Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į 1995 m. lapkričio 28 d. Barselonos deklaraciją, kuria pradėta Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros pietinės bei rytinės pakrantės šalių (VJPRPŠ) partnerystė,

–  atsižvelgdamas į 2003 m. kovo 11 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Parlamentui „Platesnė Europos kaimynystė: nauja santykių su mūsų rytų ir vakarų kaimynais struktūra“ (COM(2003)0104), jos 2004 m. gegužės 12 d. Europos kaimynystės politikos (EKP) strateginį dokumentą (COM(2004)0373), 2004 m. gruodžio 9 d. Komisijos komunikatą Tarybai dėl Komisijos pasiūlymų dėl veiksmų planų pagal Europos kaimynystės politiką (EKP) (COM(2004)0795) ir veiksmų planus Izraeliui, Jordanijai, Marokui, Palestinos savivaldos administracijai, Tunisui ir Libanui ir į Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m .spalio 24 d. reglamentą (EB) Nr. 1638/2006, išdėstantį bendrąsias nuostatas, kurios nustato Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę(1),

–   atsižvelgdamas į Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimus, steigiančius Europos bendrijos ir jos valstybių narių ir Tuniso(2), Izraelio(3), Maroko(4), Jordano(5), Egipto(6), Libano(7) ir Alžyro(8) asociacijas, taip pat Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių laikinąjį asociacijos susitarimą dėl prekybos ir bendradarbiavimo tarp Europos bendrijos ir Palestinos išsivadavimo organizacijos (Palestinos savivaldos administracijos vardu)(9); atsižvelgdamas į 1995 m. gruodžio 22 d. EB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimą Nr. 1/95 dėl galutinio Muitų sąjungos įgyvendinimo etapo (96/142/EB)(10),

–   atsižvelgdamas į 2004 m. vasario 25 d. Jordanijos, Egipto, Tuniso ir Maroko pasirašytą Agadiro laisvosios prekybos susitarimą,

–   atsižvelgdamas į visų Europos ir Viduržemio jūros regiono ministrų konferencijų ir sektorių ministrų konferencijų, įvykusių nuo Barselonos proceso pradžios, išvadas ir ypač į Marselyje 2008 m. liepos 2 d. vykusios Septintosios ES ir Viduržemio jūros regiono šalių prekybos ministrų konferencijos išvadas,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 13 d. Paryžiuje vykusį Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių ir vyriausybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą, kurio metu buvo sukurta Viduržemio jūros šalių sąjunga,

–   atsižvelgdamas į Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių laisvosios prekybos zonos poveikio tvarumui įvertinimą, kurį parengė Mančesterio universiteto Vystymosi politikos ir valdymo institutas,

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 18 ir 19 d. Aleksandrijoje vykusio Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių ekonomikos ir socialinių reikalų tarybų ir panašių institucijų aukščiausio lygio susitikimo baigiamąją deklaraciją,

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl ES Viduržemio jūros regiono politikos, ypač į 2007 m. kovo 15 d. rezoliuciją dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių laisvosios prekybos zonos kūrimo ir 2009 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl iniciatyvos „Barselonos procesas: Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga“,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį,

A. kadangi 1995 m. Barselonos konferencijoje buvo pradėtas itin plataus užmojo projektas, plėtoti naujus ir glaudesnius šiaurinės ir pietinės Viduržemio jūros pakrančių politinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius santykius; ir kadangi šis projektas dar toli gražu nėra baigtas,

kadangi dar nebaigtas Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos, kurios tikslas yra vėl pradėti Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių partnerystę įgyvendinant konkrečius ir aiškius projektus, sukūrimo procesas,

C. kadangi ES pasirašė asociacijos susitarimus su visomis pietinėmis Viduržemio jūros regiono šalimis, išskyrus Siriją ir Libiją; kadangi derybos su Sirija dėl asociacijos susitarimo įvyko, tačiau pasirašymą Sirija atidėjo; kadangi Komisija pradėjo derybas su Libija,

D.  kadangi abi Viduržemio jūros pakrantės ir toliau lieka nepaprastai skirtingos ekonominiu, socialiniu ir demografiniu požiūriais, tokiu būdu susidaro didelis skirtumas, sąlygojantis nestabilumą ir nepalankų poveikį migracijai bei aplinkai regione, ryškių išsivystymo skirtumų galima pastebėti ir pačiose VJPRPŠ,

E.  kadangi Viduržemio jūros pietinės bei rytinės pakrantės šalių ekonomika labai priklauso nuo užsienio prekybos; kadangi maždaug 50 proc. šios prekybos srautų yra nukreipta į ES, vis dėlto prekyba su šiomis šalimis tesudaro tik 8 proc. ES užsienio prekybos ir ES tenka teigiamas jos balansas; kadangi VJPRPŠ eksporto struktūra nėra įvairi ir šios šalys išlieka susijusios su sektoriais, kurie turi mažai įtakos ekonomikos augimui,

