Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2010/2856(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumentų priėmimo eiga :

Pateikti tekstai :

RC-B7-0518/2010

Debatai :

PV 21/09/2010 - 14
CRE 21/09/2010 - 14

Balsavimas :

PV 22/09/2010 - 5.14

Priimti tekstai :

P7_TA(2010)0341

Diskusijos
Antradienis, 2010 m. rugsėjo 21 d. - Strasbūras Tekstas OL

14. Europos strategija dėl kalnuotų vietovių, salų ir retai gyvenamų vietovių ekonomikos ir socialinio vystymosi (diskusijos)
Kalbų vaizdo įrašas
PV
MPphoto
 

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Komisijos pareiškimas dėl Europos kalnų regionų, salų ir retai gyvenamų vietovių ekonominio ir socialinio vystymo strategijos.

 
  
MPphoto
 

  Johannes Hahn, Komisijos narys.(DE) Pone pirmininke, kas nors, ko gero, galėtų pamanyti, kad Europa yra aukštikalnių sala. Tačiau esu patenkintas, kad Europos Parlamentas nuolat rūpinasi ypatingų poreikių turinčių regionų, t. y. ypatingų regionų, pvz., kalnų regionų, salų ir retai gyvenamų vietovių, ekonominiu ir socialiniu vystymu.

Lisabonos sutartimi padidinama teritorinės sanglaudos svarba. 174 straipsnyje ši sanglauda nurodyta kaip vienas iš Europos Sąjungos tikslų. Dėl šios priežasties Komisija, siekdama inicijuoti visapusišką diskusijų procesą, pateikė žaliąją knygą dėl teritorinės sanglaudos. Viena svarbiausių šių konsultacijų išvadų buvo ta, kad nebūtinai reikia naujų ir papildomų finansinių išteklių ir kad būtų geriau, jei pabrėžtume integruoto teritorinio vystymo koncepcijas ir daugiau dėmesio skirtume įvairių regionų privalumams.

Mano nuomone, tam tikros regiono ypatybės iš esmės galėtų būti privalumai. Dėl tokių regioninių ypatybių – ar tai būtų salos statusas, tai, kad tai yra kalnų regionas ar kad tai yra retai gyvenama teritorija, – problemų automatiškai nekyla arba nereikia didesnės pagalbos, ypač dėl to, kad šios vietovės jokiu būdu nėra vienodos. Todėl negali būti jokio universalaus sprendimo šiems regionams, kurie, galėtų atrodyti, atitinka vienas kitą.

Komisija mano, kad ypač svarbu užtikrinti suderintą bendrą šių regionų augimą. Todėl esu suinteresuotas, kad visuose regionuose įgyvendintume bendrą strategiją „Europa 2020“, o ne taikytume skirtingą strategiją skirtingos struktūros regionams, – nes taip galėtume sukelti grėsmę savo bendroms pastangoms, o ne prisidėti prie jų. Todėl manau, kad nėra būtinybės turėti atskirą politiką regionams, kuriuose yra ypatingos aplinkybės; priešingai, turime stiprinti integruotą savo politikos požiūrį kartu su kitomis politikos kryptimis, o regionai turi pabandyti atkakliau rengti programas, pritaikytas konkretiems jų poreikiams. Mums reikia paremti būdą, kuriuo visose politikos srityse ir numatomas, ir įgyvendinamas teritorinis aspektas.

Taip duodama pradžia keturioms prioritetinėms veiksmų sritims. Pirma, regioninę politiką priartinti prie piliečių ir įgyvendinti regionuose. Dėl savo teritorinės sanglaudos tikslo mums reikia įvairiais lygiais didinti politikos sričių nuoseklumą. Be to, tai reiškia, kad reikia rimtai vertinti daugiapakopio valdymo požiūrį ir kad mums rengiant ir įgyvendinant savo politikos priemones reikia įtraukti visus suinteresuotuosius subjektus. Tačiau tai taip pat reiškia intensyvesnį esamų tarpregioninių, daugiaregionių ir daugiašalių partnerysčių teikiamų bendradarbiavimo galimybių išnaudojimą siekiant labiau atsižvelgti į sunkumus, kuriuos bendrai patiria tam tikros vietovės, pvz., tokie dideli kalnų regionai, kaip Alpės ir Pirėnai.

Antra, mums reikia geriau koordinuoti regionams numatytas politikos priemones. Teritorinė sanglauda taip pat reiškia didesnio dėmesio skyrimą regioninės politikos ir sanglaudos politikos papildomumui bei darnumui. Mums reikia išsiaiškinti, kokį poveikį kiekviena politika turės regionams. Todėl Komisija sukūrė teritorinės sanglaudos tarpžinybinę grupę, kurioje dalyvauja įvairių generalinių direktoratų atstovai. Pagrindinis jos uždavinys – analizuoti atskiras sektorių politikos priemones ir jų poveikį regionams – ypač regionams, susiduriantiems su tam tikrais geografiniais sunkumais.

Trečia, mums reikia teritorinio bendradarbiavimo, kad galėtume stiprinti Europos integraciją. Bendradarbiavimas itin svarbus regionams, turintiems specifinių geografinių sunkumų. Kalbama apie tarpvalstybinių bendrų problemų sprendimų ieškojimą makroregioninių strategijos priemonių, pvz., Baltijos jūros strategijos ir tarpregioninių tinklų, arba geros patirties mainų forma.

Galiausiai mums taip pat reikia geriau išnaudoti regionines žinias. Jeigu norime sėkmingai įgyvendinti subsidiarumo principu grindžiamą regioninės plėtros politiką ir taip paremti strategijos „Europa 2020“ tikslus, turime daugiau žinoti apie regionų padėtį ir politikos priemonių poveikį. Mums net reikia geresnės stebėsenos sistemos, kuri taip pat geriau apdorotų turimus duomenis, ir į tikslus orientuotų rodiklių, kad galėtume įsitikinti, jog mūsų politikos priemonės yra tinkamos. Tai galima padaryti tik kartu su regionais, regioniniu verslu ir piliečiais.

Gerbiamieji Parlamento nariai, mums reikia visiems regionams skirtos tvirtos regioninės politikos, kurioje būtų atsižvelgiama į įvairius visų regionų poreikius ir ypatybes. Esu patenkintas, kad netrukus galėsiu dalyvauti diskusijoje su Europos Parlamentu dėl regioninės politikos ateities, įskaitant šias konkrečias sritis pagal Penktąją sanglaudos ataskaitą.

 
  
MPphoto
 

  Jan Olbrycht, PPE frakcijos vardu.(PL) Šiandien pradedame diskusiją regionų, kuriems būdingos labai specifinės ir savotiškos ypatybės, klausimu. Tai yra regionai, kuriuose daugelio rūšių veikla siejama su papildomomis sąnaudomis. Saloms, taip pat kalnų regionams užkraunamos papildomos sąnaudos, kurias lemia geografiniai veiksniai. Šiandienos diskusija taip pat svarbi kitu požiūriu, kuris labai svarbus tolesnėms priemonėms, apie kurias kalbėjo Komisijos narys. Kalbu apie tai, kad šiandienos diskusijoje pradedama diskusija sanglaudos politikos po 2013 m. klausimu.

Rezoliucijoje, apie kurią šiandien kalbame, rūpinamasi ne tiek noro remti ypatingas teritorijas išreiškimu, – tai išdėstyta Sutartyje, – kiek labai konkrečiomis priemonėmis, taip pat keliami konkretūs klausimai, kaip ketiname organizuoti sanglaudos politiką po 2013 m. Atkreipkite dėmesį, kad šioje rezoliucijoje pirmiausia dėmesys sutelkiamas į regioninės politikos sujungimą su kitomis politikos kryptimis. Joje keliamas sanglaudos politikos ir bendrojo vidaus produkto naudojimo pagrindimo klausimas. Joje tvirtinama, kad šiems regionams remti reikėtų naudoti kitas politikos priemones, įskaitant – šiuo atveju nekalbame apie tai, tačiau to neturėtume pamiršti, – žemės ūkio politiką. Joje rašoma apie teritorinį bendradarbiavimą ir geresnį Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės, kuria užsiėmėme ankstesnėje finansinėje programoje, panaudojimą. Kitaip tariant, esame pirmajame rimtos diskusijos dėl būsimos sanglaudos politikos etape. Pradedame šią diskusiją su specifiniais regionais, tačiau tai yra pradžia, kuri rodo, kad sanglaudos politika yra ir turi likti viena svarbiausių Europos Sąjungos politikos krypčių.

 
  
MPphoto
 

  Georgios Stavrakakis, S&D frakcijos vardu.(EL) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti Komisijos nariui, kad čia dalyvauja.

Visi kalnų regionai ir salos yra sritys, kuriose itin svarbus koordinavimas tiek politikos planavimo, tiek programos įgyvendinimo lygiu. Tai yra sritys, kuriose įvairiomis politikos priemonėmis, pvz., kaimo, transporto, aplinkos, žuvininkystės ir užimtumo politikos priemonėmis, reikia išspręsti daugiaaspekčių problemų derinius.

Remdamasi įvairiomis politikos priemonėmis Europos Sąjunga parengė daug šioms sritims skirtų veiksmų. Mano nuomone, dar trūksta koordinavimo. Kalbant apie tokią šalį, kaip, pvz., Graikija, kurioje dauguma salų yra kalnuotos ir kurioje yra daugiau nei 200 negyvenamų salų, lengva pastebėti, kad jos socialinės ir ekonominės sanglaudos nebus galima pagerinti tol, kol visais lygiais nebus koordinavimo.

Taigi, Europos Sąjunga turės dvigubą naudą: viena vertus, išvengsime tokių pat veiksmų finansavimo pagal skirtingas programas, o kita vertus, didindami piliečiams skirtas lengvatas nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos paremsime augimą.

Šis integruotas požiūris į politikos planavimą ir įgyvendinimą, kurio reikia Europos Sąjungos kalnų regionams ir saloms, turėtų būti aiškaus, o ne paremto apsigaudinėjimu mąstymo patvirtinimas.

 
  
MPphoto
 

  Riikka Manner, ALDE frakcijos vardu.(FI) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, kompromisas, kurį pasiekėme šioje rezoliucijoje, yra puikus, todėl dėkoju visiems dalyvavusiems savo kolegoms Parlamento nariams.

Siekis ištaisyti padėtį finansų krizės paveiktose srityse turi būti vienas mūsų prioritetų ir tai taip pat taikoma regioninei politikai. Šios vietovės iš tiesų yra šiaurinės, retai gyvenamos vietovės, kalnų bei pasienio regionai ir salos. Ši rezoliucija bus naudinga kaip labai ryžtingas Parlamento prašymas Komisijai būsimose finansinėse programose kitu programavimo laikotarpiu ypatingą dėmesį taip pat skirti vietovėms, kenčiančioms nuo nuolatinių nepalankių gamtos sąlygų.

Šioje būsimoje sanglaudos politikoje bus labai svarbi pagalba retai gyvenamiems regionams, jeigu ji turi būti tęsiama kaip tikrai visapusiška pagalba. Taip pat norėčiau rezoliucijoms pritariantiems savo kolegoms Parlamento nariams priminti, jog jie turi užtikrinti, kad šis tikslas taip pat būtų įgyvendintas praktiškai – ne tik paprasčiausiai balsuojant už šią rezoliuciją, bet ir pasirūpinant ja taip, kad būsimose finansinėse programose iš tiesų būtų numatytos lėšos šioms specifinėms sritims.

Man malonu, kad šiame dokumente pabrėžiama, kaip svarbu išnaudoti galimybes, kurias gali pasiūlyti šie regionai. Svarbu, kad taip pat pasižiūrėtume į labai vertingus išteklius, kuriuos galima rasti šiose vietovėse, o ne tik svarstytume šių vietovių problemas. Tik išnaudodami tikrąsias jų galimybes galime padaryti tikrą pažangą jas vystydami. Šioms specifinėms vietovėms itin svarbūs tradiciniai pragyvenimo ir energijos šaltiniai bei sritys, kurioms strategijoje „Europa 2020“ skiriamas ypatingas dėmesys, pvz., moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra.

Nekantriai laukiu Komisijos Penktosios sanglaudos ataskaitos. Bus įdomu sužinoti, kaip Komisija iš tiesų atsižvelgia į strategijos „Europa 2020“ tikslus ir kaip šių specifinių vietovių specifinių įgūdžių grupės išnaudojamos visoje Europoje.

 
  
MPphoto
 

  François Alfonsi, Verts/ALE frakcijos vardu.(FR) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, tikrai būtina parengti Europos strategiją dėl kalnuotų vietovių, salų ir retai apgyvendintų vietovių ekonomikos ir socialinio vystymosi.

Lisabonos sutarties 174 straipsnyje galiausiai išdėstomas Europos Sąjungos supratimas apie šias teritorijas, turinčias nuolatinių kliūčių, kurias joms reikia įveikti. Todėl nuo šiol Komisija turi siūlyti konkrečius strateginius planus, tinkamus šiose teritorijose gyvenančių žmonių lygybei kitų Europos piliečių atžvilgiu užtikrinti, kad jiems būtų iš tiesų kompensuota už kliūtis, su kuriomis jie susiduria savo kasdieniame gyvenime ir savo ekonominėje veikloje.

