Pirmininkė. – Kitas klausimas – diskusijos dėl šešių pasiūlymų dėl rezoliucijų „Tibetas: planai kinų kalbą paversti pagrindine mokymo kalba⁽¹⁾.

  Lidia Joanna Geringer de Oedenberg, autorė. – (PL) Ponia pirmininke, spalio mėn. stebėjome tūkstančių tibetiečių taikius protestus prieš Kinijos valdžios planus pakeisti švietimo politiką. Dabartinį dvikalbį modelį, pagal kurį etninėms mažumoms kartu su kinų kalba leidžiama mokytis ir savo gimtąja kalba, turėtų pakeisti kitas modelis, pagal kurį kinų kalba būtų pagrindinė mokymo kalba.

Kinijos komunistų partijos Činghai provincijos sekretorius Qiang Wei laikraščio straipsnyje nurodė, kad standartinė literatūrinė kinų kalba iki 2015 m. pradinėse mokyklose bus pagrindinė mokymo kalba. Siekiant veiksmingo tibetiečių ir kitų etninių grupių atstovų dalyvavimo Kinijos darbo rinkose jiems turėtų būti sudarytos sąlygos mokytis kinų kalbos, bet dėl to neturėtų būti užkirstos galimybės gauti tinkamą išsilavinimą jų gimtąja kalba.

Reikėtų nepamiršti, kad teisės, dėl kurių kovoja tibetiečiai, numatytos Kinijos Konstitucijos 4 straipsnyje ir Regioninės nacionalinės autonomijos įstatymo 10 straipsnyje. Taigi tibetiečiai prašo, kad būtų gerbiamos jiems jau suteiktos teisės, o Europos Parlamentas turėtų tvirtai remti jų pastangas išsaugoti savo kultūrą, kurios pagrindinis bruožas yra kalba. Manau, kad Dokru Choedakos, kampanijos už tibetiečių kalbą atstovo, žodžiai, kad mokyklos ir kalba yra nacionalinio identiteto esmė, tinka mums visiems.

  Marietje Schaake, autorė. – Ponia pirmininke, kultūra ir kultūros išraiška sustiprina žmonių vertybes ir identitetą. Pasak Aristotelio, svarbi ne išorė, o vidus.

Kai kultūra naudojama kaip priemonė primesti vertybes ir išnaikinti įvairovę bei saviraiškos laisvę, ji tampa ginklu. Todėl labai didelį nerimą kelia tai, kad literatūrinė kinų kalba įvesta kaip pagrindinė tibetiečių švietimo ir oficialių dokumentų kalba. Jei Kinija taip siekia sunaikinti Tibeto kultūrą, tai reiškia, kad ji prieštarauja savo pačios paskelbtiems ketinimams sukurti harmoningus šalyje žinomų nesuskaičiuojamų kultūrų, etninių grupių ir identitetų santykius. Kinijos valdžios institucijos taip pat turėtų leisti užsienio žiniasklaidai patekti į Tibetą be specialių leidimų ir užtikrinti necenzūruojamas komunikacijas ir teisę prieiti prie informacijos – įskaitant informaciją internete – visoje šalyje.

Prie gerovės lygiai tiek pat prisideda ir ekonomikos plėtra, ir kultūrų įvairovė bei pagarba žmogaus teisėms. Santykių srityje su Kinija ES turėtų nuolat teikti prioritetą žmogaus teisėms, ypač etninių ir kultūrinių mažumų teisėms.

  Ryszard Czarnecki, autorius. – (PL) Ponia pirmininke, didžiosios Europos šalys skiria didelį dėmesį tam, kad būtų pagerinti ekonomikos, investicijų ir verslo santykiai su Kinija. Tai reiškia, kad Parlamentui dar svarbiau atvirai kalbėti apie žmogaus teisės ir apie tai, kad jos pažeidžiamos. Manau, šiandien Parlamentas turi skirti labai didelį dėmesį Tibete gyvenančių žmonių teisei į savo kalbą, į netrukdomą ryšį su išorės pasauliu per internetą – mes juk gyvename XXI a. – ir į galimybę kalbėtis su užsienio žurnalistais, nes draudimas užsienio žurnalistams lankytis regione yra smerktinas. Galiausiai norėčiau pasakyti, kad man didelį nerimą kelią bandymas Tibetui prievarta priskirti valstybinę kalbą.

