Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2008/0028(COD)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A7-0109/2010

Pateikti tekstai :

A7-0109/2010

Debatai :

PV 15/06/2010 - 5
CRE 15/06/2010 - 5

Balsavimas :

PV 16/06/2010 - 8.11
CRE 16/06/2010 - 8.11
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P7_TA(2010)0222

Posėdžio stenograma
Antradienis, 2010 m. birželio 15 d. - Strasbūras Tekstas OL

5. Informacijos apie maistą teikimas vartotojams (diskusijos)
Kalbų vaizdo įrašas
PV
MPphoto
 

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – pranešimas, kurį pateikė R. Sommer Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu, dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams (COM(2008)0040 – C6-0052/2008 – 2008/0028(COD)) (A7-0109/2010).

 
  
MPphoto
 

  Renate Sommer, pranešėja.(DE) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, norėčiau ištęsti man skirtas keturias minutes iki šešių minučių, nes dokumentų rinkinys labai didelis ir tinkamai išdėstyti šį klausimą per tokį trumpą laiką neįmanoma.

Vartotojai turi teisę žinoti, kokia jų vartojamų maisto produktų sudėtis. Tik turėdami informaciją apie maisto produktų sudėtį ir maistinę vertę jie galės tikslingai rinktis prekę. Nors Bendrijos teisėje yra daug reglamentų ir direktyvų dėl maisto produktų sudedamųjų medžiagų ir jų ženklinimo, suprantamos privalomojo ženklinimo sistemos iki šiol nėra. Maisto produktų gamintojams ir platintojams jau tampa sunku susigaudyti daugybėje galiojančių teisės aktų ir išsiaiškinti, kokiu lygmeniu jie galioja – ES ar valstybių narių. Dėl to atsiranda teisinio netikrumo, konkurencijos iškraipymų ir kliūčių prekiauti vidaus rinkoje. Šiuo reglamento projektu siekiama spręsti visus šiuos klausimus nustatant vienodas ES mastu taikomas maisto ženklinimo taisykles. Juo siekiama pagerinti informacijos teikimą vartotojams, patobulinti reglamentavimą, suderinti teisės aktus ir sumažinti biurokratijos mastą.

Tačiau Komisijos pasiūlytas projektas šių reikalavimų neatitinka, nes jis grindžiamas prielaidomis ir spėliojimais dėl vartotojų pageidavimų ir poreikių, tokių kaip 3 mm šrifto dydis, kuriuo net neužtikrinama, kad informacija būtų išskaitoma, ir jame pirmenybė teikiama didelėms įmonėms MVĮ nenaudai, nors šios sudaro net 80 proc. visų maisto sektoriuje dirbančių įmonių. Taip elgdamasi Komisija pažeidžia Smulkiojo verslo aktą. Aiškiai nurodytas Komisijos ketinimas leisti, kad būtų taikomos 27 papildomos nacionalinės ženklinimo sistemos, taip pat prieštarauja tikslui suderinti taisykles vidaus rinkoje. Todėl Komisijos tekstą būtina gerokai taisyti.

Būtent tai pabandėme padaryti. Informacija turi būti išskaitoma. Tačiau šiuo požiūriu šrifto dydis nėra vienintelis lemiamas veiksnys. Mums reikia taisyklių dėl šrifto, eilučių storio, kontrasto ir pan. Mums reikia privalomų gairių dėl informacijos išskaitomumo. Informacija turi būti palyginama, todėl ji visada turi būti nurodoma 100 g arba 100 ml be galimybės nurodyti tik vienos porcijos maistinę vertę. Tuomet pirkėjai galės iš karto matyti, kuris jogurtas „lengviausias“ – nesvarbu, kokio dydžio indeliais jis parduodamas.

Informacija turi būti suprantama. Atėjo laikas pagaliau atsisakyti kilodžaulių, kurių niekas nesupranta. Norime vėl pereiti prie kilokalorijų. Vartotojai tuo suinteresuoti, nes šis matas jiems suprantamas. Nurodomas porcijų dydis turi atitikti tikrovę ir būti suprantamas vartotojams. Jeigu įmanoma, jis turėtų būti nurodomas vienodai visoje ES. Negalima leisti, kad vartotojams būtų pateikiama klaidinanti informacija apie produktų sudėtį, jų kilmę ar tikrąsias savybes. Informacija apie tai, kad tai − dirbtinis produktas, pvz., sūrio pakaitalas ar perdirbta mėsa, pagaminta iš smulkių suslėgtų gabaliukų, turi būti nurodoma pakuotės priekinėje dalyje. Vartotojai turi žinoti, ką perka.

Tačiau jeigu produktų pakuotėje bus nurodoma pernelyg daug papildomos informacijos, galiausiai atsitiks taip, kad vartotojai liausis iš viso ją skaitę. Todėl siūlau, kad maistinė vertė būtų nurodoma tik kilokalorijų kiekiu 100 g arba 100 ml. Tuomet vartotojai informaciją perskaitys, nes ji juos domina. Manau, tai realistiškas sprendimas.

Taip pat manau, kad turime atsisakyti maistinių medžiagų apibūdinimų. Tikiuosi, mums pavyks tą padaryti. Šie apibūdinimai nereikalingi, nes naujajame reglamente reikalaujama, kad maistinė vertė bet kuriuo atveju būtų ženklinama. Dėl maistinių medžiagų apibūdinimų diskriminuojami pagrindiniai maisto produktai, o druskai, cukrui ar riebalams nustatytos ribinės vertės yra visiškai nepagrįstos jokiais moksliniais duomenimis – jas sugalvojo Komisijos pareigūnai.

Reglamentu dėl informacijos apie maisto produktų maistinę vertę ir jo sveikatingumą teikimą iš tikrųjų siekiama užtikrinti, kad vartotojams būtų teikiama teisinga informacija, susijusi su sveikata, o tam mums nereikia jokio papildomo atskirų maisto produktų vertinimo ar jų skirstymo į tinkamus ir netinkamus. Pagaliau svarbiausia − bendri mitybos įpročiai ir gyvenimo būdas. Turėtume paklausti savęs, kodėl didelės maisto pramonės bendrovės šiuo metu taip stengiasi paveikti politikus dėl maistinių medžiagų apibūdinimų. Turėtume iš tikrųjų dėl to susimąstyti.

Čia pasiūlytas ženklinimas pagal vadinamąjį šviesoforo modelį turi tokių pačių trūkumų kaip ir maistinių medžiagų apibūdinimai. Dar kartą esame nekorektiškai verčiami skirstyti produktus į tinkamus ir netinkamus. Skirstymo pagal šviesoforo spalvas ribinės vertės nustatytos atsitiktinai ir kiekviena spalva yra per didelės apimties. Nustačius spalvinį ženklinimą būtų diskriminuojami pagrindiniai maisto produktai pirmenybę teikiant dirbtiniams produktams ir produktams, turintiems dirbtinių sudedamųjų dalių, kitaip sakant, produktams, kurių sudėtyje yra kitų nei cukrus saldiklių ir kitų nei druska skonio ir aromato stipriklių. Tai tikrai negali būti naudinga vartotojams.

RPN modelis – pramonės taikomas ženklinimo modelis, pagal kurį nurodoma rekomenduojama paros norma – turi akivaizdžių trūkumų. Jis nesuprantamas, nes ženklinant pagal šį modelį pateikiama pernelyg daug skaičių. Toks ženklinimas klaidinantis, nes jame tik nurodoma bendra keturiasdešimties metų moters dienos norma, bet visiškai nenurodoma, kiek per parą rekomenduojama suvartoti, pvz., cukraus. MVĮ šį modelį įgyvendinti sudėtinga. Taigi šiuo atveju didelėms įmonėms vėl būtų suteiktas konkurencinis pranašumas. Tai dar viena svari priežastis, kodėl RPN modelio ženklinimo sistema neturėtų būti privaloma.

Mes taip pat turime apsaugoti savo tradicinių maisto produktų gamybą. Tik taip galėsime užtikrinti tolesnę tradicinės regioninės produkcijos gamybą ir išsaugoti maisto įvairovę ES, kuria taip džiaugiamės. Todėl daugelis šio reglamento reikalavimų neturėtų būti taikomi nefasuotiems gaminiams, nes tradiciniai produktai būtent ir priklauso nestandartizuotų produktų grupei. Šie gamintojai vis dėlto gali teikti informaciją apie alergenus, pvz., žodžiu pardavimo metu.

Dar norėčiau pasakyti porą žodžių dėl kilmės šalies ženklinimo. Neaišku, ar vartotojai iš tikrųjų nori žinoti visų jų vartojamuose maisto produktuose esančių sudedamųjų dalių kilmės šalį, ar šiuo atveju, tiesą sakant, veikia protekcionizmo darbotvarkė. Pirmiausia norėčiau žinoti, ar šis reikalavimas įgyvendinamas, todėl primygtinai raginu, kad būtų atliktas poveikio tyrimas.

Galiausiai reikėtų pasakyti, kad maisto produktų ženklinimas negali būti tinkamos mitybos vadovas. Turime rengti informacijos kampanijas, turime šviesti žmones valstybėse narėse apie suderintą mitybą ir sveiką gyvenimo būdą.

Įstatymų leidėjui nedera auklėti savo šeimininko, šiuo atveju – piliečių. Jis turi teikti pagalbą, bet mūsų piliečiai patys atsakingi už save ir ne mums šią atsakomybę iš jų perimti. Baigdama norėčiau labai padėkoti visiems šešėliniams pranešėjams, nors jie ir ne visada buvo pasirengę eiti į kompromisą, visiems, kas mane parėmė, ypač savo…

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

 
  
MPphoto
 

  John Dalli, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, kaip sakiau anksčiau, mūsų tikslas – užtikrinti, kad vartotojai žinotų, ką perka ir ką valgo, ir taip galėtų lengviau pasirinkti sau ir savo šeimai mitybos režimą, atitinkantį jų poreikius, norus ir tikslus. Piliečiai – vartotojai – turi teisę gauti teisingą informaciją. Norėčiau paprašyti gerbiamų EP narių diskutuojant to nepamiršti.

Prieš pereidamas prie pasiūlymo esmės, pirma norėčiau padėkoti pranešėjai R. Sommer už tai, kad parengė pranešimą, šešėliniams pranešėjams taip pat. Nors prijaučiu daugeliui jos teiginių, bet negaliu pasakyti, kad su visais iš jų sutinku. Taip pat turėčiau paminėti kitų komitetų, IMCO ir AGRI, indėlį.

Leiskite man išskirti svarbiausius klausimus pasiūlytuose pakeitimuose ir juos glaustai pakomentuoti.

Klausimas dėl privalomo kilmės ženklinimo labai svarbus ir turi būti nuodugniai apsvarstytas. Iš tikrųjų, ne kartą reikalauta, kad nuostatos dėl tokios informacijos nurodymo ant kai kurių maisto produktų pakuočių būtų privalomos. Komisija galėtų iš dalies priimti pakeitimą, kuriame siūloma išplėsti nuostatos dėl privalomo kilmės ženklinimo taikymo sritį. Pagrindinių maisto produktų, kurie parduodami iš esmės neapdorotu pavidalu ir laikomi vienos sudedamosios dalies produktais, kilmės ženklinimas galėtų būti praktiškas sprendimas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis klausimas labai sudėtingas, nuostatos dėl privalomo kilmės ženklinimo turėtų būti taikomos tik įsigaliojus deleguotosioms priemonėms ir atlikus poveikio vertinimą.

Informacijos išskaitomumas − labai svarbus klausimas. Vartotojai labai dažnai skundžiasi, kad pateikiama informacija neišskaitoma. Pasiūlymas dėl minimalaus šrifto dydžio byloja apie tai, kad šiose diskusijose pirmiausia mums rūpi vartotojų interesai, ir tikiuosi, kad gerbiami nariai jį galės paremti. Todėl tenka apgailestauti, kad pasiūlytais pakeitimais būtų pakenkta tikslui turėti išmatuojamus kriterijus, kuriais remdamiesi galėtume reikalauti užtikrinti informacijos išskaitomumą.

Pritariu gerbiamų EP narių rūpesčiui dėl maisto produktų pakaitalų, todėl džiaugiuosi, kad Parlamentas pateikė pakeitimą, kuriame siūloma tokią klaidinančią praktiką uždrausti. Tačiau nustatant tokių produktų apibrėžtį ir konkrečią paskirtį gali kilti teisinių problemų, todėl mums reikia rasti tokias nuorodas, kuriose vartotojams būtų pateikiama teisinga ir nedviprasmiška informacija. Taip pat džiaugiuosi, kad pasiūlymai dėl privalomo produktų maistinės vertės ženklinimo pakuotės priekinėje dalyje ir savanoriškų valstybių narių schemų sulaukė plataus palaikymo.

Principas, kad vartotojai turėtų žinoti, ką valgo, turėtų būti taikomas ne tik fasuotiems maisto produktams, bet taip pat maistui, kurį jie perka iš karto paruoštą vartoti. Todėl nepritariu pakeitimams, kuriais pasiūlyto reglamento projekto taikymo sritis būtų apribota. Tačiau esu atviras pasiūlymams pakeisti tekstą dėl nefasuotų produktų taip, kad būtų privaloma teikti informaciją tik apie alergenus, o dėl papildomų privalomų informavimo reikalavimų taikymo tokiems produktams valstybės narės galėtų apsispręsti pačios.

Grįždamas prie klausimo dėl privalomo nanoingredientų ženklinimo, džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad pakeitimą iš principo priimu, bet šios sudedamosios dalys turi būti tinkamai apibrėžtos.