Todėl vien bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui kriterijaus, kuriam nuolat teikiama pirmenybė skirstant struktūrinius fondus, nepakanka. Šie regionai kenčia nuo gyventojų skaičiaus mažėjimo, todėl dėl šio nuostolio likusieji gyventojai gali pasiekti kaip niekada didelį BVP vienam gyventojui. Todėl turime rinktis pažangesnį požiūrį į šias teritorijas, taip pat mūsų grupė nori atkakliai laikytis savo nuomonės šiuo klausimu.

Komisijos nary, Lisabonos sutarties 174 straipsnyje pripažįstamas šių teritorijų specifiškumas. Todėl jų vystymui ir specifinėms problemoms spręsti turime numatyti specifines priemones. Šios priemonės turi atitikti struktūrinių fondų paramos reikalavimus, ypač tada, kai šios problemos tampa ypač opios, kaip antai visuotinio atšilimo salose ir kalnuose poveikis, pvz., energijos tiekimui, pasiekiamumui, transporto problemoms ir t. t.

Be to, raginame Komisiją numatyti specialias lėšas, kurios bus skirtos šioms teritorijoms kitoje finansinėje perspektyvoje, kuri apims 2014–2020 m. programavimo laikotarpį. Primygtinai reikalaudami pašalinti įgyvendinto tarpvalstybinio bendradarbiavimo kliūtis, taip pat norime užtikrinti, kad būtų stebimos ir plačiau taikomos tokios priemonės, kaip Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės.

 
  
MPphoto
 

  Oldřich Vlasák, ECR frakcijos vardu. (CS) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, praėjo daugiau nei dveji metai tuo to laiko, kai Europos Parlamente svarstėme nepalankioje padėtyje esančių atokesnių regionų klausimą. Iš naujo perskaitęs savo to laikotarpio pirminę kalbą turėjau pripažinti, kad ji vis dar labai tinkama ir kad joje nenorėčiau keisti nė vieno žodžio. Deja, Europos konservatorių ir reformuotojų frakcijos vardu privalau pasakyti, kad nepritariame bendram rezoliucijos projektui ir kad tam yra keturios priežastys.

Pirma, esame prieš socialinės inžinerijos idėją ir per didelį valdžios institucijų kišimąsi. Privalome suprasti, kad kai kurių salų, kalnų ir retai gyvenamų vietovių problemų neįmanoma išspręsti. Tai yra specifinės problemos, susijusios su jų geografinėmis ir struktūrinėmis ypatybėmis, kurių negalime pakeisti.

Antra, nesutinkame su mintimi, kad visi salų, kalnų arba retai gyvenami regionai sudaro vienarūšę grupę, kuriai būdingos bendros ypatybės. Ką Prancūzijos Šamoni kalnų centrinė dalis turi bendro su Graikijos Lefkados sala arba aukščiau Arkties rato esančiu Suomijos regionu, esančiu Rovaniemio srityje?

Trečia, šiame pasiūlyme ir tikrojoje diskusijoje visiškai pamiršome pasienio regionus. Aišku, kad čia neprivalau kam nors priminti, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnį ir pagal sanglaudos politiką ypatingą dėmesį reikia skirti kaimo vietovėms, nuo pramonės persikėlimo kenčiančioms vietovėms ir regionams, kurie smarkiai ir nuolat yra skriaudžiami dėl gamtinių arba demografinių sąlygų. Nors sala visada liks sala, o kalnai visada liks kalnais, sienos, bent jau administracinės, gali išnykti. Todėl būtų svarbu daugiau dėmesio skirti pasienio regionams.

Ketvirta, manome, kad per anksti svarstyti šioms vietovėms skirtas konkrečias naujas teisėkūros priemones, regioninės plėtros programas ir finansinius išteklius. Akivaizdu, kad pradėjo aktyvėti diskusijos dėl Europos fondų ir jų naudojimo po 2013 m. Aišku, kad atskiros valstybės, regionai ir teritorijos bando šioje diskusijoje atkreipti dėmesį į savo problemas ir poreikius, kuriuos jie norėtų finansuoti iš Europos šaltinių. Neabejotina, kad, kalbant apie bendrą finansavimą, viešosios pagalbos taisykles ir vidaus rinkos reguliavimą taikant muitinių taisykles, nepalankioje padėtyje esatys regionai nusipelno kitokių sąlygų. Į tai taip pat reikėtų atsižvelgti Europos sistemoje, sudarant sąlygas išsaugoti specifinį šių regionų pobūdį ir kartu sušvelninti jiems trukdančias sąlygas.

Tačiau kyla klausimas, kiek šiuo atveju yra veiksmingos sudėtingos Europos programos. Būtų geriau, kad Europos struktūrinė politika būtų grindžiama idėja, jog finansiniai ištekliai pirmiausia turi būti skiriami neturtingiausiems regionams, kuriuose yra didžiausias nepriteklius. Tai turėtų būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar tai siejama su salų ir kalnų, ar retai gyvenamu regionu.

 
  
MPphoto
 

  João Ferreira, GUE/NGL frakcijos vardu.(PT) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, kaip žinote, įtraukus keletą kilnių principų į Sutartis ir į įvairius Europos Sąjungos teisės aktus nėra garantijos, kad jie iš tiesų bus praktiškai įgyvendinti. Teritorinė sanglauda – tiesą sakant, kaip ir ekonominė bei socialinė sanglauda, – yra labai iškalbingas to pavyzdys. Šiems tikslams trūksta ne tiek rezoliucijų ir strateginių planų, kiek bendros politinės ir makroekonominės sistemos bei konkrečių priemonių šiems tikslams propaguoti ir įgyvendinti.

Deja, politikos priemonės, kurias vykdo Europos Sąjunga, lėmė ne sanglaudą, o didesnę nelygybę: ekonominę, socialinę ir teritorinę. Yra labai realus pavojus, kad ateityje ši nelygybė taps dar didesnė dėl dar labiau ribojančio tokių priemonių, kaip Stabilumo ir augimo paktas, įgyvendinimo ir juo įtvirtinamų griežtų apribojimų. Žinant, kad nepakanka Europos Sąjungos biudžetų, kurie gerokai per maži, palyginti su tuo, ko reikia norint praktiškai įgyvendinti teritorinę sanglaudą bei ekonominę ir socialinę sanglaudą, tai yra labai reali rizika. Maža to, šios lėšos taip pat dažnai paskirstomos neteisingai.

Nors kalnų regionai, salos ir retai gyvenamos vietovės skiriasi viena nuo kitos savo individualiomis ypatybėmis, jos visos kovoja su daugeliu nuolatinių bendrų sunkumų ir problemų. Kai kuriomis politikos priemonėmis, kartoju, šios problemos buvo paaštrintos, o ne išspręstos arba sušvelnintos. Tai taip pat pasakytina apie bendrą žemės ūkio politiką ir jos paskesnes reformas, kurių labai neigiamus padarinius reikės šalinti ir taisyti. Dėl specifinių šių regionų ir jų gamybos sistemų socialinės ir ekonominės struktūros ypatybių jos tapo pažeidžiamos rinkos reguliavimo mažinimo, kurio siekė ES, požiūriu.

Pateikėme keletą pasiūlymų, kaip būtų galima ištaisyti šią padėtį ir kaip prisidėti prie šių regionų ekonominės ir socialinės plėtros. Mums reikia padėti įtraukti jiems būdingą plėtros potencialą remiant vietos gamybą, skatinant vietos ir regionines rinkas ir skatinant bei didinant viešąsias ir privačias investicijas į gamybinę veiklą, kad būtų galima išlaikyti darbo vietų skaičių ir sukurti daugiau darbo vietų, kuriose būtų užtikrintos teisės ir teisingi atlyginimai.

Taip pat negalime pamiršti, kad kai kurie šie regionai, pvz., salų regionai, dažnai papildo vienas kitą savo produkcijos ir rinkų požiūriu. Turime išmokti tokį papildomumą tinkamai išnaudoti ir pagerinti. Taip pat privalome pripažinti papildomus sunkumus, su kuriais jie susiduria bandydami pasinaudoti Europos Sąjungos programomis ir finansavimu tokiose srityse, kaip moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra. Turime šiems regionams taikyti pozityviąją diskriminaciją, kad padidintume jų galimybes tuo naudotis.

Taip pat aktuali šiandien čia svarstyta tema – gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija. Kaip pažymima šiandien čia patvirtintame pranešime, privalome pripažinti, kad šie regionai yra labiau pažeidžiami nelaimių požiūriu ir kad reikia stiprinti nelaimių prevencijos priemones.

Dar kartą skelbiame perspėjimą, kurį skelbėme ne kartą: šie regionai, ypač atokiausi regionai, turi būti laikomi tarp konvergencijos tikslų, kad nepadidintume struktūrinių trūkumų, nuo kurių dauguma jų vis dar kenčia, kaip yra Madeiros autonominės srities ir Portugalijai priklausančių Azorų salų atveju.

 
  
MPphoto
 

  Fiorello Provera, EFD frakcijos vardu.(IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, rytojaus balsavimas svarbus daugiau nei 90 mln. kalnų regionuose gyvenančių europiečių. Lisabonos sutarties 174 straipsnyje pripažįstama kalnų regionų ir specifinių regionų svarba. Tačiau šį straipsnį reikia įgyvendinti konkrečios politikos priemonėmis. Turime nuo žodžių pereiti prie darbų. Kalnai siejami ne tik su švariu oru, gamta ir atostogomis. Be to, yra realių problemų, su kuriomis kalnų regionuose gyvenantys žmonės turi kasdien sunkiai kovoti.

Dėl infrastruktūros trūkumo sunkiau judėti žmonėms ir prekėms, taip pat dėl įmonių ir piliečių patiriamų papildomų išlaidų sunkiau naudotis paslaugomis. Siekdami išvengti kalnų regionų gyventojų skaičiaus mažėjimo privalome užtikrinti, kad juose gyvenantys žmonės, kaip ir visi kiti Europos piliečiai, turėtų tinkamas gyvenimo sąlygas ir kartu šiuolaikines paslaugas bei atitinkamą sveikatos priežiūrą.

Kalnų regionai taip pat suteikia puikią švarios energijos gamybos, energijos taupymo ir kokybiško žemės ūkio, kuris būtų ekologiškas, galimybę. Norint visa tai pasiekti, reikia investuoti į bendrąją programą, kuri turėtų poveikį visiems kalnų gyvenimo aspektams. Šią iniciatyvą remia visos frakcijos ir Europos kalnų regionų organizacijos, pvz., „Euromontana“ ir Europos kalnų regionų gyventojų išrinktų atstovų asociacija (AEM). Ja taip pat patenkinamas paties Pirmininko J. M. Barroso noras.

Dabar Komisija privalo tuoj pat įgyvendinti šį reikalavimą ir, vadovaudamasi subsidiarumo principu, į tai įtraukti regionus. Norėčiau užbaigti konkrečiai pasiūlydamas šiai naujai Europos politikai veiksmingai koordinuoti paskirti laikinąjį Komisijos narį, atsakingą už kalnų ir specifinius regionus.

 
  
MPphoto
 

  Franz Obermayr (NI).(DE) Pone pirmininke, apytikriai 18 proc. visų Europos Sąjungos gyventojų gyvena kalnų regionuose. Šiems regionams bendrai būdingas didžiausias dėmesys žemės ūkiui ir miškininkystei bei, be abejo, turizmui. Kalnų regionų ūkininkai labai sunkiai dirba dėl palyginti mažų pajamų. Tačiau jie labai reikšmingai prisideda prie Alpių regiono išsaugojimo, taigi, ir prie tvarumo. Negalime leisti, kad Alpių regionas taptų sausringa stepe; labiau norėtume, kad jis liktų puikiai prižiūrimu kultivuojamu kraštovaizdžiu. Teikiant ES pagalbą reikia atsižvelgti į kalnų regionų topografines, klimatines ir, be abejo, kultūrines ypatybes. Nėra jokios prasmės taikyti vienodą šabloną nuo pat Gibraltaro iki pat Šiaurės kyšulio.

Tai ko mums reikia? Mums reikia vietovės priemokos, gyvulininkystės priemokos, kad paremtume ūkininkus, kurie stengiasi, kad ir po 2013 m. būtų tinkamų rūšių gyvulininkystė. Mums reikia didesnių investicijų subsidijų, kurias teikiant būtų atsižvelgta į tai, kad čia sąnaudos didesnės negu slėnių regionuose, taip pat reikia, kad aukštos kokybės Alpių regiono produktai būtų ženklinami, saugomi ir sertifikuojami.

Todėl ES reikia pasirinkti teisingą kryptį, kad galėtų užtikrinti, kad kalnų ūkininkų, taigi, ir viso Alpių regiono ateitis po 2013 m. būtų gera.

 
  
MPphoto
 

  Lambert van Nistelrooij (PPE).(NL) Visų pirma norėčiau padėkoti Komisijos nariui už tai, kad atsakė į mūsų klausimą. Šiaip ar taip, dabar, kai turime įtvirtintą Sutartį, klausimu buvo siekiama dar kartą išnagrinėti mūsų anksčiau išdėstytą politiką. Iš tiesų tiesa, kad vykdydami regioninę politiką visais jos aspektais galime labiau priartėti prie savo piliečių ir prie jų gyvenimo tikrovės.

