Pirmininkas. − Kitas klausimas – Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos pirmininko pavaduotojos pareiškimas dėl padėties Viduržemio jūros regione, konkrečiai Tunise ir Egipte.

  Catherine Ashton, Komisijos pirmininko pavaduotoja-Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai. − Pone pirmininke, visi labai atidžiai stebėjome pastarojo meto įvykius Tunise, o vėliau – ir Egipte.

Abiejų šalių žmonės išsakė teisėtus skundus ir siekius ir tikisi tinkamo atsako ne tik iš savo šalių, bet ir iš jų partnerių, įskaitant Europos Sąjungą. Jų skelbiama žinia aiški: jų politinė sistema pasiekė tašką, nuo kurio nebegalima grįžti atgal, dabar turi įvykti pokyčiai.

Naudodamasi proga pareikšiu, kad žaviuosi jų orumu ir drąsa, ir, remdamasi tuo, ką visų pirma iš Egipto dabar matome televizorių ekranuose, manau, kad reikia rimties, santūrumo ir dialogo.

Visų pirma pakalbėsiu apie Tunisą. Įvykę pokyčiai yra nepaprasti, jie atvėrė kelius geresniam demokratijos plėtojimui šalyje. Nepaisant daugelio iššūkių, Tunise, kur dėtos pastangos patenkinti gyventojų reikalavimus, jau galime matyti teigiamų pokyčių. Laikinoji vyriausybė ėmėsi tam tikrų svarbių veiksmų, visų pirma išlaisvino politinius kalinius ir suteikė žodžio laisvę, be to, buvusio Prezidento Ben Ali šeimos nariai persekiojami dėl korupcijos.

Sudarytos ir pradėjo dirbti trys nepriklausomos komisijos: Korupcijos ir valstybės lėšų išeikvojimo tyrimo komisija; Pažeidimų per represijas vykstant pastarojo meto įvykiams tyrimo komisija; Vyriausioji politinių reformų komisija.

Taip pat atkreipiau dėmesį į visai neseniai įvykusį vyriausybės pergrupavimą atsižvelgiant į liaudies reikalavimus. Vyriausybė sulaukė pagrindinių opozicinių partijų ir pagrindinės profesinės sąjungos – Tuniso bendrosios darbo sąjungos – palaikymo. Taika ir stabilumas svarbu, kad Tunisas galėtų surengti demokratinius ir skaidrius rinkimus ir padaryti gyvybiškai svarbius politinius, ekonominius ir socialinius pertvarkymus. Europos Sąjunga pasiryžusi paremti šią šalį ir jos žmones sunkiu pereinamuoju laikotarpiu, ir mes reagavome nedelsdami – ne siekdami primesti savo požiūrį ar idėjas, bet norėdami pasiūlyti pagalbą ir dirbti kartu.

Praėjusią savaitę kalbėjau su naujuoju užsienio reikalų ministru A. Ounaies’u po jo paskyrimo, o šiandien mes susitikome Briuselyje. Čia, pirmoje vietoje, kurioje jis apsilankė po paskyrimo, diskutavome svarbia tema – kaip geriausiai Europos Sąjunga galėtų paremti Tunisą pereinamuoju laikotarpiu ir padėti jo žmonėms. Ministras šiandien patvirtino prašymą ES dėl paramos per pasirengimo rinkimams etapą ir būsimų rinkimų stebėjimo. Rengiamės į Tunisą išsiųsti ekspertų, įvertinsiančių rinkimų teisės aktus ir suteiksiančių teisinių patarimų tais klausimais pereinamojo laikotarpio valdžios institucijoms, misiją, o praėjusią savaitę EIVT valdantysis direktorius Hugues Mingarelli buvo nuvykęs į Tunisą ir vietoje aptarė žmonių poreikius.

Kalbant apie kitų formų pagalbą, padidinome asignavimus bendradarbiavimui su pilietine visuomene. Tai bus derinama su mūsų pagalbos programų pertvarkymu, kad būtų galima žmonėms padėti labiau tiesiogiai. Vien liberali politika negali visiems Tuniso žmonėms duoti reikiamą ekonominę ir socialinę gerovę ir padėti paskirstyti turtą. Taigi su Tunisu apžvelgsime mūsų prioritetus, kad galėtume atsižvelgti į naują padėtį ir pritaikyti mūsų pagalbą jų socialiniams poreikiams.

Šiandien ministras man perdavė išsamią informaciją apie tai, kas jiems kelia rūpestį ir kokių planų jie turi, kad galėtume reaguoti kartu su kitais tarptautiniais partneriais.

Pasiūliau konkrečią paramą šiose srityse: pirmiausia paramos rinkimams; valdymo ir perėjimo prie demokratijos; paramos pilietinei visuomenei ir NVO; paramos teisinei valstybei ir teismų reformai; ekonominio valdymo ir kovos su korupcija; ekonominio ir socialinio vystymosi (įskaitant paramą skurdžioms vietovėms Tuniso centrinėje ir pietinėje dalyje).

Taip pat esame pasirengę su valstybėmis narėmis apsvarstyti su judumu susijusias priemones ir lengvesnį patekimą į rinką. Sudaromos darbinio lygmens sutartys dėl šių dalykų, be to, toliau tęsime dialogą. Už savaitės planuoju vykti į Tunisą.

Kalbant apie Tuniso valdžios institucijų prašymą įšaldyti Ben Ali ir su jo režimu glaudžiai susijusių asmenų turtą, jau ėmėmės pirmų veiksmų. Paspartinome procedūras, kad Užsienio reikalų taryba pirmadienį galėtų priimti sprendimą dėl ribojamųjų priemonių, siekiant įšaldyti turtą tų asmenų, kurie apklausiami dėl valstybės lėšų pasisavinimo Tunise. Tuniso valdžios institucijos atsiuntė mums asmenų, kuriems turėtų būti taikomos tokios priemonės, sąrašą.

Kaip sakiau, mūsų vykdomasis direktorius Hugues Mingarelli praėjusią savaitę vyko į regioną. Jis dalyvavo diskusijose su preliminaria vyriausybe ir kiekvienos iš trijų naujai sukurtų komisijų pirmininkais, taip pat susitiko su pilietinės visuomenės atstovais.

Taip pat norėčiau pagirti Europos Parlamento iniciatyvą nusiųsti į Tunisą delegaciją. Manau, kad labai svarbu, kad Tuniso žmonės jaustų stiprią ES ir ypač Europos Parlamento paramą šiuo svarbiu perėjimo prie demokratijos metu. Turime sustiprinti visus galimus žmonių tarpusavio kontaktus ir užmegzti ryšius su pilietine visuomene, o tai apima ir paramą NVO, profesinėms asociacijoms ir studentų mainams.

Dabar turime galimybę sustiprinti Tuniso ir Europos Sąjungos partnerystę remdamiesi tuo, kad siekiama demokratijos ir ekonominės bei socialinės reformos. Tikiuosi, kad galėsime sustiprinti abipusę mūsų tautų pagarbą ir pasitikėjimą, kad užtikrintume Tuniso stabilumą ir demokratinę bei turtingą ateitį. Tokiomis aplinkybėmis laukiu būsimų laisvų ir demokratinių rinkimų ir naujos vyriausybės sudarymo. Susitariau su Tuniso užsienio reikalų ministru netrukus grįžti prie aukštesnio lygio derybų ir užbaigti jas, kai tik pradės dirbti nauja demokratiškai išrinkta vyriausybė.

Galiausiai, užsienio reikalų ministras atmosferą šalyje apibūdino kaip susitaikymo atmosferą. Tikiuosi, kad galėsime dirbti su Tunisu ir pasiekti, kad ta atmosfera peraugtų į naują, laisvesnę demokratiją.

Dabar pakalbėsiu apie padėtį Egipte. Vos prieš savaitę matėme, kad ten prasideda neeilinis judėjimas. Protestai prieš vyriausybę – aiškiai įkvėpti įvykių Tunise ir kitur ir organizuoti daugiausia per socialinę žiniasklaidą ir žodžiu – nustebino, manau, visą pasaulį.

Šis liaudies maištas labai stiprus dėl to, kad jis vyksta visame Egipte. Šimtai tūkstančių žmonių, jaunų ir senų, vyrų ir moterų, eina į gatves ir reikalauja savo teisėtų politinių ir socialinių bei ekonominių teisių. Protestai išplito nuo Kairo iki Aleksandrijos ir Sueco ir toliau nuvilnijo per visą Egiptą, minios didėjo, darėsi įvairesnės sudėties, protestuotojai susivienijo reikalaudami keisti režimą ir paisyti pagrindinių žmogaus teisių.

Iš pradžių palyginti taikūs protestai tapo vis įnirtingesni, policija ėmė naudoti ašarines dujas ir šaudyti guminėmis kulkomis bei iš vandens patrankų. Nerimaujame, kad galėjo būti naudoti ir koviniai šaudmenys. Kaip ir visi garbingi nariai čia, apgailestauju, kad per demonstracijas žuvo daug žmonių ir reiškiu užuojautą netekusiems artimųjų. Didelį rūpestį kelia ir didelis skaičius sužeistųjų ir suimtųjų, visos šalys turi susilaikyti nuo smurto ir sustabdyti jį.

Pirmadienį posėdžiausiančiai Užsienio reikalų tarybai parengėme savo išvadas, kuriose Egipto valdžios institucijas raginame nedelsiant paleisti sulaikytus taikius demonstrantus. Žodžio laisvė ir susirinkimų laisvė – pagrindinės kiekvieno žmogaus teisės ir valstybei tenka pareiga tas teises ginti. Žiniasklaidai, įskaitant internetą, nustatyti apribojimai nepriimtini, taigi raginu Egipto valdžios institucijas nedelsiant atkurti visus ryšių tinklus.

Visą šalį apėmusiose demonstracijose Egipto žmonės reiškia savo norą, kad vyktų pokyčiai. Į mitingus visoje šalyje susirinko šimtai tūkstančių žmonių. Be galo svarbu, kad į tuos balsus būtų įsiklausyta dabar ir kad padėtis būtų taisoma skubiomis, konkrečiomis ir ryžtingomis priemonėmis. Atėjo laikas organizuotoms permainoms ir taikiai, plataus masto transformacijai.

Valdžios institucijos privalo siekti atviro dialogo su politinėmis jėgomis ir tą dialogą vertinti rimtai. Svarbu, kad tame dialoge svarbų vaidmenį atliktų pilietinė visuomenė. Egipto valdžios institucijos privalo greitai imtis veiksmų ir sudaryti plačios sudėties vyriausybę, kad prasidėtų tikras esminių demokratinių reformų procesas ir būtų sudarytos sąlygos laisviems ir sąžiningiems rinkimams.

Siūlysime visišką paramą Egiptui, kovojančiam už tai, kad transformacija būtų demokratiškesnė ir pliuralistiškesnė. Ir mes suinteresuoti taika ir klestėjimu Viduržemio jūros ir Artimųjų Rytų regione.

Dabar turime pritaikyti ir sustiprinti turimas priemones, kad galėtume remti būtinas politines, ekonomines ir socialines reformas. Jau dabar mūsų bendradarbiavimo sudedamosios dalys yra demokratija, žmogaus teisės ir teisinė valstybė ir turime iš naujo nustatyti to darbo dėmesio centrą, o patį darbą – sustiprinti.

Man politika – tai pokyčių siekimas: tai pagalba žmonėms, kuriantiems savo gyvenimą. Arabų pasaulyje matome daug potencialiai teigiamų pokyčių, kuriuos skatina žmonių reikalavimai.

Mes, Europos Sąjunga, regionui ir jo žmonėms siūlome solidarumą ir paramą, padėsiančią įgyvendinti reformas. Mes – demokratinių valstybių sąjunga, demokratija yra mūsų pašaukimas, taigi kūrybiškai ir ryžtingai palaikysime šį pokyčių procesą.

PIRMININKAVO: Stavros LAMBRINIDIS
Pirmininko pavaduotojas

  José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra, PPE frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, baroniene C. Ashton, ponios ir ponai, kad ir koks bus padėties Egipte rezultatas ar pasekmės, manau, tikrai galime sakyti, kad nuo šiol padėtį įvardysime kaip padėtį iki įvykių Tunise ir po jų.

Mano nuomone, neturėtume šiame Parlamente ieškoti kaltininkų, nes ši krizė Europos Sąjungą užklupo netikėtai, tačiau manau, kad turėtume padaryti tam tikras išvadas šiuo klausimu.

Pirma, Europos Sąjunga turi būti matomesnė, ji turi kalbėti vienu balsu ir vengti bet kokios kakofonijos, būtent tam ir sukūrėme Europos išorės veiksmų tarnybą ir vyriausiojo įgaliotinio postą.

Antra, turime remtis pamokomis, kurias gavome laikydamiesi ramios politikos laisvės priešų – įskaitant Baltarusiją, Kiniją, taip pat ir Viduržemio jūros regiono šalis – atžvilgiu. Turime paklausti savęs, ar tikrai yra daugiau stabilumo, didesnis klestėjimas ir didesnė demokratija, ką Barselonos procese numatyta pasiekti.

Trečia, pone pirmininke, manau, kad turime skirti tai, ką Europos Sąjunga turi padaryti per vidutinės trukmės laikotarpį, ir tai, ką ji turi padaryti per trumpąjį laikotarpį. Per trumpąjį laikotarpį – manau, kad baronienė C. Ashton sudarė planą – Europos Sąjunga turi pasiūlyti ryžtingą paramą tiems pereinamojo laikotarpio procesams, kad tų draugiškų šalių laisvės viltys nežlugtų. Pone pirmininke, mūsų pareiga taip pat įspėti tas šalis apie su tais procesais susijusią riziką, kad valdžios neužimtų laisvos visuomenės priešai.

Per vidutinės trukmės laikotarpį, pone pirmininke, svarbu, kad Europos Sąjunga gerai apsvarstytų strateginį požiūrį į mūsų kaimyninių šalių politikos reformavimą, kaip tik to vakar Užsienio reikalų komitete prašėme ir S. Füle.

Visa tai padaryta turi būti, pone pirmininke, turint omenyje, kad dažnai sunkiau išlaikyti laisvę, negu nusimesti žiaurų jungą.

  Adrian Severin, S&D frakcijos vardu. – Pone pirmininke, pastarojo meto įvykiai Tunise, Egipte ir kitose regiono šalyse primena mums, kad stabilumas be laisvės yra, jei ne visiška iliuzija, tai bent netvari tikrovė.

Taip pat turime nepamiršti, kad revoliucija arba socialiniai neramumai yra pokyčių garantija, bet nėra garantijos, kad tie pokyčiai bus į gera. Tikiuosi, kad šiame procese pakaks įkvėpimo, kad tai būtų procesas, nulemsiantis pokyčius į gera, ne į bloga.

Reikia išsamiai išanalizuoti padėtį ir Tunise, ir Egipte (ir ne tik ten), nes turime suprasti, ar praeityje stengdamiesi išvengti tokių krizių viską darėme gerai. Kokių veiksmų turėtume imtis ateityje, kad numatytume panašias krizes ar jų išvengtume? Galiausiai, ką galėtume padaryti, kad užtikrintume, kad dabartinė krizė tų šalių žmonėms atneštų laisvę, o regionui – stabilumą, kartu išvengiant bet kokio poslinkio link dar didesnio ar kitokio nestabilumo arba link kitokio totalitarizmo ar priespaudos.

Šiuo atžvilgiu turime laikytis prevencinio ir aktyvaus požiūrio, ir tam reikia strategijos. Žinoma, mes norėtume, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp pagrindinio žodžio „reforma“ ir žodžių „tvarka“ arba „stabilumas“. Bet velnias slypi būtent detalėse, ir tikrai daugeliui mūsų atrodo, kad dar nesiėmėme detalių ir kad nesusikūrėme pakankamos vizijos ar nepatyrėme pakankamo įkvėpimo uždaviniams spręsti. Dar vienas svarbus veiksnys – mūsų gebėjimas kalbėti su visais veikėjais, įskaitant islamo jėgas, taip, kad visus juos būtų galima įtraukti į teigiamą procesą.

Tikimės, kad Komisija ir Taryba sugebės ateityje sukurti tokią strategiją, ir džiaugtumėmės, jei jos galėtų mums daugiau apie tai papasakoti.

  Guy Verhofstadt, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, manau, kad tai, kas šiuo metu vyksta Tunise ir ypač pastarąsias kelias valandas Egipte, yra ir istoriniai, ir labai tragiški įvykiai.

Dabar girdime, kad per pastarąsias kelias valandas sužeista šimtai žmonių. Pirmiausia kalbu apie tai, nes matau panašumą tarp to, kas dabar vyksta Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, ir to, kas 1989 m. vyko Europoje. Štai kodėl esu nustebęs, apstulbęs ir nusivylęs tuo, kaip Europa daro tas pačias klaidas, kaip ir 1989 m., ir noriu tai pasakyti aiškiai.

Neįtikėtina, pone pirmininke, kad mes, vadinamasis demokratinis žemynas, vis dar nesugebame suteikti be jokių išlygų paramą masėms gatvėse, masėms, kurios nieko kito neprašo – tik mūsų paramos.

(Plojimai)

Ponios ir ponai, dar negirdėjau, kad baronienė C. Ashton būtų pasiūliusi paramą – nei vakar, nei šiandien.

Baroniene C. Ashton, kodėl Europos reakcija tokia vangi? Faktiškai, mes išvis beveik nereagavome. Jūs reagavote, tada Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė paskelbė pranešimą nepasikonsultavusios viena su kita, lyg Europos ir nebūtų. Turiu pasakyti, kad vienintelė patenkinama Europos kalba buvo pasakyta ne Europos Sąjungoje, ji buvo pasakyta Turkijoje, ministro pirmininko R. T. Erdogano, pasakiusio H. Mubarakui, kad šis turėtų paklusti savo tautos reikalavimams ir, taigi, atsistatydinti. Tai vienintelė tinkama reakcija Europos lygmeniu.

(Plojimai)

Manau, kad šiandien sakomos kalbos labai svarbios į gatves išėjusiems žmonėms, kurie galbūt net kovoja dėl savo gyvybės. Manau, kad Europa pastarosiomis dienomis padarė dvi klaidas.

Pirma, mes nesuprantame, koks istorinis momentas tai yra, ir, antra, ir tai daug svarbiau, neteisingai įvertinome padėtį. Mes bijome – štai kodėl toks netinkamas informacijos perdavimas – kad po rinkimų į valdžią ateis islamo režimas. Ką gi, leiskite man pasakyti, kad aš nebijau. Pasitikiu Tuniso žmonėmis ir pasitikiu Egipto žmonėmis.

(Plojimai)

Jie nori demokratijos, ir tai, kad koptai ir musulmonai žygiuoja petys į petį, yra pakankamas įrodymas, kad jie nori tikrai atviros demokratijos.

Pateiksiu jums dar vieną pavyzdį, kad parodyčiau, kodėl neturėtume bijoti tose šalyse reikalauti atviros demokratijos. Visi žinote apie Mohammedą Bouazizi, žmogų, kuris paaukodamas savo gyvybę faktiškai įžiebė revoliuciją Tunise. Na, baroniene C. Ashton, ant M. Bouazizi karsto nebuvo žalios islamo vėliavos. Ant jo buvo raudona Tuniso vėliava, taigi, dabar matome – tai ne islamo revoliucija. Netgi priešingai, tai revoliucija už laisvę.

(Plojimai)

Todėl dabar, kai tūkstančiai žmonių jau beveik savaitę renkasi Kaire, kai demonstracijos vyksta Jordanijoje, Jemene, Sirijoje ir Alžyre, raginu jus, baroniene C. Ashton, pakeisti Europos Sąjungos poziciją. Norėčiau, kad šiandien kalbėtumėte mūsų vardu ir kad šiandien šiame Parlamente aiškiai pasakytumėte, kad Europos Sąjunga 100 proc. palaiko Egipto žmones ir jų reikalavimus. Norime, kad Prezidentas H. Mubarak galiausiai išgirstų savo žmones ir atsistatydindamas išlaisvintų savo šalį, kad šiandien ji galėtų džiaugtis demokratija ir laisve. Štai tokią žinią norėčiau išgirsti jūsų atsake, kurį pateiksite.

