Pirmininkas. – Atsiprašome, kad dėl eismo sukeltų problemų šias diskusijas pradedame šiek tiek vėliau. Dėl toliau išvardytų trijų priežasčių patarčiau visiems nariams į Parlamentą eiti pėsčiomis. Pirma priežastis – atvyksite laiku. Antra – vaikščioti sveika. Trečia – taip mažiau teršiame aplinką. Taigi visi į Parlamentą eikime pėsčiomis!

Kitas klausimas – bendros diskusijos dėl žodinio klausimo, kurį pateikė Danuta Maria Hübner Regioninės plėtros komiteto vardu Komisijai dėl Europos Sąjungos regioninės ir sanglaudos politikos po 2013 m. (O-0110/2010 – B7-0466/2010);

ir Komisijos pareiškimas dėl Europos socialinio fondo ateities.

  Danuta Maria Hübner, autorė. – Pone pirmininke, ateinančiais metais Europos augimą nulems pasiūla. Tvarūs ir konkurencingi investavimo būdai bus labai svarbūs. Sanglaudos politika yra pagrindinis Europos viešojo investavimo šaltinis ir turi veikti kaip struktūrinių pokyčių katalizatorius investuojant į tyrimus ir naujoves, išteklių veiksmingumą, naujas ir tvarias darbo vietas ir infrastruktūrą.

Tai nėra tik investavimui skirta finansinė priemonė. Tai politika, kuria kuriami nauji ištekliai ir kuria prisidedama prie augimo galimybių. Kad visiškai išnaudotume šios politikos galimybes, reikės atitinkamos makroekonominės ir finansinės programos. Pagrindinis klausimas dėl sanglaudos politikos po 2013 m. reformos – kaip padidinti jos veiksmingumą, kuriant tvarų augimą, darbo vietas ir Europos ekonomikos konkurencingumą.

Sutartyje numatyta, kad socialinė, ekonominė ir teritorinė sanglauda – pagrindinis Europos integracijos principas. Todėl tai turi būti politika, taikoma visiems Europos piliečiams, o ne tik skurdžiausiems regionams. Taip yra todėl, kad ši politika nėra subsidijavimo politika, kuri grindžiama praeities kompensavimo principu ir kuria papildomi nacionaliniai tikslai, o į ateitį nukreipta Europos politika.

Būtina atsižvelgti į teritorinę realybę po krizės regioniniu lygmeniu ir ieškoti veiksmingiausių sprendimų, kaip įveikti iššūkius, taip pat galimybių skirtingose Europos teritorijose. Tai turi tapti neatsiejama strategijos „Europa 2020“ ir jos pavyzdinių iniciatyvų įgyvendinimo dalimi. Iš tiesų gerai suvokiame būtinybę užtikrinti, kad sanglaudos politika ir bendras šios politikos poveikis visoje Europos Sąjungos teritorijoje būtų viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis Europos Sąjunga ir valstybės narės galėtų įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ iškeltus tikslus.

Sanglaudos politika turime prisidėti ne tik prie krizės sukelto produktyvumo atotrūkio mažinimo, bet ir didinti našumą. Reikia sukurti geresnes sąsajas tarp pirmaujančių ir besivejančių regionų. Reikia geriau išnaudoti teritorinio bendradarbiavimo galimybes. Europos Parlamento Regioninės plėtros komitete pasiektas sutarimas dėl pozicijos dėl sanglaudos politikos po 2013 m.

Metams bėgant daugelyje parlamentinių rezoliucijų buvo pabrėžiama būtinybė kurti stiprią, visapusišką sanglaudos politiką, kuriai būtų skiriamas pakankamas finansavimas iš biudžeto, kad regionai ir miestai galėtų padidinti savo plėtros galimybes. Šiais išskirtiniais laikais esame įsitikinę, kad būtina skatinti ir padėti investuoti į naujoviškas idėjas, naujausias technologijas ir kitas naujoves. Regionai ir miestai atlieka svarbiausią vaidmenį Europos atgaivinimo procese, siekiant įveikti neįprastus sunkumus ir sėkmingai įgyvendinti ekonomikos virsmą.

Manome ir tikimės, kad Europos Komisija pritaria mūsų ryžtui užtikrinti, kad sanglaudos politika tebebūtų pagrindinė visa apimanti Europos Sąjungos priemonė. Todėl reikėtų suteikti Komisijai galimybę paaiškinti jos požiūrį į ateitį, atsakant į šį mūsų pateiktą klausimą.

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary L. Andorai, ponios ir ponai, norėčiau pradėti kalbą, padėkodamas Parlamentui už tai, kad iškėlė šį klausimą į tokią matomą darbotvarkės vietą tuo metu, kai Briuselyje baigiasi „atvirosios dienos“, kai daugiau kaip 6 000 suinteresuotųjų asmenų vieši mieste ir intensyviai dirbama daugiau kaip 130  renginių ir seminarų sprendžiant regioninės politikos tinkamumo ir būsimos jos formos klausimus.

Kaip jau ne kartą minėta, regioninė politika ir sanglaudos politika ateityje turi būti labai glaudžiai susietos su strategija „Europa 2020“, įtrauktos į kitą finansavimo laikotarpį, kad iš tikrųjų galėtume kurti Europos pridėtinę vertę, apie kurią nuolat kalbame ir kurią šiuo metu turime įgyvendinti. Šiomis sąlygomis svarbu kuo geriau koordinuoti Europos Sąjungos politikos kryptis, siekiant iš tikrųjų įgyvendinti bendrą siūlymą, integruotą požiūrį, taip pat valstybių narių atžvilgiu. Susitelkimas ir lankstumas turėtų tapti raktiniais žodžiais. Turime sutelkti dėmesį į kelias prioritetines strategijos „Europa 2020“ sritis, kurios mums svarbios, ir būti lanksčiais įgyvendinant regionams ir valstybėms narėms tinkamus sprendimus.

Manau, taip pat labai svarbu sukurti tokią paskatinimų sistemą, kurioje būtų remiamasi aiškiais susitarimais dėl tikslų su regionais ir valstybėmis narėmis, kad, kartu su tinkamu finansų valdymu, kuris yra labai svarbus ir toks tebebus ateityje, būtų labiau atkreiptas dėmesys į veiksnius, kurie svarbūs siekiant rezultatų. Taip yra todėl, kad labai svarbu jau laikotarpio pradžioje susitarti su regionais ir valstybėmis narėmis dėl tikslų, taip pat susitarti ir nustatyti išmatuojamus tikslus, o tada stengtis šiuos tikslus įgyvendinti per projektus.

Galiausiai, vienas aspektas, kuris gali ir turėtų padėti kurti gerą sanglaudos politiką su įvairiais jos elementais – tai buvimas Europos Sąjungos augimo varikliu. Turime Stabilumo ir augimo paktą. Tai protingai parengta sanglaudos politika, skirta visiems regionams, pagal kurią jie galiausiai prisiima atsakomybę užtikrindami, kad Stabilumo ir augimo pakte nustatyti augimo veiksniai būtų veiksmingai įgyvendinti ir kad Europa ir nacionalinė šalių ekonomika kaip visuma tebebūtų konkurencinga pasauliniu mastu, o valstybės galėtų toliau gerinti savo poziciją tarptautiniu lygmeniu.

Todėl taip pat reikės atitinkamai pritaikyti ir išplėtoti paramos gaires. Kitaip tariant, augimas reikalingas ir produkto, ir finansavimo, kuris patenka į finansinės inžinerijos sritį, atžvilgiu, suprantant – ir atsižvelgiant į pernelyg suvaržytus valstybių narių biudžetus – kad šiuo atžvilgiu turime nuveikti daugiau, kurdami produktus privatiems asmenims, bendrai investuodami į tam tikrus regioninius projektus, visų pirma tuos, kuriais garantuojamas įplaukų šaltinis, palikdami finansinių lėšų ir kitiems projektams, kurie taip pat būtini, tačiau negali užtikrinti jokių pajamų, pvz., investavimas į švietimo ir mokymo sritis, universitetų ir laboratorijų modernizavimas, ir pan.

Per ateinančias penkias savaites pateiksime 5-ąjį sanglaudos pranešimą ir pranešimo išvadas. Pranešime bus aptarta daugelis temų, kurias sugebėjau tik trumpai paminėti per šias kelias minutes, taip pat kiti dalykai. Tačiau regioninė ir sanglaudos politika – tai politikos sritys, kurias įgyvendinant, taip pat taikant bendrą valdymą, Europos politika gali tapti tokia, kokią Europos piliečiai gali matyti ir suprasti.

Du milijonai projektų dabartiniu laikotarpiu gali būti įgyvendinti tik jei dirbsime kartu su valstybėmis narėmis ir regionų piliečiais.

  László Andor, Komisijos narys. – Pone pirmininke, dėl Europos ekonominės ir socialinės padėties ir toliau susiduriame su dideliais iššūkiais. Smarkiai didėja nedarbas, ir manoma, kad nedarbo lygis šių metų pabaigoje sieks 11 proc. Be to, skurdas tebėra daugelio europiečių, tarp jų ir vaikų, kasdienybė.

Nors akivaizdu, kad pamažu įveikiame ekonomikos krizę, tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad atsigavimas turi būti grindžiamas tvirtais pamatais, o šiuo metu nesame visiškai dėl jų tikri.

Be to, negalime užmiršti ilgalaikių iššūkių. Tokie klausimai kaip gyventojų senėjimas, greitai kintančios technologijos, klimato kaita ir kitos su aplinka susijusios problemos turi būti sprendžiami kuo greičiau.

Europos socialinis fondas (ESF) – pagrindinė ES priemonė, skirta investavimui į žmogiškąjį kapitalą ir socialinę įtrauktį. Jau daugiau kaip pusę amžiaus šis fondas yra konkretus Europos piliečių solidarumo įrodymas ir toks turėtų būti ateityje.

ESF – viena iš pagrindinių priemonių, kurią galime naudoti siekdami pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų, visų pirma užimtumo, švietimo ir skurdo mažinimo srityse.

Reikia visiškai suderinti ESF galimybes su strategija „Europa 2020“, nes šis fondas bus pagrindinė integruotų gairių įgyvendinimo priemonė. Naujojoje strategijoje „Europa 2020“ išdėstyti visai Europos Sąjungai skirti tikslai. Tačiau valstybės narės gali pasirinkti individualų būdą, kaip siekti numatytų tikslų su ESF parama. Todėl ateityje ESF paramos taikymo sritys turi būti pakankamai plačios, kad visos valstybės narės, regionai ir vietos suinteresuotieji asmenys galėtų parengti konkrečius poreikius tenkinančias veiklos programas.

Tačiau plačios paramos taikymo sritys vis tiek neturėtų lemti priemonių suskaidymo. Komisija ir valstybės narės turėtų dirbti kartu, kad nustatytų svarbiausius uždavinius, visų pirma užimtumo srityje. Turime stengtis pagerinti Socialinio fondo matomumą, veiksmingumą ir įgyvendinimą.

Persvarstant biudžetą paaiškės, kaip Komisija įsivaizduoja būsimo Europos Sąjungos biudžeto struktūrą, siekiant strategijoje „Europa 2020“ numatytų politinių tikslų. Be to, prasidės valstybių narių ir Europos Parlamento diskusijos. Nekantriai laukiu, kai šis Parlamentas galės prisidėti prie diskusijų.

ESF kartu su kitais ES fondais turėtų prisidėti prie teritorinės, taip pat socialinės ir ekonominės sanglaudos didinimo. Padėtį palengvintų bendrų visiems fondams skirtų taisyklių sukūrimas, nes tada koordinavimas tarp fondų taptų paprastesnis.

Komisija jau pateikė pasiūlymą dėl naujojo finansinio reglamento, kuriame išdėstytos bendros taisyklės, o 2011 m. taip pat planuoja pateikti keletą konkrečių pasiūlymų.

Europos piliečiai tikisi, kad ES fondai sutelks dėmesį į rezultatus ir pasiekimus. Turime įdiegti ESF remiamų veiksmų įgyvendinimo priežiūros sistemas, taip pat reikėtų pasvarstyti apie įgyvendinimo sistemas, kurios būtų labiau nukreiptos į rezultatus.

Reikėtų supaprastinti galimybes naudotis fondais, šie fondai taip pat turėtų tapti palankesni vartotojams. Šiuo metu diskusijos dėl ESF ateities pasiekė lemiamą etapą. Iš jūsų gavome labai aiškią žinią, ir tai taps svarbiu indėliu į darbą, kurį dar turime atlikti.

Komisija 2011 m. viduryje pateiks pasiūlymus dėl naujo ESF kartu su pasiūlymais dėl kitų struktūrinių fondų. Turime aiškius įgaliojimus paremti strategiją „Europa 2020“, iš esmės naudojantis ESF kaip finansiniu svertu, kad mūsų politiniai tikslai būtų įgyvendinti, atsižvelgiant į dabartinę tikrovę.

  Lambert van Nistelrooij, PPE frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, Komisijos nary J. Hahnai ir Komisijos nary L. Andorai, ponios ir ponai, labai malonu matyti visus čia susirinkusius. Tai rodo jūsų norą dirbti kartu siekiant socialinės, ekonominės ir teritorinės sanglaudos tikslų. Taip pat skaičiau J. M. Barroso skirtą laišką dėl sanglaudos kaip bendros integruotos struktūros dalies, ir manau, kad laikysitės šios pozicijos. Taip turėsite galimybę dirbti veiksmingiau, negu atsisakydami dalyvauti šiame procese ir leisdami skirtingiems fondams veikti atskirai. Labai ačiū už tai.

Šiais naujais sunkiais laikais reikia naujos politikos. Tai šiuo metu aiškiai patvirtina Komisijos darbas, susijęs su strategija „Europa 2020“. Šiomis aplinkybėmis sanglauda yra įgyvendinimo proceso šerdis. Europos pridėtinė vertė, kurios taip entuziastingai siekiame diskutuodami apie mūsų ateitį, yra įgyvendinimo proceso dalis, ir ji labai svarbi 2014–2020 m. laikotarpiu.

Kur slypi esmė? Nereikia suteikti neribotos veiksmų laisvės įgyvendinant Europos valstybių pagalbos planą. Antrasis tikslas turi būti išlaikytas, nes jis labai aiškus. Šio tikslo atsisakymas reikštų pakartotinę šio Europos bendradarbiavimo aspekto nacionalizaciją, o to tikrai nenorime. Regioninės plėtros fondas ir Socialinis fondas ir toliau turi veikti kartu.

Antra, norėčiau pasakyti, kad horizontalus, integruotas fondų pobūdis labai svarbus visai strategijai „Europa 2020“. Be abejo, D. M Hübner įvestas tiesioginis finansavimas taikant Lisabonos strategiją tuo metu veikė. Lisabonos strategija buvo sėkminga, stengiantis suartinti Europą, ypač regioninėje ir miesto aplinkoje. Dėl europinio bendradarbiavimo valstybėse narėse ir tarp valstybių narių daroma pažanga įgyvendinant suderintą teritorinę Europos plėtrą ir kuriamos naujos galimybės visiems regionams.

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad turime pagerinti padėtį. Turime pasiekti didesnę sąveiką tarp Kaimo plėtros, Socialinio, Regioninio ir Tyrimų ir plėtros fondų. Tai galima padaryti, ir taip galėtume pasiekti geresnių rezultatų. Norėčiau pateikti galutinį klausimą abiem Komisijos nariams: ar norite įvesti Teritorinį paktą rengiantis pavasarį vyksiančiam aukščiausiojo lygio susitikimui, kaip galimybę padidinti regionų ir miestų įsitraukimą? Regionų komitetas pateikė pasiūlymą, kaip spręsti šį klausimą, ir siūlyčiau atsižvelgti į šį pasiūlymą, kai svarstysite mūsų pateiktą rezoliucijos redakciją.

  Constanze Angela Krehl, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, Europos Sąjungos sanglaudos politika reiškia, kad siekiame padėti silpnesniems regionams. Tai pagrindinė Europos solidarumo išraiška. Tačiau solidarumas niekada nebūna vienpusis, todėl frakcija, kuriai aš atstovauju, grįžta prie principo, kad visiems Europos Sąjungos regionams būtina suteikti galimybę dalyvauti įgyvendinant sanglaudos politiką. Be to, mums tai reiškia, kad nepritarsime jokioms pakartotinės nacionalizacijos priemonėms, taip pat nenorime, kad sanglaudos politika būtų suskaidyta į sektoriais grindžiamos politikos metodus. Nereikia papildomų transporto, klimato apsaugos ar energijos vartojimo veiksmingumo fondų, tačiau turime iš tiesų dirbti siekdami suderinti iškilusius iššūkius su patikima sanglaudos politika.

Todėl aišku, kad šalia stiprios 1 tiksle nurodytos teritorijos reikia turėti ir stiprią 2 tiksle nurodytą teritoriją, taip pat reikia sukurti atitinkamas pereinamąsias taisykles. Neabejojame, kad regionams reikia paramos Europos lygmeniu. Be to, Europos Sąjungai reikia stiprių regionų, taigi abiem kryptimis yra ir duodama, ir imama. Be abejonės, turime persvarstyti prioritetus – akivaizdu, kad reikia užtikrinti didesnį veiksmingumą. Mūsų frakcija labai pritaria pasiūlymui, nes, pvz., remdamiesi sanglaudos politika, kartu galėtume daug geriau koordinuoti kaimo plėtrą nei anksčiau.

Be abejo, pritariame ir infrastruktūros tobulinimui, paramai verslui ir tvarios ekonomikos plėtrai. Tačiau tvari ekonomikos plėtra bus pasiekta tik tada, kai atsižvelgsime į dirbančiųjų – žmonių – interesus. Kitaip tariant, reikia kurti užimtumo politikos metodus, plėtoti švietimą, rengti mokymus, integruoti žmones į darbo rinką. Tai, savo ruožtu, galima padaryti tik bendradarbiaujant su Europos socialiniu fondu ir pasitelkiant sanglaudos politika. Mes tam pritariame, tačiau reikia tam tikrų taisyklių, kurios veikė praeityje. Turime iš tikrųjų stengtis pagerinti padėtį ir gerokai sustiprinti socialinę sanglaudos politikos pusę.

Vyksiančiose diskusijose ir derybose mūsų frakcija pritars naudojimosi fondais gerinimui ir supaprastinimui. Reikia supaprastinti paraiškų teikimo tvarką, kad, visų pirma, būtų daroma mažiau klaidų, ir, antra, vykdant šią sanglaudos politiką būtų galima padėti tiems žmonėms, kurie iš tikrųjų nori dirbti. Stengsimės užtikrinti, kad šiose diskusijose būtų įgyvendintas stipresnės partnerystės principas. Manau, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, sustiprėjo Parlamento vaidmuo. Mano frakcija ketina pateikti argumentų dėl šio partnerystės principo taikymo.

  Nadja Hirsch, ALDE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, manau, teisinga ir tinkama siekti sanglaudos ir regioninės politikos derėjimo. Tai labai svarbu siekiant veiksmingumo ir norint tinkamai panaudoti lėšas, nepaisant aptariamų ribotų sumų. Tačiau turiu įspėti, kad tokį veiksmingumą planuojama pasiekti, visiems taikant vieną ir tą patį taisyklių rinkinį. Fondai yra labai skirtingi, turi labai skirtingas tikslines grupes ir skirtingą turinį. Taigi labai svarbus yra derinimas, bet ne vienodos taisyklės.

Būtent tokia padėtis šiuo metu susiklosčiusi Europos socialiniame fonde, ir reikia pasakyti, kad mažos bendruomenės, savivaldybės labai džiaugsis, jei – kaip jau minėjo anksčiau kalbėjęs kolega – šioms mažoms institucijoms nereikės skirti tiek daug laiko ir pastangų kreipiantis į šį fondą ir naudojant gautus pinigus. Mums to ir reikia, nes kiekvienoje Europos valstybėje narėje susiduriama su nedarbu, skurdu ir socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis; ne tik tam tikruose regionuose, bet kiekvienoje valstybėje narėje.