F. kadangi VJPRPŠ stipriai ir netvariai konkuruoja dėl ES eksporto rinkos ne tik tarpusavyje, bet ir su pietinėmis ES valstybėmis narėmis, kurios gali naudotis Sąjungos struktūrinių ir sanglaudos fondų lėšomis bei kitomis subsidijomis,

kadangi pietinių regionų integracijos procesas tęsis dar ilgai, pietinių šalių tarpusavio prekyba tėra menkai išplėtota ir Viduržemio jūros pietinės bei rytinės pakrantės šalių tarpusavio prekyba sudaro tik 6 proc. visos jų prekybos;

H. kadangi dėl šios padėties gali rastis labai neigiamų pasekmių Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių integracijos procesui, ypač maisto saugumui ir VJPRPŠ suverenitetui, nes didėtų prekybos koncentracijos poveikis, pavyzdžiui, didėtų priklausomybė nuo kelių (daugiausia žemės ūkio) gaminių eksporto į ES, tuo pat metu išaugtų pagrindinių maisto produktų importo poreikis, ir dėl to nebūtų naudos VJPRPŠ ir jų įmonėms,

I.   kadangi VJPRPŠ privalo pašalinti egzistuojančias politines ir ekonomines kliūtis, kurios stabdo viso regiono integracijos procesą, siekiant jų naudingesnio bendradarbiavimo,

J.   kadangi siekiant teigiamų rezultatų vystymuisi su ekonomika ir prekyba susijusiu Barselonos deklaracijos skyriumi turėtų būti paskatinta regioninė VJPRPŠ ir ES pietinių valstybių narių integracija bei užtikrinta jų ekonominė įvairovė ir gautos naudos pasidalijimas, norint pasiekti Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių ekonominės ir prekybos partnerystės svarbiausią tikslą, būtent sumažinti šiaurinių ir pietinių Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių plėtros lygio skirtumą,

K.  kadangi dėl ekonomikos ir finansų krizės valstybėse partnerėse padaugėjo politinių, ekonominių ir socialinių iššūkių, ypač susijusių su nedarbo problema; kadangi pagal laisvosios prekybos zonos tvaraus poveikio vertinimą per trumpą ir vidutinį laikotarpį padaugės nedarbo ir kitų socialinių sunkumų, dėl to reikės labai atsargiai planuoti kiekvieną naują prekybos susitarimą,

1.  apgailestauja, kad Europos ir Viduržemio jūros regiono bendros ir tvarios plėtros svarbiausi tikslai dar vis nepasiekti; pabrėžia, kad šio proceso sėkmė priklauso nuo visų partnerių tvirtų ir suderintų pastangų, ypač nuo laisvosios prekybos susitarimo tikslo peržiūrėjimo 2010 m. atsižvelgiant į VJPRPŠ didėjančias, su maisto saugumu susijusias, problemas , didėjantį dykumėjimą ir aplinkai daromą spaudimą visame Viduržemio jūros regiono baseine, į tvarios ekonomikos progreso trūkumą, atsiradusį dėl prekybos liberalizavimo daugelyje VJPRPŠ ir į platesnį pilietinės visuomenės ir abiejų Viduržemio jūros pakrančių gyventojų įtraukimą;

2.  mano, kad prie šių neigiamų reiškinių prisidėjo ir daugybė endogeninių ne tik ekonominių, bet ir politinių problemų; dėl tų pačių politinių priežasčių apgailestauja, kad buvo atšauktas paskutinis Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas, ir kad Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos klausimu nepasiekta pažangos;

3.  mano, kad pasikartojančios kliūtys yra ženklas, kad būtina labiau plėtoti ne tik ekonominius, bet ir politinius santykius; tiki, kad tikra teritorinė ir ekonominė integracija gali būti pasiekta tik tada, jei bus padaryta konkreti pažanga sprendžiant vykstančius konfliktus ir laikantis demokratijos principų bei žmogaus teisių;

4.  prašo Komisijos, ES valstybių narių ir VJPRPŠ atsižvelgti į finansų, ekonomikos ir aplinkos krizės padarinius labiau įtraukiant socialinius ir aplinkos apsaugos klausimus į ekonominę ir prekybos partnerystę, prašo VJPRPŠ vyriausybių įgyvendinti darnią ir veiksmingą užimtumo ir socialinės apsaugos politiką siekiant sumažinti krizės poveikį;  