(Plojimai)

  Daniel Cohn-Bendit, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, baroniene C. Ashton, jūs prašote ramybės. Tačiau vadinkime daiktus tikraisiais vardais! Šiandien Egipte siaubą į aikštę atnešė H. Mubarako kariuomenė, o ne demonstrantai! Taigi neprašykite išsaugoti ramybę. Paprašykite H. Mubarako sustabdyti puolimą prieš demonstrantus, nes jis tai daro tam, kad galėtų pasakyti: „ketinu atkurti tvarką šiame chaose“. Tai spąstai, kuriuos jis mums spendžia, o mes tegalime pasakyti abiem pusėms: „nurimkite!“. Ne, kategoriškai ne. Turime sakyti H. Mubarakui, kad jis nurimtų, o geriausias būdas visus nuraminti būtų jam pasitraukti, pasišalinti. Tada Kaire bus ramu.

Ar matėte, kad su peiliais atėję žmonės buvo H. Mubarako policininkai? Problemų sukėlė neturtingi žmonės, atvežti šįryt autobusu iš Egipto gilumos. Tai reikia pasakyti, baroniene C. Ashton, ir neturime į tai užmerkti akių. Kai kas jumyse mane stebina: šiandien jūs suprantate viską, kas vyksta, viską, kas vyko Tunise prieš tris savaites. Tačiau, kai prieš tris savaites mes Parlamente bandėme paraginti jus sustabdyti derybas dėl aukštesnio lygio statuso suteikimo Tunisui dėl diktatūros, sakėte mums, kad tai neįmanoma. Šiandien tai jau įmanoma. Jūs esate paskutinės minutės pasipriešinimo kovotoja. Tai viską paaiškina. Todėl prašau jūsų, baroniene C. Ashton, vieno dalyko: pasakykite, kur Tuniso atveju Europa investavo savo pinigus. Pasakykite mums, kurios įmonės gavo Europos pinigus; pasakykite mums, kurias Ben Ali ir jo žmonos įmones parėmėme Europos pinigais. Galite mums pasakyti. Šis Parlamentas turi teisę žinoti.

Antra, baroniene C. Ashton, kadangi sakote, kad dabar ketinate palaikyti Tuniso žmones, paprašyčiau jūsų užtikrinti vieną dalyką: kad pereinamuoju laikotarpiu demokratiniame procese būtų lygios galimybės. Jei būtų nauji rinkimai – kaip žinote, Tuniso konstitucinis demokratinis sambūris (RCD) turi pinigų, o opozicinės partijos, draustos daugelį metų, jų neturi – Europos Sąjunga turi atlikti savo vaidmenį ir paremti demokratinį sąžiningumą ir lygybę. Egipto atveju, baroniene C. Ashton, šiandien aišku viena: jei nesugebėsime paremti egiptiečių išsilaisvinimo procese, Artimųjų Rytų tautos, arabų tautos dar kartą mums atsuks nugarą, tuo metu, kai susidarė neeilinė padėtis, padėtis, kurios jūs, pone G. Verhofstadtai, taip pat nepaminėjote: Gazoje surengta demonstracija egiptiečiams paremti, o Hamas tą demonstraciją draudė. Tai įrodymas, kad laisvės vėjas dabar pučia ir į Artimųjų Rytų ir arabų šalių teokratijas ir kad mūsų reikalas jiems padėti. Daugelį metų verkšlenome, kai vienintelis pasirinkimas buvo diktatūra ar teokratija. Ką gi, Inshallah! Yra trečia galimybė – tai laisvė ir kova už laisvę prieš diktatūras ir teokratijas, ir mūsų, europiečių, vaidmuo – paremti tuos, kas vadovauja šiai kovai.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Niki Tzavela (EFD). - Pone pirmininke, su visa derama pagarba G. Verhofstadtui ir D. Cohn-Benditui norėčiau pasakyti vyriausiajai įgaliotinei, kad labai prieštarauju tam, ką sakė abu šie džentelmenai. Visa ši padėtis man primena Iraną. Prašau, Šiaurės Afrikoje elkitės apdairiai. Ši pasaulio dalis yra ne Europa.

Klausimas toks: ar neprisimenate, kas nutiko Irane? Ar nematote jokių panašumų? Ar nesutinkate, kad šiuo atveju turime užtikrinti tvarkingas permainas?

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją.)

  Daniel Cohn-Bendit (Verts/ALE). – (FR) Ponia N. Tzavela, nenorėčiau jus mokyti istorijos, bet vis tiek norėčiau pasakyti, kad Irane buvo Vakarai, Jungtinės Valstijos, rėmusios Irano šachą, ir kad iki paskutinės minutės, net ir sudarius S. Bakhtiaro Vyriausybę, mes buvome ne toje pusėje, mes suteikėme ginklų, padėjusių Irane laimėti teokratijai.

Būtent tai ir noriu jums pasakyti: jei neparemsime kovojančių už laisvę, jie atsidurs aklavietėje ir laimės kita šalis. Būtent to ir pasimokėme iš Irano, ponia N. Tzavela. Iš Irano išmoktas pamokas apibendrino M. Gorbačiovas: „istorija nubaus pavėlavusius“.

Prašau, kad Europa bent kartą šiame regione nepavėluotų.

(Plojimai)

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, Prancūzija, žinoma, leido Ajatolai Khomeini pagyventi savo teritorijoje ir grąžino jį į Teheraną.

Bet, kalbant apie kitus dalykus, Egiptas respublika tapo 1956 m., o H. Mubarak yra tik trečias šalies prezidentas. Tunise Ben Ali nuo nepriklausomybės atgavimo prieš 53 metus buvo tik antras vadovas. Kai politinis peizažas suteikia tokią mažą pokyčių viltį, neišvengiamai kyla nusivylimas – ir dabar matome, kad regione siaučia pokyčių uraganas.

Mano frakcija, ECR frakcija, Egipte reikalauja tikrai demokratinių ir taikių permainų. Šiandien matome nerimą keliančią smurto tendenciją. Sunku įsivaizduoti, kaip H. Mubarak galėtų patikimai atlikti vaidmenį tuo pereinamuoju laikotarpiu, jam reikia tik atsistatydinti.

Tunise taip pat ir toliau vyksta bruzdėjimai, ir kuo ilgiau tai tęsis, tuo didesnis pavojus, kad islamistai perims politinę iniciatyvą. Tunise galbūt būta autoritarizmo ir korupcijos, bet tai buvo tikrai pasaulietinė ir vakarietiškai nusiteikusi valstybė; turime to nepamiršti.

Iš tikrųjų, pavojus kyla ir Egipte, kur, kol mes kalbame, politinį vakuumą užpildyti siekia islamistų judėjimas „Musulmonų brolija“. Egipto politikų radikalėjimas būtų nelaimė ir šaliai, ir kaimyniniam Izraeliui. Tai taip pat gali turėti didelės reikšmės Sueco kanalo eksploatacijai.

Visos ES diplomatinės pastangos Tunise ir Egipte turi būti sutelktos į stabilumo ir tvarkos užtikrinimą ir pasipriešinimą tiems, kas nori skleisti smurtą ir baimę, kaip matome šiandien. Norėdami, kad tose šalyse būtų sukurta liberali demokratija, nors tose šalyse tokių tradicijų nėra, ES, JAV ir mūsų politiniai ekspertai Europoje dabar turi skirti didžiulius išteklius nuosaikiems demokratiniams politikams ir naujoms partijoms, kurios turi prisiimti įsipareigojimus puoselėti demokratinį pliuralizmą, rengti laisvus ir sąžiningus rinkimus ir, priešingai „Musulmonų brolijai“, būti pasirengusios atsisakyti valdžios, jei pralaimėtų rinkimus. Tai didžiulis uždavinys ir, žinoma, dabar galime tapti istorinio „Berlyno sienos griuvimo momento“ musulmoniškajame pasaulyje liudininkais.

Jau yra gerų demokratijos pavyzdžių šalyse, kuriose dauguma yra musulmonai, pvz., Indonezijoje, Turkijoje ir Bangladeše, ir Egiptas su Tunisu galėtų jais sekti. Tikėkimės, ateityje musulmoniškajame pasaulyje nereikės rinktis tarp pasaulietiškosios tironijos ir islamistų teokratijos, bet bus galima rinktis tvarią demokratiją.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, užduotą pakėlus mėlynąją kortelę, pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Marc Tarabella (S&D). – (FR) Pone pirmininke, tiesiog norėčiau kreiptis į Ch. Tannocką ir pasmerkti jo požiūrį į šiandien demonstracijose dalyvaujančius žmones, taip pat pratęsti tai, ką sakė G. Verhofstadt ir D. Cohn-Bendit.

Tai liaudies sukilimas, nes žmonės gyvena didžiausiame skurde. Vadinasi vadovai, kuriuos mes rėmėme, nors ir dėl to, kad būtų užtikrintas tam tikras stabilumas ir išvengta islamizmo pavojaus, valdo taikydami terorą ir laiko žmones skurde. Todėl norėčiau paklausti jūsų, ar sutinkate, kad žmonės turi teisę sukilti, kai jie verčiami gyventi skurde.

(Plojimai)

  Charles Tannock (ECR). - Pone pirmininke, manau, kad savo kalboje labai aiškiai pasakiau, kad nenoriu, kad kaimynines šalis valdytų pasaulietiškasis tironas ar islamistiškasis teokratas. Žinoma, norėčiau, kad tai būtų liberalas demokratas, pasirengęs dalyvauti laisvuose ir sąžininguose rinkimuose. Manau, kad ekonominė padėtis ir aukštas nedarbo lygis Tunise ir Egipte yra rimtos problemos, ir turime padaryti viską, ką galime, kad jos būtų išspręstos. Bet čia kalbame ne apie tai. Dabar iš esmės kalbame apie tai, kad reikia ramių ir taikių permainų tose šalyse, o ne teisėtvarkos ir viešosios tvarkos griovimo. Savo kaimynystėje norime matyti stabilumą, taiką ir, žinoma, demokratiją.

  Pirmininkas. − Leiskite, pone Ch. Tannockai, tik pastebėti, kad jūsų palankios užuominos apie liberalus demokratus salės viduryje sukėlė daug džiaugsmo. Vėliau jums gali tekti pasiaiškinti.

(Juokas)

  Marie-Christine Vergiat, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, nelabai noriu grįžti į praeitį, bet išgirdau nuostabą keliančių kalbų. Manau, kad pastaruoju metu, jau kelis mėnesius, mes buvome praktiškai vieninteliai kartu su keliais EP nariais iš Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso, raginę diskutuoti apie padėtį Tunise. Kaip D. Cohn-Bendit teisingai pasakė, tikrai yra daug paskutinės minutės pasipriešinimo kovotojų. Galėtume daug pasakyti apie praeitį, bet tai pasakėme savo rezoliucijoje ir manome, kad pirmiausia dėmesį turėtume sutelkti į ateitį.

Pirmiausia turime vengti kaip nors kištis į tų šalių vidaus reikalus. Ne mūsų, europiečių, reikalas sakyti, kokia turėtų būti tų šalių vyriausybės sudėtis. Norėdami išsivaduoti iš diktatūros režimo tunisiečiai veikė vieni. Turime leisti jiems patiems reikštis ir remti juos kelyje į demokratiją. Visi, stebintys padėtį Tunise, žino, kad praeitis dar nėra mirusi ir palaidota ir kad užkulisiuose yra žmonių, tampančių virveles ir planuojančių sąmokslus.

Šiandien Egipte prasiveržęs smurtas taip pat rodo, kad padėtis sunki. Taigi, taip, tikrai griežtai smerkite smurtą ir reikalaukite daugiau negu tik kad jis būtų mažesnis, kaip darėte Tuniso atveju. Policijos smurtas visada nepriimtinas: šiandien jis nepriimtas tiek pat kiek ir vakar; jis nepriimtinas nei Tunise, nei Egipte, nei kitose šalyse. Paklauskime Tuniso valdžios ir Tuniso žmonių, ko jie nori, ir nieko jiems neprimeskime.

Apžvelgėte savo diskusijas su užsienio reikalų ministru, bet pridūrėte, nors, atrodo, niekas neklausė, kad norite Tunise padidinti patekimą į rinką. Mano nuomone, tai gana netinkama, nes toje srityje Europos Sąjungos pagalbos netrūksta.

Atrodo, šiandien visi suvokia, koks korumpuotas Ben Ali režimas. Taip, ekonominė liberalizacija Tunise buvo naudinga Ben Ali ir Trabelsi šeimoms, ir čia padėjo Europos Sąjunga. Taip, Europos Sąjunga turi būti ryžtinga žmogaus teisių pažeidimų atžvilgiu. Europos Sąjunga tose šalyse gerokai pasitikima. Taip, galiausiai, turime remti demokratus ir smerkti visas diktatūras.

  Fiorello Provera, EFD frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, sena tvarka Magrebe keičiasi ir ši krizė kelia daug problemų, kurias išspręsti nebus lengva.

Yra pavojų, yra ir vilčių. Gali būti, kad pasaulietiškuosius autoritarinius režimus pakeis agresyvios, stabilumą griaunančios islamistiškųjų fundamentalistų teokratijos. Turime nepamiršti to, kas nutiko Irane: demokratiniam vystymuisi sunku eiti kartu su revoliucija. Žinoma, yra ko pasimokyti iš Irano.

Dar vienas pavojus – ekonomikos krizė regione greičiausiai didės, dėl to dar daugiau jaunimo bus be darbo, migrantų padaugės tiek, kad Europa nebegalės su jais susitvarkyti.

Šie įvykiai yra ženklas, kad Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių politika nepakankama ir kad ligi šiol vykdyta bendradarbiavimo politika gerokai neatitinka užduoties sukurti sąlygas vystymuisi ir demokratijai. Tai, kas nutiko, nutiko ne tik dėl ekonomikos krizės, nors ji ir buvo didelė, bet dėl nepakankamo socialinio stabilumo, kitaip sakant, nebuvo priemonių, kuriomis būtų atstovaujama žmonių interesams, pavyzdžiui, profesinių sąjungų, laisvos spaudos, politinio pliuralizmo, savanoriško sektoriaus, teisinės valstybės ir lygių galimybių visiems.

Parama šio regiono šalims jų kelyje, taip pat ekonominė ir prekybinė pagalba joms turėtų būti Europos politikos esmė. Taip turėtų būti kuriamas tikras stabilumas: ne autoritarinių režimų užtikrinamas stabilumas, bet stabilumas, pagrįstas socialiniu konsensusu, dalyvavimu ir demokratinėmis institucijomis.

  Nicole Sinclaire (NI). - Pone pirmininke, šiuo metu, man rengiantis rytoj su ad hoc delegacija – džiaugiuosi būdama jos dalimi – vykti į Tunisą, pirmiausia galvoju apie Tuniso žmones ir tai, kad visi mes turime nepamiršti, kokie jie yra svarbūs ir kodėl mes gerbiame jų kultūros vertybes ir tapatybę, padėdami jiems kurti naują ateitį, pagrįstą teisine valstybe ir demokratijos idealais.

Žmonės tikisi pokyčių ir tikisi pagalbos be išankstinių sąlygų. Labai džiaugiuosi, kad D. Cohn-Bendit suprato, ką šįryt delegacijos komitete norėjau pasakyti apie tai, kas tiksliai vyko su ES pinigais visus tuos metus. EIVT atstovas ten sakė, kad jie išleisti reformoms. Kokioms reformoms? Jei būtų tinkamos reformos, žmonės nebūtų sukilę taip, kaip dabar sukilo. Ar galime gauti teisingus atsakymus? Turime daryti spaudimą laikinajai vyriausybei, kad ji ištirtų, kur pateko tie pinigai, ir užtikrinti, kad ateityje ES pinigai būtų tinkamai leidžiami.

  Ioannis Kasoulides (PPE). - Pone pirmininke, arabų pasaulis yra mūsų partneris Viduržemio jūros šalių sąjungoje. Su jais turėdami reikalų visada skatinome pliuralistinės demokratijos, žiniasklaidos, žodžio, susirinkimo laisvės, pagarbos žmogaus teisėms, nepriklausomų teismų ir gero valdymo principus. Bet visada tvirtinome, kad šie principai turėtų būti įgyvendinami iš vidaus, o ne primetami išoriškai.

Tuniso žmonėms pasisekė iš vidaus pasipriešinti represijoms, policinei valstybei ir kankinimams ir laimėti laisvę ir demokratiją. Tuniso valdžios institucijos privalo gerbti tautos valią ir nedelsdamos pradėti demokratizacijos procesą, pareikalauti iš Ben Ali bičiulių atsakomybės už korupciją ar represijas.

Dėl panašių priežasčių Egipto žmonės pasipriešino žudymams, suėmimams, ašarinėms dujoms ir kulkoms ir pareikalavo duonos ir laisvės, orumo ir išlaisvinimo.

Būkite atsargūs: demokratija nereiškia rinkimų. Ji reiškia daug daugiau negu rinkimai. Neabejotinai remiame Egipto žmones ir raginame jų dabartinius vadovus įsiklausyti į jų tautos išmintį ir netapti kliūtimi reaguojant į tautos lūkesčius.

Mūsų Europos pareigūnams, Tarybai ir vyriausiajai įgaliotinei ir Komisijos pirmininko pavaduotojai sakau: liūdna klausyti Prezidento B. Obamos ar Hillary Clinton, kalbančių drąsiai ir laiku, kol jūs, kaip visad, griežiate antru ir vos girdimu smuiku.

  Véronique De Keyser (S&D). – (FR) Pone pirmininke, tikrai būna laikas, kai reikia pasirinkti, kurią pusę palaikyti. Europos Sąjungoje man tai sakyta daug kartų. Šiandien gana aišku, kurią pusę pasirinkti: kaip sakė kolegos, tai laisvės pusė, žmonių balsas.

Man čia kalbant Kairo muziejus skendi liepsnose, gatvėse kyla kovos, ir manau, kad, bent Egipto atveju, mes nekalbėjome pakankamai aiškiai. Prezidentas H. Mubarak turi pasitraukti, tai reikia pasakyti aiškiai. Prezidentas H. Mubarak, toks, koks jis yra šiandien – gerbiu jo ilgą kovą – negali vadovauti politinėms permainoms; beprotystė jo to prašyti ir leisti šiandien Kairo gatvėse H. Mubarako klanui priešintis M. ElBaradei klanui. Turime prisiimti atsakomybę šiuo atveju.

Taip pat norėčiau jums pasakyti, kad per pastarąsias kelias dienas ir naktis be paliovos galvojau apie mūsų padarytą klaidą. Padarėme didžiulę klaidą: dėl stabilumo rėmėme korupcinius režimus, negalvodami apie socialinį teisingumą ar žmonių laisvės siekius.

(Plojimai)

Tai klaida, kurią turime ištaisyti, ir dabar laikas tai padaryti.

Gaila, bet antra klaida, ponios ir ponai, yra ta, kad nesuvokėme islamo politikos. Nesakau „nesugebėjome sutikti su islamo politika“! Yra skirtumas tarp teroristų, fundamentalistų ir kai kurių brolių musulmonų. Tai mūsų reikalas suvokti skirtumą, dalyvauti dialoge, šalintis tų, kurių nenorime, bet šiandien nutiesėme kelią tiems fundamentalistams. Nutiesėme kelia tam tikriems teroristams!