Antra, teritorinė sanglauda iš tiesų yra tas naujas aspektas ir tai patvirtina mūsų gauti pranešimai. Teritorinė sanglauda taip pat neatsiejama nuo to, kaip tokiose šalyse, kaip Prancūzija arba Ispanija, turėtume išbristi iš labai skirtingos padėties. Kalbama ne tik apie vis didesnių ir konkretesnių lėšų skyrimą. Ne, yra aiški tendencija didesnės sanglaudos ir geresnio nacionalinių valstybių balanso link. Taigi, jei panagrinėtume naują finansinę programą, kuri yra naujos politikos po 2013 m. programa, galėtume išsiaiškinti dalykus, priverčiančius žengti į priekį šiuo klausimu, ir pridėtinę Europos vertę.

Tokiomis aplinkybėmis gerai, kad šiandien imamės šių veiksmų. Nepaisydamas šiokių tokių dvejonių, manau esąs priverstas nurodyti, kad mums turi būti skiriama daugiau lėšų, tačiau tam galbūt dar yra per anksti. Tai galėtų būti konkreti politika, tačiau, žinoma, tai taip pat turėtų būti galima pasiekti, pvz., perskirstant lėšas valstybėse narėse. Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija, kurios vardu kalbu, taip pat prašys leisti balsuoti atskirai. Turėsime palaukti ir pasižiūrėti, kas atsitiks po to, neatsižvelgdami į tai, ar esame už savo finansinę ir teisinę programą.

Baigdamas norėčiau pridurti, kad esu iš Nyderlandų. Neturime kalnų arba retai gyvenamų vietovių, tačiau turime salų. Komisijos nariui norėčiau, jums leidus, užduoti tokį klausimą: ar dabar, kai mūsų karalystėje vyksta pokyčiai ir kai Sabos, Sent Eustatijaus ir Bonairės saloms suteikta visiška autonomija Nyderlandų teritorijoje, galime paspartinti šių šalių paskelbimą atokiausiais regionais? Jau seniai laukėme, kada tai bus padaryta.

 
  
MPphoto
 

  Teresa Riera Madurell (S&D).(ES) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, jeigu norime pasiekti teritorinės sanglaudos tikslą, kuris buvo nustatytas naujojoje Sutartyje, visose Europos Sąjungos teritorijose turi būti galimybė naudotis tokiomis pat teisėmis ir laisvėmis.

Todėl turėtume labai didžiuotis, kad Parlamente susitarta remti Europos politikos priemonių pritaikymą konkretiems salų, kalnų regionų ir retai gyvenamų vietovių poreikiams, kad šie regionai galėtų išnaudoti visą savo potencialą ir konkuruoti turėdami vienodas galimybes.

Šiuo požiūriu yra kai kas labai svarbaus, ką norėčiau pabrėžti: šiuo metu kai kurie salų regionai neturi finansavimo tarpvalstybinio bendradarbiavimo projektams paprasčiausiai dėl to, kad jie yra už daugiau nei 150 km. Tai neprotingas ir neteisingas kriterijus, dėl kurio didėja jų izoliacija ir kurį siūlome pašalinti.

Ponios ir ponai, kaip teisingai sakė M. Schulz, gyvenu Europos saloje, todėl iš savo patirties žinau, ką reiškia būti sala. Kaip teisės aktų leidėjai, privalome mažinti šią kainą. Kaip teisingai nurodė Komisijos narys, Sutarties 174 straipsniu mums suteikiama galimybė tai padaryti.

 
  
MPphoto
 

  Niccolò Rinaldi (ALDE).(IT) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, retai gyvenamų vietovių ir atokiausių salų problemų svarstymas šiame Parlamente – ypač turint omenyje mano parlamentinį įsipareigojimą dėl kalnų regionų – yra pirmas žingsnis siekiant sukurti tinklą, kuriuo būtų galima išsaugoti šiuos regionus, kuriuose Europos piliečiai gyventų visiškai unikaliomis sąlygomis ir dažnai iš mažų pajamų. Tai yra mažo gyventojų tankio retai gyvenamos vietovės, kurioms būdingas senėjančios visuomenės reiškinys, nes jaunuoliai dažnai išvyksta, ir kuriose diplomuotų specialistų skaičius yra mažesnis už nacionalinį vidurkį.

Šiais kriterijais, ypač BVP, nors taip pat yra kitų, reikia inspiruoti Europos paramos strategiją, skirtą kalnų regionams, kurie turi mažai paslaugų, turi infrastruktūros problemų ir dėl žemės ūkio krizės bei klimato kaitos yra ypač pažeidžiami. Kalnai yra vietos, kuriose žmonės gyvena ir kurias jie tiria, todėl šiandien jie turi tapti politine laboratorija, nes yra neišsemiamas kultūrinės, švarios energijos ir kokybiško žemės ūkio plėtros, taip pat gyvenimo kokybės, kuri būtina siekiant užtikrinti didesnę miesto gyventojų gerovę, šaltinis.

Be Komisijos, valstybių narių ir vietos valdžios institucijų, vietos bendruomenės taip pat privalo suprasti, kaip, laikydamosi integruoto požiūrio ir ypač aktyviai dalyvaudamos priimant sprendimus, gali kontroliuoti savo likimą XXI amžiaus Europoje.

Sakydamas, kad kalnų regionuose geriau organizuoti 10 vietos sporto renginių negu vieną pasaulio čempionatą, remiuosi patirtimi, ir visų darbo metodas turėtų būti toks: turėtume didinti plačiai paplitusių iniciatyvų skaičių ir rodyti didesnį politinį kūrybiškumą, o pradėti tai nuo specialios delegacijos kalnų regionams ir saloms sukūrimo Komisijos narių kolegijoje.

 
  
MPphoto
 

  Alyn Smith (Verts/ALE). – Pone pirmininke, būdamas jungtinės grupės pirmininko pavaduotojas, esu suinteresuotas salomis bei kalnuotomis ir retai gyvenamomis vietovėmis.

Norėčiau atiduoti pagarbą viso Parlamento kolegoms, kurie taip sunkiai dirbo, kad įtrauktų šį klausimą į darbotvarkę, nes, pone Komisijos nary, nors labai vertinu jūsų dalyvavimą čia ir pritariu jūsų pareiškimui, visų veiksmų, kuriais buvo siekiama iš tiesų nustatyti 174 straipsnio įgyvendinimo tempą ir padaryti jį naudingą, buvo imtasi šiame Parlamente. Turite labai entuziastišką partnerį siekdami, kad 174 straipsnis būtų naudingas mūsų piliečiams, nes jis sudaro mums sunkumų siekiant įrodyti, kad kai kurioms labiausiai nepanašioms bendruomenėms, kurios yra Europos Sąjungoje, sukuriama tikra ES pridėtinė vertė.

Pabrėžiu bendruomenes, nes svarbu pripažinti, kad tai yra bendruomenės, kurioms ketiname padėti. Geografiškai – ar tai būtų salų, ar kalnuotų ir retai gyvenamų vietovių bendruomenės – tai iš tikrųjų nesvarbu. Kalbame apie bendrą problemą, kylančią dėl įvairios geografinės specifikos. Štai kur mums reikia užtikrinti, kad mūsų skirstymas į kategorijas iš tiesų tiktų, – šiuo metu jis netinka. Taisyklės, kuriomis vadovaujamės, neatitinka bendruomenių, apie kurias kalbame, specifikos, todėl dažnai dėl jų gaunami iškreipti rezultatai. Štai kokiu klausimu turėjome tam tikrą problemą dėl Regioninės politikos generalinio direktorato dokumento „Specifinių geografinių ypatumų turinčios teritorijos“. Tikiuosi, kad rimtai atsižvelgsite į kritiką, pareikštą Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso pasiūlymo dėl rezoliucijos 2 dalyje, nes būtent ją turime omenyje. Mums reikia geresnės klasifikavimo sistemos nei turime dabar.

Šiuo atveju kalbame ne apie didesnių pinigų sumų skyrimą neturtingoms ir nepalankioje padėtyje esančioms vietovėms. Visose mūsų Škotijos salose, kalnuotose vietovėse ir įvairiose kitose vietovėse yra daugiau nei reikia dinamiškumo, pakilimo ir entuziazmo, galinčių padėti joms gydytis pačioms. Tačiau visų pirma mums reikia užtikrinti, kad valstybės pagalba būtų jų gyvenimo papildinys, o ne kliūtis, ir kad, jei tik pašalintume šias kliūtis, galėtume dirbti kartu, idant padarytume jų gyvenimą geresnį.

 
  
MPphoto
 

  Marisa Matias (GUE/NGL).(PT) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, Europa be ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos nėra Europos Sąjunga. Kalnų regionai, salos ir retai gyvenamos vietovės turi savų sudėtingų problemų, kurias privalo įveikti dėl žmonių Europos. Tačiau turime neapsiriboti ketinimo pareiškimais, nes kitaip turėsime priešingą poveikį ir padidinsime nelygybę.

Šie regionai yra didžiulės svarbių išteklių atsargos. Biologinė įvairovė, miškai, pelkės ir kraštovaizdis užtikrina svarbią mums visiems paslaugą, tačiau jie kenčia nuo regionų ekonomikai dėl to taikomų apribojimų. Turime duoti kažką mainais. Šiuose regionuose gyvenantiems žmonėms visi privalome siūlyti savo solidarumą ir paramą.

Norėčiau pateikti du pasiūlymus. Pirmasis susijęs su galimu regionų įnašu į mokslą ir plėtrą. Dėl daugelio šių regionų gamtinių turtų jie tampa tikromis atvirame ore esančiomis laboratorijomis, tačiau jie neturi vienodų galimybių naudotis mokslinių tyrimų finansavimu. Kodėl tada neaprūpinus jų mokslinių tyrimų kompetencijos centrais ir taip nesukūrus kokybiškų darbo vietų ir negaivinus jų ekonomikos?

Mano antras pasiūlymas susijęs su energija. Šie regionai gali ir turi veikti kaip pradiniai projektai, kuriais būtų atskleistas apsirūpinimo energija potencialas ir tvarumas, ypač taikant mikrogeneraciją, kuriai būtų naudojami vietos ištekliai. Taip būtų mažinamas priklausomumas, užtikrinta didesnė lygybė ir kuriamos darbo vietos.

Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad bendrąjį vidaus produktą taikant kaip vienintelį arba pagrindinį pagalbos lėšų skyrimo rodiklį nelygybė gali tik padidėti. Todėl itin svarbu naudotis papildoma informacija, ypač informacija, kuria apibūdinama socialinė ir ekonominė šių regionų tikrovė.

Dabar norėčiau atskirai tarti žodį apie Azorų, Madeiros, kalnų regionų ir ištuštėjusias Portugalijos vidaus vietovių žmones. Savo pastangomis jie daug prisideda prie plėtros ir visų europiečių gyvenimo kokybės.

Šiuose ir kituose regionuose yra savos sąlygos. Į socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą nereikia žiūrėti kaip į labdarą. Štai kada sprendžiame, ar norime tikros Europos perskirstymo politikos. Dėl visų šių priežasčių šią rezoliuciją laikau svarbiu žingsniu, tačiau tik pirmu iš daugelio.

 
  
MPphoto
 

  Timo Soini (EFD).(FI) Pone pirmininke, Suomija didelė šalis, turinti apytikriai Didžiosios Britanijos dydžio teritoriją, tačiau joje gyvena tik 5,3 mln. mūsų. Manau, kad būtent tuo nepaprastai praturtinamas mūsų gyvenimas: žemė jau daugiau niekur neapstatoma. Pasaulį ir Europą perpildo žmonės, tačiau švarus vanduo ir gamta yra gyvybiškai būtini dalykai. Atokiausiose vietovėse žmonės apmokestinami, todėl visi turi teisę į pagrindines paslaugas. Retai gyvenamos vietovės yra tokios pat svarbios kaip miestai, nes kiekvienas žmogus ir kiekviena gyvybė turi vertę.

Mano šalyje, Suomijoje, Laplandija, Rytų Suomija ir centrinės šalies dalys yra retai gyvenamos, tačiau visos jos prisideda prie šalies infrastruktūros ir yra neatsiejamos nuo visos Suomijos – šalies, kurioje, be kita ko, turėjome ir turime galimybę įsitraukti į komerciškai tvarią veiklą. Mes, gyvenantieji ES, į kurią žiūriu skeptiškai, taip pat turime sugebėti pasirūpinti, kad veikla būtų ekonomiškai gyvybinga. Be to, taip pat reikia, kad šie regionai būtų vystomi.

Be to, mums reikia užtikrinti, kad Europos Sąjungos teisės aktais nepadidintume kaimo gyventojų mažėjimo spartos. Būtent atsižvelgdamas į šį klausimą laikausi ypač kritiško požiūrio į būsimą Pašto paslaugų direktyvą. Būtų gerai, kad šie ponai išvyktų į šias retai gyvenamas vietoves ir patikrintų, kiek laiko keliauja laiškai. Būtent šiuos dalykus noriu pabrėžti, tačiau jei padarytume kokią nors pažangą, galėčiau tapti net šiek tiek mažiau kritiškas.

