Pirmininkė. – Kitas klausimas – R. Bögės pranešimas Biudžeto komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Komisijos reglamento, kuriuo nustatoma 2007–2013 m. daugiametė finansinė programa (COM(2010)0072 – 2010/0048(APP)) (A7-0248/2010).

  Reimer Böge, pranešėjas. – (DE) Ponia pirmininke, pone J. Lewandowski, ponios ir ponai, šiuo metu susidūrėme su sunkia užduotimi – konsoliduoti Europos Sąjungos valstybių biudžetus, ir su šia tema bus susijusios mūsų diskusijos.

Remdamiesi Darbo tvarkos taisyklių 81 straipsniu, šiandien pateikiame jums preliminarų pranešimą dėl pasiūlymo dėl Komisijos reglamento, kuriuo nustatoma 2007–2013 m. daugiametė finansinė programa. Norėčiau Tarybai paaiškinti, kad esame labai nepatenkinti dėl to, kad dar neprasidėjo derybos dėl daugiametės finansinės programos suderinimo su Lisabonos sutartimi. Šis dabartinio Tarpinstitucinio susitarimo 4 punktu pagrįstas suderinimas (patikslinimas) yra toks: jei Sutartis būtų peržiūrėta ir tai turėtų įtakos biudžetui, atitinkamai turi būti patikslintas dabartinis Tarpinstitucinis susitarimas. Tai atliekama bendru institucijų sutarimu.

Be to, Lisabonos sutarties 6 straipsnio 4 dalyje konstatuojama: „Sąjunga pati pasirūpina savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis.“

Iš tikrųjų Europos Sąjungos valstybių narių biudžetas viešosiose diskusijose svarstomas šiek tiek per mažai. Dauguma žmonių nežino, kad mums negalima įsiskolinti. Daugelis pamiršta, kad 2000–2008 m. 27 ES valstybių narių biudžetas kiekvienais metais padidėdavo 4,4 proc. Europos biudžetas tuo laikotarpiu padidėjo 4,5 proc., t. y. beveik tiek pat. Tačiau Europos Sąjungai išsiplėtus nuo 15 iki 27 valstybių narių, mums reikėjo suderinti finansus. Mes visada, net ir šioje finansinėje perspektyvoje, o ypač priimtuose biudžetuose, išliekame gerokai žemiau viršutinės daugiametės finansinės programos ribos ir mūsų įsipareigojimų, ir mokėjimų atžvilgiu. 2010 m. biudžetas buvo maždaug 12 mlrd. EUR mažesnis už daugiametę biudžeto perspektyvą. Nereikia mums nieko sakyti apie jautrią ir suvaržytą biudžeto politiką.

Būtinus pakeitimus, susijusius su Lisabonos sutartimi, Komisija ir Taryba yra linkusios laikyti techninio pobūdžio pakeitimais. Tačiau ar turėtume leistis susaistomi, kai neatliekami būtini politiniai pakeitimai? Nemanau, kad turėtume. Norime, kad jie būtų padaryti, siekiant užtikrinti, kad Europos Sąjunga sugebėtų kitus penkerius metus veikti viduje ir išorėje.

Kaip visi žinome, Lisabonos sutartyje Europos Sąjungai paskirtos naujos užduotys, pradedant Europos išorės veiksmų tarnyba ir kosmoso politika. Šiuo metu tikimės finansavimo ITER projektui. Be to, Europos valstybių ar vyriausybių vadovų sudėties Taryba priėmė Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę, kuria apeinama biudžeto valdymo institucija. Kartu Taryba nuolat žada, kad bus finansuojamos agentūros, bananai ir ITER. Jie sudėjo krūvą skaičių, kuriems niekas negali pritarti.

Šiame preliminariame pranešime priėjome prie bendros išvados, kad būtina pataisyti daugiametę finansinę programą, įskaitant dabartiniuose reglamentuose nustatytas lankstumo priemones. Turi būti savaime suprantama, kad naujų agentūrų neturėsime, jei nebus atitinkamo papildomo finansavimo. Turėtume paaiškinti, kad nereikalingos jokios derybos, kai biudžetas visiškai nelankstus. Tai padės mums užtikrinti lanksčius daugumos sprendimus (taip, kaip buvo iki Lisabonos sutarties) dėl pirmojo finansinio programavimo peržiūros etapo – žemiau negu 0,03 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų. Apskritai mums reikia daugiau lankstumo, kiekvienai eilutei reikia sudaryti pakankamą rezervą.

Tarybos norėčiau paprašyti nebūti tokia skeptiška. Mes vis tiek neišvengiamai turime susitarti per metinę biudžeto procedūrą. Tačiau Taryba dėl visų šių daugiamečių projektų ir naujų prioritetų galiausiai turi šias alternatyvas. Ar norime ginčytis ir sunkiai derėtis ta pačia tema trejus metus iš eilės? Tai tikrai žmogiškųjų išteklių švaistymas. O gal norime rasti protingą bendrą minėtų klausimų sprendimą? Raginu Komisiją, Tarybą ir Parlamentą remiantis sutartimis pradėti tikrai rimtas politines derybas.

  Olivier Chastel, einantis Tarybos pirmininko pareigas. – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į Parlamento pasiūlymą dėl rezoliucijos, kuria reaguojama į Komisijos pasiūlymą dėl reglamento, kuriuo nustatoma 2007–2013 m. daugiametė finansinė programa.

Šiandien norėčiau jums pranešti – ir turbūt nenustebsite tai išgirdę – Tarybos nuomonę šiuo klausimu. Taryba mano, kad vadinamasis Lisabonos teisėkūros paketas biudžeto srityje, apimantis ir šį reglamentą, turi griežtai apsiriboti techniniu Lisabonos sutarties įgyvendinimu. Kitais žodžiais tariant, dabartinės finansinės programos perkėlimas į reglamentą turi būti ne daugiau kaip paprastas dabartinės finansinės perspektyvos perkėlimas. Komisijos pasiūlymas yra būtent toks, ir šiuo etapu Taryba nenori svarstyti daugiametės finansinės programos peržiūros.

Turbūt supratote, kad mūsų pozicijos visiškai skiriasi, bet esu įsitikinęs, kad per kelias savaites ar mėnesius mums pavyks susitarti dėl šio reglamento, manau, dar nepasibaigus deryboms dėl biudžeto derinimo procedūros, kuri turi būti baigta iki lapkričio mėn. pabaigos.

  Janusz Lewandowski, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, Parlamento nariai, Komisija džiaugiasi šiuo pranešimu ir tikisi, kad tai žingsnis tikrų derybų ir galutinio susitarimo dėl Lisabonos biudžeto paketo link.

Šiandien aptariamas reglamentas – tai tik paketo dalis; kaip reikalaujama Sutarties 312 straipsnyje, daugiametė finansinė programa įtraukiama į Tarybos reglamentą, kuris turi būti priimtas vienbalsiai, Parlamentui pritarus. Toliau – Tarpinstitucinis susitarimas ir Finansinio reglamento peržiūra. Kartu sudėjus, turime Lisabonos biudžeto paketą, kuris, mano manymu, yra nuoseklus taisyklių rinkinys.

Dabar mums reikia susitarti dėl paketo; manau, kad būsimasis taikinimas, įvyksiantis spalio–lapkričio mėn., yra geriausia proga suteikti tvirtą pagrindą mūsų biudžetinėms procedūroms, laikantis Lisabonos sutarties.

Pagrindinė Parlamento pranešimo mintis, naujai suformuluota R. Bögės, labai aiški. Parlamentas šiuo klausimu norėtų daugiau politinio veiksmo, o Komisija pasirinko taisyklių perkėlimą, atliekant tiek pakeitimų, kiek reikia pagal suderinimo su naująja sutartimi metodiką, siekiant nesukelti papildomų problemų. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas.