Laikas persvarstyti tokią poziciją ir, galiausiai, privalome palaikyti tų šalių – Tuniso, Egipto ir pan. – praeities pasiekimus. Kalbu dabar apie tų šalių pasaulietiškas struktūras ir apie moterų teises, kurios tose šalyse, pasaulietinėse struktūrose ir su šariato teise nesusijusiose konstitucijose yra svarbios. Demokratiją galima kurti dalyvaujant labai skirtingoms šalims. Išpildami iš vonios vandenį neišmeskime kartu ir kūdikio. Laikykimės šios pasaulietiškosios valstybės ir pagarbos skirtingoms religijoms, tikėjimams ir politinei įvairovei idėjos.

(Plojimai)

  Edward McMillan-Scott (ALDE). - Pone pirmininke, manau, kad padėtis Egipte – šiandien labai svarbus klausimas. 2005 m. buvau mažos tos šalies rinkimų stebėjimo misijos pirmininkas. Mūsų buvo prašyta dalyvauti pirmame ir antrame etape, bet pirmas etapas buvo toks chaotiškas ir neįmanomai blogai vykdomas, buvo tiek korupcijos, kad nusprendėme nebegrįžti į antrą etapą.

Egiptas – šalis, kurioje 30 ar panašiai metų diktatorius, H. Mubarak, manė turintis absoliučią galią ir galėjo valdyti labai brutaliai, tironiškai ir savo nuožiūra, ir, nors visi pripažįstame, kad Egipto gatvėse dedasi nepaprasti dalykai, H. Mubarako reakcijose taip pat atpažįstame, kad jis jaučiasi turintis palaikymą, ne tik Egipte, bet ir kitur.

Dabar ir mes pripažįstame, kad Europos Sąjunga neturi šeštosios flotilės. Mes galime remtis tik moraline galia, taigi, kai baronienė C. Ashton kalbėjo, labai švelniai, diskusijos pradžioje, ji, deja, taip pat nesilaikė vėzdo politikos. Taigi turime kalbėti švelniai, taip, bet taip pat turime kalbėti vienu balsu ir manau, kad šiuo metu Europos problema yra ta, kad ji nekalba vienu balsu Cathy Ashton ir kitų vadovų lygmeniu.

Tai minėta anksčiau – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos ministrų pirmininkų pareiškimuose. Kalbėkime kartu. Visiškai tiesiai išreikškime savo poziciją – mes palaikome demokratiją ir žmogaus teises, ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, o šiuo metu visų pirma Viduržemio jūros regione.

  Franziska Katharina Brantner (Verts/ALE). – (DE) Pone pirmininke, baroniene C. Ashton, norėčiau pakartoti raginimą, kad jūs pateiktumėte mums ES pinigų gavėjų tose šalyse sąrašą. Yra pagrįsto baiminimosi, kad iš ES pinigų pelnosi Ben Ali klanas ir jo įmonės.

Manau, kad turime persvarstyti savo pačių darbą šiame regione. Mums reikia paaiškinimo, kaip naudojami mūsų pinigai, ir aiškiai kitokios krypties. Kad ši kryptis būtų aiškiai pakeista, Tunise pirmiausia reikia pakeisti delegacijos vadovą. Norėčiau perskaityti jums, ką jis mums parašė šiandien elektroniniame laiške:

(FR) Europos strategijos Tunise persvarstyti nereikia. Turėsime didesnę laisvę rinktis pašnekovus ir partnerius, bet pasirodo, kad intervencijų sritys ir mūsų susitarimai su šalimi šiandien yra dar aktualesni.

Manau, neįtikėtina, kad delegacijos vadovas rašo, kad mums nereikia persvarstyti savo politikos Tuniso atžvilgiu. Raginu jus imtis atsakomybės ir pakeisti delegacijos vadovą.

Norėčiau dar pridurti dėl to, ką paminėjo V. De Keyser; manau, taip pat laikas permainų metu jums paremti moteris. Pavyzdžiui, kodėl su jūsų parama nesurengus didelės konferencijos, kurioje galėtumėte dalyvauti ir paremti moteris permainų metu, nušviesti jų vaidmenį ir palaikyti jas, kad šiose šalyse būtų sustiprinti ir pabrėžti pasaulietiniai procesai. Tai jums galėtų būti feministinė darbotvarkė.

(Plojimai)

  Mirosław Piotrowski (ECR). - (PL) Pone pirmininke, viso pasaulio politinių jėgų dėmesį prikaustė masiniai protestai Tunise ir, visų pirma, strategiškai svarbiame Egipte. Galimi įvairūs scenarijai – nuo demokratinių jėgų taikaus valdžios perėmimo iki ekonomikos chaoso ir ginkluoto konflikto kilimo, ir netgi negalima atmesti branduolinių ginklų panaudojimo.

Padėtis nuolat kinta ir prognozuoti sunku. Arabų visuomenės, metų metus neturėjusios pagrindinių teisių – žodžio laisvės ar teisės dalyvauti laisvuose rinkimuose, pasiryžusios bet kokia kaina valdžią pakeisti. Europos Parlamentas turėtų rasti bendrą poziciją ir imtis veiksmų, kad užtikrintų, kad visas regionas nebūtų destabilizuotas. Turime nepamiršti mūsų Parlamento neseniai priimtos rezoliucijos dėl krikščionių persekiojimo, kurioje paminėtas ir Egiptas. Turėtume pasvarstyti, ar nereikėtų imtis realesnių priemonių ir nusiųsti į Egiptą stebėjimo misiją.

  Willy Meyer (GUE/NGL). Pone pirmininke, baroniene C. Ashton, Europos Sąjunga turi persvarstyti savo kaimynystės politiką, nes akivaizdu, kad sudarėme įspūdį, kad labiau rūpinamės laisvosios prekybos sutarčių pasirašymu negu žmonių socialine raida ir jų žmogaus teisėmis. Baroniene C. Ashton, problema yra ne Europos Sąjungos pozicija šiandien Ben Ali ar H. Mukbarako režimo atžvilgiu, bet pozicija, kurios Europos Sąjunga laikėsi užvakar ir kuria nebuvo nė trupučio palaikomi pokyčiai, kurių žmonės reikalauja gatvėse.

Tai problema, kurią Europos Sąjunga turi išspręsti: nerodome jokio palaikymo pokyčiams, kurių reikalauja žmonės, ne tik Tunise, bet ir Maroke, Jordanijoje ir Jemene; labai daug žmonių nebegali tverti autokratijos ar krizės, kuri kerta silpniausiems. Tai persvarstymas, kurio Europos Sąjunga privalo imtis; ji turi atsižvelgti į dabartines aplinkybes ir pakeisti savo kaimynystės politikos kryptį.

  Bastiaan Belder (EFD). - (NL) Pone pirmininke, nestebina, kad jaudinančius politinius pokyčius Tunise ir Egipte atidžiai stebi Irano Islamo Respublika. Balsus gatvėse remia ir Irano Vyriausybė, ir opozicija. Gana įdomu, kad abi pusės nori prisiimti nuopelnus už šį visuotinį sukilimą arabų pasaulyje. Irano režimas skelbia, kad atsirito revoliucinė banga, kilusi jų pačių šalyje 1979 m., ir dabar, jų manymu, nusiritusi per arabų pasaulį, o Irako opozicija laiko save masinių liaudies protestų Tunise ir Kaire kurstytoja.

Nors pragmatinė arabų stovykla Artimuosiuose Rytuose artėja prie neišvengiamo žlugimo, Irano vadovai turi daugiau priežasčių optimizmui negu opozicija. Europos Sąjunga neturėtų užmerkti akių prieš šią grėsmę. Arabų pasaulio radikalėjimas tikrai nedera su oriu gyvenimu, kuris yra tai, ko, kaip teisėtai sako Tuniso ir Egipto protestuotojai, jie trokšta. Irano Islamo Respublika jokiais būdais neturėtų būti laikoma modeliu, verčiau ji turėtų būti laikoma pamokomu istorijos pavyzdžiu.

  Philip Claeys (NI). - (NL) Pone pirmininke, tai, kas dabar vyksta tokios šalyse kaip Tunisas ir Egiptas, yra nepaprastai svarbus pokytis. Žmonės kyla prieš diktatoriškus despotus, ir tai gerai.

Žinoma, svarbus klausimas – kas bus po šių įvykių. Atsiranda tam tikras paradoksas kalbant apie islamiškojo pasaulio demokratizavimą, kai didesnė demokratija paprastai reiškia daugiau islamo, o tai savo ruožtu mažina demokratiją. Akivaizdu, kad mes, Europa, turėtume remti demokratinį procesą. Tačiau ta parama turėtų būti teikiama tikrai demokratinėms jėgoms ir niekada neturėtume apgalvotai, teikdami ES paramą, padėti kuriai nors organizacijai, kaip antai „Musulmonų brolija“, kurti Egipte teokratinę diktatūrą. Priešingu atveju atsidursime tokioje situacijoje, kaip dabar Irane, šeimininkaujančiame visame regione.

Todėl rinkdamiesi partnerius būkime apdairūs. Galų gale, Ben Ali ir jo partija dar prieš kelias savaites buvo Socialistų internacionalo nariai. Tačiau dabar, vėjams pasisukus, ji žaibiškai iš ten išmesta. Ką gi, ponios ir ponai, ateityje būkite išmintingi, atsargiai rinkitės partnerius ir nesudarykite islamistams palankių sąlygų.

  Hans-Gert Pöttering (PPE). – (DE) Pone pirmininke, baroniene C. Ashton, ponios ir ponai, mūsų reakcija į įvykius arabų pasaulyje turi būti grindžiama humaniškumo sąvoka. Kiekvieno žmogaus – musulmono, žydo, krikščionio ar netikinčiojo – vertė tokia pat ir tokios pat teisės gyventi oriai. Jei su tuo sutinkame, tai reiškia, kad arabų šalių žmonės turi teisę gyventi laisvai, demokratiškai ir taip, kad būtų gerbiamas žmogiškasis orumas.

Todėl šiandien mums tenka pareiga, atsakomybė ir svarbi užduotis ateičiai – pasakyti arabų pasaulio žmonėms, taikiai ginantiems laisvę ir demokratiją, kad esame su jais solidarūs. Reiškiame savo solidarumą su taikiais arabų pasaulio musulmonais.

(Plojimai)

Kartą jau padarėme klaidą užmerkdami akis prieš totalitarinį komunizmą, nes sakėme, kad mums reikia stabilumo. Neturime tos pačios klaidos padaryti šiandien, nes stabilumas taip pat yra ir laisvė bei demokratija, ir tai dalykai, kuriuos turime remti.

Jei tai, ką šiuo metu girdime, tiesa – anksčiau nežinojau, kad Kaire šaudyta, o anksčiau pasitelkta armija ir Tunise, ir Egipte – kad armija imasi smurto, tada tai gali trukti tik labai neilgai. Europoje sukilimai vyko Rytų Vokietijoje 1953 m., Vengrijoje 1956 m. ir Čekoslovakijoje 1968 m., vėliau buvo Solidarność įvykiai.

Galiausiai įsivyraus laisvė, todėl visiems tiems, kas šiandien naudoja smurtą, turime pasakyti: baikite šaudyti ir duokite žmonėms laisvę surengdami laisvus rinkimus. Turime dėti pastangas ir paremti tai žodžiais ir darbais, įskaitant ir šį Parlamentą.

  Hannes Swoboda (S&D). – Pone pirmininke, baroniene C. Ashton, yra sakančių, kad iš istorijos nepasimokysi. Tačiau, nepaisant to, vis tiek turime stengtis pasimokyti. Kalbant apie ginčus dėl Irano – o D. Cohn-Bendit jau atsakė į tai – norėčiau dar kartą paminėti, kas tuo metu nutiko Irane. Rėmėme nešvarų režimą. Daugmaž toleravome slaptą policiją, kuri tuo metu veikė prieš žmones ir kankino juos. Jungtinės Valstijos kartu su Jungtine Karalyste nuvertė Mohammadą Mossadeghą, norėjusį taikios revoliucijos.

Šiuo atžvilgiu dabar padarėme tam tikrą pažangą, bet dar nepakankamai nuveikėme. Manau, turime labai aiškiai pasakyti – ir šiuo atžvilgiu sutinku su kolega nariu, kuris jau tai minėjo – kad turime būti žmonių, pradėjusių ir paskatinusių šią revoliuciją, pusėje, ir tai ne islamistai. Džiaukimės, kad revoliuciją pradėjo ne islamistai, o žmonės gatvėse, eiliniai piliečiai, nepatenkinti socialine neteisybe, ekonomine padėtimi ir demokratijos nebuvimu, tai puiki proga mums. Štai kas įvyko.

Baroniene C. Ashton, ponios ir ponai, pažvelkime į save kritiškai, nes dėl to žlugo dalis mūsų kaimynystės strategijos. Dar daugiau, dalis mūsų kaimynystės strategijos buvo paremta stabilumu tose šalyse. Mums reikia taikos Artimuosiuose Rytuose. Tikėjomės, kad taika Artimuosiuose Rytuose išliks dėl diktatūros ir diktatorių, bet tai neįmanoma ir nepriimtina.

Todėl turime kalbėti ir aiškiai reikšti savo nuomonę. Taika Artimuosiuose Rytuose bus tvirta tik tuo atveju, jei bus pagrįsta demokratija, o ne diktatūra. Todėl, baroniene C. Ashton, savo nuomonę turime pareikšti garsiai ir aiškiai. Žinau, kad garsėjate švelniu veikimu, bet šiuo atveju sutinku su kolegomis nariais, kad turime kalbėti garsiai ir aiškiai. Turite kalbėti taip garsiai, kad nustelbtumėte daugelį mūsų užsienio ministrų balsų, kartais gal net taip garsiai, kad nebegirdėtume Hillary Clinton balso, tik Catherine Ashton balsą. Štai ko tikisi šis Parlamentas. Tai, kad norime girdėti jus kalbančią labai aiškiai, priimkite kaip mūsų pasitikėjimo jumis įrodymą.

  Metin Kazak (ALDE). – (BG) Pone pirmininke, protestai Tunise ir Egipte, įkvėpti pykčio dėl didėjančio jaunimo nedarbo ir nesusitaikymo su tuo, brutalių policijos metodų, korupcijos ir autoritarizmo, taip pat paniekos žmogaus teisėms, žodžio laisvei ir demokratiniams principams, yra iššūkiai, su kuriais susiduria ir kitos arabų šalys, taip pat jau norinčios keistis.

Įvykiai Tunise, laikytame stabilumo ir ekonominio saugumo rojumi, stulbinamai panašūs į tuos, kurie paskatino sovietų bloko žlugimą Rytų Europoje. Jie įžiebia kibirkštį, pranašaujančią arabų stabilumo pseudomodelio žlugimą, ir paskatins demokratinius pokyčius regione.

Reikalavimai aiškūs, Tuniso ir Egipto žmonės nesutiks su jokiomis dalinėmis priemonėmis. Daugelis sąlygų, būtinų perėjimui į demokratiją, jau įsigali, pavyzdžiui, aktyvi, gerai organizuota pilietinė visuomenė, laisva spauda, gerbiami opozicijos veikėjai ir esamos politinės partijos. Tačiau, baroniene C. Ashton, turime išsamiai persvarstyti savo dabartinę užsienio politiką.

Europos Sąjunga turėtų padaryti strateginį pasirinkimą, subalansuoti savo politinius ir ekonominius interesus ir mus vienijančias demokratines vertybes. Europa turi parodyti, kad sąžiningai palaiko demokratiją, o ne paprasčiausiai remia stabilumą regione. Nes kai pokyčiai bus padaryti, žmonės atsimins, kas buvo jų pusėje ir kas palaikė jau dabar neįmanomą status quo.

  Heidi Hautala (Verts/ALE). - Pone pirmininke, prieš 60 metų revoliucija arabų pasaulyje reiškė Europos kolonijinio valdymo pabaigą. Antroji revoliucija arabų pasaulyje vyksta dabar, mūsų akyse. Tai momentas, kai Europos Sąjunga turi pasirinkti – stoti į teisių, ar neteisių istorijos veikėjų pusę.

Užduotis – padėti arabų pasaulyje puoselėti nepriklausomą pilietinę visuomenę. Turime persvarstyti ES biudžetą, kad patenkintume skubiausius Tuniso, 23 metus kentėjusio autokratiją, poreikius.

Dauguma Tuniso žmonių nepasitiki šia laikina, neišrinkta vyriausybe. Tiesos procesas Tunise jau pradėtas, bet Europos Sąjungai pačiai reikia tiesos proceso, nes per tuos metus ji buvo gerokai apleidusi žmogaus teises ir demokratines vertybes arabų pasaulyje. Tai tikrai laikas, kai reikia paisyti žmogaus teisių.

  Ivo Strejček (ECR). - Pone pirmininke, nepritariu nuomonei, kad Egipte kilusį sukilimą daugiausia sukėlė jėgos, trokštančios europinio stiliaus demokratijos. Matau dabar vykstančias riaušes ir chaosą, kaip revoliuciją, kuria siekiama pokyčių, kuriuos motyvuotų geresnio gyvenimo siekis.

Bet mums, europiečiams, labai svarbus kitas klausimas – yra grėsmė, kad radikalūs islamistai pasinaudos dramatiška padėtimi. Jei nutiktų tokie dramatiški politiniai pokyčiai, Europa, kaip ir Amerika, netektų nuosaikaus arabų sąjungininko ir kiltų pavojus Egipto taikos sutarčiai. Egiptas gali greitai ir lengvai virsti režimu, priešišku Europai, Izraeliui ir Amerikai, ir tapti panašiu į Hamas. ES pozicija turėtų tvirtai išlikti pusėje tų, kurie trokšta laisvės ir beatodairiškai remia laisvus rinkimus.

  Takis Hadjigeorgiou (GUE/NGL). – Pone pirmininke, ponios ir ponai, akivaizdu, kad didžioji Parlamento dauguma remia sukilimą Egipte, ir tai, žinoma, gana teisinga, nors yra kelios išimtys, kaip ką tik girdėjome. Tačiau manau, kad turėtumėte sutikti su manimi, kad politika reiškia veikti greitai ir laiku, ir manau, kad visi čia esantys turime sutikti, kad nematėme, kas vyko Egipte per pastaruosius dešimtmečius.

Kur mes visi buvome, kai milijardai dolerių iš Jungtinių Valstijų buvo siunčiami į Egiptą šiam režimui remti? Mes esame su Egipto žmonėmis, kovojančiais už savo teises į klestėjimą, sveikatą ir išsilavinimą. Štai kodėl Parlamentas turėtų toliau teikti vieningą paramą. Norėčiau paminėti, kad per šį procesą neturime pamiršti palestiniečių, kad Palestinos žmonės netaptų aukomis. Tie iš mūsų čia esančių, kurie atstovauja Kiprui, vienai iš Egipto kaimynių, įvykius stebi labai atidžiai ir, kartoju, mes remiame Egipto žmonių teises šiame sukilime.

  Lorenzo Fontana (EFD). – (IT) Pone pirmininke, baroniene C. Ashton, ponios ir ponai, kaip sakė daugelis, tikrai pageidautina, kad Šiaurės Afrikoje įsigalėtų demokratija, kaip ir čia, Europoje, mes turime demokratiją.

Tačiau taip pat yra pavojų, kurių mums kyla. Visi prisimename išpuolius prieš koptų krikščionis per Kalėdas būtent ten, Egipte. Baroniene C. Ashton, baiminamės, kad vieną dieną Šiaurės Afrikoje gali įsigalėti islamiškoji diktatūra.

Šiuo požiūriu svarbu, kad Europa būtų budri, kad neleistume susidaryti tokiai padėčiai, kad Šiaurės Afrikoje esančios valstybės, kurios, turime nepamiršti, turi daug prekybos ryšių su Europa, netaptų mums priešiškos. Nėra jokios abejonės, kad esant dabartinei ekonomikos krizei mūsų ekonomikos reakcija į destabilizavimą nebus gera. Taip pat turime atminti, kad toks destabilizavimas tikrai turės atgarsį imigracijai, visų pirma į pietines Europos valstybes.

