Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į EB sutarties 33 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl maisto produktų kainų augimo(1) ir į 2008 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl augančių maisto kainų ES ir besivystančiose šalyse(2),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 29 d. Parlamento rezoliuciją „Afrikos žemės ūkio skatinimas. Pasiūlymas dėl Afrikos žemės ūkio plėtros ir maisto saugos“(3),

–   atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo sukuriama greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonė (COM(2008)0450),

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Spręsti kylančių maisto produktų kainų klausimą. Nurodymai dėl ES veiksmų“ (COM(2008)0321),

–   atsižvelgdamas į pranešimą dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir pasaulinės maisto saugos (M. McGuiness pranešimas (2008/2153(INI)),

–   atsižvelgdamas į 1996 m. Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimą dėl maisto,

–   atsižvelgdamas į Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) pateiktas 2008–2017 m. žemės ūkio perspektyvas,

–   atsižvelgdamas į Tarptautinio vystymuisi skirto žemės ūkio žinių, mokslo ir technologijų vertinimo (angl. IAASTD) organizacijos rekomendacijas,

–   atsižvelgdamas į bendrosios žemės ūkio politikos būklės patikrinimo rezultatus,

–   atsižvelgdamas į tebesitęsiantį PPO Dohos plėtros derybų raundą,

–   atsižvelgdamas į Paryžiaus deklaraciją dėl pagalbos veiksmingumo,

–   atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 16–18 d. Romos aukščiausiojo lygio susitikime dėl aprūpinimo maistu priimtą deklaraciją,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,

A. kadangi Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje plėtros ir humanitarinės pagalbos teikėja, bet nuo 1980-ųjų metų tarptautiniu mastu žemės ūkiui skiriamos, ypač Europos Sąjungos, pagalbos dalis vis mažėja,

B.  kadangi dabartinė krizė labiausiai veikia mažas pajamas gaunančius namų ūkius tiek Europos Sąjungoje, tiek besivystančiose pasaulio šalyse, kur maistui išleidžiamų namų ūkių pajamų dalis sudaro 60–80 % visų pajamų, palyginti su ES vidurkiu, kuris mažesnis nei 20 %,

C. kadangi Parlamentas ir Taryba kelis kartus paragino rimtai reaguoti į pasaulinę problemą, visų pirma suteikiant būtiną žemės ūkio sąnaudų finansavimą ir pagalbą naudojantis rinka pagrįstomis valdymo priemonėmis,

D. kadangi Europos Sąjunga išlieka pagrindine maisto gamintoja, pagaminančia 17 % pasaulio kviečių, 25 % pasaulio pieno, 20 % pasaulio kiaulienos ir 30 % pasaulio jautienos produkcijos; kadangi ji taip pat yra viena svarbiausių žemės ūkio produktų importuotojų, o jos daugelio pagrindinių žemės ūkio produktų tiekimo lygis yra daug žemesnis už savarankiško apsirūpinimo maistu lygį,

E.  kadangi pašarų kainų augimas didina gamybos išlaidas ir dėl to kyla pavojus, kad sumažės gyvulininkystės produktų, kurių paklausa didėja ir turėtų didėti, ypač sparčiai augančios ekonomikos šalyse, gamyba,

F.  kadangi dideli pagrindinių produktų kainų svyravimai gali tapti vis ryškesniu ir įprastu pasaulinės rinkos bruožu; kadangi didesnės maisto kainos savaime nereiškia, kad ūkiai gaus didesnes pajamas, nes labai sparčiai didėja ūkių sąnaudų kaštai, taip pat vis labiau didėja gamintojų ir vartotojų kainų skirtumas,

G. kadangi pasaulio maisto atsargos yra sumažėjusios iki kritiškai žemo lygio – po Antrojo pasaulinio karo vienerių metų maisto atsargos sumažėjo taip, kad 2007 m. jų užtektų tik 57 dienoms, o 2008 m. – tik 40 dienų,