  Heidi Hautala, autorė. – (FI) Ponia pirmininke, Kinijos Liaudies Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje užtikrinama visų piliečių ir tautų teisė naudoti ir plėtoti savo šnekamąją ir rašytinę kalbą. Atsižvelgiant į tai mūsų susirūpinimas dėl ką tik gautų žinių, kad gali būti susilpnintas tibetiečių kalbos kaip mokymo kalbos statusas, pagrįstas. Žinau, kad šioje didelėje šalyje vyksta protestai dėl to, kad tokiu pačiu būdu nyksta kinų kalbos atmainos, kuriomis kalbama Šanchajuje ir Guangdžou, ir tai dar vienas nerimą keliantis dalykas.

Svarbu, kad Kinijos Liaudies Respublika pripažintų, kad Tibeto kultūros išsaugojimas labai priklauso nuo jo kalbos, kad tibetiečių kalba turėtų būti išsaugota kaip pirmoji mokymo kalba ir kad ji taip pat turėtų būti vartojama universitetuose. Žinoma, tikra dvikalbystė yra svarbus tikslas. Reikia pripažinti, kad tibetiečiams tiesiog praktiška mokytis ir kinų kalbos, bet siekis padaryti ją pirmąja mokymo kalba neišvengiamai sukels problemų, nes nuo to nukentės Tibeto kultūra.

Taip pat svarbu, kad Kinija galiausiai ratifikuotų Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, kurį ji pasirašė prieš daugelį metų, nes taip būtų geriau užtikrinta etninių ir religinių mažumų apsauga bei jų kalbos ir kultūros išsaugojimas.

  Thomas Mann, autorius. – (DE) Ponia pirmininke, norėdami kalbėti Europos Parlamente galime naudoti savo kalbą. Kinijos Vyriausybė planuoja atimti šią pagrindinę teisę iš tibetiečių, todėl jiems kiltų pavojus prarasti identitetą. Tūkstančiai tibetiečių dalyvavo taikiuose mokyklų ir universitetų organizuojamuose protestuose prieš galimą dvikalbystės politikos nutraukimą. Spalio 27 d. prieš Europos Parlamento pastatą Briuselyje man įteikta Tibeto mokinių, siekiančių mūsų solidarumo, peticija. Kinijos ambasadorius Song Zhe vakar pabrėžė, kad dvikalbis švietimas Tibete buvo veiksminga priemonė remti Tibeto kultūrą. Nors girdėjau tai, ką jis pasakė, nesu tikras, ar juo tikiu. Galiausiai jis nepaneigė daugybės žiniasklaidos pranešimų apie tai, kad literatūrinė kinų kalba taps pagrindine Quinghai regiono švietimo institucijų kalba. Guangdžou ir Šanchajuje vartojamos kalbos taip pat bus pakeistos kinų literatūrine kalba ne tik visoje švietimo sistemoje, bet net ir radijuje, nors valdžia teigia, kad kinų literatūrinė kalba vartojama tik apie pusės Kinijos gyventojų. Konstitucijos 4 straipsnyje ir Regioninės autonomijos įstatymo 10 straipsnyje pabrėžiama visų etninių grupių laisvė puoselėti savo rašytinę ir šnekamąją kalbą. Komisijos nary J. Lewandowski, norėčiau paraginti jus užtikrinti, kad šis nerimą keliantis klausimas būtų iškeltas mezgant ES ir Kinijos dialogą. Nusiųskite, prašau, ekspertų grupę į regioną, kuri nustatytų, kokia grėsmė kyla dvikalbei sistemai. Kinų kalba gali papildyti tibetiečių kalbą, bet ne ją pakeisti.

  Róża Gräfin von Thun und Hohenstein, PPE frakcijos vardu. – (PL) Ponia pirmininke, dabar niekas negali skųstis žinių ar informacijos apie tai, kas vyksta Tibete, stoka, deja, nepaisant to, mes beveik nesiimame veiksmų sustabdyti Kiniją, kad ji nebenaikintų tibetiečių kaip pavienių asmenų ir kaip visos tautos su nuostabia jos kultūra ir gražiu, autentišku religingumu.

