Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : B7-0106/2011

Pateikti tekstai :

B7-0106/2011

Debatai :

PV 16/02/2011 - 5
CRE 16/02/2011 - 5

Balsavimas :

PV 17/02/2011 - 6.8
CRE 17/02/2011 - 6.8

Priimti tekstai :


PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
PDF 166kWORD 115k
9.2.2011
PE459.638v01-00
 
B7-0106/2011

pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Tarybos ir Komisijos pareiškimų

pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį


dėl strategijos „Europa 2020“


Lothar Bisky, Cornelia Ernst, Thomas Händel, Jacky Hénin, Patrick Le Hyaric, Marisa Matias, Willy Meyer, Miguel Portas, Alfreds Rubiks, Eva-Britt Svensson, Rui Tavares, Marie-Christine Vergiat, Sabine Wils, Gabriele Zimmer, Nikolaos Chountis, Jürgen Klute, Ilda Figueiredo, Kyriacos Triantaphyllides GUE/NGL frakcijos vardu

Europos Parlamento rezoliucija dėl strategijos „Europa 2020“  
B7‑0106/2011

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į „Europos 2020“ integruotas gaires, priimtas Tarybos 2010 (I dalis – Bendrosios ekonominės politikos gairės, II dalis – Užimtumo gairės),

–   atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 17 d. Tarybas išvadas (Strategija „ Europa 2020“), 2010 m. gruodžio 16 d. (Ekonomikos valdysena) ir 2011 m. vasario 4 d. („Europa 2020“ energetikos politika, naujovės),

–   atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 29 d. Komisijos pasiūlymus dėl ekonomikos valdysenos srities teisės aktų paketo (perviršinio deficito procedūra, makroekonominio disbalanso išlyginimas) ,

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Metinė augimo apžvalga. Visapusiško ES atsako į krizę spartinimas“ (COM(2011) 11 final),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,

A. kadangi Komisijos metine augimo apžvalga buvo pradėtas pirmosios pakopos Europos semestras, kaip tai 2010 m. rugsėjo 7 d. patvirtino Europos Vadovų Taryba, pagrindinį dėmesį skiriant ex ante biudžeto ir ekonomikos politikos, suderintos su Stabilumo ir augimo paktu, viena vertus, ir strategija „Europa 2020“, kita vertus, koordinavimui; kadangi 2011 m. kovo Vadovų Taryba turėtų nustatyti gaires valstybių narių politikai abiejose srityse,

B.  kadangi Komisija optimistiškai prognozuoja, kad yra „ekonominio atsigavimo ženklų, bet jie vis dar nepastovūs“; kadangi iš tikrųjų 2010 m. ir vėlesniais metais dauguma valstybių narių vis dar susidūrė su ekonominės stagnacijos situacija, kai kuriose recesija pasikartojo, kitose nuolat buvo neigiami augimo tempai, ir tik labai nedaugelis iš jų 2010 m. galėjo pasinaudoti „išaugusiu eksportu atsigavus pasaulinei prekybai“; kadangi net ir pastarųjų eksportuojančių šalių ekonomikos augimo sulėtėjimas prognozuojamas 2011 m.,

C. kadangi Komisija pabrėžia, kad „finansų sektorius dar negrįžo į įprastas vėžes, tam tikrais atvejais jis jautriai reaguoja į spaudimą ir kartais prireikia valstybės pagalbos“, kad kreditavimas vis dar nepakankamas ir kad „daugelyje valstybių narių namų ūkių ir įmonių įsiskolinimai vis dar per dideli“,

D. kadangi Komisijos kritinė finansų sektoriaus situacijos analizė gali vis dar piešti pernelyg rožinį realios situacijos vaizdą: daugelis Europos bankų laiko daugybę skolų – valstybės, bankų ir nekilnojamojo turto; dauguma jų yra iš esmės nelikvidūs ir priklauso nuo pigaus ECB finansavimo, kad išliktų; daugelis taip pat patyrė didžiulių nuostolių, kuriuos tik iš dalies pripažino, ir dėl to kai kurie jų, tiesą sakant, yra nemokūs,