5.  pabrėžia šiuo atžvilgiu, kad laisvos prekybos zonos tikslas, kaip numatyta pagal 1995 m. labai skirtingas sąlygas, negali daugiau būti vertinamas tik pagal hipotetinį ir netvarų ekonomikos augimą, bet turėtų būti apibrėžtas remiantis darbo vietų kūrimu, maisto produktų rinkos savarankiškumu ir smarkiai nykstančios Viduržemio jūros regiono ekosistemos išsaugojimu, kadangi ji yra regiono gamybos svarbiausias veiksnys; primena, kad jaunimo ir moterų nedarbas yra svarbiausia Viduržemio jūros regiono šalių socialinė problema, kuri turėtų būti kuo greičiau sprendžiama;

6.  pabrėžia VJPRPŠ regioninės integracijos ir prekybos mainų tarp pietinių šalių svarbą; apgailestauja, kad vis dar neišplėtotas pietinių šalių bendradarbiavimas; mano, kad, sudarant kiekvieną reikšmingą ir tvarų Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių prekybos susitarimą, visų svarbiausias yra pietinių šalių bendradarbiavimas;

7.  smarkiai ragina VJPRPŠ plėtoti pietinių šalių tarpusavio prekybą, kaip tai daroma Egipto, Jordanijos, Maroko ir Tuniso pasirašyto Agadiro laisvosios prekybos susitarimo atveju; mano, kad tai yra būtina kuriant regionų integraciją, ir ragina prisidėti kitas šalis; pabrėžia, kad ES institucijos privalo teigiamai reaguoti į prašymus teikti techninę ir finansinę paramą siekiant tokios pietinių šalių ekonominės integracijos;

8.  prašo Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių ministrų pasirašyti regioninę konvenciją dėl visų Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių bendrosios kilmės taisyklių sistemos, padedančios supaprastinti bendrosios kilmės taisykles, ir imtis tolesnių veiksmų įgyvendinant visų Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių kilmės kumuliacijos sistemą;

9.  atkreipia dėmesį, kad Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių ministrai aptars priemones, kuriomis galima išspręsti problemas, susijusias su silpnais Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių prekybiniais ir ekonominiais ryšiais, naujomis Europos ir Viduržemio jūros regiono prekybos gairėmis ir nauju mechanizmu, skirtu palengvinti prekybą ir investavimą regione; taip pat atkreipia dėmesį, kad į šias prekybos gaires įeina nuostatos, susijusios su žemės ūkiu, paslaugomis, investavimo ir reguliavimo klausimais ir intelektualinės nuosavybės teisėmis bei kova su klastojimu, konkurencija ir viešaisiais pirkimais, kilmės taisyklėmis bei prekybos apsaugos priemonėmis; lieka neįtikintas, kad šie sprendimai lemia silpną ekonominį bendradarbiavimą regione, kuriame nėra papildomos gamybos sistemos regiono konkurencingo pranašumo srityse, pavyzdžiui tekstilės ir drabužių sektoriuose bei atsinaujinančios energijos gamybos sistemų srityse;

10.  pabrėžia, kad šios diskusijos turi vykti partnerių abipusio pasitikėjimo ir pagarbos kontekste siekiant užtikrinti VJPRPŠ teisę valdyti savo prekybos rinkų atvėrimo tempus ir savo ekonominio bei socialinio vystymosi strategijas; dar kartą prašo suplanuoti derybas dėl laisvos prekybos susitarimo, kurios turi būti suderintos, laipsniškos ir pagrįstos racionalia ir prognozuojama partneryste, atitinkančia VJPRPŠ socialines ir ekonomines realijas;

11.  pabrėžia, kad, liberalizuojant žemės ūkio ir žuvininkystės sektorius, reikia atsižvelgti į poreikį apsaugoti padidintos rizikos prekes, tuo pačiu metu nuolat vertinant liberalizacijos socialinį poveikį kaimo gyventojams; ragina Europos ir Viduržemio jūros regiono partnerius apsvarstyti Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių integruotos žemės ūkio politikos sukūrimą, jos pagrindą sudaro papildoma tiekimo grandinė, BŽŪP ir Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių tikslų ryšys, perspektyvi vandens politika, nepriklausomo apsirūpinimo maistu poreikių prioritetas teikiant pirmenybę prieš prekybos kriterijus;

12.  atsižvelgia į paslaugų sektorių, kuris yra labai svarbus VJPRPŠ plėtrai; vis dėlto ragina, kad bet koks paslaugų liberalizavimas turėtų vykti tik suderinus su VJPRPŠ, pagal jį šalys turės teisę valdyti laipsnišką jautrių ir lengvai pažeidžiamų ekonomikos sričių atvėrimą; mano, kad reikia atskirti komercines paslaugas nuo viešųjų paslaugų,; pabrėžia, kad pastarosioms, ir ypač paslaugoms, susijusioms su pagrindiniais žmonių poreikiais, tokiais kaip sveikata, išsilavinimas, vanduo ir energija, nereikia taikyti šios derybų sistemos;