Atsižvelgiant į tai, labai svarbu, kad Europos socialinis fondas ir ateityje būtų toliau iš tikrųjų prieinamas mažumoms, kurios apima ir jaunus, ir pagyvenusius žmones, taip pat dažnai iš imigrantų šeimų kilusius asmenis, ir iš tikrųjų būtų labiau prieinamas, kad šie žmonės turėtų galimybę įsitraukti į darbo rinką, nes būtent tai ir bandome pasiekti. Strategijoje „Europa 2020“ atsispindi mėginimas pasiekti didesnį skirtingų grupių įsitraukimą į darbo rinką. Manau, tai neliks vien tikslu; todėl turime sukurti priemonių ir instrumentų, skirtų šiam tikslui įgyvendinti. Šiuo atžvilgiu Europos socialinis fondas – labai veiksminga priemonė. Tik turime ją patobulinti ir padaryti prieinamesnę.

  Elisabeth Schroedter, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, labai džiaugiuosi šiomis diskusijomis, nes tai pirmasis bandymas rasti kompromisą dėl labai svarbaus projekto, kurį vykdysime ateinančius keletą metų. Šiose Europos Parlamento kompromisinėse rezoliucijose svarbiausia yra abstraktus sanglaudos politikos pobūdis ir aiškus įsipareigojimas. Įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ šiai politikai tenka svarbus vaidmuo, tačiau ji turi ir savo vertę, nes tai sanglaudos politika, kuri vienija ES. Nei vienas Europos Sąjungos regionas nėra nustumtas į šalį. Socialinė sanglauda taip pat reiškia, kad Europos Sąjunga neatstumia nei vieno, net neturtingiausio iš neturtingųjų, o kiekvienam asmeniui suteikia galimybę.

Tačiau klestėjimas nereiškia vien tik ekonominio augimo; praeityje pastebėjome, kad daugelyje regionų gali augti BVP, tačiau didėja ir socialiniai skirtumai. Todėl, mano nuomone, labai svarbu, kad šia rezoliucija suteiktume postūmį plėtoti kitus svarbius kriterijus kartu su BVP, kurie padėtų suvokti, ką iš tikrųjų reiškia klestėjimas ir kokių veiksmų reikia imtis regionuose.

Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas labai didžiuojasi, kad tai įtraukta į rezoliucijos tekstą, nors ir labai atsargiai. Siūlome, kad kriterijus būtų toks, kuris apimtų patikrinimą, ar galima remti regioną, ar ne. Taip susidarytų labai skirtingas vaizdas.

Taigi, rezoliucijoje labai aiškiai pritariama „ne tik BVP“ principui, ir manome, kad Komisija tai priims kaip paskatą. Tai taip pat reiškia, kad galiausiai atsisakysime vienpusės plėtros. Tolesniame Komisijos tyrime – būtent tyrime „Regionai 2020 m.“ – atskleidžiama, kad klimato kaita kelia nerimą ir daro neigiamą įtaką regionų plėtrai. Todėl turime sustabdyti klimato kaitą. Tyrime patvirtinama, kad nesugebėjus sustabdyti klimato kaitos, trečdalis Europos Sąjungos gyventojų turėtų palikti savo namus, nes negalėtų susirasti darbo ar toliau gyventi savo namuose. Tai aiškiai rodo, kad yra trys regioninės plėtros kryptys. Visoms trims kryptims ateityje turi būti teikiama vienoda svarba, vykdant struktūrinių fondų reformas, taip pat reikia vienodai į jas atsižvelgti teikiant paramą. Viena iš svarbiausių sričių yra ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda. Tai reiškia, kad ekologiniai klausimai ir kriterijai – taip pat labai svarbūs regionų klestėjimo bruožai.

Norėčiau trumpai aptarti dar vieną mintį apie tai, dėl ko čia derėjosi Parlamento nariai, t. y. kaip turi būti panaudotos ESF lėšos bendrajame pakete. Manau, žodinis pakeitimas yra gerai suformuluotas, juo suteikiama daug veikimo laisvės, todėl prašau jį paremti.

  Oldřich Vlasák, ECR frakcijos vardu. – (CS) Komisijos nariai, ponios ir ponai, diskusijoje dėl būsimos sanglaudos pirmiausia visi giname savo interesus. Todėl bus labai sunku pasiekti reikšmingą ir racionalų susitarimą, kuriam pritartų kuo daugiau Parlamento narių. Manau, pirmasis svarbus klausimas yra toks: kokių finansinių išteklių skirsime sanglaudos politikai finansuoti. Asmeniškai manau, kad šiuo metu turimų išteklių daugiau ar mažiau pakanka. Tačiau sanglaudos politika turėtų tapti viena pagrindinių Europos biudžeto finansavimo sričių. Kadangi Europos biudžetas yra ribotas, o valstybėms narėms trūksta viešųjų finansų ir jos negali skirti daugiau pinigų Briuseliui, reikia labai aiškiai numatyti, kuriose srityse gali tekti mažinti finansavimą. Manau, finansavimo mažinimas apimtų tokias sritis kaip tiesioginės išmokos ūkininkams, į globalizacijos fondą mokami pinigai ir Europos institucijų administravimui skiriamos lėšos.

Antrasis svarbus klausimas yra toks: kam turėtų būti skiriamos lėšos iš Europos fondų? Rezoliucijos dėl Europos socialinio fondo projekte daug kalbama apie kovą su skurdu, paramą socialiniam modeliui ir pan. Tai puiku, bet pirmiausia reikia klestinčios ekonomikos, dirbančių žmonių ir bendrovių, kurios gamintų produkciją ir teiktų paslaugas. Todėl Europos fondų lėšos turėtų būti nukreiptos į investavimą, o ne į vartojimą. Iš fondų reikėtų finansuoti modernizacijos procesus, kurie pagal subsidiarumo principą negali būti įgyvendinti vien tik valstybės, regionų, bendruomenių ar šeimų pastangomis. Regionų ir valstybių narių ekonominių skirtumų mažinimas ir toliau turi būti vienas pagrindinių sanglaudos politikos tikslų. Todėl vienintelis racionalus kriterijus – BVP dydis.

Savo frakcijos vardu norėčiau pasakyti, kad siekiame tokios sanglaudos politikos, kuri būtų suprantama, paprasta, lanksti, neapsunkinta biurokratijos naštos, o didžiausias dėmesys būtų skiriamas investavimui ir pažangiam augimui.

  Gabriele Zimmer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, norėčiau atkreipti dėmesį į svarbų konfliktą, kuris jau tampa pastebimas, kalbant apie Europos socialinį fondą (ESF). Lisabonos sutartyje rekomenduojama, kad ESF pirmiausia turėtų susitelkti į aktyvią darbo rinkos politiką. Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji įsitikinę, kad ateityje ESF turi būti plačiau taikomas bendrosios socialinės politikos atžvilgiu ir, svarbiausia, būtų veiksmingiau naudojamas kovoje su skurdu ir socialine atskirtimi.

Ateityje Europos socialinis fondas taip pat turėtų atlikti svarbų vaidmenį visoje Europos Sąjungoje, o dėmesys neturėtų būti sutelktas tik į tam tikrus regionus. Manome, kad didesnį dėmesį reikėtų skirti specialioms regionų problemoms, kurias būtų galima daug veiksmingiau išspręsti pasitelkus bendrąjį finansavimą. Europos socialiniam fondui skiriamas finansavimas ateityje turėtų būti bent toks, koks yra šiuo metu. Reikėtų skirti ne mažiau kaip 1 proc. bendrojo Europos Sąjungos biudžeto. Esame įsitikinę, kad tai yra būtina.

Norėčiau pakalbėti apie dar vieną problemą. Atsižvelgiant į pasiūlymą sutelkti dėmesį į rezultatus, savaime kyla klausimas dėl ESF: kokiais veiksniais ir orientaciniais tikslais remiantis bus formuojamas rezultatų vertinimo pagrindas ir ką tai būtent reiškia, kalbant apie projektų vykdytojų pasirengimą kiekvienu atveju. Šie vykdytojai neturi rezervų, iš kurių galėtų atlikti papildomus ar pakartotinius mokėjimus. Jei ESF ir toliau veiks ir atliks svarbų vaidmenį, turime iš anksto parengti aiškią šios problemos analizę.

  John Bufton, EFD frakcijos vardu. – Pone pirmininke, buvo pasiūlyta, kad Komisija po 2013 m. panaikintų regioninės plėtros finansavimą visoms sritims, išskyrus ekonomiškai silpniausias Europos Sąjungos teritorijas, atsisakydama regionų konkurencingumo ir užimtumo tikslo finansavimo.

Nors daugelis Velso sričių gauna lėšų pagal konvergencijos tikslą, atsižvelgiant į šalies ekonominius trūkumus, dabar net septyni Velso regionai gali prarasti ES finansavimą.

Gali būti nutrauktas Velsui skiriamas Europos Sąjungos finansavimas, kuris šiuo metu sudaro 280 mln. GBP. Be to, gali būti panaikinta finansinė parama įvairiems projektams, remiamiems pagal regionų konkurencingumo programą, todėl kyla pavojus prarasti tūkstančius darbo vietų.

Ar Komisija bent svarstė poveikio vertinimo galimybę, kad būtų įvertinti fondų finansavimo nutraukimo socialiniai ir ekonominiai padariniai? Kokios siūlomos pereinamosios priemonės? Lėšų skyrimas skolų prispaustoms euro zonos šalims, įskaitant Graikiją, buvo vykdomas neabejojant, o per trejus metus skirtos sumos siekia trilijonus eurų.

Velsas taip pat kenčia dėl aukšto nedarbo lygio ir pajus didelį būsimo Jungtinės Karalystės Vyriausybės planuojamo finansavimo valstybės tarnautojams mažinimo poveikį. Kita grėsme Velsui gali tapti siūlomas pakartotinis struktūrinio finansavimo nacionalizavimas, ir Didžiajai Britanijai gali pritrūkti galimybių pasinaudoti teise į paramą.

Tikriausiai manoma, kad Jungtinė Karalystė, kuri daugiausia moka į Bendrijos biudžetą, prisiims didžiausią finansinę naštą. 55 mlrd. EUR, išleisti regionų konkurencingumui ir užimtumui finansuoti, sudaro tik 6 proc. viso ES biudžeto. Jungtinė Karalystė ir toliau mokės vis didesnes sumas Briuseliui, o sritis, kurioje dalis pinigų sugrįžta – nors ir labai maža dalis – yra viena iš sričių, kuriose Komisija ketina mažinti finansavimą.

Be abejo, tai tik mano nuomonė, kad Velso žmonėms būtų geriau, jeigu Jungtinė Karalystė pasitrauktų iš ES. Taip sutaupytume milijardus ir tik patys spręstume, kur nukreipti labai reikalingus finansinius išteklius.

  Pascale Gruny (PPE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, pasiekėme labai svarbų diskusijos dėl Europos socialinio fondo (ESF) ateities momentą. Šiuo metu, kai užimtumas tapo svarbiausiu visų šalių ir visų Europos regionų rūpesčiu, džiaugiuosi Parlamento pasiūlyta rezoliucija dėl ESF ateities. Tekste jaučiamas atsakingumas, konkretumas ir durų į ateitį atvėrimas. Dabar labiau nei kada nors mūsų teritorijoms reikia sanglaudos politikos ir paramos iš Europos struktūrinių fondų. ESF veikia nuo 1957 m., šio fondo įkūrimas buvo numatytas Sutartyje, kuria įkurta Europos ekonominė bendrija, t. y. Romos sutartyje. Todėl dėl fondo teisėtumo nekyla jokių abejonių.

Mano pozicija dėl ESF ateities yra paprasti ir aiški, ir ją galėčiau apibendrinti trimis punktais.

Pirma, Europos socialinis fondas ir toliau didžiausią dėmesį turėtų skirti užimtumui, kovai su skurdu, tačiau tai reikėtų daryti grąžinant žmones į darbą, o ne naudojant kitas priemones. Šiandien užimtumui turime skirti visą dėmesį ir laikyti jį prioritetu. Esu įsitikinusi, kad į darbo rinką grįžęs žmogus susigrąžina ir savo žmogiškąjį orumą.

Antra, veiksmingai veikiantis Europos socialinis fondas turi vadovautis aiškiomis, pragmatiškomis taisyklėmis, kurios nevaržytų programų vykdytojų. Todėl ir pritariu frakcijai, kuriai priklausau ir kuri reikalauja didesnio ESF matomumo, visų pirma siekiant gerinti fondo lėšų įsisavinimą. Tik įsivaizduokite, kartais biudžeto išmokos nepanaudotos grįžta atgal į Europos Sąjungos biudžetą, o nedarbo lygis dar niekada nebuvo toks aukštas.

Trečia, mums reikia tokio fondo, kuris būtų įtrauktas į platesnę stiprios Europos sanglaudos politikos programą. Sprendimai dėl ESF turi būti priimami kartu su partneriais, kurie kuo geriau išmano tikrą padėtį. Komisijos nariai, ar galite užtikrinti, kad ESF atitiktų šiuos lūkesčius?

  Pervenche Berès (S&D). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ačiū už suteiktą galimybę diskutuoti prieš Komisijos svarstymą dėl šių pasiūlymų. Užimtumas, skurdas, ekonomikos, finansų ir socialinė krizė Europos Sąjungoje ir vėliau valstybių narių biudžetuose įvestos taupymo priemonės verčia europiniu mastu spręsti užimtumo ir socialinės politikos klausimus ir Europos socialinį fondą (ESF) vertinti kaip ES ekonominės politikos ir ES biudžeto priemonę, kuri turi atitikti ne tik Sutartyje numatytus ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslus, bet ir strategijos, kurios projektą ką tik priėmė valstybių narių vadovai ar vyriausybės ir kuria siekiama padidinti užimtumo lygį ir kovoti su skurdu, tikslus.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu iš naujo peržiūrimas ESF, norėčiau perduoti keletą žinių Komisijos nariui L. Andorui. Manome, kad regionai – tai veiksmingai Europos viešąsias išlaidas naudojančios institucijos. Tačiau tai nereiškia, kad ekonominės politikos priemonės turi būti sumažintos iki teritorinės sanglaudos imperatyvo. Sanglauda apima ir ekonominę bei socialinę sanglaudą. Ją galima paskirstyti regionuose, tačiau reikia įgyvendinti visą Europos Sąjungą apimančius ekonominius ir socialinius tikslus. Pone Komisijos nary, peržiūrint šias taisykles, raginu atsižvelgti į patirtį, sukauptą įgyvendinant Prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą, kai dėmesys skirtas individualizavimui ir prisitaikymui prie kiekvieno suinteresuoto darbuotojo, nes tai gali būti naudinga ir Europos socialinio fondo atveju. Be to, raginu susieti tikslus su kai kuriais strategijos „Europa 2020“ tikslais: galimybių įsidarbinti užtikrinimu, užimtumu, kova su skurdu, tyrimais ir plėtra. Tyrimai ir plėtra, be abejo, yra labai svarbūs programai „Galileo“ ir kt. Komisijos nary, socialinių naujovių srityje matome didžiulę dykvietę, kurią raginu tyrinėti, į pagalbą pasitelkiant ESF, šiuo atveju, be abejonės, atsižvelgiant į šiek tiek skirtingas bendro finansavimo programas. Labai pritariu G. Zimmer išreikštai minčiai: galimybių įsidarbinti užtikrinimas negali būti vienintelis ESF tikslas. Taip pat reikia kovoti su socialine atskirtimi ir atsižvelgti į pažeidžiamiausias gyventojų grupes: jaunimą, moteris, neįgaliuosius, romus ir kt.

Galiausiai, Komisijos nary, norėčiau tarti keletą žodžių dėl naudojimosi ESF sąlygų. Girdėjote, kad sakoma: „Kafka – namuose, Kafka – Briuselyje“. Naudojimosi ESF taisyklės pernelyg sudėtingos, kad galima būtų jas įgyvendinti. Taigi pagalvokime apie tam tikrą geometriją, kuri skiriasi regionuose, atsižvelgiant į viešųjų išlaidų naudojimo kokybę. Sumažinkime kontrolę tų regionų, kurie sėkmingai veikia kaip išlaidas naudojančios institucijos. Sukurkime naujus mechanizmus regionams, kuriems reikia administracinės pagalbos. Ir galiausiai, dėl pinigų, kurie nebuvo panaudoti valstybių narių biudžetuose, grąžinimo raginu pasvarstyti ir panaikinti šią taisyklę, nes tai nėra tinkamas būdas panaudoti Europos socialinio fondo lėšas, skatinant užimtumą ir socialinę įtrauktį.

  Ramona Nicole Mănescu (ALDE). – (RO) Socialinė įtrauktis yra itin svarbi tema, įtraukta į regioninę politiką. Kaip visi žinome, ši sritis apima daug daugiau negu tik darbo vietų kūrimą.

Rezoliucijoje dėl Europos socialinio fondo pabrėžiamas šio fondo vaidmuo siekiant įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ iškeltus tikslus. Nenaudojant regioninės politikos priemonių, nebūtų jokių galimybių sėkmingai įgyvendinti šią strategiją nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis. Todėl manau, kad jokiomis aplinkybėmis neturėtume sutikti dėl Europos socialinio fondo atskyrimo nuo bendrosios struktūrinių fondų sistemos, kol regioninė ir socialinė politika yra susijusios tarpusavyje ir sėkmingai vykdomos kartu.

Toks sprendimas reikštų, kad fondų lėšos būtų skirstomos pagal sektorius, sukuriant nepageidaujamą precedentą.

Europos socialinis fondas ir toliau turi būti bendros struktūrinių fondų sistemos dalis, visų pirma dėl to, kad pasitvirtino šio fondo veiksmingumas kiekviename Europos regione, ir galime sakyti, kad tai iš tiesų yra pagrindinis ginklas ekonomikos krizei įveikti kartu su Europos regioninės plėtros fondu.

Jei siekiame įgyvendinti socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą, reikės stiprios, gerai finansuojamos ES regionų politikos. Todėl manau, kad regionų aspektas ir toliau turi užimti atitinkamą vietą peržiūrėtame ES biudžete ir būsimame biudžete.

Turime nesutikti su jokiais mėginimais iš naujo nacionalizuoti politiką. Regioninė politika – ne labdaros politika, o visiems regionams skirta ES politika, kuria skatinamas ekonomikos augimas, naujovių diegimas ir konkurencingumas, ir ši priemonė yra prieinama kiekvienai valstybei narei. Jei siekiame rasti tinkamų sprendimų, kurie atitiktų poreikius ir tikrovę, su kuria susidursime ateityje, turime išsaugoti tą pačią sistemą. Turiu omenyje ir pagrindinius principus, ir skiriamas sumas.

  Jean-Paul Besset (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną šios rezoliucijos aspektą, kuris man atrodo ne antrinės svarbos, o pats svarbiausias, ir kuris regioninės sanglaudos politikos sritims gali suteikti daugiau prasmės. Susidūrėme su iššūkiu: turime rasti geriausią priemonę, kuria galėtume kuo tiksliau nustatyti Europos regionų plėtros lygį ir kuri būtų mūsų turima priemonė, kuria remdamiesi galėtume priimti sprendimus, visų pirma sprendimus dėl teisės naudotis Europos fondais. Tai tarsi politinis kompasas, vedantis link „tikslinio teritorinės plėtros principo“, kaip numatyta siūlomoje rezoliucijoje, link integruoto principo. Kas yra šis vedlys, kuriuo turėtume grįsti regioninės sanglaudos politikos sritis? Šiandien turime tik vienintelį rodiklį, bendrąjį vidaus produktą, kuris yra puikus rodiklis ir puiki priemonė, siekiant įvertinti ekonominį augimą ir turto kūrimą. Tačiau regioninės plėtros klausimai neapsiriboja bendrojo vidaus produkto didinimu. Žmonių gerovė negali būti paprasčiausiai išreikšta indeksu ar kreive. Jei būtų galima tai padaryti, atsirastų pavojus turėti tokį rodiklį, kuris nerodo nieko daugiau, tik iškraipytą, dalinį, todėl vienpusį vaizdą. Siekiant įgyvendinti regioninės sanglaudos politiką, kuri būtų tiesiogiai susijusi su tvarios regionų plėtros tikslu – norėčiau pabrėžti, kad tai yra mūsų bendras tikslas – reikia bendrojo vidaus produkto indeksą papildyti kitomis matavimo priemonėmis, ypač tai svarbu turint omenyje socialinę ir aplinkos sritis. Reikia turėti galimybę įvertinti nedarbo lygį, nesaugias darbo vietas, švietimą, sveikatą, aplinkos kokybę, oro ir vandens kokybę, išteklių apsaugą, galimybę naudotis pagrindinėmis paslaugomis ir pan. Todėl apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad turime daryti viską, kad šalia bendrojo vidaus produkto sukurtume socialinių ir apsaugos rodiklių rinkinį, kuris padėtų lengviau įgyvendinti regioninės sanglaudos politiką, kuria siekiama tvarios plėtros, grindžiamos trimis pagrindiniais ramsčiais: ekonominiais ir socialiniais veiksniais bei aplinka.