Šiandien mes kalbame apie tibetiečių kalbos naikinimą ir jos pakeitimą kinų literatūrine kalba. Pagaliau daugelis mūsų, esančių Parlamente, ir daugelis mūsų protėvių daugeliu atvejų labai brangiai sumokėjome kovodami už savo nacionalinę kalbą prieš okupanto ar diktatoriaus valią, nes žinojome, kad prarasdami savo kalbą prarandame paskutinę viltį, kad vieną dieną galėsime būti savimi savo valstybėje. Taigi ir dėl šios patirties, kurią teko išgyventi daugeliui europiečių, turime reikalauti, kad tie, kurie mūsų vardu dalyvaus derybose su Kinija, kalbėdami apie technologinę, investicijų, prekybos ir kitų dalykų plėtrą nevengtų nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų Kinijoje temos. Prašau, kad derybose su Kinijos Vyriausybe dėl žmogaus teisių – jungiuosi prie visų, kurie išsakė šį prašymą anksčiau – žmogaus teisių klausimas nebūtų aptariamas kaip antraeilis, nepaisant to, ar esame paveikti ekonomikos krizės, ar ne.

  Kristiina Ojuland, ALDE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, per visą Estijos istoriją mes kovojome už tai, kad būtų išsaugota vietinių žmonių kalba. 1991 m. atgavę nepriklausomybę mes galiausiai galėjome laisvai kalbėti savo kalba ir puoselėti savo kultūrą bei identitetą. Man labai skaudu stebėti, kaip engiami Tibeto žmonės ir kaip jų kalba, identitetas, kultūra ir religija pasmerkiami išnykti.

Kinijos Liaudies Respublika, siekdama nustumti į šalį tibetiečius, naudoja tą patį metodą, kurį naudojo Sovietų Sąjunga prieš estus. Tibeto asimiliacija, kaip Estijos rusifikacija sovietams okupavus šalį, perkeliant nevietinius žmones į vietinių gyvenamą teritoriją.

Didėjant kinų hanų skaičiui Tibete tibetiečiai turi teisę jaustis įbauginti. Kinijos valdžios institucijų ketinimas įvesti literatūrinę kinų kalbą kaip pagrindinę mokymo kalbą mokyklose pažeidžia Tibeto vietos žmonių teises. Norėčiau, kad šie pažeidimai būtų sprendžiami kaip vienas svarbiausių ES politikos Kinijos atžvilgiu klausimas.

  Reinhard Bütikofer, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, nepritariu šiai rezoliucijai. Mano frakcija leido man pasisakyti prieš šią rezoliuciją, nors daugelis kolegų mano nuomonei nepritaria.

Kaip pažymėta, Kinijos ambasadorius atsakė į išsakytą kritiką. Gali būti, kad jo laiškas neatsako į visus klausimus, bet kodėl mes pirmiausia siekiame priimti rezoliuciją, o ne užmegzti dialogą? Ar rimtai atrodysime, jei pirmiausia priimsime rezoliuciją, o tada pasakysime – kaip nurodė prieš tai kalbėjęs – kad dabar reikėtų nusiųsti misiją, kuri nustatytų dvikalbystei kylančio pavojaus mastą.

Nemanau, kad derėtų kalbėti apie tibetiečių kalbos mirtį. Šis Parlamentas neturi kompetencijos spręsti, kiek vengrų kalbos turėtų būti mokoma Slovakijos ar Rumunijos mokyklose, bet jaučiasi įpareigotas nuspręsti, ar matematikos turėtų būti mokoma tibetiečių kalba, ar kita kalba. Nežinau, ar tai išmintinga.

Galiausiai, mano nuomone, klaidinga susieti kalbų politikos klausimą su Dalai Lama, nors šie du klausimai yra visiškai atskiri. Nemanau, kad tokiu sprendimu padėsime užtikrinti, kad žmonėms nebūtų užkirstas kelias naudoti savo kalbą.