Todėl raginu Komisiją ir vyriausiąją įgaliotinę budriai stebėti šiuos įvykius.

  Barry Madlener (NI). - (NL) Pone pirmininke, baroniene C. Ashton, nebūkite tokia naivi. Pone Guy Verhofstadtai, ir jūs nebūkite naivus. Galų gale „Musulmonų brolija“ nori tik šariato, o šariatas nėra demokratija.

Svarbiausia opozicinė partija „Musulmonų brolija“ nori karo su Izraeliu. Baroniene C. Ashton, apie tai netarėte nė žodžio. Čia reikalaudama geresnės ateities Egiptui ir kartu atsisakydama pripažinti pavojus, kuriuos kelia islamas, apsimetate naivia. Nes islamas ir demokratija kartu būti negali.

Noriu, kad tai pasakytumėte garsiai ir aiškiai, nes nenoriu matyti, kaip naivi ponia C. Ashton vyksta į Egiptą skleisdama ne tą žinią. Ponia C. Ashton, saugokitės pavojų, kurie laukia Egipto ir mūsų, ir kalbėkite apie juos. Perspėkite Egipto žmones, kad šariatas yra nelaimė, nelaimė mums visiems.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Nirj Deva (ECR). - Pone pirmininke, gerbiamam nariui noriu užduoti tokį klausimą: kaip visuomenėje gali klestėti demokratija, jei nėra demokratinės tradicijos institucijų ir istorijos?

Demokratija neišdygsta tiesiog šiaip sau, netreštoje dirvoje. Vis kalbame apie demokratinių valstybių kūrimą nesukūrę demokratinių institucijų, kuriose suklestėtų demokratija.

  Barry Madlener (NI). - (NL) Pone pirmininke, galiu tik sutikti su N. Deva. Žinoma, demokratija neišdygs pati savaime, bet Egipto atveju nematau jokių kitų alternatyvų. Iš tikrųjų, negaliu išskirti nė vieno asmens Egipte, kuris galėtų perimti vadovavimą. Galų gale, savo vadovus turi rinkti patys egiptiečiai.

Viskas, ką mes galime padaryti, yra paraginti egiptiečius rinkti ne „Musulmonų broliją“, bet pasaulietinius lyderius.

  Mario Mauro (PPE). Pone pirmininke, ponios ir ponai, baroniene C. Ashton, galbūt seniau jums buvau griežtas, bet turiu pripažinti, kad dėl šio reikalo jūsų gyvenimas tapo labai komplikuotas, taigi tikiuosi, kad tai, ką turiu pasakyti, padės jums.

Pirmiausia, noriu labai aiškiai pasakyti, kad valstybių paskirtis – ginti savo piliečius, o ne kištis į jų gyvenimą. Kai valdžia kišasi į žmonių gyvenimą, užuot gynusi juos, ji nustoja būti valdžia ir tampa režimu. Taip nutiko Tunise ir Egipte, nes politinės aplinkybės, kurias lėmė gilus idealizmas siekiant nepriklausomybės, tapo daugelį metų trukusiu režimu. Mūsų užduotis – ginti laisvę ir demokratiją širdyse tų, kas šiandien tai gina gatvėse.

Antras dalykas, kurį norėčiau paminėti, susijęs su mumis, Europos Sąjunga. Turime sutikti, kad neturime politinės Europos ir Viduržemio jūros regiono strategijos, o tai reiškia, kad Barselonos procesas ir Viduržemio jūros šalių sąjunga žlugo. Tai apsimetinėjimas, tai tik politiniai žaidimai, nenaudingi jokiam tikslui, taigi nieko ir nepasiekta. Turime šiuo atžvilgiu veikti ryžtingai. Turime pradėti kurti šią strategiją: turime planuoti ją ir vykdyti, kaip ir Rytų Europos atveju, kaip ir Balkanų atveju, nors jas irgi reikėjo versti tai daryti. Jei neturėsime šios strategijos, nebus jokio skirtumo, ar kalbėsime vienu balsu, ar ne, nes mūsų žodžiai bus beprasmiai.

  Pier Antonio Panzeri (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, baroniene C. Ashton, man susidaro įspūdis, kad jūs nepakankamai žinote, kas vyksta Viduržemio jūros regione. Turiu pasakyti, kad ES institucijų lėtumas sprendžiant Viduržemio jūros regiono klausimą gali būti paaiškintas tik per menku padėties suvokimu ir negebėjimu jausti artėjančių pokyčių.

Artėjame prie politinės ir istorinės eros, kai Europos politika Pietų atžvilgiu buvo supainiota ir duodanti priešingus rezultatus, pabaigos. Ekonomikos krizė, su migravimu susiję sunkumai ir persitvarkymo tarp valdančiųjų klasių nebuvimas sukūrė sprogųjį junginį, kuris dabar veikia Tunisą ir Egiptą, bet greičiausiai išplis ir į kitas šalis.

Kreipdamasis taip pat į kelis kolegas narius pasakyčiau, kad neišsisuksime manydami, kad viskas, ką turime padaryti, yra tik dabar vykstančių demonstracijų palaikymas. Europa turi parodyti didesnę politinę brandą. Kad tai padarytume, turime iš naujo sureguliuoti politines Europos antenas. Europos užsienio politikoje reikia atsisakyti pusiau slapto veikimo būdo, imtis vadovaujamo vaidmens tarptautinėje arenoje ir paremti dabar vykstančius demokratinių permainų procesus.

Visų pirma, aiškios politikos mums reikia keliose srityse: naujos partnerystės ir kaimynystės politikos ir naujos saugumo Viduržemio jūros regione politikos; didesnio visos Europos noro spręsti Viduržemio jūros regiono problemą; ir bendrų veiksmų politikos, kad Europa tame regione veiktų kartu su kitais veikėjais, pavyzdžiui, Jungtinėmis Valstijomis ir Turkija.

Mums reikia iš esmės pakeisti kryptį ir tam reikia didžiulio nuolankumo iš Komisijos pusės, kad būtų iš naujo pradėtos derybos dėl užsienio politikos Viduržemio jūros regiono atžvilgiu ir naujai pažiūrėta į Viduržemio jūros šalių sąjungą, kartu užtikrinant, kad joje vaidmuo tektų ir Europai. Tai labai svarbu Europai, ir turime visiškai aiškiai tai suvokti.

PIRMININKAVO: Diana WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

  Marielle De Sarnez (ALDE). – (FR) Ponia pirmininke, pasaulis nuolat keičiasi, ir tai ypač pasakytina apie arabų pasaulį, kur, norėčiau jums priminti, 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, o jaunimo nedarbo lygis aukščiausias pasaulyje.

Arabų tautos trokšta vystymosi ir demokratijos, o kadangi šie du dalykai Tunise ir Egipte neatsiejami, šie žmonės, siekdami pokyčių, kurių jie nusipelnė, paėmė likimą į savo rankas. Be to, nepaisant visų provokacijų, kokių vieną šiandien vėl matėme Kaire, ir visų sunkumų, niekas neketina stabdyti šio judėjimo.

Vakarykščio Tuniso ir šiandienos Egipto atvejais girdėjome vieną balsą – Jungtinių Valstijų, ryžtingai palaikiusį demokratus. Tikiu Europa, tačiau taip pat manau, kad jos vaidmuo bus beprasmis, jeigu ji kiekviename žingsnyje taip pat ryžtingai nepalaikys demokratų. Svajojau, kad Europa būtų pasinaudojusi šia galimybe; man tai būtų labai patikę. Deja, ji ja nepasinaudojo. Tai įvyko ne tik dėl jūsų atliekamo vaidmens; taip nutiko ir dėl pernelyg didelio Europos lyderių, kuriems itin dažnai labiau patinka nieko neveikti, o ne imtis veiksmų, atsargumo.

Praėjus daugiau kaip 20 metų po Berlyno sienos griūties, esame istorinių pokyčių liudininkai. Raginu jus skubiai imtis veiksmų šiuo klausimu, kad nepraleistumėte progos prisidėti prie pasaulio istorijos kūrimo.

  Derk Jan Eppink (ECR). - Ponia pirmininke, viskas, ką norėjau pasakyti, iš tikrųjų jau pasakyta, todėl tik pateiksiu vieną klausimą vyriausiajai įgaliotinei.

Šiandien buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas T. Blair, kurį tikriausiai pažįstate, labai gyrė Egipto prezidentą Hosni Mubaraką. Šiandien televizijai CNN jis pasakė: „H. Mubarak yra nepaprastai drąsus ir tikra geroji jėga“. T. Blair taip pat mano, kad nereikia skubėti Egipte rengti rinkimus.

Šiuo metu T. Blair yra Europos Sąjungos remiamo Izraelio ir Palestinos taikos proceso pasiuntinys. Kaip vertinate šiuos Tony’io Blairo pareiškimus?

  Gerard Batten (EFD). - Ponia pirmininke, Egiptui ir kitoms Šiaurės Afrikos valstybėms kyla didelis pavojus, kad nuvertus jų vyriausybes šalyse įsigalės ne vakarietiška liberali demokratija, o greičiau islamo fundamentalistų valstybės režimas ir naujieji ankstyvieji viduramžiai, kaip matėme Irano atveju.

Vis dėlto reikėtų tam tikru požiūriu būti patenkintiems engiamų žmonių, pasirengusių nuversti savo nedemokratiškas ir neatstovaujamąsias vyriausybes, ateities galimybėmis. Galiausiai visos vyriausybės, net ir tironiškos, ateina į valdžią žmonėms, kuriuos jos valdo, pritarus. Galite ilgai ir smarkiai engti žmones, tačiau visada yra tikimybė, kad jie sukils.

Be to, čia esama sąsajų su Didžiąja Britanija, kur daug viena po kitos šalį valdžiusių įvairių politinių pažiūrų vyriausybių nuolat išduodavo mūsų valstybę ir perleido Europos Sąjungai mūsų teises į demokratinį apsisprendimą. Pagal Didžiąją teisių chartiją (Magna Carta) anglai turi teisę pradėti įstatymų nustatytą sukilimą. Įdomu, kiek ilgai jie turės būti engiami, kol kaip egiptiečiai išeis į gatves.

  Andrew Henry William Brons (NI). - Ponia pirmininke, visi turėtume džiaugtis dėl dabartinio ar artėjančio represinių režimų žlugimo, tačiau galbūt džiaugtis turėtume tik tada, kai žinosime ar būsime beveik įsitikinę, kuo šie režimai bus pakeisti.

Tunise, kaip Irake ir Egipte, net vertinant pagal Artimųjų Rytų standartus, veikė politiniu požiūriu represinis režimas, tačiau, vertinant pagal tuos pačius Artimųjų Rytų standartus, šis režimas buvo pasaulietiškas ir net socialiniu požiūriu liberalus. Kyla pavojus, kad socialiniu požiūriu liberali autokratija gali būti pakeista socialiniu požiūriu represine autokratija ar net socialiniu požiūriu represine demokratija.

Tie, kurie tikisi, kad visose ar kurioje nors iš šių šalių valdžia bus perduodama taikiai ir civilizuotai, turėtų pakeisti savo nuomonę. Jei matysime, kad šiose šalyse vyksta karai, daromi nusikaltimai ir griaunama jų ekonomika, galėsime duoti gerų patarimų, o mūsų žmonės galės siusti pagalbą, tačiau, tikiuosi, nemanysime, jog siųsti ten savo karius tam, kad jie ten žūtų, yra mūsų pareiga. Gelbėti šių šalių žmones ir atvesti juos į Europą iš tikrųjų nėra mūsų užduotis.

  Mário David (PPE). – (PT) Ponia pirmininke, pasaulis ir visų pirma Europa negali būti abejingi smarkaus populiarios opozicijos judėjimo, kuris vyksta keliose Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse, jėgai ar nepripažinti šių demonstracijų svarbos ir teisėtumo. Privalome visiems žmonėms, siekiantiems demokratijos ir laisvės, parodyti ne ką kitą, o visišką solidarumą, kaip visai neseniai iš tikrųjų pasielgėme mūsų draugų Rytų Europoje atveju.

Šiuo metu išgyvename retą istorijos akimirką: vieną iš tų, po kurių pasikeičia istorijos kryptis ir pradedama kurti nauja tikrovė. Vertinant objektyviai privalu pasakyti, kad islamo ekstremizmas atsirado ne kaip religinis, o kaip politinis atsakas į kai kurias šias problemas, kurį paskatino socialinė atskirtis, taigi islamo ekstremizmas tapo atsaku į ją. Siekiant užtikrinti šio regiono ateitį, reikia tvirtos ir tolerantiškos demokratijos, kurią įtvirtinus gerbiamos mažumos, valstybė veikia visų savo žmonių labui ir ja nepiktnaudžiauja keli asmenys.

Šalia mūsų yra pasaulio regionas, turintis pasinaudoti šia atgimimo akimirka, kad galėtų toliau eiti taikos ir socialinės pažangos keliu. Jis turi įrodyti, kad šiame kaimyniniame regione visi žmonės gali gyventi taikiai ir gerbdami vienas kitą, nepaisant išpažįstamos religijos, politinių pasirinkimų ar etninės kilmės.

Ponia pirmininke, netrukus baigsiu kalbą. Baroniene C. Ashton, mums nereikia kelių lyderių, veikiančių kartu ar po vieną, – Portugalijoje sakoma, kad savo kaime pranašu nebūsi; reikia, kad visa Europa imtųsi vadovaujamojo vaidmens ir padėtų įgyvendinti šias reformas bei nustatyti naujas Artimiesiems Rytams skirtas taisykles, pagal kurias būtų vengiama imtis radikalių veiksmų ir būtų gerbiamos žmogaus teisės, visų pirma moterų teisės.

  Saïd El Khadraoui (S&D). - (NL) Ponia pirmininke, šią akimirką vyksta smurtiniai H. Mubarako šalininkų ir jam priešiškų asmenų susirėmimai. Turime pasiųsti H. Mubarakui aiškią žinią ir paraginti jo šalininkus nedelsiant nutraukti nereikalingą kraujo praliejimą ir užkirsti tam kelią.

Įvykiai Egipte mums visiems buvo netikėti. Turėtume vertinti juos kaip labai didelę galimybę, galimybę padėti šiam regionui po ne vienų politinio ir ekonominio sąstingio metų pereiti prie tikro demokratinio režimo ir visiems suteikti naujų galimybių. Čia visų pirma turiu omenyje milijonus jaunų žmonių, kurie trokšta didesnės laisvės ir plėtros galimybių. Negalima neįvertinti šio poveikio. Kai kurie žmonės kalba, kad šie įvykiai arabų pasauliui prilygintini 1989 m. įvykiams, tačiau dar bus matyti, ar šis atvejis būtent toks.

Europos Sąjunga galėtų parodyti šiek tiek daugiau noro reikšmingai paskatinti pereinamojo laikotarpio procesą, ir, žinoma, kaip jau sakė kiti Parlamento nariai, būčiau norėjęs išgirsti jus, kalbančią šiuo klausimu. Turėtume netrukus labai aiškiai pasakyti, kad šis perėjimo procesas turi prasidėti nedelsiant ir kad H. Mubarak neabejotinai daugiau neturi teisėtų įgaliojimų vadovauti šiam procesui ar jį valdyti.

Todėl privalome kuo greičiau sudaryti tvarkaraštį, aiškią darbotvarkę, pagal kurią būtų galima imtis priemonių ir reformų, kurias įgyvendinus šių metų rugsėjo mėn. būtų galima surengti pirmuosius laisvus ir skaidrius rinkimus. Tai reiškia, kad, pvz., reikia iš dalies pakeisti Konstituciją ir rinkimų reglamentavimo teisės aktus, taip pat apibrėžti, kaip žiniasklaida turėtų nušviesti politinius klausimus, kad visi kandidatai galėtų pristatyti žmonėms savo rinkimų kampanijas.

Visos demokratinės jėgos turėtų kuo greičiau susėsti prie vieno stalo ir nukreipti šiuos veiksmus tinkama linkme, o Europa šiame procese turėtų atlikti aiškų ir dalykišką vaidmenį.

Kita vertus, taip pat turime suvokti padėties sudėtingumą. Pvz., kariuomenė palankiai vertinama dėl nuosaikaus ir lemiamo vaidmens, kurį ji atliko. Dėl to ji buvo labai giriama, tačiau ji taip pat yra labai svarbi veikėja ekonomikos požiūriu. Jei norime įgyvendinti iš tikrųjų demokratiškas reformas, reikės atlikti ir ekonomikos reformas, o tai nebus lengva.

  Annemie Neyts-Uyttebroeck (ALDE). - (NL) Ponia pirmininke, labai susidomėjusi klausiausi vyriausiosios įgaliotinės ir kolegų Parlamento narių kalbų. Dauguma jūsų sakėte, kad įvykiai Tunise ir Egipte jus labai nustebino. Leisiu sau pasakyti, kad mane stebina tokie pareiškimai, nes iš tikrųjų jau seniai žinojome, kad šių režimų negalima pavadinti demokratiniais, o greičiau autoritariniais ar itin autoritariniais, kai režimo šalininkai engė savo šalies žmones.

Nusprendėme tiesiogiai nekovoti su šia padėtimi, nes manėme, jog tai bus geriausias būdas šio regiono ir viso Viduržemio jūros regiono saugumui užtikrinti. Tačiau dabar vėl turime įrodymų, kad paramos autoritariniams ir korumpuotiems režimams teikimas, siekiant užtikrinti saugumą ir išvengti chaoso, paprastai lemia nestabilumą, netvarką ir didelių ateities galimybių praradimą.

Tikiuosi, kad elgsimės nuovokiai ir protingai paremsime demokratijos procesą. Atsižvelgdama į tai, norėčiau jūsų paprašyti ypač daug dėmesio skirti paramos įvairioms Tuniso ir Egipto partijoms teikimui. Šios partijos nėra stiprios. Vargu ar pastaraisiais metais jos turėjo galimybių susiformuoti. Todėl per, tikėkimės, sąžiningus netrukus įvyksiančius rinkimus joms reikės visokeriopai padėti atlikti savo vaidmenį.

  Geoffrey Van Orden (ECR). - Ponia pirmininke, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į ypač svarbų dalyką, kad ekstremistai pernelyg dažnai piktnaudžiauja mūsų laisvos Vakarų visuomenės teikiamu prieglobsčiu ir galiausiai priešiškai nusiteikę dėl mūsų vertybių ir puoselėdami revoliucingus planus grįžta į savo kilmės šalis. Vakar buvo 32-osios ajatolos R. Khomeinio grįžimo iš Paryžiaus į Iraną metinės. Žinome, kuo tai baigėsi.

Po dviejų dešimtmečių, praleistų Londone, į Tunisą ką tik grįžo Rachid Ghannouchi, kuris palaiko Izraelio valstybės sunaikinimą. Jis mano, kad Palestinos savivalda neteisėta; jis palaiko organizaciją „Hamas“. O organizacija „Hamas“, beje, yra organizacijos „Musulmonų brolija“ – gerai organizuotos, Egipte veikiančios politinės grupės – atšaka. Tokios organizacijos didina savo politinę atramą reaguodamos į kasdienius žmonių poreikius, o vėliau, pasitelkusios terorą, stiprina savo valdžios įgaliojimus.

Turime imtis griežtesnių priemonių, kad užkirstume kelią ekstremizmui įsitvirtinti mūsų pačių sostinėse, ir tokiose šalyse kaip Egiptas ir Tunisas labiau stengtis įteisinti pilietinę visuomenę, visų pirma teikiant gerai orientuotą pagalbą, įskaitant tinkamai kontroliuojamą finansinę paramą.

  Vito Bonsignore (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pritariu savo kolegų iš Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos pirmiau išsakytoms mintims. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad pastarojo meto įvykiai Viduržemio jūros regione pribloškė mus visus, nes vos prieš kelias savaites jų visiškai nebuvo galima numatyti.