Sutinku su pranešėju, kad Lisabonos sutartyje įvairioms institucijoms keliami nauji įpareigojimai ir kad reikėtų kruopščiai įvertinti poveikį biudžetui, kad, jei prireiktų papildomų asignavimų, Komisija būtų pasirengusi teikti pasiūlymus, kaip, pvz., ITER atveju. Apie tai galėtume diskutuoti.

Labai pritariame teigiamai Parlamento pozicijai dėl lankstumo, bent tokio, koks jis buvo iki šiol. Mūsų procedūra įrodė jo poreikį, taigi manau, kad abi biudžeto valdymo institucijos turi įsipareigoti siekti sprendimo, kurio nebūtų galima užginčyti teisiškai ir kuriuo būtų gerbiamas institucijų vaidmuo.

Žinoma, kaip visada esu pasirengęs siekti kompromiso. Turiu pakartoti, kad per spalio–lapkričio mėn. vyksiantį taikinimą turėtų atsirasti tokia galimybė, nes tikrai toliau turime žengti tvirtai remdamiesi naujomis procedūromis, kurių nebūtų galima teisiškai užginčyti ir kurios atitiktų Lisabonos sutartį.

  Salvador Garriga Polledo, PPE frakcijos vardu. – (ES) Ponia pirmininke, pone O. Chasteli, Komisijos nary, norėčiau pradėti nuo patarimo einančiajam Tarybos pirmininko pareigas. Nemanau, kad politiškai būtų labai protinga daug tikėtis iš spalio–lapkričio mėn. vyksiančios taikinimo procedūros, kai pradedate nuo tokios pozicijos, kokią siūlote čia, Parlamente, ir kuri yra tokia skirtinga. Sakau nuoširdžiai, bus sunku susitarti, kai nuomonės taip skiriasi.

Kad ir kaip ten būtų, sutinkant su mano kolegos R. Bögės pateiktais argumentais, per visuos tuos darbo Taryboje metus jūs turėjote netikusį įprotį politinius prioritetus nustatyti neatsižvelgiant į biudžeto struktūrą. Dėl to mums teko atlikti tam tikrą GALILEO programos, Europos ekonomikos atkūrimo plano, maisto priemonės ir neseniai – Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonės ir Tarptautinio termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus MT projekto finansų inžineriją; neužtikrinama tokia minėtų projektų ir priemonių parlamentinė kontrolė ir skaidrumas, kokių jūs, kaip vyriausybės, reikalaujate nacionalinių biudžetų atveju. ES biudžetas turi būti svarstomas lygiai taip pat kaip ir valstybių narių biudžetai. Tai pamiršus, neišvengiamai laukia problemos.

Neturime maržų, nežinome tikrosios daugelio daugiamečių programų įgyvendinimo tikimybės, be to, atmetėme visuotinį pakartotinio įtraukimo į biudžetą taikymą kaip alternatyvą minėtų maržų išnaudojimui.

Pakartotinis įtraukimas į biudžetą biudžeto pinigų nesutaupo – tai greičiau blogos biudžeto praktikos ir planavimo nebuvimo pavyzdys.

Tikra laikotarpio vidurio biudžeto peržiūra turėtų, kaip sako Komisijos narys, lemti lankstumo ir kai kurių skaičių svarstymą. Sugaišus dvejus metus, tai yra mažiausiai, ko Parlamentui reikia ir ką jis yra pasirengęs pripažinti.

  Eider Gardiazábal Rubial, S&D frakcijos vardu. – (ES) Ponia pirmininke, šiandien dar kartą susitinkame šiame Parlamente, kad primintume Komisijai ir Tarybai tai, ką jos jau ir taip žino nuo 2006 m., kai priėmėme dabartinę Sąjungos finansinę programą: ES biudžete nėra pakankamai pinigų politikai, kurią patvirtino Taryba ir Komisija ir kuriai mes Parlamente pritarėme, finansuoti.

Visa tai žinojome priimdami 2007–2013 m. finansinę programą. Žinojome, kad nepakankamai finansuojamas prioritetinių sričių biudžetas, bet patvirtinome jį, kad išvengtume diskusijų Taryboje, be to, nebuvo kitos išeities. Tačiau šio priėmimo sąlyga buvo ta, kad finansinė programa bus peržiūrėta 2008 ir 2009 m., bet, nepaisant šių susitarimų, iki 2010 m. Komisija nepateikė jokių pasiūlymų.

Kartais buvo pasiteisinama ekonomikos krize, bet gi pinigai, kurių prašėme, būtų panaudoti Europos ekonomikai atgaivinti. Birželio mėn. jums sakiau, kad diskutavome tokiais svarbiais klausimais kaip strategija „Europa 2020“. Tai turėjo neleisti mums atsilikti mokslinių tyrimų, plėtros ir naujovių, darbo vietų kūrimo, pasaulinės konkurencijos ir aplinkosaugos srityse. Norėčiau dar kartą jūsų paklausti, ar tikrai tikite, kad įstengsime pasiekti visus šiuos tikslus nedidindami ES biudžeto, o gal ir vėl tik darysime pareiškimus, kurie gražiai skamba. Į šį klausimą man dar neatsakyta.

Šiandien, pvz., Niujorke, mūsų valstybių ar vyriausybių vadovai dirba, siekdami užtikrinti, kad būtų įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslai, kuriuos Parlamentas tvirtai remia. Tačiau mūsų paramos, deja, nepakanka, ir todėl reikia, kad už biudžetą atsakingi ministrai prisiimtų šiuos įsipareigojimus ir sutiktų suteikti Europos Sąjungai būtinus išteklius.

Mums reikia šių pinigų dabar šių ir kitų metų biudžetams papildyti ir, pvz., tarptautiniam termobranduoliniam eksperimentiniam reaktoriui finansuoti, kad nereikėtų nutraukti jau priimtos programos – Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios programos – finansavimo.

Diskusijos dėl kito biudžeto gali būti apnuodytos, jei Taryba primygtinai reikalaus nepritarti finansinės programos peržiūrai – panašu, kad šiandien ji vėl taip elgiasi. Lisabonos sutartyje nustatyta biudžetinė procedūra gali būti rimtas Tarybos ir Parlamento nesutarimų židinys, jei neisime viena kryptimi.

Dėl visų šių priežasčių prašome, kad Komisija ir Taryba kartu su Parlamentu peržiūrėtų dabartinę finansinę programą, kad galėtume finansuoti visas jau išvardytas iniciatyvas. Neatlikusi šios peržiūros, Europos Sąjunga neįstengs įgyvendinti visuomenės lūkesčių arba nesugebės į juos reaguoti. Negalėsime įvykdyti savo įsipareigojimų konkurencingumo, augimo, užimtumo ir užsienio ryšių srityse.

Todėl prašome pagalvoti apie problemas, su kuriomis susidūrėme priimdami visus biudžetus pagal dabartinę finansinę programą. Mums teko taikyti turimas maržas ir lankstumo priemonę, kad galėtume finansuoti tokius svarbius prioritetus kaip GALILEO, maisto priemonę ir Europos ekonomikos atkūrimo planą.

Prašome lankstumo, ir ne tik tam, kad patenkintume dabartinius poreikius, bet ir tam, kad turėtume pakankamą maržą būsimiems poreikiams. Trumpai tariant, prašome jūsų įsipareigoti ir būti ambicingiems, suvienyti jėgas, sutelkti išteklius ir imtis veiksmų, siekiant realiai paskatinti Europos Sąjungos augimą, kurio jai taip reikia.

  Anne E. Jensen, ALDE frakcijos vardu. – (DA) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti J. Lewandowskiui ir Tarybai, kad labai aiškiai nurodė jūsų ir mūsų požiūrių skirtumą. Skirtingai nuo ankstesnio pranešėjo, aš norėčiau pabrėžti, kad savo pranešime pirmiausia prašome ne daugiau pinigų, o kad ES vengtų netvarkos ir chaoso. O būtent taip gali atsitikti, jei nesilaikysime pasirašytų ir į Sutarties tekstą įtrauktų susitarimų. Kalbu apie dabartinio Tarpinstitucinio susitarimo 4 punktą ir Lisabonos sutarties 311 ir 312 straipsnius.