H. kadangi nemažai žmonių patyrė tiesiogines ir rimtas šių ir kitų veiksnių pasekmes; kadangi visame pasaulyje dėl maisto kainų krizės milijonai žmonių dar labiau skursta ir badauja; kadangi dėl šių pokyčių visame pasaulyje kilo riaušių ir neramumų ir šalyse bei regionuose susidarė nestabili padėtis; kadangi, net ir ES, atsargos taip išseko, jog vykdant skubios pagalbos maistu programą šiuo metu turima mažiau maisto, kurį galima paskirstyti,

I.   kadangi pagal naujausius organizacijų, kovojančių su badu pasaulyje, duomenis šiuo metu besivystančiose šalyse kas penktas žmogus blogai maitinasi ir nuolat badauja, o visame pasaulyje daugiau negu 30 000 vaikų kasdien miršta nuo bado ir skurdo,

J.   kadangi žemės ūkyje dirba ir iš jo pajamas gauna daugiau nei 70 % besivystančių šalių ir daugiau kaip 80 % daugelio Afrikos šalių dirbančių žmonių ir dėl to siekiant veiksmingai išspręsti skurdo ir bado problemas labai svarbi yra kaimo plėtros politika,

K. kadangi Europos Sąjunga paprastai finansuoja apie 10 % pasaulio vystomojo bendradarbiavimo, papildomai prisidėdama prie valstybių narių įnašų; tai patvirtina naujausi įnašai taikant EB priemones (maždaug 1,8 mlrd. eurų: 1 mlrd. eurų pagal naująją greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonę ir likusios sumos pagal šiuo metu taikomas plėtros ir humanitarinės pagalbos priemones),

L.  kadangi, nors gamtiniai ištekliai senka, prognozuojama, kad pasaulinė maisto paklausa iki 2050 m. padidės dvigubai ir pasaulinė maisto gamyba turės didėti,

M. kadangi MŽŪO nuomone pakaktų investuoti 30 mlrd. eurų per metus tam, kad būtų užtikrintas aprūpinimas maistu pasaulio gyventojams, kurių skaičius 2050 m. pasieks 9 mlrd.,

N. kadangi paaiškėjo, jog iki šiol sudarytų tarptautinių ir regioninių susitarimų nepakanka, kad būtų sureguliuotas rinkos tiekimas ir prekyba; kadangi pastarojo meto maisto kainų augimas turėtų paskatinti viso pasaulio vyriausybes susimąstyti, kad žemės ūkio gamyba nėra savaime suprantamas dalykas,

1.  pabrėžia, kad skurdą ir badą kenčiančių žmonių skaičius šiuo metu viršija 1 mlrd. ir kad tai yra nepateisinama žala šeštadalio pasaulio gyventojų gyvybei, pragyvenimui ir orumui; pabrėžia, kad maisto, finansinės ir ekonominės krizės, be kitų veiksnių, dar labiau blogina nuolat nepakankamų investicijų į aprūpinimą maistu, žemės ūkį ir kaimo plėtrą rezultatus; pabrėžia, kad nors pasiekta pažangos, bendromis pastangomis iki šiol nepavyko pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų ir įgyvendinti pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimuose dėl maisto priimtų įsipareigojimų; pabrėžia, kad siekiant pakeisti šias tendencijas, reikia imtis bendrų veiksmų ir nukreipti pasaulį ta linkme, kurios laikantis būtų galima nacionaliniu lygiu apsirūpinant maistu vis geriau užtikrinti teisę į tinkamą maistą;

2.  pabrėžia, kad pasaulinis aprūpinimas maistu Europos Sąjungai yra ypatingai skubus klausimas, todėl ragina imtis skubių ir nuoseklių veiksmų siekiant užtikrinti aprūpinimą maistu ES piliečiams ir visame pasaulyje; mano, kad svarbu pripažinti visų pasaulio ūkininkavimo ir maisto kultūrų vertę; pabrėžia, kad vartotojams turėtų būti prieinamas maistas priimtinomis kainomis, bet kartu turėtų būti išlaikytas ir tinkamas ūkininkų pragyvenimo lygis;