Atrodo, Išorės veiksmų tarnyba, kuriai vadovauja baronienė C. Ashton, užklupta netikėtai, ir ji, mano manymu, dabar prastai reaguoja į susiklosčiusią padėtį. Būtent dabar norėčiau sužinoti, ar verta taip organizuotai tarnybai skirti tiek daug pinigų. Pakartosiu, kad Europa itin menkai matoma Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių scenoje.

Palaikome visų žmonių teisę apsispręsti dėl jų pačių vyriausybės ir jų valdančiosios klasės dalyvaujant laisvuose demokratiniuose rinkimuose, o ne pasitelkus brutalios jėgos ir ekstremizmo veiksmus. Kaip jau minėta, atėjo laikas, kai stabilumas ir demokratija turi būti neatsiejami vienas nuo kito. Todėl dabar naudojamės visomis teisėtomis priemonėmis demokratijai ir politiniam pliuralizmui stiprinti ir kartu teisinės valstybės principui ir žmogaus teisėms gerbti bei piliečių saugumui užtikrinti.

Visam pasauliui ir labiausiai mums, europiečiams, reikia taikaus Viduržemio jūros regiono. Europos Sąjunga turi pakeisti savo politikos kryptį ir daugiau negaišdama stengtis teikti tinkamą pagalbą ir bendradarbiauti, kad padėtų užtikrinti būtiną visų Viduržemio jūros regiono valstybių socialinę ir ekonominę plėtrą.

  Carmen Romero López (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pastaruoju metu Tuniso demokratai davė mums svarbią brandos pamoką. Todėl šiais įtampos, kurią dabar patiriame, laikais ir atsižvelgdami į Egipte vykstančias žudynes norėtume, kad Europos Sąjunga kalbėtų vienu balsu, kad galėtume iš tikrųjų sustabdyti šias žudynes ir kad šie laisvės vėjai ir Egiptui atneštų tikrai esminių pokyčių siekiant demokratijos.

Tačiau Tuniso atveju dar turime laiko. Čia, Parlamente, rytoj balsuosime dėl rezoliucijos, be to, į šią šalį vyks delegacija, todėl šiomis akimirkomis taip pat labai svarbu užtikrinti paramos teikimą ir palaikyti demokratiją, ypač Tunise, Egipte ir visose šalyse, kuriose reikalaujama suteikti daugiau laisvės.

Tačiau dar galime daug nuveikti, nes reikia užtikrinti, kad ekonomikos žlugimo, kurį sukėlė suirutė ir tokio pobūdžio revoliucija, išlaidos būtų kuo mažesnės. Yra pernelyg daug priešų, norinčių paversti Tunisą visiškai kitokiu, nei jį norime matyti. Tunisas tapo pavyzdžiu, ir tai, ką matome, iš tikrųjų yra pokolonijinio laikotarpio pabaiga ir tikros nepriklausomybės pradžia.

Todėl Tuniso ekonominę padėtį reikia vertinti kaip Europos centriniam bankui suteiktą galimybę – be pagalbos, kurią minėjo C. Ashton, – užimti poziciją nepraleisti progos pasinaudoti patirtimi, kuri galėtų būti labai svarbi Viduržemio jūros regiono ateičiai. Labai svarbu kuo greičiau priimti šį sprendimą.

  Marietje Schaake (ALDE). - Ponia pirmininke, būtent dabar, kai esame čia, Tahririo aikštėje Egipto piliečiai gaudomi ir puldinėjami, o kariuomenė ir policija, kaip kalbama, užuot juos saugojusios, taip pat rengia puolimus. Taikiai protestuodami įvairių sluoksnių egiptiečiai prašo gerbti žmogaus teises, įtvirtinti demokratiją, imtis politinių reformų ir užtikrinti gerą valdymą bei socialinę ir ekonominę plėtrą.

Galbūt šie reikalavimai jums atrodo gerai žinomi, nes tai yra ES programų Artimuosiuose Rytuose, ypač Egipte, tikslai. Per pastaruosius 15 metų vien Komisija šiems tikslams pasiekti iš viso išleido beveik 3 mlrd. EUR. Kadangi žmonių reikalavimai jau atitinka mūsų vykdomos politikos tikslus, kodėl taip sudėtinga skubiai parengti griežtą ES pareiškimą?

Dabar labiau nei kada nors anksčiau reikia stiprios ir iniciatyvios Europos. Kadangi virš Artimųjų Rytų kyla laisvės ir demokratijos saulė, susiskaidymo debesys trukdo Europos vienybei ir gebėjimui prisiimti atsakomybę. Raginu jus pažvelgti į tai, kas vyksta, kol kalbame, ir tvirtai paremti šiuos žmones. Jų teisės neatsiejamos nuo ES patikimumo.

Kitas reiškinys, su kuriuo nuolat susiduriame kalbėdami apie žmonių ir diktatūros santykį, yra ryšiai ir informacinės technologijos. Tuniso vyriausybė priskiriama prie griežčiausių cenzūros, priežiūros ir informacijos filtravimo technologijų naudotojų savo gyventojams slopinti. Europos įmonės, pvz., „Vodafone“ ir prancūzų „Telekom“, yra gerai įsitvirtinusios Egipte ir nemažai prisidėjo nutraukiant ryšius, kai spragtelėjo jungtukus ir „išjungė“ Egiptą. Norėčiau, kad būtų atliktas tyrimas apie Europos įmonių vaidmenį, kurį jos atliko pažeidžiamų žmogaus teisių atvejais, kai trukdė laisvai reikšti nuomonę ir naudotis spaudos laisve, ribojo galimybę gauti informaciją ir padėjo kurti aplinką, kurioje galima pažeisti žmogaus teises to nefiksuojant dokumentuose.

  Tomasz Piotr Poręba (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, C. Ashton, mano manymu, Europos Sąjunga, anksčiau plėtodama santykius su Tunisu ir Egiptu, padarė keletą klaidų. Tuniso atveju padarėme klaidą, kai per 2009 m. vykusius prezidento rinkimus Zine’ui El Abidine’ui Ben Ali pasiskelbus prezidentu aiškiai nepasakėme savo nuomonės. Beje, turėčiau priminti, kad tuomet jis surinko 90 proc. balsų, tačiau rinkimai nebuvo nei laisvi, nei demokratiški. Tas pats pasakytina ir apie Tuniso baudžiamojo kodekso pakeitimus, kuriuos patvirtinus nutraukta nevyriausybinių ir žmogaus teisių organizacijų veikla. Dėl priemonių, kurių šiandien Europa turėtų imtis Šiaurės Afrikos regione, daugiau negalime vykdyti tokios pasyvumo ir neveiklumo politikos. Jei neatliksime aktyvaus vaidmens ir neparodysime savo pasiryžimo pasiekti šį tikslą, atkurti šio regiono stabilumą bus labai sunku. Vyriausybės, kurios gerbia žmogaus teises ir žodžio bei žiniasklaidos laisvę, grįš į Šiaurės Afrikos valstybių valdžią tik tuo atveju, jeigu vadovausimės aktyviu ir ryžtingu požiūriu į šių šalių įvykius. Labai ačiū.

  Cristian Dan Preda (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, ponios ir ponai, prieš metus šiame Parlamente svarstėme Europos Sąjungos santykius su Tunisu, ir tuomet sakiau, kad socialiniai laimėjimai, kuriais tunisiečiai taip didžiuojasi, turėtų būti neatsiejami nuo politinės pažangos.

Be to, per pastarąsias kelias savaites matėme, kad šalyje padaryta politinė pažanga, bent tuo požiūriu, kad pradinis maištas laikytinas itin aiškia ir akivaizdžia laisvės troškimo išraiška. Padėtis Egipte panaši, nors aplinkybės greitai keičiasi. Nežinome, kokie bus to padariniai, tačiau neabejojama, kad ateityje ir kitose šalyse žmonės taip pat aiškiai parodys šį laisvės troškimą.

Vis dėlto, kaip matėme šį vakarą, kai kurie iš mūsų baiminasi, kad šis permainų vėjas nebūtinai atneš sekuliarizmą, pasaulietinės valstybės tęstinumą, nuosaikumą ar stabilumą. Manau, turime įsisąmoninti, kad visiškai įmanoma, jog per ateinančias savaites ir ateinančius metus šiame regione nebus įtvirtinti stabilūs ir laisve bei nuosaikumu grindžiami politiniai režimai. Tai visiškai įmanoma, ir manau, kad turime būti pasirengę ir tokiems atvejams.

Todėl norėčiau paraginti baronienę C. Ashton pakeisti Europos Sąjungos strategiją ir įgyvendinti ją vadovaujantis 2005 m. Komisijos ataskaitoje dėl Barselonos aukščiausiojo lygio susitikimo nustatyta kryptimi.

  Kader Arif (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, iki šiol man atrodė, kad žmonės visada viršesni už savo politikos elitą. Šiandien esu tuo visiškai įsitikinęs. Visų pirma norėčiau pagerbti Tuniso ir Egipto žmonių drąsą ir ryžtą. Jie mums priminė, kad vertybės, kurias puoselėjame pasaulyje, – žmogaus teisės ir demokratija – yra ne išimtinės vakarietiškos, kaip kai kurie tvirtina, o visuotinės ir visiems bendros vertybės.

Mano manymu, šiame pasaulio regione Europa daugiau negali daryti klaidų blaškydamasi tarp neteisingų analizių ir nevykusių projektų. Šie žmonės tikisi, kad mes jiems pasiųsime atsaką, prilygstantį jų drąsai ir siekiams. Jie neprašo labdaros; jie iš tikrųjų prašo solidarumo, o dar labiau – atsakomybės. Šiais nepastoviais laikais niekas nenori sumaišties, tačiau taip pat visi turėtų pripažinti, kad status quo ilgiau netoleruotina.

Turime palaikyti viltį, atsiradusią šių įvykių Tunise ir Egipte metu, kad padėtume patvirtinti ir įtvirtinti demokratiją, kuri bus naudinga ne tik šioms šalims ir jų gyventojams, bet ir mums, ir manau, kad jūs, baroniene C. Ashton, tvirtai išreiškėte šią mintį.

Norėčiau baigti savo kalbą pacituodamas kartą vieno poeto pasakytus žodžius: „Pasaulis miega dėl neapgalvotų poelgių stokos“. Šie žmonės, ne be pagrindo ragindami suteikti jiems laisvę, elgėsi neapgalvotai, tačiau, svarbiausia, tikiuosi, kad jie pažadins mūsų sąžinę.

  Alexander Graf Lambsdorff (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, norėčiau paprašyti jūsų būti ryžtingesnei. Vykite į Kairą pirmiau, nei ten nuvyks Užsienio reikalų ministrų taryba. Pasikalbėkite su vyriausybės atstovais ir opozicija. Tuomet grįžkite į Briuselį ir papasakokite savo kolegoms, ką matėte ir girdėjote. Sudarykite darbotvarkę ir nesiklausykite 27 skirtingų nuomonių, į kurias įsigilinus iš tikrųjų labai sunku imtis kokių nors veiksmų.

Kai H. Mingarelli nuvyks į Tunisą – labai teigiamai vertinu šį vizitą, praneškite mums apie tai, kad mes žinotume ir kad visuomenė žinotų, jog Europa dalyvauja ten vykstančiuose įvykiuose. Pirmiausia sužinojau, kad ten lankėsi amerikietis, ir tik vėliau išgirdau, kad ten buvo nuvykęs ir H. Mingarelli. Esate Europos užsienio reikalų ministrė, ir norėčiau nuoširdžiai jums patarti, viena vertus, būti mūsų užsienio reikalų ministre. Kita vertus, kaip Europos užsienio reikalų ministrė, neturėtumėte būti verčiama daryti viską, ko jūsų žmonės prašo.

Šiandien dabartiniai įvykiai buvo lyginami su 1989 m. įvykiais, ir manau, kad šie palyginimai teisingi. Manau, 2011 m. įvykiai Kairo Tahririo aikštėje prilygsta 1989 m. įvykiams Berlyno Aleksandro aikštėje. Šiose šalyse vyksta revoliucija. Tačiau jei akimirkai prisimintume 1989 m. revoliuciją, pamatytume, kad tuomet sprendėme tą pačią dilemą. Norėjome laisvės, stabilumo ir demokratijos, tačiau pamiršome, kad šis procesas, perėjimas nuo stabilios diktatūros prie demokratijos, retai būna taikus, drausmingas ir stabilus. Šiuo požiūriu labai svarbu diplomatija, organizavimas ir atsargumas.

Tačiau dėl to neturėtų sumažėti mūsų džiaugsmas dėl šios revoliucijos. Tai – revoliucija prieš diktatūrą ir už laisvę. Iš tikrųjų manau, kad Europa gali nustatyti tvarkos šiose šalyse sąlygas. Nepaisant to, mūsų džiaugsmas turi būti akivaizdus, tačiau reikia pripažinti, kad vienas dalykas aiškus: valdžioje esant H. Mubarakui, net apribojus jo įtaką, nebus įmanoma sukurti valstybės. Po šiandienos smurto įvykių Tahririo aikštėje šio valdovo veiksmai Egipte neteko paskutinių teisėtumo likučių.

  Sajjad Karim (ECR). - Ponia pirmininke, ši akimirka – ilgai laukta. Šiuos įvykius sukėlė ir seniai prie režimo sąlygų pripratę žmonės, ir asmenys, kurie Egipte nepažįsta nieko, išskyrus H. Mubaraką, tačiau nori pokyčių. Turėjome pasakyti, kad padėtis Egipte neturėtų būti labiau destabilizuota, nei yra dabar; kad Egipto tauta turėtų išsirinkti vyriausybę priimdama sprendimus laisva valia.

Tai – teisinga, tačiau to nepakanka. Ir tuomet šiandien šio Parlamento posėdžių salėje išgirstu perspėjimus apie mus visus užgriūsiantį ir sunaikinsiantį islamo cunamį.

Bijau, kad viskas, ko siekiate pateikdami šiuos argumentus, yra totalitarinio režimo, menkai pridengto labai plonu demokratijos šydu, gynyba; jūs visiškai nevertinate šių žmonių, kurie Tunise ir Egipte sumokėjo savo krauju ir gyvybe. Jie, kovodami už savo tautiečių laisvę, sumokėjo savo gyvybe, o siūloma laisvė yra ne tokia, kokios jie norėjo. Į gatves išėję žmonės, nepaisant to, kad jų labai daug, yra iškalbinga mažuma, kuri iš tikrųjų atstovauja daug didesnei tyliajai daugumai.

Vyriausioji įgaliotine, dabar ne laikas būti silpniems. Būkite stipri ir pasiųskite aiškią žinią: dabar H. Mubarak turi pasitraukti.

  Simon Busuttil (PPE). - (MT) Ponia pirmininke, nekyla abejonių, kad Europa galėjo padaryti daug daugiau, kad padėtų arabų pasauliui ir jo šalims žengti demokratijos keliu. Tačiau jei šie dramatiški įvykiai, kuriuos matėme, turės teigiamų padarinių, tai vienas iš jų, be abejonės, bus tas, kad arabai, siekdami pagerinti savo padėtį, paėmė likimą į savo rankas.

Šiaip ar taip, istorijoje gausu pavyzdžių, kai Vakarų šalių įsikišimas padarė daugiau žalos nei davė naudos. Todėl turime atsisakyti sumanymo kaskart skubėti taisyti padėtį, kai to prireikia, nurodinėti kitiems ir pamokslauti, kaip jie turėtų tvarkyti savo reikalus. Šiandien turėtume paklausti savęs, ką galima toliau daryti atsižvelgiant į tai, kas atsitiko.

Mano manymu, reikia padaryti du dalykus. Pirmiausia turime sutelkti visas jėgas ir pagalbą, kurią galime pasiūlyti, ir įsikišti, kad šiose šalyse būtų galima pagerinti demokratinę aplinką ir visų pirma stiprinti demokratines institucijas. Taip jos galės klestėti ir kartu išstumti naujus ekstremistus ir diktatorius.

Antra, privalome paklausti savęs, kur suklydome. Turime paklausti savęs, ar mūsų Europos ir Viduržemio jūros regiono politika buvo tik žodžiai, o ne veiksmai. Kur per šiuos įvykius buvo Viduržemio jūros šalių sąjunga? Ar Europa kada nors liausis tik reagavusi ir vietoj to nuspręs imtis veiksmų?

  Rosario Crocetta (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, atėjo laikas Europai stengtis suteikti Tuniso žmonėms ir jų pereinamojo laikotarpio vyriausybei konkrečią paramą ir iš naujo pradėti Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių dialogą, kuriuo pastaraisiais metais visiškai nesirūpinta.

Dėl netolygaus turto paskirstymo ir žmonėms taikomų apribojimų naudotis savo pagrindinėmis laisvėmis Egipto ir Magrebo jaunimas bei neturtingieji pratrūko pykčiu. Šiaurės Afrika smarkiai supyko ir reikalauja daugiau demokratijos, geresnės ekonomikos, didesnio dalyvavimo ir užimtumo ir kartu nustebusi žiūri į senąjį Europos žemyną, kuris nesiima veiksmų ir nesugeba perprasti regione vykdomos socialinės pertvarkos ar plėtoti tikros į pažangą ir taiką orientuotos politikos.

Europa turi skirti daugiau dėmesio žmogaus teisėms ir demokratijai ir skatinti geriau vesti dialogą, labiau bendradarbiauti ir geriau teikti tikrą ekonominę pagalbą. Europa turi atverti Šiaurės Afrikai savo duris ir širdis, kad Viduržemio jūros regionas galėtų tapti taikos jūra. Privalu nutraukti atsisakymo priimti migrantus iškreiptai bendradarbiaujant su tokių šalių kaip Libija valdžia praktiką. Mums reikia daugiau investicijų, daugiau atvirumo, daugiau pagalbos ir geresnės Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių politikos. To iš mūsų reikalauja istorija.

  Zbigniew Ziobro (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, negalime lyginti Tuniso vidaus padėties su Egipto vidaus padėtimi. Pagrindinė masinių protestų priežastis buvo ta pati, tačiau šių protestų padariniai tarptautinei padėčiai visiškai skirtingi.

Plačiosios visuomenės pokyčiai Tunise, kuriuos lėmė visuomenės paramos Zine’o El Abidine’o Ben Ali režimui trūkumas, gali reikšti, kad ši šalis turi galimybę susikurti geresnę ateitį. Vertinant padėtį Egipte, priešingai, reikia būti šiek tiek atsargiems. Nepaisant to, kad Hosni Mubarak taikė feodalinės valstybės principus, jis Egipte veikė kaip stabilumo garantas. Jei dabar jis bus nuverstas, atsižvelgiant į tai, kad dėl tinkamų sąlygų nebuvimo iki šiol nesuformuota jokia demokratinė opozicija, – ir šį aspektą norėčiau pabrėžti – atrodytų, kad Egiptas gali patekti į radikalių politinių grupuočių, siejamų su organizacija „Musulmonų brolija“, rankas. Reikėtų apsvarstyti tarptautines tokios įvykių eigos pasekmes. Galima sąjunga su organizacija „Hamas“, bekompromisė politika dėl Izraelio, didesnis krikščionių persekiojimas ir padėties šiame regione pablogėjimas – ar šios galimos pasekmės geriau nei stabilumas, kurį užtikrina H. Mubarako valdymas? Pripažindami pagrindinius jo trūkumus ir protestų prieš tai, kas vyksta valdant jo režimui, teisėtumą, turėtume apsvarstyti, kokie sprendimai, atsižvelgiant į esamą padėtį, būtų tinkamiausi ir kokiu požiūriu Europos Sąjunga turėtų vadovautis.