Galiausiai dėl maistinių medžiagų apibūdinimų. Turiu pasakyti, kad negaliu priimti pakeitimų, kuriuose siūloma išbraukti arba pakeisti 4 straipsnį, nes ši nuostata pakenktų įgyvendinant galiojantį reglamentą dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą. Visi žinome, kad vartotojams dažnai pateikiami klaidinantys teiginiai. Vartotojai gali būti klaidinami pateikiant nepagrįstą informaciją, pateikiant ne visą informaciją apie produktą, o tik informaciją apie jo teigiamas savybes. Taip pat reikia pasakyti, kad gamintojai patys klaidina vartotojus siekdami parduoti kuo daugiau savo produkcijos. Neprimetame niekam reikalavimo apibūdinti maistines medžiagas. To reikalaujame tik tais atvejais, kai gamintojai pasirenka skelbti teiginius apie produktų, kuriais jie prekiauja, maistingumą ir sveikatingumą, kad vartotojai galėtų turėti suderintą informaciją apie maisto produktus.

Reikalavimu dėl maistinių medžiagų apibūdinimų gamintojams nedraudžiama gaminti tų maisto produktų, kuriuos jie gali gaminti, ir jų gamyba niekaip neribojama. Jie ir toliau gali gaminti taip, kaip nori. Tačiau vartotojų ir piliečių atžvilgiu nesąžininga leisti jiems skelbti klaidinančius teiginius. Mano nuomone, šiuo atveju kalbama apie sąžiningą ir visapusišką mūsų piliečių informavimą apie jų vartojamus produktus. Nepamirškime, kad reglamentas dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą priimtas po labai išsamių diskusijų tarp institucijų. Pagrindiniai reglamento principai lieka galioti ir tebėra aktualūs. Be to, klausimu dėl maistinių medžiagų apibūdinimų neturiu jokių išankstinių nuostatų ir esu neabejotinai pasirengęs apsvarstyti tam tikras išimtis, susijusias su tradiciniais ir mitybai svarbiais pagrindiniais produktais.

Todėl raginu jus paremti Komisijos pastangas užtikrinti, kad turėtume svarų pagrindą apsaugoti vartotojus ir skatinti naujovių diegimą maisto pramonės sektoriuje.

Dėkoju už jūsų dėmesį. Dabar nekantriai laukiu įdomių diskusijų ir išgirsti jūsų nuomones.

 
  
MPphoto
 

  Christel Schaldemose, Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonės referentė.(DA) Ponia pirmininke, Vidaus rinkosi ir vartotojų apsaugos komitetas parengė savo nuomonę dėl R. Sommer pranešimo maisto produktų ženklinimo klausimu. Mūsų komitetui labai svarbu užtikrinti, kad vartotojams būtų suteiktos tinkamos priemonės, leisiančios jiems pasirinkti sveikus ir tinkamus produktus. Taigi komitete sutariame, kad vartotojus klaidinančio maisto ženklinimo praktika visiškai nepriimtina. Taip pat sutariame dėl to, kad vartotojams turi būti teikiama aiški informacija tinkamai ženklinant produktus. Žinoma, taip pat sutariame, kad šiomis taisyklėmis turėtų būti užtikrintas kuo geresnis vidaus rinkos veikimas. Taigi pagrindiniams principams pritariame. Tačiau konkrečiais klausimais – klausimu dėl to, kaip šie principai turi būti įgyvendinti – mūsų komiteto narių nuomonė išsiskyrė. Nesutarė šiuo klausimu ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nariai. Tai rodo, koks sudėtingas šis klausimas. Todėl iš tikrųjų pirmiausia norėčiau paraginti pranešėją nepamiršti, kad ši informacija visų pirma skirta vartotojams, o ne įmonėms, kad šios ją naudotų kaip rinkodaros priemonę.

 
  
MPphoto
 

  Marc Tarabella, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonės referentas.(FR) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, stovėdamas čia prieš jus esu gana piktas, nes ketinu kalbėti apie 101 pakeitimą dėl kilmės šalies ar vietos ženklinimo.

Mano frakcija pateikė pakeitimą ir pasiūlė, kad dėl kilmės šalies ir kilmės vietos būtų balsuojama atskirai, nes tai skirtingi dalykai. Trumpai kalbant, kilmės šalis – tai šalis, kurioje maisto produktas buvo paskutinį kartą perdirbtas, o kilmės vieta reiškia vietą, iš kurios kilusios produkto sudedamosios dalys, ypač vaisiai ir daržovės, ir J. Dalli į tai atkreipė dėmesį.

Mane ypač piktina tai, kad Parlamento tarnybos atmetė šį pasiūlymą dėl balsavimo pagal atskiras dalis ir negali man paaiškinti, kokiu Darbo tvarkos taisyklių straipsniu vadovavosi atmesdamos jį. Man net sakoma, kad tai standartinė procedūra. Manau, tai labai rimta, nes šis EP tarnybų sprendimas, kurį laikau savavališku, neabejotinai turės įtakos sprendimo turiniui.

Ponia pirmininke, prašyčiau mano vardu pakalbėti su Parlamento tarnybomis ir pareikalauti, kad jos atšauktų savo savavališką sprendimą ir per ateinančias 24 valandas iš naujo apsvarstytų ir priimtų šį protingą pasiūlymą.

 
  
MPphoto
 

  Peter Liese , PPE frakcijos vardu.(DE) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau nuoširdžiai padėkoti R. Sommer už jos sunkų ir pasiaukojantį darbą. Neretai jai teko susidurti su nepagrįsta kritika, kurios ji nenusipelnė.

Ši kritika taip pat užgožia faktą, kad yra daugybė klausimų, kuriais sutariame. Visi norime, kad maisto produktų pakaitalai būtų tinkamiau ženklinami. Sūris gaminamas iš pieno, o jeigu jis pagamintas iš kitų žaliavų, jo pakuotės priekinėje dalyje turi būti nurodyta, kad tai sūrio pakaitalas. Visi taip pat norime privalomo maistinės vertės ženklinimo. Dabar to dar neturime, bet to norime visi. Taip pat visi norime, kad maistinė vertė būtų nurodoma vartotojams suprantamais mato vienetais.

Šia tema, jeigu leisite, norėčiau pasidalyti sąmoju, kuris šiuo metu populiarus Vokietijoje, o gal ir kitose šalyse: „Kaip vadinasi gyvūnėliai, kurie siaurina spintoje esančius jūsų drabužius? Kalorijos.“ Niekur Europoje šiuo atveju nebūtų pavartotas žodis „kilodžauliai“. Kilodžauliai kaip mato vienetas neprigijo. Ši informacija paini vartotojams, todėl nereikia jos nurodyti kaip privalomos. Sąmoningi vartotojai skaičiuodami maistinę vertę naudoja kalorijas. Taigi daugeliu klausimų sutariama. Tačiau taip pat yra klausimų, kuriais nuomonės išsiskiria, pvz., klausimu dėl maistinių medžiagų apibūdinimų. Mūsų frakcija pageidauja, kad reikalavimas dėl maistinių medžiagų apibūdinimų būtų išbrauktas ar bent įtrauktas paaiškinimas, kad pagrindiniams maisto produktams jis nebus taikomas.

Daug ir karštai diskutavome dėl druskos duonoje, prancūziško sūrio ir panašių dalykų. Norėčiau padėkoti Komisijos nariui J. Dalli ir Pirmininkui J. M. Barroso už tai, kad pabandė išaiškinti šiuos klausimus. Tačiau kolegija jokio sprendimo nepriėmė, taigi turime juos kartą ir visiems laikams išsiaiškinti. Norėčiau paprašyti jūsų, kad paremtumėte Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos pateiktus pakeitimus šioje srityje.

 
  
MPphoto
 

  Glenis Willmott, S&D frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, šis pasiūlymas labai prieštaringas ir nepaprastai sudėtingas. Esu savo frakcijos šešėlinė pranešėja ir principai, kuriais vadovavausi, yra šie: kokią informaciją vartotojas nori gauti pirkdamas maisto produktus savo šeimai ir kaip geriausiai šią informaciją pateikti?

Mūsų žemynui gresia iki šiol neregėto masto nutukimo epidemija. Vartojame per daug riebalų, cukraus ir druskos ir tokie mitybos įpročiai prisideda prie didesnio sergamumo širdies ligomis, diabetu, didina riziką susirgti vėžiu, patirtį insultą, susirgti kepenų ligomis ar net depresija. Žinoma, vartotojams lengvai prieinama informacija apie produktų maistinį turinį nėra stebuklingas vaistas, bet turėdami ją vartotojai geriau žinos, kokius produktus perka, galės juos palyginti ir iš karto nustatyti, kurie iš jų sveikiausi, taigi ir kontroliuoti savo mitybą.

Siūlau šią informaciją ženklinti naudojant spalvinių kodų sistemą, kad vartotojams būtų teikiama ne apibendrinta informacija apie produktą, o tik nurodoma, koks jame druskos, riebalų ir cukraus kiekis – mažas, vidutinis ar didelis. Ši sistema bus taikoma tik sudėtiniams perdirbtiems maisto produktams, pvz., vartoti paruoštiems gaminiams, javainiams ir visiems pramoniniu būdu gaminamiems greitojo maisto gaminiams, apie kurių maistinį turinį – dažnai prastos vertės – vartotojai neretai neturi jokios informacijos arba turi klaidinančią informaciją.

Norėčiau pabrėžti, kad ši sistema nebus taikoma vokiškai duonai. Ji nebus taikoma sviestui, sūriui, obuolių sultims ir net alkoholiui. El. paštu išsiunčiau visiems EP nariams informaciją ir prašau jūsų, kad prieš priimdami sprendimą su ja susipažintumėte ir žinotumėte, kas tiksliai siūloma, o ne klausytumėtės klaidinančių politikus norinčių paveikti pramonės atstovų pareiškimų ar kai kurių šio Parlamento frakcijų pateikiamų nepagrįstų argumentų.

Taip pat norėčiau paraginti kolegas paremti pasiūlymą dėl privalomo kilmės šalies ženklinimo. Akivaizdu, kad vartotojai tampa sąmoningesni ir jiems rūpi jų lėkštėje esančio maisto kilmė, tad jie nori, kad ši informacija būtų sąžiningai nurodoma. Žinoma, ne visais atvejais tai bus galima padaryti. Tačiau akivaizdu, kad nesudėtinių žemės ūkio kilmės maisto produktų kilmės šalis turėtų būti nurodoma ir tai 100 proc. įmanoma. Šis reikalavimas jau taikomas jautienai, žuviai bei šviežiems vaisiams ir daržovėms. Nurodyti visų perdirbto maisto produkto sudedamųjų dalių kilmės šalį, žinoma, būtų sudėtingiau, todėl siūloma šį reikalavimą taikyti tik perdirbtuose maisto produktuose esančiai mėsai, paukštienai ir žuviai.

Baigdama norėčiau pasakyti, kad šiame Parlamente daug kalbame apie vartotojų pasirinkimo ir prevencijos darbo visuomenės sveikatos srityje svarbą. Dabar turime galimybę įrodyti, kad mūsų ketinimai rimti. Gerbiami kolegos, sprendžiama ne pagal žodžius, o pagal veiksmus. Prašau jūsų paremti mano pasiūlymus.

 
  
MPphoto
 

  Gerben-Jan Gerbrandy, ALDE frakcijos vardu.(NL) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti Komisijos nariui už jo kalbą diskusijų pradžioje ir pranešėjai R. Sommer už jos darbą. Esu šiame Parlamente beveik metus ir man susidarė įspūdis, kad tikime galį taip paprastai, tik priimdami teisės aktus, pakeisti milijonų europiečių elgesį.

Tokias pačias viltis puoselėjame ir dėl šio reglamento. Tačiau turime suprasti, kad nieko nėra sunkiau, kaip pakeisti žmonių elgesį, ypač jei jų yra 500 mln. Taigi mūsų įtaka jų elgesiui taikant reikalavimus dėl ženklinimo bus ribota. Tačiau šios mano abejonės nereiškia, kad visiškai atmetu šį reglamentą – jokiu būdu, bet turime realistiškai vertinti šios priemonės galią.

Turime suprasti, kad vartotojai turi teisę gauti informaciją. Be to, kad ir kokia bus šių diskusijų baigtis, vartotojai gaus gerokai daugiau informacijos po antrojo svarstymo. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje turėsime investuoti daugiau į švietimą ir mokyti žmones pradedant smulkmenomis ir baigiant bendraisiais principais, kaip sveikai gyventi.

Kitas dalykas tas, kad šios Parlamento diskusijos susijusios su pagrindiniais šios direktyvos tikslais. Ketiname versti žmones rinktis sveikus maisto produktus ar suteikti jiems galimybę patiems pasirinkti, kokius produktus pirkti? Mes, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija, manome, kad žmonėms turėtų būti suteikta informacija ir kad jie patys geba pasirinkti, kokius produktus vartoti.

Galiausiai privalome užtikrinti pusiausvyrą žmonėms teikiamos informacijos kiekio atžvilgiu, nes jeigu jos bus per daug ar per mažai, norimo rezultato niekada nepasieksime. Manau, pats kelias, kuriuo einame, teisingas. Tikėkime, kad žmonės, kurie už mus balsuoja, taip pat galės patys pakankamai protingai pasirinkti produktus parduotuvėse, jeigu suteiksime jiems tinkamą informaciją.

 
  
MPphoto
 

  Carl Schlyter, Verts/ALE frakcijos vardu.(SV) Ponia pirmininke, vartotojų galia grindžiama jų turima informacija. Jeigu nepriversime įmonių teikti teisingą informaciją, vartotojai jos negaus ir visa vidaus rinka sužlugs. Negalime centro lygmeniu nustatyti, kokia informacija svarbi konkrečiam vartotojui. Vartotojai turi skirtingų poreikių ir turime pasistengti kuo daugiau jų patenkinti.