Keli pranešėjai jau minėjo, kad Lisabonos sutartis suteikia naujas kompetencijos sritis, pvz., užsienio politikos, kosmoso ir energetikos politikos, be to, pastaraisiais metais atsirado naujų poreikių, kuriems reikia rasti finansavimą. GALILEO, maisto priemonė ir Europos ekonomikos atkūrimo planas jau paminėti. Parlamentas parėmė šias naujas iniciatyvas, bet mes jų nesukūrėme. Tą padarėte jūs – Komisijoje ir Taryboje. Turiu pasakyti, kad Tarybos ir Komisijos nenoras peržiūrėti finansinę programą (o tai būtina) labai skiriasi nuo to, ką jūs paprastai darote – pateikiate naujus pasiūlymus ir patys reikalaujate naujų lėšų, pvz., susitarimui dėl bananų, o dabar ITER branduolių sintezės energetikos vystymo projektui.

Apibendrinus išryškėja nerimą kelianti tendencija – valstybėms narėms gali tekti mokėti už bendrus projektus, jei ES biudžetas bus viršytas. Tai didina biurokratiją ir neužtikrina demokratinės lėšų panaudojimo kontrolės. Todėl galiu užtikrintai sakyti, kad šios diskusijos nėra tik apie tai, kad ES reikia daugiau pinigų – jos apie tinkamą kontrolę ir netvarkos vengimą.

  Helga Trüpel, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, labai ačiū. Manau, kad skirtingas problemas reikia vieną nuo kitos atskirti. Kai priėmėme dabartinę finansinę perspektyvą, Taryba pažadėjo, kad bus atliekami pakeitimai arba peržiūra ir mes kartu išsamiai aptarsime su šiuo biudžetu susijusias problemas. Problemos yra dvejopos. Europos nuosavų išteklių sistema, kuria nustatoma, iš kur į Europos biudžetą bus paimti pinigai, nėra tokia šiuolaikiška ar leidžianti numatyti, kokia ji turėtų būti. Nenorime naujų mokesčių ES, kurie užkrautų dar didesnę naštą Europos piliečiams. Vietoj to Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas nori, kad būtų Europos nuosavų išteklių sistema, pagal kurią būtų nustatyta daugiau aplinkosaugos mokesčių ir finansinių sandorių mokestis, tada sumažėtų dabartiniai valstybių narių mokėjimai. Manau, kad tai labai svarbu. Todėl mes ne paprasčiausiai reikalaujame mokesčių, kurie būtų papildoma našta ES piliečiams, o ieškome naujo, sąžiningesnio ir aplinkai palankesnio finansavimo modelio.

Šiuo metu pažadėta kitkas, nes visi, be abejo, žinome, kad dabartinis biudžetas pernelyg nelankstus. Yra labai nedaug galimybių perskirstyti biudžeto punktus. Susidūrėme su naujais politiniais iššūkiais, o Europos biudžetas šiuo metu nėra toks, kad būtų galima tinkamai į juos reaguoti. Ir dėl to Taryba bei Komisija nuolat siūlo naujus dalykus, kuriems reikalingas finansavimas, kuriam nepakanka biudžeto lėšų. Turime rasti išeitį iš šios painiavos, bet Taryba dar nedavė suprasti, kad yra pasirengusi tai padaryti. Manau, kad tai didžiausia Europos Sąjungos problema, nes negalime taip palaikyti ryšių su Europos piliečiais.

Tačiau yra darbų, kuriuos reikia atlikti, ir jie susiję su Lisabonos sutartimi. Norime Europos lygmeniu daugiau bendradarbiauti energetikos politikos srityje, reikalingas veiksmingesnis požiūris į klimato kaitos problemos sprendimą, norime daugiau nuveikti kosmoso, turizmo ir užsienio politikos srityse. Tačiau jei rimtai norime visa tai padaryti, privalome atitinkamai suderinti Europos biudžetą. Lemiamą sprendimą čia turi priimti Taryba. Tai reiškia, kad reikia ne tik daugiau pinigų, bet ir lankstesnio biudžeto bei naujo strateginio požiūrio, kuris užtikrintų, kad Europos politika būtų tikrai orientuota į ateitį; tada galėsime finansuoti tai, ką norime pasiekti įgyvendindami strategiją „Europa 2020“. Su dabartiniu biudžetu to padaryti negalime. Todėl mums reikia naujų strateginių sprendimų, kad Europos Sąjunga prisitaikytų prie ateities reikalavimų. Mes, kaip Parlamento nariai, žinoma, norime išsaugoti savo autoritetą ir naudotis Lisabonos sutartimi mums suteiktais įgaliojimais, o tai reiškia, kad Parlamentas privalo visada dalyvauti tiek, kiek reikia. Tą ir raginame daryti. Labai dėkoju.

  Jacek Włosowicz, ECR frakcijos vardu. – (PL) Europos Sąjunga yra pavojingame finansinio kelio posūkyje. Per visą Europos Sąjungos istoriją niekada nebuvo kilusi tokia grėsmė finansiniam stabilumui. Turime nurodyti išteklius, kurių prireiks, kad galėtume tęsti pradėtus ES projektus, ir kitus išteklius, kurie suteiks galimybę veiksmingai imtis naujų Lisabonos sutartyje mums numatytų vaidmenų. Be to, dar turime numatyti išteklius, kurių reikės naujomis aplinkybėmis ir kurių neįstengėme iš anksto numatyti.

Biudžetinė drausmė yra viena, o gyvenimas – visai kas kita. Dabartinė ekonomikos padėtis verčia mus persvarstyti savo prioritetus, kad užtikrintume tinkamą biudžetinės drausmės laikymąsi. Neturime pamiršti pagrindinių Europos Sąjungos principų. Manau, kad reikėtų pašalinti skirtumus tarp senųjų ir naujųjų valstybių narių; tų skirtumų vis dėlto esama. Mano prašymas Tarybai ir Komisijos nariui būtų, kad mes nepamirštume pagrindų, kuriuos nustatė Sąjungos įkūrėjai, ir daugiau kaip 50 metų ES padarytos pažangos. Pašalinkime kliūtis, supaprastinkime procedūras ir palengvinkime Europos piliečių gyvenimą, apdairiai išleisdami kiekvieną eurą iš mūsų bendro biudžeto.

  Miguel Portas, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Ponia pirmininke, manau, kad einančiojo Tarybos pirmininko pareigas pastabos buvo pakankamai aiškios. Svarbiausia, kad jis nenori aptarinėti daugiametės finansinės programos peržiūros klausimo. Tačiau reikia pasakyti, kad 2006 m. gegužės mėn., kai buvo priimti tarpinstituciniai susitarimai dėl finansinės programos, buvo visiškai aišku, kad tuo metu turėjo būti garantuota laikotarpio vidurio peržiūra; iš tikrųjų taip ir buvo.

Tos peržiūros tikslas buvo paskatinti naujas diskusijas ir dar kartą patikrinti Europos įvaizdį pasaulyje; tai turėjo būti plačios apimties Europos Sąjungos išlaidų ir išteklių peržiūra.

Tačiau 2006–2010 m. kilo krizė, o mūsų biudžetai neatitiko neatidėliotinų naujų poreikių ar naujų prioritetų. Be to, įsigaliojo naujos sutartys, bet vyriausybės nesistengė biudžeto lygmeniu atsižvelgti į aplinkybes. Netgi ėmė veikti Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonė, pagal kurią 50 proc. Europos biudžeto paversta trečiųjų šalių įsipareigojimų garantija, bet nepadaryta išvadų dėl nevykdymo atvejų.

Esmė ta, kad vyriausybės tiesiog nesuinteresuotos peržiūra, nors ir pasižadėjo; jos nori, kad Europos Parlamentas mechaniškai patvirtintų reglamentą, kuris tik pratęsia status quo.