E.  kadangi iki šiol Europos Sąjunga ir valstybių narių vyriausybės neįgyvendino būtinų reformų, kad finansų sektorius veiktų visų pirma dėl visuomenės interesų, priimtų mažesnę grąžą ir būtų orientuotas į rizikos baimę ir ilgalaikius tikslus, o ne trumpalaikių laikotarpių pelną, ir nesusitarė, kad reikia vykdyti būtinas reformas, siekiant griežčiau reguliuoti finansų rinkas,

F.  kadangi 2011 m. vasario 4 d. Tarybos išvadose sakoma, kad bankams reikia „ambicingo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis“; kadangi bankų testavimas nepalankiausiomis sąlygomis jau taikomas ES akivaizdžiai buvo ne pakankamai griežtas, nes tiek „Bank of Ireland“, tiek „Allied Irish Bank“ atveju jis neatskleidė nieko blogo, o tai tik dar labiau pagilino problemas, kai netrukus Airijai prireikė euro zonos paramos,

G. kadangi ES valstybių narių vyriausybės ėmėsi veiksmų, kad bankų obligacijų savininkai būtų apsaugoti bet kokia kaina, verčiau nuostolius užkraudami mokesčių mokėtojams, net jei tai labai kenkia valstybių mokumui; kadangi tai yra Europos stabilumo mechanizmo loginis pagrindas, kuriam suveikus skatinama tolesnė taupymo politika visoje Europos Sąjungoje, taip finansinę naštą – gelbėti finansų sektorių – dar kartą užkraunant eiliniams gyventojams: darbuotojams, pensininkams ir kitiems, kurių darbo vietomis, atlyginimais, socialinėmis išmokomis ir teisėmis smarkiai rizikuojama,

H. kadangi, remiantis Bendros užimtumo ataskaitos projektu, su nedarbu ES dabar susiduria 23,1 mln. asmenų (9,6 procento, apie 20 procentų kai kuriose valstybėse narėse) – 5,6 milijonai žmonių mažiau nei piko laikotarpiu, antrąjį 2008 m. ketvirtį, o jaunimo nedarbas ES siekia 20,4 procento (daugiau nei 40 procentų kai kuriose valstybėse narėse); kadangi realiųjų vieneto darbo sąnaudų augimas ES mažėjo nuo 2009 m. vidurio ir pasiekė -2 % per metus antrąjį 2010 m. ketvirtį,

I.   kadangi nedarbą dar labiau sustiprins ES taupymo politika ir valstybių narių sprendimai – kai kurioms primesti bendros ES ir TVF finansinės paramos kontekste – griežtai suma-žinti užimtumą viešajame sektoriuje,

J.   kadangi Europos profesinių sąjungų konfederacijos Generalinis Sekretorius John Monks laiške Komisijos nariui Olli Rehn neseniai pareiškė, kad „dėl pasiūlymų dėl ekonominės valdysenos gali išplisti spaudimas euro zonoje ir už jos ribų, ir jie gali būti taikomi ne tik šalims, turinčioms sunkumų pasaulio obligacijų rinkose“ ir kad „ETUC bus neįmanoma remti ES veiksmų šioje srityje ar pasiūlymų dėl ekonominės valdysenos ir bet kokios naujos sutarties, kurioje jų yra, nes kai kuriais aspektais tai panašu į Versalio taikos sutarties reparacijų (nuobaudų) nuostatas ir stumia valstybes nares į beveik kolonijinę padėtį“,

K. kadangi dėl ES ir valstybių narių taupymo politikos – drastiškas valstybės investicijų sumažinimas, nuolatinis socialinės apsaugos ir gerovės valstybės griovimas, nauja viešųjų paslaugų privatizavimo banga, darbo užmokesčio mažinimas, PVM tarifo didinimas ir t. t. – dar labiau susilpnins perkamąją galią ir paklausą vidaus rinkoje, sukels mokestinių pajamų sumažėjimą ir pratęs ekonominę stagnaciją arba sugrąžins ekonomiką į recesiją, ir su tokia taupymo politika oficialiai paskelbtas tikslas sumažinti valstybės skolą, padidinti užimtumą ir „pereiti prie ekologiškesnės ekonomikos“ greičiausiai nebus pasiektas,