Nenorėdami įspėti vartotojų apie didelį kalorijų, druskos, riebalų ir pan. kiekį, rizikuojame pasitarnauti maisto pramonei. Nėra keisčiau nurodyti maistinį produktų turinį naudojant spalvinių kodų sistemą nei įspėti vartotojus, kai jie perka degalus ryjantį automobilį ar daug energijos sunaudojantį šaldytuvą.

Negalima atidėlioti įgyvendinti reikalavimą dėl kilmės ženklinimo laukiant, kol bus atlikti tyrimai, tą turime padaryti dabar. Gyvūnai ir tie, kurie rūpinasi jų gerove, negali laukti, kol jiems bus pateikta informacija apie tai, ar gyvūnai buvo ilgai gabenami gyvi iki skerdyklos.

Negalime pasitarnauti ir alkoholio pramonei. Alkoholio gamintojai nuolat reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi taip pat, kaip su maisto pramonės įmonėmis, bet dabar, kai ketiname pradėti reguliuoti maisto pramonę, jie jau nebenori būti įtraukti į reglamento taikymo sritį. Toks elgesys gėdingas. Daugybė vartotojų nežino, kad alkoholis labai kaloringas ir kad, pvz., vienoje balto vyno taurėje yra dvigubai daugiau kalorijų nei tokiame pačiame nealkoholinio gėrimo kiekyje.

Klausimu dėl maistinių medžiagų apibūdinimų esu visiškai priešingos nei R. Sommer nuomonės. Dėl šių apibūdinimų įmonės turi mažiau galimybių melagingai apibūdinti savo produktus kaip naudingus. Šia sistema nustatomos ribos ir sumažinama apgaulingos rinkodaros galimybė. Šiuo klausimu visiškai sutinku su Komisija.

Galiausiai norėčiau paminėti keletą smulkesnių klausimų. Pasakėme „ne“ trombinui jau pačioje pradžioje. Rinkoje yra kitų panašių produktų, todėl ir R. Sommer, ir aš pateikėme pakeitimų, kuriais siekiama pateikti teisingą šių produktų apibūdinimą. Tikiuosi, šiuos pakeitimus paremsite. Šiuo metu rinkoje prekiaujama dešromis, į kurių sudėtį įeina didelis jungiamojo audinio ir riebalų kiekis, tačiau šios sudedamosios dalys nurodomos kaip mėsa. Dabar turime galimybę šią padėtį ištaisyti. Kalbant apie kiaušinių produktus ir kitus gyvulinės kilmės produktus, galėtume ženklinti juos pagal sistemą, kuri jau taikoma kiaušiniams, kitaip sakant, pagal sistemą, pagal kurią nurodomos gyvūnų auginimo sąlygos. Tai būtų žingsnis teisinga kryptimi.

 
  
MPphoto
 

  Struan Stevenson, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, vienas iš labiausiai ginčytinų klausimų šiose diskusijose – klausimas dėl kilmės šalies ženklinimo. Tvirtai manau, kad vartotojai turi teisę žinoti jų perkamų maisto produktų kilmę ir, ypač mėsos atveju, ar jie pagaminti laikantis griežtų gyvūnų gerovės reikalavimų ir ar gyvūnai nebuvo ilgai gabenami iki skerdyklos. Įgyvendinti reikalavimą dėl perdirbtuose maisto produktuose naudotų žaliavų kilmės ženklinimo labai sudėtinga, nes sudėtinės dalys pasirenkamos pagal kainą, kokybę ir pasiūlą ir kilmės šalys toje pačioje mėsos perdirbimo įmonėje gali kas dieną ir net kas valandą keistis.

Nuolat keisti etiketes būtų brangu, be to, susidarytų daugiau nereikalingų pakuočių atliekų. Šias papildomas išlaidas turėtų padengti vartotojai. Todėl manau, kad pirmiausia turi būti atliktas poveikio vertinimas siekiant išsiaiškinti, ar taisyklės dėl privalomo ženklinimo yra įgyvendinamos, ir džiaugiuosi, kad Komisijos narys J. Dalli pasakė pritariantis tam.

Šiose diskusijose daugiausia kalbama apie žaliavas ar sudedamąsias maisto produktų dalis, bet nieko neminima apie galutinio produkto kilmę. Ji labai svarbi specifinių produktų, pvz., viskio, atveju. Dar įmanoma prastos kokybės viskio gamintojams iš Indijos, Kinijos ar Japonijos „prastumti“ savo produkciją kaip originalią etiketėse naudojant vaizdus ar pavadinimus, primenančius tradicinį viskį iš ES šalių, siekiant padidinti savo konkurencingumą ir suklaidinti vartotoją. Privalome apsaugoti vartotojus nuo tokios praktikos, todėl raginu jus paremti 254 pakeitimą.

 
  
MPphoto
 

  Kartika Tamara Liotard, GUE/NGL frakcijos vardu.(NL) Vėl iškilo klausimas, ką Europa renkasi – maisto pramonę ar vartotoją. Rytoj turėsite apsispręsti, paremti aiškią maisto produktų žymėjimo sistemą naudojant spalvinius kodus ar pasitikėti pramone. Manau, apsispręsti bus nesudėtinga. Jeigu norite ginti komercinius interesus, paremsite maisto pramonės idėjas. Jeigu norite, kad produktų etiketėse būtų nurodoma, koks juose cukraus, druskos ar riebalų kiekis – mažas, vidutinis ar didelis, ir taip padėti vartotojui pasirinkti produktus, balsuosite už spalvinių kodų sistemą.

60 proc. jūsų rinkėjų turi antsvorį, iš jų 25 proc. – vaikai. 25 proc. turi prastą regėjimą, todėl jiems sunku išskaityti, kas parašyta etiketėse. Naudojant spalvinę kodų sistemą ženklinamos, pvz., būstų, automobilių ar elektroninių prekių energinės savybės ir visiems tai įprasta, tad kodėl nenorima taip ženklinti maisto produktų? Mitybos ekspertai ir vartotojų organizacijos rekomenduoja naudoti paprastą spalvinių kodų sistemą, nes taip pateikta informacija suprantamesnė ir vartotojai gali lengviau pasirinkti, kokius produktus pirkti. Aš taip pat tam pritariu.

 
  
  

PIRMININKAVO: GIANNI PITTELLA
Pirmininko pavaduotojas

 
  
MPphoto
 

  Giancarlo Scottà, EFD frakcijos vardu.(IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, mūsų prašoma balsuoti dėl pranešimo projekto dėl informacijos teikimo vartotojams, bet ar mes iš tikrųjų paklausėme savęs, ko vartotojai nori? Ar šie sprendimai priimti Parlamente už uždarų durų, ar juos priimant iš tikrųjų atsižvelgta į vartotojų interesus?

Komisijos minėta paskutinė apklausa galbūt nėra reprezentatyvi tuo požiūriu, kad parodytų, jog vartotojų sąmoningumas informacijos apie jų perkamus produktus požiūriu per pastaruosius metus išaugo. Informacija ne tik apie produkto kilmę, bet taip pat apie jo sudedamąsias dalis bei kitas savybes tampa labai svarbia jų sprendimo priėmimo proceso dalimi. Žinome, kad sprendimai, kuriuos šiandien priimame, turės įtakos tam, kokie produktai rytoj bus perkami. Ar ne vartotojai turėtų diktuoti rinkos pasiūlą? Kodėl nepasistengus išsiaiškinti surengiant naują apklausą ar tiesiogiai bendraujant su vartotojais, ko jie iš tikrųjų nori?

Turime kuo geriau atstovauti vartotojams. Būtent todėl čia esame ir iš susitikimų, kuriuos turėjau, supratau, kad vartotojai nori būti labiau įtraukti. Jie nenori, kad pirkimo procesas būtų pernelyg sudėtingas dėl etiketėse pateikiamos beprasmiškos informacijos, bet jie taip pat nenori pernelyg paprastos, klaidinančios informavimo sistemos, pvz., vadinamosios šviesoforo sistemos, kurią taikydami rizikuosime apkrauti vartotojus neaktualia informacija, kuri nėra būtina priimant sąmoningą sprendimą dėl produktų pasirinkimo ir kuri netenkina jų poreikių. Turime būti atviri dialogui, o ne vadovautis paternalistiniu požiūriu.

 
  
MPphoto
 

  Csanád Szegedi (NI). (HU) Pone pirmininke, ponios ir ponai, partija „Jobbik“ mano, kad teikti vartotojams tinkamą informaciją labai svarbu. Remiame pasiūlymą dėl privalomo kilmės vietos nurodymo, taip pat manome, kad turėtų būti įmanoma bausti už taisyklių nesilaikymą ne tik produktų gamintojus, bet ir jų platintojus. Manome, kad be skaitinių duomenų, kuriuos dažnai sunku suprasti, taip pat būtina naudoti vienodus spalvinius kodus, pagal kuriuos sveiki maisto produktai skiriami nuo nesveikų produktų. Tačiau to nepakanka, kad sveiki maisto produktai įsitvirtintų rinkoje. Reikia pasakyti, kad tarptautinės bendrovės atsakingos už prastos kokybės produktų, kuriuos jos vadina maistu, išplitimą visoje Europoje.

Reikia pasakyti, kad bendrovės „Cora“, „Tesco“, „Auchan“, „Metro“ ir pan. atsakingos už tai, kad užtvindė Vengrijos rinką šlamštu, kurį jos vadina maistu. Kam po galais Vengrijos rinkoje reikalingas kiniškas česnakas, kiniškos kriaušės, braziliška šaldyta vištiena ir kancerogeninis slovakiškas kūdikių maistas? Partija „Jobbik“ tvirtai mano, kad turėtų būti remiami smulkūs gamintojai ir ekologiniai ūkiai, o ne tarptautinės bendrovės. Štai atsakymas, kaip pasiekti, kad rinkoje būtų prekiaujama sveikais produktais.

 
  
MPphoto
 

  Pilar Ayuso (PPE)(ES) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, šis reglamentas labai svarbus vartotojams bei žemės ūkio ir maisto pramonei, nes anaiptol nėra lengva rasti suderintą sprendimą, kad ženklinant produktus vartotojams būtų teikiama visa būtina informacija, bet jos nebūtų pernelyg daug, nes tokiu atveju jiems bus sudėtinga ją suprasti.

Pranešimas puikus ir turime pasveikinti pranešėją. Sutinku su ja pagrindiniais klausimais, susijusiais su informacija apie maistingumą, taip pat prieštaringai vertinamu maistinių medžiagų apibūdinimų klausimu, ypač jeigu atsižvelgsime į tai, kad Komisija neįvykdė savo įsipareigojimo nustatyti šiuos apibūdinimus – kaip, beje, ir jų taikymo sąlygas – iki sausio 19 d., kaip nustatyta Reglamente (EB) Nr. 1924/2006.

Man kelia rūpestį tai, kad kartu galės galioti ir valstybių narių taikomi ženklinimo reikalavimai, o tai prieštarauja šio reglamento tikslui – suderinti ženklinimo taisykles ir pašalinti kuo daugiau kliūčių, trukdančių veikti tikrai vienai bendrai rinkai.

Dėl reikalavimo nurodyti kilmės šalį. Pagal galiojantį teisės aktą ši informacija turi būti pateikiama tais atvejais, kai jos nenurodžius vartotojai galėtų būti suklaidinti. Jame taip pat yra nuostata, pagal kurią visada leidžiama nurodyti kilmę savanoriškai. Nustačius reikalavimą, kad kilmės šalis visais atvejais būtų nurodoma privaloma tvarka, galės atsitikti taip, kad įmonės tik patirs papildomų finansinių ir administracinių išlaidų, o vartotojai nepajus jokios apčiuopiamos naudos.

Dėl skirtingų kalbų vartojimo. Turiu pasakyti, kad Komisijos pasiūlymas atitinka galiojančioje direktyvoje nustatytus reikalavimus, kuriuos taikant nekilo jokių problemų. Grįžti prie diskusijų šiuo klausimu nebūtina ir galėtų būti pavojinga, nes pakeitus šiuos reikalavimus galėtų atsirasti kliūčių laisvam prekių judėjimui.

 
  
MPphoto
 

  Nessa Childers (S&D). – Pone pirmininke, dėl antsvorio ar nutukimo kenčia daugiau kaip 60 proc. suaugusių airių. Panašiai tiek pat tokių žmonių yra ir visoje Europoje. Šis reglamentas padės mums kovoti ne tik su šia nutukimo krize, bet ir su kitomis sveikatos problemomis, pvz., diabetu, insultu ir širdies ligomis. Deja, šiuo metu taikoma pramonės sukurta RPN ženklinimo sistema yra sudėtinga, neabejotinai klaidinanti ir apskritai nesuprantama.

Šviesoforo modeliu grindžiama maisto ženklinimo sistema – tai paprasta, visiems suprantama ir skaidri sistema, kuriai pritaria sveikatos ir vartotojų teisių apsaugos organizacijos ir kurią daugelis gamintojų, kuriems rūpi vartotojų sveikata, jau sėkmingai savo noru taiko. Taip pat manau, kad tokiu pačiu būdu turėtų būti nurodomas kalorijų ir cukraus kiekis ir alkoholiniuose gėrimuose. Niekas man dar nepateikė jokios svarios priežasties, kodėl reikalavimas dėl tokio ženklinimo neturėtų būti taikomas alkoholio gamintojams.

Visi žinome, kad šiam reglamentui labai priešinasi pramonė. Primygtinai raginu kolegas EP narius atsispirti pramonės daromam spaudimui ir paremti poziciją, kuria siekiama apsaugoti vartotojų sveikatą, balsuojant už vadinamąją šviesoforo sistemą ir alkoholio ženklinimą.