 
  
MPphoto
 

  Angelika Werthmann (NI).(DE) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, mano, kaip austro, svarbiausias rūpestis dėl šio pranešimo yra susijęs su gyvenančiųjų kalnų regionuose žmonių padėtimi. Kaip jau buvo nustatyta deklaracijoje, žemės ūkis yra pagrindinis šių regionų ekonomikos sektorius. Statistiniai duomenys rodo, kad kiekvieną dieną Austrijoje 13 ūkininkų atsisako ūkininkavimo. Ypač pažeidžiami maži ūkiai. Dabar iš viso turime tik pusę ūkių, kuriuos turėjome 1950 m. Papildoma kalnų ūkininkams nepalanki aplinkybė yra ta, kad jie negali produktyvumu net priartėti prie slėniuose esančių ūkių. Vargu ar jų produktai gali konkuruoti rinkoje dėl didelių transporto išlaidų, patiriamų dėl jų vietos. Tradicija įpareigoja.

Ūkininkų ir jų šeimų gyvenimas liudija, kaip kartos gyveno ir dirbo kartu. Dabartinėje mūsų visuomenėje tai yra šiek tiek unikalus dalykas ir kažkas, ko negalime leisti prarasti.

 
  
MPphoto
 

  Danuta Maria Hübner (PPE). – Pone pirmininke, pone Komisijos nary, teritorinė įvairovė yra Europos turtas. Mūsų, kaip Europos institucijų, pareiga – užtikrinti sąlygas, kuriomis šis turtas galėtų būti naudingas Europai ir jos kultūrai bei jos ekonomikai.

Sutartyje Bendrija raginama atsižvelgti į savo politikos teritorijas, turinčias specifinių ypatybių, kurios siejamos su tam tikrais vystymosi sunkumais tiek spręstinų problemų, tiek išnaudotinų galimybių požiūriu. Įvertinus tai, leiskite man iškelti tris klausimus.

Pirma, teritorinio poveikio vertinimas. Šis klausimas daug metų buvo Europos darbotvarkėje. Norėčiau Komisiją paraginti teritorinį aspektą įtraukti į poveikio vertinimo procedūrą, taikomą Europos iniciatyvoms. Teritorinio poveikio vertinimas galėtų būti puiki priemonė, kuria būtų galima veiksmingai tenkinti specifines šių teritorijų reikmes. Todėl norėčiau tvirtai paremti poveikio vertinimo priemonės teritorializavimo idėją. Šiuo atveju to siekti būtų naudinga taikant strateginio aplinkos vertinimo metodą.

Antra, jūs, pone Komisijos nary, kalbėjote apie Teritorinės sanglaudos tarpžinybinę grupę. Esu įsitikinusi, kad Komisija vis dar turi galimybių daugelyje atitinkamų politikos sričių geriau informuoti apie specifinių teritorijų vystymo sunkumus. Regioninės politikos generaliniam direktoratui dirbant kartu su kitomis atitinkamomis tarnybomis turėtų būti nustatytas visų Europos politikos priemonių teritorinis jautris. Mano manymu, ypač atspari teritoriniu požiūriu turėtų būti transporto ir energetikos politika. Teritorinio atsparumo didinimas turėtų tapti Europos Sąjungos gerosios patirties dalimi.

Trečia, norėčiau paprašyti Komisijos atidžiai įsigilinti į strategiją „Europa 2020“ ir ypač į jos pavyzdines iniciatyvas, kad galėtų nustatyti ypatingos svarbos prioritetus šioms specifinių vystymosi ypatybių turinčioms teritorijoms.

Baigdama norėčiau pasinaudoti šia galimybe platesne prasme pasakyti, kad Europos piliečiai bet kuriuo atveju gali pasinaudoti pavyzdinėmis strategijos „Europa 2020“ iniciatyvomis, kurių imamasi vietos ir regioniniu lygiu.

 
  
MPphoto
 

  Juan Fernando López Aguilar (S&D).(ES) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, pirmą kartą Europos integracijos istorijoje į Lisabonos sutartį buvo įtrauktas, kaip apibrėžtas Europos Sąjungos tikslas, regioninis aspektas ir teritorinė sanglauda.

Dalyvauju šioje diskusijoje kaip kitas Parlamento narys iš salų regiono, Kanarų salų, kurį apima Sutarties 174 straipsnis, kai jis konkrečiai siejamas su salomis, ir 349 straipsnis, kai jis yra atokiausias regionas. Tačiau tai darau žinodamas, kad, be jų teritorinio susiskaidymo dėl to, kad salos visada yra išorinė Europos Sąjungos siena, jos yra ypač pažeidžiamos energetikos, transporto ir infrastruktūros strateginių planų požiūriu ir visų pirma strateginių planų, susijusių su vidaus ir išorės Europos Sąjungos apsauga nuo grėsmių ir visų pirma nuo kontrabandinės prekybos.

Todėl prašau tvirtai pritarti šiai rezoliucijai, visų pirma jos pavertimui konkrečia politika – kuria rezoliucijai būtų suteiktas turinys ir kurią galėtume išsamiai aptarti, – ir ypač jos perkėlimui į 2014–2020 m. finansines perspektyvas. Privalome turėti biudžetą, kuris atitiktų tikslus ir užtikrintų finansinę paramą siekiui Europos Sąjungos salose gyvenantiems europiečiams suteikti visas ir lygias teises ir galimybes, kurias turi tie, kurie gyvena šio didžiulio Europos integracijos regiono žemyninėse teritorijose.

 
  
MPphoto
 

  George Lyon (ALDE). – Pone pirmininke, taip pat norėčiau pritarti pranešimui, kuris šiandien čia pateiktas mums svarstyti. Kaip salos gyventojas, gyvenantis vakarinėje Škotijos pakrantėje, labai gerai nusimanau apie sunkumus, su kuriais susiduria daugelis mūsų atokiausių regionų ir, be abejo, mūsų salų regionai. Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduria salos ir, be abejo, mūsų kalnų regionai, žinoma, yra transporto sąnaudos. Todėl tampame nekonkurencingi, šiose vietovėse mums trūksta galimybių bei darbo vietų ir galiausiai netenkame savo jaunimo.

Šešta pranešimo dalis skirta būtinybei šias vietoves padaryti konkurencingesnes, o tai, mano nuomone, bus pagrindinis uždavinys, kuris ateityje bus keliamas regioninei sanglaudos politikai sprendžiant salų ir kalnuotų vietovių gyventojų problemas.

Norėčiau iškelti konkretų klausimą, kurio norėjau imtis kartu su Komisija ir į kurį norėjau atkreipti Komisijos nario dėmesį. Škotijoje turėjome vertą dėmesio iniciatyvą, prieš trejus metus pateiktą Škotijos vyriausybės, kuri pabandė sumažinti keltų mokesčius saloms, kad išsiaiškintų, ar dėl to paspartėjo šių savitų salų ekonomikos augimas. Bandomasis projektas buvo vykdomas trejus metus ir dabar artėja jo pabaiga. Vienos salos gavo iš šios subsidijos naudos, o kitos – ne. Tikėjomės, kad atlikus vertinimą programa bus plėtojama visose Škotijos salose.

Deja, Škotijos vyriausybė apsisprendė vėl plėtoti programą tik Vakarų salose, o likusios neturės gauti jokios naudos.

Pone Komisijos nary, mano rinkėjai iš Argailo mano, kad tai būtų nesąžininga ir neteisinga; kai kurie jų mano, kad tai tebūtų rinkėjų papirkinėjimas. Kai rašau jums ir Komisijos nariui, atsakingam už transportą, noriu sužinoti, ar jūs reaguotumėte į jų rūpesčius ir ištirtumėte neteisingą padėtį, į kurią yra patekę mano salos rinkėjai.

 
  
MPphoto
 

  Malika Benarab-Attou (Verts/ALE).(FR) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, Alpės yra vienas tankiausiai apgyvendintų Europos kalnų regionų. Jose yra svarbiausi vandens ištekliai, tačiau dėl dabartinės savo ekonominės padėties jos yra pažeidžiamos visuotinio atšilimo.

Alpės galėtų atlikti svarbų vaidmenį iki 2050 m. tapdamos neutralia išmetamojo anglies dioksido požiūriu teritorija, kaip šių metų birželio mėn. nustatė keturi vokiškai kalbančiųjų Alpių šalių aplinkos ministrai. Jos galėtų tapti regionu, pasirinkusiu gaminti atsinaujinančiąją energiją ir prisidėti prie tikslo iki 2020 m 20 proc. sumažinti išmetamąjį anglies dioksidą.

(Kalbėtojas nutraukė kalbą)

 
  
MPphoto
 

  Giancarlo Scottà (EFD).(IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Lisabonos sutartyje ypatingas dėmesys skiriamas regionams, susiduriantiems su didelėmis ir pastoviomis kliūtimis. Todėl pritariu F. Proveros iniciatyvai dėl šių regionų žemės ūkio, aplinkos ir kultūros atkūrimo. Todėl raginu Komisiją kuo greičiau imtis darbo siekiant įgyvendinti kalnų regionų politiką, pagal kurią bus stengiamasi įveikti sunkumus, gyventojų skaičiaus mažėjimą, kalnų regionų apleidimą ir su tuo susijusį aplinkos būklės blogėjimą.

Itin svarbu pasirūpinti nepalankiomis sąlygomis gyvenančiųjų asmenų žemės ūkio veikla, gyvenimo kokybe ir kultūros paveldu, taip pat svarbu užtikrinti, kad veiksmai, kurių imasi Komisija, valstybės narės ir vietos valdžios institucijos, būtų suderinti vieni su kitais.

Pagrindinis Europos Sąjungos principas yra subsidiarumas, kuris yra priemonė, itin svarbi remiant nepalankioje padėtyje esančių regionų plėtrą taikant ilgalaikes ir labai kryptingas priemones, pateiktas regioniniuose pasiūlymuose. Tai reikšmingas iššūkis, todėl užduotis būtų šiuose regionuose išsaugoti žmones arba – dar geriau – skatinti juos sugrįžti.

 
  
MPphoto
 

  Nuno Teixeira (PPE).(PT) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, teritorinės sanglaudos tikslu, kuris dabar įtvirtintas Lisabonos sutartyje, išreiškiama Europos solidarumo vertė ir valstybių narių bei Europos Sąjungos įsipareigojimas mažinti dabartinius įvairių regionų skirtumus.

Tačiau tikslus, kuriuos norime pasiekti, nepakanka paskelbti sutarčių tekstuose. Tai yra Europos Sąjungos regionai, kurie kenčia nuo jų ekonominiam ir socialiniam vystymuisi itin trukdančių nuolatinių kliūčių. Todėl reikia praktiškai įgyvendinti konkrečias programas, kad, pritaikant šių regionų vystymosi modelius jų potencialams ir ištekliams ir taip padedant siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų, būtų galima visiškai ir veiksmingai įveikti jų vystymosi trūkumą.

Ši paskata šiems regionams turėtų būti teikiama ne tik iš regioninės politikos išteklių, taikant struktūrinio sureguliavimo priemones, pvz., Sanglaudos fondą ir keturis struktūrinius fondus, bet ir kaip pokyčiai taikant įvairias sektorinės politikos priemones, kurios turi reikšmingą teritorinį poveikį kiekvienam regionui ir dėl to gali užtikrinti jų ekonomikos augimą.

Bendrąjį vidaus produktą (BVP) tikrai turėtume laikyti pagrindiniu šių regionų tinkamumo gauti Europos pagalbą rodikliu. Tačiau, atsižvelgiant į jų gamtines kliūtis, tikresniam jų išsivystymo lygio vaizdui susidaryti taip pat turėtų būti taikomi kiti kriterijai, pvz., nedarbo lygis, gyventojų tankis arba išsilavinimo lygis. Tai yra vienintelis būdas išsamesniam nepalankiausias sąlygas turinčių regionų sudėtingos tikrovės vaizdui susidaryti.

Šiuo atžvilgiu turėtume pažymėti atokiausių regionų, kurių statusas pripažįstamas naujojoje Sutartyje, atvejį. Jie sudaro ES regionų grupę, kuri pasižymi specifiniais ypatumais ir nusipelno specialaus traktavimo. Nors jie susiję vienas su kitu pagal savo individualius požymius, atokiausi regionai taip pat skiriasi savo išsivystymo lygiais. Be BVP, šiems regionams taip pat reikia taikyti tokius rodiklius, kuriais būtų galima pateikti išsamesnį jų specifinės tikrovės apibūdinimą ir taip padėti tiksliau įvertinti jų išsivystymo lygį.

 
  
MPphoto
 

  Luís Paulo Alves (S&D).(PT) Pone pirmininke, pritariu šiam pasiūlymui dėl rezoliucijos, kuriame nurodoma, kad reikia Europos strategijos, kuria teritorinės sanglaudos principą – kurį gavome kartu su Lisabonos sutartimi – būtų galima paversti galimybe sunkumų dėl nuolatinių gamtinių kliūčių turinčių vietovių gyventojams dalyvauti Europos projekte.

Atvykau iš Azorų regiono, kuriame šių kliūčių daugėja ir kuriame jos yra ryškesnės nei tos, kurios pasitaiko vietovėse, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 349 straipsnį vadinamose Europos atokiausiais regionais.