Pranešime, kurį aptariame, atmetamas šis mėginimas atimti iš Parlamento teises, ir aš tvirtai tikiu, kad šis Parlamentas laikysis tvirtai.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, 2011 m. biudžetą gaubia migla. Du punktai man atrodo svarbūs. Pirma, Lisabonos sutartyje reikalaujama, kad Europos Sąjunga pasirūpintų priemonėmis, reikalingomis naudojantis jai suteiktais įgaliojimais ir siekiant savo tikslų. Tai nurodyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 311 straipsnyje. Jis užtikrina sklandų metinės biudžetinės procedūros veikimą. Antra, svarbu atsižvelgiant į esamą ekonomikos padėtį nustatyti prioritetus ir imtis visų būtinų priemonių, užtikrinančių, kad daugiametės finansinės programos priėmimo procedūra būtų veiksminga.

Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į dar vieną klausimą, susijusį su ekonominėmis aplinkybėmis. Nesuprantu, kodėl taip drastiškai mažinami asignavimai švietimui, mokymuisi visą gyvenimą ir socialinės paslaugoms. Pinigus galima taupyti administravimo srityje, pvz., kur įmanoma nustatyti ir išnaudoti esamą sąveiką su buveinės šalimis. Tada sutaupytos lėšos gali būti panaudotos, pvz., ekonomikos augimui ir darbo vietoms finansuoti.

Baigdama norėčiau pasakyti dar vieną mintį, kuri galėtų tapti svarbių diskusijų tema. Labai svarbu, kad valstybės narės užtikrintų ilgalaikį Europos skiriamų lėšų panaudojimo skaidrumą. Tai užtikrins mums, kitais žodžiais tariant, Europos Parlamentui ir Komisijai, kuo didesnę kontrolės ir bendrų sprendimų galimybę ir padės pasiekti būtiną veiksmingumo lygį.

  José Manuel Fernandes (PPE). – (PT) Ponia pirmininke, manau, kad labai sunku įrodyti, jog dabartinės daugiametės finansinės programos peržiūra skubiai reikalinga. Manau, kad lengva įrodyti, jog ją reikia nedelsiant padaryti lankstesnę. Mums tai vienintelis būdas vykdyti Europos Sąjungos misiją ir įgyvendinti tikslus bei Europos žmonių į mus sudėtus lūkesčius.

Tikiuosi, kad Taryba nestos skersai kelio. Tikiuosi, kad Taryba nebus Europos Sąjungos vystymosi ir ateities perspektyvų kliūtis.

2007–2009 m. buvo pasiektos arba viršytos didžiausios finansinės programos ribos. Svarbūs projektai, pvz., GALILEO, maisto priemonė ir Europos ekonomikos atkūrimo planas, galėjo būti įgyvendinami tik taikant esamas ribas. Likusiam laikotarpiui šios ribos jau nereikšmingos, vis dėlto jos bus ir toliau mažinamos, kadangi prisiimti įsipareigojimai, kurie nebuvo įtraukti į biudžetą.

Visi žinome, kad Lisabonos sutartis suteikė mums naujus įgaliojimus išorės veiksmų, sporto, klimato kaitos, energetikos, turizmo ir civilinės saugos srityse, ir atsiranda naujos agentūros. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga turi pasirūpinti savo politikai įgyvendinti ir savo tikslams pasiekti reikalingomis lėšomis.

Turime įveikti krizę. Kad galėtume tai padaryti ir dar sumažinti nedarbą, mums reikalinga iniciatyvi Europos masto politika, o tai reiškia, kad biudžeto valdymo institucija turi nurodyti ir įkainoti veiksmus ir prioritetus, nepamiršdama ES biudžeto pridėtinės vertės.

Be to, turime nepamiršti jau priimtos strategijos „Europa 2020“. Ja siekiama protingo, tvaraus ir integracinio augimo, kuris turi prasidėti tuoj pat, o tam pasiekti reikalingi finansiniai ištekliai.

  Göran Färm (S&D). – (SV) Ponia pirmininke, labai norėčiau padėkoti R. Bögei, kuris atsižvelgė į kitų frakcijų idėjas ir parengė puikų pranešimą. Manau, visi sutinkame, kad reikia padaryti nemažai Lisabonos sutarties techninių pakeitimų, bet svarbu tai, kad problema susijusi ne tik su techniniu derinimu. Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos nuomone, dabar tas momentas, kuris parodys, ar mes tikime Europa, ar ne.

ES bendradarbiavimas nėra paskutinis klausimas, svarstytinas tik tada, kai bus patvirtinta valstybių narių politika. Jei mes rimtai vertiname Lisabonos sutartį, turime finansuoti naujas sritis. Jei tikrai norime, kad Europa taptų pasaulio lyderė mokslinių tyrimų ir plėtros, klimato, energetikos ir ekologiškų darbo vietų kūrimo srityse ir kad ji daugiau bendradarbiautų užsienio politikos ir saugumo srityse, negalime paprasčiausiai atmesti šios rūšies išlaidų, kai tik kyla sunkumų nacionaliniams biudžetams. Pagal dabartinę programą neįmanoma finansuoti projektų, pvz., ITER, klimato politikos, naujosios bendros užsienio politikos, pagrindinių didelių projektų pagal strategiją „Europa 2020“ arba būsimos ES plėtros.

ES biudžeto išlaidos nėra tik kaina; jos teikia valstybėms narėms labai svarbią pridėtinę vertę. Jei pasinaudosime potencialiomis galimybėmis, jos netgi gali sumažinti spaudimą nacionaliniams biudžetams, o tada ES biudžetas gali tapti galimybe, o ne tik problema. Todėl labai svarbu, kad Komisija ir Taryba dabar išdrįstų atlikti laikotarpio vidurio peržiūrą ir patikslintų ES dabartinio ilgalaikio biudžeto viršutines ribas; jos jau seniai žada tai padaryti, bet iki šiol nepadarė.

Norėčiau baigti klausimu Tarybai ir Komisijai. Turite paaiškinti, kaip galite paprasčiausiai nepaisyti Tarpinstitucinio susitarimo, kuriame reikalaujama, kad būtų atliekama rimta laikotarpio vidurio ilgalaikio biudžeto peržiūra. Tai neįkvepia tikėjimo būsimomis derybomis. Kuo pagrįsta jūsų nepagarba tarptautiniam susitarimui? Toks mano klausimas.

  Carl Haglund (ALDE). – (SV) Ponia pirmininke, pradėsiu, beje, nuo to, kuo mano kolega iš Švedijos baigė. Norėjau pasakyti, kad tokia padėtis nesuprantama, ir užduoti tą patį klausimą; taigi laukiu atsakymo. Kadangi Parlamente esu naujokas, stebiuosi matydamas, kaip tai vyksta.

Dar norėčiau pabrėžti, kad vėluoja ne tik peržiūra, kaip ką tik minėjo G. Färm, bet, žvelgiant iš tolesnės perspektyvos, vėluoja ir laikotarpio vidurio ataskaitos, preliminaraus vertinimo ataskaitos, mokslinių tyrimų programa ir kitos ataskaitos. Tai daro poveikį mūsų darbui – dabartiniam ir tam, kuris numatytas po 2014 m. Kaip galime numatyti, kas bus 2014 m., kurie dar gana toli, kai, esant tokiai padėčiai, negalime dirbti dabar.

Anksčiau kalbėjusieji pasakė daug gražių žodžių apie iššūkius, su kuriais susidūrėme įgyvendindami strategiją „Europa 2020“; tam mums tikrai reikės gerai peržiūrėti dabartinę finansinę programą. Šioje srityje reikia daug padirbėti. Suprantu, kad Komisijai šiuo atžvilgiu nelengva. Tačiau jei norime susidoroti su iškilusiais uždaviniais, būtų išmintinga žvelgti į daug tolesnę perspektyvą nei iki šiol, o tam tikslui reikia atlikti tinkamą peržiūrą. Tikiuosi, kad ir Komisija pateiks protingų pasiūlymų.