 
  
MPphoto
 

  Corinne Lepage (ALDE).(FR) Pone pirmininke, kalbėsiu apie spalvinio ženklinimo sistemą. Mums sakoma, kad ji sudėtinga. Tai netiesa, ji kaip tik paprastesnė. Mums sakoma, kad ši sistema – draudimas teikti informaciją. Informacijos teikti nedraudžiama, ji tik turės būti pateikiama tam tikru pavidalu. Mums taip pat sakoma, kad ji grindžiama menkinančiu požiūriu į vartotojus, tarsi jie būtų vaikai, bet tokiu atveju, pone pirmininke, mums taip pat turėtų būti atsakyta, kodėl vartotojų asociacijos net reikalauja šios spalvinių kodų sistemos.

Kalbėkime atvirai ir baikime visą šį veidmainiavimą ir apsimetinėjimą. Šiuo atveju iš tikrųjų renkamės, ar norime apsaugoti visuomenės sveikatą ir apginti vartotojų interesus, ar pasiduoti lobistų reikalavimams ir apginti pramonės interesus, kurie, beje, yra trumpalaikiai ir be šios ženklinimo sistemos ateityje taps neaktualūs.

Man ir mano frakcijai bus nesudėtinga pasirinkti. Visiškai aišku, kad esame už šią informacijos teikimo vartotojams sistemą, kurios taip pat reikalauja Europos socialinės ir sveikatos apsaugos organizacijos, nes būtent ši sistema padės mums kovoti su nutukimu ir kitomis ligomis.

Tad nepasiduokime! Nepamirškime, kodėl esame čia, kodėl buvome išrinkti. Esame čia tam, kad gintume savo piliečių interesus.

 
  
MPphoto
 

  Satu Hassi (Verts/ALE).(FI) Pone pirmininke, ponios ir ponai, jeigu esame tai, ką valgome, laipsniškai ir užtikrintai virstame pramonės produktais. Tai susiję su tuo, kad žmonėms tampa įprasta turėti antsvorį ir, kaip šalutinį produktą, įvairių ligų, tokių kaip antros formos diabetas ar širdies ir kraujagyslių ligos, kurios taip pat tampa įprastomis.

Maisto produktų pakuotėje turi būti pateikiama aiški ir tikrovę atitinkanti informacija apie jos turinį. Aiškiausiais būdas nurodyti bendrą informaciją apie produkto sveikumą – naudoti šviesoforo modeliu grindžiamą sistemą, kuri lengvai suprantama net vaikui. Jeigu nepasieksime, kad ji būtų taikoma ES lygmeniu, turėtų bent būti leista ją taikyti nacionaliniu lygmeniu.

Taip pat norėčiau pakalbėti apie riebalų rūgščių transizomerus. Komitetas balsavo už tai, kad pramoniniai riebalų rūgščių transizomerai būtų ženklinami privaloma tvarka, ir tikiuosi, kad Parlamentas, kaip visuma, šiuo pavyzdžiu paseks. Komitetas pavedė parengti dokumentą, kuriame būtų apibendrintos mokslininkų atliktų riebalų rūgščių transizomerų poveikio tyrimų išvados. Remiantis šiuo dokumentu, yra tiek daug įrodymų apie neigiamą šių medžiagų poveikį, kad geriausias sprendimas būtų uždrausti jas naudoti pramonėje, kaip tą padarė Danija. Bent turėtų būti reikalaujama, kad pakuotės etiketėje būtų nurodoma informacija apie tokias medžiagas, kad žinotume, pvz., kokius sausainius, šokoladą, bulvių traškučius ar ledus perkame.

 
  
MPphoto
 

  James Nicholson (ECR). – Pone pirmininke, pirmiausia noriu pasveikinti pranešėją parengus pranešimą, kurį vertinu palankiai. Ji skyrė nemažai laiko ir neabejotinai įrodė galinti parengti puikų pranešimą.

Noriu labai aiškiai pasakyti vieną dalyką. Visapusiškai pritariu reikalavimui dėl kilmės nurodymo, bet manau, turime išsiaiškinti, kaip suprantame kilmės ženklinimą. Pirmiausia turime užtikrinti, kad žmonės – vartotojai – žinotų, iš kur produktas atvežtas. Vartotojas taip pat turi labai aiškiai žinoti, kaip tas maistas buvo paruoštas ar kaip jis pateko ten, kur yra. Šiuo klausimu pritariu pranešėjos nuomonei ir manau, kad yra pavojus pernelyg paskubėti ir nueiti per toli.

Tai procesas, pirmasis svarstymas. Būkime sąžiningi ir tą pripažinkime, nes prie šio klausimo dar ne kartą grįšime. Noriu, kad atsargiai eitume į priekį, bet teisingu keliu. Nenoriu, kad ši sritis Europoje būtų perdėm reglamentuojama ir prieita prie to, kad patys nežinosime, iš kur esame kilę. Yra didelis pavojus perdėm reglamentuojant Europoje „iškristi“ iš rinkos. Turime tą kontroliuoti ir eiti teisingu keliu ir šiai nuomonei visapusiškai pritariu. Manau, turėtume iki antrojo svarstymo atlikti poveikio vertinimą ir išsiaiškinti, kiek kainuotų įgyvendinti šį reikalavimą ir kokių rezultatų būtų pasiekta, nes ateityje būtent to mums ir reikės.

 
  
MPphoto
 

  Diane Dodds (NI). – Pone pirmininke, nemanau, kad šiame Parlamente kas nors nesutiktų su tuo, kad vartotojai nori ir turi valgyti saugų, žinomos kilmės ir sveiką maistą, taip pat su tuo, kad maistas turi būti tiksliai ir sąžiningai ženklinamas. Tačiau turime būti atsargūs ir neperkrauti ženklinimo sistemos informacija. Jeigu bus pateikiama pernelyg daug nesuprantamos informacijos, vartotojai sutelks dėmesį į informaciją, iš tikrųjų nevertingą, ir nekreips dėmesio į svarbiausią informaciją. Taigi nustatant ženklinimo sistemą pagrindiniai kriterijai turėtų būti jos paprastumas ir informacijos vertingumas.

Kaip ir mano kolegos, remiu reikalavimą dėl kilmės šalies ženklinimo. Iš tikrųjų manau, kad mums visiems svarbu žinoti, iš kur atvežtas maistas, kurį valgome. Mūsų žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriai ir bendruomenės gamina maistą laikydamiesi labai griežtų reikalavimų, tačiau, pvz., 60 proc. žuvies, kurią suvartojame, yra importuota į ES, ir daugeliu atveju ji veisiama nesilaikant tokių pačių griežtų aplinkos apsaugos ir gamybos reikalavimų. Turime užtikrinti, kad mūsų pramonės sektoriai ir bendruomenės turėtų vienodas galimybes konkuruoti.

Šiaurės Airijoje žemės ūkio ir maisto pramonė yra nepaprastai svarbi ir norėčiau dar kartą paprašyti nebausti šios pramonės užkraunant jai nereikalingą biurokratijos naštą.

 
  
MPphoto
 

  Françoise Grossetête (PPE).(FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, norėčiau pabrėžti du konkrečius klausimus. Pirmasis susijęs su maistinių medžiagų apibūdinimais. Esu prieš tai, kad reikalavimas dėl šių apibūdinimų būtų išbrauktas, ir norėčiau priminti jums, kad jie buvo parengti tik tam, kad būtų įmanoma nustatyti, ar ant maisto produkto etiketės gali būti teigiama, kad jis yra sveikas. Jais siekiama apsaugoti vartotojus nuo klaidinančių teiginių apie produkto sveikumą, kartais pateikiamų ant produktų, kuriuose dažnai labai didelis kiekis riebalų, druskos ir cukraus, etikečių. Todėl sakau jums, kad turėtume atmesti pasiūlymą išbraukti reikalavimą dėl maistinių medžiagų apibūdinimų, kurį, galėčiau pridurti, patvirtinome 2006 m.

Taip pat norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į pavojų, kuris neišvengiamai kils patvirtinus 205 pakeitimą, kuriame numatoma reikalauti ženklinti mėsą, gautą iš gyvūnų, paskerstų atliekant ritualinį skerdimą. Šis reikalavimas pavojingas tuo, kad dėl jo galės nukentėti tam tikros religinės grupės, nes tokiu reikalavimu galės būti pakurstytas nepagrįstas vartotojų nepasitikėjimas tokiais produktais. Leiskite jums priminti, kad dalis tokios mėsos, visiškai tinkamos vartoti, parduodama įprastoje rinkoje, nes tam tikrą religiją išpažįstantys asmenys dėl religinių įsitikinimų jos vartoti negali. Dar daugiau, ši mėsa atkeliauja iš skerdyklų, kuriose laikomasi visų sveikatos reikalavimų.

Taigi ekonominiai padariniai būtų gana skausmingi, daugelio tokių skerdyklų išlikimui kiltų grėsmė ir smulkūs vietos ūkininkai galėtų prarasti pragyvenimo šaltinį. Manau, turime gerai viską apgalvoti ir užtikrinti, kad ženklinant produktus vartotojams būtų teikiama teisinga informacija. Norėčiau pasakyti dar svarbesnį dalyką: manau, kad taikant spalvinę ženklinimo sistemą kai kurie produktai taip pat galės būti diskriminuojami dėl neigiamo požiūrio į juos. Nemanau, kad ši sistema – visiškai tinkamas sprendimas.

 
  
MPphoto
 

  Andres Perello Rodriguez (S&D).(ES) Pone pirmininke, tūkstančiai pakeitimų, kuriuos komitetas pateikė Parlamentui – geriausias mūsų geros valios įrodymas. Tačiau svarbu ne tik gera valia, bet ir praktiškumas sprendžiant klausimą dėl maisto ženklinimo, kitaip pasieksime visiškai priešingo rezultato, kitaip sakant, užuot informavę vartotojus, juos supainiosime.

Šiuo atveju vartotojams pateikiamas įspėjimas, o ne paaiškinimas. Vartotojai informuojami apie tai, ką gali valgyti ir kokiais kiekiais. Ar nurodyti informaciją apie maisto produktuose esantį riebalų, cukraus ir riebalų rūgščių transizomerų kiekį būtina? Taip, tikrai būtina. Ar ženklinti visus dalykus, kurie turi įtakos cholesterolio kiekiui mūsų kraujyje – visas medžiagas, kurias vartodami, kaip minėjome, tunkame, ir kurios daro neigiamą poveikį žmonių sveikatai – būtina? Taip, būtina. Tačiau įtraukus kitos rūšies informaciją, nors ji gali būti labai įdomi, kai kurių produktų atveju galės atsitikti taip, kad vartotojai galiausiai tik susipainios. Taip galės atsitikti, jeigu bus nurodoma, pvz., kilmės vieta arba, jeigu tai mėsa, kur gyvūnas gimė, buvo užaugintas ir paskerstas.

Turime būti praktiški ir užtikrinti, kad būtų priimtas reglamentas, padėsiantis mums įgyvendinti mūsų užsibrėžtus tikslus – suderinti maisto ženklinimo taisykles ir informuoti vartotojus, kitaip užuot pasiekę geresnių visuomenės sveikatos rodiklių, įnešime tik daugiau painiavos.

Todėl siūlau, kad kai kuriems produktams būtų taikoma ne šviesoforo modeliu grindžiama ženklinimo sistema, o sistema, pagal kurią nurodoma rekomenduojama paros norma, nes taip vartotojui bus aišku, kad suvalgęs konkretaus produkto kiekį, viršijantį nurodytą paros normą, jis galės nutukti, ir jis žinos, kad turėtų apsiriboti viena norma. Kai kurie iš mūsų vietoje kitų rūšių kodų siūlo naudoti didžiausią paros normą, kad vartotojai nebūtų dar labiau painiojami.

 
  
MPphoto
 

  Chris Davies (ALDE). – Pone pirmininke, kas gali būti paprasčiau nei nustatyti taisykles dėl informacijos teikimo vartotojams? Bet dėl skirtingų aiškinimų, skirtingose šalyse taikomos skirtingos praktikos ir konkuruojančių komercinių interesų ši užduotis tampa daug sudėtingesnė.

Balsuosiu už vadinamąją šviesoforo sistemą, kilmės šalies ženklinimą ir išsamesnį informavimą apie alkoholio produktus, bet remdamasis ankstesne patirtimi galiu spėti, kad painiavos dar bus nemažai. Savo kalboje diskusijų pradžioje Komisijos narys paminėjo teisės aktą dėl teiginių apie maisto sveikumą. Savo atsakyme į Parlamento pateiktą klausimą, kurį ką tik man davė, jis sako, kad iš įmonių gauta 44 000 prašymų dėl teiginių apie produktų sveikumą. Europos maisto saugos tarnyba yra visiškai užversta šiais prašymais, bet Komisija iki šiol nei dėl vieno iš jų nepateikė savo nuomonės.

Dabar Komisija pati pažeidžia Europos teisę, taigi turime visišką netvarką. Galbūt savo baigiamoje kalboje Komisijos narys galės paaiškinti mums, kaip ketiname šią netvarką sutvarkyti.

 
  
MPphoto
 

  Emma McClarkin (ECR). – Pone pirmininke, pranešime ypač siekiama daugiau ir geriau informuoti vartotojus apie maistines produktų savybes pranešime ir tai pagirtina. Tačiau per pranešimo rengimo Parlamente procesą daug diskutavau dėl šrifto dydžio ant kramtomosios gumos pakelio, dėl to, ar vištiena iš tikrųjų yra mėsa, ar batonėlis „Twix“ yra viena porcija ar dvi, ir supratau, kad užmiršome, kas vartotojui svarbiausia.

Šviesoforo modeliu grindžiamoje ženklinimo sistemoje maistinių medžiagų apibūdinimai labai supaprastinami, todėl net pati svarbiausia informacija tampa neaiški ir abstrakti. Tai turės tiesioginės įtakos vartotojų pasirinkimui ir labai neigiamai paveiks pagrindinius produktus. Naudojant šviesoforo sistemą, vartotojai, kaip ir kai kurie EP nariai, bus linkę daryti skubotas išvadas, bet visa maistinė produkto sudėtis ir jos vieta mityboje negali būti suvesta į vieną paprastą spalvą.