  Joanna Katarzyna Skrzydlewska (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, kalba yra svarbiausias identiteto bruožas ir pagrindinė socialinės komunikacijos priemonė. Šios dienos diskusijos dėl Kinijos Liaudies Respublikos Vyriausybės bandymų įvesti kinų kalbą kaip vienintelę privalomą Tibeto švietimo sistemos kalbą yra išpuolis prieš tos tautos kultūrą. Iki šiol tibetiečių kalba buvo oficiali kalba Tibete ir tuose Kinijos regionuose, kuriuose tibetiečiai yra pagrindinė etninė grupė. Tibetiečiams kalbos vartojimas ir vystymas yra viena svarbiausių priemonių įgyvendinti savo de facto autonomiją. Būtinybė mokėti kinų kalbą taip pat suprantama tais atvejais, kai žmonės darbo ketina ieškoti už Tibeto ribų, bet tinkamas ir adekvatus sprendimas galėtų būti kinų kalba kaip mokomasis dalykas, o ne tibetiečių kalbos pakeitimas kinų kalba kaip mokymo kalba.

Dėl šios priežasties turėtume nepritarti bandymams atimti iš tibetiečių jų pagrindinę komunikacijos priemonę. Atimdami iš tibetiečių galimybę mokytis savo kalbos kinai lėtai, bet užtikrinti mažina Tibeto autonomiją ir naikina jo kultūrinį paveldą.

  Cristian Dan Preda (PPE) (klausimas Reinhardui Bütikoferui, pateiktas pakėlus mėlynąją kortelę (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalis). – (RO) Ponia pirmininke, norėčiau kolegai EP nariui pateikti klausimą, jei jis sutiks į jį atsakyti. Kodėl Kinijos ambasadoriaus pozicija šiuo klausimu svarbesnė už mūsų norą kalbėti apie tai, kas vyksta Tibete? Jei teisingai supratau, priežastis ta, kad, jo nuomone, mes turime atkreipti dėmesį į tai, ką sako Kinijos ambasada, o ne į tai, ką sako mūsų įsitikinimas.

  Reinhard Bütikofer (Verts/ALE). – (DE) (Kalbėtojas atsako į Cristian Dan Preda, pakėlusio mėlynąją kortelę (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalis).

Ponia pirmininke, esu labai dėkingas kolegai EP nariui už šį klausimą, nes jis suteikia man galimybę pakartoti tai, ką jau sakiau. Nesakiau, kad turėtumėte tikėti Kinijos ambasadoriumi. Norėjau pasakyti, kad būtų labai naudinga rimtai žiūrėti į savo darbą ir siekti dialogo, o tada svarstyti rezoliuciją.

Nėra jokios prasmės siūlyti dabar priimti rezoliuciją, o tada išsiųsti ekspertus į Kiniją, kad šie išsiaiškintų, ar yra ir kur konkrečiai kilęs pavojus dvikalbystei. Manau, norėdami užtikrinti veiksmingas žmogaus teises turime ne dėstyti netikroviškus ketinimus, bet įsitraukti sprendžiant šį klausimą, kad nebūtų pabloginta ir taip sudėtinga padėtis.

  Csaba Sógor (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, džiaugiuosi galėdamas paremti bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes jame aiškiai išdėstyti principai, kuriems aš, vietinės nacionalinės mažumos atstovas, visiškai pritariu. Taigi remiu principą, kad a) mažumų kalbų varžymas iš esmės pažeidžia toms mažumoms priklausančių piliečių teisę į laisvę, kad b) mokymas gimtąja kalba labiausiai tinka mokantis ir kad c) vietos valdžios institucijoms ir bendruomenėms turėtų būti suteikta teisinė kompetencija priimti sprendimus dėl kalbos, kuri būtų vartojama mokant.

Norėčiau atkreipti visų EP narių, remiančių rezoliuciją, dėmesį į tai, kad šių principų, deja, laikomasi ir ne visose ES valstybėse narėse. Tą įrodo dabar galiojantys Slovakijos kalbos įstatymas ir Rumunijos švietimo įstatymas, kurie leidžia mokyti tam tikrus dalykus tik valstybine kalba. Galėčiau paminėti dar kelias ES valstybes nares. Dabar to nedarysiu. Visiškai remiu už ES ribų daromų teisių pažeidimų stebėjimą, bet kartu, mano nuomone, svarbu, kad nebūtų nutylėta apie nacionalinėms mažumoms nepalankią praktiką ES teritorijoje.