  Elie Hoarau (GUE/NGL). – (FR) (pradėjo kalbėti į neįjungtą mikrofoną) <…> 27 valstybėse narėse yra daugiau kaip 250 regionų. Ne visi šie regionai yra vienalyčiai. Regionai tarpusavyje labai skiriasi turtingumu, plėtra ir pragyvenimo lygio standartu. Siekdama sumažinti šiuos skirtumus ir paversti regionus konkurencingesniais, Europos Sąjunga įgyvendina solidarumu pagrįstą regioninės sanglaudos ir konvergencijos politiką, kuriai skiriami atitinkami finansiniai ištekliai iš Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir sanglaudos fondų. Tačiau, nepaisant pasiektos pažangos, būtų naivu manyti, kad visi šie skirtumai išnyks 2013 m. ar net 2020 m. Todėl tikslinga išlaikyti sanglaudos politikos ir atitinkamų finansinių išteklių principus po 2013 m. Savaime suprantama, ši regioninės sanglaudos ir konvergencijos politika turi būti įgyvendinama kartu su kitomis strategijomis, pvz., strategija „Europa 2020“. Tačiau ši politika turi būti įgyvendinama neatsižvelgiant į minėtą strategiją, ir turime užtikrinti, kad įgyvendinant strategiją nebūtų pasisavintas ir perimtas sanglaudos politikai skirtas finansavimas, tai pateisinant specifiniu strategijos „Europa 2020“ regioniškumo tikslu. Parlamentas ir toliau privalo stebėti padėtį, nes tai labai svarbu visiems regionams, ypač atsilikusiems ir labiausiai nutolusiems regionams.

  Giancarlo Scottà (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, būsima regioninė ir sanglaudos politika turi būti suderinta su strategijos „Europa 2020“ svarbiausiomis sritimis, todėl reikia sutelkti dėmesį į tvaraus augimo, socialinės įtraukties ir užimtumo tikslų siekimą. Reikia remti veiksmingą Europos regionų plėtrą panaikinant dabartinius skirtumus ir stiprinant išskirtines atokiau esančių teritorijų, kuriose vis dar susiduriama su regioninės plėtros iššūkiais, savybes.

Įgyvendinant projektus daug dėmesio reikia skirti tiems mažiau išsivysčiusiems regionams, kurie labiausiai nukentėjo nuo krizės padarinių. Tokie nauji iššūkiai kaip gyventojų tankio didėjimas vienose srityse ir gyventojų skaičiaus mažėjimas kitose srityse, ypač kalnų vietovėse, taip pat klimato kaita turi būti sprendžiami imantis konkrečių, vietos ir regioninį įsitraukimą skatinančių veiksmų. Taikant daugiapakopį metodą, turi būti skatinama labiausiai nuo nepalankių sąlygų kenčiančių regionų integruota plėtra, įtraukiant vietos ir regionines institucijas ir pilietinę visuomenę.

Raginu Komisiją atsižvelgti į kiekvieno regiono būdingiausias savybes, būtent į regioninius skirtingų plėtros lygių aspektus, ir supaprastinti finansuojamų projektų valdymo ir kontrolės procedūras, taip užtikrinant veiksmingumą ir greitą įgyvendinimą.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Ši tema man nepaprastai svarbi, nes penki iš šešių Bulgarijos regionų yra tarp dešimties neturtingiausių Europos Sąjungos regionų. Taip yra todėl, kad asmenys, kurie siekė, kad Bulgarija įstotų į Europos Sąjungą, klaidingai paskatino tautą manyti, kad vos Bulgarijai įstojus į ES į šalį pradės plaukti milijardus siekianti Europos fondų parama. Visi žinome, kad taip neatsitiko. Tie patys asmenys tikėjosi parūpinti sau palankiems žmonėms svarbiausias pareigas, siekdami gauti komisinių iš Europos fondų skiriamų lėšų. Po to, kai Bulgarijos žmonės balsavo už tai, kad juos pašalintų iš pareigų, niekas nežengia žingsnio į priekį ir neužima jų vietos, kad padėtų Bulgarijai kuo geriau įsisavinti Europos fondų skiriamas lėšas. Ponios ir ponai, nors ir nenoriai, tenka pripažinti, kad Bulgarija – jauna šalis. Negalime lygintis su Prancūzija, Vokietija ir kitomis Europos Sąjungą įkūrusiomis šalimis. Mums reikia jūsų pažangiosios patirties, kad su šiais fondais susijusios politikos sritys būtų pasiekiamos žmonėms, kuriems tos lėšos skirtos, ir kad ši politika iš tikrųjų būtų konvergencijos politika.

  Markus Pieper (PPE). – (DE) Pone pirmininke, šiandien pasiekėme labai svarbų visų Parlamento frakcijų susitarimą. Siekiame visiems Europos regionams skirtos stiprios sanglaudos politikos ir struktūrinės politikos. Nesvarbu, ar kalbame apie daugiausia į bendrą biudžetą mokančias, ar pačias neturtingiausias valstybes nares, struktūrinė politika tebėra didžiausia Europos solidarumo išraiška. Neturtingiausiems regionams padedame pasivyti kaimynus, o stipresniems regionams padedame išlikti konkurencingais. Europa tik tada galės užtikrinti tvarią plėtrą tokiose srityse kaip aplinkos apsaugos, pramonės ir energijos tiekimo ir užkariauti pasaulines rinkas, jei sugebės geriausias turimas technologijas paversti dar geresnėmis.

Siekiant užtikrinti, kad šie tikslai būtų pasiekti, reikės nustatyti aiškias ir nešališkas taisykles. Tai reiškia, kad įgyvendinant sanglaudos politiką ir toliau didžiausią dėmesį reikia skirti neturtingesniems regionams. Kuo mažesnis regiono bendrasis vidaus produktas (BVP), tuo daugiau pagalbos regionas turi sulaukti. Tie, kurie abejoja dėl BVP naudojimo kaip rodiklio, pvz., Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas ir, deja, kai kurie liberalai ir socialistai, mėgina pakirsti Europos solidarumo šaknis. BVP – tai garantija, kad bus atsižvelgta į socialinius veiksnius, švietimą ir įsidarbinimo galimybes. Neturtingi regionai dažnai negali užtikrinti minėtų dalykų atitinkamu lygiu, tokia pati padėtis susiklosčiusi ir aplinkos apsaugos srityje. Todėl BVP ir toliau turi būti patikimas regioninės politikos rodiklis.

Įgyvendindami regioninę politiką, turime pasikliauti vietos valdžios institucijomis ir federacinėmis valstybėmis. Siekiame įgyvendinti strategiją „Europa 2020“, remdamiesi išbandytu ir patikrintu bendros programų plėtros, bendro administravimo ir bendro regioninio finansavimo principu. Todėl reikalavimai įkurti nepriklausomus ES užimtumo, klimato apsaugos ir energetikos fondus neturėtų būti įvykdyti. Jei regioninę politiką pakeistume stipresne sektorių politika, vienintelėmis laimėtojomis taptų naujosios ES agentūros, o vietos valdžios institucijos ir federacinės valstybės būtų tik regioninės politikos ir sanglaudos politikos stebėtojomis.

Labai džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas laikosi aiškios pozicijos regionų atžvilgiu. Tai susiję su Europos idėjos priėmimu. Negalime priversti žmonių ją priimti. Šis priėmimas turi būti paremtas principu „iš apačios į viršų“ ir plėtojamas kaip regioninės politikos dalis.

  Alejandro Cercas (S&D). – (ES) Pone pirmininke, per kelis ateinančius mėnesius turėsime apsvarstyti ir nuspręsti dėl būsimos struktūrinių fondų sistemos, o šie fondai labai svarbūs įveikiant krizę ir įgyvendinant strategiją „Europa 2020“.

Manau, atėjus metui bus labai svarbu priimti du sprendimus, remiantis turima patirtimi: sprendimą dėl Europos socialinio fondo (ESF) išlaikymo sistemoje, kurioje galioja pagrindinės taisyklės, taikomos Sanglaudos fondo veiklai ir sanglaudos politikai, ir kartu reikės priimti sprendimą išsaugoti ESF tikslus, taisykles ir biudžetą, jų neiškraipant.

Kodėl taip yra? Taip yra todėl, kad, ponios ir ponai, ESF ir toliau turi teikti galimybę dalyvauti mokymuose ir rengti darbuotojus įsitraukti į darbo rinką ir skatinti socialinę sanglaudą, nes būtent šiuo tikslu fondas įkurtas.

Mums to reikia šiuo metu, reikės ateinančiais metais, ir ne tik keliams tiesti. Taip yra todėl, kad pagrindinis Europos turtas yra žmonės, ir jeigu ES siekia atlikti savo vaidmenį ir išlaikyti dabartinį socialinį modelį, reikės ir toliau mokyti žmones. Negalime geriau panaudoti savo išteklių, negu skirdami juos tikslui, kuriuo šis fondas ir įkurtas. Tačiau viską reikia daryti laikantis bendros sistemos, darniai įgyvendinant teritorinės sanglaudos politiką ir išlaikant jos sąveiką su kitomis politikos sritimis.

  Marian Harkin (ALDE). – Pone pirmininke, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 4 straipsnyje išvardytos pagrindinės kompetencijos sritys, kuriomis Europos Sąjunga dalijasi su valstybėmis narėmis. Šiame sąraše po vidaus rinkos nurodyta socialinė politika, o toliau – ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda. Tai užuomina į Sutartyje išdėstytus prioritetus.

Toliau 9 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad Europos Sąjunga, nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga. Šis klausimas nagrinėjamas rezoliucijos dėl Socialinio fondo ateities 10 straipsnyje ir man yra labai svarbus.

Tai mums yra gairės. Sutinku su daugeliu kalbėjusių narių, kurie teigia, kad reikia gairių, kuriose būtų apibrėžta visų Europos politikos sričių ir struktūrinių fondų sąveika. Iš tiesų, ji turi būti varomoji jėga, kuri padės pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus.

Be to, sutinku su Komisijos nariu L. Andoru, kad ES piliečiai tikisi rezultatais pagrįstų įgyvendinimo sistemų. Taip pat turime atsižvelgti į tvirtą argumentą užtikrinti didesnį šių fondų matomumą ir skubų supaprastinimo poreikį.

Nuolat bendrauju su savanoriais, bendruomene ir kitomis grupėmis, kurios naudojasi šiais fondais. Šioms grupėms kyla rimtų klausimų dėl biurokratijos lygio ir popierizmo, su kuriuo joms tenka susidurti. Bet tai nėra įprasta biurokratija: susiduriama ir su netikrumu aiškinant taisykles ir reglamentus.

Ne kartą komitetuose ir plenarinėje sesijoje diskutavome supaprastinimo klausimu, tačiau į gerąją pusę taip niekas ir nepasikeitė. Dėl taisyklių ir reglamentų, neseniai kolega manęs paklausė, kodėl primygtinai reikalaujama „pilti smėlį į viską, kas juda“. Taigi iš tikrųjų reikia spręsti šį klausimą. Galbūt šį kartą pradėsime tai daryti tinkamai.

Galiausiai, norėčiau dar kartą pabrėžti ir garantuoti, kad 9 straipsnis, arba „socialinė išlyga“, atsispindi visuose mūsų politiniuose sprendimuose, nes tai iš tikrųjų padės ES pasiekti sanglaudą.

  François Alfonsi (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pabrėžti mūsų įsipareigojimą dėl regionų plėtros politikos. Manome, kad regionas yra tinkamas lygmuo, kuriuo reikėtų kurti Europos ekonominės politikos sritis. Iš tikrųjų, regionai turi natūralų gebėjimą atsispirti globalizacijai ir taip palaikyti užimtumą ir užtikrinti teisingą jo paskirstymą Europoje. Antra, mūsų požiūriu, teritorinė sanglaudos politika turi būti orientuota į ilgalaikę ateitį. 75 proc. BVP riba bus savaime atkurta 2014 m. Tačiau ar žmonės mano, kad ateityje neturtingiausi regionai, baigus įgyvendinti sanglaudos politiką, pasieks 75 proc. ribą? Ar 75 proc. ribos, nustatytos neturtingiausiems regionams, ir daugiau kaip 150 proc. ribos, nustatytos turtingiausiems regionams, skirtumas – skaičiai skiriasi dvigubai – gali atspindėti Europos tikslų pasiekimą teritorinės sanglaudos srityje? Todėl turėtume remtis ilgalaikiu požiūriu į Europos sanglaudos politiką. Manau, 90 proc. riba yra tikslas, kurį šiandien iš tikrųjų galime nustatyti, kartu neabejotinai teikdami pirmenybę tiems regionams, kurie dar nepasiekė 75 proc. ribos. Galiausiai, nustatant šios politikos prioritetus, daugelis kalbėjo apie socialinę sanglaudą, visų pirma įgyvendinamą per Europos socialinį fondą (ESF), apie kovą su visuotiniu atšilimu ir teritorinį bendradarbiavimą nepaisant sienų, kuris taip pat yra Komisijos prioritetas; neketinu sustoti prie šio klausimo. Norėčiau sutelkti dėmesį į Europos įvairovės skatinimą. Pirmiausia tai vyksta regionų ir jų kultūrinio paveldo lygmeniu, ir tai yra turtas, į kurį bus atsižvelgta ir kuris bus pabrėžiamas, svarstant regionų plėtros politiką.

  Kay Swinburne (ECR). – Pone pirmininke, Europos Parlamento Specialusis finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komitetas padarė išvadą, kad viena iš pagrindinių priemonių ekonomikos atsigavimui skatinti turėtų būti sanglaudos finansavimas visuose ES regionuose.

Velso žmonės šiuo metu gauna sanglaudos finansavimą, ir atsižvelgiant į tai, kokią didelę neigiamą įtaką privačiajam sektoriui šiame regione padarė ekonominis nuosmukis, aš ir daugelis kitų narių pripažįstame šio finansavimo, kurį pasitelkus galima pertvarkyti ekonomiką, reikšmę.

Be abejo, reikia tinkamai panaudoti finansavimą tvariuose projektuose, kad kuo daugiau mažųjų ir vidutinių įmonių gautų tiesioginės ir netiesioginės naudos, taip užtikrinant būsimų šio regiono investicinių programų investicijų grąžą.

Sanglaudos finansavimas turėtų būti ES ekonominio augimo skatinimo priemonė, tačiau reikia turėti konkretų tikslą, pvz., remti mažąsias ir vidutines įmones bei verslininkus, kurie yra ekonomikos šerdis. Investicijos, o ne išlaidos, turėtų būti tikslas iki 2013 m. ir vėliau.

  Charalampos Angourakis (GUE/NGL) . – (EL) Pone pirmininke, diskusijose dėl vadinamosios sanglaudos politikos Europos Sąjungoje neatskleisti šie esminiai aspektai: pirma, jokia ES sanglaudos politika negali panaikinti augimo nelygybės, kuri atsiranda dėl kapitalistinio gamybos metodo, grindžiamo tik pelno gavimu kapitalui kaupti. Antra, pinigais, kuriuos Europos Sąjunga skyrė regionams, nesiruošiama tenkinti eilinių piliečių poreikių; pinigai skiriami projektams, kurių reikia kapitalistams. Trečia, diskusijos dėl išteklių mažinimo naudingos didelių kapitalistinių grupių interesams ir ketvirta, kapitalistų klasės planai dėl būsimosios sanglaudos politikos paskatins spartesnę kapitalistinę restruktūrizaciją ir prieš liaudį nukreiptą strategiją „Europa 2020“, kuri taikoma ir Graikijoje, siekiant pertvarkyti valstybę pagal I. Kapodistriaus ir „Kallikratis“ planus.

Taigi, mano nuomone, sprendžiant šį klausimą gali paaiškėti, kad tik gamybos priemonių socializacija galima išspręsti problemą ir sukurti tikrąją sanglaudą mūsų žemyne.

  Juozas Imbrasas (EFD). – (LT) Visi puikiai žinome, kad Europos Sąjungos sanglaudos politikos tikslas yra mažinti išsivystymo skirtumus tarp Europos Sąjungos valstybių ir regionų. Tačiau noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad, įgyvendinant šią plataus masto programą regionų politikoje, ji turi aprėpti visus Europos regionus, ir pritariu nuomonei, kad nebūtų nacionalizuojama šita politika. Būtina užtikrinti stabilų ir tvarų ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą. Stipri ir gerai finansuojama Europos Sąjungos regionų politika yra pagrindas socialinei, ekonominei ir teritorinei sanglaudai užtikrinti.

Kaip visada (kaip ir anksčiau) didesnis dėmesys taipogi turi būti skiriamas atsiliekantiems rajonams. Gerai, kad kitu programavimo laikotarpiu planuojama skirti finansinių išteklių investicijoms, reikalingoms miestų, kaip ir priemiesčių, projektams vykdyti, nes miestai teigiamai veikia aplinkinių kaimo vietovių ekonomiką, kartu nemažinant finansavimo kaimui.

Šiuo atveju svarbiausi diskusijų aspektai turėtų būti: Europos Sąjungos sanglaudos politikos apimtis, tikslų pagrįstumas, sąsaja su 2020 m. strategija, Europos Sąjungos sanglaudos politikos įgyvendinimo ir procedūrų supaprastinimo galimybės.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, struktūriniai fondai ir Sanglaudos fondas – tai ES regioninės politikos finansavimo priemonės, kuriomis siekiama mažinti tarp regionų esančius išsivystymo skirtumus ir skatinti regioninę sanglaudą.

Ateities iššūkiai, su kuriais susiduriame vykdydami sanglaudos politiką, pvz., globalizacija, demografiniai pokyčiai, klimato kaita ir energijos tiekimas, labai sudėtingai tarpusavyje sąveikauja. Dėl ribotų išteklių turėtume sutelkti dėmesį į pagrindines sritis ir dėti visas pastangas, siekdami skirtingų politikos krypčių sąveikos. Pritariu reikalavimui sukurti paprastą, teisingą ir skaidrią perėjimo prie sanglaudos politikos po 2013 m. sistemą. Politikos restruktūrizavimas priklauso nuo to, ar visos dalyvaujančios šalys – regionai, valstybės narės ir ES – yra pasirengusios sparčiai reaguoti į šiuos naujus iššūkius.

  Csaba Őry (PPE). – (HU) Šiuo metu, kai strategijos „Europa 2020“ atskiros politikos sritys ir kryptys jau pradedamos įgyvendinti praktikoje, turime pripažinti, kad beveik nieko nežinome apie šių sričių finansavimą arba finansinį pagrindą. Tai reiškia, kad, pabrėždami sanglaudos politikos būtinybę ir svarbą, taip pat norime užtikrinti, kad per būsimas diskusijas dėl biudžeto bendroji Europos politika taptų konsoliduota, o ne suskaldyta.