Vartotojai nori žinoti jų valgomo maisto kilmę ir pagrindinę informaciją apie jo sudėtį, ypač informaciją apie alergenus, kad galėtų pasirinkti geriausius maisto produktus. Manau, jie pakankamai protingi ir gali tinkamai pasirinkti. Jie nenori, kad jiems būtų nurodoma, ką jie gali valgyti ir ko negali.

 
  
MPphoto
 

  Bogusław Sonik (PPE).(PL) Bendros vidaus rinkos požiūriu klausimas dėl ženklinimo principų suderinimo ir maisto produktų tarpusavio pripažinimo labai svarbus. Šiuo metu valstybės narės taiko papildomus privalomus reikalavimus ir skirtingai aiškina ES teisės aktus dėl maisto produktų ir dėl to kyla sunkumų prekiaujant, užtikrinant prekių judėjimą, taip pat problemų konkurencijos srityje.

Man rūpestį kelia nuostatos, susijusios su prievole teikti informaciją apie konkrečių kategorijų produktų kilmės šalį. Mano nuomone, tai protekcionistinio valstybių narių požiūrio išraiška, prieštaraujanti idėjai dėl bendros rinkos, kurioje pašalinamos visos pagrindinės kliūtys ir įveikiami sunkumai, trukdantys prekėms laisvai judėti. Todėl, atsižvelgdamas į vartotojų interesus, manau, kad informacija apie produktų kilmės šalį turėtų būti teikiama savanoriškai ir tais atvejais, kai neturėdami šios informacijos vartotojai galėtų būti suklaidinti dėl jų tikros kilmės. Manau, toks požiūris suderintas ir vartotojų, ir maisto gamintojų interesų požiūriu.

Šiose diskusijose dėl Komisijos reglamento ir R. Sommer pranešimo ne kartą keltas klausimas dėl suderintas mitybos ir ES piliečių mitybos įpročių. Mano nuomone, maisto produktų ženklinimas – tik vienas iš daugybės vartotojų informavimo apie sveiką mitybą aspektų. Jis gali padėti išplėsti visuomenės žinias apie sveiką gyvenseną, pvz., rengiant kampanijas ir įgyvendinant švietimo priemones, bet šių žinių pakaitalu jis negali būti. Todėl esu prieš maisto produktų ženklinimą naudojant spalvinius kodus, nes taikant šią sistemą galės būti padaryta ilgalaikė neigiama įtaka vartotojų mitybos įpročiams.

Galiausiai mūsų visuomenėje negali ir neturi būti priimami teisės aktai, grindžiami nuostata, kad piliečiai nėra atsakingi už savo poelgius ir pasirinkimą.

 
  
MPphoto
 

  Karin Kadenbach (S&D).(DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, politikų ir Europos Parlamento užduotis – toliau gerinti europiečių gyvenimo kokybę. Gyvenimo kokybė reiškia sveiką aplinką, taip pat sveiką maistą. Jeigu noriu maitintis sveikai, tuomet man, kaip vartotojui, reikia šios informacijos.

Mums būtinai reikia nustatyti įgyvendinamą reikalavimą dėl privalomo produktų kilmės šalies ženklinimo, kad turėdami šią informaciją vartotojai galėtų sąmoningai apsispręsti, kokius produktus iš kokių regionų pirkti. Tačiau mes taip pat turime reikalauti, kad būtų pateikiami maistinių medžiagų apibūdinimai, nes tik jie padės mums užtikrinti, kad vartotojai nebūtų klaidinami dėl maisto produktų ir juose esančių sudedamųjų dalių sveikumo.

Be to, mums taip pat reikia aiškinimo ir švietimo mitybos klausimais. Sveikai maitintis reiškia valgyti sveikus produktus, užaugintus ir pagamintus sveikoje aplinkoje, taip pat pakankamai judėti.

 
  
MPphoto
 

  Jacek Olgierd Kurski (ECR).(PL) Pone pirmininke, ne kiekvieną dieną diskutuojame dėl teisės akto, tokio svarbaus mūsų rinkėjams. Gerai žinomas faktas, kad aiški informacija maisto produkto etiketėje lemia vartotojo apsisprendimą, pirkti ar nepirkti maisto produktą, be to, gamintojai skatinami gaminti sveikus maisto produktus.

Vienas klausimas, kilęs rengiant šį teisės aktą ir jį čia svarstant, susijęs su informacija apie maisto produktų kilmę. Maisto produktų etiketėse turi būti nurodoma šalis, kurioje jie pagaminti, ir šis reikalavimas taip pat taikomas perdirbtiems produktams. Šių produktų atveju reikalavimą dėl kilmės nurodymo, žinoma, sudėtingiau įgyvendinti, bet man atrodo, kad reikalauti teikti informaciją apie pagrindinių perdirbto maisto produkto sudedamųjų dalių kilmę būtų tinkamas sprendimas.

Tiek pat svarbu teikti informaciją apie alkoholinių gėrimų sudėtį. Pritariu nuomonei, kad alkoholinių gėrimų etiketėse turėtų būti nurodoma jų sudėtis ir energetinė vertė. Vartotojas turėtų žinoti, iš ko pagaminta jo perkama degtinė – grūdų, bulvių ar galbūt bananų. Niekas šiame Parlamente neginčija to, kad mums reikia pokyčių ir išsamesnio teisės akto. Tikiuosi, visi taip pat sutinka, kad jis turėtų būti labiau orientuotas į Europos vartotojų lūkesčius, tačiau į maisto gamybos sektoriuje veikiančių mažųjų ir vidutinių įmonių galimybes taip pat derėtų atsižvelgti.

 
  
MPphoto
 

  Paolo Bartolozzi (PPE).(IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, kaip žinome, Europos Parlamento prašoma pateikti galutinę nuomonę dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams.

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad tai buvo neabejotinai sunkus, ilgas ir prieštaringas teisėkūros procesas, kurio negalima buvo paspartinti. Šiuo reglamentu iš tikrųjų siekiama suderinti Europos teisės aktus dėl maisto produktų nustatant taisykles, kurios padės užtikrinti, kad vartotojams būtų teikiama aiški informacija apie produktus ir taip užkirstas kelias vartotojų klaidinimui, kuris net gali turėti neigiamų padarinių jų sveikatai.

Todėl pranešimu – turime padėkoti R. Sommer už pastangas, įdėtas derinant daugybę reikalavimų – siekiama pateikti sprendimą, kuris padės pašalinti šiuo metu tarp valstybėse narėse galiojančių vartotojų informavimo sistemų esančius prieštaravimus ir skirtumus. Tai, kad valstybėse narėse dar taikomi skirtingi reikalavimai dėl to, kaip parduodami maisto produktai turi būti apibūdinami, nėra atsitiktinumas, nes taip sukuriama skirtingose valstybėse skirtingai veikianti sistema, palanki nesąžiningai konkurencijai, dėl kurios nukenčia galimi vartotojai. Todėl remiantis Europos Komisijos pasiūlymu siekiama pakeisti šiuo metu galiojančius teisės aktus įtraukiant į šį procesą ir maisto pramonę, ir vartotojus. Pranešime Europos maisto pramonė taip pat įpareigojama nustatyti aiškesnius reikalavimus dėl privalomo ženklinimo, taip pat dėl informacijos apie maistinę produktų vertę pateikimo ir ženklinimo.

Konkuruodama globalizuotoje rinkoje, Europos Sąjunga negali išvengti būtinybės pakeisti galiojančius teisės aktus pritaikant juos prie kintančių sąlygų, kad, be kitų dalykų, mūsų maisto pramonė būtų apsaugota ir apginta nuo tarptautinės konkurencijos, kuri tampa vis agresyvesne ir nevaldoma. Niekam ne paslaptis, kad vis dažniau girdime apie pavojus, kylančius vartojant maisto produktus, pagamintus naudojant maisto pakaitalus ir turinčius savybių, dažnai neatitinkančių mitybos reikalavimų, bet vis tiek parduodamus jų etiketėse nurodant, kad jie naudingi sveikatai.

 
  
MPphoto
 

  José Manuel Fernandes (PPE).(PT) Pone pirmininke, siekiant užtikrinti maisto saugą, ženklinti maisto produktus labai svarbu. Pritariu tam, kad vartotojui turi būti teikiama aiški informacija, bet kartu turime sumažinti biurokratijos mastą, supaprastinti taisykles, užtikrinti didesnį teisinį tikrumą ir padidinti maisto pramonės konkurencingumą, nepamiršdami smulkesnių įmonių.

Ūkininkų tiesiogiai parduodamiems produktams šiame reglamente nustatytos taisyklės negali būti taikomos. Jos negali būti taikomos ir vietos gamintojų gaminamiems tradiciniams produktams. Tokių produktų gamintojai užtikrina mūsų kulinarinę įvairovę ir padeda išsaugoti mūsų giliausias tradicijas. Vartotojai turi būti informuojami, bet tai turi būti daroma neprimetant jiems, kokius produktus rinktis, ir nenuteikiant jų neigiamai regioninės produkcijos atžvilgiu.

Komisijos pasiūlytas reglamentas vartotojų atžvilgiu pernelyg globėjiškas, nes juo siekiama nukreipti vartotojus tam tikra kryptimi užuot juos informavus. Vieni nori spręsti, kokie produktai turi būti įtraukti į mūsų valgiaraštį, kiti nori nurodinėti mums, ką galime valgyti ir ko negalime. Patikinu jus, kad portugalai, ypač gyvenantys Minho regione, niekada neatsisakys suvalgyti pica no chão ar arroz de cabidela, niekada neatsisakys pasimėgauti caldo verde ir cozido à portugesa, užbaigdami gardžiais vietos gamybos desertais bei užsigerdami visa tai vinho verde tinto.

Todėl palankiai vertinu pranešėjos pateiktus pakeitimus, pataisymus ir jos atliktą darbą. Sutinku su jos nuomone ir pranešimu ir manau, kad vartotojai turėtų žinoti, ką perka, ir būtų gerai informuoti, bet tik jie patys turėtų spręsti, ką valgyti.

 
  
MPphoto
 

  Mairead McGuinness (PPE). – Pone pirmininke, kalbame apie informacijos apie maistą teikimą vartotojams. Kaip šio Parlamento nariai gauname informacijos apie daugelį dalykų, bet svarbu ne pati informacija, o tai, kaip ją panaudojame.

Noriu pakalbėti dviem konkrečiais šio pranešimo klausimais. Vienas susijęs su kilmės šalies ženklinimu. Mes jau reikalaujame nurodyti kilmės šalį ir šis reikalavimas taikomas jautienai. Europos Sąjunga galbūt nebūtų pasirinkusi jo taikyti, bet buvome priversti jį nustatyti dėl krizės. Regis, jis buvo labai veiksmingai ir tinkamai įgyvendinamas. Sutinku su tuo, kad vartotojams reikalinga informacija apie produkto kilmės šalį, ypač mėsos produktų atveju, kad jie galėtų žinoti, iš kur jų valgomas maistas atvežtas.

Leiskite dabar pereiti prie antrojo klausimo, kurį pažymėčiau geltona šviesa. Susipažinau su šviesoforo modeliu grindžiama ženklinimo sistema ir RPN ženklinimo sistema – iš tikrųjų noriu padėkoti tiems, kurie man pateikė šią informaciją – ir pasistengiau išsamiai išnagrinėti šią informaciją. Turiu keletą pastabų, kurias norėčiau pateikti. Turime įspėjimus apie žalą sveikatai ant cigarečių pakelių. Aš nerūkau, bet manau, kad šie įspėjimai įtaigūs ir aš nepradėsiu rūkyti. Bet rūkaliai rūko kaip rūkę nepaisydami visų bauginančių įspėjimų ant etikečių. Noriu pabrėžti, kad perskaitę etiketėje pateikiamą informaciją nesuplonėsite. Etiketėmis nutukimo nesumažinsime. Mums reikia daug išsamiau aptarti šią problemą. Turėtume uždrausti liftus ir automobilius, kad daugiau judėtume, bet vargu ar nutarsime eiti šiuo konkrečiu keliu.

Džiaugiuosi, kad tai pirmasis svarstymas. Manau, klausimai pernelyg sudėtingi, kad juos galima būtų išspręsti šiame etape. Mums reikia juos aptarti išsamiau ir rasti sprendimą, kuris geriausiai atitiktų pranešimo pavadinimą: „Informacijos apie maistą teikimas vartotojams“.

 
  
MPphoto
 

  Herbert Dorfmann (PPE).(DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau padėkoti pranešėjai. Tinkamai ženklinti maisto produktus iš tikrųjų labai svarbu. Vartotojai turi žinoti, ką valgo, ir tą informaciją jie turi rasti per trumpą laiką, kol apsiperka prekybos centre. Tačiau produktai turi būti ženklinami taip, kad pateikiamą informaciją galima būtų suprasti ir neturint mokslinio laipsnio maisto srityje. Juk mūsų tikslinė grupė, kuriai ši informacija skirta, visiškai kitokia – tai ne tie žmonės, kurie jau turi žinių apie skirtingų maisto produktų sveikumą.

Yra viena sritis, kurią laikau ypač svarbia, ir ši sritis susijusi su tradiciniais produktais, ypač produktais, kuriuos ūkininkai perdirba ir patys tiesiogiai parduoda. Dažnai šių produktų sudėtis nėra standartizuota – kalbu, pvz., apie džemą ir sultis – ir paprasčiausiai neįmanoma nurodyti informacijos, pvz., nurodyti tikslaus cukraus kiekio ar tikslios energetinės vertės.

