininke, klausant apie euro sėkmę, atrodo, kad gyvenu tam tikroje lygiagrečiai egzistuojančioje planetoje. Ar neturėtume šiek tiek realiau žvelgti į padėtį, kaip manote?

Nedarbo, visų pirma jaunimo, problema yra įsisenėjusi Iberijos pusiasalyje ir daugybėje euro zonos šalių. Nedarbas siekė 30–40 proc. daugelį metų. Tai visiškai neturi nieko bendra su krize. Visiška katastrofa. Jungtinėse Amerikos Valstijose vienam gyventojui tenkanti BVP dalis yra daug didesnė nei Europos Sąjungoje. BVP Ramiojo vandenyno pakrančių šalyse gerokai viršija Europos Sąjungos BVP.

Ne, euras buvo visiškai nesėkminga valiuta. Ji jau patiria nesėkmę. Ji jau byra prieš mūsų akis. Užtenka panagrinėti ekonomikos pagrindus. Nėra paskutinio skolintojo, į kurį galima kreiptis, būtent dėl to turime Graikijos krizę ir už kampo laukiančią Portugalijos krizę. Nėra skolintojo. Tai neįmanomas dalykas pasaulinio valiutos valdymo aplinkybėmis, nepaisant, ar tai optimali valiutos zona, ar ne.

Nėra koordinuotos fiskalinės politikos, dėl to ji pasmerkta žlugti ir ji žlunga mums kalbant.

Jeigu galima, norėčiau priminti visiems čia esantiems kai ką kitką. Esama dviejų rūšių žmonių: gerovės kūrėjai – tai tokie žmonės, kurie dirba privačiame sektoriuje ir kuria gerovę, ir yra kiti žmonės, kurie naudojasi šia gerove, tai – politikai, biurokratai ir mūsų yra per daug. Mūsų yra akivaizdžiai per daug. Esame ekonomikų užnugario beždžionės ir kol šiose valiutų zonose nebus pradėtos mažinti viešosios išlaidos padėtis tik blogės.

 
  
MPphoto
 

  Corneliu Vadim Tudor (NI).(RO) Pagrindinė krizės priežastis – mafija. Pateiksiu keletą pavyzdžių iš savo šalies – Rumunijos. Patikėkite manimi, būdamas rašytojas ir istorikas, kuris leidžia dienraštį ir savaitinį žurnalą, labai gerai žinau tai, apie ką kalbu.

Nuo 1990 m. apytikriai 6000 įmonių, kurių vertė 700 mlrd. EUR buvo privatizuotos apgaulės būdu. Deja, tik 7 mlrd. EUR, t. y. 1 proc. šių pinigų buvo gauta iki šiol. Daugeliu atvejų buvo vykdoma net ne privatizacija, bet Rumunijos nuosavybės perleidimas kitų valstybių nuosavybėn, kitais žodžiais tariant, nacionalizacija. Tai jau ne rinkos ekonomika, o džiunglių ekonomika.

Ši padėtis pasikartojo keliose Balkanų šalyse, kuriose vietos mafija susijungė su užsienio mafija, siekdamos sukurti organizuoto nusikalstamumo kartelį. Lygiai taip pat kaip ir prieš šimtą metų, Balkanų pusiasalis sėdi ant parako statinės. Socialinių protestų banga gali greitai išplisti ne tik Graikijoje, bet ir kitose regiono šalyse.

Jeigu XX a. kalbėjome apie revoliucijos eksportą, tai XXI a. galime kalbėti apie bankroto eksportą. Badas yra pats galingiausias rinkiminis veiksnys per visą istoriją. Dėmesį turime perkelti nuo kovos su korupcija, kuri yra abstrakti sąvoka, prie kovos su korumpuotais pareigūnais.

Visuomenę apima vis liūdnesnės nuotaikos ir jeigu nesugebėsime sustabdyti sukčiavimo savo šalyse, kilnus Europos Sąjungos projektas sugrius kaip smėlio pilis.

Tačiau esama vienos išsigelbėjimo vilties: atsidūrus tokiose istorinėse kryžkelėse turime priimti radikalius sprendimus. Mafija turi būti ne kontroliuojama, o po žeme.

 
  
MPphoto
 

  Werner Langen (PPE).(DE) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau nuoširdžiai padėkoti Europos centrinio banko pirmininkui Jean-Claude Trichet už labai sėkmingą jo darbą per pastaruosius šešerius metus. Žinoma, taip pat norėčiau padėkoti pranešėjams už pateiktą pranešimą, kuris gavo balsų daugumą. O. Rehnai, norėčiau jums priminti, kad ateityje jūsų laukia sunkios užduotys. Tikiuosi, kad Komisija galiausiai turės drąsos išnagrinėti Stabilumo ir augimo pakto trūkumus ir pateikti naują pasiūlymą. Ekonominio valdymo modelis, kuriam vadovavo finansų ministrai, nėra galimas sprendimas šiuo atveju, nes šie finansų ministrai patyrė nesėkmes praeityje. Mums reikia automatizuotesnės sistemos. Mums nereikia, kad ekonominio valdymo kontrolę atliktų finansų ministrai. Vietoj to, mums reikia automatizuotos sistemos, kuri reaguotų pažeidimų atveju, su ECB ir Komisijos parama ir vadovavimu. Tai galėtume pasiekti aukščiausiojo lygio susitikime.

Norėčiau pateikti dvi pastabas dėl to, ką J. C. Trichet pasakė dėl euro zonos. Pritariu tam, kad jūs nurodėte būtinybę mums būti konkurencingiems visame pasaulyje. Tai susiję ne tik su euro zonos šalių konkurencija, bet ir su sugebėjimu atsilaikyti prieš JAV ir Aziją.

Antra, ES labai sėkmingai subalansuodavo sąskaitas dėl perviršį turinčių šalių. Priešingu atveju ECB turėtų taikyti daug griežtesnę politiką.

Trečia, ekonomikos istorijoje nėra pavyzdžių, kai mažėjanti gyventojų dalis lėmė ilgos trukmės augimą vidaus rinkoje. Šalys turi eksportuoti savo prekes.

Vokietijos atveju šios šalies startas Ekonominėje ir pinigų sąjungoje buvo silpnas, tačiau ji atsigriebė ir dabar yra geras pavyzdys daugeliui šalių. To nepakanka. Turime dar pakankamai nuveikti konsoliduodami biudžetą. Svarbu nesumenkinti atliekamo darbo. Kas pasiūlė idėją bausti tas šalis, kurioms labai pasisekė ir pašalinti tas, kurios neįgyvendino savo pareigų? Tai nėra tikroji Europos politika. Todėl norėčiau palinkėti Komisijai sėkmės ir nuoširdžiai padėkoti ECB.

(Plojimai)

 
  
MPphoto
 

  Anni Podimata (S&D).(EL) ) Pone pirmininke, leiskite pradėti dviejų pranešėjų pasveikinimu už jų puikiai atliktą darbą šiomis sudėtingomis aplinkybėmis.

Darbas netrukus prasidės viename iš svarbiausių aukščiausiojo lygio susitikimų ir vis dar girdime kalbų dėl vadinamojo Graikijos klausimo ir galimybės sukurti tam tikrą Europos mechanizmą, kuris atsiradus poreikiui veiktų kaip ekonomikos apsaugos rodiklis, būtinas visos euro zonos stabilumui.

Be abejonės, pagrindinė atsakomybė už šią padėtį tenka Graikijai ir ji visiškai ją prisiėmė. Tačiau esama kitų – kolektyvinių įsipareigojimų. Bendroji valiuta įrodė savo didelę naudą, tačiau ji taip pat turi trūkumų. Per vienuolika metų Ekonominėje ir pinigų sąjungoje nenorėjome matyti ir pripažinti, kad konkurencingumas pasidalija ir reikšmingi skirtumai bei disbalansas tarp ekonomikų euro zonoje nesuderinami su euro zonos įgyvendinamumu arba su jos stabilumu.

Dėl spekuliatyvių išpuolių, kurie iki šiol dažniausiai buvo nukreipti į Graikiją – tačiau, kurie taip pat lėmė Portugalijos skolinimosi reitingo sumažinimą iš karto kitą dieną ir kurie jau nukreipti į kitas valstybes, pvz., Italiją ir Ispaniją, ir niekas nežino, kokie bus to padariniai – visa tai tapo aišku.

Dėl to norėdami parodyti, kad esame pajėgūs išspręsti problemas, turėtume nedelsiant pereiti prie naujo, patobulinto ekonominio bendradarbiavimo ir valdymo modelio, kuris, pone W. Langenai, ne tik leistų gerbti Stabilumo ir augimo pakto taisykles, tačiau kuriuo taip pat bus nustatyta daugiau nei vien tik ekonominis koordinavimas siaura ekonominio koordinavimo, turinčio priskirtus kriterijus, prasme, ir pasiekti Europos darbo ir tvaraus vystymosi strategijos tikslai.

 
  
MPphoto
 

  Olle Schmidt (ALDE).(SV) Pone pirmininke, Komisijos nary, pone J. C. Trichet, eurui jau dešimt metų, ir jis didžia dalimi išlaikė išbandymus, netgi nepaisant to, kad dabartiniai neramumai dar nesibaigė. Esu tikras, kad jau šiandien mes padarysime pirmą svarbų žingsnį europinio sprendimo link – su Tarptautiniu valiutos fondu ar be jo. Mūsų likimas bendras, kaip taikliai pasakė ponas J. C. Trichet. Ir jei jis mums taptų nepalankus, žinoma, tai būtų gąsdinanti perspektyva.

ECB buvo galios bastionas siaučiant finansų audroms. Verta pakartoti, kad euras per finansų krizę nešė sėkmę, jis buvo lyg inkaras Europai, įskaitant ir ne euro zonos šalis.

Euras suteikė stabilumą bei sąlygas milijonams naujų darbo vietų sukurti, ir to nereikia pamiršti šiomis dienomis, visiems kalbant apie krizę. Graikijos ir kitų euro zonos šalių problemų negalima suversti eurui. Nerūpestingas viešųjų išlaidų didinimas sukels problemų, nepaisant pasirinktos valiutos. Priešingai, ekonomikos krizė būtų buvusi gerokai didesnė, jei mes nebūtume bendradarbiavę, įskaitant ir eurą. Būtume susidūrę su spekuliacija daugiau kaip 20 nacionalinių valiutų ir konkurenciniu jų nuvertėjimu.