13.  prašo, kad pramonės sektoriaus liberalizavimo tvarkaraštis būtų pritaikomas atsižvelgiant į kiekvienos šalies ekonomines ir socialines sąlygas, įskaitant nedarbo lygį ir jo poveikį aplinkai; pabrėžia, kad vykdant ekonominę ir prekybos partnerystę turėtų būti skatinama gausesnė pramoninių prekių gamybos įvairovė ir taip pat didesnė pridėtinė vertė; ragina VJPRPŠ pradėti vykdyti regioninę politiką, kurią taikant būtų atsižvelgiama į labai mažų įmonių bei mažų ir vidutinių įmonių vaidmenį;

14.  atkreipia dėmesį į tai, kad Parlamentas ne kartą ragino sukurti Europos ir Viduržemio jūros regiono investicijų ir plėtros banką, kuris galėtų pritraukti tiesiogines užsienio investicijas, kurių trūksta Europos ir Viduržemio jūros regionui;

15.  dar kartą pabrėžia, kad yra susirūpinęs dėl Mančesterio universiteto atlikto laisvosios prekybos zonos tvarumo poveikio vertinimo išvadų, kadangi numatomi neigiami laisvosios prekybos zonos socialinės ir aplinkos apsaugos padariniai trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu; dar kartą ragina Komisiją pasinaudoti šiame vertinime pateikiamomis rekomendacijomis būsimose derybose dėl laisvosios prekybos zonos siekiant, kaip rekomenduojama šiame vertinime, atsižvelgti į aspektus, susijusius su socialine sanglauda ir tvariu vystymusi;

16.  laikosi nuomonės, kad laisvosios prekybos zona turėtų būti papildyta laipsniškai sudarant sąlygas laisvam darbuotojų judėjimui; mano, kad reikia skubiai sukurti teisines ir administracines sąlygas, kuriomis galima palengvinti vizų išdavimą, ypač tiems, kuriems tenka svarbus vaidmuo vykdant Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių partnerystę, įskaitant studentus, universitetų darbuotojus ir socialinės bei ekonominės srities suinteresuotas šalis;

17.  prašo Komisijos nuolat teikti išsamią informaciją apie pažangą dėl asociacijos susitarimo su Sirija, kurio pasirašymas buvo neseniai atidėtas Sirijos prašymu; yra susirūpinęs dėl derybų su Libija pradžios ir prašo Komisijos nuolat informuoti Parlamentą apie šias derybas ir visais derybų etapais konsultuotis su juo;

18.  atkreipia dėmesį, kad kai kurios Viduržemio jūros regiono šalys išreiškė pageidavimus išplėsti arba pagilinti prekybos susitarimus su ES; prašo Komisijos, atsižvelgiant į pagal Lisabonos sutartį Parlamentui suteiktas naujas galias, susijusias su prekyba, atsižvelgti į ankstesnę EP rezoliuciją, kai bus deramasi dėl minėtųjų naujų susitarimų;

19.  pabrėžia, kad dvišaliams požiūriams neturi būti teikiama pirmenybė prieš daugiašalį regioninį požiūrį; laikosi nuomonės, kad remiant glaudesnį bendradarbiavimą su pažangiausiais partneriais ir gerbiant jų politinę, kultūrinę, religinę ir socialinę specifiką, Komisija turi išlaikyti tarpregioninių derybų principą;

20.  atkreipia dėmesį į Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių parlamentinės asamblėjos kaip demokratinės institucijos, kuri, vadovaudamasi 3 Barselonos proceso ramsčiais, jungia parlamento narius abipus Viduržemio jūros krantų, vaidmenį partnerystėje; ragina stiprinti bendradarbiavimą ekonomikos srityje tarp Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių parlamentinės asamblėjos, Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos;

21. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai, valstybių narių ir VJPRPŠ valstybių ir vyriausybių vadovams bei parlamentams, taip pat Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių parlamentinei asamblėjai;

(1)          OL L 310, 2006 11 9, p. 1. (2)          OL L 97, 1998 3 30, p. 2. (3)          OL L 147, 200 6 21, p. 3. (4)          OL L 70, 2000 3 18, p. 2. (5)          OL L 129, 2002 5 15, p. 3. (6)          OL L 304, 2004 9 30, p. 39. (7)          OL L 143, 2006 5 30, p. 2. (8)          OL L 265, 2005 10 10, p. 2. (9)          OL L 187, 1997 7 16, p. 3. (10)         OL L 35, 1996 2 13, p. 1.