  Francisco José Millán Mon (PPE). – (ES) Ponia pirmininke, įvykiai Egipte ir Tunise yra labai svarbūs, ir gali būti, kad šie pokyčiai pasklis po kitas Viduržemio jūros regiono valstybes, o Viduržemio jūros regionas labai svarbus Europos Sąjungai. Šios šalys yra labai arti mūsų, ir mus su jomis sieja daug stiprių draugystės ryšių.

Per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungai nepavyko įtikinti šių šalių valdžios institucijų imtis būtinų reformų. Per praėjusią Parlamento kadenciją pabrėžiau, kad toliau negalima naudotis stabilumu pokyčių trūkumui pateisinti ir kad šios šalys turi įgyvendinti išsamias politines, ekonomines ir socialines reformas. Dabar į gatves išėję žmonės reikalauja pokyčių ir reformų.

Ponios ir ponai, palankiai vertinu tai, kad pirmadienį Taryba pagaliau atkreipė dėmesį į šiuos įvykius ir patvirtino savo poziciją šiuo klausimu. Man taip pat atrodo, kad pereinamojo laikotarpio procesas Tunise vyksta tinkama linkme. Tačiau plačiai pripažįstama, kad Europos Sąjunga, deja, pastarųjų savaičių įvykiuose beveik visiškai nedalyvavo. Girdėjome kelias prezidento B. Obamos kalbas, girdėjome kelis valstybės sekretorės H. Clinton pareiškimus, girdėjome net apie Tuniso kariuomenės ir JAV kariuomenės atstovų susitikimą...

Europos Sąjungos matomumas jokiu būdu neprilygintinas šiems veiksmams. Naujieji Lisabonos sutarties mechanizmai, įskaitant Europos Vadovų Tarybos pirmininką, turėtų veikti geriau ir būti labiau matomi.

Baroniene C. Ashton, palankiai vertinu jūsų kelionę į Tunisą, kuri numatyta dviejų savaičių laikotarpiu, tačiau taip pat manau, kad turime tobulinti savo prognozavimo ir reagavimo pajėgumus. Ar norime būti vieni iš pagrindinių pasaulio veikėjų? Turime pradėti nuo to, kad būtume svarbūs bent regionų lygmeniu.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D). – (RO) Ponia pirmininke, Europos Sąjunga labai atidžiai stebi padėtį Tunise ir palaiko Tuniso žmonių pastangas taikiai pereiti prie demokratijos. Pirminės priemonės, kurių ėmėsi Tuniso pereinamojo laikotarpio vyriausybė, veda tinkama linkme. Raginame naująsias valdžios institucijas visapusiškai įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su valdymu, pagarba teisinės valstybės principui ir pagrindinėms laisvėms bei ekonominėmis ir socialinėmis reformomis. Manau, visos šios reformos yra vienas iš geriausių investavimo į Tuniso ateitį ir pagalbos jam sukurti stabilią demokratiją būdų.

Europa siekia užmegzti stiprius partnerystės su Tunisu ryšius kaip dalį Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių partnerystės, todėl ji turi sutelkti visas turimas priemones, kad palengvintų pereinamąjį procesą, sukurtų stiprias demokratines institucijas ir skatintų aktyvios pilietinės visuomenės, kuri dalyvautų įgyvendinant reformas, kūrimąsi. Esame itin suinteresuoti, kad Tunisas būtų stabilus, klestintis ir demokratinis, su kuriuo galėtume plėtoti abiem šalims naudingą, bendrais interesais ir vertybėmis pagrįstą bendradarbiavimą.

  Michael Gahler (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, ponios ir ponai, jau ne kartą sakyta, kokių veiksmų dabar reikėtų imtis – šiuo požiūriu esama plataus sutarimo. Mūsų rezoliucija dėl Tuniso aiški, tačiau rezoliuciją dėl Egipto turėsime išplėsti ir papildyti būtinais žodiniais pakeitimais.

Manau, yra pagrindo būti savikritiškiems. Mūsų vadovai Briuselyje ir valstybėse narėse pernelyg ilgai toleravo status quo. Jei vykdydami kasdienę politiką būtume atsakingai vertinę savo principus, susijusius su visuotiniu žmogaus teisių pobūdžiu ir demokratija, būtume Tunisui ir Egiptui aiškiai įvardiję akivaizdžius jų trūkumus. Žinojome, kad veiksmai, kurių imtasi prieš islamistus ir fundamentalistus, buvo nukreipti ne tik į šių asmenų grupuotes, bet ir į bet kokią atitinkamos vyriausybės politikos kritiką. Dar nevėlu. Raginimas įtvirtinti demokratiją ir gerbti žmogaus teisės nėra nei kišimasis į vidaus reikalus, nei prisidėjimas prie padėties destabilizavimo. Jokia diktatūra ir jos autoritarinis režimas savaime nėra stabilūs. Todėl vykdydami dabartinę politiką paprasčiausiai laimėjome laiko, tačiau neužtikrinome stabilumo.

Tunisas ir Egiptas gali būti pavyzdžiu kitoms regiono šalims. Visi žino šias regiono šalis. Nemažai žmonių bijo minėti jų pavadinimus. Mano manymu, pvz., Saudo Arabija yra galima kandidatė. Esant tokiai padėčiai, reikia, kad Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė imtųsi politinio vadovavimo. Vis dėlto 27 valstybių interesai nėra skirtingi. Jei jūsų sprendimas teisingas, nelaukite, kol paskutinis diplomatijos skeptikas dar kartą duos nurodymus savo užsienio reikalų ministrui. Tai, ką apie Egiptą užvakar sakė senatorius John Kerry, o šį vakarą – Barack Obama, turėjote pasakyti ir jūs. Išsilaisvinkite Europos Sąjungos interesų labui, kad niekas kitas, o tik pati ES nustatytų savo politiką dėl savo kaimynystės ateities. Galbūt net kitą savaitę galėtumėte vykti į Tunisą ir Egiptą ir po dviejų savaičių mums Strasbūre pateikti ataskaitą.

  Richard Howitt (S&D). - Ponia pirmininke, kaip ir visi kiti Parlamento nariai, dalyvaujantys šiose diskusijose, labai nerimauju dėl taikių protestuotojų Egipte, ypač atsižvelgdamas į šiandien įvykdytus tolesnius smurto aktus.

Norėčiau, kad per šias diskusijas neliktų nepastebėtas susirūpinimas dėl tebesitęsiančio televizijos „Al Jazeera“ uždarymo, apie kurį Europa iki šiol nešneka, ir dėl šešių televizijos „Al Jazeera“ žurnalistų suėmimo, taip pat tai, kad turime bendradarbiauti su IT įmonėmis, interneto ir mobiliojo ryšio paslaugų teikėjais, įskaitant mano šalyje veikiančią įmonę „Vodafone“, dėl jų pastarosiomis savaitėmis Egipte priimtų sprendimų.

Taip pat norėčiau, kad ES lyderiai būtų anksčiau pasakę tai, ką sako šiandien. 2007 m. gruodžio mėn. prezidentas N. Sarkozy pasakė: „Norėčiau pasakyti prezidentui H. Mubarakui, kaip vertinu jo patirtį, išmintį ir nuosaikią viziją. <...> Prezidentas H. Mubarak yra mūsų draugas.“ Šiandien jis ragina pereiti prie demokratijos.

JK užsienio reikalų ministras Alistair Burt sakė, kad labiausiai nori užtikrinti Egipto stabilumą. William Hague, atsisakęs nurodyti, kaip greitai, jo manymu, turėtų įvykti rinkimai, dabar ragina pereiti prie demokratijos.

Galiausiai pritariu mūsų vyriausiajai įgaliotinei baronienei C. Ashton. Europa moka užtikrinti pereinamojo laikotarpio teisingumą, rengti rinkimus, stiprinti demokratiją ir skatinti pilietinės visuomenės plėtrą. Neatsižvelgdami į klaidas ir praeities bagažą, ji ir mes turėtume vertinti šiuos įvykius kaip regiono krizę, tačiau kartu ir kaip Europai suteiktą galimybę skirti savo išteklius pagarbos demokratijai ir žmogaus teisėms diegimui. Ne Europa nustato šias vertybes. Šių vertybių reikalaujama Tuniso ir Kairo gatvėse, ir mūsų pareiga – paklausyti.

  Bogusław Sonik (PPE). – (PL) Per kiekvieną revoliuciją kyla pavojus, kad žmonių reikalavimus duoti duonos ir užtikrinti demokratiją pasisavins teisinės valstybės, grindžiamos teisėtumu ir tikra demokratija, priešai. Neturime jokių garantijų, kad sukilimas Tunise, Egipte ir kitose šio regiono šalyse netaps dingstimi islamo ekstremistams užgrobti valdžią, kaip įvyko Irano atveju. Taip pat ateina laikas, kai Europos institucijoms turi išaušti tiesos akimirka. Europos Sąjungai pagaliau suteikta galimybių atlikti vaidmenį, kuriam ji buvo sukurta. Ji turėtų veiksmingai paremti pliuralistines politines jėgas. Europos Sąjunga taip pat turėtų persvarstyti savo kaimynystės politiką, nes tapo itin akivaizdu, kad iki šiol jos plėtota kaimynystės politika buvo naudojamasi korumpuotų valdovų vadovaujamoms vyriausybėms remti. Didelė lėšų, skirtų kaimyninių šalių vystymuisi ir laisvės, demokratijos ir gerovės kūrimui, dalis turėtų pasiekti šių šalių piliečius, o šį tikslą būtų galima įgyvendinti glaudžiai bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis ir akademinėmis bei kultūrinėmis bendruomenėmis. Taip pat reikėtų teikti pirmenybę projektams, orientuotiems į jaunimą ir moterų asociacijas, remti.

Ponia C. Ashton, iki šiol Europos Sąjungos politika šiame pasaulio regione buvo visiškai nesėkminga. Turėtume surizikuoti ir paremti Egiptą be H. Mubarako, Egiptą, einantį pliuralistinės pasaulietinės respublikos, kurioje gerbiamos jos mažumos, link. Atėjo laikas H. Mubarakui pasitraukti; jo laikas baigėsi. Jis iššvaistė jam skirtą laiką.

  Nicole Sinclaire (NI). - (uždavė „mėlynosios kortelės“ klausimą R. Howittui pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį) Kalbėjote apie prezidento N. Sarkozy ir A. Burto pareiškimus. Nežinau, ar buvote šiame Parlamente anksčiau, kai vienas kolega kalbėjo apie T. Blairo pareiškimus dėl H. Mubarako. Gal galėtumėte patikslinti, ar pritariate T. Blairo nuomonei?

  Richard Howitt (S&D). - Ponia pirmininke, pakartosiu tai, ką sakiau savo kalboje, būtent kad turime didelį praeities bagažą, kurį visi turėtume apmąstyti ir iš kurio turėtume pasimokyti.

Tačiau tai neturėtų atgrasyti mūsų, kaip Europos Sąjungos, nuo bendradarbiavimo su Egiptu ir arabų pasauliu siekiat skatinti demokratiją ir pagarbą žmogaus teisėms, ir tikiuosi, kad mano kolegė, nepaisydama kitokios savo nuomonės apie Europą, pritars šiai mano nuomonei.

  Dominique Vlasto (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, daug dalykų jau pasakyta, tačiau norėčiau prisidėti prie visų Tuniso ir Egipto žmonėms skirtų užuojautos ir paramos žodžių. Jie – visų laisvę ginančių žmonių taikos simbolis. Taip pat mintimis palaikau aukas.

Norėčiau pasakyti, kad Europos Sąjunga, kuriai, kaip sakė kiti Parlamento nariai, trūko tinkamo reagavimo į susiklosčiusią padėtį, turi iš tikrųjų palaikyti Tuniso ir Egipto žmones ir padėti jiems sėkmingai atverti savo šalis reformoms ir įtvirtinti demokratiją.

Europos Sąjunga nusprendė palaikyti Tuniso lyderių pastangas pradėti taikų pereinamąjį laikotarpį ir organizuoti būsimus rinkimus, siekianti užtikrinti laisvę ir padėti Tuniso žmonėms visapusiškai naudotis gerove, kuri užtikrinama įtvirtinus vystymosi ir socialinės taikos sąlygas ir sukūrus ekonomiką, kuri suteiktų jaunimui galimybių įsidarbinti.

Norėčiau baigti savo kalbą pasakydama, kad Viduržemio jūros šalių sąjungos laukia didelis iššūkis, nes Jazminų revoliucija sukėlė bangą, kuri nusirito per visas Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų ir Vidurio Rytų valstybes. Ši sąjunga turi sukurti stiprią strategiją dėl šių šalių. Tačiau turėtume būti atsargūs: Europa, susidūrusi su šiuo teisėtu demokratiniu judėjimu, turi surasti nesikišimo į vidaus reikalus, paramos teisėtiems šių žmonių siekiams ir stabilumo pusiausvyrą.

  Alf Svensson (PPE). – (SV) Ponia pirmininke, Europos Parlamente dažnai kalbėjome apie pagarbą demokratijai, žmogaus teisėms ir laisvėms, tačiau tiesa ta (ir esu įsitikinęs, kad šį vakarą galime tai pripažinti), jog pirmenybę neretai teikėme kitiems dalykams, būtent politiniam stabilumui ir geriems verslo santykiams. Dabar labai greitai suvokėme, kad arabų pasaulio tautos taip pat trokšta ir siekia laisvės. Šiuo metu daug kalbame apie pavojus, siejamus su pereinamuoju laikotarpiu. Akivaizdu, kad jų tikrai yra. Tikriausiai čia tarp mūsų nėra nė vieno, kuris atsistotų ir organizacijai „Musulmonų brolija“ triskart sušuktų „valio!“ Tačiau žinome, kad ilgainiui kiekvienas asmuo trokšta laisvės ir pagarbos žmogaus teisėms bei laisvėms ir turi teisę jų siekti.

Dabar turime užtikrinti, kad ES daugiau nebūtų tik žiūrovė, leidžianti įvykiams tekėti savo vaga. Užuot taip elgęsi, turėtume imtis iniciatyvos ir, kaip pabrėžė baronienė C. Ashton, pasistengti dalyvauti demokratijos kūrimo procese. Įspūdį daro tai, kad šiuos sukilimus pradėjo jaunimas, iš dalies galbūt dėl ryšio priemonių, kuriomis dabar jau galima naudotis. Todėl nemanau, kad šiuo metu šiuose judėjimuose turėtume stengtis įžvelgti slaptą ideologinę ar religinę prasmę. Tačiau, kad ir ką šiais sukilimais būtų norima pasiekti, ilgainiui mes, esantys šiame Parlamente, ir visas Europos Parlamentas turėtų teikti pirmenybę laisvei ir pagarbai žmogaus teisėms bei laisvėms.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Ponia pirmininke, po ilgiau kaip dvejus metus trukusios stebėsenos paaiškėjo, kad mūsų svarstomose šalyse laipsniškai nyko demokratija, žodžio laisvė, susirinkimų laisvė ir religijos laisvė. Aiškus to įrodymas – rinkimų šiose šalyse rezultatai.

Totalitariniai režimai neatsiranda per naktį. Nepaisant aiškių ženklų, Europos Sąjungai nepavyko užimti aiškios pozicijos, kuria ji parodytų, kad palaiko žmogaus teisių gynėjus. Deja, esame vieni iš paskutinių, patvirtinusių bendrąją poziciją.

Kodėl Viduržemio jūros šalių sąjungą įsteigėme per Prancūzijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpį? Ar mums trūko diplomatinių išteklių, kad galėtume derėtis dėl stabilumo šiame pasaulio regione užtikrinimo?

Europos Sąjungos valstybės ištisus dešimtmečius palaikė šių šalių vyriausybes, ypač skirdamos joms finansavimą. Dabar tos pačios valstybės pradeda mąstyti apie tai, kaip įšaldyti banko sąskaitas ir kaip paremti šių šalių vyriausybių oponentus. Argi tai – ne tokia pati veidmainystė? Viduržemio jūros regione susiklosčiusi padėtis – pamoka mums už tai, kad negerbėme žmogaus teisių. Pvz., jei nesilaikoma teisės išpažinti religiją, tai gali tapti radikalų ir teroristų ginklu, taigi ir totalitarinio režimo pradžia.

Sakau tai todėl, kad yra daug kitų šalių, kurioms būdingos panašios savybės.

  Ernst Strasser (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, šiose Parlamente vykstančiose diskusijose, kurių jūs įdėmiai klausėtės, visų pirma galima įžvelgti vieną bendrą vardiklį – jums, baroniene C. Ashton, skirtą prašymą. Pakelkite balsą. Ženkite žingsnį į priekį, būkite šiek tiek drąsesnė ir kalbėkite šiek tiek garsiau. Ginkite tuos, kurie šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje palaiko demokratiją ir žodžio bei spaudos laisvę.

Tunise, Egipte ir galbūt dar keliose kitose šalyse netrukus prasidės sudėtingi pokyčiai. Joms reikia mūsų paramos šiuo klausimu, todėl jūsų pagrindiniam atstovui šioje šalyje nedera sakyti, kad strategijos keisti nebūtina. Priešingai, mums reikia Viduržemio jūros regiono strategijos ir galbūt Artimųjų Rytų strategijos, galbūt reikia persvarstyti sambūvį už Viduržemio jūros regiono ribų ir, žinoma, svarbiausią prioritetą, be to, reikia labai greitai prisitaikyti, pasirengti rinkimams ir juos paremti.

Nederėjo neatsižvelgti į pagrindinio ES atstovo šioje šalyje pranešimą, kad Tuniso pereinamojo laikotarpio vyriausybė dabar siekia sudaryti keturis tarptautinius susitarimus dėl žmogaus teisių apsaugos, visų politinių kalinių paleidimo, disidentų sugrąžinimo ir pasirengimo demokratiniams rinkimams bei jų organizavimo. Privalome palaikyti šį procesą, ir Parlamentas nori, kad tvirčiau kalbėtumėte šiuo klausimu.

  Marco Scurria (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, ponios ir ponai, ši krizė turėtų paskatinti mus išsiaiškinti, ar Europos Sąjunga iš tikrųjų nori atlikti užsienio politikos vaidmenį.

Užsienio politika yra rimtas klausimas: norint ją įgyvendinti, reikia nustatyti strategijas, nuolatinius tikslus ir sudaryti aiškias sąjungas. Negalime toliau keliauti aplink pasaulį, plekšnoti visiems per pečius ir apsimesti, kad viskas visada klostosi gerai. Prieš kelias savaites Egipte vyko rinkimai, tačiau mes jais nesipiktinome, nes suvokėme, kad mus visus kvailino diktatūra. Dabar, kai milijonai žmonių išėjo į gatves, visi kalbame apie demokratiją ir žmogaus teises. Būtent to ir norime, ir stengsimės užtikrinti, kad tai taptų tikrove, tačiau sekdami paskui minią turime būti atsargūs. Pamenu Irano žmonių, norėjusių nuversti šachą, sukilimą, ir žinome, kuo tai baigėsi – režimu, kurio šalininkai net dabar karia daugybę žmonių.

Tikiuosi, kad, pvz., Egipto vyriausybė sugebės neleisti ekstremistams ateiti į valdžią ir padės stabilizuoti padėtį per Izraelio ir Palestinos krizę. Baroniene C. Ashton, šiame pasaulio regione, be abejonės, reikia daugiau demokratijos, bet taip pat ir daugiau Europos politikos.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Ponia pirmininke, esame didelės įtampos ir konflikto tarp vyriausybės ir pilietinės visuomenės Tunise ir Egipte, kurių neišvengiamai kyla dėl rimtų ilgalaikių ekonomikos ir visuomenės problemų, į kurias valstybės valdžios institucijos nekreipė dėmesio, liudininkai.

Dėl fizinio smurto per susidūrimus lieka tik apgailestauti, tačiau tuo tik patvirtinama būtinybė skubiai teikti išorės paramą taikiam perėjimui prie demokratijos. Todėl Europos Sąjunga turėtų būti pasirengusi nukreipti visus savo išteklius teisinės valstybės principui ir žmogaus teisėms, tarp jų religinėms teisėms, stiprinti šiose šalyse. Nenorime, kad nepakantūs ir kovingi islamistai patektų į valdžią.