3.  pabrėžia bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP), kaip priemonės, kuria užtikrinama maisto gamyba Europos Sąjungoje, svarbą; mano, kad BŽŪP garantuoja ES piliečiams užtikrintą maisto tiekimą nuo pat politikos pradžios 1962 m., be to, saugo ir gerina kaimo aplinką ir ES maisto gamybos standartus, kurie aukščiausi pasaulyje; pabrėžia, kad reikalinga, jog Bendrijos žemės ūkis ir ateityje išlaikytų šį vaidmenį;

4.  pabrėžia, kad nuo 2007 m. pagrindinių žemės ūkio produktų kainos labai keitėsi ir kad nuo antrojo 2007 m. pusmečio iki antrojo 2008 m. pusmečio kainos labai išaugo, o po to žymiai išaugo vartotojų kainos; pastebi, kad po šio staigaus pagrindinių produktų bazinių kainų padidėjimo produktų kainos staiga nukrito iki neleistinai mažo lygmens;

5.  susirūpinęs pastebi, kad labai didėja ūkių sąnaudų kaštai (padidėjusios trąšų, sėklų ir kt. kainos) ir dėl to didėja išlaidos, kurios ne visiems ūkininkams (visų pirma gyvulininkystės sektoriuje) kompensuojamos vienodai, ir tai žymiai sumažino galimybes didinti ūkių pajamas dėl didesnių pagrindinių produktų ir maisto kainų, todėl gali nebelikti akstino didinti gamybą; yra susirūpinęs, kad dėl labai didėjančių sąnaudų kaštų gali sumažėti naudojimas ir netgi gamyba, o dėl to maisto krizė Europoje ir pasaulyje tik didės;

6.  primena, kad kainų nepastovumas pastaraisiais metais – pakilimas ir smukimas – sąlygojo, kad tapo ypač sudėtinga užtikrinti aprūpinimą maistu; pabrėžia, kad jei ūkininkai negalės parduoti savo produktų tinkamomis kainomis, jų verslas tiesiog sužlugs; dar kartą patvirtina, kad ES ūkiai gamina 17 % pasaulio kviečių, 25 % pasaulio pieno ir 30 % pasaulio jautienos produkcijos; pabrėžia, kad ES ir pasaulinio lygmens maisto tiekimui užtikrinti ateinančiais metais bus nepaprastai svarbu ES ūkius išlaikyti perspektyvius;

7.  atkreipia dėmesį į ilgesnio laikotarpio struktūrines priežastis, susijusias su dabartiniu žemės ūkio produktų kainų didėjimu, įskaitant nuolat augančią pasaulinę paklausą ir nuolat mažinamas investicijas į žemės ūkio gamybą; pastebi, kad, be šių veiksnių, energijos kainų, ypač naftos kainų, padidėjimas turėjo didelį poveikį pasaulinei žemės ūkio gamybai (lėmė ūkių gamybos ir maisto paskirstymo sąnaudų padidėjimą) ir maisto krizėms skurdžiose šalyse (dėl maisto produktų transportavimo kaštų valstybių viduje);

8.  atsižvelgia į tai, kad norint aprūpinti maistu pasaulį, kurio gyventojų skaičius 2050 m. pasieks 9 mlrd., žemės ūkio gamyba turės būti padidinta 70 proc., palyginti su dabartine gamyba;

9.  yra tvirtai įsitikinęs, kad BŽŪP turėtų būti toliau tikslinama, kad atitiktų Europos ir pasaulio aprūpinimo maistu poreikius; nepritaria rinkos valdymo priemonių panaikinimui ir paramos ūkininkams išmokų mažinimui;

10. pabrėžia tarptautinio bendradarbiavimo ir solidarumo svarbą, o taip pat būtinybę netaikyti vienašališkų priemonių, kurios neatitinka tarptautinių įstatymų, Jungtinių Tautų chartijos ir kelia grėsmę aprūpinimo maistu saugumui; ragina sudaryti subalansuotus prekybos susitarimus, nes jie sudaro pasaulinio aprūpinimo maistu problemos sprendimų esmę;