Nors nėra abejonių ir, kaip daugelis narių minėjo, darbo vietų kūrimas ir užimtumo didinimas yra svarbiausių uždavinių sąrašo viršuje, taip pat žinome, kad Europos darbo rinka patiria struktūrinę įtampą. Nors kai kuriose srityse trūksta reikiamą kvalifikaciją ar įgūdžių turinčių darbuotojų, kitose srityse aukštos kvalifikacijos žmonės patiria sunkumų ieškodami darbo, nes trūksta tinkamų darbo vietų. Akivaizdu, kad labai svarbų vaidmenį siekiant pagerinti šią padėtį atlieka Europos socialinis fondas, kartu įgyvendinant politikos sritis, kuriomis siekiama panaikinti šiuos skirtumus ir suartinti regionus.

Kalbame ne apie plataus masto projektus. Kalbame apie mažus projektus ir lankstesnį prisitaikymą. Kadangi pritariame ir remiame bendros politikos koncepciją ir sąveikos išnaudojimą sanglaudos politikos srityje, taip pat norėčiau pabrėžti, kad Socialinio fondo atveju reikia daugiau lankstumo ir skaidrumo, bet mažiau taisyklių. Reikia atskirų Socialiniam fondui taikomų taisyklių, todėl džiaugiuosi Komisijos nario pareiškimu dėl į rezultatus nukreipto vertinimo, nes didžiausia šių politikos sričių problema – kuri taip pat kenkia pasitikėjimui jomis – yra tai, kad dažnai negalime matyti konkrečioms sritims išleistų lėšų panaudojimo rezultatų.

  Georgios Stavrakakis (S&D). – Pone pirmininke, esu tikras, kad Komisijos nario J. Hahno nereikia įtikinėti dėl to, kad sanglaudos politika – viena sėkmingiausių ES politikos sričių, o šios politikos rezultatai atnešė naudos milijonams piliečių visoje Europoje. Esu tikras, kad Komisijos nario L. Andoro nereikia įtikinėti dėl sėkmingo sanglaudos politikos socialinės politikos aspektų įgyvendinimo per stiprią ESF ir ERPF sąveiką. Ir kitų dviejų Komisijos narių, atsakingų už ES finansavimą kaimo plėtros ir žuvininkystės sektoriuose, nereikia įtikinėti, kad galima daugiau pasiekti dirbant kartu su kitais fondais, kaip buvo anksčiau, negu atskirai, kaip dabartiniu laikotarpiu.

Esu iš tų narių, kurie mano, kad ateinančiu laikotarpiu turėtume pateikti pasiūlymų dėl dar glaudesnės stiprios sanglaudos politikos ir visų kitų fondų sąveikos, remdamiesi tuo, kad įgyvendindami šias priemones kartu galime pasiekti geresnių rezultatų negu įgyvendindami kiekvieną priemonę atskirai. Tik kažkodėl nesugebu suprasti, kodėl Komisijoje yra narių, reikalaujančių taikyti sektorinių priemonių metodą, visai neatsižvelgiant (mano nuomone) į esamą tikrovę.

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad rezoliucijoje – kuri, kaip labai norėčiau ir tikiuosi, šiandien bus patvirtintina labai didele balsų dauguma – išdėstytas mūsų mintis palaiko ne tik šis Parlamentas, bet ir dauguma valstybių narių, visi 271 Europos regionas ir tūkstančiai vietos valdžios institucijų.

Mano manymu, jeigu Komisija ir toliau laikysis ES išteklių išskaidymo pagal sektorius pozicijos, atsidursime unikalioje ir konfliktinėje padėtyje, kai Komisija bus vienoje pusėje, o visi kiti – Parlamentas, Taryba ir regionai – kitoje pusėje.

Per ateinančias savaites manantys, kad ES politikos sritys ateityje turėtų būti grindžiamos integruotu planavimo, vykdymo ir įgyvendinimo metodu, įsitrauks į rimtą kovą su manančiais, kad ES išteklių išskaidymas pagal sektorius yra geriausias pasirinkimas. Neabejotinai pastaroji pusė supras, kad ši grupė nusiteikusi prieš juos, nes šis kelias Europai būtų klaidingas.

  Riikka Manner (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, Komisijos nariai, sanglaudos politika nėra vien tik solidarumo klausimas: tai iš dalies priemonė, kuria galime kurti Europos kaip visumos pridėtinę vertę.

Mūsų regione sukaupta nemažai patirties, taip pat yra didelių galimybių, pvz., dėl gamtinių išteklių. Galime pasiekti šiuos tikslus, kurie yra glaudžiai susiję su strategija „Europa 2020“, tik pasitelkdami veiksmingą sanglaudos politiką, kuri apima visą Europą ir kurios biudžete yra pakankamai lėšų laikotarpiui, prasidedančiam 2014 m.

Ateinančiu finansiniu laikotarpiu svarbu ir toliau stengtis panaikinti tarp šalių egzistuojančius BVP skirtumus. Be to, labai svarbu atsižvelgti į 2 tiksle nurodytus regionus ir ypatingus iššūkius, su kuriais susiduria šie regionai. Be to, kreipiuosi į jus, Komisijos nariai, remdamasis 174 straipsniu: labai retai apgyvendinti regionai, kalnuotos vietovės ir salos taip pat turi būti įtraukti į artimiausio laikotarpio sanglaudos politiką, nepamirštant finansavimo, kaip ir iki šiol, nes tai buvo labai sėkminga.

Galiausiai, norėčiau padėkoti už suteiktą galimybę dalyvauti šiose labai svarbiose diskusijose.

  Konrad Szymański (ECR). – (PL) Pone pirmininke, manau, planuojant tokius strateginius pokyčius reikia itin rūpestingai atsižvelgti į ankstesnę patirtį. Ši patirtis aiškiai byloja, kad pinigai, išleisti investicijoms į materialią infrastruktūrą, ir atitinkamai, visų pirma, su BVP rodikliu susietos išlaidos davė naudos visai Europos Sąjungai: ir toms valstybėms narėms, kurios įneša didžiausius įnašus į Europos fondus, ir pagrindinėms gavėjoms. Skirtumų mažinimo proceso pagreitinimas infrastruktūros lygmeniu sustiprino bendrąją rinką ir palengvino investicijas, kurios ir toliau pagrindiniams gavėjams dažniausiai patenka iš pagrindinių įnešėjų. Tai sukūrė akivaizdžią Europos pridėtinę vertę, apie ką šiandien tiek daug kalbėjome.

Todėl man kelia rūpestį tokia padėtis, kai planuojama sanglaudos politikos reforma ir į šių fondų paskirstymo sistemą įtraukiami nauji kriterijai – labai neapibrėžti socialiniai ir ekologiniai kriterijai. Šiuos pinigus ir toliau reikia skirti neturtingiausiems regionams, atsižvelgiant į išmatuojamus kriterijus, visų pirma siekiant su materialia infrastruktūra susijusių tikslų.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL). – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, visi žinome, kad Europos socialinio fondo tikslas – mažinti pragyvenimo lygio skirtumus ir skatinti ekonominę ir socialinę sanglaudą. Tačiau šiais kovos su skurdu metais Europa išgyvena nuosmukį, susiduriame su nedarbo problema, o mūsų bendrovės uždaromos, todėl šio tikslo įgyvendinimas kybo ant plauko.

Komisijos nariai, manau, turėtumėte kuo skubiau peržiūrėti Europos fondų prioritetus, įskaitant Europos socialinio fondo prioritetus. Tačiau, Komisijos nariai, norėčiau pasakyti, kad jūsų vykdomos ekonominės politikos srityse įžvelgiame nesąmonių ir paradoksų. Kitaip tariant, jūs – Komisija, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos centrinis bankas – pateikėte apgailėtiną memorandumą Graikijai, kuriame numatyta mažinti viešąsias išlaidas, atlyginimus, pajamas; tačiau kartu atsakymas į mano klausimą Komisijai, kodėl Graikijoje vėluojama įsisavinti Bendrijos fondų lėšas, buvo toks: netinkamas viešųjų finansų likvidumas; kitaip tariant, jos politinio memorandumo esmė.

Komisijos nary, ar galėtumėte paaiškinti, kaip Graikija galėtų padidinti įsisavinimo lygį? Ar jūsų ekonominė politika nėra absurdiška ir paradoksali?

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Šiuo metu beveik trečdalį savo biudžeto skiriame Europos Sąjungos sanglaudos politikai 2007–2013 m. laikotarpiu.

Kaip numatyta daugelyje naujų pasiūlymų, po 2013 m. dalis šio biudžeto bus skirta strategijos „Europa 2020“ tikslams įgyvendinti. Tačiau Regionų komitetas, miestų ir regionų atstovai įspėja per daug nemažinti įnašų, skirtų regioninei politikai finansuoti. Manau, turėtume labai rimtai atsižvelgti į pateiktus objektyvius įrodymus. Pvz., aišku, kad ir toliau turime remti tuos regionus, kurie nepasiekė net 75 proc. vidutinio Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto. Tačiau šiems regionams skirti finansiniai ištekliai turėtų būti tiesiogiai nukreipiami į pagrindinės infrastruktūros kūrimą, žmogiškųjų išteklių ar užimtumo rėmimą, didesnes investicijas mokslo, tyrimų ir naujovių srityse, taip pat ekologiško augimo skatinimą. Be to, turėtume pamėginti gerinti regioninių ir vietos struktūrų ryšius ir mažinti biurokratinę naštą. Vykdydami tokią gerai apsvarstytą ir suderintą regioninę politiką, galiausiai sėkmingai prisidėtume prie naujosios strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo.

  Diane Dodds (NI). – Pone pirmininke, tokiu laikotarpiu, kai valstybės narės mažina viešąsias išlaidas, JK Vyriausybė siekia taip pertvarkyti išmokų sistemą, kad labiau apsimokėtų dirbti.

Taigi, susiklosčius šioms aplinkybėms, manau, tokie fondai kaip ESF atlieka labai svarbų vaidmenį užtikrinant sunkiai pasiekiamų ir menkus įgūdžius turinčių žmonių įsidarbinimo galimybes.

Šiaurės Airijoje sulaukiame didelio finansavimo iš ESF per Mokymosi ir užimtumo departamentą, ir norėčiau atkreipti dėmesį, kad neseniai Lordų rūmų paklausime dėl ESF pateikta pastaba, kad ESF ir toliau įneša didelį indėlį skatinant Šiaurės Airijos ekonomikos augimą, siekiant sukurti žiniomis pagrįstą ekonomiką su itin kvalifikuota ir lanksčia darbo jėga.

Todėl labai svarbu, kad ateityje ESF projektai ir šiems projektams skiriami pinigai būtų vertinami, atsižvelgiant į šalies schemas, kurių daugelio tikslai panašūs. Toks bendro ir tikslinio mąstymo lygis gali lemti geresnius rezultatus. Sėkmingai ESF veiklai didžiausią reikšmę turi regionų lankstumas.

Manau, po 2013 m. riboti ESF ištekliai ir toliau turėtų būti skiriami padedant sunkiausiai pasiekiamiems ir menkiausius įgūdžius turintiems žmonėms įsitraukti arba grįžti į darbo rinką, suteikiant jiems galimybių mokytis ir įgyti tolesnį išsilavinimą.

  Erminia Mazzoni (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ši rezoliucija yra labai svarbi, nes pritariama svarbiam tęstinumo reikalavimui, susijusiam su prieš krizę nukreiptos politikos kūrimu 2020 m., surandant pusiausvyrą tarp būtinų naujovių diegimo ir tinkamos pagarbos pagrindiniams sanglaudos politikos principams išsaugojimo. Tai Europos integracijos ramstis, ir toks jis turi išlikti. Ši priemonė ir toliau turi atlikti svarbų vaidmenį mažinant valstybių narių skirtumus ir kartu stiprinant regioninį tapatumą.

Todėl, neatsižvelgiant į sanglaudos politikos sandarą ir tai, kad dar kartą patvirtinama daugiapakopio valdymo, partnerystės ir integruoto metodo kaip esminių principų vertė ir svarba, šioje rezoliucijoje įtvirtinama, kad naudinga sujungti BVP, kuris ir toliau turi būti vienintelis tinkamumą apibrėžiantis kriterijus, su naujais ir reikšmingesniais rodikliais išimtinai analizės ir vertinimo tikslais; patvirtinamas poreikis sukurti naujas taisykles Europos socialiniam fondui, kuris vis dėlto turi būti išlaikytas pagal reglamentą, kuriuo nustatomos bendrosios nuostatos dėl sanglaudos politikos; poreikis supaprastinti procedūras ir finansinių inžinerinių priemonių naudojimą, kaip jau minėjo Komisijos narys J. Hahn.

Iš tikrųjų remiuosi Komisijos nario J. Hahno kalba, būtent ta dalimi, kurioje Komisijos narys minėjo, kaip svarbu išlaikyti Stabilumo paktą, įgyvendinant sanglaudos politiką. Viskas puiku ir gerai, tačiau šiam tikslui pasiekti turi būti panaikintas arba pakeistas nevykęs susitarimas, kuriame numatyta, kad investavimo išlaidos turi būti apskaičiuojamos remiantis Stabilumo pakto parametrais; tai reikštų prašyti daugiau investicinių lėšų, o tada bausti, mažinant šias lėšas.

Europos Sąjunga susiduria su sudėtingais iššūkiais užimtumo, augimo, plėtros ir konkurencingumo srityse. Tai Europos strategijos tikslai, kuriais sudaromos sąlygos pažangiam, tvariam ir integraciniam augimui. Kaip jau minėjo dauguma narių, šiuos iššūkius galima išspręsti tik tada, jei būsimose Europos finansinėse gairėse bus atsižvelgta į regioninės politikos svarbą siekiant tikrosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ir jeigu, nepaisant išteklių ribojimo, bus galima užtikrinti tinkamą finansavimą ir tęsti politiką, kurios tikslai nustatomi remiantis prioritetais ir vertinami atsižvelgiant į rezultatus.

  Victor Boştinaru (S&D). – (RO) Iki šiol sanglaudos politika buvo sėkminga priemonė, padedanti mažinti valstybių narių skirtumus ir atskleidžianti solidarumą, kuri yra labai svarbi ES vertybė. Tačiau būtina mažinti neatitikimus – ne tik Europos Sąjungos, bet ir kiekvieno piliečio ir regiono labui, nes tam reikia ne tik žmogiškųjų, bet ir pakankamų finansinių išteklių.

Dabartinę sanglaudos politiką reikia tobulinti, nors esminiai pakeitimai nėra būtini. Visų pirma turime išvengti ir atsisakyti pakartotinės nacionalizacijos ir nepakankamo finansavimo. Esant padėčiai, kai turtingos ar ne tokios turtingos valstybės narės kenčia dėl ekonomikos krizės poveikio, sanglaudos politikai skirto biudžeto mažinimas reikštų riziką prarasti visą pastaraisiais metais pasiektą sėkmę ir kiltų pavojus, kad nelygybė, su kuria iki šiol stengėmės kovoti, nebus mažinama.

Todėl pritariu Pirmininko José Manuelio Durão Barroso požiūriui, kad sanglaudos politikai skiriama biudžeto dalis ir ateityje turi būti bent tokia, kokia yra dabar. Kitaip viskas bus tik gražūs žodžiai ir mes pakenksime pačiam Europos projektui.

  Ivars Godmanis (ALDE). – Pone pirmininke, ši rezoliucija yra strategiškai labai gerai parengta. Turime jai pritarti. Tačiau reikia išsiaiškinti, kur šiuo metu slypi problemos. Norėčiau priminti Komisijos nariui, kad rugsėjo 1 d. Socialinio fondo lėšų įsisavinimo lygis siekė tik 18 proc., o tai reiškia perpus mažiau lėšų – ir dvigubai blogesnę padėtį – nei praeitu laikotarpiu.

Septyniolikos valstybių narių rodiklis yra mažesnis už 18 proc. Kai kuriose valstybėse Socialinio fondo lėšų įsisavinimo lygis siekia vos 10 ar 11 proc. Čia nėra jokio modelio: valstybių, turinčių didžiausią deficitą, įsisavinimo rodikliai nėra prastesni. Tačiau esmė ta, kad kai kurios valstybės 2010 m. pasiekė tik 10 proc. ribą.

Komisija turi ištaisyti šią padėtį. Vertinant kitų fondų – Regioninio fondo arba Sanglaudos fondo – lėšų įsisavinimo lygį, padėtis ne ką geresnė. Bendras lėšų įsisavinimo lygis siekia 17,95 proc. Be to, 60 proc. valstybių narių būdingas žemesnis įsisavinimo lygis už šį bendrą lygį. Kai kuriose valstybėse šis skaičius net tris kartus mažesnis.

Pagal 2011 m. biudžeto projektą Taryba sumažino finansavimą iki mažiau nei 1 000 mln. EUR, nes valstybės narės neturi aiškių idėjų, kaip įvykdyti įsipareigojimus. Biudžeto komiteto nariai pritaria Regioninės plėtros komitetui dėl reikalavimo atkurti finansavimą biudžeto projekte. Tačiau kyla klausimas, ar bus įmanoma šias lėšas įsisavinti. Jei ne, nėra jokios prasmės kalbėti apie šviesią ateitį.

  Roberts Zīle (ECR). – (LV) Ačiū, pone pirmininke. Komisijos nary, manau, D. N. Hübner, buvusios už regioninę politiką atsakingos Komisijos narės, parengtas projektas taip pat yra suderintas ir iš tikrųjų geras. Suprantu, ir visi žinome, kad tos valstybės narės, kurios daugiausia įneša į bendrąjį biudžetą, dėl krizės susidūrė su tam tikrais sunkumais, ir joms daromas spaudimas mažinti išlaidas artimiausioje finansinėje perspektyvoje. Tokiu atveju socialinės sanglaudos idėjos yra nepaprastai svarbios. Tačiau mums visiems svarbu nesusipainioti, o būti šiek tiek konservatyvesniems ir nepamiršti dviejų esminių sanglaudos politikos principų: pirma, tai yra nepriklausoma politika, kurios pagrindinis tikslas vis dar yra ir bus regioninės plėtros skirtumų naikinimas tarp mažiau išsivysčiusių regionų ir likusios Europos Sąjungos dalies, antra, vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto dalis pagal perkamosios galios paritetą vis dėlto yra pagrindinis kriterijus. Jei nekreipsime dėmesio į šiuos principus, kitose diskusijose (pvz., svarstant, kaip geriau suderinti sanglaudos politiką su 2020 m. Europos tikslų įgyvendinimu) nepavyks nieko pasiekti, net įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ per sanglaudos politiką. Ačiū.

  Thomas Mann (PPE). – (DE) Pone pirmininke, kalbame ne apie skatikus. 2007–2013 m. laikotarpiu Europos socialiniam fondui (ESF) skirta 75 mlrd. EUR, ir tai siekia beveik 8 proc. ES biudžeto. Kadangi Briuselis pinigus skirs ESF tik tada, kai valstybės narės prisiims atsakomybę bendrai finansuoti projektus, tai reiškia, kad apie 150 mlrd. EUR gali būti skirta daugiau ir geresnių darbo vietų kūrimui. Laimei, ESF lėšos skiriamos finansuoti ne tyrimams, kurie yra nebūtini, o tiesiogiai žmonėms, kuriems jų reikia. Todėl toks finansavimas yra labai vertingas, ir žmonės gali jį gauti iš pirmų rankų, įskaitant ilgalaikius bedarbius, migrantus ir jaunus žmones, kurie įgyja galimybę baigti mokyklą, ko jiems nepavyko pasiekti anksčiau, dešimtims tūkstančių praktikantų ir pakartotinai besistažuojančių asmenų, darbuotojams, kurie siekia toliau mokytis, ir pradedantiesiems verslininkams. Pagalbos sulaukia labai įvairios tikslinės grupės.