Po 2008 m. Komisijos komunikato „Atokiausi regionai – Europos turtas“ ir ilgų diskusijų, kuriose aktyviai dalyvavo patys atokiausi regionai, dabar laukiame savo pačių šios strategijos versijos, kurioje turės būti atsižvelgta ne tik į mūsų kliūtis, bet ir visų pirma į mūsų potencialą.

Todėl raginu Komisiją skubiai pateikti savo pasiūlymus, kad galėtume dar iki diskusijos dėl naujos finansinės programos nustatyti geriausią strategiją, nes turime nustatyti savo politikos priemonių turinį anksčiau nei bus skirtos lėšos, reikalingos jai įgyvendinti, kaip atsitiko su dabar persvarstomomis Europos Sąjungos politikos priemonėmis.

 
  
MPphoto
 

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – Pone pirmininke, kaip sakė daugelis mano kolegų, Sutarties 174 straipsnis susijęs su teritorine sanglauda, kaip nauju Europos Sąjungos tikslu. Todėl Europos Sąjunga privalo daugiau dėmesio skirti ekonominiams ir socialiniams kalnuotuose regionuose, mažose salose ir atokiose vietovėse gyvenančių žmonių poreikiams. Tvirtai tikiu, kad dabar ES privalo reaguoti, artimiausiu metu pasiūlydama konkrečias priemones.

Remdamasi šia rezoliucija pareiškiau, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti svarbiems ekonomikos sektoriams, nuo kurių šios bendruomenės labai priklauso. Man ypač rūpi tie žvejai, kurie žvejoja iš mažų laivų prie mūsų krantų ir salų. Šie maži laivai itin svarbūs atokioms vietovėms, kuriose nėra alternatyvių užimtumo galimybių.

Airijoje dauguma šių laivų yra trumpesni nei 15 metrų, o jais sugaunamas žuvų kiekis neturi pastebimo poveikio žuvų ištekliams. Tačiau jie turi tvirtai laikytis reglamentų, kurie nustatyti ilgesniems laivams, su kuriais negalima lygintis.

Raginu Komisiją, persvarstant bendrą žuvininkystės politiką, pripažinti šią tikrovę ir dalį naujosios politikos skirti šioms nuo žuvies priklausančioms pakrantės ir salų sritims.

 
  
MPphoto
 

  Jaroslav Paška (EFD). (SK) Kalnų regionų, salų ir retai gyvenamų vietovių politika turėtų būti visapusiška, integruota ir subalansuota, taip pat joje turėtų būti pripažįstama šių vietovių įvairovė ir atitinkama teisė į vietos, regioniniuose arba nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą specifinį vystymosi metodą. Šioje politikoje turėtų būti pripažįstami nepatogumai, kuriuos patiria gyventojai, vietos valdžios institucijos ir įmonės, taip pat turėtų būti apibrėžti specializuoti veiksmai, kuriais būtų siekiama išsaugoti tradicinių formų užimtumą, remti daugiametes kompleksines programas, skirtas tradicinių formų gamybos pajėgumams atnaujinti, remti gyventojų ekonominės veiklos įvairinimą plėtojant išteklius lankytojams arba turistams, kaip tradicinių formų pragyvenimo priedą, remti ir didinti galimybes naudotis paslaugomis ir technine infrastruktūra, įgyvendinti priemones siekiant sustabdyti jaunuolių persikėlimą kitur, išsaugoti specifinį tapatumą ir kultūrines vertybes, kurios būdingos kiekvienam vienarūšiam regionui, ir, žinoma, ne mažiau svarbu, išsaugoti biologinę ir ekologinę pusiausvyrą.

Rūpinantis šiais regionais reikia specifinio požiūrio ir išskirtinai subtiliai įgyvendinti pasirinktas priemones. Šiems specifiniams Europos regionams tai, ponios ir ponai, yra pažangos kelias.

 
  
MPphoto
 

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, per vulkaninių pelenų krizę man prireikė dviejų dienų, kad parvykčiau namo į savo šalį, dėl to, kad tarp Airijos ir Anglijos nėra jokios sausumos jungties ir jokio tunelio. Tai privertė mane labai aiškiai suprasti tam tikrus sunkumus, su kuriais susiduria žmonės, gyvenantys salose be jokio ryšio su žemynine dalimi. Tas pats taikoma tiems žmonėms, kurie gyvena retai gyvenamuose kalnuotuose bei kalvotuose regionuose ir kitose nepalankioje padėtyje esančiose vietovėse. Tai tiktų pasakyti ir apie mano padėtį Airijos pietuose, nuo pat vakarinės pakrantės iki pat Pat the Cope Donegal. Žinoma, į šias sritis reikia visapusiškai atsižvelgti.

Norėčiau iškelti tris klausimus. Pirma, N. Teixeira nurodė, kad pagal 3 dalį valstybės narės gali skirti lėšas remdamosi kitais argumentais, o ne BVP. Kažką tokio turėtume skatinti daryti šių regionų interesais, nes jie yra ypatingi.

Antra, šie regionai biologinės įvairovės, aplinkos apsaugos ir viešųjų paslaugų teikimo požiūriu yra turtingiausi visoje Europoje. Būtent į tai turi būti labai griežtai atsižvelgiama būsimose derybose dėl BŽŪP.

Trečia, pagal Lisabonos sutarties 195 straipsnį Europos Sąjunga dabar turi tam tikrą turizmo vystymo kompetenciją. Šie regionai siūlo puikią galimybę plėtoti intensyvų ir tvarų turizmą. Tai yra tradiciniu gyvenimo būdu pasižyminčios vaizdingo kraštovaizdžio vietovės, kuriose gyvena labai draugiški žmonės. Jeigu stengiamės, ypač čia, Europos Sąjungos lygiu, jiems padėti, padedame ne tik jiems išgyventi, bet ir galime jiems padėti pagelbėti sau patiems. Manau, kad tai galiausiai yra geriausia parama, kurią galime jiems suteikti.

 
  
MPphoto
 

  Alan Kelly (S&D). – Pone pirmininke, atvirai šnekant, vietovės, apie kurias šį vakarą kalbame, ekonominiu ir socialiniu požiūriu daug kartų kentėjo, o dabar dėl dabartinės globalizacijos poveikio jos susiduria su vis didesniais sunkumais.

Atstovauju vietovei, kurioje yra daug salų ir didžiausias Airijoje kalnų masyvas. Kaip ir pirmesni du kalbėtojai, mano kolegos iš Airijos, žinau vietoves, kuriose kentėjo daugelis kartų. Gyventojai persikelia į miesto vietoves; čia jaunuoliams  trūksta ekonominių galimybių – galėtume visą dieną kalbėti apie problemas, su kuriomis jie susiduria.

Manau, jog laikas mums pripažinti, kad vykdant sanglaudos politiką, nepaisant daugelio sėkmingų dalykų ir labai kilnių pastangų, ne visai pavyko užtikrinti visos Europos Sąjungos ir ypač šių vietovių ekonomikos vystymąsi. Norėčiau tikėti, kad ES reakcija į šią problemą, atkreipiant dėmesį į šios nelygybės pagrindą ir, labai svarbu, prisitaikant prie tokių šiuolaikinių poreikių, kaip ryšių sritis ir ypač kitos kartos plačiajuostis ryšys, kuris, mano manymu, yra didžiulė problema, lems realius ir konkrečius skirtumus. Prieiga prie ryšių, manoma, bus kitas didelis uždavinys; šiuo metu ji yra didžiulis uždavinys.

Laikas užtikrinti, kad šioms bendruomenėms duosime ekonomikos gelbėjimo virvę. Norėčiau visiems mums priminti, kad esame įsipareigoję tai padaryti pagal visas sutartis.

 
  
MPphoto
 

  Vladko Todorov Panayotov (ALDE).(BG) Pone Komisijos nary, ponios ir ponai, kalnų regionų galima rasti daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių, todėl kalnai yra neatskiriama Europos geografijos dalis. Pvz., Bulgarijoje kalnų regionai yra beveik taip pat tankiai gyvenami, kaip lygumų regionai. Todėl daugybė ekologinių, socialinių ir teritorinių klausimų, susijusių su šiais regionais, verti būti atidžiai išnagrinėti Europos teisės aktų leidėjo.

Aplinkos, pasižyminčios gausia ekosistema, įvairove ir įspūdingu dydžiu, požiūriu Europos kalnuose yra idealios sąlygos išskirtinei biologinei įvairovei plėtotis ir ją išsaugoti. Tačiau trapios kalnų ekosistemos yra ypač jautrios ir neatsparios pokyčiams, kuriuos lemia žmonių veiklos poveikis.

Europos Sąjunga privalo išmokti geriausiai ir atsakingiausiai naudotis kalnų regionų ekonominiais ir ekologiniais turtais. Šiuos tikslus galima pasiekti finansuojant ir propaguojant ekologiškai veiksmingą veiklą, pvz., ūkininkavimą kalvotose vietovėse, tradicinę gyvulininkystę Alpių regionuose ir integruotą miškų išteklių valdymą.

Kolegos Parlamento nariai, manau, kad šiomis priemonėmis pasieksime daug teigiamų rezultatų Europos Sąjungos teritorinės ir ekonominės sanglaudos požiūriu.

 
  
MPphoto
 

  Iosif Matula (PPE).(RO) Tvarus ekonominis ir socialinis vystymasis įmanomas naudojant įvairų turimą teritorinį turtą. Ši mintis yra vienas pagrindinių žaliosios knygos apie teritorinę sanglaudą punktų. Šios sanglaudos principas įtvirtintas reglamentais, kuriais reglamentuojami 2007–2013 m. struktūriniai fondai, ir yra vienas svarbiausių Lisabonos sutartimi nustatytų Europos Sąjungos tikslų. 174 straipsnio nuostatos turi būti paverstos konkrečiais strateginiais planais ir konkrečiomis priemonėmis, kuriomis būtų siekiama įveikti kliūtis ir išnaudoti kalnų regionų, salų ir retai gyvenamų vietovių potencialą. To būtų galima siekti naudojantis Europos politine sistema ir taip, pasinaudojant įvairiu vietos turtu, būtų galima sukurti pridėtinę vertę.

Vykdant mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros politiką būtų geriau išnaudojamas šių regionų gamtinis potencialas, taip pat ji turėtų tiesioginį poveikį, pvz., tvarios energijos ir turizmo sritims. Todėl turėtume galimybę geografinius ypatumus paversti privalumais.

Vienas svarbiausių aspektų, į kurį privalome sutelkti dėmesį, yra demografiniai pokyčiai. Privalome remti specifinę šių regionų gyventojams skirtą demografinę politiką, pagal kurią, atsižvelgiant į šios vietovės specifinius ypatumus, jiems būtų siūlomos įvairios priemonės. Mano šalies nepalankioje padėtyje esantys kalnų regionai, kurių gyventojų skaičius nuolat mažėja, tikisi priemonių, kuriomis būtų galima pagerinti jų ekonominę padėtį, kad jų gyventojai būtų skatinami pasilikti šiose gyvenamosiose vietovėse ir prisididėti prie jų vystymo.

Turiu aptarti dar vieną nepaprastai svarbų klausimą. Manau, kad BVP toliau turi būti taikomas kaip pagrindinis tinkamumo gauti regioninės politikos pagalbą kriterijus. Kitų rodikliu įvedimu šiose srityse būtų sukomplikuotas ir ilgainiui sužlugdytas tikrasis vystymosi procesas ir visa sanglaudos politika. Tačiau šiuos rodiklius valstybės narės gali taikyti lėšoms perskirstyti tarp regionų iki joms skirtų paketų ribų tiesiog minėtų vietovių interesais.

 
  
MPphoto
 

  Spyros Danellis (S&D) . – (EL) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, kalnų regionai, salos ir atokios vietovės yra Europos stiprybės ir turto šaltinis. Šių vietovių europinėje politikoje daugiausia dėmesio reikėtų skirti jų teigiamų aspektų stiprinimui ir jų neigiamų aspektų švelninimui, kad Europos piliečiai niekur nesijaustų atskirti nuo savo bendrapiliečių ir kad žmonės turėtų vienodas galimybes klestėti visoje Europoje.

Vietovės bendrasis vidaus produktas šios įvairovės tinkamai neatspindi. Matyt, tai būtų turtingos salos ir kalnų regionai be jokios gamybinės bazės, kuri būtų susieta su paslaugų sektoriumi, esančiu prie žlugimo ribos, ir kuriai dėl to reikėtų investicijų. Be to, skirtingo augimo lygio saloms taikomi vidurkiai paprastai neužtikrina teisingumo joms visoms.

Kiti svarbūs veiksniai, pvz., darbo rinka ir vietovės prieinamumas, didesnės keleivinio bei krovininio transporto sąnaudos ir infrastruktūros ir tinklų poreikis, yra elementai, į kuriuos reikia atsižvelgti laikantis globalesnio požiūrio į šiuos regionus tiek regioninės politikos, tiek bendresnių kriterijų nustatymo išeities taško požiūriu.