  Zuzana Brzobohatá (S&D). – (CS) Ponia pirmininke, norėčiau paminėti Kinijos Liaudies Respublikos išreikštą norą, kad jos teritorijoje gyvenančios 56 nacionalinės mažumos palaikytų harmoningus santykius. Atsižvelgdama į tai tvirtai tikiu, kad būtina išsaugoti tibetiečių kalbą, kuri yra viena iš keturių seniausių ir originaliausių Azijos kalbų ir kuri yra vienas svarbiausių Tibeto identiteto, kultūros ir religijos elementų ir kuri bendrai su Tibeto kultūra yra nepakeičiama pasaulio kultūrinio paveldo dalis, atstovaujanti istoriškai turtingai civilizacijai. Tikiu, kad Kinija nuosekliai taikys Kinijos Liaudies Respublikos Konstitucijos 4 straipsnį ir Įstatymo dėl autonominių nacionalinių regionų 10 straipsnį, kurie užtikrina visų tautų laisvę naudoti ir vystyti savo šnekamąją ir rašytinę kalbą.

Tvirtai tikiu, kad kiekviena etninė mažuma turi teisę išsaugoti savo kalbą ir literatūrą. Sąžininga dvikalbė švietimo sistema prisidės prie geresnio bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo, ypač jei tibetiečiai mokysis kinų kalbos, o kinai hanai, gyvenantys tibetiečių teritorijose, bus paskatinti mokytis tibetiečių kalbos. Į pateiktą bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti visi mano paminėti keturi punktai, todėl nusprendžiau jį remti.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Ponia pirmininke, Kinija yra galinga valstybė ekonominiu ir kariniu požiūriu, o Kinijos administracija savo elgesiu su piliečiais jau seniai sudarė įspūdį, kad visame pasaulyje pripažinti kultūros, socialiniai ir demokratiniai principai Kinijoje bus taikomi pasirinktai ir tik tiek, kiek jie bus priimtini administracijai, siekiančiai kontroliuoti šalį.

Nemanau, kad mūsų pasmerkimas pakeis Kinijos Vyriausybės pasiryžimą šalyje įgyvendinti savo švietimo politiką. Vis dėlto manau, kad būtina rimtai įspėti mūsų partnerius kinus, kad Tibeto žmonės turi teisę išsaugoti savo identitetą ir kalbą ir kad vaikų mokyme gimtajai kalbai tenka nepakeičiamas vaidmuo.

Kinija Tibete turėtų elgtis taip pat, ką Slovakija elgiasi su savo vengrų mažumai: vengrų mažumos vaikai gali mokytis vengrų kalba ir darželyje, ir pradinėje bei vidurinėje mokykloje. Vis dėlto norėčiau pabrėžti C. Sógorui, kad slovakai vaikai Vengrijoje turi mokytis vengrų kalba darželyje, pradinėje mokykloje ir vidurinėje mokykloje, ir kad slovakų kalbą jie mokosi tik kaip užsienio kalbą.

  Csanád Szegedi (NI). – (HU) Ponia pirmininke, būdamas Jobbik judėjimo už geresnę Vengriją atstovas pritariu ir remiu Europos Parlamento pasiūlymą dėl rezoliucijos, kuriame pasisakoma prieš Kinijos Liaudies Respublikos planus padaryti kinų kalbą oficialia Tibeto mokyklų kalba. Nors Kinijos okupantai užtikrino Tibeto autonomiją, jie laipsniškai mažina tibetiečių kalbos vartojimą švietime ir oficialioje aplinkoje. Prasti Kinijos žmogaus teisių rodikliai taip kelia grėsmę, kad dėl priverstinio kinų kalbos įvedimo Tibete kils konfliktų. Tibetiečiams turi būti suteikta teisė mokytis ir tvarkyti oficialius reikalus tibetiečių kalba. Turi būti užtikrintos pagrindinės žmogaus teisės, įskaitant susirinkimų teisę ir pilietinę teisę dalyvauti demonstracijose.

Deja, panašių atvejų nereikia toli ieškoti, nes negailestingi bandymai asimiliuoti tautas yra tikra problema dabartinėje Europoje. Tereikia prisiminti Rumunijos elgesį su Transilvanijos vengrais arba Csángó vengrais, arba išskiriantį, diskriminuojantį Slovakijos kalbos įstatymą.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, manau, tibetiečiams turi būti užtikrinta teisė kalbėti gimtąja tibetiečių kalba. Šią teisę turime visi. Priešingu atveju jie prarastų savo identitetą. Vertindama padėtį Tibete manau, kad dvikalbystė, t. y. tibetiečių ir kinų kalbų mokymas, yra tinkamas sprendimas.