Kas atsitiks po 2013 m.? Valstybės narės privalo kuo geriau panaudoti finansavimą, taip pat turime atsižvelgti į konkrečias atskirų regionų savybes. Norėčiau, kad tai būtų konkretus metodas, veikiantis pagal principą „iš apačios į viršų“ ir veiksmingai derinamas su tokiomis programomis kaip „Daphne“ ir „PROGRESS“. Pritariu, kad reikia daugiau lankstumo, paprastesnių kontrolės priemonių ir daug skaidresnio lėšų paskirstymo. Tačiau prieštarauju atskiros ESF galiojančios teisinės bazės sukūrimui. Manau, kad reikia ir toliau taikyti struktūriniams fondams skirtą reglamentą, kuriuo užtikrinama, kad išlaidų tinkamumas reguliuojamas valstybių narių lygmeniu. Todėl kartu su 45 kolegomis Parlamento nariais pateikiau 1 pakeitimą ir raginu balsuojant jam pritarti.

  Evgeni Kirilov (S&D). – Pone pirmininke, kol kas visi sutinkame dėl itin teigiamo sanglaudos politikos poveikio. Tai visiems aišku ir pastebima. Tačiau svarstant sanglaudos politiką po 2013 m., pateikiamos skirtingos idėjos.

Šias idėjas turėtume toliau plėtoti ir pritaikyti prie naujų iššūkių ir tikrovės, remdamiesi sanglaudos politikos pasiekimais, o ne visiškai keisdami politiką. Tai vienodai svarbu kalbant ir apie pagrindinius principus, ir apie būsimą biudžetą. Reikia imtis veiksmų, tačiau būtina skirti ir atitinkamą finansavimą iš ES ir nacionalinių biudžetų.

Biudžeto komitetas neseniai pabrėžė, kad bus stengiamasi vengti didelių nevykėlių, atliekant būsimą finansavimą iš struktūrinių fondų. Labai norėčiau, kad naujosios valstybės narės nepatektų į didelių nevykėlių kategoriją. Todėl jokiu būdu negalima apriboti sanglaudai skiriamų lėšų. Tai padarys neigiamą įtaką solidarumo principui, nes tai nėra vien tik finansinis klausimas.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – (GA) Ačiū, pone pirmininke. Norėčiau tarti keletą žodžių apie sanglaudos politiką.

– Sanglaudos politikos ateitis planuojama, atsižvelgiant į Europoje didėjantį nedarbą ir mažėjant viešiesiems finansams visoje Europoje.

Panašu, kad mano šalies Pasienio, vidurio ir vakarų (PVV) regionas ir vėl pateks į regionų, kuriuose Europos Sąjungos BVP siekia 75–100 proc., grupę. Po 2013 m. turi būti imtasi priemonių, kurias įgyvendinant būtų atsižvelgta į pasikeitusią Airijos, o ypač PVV regiono, ekonominę padėtį. 2 tikslo programos turi būti skiriamos regionų pajėgumams kurti, siekiant veiksmingai prisidėti prie ekologiškesnės, pažangesnės ir tvaresnės ekonomikos plėtros Airijoje ir likusioje Europos dalyje.

Regioniniai skrydžiai PVV regione yra ekonominė ir socialinė būtinybė. Todėl reikia išlaikyti su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų finansavimą, kitaip šie vidaus skrydžiai nebus vykdomi dėl ekonominių priežasčių.

Be to, reikia ir toliau skirti ES paramą Airijos tarpvalstybiniam bendradarbiavimui. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali padėti spręsti susiskaldymo problemą pasienio regionuose darbo rinkos, prekybos modelių ir infrastruktūros srityse.

  Sophie Auconie (PPE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, šiandien yra labai svarbi diena kalbant apie būsimą ES regioninę politiką. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, šį rytą Parlamento nariai suvienijo jėgas ir pateikė reikalavimus Europos Komisijai ir Europos ministrams. Norėtume pasinaudoti pasiekta sėkme formuojant šią svarbią politiką ir atlikti reikiamus pakeitimus, kad ši politika taptų pasiekiamesnė ir matomesnė. Norime turėti stiprią, gerai finansuojamą politiką, kuria būtų iš tikrųjų paskatinta visų regionų ekonominė plėtra. Siekiame, kad būtų supaprastintos taisyklės, mums nepakanka vien kalbų ir žodžių; norime, kad jos būtų taikomos projektų vadovams ir potencialiems naudos gavėjams. Norime, kad atokiausi miestai ir regionai sulauktų išskirtinio dėmesio. Kartu su Parlamento darbo grupe ir Regioninės plėtros komitetu prisidėjau rengiant šią rezoliuciją. Palaikiau galimų naudos gavėjų poreikius, ir man pavyko užtikrinti, kad į juos būtų atsižvelgta ir prisitaikyta prie regionų poreikių. Norėčiau matyti vieningą ir socialiai teisingą Europą, sukurtą remiantis sėkminga ir plačių užmojų Europa.

Antras itin svarbus šiandienos įvykis bus po pietų, kai susirinks 140 regionų atstovai ir 140 regionų pirmininkai ir kartu su Parlamento nariais, atstovaujančiais 85 proc. ES gyventojų, pradės simbolinį žygį į Europos Komisiją – pasimatysime vėliau, Komisijos nary – siekdami parodyti, kaip regionai ir Parlamentas suvokia sanglaudos politikos svarbą verslui, piliečiams, socialinei sričiai ir ekonomikai, ir šiandienos popietę turime vieningai parodyti, kad ši pirmoji stipri politinė kampanija yra žmonių kampanija – aiškus, tiesiogiai per regionus Europos Komisijai siunčiamas ženklas.

  Ricardo Cortés Lastra (S&D). – (ES) Pone pirmininke, norėčiau, kad po 2013 m. sanglaudos politika ir toliau būtų geriausias ES solidarumo pavyzdys. Norėčiau, kad sanglaudos politika būtų nuoširdus atsakas į krizę ir jos padarinius, o norint tai pasiekti, šią politiką reikia įtraukti į strategiją „Europa 2020“ ir, konkrečiai, į darbo vietų kūrimo tikslą.

Sanglaudos politika turi būti vis labiau grindžiama dalyvavimu, o pilietinė visuomenė turėtų atlikti svarbesnį vaidmenį rengiant ir valdant projektus. Svarbu, kad Komisijos nariai sanglaudos politiką suvoktų kaip investiciją, o ne išlaidavimą, kaip galimybę kurti pasitikėjimą ir tvarią plėtrą.

Nenorėčiau, kad vykdant sanglaudos politiką būtų ignoruojami specifiniai daugiausia sunkumų turinčių socialinių grupių poreikiai, nes tai būtų nesuderinama su integruotu metodu arba strategiškesne koncepcija, t. y. investavimu į ateities sektorius.

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kaip jau daug kartų minėjome, kad reikia tokios sanglaudos politikos, kuri būtų tvirta, gerai finansuojama ir įgyvendinama visuose Europos Sąjungos regionuose.

  Edit Bauer (PPE). – (HU) Komisijos nariai, ponios ir ponai, šiandien daug diskutuota dėl sanglaudos ir regioninės politikos. Tačiau norėčiau pakalbėti apie Europos socialinio fondo, kuris yra svarbus ir atlieka esminį vaidmenį įgyvendinant sanglaudos politiką, vaidmenį, nes mums iškyla problemų įgyvendinant sanglaudos politiką, jeigu atsilieka didelės socialinės grupės. Europos socialinio fondo vaidmuo toliau stiprinamas strategijoje „Europa 2020“, nes galimybės įsidarbinti – pagrindinė problema. Dabar norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į du klausimus:

Pirma, reikia užtikrinti, kad būtų suteiktos naujos galimybės. Privalome suteikti antrą progą tiems, kurie prarado darbus per krizę, paspartinusią tam tikrus globalizacijos procesus, pvz., didžiulį masinės gamybos perkėlimą iš Europos, ir tiems, kurie darbo rinkoje negali pritaikyti savo įgūdžių, nes nėra paklausos. Tai vadiname „įgūdžių pasiūlos neatiktimi paklausai“. Antrą galimybę taip pat reikia suteikti tiems, kurie yra bedarbiai, nes neturi jokios kvalifikacijos, pvz., mokymo programų nebaigę asmenys.

Antra, strategija „Europa 2020“ turėtų padidinti moterų užimtumą 25 proc. Tačiau tai bus įmanoma tik tada, jeigu valstybės narės su Europos socialinio fondo pagalba galės teikti būtiną paramą paslaugų srityje, visų pirma vaikų ir senų žmonių priežiūros srityse. Kadangi reikalingos paramos apimtis dažnai būna mažesnė, reikia lankstesnių mokėjimo taisyklių negu tos, kurios taikomos projektams, finansuojamiems iš didelių struktūrinių fondų. Neišvengiamai reikia užtikrinti, kad priežiūra ir vertinimas būtų griežtesni, o finansavimas taptų skaidresnis ir veiksmingesnis.

  Kerstin Westphal (S&D). – (DE) Pone pirmininke, pone J. Hahnai, pone L. Andorai, ponios ir ponai, gerai žinome, kokia svarbi sanglaudos ir regioninė politika bendram gyvavimui ir vystymuisi Europoje. Vis dėlto manau, kad ateityje didesnis dėmesys sanglaudos ir regioninėje politikoje turi būti skiriamas mūsų miestams. Miestai –svarbi Europos vystymosi varomoji jėga. Tačiau šiuo metu miestai kenčia nuo aplinkos apsaugos, ekonominių ir socialinių problemų.

Todėl norėčiau pateikti konkretų klausimą J. Hahnui. Kokios yra galimybės, jūsų nuomone, pabrėžti urbanistinį aspektą? Konkrečiau, J. Hahnai, neseniai per vieną susitikimą, vykusį šiame Parlamente, minėjote, kad turite galvoje konkretų regioninio finansavimo procentą, kuris būtų skiriamas urbanistiniam aspektui pabrėžti. Ar taip tebėra? Jei taip, apie kokį procentą kalbėjote?

  Jan Olbrycht (PPE). – (PL) Pone pirmininke, Komisijos nariai, stebina tai, kad prieš susitariant dėl tolesnės finansinės programos, dažnai vyksta diskusijos, kurių tikslas – apginti sanglaudos politiką, politiką, kuri pasirodė esanti veiksmingiausia ir aiškiausiai matoma Europos Sąjungoje.

Iš tikrųjų, diskusijos apie sanglaudos politiką iš esmės yra diskusijos apie Europos Sąjungą: apie tai, kas yra Europos Sąjunga, kaip ji turėtų veikti ir kaip ją turėtų suprasti piliečiai. Kalbame ne tik apie pinigus; turime galvoje ir tai, ar tikrai imamės priemonių, lemiančių ekonomikos augimą.

Be to, turime atsižvelgti į tai, kad sanglaudos politika yra labai ypatinga priemonė, nes joje sujungiamas skirtumų mažinimas su paramos priemonėmis, lemiančiomis didesnį konkurencingumą. Šie du tikslai nėra nesuderinami – per juos sanglaudos politika daro palankią įtaką vystymuisi. Apie tai verta kalbėti, nes tai ne labdaros politika, o, tiesą sakant, priemonių, skirtų padėti vystymuisi, politika. Todėl ji yra strategijos „Europa 2020“ dalis.

Taip pat vertėtų pasakyti, kad tai vienintelė politika, kuri yra itin paini įgyvendinimo požiūriu, nes paremta bendru visų valstybių narių administravimu. Tai reiškia, viena vertus, kad su tuo susijusios priemonės yra ypač sudėtingos, o procedūros – labai painios, o, kita vertus, šia politika pasiekiamas labai aiškus Europos Sąjungos, valstybių narių ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimo poveikis. Atsižvelgiant į tai, neginkime sanglaudos politikos vien tik atsižvelgdami į naujas ekonomines sąlygas. Pagalvokime, kaip galėtume ją pagerinti ir sustiprinti.

  Salvatore Caronna (S&D). – (IT) Pone pirmininke, kelias pastarąsias dienas čia, Briuselyje, vyko atvirų durų dienos. Daugelis vietos ir regionų atstovų kalbėjo apie tai, kaip spręsti rimtas problemas, su kuriomis susiduria mūsų miestai, taip pat apie senus ir naujus poreikius, turinčius įtakos darbininkams, šeimoms, mažoms ir didelėms gamybos įmonėms.

Dėl ekonomikos krizės, kuri palietė mūsų visuomenę, visiems tapo sunkiau ir sudėtingiau rasti tinkamų sprendimų naujai ir rimtai socialinei problemai spręsti. Šiomis sąlygomis, manau, visi ne kartą pastebėjo, kad sanglaudos politika buvo vienintelė tikra priemonė, kuria galėjo pasinaudoti regionai, mėgindami rasti sprendimų. Todėl galime teigti, kad per pastaruosius keletą metų sanglaudos politika suteikė itin svarbų postūmį Europos integracijos procesams visuose regionuose. Dabar turime naujai apibrėžti šią politiką po 2013 m., taigi atsidūrėme ties posūkiu. Todėl itin svarbu išvengti tam tikros rizikos.

Visų pirma, iš esmės rizikinga būtų pakartotinai ją nacionalizuoti: tai būtų didelis žingsnis atgal. Toliau, planuodami finansavimą iš biudžeto, privalome nustatyti atitinkamus reikalavimus dėl silpnesnių teritorijų, nesudarydami sunkumų konkurencingesniems ir pažangesniems regionams. Galiausiai, būtina supaprastinti procedūras tiems regionams, kurie sugebėjo veiksmingai panaudoti lėšas, ir pasiekti, kad įgaliojimai bausti tuos, kurie to nepadarė, būtų privalomesni. Manome, kad Komisija imsis veiksmų šiuo klausimu.

  Regina Bastos (PPE). – (PT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, po ketverių metų iš eilės, nuo 2004 iki 2008 m., per kuriuos nedarbo lygis krito, dabartinė ekonomikos krizė nušlavė beveik visą padarytą pažangą. Nedarbo lygis visoje Europos Sąjungoje gerokai pakilo. Pvz., Portugalijoje, deja, jau pasiektas rekordinis 11 proc. nedarbo lygis.

Kitas neigiamas reiškinys – jaunų žmonių nedarbas ES. Taigi, Europa išgyvena transformacijos laikotarpį ir susiduria su milžiniškais iššūkiais. Krizė sunaikino ilgus metus vykusią ekonominę ir socialinę pažangą ir atskleidė valstybių narių ekonomikos ir, atitinkamai, visos ES ekonomikos, silpnąsias vietas. Strategijoje „Europa 2020“ nurodytas kelias, kuriuo turime eiti. ES privalo stiprinti visus savo veiksmus, skatinant užimtumą ir socialinę įtrauktį, kurie yra neatsiejama šios strategijos dalis, kad ekonomikos ir socialinė krizė būtų įveikta.

Todėl palankiai vertinu pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Europos socialinio fondo (ESF) ateities, dėl kurio šiandien diskutuojame, nes šis fondas atlieka svarbiausią vaidmenį, siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų. Iš tikrųjų, šis fondas – pagrindinė finansinė priemonė, kuria sudaromos galimybės ES įgyvendinti strateginius užimtumo politikos tikslus, didinant Europos gyventojų išsilavinimo ir mokymo lygį. Būtina stiprint ESF kaip pagrindinę varomąją strategijos „Europa 2020“ jėgą, o valstybės narės turi naudotis šiuo fondu, kad investuotų į naujų įgūdžių įgijimą, užimtumą, mokymą ir profesinį perkvalifikavimą.

Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad įgyvendinant ESF reformą kartu su kitų struktūrinių fondų reforma turėtų būti net tik palengvintas ir supaprastintas jo valdymas ir padidintas skaidrumas, tačiau fonduose dėmesys turėtų būti sutelktas į rezultatus ir pasiekimus, kurie galėtų pakeisti kasdienį plačiosios visuomenės gyvenimą.

  Sergio Gaetano Cofferati (S&D). – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary, nėra abejonių, kad struktūriniai fondai buvo viena iš veiksmingiausių priemonių, kuriant Europos politikos kryptis ir, visų pirma, užtikrinant Europos ekonomikos patikimumą. Todėl manau, kad labai svarbu ne tik dar kartą juos patvirtinti, bet ir apsvarstyti jų veiksmingumą, nustatant tam tikrą lankstumą tarp vieno ir kito fondo. Pirmiausia turiu galvoje Europos socialinį fondą, kuris šiuo metu atlieka svarbiausią vaidmenį, siekiant užtikrinti būsimų darbo vietų kokybę šioje pasaulio dalyje.

Be abejo, svarbu skatinti ekonomikos atsigavimą ir augimą, tačiau didžiausią dėmesį būtina skirti konkurencingiems modeliams, kurie apima ir to, kas sukuriama, remiantis žiniomis, kokybę ir paties kūrimo proceso kokybę. Geros kokybės darbo vietos labai svarbios žmonių orumui ir jų gebėjimui kurti pelną.

Manau, Europos solidarumo fondui reikia nustatyti konkrečias ir paprastas taisykles. Paprastumas nėra veiksmingumo ir kokybės priešas. Jei yra griežta kontrolė, sumažėja veiksmų, kuriais pažeidžiamos taisyklės, tikimybė. Manau, supaprastinimas ir didesnė kontrolė turi būti glaudžiai susieti. Taip iš tikrųjų sukursime strategijai „Europa 2020“ priemones, kurios jau pasitvirtinto kaip veiksmingos, bet kurias įgyvendinant paaiškėjo, kad reikia atlikti tam tikrus pakeitimus.

  Rosa Estaràs Ferragut (PPE). – (ES) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti darbo grupei, kuriai vadovavo Regioninės plėtros komiteto pirmininkė, už tai, kad šiandien turime galimybę diskutuoti šiuo klausimu.

Be abejo, visi sutinkame, kad sanglaudos politika būtina, siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų, taip pat siekiant Europos integracijos ir Lisabonos sutartyje numatytos ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, kurios labai reikalauja žmonės.

Mano manymu, pirmiausia turime išsiaiškinti, kokių klaidų padarėme, ir sustiprinti pasiektą pažangą. Visi sutinkame, kad procesas turi būti daug lankstesnis, kad turi būti mažiau biurokratinių kliūčių ir kad kontrolė turi būti paprastesnė. Be to, su specifiniais sunkumais susiduriantiems regionams, pvz., saloms, kalnuotoms teritorijoms, tarpvalstybiniams ir atokiausiems regionams, taikomi veiksmai taip pat turi būti specialūs. Bendrasis vidaus produktas ir toliau turi būti pagrindinis kriterijus, nors kituose sprendimų priėmimo procesuose galima remtis ir kitais rodikliais, o regioninės ir vietos valdžios institucijos privalo atlikti pagrindinį vaidmenį. Panašu, kad šiuo klausimu visi sutariame.

Taigi, ketiname žengti šiuo keliu, tačiau Komisija turėtų paaiškinti mums, ar tai iš tikrųjų tas kelias, kuriuo turėtume eiti, o gal turime pasirinkti kitą kelią. Ji turi paaiškinti, ar biudžetai liks tokie patys, nes tai absoliučiai būtina, kad niekas nepralaimėtų ir kad visi regionai galėtų daryti pažangą, kalbant apie naujoves, konkurencingumą, vystymąsi, pajamas ir pažangą, ypač krizės laikotarpiu, kai itin reikalingas aiškumas.

  Proinsias De Rossa (S&D). – Pone pirmininke, bendra politika būtina, jei norime pasiekti rezultatų. Kaip ir priemonė, kuria dinamiškai skatinami pokyčiai, kuriuos, mano manymu, geriausiai galima pasiekti, struktūriškai įtraukiant visas suinteresuotąsias šalis.

Šiose diskusijose kol kas visiškai nekreipiama dėmesio į esminį bendrus interesus tenkinančių paslaugų, įskaitant socialines paslaugas, vaidmenį ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, naujų darbo vietų kūrimo ir gyvenimo kokybės gerinimo srityse.

Kartu, kai diskutuojame apie tai, kaip pasiekti, kad ES fondai veiksmingiau užtikrintų sanglaudą, Tarybos ir Komisijos fiskalinio konsolidavimo politika kenkia paslaugoms, kuriomis tenkinami bendri interesai ir kurios būtinos sanglaudai pasiekti. Be jų lėšų, kurių Europa gali skirti valstybėms narėms, skyrimas bus betikslis.