Pastaraisiais metais labai daug padarėme mažindami atstumą nuo ūkininko iki vartotojo ir šiandien tokie veiksniai, kaip gyvenimas ūkininko sodyboje, ūkininkų turgeliai ir pan., apskritai turi labai didelės įtakos ūkininkų ir žemės ūkio sektoriaus įvaizdžiui. Taip pat skyrėme europinių lėšų šiems dalykams remti įgyvendinant mūsų kaimo plėtros programas. Be to, taip parduodant produktus ūkininkas ir pirkėjas neretai bendrauja tiesiogiai ir dažnai šis bendravimas svarbesnis nei etiketėse pateikiama informacija. Taigi primygtinai raginu jus, ponios ir ponai, paremti pakeitimus, kuriais siekiama rasti protingą sprendimą šios kategorijos produktų atžvilgiu.

 
  
MPphoto
 

  Richard Seeber (PPE).(DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, nėra abejonių, kad Europos Sąjungoje yra sveikatos problemų, taip pat nėra abejonių, kad vartotojų interesams turi būti teikiamas prioritetas ir kad maisto produktai skiriasi nuo kitų plataus vartojimo prekių tuo, kad juos vartojame į vidų. Todėl akivaizdu, kad privalome būti ypač atsargūs kalbėdami apie maisto produktus ir jų ženklinimą ir kad atsargumo principas, įtvirtintas Steigimo sutartyje, šiuo atveju taip pat turi būti taikomas.

Tačiau naivu manyti, kad ženklindami maistą galėsime išspręsti šias problemas. Pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose taikomi griežčiausi maisto ženklinimo reikalavimai, tačiau ten yra daug antsvorį turinčių žmonių. Taigi turime ypač nuodugniai apsvarstyti, kaip ši problema čia Europoje turėtų būti sprendžiama.

Todėl manau, pirma, kad pasirinkę šviesoforo modeliu grindžiamą sistemą savo užsibrėžtų tikslų nepasieksime, nes taikant ją vartotojai bus labiau painiojami nei informuojami. Antra, taip pat manau, kad taikant pasiūlytą RPN sistemą, bus teikiama informacija, kurią žinių siekiantys vartotojai greičiausiai įvertins kaip naudingą renkantis tinkamus produktus.

Trečia, manau, kad ženklinti kilmės šalį, ypač maisto produktų, svarbu. Dauguma vartotojų nori žinoti, iš kur atvežtas ir kur pagamintas jų valgomas maistas. Ketvirta, manau, kad informacija apie maisto produkto sveikumą turi būti moksliškai pagrįsta, jeigu norime, kad ji turėtų įtakos vartotojo apsisprendimui renkantis produktus.

Baigdamas norėčiau paprašyti Komisijos nario vieno dalyko: tebelaukiame, kol Komisija pateiks pasiūlymą dėl EMST finansavimo. Tai vienintelė institucija, teikianti savo paslaugas nemokamai. Prašyčiau jūsų pasakyti, kada galime tikėtis šį pasiūlymą gauti.

 
  
MPphoto
 

  Anja Weisgerber (PPE).(DE) Pone pirmininke, šiandien gera žinia ta, kad pagal naująjį reglamentą visuotinai bus reikalaujama privaloma tvarka nurodyti produktų maistinę vertę 100 g, taip užtikrinant didesnį informacijos palyginamumą. Turėdamas informaciją apie maistinę produktų vertę, vartotojas galės sąmoningai apsispręsti, kokius produktus rinktis.

Mano modelis – tai atsakingas vartotojas, žinantis, ką perka. Maisto pakaitalai, ant kurių etikečių nėra aiškiai nurodoma, kad jie dirbtiniai, yra sąmoningas vartotojų klaidinimas. Sūrio pakaitalas, kumpio pakaitalas, pagamintas iš suslėgtų gabaliukų, vanilinis jogurtas, kuriame vanilės visiškai nėra – tai tik keli iš daugelio pavyzdžių. Ant visų šių produktų etikečių turi būti nurodoma, kad tai maisto pakaitalai. Džiaugiuosi, kad rytoj Tarybai duosime aiškų signalą ir kad visi čia esantys sutinka, kad mums reikia geresnės ženklinimo sistemos.

Manau, šios sistemos tikslas turėtų būti informuoti vartotojus, o spręsti, kokius produktus pirkti, vartotojai turėtų pats. Todėl esu prieš šviesoforo modeliu grindžiamą sistemą. Nėra nesveikų maisto produktų, yra tik nesveika ir nesuderinta mityba. Vadinamoji šviesoforo sistema klaidinanti. Pasisakau už tai, kad maisto produktai būtų ženklinami pagal RPN modeliu grindžiamą sistemą, ir džiaugiuosi, kad rytoj balsuojant ji greičiausiai bus patvirtinta.

 
  
MPphoto
 

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). (HU) Vartotojai turi žinoti, ką valgo. Todėl Vengrijos partijos visapusiškai remia pasiūlymą dėl mišrios spalvinių kodų ženklinimo sistemos. Vengrijos nacionalinė vartotojų apsaugos tarnyba taip pat besąlygiškai ją remia. Mišri spalvinių kodų sistema – puiki, lengvai suprantama ir aiški sistema. Ji leidžia teikti vartotojams patikimą informaciją ir padės vartotojams pasirinkti sveikesnius maisto produktus. Kad būtų išvengta galimo neigiamo poveikio tradicinių produktų vartojimui, rekomenduojame, kad ši ženklinimo sistema būtų taikoma tik tam tikrų kategorijų produktams. Tai visiškai aišku. Taip pat pritariame tam, kad reikalavimo dėl kilmės šalies nurodymo taikymo sritis būtų kuo platesnė. Turime patvirtinti šį reglamentą, pagal kurį reikalaujama nurodyti vienos sudedamosios dalies produktų, pvz., vaisių, daržovių, mėsos, žuvies ir pan., kilmės šalį.

 
  
MPphoto
 

  Giovanni La Via (PPE).(IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šiam Parlamentui svarbiausia, kad vartotojai valgytų patikimos, atsekamos kilmės saugų maistą, bet ne mažiau jam svarbu užtikrinti vartotojams lengvą prieigą prie informacijos apie maistą taikant tinkamą maisto ženklinimo sistemą. Aiškios ir suprantamos maisto ženklinimo sistemos, kuri iš tikrųjų galės turėti įtakos vartotojų pasirinkimui skatindama juos pirkti sveikesnius patikimos kilmės maisto produktus, sukūrimas – žingsnis einant šia kryptimi.

Atsižvelgdamas į tai, norėčiau paprašyti šio Parlamento nuodugniai perskaityti pakeitimą, kurį pateikė ir pasirašė keturiasdešimt EP narių, 351 pakeitimą, kuriame reikalaujama, kad vartotojams būtų teikiama informacija ne tik apie žaliavų, naudojamų gaminant kai kuriuos ant mūsų stalų atsirandančius neperdirbtus žemės ūkio kilmės produktus, kilmę, bet taip pat apie žaliavų, naudojamų gaminant kai kuriuos vienos sudedamosios dalies perdirbtus produktus, kitaip sakant, produktus, kuriuose be žemės ūkio kilmės produkto dar naudojami priedai, kilmę.

 
  
MPphoto
 

  Frédérique Ries (ALDE).(FR) Pone pirmininke, norėčiau pateikti dvi pastabas dėl šio reglamento. Labai svarbu, kad rytoj savo balsais patvirtintume reikalavimą dėl privalomo maisto produktų kilmės nurodymo, kuris jau taikomas daugybei maisto produktų: ne tik žuviai, vaisiams ir daržovėms, bet taip pat neperdirbtai jautienai ir šiuo atveju jį pradėta taikyti po kempinligės epidemijos protrūkio.

Taip pat turime užtikrinti, kad šiuo europiniu reglamentu būtų apsaugotos daugybės naujoves diegiančių ir darbo vietas kuriančių MVĮ investicijos. Todėl turime atsisakyti visų tų priemonių, pvz., 14 straipsnyje minimo reikalavimo apibūdinti maistines medžiagas, kurios ne tik neveiks, bet taip pat neabejotinai pasitvirtins esančios tik verslininkų laiko ir pinigų švaistymas.

Baigdama savo trumpą kalbą norėčiau paklausti Komisijos nario J. Dalli, ką Komisija mano apie 205 pakeitimą dėl mėsos ar mėsos produktų, gautų iš gyvūnų, paskerstų vykdant ritualinį skerdimą, ženklinimo, apie kurį išsamiai kalbėjo F. Grossetête. Kaip jau buvo kalbėta, tokiu ženklinimu galės būti paskatinta nepagrįsta šių produktų diskriminacija ir padaryta labai didelė žala šių produktų gamybos sektoriui. Norėčiau sužinoti Komisijos poziciją šiuo labai svarbiu klausimu.

 
  
MPphoto
 

  Anna Rosbach (EFD).(DA) Pone pirmininke, esu Europos vartotoja ir noriu žinoti, ką dedu į burną. Savo šalyje, žinoma, etiketėse galiu perskaityti, kur pagamintos mano perkamos salotos, mėsa ir sūris. Mes, vartotojai, turime teisę gauti aiškią informaciją apie mūsų perkamų maisto produktų sudėtį, kuriai suprasti nereikia specialių žinių chemijos ar klinikinės dietologijos srityje. Palankiai vertiname reikalavimą produktų pakuočių priekinėje dalyje nurodyti jų energetinę ir maistinę vertę 100 g ar 100 ml, nes statistika rodo, kad vartotojams ši informacija svarbi. Neturime painioti vartotojų teikdami jiems pernelyg daug informacijos, taip pat neturime griauti regioninės maisto gamybos sričių įvairovės reikalaudami išsamiai ženklinti nefasuotus maisto produktus. Neturėtume taip pat statyti kliūčių mažųjų ir vidutinių įmonių, kurios sudaro maisto pramonės pagrindą, kelyje. Prarastume tūkstančius darbo vietų visoje Europoje, o šito sau leisti negalime.

 
  
MPphoto
 

  Anna Maria Corazza Bildt (PPE).(SV) Pone pirmininke, manau, turėtume stiprinti vartotojų galią teikdami jiems aiškią, paprastą ir suprantamą informaciją, bet neužkraudami papildomos biurokratinės naštos smulkiems gamintojams. Todėl esu prieš bet kokį klaidinantį ir melagingą ženklinimą. Esu prieš šviesoforo modeliu grindžiamą ženklinimo sistemą, nes taip ženklinant produktus vartotojai bauginami ir neatsižvelgiama į jų sveikatos būklės ir gyvenimo būdo skirtumus. Dėl tos pačios priežasties esu prieš rekomenduojamos paros normos ženklinimą.

Esu už mėsos kilmės šalies ženklinimą. Komisija privalo parengti pasiūlymus dėl praktinių sprendimų ir pateikti juos mums, kad galėtume juos įvertinti ir jų atžvilgiu priimti poziciją.

Turime dvi priešingas alternatyvas: arba leisti, kad politikai mums diktuotų iš viršaus, ką turėtume valgyti, arba turėti didesnę pasirinkimo laisvę ir teisę gauti daugiau informacijos. Esu už lanksčią ir moksliniais tyrimais grindžiamą maistinių medžiagų apibūdinimų ženklinimo sistemą. Maisto pramonė privalo prisiimti atsakomybę už tai, ką gamina, ir pertvarkyti savo gamybą pašalindama priežastis, trukdančias gaminti kokybiškesnius produktus. Maistas – sveikatos klausimas, ir tą svarbu suprasti. Turime dirbti išvien ir siekti, kad mūsų valgomas maistas būtų kokybiškesnis.

 
  
MPphoto
 

  Kriton Arsenis (S&D).(EL) Pone pirmininke, aš taip pat pritariu spalvotoms etiketėms, bet norėčiau pabrėžti kitą klausimą. Kas valandą iškertamas neliesto atogrąžų miško plotas, lygus trims šimtams futbolo aikštelių, ir paverčiamas palmių plantacijomis. Tai daroma tam, kad galėtume gauti palmių aliejaus, naudojamo gaminant produktus, esančius mūsų parduotuvių lentynose. Tačiau ši informacija slepiama nuo mūsų piliečių.

Raginu Parlamentą balsuoti už 263 pakeitimą, kuriame teigiama, kad turi būti privaloma nurodyti palmių aliejų, naudojamą produktuose, kuriuos mūsų piliečiai randa prekybos centrų lentynose, kad jiems netektų finansuoti visuotinio miškų kirtimo, biologinės įvairovės naikinimo ir klimato kaitos to nenorint ir nežinant.

Rytoj šioje salėje balsuodami turėsime nuspręsti, ar leisime piliečiams prisiimti aplinkosauginę atsakomybę renkantis produktus, ar leisime jiems nesąmoningai finansuoti įmones tam, kad būtų niokojama aplinka ir žlugdoma mūsų bendra ateitis.

 
  
MPphoto
 

  Franz Obermayr (NI).(DE) Pone pirmininke, trys milijonai Europos moksleivių turi antsvorį ir šis skaičius kasmet padidėja dar 85 000. Antsvoris, žinoma, sukelia daugybę lėtinių ligų, todėl labai svarbu, kokį maistą valgome. Kitaip sakant, esame tai, ką valgome. Vartotojai suinteresuoti, kad maisto produktai būtų aiškiai ir suprantamai ženklinami ir kad būtų pateikiama informacija apie tam tikras maisto produktų sudedamąsias dalis. Todėl palankiai vertinu sumanymą teikti visiems vartotojams grietai ant pakuočių randamą informaciją apie produkte esantį riebalų, cukraus ir druskos kiekio lygį. Tačiau tai, kas šiame reglamente iš tikrųjų nenumatyta – atsakomybė už informaciją apie produkto sudedamųjų dalių kilmę. Todėl svarbu, kad kas nors prisiimtų atsakomybę už tai, iš kur atvežtos gatavo produkto sudedamosios dalys. Šiuo atžvilgiu taip pat labai svarbu, kad šiame sudėtingame rinkos segmente būtų taikomos nuobaudos: nuobaudos tiems, kurie sąmoningai apgaudinėja vartotojus ir pateikia melagingus teiginius apie produktus ir jų sudedamąsias dalis.