Bendrosios pastabos – Strategija „Europa 2020“ ir jos įgyvendinimas

1.  griežtai prieštarauja Vokietijos kanclerės A. Merkel ir Prancūzijos prezidento N. Sarkozy pasiūlymui dėl „Konkurencingumo pakto“, kuriuo reikalaujama nutraukti darbo užmokesčio indeksavimą, didinti pensinį amžių iki 67 m., suderinti mokesčių ir darbo rinkos politiką, ir įtvirtinti skolos ribas nacionalinėse konstitucijose visoje euro zonoje; ragina Tarybą atmesti šį pasiūlymą;

2.  griežtai prieštarauja strategijai „Europa 2020“, nes ji nenumato jokių problemų sprendimų gyventojams ir tik dar labiau sutvirtina klaidingas ES politikos kryptis, kurios sąlygojo krizę; griežtai kritikuoja tai, kad strategijoje visai neatsižvelgta į moterų lygybę; pabrėžia, kad dėl padėties, kai nedarbas padidėjęs ir daugėja skurdo, strategijoje nepateikta aiškaus plano kaip veiksmingai šį nedarbą sumažinti ekonomikos, socialinėmis ir užimtumo politikos priemonėmis, skirtomis ekologiškai ir tvariai plėtrai ir visos darbo dienos užimtumui, užtikrinant darbuotojų teises;

3.  pabrėžia, kad laikantis fiskalinio taupymo nebus galima gauti pakankamai investicijų į ekonomikos ekologiškumą, naujų darbo vietų kūrimą, švietimo gerinimą, kvalifikaciją ir kompetenciją, kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, kad būtų pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai; todėl mano, kad strategija „ES 2020“ nuo pat pradžių remiasi tuščiais pažadais, kurie negali būti ištesėti laikantis „naujosios makroekonominės politikos“ kaip tai numato Komisija ir Taryba;

4.  pabrėžia, kad dabartiniame ES biudžete net nepateikiamos „Europos 2020“ pavyzdinės iniciatyvos su atitinkamomis biudžeto lėšomis ir kad nepritaikius dabartinės daugiametės finansinės programos (DFP) nėra galimybių vykdyti strategiją „Europa 2020“ pagal ES metinį biudžetą iki 2014 m.; pabrėžia, kad tai labai aiškiai parodo, kokie rimti yra Tarybos, kuri nuolat siekia sumažinti ES biudžetą, padidindama ES užduotis, įsipareigojimai strategijai „Europa 2020“;

5.  pabrėžia, kad 2011 m. vasario 4 d. Tarybos išvados dėl energetikos infrastruktūros yra akivaizdus to, kas išdėstyta aukščiau, pavyzdys: taupymo politikos kontekste, kuri turi būti vykdoma šalių viduje, valstybės narės atmeta Komisijos prašymus padidinti viešąsias investicijas į „pažangiuosius elektros energijos tinklus“, kad būtų skatinamas atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas, o Taryba pabrėžia, kad „rinkai teks didžioji infrastruktūros investicijų finansavimo nemažų išlaidų dalis; šios išlaidos bus atgaunamos taikant tarifus“ – tai reiškia didesnes kainas vartotojams;

6.  mano, kad dauguma elektros energijos paslaugų teikėjų ir tinklo paslaugų teikėjų nėra labai suinteresuoti plėtoti decentralizuotą atsinaujinančios energijos infrastruktūrą ir jai reikalingus pažangiuosius elektros energijos tinklus; griežtai kritikuoja tai, kad Tarybos sprendime kryptingai pasisakoma už liberalizuotos energijos vidaus rinkos užbaigimą iki 2014 m., tuo tarpu lėtinant kur kas reikalingesnį atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo padidinimą; pažymi, kad net nedideli „Europos 2020“ energetikos ir klimato tikslai tikriausiai nebus pasiekti laikantis šio požiūrio;