  Hynek Fajmon (ECR). – (CS) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šį Parlamentą išrinko Europos Sąjungos valstybių narių žmonės, taigi Parlamentas turi dalytis su jais tuo pačiu likimu. Jei daugelio Europos valstybių ekonomika patiria krizę, o žmonės priversti susiveržti diržus, šis Parlamentas negali eiti priešinga kryptimi ir reikalauti, kad būtų padidintos jo ir visos ES išlaidos. Tokia politika pakenks Europos Parlamento autoritetui balsuotojų akyse. R. Bögės pranešime, kurį šiandien aptariame, reikalaujama Europos Sąjungai daugiau pinigų, remiantis Lisabonos sutartimi ir kitais susitarimais. Aš negaliu su tuo susitikti. Taip, Lisabonos sutartis suteikia Sąjungai naujas teises ir naujas pareigas, bet ES gali ir privalo pasinaudoti šiomis teisėmis taip, kad bendra pinigų suma, kurią ji paskirsto, liktų ta pati. Tvirtai tikiu, kad ES finansai turi būti pagrįsti patvirtinta biudžeto perspektyva iki 2003 m., o jei reikia kokių pataisymų, jie turi būti tik tokie, kurie atitiktų Europos ekonomikos būklę ir ekonomikos krizę, kurią patiriame.

  Monika Hohlmeier (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pažymiu, kad Taryba nenori svarstyti daugiametės finansinės programos. Noriu pasakyti Tarybai, kad Europos Parlamentas labai norėtų ją svarstyti, Taryba neturėtų elgtis kaip vaikų darželyje ir sakyti mums, kad neatsakys į mūsų klausimus ir neteiks pastabų dėl mūsų pasiūlymų.

Antra, tokiomis aplinkybėmis privalau paklausti Tarybos, ar ji nori Lisabonos sutarties, ar ne. Lisabonos sutartis – tai ne tik techninis pakeitimas; joje nustatyta daugiau kompetencijos sričių, o tai reiškia daugiau pareigų, įskaitant atsakymą į finansinius klausimus. Be to, Taryba priėmė sprendimus, kuriems įgyvendinti bus reikalingos naujos finansinės išlaidos. Apie tai kalbėjo daugelis mano kolegų Parlamento narių. Jei Taryba ketina tai daryti ir jei nenori, kad būtų išleista daugiau pinigų, tada turi labai konkrečiai nurodyti, kuriose srityse ir kaip ji pageidauja taupyti, iš kur tiksliai šios lėšos turi būti perkeltos, o ne tik siūlyti bendrą procentą, kurį reikia permesti, Parlamentui ir Komisijai palikdama nemalonią užduotį – nuspręsti, iš kur paimti pinigų, nors mūsų galimybės perkelti ir peržiūrėti biudžetą yra ypač apribotos.

Papildomi įpareigojimai, kuriuos mums nustatėte, yra tokie sunkūs, kad jiems vykdyti nepakanka mažų papildomų sumų; tik paminėsiu valstybių narių finansinio solidarumo sritį ir jų finansinius sunkumus. Jei programa turi būti įgyvendinta, tada negalime kalbėti apie mažas sumas, kurias galima perkelti be tolesnių svarstymų. Tą patį galima pasakyti ir apie ITER, vidaus saugumo reikalus, svarbius reikalus, susijusius su moksliniais tyrimais, klausimus, susijusius su Parlamento prioritetinėmis sritimis, pvz., jaunimo mokymu ir moksliniais tyrimais. Turime pašalinti ne tik su įgyvendinimu susijusius trūkumus, bet ir padidinti skaidrumą skirstant lėšas. Turime labai konkrečiai apsvarstyti visus šiuos klausimus; Taryba negali taip paprastai jų nutylėti.

  Estelle Grelier (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, trumpai kalbant, ką rodo Europos Komisijos pasiūlymas?

Pirma, didelį ambicijų trūkumą. Komisija, Tarybos palaikoma, atsisakė peržiūrėti daugiametę finansinę programą ir nuramino savo sąžinę, pasiūliusi tik techninius pakeitimus – pakeitimus, kurie ir taip buvo neišvengiami, nes susiję su Lisabonos sutarties įgyvendinimu.

Antra, Parlamentui suteiktų įgaliojimų nutraukimą. Iš tikrųjų, ir tai būtina pasakyti, 2006 m. Parlamentas priėmė, nors ir neryžtingai, pasenusią finansinę programą (šią tiesą jis ir pats suprato), kurioje nėra vietos manevravimui, trumpai tariant, tai rezignacinė programa. Todėl jos parama tapo sąlyginė, t. y. priklausanti nuo garantijos, kad daugiametė finansinė programa (DFP) jos įgyvendinimo laikotarpio viduryje bus nuodugniai peržiūrėta. Puikus pavyzdys, kokie nesvarbūs Komisijai ir Tarybai Parlamento sprendimai, Parlamento, kuris, nepamirškime, yra suverenus ir atstovauja žmonėms.

Trečia, šis pasiūlymas apnuogina paradoksą: valstybės patikėjo Sąjungai daugiau įgaliojimų, susijusių su plataus masto projektais, geriau europiniais, laikantis biudžeto struktūros, kurios Taryba ar Komisija neleis plėtoti, nors ir žino, kad ji šiam tikslui netinka. Taryba ir Komisija labiau nori pasitelkti perkėlimą, jų akimis, stebuklingą vaistą, bet, mano nuomone, tai siaura Europos projekto vizija.

Ir dar. Kaip galime Europos žmonėms nerausdami paaiškinti, kad svarbiausi projektai arba visai nefinansuojami, pvz., finansinės padėties stabilizavimo priemonė, nepaisant to, kad ji plačiai nušviečiama žiniasklaidoje, arba finansuojami taip, kaip, pvz., Tarptautinis termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus MT projektas, t.  y. į konkurencingumui, augimui ir užimtumui skirtą 1a (išlaidų) kategoriją įtraukiant visas žmonių lūkesčius tenkinančias politikos sritis?

Garsiai signalizuodami vairuojame tiesiai į sieną. Parlamentas tai žino, ir vienas iš R. Bögės pranešimo panašumų yra tas, kad autorius apie tai kalba.

  Ivars Godmanis (ALDE). – Ponia pirmininke, noriu pasakyti tris dalykus. Jei kalbame apie kitą finansinę programą, labai svarbu suvokti, kaip mes formuojame pridėtinę vertę, nes jei nenagrinėsite biudžeto įgyvendinimo šioje finansinėje perspektyvoje, gero rezultato negausime ir kitoje.

Yra trys dalykai. Pirmas. Turime stebėti, kaip panaudojami struktūriniai fondai, nes iki šiol veikia tokia struktūrinių fondų lėšų panaudojimo sistema, kai biudžetas neįsisavinamas. Šios lėšos panaudojamos kitoms reikmėms. Tai negera planavimo sistema. Ji nepadės mums sukurti kitos struktūrinės sistemos kitai finansinei perspektyvai.

Antras dalykas yra tas, kad, pvz., pinigai ir išmokos, skirti 2009 m. kaimo plėtros programoms, paimami iš žemės ūkio sektoriaus ir išleidžiami ekonomikos atgaivinimo planui įgyvendinti, o po to bandoma šią skolą sugrąžinti.

Galiausiai noriu pasakyti vieną dalyką. Regioninės politikos generalinio direktorato (DG REGIO) atlikta struktūrinių fondų analizė netgi rodo, kad kai kuriais atvejais pridėtinės vertės naudojant struktūrinius fondus negaunama; tokią pačią analizę atliko žemės ūkio darbuotojai. Taigi ar iš tikrųjų tos lėšos sukurs pridėtinę vertę 2007–2013 m.?

  Giovanni La Via (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, O. Chasteli, Komisijos nary, ponios ir ponai, manau, kad šios diskusijos, kurias paskatino šiandieninis R. Bögės pranešimas, yra gera proga aiškiai apmąstyti Europos Sąjungos ateitį.