 
  
MPphoto
 

  Christa Klaß (PPE).(DE) Pone pirmininke, šiandien kalbame apie informaciją. Informacija gali būti išplatinta visame pasaulyje paspaudus mygtuką. Informacijos nestinga, stinga tik aiškios, glaustos ir tinkamos informacijos.

Viena aišku: maisto produkto etiketė negali būti sveikos mitybos vadovu. Žinios apie mitybą įgyjamos šeimoje, mokykloje ir bendruomenėse. Visiems vartotojams reikia turėti pagrindinių žinių, kad galėtų panaudoti maisto produktų etiketėse pateikiamą informaciją rinkdamiesi produktus, atitinkančius jų sveikos mitybos poreikius. RPN, maistinių medžiagų apibūdinimai ir teiginiai apie produktų sveikumą nėra būtini ant etikečių. Vadinamoji šviesoforo sistema, pagal kurią tas pats produktas gali būti pažymėtas ir raudona, ir žalia spalva, nes jame gali būti didelis cukraus kiekis, bet mažas riebalų kiekis, visiškai nepadės vartotojams rinktis produktus.

Šiandien pasaulyje jau nebetinka produktų etiketėse nurodyti kilmės regioną. Mūsų pieninė Eifelyje gauna pieną iš Vokietijos, Belgijos ir Liuksemburgo. Tad kokia bus šioje pieninėje pagaminto sūrio kilmės šalis? Žinoma, privalome imtis veiksmų, kad nebūtų apgaudinėjami vartotojai. Etiketėje turi būti labai aiškiai nurodoma, iš ko pagamintas produktas. Sūrio pakaitalas turi būti labai aiškiai atpažįstamas kaip toks ir atitinkamai pažymimas. Maisto priedas ar iš suslėgtų gabaliukų pagamintas mėsos produktas neturi būti parduodamas kaip kumpis gastronomijos ir kulinarijos skyriuje. Primygtinai jus raginu paremti pranešėjos pasiūlymus.

 
  
MPphoto
 

  Edite Estrela (S&D).(PT) Pone pirmininke, tinkamai ženklinti produktus labai svarbu. Informacija apie produkto kilmės vietą svarbi, tiek pat svarbi ir informacija apie produkte esančių riebalų, cukraus ir druskos kiekio lygį. Todėl siekiant užtikrinti vartotojų informavimo veiksmingumą, jiems turi būti teikiama aiški ir prieinama informacija, apimanti tik esminius faktus. Tačiau tai nereiškia, kad tam tikri tradiciniai produktai, daugeliu atvejų esantys konkrečių Europos regionų kultūros dalimi, negali ar neturėtų būti išbraukti.

Kalbant apie vyną, manau, jis taip pat turėtų būti išbrauktas dėl dviejų priežasčių: pirma, tai specialus produktas, kuriam jau taikomas atitinkamas konkretus reglamentas. Vyne nėra riebalų ar cukraus, bet jame yra alkoholio, kurio stiprumas jau nurodomas etiketėje. Be to, vartoti raudoną vyną rekomenduoja net Pasaulio sveikatos organizacija. Antra, reikalavimu ženklinti vyną pagal naująją ženklinimo sistemą šiam sektoriui, kuris ir taip patiria didelių sunkumų, būtų padaryta didelė ekonominė žala.

 
  
MPphoto
 

  Oreste Rossi (EFD).(IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, neturime bijoti reikalauti, kad būtų nurodoma produktų, kuriuos mes, mūsų šeimos ir visi piliečiai vartoja, kilmės vieta.

Vartotojai, kuriems turi būti užtikrinta visiška pasirinkimo laisvė, turi teisę žinoti, kokius produktus perka, kokia šių produktų sudėtis ir iš kur jie atvežti. Tai būtina informacija, kuri leis vartotojams racionaliai įvertinti savo sprendimus, susijusius su mityba ir produktų pasirinkimu. Šiuo požiūriu sąmoningas produktų pasirinkimas – žingsnis link sveikos, suderintos mitybos, kuri padeda žmonėms rūpintis savo sveikata.

Žinome, kad dėl ekonominių priežasčių ar šiaip dėl patogumo daug įmonių būtų linkusios nurodyti produktų etiketėse daug mažiau informacijos, bet įstatymų leidėjas, privalantis veikti išskirtinai tik Europos vartotojų naudai, tam pritarti negali.

Tinkamas ženklinimas neturėtų būti diskriminacinis – produktai neturi būti skirstomi į tinkamus ir netinkamus, bet juo vartotojams gali būti suteikta priemonių, padėsiančių jiems priimti nepriklausomus, sąmoningus sprendimus.

Partija „Lega Nord“ visada kovojo už tai, kad mūsų vartojami maisto produktai būtų kokybiški ir, jeigu galima, išauginti vietoje, nes mano, kad tinkama, sveika mityba – raktas į sveikesnį ir kokybiškesnį gyvenimą.

 
  
MPphoto
 

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE).(RO) Šiandienos diskusijose klausimas dėl spalvinių kodų sistemos, regis, sukėlė daugiausia ginčų. Sumanymas galėtų būti patrauklus, bet ši sistema neabejotinai visiškai neveiksminga ir net pavojinga.

Neturiu nė tokios minties teigti, kad teikti vartotojams teisingą informaciją ir imtis priemonių prieš ligas, susijusias su maistu, neturėtų būti prioritetas. Tačiau taip pat manau, kad neturėtume laikyti kai kurių produktų blogio įsikūnijimu. Nėra tinkamų ir netinkamų maisto produktų, jie tik gali būti nesaikingai vartojami. Taikant šią sistemą galėtų atsitikti taip, kad vartotojai nepirktų daugelio tradicinių Europos produktų ar gamintojai juos pakeistų, o tai labai pakenktų mūsų maisto pramonei.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad pritariu J. Grossetête nuomonei dėl mėsos, gautos iš gyvūnų, paskerstų atliekant ritualinį skerdimą, ir H. Dorfmanno nuomonei dėl namų sąlygomis gaminamos produkcijos, kuri taip pat yra svarbi tradicija Europoje. Galiausia, bet ne mažiau svarbu, remiu 351 pakeitimą, kurį minėjo Giovanni La Via.

 
  
MPphoto
 

  Jaroslav Paška (EFD). (SK) Pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją Renate Sommer, kuri rengdama pranešimą labai stengėsi patobulinti Komisijos parengtą direktyvą. Mano tvirtu įsitikinimu, pirmiausia privalome užtikrinti, kad informacija apie maisto produktų maistinę vertę būtų reikšminga. Būtinieji duomenys turi būti pateikiami palyginamomis vertėmis, kad vartotojas nepasimestų simbolių ir ženklų gausoje.

Taip pat privalome užtikrinti, kad informacija būtų aiški. Pagrindinė informacija turėtų būti pateikiama pakuotės priekinėje dalyje, kad ji būtų aiškiai matoma iš pirmo žvilgsnio. Kitoje produkto pakuotės dalyje taip pat gali būti pateikiama papildoma informacija apie jo sudedamąsias dalis.

Taip pat privalome užtikrinti, kad informacija būtų objektyvi. Tiekėjai privalo atsakyti už produktų pakuotėse nurodomos informacijos teisingumą, o jeigu jie pateikia neteisingą informaciją, jiems net turėtų būti taikomos nuobaudos. Kitas aspektas, kurį privalome kontroliuoti – informacijos išskaitomumas. Reikalavimų dėl šrifto dydžio ir storio, minimų Komisijos pasiūlyme, nepakanka. Pagrindinė informacija vartotojui turi būti aiški iš pirmo žvilgsnio.

Kalbant apie kilmės šalies ženklinimą, matau daugybę neišspręstų klausimų. Galutinio produkto gamintojai dažnai renkasi rinkoje pusfabrikačius pagal kainą, todėl jie superka žaliavas iš skirtingų tiekėjų skirtingose šalyse, o gamindami galutinį produktą visas jas sumaišo. Kalbu apie specifinius produktus, pvz., saliamį ar dešreles. Akivaizdu, kad tokiais atvejais nurodyti kilmę bus sudėtinga.

 
  
MPphoto
 

  Gilles Pargneaux (S&D).(FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, tai nepaprastai svarbus vartotojų apsaugos klausimas. Pastaruoju metu atlikta viešosios nuomonės apklausa rodo, kad Europos piliečiai mano, jog padėtis maisto saugos srityje per pastarąjį dešimtmetį pablogėjo ir kas trečias vartotojas vis dar nepasitiki produktų kokybe. Todėl siekiant užtikrinti geresnę vartotojų apsaugą, Europos Sąjungoje būtina nustatyti šiuolaikiškesnę, paprastesnę ir aiškesnę maisto produktų ženklinimo sistemą.

Norėčiau pakalbėti dviem klausimais. Kalbant apie spalvinių kodų sistemą, esame už, jeigu maistinė vertė taip pat bus nurodoma procentine išraiška. Be to, esu prieš privalomą vyno ir alkoholio ženklinimą. Mes norėtume matyti vynui ir alkoholiui skirtą reglamentą parengtą po trejų metų, o ne po penkerių, kaip siūlo Europos Komisija. Tai viskas, pone pirmininke, Komisijos nary, į ką norėjau atkreipti jūsų dėmesį.

 
  
MPphoto
 

  Miroslav Mikolášik (PPE). (SK) Norėčiau padėkoti kolegei Renate Sommer už kruopštų ir nuodugnų darbą rengiant pranešimą dėl šio reglamento projekto. Tai labai svarbus teisės aktas, ypač europiečių sveikatos požiūriu, o sveikata – didžiausiais prioritetas. Šiandien jau niekas neabejoja, kad daugybę ligų ir su mūsų gyvenimo būdu susijusių būklių lemia prasta mityba, todėl privalome spręsti šią problemą vadovaudamiesi konceptualiu požiūriu.

Norėčiau pabrėžti, kad vartotojams turi būti teikiama aiški ir skaidri informacija apie produkto maistinę vertę, bet gavę šią informaciją vartotojai patys turi spręsti, kokius produktus pirkti. Turime sakyti vartotojams, kas yra, o ne kas turėtų būti. Todėl manau, kad šviesoforo modeliu grindžiama ženklinimo sistema yra paviršutiniška ir gana netinkama. Kadangi 80 proc. gamintojų žemės ūkio ir maisto pramonėje – mažosios ir vidutinės įmonės, taip pat būtina pabrėžti, kad įgyvendinant priimtas priemones joms neturi būti užkraunama pernelyg didelė našta.

 
  
MPphoto
 

  John Dalli, Komisijos narys. – Pone pirmininke, norėčiau padėkoti jums už šias aktyvias ir įdomias diskusijas, kuriose EP nariai išsakė savo tvirtą nuomonę dėl daugelio šio pasiūlymo klausimų. Jų pastabas Komisija, žinoma, nuodugniai apsvarstys.

Yra klausimų, kuriuos laikome labai svarbiais vartotojams: pvz., informacijos teikimas apie visuose produktuose esančius alergenus, maistinės produktų vertės nurodymas pakuotės priekinėje dalyje ir papildoma valstybių narių teikiama informacija, išmatuojamų informacijos išskaitomumo kriterijų įtraukimas į reglamentą ir suderinta informacija, susijusi su produkto poveikiu vartotojų sveikatai. Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad tvirtai remiu reikalavimą teikti mastinių medžiagų apibūdinimus, taip pat pabrėžti, kad neketiname nutraukti jokių maisto produktų gamybos ir kad šie klausimai bus sprendžiami nešališkai. Komisija negali sutikti su tuo, kad ši nuostata reglamente dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą būtų išbraukta.

Jeigu leisite, norėčiau atsakyti į keletą čia keltų klausimų. Dėl EMST finansavimo. Galiu pasakyti, kad šiuo metu rengiame su teisėkūra nesusijusį pranešimą, kuris turėtų būti pateiktas pasibaigus vasarai ir kuriame bus nurodyta, kokia kryptimi judėsime šiuo požiūriu.

Dėl inovacijų. Manau, mūsų pasiūlymai nėra nukreipti prieš inovacijas. Aš – kaip ir Komisija – esu už inovacijas, bet tai turi būti atsakingos inovacijos. Norime, kad būtų diegiamos vartotojams ir jų sveikatai naudingos inovacijos.

Dėl C. Davies minėtų gautų prašymų leisti skelbti teiginius apie maisto produktų sveikumą ir jų tvirtinimo. Turiu pasakyti, kad valstybės narės pagal 13 straipsnį pateikė apie 44 000 prašymų. Paprašius valstybių narių patikslinti šiuos teiginius, jų skaičius sumažėjo iki 4 000. Mano nuomone, tai rodo, kad šie teiginiai rengiami atsainiai ir paviršutiniškai ir kodėl svarbu, kad kontroliuotume teiginius, kurie, kaip minėjau, naudojami kaip produktų pardavimą skatinanti rinkodaros priemonė. Šis procesas iš tikrųjų užtruko dėl didelio prašymų skaičiaus, bet mes juos nagrinėjame suskirstytus grupėmis. Pirmąją teiginių grupę EMST jau įvertino ir dabar Komisija sprendžia, ar juos galima leisti skelbti. EMST taip pat nemažai pasistūmėjo vertindama antrąją grupę. Taigi darbas vyksta. Kita vertus, jau įvertinta 50 teiginių, pateiktų pagal 14 straipsnį, ir Komisija jau pateikė savo nuomonę apie juos. Taigi darbas šioje srityje juda pirmyn – užtrukome, bet darbas vyksta.