7.  pažymi, kad, nepaisant tam tikros paviršutiniškos retorikos apie tai kaip „sumažinti skurdą ir socialinę atskirtį“ („Europos kovos su skurdu planas“) ir „apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes“ pagal „fiskalinio konsolidavimo politikos“ programą, Komisija sėkmingai reikalavo sumažinti minimalų darbo užmokestį (Airija, Latvija), socialines išmokas (Airija, Graikija, Latvija) ir sveikatos priežiūros ir gydymo ligoninėje paslaugų teikimą (Latvija, Rumunija, Graikija, Vengrija) pagal ES ir TVF vadovaujamą „gelbėjimo paketą“; griežtai kritikuoja šias politikos kryptis ir ragina Komisiją ir Tarybą panaikinti sąlygas ir reikalavimus, nustatytus šioms šalims;

8.  atkreipia dėmesį į tai, kad valstybių narių taupymo politika, jei jos bus laikomasi taip, kad nebūtų nusižengiama Stabilumo ir augimo paktui, padidins skurdą ir socialinę atskirtį, todėl labai tikėtina, kad net nedidelis „Europos 2020“ pagrindinis tikslas dėl skurdo mažinimo nebus pasiektas;

9.  pabrėžia, kad strategijos „Europa 2020“ integruotose gairėse reikalaujama, kad valstybės narės laikytųsi griežtos pozicijos ir tvirtai pasisakytų už derybų dėl kolektyvinės sutarties decentralizavimą, užimtumo lankstumo didinimą, viešojo sektoriaus darbo užmokesčio įšaldymą ir apribojimą (2 gairė: „pakankamo užmokesčio viešajame sektoriuje nustatymas turėtų paskatinti darbo užmokesčio mažinimo praktiką privačiajame sektoriuje – tai atitinka poreikį gerinti konkurencingumą“); pažymi, kad Sutarties taikymo sritis neapima darbo užmokesčio ir derybų dėl kolektyvinės sutarties klausimų ir ragina Tarybą pašalinti tokias rekomendacijas iš strategijos „Europa 2020“ integruotų gairių;

10. griežtai kritikuoja tai, kad vadovaudamasi ES ir TVF „gelbėjimo paketais“, Komisija paskelbė įsakymus išmokėti lėšas su sąlyga, kad bus sumažintas minimalus darbo užmokestis, sumažintas darbo užmokesčio „nelankstumas“, sumažintos pensijos, kad darbo rinkos taps lankstesnės ir „atlyginimai bus priderinti prie įmonių lygmens produktyvumo, taip pat vykdant arbitražo teismo ir derybų dėl kolektyvinės sutarties sistemų reformą“; pažymi, kad šios politikos kryptys yra sunkus teisės į socialinį dialogą ir derybų dėl kolektyvinės sutarties pažeidimas; ragina Komisiją ir Tarybą panaikinti tokius reikalavimus, norint gauti ES ir TVF pagalbą;

11. pabrėžia Komisijos atliktą valstybių narių nacionalinių reformų programų projekto dėl strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo analizę, kurioje skundžiamasi dėl bendrai paėmus „gana žemo lygio užmojo nustatant nacionalinius tikslus ir pernelyg daug dėmesio trumpalaikiams tikslams“ ir valstybės narės įspėjamos, kad „bendros pastangos toli gražu per mažos (nesiekia nei 10 %), kad būtų pasiektas bendras ES tikslas sumažinti energijos suvartojimą 20% iki 2020 m.“ ir dėl panašių klaidų švietimo ir skurdo mažinimo tikslų srityje;

12. atkreipia dėmesį į tai, kad – lyginant su Lisabonos strategija drastiškai sumažinto skaičiaus, 5 labai kuklių pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų kontekste – panašus „įgyvendinimo atotrūkis“, atrodo, atsiveria ir „Europos 2020“ atveju, kaip tai atsitiko su Lisabonos strategija praėjusiame dešimtmetyje; mano, kad kasmet peržiūrėti nacionalines reformų programas nėra labai verta ir kad tai yra tiesiog laiko švaistymas;