 
  
MPphoto
 

  Tamás Deutsch (PPE). (HU) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, pasiūlyme dėl rezoliucijos teisingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad kalnų regionai, salos ir retai gyvenamos vietovės susiduria su rimtais sunkumais, todėl joms reikia specialių regioninės plėtros programų bei paramos. Pasiūlyme BVP siūlomas kaip rodiklis. Atsižvelgiant į tai svarbu pabrėžti, kad, kalbant apie ES lėšų paskirstymą, BVP turime toliau taikyti kaip valstybių narių tinkamumo gauti regioninės politikos pagalbą kriterijų. BVP yra pagrindinis vystymosi, pažangos ir regioninio vystymosi veiksmų poveikio matas, taip pat jis yra rodiklis, kurį taip pat galima susieti su kitais matais.

Tačiau visa tai nereiškia, kad galime nepaisyti ekonominių sprendimų socialinių ir ekologinių pasekmių, nes augimas gali būtu naudingas tik tada, kai jis susiejamas su socialine plėtra ir geresne gyvenimo kokybe. Valstybės narės lygmeniu kiekvienos šalies sprendimus priimantys subjektai, skirstydami vystymosi lėšas regionams, gali atsižvelgti į tokius kitus rodiklius, kokie taikomi nustatant valstybių narių paramą kalnų regionams, saloms ir retai gyvenamoms vietovėms. Tačiau taip pat norėčiau atkeipti Komisijos dėmesį į tai, kad BVP turime toliau taikyti kaip pagrindinį tinkamumo gauti paramą kriterijų siekiant užtikrinti, kad mažiau išsivysčiusios šalys toliau veiksmingai naudotų šią paramą.

 
  
MPphoto
 

  Derek Vaughan (S&D). – Pone pirmininke, atvykau iš Velso, kuriame yra kalnų, salų, retai gyvenamų vietovių ir dar daug ko. Todėl pritariu pasiūlyme dėl rezoliucijos pateiktiems pasiūlymams.

Savo trumpoje kalboje norėjau sutelkti dėmesį į vietos savivaldą ir regioninę vyriausybę, nes aišku, jog, kad ir kokie strateginiai planai, projektai arba programos būtų numatomi, juos rengs, įgyvendins, vykdys ir valdys regioninės ir vietos valdžios institucijos.

Tai teisinga, nes šis valdžios lygis yra arčiausiai vietos ir arčiausiai žmonių. Todėl taip pat teisinga, kad šios institucijos dalyvauja visuose bet kokios programos arba iniciatyvos etapuose.

Taigi, norėčiau tikėti, kad Komisija to nepamirš ir numatys mechanizmus, kuriais būtų galima užtikrinti vietos savivaldos ir regioninės vyriausybės dalyvavimą, o jos, esu tikras, atitinkamai užtikrins mūsų bendruomenių ir regionų vystymąsi.

 
  
MPphoto
 

  Joachim Zeller (PPE).(DE) Pone Komisijos nary J. Hahnai, ponios ir ponai, turiu problemą, susijusią su tam tikra diskusijos dalimi. Klausydamasis kai kurių kalbų apie kalnų regionus, salas ir retai gyvenamas vietoves susidariau įspūdį, kad jos yra eksteritorinės ir kad jos tiesiogiai priklauso Europos Sąjungai. Tačiau šiuo atveju taip nėra. Kiekviena ši vietovė priklauso suvereniai valstybei narei. Pagal subsidiarumo principą įgyvendinti Europos sprendimus ir tikslus paliekama valstybių narių kompetencijai.

Europos lygiu Komisijos komunikatuose iki pat Lisabonos sutarties visada skyrėme ypatingą dėmesį būtent šiems regionams – kalnų regionams, retai gyvenamoms vietovėms ir saloms. Čia, Parlamente, taip pat buvo priimta sprendimų, kuriais remiami šie regionai. Klausydamasis, kaip daugelis čia dalyvaujančiųjų skundžiasi, kad šių vietovių padėtis vis dar prasta, turiu savęs paklausti, ką valstybės narės padarė su iniciatyvomis, kurias pateikėme Europos lygiu. Ką patys regionai padarė su jomis? Kaip jie panaudojo suteiktą Europos pagalbą? Čia reikalaujama naujos strategijos, todėl man gaila Regioninės politikos generalinio direktorato pareigūnų, kurie turi į vieną strategiją įtraukti daugybę problemų, nuo kurių kenčia salos, kalnų regionai ir retai gyvenamos vietovės. Kartu yra toks strateginių planų skaičiaus didėjimas, – Dunojaus, Baltijos jūros, Juodosios jūros, klimato kaitos ir panašių strateginių planų, – kad greitai mums reikės strateginių planų strategijos, jeigu norėsime nuolat stebėti juos visus.

Ponios ir ponai, nejuokaukime, tikrai kalbama apie tai, – kas šiandien čia buvo pasakyta ir už ką esu dėkingas tai paminėjusiam Komisijos nariui J. Hahnui, – kad mums reikia kovoti siekiant užtikrinti, kad po 2013 m. Europos lygiu vis dar turėtume sanglaudos politiką ir regioninę politiką. Būtent į tai turi būti nukreiptas mūsų darbas, todėl mums reikia įtikinti tuo savo kolegas Parlamento narius. Visi kalnų regionai, salos ir kitos vietovės turėtų rasti savo vietą tęsiamoje sanglaudos politikoje ir regioninėje politikoje po 2013 m. Neverta gaišti laiko atskiriems pasiūlymams dėl rezoliucijų šiuo klausimu.

 
  
MPphoto
 

  Patrice Tirolien (S&D) . – (FR) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, labai pritariu šiai šiandieninei diskusijai. Ji dar kartą parodo, kad Europos Sąjungai reikia vertinti ir maksimaliai išnaudoti savo regioninę įvairovę.

Šiuo metu, kai deramės dėl naujų 2014–2020 m. bendrųjų programų, manau, kad svarbu pabrėžti pakeitimus, iš kurių turi turėti naudos specifiniai regionai. Tęstinumo ir teritorinės sanglaudos klausimai turi būti mūsų nuogąstavimų pagrindas.

Tačiau kalnų regionų, salų ir retai gyvenamų vietovių vystymui neužtenka vien leidžiančių nukrypti nuostatų. Privalome patvirtinti horizontalųjį požiūrį. Turime imtis priemonių, kuriomis būtų galima sudaryti sąlygas Europos Sąjungos visų sričių veiksmams bendrai gyvuoti esant sinergijai ir taip padidinti šių priemonių pridėtinę vertę.

Be to, kaip atokaus regiono atstovė, nekantriai laukiu naujos Europos Sąjungos atokiausių regionų strategijos, kurią Komisijos tarnybos pažadėjo pateikti 2011 m. pradžioje.

 
  
MPphoto
 

  Damien Abad (PPE).(FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, mūsų Europa yra Europos Sąjungos įvairovės simbolis: atstumo, kultūrų ir požiūrių įvairovės, taip pat mūsų teritorijų ir regionų įvairovės.

Nors Europos Sąjunga sudaryta iš visiškai skirtingų komponentų, teritorinės, ekonominės ir socialinės sanglaudos tikslai toliau turi būti visų mūsų veiksmų ramsčiai, o be to, tai aiškiai pripažįstama Lisabonos sutartyje. Todėl šiomis aplinkybėmis privalome ypatingą dėmesį skirti kalnų regionams, saloms ir retai gyvenamoms vietovėms.

Buvau išrinktas didžiuliame Pietryčių regione, į kurį, be to, įeina salos, – kalbu apie Korsiką, – taip pat Savoja ir Aino departamentas, kuriame nemažai vietovių yra retai gyvenamos, taip pat dirbdamas savo darbą vietoje suvokiu, kad privalome turėti aiškų reikalavimą – Europą sutaikyti su šiais regionais.

Kad taip būtų, pirmiausia privalome nustatyti sunkumus, su kuriais susiduria šie regionai. Turiu omenyje, pvz., visuotinės svarbos paslaugas, įskaitant socialines visuotinės svarbos paslaugas. Kai galime sutvarkyti reikalus, kad visiems savo piliečiams, kad ir kur jie galėtų būti, galėtume užtikrinti minimalų socialinės apsaugos lygį?

Taip pat privalome vystyti šių regionų potencialą, kad jie galėtų turėti galimybę pasinaudoti bendrosios rinkos ir ekonomikos plėtros privalumais. Be to, labai lengva pastebėti, kad šiuo metu saloms arba kalnų regionams numatytos Europos Sąjungos politikos priemonės taikomos neveiksmingai.

Viena vertus, tikrai neatsižvelgta į specifines vietos ir regionines aplinkybes ir, kita vertus, yra pavojus, kad šie regionai, būdami visiškai užmiršti, bus palikti likimo valiai be jokios pagalbos kovai su gyventojų skaičiaus mažėjimu, aplinkai iškilusiomis grėsmėmis arba ekonomikos lėtėjimu. Būtent šioje srityje Europa, tinkamai atsižvelgusi į subsidiarumo principą, galėtų duoti papildomos naudos.

Save laikau vienu iš tų, kurie mano, kad specifinius tikslus šiems regionams privalo nustatyti pati Europa. Visų pirma reikia persvarstyti įvairias Europos Sąjungos politikos priemones, turinčias poveikį šiems regionams, siekiant įtraukti horizontaliąją išlygą, kuria būtų suteikta galimybė atsižvelgti į specifines aplinkybes. Taip pat manau, kad, be regioninės politikos, turi būti persvarstyta bendra žuvininkystės politika kartu su apsaugos priemonėmis, taikomomis smulkiajai ir vietinei žuvininkystei, žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, daugiau dėmesio skiriant smulkiajai gamybai ir kartu didinant tiesioginę pagalbą, o paskui tą pačią procedūrą turėtume taikyti transportui ir energetikai.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad jei yra noras, ne visada yra galimybės. Platūs užmojai neturėtų apsiriboti gražiais žodžiais. Po kelių mėnesių turėsime puikią galimybę, kuria, žinoma, turime pasinaudoti derybose dėl kitos finansinės perspektyvos.

 
  
MPphoto
 

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D).(RO) Komisijos nary, Europos Sąjunga turi išnaudoti sanglaudos politiką, kad ypatingą dėmesį galėtų skirti regionams, kenčiantiems dėl gamtinių ir demografinių kliūčių, pvz., šiauriniams žemyno regionams, retai gyvenamoms vietovėms arba saloms ir tarpvalstybiniams bei kalnų regionams.

Šie regionai labiau nei bet kurie kiti ES regionai susiduria su ypatingais sunkumais, kylančiais dėl sudėtingo susisiekimo, klimato kaitos, regioninės integracijos ir demografinių pokyčių. Be to, jiems būdingi bendri ypatumai, dėl kurių juose reikia parengti ir įgyvendinti specifines regionines plėtros programas, taip pat reikia pritaikyti lėšų skyrimo rodiklius, nes juose reikia atsižvelgti į specifinius kiekvieno regiono ypatumus. Iš tiesų reikia atsižvelgti į mažą gyventojų tankį ir į galimybes pasinaudoti profesinio mokymo programomis ir taip vėliau suteikti galimybę gyventojams patekti į darbo rinką ir daryti poveikį šių vietovių nedarbo lygiui.

Šių vietovių gyventojai neturėtų gyventi iš pagalbos programų, įeinančių į nacionalines viešąsias schemas. Šios vietovės privalo turėti išteklių ir pajėgumų, tinkamų tvariam vystymuisi ir galimybėms naudotis visuotinės svarbos paslaugomis.

 
  
MPphoto
 

  Richard Seeber (PPE).(DE) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, Lisabonos sutartimi mums buvo suteiktas naujas teisinis pagrindas, o 174 straipsnyje mums konkrečiai numatoma užduotis remti teritorinę sanglaudą. Tai regioninei politikai ir Komisijos nariui, atsakingam už regioninę politiką, konkrečiai reiškia, kad jis privalo rūpintis šia politikos sritimi, taip pat sritimis, kurioms būdingos ypatingos topografinės ypatybės, pvz., kalnų regionais ir salomis. Todėl šiai grupei privalome parengti specifinę politiką. Kaip sakė J. Zeller, taip turėtume ne paprasčiausiai siekti turėti daug programų ir skirti pinigų joms, o sieti tai su būtino lankstumo numatymu Europos programose. Tai siejama be tik su rodikliais, kuriuos reikia numatyti, bet ir visų pirma su politikos sritimis, kurias labai norime remti.

Tačiau kalbama ne tik apie tai, kad Komisijos narys turi bandyti patvirtinti tinkamą šios srities politiką, nes kalnų regionų politika turi atlikti savo vaidmenį visose Europos politikos srityse. Jau buvo minėta žemės ūkio politika. Šiuo atveju taip pat dėl ypatingų kalnų regionų sąlygų jiems reikalinga pagalba arba šias sąlygas reikia kompensuoti specialiomis priemonėmis. Ši politika atlieka savo vaidmenį transporto politikoje – pats atvykau iš šalies, kuri susiduria su tam tikrais sunkumais ir problemomis, susijusiomis su tarptautiniu krovinių gabenimu. Čia taip pat bandome būtinas lengvatas įtraukti į „Eurovinjetės“ direktyvą. Parlamento narys iš Suomijos minėjo Pašto paslaugų direktyvą. Jeigu jis būtų atidžiai ją perskaitęs, būtų išsiaiškinęs, kad šių problemiškų vietovių sprendimus kuo puikiausiai įtraukėme į naujausią teisės aktą.