Norėčiau pateikti dar vieną pastabą dėl pakeitimų poveikio vertinimo. Komisija parėmė šį pasiūlymą prieš tai pasitarusi su daugybe suinteresuotųjų šalių ir atlikusi įvairių politikos alternatyvų poveikio vietos maisto pramonei vertinimą, grindžiamą nuodugnia jų ekonominės naudos analize. Keleto pakeitimų dėl papildomų ženklinimo reikalavimų, kuriuos gerbiami nariai pateikė šiandien ir anksčiau, poveikis nebuvo įvertintas. Siekiant užtikrinti geresnį reglamentavimą, sprendimų priėmimo procesas, manau, visada turėtų būti grindžiamas poveikio vertinimu.

Baigdamas norėčiau padėkoti pranešėjai Renate Sommer ir visiems gerbiamiems EP nariams už jų indėlį. Komisija, kaip visada, pateiks Parlamentui savo nuomonę dėl kiekvieno pakeitimo.

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2010 m. birželio 16 d., trečiadienį.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

 
  
MPphoto
 
 

  Sergio Berlato (PPE), raštu.(IT) Klausimas, kuriuo šiandien diskutuojame, ypač svarbus.

Į Europos teisę įtrauktas reglamentų ir direktyvų dėl maisto produktų sudedamųjų dalių ir jų ženklinimo rinkinys. Tačiau šiuo metu jokio suderinimo ženklinant maistą tarp valstybių narių nėra. Rasti aiškų orientyrą bendrų Europos taisyklių, kuriomis reglamentuojamas informacijos apie maistą teikimas, gausoje Europos vartotojams, suprantama, sunku. Valstybių narių lygmeniu galiojančiais papildomais reglamentais minėtos spragos neužpildomos, kaip kad turėtų būti, o tik sukuriama kliūčių, trukdančių prekiauti Europos Sąjungos vidaus rinkoje.

Todėl manau, kad tik nustačius vienodą ir visos Europos mastu taikomą maisto ženklinimo sistemą yra vilties šias problemas išspręsti. Privaloma ženklinimo informacija turi būti pateikiama suprantamai, kad remdamiesi ja vartotojai galėtų sąmoningai rinktis produktus. Vartotojai iš tikrųjų tebeužima ypatingą vietą mums priimant sprendimus – mums rūpi apsaugoti jų sveikatą ir užtikrinti jų perkamų maisto produktų kokybę.

Turiu pabrėžti, kad svarbu apsaugoti Europos įmones nuo įvairių formų klastojimo ir nesąžiningos konkurencijos, tačiau taip pat svarbu mažinti biurokratizmą. Ant maisto produkto pakuotės nurodomas gamintojo įmonės pavadinimas taip pat yra labai svarbi informacija, padėsianti skatinti Europos maisto pramonės konkurencingumą.

 
  
MPphoto
 
 

  António Fernando Correia de Campos (S&D), raštu.(PT) R. Sommer pranešime pasiūlytas reglamentas, kuriuo nustatomi skaidrūs mechanizmai ir vienodos taisyklės visoje ES, labai svarbus ne tik todėl, kad vartotojams bus teikiama aiški informacija, bet ir todėl, kad jis padės išvengti konkurencijos iškraipymo rinkoje ir veiks Europos ekonomikoje kaip katalizatorius. Todėl keista vėl matyti pastangas – kalbu apie sesijos darbotvarkės pakeitimus – įtraukti vyną į šią produktų energetinės vertės ir juose esančio cukraus lygio ženklinimo sistemą.

Jau dabar privaloma nurodyti daugybę dalykų vyno etiketėse, o nustačius naujus papildomus reikalavimus jos būtų perkrautos informacija, kuri bus sunkiai išskaitoma ir turės labai menką praktinę vertę. Specialūs vynui taikomi ženklinimo reikalavimai gali būti istoriškai paaiškinti tuo, kad vynas – labai griežtai reglamentuojamas produktas, turintis tam tikrų savybių. Todėl vyno sektorius, kaip pasiūlyta, turėtų būti atleistas nuo šių reikalavimų penkerius metus, kad per tą laiką galėtume nuodugniai apsvarstyti, kokia informacija turėtų būti teikiama vyno etiketėse. Šiuo metu Europą veikianti finansų krizė reiškia, kad sprendžiant klausimus, susijusius su vyno sektoriumi, kuriame daugiausia veikia mažosios ir vidutinės įmonės, būtinas apdairumas. Jų kokybiško vyno gamybos išlaidos ir taip labai didelės, tad vyno ženklinimas − papildomas reikalavimas, neturintis didelės praktinės naudos. Todėl manau, kad ženklinti vyną pagal šiuo metu svarstomą reglamentą netinkama ir klaidinga.

 
  
MPphoto
 
 

  Robert Dušek (S&D), raštu.(CS) Pranešime dėl maisto ženklinimo siekiama sujungti septynias galiojančias direktyvas ir vieną reglamentą ir išaiškinti Europos ir valstybių narių lygmenimis galiojančias taisykles. Dėl šiuo metu esamų skirtumų atsiranda netikrumo ir painiavos dėl maisto produktų etiketėse pateikiamos informacijos apie produktų sudedamąsias dalis ir jų maistinė vertę. Šių pokyčių einant vienodos maisto ženklinimo sistemos ES link šalutinis poveikis – Europos gamintojų konkurencingumo didinimas ir sveikos mitybos propagavimas visuomenėje. Iš esmės nesutinku su Komisijos pasiūlymu leisti valstybėms narėms didžia dalimi pačioms nustatyti teisinius reikalavimus. Tai dar labiau padidintų susiskaldymą ir skirtumus maisto vidaus rinkoje ir visiškai paverstų niekais pagrindinį šio reglamento tikslą – turėti suvienodintą ir aiškią maisto ženklinimo sistemą. Komisijos pasiūlymas dėl 3 mm šrifto dydžio rašmenų daugeliu atvejų būtų neįgyvendinamas. Atitiktis šiam reikalavimui reikštų, kad atskirų produktų pakuočių dydis turėtų būti pakeistas, o dėl to, logiškai mąstant, išaugtų pakuočių gamybos išlaidos ir naujose pakuotėse parduodamų produktų gabenimo bei sandėliavimo išlaidos, taip pat maisto produktų kainos ir ekologiško pakuočių atliekų šalinimo išlaidos. Komisija savo pasiūlyme visiškai nepaminėjo smulkiųjų ūkininkų ir tiesiogiai parduodamų nefasuotų produktų. Nepriimtina, kad Komisija teikia mums tokius nesuderintus ir neišsamius pasiūlymus, kuriuose neatsižvelgiama į naujausias mokslo žinias. Iš esmės sutinku su pakeistu reglamento variantu, pateiktu Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pranešime, taigi balsuosiu už šį naująjį variantą.

 
  
MPphoto
 
 

  Elisabetta Gardini (PPE), raštu.(IT) Šiandien balsuojame dėl reglamento, kuriuo siekiama apsaugoti vartotojus užtikrinant jų teisę gauti informaciją apie jų perkamus maisto produktus, kuri leis jiems rinktis juos sąmoningai.

Nesame čia, kad nurodinėtume Europos piliečiams, ką jiems valgyti. Todėl negalime priimti tokių modelių, kaip šviesoforo sistema ar maistinių medžiagų apibūdinimų ženklinimas, pagal kuriuos maisto produktams duodama žalia ar raudona šviesa atitinkamai juos ženklinant tik remiantis vadinamaisiais sveikos mitybos principais ir neatsižvelgiant į gastronomines tradicijas ar vietos tradicinius produktus. Dar daugiau, žymiausi mitybos specialistai mano, kad tokio dalyko kaip tinkamas ir netinkamas maistas nėra, yra tik tinkama ir netinkama mityba pagal tai, kaip pavieniai maisto produktai maitinantis derinami tarpusavyje. Ir šviesoforo sistemos, ir maistinių medžiagų apibūdinimų ženklinimo atveju neatsižvelgiama į tai, kad žmogaus organizmui šios taip peikiamos medžiagos, kaip riebalai, cukrus ir druska, taip pat reikalingos, kad galėtų tinkamai funkcionuoti.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į būtinybę nurodyti maisto produktų kilmę. Visiems žinoma, kad kai kuriose šalyse gaminant produktus gali būti naudojamos sveikatai žalingos sudėtinės dalys ir toleruojamos prastos higienos normos gamybos sektoriuje. Privalome apsaugoti įmones, kurios didžiuojasi savo gaminamais kokybiškais ir sveikais produktais. Rytoj balsuodami galime padaryti didelę pažangą eidami šia kryptimi.

 
  
MPphoto
 
 

  Andreas Mölzer (NI), raštu.(DE) Išleidome apie 90 mln. EUR Europos moksleiviams skirtai ES sveikos mitybos propagavimo kampanijai. Šia kampanija siekiama skatinti vaikus sveikai maitintis nemokamai aprūpinant juos vaisiais. Taigi leidžiame milijonines sumas siekdami įkalti į vaikų galvas, kad jie turėtų valgyti obuolius ir kitus vaisius. Po to planuojame nustatyti maisto ženklinimo sistemą, pagal kurią maisto produktams, kuriuose mažas cukraus, riebalų ir druskos kiekis, atitinkamai etiketėje pažymint būtų duota žalia šviesa, o produktams, kurių sudėtyje didelis minėtų medžiagų kiekis – raudona šviesa. Staiga atsitiks taip, kad obuoliai, kuriais aprūpinome vaikus išleisdami milijonus eurų, bus ženklinami raudona spalva dėl juose esančio didelio cukraus kiekio, taigi ir laikomi nesveiku maistu. Tokiu atveju vaikams greičiausiai susidarys nelabai palanki nuomonė apie ES. Net tie žmonės, kurie nesusimąsto apie tai, ką valgo, galiausiai suprato, kad nesaikingas greitojo maisto produktų, saldumynų ir alkoholio vartojimas žalingas sveikatai. Visiems žmonėms, kurie rinkdamiesi produktus atsižvelgia į jų poveikį sveikatai ar yra priversti tą daryti dėl ligos, išsami informacija apie produktų sudedamąsias dalis daug svarbesnė. Taip, pvz., asmenims, sergantiems diabetu, bus lengviau paskaičiuoti duonos vienetus užuot spėjus, kokį insulino kiekį įsišvirkšti. Vartotojams, neabejotinai skaitantiems, kas parašyta produktų etiketėse, kurių yra apie 10 proc., informacija apie produktų energetinę vertę ir juose esančių kalorijų skaičių yra idealus sprendimas, o paini spalvinių kodų sistema šiuo požiūriu nebus jiems iš tikrųjų naudinga.

 
  
MPphoto
 
 

  Daciana Octavia Sârbu (S&D), raštu. – Daugybė Europos piliečių kenčia dėl tokių su mityba susijusių sveikatos sutrikimų, kaip diabetas, aukštas kraujospūdis ir širdies ligos. Šiuos sutrikimus, kurių dažnai galima išvengti, turinčių žmonių skaičius didėja. Nesaikingas perdirbtų ir greitojo maisto produktų vartojimas ir prieinamos informacijos apie jų sudėtį trūkumas reiškia, kad vartotojai, net ir tie, kurie nori sveikai maitintis, ne visada renkasi tinkamus produktus. Turime teisę gauti aiškią ir teisingą informaciją apie tai, ką valgome, ir mums turėtų būti suteikta galimybė nesudėtingai palyginti produktus, ypač juose esančio riebalų, cukraus ir druskos kiekio požiūriu. Ženklinimo reikalavimai, ypač spalvinių kodų sistema, kurią rytoj balsuodama paremsiu, padės tinkamai pasirinkti produktus ir tiems, kurie turi specialių mitybos poreikių, ir tiems, kurie apskritai nori sveikai maitintis. Vien švietimo sveikos mitybos srityje nepakanka – jis turi būti paremtas prieinama ir patikima informacija, kurią žmonės galėtų lengvai naudoti. Toks vartotojų informavimas labai svarbus užtikrinant, kad žmonės rinktųsi tinkamus maisto produktus, ir yra vienas iš geriausių būdų kovoti su ligomis, susijusiomis su mityba, kuriomis serga tiek daug žmonių visoje Europos Sąjungoje.

 
  
MPphoto
 
 

  Róża Gräfin von Thun und Hohenstein (PPE), raštu.(PL) Pranešimas dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, dėl kurio šiandien Europos Parlamento plenariniame posėdyje balsuosime, yra dar vienas žingsnis link to, kad vartotojai galėtų gauti jiems reikiamą informaciją apie produktą, taigi ir sąmoningai apsispręsti, ar jį pirkti. Stiprioji šio reglamento pusė ta, kad Europos Sąjungoje bus nustatyta maisto ženklinimo sistema, kuri bus taikoma privaloma tvarka visose valstybėse narėse. Tai geros teisėkūros pavyzdys, kuriuo pateikiamas racionalus septynių direktyvų ir vieno reglamento paaiškinimas. Teisės aktų suderinimas Europos lygmeniu reiškia, kad suteikiant vartotojams galimybę sąmoningai rinktis produktus ir kartu užtikrinant gamintojų teisinę apsaugą bus užtikrintas tinkamas bendros rinkos veikimas. Dėl daugybės skirtingų maisto ženklinimo sistemų vartotojams tik kyla nereikalingų abejonių renkantis produktus, o pateikiama informacija dažnai yra neiškaitoma ar netinkamai pateikiama pakuotėje. Tai ypač svarbu atsižvelgiant į nutukimo epidemiją Europoje. R. Sommer pranešime pasiūlytu reglamentu ketinama šią padėtį pakeisti ir balsuosiu už tai, kad jis būtų priimtas.

 
Teisinė informacija - Privatumo politika