Metinė augimo apžvalga, ekonomikos valdysena ir Europos semestras

13. griežtai prieštarauja Komisijos rekomendacijoms, išdėstytoms jos metinėje augimo apžvalgoje, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas griežtesniam deficito sumažinimui, kaip to jau reikalaujama Stabilumo ir augimo pakte, netiesioginių mokesčių padidinimui (kurie sunkiausiai atsilieps skurdžiausiems ir pažeidžiamiausiems), „griežta[m] ir ilgalaiki[ui] darbo užmokesčio ribojim[ui], įskaitant derybų dėl darbo užmokesčio sistemose taikomų indeksavimo išlygų patikslinimą“, tariamai būtinybei „[padidinti] pensinį amžių [ir jį] susieti su gyvenimo trukme“ – nepaisant to, kad ES neturi jokių galių dėl įstatymuose numatytų pensijų ar derybų dėl kolektyvinės sutarties, dėl tolesnio paslaugų ir vidaus rinkos liberalizavimo ir t. t.; ragina Tarybą atmesti šį požiūrį rengiant gaires valstybių narių politikos kryptims;

14. ragina Tarybą atmesti Komisijos teisės aktų pasiūlymus dėl perviršinio deficito procedūros, nes jie pablogins prociklinį Stabilumo ir augimo pakto pobūdį ir pablogins ekonomikos nuosmukį, dėl kurio bus dar sunkiau pasiekti tikslus, susijusius su viešaisiais finansais;

15. ragina Tarybą atmesti Komisijos teisės aktų pasiūlymus dėl makroekonominio disbalanso išlyginimo, nes sistemingai „disbalansą“ siejant su „konkurencingumu“ visas tikslinimo dėmesys sutelkiamas tik į „išorės deficito“ šalis; pabrėžia, kad didelė nelygybė (ir ypač didėjanti pelno dalis ir mažėjanti darbo jėgos dalis) sukelia pernelyg didelį taupymą ir kad šalių, piktnaudžiaujančių bendra valiuta kuriant „perteklių“ per nuosaikų darbo užmokesčio augimą kitų valstybių narių sąskaita, strategija nėra iš vis paminėta kaip problema, vietoj to šalys, turinčios perteklių, yra prašomos dar labiau atsisakyti paslaugų sektoriaus reguliavimo;

16. pabrėžia, kad šalys, turinčios sąskaitos perteklių, turėtų pakeisti savo ekonomikos vystymąsi, kad padidintų vidaus paklausą ir sustiprintų vietinę ekonomiką, be kita ko, leidžiant pakelti atlyginimus; siūlo 27 valstybių narių ES sukurti atsiskaitymo sąjungos mechanizmą, pagal kurį perteklių turinčios šalys privalėtų mokėti teigiamas palūkanas deficitą turinčioms šalims, taip sudarydamos joms galimybių investuoti į ekologiškai ir socialiai tvarią gamybą, paslaugas ir infrastruktūrą, didinti našumą ir mažinti deficitą; griežtai prieštarauja bet kokioms sankcijoms prieš šalis, turinčias einamosios sąskaitos deficitą;

17. ragina Tarybą atsisakyti savo sumanymo „šiek tiek pakeisti Sutartį, kad būtų įsteigtas Europos stabilumo mechanizmas“, nes toks, koks jis numatytas dabar, ESM tegali padėti išgelbėti bankus antrą kartą, kai tuo pat metu pasmerkta žlugti taupymo politika yra pradėta vykdyti ir nukreipta į gerovės valstybės likučius, paprastų žmonių pajamas ir gyvenimo lygį su tikslu grąžinti šias skolas; ragina ieškoti ES lygmens sprendimo, kaip priversti bankus pripažinti savo nuostolius ir obligacijų turėtojus atkurti jų kapitalą, jei reikia, pirma surenkant papildomas lėšas iš rinkos ir paskui paverčiant obligacijų turėtojų obligacijas į akcijas;

Alternatyvios ES socialinės ir ekonominės valdysenos politikos poreikis

18. dar kartą pakartoja, kad fiskalinių paskatų reikės artimiausius 3–5 metus, siekiant kovoti su ekonomikos stagnacija ir parengti naujų darbo vietų kūrimo strategiją: naują, tvirtesnį ir tikslingesnį ES atkūrimo planą, kurio visose sudedamosiose dalyse būtų atsižvelgta į lyčių aspektą, pagal jį 1 proc. ES BVP kasmet būtų sutelkiamas investicijoms į aplinkos, socialiniu ir ekonominiu požiūriais tvarią plėtrą, teisingumui ir visiškam užimtumui „gerame darbe“ skatinti, taip pat ekonomikos ekologiškumui, socialinei gerovei, skurdo ir socialinės atskirties mažinimui ir didesnei socialinei bei teritorinei sanglaudai visoje ES skatinti; pabrėžia, kad kartu būtina taikyti vienodas priemones valstybių narių lygmeniu, kurias būtina nuosekliai derinti tarp valstybių narių ir su ES lygmens veiksmais;