Juk dvikalbystė įvairiais būdais skatina vaikų vystymąsi ir turi būti palaikoma.

  Bogusław Sonik (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, tibetiečių kalba yra tibetiečių tautos, ilgus metus kovojusios už savo kultūros išsaugojimą, ilgos istorijos dalis, kuri glaudžiai sieja visą bendruomenę. Dėl šios priežasties išsaugoti dvikalbystę visuose mokymo lygmenyse Tibeto mokyklose yra vienintelis ir geriausias sprendimas. Kinijos Vyriausybė yra pasirašiusi JT deklaraciją dėl vietinių gyventojų teisių, taip įsipareigodama gerbti pagrindines nacionalinių mažumų teises savo teritorijoje. Tarptautinė bendruomenė turėtų pasmerkti visus Kinijos veiksmus, kuriais siekiama uždrausti tibetiečių kalbos vartojimą mokyklose. Manau, kad reikia imtis veiksmų, kurie leistų veiksmingiau stebėti, kaip užtikrinamos tibetiečių teisės Kinijoje.

  Sergio Paolo Francesco Silvestris (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, dvikalbės sistemos Tibete panaikinimas yra netolerantiškas žingsnis, kuris prieštarauja pagarbos mažumos kultūriniam identitetui ir žmogaus teisių principams.

Prekybos susitarimai ar verslo susitarimai su Kinija neturėtų atitraukti Europos dėmesio nuo didelės diskriminacijos, nuo kurios vis dar kenčia Tibeto žmonės.

Tibetiečiai turi teisę likti ir jaustis bent jau kaip tauta, o kad tai būtų galima padaryti, jiems turėtų būti suteikta laisvė puoselėti savo tradicijas, istoriją ir kalbą, kitaip tariant, išlaikyti savo identitetą, kurio esminė dalis yra kalbos identitetas.

Planas sunaikinti Tibeto kultūrą, kurio iki šiol nepavyko sėkmingai įgyvendinti, vadovaujantis pjautuvo ir kūjo simboliu ir dešimtmečiais persekiojant Tibeto žmones bei vienuolius, dabar gali būti sumaniai užbaigtas panaikinant tibetiečių kalbą ir prievarta priskiriant kinų.

  Janusz Lewandowski, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, dabar svarstome klausimą, kuris aktualus beveik visose šalyse, kuriose gyvena mažumų grupės, t. y. kalbos, kultūros ir vienodų švietimo galimybių klausimą. R. Bütikoferi, tai susiję su pakartotiniu mūsų vertybių įtvirtinimu.

Prieš pereidamas prie Tibeto klausimo norėčiau trumpai apžvelgti mūsų dvišalius santykius su Kinija. Mūsų strateginė partnerystė yra tvirta ir leidžia spręsti visus klausimus, įsikaitant pačius opiausius. Sukurta įspūdinga aukšto lygio bendradarbiavimo sistema, kuri leidžia reguliariai spręsti bendrus uždavinius, su kuriais susiduria mūsų piliečiai neatmetant ir klausimų, dėl kurių mūsų nuomonės gali skirtis. Bendra Tibeto padėtis yra vienas klausimų, dėl kurio mūsų nuomonės skiriasi.

Veiksmai, kuriais siekiama įtvirtinti kinų kalbą kaip pagrindinę mokymo kalbą tibetiečių gyvenamose teritorijose, kelia sudėtingų ir opių problemų. Kinija, atsižvelgdama į veiksmingą mokymą ir tibetiečių kalbos išsaugojimą, turi rasti tinkamą pusiausvyrą, kad tibetiečių kalba liktų gyva ir kaip mokymo, ir gimtoji tibetiečių gyvenamose teritorijose vartojama kalba, o kartu būtų mokoma kinų kalbos, kad tibetiečiams studentams būtų užtikrintos tinkamos galimybės įsidarbinti ateityje. Tai, kad Tibeto teritorijos yra atokios, šį uždavinį tik pasunkina.