Negalime ir toliau manyti, kad skirtingos ir vis platesnės priemonės gali būti įgyvendintos praktiškai iš tų pačių išteklių. Todėl visiškai palaikau mūsų aptariamą pranešimą ir sveikinu R. Bögės iniciatyvą.

Akivaizdu, kad Taryba ir Komisija nepaiso Tarpinstitucinio susitarimo. Reikėtų paklausti, kodėl nenumatyta laikotarpio vidurio apžvalga ir kodėl mes toliau dirbame taip, kaip su Tarptautiniu termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus MT projektu, kaip praėjusiais metais dirbome su Europos ekonomikos atgaivinimo planu, anksčiau su GALILEO ir kitais projektais. Užuot rimtai peržiūrėję finansinę programą, naudojome maržą.

Šiandien susiduriame su dar vienu iššūkiu: turime prerogatyvas, kurias pagal Lisabonos sutartį Europos Sąjungai perdavė valstybės narės. Tikrai nemanau, kad galime toliau taip tęsti. Turime nustoti vien tik perskirstyti dabartinius išteklius ir naudoti dabartines lankstumo priemones.

Todėl manyčiau, kad priešingos pastangos būtų vaisingesnės. Kitais žodžiais tariant, pastangos sukurti rezervus ir ribas suteiks Europos Sąjungai galimybę praktiškai reaguoti ne tik į dabartinius, bet, svarbiausia, ir į būsimus poreikius – tiek pačios finansinės programos, tiek atskirų biudžeto skirsnių požiūriu.

Baigdamas norėčiau pabrėžti diskusijų dėl pranešimo svarbą, pranešimo, kuriuo raginama persvarstyti Europos finansinės padėties stabilumo priemonę. Jį reikia nukreipti analizavimo ir prognozavimo linkme, taigi ir poveikio, kurį jis gali turėti ES biudžetui, patikrinimo linkme.

  Georgios Stavrakakis (S&D). – (EL) Ponia pirmininke, aš taip pat nuoširdžiai pritariu pranešimui, dėl kurio diskutuojame. Šiuo nuosmukio laikotarpiu dar kartą pasitvirtino tai, kad daugiametė finansinė programa yra netinkama, kai reikia finansuoti daugelį svarbių politinių prioritetų.

Peržiūrėti finansinę programą ir suteikti jai daugiau lankstumo reikia ir dėl Sąjungos ateities, jei iš tikrųjų norime, kad ES galėtų suteikti savo piliečiams garantijas tuo metu, kai beveik 25 mln. šių žmonių kenčia nuo nedarbo.

Europos Komisija ir Taryba, kaip paprastai, vėluoja prisiimti atsakomybę. Baigiasi 2010 m., o Parlamentas vis dar laukia, kol kitos dvi institucijos ims vykdyti įsipareigojimą, kurį jos dar pernai turėjo įvykdyti.

Finansų ir socialinė krizė parklupdė visą Europą. Todėl vienintelis galimas Europos atsakas – pasitelkti Bendrijos biudžetą, kuriame būtų numatytos visos būtinos priemonės.

  Ingeborg Gräßle (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, O. Chasteli, Komisijos nary, šiandien jūs mums vėl palengvinote reikalus, – už tai dėkoju, nes Parlamentas retai kada būna tokios vieningos nuomonės. Jūsų parodytas ypatingas išdidumas padėjo sudaryti šį vieningą frontą. Aš, kaip politikė, nesu tikra, ar turėčiau jus dėl to sveikinti, nes vargu ar tai buvo genialu. Iš tikrųjų man malonu, kad Parlamento salė tuštoka, nes mūsų piliečiai, mano manymu, nusipelno daugiau nei stebėti šias gudrybes. Tad manome, kad turėtumėte permąstyti savo poziciją.

Pažadai sulaužyti, savo žodžių nesilaikote, ir tai rimta. Komisija neturi drąsos turėti įsitikinimus. Pone J. Lewandowski, reikalaujame daugiau drąsos. Visai nenorime kalbėti apie pinigus arba apie didesnius pinigus. Turėtume kalbėti apie esmę. Jei pažvelgtumėte į struktūrinių fondų padėtį, pvz., kai susikaupęs likvidumas pasiekia svaiginamas aukštumas ir vis dar didėja, tada mums pats laikas rimtai imtis darbų užuot gaišus laiką tokiems niekams.

Dabar Komisija jau beveik apimta nevilties, nes pinigai negali būti paskirstyti. Kaip tik dėl to buvo sukurtos naujos priemonės – jas sukūrė Komisija ir Taryba – ir tik dėl šios priežasties dar įmanomos šios diskusijos. Neįtikėtina (bet nuostabu) tai, kad laikantis šių pažadų mes galiausiai galėsime pataisyti aplinkybes, kad nė vienas nacionalinis parlamentas nesitaikstytų su tokiomis aplinkybėmis.

Ką mes dabar darome? Norėčiau paprašyti Tarybos laikytis savo žodžio, to paties prašau ir Komisijos. Priėmėm procedūrą, ir jos reikia tvirtai laikytis. Antra, norėčiau, kad grįžtume prie esmės. Jei viso to nepadarysite, tada žinosime, kaip pasipriešinti. Vienintelis dalykas, kurį galite padaryti, tai įšaldyti dokumentus. Įkaitų ėmimas nėra teisėta politinė priemonė, bet jei nepaliekate mums pasirinkimo, turėsime labai rimtai tai apsvarstyti.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D). – (RO) Aš taip pat norėčiau prisidėti prie palaikančiųjų pranešėją ir kolegas Parlamente, nušvietusių sunkią padėtį, kurioje Europos Sąjunga šiuo metu atsidūrusi ir kurios, atrodo, nesupranta nei Taryba, nei Komisija. Keturi daugiametės finansavimo programos įgyvendinimo metai, ekonomikos krizė ir naujosios sutarties įsigaliojimas – tai nauji iššūkiai Europos Sąjungai. Ir būtent dėl to kiekvienam akivaizdu, kad reikalingas lankstesnis biudžetas.

Todėl manau, kad vien tik techninė daugiametės finansinės programos apžvalga, kaip siūlo Taryba, nėra sprendimas, o greičiau reformos atidėliojimas, reformos, kuri Europos Sąjungai reikalinga ir dėl kurios vyksta diskusijos šiandien ir dar vyks ne vienus metus. Be to, neturime pamiršti, kad ši daugiametė finansinė programa ir jos peržiūra turi nulemti diskusijas dėl naujos daugiametės finansinės programos, kuri įsigalios 2014 m.

  Paul Rübig (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, finansinė programa yra iššūkis krizės metu. Kur turėtume parodyti didesnį energingumą, aukštesnius tikslus, didesnius įsipareigojimus? Kur mums reikia taupyti, kur reikia daugiau racionalumo, kur reikia reformuoti veiklą? Pagrindinis klausimas – kaip suderinti mūsų Europos lygmens veiklą su dabartiniais poreikiais? Investicijų sritis, ypač kai kalbame apie transeuropinius tinklus, mokslinius tyrimus, švietimą, – tai pagrindiniai krizės laikotarpio uždaviniai. Tikimės, kad ką tik padarėme visai neblogą pradžią ir kaupiame naujas jėgas. Tačiau Europos Sąjungos atsakomybė šiuo požiūriu labai konkreti.

Kai pasižiūrime, kad 2011 m. biudžete Konkurencingumo ir inovacijų bendrosios programos finansavimas turi būti sumažintas 60 proc., kad mažinamas finansavimas mokslinių tyrimų srityje, kurioje per trumpą laiką galime pasiekti didesnį efektyvumą nei mūsų konkurentai pasaulyje, įgyvendindami projektus, kurie ekonominiu požiūriu atsipirks tik per 30–50 metų, tada turime persvarstyti, ką reikėtų racionalizuoti, kuriose srityse pagerinti valdymą ir, svarbiausia, į ką galėtume reaguoti greičiau ir veiksmingiau. Mūsų laikas bėga, todėl administracija turi suspėti su įvykiais.