19. pabrėžia, kad Europos Sąjunga turėtų sutelkti ir naudoti savo lėšas (EIB, ERPB, EFPSP ir t. t.) skolinti investuotojams žema ECB 1 % palūkanų norma užuot reikalavusi taupymo, dėmesį sutelkdama į tas šalis, kurioms labiausiai reikia skatinti paklausą, taip pat skirdama Bendrijos lėšų (struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo) ir nereikalaudama nacionalinio įnašo;

20. ragina Tarybą išplėsti Europos investicijų banko (EIB) ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) įgaliojimus, kad jų skolinimo politika galėtų apimti įvairius Europos atkūrimo plano aspektus (pvz., įskaitant tvarios pramonės politiką ir t. t.);

21. pabrėžia, kad, skiriant tokias viešojo sektoriaus valdomas investicijas, būtų galima pasiekti, jog užimtumas ir pajamos padidėtų nuo vieno iki dviejų su puse karto, taigi būtų sudaryta galimybė, kad priemonės, kurių imamasi pagal ES atkūrimo planą, didele dalimi pačios save finansuotų;

22. pabrėžia, kad bet kokia parama valstybėms narėms turi būti siejama su Europos socialinio modelio principais, griežtai atsieta nuo viešojo sektoriaus lėšų mažinimo, defliacinio atlyginimų įšaldymo ir t. t., taip pat turėtų būti paskirstyta laiko požiūriu taip, kad būtų išvengta prociklinio fiskalinio taupymo;

23. pabrėžia, kad ES ir valstybės narės turėtų taikyti priemones, kuriomis būtų tikslingai ir demokratiškai kontroliuojamas investicijų, pagal naująjį atkūrimo planą skirtų šiems labiausiai krizės paveiktiems ekonomikos sektoriams, naujai atsiradusioms tvarios pramonės šakoms ir paslaugoms, taip pat nepalankioje padėtyje esantiems regionams, viešasis valdymas; reikalauja, kad būtų įtraukiami ir aktyviai dalyvautų asmenys, kuriems šios investicijos daro poveikį;

24. pabrėžia, kad kai valstybės narės sunkumų patiriančioms įmonėms teikia pagalbą, užtikrina pakartotinę kapitalizaciją ir finansines garantijas, tai turėtų atitinkamai atsispindėti kaip didesnė valstybės turimų balsavimo teisių ir būsimo pelno dalis ir tuo turėtų būti naudojamasi siekiant daryti įtaką įmonės investavimo strategijoms; pabrėžia, kad valstybės narės turėtų įgyvendinti priemones, kuriomis būtų stiprinama ekonominė demokratija, taip pat keičiamas įmonių valdymas siekiant stiprinti darbuotojų, profsąjungų ir vartotojų poziciją ir socialinį bei ekologinį matmenis, kai priimami strateginiai bendrovių ir su viešosiomis paslaugomis susiję sprendimai;

25. ragina Tarybą nustatyti ES lygmens finansinių operacijų mokestį (FOM) siekiant pažaboti spekuliaciją ir užtikrinti, kad finansų sektorius sąžiningai prisidėtų prie ekonomikos atkūrimo ir fiskalinės naštos, susijusios su viešojo sektoriaus gelbėjimo operacijomis, perfinansavimo; pabrėžia, kad, naujausių tyrimų duomenimis, bendras FOM, lygus 0,1 proc., galėtų Europoje padidinti metines pajamas 2,1 proc. BVP (maždaug 262 mlrd. EUR); siūlo naudoti pajamas iš bendro FOM paramai vystymuisi ir antikrizinėms priemonėms finansuoti, taip pat tvariai plėtrai skatinti;