Daugelis mūsų tai patyrė, ir aš pats dalyvavau Švedijos finansų komitete esant 500 proc. palūkanų normai. Krizė Graikijoje natūraliai parodo, kad turi būti sugriežtintas susitarimas išlaikyti nedidelį biudžeto deficitą. Deficitas tebėra nepaprastai didelis. Reikia geresnės priežiūros ir ekonominės politikos koordinavimo ES lygmeniu, kitaip tariant, tinkamo finansinio koordinavimo.

Baigdamas norėčiau šį tą pridurti apie spekuliaciją. Kartais, kai šalyse įsivyrauja spekuliacija, kaip antai mano šalyje buvo 1990-aisiais, ji iš tiesų suteikia mums gerą progą sujungti visas priemones, kurių imamasi. Kai buvome sunkioje padėtyje, be kita ko, ir dėl George’o Soroso, žinojome, ko tikėtis ir todėl ėmėmės reikiamų priemonių. Kai kurie iš jūsų, gyvenantys šalyse, šiuo metu patiriančiose sunkumų, ir susiduriantys su panašiais dalykais, kaip tik apie tai ir turėtų pagalvoti.

 
  
MPphoto
 

  Ryszard Czarnecki (ECR).(PL) Pone pirmininke, norėčiau išvengti karingo kalbos tono, kurį pasirinko ankstesnis kalbėtojas. Karingas tonas nedera kalbant apie bankus. Ko gero, atstovauju vienintelei politinei frakcijai šiame Parlamente, kurios daugumą sudaro nariai iš ne euro zonos šalių. Tik du iš jų yra iš euro zonos. Todėl mano požiūris yra kitoks.

Pono J. C. Trichet kalba gali būti įvertinta skaičiumi 36, nes tiek Europos Parlamento narių klausė jo kalbos. Ar tai reiškia, kad esame tingūs? Ne, iš tiesų tai reiškia, kad EP nariai iš tikrųjų nemano, kad Europos centrinis bankas gali būti sprendimas, vaistas nuo krizės arba kad jis gali būti gelbėjimosi ratas. Ponas O. Rehn teigė, kad euro zona pati savaime yra vertybė, o paskui kalbėjo apie krizę Graikijoje. Čia esama tam tikro prieštaravimo. Graikija šiuo metu išgyvena krizę, nes ji pernelyg greitai įžengė į šią stabilumo oazę. Turėtume vengti tokio nenuoseklumo.

 
  
MPphoto
 

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL).(EL) Pone pirmininke, pritariu kolegoms Parlamento nariams, sakiusiems, kad krizė dar nesibaigė. Ekonomikos padėtis daugelyje šalių aiškiai nepalanki. Daugumoje šalių didėja nedarbas. Krizę dar paaštrino priemonės, kurių imtasi siekiant sumažinti deficitą.

Pone J. C. Trichet ir pone O. Rehnai – aš kalbu kaip šios institucijos narys – argi nematėte artėjančios krizės? Juk ženklų buvo. Kai užklupo krizė, jūs prisidengėte šūkiu, kad kiekvienas savo problemas turi spręsti pats. Čia jūs monotoniškai kartojate žodžius „deficito kontroliavimas“ ir „Stabilumo pakto griežtumas“.

Mano manymu, Europos Sąjungos ir Graikijos problema nėra vien tik finansų patikimumas. Žinote, kad siekdamos padengti įsiskolinimus, tokios šalys kaip Graikija tampa spekuliantų grobiu, tačiau kartu jos atskleidžia institucines ir politines EPS spragas.

Taigi norėčiau jums pasakyti, jog pirmiausia būtina pakeisti Stabilumo paktą. Reikalavimas taikyti Stabilumo paktą, ypač esant recesijai, aiškiai padidins ir išryškins regionų ir socialinę nelygybę, padidins nedarbą ir sunaikins visas augimo perspektyvas.

 
  
MPphoto
 

  Bastiaan Belder (EFD).(NL) Pone pirmininke, padėtis, kurioje pelnytai atsidūrė Graikija ir euro zona, yra apgailėtina. Finansinė pagalba Graikijai pirmiausia turi ateiti iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Pats TVF teigė, kad jo padėtis puiki ir jis galįs padėti Graikijai. Atrodo, Europos valiutos fondas (EVF) įkurtas politiniais sumetimais, ypač siekiant, taip sakant, išsaugoti Europos veidą, jei Graikija kreiptųsi į TVF. Tačiau galvotrūkčiais nekurkime naujos institucijos kaip vaisto nuo esamų taisyklių nesilaikymo. Abejotina, ar EVF sukūrimas būtinas ir pageidaujamas. Stabilumo ir augimo pakto numatytos nuobaudos turi būti įgyvendinamos aktyviau, siekiant atitikties taisyklėms. Dabar atėjo Tarybos eilė žengti žingsnį. Eurostatui reikia suteikti galimybę atidžiai išnagrinėti euro zonos valstybių narių biudžetų duomenis ir taip kontroliuoti atitiktį Stabilumo ir augimo paktui.

 
  
MPphoto
 

  Csanád Szegedi (NI). (HU) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šis pranešimas turi vieną rimtą trūkumą: jame neįvardijami tie, kurie yra atsakingi. O mes negalėsime įveikti ekonomikos krizės Europoje, kol nebus įvardyti atsakingi asmenys. Pagaliau pasakykime, kaip yra iš tiesų: krizę sukėlė ne žmonės, gyvenantys iš savo darbo užmokesčio ar atlyginimų, bet valdantys bankus, tarptautines bendroves ir draudimo bendroves, sausai numelžusias Europos visuomenę.

Jei šiuo metu tarptautinė kompanija nori įsikurti Vengrijoje, jos kelias toks: ji gauna laisvą žemės sklypą iš vietos savivaldybės, jai sumažinami mokesčiai ir rinkliavos, ji samdo žmones dirbti už minimalų darbo užmokestį ir net neleidžia jiems burtis į profesines sąjungas. Tokios sąlygos ir sukėlė krizę darbo ieškantiems asmenims Europoje. Mes reikalaujame, kad tarptautinės bendrovės, bankai ir draudimo bendrovės atliktų savo vaidmenį ir imtųsi užduoties rasti išeitį ir išbristi iš ekonomikos krizės.

 
  
MPphoto
 

  Antolín Sánchez Presedo (S&D).(ES) Pone pirmininke, krizė, su kuria grumiamės, yra sunkiausia per aštuonis dešimtmečius ir didžiausia nuo to laiko, kai buvo pradėtas Bendrijos projektas.

Ji prasidėjo nuo Šiaurės Amerikos antrinės hipotekos paskolų rinkos krizės, o žlugus „Lehman Brothers“ ji dabar yra trečiojoje fazėje, 2009 m. Europos BVP sumažėjus 4 proc., esant daugiau kaip 23 milijonams bedarbių ir itin pablogėjus viešųjų finansų padėčiai, skolai siekiant daugiau kaip 80 proc. BVP.

Europos centrinis bankas atliko esminį vaidmenį prižiūrint sistemos likvidumą, naudodamas netradicinius mechanizmus kredito apribojimams neutralizuoti, taip pat glaudžiai bendradarbiaudamas su svarbiausiomis pinigų institucijomis.

Dabar, laukiant nuosaikaus atsigavimo ir nesant infliacijos spaudimo, jis turėtų ir toliau prisidėti prie kreditų atkūrimo ir vengti statyti į pavojų ekonominį atsigavimą, per anksti ar be atrankos atsisakydamas nepaprastųjų priemonių.

Krizė mums parodė, kad pinigų ir ekonomikos ramstį – pinigų politikos pagrindą – reikia sustiprinti. Visuomet reikia neišleisti iš akių pagrindinio finansinio turto kainų kilimo ir privačių skolų, užtikrinant kainų ir apskritai ekonomikos stabilumą.

Dvidešimt valstybių narių šiuo metu turi ypač didelį deficitą. Tikroji viešųjų finansų konsolidavimo – neišvengiamos užduoties, kurią reikia atlikti koordinuotai ir išmintingai – reikšmė yra atkurti paklausą, skatinti investicijas ir pritarti reformoms, leisiančioms atgaivinti ekonomiką, didinti tvarios plėtros potencialą ir kurti darbo vietas. Tam reikšmės galėtų turėti glaudesnė ekonominė sąjunga.

Turėtų būti atitaisytas pasaulinio masto disbalansas. Europos Sąjunga yra vienas iš labiausiai subalansuotų regionų. Jai galėtų kilti grėsmė, jei nebūtų stiprinamas jos konkurencingumas ir nebūtų didesnio tarptautinio bendradarbiavimo pinigų srityje. Mūsų gebėjimas konkuruoti pasaulio mastu pagerės, jei sustiprinsime vidaus ekonominį bendradarbiavimą konkurencingumo ir mokėjimų balanso srityse, kad ištaisytume disbalansą ir skirtumus euro zonoje.

Graikijos pastangos ir drąsa nusipelno aiškaus ir ryžtingo palaikymo. Tai su bendru interesu susijęs klausimas, ir abejonės kenkia visiems europiečiams. Subsidiarumas ir solidarumas yra dvi tos pačios monetos – Europos valiutos – pusės. Kaip anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis sakė ponas J. C. Trichet, euras yra daugiau nei vien valiuta: tai mūsų bendras likimas.

Aš tai pakartojau ispanų kalba, kuri yra viena iš Europos Sąjungos pasaulinių kalbų. Baigsiu pasakydamas tai graikų kalba, kuri geriausiai išreiškia mūsų visuotinį pašaukimą: Το ευρώ είναι το κοινό μας μέλλον.

 
  
MPphoto
 

  Pat the Cope Gallagher (ALDE).(GA) Pone pirmininke, ekonomikos krizė turėjo neigiamą poveikį visos Europos Sąjungos valstybėms narėms. Visoje Europos Sąjungoje dramatiškai padidėjo nedarbo rodikliai, o labiausiai kenčia jaunimas. Dėl šios krizės sumažėjo daugelio valstybių narių viešosios lėšos. Siekdama išspręsti šį klausimą, 2008 ir 2009 metais Airijos Vyriausybė ėmėsi ryžtingų veiksmų.