Kita problema – neigiama ES rinkos taisyklių įtaka regioninės ir vietos valdžios institucijų teisei remti ir inicijuoti bendrus interesus tenkinančias paslaugas, įskaitant ir socialines paslaugas. Sukurkime veiksmingesnius, į rezultatą orientuotus fondus, tačiau atsisakykime tos nesąmonės, tos beprotybės, kai iš mūsų visuomenės atimamos svarbiausios viešosios paslaugos.

  Tamás Deutsch (PPE). – (HU) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, manau, kad stipri ir veiksminga sanglaudos politika yra neįmanoma. Be politinio sutarimo – ar politinės sanglaudos, jeigu norite – kurio reikia šiai politikai vystyti ir įgyvendinti, pirmininkės D. M. Hübner klausimais ir susijusiu sprendimo projektu, mano manymu, remiamas tik frakcijų, politinių šeimų ir galbūt net įvairių Europos institucijų politinis sutarimas.

Atsižvelgiant į tai, manau, kad sirenų dainos, kurios skambėjo šiandienos diskusijose apie BVP, kaip apie geriausią ir vienintelį regioninės plėtros paramos tinkamumo rodiklį ir priemonę, yra nepriimtinos. Norėčiau išreikšti savo aiškų ir nedviprasmišką pritarimą tvirtai J. Olbrychto ir E. Mazzoni nuomonei. Būtent tai tvirtai nuomonei, apie kurią kalbėjau per ankstesnes diskusijas Europos Parlamente ir kurios laikosi Komisijos narys J. Hahn, kad, nors BVP ir neatsispindi visų vystymosi etapų aspektai, tai pats patikimiausias turimas rodiklis. Aišku, politikos kūrėjai gali naudotis alternatyviais rodikliais valstybių narių lygmeniu, siekiant panaikinti bet kokius galimus jo trūkumus ir atsižvelgti į aplinkos apsaugos bei socialinius vystymosi aspektus. Tačiau siekiant patvirtinti Europos solidarumą ir užtikrinti, kad valstybės narės sėkmingai pasivytų vienos kitas, BVP privalo išlikti pagrindiniu ir išskirtiniu rodikliu, skirstant lėšas ES lygmeniu.

  Sylvana Rapti (S&D). – (EL) Pone pirmininke, Europos socialinis fondas – tai priemonė, pagrindinė geresnės Europos kūrimo priemonė, siekiant įtvirtinti tautų ir valstybių solidarumą. Tačiau, kaip ir kalbant apie visas kitas priemones, svarbu pagalvoti apie tai, kaip reikėtų ja pasinaudoti.

Komisijos nariai, ponios ir ponai, jei Europos socialinį fondą įsivaizduotume kaip kūjį, su šiuo kūju galėtume įkalti vinis, kurios padėtų sutvirtinti Europos modelį. Bet jeigu būsime neatsargūs, ir šis kūjis nukris mums ant kojų, nepajėgsime eiti toliau. Šia metafora norėjau paaiškinti, kad, net jeigu sukursime geriausią modelį, geriausią infrastruktūrą, bet pamiršime, kad kuriame tai Europos piliečiams, viskas žlugs. Europos modelis turi būti stabilus, kad žmonės galėtų gyventi ir klestėti, dirbdami padorų darbą, užtikrinantį tikras ateities perspektyvas.

Komisijos nariai, prašyčiau niekada nepamiršti, kad pagrindinė Europos socialinio fondo investicija – žmogus.

  Jan Kozłowski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, Komisijos nariai, naujojoje finansinėje programoje turi būti išlaikyta ir sustiprinta sanglaudos politika.

Remiantis solidarumo ir subsidiarumo principais, kurie yra pagrindiniai Europos Sąjungos principai, sanglaudos politika turėtų būti remiami regionai, kuriuose reikia įveikti didžiausią atotrūkį, kalbant apie infrastruktūrą, ekonomiką, technologijas, užimtumą ar socialinę integraciją, ir kurie negali įveikti šio atotrūkio vien tik savo ištekliais. Ši parama turėtų būti naudojama siekiant sukurti integruotas regioninės plėtros strategijas, kurios apimtų ir nacionaliniu bei Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintus principus. Sanglaudos politika turėtų peržengti erdvinės plėtros politikos ribas ir turėtų apimti sektorių politikos sritis, pvz., transportą, energetiką, švietimą, mokslinius tyrimus, vystymąsi ir užimtumą.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Komisijos nariai, pone L. Andorai ir pone J. Hahnai, sanglaudos politika – sėkmingiausia ir aiškiausia Europos Sąjungos viešoji politika. Tai ir svarbi priemonė, kurios Europos Sąjungai labai prireiks ir ateityje. Naujųjų Baltijos ir Vidurio Europos valstybių narių suartėjimas toli gražu dar nėra baigtas. Be to, šių lėšų reikia ir kai kuriems regionams Ispanijoje, Portugalijoje ir Graikijoje.

Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad sanglaudos politika yra visapusiškiausiai integruota investicijų politika, kuria remiami strategijos „Europa 2020“ tikslai, būtų klaidinga manyti, kad vienintelis jos tikslas – skatinti suartėjimą. Būtų didelė klaida suskaldyti šią sanglaudos politiką. Tai būtų tas pats, kas suardyti Europos Sąjungą. Kaip Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys, manau, kad ateityje labai svarbu siekti didesnės regioninės ir kaimo plėtros politikos krypčių darnos ir sąveikos.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, sanglaudos politika buvo reikalinga ir sėkminga.

Mano nuomone, šiuo metu turime išdrįsti pažvelgti pirmyn ir turėti drąsos paklausti, ar lėšos šiandien patenka ten, kur reikia, ir ar jų poveikis yra toks, koks turėtų būti. Šiuo metu lėšos skirstomos kaip pakliuvo, ir jau nebe skurdžiausiems regionams ar tiems, kuriems tų lėšų galbūt iš tikrųjų reikia. Manau, atėjo laikas paklausti savęs, ar sanglaudos politika neturėtų būti nacionalizuota, nukreipiant jungtinius išteklius ES lygmeniu tik ten, kur jų iš tikrųjų reikia.

Antra, norėčiau pasakyti, kad, be jokios abejonės, reikia mažinti biurokratiją: šiuo metu jai išleidžiama 30–40 proc. turimų lėšų, o tai iš tikrųjų gerokai per daug.

  Petru Constantin Luhan (PPE). – (RO) Negalima nuginčyti Europos Sąjungos sanglaudos politikos pasiekimų ir pridėtinės vertės, kurią ji gali suteikti strategijai „Europa 2020“. Būtina taip pat pabrėžti šios politikos vaidmenį, skatinant regionų konkurencingumą ir lengvinant vis didėjantį jų prisitaikymą.

Nors sanglaudos politikos prioritetus reikėtų nustatyti pagal strategijos „Europa 2020“ tikslus, manau, reikalingas tam tikras lankstumas, siekiant atsižvelgti į specifinius regioninius ypatumus ir paremti silpnesnius regionus, kurių poreikiai didesni, kad šie regionai galėtų įveikti socialinius ir ekonominius sunkumus bei gamtines kliūtis, taip pat mažinti skirtumus.

Stipri, gerai finansuojama Europos Sąjungos regioninė politika, teikianti naudos kiekvienam ES regionui, yra būtina sąlyga, siekiant mūsų ateities tikslų.

  Juan Fernando López Aguilar (S&D). – (ES) Pone pirmininke, esu dėkingas už galimybę dalyvauti diskusijose, kurios visuomet labai domina narius, atvykusius iš salų ir jose gyvenančius, pvz., mane, atvykusį iš Kanarų salų. Kalbėsiu remdamasis neseniai įvykusiomis diskusijomis dėl regioninės politikos pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnį ir ketinu aptarti tik tris klausimus.

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad šios diskusijos dėl ekonominių, socialinių ir teritorinių sanglaudos politikos aspektų turi atitikti finansines perspektyvas, nustatytas 2014–2020 metams. Siekti sanglaudos svarbiau nei kada nors anksčiau, būtent dėl krizės, o ne nepaisant jos.

Antra, norėčiau pabrėžti, kad sanglaudos politika – ne sektorių politika, o kompleksinė politika, ir tai reiškia, kad regioninis sanglaudos politikos aspektas negali būti laikomas konkrečia sektorių politika, o privalo apimti energetikos, transporto, komunikacijų ir naujovių politiką.

Trečia, norėčiau atkreipti dėmesį, kad ši politika ypač svarbi salų teritorijoms, kurios yra Europos Sąjungos išorės sienos, todėl itin pažeidžiamos, kalbant apie apsaugą nuo neteisėtos prekybos ir globalizacijos grėsmių.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Pone pirmininke, kaip žinome, 27 ES valstybių narių, turinčių daug regionų, miestų, bendruomenių ir 500 mln. gyventojų, problemos ir poreikiai yra labai įvairūs. Be to, kiekviena ES iniciatyva, kurios imamasi Briuselyje, turi regioninį ir vietinį poveikį.

Nuo 1970 m. struktūrinė pagalba buvo teikiama palankių sąlygų neturintiems regionams, siekiant užtikrinti, kad ekonomikos ir gerovės augimas būtų geografiškai suderintas. Tačiau vertinant dabartinę padėtį, atrodo, kad nė kiek nepriartėjome prie šių tikslų įgyvendinimo. Pvz., milijardinės subsidijos, išmokėtos Airijos ir Graikijos regionams, neapsaugojo jų nuo finansų ir ekonomikos krizės poveikio. Padėtis tuose regionuose, kurie prarado 1 tikslo teritorijų statusą per 2004 m. vykusią plėtrą, yra ne kažin kiek geresnė. Jų padėtis pagerėjo tik statistiniu požiūriu, kitaip tariant, popieriuose, tačiau visi gerai žinome, kad popieriaus neatsikąsi. Galbūt dideliuose regionuose ir pastebimas augimas, tačiau kartu šiuos regionus sudarantys mažesni regionai gali kovoti už išlikimą.

Todėl reikia siekti, kad sanglaudos politika būtų veiksmingesnė, o atskiri projektai – tvaresni.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE). – (RO) Manau, Europos Komisija turėtų aiškiai ir išsamiai paaiškinti, kaip ketinama siekti sanglaudos fondų ir bendros žemės ūkio politikos fondų sąveikos, atsižvelgiant į tai, kad suderinus šių fondų veiklą būtų sukurta didesnė ES veiksmų pridėtinė vertė ir padidėtų mūsų veiksmų efektyvumas, siekiant užsibrėžtų tikslų.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas, yra tas, kad pritariu tiems nariams, kurie šiandien ragino supaprastinti taisykles, reglamentuojančias visų rūšių fondus, ir Europos, ir valstybių narių lygmeniu. Taip pat pritariu kolegoms nariams, kurie teigė, kad BVP privalo likti pagrindiniu kriterijumi, kuriuo remiantis būtų nustatoma teisė į pagalbą.

  Derek Vaughan (S&D). – Pone pirmininke, struktūrinis finansavimas Velsui atnešė didžiulę naudą. Todėl nieko nuostabaus, kad pritariu dabartiniam sanglaudos politikos pagrindui.

Manau, visi ES regionai turėtų turėti galimybę pasinaudoti struktūriniu finansavimu, o tiems regionams, kurie nebeturi konvergencijos statuso, būtų teikiama pakankama parama. Manau, konkurencingumas turėtų būti išlaikytas, todėl norėčiau paraginti visus susidomėjusius narius dalyvauti šią popietę vyksiančioje eisenoje, kurią organizuoja Regionų komitetas.

Galiausiai, manau, kad Europos socialinis fondas turėtų likti sanglaudos fondo dalimi ir neturėtų būti perkeltas į sektorių projektus. Laukiu penktosios pažangos sanglaudos srityje ataskaitos, kuri bus paskelbta lapkričio 9 d. Visų pirma norėčiau pakalbėti apie kai kurias detales, įskaitant procedūrų, ypač taikomų pareiškėjams, supaprastinimą. Be to, tikiuosi aptarti miesto vietovės apibrėžimą. Tai labai svarbus klausimas, kurį turime apsvarstyti.

Be abejo, taip pat turime užtikrinti, kad ateityje sanglaudos politikai ir struktūriniams fondams būtų numatytas pakankamas biudžetas.

  José Manuel Fernandes (PPE). – (PT) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, jei įvertinsime sanglaudos politikos tikslus, aiškiai pamatysime, kad ja kuriama Europos pridėtinė vertė. Šioje politikoje atskleidžiamas Europos solidarumas, mažinant neatitikimus tarp regionų ir prisidedant prie ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos. Tačiau, siekiant minėtų tikslų, šiai politikai turi būti skiriami pakankami biudžeto asignavimai. Sanglaudos politika taip pat privalo būti pakankamai lanksti, siekiant prisitaikyti prie regionų, ypač mažiau išsivysčiusių regionų, specifikos, o bendrasis vidaus produktas turėtų išlikti pagrindiniu tinkamumo kriterijumi.

Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai veikla turėtų būti koordinuojama su sanglaudos politikos fondų veikla, siekiant padidinti veiksmingumą ir pasiekti geriausių įmanomų rezultatų. Be to, pritariu ir raginu Komisiją atlikti sanglaudos politikos fondų įsisavinimo vertinimą, kad priemonės, skirtos šių fondų įsisavinimui pagerinti, galėtų būti priimtos kuo skubiau.

  Liisa Jaakonsaari (S&D). – (FI) Pone pirmininke, po didžiausios krizės Europos ekonomikos istorijoje strategija „Europa 2020“ turėjo reikšti naują pradžią. Tačiau vėliau vykusiose diskusijose kalbėta beveik vien apie biudžetinę drausmę. Regis, tie, kurie pritariam tam, kad reikia dar labiau mažinti biudžeto išlaidas, sulaukia daugiausia plojimų. Taryba karpo biudžetą, valstybės narės irgi jį mažina, ir atrodo, kad ir čia, Parlamente, vyrauja nuomonė, kad reikėtų mažinti ES biudžetą.

Ateitį reikia kurti ne taip. Netrukus Europos Sąjunga neturės jokios sanglaudos politikos, jokios regioninės politikos, jokios užimtumo politikos, jokios ekonominės politikos. Ji turės tik finansinę politiką. Komisijos nariai, J. Hahnai ir L. Andorai, ar jūs taip pat esate sunerimę dėl šios vyraujančios išlaidų mažinimo taktikos? Manau, šiuo metu Parlamente vykstančios diskusijos yra šiek tiek naivios.

  Andrzej Grzyb (PPE). – (PL) Pone pirmininke, man atrodo, kad jūsų, pone J. Hahnai, pareiškimas, kad sanglaudos ir regioninė politika veikia gerai ir kad tai turėtų būti piliečiams artima politika, apimanti įvairias gerai parengtas priemones, yra tinkamas atsakymas į klausimą, kuris šiandien pateiktas šiame Parlamente.

Kad įveiktume krizę, kuri mums visiems buvo sunki, ir pasiektume ekonominėje strategijoje „Europa 2020“ numatytus tikslus, būtina sanglaudos politika ir aiškūs valstybėms narėms ir regionams keliami tikslai. Paskelbėme šiuos metus Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Sieksime šio tikslo iki 2020 m. Tačiau jo nepasieksime, jeigu Europos socialinis fondas nebus įtrauktas į sanglaudos politiką. To tikisi ir vietos valdžios institucijos, ir apie tai kalbėjo joms atstovaujantis Regionų komitetas. Todėl turėtume labai atsižvelgti į jų nuomonę, išreikštą šiame Parlamente.

  Inés Ayala Sender (S&D). – (ES) Pone pirmininke, gerai žinome, kad teritorinei sanglaudai ir valstybių narių bei jų regionų ekonominei ir socialinei gerovei užtikrinti reikia komunikacijų tinklų, kurie sudarytų sąlygas ir palengvintų tikrai laisvą žmonių, prekių ir paslaugų judėjimą per sienas. Šių tinklų reikia, siekiant užtikrinti didesnį suderinamumą tarp judėjimo sistemų, taip pat didesnį suderinamumą tarp ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslų bei transeuropinių tinklų, kurių dažnai nepaisoma arba kurie įgyvendinami lygiagrečiai, neužtikrinant būtinų parametrų.

Tačiau iki šiol ir Europos Sąjunga, ir valstybės narės Europos politikai, susijusiai su transeuropiniais tinklais, skyrė apgailėtinai menką finansavimą, ypač tarpvalstybinėse atkarpose, kurias visi laiko niekieno žeme.

Tiesa, kad valstybėse narėse, kurioms pavyko suderinti šias dvi politikos kryptis, buvo pasiektas daugialypis poveikis, dėl kurio istoriškai atsilikę regionai, miestai ir jų gyventojai padarė sparčią pažangą ir pasiekė tokią sanglaudą, kokios visi siekiame.

Todėl tam, kad būtų pasiektas pagrindinis tikslas mažinti skirtumus ir priartinti regionus ir jų gyventojus prie mūsų klestėjimo ir gerovės erdvės per geresnius komunikacijos kanalus, į diskusijas dėl laikotarpio po 2013 m. reikia įtraukti ir labai rimtas diskusijas dėl neatidėliotino poreikio kartą ir visiems laikams užtikrinti pakankamą transeuropinių tinklų finansavimą.

  Czesław Adam Siekierski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, sanglaudos politika apima ir sujungia daugelį įvairių su plėtra susijusių tikslų, taip pat regionų ir įvairių socialinių grupių lūkesčius. Sanglaudos politikos pasiekimai ir ją įgyvendinant įgyta patirtis byloja apie tai, kad ši politika gali ir turėtų būti ta politika, kuria esame pajėgūs įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ numatytus uždavinius.

Paskatinus ekonomikos augimą, ne visuomet sumažėja skurdas. Štai kodėl Europos socialinio fondo vaidmuo yra toks svarbus ir kodėl turime derinti įvairias politines strategijas. Naujų darbo vietų kūrimas ir tinkama švietimo ir perkvalifikavimo sistema tampa ypač svarbūs. Sanglaudos politika yra tvaraus miesto aglomeracijų ir kaimo vietovių vystymosi pagrindas, atsižvelgiant į jų specifinį pobūdį ir galimybes. Tinkamas įvairių politinių strategijų derinimas leis Kaimo plėtros fondui ir kitiems fondams apriboti bet kokį vystymosi uždelsimą ir atsižvelgti į specifinį mažiau išsivysčiusių vietovių, įskaitant kaimo vietoves, pobūdį.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE). – (PT) Sanglaudos politika nėra tik viena iš Europos integracijos priemonių, tačiau ją galima laikyti tikru Europos projekto įkūnijimu ir dinamišku įrodymu, kalbant apie piliečių bendruomenę, kurioje dalijamasi socialinio teisingumo ir solidarumo vertybėmis.

Šiomis aplinkybėmis galima suprasti reikalavimą, kad sanglaudos politika turėtų būti nukreipta į visus regionus ir kad tinkamumo kriterijai neturėtų apsiriboti vien bendruoju vidaus produktu vienam gyventojui, kad šie kriterijai būtų teisingesni. Nepaisant to, privalome niekada nenukrypti nuo pirminio ir pagrindinio sanglaudos politikos tikslo – siekti vienodo gyvenimo lygio visiems europiečiams. Tai visuomet reiškia, kad ypatingą dėmesį reikia skirti skurdžiausiems regionams, pvz., kai kuriems atokiausiems regionams, kuriems iš tikrųjų reikia pritaikytų specialių priemonių.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Norėčiau paprašyti Europos Komisijos užtikrinti, kad būsimojoje Europos Sąjungos ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos politikoje būtų numatyta skirti dideles sumas transporto sektoriui, ypač įvairiarūšiam transportui, taip pat energijos vartojimo efektyvumui didinti gyvenamuosiuose pastatuose. Manau, šios investicijos, viena vertus, padės kurti naujas darbo vietas vietos ar regionų lygmeniu, taip pat skatinti ekonominę mažųjų ir vidutinių įmonių, veikiančių šiuose sektoriuose, gerovę ir jų vystymąsi.