26. ragina valstybes nares didinti mokesčius už bankų ir valdytojų premijas, pajamų iš kapitalo (dividendų, palūkanų normų), kapitalo prieaugio ir didelio bei paveldimo turto mokesčius, naudojant iš to gautas pajamas viešojo sektoriaus valdomoms investicijoms didinti; pabrėžia, kad taip galima sustiprinti paklausos dinamiką ir įtraukti ją į ekologiniu ir socialiniu požiūriu tvaraus vystymosi strategiją, turint perspektyvą per vidutinės trukmės laikotarpį sumažinti deficitą; pabrėžia, kad siekdamos lengvesnės fiskalinės konsolidacijos valstybės narės turėtų mažinti išlaidas karinėms reikmėms ir subsidijoms, susijusioms su žala aplinkai;

27. laikosi nuomonės, kad glaudžiai bendradarbiaujant su socialinės ekonomikos bankais (kooperatiniai bankai, savitarpio bankai) reikia nedelsiant s sukurti valstybės valdomą finansų polių (nacionalizuoti bankai, vietos ir regioniniai taupomieji bankai), siekiant nukreipti lėšas socialine ir aplinkos prasme naudingoms investicijoms, kuriomis kuriamos labai kokybiškos darbo vietos ir užtikrinamos darbuotojų teisės; mano, kad sprendimai dėl finansų sektoriaus kreditų politikos turi būti priimami taikant viešą demokratinę kontrolę, kurią užtikrinant, vadovaujantis demokratiniais principais, dalyvautų darbuotojai ir vartotojai;

28. reikalauja, kad būtų imtasi griežtų priemonių spekuliacijai pažaboti; pabrėžia, kad tuoj pat reikia imtis neatidėliotinų priemonių ir uždrausti nepasiskolintų vertybinių popierių pardavimą ir prekybą kredito įsipareigojimų nevykdymo apsikeitimo sandoriais, taip pat įsteigti viešąją Europos reitingų agentūrą; pabrėžia, kad rizikos draudimo ir privataus kapitalo fondams reikėtų uždrausti veikti ES arba bent jau labai apriboti jų veiklą ir uždaryti mokesčių lengvatų centrus; ragina Komisiją ir Tarybą sparčiau užtikrinti griežtesnį reguliavimą, susijusį su finansų sektoriaus kontrole;

29. mano, kad mažinant darbo užmokestį ir verčiant Europos darbuotojus sumažinti vienas kito uždarbį bus paskatinta defliacija, sumažės perkamoji galia ir vidaus paklausa, taip pat padidės rizika, kad ekonomika vėl pateks į nuosmukį; reikalauja nustatyti veiksmingas minimalaus darbo užmokesčio ribas, kurios būtų darbo rinkų žemutinės ribos (minimalus darbo užmokestis, papildomai atlyginimo, už kurį galima pragyventi, ribos), įgyvendinti vienodo elgesio ir vienodo užmokesčio už vienodą arba vienodos vertės darbą toje pačioje darbo vietoje principą, taip pat leisti kelti atlyginimą kompensuojant infliaciją, našumo didėjimą ir taikant svaresnį perskirstymo komponentą;

30. pabrėžia, kad skubos tvarka lyčių darbo užmokesčio skirtumas iki 2020 m. turi būti sumažintas iki 0–5 %, t. y. visos ekonomikos mastu parengiant laipsnišką perėjimą, numatantį planus su aiškiais tikslais, paremtus kolektyvinėmis sutartimis ir numatant lygybės konsultantų mokymus; pabrėžia, kad tiesioginis ir netiesioginis diskriminavimas lyties pagrindu turi būti įveiktas, taip pat sprendžiant nevienodos nemokamo vyrų ir moterų darbo dalies klausimą ir kuriant lygybės planus gamyklose bei kitose darbo vietose;

31. nekeičia savo pozicijos dėl ES lyčių lygybės strategijos 2010–2012 m.; siūlo, kad naująją Europos Sąjungos moterų ir vyrų lygybės strategiją būtinai sudarytų Pekino veiksmų programa ir jos laimėjimais pagrįsta veiksmų programa ir politinis įsipareigojimas, atsižvelgiant į tai, kad moterų ir mergaičių teisės – nedaloma, neatskiriama ir integrali visuotinių žmogaus teisių dalis;