Nuoširdžiai tikimės, kad Kinija užtikrins tibetiečių kalbos kaip pagrindinės mokymo kalbos mokyklose vartojimą ir tokią pačią mažumų kalbų apsaugą kitose Kinijos dalyse. Geras būdas eiti pirmyn yra klausti ekspertų nuomones ir vengti diskriminacijos bei ideologijos įtakos. ES pasiruošusi pasidalyti savo žiniomis, jei Kinijai jų prireiktų. Tikimės – tai mano tiesioginis atsakymas – vystant kitą ES ir Kinijos dialogą žmogaus teisių klausimais surengti atviras diskusijas su Kinijos valdžios institucijomis. Svarbiausia, kad Kinija leistų surengti atviras viešąsias konsultacijas, kad visi nukentėję nuo kalbų politikos pakeitimų galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę, į kurią turėtų būti atsižvelgiama.

Su dideliu susirūpinimu išklausėme pranešimus apie kelių Tibeto studentų ir mokytojų, taikiai protestavusių prieš vyriausybės švietimo reformos planus, sulaikymą. Raginame Kiniją paleisti sulaikytuosius ir pradėti diskusijas su Tibeto pilietine visuomene dėl siūlomos reformos naudos.

Galiausiai norėčiau priminti ilgalaikę ES poziciją dėl Tibeto. Unikalios Tibeto kultūros, kalbos, religijos ir tradicijų išsaugojimas ir būtinybė sukurti reikšmingą Tibeto autonomiją, vadovaujantis Kinijos Konstitucija, yra didžiausias ES siekis. Šiuos klausimus atkakliai siekiame spręsti vystant politinį dialogą su Kinija.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks netrukus.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Nepaisant daugelio pasaulio lyderių, institucijų ir NVO įsipareigojimo ir dalyvavimo, raginant Kinijos valdžios institucijas vengti smurto prieš Tibeto žmonės, jų prašymų, panašu, nesiklausoma, todėl kyla grėsmė tarptautiniams santykiams. Daugelį metų Europos Parlamentas rodė savo paramą ir solidarumą su Tibetu – šalimi, kuri visada kovojo prieš despotišką ir diskriminuojančią Kinijos valdžios institucijų politiką, kuri ilgai kėlė grėsmę teritorinei ir kultūrinei Tibeto žmonių nepriklausomybei. Paskutinis Pekino priespaudos veiksmas buvo sprendimas įvesti kinų kalbą kaip privalomą oficialią Tibeto kalbą, nors žmonės kalba tibetietiškai, o literatūrinę kinų kalbą laiko užsienio kalba. Mums bekalbant vykdomas kultūrinis genocidas, nes šiuo sprendimu išreikštas akivaizdus ketinimas išnaikinti šiuos žmones ne tik geografiniu, bet ir kultūriniu požiūriu, užkertant kelią jaunesniosioms kartoms mokytis apie savo kultūrą ir, svarbiausia, savo kalbos paveldą. Atsižvelgdama į griežtą ir nelankstų Kinijos požiūrį į Tibetą norėčiau paraginti Europos Parlamentą toliau nesitaikstyti su Kinijos valdžios institucijų daromais dideliais žmogaus teisių ir mažumų teisių pažeidimais ir išreikšti paramą, kad Tibeto žmonės žinotų, jog mes juos palaikome ir esame pasiruošę jiems padėti.

  Catherine Soullie (PPE), raštu. – (FR) Priimdamas šią rezoliuciją Europos Parlamentas, Europos piliečių ir demokratijos balsas, siunčia aiškią žinią Kinijos valdžios institucijoms, kad vienos kultūros sunaikinimas ir pavergimas kitos kultūros naudai yra poelgis, netinkamas tikrai didžiai ir šiuolaikiškai šaliai. Tibeto žmonės visiškai teisėtai reikalauja gerbti jų istoriją ir kalbą. Dėl šio neprotingo sprendimo kils grėsmė ne tik Tibeto kultūrai – nuo standartizacijos politikos nukentės ir Guangdžou ir kitos kalbos. Kaip politinės valdžios institucijos gali pateisinti tokius radikalius teisinius pokyčius, atsižvelgdamos į tai, kad Kinijos Konstitucijoje pripažįstama kiekvieno piliečio teisė kalbėti savo pasirinkta kalba? Europos Sąjungos šūkis „Susivieniję įvairovėje“ apibendrina požiūrį, kurį turime perduoti Kinijos valdžios institucijoms šia savo rezoliucija.