  Lidia Joanna Geringer de Oedenberg (S&D). – (PL) Nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo praėjus vos metams Europos Sąjunga susidūrė su biudžeto paradoksu. Tarybos nariai, kurie anksčiau sunkiai dirbo, kad ši sutartis būtų ratifikuota, šiandien, atrodo, nė nepastebi, kad į ją įtrauktoms politikos sritims labai trūksta finansavimo. Dar blogiau tai, kad Taryba neleidžia dosniau finansuoti netgi pagrindinių Europos Sąjungos iniciatyvų, pvz., GALILEO programos ar Europos išorės veiksmų tarnybos.

Nereikėtų pamiršti, kad derybos dėl dabartinės finansinės programos vyko daugiau kaip penkerius metus, kai, pvz., Europos diplomatija buvo visiška politinė fikcija. Peržiūrėti daugiametę finansinę programą būtina; jei svarbios politikos sritys bus finansuojamos tik iš rezervų, nebus įmanoma įgyvendinti Lisabonos sutarties idėjų. Kad naujoji sutartis duotų rezultatų, turi būti peržiūrėta dabartinė daugiametė finansinė programa ir priemonės, dėl kurių susitarta su Taryba, reikalingos tam, kad veiktų šios sutarties nuostatos dėl biudžeto; o ateityje mums reikia būti atsargesniems kuriant kitus įpareigojimus, kad priemonės, kurios bus naudojamos konkrečiai politikai finansuoti, būtų nurodomos kiekvieną kartą, kiekvienu atskiru atveju. Kitais žodžiais tariant, plataus užmojo Europos Sąjungos biudžetas negali būti mažinamas – jis turi būti lankstesnis. Negalime už mažesnius pinigus turėti daugiau Europos.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, manau, kad šio vakaro diskusijoms labiausiai tinka žodžiai lankstumas ir pridėtinė vertė. Jei šiuos tikslus pasiektume, būtų padaryta tam tikra pažanga.

Akivaizdu, kad iššūkiai milžiniški, ypač jei ketiname įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus, ir todėl reikės daug padaryti. Vis dėlto yra ir daug galimybių. Pirma, Lisabonos sutartis suteikia mums galimybę palikti ženklą pasaulio arenoje per Europos išorės veiksmų tarnybą, nors anksčiau nesugebėjome to padaryti. Teks tai įtraukti.

Be to, naujos bankininkystės ir draudimo įstaigos yra visiškai gyvybingos, jei norime palikti Europoje savo ženklą, pasimokyti iš nuosmukio ir imti kontroliuoti tas sritis, kuriose anksčiau viešpatavo chaosas.

Norėčiau kreiptis dėl vieno dalyko: kai numatome finansinius paketus šioms institucijoms, priešinamės pagundai įtraukti papildomus dividendus tokiems atvejams. Tai viso blogio šaknys, ir to, kuris tikisi premijos, reikėtų paklausti vieno klausimo: „Ko savo darbe nedarytum, jei negautum premijos?“

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Naujai įsigaliojusi Lisabonos sutartis Europos Sąjungai suteikė nemažai naujų ir svarbių privilegijų išorės veiksmų, klimato kaitos, energetikos, turizmo ir kitose svarbiose srityse. Tai įpareigoja mus priimti naujas priemones, reikalingas šios sutarties nuostatoms dėl biudžeto įgyvendinti ir dabartinei finansinei perspektyvai persvarstyti.

Reikalingas didesnis biudžetinis lankstumas, palyginti su šiuo metu galiojančia daugiamete perspektyva, jei norime, kad Europos Sąjunga galėtų įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus ir veiksmingiau reaguoti į neatidėliotinus ir nenumatytus įvykius.

O kalbant apie būsimą perspektyvą būtina persvarstyti biudžeto prioritetus, nustatyti tinkamą prioritetinių sričių finansavimą ir numatyti pakankamai biudžeto išteklių ilgalaikėms investicijoms, kurios yra būtina Europos Sąjungos ekonomikos atsigavimo ir augimo sąlyga, remti.

  Alain Cadec (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, Lisabonos sutartyje Europos Sąjungai suteikiama kompetencija naujose srityse. Numatyta, kad Sąjunga pasirūpina savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis.

Tačiau nuo šios daugiametės finansavimo programos pradžios metinių biudžetų nebuvo įmanoma parengti, neatsižvelgiant į esamas viršutines ribas. Kaip mums primena pranešėjas, viršutinė riba labai sumažėjo ir iki 2013 m. nepadidės; kilo krizė. Tai nesuteikia galimybės paklusti nenumatytiems reikalavimams. Tokia padėtis pavojinga, gal net nelogiška.

Todėl labai svarbu peržiūrėti daugiametę finansinę programą ir užtikrinti išteklius, kurie būtini Lisabonos sutartimi suteiktiems naujiems įgaliojimams vykdyti. Dar svarbu suteikti finansavimą strategijoje „Europa 2020“ apibrėžtiems politikos prioritetams, kaip ką tik pasakė S. Kelly.

Jums, Komisijos nary, norėčiau priminti, kad Lisabonos sutartimi Parlamentui suteiktos tokios pat teisės biudžeto srityje kaip ir Tarybai. Todėl diskusijose dėl biudžeto Parlamentas privalo priversti skaitytis su jo nuomone, kaip siūlo R. Böge, ir aš dar kartą sveikinu jį už tokį pranešimą.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – Ponia pirmininke, ES biudžeto svarba remiant Airijos kaimo vietovių ūkininkų pajamas didžiulė. Airijos ūkininkai, jų šeimos, kaimo bendruomenės bei Airijos maisto produktų sektorius ir 2010–2013 m. gaus maždaug 2 mlrd. EUR metinę paramą.

Šią savaitę mūsų žemės ūkio ministras Brendan Smith pranešė, kad Airijos vyriausybė paprašė iš anksto išmokėti bendrąsias išmokas, kad nuo dabar iki metų pabaigos padidėtų pinigų srautai ūkininkams. Tai labai sveikintina ir labai pragmatiška. Suprantu, kad Taryba pritars vyriausybės prašymui (o gal šiandien Taryba šiuo etapu jį padidino), ir tikimasi, kad mokėti bus pradėta nuo spalio 18 d., antroji dalis – gruodžio 1 d.

Didelės metinės sumos, skirtos mano šalies žemės ūkiui, rodo, kokios svarbios Airijai, ypač jos kaimui, šios derybos.

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Norėčiau padėkoti Komisijos nariui už suteiktą informaciją. Tačiau man neramu dėl kito dalyko. Kalbu apie Europos Sąjungos pajamas iki 2013 m. Jei ketiname atlikti peržiūrą, atlikime ją tinkamai; turiu galvoje, kad tai ne tik diskusijos apie išlaidas ir apie tai, ar jos pateisinamos, – turėtume kalbėti ir apie tai, ar iki 2013 m. planuojamos Europos pajamos yra realios ir ar galime būti tuo tikri.

Biudžetas buvo priimtas visai kitomis nei įprasta ekonominėmis ir finansinėmis aplinkybėmis. Dvejus metus smarkiai mažėjo ES valstybių narių BVP, o tai svarbu. Todėl norėčiau Komisijos nario paklausti, ar jis turi išsamias sąmatas, rodančias, ar ES biudžeto pajamos iki 2013 m. galėtų būti mažesnės už šiuo metu planuojamas pajamas.

  Janusz Lewandowski, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, klausantis diskusijų man buvo labai aišku, kad Parlamento ir Tarybos nuomonės smarkiai skiriasi. Tai gali būti problemiška, nes jau labai greitai vyks taikinimo procedūra.