Nepatikrintais duomenimis, Airijos deficitas artėjo prie 14 proc. BVP. Vyriausybės veiksmai 2010 m. stabilizavo deficitą ties 11,6 proc. BVP. Veiksmai, kurių ėmėsi vyriausybė, buvo pripažinti tarptautinėje rinkoje. Nuo paskutinio biudžeto sudarymo praėjusių metų gruodį Airijos kreditų kainos, palyginti su etaloniniu vertinimu, stabilizavosi. Iš tiesų suprantu, kodėl šią savaitę įvykusiame Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto susitikime Centrinio banko pirmininkas pripažino ir pagyrė Airijos Vyriausybės veiksmus. Daugeliu atžvilgiu Airija pagal fiskalinį koregavimą lenkia daugelį kitų šalių. Šalys, kaip antai Jungtinė Karalystė ir JAV, abi turinčios daugiau kaip 10 proc. deficitą, turės imtis žymaus koregavimo, siekdamos atkurti savo viešųjų finansų tvarumą.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad Airija tebėra gera vieta verslui, nes Airijos ekonomikos pagrindai tvirti, ir mes išlaikysime savo 12,5 proc. …

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

 
  
MPphoto
 

  Zbigniew Ziobro (ECR).(PL) Pone pirmininke, besiplečianti krizė euro zonoje rodo pavojus, su kuriais gali susidurti ekonomikos projektai, paremti ne ekonominiais apskaičiavimais, o ideologinėmis prielaidomis, ypač kai integracija apima ekonominę skirtingų valstybių narių, turinčių skirtingas ekonomines sąlygas, integraciją.

Turėtume iškelti klausimą, ar kai kurios valstybės turėjo įstoti į euro zoną taip anksti, kaip buvo padaryta. Tam tikru mastu euro projektas pirmiausia tapo ne tiek ekonominiu, kiek politiniu projektu, skirtu Europos integracijai pagreitinti. Europos mokesčių mokėtojai daugelyje šalių šiandien brangiai moka už šią skubą. Būtų gerai, jei iš šios pamokos padarytume kai kurias išvadas ateičiai. Euras nėra atsakymas į atskirų ekonomikų struktūrines problemas, į besaikes skolas ar finansinės disciplinos stoką. Už savo finansų būklę atsakingos būtent valstybės narės, ir šios problemos turi būti sprendžiamos tose šalyse, kur jos kilo.

 
  
MPphoto
 

  Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL).(FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, perskaičiau pranešimus šiek tiek stebėdamasi, o kalbos, kurias girdėjau šį rytą, tik sustiprino mano įsitikinimus.

Su keliomis išimtimis tai juk yra tik biudžeto apribojimų klausimas, ribojant infliaciją ir Stabilumo ir augimo paktą, nors 20 iš 27 šalių nebeatitinka visų reikalavimų.

Tiesa, kad daugeliui reikia ekonomikos valdymo. Tačiau mes norime politinės Europos, užtikrinančios tiek savo ekonomikos, tiek socialinių pasirinkimų kontrolę ir gebančios įsikišti dėl piniginių pasirinkimų.

Graikijos krizė byloja: kontroliuoja Vokietija, ir ji kelia savo reikalavimus. Jungtinėse Valstijose centrinis bankas tiesiog įsikišo, tiesiogiai finansuodamas valstybės biudžetą, nupirkęs iždo obligacijas. Europoje Europos centrinis bankas kreipėsi pagalbos į bankus, tačiau kalbant apie Graikiją ir dar plačiau – apie PIGS, mokėti turi vis tie patys, kitaip tariant, darbuotojai, valstybės tarnautojai ir pensininkai, nors jų šalys taip pat tapo finansinių spekuliacijų aukomis.

Mums reikia ne smulkių reformų, bet kitokios Europos, ekonominės ir socialinės Europos – daugumos, o ne kelių asmenų labui.

 
  
MPphoto
 

  Jaroslav Paška (EFD). (SK) Pranešime apie euro zonos ir viešųjų finansų metinį valdymą 2009 m. detaliai analizuojamas ES valdymas per pasaulinę finansų ir ekonomikos krizę.

Ekonomikos rezultatų smukimas įvairiose ES šalyse dramatiškai padidino nedarbą ir Europos šalių skolų augimą. Krizės padariniai atskiroms šalims buvo įvairūs, todėl priemonės, kuriomis atskiros šalys bandė įveikti krizę, irgi buvo skirtingos. Nepaisant ES institucijų pastangų priimti koordinuotas ir kolektyvines priemones, pasirodė, jog kai kuriose šalyse populistinės vyriausybės be deramos atsakomybės už viešųjų finansų administravimą tiesiog rizikavo prisišaukti nelaimę.

Todėl Europos Sąjungai, kaip visumai, pasirodo, sunkiau įveikti krizės padarinius nei kitiems pagrindiniams ekonominiams centrams, kaip antai Jungtinėms Valstijoms, Kinijai, Japonijai ir Indijai. Tapo akivaizdu, kad Europos ekonominė aplinka kaip visuma gali būti skirtinga ir labiau reguliuojama, bet, palyginti su konkuruojančiomis ekonomikomis, ji labai gremėzdiška. Todėl per ateinantį laikotarpį, be pastangų konsoliduoti viešuosius euro zonos finansus, taip pat turime siekti pertvarkyti ir itin supaprastinti vidaus aplinkos taisykles. Neturime užmiršti, kad būtent šis gamybos sektorius kuria išteklius, iš kurių gyvena visa visuomenė.

 
  
MPphoto
 

  Enikő Győri (PPE). (HU) Ponios ir ponai, vykdydamas savo veiklą 2008 m., Europos centrinis bankas susidūrė su precedento neturinčiais iššūkiais, kai 2008 m. rugsėjo mėn. į Europą įsisuko pasaulinė ekonomikos krizė. Finansų krizė tapo tikrosios ekonomikos krize, nes kapitalo rinkos buvo įšaldytos dėl nepasitikėjimo, o finansų įstaigos nenorėjo teikti kreditų viena kitai ar verslo įmonėms. ECB skubiai ir, mano nuomone, tinkamai reagavo į šiuos finansinius įvykius, bet kai vertiname krizės palengvinimo priemones, negalime nepaisyti vieno apgailėtino fakto, būtent, šalių, esančių ne euro zonoje, diskriminacijos.

Esu įsitikinusi, kad ECB veikė nesilaikydamas Europos Sąjungos solidarumo dvasios, kai krizės įkarštyje, 2008 m. spalio mėn., jis nenustatė vienodų sąlygų dėl likvidumo priemonių panaudojimo. ECB suderino valiutos keitimo kursus su Švedijos ir Danijos nacionaliniais bankais, kad užtikrintų tinkamą šių dviejų šalių bankų sistemų likvidumą, susijusį su eurais. O su Vengrijos ir Lenkijos centriniais bankais tai buvo pasiruošta padaryti tiktai užsitikrinus išlaidų padengimą.

Šis ECB veiksmas, deja, prisidėjo prie didėjančių abejonių rinkose ir dar labiau apsunkino šių šalių padėtį. Dabar, kai projektuojame naują finansų sistemą, turime imtis priemonių, kad užtikrintume, jog ateityje nebebus tokios nelygybės. Todėl negalime patvirtinti reglamentų, pagal kuriuos kai kurios Europos Sąjungos dalys traktuojamos ne taip palankiai kaip kitos. Norėčiau dar išplėsti šią mintį, kalbėdama apie Europos sisteminių pavojų valdybos sukūrimą, šiuo klausimu visi dabar dirbame. ECB atliks svarbų vaidmenį. Šiai valdybai pirmininkaus ECB pirmininkas, ir turėsime užtikrinti, kad euro zonos šalys – ir taip pat šiai zonai nepriklausančios šalys, kaip antai Vidurio ir Rytų Europos valstybės – gautų lygias balsavimo teises naujoje organizacijoje.

Kyla pavojaus, kad jei nepasisakysime prieš diskriminaciją, kurią jau patyrėme per krizę, nelygybė taps praktika naujose finansų kontrolės institucijose, o to reikia išvengti bet kokia kaina. Negalima leisti, kad Europos šalių susijungimo idealas išblėstų, pakeitus ankstesnį politinį susiskaldymą ekonominiu padalijimu.

 
  
MPphoto
 

  George Sabin Cutaş (S&D).(RO) Visiškai nestebina, kad išimtinės priemonės, kurias Europos centrinis bankas pritaikė krizės metu, užima pagrindinę vietą jo metinėje ataskaitoje.

Esant tokioms aplinkybėms, manau, būtų tinkama, jei Europos centrinis bankas nuolat keltų likvidumo sąlygas bankams euro zonoje. Tačiau turime nepamiršti, kad krizė taip pat smarkiai paveikė ne euro zonos valstybes nares ir kad Europos centrinis bankas turi veikti ir jų atžvilgiu, taikydamas likvidumo didinimo priemones.

Be to, daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių taip pat pastebimas biudžeto deficito, vyriausybių skolų ir jaunimo iki 25 m. nedarbo didėjimas. Stabilumo ir augimo paktas patiria tapatumo krizę ir praranda patikimumą, todėl tampa neįmanoma veiksmingai taikyti jo principus.

Manau, reikia ne taip automatiškai ir vienodai įgyvendinti paktą, bet taikyti metodą, pagal kurį atsižvelgiama į kiekvienos valstybės narės aplinkybes ir didesnis dėmesys skiriamas ilgalaikiam tvarumui, o ne valstybės biudžeto deficitui.

Svarbiausias pakto tikslas buvo prevencija. Jis sudarytas tam, kad užtikrintų daugiašalę biudžeto procesų priežiūrą, taikant išankstinio įspėjimo sistemą. Todėl, pritardamas pagrindinėms pono E. Sciclunos pranešimo mintims, manau, kad neabejotinai reikia įkurti Europos sisteminių pavojų valdybą, leisiančią pasiekti tikslą gauti operatyvius įspėjimus apie sisteminius pavojus ar neatitikimus, keliančius grėsmę finansų rinkai.

Dabartinė finansų krizė ir neseniai įvykęs jos pagilėjimas parodė, kad reikalingi savitarpio palaikymo mechanizmai, veikiantys Europos Sąjungos lygmeniu, bei koordinacijos priemonių tarp valstybių narių stiprinimas, siekiant palaikyti bendrą ekonomikos valdymą. Viena iš svarbiausių šios krizės pamokų yra poreikis prisiimti didesnę fiskalinę atsakomybę ir vykdyti su ja susijusias ekonomikos stebėjimo procedūras, siekiant išlaikyti biudžeto balansą.