Komisijos nariui J. Hahnui, kaip regionų atstovui, tenka ypatinga atsakomybė už užtikrinimą, kad šios ypatingos ypatybės atsispindėtų visose Europos Sąjungos politikos srityse. Tik tada sugebėsime užtikrinti, kad iš tiesų būtų pasiektas mūsų teritorinės sanglaudos tikslas, kaip nustatyta Sutartyje.

 
  
MPphoto
 

  Rosa Estaràs Ferragut (PPE).(ES) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti visiems tiems, kurie pasirašė šį pasiūlymą dėl rezoliucijos, kurį nepaprastai palankiai įvertino Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija ir Ispanija – šalis, kuriai atstovaujame.

Turime teisinį pagrindą – Lisabonos sutarties 174 straipsnio 3 dalį. Taip pat yra teritorinė sanglauda, kuri yra naujas ramstis, numatytas šioje Sutartyje, todėl turime teisinį pagrindą, kuriuo remdamiesi galime padėti šiems regionams: kalnų regionams, saloms ir retai gyvenamoms vietovėms.

Kalnų regionų atveju – kaip čia buvo sakyta – kalbame apie apytikriai 90 mln. gyventojų; salų atveju 14 šalių salose gyvena 21 mln. žmonių, tačiau dar daugiau milijonų gyventojų gyvena kalnų regionuose.

Visos šios vietovės kultūros, švietimo, transporto ir aplinkos požiūriu patiria labai panašias problemas. Konkrečiau kalbant, yra viena nepalanki aplinkybė, kuri vienija mus visus, – transporto sąlygos. Atvykau iš Balearų salų, kuriose apskaičiuotos 20 proc. papildomos transporto sąnaudos. Tai neabejotinai turi įtakos mūsų pramonei, žemės ūkiui, strateginiams sektoriams, turizmui arba, trumpai tariant, visam verslo sektoriui: visai ekonominei struktūrai. Todėl tai turi įtakos mūsų konkurencingumui.

Todėl, jeigu paskui atkreipsime dėmesį į išteklius, pvz., geriamojo vandens arba žemės išteklius, kurie yra riboti, tokią žaliavą, kaip energija, arba šių vietovių gyvenamąsias erdves, suprasime, kad dėl jų neabejotinai atsiranda trūkumų ir ekonominės įvairovės stygiaus reiškinys.

Todėl reikalaujame, kad naujose finansinėse perspektyvose būtų atsižvelgiama į specifinius šių vietovių ypatumus ir kad pereitume nuo žodžių prie veiksmų, – kaip čia taip pat buvo sakyta, – kurie turėtų būti išreikšti biudžetais, todėl ir užtikrinti didesnę teritorinę sanglaudą.

 
  
MPphoto
 

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE).(PT) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, atokios Europos Sąjungos vietovės, ypač atokiausi regionai (įskaitant regioną, kuriam čia atstovauju), kalnų regionai, salos ir retai gyvenamos vietovės kenčia nuo gamtinių ir geografinių kliūčių, kurias sunku įveikti, ir jų socialinės sąnaudos yra didelės.

Kaip pavyzdį galėčiau paminėti prieinamumo sunkumus ir dideles pagrindinių viešųjų paslaugų teikimo bei energijos tiekimo ir kitas sąnaudas.

Taip pat turėtume nepamiršti, kad tik 7 proc. Europos Sąjungos gyventojų gyvena dideliuose miestuose ir kad 14 mln. europiečių gyvena salose.

Europos Sąjungos, grindžiamos tokiomis vertybėmis, kaip solidarumas ir socialinis teisingumas, ir organizuojamos jomis vadovaujantis, politinė ir moralinė pareiga – skatinti ekonominį ir socialinį savo atokių vietovių vystymą. Iš tiesų tai yra pagrindinė Europos sanglaudos politikos – teritorinės sanglaudos ir ekonominės bei socialinės konvergencijos – raison d’être.

Taigi, teritorinės sanglaudos, kaip naujo Europos Sąjungai keliamo tikslo, įtraukimas tik atspindi natūralų jos evoliucijos procesą, o ekonominės ir socialinės konvergencijos strategija yra būtina jos augimo sąlyga.

Jau seniai ES nusprendė pasirinkti šį požiūrį, kuriuo vadovaudamasi ji pasiekė labai teigiamų rezultatų daugelyje regionų, kai jie perėjo nuo 1 tikslo prie 2 tikslo. Tiesą sakant, net prieš šiems regionams pasiekiant 2 tikslą, net tada, kai šių atokių Europos vietovių išsivystymo lygis lieka žemesnis nei Europos vidurkis ir joms trūksta proporcingos paramos, jie, kiekvienas dėl savo individualių ypatumų, vis dėlto įneša savo nepakeičiamą įnašą į gausią Europos įvairovę.

Šių atokių Europos Sąjungos vietovių pareiga – maksimaliai išnaudoti visas jiems prieinamas plėtros priemones, ypač daugiausia dėmesio skiriant savo specifiniam turtui. Būtent ES privalo užtikrinti veiksmingą visų savo vietovių integraciją ir sanglaudą; kitaip bus diskredituotas jos pačios augimo projektas.

Tokiomis aplinkybėmis Komisija privalo tinkamai atsižvelgti į šiame pasiūlyme pateiktas veiksmų kryptis kaip į vertingą įnašą į Europos integracijos projekto, kuriame visi dalyvaujame, sėkmę.

 
  
MPphoto
 

  Sari Essayah (PPE).(FI) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, struktūriniai fondai yra svarbi ES finansinė priemonė mums stengiantis pasiekti 2020 m. tikslus. Jie ypač svarbūs retai gyvenamiems šiauriniams regionams, todėl noriu išdėstyti tokias keturias mintis. Visų pirma šios ypatingos vietovės pirmos susidurs su daugybe problemų ir skaudžiausiai nuo jų nukentės. Kadangi daugeliu atvejų darbingo amžiaus gyventojai išsikraustė ieškodami darbo, daug retai gyvenamų vietovių pirmos susidurs su senėjančios visuomenės problema.

Aišku, kad geriausiai nusimanau apie padėtį Suomijoje, todėl galiu jums pasakyti, kad rytinėje ir šiaurinėje Suomijoje greitai bus vietovių, kuriose daugiau nei pusė gyventojų bus išėję į pensiją. 2020 m. vyresnio amžiaus žmonių ir darbingų gyventojų santykis, kitaip tariant, vadinamasis priklausomumo koeficientas, kritiškiausias bus rytinėje Suomijoje, Italijoje ir rytinėje Vokietijoje. Įspūdingai padidės regionų poliarizacijos laipsnis, o vietovių, kurių priklausomumo koeficientus bus daugiau nei 25 proc. didesnis už ES vidurkį, skaičius iki 2020 m. padidės iki 40. Todėl regioninėje ir struktūrinėje politikoje svarbu atsižvelgti į demografinius kriterijus, susijusius su senėjančia visuomene, o ne tik sutikti, kad BVP būtų vienintelis reikšmingas kriterijus.

Antra, šiems regionams nebeturi būti leidžiama prarasti savo darbingo amžiaus gyventojų. Priešingai, reikia sutelkti dėmesį į šių vietovių konkurencingumą, kad padėtume jiems išbristi iš ekonomikos krizės ir pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus. Reikia plėtoti inovacijas ir kompetenciją ir didinti konkurencingumą. Tai pasiekti reikia išleidžiant mažiau pinigų. Inovacijų finansavimo atrankos kriterijais turėtų būti tikrai geri rezultatai. Daugiausia dėmesio reikia skirti temoms, kuriomis geriausiai skatinamas konkurencingumas ir užimtumas, taip pat reikia naujų socialinių ir aptarnavimo naujovių.

Trečia, mums reikia regioninių programų, į kurias būtų integruotos priemonės pagal struktūrinius fondus ir kurių rezultatus būtų galima išmatuoti ir įvertinti. Valstybių narių valdymo ir kontrolės sistemų administracinė našta turi būti proporcinga gaunamo finansavimo sumai. Reikia padaryti, kad finansavimas priklausytų nuo rezultatų ir būtų susietas su struktūrinėmis ekonomikos reformomis bei atsakinga ekonomine politika.

Galiausiai mano ketvirta mintis susijusi su tuo, kad mums reikalingas tarpvalstybinis regionų bendradarbiavimas, ypač tada, kai jis siejamas su projektais, susijusiais su verslu, pramone ir aplinka. Puiki galimybė savaime atsiranda Baltijos jūros ir Dunojaus makroregionų kontekste, pvz., ta, kuri jau buvo minėta čia vykstančioje diskusijoje. Reikalingas ES kaimynių bendradarbiavimas, tačiau, pvz., Baltijos jūros atveju taip pat reikia, kad regioninio bendradarbiavimo dalyvė būtų ir Rusija. Tik Europos vietinės tautos...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

 
  
MPphoto
 

  Jean-Pierre Audy (PPE).(FR) Pone pirmininke, kaip Limuzeno, Overnės Centrinio masyvo gyventojas, norėčiau padėkoti jums, pone Komisijos nary, už tai, ką padarėte savo komunikate. Dėkoju visoms rezoliuciją pasirašiusioms frakcijoms, kurios, be to, suteikė galimybę sukurti jungtinę kalnų ir salų grupę. Dėkoju mūsų „Euromontana“ partneriams ir Europos kalnų regionų gyventojų išrinktų atstovų asociacijai.

Galiausiai Europos sutarties 174 straipsnyje yra žodis „kalnas“. Turime maksimaliai išnaudoti savo turtą: žemės ūkį, miškus, turizmą ir gamybos įmones. Pone Komisijos nary, norėčiau ypač pabrėžti žemės ūkį. Turime kokybiškų produktų, kurie yra subtilūs ir naudingi. Apsvarstykite juos su savo kolega D. Cioloşu. Privalome suteikti vienodas galimybes visos infrastruktūros, automagistralių, greitųjų traukinių, energijos, švietimo, sveikatos ir skaitmeninės technologijos atžvilgiu.

Pone pirmininke, karuose buvo pareigų lygybė. Mes, kalnų gyventojai, taip pat tikime teisių lygybe.

 
  
MPphoto
 

  Zigmantas Balčytis (S&D). – Pone pirmininke, darni Europos Sąjungos plėtra yra išankstinė tvaraus ekonomikos augimo ir socialinės gerovės sąlyga. Teritorinės sanglaudos principu ES įpareigojama siūlyti konkrečias priemones, kuriomis būtų galima įveikti esamas kliūtis ir išnaudoti šių regionų potencialą.

Europos politikos struktūra turėtų būti labai naudinga ir turėtų duoti papildomos naudos nepalankioje padėtyje esantiems regionams, jei rengtų ir pritaikytų unikalius vystymosi modelius, dėl kurių jie taptų konkurencingesni ir pajėgūs susidoroti su uždaviniais.

 
  
MPphoto
 

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE).(ES) Pone pirmininke, retai gyvenamų vietovių gyventojų palaikymas yra geriausias būdas užtikrinti jų išsaugojimą. Strategijoje vartojamas žodis „vystymas“, tačiau norėčiau pabrėžti tris principus.

Pirma, verslo modeliais, kuriais skatinamas šių vietovių vystymasis, turi būti siekiama pelningumo ir aukštos kokybės produkcijos, o nauja veikla, susijusi su mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomika, yra būdas jai skatinti.

Antra, socialinė ekonomika yra geriausias būdas šiuos gyventojus susieti su bendrais projektais, susijusiais su jų gerove.

Trečia, žmonės, kurie gyvena šiose vietovėse, turi turėti galimybę naudotis tokio lygio visuomenės sveikatos ir švietimo paslaugomis, taip pat transporto infrastruktūra, kokiomis naudojasi likusi viešuomenės dalis. Geriau investuoti į jas, negu investuoti į gamybos subsidijas.

Štai ko noriu Euskadi labui, tačiau, pone Komisijos nary, tai bus įmanoma tik tada, kai Europa skaitysis su regionais ir vietos savivaldos institucijomis, aiškiai nustatys fondų tikslus, vertins jų poveikį ir atsižvelgs į skirtingą regionų padėtį.

 
  
MPphoto
 

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE).(RO) Tinkamo sanglaudos politikos ir bendros žemės ūkio politikos ryšio būtinybę jau minėjo daug mano kolegų Parlamento narių. Taip pat noriu pabrėžti šį faktą ir kartu – svarbų vaidmenį, kurį Europos kaimo plėtros fondai atlieka kalnų regionų ekonominio ir socialinio vystymosi srityje. Šiuo metu svarstome bendros žemės ūkio politikos ateitį. Turime nepamiršti, kad ši reforma turi būti įgyvendinama tokiu būdu, kuriuo būtų išlaisvintas kalnų regionų potencialas, jų vystymosi ir net jų įnašo į ekonomikos augimą požiūriu.

Pvz., vietos produktų ir turizmo veiklos įvairovė galėtų būti daugelio regionų turto šaltinis. Tačiau kad taip būtų, regionams, apie kuriuos kalbame, reikia turėti galimybę naudotis viešosiomis paslaugomis, infrastruktūra ir transportu. Bendra žemės ūkio politika turėtų būti galima, taikant jos antrąjį ramstį, toliau užtikrinti galimybę naudotis tokiomis paslaugomis ir kartu sąlygomis...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

 
  
MPphoto
 

  Ricardo Cortés Lastra (S&D).(ES) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, tokie dalykai, kaip nedarbas, kaimo plėtra, žemės ūkis, žuvininkystė, transportas, atsinaujinančiųjų energijos išteklių rėmimas ir aplinkos apsauga, yra svarbūs mūsų saloms, kalnų regionams ir retai gyvenamoms vietovėms.