Komisijos nary J. Hahnai, galiausiai, bet ne mažiau svarbu tai, kad tikiuosi, jog po 2013 m. turėsime atskirą finansavimo liniją Europos Sąjungos Dunojaus regiono strategijai. Turėčiau paminėti, kad vien 2011 m. Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijai numatyta skirti 20 mln. EUR. Europos Sąjungos Dunojaus regiono strategija turi tapti vienu iš sėkmingiausių Europos Sąjungos projektų.

  Iosif Matula (PPE). – (RO) Laikas, pasirinktas šiandienos diskusijoms dėl sanglaudos politikos po 2013 m., yra labai tinkamas, turint omenyje tai, kad Briuselyje vyksta atvirų durų dienos.

Tai, kad čia atvyko labai daug dalyvių iš daugumos Europos regionų pristatyti savo iniciatyvas, veiksmus ir rezultatus, taip pat išreikšti nepasitenkinimą įvairiomis regioninės plėtros sritimis, tik patvirtina mano nuomonę, kad ES sanglaudos politikos rezultatai yra konkretūs.

Vienas konkretus aspektas, svarstomas dabartiniu programavimo laikotarpiu – kaip veiksmingai panaudojami esami fondai. Didžiausią dėmesį turėsime skirti įgyvendinimo priemonėms, kuriomis siekiama padidinti skiriamų lėšų įsisavinimą, visų pirma tuose regionuose, kurie šiuo atžvilgiu susiduria su sunkumais. Todėl reikia ir toliau dėti visas pastangas Europos, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis, kad būtų supaprastintas sanglaudos politikos įgyvendinimas. Be abejonės, reikia išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp procedūrų supaprastinimo ir veiksmingumo bei gero finansinio valdymo, siekiant sukurti lengvai įgyvendinamą, tobulesnę politiką.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Pone pirmininke, turiu nedaug laiko, todėl pabrėšiu tik kelis dalykus.

– Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pasakyti, kad ESF negali būti vėl nacionalizuotas, kaip negalima iš naujo nacionalizuoti bendrosios žemės ūkio politikos. Mums reikia daugiau, o ne mažiau Europos.

Antra, yra labai didelis poreikis supaprastinti paraiškų teikimo procesą. Esu susitikęs su tokių grupių atstovais, kurie net nesivargino teikti paraiškas, nors ir turėjo teisę pasinaudoti fondų lėšomis, nes paraiškų teikimo tvarka yra labai sudėtinga. Tiesą sakant, kai kuriems teko samdyti ekspertą, kuris už juos pateiktų paraišką. Tai absurdiška ir tai reikia nutraukti.

Trečia, manau, kad reikia išlaikyti ir 1, ir 2 tikslą. Atstovavau savo frakcijai Manheime ir mačiau, kokią naudą atneša 2 tikslas. Manau, tai svarbu.

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad neturime laikyti BVP vieninteliu kriterijumi, nors kai kurie kolegos iš PPE su manimi nesutinka. Be abejo, tai turėtų būti pagrindinis kriterijus, bet tikrai ne vienintelis. Manau, reikia diskutuoti šiuo klausimu ir laukiu šių diskusijų.

  Luís Paulo Alves (S&D). – (PT) Europos socialinis fondas (ESF) tikriausiai yra labiausiai sanglaudą skatinanti priemonė. Todėl ją reikia glaudžiai derinti su Regioninės plėtros fondo veikla. Būtina vietos lygmeniu spręsti neatidėliotinas problemas: kitaip tariant, reikia visuotinės vizijos veiksmams vietos lygmeniu. Regioninės ir vietos valdžios institucijos geriausiai žino, kokia yra padėtis, kokio dydžio investicijų į naujų darbo vietų kūrimą reikia ir kokios priemonės labiausiai tinka užimtumui skatinti jų regionuose. Turime atsižvelgti į teigiamą regionų patirtį.

Azoruose, atokiausiame regione, kur paprastai nedarbo lygis yra rekordiškai didelis, šiuo metu jis siekia 6,5 proc. ir yra mažiausias visoje Portugalijoje. Iš dalies tai pasiekta dėl užimtumo srityje taikomos išankstinio planavimo strategijos, kurioje numatyta, kuriuos veiksnius reikia išnagrinėti ir kaip pasiekti pageidaujamų tikslų, taip pat ESF kaip operatyvinės šios strategijos priemonės, turinčios poveikį švietimui, mokymui ir užimtumo rėmimui.

Visiems vienodas sanglaudos politikos taikymas –vienintelis būdas užtikrinti strategijos „Europa 2020“ sėkmę.

  Piotr Borys (PPE). – (PL) Pone pirmininke, sanglaudos politika ar regioninė politika galėtų būti viena iš pagrindinių Europos Sąjungos vystymosi varomųjų jėgų. Tai politika, kuri iš visų politikos krypčių yra palankiausia piliečiams ir kuria susitelkiama į praktinius tikslus, taip pat praktinių, svarbių problemų sprendimą. Todėl reikia galutinai išspręsti teritorinės sanglaudos klausimus, remiantis sanglaudos politika. Pagrindiniai klausimai yra šie: kelių tiesimas, greitųjų geležinkelių linijų tiesimas ir visiška sanglauda, kuria bus padidintas judumas visoje Europoje.

Kalbant apie Europos socialinį fondą, panašu, kad negalėsime įgyvendinti plačių užmojų pasiūlymų, pateiktų strategijoje „Europa 2020“. Šiandien trečdalis europiečių neturi profesinės kvalifikacijos. Manau, šiuo metu didelė dalis šių fondų lėšų turėtų būti skiriama būtent investicijoms į profesinį mokymą ir mokymąsi visą gyvenimą, taip pat Europos visuomenės turimų kvalifikacijų kėlimui skatinti. Be to, šis fondas galėtų būti skirtas ne tik socialinės įtraukties klausimams spręsti, bet ir profesiniam Europos piliečių judumui didinti.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Regioninės plėtros politika – pagrindinis ekonominio, socialinio ir teritorinio Europos Sąjungos vystymosi elementas, todėl reikia skirti ypatingą dėmesį jos sisteminiam modernizavimui, atsižvelgiant į naujas tendencijas, ir tai privalo būti Europos Sąjungos prioritetas netgi po 2013 m.

Atsižvelgiant į turtingą įgytą patirtį, reikia pašalinti pasikartojančių klaidų galimybę, užtikrinti didesnį veiksmingumą, spartų ir geros kokybės sanglaudos politikos įgyvendinimą ir sklandžiau veikiančią partnerystę bei skaidrumą. Tvirtai manau, kad ateityje sanglaudos politikos įgyvendinimas privalo būti labiau orientuotas į rezultatus ir rezultatų kokybę, o tam reikia geresnio programų, kuriomis įgyvendinama regioninė ir sanglaudos politika, veiksmingumo stebėjimo ir vertinimo, kad ištekliai būtų skiriami infrastruktūrai, mokslui ir moksliniams tyrimams bei kovai su nedarbu – įmonių ir piliečių labui – kad regionai galėtų vystytis ir pasivyti geriausius regionus.

  Silvia Costa (S&D). – (IT) Pone pirmininke, pritariu, kad reikia išlaikyti Europos socialinio fondo biudžetą ir taisykles, tačiau būtina didinti jo integraciją su kitais struktūriniais fondais.

Vis dėlto, reikia persvarstyti taisykles bent penkiose srityse: būtina labiau supaprastinti taisykles ir siekti geresnių rezultatų, o ne vien tik stebėti, kaip atliekamos procedūros; būtina kuo labiau pasinaudoti turima patirtimi, ypač ta, kuri per pastaruosius dvejus metus įgyta Italijos regionuose, kad galėtume pasiūlyti integruotus vadovavimo, mokymo, perkvalifikavimo ir paramos paketus, padėsiančius integruoti darbuotojus, kurie buvo atleisti iš darbo arba yra bedarbiai, į mažąsias ir vidutines įmones; reikia skatinti mokymo partnerystę tarp švietimo ir mokymo įstaigų, universitetų ir verslo subjektų, kad būtų sudarytos galimybės tęstiniam mokymuisi, atsižvelgiant į naujų įgūdžių poreikį; reikia daugiau tarpvalstybinių projektų, kurie iki šiol buvo tik eksperimentiniai; taip pat reikia daugiau valstybinių ir tarpvalstybinių iniciatyvų, kad žmonės, ypač jauni, galėtų dirbti ir mokytis.

Manau, atsižvelgiant į šiuos ir kitus klausimus, reikia iš naujo įvertinti ketinimą nustatyti naujas Europos socialiniam fondui taikomas taisykles.

  Mairead McGuinness (PPE). – Pone pirmininke, diskutuojame apie sanglaudos ir regioninę politiką. Kaip galbūt kai kurie nariai žino, yra paviešintas dokumentas dėl bendrosios žemės ūkio politikos ateities iki 2020 m., kuriame nagrinėjami ir būsimi teritoriniai iššūkiai. Taigi, visos mūsų politikos kryptys yra susietos. Mes siekiame, kad kiekvienos šios politikos krypties programa būtų pakankamai finansuojama.

Norėčiau pabrėžti kelis dalykus, susijusius su rezoliucija. Mums reikia darnos ir valstybėse narėse. Jau pastebėjome, kad kai kurių valstybių narių politikos kryptys sužlugdė visą pasiektą sanglaudos ir regioninės politikos pažangą. Šią savaitę susitikome su regioninės valdžios institucijų atstovais, kurie kalbėjo apie didžiulį nusivylimą, kuris apima, kai mėginama gauti finansavimą. Reikia ne tik klausytis, ką jie sako, bet ir išgirsti juos bei reaguoti į jų žodžius.

Pritariu šiai rezoliucijai.

  Csaba Sógor (PPE). – (HU) Europos Sąjungos sanglaudos ir regioninės politikos kryptys yra itin svarbios, ne vien siekiant didinti konkurencingumą, bet ir įgyvendinant vieningos Europos principą praktiškai. Manau, visi sutinkame su tuo, kad tikrai vieningą Europą pavyks sukurti vidutinės trukmės ir ilgalaikiu laikotarpiu tik tada, jei bus suderintas ekonominio išsivystymo lygis visoje Europoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimą ir pasiekti jos tikslus, būtina, kad visi skirtingo išsivystymo lygio regionai gautų naudos iš šio proceso. Todėl itin svarbu ir toliau išlaikyti esamą iš sanglaudos fondų mažiau išsivysčiusiems regionams skiriamų lėšų lygį. Turime neleisti Europai suskilti į dvi dalis dėl to, kad valstybių narių, prisijungusių prie ES 2004 m., vijimosi procesas sulėtėjo.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Kurdami visas šias strategijas ir sistemas, privalome atsižvelgti į svarbiausią faktą, kad Europos projektas skirtas ne muziejui po atviru dangumi statyti. Tai ne komunistinė utopija, kad visi dirba ir visi gauna tai, ko nori. Europos socialinis fondas nėra priemonė tokioms idėjoms įgyvendinti. Tai priemonė, skirta vystymuisi skatinti, tačiau pirmiausia ir svarbiausia tai, kad pagalba teikiama tiems, kurie patys sau negali padėti.

Jei žmonėms sunku gauti darbą, apsirūpinti būstu ar maistu ar jie turi problemų su sveikata, privalome jiems padėti – tai ir reiškia solidarumą. Tai nereiškia, kad turime dirbtinai kurti naujas darbo vietas, kurios iškraipo darbo rinką, ir tai nereiškia, kad turime panaikinti socialinius ir regioninius skirtumus, nes tai kvepia egalitarizmu. Jei nenorime, kad mus ištiktų kunigaikščio Potiomkino likimas, turime vengti dažniau vartoti žodį „socialinis“ negu „atsakingas“. Pasaulinė finansų krizė – tai įspėjimas saugotis nerealių ir neatsakingų veiksmų.

  Jiří Havel (S&D). – (CS) Pone pirmininke, norėčiau padėkoti už šiandienos pristatymą ir po jo vykusias vaisingas diskusijas. Jos nuteikia mane labai optimistiškai. Tai, kad sutariama dėl sanglaudos politikos poreikio, yra, be abejonės, gera žinia visiems, o tai, kad sutarimas pasiektas Parlamente, be abejonės, dar geriau.

Norėčiau padėkoti Komisijai už tai, kad ji ruošiasi palengvinti naudojimąsi fondų lėšomis. Turėjau galimybę peržiūrėti jos pasiūlymą ir tai, be jokios abejonės, yra žingsnis tinkama linkme.

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad sanglauda apima ir absoliutųjį, ir santykinį matmenį. Absoliutusis matmuo yra tai, ką suvokiame kaip paramą skurdžiausiems regionams, tačiau vienodai svarbus santykinis matmuo atskirose valstybėse. Atkreipiau į tai dėmesį, nes nenorėčiau, kad tai pamirštume.

  Paul Rübig (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti J. Hahnui, buvusiam Austrijos mokslų ir tyrimų ministrui, už pradėtas naujas diskusijas, kuriomis labai prisidėsime prie augimo Europoje skatinimo. Jei kiekviena mažoji ir vidutinė įmonė sukurtų po vieną papildomą naują darbo vietą, nedarbas Europoje išnyktų. Todėl turime galvoti apie tai, kaip sudaryti sąlygas šioms mažosioms ir vidutinėms įmonėms samdytis naujų darbuotojų ir aktyviau dalyvauti tarptautinėse eksporto rinkose.

Tačiau mokslinių tyrimų ir transporto infrastruktūros taip pat kelia didelį susirūpinimą. Komisijos laukia dideli uždaviniai, kalbant apie Rytų ir Vakarų jungties, pvz., nuo Paryžiaus iki Budapešto, arba Šiaurės ir Pietų jungties restruktūrizavimą. Naujos darbo vietos, kurių šiuo metu Europoje taip būtinai reikia, gali būti kuriamos būtent šiose srityse.

  Nuno Teixeira (PPE). – (PT) Pone pirmininke, sanglaudos politika – tai didžiulis Europos solidarumo ramstis. Būtent per sanglaudos politiką galime mažinti regioninius skirtumus ir skatinti darnų vystymąsi visoje Europos Sąjungoje. Privalome sukurti sistemą ateinančiam 2014–2020 m. laikotarpiui, kurią taikant galėtų būti padidintas regioninės politikos veiksmingumas. Būtina skatinti gerą valdymą visais lygmenimis, užtikrinant didesnį regionų ir vietos institucijų įsitraukimą ir dalyvavimą, laikantis solidarumo principo, nustatyto naujojoje Lisabonos sutartyje.

Būtina nepamiršti ypatingų aplinkybių atokiausiuose regionuose. Šioje regionų grupėje susiduriama su ypatingais sunkumais, todėl būtina šiai grupei ir toliau taikyti jai naudingas specialias nuostatas, susijusias su Europos politikos krypčių įgyvendinimu. Bendrasis vidaus produktas turi likti pagrindiniu tinkamumo kriterijumi, tačiau turime atsižvelgti ir į kitus rodiklius, kad susidarytume visapusišką padėties tam tikrame regione vaizdą.

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, tai buvo itin gyvos diskusijos, visi kalbėjo labai nuoširdžiai. Norėčiau padėkoti visiems dalyvavusiems nariams. Norėčiau visiems priminti ir pakartoti, taip pat patvirtinti tai, kad regioninė politika – investicijų politika, apimanti visus regionus. Ją reikėtų laikyti integruota politika, todėl didelis dėmesys ja turi būti skiriamas miestams. Tačiau taip yra ir todėl, kad įvairios politikos sritys sutelktos miestuose, įskaitant energijos nuostolius, energijos vartojimo mažinimą, energijos naudojimą, transportą ir socialines problemas. Visi šie veiksniai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į bendrą kontekstą.

Labai pritariame raginimams supaprastinti taisykles. Tačiau norėčiau paprašyti jūsų supratimo šiuo klausimu, nes taip pat reikia atsižvelgti į mokesčių mokėtojų reikalavimus. Kai kurie šiandien kalbėję nariai minėjo poreikį supaprastinti esamą padėtį, tačiau tai reikia padaryti, nustatant standartizuotas taisykles įvairiems fondams, jeigu tai yra realu ir įmanoma.

Norėčiau padėkoti jums už diskusiją ir už Parlamento paramą. Tačiau norėčiau paraginti, kad stengtumėtės būti išgirsti nacionaliniu lygmeniu ir sulauktumėte paramos motyvų, apie kuriuos šiandien kalbėjote, atžvilgiu, kad ateityje regioninė politika išliktų Europos politikos pagrindu.

  László Andor, Komisijos narys. – Pone pirmininke, ir man šios diskusijos dėl sanglaudos politikos ateities ir kartu dėl Europos socialinio fondo ateities buvo labai naudingos.

Sutinku su visais, kurie pabrėžė, kad tai itin svarbi finansinė priemonė, įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ ir siekiant trijų jos tikslų: pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo. Kalbant apie integracinį augimą, reikia palaikyti abi užduotis: didinti užimtumą ir mažinti skurdą. Šie du uždaviniai susiję, ir turime užtikrinti, kad ESF galėtų būti panaudotas siekiant įvairių socialinėje darbotvarkėje numatytų tikslų.

Akivaizdu, kad diskutuojant išsiaiškintos pagrindinės sanglaudos politikai kylančios grėsmės, pvz., skirstymas pagal sektorius, nacionalizavimas arba bendro pajėgumo silpninimas, mažinant paketo apimtį. Turime išvengti šių nukrypimų ir apibrėžti klausimus, kurie reikalauja tolesnių veiksmų. Turime užtikrinti, kad būtų diegiamos naujovės, atsižvelgiant į tai, kas finansuojama iš ESF lėšų ir kaip finansuojami šie objektai.

Esu visiškai pasirengęs dirbti su nariais tokiais konkrečiais klausimais kaip supaprastinimas, vertinimo gerinimas, keliamų sąlygų griežtinimas, finansų inžinerijos teikiamų galimybių ištyrimas ir bendradarbiavimas su kitais finansavimo teikėjais, nes iššūkiai yra milžiniški.

Gerai žinome problemas, susijusias su lėšų įsisavinimu, ypač keletą pastarųjų metų kylančiomis Graikijoje, ir intensyviai dirbame kartu su tarnybomis ir valstybių narių institucijomis, kad būtų pašalintos kliūtys, trukdančios greičiau paskirstyti lėšas. Daryti pažangą šiuo klausimu yra Komisijos ir valstybių narių bendro intereso dalykas. Tačiau akivaizdu, ir kartu su Komisijos nariu J. Hahnu manome, kad visi pritaria, jog ateityje reikia užtikrinti stipresnę sanglaudos politiką. Mano tikslas yra kartu užtikrinti ir stiprų, veiksmingą Europos socialinį fondą.