 
  
MPphoto
 

  Roberts Zīle (ECR).(LV) Dėkoju, pone pirmininke ir Komisijos nariai. Praėjusį gruodį Strasbūre ponas J. Almunia, tuo metu ėjęs už ekonomikos ir pinigų reikalus atsakingo Komisijos nario pareigas, pasakė, kad, jei neatsitiks kokių nors svarbių įvykių, kitą vasarą Estija bus pakviesta prisijungti prie euro zonos. Estija yra beveik vienintelė Europos Sąjungos valstybė narė, šiuo metu atitinkanti Mastrichto kriterijus. Koks signalas bus pasiųstas, jei Estija nebus priimta į euro zoną, laikantis jos taisyklių? Mano nuomone, taip finansų pasauliui būtų pasiųstas signalas, kad euro zonos negalia yra tokia didelė, kad į ją negalima priimti mažos, bet fiskališkai atsakingos šalies. Kitaip tariant, ant euro zonos klubo durų bus užkabintas užrašas: „Klubas uždarytas esminėms pertvarkoms“. Bet koks tai būtų signalas naujosioms valstybėms narėms, kaip antai mano šaliai Latvijai, kuri vykdo Tarptautinio valiutos fondo programą ir palaiko pastovų valiutos keitimo į eurą kursą ir kuri, siekdama įvesti eurą, priversta leisti susitraukti ekonomikai keliolika procentų BVP ir susiduria su neįprastai aukštu nedarbo lygiu? Gavę tokį signalą, pagalvotume, kodėl turime daryti viską, kas įmanoma, kad grąžintume privačią skolą esant aukštam mūsų nacionalinės valiutos kursui, kai ši skola susidarė gavus paskolas eurais iš Europos Sąjungos bankų, skirtas, pavyzdžiui, nekilnojamajam turtui įsigyti? Ačiū.

 
  
MPphoto
 

  David Casa (PPE). – Pone pirmininke, 2008 m. buvo nepaprastai svarbūs metai Europos ir net viso pasaulio ekonomikai. Tais metais vyravo didelės abejonės dėl krizės, kuri, atrodė, vien gilėjo, masto.

Taip pat buvo daug abejonių dėl laiko, kurio prireiks Europos ekonomikai atsigauti, bei dėl priemonių, kurias turime panaudoti, kad paskatintume šį atsigavimą.

Tai nebuvo lengvi metai ECB, kuriam teko susidurti su įvairiais iššūkiais. 2008 m. ECB įsitraukė į bendrą veiklą su kitais pagrindiniais centriniais bankais, kad parengtų koordinuotą veiklos metodą, siekiant suteikti bankų sistemai daug trumpalaikio likvidumo, ir šis ECB metodas pasirodė esąs nepaprastai sėkmingas.

Šiuo atžvilgiu turiu palaikyti savo kolegos išvadą, kurią jis padarė dėl ECB veiklos. Sutinku, kad 2008 m. vykdyta veikla buvo sėkminga ir kad atsakingi asmenys pasinaudojo tinkama proga. Taip pat pritariu kai kuriems pranešėjo paminėtiems rūpestį keliantiems dalykams dėl palūkanų normos sumažinimo perkėlimo iš bankų vartotojams nevykdymo ir manau, kad tai reikia vertinti atidžiau, taigi prašau atkreipti į tai dėmesį, pone J. C. Trichet.

Apskritai manau, kad tai nepaprastai gerai subalansuotas pranešimas, puikus mano kolegos iš Maltos, Edwardo Sciclunos, darbas.

 
  
MPphoto
 

  Pervenche Berès (S&D).(FR) Pone pirmininke, deja, dėl kito įsipareigojimo pirmininkas J. C. Juncker negali, kaip paprastai, prisijungti prie mūsų. Žinoma, gaila, kad tai tenka išgirsti.

Čia turime du labai gerus pranešimus, kurie leidžia mums plėtoti diskusiją kritišku euro zonai momentu.

Pono E. Sciclunos pranešimas atskleidžia mums daugelio diskusijos elementų pagrindus, ypač dėl jūsų, pone J.  C. Trichet, pareigų perėmėjo paskyrimo sąlygų. Kalbant apie demokratiją, dialogas dėl pinigų yra svarbus elementas, bet jis taip pat svarbus ir pačiam Europos centrinio banko veikimui bei valdymui.

Mūsų draugo, pono S. Giegoldo, pranešime užduodami jūsų, pone O. Rehnai, klausimai, kurie tenka jūsų, o ne Europos centrinio banko, atsakomybei.

Pavojus, su kuriuo susiduriame dėl euro zonos veikimo, yra mūsų socialinio modelio iširimas. Kai jūsų pirmtakas, ponas J. Almunia, pateikė euro zonos 10 metų veikimo vertinimą, vienas veiksnys buvo itin akivaizdus, būtent – didėjantys skirtumai tarp euro zonos valstybių narių. Esame tokioje padėtyje, ir šių aplinkybių tinkamai neįvertino net Sutarties autoriai ir Stabilumo ir augimo pakto autoriai. Į tai būtinai turime atsižvelgti.

Turime į tai atsižvelgti dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad suprastume, kad nors viešųjų finansų tvarumas yra pagrindinis elementas, jo nepakanka. Tvarkydamosi su nacionalinėmis kompetencijomis, valstybės narės natūraliai nėra linkusios taikyti sankcijų, todėl jų koordinavimas, jų bendradarbiavimas nėra tinkami. Šią dvasią dar turime atrasti. Tai stebuklingoji panacėja, kurios mums reikia.

Antrasis ramstis, į kurį turime atkreipti dėmesį ir be kurio negalime apsieiti, yra fiskalinio derinimo klausimas. Kaip žinote, apgailestauju dėl to, kad šiuo požiūriu 2020 m. strategijoje net neminimas atliekamas darbas dėl įmonių apmokestinimo suderinant mokesčių bazę, nors šią veiklą turime tęsti besąlygiškai ir ryžtingai.

 
  
MPphoto
 

  Sari Essayah (PPE).(FI) Pone pirmininke, prasidėjus finansų krizei, valstybių skolos sparčiai augo, nors daugelyje šalių jau pradėta išjungti ekonomikos atkūrimo čiaupus. Sprendę rimtą ekonomikos krizę, turime rūpestingai susitelkti ties ilgalaikiu ir rimtu viešųjų finansų balanso trūkumu.

Turėjome Stabilumo ir augimo paktą, bet problema ta, kad valstybės narės jo nesilaikė, todėl turime pašalinti rimtus viešųjų finansų deficitus. Buvo atkreiptas dėmesys į klaidingą statistinę informaciją Graikijos atveju, bet problemos esmė yra blogai valdoma ekonominė politika.

Mes, politikai, susiduriame su labai sudėtingais sprendimais, kaip antai lėtu augimu, visuomenės senėjimu ir vangiai gerėjančia užimtumo padėtimi. Yra tik kelios viešųjų finansų taisymo priemonės: didinti pajamas iš mokesčių, skatinti ekonomikos vystymąsi ar mažinti išlaidas.

Ieškant taisomųjų priemonių, pagrindiniai rodikliai yra viešųjų finansų tvarumas ir deficitas. Tvarumo deficitas rodo, kiek reikia didinti mokesčių tarifą ar mažinti viešųjų finansų išlaidas, kad jie išliktų tvarūs. Norėdami pasiekti balansą, turime pripažinti, kad sukaupta skola padidės pagal palūkanų normų ir bendrojo nacionalinio produkto augimo skirtumą, o dėl visuomenės senėjimo ateinančiais metais iš esmės padidės išlaidos pensijoms ir rūpybai. Norint padidinti viešųjų finansų įplaukas, būtina užtikrinti augimą ir užimtumą, didinti viešųjų tarnybų produktyvumą ir įgyvendinti struktūrines priemones, galinčias užtikrinti, pavyzdžiui, pensijų programų tvarumą.

Ilgalaikėje perspektyvoje gimstamumo koeficiento padidinimas ir profilaktinė sveikatos priežiūra turės reikšmės viešųjų finansų balansui. Tebesitęsiant ekonomikos krizei, paraginome geriau koordinuoti viešuosius finansus, ir norėčiau paklausti, kaip Komisijos narys O. Rehn ketina tai atlikti. Tačiau manau, kad ši ekonomikos krizė negali būti panaudojama kaip nesąžiningas būdas valstybių narių ekonomikos kontrolei įvesti. Mes tik turime laikytis griežtos biudžeto drausmės viešųjų finansų srityje.

 
  
MPphoto
 

  Olle Ludvigsson (S&D).(SV) Pone pirmininke, aptariamus pranešimus norėčiau aptarti trimis svarbiausiais aspektais.

Pirma, neturėtume priskirti diskusijų apie viešuosius finansus prie vien su griežtumu susijusių klausimų. Mums reikia susitelkti ties tuo, ką galime nuveikti, skatindami vystymąsi ir kovodami su nedarbu. Daugelyje šalių reikia mažinti viešąsias išlaidas. Tačiau kartu taip pat svarbu didinti pajamas per teigiamą augimą, suteikiant darbo daugiau žmonių ir mokant mokesčius.

Antra, vertinu tai, jog ponas E. Scicluna savo pranešime kelia skaidrumo didinimo finansų sektoriuje klausimą. Šiuo atžvilgiu vis dar reikia daug nuveikti. Skaidrumas nėra vien puikus būdas kovoti su žalingu ir rizikingu elgesiu finansų rinkoje. Didesnis skaidrumas taip pat būtinas, kad priežiūra būtų veiksminga ir viešosios finansų institucijos įgytų visuomenės pasitikėjimą, kuris yra nepaprastai svarbus.

ECB turėtų imtis naujų veiksmų šioje srityje ir taikyti neatidėliotinas priemones, siekdamas padaryti savo veiklą skaidresnę. Vykęs pirmasis žingsnis būtų pradėti skelbti ECB valdančiosios tarybos posėdžių protokolus. Atvirumas taip pat turėtų būti pagrindinis principas kuriant Europos sisteminės rizikos valdybą (ESRV). Kad Europos sisteminės rizikos valdybos rekomendacijos turėtų poveikį, reikėtų vadovautis principu skelbti jas viešai.

Trečia, man malonu, kad savo pranešime ponas S. Giegold pabrėžia, kaip svarbu turėti aiškią aplinkos ir klimato perspektyvą netgi krizės laikais. Neturime leisti finansų krizei sulėtinti perėjimą prie žaliosios ekonomikos. Todėl turėtume skatinti ekonomikos pagyvėjimą, investuodami kapitalą į atsinaujinančiuosius energijos išteklius, ekologiškas transporto sistemas ir žaliųjų technologijų plėtojimą. Tik darydami tokio pobūdžio investicijas galime skatinti tvarų, ateityje atsinaujinsiantį augimą.