Mums reikia integruotos ir suderintos strategijos, kad galėtume nuolat prisidėti prie jų vystymosi. Šios vietovės turi didžiulį ekonominio ir socialinio vystymosi potencialą, kuriuo negalime nepasinaudoti.

Kartu, kad tai būtų įmanoma, privalome kompensuoti nepalankias aplinkybes, susiklosčiusias dėl jų specifinės geografinės ir demografinės padėties. Šiuo atžvilgiu tinkama priemonė, būtina vykdant regioninę politiką, būtų tam tikrų dalyvavimo tarpvalstybinio bendradarbiavimo programose apribojimų, pvz., reikalavimo, kad tarp tarpvalstybinių regionų būtų ne didesnis nei 150 km atstumas, kuris trukdo glaudžiau bendradarbiauti salų regionams ir turintiems bendrą sieną jūrų regionams, pašalinimas.

 
  
MPphoto
 

  Gabriel Mato Adrover (PPE).(ES) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, jei kalbame apie teritorinę sanglaudą, turime kalbėti apie salas, kalnų regionus ir, be to, apie atokiausius regionus. Tai reiškia kalbėti apie jų problemas ir sunkumus, gamtines kliūtis ir struktūrinius sunkumus. Tačiau tai taip pat iš esmės reiškia kalbėti apie tai, kaip galėtume pašalinti kliūtis, kurios trukdo joms vystytis. Tai reiškia kalbėti apie strateginius planus, kuriais šiuos trūkumus būtų galima paversti privalumais. Susisiekimo sąlygų gerinimas, atitinkamos kaimynystės politikos gerinimas ir politikos priemonių bei struktūrinių fondų stabilumo didinimas yra klausimai, kuriuos mums reikia nedvejojant spręsti remiantis dviem svarbiomis prielaidomis: teritorine sanglauda ir solidarumo principu.

Tačiau yra žmonių, kurie netiki strateginiais planais. Aš jais tikiu, o ši rezoliucija turėtų įrodyti, kad Parlamentas nuolat rūpinasi šiais regionais ir kad iš Komisijos reikalauja priimti politinius sprendimus, kuriuose būtų atsižvelgiama į poreikius, turimus šių pažeidžiamų regionų, kurių problemos tampa dar akivaizdesnės tokios ekonomikos krizės, kokią šiuo metu išgyvename, laikais.

 
  
MPphoto
 

  Miroslav Mikolášik (PPE). (SK) Nors jau pusė vienuolikos vakaro, vis dar kalbame šiuo įdomiu ir svarbiu klausimu, nes kalnų regionai vis dar atsilieka ir nesulaukia pakankamo dėmesio, nepaisant neabejotinai didelio savo gamtinių išteklių ir unikalios floros bei faunos potencialo.

Šiems regionams reikalingos specifinės priemonės ir specialiai pritaikyti strateginiai vystymosi planai, kad jiems būtų suteikta galimybė įveikti nuolatines nepalankias aplinkybes ir išnaudoti savo gamtinį potencialą, o kelių ir geležinkelio infrastruktūros sukūrimas jiems yra išlikimo ir klestėjimo klausimas. Dėl šios priežasties visiškai pritariu, kad reikia sukurti specialią Europos integruotą sistemą, skirtą kalnų regionų problemoms spręsti remiantis teritorinės sanglaudos, esančios vienu pagrindinių Europos Sąjungos tikslų, principu, vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad politinę sistemą reikia papildyti konkrečiu teisiniu aspektu, susietu su išlaisvinimu...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

 
  
MPphoto
 

  Bogusław Sonik (PPE).(PL) Konkurencingumas ir klestėjimas priklauso nuo tam tikros vietovės piliečių ir joje įsikūrusių įmonių gebėjimo kuo geriau išnaudoti savo išteklius. Europos Sąjungos politikoje tokia veikla turėtų būti skatinama ypatingą dėmesį skiriant specifines gamtines ir geografines sąlygas turinčių regionų išsivystymo lygio skirtumų mažinimui. Parama darniajai plėtrai ketinama stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę Europos Sąjungos sanglaudą.

Didžiausios pastangos turėtų būti dedamos privalumų plėtojimui ir kalnų regionų bei salų potencialių konkurencinio pranašumo sričių paieškai. Tai yra ekologinio stabilumo, ekonominio efektyvumo ir socialinės sanglaudos tam tikros jungiamosios grandies kūrimas siekiant visiems subjektams, esantiems šiuose sudėtinguose regionuose, užtikrinti galimybes vystytis. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjunga yra įpareigota ieškoti tokių sprendimų.

 
  
MPphoto
 

  Johannes Hahn, Komisijos narys.(DE) Pone pirmininke, norėčiau pakartoti šias padėkas, taip pat norėčiau padėkoti gerbiamiesiems Parlamento nariams. Išklausėme 47 kalbas, – suskaičiavau jas, – kurios liudija tiek apie Parlamento gyvybingumą, tiek apie šio klausimo svarbą. Esu ypač patenkintas tuo, kad neigiama buvo tik viena iš šių 47 kalbų, ir ji buvo susijusi su klausimu, ar yra kokia nors prasmė turėti sanglaudos politiką. Tai turėtų mus padrąsinti, kad tai yra labai svarbi politikos sritis, kuria galima pagelbėti Europos žmonėms ir padaryti Europą matomą net – ir ypač – regionuose, apie kuriuos kalbama šiandienos diskusijose ir debatuose. Kadangi apie tai dar nebuvo užsiminta, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo naujuoju laikotarpiu dabar turime galimybę pasinaudoti moduliuojama bendro finansavimo sistema, kad pasiektume regionų pusiausvyrą. Dėl to, ką sakė J. Zeller ir kiti, suteikėme galimybę vietoje – ir ypač laikantis subsidiarumo principo – reaguoti į tam tikrus poreikius, grindžiamus tų, kurie atsakingi, žiniomis. Taip pat turime labai įvairių galimybių valstybės subsidijų srityje, – pvz., konkurencijos politikos srityje, – todėl turėtume pasinaudoti šiomis galimybėmis su jomis susijusių žmonių interesais.

Daugelis kalbų buvo susijusios su rodiklių klausimu, su kuriuo dažnai susiduriame diskusijose dėl regioninės politikos. Sutinku su T. Deutschu ir kitais, manančiais, kad bendrasis vidaus produktas vis dar turi būti naudojamas kaip pagrindinis rodiklis. Tačiau visiškai suprantu, kad yra poreikis ir noras naudoti papildomus rodiklius. Iš tikrųjų yra įvairių projektų, pvz., pagal Europos teritorijų planavimo stebėsenos tinklo (ESPON) programą. Vienas tokių projektų yra EUROISLANDS projektas, kuriuo ketinama nustatyti papildomus rodiklius, kurie būtų daugiausia ir konkrečiai skirti tam, kad būtų suteikta galimybė mums kartu su tais, kurie už tai yra tiesiogiai atsakingi, šiuose regionuose parengti geresnes politikos priemones. Šie rodikliai turėtų ir galėtų būti naudojami ne pirmiausia naujiems finansiniams rodikliams kurti, o siekiant suteikti mums galimybę savo politikos priemones atidžiau ir tiksliau pritaikyti žmonių poreikiams.

Ypač norėčiau padėkoti tiems kalbėtojams, kurie minėjo užslėptą šių regionų potencialą ir tai, ką dar galima nuveikti tokiose srityse, kaip moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra. Keletas regionų yra ypatingose vietose, kuriose vykdoma labai specifinė mokslinių tyrimų veikla. Prisiminkime, pvz., Kanarų salas ir jų observatorijas, kuriose atliekami tyrimai negalėtų būti atliekami niekur kitur, nes niekur nėra tiksliai tokių geografinių, topografinių ir klimatinių sąlygų. Privalome geriau išnaudoti tokius veiksnius, įskaitant atsinaujinančiosios energijos sektorių. Taip pat norėčiau prisidėti prie tų, kurie konkrečiai minėjo interneto prieigą. Tai iš tiesų yra tas dalykas, kuriam ateityje turėtume skirti ypatingą dėmesį, nes reikia pripažinti, kad šioje srityje dar yra daug potencialo, kurį reikia išnaudoti.

Dar kartą jums dėkoju už visą įnašą į šią diskusiją. Vykdydami regioninę politiką turime atlikti didžiulį darbą ne tik stengdamiesi nustatyti regionų skirtumų pusiausvyrą, bet ir siekdami patenkinti poreikius, kurių turi aštuoni iš dešimties žmonių, kaip žinome, norinčių turėti perspektyvą gauti darbą regione, kuriame gimė ir kuriame, apskritai kalbant, paseno. Dėl šios priežasties turėtume ir privalome vykdyti politiką, kurioje būtų atsižvelgiama būtent į šiuos poreikius, todėl būtent tai ir darome. Mūsų politika grindžiama žmonėmis ir jų poreikiais, todėl šiomis priemonėmis tikimės jiems pagelbėti. Tai niekada nesibaigiantis darbas, kuriam kaskart reikia naujo postūmio. Tokiu būdu šiandienos diskusijomis ir visų pirma šiuo pranešimu reikšmingai prisidėta prie mūsų sprendimų pagrindo. Galiu tik jus patikinti, kad Komisijoje manome, jog intensyviai dirbti tokiais klausimais yra ne tik pareiga ir atsakomybė, bet ir malonumas.

(Plojimai)

 
  
  

PIRMININKAVO: Rodi KRATSA-TSAGAROPOULOU
Pirmininko pavaduotoja

 
  
MPphoto
 
 

  Pirmininkė. Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijos, pateiktus pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį(1).

Diskusija baigta.

Balsavimas vyks rytoj, trečiadienį, rugsėjo 22 d., 12.00 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

 
  
MPphoto
 
 

  Marie-Thérèse Sanchez-Schmid (PPE), raštu.(FR) Ši rezoliucija, kuri bus rytoj Parlamente pateikta balsavimui, padeda priversti institucinius veikėjus būti jautrius sunkumams, su kuriais susiduria šie regionai, todėl esu tuo patenkinta. Pabrėšiu tris svarbius šio pranešimo aspektus, kuriais grindžiami mano nuogąstavimai ir kurie patys savaime pateisina mano parašą. Atvykusi iš kalnuoto regiono, Pirėnų, esu jautri problemoms, su kuriomis susiduriama tokioje teritorijoje. Dėl geografinių ir demografinių sunkumų kalnams reikalingos „specifinės regioninės plėtros programos“, todėl tikiuosi, kad sanglaudos politikoje po 2013 m. bus į tai atsižvelgta. Europos teritorinio bendradarbiavimo grupių (ETBG) gynimas ir rėmimas yra mano politinės kovos pagrindas. Tikiuosi, kad ETBG sėkmė mano regione, t. y. Puigcerdá ligoninėje, gali būti paskata kitiems tokiems Europos projektams. Galiausiai saloms taikomo 150 km kriterijaus atsisakymas yra svarbus pasiūlymas, kurio reikalavo daug vietos suinteresuotųjų subjektų. Tiesą sakant, kai kurios salos dėl savo atokumo iki šiol negali naudotis tarpvalstybinėmis programomis. Todėl jos kenčia dėl dar akivaizdesnės izoliacijos, ir turime ištaisyti šią padėtį.

 
  
MPphoto
 
 

  Edward Scicluna (S&D), raštu. – Džiaugiuosi matydamas, kad Parlamentas ir Komisija svarsto kalnų regionų ir salų klausimą. Man, kaip Parlamento nariui iš Maltos, atstovaujančiam dviem saloms, Maltos ir Gozo, iš kurių kiekvienoje yra mažiau nei 500 000 piliečių, tai yra mielas širdžiai klausimas. Negali būti jokių abejonių, jog salos ir maži regionai yra verti, kad ES lygiu su jais būtų elgiamasi pagal jų specifinius poreikius. Pvz., yra dideli Gozo ir likusios Maltos dalies ekonominiai skirtumai, kartu Maltos nacionalinės statistikos biuro informacija rodo, kad Gozo BVP vienam gyventojui dabar mažesnis nei 75 proc. Maltos BVP vienam gyventojui. Tokiais atvejais Komisija turėtų suteikti specialų pripažinimą ir tinkamumą ES regioninės politikos aspektams, išskyrus finansavimą, kuris taip pat Gozo atveju nebuvo įgyvendintas. Žinoma, ES kalnų regionams, saloms ir retai gyvenamoms vietovėms būdingi bendri ypatumai, kuriais jos skiriasi nuo kitų regionų. Šie regionai paprastai kenčia nuo prastų transporto jungčių, todėl juose trūksta užimtumo ir prieinamumo galimybių. Statistiškai labiau tikėtina, kad jie bus neturtingesni nei likusi jų valstybės narės dalis. Negalime leisti sau nekreipti į juos dėmesio.

 
  

(1)Žr. protokolą.

Atnaujinta: 2011 m. sausio 26 d.Teisinis pranešimas