Palaikant gerus kaimyninius santykius ir užtikrinant regiono saugumą būtina sutelkti dėmesį į veiklą, kuria siekiama stiprinti pilietinę visuomenę, sudaryti palankias sąlygas opozicijai ir užtikrinti, kad vyksiantys rinkimai būtų demokratiški, kad taip būtų galima sutrukdyti ekstremistų radikalų grupėms užgrobti valdžią.

  Ioan Mircea Paşcu (S&D). - Ponia pirmininke, iš to, kad padėčiai Egipte pasiekus karščiausią tašką svarstome Tuniso klausimą (šis klausimas yra mūsų pagrindinė tema), galima spręsti, kaip esame atitrūkę nuo tikrovės, nors mūsų diskusijų pavadinimą galima nesunkiai pakeisti.

Mūsų vieša reakcija buvo nedrąsi: įsisiūbavus revoliucijai reiškėme susirūpinimą ir pamaldžiai prašėme būti santūriems bei vesti dialogą, taip parodydami, kad mums trūksta praktinio padėties suvokimo. Net tikintis, kad po revoliucijų bus galima sukurti mūsų vertybėmis pagrįstą visuomenę, neatsižvelgiama į kultūrinius ir religinius skirtumus, kurie skiria šią ir mūsų visuomenes.

Kaip tuomet turėtume reaguoti? Visų pirma turėtume suvokti, kad norint išspręsti šį uždavinį reikia rasti bendrą koordinavimo atsaką, o ne varžytis, kas pirmiau parodys didžiausią užuojautą. Baroniene C. Ashton, jūsų žodžiai darys reikiamą įtaką asmenims, kuriems jie skirti, tik tuo atveju, jeigu juos visapusiškai ir viešai palaikys visa Taryba.

Antra, turėtume pradėti nerimauti dėl galutinių šių revoliucinių judėjimų padarinių. Kokie režimai įsigalios jiems pasibaigus? Galiausiai turėtume gerbti žmonių teisę patiems priimti sprendimus.

  Ivo Vajgl (ALDE). - (SL) Ponia pirmininke, pasibaigus šiuo metu Kairo gatvėse vykstančiai revoliucijai, Egipto žmonės rinksis politinę sistemą ir jos lyderius. Gali būti, kad kai kurie žmonės pasitikės prezidentu H. Mubaraku dėl teigiamo vaidmens, kurį jis atliko išlaikydamas tam tikrą stabilumo lygį Artimuosiuose Rytuose. Tačiau ne apie tai dabar noriu kalbėti.

Iš įvykių Egipte ir Tunise matyti, koks menkas Europos Sąjungos vaidmuo, kurį ji atlieka Viduržemio jūros regione ir visuose regionuose, kuriuose vykdoma mūsų kaimynystės politika. Turime atlikti Europos kaimynystės politikos reformą ir nustatyti dinamišką strategiją, kuri padėtų spręsti nuolatinius Baltarusijos, Osetijos, Abchazijos, Kalnų Karabacho, Padniestrės, Kipro, Palestinos ir Vakarų Sacharos klausimus. Mums reikia Vidurio Azijos ir Užkaukazės valstybėms, priklausiusioms buvusiajai Sovietų Sąjungai, skirtos strategijos. Jas taip pat apims demokratizavimo vėjas; nereikia būti pranašais, kad tai numatytumėte. Baroniene C. Ashton, šioje srityje turite daug nuveikti. Siekite didelių tikslų, ir mes jums padėsime.

  Malika Benarab-Attou (Verts/ALE). – (FR) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, iki šiol klaidingai palaikėme Viduržemio jūros pietinės pakrantės šalių diktatūrų režimus, nes manėme, kad jie yra užtvara, padedanti apsisaugoti nuo islamo fundamentalizmo, o dabar turime priimti šių istorinių įvykių sukeltus iššūkius.

Europa turi persvarstyti savo dabartinę politiką, susijusią su autoritariniais režimais ir diktatūromis. Prezidentas H. Mubarak dabar turi atsistatydinti. Turime palaikyti demokratiją ir šių šalių žmonių pasirinktus demokratinius procesus, o ne tiesiog primesti jiems savo viziją. Įsiklausykime į jų balsus, parodykime nuolankumą ir nepainiokime pasaulietiškumo su saugumu. Šiose šalyse jau vyksta pokyčiai. Turime pritaikyti savo priemones, kad demokratijos šalininkams galėtume teikti patikimą paramą...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją.)

  Marisa Matias (GUE/NGL). – (PT) Ponia pirmininke, manau, šios dvi valstybės ir kitos šio regiono šalys parodė, kad pastaraisiais metais Europos lyderiai kelis kartus labiau palaikė verslą ir diktatorius, o ne demokratiją ir neturtinguosius.

Man labai neramu dėl dabartinės padėties Egipte ir dėl šiandienos įvykių, todėl manau, kad, užuot demonstravę ramybę, turėtume parodyti solidarumą. Turime parodyti, kad solidarizuojamės su milijonais egiptiečių, esančių Kaire ir visoje šalyje, kuriems pabodo badas, priespauda ir nedarbas. Todėl po šiandien pasakytos prezidento H. Mubarako kalbos, nuo saito paleidus režimo šunis ir režimui nesunkiai prasiskynus kelią į smurtą, turime pasakyti, kad palaikome šiuos žmones. Negalime leisti sukurti baimės strategiją, kuri priverstų šiuos žmones grįžti į namus.

Jei prieš 36 metus Portugalijoje būtume išgirdę šiuos pasiūlymus, būtume grįžę namo. Gerai, kad tuomet negrįžome, nes įvyko demokratinė revoliucija.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Vyriausioji įgaliotine, Europos užsienio reikalų tarnyboje dirba daug darbuotojų, specialistų ir analitikų. Todėl mūsų ekspertai turėtų sugebėti profesionaliai įvertinti Tunise ir Egipte vykstančius socialinius neramumus ir jums rekomenduoti imtis atitinkamų priemonių, kurias taikydama Europa galėtų padėti šių šalių gyventojams išspręsti problemas, susijusias su nepageidaujamais politikos lyderiais. Tačiau, kadangi iki šiol Afrikos šalyse vykstančių pilietinių neramumų atžvilgiu vykdėme savęs apgaudinėjimu pagrįstą politiką, kyla abejonių mūsų užsienio reikalų tarnybos gebėjimu imtis veiksmų.

Ponia Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotine, jei bus toliau delsiama pateikti profesionalų atsaką į dabartinius Tuniso ir Egipto įvykius, mūsų mokesčių mokėtojai ims pagrįstai stebėtis, kodėl jų pinigais finansuojama daugybė šių įvairių ES užsienio reikalų tarnybos biurokratų, jeigu jie jums nesugeba parengti skubaus ir profesionalaus atsako į audringus įvykius Europoje.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, optimistai tiki, kad revoliuciniai įvykiai Tunise ir Egipte galėtų būti, pvz., arabų Tautų pavasario – įvykių, kokius matėme 1989 m. Rytų Europoje, – pradžia. Kaip europiečiai, be abejonės, visada turėtume palaikyti laisvę ir demokratiją ir labai džiaugtumėmės, jei šis įvykis būtų būtent toks. Tačiau turėtume nepamiršti, kad mes, europiečiai, ir visas Vakarų pasaulis tam tikru mastu su labiausiai atstumiančiais ir brutaliausiais arabų pasaulio diktatūrų vadovais esame sudarę susitarimų.

Neturėtume savęs klaidinti. Nors internetas ir socialiniai tinklai „Facebook“ ir „Twitter“ yra šiuolaikinės revoliucijos valdymo priemonės, jomis negalima pakeisti demokratinių struktūrų ir teisinės valstybės principo, kurie, norint, kad revoliucija padėtų pereiti prie demokratinės sistemos, turi būti matomi revoliucijos užkulisiuose. Mes, europiečiai, galėtume ir turėtume aiškiai pareikšti savo poziciją ir padėti sukurti šias demokratines struktūras, kad galiausiai šiuose regionuose galėtume įtvirtinti teisinės valstybės principą ir laisvos rinkos ekonomiką, būtinus demokratijai užtikrinti.

  Catherine Ashton, Komisijos pirmininko pavaduotoja-Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai. − Ponia pirmininke, visų pirma leiskite labai aiškiai pasakyti vieną dalyką. Nepritariu nuomonei, kad Europos veiksmai buvo pernelyg lėti ar pavėluoti. Pirmieji padarėme pareiškimus ir dėl Tuniso, ir dėl Egipto. Apie Tunisą pradėjome kalbėti sausio 10 d., o praėjusią savaitę paskelbiau pareiškimus dėl Egipto. Aplenkėme visus kitus. Tai – ne varžytuvės ir ne lenktynės, tačiau su šia kritika nesutinku.

Taip pat nepritariu nuomonei, kad mūsų veiksmai buvo pernelyg lėti. Nuolat palaikėme ryšius su Tuniso ir Egipto žmonėmis, su mūsų delegacijomis, kurias labai gerbiu už tai, ką joms teko atlikti per kelias pastarąsias savaites, be to, palaikėme nuolatinius ryšius su vyriausybe ir tarnybomis. Vėliau taip pat sužinosite apie kitus klausimus, kuriuos sprendėme tuo pat metu, taigi nesutinku, kad elgėmės pernelyg santūriai. Nepritariu nuomonei, kad veiksmų, kurių ėmėmės, nepakanka.

Tačiau pritariu, kad galime padaryti daugiau. Ar Lisabonos sutartimi suteikėte man visas reikiamas priemones? Tikriausiai ne. Ar davėme man visus reikiamus išteklius? Tikriausiai ne, tačiau padarysime viską, ką galime, atsižvelgdami į tai, kad turime Išorės veiksmų tarnybą ir į man suteiktus įgaliojimus. Negaliu išeiti ir išsakyti savo asmeninę nuomonę. Kalbu Europos Sąjungos vardu. Išklausau jus, valstybes nares ir Komisiją. Tai – vaidmuo, kurį nustatėte Lisabonos sutartyje, ir jį atliksiu.

Keliems iš jūsų, kurių anksčiau čia nebuvo, pasakysiu, kad šiandien mano biure lankėsi Tuniso užsienio reikalų ministras, ir tai buvo pirmasis jo vizitas už Tuniso ribų į Europos Sąjungą; jis čia lankėsi todėl, kad jį pakviečiau ir todėl, kad jis supranta, kokie mes svarbūs ne tik šiandien, bet ir kitą savaitę, kitais mėnesiais ir kitais metais. Kalbėdama su juo kalbu Europos vardu. Jis žino, kad mano žodžius palaikys 27 valstybės, tikėkimės, juos taip pat palaikys Europos Parlamentas ir Komisija.

Šiems žmonėms tai kai ką reiškia. Tai reiškia, kad kai ką nors sakome (nebūtinai, kaip žmonės nuolat sako, vienu balsu), tai yra viena žinia. Tai – ta pati žinia, ar ją pasakytų Vokietijos kanclerė, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, ar kitos ES valstybės narės – bet kurios iš 27 valstybių narių – prezidentas. Mes sakome tuos pačius dalykus. Todėl pirmadienį vyks užsienio reikalų ministrų susitikimas; jų padarytos išvados ir spaudos konferencijos, kurias jie surengė apie visas problemas, su kuriomis stengiamės kovoti kaimyninėse šalyse ir už jų ribų, žmonėms labai svarbios. Kad ir ką darytume, privalome to nepamiršti.

Pritariu jums, kad turime būti aktyvesni ir nuveikti daugiau, ir visiškai pritariu nuomonei, kad turime persvarstyti kaimynystės politiką. Ilgai tai kartojau. Turime užtikrinti, kad vadovautumėmės daugiau aspektų aprėpiančiu požiūriu, kad nagrinėtume kiekvieną šalį atskirai ir suvoktume, kokių tikslų norime pasiekti su šios šalies žmonėmis, – taip, turime daugiau dirbti su pilietine visuomene; taip, turime sutelkti dėmesį į žmogaus teises ir demokratiją; taip, turime spręsti joms ir mums bendrus užsienio politikos klausimus. Pritariu šiai nuomonei. Stengiuosi tai daryti. Jei pažvelgtumėte į darbą, kurį darėme pastaruosius du ar tris mėnesius, pamatytumėte, kad nuolat kalbėjau apie vieną klausimą, t. y. apie būtinybę kaimynystėje būti aktyvesniems. Tai turėtų būtų pirmasis mūsų prioritetas po tarnybos įsteigimo, be to, jis turėtų būti geriau, išradingiau ir labiau susietas su atskirų šalių poreikiais.

Negaliu prisiimti atsakomybės už įvykius, atsitikusius prieš man pradedant eiti šias pareigas, tačiau prisiimu atsakomybę už savo paveldo pavertimą ateičiai skirta strategija, kuria galėsite didžiuotis, kaip ja ketinu didžiuotis aš. Ji prasideda nuo dabartinių mūsų veiksmų ir to, kiek galime prisiimti atsakomybės ir žengti į priekį.

Suprantu, kad padėtis labai sudėtinga ir kaip greitai viskas keičiasi. Taip pat pritariu visiems, pažymėjusiems, kad demokratija nėra ši akimirka. Demokratija – tai procesas. Kuriate demokratiją ir drąsinate organizacijas, galinčias dirbti su žmonėmis, padėti jiems suprasti savo demokratines teises, ką demokratija reiškia ir ką ji gali duoti – visuomenės pertvarką. Vartojame šį žodį Tarybos išvadose ne be priežasties, nes tikiu pertvarka ne tik šiandien ar rytoj, bet ir ilguoju laikotarpiu. Būtent tai Europa ir siūlo. Ji tai pasiūlė savo kaimynams, kurie tapo mūsų partneriais, taip pat savo narėms. Ji inicijavo pertvarką, kuri tęsis kelių kartų laikotarpiu. Būtent tam ir esame. Nesame čia tam, kad automatiškai reaguotume ir teiktume atsakus. Esame čia tam, kad imtumėmės veiksmų, kurių vaisiais galėtų naudotis žmonės, jų vaikai ir vaikaičiai.

Žinoma, siekdama šio tikslo nepamiršau visų kitų klausimų. Stebiu įvykius Jordanijoje. Nuolat palaikau ryšius su tenykštėmis organizacijomis. Žinoma, dalyvauju Irano įvykiuose. Užpraeitą savaitgalį dalyvavau derybose su iraniečiais, ir žinote, kad dėl visų pateiktų pareiškimų ir mūsų iškeltų klausimų esu labai įsipareigojusi ginti žmogaus teises Irane.

Be abejonės, nepamiršau Artimųjų Rytų taikos proceso. Vakar kalbėjau su George’u Mitchellu. Rytoj susitiksime su ministru pirmininku S. Fayyadu. Dalyvaujame įvykiuose kartu su Artimųjų Rytų ketverto nariais. Jo atstovai susitiks šeštadienį per Miunchene vyksiančią saugumo konferenciją, kur ta proga pirmininkausiu ketvertui.

Nepamiršau nė vieno kito klausimo. Taip pat nepamiršau Albanijos, kur Miroslav Lajčák šią savaitę mano vardu vyksta tęsti šio dialogo. Nepamiršome nė vienos spręstinos problemos, nė vieno iš klausimų, kuriuos šį vakarą svarstysime šiame Parlamente.

Tačiau nesu atsakinga už tai, ką Tony Blair kalba. Galbūt mes kalbame ta pačia kalba; galbūt priklausome vienai partijai, tačiau negaliu prisiimti atsakomybės už jo veiksmus ir to nedarysiu.

Kitą savaitę vyksiu į Saugumo tarybos susitikimą, taip pat jūsų vardu. Per Saugumo tarybos susitikimą dar kartą turėsime galimybę parodyti, ką Europos Sąjunga gali pasiūlyti šiems žmonėms šiandien ir rytoj. Labai svarbu, kad jūs padėtumėte man tai padaryti – ne tyliai, galiu kalbėti labai garsiai, o tinkamai, nuosekliai, turint nustatytą kryptį, tikslą, strategiją ir planą, kad, Tuniso užsienio reikalų ministrui atvykus į mano biurą, galėčiau pateikti jam planą. Nesakau jam: „Labai malonu su jumis susitikti; eime, pakalbėkite su manimi prieš televizijos kameras penkias minutes.“ Ne. Pasakiau jam, kad mūsų susitikimas truks valandą; kad peržvelgsime jų planą ir įvertinsime, ką, mano nuomone, galime jiems pasiūlyti. Kiek reikės skirti pinigų? Ką galiu padaryti? Ką turėčiau pakeisti? Kokių priemonių turime imtis kartu? Kiek lanksčiai galiu veikti? Kiek lankstumo man dar trūksta? Ko jums reikia iš mūsų, Europos investicijų banko, Afrikos sąjungos banko, Jungtinių Valstijų ir kitų jūsų partnerių? Kaip kuriame planą?

Vėliau susitikau su Jemeno užsienio reikalų ministru ir kalbėjome apie tuos pačius dalykus: kaip šalių, kurios yra Jemeno rėmėjos, grupei sekasi kurti naują plėtros fondą? Ar turėtume įsteigti tokį fondą arabų šalims, su kuriomis kalbėjome? Ką turime padaryti?

Taip, mano manymu, Europos Sąjunga turėtų veikti, ir būtent tai kasdien darau jūsų vardu ir toliau darysiu ateityje.

Dabar tikiuosi, kad galėsiu greitai palikti šias diskusijas ir paprašyti kito Komisijos nario mane pakeisti. Atsiprašau dėl to, tačiau įvykiai Egipte, kaip teisingai sakėte, sparčiai kinta, bet galiu jums pasakyti, ką be viso to darėme, kol čia kalbėjome. Išsiuntėme pranešimus, mano vardu kalbėjome su užsienio reikalų ministro pavaduotoju. Dabar pranešimai siunčiami tiesiogiai. Saugumo pajėgos turi nedelsdamos įsikišti ir nutraukti smurto eskalavimą. Ši žinia pasiųsta mano vardu, nors esu čia ir kalbu jums. Jos turi prisiimti atsakomybę; vyriausybė atsakinga už kariuomenės iškvietimą tam, kad ji padėtų žmonėms ir dabar užtikrintų jų saugumą. Reikia leisti greitosios pagalbos automobiliams atvykti į aikštę ir iš jos išvykti, nes girdime, kad jiems neleidžiama to daryti. Išėjusi iš Parlamento iš karto kalbėsiu su viceprezidentu O. Suleimanu. Dabar rengiamasi skambučiui, todėl noriu jūsų atsiprašyti ir paprašyti leisti išeiti.

Dabar, kai Europos lyderiai mūsų vardu veda derybas su kitais šio regiono šalių lyderiais ir stengiasi juos įtikinti prisidėti prie raginimų Egiptui imtis pokyčių, per nuolatinius susitikimus kartu su opozicija stengiamasi parengti veiksmų planą. Šis lyderių bendravimas yra tarsi telefonų medis, kokio anksčiau nesate matę, kai vieni lyderiai kalba su kitais ir taip siunčia žinias į Egiptą. Kol vyksta šis procesas, mano biure vyksta nenumatytų atvejų susirinkimas, per kurį stengiamasi išsiaiškinti, kokių tikslių veiksmų imsimės kiekvienu galimu atveju.

Būtent tai dariau kiekvieną dieną nuo šios krizės pradžios, kai sprendžiau Albanijos ir Baltarusijos klausimus, kai ėmėmės veiksmų Sudane, kur mūsų specialioji įgaliotinė pirmininkavo specialiai darbo grupei ir kur Véronique De Keyser pati pamatė, kokių veiksmų imasi Europa.