 
  
MPphoto
 

  Frank Engel (PPE).(FR) Pone pirmininke, be abejonės, 2009-ieji buvo sudėtingiausi metai eurui nuo jo įvedimo, tačiau jie buvo ir naudingiausi. Jei Europos Sąjunga per krizę nebūtų turėjusi euro, ji būtų paskendusi konkurencinių devalvacijų kare. 2009 m. piniginis nepastovumas būtų susilpninęs politinį Europos Sąjungos vientisumą.

Dėl euro nepatyrėme nuolatinio valiutų kursų ir pinigų politikos disbalanso. Tačiau kiek tai dar tęsis? Šiandien tikimės ir meldžiamės dėl geresnio Europos valiutos valdymo – labiau ribojančio, labiau matomo ir labiau prisitaikančio valdymo.

Faktas tas, kad šalių pastangos atkurti su euru susijusių pagrindinių taisyklių laikymosi kontrolę nė kiek neprisideda prie tinkamo Europos ekonomikos ir piniginio valdymo plėtojimo. Tik solidarumas gali sutramdyti spekuliacinę veiklą, kurios auka šiandien yra Graikija ir kuri bet kuriuo metu gali smogti kitoms euro zonos šalims.

Emociniu požiūriu jautriame valstybių skolų rinkų kontekste solidarumas itin susijęs su vientisumu. Pastarųjų savaičių politinis išsisukinėjimas pakenkė ne tik Graikijai. Dėl jo rimtai susvyravo pasitikėjimas euru. Pagalbos nesuteikimas pavojuje atsidūrusioms šalims kenkia piniginiam visos euro zonos stabilumui.

Šalia skubios pagalbos pagaliau suteikime eurui priemones, kurių jam reikia. Mums reikia koordinuotos Europos obligacijų rinkos, kad išvengtume kliūčių, esant per daug valstybės skolų per dideliame skaičiuje šalių, pasiekiančių brandą vienu metu. Mums reikia atstovavimo už euro zonos ribų visais lygmenimis, visose institucijose, įskaitant tarptautines finansų institucijas. Kodėl Eurogrupės pirmininko nėra G20?

Tarkime, nauji nariai nori prisijungti prie euro zonos kiek galima greičiau. Turime juos sveikinti entuziastingai, o ne atsainiai. Sumanymas pašalinti iš euro zonos valstybes nares tolygus užmojo turėti stiprią Europą pasaulyje atsisakymui. Euro zonos plėtra turi vykti kartu su priemonių, reikalingų tikrai ekonominei sąjungai, įgyvendinimu: biudžeto politikos koordinavimu ir ekonominės politikos bei fiskalinės politikos derinimu. Tik taip užtikrinsime tolesnę euro sėkmę.

 
  
MPphoto
 

  Czesław Adam Siekierski (PPE).(PL) Pone pirmininke, krizė yra liga, nuo kurios paprastai ne tik pasveikstama, bet kartu ir sustiprėjama bei sukuriami pasipriešinimo mechanizmai. Ji taip pat gali sukelti vadinamųjų komplikacijų ir netgi tam tikrų nuolatinių pakenkimų kūnui. Pagalvokime, kaip atsirado ši liga, mūsų vadinama krize.

Daugeliu atvejų liga yra įvairių elgesio būdų nesirūpinant savo kūnu pasekmė arba yra išorinės kilmės. Krizės priežastis buvo rinkos principams prieštaravusi veikla – spekuliacija. Pati rinka nepajėgia atmesti, neutralizuoti ar apriboti šių veiksnių, jei nėra tinkamos priežiūros ir procesų pažangos stebėjimo, ypač rinkai netipiškose situacijose. Iki šiol finansų rinką stebėjo ir prižiūrėjo daugiausia valstybinės ir nacionalinės institucijos. Globalizacija leido sukurti pasaulio finansų institucijas ir pasaulinę finansų rinką. Tačiau atitinkama kita šio pasaulio dalis, kurią sudarytų regionų ir mūsų atveju – Europos institucijos, kurios prižiūrėtų ir stebėtų šias rinkas, nebuvo sukurta.

Šioje rinkoje nesivadovaujama vertybėmis, o svarbiausiu dalyku laikoma būtinybė siekti naudos bet kokia kaina. Krizė prasidėjo ne 2008 m., kai žlugo finansų rinka, bet 2007 m., kai kilo maisto rinkos krizė ir buvo sutrikdyta energetikos rinka, kontroliuojama politinėmis priemonėmis. Padėtis Europos Sąjungoje tapo bloga todėl, kad nesilaikyta Stabilumo ir augimo pakto visuotinai nustatytų ir priimtų principų.

Gaila, kad Komisijos įspėjimai buvo per švelnūs. Kai kurioms valstybėms narėms buvo leista pasitraukti turint daugiau, nes jos pirmiausia net neketino leisti kažkokiai Komisijai ar kam kitam skaityti joms pamokslus. Kai kurios valstybės narės elgėsi kaip vaikai, slėpdamos savo piktadarystes. Toks elgesys negali būti Bendrijos ar mūsų integracijos pagrindas. Svarbu pripažinti padarytas klaidas, pranešti mūsų piliečiams, atsiprašyti jų ir paprašyti supratimo ir bendradarbiavimo brendant iš krizės.

Turime imtis veiksmų, kad dėl krizės patiriamos išlaidos netektų silpniausiems ir vargingiausiems. Europos Sąjungos solidarumas mus taip pat įpareigoja remti šalis, kurias krizė paveikė labiausiai. Atsigavimas neįvyks iš išorės, jei kūnas ar valstybė patys nekovos.

 
  
MPphoto
 

  Othmar Karas (PPE).(DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pone J. C. Trichet, norėčiau nuoširdžiai jums padėkoti ne tik už tai, ką nuveikėte pastaraisiais metais, bet ir už jūsų požiūrį, kurį reiškėte per pastarąsias savaites. Jūs buvote kompetentingas, nepriklausomas ir nuoseklus. Jūs ir jūsų darbuotojai stengėtės palaikyti ramybę įtampos kupinais laikais.

Pone O. Rehnai, per pastarąsias kelias dienas jūs paskelbėte itin padrąsinančių pareiškimų. Turėtume padaryti viską, kas įmanoma, toliau eidami jūsų pradėtu keliu.

Euras yra stabilizuojanti jėga netgi krizės laikais. Turime sugriauti mitą, kad euras ir Stabilumo ir augimo paktas sukėlė problemų, su kuriomis susidūrė Graikija ir kitos šalys. Praėjusią savaitę Graikijos ministras pirmininkas labai aiškiai šiuose rūmuose pasakė, kad euras nėra kaltas. Priešingai, jis yra sprendimo dalis. Be euro negalima jokia reforma. Negali būti jokių tinkamų apribojimų tikslams, kuriuos mes patys galime išsikelti be euro. Neturime euro susilpninti, jei paveiktosios šalys jaučia, kad euras veikiau jas saugo, o ne silpnina.

Taip pat norėčiau pridurti, kad Graikija neprašo pinigų, kaip dažnai mėgina sudaryti įspūdį žiniasklaida. Būtų gerai, jei daugelis Tarybos narių pagaliau nustotų laikytis populiarios nuomonės dėl vidaus politinio fronto, kalbėdami šia tema, tačiau dirbtų su mumis, siekdami rasti bendrus Europos sprendimus. Graikijai negalima suteikti subsidijų, bet ji nori paramos savo reformos ir taupymo plano įgyvendinimui. Europos centrinio banko pirmininkas ponas J. C. Trichet trijų žingsnių plane taip pat labai aiškiai išdėstė, kas yra įmanoma ir kada galima imtis priemonių. Niekas nepasakė, kad nieko negalima padaryti.

Turime pinigų sąjungą, tačiau neturime ekonominės sąjungos. Kad pasiektume ekonominę sąjungą, mums reikia politinės valstybių narių valios, o ne patarimo. Ekonominė sąjunga apima biudžeto politikos koordinavimą, mokesčių derinimą ir švietimo, ekonominės politikos ir socialinės politikos koordinavimą. Būtent tą nuveikti prašome valstybes nares ir tikimės, kad jos įsipareigos tai padaryti. Turime toliau laikytis šio maršruto dėl euro interesų.

 
  
MPphoto
 

  Danuta Jazłowiecka (PPE).(PL) Pone pirmininke, praėję metai euro zonai buvo nepaprastai audringi. Jie prasidėjo Slovakijos įstojimu į Eurogrupę, o baigėsi didžiulėmis ekonominėmis ir finansinėmis problemomis Graikijoje. Šiuo periodu pasaulis patyrė didžiausią ekonomikos krizę per daugelį metų.

Šiuo metu vyksta diskusijos, kaip įveikti naujus iššūkius, kokia kryptimi turėtų būti plėtojama pasaulio ekonomika ir kokia turėtų būti Europos Sąjungos politika. Rezoliucija, kurią šiuo metu svarstome, yra šių diskusijų dalis. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną iš jos aspektų.

Ponios ir ponai, ekonomikos krizė, problemos Graikijoje, taip pat dabartinės diskusijos dėl pagalbos Graikijai rodo, kad skirstymas į naująją ir senąją Europą vis dar tebėra tikrovė. Praėjusį penktadienį Europos Komisijos vadovas José Manuel Barroso pasakė, kad ketinama sukurti palaikymo mechanizmą euro zonos šalims, patiriančioms finansinių problemų. Pasak Komisijos vadovo, principus, kuriais turėtų būti grindžiamos šios priemonės ir jų naudojimo sąlygas turėtų nustatyti tik euro zonos narės.

Norėčiau pasinaudoti šių diskusijų teikiama proga ir pareikšti, kad labai palaikau Komisijos nario, atsakingo už finansų planavimą ir biudžetą, pono J. Lewandowskio, ir Lenkijos finansų ministro profesoriaus Jano Rostowskio poziciją. Norėčiau prisidėti prie jų kreipimosi, taip pat prie daugelio kolegų Parlamento narių nuomonės, kad visos valstybės narės, įskaitant nepriklausančias euro zonai, jau dabar turėtų aktyviai dalyvauti taikant euro zonos stiprinimo priemones ir kuriant pagalbos priemones jos narėms. Lenkija, kuri yra viena iš euro zonai nepriklausančių šalių, netrukus įsives bendrąją valiutą, ir mes jau šiandien norėtume būti atsakingi už būsimą Eurogrupės sudėtį. Todėl neatribokime naujųjų valstybių narių nuo šių svarbių diskusijų. Jau turėjome šūkį „dviejų greičių Europa“. Tad neskirstykime Europos į euro zonai priklausančią ir euro zonai nepriklausančią Europą, juk esame viena Europos Sąjunga.