11. pažymi, kad daugiau nei 860 mln. žmonių pasaulyje nuolat badauja; atkreipia dėmesį į tai, kad Pasaulio Bankas prognozuoja, jog maisto kainų padidėjimas gali įstumti dar 100 mln. žmonių į didesnį skurdą;

12. pritaria MŽŪO požiūriui, kad labiausiai didėjančios maisto kainos paveiks daugiausiai maisto produktų importuojančias šalis, o didžiąją šių šalių dalį sudaro mažiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys; dar kartą patvirtina tai, kad skurdas ir priklausomybė nuo importuojamo maisto yra pagrindinės priežastys, dėl kurių neužtikrinamas aprūpinimo maistu saugumas; suvokia, kad iš tikrųjų tarptautinėse rinkose parduodama tik nedidelė pasaulinės maisto produkcijos dalis, o eksportuojančių šalių vis mažėja;

13. yra sunerimęs dėl dabartinės pasaulinės finansinės krizės, dėl kurios gali sumažėti ūkininkavimui skiriamas finansavimas; ragina Komisiją išanalizuoti finansinės krizės poveikį žemės ūkio sektoriui ir apsvarstyti pasiūlymus užtikrinti sektoriaus stabilumą, taip pat ir galimybių gauti paskolas bei kredito garantijas požiūriu;

14. mano, kad BŽŪP turėtų būti ES aprūpinimo maistu politikos pagrindas tiek dabar, tiek po 2013 m.; mano, kad užtikrinant ilgalaikį aprūpinimo maistu saugumą itin svarbūs yra veikiančios ekosistemos, derlingas dirvožemis, tvarūs vandens ištekliai ir daugialypė žemės ūkio ekonomika; taip pat mano, kad reguliuojant pasaulinę maisto tiekimo pusiausvyrą labai svarbu, jog būtų teikiamas svarbesnis vaidmuo BŽŪP kartu su kitomis Bendrijos politikos sritimis;

15. mano, kad BŽŪP turėtų tekti svarbus vaidmuo Europos Sąjungos užsienio reikalų ir plėtros politikoje, ypatingą dėmesį skiriant aprūpinimo maistu saugumo išorės politikai; mano, kad BŽŪP, kuria užtikrinama Europos Sąjungos maisto gamyba, taip pat galima prisidėti ir siekiant patenkinti didėjančią maisto paklausą visame pasaulyje;

16. mano, kad greito atsako į augančias maisto kainas besivystančiose šalyse finansavimo priemonės reikia tam, kad būtų žengtas pirmas žingsnis siekiant patenkinti neatidėliotinus labiausiai maisto krizės paveiktųjų poreikius; mano, kad Komisija turėtų tikrinti, kaip leidžiami pinigai, ir užtikrinti, kad jie nuolat būtų panaudojami ten, kur jų labiausiai reikia, ir reguliariai teikti ataskaitas Parlamentui;

17. ragina Komisiją stiprinti savo dabartines programas, skirtas užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą Europoje ir visame pasaulyje; ragina stiprinti Maisto pakankamumo teminę programą (2007–2010 m. programa), pagal kurią šiuo metu skirta 925 mln. eurų visam programavimo laikotarpiui; ragina Komisiją patvirtinti išsamią aprūpinimo maistu saugumo strategiją siekiant visų Bendrijos politikos sričių nuoseklumo;

18. dar kartą patvirtina, kad už aprūpinimą maistu atsakingos pačios valstybės ir kad bet kokius planus aprūpinimo maistu problemoms spręsti turi parengti, sudaryti, administruoti ir vykdyti valstybės, atsižvelgdamos į konsultacijas su pagrindiniais suinteresuotais asmenimis; pabrėžia, kad aprūpinimo maistu saugumas laikomas itin svarbiu prioritetu ir kad tai turi atsispindėti nacionalinėse programose ir biudžetuose;