Reikės derėtis ne tik dėl 2011 m. prognozuojamų skaičių, nes jie yra Lisabonos pakete, bet ir dėl daugelio dalykų, kurie buvo minėti šios dienos diskusijose. Tai ne tik reglamentas ir Helgos Trüpel pasinaudojimas galimybę užginčyti Europos mokesčius. Helga, jūs gi žinote, kad to nėra mandate. Turime nešališkai ištirti įplaukas, o ne vien tik išlaidas, atlikti objektyvų tyrimą, o ne iš anksto nuspręsti, ar mums reikia naujų nuosavų išteklių, ar nereikia.

Labai aiškiai buvome kritikuojami dėl vėluojančios finansinės perspektyvos peržiūros. Tai buvo sąmoningas Tarybos sprendimas. Manau, kad jis išmintingas, pagrįstas demokratine atskaitomybe. Šis klausimas patikėtas naujai Komisijai. Dabar Komisija susirūpinusi ekonomikos valdymu; tai didžiausia krizės pamoka. Artėja spalio mėn. ir dėl to man taip pat neramu, nes negerai, kai taip vėluojame atlikti peržiūrą.

Pagrindinis diskusijų akcentas buvo tas, kad, atsižvelgiant į naujus įpareigojimus, būtina atlikti rimtą biudžeto peržiūrą. Labiau už kitus suvokiu naujus poreikius ir atsakomybę, nes jie paprastai perduodami per Komisiją. Kai susiduriame su naujais poreikiais ar naujais dideliais projektais, mes paprastai taikome politikos derinį, ir tas politikos derinys bus pateiktas jums derybose ir bus paprašyta jūsų patarimo.

Esu nusiteikęs optimistiškai; manau, kad, nepaisant skirtingų nuomonių, spalio–lapkričio mėn. vyksiančios taikinimo procedūros rezultatai bus teigiami.

PIRMININKAVO: Diana WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

  Olivier Chastel, einantis Tarybos pirmininko pareigas. – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, daugelis iš jūsų aiškiai pasakė, kad būtina peržiūrėti biudžetą, ypač tai, kas susiję su nauja Europos Sąjungos atsakomybe. Tikrai sutinku, kad šios diskusijos svarbios.

Galbūt mano paties pirmasis pranešimas nebuvo visiškai aiškus. Nesakiau, kad Taryba nenori diskutuoti apie biudžetą; nuoširdžiai tikiu, kad mūsų diskusijos turėtų būti ilgalaikės, ir todėl laukiame, kaip kažkuris iš jūsų pasakė, Komisijos dokumento dėl biudžeto ataskaitos.

Kalbama apie pirmąjį Sąjungos biudžeto peržiūros proceso etapą. Taryba to neatmeta; ji neprieštarauja, kad prasidėtų diskusijos, kurių pagrindinė tema būtų tolesnė finansinė perspektyva.

Ponia pirmininke, leiskite kelioms minutėms grįžti prie konkretaus Komisijos pasiūlymo dėl papildomų tarptautinio termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus (ITER) reikalavimų. Taryba iš esmės gerai vertina 2012 ir 2013 m. ITER finansavimo planą, kurį Komisija pateikė liepos mėn. pabaigoje, ir dabar kruopščiai nagrinėja šiuos pasiūlymus.

  Reimer Böge, pranešėjas. – (DE) Ponia pirmininke, pradėsiu nuo ITER. Tai, kas vyksta, puiku. Taryba priėmė sprendimą (priėmė savo poziciją), kad iki 2013 m. papildomai reikalinga 1,4 mlrd. EUR suma, ir dabar daromas didelis spaudimas siekiant, kad biudžeto valdymo institucija iki rugsėjo mėn. pabaigos priimtų savo poziciją, kad būtų galima vykdyti tarptautinius įsipareigojimus. ITER Taryba jau pareiškė, kad šios lėšos bus skirtos tada, kai jas patvirtins biudžeto valdymo institucija. Bet taip nesielgiama su biudžeto valdymo institucija, taip nesielgiama su Europos Parlamentu.

Pone O. Chasteli, tikiuosi, kad sudarysime bendrą ITER paketą, o ne išskirstysime, kaip siūlo Komisija, 540 mln. EUR kitiems penkeriems metams. Ar norime sugaišti trejus metus ginčydamiesi dėl ITER, ar dirbti kartu ir tinkamai įgyvendinti galbūt novatorišką tarptautinį mokslinių tyrimų projektą? Manau, kad čia galėtume rasti bendrą pagrindą.

Pranešimo, dėl kurio rytoj balsuosime, ir diskusijų žinia labai aiški. Komisija turėtų pasistengti papildyti esamus pasiūlymus, Tarpinstitucinį susitarimą suderindama su šios dienos diskusija. Būtų gerai, jei Taryba spalio mėn. pradžioje per pirmąjį trišalį dialogą imtųsi kokių nors veiksmų.

Man susidaro įspūdis, kad kartais Taryba ir valstybės narės yra linkusios sugrįžti į tas dienas, kai Lisabonos sutartis dar nebuvo įsigaliojusi, nesuvokdamos, kad dabar jau kitokia galių pusiausvyra ir kad mums iškilo nauji politiniai uždaviniai.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj vidudienį (2010 m. rugsėjo 22 d., trečiadienį).

Raštiški pareiškimai ((Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Edit Herczog (S&D), raštu. – (HU) Turime pripažinti, kad per pastaruosius ketverius dabartinės finansinės programos metus, netgi prieš nustatant naujuosius Lisabonos reikalavimus, metinius biudžetus galėjote priimti tik pasinaudodami nepaprastosiomis finansinėmis priemonėmis. Todėl suprantama, kad daugiametės finansinės programos peržiūros jau nebegalima atidėlioti, o papildomų šaltinių iniciatyvoms, kurios buvo nenumatomos priimant šią programą, išvengti neįmanoma. ES finansinio sprendimo priėmėjų pareiga užtikrinti priemones, būtinas ES tikslams pasiekti ir ES politikai įgyvendinti, atsižvelgiant į Lisabonos sutartyje apibrėžtas naujas veiklos sritis, pvz., išorės veiksmų, sporto, kosmoso tyrimų, klimato kaitos, energetikos, turizmo ir civilinės saugos. Be to, turime nepamiršti ES biudžeto pridėtinės vertės Europai; nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmeniu išbarstytų išteklių surinkimas į vieną vietą ir atidavimas bendram naudojimui rodo solidarumą ir yra veiksmingas. Didžioji šių išteklių dalis skiriama ilgalaikėms investicijoms, kurios skatina Europos Sąjungos ekonomikos augimą. Būtina imtis visų priemonių, kad būtų skirta daugiau lėšų Europos išorės veiksmų tarnybai ir kitiems Lisabonos sutarties prioritetams, ypač 1a išlaidų kategorijos iniciatyvoms „Konkurencingumas augimui ir užimtumui skatinti“, sukuriančioms ES pridėtinę vertę ir suteikiančioms galimybę vykdyti įsipareigojimus bei patenkinti piliečių lūkesčius.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Europos Parlamentas rimtai žiūri į savo demokratinį vadovavimą ir šiame pranešime ragina Tarybą ir Komisiją atlikti išsamią daugiametės finansinės programos peržiūrą. Pritariu visoms šio pranešimo rekomendacijoms, kurios palengvins planavimą ir padidins ES finansinių išteklių panaudojimo efektyvumą. Tik pernelyg dažnai Komisija netikėtai pateikia naujų pasiūlymų dėl nepanaudotų išteklių paskirties. Prancūzijos ITER projektas yra vienas iš pavyzdžių, kaip pinigai (šiuo atveju iš žemės ūkio katilo) iš anksto perpumpuojami į kitas sritis. Žemės ūkiui skirtos lėšos, nepanaudotos arba neatidėtos nepaprastiesiems atvejams žemės ūkyje, neturėtų būti paprasčiausiai naudojami kitose srityse. Žemės ūkio sektoriui ypač svarbu sukaupti atsargų. Svarbu lankstumas, bet jis vis dėlto turėtų būti taikomas atitinkamos politikos srityje. Atsargų panaudojimas turėtų būti tiksliai apibrėžtas iš anksto ir reikiamu atveju skirtas atitinkamam sektoriui.