Galiausiai norėčiau pritarti visoms dalims rezoliucijos, kuria Europos centrinio banko, Europos Komisijos ir Eurogrupės narių prašoma remti euro zonos plėtros procesą – plėtros, pagrįstos dabartiniais kriterijais. Taip pat norėčiau padėkoti Europos centrinio banko pirmininkui ponui J. C. Trichet už jo gerą darbą, ypač šiais metais, kurie buvo tokie sunkūs Europai.

 
  
MPphoto
 

  Alajos Mészáros (PPE). (HU) Esu dėkingas Komisijos nariui, ECB pirmininkui ir pranešėjui už atvirą ir itin profesionalų požiūrį į šią mums labai rūpimą problemą. Iš tiesų kelia nerimą tai, kad, nepaisant visų mūsų pastangų, nedarbo mastas ir valstybių skolos lygis tebeauga beveik visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Mano šalis Slovakija irgi nėra šios taisyklės išimtis. Nedarbas išaugo daugiau nei 13 proc. Slovakija buvo paskutinė valstybė, prisijungusi prie euro zonos 2009 m. sausio 1 d., ir tai turėjo teigiamą poveikį tiek ekonomikos, tiek politikos bei socialinei sritims. Didžioji gyventojų dauguma euro atžvilgiu tebėra nusiteikusi teigiamai. Todėl manome, kad svarbu išlaikyti euro galią ir prestižą. Parlamentas turi paremti Komisijos ir ECB pastangas, kad to siekiant būtų išvengta nesėkmės. Pirmasis dalykas, kurį reikia padaryti – pakelti Europos ekonomikos integraciją į aukštesnį ir tvarų lygmenį. Tačiau tai strateginis klausimas, kurį sprendžiant būtinas Tarybos įsipareigojimas paremti.

 
  
MPphoto
 

  Zigmantas Balčytis (S&D).(LT) Išėjimas iš sudėtingos ekonominės ir finansinės krizės nebuvo toks efektyvus, kaip buvo galima tikėtis. Prasidėjus krizei valstybių narių paramos bankams programos nebuvo suderintos su bendrai Europos lygmeniu nustatytomis sąlygomis, o papildomomis lėšomis, skirtomis iš ECB, pasinaudojo kai kurie bankai savo nuostoliams padengti. Taip pat nebuvo suderinta ir parama ekonominei veiklai, ypač smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Šių veiksmų pasekmės yra akivaizdžios: laiku negaudamos paskolų iš bankų masiškai užsidaro smulkios ir vidutinės įmonės. Įveikti sunkumus lengviau buvo Euro zonos šalims, kurioms Europos Centrinis Bankas užtikrino likvidžių lėšų tiekimą. Jeigu tikime Europos solidarumu, jei veikiame vienoje atviroje rinkoje vienodomis konkurencinėmis sąlygomis ir visų tikslas yra kuo greičiau išeiti iš šios sudėtingos situacijos, manau, kad Europos centrinis bankas turėjo ir turi užtikrinti likvidžių lėšų tiekimą ir ne Euro zonos valstybėms narėms, kurias ši krizė palietė itin skaudžiai.

 
  
MPphoto
 

  Andrew Henry William Brons (NI). – Pone pirmininke, pranešėjas ponas E. Scicluna teigė, kad ECB bandė didinti likvidumą, tačiau bankai neperdavė likvidumo savo klientams. Tai pasakytina ir apie euro zoną, ir apie ne euro zoną.

Mano partijai malonu, kad Jungtinė Karalystė nepriklauso euro zonai. Valstybės valiuta turi atspindėti tos valstybės ekonomikos sąlygas ir poreikius, o ne vidutinius 27 skirtingų ekonomikų poreikius. Tačiau siekis išlaikyti savo pačių valiutą – tik dalinis sprendimas. Pagrindinė problema ta, kad kreditų kūrimas ir skirstymas yra privačių bendrovių – komercinių bankų – rankose, taip yra ir euro zonoje, ir ne euro zonoje.

Kreditų kūrimo – tiesą sakant, pinigų kūrimo – funkciją reikia atimti iš privačių bendrovių. Papildomą perkamąją galią, kai jos reikia – ar paskirstant esamą arba būsimą augimą, ar finansuojant didelius infrastruktūros projektus – turi kurti ir paleisti į apyvartą vyriausybė, o ne bankai, kurie ją kuria ir skolina.

 
  
MPphoto
 

  Petru Constantin Luhan (PPE).(RO) Per šią krizę pastebėjome, kad palūkanų ir valiutų kursų sukelti svyravimai veikė priešingai nei bendroji valiuta, tinkamai apsaugojusi euro zoną.

Bendroji valiuta nepadėjo pašalinti visų vidaus ir išorės disbalansų. Tačiau nauda, kurią ji suteikė, nacionalinėms finansų institucijoms leisdama turėti prieigą prie Europos centrinio banko likvidumo ir pašalindama valiutų kursų svyravimo pavojų, padidino valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, domėjimąsi ja.

Reikia sveikinti šių valstybių dedamas pastangas gerinti savo ekonomikas ir fiskalinę politiką, siekiant įsivesti bendrąją valiutą. Prašau Komisijos ir Europos centrinio banko ir toliau skatinti euro zonos plėtrą taip skubiai, kaip įmanoma, kad ji įgytų daugiau apsaugos nuo ekonomikos ir finansų krizės padarinių.

 
  
MPphoto
 

  Karin Kadenbach (S&D).(DE) Pone pirmininke, pone J. C. Trichet, norėčiau pareikšti didelę padėką už pranešimo dalį, kurioje įspėjama dėl pernelyg didelio darbo užmokesčio mažinimo, skirto deficitui sumažinti, nes dėl mažų pajamų sumažės ekonomikos vystymasis. Noriu padėkoti jums už šią pastraipą, nes manau, kad tai ne tik sulėtina ekonomikos vystymąsi ir sumažina Europos konkurencingumą, bet taip pat apriboja Europos gyventojų galimybes visokeriopai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Mes būtinai turime sudaryti savo biudžetą laikydamiesi tam tikrų nurodymų, tačiau valstybėms narėms lygiai taip pat svarbu turėti erdvės manevruoti ekonominėje ir socialinėje srityse. Jei turėsime tokią Europą, kurioje nebeinvestuojama į išsilavinimą, sveikatą ir mokslinius tyrimus, kartu turėsime nestabilią Europą, negalinčią konkuruoti su likusia pasaulio dalimi. Grupės, kurios nėra atsakingos už krizę, dabar neturėtų prisiimti dėl jos patiriamų išlaidų. Jei neinvestuosime į žmones, neturėsime Europos ateities. Todėl raginu ateityje pabrėžti būtent socialinį aspektą.

 
  
MPphoto
 

  Angelika Werthmann (NI). (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, dabartinė ekonomikos ir finansų krizė, kuri kartu yra ir struktūros krizė, mus verčia įgyvendinti ilgalaikę kontrolę ir apdairiai priimti biudžetus. Dėl globalizacijos euro zonai tenka veiksmingas vaidmuo lemiant finansų politiką. Tačiau ji neturi būti vykdoma eilinių piliečių sąskaita, ir norėčiau kiekvienam priminti, kad reikalingi atsargumas ir atsakomybė.

 
  
MPphoto
 

  Jean-Claude Trichet, Europos centrinio banko pirmininkas.(FR) Pone pirmininke, turiu pasakyti, kad jau kreipiausi į Parlamentą prieš šešerius su puse metų, ir dabar pirmas kartas, kai išgirdau tiek daug kalbų, tiek daug analizių, tiek daug patarimų ir tiek daug pasiūlymų.

Man padarė didelį įspūdį neseniai pasakytų kalbų vertė, taip pat nuomonių, kurios buvo pareikštos, įvairovė.

Pamėginsiu, jei pavyks, apibendrinti savo svarbiausias mintis, kurių kilo išklausius jūsų pastabų, kurios visos buvo įdomios ir tinkamos, ir kurias Europos centrinis bankas, žinoma, laikys labai svarbiomis.

Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad išvardijote daugybę iššūkių, su kuriais susidūrė ECB, ir pagyrimų ECB už tai, kad jis gebėjo reaguoti tinkamu laiku, esant labai sudėtingoms aplinkybėms. Leiskite pasakyti jums, kad manau, jog mano kolegos ir aš mėginome padaryti ką galėdami geriausia itin išskirtinėmis aplinkybėmis – blogiausiomis nuo Antrojo pasaulinio karo, ir jos tikriausiai būtų buvusios blogiausios nuo pat Pirmojo pasaulinio karo, jei nebūtume veikę greitai.

Su iššūkiais susidūrė visi; daugelis jūsų sakė, kad iššūkių kilo ir kitiems centriniams bankams Europoje ir likusioje pasaulio dalyje. Taigi mums visiems teko didžiulė atsakomybė, ir visiškai pritariu sakiusiems, kad negalime teigti, jog sunkūs laikai baigėsi. Sunkūs laikai mums dar nesibaigė. Mes dar negrįžtame prie savo įprastos veiklos. Turime išlikti nepaprastai budrūs.

Taip pat kalbėjote apie augimą ir darbo vietų kūrimą, ir tai labai svarbi Parlamento žinia. Visiškai jai pritariu. Suteikdami stabilumo ir būdami patikimi suteikiant stabilumo vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, tikimės, kad prisidedame prie tvarios plėtros ir tvaraus darbo vietų kūrimo. Tačiau žinote, kad mūsų žinia – tai struktūrinės reformos; o struktūrinės reformos, skirtos Europos vystymosi potencialui ir Europos darbo vietų kūrimui gerinti, neabejotinai būtinos.