19. pabrėžia, kad kiekvienas žmogus turi teisę į saugų, maistingą maistą ir pakankamą jo kiekį, nuosekliai siekiant nacionaliniu lygiu apsirūpinant maistu vis geriau užtikrinti teisę į tinkamą maistą; ragina kurti pasaulį, kuriame nebūtų bado, ir kad šalys įgyvendintų „Neprivalomas gaires, siekiant padėti nacionaliniu lygiu apsirūpinant maistu vis geriau užtikrinti teisę į tinkamą maistą“, ir palaiko praktinį gairių taikymą, grindžiamą dalyvavimo, skaidrumo ir atskaitomybės principais;

20. skatina vykdyti mokslinius maisto ir žemės ūkio tyrimus, įskaitant tyrimus siekiant prisitaikyti prie klimato kaitos ir ją sušvelninti, ir nacionaliniu, regioniniu bei tarptautiniu lygmenimis suteikti prieigą prie mokslinių tyrimų rezultatų ir technologijų; palaiko nacionalines mokslinių tyrimų programas, ypač Afrikoje, siekiant dalintis informacija ir gerąja patirtimi; ragina suteikti prieigą prie žinių; ragina gerinti nacionalinių žemės ūkio statistikų kokybę ir sukurti išankstinio perspėjimo ir prognozių dėl grėsmės aprūpinimui maistu ir jo saugumo pažeidžiamumo sistemas, taip sudarant svarų pagrindą žemės ūkio politikai ir strategijoms;

21. dar kartą patvirtina įsipareigojimą investuoti į žemės ūkio ir ūkių gamybos technologijas ir inovacijas;

22. pabrėžia, kad svarbu viešosiomis lėšomis finansuoti mokslinius tyrimus, kurie padėtų užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą, o ne vien tik tarnautų pramonės interesams; ragina investuoti ne tik į atskirų naujų technologijų, bet ir į įvairialypių ūkininkavimo sistemų, kurios padėtų užtikrinti ilgalaikį aprūpinimo maistu saugumą, mokslinius tyrimus; tuo pačiu pabrėžia novatorišką vaidmenį, kurį, pavyzdžiui, šioje srityje galėtų atlikti ES ekologinės žemdirbystės mokslinių tyrimų technologijų platforma;

23. mano, kad viena didelė kliūtis, neleidžianti didinti žemės ūkio produkcijos besivystančiose šalyse, – galimybių mažiems ūkininkams gauti paskolas ir mikrokreditus investicijoms į geresnes sėklas, trąšas ir drėkinimo mechanizmus nebuvimas; toliau pabrėžia paskolų garantijų, kurios daugeliu atvejų neprieinamos, klausimą; ragina Europos investicijų banką rasti lėšų vietos maisto gamintojų rėminimo programoms besivystančiose šalyse, teikiant paskolų garantijas, kad būtų galimybių gauti kreditus ir mikrokreditus;

24. mano, kad siekiant padidinti tvaraus ūkininkavimo našumą, reikia atlikti tolesnius žemės ūkio mokslinius tyrimus, ir ragina valstybes nares iki galo išnaudoti šioje srityje Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos teikiamas galimybes ir plėtoti priemones, kuriomis būtų galima padidinti žemės ūkio gamybos mastą tausiai ir efektyviai naudojant energiją;

25. pažymi, kad pasaulio maisto krizė kelia didelę grėsmę taikai ir saugumui pasaulyje; todėl palankiai vertina naujausias Komisijos pastangas išnagrinėti būdus, kaip būtų galima spręsti pasaulinio aprūpinimo maistu saugumo klausimą; ragina valstybes nares remti tokias iniciatyvas nacionaliniu ir vietos lygmenimis;

26. paveda Pirmininkui perduoti šia rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL C 263E, 2008 16 10, p. 621. (2) Priimti tekstai, P6_TA(2008)0229 (3) Priimti tekstai, P6_TA(2007)0577.