  Pirmininkas. – Pateikti du pasiūlymai dėl rezoliucijų(1) remiantis Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalimi ir 110 straipsnio 2 dalimi.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks netrukus.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Dominique Baudis (PPE), raštu. – (FR) Šiandien, ketvirtadienį, 2010 m. spalio 7 d., balsuodamas dėl rezoliucijos, Europos Parlamentas reikalauja, kad Komisija apsvarstytų, kaip gerokai pagerinti sanglaudos politikos priemones. Pagal Lisabonos sutartį sanglauda nėra vien ekonominė ir socialinė; tai ir teritorinė sanglauda. Regioninė politika – viena iš svarbiausių Europos integracijos priemonių. Europos Sąjungos biudžete ji yra antra po bendrosios žemės ūkio politikos. Europa turi priimti integruotą savo regionų plėtros strategiją. Viena iš pagrindinių šios politikos užduočių – tarpvalstybinių transporto jungčių vystymas. Vienas iš prioritetų šioje srityje yra maršrutas per Pirėnus, tarp Prancūzijos ir Ispanijos, kuris ypač rūpi Pietvakarių Europos rinkėjams. Šiuo metu kelių ir geležinkelių linijos neatitinka lūkesčių. Nors kai kurie regionai susieti socialiniu ir ekonominiu požiūriu, jie dar neturi atitinkamų susisiekimo priemonių. Įvairūs projektai, kurių įgyvendinimą šioje geografinėje srityje Komisija turi paspartinti, bus vykdomi vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiais. Todėl jie turi būti įtraukti į diskusijas dėl sanglaudos politikos po 2013 m.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Per dabartinę ekonominę ir socialinę krizę Europos socialinis fondas (ESF) yra viena iš pagrindinių Europos Sąjungos finansavimo priemonių, kovojant su didžiuliu nedarbu, o kartu su skurdu ir socialine atskirtimi. Be to, šis fondas vaidina didžiulį vaidmenį darbuotojų švietimo, visą gyvenimą trunkančio profesinio mokymosi, darbo galimybių gerinimo ir darbuotojų integravimo į darbo rinką srityse. Pritariu, kad siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus, ypač užimtumo ir socialinių reikalų srityse, būtina sustiprinti Europos socialinį fondą ir didinti jo veiksmingumą, tobulinant šio fondo finansavimo procedūras. Dabartinė šio fondo finansavimo sistema yra per daug sudėtinga, todėl labai svarbu, kad Komisija supaprastintų struktūrinių fondų finansavimo procedūras ir padarytų jas lankstesnes, nes tik taip valstybės narės sugebės kuo veiksmingiau ir efektyviau panaudoti Europos socialinio fondo skiriamas lėšas naujų ir geresnių darbo vietų kūrimui. Kalbant apie finansavimą iš struktūrinių fondų, reikia nepamiršti ir skaidrumo bei skirtų paramai lėšų kontrolės stiprinimo. Be to, raginčiau Komisiją ateityje dar veiksmingiau ir tikslingiau skirstyti Europos socialinio fondo lėšas ir imtis visų įmanomų priemonių, kad ES lėšos pasiektų tiesiogiai skurdą patiriančius žmones, kuriems labiausiai tos paramos reikia. Tik veiksmingesnis ir stipresnis fondas ateityje galėtų prisidėti prie nedarbo ir skurdo mažinimo Europoje.

  Zuzana Brzobohatá (S&D), raštu. – (CS) Manau, kad rezoliucija, pateikta remiantis klausimu, į kurį atsakoma žodžiu, yra svarbi daugeliu atžvilgiu. Be abejo, verta pasakyti, kad bendrojoje pozicijoje, pateiktoje rezoliucijos projekte, pabrėžiamas raginimas, kuris grindžiamas dabartinio programavimo laikotarpio patirtimi, kad sanglaudos politikos struktūra laikotarpiu po 2013 m. būtų paprastesnė, teisingesnė ir skaidresnė. Manau, BVP yra pagrindinis kriterijus nustatant teisę į pagalbą, remiantis regioninės politikos nuostatomis. Tačiau galima apsvarstyti galimybę pridėti ir kitus išmatuojamus rodiklius, skirtus teisei į pagalbą nustatyti, remiantis regioninės politikos nuostatomis, jeigu jų reikšmingumas gali būti įrodytas. Kartu, manau, svarbu, kad Europos socialiniam fondui ir toliau būtų taikomas pagrindinis reglamentas, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl finansinių išteklių pagal sanglaudos politiką. Tačiau reikia pabrėžti, kad šis fondas turėtų turėti ir savo taisykles. Manau, formuojant regioninę politiką ir sanglaudos politiką po 2013 m., būtina derinti šias politikos kryptis kaimo vietovių plėtros srityje su kitu bendrosios žemės ūkio politikos ramsčiu, kad šių dviejų politikos krypčių tikslai tarpusavyje derėtų ir kad jomis nebūtų siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Struktūriniai fondai prisideda prie gausybės ekonominių, socialinių ir kultūrinių projektų visuose Europos regionuose, įgyvendinant kuo artimesnius piliečiams veiksmus. Šių fondų vaidmuo, siekiant sėkmingo strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo, yra itin svarbus. Kaip ir didžioji dauguma mano kolegų Kaimo plėtros komitete, manau, kad būtina užtikrinti stiprią ir gerai finansuojamą būsimą sanglaudos politiką, kuri būtų skirta visiems Europos regionams. Praėjusiais metais pasklido gandas, kad Europos Komisija gali planuoti dalinį struktūrinių fondų nacionalizavimą. Tai nepriimtina. Kovosiu už tai, kad būtų apsaugota sanglaudos politikos kuriama Europos pridėtinė vertė regioniniu lygmeniu. Kai kurie žmonės siekia, kad struktūriniai fondai būtų dar labiau sutelkti į skurdžiausius regionus. Tai beprotybė. Sanglaudos politika nėra labdaros politika. Vadinamieji turtingi regionai taip pat susiduria su daugeliu socialinių ir ekonominių struktūrinių problemų. Sanglaudai pasiekti reikia visų regionų solidarumo. Būtų naudinga įvertinti kriterijų, kurie naudojami teisei į struktūrinių fondų pagalbą nustatyti, tinkamumą. Nors BVP privalo likti svarbiausiu kriterijumi, Komisija turėtų apsvarstyti ir kitus rodiklius, kurie galbūt geriau atskleidžia regioninius sunkumus.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Visi žinome, kad Europos socialinis fondas – pagrindinė finansinė priemonė, kuria Europos Sąjunga naudojasi valstybių narių užimtumo politikos kryptims remti. Šiuo metu ES lygmeniu patiriame krizę, o valstybės narės nevienodai pajėgios išbristi iš padėties, kurioje atsidūrė dėl ekonomikos ir finansų krizės. Pritariu „Europos kovos su skurdu plane“ numatytam ketinimui užtikrinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, kuriai būtų naudinga tinkama finansinė parama. Tačiau manau, kad parama iš Europos socialinio fondo privalo būti pagrįsta solidarumu. Būsimas Europos socialinis fondas privalo remti regionų pastangas telkti žmogiškuosius išteklius, kad jie galėtų įgyvendinti plėtros gaires kuo mažesnėmis darbo sąnaudomis.

  Zita Gurmai (S&D) , raštu. – Per savo gyvavimo laikotarpį ESF visuomet prisitaikydavo prie esamų ES ekonominių prioritetų. Akivaizdu, kad ESF ir vėl turi prisitaikyti, nes aplinkybės vėl pasikeitė. Jis turi būti pritaikytas prie strategijos „Europa 2020“, kurios pagrindinis tikslas – didinti užimtumą. Šis fondas turi prisitaikyti prie krizės. ESF savaime nėra krizių valdymo priemonė, tačiau dabar jis turi veikti krizės sąlygomis. Turime nepamiršti, kad net ir pasibaigus makroekonomikos krizei, užimtumo lygis gali likti žemas. Nedarbas išaugo visoje Europoje. Kai kurios Europos valstybės priverstos karpyti biudžetus, o tai kelia grėsmę darbo vietoms, ypač viešajame sektoriuje. Didžioji dalis darbuotojų, dirbančių viešajame sektoriuje, yra moterys. Todėl atleidimai iš darbo viešajame sektoriuje visų pirma kelia grėsmę moterims. Moterų dalyvavimo darbo rinkoje didinimas –pagrindinis strategijos „Europa 2020“ ir visų atsakingų politinius sprendimus priimančių pareigūnų tikslas. Moterų dalyvavimas ypač svarbus siekiant perkurti mūsų socialinį modelį. Todėl turėtume padėti tiems, kurie neteko darbo, sumažinus biudžetą. Kai kurios šalys pritartų, kad rengiant tolesnį biudžetą ESF būtų tam tikru mastu nacionalizuotas. Tačiau tvirtai manau, kad Europos socialinis fondas turi likti neatsiejama ES politikos krypčių dalimi.

  Edit Herczog (S&D), raštu. – (HU) Aptardami sanglaudos politikos ateitį ir ypač šios politikos tikslus, prioritetus ir struktūrą, privalome paminėti ES integraciją visos ES mastu ir regionines energetikos rinkas, taip pat strateginį infrastruktūros tinklą, kuriame skatinamas atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimas, nes miestų ir kaimo vietovių plėtros projektai, finansuojami iš struktūrinių fondų, sudaro labai svarbią ES investicijų į energiją dalį. Tai apima investicijas į centralizuotą šildymą, tam tikrus energijos vartojimo efektyvumo projektus bei vietos ir regionų energetikos tinklo vystymo projektus. Privalome gerinti esamų ES fondų lėšų naudojimą ateityje, kad būtų remiamos energijos efektyvumo priemonės ir skatinamas platesnis struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo išteklių panaudojimas šiuo tikslu. Kalbant apie energetikos politiką, lėšos, naudojamos moksliniams tyrimams, technologijų plėtrai ir demonstravimo veiklai iki 2020 m. turėtų būti padvigubintos, palyginti su esamu jų dydžiu. Tai turėtų apimti ir geroką lėšų, skiriamų atsinaujinantiesiems energijos ištekliams, išmaniesiems energijos tinklams ir energijos vartojimo efektyvumui, padidinimą. Viena priemonė, kuri galėtų padėti pasiekti šį tikslą – Europos Sąjungos sanglaudos ir regioninė politika po 2013 m.

  Tunne Kelam (PPE), raštu. – Itin svarbu susieti ir suderinti būsimą ES sanglaudos politiką su strategija „Europa 2020“, nes tik taip gali būti užtikrintas tvarus ekonomikos augimas, konkurencingumas ir naujų darbo vietų kūrimas. Kartu negalime leisti suskaidyti sanglaudos politikos. Strategija „Europa 2020“ bus svarbi būsimosios sanglaudos politikos sudedamoji dalis, tačiau negali tapti jos pakaitalu. Būtinai reikia iš esmės supaprastinti finansavimo taisykles, siekiant sudaryti geresnes sąlygas naudotis ES fondais vietos ir NVO lygmenimis. Šiais lygmenimis užtikrinamos geriausios reikšmingo ir tikslingo ES priemonių naudojimo galimybės. Šiuo metu dažnai pernelyg didelei biurokratinei atskaitomybei išeikvojama daugiau laiko ir energijos, negu jų reikia projektams parengti. Toks neatitikimas reiškia vis didesnes praktines ir moralines kliūtis, kliudančias siekti tolesnės pažangos. Rengiant kito finansinio laikotarpio programą, bus labai svarbu skirti laiko regionų ir verslo sektoriaus atstovams. Jų patirtis ir praktinė išmintis turėtų būti laikomi vertingu indėliu veiksmingai įgyvendinant būsimą regioninę politiką ir gaunant papildomų išteklių.

  Ádám Kósa (PPE), raštu. – (HU) Pasiūlymo projekte dėl Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto rezoliucijos teisingai pabrėžiama, kaip svarbu remti MVĮ ir paskatinti struktūrinių fondų sąveiką, nes nepaisant to, kad Europos socialinio fondo veikla yra sėkminga, klaidų vis dar daroma, o pats fondas ir toliau susiduria su daugeliu problemų, ypač finansų ir ekonomikos krizės laikotarpiu. Be to, galimybės, kurių suteikia Europos ekonomikos atkūrimo planas, ir jo teigiamas poveikis ateityje sumažės. Remiantis planu, Bendrojo bendrosios išimties reglamento (Reglamentas (EB) Nr. 800/2008) nuostatose anksčiau buvo numatyta galimybė valstybėms narėms laikinai skirti papildomų subsidijų ir kompensacijų už asmenų su negalia įdarbinimą, taikant tam tikras sąlygas.

Kalbant apie siūlomą ESF supaprastinimą, didžiausią dėmesį reikėtų skirti ne klausimams, susijusiems su fondo valdymu. Prioritetą reikia teikti užtikrinimui, kad per planavimo ir įgyvendinimo procesą valstybės narės iš tikrųjų pasiektų sąveiką (kryžminių subsidijų ir tinkamumo atžvilgiu). Be to, reikėtų apriboti vis didėjantį ekspertų, neturinčių reikiamos kvalifikacijos, skaičių, nes reikia mažinti socialiai remtinų asmenų grupių nedarbą. Kartu reikėtų stiprinti ekspertų tinklus ir profesinį bendradarbiavimą. Vienas iš būdų tai pasiekti galėtų būti tarpvalstybinio bendradarbiavimo, grindžiamo regionų ryšiais, vystymas.

Baigdamas kalbą, norėčiau pasakyti pastabą dėl to, ką pasakė Komisijos nariai J. Hahn ir L. Andor: klausimams, susijusiems su urbanizacija ir tvarumu taip pat reikia skirti daugiau dėmesio. Naštos, kuri užkraunama šeimoms, ir neproporcingo užduočių paskirstymo, kuris apsunkina šeimos kūrimą, visuomenėje mažinimas ir prieinamumo gerinimas yra būtinas, siekiant ir užtikrinant aktyvesnę ir sveikesnę senatvę.

  Marian-Jean Marinescu (PPE), raštu. – (RO) Sanglaudos politika yra gyvybiškai svarbi Europos integracijos procesui. Reikia visos Europos mastu vykdyti regioninę politiką, kuri lemtų tvarų augimą, naujų darbo vietų kūrimą ir modernizaciją visoje Europos Sąjungoje. Sėkmingai pasieksime savo tikslus tik esant perspektyviai visų Europos politikos krypčių sąveikai, jeigu bus taikomos tinkamos biudžetinės priemonės. Regioninis aspektas privalo būti laikomas visapusiška pasiūlyto ES biudžeto persvarstymo ir būsimos finansinės programos dalimi. Į sanglaudos politiką po 2013 m. turi būti įtraukas paprastas ir skaidrus perėjimas, pagrįstas tinkamu ir kiekybiniu praeities patirties vertinimu ir atitinkamu konkrečių ekonominių ir socialinių susijusių regionų bruožų įvertinimu, taip užtikrinant jiems juntamą pažangą. BVP ir toliau turi būti pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis būtų nustatoma teisė į pagalbą pagal regioninę politiką. Tačiau reikia pripažinti ir kitus rodiklius, atlikus išsamų vertinimą, kuriuo būtų pagrindžiamas jų tinkamumas. Būtina veiksmingai susieti subsidiarumo principą, daugiapakopį valdymą, strateginį planavimą ir regioninės politikos įgyvendinimo supaprastinimą, kad būtų pasiekta ideali kokybės, rezultatų ir finansų kontrolės pusiausvyra.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Norėčiau aptarti keletą dalykų. Tie, kurie gerai informuoti, žino, kad šiuo metu diskusijos dėl būsimos šios politikos formos tampa vis intensyvesnės. Kartais net keliamas klausimas, ar ši politika išvis turėtų egzistuoti. Sanglaudos politika turi ir rėmėjų, ir kritikų. Norėčiau priminti, kokia buvo pagrindinė idėja 1974 m. kuriant sanglaudos politiką – tai labiau ekonomiškai pažengusių ir ekonomiškai silpnesnių regionų solidarumo principas. ES tebesama gana didelių skirtumų, ir kol jie nebus panaikinti, sklandus laisvo paslaugų ar kapitalo judėjimo idėjos įgyvendinimas bus neįmanomas. Daugelis ekspertų atliktų tyrimų rodo, kad sanglaudos politika veikia iš esmės ir kuria pageidaujamą pridėtinę vertę, todėl kritiškas pastabas vertinu kaip įspėjimą apie procedūrines nesėkmes ir raginimą ateityje atlikti patobulinimus.

Be abejo, padėtis pasikeitė nuo 1974 m., o sanglaudos politika šiuo metu yra svarbi Europos regionų ir miestų plėtros priemonė. Tai irgi svarbus argumentas siekiant, kad ji ir toliau būtų vykdoma ir apimtų visą ES teritoriją. Be to, svarbu diskutuoti dėl paramos įvairiuose regionuose lygio, kurį nulems Tarybos ir Parlamento derybos. Manau, Komisija pateiks gerų pasiūlymų. Norėčiau išreikšti tvirtą įsitikinimą, kad sukūrus tinkamą struktūrą, kritikai nutils ir gins sanglaudos politikos gyvavimą visų ES piliečių labui.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Esu dėkingas D. M. Hübner už jos atsakingą darbą. Visi klausimai, įtraukti į šią rezoliuciją, šiuo metu aktualūs ir Latvijai. Deja, sanglaudos politikos programoje Latvijai atstovauja vienintelis regionas. Kaip priešingą pavyzdį pateiksiu Lenkiją, kurią sudaro 16 regionų. Šiomis aplinkybėmis Latvijoje daromi akivaizdūs pažeidimai, naudojantis ES struktūriniais fondais. Man atsiųsta daug pranešimų apie tai, kad Latvijos Ekonomikos ministerijos ir Regioninės plėtros ministerijos pareigūnai ne skatina naudotis ES fondais, o stabdo šį procesą, reikalaudami neteisėtų mokėjimų iš paprastų Latvijos žmonių. Tai, kad Latvijai atstovaujama kaip vienam regionui taip pat neprisideda prie geresnio naudojimosi fondų lėšomis. Tai suteikia politiškai įsipareigojusioms jėgoms galimybę „stabdyti“ projektus tose vietos valdžios institucijose, kuriose jų politinėms partijoms nėra atstovaujama. Be to, jie atveria kelią tiems, kurie įtraukti į jų siaurą korupcijos ratą. Visa tai nesuteikia progos tokiems regionams kaip Latgalė visapusiškai pasinaudoti fondų lėšomis, kurios skiriamos sanglaudos politikai įgyvendinti. Reikia nedelsiant atlikti bendrą ES struktūrinių fondų panaudojimo ir efektyvumo Latvijoje peržiūrą. Esu pasirengęs aktyviai dalyvauti vykdant šią peržiūrą.

  Marie-Thérèse Sanchez-Schmid (PPE), raštu. – (FR) Nepaisant Komisijos ir Tarybos garantijų, sanglaudos politikai gresia pavojus, nes jos biudžeto dydis kai kuriems žmonėms kelia pavydą. Ši politika, kuri skatina suderintą Europos regionų plėtrą, sudaro trečdalį Bendrijos išlaidų nuo 2007 iki 2013 m. Svarbu prisiminti kai kuriuos jos principus: sanglaudos politika turi likti Bendrijos politika, turi būti išlaikytas didelis finansavimas, užtikrintas decentralizuotas fondų lėšų valdymas ir daugiapakopis valdymas, taip pat išlaikytas bendras ir integruotas požiūris, kad būtų galima įveikti sudėtingus iššūkius, su kuriais susiduria visi Europos regionai. Nors BVP ir toliau turi būti pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis nustatoma regionų teisė į Europos subsidijas, buvo atkakliai siekiama tęsti konsultacijas dėl kitų kriterijų. Laikydamasi humanistinės tradicijos, Europa turėtų ir toliau vadovauti diskusijoms dėl naujų būdų, kaip įvertinti piliečių turtą ir gerovę. Galiausiai, tolesnėje sanglaudos politikoje turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys į teritorinį bendradarbiavimą. Tikslas – įkūnyti Europą kasdieniame mūsų piliečių gyvenime ir sudaryti sąlygas „glaudesnei Europos tautų sąjungai“.

  Richard Seeber (PPE), raštu. – (DE) Europos regioninė politika po 2013 m. turi apimti visus regionus ir būti pakankamai lanksti, siekiant atsižvelgti į regioninius ir teritorinius skirtumus. Kad būtų visapusiškai išnaudotos regionų augimo galimybės ir pasiekta ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda Europos Sąjungoje, būtina didžiausią dėmesį skirti konkurencingumo didinimo tikslui ir sanglaudai. Visų pirma, privalome atsižvelgti į mažo masto problemas turtingose valstybėse narėse. Be to, planuojant ir įgyvendinant struktūrines priemones, privalome skirti ypatingą dėmesį kalnų vietovių poreikiams. Specifiniai geografiniai šių vietovių bruožai kelia tam tikrų problemų, kurios turi atsispindėti koordinuotose strategijose ir priemonėse. Be miesto aspekto, ypač svarbi kaimo vietovių plėtra pagal regioninę politiką. Suderinę sektorines ir teritorines priemones, galime maksimaliai padidinti sąveiką ir išvengti galimų konfliktų.

PIRMININKAVO: STAVROS LAMBRINIDIS
Pirmininko pavaduotojas