Aiški jūsų skleidžiama žinia, kuriai mes ECB visiškai pritariame – bet nenoriu atsakyti vietoje Komisijos nario – svarbiausia yra Europos, kurią sudaro 27 narės, valdymas bei euro zonos, kurią sudaro 16 narių, valdymas. Mes reikalaujame kuo didžiausios atsakomybės iš šalių – tiek iš 27, tiek iš 16 narių, skatindami jų atsakomybę, skatindami atidžiai stebėti sau lygias nares. Mums ypač reikia visiškai ir galutinai įgyvendinti Stabilumo ir augimo paktą. EPS pagrindas yra fiskalinės politikos priežiūra, ir turiu taip pat įtraukti struktūrinių reformų priežiūrą ir jų įgyvendinimą, taip pat įvairių ekonomikų, būtent – euro zonos, kainų konkurencingumo pokyčių priežiūrą. Tai esminis klausimas.

Nenoriu detaliau kalbėti apie Graikiją ir kitus dalykus, kuriems kyla įvairios grėsmės. Jau pasinaudojau proga atsakyti į daug klausimų Ekonomikos ir pinigų politikos komitete ir Parlamente. Leiskite tik paminėti, kad Graikija turi sektiną pavyzdį, ir tas pavyzdys yra Airija. Airija buvo susidūrusi su nepaprastai sudėtinga problema – tai čia minėjo ir vienas iš EP narių – ir šią savo problemą labai rimtai įvertino iš anksto, ypač ryžtingai, profesionaliai ir kompetentingai, ir tą pripažino visi. Noriu tai pabrėžti. Kartoju, kas jau buvo pasakyta: dėl naujųjų priemonių, kurių ėmėsi Graikijos Vyriausybė, ECB mano, kad jos yra įtikinamos ir, norėčiau pridurti, drąsios.

Trumpai apie ilgalaikę padėtį euro zonoje: per ateinančius 10 ar 20 metų užtikrinsime kainų stabilumą pagal apibrėžimą, kurį pateikėme euro kūrimo pradžioje. Galite mumis pasitikėti. Mes tai įrodysime. Tai ne teorija. Tai faktai, tai skaičiai.

(FR) Taip pat turiu pabrėžti: visos euro zonos narės žino, kad vidutinė infliacija euro zonoje vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu bus mažesnė nei 2 proc. arba artima 2 proc. Jos turi suprasti, kokių tai turės pasekmių kiekvienai šaliai. Joms naudinga priklausyti euro zonai. Jos neturi apsiriboti nacionaliniu požiūriu, kalbant apie nacionalinę infliaciją, nes mes garantuojame ką kita – todėl, kad mūsų to buvo prašoma, todėl, kad patikimai vykdome savo įgaliojimus, todėl, kad tai įnašas į Europos klestėjimą ir stabilumą.

Pone pirmininke, leiskite pateikti išvadą – jei galima, keliais žodžiais – skaidrumo klausimu. Kaip dažnai sakydavau EP nariams, mes esame patys skaidriausi pasaulyje, kalbant apie nedelsiant skelbiamus mūsų tyrimus, įžanginį pranešimą. Esame skaidriausi pasaulyje, kalbant apie spaudos konferenciją, rengiamą iškart po Valdančiosios tarybos posėdžio.

is sprendimas netaikomas vieninteliu atveju – ir tam turime rimtą pagrindą – mes nepateikiame asmenų, balsavusių už tą ar kitą klausimą, pavardžių, nes manome, kad mūsų darbas – tai ne pavienių asmenų darbas. Mes esame kolegija. Valdančioji taryba yra nedalomas vienetas. Ji laikoma viena Valdančiąja taryba.

Jau minėjau, kad tai nėra įprasta veikla, ir turime visiškai, iš esmės reformuoti finansų rinką, kad būtume tikri, jog nesukelsime kitos tokios krizės, kokią turėjome įveikti.

Bent jau taip buvo Lenkijai ir Vengrijai: viena EP narė minėjo Lenkiją ir Vengriją ir mums teigė, kad ECB su jomis nesielgė taip, kaip derėtų. Manau, EP narė nėra tinkamai informuota; paraginčiau ją nuvykti į dviejų šalių nacionalinius centrinius bankus, ir jai bus parodyta, kad ECB itin glaudžiai bendradarbiauja su šiais dviem centriniais bankais mūsų visų labui.

 
  
MPphoto
 

  Olli Rehn, Komisijos narys. – Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti Parlamento nariams už labai rimtas ir dalykiškas diskusijas. Labai atidžiai išklausiau jūsų nuomones. Iš jų galiu daryti išvadą, kad esama stiprios ir didelės paramos veiksmingai stiprinant ekonomikos valdymą euro zonoje ir visoje Europos Sąjungoje.

Mano manymu, šiandienos diskusijomis labai gerai parengta dirva šiandienos ir rytojaus Europos Vadovų Tarybai. Taip pat džiaugiuosi galimybe diskusijas apie ekonomikos valdymą netrukus tęsti Ekonomikos ir pinigų politikos komitete, geriausiai – kiek galima greičiau po Velykų. Norėčiau pasikonsultuoti su jumis ir veikti toliau jau turėdamas konkrečių pasiūlymų.

Stiprinant ekonomikos valdymą, kuris yra pats svarbiausias, veiksmų turi būti imtasi atsižvelgiant į du aspektus. Visų pirma, kertinis akmuo turi būti iš tikrųjų patikima ir geresnė prevencinė fiskalinė ir biudžeto priežiūra, kuri yra stipresnė ir griežtesnė, taip pat įtraukiant vidutinės trukmės biudžeto politiką bei panaudojant rekomendacijas ir, jei reikia, įspėjimus valstybėms narėms.

Antrą aspektą sudaro veiksmingesnė prevencinė, sistemiškesnė ir griežta euro zonos ir Europos Sąjungos valstybių narių makroekonominio disbalanso ir konkurencingumo skirtumų priežiūra. Šiuo atžvilgiu taip pat bus taikomos įpareigojančios politikos rekomendacijos. To reikia siekiant neleisti kauptis disbalansams. Savaime aišku ir neabejotina, kad labiausiai neatidėliotinai ir skubiai jį reikia taikyti šalyse su dideliu deficitu, pasižyminčiose menku konkurencingumu – ne tik Graikijoje, bet, žinoma, pradedant ja.

Lygiai taip pat savaime aišku, kad dėl to negalime manyti ir nemanysime, kad kas nors susilpnintų šalių su einamosios sąskaitos perviršiu eksporto veiklą. Kitaip tariant, nesiekiama, kad „Bayern München“ su „Olympic Lyon“ žaistų blogiau, tačiau siekiama pagerinti eksporto konkurencingumą, kai to reikia, ir vidaus paklausą, kai to reikia ir galima, taip leidžiant ir „Bayern München“, ir „Olympic Lyon“ žaisti geriau – kaip Europos komandai, stiprinant tiek puolimo, tiek gynybos strategijas.

Būtent tai ir yra euro zona ir baigiant analizuoti – ir Europos Sąjunga.

 
  
MPphoto
 

  Edward Scicluna, pranešėjas. – Pone pirmininke, pirmiausia keletas pastabų. Norėčiau pasinaudoti proga padėkoti ECB už bendradarbiavimą ir pasirengimą atsakyti į įvairius mano klausimus. Antra, norėčiau padėkoti savo kolegoms šešėliniams pranešėjams už jų bendrą komandinį darbą susitariant dėl šio pranešimo pakeitimų ir taip praplečiant pritariančiųjų jam ratą.

Pamatėme, kad neseniai įvykusi recesija yra neabejotinas iššūkis. Tačiau įtampa euro zonoje nėra nauja ir jau gerai pažįstama. Žinome, kad dar nesame optimalios valiutos zona. Tačiau kaip tik todėl turime būti novatoriški. Turime įgyvendinti protingus ekonominius principus ir politiką. Žinoma, jie turi būti suformuluoti remiantis Europos socialinės sanglaudos principais.

Kai kurie stebėtojai pareiškė, kad ECB negali padėti Graikijai, nes tą draudžia Europos Sąjungos sutarties 103 straipsnio punktas „jokio gelbėjimo“. Vis dėlto viena yra gelbėti, o visai kas kita – teikti laikiną finansinę paramą.

Žinome, kad turime kelis pasirinkimus. Kai ką galima atlikti per trumpą, kai ką – per vidutinės trukmės laikotarpį. Kaip pabrėžė prieš mane kalbėję kolegos, būdami europiečiai, mes visi palaikome eurą ir visi norime, kad viskas su juo būtų gerai. Galime dėl to pasistengti, taigi visų pirma mes visi – Parlamentas, Komisija, Taryba ir Europos centrinis bankas – turime vieni su kitais konsultuotis ir rasti sėkmingos kelią pirmyn.

Galiausiai turime atkurti visuomenės pasitikėjimą finansų institucijomis, taikydami priemones, kurios apima didesnį skaidrumą, geresnį rizikos valdymą ir atitinkamą reguliavimą. Turime užtikrinti, kad dar kartą neįvyks tokio masto krizė.

 
  
MPphoto
 

  Sven Giegold, pranešėjas. – Pone pirmininke, atsižvelgdamas į šias diskusijas, norėčiau trumpai išsakyti tris pastabas.

Pirma, šiuose rūmuose išklausę skirtingų nuomonių, mes patys laikomės dar kitokios nuomonės disbalansų klausimu. Buvo gana aiškių skirtumų, ir manau, kad turime būti apdairūs.

Ypač norėčiau atkreipti į tai jūsų, pone J. C. Trichet ir pone O. Rehnai, dėmesį ir paprašyti, kad nebūtumėte akli viena akimi, nes esminė problema, kaip iš esmės sutariame, yra ta, kad išlaidos turėtų didėti pagal infliacijos rodiklį, pridedant ir našumą. Kai kurių šalių išlaidos padidėjo per daug, ir gerai, kad jūs veikiate.

Kita vertus, kelios šalys taiko mokesčių politiką, o kartu ir darbo užmokesčio nustatymo tvarką, užtikrindamos, kad jis nesmuktų žemiau šios ribos. Jei nieko nenuveiksite šiuo klausimu – žinau, kad kai kas ECOFIN taryboje nepritaria šiam požiūriui – ekonominis euro zonos pagrindas taps ypač nestabilus, o tai labai pavojinga. Primygtinai prašau nebūti aklais viena akimi ir taip pat siūlau elgtis savo kolegoms.

Pažvelkite į Graikiją ir stabilumo programą, kuri čia buvo giriama. Norėčiau pabrėžti, kad tai didžiausia problema, ir remiuosi tuo, ką sužinojau per savo vizitą į Graikiją praėjusią savaitę.