32. pabrėžia, kad svarbu kovoti su stereotipais visose srityse ir visuose gyvenimo etapuose, nes tai viena iš labiausiai įsišaknijusių vyrų ir moterų nelygybės priežasčių, daranti įtaką jų pasirinkimui švietimo, mokymo ir užimtumo srityse, pareigų pasiskirstymui namuose ir šeimoje, dalyvavimui visuomeniniame gyvenime ir dalyvavimui bei atstovavimui sprendimų priėmimo struktūrose ir jų pasirinkimui darbo rinkoje; ragina parengti direktyvą, kuria būtų siekiama užkirsti kelią smurtui prieš moteris;

33. primygtinai reikalauja tikslingos strategijos siekiant kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, ypač reikalauja bendro tikslo sumažinti vaikų skurdą 50 proc., ir kad neliktų benamių gatvėje iki 2015 m., reikalauja nustatyti ES tikslą dėl minimalaus atlyginimo (įstatymu nustatytos, kolektyvinės sutartys nacionaliniu, regioniniu arba sektorių lygmenimis), kad būtų užtikrintas atlyginimas, sudarantis bent 60 proc. atitinkamo (nacionalinio, sektoriaus ir t. t.) vidutinio atlyginimo, ES tikslą dėl minimalių pajamų sistemų ir įmokinių kompensuojamųjų pajamų sistemų teikiant finansinę paramą, prilygstančią bent jau 60 proc. vidutinių nacionalinių pajamų, ir dėl grafiko, kada šį tikslą turės pasiekti visos valstybės narės; pabrėžia, kad tinkamų būstų trūkumo problemą būtina spręsti Europos ir valstybių narių lygmenimis, siekiant išnaikinti benamystę, ir ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kovai su ypač dideliu skurdu;

34. pabrėžia, kad Europos užimtumo strategija neturi būti paremta lankstumo ir užimtumo garantijų principu, o reikėtų vadovautis pagrindine „gero darbo“ koncepcija, skiriant daug dėmesio lyčių lygybės, darbo kokybės, didesnio socialinio saugumo ir socialinės įtraukties, esamų darbuotojų teisių stiprinimui ir naujų įtraukimui, geresnių atlyginimų ir saugumo darbe skatinimui, taip pat geresnio socialinės rizikos valdymo ir darbo bei nedarbo laiko suderinimo rėmimui; reikalauja, kad valstybės narės imtųsi veiksmingų priemonių ir palaipsniui panaikintų nepatikimą ir nestandartinį darbą;

35. mano, kad bet kuriose prasmingose diskusijose dėl ES sutarties keitimo atsižvelgiant į krizę visų pirma reikėtų skirti dėmesį joje įtvirtintos monetaristinės struktūros panaikinimui: reikėtų panaikinti netinkamus Europos pinigų sąjungos Mastrichto kriterijus, nustatyti tikros konvergencijos kriterijus ir paramos valstybėms narėms priemones, kad jos pasiektų šiuos kriterijus, atšaukti Stabilumo ir augimo paktą ir pakeisti jį Užimtumo ir tvarios plėtros paktu, pakeisti Europos centrinio banko statutą siekiant, kad jis taptų demokratiškai atskaitingas, ir panaikinti visišką ECB nepriklausomybę, iš naujo nustatyti jo paskirtį, kad jis remtų tvarią darnią ekonomikos plėtrą, visišką užimtumą, finansinį stabilumą ir kainų bei valiutos keitimo kurso stabilumą, – tai būtų tik keli svarbiausi Sutarties pakeitimai, dėl kurių reikėtų spręsti;

36. atsižvelgdamas į diskusijas dėl bendrosios rinkos, reikalauja pradėti taikyti socialinės pažangos sąlygą pirminėje ES teisėje, pagal kurią nustatoma, jog pagrindinės teisės bendrai ir teisė streikuoti bei imtis kolektyvinių priemonių, kolektyvinių derybų teisė ir t. t. visada svarbesnės nei vidaus rinkos pagrindinės laisvės;

37. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

 

 

Atnaujinta: 2011 m. vasario 11 d.Teisinis pranešimas