Derybinė įtaka ir politinė galia: kaip vyksta jungimasis į frakcijas ir postų pasidalijimas?

Pirmasis į pirmąjį posėdį 2009 m. liepos 14 d. susirinksiančio Europos Parlamento darbas – išsirinkti pirmininką. Vėliau bus renkami pirmininko pavaduotojai, kvestoriai, spręsis, kas taps atitinkamų komitetų ir delegacijų nariais, kurie iš savo tarpo rinks komitetų ir delegacijų pirmininkus. Dar vėliau paaiškės, kas taps pranešėjais, kuriems atiteks svarbiausi teisėkūros darbai.

 

Postų rokiruotė kartojasi kadencijos viduryje, prabėgus dvejiems su puse metų.

 

 

Europos Parlamento darbui vadovauja jo pirmininkas, slaptu balsavimu renkamas iš europarlamentarų tarpo. Didžiųjų frakcijų derybų metu iš esmės paaiškėja, kuris iš siūlomų kandidatų galėtų tikėtis balsų daugumos.

 

Pastaruoju metu dvi didžiausios EP frakcijos – konservatoriai ir socialdemokratai – paprastai susitardavo, kad pusę 5 m. kadencijos EP pirmininkaus vienos, o kitą pusę – kitos frakcijos narys. Žinoma, jokie susitarimai nepadės, jei kandidatas nesugebės surinkti europarlamentarų balsų daugumos.

 

Pirmininkas vadovauja EP darbui ir atstovauja Parlamentui santykiuose su kitomis ES ir jos narių institucijomis, taip pat administraciniuose, teisiniuose ir finansiniuose reikaluose. Parlamento pirmininkas pasirašo ES biudžetą bei tarptautines sutartis.

 

Pirmininkaudamas plenariniams posėdžiams jis daro politinius pareiškimus ir atkreipia europarlamentarų dėmesį į svarbiausius klausimus. Prieš prasidedant ES Vadovų Tarybos susitikimams jis ES vadovams pristato europarlamentarų poziciją esminiais ES darbotvarkės klausimais.

 

 

Kodėl bendraminčiai europarlamentarai jungiasi į frakcijas? Priklausymas frakcijai reiškia didesnę politinę įtaką, be to, susibūrusioms į frakciją politinėms jėgoms skiriama daugiau personalo ir lėšų.

 

Kovą dėl politinių postų lemia keli svarbiausi faktoriai: priklausymas įtakingai frakcijai, nacionalinės delegacijos toje frakcijoje dydis, t.y., kiek tos pačios šalies europarlamentarų jai priklauso, ir, be abejo, kandidato patirtis ir kompetencija. Nei vienai iš frakcijų nepriklausantiems EP nariams praktiškai niekuomet neatitenka jokios svarbios pareigos.

 

Frakcijos vienija daugelio skirtingų nacionalinių partijų narius, todėl labai svarbu tinkamai subalansuoti skirtingus interesus pačios frakcijos viduje. Būtent dėl šios priežasties, siekiant atspindėti visus politinius niuansus, daugelio EP frakcijų pavadinimai išsipučia taip, kad norint juos parašyti prireikia visos eilutės. Ilgiausias prabėgusios kadencijos pavyzdys – Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė/Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų frakcija.

 

 

Tebevykstant frakcijų formavimo deryboms prognozuojama, kad Europos liaudies partija (EPP) turės 264, Socialistų frakcija (PES) – 161, o Liberalų ir demokratų aljansas (ALDE) – 80 narių.

 

Politinį peizažą gali gerokai pakeisti net 93 jokiai frakcijai nepriklausantys naujai išrinkti europarlamentarai. Jų tarpe yra ir nuo EPP atskilę britų konservatoriai, siekiantys kurti naują politinę jėgą Europos Parlamente. Remiantis dabartinėmis taisyklėmis, norint suformuoti frakciją reikia bent 25 narių iš 7 ES valstybių.