Dauguma žmonių Graikijoje nujaučia, kad per praėjusius 10 ar 20 metų daug žmonių tapo labai turtingi neteisėtomis aplinkybėmis. Girdami Airijos pastangas, negalite lyginti jos su padėtimi Graikijoje. Graikijos žmonės supranta, kad jie neturėtų nukentėti dėl to, ko jie nepadarė.

Todėl raginu jus, pone O. Rehnai, taip pat daryti spaudimą Graikijos Vyriausybei, kad ji rimtai imtųsi neteisėtai įgyto praeityje sukaupto turto klausimo. Kitaip ši programa nebus priimta, taip pat ji patirs nesėkmę dėl ekonominių priežasčių. Turime įsitikinti, kad ši programa socialiai teisinga – o ji tokia nėra.

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas įvyks ketvirtadienį, 2010 m. kovo 25 d.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

 
  
MPphoto
 
 

  Cristian Silviu Buşoi (ALDE), raštu. – Iš dabartinės euro zonos krizės galima šio to išmokti. Euro zonos sunkumus lėmė taip pat ir ekonomikos krizė, bet manau, kad EPS taip pat turi struktūrinių trūkumų, kuriuos turime pašalinti, kad išvengtume krizių ateityje. Norėdami, kad ECB galėtų imtis efektyvių veiksmų remiant užimtumą ir vystymąsi, turime suteikti jam būtinas priemones. ECB neturi tokių priemonių, kokių turi JAV federalinė rezervų sistema, todėl jis negali vykdyti aktyvios, vystymąsi palaikančios pinigų politikos. ECB įpareigotas laikytis savo svarbiausio tikslo – užtikrinti kainų stabilumą, todėl jis negali veiksmingai skatinti vystymosi. Taip pat manau, kad mums reikia didesnio ekonomikos ir fiskalinės politikos koordinavimo, kad išvengtume apgailėtinos padėties, į kokią pateko Graikija. Geresnis koordinavimas padidintų euro zonos stabilumą. Reikia griežtai laikytis Stabilumo ir augimo pakto, tačiau manau, kad jį reikėtų peržiūrėti. Reikėtų sustiprinti prevencijos priemones. Baudžiamosios priemonės nėra veiksmingos, nes sumokant mokesčius tik padidinamas biudžeto deficitas ir neleidžiama laikytis taisyklių. Kita vertus, sankcijų neturėtų skirti Taryba, nes valstybės narės visada bus linkusios nebausti viena kitos.

 
  
MPphoto
 
 

  Tunne Kelam (PPE), raštu. – Turėtume remtis vienu esminiu faktu – per sunkiausią ekonomikos krizę, kuri kada nors buvo užklupusi Europą, euras buvo stabilumo ir patikimumo inkaras. Jei neturėtume veikiančios euro zonos, krizės įveikimas būtų buvęs daug lėtesnis ir netolydus. Tai taikoma taip pat ir prie euro zonos dar neprisijungusioms valstybėms narėms. Dabar ypač svarbu suprasti, kad bendroji Europos valiuta yra bendra vertybė, dėl kurios kiekvienai euro zonos narei tenka individuali atsakomybė. Bendrai sutariama, kad ekonomikos krizė buvo logiškas plačiai paplitusios vertybių krizės rezultatas.

Tikimasi, kad tie, kas prisijungė prie euro zonos, prisiims didesnę atsakomybę dėl savo išlaidų ir pajamų subalansavimo. Nėra prasmės prisiimti tariamų finansinių spekuliacijų ar ekonominės mafijos aukų vaidmenį. Beveik visos Europos ekonomikos nusižengė principams dėl patikimos ir subalansuotos fiskalinės politikos. Pamoka, kurią turime išmokti, yra ta, kad mums reikia daug griežtesnės priežiūros ir geresnio finansų politikos koordinavimo įsteigiant Europos valiutos fondą. Bet pirmiausia kiekviena euro zonos narė turi nustoti gyventi rytojaus sąskaita.

 
  
MPphoto
 
 

  Jaromír Kohlíček (GUE/NGL), raštu. (CS) Europos centrinio banko veikla nuo pat pradžios susilaukė nuolatinės kritikos iš kairiųjų, ir ne vien visoje Europos Sąjungoje. Pirma šios pagrįstos kritikos priežastis yra banko tikslai. Kadangi svarbiausias banko tikslas – užtikrinti, kad infliacija neviršytų 2 proc., o Europos Sąjungos valstybių narių biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. BVP, todėl viskas būna neabejotinai puiku augimo metu, kai nedarbas „mažėja savaime“, bankų likvidumas yra „užtikrinamas savaime“, o ECB gali „spausti vyriausybes“ atskirose valstybėse narėse, kad jos sumažintų savo skolas. Tačiau tada, kai prasideda ekonomikos krizė, padėtis visiškai pasikeičia. Dėl blogai suformuluoto centrinės finansų įstaigos tikslo neišvengiamai nukrypstama nuo tikslo. Vis dėlto pranešime, kuris susijęs su ECB metinės ataskaitos ir veiksmingumo sprendžiant finansų krizę vertinimu, atkakliai laikomasi šio blogai suformuluoto pagrindinio tikslo. Pranešime, be kita ko, pabrėžiama, kad reikia atsisakyti paskatų paketų politikos ir bankų likvidumo užtikrinimo, o tai buvo svarbiausios vadinamosios netradicinės krizės įveikos priemonės. Pranešime visai nesidomima kritiška finansų padėtimi bent penkiose Europos Sąjungos valstybėse, ir atrodo, kad pranešimo autoriai taip pat abejingi staigiam nedarbo didėjimui. Visa tai tik patvirtina, kad dabartinė Europos centrinio banko koncepcija ydinga. Todėl pranešimą reikia atmesti.

 
  
MPphoto
 
 

  Andreas Mölzer (NI), raštu.(DE) Europos Sąjunga kaip visuma ir pati euro zona yra ypač sunkioje padėtyje. Graikijai gresia bankrotas, o Ispanija ir Portugalija taip pat patiria sunkumų. Dėl padėties rimtumo nuolat teikiami nauji pasiūlymai. Viena vertus, žmonės kalba apie plačias Europos pinigų fondo teises įsikišti. Kita vertus, už ekonomikos ir pinigų reikalus atsakingas Komisijos narys O. Rehn ragina įtraukti Briuselį į valstybių narių biudžetų planavimą. Europos Sąjunga akivaizdžiai nori pasinaudoti dabartine krize, kad atimtų iš valstybių narių jų finansinę autonomiją, kuri yra viena iš paskutinių esminių joms likusių nacionalinio suvereniteto sričių. Tačiau žengus dar vieną didžiulį žingsnį link centralizuotos Europos supervalstybės, nebus išspręstos esamos problemos. Priešingai, tai jas dar labiau padidins. Pinigų sąjungos padėtis pradėjo kelti nerimą ir euras tapo didelės rizikos valiuta, nes tokios šalys kaip Vokietija, Nyderlandai ir Austrija buvo sujungtos su tokiomis valstybėmis kaip Graikija, Italija ir Ispanija, tyčia ignoruojant jų ekonomikos plėtros ir principų, kuriais grindžiama jų finansų politika, skirtumus. Į šiuos istorinius skirtumus, kurie susiję ne tik su ekonomika, reikia atsižvelgti, o ne dar labiau griežtinti esamus centristinius apribojimus, taikomus Europos nacionalinėms valstybėms.

 
  
MPphoto
 
 

  Franz Obermayr (NI), raštu.(DE) Atsižvelgdamas į Europos centrinio banko metinę ataskaitą norėčiau pabrėžti nerimą keliantį finansų politikos pokytį, dėl kurio buvo išspausdinta per daug dolerių ir nebuvo įmanoma pasiekti, kad būtų padengta jų vertė. Su tuo susijęs dabar vykstantis ar ateityje vyksiantis Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio nuvertėjimas pagal valiutos reformos programą padarytų smarkų neigiamą poveikį Europos rinkai. Siekdami išvengti šio pavojaus, Europos centrinis bankas ir kitos Europos institucijos turėtų rimtai apsvarstyti, ar nereikėtų atsisakyti dolerio kaip pagrindinės valiutos. Euras yra daug stipresnis, ir garsūs ekonomistai, kaip antai Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz, pasakė, kad daug finansų krizių kilo dėl to, kad pagrindinį vaidmenį atliko doleris. Europos Sąjungai reikėtų nustoti savanoriškai versti save patirti JAV finansų politikos problemas.

 
  
MPphoto
 
 

  Kristiina Ojuland (ALDE), raštu.(ET) Pone pirmininke, skolų krizė Graikijoje iškėlė klausimą, ar mes gebame palaikyti euro zonos stabilumą. Esu įsitikinusi, kad bendrosios valiutos stiprybė bus užtikrinta, jei visos valstybės narės laikysis taisyklių, dėl kurių sutarėme. Buvo pasakyta, kad yra kitų Europos Sąjungos valstybių narių, kurios, lygiai kaip ir Graikija, gali patirti rimtų finansinių sunkumų. Kai kurios valstybės narės ne tik turi didžiulę valstybės skolą, bet taip pat pasiekė beveik pavojingą vyriausybės išlaidų lygį, dėl ko Europos centrinis bankas jau buvo susirūpinęs maždaug prieš porą metų. Euras yra inkaras, prie kurio pririštos valstybių narių ekonomikos. Bet kurios valstybės narės veiksmai, kurie silpnina eurą, yra nepriimtini. Manau, būtina, kad kiekviena šalis vykdytų euro zonai nustatytas sąlygas. Kartu remiu kolektyvinį sprendimų ieškojimo metodą, įskaitant pagalbos programos Graikijai parengimą, reguliavimo dėl bendrosios valiutos sugriežtinimą ir griežtesnės priežiūros vykdymą. Idėja apie galimą Europos pinigų fondo sukūrimą, kuri iškelta dėl Graikijos krizės, yra metodas, kuris galėtų neleisti kilti galimoms problemoms, bet neturėtume pamiršti užsienio veiksnių, veikiančių visuotinėje investicijų rinkoje, kurie būtinai paveikia euro zoną. Todėl aišku, kad valstybių narių lygmeniu nuo šiol turėtume daugiau susitelkti ties teisės aktų kūrimu, kurie apsaugotų eurą nuo pavojingų veiksnių, veikiančių tiek Europos Sąjungos viduje, tiek išorėje, įtakos.

 
Atnaujinta: 2010 m. birželio 9 d.Teisinis pranešimas