Būtent tai darome. Ar galėtume padaryti daugiau? Žinoma. Ar norėčiau, kad tokių kaip aš būtų keturios? Taip, norėčiau. Ar manau, kad naudojamos tinkamos priemonės? Ne. Ar manau, kad padarėme pažangą? Taip. Ar manau, kad galėtume padaryti daug daugiau? Žinoma.

Jei viskas, ko iš manęs norite, yra tai, kad atsistočiau ir išeičiau į sceną, kad visi mane pamatytų, to nedarysiu. Įgyvendinsiu tai, kam, mano manymu, Europa buvo sukurta, t. y. užtikrinsiu, kad demokratija ir žmogaus teisės būtų kiekvieno veiksmo, kurio imamės, pagrindas, ir šiandien palaikysiu Egipto ir Tuniso žmones.

(Plojimai)

  Pirmininkė. − Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijos(1), kurie pateikti pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas dėl pasiūlymų dėl rezoliucijos dėl Tuniso vyks ketvirtadienį.

Balsavimas dėl pasiūlymų dėl rezoliucijos dėl Egipto vyks per antrąją vasario mėn. sesiją.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Per pastarąsias kelias dienas padėtis Tunise ir kitose pietinės Viduržemio jūros pakrantės šalyse tapo ypač rimta. Žuvo dešimtys žmonių, dalyvavusių įsismarkavusiose demonstracijose prieš dideles kainas ir prieš tai, kad šalyje neveikia laisvoji rinka. Norėčiau pasinaudoti proga ir priminti, kad 1995 m. ES Barselonoje pradėjo partnerystės su Viduržemio jūros regionu programą, kuria siekta paskatinti bendradarbiavimą ekonomikos, politikos, karinėje ir socialinių reikalų srityse. Tačiau šiuo metu šių tikslų toli gražu nepasiekta. Dramatiška padėtis Tunise rodo, kad Europai skubiai reikalinga vizija Viduržemio jūros regiono šalims arba ji turi įtraukti pietinės Viduržemio jūros pakrantės šalis į esamas partnerystės ir kaimynystės politikos priemones. Padėtis Egipte vos per kelias pastarąsias valandas dar labiau pašlijo. Pranešama, kad visoje šalyje per policijos ir civilių gyventojų, protestuojančių prieš prezidento H. Mubarako valdymą, susirėmimus buvo sužeista ar žuvo keletas žmonių. Esu įsitikinęs, kad vedini šių šalių, o ypač Europos interesų, turime remti ekonomikos ir socialines reformas, kurios galėtų patenkinti daugumos gyventojų lūkesčius, užtikrintų taiką ir laipsnišką gyvenimo sąlygų gerėjimą Šiaurės Afrikos šalyse.

  Richard Falbr (S&D), raštu. – (CS) 1995 m. Europos Sąjunga pateikė plataus užmojo tikslo siekti taikos, stabilumo ir klestėjimo Viduržemio jūros regiono šalyse metmenis. Viduržemio jūros šalims buvo suteiktas finansavimas, iškėlus sąlygą, kad jos imsis reikalingų ekonominių ir politinių reformų. Tačiau nebuvo laikomasi nė vienos iš šių sąlygų. Daugeliu atvejų ES pastangas padėti savo pietų kaimynams lydėjo baimė, kad į valdžią gali ateiti islamo radikalai, o tai sukeltų pavojų regiono stabilumui. Istorija moko, kad parama autoritariniams režimams nepasiteisina. Jungtinėms Valstijoms ji nepasiteisino Pietų ir Centrinėje Amerikoje, ši strategija nepasiteisina ir ES atveju. Kai kurie kritikai toli gražu neklysta vadindami mus veidmainiais. Mes kalbame apie žmogaus teises, socialinio dialogo poreikį ir apie ekonomikos vystymą, tačiau dešimtmečius nepaisėme, kad Tunise ir kitose Šiaurės Afrikos šalyse viešpatavo žiauri ir nedemokratinė valdžia. Reikia pasakyti, kad rėmusiems tokią politiką tai dramatiška nesėkmė. Gluminantis ES atstovų raginimas H. Mubarakui surengti demokratinius rinkimus buvo tiesiog apgailėtinas šios nenusisekusios politikos padarinys.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Afrikos šalyse kilusi nepasitenkinimo banga ir jų, ypač Tuniso ir Egipto, gyventojų kova reikalauja ypač didelio mūsų dėmesio ir vienybės. Konkrečiu Egipto, kurio gyventojai ir toliau kovoja už savo socialines ir darbo teises, už socialinį teisingumą, demokratiją ir laisvę, atveju mes griežtai smerkiame buvusias ir esamas represijas, prezidento H. Mubarako režimo įsakymu nukreiptas prieš kovojančius darbininkus ir gyventojus, ir norime pagerbti beveik 100 valstybės nužudytų Egipto piliečių.

Visai kaip Tunise ir keliose kitose arabų pasaulio ir Afrikos šalyse, padėtis Egipte iš esmės yra susijusi su gilėjančia kapitalizmo krize ir jai būdingomis socialinėmis problemomis, prie kurių priskirtina ne vien proporcingai didėjantis jaunimo nedarbas ir nuolat didėjančios maisto kainos.

Pastarųjų dienų įvykiai Egipte ir didelio masto juos lemiantis socialinis judėjimas rodo esminę organizacijų, atstovaujančių darbuotojams, ir kitų pažangių liaudies judėjimų, daugybę metų aktyviai veikusių itin sudėtingomis sąlygomis, drąsą, atkaklumą ir ryžtingumą. Mes ir toliau manome, kad reikalingas politinis sprendimas, kuris būtų pateiktas tiksliai laikantis Egipto tautos valios, be jokio išorinio įsikišimo, manipuliacijų ar spaudimo.

  Filip Kaczmarek (PPE), raštu. – (PL) Dabartiniai įvykiai Tunise ir Egipte gali iš esmės nulemti viso regiono ateitį. Labai ilgai šio regiono visuomenės neturėjo galimybės atvirai išreikšti savo siekių, svajonių ar nuogąstavimų. Dar nėra žinoma, kokie bus įvykių Šiaurės Afrikoje padariniai. Galime būti tikri tik dėl to, kad turėtume stengtis labiau paveikti padėtį. Juk visa tai vyksta šalyse, kurios yra artimiausios mūsų kaimynės. Iš tikrųjų, Europa buvo rimtai įsitraukusi į su aptariamaisiais regionais susijusių klausimų sprendimą. Ilgą laiką mums buvo žinoma, kad vietos valdžia ne visada atitiko savo visuomenių lūkesčius. Protestus įžiebė problemos, kurios dažniausiai sukelia socialinį nepasitenkinimą – tai skurdas, neviltis, valdžios arogancija. Nemanau, kad Tunisas ir Egiptas svajoja apie vakarietiškąją demokratiją. Žmonės tiesiog nori geresnio gyvenimo, o geresnis gyvenimas nebūtinai reiškia demokratiją. Ar jie nusipelno gyventi geriau? Be abejo, taip. Visi turi teisę gyventi geriau ir teisę į tai, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas, laisvė ir galimybė tobulėti. Tegu jų viltys išsipildo kuo greičiau ir be kraujo praliejimo. Dėkoju už dėmesį.

  Kelam, Tunne (PPE), raštu. – Pirma išvada, kurią reiktų daryti iš svarbių Tunise, Egipte ir kitur vykstančių pokyčių yra ta, kad demokratinis pasaulis jiems buvo visiškai nepasirengęs. Ir ES, ir JAV buvo užkluptos netikėtai ir vis dar turi improvizuoti reaguodamos į šiuos revoliucinius pokyčius ir stengdamosi prie jų prisiderinti.

Tas pat nutiko prieš 20 metų, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Pasirodė, kad tūkstančių sovietologų analizėse pražiūrėta slapta galinga jėga, kuri galiausiai suparalyžiavo sovietinę diktatūrą, – pavergtų žmonių laisvės troškimas.

Dabartinė padėtis atskleidė vidinį nepatyrusios Europos bendrosios užsienio reikalų politikos silpnumą. Ji atskleidė ilgai trunkančią vertybių, kuriomis oficialiai grindžiama ES, krizę. Įgyvendinant realiąją politiką šių vertybių sistemingai nepaisyta arba jos būdavo nuvertinamos siekiant stabilumo ar pragmatiškų trumparegiškų santykių.

Dabar atėjo metas suprasti, kad laisvės apribojimų nepaisymas, pateisinant, kad taip norima išsaugoti stabilumą ir ekonominius interesus, lemia ypač dideles politines klaidas. Vien tikra demokratija gali užtikrinti ilgalaikį stabilumą. Remtis autokratiniais režimais reiškia pūsti saviapgaulės miglas, kurios anksčiau ar vėliau išsisklaido, bet dėl to jų demokratiniai partneriai patiria moralinę žalą.

  Krzysztof Lisek (PPE), raštu. – (PL) Ekspertų manymu, riaušės Tunise sukėlė domino efektą. Labai tikėtina, kad po Tuniso ir Egipto kita regiono šalis, kurios laukia pokyčiai, bus Jemenas. Taip pat reikėtų paminėti Libiją, Alžyrą, Jordaną, Siriją ir Maroką. Globalizacija ir su tuo susijęs laisvas informacijos srautas atveria šių režimų valdomų piliečių akis. Jie nori pokyčių, padoraus gyvenimo modernioje valstybėje ir skaidriais principais paremtų įstatymų. Tokiomis aplinkybėmis ES turėtų skleisti šias vertybes ir daryti viską, kas įmanoma, kad arabų šalys išvengtų pilietinio karo ar neleistų ekstremistams ateiti į valdžią. Norėčiau pabrėžti, kad mūsų palaikymas turi apsiriboti politinėmis priemonėmis ir neturi apimti karinių veiksmų. Kaip ES mes turėtume skatinti, kad arabų šalys taikiai vykdytų reformas. Akivaizdu, kad reikalingas dialogas ir su nueinančios valdžios atstovais ir su opozicija, įskaitant islamo judėjimus. ES buvimas turi būti labiau juntamas regione, o visą Europos kaimynystės politiką reikia persvarstyti, kad demokratiją veiksmingiau skatinti būtų labiau įmanoma ne tik arabų šalyse, bet ir kaimyninėse Rytų šalyse, tokiose kaip Baltarusija. Reikia sukurti veiksmingus strateginius planus, tarp kurių būtų tinkama ES finansinė parama demokratijos, pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių sklaidai. Esu įsitikinęs, kad ES turėtų kalbėti vienu balsu ir vienbalsiai pasmerkti nedemokratinius režimus.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Įvykiai daugybėje arabų šalių, ypač Tunise ir Egipte, įeis į žmonių išsilaisvinimo nuo autoritarinių režimų, nepaisiusių pamatinių demokratinės visuomenės taisyklių – teisės viršenybės ir žmogaus teisių, istoriją.

Manau, kad dabar būtų svarbu permąstyti trumpalaikes bei ilgalaikes strategijas dėl Tuniso ir Egipto, vykstant ilgam perėjimo prie demokratijos procesui, neleisti ekstremistinėms grupuotėms ateiti į valdžią. Palankiai vertinu ES misiją Tunise, kurios tikslas įvertinti teisinę padėtį prieš rinkimus ir šių rinkimų stebėjimo misiją; tokių pat priemonių reikia kuo greičiau imtis Egipte.

Kad ir kaip būtų, manau, kad nepaprastai svarbu persvarstyti kaimynystės politiką, kuri, kaip turėjome progos įsitikinti, nesugebėjo įgyvendinti vieno iš savo tikslų – skatinti demokratiją ir žmogaus teises. Manau, kad į Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimus, kurie turėtų daryti tiesioginį poveikį pilietinei visuomenei, turėtų būti įtraukta didesnė požiūrių įvairovė. Vykstant dialogui su Tunisu, Egiptu ir jų kaimyninėmis šalimis būtina siekti užtikrinti demokratinį stabilumą. Norint tai pasiekti, reikia sukurti atitinkamas strategijas ir sutelkti didesnius išteklius būtinoms socialinėms, ekonominėms ir politinėms reformoms.

  Traian Ungureanu (PPE), raštu. – Demokratijos pažanga arabų pasaulyje turėtų būti skatinama, tačiau kartu neturėtų būti keliamas pavojus strateginiams ES interesams. Įvykiai Tunise ir Egipte parodė, kad autokratija nėra sprendimas. Vis dėlto patys įvykiai dar negarantuoja demokratinės baigties. Nesenų laikų istorija parodė, kad demokratinėmis revoliucijomis gali pasinaudoti gerai organizuotas, karingas islamas. 1979 m. Irano revoliucija yra garsus demokratinio perversmo, kuris baigėsi autokratija, pavyzdys. Mes turėtume subtiliai laviruoti tarp prezidento H. Mubarako socialinės politikos ir Egipto strateginės linijos. Egiptas yra ištvermingas sąjungininkas, jis prisijungė prie pajėgų, išlaisvinusių Kuveitą ir daugiau kaip 30 metų užtikrino taiką su Izraeliu. Su dabartiniais įvykiais Egipte siejamos ir viltys, ir pavojus. Demonstracijų dalyviai ir jų teisėti reikalavimai yra tikra atvirų diskusijų poreikio išraiška. Bet Egipto visuomenės viduje išlieka didelė agresyvaus elgesio, veiksmų ir politikos galimybė. Ypač plačiai paplitęs yra moterų apipjaustymas, pritarimas viešoms egzekucijoms, kankinimams ir griežtam islamo teisės aiškinimui. Musulmonų brolija atvirai skleidžia tokias nuostatas ir jai pritaria apie 20 proc. rinkėjų. Norint, kad demokratija Egipte turėtų ateitį, dabar reikia būti atsargiems.

  Antonio Masip Hidalgo (S&D), raštu. – (ES) Nestabilumas Viduržemio jūros pakrantės šalyse ir Sueco regione rodo, kad svarbu anglims suteikti daugiau svarbos.

Remkime energiją, pagamintą ES viduje, tai yra saugus išteklius.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Riaušės arabų pasaulyje, kurias įplieskė susideginęs jaunasis Mohamed Bouazizi, neturi jokio akivaizdaus religinio ar ideologinio aspekto. Savaime suprantama, kad socialiniai ir ekonominiai reikalavimai yra svarbiausi, mat Egipte maisto kainų kilimas dar labiau pablogino ir taip sudėtingas sąlygas, kai 80 mln. šalies gyventojų kovoja už išlikimą, gyvendami žemiau skurdo ribos už du dolerius per dieną. Esu įsitikinęs, kad formuodami savo požiūrį į įvykius arabų pasaulyje, būtinai turime atsižvelgti ir į savaime suprantamą laisvės troškimą, ir į tai, kad vis dėlto negalime neatsižvelgti į pavojų pasauliniam stabilumui, kurį gali lemti griūtis šiame vis labiau nenusakomu ir chaotišku tampančiame regione su didėjančia islamistų įtaka. Nerimą keliantys ženklai rodo, kad daugybė protestuose dalyvavusių žmonių visai nesiekia vakarietiško pavyzdžio demokratijos, greičiau visiškai priešingai. Negaliu nepagalvoti apie Rusijos įsiveržimą į Gruziją prieš dvejus metus, kai netikėtai užkluptas Vakarų pasaulis tyliai žiūrėjo ir paprasčiausiai nekreipė į tai dėmesio. Dar kartą atsidūrėme prieš esminius, mus netikėtai užklupusius įvykius, vykstančius prie pat ES sienų. Ir vėl nesiėmėme veiksmų, nors daugeliu aspektų šie veiksmai turi tiesioginį poveikį Europos stabilumui.

  John Attard-Montalto (S&D), raštu. – Tuniso premjeras pirmajam užsienio vizitui pasirinko Europos Sąjungą. Baronienė Catherine Ashton maloniai priėmė premjerą ir buvo aiškiai matyti, jog toks pasirinkimas buvo labai įvertintas. Reikšmingas pats pasirinkimas, nes Tuniso premjeras norėjo aiškiai nurodyti kelius, kuriais norėtų žengti jo šalis. ES remia demokratiją, teisės viršenybę, žmogaus teises ir pagrindinių principų laikymąsi. Ji siekia stabilumo ir saugumo, šiuo atveju – Viduržemio jūros regiono šalyse. Tunisas yra viena artimiausių Maltos kaimynių Šiaurės Afrikoje. Šio pereinamojo laikotarpio įvykiai yra svarbūs ne tik mano šaliai, bet ir visam regionui. Atsižvelgdamas į dabartinę nuosaikią poziciją, matau optimistines perspektyvas, kad Tuniso užsienio politika ir toliau plėtosis ta pačia kryptimi. Taip pat tikiuosi, kad ši vidaus padėtis pasitaisys. Svarbu, kad ES yra matoma per įvairias savo pagalbos ir plėtros programas, kurios gali būti skirtos Tunisui. Šalys, kurios priima demokratines vertybes ir prisideda prie stabilumo ir saugumo regione, turi būti įvertintos už savo pastangas. Todėl gyvybiškai svarbu, kad ES matomai ir apčiuopiamai parodytų šį įvertinimą.

  Rafał Trzaskowski (PPE), raštu. – (PL) JT vakar paskelbė, kad per neramumus, susijusius su revoliucija Tunise, žuvo per 200 žmonių. Tai tragiškoji netikėtai užklupusių įvykių Pietuose pusė. Tai turėtų mus visus paskatinti dar aktyviau imtis tiek šios šalies, tiek viso regiono demokratėjimo veiksmų, ypač dėl to, kad ir Egipte tiesiog mūsų akyse žlunga senoji tvarka. Deja, negali būti nė kalbos, kad Europos Sąjunga ir toliau nepakeistų savo tono. Neapsigaukime, kad naujoji ES diplomatinė tarnyba nuo pat pradžių sugebės atlikti vadovaujamąjį vaidmenį, kai atskiros valstybės narės turi tokių tvirtų individualių interesų. Vis dėlto Tuniso atveju mums prieinamos priemonės galbūt yra ne tokios įspūdingos, tačiau jos gali padėti pasiekti labai apčiuopiamų rezultatų. Prie jų priskirtina ES kaimynystės politika, kuri šiuo metu peržiūrima ir turėtų būti atitinkamai pakeista atsižvelgiant į dabartinius įvykius. Tarp jų turėtų būti galimybė siųsti ES stebėjimo misiją ir turbūt nebėra nė vieno, kurį reikėtų įtikinėti dėl tokios būtinybės. Tai konkrečios užduotys, į kurias Europos Parlamentas dabar privalo nukreipti savo dėmesį.

  Kristiina Ojuland (ALDE), raštu. – Ir aš norėčiau pritarti per diskusiją nuskambėjusiam susižavėjimui Tuniso ir Egipto žmonių, išreiškusių nepasitenkinimą ir nusivylimą savo šalių valdžia, drąsa. Dabar neramumai jau pasiekė negrįžtamą lygį, ir Europos Sąjunga privalo prisidėti prie tuo nulemto perėjimo proceso. Buvo pasigirdę keletas atsargių balsų, raginančių išlaikyti status quo, ypač Egipte, tvirtinant, kad nuvertus valdžią gali prasidėti pilietinis karas, kuris savo ruožtu į valdžią atvestų religinius fundamentalistus. Manau, kad ne mums spėlioti apie galimą įvykių eigą šiose šalyse. Norėčiau priminti, kad kai Rytų blokas atsidūrė ant žlugimo ribos, vis dar buvo tokių, kurie būtų mieliau viską palikę taip, kaip yra, nuogąstaudami dėl būsimo nestabilumo regione. Nedarykime tos pačios klaidos ir, užuot taip elgęsi, padėkime Tuniso ir Egipto žmonėms padėti pamatus tikrosioms demokratijoms geriausiu įmanomu būdu. Esu įsitikinęs, kad islamas ir demokratija vienas kitam neprieštarauja – Indonezijoje, kuri yra demokratinė valstybė, gyvena daugiausia pasaulyje musulmonų.